29
SKYRIUS
Pagrobėjos akys buvo žydros, įstatytos virš stiprių skruostikaulių ir uždengtos platininių plaukų kupetos. Ji vilkėjo storą megztinį aukštu kaklu, megztą rankomis, ir siauručius džinsus. Jokių juodų apsiaustų ar šluotų, bet ji tikrai buvo ragana.
Nepagarbiai spragtelėjusi pirštais ji užtildė išsiveržti nespėjusį riksmą. Ragana mostelėjo kaire ranka ir pirmą kartą tuo tada, kai mane išrovė iš Set Turo sodo, ėmėme skristi horizontaliai, o ne vertikaliai.
Metju nubus ir manęs neras. Jis niekuomet sau neatleis už tai, kad užmigo, ir man – kad išėjau laukan. Kvaiša, – tariau sau.
– Tikrai taip, Diana Bišop, – su keistu akcentu tarė ragana.
Sau prieš akis užvėriau įsivaizduojamas duris. Tai visada padėdavo išvengti įsibrovėlių.
Kaulais pajutau sidabrinį jos juoką. Išsigandusi ir pakibusi šimtus pėdų virš Overnė, mėginau išvyti visas mintis, tikėdamasi, kad, prasilaužusi pro mano silpną apsaugą, ji nieko neras. Tuomet ragana mane paleido.
Lėkdama į žemę galvojau apie vienintelį dalyką – Metju.
Ragana sučiupo mane nespėjusią pasiekti žemės.
– Turint galvoje, kad neskraidai, esi labai lengva. Nesuprantu, kodėl to nedarai.
Mintyse tyliai vardijau Anglijos karalius ir karalienes, mėginau išmesti iš galvos visas kitas mintis.
Ji atsiduso.
– Aš ne tavo priešė, Diana. Abi esame raganos.
Vėjas keitėsi, ragana skrido į pietvakarius, tolyn nuo Set Turo. Netrukus nebesuvokiau, kur esame. Tolumoje žėruojanti šviesa galėjo būti Lionas, bet mes sukome ne ten. Judėjome kalnų link ir šie visai nepriminė Metju anksčiau rodytų viršūnių.
Nusileidome šalia kažko panašaus į kraterį, kurį nuo pasaulio skyrė žiojintys tarpekliai ir tankūs miškai. Pasirodė, kad tai viduramžių pilies griuvėsiai aukštomis sienomis ir storais pamatais, kurie lindėjo giliai žemėje. Tvirtovės šešėlyje susispietusių, seniai apleistų pastatų kiaute augo medžiai. Ši pilis neturėjo nė vienos grakščios linijos, nė vieno pagražinimo. Teturėjo vieną paskirtį – neįleisti įsibrovėlių. Su likusiu pasauliu ją jungė vos keli purvini kalnų takai. Širdis nusmuko į kulnus.
Ragana nuleido kojas ir ištiesė kojų pirštus. Kai nepadariau to paties, ji vėl spragtelėjo pirštais ir privertė sekti jos pavyzdžiu. Smulkūs kauleliai skundėsi nematoma įtampa. Praslydome virš to, kas buvo likę iš pilkų čerpių stogo jo neliesdamos, ir pasukome į nedidelį vidinį kiemelį. Staiga mano pėdos išsitiesė ir trenkėsi į akmens plokštes, kojomis nuvilnijo smūgis.
– Ilgainiui išmoksi nusileisti daug švelniau, – dalykiškai tarė ragana. Niekaip negalėjau įsisamoninti pakitusių aplinkybių: atrodė, kad prieš kelias minutes patenkinta snūduriavau lovoje su Metju, o dabar buvau niūrioje pilyje su nepažįstama ragana.
Kai iš šešėlių atslinko dvi blyškios būtybės, mano sutrikimas virto siaubinga baime. Viena iš jų buvo Dominykas Mišelis. Kito nepažinojau, bet ledinis žvilgsnis išdavė, kad tai vampyras. Jo tapatybę atskleidė sieros ir smilkalų banga – Gerbertas iš Orijako, vampyras popiežius.
Vampyro išvaizda nebaugino, bet blogis glūdėjo jo viduje ir aš instinktyviai susigūžiau. Tamsos pėdsakai spindėjo akyse, o akiduobės buvo virš tokių atsikišusių skruostikaulių, jog atrodė, kad vos pakanka odos jiems aptempti. Kiek išlinkusi nosis rodė į lūpas, kurios buvo išsitempusios žiauria šypsena. Kai Gerberto akys susmigo į mane, Piterio Nokso grasinimai atrodė kaip vaikų žaidimai.
– Ačiū už šią vietelę, Gerbertai, – ramiai tarė ragana laikydama mane prie savęs. – Buvai teisus – čia man niekas netrukdys.
– Man vienas malonumas, Satu. Ar galiu apžiūrėti tavo raganą? – švelniai paklausė Gerbertas judėdamas tai kairėn, tai dešinėn, lyg ieškodamas geriausio kampo apžiūrėti apdovanojimą. – Po to, kai buvo su de Klermontu, sunku pasakyti, kur jos kvapas, o kur jo.
Paminėjus Metju, pagrobėja metė rūstų žvilgsnį.
– Nuo dabar Diana Bišop rūpinsiuosi aš. Jums nėra ko laukti.
Gerberto dėmesys liko sutelktas į mane, vampyras artinosi mažais, tiksliais žingsneliais. Taip atrodė tik dar grėsmingesnis.
– Tai tokia keista knyga, ar ne, Diana? Prieš tūkstantį metų paėmiau ją iš burtininko Tolede, tačiau, atgabenus į Prancūziją, paaiškėjo, kad ji apraizgyta daugybe burtų.
– Nors puikiai išmanai magiją, tau nepavyko atskleisti jos paslapčių, – raganos balse buvo aiškiai girdima panieka. – Dabar rankraštis užkerėtas ne ką mažiau nei tada. Palik jį mums.
Vampyras tęsė:
– Kadaise pažinojau raganą, kurios vardas buvo labai panašus į tavo – Meridiana. Žinoma, ji nenorėjo man padėti atverti rankraščio paslapčių, bet ją pavergė mano kraujas. – Gerbertas buvo taip arti, kad nuo jo kūno sklindantis šaltis mane vėsino. – Kiekvieną kartą, kai jos atsigerdavau, pajusdavau tekančius mažyčius magijos gabalėlius. Be abejo, jie buvo vos juntami. Norėjau vis daugiau. Ragana nusilpo, tapo lengvai kontroliuojama.
Vampyro pirštai palietė mano veidą.
– Meridianos akys buvo panašios į tavo. Ką matei, Diana? Papasakosi man?
– Gana, Gerbertai, – Satu balse skambėjo įspėjimas, Dominykas suurzgė.
– Nemanyk, kad matai mane paskutinį kartą, Diana. Pirmiausia raganos privers tave paklusti. Ką daryti su tavimi vėliau, nuspręs kongregacija, – vampyro akys susmigo į manąsias, pirštai švelniai glostė skruostus. – Tada būsi mano. O kol kas ji tavo. – Jis linktelėjo į Satu pusę.
Vampyrai atsitraukė. Dominykas atsisuko lyg dvejodamas, ar jau tikrai metas išeiti. Satu laukė tuščiu žvilgsniu, kol į medį daužomo metalo garsas išdavė, kad jie dingo. Žydros akys vėl sutelkė dėmesį į mane. Rankos mostu ragana išsklaidė kerus, kurie neleido man kalbėti.
– Kas tu tokia? – išspjoviau vėl galėdama dėlioti žodžius.
– Mano vardas Satu Jėrvainen, – tarė lėtai eidama aplink mane ir ranka braukdama orą paskui save. Prieš akis iškilo prisiminimas apie kitą ranką, kuri judėjo visiškai taip pat. Kažkada mačiau taip darančią Sarą, kai ji norėjo pririšti šunį galiniame kieme Madisone, bet mano prisimenamos rankos buvo ne jos.
Palyginus su šia ragana, Saros talentai buvo niekas. Vien iš to, kaip skrido, buvo galima suprasti, kokia šioji galinga, taip pat ji puikiai valdė kerus. Dabar Satu laikė mane magiškų gijų voratinklyje, kuris nusidriekė per visą kiemą jai netarus nė žodžio. Visos viltys apie lengvą pabėgimą išgaravo.
– Kodėl mane pagrobei? – paklausiau mėgindama atitraukti jos dėmesį nuo darbo.
– Mėginome tau parodyti, koks Kleirmontas pavojingas. Kadangi esame raganos, nenorėjome imtis tokių priemonių, bet tu nepaisei, – Satu kalbėjo šiltai ir draugiškai. – Neprisijungei prie mūsų per Meiboną, nekreipei dėmesio į Piterį Noksą. Tas vampyras artėjo su kiekviena diena, bet dabar jis tavęs nepasieks, esi saugi.
Visas mano kūnas šaukė, jog patekau į pavojų.
– Tai ne tavo kaltė, – tęsė Satu ir švelniai palietė petį. Man nudiegė odą, ragana nusišypsojo. – Vampyrai tokie gundantys, tokie žavingi. Jis tave pakerėjo taip pat kaip Gerbertas Meridianą. Mes tavęs dėl to nekaltiname, Diana. Tau teko tokia sunki vaikystė, niekaip negalėjai įžiūrėti tikrojo jo veido.
– Aš nesu Metju vergė, – paprieštaravau. Be žodyno paaiškinimo, net nenutuokiau, ką dar tai gali reikšti, bet Satu turėjo galvoje prievartą.
– Esi visiškai tuo tikra? – paklausė švelniai. – Niekada nesi ragavusi nė lašo jo kraujo?
– Žinoma, ne! – Gal man ir trūko magijos pamokų, bet nebuvau visiška kvaiša. Vampyrų kraujas yra labai galinga, visą gyvenimą pakeisti galinti medžiaga.
– Neprisimeni sūraus skonio? Keisto nuovargio? Niekada nesi užmigusi, nors nenorėjai užmerkti akių?
Kai skridome į Prancūziją, Metju priglaudė pirštus prie savo lūpų, tada prie manųjų. Pajutau druską ir netrukus nubudau Prancūzijoje. Mano užtikrintumas susvyravo.
– Taip ir maniau. Jis davė tau savo kraujo, – Satu papurtė galvą. – Tai negerai, Diana. Po to, kai atsekė paskui tave į koledžą ir įlipo pro miegamojo langą, manėme, kad taip galėjo nutikti.
– Apie ką kalbi? – kraujas užšalo gyslose. Metju nė už ką neduotų man savo kraujo ir neperžengtų mano teritorijos ribų, o jei taip ir padarytų, tai dėl aiškios priežasties ir būtinai papasakotų.
– Tą vakarą, kai susipažinote, Kleirmontas nusekė paskui tave namo. Įlipo pro langą ir išbuvo viduje valandų valandas. Pabudai? Jei ne, greičiausiai jis davė tau savo kraujo, kad ir toliau miegotum. Kaip daugiau tai paaiškinti?
Burnoje jutau gvazdikėlius. Užsimerkiau pajutusi prisiminimo sukeltą skausmą.
– Ši draugystė tik ištobulinta apgavystė, Diana. Metju Kleirmontas nori tik vieno dalyko – dingusio rankraščio. Viskas, ką jis darė ir melavo, buvo tik dėl šio tikslo.
– Ne, – tai neįmanoma. Jis negalėjo man meluoti praėjusį vakarą. Tik ne tada, kai gulėjome vienas kito glėbyje.
– Taip. Apgailestauju, kad turiu tau pasakoti, bet nepalikai mums kito pasirinkimo. Mėginome jus išskirti, bet tu tokia užsispyrusi.
Visai kaip mano tėvas, – pamaniau. Prisimerkiau.
– Iš kur man žinoti, kad nemeluoji?
– Ragana negali meluoti kitai raganai. Juk esame seserys.
– Seserys? – paklausiau įtariai. – Tu tokia pati kaip Gilijan – apsimeti seserimi, o renki informaciją ir nuteikinėji mane prieš Metju.
– Žinai apie Gilijan, – apgailestaudama tarė Satu.
– Žinau, kad ji mane stebėjo.
– Ar žinai, kad ji negyva? – raganos balse suskambo pagieža.
– Ką? – Atrodė, kad žemė po kojomis svyra ir tuoj nuslysiu staigiu nuolydžiu.
– Ją nužudė Kleirmontas. Todėl taip skubiai išgabeno tave iš Oksfordo. Tai dar viena nekaltos būtybės mirtis, kurios nepavyko nuslėpti nuo spaudos. Ką skelbė antraštės?.. Ak, taip: „Jauna amerikietė mokslininkė žuvo užsienyje vykdydama mokslinį tyrimą“, – Satu lūpos išlinko pikta šypsena.
– Ne, – papurčiau galvą. – Metju jos nežudytų.
– Užtikrinu tave, kad tai padarė jis. Be abejo, pirma ištardė. Pasirodo, vampyrai taip ir nesuprato, kad beprasmiška žudyti pasiuntinius.
– Mano tėvų nuotrauka. – Metju galėjo nužudyti bet ką, kas ją atsiuntė.
– Tai buvo Piterio mintis, bet jis pasielgė labai neatsargiai leisdamas Gilijan ją pristatyti, – ragana tęsė. – Visgi Kleirmontas pernelyg gudrus, kad paliktų įrodymų. Jis pasirūpino, kad tai atrodytų kaip savižudybė, ir paliko jos kūną kaip atviruką prie Nokso durų Rendolfo viešbutyje.
Nors Gilijan niekada nebuvo draugė, mintis, jog niekada nebepamatysiu jos palinkusios prie papiruso lapų, įspraustų tarp stiklo lakštų, buvo nemalonesnė, nei tikėjausi.
Ją nužudė Metju. Galvoje viesulu skriejo mintys. Kaip Metju vienu metu galėjo sakyti, kad mane myli, ir slėpti tokius dalykus? Paslaptys vienas dalykas, bet žmogžudystė, net pridengta kerštu, visai kas kita. Jis vis mane įspėdavo, kad juo negalima pasitikėti, bet aš nekreipiau dėmesio. Ar ir tai buvo jo plano dalis, strategija įtikinti mane juo pasitikėti?
– Privalai leisti man tau padėti, – Satu balsas vėl buvo švelnus. – Tai nuėjo per toli, esi siaubingame pavojuje. Galiu tave pamokyti, kaip naudoti savo galias. Tuomet galėsi apsiginti nuo Kleirmonto ir tokių vampyrų kaip Dominykas ir Gerbertas. Vieną dieną tapsi puikia ragana kaip tavo motina. Gali manimi pasitikėti, Diana, mes esame šeima.
– Šeima, – bukai pakartojau.
– Tavo tėvas ir motina nebūtų norėję, kad patektum į vampyro žabangas, – paaiškino, lyg būčiau vaikas. – Jie žinojo, kaip svarbu išlaikyti ryšius su raganomis.
– Ką pasakei? – viskas sustojo. Mintys nesisuko. Priešingai, protas atrodė aštrus, o oda dilgčiojo, lyg į mane spoksotų šimtai raganų. Aš kažką pamiršau, kažką apie savo tėvus, kas reiškė, kad viskas, ką sakė Satu, melas.
Ausyse praslinko tylus garselis. Šnypštimas, girgždėjimas, lyg per akmenis būtų velkamos virvės. Pažvelgusi žemyn pamačiau per grindis besirangančias šaknis. Jos šliaužė manęs link.
Atrodė, kad Satu jų nepastebi.
– Tavo tėvai būtų norėję, jog prisiimtum buvimo Bišop ragana atsakomybę.
– Mano tėvai? – sunkiai atitraukiau dėmesį nuo grindų, mėginau susitelkti į jos žodžius.
– Turi būti ištikima man ir kitoms raganoms, o ne Metju Kleirmontui. Pagalvok apie savo tėvą ir motiną. Pagalvok, kaip juos paveiktų tokie santykiai, jei jie sužinotų.
Nugara perbėgo bloga nuojauta, visas mano kūnas šaukė, kad ši ragana labai pavojinga. Tuo metu šaknys pasiekė mano pėdas. Tarsi pajutusios mano nerimą, jos staiga pakeitė kryptį, susmigo į grindinį ir susiraizgė į nematomą tinklą po pilies grindimis.
– Gilijan sakė, kad mano tėvus nužudė raganos, – tariau. – Gali tai paneigti? Papasakok tiesą apie tai, kas nutiko Nigerijoje.
Ji tylėjo. Tokio atsakymo pakako.
– Taip ir maniau, – tariau karčiai.
Vos pastebimas jos riešo krustelėjimas parvertė mane ant menčių, o nematomos rankos nutempė lygiais lediniais kiemo akmenimis į tamsią erdvę aukštais langais ir tik su puse stogo.
Po kelionės per pilies akmenis nugara buvo sudaužyta. Dar blogiau, mano mėginimai pasipriešinti Satu magijai buvo nepatyrę ir bevaisiai. Izabou buvo teisi. Mano silpnybė – neišmanymas, kas esu ir kaip apsiginti, – pastatė mane į rimtą pavojų.
– Vėl nenori klausyti proto. Nenoriu tavęs žaloti, Diana, bet jei tai vienintelis būdas priversti tave suprasti, kokia rimta ši situacija, turėsiu tai padaryti. Privalai palikti Metju Kleirmontą ir parodyti mums, ką padarei, kad rankraštis tau atsivertų.
– Niekuomet nepaliksiu savo vyro ir nepadėsiu jums gauti Ešmoul 782. Jis mums nepriklauso.
Šia pastaba užsidirbau galvą perpus skeliantį skausmą. Orą perskrodė kraują stingdantis riksmas, po kurio pasigirdo siaubingų garsų kakofonija. Jie buvo tokie skausmingi, kad suklupau ir rankomis užsidengiau galvą.
Satu prisimerkė, vėl gulėjau nugara remdamasi į šaltas grindis.
– Mums? Drįsti laikyti save ragana, kai ką tik išlipai iš vampyro lovos?
– Esu ragana, – tariau nustebusi, kaip stipriai įgėlė jos nepritarimas.
– Tu terši raganos vardą taip kaip ir Stefanas, – sušnypštė. – Užsispyrusi, mėgstanti ginčytis, nepriklausoma ir pilna paslapčių.
– Esi teisi, Satu, esu tokia pati kaip mano tėvas. Jis nieko nebūtų tau pasakęs. Aš taip pat.
– Dar ir kaip papasakosi. Raganos paslaptis vampyras gali sužinoti lašas po lašo, – norėdama parodyti, ką turi galvoje, spragtelėjo pirštais ir parodė į mano kairį dilbį. Kažkada kitos raganos ranka taip mostelėjo į žaizdą ir ji bematant užgijo, tačiau dabar toje vietoje susmigo peilis, pasipylė kraujas. Satu stebėjo kaip pakerėta.
Ranka uždengiau ir prispaudžiau pjūvį. Tai buvo be galo skausminga, ėmė kilti nerimas.
Ne, – tarė pažįstamas, nuožmus balsas. – Nepasiduok skausmui. Stengiausi susivaldyti.
– Būdama ragana, turiu ir kitų būdų atskleisti, ką slepi. Aš atversiu tave, Diana, ir surasiu kiekvieną tavo paslaptį, – pažadėjo. – Tuomet pažiūrėsim, kokia tu užsispyrusi.
Iš galvos ištekėjus kraujui, darėsi silpna. Dėmesį patraukė pažįstamas, mano vardą šnabždantis balsas. Nuo ko saugom paslaptis, Diana?
Nuo visų, – atsakiau tyliai ir ramiai, lyg klausimas būtų visiškai įprastas. Už plonų užtvarų užsitrenkė durys, kurių paprastai pakakdavo sulaikyti visoms smalsioms raganoms.
Satu nusišypsojo, o kai pastebėjo naują apsaugą, jos akys sužibo.
– Štai ir atskleidėme vieną paslaptį. Tuoj pamatysim, ką dar sugebi, be talento apsaugoti mintis.
Ragana kažką sumurmėjo ir mano kūnas apsivertęs trenkėsi veidu į grindis. Netekau kvapo. Ant vėsių akmenų įsižiebė ugnies ratas, liepsnos buvo žalios, nuodingos.
Kažkas, įkaitintas iki baltumo, perrėžė ir nudegino nugarą. Lyg krintanti žvaigždė nuslydo nuo peties iki peties, šovė žemyn iki juosmens ir vėl pakilo į viršų. Satu magija tvirtai laikė mane prie grindų, išsirangyti buvo neįmanoma, o skausmas – neapsakomas, tačiau juodai tamsai nespėjus manęs pasiimti, ji atsitraukė. Juodumai nutolus, skausmas vėl paaštrėjo.
Kaip tik tuomet su pykinančiu skrandžio trūktelėjimu supratau, kad ragana, kaip ir žadėjo, mane atveria. Ji brėžė magišką apskritimą ant mano kūno.
Turi būti labai labai drąsi.
Pro skausmo rūką nusekiau paskui grindis apraizgiusias šaknis į tą pusę, iš kurios sklido balsas. Už žalių liepsnų po obelimi sėdėjo mama.
– Mama! – silpnai sušukau. Norėjau ją pasiekti, bet mane laikė Satu magija.
Motinos akys buvo tamsesnės, nei prisiminiau, bet tokios pat formos kaip maniškės. Jose švytėjo atkaklumas. Ji pridėjo vieną vaiduoklišką pirštą prie lūpų rodydama, kad reikia tylėti. Paskutines jėgas skyriau linktelėjimui, norėdama parodyti, kad ją pažįstu. Paskutinė rišli mintis buvo apie Metju.
Vėliau liko tik skausmas, baimė ir begalinis troškimas užsimerkti ir užmigti amžiams.
Tikriausiai praėjo kelios valandos, kol nusivylusi Satu nusviedė mane į kitą kambario galą. Nugarą skaudėjo nuo kerų, ji vis iš naujo atvėrinėjo žaizdą dilbyje. Kažkuriuo metu pakabino mane už kulkšnies žemyn galva ir šaipėsi iš nesugebėjimo skraidyti bei apsiginti. Nors stengėsi, nuo tada, kai pradėjo, ragana nė kiek nepasistūmėjo. Vis dar negalėjo perprasti mano magijos.
Satu suriaumojo iš pykčio. Jai vaikštant po kambarį ir planuojant naujus kankinimus, žemi batų kulnai stuksėjo į akmenines grindis. Pasikėliau ant alkūnių tikėdamasi nuspėti kitą ėjimą.
Laikykis. Būk drąsi. Mano motina vis dar sėdėjo po obelimi, jos veidas blizgėjo nuo ašarų. Tai man priminė, kaip Izabou sakė Martai, jog aš turiu daugiau drąsos, nei ji manė. Marta sušnabždėjo į ausį: „Mano drąsi mergytė“. Prisiverčiau nusišypsoti, nenorėjau, kad motina verktų. Šypsena tik dar labiau įsiutino raganą.
– Kodėl nenaudoji savo galios, kad apsisaugotum? Žinau, jog ji tavyje! – suriaumojo. Satu sudėjo rankas ant krūtinės ir staigiai jas atitraukė kartu su virtine žodžių. Mano kūnas susisuko į kamuoliuką aplink pilve įsižiebusį skausmą. Pojūtis priminė perskrostą tėvo kūną, ištrauktas žarnas.
Štai kas bus vėliau. Tai supratus, keistai palengvėjo.
Vėliau skambėję Satu žodžiai nuskraidino mane per išgriautą salę. Ištiesusi rankas mėginau sumažinti pagreitį, bet ir toliau slydau nelygiais akmenimis ir gumbuotomis medžių šaknimis. Ištiesiau pirštus tarsi tikėdamasi, kad pavyks pasiekti Overnė ir Metju.
Taip pat atrodė mano motinos kūnas baltame apskritime Nigerijoje. Sunkiai iškvėpiau ir sušukau.
Diana, privalai manęs paklausyti. Pasijusi visiškai viena, – motina kalbėjo su manimi. Klausydamasi jos balso, vėl tapau vaiku, sėdėjau ant sūpynių mūsų namo Kembridže galiniame kieme seniai prabėgusią rugpjūčio popietę. Ore sklandė šviežios, žalios, ką tik nupjautos žolės kvapas ir motinos pakalnučių aromatas. – Ar likus viena būsi drąsi? Padarysi tai dėl manęs?
Švelnaus rugpjūčio vėjo nebeliko. Tik linktelėjau ir skruostu perbraukiau šiurkščius akmenis.
Satu apvertė mane, aštrus akmuo susmigo į nugarą.
– Nenorime to daryti, sese, – tarė apgailestaudama. – Bet privalome. Pamiršusi Kleirmontą ir man atleidusi, tai suprasi.
Nė velnio, – pamaniau. – Jei jis tavęs nenužudys, mirusi persekiosiu tave iki gyvenimo galo.
Keliais sušnabždėtais žodeliais Satu pakėlė mane nuo grindų ir su vėjo gūsiu nuskraidino laiptais, kurie leidosi į pilies gelmes. Ji nešė mane per požemius. Kažkas sušnarėjo už nugaros, pasukau galvą norėdama pamatyti, kas tai.
Už mūsų pleveno tuzinai vaiduoklių – ėjo laidotuvių procesija. Jų veidai buvo liūdni ir išsigandę. Nepaisant visų Satu galių, atrodė, kad ji nemato mus apsupusių būtybių taip pat kaip nematė mano mamos.
Ragana rankomis mėgino pakelti sunkią medinę grindų plokštę. Užsimerkiau ruošdamasi kristi, bet Satu tik sugriebė mane už plaukų ir nukreipė galvą į tamsią skylę. Iš jos nuodingomis bangomis sklido mirties kvapas, vaiduokliai muistėsi ir dejavo.
– Ar žinai, kas tai, Diana?
Susigūžiau ir papurčiau galvą. Buvau pernelyg išsigandusi ir pavargusi, kad kalbėčiau.
– Požeminis kalėjimas, – žodis sušnarėjo vaiduoklių gretose. Liekna moteris, amžiaus raukšlių išvagotu veidu, ėmė raudoti.
– Požeminis kalėjimas yra užmaršties vieta. Ten įmesti žmonės išprotėja arba miršta badu. Kalėjimas labai žemai, tad kaliniai negali išlipti be pagalbos iš viršaus, kurios niekada nesulaukia.
Jauno vyro su gilia žaizda krūtinėje vaiduoklis linktelėjo pritardamas Satu žodžiams. Tik neįkrisk, mergyt, – tarė graudžiu balsu.
– Bet mes tavęs neužmiršime. Einu pastiprinimo. Gal ir esi užsispyrusi prieš vieną iš kongregacijos raganų, bet tikrai tokia nebūsi prieš visas tris. Tas pats pasitvirtino su tavo tėvu ir motina. – Ji suėmė mane tvirčiau ir mes nusileidome daugiau nei šešiasdešimt pėdų žemyn į kalėjimą. Leidžiantis į požemį, keitėsi akmenų spalva ir sudėtis.
– Prašau, – ėmiau maldauti, kai Satu numetė mane ant grindų. – Nepalik manęs čia. Neturiu jokių paslapčių. Nežinau, kaip naudoti savo magiją ar gauti rankraštį.
– Esi Rebekos Bišop duktė. Turi daug galios, jaučiu tai ir mes pasirūpinsime, kad ji išsiveržtų. Jei čia būtų tavo motina, ji paprasčiausiai išskristų, – Satu žvilgtelėjo į virš mūsų pakibusią tamsą. Paskui dėbtelėjo į mano kulkšnį. – Bet tu nesi mamytės dukrelė, ar ne? Jokiu būdu.
Satu sulenkė kelius, ištiesė rankas ir švelniai atsispyrė nuo akmeninių grindų. Ji pakilo, virto mėlynai baltu debesiu ir išnyko. Aukštai viršuje užsivėrė medinės durys.
Metju niekada čia manęs neras. Jau bus dingę visi pėdsakai, o kvapai išblaškyti į visas keturias puses. Vienintelis būdas pabėgti, išsilaisvinti nuo Satu, Piterio Nokso ir trečio nepažįstamo raganiaus, – pačiai išsiropšti laukan.
Perkėlusi svorį ant vienos kojos, sulenkiau kelius, pakėliau rankas ir atsispyriau nuo grindų taip pat kaip Satu. Nieko nenutiko. Užsimerkusi stengiausi prisiminti, kaip jaučiausi svetainėje, kai šokau ir atsiplėšiau nuo grindų. Tikėjausi, kad tai padės vėl pakilti, bet tik prisiminiau Metju ir visas jo paslaptis. Kvėpavimas virto kūkčiojimu, o įkvėpusi šalto, drėgno požemio oro, ėmiau kosėti ir parkritau ant kelių.
Kiek numigau, tačiau vaiduokliams pradėjus kalbėti, buvo sunku nekreipti į juos dėmesio. Nuo jų bent jau sklido truputis šviesos. Kiekvieną kartą jiems sujudėjus už nugarų nusidriekdavo juos nusekdavo fluorescencinė šviesa. Priešais mane sėdėjo ir niūniavo jauna moteris. Tuščios jos akys žiūrėjo tiesiai į mane. Kambario viduryje į dar gilesnę skylę, iš kurios sklido bauginama netektis, žiūrėjo vienuolis, šarvuotas riteris ir muškietininkas. Vienuolis tyliai meldėsi už mirusiuosius, o muškietininkas tarsi norėjo pasiekti kažką, ką ten pametė.
Mintys slydo į užmarštį, nebesipriešino nei baimei, nei skausmui, nei šalčiui. Suraukusi antakius prisiminiau paskutinę skaitytą „Aurora Consurgens“ ištrauką.
Tai aš tarpininkauju tarp stichijų ir padedu joms visoms sutarti, – murmėjau sustingusiomis lūpomis. – Tai, kas sausa, sudrėkinu. Tai, kas minkšta, paverčiu kietu ir suminkštinu tai, kas kieta. Kadangi esu pabaiga, mano mylimoji – pradžia. Apimu visą kūrybą, manyje slypi visa išmintis. Kažkas sublizgo ant sienos priešais. Dar vienas vaiduoklis atėjo pasisveikinti, bet buvau pernelyg pavargusi, kad kreipčiau dėmesį, ir grįžau prie ištraukos.
Kas išdrįs atskirti mane nuo mylimosios? Nė vienas, nes mūsų meilė stipri kaip mirtis.
Mane pertraukė motina: Ar tik neužmigai, mažoji raganaite?
Pro užmerktas akis išvydau savo miegamąjį palėpėje Madisone. Iki paskutinės tėvų kelionės į Afriką buvo likusios vos kelios dienos, mane atvežė pabūti su Sara. Kol jų nebus, turėjau likti pas tetą.
– Aš nemiegu, – atsakiau. Balsas buvo vaikiškas ir užsispyręs. Atsimerkiau. Vaiduokliai judėjo link mirgančių šešėlių mano kairėje.
Atsirėmusi į drėgnas akmenines sienas, ištiesusi rankas sėdėjo mama. Pasislinkau į jos pusę, iš baimės, jog pradings, nedrįsau kvėpuoti. Ji nusišypsojo, tamsios akys spindėjo pilnos ašarų. Vaiduokliškos motinos rankos ir pirštai kvietė mane, prigludau prie pažįstamo kūno.
Ar pasekti pasaką?
– Tavo rankas mačiau, kai Satu kerėjo.
Ji atsakė švelniai nusijuokdama. Akmenys po mano kūnu tapo ne tokie skausmingi.
Buvai labai drąsi.
– Aš tokia pavargusi, – atsidusau.
Vadinasi, laikas pasakai. Vieną kartą, – pradėjo ji, – gyveno maža raganaitė, vardu Diana. Kai mergaitė buvo dar labai maža, geroji krikštamotė susupo ją į nematomus kaspinus, kurie švytėjo visomis vaivorykštės spalvomis.
Prisiminiau vaikystės pasaką. Tuomet turėjau purpurinės ir rausvos spalvos pižamą su žvaigždėmis, o mano plaukai buvo supinti į dvi ant kaklo gulančias kaseles. Įsivaizduojamus kambarius, kurie nuo tėvų mirties buvo tušti ir nenaudojami, užplūdo prisiminimai.
– O kodėl geroji krikštamotė ją susupo? – paklausiau vaiko balsu.
Nes Diana mėgdavo užsiimti magija ir jai tai puikiai sekėsi, bet geroji krikštamotė žinojo, kad kitos raganos labai pavydėtų jos galių.
– Kai būsi pasirengusi, – tarė geroji krikštamotė, – nusiimsi šiuos kaspinus. Iki tol negalėsi nei skraidyti, nei užsiimti magija.
– Taip nesąžininga, – paprieštaravau, kaip mėgsta daryti septynmečiai. – Nubausk kitas raganas, o ne mane.
Pasaulis nesąžiningas, ar ne? – paklausė motina.
Paniurusi papurčiau galvą.
Kad ir kaip stengėsi, Diana niekaip negalėjo išsivaduoti iš kaspinų ir po kiek laiko visai apie juos pamiršo. Taip pat pamiršo ir magiją.
– Niekuomet nepamirščiau magijos, – nesilioviau. Mama susiraukė.
Bet pamiršai, – švelniai sušnabždėjo ir tęsė pasaką. – Vieną dieną, po daugybės metų, Diana sutiko gražų princą, kuris gyveno tarp saulėlydžio ir aušros šešėlių.
Tai buvo mano mėgstamiausia dalis. Užplūdo kitų naktų prisiminimai. Kartais paklausdavau jo vardo, o kartais sakydavau, kad kvailas princas man visai neįdomus. Dažniausiai tiesiog stebėdavausi, kodėl kažkas nori būti su nenaudinga ragana.
Nors Diana nemokėjo skraidyti, princas labai ją mylėjo. Jis matė ją supančiojusius kaspinus, nors niekas kitas negalėjo to padaryti. Galvojo, kam jie skirti, ir svarstė, kas nutiktų, jei raganaitė juos nusiimtų, bet manė, kad kalbėti apie tai būtų nemandagu.
Priblokšta princo geranoriškumo linktelėjau septynerių metų amžiaus galvelę. Daug senesnė mano galva prisiglaudė prie akmeninės sienos.
Tačiau jis niekaip nesuprato, kodėl ragana neskrenda, nors galėtų. Tuomet, – kalbėjo motina glostydama man plaukus, – į miestą atvyko trys raganos. Jos taip pat matė kaspinus ir įtarė, jog Diana už jas daug stipresnė, tad nugabeno ją į niūrią pilį. Nors raganos visaip kaspinus tampė, jie nepasidavė, ir raganos užrakino Dianą kambaryje tikėdamosi, kad ji išsigąs ir pati juos nusiims.
– Ar Diana buvo visai viena?
Visiškai, – atsakė mama.
– Man nepatinka ši pasaka, – užsitraukiau vaikystės užklotą, dygsniuotą antklodę, kurią Sara manęs laukdama rado universalinių prekių parduotuvėje, ir susmukau ant kalėjimo grindų. Mama mane apkamšė.
– Mama?
Taip, Diana?
– Dariau, kaip liepei. Saugojau savo paslaptis nuo visų.
Žinau, kad buvo sunku.
– Ar tu turi paslapčių? – Mintyse buvau laukais bėgantis elnias, mane vijosi motina.
Žinoma, – ji spragtelėjo pirštais. Pakilau į orą ir nusileidau tiesiai jai į glėbį.
– Ar pasakysi man bent vieną?
Taip, – jos burna buvo taip arti mano ausies, kad net kuteno. – Tu. Tu esi mano didžiausia paslaptis.
– Bet aš esu čia! – cyptelėjau, išsirangiau iš jos glėbio ir nubėgau prie obels. – Kaip galiu būti paslaptis, jei esu čia?
Motina pridėjo prie lūpų pirštą ir nusišypsojo.
Magija.