17

SKYRIUS

Burnoje jutau aštrų gvazdikėlių skonį, buvau susukta į savo pačios antklodę. Pasimuisčius kokone, senos lovos spyruoklės tyliai sugirgždėjo.

– Ššš, – prie ausies prigludo vampyro lūpos, jo kūnas gaubė mane iš nugaros kaip kriauklė. Gulėjome tarytum šaukštai stalčiuje, tvirtai prisispaudę vienas prie kito.

– Kiek valandų? – paklausiau užkimusiu balsu.

Metju kiek atsitraukė ir žvilgtelėjo į laikrodį.

– Po pirmos.

– Kiek laiko miegojau?

– Maždaug nuo praėjusio vakaro šeštos valandos.

Praėjusio vakaro.

Mano mintys pasipylė vaizdais ir žodžiais: alchemijos rankraštis, Piterio Nokso grasinimas, nuo elektros pamėlynavę pirštai, tėvų nuotrauka, amžinam siekimui ištiesta motinos ranka.

– Davei man vaistų, – pasimuisčiau po antklode mėgindama ištraukti rankas. – Nemėgstu gerti vaistų, Metju.

– Kai kitą kartą būsi ištikta šoko, leisiu kentėti, – vampyras lengvai timptelėjo užklotą ir mano grumtynės baigėsi.

Šaltas Kleirmonto balsas supurtė atminties klodus, į paviršių iškilo nauji vaizdai. Perkreiptas Gilijan Čemberlein veidas, įspėjantis apie paslaptis, popieriaus lapelis, liepiantis prisiminti. Kelias sekundes vėl buvau septynerių ir niekaip negalėjau suprasti, kaip tokie protingi, gyvybingi tėvai gali būti negyvi.

Ištiesiau ranką Metju link, prieš akis iškilo mamos, siekiančios kreida apibrėžtame rate gulinčio tėvo, vaizdas. Vaikystės sielvartas susidūrė su nauja, suaugusio žmogaus empatija motinai, kuri iš visų jėgų stengėsi paliesti tėvą. Staiga atsitraukiau nuo Metju, pritraukiau kelius prie smakro ir susirangiau į saugų kamuoliuką.

Vampyras norėjo padėti, jaučiau tai, bet nežinojo, ką su manimi daryti, jo veidu praslinko mano išsidraikiusių jausmų šešėlis.

Galvoje vėl suskambo užnuodytas Nokso balsas. Nepamiršk, kas esi.

„Pameni?“ – klausė raštelis.

Nieko netarusi, vėl pasisukau į vampyrą. Tėvai buvo mirę, bet Metju gulėjo čia, šalia, įspraudęs mano galvą sau po smakru, o aš kelias minutes laukiau, kol išgirsiu, kaip suplazda jo širdis ir gyslas užplūsta kraujas. Lėtas vampyro širdies rimtas netrukus mane užmigdė.

Kai vėl nubudau tamsoje, mano širdis stipriai daužėsi, nusispyriau antklodę ir atsisėdau lovoje. Už manęs Metju uždegė lempą.

– Kas nutiko?

– Magija mane surado. Raganos taip pat. Už tą magiją būsiu nužudyta taip pat kaip mano tėvai, – pabiro žodžiai, paskui juos kilo panika ir staiga pašokau ant kojų.

– Ne, – pakilo Metju ir atsistojo tarp manęs ir durų. – Kad ir kas tai būtų, mes susitvarkysime. Antraip niekuomet nesiliausi bėgusi.

Dalelė manęs žinojo, kad jis teisus, bet likusi dalis norėjo bėgti į tamsą. Tik kaip tai padaryti, kai kelią užstoja vampyras.

Oras aplink ėmė sūkuriuoti lyg mėgintų išsklaidyti pojūtį, jog patekau į spąstus. Šalti gūsiai lindo po kelnėmis, slinko kūnu, švelniai keldami plaukelius ant veido. Metju nusikeikė ir žengė manęs link ištiesęs rankas. Lengvas brizas virto vėjo šuorais, ėmė blaškyti antklodes ir užuolaidas.

– Viskas gerai, – jo balsas nustelbė vėją ir drauge mane ramino.

To nepakako.

Vėjas vis kilo, kartu su juo ir mano rankos, formuodamos saugantį stulpo pavidalo sūkurį. Šalia ištiesęs ranką, įsmeigęs į mane žvilgsnį vis dar stovėjo Metju. Kai išsižiojau norėdama įspėti, jog laikytųsi atokiau, iš burnos išskrido tik šalto vėjo gūsis.

– Viskas gerai, – tarė nepaleisdamas mano žvilgsnio. – Aš nepasijudinsiu.

Kol nepasakė to garsiai, nesupratau, kad tai ir buvo tikroji problema.

– Pažadu, – tvirtai tarė.

Vėjas pamažu rimo, mane supantis ciklonas virto sūkuriu, tada brizu ir galiausiai visiškai išnyko. Aiktelėjusi parkritau ant kelių.

– Kas man darosi? – Kiekvieną dieną irkluodavau ir bėgiodavau, kūnas man visiškai paklusdavo. Dabar jis išdarinėjo neįsivaizduojamus dalykus. Žvilgtelėjau į rankas norėdama įsitikinti, kad iš jų nelekia kibirkštys, o apie kojas nesūkuriuoja vėjas.

– Tai buvo raganiškasis vėjas, – nejudėdamas paaiškino Metju. – Žinai, kas tai?

Buvau girdėjusi apie raganą Albanijoje, kuri panorėjusi sukeldavo audrą, bet niekas to nevadino raganiškuoju vėju.

– Ne visai, – prisipažinau vis žvilgčiodama į delnus ir pėdas.

– Kai kurios raganos paveldi sugebėjimą valdyti orą. Tu viena iš jų.

– Tai nebuvo valdymas.

– Tai tavo pirmas bandymas, – dalykiškai tarė Metju ir ranka aprodė kambarį: užuolaidos ir patalynė buvo nepaliestos, visi drabužiai mėtėsi ten pat, kur ir iš ryto. – Mes vis dar stovime toje pačioje vietoje, neatrodo, lyg būtų praūžęs tornadas. Tiek kol kas kontroliuoji.

– Bet aš to nenorėjau. Ar taip nutinka visoms raganoms – įsielektrina pirštai ir kyla nenumatytų audrų? – Nustūmiau nuo akių plaukus ir pavargusi susvyravau. Per daug visko įvyko per pastarąsias dvidešimt keturias valandas. Vampyras palinko mano pusėn lyg ruoštųsi sugauti.

– Melsvi pirštai ir raganiškieji vėjai šiais laikais retas dalykas, tačiau tu kupina magijos, Diana, ir ji veržiasi laukan, nesvarbu, ar tu to nori, ar ne.

– Aš spąstuose.

– Praėjusį vakarą neturėjau tavęs užspeisti į kampą, – Metju atrodė susigėdęs. – Tiesiog kartais nežinau, ką su tavim daryti. Tu lyg amžinasis variklis. Tik norėjau, kad sekundėlę sustotum ir paklausytum.

Tikriausiai sunku pakęsti mano nuolatinį bruzdėjimą, jei esi vampyras, kuris tik retkarčiais įkvėpia. Staiga atitolau nuo Metju, ėmiau kilti.

– Ar man atleista? – paklausė. Linktelėjau. – Ar galėčiau?

Parodė į mano kojas. Vėl linktelėjau.

Jis žengė tris žingsnius ir pastatė mane ant kojų. Mano kūnas nukrito jam į rankas taip pat kaip ir pirmą kartą, kai pamačiau jį Bodleine. Tik šįkart taip greitai neatsitraukiau. Maloniai atsirėmiau, jo oda buvo nebe gąsdinamai šalta, o raminamai vėsi.

Kelias sekundes stovėjome tyloje nejudėdami. Mano širdis plakė tyliai ir lėtai, jo rankos atrodė atsipalaidavusios, tik gilus kvėpavimas išdavė, kad vampyrui nelengva.

– Aš taip pat atsiprašau, – mano kūnas jam pasidavė, skruostu jutau šiurkštų jo megztinį. – Stengsiuosi suvaldyti savo energiją.

– Nėra dėl ko atsiprašinėti. Neturėtum stengtis būti tuo, kas nesi. Jei padarysiu arbatos, išgersi? – paklausė. Viršugalviu jutau jo judančias lūpas.

Už lango naktis vis dar buvo nepaliesta aušros.

– Kiek valandų? – Metju pasuko ranką tarp mano menčių, kad žvilgtelėtų į laikrodį.

– Dar tik po trijų.

Sudejavau.

– Aš tokia pavargusi, bet arbata būtų puiku.

– Tuomet padarysiu, – jis švelniai išsilaisvino iš mano rankų. – Tuoj grįšiu.

Nenorėdama paleisti jo iš akių, nusekiau paskui. Vampyras rausėsi po įvairių rūšių arbatos skardines ir maišelius.

– Juk sakiau, kad mėgstu arbatą, – tariau apgailestaudama, kai jis ištraukė dar vieną maišelį iš už retai naudojamo kavos aparato.

– Turi pageidavimų? – mostelėjo į prigrūstą lentyną.

– Juodas maišelis su auksine emblema, – žalioji arbata atrodė geriausias pasirinkimas.

Jis užsiėmė virduliu ir arbatinuku: kvapnius lapelius užpylė karštu vandeniu ir po minutėlės padavė man garuojantį puoduką. Užuosti žaliosios arbatos, vanilės ir citrusinių vaisių aromatą, sklindantį nuo Metju, buvo ir keista, ir gera.

Jis taip pat įsipylė puodelį, šnervės išsipūtė iš pasitenkinimo.

– Kvepia visai neblogai, – pastebėjo ir gurkštelėjo. Tai buvo pirmas kartas, kai mačiau jį geriantį ne vyną.

– Kur prisėsim? – paklausiau rankose laikydama šiltą puodelį.

Metju galva parodė į svetainę.

– Štai ten. Reikia pasikalbėti.

Vampyras įsitaisė senos sofos kampe, aš susirangiau priešais. Veidą glostė arbatos garai, jie švelniai priminė apie raganiškąjį vėją.

– Turi žinoti, kodėl Noksas mano, kad išsklaidei Ešmoul 782 kerus.

Mintimis perbėgau pokalbį rektoriaus namuose.

– Jis sakė, kad kerai tampa pažeidžiamesni artėjant užbūrimo metinėms. Kitos raganos, puikiai išmanančios kerus, bandė, bet joms nepavyko. Jis nutarė, kad aš tik pasipainiojau reikiamoje vietoje reikiamu laiku.

– Rankraštį užkerėjo labai gabi ragana, manau, kad išsklaidyti tuos kerus beveik neįmanoma. Nė vienas, kuris bandė tai padaryti anksčiau, neatitiko sąlygų – nesvarbu, kaip gerai išmanė burtus ar kada mėgino juos išsklaidyti. – Jis įsistebeilijo į savo puodelio gelmes. – Tau pavyko. Klausimas yra kaip ir kodėl.

Patikėti, kad atitikau kerus, kurie buvo sukurti dar prieš man gimstant, buvo daug sunkiau nei paprasčiausiai pasiduoti metinių teorijai. Ir jei atitikau reikalavimus vieną kartą, kodėl nepasisekė antrąsyk? Metju jau žiojosi kažką sakyti, bet aš papurčiau galvą.

– Tai ne dėl tavęs.

– Noksas gerai išmano burtus, kerai sudėtingi. Manau, įmanoma, kad retkarčiais laikas išmuša juos iš vėžių, – jis neatrodė įtikintas.

– Norėčiau pamatyti bendrą vaizdą, – prieš akis iškilo baltas stalas su dėlionės detalėmis. Nors ir mėginau stumdyti jas – Noksą, tėvus, rankraštį, – aiškaus vaizdo nepamačiau. Mano žaidimą pertraukė vampyro balsas.

– Diana?

– Hmm?

– Ką darai?

– Nieko, – greitai tarstelėjau.

– Naudoji magiją, – tarė pastatydamas puodelį. – Užuodžiu. Ir matau – tu švyti.

– Visada taip darau, kai negaliu išspręsti mįslės, – buvo taip sunku apie tai kalbėti, kad nulenkiau galvą. – Matau baltą stalą ir įsivaizduoju daug skirtingų detalių. Jos skirtingų spalvų, formų ir juda tol, kol susideda paveikslėlis. Kai išryškėja vaizdas, jos nustoja judėti ir tuomet žinau, kad judu teisinga kryptimi.

Metju ilgai tylėjo.

– Kaip dažnai žaidi šį žaidimą?

– Nuolat, – prisipažinau nenoriai. – Kol buvai Škotijoje, supratau, kad tame daug magijos. Tai tas pats, kaip žinoti, kas į tave žiūri nepasukus galvos.

– Čia yra ryšys. Naudoji magiją tada, kai negalvoji.

– Ką turi omenyje? – Detalės ant balto stalo ėmė šokti.

– Kai judi, negalvoji – bent jau ne racionaliai. Irkluodama, bėgiodama ar užsiimdama joga nukeliauji kažkur toli. Kai protas nebevaldo tavo talentų, jie prasiveržia.

– Bet tuomet aš mąsčiau ir vis tiek sukėliau raganiškąjį vėją.

– Ech, bet tada buvai įsiaudrinusi, – tarė ir palinkęs į priekį atrėmė alkūnes į kelius. – Tuo metu protas lieka nuošaly. Taip pat pirma dėl Miriam, paskui dėl manęs pamėlynavo tavo pirštai. Šis baltas stalas – taisyklės išimtis.

– Nuotaikos ir judėjimo pakanka sukelti šiems reiškiniams? Kas norėtų būti ragana, jei tokie paprasti dalykai keltų tokį pragarą?

– Manau, daugybė žmonių, – Metju nusuko žvilgsnį. – Noriu tavęs kai ko paprašyti.

Jam vėl atsisukus į mane, sofa sugirgždėjo.

– Ir noriu, kad prieš atsakydama gerai pagalvotum. Pažadi?

– Žinoma, – linktelėjau.

– Noriu parvežti tave namo.

– Į Ameriką aš negrįšiu, – užtrukau lygiai penkias sekundes, kol padariau tai, ko vampyras prašė nedaryti.

Metju papurtė galvą.

– Ne į tavo namus. Į savo. Turi dingti iš Oksfordo.

– Juk jau sakiau, kad sutinku vykti į Vudstoką.

– Senasis sargo namelis – mano namas, Diana, – kantriai paaiškino vampyras. – Noriu nuvežti į savo namus, į Prancūziją.

– Prancūziją? – patraukiau nuo veido plaukus norėdama geriau jį matyti.

– Raganos nori gauti Ešmoul 782 ir paslėpti ją nuo kitų būtybių. Jos laikėsi atokiau tik todėl, kad manė, jog išsklaidei kerus, ir žinojo, iš kokios tu šeimos. Kai Noksas ir kiti supras, kad jokių burtų nenaudojai ir rankraštis tau tiesiog atsivėrė, norės sužinoti, kaip ir kodėl.

Staiga vėl išvydau motinos ir tėvo paveikslą, instinktyviai užsimerkiau.

– Ir jie gražiai nepaprašys.

– Greičiausiai ne. – Metju giliai įkvėpė, ant kaktos iššokusi vena supulsavo. – Mačiau nuotrauką, Diana. Noriu, kad būtum toli nuo Piterio Nokso ir bibliotekos. Noriu, kad kurį laiką pabūtum po mano stogu.

– Gilijan sakė, kad tai padarė raganos, – kai sutikau žvilgsnį, nustebau, kad vampyro vyzdžiai tokie maži. Paprastai jie būdavo juodi, didžiuliai, bet šiąnakt Metju buvo kitoks. Jo oda neatrodė tokia vaiduokliška, lūpos buvo ne tokios blyškios kaip paprastai. – Ar ji buvo teisi?

– Nesu tikras, Diana. Nigeriečiai tiki, kad raganos galia glūdi pilve esančiuose akmenyse. Kažkas jų ieškojo pas tavo tėvą, – tarė apgailestaudamas. – Labai tikėtina, kad tai buvo kitas raganius.

Kažkas tyliai trakštelėjo, įsižiebė atsakiklio lemputė. Sudejavau.

– Tavo teta skambina jau penktą kartą, – pastebėjo Metju.

Kad ir koks tylus buvo garsas, vampyras puikiai girdėjo žinutę. Nuėjau prie stalo ir pakėliau ragelį.

– Aš čia, klausau, – pradėjau pertardama susierzinusį tetos balsą.

– Jau manėme, kad mirei, – tarė Sara. Suvokimas, kad mudvi esame paskutinės Bišop, mane pribloškė. Įsivaizdavau ją, sėdinčią virtuvėje, prie ausies priglaudusią telefoną, aplink veidą išsitaršiusiais plaukais. Sara seno ir, nors buvo atkakli, žinojimas, jog man gresia pavojus, ją sukrėtė.

– Aš nemiriau. Esu savo bute, Metju su manini, – vos matomai jam nusišypsojau. Vampyras neatsakė šypsena.

– Kas vyksta? – paklausė Em per kitą ragelį. Po mano tėvų mirties Em plaukai pabalo per kelis mėnesius. Tada ji buvo jauna moteris, net nesulaukusi trisdešimties, bet po to įvykio atrodė nusilpusi, lyg ją galėtų nupūsti stiprus vėjo gūsis. Kaip ir mano teta, ji nerimavo dėl to, ką jai diktavo nuojauta.

– Mėginau vėl paimti rankraštį, tik tiek, – stengiausi nejaudinti jų dar labiau. Metju nepritariamai pažiūrėjo ir aš nusisukau. Tai nepadėjo. Ledinis žvilgsnis įsirėmė į mentis. – Bet šį kartą jo negavau.

– Manai, skambiname dėl knygos?

Ilgi, šalti pirštai sugriebė ragelį ir patraukė nuo mano ausies.

– Panele Bišop, čia Metju Kleirmontas, – trumpai tarė. – Dianai grasino kitos raganos. Vienas iš jų – Piteris Noksas.

Nereikėjo būti vampyru, kad girdėtum sprogimą kitame laido gale. Jis paleido mano riešą ir padavė ragelį.

– Piteris Noksas! – sušuko Sara. Metju užsimerkė, lyg garsas žalotų jo ausų būgnelius. – Nuo kada jis ten sukiojasi?

– Nuo pat pradžių, – tariau dvejodama. – Jis buvo tas rudai vilkintis raganius, mėginęs įsibrauti į mano mintis.

– Juk neįsileidai jo, ar ne? – Teta atrodė išsigandusi.

– Dariau, ką galėjau, Sara. Nežinau, kokią magiją panaudojau.

Įsiterpė Em:

– Brangute, Piteris Noksas kelia problemų visiems, bet svarbiausia, kad tavo tėvas nė kiek juo nepasitikėjo.

– Mano tėvas? – Grindys ėmė slysti iš po kojų, Metju apkabino per liemenį neleisdamas parkristi. Pasitryniau akis, bet niekaip negalėjau atsikratyti perkreiptos tėvo galvos ir išdraskyto kūno vaizdo.

– Diana, kas dar nutiko? – švelniai paklausė teta. – Noksas turėjo tave mirtinai išgąsdinti, bet ne tai blogiausia.

Laisva ranka suspaudžiau Kleirmonto delną.

– Kažkas man atsiuntė mamos ir tėčio nuotrauką.

Kitame laido gale stojo tyla.

– Ak, Diana, – sumurmėjo Em.

– Tą nuotrauką? – niūriai paklausė Sara.

– Taip, – sušnabždėjau.

Teta nusikeikė.

– Leisk su juo pasikalbėti.

– Jis ir taip puikiai tave girdi, – tariau. – Be to, viską, ką gali sakyti jam, gali ir man.

Metju ranka nuslydo man ant kryžmens. Delno iškilimu ėmė trinti įsitempusius raumenis, jie pamažu atsipalaidavo.

– Tuomet abu manęs paklausykit. Keliaukit kuo toliau nuo Piterio Nokso. Tegu tas vampyras viskuo pasirūpina, antraip atsakys. Stefanas Proktoras buvo mieliausias žmogus pasaulyje. Buvo sunku priversti jį ko nors nemėgti, o to burtininko jis neapkentė. Diana, keliausi namo dabar pat.

– Ne! Keliausiu į Prancūziją su Metju, – ne toks patrauklus Saros pasiūlymas iš karto padėjo apsispręsti.

Stojo tyla.

– Prancūziją? – tarstelėjo Em.

Kleirmontas ištiesė ranką.

– Metju nori su jumis pasikalbėti, – Sarai nespėjus paprieštarauti, padaviau jam ragelį.

– Panele Bišop? Ar jūsų telefonas turi ekraną, kuriame matote, kas skambina?

Prunkštelėjau. Senas, rudas telefonas, kabantis ant sienos Madisone, turėjo ratu besisukančius skaičiukus ir mylios ilgumo laidą, kad kalbėdama Sara galėtų vaikštinėti. Net surinkti vietinį numerį užtrukdavo amžinybę. Ekranėlis? Nemanau.

– Ne? Tuomet užsirašykite šiuos numerius. Metju lėtai padiktavo savo mobiliojo ir kitą, greičiausiai namų, telefono numerius ir smulkiai paaiškino apie tarptautinius kodus. – Skambinkite bet kada.

Iš priblokšto Metju veido išraiškos supratau, kad teta pasakė kažką nemalonaus.

– Darysiu viską, kad ji būtų saugi, – padavė man ragelį.

– Jau eisiu. Myliu jus abi. Nesirūpinkit.

– Liaukis sakiusi, kad nesirūpintume, – užsipuolė Sara. – Tu mūsų dukterėčia ir mes dėl tavęs jaudinamės. Taip bus visada.

Atsidusau.

– Ką galiu padaryti, kad įtikinčiau, jog man viskas gerai?

– Galėtum dažniau pakelti ragelį, – tarė niūriai.

Atsisveikinau. Stovėjau šalia vampyro nenorėdama pakelti į jį akių.

– Sara teisi, tai mano kaltė. Elgiausi kaip nieko neišmanantis žmogiūkštis.

Metju apsisuko ir nužingsniavo prie sofos, į tolimiausią nedidelio kambarėlio galą, ir prasmego pagalvėlėse.

– Tas pasižadėjimas dėl magijos – davei jį sau, kai buvai mažas, išgąsdintas vaikas. Dabar kiekvieną kartą, kai žengi žingsnį, tavo ateitis priklauso nuo to, ar pastatysi koją reikiamoje vietoje.

Kai atsisėdau šalia ir tyliai paėmiau jo rankas stengdamasi nesakyti, jog viskas bus gerai, vampyras atrodė pritrenktas.

– Galbūt Prancūzijoje kelias dienas galėsi tiesiog pabūti – nesistengti, nesibaiminti, jog suklysi. Galėsi pailsėti, nors, tiesą sakant, niekada nemačiau tavęs ramiai sėdinčios.

– Neturiu kada ilsėtis, Metju, – jau svarsčiau, ar tikrai verta išvykti iš Oksfordo. – Alchemijos konferencija greičiau nei už šešių savaičių. Iš manęs tikimasi, jog vesiu įvadinę paskaitą, o aš dar beveik nepradėjau ruoštis. Negalėdama patekti į Bodleiną, niekaip jos nebaigsiu.

Metju akys susiaurėjo.

– Kaip suprantu, rašai apie alchemijos iliustracijas?

– Taip, apie alegorinius paveikslus Anglijoje.

– Tuomet nemanau, kad tau būtų įdomus manasis keturioliktojo amžiaus „Aurora Consurgens“ egzempliorius. Gaila, kad prancūziškas.

Išpūčiau akis. „Aurora Consurgens“ buvo sudėtingas rankraštis apie priešingas alcheminio vyksmo jėgas – auksą ir sidabrą, moterį ir vyrą, tamsą ir šviesą. Iliustracijos taip pat buvo labai sudėtingos ir mįslingos.

– Pirmoji žinoma kopija datuojama 1420-aisiais.

– Manoji 1356-ųjų.

– Bet juk toks senas rankraštis nebus iliustruotas, – pastebėjau. Rasti anksčiau nei 1400-aisiais parašytą ir iliustruotą knygą buvo taip pat mažai tikėtina, kaip ir pamatyti „Model-T“ fordą Getisbergo mūšio lauke.

– Bet šis yra.

– Ar jame yra visi trisdešimt aštuoni paveikslėliai?

– Ne. Keturiasdešimt, – nusišypsojo. – Rodos, istorikai klydo dėl kelių smulkmenų.

Tokie atradimai buvo retenybė. Pirmajam apžiūrėti nežinomą keturioliktojo amžiaus „Aurora Consurgens“ alchemijos istorikui buvo nepaprasta galimybė.

– Ką vaizduoja papildomos iliustracijos? Tekstas tas pats?

– Jei nori sužinoti, teks vykti į Prancūziją.

– Tuomet važiuojam, – greitai nutariau. Po ilgų savaičių sumišimo, pagaliau pajutau, jog galėsiu apibrėžti pagrindinę mintį.

– Vyksti ne dėl savo pačios saugumo, o dėl rankraščio? – Vampyras liūdnai papurtė galvą. – Tiek to sveiko proto.

– Niekuomet juo nepasižymėjau, – prisipažinau. – Kada išvykstam?

– Po valandos?

– Po valandos, – tai tikrai nebuvo skubotas sprendimas. Jis viską planavo nuo tada, kai užmigau vakar vakare.

Metju linktelėjo.

– Senojoje amerikiečių oro pajėgų bazėje ant pakilimo tako laukia lėktuvas. Kiek užtruksi, kol susikrausi daiktus?

– Tai priklauso nuo to, ką turiu pasiimti. – Galva sukosi.

– Nedaug. Pasiimk šiltų drabužių, nemanau, kad išvyksi be savo bėgimo batelių. Ten būsime tik mudu, mano mama ir jos namų tvarkytoja.

Jo. Mama.

– Metju, – mano balsas atrodė vos girdimas. – Nežinojau, kad turi mamą.

– Visi turi mamą, Diana, – tarė atsukęs į mane savo pilkas akis. – Aš turėjau dvi. Tą, kuri mane pagimdė, ir Izabou – moterį, kuri pavertė mane vampyru.

Metju buvo vienas dalykas, bet pilni namai nepažįstamų vampyrų – visai kas kita. Atsargumas nuslopino norą pamatyti rankraštį. Matyt, mano dvejonės buvo puikiai matomos.

– Nepagalvojau, – jo balse skambėjo nuoskauda. – Žinoma, neprivalai pasitikėti Izabou, bet ji mane užtikrino, kad su ja ir Marta būsi saugi.

– Jei tu jomis pasitiki, aš taip pat, – mano nuostabai, nors ir nerimavau, jog Metju turėjo paklausti, ar jos nesiruošia perkąsti man gerklės, tai buvo tiesa.

– Ačiū, – vampyro akys nukrypo į mano lūpas, kraujas suskambo. – Tu susikrauk daiktus, o aš nusiprausiu ir kai kam paskambinsiu.

Man einant pro sofą, Metju sugavo ranką. Į jo šaltą odą mano delnas atsakė šiluma.

– Elgiesi teisingai, – sumurmėjo ir paleido.

Artėjo skalbimo diena, mano kambarys buvo nuklotas nešvariais drabužiais. Pasiknaisiojus spintoje pavyko rasti dvejas beveik vienodas juodas kelnes, kelias tampres, pusę tuzino ilgarankovių marškinėlių ir golfų. Šalia gulėjo nutrintas Jeilio krepšys, į kurį ir nukeliavo visas mano turtas. Taip pat pasiėmiau sportbačius, kojinių, apatinių ir senus jogos drabužius. Neturėjau padorios pižamos, tad jie puikiai tiks miegui. Prisiminusi prancūzę Metju motiną, įsidėjau vieną puošnesnę palaidinę ir kelnes.

Iš koridoriaus sklido žemas vampyro balsas. Pirmiausia jis pasikalbėjo su Fredu, tada su Markusu ir galiausiai iškvietė taksi. Persimetusi krepšį per petį nužygiavau į vonios kambarį. Įsimečiau dantų šepetėlį, muilą, šampūną, plaukų šepetį, džiovintuvą ir blakstienų tušą. Retai kada jį naudodavau, bet tokioje situacijoje jis pasirodė reikalingas.

Baigusi grįžau pas Metju į svetainę. Jis skaitinėjo žinutes savo telefone, prie kojų gulėjo mano nešiojamojo kompiuterio dėklas.

– Tik tiek? – nustebęs apžiūrėjo mano krepšį.

– Sakei, kad reikės nedaug.

– Taip, bet esu nepratęs, kad moterys manęs klausytų, kai kalba pasisuka apie bagažą. Kai Miriam išvyksta savaitgaliui, pasiima tiek drabužių, jog galėtų aprengti visą legioną. Motinai paprastai prireikia kelių garlaivio priekabų. Pasiėmusi tiek, kiek tu, Luiza nepereidavo gatvės. Ką jau kalbėti apie keliones į užsienį.

– Mano galva, čia pakankamai, nesu žinoma dėl didelių poreikių.

Metju patenkintas linktelėjo.

– Ar turi pasą?

– Jis kompiuterio krepšyje, – parodžiau.

– Tuomet galime eiti, – tarė Metju paskutinį kartą apžvelgdamas kambarius.

– Kur nuotrauka? – atrodė neteisinga ją palikti.

– Pas Markusą, – tarė greitai.

– Kada čia buvo Markusas? – paklausiau susiraukusi.

– Kol miegojai. Nori, kad grąžinčiau? – Metju pirštas lūkuriavo virš telefono mygtuko.

– Ne, – papurčiau galvą. Nebuvo jokio reikalo į ją žiūrėti.

Metju paėmė mano krepšius ir sėkmingai nusileidome laiptais. Prie koledžo vartų laukė taksi. Metju sustojo trumpai šnektelėti su Fredu. Vampyras padavė budėtojui kortelę ir vyrai paspaudė vienas kitam rankas. Jie sudarė sandorį, kurio detalių niekada nesužinosiu. Metju įsodino mane į taksi. Važiavome apie trisdešimt minučių, Oksfordo šviesos liko užnugaryje.

– Kodėl nevažiavome tavo automobiliu? – paklausiau ištrūkus iš miesto.

– Taip geriau, – paaiškino. – Nėra jokio reikalo prašyti Markuso, kad jį vairuotų.

Taksi lingavimas mane migdė ir, atsirėmusi į vampyro petį, užsnūdau.

Pasiekėme oro uostą ir, vos lakūnas patikrino mūsų pasus ir užpildė dokumentus, pakilome. Kol kilome, sėdėjome vienas priešais kitą ant sofų, išdėstytų aplink žemą staliuką. Nuolat žiovavau, užgulė ausis. Kai pakilome į reikiamą aukštį, Metju atsisegė saugos diržą ir iš spintelės, stovinčios po langu, paėmė kelias pagalvėles ir antklodes.

– Netrukus būsime Prancūzijoje, – tarė kraudamas pagalvėles ant plačios sofos ir išskleidė antklodę. – Bet dabar turi pamiegoti.

Nenorėjau miego. Tiesą sakant, bijojau. Ta nuotrauka buvo prilipusi man prie akių. Jis prisėdo šalia, ant pirštų lengvai kabojo antklodė.

– Kas yra?

– Nenoriu užsimerkti.

Metju paėmė visas pagalvėles, išskyrus vieną, ir išmėtė ant grindų.

– Eikš, – tarė atsisėdęs ir kviesdamas tapšnojo minkštą stačiakampį paviršių. Nuslydau žemyn, išsitiesiau ant odinio paviršiaus ir padėjau galvą jam ant kelių. Vampyras permetė antklodės kraštą iš dešinės rankos į kairę ir švelniai mane apklojo.

– Ačiū, – sušnabždėjau.

– Nėra už ką, – jis priglaudė pirštus prie savo lūpų, tada prie mano. Jutau druską. – Miegok. Aš būsiu čia.

Miegojau kietai, be sapnų, nubudau tik šaltiems Metju pirštams palietus mano veidą, kai atėjo laikas leistis.

– Kiek valandų? – paklausiau neturėdama nė menkiausio suvokimo.

– Aštuonios, – tarė žvilgtelėjęs į laikrodį.

– Kur mes? – atsisėdau ir ėmiau ieškoti saugos diržo.

– Netoli Liono. Overnė.

– Šalies viduryje? – paklausiau mėgindama įsivaizduoti Prancūzijos žemėlapį. Jis linktelėjo. – Tu iš čia kilęs?

– Gimiau ir atgimiau netoliese. Mano namai – mano šeimos namai – už valandos ar dviejų nuo čia. Būsim ten ryte.

Nusileidome privačioje perpildyto oro uosto zonoje. Mūsų pasus ir kelionės dokumentus patikrino nuobodžiaujantis pareigūnas. Jo dėmesį patraukė tik Kleirmonto pavardė.

– Visada taip keliauji? – Šis būdas buvo daug paprastesnis nei kelionė į Londono Hitrou oro uostą ir skrydis į Paryžiaus Šarlio de Golio oro uostą.

– Taip, – atsakyme nebuvo justi nei atsiprašymo, nei drovumo. – Tik keliaudamas taip džiaugiuosi, kad esu vampyras ir turiu daugybę pinigų.

Metju sustojo prie Konetikuto dydžio „Range Rover“, kišenėje surado raktelius. Atidaręs juodas duris, sumetė mano krepšius vidun. „Range Rover“ nebuvo toks prabrangus kaip jaguaras, bet elegancijos trūkumą atpirko dydis ir galingumas. Atrodė, lyg keliautume šarvuotu transporteriu.

– Ar Prancūzijoje tikrai būtinas toks automobilis? – tariau žiūrėdama į lygų kelią.

Metju nusijuokė.

– Palauk, dar nematei mano motinos namų.

Automobilis lėkė per puikų kraštovaizdį, šen bei ten paįvairintą pilimis ir stačiomis uolomis. Į visas puses driekėsi dirbamos žemės laukai ir vynuogynai, po švininiu dangumi žemė žėrėjo rudeniškų lapų spalvomis. Ženklas rodė Klermont-Ferand kryptį. Nepaisant skirtingos rašybos, tai negalėjo būti sutapimas.

Metju ir toliau važiavo į vakarus, palengva sumažino greitį ir nusuko į siaurą keliuką. Sustojęs šalikelėje, parodė į tolumą:

– Štai ten. Set Turas.

Tarp kalvų, ant plokščios viršukalnės stovėjo dantytas, rausvo ir geltono akmens milžinas. Jį supo septyni mažesni statiniai ir sargo namelis su bokšteliu. Tai nebuvo gražutė, pasakiška pilaitė. Set Turas buvo tvirtovė.

– Čia namai? – aiktelėjau.

– Namai, – Metju iš kišenės išsitraukė mobilųjį ir suspaudė numerį. – Maman? Mes jau beveik vietoje.

Kažkas kažką atsakė ir ryšys nutrūko. Metju nusišypsojo ir grįžo į kelią.

– Ji mūsų laukia? – paklausiau stengdamasi suvaldyti drebantį balsą.

– Taip.

– Ir ji tam pritaria?

Nedrįsau paklausti tikrojo klausimo: Esi tikras, jog ji neprieštaraus, kad atveši į namus raganą?, bet ir nereikėjo.

Metju akys buvo įsmigusios į kelią.

– Izabou kaip ir aš nemėgsta staigmenų, – Kleirmontas pasuko į ožkų išmintą takelį.

Važiavome tarp kaštonų eilių, kopėme į viršų, kol pasiekėme Set Turą. Automobilis pralėkė tarp dviejų iš septynių bokštų, įvažiavo į grįstą kiemą ir sustojo prie pagrindinio pastato. Į kairę ir į dešinę driekėsi sodai, gėlynai, už jų stūksojo miškas.

– Pasirengusi? – paklausė šypsodamasis.

– Labiau nei kada nors anksčiau.

Vampyras atidarė mano dureles ir padėjo išlipti. Timptelėjusi savo juodą švarkelį, pakėliau akis į įspūdingą akmeninį pilies fasadą. Grėsmingos sienos buvo niekis, palyginus su tuo, kas manęs laukė viduje. Durys atsivėrė.

– Courage*, – tarė vampyras ir švelniai pabučiavo mane į skruostą.

_______________