6

Šešėlis

Kai ji ant stalo priešais mane padeda pirmąjį seną sapną, man niekaip netelpa galvoj, kad tai galėtų būti senas sapnas. Kurį laiką žiūriu į daiktą priešais save, paskui pakeliu akis į ją. Bibliotekininkė stovi greta manęs, irgi žvelgia į tą daiktą. Kaip šitai gali būti „senas sapnas“? Pats žodžių junginio „seni sapnai“ skambesys lyg ir vertė tikėtis visai ko kito: galbūt kokių nors senų rankraščių, o gal kažko išvis migloto, neapčiuopiamo.

— Štai čia yra senas sapnas, — sako Bibliotekininkė. Jos balsas beaistris, skamba tarsi iš tolo; gali pamanyti, kad ji ne tiek aiškina man, kiek nori įsitikinti pati. — Ar veikiau reikėtų sakyti, kad senas sapnas yra čia, viduje.

Aš linkteliu, nors vis dar nieko nesuprantu.

— Paimk į rankas, — paragina ji.

Aš paimu ir žvilgsniu tyrinėju paviršių — bene pavyks aptikti bent menkiausią seno sapno pėdsaką? Tačiau taip ir nepastebiu jokios užuominos. Paprasčiausia gyvūno — nelabai stambaus gyvūno — kaukolė. Išdžiūvusi ir trapi, tarsi metų metus pragulėjusi saulėkaitoje; jeigu anksčiau kaulas ir buvo kokio nors atspalvio, dabar šis visiškai išblukęs. Atsikišęs apatinis žandikaulis amžiams sustingo vos vos atkragęs, tarsi gyvūnas būtų staiga suakmenėjęs, vos prasižiojęs kažką sakyti. Jau kadai tuščios akiduobės veriasi į tamsią kaukolės ertmę.

Kaukolė nepaprastai lengva, tarsi kone nemateriali. Net negaliu įsivaizduoti, kokios rūšies padaras kadaise alsavo joje. Nelikę nieko: nei kūno, nei šilumos, nei atminimo. Pačiame kaktos viduryje užčiuopiu šiurkštoką duobutę. Panašu į nulūžusio rago pėdsaką.

* * *

— Ar tai vieno iš Miesto vienaragių kaukolė? — klausiu Bibliotekininkės.

— Taip. Senas sapnas glūdi viduje.

— Ir aš privalau iš kaukolės perskaityti sapną?

— Toks yra Sapnų Skaitytojo darbas, — sako Bibliotekininkė.

— O ką turėsiu daryti su perskaitytais sapnais?

— Nieko. Tau tereikia juos skaityti — ir tiek.

— Kaipgi taip? — nesusigaudau. — Na taip, aš perskaitysiu iš kaukolės sapną — tai aišku. Bet kaip gali būti, kad paskui su juo nieko nereikia daryti? Šito nesuprantu. Tai kokia prasmė skaityti? Juk turėtų būti koks nors tikslas.

Ji linguoja galvą.

— Paaiškinti negaliu. Galbūt skaitydamas sapnus viską suprasi pats. Aš tik galiu parodyti, kaip skaityti.

Vėl padedu kaukolę ant stalo ir atsilošęs apžiūrinėju ją. Kaukolę supa gili tyla, primenanti tuštumą gryniausiu pavidalu. Toji tyla tvyro ne kaukolės paviršiuje, o prasismelkusi į vidų ir sūkuriuoja ten it dūmas, negalintis išsiveržti laukan. Ji beribė ir nesuvokiama, amžina — bekūnė vizija, mirganti kažkokiame taške tuštumoje.

Nuo jos dvelkia liūdesiu, neišmatuojamu grauduliu. Aš nepajėgiu išreikšti to žodžiais.

— Prašom parodyti, — tariu. Vėl paimu kaukolę nuo stalo, pajuntu saujoje trapų jos svorį.

Vos pastebimai šyptelėjusi Bibliotekininkė ima man iš rankų kaukolę ir nepaprastai kruopščiai nušluosto dulkes. Šiek tiek pašviesėjusią vėl padeda ant stalo.

— Štai kaip reikia skaityti sapnus, — pradeda aiškinti Bibliotekininkė. — Žiūrėk atidžiai. Tik turėk omeny, kad aš tegaliu tau parodyti — skaityti iš tikrųjų man neskirta. Tu — vienintelis, kuris gali skaityti senus sapnus. Pirmiausia štai šitaip atgręži kaukolę į save, paskui švelniai priglaudi delnus iš abiejų pusių.

Ji pirštų galiukais prisiliečia prie kaukolės smilkinių.

— O dabar žiūri tiesiai į kaktą. Nemėgink pragręžti jos akimis — žvilgsnį sukoncentruok švelniai. Jokiu būdu nevalia atitraukti akių nuo kaukolės. Kad ir koks ryškus būtų švytėjimas, nusigręžti tau negalima nieku gyvu.

— Švytėjimas?

— Taip, švytėjimas. Atsidūrusi tau prieš akis, kaukolė ims skleisti šviesą ir šilumą. Brauk pirštų galiukais tuos švytinčius ruožus. Šitaip ir skaitomi seni sapnai.

Mintyse iš eilės pakartoju nurodymus. Taip ir nepavyksta įsivaizduoti, apie kokį švytėjimą ji kalba ar kaip aš turėčiau jį pajusti, tačiau metodą lyg ir perprantu. Žvelgiu į kaukolę po liaunais jos pirštais, ir mane užgriūva nepaprastai stiprus deja vu pojūtis. Nejaugi kažkur jau esu matęs šią kaukolę? Tasai išblukęs, balzganas kaulo paviršius, duobutė kaktos viduryje... Kažkas nekantriai suspurda širdies gilumoje — lygiai taip pat kaip ir tąsyk, kai pirmąsyk išvydau Bibliotekininkės veidą. Ar tai tikro prisiminimo nuotrupa? O gal kažkaip išsikreipė pats laikas? Negaliu pasakyti.

— Kas nors negerai? — klausia ji.

Papurtau galvą.

— Viskas gerai. Manding, supratau, kaip skaityti. Leisk man pamėginti.

— Gal verčiau pirmiausia užvalgykime? — siūlo ji. — Kai pradėsi dirbti, užkandžiauti nebebus kada.

Ji atneša puodą su daržovių troškiniu ir pašildo ant krosnelės. Tiršta sriuba užkunkuliuoja, po visą kambarį pasklinda nuostabus aromatas. Bibliotekininkė išpilsto maistą į du dubenis, atriekia graikinių riešutų duonos ir patiekia šią paprastą vakarienę ant stalo.

Mudu susėdame priešais kits kitą ir valgydami nesikalbame. Troškinys labai gardus, kad ir paskanintas dar niekad neragautais prieskoniais. Pavalgęs jaučiu, kaip šiluma pasklinda po visą kūną. Bibliotekininkė atneša po puodelį karštos arbatos. Žolelių arbata — žalia ir vos vos karstelėjusi.

* * *

Netrunku įsitikinti, kad sapnams skaityti pastangų reikia kur kas daugiau, nei pasirodė iš jos aiškinimo. Šviesos siūleliai tokie smulkulyčiai, kad nors iš paskutiniųjų stengiuosi sukoncentruoti energiją pirštų galiukuose, man taip ir nepavyksta išnarplioti vaizdinių chaoso. Vis dėlto pirštais labai aiškiai jaučiu sapnų pulsavimą. Srautas teka veržliai ir galingai — nenutrūkstama, begalinė vaizdinių srovė. Mano pirštai kol kas neįstengia užčiuopti jokios konkrečios prasmės, tačiau labai aiškiai jaučiu urduliuojančią sapno tirštumą.

Kai man galų gale pavyksta išgliaudyti du sapnus, laikrodis jau rodo gerokai po dešimtos. Grąžinu Bibliotekininkei tuščią, išskaitytą kaukolę, nusiimu akinius ir imu trinti akis.

— Pavargai? — klausia ji.

— Šiek tiek, — atsakau. — Mano akys dar nespėjo prie to priprasti. Man jas peršti: prasismelkė pernelyg daug senų sapnų švytėjimo. Negaliu ilgai į juos žiūrėti — pernelyg stipriai skauda.

— Taip ir turi būti iš pat pradžių — mane dėl to perspėjo, — sako ji. — Tavo akys nepratusios prie šviesos, tad ir skaityti sunku. Kol kas dirbk neskubėdamas.

Bibliotekininkė nuneša seną sapną atgal į saugyklą ir ruošiasi namo. Atkelia krosnelės dangtį, mažyčiu semtuvėliu išsemia rusenančias žarijas ir supila jas į kibirėlį su smėliu.

— Nevalia įsileisti nuovargio, — perspėja ji. — Šitaip visuomet sakydavo mano mama. Tegul kūnas dirba iki visiško išsekimo, tačiau savastį visuomet pasilik sau.

— Geras patarimas.

— Tiesą sakant, aš nelabai žinau, kas yra tas dalykas, vadinamas „savastimi“; nenumanau nei ką ji daro, nei kaip ja naudotis. Tai tik žodis, kurį esu girdėjusi.

— Savastis — ne toks dalykas, kurį galėtum kaip nors panaudoti, — sakau aš. — Savastis tiesiog yra. Panašiai kaip vėjas. Gali tik justi jos judėjimą.

Ji užtrenkia krosnelės dangtį, nuneša išplauti emaliuotą puodą ir puodelius, o grįžta susisupusi į mėlyną šiurkščios medžiagos apsiaustą. Jis blyškiai mėlynas tarsi atplėšta dangaus skiautė, nešiotas jau tiek daug metų, kad sudūlėjo visi prisiminimai apie jo kilmę. Nugrimzdusi mintyse Bibliotekininkė stovi prie užgesintos krosnelės.

— Ar tu atkeliavai iš kokio kito krašto? — klausia ji, tarsi ši mintis jai būtų dingtelėjusi ką tik.

— Man rodos, taip.

— Ir kaip tas kraštas atrodė?

— Aš jau nebeprisimenu, — sakau jai. — Neįstengiu prisiminti nė vienos vienintelės menkiausios smulkmenos. Atrodo, kad drauge su šešėliu jie atėmė ir visus prisiminimus apie mano ankstesnįjį pasaulį. Galiu pasakyti tik tiek, kad jis buvo labai labai toli.

— Tačiau tokius dalykus kaip savastis tu vis dar supranti?

— Šiek tiek.

— Mano mama irgi turėjo savastį, — ima pasakoti ji. — Tačiau mama pradingo, kai man buvo vos septyneri. Galbūt taip atsitiko todėl, kad ji, panašiai kaip ir tu, irgi turėjo tą savastį.

— Pradingo?

— Taip, išnyko, ir tiek. Bet aš nenoriu kalbėti apie ją. Negerai yra kalbėti apie tuos, kurie pradingsta. Verčiau papasakok apie tą miestą, kuriame gyvenai. Juk ką nors vis tiek dar prisimeni?

— Prisimenu tik du dalykus, — sakau aš. — To miesto, kuriame aš gyvenau, nejuosė jokia siena, o mūsų šešėliai visuomet sekdavo iš paskos, kad ir kur eitume.

* * *

Taip, visi mes ten turėjome šešėlius. Ir niekad su jais nesiskirdavome. Tačiau vos atvykau į šį Miestą, šešėlį iš manęs atėmė.

— Drauge su šituo į Miestą tu negali įžengti, — perspėjo Vartų Sargas. — Arba palieki šešėlį, arba gali užmiršti bet kokią galimybę įeiti pro Vartus.

Ir aš sutikau paaukoti šešėlį.

Vartų Sargas paliepė man atsistoti atviroje erdvėje priešais Vartus. Buvo trečia valanda; popiečio saulėkaitoje mano šešėlis tvirtai prigludo prie žemės.

— Dabar stovėk ir nejudėk, — liepė man Vartų Sargas. Pats išsitraukė peilį ir kruopščiai ėmėsi rėžti šešėlio kontūrą, atskirdamas šešėlį nuo žemės. Šis rangėsi dar mėgindamas priešintis. Tačiau veltui. Vartų Sargas be didesnio vargo nurėžė nuo manęs tamsų pavidalą.

Atskirtas nuo kūno, šešėlis išsyk tarsi sumenko. Jis prarado jėgas.

Vartų Sargas padėjo šalin peilį.

— Ir kuriems galams tampeisi jį su savimi? — palingavo galvą. — Kai tik atskiri, keistas tai lieka padaras. Šiaip ar taip, tie šešėliai niekam tikę. Tik nereikalinga našta.

Aš prislinkau arčiau savo šešėlio.

— Atleisk, kol kas turiu tave palikti, — pasakiau jam. — Ne aš sugalvojau tave atskirti. Neturėjau kitos išeities. Ar galėsi kurį laiką pabūti vienas?

— Kurį laiką? Tai yra — kiek? — paklausė šešėlis.

Šito aš nežinojau.

— Ar esi tikras, kad vėliau nesigailėsi? — prislopinęs balsą paklausė šešėlis. — Šitaip neturėtų būti, dar paminėsi mano žodį. Išvis čia tvyro kažin kas negera. Žmogus negali gyventi be šešėlio, lygiai kaip ir šešėlis negali gyventi be žmogaus. O jie mus štai išskiria. Man tai nepatinka. Čia iš tikrųjų slypi kažkas pragaištinga.

Tačiau buvo per vėlu. Šešėlis jau buvo atskirtas nuo manęs.

— Kai tik įsikursiu, tuojau pat grįšiu tavęs pasiimti, — tikinau jį. — Išsiskiriame laikinai, ne amžiams. Mudu būtinai vėl būsime drauge.

Šešėlis tyliai atsiduso ir pakėlė į mane akis. Saulė pliskino mus abu. Mane be šešėlio ir mano šešėlį be manęs.

— Gal ir tikrai norėtum, kad taip būtų, bet kažin ar iš tikrųjų taip bus, — kalbėjo šešėlis. — Man ši vieta visiškai nepatinka.

Reikia mudviem sprukti iš čia ir grįžti ten, iš kur atvykome. Tau ir man — mums abiem.

— Kaip galime grįžti? Juk net kelio nežinome.

— Kol kas dar ne. Tačiau aš rasiu kelią, net jei dėl to tektų paaukoti viską. Mudviem reikia nuolat matytis ir kalbėtis. Juk tu ateisi manęs aplankyti, tiesa?

Aš linktelėjau ir uždėjau delną šešėliui ant peties, paskui grįžau pas Vartų Sargą. Kol mudu su šešėliu kalbėjomės, Vartų Sargas rankiojo akmenis ir svaidė juos į šalį.

Kai prisiartinau, Vartų Sargas į marškinių kraštą nusibraukė apdulkėjusias rankas ir viena didžiule letena apglėbė mane per pečius. Nė pats nesupratau, ar tai reikėtų suprasti kaip svetingumo ženklą — ar vis dėlto šitaip Vartų Sargas siekė atkreipti dėmesį į jo jėgą.

— Gali manimi pasikliauti, — pasakė jis. — Tavo šešėlis lieka gerose rankose. Maitinsime jį tris kartus per dieną, kartą — išleisime prasimankštinti. Tad nerimauti tikrai nėra dėl ko.

— Ar aš galėsiu retkarčiais su juo pasimatyti?

— Galbūt, — atsakė Vartų Sargas. — Jeigu man pasirodys, kad galima leisti jums susitikti.

— O ką man reikėtų daryti, jei panorėčiau šešėlį susigrąžinti?

— Kaip kažin ką, tu dar visiškai aklas, — pareiškė Vartų Sargas; jo letena tarytum prilipo man prie pečių. — Verčiau apsidairyk. Niekas šitame Mieste neturi šešėlio. Ir niekas iš tų, kuriuos įsileidžiame, niekad iš čia nebeišeina. Taigi tavo klausimas beprasmis.

Šitaip aš praradau šešėlį.

* * *

Kai išeiname iš Bibliotekos, aš pasisiūlau palydėti Bibliotekininkę namo.

— Visai nereikia lydėti manęs iki pat slenksčio, — sako ji. — Vaikščioti naktį viena aš nebijau, o tavo namai juk toli ir į visai priešingą pusę.

— Aš noriu pasivaikščioti su tavimi, — tikinu ją. — O jeigu trauksiu tiesiai namo, vis vien negalėsiu užmigti.

Petys petin mudu pereiname Senuoju tiltu į pietinį krantą. Vidurupy seklumoje auga gluosniai, juos siūbuoja žvarbus pavasario vėjas. Aštrus mėnulio pjautuvas žeria atšvaitus ant grindinio akmenų mums po kojomis. Ore tvyro drėgmė, grindinys slidus. Ilgi Bibliotekininkės plaukai surišti juostele ir subrukti po apsiausto apykakle.

— Tavo labai gražūs plaukai, — sakau aš.

— Tikrai? — nustemba ji.

— Nejaugi iki šiol niekas tau nesakė, kad tavo plaukai labai gražūs?

— Ne, — sako ji, žiūrėdama tiesiai man į akis, jos rankos sukištos į apsiausto kišenes. — Ar kalbėdamas apie mano plaukus kalbi dar ir apie kažką kita, kas slypi tavyje pačiame?

— Nejaugi? Manding, aš paprasčiausiai pasakiau, kad tavo plaukai gražūs, o taip ir yra.

Ji vos vos šypteli.

— Atleisk. Tikriausiai aš vis dar negaliu priprasti prie tavo kalbos manieros.

* * *

Gyvena ji Darbininkų kvartale — niūriame, slogiame pietvakariniame Pramoninio rajono kampe. Visas šis rajonas apleistas ir jau gerokai nutriušęs. Be jokios abejonės, kadaise kanalais nenutrūkstamu srautu plaukė baržos ir kateriai, tačiau dabar šliuzai jau seniai nebenaudojami, o išdžiūvusiame kanalų dugne liko tiktai glitaus dumblo sluoksnis, susiraukšlėjęs tarsi kokio priešistorinio gyvio oda. Pakrovimo dokai supleišėjo, plyšiuose įsišaknijo žolynai; tik platūs akmeniniai laiptai vis dar veda žemyn — iki to lygio, iki kurio krantinę andai sėmė vanduo. Iš klampaus purvo šen bei ten kyšo senų butelių kakleliai ar surūdijusių mechanizmų griaučiai, netoliese iš lėto pūva plokščiadugnė medinė valtis.

Palei kanalus eilėmis rikiuojasi ištuštėję fabrikai. Jų vartai užrakinti, langai niūriai žvelgia tuščiomis rėmų kiaurymėmis, gaisrininkų kopėčių turėklai visiškai nurūdiję, sienos pavirtusios susiraizgiusių vijoklių džiunglėmis.

Už šių fabrikų griaučių ir stūkso Darbininkų kvartalas. Niekas čia nebeprimena buvusios prabangos: gyvenamieji namai dabar išdalyti atskirais kambarėliais, kuriuose grūdasi nuskurdę darbininkai. Pastaruoju metu, aiškina man Bibliotekininkė, jiems vis sunkiau susirasti darbo. Fabrikai uždaryti, o buvusiems darbininkams tenka suktis kaip išmano, kai kurie imasi gaminti kokias smulkmenas, kurios gali praversti Miestui. Jos pačios tėvas irgi buvęs tokiu amatininku.

Akmeniniu tilteliu perėję paskutinį kanalą, atsiduriame rajone, kur gyvena ji, — tikroje namų Sangrūdoje. Tankiai užstatytame kvartale pastatai stirkso tarsi dantytos viduramžių pilies sienos bokšteliai, tarp jų raizgosi klaidus gatvelių ir skersgatvių tinklas.

Artėja vidurnaktis. Dauguma langų tamsūs, tik viename kitame dar mirksi žiburys. Bibliotekininkė ima mane už rankos ir vedasi gatvelių labirintu, tarsi sergėdamasi kažkieno plėšrių akių. Prie vieno namo ji sustoja ir palinki man labos nakties.

— Labanakt, — atsakau ir aš.

Paskui aš vienas užkopiu į Vakarinę kalvą ir grįžtu į savąjį būstą.