32

Šešėlis mirties patale

Atidarau duris į Sarginę ir aptinku Vartų Sargą, skaldantį balanas prakurams.

— Netrukus pradės snigti kaip reikiant, — sako jis, nepaleisdamas kirvio iš rankos. — Artinasi pūga, tiesiog ore jaučiu. Vien šįryt numirė keturi žvėrys. Rytoj rytą negyvų rasime kur kas daugiau. Šią žiemą šalčiai iš tikrųjų nuožmūs.

Nusimaunu pirštines, šildausi prie krosnelės nužvarbusius pirštus. Vartų Sargas suriša balanas į kezulą ir užmeta šį ant malkų krūvos, paskui uždaro paskui save malkinės duris ir atremia kirvį į sieną. Galiausiai pats prisiartina prie krosnelės ir taip pat šildosi pirštus.

— Atrodo, nuo šiol žvėris man teks deginti vienam. Kai yra kas padeda, gyventi kur kas lengviau, bet anksčiau ar vėliau viskas baigiasi. Šiaip ar taip, tai juk mano darbas.

— Ar mano šešėlis jau taip sunkiai serga?

— Jaučiasi tikrai ne kažin kaip, — sako Vartų Sargas ir kraipo galvą, įtrauktą į pečius. — Tiesą sakant, visai nekaip. Slaugau jį kaip išmanydamas, bet ne kažin kiek galiu padėti.

— Ar galiu jį pamatyti?

— Žinoma, galite pusvalandį pasišnekėti. O paskui man jau reikės eiti deginti kritusių žvėrių.

Vartų Sargas nukabina nuo kabliuko žiedą su raktais, atrakina geležinius vartus į Šešėlių buveinę. Pirm manęs spėriu žingsniu pereina aptvarą ir įleidžia mane į kampe kūpsančią pašiūrę. Ji atšalusi lyg ledkalnis.

— Aš niekuo dėtas, — skubinasi teisintis Vartų Sargas. — Ne aš sugalvojau įkišti tavo šešėlį čionai. Manęs paties šitas būstas nėmaž nežavi. Tačiau yra taisyklės, kurių privalu laikytis, taigi šešėlius turime apgyvendinti čia. Aš tik atlieku savo priedermę. Tavo šešėliui pasisekė kur kas labiau nei kai kuriems kitiems. Prastesniais laikais tenka sugrūsti čia du ar tris.

Ginčytis nebėra prasmės. Aš tik linkteliu ir nieko nesakau. Kad būčiau žinojęs, niekad nebūčiau palikęs šešėlio šitokioje skylėje.

— Tavo šešėlis ten, apačioje, — sako Vartų Sargas. — Apačioje šiek tiek šilčiau, jei tik ištversi smarvę.

Vartų Sargas lenda į kampą, atkelia pradrėkusį medinį dangtį. Atsivėrusioje angoje matau netgi ne laiptus, o kopėčias. Vartų Sargas nulipa kelias pakopas, mosteli man sekti paskui jį. Nužėriu sniegą nuo palto ir rabždinuosi jam iš paskos.

Apačioje jusles užgriūva nepakeliamas prarūgusio šlapimo ir išmatų dvokas. Jokių langų nėra, patalpa niekada nevėdinama. Rūsys dydžio sulig šiokiu tokiu sandėliuku. Trečdalį jo užima lova. Po ja — molinis naktipuodis. Ant seno išklerusio stalo virpčioja žvakė — vienintelis ir šviesos, ir šilumos šaltinis. Grindys — plūktinė asla, o nuo drėgmės žvarba tiesiog košia kiaurai. Mano šešėlis guli lovoje nejudėdamas, užsitraukęs antklodę iki pat ausų. Jis žiūri į mane, bet akyse — jokios gyvybės kibirkštėlės. Kaip ir sakė senasis Pulkininkas, mano šešėliui paskutinioji jau visai arti.

— Man reikia įkvėpti gryno oro, — sako Vartų Sargas, neapsikęsdamas tvaiko. — O judu šnekėkitės apie ką tik norite. Šitam šešėliui nebeužteks jėgų vėl prilipti prie tavęs.

Vartų Sargas užsiropščia aukštyn ir dingsta iš akių. Mano šešėlis akimirką dvejoja, akimis baugiai šaudydamas po patalpą, o paskui mosteli man prieiti prie lovos.

— Užlipk viršun ir patikrink, ar Vartų Sargas nesiklauso, — kužda šešėlis.

Palypėju kopėčiomis, vos vos kilsteliu dangtį — nematyti nė gyvos dvasios.

— Išėjo, — patikinu.

— Mums reikia kai ką aptarti, — tvirtina šešėlis. — Aš dar ne toks silpnas, kaip atrodo. Turėjau apdumti akis Vartų Sargui. Tiesa, aš iš tiesų išsekęs, tačiau tik apsimetu, kad nevalioju net išlipti iš lovos, šleikštulys irgi suvaidintas. Kai prireiks, dar pajėgsiu atsikelti ir eiti.

— Ketini bėgti iš čia?

— O kaip kitaip? Jeigu nepuoselėčiau vilties ištrūkti, kuriems galams dar vargintis? Šitaip sugebėjau laimėti laiko — gal kokias tris dienas. Taip, trys dienos — tikriausiai riba. Paskui jau nebeįstengsiu pastovėti ant kojų. Šitas pašvinkęs rūsio oras žudo mane labai sparčiai. O dar šaltis... smelkiasi iki pat kaulų. Koks oras ten, viršuje?

— Šalta ir smarkiai sninga, — sakau susibrukdamas rankas į palto kišenes. — Naktį bus dar blogiau. Temperatūra sparčiai krinta.

— Kuo daugiau prisnigs — tuo daugiau kris žvėrių, — sako mano šešėlis. — O kuo daugiau negyvų žvėrių — tuo daugiau darbo Vartų Sargui. Kol jis bus užsiėmęs, kol degins maitas Obelyne, mudu ir išsmuksime. Tu nusikabinsi jo raktus, atrakinsi aptvarą — ir tada mudu nešime kudašių iš čia, tu ir aš.

— Pro Vartus?

— Ne, pro Vartus neištrūksi. Nė mirktelėti nespėsime, ir mus pasivys Vartų Sargas. Sienos irgi neįveiksime. Ją perskristi gali tik paukščiai.

— Kaip tuomet pabėgsime?

— Palik tai man. Radau būdą — rinkau informaciją po kruopelytę, dėliojau į vientisą paveikslą. Tavo žemėlapį kiaurai pratryniau, be to, daug ką sužinojau ir iš paties Vartų Sargo. Štai įsikalė į galvą, kad aš jokių rūpesčių nebegaliu sukelti, tad ir liežuvis atsirišo — jis mielai daug ką papasakojo apie Miestą. Vartų Sargas sakė tiesą — dabar aš per silpnas, kad vėl susijungčiau su tavimi. Kol kas to nepajėgčiau. Bet kai tik ištrūksime į laisvę, kaipmat atsigausiu, ir mudu vėl būsime drauge. Man nebereikės nusistagaruoti čia, o tu atgausi atmintį ir vėl būsi, koks buvęs.

Nemirksėdamas žvelgiu į žvakės liepsną ir netariu nė žodžio.

— Kas tave graužia? Klok viską tiesiai šviesiai, — pareikalauja šešėlis.

— O koks buvau tas ankstesnysis aš?

— Kodėl tau dabar tai parūpo? Tik nesakyk, kad suabejojai, — šešėlis šaiposi.

— Kaip tik taip ir yra: aš suabejojau, — sakau jam. — Visų pirma aš net neprisimenu, koks buvau. Tad kaip galiu būti tikras, kad mano esybė verta to, kad ją susigrąžinčiau? Iš kur galiu žinoti, kad tikrai verta grįžti į tą kitą pasaulį?

Šešėlis jau žiojasi kažką sakyti, bet aš kilsteliu ranką ir jį pertraukiu.

— Prašau, luktelėk truputėlį. Leisk man užbaigti, ką noriu pasakyti. Bėda ne tik ta, kad užmiršau viską, kaip kas buvo anksčiau — aš dar ir pradedu po truputį prisirišti prie šio Miesto. Man patinka stebėti žvėris. Prijunkau prie Pulkininko, susibičiuliavau su mergina iš Bibliotekos. Čia niekas nieko nekankina, niekas nesipyksta. Tiesa, įvykių beveik nepasitaiko jokių, tačiau savaip gyvenimas visavertis ir čia. Visi lygūs. Niekas nenešioja paskalų apie kitus, nėra ir vagių. Kiekvienas dirba savo darbą — ir netgi su malonumu. Jie dirba tam, kad dirbtų, dėl paties darbo — tai toli gražu ne koks nors priverstinis triūsas. Niekas niekam nepavydi. Nei tau skundų, nei rūpesčių.

— Užmiršai paminėti, kad čia nėra nei pinigų, nei nuosavybės, nei titulų. Nei — jokių vidinių konfliktų, — įsiterpia šešėlis. — O kas dar svarbiau: niekas nesensta, čia nėra mirties, nėra ir mirties baimės.

— Tuomet sakyk — kokią galėtum rasti priežastį, dėl kurios turėčiau bėgti iš šio Miesto?

— Visa, ką sakai, skamba logiškai, — pripažįsta šešėlis; iš po antklodės jis ištraukia perregimą ranką ir paliečia suskirdusias lūpas. — Bet tavo logika — tik paviršinė. Toks pasaulis, kokį nupasakojai, būtų nepriekaištinga utopija. Negaliu varu tavęs varyti iš jo. Tu iš tikrųjų turi teisę jame įsigyventi, ir jeigu tokia bus tavo valia, susitaikysiu ir mirsiu čia. Vis dėlto kai ką tu pražiopsojai — kai ką labai svarbaus.

Šešėlį suriečia kosulys. Kantriai laukiu, kol jam praeis.

— Ką tik pats bylojai, koks tobulas šis Miestas, — liovęsis kosėti vėl prašnenka šešėlis. — Žinoma, vietiniai žmonės — apie Vartų Sargą nekalbu — iš tiesų niekam blogo nedaro. Niekas nieko neskaudina, niekam nieko netrūksta. Visi patenkinti, gyvena ramybėje. Ar žinai kodėl? Ogi todėl, kad niekas nebeturi savasties.

— Na, tai aš žinau net pernelyg gerai, — patikinu.

— Atsisakydami savasties, Miesto gyventojai tampa nebepavaldūs laikui; jų suvokimas virsta švaria amžinybės lenta. Kaip jau sakiau, niekas čia nesensta, niekas nemiršta. Kad taip būtų ir tau, pakanka atsikratyti šešėlio, kuris ir yra savasties pagrindas, ir iš lėto jį numarinti. Kai šešėlis miršta, tavo pasaulyje nebelieka jokių rūpesčių. Tereikia kasdien nugraibyti iškylančias savasties putas.

— Nugraibyti putas?

— Apie tai dar pasikalbėsime. Bet pirmiausia aptarkime savastį. Štai tu man tvirtini, esą Mieste nė su žiburiu nerasi ginčų, peštynių, neapykantos ar aistrų. Graži svajonė, ir jei tu būsi laimingas, nieko kita nė negaliu norėti. Bet pagalvok pats: ten, kur nėra ginčų, peštynių, neapykantos bei aistrų, nėra ir to, kas visam tam priešinga. Nei džiaugsmo, nei prieraišumo, nei meilės. Laimė užgimsta tik ten, kur gyvuoja nusivylimai, liūdesys, sielvartas; be nevilties ir praradimo nuojautos negali būti ir vilties.

O dar, žinoma, negalima neužsiminti ir apie meilę. Tau juk ne tas pats, ką jaučia ta mergina iš Bibliotekos? Meilė — tai savasties būsena, tačiau kaip Bibliotekininkė gali mylėti, neturėdama savasties? Žmogus be savasties — ne žmogus, tik šmėkla. Tad kokia prasmė tokią mylėti? Ar tu tikrai sieki amžino gyvenimo?

Ar tikrai nori irgi pavirsti šmėkla? Jei leisi man numirti, tapsi toks pat kaip ir visi kiti Miesto gyventojai. Įstrigsi čia amžiams.

Rūsį užtvindė troški tyla. Šešėlį vėl surietė kosulys.

— Aš negaliu jos palikti, — įsidrąsinęs tariu. — Kad ir kas iš jos būtų likę, aš myliu ją, man ji reikalinga. Nesugebu meluoti savo paties savasčiai. Jeigu pabėgsiu dabar, vėliau nuolat gailėsiuos.

— Ak, tiesiog nuostabu tai girdėti, — nusišaipo šešėlis sėsdamasis lovoje ir atsišliedamas į sieną. — Senas geras bičiulis. Kas jau kas, o aš puikiai žinau, koks sugebi būti užsispyręs. Paskutinę minutę tu tiesiog privalėjai išknisti kokią nors kliautį, argi ne taip? Tai ko gi tu nori? Žinok, kad mums visiems trims — tau, man ir merginai — pabėgti neįmanoma. Žmogus be šešėlio privalo likti čia — kitur tiesiog neišgyvens.

— Tą aš irgi žinau, — sakau jam. — Bet kodėl tau nepabėgus vienam? Aš tau padėsiu.

— Vis dar nesupranti, — taria mano šešėlis, jo jėgos senka, svyra galva. — Jeigu pabėgsiu, o tave paliksiu čia, tavo gyvenimas pavirs ištisine vargo vakariene. Tai man sakė Vartų Sargas. Šešėliai — visi šešėliai — miršta čia. Net išvarytieji — visi sugrįžta čia numirti. O tie, kurie miršta ne čia, taip ir nesugeba galutinai numirti. Tau tektų taip ir gyventi visą amžinybę su savasties likučiais. Girioje. Tie, kurių šešėliai kaip reikiant nenumiršta, ištremiami iš Miesto — jie per amžių amžius klajoja Girioje, apnikti savų minčių. Juk tu žinai, kas yra Giria?

Aš žinau — ir jis puikiai žino, kad aš žinau.

— Tuo tarpu jos į Girią tu tikrai negalėsi pasiimti, — tęsia šešėlis. — Ji — tobula vietinė gyventoja, neturi savasties, nepatiria jokių vidinių konfliktų. O šitokie tobuli pusžmogiai gyvena Mieste, ne Girioje. Tu liksi visiškai vienas, paminėsi mano žodį.

— O kur tuomet išsisklaido žmogaus savastis?

— Juk tu — Sapnų Skaitytojas, ar ne? — atremia šešėlis. — Netelpa galvoj, kaip iki šiol nesugebėjai šito perprasti!

— Gaila, bet tikrai nesuprantu...

— Gerai, paaiškinsiu. Žmonių savastį anapus Sienos išneša žvėrys. Tai ir turėjau omeny sakydamas, kad reikia nuolat nugraibyti putas. Klajodami po Miestą žvėrys susiurbia į save užsilikusius menkus savasties atšvaitus, o paskui tai, ką surinkę, išneša į išorinį pasaulį. Atėjus žiemai, jie miršta — nebepakelia juose susikaupusių savasties liekanų. Pražudo juos anaiptol ne šaltis ir ne maisto stygius — o žmogiškosios esybės, kurią jiems užkrauna Miestas, svoris. Pavasarį gimsta jaunikliai — lygiai tiek, kiek žvėrių tą žiemą yra išmirę — ir viskas vėl prasideda iš naujo. Štai kokią kainą tenka mokėti už jūsų tobulumą. Tobulumą, kuris apsivalo nuo atliekų, užkraudamas jas silpniesiems, negalintiems pasipriešinti.

Neįstengiu išspausti nė žodžio. Įsmeigiu žvilgsnį į batus.

— Kai žvėris miršta, Vartų Sargas nurėžia jam galvą, — negailestingai tęsia šešėlis. — Tuo metu žmogiškoji esybė jau būna neatsiejamai įsismelkusi į kaukolę. Vartų Sargas kaukoles švariai nugrando ir ištisiems metams užkasa į žemę, kad išsisklaidytų jose susikaupusi energija, o paskui neša į Biblioteką. Ten kaukolės ir snūduriuoja lentynose, kol Sapnų Skaitytojo rankos surenka paskutinius savasties raibulius, ir šie ištirpsta ore. Štai kas iš tikrųjų yra tie „seni sapnai“. Užduotis skaityti senus sapnus visuomet tenka tam, kuris atvykęs į Miestą neseniai — kurio šešėlis dar gyvas. Sapnų Skaitytojas išskaito į nebūtį kiekvieną savasties kibirkštėlę — net menkiausi likučiai pažyra ir išsiskaido ore. Tu esi žaibolaidis, tavo darbas — įžeminti elektros iškrovas. Ar supranti?

— Taip, turbūt suprantu.

— Kai Sapnų Skaitytojo šešėlis miršta, jis netenka darbo ir visiškai susilieja su Miestu. Štai šitaip Miestas ir išsaugo savo tobulybę. Visa, kas netobula, suverčiama netobuliesiems, kad kiti, „tobulieji“, galėtų gyventi viskuo patenkinti, be jokių rūpesčių. Nejaugi manai, kad tai teisinga, kad šitaip ir turėtų būti? Ar tau niekad nedingtelėjo, kaip visa tai atrodo žvėrims, šešėliams, giriniams?

Aš jau taip ilgai žiūriu į žvakės liepsnelę, kad įsiskausta galva. Nusiimu tamsius akinius, šluostausi pasruvusias ašaras.

— Ateisiu rytoj čia trečią valandą, — pasižadu. — Viskas ir yra taip, kaip sakai. Man čia — tikrai ne vieta.