21

SKYRIUS

Kitą rytą mane, išsimaudžiusią po dušu, pasveikino pusryčių padėklą laikantis vampyras.

– Pasakiau Martai, kad šįryt nori padirbėti, – tarė ir pakėlė šilumą laikantį dangtį.

– Judu mane išlepinsite, – išlanksčiau ant kėdės gulėjusią servetėlę.

– Nemanau, kad tavo būdas kelia pavojų, – Metju pasilenkė ir pabučiavo, jo akys atrodė padūmavusios. – Labas rytas. Ar gerai miegojai?

– Labai gerai, – paėmiau iš jo lėkštę ir nuraudau prisiminusi gėdingą vakarykštį kvietimą. Atmintyje iškilus griežtam atkirčiui, pervėrė skausmas, bet šio ryto bučinys patvirtino, kad peržengėme paprastos draugystės ribas ir judame nauja kryptimi.

Po pusryčių nulipome žemyn, įsijungėme kompiuterius ir kibome į darbą. Šalia rankraščio Metju buvo palikęs įprastą devynioliktojo amžiaus Bibliją, išverstą į anglų kalbą.

– Ačiū, – tariau per petį ją iškėlusi.

– Radau apačioje. Pasirodo, ta, kurią turėjau, tau neįtiko, – išsišiepė.

– Aš atsisakau naudoti Gutenbergo knygą nuorodoms, Metju, – mano balsas buvo griežtesnis, nei norėjau, kaip pikčiurnos senmergės.

– Moku mintinai visą Bibliją, jei kilo klausimas, galėjai tiesiog pasiteirauti, – pasiūlė.

– Tu taip pat netapsi nuorodų knyga.

– Daryk kaip išmanai, – gūžtelėjo pečiais ir vėl nusišypsojo.

Pasidėjusi šalia kompiuterį, o priešais – knygą, netrukus pasinėriau į skaitymą, analizavimą ir savo minčių rašymą. Atsitraukiau tik minutėlei ir paprašiau ko nors sunkaus rašant prispausti puslapiams. Pasikuitęs Metju rado Liudviko XIV medalį ir medinę kojelę, kuri, jo teigimu, priklausė vokiečių angelui. Žinoma, už tokias brangenybes vampyras paprašė atlygio. Galiausiai, gavęs dar kelis bučinius, liko patenkintas.

„Aurora Consurgens“ buvo vienas gražiausių alchemijos tekstų – moteriškosios Išminties figūros aiškinimas ir priešingų gamtinių jėgų studijos. Metju kopijos tekstas buvo beveik toks pats kaip Ciuriche, Glazge ir Londone matytų egzempliorių, bet iliustracijos buvo visiškai kitokios.

Dailininkė Borgo le Nuar buvo tikra savo amato žinovė. Kiekviena iliustracija buvo atlikta tiksliai ir gražiai, tačiau jos talentas glūdėjo ne tik amate. Moteriškų būtybių paveiksluose skleidėsi jos jautrumas. Borgo Išmintis buvo stipri ir kartu švelni. Pirmojoje iliustracijoje, kurioje Išmintis po savo apsiaustu saugo septynis personifikuotus metalus, ji atrodo nuožmi ir motiniškai išdidi.

Kaip Metju žadėjo, buvo ir dvi iliustracijos, kurių dar niekada nebuvau mačiusi. Abi priklausė paskutinei parabolei, skirtai cheminėms aukso ir sidabro jungtuvėms. Pirmąją lydėję žodžiai pasakojo apie moteriškumo principus alcheminiuose virsmuose. Paprastai būdavo vaizduojama baltai vilkinti karalienė su mėnulio emblema, kuri vaizduodavo sidabrą. Borgo pavertė ją gąsdinančia būtybe su sidabrinėmis gyvatėmis vietoje plaukų. Jos veidas skendėjo šešėlyje kaip saulės užtemdytas mėnulis. Tyliai skaičiau versdama iš lotynų į anglų: „Atsisuk į mane visa savo širdimi. Neatstumk manęs tik todėl, kad esu tamsus, paskendęs šešėlyje. Mane pakeitė saulės šviesa. Mane apėmė jūros. Sugadinau žemę. Kai nuskendau į gelmes, į Žemę atėjo naktis, mano svarba dingo.“

Ištiestame delne Mėnulio karalienė laikė žvaigždę. „Iš vandens gelmių tave šaukiau ir iš žemės gelmių šauksiuosi tų, kurie pro mane praeis. Ieškok manęs. Matyk mane. Ir jei rasi kitą, panašų į mane, atiduosiu jam ryto žvaigždę.“ Mano lūpos tarė žodžius, Borgo piešinys buvo gyvas, Mėnulio karalienės veide atsispindėjo ir baimė, ir atsisakymas, ir drovus išdidumas.

Antra iliustracija buvo kitame puslapyje, ją lydinčius žodžius tarė Saulės karalius. Pamačius akmeninį Borgo pavaizduotą sarkofagą ir pro plyšelį viduje matomą auksinį kūną, plaukeliai ant sprando pasišiaušė. Karalius buvo taikiai užsimerkęs, veide atsispindėjo tikėjimas, kad bus išlaisvintas. „Dabar aš išėjęs apeisiu miestą. Jo gatvėse ieškosiu tyros moters, kurią galėčiau vesti. Gražiu veidu, dar gražesniu kūnu ir gražiausiais apdarais. Ji nustums akmenį nuo įėjimo į mano kapą ir duos man balandžio sparnus, kad kartu su ja galėčiau skristi į rojų, kur amžinai būsime kartu.“ Ištrauka priminė Metju ženklelį iš Betanio ir mažytį Lozoriaus karstelį. Paėmiau Bibliją.

– Evangelija pagal Matą, 55 psalmė, 32 deuteronomija, 40 eilutė, – įsiterpė Metju balsas, skelbiantis nuorodą kaip automatinė Biblijos rodyklė.

– Iš kur žinai, ką skaičiau? – Pasisukau kėdėje norėdama geriau jį matyti.

– Tavo lūpos judėjo, – atsakė prilipęs prie kompiuterio ekrano, pirštai tarškino klaviatūrą.

Kietai suspaudžiau lūpas ir vėl ėmiausi teksto. Autorius buvo įtraukęs kiekvieną įmanomą Biblijos ištrauką, kuri sutapo su alchemine mirties ir sukūrimo istorija, atpasakojo ir jas perpynė. Prisitraukiau Bibliją. Ji buvo įrišta juoda oda, viršelį puošė įspaustas auksinis kryžius. Atsivertusi Evangeliją pagal Matą, susiradau šešioliktą skyrių. „Ir jie tarė vienas kitam: kas užridens akmenį ant mūsų kapo?“

– Radai? – švelniai paklausė Metju.

– Taip.

– Gerai.

Vėl stojo tyla.

– Kuri eilutė pasakoja apie ryto žvaigždę? – Kartais pagoniškas auklėjimas labai trukdydavo darbui.

– Antras apreiškimas, dvidešimt aštunta eilutė.

– Ačiū.

– Nėra už ką, – nuo kito stalo atsklido slopus juokas. Palinkau prie rankraščio ir nekreipiau dėmesio.

Po dviejų valandų mažyčių gotikinių raidelių skaitymo ir atitinkamų biblinių nuorodų ieškojimo buvau pasiruošusi jodinėjimui. Kaip tik tuo metu Metju paskelbė, kad metas pertraukai. Be to, per pietus pažadėjo papasakoti, kaip susipažino su septynioliktojo amžiaus fiziologu Viljamu Harvėjumi.

– Tai visiškai neįdomi istorija, – mėgino prieštarauti.

– Tau gal ir ne, bet mokslo istorikei? Tai beveik prilygs pažinčiai su žmogumi, kuris suprato, kad širdis veikia kaip siurblys.

Nė vienas nematėme saulės nuo tada, kai atvykome į Set Turą, bet mums tai nerūpėjo. Metju atrodė atsipalaidavęs, o aš buvau laiminga ištrūkusi iš Oksfordo. Gilijan grasinimai, mano tėvų nuotrauka, net Piteris Noksas – viskas tolo su kiekviena Prancūzijoje praleista valanda.

Metju gyvai pasakojo apie problemą darbe: dingo kažkokie duomenys, kuriuos buvo tikimasi atrasti ištyrus kraujo mėginį, bet nepavyko. Ore jis piešė chromosomas ir rodė pažeistą vietą. Aš linktelėjau, bet taip ir nesupratau, ką turėjo galvoje. Žodžiai liejosi iš vampyro lūpų, jis apkabino mane per pečius ir prisitraukė arčiau.

Apsukome gyvatvorę. Prie vartų, pro kuriuos jojome vakar, stovėjo juodai apsivilkusi būtybė. Stovėjo atsirėmusi į riešutmedį, grakšti kaip sėlinantis leopardas. Vampyras.

Metju stumtelėjo mane sau už nugaros.

Vyras grakščiai atsitraukė nuo medžio kamieno ir nužingsniavo mūsų link. Balta oda, milžiniškos juodos akys, kurias dar labiau išryškino juodas odinis švarkas, džinsai ir batai tik patvirtino, kad tai tikrai vampyras. Jam visai nerūpėjo, ar kas supras, kad yra kitoks. Vilkiška veido išraiška buvo vienintelė netobula angeliško veido, apsupto tamsių, iki pečių banguojančių plaukų, dalis. Šis vampyras buvo žemesnis ir smulkesnis nei Metju, bet jo jėga nekėlė jokių abejonių. Nuo žvilgsnio po mano oda užsitraukė ledas.

– Dominykai, – Metju balsas buvo ramus, bet garsesnis nei paprastai.

– Metju, – jis sviedė vampyrui neapykantos kupiną žvilgsnį.

– Tiek metų nesimatėm, – iš įprasto tono galėjai pamanyti, kad vampyras čia pasirodo kasdien.

Dominykas atrodė susimąstęs.

– Kada tai buvo? Feraroj? Abu kovojome su popiežiumi tik, kiek pamenu, dėl skirtingų priežasčių. Mėginau išsaugoti Veneciją. Tu mėginai išsaugoti tamplierius.

Metju lėtai linktelėjo, jo žvilgsnis buvo įsmeigtas į vampyrą.

– Manau, esi teisus.

– Paskui, mano drauge, pradingai. Jaunystėje patyrėme daug nuotykių – jūroje, Šventojoje Žemėje. Tokiems vampyrams kaip tu, Metju, Venecija visada buvo pasilinksminimų vieta, – vampyras papurtė galvą akivaizdžiai apgailestaudamas. Prie vartų sustojusi būtybė iš tiesų priminė venecijietį ar bent jau keistą velnio ir angelo derinį. – Kodėl neaplankei manęs, kai keliavai pro Prancūziją medžiodamas?

– Jei tave įžeidžiau, Dominykai, tai buvo taip seniai, kad nebeturėtų mums rūpėti.

– Galbūt, bet vienas dalykas nepasikeitė. Kiekvieną kartą, kai kyla sumaištis, kur nors netoliese painiojasi de Klermontas, – jis pasisuko į mane ir godžiai nužiūrėjo. – Tai turėtų būti ragana, apie kurią tiek girdėjau.

– Diana, grįžk namo, – griežtai tarė Metju.

Galėjai beveik apčiuopti pavojų, dvejojau, nenorėjau palikti jo vieno.

– Eik, – pakartojo, balsas buvo aštrus kaip kalavijo ašmenys.

Mūsų svečias pamatė kažką man už peties ir nusišypsojo. Padvelkė šaltas vėjas ir į mano parankę įsikibo šalta ranka.

– Dominykai, – suskambo muzikalus Izabou balsas. – Koks netikėtas vizitas.

Vampyras mandagiai nusilenkė.

– Ponia, malonu matyti jus tokios puikios sveikatos. Kaip sužinojote, kad aš čia?

– Užuodžiau, – nepagarbiai atrėžė Izabou. – Ateini nekviestas čia, į mano namus. Ką pasakytų tavo motina, jei sužinotų, kad taip elgies?

– Jei mano motina vis dar būtų gyva, galėtume jos paklausti, – atsakė Dominykas nesistengdamas slėpti žiaurumo.

– Maman, veskis Dianą namo.

– Žinoma, Metju. Paliksime judu pasikalbėti, – Izabou pasisuko paskui tempdama ir mane.

– Dingsiu greičiau, jei leisite perduoti jums žinutę, – įspėjo Dominykas. – Jei teks grįžti, pasirodysiu ne vienas. Šiandienos vizitas yra tik pagarbos tau, Izabou, ženklas.

– Knygos ji neturi, – griežtai tarė Metju.

– Aš čia ne dėl prakeiktos raganų knygos, Metju. Tegu turi. Atvykau dėl kongregacijos.

Izabou iškvėpė lyg būtų nekvėpavusi dienų dienas. Man iš lūpų jau veržėsi klausimas, bet jos žvilgsnis mane nutildė.

– Puiku, Dominykai. Keista, kad dar randi laiko aplankyti seną draugą, kai turi tiek įsipareigojimų, – paniekinamai tarė Metju. – Kodėl kongregacija lanko de Klermontus, kai visoje Europoje žmonės randa bekraujus lavonus?

– Vampyrams nedraudžiama maitintis žmonių krauju – tik gaila, kad jie tokie neatsargūs. Pats žinai, kad visur, kur keliaujam, mus seka mirtys, – Dominykas nekreipė dėmesio į žiaurumą. Sudrebėjau pajutusi, kaip jis negerbia trapios šiltakraujų gyvybės. – Tačiau susitarimas tikrai draudžia nesantuokinius meilės ryšius tarp raganų ir vampyrų.

Atsisukusi įsistebeilijau į vampyrą.

– Ką tu pasakei?

– Jai galima kalbėti! – Dominykas pašaipiai suplojo rankomis. – Kodėl gi neleidus raganai dalyvauti šiame pokalbyje?

Metju čiupo mane ir pastatė priešais. Izabou vis dar laikė mane už rankos. Stovėjome išsirikiavę trumpa, glaudžia eile: vampyras, ragana, vampyras.

– Diana Bišop, – Dominykas žemai nusilenkė. – Garbė sutikti tokios senos ir ypatingos giminės raganą. Liko taip nedaug senųjų šeimų.

Kiekvienas jo žodis, nors ir ištartas labai mandagiai, skambėjo kaip grasinimas.

– Kas tu toks? Ir kodėl tau rūpi, su kuo aš leidžiu laiką?

Venecijietis nužvelgė mane, atlošė galvą ir garsiai nusikvatojo.

– Man sakė, kad tu mėgsti ginčytis taip pat kaip tavo tėvas, bet netikėjau.

Ėmė dilgčioti pirštus, Izabou delnas beveik laužė juos.

– Ar supykdžiau jūsų raganą? – Jo žvilgsnis buvo įsmeigtas į Izabou ranką.

– Sakyk, ką atėjai pranešti, ir nešdinkis iš mūsų žemių, – Metju balse vis dar nebuvo girdėti susierzinimo.

– Mano vardas Dominykas Mišelis. Pažįstu Metju nuo tada, kai atgimiau. Izabou – beveik tiek pat. Deja, nė vieno nepažinojau taip puikiai kaip žaviosios Luizos, bet juk neturėtume kalbėti apie mirusiuosius, – vampyras pamaldžiai persižegnojo.

– Geriau išvis neminėtum mano sesers, – Kleirmontas kalbėjo ramiai, bet motina atrodė pasirengusi žudyti, jos lūpos buvo perbalusios.

– Vis dar neatsakei į mano klausimą, – įsiterpiau ir vėl patraukiau Dominyko dėmesį.

Venecijiečio akys suspindo, jis mane vertino.

– Diana, – tarė Metju nesugebėdamas suvaldyti gerkle kylančio gausmo. Dar niekuomet kalbėdamas su manimi nebuvo taip arti urzgimo. Iš virtuvės atskubėjo išsigandusi Marta.

– Kaip matau, ji daug ugningesnė nei jos gentainiai. Ar dėl to viskuo rizikuoji vien tam, kad ją išlaikytum? Ar ji tave džiugina? Ar tik nori maitintis jos krauju ir, kai tau atsibos, tiesiog išmesti kaip ir kitus šiltakraujus?

Metju pirštai suspaudė Lozoriaus karstą. Jis to nedarė nuo tada, kai atvykome į Set Turą.

Pastabios Dominyko akys taip pat tai pastebėjo. Jo veidą iškreipė keršto šypsena.

– Jautiesi kaltas?

Įsiutusi, kad Dominykas taip erzina Metju, žiojausi prakalbėti.

– Diana, tuoj pat eik namo, – vampyro tonas reiškė, kad vėliau turėsime labai rimtą ir nemalonų pokalbį. Jis švelniai stumtelėjo mane į Izabou rankas ir atsistojo kaip siena tarp venecijiečio ir manęs su motina. Tuo metu priėjo Marta, kuri, rankas sukryžiavusi ant apkūnaus kūno, be galo priminė Metju.

– Tegu pirma ragana išgirsta, ką noriu pasakyti. Atėjau jus įspėti, Diana Bišop. Draugystės tarp raganų ir vampyrų draudžiamos. Privalote tučtuojau palikti šiuos namus ir nutraukti ryšius su Metju de Klermontu bei jo šeimos nariais. Jei ne, kongregacija imsis visų reikalingų priemonių, kad apsaugotų susitarimą.

– Nežinau nieko apie jūsų kongregaciją ir nepasirašiau jokio susitarimo, – tariau įtūžusi. – Be to, susitarimo vykdymas nėra privalomas. Jis savanoriškas.

– Ar jūs ne tik istorikė, bet ir teisininkė? Šiuolaikinės išsilavinusios moterys tokios žavingos. Tačiau teologijoje iš jų jokios naudos, – apgailestaudamas tęsė Dominykas. – Todėl visada ir manėm, kad iš viso neverta jūsų mokyti. Ar manote, kad pasižadėdami vienas kitam laikėmės eretiko Kalvino idėjų? Sudarytas susitarimas įpareigojo visus vampyrus, demonus ir raganas – buvusius, esamus ir būsimus. Ne jums rinktis, ar laikysitės jo, ar ne.

– Jau perdavei įspėjimą, Dominykai, – tarė Metju šilkiniu balsu.

– Tiek norėjau pasakyti raganai, – atsakė vampyras. – Tau turiu perduoti kai ką daugiau.

– Tuomet Diana gali grįžti namo. Pasiimk ją, Maman, – trumpai tarė.

Šį kartą motina iš karto padarė kaip prašoma, Marta nusekė paskui.

– Nereikia, – sušnypštė Izabou, kai pasisukau atgal į Metju.

– Iš kur jis čia atsirado? – paklausė Marta, kai įėjome vidun.

– Turbūt iš pragaro, – tarė Izabou. Pirštų galais perbėgo mano veidu ir greitai atitraukė, pajutusi skruostų karštį. – Tu labai drąsi, mergyt, bet šiandien pasielgei ypač neatsargiai. Nesi vampyrė. Nerizikuok ginčydamasi su Dominyku ar jo pagalbininkais. Laikykis nuo jų atokiau.

Ji nedavė man laiko atsakyti ir nusitempė per virtuves, valgomąjį, svetainę, didžiąją salę. Galiausiai atsidūrėme prie arkos, už kurios buvo milžiniškas pilies apžvalgos bokštas. Vien pagalvojus, kiek reikės lipti, sutraukė blauzdas.

– Privalome, ten mūsų ieškos Metju.

Pusę laiptų įveikiau skatinama pykčio ir baimės, likusią pusę – apsisprendimo. Pastačiusi koją ant paskutinio laiptelio, atsidūriau ant plokščio stogo, nuo kurio į visas puses buvo matyti mylių mylios. Papūtė lengvas vėjas, mano plaukai išsidraikė.

Izabou nuėjo prie stiebo, kuris kilo dar dvidešimt pėdų į dangų, ir iškėlė dvišaką juodą vėliavą. Ji išsiskleidė blausioje šviesoje ir pamačiau gyvatę, įsikandusią savo blizgančią uodegą. Nubėgau prie dantytos sienos, Dominykas pakėlė galvą.

Po kelių minučių tokia pati vėliava iškilo ant kaimo pastato stogo, suskambo varpai. Pamažu iš namų, barų, parduotuvių, kontorų ėjo vyrai ir moterys, visi žiūrėjo į Set Turo pusę, kur vėjyje plaikstėsi amžinybės ir atgimimo simbolis. Pažvelgiau į Izabou, klausimas buvo užrašytas man ant veido.

– Šeimos simbolis ir įspėjimas kaimui, kad saugotųsi, – paaiškino. – Iškeliame vėliavą tik tada, kai su mumis yra kitų. Kaimo gyventojai pernelyg įpratę gyventi šalia vampyrų ir, nors mūsų jie gali nebijoti, laikėme ją tokioms progoms kaip ši. Pasaulyje daugybė vampyrų, kuriais negalima pasitikėti, Diana. Dominykas Mišelis vienas iš jų.

– Galit ir nesakyt. Kas jis toks?

– Vienas iš seniausių Metju draugų, – sumurmėjo įsmeigusi akis į sūnų. – Ir todėl labai pavojingas priešas.

Vėl įsižiūrėjau į Metju, jis vis dar kalbėjosi su Dominyku aiškioje derybų zonoje. Staiga ėmė judėti susiliejusios juoda ir pilka spalvos, venecijietis nušvilpė prie riešutmedžio, kur jį pastebėjome iš pradžių. Nuaidėjo garsus pokštelėjimas.

– Puiku, – sumurmėjo Izabou.

– Kur Marta? – Per petį žvilgtelėjau laiptų pusėn.

– Salėje. Dėl visa pikta, – veriamas jos žvilgsnis vis dar buvo įsmeigtas į sūnų.

– Ar Dominykas eitų vidun ir čia pat perkąstų man gerklę?

Juodos, blizgančios Izabou akys pasisuko į mane.

– Tai būtų pernelyg paprasta, brangioji. Pirma jis su tavim pažaistų. Visada pažaidžia su grobiu. Be to, jam labai patinka turėti žiūrovų.

Sunkiai nurijau seiles.

– Savimi pasirūpinti galiu pati.

– Taip, jei turi tiek galios, kaip sako Metju, gali. Laikui bėgant supratau, kad raganoms puikiai sekasi saugotis. Beveik be jokių pastangų pakanka tik lašelio drąsos, – tarė Izabou.

– Kas toji kongregacija, kurią minėjo Dominykas?

– Devynių būtybių taryba, visų po tris – raganų, vampyrų ir demonų. Ji buvo įsteigta Kryžiaus žygių laikais, kad mūsų nepastebėtų žmonės. Buvome pernelyg nerūpestingi, įsivėlėme į jų politiką ir kitas beprotybes, – Izabou balsas apkarto. – Tokios būtybės kaip Dominykas, ambicingos, išdidžios, godžios, amžinai nepatenkintos tuo, ką turi, ir vis norinčios daugiau, įtikino sudaryti susitarimą.

– Ir jūs sutikote su tam tikromis sąlygomis? – Atrodė kvaila, kad viduramžių pažadai gali paveikti mane ir Metju.

Izabou linktelėjo. Vėjas sugavo kelias sunkias, medaus spalvos plaukų sruogas ir blaškė aplink jos veidą.

– Skirtingos būtybės būdamos drauge labai krisdavo į akis, o joms įsivėlus į žmonių reikalus, šie imdavo įtarti mus dėl gudrumo. Jie nėra labai greiti, vargšeliai, bet ir ne visai kvaili.

– Sakydama „būdamos drauge“ turit galvoje ne šokius ir vakarienes.

– Jokių šokių, jokių vakarienių – ir jokių bučinių ar dainavimų vienas kitam, – atkirto aštriai. – O tai, kas būna po vakarienių ir bučinių, taip pat uždrausta. Prieš sutikdami su susitarimu buvome labai arogantiški. Mūsų buvo daug daugiau, buvome įpratę gauti, ko įsigeidę, negalvodami apie pasekmes.

– Ką dar pažadėjote?

– Kad nesikišime į religiją ir politiką. Per daug princų ir popiežių buvo nežemiškos būtybės. Žmonėms pradėjus rašyti kronikas, tapo sunku lyg niekur nieko pereiti nuo vieno gyvenimo prie kito, – Izabou suvirpėjo. – Vampyrai turėdavo suvaidinti savo mirtį. Žmonėms pradėjus kaišioti nosis, viskas pasidarė per sudėtinga.

Paskubomis žvilgtelėjau į Dominyką ir Metju, jie vis dar kalbėjosi prie pilies sienų.

– Taigi, – pasiruošiau lenkti pirštus. – Negalima sukinėtis tarp kitų būtybių. Negalima dalyvauti žmonių religinėje ar politinėje veikloje. Kas dar?

Pasirodo, tetos ksenofobija ir priešinimasis mano teisės studijoms kilo, nes ji nesuprato šio seno susitarimo.

– Taip. Jei kuri būtybė sulaužo susitarimą, kongregacija turi pasirūpinti, kad pažeidimas būtų sustabdytas, o priesaika išsaugota.

– O jei susitarimą sulaužo dvi būtybės?

Stojo tyla.

– Kiek man žinoma, taip niekada nebuvo nutikę, – tarė niūriai. – Tad gerai, kad ir judu to nepadarėte.

Vakar paprasčiausiai paprašiau Metju eiti su manimi į lovą, bet jis suprato, kad tas prašymas nebuvo toks paprastas. Jis nedvejojo nei manimi, nei savo jausmais. Tik norėjo sužinoti, kiek toli galime nueiti be kongregacijos įsikišimo.

Atsakymą sužinojome netrukus. Mums buvo leista nueiti visai netoli.

Palengvėjimą greitai pakeitė pyktis. Jei dėl mūsų santykių niekas nebūtų susirūpinęs, jis turbūt niekada nebūtų man papasakojęs apie kongregaciją ir susitarimą. O jo tyla būtų paveikusi santykius su mano ir jo šeima. Būčiau nukeliavusi į kapus manydama, kad Sara ir Izabou buvo fanatikės. Iš tiesų jos laikėsi prieš amžius sudaryto susitarimo, kas buvo sunkiai suprantama, bet atleistina.

– Jūsų sūnus neturėtų laikyti nuo manęs paslapčių, – pakėliau balsą, pirštų galiukus ėmė dilgčioti. – Ir jūs turėtumėte mažiau jaudintis dėl kongregacijos ir labiau dėl to, ką padarysiu Metju, kai vėl jį sutiksiu.

Ji prunkštelėjo.

– Nedaug spėsi padaryti prieš tai, kai jis tave išbars už abejojimą jo valdžia girdint Dominykui.

– Aš nesu Metju valdžioje.

– Tau, mano brangioji, dar daug reikia sužinoti apie vampyrus, – jos balse suskambo pasitenkinimo gaidelė.

– O jūs dar daug turite sužinoti apie mane. Taip pat ir kongregacija.

Izabou sugriebė mane už pečių, jos pirštai susmigo į raumenis.

– Tai ne žaidimas, Diana! Metju mielu noru nusisuks nuo būtybių, kurias pažinojo ilgus amžius, vien tam, kad tu savo trumpame gyvenime galėtum būti tuo, kuo nori. Maldauju, neleisk jam to padaryti. Jei užsispirs, jie nužudys jį.

– Jis pats sau šeimininkas, Izabou, – tariau šaltai. – Aš nesakau Metju, ką daryti.

– Ne, bet tu gali jį palikti. Jo paties labui pasakyk, kad dėl jo nelaužysi susitarimo arba kad jauti tik smalsumą – raganos tuo pagarsėjusios, – ji mane paleido. – Jei jį myli, žinosi, ką pasakyti.

– Baigėsi, – iš laiptų aikštelės pašaukė Marta.

Abi nubėgome prie bokšto krašto. Nuo arklidžių tolo juodas žirgas su raiteliu. Jie peršoko aptvarą ir nudundėjo į mišką.