4
SKYRIUS
Po keturių valandų nubudau ant pūkinės antklodės rankoje vis dar gniauždama telefoną. Kažkuriuo metu nusispyriau dešiniąją šlepetę ir koja vis dar kabojo ant lovos krašto. Pažvelgus į laikrodį išsprūdo dejonė. Nebuvo laiko nei mano įprastiniam pasivaikščiojimui prie upės, nei bėgiojimui.
Sutrumpinusi ryto ritualą nusiprausiau po dušu ir džiovindama plaukus išgėriau puodelį plikinamai karštos arbatos. Gaurai buvo šiaudų šviesumo ir nesuvaldomi net su šepečiu. Kaip ir daugumai raganų man buvo sunku išlaikyti pečius siekiančias sruogas vietoje. Sara tvirtino, kad viskas dėl tramdomos magijos, ir žadėjo, kad man pradėjus nuolat naudoti savo galias, statinė elektra nebesikaups ir plaukai taps paklusnesni.
Išsivaliusi dantis, užsimoviau džinsus, apsivilkau švarią baltą palaidinę ir juodą švarką. Tai buvo įprastas veiksmas, mano kasdieninė apranga, bet šiandien niekas nedžiugino. Atrodė, kad drabužiai varžo judesius, su jais jaučiausi drovi. Apsivilkau švarką tikėdamasi, kad jis pagerins situaciją, bet, matyt, per daug norėjau iš prasto siuvimo.
Pažvelgus į veidrodį, į mane stebeilijo motinos veidas. Nebeprisiminiau, kada tapau tokia panaši į ją. Galbūt koledže? Niekas nieko nesakė, kol pirmam kurse per Padėkos dieną grįžau namo. Nuo to laiko, tai būdavo pirmas dalykas, kurį išgirsdavau iš pažinojusiųjų Rebeką Bišop.
Veidrodis taip pat rodė dėl miego trūkumo išblyškusią odą. Tai dar labiau išryškino iš tėvo paveldėtas strazdanas, o ten, kur apie akis juodavo ratilai, jos buvo vos matomos. Nuovargis taip pat pailgino nosį ir išryškino smakrą. Prisiminiau nepriekaištingąjį profesorių Kleirmontą ir pagalvojau, kaip jis atrodo vos nubudęs ryte. Turbūt taip pat kaip ir vakar vakare – žvėris. Nusivaipiau savo atvaizdui.
Eidama prie durų apžiūrėjau kambarius. Kažkas nedavė ramybės – pamirštas susitikimas, kažkas neatlikta laiku. Pražiūrėjau nežinia ką svarbaus. Nerimas apsivijo skrandį, jį suspaudė ir atleido. Patikrinusi darbotvarkę ir šūsnį laiškų ant stalo, nutariau, kad tai tebus alkis, ir nusileidau žemyn. Man praeinant malonios moterys virtuvėje pasiūlė skrebutį. Jos vis dar prisiminė mane iš studijų laikų ir kiekvieną kartą, kai atrodydavau susirūpinusi, mėgindavo per prievartą primaitinti saldžiu kremu ir obuolių pyragu.
Kramtydama skrebutį ir slidinėdama Niu Koledžo gatvės grindinio akmenimis įsitikinau, kad praėjusi naktis tebuvo sapnas. Plaukai siūbavo apie apykaklę, ore buvo matyti mano kvapas. Rytais Oksfordas visiškai normalus, prie koledžų virtuvių stovi produktų furgonai, sklando pridegusios kavos ir drėgnų šaligatvių aromatas, per miglą nuožulniai skverbiasi pirmieji šviesos spinduliai. Neatrodė kaip vampyrų mėgstama vieta.
Mėlynšvarkis Bodleino patarnautojas kaip įprasta atidžiai apžiūrėjo mano skaitytojo kortelę lyg niekada nebūtų tokios matęs ir įtartų mane esant profesionalia knygų vagiše. Galiausiai jis mane praleido. Pasiėmusi piniginę, užrašus ir kompiuterį, rankinę palikau spintelėje greta durų ir nuėjau prie suktų medinių laiptų, vedančių į trečią aukštą.
Bibliotekos kvapas visada pakeldavo nuotaiką – keistas akmens, dulkių, medgręžių ir popieriaus mišinys. Pro langus besiveržianti saulė nušvietė laiptus, ore pakibusias dulkeles ir auksinėmis juostomis nuspalvino ilgaamžes sienas, kur kabėjo praėjusio semestro paskaitų tvarkaraščiai. Greitai turi pasirodyti nauji ir po kelių dienų atsidarius šliuzo vartams į miestelio ramybę įsiverš pirmakursių banga.
Tyliai niūniuodama linktelėjau Tomo Bodlio ir karaliaus Čarlzo I biustams, kurie stovėjo prie skliautuoto įėjimo į kunigaikščio Hamfrio skaityklą, ir pastūmiau siūbuojančiąsias duris.
– Šiandien pasodinsime jį Selden Ende, – susierzinęs tarė prižiūrėtojas.
Biblioteka buvo atidaryta dar tik kelias minutes, bet personalas jau panikavo. Tokį jų elgesį jau buvo tekę matyti, bet tik tada, kai pasirodydavo išskirtiniai mokslininkai.
– Jis jau pateikė užklausas ir ten laukia, – nepažįstama moteris piktai mane nužiūrėjo ir nuo stalo pakėlė rietuvę knygų. – Šitos taip pat jo, paprašė atsiųsti jas iš naujosios Bodleino skaityklos.
Ten laikomos Rytų Azijos knygos. Ne mano sritis – greit praradau susidomėjimą.
– Nunešk jam jas dabar ir pasakyk, kad pristatysim rankraščius po valandos, – susierzinęs vadovas grįžo į savo kabinetą.
Man priėjus prie grąžintų leidinių registro, Šonas užvertė akis į dangų.
– Sveika, Diana. Nori vakar paliktų rankraščių?
– Ačiū, – sušnabždėjau su pasigardžiavimu prisiminus laukiančias knygas. – Sunki diena?
– Labai, – susierzinęs atsakė ir pradingo naktį rankraščius globojančioje saugykloje. Grįžo su glėbiu lobių.
– Prašom. Vietos numeris?
– A4. – Visada ten sėdžiu, pietrytiniame Selden Endo gale, kur puikiausias natūralus apšvietimas.
Prie manęs pribėgo ponas Džonsonas.
– O, daktare Bišop, pasodinsime profesorių Kleirmontą A3. Galite sėsti A1 arba A6. – Jis nervingai pasimuistė, pasitaisė akinius ir sumirksėjo po storais stiklais.
Įsistebeilijau į jį.
– Profesorius Kleirmontas?
– Taip. Jis dirba su Nidhemo veikalais ir prašė gero apšvietimo bei vietos viskam išdėlioti.
– Džozefo Nidhemo, kinų mokslo istoriko? – kažkur ties saulės rezginiu užvirė kraujas.
– Taip, jis, žinoma, buvo biochemikas ir patraukė profesoriaus Kleirmonto dėmesį, – paaiškino ponas Džonsonas ir atrodė sutrikęs. – Ar norėtumėte sėdėti A1?
– Geriau A6, – mintis, kad sėdėsiu šalia vampyro, kad ir per vieną vietą, kėlė nerimą. Sėdėti priešais jį A4 taip pat būtų nemalonu. Kaip gali susikaupti, jei nuolat galvoji, į ką žiūri tos keistos akys? Jei viduramžių skaityklos stalai būtų patogesni, apsistočiau po viena iš chimerų, saugančių siauručius langus, ir mesčiau iššūkį griežtam Gilijan Čemberlein nepritarimui.
– O, puiku, dėkui už supratimą, – su palengvėjimu atsiduso ponas Džonsonas.
Išlindusi į Selden Endo šviesą, prisimerkiau. Kleirmontas atrodė nepriekaištingai, pailsėjęs, o ant baltutėlės odos krito juodi plaukai. Šį kartą pilkas megztinis atviru kaklu buvo žaliai taškuotas, nugaroje kyšojo apykaklė. Žvilgtelėjusi po stalu, pamačiau medžio anglies pilkumo kelnes, priderintas kojines ir juodus batus, turėjusius kainuoti daugiau nei visa dėstytojo drabužinė.
Vėl grįžo nerimas. Ką Kleirmontas veikia bibliotekoje? Kodėl jis ne laboratorijoje?
Nesistengdama pritildyti savo žingsnių patraukiau tiesiai prie jo. Įstrižai nuo manęs stalų eilės gale sėdėjęs Kleirmontas nekreipė dėmesio ir toliau skaitė.
Numečiau plastikinį maišelį ir rankraščius ant A5 ir nustačiau savo teritoriją.
Jis pažvelgė aukštyn ir nustebęs pakėlė antakius.
– Labas rytas, daktare Bišop.
– Profesoriau Kleirmontai, – žinoma, kad jo klausa kaip šikšnosparnio, pamaniau, kad bus girdėjęs viską, ką apie jį pasakiau prie įėjimo. Nežiūrėdama jam į akis, ėmiau traukti iš maišo daiktus, mėginau pastatyti įtvirtinimus tarp savęs ir vampyro. Kleirmontas stebėjo, kaip baigiasi mano statybinės medžiagos, nuleido antakius ir vėl palinko prie knygos.
Išsitraukiau kompiuterio laidą ir pasilenkiau po stalu jo įjungti. Atsitiesusi pamačiau, kad jis toliau skaito ir vos slepia šypseną.
– Manau, jums būtų patogiau šiaurinėje dalyje, – tariau knaisiodamasi po savo rankraščių sąrašus.
Kleirmontas pakėlė akis, dėl išsiplėtusių vyzdžių jos atrodė aptemusios.
– Aš jums trukdau, daktare Bišop?
– Žinoma, ne, – atrėžiau nedraugiškai, gerklę sutraukė jo žodžius lydėjęs gvazdikėlių aromatas. – Tik stebiuosi, kad įsitaisėte pietuose.
– Netikite tuo, ką skaitote? – vienas jo antakis išsilenkė kaip klaustukas.
– Jei klausiate, ar manau, kad virsite pelenų krūva patekėjus saulei, atsakymas ne. – Vampyrai nei degė saulės šviesoje, nei turėjo iltis. Šiuos mitus sugalvojo žmonės. – Bet niekuomet nebuvau sutikusi tokio kaip jūs, kuriam patiktų šildytis jos spinduliuose.
Vampyras sėdėjo ramus, bet, galiu prisiekti, tramdė juoką.
– Kiek patirties, daktare Bišop, esate turėjusi su tokiais kaip aš?
Iš kur jis gali žinoti, kad man teko susidurti tik su keliais vampyrais? Šios būtybės turi nežemiškų pojūčių ir galių, bet ne antgamtiškų, kaip minčių skaitymas ar nuojauta. Šios priklausė raganoms ir kartais atitekdavo demonams – tokia tvarka ar bent jau teta taip sakė, kai vieną naktį negalėjau užmigti bijodama, kad vampyrai pavogs mano mintis ir pabėgs su jomis pro langą.
Atidžiai jį apžiūrinėjau.
– Kažkodėl, profesoriau, nemanau, kad ilgi metai patirties suteiktų dabar reikalingų žinių.
– Jei tik galėčiau, mielai atsakyčiau į jūsų klausimus, – tarė jis, užvertė knygą ir padėjo ją ant stalo. Jis laukė demonstruodamas mokytojo, kuris klausosi karingo arba ne itin protingo mokinio, kantrybę.
– Ko jums reikia?
Kleirmontas atsilošė kėdėje ir sukryžiavo rankas.
– Noriu tyrinėti Nidhemo raštus ir jo idėjų apie morfogenezę kaitą.
– Morfogenezę?
– Embrionų ląstelių pakitimus, kurie lemia diferenciaciją.
– Žinau, kas yra morfogenezė, profesoriau Kleirmontai. Klausiu ne to.
Jo lūpos trūktelėjo. Lyg mėgindama apsisaugoti, sukryžiavau rankas ant krūtinės.
– Suprantu, – vampyras ištiesė ilgus pirštus ir patogiai padėjo alkūnes ant porankių. – Vakar vakare užėjau į Bodlio biblioteką paprašyti kelių rankraščių. Kad jau užsukau, nusprendžiau pasižvalgyti – mėgstu susipažinti su nauja aplinka, nedažnai čia lankausi.
Jo lūpos vėl trūktelėjo.
Blykstelėjo prisiminimas, kai naudojau magiją, kad pasiimčiau knygą. Stengiausi nesileisti nuginkluojama jo senamadiškos „Bodlio bibliotekos“, bet man nekaip sekėsi.
Atsargiai, Diana, – įspėjau save. – Jis mėgina tave sužavėti.
– Sakote, kad tai tik eilė keistų sutapimų, o naujausias – vienas priešais kitą susėdę ragana ir vampyras, kaip įprasti skaitytojai, sklaidantys senus rankraščius?
– Nemanau, kad kas nors, įdėmiai mane apžiūrėjęs, nutartų, jog esu įprastas, – Kleirmonto balsas buvo vos girdimas, jis nubraukė atgal juodus plaukus, išblyškusi oda beveik spindėjo. – Bet iš kitos pusės, taip. Paprastai tariant, tai tik eilė sutapimų.
– Maniau, mokslininkai netiki sutapimais.
Jis atsainiai nusijuokė.
– Kai kurie turi jais patikėti.
Vampyras ir toliau stebeilijo į mane, tai siaubingai nervino. Moteris atvežė seną medinį vežimėlį su knygomis. Jų krūva siekė Kleirmonto alkūnes, dėžutės su rankraščiais tvarkingai buvo išrikiuotos vežimėlio lentynose.
Vampyras atitraukė akis nuo mano veido.
– Ačiū, Valeri, labai vertinu jūsų pagalbą.
– Prašom, profesoriau, – atsakė Valeri spoksodama į jį susižavėjusiu žvilgsniu ir kiek išraudusi. Vampyras sužavėjo ją vien savo padėka. Prunkštelėjau.
– Praneškit, jei dar ko nors reikės, – tarė ji ir apsisukusi nuėjo į savo landynę prie įėjimo.
Kleirmontas paėmė pirmą dėžę nuo viršaus, ilgais pirštais atrišo virvelę ir žvilgtelėjo iš kitos stalo pusės.
– Nenoriu trukdyti jūsų darbo.
Metju Kleirmontas ėmėsi vadovavimo. Turėjau pakankamai reikalų su vyresniais kolegomis, kad suprasčiau, jog bet koks atsakymas tik pablogins situaciją. Atverčiau kompiuterį, paspaudžiau įjungimo mygtuką stipriau nei reikėjo ir pasiėmiau pirmą po ranka pasitaikiusią knygą. Atidariusi dėžutę, pastačiau rankraštį ant jam skirto stovelio priešais.
Per kitą valandą su puse perskaičiau pirmuosius puslapius bent trisdešimt kartų. Pradėjau nuo pradžių, skaičiau gerai pažįstamą poeziją, priskiriamą Džordžui Ripliui, kuri turėjo atskleisti išminties akmens paslaptis. Po rytinių staigmenų nurodymai, kaip sukurti Žaliąjį Liūtą, Juodąjį Drakoną ir iš paslaptingų komponentų pagaminti kraujo, atrodė dar sudėtingesni.
Kleirmontas galėjo didžiuotis padarytu darbu. Mechaniniu „Montblanc Meisterstück“ pieštuku prirašė ištisus kreminio popieriaus lapus. Retkarčiais pasigirsdavo, kaip perverčiamas lapas, ir vampyras rašydavo toliau. Tas šnarėjimas mane erzino.
Kartais pro šalį praeidavo ponas Džonsonas ir įsitikindavo, kad niekas negadina knygų. Vampyras rašė toliau.
10:45 pajutau pažįstamą dilgčiojimą, kai į Selden Endą atskubėjo Gilijan. Ji pasuko prie manęs – be abejo, vien tam, kad papasakotų, kaip puikiai praleido laiką per Meiboną. Staiga ji pastebėjo vampyrą ir paleido iš rankų maišelį su pieštukais ir popieriumi. Kleirmontas pakėlė akis ir spoksojo tol, kol ji išsidangino į viduramžių sparną.
11:10 pajutau klastingo bučinio prisilietimą prie kaklo. Tai buvo sumišęs, nuo kofeino priklausomas demonas iš muzikos skaityklos. Jis nesiliaudamas suko apie pirštą baltas plastikines ausines, paskui jas paleisdavo ir jos sukdamosi išsivyniodavo iki grindų. Demonas pamatė mane, linktelėjo Metju ir atsisėdo prie kompiuterio patalpos viduryje. Ekrane švietė užrašas: „Neveikia. Iškviestas meistras.“ Jis išsėdėjo ten kelias valandas kartkartėmis žvilgtelėdamas per petį ar į lubas. Lyg mėgintų suprasti, kur yra ir kaip čia atsidūrė.
Vėl sutelkiau dėmesį į Džordžą Riplį, viršugalviu jutau šaltą Kleirmonto žvilgsnį.
11:40 tarpumenčiu nuslydo du gabalėliai ledo.
Tai buvo paskutinis lašas. Sara visada sakydavo, kad vienas iš dešimties bus ne žmogus, bet šį rytą Hamfrio skaitykloje tos būtybės lenkė žmones santykiu penki su vienu. Iš kur jos atsirado?
Greitai atsistojau ir apsižvalgiau. Angeliškas, praplikęs vampyras su glėbiu viduramžių maldaknygių sėdosi į jam gerokai per mažą kėdę. Jis cyptelėjo dėl netikėto ir nepageidaujamo dėmesio. Pamatęs Kleirmontą, išblyško dar labiau nei maniau, kad gali būti įmanoma. Atsiprašydamas linktelėjo ir nuslinko į nuošalų kampą.
Po pietų į Selden Endą atklydo dar keli žmonės ir trys būtybės.
Dvi nepažįstamos vampyrės, kurios atrodė kaip seserys, grakščiai praslydo pro Kleirmontą ir sustojo prie vietinės istorijos lentynų. Pasiėmė tomus apie Bedfordšyro ir Dorseto įkūrimą ir ėmė skrebenti ant vienintelio lapo popieriaus. Viena iš jų kažką sušnabždėjo ir Kleirmontas pasuko kaklą taip greitai, kad jei nebūtų buvęs vampyras, būtų jį nusisukęs. Jo sukeltas švilpimas privertė pasišiaušti plaukelius ant mano sprando. Pora žvilgsnių ir jos dingo taip pat greitai kaip buvo atsiradusios.
Trečias sutvėrimas buvo senyvas vyriškis, kuris stovėjo visas nušviestas saulės spindulių ir susižavėjęs apžiūrinėjo švininius langus. Greitai jo žvilgsnis nukrypo į mane.
Jis buvo apsirengęs kaip dauguma dėstytojų: rudo tvido švarkas, medvilniniai marškiniai užsagstoma apykakle ir rašalo dėmės ant kišenių. Jau ruošiausi jį nurašyti kaip vieną iš Oksfordo mokslininkų, kai staiga odą ėmė dilgčioti ir supratau, kad jis – raganius. Visgi buvo nepažįstamasis, tad ir vėl grįžau prie rankraščio.
Deja, jaučiant nuolatinį spaudimą pakaušyje, skaityti buvo sunku. Spaudimas plito į ausis, stiprėjo, apsivijo kaktą, iš išgąsčio vėl susitraukė skrandis. Tai nebuvo tylus pasisveikinimas. Tai buvo grasinimas. Kodėl jis turėtų man grasinti?
Burtininkas nerūpestingai priėjo prie mano stalo. Jam artinantis, jau skaudančioje galvoje pasigirdo šnabždesys. Jis buvo per silpnas, kad išgirsčiau žodžius, bet buvau tikra, kad tai tas raganius, tik kas jis toks, po galais?
Mano kvėpavimas tapo negilus. Dink iš galvos, – piktai tariau trindama kaktą.
Kleirmontas pašoko taip staigiai, kad net nepastebėjau, kaip apėjo stalą. Per sekundę atsidūrė man už nugaros, viena ranka rėmėsi į kėdės atkaltę, kita – į stalą priešais. Jis pečiais pridengė mane kaip grobį slepiantis sakalas.
– Gerai jautiesi? – pasiteiravo.
– Viskas gerai, – atsakiau drebančiu balsu, visiškai suglumusi. Kodėl vampyrui reikėtų mane saugoti nuo kito raganiaus?
Galerijoje viršuje viena skaitytoja ištiesė kaklą norėdama pamatyti, kokia čia sumaištis. Ji stovėjo pakėlusi antakius. Žmogus negalėjo nepastebėti dviejų raganių ir vampyro.
– Palik mane ramybėje, mus pastebėjo žmonės, – iškošiau sukandusi dantis.
Kleirmontas išsitiesė visu ūgiu, bet vis dar buvo atsukęs raganiui nugarą, stovėjo tarp mūsų lyg keršto angelas.
– Ech, apsirikau, – sumurmėjo raganius už Kleirmonto. – Maniau, ši vieta laisva. Atsiprašau.
Minkšti žingsniai nutolo ir spaudimas galvoje atlėgo.
Pajutau švelnų vėjelį – vampyro ranka siektelėjo mano peties, sustojo ir vėl grįžo prie kėdės atkaltės. Metju pasilenkė prie manęs:
– Atrodot labai išblyškusi, – tarė švelniu, tyliu balsu. – Norit, kad palydėčiau namo?
– Ne, – papurčiau galvą tikėdamasi, kad jis pasitrauks, atsisės ir leis man nusiraminti. Skaitytoja galerijoje vis dar stebėjo mus akies krašteliu.
– Daktare Bišop, tikrai manau, kad turėtumėte leisti palydėti jus namo.
– Ne! – balsas buvo garsesnis, nei norėjau. Ėmiau šnabždėti: – Nesileisiu išstumiama iš bibliotekos – nei jūsų, nei ko nors kito.
Kleirmonto veidas buvo nepadoriai arti. Jam lėtai įkvėpus vėl pajutau cinamono ir gvazdikėlių aromatą. Matyt, mano žvilgsnis įtikino, kad nejuokauju, ir jis pasitraukė. Vampyro lūpos virto siauru brūkšniu ir jis grįžo į savo vietą.
Likusią popietę praleidome ramiai. Mėginau persiristi per antrąjį savo rankraščio lapą, o Kleirmontas sklaidė popieriaus skiautes ir prirašytas užrašų knygeles taip atidžiai lyg būtų teisėjas, sprendžiantis sudėtingiausią bylą.
Iki trečios valandos perdegiau. Nebegalėjau susikaupti. Diena buvo prarasta.
Susirinkau savo išmėtytus daiktus ir įdėjau rankraštį atgal į dėžę.
Kleirmontas pažvelgė aukštyn.
– Einate namo, daktare Bišop? – balsas buvo ramus, bet akys blizgėjo.
– Taip, – atkirtau.
Vampyro veidas nieko nesakė.
Išeinant iš bibliotekos, visos būtybės mane stebėjo: grėsmingasis burtininkas, Gilijan, vienuolis vampyras, net demonas. Popietinis darbuotojas prie grąžinamų knygų registracijos man buvo nepažįstamas – niekada neišeidavau iš bibliotekos tokiu metu. Ponas Džonsonas paslinko savo kėdę, pamatė mane ir nustebęs žvilgtelėjo į laikrodį.
Pasiekusi kvadratinį kiemelį, atidariau stiklines bibliotekos duris ir įkvėpiau gaivaus oro. Deja, dienai praskaidrinti reikės daugiau nei šviežio oro.
Po penkiolikos minučių jau buvau apsivilkusi ištampytas kelnes iki blauzdų, berankovius Niu koledžo valčių klubo marškinėlius ir vilnonį megztinį. Apsiavusi sportbačius, išsiruošiau pabėgioti prie upės.
Kai ją pasiekiau, įtampa atslūgo. „Apsinuodijimas adrenalinu“ – taip tokius nerimo priepuolius, kankinusius mane vaikystėje, pavadino gydytojas. Jis paaiškino, kad dėl jam nežinomų priežasčių mano organizmas mano, jog jam nuolat gresia pavojus. Vienas iš mano tetos surastų specialistų paaiškino, kad tai biocheminiai likučiai iš medžiotojų ir gėrybių rinkėjų dienų. Viskas bus gerai, jei bėgiosiu kaip išsigandusi kalnų ožka nuo liūto ir atsikratysiu adrenalino pertekliaus.
To gydytojo nelaimei, vaikystėje su tėvais lankiausi Serengetyje ir stebėjau tokias gaudynes. Kalnų ožka pralaimėjo. Man tai padarė įspūdį.
Nuo tada jau spėjau išbandyti ir vaistus, ir meditaciją, bet niekas nenuramindavo geriau nei fizinis darbas. Oksforde kiekvieną ankstų rytą irkluodavau, kol koledžo studentai paversdavo upę pagrindine magistrale, tačiau semestras dar neprasidėjo, tad dabar upė bus tuščia.
Mano kojos mynė žvyru barstytus keliukus, vedančius į valčių namelius. Pamojavau Pitui, valtininkui, kuris klaidžiojo netoliese su veržliarakčiais ir tepalų skardinėmis mėgindamas pataisyti tai, ką treniruočių metu apgadino studentai. Sustojau prie septintojo valčių namelio ir nusikabinau raktą iš po šviestuvo, kabančio virš durų.
Viduje mane pasveikino regzčiai su baltomis ir geltonomis valtimis. Jos buvo didelės aštuonvietės vyrų komandoms, kiek mažesnės moterims ir dar kitos, mažesnės ir prastesnės. Ant naujutėlės, dar nenaudotos valties šono kabojo ženklas: NIEKAS NEPAIMS IŠ ŠIO NAMELIO PRANCŪZŲ LEITENANTO MOTERS BE NCBC PREZIDENTO LEIDIMO. Pavadinimas neseniai buvo užrašytas ant valties šono Viktorijos stiliaus šriftu iš pagarbos buvusiam studentui, kuris sukūrė personažą.
Namelio gale klubų aukštyje ant diržų kabojo kiek mažiau nei dvylikos colių pločio ir daugiau nei dvidešimt penkių ilgio valtis. Dieve, palaimink Pitą, – pamaniau. Ant grindų jis buvo palikęs baidarę. Raštelyje ant sėdynės buvo sakoma: „Koledžo treniruotės prasidės pirmadienį. Valtis grįš į regzčius.“
Nusispyriau sportbačius, iš šūsnies prie durų pasiėmiau du irklus ir nusinešiau juos į prieplauką. Tuomet grįžau valties.
Atsargiai nuleidau baidarę į vandenį ir padėjau vieną koją ant sėdynės, kad nenuplauktų, kol įstatysiu irklus į irklatrinkes. Laikydama abu irklus rankoje kaip didelius peilius, įlipau į valtį ir laisva ranka atsistūmiau nuo prieplaukos. Baidarė plūduriavo upėje.
Irklavimas man buvo religija su savais ritualais, judesiais, kuriuos kartodavau, kol jie virsdavo meditacija. Ritualas prasidėjo vos palietus reikmenis, bet tikroji magija sklido iš tikslumo, ritmo ir jėgos, kurios reikėjo irklavimui. Nuo studijų laikų šis užsiėmimas mane nuostabiai ramino.
Irklai paniro į vandenį ir ėmė slysti jo paviršiumi, padidinau tempą, kiekvieną grybšnį stiprinau kojomis, mostelėjusi irklais atgal ir panardinusi juos į bangas, jutau vandenį. Vėjas buvo šaltas ir stiprus, su kiekvienu yriu košė mano drabužius.
Judesiams tapus vientisa kadencija, pasijutau lyg skrisčiau. Tomis palaimingomis minutėmis pakibdavau laike ir erdvėje, tapdavau besvoriu kūnu upės srovėje. Mano lengvutė valtelė lėkė kaip strėlė, jaučiausi susijungusi su ja ir irklais. Užsimerkiau ir nusišypsojau, dienos įvykiai blanko.
Už užmerktų vokų dangus aptemo, trankūs garsai viršuje reiškė, kad plaukiu po Doningtono tiltu. Kitoje pusėje vėl išlindau į saulės šviesą, atmerkusi akis, ant krūtinkaulio pajutau šaltą vampyro žvilgsnį.
Ant tilto stovėjo figūra, ilgas paltas plakėsi apie kelius. Nors negalėjau aiškiai įžiūrėti veido, ūgis ir masė išdavė Metju Kleirmontą. Vėl.
Nusikeikiau ir vos nepamečiau vieno irklo. Oksfordo miesto prieplauka buvo nebetoli. Viliojo galimybė atlikti neleistiną manevrą, perplaukti upę ir trenkti irklu tam vampyrui per gražią galvą. Regzdama planą, prieplaukoje pastebėjau moterį, vilkinčią dažų dėmėmis išmargintą kombinezoną. Ji rūkė cigaretę ir kalbėjo mobiliuoju telefonu.
Tai buvo neįprastas vaizdas prie Oksfordo valčių namelio.
Ji pakėlė akis, žvilgsnis baksnojo mano odą. Demonė. Jos lūpos susiraitė į plėšrūnišką šypseną ir ji kažką pasakė telefonui.
Tai buvo pernelyg keista. Pirma Kleirmontas, o dabar dar visur jį sekiojančių būtybių būrys. Mečiau planą ir nutariau paskandinti nerimą irkluodama.
Irkluoti sekėsi, bet rankų darbo teikta ramybė išgaravo. Pasukusi valtį Isis tavernos link prie vieno iš staliukų pastebėjau stovintį Kleirmontą. Jis pėsčiomis nusigavo nuo Doningtono tilto iki čia greičiau nei aš lenktynine valtimi.
Stipriai truktelėjusi abu irklus, pakėliau juos dvi pėdas į viršų kaip milžiniško paukščio sparnus ir įslydau tiesiai į išklerusią medinę prieplauką. Vos man išlipus, Metju perėjo dvidešimt mus skyrusiusių pėdų vejos. Jo svoris stumtelėjo ant vandens plūduriuojančią platformą, valtis sujudėjo.
– Ką, po galais, darote? – griežtai paklausiau žengusi nuo žolės ir atsistojusi ant lentų šalia vampyro. Dėl fizinių pastangų trūko kvapo, skruostus užplūdo raudonis. – Ar tu su savo draugužiais mane persekioji?
Kleirmontas susiraukė.
– Jie ne mano draugai, daktare Bišop.
– Ne? Nemačiau tiek daug vampyrų, demonų ir raganų vienoje vietoje nuo tada, kai tetos nusitempė mane į pagonišką vasaros festivalį. Tuomet man buvo trylika. Jei jie tau ne draugai, kodėl sukiojasi netoli tavęs? – Atgalia ranka persibraukiau prakaituotą kaktą ir nubraukiau drėgnus plaukus nuo veido.
– Gerasis Dieve, – nepatikliai sumurmėjo vampyras. – Gandai buvo teisingi.
– Kokie gandai? – nekantriai paklausiau.
– Manote, kad šie... sutvėrimai nori leisti laiką su manimi? – jo balsas tapo nepagarbus, atrodė, kad jis negali patikėti. – Neįtikėtina.
Pakėliau vilnonį megztinį iki pečių ir nusitraukiau. Kleirmonto žvilgsnis nuslydo mano raktikauliais, nuogomis rankomis iki pirštų galiukų. Jaučiausi neapsakomai nuoga.
– Taip, – atkirtau. – Gyvenau Oksforde. Lankausi čia kasmet. Šį kartą vienintelė naujiena – jūs. Nuo tada, kai pasirodėte praėjusį vakarą, esu išmesta iš savo vietos bibliotekoje, mane nužiūrinėja nepažįstami vampyrai ir grasina keisti raganiai.
Kleirmontas kilstelėjo rankas lyg ruoštųsi suimti mane už pečių ir papurtyti. Nors nebuvau aukštaūgė, norėdama pažvelgti jam akis turėjau atlošti galvą. Staiga supratusi, kad jis daug didesnis ir stipresnis, žingtelėjau atgal ir sukryžiavau rankas, stengiausi būti profesionali ir nusiraminti.
– Jiems įdomus ne aš, daktare Bišop. Jiems rūpite jūs.
– Kodėl? Ko jie gali iš manęs norėti?
– Ar tikrai nesuprantate, kodėl visi centrinės pietų Anglijos demonai, raganos ir vampyrai jus seka? – jo balse buvo justi nepatiklumas, o veido išraiška išdavė, kad mato mane pirmą kartą.
– Ne, – atsakiau stebėdama du vyrus, besimėgaujančius popiečio alumi. Ačiū Dievui, jie buvo įsitraukę į pokalbį. – Oksforde tik skaitau senus rankraščius, irkluoju upėje, ruošiuosi konferencijai ir beveik su niekuo nebendrauju. Nieko daugiau čia nedarau. Jokiai būtybei nėra reikalo kreipti į mane tiek dėmesio.
– Pagalvokite, Diana, – Kleirmonto balsas buvo rimtas. Jam ištarus mano vardą, kažkas perbėgo oda, bet tai nebuvo baimė. – Ką skaitėte?
Mano vokai užkrito, bet spėjau pamatyti godžias jo akis.
Tetos įspėjo, kad Metju Kleirmontas kažko nori. Jos buvo teisios.
Jis vėl įsmeigė į mane pilkas akis.
– Jie seka jus, nes mano, kad radote kažką, kas dingo prieš daugybę metų, – nenoriai paaiškino. – Jie nori tai atgauti ir mano, kad galite jiems padėti.
Galvoje perkračiau pastarosiomis dienomis vartytas knygas. Širdis nusmuko į kulnus. Tik viena galėjo sulaukti tiek dėmesio.
– Jei jie ne jūsų draugai, iš kur žinote, ko jie nori?
– Kai ką girdėjau, daktare Bišop. Turiu puikią klausą, – atsakė kantriai. Vėl stengėsi būti mandagus ir oficialus. – Aš puikus stebėtojas. Sekmadienį koncerte nugirdau dvi raganas, kalbančias apie amerikietę kolegę, kuri Bodlio bibliotekoje rado dingusia laikytą knygą. Nuo tada Oksforde pamačiau daug naujų veidų ir jie man kelia nerimą.
– Dėl Meibono. Tai paaiškina, kodėl Oksforde tiek raganų, – mėginau būti tokia pat kantri ir rami kaip jis, nors vampyras ir neatsakė į mano klausimą.
Pašaipiai šypsodamasis, Kleirmontas papurtė galvą.
– Ne, tai ne dėl lygiadienio, o dėl rankraščio.
– Ką žinote apie Ešmoul 782?
– Mažiau nei jūs. – Iš Kleirmonto akių liko tik siauri plyšeliai. Dėl to jis atrodė kaip dar didesnis ir pavojingesnis žvėris. – Niekada nesu jo matęs, o jūs laikėte jį rankose. Kur jis dabar, daktare Bišop? Juk nesate tokia kvaila, kad paliktumėte jį savo kambaryje?
Mane apėmė siaubas.
– Manote, aš jį pavogiau? Iš Bodleino? Kaip drįstate taip sakyti!
– Pirmadienį vakare jo neėmėte, o šiandien jo nebuvo ant jūsų stalo.
– Iš tiesų esate pastabus, – kandžiai atrėžiau, – jei tiek daug matėte iš savo vietos. Jūsų žiniai, grąžinau jį penktadienio vakarą.
Pavėluotai supratau, kad jis bus peržiūrėjęs daiktus ant mano stalo.
– Kuo tas rankraštis toks ypatingas, kad net kuičiatės po kolegos daiktus?
Jis vos krūptelėjo, tačiau mano pergalę sučiupus jį darant kažką nederamo apkartino suvokimas, kad vampyras taip atidžiai mane sekė.
– Paprastas smalsumas, – tarė ir parodė dantis. Sara nemelavo – vampyrai neturi ilčių.
– Tikiuosi nemanote, kad tuo patikėsiu?
– Man nesvarbu, ar patikėsite, daktare Bišop. Turėtumėt saugotis. Tos būtybės rimtai nusiteikusios. O kai jos supras, kad jūs išskirtinė ragana... – Kleirmontas papurtė galvą.
– Ką turite omenyje? – Iš galvos ištekėjo visas kraujas, pasidarė silpna.
– Šiais laikais mažai raganų turi tiek... jėgos. – Metju balsas beveik virto katės murkimu. – Visgi tai mato ne visi, bet aš matau. Susikaupusi jūs švytite. Supykusi taip pat. Demonai bibliotekoje greitai pajus, jeigu tai dar neįvyko.
– Ačiū už įspėjimą, bet man nereikia jūsų pagalbos. – Rengiausi eiti, tačiau jo ranka sugriebė mane už dilbio ir likau stovėti kaip įkalta.
– Nebūkite tuo tokia tikra. Būkit atsargi. Prašau, – Metju sudvejojo, veidas prarado tobulas linijas, jis su kažkuo grūmėsi. – Ypač jei dar kartą pamatysite tą burtininką.
Negalėjau atitraukti žvilgsnio nuo mano dilbį sugriebusios rankos. Metju mane paleido ir užsimerkė.
Atgal į valčių namelį irklavau ilgai ir lėtai, bet vienodi judesiai nepradangino sumišimo ir nerimo. Kai kur virš pakrantės takų kabojo pilkas rūkas, bet mano dėmesį patraukė tik iš darbo dviračius minantys žmonės ir moteris su šunimi.
Grąžinusi daiktus ir užrakinusi valčių namelį, leidausi ristele pakrantės takeliu.
Kitoje upės pusėje stovėjo Metju Kleirmontas.
Kai pradėjau bėgti ir dar kartą žvilgtelėjau per petį, jo nebebuvo.