8

Pulkininkas

— Abejoju, ar dar kada nors tau pavyks susigrąžinti šešėlį, — sako man Pulkininkas ir gurkšteli kavos.

Jo laikysena — tipiška žmogui, pratusiam visą gyvenimą įsakinėti: nugara visiškai tiesi, kalba jis kiek atkišęs smakrą. Vis dėlto labai džiaugiuosi galėdamas pripažinti, kad net po ilgos karo tarnybos jis netapo pernelyg įkyrus nei mėgsta primetinėti kitiems savo valią. Išliko tik nepriekaištingos tvarkos pomėgis, be to, jis mielai puošiasi pasižymėjimo ženklais. Nepaprastai tykus ir nuolat susimąstęs Pulkininkas man — idealus kaimynas. Be kita ko, jis dar ir patyręs šachmatininkas.

— Kaip kad tave ir perspėjo Vartų Sargas, — toliau kalba senasis karininkas, — viena gyvenimo šiame Mieste sąlygų tokia: tau nevalia turėti šešėlio. O kita — tu negali niekur išvykti. Bent jau tol, kol Miestą supa Siena.

— Aš nežinojau, kad šešėlį prarasiu amžiams, — sakau. — Maniau — tik laikinai. Niekas man nieko nepaaiškino.

— Šiame Mieste išvis niekas nieko neaiškina, — atsako Pulkininkas. — Miestas laikosi savų įstatymų. Ir jam nėmaž nerūpi, ką tu žinai ir ko tu nežinai. Gaila...

— O kas laukia mano šešėlio?

— Nieko. Kurį laiką jis lauks tavęs ten, o paskui mirs. Ar po to, kai apsigyvenai čia, bent kartą jį matei?

— Ne. Kelis kartus bandžiau su juo susitikti. Tačiau Vartų Sargas neleido. Sakė: saugumo sumetimais.

— To ir reikėjo tikėtis, — Pulkininkas linguoja galvą. — Vartų Sargui patikėta rūpintis šešėliais. Tad visa atsakomybė gula ant jo pečių. Vartų Sargas kitąsyk būna iš tiesų nesukalbamas, kartais, kai neturi darbo, jo nuotaika ir visai subjūra. Savo paties klaidų jis nė už ką nepripažins. Tad nėra kas darą: gali nebent laukti, kada jam užeis geresnis ūpas.

— Ką gi, palauksiu, — sakau. — Ir vis dėlto nesuprantu: kuo aš galiu jį bauginti?

Pulkininkas užbaigia gerti kavą, išsitraukia nosinę, nusišluosto lūpas. Balta kvadratinė jo nosinė, kaip ir uniforma, jau gerokai apibrizgusi, bet švari ir išlyginta.

— Jis baiminasi, kad tu ir tavo šešėlis galite vėl susilieti į visumą.

Tai taręs, jis vėl sutelkia dėmesį į šachmatų lentą. Šie šachmatai gerokai skiriasi nuo įprastų — ir figūros, ir jų judėjimas kitokie. Dėl to senasis karininkas visada laimi.

— Beždžionė kerta vyriausiąjį šventiką, nepastebėjai?

— Tegul, — atsakau aš. Ir stumteliu sieną, atkirsdamas jo beždžionei kelią atsitraukti.

Pulkininkas linkteli ir vėl įdėmiai žvelgia į lentą. Sėkmės banga jau atplukdė pergalę beveik prie pat senojo karininko kojų. Tačiau atviros skerdynės jo netraukia: kur kas mieliau jis vieną po kitos naudoja karines gudrybes. Šitas žaidimas jam — ne būdas sudoroti priešininką, o galimybė patikrinti savo paties sugebėjimus.

— Ne taip jau lengva atsisakyti savo šešėlio ir paprasčiausiai palikti jį mirti, — sako jis, apsukriu manevru perkeldamas savo žirgą tarp sienos ir mano karaliaus. Dabar jau mano karalius lieka be priedangos. Dar trys ėjimai — ir senasis karininkas skelbs man matą.

— Ne, iš tikrųjų nelengva, — kalba Pulkininkas, pabrėždamas kiekvieną žodį. — Skausmas, kurį išgyveni, visiems vienodas, nors, žinoma, kai šešėlį nurėžia nekaltam vaikui, kuris dar nespėjo kaip reikiant su juo susigyventi, — tai vienas dalykas, ir jau visai kas kita, kada šešėlį praranda koks senas mulkis. Man pačiam, kai jie pribaigė mano šešėlį, buvo šešiasdešimt penkeri. Mudu jau buvome gyvenimą drauge nugyvenę.

— Kiek laiko šešėliai pragyvena, atplėšti nuo šeimininko?

— Priklauso nuo paties šešėlio, — sako senasis karininkas. — Kai kurie šešėliai gyvybingesni, kiti — ne tokie. Šiame Mieste atskirti šešėliai neišgyvena ilgai. Pernelyg atšiaurus klimatas, žiemos labai ilgos, snieguotos. Tik labai nedaugelis šešėlių sulaukia pavasario.

Aš apžiūrinėju padėtį šachmatų lentoje ir galiausiai pripažįstu pralaimėjęs.

— Tu dar nepralaimėjai — gali išlošti dar bent penkis ėjimus, — sako Pulkininkas. — Žinok, visuomet verta kovoti iki galo. Penki ėjimai — pakankamai daug, kad varžovas spėtų suklysti. Nė viename kare nei nugalėtojų, nei nugalėtųjų nebūna tol, kol nesibaigia paskutinis mūšis.

— Tuomet leiskite valandėlę pagalvoti, — prašau.

Kol svarstau galimus ėjimų variantus, Pulkininkas prieina prie lango, šiek tiek praskleidžia užuolaidas ir dirsteli laukan.

— Šios kelios savaitės bus tau pačios sunkiausios. Jausies tarsi sulaužytais kaulais. Kol nesuauga, ničnieko negali daryti. Patikėk.

— Norite pasakyti, jog nerimas mane kamuoja dėl to, kad mano šešėlis vis dar gyvas?

— Kaip tik taip, — linksi senasis karininkas. — Aš pats puikiausiai prisimenu tą pojūtį. Esi įstrigęs pusiaukelėje: tarp viso to, kas buvo, ir viso to, kas turi būti. Jautiesi suglumęs, netekęs pusiausvyros. Bet paminėsi mano žodį: kai tik kaulai suaugs, užmirši net ties kuria vieta buvo skilę.

— Turite omeny — kai tik išnyks mano savastis?

Pulkininkas neatsako.

— Atleiskite, kad šitiek klausinėju, — sakau. — Juk aš ničnieko nenutuokiu apie šį Miestą. Nežinau, kokios čia galioja taisyklės, kodėl reikalinga Siena, kodėl žvėrys kasdien išgenami už jos, o paskui pargenami. Visiškai nieko nesuprantu. O jūs — vienintelis, kurio galiu pasiklausti.

— Net ir aš pats nežinau visų taisyklių, — prislopinęs balsą atsako senasis karininkas. — Esama tokių dalykų, kurių negalima, o ir nedera aiškinti. Tačiau nerimauti tikrai nėra pagrindo. Kad ir savaip, bet Miestas sutvarkytas teisingai. Jei tau ko nors prireiks, jei tau ką nors reikės žinoti — visus tuos dalykus Miestas vieną po kito tau pateiks. Paklausyk, ką pasakysiu: šis Miestas tobulas. Sakydamas — tobulas, turiu omeny — užbaigtas. Jame yra absoliučiai viskas. Bet jei nesugebėsi to įžvelgti, jame nebus nieko — tik tobulas niekas. Gerai šitai įsidėmėk. Tik tiek ir galiu tau pasakyti — ar aš, ar kas kitas; viską turėsi išsiaiškinti pats. Atmerk akis, ištempk ausis, neleisk tinginiauti galvai. O jei tebeturi ir savastį — naudokis ja, kol dar gali.

* * *

Darbininkų kvartalas, kuriame gyvena Bibliotekininkė, priverstas tenkintis buvusio klestėjimo likučiais ir prisiminimais, o pietvakariuose išsidėstęs Valdininkų kvartalas palengva virsta blėstančios šviesos ir blunkančių spalvų rajonu. Čia žydinčio pavasario gaivuma seniai nuleipo vasaros karščiuose, o paskui visa ką pagraužė žvarbūs žiemos vėjai. Nestačiame šlaite, vadinamame Vakarine kalva, eilėmis išsidėstę dviaukščiai valdininkų gyvenamieji būstai. Pastatai, kuriuose andai buvo įrengti butai trims šeimoms su bendru koridoriumi, nudažyti baltai. Baltuoja kiekviena detalė: kraigo apkala, durys, langų rėmai. Nė vieno iš valdininkų būstų nejuosia tvora, tik prie verandų žaliuoja siaurutės gėlių lysvės. Gėlynai kruopščiai prižiūrimi: pavasarį juose sužysta krokai, medetkos, našlaitės; rudenį žiedais pasidabina astrai. Greta tų žydinčių gėlių baltos pastatų sienos tik dar labiau rėžia akį.

Žingsniuojant Kalvos šlaitu, nesunku įsivaizduoti buvusį rajono gyvybingumą: gatvėse krykštaujančius vaikus, ore plaukiančią fortepijono muziką, gardžius vakarienės kvapus. Pro beveik nepastebimas mano esybės dureles smelkiasi nežinia ar tikri, ar išgalvoti padūmavę prisiminimai.

Šis Kalvos šlaitas tik vėliau tapo Valdininkų kvartalu — kai jame, ką ir byloja pavadinimas, apsigyveno vyriausybės tarnautojai — ne paties aukščiausio rango, paprasti vidutiniai valdininkėliai. Dabar ir jie kažkur išnykę — tiktai kur?

Kai nebeliko valdininkų, čia apsigyveno atsargos karininkai. Paaukoję savo šešėlius, jie lindi čia tarsi pernykštės gyvačių išnaros; kiekvienas užsiima savais reikalais visų vėjų košiamame Vakarinės kalvos šlaite. Jiems jau nebeliko ką ginti, tad tiesiog kriošta lyg nusigyvenę dvariškiai po šešis kiekviename name.

Vartų Sargas paliepė man susirasti būstą viename tų Valdininkų kvartalo namų. Netrukus susipažinau ir su kaimynais, įsikūrusiais tame pačiame pastate: senuoju Pulkininku, keturiais jam pavaldžiais žemesnio rango karininkais ir seržantu, kuris ruošia valgį ir tvarko namus. Pulkininko žodis lemia viską — lygiai taip pat, kaip būdavo ir armijoje. Šie nusenę kariškiai visą gyvenimą rengėsi karui, dalyvavo manevruose, revoliucijose ir kontrrevoliucijose, kovojo ir atvirose kautynėse. Taip niekad ir nesukūrę šeimų, dabar jie — sukriošę vieniši pūzrai.

Kiekvieną rytą jie keliasi anksti, paskubomis pusryčiauja, o paskui, tarsi paklusdami nebyliam kažkieno įsakymui, kiekvienas imasi savo darbo. Vienas gremžia apsilaupiusius dažus nuo namo sienų, kitas remontuoja baldus, trečias kimba į vežimėlį ir darda Kalvos šlaitu žemyn, kur, prisikrovęs kupiną maisto produktų, velka jį į viršų. Apypietę visas savo pareigas jie jau atlikę, tad susirenka draugėn pailsėti ir likusią dienos dalį praleidžia kaitindamiesi saulėkaitoje ir dalydamiesi prisiminimais apie šlovingus praeities žygius.

* * *

Man skirtas kambarys yra antrame pastato aukšte, rytų pusėje. Beveik visą vaizdą pro langą užstoja čia pat dunksančios kalvos, tačiau Upę ir Bokštą su laikrodžiu vis dėlto matau. Sienų tinkas patamsėjęs, dėmėtas, o palangės užklotos storu dulkių sluoksniu. Kambaryje tik keletas baldų: sena lova, nedidelis pietų staliukas ir pora kėdžių. Ant langų kabo nubrizgusios, pelėsiais trenkiančios užuolaidos. Grindų lentos suklypusios, girgžda sulig kiekvienu žingsniu.

Rytais mane aplanko gretimame kambaryje gyvenantis Pulkininkas. Mudu drauge pusryčiaujame, paskui užtraukiame užuolaidas ir pritemdytame kambaryje žaidžiame šachmatais. Dienos šviesoje aš daugiau ir neturiu ką veikti.

* * *

— Iš tiesų liūdna, — sako Pulkininkas. — Toks jaunas vaikinas kaip tu šitokią gražią dieną neturėtų sėdėti užsisklendęs namuose.

— Tikrai, nelabai linksma, — sutinku.

— Vis dėlto turiu pripažinti, kad man pačiam — vienas džiaugsmas: jau nesitikėjau kada nors sutiksiąs šachmatų partnerį. Visų kitų šachmatai nėmaž nedomina. Tikriausiai likau vienintelis, kuriam vis dar smagu sulošti vieną kitą partiją.

— Sakykite, o kodėl jūs sutikote paaukoti šešėlį?

Seniokas valandėlę apžiūrinėja pro užuolaidos plyšelį prasismelkiančių saulės spindulių nurausvintus pirštus, paskui grįžta nuo lango prie stalo ir vėl įsitaiso priešais mane.

— Gaila, bet nė pats nežinau. Galbūt aš pernelyg ilgai gyniau šį Miestą ir tiesiog nebegalėjau pasitraukti. Jei būčiau persikėlęs kur kitur, visas mano gyvenimas būtų netekęs prasmės. Žinoma, dabar tai jau nebesvarbu.

— Nejaugi niekada nesigailėjote paaukojęs šešėlį?

— Aš išvis nieko nesigailiu, — sako senasis karininkas linguodamas galvą. — Niekada nedarau nieko, ko vėliau tektų gailėtis.

Aš siena kertu jo beždžionę, atverdamas plyšelį savo karaliui atsitraukti.

— Puikus ėjimas, — įvertina Pulkininkas. — Siena saugo nuo priešininko įsiveržimo ir išlaisvina karalių. Bet tuo pat metu suteikia galimybę mano žirgui...

Kol senasis karininkas svarsto kitą ėjimą, aš užkaičiu vandens dar porai puodelių kavos.