41

SKYRIUS

Likus dienai iki Helovino, pilve ėmė skraidžioti drugeliai. Vis dar gulėdama lovoje siektelėjau Metju.

– Man neramu.

Vampyras užvertė knygą, kurią skaitė, ir pasislinko arčiau manęs.

– Žinau, nervinaisi dar nenubudusi.

Namie jau virė gyvenimas. Saros kabinete spausdintuvas kepė vieną lapą po kito. Tarškėjo televizorius, tolumoje prieštaraudama tokiam dideliam skalbinių kiekiui dejavo džiovyklė. Užteko kartą įkvėpti, kad suprasčiau, jog tetos jau įnikusios į kavą, o koridoriaus gale ūžė plaukų džiovintuvas.

– Ar atsikėlėme paskutiniai? – Pasistengiau nuraminti pilvą.

– Manau, kad taip, – Metju tarė ramiai, nors akyse atsispindėjo nerimas.

Apačioje Sara pagal individualius užsakymus ruošė kiaušinius, o Em iš orkaitės traukė kepimo skardas, pilnas keksiukų. Natanielis ritmingai vieną kito traukė juos iš skardos ir dėjosi į burną.

– Kur Hamišas? – paklausė Metju.

– Mano kabinete, spausdina, – teta nužvelgė vampyrą ir vėl grįžo prie keptuvės.

Markusas pakilo nuo žodžių žaidimo ir atėjo į virtuvę pasirengęs pasivaikščioti su tėvu. Išeidamas pasiėmė saują riešutų ir, pauostęs keksiukus, apgailestaudamas sudejavo.

– Kas čia vyksta? – paklausiau tyliai.

– Hamišas yra teisininkas, – tarė Sofi ir padengė keksiuką storu sviesto sluoksniu. – Jis sako, kad reikia pasirašyti kažkokius popierius.

Vėliau tą rytą Hamišas visus sukvietė į valgomąjį. Sugužėjome su savo vyno taurėmis ir arbatos puodeliais. Demonas atrodė taip lyg būtų nemiegojęs visą naktį. Ant stalo buvo išrikiuotos kelios krūvelės popieriaus, juodo vaško ritinėliai ir du Lozoriaus riterių antspaudai – vienas didelis ir vienas mažas. Širdis nusmuko į kulnus ir vėl šoktelėjo į gerklę.

– Ar galime prisėsti? – paklausė Em. Ji atnešė naują kavinuką ir patraukė Hamišo puodelį.

– Ačiū, Em, – padėkojo demonas. Stalo gale liko dvi tuščios kėdės. Jis parodė, kad vietos skirtos man su Metju, ir pakėlė pirmąją popierių krūvelę. – Vakar aptarėme praktinius situacijos, į kurią patekome, aspektus.

Širdis ėmė daužytis, apžiūrėjau antspaudus.

– Nereikia taip oficialiai, Hamišai, – tarė Metju, vampyro ranka ant mano nugaros įsitempė. Demonas nusvilino jį žvilgsniu ir tęsė.

– Diana ir Metju, kaip ir buvo suplanuota, per Heloviną iškeliaus laiku. Nekreipkite dėmesio į visa kita, ką jums liepė daryti Metju, – ši pranešimo dalis jam aiškiai teikė begalinį malonumą. – Sutarėme, kad būtų geriausia, jei kuriam laikui visi... pradingtų. Kol kas įprasti jūsų gyvenimai turės palaukti.

Hamišas padėjo dokumentą priešais mane.

– Tai įgaliojimo dokumentas, Diana. Jis įgalioja mane ar bet kurį kitą, kuris užims senešalo poziciją, veikti tavo vardu.

Įgaliojimas abstrakčiai kelionės laiku idėjai suteikė užbaigtumo. Metju iš kišenės išsitraukė rašiklį.

– Prašau, – padėjo parkerį priešais mane.

Plunksnos galiukas neatitiko mano rašysenos kampo ir pasirašant drėskė popierių. Baigusi atidaviau jį Metju. Vampyras paėmė šilto vaško, prispaudė prie popieriaus ir įspaudė savo antspaudą.

Hamišas paėmė kitą krūvelę.

– Taip pat turi pasirašyti šiuos laiškus. Vienas informuoja tavo konferencijos narius, kad lapkritį negalėsi pristatyti savo pranešimo. Kitas praneša, jog ateinančius metus turėsi praleisti dėl ligos. Tavo gydytojas – daktaras Markusas Vitmoras – prideda savo išvadas. Kai iki balandžio negrįši, nusiųsiu tavo prašymą į Jeilį.

Atidžiai perskaičiau laiškus ir purtydama galvą keliais parašais išsižadėjau gyvenimo dvidešimt pirmajame amžiuje.

Hamišas rankomis atsirėmė į stalo kraštą. Aiškiai rengėsi dar kažką pranešti.

– Negalime žinoti, kada Diana ir Metju vėl bus su mumis, – jis nepavartojo žodelio „jei“, bet tai vis tiek pakibo kambaryje. – Jei vienas ordino ar de Klermontų šeimos narys sumanytų kuriam laikui dingti, turiu pasirūpinti, kad visi jų reikalai būtų sutvarkyti. Diana, tu neturi testamento.

– Ne, – galvoje buvo visiškai tuščia. – Bet aš nieko neturiu – net automobilio.

Hamišas atsitiesė.

– Tai ne visai tiesa, ar ne, Metju?

– Duok jį man, – nenoriai tarė vampyras. Hamišas padavė dokumentą. – Jis buvo sudarytas, kai pastarąjį kartą buvau Oksforde.

– Prieš La Pjerą, – tariau neliesdama puslapių.

Metju linktelėjo.

– Iš esmės tai ikivedybinė sutartis. Ji neatšaukiama ir ja remiantis tau priklauso trečdalis mano turto. Net jei mane paliktum, turtas liktų tau.

Data rodė, kad sutartis buvo sudaryta jam dar negrįžus namo, prieš tai, kai, pagal vampyrų papročius, susiporavom visam gyvenimui.

– Niekada tavęs nepaliksiu, o šitas man nereikalingas.

– Net nežinai, kas tai, – tarė Metju ir padėjo dokumentą priešais mane.

Mane užplūdo milžiniškas informacijos kiekis. Pribloškiamos sumos pinigų, namas prestižiniame Londono rajone, butas Paryžiuje, vila netoli Romos, senasis sargo namelis, namas Jeruzalėje, daugybė kitų namų tokiuose miestuose kaip Venecija ir Sevilija, lėktuvai, automobiliai – man sukosi galva.

– Turiu puikų darbą, – pastūmiau popierius tolyn nuo savęs. – Tai visiškai nereikalinga.

– Visa tai vis tiek priklauso tau, – šiurkščiai tarė Metju.

Hamišas man davė šiek tiek laiko nusiraminti ir numetė kitą bombą.

– Jei Sara mirtų, šį namą taip pat paveldėtum tu su sąlyga, kad Emili galėtų jame gyventi kiek panorėjusi. Be to, esi vienintelė Metju paveldėtoja. Tai reiškia, kad turi turto, ir noriu išgirsti tavo norus.

– Nesiruošiu apie tai kalbėti, – prisiminimai apie Satu ir Džiuljetą buvo dar visai neseni, atrodė, kad mirtis tyko netoliese. Atsistojau pasirengusi bėgti, bet Metju sugavo mano ranką ir tvirtai suspaudė.

– Turi tai padaryti, mon coeur, negalime visko suversti ant Saros ir Markuso pečių.

Atsisėdau į savo vietą ir tyliai susimąsčiau, ką daryti su nesuvokiamais turtais ir apgriuvusiu nameliūkščiu, kuris vieną dieną atiteks man.

– Mano turtas turėtų būti padalytas mūsų vaikams po lygiai, – galiausiai tariau. – Turiu galvoje visus Metju vaikus – vampyrus ir biologinius – bei tuos, kurių galbūt susilauksime kartu. Jiems taip pat turėtų atitekti ir šis namas – žinoma, po to, kai jo nebereikės Emili.

– Aš tuo pasirūpinsiu, – patikino Hamišas.

Vieninteliai ant stalo likę dokumentai buvo paslėpti trijuose vokuose. Ant dviejų iš jų buvo Metju antspaudas. Kitas buvo perrištas juodos ir sidabrinės spalvos kaspinu, mazgą dengė vaško gabalas. Nuo kaspino galo kabojo storas juodas diskas, didumo sulig desertine lėkštele, kuriame buvo įspaustas didysis Lozoriaus riterių antspaudas.

– Galiausiai turime išspręsti brolijos reikalus. Kai Metju tėvas įkūrė ordiną, jo paskirtis buvo ginti tuos, kurie negali apsiginti patys. Nors dauguma būtybių mus užmiršo, vis dar egzistuojame ir veiksime net mirus Metju. Rytoj, prieš išvykdamas, Metju oficialiai atsistatydins iš savo pareigų ir perduos didžiojo magistro titulą savo sūnui.

Demonas padavė Metju vokus su jo paties antspaudais. Voką su didžiuoju antspaudu padavė Natanieliui. Miriam išpūtė akis.

– Vos Markusas užims naująjį postą, o tą jis padarys tuoj pat, – tarė Hamišas ir metė Markusui įsakmų žvilgsnį, – paskambins Natanieliui ir šis sutiks tapti vienu iš aštuonių provincijos magistrų. Kai Natanielis perlauš šio įgaliojimo antspaudą, taps Lozoriaus riteriu.

– Negali brolijos nariais paskirti demonų kaip Hamišas ir Natanielis! Kaip Natanielis kausis? – Miriam atrodė priblokšta.

– Su šiais, – tarė Natanielis ir pajudino pirštus. – Puikiai išmanau kompiuterius ir savo darbą atliksiu.

Balse skambėjo įtūžis ir demonas nuožmiai žvilgtelėjo į Sofi.

– Neleisiu, kad kas nors elgtųsi su mano žmona ar dukra taip, kaip pasielgė su Diana.

Visi nutilo.

– Tai dar ne viskas, – Hamišas prisitraukė kėdę, atsisėdo ir sunėrė priešais save pirštus. – Miriam mano, kad kils karas. Aš nesutinku. Karas jau prasidėjo.

Visų akys nukrypo į demoną. Buvo visiškai aišku, kodėl žmonės norėjo, kad jis būtų vyriausybėje, ir kodėl Metju paskyrė jį senešalu. Jis gimė būti lyderis.

– Mes visi suprantame, kodėl turime kariauti. Tai susiję su Diana ir priemonėmis, kurių kongregacija imsis, kad suprastų jos paveldėtas galias. Tai susiję su Ešmoul 782 ir mūsų baime, jog, patekusi į raganų rankas, knyga gali būti prarasta amžinai. Tai susiję su mūsų nuomone, kad niekas negali nurodyti būtybėms, ką mylėti, – nesvarbu, kokios jos rūšies.

Hamišas apžiūrėjo kambarį, įsitikino, kad visi susikaupę, ir tęsė.

– Netrukus kilusį konfliktą pastebės žmonės. Jie bus priversti suprasti, jog tarp jų gyvena raganų, demonų ir vampyrų. Kai taip nutiks, mums prireiks Sofi minėtos sektos. Bus aukų, kils isterija ir panika. Tik mes, sekta ir Lozoriaus riteriai, galime padėti jiems suprasti, kas vyksta, ir pasirūpinti, kad aukų skaičius būtų kuo mažesnis.

– Izabou laukia jūsų Set Ture, – tyliai ir ramiai kalbėjo Metju. – Pilies sienos saugo vienintelę teritoriją, į kurią nedrįs brautis kiti vampyrai. Sara ir Em pasistengs pasirūpinti raganomis. Galbūt padės ir Bišopų pavardė, o Lozoriaus riteriai saugos Sofi bei jos kūdikį.

– Vadinasi, išsiskirstysime, – tarė Sara ir linktelėjo Metju. – Tada vėl susirinksime de Klermontų namuose ir sugalvosime, ką daryti toliau. Kartu.

– Vadovaujami Markuso, – Metju pakėlė taurę vyno. – Už Markusą, Natanielį ir Hamišą. Garbingo ir ilgo gyvenimo.

– Jau seniai to negirdėjau, – švelniai tarė Miriam.

Atrodė, kad ir Markusas, ir Natanielis vengia dėmesio, jaučiasi nepatogiai dėl naujų savo pareigų. Hamišas atrodė tik šiek tiek atsargus.

Kai išgėrėme į trijų vyrų, kurie atrodė per jauni, kad jaudintųsi dėl ilgo gyvenimo, sveikatą, Em nuginė visus į virtuvę pietauti. Ji suruošė tikrą puotą, o mes visi sukinėjomės šeimos kambaryje mėgindami išvengti vis artėjančių atsisveikinimų.

Galiausiai atėjo laikas išvykti Sofi ir Natanieliui. Markusas sukrovė poros daiktus į mėlyno sportinio savo automobilio bagažinę. Jaunasis vampyras su demonu stovėjo sukišę šviesias galvas ir kalbėjosi, o Sofi atsisveikino su Sara ir Em. Baigusi pasisuko į mane. Aš visą laiką buvau uždaryta šeimos kambaryje, kad niekas prie manęs neprisiliestų.

– Iš tiesų tai nėra atsisveikinimas, – tarė Sofi stovėdama koridoriuje.

Mano trečioji akis atsimerkė ir laiptų turėkluose atsispindinčioje šviesoje pamačiau save šiltame demonės glėbyje.

– Ne, – tariau nustebinta ir nuraminta vizijos.

Sofi linktelėjo lyg ir ji būtų žvilgtelėjusi į ateitį.

– Matai, sakiau tau. Galbūt, kai grįši, jau turėsiu vaikelį. Nepamiršk, būsi krikštamotė.

Laukdami, kol Sofi ir Natanielis su visais atsisveikins, Metju ir Miriam išdėliojo moliūgus prie įvažiavimo. Riešo pasukimu ir keliais žodeliais Sara visuose uždegė žvakes. Iki sutemų dar buvo likusios kelios valandos, bet norėjome, kad Sofi pamatytų, kaip jie atrodys Helovino naktį. Ji suplojo rankomis ir nuskriejusi laiptais žemyn apglėbė Metju ir Miriam. Paskutinis jos apkabinimas buvo skirtas Markusui, kuris kažką tyliai jai sumurmėjo ir pasodino į keleivio vietą.

– Ačiū už automobilį, – tarė demonė žavėdamasi mediniu prietaisų skydeliu. – Natanielis mėgdavo greitai lakstyti, bet man laukiantis vairuoja kaip sena moteriškė.

– Tik neviršykit greičio, – tėviškai liepė Metju. – Kai būsite namie, paskambinkite.

Mojavome, kol jie dingo iš akių. Sara užgesino moliūgus. Visiems suėjus vidun, Metju mane apkabino.

– Aš pasirengęs, Diana, – į verandą išėjo Hamišas. Jis jau buvo apsivilkęs švarką ir pasirengęs važiuoti iki Niujorko, o tada grįžti į Londoną.

Pasirašiau dvi testamento kopijas, jas paliudijo Sara ir Em. Vieną kopiją Hamišas suvyniojo ir įdėjo į metalinę tūtelę, galus apsuko juodos ir sidabrinės spalvos kaspinais ir patvirtino Metju antspaudu.

Kol Metju laukė prie juodo nuomoto automobilio, Hamišas mandagiai atsisveikino su Miriam, pabučiavo tetas ir pakvietė apsistoti pas jį pakeliui į Set Turą.

– Jei ko prireiks, skambink, – pasakė Sarai ir švelniai spustelėjo jai ranką. – Turite mano numerius.

Tuomet pasisuko į mane.

– Sudie, Hamišai, – pabučiavau jį į abu skruostus. – Ačiū už viską, ką padarei, kad nuramintum Metju.

– Tik atlikau savo darbą, – priverstinai linksmai tarė Hamišas ir tyliai prakalbo: – Prisimink, ką tau sakiau. Jei prireiks pagalbos, niekaip jos neprisišauksi.

– Man jos nereikės, – tariau.

Po kelių minučių suriaumojo automobilio variklis ir Hamišas dingo. Sutemose žibėjo raudonos galinės automobilio šviesos.

Namui nepatiko, kad vėl liko pustuštis, tad jis trankė duris ir dejavo kiekvieną kartą, kai kas nors įeidavo ar išeidavo iš kambario.

– Pasiilgsiu jų, – prisipažino Em ruošdama vakarienę. Namas užjaučiamai atsiduso.

– Eik, – tarė man Sara ir paėmė peilį iš Em. – Nugabenk Metju į Set Turą ir grįžk, kai ateis metas ruošti salotas.

Po ilgų diskusijų nusprendėme, kad geriausia būtų grįžti į tą naktį, kai radau jo „Rūšių atsiradimo“ kopiją.

Nugabenti Metju į Set Turą buvo daug sudėtingiau, nei tikėjausi. Abi rankos buvo pilnos daiktų – tušinukas ir dvi knygos iš jo darbo kambario, – turinčių padėti nusigauti į reikiamą laiką. Metju turėjo laikytis man už liemens. Įstrigome.

Atrodė, kad nematomos rankos laiko mano koją pakeltą ir neleidžia nuleisti Set Ture. Kuo didesnį atstumą laike nukeliaudavau, tuo storesnės būdavo gijos po kojomis. Laikas kabinosi į vampyrą storais, susirangiusiais vijokliais.

Galiausiai mums pavyko pasiekti Metju darbo kambarį. Kambarys buvo toks, kokį jį ir palikom – židinyje kūrenosi ugnis, ant stalo stovėjo butelis be etiketės.

Drebėdama iš nuovargio numečiau knygas ir rašiklį ant sofos.

– Kas negerai? – paklausė Metju.

– Atrodė, lyg būtų persipynę per daug praeičių. Atrodė, jog nepavyks pro jas prasibrauti. Bijojau, kad mane paleisi.

– Man viskas atrodė taip pat kaip praeitą kartą, – tarė vampyras. – Užtrukome kiek ilgiau nei prieš tai, bet turint galvoje laiko ir vietos nuotolį, to ir tikėjausi.

Metju įpylė mums vyno, aptarinėjome keliavimo apačion privalumus ir trūkumus. Galiausiai noras pamatyti Izabou ir Martą nugalėjo. Metju prisiminė, kad tuomet vilkėjau mėlyną megztinį. Aukštas jo kaklas turėjo pridengti tvarstį, tad užlipau viršun persirengti.

Kai grįžau, vampyro veidas nušvito šypsena.

– Tokia pat graži kaip ir tuomet, – tarė ir aistringai mane pabučiavo. – Gal net dar gražesnė.

– Atsargiai, – įspėjau juokdamasi. – Tuomet dar nebuvai nusprendęs, kad mane myli.

– Buvau, – vėl mane pabučiavo. – Tik nesakiau tau.

Moterys sėdėjo ten, kur ir manėm. Marta su savo detektyvu, o Izabou tarp daugybės laikraščių. Pokalbis buvo kiek kitoks, bet tai atrodė nesvarbu. Sunkiausia vakaro dalis buvo stebėti, kaip Metju šoka su savo motina. Jo veide mačiau naują kartėlį, be to, praėjusį kartą pasibaigus šokiui jis tikrai jos neapkabino. Kai vampyras pakvietė šokti mane, meiliai spustelėjau jo delną.

– Ačiū tau, – sušnabždėjo į ausį ir sukdamas mane ratu švelniai pabučiavo į kaklą. Pirmą kartą to tikrai nebuvo.

Metju baigė vakarą lygiai taip pat kaip ir tada – pranešdamas, kad palydės mane į miegamąjį. Šį kartą palinkėjome labos nakties žinodami, jog tai atsisveikinimas. Kelionė atgal buvo tokia pati kaip ir į priekį, tik ne tokia baisi, nes jau žinojau, kas bus. Nepanikavau, tik sutelkiau dėmesį į pažįstamą ir įprastą salotų gaminimą Bišopų namuose. Kai grįžome, iki vakarienės buvo likę daugybė laiko.

Per vakarienę Sara ir Em linksmino vampyrus pasakojimais apie mano vaikystę. Kai tetų istorijos baigėsi, Metju paerzino Markusą prisiminimais apie jo siaubingus nekilnojamojo turto sandorius devynioliktame amžiuje, milžiniškas, niekuomet neatsipirkusias investicijas į naująsias technologijas dvidešimtajame amžiuje ir amžiną jo silpnybę raudonplaukėms.

– Žinojau, kad man patiksi, – Sara pasitaisė savo raudonų plaukų kuokštą ir įpylė jam dar viskio.

Helovinas išaušo šviesus ir giedras. Miško prieigose bet kada buvo galima tikėtis sniego, bet tais metais oras buvo puikus. Markusas ir Metju pasivaikščiojo ilgiau nei paprastai, o aš neskubėdama gėriau arbatą ir kavą su Sara ir Emili.

Kai suskambo telefonas, visi pašokome. Sarai atsiliepus iš pusės pokalbio supratome, kad skambutis netikėtas.

Padėjusi ragelį, teta prisijungė prie mūsų šeimos kambaryje, kuriame vėl tilpo visa šeima.

– Skambino Fėja. Ji ir Dženet prie Hanterių. Savo furgone. Jos nori žinoti, ar leisimės su jomis į rudens kelionę. Jos važiuos iki Arizonos, o paskui pasuks į Sietlą.

– Deivė buvo užsiėmusi, – šypsodamasi tarė Em. Abi tetos dienų dienas galvojo, kaip ramiai dingti iš Madisono ir nesukelti apkalbų lavinos. – Manau, tai viską išspręs. Leisimės į kelią, o vėliau keliausime pas Izabou.

Į senutėlį Saros automobilį sukrovėme pilnus maisto krepšius. Kai baigėme, pro galinio vaizdo veidrodėlį beveik nieko nebuvo matyti. Tetos ėmė dalyti nurodymus.

– Saldainiai ant spintelės, – paaiškino Em. – Mano kostiumas kabo ant sandėliuko durų. Tau jis tiks puikiai. Nepamiršk kojinių. Vaikai jas dievina.

– Nepamiršiu, – patikinau. – Ir skrybėlės, nors ji tokia absurdiška.

– Būtinai užsidėk skrybėlę! – pasipiktino Em. – Tai tradicija. Prieš išvykdama pažiūrėk, ar užgeso ugnis. Tabitą būtina pašerti lygiai ketvirtą valandą. Antraip ji pradės vemti.

– Supratome, viskuo pasirūpinsim, juk palikai sąrašą, – patapšnojau jai per pečius.

– Ar paskambinsite Hanteriams ir pasakysite, kada išvyks Miriam ir Markusas? – paprašė Emili.

– Štai, paimk, – tarė Metju ir kreivai šypsodamasis padavė savo telefoną. – Paskambinkite pačios. Ten, kur mes vykstame, vis tiek nebus ryšio.

– Esi tikras? – dvejodama paklausė Em. Metju telefonas buvo kaip dar viena galūnė. Buvo keista matyti, kaip paleidžia jį iš rankų.

– Visiškai. Dauguma duomenų ištrinta, palikau tik kelis numerius. Jei ko nors prireiktų, bet ko, skambinkite. Jei nerimausite, ar nutiks kas nors keisto, susisiekite su Izabou ir Hamišu. Jie jus pasiims, kad ir kur būtumėte.

– Jie turi sraigtasparnį, – sušnabždėjau Em į ausį, kai apkabinau.

Suskambo Markuso mobilusis.

– Natanielis, – tarė spoksodamas į ekraną. Markusas pasitraukė į šalį, kad turėtų šiek tiek privatumo, lygiai kaip tėvas.

Metju stebėjo sūnų liūdnai šypsodamasis.

– Juodu prisidarys daugybę nemalonumų, bet taip Markusas bent jau nesijaus toks vienišas.

– Jiems viskas gerai, – tarė Markusas, kai nutraukęs ryšį pasisuko į mus. Nusišypsojęs pirštais persibraukė plaukus. Ir vėl pasielgė taip pat kaip Metju. – Turiu apie tai pranešti Hamišui, tad atsisveikinsiu ir jam paskambinsiu.

Em niekaip negalėjo paleisti Markuso iš glėbio, akys plūdo ašaromis.

– Paskambink ir mums, – sutarškėjo. – Norėsime žinoti, kad judviem viskas gerai.

– Elkis atsargiai, – Sara kietai užmerkė akis ir jį apkabino. – Ir niekada neabejok savimi.

Miriam atsisveikinimas su tetomis pasižymėjo savitvarda, kurios man taip trūko.

– Mes labai tavimi didžiuojamės, – Em delnai apkabino mano veidą, jos skruostais tekėjo ašaros. – Tavo tėvai taip pat tavimi didžiuotųsi. Rūpinkitės vienas kitu.

– Būtinai, – patikinau šluostydamasi ašaras.

Sara paėmė mane už rankų.

– Klausyk savo mokytojų, kad ir kas jie būtų. Nesakyk ne, pirma jų neišklausiusi. – Linktelėjau. – Turi daugiau įgimtų talentų nei bet kuri mano pažįstama ragana – gal net daugiau nei daugybę metų gyvenusios raganos. Džiaugiuosi, kad nepaleisi jų vėjais. Magija, Diana, yra dovana, kaip ir meilė.

Ji pasisuko į Metju.

– Patikiu tau kai ką labai brangaus. Nenuvilk manęs.

– Nenuvilsiu, Sara, – pažadėjo vampyras.

Kai pabučiavome, teta laiptais nubėgo prie paruošto automobilio.

– Atsisveikinimai Sarai labai sunkus dalykas, – paaiškino Em. – Pasikalbėsime rytoj, Markusai.

Ji atsisėdo į priekinę automobilio sėdynę ir pamojavo per petį. Automobilis atgijo, išsuko iš kiemo ir nuriedėjo miesto link.

Kai grįžome vidun, koridoriuje laukė Miriam ir Markusas. Prie jų kojų gulėjo krepšiai.

– Pamanėme, kad judviem reikia pabūti vieniems, – tarė Miriam ir padavė savo krepšį Markusui. – Be to, nekenčiu ilgų atsisveikinimų.

Vampyrė apsižvalgė.

– Na, – tarė sausai eidama verandos laiptelių link. – Pasimatysime, kai grįšit.

Metju purtydamas galvą nulydėjo tolstančią Miriam figūrėlę. Tada nuėjo į valgomąjį ir grįžo su voku.

– Paimk jį, – šiurkščiai tarė Markusui.

– Niekuomet nenorėjau būti didysis magistras, – tarė sūnus.

– Manai, aš norėjau? Tai buvo tėvo svajonė. Filipas liepė pažadėti, jog brolija nepateks į Boldvino rankas. Prašau tavęs padaryti tą patį.

– Pažadu, – jaunasis vampyras paėmė voką. – Norėčiau, kad jums nereikėtų niekur keliauti.

– Atsiprašau, Markusai, – nurijau gumulą gerklėje ir švelniai uždėjau šiltus pirštus ant vėsios jo odos.

– Už ką? – Jo šypsena buvo plati ir nuoširdi. – Už tai, kad padarei mano tėvą laimingą?

– Kad atsidūrei tokioje padėtyje ir kad palieku tokią sumaištį.

– Karo aš nebijau, jei tą turi galvoje. Tik bijau, kad jis seks paskui Metju, – Markusas perlaužė antspaudą. Apgaulingai nereikšmingas vaško trakštelėjimas reiškė, kad jis tapo didžiuoju Lozoriaus riterių magistru.

– Je suis à votre commande, seigneur, – sumurmėjo Metju ir nulenkė galvą. Boldvinas tą patį sakė Lagvardijoje. Nuoširdžiai ištarti žodžiai skambėjo visai kitaip.

– Tuomet liepiu tau grįžti ir atsiimti Lozoriaus riterius, – šiurkščiai tarė Markusas. – Kol aš neapverčiau visko aukštyn kojom. Aš ne prancūzas ir tikrai ne riteris.

– Tavo gyslomis teka ne vienas lašas prancūziško kraujo ir tu esi vienintelis, kuriuo pasitikiu. Be to, pasikliauk savo garsiuoju amerikietišku žavesiu. Gali būti, kad galiausiai tau visai patiks būti didžiuoju magistru.

Markusas prunkštelėjo ir paspaudė aštuonetu pažymėtą telefono mygtuką.

– Padaryta, – tarstelėjo kažkam kitame gale. – Ačiū.

– Natanielis užėmė savo postą, – sumurmėjo Metju, jo lūpų kampučiai trūkčiojo. – Jis stulbinamai gerai kalba prancūziškai.

Markusas piktai nužvelgė tėvą, paėjėjo į šalį, kad persimestų keliais žodžiais su demonu, ir grįžo.

Tėvas ir sūnus ilgai žvelgė vienas į kitą, delnais pliaukštelėjo per alkūnes, priglaudė rankas vienas kitam prie nugaros ir atsisveikino. Prieš Markusui iškeliaujant man atiteko švelnus bučinys ir į ausį sumurmėtas:

– Lik sveika.

Suspaudžiau Metju ranką.

Likome vieni.