19
Mėsainiai, „Skyline“, galutinis terminas
Prieš leisdamiesi į žygį, nutarėme šio to užkąsti. Aš vis dar nesijaučiau alkanas, bet nežinia, kada dar kartą pasitaikys proga prisikimšti skrandį. Šiaip ar taip, mano rubuilė bendražygė pareiškė, kad pinigų jai užtekę tik šokoladukui, kurį sudorojusi priešpiečiams, tad dabar ji tiesiog mirštanti badu.
Stengdamasis neužkliudyti žaizdos, šiaip taip įlindau į džinsus; ant marškinėlių apsivilkau marškinius, ant šių — ploną megztinį, ant viršaus dar užsimečiau nailoninę neperpučiamą striukę. Merginos rausvasis kostiumėlis akivaizdžiai nebuvo pritaikytas speleologinėms ekspedicijoms, tačiau mano drabužių spintoje neatsirado nieko, kas jai tiktų. Aš buvau dešimčia centimetrų aukštesnis už ją, o ji — dešimčia kilogramų sunkesnė už mane. Tiesiog verkiant reikėjo aprūpinti ją tinkamesne apranga, bet nebuvo ko nė tikėtis, kad šitokiu metu dirbs kokia nors parduotuvė, tad teko šiaip taip įsprausti merginą į mano senutėlę kareivišką striukę. Aukštakulniai jos bateliai, švelniai tariant, irgi nebuvo pats patogiausias apavas žygiui, bet ji pareiškė biure turinti sportbačius ir kaliošus.
— Rausvus sportbačius ir rausvus kaliošus.
— Atrodo, tu iš tiesų mėgsti rausvą spalvą, — išsprūdo man.
— Ji patinka seneliui. Jis sako, kad apsirengusi rausvais drabužiais atrodau gražiai.
— Taip ir yra, — patvirtinau. Iš tikrųjų taip ir buvo. Paprastai šitokios putlios merginos, apsirengusios rausvais apdarais, primena didžiulius pyragaičius su braškiniu įdaru, besisukiojančius šokių aikštelėje, tačiau jai rausva spalva iš tiesų tiko.
Iš po suverstos patalynės krūvos išrausiau kuprinę, pirmiausia įsitikinau, kad ji nesuraižyta peiliu, o paskui suskatau krautis daiktus: įsidėjau nedidelį žibintuvėlį, magnetą, pirštines, rankšluosčių, didelį peilį, žiebtuvėlį, virvę ir sauso kuro tablečių. Tada patraukiau į virtuvę ir ėmiau knistis produktų kaugėje: pavyko išgelbėti šiek tiek duonos, sūdytos mėsos konservų skardinę, keletą persikų, pakelį Vienos dešrelių ir greipfrutą. Prisipyliau gertuvę vandens, susigrūdau į kišenę visus grynuosius pinigus, kiek pavyko rasti bute.
— Galima pamanyti, kad ruošiamės į iškylą gamtoje, — pratarė mergina.
— Tai jau taip.
Stabtelėjau ir paskutinį kartą apžvelgiau tą sąvartyną, kuriuo pavirto mano namai. Štai man dar viena gyvenimo pamoka: ką nors sukurti trunka metų metus, o sunaikinti pakanka kelių akimirkų. Žinoma, šitas ankštas butukas man jau kadai įgriso, bet, reikia pripažinti, įsikūręs buvau gana jaukiai. Ir štai — visas ankstesnis mano gyvenimas išsisklaidė lyg ryto ūkanos, ir dar taip greitai, kad per tiek laiko kažin ar suskubtum išgerti porą skardinių alaus. Mano darbas, mano viskis, mano tyla ir ramybė, mano vienatvė, mano Somerseto Moemo ir Džono Fordo kolekcijos — viskas nugarmėjo skradžiai, viskas suniokota ir praradę bet kokią vertę.
Laukų žaižaravimas, gėlių spindesys, — patyliukais padeklamavau pats sau senos poemos eilutes. Tada pasistiebęs pasiekiau saugiklį ir išjungiau bute šviesą.
* * *
Mane kamavo pernelyg stiprus fizinis skausmas, kad dar imčiausi mąstyti apie šį savo gyvenimo puslapį, kurį štai tenka užversti. Pernelyg smarkiai skauda, pernelyg kausto nuovargis. Verčiau negalvoti iš viso nei painiotis surizgusiose, trūkinėjančiose mintyse.
Liftu nusileidome į požeminį garažą ir sukrovėme visus daiktus ant užpakalinės mano automobilio sėdynės. Net nesivarginau dairytis kokių nors tykančių persekiotojų. Galbūt jie laukia pasaloje, gal prikabins mums uodegą — tai kas. Po šimts, aš juk net nenutuokiu, kas galėtų būti tie jie. Semiotekai? Vaikinai iš Sistemos? Draugiškai nusiteikusių galvažudžių porelė? O gal teks pasismaginti ir pažaisti gaudynes su visais iš karto? Dievinu staigmenas. Jeigu jie turi užduotį, tegul sau plūkiasi į sveikatą.
Prakiurdintu pilvu sėsti prie vairo man nėmaž nesinorėjo, bet mergina nemokėjo vairuoti.
— Atleisk. Užtat aš moku jodinėti, — atsiprašė ji.
— Nuostabu. Tau dar gali tekti ir pajodinėti, — atsakiau.
Prietaisai rodė, kad kuro bakas beveik pilnas. Išvairavau automobilį į gatvę. Kurį laiką laviravome gyvenamojo rajono gatvelėmis, paskui įsukome į miesto greitkelį. Nepaisant vėlyvo meto, eismas buvo gana gyvas, daugiausia zujo taksi. Kažin, kodėl tokia daugybė žmonių kažkur skubinasi pačioj nakties aky? Nejaugi, šeštą valandą baigę darbą, negalėtų ramiai traukti namo, o dešimtą — gesinti šviesas?
Vis dėlto tai jau, kaip įprasta sakyti, ne mano reikalas. Naftą eksportuojančių šalių organizacija, nepaisydama niekieno nuomonės, ir toliau užsiims naftos gavyba, konglomeratai iš šios naftos gamins elektrą bei degalus, o žmonės, naudodami šiuos degalus, ir toliau lakstys po miestą vidury nakties. O man tuo tarpu pakanka ir savų rūpesčių.
Sankryžoje užsižiebė raudonas šviesoforo signalas; sustabdžiau automobilį, sėdėjau, abiem rankomis laikydamas vairą, ir žiovavau.
Dešinėje juostoje sustojo baltas „Skyline“. Jame sėdėjo jauna porelė, važiuojanti pramogauti į naktinį miestą, o gal grįžtanti iš jo; abu atrodė kamuojami nuobodulio. Iš automobilio magnetolos griaudėjo „Duran Duran“. Moteris išsvarino pro atvirą langą ranką, apjuostą dviem sidabrinėmis apyrankėmis, ir metė žvilgsnį į mano pusę. Kažin ar būčiau nusipelnęs daugiau jos dėmesio, jei būčiau „Denny’s“ restoranėlio iškaba ar koks kelio ženklas. Ko gero, pati paprasčiausia, niekuo neįsimenanti graži jauna moteris. Televizijos seriale tokia galėtų vaidinti pagrindinės veikėjos geriausią draugę, pasirodančią vieną kartą, tarkime, scenoje kavinėje ir klausiančią: „Kas tau nutiko? Pastaruoju metu tu kažkokia sutrikusi“.
Užsižiebė žalias šviesoforo signalas; kol priešais mus sustojęs sunkvežimis pajudėjo iš vietos, baltasis „Skyline“ išdidžiai nušvilpė pirmyn, pažėręs kibirkščių spiečių iš išmetamojo vamzdžio.
— Gal pasidairytum į mašinas, važiuojančias mums iš paskos? — paprašiau savo apvalainos bendražygės. — Jeigu tau pasirodys, kad kas nors mus seka, pasakyk man.
Mergina linktelėjo ir atsigręžė.
— Ar manai, kad mus gali kas nors persekioti?
— Net nenumanau, — atsakiau. — Šiaip smalsu. Ar nenorėtum sudoroti kokio mėsainio? Neužtruktume.
— Neatsisakysiu.
Pasukau prie artimiausios įvažiuojamosios greitojo maisto užkandinės. Padavėja raudonu mikro-mini sijonėliu pristūmė padėklus prie automobilio langų ir pasiteiravo, ko norėtume.
— Dvigubą sūrainį su keptomis bulvytėmis ir karšto šokolado, — užsisakė storuliuke.
— Paprastą mėsainį ir alaus, — paprašiau.
— Atleiskite, bet alumi neprekiaujame, — atsiliepė padavėja.
— Paprastą mėsainį ir kokakolos, — skubiai pasitaisiau. Ir kas man šovė į galvą?
Kol laukėme užsakymų, prie įvažiuojamosios užkandinės taip ir nepasirodė nė vienas automobilis. Jei mums kas nors ir prikabino uodegą, savaime suprantama, jie tikrai nesustos toje pačioje aikštelėje kaip ir mes. Reikia manyti, lūkuriuoja kur nors šešėlyje ir stebi, ką darysime toliau. Sutelkiau dėmesį į pristatytą maistą ir stačiais kąsniais mechaniškai sudorojau mėsainį drauge su visu salotos lapu, dydžio sulig greitkelio mokesčių čekiu. Savo ruožtu panelė Rausvoji mėgavosi kiekvienu sūrainio kąsneliu, kartu elegantiškai kramsnodama bulvytes ir šliurpšdama karštą šokoladą.
— Gal nori paragauti bulvyčių? — pasiūlė man.
— Ne, ačiū, — atsisakiau.
Mergina iki paskutinės kruopelės sudorojo viską, kas buvo ant padėklo. Pasigardžiuodama išgrandė paskutinius karšto šokolado lašelius, nulaižė nuo pirštų kečupą ir garstyčias, tada nosinaite nusišluostė pirštus bei lūpas.
— Taigi metas pagalvoti apie tavo senelį, — prašnekau. — Turbūt pirmiausia reikėtų nusigauti į jo požeminę laboratoriją?
— Taip. Galbūt ten aptiksime siūlo galą.
— Manai, sugebėsime saugiai prasibrauti pro INKiščius? Juk juos išvaikanti ultragarso sistema nebeveikia, argi ne taip?
— Taip, bet ypatingiems atvejams turime nedidelį nešiojamąjį ultragarso prietaisėlį. Tiesa, nelabai galingą, bet jeigu nešimės jį su savimi, INKiščiai prie mūsų nelįs.
— Tai gerai, — lengviau atsikvėpiau.
— Tiesa, baterija nusėda per trisdešimt minučių, — pridūrė storuliuke. — Paskui ją reikia iš naujo įkrauti.
— Kiek laiko trunka, kol ji vėl įsikrauna?
— Penkiolika minučių. Kelią nuo biuro iki laboratorijos tikrai turėtume spėti įveikti, o tada galėsime atsipūsti ir įkrauti bateriją.
Ką gi, vis geriau negu nieko. Išvažiavome iš užkandinės ir dar kartą stabtelėjome prie visą parą veikiančio prekybos centro — nusipirkau porą skardinių alaus ir nedidelį buteliuką viskio. Nė pats nepastebėjau, kaip ištuštinau abi skardines ir išgėriau gerą ketvirtį viskio. Vis dėlto pavyko šiek tiek atsipalaiduoti. Sandariai užsukau dangtelį ir perdaviau buteliuką merginai, o ši įbruko jį į kuprinę.
— Kodėl tu šitiek geri? — pasidomėjo ji.
— Išgėręs jaučiuosi drąsiau, — paaiškinau.
— Man irgi baisu, bet argi matei mane geriančią?
— Tavo „man baisu“ ir mano „man baisu“ — du skirtingi dalykai.
— Kaip šitai suprasti? — paklausė ji.
— Kuo vyresnis esi, tuo sunkiau atsigaivelioji nuo visokių užgriuvusių įvykių.
— O taip pat ir pavargsti?
— Taip, — atsakiau. — Kuo esi vyresnis, tuo greičiau pavargsti.
Ji atsigręžė, ištiesė ranką ir palietė mano ausies spenelį.
— Viskas bus gerai. Nesijaudink. Nesitrauksiu nuo tavęs nė per žingsnį, — patikino ji.
— Ačiū.
* * *
Įvairavau automobilį į pastato, kuriame buvo merginos senelio biuras, aikštelę. Užsimečiau kuprinę ant pečių, ir čia pat pilvą persmelkė skausmas. Skausmas praeis, kaip praeina lietus, pasakiau sau ir nuslimpinau paskui merginą.
Įspūdingų gabaritų jaunas apsauginis prie laukujų durų tuoj pat pareikalavo gyventojo identifikacijos kortelės. Rubuilė įteikė jam plastiku aptrauktą kortelę, sargas ją įkišo į stalviršyje įmontuoto kompiuterio angą. Sulaukęs jos vardo ir kambario numerio patvirtinimo, jis spustelėjo mygtuką ir atidarė duris.
— Šitas pastatas ypatingas, — ėmė aiškinti man mergina, kol žingsniavome per erdvų, atvirą vestibiulį. — Visi, kurie įsikuria čia, turi paslapčių ir siekia jas išsaugoti. Pavyzdžiui, laiko čia kokių nors mokslinių tyrinėjimų duomenis, verslo sutartis ar panašiai. Dėl to ir apsauga tokia griežta. Pirmiausia kruopščiai patikrina prie durų, paskui seka vaizdo kameromis, kad įsitikintų, jog tikrai pasiekei nurodytą numerį. Taigi net jeigu mus kas nors ir sekė, vidun įsigauti jiems nepavyks.
— Ar jie žino, kad tavo senelis praurbino visą pastatą ir įsirengė vertikalią šachtą?
— Turbūt nežino. Senelis pasirūpino sujungti savo kabinetą su rūsiu dar tais laikais, kai pastatas buvo statomas. Apie tai žinojo tik namo savininkas ir architektas. Statybininkams buvo pasakyta, neva tai — „komunikacijų šulinys“, tam tikras kevalas, kuriame vėliau bus montuojami optinio pluošto laidai. Manau, kad šios pastato dalies net brėžiniai buvo suklastoti.
— Kaip kažin ką, tavo seneliui teko pakloti krūvą pinigų.
— Savaime suprantama. Bet senelis tiesiog apšalęs pinigais, — atsakė mergina. — Beje, aš taip pat. Aš net labai turtinga. Juk paveldėjau tėvų turtą, gavau draudimo išmokas, o paskui gerokai padidinau kapitalą akcijų biržoje.
Ji išsitraukė iš kišenės raktą ir atidarė lifto duris. Sveika gyva, peraugusi skardine, senokai nesimatėme.
— Tu loši biržoje?
— Žinoma. Senelis išmokė mane visokių gudrybių. Pavyzdžiui, kaip atsirinkti patikimą informaciją, kaip perprasti biržos kurso svyravimus, išvengti mokesčių, pervesti lėšas į užjūrio bankus — ir taip toliau, ir panašiai. Žaisti akcijomis — vienas malonumas. Niekad nebandei?
— Ko gero, ne, — atsakiau. Tiesą sakant, netgi niekad nebuvau atsidaręs terminuotos sąskaitos su skaičiuojamais nuo palūkanų procentais.
Liftas judėjo įprastu nepakenčiamu sraigės greičiu, nesuprasi — aukštyn ar žemyn.
— Senelis tvirtina, kad lavinimo sistema mokykloje — pernelyg neefektyvi ir negali prigaminti medžiagos būsimiems aukščiausios klasės specialistams rengti. O tu kaip manai? — paklausė ji.
— Ką gi, gal ir taip, — nesiginčijau. — Aš pats lankiau mokyklą daugybę metų, bet nemanau, kad tai mano gyvenime ką nors iš esmės pakeitė. Nemoku nė vienos užsienio kalbos, negroju nė vienu muzikos instrumentu, nieko neišmanau apie biržą ir akcijas, niekada nejodinėjau.
— Tai kodėl nemetei mokyklos? Juk galėjai mesti kada tik panorėjęs, argi ne taip?
— Na... turbūt taip, — pasakiau. — Tikriausiai būčiau galėjęs mesti mokyklą, bet nenorėjau. Veikiausiai net tokia mintis niekad nešovė į galvą. Priešingai nei tu, augau paprastoje vidutiniokų šeimoje, mane auklėjo taip kaip visus. Aš niekad negavau nieko, ko reikėtų, norint tapti kurios nors srities žinovu.
— Netiesa, — pareiškė ji. — Kiekvienas turi savyje kokią nors užuomazgą, kurią išpuoselėjęs taptų pats geriausias kurioje nors srityje. Svarbu tik laiku tą įgimtą gebėjimą išlukštenti. Bet kaip tik šito mokykla ir nesugeba. Ji gniuždo talentą. Nenuostabu, kad dauguma žmonių taip niekad ir netampa tuo, kuo iš tikrųjų norėtų būti. Jie paprasčiausiai sutrypiami į purvą.
— Pavyzdžiui, aš, — pratariau.
— Visai ne. Tu — kitoks. Galiu drąsiai tvirtinti, kad tu ypatingas,. Tave supantis emocinis kiautas toks kietas, kad visa, kas yra viduje, neabejotinai išliko nesužalota.
— Emocinis kiautas?
— Taip, — patvirtino ji. — Štai kodėl dar ne per vėlu. O kai visa tai baigsis, kodėl mudviem neapsigyvenus drauge? Susituokti visai nebūtina. Tiesiog imtume ir išvažiuotume kur nors drauge, gal į Graikiją ar Suomiją, ar dar kur nors, gyventume ten be jokių rūpesčių, jodinėtume ir dainuotume dainas. Pinigų turėtume pakankamai, o tau štai ir būtų proga atgimti kaip brandžiai asmenybei.
— Hmmm... — Visai neprastas pasiūlymas.
Liftas sustojo. Mergina išlipo, aš išsekiau paskui ją. Ji sparčiai nužingsniavo pirmyn, kaip ir anąsyk, kai pirmą kartą susitikome; aukšti jos kulniukai aidžiai kaukšėjo ilgu koridoriumi. Tiesiog priešais save mačiau švelniai siūbuojančius jos klubus, blykčiojančius auksinius auskarus.
— Tarkime, priimsiu tavo pasiūlymą, — pasakiau jos nugarai. — Bet tuomet tu duosi man viską — o aš turėsiu viską iš tavęs imti. O tai man neatrodo teisinga.
Ji kiek sulėtino žingsnį, kad pasivyčiau ją.
— Be jokios abejonės, esama šio to, ką tu galėtum duoti man, — atsakė.
— Ir kas gi tai?
— Na, pavyzdžiui, tavasis emocinis kiautas. Apie tai aš tikrai norėčiau sužinoti daugiau. Man įdomu, iš ko jis, kaip veikia — ir panašiai.
— Na jau, nieko ten ypatingo, — susiraukiau. — Vienokį ar kitokį, pasak tavęs, emocinį kiautą turi kiekvienas. Tu juk beveik visiškai nebendravai su žmonėmis. Tad ir nežinai, kaip veikia paties paprasčiausio, eilinio žmogaus protas.
— Šneki taip, lyg būtum koks visai niekam vertas menkysta! — sušuko putlioji mergina. — Bet tu juk sugebi savo smegenimis perskirstyti duomenis, tiesa?
— Žinoma, tai aš galiu. Tačiau šis gebėjimas išlavinamas pratybomis. Ne kažin kiek skiriasi nuo gebėjimo naudotis skaitytuvais ar skambinti pianinu.
— Tai, ką sakai, anaiptol ne viskas, — tęsė ji. — Iš pradžių visi manė taip kaip tu. Manė, kad po specialių mokymų bet kas — bet kas, žinoma, iš tų, kurie atitinka reikalavimus ir išlaiko patikrinimą — gali atlikti perskirstymą. Net ir pats senelis taip manė. Ir ką gi? Būtina operacija buvo atlikta dvidešimt šešiems žmonėms, visi jie buvo deramai išmokyti — tada visi įgijo gebėjimą atlikti perskirstymą. Iš pradžių neiškilo jokių problemų...
— Palauk, palauk, apie kokias nors problemas aš iš viso nesu girdėjęs. Kiek žinau, viskas vyko tiksliai pagal planą.
— Oficialiai ir buvo skelbiama, kad viskas klostosi sklandžiai, — solidžiai pareiškė ji. — Tačiau tiesa štai kokia: po mokymų per pusantrų metų iš tų dvidešimt šešių žmonių dvidešimt penki mirė. Gyvas iš jų liko tik vienas.
— Ką? Nori pasakyti...
— Taip. Tu. Tu — vienintelis, kuris, praėjus trejiems metams, tebesi gyvas. Tu nuolat atlikdavai duomenų perskirstymą, bet tau taip ir neiškilo jokių problemų, jokio išsekimo, nepasireiškė jokie nerimą keliantys simptomai. Ar ir dabar vis dar manai, kad esi visiškai eilinis? Juk tu — dar ir kokia išskirtinė asmenybė!
Susibrukau rankas į kišenes ir valandėlę tylėdamas žingsniavau koridoriumi. Man ir šiaip jau visko per daug, o pragarmė, į kurią pakliuvau, vis dar plečiasi, jai nematyti nei galo, nei krašto.
— O nuo ko mirė tie kiti? — paklausiau.
— Nemanau, kad kas nors žinotų. Nenustatyta jokia aiški mirties priežastis. Kažkoks smegenų sutrikimas, bet nieko konkretaus.
— Bet juk kokias nors prielaidas jie apsvarstė?
— Na, senelis aiškina tai šitaip. Iš tikrųjų eilinių žmonių smegenys tikriausiai netoleruoja apšvitinimo, kuris buvo pritaikytas siekiant katalizuoti giluminę sąmonę. Smegenų ląstelės pradeda gaminti antikūnus, kurie reaguoja baisia naikinamąja galia. Esu tikra, viskas daug sudėtingiau, bet paprasčiausias paaiškinimas būtų toks.
— Kodėl tuomet aš vis dar gyvas?
— Gali būti, kad tavo smegenims gebėjimas kurti antikūnų luobą — natūralus. Tai ir yra tavo emocinis kiautas. Dėl kažkokios priežasties tavo smegenyse prieš švitinimą jau buvo tasai apsauginis veiksnys, dėl kurio tu ir išgyvenai. Senelis bandė dirbtinai sukurti tokį kiautą, bet šis neišlaikė.
Bandžiau sugromuliuoti, ką išgirdęs.
— O tasai antikūnų veiksnys ar apsauginis luobas, ar kas tai būtų — ar tai mano įgimta savybė? Ar įgyta?
— Jeigu teisingai prisimenu, iš dalies įgimta, iš dalies įgyta. Nieko daugiau senelis man neatskleidė. Baiminosi, kad jei žinosiu per daug, man grės pavojus. Vis dėlto, pasak jo hipotezės, tokių žmonių kaip tu, kurių smegenyse antikūnai kuriasi natūraliai, esama vieno iš milijono, gal net pusantro milijono. O išsiaiškinti, kurie žmonės apdovanoti šia savybe, neįmanoma niekaip kitaip, tik įdiegiant gebėjimą atlikti perskirstymą.
— Jei tavo senelio hipotezė teisinga, vadinasi, tai, kad aš pakliuvau tarp tų dvidešimt šešių — tiesiog neįtikėtinas atsitiktinumas.
— Štai todėl tu ir esi toks vertingas pavyzdys. Todėl tu ir esi raktas.
— O ką dar tavo senelis numatė man? Tie duomenys, kuriuos jis davė man perskirstyti, ta jo padovanota vienaragio kaukolė... ką visa tai reiškia?
— Jeigu žinočiau, galėčiau dabar pat tave ir išgelbėti, — pareiškė mergina.
— Mane ir pasaulį.
* * *
Biure kažkas irgi pasidarbavo iš peties, tiesa, nenusiaubė taip negailestingai kaip mano buto, bet sujaukė viską kaip reikiant. Visur voliojosi kaugės popierių, stalas riogsojo apverstas, seifas išlaužtas, rašomojo stalo stalčiai išsvaidyti po visą patalpą, profesoriaus ir jo dukraitės drabužių pamaina ištraukta iš spintos ir tarsi salotos ant sumuštinio nudrėbta ant sofos sudraskytu apmušalu. Įsitikinau, kad iš tiesų visi merginos drabužiai rausvos spalvos — visų įmanomų atspalvių: nuo blyškiai rožinės iki tamsiai alyvinės.
— Koks siaubas! — sušuko ji. — Reikia manyti, jie įsibrovė iš apačios.
— INKiščiai?
— Ne, tikrai ne. INKiščiai nė už ką neliptų šitaip aukštai nuo žemės paviršiaus. Be to, jeigu čia būtų šmirinėję jie, užuostume dvoką.
— Kokį dvoką?
— Dvoktų siaubingai: žuvimi ir pelkių dumblu. Ne, tai ne INKiščių darbas. Kaip kažin ką, čia bus prikišę nagus tie patys, kurie nusiaubė tavo butą.
Apsidairiau. Greta apversto rašomojo stalo voliojosi dėžutė ir krūva iš jos pažirusių sąvaržėlių, spindinčių fluorescentinėje šviesoje. Vos jas išvydus, sąmonėje sukirbėjo kažkokia mintis, bet man taip ir nepavyko jos apčiuopti. Pakėliau vieną sąvaržėlę nuo grindų ir įsimečiau į kišenę.
— Ar tavo senelis laikė čia kokius nors svarbius dokumentus? — paklausiau.
— Ne, — atsakė ji. — Beveik viską, kas buvo čia, galima drąsiai nurašyti į nuostolius. Tik visokios buhalterinės knygos, čekiai, šiokia tokia bendriausia tyrinėjimų medžiaga. Trumpiau tariant, nieko, be ko nebūtų galima apsieiti.
— O kaip tasai INKiščius nuvaikantis prietaisas? Ar jis išliko sveikas?
Storuliuke ėmė raustis šlamšto krūvoje, suverstoje priešais spinteles; išmėtė po kampus žibintuvėlį, kasetinį grotuvą, žadintuvą, skardinėlę čiulpinukų nuo kosulio ir pagaliau ištraukė nedidelę juodą dėžutę su skale, primenančia garso matuoklį. Ji bent kelis kartus išbandė prietaisą.
— Viskas gerai, sveikutėlis. Tikriausiai pamanė, kad tai koks bevertis galaižin kam skirtas prietaisas. Mums pasisekė — mechanizmas toks paprastas, kad būtų sudužęs net nuo nelabai stipraus smūgio.
Paskui putlioji mergina nulindo į kambario kampą, pasilenkė ir nuėmė elektros lizdo dangtelį. Nuspaudė vos įžiūrimą mygtukėlį, tada atsistojo ir įsirėmusi abiem delnais švelniai stumtelėjo gretimą sieną. Čia pat sienoje atsivėrė ertmė, dydžio sulig telefono abonentų knyga, viduje išvydau seifą.
— Neblogai, ką? Argi kam šautų į galvą ko nors ieškoti čia? — džiugiai pareiškė ji. Paskui surinko skaičių kombinaciją ir seifas atsidarė.
Kovodamas su pilvą varstančiu skausmu, padėjau jai pastatyti rašomąjį stalą ir iškrauti ant jo daiktus iš seifo. Ten buvo krūvelė gumele perrištų banko knygelių, pluoštas akcijų sertifikatų, drobinis maišas su kažkuo kietu viduje, užrašų knygutė juodais odiniais viršeliais ir rudas vokas. Mergina iškratė ant stalo, kas buvo voke: auksinį žiedą ir aprūkusį seną „Omega“ firmos laikrodį sutrūkinėjusiu stikliuku.
— Laikrodis — tėčio prisiminimas, — paaiškino mergina. — O žiedas buvo mamos. Visa kita sudegė.
Ji vėl paslėpė žiedą ir laikrodį voke. Paskui iš drobinio maišo ištraukė ryšulį, susuktą į senus marškinius, išvyniojo ir parodė man: ten būta nedidelio automatinio pistoleto. Toli gražu nepanašaus į žaislinį. Ginklas buvo tikras, šaudantis kuo tikriausiomis kulkomis. Apie pyškalus aš ne kažin ką išmanau, bet filmų prisižiūrėjau pakankamai, kad atpažinčiau: brauningas arba bereta. Drauge su pistoletu ryšulyje buvo ir atsarginė dėtuvė bei dėžutė su kulkomis.
— Tikiuosi jūs, kalkutekai, gerai šaudote? — paklausė mergina.
— Bene juokauji? Kaip gyvas nesu laikęs rankoje pistoleto.
— Tikrai? Ką gi, šaudymas — dar vienas iš tų dalykų, kurių išmokau nelankydama mokyklos. Visai neblogas sportas, man patikdavo šaudyti. Šiaip ar taip, jei nemoki elgtis su pistoletu, pasilaikysiu jį sau.
— Dėl Dievo meilės, turėkis savo ginklą. Tik per klaidą nepykštelėk į mane. Kažin ar ištverčiau dar vieną skylę kūne.
— Nesijaudink. Su juo visada elgiuosi labai atsargiai, — pareiškė ji nugramzdindama pistoletą kišenėje.
Galiausiai ji daugmaž ties viduriu atsivertė juodąją užrašų knygutę odiniais viršeliais ir, pakišusi po pat lempa, ėmėsi apžiūrinėti. Visas puslapis buvo primargintas iš pažiūros beprasmiu raidžių ir skaičių kratiniu.
— Senelio užrašų knygutė, — paaiškino mergina. — Viskas surašyta šifruote, kurios raktą žinome tik mudu su juo. Senelis viską užsirašinėdavo čia: planus, dienos įvykius ir panašiai. Aha! Štai rugsėjo dvidešimt aštuntoji — tada tu baigei skalbti duomenis, tiesa?
— Teisingai.
— Štai, žiūrėk, čia įrašytas vienetas. Tikriausiai reiškia pirmą etapą. Paskui senelio nurodymu turėjai duomenis perskirstyti — rugsėjo dvidešimt devintąją arba trisdešimtąją. Ar aš klystu?
— Ne, viskas teisingai.
— Vadinasi, tai skaičius du. Antras etapas. O paskui, štai... na, pažiūrėkime, ką mes čia turime?.. Vidudienis, spalio antroji, paženklinta skaičiumi trys. „Nutraukti programą“.
— Spalio antrosios vidudienį turėjau susitikti su tavo seneliu. Spėju, kad tada jis ir ketino sustabdyti tą programą, kurią man įdiegė. Kad neateitų pasaulio galas. Tačiau daug kas pasikeitė. Ir kažkas atsitiko jam pačiam. Kažkas, matyt, bus jį pagrobęs.
— Palūkėk, — tarstelėjo ji, neatitraukdama-žvilgsnio nuo užrašų knygutės. — Šifras čia labai painus, priskrebenta kaip su vištos koja...
Kol ji šifravo senelio užrašus, sutvarkiau kuprinę, įmečiau jon ir rausvuosius storuliukės sportbačius. Neperšlampami apsiaustai ir guminiai batai voliojosi išblaškyti po visą kambarį, bet, laimė, drabužiai nebuvo suplėšyti ar supjaustyti. Jeigu mėgintume pralįsti po tuo kriokliu neapsirengę neperšlampamais drabužiais, neišvengiamai permirktume iki siūlo galo ir klaikiai sušaltume. Ką ir kalbėti, mano žaizdai tokia terapija būtų tikras balzamas, kurgi ne. Laikrodis rodė jau beveik pusiaunaktį.
— Užrašų knygelė prirašinėta kažkokių baisiai sudėtingų skaičiavimų, — pasiskundė putlioji mergina. — Kažkokie elektros krūviai, nusėdimo greitis, medžiagų atsparumo faktoriai, kompensacijos... na, ir panašiai. Ničnieko nesuprantu.
— Praleisk visa tai. Laiko turime ne kažin kiek, — pasiūliau. — Pamėgink iššifruoti bent tai, ką pavyks suprasti.
— Čia nieko nė nereikia šifruoti.
— Kodėl?
Ji padavė man užrašų knygutę ir bakstelėjo pirštu.
Ten, kur ji parodė, išvis nebuvo jokio šifro, tik paskubomis nubrėžtas didelis kryžius:
— Kaip manai, ar tai ženklina galutinį terminą? — paklausė ji.
— Arba tai, arba ketvirtą etapą. O tai turėtų reikšti štai ką: jeigu trečiame etape programa nutraukiama, X neįvyks. Bet jeigu dėl kokių nors priežasčių programa nebus sustabdyta ir liks veikti, tuomet tikriausiai sulauksime X.
— Vadinasi, tai reiškia, kad mums trūks plyš reikia surasti senelį iki spalio antrosios vidudienio?
— Jeigu mano prielaida teisinga, taip.
— Kiek mums dar liko laiko? Iki Didžiojo Sprogimo...
— Trisdešimt šešios valandos, — atsakiau. Nebereikėjo nė žiūrėti į laikrodį. Per tiek laiko Žemė pusantro karto apsisuka aplink savo ašį — štai kiek mums liko. Dukart išeis rytiniai laikraščiai, kartą bus pristatytas vakarinis paštas. Dukart suskambės žadintuvai, vyrai dukart nusiskus. Laimės kūdikiai suspės pasimylėti du arba tris kartus. Trisdešimt šešios valandos — ir nė vienos daugiau. Viena septyniolika tūkstančių trisdešimt trečioji gyvenimo, jei vidutine jo trukme laikysime septyniasdešimt metų. Bet dabar, kai prabėgs tos trisdešimt šešios valandos, pasauliui ateis galas.
— Tai ką dabar darysime? — paklausė mergina.
Ant grindų voliojosi pirmosios pagalbos vaistinėlė. Aptikau joje nuskausminamųjų tablečių ir nugurkiau visą saują, skalsiai užsigerdamas vandeniu iš gertuvės. Tada užsimečiau kuprinę ant pečių.
— Lįsime po žeme — nieko kita mums nelieka, — atsakiau.