33
Skalbykla lietingą dieną, automobilių nuoma, Bobas Dilanas
Jeigu sekmadienį lyja, gali neabejoti: visi keturi džiovinimo aparatai skalbykloje bus užimti. Tad išvydęs keturis skirtingų spalvų plastikinius maišus, pakabintus ant durų rankenų, pernelyg nenustebau. Skalbykloje lūkuriavo trys moterys: ketvirtą dešimtį bebaigianti namų šeimininkė ir pora studenčių iš netoliese esančio merginų bendrabučio. Namų šeimininkė sėdėjo ant sulankstomos kėdutės ir blausiu žvilgsniu stebeilijo į ratu besisukančius savo drabužius tarsi į televizoriaus ekraną. Abi merginos buvo sukišusios nosis į JJ žurnalą. Kai įėjau, visos trys akimirką kilstelėjo galvas, bet tuoj pat nutarė, kad besisukantys skalbiniai ir žurnalas — kur kas įdomiau nei aš.
Prisėdau laukti savo eilės, „Lufthansa“ krepšį pasidėjau ant kelių. Atrodo, aš — pirmas eilėje. Nuostabu. Nė vienas vaikinas ilgiau neištvertų spoksodamas į kažkieno kito drabužių kaugę, besisukančią būgne. O dar paskutinę savo gyvenimo dieną...
Išsidrėbiau ant sulankstomos kėdutės ir įsispoksojau į erdvę. Skalbykloje tvyrojo specifinis skalbimo miltelių ir įšilusių džiūstančių skalbinių kvapas. Priešingai nei vyliausi, nė vienas džiovintuvas neskubėjo atsidaryti. Skalbyklose paprastai galioja keletas nerašytų taisyklių ir viena jų tokia: „Stebimas džiovinimo aparatas niekad nesustoja“. Žiūrint nuo kėdutės pro skaidrų būgno plastiką, drabužiai viduje atrodė jau visiškai sausi, tačiau centrifūga atkakliai sukosi, tarsi nesuprasdama, kad jau metas sustoti.
Pašėlusiai norėjosi užsimerkti ir nusnūsti, bet baiminausi pražiopsoti savo eilę. Pasigailėjau, kad neatsinešiau kokios knygos. Skaitymas išvaikytų miegus, o ir laikas prabėgtų greičiau. Bet argi aš norėčiau, kad laikas bėgtų greičiau? Jau verčiau tegul jis slenka taip lėtai, kaip tik įmanoma — bet, kita vertus, kol sėdžiu skalbykloje...
Galvoti apie laiką buvo tikra kankynė. Laikas — pernelyg abstrakti sąvoka. Bet tai netrukdo mums mėginti jį užpildyti. Paskui mes patys nebegalime susigaudyti, ar mūsų patirtis priklauso laikui, ar fizinių daiktų pasauliui.
Bet ko reikės nusitverti tada, kai sutvarkysiu reikalus skalbykloje? Pirmiausia — nusipirkti drabužių. Padorių drabužių. Matuotis laiko neužteks, tad tvido kostiumą teks pamiršti. Pasitenkinsiu chaki spalvos medvilninėmis kelnėmis, trumpu sportiniu švarku ir marškiniais, pasirišiu kaklaraištį. Dar — lengvas lietpaltis. Tokia apranga turėtų puikiausiai tikti bet kokiam restoranui. Taigi apsipirkdamas sugaišiu pusantros valandos. Vadinasi, bus trys. Iki paskirtojo pasimatymo man liks dar trys valandos.
Hmmm... Ką veikti ištisas tris valandas? Pavargusios, mieguistos mintys niekaip neišsijudino, tarsi kas būtų sukaustęs man protą.
Džiovintuvas dešinėje pusėje galų gale sustojo. Namų šeimininkė ir studentės dirstelėjo į aparatą, bet nė viena nepasijudino iš vietos. Vadinasi, šitas džiovintuvas — mano. Laikydamasis nerašytų skalbyklos taisyklių, ištraukiau iš aparato šiltų drabužių gniutulą ir sugrūdau į maišą, kabantį ant džiovintuvo rankenos. Tada iškroviau savąjį „Lufthansa“ maišą, pašėriau automatą monetomis ir vėl klestelėjau ant kėdutės. Laikrodis rodė be dešimt pirmą.
Namų šeimininkė bei studentės taip ir sužiuro į mane. Paskui — į skalbinius džiovinimo aparate. Tada — vėl į mane. Susirūpinęs ir aš pats žvilgtelėjau į besisukančius skalbinius. Ir tik dabar pastebėjau, kad tie keli visų akivaizdoje būgne šokčiojantys skudurėliai — mergaitiški drabužėliai, ir dar visi rausvi. Verčiau jau nešdintis iš čia ir pasiieškoti toms dvidešimčiai minučių kokio kito užsiėmimo.
Nuo pat ryto purškianti dulksna nė nemanė liautis, tarsi šitaip skelbdama pasauliui kažkokią liūdną žinią. Išskleidžiau skėtį ir patraukiau gatve. Per tykų gyvenamąjį kvartalą išėjau į gatvelę, abipus kurios rikiavosi krautuvėlės. Kirpykla, kepykla, sporto prekės burlenčių mėgėjams — kažin, kam gali prireikti burlentės čia, Setagajoje? — tabako krautuvėlė, patisserie14, vaizdajuosčių nuoma, drabužių valykla. Ant šios durų iš lauko pusės iškaba: „Lietingomis dienomis visiems drabužiams — 10% nuolaida“. Keistoka logika. Viduje atšiaurios išvaizdos plikagalvis valyklos savininkas lygino vyriškus marškinius. Nuo lubų kadaravo visas pluoštas elektros laidų: tarsi susiviję vijokliai, jie pažemiui išsiskirstė, nuvingiuodami prie lyginimo lentų ir lygintuvų. Tokia seno kirpimo savo kvartalo valykla, kur visi darbai atliekami tiesiog čia pat, rankomis. Gera sužinoti, kad tokių dar yra. Kaip kažin ką, čia jie netvirtina kabių su numerėliais prie marškinių atvarto — negaliu jų pakęsti. Kaip tik dėl tų numerėlių niekada nenešu marškinių į valyklą.
Atvirame valyklos prieangyje stovėjo keletas vazonų su augalais. Puikiausiai žinojau, kad visus juos pažįstu, bet nevaliojau prisiminti nė vieno augalo pavadinimo. Nuo stogo kraigo į žemę vazonuose kapsėjo lietaus lašai; viename vazone savais reikalais kažkur šliaužė vieniša sraigė. Pasijutau visiškai niekam tikęs. Pragyvenau šiame pasaulyje trisdešimt penkerius metus, o net paprasčiausios gėlės pavadinimo nežinau. Štai, pasirodo, kiek daug galima sužinoti, apsidairius po nedidelę kvartalo valyklą.
Grįžau prie tabako krautuvėlės, užsukau vidun ir nusipirkau pakelį ilgųjų „Lark“ cigarečių. Tiesa, rūkyti mečiau prieš penketą metų, tačiau vienas cigarečių pakelis paskutinę gyvenimo dieną manęs tikrai nepribaigs. Prisidegiau vieną. Cigaretės skonis pasirodė visai nepažįstamas. Lėtai įtraukiau dūmą ir dar lėčiau išpūčiau.
Paskui užėjau į patisserie ir nusipirkau keturis pyragaičius. Visų pyragaičių pavadinimai buvo prancūziški, tad vos mano pirkinys atsidūrė dėžutėje, iš karto užmiršau, ką išsirinkęs. Universitete šiek tiek mokiausi prancūzų kalbos, bet, atrodo, šios žinios drauge su daugeliu kitų nugarmėjo velniop. Cukrainės pardavėja buvo pabrėžtinai mandagi, tačiau dėžutes su pyragaičiais rišo labai negrabiai. Nedovanotina.
Greta cukrainės buvo vaizdajuosčių nuoma, kur esu kartą kitą lankęsis ir anksčiau. Prie pat įėjimo dvidešimt septynių colių įstrižainės ekrane rodė seną filmą Sunkūs laikai. Čarlzas Bronsonas vaidino gatvės boksininką, Džeimsas Kobernas buvo jo vadybininkas. Užsukau į vidų ir paprašiau dar kartą paleisti kovos epizodą.
Moteris už prekystalio atrodė gerokai nusinuobodžiavusi. Pasiūliau jai pyragaitį, o Bronsonas tuo tarpu talžė savo plikagalvį priešininką. Aplink ringą susispietusi minia vylėsi, kad tasai plikis gremėzdas laimės — jie tiesiog nežinojo, kad Bronsonas niekada nepralaimi. Pakilau eiti.
— Kodėl nenori dar kiek pabūti ir pažiūrėti filmo iki galo? — paklausė panelė Vaizdajuosčių Nuoma.
Pasakiau jai, kad mielai užtrukčiau ilgėliau, bet negaliu: palikau skalbinius džiovintuve. Užmečiau akį į laikrodį. Dvidešimt penkios minutės po pirmos. Džiovinimo aparatas jau turėjo išsijungti.
Ji pabandė paleisti paskutinį šūvį:
— Kitą savaitę turime gauti tris klasikinius Hičkoko filmus.
* * *
Tuo pačiu keliu parslinkau į skalbyklą. Lengviau atsikvėpiau išvydęs, kad čia nelikę nė gyvos dvasios. Skalbykla buvo tuščia, tik mano skalbiniai gulėjo džiovintuvo dugne. Susigrūdau juos į krepšį ir patraukiau namo.
Rubuilė mergina negirdėjo, kaip įėjau — gulėjo lovoje ir miegojo kaip užmušta. Iškroviau jos drabužius greta pagalvės, ant naktinio staliuko padėjau dėžutę su pyragaičiais. Pašėlusiai gundė mintis pačiam išsitiesti lovoje, bet tvirtai nutariau, kad šito nebus.
Nuėjau į virtuvę. Mane supo įvairiausi pažįstami daiktai: vandentiekio čiaupas, dujinis vandens šildytuvas, elektrinis ventiliatorius, dujinė viryklė, rinkinys puodų bei keptuvių, šaldytuvas, skrudintuve, indauja, stovas peiliams, didelė skardinė „Brooke Bond“ arbatos dėžutė, ryžių virimo aparatas — kitaip sakant, visa tai, kas sutelpa į vieną vienintelę „virtuvės“ sąvoką. Taip jau sutvarkytas šitas pasaulis.
Kai atsikrausčiau gyventi į šitą butą, dar buvau neišsiskyręs. Tai įvyko prieš aštuonerius metus, bet netgi tais laikais neretai vidury nakties sėdėdavau vienas prie virtuvės stalo ir skaitydavau. Mano žmona miegodavo taip kietai, kad kitąsyk net susirūpindavau, ar ji dar kvėpuoja. Aš mylėjau ją — kad ir saviškai, kad ir netobulai.
Vadinasi, šitoje landynėje mano pragyventa jau aštuoneri metai. Atsikraustėme mes visi trys drauge: aš su žmona ir katė. Pirmoji išėjo žmona, paskui ją — ir katė. Galiausiai atėjo eilė ir man. Pasiėmiau lėkštutę pelenams nubarstyti ir prisidegiau cigaretę. Išgėriau stiklinę vandens. Aštuoneri metai. Net sunku patikėti.
Ką gi, dabar jau nebesvarbu. Pakankamai greitai visa tai baigsis. Manęs laukia amžinas gyvenimas. Nemirtingumas.
Aš persikraustysiu į pasaulį, kuriame man išvis nelemta mirti. Ar bent jau šitaip man tvirtino profesorius. Pasaulio galas — ne mirtis, o tik tam tikras perėjimas į kitą būklę. Ten aš būsiu savimi. Atgausiu visa tai, ką jau esu praradęs ir sulig kiekviena minute vis dar prarandu.
Ką gi, gal ir taip. Ne, tikriausiai taip ir yra. Seniokas juk turėjo žinoti, ką šneka. Jeigu jis sakė, kad tai pasaulis, kuriame niekada nemirsiu, vadinasi, taip ir turėtų būti. Ir vis dėlto profesoriaus šnekos gerokai kirtosi su tikrove. Ar veikiau skambėjo kaip tuščios abstrakcijos, blausūs atsitiktinumų šešėliai. Noriu pasakyti, aš juk ir iki šiol visą laiką buvau savimi, argi ne taip? Kažin, kaip tasai, kuris yra nemirtingas, suvokia savo nemirtingumą? Ir ką jis ten šnekėjo apie vienaragius ir aukštą sieną? Po šimts, Ozo šalies burtininkas — ir tai labiau įtikėtina istorija...
Taigi, ką aš prarandu? Ko gero, labai daug. Sąrašas tikriausiai vos sutilptų į studentiškų konspektų sąsiuvinį, net jeigu rašytum labai smulkiai. Buvo tokių dalykų, kurie man net neatrodė svarbūs, kol neišslydo iš rankų. Praradimų, dėl kurių vėliau teko sielotis, nors pasitaikydavo ir atvirkščiai. Nuo manęs nuolat atitrūkdavo ir nutoldavo žmonės, vietovės, jausmai.
Net jeigu galėčiau pradėti gyvenimą iš naujo, nemanau, kad kas nors pasikeistų. Tikriausiai tomis pačiomis aplinkybėmis vėl pasielgčiau taip pat. Šiaip ar taip, viskas — visas šis gyvenimas, kurį štai prarandu — ir buvau aš pats. O aš juk negaliu būti kas nors kitas — tiktai aš pats. Argi ne taip?
Kadaise, kai buvau gerokai jaunesnis, maniau, kad panorėjęs galėčiau būti kuo nors kitu. Tarkim, persikraustysiu gyventi į Kasablanką, atidarysiu barą, susitiksiu Ingridą Bergman. Arba — šiek tiek arčiau realybės, nors iš tiesų nelabai aišku, ar tokios mintys tikrai arčiau realybės — vyliausi įstengsiąs pakeisti savo gyvenimą, surasiąs tokį gyvenimo būdą, kuris daug geriau padės atsiskleisti tikrajai mano esybei. Siekdamas šio tikslo, net mėginau lavintis. Perskaičiau Amerikos suklestėjimą, triskart žiūrėjau Nerūpestingą keliautoją. Ir vis vien neišvengiamai grįždavau į tą pačią vietą tarsi kokia valtis sulaužytu vairu. Taip niekur ir nepabėgau nuo savęs. Aš buvau aš, lūkuriuojantis ant jūros kranto sugrįžtančio savęs.
Ar kaip tik tai mane šitaip slegia?
Kas žino? Galbūt tai ir yra „neviltis“? Tai, ką Turgenevas vadino „nusivylimu“. O Dostojevskis — „pragaru“. O Somersetas Moemas — „tikrove“. Kad ir kokią etiketę prilipintum, visa tai puikiausiai tinka man.
Koks jis, tas nemirtingumo pasaulis? Galbūt man iš tikrųjų pavyktų susikurti naują esybę? Galėčiau tapti laimingas — ar mažų mažiausiai ne toks paniuręs. Netgi drįstu tvirtinti, kad iš manęs galbūt išeitų geresnis žmogus. Tačiau jo nebesies jokie ryšiai su dabartiniu manimi. Tai būsiu kitas aš. O kol kas aš esu nekintamas — istorinis faktas.
Taigi man net neliko kitos išeities, kaip tik toliau vynioti hipotezę, kad po dvidešimt dviejų valandų mano gyvenimas baigsis. Vadinasi, aš mirsiu, — tariau sau, nes tokia išvada bent jau patogesnė. Tai juk kur kas panašiau į mane: sakyti sau būtent šitaip. Ir ta mintis bent kiek guodė.
Užgesinau cigaretę ir grįžau į miegamąjį. Valandėlę žvelgiau į miegančios merginos veidą. Paskui perkračiau kišenes, norėdamas įsitikinti, kad turiu viską, ko reikia atsisveikinimo vakarui. O ko iš tikrųjų man reikia? Jau beveik nieko. Piniginė, kreditinės kortelės... o kas dar? Buto raktas, šiaip ar taip, nebegali praversti, nebeprireiks man nei automobilio raktelių, nei kalkuteko identifikacijos kortelės. Nebereikalinga ir užrašų knygutė su adresais. Peiliu irgi nebepasinaudosiu. Netgi kokiam pokštui.
Metro nuvažiavau į Ginzą, „Paul Stuart“ parduotuvėje nuo galvos iki kojų apsirengiau naujais drabužiais, atsiskaičiau „American Express“ kortele. Paskui apžiūrėjau savo atvaizdą veidrodyje. Pusė bėdos. Su mėlynu trumpu sportiniu švarku ir blyškiai oranžiniais marškiniais tapau panašus į jauną, sėkmingai karjeros laiptais kopiantį verslininką — bent jau atrodžiau geriau už trogloditą.
Tebelijo, tačiau rinktis drabužius man jau gerokai pakyrėjo, tad nutariau išsiversti be lietpalčio ir patraukiau tiesiai į aludę. Ji buvo beveik tuščia. Skambėjo Bruknerio simfonija. Kelinta — to negalėjau pasakyti, bet argi kas susigaudo simfonijų numeriuose? Užsisakiau alaus ir austrių, jas patiekė išdėliotas lėkštutėje tvarkingu apskritimu.
Išspaudžiau citriną, apšlaksčiau austres jos sultimis ir kibau valgyti laikrodžio rodyklės kryptimi; fone skambėjo romantiška Bruknerio muzika. Milžiniškas sieninis laikrodis rodė be penkių tris. Laikrodžio rodykles suko du įspūdingi liūtai. Bruknerio simfonija baigėsi; atėjo eilė Ravelio Bolero.
Užsisakiau antrą bokalą alaus, ir čia mane staiga prispyrė seniai užmirštas reikalas. Po galaižin kokios pertraukos prireikė nusišlapinti. Nuskubėjau į tualetą, ir jau kai dėjau, tai dėjau. Kažin, kaip šlapimo pūslė gali sutalpinti šitiek skysčio? Niekur pernelyg neskubėjau, tad čiurenau geras dvi minutes, o Bolero tuo tarpu vis labiau augo link įspūdingo crescendo. Pasijutau taip, tarsi galėčiau šitaip stovėti ir šlapintis per amžius.
Kaip kažin ką, po to jaučiausi lyg iš naujo gimęs.
Nusiploviau rankas, dirstelėjau į savo atspindį banguotame veidrodyje, sugrįžau prie likusio ant stalo alaus bokalo ir prisidegiau cigaretę.
Rodės, laikas sustojo, tačiau liūtai spėjo pasisukti devyniasdešimties laipsnių kampu, tad buvo jau dešimt po trijų. Pasirėmiau alkūne į staliuką ir užsižiūrėjau į laikrodį. Stebėti, kaip sukasi laikrodžio rodyklės — pats beprasmiškiausias užsiėmimas iš visų įmanomų, bet nieko geresnio neįstengiau sugalvoti. Juk bet kokią žmogaus veiklą skatina išankstinis įsitikinimas, kad gyvenimas dar tęsis ir tęsis. O jei šią prielaidą atimsi — kas liks?
Kai minutinės rodyklės liūtas nukeliavo žemyn ir laikrodis rodė jau pusę keturių, susimokėjau ir pakilau eiti. Per manąją alaus pertraukėlę liovėsi lyti, tad skėtį palikau aludėje. Viskas atrodė nebe taip prastai. Oras praskaidrėjo, tai kodėl negalėtų drauge praskaidrėti ir mano nuotaika?
Atsikratęs skėčio, pasijutau tarytum palengvėjęs. Netgi užėjo noras judėti į priekį. Įsigeidžiau pasitrainioti minioje. Patraukiau į „Sony“ biurų pastatą, įsimaišiau tarp arabų turistų, išpūstomis akimis spitrijančių į visą eilę pasieniu išrikiuotų televizorių ekranų. Paskui nusileidau į metro, perėjau į Marunouči liniją ir nuvažiavau į Šindziuku. Panašu, kad būsiu užsnūdęs tą pat akimirksnį, kai atsisėdau vagone, mat kai atsikvošėjau, jau buvau atkakęs į vietą.
Išeidamas pro turniketą, staiga prisiminiau vienaragio kaukolę ir perskirstytus duomenis, kuriuos prieš porą dienų palikau stoties saugojimo kameroje. Toji kaukolė man jau nieko nebereiškė, be to, nebuvau pasiėmęs nė kvito, bet kadangi neturėjau kuo užsiimti, netrukus jau rymojau prie saugojimo kameros pertvaros ir įkalbinėjau tarnautoją grąžinti man daiktus.
— Ar gerai visur išieškojote kvito? — paklausė tarnautojas.
Patikinau jį, kad tiesiog nebeturiu kur daugiau ieškoti.
— O kaip atrodo jūsų bagažas?
— Mėlynas sportinis „Nike“ krepšys.
— O kaip atrodo „Nike“ prekinis ženklas?
Paprašiau skiautės popieriaus ir pieštuko, tada nupiešiau kreivoką bumerangą, virš jo užrašiau „Nike“. Tarnautojas nepatikliai nužvelgė mano piešinį, bet vis tiek nušlepsėjo taku tarp lentynų. Netrukus grįžo su mano krepšiu.
— Šitas?
— Tas pats, — patvirtinau.
— Ar turite kokį nors asmens dokumentą?
* * *
Vos atgavau savo nuosavybę, dingtelėjo mintis, kad, einant vakarieniauti su moterimi, nelabai dera drauge temptis ir sportinį krepšį. Tad, užuot jį nešiojęsis, nutariau išsinuomoti automobilį, o krepšį nerūpestingai nudrėbti ant užpakalinės sėdynės. Įsigeidžiau kokios nors prašmatnios europietiškos mašinos. Tiesa, nesu pernelyg karštas europietiškų automobilių gerbėjas, tačiau atrodė, kad ši, tokia neeilinė, mano gyvenimo diena nusipelno ir ypatingos mašinos.
Perverčiau telefono abonentų knygos geltonuosius puslapius, radau Šindziuku rajone keturis automobilių nuomos punktus — į visus ir paskambinau. Tačiau europietiškų automobilių nesiūlė nė vienas. Maža to, kad sekmadieniais automobilių nuomos paklausa labai didelė, visų pirma užsienietiškų mašinų niekas nė nenuomojo. Paskutiniame nuomos punkte man pasiūlė rinktis vieną iš dviejų tojotų: sportinę „Carina 1800 GT“ su dviguba traukle ir turbokompresoriumi arba „Mark II“ modelį. Abu automobiliai esą nauji, abu — su automagnetolomis. Pasirinkau „Carina“. Neturėjau žalio supratimo, kaip atrodo viena ar kita.
Užsisakęs mašiną, užsukau į muzikos įrašų parduotuvę ir prisipirkau kasečių. Džonio Metiso Greatest Hits, Šėnbergo Verklarte Nacht (dirigentas — Zubinas Mehta), Kenio Berelo Stormy Sunday, Elingtono — Popular Ellington, Brandenburg Concertos (klavesino partiją atlieka Trevoras Pinokas) ir pagaliau — Bobo Dilano rinkinį su daina „Likę a Rolling Stone“. Tai bent mišrainė. Bet aš norėjau apsidrausti. Ką gali žinoti, kokia muzika labiausiai tinka prie sportinės tojotos „Carina 1800 GT“ su turbokompresoriumi?
Susikroviau kasetes į krepšį ir patraukiau į nuomos punktą. „Carina 1800 GT“ vairuotojo sėdynė, palyginti su manąja kasdiene skardine, labiau priminė kosminio erdvėlaivio kabiną. Užleidau Bobą Dilaną ir, kol jis dainavo „Watching the River Flow“, ėmiausi tikrinti kiekvieną valdymo pulto mygtuką.
Ta pati dailutė mergina, kuri mane aptarnavo, priėjo prie automobilio ir paklausė, ar kas nors negerai. Ir nusišypsojo akinančia šypsena — tarsi tiesiai iš televizijos reklamos.
Ne, viskas gerai, patikinau, tik štai prieš išvažiuodamas į kelią panorau patikrinti kiekvieną valdymo mygtuką.
— Puiku, — pareiškė ji.
Jos šypsena priminė man kitą merginą, kurią pažinojau dar mokydamasis vidurinėje mokykloje. Buvo tokia dailutė ir lankstaus proto, bet paskui ištekėjo už Kakumaru radikalo, pagimdė jam du vaikus ir galiausiai pradingo iš šio pasaulio. Kas galėjo pamanyti, kad tokiai dailiai septyniolikmetei, garbinančiai Selindžerį ir Džordžą Harisoną, teks išgyventi šitokius perversmus?
— Lieka tik pasvajoti, kad visi vairuotojai būtų tokie apdairūs kaip jūs, — kalbėjo nuomos punkto darbuotoja. — Tuomet ir dirbti būtų kur kas lengviau. Tie kompiuterizuoti naujausių modelių valdymo pultai ganėtinai sudėtingi.
— Kurį mygtuką reikia paspausti norint ištraukti kvadratinę šaknį iš šimto aštuoniasdešimt penkių? — paklausiau.
— įtariu, kad šita funkcija bus įdiegta tik kitame modelyje, — ji nusijuokė. — Sakykite, ar tik ne Bobo Dilano klausotės?
— Visiškai teisingai, — atsakiau. Kaip tik „Positively 4th Street“.
— Bobą Dilaną atpažįstu vos išgirdusi, — pareiškė ji.
— Ar dėl to, kad lūpine armonikėle jis groja dar baisiau nei Stivis Vonderis?
Ji vėl nusijuokė. Kaip šaunu įsitikinti, kad dar sugebu ką nors prajuokinti.
— Ne, man iš tikrųjų patinka jo balsas, — paaiškino ji. — Tarsi vaiko, kuris stovi prie lango ir žvelgia į lietų.
Apie Bobą Dilaną prirašyta tomų tomai, tačiau su tokiu tobulu apibūdinimu man iki šiol neteko susidurti. Kai pasakiau jai tai, ji išraudo.
— Na, nežinau... Tiesiog man taip atrodo.
— Nė į galvą nebūtų atėję, kad tokia jauna mergina kaip jūs išvis klausytųsi Bobo Dilano.
— O aš labiausiai ir mėgstu seną muziką. Bobą Dilaną, „Beatles“, „Doors“, „Byrds“, Džimį Hendriksą... na, ir taip toliau.
— Kada nors mudviem reikėtų susitikti, — pasakiau.
Ji nusišypsojo ir vos vos pakreipė galvą. Šitokios žavios merginos, reikia manyti, žino kokius tris šimtus būdų, kaip bendrauti su nusigalavusiais, žmonų pamestais trisdešimt penkerių metų vienišiais. Padėkojau jai ir užvedžiau variklį. „Stuck Inside of Mobile with the Memphis Blues Again“, — dainavo Bobas Dilanas. Šnektelėjęs su ta mergina, pasijutau geriau.
Elektroninis laikrodis prietaisų pulte rodė keturias valandas keturiasdešimt dvi minutes. Vakarėjo, ūkanotas dangus virš miesto vis labiau blausėsi, o aš važiavau namo, vos šliauždamas transporto kamštyje. Tačiau tai buvo ne įprastas lietingo sekmadienio kamštis: žalias sportinis automobilis įsirėžė į aštuonių tonų sunkvežimį, gabenusį betono blokus. Tad eismas buvo paralyžiuotas visame kvartale. Sportinis automobilis priminė kartoninę dėžutę, kurią kažkas neatsargiai prisėdo. Netoliese stoviniavo keletas lietpalčiais vilkinčių policininkų, o avarinė brigada skubinosi patraukti nuo kelio sumaitotas nuolaužas.
Užtrukau visą amžinybę, kol prasibroviau pro avariją, tačiau iki paskirtojo pasimatymo dar liko marios laiko. Tad sėdėjau automobilyje, rūkiau ir klausiausi Bobo Dilano. „Likę a Rolling Stone“. Ėmiau niūniuoti pritardamas.
Visi mes senstame. Bent jau tai visiškai aišku, kaip tas lietus už lango.