26

SKYRIUS

Laukiau, kol sugirgždės žvyrkelis, nuo tada, kai paspaudžiau raudoną Izabou telefono mygtuką, ir neišleidau jo iš akių.

Kai su telefonu rankoje išlindau iš vonios, manęs laukė arbata ir šviežios bandelės. Rijau nekramčiusi, apsivilkau pirmus po ranka pasitaikiusius drabužius ir šlapiais plaukais nuskriejau apačion. Metju pasieks Set Turą tik po dar kelių valandų, bet norėjau būti pasiruošusi, kai jis atvyks.

Iš pradžių laukiau svetainėje ant sofos priešais židinį ir galvojau, kokie įvykiai Oksforde galėjo priversti Metju apsigalvoti. Marta atnešė rankšluostį ir, man neparodžius jokio noro juo pasinaudoti, pati iššluostė plaukus.

Artėjant Kleirmonto atvykimui, žygiavimas po didžiąją salę atrodė geriau nei sėdėjimas svetainėje. Pasirodė Izabou. Ji stovėjo susidėjusi ant klubų rankas. Nepaisydama žygiavau toliau, kol Marta prie durų pastatė medinę kėdę. Ji įtikino mane prisėsti, bet kėdės raižiniai buvo skirti sukelti pragaro kančioms, o Metju motina grįžo į biblioteką.

Kai tolumoje pamačiau „Range Rover“, išbėgau laukan. Pirmą kartą Metju neprispaudė manęs prie durų. Kai rankomis apsivijau jo kaklą, vampyras dar tik kėlė koją iš automobilio.

– Daugiau taip nedaryk, – sušnabždėjau akis užplūdus ašaroms. – Niekada daugiau taip nedaryk.

Metju apsikabino ir paslėpė veidą mano kakle. Taip ir stovėjome tylėdami, kol jis išsilaisvino iš glėbio ir pastatė mane ant žemės. Kleirmonto rankos suėmė veidą, ant skruostų tirpo taip gerai pažįstamos snaigės. Atmintyje iš naujo įstrigo keli primiršti jo bruožai – raukšlelės akių kampuose, įduba po apatinės lūpos linkiu.

– Dieu, – sušnabždėjo stebėdamasis. – Klydau.

– Klydai? – mano balse iš karto suskambo panika.

– Maniau, kad žinau, kaip tavęs pasiilgau, bet nė nenutuokiau.

– Pasakyk, – norėjau vėl išgirsti vakar telefonu girdėtus žodžius.

– Myliu tave, Diana. Dievas mato, stengiausi tau nepasiduoti.

Mano veidas atsidavė jo delnams.

– Aš taip pat tave myliu, Metju, visa širdim.

Kažkas jo kūne vos pastebimai pasikeitė. Tai buvo ne pulsas, kuris buvo pernelyg retas, ne jo oda, kuri liko gundomai vėsi. Pasigirdo garsas, lyg kas būtų įstrigę gerklėje, ilgesingas murkimas, kuris pažadino manyje laukinį geismą. Tai pastebėjusio Metju veidas tapo nuožmus. Jis pasilenkė ir prispaudė savo šaltas lūpas prie manųjų.

Pokyčiai mano kūne nebuvo nei menki, nei subtilūs. Jutau, kaip užsiliepsnoja kaulai, mano rankos slydo žemyn jo nugara ir, vampyrui pamėginus atitolti, suėmusi jį už klubo prisitraukiau arčiau.

Kur skubi, – pamaniau.

Jo lūpos buvo visiškai arti, Metju atrodė nustebęs. Mano rankos slydo žemyn, stipriai suėmė vampyro užpakalį, o sulaikytas jo kvapas lyg murkimas ėmė leistis gerkle.

– Diana, – Metju balse jutau atsargumo gaidelę.

Bučiniu pareikalavau pasakyti, kas ne taip.

Vienintelis atsakymas, kurį Metju sugebėjo išspausti, tai įsisiurbti man į lūpas. Jo delnas užčiuopė pulsą mano kakle, nuslydo žemyn, suėmė kairę krūtį, glostė jautrų odos lopinėlį tarp rankos ir širdies. Kitą ranką jutau ant liemens, jis prisispaudė prie manęs dar tvirčiau.

Ilgai užtrukome, kol Metju atsiplėšė, kad galėtų kalbėti:

– Dabar tu mano.

Mano lūpos buvo nutirpusios, negalėjau atsakyti, tad tik linktelėjau ir toliau tvirtai gniaužiau jo sėdmenis.

Vampyras pažvelgė į mane.

– Vis dar jokių abejonių?

– Jokių.

– Nuo dabar mes vienas. Supranti?

– Manau, kad taip, – supratau tik tiek, kad niekas jo iš manęs neatims.

– Ji net nenutuokia, – kieme suskambo Izabou balsas. Metju sustingo ir pridengė mane rankomis. – Tuo bučiniu sulaužei visas taisykles, viską, kas laiko ir saugo mus šiame pasaulyje. Metju, pažymėjai šią raganą kaip savo, o tu, Diana, atidavei savo raganišką kraują, savo galią vampyrui. Atsukai nugarą visai savo rūšiai ir atsidavei būtybei, kuri tau turėtų būti priešas.

– Tai buvo tik bučinys, – tariau drebėdama.

– Tai buvo priesaika. Su šiuo pažadu vienas kitam atsidūrėte už įstatymo ribų. Tegu padeda jums Dievas.

– Tuomet mes atstumtieji, – tyliai tarė Metju. – Ar mums išeiti, Izabou?

Vyro balse buvo girdėti silpnas, pažeidžiamas vaikas. Jaučiausi siaubingai, kad verčiu jį rinktis.

Metju motina žengė pirmyn ir stipriai trenkė jam per veidą.

– Kaip drįsti to klausti?

Motina ir sūnus atrodė priblokšti. Laibos Izabou rankos palikta žymė paraudo, pamėlo ir po sekundėlės išnyko.

– Tu mano mylimiausias sūnus, – tęsė tvirtu balsu. – O nuo šiol Diana mano duktė ir esu už ją atsakinga ne mažiau nei tu. Tavo kova yra mano kova, tavo priešai – mano priešai.

– Neprivalai mūsų glausti, Maman, – Metju balsas buvo įsitempęs kaip lanko templė.

– Gana tų nesąmonių. Dėl šios meilės jus persekios iki pasaulio pabaigos, bet kovosime kaip šeima, – Izabou pasisuko į mane. – Tu, mano dukra, kovosi kaip ir žadėjai. Tu tikra nutrūktgalvė – tokie būna tik patys drąsiausi, – bet negaliu tavęs dėl to kaltinti. Tau jo reikia kaip oro, o jis dar nieko taip nenorėjo nuo tada, kai atgimė. Taigi, nutarta, stengsimės kaip įmanydami.

Izabou netikėtai prie manęs prisiglaudė ir prispaudė šaltas lūpas prie vieno ir kito skruosto. Jau dienų dienas gyvenau po jos stogu, tačiau vampyrė mane pasveikino tik dabar. Šaltai pažvelgusi į Metju, pagaliau pasakė svarbiausia:

– Pastangos prasidės nuo to, kad Diana pradės elgtis kaip tikra ragana, o ne apgailėtinas žmogiūkštis. De Klermontų moterys apsigina pačios.

Metju pasišiaušė.

– Aš pasirūpinsiu jos saugumu.

– Todėl visada pralaimi žaisdamas šachmatais, Metju, – motina pagrūmojo jam pirštu. – Dianos kaip ir karalienės galia beveik neribota, bet tu mieliau apsupi ją apsauga, o pats lieki visiškai pažeidžiamas. Čia ne žaidimas, jos silpnumas kelia pavojų mums visiems.

– Nesikišk, Izabou, – įspėjo sūnus. – Niekas nevers Dianos būti tuo, kas ji nėra.

Jo motina elegantiškai ir išraiškingai prunkštelėjo.

– Būtent. Daugiau neleisime Dianai versti savęs būti žmogumi. Ji ragana. Tu vampyras. Jei tai būtų netiesa, kiltų tikra painiava. Metju, mon cher*, jei raganai pakanka drąsos tavęs norėti, ji neturėtų bijoti savo pačios galių. Juk panorėjęs galėtum ją perplėšti perpus. Taip pat galės ir tie, kurie pasirodys vos sužinoję, ką jūs padarėte.

– Ji teisi, Metju, – tariau.

– Nagi, eime vidun, – jis akies krašteliu stebėjo motiną. – Tau šalta ir reikia pasikalbėti apie Oksfordą, o tada galėsim imtis magijos klausimo.

– Aš taip pat turiu tau papasakoti, kas čia nutiko. – Jei nusprendėme būti drauge, reikėjo pasidalyti ir savo paslaptimis – pavyzdžiui, ta, kad bet kurią akimirką galiu virsti vandeniu.

– Turėsi daugybę laiko viską man papasakoti, – tarė Metju vesdamasis mane į pilį.

Įėjus pro duris, jo laukė Marta. Apkabino jį taip stipriai, lyg būtų grįžęs iš mūšio su pergale, ir susodino mus priešais ugnį svetainėje.

Metju įsitaisė šalia manęs ir stebėjo, kaip geriu arbatą. Jis tai padėdavo ranką man ant kelio, tai pataisydavo megztinį ar nepaklusnią plaukų sruogą – tarsi stengėsi atsilyginti už trumpą išvyką. Vos atsipalaidavus, pasipylė klausimai ir netrukus pokalbis pakrypo apie Oksfordą.

– Ar per įsilaužimą Markusas ir Miriam buvo laboratorijoje? – paklausiau.

– Taip, – tarė ir gurkštelėjo vyno iš Martos atneštos taurės. – Bet įsilaužėliams nepavyko prasibrauti toli. Jiems negrėsė joks pavojus.

– Ačiū Dievui, – sumurmėjo Izabou stebeilydama į ugnį.

– Ko jie ieškojo?

– Informacijos. Apie tave, – nenoriai atsakė. – Kažkas buvo įsilaužęs į tavo butą Niu koledže.

Štai ir paslaptis.

– Fredas buvo persigandęs, jis patikino mane, kad įdės naujas spynas ir pastatys tavo laiptinėje kamerą.

– Tai ne Fredo kaltė. Kai tiek naujų studentų, kad praeitum pro budėtoją, pakanka universiteto šaliko ir tvirtos eisenos. Bet ką jie galėjo paimti? Nejau jiems reikėjo mano tyrimų duomenų?

Tokia mintis atrodė absurdiška. Kam taip gali rūpėti alchemijos istorija, kad surengtų įsilaužimą?

– Turi kompiuterį, kuriame visi tavo mokslinių tyrimų duomenys, – Metju tvirčiau suėmė mano ranką. – Tačiau jiems rūpėjo ne tavo darbas. Jie aukštyn kojom apvertė miegamąjį ir vonios kambarį. Manome, kad jie ieškojo tavo DNR – plaukų, odos, nagų gabalėlių. Kai nepavyko įsilaužti į laboratoriją, jie nutarė apieškoti tavo butą.

Rankos ėmė drebėti. Mėginau išsilaisvinti iš jo gniaužtų, nenorėjau, kad Metju žinotų, kaip mane pribloškė šios naujienos, bet jis nepaleido.

– Tu ne viena, pameni? – įsmeigė į mane akis.

– Tai buvo nepaprastas įsilaužimas. Tai padarė būtybė, žinanti apie mus ir Ešmoul 782.

Jis linktelėjo.

– Na, bent jau mano bute jie nieko neras, – Metju atrodė sutrikęs, tad paaiškinau: – Motina buvo įpratinusi mane kiekvieną rytą prieš išeinant į mokyklą išvalyti plaukų šepetį. Tai senas įprotis. Ji išmokė mane sumesti plaukus į klozetą ir nuleisti vandenį – nagus taip pat.

Metju atrodė priblokštas, bet Izabou visai nenustebo.

– Tavo motina man vis labiau patinka, – tyliai tarė.

– Ar pameni, ką ji tau sakė? – paklausė Metju.

– Nelabai, – prieš akis iškilo neryškus prisiminimas, kaip sėdžiu ant vonios krašto, o mama demonstruoja savo ryto ir vakaro ruošą, bet nieko daugiau. Susikaupusi suraukiau antakius, vaizdas ryškėjo. – Skaičiavau iki dvidešimties. Kažkuriuo metu apsisukau ir kažką pasakiau.

– Ką ji turėjo galvoje? – garsiai susimąstė Metju. – Plaukuose ir naguose daug genetinės informacijos.

– Kas žino. Ji garsėjo nuojauta, bet mano motina Bišop, mūsų giminė ne visai sveiko proto.

– Tavo motina nebuvo išprotėjus, Diana, ir ne viską galima paaiškinti mokslu, Metju. Ilgus amžius raganos tikėjo, kad plaukuose ir naguose slypi galia, – tarė Izabou.

Marta pritariamai sumurmėjo ir pavartė akis dėl jaunimo neišmanymo.

– Raganos juos naudoja burtams, – tęsė Izabou, – saistomiesiems kerams, meilės magijai – jos tiki tokiais dalykais.

– Juk sakėte, kad nebuvote ragana, Izabou, – tariau priblokšta.

– Per tiek metų pažinojau daugybę raganų. Nė viena iš jų niekur nepalikdavo nei plaukelio, nei nagelio bijodamos, kad juos gali rasti kitos raganos.

– Motina niekada man apie tai nepasakojo, – susimąsčiau, kokių dar paslapčių turėjo mano mama.

– Kartais geriau, kai motina vaikams viską paaiškina pamažu, – Izabou žvilgsnis nuslydo nuo manęs prie sūnaus.

– Kas įsilaužė? – prisiminiau Izabou išvardytas galimybes.

– Į laboratoriją mėgino įsilaužti vampyrai, bet dėl tavo buto nesame tikri. Markusas mano, kad drauge darbavosi raganos ir vampyrai, bet, mano nuomone, tai padarė tik raganos.

– Ar dėl to buvai toks piktas? Nes šios būtybės įsibrovė į mano teritoriją?

– Taip.

Grįžome prie vienskiemenių atsakymų. Laukiau viso atsakymo.

– Galiu nekreipti dėmesio į įsilaužimą laboratorijoje ar namuose, Diana, bet negaliu pakęsti, kai kas nors taip elgiasi su tavimi. Atrodo kaip grasinimas ir aš... negaliu. Instinktyviai noriu tave saugoti, – vampyras persibraukė plaukus baltais pirštais, virš ausies išsikišo plaukų sruoga.

– Aš ne vampyrė, nežinau jūsų taisyklių. Turėsi viską man paaiškinti, – tariau ir pataisiau jam plaukus. – Vadinasi, grįžti tave įtikino įsilaužimas Niu koledže?

Metju rankos akimirksniu atsidūrė ant mano veido.

– Man nereikėjo jokio padrąsinimo, kad grįžčiau. Sakei, kad myli mane nuo tada, kai nusprendei netrenkti irklu prieplaukoje, – jo akys buvo atviros. – Aš tave myliu ilgiau – nuo tada, kai pasitelkusi magiją paėmei tą knygą Bodleine. Atrodė, kad tau palengvėjo, ir staiga pasijutai tokia nusikaltusi.

Izabou atsistojo, jautėsi nejaukiai dėl sūnaus atvirai reiškiamų jausmų.

– Paliksime jus.

Marta taip pat pakilo nuo stalo. Dabar ji nusileis į virtuvę ir neabejotinai imsis ruošti dešimties patiekalų puotą.

– Ne, Maman. Išklausyk iki galo.

– Tai nesat atsiskyrėliai, – Izabou balsas buvo liūdnas. Ji vėl paniro į savo krėslą.

– Būtybės visada vienos kitoms jautė priešiškumą – ypač raganos ir vampyrai. Mes viską iškėlėme į paviršių, bet tai tik pasiteisinimas. Kongregacijai nerūpi mūsų apsisprendimas sulaužyti susitarimą.

– Nekalbėk mįslėmis, Metju, – griežtai tarė Izabou. – Neturiu kantrybės.

Vampyrės sūnus apgailestaudamas žvilgtelėjo į mane.

– Kongregaciją domina Ešmoul 782 ir tai, kaip Dianai pavyko ją gauti. Raganos ieško šio rankraščio mažiausiai taip pat ilgai kaip ir aš. Jos nemanė, kad tau pirmai pavyks jį paimti, ir niekas neįtarė, kad aš tave pasieksiu pirmas.

Į paviršių kilo senos baimės, jos sakė, kad su manim kažkas negerai.

– Jei ne Meibonas, – tęsė Metju, – galingi raganiai, suprantantys knygos svarbą, būtų buvę Bodleine, tačiau jie buvo užsiėmę linksmybėmis ir nesisaugojo. Paliko užduotį tai jaunutei raganai, o ji leido rankraščiui ir tau praslysti pro pirštus.

– Vargšė Gilijan, – sušnabždėjau. Piteris Noksas turėtų būti įsiutęs.

– Tikrai, – Metju sučiaupė lūpas. – Bet kongregacija taip pat stebėjo ir tave – ne dėl knygos, o dėl tavo galių.

– Kiek laiko? – nepajėgiau baigti sakinio.

– Greičiausiai visą gyvenimą.

– Nuo tada, kai mirė mano tėvai, – grįžo neramūs vaikystės prisiminimai. Dilgčiojantis raganų dėmesys, kol supausi sūpynėse, šaltas kaip ledas vampyro žvilgsnis draugės vakarėlyje. – Jie mane stebėjo nuo tada, kai mirė tėvai.

Izabou jau žiojosi kažką sakyti, bet, pamačiusi sūnaus veidą, nutarė patylėti.

– Jei turės tave, turės ir knygą – bent jau taip jie mano. Tave ir rankraštį jungia galingas ryšys, kurio kol kas nesuprantu. Manau, kad jie taip pat.

– Net Piteris Noksas?

– Markusas pasiklausinėjo. Jam puikiai sekasi išgauti informaciją ir, kiek mus žinoma, Noksas vis dar nežinioje.

– Nenoriu, kad Markusas lįstų į pavojų – tik ne dėl manęs. Jis turi pasisaugoti, Metju.

– Markusas gali savimi pasirūpinti.

– Aš taip pat turiu tau kai ką papasakoti. – Jei dar ilgiau galvosiu, pabūgsiu.

Metju suėmė mane už abiejų rankų, jo šnervės kiek išsiplėtė.

– Esi pavargusi, – tarė. – Ir alkana. Papasakosi po pietų.

– Užuodi, kai aš alkana? – paklausiau negalėdama patikėti. – Taip nesąžininga.

Metju užvertė galvą ir nusikvatojo. Jis vis dar laikė mano rankas ir dabar sudėjo jas man už nugaros, kad atrodytų kaip sparnai.

– Ir tai sako ragana, kuri panorėjusi galėtų skaityti mano mintis kaip knygą. Diana, brangioji, žinau, kada tu persigalvoji, žinau, kada tave kankina nemalonios mintys, jaučiu, kai manai, kad labai smagu būtų peršokti aptvarą. Ir puikiai žinau, kada esi alkana, – ir pabučiavo mane lyg norėdamas parodyti, ką iš tiesų turėjo galvoje.

– Kalbant apie buvimą ragana, – jam baigus buvau netekus kvapo, – mano genetiškai nulemtų gebėjimų sąraše raganiškąjį vandenį galime pažymėti varnele.

– Ką? – Metju žiūrėjo į mane susirūpinęs. – Kada tai nutiko?

– Vos tau palikus Set Turą. Kol buvai čia, stengiausi neverkti, tačiau tau išvykus, ašaros pasipylė upeliais.

– Juk jau esi verkusi, – tarė supratingai ir vėl ištiesė mano rankas. Apvertęs apžiūrėjo delnus ir pirštus. – Vanduo ėmėsi iš tavo rankų?

– Iš visur, – tariau. Jis nerimastingai kilstelėjo antakius. – Rankų, plaukų, akių, pėdų – net iš burnos. Atrodė, lyg tai ne aš, virtau vandeniu. Jau maniau, kad niekada nepajusiu kito skonio, išskyrus druskos.

– Buvai viena? – Metju balsas buvo griežtas.

– Ne, žinoma, ne, – skubiai tariau. – Šalia buvo Marta ir tavo motina, bet jos negalėjo prieiti. Mane supo daugybė vandens ir stiprus vėjas, Metju.

– Kas privertė jį liautis?

– Izabou.

Metju ilgai stebeilijo į motiną.

– Ji man dainavo.

Sunkūs vampyro vokai nusileido ir uždengė akis.

– Kažkada ji dainuodavo nuolat. Ačiū, Maman.

Laukiau, kol vampyras papasakos, kaip ji jam dainuodavo ir kaip motina pasikeitė po Filipo mirties, bet Metju tylėjo. Tik stipriai mane apkabino, o aš stengiausi negalvoti, jog jam vis dar sunku pasidalyti tokiais dalykais.

Dienai bėgant Metju grįžimo namo džiaugsmas užkrėtė visus. Po pietų persikėlėme į darbo kambarį. Ant grindų priešais židinį jis atrado beveik visus kutulio bijančius mano kūno lopinėlius, bet neišleido už jo paslaptis taip puikiai saugančių sienų.

Kai ištiesiau įsivaizduojamus pirštus ieškodama plyšelių Metju apsaugos sistemoje, jis nustebęs pakėlė į mane akis.

– Kažką sakei? – paklausė.

– Ne, – tariau skubiai atsitraukusi.

Vėliau maloniai vakarieniavome su Izabou, kuri taip pat pasidavė nerūpestingai Metju nuotaikai, bet visą laiką atidžiai stebėjo sūnų, jos veidą temdė liūdesys.

Po vakarienės atsiprašiau paaiškinusi, kad man jau metas į lovą. Jaudinausi dėl stalčiaus – ar ant aksomo, laikančio antspaudus, nebus likę mano kvapo, – tad viena užlipau į darbo kambarį.

Metju pasirodė apsivilkęs laisvas dryžuotas pižamines kelnes ir išblukusius marškinėlius, jo ilgos, laibos kojos buvo basos.

– Pageidausi kairio ar dešinio šono? – paklausė įprastu tonu. Vampyras stovėjo lovos kojūgalyje sukryžiavęs rankas ant krūtinės.

Nors nebuvau vampyrė, esant reikalui, galėjau staigiai pasukti galvą.

– Jei tu neprieštarausi, rinksiuosi kairę, – tarė numirėlio balsu. – Man bus ramiau, kai būsiu tarp tavęs ir durų.

– Man... man nesvarbu, – išlemenau.

– Tuomet eikš ir lįsk greta, – paėmė man iš rankų antklodę. Padariau kaip liepiama. Vampyras patenkintas suurzgė ir palindo po užklotu.

– Tai patogiausia lova šiuose namuose. Mano motina įsitikinusi, kad kai taip mažai miegam, geri čiužiniai nereikalingi. Jos lovos skirtos kankinimams.

– Miegosi su manimi? – cyptelėjau. Norėjau tai pasakyti taip pat ramiai kaip jis, bet nepavyko.

Metju ištiesė dešinę ranką ir apkabino, aš padėjau galvą jam ant peties.

– Pamaniau, kad būtų visai neblogai, – tarė. – Tik, tiesą sakant, aš nemiegosiu.

Patogiai įsitaisiau šalia ir padėjau delną tiesiai ant jo širdies, kad jausčiau kiekvieną dūžį.

– O ką veiksi?

– Stebėsiu tave, be abejo, – jo akys spindėjo. – O kai atsibos, jei atsibos, – jis pakštelėjo į abu vokus, – skaitysiu. Žvakės tau netrukdys?

– Ne, – tariau. – Miegu kietai. Niekas manęs nepažadina.

– Mėgstu iššūkius, – tarė švelniai. – Jei labai nuobodžiausiu, sugalvosiu, kaip tave pabudinti.

– Ar greitai imi nuobodžiauti? – paerzinau pirštais braukdama per plaukus ant jo pakaušio.

– Teks palaukti ir pamatyti, – nenaudėliškai nusišypsojo.

Jo rankos buvo vėsios ir guodžiančios, buvimas šalia ramino labiau nei bet kokia lopšinė.

– Ar tai kada nors liausis? – tyliai paklausiau.

– Kongregacija? – Metju balse skambėjo susirūpinimas. – Nežinau.

– Ne, – nustebusi kilstelėjau galvą. – Man ji nerūpi.

– Ką tuomet turi omenyje?

Pabučiavau jo pašaipiai išlinkusias lūpas.

– Šis jausmas, kai esu su tavimi – lyg būčiau ką tik atgijus.

Vampyras nusišypsojo, jo veidas buvo kartu mielas ir drovus.

– Tikiuos, kad ne.

Patenkinta atsidusau, prisiglaudžiau prie jo krūtinės ir nugrimzdau į ramų miegą.

_______________