13

Frankfurtas, durys, nepriklausomi veikėjai

Kaip ir visuomet, sąmonė grįžo laipsniškai, pradedant nuo regėjimo lauko paribių. Pirmiausia iš nežinios išniro vonios durys dešinėje ir lempa kairėje; nuo šių atskaitos taškų mano suvokimas lėtai slinko centro link, panašiai kaip iš pakraščių į vidurį slenka ežerą aptraukiantis ledas. Pačiame mano regėjimo lauko centre buvo žadintuvas; rodyklės rodė dešimt valandų dvidešimt šešias minutes. Jį kadaise gavau kaip suvenyrą — kažkieno vestuvių prisiminimui. Vienas iš tų gudrių išradimų. Kad žadintuvas nustotų skambėti, reikėjo vienu metu spausti raudoną mygtuką kairėje jo pusėje ir juodą — dešinėje: šitaip neva užkertamas kelias refleksui nutildyti įkyrų birbimą ir vėl nugrimzti į miegą. Ir iš tiesų: kad galėčiau nuspausti abu mygtukus iš karto, turėjau atsisėsti lovoje ir pasidėti laikrodį ant kelių, o tai — jau pirmas rimtas žingsnis į būdraujančiųjų pasaulį.

Žinau, kad jau sakiau, bet pasikartosiu: šis žadintuvas — padėkos dovana už tai, kad dalyvavau kažkieno vestuvėse. Kas tąsyk tuokėsi, nebeprisimenu. Vis dėlto anais laikais, kai buvau tik įkopęs į trečią dešimtį, draugų turėjau visą pulką. Buvo tokie metai, kai vos spėjau bėgioti iš vienų vestuvių į kitas, iš ten ir tasai laikrodis. Aš pats šitokio pusprotiško žadintuvo kaip gyvas nepirkčiau. O ir pabundu paprastai be jokio vargo.

Kai perskilęs mano regėjimo laukas galiausiai susiliejo į visumą ties žadintuvu, nė pats nepajutau, kaip pagriebiau jį, pasidėjau ant kelių ir dešine bei kaire ranka nuspaudžiau raudoną ir juodą mygtukus. Tik tada susizgribau, kad žadintuvas anaiptol neskambėjo. Aš nemiegojau, tad nebuvau nusistatęs ir žadintuvo.

Pastačiau žadintuvą į vietą ir apsidairiau. Nepastebėjau bute jokių į akį krintančių pokyčių. Tebežibėjo raudonas signalizacijos žiburiukas, ant stalo krašto tebestovėjo tuščias kavos puodelis, lėkštelėje gulėjo likusi bibliotekininkės nuorūka. „Marlboro Light“, nė ženklo lūpų dažų. Tik dabar man dingtelėjo, kad ji išvis nenaudojo kosmetikos.

Peržiūrėjau savo amuniciją. Iš penkių priešais mane gulėjusių pieštukų du nulūžę, du — visai surašyti ir vienas nė nepaliestas. Šešiolika užrašų knygutės puslapių smulkiai primarginta skaičių. Dešinės rankos smilius šiek tiek dilgčiojo, kaip visada ir būna ilgai rašius.

Galiausiai sulyginau perskirstytus duomenis su išskalbtais: darbo instrukcija reikalavo, kad įrašų skaičius po kiekvienu pavadinimu sutaptų; paskui pirminį sąrašą sudeginau virtuvės kriauklėje. Užrašų knygutę įkišau į specialų dėklą ir drauge su grotuvu paslėpiau seife. Taigi perskirstymas baigtas. Visiškai išsekęs sudribau ant sofos.

Įsipyliau į stiklą viskio per du pirštus, užsimerkiau ir vienu gurkšniu iškliukinau gėrimą. Alkoholis nutekėjo gerkle žemyn ir pasklido po kiekvieną kūno ląstelę. Nuėjau į vonią, išsivaliau dantis, atsigėriau vandens, atlikau savo reikalą. Paskui grįžau į virtuvę, vėl nusmailinau pieštukus, tvarkingai sudėjau juos į vietą. Žadintuvą pasistačiau prie lovos, perjungiau telefoną skambėti normaliu režimu. Laikrodis rodė vienuolika valandų penkiasdešimt septynias minutes. Rytoj visą dieną skirsiu poilsiui. Išsirangiau iš drabužių, šmurkštelėjau į lovą, išjungiau naktinę lempelę. O dabar — geros dvylika valandų miego, tariau sau.

Ištisos dvylika valandų saldaus miego. Tegul sau čiulba paukščiai, tegul žmonės eina į darbą. Kur nors galbūt išsiverš ugnikalnis, Izraelio smogikai galbūt nuniokos palestiniečių kaimą. Šiaip ar taip, aš nieko negaliu pakeisti. Aš miegosiu kaip užmuštas.

Dar kartą pasimėgavau įprastomis svajonėmis, ką veiksiu, kai išeisiu į pensiją ir nebedirbsiu kalkuteku. Santaupų turiu į valias, netgi daugiau nei pakankamai, kad galėčiau gyventi be rūpesčių, mokytis graikų kalbos ir griežti violončele. Violončelę pasidėsiu ant užpakalinės automobilio sėdynės, išvažiuosiu kur nors į kalnus ir griešiu sau kiek širdis geidžia. O gal nusipirksiu kalnuose vasarnamį, tokią dailutę, visai nedidelę trobelę, kur galėsiu skaityti, klausytis muzikos, žiūrėti senų filmų įrašus, galbūt ruošti valgyti... Gal būtų visai neblogai, jei ten užklystų ir manoji ilgaplaukė bibliotekininkė? Aš virčiau, o ji valgytų.

Kai mintyse jau klostėsi įvairūs valgiaraščiai, ant manęs pagaliau nusileido miegas. Taip iš karto, tarsi būtų užgriuvęs dangus. Violončelė, trobelė kalnuose, valgio gaminimas — viskas išsisklaidė lyg dulkės vėjyje, aš vėl likau vienas, įmigęs tarytum gelmių žuvis.

* * *

Kažkas pragręžę skylę mano galvoje ir dabar bandė pro ją sukišti kažkokią virvę. Matyt, nepaprastai ilgą: ritė vis sukosi ir sukosi, o virvės nesimatė nei galo, nei krašto. Aš beviltiškai mostagavau rankomis, trūkčiodamas virvę, bet ši, nors ir kaip stengiausi, vis smelkėsi man į smegenis.

Atsisėdau ir delnais persibraukiau per galvą. Bet neužčiuopiau jokios virvės. Nebuvo galvoje ir jokių skylių. Tačiau kažkas skambėjo. Skambėjo, skambėjo ir skambėjo. Stvėriau žadintuvą, bloškiau sau ant kelių ir abiem delnais vienu metu tvojau per raudoną bei juodą mygtukus. Jokios naudos: skambėjimas nesiliovė. Telefonas! Laikrodis rodė keturias valandas aštuoniolika minučių. Už lango — nors į akį durk. Aštuoniolika minučių po keturių ryto.

Išsiropščiau iš lovos ir pakėliau ragelį.

— Alio! — kvėptelėjau.

Kitame laido gale — nė garselio.

— Klausau! — užkaukiau.

Tačiau skambinantysis tylėjo kaip tylėjęs. Ką ten tylėjo — neišgirdau nei prislopinto alsavimo, nei kokių telefono linijos traškesių. Įdūkęs mečiau ragelį. Išsitraukiau iš šaldytuvo pieno pakelį, keliais gurkšniais iškliukinau visą ir nėriau atgal į lovą.

Telefonas vėl suskambėjo ketvirtą keturiasdešimt šešios.

— Klausau! — atsiliepiau.

— Labas, — išgirdau moterišką balsą. — Atleisk už aną skambutį. Garso laukas sutrikdytas. Kartais garsas ir išvis prapuola.

— Prapuola garsas?

— Taip, — patvirtino ji. — Išsijunginėja garso laukas. Ar girdi mane?

— Garsiai ir aiškiai. — Jau pažinau: skambino to kvėštelėjusio seno mokslininko, kuris padovanojo man vienaragio kaukolę, dukraitė. Mergina rausvais drabužiais.

— Senelis taip ir negrįžo. O dabar dar ir garso laukas pradėjo trūkinėti. Kažkas negerai. Kiek bandžiau skambinti į laboratoriją, ten niekas neatsako. Senelį bus nutvėrę INKiščiai, žinau, ir tiek!

— Tikrai žinai? O gal jis iki ausų pasinėrė į kurį nors savo eksperimentą ir tiesiog užmiršo parsirasti namo? Prisimeni, anąsyk paliko be garso tave, ir tai visiškai išrūko jam iš galvos. Argi negalėjo taip atsitikti ir dabar?

— Ne, šįkart — nieko panašaus. Visiškai tuo neabejoju. Seneliui kažkas atsitiko. Kažkas negerai. Šiaip ar taip, garso barjeras pralaužtas, ir garso laukas po žeme nebeveikia taip, kaip turėtų.

— Kas, kas pralaužtas?

— Garso barjeras. Senelis sukūrė specialią įrangą, skleidžiančią garso signalus, kurie atbaido INKiščius. Bet jie sugebėjo kažkaip prasibrauti pro barjerą, ir dabar mes netenkame garso. Nėmaž neabejoju — jie tikrai pričiupo senelį!

— Iš kur gali tai žinoti?

— Jie jau seniai tik ir tykojo progos įkišti nosį į senelio tyrinėjimus. INKiščiai. Semiotekai. Na, jie. Tiesiog galavosi, siekdami išgliaudyti, ką išsiaiškino senelis! Netgi siūlė jam sandėrį — tąsyk senelis užsiuto kaip reikiant. Prašau, ateik kuo greičiau! Tu privalai man padėti, maldauju!

Pabandžiau įsivaizduoti, kaip ten, požemio gelmėse, akis į akį susiduriu su kokiu INKiščiu... Pakako prisiminti vien tuos šiurpius takelius ir landas, kad plaukai atsistotų piestu.

— Žinau, pasirodysiu kaip tikras siaubūnas, bet turiu atkreipti tavo dėmesį į štai ką: mano darbas — tabuliavimas. Jokios kitos užduotys mano sutartyje nenumatytos. Ir be šių rūpesčių darbų turiu į valias. Patikėk, tikrai norėčiau padėti, bet kautynės su INKiščiais ir tavo senelio gelbėjimas — ne visai ta veiklos sritis, kuria užsiimu. Kodėl tau nepaskambinus į policiją ar Sistemos vyresnybei? Jie turi darbuotojų, specialiai apmokytų panašiems atvejams.

— Aš negaliu skambinti į policiją! Juk tada turėčiau viską jiems papasakoti. O jeigu senelio tyrinėjimai dabar bus paviešinti, ateis pasaulio galas.

— Pasaulio galas?

— Prašau, — melste meldė ji. — Man reikia tavo pagalbos. Bijau, kad jau niekada jo nebepamatysime. O susidoroję su juo jie ateis ir tavęs...

— Manęs? Gal tavęs, o aš kuo dėtas? Juk apie tavo senelio tyrinėjimus ničnieko nenutuokiu.

— Tu esi raktas. O be rakto durys neatsidaro.

— Ničnieko nesuvaikau, ką čia man pasakoji, — pareiškiau.

— Telefonu ir negaliu aiškinti! Tiesiog patikėk. Tai labai svarbu. Svarbiau už bet ką, ką esi daręs iki šiol. Tikrai! Savo paties labui imkis veikti, kol dar gali! Kol dar nevėlu!

Neįstengiau patikėti, kad visa tai vyksta iš tikrųjų, kad šitai dedasi su manimi.

— Gerai, — pasidaviau. — Bet jeigu jau įklimpai, verčiau tučtuojau nešdinkis iš ten. Gali būti pavojinga.

— O kur man eiti?

Paaiškinau jai, kaip nusigauti iki visą parą veikiančio prekybos centro Aojamoje.

— Lauk manęs užkandinėje. Būsiu pusę šešių.

— Man baisu. Kažkaip viskas...

Garsas be jokio perspėjimo ėmė ir nutrūko. Prapliupau rėkti į telefono ragelį, bet niekas nebeatsakė. Iš ragelio sroveno tiktai tyla — tarsi dūmas iš šautuvo vamzdžio. Nejaugi garso lauko trūkinėjimas plečiasi? Mečiau ragelį, užsitempiau kelnes, užsivilkau medvilninį sportinį nertinį. Paskubomis nusiskutau, apsišlaksčiau veidą vandeniu, perbraukiau plaukus šukomis. Mano marmūzė buvo išpurtusi kaip koks pigus sūrio pyragėlis. Nenorėjau nieko, tik miegoti. Nejaugi per daug pageidauju? Iš pradžių — vienaragiai, dabar — INKiščiai — kodėl visa tai turėjo užgriūti mane?

Apsivilkau striukę, įsimečiau į kišenę piniginę, peilį, saujelę smulkių monetų. Po akimirkos į galvą šovė dar viena mintis. Suvyniojau vienaragio kaukolę į du vonios rankšluosčius, pasiėmiau židinio žnyples, taip pat ir užrakintą dėžutę su perskirstytais duomenimis; viską sumečiau į „Nike“ sportinį krepšį. Mano butas — toli gražu ne pati saugiausia vieta tokiems dalykėliams. Profesionalas sugebėtų įsibrauti vidun ir išlaužti seifą greičiau, nei suskubtum išsiskalbti kojines.

Apsiaviau teniso batelius, kurių vienas tebebuvo purvinas, tada su visu krepšiu išslinkau pro duris. Koridoriuje — nė gyvos dvasios. Nutariau liftu nesinaudoti, nulipau laiptais. Požeminiame garaže irgi nieko nebuvo matyti.

Visa kur viešpatavo tyla ir ramybė, tiesą sakant, buvo net pernelyg tylu. Jeigu kažkas panūdo priglobti manąją vienaragio kaukolę, lyg ir reikėtų manyti, kad bent vienas tipas turėtų tūnoti kažkur čia ir nenuleisti nuo manęs akių. O dabar beveik galėjai patikėti, kad jie išvis mane užmiršo.

Įsiropščiau į automobilį, pasidėjau krepšį greta savęs ir užvedžiau variklį. Pats laikas — jau greitai penkios. Įdėmiai dairydamasis išvairavau iš garažo ir pasukau Aojamos link. Gatvės — tuštut tuštutėlės, tik protarpiais prašvilpia koks taksi ar sušmėžuoja vienas kitas naktimis prekes išvežiojantis sunkvežimis. Ne rečiau kaip kas šimtą metrų dirsčiojau į užpakalinio vaizdo veidrodėlį. Nepastebėjau jokios uodegos.

Iš tiesų keista. Semiotekų metodus pažįstu kaip penkis savo pirštus, tad žinau ir tai, kad ko nors ėmęsi jie niekad pernelyg nesiterlioja. Jie tikrai nesamdytų kažkokio pavėpusio atsitiktinio dujų inspektoriaus ir jau, be jokios abejonės, neužmirštų pasalos. Jie visuomet pasitelkdavo pačius sparčiausius, pačius tiesmukiausius, greitą sėkmę garantuojančius metodus — ir pritaikydavo juos be jokio gailesčio. Prieš porą metų jie sučiupo penketą kalkutekų ir ilgai nedvejodami nurėžė jiems kaukolės viršų elektriniu pjūklu. Kiek vėliau Tokijo įlankoje buvo aptikti plūduriuojantys penki kalkutekų kūnai — šiek tiek patrumpintomis kaukolėmis. Kartą ėmęsi reikalo, semiotekai imdavosi jo iš esmės. O dabar... kažkas čia ne taip.

Penktą dvidešimt aštuonios įsukau į Aojamos prekybos centro automobilių aikštelę. Dangaus kraštelis rytuose jau ėmė šviesėti. Su visu krepšiu patraukiau į parduotuvę. Žmonių čia beveik nebuvo. Tik jaunas tarnautojas dryžuota uniforma ramiai sėdėjo ir skaitė žurnalą; nenuspėjamo amžiaus moteris stūmė vežimėlį, iki viršaus prikrautą skardinių ir greitai paruošiamo maisto. Praėjau lentynas su gėrimais ir tiesiu taikymu nudrožiau į užkandinę.

Kėdžių čia buvo koks tuzinas, bet nė ant vienos jų nesėdėjo mergina rausvu kostiumėliu, įsitaisiau pačiame kamputyje, užsisakiau sumuštinį ir stiklinę pieno. Pienas buvo toks šaltas, kad gildė dantis, o sumuštinis — tąsus, perdrėkęs, nežinia kiek laiko pragulėjęs suvyniotas į plėvelę. Lėtai votuliojau jį burnoje, taupiai siurbčiodamas pieną, kad užtektų iki paskutinio kąsnio.

Mano žvilgsnis užkliuvo už reklaminio plakato ant sienos — Frankfurto vaizdelis. Tuo metu, kai daryta fotografija, Frankfurte buvo ruduo: paupyje augančių medžių lapai liepsnoja visomis varsomis. Kažkoks seniokas smailiaviršūne kepure lesina gulbes. Vienoje pusėje dunkso senas akmeninis tiltas, fone į dangų šauna katedros bokštas. Ant suoliukų sėdinėja žmonės, visi vilki šiltus apsiaustus, moterys apsigobusios galvas skraistėmis. Žavus paveikslėlis — tiesiog padidintas atvirukas. Bet man nuo jo per kūną perbėgo šiurpuliai. Ne dėl rudeniškos Frankfurto žvarbos. Tiesiog mane visada nukrečia šiurpas, kai matau aukštas bokštų smailes.

Nukreipiau žvilgsnį į plakatą ant priešingos sienos. Kažkoks jaunuolis švytinčiu veidu traukė cigaretę su filtru ir abejingai dėbsojo į tolį. Dar vienas šiurpulys: kažin, kodėl cigarečių reklamose modeliai visuomet žvelgia tokiomis tuščiomis akimis nieko nereginčiu žvilgsniu?

Jau ir šešios. Putlioji mergina taip ir nepasirodė. Labai keista. Juk pati spirgėjo, skubindama mane susitikti. Taigi aš čia. O kur prašapo ji?

Užsisakiau kavos. Taip ir neužbaldęs ėmiau lėtai sriubčioti.

Prekybos centre pamažu daugėjo pirkėjų. Namų šeimininkės atskubėjo duonos ir pieno pusryčiams, studentai, išalkę po ilgos nakties mieste, ieškojo ko nors užkąsti; išvydau jauną moterį, pristigusią tualetinio popieriaus, verslininką, išsirinkusį tris skirtingus laikraščius; porą pagyvenusių vyriškių, tempiančių golfo lazdas — tiems prisireikė butelio viskio. Aš tiesiog dievinu prekybos centrus.

Pralaukiau iki pusės septynių. Tada grįžau į mašiną ir nuvažiavau į Šindziuku stotį. Patraukiau tiesiai į bagažo saugojimo kamerą ir palikau ten savo „Nike“ sportinį krepšį. Dužus daiktas, paaiškinau tarnautojui. Šis prie mano krepšio pritvirtino raudoną kortelę su užrašu „ATSARGIAI, DŪŽTA“ ir nupiešta taure. Nenuleisdamas akių stebėjau jį, kol dėjo krepšį ant lentynos. Paskui padavė man kvitą.

Ten pat, stotyje, kioske įsigijau voką ir pašto ženklų už du šimtus šešiasdešimt jenų. Įdėjau kvitą į voką, užklijavau, užrašiau pašto dėžutės, kurią nuomojau išgalvotos kompanijos vardu, adresą. Galiausiai užrašiau „SKUBU“ ir išsiunčiau.

Vėl įsiropščiau į mašiną ir parvažiavau namo. Dar palindau po dušu ir kritau į lovą.

* * *

Vienuoliktą valandą sulaukiau svečių. Turint omeny visą įvykių seką, maždaug tokiu metu ir derėjo ko nors laukti. Vis dėlto, prieš lauždami duris, galėjo bent jau pamėginti paskambinti. Ne, kur tau. Įsigriovė panašiai kaip tas didžiulis geležinis rutulys, kuriuo daužomos griaunamų senų pastatų sienos, net grindys sudrebėjo po kojomis. Ir kurių galų šitaip vargintis? Argi ne paprasčiau būtų papurtyti durininką, kad duotų atsarginį raktą? Ir triūsti mažiau, ir išvaduotų mane nuo sąskaitos už naujų durų įstatymą...

Kol mano svečiai plūkėsi lauždami duris, apsirengiau, į kišenę įsimečiau peilį. Paskui, nutaręs, kad atsarga gėdos nedaro, atidariau seifą ir, nuspaudęs vieną grotuvo mygtuką, ištryniau įrašą. Galiausiai priešpiečiams iš šaldytuvo pasitiekiau bulvių salotų ir alaus. Man buvo šmėstelėjusi mintis nešti muilą per balkoną gaisrininkų kopėčiomis, bet tuoj pat nustūmiau ją šalin. Kam vargintis? Pabėgdamas nieko neišspręsiu. O ir ką turėčiau išspręsti? Problemos — ir tos nežinau. Pats metas pasilabinti su tikrove ir bent šį tą išsiaiškinti.

Klausimų gausybė, o atsakymo — nė vieno. Išgrandžiau iki dugno bulvių salotas, baigiau gerti alų. Liko tik iš visos širdies atsiriaugėti, bet čia plieninės mano buto durys driokstelėjo ir su dundesiu virto ant grindų.

Per slenkstį įpūškavo toks žmogus — kalnas margaspalviais havajietiškais marškiniais, geresnių laikų mačiusiomis chaki spalvos kareiviškomis kelnėmis, nusėtomis riebiomis dėmėmis. Avėjo jis baltus teniso batelius, dydžio sulig naro plaukmenimis. Galva skusta plikai, boksininko snukis sumaigyta nosimi, o kaklas storumo sulig mano juosmeniu. Drumzlinos, išsprogusios akys po užgriuvusiais antakiais — tarsi netikros, dirbtinės, dingtelėjo man, bet vos krustelėjo vyzdžiai, ir jos pasirodė pakankamai žmogiškos. Milžinas buvo gerų dviejų metrų ūgio ir tokių plačių pečių, kad atrodė, tuojau išsilakstys visos jo havajietiškų marškinių sagos.

Drimba dėbtelėjo į išverstas duris visiškai abejingai, tarsi į nusviestą butelio kamštį, paskui sutelkė dėmesį į mane. Jokių jausmo virptelėjimų. Jis žvelgė į mane tarsi į kokį baldą. Šiuo momentu aš ir pats nebūčiau atsisakęs virsti baldu.

Milžinas žingtelėjo į šalį, ir paaiškėjo, kad jam už nugaros staiposi dar vienas, tik jau gana smulkus tipelis. Augumo nebus nė pusantro metro, visas dailutis, išsičiustijęs. Žydrais „Lacoste“ marškinaičiais, smėlio spalvos kelnėmis, rudais nesuvarstomais batais. Bene bus susipirkęs visus savo pašvitus turtingų tėvų vaikučiams skirtoje galanterijoje? Ant rankos jam blizgėjo auksinis „Rolex“ laikrodis — normalaus, suaugusiam žmogui skirto dydžio. Ko gero, niekas negamina roleksų vaikams, tad šito tipo laikrodis atrodė neproporcingai didelis, tarsi koks rankinis komunikatorius, kokiais naudojasi Žvaigždžių kelio astronautai. Spėjau, kad jam galėtų būti beveik keturiasdešimt ar šiek tiek daugiau.

Gremėzdas net nesivargino nusiauti — su visais batais įklampojo į virtuvę ir atitraukė nuo stalo kėdę priešais mane. Mažius įstypčiojo jam iš paskos ir tylutėliai prisėdo. Gremėzdas nutupdė savo masyvų pasturgalį ant kriauklės krašto. Jis sunėrė ant krūtinės rankas, storumo sulig vidutinio žmogaus šlaunimis, ir įsmeigė akis į vieną tašką mano nugaroje — šiek tiek aukščiau inkstų. Pasirodo, išties reikėjo nešti kudašių, kol dar galėjau.

Mažius, atrodo, nė nepastebėjo, kad aš išvis egzistuoju. Išsitraukė cigarečių pakelį, žiebtuvėlį, pasidėjo viską ant stalo. „Benson & Hedges“ cigaretės, auksinis „Dupont“ žiebtuvėlis. Jeigu Mažiaus mantą galima laikyti iškalbingu ženklu, tuomet akivaizdu, kad kaltė dėl prekybos disbalanso neabejotinai tenka užsienio valstybėms. Mažius vikriai žongliravo žiebtuvėliu tarp pirštų. Nė menkiausio netikslaus judesio.

Apsidairiau „Budweiser“ peleninės, kurią andai gavau dovanų gėrimų parduotuvėje, suradęs pirštais nušluosčiau dulkes ir kyštelėjau tam vyručiui po nosimi. Jis spragtelėjo žiebtuvėliu, prisidegė cigaretę, prisimerkė ir išpūtė didžiulį dūmų kamuolį.

Mažius nutarė kol kas negražbyliauti ir mąsliai užsižiūrėjo į smilkstantį cigaretės galiuką. Žano Liuko Godaro filme šitokią scenelę lydėtų subtitras: Il regardait le feu de son tabac6. Mano laimė, kad Godaro filmai jau kadai nebemadingi. Kai geras Mažiaus cigaretės galas virto pelenų stulpeliu, jis tiksliu judesiu kepštelėjo pirštu, ir pelenai nubiro ant stalo. Peleninė jam buvus nebuvus.

— Taigi apie duris, — pagaliau prašneko Mažius laibu, spigiu balseliu. — Jas būtinai reikėjo išlaužti. Todėl mes ir išlaužėme. Jei būtume norėję, būtume atidarę kur kas mandagiau. Bet kaip tik šito ir nereikėjo. Tikiuosi, nepamanei apie mus ko nors blogo.

— Bute nėra nieko vertingo, — patikinau jį. — Galite naršyti — įsitikinsite patys.

— Naršyti? — sučiepsėjo žmogeliukas. — Naršyti? — Prisikišęs cigaretę prie lūpų, jis pasikasė delną. — O ko mes turėtume ieškoti?

— Na, nežinau. Bet jeigu jau išlaužėte duris ir įsiveržėte į butą, tikriausiai jums kažko reikia.

— Ko gero, aš tave nelabai capisce7, — svariai pareiškė jis. — Patikėk, tu klysti. Mums nieko nereikia. Atėjome tiesiog pasišnekučiuoti. Štai ir viskas. Ne ko nors ieškoti, ne ko nors pasiimti. Vis dėlto jeigu pasiūlytum gurkšnelį kokakolos, tikrai neatsisakyčiau.

Ištraukiau iš šaldytuvo porą skardinių kokakolos, pastačiau ant stalo ir dvi stiklines.

— Jis tikriausiai nenori? — paklausiau mostelėdamas į kalną, dunksantį man už nugaros.

Mažius pamojo pirštu ir Gremėzdas atstypčiojo artyn pasiimti skardinės. Kad ir koks buvo griozdas, judėjo jis stulbinamai grakščiai.

— Kai išgersi, parodyk jam nemokamą spektakliuką, — paragino Mažius Gremėzdą. — Vienas papildomas numeris, — paaiškino jis, atsigręždamas į mane.

Atsisukęs dar spėjau pamatyti, kaip Gremėzdas vienu gurkšniu iškliukino visą skardinę. Paskui apvertė ją dugnu aukštyn, vaizdžiai parodydamas, kad nebeliko nė lašelio, ir suspaudė tarp delnų. Gremėzdo veide nekrustelėjo nė raumenėlis, o gerai pažįstama raudona skardinė virto graudžiu plokščiu metaliniu blynu.

— Čia dar ne spektaklis, šitai sugeba kiekvienas, — pratarė Mažius.

Dabar Gremėzdas pirštų galiukais iškėlė suplotą aliuminio blyną. Ir be jokių pastangų suplėšė jį į skutus, nors šįkart man pasirodė, kad viršutinė jo lūpa vos vos virptelėjo. Tai bent cirkas.

— Jis gali perlenkti perpus ir šimto jenų monetą. O tai padarys tik labai nedaugelis šios Žemės gyventojų, — solidžiai pareiškė Mažius.

Pritariamai linktelėjau.

— O ausį jis gali nuplėšti vienu krustelėjimu.

Pritariamai linktelėjau.

— Dar prieš trejetą metų jis buvo profesionalus imtynininkas, — paaiškino Mažius. — Ir visai neblogas. Jaunas ir vikrus. Tikras čempionas. Bet žinai, ko jis prisidirbo? Tad štai: įsigudrino susižeisti kelį. O profesionaliose imtynėse privalai judėti labai greitai.

Aš ir trečią kartą pritariamai linktelėjau.

— Po tos traumos juo rūpinuosi aš. Šiaip ar taip, pusbrolis.

— O vidutinio kūno sudėjimo jūsų šeimoje nepasitaiko? — paklausiau.

— Gal malonėsi pakartoti, ką pasakei? — Mažius taip ir nusvilino mane žvilgsniu.

— Šiaip, tik palaikau pokalbį, — pratariau.

Dar kelias akimirkas Mažius telkė mintis. Nuspriegė cigaretę ant grindų, sumynė kulnu. Nutariau verčiau apsieiti be komentarų.

— Tau iš tiesų reikėtų atsipalaiduoti. Nagi, nurimk, neimk taip visko į širdį. Jeigu neatsipalaiduosi, sunkoka bus nuoširdžiai pasišnekučiuoti, — kalbėjo Mažius. — Tu vis dar pernelyg įsitempęs.

— Ar galiu pasiimti alaus?

— Na, žinoma. Savaime suprantama. Juk tai tavo alus — tavo šaldytuve — tavo virtuvėje. Argi ne taip?

— Durys irgi buvo mano, — pridūriau.

— Užmiršk tas duris. Tu pernelyg daug galvoji, nenuostabu, kad tave vis dar kausto įtampa. Šiaip ar taip, tos tavo durys — tik pigus lentgalis. Juk uždirbi neblogai — tau reikėtų persikelti kur nors kitur, kur bent durys tvirtesnės.

Pasiėmiau skardinę alaus.

Mažius susipylė kokakolą į stiklinę ir palaukė, kol nusės puta. Tik tada gurkštelėjo ir vėl prašneko:

— Atleisk už šiokius tokius nesklandumus. Pirmiausia noriu šį tą paaiškinti. Mes atėjome tau padėti.

— Pavyzdžiui, išlaužti duris?

Žmogelio veidas staiga tirštai išraudo. Šnervės išsipūtė.

— Ir vėl tu apie tas duris! Ar nesakiau liautis zyzus apie tai? — Jis spjaudyte spjaudė žodžius po vieną. Paskui atsigręžė į Gremėzdą ir pakartojo klausimą: — Ar nesakiau?

Gremėzdas linktelėjo.

— Atėjome čionai norėdami tau gero, — nesiliovė Mažius. — Tu pasiklydai, tad mums teks padėti tau susigaudyti. Na, tvirtinti, kad pasiklydai, gal ir nelabai gražu. Galbūt — tu sutrikęs? Ar geriau skamba?

— Pasiklydęs? Sutrikęs? — pakartojau. — Nė nenuraukiu, ką tai reiškia. Nei minčių, nei durų.

Mažius stvėrė savo auksinį žiebtuvėlį ir iš visų spėkų sviedė į šaldytuvą; durelėse kaipmat pasirodė išdauža. Gremėzdas pakėlė žiebtuvėlį nuo grindų ir grąžino savininkui. Viskas vėl buvo kaip buvę — išskyrus tą išdaužą. Norėdamas nusiraminti, Mažius išgėrė kokakolą iki dugno.

— Argi ką reiškia vienos kitos pašvinkusios durys? Verčiau pasvarstyk, kokia kebli tavo padėtis. Šitą tavo urkštynę mes galime nušluoti akimirksniu. Tad būtų geriau, jei nebeišgirsčiau nė žodžio apie tas duris.

Apie mano duris. Ir nesvarbu, kad jos išties nebrangios. Ne čia šuo pakastas. Tos durys, šiaip ar taip, šį tą reiškia.

— Gerai jau, užmirškime tas duris, — sutikau. — Ir šiaip jau sukėlėte tiek triukšmo, kad mane gali išvis išspirti iš šito namo.

— Jeigu kas nors pamėgins niurzgėti, tučtuojau pranešk man. Mes pasinaudosime savo auklėjimo programa, ir visi kaipmat išmoks tūnoti ausis suskliaudę. Taigi atsipalaiduok.

Užsičiaupiau ir gurkštelėjau alaus.

— O štai tau dar vienas nemokamas patarimas, — pareiškė Mažius. — Peržengus trisdešimt penkerių metų slenkstį, vertėtų atsisakyti bjauraus įpročio siurbti alų. Alus — studentų ir juodadarbių srėbalas. Nuo jo tik pilvas išsipučia. Žemas lygis.

Fantastiškas patarimas. Vėl gurkštelėjau alaus.

— Bet kas aš toks, kad tau patarinėčiau? — Mažius burbuliavo kaip užsuktas. — Kiekvienas turi silpnybių. Štai kad ir aš — niekaip neįveikiu potraukio cigaretėms ir saldumynams. Ypač saldumynams. O juk kenkia dantims, be to, ir diabetas gali suriesti.

Jis prisidegė dar vieną cigaretę ir dirstelėjo į savojo rolekso rodykles.

— Ką gi. — Mažius atsikrenkštė. — Laiko turime ne kažin kiek, tad plepėti pakaks. Na kaip, atsipalaidavai bent kiek?

— Šiek tiek, — atsakiau.

— Gerai. Tuomet pasikalbėkime apie reikalus, — pareiškė Mažius. — Kaip jau sakiau, atėjome čia tam, kad padėtume tau, visiškai sutrikusiam, susigaudyti situacijoje. Galbūt tu ko nors nežinai? Nesivaržyk, klausk. — Mažius padrąsinamai mostelėjo ranka, suprask: klausk, ko tik nori, — atsakysiu.

— Gerai, vyručiai, tuomet sakykite, kas jūs tokie? — Klausimų turėjau į valias, pakako tik prasižioti. — Ko jums čia prireikė? Ką jūs žinote apie tai, kas dedasi?

— Protingi klausimai. — Mažius dirstelėjo į Gremėzdą, laukdamas pritarimo. — O tu tikrai nekvailas vyrukas. Nelaidai žodžių vėjais, iškart stveri jautį už ragų.

Mažius nukratė cigaretės pelenus į peleninę. Kaip gražu iš jo pusės.

— Ką gi, sakykime šitaip. Mes atėjome tau padėti. Kol kas tau visai neturėtų rūpėti, kokiai organizacijai priklausome. O žinome mes labai daug. Žinome apie profesorių, apie kaukolę, apie perskirstytus duomenis, na, ir beveik visa kita. Žinome ir tokių dalykų, apie kuriuos tu net nenutuoki. Kitas klausimas?

— Puiku. Tai jūs sumokėjote dujų inspektoriui, kad pagrobtų kaukolę?

— Argi nesakiau? — atkirto žmogelis. — Kartoju: mums nereikia jokios kaukolės, mums išvis nieko nereikia.

— Kas tuomet jam sumokėjo? Kas pasamdė tą dujų inspektorių?

— Tai vienas iš tų dalykų, kurių mes nežinome, — atsakė Mažius. — Gal pats mums pasakysi?

— Manote, kad aš žinau? — atsakiau. — Žinau tik tiek, kad bėdos man reikia užvis mažiausiai.

— Taip mes ir manėme. Tu nieko nežinai. Tavimi tiesiog naudojasi.

— Tai ko čia atėjote?

— Kaip jau sakiau, mūsų apsilankymas — tik geros valios apraiška, — atsakė Mažius, tvodamas žiebtuvėliu į stalą. — Tikėjomės susipažinti. Šnektelėti apie šį bei tą, pasidalyti mintimis. Ką gi, dabar tavo eilė. Kaip tu manai, kas čia dedasi?

— Norite, kad imčiau spėlioti?

— O kodėl ne? Pirmyn. Atpalaiduok vaizduotę — ji laisva kaip paukštis, ji neaprėpiama kaip jūra. Niekas tavęs nestabdys.

— Gerai. Taigi, vyručiai, aš manau, kad judu — nei iš Sistemos, nei iš Fabriko. Ne toks stilius. Spėju, kad jūs — nepriklausomi veikėjai, siekiantys išplėsti valdas. Beje, dairotės po Fabriko teritoriją.

— Matai? — mestelėjo Mažius savo milžinui pusbroliui. — Ar nesakiau? Gudrus vaikinas.

Gremėzdas linktelėjo.

— Negaliu patikėti: vyrukas gyvena tokiame sąvartyne — o šitoks gudrus. Vyrukas, nuo kurio pabėgo žmona — bet iš tiesų galvotas...

Ištisus šimtmečius niekas šitaip manęs nešlovino. Aš nuraudau.

— Mąstai teisinga kryptimi, — patikino mane Mažius. — Ketiname perimti profesoriaus tyrinėjimus ir taip išgarsėti. Mes kruopščiai išnagrinėjome visus tuos informacinius karus. Taigi namų darbus atlikome, esame pasiruošę. Užnugariu irgi pasirūpinome. Tad esame visiškai pasirengę veikti. Trūksta vos keleto smulkmenų. Štai kuo mane žavi informaciniai karai. Labai demokratiška. Visus galus lengva sumerkti į vandenį. Išgyvena tik kiečiausieji. Išgyvena ir klesti. Na, kas drįstų tvirtinti, kad mums nevalia atsirėžti pyrago gabalo? Nejaugi Japonija — visiškai monopolistinė valstybė? Sistema monopolizuoja viską, kas dedasi po informacijos saule, Fabrikas monopolizuoja viską, kas lieka šešėliuose. Jie net nežino, ką reiškia konkurencija. Tad kas ištiko laisvąją rinką? Nejaugi tau neatrodo, kad šitaip neteisinga? O mums nereikia nieko kito, tik profesoriaus darbų ir tavęs.

— Kam reikalingas aš? — paklausiau. — Juk esu tik laikinas darbuotojas. Ir nė nesusimąstau apie nieką kitą, tik apie tiesioginį savo darbą. Taigi, jeigu sumanėte mane užverbuoti...

— Atrodo, bendro vaizdo tau taip ir nepavyko aprėpti. — Mažius pliaukštelėjo liežuviu. — Mes visiškai nesiekiame tavęs užverbuoti. Tiesiog tu mums reikalingas. Kitas klausimas?

— O, supratau, — burbtelėjau. — Tuomet gal papasakotumėt ką nors apie INKiščius?

— INKiščius? Toks galvotas vyrukas — ir nieko nežinai apie INKiščius? Na, kitaip jie dar vadinami infra, arba žemutiniais, naktiniais kapais8. O tu manei, kad kapai gyvuoja tik bobučių pasakose? Nieko panašaus — jie gyvena po žeme. Irštvas įsirengia metro tuneliuose, kanalizacijos vamzdynuose, minta miesto atliekomis, geria nutekamuosius vandenis. Žmonių kapai nekliudo. Nebent pradingsta vienas kitas metro darbininkas, štai ir viskas, che che.

— Nejaugi vyriausybė apie juos nežino?

— Savaime aišku, žino. Ne tokie jau beviltiški kvailiai valdo valstybę.

— Kodėl tuomet jie neperspėja gyventojų? Arba neišvaiko pačių kapų?

— Visų pirma, — ėmėsi aiškinti Mažius, — šitokia žinia pernelyg išgąsdintų daugybę žmonių. Juk ir pats šito nenorėtum, tiesa? Tik pagalvok: tiesiog po kojomis knibždėte knibžda INKiščių — kam tai patiktų? O antra, jeigu tau šovė mintis, kad būtų gerai INKiščius išnaikinti, verčiau iš karto tai užmiršk. Kaip manai, ko reikėtų imtis? Visas Japonijos ginkluotąsias pajėgas pasiųsti į Tokijo kanalizaciją? Juk ta tamsoje skendinti klampynė — gimtieji INKiščių namai. Manau, kad rezultatas būtų tikrai nekoks.

Ir dar vienas dalykas. INKiščiai įsirengė irštvą visai netoli nuo Imperijos rūmų. Strateginis ėjimas, supranti? Tik pamėgink juos pajudinti — ir iššliauš naktį paviršiun, ims glėbiais temptis žmones į požemius. Visa Japonija apvirs aukštyn kojom, tataigi. Argi ne tiesą sakau? Štai kodėl vyriausybė nekiša nagų prie INKiščių, o INKiščiai nedrumsčia ramybės vyriausybei.

— O aš maniau, kad semiotekai susiuostė su INKiščiais, — įsiterpiau.

— Gandai. Net jeigu būtų tiesa, tai reikštų tik tiek, kad viena INKiščių grupė nutarė pasinaudoti semiotekų paslaugomis ir galbūt atsilyginti tuo pačiu. Bet tai — tik laikinas ryšys, ne ilgai trunkanti sąjunga. Neverta dėl to nerimauti.

— Bet juk tai INKiščiai pagrobė profesorių?

— Taip, mes irgi apie tai girdėjome. Bet nieko tikro nežinome. Gali būti ir taip, kad viską suorganizavo pats profesorius.

— Kurių galų jam tai daryti?

— Profesorius niekam nėra įsipareigojęs, — atsakė Mažius, vartaliodamas rankoje žiebtuvėlį ir apžiūrinėdamas jį iš visų pusių. — Jis — pats geriausias ir puikiai tai žino. Semiotekai irgi tai žino, taip pat ir kalkutekai. Profesorius tuo tarpu stengiasi laikytis kažkur per vidurį. Šitaip jis gali kuo puikiausiai gyvuoti ir užsiimti kokiais tik širdis geidžia tyrimais. Artimiausioje ateityje jam turėtų pavykti itin reikšmingas atradimas. O štai čia į sceną įžengi tu.

— Kuriems galams jam prireikė manęs? Aš neapdovanotas jokiais ypatingais gebėjimais. Esu tobulas vidutinybės įsikūnijimas.

— I šį klausimą kol kas mes ir patys ieškome atsakymo, — pripažino Mažius, mėčiodamas žiebtuvėlį. — Šiokių tokių minčių turime. Bet nieko konkretaus. Šiaip ar taip, profesorius ištyrinėjo tave iki menkiausios smulkmenos. Jis tikrai kažką ruošė, ir net gana ilgai.

— Štai kaip? Vadinasi, jūs laukiate, kol jis sudėlios į vietas paskutines detales — o jau tada priglobsite ir mane, ir tyrinėjimų rezultatus?

— Viskas už pinigus, — atsakė Mažius. — Bet pastaruoju metu padvelkė kažkokie nepalankūs vėjai. Fabrikas kažką suuodė ir žengė pirmą žingsnį. Taigi mums irgi tenka griebtis veiksmų.

— O kaip Sistema?

— Ne, tie išsijudina kur kas lėčiau. Bet duok jiems šiek tiek laiko. Juk profesorių jie pažįsta kaip nuluptą.

— Ką tai reiškia?

— Profesorius ilgai dirbo Sistemai.

— Sistemai?

— Na taip, profesorius — buvęs tavo kolega. Žinoma, jis dirbo kiek kitokį darbą nei tu. Sėdėjo pačiame tyrimų centre.

— Tyrimų centre? — Viskas pernelyg susipainiojo, nebesusigaudžiau kas kur. Buvau iki ausų įklimpęs į kebeknę, nepajėgiau perprasti nė menkiausios smulkmenos.

— Toji jūsų Sistema — didelė, pernelyg didelė organizacija. Jos dešinė amžiais nežino, ką daro kairė. Be to, pernelyg daug ir informacijos — daugiau, nei pajėgiate suvaikyti. Ne geresni ir semiotekai. Štai kodėl profesorius spjovė į organizaciją ir ėmėsi individualių projektų. Jis — žmogus nepėsčias, jo smegenys veikia tobulai. Puikiai išmano psichologiją ir visokius kitokius su galva susijusius dalykus. Tiesiog tobulas Renesanso epochos mokslininko pavyzdys, kaip kartais sakoma. Tad kuriems galams jam susidėti su Sistema?

O aš dar aiškinau jam, kas yra skalbimas ir perskirstymas... Juk jis pats ir išrado šią techniką! Apsikvailinau per visą pilvą...

— Beveik visas kalkutekų naudojamas skaičiavimo sistemas jis ir sukūrė. Taip tvirtindamas, nėmaž neperdedu. Tu — tarsi bitė darbininkė, pripampusi senioko medaus, — pareiškė žmogelis. — Tiesa, gal ir nelabai vykusi metafora.

— Bus gerai ir tokia, — pratariau.

— Kai tik profesorius pasišalino iš Sistemos, kaip manai, kas tą pat akimirką prisistatė prie jo durų? Taip, žinoma. Fabriko žvalgai. Tačiau profesorius nesileido su jais į kalbas. Pareiškė, kad savi marškiniai arčiausiai kūno — ir šitaip prarado daugumą savo gerbėjų. Kalkutekai griežė dantį ant jo, nes jis per daug žinojo, savo ruožtu semiotekai veltui bandė įsodinti jį ne į jo vežėčias. Sakoma, kad tas, kuris ne su tavimi, tas prieš tave, tiesa? Taigi, kai seniokas įsikūrė laboratoriją po žeme, tiesiog INKiščių panosėje, išėjo maždaug taip: profesorius — prieš visus. Spėju, kad toje laboratorijoje tau teko lankytis?

Linktelėjau.

— Trenktas sumanymas, kaip kažin ką, bet tobulas. Niekas negali net prisiartinti prie tos laboratorijos. Aplink ją knibždėte knibžda INKiščių. Tik pats profesorius ateina ir išeina. Eidamas įjungia tokias garso bangas, kurios INKiščius patikimai atbaido. Ideali apsauga. Toji mergiščia ir tu — vieninteliai, kuriems teko ten lankytis. O tai akivaizdžiai įrodo, koks esi svarbus asmuo. Taigi mes manome, kad profesorius galutinai baigia tave suvystyti.

Aš tik niurgztelėjau po nosim. Tai bent dalykėliai. Net jeigu tikėčiau Mažiumi, kažin ar patikėčiau tuo, ką išgirdau.

— Nori pasakyti, jog visi tie eksperimentų duomenys, kuriuos apdoroti mane pasamdė profesorius, buvo tik jaukas, kad užkibčiau ant kabliuko?

— Na neee, visai nenoriu to pasakyti, — nutęsė žmogelis. Jis dar kartą skubriai dirstelėjo į laikrodį. — Tie duomenys — programa. Uždelsto veikimo bomba. Kai tik ateis tinkamas metas — buuumbt! Savaime suprantama, tai tik mūsų prielaida. Kaip yra iš tikrųjų, žino tik tavo profesorius. Ką gi, mus pačius jau smarkiai spaudžia laikas, tad šį malonų pokalbį teks nutraukti pačioje įdomiausioje vietoje. Matai, mums dar reikia su kai kuo susitikti.

— Valandėlę! O kas nutiko profesoriaus dukraitei?

— Ar mergytei kas nors atsitiko? — kuo nekalčiausiai pasiteiravo Mažius. — Nieko apie ją nežinome. Suprask pagaliau, nusaugoti visų neįstengiame nė mes. O ta mažylė krito tau į akį, ar ne?

— Ne, — atsakiau. Ką gi, bent jau manau, kad ne.

Mažius atsistojo, nė akimirkos neatitraukdamas žvilgsnio nuo manęs, susišlavė nuo stalo cigaretes ir žiebtuvėlį, įsimetė į kišenę.

— Buvo malonu su tavim susipažinti. O dabar paklausyk, atskleisiu tau paslaptį. Šiuo metu mes vienu žingsniu lenkiame semiotekus. Tačiau mes — maži, tad jeigu jie sumąstys kaišioti mums pagalius į ratus, toli nenuvažiuosime. Taigi turime pasirūpinti, kad jie turėtų kuo užsiimti ir be mūsų. Capisce?

— Turbūt suprantu, — patikinau jį.

— O dabar pasitelk vaizduotę: kaip manai, ką, mumis dėtas, darytum, kad jie kuo dailiausiai užsiimtų kuo nors kitu?

— Bandyčiau pakišti Sistemą, — šoviau nesitaikydamas.

— Na, ar nesakiau? — Mažius vėl grįžtelėjo į Gremėzdą. — Galvotas vaikinas, kaip kažin ką, ir duria kaip pirštu į akį! Sakiau tau, paminėsi mano žodį! — Jis vėl atsisuko į mane. — Tačiau tam mums reikia jauko. Pagailėsi masalo — niekas neužkibs.

— Tokiems dalykams tikrai nesijaučiu pasiruošęs, — skubiai išbėriau aš.

— O tavo savijauta mūsų tikrai nedomina, — atsakė jis. — Mes mažumėlę skubame. Ir dabar jau mūsų eilė šio to paklausti. Taigi, ką šitoje urkštynėje tu vertini užvis labiausiai?

— Nieko ypatingo čia nėra, — atsakiau. — Bent jau nieko vertingo. Vien tik pigūs niekniekiai.

— Mes tai žinome. Bet vis vien turėtų būti kažkas, vienas kitas mielas niekutis, kurio nenorėtum išvysti sunaikinto. Pigus šlamštas ar ne, bet juk visa, kas yra čia, — tavo gyvenimas, argi ne taip?

— Sunaikinto? — pasitikslinau. — Ką reiškia — sunaikinto?

— Sunaikinti — na, supranti... ir reiškia — sunaikinti. Padaryti kažką panašaus, ką padarėme su tavo durimis, — žmogelis mostelėjo į duris išklaipytais vyriais, gulinčias ant grindų. — Štai kas yra naikinimas.

— Kuriems galams?

— Tiesiog naikinimas dėl naikinimo. Nori, kad paaiškintume? O gal verčiau iš karto pasakyk, ko tau būtų labiausiai gaila, ko labiausiai nenorėtum prarasti. Tuos dalykus mes pasistengsime ypatingai pagerbti.

— Na... vaizdo grotuvas, — pasidaviau. — Ir televizorius. Jie gana brangūs, be to, visai neseniai pirkti. Dar — viskio kolekcija.

— Dar kas nors?

— Mano naujasis kostiumas ir odinis švarkas. Jungtinių Valstijų oro pajėgų bombonešio piloto švarkas su kailine apykakle.

— Dar kas nors?

— Daugiau nieko, — pasakiau.

Mažius linktelėjo. Dičkis irgi linktelėjo.

Nė akimirkos nebedelsdamas, Gremėzdas ėmėsi atidarinėti visas spinteles ir indaujas. Aptiko mano treniruoklį — „bulvorkerį“9, kurį kartais naudoju mankštindamasis, apsuko aplink save, perlenkė, grąžino į pradinę padėtį. Įspūdingas vaizdelis.

Paskui pastvėrė įnagį už vieno galo lyg beisbolo blokštą. Pasilenkiau stengdamasis nepraleisti pro akis nieko, ką jis darys dabar. Gremėzdas nusliūkino prie televizoriaus, iškėlė „bulvorkerį“ ir atsivedėjęs liuobė į ekraną. Drrrrergžt! Į visas puses pažiro šukės, lydimos šimtų virpančių, kibirkščiuojančių blyksnių.

— Ei! — suklykiau pašokdamas ant kojų, bet Mažius čia pat plojo delnu per stalą ir akimoju mane atvėsino.

Tada Gremėzdas paėmė vaizdo grotuvą ir juo kibo tvatyti buvusį televizorių. Mygtukai išsilakstė po pakampes, sušnypštė trumpojo jungimo pakąsti laidai, iš metalo laužo krūvos nuvinguriavo balto dūmo debesėlis tarytum išsigelbėjusi siela. Sudorojęs vaizdo grotuvą, Gremėzdas nubloškė sumaigytus jo griaučius žemėn ir iš kišenės išsitraukė peilį spyruokline geležte. Švilptelėję iššoko ašmenys. Gremėzdas nėrė į drabužių spintą ir ėmėsi savaip pertaisyti du šimtus tūkstančių jenų kainavusį bombonešio piloto švarką, o paskui — ir „Brooks Brothers“ kostiumą.

— Juk sakei, kad mano vertingiausių daiktų neliesite! — suspiegiau.

— Nieko panašaus nesakiau. Sakiau, kad pasistengsime ypatingai juos pagerbti. Mes visuomet pradedame nuo to, kas geriausia. Toks stilius.

Gremėzdas mano jaukiame, skoningame butuke akivaizdžiai demonstravo, ką iš tikrųjų reiškia sąvoka „naikinimas“. Iš šaldytuvo išsitraukiau dar vieną skardinę alaus ir sėdau stebėti fejerverko.