11

Rengimasis, arbūzas, chaosas

Kai ji išsiropštė iš lovos, laikrodis rodė pusę dešimtos. Ji susirinko ant grindų išmėtytus drabužius ir lėtai, tingiai ėmė rengtis. Aš išsipleikęs drybsojau lovoje; kiek kilstelėjęs per alkūnę sulenktą ranką prisidengiau veidą ir akies kraštu vogčiomis sekiau kiekvieną jos judesį. Ji rengėsi neskubėdama, po vieną drabužį, judesiai grakštūs, taupūs, nė vieno nereikalingo, nuo jos dvelkė kone skausminga ramybe. Ji užtraukė sijono užtrauktuką, užsisagstę palaidinės sagas, pradėjusi nuo viršutinės, ir galiausiai prisėdo ant lovos apsimauti kojinių. Paskui pakštelėjo man į skruostą. Gundančiai nusirenginėti sugeba daugelis moterų, bet kur girdėta, kad moteris šitaip kerėtų apsirenginėdama? Galiausiai, visiškai pasiruošusi, pirštais perbraukė ilgus savo plaukus. Kambaryje iš karto kvėptelėjo gaivuma.

— Ačiū už vakarienę, — pasakė ji.

— Man tai buvo vienas malonumas.

— Ar tu visada šitaip gardžiai gamini valgyti?

— Ne, tik tada, kai nebūnu prasmegęs darbuose, — atsakiau. — Jeigu užgriūva ypač daug darbo, perkandu kas pakliūva ar kas likę nuo vakar. Arba pavalgau mieste.

Ji atsinešė iš virtuvės kėdę, atsisėdo ir užsirūkė.

— Aš pati beveik niekad negaminu valgyti, — prisipažino. — Kai pagalvoju, kad parėjus namo iš darbo dar reikėtų ruošti vakarienę, kurią paskui sušluočiau per dešimt minučių... Prislegia jau vien mintis apie tai.

Kol rengiausi, ji iš rankinės išsitraukė užrašų knygutę, kažką paskrebeno, paskui išplėšė lapą ir ištiesė man.

— Štai mano telefono numeris, — pasakė. — Jei neturėsi kur dėti maisto ar panorėsi susitikti, ar dar kas — paskambink. Tuoj pat prisistatysiu.

* * *

Kai tik ji išėjo, išsinešdama grąžinti bibliotekai knygas apie žinduolius, aš nusliūkinau prie televizoriaus ir nudengiau marškinėlius, kuriais buvau užklojęs kaukolę.

Susimąstęs apžiūrinėjau ją. Neturėjau nė kruopelytės įrodymų ir vis dėlto neįstengiau atsikratyti nuojautos, kad ši kaukolė — ta pati, kadaise atkeliavusi iš Voltafilo į Leningradą. Man net pasirodė, kad užuodžiu aplink ją sūkuriuojantį istorijos kvapą. Tiesa, pasakojimas apie tai buvo dar visai šviežias mano atmintyje, tad tokia prielaida labai knietėjo tikėti. Dar kartą lengvai kaukštelėjau per kaukolę nerūdijančio plieno žnyplėmis ir patraukiau į virtuvę.

Suploviau indus, nušluosčiau virtuvės stalą. Pats metas pradėti. Telefoną perjungiau veikti atsakiklio režimu, kad netrukdytų. Pritildžiau durų skambutį, užgesinau visas šviesas, tik virtuvėje lempą palikau įjungtą. Dabar kelioms valandoms reikėjo visą energiją sutelkti į perskirstymą.

* * *

Mano perskirstymo slaptažodis — „Pasaulio galas“. Tai pavadinimas ypatingos asmeninės dramos, kurios pagrindu išskalbti skaičiai bus perskirstyti ir paruošti apdoroti kompiuteriu. Savaime suprantama, kalbėdamas apie dramą neturiu omeny nieko panašaus į tas, kokias rodo per televiziją. Ši drama — kur kas sudėtingesnė, be jokios aiškios siužetinės linijos. Dramos sąvoka — tik apibrėžimas, pritaikytas patogumo dėlei. Šiaip ar taip, net nenutuokiu apie jos turinį. Vienintelis dalykas, kurį žinau, — tai pavadinimas „Pasaulio galas“.

Šią dramą išgliaudė Sistemos mokslininkai. Kalkuteko amato mokiausi ištisus metus. Kai išlaikiau baigiamąjį egzaminą, mane dviem savaitėms užšaldė ir atliko daugybę išsamių smegenų bangų tyrimų, o pagal gautus rezultatus išskyrė smegenų veiklos epicentrą, kitaip sakant, mano sąmonės „šerdį“. Perkodavę smegenų bangų kontūrą, jie suformulavo perskirstymo slaptažodį ir vėl suvedė į mano smegenis — šįsyk atvirkštine tvarka. Man pranešė tik tiek, kad pavadinimas — „Pasaulio galas“ ir kad juo turėsiu naudotis kaip slaptažodžiu, atveriančiu perskirstymo procesą. Šitaip mano sąmonė buvo iš esmės pertvarkyta. Dabar ją sudarė bendras sąmoningo mąstymo chaosas, o jo centre tarsi slyvos kauliukas slypėjo konkretus kondensuoto chaoso gumulėlis.

Jie kategoriškai atsisakė atskleisti ką nors daugiau.

— Tau ir nereikia nieko daugiau žinoti. Pasąmonė pati susitvarko su užduotimi, ir kur kas geriau, nei sugebėtum tu. Kai žmogus sulaukia tam tikro amžiaus, mūsų skaičiavimais — dvidešimt aštuonerių metų, bendra jo sąmonės konfigūracija beveik nebesikeičia. Tai, ką įprasta vadinti tobulėjimu ar sąmoningomis permainomis, iš esmės tėra visiškai nežymūs pokyčiai, vargu bau paliečiantys bent paviršių. Tavosios sąmonės šerdis — „Pasaulio galas“ — nesikeisdama funkcionuos iki paskutinio tavo atodūsio. Ar kol kas viskas aišku?

— Aišku, — patvirtinau.

— Visos protinės ir analitinės pastangos yra... na, jas galima palyginti su mėginimu adata prapjauti arbūzą. Na taip, arbūzo žievę ja galima įbrėžti, tačiau minkštimas taip ir liks nepasiekiamas. Taigi mes ir atskyrėme minkštimą nuo žievės. Žinoma, pasitaiko ir tokių, kurie iš neturėjimo ką veikti su pasimėgavimu rakinėja žievę.

Taigi, atsižvelgdami į visokių nenumatytų atvejų tikimybę, — tęsė jie, — privalome apsaugoti dramą, kurios pagrindu suformuluotas tavo slaptažodis, turime izoliuoti ją nuo bet kokių paviršinių neramumų, nuo tavo išorinės sąmonės potvynių ir atoslūgių. Tarkime, pasakytume tau: tavąjį „Pasaulio galą“ sudaro tokie ir tokie elementai. Tai būtų tas pat, kas nulupti tau arbūzo žievę. Bet tuomet tu niekaip neatsispirtum pagundai subrukti pirštus į minkštimą — ir šitaip viską sugadintum. Labai greitai pasidarytų visiškai nebeįmanoma naudotis hermetiška mūsų slaptažodžio drama. Pšššš! Tu jau niekad nebegalėtum atlikti perskirstymo.

— Štai kodėl grąžiname tau tavąjį arbūzą su ypač stora žieve, — įsiterpė vienas mokslininkų. — Tu gali naudotis drama — šiaip ar taip, tai ne kieno kito, o tavo paties esybės dalis. Tačiau jos turinio taip niekad ir nesužinosi. Siužetas išsiskaido chaoso jūroje, į kurią tu neri tuščiomis rankomis — o paskui vėl iškyli, taip pat tuščiomis rankomis. Ar supranti?

— Atrodo, taip, — atsakiau.

— Dar vienas dalykas, — kone progiesmiu iškilmingai aiškino mokslininkų choras. — Kaip tu manai, ar žmogui kada nors derėtų tiksliai ir aiškiai žinoti, kas vyksta jo paties sąmonės šerdyje?

— Net nenumanau, — atsakiau.

— Taigi nenumanome ir mes, — atitarė man mokslininkai. — Šitokie klausimai, kaip sakoma, peržengia mokslo ribas.

— Remdamiesi patirtimi, galime tvirtinti, kad kitokia išvada nė negalima, — pripažino vienas iš jų. — Tad tam tikra prasme tai griežtai įslaptintas eksperimentas.

— Eksperimentas? — net atšlijau.

— Taip, eksperimentas, — aidu pakartojo choras. — Daugiau nieko negalime tau pasakyti.

Paskui jie paaiškino, kaip reikia atlikti perskirstymą. Daryk tai būdamas vienas, geriausia — naktį, nei prikimštu, nei visiškai tuščiu skrandžiu. Išklausyk triskart pasikartojantį tam tikro dažnio garsinį signalą, kuris ištraukia paviršiun „Pasaulio galą“ ir panardina sąmonę į chaoso vandenyną. O paskui jau perskirstyk duomenų skaičius.

Užbaigus perskirstymo procesą, sąsaja su „Pasaulio galu“ turinti nutrūkti automatiškai, sąmonė savaime išnersianti iš chaoso. Aš ničnieko neprisiminsiąs.

Atvirkštinis perskirstymas ir yra tiesiogine to žodžio prasme atvirkščias procesas. Norėdamas atlikti atvirkštinį perskirstymą, privalau išklausyti atvirkštinio perskirstymo garsinį signalą.

Šis mechanizmas manyje užprogramuotas. Nesąmoningas ryšio kanalas: informacija tiesiogiai įvedama į smegenis ir iš jų išvedama. Nei daugiau, nei mažiau.

Savaime suprantama, panardintas į perskirstymo procesą, aš būnu visiškai bejėgis, nepajėgus priešintis nuotaikų svyravimams.

Duomenų skalbimas — visiškai kitoks procesas. Žinoma, tai varginantis darbas, bet, puikiai jį atlikęs, aš bent jau galiu prisiskirti visus nuopelnus sau. Norėdamas susidoroti su užduotimi, privalau pasitelkti visus savo gebėjimus. Savo ruožtu perskirstymas — visai kas kita, čia aš neturiu kuo didžiuotis. Būnu tiesiog kaip naudojamas indas. Mano sąmonę tarytum kažkas pasiskolina ir apdoroja joje kažkokius duomenis, o aš apie juos ničnieko nenutuokiu. Kalbant apie perskirstymą, man netgi kyla abejonių, ar iš tiesų galiu vadintis kalkuteku. Juk mano valia nieko nelemia netgi renkantis skaičiavimų schemą.

Turiu ir skalbimo, ir perskirstymo licenciją, bet viską privalau atlikti griežtai pagal nustatytas taisykles. Kita vertus, jei tai manęs netenkina, niekas nedraudžia pakeisti profesiją.

Šiaip ar taip, esu kvalifikuotas kalkutekas ir kito darbo ieškotis neketinu. Vis dėlto, nors ir kiek Sistemos viršūnėlės kraipytų galvas ar kištųsi į tavo reikalus, turi pripažinti, kad jokia kita profesija nesuteikia šitiek asmeninės laisvės lavinti savo gebėjimus. Ir dar moka už tai visai pakenčiamai. Jeigu išsilaikysiu savo darbe penkiolika metų, man likusias dieneles galėsiu nugyventi be jokių nepriteklių.

* * *

Šiek tiek alkoholio prieš darbą perskirstymui nėmaž nekenkia. Netgi priešingai: specialistai leidžia suprasti, kad taurelė kita gali padėti atsikratyti nervinės įtampos. Vis dėlto laikausi ritualo perskirstymo visada imtis blaivus. Šiame darbe stengiuosi nė valandėlės nepamiršti atsargumo. O ypač dabar, kai visi perskirstymo darbai jau porą mėnesių įšaldyti.

Palindau po šaltu dušu, penkiolika minučių stropiai mankštinausi, paskui išgėriau du puodelius juodos kavos. Tada atsidariau savo seifą, išsitraukiau miniatiūrinį grotuvą ir popieriaus lapus, primargintus išskalbtų skaičių eilučių; viską pasidėjau ant virtuvės stalo. Galiausiai pasiruošiau užrašų knygutę ir penkis aštriai nusmailintus pieštukus.

Įjungiau grotuvą, užsidėjau ausines ir paleidau juostą. Palaukiau, kol skaitmeninis matuoklis pasieks šešioliktą padalą, tada atsukau juostą atgal iki devintos, paskui — vėl pirmyn iki dvidešimt šeštos. Tada sustabdžiau juostą dešimčiai sekundžių — skaičiai matuoklyje išnyko, tuojau turėjo pasigirsti kodinis signalas. Jeigu įvadinėje dalyje būtų įsivėlusi kokia klaida, visi garsai juostoje automatiškai išsitrintų.

Nustatęs juostą įsitikinau, kad naujutėlė užrašų knygutė guli po dešine ranka, o lapai su išskalbtais duomenimis — po kaire. Viskas paruošta. Įjungiu buto durų ir visų pasiekiamų langų apsaugą — čia pat užsižiebia tai patvirtinanti raudona švieselė. Nė menkiausios klaidos. Ištiesiu ranką prie grotuvo, nuspaudžiu garso atkūrimo mygtuką. Tuojau pat nuaidėjo garsinis signalas ir be garso, lėtai mane įsiurbė šiltas chaosas.