38

Pabėgimas

Kai ištrykšta pirmieji aušros atšvaitai, kaukolių švytėjimas blanksta. Žiežirbos viena po kitos gęsta, saugykloje tvinsta ūkanota pilkuma.

Kol dar neišblėso paskutinė kibirkštėlė, mano pirštai privalo glostinėti kaukoles, siurbti į save jų švytėjimą. Kažin, kiek to švytėjimo išskaičiau per šią vienintelę naktį? Kaukolių tiek daug, o laiko taip maža. Nekreipiu dėmesio į valandas, susitelkęs pirštų galiukais tyrinėju vieną kaukolę po kitos. Jos savastis čia, po mano pirštais, trupinėlis gula prie trupinėlio, akimirka prie akimirkos, ir šiluma vis labiau auga. Kokį kiekį žiežirbų man pavyks surinkti — jau ne taip svarbu. Nesvarbu skaičius ar dydis, ar apimtis. Perskaityti visos žmogaus savasties, šiaip ar taip, neįmanoma.

Padėjęs atgal į lentyną paskutinę kaukolę, galiausiai susmunku. Visiškai nenumanau, koks oras lauke. Tarp lentynų be garso srovena tyžtanti prietema, vėl gramzdinanti kaukoles į amžiną ir gilų jų snaudulį. Tačiau priglaudęs prie skruostų pirštus pajuntu tebežioruojančią iš jų surinktą šilumą.

Sėdžiu tol, kol į mane ima smelktis vėsa ir ramybė, kol aprimsta mintys. Laikas slenka pirmyn trūkčiodamas, atskirais dryksniais, tačiau saugyklą pamažu užliejantis rytas — toks pat kaip visada, be jokių properšų, šešėliai nejuda. Po visą mano esybę sūkuriuodamos draikosi Bibliotekininkės savasties dalelytės, jos maišosi su viskuo, kas yra manyje, suranda plyšelius prasmukti į pačią mano esmę. Kiek laiko turės praeiti, kol įstengsiu suteikti tiems padrikiems spiečiams kokį nors konkretų pavidalą? O ir tada — kiek dar truks, kol perteiksiu visa tai jai, kol jos savastis patikimai įsišaknys joje? Žinau, kad privalau pasirūpinti grąžinti jai savastį.

Išsliūkinu iš saugyklos ir aptinku Bibliotekininkę, vienui vieną sėdinčią skaitykloje. Blausioje ryto brėkšmoje jos kūno apribai atrodo migloti, kone perregimi. Jai naktis irgi buvo labai ilga. Netarusi nė žodžio, ji pakyla iš už stalo ir stato kavinuką ant krosnelės. Aš irgi einu prie krosnelės — noriu bent kiek sušilti.

— Tu pavargęs, — sako ji.

Mano kūnas nepaslankus ir nutirpęs, vos įstengiu pakelti ranką. Ištisą naktį skaičiau senus sapnus, ir dabar mane užgriūva nuovargis. Bet aš neužmiršau to, ką Bibliotekininkė prisakė man pačią pirmąją mano darbo dieną: kad ir kaip išvargtų kūnas, nevalia nuovargiui leisti užvaldyti mintis.

— Nevertėjo visą naktį laukti čia, — sakau jai. — Galėjai eiti namo ilsėtis.

Ji įpila puodelį kavos ir atneša man.

— Juk tu stengeisi išskaityti mano savastį. Kaip aš galėjau išeiti?

Dėkodamas linkteliu ir sriūbteliu kavos. Senas sieninis laikrodis rodo penkiolika po aštuonių.

— Ar jau ruošti pusryčius?

— Ne, ačiū, — atsisakau.

— Juk tu nuo vakardienos nė kąsnio burnoje neturėjai.

— Nejaučiu jokio alkio. Tik marina miegas. Ar galėtum pažadinti mane pusę trijų? O iki tol gal pasėdėtum čia ir pabudėtum? Ar galiu prašyti tavęs šitokios paslaugos?

Ji iš kažkur atsineša dvi antklodes ir apkamšo mane. Jos plaukai brūkšteli man per skruostą — šitaip kartą jau buvo, tik kada? Užmerkiu akis ir klausausi, kaip krosnelėje spragsi anglys.

— Kiek laiko dar truks žiema? — klausiu.

— Nežinau, — atsako ji. — Šito niekas negali pasakyti. Bet jaučiu, kad ilgai ji nebeužsibus.

Ištiesiu ranką, paliečiu jos skruostą. Ji užsimerkia, kad sugertų visą mano prisilietimo šilumą.

— Ar šita šiluma sklinda nuo mano savasties?

— Ką tu dabar jauti?

— Pavasario artėjimą, — sako ji.

— Tai tavo pavasaris, turi tuo tikėti. Tavoji savastis vėl bus su tavimi.

— Taip, — sako ji, delnu uždengdama man akis. — O dabar miegok.

* * *

Lygiai pusę trijų ji mane pažadina. Velkuosi paltą, apsivynioju šaliką, užsimaunu pirštines, užsidedu kepurę.

— Saugok akordeoną, — prisakau jai.

Ji ima akordeoną nuo stalo, tarsi norėdama pajusti jo svorį, paskui deda atgal.

— Saugosiu, nieko jam neatsitiks, — pažada.

* * *

Lauke vėjas jau rimsta, ir sniego taip nebedrebia, tykiai leidžiasi tik smulkios sniegulės. Praėjusios nakties pūga jau išsikvėpė, tačiau niūrūs tamspilkiai debesys vis dar slegia prie žemės. Pragiedruliais net nedvelkia — tai tik laikinas audros postovis.

Pereinu Senuoju tiltu į pietinį krantą, paskui Vakariniu tiltu — į šiaurinį. Matau už Sienos kylančius dūmus. Iš pradžių nuvingiuoja susipynusios baltos sruogelės, kurios bežiūrint tamsėja, kol tampa tirštais tamspilkiais tumulais, kokie virsta nuo degančios dvėselienos krūvos. Vartų Sargas darbuojasi Obelyne. Aš protekine nuskubu į Sarginę. Visa kas aplinkui, regis, nė nekvėpuoja, visus Miesto garsus nugramzdino sniegas. Tokioje tyloje šviežiai iškritęs birus sniegas po mano sniegbridžių batų rantuotais padais gurgžda neįtikėtinai garsiai.

Sarginėje nėra nė gyvos dvasios. Krosnelėje ugnis nebesikūrena, bet šiluma dar visiškai neišvėsusi. Stalas nukrautas neplautomis lėkštėmis. Čia pat guli ir Vartų Sargo pypkė. Atrodo, kad kiekvieną akimirką jis gali išdygti čia — išdygs ir užrioglins milžinišką savo leteną man ant peties. Gausybė aštrių peilių, katiliukas, niekad neišsivadėjantis Vartų Sargo kvapas — viskas gerokai klibina mano pasitikėjimą savimi.

Atsargiai nukabinu nuo sienos raktų ryšulį ir pro užpakalines duris tykinu į Šešėlių buveinę. Niekur nematyti jokio pėdsako. Prieš akis plyti švarutėlė balta paklodė su viduryje stirksančia vienintele vertikale — senąja vinkšna. Baltuma pernelyg tobula, pernelyg nelytėta. Sniegas išdabintas tik vėjo supustytais ornamentais, o vinkšna kelia į dangų gumbuotas rankas, apmaukšlintas baltomis rankovėmis. Niekur niekas nejuda. Snigti liovėsi, o vos juntamo kuždesio ore nepavadinsi net lengvu vėjeliu. Akimirksnis, kai man teks suteršti šią tykią, nors ir tokią trumpalaikę tobulybę.

Kelio atgal nebėra. Išsitraukiu raktus ir vieną paskui kitą mėginu kišti į spyną — nė vienas netinka. Mane išpila šaltas prakaitas. Bandau atgaminti atmintyje vaizdą: Vartų Sargas atidarinėja geležinius vartus. Jo rankoje — ant žiedo sukabinti raktai, tie patys keturi, dėl to negali būti jokių abejonių. Prisimenu, suskaičiavau. Vadinasi, vienas jų būtinai turi atrakinti spyną.

Įsikišu raktus į kišenę, suspaudęs saujoje bandau bent kiek sušildyti; paskui mėginu dar kartą. Šįkart trečiasis sklandžiai įlenda į spyną ir pasisuka — nugriaudėja sausas trakštelėjimas. Aštrus metalinis garsas nuaidi per visą ištuštėjusią teritoriją, man dingojasi, kad jis turėjo sukelti ant kojų visus, kas gyvas Mieste. Nervingai apsidairau. Taip ir neišvystu nė gyvos dvasios. Praveriu sunkius vartus, prasispraudžiu vidun, kuo tykiausiai vėl juos uždarau.

Kieme giliai priversta biraus, minkšto sniego. Pėdinu per Šešėlių buveinės teritoriją, praeinu suolelį. Vinkšnos šakos grėsmingai dėbčioja į mane. Iš kažkur toli atsklinda veriantis paukščio klyksmas.

Pašiūrėje šaltis smelkiasi netgi dar nuožmiau nei lauke. Atkeliu dangtį, lipu kopėčiomis į rūsį.

Mano šešėlis sėdi ant lovos. Laukia manęs.

— Nemaniau, kad ateisi, — sako, išpūsdamas baltą garų debesį.

— Juk pažadėjau, argi ne? — sakau. — Turime kuo skubiau nešdintis iš čia. Tvaiko tiesiog neįmanoma ištverti.

— Aš nepajėgsiu užkopti aukštyn, — prataria šešėlis ir atsidūsta. — Ką tik bandžiau. Nepakako jėgų. Tikriausiai mano būklė kur kas prastesnė, nei maniau. Kokia ironija, ar ne? Visą tą laiką apsimetinėjau esąs išsekęs — ir nė nepastebėjau, kaip nusilpau iš tikrųjų. Veikiausiai pastarosios nakties šaltis galutinai mane pribaigė.

— Aš tau padėsiu.

Šešėlis purto galvą.

— Nieko nebus. Aš nepajėgsiu bėgti. Kojos manęs neberemia, man nebeužteks jėgų ištrūkti iš čia. Viskas, man jau galas.

— Juk pats ir užvirei šitą košę. Tad nė nemėgink dabar nerti į krūmus, — prapliumpu. — Ištrauksiu tave iš čia, net jeigu teks tempti ant nugaros.

Šešėlis žiūri į mane, jo akys giliai įkritusios.

— Jeigu jautiesi toks stiprus, tuomet aš jokiu būdu neatsisakysiu eiti su tavim, — taria. — Bet nešti mane per tokį gilų sniegą tikrai nebus lengva.

— Nieko kita aš ir nesitikėjau, — sakau.

* * *

Užtempiu savo išsekusį šešėlį kopėčiomis į viršų, paskui, remdamasis man į petį, per kiemą jis jau pėdina pats. Čia pat juoduojanti Siena tarytum spigina į dvi sprukti mėginančias menkutes figūrėles. Nuo vinkšnos šakų žemėn nugruma sniego pusnis, netekusios naštos šakos šaute šauna aukštyn.

— Kojų beveik nebejaučiu, — skundžiasi šešėlis. — Bandžiau mankštintis, kad nuo amžino gulėjimo galutinai neužtirptų, bet toje skylėje nėra net kur apsisukti.

Išsivedu šešėlį iš Buveinės teritorijos, užrakinu vartus. Jeigu mums pasiseks, Vartų Sargas iš karto net nepastebės, kad pasprukome.

— Kur keliausime? — klausiu.

— Prie Pietinio ežero, — sako šešėlis.

— Pietinio ežero?

— Taip. Nersime į jo gelmę ir šitaip pabėgsime.

— Juk tai savižudybė! Ežero sūkuriai labai galingi. Mus paprasčiausiai įtrauks į gelmę — ir prigersime.

Mano šešėlis visas dreba — jį purto kosulys.

— Gal ir taip. Tačiau Ežeras — vienintelis įmanomas kelias į laisvę. Aš apsvarsčiau visus variantus, patikėk. Juk ir pats statau ant kortos savo gyvybę. Visas smulkmenas papasakosiu pakeliui. Vartų Sargas grįš po kokios valandos ir, duodu galvą kirsti, nedelsdamas puls mūsų persekioti. Tad tikrai nėra kada gaišti.

Nematyti nė gyvos dvasios. Prie Sarginės durų veda vos dveji pėdsakai: vienus ateidamas palikau aš pats, kitus — išeidamas Vartų Sargas. Dar ryškios ir dviračio vežimėlio vėžės. Užsiverčiu šešėlį ant kupros. Nors jis ir prarado nemažai svorio, vis dėlto nešulys — toli gražu ne lengvas. Iki Vakarinės ir Pietinės kalvų — kelias tolimas. O aš jau taip pripratęs gyventi be šešėlio, kad nė nebežinau, ar man užteks jėgų tampytis jį su savimi.

Sniegu užverstu keliu sukame į rytus. Be mano paties ankstesnių pėdsakų, sniege žymu tik susipynę žvėrių kanopų įspaudai. Grįžtelėjęs per petį matau virš Sienos nuo deginamų žvėrių laužavietės kylančių tirštų tamspilkių dūmų tumulą — grėsmingas stulpas, kurio viršūnė pradingsta debesyse. Vartų Sargui šiandien teks sudeginti labai daug kūnų. Vakarykščia pūga pribaigė ne vieną dešimtį žvėrių. Kol sudegins visą maitą, jis gerokai užtruks — šitaip mes laimėsime laiko atitolti. Jaučiuosi dėkingas žvėrims už šitą nevalingą paslaugą.

Sniegas limpa prie rantuotų padų. Kaskart vis sunkiau žengti žingsnį, pradedu slydinėti. Kodėl neatėjo į galvą pasirūpinti kokiomis nors rogėmis? Juk bent kokią pavažą Mieste tikriausiai būtų pavykę rasti. Vis dėlto mes jau pasiekėme Vakarinį tiltą, sukti atgal negalima. Klampoti pirmyn ir šiaip pašėlusiai sunku, mane pila prakaitas.

— Tavo pėdsakai mus išduos, — žvilgtelėjęs atgal, taria šešėlis.

Taip ir regiu Vartų Sargą, sekantį mūsų pėdomis: raumeningas milžinas be jokios naštos, galingais žingsniais trempiantis sniegą po kojomis... Privalome pasistūmėti kiek įmanoma toliau, kol jis negrįžo į Sarginę.

Galvoju apie tą, kuri laukia manęs Bibliotekoje. Ant stalo guli akordeonas, krosnelėje žioruoja anglys, iš kavinuko virsta garas. Jaučiu, kaip ilgų jos plaukų sruoga brūkšteli man per skuostą, jos delnas tarytum vėl švelniai nusileidžia ant mano peties. Nieku gyvu negaliu leisti, kad mano šešėlis žūtų čia, negaliu leisti, kad Vartų Sargas sučiuptų jį ir įmestų atgal į rūsį mirti. Kol anapus Sienos į dangų vis dar šauna tirštų dūmų stulpas, privalau iš paskutiniųjų stumtis pirmyn, vis pirmyn.

Pakeliui sutinkame nemažai žvėrių. Jie klaidžioja būreliais, bergždžiai mėgindami iškapstyti iš po sniego bent menką kuokštelį sudžiūvusios žolės. Skaidrių mėlynų jų akių žvilgsniai lydi mus, atkakliai klampojančius per pusnynus. Kažin ar jie nutuokia, kur mes išsiruošėme ir ką tai reiškia?

Štai ir kalva, pradedame kopti šlaitu. Visiškai uždustu. Pats juk apsileidau, visai nesimankštindavau. Vėl pradeda snyguriuoti; alsuoju, vos atgaudamas kvapą, išpūsdamas karštų baltų garų debesis.

— Gal nori pailsėti? — klausia man per petį šešėlis.

— Prašau, tik penketą minutėlių...

— Žinoma, būtinai pailsėk. Juk tai aš kaltas, kad nebegaliu paeiti. Visą naštą užkroviau tau...

— Bet tai juk ir mano paties labui, argi ne taip?

— Tuo neturėtum nė akimirkos abejoti.

Nusikeliu šešėlį nuo kupros, guldau ant žemės. Aš toks perkaitęs, kad nebejaučiu net šalčio. Bet mano kojos nuo šlaunų iki pirštų galiukų jau virtusios akmeniu.

— Vis dėlto, — susimąsto šešėlis, — jei nieko nebūčiau prasitaręs ir tyliai sau numiręs, tu juk būtum laimingas. Savaip — bet laimingas.

— Gal ir taip, — nesiginčiju. — Bet nesigailiu, kad sužinojau. Turėjau sužinoti.

Šešėlis pasemia saują sniego ir suspaudžia kumštyje, paskui vėl išberia žemėn.

— Iš pradžių tik nuojauta bylojo man, kad iš Miesto būtinai turi būti koks nors išėjimas, — sako. — Dėl tos pačios priežasties, kad Miesto tobulumas privalo aprėpti visas įmanomas galimybes. Taigi, jeigu mes trokštame surasti išėjimą — Miestas ir pakiša mums išėjimą. Ar supranti?

— Taip. Kaip tik vakar pats tai perpratau. Tai, kad čia yra viskas ir tuo pat metu nėra nieko.

Šešėlis nužvelgia mane tvirtu, supratingu žvilgsniu. Ore sparčiai tirštėja sūkuriuojančių snaigių. Vėl artinasi pūga.

— O jeigu išėjimo esama, vadinasi, jį galima surasti, atmetant kitus, visiškai neįmanomus variantus, — tęsia šešėlis. — Vartai atkrinta iš karto — Vartų Sargas ten tuojau pat mus sučiuptų. Be to, Vartai — pats akivaizdžiausias išėjimas, pirmiausia apie juos ir pagalvotum, o Miestas nieku gyvu neleis, kad durys į laisvę būtų savaime suprantamoje vietoje. Įkopti į Sieną — visiškai neįmanoma, Rytiniai vartai — užmūryti, o Upė toje vietoje, kur įteka į Miestą, kaip sužinojau, po vandeniu pertverta geležinėmis grotomis. Vadinasi, nelieka jokio kito varianto — tik Ežeras pietuose. Mes iš Miesto ištrūksime ten, kur iš jo ištrūksta Upė.

— Kaip gali būti toks įsitikinęs?

— Žinau, ir tiek. Vien tik Ežeras yra paliktas be apsaugos, juo niekas nesirūpina. Aplink jį nėra jokių užtvarų — jų nė nereikia. Ežerą supa baimės siena.

— Kada tai supratai?

— Tada, kai pirmą kartą išvydau Upę. Vieną kartą mudu su Vartų Sargu buvome nuėję iki Vakarinio tilto. Ilgai žiūrėjau žemyn, į vandenį. Upė pulsuote pulsavo gyvybe. Jutau tai. Upėje nėra blogio. Manau, kad jei galėtume atsiduoti vandeniui, Upės tėkmė pati išplukdytų mus iš čia. Iš Miesto — atgal į tikrąjį pasaulį. Turi manimi pasikliauti.

— Tai, ką sakai, skamba visai logiškai, — sutinku aš. — Upė iš tiesų išteka ten — išteka į mūsų ankstesnįjį pasaulį, kad ir koks jis būtų. Nė pats nežinau kodėl, bet pastaruoju metu pradedu kai ką prisiminti apie tą pasaulį. Nieko reikšmingo, smulkmenas. Orą, garsus, šviesą. Mane pažadino dainos.

— Tai toli gražu ne pats geriausias iš visų pasaulių, — sako mano šešėlis. — Nieko negaliu tau pažadėti, bet tasai pasaulis — mūsų, ir mes turime gyventi jame. Jis mūsų su visa kuo, kas ten laukia gero ir blogo. Tuo tarpu čia niekada nebus nieko nei gero, nei blogo. Aname pasaulyje tu gimei — jame ir gyvensi, jame ir mirsi. O kai mirsi tu, mirsiu ir aš. Šitaip visada ir būna, taip sutvarkyta pačios gamtos.

Mudu atsigręžiame ir žvelgiame į miestą. Bokštas su laikrodžiu, Upė, Tiltai, Siena — ir dūmai. Visa kas užklota beribiu, baltomis snaigių dėmelėmis lopiniuotu dangumi — milžinišku sniegulių kriokliu, tyškančiu ant Pasaulio galo.

— Reikia judintis, — sako šešėlis. — Kai šitaip sninga, Vartų Sargas, žiūrėk, dar paliks darbą nebaigtą ir anksčiau patrauks namo.

Aš stojuosi, nubraukiu sniegą nuo kepurės graižo.