12
SKYRIUS
Niekas manęs nemokė, kuo vaišinti vakarieniauti atėjusį vampyrą.
Bibliotekoje beveik visą laiką praleidau prie kompiuterio internete ieškodama receptų, kur nieko nereikėtų virti ar kepti, ant stalo gulėjo užmiršti rankraščiai. Metju sakė, kad yra visaėdis, tačiau tai negalėjo būti tiesa. Jei jau buvo pripratęs prie kraujo, turėjo labiau mėgti nevirtus produktus, bet jis toks mandagus, kad greičiausiai suvalgytų bet ką, ką paruoščiau.
Po ilgų kulinarijos studijų ir tyrinėjimų ankstyvą popietę išėjau iš bibliotekos. Šiandien Metju vienas gynė Bišopų tvirtovę, Miriam turėjo būti pamaloninta. Nei Piterio Nokso, nei Gilijan Čemberlein niekur nebuvo matyti, buvau patenkinta. Net Metju atrodė laimingas, kai praėjau pro šalį pakeliui į grąžinamų knygų registratūrą.
Praėjusi pro Redklifo kameros kupolą, kur studentai skaitė privalomą literatūrą, ir viduramžiškas Jėzaus koledžo sienas, nuėjau apsipirkti į stogu dengtą Oksfordo turgų. Su sąrašu rankoje pirmiausia užsukau pas mėsininką šviežios elnienos ir triušienos. Tada nukulniavau pas žuvų pardavėjus škotiškos lašišos.
Ar vampyrai valgo daržoves?
Mobiliojo dėka pavyko susisiekti su zoologijos katedra ir paklausinėti, ką ėda vilkai. Manęs paklausė, kokie vilkai. Kažkada Bostono zoologijos sode buvau mačiusi pilkuosius vilkus ir, kadangi tai buvo mėgstama Metju spalva, taip jiems ir atsakiau. Išvardijęs ilgą sąrašą labai skanių žinduolių, kurie yra jų mėgstamiausias maistas, nuobodžiaujantis balsas paminėjo, kad jie taip pat ėda riešutus, uogas ir sėklas.
– Tik nemėginkite jų šerti! – įspėjo balsas. – Jie ne naminiai gyvūnėliai!
– Ačiū už patarimą, – atsakiau stengdamasi nekikenti.
Bakalėjininkas atsiprašinėdamas pardavė man paskutinius juoduosius serbentus ir kvapnias laukines žemuoges. Į mano vis didėjantį pirkinių krepšį nukeliavo ir maišelis kaštainių.
Galiausiai patraukiau į vyno krautuvėlę, kur manęs pasigailėjo vynuogių auginimo ekspertas ir paklausė, „ar džentelmenas nusimano apie vynus“. Pasisukau eiti pro duris, tačiau, pamatęs mano pasipiktinimą, pardavėjas iškart pasiūlė du ypač reto vokiško ir prancūziško vyno butelius, kurie nebūtų padarę gėdos ir pačiam karaliui. Kad lengviau atsigaučiau po šoko, kurį patyriau išgirdusi kainą, įsodino mane į taksi ir išsiuntė atgal į koledžą.
Grįžusi namo, nurinkau popierius nuo rašomojo stalo, kuris buvo skirtas tiek darbui, tiek valgymui, ir pastačiau jį kuo arčiau židinio. Kruopščiai padengiau: panaudojau spintelėse rastą porcelianą, sidabrą ir sunkias krištolines taures, kurios, matyt, buvo paskutiniai Edvardo stiliaus servizo likučiai. Mano ištikimosios draugės iš virtuvės parūpino krakmolytų staltiesių ir servetėlių, kuriomis dabar buvo padengtas stalas ir užklotas medinis padėklas, pasitarnausiantis atnešti valgius iš virtuvės.
Kai pradėjau ruošti vakarienę supratau, kad jei gamini vampyrui, ilgai neužtruksi. Tiesą sakant, mažai ką reikia gaminti.
Septintą valandą žvakės jau buvo uždegtos, visas maistas, išskyrus tą, kurį reiks gaminti paskutinę minutę, paruoštas. Vienintelis dalykas, kurį liko parengti, buvau aš.
Spintoje buvo sunku rasti drabužį, kurį būčiau pirkusi būtent tokiai progai. Jokiu būdu nevilkėsiu kostiumėlio ar drabužių, su kuriais einu pas rektorių. Turėjau gausybę juodų kelnių ir įvairiausių tamprių su skirtingu spandekso kiekiu, bet dauguma buvo aptaškytos arbata arba išteptos valtyje. Galiausiai radau elegantiškas juodas kelnes, kurios kiek priminė apatinę pižamos dalį tik buvo daug stilingesnės. Tiks.
Vilkėdama vien liemenėle ir kelnėmis nubėgau į vonios kambarį ir šepečiu perbraukiau pečius siekiančius šieno spalvos plaukus. Jų galai buvo susiraizgę į mazgus, kiekvieną kartą, kai bandydavau įkišti į juos šukas, kilstelėdavau visą galvos odą. Jau maniau palikti darbą garbanojimo žnyplėms, bet supratau, kad sutvarkyti visų plaukų iki atvažiuos Metju, nespėsiu. Jis nevėluos. Puikiai tai žinojau.
Kol valiausi dantis, nusprendžiau, kad vienintelis būdas susišukuoti, patraukti juos nuo veido ir surišti į kuodą. Nosis ir smakras atrodys labiau atsikišę, bet taip sukursiu skruostikaulių iliuziją ir patrauksiu juos nuo akių, į kurias jie nuolat lindo pastarosiomis dienomis. Susmaigsčiau plaukus ant pakaušio, viena sruoga iš karto išsprūdo. Atsidusau.
Iš veidrodžio į mane žvelgė motina. Prisiminiau, kokia graži ji sėsdavo vakarieniauti, svarsčiau, ką darydavo, kad šviesūs antakiai ir blakstienos atrodytų tokie ryškūs, o plati burna taip meiliai šypsotųsi man ir tėčiui. Tiksintis laikrodis atėmė galimybę pasiekti tokį efektą su kosmetika. Turėjau vos tris minutes susirasti marškinius, antraip su Metju Kleirmontu, gerai žinomu biochemijos ir neurologijos profesoriumi, sveikinsiuosi pasipuošusi tik apatiniu trikotažu.
Spintoje teradau du tinkamus kandidatus: juodą ir nakties mėlynumo. Nakties mėlynumo bent jau buvo švarūs ir tai lėmė mano apsisprendimą. Marškiniai turėjo keistą apykaklę, kuri stovėjo nugaroje, sukosi apie kaklą ir baigėsi V formos iškirpte. Rankovės buvo gana aptemptos, su ilgais, platėjančiais rankogaliais, kurie siekė plaštakos vidurį. Kai segiausi sidabrinius auskarus, išgirdau beldimą į duris.
Kažkas suspurdo krūtinėje, lyg tai būtų pasimatymas. Iškart nuginiau tokias mintis.
Kai atidariau duris, Metju atrodė kaip princas iš pasakos – aukštas ir tiesus. Atsisakęs savo įpročių, vilkėjo juodai ir dėl to atrodė tik dar pribloškiamiau. Ir dar labiau panėšėjo į vampyrą.
Kantriai laukė laiptų aikštelėje, kol jį apžiūrėsiu.
– Oi, atsiprašau, kokia aš nemandagi, užeik, Metju. Ar toks pakvietimas užeiti į namus tiks? – Buvau tai mačius per televiziją ir skaičiusi knygose.
Jo lūpos išsilenkė šypsenai.
– Pamiršk, ką manai žinanti apie vampyrus, Diana. Tai tik paprastas mandagumas. Nėra jokio barjero, kuris skirtų mane nuo šviesiaplaukės mergelės, – Metju teko truputį pasilenkti, kad tilptų pro duris. Rankose jis laikė butelį vyno ir puokštę baltų rožių.
– Čia tau, – tarė paduodamas man gėles. – Kur jį padėti, kol sulauksime deserto?
Vampyras žvilgtelėjo į butelį.
– Ačiū, dievinu rožes. Gal ant palangės? – pasiūliau ir nuskubėjau į virtuvę ieškoti vazos. Vienintelė mano vaza buvo grafinas. Taip atsakė prieš kelias valandas užsukęs studentų kambarių prižiūrėtojas, kai paklausiau jo, ar turiu tokį daiktą.
– Puiku, – atsakė Metju.
Kai grįžau su gėlėmis, Metju vaikščiojo po kambarį ir apžiūrinėjo graviūras.
– O jos visai neblogos, – tarė, kai pastačiau gėles ant Napoleono laikų komodos su stalčiais.
– Deja, daugiausia medžioklės vaizdai.
– Pastebėjau, – tarė Metju linksmai šypsodamasis. Susigėdusi nuraudau.
– Ar tu alkanas? – Visai pamiršau prieš vakarienę patiekiamus užkandžius ir gėrimus.
– Pavalgyčiau, – tarė vampyras ir vėl nusišypsojo.
Saugiai grįžusi į virtuvę, iš šaldytuvo ištraukiau dvi lėkštes. Pirmasis patiekalas – rūkyta lašiša, pabarstyta šviežiais krapais, su trupučiu kaparėlių ir marinuotų agurkėlių. Jei paaiškės, kad vampyras daržovių nemėgsta, galės jas interpretuoti kaip garnyrą.
Kai grįžau su maistu, Metju stovėjo prie kėdės, kuri buvo toliausiai nuo virtuvės. Vynas laukė ant sidabrinio padėklo aukštais kraštais. Anksčiau jame laikydavau smulkias monetas, bet prižiūrėtojas paaiškino, kad jis skirtas vynui. Metju prisėdo, o aš ištraukiau vokiško rislingo kamštį. Pripyliau dvi taures neišliedama nė lašelio ir prisėdau šalia.
Mano svečias sėdėjo susikaupęs, po ereliška nosimi laikė taurę vyno. Laukiau, kol jis baigs (kad ir ką darė), ir galvojau, kiek uoslės receptorių yra vampyrų nosyse palyginus su šunimis.
– Nuostabu, – galiausiai taręs atsimerkė ir man nusišypsojo.
– Vyną išrinkau ne aš, – greitai tariau išskleisdama ant kelių servetėlę. – Jį išrinko vyninės pardavėjas, tad jei gėrimas prastas, kaltink jį.
– Jis nuostabus, – pakartojo. – O lašiša atrodo labai skaniai.
Metju paėmė peilį su šakute ir atskverbė gabalėlį žuvies. Iš po blakstienų stebėdama, ar jis tikrai valgys, šakute pasmeigiau kaparėlių, agurkėlį ir gabaliuką lašišos.
– Valgai ne kaip amerikietė, – tarė gurkštelėjęs vyno.
– Ne, – tariau spoksodama į šakutę kairėje rankoje ir peilį dešinėje. – Turbūt per daug laiko praleidau Anglijoje. Ar tikrai gali tai valgyti? – leptelėjau negalėdama ilgiau to pakęsti.
Jis nusijuokė.
– Taip, tiesą sakant, mėgstu rūkytą lašišą.
– Bet juk nevalgai visko, – spyriausi. Vėl nukreipiau žvilgsnį į savo lėkštę.
– Ne, – pripažino. – Bet galiu nuryti bent porą kąsnių beveik kiekvieno patiekalo. Deja, jei jis virtas ar keptas, nelabai skanu.
– Keista, juk vampyrų tokie išlavinti pojūčiai. Įsivaizduoju, kad bet koks maistas turėtų būti be galo skanus. – Lašišos skonis buvo kaip tyro, gaivaus vandens.
Jis pakėlė taurę ir įsižiūrėjo į blyškiai auksinį skystį.
– Vynas išties puikus. Vampyrai nemėgsta negyvo, virto maisto.
Mintyse perkračiau šio vakaro meniu. Palengvėjo.
– Jei įprastas maistas tau neskanus, kodėl vis kvieti mane pavalgyti?
Metju akys nuslydo mano akimis, skruostais ir sustojo ties burna.
– Lengviau būti šalia tavęs, kai valgai. Virto maisto kvapas mane pykina.
Sumirksėjau. Nieko nesupratau.
– Kol pykina, nesijaučiu alkanas, – paaiškino Metju susierzinęs.
– O! – staiga supratau, juk jau minėjo, kad jam patinka mano kvapas. Pasirodo, jis sukeldavo alkį.
Nuraudau.
– Maniau, kad ir taip žinai, – tarė švelniai. – Ir dėl to pakvietei mane vakarienės.
Papurčiau galvą ir pasmeigiau dar vieną kąsnelį.
– Apie vampyrus išmanau mažiau nei dauguma žmonių. O ir tuo, ką sužinojau iš tetos Saros, turint galvoje jos išankstinį nusistatymą, vargu ar galima tikėti. Pavyzdžiui, apie jūsų mitybą ji pasakojo labai vienareikšmiškai. Sakė, kad vampyrai maitinasi tik krauju, nes jo pakanka, kad išgyventų. Bet juk tai netiesa, ar ne?
Metju prisimerkė, staiga jo balsas tapo ledinis.
– Ne, kad išgyventum, būtinas vanduo. Jūs visi jį geriate.
– Ar man liautis klausinėjus? – mano klausimai pykdė vampyrą. Kojomis nervingai apsivijau kėdę ir tik tuomet supratau, kad taip ir neapsiaviau. Priėmiau svečią basa.
– Vis tas smalsumas, – atsakė Metju gerai apsvarstęs mano klausimą. – Geriu vyną ir galiu valgyti, pageidautina, nevirtą ir nekeptą arba bent jau atšalusį maistą, tuomet nedvokia.
– Tačiau nei maistas, nei vynas neturi tau reikalingų medžiagų, – spėliojau. – Maitiniesi krauju, įvairiu krauju.
Jis krūptelėjo.
– Ir tau nereikia laukti, kol pakviesiu vidun. Ko dar nežinau apie vampyrus?
Metju veido išraiška tapo kaip ilgai kenčiančio ligonio. Paėmęs taurę, atsilošė kėdėje. Pakilusi siektelėjau butelio norėdama pripildyti jo taurę. Jei jau ruošiausi apipilti jį klausimais, reikėjo negailėti vyno. Pasilenkusi virš žvakių vos nepadegiau savo marškinių. Metju griebė butelį.
– Leisk man, – pasiūlė. Kleirmontas įsipylęs papildė ir mano taurę. – Daugiausia tai, ką girdėjai apie mane – apie vampyrus, – tėra žmonių paistalai. Jie prisigalvoja visokiausių pasakų, kad būtų lengviau su mumis gyventi. Būtybės juos gąsdina. Kalbu ne vien apie vampyrus.
– Juodos skrybėlės, šikšnosparniai, šluotos – tai buvo šventa raganystės trejybė. Kiekvienais metais per Heloviną tai virsdavo teatrališka, absurdiška tikrove.
– Būtent, – linktelėjo Metju. – Šiose istorijose yra ir lašelis tiesos, kažkas, kas gąsdino žmones, dėl ko jie neigė mūsų egzistavimą. Ryškiausias žmonių bruožas yra gebėjimas neigti. Aš ilgai gyvenu ir esu stiprus, tu turi antgamtinių galių, demonų kūrybingumas kelia pagarbą. Žmonės sugeba save įtikinti, kad šiaurė yra pietūs, o juoda – balta. Tai ypatinga dovana.
– Esu girdėjusi sakant, kad nepakviestas vampyras negali įeiti į namus. Ar tiesa? – išspaudusi viską apie mitybos įpročius ėmiausi svečių etiketo subtilybių.
– Žmonės nuolat yra šalia mūsų. Jie tiesiog atsisako pripažinti, kad mes egzistuojame, nes ribotame jų pasaulyje tai būtų nesuvokiama. Vos tik mus įsileis, pamatys, kas esame iš tiesų, tapsime tikri, bus sunku mūsų nusikratyti ir jie nebegalės nepaisyti.
– Čia taip pat kaip su saulės šviesa, – lėtai ištariau. – Vampyrai gali būti saulės šviesoje, bet kol jūsų ten nėra, žmonėms lengviau jus ignoruoti. Jiems lengviau tikėti, kad negalite pakęsti šviesos, nei pripažinti, kad vaikštote tarp jų kiekvieną dieną.
Metju vėl linktelėjo.
– Žinoma, jiems ir taip puikiai sekasi nekreipti į mus dėmesio. Vampyrai negali sėdėti užsidarę viduje, kol sutems. Tačiau po vidurnakčio mes žmonėms atrodome tikresni – tas pats galioja ir tau. Atkreipk dėmesį į žvilgsnius, kurie tave nulydi, kai eini gatve.
Susimąsčiau apie savo įprastą išvaizdą ir abejodama žvilgtelėjau į Metju. Kleirmontas sukikeno.
– Žinau, kad manim netiki, bet tai tiesa. Pamatę būtybę dienos šviesoje, žmonės ima nerimauti. Mes kitokie – per aukšti, per stiprūs, pernelyg pasitikintys savimi, kūrybingi, galingi. Kiaurą dieną jie mėgina sugrūsti mus į savo rėmelius. Naktį mus lengviau nurašyti kaip eilinius keistuolius.
Atsistojau nurinkti lėkščių ir patenkinta pastebėjau, kad Metju suvalgė viską, išskyrus garnyrą. Vampyras įsipylė dar truputį vokiško vyno, aš iš šaldytuvo ištraukiau dar dvi lėkštes. Abiejose buvo gražiai išdėlioti plonyčiai žalios elnienos gabalėliai. Mėsininkas tvirtino, kad per juos būtų galima skaityti laikraštį. Vampyrai nemėgo daržovių. Tuojau pamatysime, kaip su šakniavaisiais ir sūriu. Išdėliojau tai kiekvienos lėkštės viduryje, ant viršaus patarkavau parmezano.
Stalo viduryje atsirado plačiadugnis grafinas raudonojo vyno. Jis iškart patraukė Metju dėmesį.
– Ar galėčiau? – paklausė susirūpinęs, jog antraip padegsiu koledžą. Paėmęs grafiną, papildė abi taures ir prikišo jį prie nosies.
– „Côte-Rôtie“, – tarė su pasitenkinimu. – Vienas mano mėgstamiausių.
Apžiūrėjau grafiną.
– Gali pasakyti tik pauostęs?
Jis nusijuokė.
– Kai kurios istorijos apie vampyrus teisingos. Mano uoslė išskirtinai puiki, taip pat puikiai regiu ir girdžiu. Tačiau net ir žmogus būtų pasakęs, kad tai Côte-Rôtie, – jis vėl užsimerkė. – 2003-iųjų?
Man atvipo žandikaulis.
– Taip! – Čia net geriau nei žiūrėti žaidimus per televiziją. Ant etiketės buvo pavaizduota mažytė karūna. – Ar tau uoslė taip pat padeda pasakyti, kas jį pagamino?
– Taip, bet tik todėl, kad vaikščiojau po laukus, kuriuose buvo auginamos vynuogės, – droviai prisipažino, lyg būčiau pričiupusi meluojantį.
– Užuodi jame laukus? – prikišau nosį prie taurės, visa laimė, kad netrenkė arklių mėšlu.
– Kartais atrodo, kad atsimenu visus kada nors uostytus kvapus, bet tikriausiai tai tik mano tuštybė, – tarė liūdnai. – Kvapai sukelia labai gyvus prisiminimus. Kaip vakar pamenu pirmą kartą, kai užuodžiau šokoladą.
– Tikrai? – palinkau į priekį.
– Tai buvo 1615-aisiais. Karas dar buvo neprasidėjęs, Prancūzijos karalius vedė visų, taip pat ir savo paties, nemėgstamą Ispanijos princesę. – Man nusišypsojus, Metju irgi šyptelėjo, bet jo akys žvelgė kažkur toli. – Ji atvežė šokolado į Paryžių. Jis buvo kartus ir menkas kaip nuodėmė. Kakavą gėrėme tik su vandeniu, be cukraus.
Nusijuokiau.
– Siaubinga. Ačiū Dievui, kažkas susiprato, kad šokoladas turi būti saldus.
– Tai padarė žmogus. Vampyrams jis patiko kartus, tirštas.
Paėmėme šakutes ir kibome į elnieną.
– Tai labiau škotiškas maistas, – parodžiau peiliu į mėsą lėkštėje.
Metju sukramtė kąsnelį.
– Taurusis elnias. Iš skonio atrodo jaunas, atkeliavęs iš Škotijos kalnų.
Nustebusi papurčiau galvą.
– Kaip ir sakiau, – tęsė. – Kai kurios istorijos teisingos.
– Ar moki skraidyti? – paklausiau, nors ir taip žinojau atsakymą.
Kleirmontas prunkštelėjo.
– Žinoma, ne. Paliekame tai raganoms, juk jūs valdote stichijas, o mes esam greiti ir stiprūs. Vampyrai gali bėgti ir šokinėti, todėl žmonės mano, kad skraidom. Taip pat esame labai produktyvūs.
– Produktyvūs? – padėjau šakutę vis dar nesuprasdama, ar man patinka žalia elniena.
– Mūsų kūnai nešvaisto energijos, tad daug jos galime skirti judesiams.
– Nedaug kvėpuojate, – tariau prisiminusi jogą ir gurkštelėjau vyno.
– Taip, – pritarė Metju. – Vampyrų širdys plaka retai. Nedažnai valgom. Esam šaltakraujai, todėl dauguma procesų mūsų kūnuose vyksta daug lėčiau. Tai paaiškina ir mūsų ilgaamžiškumą.
– Istorija apie karstą! Miegate retai, bet kai taip nutinka, krintate lyg negyvi.
Jis nusišypsojo.
– Matau, pradedi suprasti.
Abiejų lėkštės buvo beveik tuščios – vampyras nevalgė tik burokėlių, o aš nevalgiau tik elnienos. Nurinkau lėkštes ir paprašiau įpilti dar vyno.
Pagrindinį patiekalą reikėjo pašildyti, tačiau nedaug. Iš kaštainių buvau pagaminusi keistus, sausainius primenančius blynelius. Trūko tik apskrudinti triušieną. Tam reikėjo rozmarinų, česnako ir saliero. Nusprendžiau netyčia pamiršti česnaką. Kai turi tokią uoslę, česnakas gali užgožti visa kita – matyt, toje pasakaitėje buvo lašelis tiesos. Salierą taip pat teko išbraukti, vampyrui daržovės nepatiko. Kadangi prieskoniai kol kas nekėlė jokių problemų, ant keptuvėje čirškančios triušienos užbarsčiau rozmarinų ir šiek tiek maltų juodųjų pipirų.
Metju triušieną apkepiau tik šiek tiek, o saviškę paskrudinau kiek daugiau, nei reikėjo – tikėjausi, kad padės nusikratyti vis dar juntamo žalios elnienos skonio. Viską sukrovusi į meniškas krūveles, patiekiau ant stalo.
– Deja, šitas keptas, bet tik truputį.
– Tikiuosi, čia ne kažkoks testas? – susiraukė Metju.
– Ne, ne, – skubiai tariau. – Tiesiog nedažnai gaminu vakarienę vampyrui.
– Malonu girdėti, – sumurmėjo ir pauostė triušieną. – Kvepia skaniai.
Kol buvo palinkęs virš lėkštės, garuojanti mėsa užgožė cinamono ir gvazdikėlių aromatą. Kleirmontas pasmeigė sausainiuką. Keliant jį prie burnos, vampyro akys išsiplėtė.
– Kaštainiai?
– Taip, su alyvuogių aliejumi ir trupučiu kepimo miltelių.
– Ir druska. Ir vandeniu, rozmarinais, pipirais, – ramiai išvardijo ir įsidėjo į burną.
– Turint galvoje tavo mitybos ypatumus, gerai, kad tiksliai žinai, ką valgai, – juokaudama suniurnėjau.
Kadangi didžioji dalis vakarienės jau buvo suvalgyta, pamažu atsipalaidavau. Ilgai kalbėjome apie Oksfordą, paskui atnešiau sūrio, uogų ir kaštainių.
– Prašom vaišintis, – tariau duodama lėkštę. Metju giliai įkvėpė žemuogių aromato ir patenkintas paėmė kaštainį.
– Šie skanesni šilti, – pastebėjo. Jo pirštai lengvai praskėlė kevalą ir ištraukė vaisių. Kai prie stalo turi vampyrą, riešutų spaustukas visai nereikalingas.
– Kuo aš kvepiu? – paklausiau žaisdama su taurės kojele.
Sekundėlę jau maniau, kad neatsakys. Tyla užsitęsė, bet galiausiai jis ilgesingai pažvelgė į mane. Metju vokai nusileido ir vampyras giliai įkvėpė.
– Kvepi kaip gluosnio sula. Ir kaip pėda sutrinta ramunėlė, – jis vėl pauostė ir liūdnai šyptelėjo. – Taip pat sausmedžiu ir nukritusiais ąžuolo lapais, – tarė švelniai ir iškvėpė. – Kartu su žydinčiais lazdynais ir pirmaisiais pavasario narcizais. Ir senoviškai – šantromis, smilkalais. Moteriškai. Maniau, kad šiuos kvapus pamiršau.
Jis iš lėto atmerkė akis, įsižiūrėjau į jų pilką gilumą. Bijojau įkvėpti, kad neišsklaidyčiau jo žodžių sukurtų kerų.
– O aš? – paklausė žvelgdamas man į akis.
– Cinamonu, – sudvejojau. – Ir gvazdikėliais. Kartais atrodo, kad kvepi gvazdikais – ne tais iš floristikos salonų, o senamadiškais, kurie auga soduose prie Anglijos kotedžų.
– Tikraisiais gvazdikais, – jo akių kampučiuose susimetė linksmos raukšlelės. – Kaip raganai visai neblogai.
Siektelėjau kaštainio. Paėmiau jį ir ėmiau ridenti iš vieno delno į kitą, staiga atvėsusiomis rankomis ėmė kilti šiluma.
Metju vėl atsilošė kėdėje ir smulkiais šaltais prisilietimais ėmė apžiūrinėti mano veidą.
– Kaip sugalvojai, ką patiekti vakarienei? – paklausė Kleirmontas rodydamas į riešutų ir uogų likučius.
– Tikrai be magijos. Daug padėjo zoologijos katedra.
Minutėlę atrodė priblokštas, tuomet pratrūko juoku.
– Paklausei zoologijos katedros darbuotojų, ką pagaminti vakarienei?
– Ne visai, – tariau gindamasi. – Receptus, kuriuose nėra nieko virto ar kepto, radau internete, tačiau nupirkusi mėsos, įstrigau. O jie man papasakojo, ką ėda pilkieji vilkai.
Metju papurtė galvą, bet vis dar šypsojosi, tad mano susierzinimas atslūgo.
– Ačiū, – paprastai tarė. – Jau seniai niekas neruošė man valgio.
– Nėra už ką. Sunkiausia buvo išrinkti vyną.
Vampyro akys nušvito.
– Kalbant apie vyną, – tarė stodamasis ir sulankstė servetėlę. – Atnešiau kai ko išgerti po vakarienės.
Jis paprašė dviejų švarių taurių. Man grįžus, ant stalo stovėjo senas, kreivašonis butelis. Kreminėje etiketėje puikavosi karūnėlė ir paprastos raidelės. Metju atsargiai įsuko kamščiatraukį į trapų, nuo senumo pajuodusį kamštį.
Jį ištraukus, Kleirmonto šnervės išsiplėtė, o veidas atrodė kaip katės, kuri saugo ką tik sumedžiotą kanarėlę. Iš butelio pasipylęs vynas priminė sirupą, auksinis skystis spindėjo žvakių šviesoje.
– Pauostyk, – liepė duodamas man taurę. – Ir pasakyk, ką manai.
Įkvėpiau aromato ir aiktelėjau.
– Kvepia karamele ir uogomis, – tariau stebėdamasi, kaip toks gelsvas skystis gali kvepėti taip raudonai.
Metju atidžiai mane stebėjo laukdamas tolesnės reakcijos.
– Gurkštelėk, – pasiūlė.
Mano burnoje pratrūko saldus jo aromatas ir skonis. Liežuviu nusirito abrikosai ir virtuvėje apačioje moterų gaminamas vanilinis kremas. Po to, kai nurijau, dar ilgai jaučiau juos ant gomurio. Lyg gerčiau magiją.
– Kas tai? – paklausiau, kai vyno skonis pamažu išblanko.
– Jis pagamintas iš labai labai seniai surinktų vynuogių. Ta vasara buvo karšta ir saulėta, ūkininkai bijojo, kad prasidės liūtys ir sugadins derlių, tačiau karštis laikėsi ilgai ir jie nurinko vynuoges orams nespėjus pasikeisti.
– Galima justi saulėkaitos skonį, – tariau nusipelnydama dar vienos gražios šypsenos.
– Nuimant derlių, virš vynuogynų sužibo kometa. Pro astronomų teleskopus ją buvo galima stebėti beveik visą mėnesį, tačiau spalį sušvito taip ryškiai, kad jos šviesoje galėjai skaityti. Darbininkai nutarė, kad taip buvo palaimintos vynuogės.
– Ar tai vyko 1986-aisiais? Tai buvo Halio kometa?
Metju papurtė galvą.
– Ne. Tai buvo 1811-ieji.
Buvau priblokšta, kad mano taurėje dviejų šimtų metų senumo vynas, išsigandau, jog jis tuoj išgaruos.
– Halio kometa pasirodė tarp 1759-ųjų ir 1835-ųjų, – jis ištarė „Haulio“.
– Iš kur jį gavai? – vyninėje prie traukinių stoties tokių butelių nebuvo.
– Nusipirkau jį iš Antuano Mari iškart, kai jis pasakė, kad šis vynas bus nepaprastas, – tarė linksmai.
Pasukusi butelį, apžiūrėjau etiketę. „Château Yquem“. Net aš apie tai girdėjau.
– Ir nuo tada jį turėjai, – tariau. 1615-aisiais Paryžiuje gėrė šokoladą, 1536-aisiais iš Henrio VIII gavo leidimą statyboms. Nieko keisto, kad 1811-aisiais pirko vyno. O ant kaklo nešiojo piligrimų ženkliuką, prie gerklės buvo matyti virvelė.
– Metju, – tariau lėtai, jo veide ieškojau pirmųjų pykčio ženklų. – Kiek tau metų?
Jo lūpos įsitempė, bet balsas liko švelnus.
– Esu vyresnis nei atrodau.
– Žinau, – pasakiau nesugebėdama nuslėpti nekantrumo.
– Kodėl svarbus mano amžius?
– Aš – istorikė. Jei kas nors prisipažįsta, kad prisimena, kaip į Prancūziją buvo atvežtas šokoladas ar 1811-aisiais virš galvos praskriejo kometa, pasidaro smalsu, kokius dar įvykius bus pragyvenęs. Gyvenai dar 1536-aisiais, buvau tavo statytame name. Pažinojai Makiavelį? Išgyvenai buboninį marą? Lankei Paryžiaus universitetą, kai ten dėstė Abelardas?
Jis tylėjo. Plaukeliai ant sprando pasišiaušė.
– Piligrimo ženkliukas rodo, kad lankeisi Šventojoje Žemėje. Vykai į Kryžiaus žygius? 1066-aisiais stebėjai, kaip virš Normandijos praskriejo Halio kometa?
Vis tiek tyla.
– Stebėjai Karolio Didžiojo karūnavimą? Matei Kartaginos žlugimą? Padėjai sustabdyti Atilą ir neleisti jam pasiekti Romos?
Metju kilstelėjo rodomąjį pirštą.
– Kurį Kartaginos žlugimą?
– Tu man pasakyk!
– Prakeikiu tave, Hamišai Osbornai, – sumurmėjo padėjęs ranką ant staltiesės. Per dvi dienas Metju antrą kartą svarstė, ką atsakyti. Jis įsistebeilijo į liepsną ir lėtai perbraukė ją pirštais. Odą nusėjo raudonos pūslės, kurios greitai išsilygino, pabalo ir po sekundėlės jo veide neliko nė ženklo skausmo.
– Manau, mano kūnas maždaug trisdešimt septynerių metų amžiaus. Gimiau maždaug tada, kai Klovisas atsivertė į krikščionybę. Apie tai man papasakojo tėvai, kitaip nieko neatsiminčiau. Tais laikais nesekėm gimtadienių. Būtų paprasčiau pasakyti, kad tai buvo penkišimtieji, – jis trumpai žvilgtelėjo į mane ir vėl sutelkė dėmesį į žvakės liepsną. – 537-aisiais atgimiau vampyru ir, išskyrus Atilą, kuris gyveno anksčiau nei aš, palietei daugumą tūkstantmečio nuo mano gimimo iki tų metų, kai išmūrijau datą Vudstoke, pakilimų ir nuosmukių. Kadangi esi istorikė, privalau pasakyti, kad Makiavelis ne toks įspūdingas, kaip jūs manote. Jis buvo eilinis Florencijos politikas ir net ne pats geriausias.
Vampyro balse praslinko nuovargio šešėlis.
Metju Kleirmontas buvo daugiau nei tūkstančio penkių šimtų metų senumo.
– Neturėjau kišti nosies, – tariau apgailestaudama, nežinojau, kur dėti akis. Nesupratau, kodėl maniau, jog, žinodama pragyventus istorinius įvykius, geriau jį pažinsiu. Mintyse praskriejo Beno Džonsono eilutė. Ji Metju apibūdino daug geriau nei Karolio Didžiojo karūnacija.
– Jo amžius buvo visas laikas, – sumurmėjau.
– Plepėdamas su tavimi apie laiką užmirštu, – atsiliepė jis pasinerdamas į septynioliktojo amžiaus literatūrą ir primindamas Miltono eilutę.
Žiūrėjome vienas į kitą be galo ilgai, tarp mūsų pakibo nauji švelnūs kerai. Išsklaidžiau juos.
– Ką veikei 1859-aisiais?
Jo veidas apsiniaukė.
– Ką tau pasakojo Piteris Noksas?
– Jog nesidalysi paslaptimis su ragana, – mano balsas buvo daug ramesnis nei aš pati.
– Ak, taip? – tarė švelniai, bet jaučiau, kad žodžiai daug piktesni nei jo balsas. Tai išdavė žandikaulis ir pečiai.
– 1859-ųjų rugsėjį apžiūrinėjau rankraščius Ešmoulų muziejuje.
– Kodėl, Metju?
Prašau, pasakyk, – skatinau jį mintimis, net sukryžiavau pirštus. Priverčiau atskleisti pirmąją paslapties dalį, bet norėjau, jog antrąją papasakotų pats. – Jokių žaidimų, jokių mįslių. Tiesiog pasakyk man.
– Neseniai buvau perskaitęs rankraštį, kuris greitai turėjo būti išspausdintas. Jį parašė vienas Kembridžo gamtininkas, – Metju padėjo savo taurę.
Ranka prisidengiau burną – prisiminiau datą. „Atsiradimas“. Kaip ir didžiųjų Niutono fizikos darbų, šios knygos taip pat nereikėjo pristatinėti. Kiekvienas, kuris buvo baigęs vidurinę mokyklą, žinojo Darvino „Apie rūšių atsiradimą“.
– Praėjusią vasarą pasirodęs Darvino straipsnis pristatė natūralios atrankos teoriją, bet knyga buvo kitokia. Ji buvo žavinga, joje buvo puikiai aprašyti lengvai gamtoje pastebimi pokyčiai. Ji buvo revoliucijos pradžia.
– Bet alchemija niekuo nesusijusi su evoliucija, – paėmusi butelį, įsipyliau dar vyno. Nemaniau, kad jis išgaruos, bijojau, jog tuoj įsiusiu.
– Lemarkas manė, kad kiekviena rūšis kilo iš skirtingo protėvio ir nepriklausomai evoliucionavo į sudėtingesnes būtybes. Tai labai panašu į tai, kuo tikėjo alchemikai – jog išminties akmuo yra paprastų metalų virtimo brangiaisiais galutinis produktas, – Metju siektelėjo vyno, pastūmiau jam taurę.
– Bet Darvinas nesutiko su Lemarku, nors savo evoliucijos teorijoje naudojo tą patį terminą „virsmas“.
– Taip, jis nesutiko su tiesine transmutacija, tiesiniu virsmu, tačiau jo natūralios atrankos teorijoje galime matyti daugybę susietų virsmų.
Galbūt Metju buvo teisus, galbūt magija tikrai supa mus iš visų pusių. Jei jos buvo Niutono gravitacijos teorijoje, ji taip pat gali slypėti ir Darvino evoliucijos teorijoje.
– Pasaulyje daugybė alchemijos rankraščių, – mėginau išsiaiškinti smulkmenas ir tuo pačiu metu susidaryti bendrą vaizdą. – Kodėl būtent Ešmoul knygos?
– Perskaitęs Darvino raštus pamačiau, jog jis alchemijos virsmų teoriją mėgina pritaikyti biologijoje. Tuomet prisiminiau pasakojimus apie paslaptingą knygą, kuri turėtų paaiškinti visų trijų rūšių kilmę: raganų, demonų ir vampyrų. Tokias istorijas visada laikiau pramanais, – jis gurkštelėjo vyno. – Dauguma jų teigė, jog viskas surašyta alchemijos rankraštyje, taip istorija buvo slepiama nuo žmonių akių. „Atsiradimo“ leidimas paskatino ieškoti knygos, o jei tokia knyga egzistavo, ją turėjo įsigyti Elijas Ešmoulas. Jis turėjo nesuprantamų sugebėjimų rasti pačius keisčiausius rankraščius.
– Tu knygos ieškojai čia, Oksforde, prieš pusantro šimto metų?
– Taip, – tarė Metju. – Ir pusantro šimto metų maniau, kad ji dingusi be žinios, kol tu paėmei ją į rankas.
Širdis ėmė daužytis kaip patrakusi, vampyras pakėlė susirūpinusias akis.
– Tęsk, – pamojau.
– Nuo tada troškau, kad ji pakliūtų man į rankas. Radau visus kitus Ešmoul rankraščius, bet nė vienas iš jų neatrodė ypatingas. Aplankiau daugybę bibliotekų: Hercogo Augusto biblioteką Vokietijoje, Nacionalinę biblioteką Prancūzijoje, medicinos biblioteką Florencijoje, Vatikaną, Kongreso biblioteką.
Sumirksėjau užsigalvojusi apie Vatikano koridoriais slankiojantį vampyrą.
– Vienintelis rankraštis, kurio neradau, yra Ešmoul 782. Vadovaujantis atmetimo principu, jei ši knyga išliko, joje turėtų būti aprašyta mūsų atsiradimo istorija.
– Apžiūrėjai daugiau alchemijos rankraščių nei aš.
– Galbūt, – sutiko Kleirmontas. – Bet tai nereiškia, kad suprantu juos taip pat puikiai kaip tu. Visgi visus mano matytus rankraščius sieja absoliutus įsitikinimas, kad alchemikas gali vieną medžiagą paversti kita ir taip sukurti naują gyvybės formą.
– Atrodo kaip evoliucija.
– Taip, – švelniai pritarė Metju.
Persikėlėme ant sofų. Aš susisukau į kamuoliuką ant vienos, o jis išsidrėbė ant kitos ir priešais ištiesė ilgas kojas. Laimei, jis paėmė vyną. Laikas parodyti daugiau atvirumo.
– Praėjusią savaitę „Blackwell’s“ sutikau demonę Agatą Vilson. Pasak interneto, ji garsi dizainerė. Ji sakė, jog demonai tiki, kad Ešmoul 782 pasakojama apie visų rūšių atsiradimą – taip pat ir žmonių. Piteris Noksas pasakojo ką kita. Jis sakė, kad tai pirmoji burtų knyga, visų raganų galių šaltinis. Noksas įsitikinęs, kad rankraštyje slypi nemirtingumo paslaptis, – žvilgtelėjau į Metju. – Ir būdas, kaip išnaikinti vampyrus. Kadangi jau girdėjau demonų ir raganų versijas, dabar noriu išgirsti tavąją.
– Vampyrai mano, kad rankraštis aiškina mūsų ilgaamžiškumą ir jėgą. Anksčiau bijojome, kad ši paslaptis, patekusi į raganų rankas, gali lemti išnykimą. Kai kurie bijo, jog mūsų sutvėrime būta magijos, o raganos gali rasti būdą ją pakeisti ir tokiu būdu mus sunaikinti. Greičiausiai tame yra dalis tiesos, – jis susirūpinęs iškvėpė.
– Vis tiek nesuprantu, kodėl esi toks tikras, jog knyga, paaiškinanti mūsų kilmę, slepiama alchemijos rankraštyje.
– Alchemijos rankraštyje viskas gali būti matoma plika akimi – taip pat kaip Piteris Noksas maskuoja savo tapatybę sakydamas, kad yra okultizmo ekspertas. Aš manau, būtent vampyrai suprato, jog tai yra alchemijos knyga. Viskas pernelyg gerai sutampa, kad būtų atsitiktinumas. Rašydami apie išminties akmenį, alchemikai, atrodo, pavaizdavo, ką reiškia būti vampyru. Tapę vampyrais esame beveik nemirtingi, dauguma iš mūsų labai turtingi ir turime galimybę sukaupti neįsivaizduojamai daug žinių.
– Taip, tai išminties akmuo. – Mistinės medžiagos ir priešais mane sėdinčios būtybės panašumas buvo pribloškiantis ir šiurpinantis. – Tačiau vis tiek sunku patikėti, kad tokia knyga iš tiesų egzistuoja. Vien jau dėl to, jog visos tos istorijos viena kitai prieštarauja. Be to, koks kvailys sudėtų tiek vertingos informacijos į vieną vietą?
– Čia taip pat, kaip su pasakom apie raganas ir vampyrus, – kiekvienoje istorijoje apie rankraštį yra lašelis tiesos. Mes tik turime išsiaiškinti, kas yra tiesa, o kas ne. Tuomet pradėsime suprasti.
Metju veide neatsispindėjo nei apgaulė, nei išsisukinėjimas. Padrąsinta jo „mes“, nusprendžiau, kad turiu papasakoti daugiau.
– Esi teisus dėl Ešmoul 782. Tavo ieškoma informacija paslėpta joje.
– Tęsk, – švelniai paragino Metju sunkiai suvaldydamas smalsumą.
– Iš pirmo žvilgsnio tai alchemijos knyga. Iliustracijose yra klaidų arba sąmoningų klaidų – nežinau, kaip yra iš tiesų, – prikandau lūpą, jo akys įsmigo ten, kur pasirodė mažytis lašelis kraujo.
– Ką turi galvoje sakydama „iš pirmo žvilgsnio tai alchemijos knyga“? – Metju pakėlė taurę prie nosies.
– Tai palimpsestas, bet rašalas nebuvo išplautas. Tekstą slepia magija. Vos nepražiopsojau žodžių – taip gerai jie paslėpti, tačiau, verčiant puslapį, šviesa krito reikiamu kampu, ir pamačiau gilumoje judančias eilutes.
– Perskaitei?
– Ne, – papurčiau galvą. – Jei Ešmoul 782 ir slypi informacija, kas mes esame, kuo tapsime ir kaip išnyksime, ji yra labai giliai.
– Būtų puiku, jei ji ten ir liktų, – paniuręs tarė Metju. – Bent jau kol kas, tačiau greitai ateis laikas, kai mums prireiks tos knygos.
– Kodėl? Iš kur tokia skuba?
– Mieliau parodyčiau nei papasakočiau. Ar gali rytoj ateiti į mano laboratoriją?
Suglumusi linktelėjau.
– Ten po pietų galėsime šnektelėti, – tarė stodamasis ir išsitiesė. Šnekėdami apie paslaptis ir kilmes, ištuštinome visą butelį. – Jau vėlu. Man metas eiti.
Metju siektelėjo durų rankenos ir pasuko. Ji tarkštelėjo ir sklendė lengvai atsidarė.
Jis susiraukė.
– Ar su spyna viskas gerai?
– Taip, – tariau ją sukinėdama. – Kiek žinau.
– Paprašyk, kad kas nors ateitų apžiūrėti, – tarė sukinėdamas rankeną. – Antraip gali kaip reikiant neužsidaryti.
Kai pakėliau akis, pastebėjau jo veidu praslenkantį neįvardijamą šešėlį.
– Atsiprašau, kad vakarienė baigėsi tokia rimta gaida. Puikiai praleidau laiką.
– Ar maistas tikrai patiko? – paklausiau. Aptarėme visatos paslaptis, bet man buvo svarbiau, ar patenkintas jo skrandis.
– Labai, – patikino jis.
Vėl pastebėjusi jo gražius, senoviškus bruožus, atsipalaidavau. Kaip žmonės gali prasilenkti su juo gatvėje ir neaikčioti? Nespėjau savęs sustabdyti, mano kojų pirštai įsikibo į seną kilimą, ir pasistiebusi greitai pakštelėjau jam į skruostą. Jo oda buvo lygi ir vėsi kaip satinas, šalia jo kūno mano lūpos atrodė ypač karštos.
Kodėl tai padarei? – klausiau savęs nuleisdama pėdas. Slėpdama sumišimą įsistebeilijau į durų rankeną.
Tai truko vos kelias sekundes, tačiau nuo tada, kai pasitelkiau magiją norėdama paimti „Pastabas ir užklausas“, žinojau, kad kelios sekundės gali pakeisti visą gyvenimą.
Metju mane tyrinėjo. Man neparodžius jokių isterijos ženklų, jis pasilenkė ir pabučiavo du kartus, kaip įprasta prancūzams. Jo veidas slystelėjo manuoju, Metju gėrė manąjį sausmedžio ir gluosnio sulos aromatą. Kai atsitiesė, vampyro akys atrodė labiau padūmavusios nei paprastai.
– Labanakt, Diana, – nusišypsojo.
Po kelių sekundžių atsirėmusi į uždarytas duris, pastebėjau ant atsakiklio mirksintį vienetą. Dėkui Dievui, garsas buvo išjungtas.
Teta Sara norėjo manęs paklausti to paties kaip ir aš pati.
Tik nenorėjau atsakyti.