23

Skylės, siurbėlės, bokštas

— Tai ne žemės drebėjimas. — Mergina pati sudrebėjo. — Kur kas blogiau.

— O kas tai?

Ji lyg ir žiojosi atsakyti, bet nurijo žodžius ir tik beviltiškai papurtė galvą.

— Nebėra kada aiškinti. Bėgam! Tai vienintelis išsigelbėjimas! Net jeigu iširs siūlė tavo pilve, tai vis geriau nei mirti!

Susirišę nailonine virve mudu drauge kiek įkabindami skuodėme pirmyn. Šviesos spindulys jos rankoje it pamišęs šmaižiojo į visas puses, brėždamas trūkčiojančią dantytą liniją tarp uolų. Kuprinė šokinėjo man ant nugaros lyg gyva. Mielai būčiau bloškęs ją šalin, bet kol jos atsikratyčiau, sugaiščiau kelias brangias akimirkas. Negalėjau netgi sulėtinti žingsnio — juk buvau tempiamas už pavadžio.

Kuo toliau bėgome, tuo labiau garsėjo grumėjimas. Atrodė, kad stačia galva lekiame tiesiai į jo ištakas. Tai, kas prasidėjo kaip vos juntamas požeminis virpesys, dabar virto dantų griežimu, šnypštimu, burbuliavimu, ausį rėžiančiu brūžinimu — balažin kuo, net nežinau, kaip tai įvardyti.

Bėgau susirietęs — kūnas taip ir veržėsi į priešingą pusę, tačiau mergina lapnojo priekyje, o man liko tik nuolankiai sekti iš paskos. Dar laimė, kad kelyje nepasitaikė kokių posūkių ar kliūčių. Išgrauža buvo lygi ir tiesi tarsi kėglių rutulio takelis. Jokių duobių, jokių atsikišusių uolų, kurios galėtų pridaryti rūpesčių.

Staiga pasigirdo aštrus girgždėjimas ir traškesys, tarsi su milžiniška jėga vienas į kitą trintųsi didžiuliai rieduliai. Aplinkui griaudėjo klaikus nesiliaujantis triukšmas. Ir staiga — tyla. Akimirką nesigirdėjo nė menkiausio garselio. Ir čia pat tarpeklį užtvindė keistas šnypštimas, tarsi tūkstančiai sukriošusių senių šniokštuodami trauktų į plaučius orą pro sukąstus dantis. Tamsą suvirpino spigus švilpesys, tarytum per sekundę staiga būtų uždūzgę kažkieno išjudinti tūkstančiai požeminių vabzdžių. Kaip kažin ką, nieko gera nežadantis garsas.

Tuo pat metu mane apniko šiurpus pojūtis, kad tasai garsas mus masina, kad kažkur ten, priekyje, lindi kraupi baidyklė, tik ir laukianti, kol grobis pats atskubės jai į nasrus. Kad ir koks siaubūnas ten tykotų, jis neabejotinai žino, kad mes artėjame. O kas jis toks — aš net nenumanau. Vaizduotę jau kadai pamečiau kažkur pakeliui.

Mes vis bėgome ir bėgome — ar ilgai? Mano laiko pojūtis seniai išgaravo. Bėgau ir bėgau, ir bėgau, bet nejutau nuovargio, žaizdos pilve keliamas skausmas buvo nugrūstas į patį atokiausią sąmonės užkaborį. Jutau, kaip medėja alkūnės, tai buvo vienintelis kūniškas pojūtis. Sąmoningai jau nelabai ir suvokiau, kad vis dar bėgu. Kojos kilnojosi tarsi savaime. Sutankėjusio oro lavina stūmė mane iš užnugario.

Jau buvau beveik visiškai pavirtęs bekūne judančio žmogaus sąvoka, kai mergina suklykė perspėdama, tik aš jos neišgirdau. Įsirėžiau į ją ir partiesiau ant žemės. Inercijos stumiamas vis dar judėjau pirmyn, taigi sėkmingai perskridau per ją ir šleptelėjau kitoje pusėje. Net negirdėjau smūgio. Dar akimirka — ir mano galva trenkėsi į kietą uolą; tik spėjau pagalvoti: aš nieko nebegirdžiu, viskas beveik taip, tarsi man kas būtų išjungęs garsą. O gal mane pritrėškė pasivijusi evoliucija?

Paskui — ar, tiksliau, tuo pačiu metu — mane apžilpino klaikus skausmas pačiame kaktos viduryje. Tamsa man prieš akis ištiško į druzgus. Smegenų sukrėtimą patyriau kaip nieko — dėl to buvau tikras. O gal perskilo kaukolė? Galbūt mano smegenys jau mirusios, tik jų žieve vis dar sklinda rudimentinės skausmo bangos, trūkčiodamos lyg nusimesta driežo uodega?

Po valandėlės atsitokėjau vis dar esąs gyvas. Taip, aš gyvas ir kvėpuoju. Ir sulig kiekvienu įkvėpimu mane persmelkia skausmas. Jutau, kaip skruostais srūvančios ašaros drėkina lūpų kampučius, o paskui tyška ant uolos.

Maniau, kad tučtuojau prarasiu sąmonę, bet iš paskutiniųjų dar kabinausi į skausmą ir mane supančią tamsą. Juk aš kažką veikiau. A, taip, bėgau. Dūmiau kiek kojos įkerta, stengdamasis nuo kažko pabėgti. O paskui pargriuvau. Grabinėdamas pleišėjančius atminties pakraščius, pabandžiau bent jau atsiklaupti.

Kai atminties skivytai ėmė skausmingai jungtis į visumą, pastebėjau, kad iš visų spėkų laikausi įsikibęs nailoninės virvės. Bene aš koks skalbinys, vėtros nuneštas nuo virvės? Atrodo, būsiu įgijęs įprotį kuo skubiau mane supančias aplinkybes įsprausti į visokiausius patogius palyginimus.

Po valandėlės suvokiau dar vieną dalyką: pusė mano kūno žemiau juosmens kažkur išnykusi. Ne, ne visai taip; čia pat padėtį teko įvertinti iš naujo. Apatinė kūno dalis tebebuvo kur buvusi, tik visiškai nieko nejautė. Stipriai užsimerkiau ir susikaupiau. Mėginimai atkurti pojūčius žemiau juosmens priminė bandymus įkalbėti pimpalą atsistoti. Tik veltui švaistytum energiją.

Tad štai: tysau sau ir galvoju apie tą draugišką bibliotekininkę su visu jos išsiplėtusiu skrandžiu ir apie tą katastrofiškai nesėkmingą miegamojo istoriją. Štai tada viskas ir ėmė eiti iš vėžių, netikėtai dingtelėjo man dabar. Vis dėlto prikalbinti pimpalą atsistoti — ne vienintelis gyvenimo tikslas. Tai aš sugebėjau suprasti dar prieš daugelį metų, skaitydamas Stendalio Parmos vienuolyną.

Taigi apatinė mano kūno dalis kažkur prasmego skradžiai. O gal kadaruoja erdvėje, pakabinta ant gembinio krano. O gal... gal tiesiog kabo virš tuštumos, persisvėrusi per uolos briauną? Na taip, žinoma, o nuriedėti į bedugnę man neleidžia tik viršutinė kūno dalis. Tai štai kodėl mano rankos iš visų jėgų gniaužia kažkokią virvę...

Tiesiog į akis tvykstelėjo ryški šviesa; aš atsimerkiau. Mano rubuilė bendražygė pliskino žibintuvėliu tiesiai į veidą. Iš paskutiniųjų laikydamasis virvės ėmiau rangytis kaip išmanydamas, kad užtempčiau apatinę kūno dalį ant tvirtos uolos.

— Paskubėk! — suriko storuliuke. — Arba žūsime abu!

Kūnas sunkus lyg švino pripiltas, o krauju sulaistyta žemė – slidi. Tikriausiai bus atsivėrusi žaizda pilve. Paleidau virvę ir, remdamasis alkūnėmis, bandžiau ropštis aukštyn. Diržas užsikabino už uolos atbrailos ir laikė vietoje, o nailoninė virvė, pritvirtinta prie diržo, tuo tarpu stengėsi tempti į priekį.

— Liaukis timpčioti! — sustugau į artėjančią šviesą. — Kaip nors susidorosiu pats. Tik neliesk virvės.

— Kaip tu? Viskas gerai?

— Pusė bėdos.

Diržas tebebuvo užsikabinęs už uolos krašto, bet aš, sutelkęs visas jėgas, įstengiau permesti vieną koją ant tvirto pagrindo.

— Atleisk, bet niekaip negalėjau tau padėti, — išgirdau storuliukės balsą. — Kaip įmanydama bandžiau laikytis už uolos, kad nenugarmėtume abu.

— Nieko baisaus, — atsakiau. — Tik nesuprantu, kodėl negalėjai perspėti, kad čia esama duobės.

— Nebuvo kada. Juk šaukiau, kad sustotum.

— Aš tavęs negirdėjau.

— Verčiau nesiginčykim. Jau beveik atėjome. Reikia kuo skubiau nešdintis iš čia. Jei nesuskubsime, netrukus mums iščiulps kraują iki paskutinio lašo.

— Iščiulps kraują?

Ji nukreipė žibintuvėlio spindulį į duobę. Ši buvo idealiai apskrita, gal metro skersmens. Paskui storuliuke ėmė sukioti žibintuvėlį į visas puses, ir aš išvydau eilių eiles tokių pat duobių — jos driekėsi kiek akys užmato. Atsidūrėme tarsi ant kokio bičių korio.

Vienintelis skirtumas buvo tas, kad žemė po kojomis vilnijo tarsi pustomas smėlis. Pamaniau, gal man tavaruoja akyse — vis dėlto galvą į akmenį kaukštelėjau kaip reikiant. Tačiau apšviestos mano rankos lyg ir nevirpėjo. Vadinasi, žemė juda iš tikrųjų.

— Siurbėlės! — cyptelėjo putlioji mergina. — Iš duobių paviršiun šliaužia devynios galybės siurbėlių! Jeigu dar stoviniuosime čia, jos iščiulps mus taip, kad liks tik tuščias kevalas!

— Brrr... — Mane net supykino. — Ar tai ir yra baisiau už žemės drebėjimą?

— Ne. Siurbėlės — dar tik žiedeliai. Iš tiesų neįtikėtinų įvykių sulauksime šiek tiek vėliau.

Vis dar susirišę virve, mudu nuklampojome liulančiu paviršiumi, su kiekvienu žingsniu traiškydami siurbėles po kojomis. Nė pats nepajutau, kaip susigūžiau.

— Tik nepaslysk. Jeigu įsmuksi į duobę — tau galas.

Ji įsikibo į mano ranką. Savo ruožtu aš sugniaužiau jos striukės kraštą. Nepratusiam prie tokių pasivaikščiojimų žygis trisdešimties centimetrų pločio gličiu, siurbėlėmis aptekusiu taku ir dar visiškoje tamsoje — nuotykis, be abejo, nepamirštamas. Sutraiškytos siurbėlės lipo prie padų, apkibdamos juos storu tąsios drebutienos sluoksniu.

Kai pargriuvau, tikriausiai viena kita bjaurybė spėjo įsisiurbti. Jutau porą šlykščių glitėsių, prikibusių prie kaklo ir ausies. Stengiausi nekreipti į jas dėmesio, nes, vos apie tai pagalvojus, skrandis taip ir imdavo verstis lauk. Be to, abi rankos buvo užimtos. Tiksliau, kaire laikiau žibintuvėlį, o dešine gniaužiau merginos drabužio kraštą. Negalėjau paprasčiausiai sustoti ir nudraskyti mano kraują siurbiančių bjaurybių.

Kaskart, kai pašviesdavau sau po kojomis, išvysdavau pukšinčią siurbėlių masę. Jos nenutrūkstamu srautu lindo iš duobių.

— Galvą guldau: INKiščiai savo aukas dievams mesdavo kaip tik į šitas duobes.

— O tu — tikras gudruolis, — atsiliepė ji.

— Kur jau ne, — burbtelėjau.

— Senelis sako, kad siurbėlės yra tų žuvų patarnautojos. Taigi INKiščiai aukojo aukas ir siurbėlėms. Šviežią mėsą, šiltą kraują, žmones, atsitemptus į požemį iš antžeminio pasaulio...

Iš tamsiųjų duobių atsklido kažkokie į aikčiojimą panašūs garsai. Sūkuriuojančios oro srovelės, tarsi iš pragarmės kyščiojantys čiuptuvėliai, apsupo mus iš visų pusių sakytum gurgždus naktinis miškas.

— Artėja vanduo, — pranešė mano bendražygė. — Siurbėlės — jo pranašai. Kai jos išnyks, sulauksime vandens. Jis paprastai siūbteli iš šitų duobių. Būtinai reikia pasiekti altorių anksčiau, nei pradės kilti vanduo.

— Tu visa tai žinojai iš anksto? Po šimts velnių raguotų, kodėl iš karto nesakei?

— Todėl, kad nežinojau, aišku tau? Nemanyk, kad poplūdis ištinka kasdien. Vanduo pakyla tik kartą ar du per mėnesį. Kaip galėjau įspėti, kad potvynio reikia laukti kaip tik šiandien?

Duobėms nebuvo nei galo, nei krašto. Sutraiškytų siurbėlių viduriais aplipusių padų beveik nebegalėjau atplėšti nuo žemės. O žingsniuoti tiesiai buvo išvis keblu. Tiesiog puikumėlis.

— Jau nebetoli, — drąsino mane storuliuke. — Dar keli žingsniai, ir būsime saugūs.

Nebeturėjau jėgų vargintis atsakyti. Tad tik linktelėjau, tarsi aklinoje tamsoje mano linkčiojimas ką nors reikštų.

— Ar girdi mane? Tau viskas gerai? — riktelėjo mergina.

— Jaučiu, kad tuoj apsivemsiu, o šiaip viskas gerai.

Aš ne koks žliumba. Tačiau šita siurbėlių putra, trykštanti po kojomis ir limpanti prie padų, galutinai perpildė taurę. O kur dar toji tamsa, nuovargis ir miego stygius. Mano ištvermė beviltiškai seko. Galugerklyje jutau teliūskuojant saldžiarūgštes skrandžio sultis.

Nedrįsau net pažvelgti į laikrodį. Be paliovos lindo mintys apie dangų. Rytas, medžiai, karšta kava, laikraštis... trokšte troškau šviesos, tikros šviesos, bet kokios šviesos.

— Kai tik įveiksime šitą bjaurastį, galėsi vemti kiek širdis geidžia. Bet dabar dar šiek tiek pakentėk. — Ji stipriau suspaudė man alkūnę.

— Na jau ne. Taip imsiu ir apsivemsiu — kad tu nesulauktum. Mane tik šiek tiek pykina, — sugargaliavau, stengdamasis smarkiai neprasižioti.

— Šitaip gali atsitikti kiekvienam. Žinau, tai siaubinga, bet juk kada nors baigsis. Pasitikėk manim, — savo optimizmu ji norėjo užkrėsti ir mane.

Nieko panašaus: šitos duobės galėjo ir nesibaigti, galėjo driektis ir driektis iki begalybės. O man jau niekada neteks paskaityti šios dienos rytinio laikraščio. Naujutėlis laikraštis, dar kvepiantis spaustuvės dažais, tokiais šviežiais, kad tepa pirštus... Storas, su visais reklamos priedais. Informacija apie tai, kada pabunda ministras pirmininkas, akcijų biržos naujienos, pranešimas apie visos šeimos savižudybę, receptas, kaip pasigaminti chaivan-mushi, naujausių sijonų madų pristatymas, muzikos albumų apžvalga, nekilnojamojo turto skelbimai...

Visa bėda, kad neprenumeruoju laikraščių. Jau prieš trejus metus į spaudą numojau ranka. Kažin kodėl? Turbūt jaučiu, kad visa, apie ką rašo laikraščiai, niekaip nesusiję su manimi. Vienintelis mano ryšys su pasauliu yra tie skaičiai, kuriuos apdoroju savo smegenyse. Tuo tarpu laisvalaikį paprastai leidžiu vienas: skaitau senus romanus, žiūriu senų Holivudo filmų įrašus, šį bei tą gurkšnoju. O laikraščio net nepasigendu.

Ir vis dėlto, klampodamas po šitą požeminį pasaulį be šviesos spindulėlio, ėmiau ilgėtis rytinio laikraščio. Atsisėsčiau saulės nutviekstame kamputyje ir išlaižyčiau visą numerį žvilgsniu, kaip katė sausai išlaižo pieno lėkštutę, glamonėčiau jį akimis nuo pirmo puslapio iki paskutinio; perskaityčiau kiekvieną žodelį.

* * *

— O štai ir altorius, — netikėtai pranešė mano putlioji bendražygė. — Dar dešimt metrų — ir viskas.

Tą pat akimirką, tarsi pabrėždamas jos žodžius, nutrūko iš duobių besiveržiančio oro švokštimas — staiga, lyg nupjautas galingu skustuvo mostu. Jokio išankstinio perspėjimo ir jokių palengva tilstančių aidų — tasai slegiantis prie žemės triukšmas vienu gaištu nutilo ir nebeliko nė garselio. Man pasidingojo, tarsi išvis būčiau praradęs klausą, o drauge — ir pusiausvyrą.

Visiška tyla. Ji užgriuvo mus iš karto, kai tik kažkas nurėžė garsą. Mudu abu sustingome ir įtempėme ausis, stengdamiesi išgirsti... ką? Gurktelėjau seilę, bet išgirdau tik kimų gergždesį, tarsi patefono adata tuščiai skrebentų plokštelės kraštą.

— Vanduo nuslūgo? — viltingai paklausiau.

— Vanduo tuojau ištrykš, — atsakė ji. — Tą švokštimą sukėlė oras, kurį vanduo stūmė pro skyles. Dabar oro ten jau nebėra, vandeniui kelias laisvas. Tuojau prasidės visas smagumas.

Ji stvėrė mane už rankos, ir mudu nušokavome pro kelias paskutines duobes. Galėjau kiek lengviau atsipūsti: pats bjauriausias etapas įveiktas. Siurbėlės, atrodo, išsinešdino priešinga kryptimi. Net jeigu netrukus nuskęsime, tai vis geriau nei lėta mirtis gleivėtų siurbėlių duobėje.

Kilstelėjau ranką, norėdamas nulupti vieną tų kraujasiurbių nuo kaklo, bet bendražygė sulaikė.

— Neliesk! — perspėjo ji. — Nuplėši gerą sklypą odos! Šiaip ar taip, viena kita siurbėlė tavęs tikrai nesugrauš. O mums reikia kuo skubiau užkopti į bokštą. Nejaugi mokykloje nieko nemoko apie siurbėles?

— Ne, — pripažinau. Pasijutau bukas kaip plūduro inkaras.

Dar keli žingsniai, ir ji žibintuvėlio spinduliu apšvietė tiesiai priešais mus dunksantį „bokštą“. Tai buvo glotnus, be jokių ženklesnių atbrailų cilindras, šiek tiek primenantis švyturį; man pasirodė, kad į viršų jis siaurėja. Aukščio nuspėti negalėjau, viena buvo aišku: bokštas tikrai labai aukštas. Netarusi nė žodžio, storuliuke ėmė kopti įvijais „laiptais“ aukštyn. Iš paskos, savaime suprantama, tempdama ir mane.

Žiūrint iš tolėliau, ir dar silpnoje žibintuvėlio šviesoje, atrodė, kad šis bokštas — didingas, ištisus šimtmečius statytas paminklas, bet atsidūrus prie pat jo išsyk paaiškėjo, kad tai — pačios gamtos sukurtas uolos darinys. Tiesiog gana grubiai erozijos aptašytas stalagmitas. Netgi spirale kylančius laiptus, iškirstus šioje akmeninėje kolonoje, laiptais galėjai vadinti nebent iš mandagumo. Jie buvo nelygūs, suskilinėję, pakopos pločio vos pakako kojai pastatyti, kai kur nutrupėjusi visa pakopa. Mudu ropštėmės aukštyn atsargiai, klupinėdami, kone prisiploję prie uolos.

Kai užkopėme ant trisdešimt šeštosios pakopos — lipdamas laiptais, visada jas skaičiuoju, toks įprotis — išgirdome garsų pliaukštelėjimą, tarsi kas iš visų spėkų į akmeninę sieną būtų tėškęs nemenką kepsnio gabalą. Paskui — akimirksnis grėsmės pritvinkusios tylos. Kažkas nenumaldomai artėjo.

Ir tuojau pat užgriuvo. Iš šimtų siurbėlių gyvenamų angų plūstelėjo vandens srautai. Tonų tonos vandens, pražūtingai šliaužiančio tamsoje aukštyn. Dar akimirka — ir aš vėl virtau vaiku, kino teatre žiūrinčiu prieš filmą rodomą kino kroniką apie užtvankos atidarymą. Atsivėrė šliuzai, ir ekrane milžiniška vandens masė siūbtelėjo žemyn. Šalmu pasipuošusiam gubernatoriui buvo suteikta garbė nuspausti mygtuką. Debesys žaižaruojančių purslų, kurtinantis grumėjimas...

— Ko ten krapštaisi apačioje? — riktelėjo mergina.

— Kaip manai, ar aukštai pakils vanduo? — mirktelėjau busdamas iš prisiminimų ir tučtuojau atsiliepiau.

— Aukštai, — rėžė ji. — Galiu pažadėti tik viena: bokšto viršūnės jis tikrai nepasieks.

— O kiek liko laiptelių?

— Daug. — Dar vienas guodžiantis atsakymas.

Mudu ropštėmės taip sparčiai, kaip tik galėjome. Ant virvelės pakabintas jos žibintuvėlis lyg pakvaišęs blaškėsi į visas puses. Sulig dušimtuoju laipteliu lioviausi skaičiavęs. Tūžmingas potvynio šniokštimas prislopo, virto alkanu sūkuriuojančio vandens gurguliavimu. Vandens lygis vis labiau kilo — dėl to nebuvo nė menkiausių abejonių. Kiekvieną akimirką jis galėjo pradėti laižyti man padus.

— Ar nebūtų paprasčiau mėginti išplaukti? — paklausiau merginos. — Tiesiog plūduriuoti, o vanduo pats užkeltų mus viršun. Kaip kažin ką, tai būtų lengviau nei ropštis uola.

— Ne, — griežtai atkirto ji. — Vandenyje pilna sūkurių. Jei kuris tave įtrauks, paviršiun nebeišsikapstysi — ir po viso plūduriavimo.

Vadinasi, kapanotis laipteliais — vienintelis būdas pasiekti viršūnę. Ropštis nuo vienos aptrupėjusios pakopos ant kitos ir dar žinoti, kad kojos kiekvieną akimirką gali imti šlapti. Man nuo viso šito susuko vidurius.

Vėl prisiminiau matytąją kino kroniką. Per visą ekraną plūstantys vandens srautai, didžiuliu lankstu krintantys į duburį apačioje. Kameros fiksuoja vaizdą visais įmanomais rakursais: iš apačios ir iš viršaus, iš priekio ir iš visų šonų, bendru planu, vidutiniu planu, stambiu planu, iš visiškai arti — šniokščiantis, krintantis vanduo. Ant betoninės perdangos virpčioja milžiniškas krintančio vandens lanksto šešėlis. Žiūriu į jį akis įsmeigęs, ir galų gale vandens šešėlis virsta mano šešėliu. Sėdžiu nebeįstengdamas nė krustelėti, nuostabos sukaustytas. Žinau — tai mano šešėlis mirguliuoja ant pylimo šlaito, bet nė nenumanau, kaip aš, vienas iš žiūrovų, turėčiau reaguoti. Man tik dešimt metų, sėdžiu išplėtęs akis ir bijau net pirštą pajudinti. Ar turėčiau kaip nors susigrąžinti šešėlį iš ekrano? O gal man bėgti į kambarėlį salės gale, kur įtaisytas kino projektorius, ir pavogti juostą? Sėdžiu ir nieko nedarau.

Mano šešėlis taip ir lieka ekrane — tamsi dėmė tolyje, iškraipyta mirguliuojančio karščio. Kalbėti jis negali, nemoka ir gestų kalbos, jis toks pat bejėgis kaip ir aš. Šešėlis žino, kad aš čia, kad sėdžiu ir žiūriu į jį. Bando kažką man pasakyti.

Niekas iš žiūrovų nesusigaudo, kad šešėlis ekrane yra mano šešėlis. Greta sėdi mano vyresnysis brolis, jis irgi nieko nepastebi. O jei ir pastebėtų, tikrai nepraleistų progos kumštelėti man į ausį. Jis — iš tokių brolių.

Aš ir pats neketinu skelbti, kad tasai šešėlis — mano. Vis vien niekas nepatikėtų.

Staiga reportažas apie užtvanką baigiasi, dabar jau rodomos kažkokio karaliaus karūnavimo iškilmės. Per akmenimis grįstą aikštę žirgų su siūbuojančiomis ant galvų plunksnomis kinkinys traukia pasakiškai išpuoštą karietą. Naršau akimis: bene kur nors procesijoje esama ir mano šešėlio? Bet taip ir nerandu — matau tik žirgų ir karietos šešėlius.

Čia prisiminimai nutrūko. Niekaip nebegalėjau suvokti, ar visa tai iš tikrųjų man nutiko. Atmintis eižėja ir trupa. O gal visa tai — tik haliucinacija, kurią sukėlė vandens teškenimas tamsoje, tik regėjimas, susikurtas akis į akį susidūrus su nepaprastomis aplinkybėmis? Tačiau tas vaizdinys pernelyg gyvas, pernelyg tikras. Tiesiog jutau nuo jo sklindantį prisiminimo — tikro prisiminimo — kvapą. Man visa tai nutiko iš tikrųjų — persmelkė tarsi elektros srovė.

Atrodo, iki šios akimirkos tuos mano prisiminimus nuo paviršinio sąmonės klodo buvo atkirtusi kažkokia pašalinė jėga.

Pašalinė jėga?

O gal juos nugramzdino kokia nors operacija, pavyzdžiui, tokia kaip anoji smegenų operacija, po kurios įgijau gebėjimą atlikti perskirstymą? Juk jie iššlavė prisiminimus iš sąmoningo mąstymo lygmens! Jie mane apiplėšė — pagrobė prisiminimus!

Niekas neturi tokios teisės. Niekas! Mano prisiminimai priklauso man. Vogti prisiminimus — tas pat, kas vogti laiką. Įsiutau taip, kad išdulkėjo visa baimė. Neberūpėjo netgi tai, kas mane ištiko. Aš noriu gyventi! — pasakiau sau. Ir aš gyvensiu. Kaip nors išsikrapštysiu iš šito beprotiško, pašvinkusio požeminio pasaulio, susigrąžinsiu pagrobtus prisiminimus ir gyvensiu. Užmiršęs pasaulio galą, būsiu pasirengęs atgauti visą savo prarastąją esybę.

— Virvė! — iš tuštumos atsklido merginos balsas.

— Virvė?

— Greičiau, ropškis čionai! Nuo viršūnės kadaruoja virvė!

Paskubomis užsirangiau aukštyn dar tris ar keturis laiptelius, atsidūriau greta jos ir viena ranka apčiupinėjau uolos paviršių. Be jokios abejonės, čia kabaliavo virvė, maždaug tokia, kokiomis naudojasi į kalnus kopiantys alpinistai. Virvės galas maskatavo maždaug mano krūtinės aukštyje. Timptelėjau jį, tarsi norėdamas išmėginti stiprumą. Atrodė, kad kitame gale virvė išties patikimai pritvirtinta.

— Tai senelis pasirūpino! — suriko storuliuke. — Senelis nuleido mums virvę!

Nors būtinybė kojomis grabalioti kiekvieną žingsnį, ir dar avint paprasčiausiais teniso bateliais, pasiutusiai erzino, vis dėlto ryžomės įveikti dar vieną bokštą supančios spiralės viją. Tada vėl užčiuopėme virvę, kabaliuojančią toje pačioje vietoje. Maždaug kas trisdešimt centimetrų ji buvo surišta mazgu — visai patogi atrama kojoms. Liko tikėtis, kad šitaip ji sumaizgyta iki pat viršaus.

— Taip, tai senelis, nėmaž neabejoju. Tik jis galėjo pasirūpinti tokiomis detalėmis.

— Nesiginčysiu, — linktelėjau. — Ar moki kopti virve?

— Žinoma, — atrėžė ji. — Nuo mažų dienų sugebu bet kur užlipti virve. Argi nesakiau?

— Tuomet ir lipk pirma, — paraginau. — Kai pasieksi viršūnę, švystelėk apačion žibintuvėliu. Tada žinosiu, kad kelias laisvas, ir kopsiu pats.

— Bet per tą laiką tave gali pasiekti vanduo. Verčiau kopkime drauge.

— Na jau ne. Viena virvė — vienam asmeniui. Griežta alpinistų taisyklė. Neverta pernelyg pasikliauti virvės stiprumu, be to, kai du žmonės sliuogia ta pačia virve, užtrunka kur kas ilgiau. Dabar, kai laikausi virvės, nebaisus ir vanduo — net jeigu mane apsems, įsikibęs tikrai išplauksiu.

— O tu narsesnis, nei atrodai iš pirmo žvilgsnio, — tarstelėjo ji.

Daugiau nieko nesakydama ji apsižergė virvę ir ėmė ropštis aukštyn. Abiem rankomis įsikibęs uolos, užverčiau galvą ir nulydėjau ją akimis; jos žibintuvėlio švieselė siūbuodama kilo aukštyn tarsi į dangų grįžtanti pasigėrusi siela.

Aš pats būčiau kažin ką atidavęs už gerą gurkšnį viskio. Tačiau buteliukas saugiai gulėjo kuprinėje man ant nugaros, o rangytis, nusiiminėti kuprinę ir joje raustis šiuo metu kažin ar būtų labai išmintinga. Šunys nematė. Juk, užuot gurkštelėjęs iš tikrųjų, galiu įsivaizduoti gurkšnojąs. Jaukus, ramus baras, tykiai skamba MJQ atliekamas „Vendome“, priešais mane stovi dubenėlis sūdytų žemės riešutų ir dviguba porcija viskio su ledu. Taurė stovi ant baro, kol kas nepaliesta — aš dar tik žiūriu į ją. Viskį, kaip ir gražią moterį, pirmiausia reikia deramai įvertinti. Pirmiausia nuglostyti žvilgsniu, paskui jau galima gerti.

Tik tada, kai susikūriau jaukią aplinką, dingtelėjo, kad šitokiai progai neturiu kuo apsivilkti. Tuo pasirūpino galvažudžių porelė. Tad ką dabar daryti? Išeitis yra: teks įsigyti naujų drabužių. Nusipirksiu tamsiai mėlyną tvido kostiumą. Trijų sagų, nepaaukštintais pečiais, jokiu būdu ne siaurėjantį, senamadiško kirpimo. Tokį, kokiais puikuodavosi Džordžas Pepardas septintojo dešimtmečio pradžioje. Marškiniai — irgi mėlyni, šiek tiek šviesesnio atspalvio, standūs, dvigubo audimo medžiagos, paprasta apykakle. Kaklaraištis — juostuotas, dvispalvis: neryški raudona ir audros gainiojamos jūros putos atspalvis — tarp žalios ir mėlynos. O viskis — pats geriausias škotiškas.

Keldamas taurę prie lūpų pastebėjau, kad pliuškenimas apačioje pritilo. Ar tai reiškia, kad vanduo jau nebetrykšta iš duobių? O gal tiesiog vanduo pakilo iki tokio lygio, kad užslopino čiurkšlių srovenimą?

Bet man tai neberūpėjo. Tegul sau kyla vanduo, tegul sau apsemia ką panorėjęs. Aš išgyvensiu — tvirtai pasiryžau. Susigrąžinsiu prisiminimus. Ir nebesileisiu timpčiojamas už virvučių. Jei reikia, galiu sušukti tai garsiai visam pasauliui. Atsargiai, aš kunkuliuoju įsiūčiu! Niekas, niekas nebestumdys manęs kur įsigeidęs! Ar girdite mane?

Tiesa, kai kybai ant uolos balažin kokių požemių tamsybėje, rėkauk nerėkavęs — naudos ne kažin kiek. Nusprendžiau visus savo viešus pareiškimus atidėti geresniems laikams ir atkraginęs galvą vėl pažvelgiau aukštyn. Putlioji mergina jau buvo užkopusi ne mažiau kaip iki trečio ar ketvirto universalinės parduotuvės aukšto. Dabar ji būtų moteriškų drabužių arba kimono skyriuje. Po šimts, kokio aukščio išvis gali būti šitas bokštas? Kodėl jos senelis negalėjo įsikurti laukti mūsų kokioje nors padoresnėje, ne tokioje beprotiškoje vietelėje?

Galų gale ji švystelėjo žibintuvėliu žemyn pranešdama, kad pasiekė viršūnę. Aš irgi žybtelėjau jai, o paskui nukreipiau spindulį žemyn, norėdamas pasižiūrėti, ar aukštai pakilęs vanduo. Bet ničnieko neįžiūrėjau.

Laikrodis rodė dvylika minučių po keturių ryto. Dar net neaušta. Paštininkai dar nepradėjo nešioti rytinių laikraščių, dar nevažinėja traukiniai, antžeminio pasaulio gyventojai kietai miega ir ničnieko nenutuokia apie visa tai. Abiem rankomis stipriai sugriebiau virvę, giliai atsikvėpiau ir ėmiau lėtai sliuogti viršun.