43

SKYRIUS

Namie buvo keistai tylu.

Sarai jie atrodė tušti ne tik dėl to, kad neskambėjo kalbos ar dingo septynios guvios galvelės.

Tai buvo nežinia.

Pasiteisinusios, kad turi susidėti daiktus kelionei su Fėja ir Dženet, iš sąskrydžio jos grįžo anksčiau nei paprastai. Prie sofos šeimos kambaryje Em rado tuščią lagaminėlį, o ant skalbimo mašinos Sara pamatė sukrautus drabužius.

– Jų nebėra, – tarė Em.

Sara puolė jai į glėbį, raganos pečiai drebėjo.

– Ar jiems viskas gerai? – sušnabždėjo.

– Jie kartu, – atsakė Em. Tai nebuvo atsakymas, kurio Sara norėjo, bet tai buvo sąžininga kaip ir pati Emili.

Jos sumetė savo drabužius į kelioninius krepšius. Raganoms nelabai rūpėjo, ką pasiimti. Em ir Tabita jau buvo vagonėlyje, Fėja ir Dženet laukė, kol Sara užrakins namus.

Paskutinę naktį prieš jiems išvykstant, Sara su vampyru valandų valandas gėrė vyną ir kalbėjosi sandėliuke. Metju pasidalijo savo praeitimi ir papasakojo, ko bijo ateityje. Moteris klausėsi stengdamasi neparodyti, kaip ją pribloškė kai kurios jo istorijos. Nors buvo pagonė, ragana suprato, kad jis norėjo atlikti išpažintį, o jai atiteko kunigo vaidmuo. Sara davė jam savo atleidimą, nors žinojo, kad kai kurių dalykų neįmanoma nei pamiršti, nei atleisti.

Visgi liko viena paslaptis, kurios jis nepanoro atskleisti, Sara vis dar nežinojo, kur išvyko jos dukterėčia.

Grindų lentos Bišopų namuose girgždėjo dejonių choru, o ragana vis vaikščiojo po gerai pažįstamas, tamsias patalpas. Uždariusi šeimos kambario duris, ji pasirengė atsisveikinti su vieninteliais namais, kuriuos kada nors turėjo.

Staiga šeimos kambario durys atsilapojo. Viena grindų lenta prie židinio šovė viršun ir atidengė mažą, juoda oda įrištą knygelę ir nedidelį voką. Tai buvo šviesiausias daiktas kambaryje, jis švytėjo mėnesienoje.

Sara vos nesuspigo ir ištiesė ranką. Šviesus kvadratėlis atskrido tiesiai jai į delną ir apsivertė. Ant jo buvo užrašytas vienintelis žodis.

– Sara, – perskaitė.

Ji švelniai palietė raides ir pamatė ilgus, baltus Metju pirštus. Moteris atplėšė voką, širdis ėmė daužytis krūtinėje.

Sara, nebijok, mums pavyko.

Širdis ėmė plakti kiek lėčiau.

Padėjusi vienintelį lapą popieriaus ant senelės krėslo, parodė į knygą. Kai tik namas ją atidavė, sudejavo senas medis, brūkštelėjo vinys ir lenta grįžo į savo vietą.

Ji atvertė pirmąjį puslapį. „Nakties šešėlis, susidedantis iš dviejų poetinių giesmių, parašytų G. C. 1594 metais.“ Knyga kvepėjo maloniai, kaip smilkalai dulkėtoje katedroje.

Visai kaip Metju, – pagalvojo sau šypsodamasi.

Iš viršaus kyšojo lapelis popieriaus. Jis žymėjo dedikacijų puslapį. „Mielam ir pačiam brangiausiam draugui Metju Roidonui.“ Sara įsižiūrėjo atidžiau ir pamatė mažytę nupieštą rankelę, kuri pirštu rodė į rašalu išvedžiotą skaičiuką „29“.

Ji paklusniai atsivertė dvidešimt devintą puslapį ir vos galėdama sulaikyti ašaras perskaitė eilutes:

Ji sutveria medžiotojus ir skalikus,

Kurių nasrai gali praryti dangų, o nagai išvedžioti žemę žaizdomis,

Ir nuostabiai grakšti, kad pavydėt galėtų nimfa,

Ilgai galės vaikytis ją pikti skalikai.

Nes vos tik panorėjusi ji gali pasiversti

Bet kuriuo žvėrimi ar žolės stiebeliu.

Žodžiai priminė Dianą – šviesią, ryškią, nekviestą. Jos veidą supo lengvi sparneliai, o kaklą puošė deimantai ir sidabras. Vienas ašaros formos rubinas gulėjo ant odos kaip lašas kraujo, įsitaisęs tarp deivės raktikaulių.

Kai sandėliuke pradėjo švisti, jis pažadėjo sugalvoti, kaip pranešti, kad Diana saugi.

– Ačiū, Metju, – ragana pabučiavo knygą, raštelį ir įmetė juos į didžiulį židinį. Ji sumurmėjo kelis žodžius ir įsiliepsnojo balta kaitri ugnis. Popierius greitai užsidegė, knygos kraštai ėmė raitytis.

Sara kelias minutes stebėjo, kaip dega ugnis. Tuomet išėjo pro galines duris, paliko jas nerakintas ir neatsisukdama nuėjo prie automobilio.

Kai tik durys užsidarė, senas sidabrinis karstelis kaminu nusileido ant liepsnojančio popieriaus. Iš ampulės viduje paslėptų kamerų išbėgę du lašai kraujo ir gyvsidabrio ėmė vaikytis vienas kitą ant knygos viršelio, kol įkrito į židinio grotelių plyšelį. Jie nubėgo į seną židinio ardyną ir nukeliavo į namo širdį. Namas palaimingai atsiduso ir išleido seną užmirštą kvapą.

Sara įkvėpė gaivaus nakties oro ir įlipo į vagonėlį. Jos uoslė buvo pakankamai jautri, kad užuostų cinamono, laukinės kryklės, sausmedžio ir ramunėlių aromatą.

– Viskas gerai? – ramiai paklausė Em.

Sara pasilenkė virš katės dėžutės, kurioje buvo Tabita, ir suspaudė Em kelią.

– Taip.

Fėja pasuko raktelį ir nudardėjo kaimo keliuku, kuris turėjo nuvesti jas į magistralę. Visos svarstė, kur valgys pusryčius.

Keturios raganos buvo per toli, kad pajustų aplink namą pasikeitusį orą, užuostų neįprastą, persipynusį vampyro ir raganos aromatą ar pamatytų dviejų vaiduoklių prie šeimos kambario lango šešėlius.

Bridžita Bišop ir Dianos senelė stebėjo, kaip tolsta automobilis.

Ką dabar darysime? – paklausė Dianos senelė.

Tą patį kaip ir visada, Džoana, – atsakė Bridžita. – Nepamiršime praeities ir lauksim ateities.