33

SKYRIUS

Kadangi buvau namie, pavargusi ir išgėrusi daug vaistų, išbuvau lovoje valandų valandas. Kai nubudau, gulėjau ant pilvo, parietusi po savimi kelią ir ištiesusi ranką lyg mėginčiau pasiekti Metju.

Buvau per silpna, kad atsisėsčiau, tad pasisukau į duris. Iš spynos kyšojo didžiulis raktas, kitoje durų pusėje girdėjau balsus. Miegams išsilaksčius, murmėjimas tapo aiškesnis.

– Pasibaisėtina, – užsiplieskė Metju. – Kaip galėjote leisti?

– Nežinojome, kad ji tokia galinga, net nenutuokėme, – Sara atrodė tokia pat įtūžusi kaip ir jis. – Turint galvoje jos tėvus, tikėjomės, kad bus kitokia nei visi. Tik niekada nesitikėjom raganiškosios ugnies.

– Kaip supratai, kam ji rengiasi, Em? – švelniau paklausė Metju.

– Kai buvau vaikas, mačiau, kaip Dianą iškvietė viena ragana. Jai buvo gal septyniasdešimt, – pasakojo Em. – Niekuomet nepamiršiu, kaip ji atrodė ir koks jausmas būti šalia tokios didelės jėgos.

– Raganiškoji ugnis mirtina. Jokie burtai negali jos atremti ar išgydyti nudegimų. Motina mokė mane, kaip atpažinti, kad galėčiau apsisaugoti – sieros kvapas, rankų judesiai, – tarė Sara. – Ji tvirtino, kad iššaukus raganiškąją ugnį, apsilanko deivė. Maniau, jog nukeliausiu į kapus taip jos ir nepamačius. Tikrai nesitikėjau, kad tai pademonstruos dukterėčia mano pačios virtuvėje. Raganiškoji ugnis. Vanduo taip pat?

– Tikėjausi, jog raganiškasis vanduo bus menkesnis, – prisipažino vampyras. – Papasakokit apie Stefaną Proktorą.

Iki šiol maniau, kad valdingas tonas buvo liekana iš tų dienų, kai buvo karys. Sužinojusi apie Lozoriaus riterius supratau, jog tai jo dalis.

Visgi Sara nebuvo pratusi, kad su ja taip kalbėtų, ir iškart pasišiaušė.

– Stefanas buvo uždaras. Jis nesipuikavo savo galiomis.

– Vadinasi, nieko keisto, jog raganos taip stengėsi jas atskleisti.

Užsimerkiau nenorėdama matyti nuo gerklės iki kirkšnies išskrosto tėvo kūno, kad kitos raganos galėtų pamatyti jo magiją. Man vos neteko toks pat likimas.

Didžiulis Metju kūnas sujudėjo laiptinėje, namas ėmė prieštarauti neįprastam svoriui.

– Jis buvo patyręs burtininkas, jie niekaip negalėjo jam prilygti. Tikriausiai Diana paveldėjo abiejų tėvų talentus, bet ji neturi žinių, o be jų yra bejėgė. Mano dukterėčia gyvas taikinys.

Begėdiškai klausiausi toliau.

– Ji ne radijas, Metju, – gindamasi tarė Sara. – Negavome jos kartu su baterijomis ir naudojimo instrukcija. Darėme, ką galėjome. Po Stefano ir Rebekos mirties ji labai pasikeitė, pasislėpė taip toli, kad niekas negalėjo rasti. Ką turėjome daryti? Priversti susidurti su tuo, ką neigė?

– Nežinau, – girdėjau Metju susierzinimą. – Bet neturėjote jos šitaip palikti. Ta ragana laikė ją daugiau nei dvylika valandų.

– Išmokysime Dianą to, ką būtina žinoti.

– Ir kuo greičiau.

– Tai užtruks visą gyvenimą, – užsiplieskė Sara. – Magija ne mezgimas. Jai reikia daugybės laiko.

– Neturim jo, – sušnypštė Metju. Sugirgždėjusios grindys išdavė, jog Sara per žingsnį nuo jo atsitraukė. – Kongregacija ilgai žaidė katę ir pelę, bet ženklas ant Dianos nugaros rodo, kad tos dienos baigėsi.

– Kaip drįsti tai, kas nutiko mano dukterėčiai, vadinti žaidimu? – pakėlė balsą teta.

– Ššš, – sušnypštė Em. – Pažadinsi ją.

– Kas gali padėti mums suprasti, kaip Diana apkerėta, Emili? – sušnabždėjo Metju. – Ar atsimeni, kas vyko prieš Stefanui ir Rebekai išvykstant į Afriką? Kokios nors smulkmenos? Dėl ko jie jaudinosi?

Apkerėta?

Žodis aidėjo mano galvoje. Iš lėto atsikėliau. Apkerėjimas buvo leistinas tik išskirtinėmis aplinkybėmis – gresiant pavojui gyvybei, esant beprotybei ar nevaldomam blogiui. Raganos būtų pasmerkusios vien už tokį grasinimą.

Apkerėta?

Kai atsistojau, šalia stovėjo Metju. Jis buvo susiraukęs.

– Ko tau reikia?

– Noriu pasikalbėti su Em, – mano pirštai traškėjo ir mėlynavo. Kojų pirštai, kurie buvo išsikišę iš po tvarsčio, taip pat. Žengus žingsnį, pėdą apsivijusi marlė užsikabino už vinies galvutės, kyšančios iš pušinės lentos.

Sara ir Em laukė laiptų aikštelėje, jų veiduose atsispindėjo baimė.

– Kas man negerai?

Em pasislėpė Saros glėbyje.

– Viskas gerai.

– Sakei, kad aš apkerėta ir tai padarė mano mama, – buvau kažkokia pabaisa. Toks buvo vienintelis paaiškinimas.

Em išgirdo mano mintis, lyg būčiau jas išrėkusi.

– Tu ne pabaisa, brangute. Rebeka tai padarė, nes baiminosi dėl tavęs.

– Turi galvoj baiminosi manęs, – mano mėlyni pirštai tam buvo pakankama priežastis. Mėginau juos paslėpti, bet nenorėjau sugadinti Metju marškinių ir bijojau atsiremti į laiptų turėklus, kad nepadegčiau namo.

Atsargiai su kilimu, mergyt! – Aukštos moters vaiduoklis sukinėjosi apie Em ir Saros kambario duris ir rodė į grindis. Kilstelėjau kojų pirštus.

– Niekas tavęs nebijo, – į nugarą įsmigo stingdantis Metju žvilgsnis, jis norėjo, kad atsisukčiau.

– Jos bijo, – kibirkščiuojančiu pirštu parodžiau į tetas, niekaip negalėjau atitraukti akių.

Aš taip pat, – prisipažino kitas negyvas Bišopas. Šį kartą tai buvo paauglys atsikišusiais dantimis. Jis nešėsi krepšelį su uogomis ir vilkėjo suplėšytus bridžius.

Man įsistebeilijus į vaiduoklį, tetos žingtelėjo atatupstos.

– Visiškai suprantama, kad esi sutrikusi, – Metju atsistojo tiesiai už manęs. Ėmė kilti vėjas, apie šlaunis sūkuriavo vampyro pažertos snaigės. – Vėjas kyla, nes jautiesi užspeista.

Jis priėjo dar arčiau, vėjas apie blauzdas sustiprėjo.

– Matai?

Taip, tas keistas jausmas buvo veikiau sumišimas, o ne pyktis. Pamiršusi apkerėjimą, pasisukau į vampyrą norėdama išgirsti daugiau apie jo teoriją. Pirštai jau keitė spalvą, trekšėjimas dingo.

– Turi pasistengt suprasti, – maldavo Em. – Rebeka ir Stefanas vyko į Afriką tam, kad apsaugotų tave. Dėl to ir apkerėjo. Tėvai tik norėjo, kad būtum saugi.

Namas sudejavo ir girgždindamas senas gegnes sulaikė kvapą.

Visą kūną perliejo šaltis.

– Tai aš kalta, kad jie mirė? Jie vyko į Afriką ir ten žuvo dėl manęs? – Persigandusi pažvelgiau į Metju.

Pamiršau skaudamą kulkšnį. Nieko nelaukusi pasileidau prie laiptų. Norėjau tik pabėgti.

– Ne, Sara, leisk jai eit, – griežtai atkirto vampyras.

Namas pats atvėrė man visas duris ir užtrenkė jas paskui. Per koridorių, valgomąjį ir šeimos kambarį pasiekiau virtuvę. Basomis įšokau į Saros sodo batus, oda jutau guminį, vėsų ir lygų jų paviršių. Išėjusi laukan padariau tą patį, ką ir visada, kai negalėdavau pakęsti savo šeimos – pasileidau į mišką.

Nesustojau, kol neprasibroviau pro sudžiūvusias obelis ir nepatekau į šimtamečių ąžuolų ir klevų šešėlį. Buvau netekusi kvapo, drebėjau iš išgąsčio ir nuovargio, kai staiga pastebėjau, kad stoviu prie medžio, kuris beveik tokio pat pločio ir aukščio. Išsikerojusios jo šakos beveik siekė žemę, šalia pelenų spalvos žievės ryškiu raudoniu ir purpuru švietė skiltėti lapai.

Po šiomis šakomis liejau visas vaikystės ir paauglystės širdgėlas. Daugybė Bišopų kartų čia rado nusiraminimą, tad medžio žievėje buvo išraižę savo inicialus. Maniškiai buvo išskaptuoti lenktiniu peiliuku, šalia anksčiau motinos paliktų RB. Pirštais nusekiau jų kontūrus ir susirangiusi į kamuoliuką šalia grublėtos žievės ėmiau sūpuotis kaip vaikas.

Kažkas vėsus prisilietė prie plaukų, pečius apsupo mėlynas paltas. Nugara braukdamas per medžio žievę prie manęs pasilenkė stambaus vampyro siluetas.

– Ar jos tau papasakojo, kas man negerai? – per jo kojas balsas buvo vos girdimas.

– Tu visiškai normali, mon coeur.

– Dar daug turi sužinoti apie raganas, – padėjau smakrą ant kelių, bet vis nesiryžau į jį pažvelgti. – Raganos neapkeri vienos kitų šiaip sau. Tam turi būti velniškai gera priežastis.

Metju tylėjo. Žvilgtelėjau į jį akies krašteliu. Vieną koją buvo ištiesęs, o kitą sulenkęs kaip ir ranką. Ji buvo užmesta ant kelio.

– Tavo tėvai turėjo puikią priežastį. Jie saugojo dukters gyvybę, – vampyro balsas buvo tylus ir ramus, bet po juo jutau kunkuliuojančius jausmus. – Pats būčiau padaręs tą patį.

– Ar ir tu žinojai, kad esu apkerėta? – nieko negalėjau sau padaryti, balse skambėjo kaltinimas.

– Tai suprato Izabou su Marta ir papasakojo man prieš pat išvykstant į La Pjerą. Emili patvirtino jų įtarimus. Neturėjau progos tau papasakoti.

– Kaip Em galėjo tai nuo manęs slėpti? – jaučiausi išduota ir vieniša, kaip tada, kai Satu papasakojo, ką padarė Metju.

– Turi atleisti tėvams ir Emili. Jie darė tai, kas, jų manymu, tau buvo geriausia.

– Tu nesupranti, Metju, – tariau užsispyrusiai purtydama galvą. – Motina mane supančiojo ir išvyko į Afriką lyg būčiau siaubinga, išprotėjusi būtybė, kuria negalima pasitikėti.

– Tavo tėvai jaudinosi dėl kongregacijos.

– Nesąmonė, – dilgčiojo pirštus, stengiausi nustumti mažytes adatėles į alkūnes ir susivaldyti. – Ne viskas susiję su prakeikta kongregacija, Metju.

– Ne viskas, bet tai susiję. Nereikia būti ragana, kad suprastum.

Be jokio įspėjimo prieš akis iškilo baltas stalas, ant jo buvo išmėtyti praeities ir pastarųjų dienų įvykiai. Dėlionės detalės ėmė judėti: mane besivejanti motina, kai suplojusi rankomis skridau virš virtuvės grindų Kembridže, darbo kambaryje ant Piterio Nokso rėkiantis tėvas, pasakos prieš miegą apie gerąją krikštamotę ir stebuklingus kaspinus, prie mano lovos sustoję tėvai, kalbantys burtažodžius. Detalės stojo į vietas ir pasirodė paveikslas.

– Mamos pasakos prieš miegą, – nustebusi pasisukau į Metju. – Ji negalėjo tiesiogiai papasakoti savo planų, tad pavertė juos pasakomis apie blogąsias raganas, užkerėtus kaspinus ir gerąją krikštamotę. Sekė jas kiekvieną vakarą, kad nepamirščiau.

– Prisiminei dar kažką?

– Prieš tai, kai jie mane apkerėjo, pas tėtį atėjo Piteris Noksas, – suvirpėjau prisiminusi durų skambutį ir tėvo veido išraišką, kai jis atidarė duris. – Tas padaras buvo mūsų namuose. Jis palietė man galvą.

Prisiminiau, kad, Noksui palietus pakaušį, keistai pasijutau.

– Tėvas liepė eiti į savo kambarį ir juodu susirėmė. Motina liko virtuvėje. Keista, bet ji nenuėjo pažiūrėti, kas vyksta. Paskui tėvo kurį laiką nebuvo. Mama paklaiko. Tą vakarą ji paskambino Em, – liejosi ryškūs prisiminimai.

– Emili pasakojo, kad motinos kerai turėjo tave supančioti, kol pasirodys „šešėlių vyras“. Mama manė, kad pajėgsiu tave apsaugoti nuo kongregacijos ir Piterio Nokso, – Metju veidas apsiniaukė.

– Niekas negali manęs apsaugoti – tik aš pati. Satu buvo teisi. Darau raganoms gėdą, – vėl paslėpiau veidą tarp kelių. – Aš visai nepanaši į motiną.

Vampyras atsistojo ir ištiesė ranką.

– Stokis, – staiga tarė.

Padaviau ranką tikėdamasi, kad apkabins, bet jis tik įkišo mano rankas į palto rankoves ir atsitraukė.

– Esi ragana. Atėjo metas išmokti pačiai savimi pasirūpinti.

– Tik ne dabar, Metju.

– Norėčiau, kad galėtume leisti spręsti tau, bet negalime, – tarė griežtai. – Kongregacija nori tavo galių ar bent jau apie jas sužinoti. Jie nori Ešmoul 782 ir tu vienintelė būtybė, kuri ją matė per daugiau nei šimtą metų.

– Jie taip pat nori tavęs ir Lozoriaus riterių, – norėjau, kad tai būtų susiję ne tik su manimi ir mano iškreiptai suvokiama magija.

– Sutriuškinti broliją jie galėjo ir anksčiau. Kongregacija turėjo daugybę galimybių, – Metju aiškiai mane mėgino ir stengėsi suprasti stipriąsias puses ir silpnybes. Jaučiausi pažeidžiama. – Bet jiems tai nerūpi. Tenori, kad turėčiau tave ar rankraštį.

– Bet mane saugo iš visų pusių. Tu, Sara ir Em – visi esate su manimi.

– Negalime visą laiką būti šalia, Diana. Be to, negi nori, jog Sara ir Em rizikuotų savo gyvybėmis, kad išsaugotų tavąją? – Tai buvo tiesus klausimas, jo veidas persikreipė. Iš akių liko tik siauri plyšeliai. Vampyras žingtelėjo atbulas.

– Tu gąsdini mane, – tariau, kai jis susilenkė. Paskutinius morfijaus likučius išvijo gyslas užplūdęs adrenalinas.

– Negąsdinu, – jis lėtai papurtė galvą, ant veido išsidraikė plaukai, kiekvienas jo kūno colis priminė vilką. – Užuosčiau, jei iš tiesų būtum išsigandusi. Tu tiesiog netekus pusiausvyros.

Vampyro gerkle kilo urzgimas, kuris nė iš tolo nepriminė malonumą išduodančių garsų. Žengiau atatupsta.

– Jau geriau, – suurzgė. – Dabar bent truputį baiminiesi.

– Kodėl taip elgiesi? – sušnabždėjau.

Jis dingo netaręs nė žodžio.

Sumirksėjau.

– Metju?

Pakaušiu pajutau du ledinius lopinėlius.

Metju kaip šikšnosparnis kabojo ant medžio šakos, rankas buvo išskėtęs tarytum sparnus. Jis nepaleido manęs iš akių, vėsūs prisilietimai išdavė, kur slenka jo žvilgsnis.

– Aš ne kolega, su kuriuo susiginčijai. Čia ne akademinė diskusija, o gyvybės ar mirties klausimas.

– Leiskis žemyn, – paliepiau. – Suprantu, ką turi galvoje.

Nemačiau jo, bet jutau šaltus pirštus ant kaklo ir smakro, jie pasuko mano galvą atidengdami kaklą.

– Jei būčiau Gerbertas, seniai būtum negyva, – sušnypštė.

– Liaukis, Metju, – susigūžiau norėdama išsilaisvinti, bet nepasisekė.

– Ne, – vampyras suėmė mane dar tvirčiau. – Satu mėgino tave palaužti ir todėl dabar nori dingti, bet turi kautis.

– Aš kaunuosi, – norėdama tai įrodyti pamėginau jį nustumti.

– Ne kaip žmogus, – nepagarbiai atrėžė. – Kaukis kaip ragana.

Jis vėl dingo. Šį kartą vampyro nebuvo medyje, net nejutau vėsaus žvilgsnio.

– Aš pavargusi, noriu grįžti namo, – spėjau žengti vos tris žingsnius į tą pusę, kai kažkas prašvilpė pro šalį. Metju persimetė mane per petį ir pasileido į kitą pusę.

– Tu niekur neisi.

– Jei ir toliau taip elgsies, ateis Sara ir Em, – bent viena iš jų suuos, kad kažkas nutiko, o jei ne, sunerims Tabita.

– Neateis, – Metju pastatė mane ant kojų, buvome toli miške. – Jos pažadėjo, kad liks namie net išgirdusios tavo riksmą ar pajutusios mirtiną pavojų.

Atsitraukiau, norėjau būti toliau nuo jo didžiulių, juodų akių. Vampyro kojų raumenys pasirengė šuoliui, o kai pasirengiau bėgti, Metju stovėjo priešais. Pasisukau į kitą pusę, bet jis buvo greitesnis. Apie pėdas ėmė kilti vėjas.

– Gerai, – tarė patenkintas ir sustingo ta pačia poza kaip medžiodamas Set Ture, vėl pasigirdo grėsmingas urzgimas.

Vėjas apie kojas sukosi gūsiais, bet nestiprėjo. Dilgčiojimas iš alkūnių nusileido į pirštų galiukus. Šį kartą nesistengiau nusiraminti, leidau jausmams kauptis. Tarp pirštų ėmė šokinėti mėlynos žiežirbos.

– Panaudok savo galias, – sugergždė. – Kitaip manęs nenugalėsi.

Mostelėjau rankomis jo pusėn. Gal ir neatrodė labai gąsdinamai, bet nieko daugiau nesugalvojau. Norėdamas parodyti, kokios tuščios mano pastangos, Metju užšoko ant manęs, apsuko aplink ir dingo tarp medžių.

– Tu negyva – vėl, – jo balsas sklido man iš dešinės.

– Kad ir ką mėgini padaryti, tau nekaip sekasi, – sušukau jo pusėn.

– Aš tiesiai už tavęs, – sumurkė į ausį.

Mano riksmas sudrumstė miško tylą, vėjas apie kojas sūkuriavo ciklonu.

– Nesiartink! – suriaumojau.

Metju siektelėjo manęs per vėjo kokoną. Instinktyviai ištiesiau ranką vampyro link ir vėjo gūsis nubloškė jį atgal. Atrodė nustebęs, bet akių gelmėse pasirodė grobuonis. Jis vėl prisiartino ir dar kartą pamėgino suardyti vėjo sieną. Nors sutelkusi visas mintis mėginau jį nustumti, vėjas man nepakluso.

– Nesistenk jo priversti, – tarė Metju. Jis buvo bebaimis, prasibrovęs pro cikloną sučiupo mane už žasto. – Motina tave apkerėjo, kad niekas, net ir tu pati, negalėtum priversti savo magijos pasirodyti.

– Kaip tuomet galiu ją iššaukti ir suvaldyti?

– Sugalvok, – ant kaklo ir pečių pažiro Metju sniegas, jis instinktyviai ieškojo stambiausių arterijų ir venų.

– Negaliu, – mane užliejo panikos banga. – Nesu ragana.

– Liaukis tai kartojus. Tai netiesa, pati žinai, – staiga jis mane paleido. – Užsimerk ir eik.

– Ką?

– Stebėjau tave ne vieną savaitę, Diana, – jis judėjo kaip laukinis žvėris, gvazdikėlių aromatas buvo toks aštrus, kad gniaužė gerklę. – Turi judėti ir atsisakyti jutiminių trukdžių, tik tada pajusi.

Vampyras mane stumtelėjo, suklupau, bet kai atsisukau, jau buvo dingęs.

Žvalgiausi po mišką. Buvo visiškai tylu, gyvūnai slėpėsi nuo netoliese esančio grobuonies.

Užsimerkiau ir ėmiau giliai kvėpuoti. Pro mane iš pradžių į vieną, tada į kitą pusę pūstelėjo vėjas. Tai Metju mane erzino. Sutelkiau dėmesį į kvėpavimą, stengiausi būti rami kaip ir visas miškas. Tuomet pasirengiau veikti.

Tarp akių pajutau tempimą. Prisiminusi Amiros jogą ir Martos patarimą įsileisti vizijas, kvėptelėjau. Tempimas virto dilgčiojimu, o dilgčiojimas – jausmu, kad mano trečioji, raganiškoji, akis pirmą kartą gyvenime atsimerkė.

Ji juto visą miško gyvybę – augalus, žemės energiją, apačioje sruvenantį vandenį – kiekviena gyvastis skyrėsi spalva ir atspalviu. Trečioji akis regėjo medžio drevėje pasislėpusius kiškius, matė, kaip užuodus vampyrą ėmė daužytis jų širdelės. Išvydau baltąsias pelėdas, kurias iš popiečio miego pažadino ant medžių šakų kybantis, kaip pantera šokinėjantis grobuonis. Ir triušiai, ir pelėdos suprato, kad nuo jo neišsisuks.

– Žvėrių karaliau, – sušnabždėjau.

Tarp medžių nuaidėjo tylus Metju kikenimas.

Joks miško gyvūnas negalėjo jam pasipriešinti.

– Tik aš.

Mano trečioji akis šukavo mišką. Vampyrai nėra visiškai gyvi, tad buvo sunku jį aptikti, aplink knibždant energijai. Staiga pamačiau jo tamsią kaip juodoji skylė figūrą. Ten, kur lietėsi su gyvybe, figūros kraštai švytėjo raudoniu. Instinktyviai pasisukau Metju pusėn ir ėmiau apžiūrinėti dar atidžiau, bet jis pradingo tarp medžių šešėlių.

Užsimerkusi, regėdama tik raganiškąja akimi pradėjau eiti ir tikėjausi, kad taip sugundysiu vampyrą sekti paskui. Už manęs nuo klevo atsiskyrė tamsus jo šešėlis ir raudonai blykstelėjo žalumoje. Šįkart ir toliau ėjau nusisukusi į kitą pusę.

– Matau tave, Metju, – tariau švelniai.

– Matai, ma lionne? Ir ką darysi? – Jis vėl sukikeno, bet sekė paskui išlaikydamas vienodą atstumą.

Su kiekvienu žingsniu regėjau vis geriau, vis tiksliau. Kairėje buvo tankūs krūmokšniai, tad pasilenkiau į dešinę. Priešais gulėjo akmuo, mačiau iš žemės išsikišusius aštrius jo kontūrus. Kilstelėjau koją, kad nesuklupčiau.

Krūtine pajutau oro gūsį ir supratau, kad priešais laukia proskyna. Dabar man kalbėjo ne tik miško gyvastis, mane vedė visos stichijos, susijungiau su oru, žeme, vandeniu ir ugnimi, jie buvo kitokie nei miško gyvybė.

Metju energija susitelkė pati į save, darėsi vis tamsesnė ir gilesnė. Tuomet jo tamsuma, jo tuštuma šoko pirmyn taip, kad būtų pavydėjęs bet kuris liūtas, ir ištiesė rankas mėgindamas mane sugriebti.

Skrisk, – pamaniau jam nespėjus paliesti.

Mano kūnas pakilo, pajutau energijos antplūdį. Žemė mane paleido ir švelniai mestelėjo aukštyn. Kaip ir sakė Metju, kūnui buvo nesunku sekti mintis. Tai buvo taip pat paprasta, kaip kilti paskui įsivaizduojamą kaspiną.

Apačioje Metju kūliais persivertė ore ir nusileido kaip tik toje vietoje, kur ką tik stovėjau.

Skriejau virš medžių viršūnių plačiai atmerkusi akis. Iki horizonto nusidriekęs miškas atrodė kaip jūra, nutvieksta saulės ir žvaigždžių. Mano plaukus blaškė vėjas, sruogų galai liepsnojo veidą laižančia, bet nedeginančia ugnimi. Garbanų šiluma glamonėjo skruostus pro šalį ūžiant šaltam vėjui. Greta praskrido varna, ji stebėjosi šiuo keistu į jos erdvę įsibrovusiu padaru.

Į mane žvelgė išblyškęs vampyro veidas, jo akys buvo pilnos nuostabos. Kai mūsų žvilgsniai susitiko, jis nusišypsojo.

Tai buvo gražiausias dalykas, kokį man kada teko matyti. Užplūdo geismas, stiprus ir instinktyvus, ir pasididžiavimas, kad jis mano.

Nėriau žemyn pas Metju ir per sekundę susižavėjimą vampyro veide pakeitė apdairumas. Jis suurzgė, nežinojo, ką rengiuosi daryti. Instinktai kuždėjo, kad galiu pulti.

Pristabdžiau kritimą ir ėmiau leistis lėčiau, kol mūsų akys atsidūrė viename lygyje. Ore mataravo guminiais Saros batais apautos kojos. Vėjas sugavo vieną plaukų sruogą ir nubloškė vampyro pusėn.

Nesužeisk jo. Visos mano mintys buvo sutelktos į Metju saugumą. Man pakluso oras ir ugnis, trečiąja akimi gėriau jo tamsą.

– Nesiartink prie manęs, – suriaumojo. – Tik sekundėlę.

Metju stengėsi suvaldyti grobuonies instinktus. Jis norėjo mane sugauti. Žvėrių karaliui nepatiko būti nugalėtam.

Nekreipdama dėmesio į jo įspėjimą, nuleidau kojas tiek, kad kybotų vos per kelis colius nuo žemės, ir ištiesiau ranką delnu į viršų. Regėjimo lauke iškilo mano pačios energija: besikeičianti sidabrinė ir auksinė masė, žaliai mėlyna kaip Aušrinė žvaigždė. Kilstelėjau ją ir stebėjau, kaip slenka nuo širdies, ritasi pečiais ir ranka.

Į delną nusėdo pulsuojantis, sūkuriuojantis žemės, ugnies, vandens ir oro kamuolys. Senovės filosofai jį būtų palaikę mikrokosmu – mažyčiu pasaulėliu, kuris atspindėjo tiek mane, tiek ir visatą.

– Čia tau, – tariau tyliai tiesdama į jį pirštus.

Metju sugavo krintantį rutulį. Šis judėjo kaip gyvsidabris ir išsiliejo jo delne. Mano energija suvirpėjo ir nurimo.

– Kas tai? – paklausė. Dėmesį nuo medžioklės atitraukė švytinti masė.

– Aš, – tariau paprastai. Metju sutelkė dėmesį į mano veidą, jo vyzdžiai juoda banga užliejo pilkai žalias raineles. – Tu manęs nesužeisi. Aš tavęs taip pat.

Vampyras atsargiai laikė mano mikrokosmą, nenorėjo išlieti nė lašelio.

– Vis tiek nemoku kautis, – tariau liūdnai. – Galiu tik pabėgti.

– Tai svarbiausia kiekvieno kario pamoka, ragana. – Pirma panieką rodžiusios Metju lūpos išreiškė meilumą. – Išmoksti išsirinkti mūšį, nesiveli į tą, kurį pralaimėsi, palieki jį kitam kartui.

– Tu manęs bijai? – paklausiau vis dar plevendama ore.

– Ne.

Trečiąją akį dilgtelėjo. Jis sakė tiesą.

– Net kai turiu tai savyje? – žvilgsniu suradau švytinčią, sūkuriuojančią masę jo delne.

Metju buvo budrus ir atsargus.

– Ir anksčiau esu matęs galingų raganų, bet vis dar nežinome, kas slypi tavyje. Turime išsiaiškinti.

– Niekada nenorėjau sužinoti.

– Kodėl, Diana? Kodėl nenori tokių dovanų? – jis priglaudė ranką prie savęs lyg bijotų, kad mano magija išnyks nespėjus jos suprasti.

– Baimė? Troškimas? – tariau švelniai pirštų galiukais liesdama jo stiprius skruostikaulius. Mane iš naujo pribloškė meilės Metju jėga. Prisiminusi, ką jo draugas demonas Bruno rašė šešioliktame amžiuje, pacitavau:

– „Troškimai mane skatina taip pat, kaip stabdo baimė.“ Juk tai paaiškina viską, kas vyksta pasaulyje.

– Viską, išskyrus tave, – tarė kimiu balsu. – Netelpi į jokius rėmus.

Pėdomis paliečiau žemę ir lėtai atitraukiau pirštus nuo jo veido. Rodės, kad kūnas supranta šį judesį, bet protui jis vis tiek atrodė keistas. Gabalėlis manęs, kurį buvau davus Metju, iššoko iš jo delno ir nusileido į manąjį. Sugniaužus delną, energija greitai rezorbavosi. Pajutau dilgčiojimą, reiškiantį raganiškas jėgas, ir tuoj pat atpažinau jį kaip savą. Nuleidau galvą, mane baugino būtybė, kuria pamažu virtau.

Metju pirštai praskleidė plaukų užuolaidas.

– Nuo magijos niekur nepasislėpsi – nei moksle, nei valioje, nei susikaupime. Ji visada tave suras, niekur nepabėgsi.

– Tą patį sakė mama požeminiame kalėjime. Ji žinojo apie mus, – išgąsdinta prisiminimo apie La Pjerą, mano trečioji akis užsimerkė. Suvirpėjau, Metju prisitraukė mane arčiau. Vėsios jo rankos nešildė, bet jaučiausi daug saugiau.

– Galbūt sužinojus, kad tu ne viena, jiems pasidarė lengviau, – švelniai tarė. Metju lūpos buvo vėsios ir stangrios, pravėriau savąsias norėdama prisileisti jį arčiau. Vampyras paniro į mano kaklą ir godžiai įkvėpė aromato. Kai nenoromis atsitraukė, paglostė plaukus ir tvirčiau susupo į paltą.

– Ar išmokysi mane kautis kaip savo riterius?

Vampyro rankos sustingo.

– Jie mokėjo apsiginti dar prieš ateidami pas mane, nors anksčiau esu treniravęs karius – žmones, vampyrus, demonus. Net Markusą. Dievas žino, tai buvo tikras iššūkis, bet niekada neteko mokyti burtininko.

– Eime namo, – kulkšnį vis dar skaudėjo, galėjau bet kada susmukti iš nuovargio. Po kelių netvirtų žingsnių, vampyras užsimetė mane ant kupros kaip vaiką, sunėriau rankas jam ant kaklo ir leidžiantis saulei pasukome namo. – Dar kartą ačiū, kad mane radai, – sušnabždėjau pamačiusi namą. Jis žinojo, kad šįkart kalbu ne apie La Pjerą.

– Jau seniai buvau liovęsis ieškoti, bet tu buvai Bodleino bibliotekoje. Per Meiboną. Istorikė ir dar ragana, – Metju netikėdamas papurtė galvą.

– Todėl tai ir yra magiška, – tariau ir švelniai pabučiavau virš raktikaulio. Nuleidęs mane verandoje, jis vis dar murkė.

Metju patraukė į malkinę atnešti malkų židiniui ir paliko mane vieną su tetomis. Abi atrodė sunerimusios.

– Suprantu, kodėl laikei tai paslaptyje, – paaiškinau ir taip apkabinau Em, kad ji aiktelėjo iš palengvėjimo. – Bet mama sakė, kad paslapčių metas baigėsi.

– Matei Rebeką? – atsargiai paklausė perbalusi Sara.

– La Pjere. Kai Satu gąsdinimais mėgino priversti su ja bendradarbiauti, – nutilau. – Ir tėtį.

– Ar ji... Ar jie buvo laimingi? – springdama išlemeno teta. Už jos susirūpinusi stovėjo senelė.

– Jie buvo kartu, – tariau paprastai pro langą dairydamasi Metju.

– Ir jie buvo kartu su tavim, – tvirtai tarė Em, nors akys buvo pilnos ašarų. – O tai reiškia, kad jie buvo labai laimingi.

Teta žiojosi kažką sakyti, bet nutarė patylėti ir užsičiaupė.

– Ką, Sara? – uždėjau delną jai ant rankos.

– Ar Rebeka kalbėjo su tavim? – tyliai paklausė.

– Ji sekė man pasakas. Tas pačias kaip vaikystėje – apie raganas, princą ir gerąją krikštamotę. Ji ir tėtis mane apkerėjo, bet mama nenorėjo, kad pamirščiau apie savo magiją, nors aš ir stengiausi.

– Tą vasarą, prieš mamai ir tėčiui išvykstant į Afriką, Rebeka paklausė manęs, kas vaikams palieka didžiausią įspūdį. Atsakiau jai, kad tėvų prieš miegą sekamos pasakos, jose paslėptos mintys apie viltį, stiprybę ir meilę, – Em paplūdo ašaromis ir ranka mėgino jas nusišluostyti.

– Buvai teisi, – tariau švelniai.

Nors trys raganos ką tik susitaikė, kai į virtuvę įėjo malkomis nešinas Metju, Sara iškart jį užsipuolė.

– Daugiau niekada neprašyk, kad nekreipčiau dėmesio į Dianos pagalbos šauksmą, ir niekada nedrįsk jai grasinti – nesvarbu dėl ko. Jei taip padarysi, prakeiksiu tave ir gailėsies atgimęs. Supratai, vampyre?

– Žinoma, Sara, – abejingai sumurmėjo Metju. Jis tai padarė lygiai taip pat kaip Izabou.

Vakarienę valgėme šeimos kambaryje. Įtampa tarp Metju ir Saros atlėgo, bet tetai pamačius, kad nėra mėsos, pakvipo mūšiu.

– Rūkai kaip kaminas, – kantriai tarė Em, kai Sara pasiskundė, jog nėra tikro maisto. – Tavo arterijos man padėkos.

– Padarei tai ne dėl manęs, – sviedė į Metju kaltinantį žvilgsnį. – O tam, kad vampyrui nekiltų noras paragauti Dianos.

Metju šyptelėjo ir atkimšo butelį, kurį atsinešė iš automobilio.

– Vyno, Sara?

Ji įtariamai apžiūrėjo butelį.

– Importinis?

– Prancūziškas, – tarė pildydamas jos stiklinę vandeniui.

– Man nepatinka prancūzai.

– Netikėkite viskuo, ką skaitote. Iš tiesų mes labai malonūs, – Metju privertė tetą išspausti piktą šypsenėlę. – Patikėkit manim, pamažu pradėsim jums patikti.

Tarsi norėdama tai įrodyti, Tabita užšoko jam ant peties ir liko ten per visą vakarienę.

Metju gėrė vyną, plepėjo apie namą, klausinėjo Saros ir Em apie ūkį ir vietos istoriją. Man beliko tik stebėti šias tris mylimas būtybes ir kimšti aštrųjį troškinį su kukurūzų duona.

Kai nuėjome miegoti, palindau po antklodėmis nekantraudama priglusti prie jo vėsaus kūno. Kleirmontas prisitraukė mane prie nuogos odos.

– Tu tokia šilta, – tarė tvirtai prisispaudęs.

– Mmm, skaniai kvepi, – prikišau nosį prie jo krūtinės. Raktas pats pasisuko spynoje. Jis ten buvo nuo tada, kai nubudau popiet. – Radai raktą stalo stalčiuj?

– Jį turėjo namas, – po manimi sugriaudėjo Metju juokas. – Jis išlėkė iš tarpo tarp grindų lentų prie lovos, atsitrenkė į sieną virš šviesos jungiklio ir nukrito ant žemės. Kai iš karto neatskubėjau jo pakelti, pats atskriejo pas mane.

Nusijuokiau, vampyro pirštai slydo mano juosmeniu. Metju vengė Satu paliktų žymių.

– Tu turi savo karo randus, – tariau tikėdamasi jį nuraminti. – O aš savo.

Tamsoje jo lūpos nesunkiai rado manąsias. Viena ranka nuslydo ant kryžmens ir uždengė mėnulio pjautuvą, kita nukeliavo tarp menčių ir nusekė žvaigždę. Nereikėjo jokios magijos, kad suprasčiau vampyro skausmą ir gailestį. Jutau jį visur: švelniuose prisilietimuose, žodžiuose, kuriuos murmėjo tamsoje, tvirtai prisispaudusiame kūne. Galiausiai jis nustūmė baimę, pyktį ir ėmėme neskubėdami, norėdami ilgiau pasimėgauti susijungimu, liesti vienas kitą pirštais ir lūpomis.

Malonumo viršūnėje virš mūsų sužibo žvaigždės, kelios jų liko kaboti prie lubų. Jos žibėjo ir geso taip primindamos apie trumpą savo gyvenimą, o mes gulėjome vienas kito glėbyje ir laukėme, kol mus suras aušra.