23

SKYRIUS

Kol nesutikau Metju, atrodė, kad mano gyvenime nėra vietos dar vienai būtybei – ypač pusantro tūkstančio metų senumo vampyrui. Man nematant jis įsliūkino į pačios dar neištirtas, tuščias erdves.

Dabar, Metju išvykus, siaubingai jo pasigedau. Sėdint ant stebėjimo bokšto stogo, ašaros pamažu tirpdė užsispyrimą dėl jo kovoti. Netrukus mane iš visų pusių apsupo vanduo. Sėdėjau milžiniškoje baloje, kuri vis gilėjo.

Nors dangus buvo aptrauktas debesų, nelijo.

Vanduo sruvo iš manęs.

Ašaros atrodė tokios pat kaip visada, bet, krisdamos sniego gniūžtės didumo lašais, degino. Jos taškydamosi krito ant sargybos bokšto stogo. Iš mano kūno besiveržiantis vanduo sušlapino plaukus ir jie susirangė drėgnomis gyvatėmis. Išsižiojau norėdama įkvėpti, nes vandens srovė kimšo nosį, vanduo tekėjo smarkia srove, jo skonis buvo kaip jūros.

Už vandens sienos mane stebėjo Marta ir Izabou. Marta atrodė paniurusi, Izabou lūpos nuolat judėjo, bet tūkstančių jūros kriauklių gaudimas užgožė jos balsą.

Atsistojau tikėdamasi, kad vanduo baigsis. Nesibaigė. Mėginau joms pasakyti, kad leistų srovei nusinešti mane kartu su sielvartu ir Metju prisiminimu, tačiau iš mano burnos siūbtelėjo tik dar viena vandenyno banga. Ištiesiau rankas manydama, kad taip visas vanduo nutekės, bet iš pirštų galiukų pasipylė nauji fontanai. Šis veiksmas priminė motiną, kuri tiesė ranką į tėvą, o bangos vis didėjo.

Kuo daugiau vandens tekėjo, tuo mažiau galėjau jį kontroliuoti. Netikėtas Dominyko pasirodymas išgąsdino daug labiau, nei norėjau pripažinti. Metju išvyko, o aš norėjau dėl jo kautis su priešais, kurių nepažinojau ir nesupratau. Dabar supratau, kad Metju praeitis susideda ne tik iš pasisėdėjimų prie židinio su knygomis ir vynu. Be to, ji driekėsi už ištikimos šeimos ribų. Dominykas užsiminė apie kažką tamsaus, kur tvyrojo nesantaika, pavojus ir mirtis.

Apėmė nuovargis ir vanduo mane įtraukė. Nuoilsį lydėjo keistas linksmumas. Svyravau tarp mirties ir kažko gaivališko, žadančio didžiulę, nesuvokiamą galią. Jei pasiduosiu grįžtamajai bangai, nebeliks jokios Dianos Bišop, tapsiu vandeniu, kuris yra visur ir niekur, be kūno ir skausmo.

– Atsiprašau, Metju, – žodžiai virto oro burbulais, vanduo darė savo neišvengiamą darbą.

Izabou žengė manęs link, galvoje suskambo šaižus pokštelėjimas. Mėginau ją įspėti, bet mano balsą nusinešė potvynio bangos gausmas. Nuo kojų ėmė kilti vėjas ir vertė vandenį į uraganą. Iškėliau rankas į dangų, vanduo ir vėjas stulpu apsupo mano kūną.

Marta sugriebė Izabou už rankos, jos lūpos greitai judėjo. Metju motina mėgino atsitraukti, lūpos sakė „ne“, bet senoji vampyrė nepaleido, laikė įsmeigusi juodų akių žvilgsnį. Po kelių sekundžių Izabou pečiai sudribo. Ji pasisuko į mane ir pradėjo dainuoti. Ilgesinga, lengvai įsimenama melodija prasiskverbė per vandenį ir mane pašaukė.

Vėjas pamažu rimo. De Klermontų vėliava, kuri pirma plakėsi apie stiebą, dabar vėl ramiai plevėsavo. Iš mano pirštų trykštantys kriokliai virto upeliukais, smulkiais lašeliais ir galiausiai liovėsi. Nuo plaukų vilnijančios bangos virto mažomis bangelėmis ir tuoj visai dingo. Aiktelėjau iš nuostabos. Vandens kamuoliai, kurie ir buvo pirmasis raganiškojo vandens ženklas, pranyko paskutiniai. Pro dantytų sienų apačią sruvo mano sukelto tvano likučiai. Žemai apačioje vanduo tiško ant pagrindinio kiemo žvyro.

– Ačiū Dievui, – sumurmėjo Izabou. – Vos jos nepraradom.

Siaubingai drebėjau iš nuovargio ir šalčio. Moterys atskubėjo prie manęs ir pastatė ant kojų. Abi suėmė už alkūnių ir nuskraidino laiptais tokiu greičiu, kad privertė mane virpėti. Kai atsidūrėme salėje, Marta pasuko Metju kambarių link, Izabou truktelėjo į kitą pusę.

– Manieji arčiau, – sugergždė Metju motina.

– Būdama šalia jo, jausis saugiau, – tarė Marta.

Susierzinusi Izabou pasidavė.

Pasiekus Metju laiptų apačią, Izabou papliupo daugybe spalvingų frazių, kurios visai netiko prie jos subtilių lūpų.

– Nunešiu ją, – tarė baigusi koneveikti sūnų, gamtos galias, visatos jėgą ir kitus neaiškios kilmės individus, kurie padėjo statyti bokštą. Izabou lengvai pakėlė mano daug didesnį kūną.

– Kodėl turėjo pastatyti šiuos laiptus tokius vingiuotus? Ir dar dvi laiptinės. Niekada to nesuprasiu.

Marta sugrūdo mano šlapius plaukus į Izabou alkūnės linkį ir gūžtelėjo pečiais.

– Kad būtų sunkiau, žinoma. Jis visada viską apsunkina tiek sau, tiek kitiems.

Vėlyvą popietę niekas nebuvo užlipęs viršun uždegti žvakių, bet židinyje vis dar ruseno ugnis, kambaryje buvo pakankamai šilta. Marta dingo vonios kambaryje, išgirdusi tekantį vandenį tuoj pat įsistebeilijau į savo pirštus. Izabou įmetė į židinį kelias milžiniškas pliauskas, lyg tai tebūtų prakurai, ir vieną jų padalijo perpus. Tuomet pamaišė žarijas, kad vėl suliepsnotų, ir per kelias sekundes uždegė tuziną žvakių. Šiltoje jų šviesoje apžiūrėjo mane nuo galvos iki kojų.

– Jis niekada man neatleis, jei tu susirgsi, – tarė paėmusi mane už rankų ir apžiūrėjo nagus. Jie ir vėl buvo mėlyni, bet ne dėl susikaupusios elektros. Buvo pamėlynavę iš šalčio ir susiraukšlėję nuo vandens. Vampyrė stipriai patrynė juos tarp delnų.

Vis dar drebėjau taip, kad kaukšėjau dantimis, ištraukiau rankas mėgindama save apkabinti ir išlaikyti tą nedidelį kūne likusį šilumos kiekį. Izabou vėl pakėlė mane ir be jokių ceremonijų nunešė į vonios kambarį.

– Dabar ji turi būti čia, – atžariai tarė Izabou. Kambarys buvo pilnas garų, Marta atsitraukė nuo vonios, kad padėtų mane nurengti. Netrukus buvau nuoga ir laikydamos už pažastų abi vampyrės įkėlė mane į karštą vandenį. Prie atšalusios odos prisilietęs karštas vanduo sukėlė šoką. Rėkdama mėginau išlipti iš gilios Metju vonios.

– Ššš. – Izabou patraukė man nuo veido plaukus. Marta stūmė mane atgal į vandenį. – Jis tave sušildys. Turime tave sušildyti.

Marta stebėjo vieną galą, Metju motina buvo palinkusi prie kito, šnabždėjo kažką raminamo ir niūniavo. Pamažu lioviausi drebėjusi.

Marta kažką sumurmėjo oksitaniškai ir paminėjo Markusą.

Aš ir Izabou vienu metu atsakėme ne.

– Man viskas bus gerai. Nesakykit Metju, kas nutiko. Jam nebūtina žinoti apie magiją. Ne dabar, – tariau kalendama dantinis.

– Mes tiesiog turime tave sušildyti, – Izabou kalbėjo ramiai, bet atrodė susirūpinusi.

Pamažu karštis padėjo kūnui išsivaduoti iš raganiškojo vandens sukeltų pokyčių. Marta pylė vis daugiau šilto vandens, nes mano kūnas jį atšaldydavo. Izabou ant palangės rado seną skardinį ąsotėlį. Panardinusi jį, apipylė vandeniu galvą ir pečius. Kai galva sušilo, ji apvyniojo rankšluosčiu ir švelniai stumtelėjo mane į vandenį.

– Pasinerk, – liepė.

Marta lakstė tai į miegamąjį, tai į vonią ir nešiojo drabužius bei rankšluosčius. Ji nepatenkinta burbėjo, kad neturiu pižamos, ir nepritariamai nužiūrinėjo mano senus jogos drabužius. Jie neatitiko šilumos reikalavimų.

Izabou priglaudė viršutinę plaštakos pusę prie mano skruostų ir kaktos. Linktelėjo.

Jos leido man pačiai išlipti iš vonios. Nuo kūno krintantis vanduo priminė stebėjimo bokšto stogą. Stengdamasi nepasiduoti stichijai, kojų pirštais kasiau grindis.

Moterys mane susuko į ką tik nuo židinio atneštus rankšluosčius, kurie kvepėjo dūmais. Miegamajame jos kažkaip mane išdžiovino neatidengdamos nė mažiausio lopinėlio odos, jutau, kaip nuo manęs sklinda šiluma. Kitu rankšluosčiu šiurkščiai perbraukė plaukus, miklūs Martos pirštai supynė juos į tvirtą kasą. Drėgnus rankšluosčius Izabou numetė ant krėslo prie židinio visai nesirūpindama senu medžiu ir puikiais apmušalais.

Galiausiai aprengta sėdėjau ir nieko negalvodama spoksojau į ugnį. Netarusi nė žodžio Marta nusileido apačion ir grįžo su pilnu padėklu sumuštinių ir arbatinuku jos ypatingosios žolelių arbatos.

– Dabar pavalgysi, – tai buvo ne prašymas, o įsakymas.

Pakėliau vieną sumuštinį prie burnos ir pakramsnojau aplink kraštus.

Pastebėjusi naujus valgymo įpročius, Marta prisimerkė.

– Valgyk.

Maisto skonis buvo kaip pjuvenų, bet mano skrandis vis tiek gurgė.

Kai pagaliau suvalgiau kelis mažyčius sumuštinukus, Marta įkišo man į rankas puoduką. Karštas skystis slydo gerkle plaudamas jūros sūrymo likučius.

– Ar tai buvo raganiškasis vanduo? – Sudrebėjau prisiminusi iš manęs be paliovos plūdusį vandenį.

Izabou, pirma stovėjusi prie lango ir stebeilijusi į tamsą, nuėjo prie sofos.

– Taip, – tarė ji. – Tačiau jau seniai nematėme tokio protrūkio.

– Ačiū Dievui, kad tai nėra įprasta, – numykiau vos girdimu balsu ir nurijau gurkšnelį arbatos.

– Dauguma šiuolaikinių raganų nėra tokios galingos kaip tu ir audrų nesukelia. Jos gali priversti banguoti tvenkinį ar prišaukti lietų, jei debesuota, bet netampa vandeniu pačios, – Izabou sėdėjo priešais mane ir smalsiai stebėjo.

Tapau vandeniu. Žinojimas, jog tai retas reiškinys, vertė jaustis pažeidžiama ir dar vienišesne.

Suskambo telefonas.

Izabou įkišo ranką į kišenę ir ištraukė nedidelį raudoną telefoną, kuris šalia blyškios jos odos ir klasikinių tamsiai geltonų drabužių atrodė ypač modernus.

– Oui*? O, Dieve. Gera girdėti, kad nuvykai saugiai, – iš pagarbos man ji kalbėjo angliškai ir linktelėjo mano pusėn. – Taip, jai viskas gerai. Valgo.

Vampyrė atsistojo ir padavė man mobilųjį.

– Metju nori su tavim šnektelėti.

– Diana? – Metju balsas buvo vos girdimas.

– Taip? – tariau bijodama, kad prasižiojus smarkiau, žodžiai nesustabdomai pasipils iš mano lūpų.

Jis su palengvėjimu atsiduso.

– Tik norėjau įsitikinti, kad tau viskas gerai.

– Tavo mama ir Marta puikiai manimi rūpinasi.

Aš tikrai neužtvindžiau pilies, – pamaniau.

– Tu pavargusi, – atstumas tarp mūsų vampyrą erzino ir jis įsitempęs klausėsi kiekvieno garselio.

– Taip. Buvo ilga diena.

– Tuomet eik miegoti, – tarė netikėtai švelniai. Staiga pajutusi kaupiantis ašaras užsimerkiau. Šiąnakt daug miegoti neteks. Pernelyg jaudinausi dėl to, ką jis gali padaryti herojiškai mėgindamas mane apsaugoti.

– Buvai laboratorijoje?

– Dabar ten vykstu. Markusas nori, kad viską patikrinčiau, imsimės visų įmanomų apsaugos priemonių. Miriam patikrino namo apsaugą, – jis kalbėjo labai įtikinamai, bet žinojau, kad pasakė tik pusę tiesos. Tyla tęsėsi tol, kol tapo nebepakeliama.

– Nedaryk to, Metju. Prašau, nesiderėk su Noksu.

– Prieš tau grįžtant į Oksfordą, pasirūpinsiu, kad ten būtų saugu.

– Tuomet nebėra ką sakyti. Tu apsisprendęs. Aš taip pat, – perdaviau telefoną Izabou.

Ji susiraukusi pagriebė iš manęs mobilųjį ir atsisveikino su sūnumi. Jo atsakymas nugriaudėjo staccato, nieko negalėjau suprasti.

– Ačiū, kad nepapasakojote apie raganiškąjį vandenį, – tyliai tariau jai padėjus ragelį.

– Tai turėsi padaryti tu, ne aš, – vampyrė nuslinko prie židinio.

– Sunku pasakoti apie tai, ko nesupranti. Kodėl visos galios veržiasi būtent dabar? Pirma vėjas, tuomet vizijos, o dabar vanduo, – sudrebėjau.

– Kokios vizijos? – paklausė Izabou smalsiai.

– Ar Metju jums nesakė? Mano DNR rodo daugybę... magijos, – balsas suvirpėjo. – Tyrimai parodė, kad gali pasireikšti vizijos, ir dabar jos prasidėjo.

– Metju niekuomet man nepasakotų apie tavo kraujo tyrimų rezultatus – ypač be tavo leidimo. Nors greičiausiai nepasakotų net ir tau sutikus.

– Mačiau juos čia, pilyje, – sudvejojau. – Kaip jums pavykdavo tai kontroliuoti?

– Metju pasakojo tau, kad, prieš tapdama vampyre, mačiau regėjimus, – Izabou papurtė galvą. – Jam nereikėjo to daryti.

– Ar buvote ragana? – Tai paaiškintų, kodėl ji taip manęs nemėgo.

– Ragana? Ne. Metju mano, kad galėjau būti demonė, bet esu įsitikinusi, jog buvau paprasčiausias žmogus. Jie taip pat mato vizijas. Taip palaimintos ir prakeiktos ne tik būtybės.

– Ar galėdavote regėjimus kontroliuoti ar nujausti?

– Su laiku pasidaro lengviau. Yra įspėjamųjų ženklų. Jie gali būti labai subtilūs, bet pamažu išmoksi juos pastebėti. Marta man padėjo.

Tai buvo vienintelė man žinoma Martos praeities dalelė. Jau ne pirmą kartą susimąsčiau, kiek šioms moterims metų ir kokie likimo keliai jas suvedė.

Senoji vampyrė stovėjo sukryžiavusi rankas.

– Òc, – tarė globėjiškai nužvelgdama Izabou. – Bus lengviau, jei nesipriešinsi ir leisi joms ateiti.

– Aš pernelyg sukrėsta, kad priešinčiausi, – tariau galvodama apie svetainę ir biblioteką.

– Šokas yra tavo organizmo mėginimas priešintis, – tarė Izabou. – Atsipalaiduok.

– Sunku tai padaryti, kai prieš akis lekia šarvuoti riteriai, nepažįstamų moterų veidai ir mano pačios praeities nuotrupos, – nusižiovavau.

– Dabar esi pernelyg pavargus, kad apie tai galvotum, – Metju motina atsistojo.

– Dar nenoriu miego, – ranka pridengiau dar vieną žiovulį.

Izabou įdėmiai mane nužiūrėjo kaip erelis pelytę. Jos akys žaismingai sužibo.

– Lipk į lovą ir papasakosiu, kaip sukūriau Metju.

Atsispirti tokiam pasiūlymui buvo neįmanoma. Padariau, kaip liepta, o ji prisitraukė krėslą, kol Marta krapštėsi su indais ir rankšluosčiais.

– Tai nuo kur pradėti? – Ji atsisėdo tiesiau ir įsispoksojo į žvakių liepsnas. – Negaliu tiesiog pradėti nuo savo dalies, pirma reikia paminėti jo gimimą čia, kaime. Prisimenu jį nuo tada, kai dar buvo kūdikis. Jo tėvai atvyko čia, kai Filipas nusprendė pradėti statybas. Tuomet karaliavo Chlodvigas. Šis kaimas atsirado tik dėl to – jame gyveno ūkininkai ir amatininkai, statę pilį bei bažnyčią.

– Kodėl jūsų vyras išsirinko būtent šią vietą? – atsilošiau į pagalves ir po antklode pritraukiau kelius prie krūtinės.

– Chlodvigas pažadėjo šią žemę tikėdamasis, kad Filipas kausis su karaliaus priešais. Mano vyras visada taip elgdavosi: priversdamas varžytis kitus, gaudavo naudos pats, – Izabou ilgesingai nusišypsojo. – Vos keli pagavo jį taip darant.

– Ar Metju tėvas buvo ūkininkas?

– Ūkininkas? – Izabou atrodė nustebusi. – Ne, jis buvo dailidė kaip ir Metju, kuris vėliau tapo akmentašiu.

Akmentašys. Bokšto akmenys tiko vienas prie kito taip puikiai, kad vargu ar jiems reikėjo skiedinio. O senojo sargo namelio vingiuoti kaminai – jis tik leido kažkokiam mūrininkui pamėginti. Ilgi vampyro pirštai lengvai gliaudė riešutus ir atidarinėjo austrių geldeles. Į vietą stojo dar viena Metju detalė. Ji puikiai tiko šalia kario, mokslininko ir kurtjė.

– Ir jie abu statė pilį?

– Ne šią, – tarė Izabou žvalgydamasi aplink. – Ši buvo dovana nuo Metju, kai labai liūdėjau turėdama palikti mylimą vietą. Jis nugriovė tėvo statytą tvirtovę ir pastatė naują, – jos žalios ir juodos akys linksmai spindėjo. – Filipas buvo įtūžęs, bet jau buvo laikas pokyčiams. Pirmoji medinė pilis, nepaisant visų patobulinimų, buvo apgriuvusi.

Mintyse mėginau sudėlioti laiko juostą: nuo pirmųjų statybų šeštajame amžiuje iki Metju bokšto tryliktame.

Izabou nepatenkinta suraukė nosį.

– Tuomet pilies užnugaryje jis pastatė šį bokštą – grįžęs namo norėjo gyventi atokiau nuo šeimos. Man bokštas niekada nepatiko – romantiška užgaida, – bet tai buvo jo noras, tad leidau, – ji gūžtelėjo pečiais. – Jis toks juokingas – net nepadėjo ginti pilies. Kai prireikė, Metju pastatė daug daugiau bokštų.

Izabou toliau pasakojo savo istoriją, atrodė, kad ji tik viena koja stovi dvidešimt pirmajame amžiuje.

– Metju gimė kaime. Jis visada buvo toks protingas vaikas, labai smalsus. Visur sekiojo paskui tėvą. Rinko įrankius, akmenis, pagalius – tai varė jį iš proto. Tais laikais vaikai anksti išmokdavo amato, bet Metju buvo subrendęs ne pagal metus. Vos išmoko valdyti kirvį ir nesusižeisti, stojo prie darbo.

Įsivaizdavau aštuonmetį, išstypusį Metju pilkai žaliomis akimis, bėgiojantį po kalnus.

– Taip, – šypsodamasi Izabou pritarė mano neišsakytoms mintims. – Jis buvo puikus vaikas. Ir labai gražus jaunuolis. Tais laikais Metju buvo išskirtinai aukštas, bet tapęs vampyru, išaugo dar labiau. Jis turėjo puikų humoro jausmą. Visada apsimesdavo, jog kažkas ne taip arba kad negavo nurodymų dėl šio stogo sijos ar to pamato. Filipas visada patikėdavo jo pasakaitėmis.

Izabou balsas buvo atlaidus.

– Pirmasis jo tėvas mirė, kai Metju buvo dar paauglys. Motina mirė dar anksčiau. Jis liko vienas, norėjome, jog susirastų moterį, sukurtų šeimą. Tuomet jis sutiko Blanką, – Izabou nutilo, jos žvilgsnyje nebuvo jokio pykčio. – Juk nemanei, kad jis niekada nepatyrė moters meilės.

Tai buvo ne klausimas, o teiginys. Marta metė Izabou tūžmingą žvilgsnį, bet nieko nepasakė.

– Žinoma, ne, – tariau ramiai, bet širdis smuktelėjo žemyn.

– Blanka kaime buvo naujokė. Tarnavo pas vyriausiąjį mūrininką, kurį Filipas atsivežė iš Ravenos, kad padėtų statyti pirmąją bažnyčią. Ji buvo išblyškusi, balta oda, pavasario dangaus mėlynumo akimis ir auksiniais plaukais.

Kai ėjau atnešti Metju kompiuterio, regėjime mačiau išblyškusią šviesiaplaukę moterį. Izabou apibūdinimas puikiai ją atitiko.

– Ir ji šiltai šypsodavosi, ar ne? – sušnabždėjau.

– Taip, – Izabou išpūtė akis.

– Žinau. Išvydau ją, kai šviesoje sublizgo Metju šarvai.

Marta išleido įspėjantį garsą, bet Izabou tęsė.

– Kartais Blanka atrodydavo tokia trapi, jog bijojau, kad perlūš keldama iš šulinio vandenį ar rinkdama daržoves. Manau, mano Metju tas trapumas traukė. Jam visada patiko gležni daiktai, – Izabou akys nuslydo mano toli gražu netrapia figūra. – Kai Metju sukako dvidešimt penkeri ir jis pajėgė išlaikyti šeimą, juodu susituokė. Blankai tada buvo devyniolika.

– Žinoma, jie buvo labai graži pora. Abu tokie skirtingi – juodbruvas Metju ir gražutė išblyškusi Blanka. Buvo labai įsimylėję, santuoka buvo laiminga, bet jiems niekaip nepavyko susilaukti vaikų. Moteris patyrė ne vieną persileidimą. Negaliu ir įsivaizduoti, ką reiškia matyti tiek daug vaikų mirštant, jiems net nespėjus įkvėpti. – Nepaisant regėjimo, kuriame Izabou skruostu riedėjo kraujo ašara, nebuvau tikra, ar vampyrai gali verkti. Visgi net ir be ašarų atrodė susigraudinusi ir apgailestaujanti. – Galiausiai po daugybės bandymų ir nesėkmių metų Blanka pastojo. Tai buvo 531-ieji. Kokie metai. Pietuose buvo naujas karalius, vėl prasidėjo mūšiai. Metju atrodė laimingas, tikėjosi, kad vaikelis išgyvens. Ir išgyveno. Rudenį gimęs Lukas buvo pakrikštytas nebaigtoje statyti bažnyčioje, kur dirbo Metju. Blankai tai buvo sunkus gimdymas. Pribuvėja sakė, kad tai bus paskutinis jos vaikas, bet Metju pakako Luko. Jis buvo toks panašus į savo tėvą – tos pačios juodos garbanos ir atsikišęs smakras, tos pačios ilgos kojos.

– Kas nutiko Blankai ir Lukui? – švelniai paklausiau. Iki Metju virtimo vampyru buvo likę vos šešeri metai. Kažkas turėjo nutikti, antraip niekada nebūtų iškeitęs savo senojo gyvenimo į naująjį.

– Metju ir Blanka matė, kaip auga jų sūnus. Metju išmoko dirbti su akmenimis, jo pageidavo įvairūs ponai nuo čia iki pat Paryžiaus. Tuomet kaime prasidėjo karštinė. Susirgo visi. Metju išgyveno. Blanka ir Lukas ne. Tai buvo 536-ieji. Prieš tai buvo keisti metai – be saulės, žiema šalta. Tuomet atėjo pavasaris, o su juo ir liga, kuri nusinešė žmonos ir sūnaus gyvybes.

– Ar kaimelio gyventojai nesistebėjo, kad nesusirgote jūs ir Filipas?

– Žinoma, bet tuomet buvo galima sugalvoti daugiau paaiškinimų nei dabar. Buvo lengviau manyti, kad Dievas supyko ant kaimo ar pilis buvo prakeikta, nei tikėti, kad šalia jų gyvena manjasang.

– Manjasang? – mėginau ištarti skiemenis.

– Taip senąja kalba buvo vadinami vampyrai – „kraujo valgytojai“. Buvo tokių, kurie įtarinėjo, šnabždėjosi, bet ostgotų kariai gąsdino labiau nei manjasang. Filipas pažadėjo ginti kaimą, jei priešas grįžtų. Be to, buvome sutarę niekada nesimaitinti šalia namų, – trumpai paaiškino.

– Ką, mirus Blankai ir Lukui, darė Metju?

– Labai sielojosi. Buvo nepaguodžiamas. Nevalgė. Atrodė kaip skeletas, kaimo gyventojai kreipėsi į mus pagalbos. Nunešiau jam maisto, – Izabou nusišypsojo Martai. – Priverčiau pavalgyti ir mes vaikščiojom kartu tol, kol šiek tiek nusiramino. Kai negalėdavo užmigti, kartu eidavome į bažnyčią ir melsdavomės už Blankos ir Luko sielas. Tuomet mano sūnus buvo labai religingas. Kalbėjom apie rojų ir pragarą – jis jaudinosi ir galvojo, kur nukeliavo jų sielos. Mąstė, ar kada nors pavyks jas rasti.

Metju buvo toks švelnus, kai nubudau išsigandusi. Ar naktys prieš tampant vampyru buvo tokios pat bemiegės kaip po to?

– Rudeniop jautėsi daug geriau, turėjo vilčių, bet žiema buvo sunki. Žmonės buvo alkani, ligos plito. Mirtis buvo visur. Pavasaris neišsklaidė tamsos. Filipas norėjo greičiau baigti statyti bažnyčią, tad Metju dirbo šauniau nei kada nors anksčiau. Antros birželio savaitės pradžioje jis buvo rastas ant bažnyčios grindų po skliautuotomis lubomis sulaužytomis kojomis ir nugara.

Aiktelėjau pagalvojusi apie gležną, mirtingą Metju kūną, parkritusį ant kieto akmens.

– Be abejo, jis niekaip nebūtų išgyvenęs, – švelniai tarė Izabou. – Buvo ant mirties slenksčio. Vieni mūrininkai pasakojo, kad jis paslydo, kiti, kad vieną sekundę stovėjo ant pastolių, kitą – jau buvo dingęs. Jie manė, kad Metju pats nušoko, ir kalbėjo, jog jo nebus galima laidoti bažnyčioje, nes yra savižudis. Negalėjau leisti jam mirti, bijojau, kad gali nukeliauti į pragarą. Jis taip norėjo būti su Blanka ir Luku – kaip galėjo mirti nežinodamas, ar neliks amžinai nuo jų atskirtas?

– Teisingai pasielgėte, – nebūčiau galėjusi Metju palikti, nesvarbu, kur nukeliaus jo siela. Palikti sužeistą kūną atrodė neįmanoma. Jei mano kraujas būtų galėjęs jį išgelbėti, būčiau padariusi tą patį.

– Tikrai? – Izabou papurtė galvą. – Niekada nebuvau dėl to tikra. Filipas sakė, kad aš nusprendžiau paversti jį mūsų šeimos nariu. Savo krauju jau buvau sutvėrusi ne vieną vampyrą ir tą patį dariau vėliau, bet Metju buvo kitoks. Didžiavausi juo, žinojau, kad dievai suteikė man galimybę paversti jį savo vaiku, tad turėjau išmokyti jį apie vampyro vietą pasaulyje.

– Ar Metju priešinosi? – paklausiau negalėdama savęs sustabdyti.

– Ne. Skausmas varė jį iš proto. Liepėme visiems išeiti sakydami, kad pakviesime kunigą. Žinoma, to nepadarėme. Kartu su Filipu nuėjome pas Metju ir paaiškinome, kad galime suteikti jam amžinąjį gyvenimą be kančių ir skausmo. Vėliau jis pasakojo manęs, kad tai Jonas Krikštytojas ir Šventoji Motina atėjo pasiimti į dangų pas žmoną ir sūnų. Kai daviau atsigerti savo kraujo, jis pamanė, kad kunigas nori suteikti paskutinį patepimą.

Kambaryje buvo girdimas tik mano kvėpavimas ir ugnies spragsėjimas. Norėjau išgirsti visas Metju atgimimo smulkmenas, bet bijojau klausti – galbūt vampyrai apie tai nepasakodavo. Gal buvo pernelyg asmeniška, pernelyg skausminga, bet Izabou greitai viską išklojo.

– Jis taip lengvai priėmė mano kraują, lyg būtų tam gimęs, – tarė ir atsiduso. – Metju nebuvo iš tų žmonių, kurie nusisuka pamatę tokį vaizdą ar užuodę kvapą. Prasikandau riešą ir pasakiau, kad mano kraujas jį išgydys. Jis gėrė savąjį išganymą be jokios baimės.

– O vėliau? – sušnabždėjau.

– Vėliau buvo... sudėtingiau, – atsargiai tęsė Izabou. – Visi nauji vampyrai būna stiprūs ir alkani, bet Metju buvo beveik nevaldomas. Jam patiko būti vampyru – kraujo poreikis buvo begalinis. Filipas ir aš medžiodavom kiaurą dieną, kad jį pasotintume. Jo kūnas keitėsi daug labiau, nei mes tikėjomės. Visi tampame aukštesni, lieknesni, stipresni. Prieš tapdama vampyre buvau daug mažesnė. Iš liekno kaip smilga žmogelio Metju virto grėsminga būtybe. Mano vyras buvo stambesnis nei naujasis mūsų sūnus, bet po pirmo mano kraujo gurkšnio jis tapo gyva bėda net Filipui.

Klausydamasi apie Metju įniršį ir alkį, stengiausi nesusigūžti. Laikiau įsmeigusi akis į jo motiną, neužsimerkiau nė akimirką – turėjau geriau jį pažinti. Juk Metju bijojo, kad suprasiu, kas jis toks, ir pajusiu pasibjaurėjimą.

– Kas jį nuramino?

– Filipas pasiėmė jį į medžioklę, – paaiškino Izabou. – Žinoma, tik tada, kai įsitikino, kad sūnus nenužudys bet ko, pasitaikiusio kelyje. Jo protą užvaldė medžioklė, o kūną – persekiojimas. Netrukus medžioklės jam reikėjo labiau nei paties kraujo, o jauniems vampyrams tai geras ženklas. Tai reiškė, kad jį valdo ne vien alkis ir jis vėl sugeba mąstyti. Kada grįš sąžinė ir jis pradės galvoti prieš žudydamas, tebuvo laiko klausimas. Beliko bijoti tik tų tamsių valandėlių, kai jis imdavo ilgėtis Blankos ir Luko. Tuomet alkį malšindavo žmonių krauju.

– Ar tada Metju kas nors padėjo?

– Kartais jam dainuodavau tą pačią dainą, kurią dainavau tau šį vakarą. Esu dainavus ją ir kitiems. Dažniausiai padėdavo, o jei ne – Metju dingdavo. Filipas draudė jį sekti ar klausinėti grįžusio, – į mane pažvelgė juodos Izabou akys. Mūsų žvilgsniai patvirtino tai, ką abi įtarėme: Metju klaidžiojo su kitomis moterimis, ieškojo nusiraminimo jų kraujyje, rankų, kurios nebuvo nei motinos, nei žmonos, prisilietime.

– Metju toks ramus, – garsiai susimąsčiau. – Sunku jį tokį įsivaizduoti.

– Jo jausmai stiprūs. Tai ir palaiminimas, ir prakeiksmas – mylėti taip stipriai, jog, meilei dingus, užplūsta begalinis skausmas.

Izabou balse buvo girdimas grasinimas. Stengiausi jo nepaisyti ir pakėliau smakrą – jutau, kaip dilgčioja pirštai.

– Tuomet turiu pasirūpinti, jog mano meilė niekada jo nepaliktų, – tariau įsitempusi.

– Ir kaip tai padarysi? – kandžiai tarė. – Tapsi vampyre? Prisijungsi prie medžioklės? – Ji nelinksmai nusijuokė. – Be abejonės, toks ir buvo Dominyko pasiūlymas. Vienas paprastas įkandimas, tavo kraujas mainais į mūsų. Tuomet kongregacija nebeturėtų jokio pagrindo kištis į tavo reikalus.

– Ką turit galvoje? – grubiai paklausiau.

– Negi nesupranti? – suurzgė Izabou. – Jei nori būti su Metju, tapk viena iš mūsų ir nestatyk nei jo, nei savęs į pavojų. Raganos norėtų, kad liktum su jomis, bet jei tapsi vampyre, jos negalės prieštarauti jūsų santykiams.

Martos gerkle ėmė kilti tylus urzgimas.

– Ar dėl to Metju išvyko? Ar kongregacija liepė paversti mane vampyre?

– Metju niekuomet nepaverstų tavęs manjasang, – paniekinamai tarė Marta, jos akyse sužibo įniršis.

– Ne, – Izabou balsas darėsi piktas. – Kaip ir sakiau, jam patinka trapūs daiktai.

Tai buvo viena iš Metju slepiamų paslapčių. Jei ir aš būčiau vampyrė, mūsų negąsdintų jokie draudimai, nereikėtų bijoti kongregacijos. Man tik reikėjo tapti kita būtybe.

Keista, bet svarsčiau šią galimybę be panikos ar baimės. Galėčiau būti su Metju, netgi ūgtelėčiau. Tai padarytų Izabou. Man braukiant ranka per kaklą, jos akys spindėjo.

Taip pat reikėjo nepamiršti regėjimų, vėjo ir vandens. Vis dar nesupratau, kiek magijos teka mano gyslomis, o tapusi vampyre turbūt niekada neatskleisiu Ešmoul 782 paslapties.

– Aš jam pažadėjau, – griežtai tarė Marta. – Diana turi likti ragana.

Izabou parodė dantis, bet linktelėjo.

– Ar taip pat pažadėjote nesakyti man, kas iš tiesų nutiko Oksforde?

Metju motina įsmeigė įdėmų žvilgsnį.

– Turėsi paklausti Metju, kai grįš.

Turėjau ir daugiau klausimų – tokių, kuriuos Metju per išsiblaškymą galėjo pamiršti uždrausti.

– Tuomet pasakykit, kodėl taip svarbu, jog į laboratoriją įsilaužė būtybė, o ne žmogus?

Izabou tyliai svarstė, ką pasakiau. Galiausiai atsakė.

– Gudruolė. Nepažadėjau Metju, kad nutylėsiu apie elgesio taisykles, – jos žvilgsnyje mačiau pritarimą. – Toks elgesys nėra priimtinas. Tikėkimės, jog tai tebuvo paikas demonas, kuris nesuprato, ką daro. Galbūt Metju jam atleis.

– Jis visada atleidžia demonams, – niūriai sumurmėjo Marta.

– O jei tai buvo ne demonas?

– Jei kaltas vampyras – tai yra baisus įžeidimas. Mes esame teritoriniai gyvūnai. Be kito vampyro leidimo niekuomet neisime į jo namus ar žemes.

– Ar Metju tokį įžeidimą atleistų? – Prisiminusi smūgį kumščiu į automobilio stogą, pamaniau, kad greičiausiai atsakymas bus neigiamas.

– Galbūt, – abejodama tarė Izabou. – Niekas nepavogta, niekas nesugadinta, bet greičiausiai Metju pareikalautų kokio nors atlygio.

Vėl grįžome į viduramžius, kai svarbiausia buvo išlaikyti garbę ir gerą vardą.

– O jei įsilaužėlis raganius?

Metju motina nusuko veidą.

– Tai būtų labai agresyvus poelgis. Nepadėtų jokie atsiprašymai.

Suskambo pavojaus varpai.

Nusimečiau antklodę ir nuleidau kojas.

– Įsilaužimu siekta išprovokuoti Metju. Jis išvyko į Oksfordą tikėdamasis susitarti su Noksu. Turime jį įspėti.

Izabou stipriai suėmė mano kelius ir pečius neleisdama pajudėti.

– Jis žino, Diana.

Žodžiai įstrigo galvoje.

– Ar dėl to jis nepasiėmė manęs kartu? Jam gresia pavojus?

– Žinoma, kad gresia, – karčiai tarė. – Bet jis padarys viską, ką gali, kad tai liautųsi.

Ji užkėlė mano kojas atgal ant lovos ir tvirtai apkamšė.

– Turėčiau būti kartu su juo.

– Tu jį tik blaškytum. Liksi čia, kaip jis liepė.

– Ar mano balsas nieko nereiškia? – Atrodė, kad nuo tada, kai atvykau į Set Turą, klausiu to jau tūkstantąjį kartą.

– Ne, – atsakė choru.

– Tau dar daug reikia sužinoti apie vampyrus, – pakartojo Izabou, bet šįkart balse buvo girdėti apgailestavimas.

Dar daug turiu sužinoti apie vampyrus. Tiek supratau.

Tik kas man papasakos? Ir kada?

_______________