21

Apyrankės, Benas Džonsonas, velnias

Galinė drabužių spintos siena atsivėrė į tą pačią juodą pragarmę kaip ir anksčiau, bet dabar, kai jau žinojau apie INKiščius, ji atrodė man gilesnė ir šiurpesnė už siaubo filmų bedugnes.

Storuliuke ėmė lipti kopėčiomis pirm manęs. INKiščius nubaidantį prietaisą susibrukusi į talpią neperšlampamo apsiausto kišenę, o žibintuvėlio virvelę persimetusi skersai krūtinės, ji vikriai nusikeberiojo apačion. Kai ji pasiekė dugną, įsimečiau žibintuvėlį į kišenę ir ėmiau rabždintis žemyn pats. Praraja buvo kur kas gilesnė, nei prisiminiau. Lipdamas galvojau tik apie tą porelę „Skyline“ automobilyje ir griaudinčią iš magnetolos „Duran Duran“ muziką. Porelę, kuriai nerūpėjo niekas pasaulyje.

Būtų visai neblogai, jeigu aš sugebėčiau šitaip pasinerti į palaimingą užmarštį. Štai: sėdžiu prie vairo, greta manęs — toji moteris, mudu važinėjamės naktinio miesto gatvėmis, lydimi monotoniško popmuzikos ritmo. Kažin ar mylėdamasi ta moteris nusimauna apyrankes? Būtų šaunu, jeigu nenusimautų. Netgi kai nusirengia visiškai nuoga, tuodvi apyrankės turėtų žaižaruoti ant jos riešo.

O gal vis dėlto nusimauna? Moterys paprastai nusisega visus papuošalus, prieš prausdamosi po dušu. Taigi pirmiausia reikėtų pasimylėti, o tik paskui lįsti po dušu. O gal kaip nors pavyktų įkalbėti ją nenusimauti tų apyrankių? Kažin, kuris variantas geresnis?

Šiaip ar taip, atsiduriu lovoje su ja — su visomis apyrankėmis. Jos veido bruožai atmintyje neberyškūs, tad pritemdau šviesas. Šiugždėdami nuslysta šilkiniai jos apatiniai. Ir dabar visa, ką ji dėvi, — tik tos apyrankės. Jos vos vos švyti ir tykiai, melodingai skimbčioja. Mano kotas taip ir pritvinksta syvų...

Kaip tik tai, pastebėjau kažkur viduryje kopėčių, ir atsitiko. Tiesiog nuostabu. Kodėl jis turėjo iškrėsti man tokį pokštą dabar? Kodėl ne tada, kai man tikrai reikėjo, kad jis styrotų kaip mietas? Ir kodėl mane šitaip jaudina kažkokios dvi šlykščios apyrankės? Ir dar tokiu metu, kai, apsitūlojęs neperšlampamu apsiaustu, kadaruoju ant kopėčių, o pasaulio galas — jau visai ant nosies?

Kai pagaliau pasiekiau tvirtą pagrindą po kojomis, mano bendražygė švysčiojo žibintuvėliu į visas šalis.

— Aplink mus knibždėte knibžda INKiščių, — pratarė ji. — Įsiklausyk. Jie skleidžia garsus.

— Garsus?

— Teškena plaukmenimis. Gerai įsiklausyk. Juos galima pajusti.

Įtempiau visus įmanomus pojūčius, bet vis vien nieko panašaus nepajutau.

— Kai žinai, ko klausytis, gali atskirti netgi jų balsus. Iš tikrųjų tai ne visai kalba, veikiau reikėtų vadinti garso bangomis. Panašias skleidžia šikšnosparniai. Žmogaus ausis girdi tik dalį jų balso diapazono.

— Kaip tuomet su jais užmezgė ryšį semiotekai? Jeigu bendrauti žodžiais išvis neįmanoma?

— Ne taip jau sunku sukurti vertimo prietaisą. Senelis būtų susimeistravęs tokį be didesnio vargo. Bet nutarė to nedaryti.

— Kodėl?

— Todėl, kad išvis nenorėjo su jais kalbėtis. Jie — šlykštūs padarai, šlykšti ir jų kalba. Kad ir kuo jie mistų, pirmiausia palaukia, kol gerai supus.

— Vadinasi, jie jokios šviežienos neėda?

— Ne. Jeigu jie pristvers tave, nepuls doroti iš karto. Įmes į vandenį bent kelioms dienoms. O jau kai kūnas gerokai pašvinks, tada tiks jiems mitalui.

Žavumėlis. Nedaug trūko, kad būčiau apsisukęs ir nuskubėjęs atgal. Ir vis dėlto kėblinome pirmyn. Putlioji mergina atmintinai žinojo kiekvieną žingsnį, tad žvitriai ėjo pirma. Kai nukreipdavau žibintuvėlio spindulį jai į nugarą, sublykčiodavo auksiniai jos auskarai.

— Sakyk, ar prausdamasi po dušu išsisegi auskarus? — prasižiojau.

— Ne, neišsisegu. — Atsakydama ji kiek sulėtino žingsnį. — Lieku vien tik su auskarais. Seksualu, ar ne?

— Turbūt. — Ir koks nelabasis timptelėjo už liežuvio?

— Kaip manai, kas dar gali būti seksualu? Juk jau sakiau, aš — ne itin patyrusi šioje srityje. Tokių dalykų iš viso niekas nemoko.

— Niekas ir neišmokys. Šitokius dalykus kiekvienas išsiaiškina pats, — atsakiau.

Valios pastangomis pabandžiau išmesti iš galvos bet kokius su seksu susijusius įvaizdžius.

— Hmmm... — trūks plyš reikėjo pakeisti temą. — Tai sakai, šitas prietaisėlis skleidžia ultragarso bangas, kurios neleidžia prisiartinti INKiščiams?

— Kol prietaisas veikia, jie neprilįs prie mūsų arčiau nei per penkiolika metrų. Taigi tau reikėtų laikytis kuo arčiau manęs. Kitaip jie tave pasičiups ir sumaumos užkandai. Tau pirmų pirmiausia pradėtų pūti pilvas. O jų dantys ir nagai, žinok, aštrūs kaip skustuvas.

Paspartinau žingsnį ir kone prilipau jai prie nugaros.

— Ar žaizdą tau vis dar skauda? — pasiteiravo ji.

— Tik tada, kai judu, — atsakiau. — O šiaip visai pakenčiama — juk išgėriau nuskausminamųjų.

— Jeigu surasime senelį, jis tau padės, visai pašalins skausmą.

— Senelis? O kaip jis gali padėti?

— Paprasčiausiai. Jis daugybę kartų darė tai man. Pavyzdžiui, kai siaubingai skaudėjo galvą, pasiuntė į smegenis tam tikrą signalą, visiškai blokuojantį skausmo suvokimą. Vis dėlto skausmas — svarbus dalykas, tai kūno siunčiamas signalas apie kokį nors sutrikimą, tad malšinti jo kiekviena pasitaikiusia proga nereikėtų. Vis dėlto dabar — ypatingas atvejis. Esu tikra, senelis susidoros.

— Ačiū, — pratariau.

— Man gali nedėkoti. Padėkosi seneliui. Jei tik jį surasime, — priminė ji.

Galingu žibintuvėliu švysčiodama į kairę ir į dešinę, ji ryžtingai žingsniavo požeminės upės krantu prieš srovę. Uolų įtrūkiuose susitelkę drėgmės lašeliai ritosi žemyn ir plonyčiais vandens siūleliais sroveno mums po kojomis. Visur, kur tik prasismelkdavo vanduo, uolas dengė gleivėtų samanų lopai. Samanos atrodė nenatūraliai žalios — neįmanoma paaiškinti, kaip šitokia ryški spalva gali išsilaikyti taip giliai po žeme, kur neįmanoma jokia fotosintezė.

— Kaip manai, ar INKiščiai žino, kad mes dabar slampinėjame čia?

— Savaime aišku, žino, — ramiai atsakė ji. — Juk tai jų pasaulis. Jie spiečiasi aplinkui ir stebi mus. Nuo pat tos akimirkos, kai nusileidome čia, girdžiu jų skleidžiamus garsus.

Staigiai švystelėjau žibintuvėliu į šoną, bet taip ir neišvydau nieko, tik uolas ir samanas.

— Jie slapstoti plyšiuose bei urvuose, kur šviesos spindulys nepasiekia, — paaiškino mergina. — Ir slenka paskui mus iš užnugario.

— O kiek laiko praėjo nuo tada, kai įjungei prietaisą? — paklausiau.

— Dešimt minučių, — atsakė ji, dirstelėjusi į laikrodį. — Dešimt minučių dvylika sekundžių. Dar penkios minutės — ir pasieksime krioklį. Puikiausiai suspėsime.

* * *

Lygiai po penkių minučių jau buvome prie krioklio. Tačiau galingo vandens šniokštimo taip ir neišgirdau — matyt, garso išjungimo įranga vis dar veikė.

— Keista, — tarstelėjo mergina, nerdama po begarsėmis vandens kaskadomis. — Garsas nuslopintas, o tai turėtų reikšti, kad į laboratoriją nebuvo įsibrauta. Jeigu į ją būtų įsiveržę INKiščiai, ten nebūtų likę akmens ant akmens. Jie neapkenčia tos laboratorijos.

Kaip ir tikėjomės, laboratorijos duris radome užrakintas. Storuliuke įkišo į plyšį elektroninę kortelę, durys iškart atsilapojo. Laboratorijoje tvyrojo tamsa ir šaltis, stipriai kvepėjo kava. Mergina paskubomis užtrenkė duris sau už nugaros, patikrino užraktą ir tik tada įjungė šviesas.

Ką gi, vaizdas, kurį išvydome laboratorijoje, ne kažin kiek skyrėsi nuo to šiukšlyno, kurį palikome biure viršuje: lygiai taip pat visur išmėtyti popieriai, išvartyti baldai, lėkštės ir puodeliai sudaužyti, o ant kilimo puikavosi kažkas panašaus į kokio abstrakcionisto kompoziciją iš gero kibiro kavos tirščių. Ir vis dėlto iš karto krito į akis, kad niokotojai čia veikė laikydamiesi tam tikro plano. Jie labai aiškiai skyrė, ką galima sunaikinti, o ko liesti nevalia. Pirmuosius dalykus jie šlavė be jokio gailesčio, tačiau kompiuteris, ryšių pultas, garso išjungimo įranga ir elektros generatorius liko sveikutėliai.

Panašiai buvo pasidarbuota ir kitame kambaryje. Patalpa prišnerkšta, viskas apversta aukštyn kojom — bet vėl tiksliai apskaičiuota, ką valia sunaikinti. Lentynose rikiavosi nė pirštu nepaliestos kaukolės, o instrumentai, skirti eksperimentiniam kalibravimui, netgi labai rūpestingai buvo perkelti į saugią vietą. Tačiau ne tokia gyvybiškai svarbi, pigesnė įranga ar lengvai atkuriama tyrinėjimų medžiaga — sutalžyta į druzgus, sudraskyta į skivytus.

Mergina nuskubėjo patikrinti seifo. Durelės buvo neužrakintos. Iš vidaus mergina išsėmė rieškučias baltų pelenų.

— Suveikė pavojaus atvejui skirtas automatinis susideginimas, — paaiškino ji. — Jokių dokumentų jie negavo nė pačiupinėti.

— Kaip manai, kieno tai darbelis? — paklausiau.

— Nėmaž neabejoju, kad žmonių. Semiotekai, ar kas kitas tai būtų, gal ir pasitelkė pagalbon INKiščius, kad įsibrautų čionai, bet į vidų pateko tik žmonės. Jie netgi užrakino duris, kad INKiščiai nesusigundytų pabaigti jų pradėto darbo.

— Neatrodo, kad jiems būtų išdegę pačiupti ką nors vertinga.

— Ne.

— Bet jie pasičiupo tavo senelį, o jis, šiaip ar taip, — didžiausia vertybė iš visų, — pasakiau. — O tai reiškia, kad visa ta bjaurastis, kurios jis prikimšo man į smegenis, veiks ir toliau. Taigi dabar jau įklimpau iki ausų.

— Neskubėk šitaip tvirtinti, — atsakė storuliuke. — Senelio tikriausiai niekas nepagrobė. Iš čia galima pasitraukti slaptu išėjimu. Esu tikra, kad jis spėjo pabėgti, pasinaudojęs kitu INKiščius atbaidančiu prietaisu.

— Iš kur žinai?

— Senelis — ne iš tų, kurie leidžiasi sučiumpami. Jei tik išgirdo ką laužiantis, neabejotinai nešė muilą iš čia.

— Ar tai reiškia, kad dabar jis saugiai tūno kažkur žemės paviršiuje?

— Ne, ne žemės paviršiuje, — pataisė mane ji. — Slaptasis išėjimas yra tikras labirintas. Pačiu geriausiu atveju jį galima įveikti per penkias valandas, o INKiščius atbaidantis prietaisas veikia tik trisdešimt minučių. Vadinasi, senelis tebėra labirinte.

— Arba jį sučiupo INKiščiai.

— Nemanau. Senelis iš anksto pasiruošė ypač saugią slėptuvę — kaip tik tokiems atvejams kaip šis. Tai tokia vietelė po žeme, prie kurios nesiartins nė vienas INKiščias. Kaip kažin ką, ten senelis ir nulindo — ir dabar laukia, kol pasirodysime mes.

— Kur ta slėptuvė?

— Kartą senelis man aiškino, kaip ten nusigauti, o užrašų knygutėje turėtų būti dar ir nubraižytas planas. Jame pažymėti visi pavojingi taškai, kurių verčiau pasisaugoti.

— O kokie pavojai ten gresia?

— Tau verčiau nė nežinoti. Tu, rodos, imi pernelyg nervintis, kai išgirsti per daug.

— Na taip, žinoma. — Neturėjau ūpo ginčytis. — O per kiek laiko galima pasiekti tą slėptuvę?

— Iki prieigų nusigausime per pusvalandį. O iš ten — dar valanda ar pusantros iki pačios slėptuvės. Kai tik pasieksime prieigas, būsime saugūs; sunkiausias etapas — tas pirmasis pusvalandis. Jeigu kaip reikiant nepasiskubinsime, INKiščius atbaidančio įtaiso baterija išseks anksčiau, nei spėsime įlįsti į tarpeklį.

— O kas nutiks, jei prietaisas nustos veikti pusiaukelėje?

— Tuomet liks pasimelsti, kad sėkmė neapleistų. Turėsime kaip išprotėję švaistytis žibintuvėlių spinduliais.

— Verčiau iš karto ir judinkimės, — pasiūliau. — INKiščiai tikrai laiko veltui neleidžia ir jau tikriausiai šnipštelėjo semiotekams, kad mes čia. Jie gali grįžti bet kurią minutę.

Ji nusimetė neperšlampamą aprangą, apsivilko kareivišką striukę ir apsiavė sportbačius, kuriuos buvau sugrūdęs į kuprinę. Aš irgi mečiau šalin apsiaustą nuo lietaus ir užsitempiau nailoninę neperpučiamą striukę. Nusispyriau guminius batus, apsiaviau sportbačius, užsirioglinau ant pečių kuprinę. Laikrodis rodė beveik pusę pirmos nakties.

Mergina nuskubėjo prie spintos antrojo kambario gale, bloškė visas pakabas ant grindų ir pasuko strypą, ant kurio jos kabojo. Pasigirdo besisukančių krumpliaračių girgždėjimas ir apatiniame dešiniajame spintos kampe ėmė vertis kvadratinė anga. Iš jos siūbtelėjo šalčio ir pelėsių kvapo gūsis.

— O tavo senelis — tikras spintų meistravimo maniakas, — tarstelėjau.

— Nieko panašaus, — stojo piestu ji. — Juk maniakas sutelkia visą dėmesį į kokį nors vieną objektą, argi ne taip? Senelis, savaime suprantama, sugeba tobulai projektuoti. Tačiau jis puikiai daro viską. Genijus — ne tas, kuris tobulai pasireiškia kurioje nors vienoje srityje. Genijus yra genijus iš esmės.

— Liaukis pasakojusi man apie genijus. Niekuo dėtiems aplinkiniams iš jų tikrai maža džiaugsmo. Ypač jei ir visiems kitiems parūpsta dalyvauti spektaklyje. Štai kodėl ir užvirė visa šita šūdliava. Ar būtum genijus, ar kvailys, vis dėlto nederėtų užmiršti, kad šiame pasaulyje gyveni ne vienas. Gali pasikasti po žeme, gali apsistatyti sienomis, bet kas nors anksčiau ar vėliau būtinai prikiš nagus, ir jau tuomet viskas nukreivos šleivomis vėžėmis. Tavo senelis — anaiptol ne išimtis. Tai jam reikėtų padėkoti, kad vaikštau prakiurdintu pilvu, o dar gresia ir pasaulio galas.

— Kai tik surasime senelį, viskas susitvarkys, — pasakė ji prisigretinusi prie manęs ir pakštelėjusi į ausį. — Dabar tu jau nebegali sukti atgal.

Viena akimi mergina visąlaik stebėjo INKiščius atbaidantį prietaisą. Kai tik baterija visiškai įsikrovė, ji, kaip ir anksčiau, ėmėsi rodyti kelią. Vos išlindusi pro skylę, storuliuke kibo tampyti angą uždarančią rankeną. Kaskart jai trūktelėjus, šviesos ruoželis vis labiau siaurėjo, virsdamas plonyte linija ir pagaliau visai išnykdamas.

— Kodėl tavo senelis atsitraukti pasirinko kaip tik šį kelią?

— Todėl, kad šis kelias veda tiesiog į patį INKiščių urvų centrą, — nė akimirkos nesudvejojusi atsakė ji. — Jie patys negali prie jo net prisiartinti. Tai jų šventovė.

— Šventovė?

— Savo akimis aš tos vietos nė karto nemačiau, bet šitaip ją pavadino senelis. INKiščiai garbina žuvį. Milžinišką beakę žuvį. — Paaiškinusi tai, ji švystelėjo žibintuvėliu į priekį. — Eime. Laiko turime nedaug.

Urvas buvo žemas; eiti galėjome tik susilenkę, protarpiais vis kaukštelėdavome galva į kokį stalaktitą. Maniau, kad mano būklė dar visai pakenčiama, tačiau dabar, kai teko slinkti dvilinkam, sulig kiekvienu klubų krustelėjimu man į pilvą taip ir susmigdavo ledinis varveklis. Vis dėlto kur kas geriau tverti skausmą, kad ir koks stiprus jis būtų, nei slampinėti čia vienam, jei netyčia pamesčiau iš akių bendražygę.

Kuo ilgiau šitaip sliūkinome tamsoje, tuo labiau ėmiau jaustis tarytum atskirtas nuo savo kūno. Neįžiūrėjau nė savo nosies galiuko, ir gana greitai ėmė lįsti įkyri mintis, kad iš tiesų kūnas yra ne daugiau nei hipotetinis asmenybės vaizdinys. Žinoma, žaizdą vis dar puikiausiai jaučiau, kaip ir tvirtą pagrindą po kojomis. Tačiau tai tik skausmo ir lytėjimo pojūčiai, pačios paprasčiausios sąvokos, sąlygojamos kūno sampratos. Kaip žinoma, pojūčiai išlieka ir žuvus kūnui. Antai amputavus koją žmogui dar kurį laiką niežti jos pirštus...

Mintys greitai mirgėjo galvoje; kojos tuo tarpu mynė iš paskutiniųjų, kad neatsilikčiau nuo storuliukės. Iš po žalzganai rusvos kareiviškos striukės kyščiojo rausvas jos sijonas. Žybčiojo ir auskarai — pora jonvabalių, mirguliuojančių palei ausis. Putlioji mergina taip nė karto ir neatsigręžė patikrinti, ar tikrai seku iš paskos, tiesiog ryžtingai yrėsi pirmyn lyg kokia skautė. Sustojo tik priėjusi tako išsišakojimą. Čia ji išsitraukė požemio planą ir nukreipė į jį žibintuvėlio spindulį. Tik dabar man pavyko ją pasivyti.

— Na kaip, viskas gerai? Neišklydome iš kelio? — paklausiau.

— Kol kas einame kaip tik ten, kur reikia, — atsakė ji.

— Iš kur žinai?

— Sakau, kad einame teisingu keliu, nes taip ir yra, — solidžiai pareiškė ji ir pašvietė sau po kojomis. — Matai? Pasižiūrėk štai čia.

Įbedžiau akis į šviesos skritulį prie jos kojų. Gruoblėtame uolienos paviršiuje blizgėjo sidabro trupinėliai. Pasilenkiau ir pakėliau vieną jų — sąvaržėlė.

— Na, matai? — kandokai pratarė ji. — Senelio čia eita. Jis žinojo, kad mes seksime jam iš paskos, tad paliko mums ženklus.

— Aišku, — atsiliepiau; pasijutau nutupdytas į vietą.

— Praėjo jau penkiolika minučių. Paskubėkime, — nenustygo ji.

Tako išsišakojimų pasitaikė ir daugiau. Tačiau kaskart teisingą kryptį mums parodydavo saujelė pabertų sąvaržėlių. Protarpiais ant tako atsiverdavo kiaurymės. Šios buvo paženklintos plane, ir tuos ruožus reikėjo įveikti ypač atsargiai, nukreipus žibintuvėlio spindulį sau po kojomis.

Takas vingiavo tai kairėn, tai dešinėn, visą laiką į nuokalnę. Stačių skardžių nebuvo, tik aiškiai juntamas, vienodas nuolydis. Dar penkios minutės — ir mes išėjome į erdvią požeminę salę. Supratome tai iš to, kaip pasikeitė oras ir mūsų žingsnių aidas.

Putlioji mergina išsitraukė planą ir pasitikrino jame, kur atsidūrėme. Aš žibintuvėliu apšviečiau urvą. Salė buvo apskrita, lubos kupolo formos. Išlenktos sienos — glotnios ir slidžios, akivaizdžiai — žmonių? — rankų darbo. Pačiame centre žiojėjo negili gal metro skersmens kiaurymė, kurioje teliūškavo galaižin kokia gliti bjaurastis. Ore tvyrojo kažkoks vos juntamas kvapas, nelabai stiprus, bet vis dėlto paliekantis nemalonų, lipnų rūgšties prieskonį burnoje.

— Atrodo, čia ir yra šventovės prieigos, — pratarė mergina. — O tai reiškia, kad INKiščiai mums nebepavojingi. Kol kas.

— Puiki žinia. Bet kaip iš čia išsikrapštysime mes patys?

— Tuo pasirūpins senelis. Patikėk, jis jau žinos, kaip iš čia išeiti.

Abipus įėjimo į šventyklą išvydau įmantrius raižinius: dvi ratu susivijusios žuvys, ryjančios viena kitos uodegą. Galvos išsipūtusios tarsi lėktuvo variklio apdanga, o ten, kur turėtų būti akys, styrojo pora ilgų ūselių ar čiuptuvėlių. Palyginti su visu kūnu, burna atrodė gerokai per didelė, prarėžta beveik iki pat žiaunų, o po šiomis — mėsingi organai, primenantys nuplėštas žvėries letenas. Kiekvienoje šių galūnių kyšojo po tris aštrius nagus. Naguotos žuvys? Nugaros plaukmenys styrojo tarsi liepsnos liežuviai, pasišiaušę žvynai priminė spyglius.

— Mitinės būtybės? Kaip manai, ar šitokių žuvų esama iš tikrųjų? — paklausiau.

— Kas žino? — atsiliepė mergina, pasilenkdama pakelti dar kelių sąvaržėlių. — Greičiau. Lįskim vidun.

Prieš žengdamas paskui ją į vidų, dar kartą apšviečiau bareljefą. Tiesiog neįtikėtina: kaip INKiščiai sugebėjo šitaip tiksliai perteikti kiekvieną detalę visiškoje tamsoje? Na taip, reikia manyti, tamsoje jie mato kuo puikiausiai, taigi jų regėjimas turėtų gerokai skirtis nuo žmogaus. O dabar jie tikriausiai stebi kiekvieną mūsų krustelėjimą.

Artėjant prie šventovės, nuolydžio kryptis pasikeitė: dabar jau mes žingsniavome nestačiu šlaitu aukštyn, kartu aukštėjo ir lubos — galiausiai žibintuvėlio spindulys jų nebepasiekė.

— Dabar mums teks kopti į kalną, — pratarė mergina. — Tiesa, jo nė nederėtų vadinti kalnu. Kalva, ir tiek. Tačiau INKiščiams tai — tikras kalnas. Taip sakė senelis. Tai vienintelis po žeme užfiksuotas kalnas — šventasis kalnas.

— Vadinasi, mes jį išniekinsime.

— Nieko panašaus. Kaip tik priešingai. Tasai kalnas buvo suterštas iš pat pradžių. Šita skylė — tikra Pandoros skrynia, paslėpta po žemės pluta. Čia sutelkta visa įmanoma bjaurastis. Ir mums teks pereiti per patį jos centrą.

— Tavęs pasiklausius, galima pamanyti, kad tai tikras pragaras.

— Pats tai pasakei.

— Nemanau, kad aš pasiruošęs šitokiam išbandymui.

— Na jau, tau tereikia patikėti, kad viskas bus gerai, — tikino mano rausvoji bendražygė. — Galvok apie širdžiai mielus dalykus. Apie žmones, kuriuos mylėjai, vaikystę, svajones, muziką — na, ką nors panašaus. Nesikrimsk, džiaukis gyvenimu.

— Ar Benas Džonsonas — pakankamai džiugus? — paklausiau.

— Kas toks Benas Džonsonas?

— Jis vaidino tuose šauniuose senuose Džono Fordo filmuose. Jodinėjo pačiais gražiausiais žirgais.

— O tu — tikrai ne pirštu penėtas. — Ji nusijuokė. — Iš tikrųjų man patinki.

— Ačiū, — atsakiau. — Bet neužmiršk, kad nemoku griežti nė vienu muzikos instrumentu.

* * *

Kaip mano bendražygė ir žadėjo, takas ėmė rangytis aukštyn vis labiau statėjančių šlaitu, ir galiausiai mums teko ropštis kone visai statmenomis uolomis. Visas mintis sutelkiau į savąjį laimingųjų laikų didvyrį. Benas Džonsonas raitas ant žirgo. Benas Džonsonas įvairiuose filmuose: Apačių forte, Ji ryšėjo geltoną kaspiną, Diližane, Rio Grandėje. Benas Džonsonas prerijoje, pliskinanti saulė, žydras dangus, pasišiaušęs debesų tumulais. Benas Džonsonas tarpeklyje su bizonų banda, moterys, žvilgčiojančios pro duris, šluostančios rankas į languotas medvilnines prijuostes. Benas Džonsonas prie upės: mirguliuojantis nuo kaitros oras, dainuojantys kaubojai... Kamera pajuda, ir štai — išvystame Beną Džonsoną, strėlės greičiu šuoliuojantį per tyrus; sykį pagavusi, kamera nebepaleidžia jo iš kadro...

Rankomis kabindamasis į uolos kyšulius, kojomis grabaliodamasis atsparos, jutau, kad mane palaiko tik raitas ant žirgo Benas Džonsonas. Net skausmas pilve beveik visai atlėgo. Galbūt kaip tik jis, Benas Džonsonas, ir buvo tasai signalas, mano sąmonėje blokuojantis fizinio skausmo suvokimą.

* * *

Nestabčiodami tamsoje ropštėmės į kalną. Vienu metu laikyti rankoje žibintuvėlį ir abiem rankomis grabalioti uolos atbrailas buvo neįmanoma, tad užsikišau savąjį už džinsų juosmens, o ji, pasikabinusi ant virvelės, persimetė ant nugaros. Dėl to mudu ničnieko nematėme. Merginos žibintuvėlio spindulys smigo jai į klubus ir atsispindėjęs be jokio reikalo blykčiojo kažkur tuštumoje. O savojo šviesos rate temačiau nebylų uolos paviršių, nenumaldomai kylantį vis aukštyn, aukštyn ir aukštyn.

Protarpiais putlioji mergina vis šūktelėdavo, norėdama įsitikinti, kad neatsilieku.

— Kaip tu? — klausdavo ji. — Viskas gerai? Nedaug beliko.

Kiek vėliau ji ėmė ir pasiūlė:

— O kodėl tau nepadainavus?

— Ką turėčiau padainuoti? — pasiteiravau.

— Ogi bet ką, ką tik nori.

— Tokiose tamsiose skylėse aš nedainuoju.

— Na jau, liaukis.

Gerai jau, šunys nematė. Ėmiau ir padainavau jai rusų liaudies dainelę, kurią išmokau dar pradinėje mokykloje.

Sninga sninga visą naktį —

Ei, krosnele, oi

Reiks ugnelei kaitriai degti —

Ei, krosnele, o!

Senos svajos, senos svajos klostosi dainoj —

Ei, krosnele, o/..

Toliau žodžių nebeprisiminiau, tad ekspromtu šį tą prikūriau: visi susirenka prie ugnies — prie krosnelės — ir čia kažkas staiga pabeldžia į duris, tėvas nueina atidaryti, o už durų stovi šiaurės elnias sužalotomis kojomis; jis ir sako: „Aš alkanas, gal duotumėte ko nors paėsti?“; šeima pašeria jį konservuotais persikais. O galiausiai visi susėda aplink krosnį ir dainuoja.

— Nuostabu. Tu iš tikrųjų puikiai dainuoji, — pažėrė man pagyrų storuliuke. — Atleisk, kad negaliu paploti — rankos užimtos.

Pagaliau mudu įsiropštėme į skardį ir atsidūrėme lygioje vietoje. Stabtelėjome atgauti kvapo ir, pasinaudodami proga, ėmėme švysčioti žibintuvėliais į visas puses. Plokščiakalnis driekėsi kiek akys aprėpia, milžiniškas, lygus lyg stalas, glotnus paviršius tęsėsi tolyn į visas puses. Storuliuke pasilenkė ir susižėrė nuo žemės dar keletą sąvaržėlių.

— Kaip manai, ar toli nuo čia nuėjo tavo senelis? — paklausiau.

— Jau nebetoli. Šitą plokščiakalnį jis minėjo daugybę kartų.

— Nori pasakyti, kad tavo senelis ir anksčiau čia lankydavosi?

— Savaime aišku. Senelis juk turėjo kaip reikiant ištyrinėti šias vietas, kad galėtų nubraižyti požemių žemėlapį. Čia jis pažįsta kiekvieną užkaborį.

— Ir visa tai jis išžvalgė vienas pats?

— Žinoma, — atsakė ji. — Senelis mėgsta dirbti vienas. Tik ne todėl, kad neapkęstų žmonių ar jais nepasitikėtų. Tiesiog niekas nespėja paskui jį...

— Štai tuo aš iš tikrųjų galiu patikėti, — pritariau. — Bet pasakyk, kokias paslaptis slepia šitas plokščiakalnis?

— Kaip tik šiame kalne ir gyveno patys pirmieji INKiščiai. Jie prasigrauždavo skyles uoloje, tuose urvuose visi drauge ir įsikurdavo. Kaip tik šioje vietoje, kur mes dabar stovime, būdavo atliekamos religinės apeigos. Buvo tikima, kad čia — jų dievybių būstas, čia INKiščiai aukodavo joms gyvas aukas.

— Kalbi apie tą kraupią naguotą žuvį?

— Pasak senelio, toji žuvis atvedusi čionai INKiščių protėvius. — Ji nukreipė žibintuvėlio spindulį mums po kojomis ir parodė negilią išgraužą žemėje. Griova tiesia linija šovė į tamsą. — Jeigu eisi šia išgrauža, pasieksi senovinį altorių. Tai pati švenčiausia visos šventyklos vieta. Nė vienas INKiščias nedrįs net prisiartinti prie jo. Kaip tik ten tikriausiai ir nulindo senelis — ir dabar tūno sveikas ir gyvas, išjungęs garsą.

Mudu patraukėme išgraužos dugnu. Netrukus ji ėmė gilėti, takas vis pastebimiau krypo žemyn, uolos abipus mūsų stiebėsi vis aukštesnės. Atrodė, kad tos akmens sienos bet kurią akimirką gali susispausti mus sutrėkšdamos, bet jos nė nekrustelėjo. Aidėjo vien tik keistas mūsų sportbačių guminių padų gurgždėjimas. Eidamas protarpiais žvilgčiojau aukštyn.

Nenumaldomas tas noras pakelti galvą ir pažvelgti į dangų. Bet čia, savaime suprantama, virš galvos nebuvo nei saulės, nei mėnulio ar žvaigždžių. Tiktai sunki, drėgnos tamsos pritvinkusi skraistė. Tokia sunki, kad prie žemės ima slėgti kiekvienas įkvėpimas, kiekvienas žliugsintis žingsnis.

Kilstelėjau kairę ranką ir, paspaudęs mygtuką, užžiebiau savo skaitmeninio rankinio laikrodžio švieselę. Dvi valandos dvidešimt viena minutė. Kai nusileidome į požemį, buvo pusiaunaktis, vadinasi, šitoje tamsoje praslinko vos kiek daugiau nei dvi valandos. Nesustodami, kietai sučiaupę lūpas, mudu žingsniavome siaura išgrauža vis gilyn.

Nė pats nebesusigaudžiau, ar mano akys dar žiūri, ar jau užmerktos. Vienintelis dalykas, kurį dar įstengiau fiksuoti pojūčiais, buvo žingsnių aidas. Tačiau ar dėl nelygaus pagrindo po kojomis, ar dėl tamsos, ar dėl ore susikaupusios drėgmės netgi šis garsas mano ausis pasiekdavo iškraipytas. Pabandžiau žingsnių šlepsėjimą išreikšti žmogiškais garsais, bet tie garsai niekaip nesidėliojo į prasmingus žodžius. Galbūt žingsniai aidėjo kažkokia man nežinoma kalba, dėstėsi neperprantamomis, besikaitaliojančiomis sąskambių ir pauzių kombinacijomis, skiemenimis, iš kurių nė vieno japonų kalboje nėra. Jeigu mėginčiau atkartoti žingsnių žliugsėjimą prancūziškai ar vokiškai — o gal ir angliškai — išeitų kažkas panašaus į:

Even— through — be — shopped — degreed — well

Tačiau kai pabandžiau pusbalsiu ištarti šiuos žodžius, įsitikinau, kad nuo žingsnių aidėjimo jie gerokai skiriasi. Štai tokia transkripcija būtų jau tikslesnė:

Efgvėn — gthouv — bge — shpevg — ėgvele — wgevl

Suomių kalba? Dar viena ženkli spraga mano lingvistiniame išsilavinime. Jeigu iš šitų sąskambių trūks plyš reikėtų išspausti kokią prasmę, tikriausiai susidėliotų štai kas: „Valstietis sutiko nukaršusį velnią pakelėje“. Ir tai, žinoma, man tik kažkaip panašiai pasigirdo.

Monotoniškai dėliodamas koją už kojos, bandžiau derinti tarpusavyje visokiausius žodžius ir frazes. Stengiausi įsivaizduoti rausvus merginos sportbačius: štai dešinys kulnas atsiremia į žemę, paskui svorio centras persikelia į kojų pirštus, o prieš pat šiems atsiplėšiant nuo žemės nusileidžia kairys kulnas. Ir šitaip be galo be krašto. Sutankėjęs laikas slinko vis lėčiau: nusilpusi laikrodžio spyruoklė nebeišlaikė rodyklių, šios beveik nebejudėjo iš vietos.

Efgvėn — gthouv — bge — shpevg — ėgvele — wgevl

Efgvėn — gthouv — bge — shpevg — ėgvele — wgevl

Efgvėn — gthouv — bge...

Nukaršęs velnias sėdėjo ant akmens palei kaimo keliuką kažkur Suomijoje. Dešimties, galbūt dvidešimties tūkstančių metų labai labai pavargęs velnias. Visas apdulkėjęs. Ūsai nušepę, išsipešioję. „Ir kurgi skubiniesi šitaipos?“ — šūkteli velnias valstiečiui. „Noragas lūžo, taisyt aną turėsiu aš“, — atsako valstietis. „Nereik skubintis šitaipos, — jam sako velnias, — saulelė dar danguj aukštai, ko kuduliuoji paskubom? Nagi, prisėstum šičionai, mano pasakos pasiklausytum.“ Valstietis puikiai žinojo, jog pavojinga atkišti nelabajam kad ir mažąjį pirštelį, bet šitas velnias atrodė toks varganas, tad valstietis...

Kažkas šleptelėjo man per veidą. Kažkas plokščias ir mėsingas nelabai stipriai atsitrenkė man į skruostą. Kas tai galėtų būti? Stengiausi susikaupti ir sugalvoti atsakymą į šį klausimą, bet kažkas dar kartą pliaukštelėjo per skruostą. Kilstelėjau ranką, norėdamas nusibraukti erzinantį įkyrų kliuvinį, bet nieko nepešiau. Tiesiog man į akis tvieskė nemalonus, siūbuojantis švytėjimas. Atsimerkiau. Ir tik dabar susizgribau, kad lig šiol buvau užsimerkęs. Man į veidą pliskino žibintuvėlio spindulys, o skruostus plekšnojo merginos ranka.

— Liaukis! — surikau. — Šviesa pernelyg ryški. Žilpina akis.

— Nevalia šitaip imti ir užmigti! Kelkis! Kelkis! — užriko ir ji.

— Keltis? Ką čia šneki?

Užžiebiau savo paties žibintuvėlį ir apvedžiau spinduliu aplink save. Aš riogsojau ant žemės, nugara atsirėmęs į aprasojusią sieną. Pasirodo, nė pats nepastebėjau, kaip užsnūdau.

Svirduliuodamas atsistojau ant kojų.

— Kas atsitiko? Vieną minutę dar minu pirmyn, o kitą — jau miegu? Visiškai neprisimenu, kad būčiau atsisėdęs, neprisimenu, kad būtų ėmęs snaudulys...

— Tai spąstai, — paaiškino ji. — Jie daro viską, ką tik gali, kad mus užmigdytų.

— Jie?

— Jie — tie padarai ar būtybės, kurie gyvena šitame kalne. Dievai, piktosios dvasios — ką aš žinau! Jie. Stengiasi kaip įmanydami užtverti kelią.

Aš tik palingavau galvą.

— Viską staiga apsiautė migla... Tavo batų gurgždėjimas ėmė dėliotis į sąskambius ir...

— Mano batų gurgždėjimas?

Papasakojau jai apie suomiškai gurgždančius jos batus. Apie sukriošėlį velnią. Apie valstietį...

— Visa tai — apgaulė, — nutraukė ji mano aiškinimą. — Hipnozė. Jeigu nebūčiau laiku atsisukusi, būtum taip ir likęs čia miegoti... amžinu miegu.

— Amžinu miegu?

— Taip, išgirdai teisingai. Būtum sveikas prapuolęs, iškeliavęs toli toli, — pusbalsiu aiškino ji. Kur aš būčiau atsidūręs — šito ji nepasakė. — Juk tu kuprinėje turi virvę, tiesa?

— Aha... gal penkių metrų ilgio.

— Duok šen.

Nusiėmiau kuprinę, pagrabaliojau tarp skardinių, viskio buteliuko, gertuvės, užčiuopiau virvę ir ištraukiau. Vieną jos galą mergina pririšo prie mano diržo, antruoju apsijuosę liemenį.

— Na štai. Bus geriau, — pareiškė. — Dabar nepasimesime.

— Nebent užmigtume abu, — burbtelėjau.

— Nekranksėk, dar prisišauksi bėdą. Eime.

Vėl pajudėjome pirmyn, dabar jau susirišę virve. Iš paskutiniųjų stengiausi nesiklausyti jos žingsnių. Žibintuvėlio spindulį laikiau įsmeigęs į jos kareiviškos striukės nugarą. Tą striukę, lyg ir aiškiai prisimenu, nusipirkau 1971-aisiais. Tebevyko Vietnamo karas, Baltuosiuose rūmuose tebešeimininkavo Niksonas, nutaisęs amžinai perkreiptą fizionomiją. O visi kiti augino ilgus plaukus, avėjo nuplyšusiais sandalais ir vilkėjo kariškus švarkus su taikos ženklu ant nugaros, kvaito nuo psichodelinės muzikos, įsivaizdavo esą Piteris Fondą: štai jis it pašėlęs kriokia keliu, apsižergęs motociklą, visu smarkumu griaudėjant „Born to Be Wild“, ir kažkodėl čia pat trenkia visai kitas gabalas: „I Heard It through the Grapevine“. Panašios įžangos — skirtingos dainos?

— Apie ką galvoji? — paklausė putlioji mergina.

— Et, apie nieką, — atsakiau.

— Gal dar ką nors padainuosime?

— Ar būtinai reikia?

— Na, tuomet sugalvok ką nors kita.

— O gal verčiau pasišnekėkime?

— Apie ką?

— O jeigu apie lietų?

— Puiku.

— Ką tu prisimeni, kai pagalvoji apie lietų?

— Kai žuvo mano šeima, tą naktį lijo.

— Tai gal verčiau pasirinkime kokią linksmesnę temą?

— Nieko tokio. Aš galiu kalbėti apie tai, — pasakė ji. — Nebent tu nenori klausytis.

— Jeigu tau norisi apie tai kalbėti, reikėtų ir išsikalbėti, — sutikau.

— Iš tikrųjų tai netgi nelijo, tik protarpiais nudrengdavo dulksna. Tiktai dangus buvo apniukęs, o aš gulėjau ligoninėje. Už lango augo kamparmedis. Gulėdama lovoje nejučia įsiminiau kiekvieną to medžio šakelę. Paprastai jos būdavo aptūptos paukščių: atskrisdavo žvirblių, medšarkių, varnėnų ir dar visokių kitokių, ir kur kas gražesnių paukščių. Tačiau kaupiantis lietui paukščiai į medį netūpdavo. Jie grįždavo tik vėliau, kai išsigiedrydavo, ir giesmėmis garbindavo gražų orą. Nežinau, kodėl taip. Galbūt dėl to, kad po lietaus į žemės paviršių iššliaužia riebūs kirminai.

— Ilgai pragulėjai ligoninėje?

— Maždaug mėnesį. Man darė širdies operaciją. Juokinga, ar ne? Aš vienintelė buvau sunkus ligonis — ir vienintelė likau gyva. Tą dieną, kai jie žuvo, paukščiai smarkiai nerimo. Ligoninėje kaip tik įjungė šildymą ir aprasojo langai, tad teko ropštis iš lovos jų nusivalyti. Keltis man nebuvo galima, tačiau tiesiog privalėjau matyti medį ir lietų, ir paukščius. Išvydau porą gražių neregėtų paukščių — juodomis galvomis ir raudonais sparnais. Tada ir pagalvojau: koks vis dėlto keistas tas pasaulis. Noriu pasakyti, pasaulyje juk yra milijonai kamparmedžių, — ir ne vien tik kamparmedžių, žinoma, — tačiau kaip tik tą dieną, kai čia imdavo lyti, čia nustodavo, čia vėl nušniokšdavo lietus, čia vėl liaudavosi — taigi štai tokią dieną kiek paukščių turėjo skraidyti ir tūpti ant šakų? Nuo tos minties apniko toks liūdesys...

— Apniko liūdesys?

— Kaip jau sakiau, pasaulyje juk esama milijonų medžių ir milijonų paukščių, ir milijonus kartų lyja lietus. O aš štai negaliu perprasti net to vieno paukščio, medžio, lietaus. Pasijutau tokia vieniša, kad ašaros taip ir pasipylė iš akių, verkiau ir verkiau. Kaip tik tą vakarą ir žuvo visa mano šeima. Tiesa, man apie tai pasakė tik gerokai vėliau.

— Tikriausiai buvo siaubinga.

— Na, man tada sugriuvo visas pasaulis. Liko tik tamsa; jaučiausi tokia vieniša, tokia nelaiminga. Ar žinai, koks tai jausmas?

— Galiu įsivaizduoti, — atsakiau.

Jos mintys apie lietų persmelkė manąsias mintis. Užgožė visa kita taip, kad nepastebėjau, kai ji sustojo, ir vos nepartrenkiau.

— Atsiprašau, — tarstelėjau.

— Cit! — Ji stvėrė man už rankos. — Kažką girdžiu. Klausykis!

Mudu sustingome ir pastatėme ausis. Garsas — iš pradžių visiškai tylus, beveik negirdimas. Tolimas, gilus dundėjimas, slopus virpesys. Paskui garsas sustiprėjo. Pats oras ėmė virpėti. Visa kas akivaizdžiai bylojo, kad tuojau kažkas atsitiks.

— Žemės drebėjimas? — kvėptelėjau.

— Ne. — Mergina pati sudrebėjo. — Kur kas blogiau.