20

SKYRIUS

Izabou buvo labai maloninga ir pietuose nedalyvavo. Vėliau norėjau eiti tiesiai į Metju darbo kambarį ir pradėti studijuoti „Aurora Consurgens“, bet vampyras įtikino prieš tai išsimaudyti vonioje. Jis sakė, kad tai palengvins neišvengiamą raumenų stingulį. Kopdama laiptais turėjau sustoti pusiaukelėje ir pasitrinti mėšlungio sutrauktą koją.

Vonia buvo dieviška – karšta, ilga, atpalaiduojanti. Apsivilkau laisvas juodas kelnes, megztinį, kojines ir nutrepsėjau apačion, kur spragsėjo ugnis. Ištiesiau rankas į liepsną, oda pirma tapo oranžinė, paskui rausva. Kažin koks būtų jausmas valdyti ugnį? Atsakydami pirštai ėmė dilgčioti, tad saugiai paslėpiau juos kišenėse.

Metju pakėlė akis nuo stalo.

– Tavo rankraštis šalia kompiuterio.

Juodi viršeliai mane traukė kaip magnetas. Atsisėdusi prie stalo atsargiai atverčiau rankraštį. Spalvos buvo net ryškesnės nei prisiminiau. Kelias minutes apžiūrinėjusi karalienę, perverčiau pirmąjį puslapį.

„Incipit tractatus „Aurora Consurgens“ intitulatus“. Žodžiai atrodė pažįstami: „Čia prasideda traktatas „Kylanti aušra“, bet pirmą kartą laikydama knygą rankose vis tiek jutau malonius šiurpuliukus. „Viskas, kas gera, pasiekia mane per ją. Ji žinoma kaip Pietų išmintis, kuri kalba gatvėse susirinkusioms minioms“, – tyliai perskaičiau, mintyse versdama iš lotynų. Tai buvo puikus darbas, pilnas atpasakojimų iš Šventojo Rašto ir kitų knygų.

– Ar turi čia Bibliją? – skaitydama rankraštį, supratau, kad ji man labai praverstų.

– Taip, tik nežinau, kur ji yra. Nori, kad paieškočiau? – Metju kilstelėjo nuo kėdės, bet žvilgsnis vis dar buvo prilipęs prie ekrano.

– Ne, susirasiu pati, – atsistojau ir pirštais perbraukiau arčiausiai stovinčią lentyną. Metju knygos buvo išdėliotos ne pagal dydį, bet pagal laikmetį. Negalėjau net numanyti, kas yra pirmoje lentynoje išdėliotuose rankraščiuose – gal dingę Aristotelio darbai? Galėjo būti bet kas.

Daugiau nei pusė knygų buvo pasuktos nugarėlėmis į vidų – tai padėjo apsaugoti trapius jų kraštus. Autoriai ir antraštės juodu rašalu buvo užrašyti ant lapų kraštų. Apėjus pusę kambario, nugarėlės jau buvo atsuktos į išorę, auksu ir sidabru jose buvo įspausti autorių vardai ir antraštės.

Praėjau pro storalapius, apsilamdžiusius rankraščius su graikiškomis raidėmis ant nugarėlių. Keliavau toliau, ieškojau didelės, storos spausdintos knygos. Mano pirštas sustojo prie storo oda įrišto tomo auksiniais pakraštėliais.

– Metju, prašau, pasakyk, kad „Biblia Sacra 1450“ nėra tai, apie ką aš galvoju.

– Gerai, čia ne tai, apie ką tu galvoji, – atsakė automatiškai nežmonišku greičiu pirštais bėgiodamas per klaviatūrą. Jis nekreipė jokio dėmesio nei į tai, ką dariau, nei į tai, ką sakiau.

Palikusi Gutenbergo Bibliją ten, kur radau, nuėjau tolyn tikėdamasi, kad rasiu dar vieną. Pirštai sustingo pasiekus knygą, pažymėtą „Will’s Playes“.

– Ar šias knygas gavai dovanų?

– Daugumą, – atsakė vampyras net nepakeldamas galvos.

Kaip ir vokiečių spauda, anglų dramaturgija tapo tema vėlesnėms diskusijoms.

Dauguma Metju knygų atrodė visai nepaliestos. Žinant, kas jų savininkas, tai nestebino. Visgi kai kurios buvo kaip reikiant nudėvėtos. Pavyzdžiui, plonas ir aukštas tomas apatinėje lentynoje buvo toks suskaitytas, kad kampuose po oda buvo matyti medžio plokštės. Norėdama sužinoti, kodėl ši knyga tokia mėgstama, ištraukiau rankraštį. 1543 metai. Vezalijaus anatomija. Pirmieji detalūs žmogaus kūno piešiniai.

Trokšdama geriau pažinti Metju pomėgius, ėmiau ieškoti daugiau tokių nudėvėtų knygų. Šį kartą tomas buvo mažesnis, bet storesnis. Ant nugarėlės buvo pavadinimas „De motu“. Viljamo Harvėjaus kraujotakos tyrimai ir išsamus paaiškinimas, kad kraują varinėja širdis. 1620-aisiais, kai tik pasirodė, vampyrams turėjo būti labai įdomi, nors jie, ko gero, ir taip šį tą nujautė.

Taip pat radau nutrintų elektros, mikroskopijos, fiziologijos veikalų. Labiausiai nukentėjusi knyga stovėjo ant devynioliktojo amžiaus lentynos – Darvino „Rūšių atsiradimas“.

Metusi žvilgsnį į Metju, beveik nepastebimai, kaip tikra vagišė, čiupau knygą. Žalia medžiaga, auksu įspaustas pavadinimas ir autorius buvo siaubingai nusitrynę. Priešlapyje dailiu šriftu buvo įrašytas Metju vardas.

Viduje buvo sulankstytas laiškas.

„Brangusis pone,

pagaliau mane pasiekė jūsų spalio 15 d. laiškas. Man labai gėda dėl tokio vėlyvo atsakymo. Metų metus rinkau visus įmanomus faktus, susijusius su variacijomis ir rūšių atsiradimu. Jūsų pritarimas mano paaiškinimams yra puiki žinia ir su ja mano rankraštis netrukus bus leidėjo rankose.“

Jį buvo pasirašęs Č. Darvinas. Data – 1859-ieji.

Jie susirašinėjo likus vos kelioms savaitėms iki knygos pasirodymo lapkritį.

Puslapiai buvo iš visų pusių vampyro aprašinėti pieštuku ir plunksna. Pirmuose trijuose skyriuose nebuvo nė vienos tuščios vietos. Jie buvo apie instinktus, hibridus ir rūšių panašumus.

Kaip ir Harvio veikalas apie kraujo cirkuliaciją, septintasis Darvino skyrius vampyrui turėjo tebūti puslapių sklaidymas. Pačias įdomiausias eilutes Metju buvo pabraukęs ir pats prirašęs virš ir po jomis. Paraštės taip pat mirgėjo raidėmis. Akivaizdu, kad jį labai žavėjo Darvino idėjos.

„Taigi, galime daryti išvadą, kad buvo įgyti naminiai instinktai, o natūralūs instinktai išnyko tiek dėl naujų įpročių, tiek dėl žmogaus vykdomos selekcijos ir per naujai išvestas kartas susikaupusių keistų bruožų, kurie visų pirma atsirado atsitiktinai.“ Metju pastabose klausė, kokie instinktai atsirado ir ar gamtoje įmanomi atsitiktinumai. „Ar gali būti, kad įgavome instinktų, kurių žmonės atsikratė per įpročius ir atsitiktinumus?“ – klausė jis eilutės gale. Man nekilo klausimas, kas tie „mes“. Jis turėjo galvoje būtybes – ne tik vampyrus, bet ir raganas bei demonus.

Skyriuje apie hibridus Metju labiausiai domino kryžminimas, mišrūnai ir sterilumas. „Pirmojo rūšių sukryžminimo rezultato negalima vadinti nauja rūšimi, nes jų hibridai dažniausiai, nors ne visada, sterilūs.“ Paraštėse kerojo šeimos medžio eskizas. Ties šaknimis ir keturiomis šakomis buvo klaustukai. „Kodėl įvaisai nebūdingas sterilumas ar beprotystė?“ – stebėjosi Metju ties medžio kamienu. Puslapio viršuje buvo užrašęs „1 rūšis ar 4?“ ir „comment sont faites les dāēōs?*“

Vedžiojau eilutes pirštu. Tokia buvo mano specialybė – neaiškias mokslininkų rašliavas paversti visiems suprantamomis tiesomis. Paskutinė pastaba slėpė mintis įprastu būdu – maišyta prancūzų ir lotynų kalba su papildomais senoviniais trumpiniais demonams, kur paskutinė ir pirma priebalsė buvo pakeista balsėmis su brūkšneliais. Tokiu būdu tas, kuris paimdavo knygą pavartyti, nematydavo žodžio „demonas“ ir per daug nekreipdavo dėmesio.

„Kaip sutveriami demonai?“ – stebėjosi Metju 1859-aisiais. Praėjus pusantro amžiaus jis vis dar ieškojo atsakymo.

Darvinui pradėjus kalbėti apie rūšių panašumus, Metju negalėjo padėti plunksnos, ji lakstė tarp eilučių, buvo beveik neįmanoma įskaityti spausdinto teksto. Šalia pastraipos, aiškinančios, kad „nuo pat pirmosios gyvybės atsiradimo visos gyvos būtybės tampa vis mažiau viena į kitą panašios, todėl gali būti rūšiuojamos į grupes ir pogrupius“, Metju didelėmis juodomis raidėmis buvo užrašęs KILMĖ. Keliomis eilutėmis žemiau buvo pabraukta visa pastraipa: „Suskirstyti į grupes būtų paprasta, jei išskirtume, kad viena grupė gyvena sausumoje, kita – ant žemės, viena maitinasi mėsa, kita – daržovėmis, ir t. t., tačiau gamtoje viskas įvairuoja ir dažnai net to paties pogrupio nariai turi skirtingus įpročius.“

Ar Metju manė, kad vampyrų mityba tėra įprotis, o ne rūšį apibūdinantis bruožas? Skaičiau toliau ir radau daugiau įdomybių: „Galiausiai, apsvarsčius visus šiame skyriuje pateiktus faktus atrodo, kad visos šios nesuskaičiuojamos rūšys, gentys, visi gyvieji organizmai, taip pat ir žmonės, kiekvienas kilo iš savo klasės ar grupės, kurioje buvo vienas bendras protėvis, ir vėliau su kartomis kito dėl paveldėjimo.“ Paraštėje Metju buvo užrašęs: BENDRI PROTĖVIAI ir „ce qui explique tout**”.

Vampyras buvo įsitikinęs, kad viską paaiškina monogenezė – ar bent jau taip manė 1859 metais. Metju manė, kad raganos, vampyrai, demonai ir žmonės gali būti kilę iš vieno protėvio. Visų mūsų skirtumus lėmė tik įpročiai, paveldėjimas ir selekcija. Laboratorijoje jam pavyko išsisukti nuo mano klausimo, ar tai viena rūšis, ar keturios, bet dabar to padaryti nebegalėjo.

Metju tebesėdėjo prilipęs prie kompiuterio. Užvertusi „Aurora Consurgens“, kad nebluktų puikūs jos puslapiai, palikau savo studijas ir pasiėmusi Darvino traktatą įsirangiau fotelyje priešais židinį. Atverčiau jį tikėdamasi, kad perskaičiusi pastabas geriau suprasiu vampyrą.

Man jis vis dar buvo paslaptis – ypač Set Ture. Metju Prancūzijoje buvo kitoks nei Metju Anglijoje. Jis niekuomet šitaip nepasinerdavo į darbą. Čia jo pečiai neatrodė grėsmingi ir kampuoti, jie buvo atpalaiduoti. Spausdindamas aštriais iltiniais dantimis buvo prikandęs apatinę lūpą. Kaip ir raukšlelė tarpuakyje tai buvo susikaupimo ženklas. Metju nekreipė į mane dėmesio, tik stipriai pirštais tarškino klaviatūrą. Turint galvoje nešiojamųjų kompiuterių trapumą, jis turėtų gan dažnai juos keisti. Kleirmontas baigė sakinį, atsilošė kėdėje ir pasirąžė. Tuomet nusižiovavo.

Niekuomet anksčiau nemačiau jo žiovaujančio. Ar žiovulys kaip ir nuleisti pečiai išdavė atsipalaidavimą? Kitą dieną po to, kai susipažinome, Metju užsiminė, kad nori pažinti jį supančią aplinką. Čia jis žinojo kiekvieną colį: visi kvapai, visi netoliese lankstantys gyvūnai jam buvo pažįstami. Be to, čia turėjo motiną ir Martą. Jie buvo šeima, keistų vampyrų pulkelis, ir, Metju prašymu, įsileido ir mane.

Grįžau prie Darvino, bet vonia, ugnis ir nuolatinis tarškėjimas fone mane užmigdė. Nubudau apklota antklode, „Rūšių atsiradimas“ gulėjo šalia ant grindų, tarp puslapių, kur baigiau skaityti, buvo įkištas popieriaus lapelis.

Nuraudau.

Mane užklupo šniukštinėjančią.

– Labas vakaras, – tarė Metju, įsitaisęs ant sofos priešais. Įkišo popieriaus lapelį į knygą, kurią skaitė, ir pasidėjo ant kelių. – Gal galėčiau pasiūlyti vyno?

Vynas buvo labai labai gera mintis.

– Taip, prašyčiau.

Metju nužingsniavo prie nedidelio stalelio netoli laiptinės. Ant jo stovėjo butelis be etiketės, šalia gulėjo ištrauktas kamštis. Jis pripylė dvi taures ir, padavęs vieną man, atsisėdo. Pauosčiau laukdama pirmo klausimo.

– Avietės ir kalnai.

– Kaip raganai, visai neblogai, – pritariamai linktelėjo Metju.

– Ką geriu? – paklausiau gurkštelėjusi. – Ar jis senas? Retas?

Metju užvertė galvą ir nusikvatojo.

– Nei toks, nei toks. Greičiausiai buvo supilstytas į butelius prieš penkis mėnesius. Vietinis vynas iš vynuogyno prie kelio. Nieko prabangaus ar ypatingo.

Gal ir taip, bet jis buvo gaivus, atsidavė medžiu ir žeme, taip pat kaip visas Set Turas.

– Matau, kad metei Biblijos paieškas dėl šio to labiau moksliška. Ar patiko Darvinas? – švelniai paklausė po minutėlės.

– Ar vis dar tiki, kad būtybės ir žmonės yra kilę iš tų pačių protėvių? Ar įmanoma, kad mūsų skirtumai vien rasiniai?

Kleirmontas kažką nekantriai sumurmėjo.

– Juk laboratorijoje sakiau, kad nežinau.

– 1859 metais buvai įsitikinęs. Ir manei, kad kraujo gėrimas tėra paprastas mitybos įprotis, o ne esminis skirtumas.

– Ar žinai, kiek daug pažengė mokslas nuo Darvino laikų iki dabar? Mokslininkas privalo keisti savo nuomonę, nes dienos šviesą išvysta vis daugiau naujos informacijos. – Jis gurkštelėjo vyno ir atrėmęs taurę į kelią ėmė ją sukioti stebėdamas, kaip skystyje žaidžia liepsnos atspindžiai. – Be to, žmonių manymu, tarp rasių nėra jokių esminių skirtumų. Šiuolaikiniai mokslininkai mano, kad skirstymas į rases yra tik atgyvenęs žmonių būdas paaiškinti skirtumus tarp savęs ir kitų.

– Tu apsėstas klausimo, kodėl esi čia, – kodėl visi mes čia, – lėtai tariau. – Tai rodo kiekvienas Darvino puslapis.

Metju apžiūrinėjo savo taurę.

– Tai vienintelis iš tiesų reikšmingas klausimas.

Jo balsas buvo švelnus, bet veido išraiška – rūsti: atšiaurios linijos, sunkūs antakiai. Norėjau išlyginti vampyro linijas ir sudėti lūpas šypsenai, bet likau, kur sėdėjau, o liepsnos atšvaitai šoko ant jo tamsių plaukų ir baltos odos. Vis dar laikydamas taurę, laisva ranka paėmė knygą.

Temstant žiūrėjau į ugnį. Kai laikrodis išmušė septynias, Metju padėjo knygą.

– Ar prieš vakarienę prisijungsime prie Izabou svetainėje?

– Taip, – atsakiau ir kiek atstačiau pečius. – Tik pirma noriu persirengti.

Žinojau, kad Izabou nuomonės nepakeisiu, bet nenorėjau, kad Metju reikėtų manęs gėdytis. Jis kaip visada atrodė taip, lyg rengtųsi lipti ant podiumo Milane, nors vilkėjo tik paprastas juodos vilnos kelnes ir vieną iš daugelio savo megztinių. Kadangi visai neseniai buvau su jais susidūrusi, nutariau, kad visi kašmyriniai – tankūs ir minkšti.

Viršuje ėmiau raustis savo krepšyje ieškodama, ką apsirengti. Išsirinkau pilkas kelnes ir safyro mėlynumo megztinį V formos kaklu ir į apačią platėjančiomis rankovėmis. Kadangi plaukai džiūvo prispausti po galva ant sofos, dabar buvo banguoti.

Nutarusi, kad atitiksiu bent jau natūralios išvaizdos reikalavimus, apsiaviau mokasinus ir nulipau laiptais. Jautrios Metju ausys išgirdo mano žingsnius ir vampyras pasitiko mane laiptų aikštelėje. Kai pamatė, jo akys nušvito, o lūpos lėtai išsilenkė šypsenai.

– Apsirengusi mėlynai patinki man ne mažiau nei apsirengusi juodai. Atrodai puikiai, – sumurmėjo mandagiai pabučiuodamas mane į abu skruostus. Į juos iš karto suplūdo kraujas, Metju perbraukė mano plaukus, šviesios sruogos slydo tarp baltų jo pirštų. – Kad ir ką sakytų Izabou, neimk į galvą.

– Pasistengsiu, – nusijuokiau.

Kai atėjome į svetainę, Marta ir Izabou jau mūsų laukė. Motiną iš visų pusių supo visomis pagrindinėmis Europos, taip pat hebrajų ir arabų kalbomis parašyti laikraščiai. Marta skaitė detektyvą minkštais, patraukliais viršeliais. Tamsios jos akys bėgiojo eilutėmis pavydėtinu greičiu.

– Labas vakaras, Maman, – tarė Metju eidamas pabučiuoti šaltus motinos skruostus. Jam judant nuo vienos pusės prie kitos, Izabou šnervės išsiplėtė ir akys piktai susmigo į manąsias.

Žinojau, dėl ko nusipelniau tokio žvilgsnio.

Metju kvepėjo kaip aš.

– Eikš, mergyt, – tarė Marta tapšnodama pagalvėlę šalia savęs ir metė Metju motinai įspėjantį žvilgsnį. Izabou užsimerkė. Kai vėl atsimerkė, įsiūtis buvo dingęs, jį pakeitė kažkas panašaus į susitaikymą.

– Gab es einen anderen Tod***, – sumurmėjo sūnui paėmus „Die Welt“. Jis išleido pasibjaurėjimą reiškiantį garsą.

– Kur? – paklausiau. Rastas dar vienas bekraujis lavonas. Jei Izabou mano, kad neleis man dalyvauti pokalbyje su savo vokiečių kalba, tegu pagalvoja dar kartą.

– Miunchene, – tarė Metju, dingęs už laikraščio. – Kas nors turėtų tuo pasirūpinti.

– Atsargiau su norais, Metju, – tarė Izabou ir greitai nukreipė temą: – Ar patiko pasijodinėjimas, Diana?

Metju nužvelgė motiną per „Die Welt“ kraštą.

– Buvo nuostabu, ačiū, kad leidote joti Rakasa, – atsakiau sėsdamasi šalia Martos. Prisiverčiau nemirksėdama sutikti Izabou žvilgsnį.

– Man ji pernelyg užsispyrusi, – atsakė vampyrė ir nužvelgė sūnų. Šis jau buvo spėjęs vėl įlįsti į laikraštį. – Fida daug paklusnesnė. Kuo toliau, tuo labiau vertinu šią žirgų savybę.

Sūnaus taip pat, – pagalvojau.

Marta man padrąsinamai nusišypsojo ir nuėjo krapštytis prie bufeto. Ji atnešė didžiulę vyno taurę Izabou ir daug mažesnę man. Tuomet grįžo prie stalo ir atnešė dar vieną Metju. Jis dėkingas pauostė vyną.

– Ačiū, Maman, – padėkojo kilstelėdamas taurę.

– Hein****, nėra už ką, – tarė ir gurkštelėjo to paties vyno.

– Yra. Jis mano mėgstamas, dėkui, kad prisiminei, – Metju leido vynui lėtai slysti gerkle.

– Ar visi vampyrai mėgsta vyną taip pat kaip jūs? – paklausiau uosdama aštrų gėrimą. – Nuolat jį gurkšnojat ir niekada neapgirstate.

Vampyras išsišiepė.

– Dauguma vampyrų vyną mėgsta dar labiau nei mes. Kalbant apie girtumą, mūsų šeima nuo seno garsėjo santūrumu, ar ne, Maman?

Izabou visiškai neelegantiškai prunkštelėjo.

– Retkarčiais, matyt, iš pagarbos vynui.

– Turėtumėte būti diplomatė, Izabou. Labai greitai atsakote, bet iš tiesų neduodate jokio atsakymo.

Metju prapliupo juokais.

– Dieu, niekada nemaniau, kad išauš diena, kai kas nors pamokys mano motiną diplomatijos. Tik jau ne su jos liežuviu. Izabou pripažįsta tik kalavijo diplomatiją.

Marta pritariamai sukikeno.

Aš ir Izabou atrodėme pasipiktinusios, bet tai sukėlė tik dar vieną juoko protrūkį.

Vakarienė buvo daug malonesnė nei praėjusį vakarą. Metju sėdėjo stalo gale, Izabou jo kairėje, o aš – dešinėje. Marta nuolat trepsėjo tarp virtuvės, židinio ir stalo. Retkarčiais prisėsdavo gurkštelėti vyno ar trumpai įsiterpti į pokalbį.

Ant stalo nuolat keitėsi maisto pilnos lėkštės – nuo miško grybų sriubos iki jautienos griežinėlių. Garsiai žavėjausi, jog tiek laiko nieko virto nevalgiusi būtybė taip puikiai parenka prieskonius. Marta nuraudusi nusišypsojo ir kumštelėjo Metju, kuris mėgino priminti jos įspūdingas nesėkmes virtuvėje.

– Pameni pyragą su gyvu karveliu? – nusikvatojo. – Niekas nepaaiškino, kad prieš kepant, karvelis turi parą nieko nelesti, antraip pyrago vidus atrodys kaip vonelė, kurioje turškiasi paukščiai.

Kleirmontas užsidirbo stiprų pliaukštelėjimą per pakaušį.

– Metju, – įspėjo Izabou šluostydamasi juoko ašaras. – Negalima šaipytis iš Martos. Ko tik pats nepridarei per tiek metų.

– Ir aš viską mačiau, – pranešė Marta grįždama su salotomis. Ji vis geriau kalbėjo angliškai ir, man būnant šalia, tik taip ir šnekėdavo. Vampyrė grįžo prie bufeto ir atnešė dubenį riešutų, kurį padėjo tarp Metju ir Izabou.

– Pavyzdžiui, kaip tada, kai nutarei laikyti vandenį ant stogo ir užtvindei visą pilį, – tarė lenkdama pirštus. – Kai pamiršai surinkti mokesčius. Buvo pavasaris, vieną rytą nubudai, pajutai nuobodulį ir nutarei iškeliauti į Italiją kariauti. Tėvas atsiklaupęs maldavo karalių atleidimo. O tada Niujorkas! – sušuko triumfuodama.

Visi trys toliau dalijosi prisiminimais, bet niekas neužsiminė apie Izabou praeitį. Kai kuris nors pasakojimas paliesdavo ją, Metju tėvą ar jo seserį, pokalbis nejučia pakrypdavo kita linkme. Pastebėjusi tai susimąsčiau, kodėl vampyrė taip elgiasi, bet tylėjau – nutariau, kad vakaras turi būti toks, kokio nori jie. Buvo gera vėl būti su šeima, net ir vampyrų.

Po vakarienės grįžome į svetainę, židinyje liepsnojo dar didesnė ugnis nei prieš tai. Pilies kaminai šilo su kiekviena įmesta pliauska, ugnis darėsi vis karštesnė, kambaryje buvo beveik šilta. Metju rūpinosi, kad motina būtų patenkinta, tad atnešė jai dar vieną taurę vyno ir ėmė krapštyti muzikos grotuvą. Marta paruošė arbatos ir įbruko puodelį man į rankas.

– Išgerk, – liepė įdėmiai įsistebeilijusi. Izabou taip pat stebėjo, kaip geriu, ir Marta sviedė jai nepatenkintą žvilgsnį. – Padės užmigti.

– Pati padarei? – Jutau žoleles ir gėles. Paprastai žolelių arbatos man nepatikdavo, bet ši buvo gaivi ir vos karti.

– Taip, – tarė ir sutiko Izabou žvilgsnį. – Ruošiu ją jau daug metų. Mane išmokė mano mama, išmokysiu ir tave.

Kambarį užliejo šokių muzikos garsai, gyvi ir ritmingi. Metju sustūmė krėslus prie židinio padarydamas vietos šokiams.

– Vòles dançar amb ieu? – paklausė vampyras motinos ištiesęs abi rankas.

Izabou veidas nušvito šypsena, šalti jos veido bruožai virto nenusakomu grožiu.

– Òc, – tarė ji ir ištiesė smulkias rankas. Abu atsistojo priešais židinį, laukė, kol prasidės kita daina.

Metju šokant su motina, Asteras ir Rodžersas atrodė tikri nevykėliai. Kūnai artėjo ir tolo, sukosi aplink, nardė, kraipėsi. Nuo menkiausio Metju prisilietimo Izabou imdavo suktis ratu, kiekviena jos dvejonė, susvyravimas iš karto sulaukdavo atsako.

Kaip tik muzikai baigiantis, Izabou nėrė į grakštų reveransą, o sūnus plačiai nusilenkė.

– Kas tai buvo? – paklausiau.

– Pradėjome nuo tarantelos, – paaiškino vampyras lydėdamas motiną atgal į krėslą. – Bet Maman niekada negali apsieiti tik su vienu šokiu, tad viduryje buvo voltos elementų, o baigėme menuetu, ar ne?

Izabou linktelėjo ir švelniai patapšnojo jo skruostą.

– Visada buvai puikus šokėjas, – tarė didžiuodamasi.

– Bet ne toks puikus kaip tu ir tikrai ne toks kaip tėvas, – atsiliepė Kleirmontas sodindamas ją į krėslą. Vampyrės akys apsiniaukė, veidu praslinko širdį veriantis liūdesys. Sūnus kilstelėjo jos ranką ir lūpomis perbraukė krumplius. Izabou vos matomai šyptelėjo.

– Dabar tavo eilė, – tarė eidamas prie manęs.

– Nemėgstu šokti, Metju, – gyniausi rankomis mėgindama jį nuvyti.

– Netikiu, – pasakė ir, kaire ranka paėmęs mano dešiniąją, prisitraukė. – Kartais tavo kūnas įgyja neįtikėtiną formą – slysti vandeniu kaip plunksna, joji kaip vėjas.

Antra daina turėjo būti populiari Paryžiaus šokių salėse maždaug 1920 metais. Kambaryje suskambo trimitai ir būgnai.

– Metju, atsargiau, – įspėjo motina.

– Ji neperlūš pusiau, Maman, – Metju toliau šoko nepaisydamas mano nuolatinių mėginimų pakišti jam koją. Uždėjęs dešinę ranką man ant liemens, vedė šokio žingsniu.

Norėdama nors kiek jam padėti, stengiausi galvoti, kur statau kojas, bet išėjo tik dar blogiau. Nugara įsitempė, Metju suėmė mane tvirčiau.

– Atsipalaiduok, – sušnabždėjo į ausį. – Stengiesi vesti, o tavo darbas yra sekti.

– Negaliu, – sušnabždėjau atgal įsikabindama į petį, lyg tai būtų išsigelbėjimas.

Metju vėl apsuko mus ratu.

– Gali. Užsimerk, liaukis apie tai galvojus ir leisk visą darbą nudirbti man.

Jo glėbyje buvo nesunku elgtis, kaip liepė. Nematydama aplink besisukančių svetainės kontūrų ir spalvų, atsipalaidavau ir nebesijaudinau, kad tuoj kažkur atsitrenksim. Pamažu judėjimas tamsoje tapo malonus ir susitelkiau ne į save, o į tai, ką sakė jo rankos ir kojos. Jaučiausi lyg skrisčiau.

– Metju, – Izabou balse buvo girdimas įspėjimas. – La chatoiement*****.

– Žinau, – sumurmėjo vampyras. Mano pečiai vėl įsitempė. – Pasitikėk manim, – sušnabždėjo į ausį. – Laikau tave.

Neatsimerkiau. Tik palaimingai atsidusau. Kartu sukomės toliau. Metju švelniai paleido mane, sukausi toldama nuo jo ant pirštų galiukų, tuomet grįžusi atgal į vampyro glėbį nugara prisispaudžiau prie jo krūtinės. Muzika liovėsi.

– Atsimerk, – švelniai tarė.

Mano vokai lėtai pakilo, bet jausmas, jog plūduriuoju, liko. Šokis buvo geresnis, nei tikėjausi, – bent jau su puikiu partneriu, kuris buvo šokęs daugiau nei tūkstantį metų ir nė karto nenumynė man pirštų.

Pakėliau galvą norėdama padėkoti, bet jis buvo daug arčiau, nei maniau.

– Pažvelk žemyn, – tarė vampyras.

Nuleidusi galvą pamačiau, kad mano pėdos kybo kelis colius virš grindų. Metju mane paleido, jis nelaikė pakėlęs.

Aš pati kybojau ore.

Tai supratus, į apatinę kūno dalį grįžo svoris ir Kleirmontas prilaikė mane už alkūnių, kad kojomis nesitrenkčiau į žemę.

Sėdėdama prie židinio Marta tyliai niūniavo. Izabou prisimerkusi žvalgėsi aplink. Metju padrąsinamai šypsojosi, pamažu vėl apsipratau su žeme po kojomis. Ar ji visada buvo tokia gyva? Atrodė, lyg apačioje būtų šimtai delnų, laukiančių kiekvieno mano žingsnio, švelniai suimančių ir stumtelinčių už padų.

– Ar patiko? – paklausė Metju, kai nutolo paskutinės Martos dainos natos. Jo akys spindėjo.

– Labai, – atsakiau juokdamasi iš jo klausimo.

– Taip ir maniau. Mokeisi metų metus. Gal dabar bent jodinėsi atsimerkusi, – ir laimingas mane apkabino.

Izabou ėmė dainuoti Martos niūniuotą dainą.

– Kas tik pamato ją šokančią,

Grakščiai judantį jos kūną,

Gali pasakyti, kad šiame pasaulyje nėra lygių

Mūsų laimingai karalienei.

Traukitės, traukitės, pavyduoliai,

Leiskit mums, leiskit mums

Šokt kartu, kartu.

– Traukitės, traukitės, pavyduoliai, – aidu atkartojo Metju nutilus motinos balsui. – Leiskit mums šokt kartu.

Vėl nusijuokiau.

– Šoksiu tik su tavimi, bent jau kol neišsiaiškinsiu apie skraidymą, kitų partnerių nebus.

– Tiksliau tariant, tu plūduriavai, ne skridai, – pataisė Metju.

– Plūduriavimas, skraidymas – vadink kaip nori. Vis tiek geriau to nedaryti su nepažįstamaisiais.

– Sutinku.

Marta iškeitė sofą į krėslą šalia Izabou. Atsisėdome šalia vis dar susikibę už rankų.

– Jai tai buvo pirmas kartas? – paklausė Izabou nuoširdžiai sutrikusi.

– Diana nenaudoja magijos, Maman. Tik retkarčiais smulkmenoms, – paaiškino.

– Ji labai galinga, Metju. Gyslose dainuoja raganiškas kraujas. Tokios galios turėtų užtekti ne tik smulkmenoms.

Vampyras susiraukė.

– Jai spręsti, ar naudoti, ar ne.

– Tai vaikiška, – tarė pasisukusi į mane. – Metas suaugti, Diana, ir prisiimti atsakomybę už tai, kas esi.

Metju tyliai suurzgė.

– Neurgzk ant manęs, Metju de Klermontai! Kas nors turėjo tai pasakyti.

– Tu aiškini jai, ką daryti. Tai ne tavo reikalas.

– Ir ne tavo, mano sūnau! – atkirto motina.

– Atsiprašau! – Jų dėmesį patraukė mano griežtas balsas ir abu Klermontai įsistebeilijo. – Kaip ir kada naudoti magiją, nuspręsiu pati.

Pasisukau į Izabou.

– Bet nebegaliu ilgiau nekreipti į ją dėmesio. Ji veržiasi lauk. Mažų mažiausiai turiu išmokti valdyti savo galias.

Metju ir Izabou vis dar spoksojo. Galiausiai vampyrė linktelėjo. Metju padarė tą patį.

Sėdėjome prie židinio, kol sudegė paskutinės pliauskos. Kleirmontas pašokdino Martą, kuris nors iš jų nuolat įsiterpdavo į dainą prisiminęs kitą vakarą prie kito židinio. Aš daugiau nešokau, bet Metju manęs ir nespaudė.

Galiausiai jis pakilo.

– Palydėsiu į lovą vienintelę, kuriai reikia miego.

Atsistojusi pasitaisiau kelnes.

– Labanakt, Izabou. Labanakt, Marta. Ačiū abiem už puikią vakarienę ir nuostabų vakarą.

Marta nusišypsojo. Izabou irgi stengėsi, bet pasirodė tik įtempta grimasa.

Metju išsivedė mane laikydamas ranką man ant juosmens.

– Gal dar kiek paskaitysiu, – tariau pasisukusi į vampyrą, kai pasiekėme darbo kambarį.

Jis buvo tiesiai už manęs, taip arti, kad girdėjau tylų kvėpavimą. Kleirmontas rankomis suėmė mano veidą.

– Kokiais burtais mane užkerėjai? – vampyras apžiūrinėjo. – Tai ne tik tavo akys – nors ir jų užtenka, kad išmuštum mane iš vėžių, – ar medaus kvapas.

Jis paslėpė veidą mano kakle, viena ranka pradingo plaukuose, kita nuslydo nugara žemyn ir prisitraukė mane per klubus.

Nesipriešinau, kūnas prigludo prie vampyro kaip nulietas.

– Tu bebaimė, – sumurmėjo prispaudęs lūpas prie odos. – Judi negalvodama, švyti, kai susikaupi – ir kai skrendi.

Išlenkiau kaklą atidengdama dar daugiau nuogos odos. Metju lėtai pasuko mano veidą į save, nykštys siekė lūpų šilumą.

– Ar žinai, kad miegodama surauki burną? Atrodai lyg būtum nepatenkinta savo sapnais, bet man maloniau manyti, kad lauki bučinio, – su kiekvienu žodžiu atsiskleidė vis daugiau jo prancūziškos prigimties.

Prisiminusi apačioje sėdinčią, viską girdinčią ir tam tikrai nepritariančią Izabou, pamėginau atsitraukti, bet vampyras mane suėmė dar tvirčiau.

– Metju, tavo motina...

Jis neleido man baigti sakinio. Lėtai ir švelniai priglaudė savo lūpas prie manųjų ir godžiai pabučiavo. Visas kūnas, ne tik rankos, ėmė dilgčioti. Atsakiau bučiniu, vienu metu ir skridau, ir kritau, nebejutau, kur baigiasi mano kūnas ir kur prasideda jo. Metju lūpos nuslydo skruostais ir akių vokais. Kai prisilietė prie ausies, aiktelėjau. Jo lūpos išsilenkė šypsenai ir vėl prisispaudė prie manųjų.

– Tavo lūpos raudonos kaip aguonos, o plaukai tokie gyvybingi, – bučinys baigėsi, likau be kvapo.

– Kuo tau taip patinka mano plaukai, kai pats turi tokius puikius? – tariau suėmusi kuokštelį. – Izabou ir Martos plaukai krinta kaip šilkas, o mano... visų vaivorykštės spalvų ir visiškai nepaklusnūs.

– Todėl jie man ir patinka, – tarė švelniai braukdamas sruogas. – Jie netobuli kaip ir pats gyvenimas. Ne tokie blizgantys kaip vampyrų. Man patinka, kad tu ne vampyrė, Diana.

– O man patinka, kad tu vampyras, Metju.

Sekundėlę jo akys apniuko.

– Man patinka tavo jėga, – bučiavau jį taip pat užsidegusi kaip jis mane. – Patinka, kad esi toks protingas. Kartais net patinka, kad esi valdingas. Bet labiausiai...

Pasitryniau nosies galiuku į jo nosį.

– Patinka tavo kvapas.

– Tikrai?

– Taip, – mano nosis nukeliavo į duobutę tarp jo raktikaulių. Pasirodo, tai buvo aštriausia ir saldžiausia jo dalis.

– Jau vėlu. Tau reikia pailsėti, – staiga mane paleido.

– Eime į lovą kartu.

Jis išpūtė akis nustebintas kvietimo, man į veidą suplūdo kraujas.

Kleirmontas priglaudė mano ranką sau prie širdies. Ji stipriai stuktelėjo.

– Užlipsiu, bet nepasiliksiu. Mes turime daugybę laiko, Diana. Pažįsti mane vos kelias savaites. Nereikia skubėti.

Kalbėjo kaip tikras vampyras.

Pamatęs mano nusiminimą prisitraukė prie savęs dar vienam ilgam bučiniui.

– Pažadu, – tarė baigęs. – Viskas ateis. Su laiku.

Laikas buvo dabar, bet mano lūpos šilo ir šalo, sekundėlę net sudvejojau, ar tikrai esu tam pasirengusi.

Viršuje kambarys buvo nušviestas daugybės žvakių ir židinio ugnies. Net nenutuokiau, kaip Marta užlipo čia, pakeitė tuzinus žvakių ir uždegė tokiu metu, kad dabar jos vis dar degė, bet kambaryje nebuvo nė vieno elektros lizdo, tad buvau dvigubai dėkinga.

Persirengdama vonios kambaryje už privertų durų, klausiausi Metju rytdienos planų: ilgas pasivaikščiojimas, jodinėjimas, darbas.

Sutikau su viskuo, tik pirma ryte norėjau padirbėti. Mane šaukė alchemijos rankraštis, nekantravau geriau jį apžiūrėti.

Kritau į jo milžinišką lovą. Metju mane apkamšė ir pirštais užgesino žvakes.

– Padainuok man, – paprašiau stebėdama, kaip jo pirštai be baimės liečia liepsną. – Seną dainą, tą, kuri patinka Martai.

Jos šelmiškas meilės dainų pomėgis neliko nepastebėtas.

Metju kelias minutes tyliai vaikščiojo po kambarį ir gesino žvakes, paskui jį driekėsi šešėliai, kambarys skendo tamsoje. Jis uždainavo puikiu baritonu.

Ni muer ni viu ni no guaris,

Ni mal no·m sent e si l’ai gran,

Quar de s’amor no suy devis,

Ni no sai si ja n’aurai ni quan,

Qu’en lieys es tota le mercés

Que·m pot sorzer o decazer.

Daina buvo kupina ilgesio, beveik liūdna. Kol grįžo prie lovos, Metju baigė dainuoti. Vampyras paliko vieną degančią žvakę prie lovos.

– Ką reiškia dainos žodžiai? – Siektelėjau jo rankos.

– Nei mirtis, nei gyvenimas, nei išgijimas, aš sergu, bet man nieko neskauda, nes niekas neskiria manęs nuo jos meilės. – Jis pasilenkė ir pabučiavo mane į kaktą. – Nežinau, ar kada tai turėsiu, iš jos malonės arba sužydėsiu, arba supūsiu.

– Kas juos parašė? – tariau stebėdamasi išraiškingais vampyro padainuotais žodžiais.

– Mano tėvas parašė tekstą Izabou, bet nuopelnus prisiėmė kažkas kitas, – tarė Metju spindinčiomis akimis. Jis patenkintas plačiai šypsojosi. Lipdamas žemyn ir toliau niūniavo melodiją sau po nosimi. Viena gulėjau lovoje ir žiūrėjau, kaip dega paskutinė žvakė.

_______________