19

SKYRIUS

Kitą rytą pirma mintis nubudus buvo jodinėjimas.

Susišukavau, išsiskalavau burną ir apsivilkau juodas tampres. Iš to, ką atsivežiau, jos buvo panašiausios į jojamąsias kelnes. Su bėgimo bateliais niekaip nebūčiau išlaikiusi kulnų balnakilpėse, tad apsiaviau mokasinus. Ne pati tinkamiausia avalynė, bet tiks. Ansamblį užbaigė ilgarankoviai marškinėliai ir laisvas megztinis. Mėgindama surišti plaukus į arklio uodegą, grįžau į miegamąjį.

Man įbėgus į kambarį, Metju kilstelėjo antakius ir ištiesęs ranką sulaikė. Stovėjo atsirėmęs į plačią arką, už kurios leidosi laiptai. Atrodė puikiai kaip visada, vilkėjo tamsiai pilkus bridžius ir juodą megztinį.

– Pajodinėsim popiet.

Tikėjausi šito. Pietūs su Izabou buvo mažų mažiausiai įtempti. Po jų mano miegą nuolat trikdė košmarai, Metju buvo užsukęs pažiūrėti, ar viskas gerai, net kelis kartus.

– Aš laikausi puikiai. Labiau už viską noriu pasimankštinti ir pabūti gryname ore, – kai vėl pamėginau praeiti, jis sustabdė mane vien žvilgsniu.

– Jei tik pamatysiu balne, iš karto vežu namo. Supratai?

– Supratau.

Apačioje norėjau sukti į valgomąjį, bet Metju nusivedė mane į kitą pusę.

– Eime valgyti į virtuvę, – tyliai tarė. Be Izabou, nužiūrinėjančios mane per „Le Monde“ viršų. Puikios naujienos.

Valgėme patalpoje, kuri kažkada turėjo būti namų tvarkytojos kambarys, susėdę priešais židinį prie dviem padengto stalo, nors tik aš vaišinausi puikiaisiais Martos valgiais. Ant didelio subraižyto medinio stalo stovėjo į rankšluostį susuktas arbatinukas. Marta palydėjo mane rūpesčio kupinu žvilgsniu. Tamsūs ratilai apie akis ir blyški oda jai nepatiko.

Kai pasistiprinau, Metju ištraukė dėžučių piramidę, kurios viršuje puikavosi juodo aksomo šalmas.

– Čia tau, – tarė ir padėjo ant stalo.

Su šalmu viskas buvo aišku. Forma priminė aukštą beisbolo kepuraitę su šilkiniu kaspinu nugaroje. Nepaisant aksomo ir kaspino, šalmas buvo tvirtas, skirtas saugoti trapioms žmonių kaukolėms. Nekenčiau šalmų, bet tai buvo reikalinga apsaugos priemonė.

– Ačiū, – tariau. – O kas dėžutėse?

– Atidaryk ir pamatysi.

Pirmojoje buvo juodos jojamosios kelnės su zomšos įsiuvais ties keliais, padedantys išsilaikyti balne. Su jais jodinėti bus daug smagiau nei su plonomis ir slidžiomis tamprėmis. Matyt, kol miegojau, Metju daug kam skambino ir perdavė visus apytikslius išmatavimus. Dėkinga nusišypsojau.

Dėžėje taip pat buvo juodai pamušta liemenė. Nugaroje ji buvo ilgesnė, į siūles buvo įsiūtos metalinės atramos. Tikras vėžlio kiautas – gremėzdiškas ir nepatogus.

– Ji nebūtina, – susiraukusi kilstelėjau liemenę.

– Jei sugalvotum pajodinėti, – tarė bejausmiu balsu. – Sakei, kad esi patyrusi. Jei taip, be vargo apsiprasi su papildomu svoriu.

Nuraudau, pirštų galiukai ėmė įspėjamai dilgčioti. Metju stebėjo susidomėjęs, tarpduryje pasirodžiusi Marta pauostė orą. Giliai įkvėpus, dilgčiojimas dingo.

– Kai sėdi į mano automobilį, prisegi saugos diržą, – ramiai tarė. – Sėsdama ant mano arklio, užsivilksi liemenę.

Stebeilijome vienas į kitą, ginčas buvo baigtas. Mintis apie gaivų orą mane įveikė, Martos akys linksmai sužibo. Be jokios abejonės, stebėti mūsų kivirčus buvo taip pat smagu kaip ir Metju su Izabou susirėmimus.

Tyliai nusileidusi paėmiau paskutinę dėžę. Ji buvo ilga ir sunki, o kilstelėjus dangtį padvelkė aštrus odos kvapas.

Batai. Kelius siekiantys juodi batai. Niekuomet nedalyvavau žirgų varžybose, be to, neturėjau pakankamai pinigų, tad niekada nebuvau įsigijusi ir tikrų jojamųjų batų. Šie buvo nuostabūs, lenktomis blauzdomis, minkštos odos. Pirštais paliečiau blizgantį paviršių.

– Ačiū, – tariau pamaloninta staigmenos.

– Esu įsitikinęs, kad puikiai tiks, – tarė Metju. Jo akys buvo švelnios.

– Eikš, mergyt, – linksmai nuo durų pašaukė Marta. – Persirenk.

Ji nusivedė mane į skalbyklą, kur iš karto nusispyriau mokasinus ir išlindau iš juodų tamprių. Vampyrė paėmė mano drabužius, o aš įsispraudžiau į jojamąsias kelnes.

– Kažkada moterys jodinėjo kitaip nei vyrai, – tarė Marta nužiūrinėdama mano kojų raumenis ir purtydama galvą.

Man grįžus, Metju kalbėjo telefonu, dėstė kažkokius nurodymus. Pritariamai mane nužvelgė.

– Taip bus daug patogiau, – vampyras atsistojo ir pakėlė batus. – Čia nėra šaukšto, tad iki arklidžių turėsi nueiti su savo senaisiais batais.

– Ne, noriu apsiauti dabar, – tariau tiesdama pirštus.

– Tuomet atsisėsk, – jis nekantriai papurtė galvą. – Pirmą kartą be pagalbos niekaip nepavyks.

Metju pakėlė mane su visa kėde ir apsuko taip, kad turėtų daugiau vietos. Jis ištiesė dešinį batą ir įkišau koją iki kulkšnies. Vampyras buvo teisus. Joks tempimas nepadės mano kojai nusigauti už tvirto posūkio. Jis atsistojo, suėmė batą už kulno ir pirštų ir ėmė švelniai jį sukioti, o aš tempiau odą į kitą pusę. Po kelias minutes trukusių grumtynių pėda pralindo pro susiaurėjimą. Metju paskutinį kartą stipriai spustelėjo padą ir batas prigludo prie kojos.

Apsiavusi abu batus, ištiesiau kojas norėdama pasigrožėti. Metju timpčiojo ir tapšnojo, šalti jo pirštai bėgiojo viršutiniu kraštu – norėjo įsitikinti, kad prateka kraujas. Atsistojau. Kojos atrodė neįprastai ilgos, žingtelėjau kelis žingsnius ir pasisukiojau.

– Ačiū, – tariau pakibusi jam ant kaklo. Žemę liečiau tik batų galais. – Jie nuostabūs.

Metju nunešė liemenę ir šalmą iki arklidžių taip pat kaip nešdavo mano jogos kilimėlį ar kompiuterį Oksforde. Arklidžių durys buvo atidarytos, buvo girdėti, jog viduje kažkas yra.

– Džordžai? – pašaukė Metju. Iš už kampo išlindo vyrukas – nedidukas, tvirtas, nenusakomo amžiaus, bet tikrai ne vampyras. Jis nešė kamanas ir šepetį. Einant pro Baltazarą, eržilas piktai treptelėjo ir papurtė galvą. Juk pažadėjai, – sakė. Kišenėje gulėjo iš Martos išviliotas obuoliukas.

– Prašau, mažiuk, – tariau tiesdama jį ant delno. Metju atsargiai stebėjo, kaip Baltazaras ištiesia kaklą ir lūpomis paima vaisių. Vos obuolys atsidūrė jo burnoje, triumfuodamas nužvelgė šeimininką.

– Taip, matau, kad elgiesi kaip princas, – sausai tarė Metju. – Bet tai nereiškia, kad, progai pasitaikius, netapsi velniu.

Susierzinusio Baltazaro kanopos trinktelėjo į žemę.

Praėjome pro sandėliuką. Be įprastų kamanų, balnų ir vadelių, ten stovėjo keisti rėmai, laikantys kažką panašaus į nedidelius krėslus su atramomis šonuose.

– Kas čia?

– Šoniniai balnai, – pasakė Metju ir nusispyręs apavą įkišo kojas į gerai pranešiotus jojamuosius batus. Jo pėda lengvai įslydo vidun, užteko švelnaus timptelėjimo ir trinktelėjimo kulnu. – Jie patinka Izabou.

Aptvare Daras ir Rakasa susidomėję atsisuko į mus, o Metju ir Džordžas aptarinėjo kliūtis, kurias galime sutikti kelyje. Ištiesusi ranką paliečiau Darą. Gailėjausi, kad nepasiėmiau daugiau obuolių. Užuodęs saldų kvapą, eržilas atrodė nusivylęs.

– Kitą kartą, – pažadėjau. Pralindusi po jo kaklu išnirau prie Rakasos. – Sveika, gražuole.

Rakasa pakėlė priekinę dešinę kanopą ir ištiesė į mane kaklą. Paglosčiau kaklą, pečius, leidau priprasti prie savo kvapo ir prisilietimo. Timptelėjusi balną įsitikinau, kad pavaržos įtemptos, o apklotas apačioje nesusiraukšlėjęs. Kumelė mane apuostė kišdama nosį ten, kur buvo obuolys. Pasipiktinusi papurtė galvą.

– Ir tau, – pažadėjau juokdamasi ir tvirtai uždėjau ranką jai ant pasturgalio. – Pažiūrėkim.

Arkliams patinka, kai liečia jų kojas taip pat, kaip raganoms patinka, kai jas mirko vandenyje, – kitaip tariant – nelabai. Vis dėlto iš įpročio ir dėl prietarų niekada nesėdu ant arklio pirma nepatikrinusi, ar kas neįstrigę jo minkštose kanopose.

Atsitiesusi pastebėjau, kad abu vyrai įdėmiai mane stebi. Džordžas pasakė kažką, kas reiškė, kad galiu joti. Metju susimąstęs linktelėjo ir ištiesė šalmą bei liemenę. Ši buvo kieta ir sunki, bet ne tokia bloga, kaip tikėjausi. Užsimauti šalmą trukdė mano susirišta arklio uodega, tad teko tvirtai timptelėti dirželius. Man nespėjus paimti į rankas vadelių ir įkišti kojų į balnakilpes, už nugaros išdygo Metju.

– Kodėl niekada nepalauki, kol tau padėsiu? – suurzgė man į ausį.

– Ant žirgo galiu užlipti ir pati, – karštai tariau.

– Bet tai visai nebūtina, – tarė ir suėmęs už blauzdų lengvai kilstelėjo į balną. Tada patikrino balnakilpių ilgį ir nuėjo prie savo arklio. Lengvai įšoko į balną, buvo akivaizdu, kad jodinėjo ilgus šimtmečius. Atrodė kaip karalius.

Rakasa ėmė nekantriai trypčioti, tad spustelėjau kulnus žemyn. Ji suglumusi sustojo.

– Tylos, – sušnabždėjau. Ji linktelėjo ir įsižiūrėjo į priekį sukiodama ausis pirmyn ir atgal.

– Apjok apie aptvarą, kol aš patikrinsiu savo balną, – tarė Metju, pakelė kelią ties Daro pečiais ir ieškojo balnakilpės. Prisimerkiau. Balnakilpių visai nereikėjo reguliuoti. Jis tik norėjo pamatyti mano jojimo įgūdžius.

Lėtai apjojome pusę aptvaro, norėjau pajusti Rakasos eiseną. Andalūzietė tikrai šoko: subtiliai kilnojo kojas ir tvirtai, gražiai jas nuleisdavo. Paspaudus šonus kulnais, šokis virto smagia, tolygia ristele. Prajojome pro Metju, kuris net nebesistengė apsimesti, kad tvarko balnakilpes. Ant tvoros palinko plačiai išsišiepęs Džordžas.

Gražuolė, – tyliai įkvėpiau. Ji pasuko kairę ausį atgal ir truputį pagreitino žingsnį. Prispaudžiau blauzdas prie šonų, tiesiai už balnakilpių. Ji šoko į vidurį, priekines kojas pakėlė nuo žemės ir ištiesė kaklą. Kažin ar Metju labai supyktų, jei peršoktume tvorą?

Labai, buvau tuo tikra.

Rakasa apsisuko ir ėmė bėgti lėčiau.

– Na? – primygtinai paklausiau.

Džordžas linktelėjo ir atidarė aptvaro vartelius.

– Tavo laikysena puiki, – tarė Metju įsmeigęs akis man į nugarą. – Ir puikios rankos. Viskas bus gerai. Beje, – tęsė jau tyliau, pasilenkęs prie manęs, – jei būtum peršokusi tvorą, šiandienos pasirodymas būtų baigtas.

Prajojus sodus ir senuosius vartus, medžiai vis tankėjo, Metju apžiūrinėjo mišką. Girioje jis pamažu atsipalaidavo, žinojo kiekvieną čia gyvenantį padarą, tarp jų nebuvo nė vieno dvikojo.

Metju spustelėjo Darą ir pasileido ristele, Rakasa paklusniai laukė paraginimo. Vėl nusistebėjau tolygiais jos judesiais.

– Kokia Daro veislė? – paklausiau pastebėjusi tokią pat sklandžią jo eiseną.

– Manau, jie vadinami destreriais, – paaiškino Metju. Šie gyvūnai gabeno riterius į Kryžiaus žygius. – Jo veislė pasižymi greičiu ir judrumu.

– O aš visada maniau, kad destreriai – milžiniški karo žirgai. – Daras buvo didesnis už Rakasą, bet nedaug.

– Tuo metu jie buvo labai dideli. Bet nepakankamai, kad nuneštų į karą bent vieną šios šeimos vyrą, ypač su šarvais ir ginklais. Tokius žirgus kaip Daras laikėme dėl malonumo, o karui buvo skirti peršeronai kaip Baltazaras.

Įsistebeilijau tarp Rakasos ausų kaupdama drąsą pakeisti temą.

– Ar galiu kai ko paklausti apie tavo motiną?

– Žinoma, – tarė Metju ir pasimuistė balne. Vieną kumštį padėjo ant kojos, kita ranka švelniai laikė vadeles. Dabar tiksliai žinojau, kaip atrodė viduramžių riteris ant žirgo.

– Kodėl ji taip nekenčia raganų? Įprasta, kad vampyrai ir raganos amžinai nesutaria, bet Izabou neapykanta man daug didesnė. Lyg tai būtų kažkas asmeniška.

– Kaip suprantu, nori tikslesnio atsakymo nei tai, kad kvepi kaip pavasaris.

– Taip, noriu žinoti tikrąją priežastį.

– Ji pavydi, – Metju patapšnojo Daro petį.

– Ko ji gali pavydėti?

– Pažiūrėkim. Tavo galių – ypač aiškiaregystės. Gebėjimo išnešioti vaikus ir perduoti savo galias naujai kartai. Ir lengvos mirties, – tarė susimąstęs.

– Izabou vaikai – tu ir Luiza.

– Taip, ji mus sukūrė, bet, manau, tai ne tas pats, kaip pačiai pagimdyti vaiką.

– Kodėl ji pavydi aiškiaregystės?

– Tai susiję su tuo, kaip buvo sutverta pati Izabou. Jos kūrėjas nepaprašė leidimo, – Metju veidas apniuko. – Norėjo, kad ji taptų jo žmona, tad tiesiog ėmė ir pavertė vampyre. Moteris garsėjo aiškiaregyste ir galėjo susilaukti vaikų. Tapusi vampyre, neteko abiejų. Izabou taip ir nesusitaikė su savo likimu, o raganos jai nuolat primena, ką prarado.

– O ko jai pavydėti lengvos raganų mirties?

– Nes ilgisi mano tėvo, – staiga Metju nutilo, buvo aišku, kad išspaudžiau pakankamai.

Miškas darėsi vis tankesnis, Rakasos ausys nekantriai sukiojosi į visas puses.

– Jok pirma, – tarė nuolankiai rodydamas į priešais mus plytinčią laukymę.

Užteko švelniai spustelėti kulnais ir, sukandusi žąslus, Rakasa išsiveržė į priekį. Pradėjusi kopti į kalvą, sulėtino greitį, bet viršūnėje ėmė džiaugsmingai šuoliuoti – buvo akivaizdžiai patenkinta, jog Daras vis dar apačioje. Greitai apsukau aštuoniukę ir sukeičiau vadeles, kad nekliūtų posūkiuose.

Daras ėmė bėgti – ne risčia, o šuoliais, – už jo plaikstėsi juoda uodega, kanopos dundėjo neįtikėtinu greičiu. Aiktelėjusi truktelėjau kumelės vadeles, kad sustotų. Tai štai kokie tie destreriai. Jie gali staigiai įsibėgėti kaip puikiai sustyguoti lenktyniniai automobiliai. Metju net nesistengė sulėtinti savo žirgo, bet Daras staiga sustojo pats maždaug per šešias pėdas nuo mūsų ir įsitempęs žingtelėjo atgal.

– Pamaiva! Neleidi man peršokti per tvorą, o pats surengi tokį pasirodymą! – paerzinau.

– Daras per mažai mankštinasi. Jam šito labai reikėjo, – Metju išsišiepė ir patapšnojo žirgui per petį. – Ar sudominčiau lenktynėmis? Žinoma, galėtum startuoti iš priekinės pozicijos.

Vampyras mandagiai nulenkė galvą.

– Mes sutinkame. Iki kur lenktyniausim?

Metju parodė ant kalvelės išaugusį vienišą medį ir įsistebeilijo į mane, laukiančią ženklo pradėti. Kleirmontas išrinko trasą, kurią buvo galima nujoti tiesiai, su niekuo nesusiduriant. Galbūt Rakasa negalėtų sustoti taip staigiai kaip Daras.

Žinojau, jog vampyro niekuo nenustebinsiu ir mano kumelė – kad ir kokia tolygi jos bėgsena – Daro neįveiks, bet vis tiek norėjau pamatyti, kaip jai seksis. Pasilenkusi į priekį, patapšnojau per kaklą, sekundėlę priglaudžiau smakrą prie jos šilto kūno ir užsimerkiau.

Skrisk, – padrąsinau ją mintimis.

Rakasa šovė pirmyn lyg perlieta rimbu, iš karto nubudo mano instinktai.

Atsistojau balne, kad jai būtų lengviau mane nešti, ir atlaisvinau vadeles. Kai kumelė ėmė bėgti tolygiu greičiu, nusileidau į balną tarp kojų spausdama šiltą jos kūną. Ištraukiau kojas iš nebereikalingų balnakilpių, pirštais įsikibau į karčius. Už mūsų dundėjo Metju su Daru. Viskas buvo kaip tame sapne, kai mane vijosi žirgai ir šunys. Kairę ranką sulenkiau lyg kažką laikyčiau ir užsimerkusi pasilenkiau prie kumelės kaklo.

Skrisk, – pakartojau, tačiau balsas galvoje skambėjo kaip nesavas. Rakasa atsakė dar padidindama greitį.

Medis vis artėjo. Metju nusikeikė oksitanų kalba ir mano žirgas metėsi į šalį, ėmė šuoliuoti lėtu galopu ir galiausiai risčia. Kažkas timptelėjo vadeles. Išsigandusi atsimerkiau.

– Ar visada jodinėji nepažįstamais žirgais visu greičiu, užsimerkusi, be vadelių ir be balnakilpių? – Metju balsas buvo šaltas, pilnas įtūžio. – Jau mačiau, kad irkluoji užsimerkusi. Taip pat vaikštai. Visuomet maniau, kad tame yra magijos. Turbūt naudoji savo galias ir jodama. Antraip jau būtum negyva. Ir įtariu, kad sakai Rakasai, ką daryti, mintimis, o ne rankomis ir kojomis.

Susimąsčiau, ar tai tiesa. Metju nekantraudamas kilstelėjo dešinę koją virš Daro galvos, ištraukė kairę iš balnakilpės ir nuslydo arklio šonu veidu į priekį.

– Lipk žemėn, – tarė šiurkščiai ir sugriebė palaidas Rakasos vadeles.

Aš nulipau įprastu būdu – permečiau dešinę koją per kumelės pasturgalį. Vos atsukau Metju nugarą, jis mane sugriebė ir nukėlė nuo žirgo. Dabar supratau, kodėl pats nulipdavo veidu į priekį – kad niekas nesučiuptų iš nugaros. Vampyras apsuko mane ir prispaudė prie krūtinės.

– Dieu, – sušnabždėjo man į plaukus. – Prašau, daugiau taip nedaryk.

– Sakei, kad nesijaudinčiau dėl to, ką darau. Juk tam mane ir atsivežei į Prancūziją, – tariau sutrikusi.

– Atsiprašau, – tarė nuoširdžiai. – Stengiuos nesikišti, bet man sunku stebėti, kaip naudoji galias, kurių pati nesupranti, ir dar nejučiomis.

Metju paliko mane su arkliais, pririšau jų vadeles taip, kad nesumindžiotų, bet galėtų laisvai judėti ir rupšnoti negausią rudens žolę. Grįžęs vampyras atrodė nusiminęs.

– Noriu tau kai ką parodyti, – nusivedė mane prie medžio ir mes prisėdome. Atsargiai susirangiau, kad batai neįsirėžtų į kojas. Kleirmontas tiesiog suklupo, pėdas parietė po šlaunimis.

Įkišęs ranką į bridžių kišenę, ištraukė lapelį su juodais ir pilkais stulpeliais baltame fone. Jis buvo sulankstytas ir perlenktas kelis kartus.

Tai buvo DNR tyrimų rezultatai.

– Mano?

– Tavo.

– Kada? – Pirštais vedžiojau išilgai stulpelių.

– Markusas atvežė rezultatus į Niu koledžą. Nenorėjau tau rodyti iš karto po to, kai tau priminė apie tėvų netektį, – jis dvejojo. – Ar teisingai pasielgiau laukdamas?

Man linktelėjus, buvo akivaizdu, kad Kleirmontui palengvėjo.

– Kokios išvados?

– Ne viską suprantame, – jis kalbėjo lėtai. – Bet Markusas ir Miriam tavo DNR rado tuos pačius žymenis, kuriuos buvome matę anksčiau.

Kairėje lapo pusėje rikiavosi tvarkingos Miriam raidytės, o dešinėje – raudonu šratinuku apibraukti stulpeliai.

– Šis žymuo rodo nuojautą, – tęsė vampyras rodydamas pirmą apibrauktą brūkšnelį. Pamažu jo pirštai ėmė slysti popieriumi žemyn. – Šis rodo polėkį. O štai šis padeda raganai rasti dingusius daiktus.

Jis tol vardijo gebėjimus ir galias, kol man apsisuko galva.

– Šis reiškia bendravimą su mirusiaisiais, šis – pasivertimą į kitas būtybes, šis – telekinezę, šis – užkerėjimus, šis – burtus, šitas – užkeikimus. Taip pat turi minčių skaitymo, telepatijos ir empatijos žymenis – jie išdėstyti vienas šalia kito.

– Negali būti, – niekada nebuvau girdėjusi apie raganą, kuri būtų turėjusi daugiau nei dvi galias. Metju jau išvardijo daugiau nei tuziną.

– Manau, kad tyrimų duomenys sako tiesą, Diana. Šios galios galbūt niekada nepasireikš, bet tu paveldėjai genetinį polinkį, – jis apvertė lapą, kitoje pusėje buvo dar daugybė apibrauktų stulpelių ir Miriam pastabų.

– Čia stichijų žymenys. Žemę turi beveik visos raganos, kai kurios turi arba žemę ir vandenį, arba žemę ir orą. Tu turi visus tris, niekada nesame to matę. Taip pat turi ugnį, o tai labai labai reta, – parodė į keturis brūkšnelius.

– Kas tie stichijų žymenys? – mano kojos šalo, pirštais bėgiojo diegliukai.

– Požymiai, kad turi genetinį polinkį kontroliuoti vieną ar daugiau stichijų. Tai paaiškina, kodėl tau pavyko sukelti raganiškąjį vėją. Remiantis šiais duomenimis, turėtum sugebėti sukelti ir raganiškąją ugnį bei vandenį.

– O ką daro žemė?

– Žolelių magija, galia paveikti augančius dalykus – tai pagrindai. Pridėjus burtus, kerus ir prakeiksmus – ar bent vieną iš jų – tai reiškia, kad tu turi ne tik magiškų galių, bet ir nepaprastą talentą kerėti.

Mano tetai puikiai sekėsi kerėti. Emili ne, bet ji galėjo nuskristi trumpus atstumus ir regėti ateitį. Tai buvo įprasti raganų skirtumai: jos arba kaip Sara naudojo kerus, arba magiją. Kitaip tariant, arba tavo galios buvo valdomos žodžiais, arba tiesiog jas turėjai ir naudojai, kaip patinka. Užsidengiau veidą rankomis. Galimybė matyti ateitį kaip mano motina buvo gana gąsdinanti. Valdyti stichijas? Kalbėti su mirusiaisiais?

– Tame lape daugybė galių. Kiek mes matėm? Keturias ar penkias iš jų? – buvau persigandusi.

– Įtariu, kad matėm ir daugiau – pavyzdžiui, tavo gebėjimas judėti užsimerkus, susikalbėti su Rakasa, žiežirbas mėtantys pirštai. Tik kol kas nežinome, kaip tai pavadinti.

– Prašau, pasakyk, kad jau viskas.

Metju sudvejojo.

– Ne visai, – jis atvertė kitą lapą. – Neatpažįstame šių žymenų. Paprastai susiejame raganos gebėjimus – kartais amžių senumo – su DNR rezultatais. Kai kada būna sunku viską sujungti.

– Ar tyrimas paaiškina, kodėl mano magija reiškiasi būtent dabar?

– Tam nereikia jokio tyrimo. Tavo magija tarsi bunda iš ilgo žiemos miego. Ji buvo nenaudojama tiek laiko, kad dabar negali nustygti vietoje ir veržiasi laukan. Reiškiasi tavasis kraujas, – Metju grakščiai siūbtelėjęs pakilo ant kojų ir padėjo atsikelti man. – Sėdėdama ant žemės gali peršalti, o tada aš turėsiu velniškai ilgai aiškintis Martai, kodėl tu susirgai.

Jis švilptelėjo arkliams ir jie, vis dar kramsnodami žoles, atrisnojo pas mus.

Jodinėjome dar gerą valandą, apžiūrinėjome Set Turą supančius miškus ir laukus. Metju parodė geriausias vietas medžioti triušiams ir vietą, kur kažkada tėvas jį išmokė šaudyti iš lanko neišsimušant akies. Kai pasukom atgal į arklides, nerimą dėl tyrimų rezultatų buvo pakeitęs malonus nuovargis.

– Rytoj skaudės raumenis, – sudejavau. – Metų metus nesėdėjau ant arklio.

– Iš to, kaip šiandien jojai, niekas nebūtų pagalvojęs, – tarė. Perjojome mišką ir akmeninius pilies vartus. – Esi gera jojikė, Diana, bet nejodinėk viena. Gali nesunkiai pasiklysti.

Vampyras nerimavo ne dėl to, kad pasiklysiu, o dėl to, kad mane gali surasti.

– Nejosiu.

Jo ilgi pirštai laisviau suėmė vadeles. Metju gniaužė jas pastarąsias penkias minutes. Šis vampyras buvo pratęs reikalauti, duoti įsakymus, kuriems paklūstama, bet jam buvo neįprasta ko nors prašyti ar derėtis. Šį kartą nepastebėjau įprasto jo susierzinimo.

Prigretinusi Rakasą prie Daro, paėmiau Metju delną ir pakėliau prie lūpų, kurios atrodė tokios karštos šalia šaltos jo odos.

Iš nuostabos vampyro vyzdžiai išsiplėtė.

Paleidau ranką ir paraginusi kumelę pasileidau į arklides.