35

Manikiūrinės žirklutės, sviestinis padažas, geležinė vaza

Kai sustojau prie bibliotekos durų, laikrodis rodė be penkių pusę šešių. Vis vien sugebėjau gerokai pasiankstinti, tad išlipau iš mašinos ir patraukiau pasivaikščioti ūkanotomis gatvėmis. Užsukau į kavinę, truputį pažiūrėjau golfo varžybų transliaciją. Paskui kyštelėjau nosį į pramogų centrą ir nutariau sužaisti kompiuterinį žaidimą. Žaidimo tikslas buvo sunaikinti tankus, plūstančius iš kito upės kranto. Iš pradžių man sekėsi visai neblogai, bet netrukus priešo tankai ėmė daugintis lyg išprotėję lemingai; vien neapsakoma gausa jie sutrypė mano pajėgas ir sugriovė mano bazę. Galutinai viską nušlavė akinantis blyksnis, primenantis branduolinį sprogimą, ir ekrane pasirodė užrašas: ŽAIDIMAS BAIGTAS — ĮMESKITE MONETĄ.

Įmečiau į plyšį dar vieną šimto jenų monetą. Mano bazė vėl lyg niekur nieko išdygo ekrane sveikutėlė, sugriaudėjo fanfaros. Kaip kažin ką, žaidimas į vienus vartus. Aš buvau pasmerktas pralaimėti. Jeigu nepralaimėčiau, žaidimas tęstųsi be galo be krašto. Bet negi dabar graušiesi nagus? Netrukus mane vėl nušlavė nuo žemės paviršiaus, vėl driokstelėjo tas pats blyksnis ir vėl pasirodė užrašas: ŽAIDIMAS BAIGTAS — ĮMESKITE MONETĄ.

Greta kompiuterinės buvo smulkių metalo dirbinių krautuvėlė, vitrinoje rikiavosi patys įvairiausi įrankiai. Veržliarakčių ir atsuktuvų rinkiniai, elektriniai pneumatiniai plaktukai, grąžtai, o šalia — netgi Vakarų Vokietijos gamybos precizinių instrumentų dėžutė. Greta jos — gal trisdešimt medžiui drožti skirtų peilių ir skaptų.

Užėjau vidun. Po kurtinančio pokšėjimo ir dūzgimo pramogų centre šioje krautuvėlėje atrodė taip tylu, lyg būčiau pakliuvęs į ledkalnio gelmes. Greta skutimosi priemonių išvydau manikiūrines žirklutes, išdėliotas tarsi kokia egzotiškų vabzdžių kolekcija. Išsirinkau vienas, iš pažiūros primenančias paprasčiausią metalinį strypelį, ir nusinešiau prie kasos aparato.

Pagyvenęs pardavėjas skystučiais plaukais padėjo pusiau išardytą elektrinį kiaušinių plaktuvą ir pademonstravo, kaip naudotis žirklutėmis.

— Štai, žiūrėkite atidžiai, — tarstelėjo jis, parodė tris visai paprastus veiksmus ir atidavė žirklutes man.

— Pirmarūšis dalykėlis, — patikino jis. — „Henkel“ firma, užteks visam gyvenimui! Nerūdija, neatšimpa, ašmenys kuo puikiausi. Ir dar tokios tvirtos, kad gali karpyti nagus šunims!

Sumokėjau už pirkinį du tūkstančius aštuonis šimtus jenų. Žirklutes gavau juodame odiniame dėkle.

Pardavėjas tuoj pat vėl kibo ardyti kiaušinių plaktuvą. Išsuktus skirtingų dydžių varžtus išrūšiavo į atskirus švarutėlius baltus padėkliukus. Ten jie atrodė tokie laimingi.

* * *

Grįžau į automobilį; laukdamas užsidėjau Brartdenburg Concertos. Galvojau apie varžtus, apie tai, kokie jie atrodė laimingi. Galbūt džiaugiasi išsivadavę iš kiaušinių plaktuvo, galbūt, tapę nepriklausomais varžtais, dabar mėgaujasi laisve ant baltų padėkliukų? Aš ir pats pradžiugau, išvydęs juos tokius laimingus.

Prieš uždarant iš bibliotekos pabiro žmonės. Daugiausia — aukštesniųjų klasių moksleiviai, nešini tokiais pat sportiniais krepšiais kaip ir manasis; vis dėlto pastebėjau ir vieną kitą vyresnį žmogų. Lygiai šeštą nuaidėjo varpelis. Ir staiga nei iš šio, nei iš to pajutau žvėrišką apetitą — neprisimenu, kad kada gyvenime būčiau buvęs toks alkanas. Tiesa, nuo pačios visų smagybių pradžios beveik nieko ir neturėjau burnoj. Atlošiau automobilio sėdynę ir įsitaisęs pusiaugula užsižiūrėjau į žemas mašinos lubas, o mintyse tuo tarpu sukosi patys įvairiausi patiekalai. Tarp jų — ir varžtai ant baltų padėkliukų, pavirtę varžtais baltame padaže su keliais lapeliais rėžiukų salotų.

Po penkiolikos minučių pro paradines duris išniro ir mano mergina iš skaitytojų aptarnavimo skyriaus. Ji vilkėjo tamsiai mėlyną aksominę suknelę su balta nėriniuota apykaklaite; ant kaklo segėjo dvigubą susuktą sidabrinę grandinėlę.

— Tavo mašina? — nustebo ji.

— Ne, išsinuomojau. Patinka?

— Visai nieko. Nors kažin ar tikrai dera prie tavo stiliaus.

— Nė pats nežinau. Tiesiog tokią man pasiūlė nuomos punkte.

Ji apžiūrėjo automobilį ir iš išorės, ir iš vidaus, atidarė peleninę, kyštelėjo nosį į pirštinių dėžutę.

Paskui paklausė:

— Kas čia atlieka Brandenburgą?

— Trevoras Pinokas.

— Tu — Pinoko gerbėjas?

— Na... nepasakyčiau, — prisipažinau. — Tiesiog užkliuvo akis už šitos kasetės. Bet, atrodo, skamba neblogai.

— Man labiausiai patinka Richterio atlikimas. Beje, ar žinai, kad yra ir dar viena versija, diriguojama Pablo Kazalso?

— Kazalsas?

— Atlikimas visiškai netikėtas, Brandenburgą net sunku atpažinti. Labai įdomu.

— Pasižvalgysiu, gal pavyks kur gauti, — pažadėjau. — O kur mes valgysime?

— Ką manai apie itališką virtuvę?

— Puiki mintis.

— Žinau čia netoliese tokią užeigėlę... ten jie tikrai skaniai gamina.

— Tai ir traukime ten. Aš toks alkanas, kad galėčiau ryti net varžtus.

— Aš irgi alkana, — atsakė ji, varžtus praleidusi pro ausis. — Hmmm... Gražūs marškiniai.

— Ačiū.

Iki restorano važiavome penkiolika minučių — laviruodami tarp dviratininkų ir pėsčiųjų vingiuotomis gyvenamojo kvartalo gatvelėmis. Daugmaž ties įkalnės viduriu, tarp gyvenamųjų namų, apjuostų aukštomis tvoromis, apsuptų išlakiomis pušimis ir Himalajų kedrais, išniro nedidukas italų restoranas — baltas medinis vakarietiško stiliaus namukas, kuriame ir buvo įsikūrusi tratorija. Iškaba buvo tokia nežymi, kad nežinodamas nė neatkreiptum dėmesio, jog čia esama restorano.

Jis ir buvo visiškai mažytis: keturi staliukai ir dar keturios aukštos kėdės prie baro. Mus pasodino prie tolimiausio staliuko, iš kur pro langą matyti sodelyje augančios slyvos.

— Gal paragausime vyno? — pasiūlė ji.

— Išrink tu, — atsakiau.

Kol ji su padavėju aptarinėjo vynus, žvelgiau pro langą į slyvos medį. Slyva itališko restorano kiemelyje atrodė išaugusi kažkaip lyg ir ne vietoje. O gal aš ir klystu. Galbūt slyvos auga ir Italijoje. Pasiutimas, juk ūdrų Prancūzijoje tai yra!

Galiausiai ji išrinko aperityvą, ir mudu atsivertėme valgiaraščius. Rinkomės kruopščiai, neskubėdami. Pirmiausia — užkandžiai: užsisakėme insalata di gamberetti alle fragole, ostricbe ai vivo, mortadella di fegato, sepie ai nero, melanzane alla parmigiana ir ivakasagi marinata15. Toliau — pirmieji patiekalai: ji nutarė paragauti spagbetti ai pesto genovese16, mane sugundė tagliatelle alla casa17.

— Kaip manai, gal pasidalytume pusiau dar porciją maccheroni ai sugo di pesce18? — pasiūlė ji.

— Skamba viliojančiai, — pritariau.

— Kokios šiandien turite žuvies? — ji atsisuko į padavėją.

— Šviežutėlio sterko; tai tas pat, kas suzuki, — iškilmingai pranešė padavėjas. — Jį troškiname popieriniame maišelyje ir apšlakstome migdolų padažu.

— Norėsiu paragauti, — iškart pareiškė ji.

— Man irgi to paties, — neatsilikau ir aš. — Su garnyru: špinatais ir risotto ai funghi19.

— O man — verdure cotte ir risotto ai pomodoro20.

— Manau, netruksite įsitikinti, kad mūsų risotti gana sotūs, — prasižiojo jau kiek sunerimęs padavėjas.

— Tikiu, bet aš jau keletą dienų beveik nieko nevalgęs, o ją kamuoja skrandžio išsiplėtimas, — paaiškinau.

— Tikra juodoji skylė, — paantrino ji.

— O desertui man prašom atnešti granita di uva, crema fredda, suffle ai limone21 ir espreso kavos, — išbėrė ji, kol padavėjas dar nespėjo pasišalinti.

— Man irgi to paties, — pridūriau aš.

Kai padavėjas galų gale baigė užsirašinėti mūsų užsakymą, mergina nusišypsojo man.

— Žinai, tau visiškai nebūtina šitiek užsisakyti vien tam, kad neatsiliktum nuo manęs.

— Nieko panašaus, — paprieštaravau. — Aš iš tikrųjų mirštu badu. Turbūt niekad gyvenime nesijaučiau toks alkanas.

— Nuostabu, — pareiškė ji. — Aš nepasitikiu žmonėmis, kurie neturi apetito. Tuomet atrodo, tarsi jie stengtųsi kažką nuslėpti. Ar tu taip nemanai?

— Iš kur galiu žinoti? — Aš ir iš tikrųjų nežinojau.

— „Iš kur galiu žinoti“ — vienas dažniausių posakių tavo repertuare, tiesa? — pastebėjo ji.

— Gal ir taip.

— O „gal ir taip“ — dar viena tavo mėgstama frazė, ar ne?

Nesusizgribau, ką dar pasakyti.

— Ar tu dėl visko šitaip abejoji?

Iš kur galiu žinoti, bet gal ir taip, — vos neleptelėjau; kartojau ir kartojau tai mintyse tol, kol pagaliau vėl prisistatė padavėjas: tarsi koks orus masažuotojas, maigantis išnirusį sosto įpėdinio nugaros slankstelį, jis pagarbiai atkimšo butelį ir pripylė vyno mums į taures.

— Prisimeni Kamiu Svetimą? Pagrindinis personažas nuolat lyg užsuktas kartodavo: „Tai ne mano kaltė“... jei tik teisingai prisimenu. Nagi, kuo jis ten vardu...

— Merso, — pasufleravau aš.

— Teisingai, Merso, — patvirtino ji. — Skaičiau tą knygą dar vidurinėje mokykloje. Bet šiandieniniai moksleiviai nieko panašaus neskaito. Neseniai mes bibliotekoje specialiai domėjomės, kokių knygų paklausa didžiausia. O kokius autorius tu mėgsti?

— Turgenevą.

— Na... Turgenevas ne toks jau ir didis. Jau savo laiku jis buvo pasenęs.

— Gal ir taip, — išsprūdo man, — bet vis vien skaitau jį su malonumu. Dar patinka Floberas ir Tomas Hardis.

— Nejaugi visiškai neskaitai šiuolaikinės literatūros?

— Na, kartais paskaitinėju Somersetą Moemą.

— Kažin ar daug rastum žmonių, kurie Somersetą Moemą pripažintų šiuolaikiniu autoriumi, — pareiškė ji, gurkštelėdama vyno. — Lygiai taip pat niekam nebešauna į galvą muzikiniame automate užsileisti Benį Gudmaną.

— O man patinka Moemas. Skustuvo ašmenis skaičiau bene tris kartus. Gal ir ne itin įspūdingas romanas, tačiau skaityti labai smagu. O tai geriau nei atvirkščiai.

— Gal ir taip. — Ji nusijuokė. — O tie oranžiniai marškiniai tau iš tiesų labai tinka.

— Labai ačiū, — atsakiau. — Tu puikiai atrodai.

— Ačiū tau, — pasakė ji. Ir tuoj pat paaiškino: — Per pietų pertrauką parbėgau namo persirengti. Gyvenu netoli bibliotekos, labai patogu.

Atnešė užkandžius, tad mudu nutilome ir kibome į maistą. Patiekalai buvo kvapnūs, gardūs, subtilaus skonio. Šviežutėlės krevetės taip ir tirpo burnoje, austrės dvelkė jūra.

— Na kaip, ar viską išsiaiškinai apie vienaragius? — paklausė ji ir įsimetė į burną dar vieną austrę.

— Daugmaž, — atsakiau, šluostydamasis sepijos rašalą nuo lūpų.

— Iš kur tuos vienaragius ištraukei?

— Jie čia, — atsakiau, patapšnodamas sau per smilkinį. — Visi vienaragiai — mano galvoje.

— Nori pasakyti — perkeltine prasme?

— Toli gražu. Argi aš panašus į tokį, kuris kalba perkeltinėmis prasmėmis? Vienaragiai iš tikrųjų gyvuoja mano sąmonėje. Kai kas juos ten aptiko ir man papasakojo.

— Džiugu, kad kažkas sugebėjo juos aptikti. Skamba labai įdomiai. Papasakok ką nors daugiau.

— Iš tikrųjų tai ne taip jau ir įdomu, — pasakiau, perduodamas jai baklažaną. Savo ruožtu ji padavė man lėkštę su marinuotomis stintomis.

— Aš vis vien norėčiau sužinoti apie tai daugiau. Tikrai norėčiau.

— Na... yra maždaug taip. Pačiose sąmonės gelmėse esama šerdies, į kurią net ir pats negali prasibrauti. Mano sąmonės šerdyje yra miestas. Miestas, per kurį teka upė, o visą jį juosia aukšta mūrinė siena. Nė vienas miesto gyventojas negali jo palikti. Įeina ir išeina tik vienaragiai. Vienaragiai susiurbia į save miesto gyventojų esybes, panašiai kaip sugeriamasis popierius, ir išneša anapus sienos. Taigi miesto gyventojai neturi ego — neturi savasties. Aš pats gyvenu tame mieste — ar bent jau taip byloja pasakojimas. Ničnieko daugiau nežinau, na, nebent tai, kad savo akimis niekad nesu viso to regėjęs.

— Na... sakyčiau, iš tikrųjų originalu.

Kokia dar upė? Seniokas nė puse lūpų neužsiminė apie jokią upę...

— Bet visa tai sukūriau ne aš, o jei ir aš, tai nieko apie tai nenutuokdamas, — pridūriau.

— Ir vis dėlto — tu. Juk šito nesukūrė niekas kitas, tiesa?

— Na, taip... turbūt taip.

— O stintos visai neblogos, tiesa?

— Iš tikrųjų skanios.

— Man atrodo, tai, ką pasakojai, šiek tiek primena aną Rusijos vienaragio istoriją, kurią andai tau skaičiau, kaip manai? — vėl prašneko ji, pjaudama perpus baklažaną. — Juk buvo manoma, kad anie vienaragiai Ukrainoje gyveno visiškai izoliuotomis bendruomenėmis.

— Taip, šiuo atžvilgiu iš tikrųjų panašu.

— Galbūt esama kokio nors ryšio...

— Minutėlę! — staiga pertraukiau ją ir kyštelėjau ranką į švarko kišenę. — Turiu tau dovaną.

Įteikiau jai nediduką juodos odos dėklą.

— Kas tai? — nustebusi paklausė ji, vartaliodama rankose metalinį strypelį, kurį ištraukė iš dėklo.

— Tuojau parodysiu. Stebėk atidžiai.

Ji sužiuro į mano rankas.

— Manikiūrinės žirklutės?

— Visiškai teisingai! Sudėti reikia atvirkščia tvarka. Štai šitaip.

— Labai įdomu, — pareiškė ji. — Vis dėlto pasakyk: ar dažnai dovanoji moterims manikiūrinės žirklutes?

— Niekad. Tau — pirmajai. Tiesiog laukdamas, kol baigsi darbą, kyštelėjau nosį į visokių smulkių gelžgalių krautuvėlę, ir staiga užėjo noras ką nors nusipirkti. Medžio drožimo peilių rinkinys buvo pernelyg didelis gremėzdas.

— Labai ačiū. Nuo šiol visada nešiosiuosi tas žirklutes rankinėje ir kaskart, kai tik naudosiuosi jomis, pagalvosiu apie tave.

* * *

Padavėjas nunešė užkandžių lėkštes ir netrukus patiekė pirmuosius patiekalus. Alkio man taip ir nepavyko apmalšinti. Šeši užkandžiai — o nepakako net kirminui numarinti... Per kelias akimirkas sušlaviau neįtikėtiną kiekį naminių tagliatelle, ant viršaus dar užkroviau savąją pusę porcijos makaronų su žuvies padažu. Visa tai sukimšęs, lyg ir išvydau šiokias tokias blausias švieseles savo skrandžio juodojoje skylėje.

Sudoroję visus makaronų patiekalus ir laukdami sterko, gurkšnojome vyną.

— Beje, vis norėjau paklausti apie tavo butą... — prašneko ji. — Ar ten pasidarbavo koks nors tamtyč sukonstruotas mechanizmas? O gal kokia nors speciali griovikų brigada?

— Gal jį ir galima vadinti mechanizmu, bet darbavosi vienas žmogus, — atsakiau.

— Reikia manyti, ryžto jam tikrai netrūko.

— Pamatytum — nepatikėtum.

— Koks nors tavo draugas?

— Visiškai nepažįstamas.

— Ar tik nebus tas įvykis kaip nors susijęs su vienaragiais? — sumetė ji.

— Taip ir buvo. Tik štai niekas nesusiprotėjo paklausti mano paties nuomonės apie visa tai.

— Ir dėl viso šito rytoj tau reikia iškeliauti?

— Na... taip.

— Panašu, kad būsi įklimpęs iki ausų.

— Žinai, viskas taip painu, taip sudėtinga, kad nė pats nebeatrenku galų. Turbūt bus paprasčiausia, jeigu paaiškinsiu, kad mane įklampino į informacijos karą.

Prie mūsų staliuko netikėtai išdygo padavėjas su žuvimi ir ryžiais.

— Nelabai suprantu, — pareiškė mergina, šakutės briauna atsignybdama suzuki. — Štai bibliotekoje, kur dirbu, — gausybė knygų, ir visi ateina jų skaityti. Kam prireikia kokios nors informacijos, gali naudotis be jokių apribojimų. Ir niekas dėl jos nekariauja.

— Kaip gaila, kad pats nedirbu bibliotekoje, — pratariau aš.

* * *

— Žuvis buvo nuostabi, — sumurkė mergina, kai sunaikinome visą iki trupinėlio. — O padažas — ir išvis nepakartojamas.

— Paruošti gerą sviestinį padažą — tikras menas, — paaiškinau. — Svarbiausia — nepagailėti laiko. Susmulkintus svogūnėlius išmaišai išlydytame svieste ir kaitinti ant labai silpnos ugnies. Paskubėsi — ir viską sugadinsi.

— Ak, tiesa, tu juk mėgsti gaminti, ar ne?

— Na, bent jau mėgau. Bet, norėdamas viską pagaminti tobulai, privalai nuoširdžiai atsiduoti šiam darbui. Būtini švieži produktai, subtilus skonis, o ir patiekti viską reikia taip, kad būtų patrauklu ir akiai... Tai ne šiuolaikinis menas. Geros virtuvės tradicijos nepasikeitė nuo devynioliktojo amžiaus.

— Citrininiai pyragaičiai taip ir tirpsta burnoje, — žavėjosi ji, kai mums atnešė desertą. — Ar tu jau visiškai užpildei skrandį?

Vynuoginiai ledai švelniai kuteno gomurį, trapūs pyragaičiai gniaužė gerklę citrinos rūgštumu, tiršta espreso kava tiesiog mušė į galvą. Kai galų gale baigėme valgyti, iš virtuvės mūsų pasveikinti atskubėjo pats virėjų vyresnysis.

— Nuostabus maistas, — pagyrėme jį.

— Nepaprastai malonu gaminti tokiems svečiams, kurie mėgsta gerai pavalgyti, — atsakė virėjas. — Šitiek nesugeba suvalgyti net mano šeima Italijoje.

— O, labai ačiū. — Mudu nutarėme, kad tai komplimentas.

Virėjas nuskubėjo atgal į virtuvę, o mudu užsisakėme dar po puodelį espreso kavos.

— Tu — pirmas mano sutiktas žmogus, galintis rungtis su manim apetitu, — pareiškė mergina.

— Dar toli gražu nesijaučiu persivalgęs, — pasakiau.

— Namie turiu šaldytą picą ir butelį „Chivas“.

— Gal sudorokime ir juos?

* * *

Jos namai iš tiesų buvo prie pat bibliotekos. Nedidelis standartinės statybos pastatas, tačiau su prieangiu ir netgi kiemeliu, kuriame, tiesa, išsitiesęs paslikas sutilptų nebent vienas žmogus. Savaime suprantama, saulė čia niekada neįspįsdavo, bet vis dėlto kampe augo azalijos krūmas. Namas turėjo netgi antrą aukštą.

— Vietos vienam žmogui čia per daug, — paaiškino ji. — Mudu su vyru pirkome šį namą, nes ketinome turėti vaikų. O paskui paskolą už jį grąžinau iš vyro gyvybės draudimo pinigų.

Ji ištraukė iš šaldiklio picą, įkišo į mikrobangų krosnelę, tada svetainėje ant stalo pastatė butelį „Chivas Regal“. Kol ji atidarinėjo kažkokio vyno butelį sau, išrinkau keletą kasečių — Džekį Makliną, Mailzą Deivisą ir Vintoną Kelį — ir spustelėjau magnetofono mygtuką. Mudu įsitaisėme skambant „Bags’ Groove“, o paskui gurkšnojome: ji — vyną, aš — viskį, klausydamiesi „Surrey with a Fringe on Top“, kol iškepė pica.

— Mėgsti seną džiazą? — paklausė ji.

— Dar mokyklos laikais klausydavausi džiazo kaskart, kai užeidavau į kokią kavinę.

— O dabar?

— Klausausi visko po truputį. Ką užleidžia kiti — tas ir tinka.

— Tai pats nesirenki, ko klausytis?

— Man nė nereikia.

— Mano vyras buvo užkietėjęs džiazo mėgėjas. Tikriausiai judviejų skoniai sutaptų. Jį užmušė autobuse — metaline gėlių vaza.

— Ji – ką?

— Autobuse kažkoks pankas sumanė išsipurkšti skiauterę dažais. Kai tik mano vyras paprašė jo liautis, šis ištaškė jam smegenis geležine vaza.

Net nežinojau, ką sakyti.

— Kuriems galams tas pankas tampėsi geležinę vazą?

— Iš kur galiu žinoti? — atsakė ji. — Vis dėlto labai jau apgailėtinas būdas mirti.

* * *

Skimbtelėjo mikrobangų krosnelės varpelis — pica paruošta. Mudu susėdome vienas greta kito ant sofos ir pasidalijome picą per pusę.

— Gal nori pamatyti vienaragio kaukolę? — paklausiau.

— Tikrą? — net aiktelėjo ji. — Tu iš tikrųjų turi vienaragio kaukolę?

— Na, ji netikra. Muliažas.

Išėjau laukan, prie mašinos. Aplink tvyrojo spalio pradžios vakaro ramybė. Debesys danguje pleišėjo, properšoje retsykiais suboluodavo beveik visai pilnas mėnulis. Rytoj turėtų būti graži diena.

Parsinešiau savąjį „Nike“ krepšį vidun, ištraukiau į rankšluostį suvyniotą kaukolę. Mergina padėjo vyno taurę ir įdėmiai apžiūrėjo kaukolę.

— Tai bent kruopštus darbelis, nieko nepasakysi!

— Ją padirbo tikras kaukolių specialistas, — paaiškinau ir gurkštelėjau viskio.

— Nėmaž ne prastesnė už tikrą.

Išjungiau magnetofoną, iš krepšio ištraukiau židinio reples ir barkštelėjau kaukolę. Kaip ir anksčiau, ši sausai suaimanavo: mooou...

— O ką tai reiškia?

— Kiekviena kaukolė rezonuoja šiek tiek kitaip. O anam kaukolių specialistui šie garsai byloja aibes visokiausių dalykų.

— Neįtikėtina! — sušuko ji. Paskui pabandė pati žnyplėmis užgauti kaukolę. — Tiesiog negaliu patikėti, kad kaukolė netikra.

Paskui ji padėjo kaukolę ant stalo ir vėl pasiėmė vyno taurę. Mudu susidaužėme ir kilstelėjome taures prie lūpų, neatitraukdami akių nuo kaukolės.

* * *

— Uždėk dar kokios muzikos, — vylingai nusišypsojo ji.

Parinkau dar porą kasečių ir vėl įsitaisiau ant sofos.

— Ar čia gerai? O gal eisime viršun?

— Čia puiku.

Patas Bunis švelniai suokė „I‘ll Be Home“. Atrodė, kad laikas ėmė tekėti priešinga kryptimi, tai man nėmaž netrukdė. Tegul sau srovena tas laikas ten, kur norisi jam pačiam.

Langą į kiemą ji užtraukė nėriniuotomis užuolaidomis, išjungė šviesas. Mudu nusirenginėjome mėnesienoje. Ji nusikabino nuo kaklo grandinėlę, nusisegė rankinį laikrodį ir galiausiai nusivilko aksominę suknelę. Aš irgi nusisegiau laikrodį ir numečiau kažkur už sofos atlošo. Tada nusivilkau švarką, atlaisvinau kaklaraištį ir susiverčiau į burną paskutinius viskio lašus.

Kojines ji nusismaukė kaip tik tuo metu, kai Rėjus Čarlzas dainavo bliuzą „Georgia on My Mind“. Užsimerkiau, susikėliau abi kojas ant stalo; minutės maišėsi mano galvoje tarsi ledukai gėrimo taurėje. Visa, kas buvo ar kas yra, atrodė įvykę be galo seniai. Drabužiai, išdraikyti ant grindų, muzika, pašnekesys. Viskas sukasi, sukasi, sukasi ratu, ir kiekvienas žino, kur visa tai baigiasi. Visi sustoja vienu metu — kaip karuselėje. Niekas neišsiveržia į priekį, niekas neatsilieka. Nuolat grįžti į pradinį tašką.

— Atrodo, tai buvo jau taip seniai, — ištariau vis dar neatsimerkdamas.

— Na, žinoma, kvailiuk, — atsakė ji visai nesuprantamai ir paėmė taurę man iš rankos, paskui atsegiojo marškinius. Lėtai ir kruopščiai, po vieną sagą, tarsi gliaudydama iš ankščių pupeles.

— Iš kur tu žinai?

— Žinau, ir tiek. — Jos lūpos prigludo prie apnuogintos mano krūtinės. Ilgi plaukai nuvilnijo pilvu.

Taip ir neatsimerkdamas, leidau kūnui mėgautis pojūčiais. Mintys tuo tarpu sukosi apie suzuki. Apie manikiūrines žirklutes. Apie sraigę valyklos prieangyje. Paskui atsimerkiau, prisitraukiau merginą artyn, apglėbiau ir ėmiau grabalioti jai už nugaros, norėdamas atsegti liemenėlę. Tačiau taip ir neužčiuopiau jokio kabliuko.

— Priekyje, — tarstelėjo ji.

Vis dėlto kai kas šiame pasaulyje keičiasi.

* * *

Mudu pasimylėjome tris kartus. Paskui išsimaudėme po dušu ir susiglaudę susirangėme ant sofos po antklode, lydimi Bingo Krosbio dainos. Palaima. Kai prireikė, mano instrumentas stūksojo kaip Gizos piramidė. Merginos plaukai nuostabiai dvelkė gaiva. Sofos pagalvėlės — pakankamai stangrios, nepaprastai patogios. Pati sofa — dar iš tų laikų, kai žmonės žinojo, kokios turi būti sofos.

Ėmiau pusbalsiu pritarti Bingui:

Bičiuli Deni, trelės jau švilpynių

Skelbia vasarą praėjus kalnų slėniuos ir šlaituos,

Byra žiedlapiai jau rožių paskutinių:

Tau metas iškeliaut, o man teks likt namuos.

Tačiau sugrįžk, sugrįžk į pievas vasarą žalias,

Į baltus klonius, snaudžiančius jau sniego pataluos.

Ar įsaulyje, ar vėsiam šešėly — visur gali mane surast.

Bičiuli Deni, bičiuli Deni, taip ilgiuos!

— Tavo mėgstamiausia daina? — paklausė ji.

— Taip, man ji patinka, — atsakiau. — Kadaise mokyklos konkurse, grodamas šią melodiją lūpine armonikėle, laimėjau dvylikos spalvotų pieštukų dėžutę.

Ji nusijuokė.

— Na štai, koks linksmas tas gyvenimas.

— Vis po juoką kas minutę...

Ji vėl užleido „Danny Boy“, kad galėčiau dar kartą padainuoti.

Tačiau jei tu nuvysi, kaip nuvysta gėlės,

Jeigu parpulsi, jei tave mirtis pakąs,

Aš rasiu kapą, per amžius tu gulėsi,

Klūposiu ir kalbėsiu tau graudžias maldas.

Tačiau sugrįžk, sugrįžk į pievas vasarą...

Kažkodėl po antrojo karto mane apniko siaubingas liūdesys.

— Parašyk man iš ten, kur iškeliauji, kad ir kur tai būtų, — ištarė ji, paliesdama mane.

— Būtinai, — pažadėjau. — Jei tik iš ten galima siųsti laiškus.

Ji įpylė mudviem vyno.

— Kuri dabar valanda? — paklausiau aš.

— Kažkuri nakties, — atsakė ji.