34

Kaukolės

Regiu skrendančius paukščius. Jie pramirga virš nubalusio, šalčio sukaustyto Vakarinės kalvos šlaito ir dingsta man iš akių. Šildausi prie krosnelės rankas ir kojas, gurkšnoju Pulkininko atneštą karštą arbatą.

— Ir šįvakar ketini eiti skaityti sapnų? Sniego bus labai gilu. Pavojinga vaikštinėti Kalvos šlaitu. Galėtum kokią dienelę ir atsipūsti, — siūlo man senasis karininkas.

— Ne, negaliu praleisti nė dienos, — prieštarauju.

Pulkininkas linguoja galvą, paskui išeina ir netrukus grįžta nešinas pora sniegbridžių batų.

— Štai, apsiauk šituos. Bent jau nepaslysi.

Pasimatuoju batus. Dydis — kaip tik. Geras ženklas.

Jau metas eiti. Apsivynioju kaklą šaliku, užsimaunu pirštines, iš Pulkininko pasiskolinu kepurę. Akordeoną suspaustomis dumplėmis irgi vogčiomis įsimetu į kišenę. Nenoriu niekur nė žingsnio žengti be jo.

— Būk atsargus, — prisako man senasis karininkas.

* * *

Kaip ir reikėjo tikėtis, seniokų iškastą duobę jau baigia užnešti sniegu. Patys seniokai prie jos nebesirodo, pradingo ir jų darbo įrankiai. Jeigu šitaip snigs ir toliau, iki ryto duobės neliks nė ženklo. Valandėlę stebiu besiblaškančius baltus sūkurius, o paskui leidžiuosi į kelią šlaitu žemyn.

Sninga tirštai, dideliais drėgnais kąsniais. Per kelis metrus priekyje jau neįžiūriu nieko, tik vientisą baltą sieną. Nusiimu akinius, šaliką užsitraukiu iki pat akių. Girdžiu virš galvos krykaujančius paukščius — jų balsai prasismelkia net per naujųjų mano batų girgždėjimą. Kažin, kaip jaučiasi paukščiai, kai šitaip sninga? O ką apie tokią pūgą mano žvėrys?

* * *

Į Biblioteką ateinu visa valanda anksčiau ir aptinku Bibliotekininkę laukiančią, kol krosnelė prišildys kambarį. Ji nužeria sniegą nuo mano palto, iškrapšto ir tą, kurio prilindo į rantuotus batų padus.

Nors buvau čia vos vakar, vis dėlto, išvydus šviesą už matinio stiklo, pajutus jaukią krosnelės šilumą, užuodus iš kavinuko sklindantį kavos kvapą, mane persmelkia ilgesys.

— Valgysi dabar? — klausia Bibliotekininkė. — Ar šiek tiek vėliau?

— Išvis nevalgysiu. Aš nealkanas, — sakau.

— Tai gal nori kavos?

— Kavos norėčiau.

Nusimaunu pirštines, pakabinu virš krosnelės džiūti. Kol šildausi prie ugnies pirštus, Bibliotekininkė pripila du puodelius kavos. Vieną paduoda man, tada pati sėdasi prie stalo, gurkšteli.

— Lauke taip smarkiai sninga, — sakau. — Ateidamas vos įžiūrėjau kelią.

— Tai jau taip. Ir snigs dar keletą dienų. Kol tie debesys danguje išbarstys visą sniegą.

Nugeriu gal pusę puodelio kavos, tada, netaręs nė žodžio, sėduosi prie stalo priešais Bibliotekininkę. Vos pažvelgiu į ją, širdį vėl suspaudžia liūdesys.

— Kai pagaliau liausis snigę, sniego bus priversta tiek, kiek tu tikriausiai nesi regėjęs per visą gyvenimą, — sako ji.

— Gali būti, kad ir nepamatysiu.

Ji pakelia akis nuo puodelio su kava ir įsmeigia žvilgsnį į mane.

— Ką tai reiškia? Juk sniegą mato visi.

— Šįvakar aš neskaitysiu sapnų. Verčiau tiesiog pasikalbėkime, — siūlau. — Aš noriu pasakyti tau tiek daug visokių dalykų — ir antra tiek norėčiau išgirsti iš tavęs. Ar sutinki?

Ji suneria ant stalo pirštus ir nieko nesuprasdama žiūri į mane.

— Mano šešėlis miršta, — pradedu aš. — Jis neišgyvens šios žiemos. Jo dienos jau suskaičiuotos. O kai mano šešėlis mirs, prarasiu savastį visiems laikams. Štai kodėl kaip tik dabar privalau apsispręsti. Ir dėl savo paties ateities, ir dėl kai kurių dalykų, susijusių su tavimi. Laiko apmąstymams liko visai nedaug, bet esu tikras: net jei turėčiau jo ikvaliai, kad ir kiek apie visa tai galvočiau, sprendimas nepasikeistų. Tad štai: aš privalau iškeliauti iš čia.

Gurkšteliu kavos, mintyse tikindamas pats save, kad mano sprendimas teisingas. Tikiuosi, šitaip nutaręs nesuklydau, bet, kad ir kaip būtų, dalelę savęs neišvengiamai prarasiu bet kuriuo atveju.

— Rytoj aš išvykstu iš Miesto, — po valandėlės prašnenku vėl. — Pats kol kas tiksliai nežinau nei kaip, nei kokiu keliu. Tai pasakys mano šešėlis. Mudu išeisime abu ir grįšime į ankstesnįjį pasaulį. Kaip ir kadaise, vėl visur tampysiuosi šešėlį drauge su savimi. Nerimausiu, graušiuosi ir kentėsiu, atėjus metui pasensiu ir galiausiai numirsiu. Abejoju, ar tu gali tai suprasti, tačiau aš priklausau tam kitam pasauliui, kuriame nuolat turėsiu paklusti savasties valiai — netgi tada, jei ji vilios mane sukti klystkeliais.

Ji tik stebeilija į mane. Ne, ne į mane, į tą erdvės tašką, kurį užima mano kūnas.

— Nejaugi Mieste tau nepatinka? — galiausiai klausia.

— Iš pat pradžių sakei man, kad jeigu trokštu ramybės, čia man tikrai patiks. Taip, Miesto tyla ir ramybė mane iš tiesų traukia. Taip pat žinau, kad jei sutiksiu paaukoti savastį ir liksiu čia visam laikui, ši tykumą ir ramybė užvaldys mane visiškai. Labai, labai gali būti, kad aš visą gyvenimą gailėsiuos pasprukęs iš Miesto. Tačiau ir likti negaliu. Manoji savastis neleidžia man lyg niekur nieko priimti šešėlio ir žvėrių auką. Nors mano savastis be paliovos, netgi šią minutę, vis labiau menksta, negaliu jai meluoti. Bet dabar kalbu ne apie tai. Noriu pasakyti štai ką: tai, ką prarasiu — prarasiu amžiams. Ar supranti?

Ji ilgai žiūri į gulinčias ant stalo savo rankas. Jos kava puodelyje jau seniai nebegaruoja; kambaryje išvis niekas nejuda.

— Ar tu jau niekada nesugrįši čionai?

Aš purtau galvą.

— Kartą išvykęs, sugrįžti nebegalėsiu niekad. Tai visiškai aišku. Net jeigu ir grįžčiau, Vartai man nebeatsidarytų.

— Nejaugi tau nėmaž negaila?

— Prarasti tave — štai kas man sunkiausia. Aš myliu tave, ir mano meilės prigimtis — labai svarbus man dalykas. Jeigu ji liks iškreipta, virs kažkokia pusiau meile, tuomet geriau išvis tavęs nemylėti. Taigi privalau išsaugoti savastį, nors kartu prarasiu tave.

Kambaryje vėl stoja tyla, tik pakuždomis spraga anglys krosnelėje. Greta jos kaba mano paltas, šalikas, kepurė, pirštinės — daiktai, kuriuos man davė Miestas.

— Svarsčiau galimybę padėti šešėliui pabėgti, o pačiam pasilikti čia, — tęsiu aš. — Bet tuomet mane išvarytų į Girią, taigi vis vien niekad tavęs nebepamatyčiau. Tu Girioje neišgyventum. Girioje gali gyventi tik tie, kurių šešėliai galutinai nesunaikinti, tie, kurie išsaugojo bent savasties likučius. Aš tebeturiu savastį. O tu — ne. Kaip tik dėl to, kad ir kaip būtum man reikalinga, pati visuomet galėsi apsieiti be manęs.

Ji linguoja galvą.

— Taip, to dalyko, kurį vadini savastimi, aš iš tikrųjų neturiu. Mano mama turėjo, o aš — ne. Dėl to, kad išsaugojo savastį, mama ir buvo ištremta į Girią. Niekada tau to nesakiau, bet aš labai gerai prisimenu tą dieną, kai buvo išvaryta mama. Protarpiais vis dar pagalvoju apie ją. Vis smilkteli mintis: jeigu aš irgi turėčiau savastį, galėčiau susitikti ir gyventi drauge su mama. Ir dar, jeigu turėčiau savastį, galėčiau trokšti tavęs taip pat, kaip tu trokšti manęs...

— Net jeigu tai reikštų tremtį į Girią? Sutiktum mokėti už savastį šitokią kainą?

Ji mąsto, žvelgdama į savo rankas, kurios sunertais pirštais guli ant stalo priešais ją, paskui atgniaužia pirštus.

— Prisimenu, mama sakydavo: jeigu turi savastį, iš tikrųjų nieko negali prarasti, kad ir kur atsidurtum. Ar tai tiesa?

— Nežinau, — atsakau. — Nesvarbu, tiesa tai ar ne, svarbu, kad tuo tikėjo tavo mama. Tad ir klausti reikėtų šitaip: ar tu tuo tiki?

— Manau, galiu tuo tikėti, — sako ji, žvelgdama tiesiai man į akis.

— Tikrai? — net krūpteliu. — Manai, galėtum tuo patikėti?

— Taip, tikriausiai, — patvirtina ji.

— Palauk, prieš sakydama „taip“, gerai pagalvok. Tai labai, labai svarbu, — sujundu. — Kad ir kuo tikėtum, tikėjimas yra savasties apraiška — be savasties išvis negali būti jokio tikėjimo. Supranti mane? Kai sakai, kad kuo nors tiki, kartu pripažįsti ir nusivylimo tikimybę. O nusivylimas arba išdavystė gali būti nevilties priežastimi. Taip nuolatos ir atsitinka tiems, kurie turi savastį. Ar tu šitokius jausmus patiri?

Ji purto galvą.

— Negaliu pasakyti. Aš paprasčiausiai galvojau apie mamą. Ir nieko daugiau. Bet manau, kad tuo — galiu patikėti.

— Vadinasi, tavyje kažkas dar išliko, ryšys su savastimi galutinai nenutrūkęs! Tačiau tavo savastis paslėpta labai giliai ir nepajėgia prasismelkti paviršiun.

— Kai sakai, jog kažkur giliai manyje vis dar glūdi savastis, ar turi omeny, kad jie suvisai nepribaigė mano šešėlės — taip pat, kaip nutiko ir mamai?

— Ne, šešėlė iš tikrųjų mirusi ir palaidota Obelyne. Tačiau tavo prisiminimuose apie mamą tikriausiai užsiliko savasties aidai, jei tik tu sugebėtum juos atpažinti.

Aplink mus viešpatauja tyla — tarytum lauke sūkuriuojantis sniegas būtų išsiurbęs iš kambario visus garsus, tarytum pati Siena būtų sulaikiusi kvapą, stengdamasi nuklausyti mūsų pokalbį.

— Pakalbėkime apie tuos senus sapnus, — keičiu temą. — Ar tiesa, kad žvėrys sugeria visus savasties atšvaitus, kuriuos išspinduliuojame kiekvieną mielą dieną? Ir kad kaip tik tai ilgainiui tampa senais sapnais?

— Na taip, žinoma. Kai miršta mūsų šešėliai, žvėrys kvėpuodami susiurbia savastį į save.

— Vadinasi, aš tikriausiai galėčiau iš senų sapnų išskaityti tavąją savastį.

— Ne, tai neįmanoma. Savastis, kurią įkvepia žvėrys, jau nebebūna vientisa. Manoji subyrėjusi ir išblaškyta, atskiros jos dalelės pateko skirtingiems žvėrims, susimaišė su kitų žmonių savasties nuoplaišomis. Šito raizginio jau nebeišpainiosi.

Taip, jos tiesa. Juk aš seniai kiekvieną vakarą skaitau sapnus, o suprasti taip ir nesugebėjau nė vieno, netgi nė menkiausios dalelės. O dabar, jei iš tikrųjų ketinu gelbėti savo šešėlį, man liko vos dvidešimt viena valanda. Per dvidešimt vieną valandą privalau surinkti visus jos savasties skivytus. Kaip gali būti, kad šiame visiškai laikui nepavaldžiame Mieste šitaip beviltiškai stokoju laiko? Užsimerkiu ir giliai įkvepiu. Privalau rasti tą siūlo galelį, kurį patraukęs sutelksiu dėmesį — ir kartu išardysiu audinį.

— Reikia eiti į saugyklą, — sakau.

— Saugyklą?

— Turime pasižiūrėti į kaukoles ir gerai pagalvoti. Galbūt ką nors aptiksime.

Imu ją už rankos; mudu šmurkštelime už pertvarėlės ir einame pro duris į saugyklą. Bibliotekininkė įžiebia blausią lempelę, ir prietemoje išnyra begalinės lentynos su nesuskaičiuojama gausybe kaukolių. Balzgani apvalaini pavidalai, visi padengti storu dulkių sluoksniu, žandikauliai atkragę vienodu kampu, tuščios akiduobės bereikšmiais žvilgsniais dėbso į niekur. Tiršta, kone apčiuopiama jų tyla kabo tarsi rūko skraistė. Jaučiu, kaip nugara vėl nuvirva šiurpulys.

— Ar tikrai manai, kad sugebėsi išskaityti mano savastį? — klausia ji, iš labai arti žvelgdama man tiesiai į akis.

— Tikiuosi, — sakau, stengdamasis įtikinti ir save patį. — Juk turi būti koks nors būdas...

— Juk tai tas pat, kas ieškoti atskirų lietaus lašų upėje.

— Ne, tu klysti. Žmogaus savastis — tai ne lietaus lašai. Ji nekrinta iš dangaus, nepasimeta tarp kitų, su niekuo nesusimaišo. Jei išvis kada nors manimi tikėjai, tai patikėk štai kuo: pažadu, aš surasiu tavo savastį. Nuo tavo tikėjimo viskas ir priklauso.

— Aš tavim tikiu, — akimirką patylėjusi kužda ji. — Prašau, surask mano savastį.