35

SKYRIUS

Kai baigiau plauti indus, su Metju surinkome išsibarsčiusius motinos laiško lapus, iliustraciją, paslaptingąjį raštelį ir nusinešėme juos į valgomąjį. Išskleidėme viską ant didžiulio nudėvėto stalo. Pastaruoju metu jis buvo naudojamas retai, nes atrodė kvaila dviese sėdėti prie stalo, kur galėtų lengvai sutilpti dvylika asmenų. Tetos prisijungė su garuojančiais kavos puodeliais.

Sara ir Metju palinko virš rankraščio puslapio.

– Kodėl jis toks sunkus? – Sara atsargiai pakėlė lapą ir pamėgino pasverti jį ranka.

– Aš nejaučiu jokio ypatingo svorio, – prisipažino Metju paėmęs lapą jai iš rankų. – Bet jis keistai kvepia.

Teta jį pauostė.

– Na, taip, truputį, kaip senas popierius.

– Tai kur kas daugiau. Žinau, kaip kvepia senienos, – karčiai šyptelėjo.

Aš ir Em buvome susitelkusios į pranašingąjį raštelį.

– Kaip manote, ką jis reiškia? – paklausiau ir atsisėdau.

– Nesu tikra, – dvejojo Em. – Kraujas paprastai reiškia šeimą, karą arba mirtį, bet kaip su nebūtimi? Ar tai žymi, kad knygoje trūksta šio lapo? Ar įspėja, kad kai užaugsi, tėvų nebus šalia?

– Pažiūrėk į paskutinę eilutę. Ar mano tėvai Afrikoje ką nors atrado?

– Arba tu buvai raganų atradimas, – atsargiai pasiūlė Em.

– Paskutinė eilutė kalba apie Dianos atrastą Ešmoul 782, – įsiterpė Metju ir pakėlė akis nuo cheminių jungtuvių.

– Tu manai, kad viskas susiję tik su manimi ir rankraščiu, – sumurmėjau. – Raštelyje užsimenama ir apie tavo esė Visiems Šventiesiems temą – baimę ir geismą. Nemanai, jog tai keista?

– Ne keisčiau nei tai, kad karalienė paveikslėlyje pasipuošusi mano herbu, – vampyras padavė iliustraciją.

– Ji įkūnija gyvsidabrį – alchemijoje tai kintamumo simbolis, – tariau.

– Gyvsidabrį? – Metju atrodė nustebęs. – Amžinai judantį metalą?

– Gali sakyti ir taip, – nusišypsojau prisiminusi jam duotą energijos rutulį.

– O kaip raudonasis karalius?

– Jis ramus ir negali skristi, – susiraukiau. – Bet karalius taip pat turėtų būti saulė, o ji retai vaizduojama apsivilkusi juodai ir raudonai. Paprastai ji tiesiog raudona.

– Tuomet galbūt karalius ne aš, o karalienė ne tu, – Metju pirštų galiukais švelniai palietė karalienės veidą.

– Galbūt, – tariau prisiminusi „Aurora Consurgens“ rankraščio ištrauką.

„Visi žmonės ir visi pasaulio gyventojai, paklausykit manęs: mano mylimasis, kuris yra raudonas, pašaukė mane. Jis manęs ieškojo ir rado. Esu laukų gėlė, slėnio lelija. Tikrosios meilės, baimės, supratimo ir palaimintos vilties motina.“

– Kas tai? – dabar Metju palietė mano veidą. – Skamba kaip ištrauka iš Biblijos, bet žodžiai skiriasi.

– Tai „Aurora Consurgens“ ištrauka iš teksto apie alchemines jungtuves, – pažvelgėme vienas kitam į akis. Norėdama išsklaidyti įtampą pakeičiau temą. – Ką tėvas turėjo galvoje sakydamas, jog turėsime nukeliauti toli, kad suprastume paveikslėlį ir rastume knygą, iš kurios jis buvo išplėštas?

– Antspaudas buvo Izraelio. Gal Stefanas manė, jog turėsim nukeliauti ten.

– Jeruzalėje, Hebrajų universitete, yra daugybė alchemijos rankraščių. Dauguma jų priklausė Izaokui Niutonui. – Turėdama galvoje Metju ryšį su ta vieta ir Lozoriaus riterius, nekantravau ten apsilankyti.

– Kelionės į Izraelį tavo tėvas nebūtų pavadinęs tolima, – pastebėjo priešais sėdinti Sara. Em apėjo stalą ir prisėdo šalia jos.

– O ką jis būtų pavadinęs?

– Australijos dykumas. Vajomingą. Malį. Tai buvo jo mėgstamos kelionių laiku vietos.

Žodžiai įsmigo į mane taip pat stipriai kaip apibūdinimas „apkerėta“ prieš kelias dienas. Žinojau, kad kai kurios raganos sugebėdavo keliauti tarp dabarties, praeities ir ateities, bet niekuomet nemaniau, jog tai sugeba kas nors iš mano giminaičių. Tai buvo labai reta. Beveik kaip raganiškoji ugnis.

– Stefanas Proktoras keliavo laiku? – Metju balsas tapo ramesnis. Taip jis visada kalbėdavo apie magiją.

Sara linktelėjo.

– Taip. Stefanas keliaudavo į ateitį arba į praeitį bent kartą per metus. Paprastai, po kasmetinės antropologų konvencijos gruodį.

– Kažkas užrašyta kitoje Rebekos laiško pusėje, – Em palenkė kaklą norėdama pamatyti kitą lapo pusę.

Metju greitai jį apvertė.

– Pamečiau vieną puslapį, kai išnešiau tave laukan prasidėjus raganiškajam vandeniui. Nepastebėjau jo, bet jis parašytas ne tavo motinos ranka, – tarė ir padavė jį man.

Pieštuku išvedžiotas raštelis pasižymėjo ilgomis kilpomis ir aštriomis viršūnėlėmis. „Nepamiršk, Diana: „Nuostabiausi dalykai visada yra paslaptingi. Tai svarbiausia emocija, stovinti prie tikro meno ir mokslo lopšio. Kas to nežino, daugiau nesistebi, nesižavi ir yra tiek pat gyvas kiek numirėlis, o jo akys apsiblaususios.“ Rašysena buvo kažkur matyta. Mėginau perversti prisiminimus ir ją surasti, bet nesėkmingai.

– Kas galėjo užrašyti Alberto Einšteino citatą kitoje mamos laiško pusėje? – paklausiau Saros ir Em. Pasukau lapą į jas, mane vėl pribloškė gerai pažįstama rašysena.

– Panašu, kad tavo tėtis. Jis mokėsi kaligrafijos. Rebeka dėl to iš Stefano šaipėsi. Jo rašysena atrodė tokia senoviška.

Lėtai apverčiau lapą ir dar kartą apžiūrėjau rašyseną. Ji priminė devynioliktojo amžiaus stilių, klerkų, kurie dirbo Bodleino bibliotekoje valdant Viktorijai, rašyseną. Sustingusi dar kartą užmečiau akį į raštelį ir papurčiau galvą.

– Ne, tai neįmanoma, – mano tėvas jokiu būdu negalėjo būti vienas iš tų klerkų. Jis negalėjo įrašyti Ešmoul 782 paantraštės.

Tėvas keliavo laiku ir Einšteino citata buvo taikoma man. Numečiau lapą ant stalo ir susiėmiau už galvos.

Vampyras sėdėjo šalia ir laukė. Kai Sara parodė, kad nekantrauja, Metju nutildė ją ryžtingu mostu. Kai galva liovėsi suktis, prabilau:

– Pirmajame rankraščio puslapyje yra du įrašai. Vienas, rašalu įrašytas Elijo Ešmoulo: „Antropologija“. Antras pieštuku buvo įrašytas kito žmogaus: „arba traktatas, susidedantis iš dviejų žmogaus aprašymo dalių: pirma – anatominio, antra – psichologinio“.

– Antrasis įrašas turėjo būti paliktas daug vėliau, – pastebėjo Metju. – Ešmoulo laikais tokio dalyko kaip psichologija nebuvo.

– Maniau, kad jis galėtų būti datuojamas devynioliktu amžiumi, – prisitraukiau raštelį. – Bet dabar atrodo, jog tai parašė mano tėvas.

Kambaryje stojo tyla.

– Paliesk žodžius, – galiausiai patarė Sara. – Pažiūrėk, ką dar jie sako.

Švelniai perbraukiau pieštuku įrašytus žodžius. Lape nušvito tėvo paveikslas. Jis vilkėjo ilgą tamsų paltą plačiais atlapais ir ryšėjo aukštą, tamsią kaklaskarę, buvo palinkęs virš knygomis nukrauto stalo. Taip pat iškilo ir kiti vaizdai, kuriuose jis sėdėjo darbo kambaryje namie apsivilkęs velvetinį švarką ir skrebeno antru numeriu pažymėtu pieštuku. Jam per petį žvelgė verkianti mama.

– Tai buvo jis, – pakėliau drebančius pirštus.

Metju suėmė mano ranką.

– Šiandien drąsos pakaks, ma lionne.

– Bet tavo tėvas neišėmė alcheminių vedybų iliustracijos iš knygos Bodleine, – susimąstė Em. – Ką tuomet jis ten darė?

– Stefanas Proktoras užkerėjo Ešmoul 782, kad ją paimti galėtų tik dukra, – vampyras atrodė visiškai tikras.

– Tai štai kodėl kerai mane atpažino, bet knygos negavau, kai paprašiau antrą kartą?

– Tau jos nereikėjo. Tu jos norėjai, – gudriai nusišypsojo Metju pastebėjęs, kad rengiuosi prieštarauti. – O tai kas kita. Pameni, tėvai apkerėjo tave, kad niekas negalėtų priversti imtis magijos. Rankraščio kerai lygiai tokie patys.

– Kai pirmą kartą paprašiau knygos, tik norėjau išbraukti punktą darbotvarkėje. Sunku patikėti, kad ši smulkmena sukėlė tokią reakciją.

– Tavo tėvas ir motina negalėjo visko numatyti – kad ir to, jog tapsi istorike, nagrinėsi alchemiją ir dirbsi Bodleine. Ar Rebeka taip pat keliavo laiku? – paklausė vampyras Saros.

– Ne. Tai labai reta, dauguma keliautojų laiku puikiai valdo kerus. Be tinkamų kerų ir reikalingų atsargumo priemonių gali nesunkiai įstrigti ten, kur nenori pasilikti. Nesvarbu, koks galingas esi.

– Taip, – tarstelėjo Metju. – Žinau daugybę datų ir vietų, kurių vertėtų vengti.

– Kartais Rebeka vykdavo kartu su Stefanu, bet jis ją nešdavo, – Sara nusišypsojo Em. – Prisimeni Vieną? Stefanas nusprendė, kad pasiims ją šokti valso. Jis metus svarstė, kokią kepuraitę žmona turėtų dėvėti kelionėje.

– Kai keliauji laiku, privalai turėti tris daiktus iš tos vietos ir laiko, į kurį nori grįžti. Jie neleidžia pasiklysti, – tęsė Em. – Jei nori keliauti į ateitį, turi naudoti kerus, nes tik jie padės orientuotis.

Sara prarado susidomėjimą kelionėmis laiku ir vėl paėmė cheminių jungtuvių paveikslą.

– Pamiršk vienaragį, Sara, – tariau nekantriai. – Tėvelis nebūtų norėjęs, kad keliaučiau laiku į praeitį ir pasiimčiau rankraštį. Nejau jis manė, kad grįšiu ir pačiupsiu knygą jam nespėjus jos užkerėti? Kas jei netyčia sutiksiu Metju? Tai sutrikdytų visą erdvės ir laiko seką.

– Ak, reliatyvumas, – teta nekreipė dėmesio. – Tušti plepalai.

– Stefanas visada sakydavo, kad keliauti laiku tas pats, kas persėsti iš vieno traukinio į kitą, – tarė Em. – Išlipi iš traukinio, tuomet lauki stotyje, kol tau atsiras vietos kitame. Kai keliauji laiku, išvyksti iš čia ir dabar, o kol tau neatsiranda vietos kitame laikmetyje, laikas išnyksta.

– Panašiai vampyrai keičia gyvenimus, – susimąstė Metju. – Baigiame vieną gyvenimą – surežisuojame mirtį, dingimą, gyvenamosios vietos pakeitimą – ir ieškome kito. Nustebtum sužinojus, kaip lengvai žmonės palieka savo namus, darbus ir šeimas.

– Bet kas nors pastebi, kad Džonas Smitas, kurį jie matė dar praėjusią savaitę, pasikeitė, – paprieštaravau.

– Tai dar įdomiau, – sutiko Metju. – Jei tik renkiesi kruopščiai ir atsargiai, nė šuo nesulos. Keleri metai Šventojoje Žemėje, mirtina liga, pavojus prarasti palikimą – visos šios priežastys leidžia ir žmonėms, ir kitoms būtybėms užsimerkti.

– Na, nesvarbu, ar tai įmanoma, ar ne, keliauti laiku negaliu. Šito DNR tyrimų rezultatuose nebuvo.

– Be abejo, gali. Darei tai, kai buvai dar vaikas, – Sara atrodė patenkinta, kad gali paneigti mokslinius vampyro tyrimus. – Pirmą kartą tau buvo treji. Tėvai mirtinai išsigando, iškvietė policiją – kilo tikra drama. Po keturių valandų jie rado tave aukštoje kėdėje, valgančią gimtadienio tortą. Matyt, buvai alkana ir nukeliavai į savo gimtadienį. Nuo to laiko kiekvieną kartą, kai pradingdavai, suprasdavome, kad esi kitame laike, ir tu atsirasdavai, o dingdavai tikrai dažnai.

Iš pradžių mintis apie laiku keliaujančią mažylę gąsdino, bet greitai baimė užleido vietą džiaugsmui, kad galiu atsakyti į bet kurį istorinį klausimą. Iškart nušvitau.

Metju jau seniai buvo tai supratęs ir kantriai laukė, kol jį pasivysiu.

– Nesvarbu, ko norėjo tavo tėvas, vis tiek nevyksi į 1859 metus, – griežtai tarė vampyras ir apsuko kėdę, kad matytų mano veidą. – Su šituo tu nežaisi. Supratai?

Net kai patikinau jį, kad būsiu dabartyje, niekas nė sekundėlę nepaliko manęs vienos. Jie tyliai perdavinėjo mane vienas kitam – choreografija buvo verta Brodvėjaus. Em nusekė mane viršun, kad pažiūrėtų, ar yra rankšluosčių, nors aš puikiai žinojau, kur jie laikomi. Man grįžus iš vonios, Metju gulėjo ant lovos ir maigė telefoną. Kai nulipau žemyn pasidaryti arbatos, jis liko viršuje, nes žinojo, kad šeimos kambaryje manęs laukia tetos.

Rankose laikydama Martos skardinę, prisiminiau, kad praleidau vakar dieną, ir pasijutau kalta dėl sulaužyto pažado. Pasiryžusi pasitaisyti, užkaičiau virdulį ir atidariau juodą metalinę dėžutę. Rūtų kvapas iškart priminė, kaip Satu pagrobė mane iš sodo. Stipriai suspaudžiau dangtelį ir susitelkiau į malonesnius prisiminimus iš Set Turo. Ilgėjausi jo pilkų akmeninių sienų, sodų, Martos, Rakasos – net Izabou.

– Iš kur gavai šitą, Diana? – Į virtuvę įėjo teta. Ji rodė į skardinę.

– Ją pagaminome kartu su Marta.

– Tai Metju motinos namų tvarkytoja? Ta, kuri pagamino vaistus tavo nugarai?

– Taip, Marta yra Izabou namų tvarkytoja, – pabrėžiau jų vardus. – Vampyrai kaip ir raganos turi vardus. Turėsi juos išmokti.

Sara pauostė.

– Maniau, kad eisi pas gydytoją recepto ir nepasitikėsi liaudies medicina.

– Gydytojas Fauleris mielai tave priims, – pridūrė Em. – Net Sara ne ką teišmano apie natūralią kontracepciją.

Į puodelį įmečiau arbatos maišelį ir mėginau nuslėpti sumišimą – išstūmiau visas mintis ir paslėpiau veidą.

– Viskas gerai, man nereikia pas gydytoją.

– Žinoma. Jei miegi su vampyru, tai visai nebūtina. Jie negali daugintis – ar bent jau ne tuo būdu, nuo kurio apsaugo kontracepcija. Tik turi saugotis, kad nesuleistų dantų tau į kaklą.

– Žinau, Sara.

Tai buvo netiesa. Kodėl Marta taip kruopščiai mokė mane pasidaryti visiškai nereikalingos arbatos? Metju sakė, kad negalėtų susilaukti vaikų taip kaip šiltakraujai. Nepaisydama pažado Martai, išpyliau arbatą į kriauklę, o maišelį išmečiau į šiukšliadėžę. Skardinę pastačiau viršutinėje lentynoje, kad nekristų į akis.

Vėlyvą popietę po daugybės diskusijų apie raštelį, laišką ir iliustraciją vis dar nieko nesupratome apie Ešmoul 782 ir jos ryšį su tėčiu. Tetos pradėjo ruošti vakarienę: tai reiškė, kad Em keps viščiuką, o Sara gers burboną ir peiks daržoves. Metju slankiojo aplink virtuvę, atrodė keistai sunerimęs.

– Nagi, – paėmė mane už rankos. – Tau reikia pasimankštinti.

Šviežio oro reikėjo jam, o ne man, bet mintis apie išėjimą laukan viliojo. Apieškojusi prieškambario spintą radau savo senus bėgimo batelius. Jie buvo nudėvėti, bet tiko daug labiau nei Saros batai.

Vos pasiekėme obelis, Metju kilstelėjo ir suspaudė mane tarp savo kūno ir grublėtos medžio žievės. Šakų baldakimas slėpė mus nuo namo langų.

Nors jaučiausi sučiupta, įstrigusi, nekilo nė menkiausias raganiškasis vėjas. Visgi jutau daugybę kitų emocijų.

– Jėzau, tas namas perpildytas, – Metju atsitraukė tik sekundėlei, kad ištartų žodžius, ir vėl lūpomis prisispaudė prie manęs.

Nuo tada, kai jis grįžo iš Oksfordo, turėjome labai mažai laiko pabūti dviese. Atrodė, kad tai tęsiasi ilgus amžius, nors buvo praėjusios vos kelios dienos. Viena vampyro ranka nuslydo už džinsų juosmens, nuoga oda jutau vėsius pirštus. Suvirpėjau iš malonumo, jis prisitraukė mane dar arčiau, kita ranka nejučia surado mano krūtų linkius. Buvome prisiglaudę vienas prie kito visu kūnu, bet jis vis ieškojo, kaip dar susijungti.

Galiausiai liko tik viena galimybė. Sekundėlę jau maniau, kad Metju pasieks mūsų santuokos tikslą senamadišku būdu – stačiomis, lauke, apakintas fizinio poreikio. Deja, vampyro savitvarda grįžo ir jis greitai atšlijo.

– Tik ne šitaip, – sugergždė. Tamsoje blizgėjo juodos jo akys.

– Man nesvarbu, – vėl jį prisitraukiau.

– Bet man svarbu, – Metju atsidusus, pūstelėjo stiprus oro gūsis. – Kai pirmą kartą mylėsimės, noriu, kad visa būtum mano ir aplink nebūtų pašalinių. Patikėk manim, trokštu daugiau nei kelių pavogtų minučių, kurias turime dabar.

– Aš taip pat tavęs noriu, – tariau. – Bet niekada nepasižymėjau kantrybe.

Vampyro lūpos išsilenkė šypsena ir jis pritariamai linktelėjo.

Metju nykštys perbraukė duobutę kakle, pajutau, kaip suplūdo kraujas. Jis prispaudė lūpas ten, kur ką tik buvo pirštas, lietė po oda pulsuojančią gyvybę. Vampyras mano kaklu sekė veną, kuri tęsėsi iki ausies.

– Man patinka atrasti, kur tu nori būti liečiama. Kaip, pavyzdžiui, čia, – Metju pabučiavo už ausies. – Ir čia.

Jo lūpos surado mano akių vokus, dejavau iš malonumo.

– Ir čia, – vampyras pirštu perbraukė po apatine lūpa.

– Metju, – sušnabždėjau maldaujančiomis akimis.

– Ką, mon coeur? – Jis susižavėjęs stebėjo, kaip į paliestas vieteles plūsta kraujas.

Nieko neatsakiau, tik prisitraukiau jį nesirūpindama nei šalčiu, nei tamsa, nei prie šiurkščios žievės prispausta skaudama nugara. Stovėjome ten, kol nuo prieangio nepašaukė Sara.

– Nelabai toli nuėjote, ar ne, – aiškiai girdėjau jos prunkštelėjimą. – Kažin ar galima tai vadinti mankšta.

Jaučiausi kaip mokinukė, sučiupta besibučiuojanti prie vartų. Pasitaisiau megztinį ir pasukau namo. Metju kikendamas sekė įkandin.

– Atrodai labai savim patenkintas, – pastebėjo Sara, kai vampyras įėjo į virtuvę. Ryškioje šviesoje nekilo jokių abejonių, jog jis vampyras – ir dar labai patenkintas, bet jo akys neatrodė sunerimusios.

– Palik jį ramybėje, – Em buvo keistai griežta. Ji padavė man salotas ir parodė į stalą šeimos kambaryje, kur paprastai valgydavome. – Kol Diana buvo maža, pačios taip pat gerai susipažinome su ta obelim.

– Hmm, – suniurzgė teta. Ji kilstelėjo tris vyno taures ir mostelėjo Metju pusėn. – Turi dar vyno, Kazanova?

– Sara, aš prancūzas, ne italas, be to, vampyras. Visada turiu vyno, – Metju veide blykstelėjo žaisminga šypsenėlė. – Tikrai nereikia nerimauti, kad jo pritrūksim. Markusas atveš dar. Jis nei prancūzas, nei italas, bet puikiai išauklėtas.

Susėdusios prie stalo, trys raganos pradėjo naikinti keptą viščiuką su bulvėmis. Tabita susirangė šalia vampyro ir flirtuodama braukė uodega jam per kojas. Metju prižiūrėjo, kad Saros taurė neištuštėtų, pati taip pat gurkšnojau. Em vis klausinėjo, gal Metju norėtų ko nors paragauti, bet jis atsisakė.

– Aš nealkanas, Emili, ačiū.

– Ar tu išvis ką nors valgai? – Em nebuvo pratusi, kad kas nevalgytų jos ruošto maisto.

– Riešutus, – tariau tvirtai. – Jei nori nupirkti jam maisto, paimk riešutų.

Em dvejojo.

– O kaip žalia mėsa?

Metju sugriebė mano ranką ir, man nespėjus atsakyti, spustelėjo.

– Jei norit mane pamaitinti, puikiai tinka žalia mėsa. Taip pat paprastas sultinys – be daržovių.

– Ar tą patį valgo ir tavo sūnus su bendradarbe?

Tik dabar supratau, kodėl Metju buvo toks nekantrus, kai klausinėjau apie jo mitybos įpročius.

– Tai įprastas mūsų maistas, kai esame su šiltakraujais, – vampyras paleido mano ranką ir įsipylė dar vyno.

– Jei taip mėgsti vyną ir riešutus, matyt, dažnai lankaisi baruose, – pastebėjo Sara.

Em padėjo šakutę ir įsispoksojo į tetą.

– Ką? – paklausė ši.

– Sara Bišop, jei darysi mums gėdą prie Metju sūnaus, niekada tau neatleisiu.

Mano kikenimas greitai virto atviru juoku. Pirmoji prie manęs prisijungė Sara, po jos ir Em. Metju sėdėjo ir šypsojosi lyg būtų patekęs į beprotnamį, bet buvo pernelyg mandagus, kad pasakytų.

Kai nustojome juoktis, jis pasisuko į Sarą.

– Norėjau paklausti, ar galėčiau pasinaudoti jūsų sandėliuku ir išsiaiškinti, kokie pigmentai buvo panaudoti cheminių jungtuvių iliustracijoje? Galbūt tai padėtų suprasti, kada ir kur ji buvo nupiešta.

– Nieko jai nedaryk! – sušuko manyje glūdinti istorikė.

– Aš jos nesugadinsiu, – švelniai tarė Metju. – Žinau, kaip ištirti mažytį gabalėlį medžiagos.

– Ne! Kol nežinome, su kuo turime reikalą, turėtume palikti ją ramybėje.

– Nebūk tokia griežta, Diana. Be to, juk pati nusiuntei knygą atgal, – atsistojo Sara spindinčiomis akimis. – Pažiūrėkim, galbūt padės receptų knyga.

– Nagi, nagi, – sau po nosimi sumurmėjo Em. – Dabar tu šeimos narys, Metju.

Sara dingo sandėliuke ir grįžo su oda įrišta, dydžiu šeimos Biblijai prilygstančia knyga. Jos viršeliai slėpė visas Bišopų žinias ir išmintį, kuri buvo perduodama iš kartos į kartą jau daugiau nei keturis šimtus metų. Pirmasis vardas knygoje buvo Rebeka, o šalia įmantria, apvalia rašysena buvo įrašyta data – 1617 metai. Kiti vardai buvo išrikiuoti žemyn dviem stulpeliais. Kiekvienas buvo įrašytas vis kitokiu rašalu, šalia buvo pažymėtos skirtingos datos. Vardai tęsėsi ir kitame puslapyje, kur vyravo Elizabetos, Suzanos, Rebekos ir Saros. Teta niekada niekam nerodydavo šios knygos – net raganoms. Kad pamatytum jos „receptų knygą“, turėjai būti šeimos narys.

– Sara, kas tai? – Vampyro šnervės gaudė seno popieriaus, žolelių ir dūmų kvapus, kuriuos skleidė tetos vartomi lapai.

– Bišopų burtų knyga, – ji parodė į pirmąjį vardą. – Pirmiausia ji priklausė Rebekai Deivis, Bridžitos Bišop senelei, o paskui jos motinai Rebekai Pleifer. 1650 metais Anglijoje Bridžita perdavė knygą savo nesantuokinei pirmagimei. Tuo metu Bridžita pati buvo paauglė ir pavadino dukrą savo motinos ir senelės garbei. Kadangi pati pasirūpinti mergaite negalėjo, atidavė ją vienai šeimai Londone, – Sara išreiškė pasibjaurėjimą. – Gandai apie nemirtingumą persekiojo ją iki pat mirties. Vėliau Rebeka dirbo motinos tavernoje. Tuo metu Bridžita buvo ištekėjusi jau antrą kartą ir turėjo dukterį vardu Kristina.

– O jūs esate Kristinos Bišop palikuonės? – paklausė Metju.

Sara papurtė galvą.

– Turi galvoje, Kristinos Oliver, Bridžitos duktės iš antros santuokos. Trečias Bridžitos vyras buvo Edvardas Bišopas. Ne, mes esame Rebekos palikuonės. Po to, kai Bridžita buvo nužudyta, Rebeka pasikeitė pavardę į Bišop. Ji buvo našlė, tad su vyru ginčytis jai nereikėjo. Tai buvo labai nepaklusnu.

Metju pažvelgė man į akis. Atrodė, sako, kad nepaklusnumas – paveldima savybė.

– Niekas nebeprisimena visų Bridžitos Bišop pavardžių – ji buvo ištekėjusi tris kartus, – tęsė Sara. – Išliko tik ta, kurią nešiojo, kai buvo apkaltinta raganavimu ir nubausta mirties bausme. Nuo tada šios šeimos moterys turi Bišop pavardę, nepaisant tėvų ar santuokos.

– Man teko skaityti apie Bridžitos mirtį, – švelniai tarė Metju. – Būtybėms tai buvo labai tamsūs laikai. Nors atrodė, kad mokslas atskleis visas pasaulio paslaptis, žmonės buvo įsitikinę, jog juos iš visų pusių supa antgamtinės jėgos. Žinoma, jie buvo teisūs.

– Na, įtampa tarp mokslo ir jų nuojautos kainavo daugybės raganų gyvybes, – Sara vartė burtų knygą.

– Ko ieškai? – paklausiau susiraukusi. – Ar kuri nors Bišop buvo rankraščio saugotoja? Jei ne, iš tos knygos nebus daug naudos.

– Tu net nežinai, kas yra šioje knygoje, panelyte, – ramiai atsakė teta. – Niekada ja nesidomėjai.

Iš mano lūpų liko tik siauras brūkšnelis.

– Niekas negadins to rankraščio.

– Ak, štai kur jis, – Sara triumfuodama parodė į knygą. – 1780 metų Margaret Bišop burtas. Ji buvo galinga ragana. „Mano būdas, kaip atskleisti popieriaus ir audeklo saugomas paslaptis.“ Čia ir pradėsim.

Sara atsistojo ir pirštu pažymėjo vietą.

– Jei ją aptaškysi... – pradėjau.

– Girdėjau tave ir du kartus prieš tai, Diana. Tai garų kerai. Tavo brangųjį rankraštį lies tik oras, tad nekelk triukšmo.

– Einu atnešiu, – tarstelėjo Metju. Mečiau jam piktą žvilgsnį.

Kai vampyras atsargiai atnešė iliustraciją, Sara ir Em dingo sandėliuke. Teta kalbėjo labai greitai, Metju įdėmiai jos klausėsi.

– Ir kas galėjo pamanyti? – Purtė galvą Em.

Kol mudvi su Em plovėme po vakarienės likusius indus ir tvarkėme nusikaltimo vietą primenantį šeimos kambarį, kieme sušvito automobilio žibintai.

– Jie jau čia, – man sutraukė skrandį.

– Viskas bus gerai, brangute. Tai Metju šeima, – Em padrąsinamai spustelėjo ranką.

Kai nuėjau prie durų, Markusas ir Miriam jau lipo iš automobilio. Su lengvu rudu megztuku, trumpu sijonėliu ir sezoniniais bateliais Miriam atrodė labai keistai. Ji apžiūrinėjo namą ir jį supančias apylinkes. Atrodė, kad negali patikėti. Markusas gilinosi į namo architektūrą ir uodė orą, kuris tikrai turėjo dvelkti kava ir raganomis. Jis vilkėjo marškinėlius trumpomis rankovėmis, kuriuos įsigijo 1982 metais per koncertinį turą, ir mūvėjo džinsus.

Kai atidariau duris, į mane įsmigo žydros Markuso akys.

– Labas, mam, mes namie!

– Ar jis tau pasakė? – griežtai paklausiau. Buvau nepatenkinta, kad Metju nepakluso mano norams.

– Ką pasakė? – Markusas sutrikęs suraukė kaktą.

– Nieko, – sumurmėjau. – Sveikas, Markusai. Labas, Miriam.

– Diana, – tobuli vampyrės bruožai reiškė nepritarimą. Puikiai žinojau šią veido išraišką.

– Gražus namas, – tarė Metju sūnus lipdamas laiptais į verandą. Rankoje laikė rudą butelį. Verandos šviesoje tviskėjo balta jo oda ir auksiniai plaukai.

– Sveikas atvykęs, užeik, – greitai nusivedžiau jį vidun. Tikėjausi, kad niekas nepamatė vampyro.

– Kaip laikaisi, Diana? – Jo akyse mačiau rūpestį. Vampyro šnervės uodė mano aromatą. Metju pasakojo jam apie La Pjerą.

– Puikiai, – viršuje su trenksmu užsidarė durys. – Jokių nesąmonių! Aš visiškai rimtai!

– Dėl ko? – Miriam sustojo kaip įkalta, juodos jos garbanos plaikstėsi ant pečių kaip ilgos gyvatės.

– Nieko. Nesirūpinkit, – dabar, kai abu vampyrai buvo viduje, namas atsiduso.

– Nieko? – Miriam išgirdo atodūsį ir kilstelėjo antakius.

– Kai atvyksta svečių, namas sunerimsta. Tik tiek.

Vampyrė žvilgtelėjo į laiptus ir pauostė.

– Kiek čia gyventojų?

Tai buvo paprastas klausimas, į kurį nebuvo paprasto atsakymo.

– Nežinau, – tarstelėjau ir paėmiau kelioninį krepšį. – Ką čia turi?

– Tai Miriam krepšys. Leisk man, – Markusas jį lengvai pakėlė vienu pirštu.

Užlipome viršun, kad parodyčiau jų kambarius. Em iškart paklausė Metju, ar svečiai miegos vienoje lovoje. Iš pradžių atrodė, jog netinkamas klausimas jį pribloškė, bet greitai vampyras prapliupo juoku ir paaiškino, kad, jei jų neišskirs, ryte ras vieną negyvą vampyrą. Paskui visą dieną kartkartėmis kikeno ir murmėjo sau po nosimi:

– Markusas ir Miriam. Na ir mintis.

Markusą apgyvendinome miegamajame, kuris kažkada priklausė Em, o Miriam atiteko palėpė. Ant lovų jų laukė kalnai gauruotų rankšluosčių, abiem parodžiau vonios kambarius. Įkurdinti vampyrą buvo paprasta – jiems nereikėjo nei maisto, nei vietos poguliui, nei jokių kitų patogumų. Ačiū Dievui, namas nereiškė nepasitenkinimo rodydamas vaiduoklius ar mėtydamas tinką.

Metju tikrai žinojo, kad atvyko jo sūnus su Miriam, bet sandėliukas buvo nuošalus ir Sara nekreipė dėmesio. Kai vedžiau vampyrus pro šeimos kambarį, tarpduryje pastebėjau Elizabet. Jos akys buvo plačios kaip pelėdos.

– Surask senelę, – tariau ir pasisukau į svečius: – Atsiprašau, bet turime vaiduoklių.

Markusas pridengė juoką kostelėjimu.

– Ar drauge gyvena visi jūsų protėviai?

Prisiminusi tėvus, papurčiau galvą.

– Gaila, – sumurmėjo.

Em laukė šeimos kambaryje. Ji plačiai ir nuoširdžiai šypsojosi.

– Tu turbūt būsi Markusas, – ji atsistojo ir ištiesė ranką. – Aš Emili Meter.

– Em, čia Metju kolegė Miriam Šepard.

Vampyrė žingtelėjo į priekį. Nors ir ji, ir Em buvo smulkutės, Miriam atrodė kaip porcelianinė lėlė.

– Sveika atvykus, Miriam, – šypsodamasi pasisveikino ragana. – Gal kuris iš jūsų nori atsigerti? Metju atkimšo vyną.

Ji elgėsi visiškai natūraliai, buvo galima pamanyti, kad mūsų namuose nuolat lankosi vampyrai. Markusas ir Miriam papurtė galvas.

– Kur Metju? – Miriam aiškiai parodė, kas jai svarbiausia. Jos jautrios juslės siurbė aplinkos detales. – Girdžiu jį.

Nuvedėme vampyrus prie senų medinių durų, kurios saugojo Saros šventovę. Svečiai ir toliau viską uostinėjo – maistą, drabužius, raganas, kavą, katę.

Pasirąžiusi iš šešėlio prie židinio išniro Tabita. Nusitaikė į Miriam, lyg ji būtų mirtina priešė.

Miriam sušnypštė ir Tabita sustingo. Abi grobuonės viena kitą įvertino. Po kelių minučių Tabita pirmoji atitraukė žvilgsnį. Katė nutarė, kad jai reikia pasigražinti. Taip ji pripažino, kad namie yra dar viena patelė.

– Čia Tabita, – tariau tyliai. – Jai labai patinka Metju.

Sandėliuke Metju ir Sara buvo palinkę prie katilo, pakabinto virš ugnies. Abiejų veidai reiškė susižavėjimą. Nuo sijų kabojo daugybė džiovintų žolelių, o senovinės krosnys buvo parengtos naudoti. Metaliniai kabliai ir gervės laukė, kol galės virš anglių pakabinti sunkius katilus.

– Būtina paprastoji akišvaitė, – kaip mokytoja aiškino Sara. – Ji padeda geriau matyti.

– Dvelkia bjauriai, – pastebėjo Miriam. Ji suraukė savo mažą nosytę ir priėjo arčiau.

Metju veidas apniuko.

– Metju, – ramiai tarė Markusas.

– Markusai, – atsakė tėvas.

Sara apžiūrinėjo švytinčius svečius. Blanki sandėliuko šviesa tik dar labiau išryškino jų blyškumą ir gąsdinamai didelius vyzdžius.

– Apsaugok Dieve, kaip kas nors gali manyti, kad jūs žmonės?

– Man tai visada buvo paslaptis, – atsakė Miriam lygiai taip pat smalsiai apžiūrinėdama tetą. – Jūsų raudonų plaukų ir drignių aromato taip pat neįmanoma nepastebėti. Aš Miriam Šepard.

Metju ir aš susižvalgėme. Abu svarstėme, kaip Sara ir Miriam taikiai sugyvens po vienu stogu.

– Sveika atvykus į Bišopų namus, – Sara prisimerkė, Miriam taip pat. Teta pasisuko į Markusą: – O tu jo vaikis.

Kaip visada Sara nesivargino būti mandagi.

– Taip, aš Metju sūnus, – vampyras, kuris atrodė taip, lyg būtų išvydęs vaiduoklį, ištiesė rudą butelį. – Jūsų bendravardė taip pat buvo gydytoja. Po mūšio Banker Hilyje Sara Bišop parodė, kaip pasirūpinti sulaužyta koja. Vis dar darau taip, kaip išmokė ji.

Nuo sandėliuko pastogės pakibo dvi sunkiais batais apautos kojos.

Tikiuosi, kad dabar jis drąsesnis nei anksčiau, – tarė moteris, kuri atrodė lygiai taip pat kaip Sara.

– Viskis, – tarė Sara. Ji pažvelgė į mano sūnų kitomis akimis.

– Ji mėgo stiprius gėrimus. Pamaniau, kad gal patiks ir jums.

Abi Saros Bišop linktelėjo.

– Teisingai, – tarė teta.

– Kaip sekasi su viralu? – tariau stengdamasi nečiaudėti.

– Jis turi ramiai pabūti devynias valandas, – tarė Sara. – Paskui užvirsim darkart, palaikysime iliustraciją jo garuose ir tuomet pamatysim.

Ji apžiūrinėjo viskio butelį.

– Tad padarykim pertraukėlę. Aš atidarysiu, – pasisiūlė Metju rodydamas į butelį.

– Galiu ir pati, – Sara paėmė iš Markuso viskį. – Ačiū, Markusai.

Teta išjungė ugnį ir uždengė katilą. Visi sugužėjome į virtuvę. Metju įsipylė vyno, pasiūlė jo ir kitiems vampyrams, bet šie ir vėl atsisakė, tad jis įpylė viskio tetai. Kol Metju klausinėjo atvykėlių apie kelionę ir darbus laboratorijoje, pasidariau arbatos – paprasčiausios „Lipton“ iš bakalėjos krautuvės.

Metju balse nebuvo girdėti šilumos, net menkiausio ženklo, kad džiaugiasi sūnaus atvykimu. Markusas neramiai perkėlė svorį nuo vienos kojos ant kitos – žinojo, kad nėra laukiamas. Pasiūliau eiti į šeimos kambarį, nes maniau, kad ten bus jaukiau.

– Geriau eime į valgomąjį, – Sara kilstelėjo taurę į žavingąjį sūnėną. – Parodysime jiems laišką. Paimk Dianos paveikslėlį, Metju. Jį taip pat verta pamatyti.

– Markusas ir Miriam ilgai neužsibus, – tyliai tarė vampyras. – Jie turi pasikalbėti su Diana ir, kai tai padarys, keliaus atgal į Angliją.

– Bet juk jie šeimos nariai, – pastebėjo Sara. Mano teta visiškai nejautė kambaryje susikaupusios įtampos.

Kadangi Metju ir toliau žvilgsniu svilino sūnų, Sara pati atnešė iliustraciją. Tada nusivedė mus į valgomąjį. Metju, Em ir aš susirinkome viename stalo gale, Miriam, Markusas ir Sara – kitame. Vos visi susėdo, teta pradėjo pasakoti ryto įvykius. Kiekvieną kartą, kai paprašydavo Metju ką nors pakomentuoti, jis trumpai paaiškindavo be jokių pagražinimų. Visi kambaryje, išskyrus Sarą, puikiai suprato, kad Metju nenori, jog Miriam ir Markusas sužinotų, kas nutiko. Teta nekreipė į tai dėmesio ir toliau linksmai pasakojo, kol galiausiai baigė ilga motinos laiško citata ir tėčio prierašu. Metju visą laiką tvirtai laikė mane už rankos.

Miriam pakėlė cheminių jungtuvių iliustraciją. Įdėmiai ją apžiūrėjo ir galiausiai nukreipė į mane akis.

– Tavo motina buvo teisi. Čia tikrai vaizduojama tu. Ir Metju.

– Žinau, – sutikau jos žvilgsnį. – Ar nutuoki, ką tai reiškia?

– Miriam? – griežtai tarė Metju.

– Galime palaukti iki rytojaus, – Markusas atrodė sunerimęs. Jis pakilo. – Jau vėlu.

– Ji ir taip žino, – švelniai tarė Miriam. – Kas nutinka po vedybų, Diana? Koks alcheminio virsmo žingsnis yra po conjunctio*?

Kambarys susvyravo, užuodžiau arbatos iš Set Turo žoleles.

– Conceptio**, – kūnas virto drebučiais ir aš nuslydau kėdės atlošu. Viskas aptemo.

_______________