25

Maistas, dramblio kaulo apdorojimo įmonė, spąstai

Sliuogti virve buvo kur kas paprasčiau nei kopti laiptais. Kas trisdešimt centimetrų pūpsojo kietai surištas mazgas. Abiem rankomis įsitvėręs virvės, kojomis atsispirdavau į uolą ir protarpiais pakibdavau tuštumoje. Scenelė — tarytum iš seno vesterno Alamas. Vis dėlto filme, žinoma, virvė buvo be mazgų — šitokio palengvinimo publika nepakęstų.

Kartkartėmis vis žvilgčiojau į viršų. Mergina laikė nukreipusi žibintuvėlį į mane, bet suvokti atstumo taip ir nepajėgiau. Tad kopiau, ir tiek, o žaizdą pilve vis stipriau varstė skausmas. Guzas kaktoje irgi vis primindavo apie save.

Kai priartėjau prie viršūnės, žibintuvėlio šviesos jau pakako, kad įžiūrėčiau ir save, ir aplinką. Bet tuo metu buvau taip įsimiklinęs sliuogti virve visiškoje tamsoje, kad jau matydamas, ką darau, porą kartų vos nepaslydau, sulėtėjo ir greitis. Visiškai nesisekė įvertinti atstumo. Apšviesti paviršiai tarsi priartėdavo, o įdubos, likusios šešėliuose — dar labiau nutoldavo.

Įveikęs šešiasdešimt ar septyniasdešimt mazgų, pagaliau pasiekiau viršūnę. Įsitvėriau atsikišusios atbrailos abiem rankomis ir prisitraukęs užsiropščiau ant plokščio akmens kaip nuotolį įveikęs plaukikas — ant baseino krašto. Po begalinio sliuogimo maudė rankų raumenis, tad kol prisitraukiau, galutinai nusiplūkiau. Mergina pagelbėjo man iš visų spėkų tempdama aukštyn už diržo.

— Išsprūdome per plauką, — pranešė ji. — Dar kelios minutės — ir būtume sveiki pražuvę.

— Nuostabu, — sušnopavau išsitiesdamas lygioje vietoje ir kelis kartus giliai įkvėpdamas. — Tiesiog nuostabu. Ar aukštai pakilo vanduo?

Ji padėjo ant žemės žibintuvėlį ir abiem rankomis ėmė traukti virvę aukštyn. Ties trisdešimtuoju mazgu atkišo man. Virvė buvo permirkusi nors gręžk.

— Ar suradai senelį?

— O kaipgi. — Ji iškart nušvito. — Jis ten, prie pat altoriaus. Tik išsinarinęs koją. Skubėdamas čionai, pražiopsojo vieną duobę.

— Bet vis vien įveikė visą kelią iki čia išnarinta koja?

— Taip, žinoma. Senelis puikios formos.

— Tai jau taip, — numykiau.

— Eime. Senelis laukia viduje. Jis nori pasikalbėti su tavimi apie daugybę dalykų.

— Aš irgi apie daug ką norėčiau šnektelėti su juo.

Užsimečiau kuprinę ir paskui storuliukę patraukiau prie altoriaus. Paaiškėjo, kad ten nieko ypatinga — tiesiog apskrita anga, iškirsta uoloje. Patekome į erdvų, blausiai apšviestą urvą — prislopintą gintarinį švytėjimą skleidė nišoje įtaisyta propano lempa; sienas margino nuo daugybės uolos nelygumų krintančių šešėlių ornamentas. Profesorius, susisupęs į antklodę, sėdėjo po pat lempa. Jo veidą pusiau dengė šešėlis. Blausioje šviesoje akys atrodė įkritusios, bet iš tikrųjų seniokas buvo nusiteikęs kur kas smagiau, nei galėjai tikėtis.

— Atrodo, nedaug trūko, kad būtume tave praradę, — trykšte trykšdamas džiaugsmu pasveikino mane profesorius. — Žinojau, kad vanduo turi pakilti, bet vyliausi, jog pasirodysite kiek anksčiau.

— Aš pasiklydau mieste, seneli, — paaiškino jo putlioji dukraitė. — Sugaišau beveik ištisą dieną, kol galiausiai pavyko jį sugauti.

— Šūds! — drėbtelėjo profesorius. — Bet dabar mes visi čia, ir vis vien tas pats galas.

— Atsiprašau, bet gal paaiškinsite, ką tiksliai reiškia „tas pats galas“? — nesusilaikiau aš.

— Na jau, na jau, prilaikyk arklius. Tuojau viską paaiškinsiu. O kol kas prisėsk. Pirmiausia nurankiosime siurbėles tau nuo kaklo.

Atsisėdau greta profesoriaus. Jo dukraitė įsitaisė šalia. Ji uždegė degtuką ir prikišo liepsnelę prie tos bjaurybės, kuri puotavo prisisiurbusi man prie kaklo. Siurbėlė buvo jau sulig geru vyno butelio kamščiu. Liepsnelė sušnypštė, palietusi išpampusį parazitą. Siurbėlė šleptelėjo žemėn ir pašėlo raitytis iš skausmo, bet mergina, treptelėjusi koja, užbaigė jos kančias.

Kaklą pasiutusiai perštėjo lyg nuplikytą. Jei pernelyg staigiai pasukčiau galvą, dingtelėjo man, oda taip ir nusinertų tarsi supuvusio pomidoro žievelė. Jeigu dar kokią savaitę nekeisiu gyvenimo būdo, tapsiu vaikščiojančia įvairiausių žaizdų ir randų iliustracija, panašiai kaip ta sportininko koja, su visomis spalvomis ir smulkmenomis pavaizduota plakate, kabančiame vaistinės vitrinoje. Prakiurdintas pilvas, guzas kaktoj, siurbėlių paliktos mėlynės — kad būtų dar linksmiau, gal reikėtų pridėti ir deramu laiku nesuveikiantį pimpalą?

— Gal netyčia prigriebėte ko nors užkrimsti? — pasiteiravo profesorius. — Aš pats išlėkiau strimgalviais, nesuskubau įsimesti jokios užkandos.

Atsegiau kuprinę, iš jos ištraukiau keletą skardinių, gerokai aptrupėjusį duonos kriaukšlį ir gertuvę, ją pirmiausia ir ištiesiau profesoriui. Šis godžiai atsigėrė, o paskui ėmėsi apžiūrinėti skardines — panašiai patyręs vynininkas apžiūrinėtų statines su naujo derliaus vynu. Galiausiai išsirinko jautienos konservus ir indelį persikų.

— Gal prisidėsite? — pasiūlė.

Aš atsisakiau. Mudu su mergina stebėjome, kaip profesorius atsilaužia duonos, deda ant jos jautienos luistą ir su pavydėtinu apetitu ima viską kimšti. Paskui jis kibo į persikus, o kai šių neliko, užsivertė skardinę ir iki paskutinio lašo išgėrė sirupą. Aš pats tenkinausi viskiu — medicininiais tikslais. Gėrimas padėjo apmalšinti gausius mano kūno sopulius ir maudulius. Gal alkoholis iš tikrųjų ir neslopino skausmo, bet tarytum suteikė šiam atskirą gyvenimą, nesusijusį su manuoju.

— Tataigi, užkanda — pačiu laiku, tikras išsigelbėjimas, — padėkojo profesorius. — Paprastai čia visada laikau maisto atsargų dviem ar trims dienoms, bet šįkart atsitiko taip, kad nesuskubau jų papildyti. Nedovanotina. Kai tik gauni žmogus pagyventi be rūpesčių, žiūrėk, tuojau ir išglembi. Kaip ten būdavo sakoma kadaise? Ruošk roges vasarą, o ratus — žiemą? Cho cho cho.

— Jeigu jau numarinote kirminą, — prašnekau, — norėčiau pasikalbėti su jumis apie keletą dalykėlių. Pradėkime nuo pradžių. Pavyzdžiui: ką jūs mėginate padaryti? Ir ką padarėte? Koks rezultatas? Ir kuo čia dėtas aš?

— Na... bijau, kad jeigu imsiuos aiškinti, teks veltis į technines detales ir tu ne kažin ką suprasi, — lyg ir pabandė išsisukti profesorius.

— Tuomet pasakokite kiek įmanoma paprasčiau. Technines detales galite praleisti.

— Tai gali šiek tiek užtrukti.

— Tai kas? Kam, jei ne jums, žinoti, kiek aš turiu laiko?

— Na... eee... — galų gale pasidavė profesorius. — Gerai jau. Bet pirmiausia privalau atsiprašyti. Tyrinėjimai tyrinėjimais, bet iš tikrųjų aš tave apgavau, tavim pasinaudojau ir net užtraukiau pavojų gyvybei. Na, pats supranti: tik duok mokslininkui neatskleistą paslaptį — ir jis neišvengiamai prisikapstys prie jos. Tik šitoks susidomėjimas grynuoju pavidalu, nesusimąstant apie jokį pelną ar praradimus, ir lėmė neprilygstamus mokslo pasiekimus... Na, juk Aristotelį ir pats skaitei.

— Beveik neskaičiau, — atsakiau. — Jūsų grynai mokslinio susidomėjimo motyvą aš galiu pripažinti. Bet dabar norėčiau, kad eitume prie esmės.

— Atleisk. Aš tik norėjau pasakyti štai ką: neretai pasitaiko, kad nuo grynojo mokslo nukenčia daugybė žmonių. Panašiai kaip ir nuo stichinių nelaimių. Išsiveržę ugnikalniai lava užlieja ištisus miestus, potvyniai nušluoja tiltus, žemės drebėjimai griauna pastatus...

— Seneli! — pertraukė jį putlioji dukraitė. — Ar mes tikrai turime laiko šitokioms pasakaitėms? Gal šiek tiek pasiskubintum ir iš karto išklotum tai, ką turi pasakyti?

— Tavo tiesa, vaike, tavo tiesa, — nuolankiai sutiko profesorius, tapšnodamas dukraitei per ranką. — Na, tuomet... na, o ką norėtumėte sužinoti? Siaubas, kai reikia ką nors paaiškinti, tampu visai bejėgis... Nuo ko turėčiau pradėti?

— Davėte man perskirstyti skaičių sekas. Ką reiškė tie skaičiai?

— Norint tai paaiškinti, reikia papasakoti, kas įvyko prieš trejetą metų. Tuo metu dirbau Sistemos tyrimų centre. Ne etatiniu tyrinėtoju, o samdomu specialistu. Turėjau keturis ar penkis man pavaldžius darbuotojus, be to, galėjau neribotai naudotis visa tobuliausia įranga. Lėšų man taip pat buvo skirta į valias. Turiu iš karto pabrėžti: finansavimas man niekada nebuvo ypač svarbus, be to, nepakenčiu, kai ant sprando sėdi koks nors viršininkas. Vis dėlto galimybė naudotis visais Sistemos ištekliais, o dar ir perspektyva praktiškai įgyvendinti tyrinėjimų rezultatus — ką gi, visa tai išties viliojo.

Sistemos padėtis tuo metu buvo kritiška. Tiesą sakant, kad ir kokį metodą jie sukurdavo informacijai apsaugoti, kiekvieną jų semiotekai sugebėdavo išgliaudyti. Tada vadovauti tyrimų ir plėtros skyriui jie ir pasikvietė mane.

Tuo metu buvau — žinoma, tebesu ir dabar — pats talentingiausias, pats ambicingiausias mokslininkas neurofiziologijos srityje. Sistema tai žinojo, tad ir kreipėsi tiesiai į mane. Jie nepageidavo kurti dar sudėtingesnių, dar komplikuotesnių jau egzistuojančių metodų variantų, priešingai, jiems reikėjo tokios technologijos, kokios analogų dar niekada niekur nebūta. Jų netenkino sustabarėjęs mąstymas, būdingas universiteto laboratorijų mokslininkams triūsliams, kuriems terūpi skaičiuoti uždarbį, o išspausdinti straipsnį tampa gyvybės ar mirties klausimu. Tikru, nesuvaržytu nestandartinio mąstymo mokslininku gali būti tiktai nuo nieko nepriklausomas individas.

— Tačiau pradėjęs dirbti Sistemai jūs praradote tą nepriklausomybę, — paprieštaravau.

— Kaip pirštu į akį, — sutiko profesorius. — Nemanyk, kad to nesupratau: gana ilgai svarsčiau visus „už“ ir „prieš“. Neketinu dabar teisintis, bet turiu pripažinti, kad labiau už viską tuo metu troškau įsitikinti, kaip mano teorijos veikia praktikoje. Jau buvau kruopščiai išplėtojęs ir suformulavęs teoriją, tačiau neturėjau jokios galimybės ją patikrinti. Tai vienas didžiųjų neurofiziologijos trūkumų: negali atlikti eksperimentų su gyvūnais, o tai visiškai įmanoma kitose fiziologijos srityse. Nė vienos beždžionės smegenims nėra būdingos tokios sudėtingos funkcijos, kad atitiktų žmogiškąją pasąmoninę psichologiją ir atmintį.

— Vadinasi, vietoj tų netikusių beždžionių jūs pasinaudojote mumis.

— Na jau, na jau, nepulkime strimgalviais prie išvadų. Pirmiausia pamėginsiu keliais žodžiais atskleisti tau savo teorijos esmę. Remsimės viena prielaida, kurią laikysime aksioma: negali egzistuoti toks kodas, kurio kas nors kitas neįstengtų išgliaudyti. Priežastis ta, kad kodai visuomet sudarinėjami laikantis tam tikrų esminių principų. O tie principai, nesvarbu, kokie būtų sudėtingi, kaip kruopščiai sudaryti, vis vien galų gale remiasi tam tikromis bendrybėmis, kurias perprasti gali daugiau nei vienas žmogus. Jei perprasi principą, nesunkiai pralauši ir kodą. Nėra visiškai patikimas netgi sakytum pats patikimiausias kodas — kai du žmonės perduoda žinias vienas kitam, žodžius užšifruodami skaičių nuorodomis, reiškiančiomis kokios nors knygos puslapio ir eilutės numerį. Šitaip, pasitelkę dvi vienodas knygas, žmonės gali saugiai bendrauti, bet jeigu kas nors suuos, kokia knyga buvo naudojama, — žaidimas baigtas.

Štai aš ir susimąsčiau. Esama vieno vienintelio visiškai saugaus, iššifruotojams neįveikiamo metodo: reikėtų perleisti informaciją per juodąją dėžę ir šitaip užšifruoti, sukeičiant kodo signalus, o paskui, perleidus per tą pačią dėžę, apdorotą informaciją būtų galima sėkmingai iššifruoti. Tarpininkas, kuriam ir priklausytų juodoji dėžė, ničnieko nenutuoktų apie jos turinį ar veikimo principus. Tai yra galėtų ja naudotis, bet kaip ji veikia, visiškai nesuvoktų. O jeigu tarpininkas nežino, kaip veikia jo juodoji dėžė, tuomet niekas negali ir pagrobti iš jo informacijos. Tobula.

— Vadinasi, ta juodoji dėžė yra pasąmonė?

— Taip, visiškai teisingai. Kiekvieno individo elgesį lemia tam tikras individualiai susiformavęs mnemoninis pagrindas. Nėra dviejų visiškai vienodų žmonių; tai tapatybės klausimas. O kas yra tapatybė? Tai pažintinė sistema, kurią lemia individo sukauptos asmeninės patirties prisiminimai. Neprofesionalas pavadintų tai esybe ar savastimi. Nėra dviejų žmonių, kurių esybės būtų tapačios. Bet tuo pat metu derėtų pabrėžti, kad žmonės beveik visiškai nieko nežino apie savąsias pažintines sistemas. Nežinome nei tu, nei aš, nei bet kas kitas — niekas. Visa, ką pažįstame — ar bent tariamės pažįstą — tai tik pyrago plutelė. Virš vandens kyšanti ledkalnio viršūnė.

Norėčiau užduoti tau visai paprastą klausimą: tu drąsus ar drovus?

— Ką? — Teko susimąstyti. — Kartais būnu dar ir koks drąsus. O kartais — drovus. Negaliu tiksliai atsakyti.

— Štai tau ir tavosios pažintinės sistemos pavyzdėlis. Į šį klausimą iš karto negali atsakyti. Priklausomai nuo to, su kuo tenka susidurti, tu nesąmoningai ir beveik iš karto pasirenki kažkurį tašką, esantį tarp dviejų kraštutinumų. Už tai atsakinga tavyje įdiegta tikslumo programa. Tu pats apie vidines tos programos gudrybes ničnieko nenutuoki. Tau ir nereikia to žinoti. Juk ir nežinodamas tu kuo puikiausiai funkcionuoji kaip unikali asmenybė — tu. Štai tau ir tavo juodoji dėžė. Kitais žodžiais tariant, visi mes nešiojamės tas milžiniškas neištyrinėtas „dramblių kapines“11. Jei nekalbėsime apie paslaptingas kosmoso platybes, kaip tik tai ir liks paskutinė žmonijos neištyrinėta terra incognita.

Nors ne, vadinti tai „dramblių kapinėmis“ būtų netikslu. Tai anaiptol ne laidojimo teritorija, kurioje būtų įkurdinami negyvi prisiminimai. Veikiau reikėtų vadinti tai „dramblio kaulo apdorojimo įmone“. Kaip tik ten žmogus išrūšiuoja nesuskaičiuojamus prisiminimus ir žinių trupinėlius, atrinktas detales jungia į sudėtingas grandines, šias grandines sunarsto į dar sudėtingesnius mazgus — ir galiausiai iš viso to išeina pažintinė sistema. Juk tai pati tikriausia gamykla, o tu — jos direktorius. Deja, į pačią įmonės teritoriją tau užginta įžengti. Kad ten patektum, reikalingas tam tikras preparatas — panašiai kaip knygoje Alisa Stebuklų šalyje.

— Vadinasi, mūsų elgesio modelius lemia nuorodos, siunčiamos iš tos dramblio kaulo apdorojimo įmonės?

— Tiesiai į dešimtuką, — pareiškė seniokas. — Kitais žodžiais tariant...

— Minutėlę! Noriu kai ko paklausti.

— Žinoma, žinoma, klausk.

— Esmę aš, regis, apčiuopiau. Bet štai kur bėda: juk tie elgesio modeliai toli gražu nelemia visų mūsų veiksmų kasdieniu, paviršiniu lygiu. Sakykime, atsikeliu rytą ir renkuosi, ką pusryčiams gersiu su skrudinta duona: pieną, kavą ar arbatą. Tiktai nuo mano nuotaikos priklausys, ką pasirinksiu, argi ne taip?

— Visiškai teisingai, — linktelėjo profesorius. — O dar labiau viską komplikuoja tai, kad pasąmoninis žmogaus mąstymas be paliovos keičiasi. Tarsi tai būtų kokia enciklopedija, kurios naujas, pataisytas, leidimas pasirodo kasdien. Norint stabilizuoti žmogaus sąmonę, būtina susidoroti su dviem probleminiais mazgais.

— Probleminiais mazgais? — negalėjau patikėti. — Iš kur atsiranda kažkokie probleminiai mazgai? Juk kalbame apie idealiai normalius žmogaus veiksmus.

— Na jau, na jau, — susiraukė profesorius. — Jei gilinsimės, baigsis tuo, kad teks remtis teologinėmis sampratomis. Jeigu jau taip nori, sakykime šitaip: esminis klausimas toks — ar visi žmogaus veiksmai iš anksto nulemti dieviškųjų galių, ar nuo pradžios iki pat galo esame už juos atsakingi patys? Savaime suprantama, naujųjų amžių mokslas nuolat pabrėžia žmogaus organizmo fiziologinį spontaniškumą. Tačiau tik pamėgink paklausti, kas iš tikrųjų tas spontaniškumas yra, ir čia pat įsitikinsi, kad niekas negali pasiūlyti padoresnio atsakymo. Niekas neturi rakto, kuriuo galėtų atrakinti mumyse glūdinčią dramblio kaulo apdorojimo įmonę. Froidas, Jungas ir visa ta jų šutvė prirašė ištisas paklodes, kurdami teorijas, bet iš tiesų nuveikė tik tiek, kad sukūrė žargoną — kad žmonės turėtų apie ką šnekėti. Kitaip sakant, psichikos reiškiniams suteikė šiokį tokį mokslinį atspalvį.

Čia profesorių vėl ištiko nevaldomo juoko protrūkis. Ocho cho cho. Mudviem su storuliuke neliko nieko kita, tik laukti, kol jis išsijuoks.

— Na, o aš pats krėstas iš kiek kitokio molio — esu labiau linkęs į praktinius dalykus, — pagaliau vėl prašneko profesorius. — Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o prie viso kito nekiškite nagų. Šiaip ar taip, metafizika — nebent tik semantinės vingrybės pokalbiui palaikyti. Pirmiausia reikėtų dar daug ką nuveikti čia ir dabar, o tik paskui mėginti išvelėti realybę iš visko, kas pakliuvo po ranka. Na, kad ir mūsų minėta juodoji dėžė. Gali tiesiog nustumti ją į šalį nė nepalietęs, bet gali ja ir pasinaudoti. Tik štai... — profesorius teatrališkai iškėlė pirštą, — tik štai — reikia išspręsti dvi minėtąsias problemas. Pirma — spontaniškas žmogaus elgesys kasdieniu, paviršiniu lygiu. O antra — pokyčiai pačioje juodojoje dėžėje: jie neišvengiami, nes gyvendamas žmogus nepaliaudamas kaupia patirtį. Taigi šių problemų taip lengvai neišspręsi — nei vienos, nei kitos. Taip yra todėl, kad, kaip pats sakei, ir viena, ir kita žmogui visiškai normalu. Kol gyvas, žmogus nuolat išgyvena naujus potyrius, ir tie potyriai kaupiasi sulig kiekviena akimirka. Liautis kaupus patirtį reiškia mirti.

Tai ir pakišo man hipotezės idėją. O kas nutiktų, jeigu žmogaus juodąją dėžę įšaldytum viename laiko taške? Jeigu vėliau ji vėl keistųsi — nesvarbu, tegul sau keičiasi. Tačiau išliktų ir ta, vienoje akimirkoje sustingusi juodoji dėžė, ir prireikus galėtum pasinaudoti ja tokia, kokia ji buvo fiksuotame laiko taške. Procesą galima palyginti su žaibišku produktų užšaldymu.

— Minutėlę! Bet juk tai reiškia, kad vieno žmogaus pasąmonėje turėtų tilpti dvi skirtingos pažintinės sistemos?

— O tu tikrai greitas viską perprasti, — pareiškė seniokas. — Malonu įsitikinti, kad nesuklydau, kai ką tavyje įžvelgęs... Taip, pažintinė sistema A liktų tokia, kokia yra, tuo tarpu antroji ir toliau keistųsi — A’, A’’, A’’’... nesustodama nė akimirkos. Galime palyginti su laikrodžiu: tarkime, turi juos du, dešinėje kišenėje — sustojęs, o kairėje — einantis. Gali išsitraukti, kurį nori ir kada tik nori.

Antrąją problemą mėginame spręsti tuo pačiu principu: atkirsdami visas įmanomas pažintinės sistemos A sąsajas su paviršiniu lygiu. Supranti?

Aš nesupratau.

— Kitais žodžiais tariant, nugrandome paviršių, panašiai kaip dantų gydytojas nugrando akmenis nuo dantų, ir paliekame tik sąmonės šerdį. Nepaliekame jokios erdvės paklaidai. Nulaupome nuo pažintinės sistemos išorinius sluoksnius, užšaldome ją ir laikome slaptoje ertmėje. Štai tokia ir yra pirminė perskirstymo proceso schema. Prieš prisijungdamas prie Sistemos, buvau sukūręs maždaug tokį teorinį pagrindą.

— Kad vėliau galėtumėte imtis operuoti smegenis?

— Taip, bet operuoti ketinau tik būtinybės spiriamas, — pripažino profesorius. — Nėmaž neabejoju: jeigu būčiau galėjęs tęsti tyrinėjimus, ilgainiui operuoti jau nebūtų būtina. Panašių rezultatų būtų įmanoma pasiekti jutimų blokavimo parahipnoze ar kitomis išorinėmis procedūromis. Bet kol kas vienintelis būdas pasiekti tikslą yra elektrostimuliacija. Tai yra dirbtinai pakeičiami nerviniai impulsų srautai, sklindantys neuroninėmis smegenų grandinėmis. Nieko ypatingo. Tik nežymiai modifikuota procedūra, kokias paprastai atliekame gydydami psichozę ar epilepsiją. Blokuojame elektrinius impulsus, kuriuos perduoda... O gal galėtume išsiversti be techninių detalių?

— Jei tik galite jūs — tikrai neprieštarausiu.

— Taigi esmė tokia: įdiegiame skirstymo dėžę, kuri atitinkamai nukreipia smegenų bangas. Kažkas panašaus į geležinkelio iešmą. Tada implantuojame elektrodus drauge su mažyte baterija — kad, sulaukusi iš anksto nustatyto signalo, paskirstymo dėžė persijungtų iš vienos pozicijos į kitą: spragt — spragt.

— Ar norite pasakyti, kad man į galvą prigrūdote elektrodų ir dar bateriją?

— Žinoma.

— Tiesiog nuostabu, — pareiškiau. — Trūksta žodžių.

— Tiktai nereikia panikos! Ne taip jau baisu, kaip galbūt atrodo. Juk tas implantas — tik pupelės dydžio, be to, tarp mūsų esama daugybės žmonių, kurie vaikšto su širdies stimuliatoriais ir panašiais įtaisais kitose kūno dalyse.

Tai štai. Pirminė pažintinė sistema — toji grandinė, kurią prilyginome sustojusiam laikrodžiui — yra uždara. Kartą patekęs į šią grandinę, ničnieko nebeįstengsi suvokti savo paties minčių tėkmėje; kitaip sakant, sąmoningai nebesuprasi nei ką mąstai, nei ką darai. Jeigu nebūtume šitaip jos sutvarkę, juk neatsispirtum pagundai savo nuožiūra pertvarkyti šią pažintinę sistemą.

— Tačiau apnuoginus sąmonės šerdį kyla pavojus ją apšvitinti. Taip po operacijos man sakė vienas jūsų darbuotojų.

— Visiškai teisingai. Bet tuo metu šito dar tvirtai nežinojome. Dirbome, remdamiesi prielaidomis. Na taip, atlikome keletą eksperimentų su žmonėmis. Nenorėjome iš karto rizikuoti su tokia vertinga medžiaga kaip jūs, kalkutekai. Sistema parinko mums dešimt žmonių bandymams. Juos mes ir operavome pirmiausia, o paskui stebėjome rezultatus.

— O kas tie žmonės?

— Šito Sistema mums neatskleidė. Tiesiog dešimt sveikų jaunų vyrų, neturinčių jokių užregistruotų psichikos nukrypimų. Visų intelekto koeficientas — ne mažiau kaip 120. Tokias sąlygas mes ir tekėlėme. Bandymo rezultatai pernelyg nenudžiugino, bet vis dėlto buvo patenkinami. Septyniems iš dešimties bandomųjų skirstymo dėžė veikė be jokių sutrikimų. Kitiems trims — ne; jie negalėjo persijunginėti iš vienos pažintinės sistemos į kitą: arba jos susimaišydavo, arba įsijungdavo abi iš karto.

— Kas atsitiko tiems trims, kurių pažintinės sistemos susimaišė?

— Atkūrėme tokią jų smegenų struktūrą, kokia buvo iki operacijos, atjungėme skirstymo dėžę. Tai jiems visiškai nepakenkė. Tuo pat metu tęsėme septynių sėkmingai operuotųjų mokymus, ir netrukus išryškėjo keletas problemų. Viena jų — techninio pobūdžio, kitos — susijusios su pačiais subjektais. Visų pirma skirstymo dėžė suklysdavo atpažindama signalą, į kurį turėjo reaguoti ir persijungti. Tam iš pat pradžių naudojome penkiaženklį skaičių, bet dėl balažin kokios priežasties kai kurių bandomųjų dėžė sureagavo į vynuogių sulčių kvapą. Tai paaiškėjo kartą pietaujant...

Storuliuke greta manęs prunkštelėjo, bet man anaiptol ne juokai buvo galvoj. Netrukus po to, kai man įdiegė gebėjimą atlikti perskirstymą, pajutau, kad smarkiai padidėjo jautrumas įvairiausiems kvapams. Pavyzdžiui, galėčiau prisiekti: vos užuodęs rubuilės merginos arbūzų aromato tualetinį vandenį, pradėdavau girdėti balažin kokius garsus. Jei pažintinė sistema persijungia kaskart, kai užuodi kokį nors kvapą, viskas gali baigtis netgi labai liūdnai.

— Šią problemą išsprendėme, tarp skaičių įterpdami dar ir tam tikras išsklaidytas garso bangas. Kitaip sakant, savotiškus iškvietimo ženklus, sukeliančius reakcijas, beveik nesiskiriančias nuo reakcijų į tam tikrus kvapus. Antroji su pačiu individu susijusi problema pasireikšdavo tuo, kad skirstymo dėžė sėkmingai persijungdavo, bet išsaugota pažintinė sistema taip ir nepradėdavo veikti. Kruopščiai ištyrinėję visas įmanomas tikimybes, galiausiai įsitikinome, kad problemos užuomazgos slypėjo pačioje pradinėje subjekto pažintinėje sistemoje. Tiesiog subjekto sąmonės šerdis buvo dar nestabili arba labai išretinta. Na taip, tie vyrai visi buvo sveiki ir pakankamai protingi, tačiau psichologiškai jų tapatybės suvokimas nebuvo galutinai susiformavęs. Arba priešingai: tapatybė susiformavusi, bet ir visą pasaulį suvokia griežtai pagal tą tapatybę, tad su tais žmonėmis ničnieko negalėjome nuveikti. Išvada aiški: netgi operacija toli gražu nelaiduoja, kad operuotasis kada nors sugebės atlikti perskirstymą. Buvo visiškai aišku, kad čia pasireiškia ekranavimo veiksnys.

Taigi galų gale bandomųjų liko trys. Ir visais trimis atvejais skirstymo dėžė be sutrikimų reaguodavo į numatytą iš anksto iškvietimo ženklą ir persijungdavo, užšaldyta pažintinė sistema pradėdavo veikti ir funkcionuodavo stabiliai bei efektyviai. Taigi dar mėnesį triūsėme, papildomai eksperimentuodami su tais trimis subjektais, ir tada mums buvo atvertas kelias tolesnei veiklai...

— Ir tada, kaip suprantu, jūs jau iš peties ėmėtės diegti gebėjimą perskirstyti?

— Būtent. Kitas darbų etapas buvo toks: įvairiausiais testais ir apklausomis reikėjo įvertinti beveik penkis šimtus kalkutekų. Iš jų atrinkome dvidešimt šešis — sveikus, vyriškos lyties, be jokių užregistruotų psichikos sutrikimų; tokius, kuriuos labai sunku suvaržyti bet kokia psichologine priklausomybe ir kurie pajėgia patys kontroliuoti savo veiksmus bei emocijas. Darbelio buvo iki kaklo. Mat testais ir apklausomis toli gražu neįmanoma išsiaiškinti visko, lieka pernelyg daug baltų dėmių, tad paprašiau Sistemos užvesti kiekvienam iš jūsų bylą ir surinkti visą įmanomą informaciją. Sukaupėme žinias apie jūsų tėvus, vaikystės aplinką, auklėjimo ypatumus, pasiekimus mokykloje, seksualinį gyvenimą, polinkį į alkoholį... vienu žodžiu, apie viską, kas tik įmanoma.

— Vieno dalyko vis dar nesuprantu, — įsiterpiau. — Iš viso to, ką girdėjau, galima spręsti, kad mūsų sąmonės šerdis, mūsų juodosios dėžės laikomos Sistemos saugykloje. Kaip šitai įmanoma?

— Mes labai kruopščiai išstudijavome jūsų pažintines sistemas. O tada sukūrėme kopijas, kurios ir buvo išsaugotos pagrindinio kompiuterio duomenų banke. Padarėme tai lyg ir apsidrausdami — tam atvejui, jeigu jums kas atsitiktų ir pakliūtumėte į bėdą.

— Visiškai tikslias kopijas?

— Ne, žinoma, nevisiškai. Tačiau funkcionaliai jos iš tikrųjų labai artimos originalui, kadangi, efektyviai nugrandžius išorinius sluoksnius, kopijuoti pasidarė daug paprasčiau. Galiu detalizuoti: kiekvieną kopiją įdėjome į tris plokštumines koordinačių sistemas, drauge pridėdami ir hologramą. Senesniems kompiuteriams tokia užduotis būtų neįkandama, tačiau naujosios kartos kompiuteriuose įdiegta nemaža funkcijų, analogiškų dramblio kaulo apdorojimo įmonei, tad jie sugeba susidoroti su tokiomis sudėtingomis psichinėmis konstrukcijomis. Supranti, tai fiksuotos struktūrinės kartografijos problema. Gana painus dalykas, bet tau, kaip neprofesionalui, pasistengsiu išdėstyti kuo paprasčiau. Kontūrų braižymo schema veikia maždaug šitaip: pirmiausia į kompiuterį įvedame elektrinių tavo sąmoningo mąstymo impulsų modelį. Sulig kiekvienu įrašu jo struktūra šiek tiek keičiasi. Taip atsitinka dėl to, kad tavo sąmonės dalelės nuolat persigrupuoja: į kiek kitokias grandines, o šios savo ruožtu susipina į skirtingus mazgus. Kai kurie šių pokyčių, vertinant kiekybiškai, būna reikšmingi, kiti — ne tokie reikšmingi. Kompiuteris juos išrūšiuoja: nereikšminguosius atmeta, o likusius sudėsto į pagrindinį brėžinį. Ši procedūra kartojama, kartojama ir kartojama — šimtus tūkstančių kartų. Tarsi be galo be krašto dėtume vieną ant kito kino juostos kadrus. O paskui, kai jau įsitikiname, kad kompozicijos reljefiškumas nebedidės, gautąjį modelį išsaugome kaip tavo juodąją dėžę.

— Ar norite pasakyti, kad padauginote pačias mūsų esybes?

— Ne, nieko panašaus. Žmogaus savasties nukopijuoti neįmanoma. Aš padariau tik tiek: užfiksavau tavąją pažintinę sistemą fenomenologiniu lygmeniu. Ir tasai sukurtas modelis yra apribotas laike — tai yra egzistuoja tam tikruose laiko rėmuose. Susidūrus su smegenų lankstumu, mums nelieka nieko kita, kaip iškelti rankas ir prisipažinti pralaimėjus. Bet tai, ką minėjau, — dar ne viskas, ką mums pavyko nuveikti. Mes sėkmingai sukūrėme informacijos, gautos iš tavo juodosios dėžės, kompiuterinę vaizdinę išraišką.

Tai sakydamas profesorius pirmiausia nužvelgė mane, o paskui — ir savo putliąją dukraitę.

— Tavo sąmonės šerdyje vykstančius procesus mums pavyko užfiksuoti vaizdais tarsi vaizdajuostėje. Anksčiau dar niekas šito nedarė. Nes nebuvo įmanoma. O aš pasistengiau, kad taptų įmanoma. Atspėk, kaip man tai pavyko.

— Net nenutuokiu.

— Rodžiau tiriamiesiems įvairius daiktus, paskui išanalizuodavau jų smegenyse vykstančias elektromagnetines reakcijas į kiekvieną daiktą. Tada konvertuodavau jas į skaitmeninę išraišką, o pagal šią savo ruožtu išdėstydavau taškus. Ankstyvuosiuose etapuose gaudavau tik labai primityvius vaizdinius. Tačiau daugybę sykių kartojant bandymus, įvedant pataisas, pridedant trūkstamas detales galų gale man pavyko kompiuterio ekrane atkurti tai, ką matė subjektas. Tiesa, viskas toli gražu nebuvo taip lengva, kaip gali pasirodyti iš mano pasakojimo, bet iš esmės padariau kaip tik tai. Taigi, atlikus tuos pačius veiksmus balažin kiek kartų, pagaliau pavyko suvesti į kompiuterį tokius tikslius vaizdinius, kad jis jau galėjo automatiškai atkurti juos iš pačių smegenų elektromagnetinės veiklos. Su tokiomis užduotimis kompiuteris susidoroja išties neprilygstamai.

Kitas žingsnis toks. Į tais vaizdiniais iš anksto užprogramuotą kompiuterį suvedžiau tavo juodosios dėžės turinį — ir gavau stulbinantį grafinį atvaizdą viso to, kas vyksta tavo sąmonės šerdyje. Be abejo, vaizdai buvo susipynę, fragmentiški ir patys savaime ne kažin ką tereiškė. Reikėjo visą tą medžiagą deramai sumontuoti. Kai ką perkelti iš vienos vietos į kitą, kai ką atskirti, kai ką sujungti, vieną kitą epizodą visai išmesti — kitaip sakant, reikėjo medžiagą išdėlioti į seką. Procesas, niekuo nesiskiriantis nuo filmo montavimo. Paimi padriką nufilmuotą medžiagą — ir išdėlioji taip, kad susiklostytų siužetas.

— Siužetas?

— Neverta pernelyg stebėtis, — pareiškė profesorius. — Juk geriausi muzikantai savo sąmonę paverčia garsais; dailininkai taip pat išgauna spalvas ir formas. Sąmonės reiškiniai ir yra ta medžiaga, iš kurios rašytojai kuria romanus. Iš esmės ir čia proceso loginis pagrindas tas pats. Žinoma, encefaloskaitmeninė konversija negali perteikti visiškai tikslaus kartografinio vaizdo, tačiau ne kažin ką gali pešti ir peržiūrinėdamas tiksliai užfiksuotą atsitiktinai išsidėsčiusių vaizdinių seką. Šiaip ar taip, toks „vaizdinis redagavimas“ pasirodė esąs gana patogus metodas norint aprėpti ir suvokti bendrą paveikslą. Tiesą sakant, šitos rūšies tyrinėjimai net nebuvo įtraukti į Sistemos darbotvarkę. Perteikti sąmonės procesus vaizdais bandžiau laisvalaikiu, savo malonumui.

— Savo malonumui?

— Kadaise, dar prieš karą, man teko nemažai padirbėti kino montažinėje — redaktoriaus asistentu. Ten ir įgijau pakankamai šitokio darbo įgūdžių. Iš chaoso kurti tvarką. Montuodavau medžiagą vienas pats, užsidaręs laboratorijoje; niekas iš kitų darbuotojų man nepadėdavo. Niekas net nenutuokė, kuo užsiimu prasmegęs savo irštvoje. Štai kodėl galėjau ramiausiai išsinešti visus tuos filmukus taip, kad nė lapė nesulotų. Tai buvo mano lobis.

— Ir šitaip sukūrėte visas dvidešimt šešias dramas?

— Taip, žinoma. Iš kiekvienos pasistengiau išpešti viską, kas tik įmanoma. Kiekvienai jų parinkau pavadinimą, kuris ir tapo slaptažodžiu, atveriančiu juodąją dėžę. Tavasis — „Pasaulio galas“, tiesa?

— Pats puikiausiai žinote, kad taip ir yra. „Pasaulio galas“. Keistokas pavadinimas, ar jums taip neatrodo?

— Apie tai pasišnekėsime vėliau, — atsakė profesorius. — O dabar štai kas. Niekas net nenutuokė, kad man pavyko sukurti vaizdines dvidešimt šešių sąmonių išraiškas. Niekada niekam nė žodeliu apie tai neprasitariau. Troškau pasipustyti padus ir tęsti tyrinėjimus, jokiais ryšiais nebesusisaistęs su Sistema. Juk projektą, kurį įgyvendinti buvau pasamdytas, sėkmingai užbaigiau, pasirūpinau ir tais eksperimentais su žmonėmis, kurie buvo reikalingi tolesniems mano tyrinėjimams. Tad ilgiau trintis ten nebenorėjau. Pranešiau Sistemai, kad noriu išeiti. Tačiau jie nė už ką nenorėjo manęs paleisti: aš per daug žinojau. Jei tuo metu būčiau perbėgęs pas semiotekus, visas perskirstymo projektas būtų nuėjęs šuniui ant uodegos — bent jau jie taip manė. Palauk dar tris mėnesius, įkalbinėjo jie mane. Man suteikė galimybę jų laboratorijoje tęsti tokius tyrinėjimus, kokius tik norėjau. Ir net žadėjo mokėti premijas. Per tris mėnesius jie planavo užbaigti kurti ypač slaptą ir patikimą apsaugos programą — o jau tada, jei aš vis dar norėsiąs, galėsiąs išeiti.

Tiesą sakant, aš — laisva siela, ir šitokie apribojimai ne itin mane žavi, bet, kita vertus, sąlygos atrodė visai neblogos. Tad nusprendžiau tuos tris mėnesius dar prasitrinti Sistemoje. Vis dėlto, pasirodo, iš dyko buvimo nieko gero, tada tik ir lauk bėdos. Mat, turėdamas šitiek laiko ir visus tiriamuosius po ranka, neįstengiau atsispirti pagundai, kai į galvą šovė dar vienas sumanymas. Sugalvojau į skirstymo dėžes jūsų smegenyse įdiegti dar vieną atskirą grandinę. Sukurti trišakę pažintinę sistemą. Į šią trečiąją grandinę perrašiau savąją, suredaguotą, jūsų sąmonės šerdies versiją.

— Kuriems galams jums šito prireikė?

— Visų pirma tiesiog norėjau pažiūrėti, koks bus poveikis jums. Labai rūpėjo išsiaiškinti, kaip pačiuose pirminiuose subjektuose funkcionuos kažkieno kito suredaguota sąmonė. Tai beprecedentis bandymas per visą žmonijos istoriją. O kita priežastis — net jei laikysime tai šalutiniu motyvu — buvo ta, kad jei jau Sistema leido man užsiimti kuo tiktai noriu, tai, po šimts velnių, kodėl man taip ir nepadarius? Štai aš ir pamaniau: tyliai ramiai sau tęsiu tyrinėjimus ir įdiegsiu dar vieną funkciją — tokią, kokia jiems nė nesisapnavo.

— Ir vien dėl to jūs knaisiojotės mūsų galvose, tiesdamas bėgius tiems savo elektriniams traukiniams?

— Na, suprask, kai reikia sutramdyti smalsumą, mokslininkas pasijunta visiškai bejėgis. Žinoma, smerkiu tuos mokslininkus, kurie, bendradarbiaudami su naciais, tyrimams pjaustydavo gyvus žmones koncentracijos stovyklose. Tai iš tiesų nedovanotina. Bet tuo pat metu nevaliojau atsikratyti minties: jeigu jau lemta eksperimentuoti su gyvais žmonėmis, kodėl nenuveikus ir šio to daugiau, kad rezultatas būtų dar įspūdingesnis ir patikimesnis? Jei tik pasitaikytų šitokia proga, širdies gilumoje kiekvienas mokslininkas pasijustų taip pat. Juk aš tik pridėjau vieną grandinėlę ten, kur ir šiaip jau buvo dvi, tik šiek tiek pakeičiau srovę grandinėse, ir šiaip jau esančiose smegenyse. Argi kam nors pakenksi, jei iš tų pačių kortelių su raidėmis sudėliosi dar vieną žodį?

— Tačiau galų gale atsitiko taip, kad, išskyrus mane, visi kiti, kuriems buvo įdiegta perskirstymo funkcija, netrukus mirė. Kodėl?

— Na, priežastis... aš ir pats jos nežinau, — prisipažino profesorius. — Atsitiko kaip tik taip, kaip tu ir sakai: dvidešimt penki iš dvidešimt šešių kalkutekų, kuriems chirurginiu būdu buvo įdiegtas gebėjimas atlikti perskirstymą, netrukus mirė. Ir visi vienodai, tarsi jų likimas kažkieno būtų nulemtas iš anksto. Visiems atsitiko tas pats: vakare jie ramiausiai guldavo miegoti, o rytą nebepabusdavo.

— O kaip tuomet aš? — paklausiau. — Galbūt rytoj rytą irgi jau būsiu negyvas?

— Palauk, nesiskubink, — sujudo profesorius po savo antklode. — Anie dvidešimt penki išmirė per pusmetį. Po operacijos praėjus nuo metų dviejų mėnesių iki metų aštuonių mėnesių. O tu, net praėjus trejiems metams ir trims mėnesiams, vis dar esi sveikas ir gyvas, ir vis dar gali atlikti perskirstymą be jokių keblumų. Nelieka nieko kita, tik susitaikyti su mintimi, kad tavyje slypi kažkoks ypatingas energijos užtaisas, kurio neturėjo kiti.

— Ypatingas? Ką reiškia — ypatingas?

— Ramiau, ramiau! Prašom nesikarščiuoti! Pirmiausia atsakyk man į vieną klausimą: juk tada, kai įgijai gebėjimą perskirstyti duomenis, tau nepasireiškė jokie neįprasti simptomai, tiesa? Nematei haliucinacijų, nepradėjai girdėti keistų garsų ar netikėtai alpti? Ar panašiai?

— Ne, — atsakiau. — Vaidentis man nepradėjo: nei garsai, nei regėjimai. Vis dėlto, kaip jau sakiau, gerokai padidėjo jautrumas vaisių kvapams.

— Šitai pasireiškė visiems. Bet, nepaisant to, tavęs juk neėmė persekioti haliucinacijos: nei vaizdinės, nei garsinės? Nebuvo taip, kad nei iš šio, nei iš to prarastum sąmonę?

— Ne.

— Hmmm... — numykė profesorius. — Nejaugi nepasitaikė visiškai jokių neįprastų reiškinių?

— Na... taip, ko gero, taip. Vienas toks įvykis — jį buvau visiškai užmiršęs, net neprisiminiau, kad man išvis taip atsitiko — o staiga ėmė ir tvykstelėjo atmintyje su visomis detalėmis. Iki šiol praeities įvykius prisimindavau fragmentiškai, vieną kitą smulkmeną — ir niekad neatrodydavo, jog prisiminimai verti tiek dėmesio, kad į juos gilintumeis. Tačiau kol kapstėmės čionai, dar kartą nepaprastai gyvai, ryškiai ir nuosekliai išgyvenau vieną atsitikimą, jį iš sąmonės gelmių prikėlė vandens šniokštimas. Bet tai nebuvo haliucinacija. Tai tikras prisiminimas įvykio, nutikusio man kadaise. Dėl to negali būti nė menkiausių abejonių.

— Štai ir klysti, — lyg niekur nieko paprieštaravo profesorius. — Gal dabar tu ir išgyvenai tai kaip tikrą prisiminimą, bet iš tikrųjų tai buvo dirbtinis tiltas, kurį susirentei tu pats. Suprask, tarp tavo paties tapatybės ir mano suredaguotos bei įdiegtos sąmonės esama plyšių — tai visiškai natūralu. Taigi kad patvirtintum savo paties egzistenciją, tu per tuos plyšius nutiesei tiltus.

— Nesuprantu. Anksčiau man nė karto nėra nutikę ničnieko panašaus. Kodėl dabar lyg perkūnas iš giedro dangaus mane turėjo užgriūti kažkokie tiltai?

— Ogi todėl, kad perjungiau skirstymo dėžę į trečiąją grandinę, — paaiškino profesorius. — Bet verčiau papasakosiu viską iš eilės. Aiškinti be tvarkos bus sunku ir man pačiam, ir tu nieko nesuprasi.

Nugurkiau gerą gurkšnį viskio. Visa šita šūdliava jau virto tikru košmaru.

— Kai vienas po kito išmirė pirmi aštuoni operuotieji, mane išsikvietė Sistemos centras. Paprašė nustatyti mirties priežastį. Tiesą sakant, visiškai nenorėjau į tai veltis, bet kadangi pats ir sukūriau technologiją, o dabar dar paaiškėjo, kad tai — gyvybės ar mirties klausimas, tad negalėjau numoti ranka. Kad ir kaip būtų, nuskubėjau kur kviečiamas. Jie nusakė man mirties aplinkybes, parodė skrodimo rezultatus. Kaip jau sakiau, visi aštuoni mirė vienodai ir dėl neaiškių priežasčių. Taip ir nepavyko aptikti jokių akivaizdžių kūno ar smegenų sužalojimų. Visi aštuoni paprasčiausiai miegodami liovėsi kvėpuoti.

— Tai jums taip ir nepavyko nustatyti mirties priežasties?

— Taip ir nepavyko. Žinoma, keletą hipotezių galiu pateikti. Jeigu dėl kokios nors priežasties skirstymo dėžės jų smegenyse perdegė ar paprasčiausiai išsijungė, ar tuomet negalėjo abi pažintinės sistemos susimaišyti ir perkrauti smegenų funkcijas? O gal čia kaltos visai ne skirstymo dėžės? Galbūt pačiame sąmonės šerdies atpalaidavimo, kad ir labai trumpai, principe slypi kokia nors esminė klaida? Galbūt žmogaus smegenys šito išvis nepajėgios ištverti? — Profesorius valandėlę patylėjo ir užsitraukė antklodę iki pat smakro.

— Nejaugi smegenų autopsija nieko neatskleidė?

— Smegenys — ne skrudintuve ir ne skalbiamoji mašina. Kodai ir jungikliai smegenyse neįžiūrimi paprasta akimi. Mes kalbame apie nematomų elektros krūvių srauto nukreipimą kita grandine, taigi jei po subjekto mirties ir išimsi skirstymo dėžę, tyrinėk ją netyrinėjęs — nieko nepeši. Gyvose smegenyse nukrypimus nuo normos galime aptikti, bet mirusiose — niekaip. Žinoma, tokius dalykus kaip kraujo krešuliai ar navikai nustatyti nesunku, bet šiuo atveju neradome nieko panašaus. Visų aštuonių smegenys buvo visiškai švarios.

Nenuleidome rankų. Iš likusiųjų gyvų bandomųjų dešimt vėl pasikvietėme į laboratoriją ir ištyrėme visais įmanomais būdais. Skenavome smegenis, perjunginėjome pažintines sistemas iš vienos į kitą — kad įsitikintume, jog skirstymo dėžės veikia be sutrikimų. Be to, visus smulkiai iškamantinėjome. Klausėme, ar jiems nepasireiškia kokios nors fizinės negalios, ar nekamuoja garsinės arba vaizdinės haliucinacijos. Tačiau nė vienas niekuo nesiskundė, nenustatėme jokių sutrikimų, kuriuos vertėtų paminėti. Visi dešimt buvo absoliučiai sveiki, visi sėkmingai dirbo, be jokių trukdžių atlikdavo perskirstymo užduotis. Neliko nieko kita, kaip susitaikyti su išvada, kad tų aštuonių neišgyvenusiųjų smegenyse a priori būta kažkokios ydos, dėl kurios perskirstymo užduotims jie išvis buvo netinkami. Kokia galėtų būti ta yda — šito net nenumanėme. Šį klausimą teko palikti ateičiai, bet neišspręsti jo irgi negalėjome — būtinai reikėjo atsakyti į jį dar prieš mėginant diegti perskirstymo funkciją antrai bandomajai grupei.

Netrukus paaiškėjo, kad mūsų išvada klaidinga. Per artimiausią mėnesį mirė dar penki operuotieji, trys iš jų — iš tų pačių dešimties, kuriuos taip kruopščiai tyrėme papildomai. Išnarstome juos po kaulelį ir, remdamiesi tyrimų rezultatais, paskelbiame tinkamais perskirstymui, o netrukus jie ima ir numiršta nė nemirktelėję! Turbūt nereikia nė sakyti, kad mums tai buvo smūgis žemiau juosmens. Pusė iš mūsų dvidešimt šešių tiriamųjų ima ir padeda šaukštą, o mes netgi nesugebame perprasti priežasties! Klausimą, kas tinkamas įdiegti perskirstymo funkciją, o kas — ne, teko išvis atmesti; įsitikinome, kad esminė klaida įsivėlė kažkur pačioje programoje. Matyt, pati persijunginėjimo iš vienos pažintinės sistemos į kitą idėja buvo klaidinga iš pat pradžių. Tuo metu pateikiau Sistemai pasiūlymą nedelsiant įšaldyti projektą. Išimti skirstymo dėžes likusiems gyviems iš galvų ir nutraukti visus numatytus perskirstymo darbus. Tvirtinau, kad jeigu tučtuojau to nepadarysime, neteksime visų. Ir štai kokio atsakymo sulaukiau iš Sistemos: apie tai negali būti nė kalbos. Mano pasiūlymą jie atmetė.

— Jie – ką?

— Jie atmetė mano pasiūlymą. Supranti, labai greitai paaiškėjo, kad perskirstymas — itin paklausus. Tad tik beviltiškas svajoklis galėjo tikėtis, kad Sistema ramiai numos ranka ir sutiks grįžti į išeities tašką. Be to, nebuvome tikri ir dėl to, kad visi likę bandomieji irgi mirs. Jei bent keli būtų išgyvenę, jie būtų tapę idealiais pavyzdžiais tyrinėjimams planuojant kurti naujos kartos perskirstymo technologijas. Man beliko atsistatydinti.

— Ir galų gale išgyvenau tik aš vienas.

— Visiškai teisingai.

Atkraginau galvą, įsirėmiau pakaušiu į uolą ir perbraukiau ranka apšepusį smakrą. Kažin, kada paskutinį kartą skutausi?

— Tai kodėl nenumiriau aš?

— Tikslaus atsakymo į šį klausimą irgi nežinau, galiu išdėstyti tau tik prielaidas, — vėl ėmėsi pasakoti profesorius. — Tiesa, tai tik hipotezė, ir ta pati — pagrįsta kita hipoteze. Bet... vis dėlto nemanau, kad smarkiai klysčiau... Atrodo, tu nuo pat pradžių naudojaisi ne vienintele pažintine sistema. Netgi pats nežinojai, kad gyveni blaškydamasis nuo vienos tapatybės prie kitos. Prisimink mūsų paradigmą apie du laikrodžius, vieną — vienoje, kitą — kitoje kišenėje. Tikriausiai tu turėjai kažkaip savaime susiformavusią skirstymo dėžę — ir ji suteikė tau tam tikrą psichinį imunitetą.

— Ar galite pateikti kokių įrodymų?

— O kaipgi, galiu. Prieš du ar tris mėnesius dar kartą peržiūrėjau visus dvidešimt šešis įrašus su sąmonės šerdies vaizdine išraiška. Ir tik dabar kai kas krito man į akis. Tavasis buvo pats nuosekliausias, jokios ypatingos sumaišties, beveik jokių šiukšlių. Puikus, logiškas siužetas, beveik tobulas. Puikiausiai tiktų knygai ar filmo scenarijui. Kiti dvidešimt penki nuo tavojo skyrėsi kaip diena nuo nakties. Supainioti, migloti, be sąryšio — vienu žodžiu, kratinys, ir tiek. Kad ir kaip nėriausi iš kailio juos redaguodamas, į visumą jie nesilipdė, nors pasiusk. Kaip buvo, taip ir liko virtinės nesusijusių, sapnus primenančių vaizdinių. Panašių į vaiko terlionę pirštu.

Be paliovos sukau sau galvą: kaip šitaip gali būti? Ir pagaliau priėjau štai tokią išvadą: tai tavo paties darbas. Ne kas kitas, o tu pats suteikei savo įvaizdžiams tam tikrą formą. Tarytum būtum sugebėjęs kažkaip patekti į savąją dramblio kaulo apdorojimo įmonę pasąmonėje — ir ten savomis rankomis iš ilčių susikurpei visą dramblį. Pats šito net nežinodamas!

— Tuo man labai sunku patikėti, — pareiškiau.

— Galiu sugalvoti net keletą prielaidų, kaip tai paaiškinti, — tęsė profesorius. — Vaikystės trauma, netikęs auklėjimas, perdėtas ego sureikšminimas, kaltės jausmas... Kad ir kas tai būtų, kaip tik dėl to ypač sustiprėjo tavo savisauga, užsiauginai itin tvirtą luobą...

— Gerai, tarkime, taip. Ir ką tai reiškia?

— Nieko ypatingo tai nereiškia. Jei nieko nebūtų atsitikę, tikriausiai nugyventum ilgą ir laimingą gyvenimą, — pasakė profesorius. — Bet, deja, dabar tau tai nebeskirta. Patinka tau ar ne, tačiau kaip tik tu esi koziris, galintis nulemti visų šitų absurdiškų informacijos karų baigtį. Galvą guldau: ilgai netruks, kol Sistema pradės antrojo projekto bandymus, ir modelis būsi tu. Jie išnaršys ir iščiupinės kiekvieną tavo dalelę, kurią tik įmanoma tyrinėti. Nenumanau, kiek toli jie eis, bet malonu tikrai nebus — tai tikrai žinau. Taigi aš ir norėjau išgelbėti tave nuo viso šito.

— Nuostabu, — suinkščiau. — Norite mane išgelbėti, boikotuodamas projektą, tiesa?

— Ne, bet turėsi manimi pasitikėti.

— Pasitikėti? Kai šitaip ilgai mane apgaudinėjote? Melavote, vertėte atlikti visą tą niekam nereikalingą tabuliavimą...

— Man trūks plyš reikėjo aplenkti ir Sistemą, ir semiotekus: norėjau pačiupti tave anksčiau, nei jie ims taršyti tau smegenis, kad galėčiau patikrinti savo hipotezes. Jeigu jos pasitvirtintų, jiems nebereikėtų tavęs sunkti. Tuose duomenyse, kuriuos daviau tau tabuliuoti, buvo įterpta iškvietimo signalo seka. Iškart kai persijungei į antrąją pažintinę sistemą, persijungei ir dar kartą — į trečiąją.

— Tą pačią, kurios vaizdinius jūs įrašėte ir suredagavote?

— Būtent, — linktelėjo profesorius.

— Ar tai gali visiškai patvirtinti jūsų hipotezę?

— Priklauso nuo spragų, — atsakė profesorius. — Tu turi įgimtą gebėjimą palaikyti ryšį su savo sąmonės šerdimi. Taigi, kalbant apie antrąją pažintinę sistemą, tau nekyla jokių problemų. Tačiau trečioji grandinė — jau kas kita: kadangi ją redagavau aš, tau ji turėtų būti bent šiek tiek svetima, ir skirtumai neišvengiamai sukeltų vienokią ar kitokią tavo reakciją. Įvertinęs juos, būčiau galėjęs sudaryti baigtinį tavo pasąmonės elektropiktografinį įrašą.

— Būčiau galėjęs?

— Taip, būčiau galėjęs. Būčiau galėjęs, bet dabar nebegaliu: susiuostę su INKiščiais, semiotekai nuniokojo mano laboratoriją. Jie išsigabeno visą mano tyrinėjimų medžiagą. Visus svarbius dokumentus.

— Ar tikrai? Mums pasirodė, kad svarbiausius dalykus jie paliko nepaliestus.

— Tikrai. Aš buvau grįžęs į laboratoriją ir viską patikrinau. Nebeliko ničnieko svarbaus. O su tuo, kas liko — jokių vilčių atlikti tokius matavimus, iš kurių peštume bent kiek naudos.

— O kaip visa tai turi nulemti pasaulio galą? — paklausiau lyg tarp kitko.

— Tiksliau sakant, kalbėjau ne apie šį pasaulį. Pasaulis, kuriam gresia galas, yra tas, kuris glūdi tavo esybės gelmėse.

— Ničnieko nesuprantu, — prisipažinau.

— Kalbu apie tavo sąmonės šerdį. Vaizdinys, išgaunamas tavo sąmonėje, ir yra Pasaulio galas. Kodėl ten tu nugrūdai šitokius dalykus — to tikrai negaliu pasakyti. Bet kad ir kokios būtų priežastys, visa tai ten yra. Šiuo metu tam pasauliui, egzistuojančiam čia ir dabar esančioje tavo sąmonėje, ateina galas. Kitais žodžiais tariant, tavo sąmonė apsigyvens ten, vietovėje, vadinamoje Pasaulio galu.

Viso to, kas yra šitame pasaulyje, tame kitame nėra. Ten nėra nei laiko, nei gyvenimo, nei mirties. Jokių apibrėžtų vertybių tiesiogine prasme. Jokios savasties. Tame kitame tavo sukurtajame pasaulyje žmogaus esybė perkelta išorėn — į žvėris.

— Žvėris?

— Vienaragius, — pasakė profesorius. — Tavo pasaulyje gyvena vienaragiai, nuolat sugenami į siena apjuostą miestą.

— Ar tai kaip nors susiję su ta vienaragio kaukole, kurią man padovanojote?

— Tai buvo kopija. Pats ją pagaminau. Juk atrodė kaip tikra, ar ne? Sumodeliavau ją pagal tavo sąmonėje slypėjusį vaizdinį. Teko kaip reikiant paplušėti... Nieko ypatingo ji nereiškia. Ko gero, ji — tik užgaida, mano aistros frenologijai išraiška, cho cho cho. Tiesiog dovanėlė tau.

— Minutėlę! — pertraukiau jį. — Gerai, tarkime, patikėsiu, kad mano sąmonės gelmėse iš tiesų egzistuoja toks pasaulis. Sakykime, jūs iš tikrųjų sumontavote medžiagą, suteikdamas jai konkretesnę formą, o paskui suvedėte į trečiąją grandinę mano galvoje. Tebūnie, patikėsiu ir tuo. O paskui jūs pasiuntėte iškvietimo signalą, šitaip nukreipdamas mano sąmonę atlikti perskirstymą. Kol kas viskas teisingai?

— Visiškai.

— Bet ką tuomet reiškia tos šnekos apie pasaulio galą? Argi, pasibaigus perskirstymo procesui, trečioji grandinė nenutrūksta, argi mano sąmonė savaime negrįžta į pirmąją?

— Ne. Čia ir slypi bėda, — paprieštaravo profesorius. — Jeigu viskas vyktų taip, kaip sakai, būtų labai paprasta. Deja, taip nėra. Trečiojoje grandinėje nėra automatinio blokavimo funkcijos.

— Ar norite pasakyti, kad trečioji mano grandinė veikia nuolat?

— Na... maždaug taip.

— Bet juk šiuo metu mąstau ir elgiuosi pagal pirmąją?

— Tik todėl, kad kol kas blokuojama tavo antroji grandinė. Štai kaip visa tai atrodytų brėžinyje... — Profesorius užrašų knygutės lapelyje nubraižė schemą ir padavė man.

— Štai normali tavo būsena. Skirstymo dėžė A sujungta su įvestimi 1, skirstymo dėžė B — su įvestimi 2. Tačiau dabar... — profesorius ant kito lapelio nubraižė dar vieną schemą ir ištiesė man, — dabar yra štai šitaip.

Supranti, ką čia pavaizdavau? Skirstymo dėžė B prijungta prie trečiosios grandinės, o skristymo dėžė A automatiškai įjungta į tavo pirmąją grandinę. Kadangi yra šitaip, vis dar gali mąstyti ir elgtis pirmosios grandinės režimu. Vis dėlto tik laikinai. Netrukus mums būtinai reikėtų perjungti skirstymo dėžę B atgal į antrąją grandinę. Juk trečioji grandinė, jei kalbėsime tiksliai, — ne tavo paties. Jeigu paliekame viską taip, kaip yra, skirtuminė energija sudegins skirstymo dėžę, ir tu liksi nuolat prisijungęs prie trečiosios grandinės; tuo tarpu elektros iškrova nustums skirstymo dėžę A į tašką 2, ten ji ir perdegs. Ketinau išmatuoti skirtuminę energiją ir grąžinti tave į normalią būklę anksčiau, nei tai atsitiks.

— Ketinote!

— Taip, kaip tik šitaip ir ketinau pasielgti, tačiau dabar viskas išslydo man iš rankų. Kaip sakiau, tie pusgalviai sunaikino mano laboratoriją ir pagrobė dokumentus su pačia svarbiausia medžiaga.

— Ar tai reiškia, kad amžiams įstrigsiu trečiojoje grandinėje — be jokios vilties grįžti?

— Na... ko gero, taip. Tu gyvensi Pasaulio gale. Man iš tikrųjų labai, labai gaila.

— Labai gaila? — pakartojau aš, pats dorai nesuvokdamas, ką sakau. — Labai gaila? Jums kaip tik labai lengva šitaip sakyti! O kas bus su manimi? Juk tai ne koks žaidimas! Tai mano gyvenimas!

— Man nė baisiausiame košmare nesisapnavo, kad šitaip atsitiks. Juk negalėjau nujausti, kad semiotekai susikukuos su INKiščiais. O Sistema dabar tikriausiai nė neabejoja, kad mes, kažkur nulindę, patys savarankiškai atliekame kažkokius tyrinėjimus. Žinok, semiotekai irgi jau senokai buvo ant tavęs akį pakabinę. Ir leido Sistemai suprasti tai taip aiškiai, tarytum būtų nuėję ir iškloję viską tiesiai šviesiai. Savo ruožtu Sistema šventai įsitikinusi, kad mes juos išdavėme, tad, pirmai progai pasitaikius, sutrintų mus į miltus, nusispjovę netgi į tai, kad drauge tektų palaidoti ir perskirstymo funkcijos tobulinimą. Kaip tik šito ir siekia semiotekai. Argi ne nuostabu: mus sudoroja mūsų pačių draugeliai kalkutekai! O kartu Sistema dar praranda bet kokį pranašumą, jei kada pradėtų perskirstymo tyrinėjimų antrąjį etapą. Semiotekai tikriausiai neatmeta tikimybės, kad mes, neturėdami kur dingti, perbėgsime pas juos — argi galėtų būti dar geriau? Ar šiaip, ar anaip, jie niekuo nerizikuoja.

— Nuostabu... — sumurmėjau. — Tiesiog pasakiška.

Vadinasi, tuodu vyrukai, kurie įsiveržė pas mane, nuniokojo mano butą ir perrėžė man pilvą, vis dėlto buvo semiotekai. Ir visi jų išvedžiojimai apie būtinybę nukreipti Sistemos dėmesį tebuvo pasakėlės, ir tiek. O aš ėmiau ir įmoklinau tiesiai į jų išraustą vilkduobę.

— Vadinasi, mano likimas nulemtas. Aš užspeistas į kampą. Mane medžioja abi pusės, o jei ir pavyktų kaip nors saugiai nugulti ant dugno, mano gyvenimas vis vien baigtas.

— Na ne, nebaigtas. Tu gyvensi ir toliau. Tik kitame pasaulyje.

— Numirti ar persikelti į kitą pasaulį — tai bent skirtumas, — suniurzgiau. — Paklausykite. Gal aš ir ne kažin kas, bet tasai aš — visa, ką turiu. Galbūt jums ir prireiktų didinamojo stiklo, norint rasti mano veidą bendroje mokyklos baigimo fotografijoje. Galbūt neturiu nei draugų, nei šeimos. Taip, pats puikiai visa tai žinau. Bet kad ir kaip keista gali pasirodyti, šiuo gyvenimu aš visiškai patenkintas. Galbūt taip yra todėl, kad ta jūsų nupasakota dvilypė mano asmenybė pavertė jį nesibaigiančia komedija. Aš pats juk negaliu to žinoti, ar ne? Bet kad ir kokios būtų priežastys, būti savimi man visai patiko. Ir aš visiškai nepageidauju kur nors persikraustyti. Nenoriu jokių vienaragių už tvoros.

— Ne tvoros, — pataisė mane profesorius. — Sienos.

— Sumautas skirtumas! Tvoros, sienos — man jos visiškai nereikalingos! — putojau. — Tikiuosi, turiu teisę bent jau įsiusti?

— Na... Šiomis aplinkybėmis, ko gero, nirštų kiekvienas, — sutiko profesorius ir pasikasė ausį.

— Kiek suprantu, visa atsakomybė už tai, kas nutiko, tenka jums. Tai jūs prisivirėte košės, o ją srėbti turiu ir aš! Tai jūs, šundaktaris nelemtas, prigrūdote žmonėms į galvas velniaižin kokių elektros grandinių, tai jūs suklastojote visus leidimus, kad įbruktumėte man dar vieną klastotę — tą perskirstymo užduotį, tai dėl jūsų kaltės juoda katė perbėgo tarp manęs ir Sistemos, tai jūs paleidote mano pėdsakais semiotekus, tai jūs įviliojote mane į šitą pragaro skylę — ir pagaliau sudaužėte į šipulius visą mano pasaulį! Visa tai šiurpiau už patį baisiausią siaubo filmą! Po šimts velnių raguotų, kas toks manote esąs? Man nusišvilpt, ką manote! Tučtuojau padarykite taip, kad viskas mano galvoje vėl būtų kaip buvę!

Profesorius tik kažką niurgztelėjo.

— Man atrodo, jis sako tiesą, seneli, — įsiterpė putlioji mergina. — Kartais tu taip iki ausų pasineri į tai, ką darai, kad nė nesusimąstai apie visas tas kančias, į kurias įstumi kitus. Prisimeni eksperimentą, kai bandei prikniedyti plaukmenis prie čiurnų? Privalai kaip nors jam padėti.

— Garbės žodis, aš tikrai maniau, kad darau tik gera. Tik aplinkybės klampino mus vis giliau! — sudejavo seniokas. — O dabar viskas galutinai išslydo man iš rankų. Ničnieko nebegaliu pakeisti! Negali ir tu.

— Nuostabu, — pareiškiau.

— Žinau, žinau, tai ne kažin kiek gali paguosti, — visai nukabino nosį profesorius, — bet nemanyk, kad viskas jau prarasta. Kai tik atsidursi tame kitame pasaulyje, galėsi perkelti į jį viską, ką turėjai šiame — viską, ko ne savo valia turėsi atsisakyti.

— Atsisakyti?

— Taip, — patvirtino profesorius. — Tu prarasi viską, ką turėjai čia. Bet visa tai bus ten.