28

Muzikos instrumentai

Jaunasis Jėgainės Prižiūrėtojas kviečia mus pasisvečiuoti kukliame jo būste. Pamaišo anglis krosnelėje, užkaičia virdulį, paskui neša verdantį vandenį į virtuvę, pliko arbatą. Ištisą dieną moklinėję po Girią, mes gerokai sušalome, tad mielu noru gurkšnojame karštą gėrimą. Požeminio vėjo stūgavimas neslopsta nė akimirkos.

— Žolelių prisirenku Girioje, — pasakoja Prižiūrėtojas. — Visą vasarą džiovinu jas pavėsyje, o žiemą naudoju arbatai. Ji greičiau varinėja kraują gyslomis ir sušildo kūną.

Jo arbata labai kvapni, vos vos salstelėjusi.

— Kaip vadinasi ta žolelė? — klausiu.

— Kaip vadinasi? Net nenumanau, — atsako jis. — Ji auga Girioje, gardžiai kvepia, tad ir renku ją arbatai. Augalo stiebas aukštas, bus sulig tavimi, žydi vidurvasarį. Nusiskainioju jaunus lapelius... O žiedus ėda žvėrys.

— Žvėrys ateina ir čionai?

— O, taip, bet tik iki atšąlant. Artėjant žiemai, pamiškėje jų nebepamatysi. Kai oras sušyla, jie ateina čia po kelis — aš žaidžiu su jais, dalijamės maistu... Bet tik ne žiemą. Žvėrys žino, kad juos pašerčiau, bet vis vien neina. Ištisą žiemą tūnau vienas.

— Gal kartu užkąstume? — siūlo Bibliotekininkė. — Mes atsinešėme sumuštinių ir vaisių, bet vienudu tikrai tiek neįveiksime.

— Mielai, — sutinka Prižiūrėtojas. — Jau taip seniai nevalgiau kieno nors kito paruošto maisto... Ak, tiesa, juk dar turiu grybų, kurių prisirinkau Girioje. Gal norėsite paragauti?

— Taip, su didžiausiu malonumu, — atsakau.

Mes pasidalijame sumuštinius ir grybus, paskui valgome vaisius, Prižiūrėtojas užpliko dar arbatos. Beveik nesikalbame. Kai tylime, į kambarį veržiasi požeminių tuštumų vėjo kauksmas ir užpildo jį visą.

— Nejaugi taip niekad ir neišeini iš Girios? — klausiu Prižiūrėtojo.

— Niekad, — atsako jis purtydamas galvą. — Taip jau man skirta. Privalau visada būti čia ir rūpintis Jėgaine... Visą laiką... tol, kol kas nors ateis manęs pakeisti. Kada tai gali įvykti — net nenumanau. Tik tada galėčiau palikti Girią ir grįžti į Miestą... Bet dabar yra taip, kaip yra, ir aš niekur negaliu pasitraukti. Turiu laukti vėjo, kuris pučia kas trečią dieną.

Baigiu gerti arbatą. Kažin, kada čia pradėjo aimanuoti tas vėjas? Klausantis gailaus jo stūgavimo, nejučia ima traukti į tą pusę. Reikia manyti, labai jau vieniša ištisą žiemą gyventi čia, Girioje.

— Bet jūs juk atėjote apžiūrėti Jėgainės? — ūmai susizgrimba jaunasis Prižiūrėtojas.

— Ne visai — atėjome ieškoti muzikos instrumentų, — patikslinu. — Man sakė, kad tu gali žinoti, kur jų rasti.

Prižiūrėtojas žiūri į tuščioje lėkštėje sukryžiuotus peilį ir šakutę.

— Taip, aš turiu čia muzikos instrumentų. Jie labai seni, nežinau, ar jais dar galima griežti... Na, bet jeigu norite pažiūrėti — labai prašom. Aš pats griežti nemoku. Bet man patinka juos apžiūrinėti. Ar norite pamatyti?

— Taip, jei galima, labai norėčiau, — sakau.

Prižiūrėtojas pakyla nuo kėdės, mes sekame paskui jį.

— Čionai. Laikau juos savo kambaryje, — kviečia.

— Aš liksiu čia ir išplausiu indus, — sako Bibliotekininkė.

Prižiūrėtojas atidaro duris, uždega šviesą ir kviečia užeiti.

— Štai, — taria.

Prie sienos glaudžiasi visa eilė tvarkingai išrikiuotų instrumentų. Visi — beviltiškai seni. Dauguma — styginiai, bet stygos surūdijusios, nutrūkusios ar išvis pradingusios. Apžiūrinėju instrumentus: vieni, be jokios abejonės, man matyti, bet pavadinimų nebeįstengiu prisiminti, kiti — ir išvis nežinomi. Štai kad ir tas — medinis skalbimo lentą primenantis instrumentas, apkaišytas eile metalinių virbų. Bandau juo groti, bet taip ir neprisimenu jokios dainos. Greta — būgnelių rinkinys, yra netgi lazdelės, bet jais melodijos tikrai nesugrosi. O štai dar vienas instrumentas, panašus į vamzdelį: akivaizdu, kad reikėtų pūsti į vieną jo galą, bet argi man užtektų kvapo ką nors išpūsti?

Prižiūrėtojas sėdasi ant tvarkingai paklotos lovos krašto ir stebi mane, apžiūrinėjantį instrumentus.

— Ar kuris nors iš jų tau praverstų? — pagaliau klausia.

— Nežinau, — suabejoju. — Visi jie labai seni.

Jis stojasi, eina prie durų, užtrenkia jas, tada grįžta. Kambarėlis belangis, tad uždarius duris vėjo stūgavimas prislopsta.

— Ar norėtum sužinoti, kam renku visus šiuos daiktus? — klausia Prižiūrėtojas. — Niekas Mieste jais nesidomi. Mieste jie išvis niekam neįdomūs. Visi ten juk turi būtiniausių daiktų, kurių pakanka, kad galėtum patogiai gyventi: virdulių ir keptuvių, marškinių ir paltų... taip, to gero yra ikvaliai. Ir to užtenka patenkinti visus poreikius. Niekas nieko daugiau nė netrokšta. Bet aš... ne, man to negana. Man šitie dalykėliai net labai įdomūs. Net nežinau kodėl. Tiesiog jaučiu: jie traukia mane. Traukia jų formos — jie tokie gražūs...

Vieną ranką jis deda ant pagalvės, kitą įsibruka į kišenę.

— Tiesą sakant, čia, Jėgainėje, man patinka, — po valandėlės prašnenka. — Man patinka propeleris, patinka prietaisai, transformatorius. Ko gero, mėgau panašius dalykus ir anksčiau — galbūt kaip tik todėl mane ir atsiuntė čionai. Bet visa tai buvo taip seniai... O kas buvo dar anksčiau — ir suvis neprisimenu... Kartais atrodo, kad grįžti į Miestą man jau niekada nebeleis. Tokio manęs ten niekas nepriims.

Ištiesiu ranką prie medinio instrumento. Jis tuščiaviduris, šiek tiek primena smėlio laikrodį. Likusios tiktai dvi stygos. Bandau jas užgauti. Jos tik sausai barkšteli.

— Iš kur gauni instrumentų? — klausiu.

— Iš visur, — atsako jis. — Tasai žmogus, kuris aprūpina mane maistu, kartais atneša ir instrumentų. Mieste kartais galima aptikti muzikos instrumentų, užmirštų senose spintose ar daržinėse. Daugybę jų paprasčiausiai sukūreno. Labai gaila... Noriu pasakyti, juk muzikos instrumentai — iš tiesų nuostabūs daiktai. Tiesa, nemoku jais griežti, net nežinau, ar kada nors išvis norėčiau jais naudotis, bet negaliu atsigėrėti jų grožiu. Ir šito man visiškai pakanka. Ar tai skamba keistai?

— Muzikos instrumentai iš tikrųjų labai gražūs, — patikinu. — Ir nieko čia keista, kad jais gėriesi.

Mano žvilgsnis užkliūva už kažkokios dėžutės, gulinčios tarp kitų instrumentų. Tarp dviejų medžio plokštelių suspaustos kelios odos klostės. Dumplės kadai praradusios stangrumą, vietomis sutrūkinėjusios, bet oro per daug nepraleidžia. Medinė plokštelė prismaigstyta mygtukų pirštams.

— Ar galiu pamėginti? — klausiu.

— Prašom mėginti, — paragina mane jaunasis Prižiūrėtojas.

Abipus dėžutės pritaisytos kilpos; sukišu į jas rankas ir bandau spausti odines klostes. Jos pasiduoda sunkiai, bet ilgainiui, neabejoju, įgusiu. Vieną paskui kitą spaudau mygtukus, tai suspausdamas, tai vėl ištempdamas dumples. Nuspaudus kai kuriuos mygtukus, instrumentas tik gailiai cypteli, bet po truputį man ima sektis vis geriau. Dar kartą perbėgu pirštais visus mygtukus, šįsyk — priešinga kryptimi.

— Kokie garsai! — sužavėtas Prižiūrėtojas šypsosi. — Tarsi besimainančios spalvos!

— Atrodo, kiekvienas mygtukas skamba tam tikra gaida, — imu aiškinti. — Visos jos skirtingos. Kai kurie garsai tarpusavyje dera, o kai kurie — ne.

— Ką tai reiškia?

Nuspaudžiu keletą mygtukų vienu metu. Intervalai lyg ir ne tokie, kokie turėtų būti, bet drauge skambantys garsai nerėžia ausies, derinys netgi visai malonus. Vis dėlto taip ir neprisimenu jokios dainos, tik akordus.

— Ar šitie garsai dera tarpusavyje?

— Taip.

— Nesuprantu, — sako jis. — Atrodo, girdžiu tai pirmą kartą. Visai nepanašu į vėjo ūžavimą, į paukščių giesmes — irgi ne.

Jo rankos guli ant kelių; jis žvilgčioja pakaitomis tai man į veidą, tai į dėžutę su dumplėmis.

— Tą instrumentą dovanoju tau, — sako. — Gali imti kuriuos tik nori. Juk jie ir skirti tam, kas sugeba jais naudotis. — Tai taręs, jis nutyla ir įdėmiai klausosi vėjo aimanų. — O dabar man metas pasižiūrėti, kaip veikia mechanizmai. Turiu nuolat tikrinti, ar propeleris ir transformatorius nestringa. Gal palauktumėte manęs kitame kambaryje?

Jaunasis Prižiūrėtojas išskuba, o aš grįžtu pas lūkuriuojančią Bibliotekininkę.

— Ar tai ir yra muzikos instrumentas? — klausia ji.

— Vienas iš daugelio rūšių, — atsakau.

— Ar galiu jį paliesti?

— Žinoma, — patikrinu, paduodamas jai dėžutę su dumplėmis. Ji paima abiem rankomis, tarsi glausdama glėbyje žvėries jauniklį. Stebiu ją su baimingu lūkesčiu.

— Koks juokingas dalykėlis! — sušunka ji ir nusišypso, bet šypsena kažkokia nerami. — Ar dabar, kai jau turi jį, jautiesi geriau?

— Dėl jo tikrai vertėjo čia ateiti.

— Žinai, kai nuo Prižiūrėtojo atskyrė šešėlį, darbas buvo atliktas atmestinai. Kažkokia šešėlio atplaiša taip ir liko su juo, — tylutėliai kužda ji man į ausį. — Štai dėl ko jis ir priverstas gyventi čia, Girioje. Man taip jo gaila.

— Gaila?

— Tikriausiai jis ne toks stiprus, kad ryžtųsi iškeliauti į Girios gilumą, bet grįžti į Miestą irgi negali.

— Ar manai, kad kažkur ten, Girios glūdumose, gyvena ir tavo motina?

— Net nežinau, — sako ji. — Tiesiog dingtelėjo mintis, kad gali būti ir taip.

* * *

Neilgai trukus Prižiūrėtojas grįžta. Atidarau lagaminėlį ir išimu dovanas, kurias nešėme jam. Nedidelis sieninis laikrodis ir žiebtuvėlis — ir viena, ir kita aptikome Bibliotekos Sandėlyje.

— Prašom priimti šias dovanas. Tebūnie tai mano dėkingumo už instrumentą ženklas, — sakau jam.

Iš pradžių jaunasis Prižiūrėtojas griežtai atsisako dovanų, bet paskui nusileidžia. Imasi apžiūrinėti daiktus.

— Ar mokėsi jais naudotis? — klausiu.

— Ne, bet man ir nereikia, pakanka tiesiog juos turėti, — atsako jis. — Jie gražūs patys savaime. Galbūt, laikui bėgant, surasiu, kur juos pritaikyti. Laiko, šiaip ar taip, turiu į valias.

Dabar jau pats metas jam pasakyti, kad mums reikia keliauti.

— Ar jūs taip skubate? — liūdnai klausia jis.

— Privalau grįžti į Miestą prieš saulėlydį, o paskui eiti į darbą, — paaiškinu.

— Suprantu. Kaip gaila, kad negaliu palydėti jūsų iki pamiškės. Palikti Jėgainę man nieku gyvu nevalia.

Visi išeiname iš mažojo namelio; mudu atsisveikiname su Prižiūrėtoju.

— Prašom dar kada nors apsilankyti. Labai norėčiau dar kartą išgirsti, kaip groji, — sako jis.

— Labai ačiū.

Mudu su Bibliotekininke žingsniuojame tolyn nuo Jėgainės, ir vėjo kauksmas palengva tilsta. Kai pasiekiame patį Girios pakraštį, tų gailių aimanų nebegirdėti visai.