40

Paukščiai

Kai pasiekiame tikslą, sniegą jau verste verčia. Ant mūsų, sunkus ir vientisas, kone griūva pats dangus. Baltų sniegulių verpetai krinta ir į Ežerą — ir tuojau pat išnyksta toje nemirksinčioje balto pasaulio akyje. O gal Ežeras pats prisitraukia snaiges — vien tam, kad susiurbtų į save?

Mudu su šešėliu stovime nekrustelėdami, nevaliodami išspausti nė žodžio. Pats nežinau, kiek laiko šitaip žiūrime į baltumoje tamsuojančią Ežero dėmę. Drėgnas, sniego pritvinkęs oras kiek slopina nerimastingą Ežero burbuliavimą, bauginusį mane aną kartą. Debesų lubos pakibusios virš pat galvos, per sniegą juoduojanti Siena, regis, dar niūresnė, dar labiau išaugusi. Kraštovaizdis, kuriam stulbinančiai tinka vadintis Pasaulio galu.

Kol šitaip stovime, man ant pečių susikaupia pusnys. Reikia manyti, sniegas jau patikimai paslėpė mūsų pėdsakus. Mano šešėlis protarpiais vis nusižeria sniegą ir sutelkia visą dėmesį į vandens paviršių.

— Taip, išėjimas čia. Kitaip tiesiog negali būti, — pareiškia šešėlis. — Niekas nebegali sulaikyti mūsų Mieste. Dabar mes — laisvi kaip paukščiai.

Šešėlis užverčia galvą į dangų ir užmerkia akis, kad vokus paliestų snaigių palaiminimas. Gali pamanyti, kad staiga nukrito jį kausčiusios grandinės — tiesiog akyse šešėlis atgauna jėgas. Kad ir svirduliuodamas, jis jau savomis kojomis eina prie manęs.

— Ten, kitapus šio Ežero, yra visas pasaulis, — sako jis. — Ar tu pasiruošęs nerti?

Aš nieko nesakau; šešėlis pasilenkia atsivarstyti batų.

— Jeigu ilgiau stoviniuosime čia, mirtinai sušalsime, tad verčiau nedelskime. Gal susiriškime diržais? Nieko gero nebus, jeigu pasimesime.

Nusiimu kepurę — ją man davė Pulkininkas, matyt, ji — kadai užmarštin nugrimzdusios karinės kampanijos aprangos dalis. Medžiaga sučiurusi, neatpažįstamai išblukusi. Nugremžiu nuo graižo prilipusį sniegą, tada vėl užsimaukšlinu kepurę ant galvos.

— Aš viską kaip reikiant apsvarsčiau... — žodžius man tenka spauste spausti. — Žinai, aš pasilieku.

Nieko nesuprasdamas šešėlis įsistebeilija į mane.

— Atleisk, — sakau jam. — Puikiai suprantu, ką tai reiškia. Žinau, kad būtų užvis geriausia mudviem drauge grįžti į ankstesnįjį mūsų pasaulį, kaip kad tu ir sakai. Bet aš negaliu prisiversti iškeliauti.

Šešėlis susibruka abi rankas į kišenes.

— Ką čia šneki? O kaip mūsų susitarimas sprukti iš čia drauge? Kodėl tempei mane ant pečių šitokį kelią? Taip ir žinojau! Juk tai dėl moters?

— Taip, žinoma, ir dėl jos, — sakau. — Bet toli gražu ne vien dėl jos. Sužinojau kai ką, kas susieja mane su šituo pasauliu kur kas labiau, nei galėjau pamanyti. Aš privalau likti.

Šešėlis atsidūsta ir vėl užverčia galvą į dangų.

— Juk tu radai jos savastį, tiesa? Ir dabar nori drauge su ja gyventi Girioje. O manimi nori atsikratyti, juk taip?

— Ne, anaiptol, visiškai ne taip, — užginčiju. — Aš perpratau priežastį, kodėl išvis egzistuoja šis Miestas.

— Visai nenoriu to sužinoti, — sako šešėlis, — nes ir pats jau žinau. Tu ir sukūrei šį Miestą. Sukūrei viską, kas čia yra — iki menkiausios smulkmenos. Sieną, Upę, Girią, Biblioteką, Vartus — viską. Netgi šį Ežerą. Aš jau seniai tai žinau.

— Tai kodėl anksčiau nepasakei?

— Nesakiau, kadangi iškart būtum nėręs į krūmus — ką dabar ir darai. Juk pasaulis, kuriame tau iš tiesų reikėtų gyventi — ten, o ne čia. — Šešėlis sėdasi į sniegą ir linguoja galvą. — Bet tu juk nenori manęs nė klausytis, tiesa?

— Ar gali suprasti, kas yra atsakomybė? — klausiu jo. — Aš negaliu palikti tų žmonių, vietų, kitų dalykų, kuriuos pats ir sukūriau. Žinau, su tavimi elgiuosi žiauriai neteisingai. Gali būti, kad bloga darau ir pats sau. Tačiau privalau prisiimti atsakomybę už visa tai, ką pats padariau. Šitas pasaulis irgi yra mano pasaulis. Siena pastatyta tam, kad sulaikytų mane čia, Upė teka per mane, o dūmai kyla nuo laužo, kuriame degu aš. Man būtinai reikia sužinoti, kodėl viskas taip yra.

Šešėlis stojasi ir užsižiūri į ramų Ežero paviršių. Stovi nekrustelėdamas tarp tirštai krintančių snaigių. Nė vienas nepratariame nė žodžio. Tik baltas garas alsuojant virsta iš burnos.

— Aš negaliu tavęs perkalbėti, — galiausiai pripažįsta mano šešėlis. — Gal tu čia ir nemirsi, bet ir negyvensi. Egzistuosi, ir tiek. Pasaulyje, kuris pats savaime yra tobulas, negali būti jokių „kodėl“. Be to, tu net neįsivaizduoji, ką reiškia gyventi Girioje. Įstrigsi čia amžiams ir jau niekad nebegalėsi išsikapstyti.

— Toli gražu nesu tuo tikras, — prieštarauju. — Tu ir pats negali šito tvirtinti taip užtikrintai. Po trupučiuką prisiminsiu įvairius dalykus. Žmones ir vietas iš buvusio mūsų pasaulio, ryškesnę ir blausesnę šviesą, prisiminsiu ir daugiau dainų. O kai daug ką prisiminsiu, galbūt perprasiu ir savojo kūrinio esmę — o jau tada galbūt surasiu būdą, kaip panaikinti tai, kas padaryta.

— Kažin ar tai įmanoma. Kol tu čia, užsklęstas savyje, tau neišdegs. Gal tu ir ieškosi, tačiau be manęs nieko nesugebėsi suprasti aiškiai. Vis dėlto nesakyk, kad nebandžiau tavęs perkalbėti. — Tai taręs šešėlis valandėlę patyli, tada priduria: — Aš tave mylėjau.

— Aš niekada tavęs neužmiršiu, — atsakau jam.

* * *

Kai Ežeras praryja mano šešėlį, aš dar ilgai stoviu ant kranto ir žvelgiu į vandenį, kol išnyksta paskutinis raibulys. Galiausiai Ežero paviršius vėl lieka toks pat ramus ir skaidriai mėlynas kaip žvėrių akys. Aš — visiškai vienas pačiame atokiausiame egzistencijos užkaboryje. Čia baigiasi pasaulis, sustoja bet koks judėjimas.

Nusigręžiu nuo Ežero ir patraukiu atgal. Kitapus Vakarinės kalvos plyti Miestas. Žinau, kad ji laukia manęs Bibliotekoje su akordeonu.

Per gūsingo vėjo nešamą sniegą įžiūriu nuskrendant vienišą baltą paukštį. Plastelėjęs sparnais jis perskrenda Sieną ir neria į pasišiaušusius pietinio dangaus debesis. Man telieka sniego gurgždėjimas po kojomis.