27

Enciklopedija ant dantų krapštuko, nemirtingumas, sąvaržėlės

— Nuostabu, — pakartojau. — Vadinasi, įklimpau be jokios galimybės išsikapanoti. Ir kaip giliai mane jau įsiurbė toji jūsų šūdliava?

— Turi omeny tai, kas vyksta tavo galvoje? — pasitikslino profesorius.

— O ką daugiau? — riktelėjau. — Kokią dalį mano smegenų jau spėjote iškabinti?

— Na... pagal mano skaičiavimus, skirstymo dėžė B išsilydė maždaug prieš šešias valandas. Žinoma, sakau „išsilydė“ tik todėl, kad lengviau būtų suprasti, iš tikrųjų jokia tavo smegenų dalis nesuiro. Supranti...

— Tiesiog įsijungė trečioji grandinė, o antroji liovėsi funkcionuoti, tiesa?

— Taip. Kaip sakiau, tu jau pradėjai tiesti tiltus. Kitais žodžiais tariant, tavo smegenys jau kuria prisiminimus. Arba, jei dar kartą pasitelksime savo metaforą, galima sakyti šitaip: tavo pasąmoninė dramblio kaulo apdorojimo įmonė jau pradėjo keistis, ir tu po truputį prisitaikai prie pokyčių, pats įvesdamas pakeitimus per kanalą, jungiantį su paviršine sąmone.

— Jeigu teisingai suprantu, tai reiškia, kad ir skirstymo dėžė A nebeveikia visu pajėgumu? Ir iš mano pasąmonės nuteka informacija?

— Ne visai taip, — atsakė profesorius. — Minėtasis kanalas egzistavo kur kas anksčiau. Kad ir kaip manipuliuotume tavo pažintinėmis grandinėmis, to kanalo atkirsti nieku gyvu negalima — dėl tos priežasties, kad tavo paviršinė sąmonė, kitaip sakant, pirmoji grandinė, vystėsi maitindamasi pasąmonės, tai yra antrosios grandinės, syvais. Tasai kanalas — tavojo medžio šaknys. Be jų tavo smegenys išvis negalėtų funkcionuoti. Bet dabar atsitiko štai kas: dėl elektros iškrovos susilydžius skirstymo dėžei B, kanalas patyrė nepaprastai stiprų šoką. Tavo smegenys priblokštos taip, kad jose prasidėjo skuboti prisitaikymo procesai.

— Ar tai reiškia, kad mano smegenyse dabar formuojasi vis nauji prisiminimai?

— Manau, taip. Ar, paprasčiau tariant, apgaulingieji prisiminimai, vadinamieji deja vu. Iš principo vieni nuo kitų ne kažin kiek skiriasi. Kurį laiką šis procesas dar tęsis. O galų gale baigsis tuo, kad iš šių naujųjų prisiminimų susikursi kitą pasaulį.

— Susikursiu pasaulį?

— Išgirdai visiškai teisingai. Netgi dabar, šią akimirką, tu ruošiesi persikelti į kitą pasaulį. Tad pasaulis, kurį matai šiuo metu, po trupučiuką keičiasi prisiderindamas. Po vieną suvokinį vienu metu. Šis pasaulis, kuriame esame čia ir dabar, egzistuoja iš tikrųjų. Tačiau fenomenologiniu lygmeniu šis pasaulis tėra viena iš nesuskaičiuojamos daugybės galimybių. Nuspręsk, kuria — kaire ar dešine — koja išlipti iš lovos, ir jau kažkas pasikeis. Tad neturėtų stebinti, kad, keičiantis tavo prisiminimams, keičiasi ir pasaulis.

— Labai jau akademinės šnekos, — pertariau aš. — Pernelyg viskas abstraktu. Jūs visiškai neatsižvelgiate į laiko veiksnį. Visą pasaulio sanklodą verčiate aukštyn kojom.

— Visai ne: laiko paradoksas egzistuoja čia, tavo galvoje! — patikino profesorius. — Kurdamas prisiminimus, kartu kuri ir paralelinį pasaulį.

— Vadinasi, aš be paliovos vis labiau tolstu nuo to pasaulio, kurį visąlaik pažinojau?

— Noriu pasakyti tik tiek, kad tokia tikimybė yra. Turėk omeny, kad kalbu ne apie paralelinę visatą, kokias ne kartą aprašė mokslinės fantastikos autoriai. Šiuo atveju kalbame apie asmenini pažinimą. Pasaulis yra toks, kokį jį suvokiame. Manding, kaip tik tai tavo smegenyse dabar ir keičiasi.

— Vadinasi, kai visi pokyčiai įvyks, skirstymo dėžė A persijungs, ir tada tarsi iš niekur rasis kitas pasaulis? Ir aš turėsiu gyventi jame? Nejaugi niekaip nebeįmanoma šito išvengti? Nejaugi telieka sėdėti rankas sudėjus ir laukti, kol tai įvyks?

— Gaila, bet taip.

— Ir kiek laiko tasai kitas pasaulis gyvuos?

— Per amžius, — atsakė profesorius.

— Nesuprantu, — papurčiau galvą. — Ką reiškia „per amžius“? Juk fizinis kūnas nėra amžinas. Kūnas miršta, drauge miršta ir smegenys. O kai miršta smegenys — užgęsta ir sąmonė. Argi ne taip?

— Ne, ne visai taip. Tautologijoms laikas neegzistuoja. Štai tuo tautologijos ir skiriasi nuo sapnų. Tautologija per akimirksnį aprėpia viską, įmanoma iš tikrųjų patirti amžinybę. Kartą įsijungęs į uždarą grandinę, tu suksies ir suksies ratu be galo. Tokia ir yra tautologijų esmė. Jokių pertrūkių kaip sapnuojant. Tai šiek tiek primena enciklopediją ant dantų krapštuko.

— Enciklopediją ant dantų krapštuko? — Dar kiek, ir aš pavirsiu aidu.

— Enciklopedija ant dantų krapštuko — tai teorinis galvosūkis, šiek tiek panašus į Zenono12 paradoksus. Sumanymas toks: kaip išraižyti visą enciklopedijos tekstą ant vieno vienintelio dantų krapštuko? Ar žinai, kaip tai padaryti?

— Papasakokite.

— Imi visą informaciją, visą enciklopedijos tekstą, ir išreiški jį skaičiais. Kiekvienam ženklui, įskaitant tarpus ir kablelius, priskiri po dviženklį skaičių. 00 — tarpas, A — 01, B — 02 ir taip toliau. Kai skaičiais užrašai visą tekstą, jo priekyje prirašai kablelį. Šitaip gauni labai labai ilgą dešimtainę trupmeną. Pavyzdžiui, 0,173000631... Tada įrėži žymę dantų krapštuke tiksliai ties tuo tašku. Tarkim, trupmena 0,50000 išreiškia tikslų dantų krapštuko vidurį, taigi paženkliname vidurį; 0,3333 bus trečdalis... Viską supranti?

— Žinoma.

— Tokiu pat būdu viename vieninteliame dantų krapštuko taške galime sutalpinti bet kokios apimties informaciją. Tik teoriškai, žinoma. Nė viena iš egzistuojančių technologijų neįstengtų šitaip tiksliai nustatyti taško. Šis pavyzdys turėtų padėti tau perprasti, kas yra tautologijos. Sakykime, laikas yra dantų krapštuko ilgio. Informacijos, kurią gali į jį sukimšti, kiekis su ilgiu visiškai nesusijęs. Trupmenos ženklų po kablelio gali būti kiek tik panorėsi. Na taip, trupmena bus baigtinė — bet vis vien beveik begalinė. Tačiau jeigu pasitaikys periodinė dešimtainė trupmena, ką gi, ši iš tikrųjų bus begalinė. Ar supranti, ką tai reiškia? Problema yra programa, ji su technine įranga visai nesusijusi. Nesvarbu, kuo naudosies — dantų krapštuku, dviejų šimtų metrų aukščio medžio kamienu ar pusiaujo linija. Tavo kūnas miršta, tavo sąmonė išsisklaido, tačiau akimirka anksčiau tavo mintis įstringa viename tautologiniame taške ir jame gali dalytis visą amžinybę. Prisimink seną to paties Zenono paradoksą: lekianti strėlė nejuda ore. Tad štai: kūno mirtis yra strėlės skrydis. Ji tiesia linija lekia į smegenis. Išvengti jos negali niekas, niekaip. Žmonėms lemta mirti, kūnui skirta suirti. Laikas sviedžia strėlę pirmyn. Ir vis dėlto, kaip jau sakiau, mintis tą laiko tarpsnį be paliovos dalija į vis smulkesnes trupmenas. Paradoksas virsta realybe. Strėlė niekad nenulekia iki taikinio.

— Kitais žodžiais tariant, — įsiterpiau, — tai nemirtingumas?

— Na štai, pagaliau į dešimtuką! Žmogus savo mintyje yra nemirtingas. Sakant tiksliau — ne visai nemirtingas, tačiau amžinai, nepaliaujamai — beveik nemirtingas. Tai ir yra amžinas gyvenimas.

— Ar toks ir buvo tikrasis jūsų tyrinėjimų tikslas?

— Ne, ne, anaiptol, — užginčijo profesorius. — Tai man šovė į galvą visai neseniai. Paprasčiausiai įdėmiai sekiau, kur mane nuves tyrinėjimai — ir štai į ką įmaknojau. Pasirodo, nemirtingumą žmogus gali pasiekti ne ilgindamas gyvenimo trukmę, o iki begalybės dalydamas jam skirtą laiką.

— Tad ir nusprendėte aprūpinti mane nemirtingumu ir tada palikti likimo valiai, tiesa?

— Ne, ne. Visa tai vėl lėmė nelemtas atsitiktinumas. Patikėk, kalbu tikrai nuoširdžiai. Tiesa yra ta, kad niekad neketinau pridaryti ničnieko panašaus. Bet jeigu tu tučtuojau imsies veikti, dar yra viena galimybė rinktis — jei tik tokia išeitis tau pasirodys patraukli. Tavo rankose dar yra viena vienintelė korta, kurią gali tuojau pat ir mesti.

— Įdomu, ką turėčiau daryti?

— Tu gali numirti — čia ir dabar, — dalykiškai atsakė profesorius. — Pasitraukti iš šio gyvenimo anksčiau, nei užsiblokuos skirstymo dėžė A. Tada iš tavęs neliks nieko.

Stojo nejauki tyla. Profesorius krenkštelėjo, putlioji mergina atsiduso, aš truktelėjau viskio. Nė vienas nepratarėme nė žodžio.

* * *

— O tasai... na, pasaulis... kaip jis atrodo? — galų gale prisiverčiau ištarti klausimą balsu. — Tasai nemirtingųjų pasaulis?

— Juk jau sakiau tau anksčiau, — atsiliepė profesorius. — Tai tykus, ramus pasaulis. Tavo paties susikurtas. Ten galėsi būti savimi. Turėsi viską. Bet kartu ten nieko nėra. Ar gali įsivaizduoti tokį pasaulį?

— Tiesą sakant, ne.

— Ir vis dėlto sukūrė jį ne kas kitas, o tavo sąmonė. Ir dar — padaryti tai galėjo toli gražu ne kiekvienas. Kiti per amžius klaidžiotų kažkokiame prieštaringame chaose, kažkokioje pasaulio parodijoje, kur neegzistuoja jokie loginiai ryšiai. Bet tavasis pasaulis... jis visiškai kitoks. Atrodo, tu iš tų, kurie tiesiog skirti nemirtingumui.

— O kada turi įvykti virsmas, po kurio jis visiškai persikels į tą kitą pasaulį? — paklausė storuliuke.

Profesorius dirstelėjo į laikrodį. Aš pažvelgiau į savąjį. Šešios valandos dvidešimt penkios minutės. Jau seniai išaušę. Rytiniai laikraščiai jau pristatyti į pašto dėžutes.

— Pagal mano skaičiavimus, tai turėtų įvykti po dvidešimt devynių valandų ir trisdešimt penkių minučių, — pasakė profesorius. — Plius minus keturiasdešimt penkios minutės. Kad būtų patogiau susigaudyti, tyčia nustačiau pačiam vidudieniui. Taigi — rytoj dvyliktą valandą, pusiaudienį.

Aš tik palingavau galvą. Kad būtų patogiau susigaudyti? Dar kartą gurkštelėjau viskio. Jis lyg niekur nieko nutekėjo gerkle žemyn, net skonio nepajutau. Skrandis tarytum suakmenėjo.

— Ką ketini daryti dabar? — paklausė putlioji mergina, delnu paliesdama man kelį.

— Po šimts, net nenutuokiu, — atsakiau. — Žinau viena: svajoju kuo greičiau išsikrapštyti į žemės paviršių. Nenoriu net pagalvoti, kad gali tekti tūnoti požemiuose ir laukti, kol atsitiks tai, kas turi atsitikti. Trūks plyš turiu išvysti saulės šviesą. O tada ir pagalvosiu, ką daryti toliau.

— Ar pakankamai smulkiai viską išaiškinau? — pasiteiravo profesorius.

— Ačiū, man to pakanka iki kaklo, — atsakiau.

— Tikriausiai vis dar pyksti?

— Žinoma, — patvirtinau. — Bet ką galiu pešti pykdamas? Be to, jaučiuosi toks nusistekenęs, kad dar nepajėgiu suvokti, kad visa tai — tikra. Galbūt vėliau, kaip reikiant suvirškinęs, ką išgirdau, pašėlčiau iš įtūžio. Bet tada šiam pasauliui jau būsiu miręs.

— Iš tiesų neketinau aiškinti tau visų smulkmenų, — pareiškė profesorius. — Kad ir nebūčiau perspėjęs, viskas įvyktų greitai ir sklandžiai — anksčiau, nei spėtum susigaudyti, jog išvis kažkas vyksta. Šitaip bent jau išvengtum streso. Vis dėlto žinok, kad tu anaiptol nemirsi. Tik dabartinė tavo sąmonė užges amžiams.

— Tarsi tai ne tas pat, — burbtelėjau. — Šiaip ar taip, jokiu būdu nenorėčiau, kad tai įvyktų man nežinant. Bent jau viską, kas susiję su mano gyvenimu, tikrai norėčiau žinoti. Negaliu net pagalvoti, kad kažkoks jungiklis spragtelėtų mano galvoje, man pačiam apie tai net nenutuokiant. Dabar mažų mažiausiai galėsiu pasirūpinti kai kuriais reikalais — tiek, kiek pavyks. Taigi, sakykite, kur išėjimas.

— Išėjimas?

— Noriu sužinoti, kaip iš čia išsiropšti atgal į žemės paviršių.

— Kelias gana ilgas — gerokai užtruksi, be to, eiti teks pro pat INKiščių irštvą...

— Man nusišvilpt. Kažin ar šiuo metu kas nors dar įstengtų mane išgąsdinti.

— Ką gi, gerai, — pasakė profesorius. — Kalno šlaitu nusileisi iki pat vandens — šis dabar jau bus visiškai ramus, taigi plaukti nebus sunku. Plauksi pietų-pietvakarių kryptimi. Aš į reikiamą pusę nukreipsiu žibintuvėlio spindulį — bus tau tarytum švyturys. Plauk tiesiog ten, kur šviesiu, o kai pasieksi krantą, apsidairyk kiek aukštėliau — aptiksi nedidelę angą. Pro ją pateksi į kanalizacijos vamzdį. O eidamas vamzdžiu išlįsi tiesiai į metro tunelį.

— Metro?

— Taip. Pateksi į Ginzos liniją — pusiaukelėje tarp Gajenmajės ir Aojama Ičomės stočių.

— Kaip iš visos šitos pragarmės atsirado landa į metro?

— Metro tuneliuose karaliauja INKiščiai. Dienomis gal ir ne, bet naktimis netgi stotyse jie jaučiasi kaip namie. Tiesiant naujas Tokijo metro linijas, nepaprastai išsiplėtė ir INKiščių veiklos zona. Patiems nė piršto pajudinti nereikėjo — naujus kelius jiems nutiesė žmonės. Retsykiais tie išperos pasičiumpa kokį metro darbininką ir suėda.

— Kodėl gi valdžia viešai nepripažįsta juos egzistuojant?

— O kas iš to? Kas tuomet sutiktų dirbti metro? Ir kas važinėtų metro traukiniais? Žinoma, kai tik paaiškėjo, kad požemiuose karaliauja INKiščiai, valdžia ėmėsi veiksmų: bandė užmūryti skyles, įtaisyti ryškesnį apšvietimą, sustiprinti apsaugą — bet mūsų bičiuliams INKiščiams visa tai buvę nebuvę. Jiems pakanka vienos nakties, kad išgriautų sienas ir nugraužtų elektros kabelius.

— Jeigu tunelyje atsidursime tarp Gajenmajės ir Aojama Ičomės stočių, kur tuomet esame dabar?

— Panašiai po Meidzi šventykla, tikriausiai Omotesando pusėje. Tiesą sakant, tikslios vietos nė pats nežinau. Šiaip ar taip, kelias yra tik vienas, taigi tikrai nepasiklysi. Tiesa, jis siauras ir siaubingai vingiuotas. Iš čia eisi Sendagajos kryptimi — INKiščių irštvos link; praeisi po pat Nacionaliniu stadionu. Paskui tunelis suks į dešinę, Dzingu beisbolo aikštės link, tada pro Dailės galeriją ir Aojamos bulvarą — tiesiai į Ginzos liniją. Kol pasieksi išėjimą, kelyje užtruksi maždaug dvi valandas. Viską supratai?

— Supratau kuo puikiausiai.

— Eidamas pro INKiščių irštvą verčiau pasiskubink. Ten gaišuoti tikrai neverta. O kai išlįsi į metro tunelį, irgi nežiopsok. Neužmiršk, kad ten pilna aukštos įtampos laidų, be to, važinėja ir traukiniai. Būtų gaila sukarti šitokį kelią vien tam, kad pakliūtum tiesiai po metro traukiniu.

— Prisiminsiu, — atsakiau. — O ką darysite jūs?

— Aš dar kurį laiką patūnosiu čia. Sprukdamas į slėptuvę išsinarinau koją. Šiaip ar taip, jeigu išlįsčiau į dienos šviesą dabar, mane tuoj pat imtųsi vaikytis ir Sistema, ir semiotekai. O čia manęs ieškoti tikrai niekam nešaus į galvą. Laimė, tavo dėka maisto atsargų man nepritrūks. Su tiek prasimaitinsiu kokias tris, gal net keturias dienas. — Visa tai profesorius išdėstė pavydėtinai ramiai. — O tu keliauk. Dėl manęs nesirūpink.

— O kaip bus su INKiščius atbaidančiais prietaisais? Jeigu pasiimsiu abu, kad pasiekčiau išėjimą, jums nebeliks nė vieno.

— Tegul mano dukraitė keliauja drauge su tavim, — atsakė profesorius. — Mergaitė gali palydėti tave, o paskui grįžti pasiimti manęs.

— Aš sutinku, — suskubo įsiterpti ji.

— O jeigu jai kas nors atsitiks? Pavyzdžiui, jeigu ją sučiups arba...

— Niekas manęs nesučiups, — tvirtai pareiškė ji.

— Neverta jaudintis, — sutiko ir profesorius. — Nors ir jauna, mergaitė labai patikima. Aš visiškai ja pasitikiu. Be to, ir pats nelieku tuščiomis, turiu čia šio to pasiruošęs ypatingiems atvejams. Tiesą sakant, turėdamas bateriją, vandens ir kelis metalo gabaliukus, galiu čia pat susikurpti šiokį tokį prietaisėlį INKiščiams vaikyti. Visiškai paprastą, bet iš esmės ne ką prastesnį už tikrą nešiojamą prietaisą. Argi ateidami čionai pakeliui nieko nepastebėjote? Aš protarpiais vis pabarstydavau metalo trupinėlių. Tada INKiščiai nesiartina geras penkiolika ar dvidešimt minučių.

— Kalbate apie sąvaržėles?

— O taip, sąvaržėlės šiam tikslui idealiai tinka. Pigios, nerūdija, įsimagnetina per mirksnį. Iš jų galima susinerti vėrinį ir pasikabinti ant kaklo. Jeigu man leistų pasiimti į kelią tik vieną daiktą — imčiau sąvaržėlių.

Kyštelėjau ranką į striukės kišenę, ištraukiau saują sąvaržėlių ir atkišau profesoriui.

— Tikiuosi, užteks?

— Ohoho! — apstulbo profesorius. — Lyg pagal užsakymą! O aš jau ėmiau nerimauti... Mat sprukdamas daugokai jų išbarsčiau, baiminausi, kad galiu pritrūkti. O tu iš tiesų galvotas vyrukas.

— Mums jau metas eiti, seneli, — įsiterpė mergina. — Jam liko nebedaug laiko.

— Būkite atsargūs. Laimingos kelionės, — palinkėjo profesorius. — Ir pasisaugokit, kad koks INKiščias neįkąstų. Cho cho cho.

— Netrukus grįšiu tavęs pasiimti, — pažadėjo storuliuke ir pakštelėjo seneliui į kaktą.

— Man iš tikrųjų labai gaila, kad viskas taip išėjo, — dar kartą atsiprašė profesorius. — Jei tik galėčiau, mielai keisčiausi su tavimi vietomis. Aš jau iki soties pasimėgavau gyvenimu. Ir neturiu ko gailėtis. Bet tau... tau dar reikėjo gerokai pagyventi. Pernelyg daug palieki šiame pasaulyje neužbaigta...

Prarandu kur kas daugiau, nei kada nors įstengsiu suvokti, ar ne? Šito jau nebesakiau.

— Vis dėlto bijoti tikrai nėra ko, — profesorius dar bandė nuteikti mane filosofiškai. — Tai, kas tavęs laukia, — ne mirtis. Tai amžinas gyvenimas. Ir jame tu būsi savimi. Palyginti su tuo, ką gauni, šis pasaulis tėra akimirksniu pramirganti fantazija. Prašau neužmiršti šito.

— Eime pagaliau, — paragino mergina ir paėmė mane už rankos.