2

Auksiniai žvėrys

Artėjant rudeniui, jų kūnai apželia auksine ilgaplauke vilna. Auksinė — pačia tikriausia šio žodžio prasme, be jokios kitokio atspalvio užuominos. Jų auksas — vienintelis šiame pasaulyje, kuris, vos pasirodęs, ir yra tikrasis auksas. Visoje šioje erdvėje tarp dangaus ir žemės tik jie žaižaruoja auksu, pačiu gryniausiu jo pavidalu.

Kai atkeliavau į Miestą — buvo pavasaris — žvėrių kūnus dengė trumpavilnis įvairiausių atspalvių kailis. Jų buvo visokių: juodų ir gelsvai pilkšvų kaip smėlis, baltų, rausvai rudų. Kai kurie — kerši, išmarginti šviesiomis ir šešėliuotomis dėmėmis. Nuo pačių tamsiausių iki pačių šviesiausių atspalvių marguojantys žvėrys klajojo po ką tik sužaliavusias lankas tarsi pūkštomi lengvo vėjelio. Alsavimas jų tykus lyg ryto migla; tokie romūs, kad atrodo kone susimąstę, jie be garselio skabė jauną žolę. Paskui, nuvargę besiganydami, pariesdavo po savimi kojas ir priguldavo trumpam pailsėti.

Praslinko pavasaris, baigėsi ir vasara, ir dabar, kai saulės šviesa vis dar tokia pat skaidri, tačiau nebešildo, o upokšnių vandenis pašiaušia artėjančio rudens alsavimas, žvėrių kailis pradeda regimai keistis. Išdygsta pirmieji auksinės vilnos plaukeliai, iš pradžių jie želia tik retais lopinėliais tarsi netikėtai rudenėjančiame sode sužydę žolynų kupstai. Bet paskui auksiniai lopai vis labiau plečiasi, blizgantys siūleliai praauga trumpesnį vasarinį kailį, ir galiausiai žvėris visas pasidengia tviskančiu apsiaustu. Nuo šio kaitos proceso pradžios iki pabaigos prabėga ne daugiau kaip savaitė. Žvėrys pradeda keisti kailį beveik vienu metu — beveik visi drauge ir užbaigia. Per savaitę kiekvienas jų pavirsta žaižaruojančiu auksiniu žvėrimi. Ir pagaliau vieną rytą patekėjusi ryto saulė nužeria žemę nelytėtu auksu — šitaip savo teises paskelbia pasaulin įžengęs ruduo.

Vien tiktai ilgas, pačiame žvėries kaktos viduryje styrantis ragas lieka baltutėlis nuo pagrindo iki pat liauno galiuko. Jis labiau primena ne ragą, o skilusio kaulo nuolaužą, kuri, praplėšusi odą, taip ir liko stirksoti kaktoje. Taigi, išskyrus tą baltą ragą ir mėlynas akis, žvėrys rudenį nuo galvos iki kojų pasidengia auksu. Jie purto galvas, ragu tarsi mėgindami pradurti dangų — atrodo, lyg bandytų apsiprasti su naujais kailiniais. Jie brenda į upokšnius ir tiesia kaklus, siekdami pasiskabyti gausiai raudonuojančių rudeninių uogų.

Kai Miestą ima supti pavakario sutemos, kopiu į Sargybos bokštą prie Vakarinės sienos pasižiūrėti, kaip Vartų Sargas, pūsdamas ragą, sušaukia žvėris. Ragas sugaudžia ilga gaida, paskui dar trys trumpi pūstelėjimai — toks yra iš anksto nustatytas šaukinys. Kai tik išgirstu rago balsą, užmerkiu akis, kad visą mano kūną persmelktų švelnus gaudesys. Šio garso neįmanoma lyginti su jokiu kitu. Gaudesys pasklinda po visą Miestą, išsiliedamas vis plačiau ir plačiau, tarsi blyški perregima žuvis jis vinguriuoja temstančiomis gatvėmis, ritasi arkadų grindiniu, šuoru praskrieja namų sienomis, nuslysta mūrinėmis tvorelėmis, ribojančiomis upės krantines. Tas šauksmas apsemia viską. Jis prasismelkia į ore sūkuriuojančias laiko nuosėdas, pasiekia pačius atokiausius Miesto užkaborius.

* * *

Kai sugaudžia ragas, visi žvėrys tuoj pat pakelia galvas, tarsi paklusdami kažkokiam pirmykščiam instinktui. Visa banda, tūkstantis ar dar daugiau žvėrių, staiga sustoja ta pačia poza, visi atsigręžia ten link, iš kur atsklido garsas. Vieni pagarbiai liaujasi kramsnoję palėpščio lapus, kiti, kanopomis bilsnoję į grindinio akmenis, tuoj pat sustoja, dar kiti, snūduriavę paskutiniuose vakarop krypstančios saulės spinduliuose, iš karto pabunda — ir visi pakelia galvas aukštyn.

Tą vieną akimirką visa kas sustingsta, tik vakaro vėjas tykiai šiurena auksinę žvėrių vilną. Kažin, kas tą valandėlę dedasi jų galvose? Į ką visi jie taip sutartinai žiūri? Jų galvos pakreiptos idealiai vienodu kampu, žvilgsniai įsmeigti į tuščią erdvę, patys žvėrys tarsi suakmenėję — nė menkiausio krustelėjimo. Netgi ausys įtemptos, nėmaž netrūkčioja — klausosi rago gaudesio, kol paskutiniai aidai visiškai ištirpsta prietemoje. Ir staiga vėl, tarsi kažkokio instinkto pastūmėti, žvėrys visi drauge patraukia ta pačia kryptimi. Kerai išsisklaido, gatvių grindiniu sukaukši gausybė kanopų. O aš įsivaizduoju iš požemių srautais trykštančią jūros putą — ji užlieja gatves, laižo namų sienas, apsemia netgi Sargybos bokštą.

Tačiau vos atmerkiu akis, putojanti banga čia pat išnyksta. Lieka tik tūkstančių kanopų dundėjimas, o Miestas tebėra toks, koks buvęs. Žvėrys srūva grįstomis gatvėmis, iš skersgatvių ir alėjų sutekėdami į vieną srautą tarsi upokšniai į upę. Nė vienas jų neišsiveržia į priekį, nė vienas neatitrūksta nuo bandos. Panarinę akis, virpčiodami, jie tylomis traukia jiems puikiai žinomu maršrutu. Visus žvėris sieja kažkoks nenusakomas vidinis ryšys, kažkoks neišdildomas, visiems bendras prisiminimas, kurio net atšvaito nebeišvysi jų akyse.

Jie atšuoliuoja iš šiaurės, Senuoju tiltu nudunda į pietinį krantą ir čia susitinka savo viengenčius, skubančius ta pačia kryptimi iš rytų, paskui visi drauge patraukia palei kanalus, kerta Pramoninį rajoną, pasuka į vakarus, susigrūda į koridorių po liejykla ir galiausiai išneria Vakarinės kalvos papėdėje. Ten jie susiburia greta pulkelio pasenusių žvėrių ir jauniklių — tų, kurie, neįstengdami toli nuklysti nuo Vartų, nekantraudami laukia pasirodant visos bandos. Čia žvėrys pasuka kita kryptimi: patraukia į šiaurę, pereina Vakarinį tiltą ir galiausiai pasiekia Vartus.

Vartų Sargas sulaukia, kol pirmieji žvėrys atsidurs visai prie pat Vartų, ir tik tada juos atkelia. Vartų sąvaros, sutvirtintos storomis geležinėmis juostomis, iš pažiūros nepaprastai masyvios ir sunkios. Gal penkiolikos pėdų aukščio, karūnuotos smaigų vainiku. Tačiau Vartų Sargas be jokių pastangų trūkteli dešinę sąvarą į save ir atveria Vartus, tada išgena žvėris pro juos. Kairės sąvaros jis niekada neatkelia. Kai paskutinis gyvūnas atsiduria už Sienos, Vartų Sargas nedelsdamas vėl užkelia dešinę sąvarą ir užstumia sklendę.

Kiek žinau, Vakariniai vartai — vieninteliai, pro kuriuos galima patekti į Miestą arba išeiti iš jo. Visą Miestą juosia milžiniška, beveik trisdešimties pėdų aukščio, Siena; ją įveikti gali tik paukščiai.

Išaušus rytui, Vartų Sargas vėl atkelia Vartus, vėl papučia ragą ir suleidžia žvėris vidun. Kai visi iki paskutinio grįžta į Miestą, jis užkelia sąvarą ir užstumia sklendę.

— Iš tikrųjų ta sklendė nė nereikalinga, — aiškina Vartų Sargas man. — Be manęs, nėra kito tokio stipraus žmogaus, kuriam pakaktų jėgų atkelti šitokius sunkius vartus. Net jeigu susirinktų visas būrys. Tačiau taisyklės yra taisyklės.

Vartų Sargas iki pat antakių užsitraukia vilnonį gobtuvą, ir daugiau iš jo nebeišgirstu nė žodžio. Vartų Sargas — tikras milžinas, storaodis, raumeningas; kito tokio galiūno aš kaip gyvas nesu regėjęs. Raumenų kalnai pūpso taip, kad net keista, jog per siūles ties krūtine neišyra marškiniai. Retsykiais jis užsimerkia ir nugrimzta į gilią tylą. Nežinau, ar tokiomis akimirkomis jį užvaldo melancholija, ar tylos periodą įjungia kažkoks vidinis mechanizmas. Tačiau kai jis susisupa į tokią tylą, gali jam sakyti nesakęs — jis nė neišgirs, kol neatsipeikės. Paskui jis lėtai atsimerkia ir tuščiu žvilgsniu nudelbia mane, o ant kelių gulinčių rankų pirštai vos vos krusčioja, tarsi jis mėgintų įspėti, ką aš čia veikiu stypsodamas priešais jį.

— Kodėl vakare tu sušauki žvėris ir išgeni už sienos, jeigu iš ryto vėl pargeni atgal? — klausiu Vartų Sargo, kai jis pagaliau atsitokėja.

Vartų Sargas dėbso į mane, jo veide nešmėkšteli nė menkiausias jausmų šešėlis.

— Taip mes darome visada, — atsako jis, — ir šitaip reikia. Taip pat kaip saulei tekėti rytuose ir leistis vakaruose.

* * *

Vartų Sargas kiekvieną dieną atidaro ir uždaro Vartus, o beveik visą likusį laiką galanda įrankius. Sarginėje apstu įvairiausių įnagių: kirvukų, skliutų, peilių — o Sargas kone kiekvieną laisvą minutę brūžina juos galąstuvu. Jo išgaląsti ašmenys sužimba kažkokiu neįtikėtinu balzgano ledo blizgesiu, tarsi metalas švytėtų iš vidaus.

Kai apžiūrinėju tvarkingai išrikiuotus įrankius, Vartų Sargas patenkintas šypsosi, įdėmiai sekdamas žvilgsniu mano žvilgsnį.

— Tik atsargiai, įsipjauti gali vos palietęs, — perspėja Vartų Sargas, mėsingu pirštu bakstelėdamas į savo rinkinį. — Tai anaiptol ne žaisliukai. Visus juos pasidariau pats, kiekvieną nukaliau savomis rankomis. Anksčiau aš buvau kalvis, ir visa, ką matai, — mano triūso vaisius. Patogūs rankai, puikiai subalansuoti įrankiai. Ne taip paprasta priderinti ašmenims rankeną. Štai, pamėgink vieną paimti. Tik pasisaugok neprikišti nagų prie geležtės.

Paėmiau mažiausią gulintį ant stalo kirvuką ir pabandžiau užsimoti. Ir iš tikrųjų — pakanka vos krustelėti riešą, netgi vos pagalvoti apie judesį, ir išgaląstas metalas paklūsta tarsi išdresuotas medžioklinis šuo. Vartų Sargas tikrai turi kuo didžiuotis.

— Kirvakotį irgi dariau aš pats. Išdrožiau iš dešimties metų uosio. Kiti renkasi ir kitokią medieną, tačiau man dešimties metų uosis — užvis geriausia. Ne jaunesnis ir ne senesnis. Dešimties metų — aukščiausia klasė. Nepaprastai lankstus, tvirtas, neperdžiūvęs. Rytiniame miške auga iš tiesų puikūs uosiai.

— O kam tau reikia šitiek peilių?

— Daug kam jie praverčia, — sako Vartų Sargas. — Dažniausiai naudoju juos žiemą. Palauk žiemos, tada tau parodysiu. Žiemos čia labai ilgos ir gilios.

* * *

Už Vartų esama žvėrims skirto ploto. Aptverta teritorija, kurioje jie praleidžia naktį; aptvarą kerta upokšnis, iš kurio jie geria. Už Žvėrių aptvaro kiek akys aprėpia veši Obelynas; neaprėpiama obelų jūra driekiasi iki pat horizonto.

— Be tavęs, niekas daugiau nebesižvalgo į žvėris, — sako man Vartų Sargas. — Bet tu juk dar visai neseniai atvykai čionai. Įprasi čia gyventi — ir viskas stos į vietas. Žvėrys tavęs nebedomins. Visiems taip atsitinka. Niekas nebeateina į juos pasižiūrėti — niekad, išskyrus vieną savaitę pavasarėjant.

Pirmąją auštančio pavasario savaitę, pasakoja man Vartų Sargas, žmonės ateina ir lipa į Sargybos bokštą stebėti žvėrių kovos. Mat tuo metu patinams pabunda senovinis instinktas kovoti — tai atsitinka iškart po to, kai nusišeria jų žieminis kailis, savaite anksčiau, nei patelės atsiveda jauniklius. Patinai tuomet tampa nepaprastai nuožmūs, kovoja iš paskutiniųjų, neretai sunkiai vieni kitus sužeidžia — matydamas tai, niekaip neįspėtum, kokie romūs paprastai būna tie žvėrys.

* * *

Tuo tarpu rudens vakarą žvėrys be garso sugula, glausdamiesi vieni prie kitų, ilgaplaukė auksinė jų vilna žaižaruoja saulėlydžio gaisuose. Nejudėdami tarsi statulos jie laukia pakėlę galvas, kol paskutiniai saulės atšvaitai nugrims tolumoje už obelų. Tik tada, kai visiškai užgęsta vakarė žara ir juos apsiaučia nakties sutemos, žvėrys nuleidžia galvas, ištiesia ant žemės baltutėlius ragus ir sumerkia akis.

Šitaip Mieste baigiasi diena.