38

SKYRIUS

Kaulais pajutau stiprų trenksmą, lyg būtų susidūrusios dvi planetos. Kažkas įgėlė į dešinę ranką, jutau latekso ir plastiko kvapą, Metju ginčijosi su Markusu. Po manimi buvo šalta žemė, pūvančių lapų kvapas užgožė visus kitus. Buvau atsimerkusi, bet mačiau tik tamsą. Labai stengdamasi pajėgiau pajudinti pusplikes virš manęs susikryžiavusias šakas.

– Imk kairę ranką – ji jau perpjauta, – nekantriai tarė Metju.

– Iš jos jokios naudos, Metju. Audiniai pilni tavo seilių, jie nieko nesugers. Dešinė ranka tiks geriau. Jos kraujospūdis toks žemas, kad vos galiu rasti veną. Tik tiek, – Markuso balsas buvo keistai tylus kaip ligoninės priimamojo gydytojo, kuris įpratęs matyti mirtį.

Veidą apsivijo du spagečiai. Vėsūs pirštai palietė nosį. Mėginau juos nupurtyti, bet mane tvirtai suėmė.

Man iš dešinės atsklido Miriam balsas.

– Tachikardija. Nuraminsiu ją.

– Ne, – šiurkščiai atrėžė Metju. – Jokių raminamųjų. Ji beveik be sąmonės. Gali sukelti komą.

– Tuomet nutildyk ją, – Miriam balsas buvo dalykiškas. Maži, šalti piršteliai netikėtai tvirtai prisispaudė prie kaklo. – Negaliu vienu metu stabdyti kraujavimo ir laikyti ją prispaudus.

Mačiau tik nuotrupas to, kas vyko aplink mane. Milžiniškomis pastangomis pasukusi akis, jų kampučiais regėjau tai, kas buvo tiesiai virš manęs ir šone.

– Ar gali ką nors padaryti, Sara? – Metju balse girdėjau sielvartą.

Regėjimo lauke išniro tetos veidas.

– Kerai neišgydys vampyro įkandimo, antraip mums nereikėtų bijoti tokių būtybių kaip jūs.

Grimzdau į ramybę, bet mane sustabdė už rankos sučiupusi Em. Ji laikė mane mano pačios kūne.

– Tuomet neturim pasirinkimo, – beviltiškai tarė Metju. – Aš tai padarysiu.

– Ne, Metju, – tvirtai tarė Miriam. – Tu nepakankamai stiprus. Be to, esu tai dariusi šimtus kartų.

Pasigirdo garsas, lyg kas plyštų. Po to, kai Džiuljeta užpuolė Metju, atpažinau, kad tai vampyro mėsa.

– Ar jie pavers mane vampyre? – sušnabždėjau Emili.

– Ne, mon coeur, – Metju balsas buvo toks pats užtikrintas kaip ir Miriam. – Tu netekai, o aš išgėriau labai daug kraujo. Dabar Markusas parūpino žmonių kraujo. Miriam turi apžiūrėti tavo kaklą.

– Aaa... – Tai buvo pernelyg sudėtinga. Mano smegenis dengė migla, burna ir liežuvis buvo nutirpę. – Aš ištroškusi.

– Trokšti vampyro kraujo, bet jo negausi. Gulėk ramiai, – tvirtai tarė Metju ir taip stipriai suėmė už pečių, kad net suskaudo. Šaltos Markuso rankos perbėgo man už ausies, prie žandikaulio, burną laikė užčiaupęs. – Ir, Miriam...

– Neerzink, Metju, – tarstelėjo Miriam. – Dariau tai šiltakraujams dar tada, kai nebuvai atgimęs.

Kažkas aštrus įpjovė kaklą ir ore pakvipo krauju.

Pajutau skausmą, žaizda šalo ir degė kartu. Karštis ir šaltis leidosi į gilesnius audinius, kol ėmė svilinti kaulus ir raumenis.

Norėjau pasitraukti nuo ledinių liežuvėlių, bet mane laikė du vampyrai. Burna taip pat buvo užčiaupta, tad galėjau leisti tik baimingus, slopius garsus.

– Neįžiūriu jos arterijos, – tyliai tarė Miriam. – Reikia išvalyti žaizdą.

Ji greitai girdimai siurbtelėjo kraujo. Oda iškart aptirpo, bet vos vampyrė atsitraukė, mane vėl užliejo skausmo banga.

Dėl tokio stipraus perštėjimo į gyslas plūdo adrenalinas, kilo panika. Aplink vėl stojo pilkos La Pjero sienos, kadangi negalėjau judėti, vėl atsidūriau Satu gniaužtuose.

Metju pirštai susmigo man į pečius ir vėl grįžau į mišką prie Bišopų namų.

– Papasakok Dianai, ką darai, Miriam. Ta suomė ragana privertė ją bijoti to, ko nemato.

– Tai tik keli lašeliai kraujo, nulašėję nuo mano riešo, Diana, – ramiai tarė Miriam. – Žinau, jog skauda, bet nieko daugiau negaliu padaryti. Kad vampyro kraujas išgydytų, turi įvykti kontaktas. Jis sutvarkys tavo arteriją geriau nei chirurgo siūlės. Nesijaudink. Neįmanoma, kad toks mažas kiekis, panaudotas paviršiuje, paverstų tave viena iš mūsų.

Kai vampyrė paaiškino, pajutau, kaip jos kraujas lašas po lašo varva į mano atvirą žaizdą. Jis liejosi ant mano raganiškų audinių ir vertė juos randėti. Vampyrui reikia didelės savikontrolės, kad atliktų tokią procedūrą ir nepasiduotų alkiui. Kiaurai veriančio šalčio lašai liovėsi.

– Baigta, – su palengvėjimu tarė Miriam. – Dabar tereikia užsiūti įpjovimą.

Jos pirštai greitai judėjo virš mano kaklo, dygsniais jungė audinius.

– Stengiausi gražiai viską sutvarkyti, Diana, bet Metju dantimis suplėšė odą.

– Dabar nugabensime tave namo, – tarstelėjo Kleirmontas.

Jis suėmė galvą ir pečius, o Markusas pakėlė kojas. Miriam ėjo šalia ir nešėsi įrankius. Kažkas laukais atvairavo „Range Rover“, jis stovėjo praviromis galinėmis durelėmis. Miriam ir Markusas apsikeitė, vampyras nuėjo paruošti man vietos.

– Miriam, – sušnabždėjau. Ji pasilenkė prie manęs. – Jei kas nutiks ne taip...

Nepajėgiau baigti, bet buvo aišku, kad ji mane suprato. Vis dar buvau ragana, bet mieliau tapčiau vampyre nei mirčiau.

Ji įsistebeilijo man į akis, luktelėjo ir linktelėjo.

– Nedrįsk mirti. Jei padarysiu, ko prašai, jis mane užmuš.

Metju plepėjo visą kelią namo. Vos pamėgindavau užmigti, švelniai mane pabučiuodavo ir, nors jis buvo meilus, kiekvieną kartą krūptelėdavau.

Namie Sara ir Em lakstė ieškodamos pagalvėlių ir priešais šeimos kambario židinį padarė man lovą. Keliais žodžiais ir rankos mostu Sara uždegė glėbį malkų. Židinyje įsiliepsnojo ugnis, bet aš ir toliau nevalingai drebėjau, buvau siaubingai sušalusi.

Metju paguldė mane ant pagalvėlių ir apklojo antklodėmis, o Miriam subintavo kaklą. Kol ji darbavosi, mano vyras ir sūnus šnabždėjosi kambario kampe.

– Jai to reikia ir žinau, kur jos plaučiai, – nekantriai sumurmėjo Markusas. – Punkcijos nebus.

– Ji stipri. Jokios vidurio linijos. Diskusija baigta. Tiesiog atsikratyk to, kas liko iš Džiuljetos, – vampyro balsas buvo tylus, bet įsakmus.

– Aš tuo pasirūpinsiu, – Markusas greitai apsisuko, išgirdau, kaip užsitrenkė laukujės durys, o kieme tuoj pat atgijo „Range Rover“.

Sieninio prieškambario laikrodžio tiksėjimas žymėjo slenkančias minutes. Į kaulus ėmė smelktis šiluma, apsnūdau. Metju sėdėjo šalia ir laikė mano ranką, kad galėtų išbudinti vos pamėginus pasinerti į užmarštį.

Galiausiai Miriam ištarė magiškus žodžius:

– Jos būklė stabili.

Pagaliau galėjau pasiduoti sąmonės pakraščius aptraukusiai tamsai. Sara ir Em pabučiavo mane ir dingo, paskui jas nusekė Miriam. Liko tik Metju ir palaiminga ramybė.

Visgi vos įsivyravus tylai, mane užplūdo mintys apie Džiuljetą.

– Nužudžiau ją, – ėmė daužytis širdis.

– Neturėjai kito pasirinkimo, – jo balso tonas reiškė, kad tolesnių diskusijų nebus. – Tai buvo savigyna.

– Ne, nebuvo. Raganiškoji ugnis... – Lankas ir strėlė mano rankose atsirado tik tada, kai jam kilo pavojus.

Metju bučiniu mane nutildė.

– Pakalbėsime apie tai rytoj.

Buvo kažkas, kas negalėjo palaukti iki rytojaus, ką jis turėjo žinoti dabar.

– Myliu tave, Metju, – po to, kai Satu pagrobė mane iš Set Turo, neturėjau kada jam to pasakyti. Norėjau tai priminti, kol nenutiko dar kas nors.

– Ir aš tave myliu, – jis palenkė galvą ir jo lūpos atsidūrė prie mano ausies. – Pameni mūsų vakarienę Oksforde? Norėjai sužinoti, koks tavo skonis.

Pritariamai linktelėjau.

– Tavo skonis kaip medaus, – sumurmėjo. – Medaus ir vilties.

Mano lūpos išsilenkė ir užmigau.

Tai nebuvo ramus miegas. Įstrigau tarp sapno ir nubudimo. Tarp La Pjero ir Madisono, tarp gyvenimo ir mirties. Senos moters vaiduoklis įspėjo, kaip pavojinga stoviniuoti kryžkelėse. Buvo sekundėlių, kai atrodė, kad mirtis stovi šalia ir laukia, kol pasirinksiu, į kurią pusę pasukti.

Tąnakt nukeliavau daugybę mylių, skraidžiojau iš vienos vietos į kitą, niekaip negalėjau atsiplėšti nuo persekiotojų – Gerberto, Satu, Džiuljetos, Piterio Nokso. Kiekvieną kartą grįžusi į Bišopų namus, rasdavau Metju. Kartais su juo manęs laukdavo Sara. Kartais Markusas, bet dažniausiai Metju būdavo vienas.

Viduryje nakties kažkas ėmė niūniuoti melodiją, pagal kurią anuomet šokome didžiojoje Izabou svetainėje. Tai nebuvo nei Markusas, nei Metju, jie kalbėjosi tarpusavyje, o aš buvau pernelyg pavargusi, kad išsiaiškinčiau, iš kur sklinda muzika.

– Iš kur ji žino tą seną dainą? – paklausė Markusas.

– Išmoko jos namie. Jėzau, net sapnuodama ji stengiasi būti drąsi, – Metju balsas išdavė neviltį. – Boldvinas teisus – iš manęs prastas strategas. Turėjau tai numatyti.

– Gerbertas pasinaudojo tuo, kad užmiršai Džiuljetą. Tai buvo taip seniai. Jis žinojo, jog būsi su Diana, kai ji smogs. Džiūgavo dėl to kalbėdamas telefonu.

– Taip, žino, koks aš arogantiškas, nes maniau, jog su manim ji bus saugi.

– Tu stengeisi ją apsaugoti, bet negali – niekas negali. Ji ne vienintelė, kuri turi liautis buvus drąsi.

Markusas kažko nežinojo, Metju kažką užmiršo. Prisiminiau seną mūsų pokalbį. Muzika liovėsi ir leido man prabilti.

– Juk jau sakiau, – tariau tamsoje ieškodama Metju, bet radau tik kalnus vilnos, kuri skleidė gvazdikėlių aromatą. – Būsiu drąsi už mus abu.

– Diana, – greitai atsiliepė vampyras. – Atsimerk ir pažiūrėk į mane.

Jo veidas buvo vos už kelių colių nuo manojo. Viena ranka jis laikė galvą, kita buvo ant mano kryžmens ir sūpavo pakibusį mėnulio pjautuvą.

– Štai kur tu, – sumurmėjau. – Bijojau, kad pasiklydome.

– Ne, brangioji, nepasiklydome. Esame Bišopų namuose. Tau nereikia būti drąsiai. Dabar mano eilė.

– Ar išsiaiškinsi, kuriuo keliu mums pasukti?

– Ką nors sugalvosiu. Ilsėkis ir leisk man viskuo pasirūpinti. – Metju akys buvo sodriai žalios.

Vėl nugrimzdau, stengiausi pabėgti nuo Gerberto ir Džiuljetos, kurie lipo man ant kulnų. Apyaušriu miegas tapo gilesnis, o kai nubudau, jau buvo rytas. Greitai supratau, kad guliu nuoga tarp daugybės antklodžių, kaip pacientė britų intensyvios terapijos skyriuje. Dešinėje rankoje buvo vamzdelis, kairę alkūnę supo tvarsčiai, kažkas buvo prilipęs prie kaklo. Šalia sulenkęs kelius ir atsišliejęs į sofą sėdėjo Metju.

– Metju? Ar visi sveiki? – Liežuvis vis dar buvo nutirpęs, labai norėjau gerti.

– Jiems viskas gerai. – Vampyras paėmė mano delną ir prispaudė sau prie lūpų. Jo veide atsispindėjo palengvėjimas. Akys nuslydo prie mano riešo, kur Džiuljetos nagai buvo palikę piktus mėnulio pjautuvus.

Mūsų balsai sukvietė visus namų gyventojus. Pirmiausia pasirodė tetos. Sara buvo paskendusi savo mintyse, jos paakiai buvo pajuodę. Em atrodė pavargusi, bet rami, ji glostė mano plaukus ir kartojo, kad viskas bus gerai. Tada pasirodė mano sūnus. Jis mane apžiūrėjo ir griežtai pareiškė, kad turiu pamiegoti. Galiausiai Miriam išginė visus laukan, kad galėtų pakeisti tvarsčius.

– Ar buvo labai prastai? – paklausiau, kai likome vienos.

– Jei turi galvoje Metju, buvo labai blogai. De Klermontai sunkiai susitaiko su netektimis ar jų grėsme. Kai mirė Filipas, Izabou buvo dar prasčiau. Ne man vienai į naudą, kad likai gyva, – Miriam stebinamai švelniai tepė mano žaizdas.

Jos žodžiai priminė keršto ištroškusį Metju. Užsimerkiau ir vaizdas dingo.

– Papasakok man apie Džiuljetą.

Miriam įspėjamai sušnypštė.

– Ne man pasakoti apie Džiuljetą Duran. Paklausk savo vyro, – ji atjungė intraveninį kateterį ir išskleidė senus flanelinius Saros marškinius. Po kelias minutes trukusių grumtynių, Miriam nutarė man padėti. Jos žvilgsnis sustojo ties žymėmis ant nugaros.

– Randai manęs netrikdo. Tai tik ženklas, kad koviausi ir išgyvenau, – pati užsitraukiau marškinius ant pečių.

– Metju jie taip pat netrukdo. Meilė de Klermontams visada palieka žymę. Niekas to nežino geriau nei Metju.

Drebančiais pirštais užsisagsčiau marškinius. Nenorėjau pažvelgti jai į akis. Vampyrė padavė juodas tampres.

– Šitaip duoti jam savo kraujo buvo be galo pavojinga. Jis galėjo ir nesustoti, – jos balse suskambo pasigėrėjimo nata.

– Izabou man sakė, kad de Klermontai kovoja dėl tų, kuriuos myli.

– Jo motina supras, bet jis – visai kas kita. Metju turi jo atsikratyti, atsikratyti tavo kraujo, to, kas nutiko vakar naktį, visko.

Džiuljeta. Tarp mūsų ore pakibo neištartas žodis.

Miriam vėl prijungė lašinę.

– Markusas nuveš Metju į Kanadą. Praeis ilgos valandos, kol ras ką nors, ko norėtų užkąsti, bet kitos išeities nėra.

– Sara ir Em bus saugios, kol jų nebus?

– Davei mums šiek tiek laiko. Kongregacija nemanė, kad Džiuljetai gali nepasisekti. Gerbertas toks pats išdidus kaip Metju ir taip pat beveik niekada neklysta. Jie užtruks kelias dienas, kol persigrupuos. – Ji sustingo, veide pasirodė kaltės šešėlis.

– Dabar su Diana norėčiau pasikalbėti aš, – tyliai nuo durų tarė Metju. Jis atrodė siaubingai. Aštrios veido linijos reiškė alkį, paakiai buvo levandų spalvos.

Jis tyliai stebėjo, kaip Miriam sukiojasi apie mano lovą. Vampyrė užtrenkė sunkias karsto formos duris, subarškėjo skląstis. Kai pasisuko į mane, jo žvilgsnis išdavė susirūpinimą.

Vampyro kraujo troškimas kovėsi su instinktu saugoti.

– Kada išvyksite? – paklausiau tikėdamasi, kad jis supras mano norus.

– Aš neišvykstu.

– Turi atgauti jėgas. Kitą kartą kongregacija atsiųs ne vieną vampyrą ar raganą. – Susimąsčiau, kiek dar būtybių iš Metju praeities paklus kongregacijos norams, ir pamėginau atsisėsti.

– Patyrei tiek karo, ma lionne, kad supranti jų strategiją? – Jo veido bruožai neišdavė jausmų, bet balsas buvo linksmas.

– Įrodėme, kad mūsų taip lengvai nepaims.

– Lengvai? Vos nemirei, – jis prisėdo šalia ant pagalvėlių.

– Tu taip pat.

– Panaudojai magiją, kad mane išgelbėtum. Užuodžiau – rasakila ir ambra.

– Niekis. – Nenorėjau, jog jis sužinotų, ką pažadėjau mainais už jo gyvybę.

– Nemeluok, – vampyro pirštų galiukai suėmė mano smakrą. – Jei nenori pasakoti, taip ir sakyk. Tavo paslaptys priklauso tik tau, bet nemeluok.

– Šioje šeimoje ne aš vienintelė turiu paslapčių. Papasakok apie Džiuljetą Duran.

Jis paleido mano smakrą ir neramiai nužingsniavo prie lango.

– Žinai, kad mus supažindino Gerbertas. Jis pagrobė ją iš Kairo viešnamio, daugybę kartų vos nenužudė, kol galiausiai pavertė vampyre ir padarė iš jos kažką, kas turėjo man patikti. Ir dabar nežinau, ar ji buvo išprotėjusi dar tada, kai Gerbertas ją surado, ar neteko proto po to, ką jis tai padarė.

– Kodėl? – Nebepajėgiau nuslėpti nepasitikėjimo.

– Jai buvo lemta įsigraužti į mano širdį ir šeimos reikalus. Gerbertas visuomet norėjo būti vienu iš Lozoriaus riterių, bet tėvas niekada jo nepriėmė. Vos Džiuljeta išsiaiškino brolijos vingrybes ir naudingą informaciją apie mano šeimą, turėjo mane nužudyti. Gerbertas išmokė ją būti mano meiluže ir žudike. – Metju pakrapštė apsilaupiusius lango rėmo dažus. – Kai pirmą kartą sutikau, Džiuljeta puikiai slėpė savo ligą. Ilgai užtrukau, kol pastebėjau pirmuosius ženklus. Izabou ir Boldvinas niekada ja nepasitikėjo, o Markusas bjaurėjosi. Bet aš... Gerbertas puikiai ją išmokė. Ji priminė Luizą, atrodė, kad keistą elgesį paaiškina jos dvasinis trapumas.

Jam visada patiko trapūs daiktai, – įspėjo mane Izabou. Džiuljeta traukė Metju ne tik seksualiai. Jausmai buvo daug stipresni.

– Tu ją mylėjai, – prisiminiau keistą Džiuljetos bučinį ir suvirpėjau.

– Kažkada. Labai seniai, bet neteisingai, – tęsė vampyras. – Stebėjau iš saugaus atstumo ir pasistengiau, kad ja būtų pasirūpinta, nes pati nebūtų to sugebėjus. Kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, ji dingo, maniau, jog žuvo. Niekuomet negalvojau, kad ji vis dar gyva.

– Ir visą tą laiką, kai stebėjai, ji taip pat nenuleido nuo tavęs akių. – Atidus jos žvilgsnis siurbė kiekvieną mano judesį. Tikriausiai ji taip pat atidžiai stebėjo ir Metju.

– Jei būčiau žinojęs, niekada nebūčiau leidęs jai prie tavęs prisiartinti, – jis įsistebeilijo į blyškią ryto šviesą. – Bet turime aptarti dar kai ką. Privalai pažadėti, jog niekada nenaudosi magijos, kad mane apsaugotum. Nenoriu gyventi ilgiau, nei man skirta. Gyvenimas ir mirtis – galingos jėgos. Kartą Izabou įsikišo į jas dėl manęs. Negali vėl to padaryti. Ir neprašyk Miriam ar ko nors kito, kad paverstų tave vampyre.

Metju balsas buvo pribloškiamai šaltas, jis priėjo prie manęs greitais, plačiais žingsniais.

– Niekas, net aš, nepavers tavęs tuo, kas nesi.

– Tuomet ir tu turi man kai ką pažadėti.

Vampyras nepatenkintas prisimerkė.

– Ką?

– Daugiau niekada neprašyk, kad palikčiau tave, kai tau gresia pavojus, – tariau piktai. – Nes to nedarysiu.

Metju apmąstė, ko jo prašoma ir kaip reikėtų laikyti mane atokiau nuo pavojų. Tuo pačiu metu galvojau, kurią iš savo galių turiu įvaldyti, kad kitą kartą galėčiau jį apsaugoti, nepavertusi mylimojo pelenais ir nepaskandinusi. Kelias minutes žvelgėme vienas į kitą. Galiausiai paliečiau jo skruostą.

– Keliauk į medžioklę su Markusu. Kelias valandas pabūsime vienos, – jo veido spalva buvo keista. Ne vienintelė netekau daug kraujo.

– Negali likti viena.

– Su manimi bus tetos ir Miriam. Bodleine ji sakė, kad jos dantys tokie pat aštrūs kaip tavo. Tikiu ja, – dabar apie vampyrų dantis žinojau daug daugiau.

– Grįšime namo dar nesutemus, – tarė nenoriai ir pirštais paglostė man skruostus. – Ar nori, kad dar ką nors padaryčiau prieš išvykdamas?

– Noriu pasikalbėti su Izabou, – Sara atrodė nutolusi, norėjau išgirsti motinišką balsą.

– Žinoma, – tarė slėpdamas nuostabą ir iš kišenės ištraukė telefoną. Kažkas išgraibė jį iš krūmų. Vieno mygtuko paspaudimu Metju surinko Set Turo numerį.

– Maman? – iš ragelio pasipylė prancūziškų žodžių lavina. – Jai viskas gerai.

Pertraukė Metju, jo balsas skambėjo raminamai.

– Diana nori... ji prašė su tavimi pasikalbėti.

Stojusią tylą pertraukė vienas vienintelis žodelis:

– Oui.

Metju padavė telefoną.

– Izabou? – mano balsas lūžo, akys iškart paplūdo ašaromis.

– Klausau, Diana, – jos balsas buvo melodingas kaip niekada.

– Beveik jį praradau.

– Turėjai jam paklusti ir bėgti nuo Džiuljetos kaip įmanoma toliau, – jos balsas buvo piktas ir griežtas, bet greitai vėl sušvelnėjo. – Bet džiaugiuosi, kad taip nepadarei.

Apsiverkiau. Metju patraukė plaukus man nuo veido ir užkišo už ausies kaip visada nepaklusnią sruogą. Tuomet dingo.

Izabou galėjau išlieti visą savo sielvartą ir prisipažinti, kad nenužudžiau Džiuljetos pasitaikius pirmai progai. Papasakojau jai viską: kaip staiga pasirodė vampyrė, apie keistą bučinį, išgąstį Metju pradėjus gerti, kaip jaučiausi, kai maniau, kad mirštu, ir staiga vėl grįžau į gyvenimą. Metju motina suprato, tikėjausi, jog supras. Izabou mane pertraukė tik tuomet, kai pasakojau apie mergelę ir senę.

– Tai mano sūnų išgelbėjo deivė, – sumurmėjo. – Ji teisinga ir turi puikų humoro jausmą, bet tai per ilga istorija. Papasakosiu, kai apsilankysi Set Ture.

Jai paminėjus pilį, vėl pajutau siaubingą namų ilgesį.

– Norėčiau būti ten. Nežinau, ar Madisone kas nors gali mane išmokyti visko, ką turiu sužinoti.

– Tuomet reikia surasti kitą mokytoją. Kur nors turi būti būtybė, galinti tau padėti.

Izabou dar kartą liepė paklusti Metju, rūpintis juo, savimi ir kaip įmanoma greičiau grįžti į pilį. Netikėtai lengvai su viskuo sutikau ir atsisveikinau.

Metju taktiškai palaukė dar kelias minutes, atidarė duris ir įėjo į kambarį.

– Ačiū, – sušnarpščiau ir padaviau telefoną.

Jis papurtė galvą.

– Pasilaikyk. Skambink Markusui ir Izabou kada panorėjusi. Jų numerius surinksi paspaudusi antrą ir trečią mygtukus greituoju rinkimu. Tau reikia naujo mobiliojo ir laikrodžio. Į taviškį neįmanoma įkišti pakrovėjo, – Metju švelniai atrėmė mane į pagalvėles ir pabučiavo į kaktą. – Miriam dirba valgomajame, bet išgirs net menkiausią krepštelėjimą.

– O Sara ir Em? – paklausiau.

– Laukia, kol galės tave pamatyti, – tarė šypsodamasis.

Paplepėjusi su tetomis, kelias valandas miegojau, bet Metju ilgesys nugalėjo ir privertė nubusti.

Emili pakilo iš neseniai atsiradusio supamojo senelės krėslo ir priėjo su stikline vandens. Jos kaktoje buvo įsirėžusios kelios raukšlės, kurių prieš kelias dienas tikrai nebuvo. Senelė sėdėjo ant sofos, spoksojo į sienų plokštes prie židinio ir aiškiai laukė naujos namo žinutės.

– Kur Sara? – Sugriebiau stiklinę. Gerklė vis dar buvo išdžiūvusi, tad vanduo buvo tikra atgaiva.

– Ji kuriam laikui išėjo, – švelnios Em lūpos susispaudė į siaurą brūkšnį. – Ji dėl visko kaltina Metju.

Emili priklaupė šalia manęs, kad akys būtų viename lygyje.

– Tai visiškai nesusiję su Metju. Pasiūlei savo kraują vampyrui – beviltiškam, mirštančiam vampyrui. – Žiojausi prieštarauti, bet ji nutildė mane žvilgsniu. – Žinau, kad jis nepaprastas vampyras, bet jis vis tiek galėjo tave nužudyti, o Sara graužiasi, kad negali tavęs išmokyti kontroliuoti galių.

– Sarai nereikia dėl manęs jaudintis. Matei, ką padariau Džiuljetai?

Ji linktelėjo.

– Visa kita taip pat.

Dabar senelė įsistebeilijo į mane.

– Mačiau Metju alkį, kai jis gėrė tavo kraują, – toliau tyliai kalbėjo ragana. – Aš taip pat mačiau mergelę ir senę ugnies rate.

– Ar jas matė ir Sara? – sušnabždėjau tikėdamasi, kad Miriam negirdi.

Em papurtė galvą.

– Ne. Ar Metju žino?

– Ne, – persibraukiau plaukus. Buvo gera žinoti, kad Sara matė ne viską, kas įvyko vakar naktį.

– Ką pažadėjai deivei mainais už jo gyvybę, Diana?

– Viską, ko ji panorės.

– O, brangute, – Em veidas persikreipė. – Nereikėjo to daryti. Negali žinoti, kada ji sumanys veikti, ką pasiims.

Senelė suposi kaip patrakusi. Em žvilgtelėjo į įsisiūbavusią kėdę.

– Privalėjau, Em, deivė neatrodė nustebusi. Kažkodėl tai buvo taip natūralu, būtina, teisinga.

– Ar anksčiau esi mačiusi senę ir mergelę?

Linktelėjau.

– Mergelė aplanko mane sapnuose. Kartais atrodo, kad esu joje, matau, kaip ji joja ar medžioja. O senę buvau sutikusi koridoriuje.

Giliai įbridai, Diana, – sugergždė senelė. – Tikiuosi, moki plaukti.

– Negalima taip paprastai išsikviesti deivės, Diana, – įspėjo Em. – Tai labai galingos jėgos, kurių kol kas nesupranti.

– Aš išvis jos nešaukiau. Jos pasirodė, kai nutariau duoti Metju kraujo. Jos noriai man padėjo.

Galbūt ne tu turėjai duoti jam kraujo? Senelė ir toliau sūpavosi krėsle, grindų lentos girgždėjo. Ar kada apie tai pagalvojai?

– Pažįsti Metju vos kelias savaites, bet mielai paklūsti jo nurodymams ir net esi pasiryžusi dėl jo mirti. Visiškai suprantama, kad Sara susirūpinusi. Dianos, kurią pažinojome, nebėra.

– Aš myliu jį, – tariau piktai. – Ir jis mane myli.

Metju turėjo daug paslapčių: Lozoriaus riterius, Džiuljetą, net Markusą, bet nustūmiau jas į šalį kartu su ugningu jo temperamentu ir noru kontroliuoti viską bei visus aplink.

Em suprato, apie ką galvoju, ir papurtė galvą.

– Negali jų ignoruoti, Diana. Mėginai taip elgtis su magija ir ji vis tiek tave surado. Tos Metju savybės, kurių nemėgsti ir nesupranti, taip pat tave suras. Negali slėptis amžinai, ypač dabar.

– Ką turi galvoje?

– Tuo rankraščiu bei tavimi ir Metju domisi per daug būtybių. Jaučiu jas aplink Bišopų namus, tavyje. Nežinau, kurią pusę jos palaiko, bet šeštasis jausmas sako, kad netrukus sužinosime.

Em apkamšė mane antklode, įmetė į židinį dar vieną pliauską ir išėjo.

Pabudau nuo aštraus, išskirtinio savo vyro aromato.

– Grįžai, – tariau trindamasi akis.

Metju atrodė pailsėjęs, jo oda vėl atrodė kaip įprastai – perlų baltumo.

Jis valgė. Žmogaus kraują.

– Tu taip pat, – Metju paėmė mano rankas ir pakėlė sau prie lūpų. – Miriam sakė, kad didžiąją dienos dalį miegojai.

– Ar Sara namie?

– Visi namie ir davė ataskaitas, – jis kreivai šyptelėjo. – Net Tabita.

Panorau juos pamatyti ir vampyras nesiginčydamas atjungė lašinę. Kojos dar nebuvo pasirengusios nugabenti į šeimos kambarį, tad Metju paėmė mane ant rankų ir nunešė.

Em ir Markusas labai atsargiai pasodino mane ant sofos. Tylus pokalbis ir nespalvotas trileris siaubingai išvargino. Metju vėl mane pakėlė.

– Einam viršun, – pranešė. – Pasimatysime ryte.

– Ar atnešti Dianos lašinę? – pasiteiravo Miriam.

– Ne. Jai jos nereikia, – Metju balsas buvo atžarus.

– Ačiū, kad manimi pasirūpinai, – tariau, kai jis nešė mane koridoriumi.

– Tavo kūnas vis dar silpnas, bet kaip šiltakraujės atsigauna labai greitai, – tarė Metju nešdamas mane laiptais. – Tikriausiai dėl tavo amžinojo variklio.

Kai išjungė šviesą, susirangiau į kamuoliuką šalia Metju kūno ir padėjau rankas jam ant krūtinės. Pro langus krintanti mėnesiena nušvietė naujus randus. Jau dabar jie buvo švelniai rožiniai, greitai turėjo pabalti.

Nors buvau labai pavargusi, Metju mintys vijo viena kitą tokiu greičiu, kad užmigti buvo neįmanoma. Iš sučiauptų jo lūpų ir blizgančių akių buvo aišku, jog vampyras renka mums naują kelią, kaip ir buvo pažadėjęs praėjusį vakarą.

– Papasakok, – tariau, kai įtampa tapo nepakeliama.

– Mums reikia laiko, – atsakė susimąstęs.

– Nepanašu, kad kongregacija rengtųsi mums jo suteikti.

– Vadinasi, turėsime pasiimti patys, – Metju balsas buvo vos girdimas. – Keliausime laiku.