40

SKYRIUS

Kai po kelių dienų Metju ir aš grįžome po rytinio pasivaikščiojimo, Sofi sėdėjo prie virtuvės stalo su pustuziniu moliūgų ir aštriu peiliu. Orai atvėso, artinosi žiema.

– Ką manot? – paklausė Sofi ir pasuko moliūgus. Jų akys buvo gilios, antakiai išsikišę, o burnos didelės. Iš pirmo žvilgsnio jie atrodė kaip visi Helovino moliūgai, bet demonės išraižyti bruožai kažką priminė. Nuo burnos tįso linijos, kakta buvo susiraukšlėjusi, o akys – truputį kreivos. Vaizdas buvo puikus.

– Nuostabu, – Metju susižavėjęs apžiūrėjo moliūgą.

Sofi prikando lūpą ir kritiškai nužvelgė savo darbą.

– Nežinau, ar pavyko akys.

Nusijuokiau.

– Jis bent jau išvis turi akis. Kartais Sara tiesiog atsuktuvu praduria tris skyles ir daugiau nesivargina.

– Raganoms Helovinas svarbi šventė. Ne visada lieka laiko smulkmenoms, – atrėžė Sara, atėjusi iš sandėliuko pasižiūrėti Sofi darbo. Ji pritariamai linktelėjo. – Bet šiais metais pavydės visi kaimynystėje.

Demonė droviai nusišypsojo ir prisitraukė kitą moliūgą.

– Šitą padarysiu ne tokį baisų. Nenoriu, kad mažesni vaikai pravirktų.

Kadangi iki Helovino buvo likusi mažiau nei savaitė, Sara ir Em nenustygo vietoje ir ruošėsi kasmetinei Madisono raganų rudens puotai. Bus daug maisto, gėrimų (taip pat ir garsiojo Em punšo, dėl kurio liepą pasaulį išvysta kiek daugiau burtininkų) ir galybė raganiškų žaidimų saldainių prisivalgiusiems vaikams, kad grįžę po saldumynų kaulijimo nelįstų prie laužo. Burna gaudyti obuolius iš vandens bus daug sunkiau, nes vaisiai bus užkerėti.

Tetos užsiminė, kad galėtų pakeisti planus, bet Metju papurtė galvą.

– Jei nepasirodysite, visi nustebs. Juk tai tik Helovinas.

Būtų labai įtartina – Sara ir Em ne vienintelės skaičiavo valandas iki šventės.

Praėjusį vakarą Metju paaiškino, kaip visi, pradedant Natanieliu su Sofi ir baigiant Markusu su Miriam, pamažu išeis iš namų – tuomet mūsų dingimas turėtų būti ne toks pastebimas. Vampyro tonas reiškė, kad diskusijų nebus.

Kai Metju baigė savo pranešimą, Markusas ir Natanielis ilgai žvelgė vienas į kitą. Demonas purtė galvą, o jaunasis vampyras spoksojo į stalą, jo žandikaulio raumuo trūkčiojo.

– O kas išdalys saldainius? – paklausė Em.

Metju atrodė susimąstęs.

– Diana ir aš.

Kai pakilome nuo stalo, jaunuoliai iš karto išlėkė iš kambario kažką murmėdami apie pieną. Abu įšoko į Markuso automobilį ir nurūko keliu.

– Negali jiems aiškinti, ką daryti, – subariau Metju, kuris kartu su manimi nuo paradinių durų stebėjo, kaip jie tolsta. – Juodu suaugę vyrai. Natanielis turi žmoną ir greitai turės vaiką.

– Jei leisčiau Natanieliui ir Markusui veikti patiems, jau rytoj prie slenksčio stovėtų vampyrų armija.

– Kitą savaitę tavęs čia nebus ir negalėsi duoti jiems įsakymų, – tariau stebėdama miesto link sukančio automobilio žibintus. – Už viską bus atsakingas tavo sūnus.

– To ir bijau.

Problema buvo ta, kad juos bet kada galėjo užlieti nuodingasis testosteronas. Jei Natanielis ir Markusas būdavo viename kambaryje, būtinai skraidydavo žiežirbos, o namuose, kuriuose tiek daug žmonių, išvengti šių susidūrimų buvo sunku.

Kitas jų ginčas kilo vieną popietę, kai buvo pristatytas siuntinys. Ant dėžės didelėmis raudonomis raidėmis buvo užrašyta BIORIZIKA.

– Kokia čia velniava? – paklausė Markusas nešdamas dėžę į šeimos kambarį. Natanielis pakėlė akis nuo nešiojamojo kompiuterio ir nerimastingai išpūtė akis.

– Tikrai ne mano, – ramiai tarė Metju ir paėmė iš sūnaus dėžę.

– Mano žmona laukiasi! – įtūžęs sušuko Natanielis ir tuojau pat užvožė kompiuterį. – Kaip galite nešti tai į namus?

– Tai skiepai Dianai, – Metju vos slėpė susierzinimą.

Padėjau žurnalą į šalį.

– Kokie skiepai?

– Nekeliausi į praeitį be apsaugos nuo visų įmanomų ligų. Eime į sandėliuką, – tarė Metju ir ištiesė ranką.

– Pirma pasakyk, kas toje dėžėje.

– Vakcinos nuo stabligės, vidurių šiltinės, poliomielito, difterijos. Taip pat vienos pakopos vakcinos, kurių greičiausiai negavai, nuo pasiutligės, gripo, choleros, – vampyras nutilo, bet ranką vis dar laikė ištiesęs. – Ir nuo raupų.

– Raupų? – skiepyti mokyklinio amžiaus vaikus nuo raupų buvo nustota dar man negimus. Tai reiškė, kad Sofi ir Natanielis tikrai nebuvo gavę vakcinų.

Metju paėmė mane už rankų ir pastatė.

– Metas pradėti, – tarė griežtai.

– Šiandien nebadysi manęs adatomis.

– Geriau adata šiandien, nei raupai ar mėšlungio sutrauktas žandikaulis rytoj, – atrėmė jis.

– Palauk, – Natanielio balsas čiaukštelėjo kaip botagas. – Suleidus raupų vakciną galima užkrėsti kitus. Kaip Sofi ir vaikelis?

– Paaiškink jam, Markusai, – paliepė Metju ir pasitraukė, kad galėčiau praeiti.

– Užkrėsti gali, bet ne raupais, – stengėsi įtikinti sūnus. – Tai kita ligos atmaina. Sofi nieko nenutiks, jei nelies Dianos rankos ar bet ko, ką ji lietė.

Sofi nusišypsojo jaunajam vampyrui.

– Gerai, taip ir padarysiu.

– Ar visada darai taip, kaip liepia jis? – Natanielis piktai paklausė Markuso ir pakilo nuo sofos. Jis paskubomis žvilgtelėjo į žmoną. – Sofi, mes išvykstame.

– Nekelk triukšmo, Natanieli, – tarė žmona. – Kalbomis apie išvykimą tik nuliūdinsi namą ir vaikelį. Mes niekur neisime.

Demonas piktai dėbtelėjo į Metju ir atsisėdo.

Sandėliuke nusivilkau megztinį, o Metju pradėjo trinti ranką spiritu. Durys girgždėdamos atsidarė.

Pasirodė Sara. Ji tyliai stebėjo Markusą ir Natanielį, bet tuo pat metu neatitraukė akių nuo dėžės. Metju jau buvo spėjęs nuplėšti apsauginę juostelę nuo putplasčio pilnos dėžės. Viduje buvo septynios ampulės, maišelis tablečių, kažkas panašaus į dėžutę druskos ir dvidančiai metaliniai instrumentai, kurių niekada nebuvau mačiusi. Jis ir vėl buvo toks pats kliniškai atsiribojęs kaip savo laboratorijoje Oksforde – nesistengė paplepėti ar būti malonus. Kaip tik dabar labai reikėjo moralinio Saros palaikymo.

– Radau tau senų baltų marškinių, – sekundėlę teta atitraukė mano dėmesį nuo Metju. – Juos bus lengva balinti. Taip pat baltų rankšluosčių. Palik nešvarius drabužius viršuje, aš jais pasirūpinsiu.

– Ačiū, Sara, bus mažesnė tikimybė užsikrėsti, – Metju paėmė vieną ampulę. – Pradėsime nuo stabligės.

Kiekvieną kartą, kai jis įdurdavo man į ranką, krūptelėdavau. Po trečios vakcinos kakta pasidengė smulkiais prakaito lašeliais, širdis daužėsi kaip pašėlusi.

– Sara, – pratariau. – Prašau, nestovėk už manęs.

– Atsiprašau, – teta pasitraukė ir atsistojo už Metju. – Atnešiu tau vandens.

Ji padavė nuo susikondensavusių garų šlapią ir slidžią stiklinę ledinio vandens. Paėmiau ir stengiausi nukreipti visą dėmesį į ją, o ne į kitą Metju atidarinėjamą ampulę.

Į odą susmigo dar viena adata. Pašokau.

– Paskutinis dūris, – tarė Metju. Tuomet paėmė maišelį, kuris buvo pilnas į druską panašių kristalų, ir atsargiai sudėjo juos į buteliuką su skysčiu. Stipriai papurtęs padavė man. – Tai vakcina nuo choleros. Ją reikia išgerti. Paskui liks tik imunizacija nuo raupų ir kelios tabletės, kurias reikės suvartoti po vakarienės.

Nurijau vakciną greitai, bet vis tiek vos nepaspringau. Skystis buvo tirštas ir bjauraus skonio.

Metju atidarė pakuotę su dantytomis skiepijimo žnyplėmis.

– Ar žinai, ką Tomas Džefersonas apie šią vakciną parašė Edvardui Dženeriui? – paklausė hipnotizuojamu balsu. – Džefersonas teigė, kad tai naudingiausias medicinos atradimas.

Dešine ranka pajutau vėsų alkoholio prisilietimą, replių dantukai pradūrė odą.

– Prezidentas nutarė, kad Harvėjaus atradimas apie kraujo cirkuliaciją buvo tik „gražus priedas“ prie medicinos žinių, – Metju judino žnyples sukamaisiais judesiais, ant odos skirstydamas gyvą virusą.

Dėmesio atitraukimo taktika suveikė. Klausiausi jo istorijos ir beveik nekreipiau dėmesio į ranką.

– Džefersonas išgyrė Dženerį, kad dėl jo vakcinos raupai tapo liga, apie kurią dabar galima perskaityti tik istorijos vadovėliuose. Jis išgelbėjo žmoniją nuo vieno pikčiausių priešų, – Metju išmetė buteliuką ir žnyples į sandarų biorizikos konteinerį. – Baigta.

– Pažinojai Džefersoną? – Jau svajojau apie kelionę į aštuonioliktojo amžiaus Virdžiniją.

– Geriau pažinojau Vašingtoną. Jis buvo karys, vyras, už kurį kalbėjo jo veiksmai. Džefersonas buvo tikras plepys, jis slėpėsi giliai po savo protu. Niekuomet nebūčiau užsukęs pas jį neįspėjęs ir dar su tokia mokyta moterimi.

Jau siekiau megztinio, bet Metju suėmė mano ranką ir atsargiai uždengė skiepo vietą vandeniui nelaidžiu tvarsčiu.

– Tai gyvas virusas, tad reikia uždengti. Sofi ir Natanielis negali liesti nei tavo rankos, nei nieko, ką ja čiupinėjai. – Vampyras nuėjo prie kriauklės ir rūpestingai nusiplovė rankas po karštu vandeniu.

– Kiek laiko?

– Pirma susiformuos pūslelės, tada ant jų atsiras šašų. Kol pūslės nesugis, žaizdelės liesti negalima.

Atsargiai, kad nenuplėščiau tvarsčio, apsivilkau ištampytą megztinį.

– Kadangi su skiepais jau baigėm, dabar reikia sugalvoti, kaip iki Helovino Diana nugabens judu į praeitį. Nors ji ir keliavo laiku dar tada, kai buvo kūdikis, lengva nebus, – suraukė antakius susirūpinusi Sara.

Prie durų išdygo Em. Padarėme jai vietos prie stalo.

– Keliavau laiku ir visai neseniai, – prisipažinau.

– Kada? – Nuo skiepų likusias šiukšles rinkęs Metju sekundėlę sustojo.

– Pirmą kartą prie įvažiavimo, kai kalbėjai su Izabou. Antrąkart tą dieną, kai Sara mokė uždegti žvakę ir iš sandėliuko staiga atsidūriau sode. Abu kartus pakėliau koją, panorėjau būti kitur ir nuleidau ją toje vietoje, kur norėjau atsidurti.

– Iš pasakojimo primena keliavimą laiku, – lėtai tarė Sara. – Žinoma, keliavai labai netoli, tad nieko nesinešei.

Ji akimis pamatavo Metju ir veide atsirado abejonė.

Į duris kažkas pasibeldė.

– Ar galiu užeiti? – paklausė duslus Sofi balsas.

– Jai galima, Metju? – paklausė Em.

– Jei tik nelies Dianos.

Kai Emili atidarė duris, Sofi raminamai glostė pilvą.

– Viskas bus gerai, – švelniai tarė nuo slenksčio. – Jei tik jie keliaus į Metju žinomą vietą, jis Dianai netrukdys, o padės.

Už Sofi nugaros išdygo Miriam.

– Ar nutiko kas įdomaus?

– Kalbam apie keliones laiku, – tariau.

– Kaip treniruosies? – Miriam apėjo demonę ir, šiai pamėginus žengti iš paskos, stumtelėjo ją atgal prie durų.

– Pirma Diana pamėgins nukeliauti valandos, vėliau kelių atstumą. Pamažu išmoks nukakti vis toliau. Tuomet pridėsime Metju ir pamatysim, kas iš to išeis, – Sara žvilgtelėjo į Em. – Ar galėsi jai padėti?

– Truputį, – atsargiai tarstelėjo Emili. – Stefanas pasakojo, kaip tai darydavo. Jis niekada nenaudojo kerų kelionėms laiku, jo galios buvo pakankamai stiprios. Turint galvoje, kaip anksti Diana pradėjo tai daryti ir kaip sunkiai jai sekasi su burtais, greičiausiai seksime jo pavyzdžiu.

– Gal judvi su Diana eikite į daržinę ir pamėginkit? – pasiūlė Sara. – Ji galėtų grįžti atgal į sandėliuką.

Kai Metju norėjo eiti kartu su mumis, teta sustabdė jį rankos mostu.

– Lik čia.

Metju veidas vėl papilkėjo. Jam nepatikdavo, jei būdavau kitame kambaryje, ką jau kalbėti apie kitą laiką.

Apynių daržinėje vis dar tvyrojo derliaus kvapas. Em atsistojo priešais ir tyliai aiškino, ką daryti.

– Stovėk ramiai kaip tik gali, – sakė Em. – Ir apie nieką negalvok.

– Kalbi lyg jogos trenerė, – tariau sudėjusi rankas kalno poza.

Teta nusišypsojo.

– Visada maniau, kad joga ir magija turi daug bendra. Dabar užsimerk. Galvok apie sandėliuką, iš kurio ką tik išėjai. Turi labiau norėti būti ten nei čia.

Mintyse atkūriau sandėliuką: sudėliojau baldus, kvapus, žmones. Susiraukiau.

– O kur būsi tu?

– Priklausys nuo to, kada atvyksi. Jei prieš tai, kai išėjome, būsiu ten, jei vėliau, liksiu čia.

– Ne visai suprantu keliavimo laiku fiziką, – niekaip nepajėgiau įsivaizduoti, kaip visatoje gali būti kelios Dianos ir Em, o kur dar Miriam ir Saros.

– Negalvok apie fiziką. Kaip rašė tėtis? „Tas, kas to nežino, daugiau nesistebi, nesižavi ir yra tiek pat gyvas kiek numirėlis.“

– Tiesa, – nenoriai sutikau.

– Metas žengti didelį žingsnį į nežinomybę, Diana. Laukia burtai ir stebuklai, kurie visada buvo tavo prigimtinė teisė, o dabar galvok, kur nori atsidurti.

Kai galva buvo pilna sandėliuko vaizdų, kilstelėjau koją. Ją nuleidusi vis dar stovėjau daržinėje su Em.

– Man nepavyko, – ėmiau panikuoti.

– Buvai pernelyg susitelkusi į kambario detales. Galvok apie Metju. Negi nenori būti su juo? Magija slypi širdyje, ne prote. Čia ne burtai, kur svarbūs žodžiai ir eiliškumas. Turi tai pajusti.

– Troškimas. – Prisiminiau, kaip Bodleine iš lentynos ėmiau „Pastabas ir užklausas“, iš naujo pajutau pirmą Metju lūpų prisilietimą Visuose Šventuosiuose. Daržinė nutolo, Metju pasakojo apie Tomą Džefersoną ir Edvardą Dženerį.

– Ne, – šaltai tarė Em. – Negalvok apie Džefersoną. Galvok apie Metju.

– Metju, – mintimis nuklydau į prisiminimus apie vėsius jo prisilietimus, melodingą balsą ir gyvybingumą, kurį jusdavau, kai būdavome drauge.

Kilstelėjau koją.

Nusileidau sandėliuko kampe, suspausta už senos statinės.

– Kas, jei ji pasiklys? – Metju buvo įsitempęs. – Kaip ją susigrąžinsim?

– Nereikia dėl to jaudintis, – tarė Sofi rodydama į mane. – Ji jau čia.

Metju apsisuko ir atsiduso.

– Kiek laiko manęs nebuvo? – Buvau kiek apsvaigusi, bet jaučiausi gerai.

– Maždaug devyniasdešimt sekundžių, – tarė Sara. – Pakankamai, kad Metju nerviškai išsektų.

Vampyras tvirtai mane apkabino ir prispaudė smakrą prie viršugalvio.

– Ačiū Dievui. Kada ji galės pasiimti ir mane?

– Neskubėkim užbėgti įvykiams už akių, – įspėjo Sara. – Viskas turi vykti palaipsniui.

– Kur Em? – apsižvalgiau.

– Daržinėje, – džiugiai šypsojosi Sofi. – Greitai ji bus čia.

Em grįžo tik po dvidešimties minučių. Jos skruostai buvo rausvi nuo šalčio ir iš nerimo, tačiau vos pamačiusi mane su Metju atsipalaidavo.

– Puikiai padirbėjai, Em, – tarė Sara ir ją pabučiavo. Tai buvo labai retas reginys.

– Iš pradžių Diana galvojo apie Tomą Džefersoną, – tarė Em. – Ji galėjo atsiduri Montičelo kalnuose, bet tuomet susitelkė į savo jausmus, jos kontūrai tapo neryškūs ir sumirksėjusi jos neberadau.

Tą pačią popietę, pamokyta tetos, nukeliavau atgal į pusryčius. Su kiekviena diena nukeliaudavau vis toliau. Keliavimas į praeitį, padedant trims daiktams, buvo daug paprastesnis nei grįžimas į dabartį. Tam reikėjo labai susikaupti ir tiksliai įsivaizduoti, kur ir kada nori atsirasti. Galiausiai atėjo metas pasiimti vampyrą.

Kadangi man ir taip reikės daugiau pastangų, Sara pasiūlė sumažinti kintamųjų.

– Pirmiausia nuspręsk, į kokią vietą nori nuvykti, – patarė. – Tuomet tereikės sugalvoti, į kokį laiką nori patekti. Vieta jau bus pasirūpinta iš anksto.

Sutemus nesakiusi, ką sumaniau, nusivedžiau Metju viršun į miegamąjį. Ant komodos priešais tėvų nuotrauką stovėjo Dianos figūrėlė ir auskaras iš Bridžitos lėlės.

– Nors ir labai norėčiau pabūti čia su tavimi, greit reikės nusileisti vakarienės, – jis paprieštaravo, bet iš akių mačiau, kad dvejoja.

– Turime daugybę laiko. Sara sakė, kad esu pasirengusi pasiimti tave į kelionę laiku. Vyksime į pirmą mūsų naktį šiuose namuose.

Vampyras sekundėlę pagalvojo, jo akys nušvito.

– Tą naktį, kai viduje pasirodė žvaigždės?

Mano atsakymas buvo bučinys.

– Oo, – nutęsė droviai, bet buvo pamalonintas. – Ką man daryti?

– Nieko. – Keliaujant laiku, Metju tai bus pati sunkiausia užduotis. – Ką visuomet man sakai? Užsimerk, atsipalaiduok ir leisk viskuo pasirūpinti man, – šelmiškai nusišypsojau.

Mūsų pirštai susipynė.

– Ragana.

– Net nesuprasi, kas nutiko, – patikinau jį. – Viskas įvyks staiga. Tiesiog pakelk koją ir nuleisk, kai pasakysiu. Tik nepaleisk mano rankos.

– Jokiu būdu, – dar stipriau suspaudė pirštus.

Ėmiau galvoti apie naktį pirmą kartą mums likus dviese po to, kai mane pagrobė Satu. Prisiminiau jo rankas ant savo nugaros, tokias stiprias ir kartu švelnias. Staiga pajutau tvirtą susijungimą su ta valandėle mūsų praeityje.

– Dabar, – sušnabždėjau ir mūsų kojos pakilo.

Keliaudama su Metju jaučiausi kitaip. Kartu judėjome lėčiau ir pagaliau pirmą kartą supratau, kas vyksta.

Praeitis, dabartis ir ateitis spindėjo aplink mus lyg spalvų ir šviesų voratinklis. Kiekviena gija lėtai, beveik nepastebimai judėjo. Kartais jos susijungdavo, o kartais nutoldavo tarsi pagautos vėjo. Kiekvieną kartą joms susilietus – vienu metu lietėsi milijonai gijų – nuskambėdavo negirdimo garso aidas.

Sekundėlę mano dėmesį patraukė priešais nusidriekusios begalinės galimybės. Iškart pastebėjau, kad pamesti raudonai baltą liniją, kurią sekėme, visai nesunku. Vėl sutelkiau į ją dėmesį – žinojau, jog su ja pasieksime mūsų pirmą naktį Madisone.

Nuleidau koją ir basa pėda pajutau šiurkščias grindų lentas.

– Sakei, kad viskas vyks greitai, – tarė kimiai. – Man taip nepasirodė.

– Ne, šįkart buvo kitaip, – sutikau. – Matei šviesas?

Metju papurtė galvą.

– Aplink tebuvo tamsa. Kritau žemyn, labai lėtai, mane laikė tik tavo ranka, – jis kilstelėjo ją prie lūpų ir pabučiavo.

Namie tvyrojo aitriųjų paprikų aromatas, už lango buvo naktis.

– Ar gali pasakyti, kas čia yra?

Vampyro šnervės suvirpėjo ir jis užsimerkė. Tuomet nusišypsojo ir palaimingai atsiduso.

– Tik Sara, Em ir mudu. Jokių vaikų.

Sukikenau ir prisitraukiau jį arčiau.

– Jei šiuose namuose atsiras dar daugiau gyventojų, jie sprogs, – Metju veidas paniro į mano kaklą ir atsitraukė. – Tu vis dar su tvarsčiu. Tai reiškia, kad dabartyje liksime kokie buvę ir nepamiršime, kas nutiko čia.

Šalti vampyro pirštai nuslydo po mano megztiniu.

– Tavo talentas keliauti laiku nuostabus, bet kaip tiksliai jauti laiko tėkmę?

Nors praeityje buvo labai gera, į dabartį grįžome kaip tik tada, kai Emili baigė gaminti salotas.

– Kelionės laiku tau tinka, Metju, – tarė Sara įdėmiai apžiūrinėdama atsipalaidavusį jo veidą. Kaip atlygį teta įteikė jam taurę vyno.

– Ačiū, Sara, buvau gerose rankose, – kilstelėjo taurę mane sveikindamas.

– Malonu girdėti, – šaltai atsakė teta. Jos balsas buvo beveik toks pats kaip senelės vaiduoklio. Į didžiausią mano kada matytą salotų dubenį ji įmetė saują pjaustytų ridikėlių.

– Iš kur jis atsirado? – įsispoksojau į dubenį norėdama paslėpti paraudusias lūpas.

– Namas, – tarė Em plakdama padažą. – Jam patinka maitinti tiek daug burnų.

Kitą rytą namas leido suprasti, kad laukia naujo papildymo.

Kai Sara, Metju ir aš aptarinėjome, ar kitą kartą turėčiau keliauti į Oksfordą, ar į Set Turą, į virtuvę įėjo skalbinių krepšiu nešina Em.

– Kažkas atvyks.

Metju padėjo laikraštį ir atsistojo.

– Gerai. Šiandien kaip tik tikiuosi gauti siuntinį.

– Tai ne siuntinys ir dar neatvyko, bet namas jų jau laukia., – Ji dingo skalbykloje.

– Naujas kambarys? Kur jis jį įgrūdo?! – jai pavymui sušuko Sara.

– Šalia Markuso, – iš skalbimo mašinos gilumos ataidėjo Em balsas.

Ėmėme lažintis, kas atvyks. Spėjimai varijavo nuo Agatos Vilson iki Emili draugų, kurie mėgdavo apsireikšti neįspėję prieš pat Helovino šventę.

Vėlyvą rytmetį kažkas valdingai pasibeldė į duris. Už jų stovėjo neaukštas juodbruvas žmogelis protingomis akimis. Iškart atpažinau jį iš Londono garsenybių vakarėlių nuotraukų ir televizijos žinių. Visas likusias abejones išsklaidė prie skruostų prispaustas žvilgsnis.

Paslaptingasis svečias buvo Metju draugas Hamišas Osbornas.

– Tikriausiai būsi Diana, – tarė be jokių įžangų ar malonybių. Dėl škotiško akcento jis tęsė balses. Hamišas buvo apsirengęs lyg eitų į darbą. Demonas vilkėjo tamsiai pilką dryžuotą kostiumą, pasiūtą specialiai jam, šviesiai rausvus marškinius su sunkiomis sidabrinėmis sąsagomis ir fuksijos spalvos kaklaraištį, ant kurio buvo išsiuvinėtos mažytės juodos muselės.

– Taip, tai aš. Labas, Hamišai. Ar Metju tavęs laukia? – pasitraukiau į šalį ir jį praleidau.

– Greičiausiai ne, – tarstelėjo, bet liko ant slenksčio. – Kur jis?

– Hamišai, – Metju judėjo taip greitai, kad pirma pajutau jo sukeltą vėjelį ir tik tada išgirdau žingsnius. Jis ištiesė ranką. – Kokia staigmena.

Hamišas pirma žvilgtelėjo į ištiestą ranką, paskui į jos savininką.

– Staigmena? Pakalbėkime apie staigmenas. Kai prisijungiau prie tavo... „šeimos įmonės“, prisiekei, kad niekada negausiu šito, – jis pamojavo voku. Juodas antspaudas buvo perlaužtas, bet vis dar kabojo prilipęs prie popieriaus.

– Prisiekiau, – Metju nuleido ranką ir atsargiai nužvelgė Hamišą.

– Vadinasi, tik tiek verti tie tavo pažadai. Iš šio laiško ir to, ką pasakojo tavo motina, supratau, kad iškilo kažkokių bėdų, – demono akys nuslydo prie manęs, bet netrukus vėl įsmigo į vampyrą.

– Taip, – Metju kietai sučiaupė lūpas. – Bet tu esi devintasis riteris. Neprivalai į visa tai veltis.

– Devintuoju riteriu įrašei demoną? – Iš valgomojo atėjo Miriam ir Natanielis.

– Kas jis? – Natanielis rankoje pabarškino žodžių žaidimo raideles ir įdėmiai apžiūrėjo naują svečią.

– Hamišas Osbornas. O kas jūs toks? – paklausė Hamišas lyg kreiptųsi į įžūlų darbuotoją. Šiuose namuose trūko tik dar daugiau testosterono.

– Niekas, – lengvabūdiškai atsakė Natanielis ir atsišliejo į valgomojo duris. Jis stebėjo, kaip pro šalį praėjo Markusas.

– Hamišai, ką čia veiki? – Markusas atrodė sumišęs, bet tuojau pastebėjo voką. – Aaa.

Mano protėviai susitelkė šeimos kambaryje, namas ėmė muistytis.

– Gal galėtume pratęsti pokalbį viduje? Suprantate, tai dėl namo. Kadangi jūs demonas ir dar piktas, jam darosi neramu.

– Eime, Hamišai, – Metju pamėgino įvilioti jį vidun. – Markusas ir Sara dar nespėjo ištuštinti viskio atsargų. Įpilsime tau išgerti, prisėsim prie židinio.

Hamišas liko kur buvo ir kalbėjo toliau.

– Kol viešėjau pas tavo motiną, kuri į mano klausimus atsakinėjo daug mieliau nei tu, sužinojau, kad tau reikia kelių daiktų iš namų. Kadangi ir taip ruošiausi atvykti ir paklausti, ką, po velniais, sumanei, nutariau, kad beprasmiška siųsti Alaną į tokią tolimą kelionę, – Hamišas kilstelėjo didelį odinį lagaminą minkštais šonais bei didele spyna ir mažesnį lagaminėlį kietais šonais.

– Ačiū, Hamišai, – žodžiai skambėjo draugiškai, bet Metju buvo aiškiai nepatenkintas, kad pasikeitė jo planai.

– Kalbant apie paaiškinimus, gerai, jog prancūzams neįdomu, kai išvežamos anglų nacionalinės vertybės. Ar bent nutuoki, kiek popierių būtų reikėję sutvarkyti norint išvežti jį iš Anglijos? Ir tik jei jie išvis būtų leidę pajudinti, kuo labai abejoju.

Metju paėmė lagaminą ir čiupęs demoną už rankos įtraukė vidun.

– Vėliau, – tarstelėjo. – Markusai, supažindink Hamišą su Dianos šeima, o aš nunešiu šitą.

– O, tai jūs, – iš valgomojo išėjo susižavėjusi Sofi. Po aptemptu Šiaurės Karolinos universiteto džemperiu ryškiai kyšojo pilvukas. – Jūs kaip Natanielis, ne toks išsiblaškėlis kaip aš. Jūsų veidas yra ant vieno iš mano ąsočių.

Demonė pakėlė akis į Hamišą, kuris atrodė priblokštas ir sužavėtas.

– Ar jų yra daugiau? – paklausė manęs ir kilstelėjo galvą kaip mažas paukštelis šviesiomis akimis.

– Daug daugiau, – laiminga atsakė Sofi. – Tik, deja, jų nepamatysit.

– Ateikite susipažinti su mano tetomis, – tariau.

– Raganomis? – Buvo neįmanoma suprasti, ką galvoja Hamišas. Aštrus jo žvilgsnis nieko nepraleido, o veidas buvo toks pat abejingas kaip Metju.

– Taip, jos raganos.

Kol Metju buvo viršuje, mudu su Markusu supažindinome Hamišą su Em. Atrodė, kad ji demoną suerzino mažiau nei aš ir mano vyras. Susidomėjusi sambrūzdžiu prie sandėliuko durų mus sutiko Sara.

– Dabar mes tikra sekta, Sara, – pastebėjo Sofi ir ištiesė ranką prie ką tik iškeptų sausainiukų krūvos ant virtuvės stalo. – Visi devyni: trys raganos, trys demonai ir trys vampyrai.

– Panašu, kad taip, – sutiko Sara ir žvilgtelėjo į Hamišą. Paskui pastebėjo kaip sunerimusią bitelę po virtuvę lakstančią partnerę. – Em, nemanau, kad mūsų svečias pageidaus kavos ar arbatos. Ar viskis valgomajame?

– Su Diana jį vadiname „karo kambariu“, – prisipažino Sofi ir draugiškai įsikibo Hamišui į parankę. – Nors nepanašu, kad galėsime kautis kare ir likti nepastebėti žmonių. Dabar visi telpame tik šiame kambaryje. Kartais įsispraudžia ir kai kurie vaiduokliai.

– Vaiduokliai? – Demonas atpalaidavo kaklaraiščio mazgą.

– Į valgomąjį, – teta sugriebė kitą svečio alkūnę. – Visi į valgomąjį.

Metju jau buvo ten. Ore sklandė karšto vaško kvapas. Kai visi pasiėmėme atsigerti ir susiradome vietas, jis ėmėsi vadovauti.

– Hamišas turi klausimų, – tarė vampyras. – Natanielis ir Sofi taip pat. Kaip suprantu, viską turėčiau papasakoti aš. Aš ir Diana.

Taip taręs, Metju giliai įkvėpė ir pradėjo pasakojimą. Jis papasakojo apie viską: Ešmoul rankraštį, Lozoriaus riterius, įsilaužimą Oksforde, Satu ir įvykius La Pjere, net apie Boldvino įniršį. Taip pat nepamiršo paminėti lėlių, auskarų ir ąsočių su veidais. Hamišas atidžiai stebėjo Metju, kol šis dėstė keliavimo laiku ypatumus ir pasakojo apie tris daiktus, kurių man prireiks, kad nukeliaučiau į tam tikrą laiką ir vietą.

– Metju Kleirmontai, – sušnypštė Hamišas ir pasilenkė virš stalo. – Ar tik ne tai aš atgabenau iš Set Turo? Ar Diana žino?

– Ne, – prisipažino vampyras. Buvo akivaizdu, kad pasijuto nepatogiai. – Ji sužinos per Heloviną.

– Na, per Heloviną ji jau privalės žinoti, ar ne? – Demonas susierzinęs atsiduso.

Nors įtampa tarp Metju ir Hamišo nuolat kilo, pasitaikė tik du momentai, kai susierzinimas galėjo virsti atviru pilietiniu karu. Kad ir kaip keista, abiejuose dalyvavo Metju ir Natanielis.

Pirma proga susipykti pasitaikė, kai Metju aiškino Sofi, kaip atrodys šis karas: netikėti puolimai, ilgalaikė nesantaika tarp vampyrų ir raganų, kuri nusineš daug gyvybių, nes būtybės kovoje naudos magiją, burtus, jėgą, greitį ir antgamtines gudrybes.

– Šiais laikais kaunamasi ne taip, – kilusias kalbas pertraukė Natanielio balsas.

Metju nekantriai kilstelėjo antakius.

– Ne?

– Kariaujama kompiuteriais. Gyvename ne tryliktame amžiuje. Kontaktinės kovos visai nebūtinos, – demonas parodė į kompiuterį, padėtą ant indaujos. – Kompiuteriu galima nugalėti priešą nenaudojant jokių kitų ginklų ir nepraliejant kraujo.

– Galbūt dabar ir ne tryliktasis amžius, Natanieli, bet kai kurie kovotojai tikrai bus jį matę ir būdami labai sentimentalūs norės susidoroti su priešais senamadiškai. Palik tai man ir Markusui, – Metju manė, kad tuo viskas ir baigsis.

Natanielis įsistebeilijo į stalą ir papurtė galvą.

– Nori dar ką nors pasakyti? – paklausė Metju. Jo gerkle jau kilo grėsmingas urzgimas.

– Leidai labai aiškiai suprasti, kad visada elgsies taip, kaip tau patinka, – Natanielis pakėlė rudas akis ir gūžtelėjo pečiais. – Elkis kaip nori, bet klysti manydamas, kad tavo priešai kovoje nenaudos moderniųjų technologijų. Be to, turi pagalvoti ir apie žmones. Jei raganos ir vampyrai pradės kovoti vieni su kitais gatvėse, jie tikrai bus pastebėti.

Antrasis ginčas tarp Metju ir Natanielio įsiplieskė ne dėl karo, o dėl kraujo. Viskas prasidėjo gan nekaltai, kai vampyras pradėjo kalbėti apie Natanielio ryšį su Agata Vilson ir Sofi tėvus.

– Jų DNR būtina ištirti. Vaikelio, kai tik gims, taip pat.

Markusas ir Miriam linktelėjo, jų tai visai nestebino. Visi kiti kažkodėl buvo priblokšti.

– Natanielio ir Sofi pavyzdys prieštarauja tavo teorijai, kad demonai gimsta dėl nenuspėjamų mutacijų, o ne dėl paveldimų savybių, – garsiai susimąsčiau.

– Turime labai mažai duomenų, – Metju bešališkai, kaip dviem naujais pavyzdžiais susidomėjęs mokslininkas, nužvelgė Hamišą ir Natanielį. – Dabartinės mūsų išvados gali būti klaidingos.

– Sofi atvejis taip pat rodo, jog demonai gali būti susiję su raganomis daug labiau nei įtarėme, – Miriam akys nukrypo į demonės pilvą. – Niekada negirdėjau, kad raganai gimtų demonas, o juo labiau, kad demonė pagimdytų burtininką

– Manote, jog leisiu gaujai vampyrų imti Sofi ir mano kūdikio kraują? – Rodės, Natanielis tuoj praras savikontrolę.

– Diana ne vienintelė būtybė šiame kambaryje, kurią norės apžiūrėti kongregacija, Natanieli, – Metju žodžiai nė kiek nenuramino demono. – Tavo motina įvertino ir suprato gresiantį pavojų, antraip nebūtų jūsų čia atsiuntusi. Vieną dieną gali atsibusti ir nerasti nei žmonos, nei vaiko, o jei taip nutiks, vargu ar dar kada juos pamatysi.

– Gana, – nukirto Sara. – Nereikia jo gąsdinti.

– Nekišk nagų prie mano šeimos, – tarė Natanielis giliai kvėpuodamas.

– Aš jiems nepavojingas, – tarė vampyras – Grėsmę kelia kongregacija, kurios veiksmai gali lemti trijų rūšių susipriešinimą ir kuri vis tiek apsimeta, kad niekas nevyksta.

– Jie ateis mūsų, Natanieli, regėjau tai, – Sofi balsas buvo ryžtingas, o veide staiga pasirodė griežta išraiška, kurią pastebėjau bendraudama su Agata Vilson Oksforde.

– Kodėl man to nesakei? – paklausė demonas.

– Bandžiau papasakoti Agatai, bet ji mane sustabdė ir liepė nieko daugiau nesakyti. Ji buvo tokia išsigandusi. Tuomet ji pasakė man Dianos vardą ir davė Bišopų namų adresą, – Sofi veide vėl buvo nieko nesakanti išraiška. – Džiaugiuosi, kad Metju motina vis dar gyva. Jai patiks mano ąsočiai. Padarysiu vieną su jos veidu. Gali paimti mano DNR mėginį kada tik nori, vaikelio taip pat.

Sofi pareiškimas padarė galą jos vyro prieštaravimams. Kai Metju atsakė į visus klausimus, kilstelėjo voką, kuris visą laiką nepastebėtas gulėjo prie alkūnės. Jis buvo užklijuotas juodo vaško antspaudu.

– Vadinasi, liko tik aptarti vieną dalyką, – jis atsistojo ir ištiesė voką. – Hamišai, čia tau.

– Oi, ne, nedrįsk, – Hamišas sukryžiavo rankas ant krūtinės. – Duok jį Markusui.

– Esi ne tik devintasis riteris, bet ir Lozoriaus riterių senešalas, aukščiausias po manęs. Turime laikytis protokolo, – tarė ir kietai sučiaupė lūpas.

– Metju žino, ką tai reiškia, – sumurmėjo Markusas. – Jis vienintelis atsistatydinęs vadovas per visą ordino istoriją.

– Dabar tapsiu tuo, kuris atsistatydino du kartus, – tarė Metju vis dar laikydamas voką.

– Velniop protokolą, – užsiplieskė Hamišas ir trenkė kumščiu per stalą. – Visi lauk iš kambario! Noriu, kad liktų tik Markusas, Metju ir Natanielis. Prašau.

– Kodėl turime išeiti? – įtariai paklausė Sara.

Hamišas minutėlę įdėmiai apžiūrinėjo tetą.

– Jūs taip pat pasilikite.

Visą likusią dienos dalį jie praleido užsidarę valgomajame. Kartą išvargęs Hamišas išėjo laukan ir paprašė sumuštinių. Sausainiukai, paaiškino, jau seniai baigėsi.

– Ar man taip tik atrodo, ar vyrai išvijo mus lauk, kad galėtų rūkyti cigarus ir kalbėti apie politiką? – paklausiau. Junginėdama televizijos kanalus mėginau pamiršti susitikimą valgomajame. Em ir Sofi mezgė, o Miriam sprendė galvosūkį, kurį rado knygoje, žadančioje „velniškai sudėtingą sudoku“. Retkarčiais ji sukikendavo ir kažką pasižymėdavo.

– Ką darai, Miriam? – paklausė Sofi.

– Seku taškų skirtumą, – tarė Miriam ir vėl kažką pasižymėjo.

– Apie ką jie kalba? Kas laimi? – paklausiau pavydėdama Miriam sugebėjimo girdėti pokalbį.

– Jie planuoja karą, Diana. Sunku pasakyti, ar laimi Metju, ar Hamišas – jie mažai atsilieka vienas nuo kito, – atsakė vampyrė. – Visgi Natanielis ir Markusas taip pat pelnė kelis taškus, o Sara laikosi savo.

Kai sutemo, o aš ir Em nuėjome ruošti vakarienės, susitikimas pasibaigė. Natanielis ir Sofi tyliai kalbėjosi šeimos kambaryje.

– Turiu kai kam paskambinti, – tarė Metju mane pabučiavęs. Švelnus jo tonas netiko prie įsitempusio veido.

Kai pamačiau, koks jis pavargęs, nusprendžiau, kad mano klausimas gali palaukti.

– Žinoma, – paliečiau vampyro skruostą. – Neskubėk. Vakarienė bus paruošta po valandos.

Metju vėl stipriai ir ilgai mane bučiavo, tada išėjo per galines duris.

– Man reikia išgerti, – sudejavo teta eidama į verandą parūkyti.

Pro Saros dūmų rūką pastebėjau Metju šešėlį. Jis perėjo sodą ir pasuko daržinės link. Už manęs atsistojo Hamišas. Jo akys kumščiojo man į nugarą ir kaklą.

– Ar visiškai pasveikai? – paklausė tyliai.

– O kaip tu manai? – Buvo ilga diena, demonas net nesistengė nuslėpti, kad jam nepatinku. Papurčiau galvą.

Hamišo akys sužiuro į tolį, nusekiau jo žvilgsnį. Abu stebėjome, kaip balti Metju pirštai perbraukė plaukus ir vampyras dingo daržinėje.

– „Tigre, tigre, kaip ryškiai tu degi miško naktyje“, – Hamišas pacitavo Viljamą Bleiką. – Šis eilėraštis man visada primena Metju.

Padėjau peilį ant pjaustymo lentelės ir atsisukau į demoną.

– Ką galvoji, Hamišai?

– Ar esi dėl jo tikra, Diana? – paklausė. Em nusišluostė rankas į prijuostę, liūdnai į mane pažiūrėjo ir išėjo.

– Taip, – pažvelgiau jam į akis. Norėjau, kad Hamišas suprastų, jog visiškai pasitikiu Metju.

Hamišas linktelėjo, nė kiek nenustebo.

– Mąsčiau, ar žinodama, kas jis buvo, kas jis yra, norėsi būti kartu. Panašu, kad nebijai tampyti tigro už uodegos.

Nieko netarusi vėl pasisukau į spintelę ir pjausčiau toliau.

– Būk atsargi, – Hamišas uždėjo delną man ant dilbio ir privertė vėl pažvelgti jam į akis. – Kai ten nuvyksite, Metju nebus toks pats.

– Bus, – susiraukiau. – Su manimi vyks mano Metju. Jis bus lygiai toks pats.

– Ne, – niūriai tarė Hamišas. – Nebus.

Demonas pažinojo mano vyrą daug ilgiau nei aš, kadangi sukrovė tą lagaminėlį, žinojo, kur vyksime. Vis dar nieko nesupratau, išskyrus tai, kad vyksime į ankstesnį laikotarpį nei 1976 metai ir vietą, kur Metju žaidė šachmatais.

Hamišas išėjo laukan ir prisijungė prie Saros. Greitai į nakties dangų pakilo du dūmų kamuoliai.

– Ar ten viskas gerai? – paklausiau Em, grįžusios iš šeimos kambario, kur Markusas, Miriam, Sofi ir Natanielis plepėjo ir žiūrėjo televizorių.

– Taip, – atsakė ji. – O čia?

– Taip, – įsistebeilijau į obelis ir laukiau, kol iš tamsos sugrįš Metju.