11

SKYRIUS

Tą naktį niekaip negalėjau užmigti. Pirma prisėdau ant sofos, paskui ant lovos, telefonas visą laiką buvo šalia. Nei arbata, nei krūva elektroninių laiškų neatitraukė mano minčių nuo dienos įvykių. Žinia, kad mano tėvus nužudė raganos, buvo už suvokimo ribų. Mėgindama nustumti tas mintis į šalį, sukau galvą dėl Ešmoul 782 kerų ir Nokso.

Užmigti nepavyko iki pat aušros, tad nusimaudžiau po dušu ir persirengiau. Mintis apie pusryčius visai nekėlė apetito, tad nieko nevalgiusi pasėdėjau prie durų laukdama, kol bus atidarytas Bodleinas, ir nuėjusi į biblioteką atsisėdau į savo įprastą vietą. Telefonas gulėjo kišenėje, buvau įjungusi vibracijos režimą, nors nekenčiau, kai bibliotekos tyloje šokčiodavo ir gausdavo kitų žmonių mobilieji.

Pusę vienuolikos bibliotekoje pasirodė Piteris Noksas ir įsitaisė kitame skaityklos gale. Apsimečiau, kad einu grąžinti rankraščio, ir nuėjau iki registratūros norėdama pamatyti, ar Miriam vis dar čia. Buvo. Ir labai supykusi.

– Tik nesakyk, kad tas raganius sumanė prisėsti.

– Sumanė ir nuolat spokso man į nugarą.

– Norėčiau būti didesnė, – susiraukusi tarė vampyrė.

– Kažkodėl man atrodo, kad jei norim atsikratyti ta būtybe, prireiks daugiau nei ūgio.

Kai Selden Ende be jokio perspėjimo ar menkiausio garselio pasirodė Metju, manęs nepasiekė lediniai dūriai. Priešingai – ant plaukų, pečių ir nugaros pajutau švelnias snaiges, lyg jis paskubomis įsitikintų, kad aš vis dar sveika.

Pirštais sugriebiau stalo kraštą. Kelias sekundes nedrįsau atsisukti bijodama, kad tai tik Miriam. Kai pamačiau Metju, širdis garsiai stuktelėjo.

Bet vampyras į mane nebežiūrėjo. Įtūžęs stebeilijo į Piterį Noksą.

– Metju, – tyliai pašaukiau stodamasi.

Jis atitraukė akis nuo raganiaus ir nužingsniavo prie manęs. Pamatęs mano surauktus antakius, draugiškai nusišypsojo.

– Kaip suprantu, buvo šiokių tokių neramumų, – vampyras stovėjo taip arti, kad jaučiau nuo jo kūno sklindančią vėsą. Ji buvo maloni kaip vėjelis karštą vasaros dieną.

– Su viskuo susitvarkėme, – tariau ramiai nepamiršdama Piterio Nokso.

– Ar mūsų pokalbis gali palaukti iki dienos galo? – paklausė. Metju ištiesė ilgus pirštus ir palietė guzą ant krūtinkaulio, kuris buvo matomas net per švelnų megztinį. Susimąsčiau, ką jis po juo vilki. – Galėtume nueiti į jogą.

Nors ir buvau nemiegojusi, mintis apie kelionę į Vudstoką automobiliu, kurio tokia puiki garso izoliacija, ir pusantros valandos meditacinių judesių atrodė puiki.

– Būtų nuostabu, – tariau nuoširdžiai.

– Ar norėtum, kad dirbčiau čia, kartu su tavimi? – paklausė pasilenkęs dar arčiau manęs. Jo aromatas buvo toks stiprus, kad svaigino.

– Tai visai nebūtina.

– Pranešk, jei apsigalvosi, o jei ne, šeštą pasimatysim prie Hertfordo, – Metju dar kelias sekundes žvelgė man į akis. Tuomet nusiuntė pasibjaurėjimo kupiną žvilgsnį Noksui ir grįžo į savo vietą.

Kai praėjau pro jį pakeliui į „Blackwell’s“, Metju sukosėjo. Miriam susierzinusi trenkė pieštuką į stalą ir nusekė paskui mane. Noksas kartu priešpiečiauti neis. Metju tuo pasirūpins.

Atrodė, kad popietė niekada nesibaigs, teko kovoti su savimi, kad neužmigčiau. Penktą buvau pasiruošusi eiti. Noksas liko Selden Ende kartu su kitais skaitytojais. Metju palydėjo mane iki apačios. Grįžusi namo, persirengusi ir pasiėmusi jogos kilimėlį, pralinksmėjau. Kai juodas automobilis sustojo prie metalinės Hertfordo užtvaros, aš jau laukiau.

– O tu ankstyva, – pastebėjo nusišypsodamas ir paėmęs mano kilimėlį įmetė jį į bagažinę. Metju padėjo man įlipti į automobilį ir giliai įkvėpė – susimąsčiau, kokią žinutę jam nusiuntė mano kūnas.

– Reikia pasikalbėti.

– Nebūtina skubėti, pirma išvažiuokim iš Oksfordo, – jis uždarė mano dureles ir sėdo prie vairo.

Dėl grįžtančių studentų ir dėstytojų, Vudstoko kelyje vyko intensyvus judėjimas. Metju mikliai manevravo tarp lėčiau judančių automobilių.

– Kaip sekėsi Škotijoje? – paklausiau, kai išvažiavome iš miesto ir jis galėjo nebegalvoti, ką kalba.

Metju žvilgtelėjo į mane ir vėl sutelkė dėmesį į kelią.

– Gerai.

– Miriam sakė, kad medžiojai.

Jis atsargiai iškvėpė ir vėl palietė guzą ant krūtinės.

– Jai nereikėjo to sakyti.

– Kodėl?

– Nes kai kurių dalykų nereikia aptarinėti mišrioje kompanijoje, – nekantriai tarė. – Ar raganos pasakoja kitoms būtybėms, kad ką tik grįžo po keturių dienų kerėjimo ir šikšnosparnių virimo?

– Raganos neverda šikšnosparnių! – pasipiktinau.

– Esmė ta pati.

– Buvai vienas?

Prieš atsakydamas vampyras ilgai tylėjo.

– Ne.

– Aš Oksforde irgi nebuvau vieniša, – pradėjau. – Būtybės...

– Miriam pasakojo, – jo rankos stipriau sugniaužė vairą. – Jei būčiau žinojęs, kad tau ramybės neduodantis raganius yra Piteris Noksas, nė už ką nebūčiau išvykęs iš Oksfordo.

– Buvai teisus, – sumurmėjau. Prieš imdamasi Nokso, turėjau atlikti nedidelę išpažintį. – Man niekada nepavyko išstumti magijos iš savo gyvenimo. Naudojau ją darbe pati to nesuprasdama. Ji visur. Kvailinau save metų metus.

Žodžiai veržėsi patys. Metju ir toliau stebėjo kelią.

– Aš bijau.

Jo ranką palietė mano kelią.

– Žinau.

– Ką man dabar daryti? – sušnabždėjau.

– Ką nors sugalvosim, – ramiai tarė ir pasuko prie senojo sargo namelio vartų. Užvažiavęs į kalvą, sukdamas prie durų jis įdėmiai apžiūrėjo mano veidą. – Tu pavargus. Esi tikra, kad susitvarkysi su joga?

Linktelėjau.

Metju išlipo ir atidarė man dureles. Šįkart nepadėjo išlipti. Ištraukęs iš bagažinės kilimėlius, abu užsimetė ant pečių. Pro šalį ėjusios kitos būtybės smalsiai mus nužiūrinėjo.

Vampyras palaukė, kol likome vieni. Tuomet dėl kažko su savimi kovodamas, pažvelgė į mane. Suraukusi antakius pakėliau galvą, kad galėčiau pažvelgti jam akis. Ką tik prisipažinau, kad naudojau magiją, pati to nesuvokdama. Kas galėtų būti taip baisu, kad negalėtų man papasakoti?

– Škotijoje buvau su senu draugu Hamišu Osbornu, – galiausiai tarė.

– Su tuo vyriškiu, kuris rengiasi kandidatuoti į parlamentą ir tapti finansų ministru? – tariau nustebusi.

– Hamišas nesirengia kandidatuoti į parlamentą, – sausai tarė Metju pasitaisydamas jogos krepšio dirželį.

– Juk jis gėjus! – prisiminiau neseniai per televiziją girdėtas naujienas.

Metju nutvilkė mane žvilgsniu.

– Taip, bet daug svarbiau, kad jis demonas.

Gal ir nedaug teišmaniau apie būtybių pasaulį, bet dalyvauti žmonių politikoje ar religijoje mums buvo draudžiama.

– O. Keista, kad demonas pasirinko finansų karjerą, – sekundėlę pagalvojau. – Bet tai paaiškina, kodėl jam taip puikiai sekasi tvarkytis su pinigais.

– Jis puikiai perpranta sudėtingas situacijas, – tyla tęsėsi, bet Metju nėjo prie durų. – Man reikėjo pabėgti ir pamedžioti.

Sutrikusi pažvelgiau į jį.

– Palikai megztinį mano automobilyje, – tarė vampyras lyg tai būtų paaiškinimas.

– Miriam man jį perdavė.

– Žinau. Negalėjau laukti. Supranti kodėl?

Kai papurčiau galvą, jis atsiduso ir prancūziškai nusikeikė.

– Visas mano automobilis kvepėjo tavimi, Diana. Privalėjau palikti Oksfordą.

– Vis tiek nesuprantu, – prisipažinau.

– Negalėjau liautis apie tave galvojęs, – rankomis persibraukė plaukus ir apžiūrėjo įvažiavimą.

Mano širdis ėmė plakti netolygiai, dėl sulėtėjusios kraujo tėkmės buvo sunku galvoti. Galiausiai supratau.

– Nebijai, kad mane sužeisi? – Baiminausi vampyrų, bet Metju atrodė kitoks.

– Nesu tikras, – jo žvilgsnis buvo budrus, balse skambėjo perspėjimas.

– Tai išvykai ne dėl to, kas nutiko penktadienio vakarą, – su palengvėjimu atgavau kvapą.

– Ne, – tarė švelniai. – Tai nesusiję.

– Jūs ateinat ar ruošiatės treniruotis prie įvažiavimo? – tarpduryje pasirodė Amira.

Nuėjome vidun. Paslapčia žvilgčiojom į kits kitą manydami, kad nė vienas to nepastebi. Pirmas sąžiningas apsikeitimas informacija pagerino reikalus. Abu mėginom suprasti, kas bus toliau.

Kai užsiėmimas baigėsi ir Metju ruošėsi per galvą užsitraukti megztinį, mano žvilgsnis užkliuvo už kažko sidabrinio ir švytinčio. Tas daikčiukas kabojo jam po kaklu ant plonos odinės juostelės. Tai buvo tas guzas, kurį jis nuolat lietė lyg talismaną.

– Kas tai? – parodžiau.

– Priminimas, – trumpai tarstelėjo.

– Ir ką jis primena?

– Visa griaunančią pykčio jėgą.

Piteris Noksas įspėjo, kad saugočiausi Metju.

– Ar tai piligrimo ženkliukas? – Panašią formą buvau mačiusi Britų muziejuje. Atrodė labai senas.

Jis linktelėjo ir, paėmęs už juostelės, ištraukė pakabuką. Šis lengvai siūbavo ir blizgėjo šviesoje.

– Tai ampulė iš Betanio. – Ji buvo karsto formos, viduje galėjo tilpti vos keli švęsto vandens lašeliai.

– Lozorius, – tyliai tariau apžiūrėdama karstelį. Betanyje Kristus prikėlė Lozorių iš mirusiųjų. Nors buvau užauginta kaip pagonė, žinojau, kodėl krikščionys keliauja į šventąsias vietas. Taip jie išperka savo kaltes.

Metju vėl pakišo pakabutį po megztiniu, slėpdamas nuo vis dar išeinančių būtybių akių.

Atsisveikinę su Amira sustojome žvarbiame rudens ore. Nepaisant prožektorių, kurie apšvietė sienas, buvo tamsu.

– Jautiesi geriau? – paklausė Metju pertraukdamas mano mintis. Linktelėjau. – Tuomet papasakok, kas nutiko.

– Viskas dėl rankraščio. Noksas jo nori. Agata Vilson – būtybė, kurią sutikau „Blackwell’s“ – sakė, kad jo reikia demonams. Tu taip pat jo nori, o Ešmoul 782 užkerėtas.

– Žinau.

Priešais praskrido balta pelėda. Krūptelėjau ir ištiesiau rankas mėgindama apsisaugoti, maniau, kad ruošiasi kirsti snapu ir nagais, bet pelėda prarado susidomėjimą ir nusklendė prie įvažiavimą supančių ąžuolų.

Širdis daužėsi, staiga panika ėmė kilti kojomis aukštyn. Be jokio perspėjimo Metju atidarė galines automobilio dureles ir įstūmė mane vidun.

– Nuleisk galvą ir kvėpuok, – tarė pritūpęs ant žvyro ir padėjęs pirštus man ant kelių. Sukilusi tulžis – mano pilve buvo tik vanduo – ėmė lipti per gerklę, dusino. Užsidengiau burną ranka, ėmiau žiaukčioti, Kleirmontas ištiesė ranką ir užkišo man už ausies palaidą plaukų sruogą. Jo pirštai buvo maloniai vėsūs.

– Tu saugi.

– Atsiprašau, – pykinimui liovusis, drebančia ranka persibraukiau burną. – Panika prasidėjo po to, kai vakar vakare sutikau Noksą.

– Nori pasikalbėti?

– Ne, – greitai tariau. Parkas atrodė per didelis ir labai tamsus, o mano kojos buvo kaip guminės.

Metju atidžiai mane apžiūrėjo.

– Vežu tave namo. Šis pokalbis gali palaukti.

Jis pakėlė mane ir švelniai laikė už rankos, kol atsisėdau priekyje. Jam įlipus, užsimerkiau. Minutėlę sėdėjome tylėdami, tada vampyras pasuko raktelį ir įjungė variklį. Staiga jaguaras atgijo.

– Ar taip nutinka dažnai? – paklausė ramiu tonu.

– Dėkui Dievui, ne. Kai buvau vaikas, tai kartojosi nuolat, bet dabar daug geriau. Tai tik adrenalino perteklius, – nubraukiau nuo veido plaukus. Metju stebėjo mano rankas.

– Žinau, – jis išvažiavo iš parko ir pasuko į keliuką.

– Užuodi?

Vampyras linktelėjo.

– Jis kaupėsi nuo tada, kai pasakei, kad naudojai magiją. Ar dėl to taip daug treniruojies – bėgioji, irkluoji, užsiimi joga?

– Nemėgstu gerti vaistų. Nuo jų keistai jaučiuosi.

– Tikriausiai treniruotės padeda daug labiau.

– Šį kartą nesuveikė, – sumurmėjau galvodama apie įsielektrinusias rankas.

Metju pravažiavo vartus ir pasuko į kelią. Visą dėmesį buvo sutelkęs į vairavimą, o automobilis judėdamas švelniai mane supo.

– Kodėl paskambinai? – staiga paklausė Metju pertraukdamas mano mintis.

– Dėl Nokso ir Ešmoul 782, – tariau ir iškart pajutau, kaip švystelėjo panika.

– Tiek žinau. Klausiu, kodėl paskambinai man. Esu tikras, kad turi draugų, raganų ar žmonių, kurie galėtų tau padėti.

– Ne visai. Nė vienas draugas, kuris yra žmogus, nežino, kad aš ragana. Užtrukčiau dienų dienas, kol papasakočiau, kas vyksta šiame pasaulyje – net nežinau, ar jie mane išklausytų. Draugų tarp raganų neturiu, o tetų į tai velti nenoriu. Ne jų kaltė, kad kvailai pasielgiau ir grąžinau rankraštį net jo nesupratus, – prikandau lūpą. – Nereikėjo tau skambinti?

– Nežinau, Diana. Penktadienį sakei, kad raganos ir vampyrai negali būti draugai.

– Penktadienį daug ką sakiau.

Metju tylėjo, visas jo dėmesys priklausė kelio posūkiams.

– Nebežinau, ką manyti, – nutilau, norėjau gerai apgalvoti savo žodžius. – Tik žinau, kad mieliau dalyčiausi biblioteką su tavimi nei su Noksu.

– Vampyrais niekada negali visiškai pasitikėti, tik ne tada, kai jie tarp šiltakraujų, – Kleirmontas trumpai ir šaltai į mane žvilgtelėjo.

– Šiltakraujų? – susiraukiau.

– Žmonių, raganų, demonų – visų, kurie nėra vampyrai.

– Geriau rizikuosiu, kad man įkąsi, nei leisiu Noksui brautis į mano mintis ir ieškoti informacijos.

– Jis mėgino tai padaryti? – vampyro balsas buvo tylus, bet jame skambėjo įtūžis.

– Nieko tokio, – tarstelėjau. – Jis tik įspėjo mane dėl tavęs.

– Tą ir turėjo padaryti. Nesvarbu, kaip stengsies, negali būti tuo, kuo nesi. Neturėtum idealizuoti vampyrų. Noksas gal ir nelinki tau gera, bet dėl manęs jis teisus.

– Neleisiu, kad kažkas užgauliotų mano draugus – ypač toks fanatikas kaip Noksas, – pykčiui kaupiantis, vėl ėmė diegti pirštų galiukus. Pakišau juos po šlaunimis.

– Tai mes draugai?

– Taip, manau. Draugai sako vienas kitam tiesą, net kai labai sunku tą padaryti, – sutrikusi, jog pokalbis tapo toks rimtas, ėmiau tampyti megztinio virveles.

– Vampyrams su draugystėmis sekasi nekaip, – jis vėl atrodė piktas.

– Klausyk, jei nori, kad palikčiau tave ramybėje...

– Žinoma, kad ne, – pertraukė Metju. – Tiesiog draugystės su vampyrais... sudėtingos. Mes stengiamės apsaugoti, kartais net pradedame savintis. Tau tai gali nepatikti.

– Dabar šiek tiek apsaugos tikrai nepakenktų.

Po mano atsakymo Kleirmonto akyse suspindo pažeidžiamumas.

– Priminsiu tau tai, kai pradėsi skųstis, – tarė ir patenkintas nusišypsojo.

Metju pro arkinius vartus pasuko į Holivel gatvę ir sustojo prie sarginės. Fredas žvilgtelėjo į automobilį ir nusišypsojo, bet greitai nusuko žvilgsnį. Laukiau, kol Metju atidarys man dureles. Atidžiai apžiūrėjau automobilį, kad nieko jame nepalikčiau, net plaukų gumytės – nenorėjau vėl išginti jo į Škotiją.

– Bet yra kai kas daugiau nei Noksas ir rankraštis, – skubiai tariau, kai jis padavė man kilimėlį. Iš jo elgesio buvo galima pamanyti, kad manęs iš visų pusių nesupa būtybės.

– Tai gali palaukti, Diana. Ir nesijaudink, Piteris Noksas neprisiartins prie tavęs arčiau kaip per penkiasdešimt pėdų, – jo balsas buvo nuožmus, vėl palietė pakabuką.

Mums reikėjo pabūti dviese, bet ne bibliotekoje, o vieniems.

– Gal rytoj norėtum kartu pavakarieniauti? – tyliai paklausiau. – Tuomet galėtume pasikalbėti apie tai, kas nutiko.

Metju sustingo, jo veide buvo sumišimas ir dar kažkas, ko įvardyti negalėjau. Jo pirštai švelniai apsivijo piligrimo ženkliuką ir vėl paleido.

– Mielai, – lėtai atsakė.

– Gerai, – nusišypsojau. – Kaip tau pusę aštuonių?

Jis linktelėjo ir droviai šyptelėjo. Žengusi du žingsnius supratau, kad nėra jokių reikalų, kuriuos reikėtų išspręsti rytoj vakare.

– Ką mėgsti valgyti? – sušnabždėjau rausdama.

– Aš visaėdis, – tarė Metju. Jo veidas nušvito tokia šypsena, kad mano širdis sustojo.

– Tuomet pusę aštuonių, – nusisukau purtydama galvą ir juokdamasi iš nenaudingo jo atsakymo. – Ir dar vienas dalykas. Leisk Miriam užsiimti savo darbu. Pati galiu savimi pasirūpinti.

– Ir ji taip mano, – taip taręs Metju nuėjo prie vairuotojo durelių. – Pagalvosiu apie tai, bet rytoj kaip visada būsiu skaitykloj.

Jis įlipo į automobilį, bet man nepajudėjus atidarė langą.

– Kol nedingsi iš akių, niekur nevažiuosiu, – tarė jis nepritariamai į mane žiūrėdamas.

– Vampyrai, – sumurmėjau purtydama galvą dėl jo senamadiškumo.