31

Mokestis už važiavimą, „Police“, valymo priemonės

Iki Aojama Ičomės stoties buvo netoli. Mudu žingsniavome bėgiais, o kai pro šalį važiuodavo traukinys, kaskart šmurkštelėdavome slėptis už betoninių statramsčių. Aiškiai mačiau visus keleivius vagonuose, o jie nesidairė pro langus. Visi arba skaitė laikraščius, arba tiesiog tuščiu žvilgsniu spoksojo priešais save. Keleivių buvo nedaug, beveik visiems užteko sėdimų vietų. Tiesa, pačios didžiausios spūsties metas jau buvo praėjęs, bet, rodos, prisimenu: Ginzos linija turėtų būti kur kas judresnė net ir dešimtą valandą ryto.

— Kokia šiandien diena? — paklausiau savo putliosios bendražygės.

— Net nenumanau, — atsakė ji.

— Pernelyg mažai keleivių traukiniuose, kad būtų darbo diena. Kaip manai, ar šiandien galėtų būti sekmadienis?

— O kas, jeigu sekmadienis?

— Nieko. Sekmadienis, ir tiek.

Metro bėgiai — platūs, be jokių kliūčių, tiesiog svajonė keliaujančiam pėsčiomis. Ant sienų mirgančių fluorescentinių lempų apšvietimo pakako į valias, o dėl ventiliacijos sistemos gryno oro stygiumi irgi negalėjai skųstis... bent jau lyginant su užsistovėjusiu, sudvisusiu oru ten, apačioje.

Palaukėme, kol pravažiuos traukinys Ginzos link, praleidome dar vieną, važiuojantį priešinga kryptimi, į Šibują. Buvome jau pakankamai priartėję prie Aojama Ičomės stoties, kad iš šešėlių įžiūrėtume platformą. Dabar jau iš tiesų būtų baisiai apmaudu, jeigu mus nutvertų koks stoties tarnautojas. Ties pačiu platformos galu iki bėgių leidosi plieninės kopėtėlės. Jeigu pavyktų nemačiomis užsiropšti jomis aukštyn, tuomet liktų tik perlipti neaukštą pertvarą...

Mums besidairant atvažiavo dar vienas į Ginzą vykstantis traukinys; jis sustojo prie platformos išleisti keleivių, paskui sulipo kiti. Traukinio palydovas patikrino, ar viskas gerai, ir mostelėjo traukiniui važiuoti. Kai tik šis nudundėjo į tunelį, stoties darbuotojas dingo iš akių.

— Eime, — tarstelėjau. — Nebėk, eik normaliu žingsniu.

— Gerai.

Mudu išnirome iš už betoninio statramsčio ir lyg niekur nieko užlipome kopėtėlėmis — ramiai ir nerūpestingai, tarsi laipiotume jomis kasdien. Dar akimirka — įveikėme ir turėklus. Keletas žmonių akivaizdžiai sunerimę sužiuro mūsų pusėn. Mes buvome dumblini iki ausų, permirkusiais drabužiais, purvinais, sulipusiais plaukais, be to, dar ir markstėmės ganėtinai blausioje šviesoje — ko gero, į metro darbuotojus mes buvome panašūs užvis mažiausiai. Tad kas mes tokie, po šimts velnių?

Nelaukėme, kol jie išmąstys kokią išvadą: neskubriai nupėdinome pro šalį ir tuoj pat atsidūrėme prie turniketo. Tik dabar man dingtelėjo, kad neturime bilietų.

— Pasakysime, kad bilietus pametėme, ir susimokėsime, — pasiūlė ji.

Kaip tik tai ir pasakiau jaunam tarnautojui, budinčiam prie vartelių.

— Ar kruopščiai visur išieškojote? — paklausė jis. — Kišenių turite daugybę. Ar negalėtumėte paieškoti dar kartą?

Mudu stovėjome varvantys, purvini ir naršėme kišenėse bilietų, kurių ten niekada ir nebuvo. O budėtojas varstė mus nepatikliais žvilgsniais.

Galiausiai patikinau jį, kad bilietus mes, ko gero, tikrai būsime pametę.

— Kur jūs įlipote į traukinį?

— Šibujoje.

— Ir kiek sumokėjote už bilietus?

— Šimtą dvidešimt, gal šimtą keturiasdešimt jenų — na, maždaug tiek.

— Kaip, jūs neprisimenate?

— Galvojau apie visai kitus dalykus.

— Tikrai įlipote į traukinį Šibujoje?

— Juk ši metro linija ir prasideda Šibujoje. Tad kaip galėtume apgaudinėti?

— Galėjote požemine perėja ateiti iš priešingos platformos. Ginzos linija labai ilga. Ką aš žinau, galbūt jūs Todzai linija atvažiavote iš pat Cudanumos ir persėdote Nihonbašyje.

— Cudanumos?

— Yra ir tokia tikimybė, — pareiškė stoties budėtojas.

— O kiek kainuoja bilietas iš Cudanumos? Aš sumokėsiu. Ar šitai jus patenkins?

— Ar jūs įsėdote į traukinį Cudanumoje?

— Ne, — atsakiau. — Kaip gyvas nesu buvęs Cudanumoje.

— Tai kodėl norite mokėti už važiavimą iš ten?

— Nes jūs taip sakėte.

— Aš tik sakiau, kad yra tokia tikimybė.

Suspėjo atvažiuoti dar vienas traukinys. Išlipo dvylika keleivių, visi sėkmingai praėjo pro turniketą. Mes nulydėjome juos akimis. Nė vienas nebuvo pametęs bilieto. Paskui vėl kibau derėtis su budėtoju.

— Gerai, tad sakykite, už kokį atstumą privalau sumokėti, — pareiškiau aš.

— Nuo tos stoties, kurioje įlipote, — jis atkakliai laikėsi savo.

— Įlipome Šibujoje, juk jau sakiau.

— Bet neprisimenate, kiek sumokėjote už bilietus.

— O kas prisimena bilietų kainas? Ar jūs pats prisimenate, kiek kainuoja kava „McDonald’s“?

— Niekada negeriu kavos „McDonald’s“, — atsakė stoties tarnautojas. — Kam mėtyti pinigus į balą?

— Bet tokia tikimybė vis vien yra, — nenusileidau. — Tiesiog noriu pasakyti, kad šitokios detalės užsimiršta.

— Gal ir taip, bet žmonės, kurie tvirtina pametę bilietus, visada aiškina važiavę visai netoli! Tarkime, čia visi įtikinėja įlipę į traukinį Šibujoje.

— Juk jau sakiau, kad sumokėsiu tiek, kiek pareikalausite! Tik pasakykite sumą.

— Iš kur galiu žinoti?

Mestelėjau jam tūkstančio jenų banknotą, ir mudu nudrožėme laukan. Budėtojas dar kažką bandė šaukti mums pavymui, bet mes apsimetėme negirdį. Nejaugi dar gaiši laiką ginčydamasis dėl metro bilieto kainos, kai čia pat pasaulio galas? Juo labiau kad mes metro net nevažiavome.

Antžeminiame pasaulyje purškė dulksna. Mano brangi, paskutinė gyvenimo čia diena — ir še tau, lynoja. Tegul sau lyja kad ir visą mėnesį kaip Dž. G. Balardo romane, kas man, bet juk lietus galėtų palaukti, kol aš dingsiu iš šio pasaulio! Šiandien — mano diena, šiandien aš noriu drybsoti įsaulyje, klausytis muzikos, gurkšnoti šaltą alų.

Tačiau apsiūkusiame danguje nesimatė jokių prošvaisčių, neatrodė, kad dulksna žadėtų liautis. Man dingtelėjo nusipirkti rytinį laikraštį ir peržvelgti orų prognozę, tačiau artimiausias spaudos kioskas buvo toje pačioje metro stotyje. Galai nematė to laikraščio, apsieisiu. Diena, kad ir kokia ji būtų, vis vien liks ūkanota.

Gatvėje visi praeiviai slėpėsi po skėčiais. Visi, išskyrus mus. Mudu šmurkštelėjome po kažkokio pastato stogeliu ir užsižiūrėjome į dulksnos purškiamą sankryžą, prisigrūdusią įvairiaspalvių automobilių.

— Kokia laimė, kad šiandien lyja, — pratarė mergina.

— Kodėl — laimė?

— Šviesa nedirgina akių.

— O, nuostabu.

— Ką mes dabar darysime?

— Pirmiausia — išgersime ko nors karšto, o paskui — namo maudytis.

Patraukėme į prekybos centrą — kur jau kur, o čia užkandinę visuomet rasi. Padavėja net pašoko, išvydusi mus, dumblinus nuo galvos iki kojų, bet tuoj pat atitoko ir profesionaliai priėmė užsakymus.

— Dvi kukurūzų sriubos su grietine ir vieną sumuštinį su kumpiu bei kiaušinių salotomis, tiesa, pone? — pasitikslino ji.

— Taip, — patvirtinau. — Sakykite, kokia šiandien diena?

— Sekmadienis.

— Na, ar nesakiau? — atsigręžiau į storuliukę.

Pasisiekiau nuo gretimo staliuko kažkieno paliktą Sports Nippon numerį. Ne kažin kiek naudos iš tokio laikraštpalaikio, bet šunys nematė. Leidinio data — spalio antroji, sekmadienis. Tiesa, orų prognozės čia taip ir neaptikau, tačiau padėtis hipodrome, kur turėjo vykti žirgų lenktynės, aprašyta gana smulkiai: dėl lietaus ketvertams teks lenktyniauti gana sunkiomis sąlygomis. O Dzingu stadione įvyko beisbolo rungtynės: „Yakult“ pralaimėjo „Chunichi“ rezultatu 6:2. Ir niekam nei galvoj, nei uodegoj, kad tiesiog po jais knibžda milžiniškas INKiščių lizdas.

Mergina pareikalavo paskutinio puslapio. Ten buvo išspausdintas kažkoks iškrypėliškas straipsnis rėksminga antrašte „Ar ryjant sėklą tikrai įmanoma atjauninti veido odą?“

— Ar tau patinka, jei mergina praryja tavo sėklą? — pasidomėjo storuliuke.

— Na, gal ir nieko, — atsakiau.

— Paklausyk, ką čia rašo: „Daugumai vyrų patinka, kai moterys praryja jų sėklą. Tai laikoma absoliučios moters pagarbos vyrui išraiška. Tuo pat metu tai ir ritualas, ir įsipareigojimas.“

— Nieko nesupratau, — prisipažinau.

— Ar kokia nors moteris yra kada prarijusi tavo sėklą?

— Na... jau nebeprisimenu.

— Hmmm... — numykė ji ir vėl iki ausų sulindo į tą patį straipsnį. Aš tuo tarpu susipažinau su Centrinės ir Ramiojo vandenyno lygų beisbolo rezultatais.

Pagaliau atnešė užsakytus patiekalus. Dabar mums bet kas būtų pasirodę skanu.

Išėjome iš prekybos centro ir pasigavome taksi. Tiesa, užtrukome visą šimtmetį, kol sulaukėme tokio, kuris ryžosi mums sustoti — buvome ganėtinai purvini. Prie vairo sėdėjo jaunas ilgaplaukis vyrukas, ant priekinės sėdynės greta savęs pasistatęs įspūdingų gabaritų grotuvą. Norėdamas perrėkti kurtinančiai plyšojančius „Police“, visa gerkle užbaubiau savo adresą ir dribau ant užpakalinės sėdynės.

— O judu iš kur tokie išlindote? — pasiteiravo vairuotojas.

— Mažumą pasipliekėme lietuje, — atsakė mergina.

— Negeraaaaai, — nutęsė vairuotojas. — Reikia savimi rūpintis. Atrodote tarsi tiesiai iš mūšio lauko. Jums ant kaklo mėlynė — ohoho.

— Žinau, — atsakiau.

— Pats tas, — pareiškė vairuotojas.

— Ką tai reiškia? — pasidomėjo mergina.

— Nagi, vežu tik tuos, kurie mėgsta roką. Švarūs ar purvini — koks skirtumas? Muzika — mano narkotikas. O jums „Police“ kaip — patinka?

— Dar ir kaip, — pasakiau jam, ką norėjo išgirsti.

— O firmoje man vis kniaukia: nedrįsk leisti šitos šūdliavos! Nagi, sako, grok kayokyoku. Kad jūs, vyručiai, nesulauktumėt! Nagi, rimtai! Patys įsivaizduokite — imu ir užsileidžiu „Matchi“? Arba Seiko? Tuoj nusprogčiau nuo to cukrinio popso! Štai „Police“ — visai kas kita. Tikri blogiukai! Tegu sukasi sau dvidešimt keturias valandas per parą be sustojimo! Dar regis neblogai lenda. Kaip jums, publika, regis?

— Visai nieko, — atsakiau.

Kai baigėsi „Police“ juosta, vairuotojas užleido Bobo Marlio koncertinį albumą. Automobilio prietaisų skydas buvo grūste užgrūstas kasetėmis.

Buvau pavargęs ir sustiręs į ragą, marino miegas. Anot tos dainos, irau per visas siūles — vienu žodžiu, tikrai nebuvau pačios geriausios formos. Vos begalėjau ištverti drebinantį muzikos griausmą, bet, šiaip ar taip, mes bent jau važiavome ten, kur reikia. Atsilošiau sėdynėje ir įsmeigiau žvilgsnį į vairuotojo pečius, kurie šokčiojo regio ritmu.

Taksi sustojo prie pat mano namų durų. Išsiropščiau iš mašinos, sumokėjau vairuotojui ir pridėjau dar tūkstantį jenų.

— Nusipirksi kokį kietą įrašą, — ištariau.

— Jėga! — stūgtelėjo jis. — Jeigu prireiks — tik švilptelėkit, pametėsiu, kur tik norėsit.

— Būtinai, — patikinau.

— Po kokių dešimties ar penkiolikos metų visas miestas bus pilnas roko taksi — šaunu, ką? Pasaulis taps visiškai sugeeeedęs.

— Aha, — sutikau. — Pergedęs iki pašaknių.

Nors pats tuo, tiesą sakant, nė velnio netikėjau. Praėjo jau penkiolika metų po Džimo Morisono mirties, bet man dar nė karto nepasitaikė įsėsti į taksi, kur grotų „Doors“. Kai kurie dalykai šiame pasaulyje keičiasi, o kai kurie — ne. Universalinėse parduotuvėse iki šiol liurlena Raimondo Lefevro orkestras, aludės vis dar šeria lankytojus polkomis, o prekybos pasažuose jau nuo lapkričio vidurio neišgirsi nieko kita, tik „Ventures“ Kalėdų giesmes.

Pasikėlėme liftu ir aptikome buto duris tvarkingai atremtas į staktą. Kažin, kam šovė į galvą šitaip vargintis? Atstūmiau plienines duris lyg koks kromanjonietis, nuritinantis akmenį nuo savo urvo angos. Pirmiausia įleidau vidun merginą, tada vėl užstūmiau duris į vietą, kad niekas nesumanytų dirsčioti vidun, ir galiausiai užkabinau grandinėlę — kodėl nepasimėgavus saugumo iliuzija?

Mano butas atrodė it naujutėlis: viskas švaru gražu, viskas sutvarkyta. Akimirką maniau apsirikęs ir įsilaužęs į svetimą butą. Baldai sustatyti į vietas, maistas nuo grindų suvalytas, butelių ir lėkščių duženos išnykusios. Knygos ir plokštelės sugrįžo į lentyną, drabužiai tvarkingai kabojo spintoje. Niekur: nei virtuvėje, nei vonioje, nei miegamajame — nė dėmelės.

Vis dėlto apsidairęs atidžiau aptikau visus kitus niokojimo pėdsakus. Sprogęs televizoriaus ekranas žiojėjo tarsi skylė į laiko tunelį. Tuštutėlis šaldytuvas nerodė jokių gyvybės ženklų. Indaujoje — vos keletas užsilikusių lėkščių ir taurių. Sieninis laikrodis sustojęs, neveikia nė vienas elektrinis prietaisas. Suplėšyti drabužiai išnykę be pėdsako, o likusius nesunkiai sutalpintum į nedidelį lagaminėlį. Kažkas kruopščiai iššlavė iš čia viską, ko nebebuvo prasmės taisyti, tad nebeliko jokių nereikalingų smulkmenų. Dar niekada mano butas neatrodė šitoks erdvus.

Patraukiau į vonią, uždegiau dujinį vandens šildytuvą, o kai įsitikinau, kad jis veikia kaip reikiant, paleidau vandenį. Atrodo, jokių tualetinių reikmenų netrūksta: radau muilo, barzdaskutę, dantų šepetėlį, šampūno, rankšluostį. Netgi mano maudymosi chalatas — ir tas išliko sveikas.

Kol į vonią bėgo vanduo, apžiūrinėjau butą. Mergina tuo tarpu sėdėjo kamputyje ir skaitė Balzako Suartus.

— Sakyk, ar Prancūzijoje iš tikrųjų buvo ūdrų? — paklausė ji.

— Tikriausiai buvo.

— Gal ir dabar dar yra?

— Kas žino.

Atsisėdau virtuvėje ir susimąsčiau: kažin, kam galėjo šauti į galvą iškuopti butą? Galbūt pasidarbavo tuodu semiotekai? O gal kas nors iš Sistemos? Net jeigu ir taip, aš, nepaisant nieko, jaučiausi tam paslaptingam tvarkytojui dėkingas.

Pasiūliau storuliukei maudytis pirmai. Kol ji mirko vonioje, persirengiau tuo, ką dar pavyko rasti, ir išsipleikiau ant lovos likučių. Jau beveik pusė dvylikos. Trūks plyš reikėjo sugalvoti kokį nors veiksmų planą. Kažin, ką dar galėčiau nuveikti per dvidešimt keturias paskutines savo gyvenimo valandas?

Lauke vis dar dulksnojo. Jei ne lango stiklu vinguriuojantys lašų takeliai, nė nepasakytum, kad lyja. Mane ėmė snaudulys, bet neketinau dabar miegoti. Nenorėjau prarasti nė vienos minutės.

Taigi kažin kiek kiurksoti kambaryje neketinu.’ O ką galėčiau nuveikti?

Žinodamas, kad gyventi jam liko dvidešimt keturios valandos, žmogus lyg ir turėtų imtis užbaigti begalę darbų, o štai aš neįstengiau sugalvoti net vieno vienintelio. Prisiminiau tą prekybos centre matytą reklamą, siūlančią turistinę kelionę į Frankfurtą. O gal būtų visai neblogai užbaigti savo dienas Frankfurte? Vis dėlto nukakti ten per dvidešimt keturias valandas tikriausiai neįmanoma. O jei ir įmanoma, dešimt viso savo likusio laiko valandų turėčiau prakiurksoti pririštas prie krėslo lėktuve, dorodamas aviakompanijos siūlomus gardėsius. Nelabai gundanti mintis, juo labiau kad ir vaizdai atvirukuose dažniausiai apgauna. Tikrovė niekuomet nebūna tokia graži — niekad negauni to, ko iš tikrųjų tikiesi. O užbaigti gyvenimą nusivylusiam — tikrai ne pats geriausias sumanymas.

Vadinasi, lieka vienintelė išeitis: kartą kitą kaip reikiant pavalgyti. Daugiau lyg ir nieko nebenoriu nuveikti.

Paskambinau į biblioteką.

— Klausau! — atsiliepė manoji bibliotekininkė iš skaitytojų aptarnavimo skyriaus.

— Dar kartą ačiū už knygas apie vienaragius, — pasakiau aš.

— Ačiū už nuostabią vakarienę, — atsakė ji.

— O gal norėtum ir šiandien pavakarieniauti drauge?

— Pavakarienia-aaauti? — progiesmiu pakartojo ji. — Šįvakar kaip tik turiu eiti į seminarą.

— Seminarą? — pakartojau ir aš.

— Mes tyrinėjame vandens užterštumą. Žinai, į šaltinius ir upes patenka visokiausių dezinfekavimo priemonių, nuo jų dvesia žuvys. Kiekvienas turėjome pasirinkti temą, o šįvakar kaip tik pristatome analizės rezultatus.

— Iš tiesų aktuali tema.

— Tai jau taip. O kodėl mums nesusitikus rytoj vakare? Pirmadieniais biblioteka nedirba, tad mes turėtume daugiau laiko.

— Rytoj po pietų manęs čia jau nebebus. Telefonu nelabai galiu ką paaiškinti, bet aš... na, būsiu jau labai toli.

— Labai toli? Nori pasakyti, išvyksti į kelionę?

— Tam tikra prasme — taip, — atsakiau.

— Luktelėk truputį, aš tuojau! — Ji pertraukė pokalbį, kad galėtų kažką paaiškinti skaitytojui. Iki manęs atsklido bibliotekos garsai. Irzliai spiegė maža mergaitė, ją stengėsi raminti tėvas. Žmonės rinkosi knygas, tarškėjo kompiuterių klavišai.

— Kaimo pastatų perstatymas ir atnaujinimas, — atrodo, ji atsakinėjo į skaitytojo klausimą. — Štai tie trys tomai, lentyna F-5...

Jai įkandin pasigirdo kažkoks burblenimas.

— Atleisk, kad priverčiau laukti, — ji vėl pakėlė ragelį. — Gerai jau, tu laimėjai. Neisiu šiandien į seminarą. Nors jie ten bambasys, kaip kažin ką.

— Atsiprašyk jų mano vardu.

— Nieko baisaus. Dievaži, šiaip ar taip, upėse aplinkui nė su žiburiu neberasi nė vienos gyvos žuvies. Tad jei perskaitysiu pranešimą savaite vėliau, dėl to nė vienai rūšiai neiškils pavojus išnykti. Ar man ateiti pas tave?

— Ne, mano namuose šįkart nieko doro neišeis. Šaldytuvas kaip iššluotas, nė lėkščių nebeturiu. Namuose aš nieko nebegaliu pagaminti.

— Žinau, — pasakė ji.

— Žinai? — nepatikėjau.

— Bet argi dabar tavo butas neatrodo kur kas tvarkingiau?

— Nori pasakyti, kad tai tu viską iškuopei?

— Visiškai teisingai. Tikiuosi, neįsižeidei? Užšokau šįryt pas tave, atnešiau dar vieną knygą — ir radau išverstas duris. Bute — šiukšlynas, meška koją nusilaužtų, tad nutariau apsitvarkyti. Šiek tiek pavėlavau į darbą, bet juk turėjau kaip nors atsidėkoti tau už tokią šaunią vakarienę. Viliuosi, nemanai, kad aš pernelyg įžūli?

— Na ką tu, — atsakiau. — Priešingai, kuo nuoširdžiausiai dėkoju.

— Ką gi, tuomet gal pasirodysi čia dešimt po šešių? Biblioteką sekmadieniais uždaro šeštą.

— Sutarta, — patvirtinau. — Dar kartą ačiū.

— Nėra už ką, — atsakė ji ir padėjo ragelį.

Kol naršiau spintą, ieškodamas kokio padoresnio apdaro pasimatymui, iš vonios išlindo storuliuke. Ištiesiau jai rankšluostį ir savo maudymosi chalatą. Akimirką ji stovėjo priešais mane visiškai nuoga, šlapiais, prie kaktos ir skruostų prilipusiais plaukais, pro kuriuos kyšojo rausvos ausys. Su visais auksiniais auskarais.

— Ar maudydamasi niekad neišsisegi auskarų? — paklausiau.

— Niekad. Argi nesakiau?

* * *

Vonioje mergina pakabino džiūti savo apatinius, sijoną ir palaidinę. Rausva liemenėlė, rausvos kelnaitės, rausvos pėdkelnės, rausvas sijonas ir šviesiai rausva palaidinė. Paskutinė mano gyvenimo diena, o aš štai sėdžiu vonioje ir neturiu daugiau į ką žiūrėti, kaip tik į kadaruojančius prieš nosį skalbinius. Niekad negalėjau pakęsti vonioje kabančių apatinių ar kojinių. Nė nežinau kodėl. Nepakenčiu, ir tiek.

Paskubomis išsitrinkau galvą, nusigramdžiau visą kūną, išsivaliau dantis, nusiskutau. Paskui užsitempiau trumpikes ir kelnes. Nepaisant visų beprotiškų naktinių gaudynių, žaizdos beveik neskaudėjo. Tiesą sakant, prisiminiau ją tik įlipęs į vonią.

Mergina tysojo ant lovos, džiovinosi plaukus ir tuo pat metu skaitė Balzaką. Lauke tebelynojo, nesimatė jokių prošvaisčių.

Vonios kambarys su džiūstančiais apatiniais, mergina lovoje su plaukų džiovintuvu ir knyga rankoje... visa tai nejučia priminė man vedybinį gyvenimą.

Atsisėdau greta jos, atrėmiau galvą į lovos atlošą ir užsimerkiau. Prieš akis plūduriavo ir skydo įvairiaspalvės dėmės. Kiek jau parų negavau kaip reikiant išsimiegoti? Kaskart, kai tik nugrimzdavau į snaudulį, mane kas nors šiurkščiai pažadindavo. Akys lipte lipo, saldi miego pagunda klampino į tamsias gelmes. Tarytum kokie INKiščiai tiestų letenas ir temptųsi mane žemyn...

Tučtuojau atsimerkiau ir abiem delnais pasitryniau veidą. Palietus jis atrodė tarsi svetimas. Kakle tebemaudė siurbėlės palikta mėlynė.

— Kada ketini keliauti atgal parsivesti senelio? — paklausiau.

— Kai išsimiegosiu ir išdžius drabužiai, — atsakė ji. — Vanduo ten iki vakaro nuslūgs. Eisiu tuo pačiu keliu, kuriuo atėjome.

— Kai toks oras, tavo drabužiai neišdžius net iki rytojaus ryto.

— Tai ką man daryti?

— Ar esi kada girdėjusi apie automatinius džiovintuvus? Čia visai netoli yra skalbykla.

— Bet aš neturiu ką apsivilkti, kad iki jos nueičiau...

Kaip įmanydamas sukau galvą, bet taip ir nepavyko įžiebti jokios išminties kibirkštėlės. Neliko nieko kita, tik pačiam nešti džiovinti jos drabužius. Nupėdinau į vonią ir sugrūdau šlapius skudurus į „Lufthansa“ krepšį.

Tai štai kaip. Dalį brangių paskutinių valandų man teks praleisti ant sudedamosios kėdutės skalbykloje.