29

Ežeras, Masotomis Kondas, pėdkelnės

Visus, kiek turėjome, daiktus suvyniojome į marškinių pamainą; ryšulius užrioglinau mudviem ant galvų ir pasistengiau kuo patikimiau pritvirtinti. Vaizdas buvo iš tiesų juokingas, bet juoktis neturėjome kada. Maistą ir viskį palikome seniokui, tad nešuliai nebuvo labai sunkūs.

— Tik būkite atsargūs, — dar kartą perspėjo profesorius.

Blausioje šviesoje jis atrodė gerokai senesnis nei tąsyk, kai išvydau jį pirmą kartą. Oda apdribusi, susivėlę plaukai styrojo kuokštais lyg stirksančios padžiūvusio krūmokšnio šakos, veidas išmuštas rusvomis dėmėmis. Tiesiog senas, nualintas žmogus. Kiekvienam lemta pasenti ir numirti — netgi genialiam mokslininkui.

— Sudie, — pasakiau jam.

Mudu su storuliuke nusliuogėme virve iki vandens. Aš lipau pirmas; pasiekęs apačią, švystelėjau viršun žibintuvėliu, tada paskui mane nusileido ir mergina. Nepasakyčiau, kad mane būtų itin džiuginusi perspektyva nerti į vandenį aklinoje tamsoje, bet neturėjau iš ko rinktis. Nuo šalčio tiesiog užgniaužė kvapą. Tačiau vanduo buvo kuo paprasčiausias — vanduo, ir tiek, jis nesukėlė jokių neįprastų pojūčių. Aplink mus viešpatavo mirtina ramybė. Nejudėjo niekas: nei oras, nei požeminis ežeras, nei tamsa. Triukšmą kėlėme tik mes patys, grybšniais pliauškindami vandenį ir sukeldami daugybę sykių atsikartojantį aidą. Tik tada, kai panėriau, man staiga dingtelėjo, kad visiškai užmiršau paprašyti profesoriaus nuskausminti žaizdą.

— Gal nesumanysi dabar pranešti, kad aplink mus plaukioja tos naguotos žuvys, — sušukau grįžtelėjęs maždaug ta kryptimi, kur turėjo būti mergina.

— Nešnekėk nesąmonių, — atsiliepė ji. — Juk jos — tik mitas. Aš taip manau.

Tai bent paguoda. Įsivaizdavau, kaip į paviršių netikėtai išnirusi žuvis milžinė ima ir nukanda kokią koją ar dvi. Na ir tegul.

Plaukėme ramiais, lėtais grybšniais, susirišę virve, su pritvirtintais ant galvų ryšuliais. Stengėmės nenukrypti nuo profesoriaus žibintuvėlio atspindžio vandenyje, rodančio mums kelią lyg švyturys. Plaukiau pirmas. Mūsų rankos ritmingai pakaitomis pūkštelėdavo į vandenį. Protarpiais stabtelėdavau pasitikrinti, kokį atstumą jau įveikėme ir ar nenukrypome nuo kurso.

— Žiūrėk, kad nesušlaptų ryšuliai, — iš užnugario atsklido merginos balsas. — Jeigu vandens pateks į tą INKiščius nubaidantį prietaisą, jis bus niekam vertas.

— Susidorosiu kuo lengviausiai, — patikinau. Nors, tiesą sakant, reikėjo iš peties pasistengti.

Atkakliai yriausi pirmyn. Tarsi Orfėjas, plaustu keliamas per Stiksą į mirusiųjų karalystę. Pasaulyje šitokia religinių įsitikinimų įvairovė, bet apie mirtį kažkodėl visada bylojama beveik vienodai. Tačiau Orfėjui bent jau nereikėjo gabenti ant galvos siūbuojančio ryšulio su drabužiais. Nieko nepasakysi, senovės graikai į kitą pasaulį gebėjo persikraustyti stilingai.

— Juk tu pernelyg nepyksti ant senelio, tiesa? — paklausė mergina. Aidas atkartojo klausimą; tamsoje net neįstengiau susigaudyti, iš kurios pusės sklinda balsas.

— Nė pats nežinau, bet argi dabar svarbu? — atsiliepiau; mano paties balsas ataidėjo iš visai neįtikėtinos pusės. — Kuo ilgiau klausiausi tavo senelio pasakojimo, tuo mažiau man visa tai rūpėjo.

— Kaip tu gali šitaip kalbėti?

— Šiaip ar taip, mano gyvenimas buvo ne kažin ko vertas. Ne kažin kokios ir smegenys.

— Bet juk pats tvirtinai, kad gyvenimu esi patenkintas!

— Turėjau ką nors pasakyti, — išsisukau. — Juk kiekvienai armijai reikalinga vėliava.

Ji neatsakė. Toliau plaukėme tyloje.

Kur dabar galėtų būti tos žuvys? Tie nagai... kaip kažin ką, netgi nežmogiška vaizduotė negalėjo sukurti šitokios detalės. Niekaip nevaliojau nusikratyti įtarimo, kad jos seka paskui mus. Laukiau, kad kiekvieną akimirką į mano čiurną gali įsisegti glitaus peleko nagai. Na taip, gal aš ir pasmerktas visai netrukus išsiskaidyti į atomus, bet vis vien toli gražu nesijaučiau pasiruošęs tapti užkanda kažkokiam padarui iš juodos gelmės. Jeigu jau mirti — tai tik po saule.

— Tačiau juk tu — labai simpatiškas vaikinas, — vėl prašneko storuliuke. Sprendžiant iš balso galėjai pamanyti, kad ji tokia gaivi ką tik išlipo iš vonios. — Bent jau aš taip manau.

— Tuomet tu — viena iš nedaugelio.

— Bet vis vien taip manau.

Tarp dviejų grybšnių grįžtelėjau per petį. Išvydau jau gerokai nutolusį profesoriaus žibintuvėlio šviesos tašką, tačiau iki šiol mano ranka taip ir nepalietė tvirtos uolienos. Kaip toli dar teks nuplaukti? Labai gražu iš profesoriaus pusės nė puse lūpų neužsiminti apie atstumą — dabar galime sau spėlioti kiek širdis geidžia.

— Nemanyk, kad bandau senelį teisinti, — mergina vėl grįžo prie savo. — Bet jis tikrai nėra blogas žmogus. Tiesiog jis taip pasineria į savo darbą, kad nieko kita nebemato. Tačiau jo ketinimai tikrai buvo kuo geriausi. Jis troško išgelbėti tave anksčiau, nei pateksi Sistemai į nagus. Senelis iš tiesų gėdijasi to, ko pridirbęs, tik savaip.

Na taip, žinoma. Įdomu, kaip man išpešti bent kiek naudos iš to, kad kažkas prisipažįsta klydęs?

— Taigi pasistenk seneliui atleisti, — pridūrė ji.

— Jei ir atleisčiau — kas iš to? — atsiliepiau. — Jeigu jis tikrai jaustų kokią nors atsakomybę, argi imtųsi kurti siaubūną, o sukūręs — argi pasipustytų padus, kai viskas pasisuka ne taip, kaip norėtųsi? Jam bjauru vien nuo minties apie darbą kokiai nors stambiai organizacijai? Puiku, tai galiu suprasti. Visa bėda, kad jo tyrinėjimai kai kam kainuoja gyvybę.

— Senelis tiesiog nepasitikėjo Sistema, — kalbėjo ji kone maldaudama. — Pasak jo, kalkutekai ir semiotekai — dvi tos pačios monetos pusės.

— Techniniu požiūriu — gal ir taip. Bet, kaip kartą jau minėjau, vieni saugo informaciją, o kiti — ją vagia.

— O kas, jeigu ir Sistemai, ir Fabrikui vadovauja tas pats asmuo? — pakišo mintį ji. — Kas, jeigu kairė ranka vagia kaip tik tai, ką dešinė stengiasi apsaugoti?

Patikėti sunku; kita vertus, tokios tikimybės atmesti irgi negalima. Visą laiką, kol dirbau Sistemai, nė karto taip ir neišgirdau ničnieko, kas vyksta Sistemos centro viduje. Mes, eiliniai darbuotojai, gaudavome nurodymus — ir atlikdavome užduotis. Laikini įnagiai, be teisės prikišti nagus prie centrinio procesoriaus.

— Taip, šitoks verslas būtų neįtikėtinai pelningas, — sutikau. — Supjudyk tarpusavyje dvi puses ir statymus galėsi kelti iki padebesių. Ir jokio pavojaus, kad kas numuš kainas...

— Kaip tik tokį įspūdį ir susidarė senelis, kai dirbo Sistemoje. Šiaip ar taip, Sistema juk privati bendrovė, kartu atstovaujanti ir valstybės interesams. O bet kokiai privačiai bendrovei pirmiausia rūpi pelnas. Senelis suprato, kad jeigu tęs tyrinėjimus, ilgainiui bus tik blogiau.

Taigi Sistema pasipuošusi iškaba: „Mūsų verslas — apsaugoti informaciją“. Tačiau tai — tik fasadas. Jeigu seniokas atiduoda jiems į rankas technologijas, kaip perkonfigūruoti žmogaus smegenis, — kartu nulemia ir visos žmonijos likimą. Tad, norėdamas išgelbėti pasaulį, jis atsitraukė. Savaime aišku, labai gaila tų dvidešimt penkių kalkutekų, kuriems teko paguldyti galvas. Gaila ir manęs paties — netrukus įstrigsiančio Pasaulio gale.

— Juk tu seniai visa tai žinai, tiesa? — paklausiau jos.

— Na... taip, žinojau nuo pat pradžių, — kiek padvejojusi prisipažino ji.

— Po šimts, kodėl iš karto nepasakei? Kokia prasmė buvo rabždintis čionai? Verčiau būtum pagailėjusi mano laiko... o ir kraujo.

— Norėjau, kad viską išgirstum iš paties senelio, kad jis išdėstytų tau savo požiūrį, — atsakė ji. — Manimi tu nė už ką nebūtum patikėjęs.

— Turbūt tavo tiesa, — nesiginčijau. Balažin kokia trečioji grandinė smegenyse, nemirtingumas... kas patikėtų šitokia žinia, ir dar užgriuvusia it perkūnas iš giedro dangaus?

Dar keletas grybšnių — ir mano ranka palietė akmeninę sieną. Vis dėlto mums kažkaip pavyko perplaukti požeminį ežerą.

— Įveikėme, — pranešiau.

Mergina priplaukė prie sienos greta manęs. Atsigręžėme į mažytį šviesos taškelį tolumoje: jis lyg ir bylojo, kad mums derėtų pasislinkti per kokius dešimt metrų į dešinę.

— Turėtų būti maždaug čia, — pratarė mergina. — Anga virš pat vandens.

Kuo atsargiausiai nukėliau ryšulį nuo galvos, išsitraukiau kišeninį žibintuvėlį ir apšviečiau sieną.

— Nematau jokios skylės, — nusivyliau.

— Pamėgink dar kiek toliau į dešinę, — pasiūlė ji.

Žibintuvėlio spindulys nuslydo siena, bet nieko nepešiau.

— Į dešinę? Ar esi tikra?

— Mėgink kiek dešiniau.

Kryptelėjau šviesą kiek labiau į dešinę. Drebėjau visu kūnu. Grabinėdamas sieną ranka, užkliudžiau kažkokį apskritą tarsi skydas paviršių. Dydžio jis buvo sulig viniline plokštele, apčiuopiau ir raižinius. Nukreipiau žibintuvėlio spindulį tiesiai į jį.

— Bareljefas, — tarstelėjo mano rubuilė bendražygė.

Gal ir taip, bet pavaizduota jame buvo ne kas kita, o tos pačios pragaištingos naguotos žuvys. Iš vandens kyšojo gal du trečdaliai to disko su raižiniais.

— Išėjimas tikrai čia, — jokių prieštaravimų nepripažįstančiu balsu pareiškė mergina. — Šitokiu bareljefu INKiščiai tikriausiai paženklino visus išėjimus. Pasidairyk aukštėliau.

Nukreipiau žibintuvėlio spindulį aukštyn, ir man pasirodė, kad įžiūriu kažkokią šešėliuotą įdubą. Perdaviau žibintuvėlį merginai, o pats užsiropščiau apsidairyti iš arčiau. Angos neįžiūrėjau, bet man į veidą dvelktelėjo pelėsiais persisunkusia drėgme.

— Radau! — riktelėjau merginai.

— Ačiū Dievui! — apsidžiaugė ji.

Padėjau jai užsikeberioti viršun. Prie pat angos abu valandėlę stabtelėjome atsikvėpti — šlaputėliai, drebantys. Išvyniojome ryšulius, persirengėme sausais drabužiais. Atidaviau merginai savo megztinį, nušveičiau šalin permirkusius marškinius ir švarką. Tiesa, žemiau juosmens taip ir likau peršlapęs iki siūlo galo, bet kelnių pamainos tiesiog neturėjau.

Kol mergina krapštėsi su INKiščius atbaidančiu įtaisu, žybtelėjau profesoriui pranešdamas, kad ežerą sėkmingai įveikėme. Šviesos taškelis tolumoje mirktelėjo du, paskui — tris kartus, tada visai užgeso. Mus vėl apsiautė aklina tamsa.

— Eime, — paragino storuliuke.

Dirstelėjau į laikrodį. Aštuoniolika minučių po septynių. Antžeminiame pasaulyje visais televizijos kanalais transliuojamos žinios. Žmonės pusryčiauja, į savo vis dar pusiaumieges galvas kimšdami orų prognozę, vaistų nuo galvos skausmo reklamą, automobilių eksporto į Jungtines Valstijas problemas. Tačiau kas sužinos, kad aš visą naktį praleidau pasaulio žarnose? Kam rūpi, kad plaukiau dvokiančiame vandenyje, kad mano krauju mito siurbėlės, kad moklinėjau požemyje, vos nealpdamas nuo skausmo perrėžtame pilve? Ar kam nors ne vis vien, kad po dvidešimt aštuonių valandų ir keturiasdešimt dviejų minučių dabartinė mano realybė negrįžtamai baigsis? Kur jau, tokiais dalykais per žinias nieko nesudomintum.

* * *

Šitokiu siauru urvu iki šiol dar neteko keliauti. Turėjome ropoti keturpėsti. Maža to, urvas dar ir vingiavo bei sukiojosi kaip kokia žarna, protarpiais kone stačiu kampu šaudavo aukštyn, o paskui tokiu pat stačiu skardžiu smigdavo žemyn, kitąsyk susimesdamas kilpomis tarsi amerikietiškų kalnelių traukinuko bėgiai. Tad irtis pirmyn išties nebuvo lengva. Šitą taką akivaizdžiai praurbino ne INKiščiai — reikia manyti, tai natūralių požeminių procesų rezultatas. Niekas, netgi INKiščiai, nesumanytų specialiai šitaip surangyti tako.

Po trisdešimties minučių pakeitėme INKiščius atbaidantį prietaisą antruoju, su įkrautomis baterijomis, o dar po dešimties minučių urvas staiga išnėrė į erdvų koridorių aukštomis lubomis. Čia buvo mirtinai tylu, aklina tamsa tvoskė pelėsiais. Netikėtai takas išsišakojo, stačiu kampu sukdamas į kairę ir į dešinę, oro srautas dvelkė iš dešinės į kairę. Putlioji mano bendražygė nukreipė žibintuvėlio spindulį tiesiog į išsišakojimą. Abi atšakos vedė į juodžiausią tamsą.

— Į kurią pusę eisime? — paklausiau.

— Į dešinę, — atsakė ji. — Ėjome tiksliai pagal senelio nurodymus, taigi jei tikrai atsidūrėme po Sendagaja, Dzingu stadionas turėtų būti dešiniau.

Pabandžiau atsekti, kas šioje vietoje yra žemės paviršiuje. Mano įsivaizdavimu, atsidūrėme tiesiog po „Kawade“ knygynu, „Victor“ įrašų studija ir dviem į akis krintančiomis kinų užkandinėmis — „Hope-ken“ ir „Copain“.

— Visai čia pat ir kirpykla, kurioje nuolat lankausi, — pratariau.

— Šit kaip? — nelabai tesusidomėjusi atsakė ji.

Man dingtelėjo mintis, kad, prieš paliekant šį pasaulį, derėtų apsikirpti. Šiaip ar taip, kažin ko juk nenuveiksiu, ypač turėdamas vos dvidešimt keturias valandas. Taigi išsimaudysiu, persirengsiu, apsilankysiu pas kirpėją — turbūt nieko daugiau ir negaliu tikėtis.

— Dabar pasisaugok, — perspėjo mane putlioji bendražygė. — INKiščių irštva nebetoli. Jau girdžiu jų balsus, o dar tas klaikus dvokas... Nesitrauk nuo manęs nė per žingsnį.

Šniurkštelėjau nosimi. Nieko neužuodžiau. Nieko ir neišgirdau.

Virvę, kuria buvome susirišę, sutrumpinome iki penkiolikos centimetrų.

— Žiūrėk, siena čia išgriuvusi, — tarstelėjo ji, nukreipdama žibintuvėlio spindulį į kairę.

Ir iš tikrųjų: sienos nebuvo, tik juoda tuštuma. Žibintuvėlio spindulys tarsi strėlė smigo į tamsą, išnykdamas toje tirštoje juodumoje, kuri atrodė kone alsuojanti ir virpčiojanti — tarytum kažkokia šlykšti drebutiena.

— Girdi? — paklausė ji.

— Taip, rodos, girdžiu, — atsakiau.

INKiščių balsai. Garsas toks, tarytum tiesiog spengtų ausyse. Neįtikėtinai aukštas, veriantis kiaurai lyg grąžtas, staiga išprotėjusių vabzdžių dūzgimą šiek tiek primenantis zvimbesys sūkuriavo tarp sienų, smelkdamasis į mano ausų būgnelius.

— Judinkis! — sustugo ji man į ausį. Aš nė nepastebėjau, kaip sustojau.

Mergina iš visų spėkų trūktelėjo virvę.

— Nieku gyvu nevalia čia sustoti! Jei tučtuojau neišsijudinsime, jie mus nusitemps ir gyvus supūdys!

Bet aš nevaliojau nė krustelėti. Padai taip ir prilipo prie žemės. Laikas sroveno atgal, priešistorinių pelkių link.

Staiga tamsoje švystelėjo merginos ranka ir smarkiai šėrė man per veidą. Pliaukštelėjimas sugriaudėjo kone kurtinamai.

— Dešine! — užriko ji. — Dešine! Girdi! Pakelk dešinę koją, statyk į priekį! Dešine, subingalvi tu!

Dešinė mano pėda lyg nenoromis krustelėjo pirmyn.

— Dabar — kaire! — sukomandavo ji.

Stumtelėjau pirmyn kairę koją.

— Na štai. Ramiai, lėtai, po vieną žingsnį...

Be jokios abejonės, jie slinko paskui mus, švilpiniuodami baimę įvarančius garsus tiesiog mums į ausis, tikėdamiesi sustingdyti mūsų žingsnius, o tada jau stverti mus lipniomis gleivėtomis letenomis.

— Šviesk tiesiai sau į kojas! — įsakė mergina. — Nugara — į sieną! Eik skersomis, po vieną žingsnį. Viską supratai?

— Supratau, — atsakiau.

— Kad ir kas atsitiktų, nieku gyvu nenukreipk žibintuvėlio spindulio aukščiau!

— Kodėl?

— Todėl, kad čia knibždėte knibžda INKiščių. Visiškai čia pat. — Ji prislopino balsą. — O žiūrėti į INKiščią — jokiu būdu nevalia. Jei kartą žvilgtelėsi į INKiščią, daugiau niekad nebeįstengsi nukreipti žvilgsnio nuo jo.

Mudu skersomis slinkome pasieniu, stabtelėdami po kiekvieno žingsnio, šviesdami tiesiog sau po kojomis. Vėsus oras laižė mums veidus, jutau, kaip visas kone aplimpu pašvinkusios žuvies tvaiku. Vos beįstengiau grumtis su šleikštuliu. Jaučiausi taip, tarsi sliūkinčiau kirmėlių apniktu milžiniškos žuvies skeletu. INKiščiai tūžmingai dūzgė, nuo to neįmanomai spigaus garso kvaito galva. Ausų būgneliai stačiai suakmenėjo. Galugerklyje jutau tulžies kartulį.

Mano kojas judino vien tik refleksas: vieną, paskui kitą. Protarpiais mergina kažką man sušukdavo, bet žodžių jau nebegirdėjau. INKiščius atbaidantis prietaisas žybčiojo mėlynu žiburiuku, tad vyliausi, kad mes vis dar saugūs. Bet ar ilgai tai truks?

Galų gale pajutau kažkokį pokytį ore. Dvokas vis dar neišsisklaidė, bet puvėsiais trenkė lyg ir silpniau. Nuslūgo klaikus slėgimas ausyse. Pasikeitė ir pats garsas. Vadinasi, blogiausia — jau praeity. Mudu lengviau atsidusome ir nusibraukėme šaltą prakaitą nuo kaktos.

* * *

Pašėlusiai ilgai mergina nepratarė nė žodžio. Girdėjau tik tuštumoje aidžiai skimbčiojančius vandens lašus.

— Kodėl jie šitaip siuto? — galų gale paklausiau.

— Mes įsibrovėme į jų šventovę. O jie neapkenčia šviesos pasaulio, kartu ir visų, kas jame gyvena.

— Sunku patikėti, jog semiotekai ryžosi bendradarbiauti su jais, kad ir kokio pelno tikėtųsi...

Ji spustelėjo man riešą — tai ir buvo vienintelis atsakas.

Po valandėlės ji vėl prašneko:

— Žinai, apie ką galvoju?

— Net nenumanau, — atsakiau.

— Galvoju, kaip nuostabu būtų, jei galėčiau lydėti tave į tą pasaulį, į kurį iškeliauji.

— Ir kartu palikti šį visiems laikams?

— Taip, — atsakė ji. — Juk tai senas ir nuobodus pasaulis. Neabejoju: kur kas smagiau būtų gyventi tavo sąmonėje.

Tik palingavau galvą. Tai pasiutimas. O aš pats visiškai netrokštu apsigyventi savo sąmonėje.

— Ką gi, eime, — pasakė ji. — Mums dar reikia surasti išėjimą per kanalizacijos vamzdį. Kiek dabar valandų?

— Dvidešimt po aštuonių.

— Metas pakeisti aparatą, — pratarė ji ir įjungė pirmąjį nešiojamą prietaisą. Antrąjį bet kaip užsikišo už diržo, kol įsikraus baterija.

Nuo tos akimirkos, kai įlindome į tunelį, praslinko lygiai valanda. Remiantis profesoriaus nuorodomis, netrukus turėtume prieiti posūkį į kairę ir tada keliauti po medžiais apsodinta alėja Dailės galerijos link. Jei atmintis neapgauna, dabar turėtų būti ankstyvas ruduo. Medžių lapai dar žali. Šviečia saulė, dvelkia nupjauta žole, mano plaukus šiaušia ankstyvo rudens vėjelis. Ak, kad taip išsitiesus aukštielninkam ir užsižiūrėjus į dangų... Taip, nueisiu apsikirpti, nusiskusiu, o tada trauksiu į Gajenmajės parką, griūsiu į žolę ir žiūrėsiu žiūrėsiu į žydrynę. Galbūt protarpiais gurkštelėsiu šalto kaip ledas alaus. Pats tas užsiėmimas, laukiant pasaulio galo.

— Kaip manai, koks oras lauke?

— Tai bent klausimas! Iš kur galiu žinoti?

Ar vakar vakare, kai išėjau iš namų, dangus buvo žvaigždėtas? Neprisimenu, nors užmušk. Visa, ką įstengiau prisiminti, buvo tik ta porelė „Skyline“ automobilyje, besiklausanti „Duran Duran“ dainos. Žvaigždės? Nejaugi kas nors žvalgosi į žvaigždes? Kai pagalvoji — o kada aš pats paskutinį kartą žiūrėjau į dangų? Jei visos žvaigždės būtų nušluotos nuo dangaus skliauto prieš kokius tris mėnesius, nė nebūčiau jų pasigedęs. Pastebiu tik tokius dalykus kaip sidabrinės apyrankės ant moters riešo ar nučiulpti ledinukų pagaliukai, susmaigstyti į gėlės vazoną. Kažkas negerai su visu mano gyvenimu. Tikriausiai man reikėjo gimti kokiu nors Jugoslavijos piemeniu, kuris kiekvieną naktį pakelia akis į dangų pasigrožėti Didžiaisiais Grįžulo Ratais. Jokio automobilio, jokios automagnetolos, nei sidabrinių apyrankių, nei perskirstymo funkcijos, jokių tamsiai mėlyno tvido kostiumų.

Visas mano pasaulis beviltiškai susigniaužęs, suplotas į plokščią kreditinę kortelę. Pažvelgęs iš viršaus, dar matai kažkokį, kad ir iškreiptą, vaizdą, bet tik pamėgink žiūrėti iš šono — ir visa kas praranda bet kokią prasmę. Tarsi kokia vienmatė plokštuma. Galbūt vienintelėje kortelės pusėje ir sugrūsta visa įmanoma informacija apie mane, tačiau vis vien ji — tik plastiko gabalas, kurio iššifruoti nesugebės niekas, išskyrus specialų aparatą.

Tikriausiai mano pirmoji grandinė visiškai nudilo. Tikrieji prisiminimai tolo, virsdami plokštumine projekcija, sąmonės plėvelė nebeįstengė priskirti vardų žinomiems daiktams ir reiškiniams.

Kažkodėl vėl prisiminiau tą porelę „Skyline“ automobilyje. Ir kurių galų taip prikibau prie jų? Kita vertus, o apie ką dar galėčiau galvoti? Šiuo metu tuodu tikriausiai ramiai drūnija lovoje, o gal jau stumdosi perpildytame traukinyje, važiuodami į darbą? O juk iš jų išeitų visai neblogi televizijos serialo personažai. Štai: japonė mergina išvažiuoja mokytis į užsienį ir ten išteka už prancūzo; vyras pakliūva į avariją ir lieka neįgalus — nebevaldo abiejų kojų. Moteriai per gerklę išlenda gyvenimas Paryžiuje; ji palieka vyrą ir grįžta į Tokiją, čia įsidarbina Belgijos arba Šveicarijos ambasadoje. Sidabrinės apyrankės — vienintelis prisiminimas apie vyrą. Intarpas — retrospektyva: paplūdimio scena Nicoje. Moteris su sidabrinėmis apyrankėmis ant kairio riešo. Moteris maudosi, moteris mylisi, visąlaik su sidabrinėmis apyrankėmis ant kairio riešo. Intarpas: vyriškis, japonas, studentų antpuolio Jasuda Hole13 veteranas. Jis visąlaik nešioja tamsius akinius kaip pagrindinis veikėjas iš Pelenų ir deimanto. Vyriškis — populiarus televizijos režisierius, tik štai niekaip neišsivaduoja iš košmarų, per kuriuos jį persekioja ašarinių dujų siaubas, be to, negali atsikratyti ir prisiminimų apie žmoną, prieš penkerius metus persipjovusią venas. Intarpas (po šimts, tai bent scenarijus — vieni intarpai su nukrypimais į praeitį!): jis išvysta apyrankes, žaižaruojančias ant kairio moters riešo, čia pat plyksteli prisiminimas: krauju paplūdęs žmonos riešas. Jis paprašo moters: gal ši galėtų perkelti apyrankes ant dešinės rankos? O ji atsako:

— Ne, negaliu. Apyrankes aš nešioju ant kairės rankos.

Dar vienas intarpas: pasirodo pianistas, panašiai kaip Kasablankoje. Alkoholikas; ant pianino viršaus visuomet stovi neskiesto džino taurė su citrinos griežinėliu. Talentingas džiazo muzikantas, pragaišinęs savo karjerą toje džino taurėje — jis bičiuliaujasi ir su vyru, ir su moterimi, žino visas jų paslaptis...

Epizodas televizijos serialui, iš esmės — visiškas kliedesys. Tiesiog vaizduotės žaismo trupinėlis. Ir dar reikėtų pateikti tai kaip tikrovę? Po šimts, ką aš žinau apie tikrovę, net žvaigždžių nemačiau štai jau bent kelis mėnesius.

— Nebegaliu šito ištverti, — ištariau balsu.

— Nebegali ištverti — ko? — paklausė mergina.

— Tamsos, pelėsių tvaiko, INKiščių... na, visko. Šlapių kelnių ir žaizdos pilve. Netgi nebegaliu įsivaizduoti, kaip atrodo pasaulis ten, viršuje.

— Jau greitai, — pasakė ji. — Netrukus mes išlipsime į tą išorinį pasaulį.

— Mano galvoje viskas susivėlė, — tęsiau aš. — Mintys vyniojasi kaip pakliuvo. Nebeįstengiu aiškiai mąstyti.

— Apie ką dabar galvojai?

— Apie visokius kino žmones. Masatomį Kondą, Rioko Nakano, Cutomu Jamadzakį.

— Liaukis. Negalvok išvis apie nieką, — patarė ji. — Jau beveik atėjome.

Pasistengiau apie nieką negalvoti, ir čia pat mintys nukrypo į permirkusias šaltas kelnes, prilipusias man prie kojų. Kažin, kada paskutinį kartą šlapinausi?

Mažų mažiausiai — ne vėliau, nei nulindau į požemius: ten man nė karto neprireikė nusičiurkšti. O prieš tai? Vairavau, valgiau mėsainį, stebėjau porelę „Skyline“ automobilyje. Dar anksčiau? Miegojau. Paskui įsiveržė putlioji mergina ir mane pažadino. Beveik iš karto mudu ir iškeliavome. Taigi — dar anksčiau? Tikriausiai lankiausi tualete ligoninėje, ten, kur mane susiuvo. Bet jeigu šlapinausi ten, skausmas turėjo būti toks, kad ir norėdamas nepamirši, o aš ničnieko neprisiminiau, tai tikriausiai reiškia, kad šlapimo pūslės neištuštinau jau... kiek laiko?

Viskas ėmė suktis aplink mane beprotiška karusele; prisiminimai tai priartėdavo, tai nutoldavo, tai vėl priartėdavo, tai vėl nutoldavo. Kada į butą įsibrovė tuodu ir prakiurdino man pilvą? Argi ne po to aš sėdėjau prekybos centro užkandinėje? O gal prieš tai? Ir kada paskutinį kartą šlapinausi? Kodėl dabar man tai parūpo?

— Na štai, — pranešė mergina, timptelėdama už alkūnės. — Kanalizacijos vamzdis. Išėjimas čia.

Pasistengiau išstumti visas mintis apie šlapinimąsi iš galvos ir nukreipiau žvilgsnį į tą sienos dalį, kurią apšvietė jos žibintuvėlio spindulys. Įžiūrėjau kvadratinę ventiliacijos angos kiaurymę, į kurią, labai pasistengęs, žmogus, ko gero, sugebėtų įsisprausti.

— Tai ne kanalizacijos vamzdis, — pastebėjau.

— Kanalizacijos vamzdis šiek tiek toliau. O čia — šoninė ventiliacijos anga. Tu tik pauostyk.

Įkišau galvą į skylę ir giliai įkvėpiau. Kaip kažin ką: nutekamojo vamzdžio dvokas, su niekuo nesupainiosi. Tačiau po visų klajonių peršvinkusiais požemių labirintais netgi kanalizacijos smarvė ramino ir guodė. Tiesiog į veidą dvelkė stiprokas vėjelis.

Neilgai trukus pajutome silpną vibraciją, o drauge išgirdome ir tolimą metro traukinio dundėjimą. Tai truko dešimt, gal penkiolika sekundžių, paskui garsas nutilo tarsi išjungtas. Taip, išėjimas čia.

— Mums pavyko! — džiugiai šūktelėjo mergina, pakštelėdama man į kaklą. — Na, kaip jautiesi?

— Nė neklausk, — atsakiau. — Pats nežinau.

Ji pirma įropojo į angą. Kai tik minkšta jos sėdimoji išnyko skylėje, iš paskos įlindau ir aš. Siauras vamzdis kurį laiką driekėsi nosies tiesumu. Mano žibintuvėlio spindulys neapšvietė nieko daugiau, tik liulančius jos apvalumus priekyje. Tai priminė man Pekino kopūstą, aptemptą šlapiu sijonu, kuris jai gerokai veržė šlaunis.

— Ei! Tu čia? — riktelėjo ji.

— Nė per žingsnį neatsilieku nuo tavęs! — užblioviau ir aš.

— Radau besimėtantį batą!

— Kokį dar batą?

— Vyrišką, juodą, suvarstomą.

Tai buvo senas, gerokai numintas batas — tokius avi paprasti darbininkai. Kulnas — visai nunešiotas, priekis aplipęs purvu.

— Kaip manai, ar tai INKiščiai?.. — nepajutau, kaip ištariau balsu.

— O kas kitas, — atsakė ji.

Kadangi daugiau žiūrėti nebuvo į ką, tai ir neatitraukiau akių nuo jos sijono krašto. Ropojant sijonas gerokai užsismaukė aukštyn, apnuogindamas baltos, dumblu neapkibusios odos ruoželį. Kaip tik ties ta vieta, kur moterys kadaise tvirtindavo kojines, tarp kojinės ir ją prilaikančių juostelių visuomet palikdamos sklypelį niekuo nepridengtos odos... kol dar nebuvo išrastos pėdkelnės, žinoma.

Viena mintis vedė prie kitos, ir labai greitai aš jau vyniojau prisiminimų kamuolį. Grįžau į Džimio Hendrikso, „Cream“, „Beatles“ ir Otiso Redingo laikus. Nejučia ėmiau švilpauti Piterio ir Gordono „I Go to Pieces“ motyvą. Puiki daina; po šimts velnių, juk tai kur kas geriau nei „Duran Duran“. O gal aš tiesiog senstu? Ta daina buvo populiari prieš dvidešimt metų. O kas prieš dvidešimt metų galėjo nujausti pėdkelnių suklestėjimą?

— Kodėl švilpauji? — šūktelėjo putlioji mergina.

— Nė pats nežinau. Šiaip, užėjo ūpas, — atsakiau.

— Kokia čia daina?

— Tikriausiai niekada nesi jos girdėjusi.

— Tavo tiesa.

— Tai buvo hitas tais laikais, kai tu dar nebuvai gimusi.

— Apie ką ta daina?

— Apie tai, kaip išyri per visas siūles, — atsakiau pernelyg negudraudamas.

— O kodėl tau norisi švilpauti tokią dainą?

Še tau, taip ir nesugrabaliojau jokio įtikinamo paaiškinimo. Tiesiog melodija ėmė skambėti ausyse, ir tiek.

— Nė pats nežinau, — tarstelėjau.

Kol karštligiškai naršiau galvoje kitos melodijos, pasiekėme ir patį kanalizacijos vamzdį. Iš tiesų — netgi visai nemenką betoninį lataką, kokių pusantro metro skersmens. Jo dugnu gurgėjo nutekamųjų vandenų upelis — gal dvidešimties centimetrų gylio. Šonuose blizgėjo kažkokie slidūs glitėsiai. Tiesiai virš galvos sudundėjo pravažiuojantis metro traukinys. Vienas, paskui kitas, dar vienas... Dundėjo gana garsiai. Net suspėjau įžiūrėti akimirką blausiai švystelėjusių geltonų šviesų atšvaitą.

— Niekaip nesuprantu: kodėl kanalizacijos vamzdį prireikė sujungti su metro tuneliu?

— Iš tiesų tai ne visai kanalizacijos vamzdis, — paaiškino ji. — Tiesiog į jį sutekėję gruntiniai vandenys nukreipiami dar giliau. Bet nešvarumų pakankamai prasismelkia ir čia. Paskubėkime, mums jau visai netoli. O kol kas jokiu būdu negalime atsipalaiduoti. INKiščiai karaliauja visuose metro tuneliuose, saugosi tik stočių. Batą juk pats matei, tiesa?

— Kurgi ne, — atsakiau.

Patraukėme vamzdžio dugnu srovenančiu gličiu upokšniu, mūsų batų žliugsėjimui antrino pradundantys metro traukiniai. Dar niekad gyvenime traukinių bildėjimas nebuvo toks malonus ausiai. Įsivaizdavau žmones, lipančius į vagonus, skaitančius laikraščius ar žurnalus, važiuojančius į darbą, o gal ir linksmintis. Prisiminiau margaspalves reklamas ant vagonų sienų ir virš durų pritvirtintus metro linijų planus. Ginzos linija visuomet būna geltona. Nežinau kodėl, bet visuose žemėlapiuose ji būna tik geltona. Kai tik pagalvoju apie Ginzos liniją, drauge prisimenu ir geltoną spalvą.

Ilgai netrukome, kol pasiekėme vamzdžio galą. Angą dengė geležinės grotelės, bet jose buvo išdaužta skylė — kaip tik tokio dydžio, kad galėtų prasisprausti žmogus. Tiesiog ištrupintas sklypelis betono ir vienas geležinis strypas išjudintas iš vietos. INKiščių darbas, ne kitaip. Pasirodo, kartą ir jie nuveikė šį tą naudinga. Jei ne tas išimtas grotelių strypas, galėtume per amžius tupėti čia ir per grotas dairytis į mums nepasiekiamą antžeminį pasaulį.

Iškart už skylės riogsojo dėžė su signaliniais žibintais ir kitokia įranga. Tarp bėgių driekėsi eilė pajuodusių irklo pavidalo stulpelių su lemputėmis — tomis pačiomis, kurios, važiuojant traukiniu, visada atrodydavo tokios blausios, tačiau dabar tvieskė taip, kad šviesa žilpino akis.

— Šiek tiek luktelėsime čia, kol akys apsipras su šviesa, — pasakė mergina. — Maždaug dešimt minučių. Paskui paėjėsime pirmyn, o netoli stoties dar kartą stabtelėsime, kad priprastume prie ryškesnės šviesos. Tai būtina, kitaip neišvengiamai apaktume. Jeigu pro šalį važiuos traukinys, kol kas jokiu būdu nežiūrėk į jį.

Ji pasodino mane ant sauso betono lopinėlio, pati pritūpė greta.

Išgirdę atidundant traukinį, mudu panarinome galvas ir kuo stipriau užsimerkėme. Geltonos šviesos tvyksnis vis vien įsismelkė po vokais. Ištryško ašaros. Tuoj pat nusibraukiau jas rankove.

— Viskas gerai. Netrukus priprasi, — paguodė mergina; jos skruostais irgi vingiavo ašarų takeliai. — Palauksime, kol pravažiuos dar kokie trys ar keturi traukiniai. Tada jau galėsime nesibaiminti, kad stoties apšvietimas mus apakins. O kai atsidursime stotyje, INKiščius galėsime užmiršti.

— Rodos, prisimenu, kad man šitaip jau yra buvę, — pratariau.

— Slampinėjai metro tuneliais?

— Ne. Prisimenu šviesą — nepaprastai ryškią šviesą, nuo kurios nepakenčiamai perštėjo ir ašarojo akys.

— Šitaip juk atsitinka kiekvienam.

— Ne, ta šviesa buvo ypatinga, ypatingas buvo ir mano regėjimas. Kažkaip pakeistos pačios akys... Jos visiškai nepakentė šviesos.

— Gal prisimeni ir dar ką nors?

— Ne. Tik tiek.

— Matyt, tavo atmintis srovena atgal, — pasakė ji.

Ji atsišliejo į mano petį. Buvau sustiręs į ragą, šlapios kelnės irgi, švelniai tariant, nešildė. Vienintelis šilumos šaltinis buvo mano petį liečiantis jos krūtinės kauburys.

— Kai tik išsikrapštysime į žemės paviršių, tikriausiai norėsi ką nors nuveikti? Na, juk turbūt turi planų: dar kartą aplankyti kokias nors vietas, užbaigti kokius nors darbus, gal su kuo nors susitikti? — klausinėjo ji primygtinai. Paskui dirstelėjo į mano laikrodį. — Tau liko dvidešimt penkios valandos ir penkiasdešimt minučių.

— Ketinu eiti namo ir išsimaudyti. Paskui — nusikirpti plaukus.

— Bet dar liks baisybė laiko.

— Apie tokią tolimą ateitį dar negalvojau, — atsakiau.

— O gal ir aš galėčiau eiti pas tave? — paprašė ji. — Aš irgi neatsisakyčiau išsimaudyti.

— Žinoma, kodėl gi ne?

Iš Aojama Ičomės stoties pusės atidundėjo dar vienas traukinys. Mudu vėl nudūrėme akis į žemę ir užsimerkėme.

— O tau visai nereikia kirptis, — pasakė ji, pašvietusi žibintuvėliu man į viršugalvį. — Tiesą sakant, ilgesni plaukai, ko gero, tau net labiau tinka.

— Man nusibodo ilgi plaukai.

— Gal ir taip, bet eiti pas kirpėją tau vis vien nereikia. Kada paskutinį kartą kirpaisi?

— Neprisimenu, — atsakiau. Ir iš tikrųjų nebevaliojau prisiminti. Aš netgi neprisimenu, ar vakar šlapinausi, o tai, kas atsitiko prieš porą savaičių, jau virto senovės istorija.

— Ar namie rastum kokių drabužių, kurie tiktų ir man?

— Vargu bau.

— Tiek to, ką nors sugalvosiu... — pratarė ji. — Ar ketini naudotis lova?

— Naudotis lova?

— Na, gal ketini išsikviesti merginą telefonu...

— Lyg ir neketinau, — atsakiau.

— Tai gal galėčiau pas tave išsimiegoti? Norėčiau pailsėti prieš eidama parsivesti senelio.

— Man tai kas, bet neužmiršk, kad pas mane kiekvieną akimirką gali užgriūti ir semiotekai, ir vaikinai iš Sistemos. Pastaruoju metu aš, kaip žinai, — gana populiarus asmuo. O mano namuose net durų nėra.

— Nesvarbu, — atsakė ji.

Artėjo jau ir trečias traukinys, šįkart — iš Šibujos pusės. Užsimerkiau ir ėmiau lėtai skaičiuoti. Sulig keturiolika pradundėjo paskutinis traukinio vagonas. Akių beveik visiškai neperštėjo.

Mergina paleido mano ranką ir pakilo.

— Metas eiti.

Aš irgi atsistojau ir nusekiau paskui ją palei bėgius Aojama Ičomės stoties link.