14

Giria

Ruduo jau slenka į pabaigą. Vieną rytą atsikeliu ir, vos dirstelėjęs į dangų, suprantu: žiema jau ant slenksčio. Aukšti ir greiti rudeniniai debesys išnyko iš dangaus; jų vietą užėmė tamsių, sunkių debesų siena, pakibusi virš Šiaurinio kalvagūbrio tarsi koks pragaištingas nelaimės pranašas. Ruduo Mieste buvo linksmas ir mielas svečias — pabuvęs pernelyg trumpai, pernelyg staigiai išvykęs.

Išeidamas ruduo palieka laikiną tuštumą, kažkokią niekuo neužpildytą skylę, kurios išvis nepavadinsi jokiu metų laiku. Žvėrių kailis palengva netenka blizgesio, auksinė vilna šeriasi, blunka, po truputį virsdama balta. Tai pats tikriausias ženklas, kad žiema nebe už kalnų. Visi, kas gyvas Mieste, panarina galvas, kūnai įsitempia, ruošdamiesi sutikti artėjančius šalčius. Žiemos požymiai užtraukia Miestą tarsi kokia nematoma oda. Vėjo ūžavimas, žolės siūbavimas, kanopų kaukšėjimas į grindinio akmenis nakties tyloje — visa kas tarytum prislopsta ir nutolsta, prislėgta grėsmės nuojautos. Netgi Upės vanduo, dar neseniai taip žaismingai teškenęs smėlėtas saleles, dabar jau nebegali suteikti man nusiraminimo. Visa kas gūžiasi ir traukiasi, instinktyviai stengiasi sumažėti ir taip išsaugoti gyvastį — užsisklendimas, dvelkiantis neišvengiamos pabaigos nuojauta. Žiema — ypatingas metų laikas, viską apglėbiantis savyje. Paukščiai nebečiulba, tik klykčioja laibais, šaižiais balsais, o protarpiais tuštumą suvirpina tik jų sparnų plakimas.

— Ši žiema žada būti ypač atšiauri, — sako Pulkininkas. — Užtenka pažiūrėti, kaip atrodo debesys. Štai, pats pažvelk, kokie jie tamsūs.

Senasis karininkas vedasi mane prie lango ir rodo tirštus debesis, apsižergusius uolas.

— Kasmet, maždaug šiuo laiku, Šiaurinio kalvagūbrio keterą apglėbia pirmieji žiemos debesys. Jie — busimųjų negandų pranašai. Gana šviesūs, nelabai stori debesys byloja apie švelnią žiemą. Kuo jie tirštesni — tuo šaltesnė laukia žiema. O patys baisiausi yra štai tokie debesys, kurie išskleidžia sparnus tarsi plėšrūs paukščiai. Pavyzdžiui, kaip antai tas.

Prisimerkęs žvilgsniu naršau dangų virš Šiaurinio kalvagūbrio. Nors jis ir sunkiai įžiūrimas, vis dėlto atpažįstu debesį, kurį man stengėsi parodyti senasis karininkas. Milžiniškas tarsi kalnas, jis nusidriekia per visą kalvagūbrį tarsi pragaištingas paukštis rokas, pasirengęs kristi mums ant galvų iš aukštybių.

— Kartą per penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų mus užgriūva tikra žiema žudikė, — sako Pulkininkas. — Juk tu net palto neturi, tiesa?

— Neturiu, — prisipažįstu. Vienintelis šiltesnis mano drabužis — tas pats lengvas medvilninis švarkas, kurį man davė, kai tik atvykau į Miestą.

Pulkininkas atidaro savo drabužių spintą ir nukabina tamsiai mėlyną karišką paltą. Paduoda jį man. Paltas sunkus kaip akmuo, vilna — šiurkšti paliesti.

— Gal kiek ir didokas, bet vis geriau nei nieko. Tikrai pravers. Gavau jį tau prieš porą dienų. Nagi, pasimatuok.

Aš užsimetu paltą. Per pečius jis tikrai platokas, o ir guli kažkaip ne taip, kaip reikėtų, bet tiks ir toks. Kaip sakė senasis karininkas, paltas man tikrai pravers.

— Ar vis dar braižai žemėlapį? — klausia Pulkininkas.

— Taip, — atsakau. — Dar liko kelios vietos, iki kurių nespėjau prisikasti, bet esu tvirtai pasiryžęs žemėlapį užbaigti.

— Nemėginsiu atkalbinėti tavęs nuo šitos užgaidos. Žemėlapio braižymas — tavo vieno rūpestis, niekam jis nekliudo. Visai nenoriu pasakyti, kad užsiėmei kažkuo nederamu, bet žinok: kai įsiviešpataus žiema, bet kokius žygius į miškus teks nutraukti. Klajoti atokiau nuo gyvenamų rajonų — išvis nelabai išmintinga, o ypač šią žiemą. Miestas, kaip žinai, nėra labai didelis, bet vis vien gresia pavojus paklysti. Būtų kur kas geriau, jei žemėlapio sudarinėjimą atidėtum iki pavasario.

— Suprantu, — sakau aš. — O kada prasideda tikroji žiema?

— Tada, kai pradeda snigti. Pirmąsyk iškritęs sniegas ir ženklina žiemos pradžią. O kai nuo smėlio salelių Upėje nutirpsta paskutinis sniegas — žiema baigiasi.

Mudu gurkšnojame rytinę kavą ir žvalgomės į debesų tumulus, kliūvančius už Šiaurinio kalvagūbrio keteros.

— Dar vienas svarbus dalykas, — patylėjęs tęsia Pulkininkas. — Laikykis atokiau nuo Sienos ir nuo Girios. Žiemą jos įgyja išties bauginančios galios.

— O kodėl reikia baimintis Girios? Kas joje yra?

— Nieko, visiškai nieko, — ne iš karto atsako senasis karininkas. — Tikrai, visai nieko. Ar bent jau nieko, kas galėtų praversti mums. Ir man, ir tau Giria — visiškai nereikalinga.

— Nejaugi ten niekas negyvena?

Senasis karininkas atkelia krosnelės dangtį, išsemia pelenus, tada įdeda prakuroms keletą žagarų, ant viršaus užpila anglių.

— Tikriausiai, pradedant nuo šio vakaro, mums jau teks kūrenti krosnis, — sako jis. — O malkų bei anglių mes ir gauname iš Girios. Taip, iš ten pat ir grybai, ir žolelės arbatai, ir kai kurie kiti maisto produktai. Taigi šiuo požiūriu Giria mums reikalinga. Bet tai ir viskas. Daugiau ten nieko nėra.

— Bet juk tai reiškia, kad Girioje turi kažkas gyventi! Kažkas ir pragyvena, kasdamas mums anglis, kirsdamas medžius malkoms, rinkdamas grybus?

— Na taip, keletas žmonių ten iš tikrųjų gyvena. Jie gabena į Miestą anglis ir malkas, ir grybus — už visa tai iš mūsų gauna grūdų ir drabužių. Tam tikroje vietoje kartą per savaitę vyksta šitokie mainai, tačiau tuo rūpinasi specialiai paskirti asmenys. Jokių kitų santykių su giriniais palaikyti nederėtų. Jie nesilanko Mieste, o mes net nesiartiname prie Girios. Jų gyvenimas visiškai kitoks nei mūsiškis.

— Kaip — kitoks?

— Kitoks visais atžvilgiais, — aiškina senasis karininkas. — Jie patys kitokie nei mes. Tačiau pernelyg domėtis jais būtų neišmintinga. Jie pavojingi. Jie gali padaryti tau įtaką. Tavo asmenybė čia dar galutinai nesusiformavusi. Tad kol sutvirtėsi, kol nusigludins visi aštrūs kampai, patarčiau verčiau pasisaugoti šitokios grėsmės. Giria ir yra Giria, niekas kita. Tau visiškai pakanka užrašyti žemėlapyje „Giria“. Supratai?

— Supratau.

— Ir dar, neužmiršk apie Sieną. Žiemą Siena būna ypač pavojinga. Žiemą kaip jokiu kitu metų laiku Siena užsklendžia Miestą nuo išorinio pasaulio. Ji neįveikiama, jokiais įmanomais būdais nepramušama, ji sergsti uždariusi mus Mieste — ir šitaip bus per amžius. Siena regi viską, kas įvyksta jos juosiamoje teritorijoje. Privalau pakartoti: tu kol kas dar nesusiformavusi asmenybė. Tave kamuoja dvejonės ir prieštaravimai, tu dėl kažko vis dar apgailestauji, trumpiau tariant, tu — silpnas. Taigi žiema tau — pats pavojingiausias metų laikas.

* * *

Kad ir kaip būtų, kol dar galutinai neužslinko žiema, aš privalau traukti į Girią. Netrukus ateis metas atiduoti šešėliui pažadėtąjį žemėlapį. O jis ypač pabrėžė, kad žemėlapyje kuo tiksliau pažymėčiau viską, ką aptiksiu Girioje. Kai tai atliksiu, šis darbas bus baigtas.

Debesis vis dar lūkuriuoja nutūpęs ant Šiaurinio kalvagūbrio keteros, bet tiesiog bežiūrint vis aukščiau kelia sparnus ir svyra į priekį, pasirengęs užplaukti ant Miesto. Leidžiasi saulė. Dangus apsiūkęs, pro blyškią ūkanos skraistę prasismelkia tik blausi šviesa. Mano akims, kurios jau niekad nebebus kokios buvusios, šis metų laikas — tikras atokvėpis. Baigėsi akinančiu švytėjimu žaižaruojančio dangaus dienos. Jau nebepakyla toks stiprus ir gaivus vėjas, kuris įstengtų išblaškyti debesis.

Įsuku į Girią iš paupio kelio: ketinu traukti į pačią tankmę, laikydamasis lygiagrečiai su Siena, kad nepasiklysčiau. O kartu, sužinojęs, kaip Siena eina per Girią, nubrėšiu žemėlapyje šio Miesto pakraščio kontūrą.

Tačiau netrukus paaiškėja, kad pasakyti lengviau nei padaryti. Kelias išvarpytas giliomis kiaurymėmis, kur žemė staiga išslysta iš po kojų. Stengiuosi žengti kuo atsargiau, bet kitąsyk nė pats nepajuntu, kaip prasmengu mėlynių uogienojuose. Protarpiais takas po kojomis praskysta, virsdamas pelkėtu ruožu, o tankūs voratinkliai limpa prie veido ir pančioja rankas. Milžiniškų virš galvos susipynusių šakų stogas gramzdina Girią į vandenyno dugno prietemą. Paviršiun prasiraususios šaknys raizgosi tarsi sutrūkinėjusios kraujagyslės, neišgydomai pažeidusios odą.

Protarpiais man dingojasi, kad girdžiu kažką judant tankiuose šabakštynuose.

Vis dėlto, vos šiek tiek nutolstu nuo Sienos ir įkeliu koją į Girios tankmę, netikėtai atsiduriu slėpiningai tykiame pasaulyje. Augmenija čia kupina gyvybės alsavimo, nepalytėta Giria pripildo širdį ramybės, įtampa atlėgsta. Nejaugi čia — tas pats pavojingas minų laukas, apie kurio grėsmę mane perspėjo senasis Pulkininkas? Medžiai, žolynai ir smulkulyčiai knibždantys padarėliai čia susilieja į vientisą gyvą audinį; kiekviename akmenėlyje, kiekviename grumste justi griežta nesuardoma tvarka.

Kuo labiau tolstu nuo Sienos, kuo toliau nuklystu į Girios glūdumą, tuo labiau šis įspūdis stiprėja. Netrukus išsisklaido paskutiniai nelaimės nuojautos debesys, net patys medžių kamienų kontūrai tampa ryškesni, gyvybingesni, lapų spalva — ryškesnė; paukščiai — ir tie ima čiulbėti garsiau ir smagiau. Nei mažytėse jaukiose laukymėlėse, nei vėjyje, kuris košia ir tankiausius sąžalynus, nelikę nė šešėlio tos tamsos ar įtampos, kurią jaučiau eidamas netoli Sienos. Nė pats nežinau, kodėl, tolstant nuo Sienos, taip keičiasi mano savijauta. Nejaugi net orą šitaip nerimu įkrauna Sienos galia? O gal paslaptis slypi pačioje žemėje?

Kad ir kaip malonu būtų klaidžioti po Girios glūdumą, pamesti iš akių Sienos nesiryžtu nė karto. Užtektų kelių žingsnių giliau į tankmę, kad nebesugebėčiau grįžti atgal: krypties pojūtis mane čia apleistų akimoju. Juk einu be tako be takelio, nėra jokių įsimintinų kelią ženklinančių nuorodų. Sulėtinu žingsnį.

Taip ir nesutinku jokių miško gyventojų. Nepastebiu nei pėdos įspaudo, nei kokio pamesto daikto, kuris būtų žmogaus rankų darbo. Einu įsitempęs, baugus, nuolat kažko lūkuriuodamas. Galbūt taip ir neįžengiau į Girią pakankamai giliai. O gal giriniai sumaniai vengia painiotis akyse.

* * *

Trečią ar ketvirtą šių tyrinėjimų dieną pasiekiu tašką, kur rytinė Siena beveik stačiu kampu sukasi į pietus, ir čia aptinku nedidelę laukymę. Vėduoklės formos atvira lygi aikštelė glaudžiasi prie pat Sienos, įsiterpusi į šios linkį. Nežinia kodėl, bet šis plotelis liko visiškai nepalytėtas aplinkui tankiai želiančios Girios augmenijos. Laukymėje tvyro tokia tykumą ir ramybė, kokią gali pajusti tik nuklydęs gerokai giliau į Girią — dar nė karto nepatyriau, kad šitaip atsipalaiduoti įmanoma ir prie pat gniuždančios Sienos. Visas plotas padengtas storu vešlios žolės kilimu, virš galvos pro medžių šakas matyti dangaus sklypeliai tarsi dėlionės detalės.

Viename laukymės pakraštyje teberiogso mūriniai pamatai — kadaise čia stovėta pastato. Vos dirstelėjęs į pamatus spėju, kad namo sienos andai buvo sumūrytos nepaprastai kruopščiai. Pastatas buvo anaiptol ne laikinas, priešingai, net labai tvirtas; apžiūrinėdamas griuvėsius suskaičiuoju tris atskirus kambarius, jei tik vaizduotė neapgauna, randu ir virtuvę, vonios patalpą bei koridorių. Kad ir kiek laužau galvą, niekaip negaliu suprasti: kam prisireikė namų tokiame atokiame Girios užkaboryje — ir kodėl gyventojai galų gale visiškai juos paliko?

Už virtuvės aptinku ir apgriuvusį akmeninį šulinį. Jis jau užžėlęs aukšta žole. Nejaugi šeimininkai, palikdami namus, patys užvertė šulinį žemėmis?

Atsisėdu, nugara atsiremiu į šulinį ir užsižiūriu į dangų. Nuo Šiaurinio kalvagūbrio pučiantis vėjas šnarina medžių šakas. Dangumi slenka drėgmės pritvinkęs debesis. Pasistatau palto apykaklę ir lydžiu žvilgsniu lėtai padange plaukiantį debesį.

Čia pat, už griuvėsių, dunkso dangų remianti Siena. Klaidžiodamas Girioje, dar nė karto nebuvau atsidūręs taip arti Sienos. Statinys iš tiesų gniaužia kvapą. Dabar, sustojęs pailsėti mažytėje Girios proskynoje, atsišliejęs į užakusį seną šulinį, klausydamasis vėjo ir žvelgdamas į Sieną, aš galiausiai suprantu, ką turėjo omeny Vartų Sargas sakydamas: šita Siena — tobula. Ir iš tikrųjų ji — tobulas kūrinys. Ji stūkso tokia pat, kokia stūksojo dar pradžių pradžioje. Kaip tie debesys danguje, kaip Upė, amžiams įrėžta į žemę.

Siena pernelyg didinga, kad įstengčiau aprėpti ją protu ir tiksliai nubrėžti žemėlapyje. Jos pulsavimas gniuždo pojūčius, jos išlinkiai pernelyg vingrūs. Sulig kiekvienu nauju posūkiu ženkliai keičiasi jos paviršius. Tad perteikti popieriuje ją visą — visiškai neįmanoma. Kaskart, skrebendamas brėžinį užrašų knygutėje, jaučiu, kokios bergždžios mano pastangos.

Užsimerkiu ketindamas valandėlę nusnūsti. Aplink mane sūkuriuoja nė akimirkos nenutilstantis vėjas, tačiau medžiai ir Siena sergsti mane nuo smelkiančios žvarbos. Grimzdamas į pusiaumiegį galvoju apie savo šešėlį. Galvoju apie žemėlapį, kurio jis prašė. Laiko liko visai nedaug.

Mano žemėlapis anaiptol netikslus, jame trūksta daugybės detalių. Beveik visa didžiulė mišku apaugusi teritorija taip ir lieka neištyrinėta. Tačiau man į pakaušį jau alsuoja žiema. Tad galimybių leistis į žygius vis mažės. Užrašų knygutėje man pavyko nubrėžti tik apytikslį Miesto kontūrą ir pažymėti kai kurias reljefo detales bei pastatus. Taip pat pridėjau ir pažymėtųjų objektų aprašą drauge su faktais, kuriuos pavyko sužinoti.

Anaiptol nesu tikras, kad Vartų Sargas leis man pasimatyti su šešėliu, nors ir žadėjo netrukdysiąs mudviem susitikti, kai tik dienos taps trumpesnės, o šešėlis nusilps. Dabar, kai žiema jau lipa ant kulnų, lyg ir abi šios sąlygos turėtų būti įvykdytos.

Vis dar neatsimerkdamas susimąstau apie Bibliotekininkę. Mane užplūsta beribis liūdesys, tik niekaip neįstengiu aptikti šio jausmo šaltinio.

Juk susitinku su Bibliotekininke kiekvieną vakarą, tačiau manyje žiojinti tuštuma niekaip nenori užsipildyti. Naktimis sėdžiu Bibliotekoje ir skaitau senus sapnus. Ji visuomet būna šalia. Mudu vakarieniaujame drauge. Neretai lydžiu ją namo. Mudu kalbamės apie visokiausius dalykus. Tačiau, kad ir kaip nelogiškai tai skambėtų, dėl viso to mano sielvartas tik dar labiau auga, rausiasi vis giliau. Kad ir ką būčiau praradęs, toji netektis didėja kaskart, kai tik mudu susitinkame. Tarytum šulinys, kurio, stenkis nesistengęs, niekada neužpilsi. Tamsa jame tokia, kad, rodos, nebeištversiu.

Manau, šitokie mano jausmai kažkaip susiję su išbarstytais prisiminimais. Bibliotekininkė, matyt, priminė man kažkokias nutrūkinėjusias sąryšio gijas. Savyje man taip ir nepavyko nieko surasti. Paslaptis nė už ką nenori būti atskleista. Pati mano egzistencija atrodo trapi, neužtikrinta.

Bandau išguiti iš galvos surizgusias mintis ir ramiai pamiegoti.

* * *

Kai pabundu, diena jau krypsta vakarop, oras netikėtai staigiai atšalęs. Drebu visu kūnu. Kaip įmanydamas susisupu į paltą. Kai atsistoju ir nubraukiu prikibusias žoles, mano skruostą paliečia pirmosios snaigės. Pakeliu galvą. Debesys plaukia visai pažemiu, telkiasi grėsmingos sutemos. Plazdėdamos lėtai leidžiasi didžiulės snieguolės. Atėjo žiema.

Prieš sukdamas atgalios dar kartą vogčiomis dirsteliu į Sieną. Po snieguolėmis sūkuriuojančiu dangumi ji stūkso dar didingesnė, dar tobulesnė nei kada nors anksčiau. Žvelgiu į ją — ir jaučiu, kaip į mane žiūri jie. Ką tu čia veiki? — rodos, girdžiu juos klausiant. — Ko čia ieškai?

Į šiuos klausimus negaliu atsakyti. Kad ir trumpas buvo miegas staiga užslinkusios žiemos žvarboje, jis išsiurbė iš mano kūno visą šilumą, galva ėmė svaigti, prieš akis plūduriavo kažkokie neaiškūs vaizdiniai. O gal aš įsikūriau svetimame, kažkieno kito kūne? Nepakeliamas svoris lenkia mane prie žemės, akyse tavaruoja.

Protekine skubinuosi per Girią, Rytinių vartų link, tvirtai pasiryžęs nė nedirstelėti į Sieną. Kelias tolimas, bet turiu jį sukarti. Sulig kiekviena akimirka sutemos tirštėja. Nebeišlaikau pusiausvyros, eidamas vis labiau svirduliuoju. Vis dažniau tenka stabtelėti atsipūsti, sutelkti paskutinius jėgų likučius, atpalaiduoti stingstančius raumenis. Visu kūnu jaučiu, kaip užslenka naktis. Net ir čia, Girioje, lyg ir turėčiau išgirsti vakarinį rago gausmą. Tačiau jis praslysta mano sąmonės pakraščiu, jo nė nekliudęs.

Galų gale pasiekiu pamiškę, išnyru į Upės pakrantę. Žemę jau siaučia neperregima ūkana. Nematyti nei mėnulio, nei žvaigždžių, visa kas tirpsta svaigiame snaigių šokyje. Girdžiu žvarbų vandens čiurlenimą ir pašaipų vėjo stūgavimą tarp medžių man už nugaros. Kažin ar dar toli Biblioteka? Nebeįstengiu prisiminti. Nebesuvokiu nieko, tik paupio kelią, kuris driekiasi vis pirmyn — į begalybę. Šešėliuose šakas siūbuoja gluosniai svyruokliai, virš galvos plakasi vėjo šuorai. Aš einu, einu ir einu į priekį, tačiau kelio galo vis nematyti.

* * *

Ji pasodina mane priešais krosnelę ir uždeda delną man ant kaktos. Jos delnas ledinis. Krūpteliu ir noriu nustumti jį šalin, bet neįstengiu kilstelėti rankos. Sykį pabandęs, vos sutramdžiau šleikštulio priepuolį.

— Tu smarkiai karščiuoji, — sako ji. — Ir kur tave galai nešiojo?

Čia pat įsitikinu, kad nesugebėsiu išspausti jokio atsakymo. Manyje nebeliko nė vieno žodžio. Netgi nebesuvokiu, ką sako ji.

Ji atneša bent keletą antklodžių ir susupa mane į jas. Paguldo prie pat krosnelės. Jos plaukai brūkšteli man per skruostą. Nenoriu, kad ji nueitų, bijau likti vienas. Pats nebesuprantu, ar ši mintis — tikrai mano, ar tai tik iš kažkur atplaukusi prisiminimų nuotrupa. Aš tiek daug praradau. Aš toks pavargęs. Jaučiuosi plūduriuojąs, srovė mane neša vis tolyn. Užgriūva pojūtis, kad pats byru į gabalus, kad mano atplaišas vis nuskalauja ir nuneša nežinia kur... Kurioje mano dalyje užgimė ši mintis?

Ji laiko mane už rankos.

— Gerai išsimiegok, — iš sutemų gaubiamos tolumos dar pasiekia mane jos balsas.