24

SKYRIUS

„Iš toli pamačiau juodą debesį, aptraukusį Žemę. Susidarė jūros, o jis apgaubė Žemę ir uždengė mano sielą, dvokiantis ir bjaurus, pasirengęs tapti pragaru ir mirties šešėliu. Mane sunaikino audra“, – garsiai skaičiau Metju „Aurora Consurgens“.

Paėmusi kompiuterį pasižymėjau, kaip nežinomas autorius apibūdino nigredo – pavojingą alcheminio virsmo dalį. Šio proceso metu, sumaišius tokias medžiagas kaip gyvsidabrį ir šviną, jos išskirdavo alchemiko sveikatai pavojingus garus. Šalia, Borgo iliustracijoje, chimerą primenanti būtybė laikė užspaudusi nosį, kad išvengtų tekste minimo debesies.

– Vilkis jojamuosius drabužius.

Pakėliau galvą.

– Pažadėjau Metju, kad pabūsi gryname ore. Jis sakė, kad tai neleis tau susirgti, – paaiškino Izabou.

– Neprivalote to daryti, Izabou. Adrenalino kiekį jau sumažino Dominykas ir raganiškasis vanduo, jei dėl to nerimaujate.

– Matyt, Metju pamiršo papasakoti, kad panikos kvapas labai masina vampyrus.

– Markusas minėjo, – pataisiau ją. – Tiksliau, apibūdino skonį. O koks kvapas?

Izabou gūžtelėjo pečiais.

– Kaip ir skonis. Gal kiek egzotiškesnis – su trupučiu muskuso. Manęs jis niekada netraukė. Man labiau patinka žudyti, užuot medžiojus, bet kiekvienam savo.

– Pastaruoju metu panikos priepuoliai tapo retesni, tad jums nebūtina su manim jodinėti, – pasisukau į knygą.

– Kaip manai, kodėl jie dingo?

– Tikrai nežinau, – atsidusau ir įsistebeilijau į Metju motiną.

– Ar jie jau ilgai tave kankina?

– Nuo septynerių.

– Kas tada nutiko?

– Nigerijoje buvo nužudyti mano tėvai, – tarstelėjau.

– Ir gavai tą nuotrauką, dėl kurios Metju atsivežė tave į Set Turą.

Kai linktelėjau, Izabou suspaudė lūpas į jau gerai pažįstamą siaurą brūkšnį.

– Kiaulės.

Buvo galima juos išvadinti daug bjauriau, bet „kiaulės“ irgi tiko, o jei tiems, kurie atsiuntė nuotrauką, priklausė ir Dominykas Mišelis, kategorija buvo parinkta teisingai.

– Su panika ar be jos, – gyvai tarė Izabou, – kaip ir reikalavo Metju, eisime pasimankštinti.

Išjungiau kompiuterį ir užlipau viršun persirengti. Martos dėka, gražiai sulankstyti jojamieji drabužiai gulėjo vonioje. Batai, šalmas ir liemenė buvo likę arklidėse. Įlindau į juodus bridžius, apsivilkau megztinį aukštu kaklu, ant šiltų kojinių apsiaviau mokasinus ir nulipau apačion ieškoti Metju motinos.

– Aš čia! – pašaukė. Nusekiau garsu į nedidelį kambarį, išklotą šilta terakota. Jis buvo papuoštas senovinėmis lėkštėmis, gyvūnų ragais ir milžinišku antikvariniu bufetu, kuriame lengvai tilptų visi restorano puodeliai, lėkštės, peiliai, šaukštai ir šakutės. Izabou žvilgtelėjo per „Le Monde“ viršų, pro jos akis nepraslydo nė vienas mano kūno lopinėlis.

– Marta sakė, kad miegojai.

– Taip, dėkui, – nejučiomis perkėliau svorį nuo vienos kojos ant kitos lyg ruoščiausi eiti į mokyklos direktoriau kabinetą ir pasiaiškinti dėl negražaus elgesio.

Mane išgelbėjo su arbatinuku pasirodžiusi Marta. Ji taip pat nužiūrėjo mane nuo galvos iki kojų.

– Šiandien atrodai daug geriau, – galiausiai paskelbė paduodama puodelį. Ji stovėjo suraukusi antakius, kol Izabou padėjo laikraštį ant stalo. Tuomet išėjo.

Kai išgėriau arbatą, pasukome į arklides. Metju motina padėjo man apsiauti batus – jie vis dar buvo per kieti – ir atidžiai stebėjo, kaip užsidėjau vėžlio kiautą ir šalmą. Matyt, saugumas taip pat buvo vienas iš Metju nurodymų. Žinoma, vienintelė apsauga, kurios reikėjo Izabou, buvo dygsniuotas rudas švarkas. Raiteliui tvirtas, beveik nepažeidžiamas vampyro kūnas buvo tikra palaima.

Aptvare panašios kaip du vandens lašai stovėjo Rakasa ir Fida, abi pabalnotos į nedidelius krėsliukus panašiais balnais.

– Izabou, Džordžas uždėjo Rakasai ne tą balną. Aš nejodinėju ant šoninių balnų.

– Bijai pamėginti? – Metju motina mane bandė.

– Ne! – iš visų jėgų stengiausi neužsiliepsnoti. – Tiesiog man labiau patinka joti raitomis.

– Iš kur žinai? – smaragdinėse akyse žaidė velniukai.

Kelias minutes tik stovėjome ir žiūrėjome viena į kitą. Rakasa treptelėjo ir pasisuko per petį.

Atėjote pasikalbėti ar pajodinėti? – klausė.

Elkis gražiai, – griežtai tariau ir ėmiau tikrinti jos kanopų apsaugas.

– Džordžas tuo pasirūpino, – tarė Izabou nuobodžiaujančiu balsu.

– Niekuomet nejoju pačios nepatikrintu arkliu, – apžiūrėjau kumelės kanopas, vadeles ir perbraukiau pirštais po balnu.

– Filipas taip pat, – jos balse nuskambėjo lašelis pagarbos. Neslėpdama nekantrumo, laukė, kol baigsiu. Tuomet pasivedėjo Fidą kelis žingsnius, aš padariau tą patį. Kai padėjo man atsisėsti į keistąjį balną, užšoko ant savo žirgo. Žvilgtelėjusi į ją supratau, kad manęs laukia įdomus rytas. Iš laikysenos balne Izabou atrodė geresnė jojikė nei Metju, o jis buvo geriausias, kokį man buvo tekę matyti.

– Apeik ratą, – tarė. – Turiu įsitikinti, kad nenukrisi ir neužsimuši.

– Bent truputį manim pasitikėkit, Izabou.

Tik neleisk man nukristi, – derėjausi su Rakasa, – ir gausi po obuolį kasdien iki savo dienų galo. Kumelė pakreipė ausis į priekį, tuomet atgal ir prunkštelėjo. Lėtai apėjome aptvarą du kartus ir grakščiai sustojome priešais Metju motiną.

– Patenkinta?

– Esi geresnė jojikė, nei tikėjausi, – pripažino. – Turbūt galėtum peršokti tvorą, bet pažadėjau Metju, kad to nedarysi.

– Kaip matau, prieš išvykdamas sūnus išviliojo daugybę pažadų, – sumurmėjau tikėdamasi, kad manęs neišgirs.

– Tikrai taip, – tarstelėjo. – Kai kurių laikytis nebus lengva.

Išjojome pro atvirus aptvaro vartus. Džordžas pasveikino Izabou kilstelėdamas skrybėlę. Šypsodamasis bei purtydamas galvą uždarė vartus.

Metju motina leido man apsiprasti su nauju balnu, tad iš pradžių keliavome lygumomis. Pasirodė, jog svarbiausia yra sėdėti tiesiai, kad ir kaip nepatogiai jautiesi.

– Ne taip ir blogai, – tariau po dvidešimties minučių.

– Dabar geriau, balnai turi dvi gugas, – paaiškino Izabou. – Senieji šoniniai balnai buvo kitokie. Mus turėdavo vedžioti vyrai.

Jos balse skambėjo pasibjaurėjimas.

– Kol Italijos karalienė nepridėjo antros gugos ir balnakilpių. Nuo tada galime pačios valdyti savo žirgus. Jos vyro meilužė jodavo raita, nuolat jį lydėdavo. Kotryna visada likdavo namie, žmonai tai be galo nemalonu, – ji nutvilkė mane žvilgsniu. – Henrio kekšė taip pat vadinosi medžioklės deivės vardu – kaip ir tu.

– Niekuomet nebūčiau taip pasielgusi su Kotryna de Mediči, – papurčiau galvą.

– Karaliaus meilužė Diana de Puatjė buvo pavojinga, – niūriai tarė Izabou. – Ji buvo ragana.

– Tiesiogine ar perkeltine prasme? – susidomėjusi paklausiau.

– Abiem, – Metju motinos balsas buvo paklaikęs. Nusijuokiau. Izabou atrodė nustebusi, bet greitai pati ėmė kikenti.

Nujojom dar šiek tiek toliau. Izabou pauostė orą ir išsitiesė balne, veidas atrodė sunerimęs.

– Kas yra? – neramiai paklausiau tvirtai laikydama Rakasą.

– Triušis, – ji spustelėjo Fidą ir pasileido ristele. Sekiau iš paskos tikėdamasi sužinoti, ar surasti raganą miške tikrai taip lengva, kaip sakė Metju.

Pradūmėme pro medžius ir išnirome laukymėje. Izabou tvirtai laikė savo kumelę, sustojau šalia.

– Ar kada matei vampyrą žudant? – paklausė atidžiai stebėdama mano veidą.

– Ne, – tariau ramiai.

– Triušiai nedideli, tad nuo jų ir pradėsim. Palauk čia, – ji iššoko iš balno ir grakščiai nusileido ant žemės. Fida paklusniai liko vietoje ir stebėjo šeimininkę.

– Diana, – tarė griežtai nepaleisdama grobio iš akių. – Kol medžioju ar valgau, prie manęs nesiartink. Supratai?

– Taip. – Izabou rengėsi sugauti triušį, nužudyti ir išgerti jo kraują man matant? Laikytis atokiau buvo pats geriausias pasiūlymas.

Metju motina nulėkė per lauką, ji judėjo taip greitai, kad negalėjau įžiūrėti judesių. Vampyrė sustojo tik trumpą sekundėlę, kaip erelis ore prieš nerdamas žemyn. Tuomet pasilenkė ir už ausų sučiupo persigandusį triušį. Izabou patenkinta pakėlė jį į viršų ir suleido dantis tiesiai į širdį.

Triušiai gal ir nedideli, bet turi labai daug kraujo, ypač jei įkandi, kol dar gyvi. Buvo siaubinga. Izabou godžiai siurbė kraują, gyvūnas tuoj liovėsi priešintis. Galiausiai ji nusišluostė burną į kailiuką ir numetė negyvą kūną į žolę. Po dar trijų sekundžių vėl sėdėjo balne. Jos skruostus užliejo raudonis, akys žibėjo kiek labiau nei paprastai. Užlipusi ant žirgo, pažvelgė į mane.

– Na? – paklausė. – Ieškosime ko nors sotesnio, ar nori grįžti namo?

Izabou de Klermont mane mėgino.

– Tik po jūsų, – tariau ir niūriai kulnais paspaudžiau Rakasos šonus.

Šį pasijodinėjimą buvo galima matuoti ne tik saulės, kuri vis dar slėpėsi už debesų, judėjimu, bet ir išalkusios Izabou išgertu krauju. Nors ji maitinosi kultūringai, praeis nemažai laiko, kol užsimanysiu kepsnio.

Po triušio, didelio į voverę panašaus gyvūno, kurį Izabou vadino švilpiku, lapės ir laukinės ožkos, kraujas manęs nebegąsdino, bet kai Izabou nutarė vytis elnio patelę, kažkas nudiegė mane iš vidaus.

– Izabou, – paprieštaravau. – Juk nebesate alkana. Palikite ją ramybėje.

– Ką? Medžioklės deivė draudžia man medžioti jos elnią? – Balsas buvo pašaipus, bet akyse žaidė smalsumas.

– Taip, – greitai tariau.

– O aš nenoriu, kad medžiotum mano sūnų, bet kas iš to. – Ji nušoko nuo žirgo.

Pirštus niežėjo jai sukliudyti, bet nieko negalėjau padaryti, kol ji medžiojo, turėjau nesimaišyti po kojomis. Su kiekviena auka darėsi vis aiškiau, kad ji nevisiškai valdo savo veiksmus ir emocijas.

Elnias mėgino pasprukti ir jam beveik pavyko, jis nušuoliavo į pamiškę, bet Izabou jį išgąsdino ir vėl išginė į proskyną. Elnias pavargo. Šios gaudynės pažadino manyje kažką instinktyvaus. Izabou žudė greitai, elniui nereikėjo kentėti, bet turėjau įsikąsti lūpą, kad nerėkčiau.

– Na, štai, – tarė patenkinta žingsniuodama Fidos link. – Galime grįžti į Set Turą.

Nieko netarusi pasukau Rakasą atgal į pilį.

Izabou sučiupo mano žirgo vadeles. Ant kreminių jos marškinių buvo kelios kraujo dėmelės.

– Vis dar manai, kad vampyrai gražūs? Vis dar manai, kad galėsi gyventi su mano sūnumi žinodama, jog jis turi žudyti?

Buvo sunku sugrūsti „Metju“ ir „žudyti“ į vieną sakinį. Jei pabučiuosiu jį ką tik grįžusį iš medžioklės, galbūt pajusiu kraujo skonį ant lūpų, o dienos kaip ši taps įprastos.

– Jei mėginate pabaidyti mane nuo savo sūnaus, Izabou, jums nepasisekė, – tvirtai tariau. – Reikės labiau pasistengti.

– Marta sakė, jog to nepakaks, kad apsigalvotum, – prisipažino.

– Ji buvo teisi, – tarstelėjau. – Išbandymas baigtas? Galim keliauti namo?

Jojome tylėdamos. Kai mus pridengė vešli miško lapija, Izabou pasisuko į mane.

– Ar supranti, kodėl, Metju paliepus, turi nedvejodama vykdyti jo įsakymus?

Atsidusau.

– Šiandienai jau pakaks.

– Ar manai, kad tarp tavęs ir mano sūnaus stos tik valgymo įpročiai?

– Greičiau sakykit, Izabou. Kodėl turiu klausyti Metju?

– Nes jis – stipriausias vampyras pilyje. Jis šeimos galva.

Buvau priblokšta.

– Turiu jo klausyti, nes Metju – alfa vilkas?

– Manei, kad tai tu? – prunkštelėjo.

– Ne, – prisipažinau. Juk ir Izabou nebuvo alfa vilkas, ji taip pat vykdė Metju nurodymus. Taip pat elgėsi Markusas, Miriam ir visi kiti vampyrai Bodleino bibliotekoje. Net Dominykas turėjo nusileisti. – Ar tai de Klermontų gaujos taisyklės?

Izabou linktelėjo, jos žalios akys spindėjo.

– Viskas tavo, jo ir kitų saugumui, tad turi paklusti. Tai ne žaidimas.

– Suprantu, Izabou, – mano kantrybė seko.

– Ne, nesupranti, – tarė švelniai. – Nesuprasi, kol tavęs neprivers pamatyti taip, kaip aš priverčiau pamatyti žudantį vampyrą. Iki tol tai tik žodžiai. Užsispyrimas kainuos tavo arba ko nors kito gyvybę. Tuomet suprasi, kodėl tai sakiau.

Tylomis grįžome į pilį. Kai ėjome per pirmą aukštą, iš virtuvės su viščiuku rankose išlindo Marta. Išblyškau. Marta pamatė mažytes kraujo dėmeles ant Izabou rankogalių ir aiktelėjo.

– Ji turi žinoti, – sušnypštė Izabou.

Marta pasakė kažką nepadoraus oksitanų kalba ir man linktelėjo.

– Eime, mergyt, parodysiu, kaip ruošti mano arbatą.

Dabar įsiuto Izabou. Marta paruošė man kažką atsigerti ir atnešė lėkštelę trapių sausainių su riešutais. Apie viščiuką negalėjo būti nė kalbos.

Su Marta buvau užsiėmusi valandų valandas. Ji dėliojo džiovintas žoleles į krūveles ir mokė mane pavadinimų. Popietei baigiantis skyriau jas tiek iš išvaizdos, tiek iš kvapo.

– Petražolė. Imbieras. Skaistenis. Rozmarinas. Šalavijas. Valgomųjų morkų sėklos. Kietis. Mėta. Šventagaršvė. Rūta. Paprastoji britsėklė. Kadagio šaknis, – parodžiau.

– Dar kartą, – ramiai tarė paduodama glėbį muslino maišelių.

Nurišau virveles ir po vieną išdėliojau ant stalo taip pat kaip ji. Dar kartą išvardijau pavadinimus.

– Gerai. Dabar sudėk jas į atskirus maišelius.

– Kodėl nesumaišius jų visų ir nesukrovus į maišelius kartu? – paklausiau spausdama tarp pirštų mėtą. Užuodusi kvapą, suraukiau nosį.

– Galime ką nors pamiršti. Kiekviename maišelyje turi būti visos dvylika žolių.

– Ar viena pamiršta sėklelė gali paveikti skonį? – Rodomuoju pirštu ir nykščiu laikiau mažytę valgomosios morkos sėklytę.

– Visų po žiupsnelį, – pakartojo senoji vampyrė. – Dar kartą.

Vampyrės pirštai užtikrintai bėgiojo nuo krūvelės prie krūvelės, pildė ir rišo maišelius. Kai baigėme, Marta užplikė arbatinuką iš maišelio, kurį pripildžiau pati.

– Labai skanu, – tariau palaimingai siurbčiodama savo pačios žolelių arbatą.

– Nusiveši jos atgal į Oksfordą. Vienas puodelis per dieną. Būsi labai sveika, – ji ėmė krauti maišelius į skardinėlę. – Kai pritrūksi, žinosi, kaip pasigaminti.

– Marta, neprivalote man jų visų atiduoti, – paprieštaravau.

– Išgersi kasdien po vieną dėl Martos, taip?

– Žinoma, – tai buvo mažiausia, ką galėjau padaryti dėl vienintelės namie likusios sąjungininkės ir mano maitintojos.

Išgėrusi arbatą, užlipau į darbo kambarį ir įsijungiau kompiuterį. Nuo jodinėjimo paskaudo dilbius, tad nusinešiau rankraštį ir kompiuterį ant Metju stalo tikėdamasi, kad jis bus patogesnis nei manasis prie lango. Deja, odinė kėdė buvo skirta Metju ūgio būtybei, mano kojos laisvai pakibo ore.

Sėdėdama Metju kėdėje, jaučiausi arčiau jo, tad likau ten ir laukiau, kol kompiuteris bus paruoštas naudoti. Mano žvilgsnį patraukė kažkas tamsus, įgrūstas į viršutinę lentyną. Jis buvo susiliejęs su medinėmis lentynomis ir odiniais įrišimais, tad iš pirmo žvilgsnio buvo nepastebimas, bet nuo Metju stalo puikiai mačiau kontūrus.

Tai buvo ne knyga, o aštuonkampis medžio gabalas. Ant abiejų pusių buvo išraižyti mažyčiai arkiniai langai. Jis buvo juodas, suskilinėjęs ir išsikraipęs nuo amžiaus.

Mane pervėrė liūdesys supratus, kad tai vaikiškas žaislas.

Kol dar nebuvo vampyras ir statė bažnyčią, Metju padarė jį Lukui. Vampyras įkišo jį į lentynos kampą, kur niekas, išskyrus jį, nerastų. Kiekvieną kartą sėdęs prie stalo turėjo jį matyti.

Kol Metju buvo šalia, buvo lengva manyti, kad pasaulyje esame tik mudu. Nei Dominyko grasinimai, nei Izabou išbandymai neprivertė susimąstyti, kad mūsų artumas ne tik mūsų pačių reikalas.

Šis medinis bokštelis, padarytas prieš šimtus metų, sugriovė tokias iliuzijas. Reikėjo pagalvoti apie vaikus: tiek mirusius, tiek gyvus. Čia buvo įpainiotos senos šeimos, taip pat ir manoji, su giliai įsišaknijusiais išankstiniais nusistatymais. Juk Sara ir Em vis dar nežino, kad aš įsimylėjusi vampyrą. Atėjo laikas pasidalyti naujienomis.

Izabou buvo svetainėje, merkė gėles į aukštą vazą, pastatytą ant neįkainojamo Liudviko XIV laikų rašomojo stalo.

– Izabou, – dvejojau. – Ar galėčiau pasinaudoti telefonu?

– Kai norės pasikalbėti, jis pats tau paskambins. – Ji atsargiai įstatė šakelę rusvais lapais tarp baltų ir auksinių gėlių.

– Skambinsiu ne Metju. Noriu pasikalbėti su teta.

– Ragana, kuri skambino praėjusį vakarą? – paklausė. – Kuo ji vardu?

– Sara, – susiraukiau.

– Ir ji gyvena su moterimi? Kita ragana, taip? – Metju motina toliau ramiausiai dėliojo baltas rožes.

– Taip. Emili. Ar kas ne taip?

– Ne, – atsakė žvelgdama į mane pro žiedus. – Jos abi raganos. Svarbu tik tai.

– Ir tai, kad jos viena kitą myli.

– Sara puikus vardas, – tęsė Izabou lyg manęs nebūtų girdėjusi. – Juk žinai legendą.

Papurčiau galvą. Izabou temų kaitaliojimas erzino beveik taip pat kaip jos sūnaus nuotaikų svyravimai.

– Izaoko motinos vardas buvo Saraj – „vaidinga“, tačiau, kai pastojo, Dievas pakeitė jos vardą į Sarą – „princesė“.

– Mano tetos atveju daug labiau tiktų Saraj, – laukiau, kol Izabou pasakys, kur telefonas.

– Emili taip pat geras vardas, stiprus, romanų kilmės, – aštriais nagais nulaužė rožės kotelį.

– O ką reiškia Emili, Izabou? – Laimei, šeimos vardų buvo likę nebedaug.

– „Darbšti“. Žinoma, pats įdomiausias vardas – tavo motinos. Jis reiškia „sužavėta“ arba „pririšta“, – Izabou susikaupusi susiraukė ir apžiūrėjo vazą iš visų pusių. – Įdomus vardas raganai.

– O ką reiškia jūsų vardas? – paklausiau nekantriai.

– Ne visuomet vadinausi Izabou, bet tokį vardą man parinko Filipas. Jis reiškia „Dievo pažadas“, – vampyrė dvejodama nužiūrėjo mano veidą ir galiausiai apsisprendė. – Mano visas vardas Ženevjeva Melisanda Helena Izabou Odė de Klermont.

– Labai gražus, – tariau susidomėjusi po vardais slypinčia istorija.

Izabou išspaudė nedidelę šypsenėlę.

– Vardai svarbu.

– Ar Metju turi kitų vardų? – Iš krepšelio paėmiau baltą rožę ir padaviau vampyrei. Ji padėkodama sumurmėjo.

– Žinoma. Atgimusiems vaikams visada duodame daug vardų, bet Metju šį vardą nešiojo jau nuo gimimo ir norėjo jį pasilikti. Krikščionybė tuomet buvo naujiena, tad Filipas pamanė, kad mūsų sūnui gali praversti evangelisto vardas.

– Kokie kiti jo vardai?

– Visas jo vardas yra Metju Gabrielis Filipas Bertranas Sebastianas de Klermontas. Jam labai tinka Sebastianas, Gabrielis irgi neblogai. Jis nekenčia Bertrano ir niekuomet neatsilieps šaukiamas Filipu.

– O kuo jam nepatinka Filipas?

– Tai buvo mėgstamas jo tėvo vardas, – Izabou rankos sekundėlę sustingo. – Turbūt žinai, kad jis miręs. Naciai sugavo jį kovojantį už pasipriešinimo judėjimą.

Mano regėjime Izabou sakė Metju, kad jo tėvą sugavusios raganos.

– Izabou, naciai ar raganos? – tyliai paklausiau bijodama blogiausia.

– Ar Metju tau papasakojo? – Ji atrodė priblokšta.

– Ne. Vakar mačiau viziją. Jūs verkėte.

– Filipą nužudė ir raganos, ir naciai, – tarė po ilgos tylos. – Skausmas dar šviežias ir aštrus, bet su laiku jis atlėgs. Po to, kai jo nebeliko, metų metus medžiojau tik Vokietijoje ir Argentinoje – tik taip galėjau išsaugoti sveiką protą.

– Izabou, aš labai apgailestauju, – žodžiai buvo netinkami, bet nuoširdūs. Metju motina, matyt, tai pajuto ir šyptelėjo.

– Tai ne tavo kaltė. Tavęs ten nebuvo.

– Kokius vardus duotumėte man, jei galėtumėte rinktis? – švelniai paklausiau paduodama dar vieną gėlę.

– Metju teisus. Tu esi tik Diana, – ištarė prancūziškai kaip visada, pabrėždama pirmą skiemenį. – Tau netiktų joks kitas vardas.

Izabou baltu pirštu parodė į bibliotekos duris.

– Telefonas ten.

Atsisėdusi prie stalo, įjungiau lempą ir surinkau Niujorko numerį tikėdamasi, kad jos namie.

– Diana, – su palengvėjimu tarė Sara. – Em sakė, kad tai būsi tu.

– Atsiprašau, kad negalėjau perskambinti vakar. Daug visko nutiko, – paėmusi pieštuką, ėmiau sukinėti tarp pirštų.

– Nori apie tai papasakoti? – paklausė Sara. Vos nenumečiau telefono. Teta norėjo pasikalbėti apie dalykus, apie kuriuos niekada neklausinėdavo.

– Ar Em čia? Nenoriu pasakoti to paties du kartus.

Em pakėlė ragelį. Jos balsas buvo šiltas ir malonus.

– Sveika, Diana, kur tu?

– Kartu su Metju motina netoli Liono.

– Metju motina? – Em patikdavo tyrinėti genealogiją ir ne tik savąją, kuri buvo ilga, sudėtinga, bet ir visų kitų.

– Izabou de Klermont, – stengiausi kaip įmanydama ištarti taip pat kaip pati Izabou – su ilgomis balsėmis ir nurytomis priebalsėmis. – Ji tikrai ypatinga, Em. Kartais manau, kad jos dėka žmonės bijo vampyrų. Lyg būtų nužengusi tiesiai iš pasakos.

Stojo tyla.

– Turi galvoje Melisanda de Klermont? – Em įsitempė. – Kai pasakei apie Metju, net nepagalvojau apie de Klermontus. Esi tikra, kad jos vardas Izabou?

Susiraukiau.

– Tiesą sakant jos vardas Ženevjeva. Melisanda taip pat kažkur yra, bet mes vadiname ją Izabou.

– Būk atsargi, Diana, – įspėjo Em. – Melisanda de Klermont yra liūdnai pagarsėjusi. Ji nekenčia raganų. Ir prasigraužė per Berlyną Antrojo pasaulinio karo metu tiesiogine to žodžio prasme.

– Ji turi priežasčių nekęsti raganų, – tariau trindamasi smilkinius. – Stebiuosi, kad išvis mane įsileido.

Jei prie mano tėvų mirties būtų prisidėję vampyrai, tikrai neskubėčiau atleisti.

– Kas nutiko su vandeniu? – įsiterpė Sara. – Aš daug labiau susirūpinusi dėl Em regėtos audros.

– Ech. Vakar, Metju išvykus, pradėjo lyti, – vien prisiminusi suvirpėjau.

– Raganiškasis vanduo, – giliai įkvėpė teta supratusi. – Kas jį sukėlė?

– Nežinau, Sara. Jaučiausi... tuščia. Kai Metju iškeliavo, ašaros, kurios kaupėsi nuo Dominyko pasirodymo, ėmė lietis upeliais.

– Koks Dominykas? – Em mintyse ėmė sklaidyti jai žinomas pavardes.

– Mišelis. Vampyras iš Venecijos, – mano balse skambėjo pyktis. – Jei jis dar kartą čia pasirodys, nusuksiu jam sprandą – nesvarbu, ar jis vampyras, ar ne.

– Jis pavojingas! – sušuko Em. – Ši būtybė nesilaiko jokių taisyklių.

– Girdėjau tai šimtus kartų. Galite ramiai miegoti, mane saugo dvidešimt keturias valandas per parą. Nesijaudinkit.

– Jaudinsimės, kol aplink tave sukiosis vampyrai, – tarė teta.

– Tuomet jaudinsitės dar labai ilgai, – nenorėjau nusileisti. – Aš myliu Metju, Sara.

– Tai neįmanoma, Diana. Vampyrai ir raganos... – pradėjo.

– Dominykas papasakojo apie susitarimą, – pertraukiau. – Neprašau, kad dar kas nors jį laužytų, ir suprantu, jog dėl to galiu būti atskirta nuo jūsų, bet neturiu kito pasirinkimo.

– Juk kongregacija padarys viską, kad užkirstų kelią šitiems santykiams, – pastebėjo Em.

– Jau girdėjau. Jei norės tai padaryti, turės mane nužudyti, – pirmą kartą pasakiau tai garsiai, nors galvojau nuo vakar vakaro. – Metju atsikratyti bus sunkiau, bet aš gana lengvas grobis.

– Negali stačia galva pulti į pavojų, – Em vos laikė ašaras.

– Jos motina taip pasielgė, – tyliai tarė teta.

– Kuo čia dėta mano mama? – Ją paminėjus, mano balsas, o kartu ir šaltakraujiškumas, užlūžo.

– Rebeka puolė tiesiai į Stefano glėbį nepaisydama, kad visi sakė, jog dviem tokiems stipriems raganiams gerai nesibaigs. Ji net klausyti nenorėjo, kai patarėme nevykti į Nigeriją.

– Be to, yra dar viena labai svarbi priežastis, Diana, – tarė Emili. – Tu jį pažįsti vos kelias savaites. Grįžk namo, pažiūrėk, ar nepavyks jo pamiršti.

– Pamiršti? – Nesąmonė. – Tai ne susižavėjimas. Niekuomet niekam nejaučiau tokių jausmų.

– Palik ją ramybėj, Em. Šioje šeimoje tokių kalbų būta pakankamai. Aš nepamiršau tavęs, o ji nepamirš jo, – Saros atodūsis atsirito iki Set Turo. – Gal ir ne tokio gyvenimo tau linkėjau, bet kiekvienas renkasi pats. Tavo mama pasirinko. Aš pasirinkau ir tavo senelė pasirinko – patikėk, lengva nebuvo. Dabar tavo eilė, bet Bišop niekada neatsuks nugaros kitai Bišop.

Akyse susitvenkė ašaros.

– Ačiū, Sara.

– Be to, – tęsė Sara. – Jei kongregaciją sudaro vien tokios būtybės kaip Dominykas Mišelis, jie visi gali eiti po velnių.

– Ką apie tai mano Metju? – pasidomėjo Em. – Keista, kad jums nutarus sulaužyti tūkstančio metų tradiciją, jis išvyko.

– Kol kas Metju man nesakė apie savo jausmus, – atlenkiau sąvaržėlę.

Kitame laido gale stojo mirtina tyla.

Galiausiai Sara prabilo:

– Ko jis laukia?

Garsiai nusijuokiau.

– Tu kaip įmanydama stengeisi įspėti mane, kad laikyčiausi atokiau nuo Metju, o dabar esi nusiminusi, kad jis nestato manęs į dar didesnį pavojų?

– Tu nori su juo būti. To turėtų pakakti.

– Čia ne kokia magiška santuoka, Sara. Turiu apsispręsti. Jis taip pat, – ant stalo stovėjęs mažytis laikrodukas su porcelianiniu veideliu rodė, kad jau dvidešimt keturios valandos kaip jo nėra.

– Jei nusprendei likti su tomis būtybėmis, būk atsargi, – įspėjo teta atsisveikindama. – Ir jei prireiks grįžti namo, taip ir padaryk.

Padėjus ragelį, laikrodis išmušė pusvalandį. Oksforde jau tamsu.

Velniop tą laukimą. Pakėliau ragelį ir surinkau jo numerį.

– Diana, – atsiliepė susierzinęs.

Nusijuokiau.

– Tiesiog jautei, kad tai aš, ar pamatei ekranėlyje?

– Tau viskas gerai, – nerimą pakeitė palengvėjimas.

– Taip, tavo mama nuolat mane linksmina.

– To ir bijojau. Ko ji tau primelavo?

Daug kas gali palaukti.

– Tik tiesą, – tariau. – Kad jos sūnus šėtoniškas Lanseloto ir Supermeno derinys.

– Primena Izabou, – jo balse girdėjau juoko gaidelę. – Gera žinoti, kad, net ir miegodama po vienu stogu su ragana, mano motina nesikeičia.

Atstumas leido išsisukti nesakant visos tiesos, bet nei kiek nenuslopino mano regimo gyvo paveikslo, kuriame Metju sėdi savo krėsle Visuose Šventuosiuose. Kambarys užlietas lempų šviesos, jo oda kaip perlas. Įsivaizdavau jį skaitantį, su gilia raukšle tarp antakių, susikaupusį.

– Ką geri? – šios detalės mano vaizduotė neparūpino.

– Nuo kada tau rūpi vynas? – atrodė nuoširdžiai nustebęs.

– Nuo tada, kai supratau, kiek daug apie jį nežinau.

Nuo tada, kai sužinojau, kaip jis tau patinka, idiote.

– Šį vakarą ispaniškas – „Vega Sicilia“.

– Kurių metų?

– Turi galvoje, ar senas? – paerzino Metju. – 1964-ųjų.

– Vadinasi, dar visai kūdikis, – paerzinau ir aš. Lengviau atsikvėpiau pajutusi, kad jo nuotaika pasikeitė.

– Vaikas, – sutiko. Man nereikėjo šeštojo pojūčio, kad žinočiau, jog jis šypsosi.

– Kaip šiandien sekėsi?

– Gerai. Nors nieko nebuvo pavogta, sustiprinom apsaugą. Kažkas mėgino įsilaužti į kompiuterius, bet Miriam tikina, kad į jos sistemą įsilaužti neįmanoma.

– Ar greitai grįši? – žodžiai išskrido man nespėjus sulaikyti. Po jų nusitęsė tyla. Raminau save, kad tai dėl prasto ryšio.

– Nežinau, – tarė šaltai. – Grįšiu, kai tik galėsiu.

– Nori pasikalbėti su motina? Galiu ją pakviesti, – staigus jo abejingumas skaudino, buvo sunku išlaikyti ramų balsą.

– Ne, gali pasakyti, kad laboratorijoms nieko nenutiko. Namui taip pat.

Atsisveikinome. Man gniaužė krūtinę, buvo sunku kvėpuoti. Kai pagaliau pajėgiau atsistoti ir apsisukti, pamačiau tarpduryje laukiančią Metju motiną.

– Skambino Metju. Nei laboratorija, nei namas neapgadinti. Aš pavargus ir nelabai alkana, tad eisiu miegoti, – buvo aštuonios, pats metas gulti.

– Žinoma, – Izabou pasitraukė man iš kelio. Jos akys spindėjo. – Gerai išsimiegok, Diana.