15

Viskis, kankinimai, Turgenevas

Gremėzdas sveiko nepaliko nė vieno vienintelio butelio. Nė vieno paties menkiausio buteliuko iš visos mano viskio kolekcijos. Aš palaikau neblogus santykius su gėrimų parduotuvės kaimynystėje tiekėju, šis iš kiekvienos naujos importinio viskio siuntos vis pameti man butelį kitą, tad sukaupiau visai padorų rinkinį. Buvo — nebėr.

Gremėzdas pradėjo nuo dviejų „Wild Turkey“ butelių, paskui perėjo prie vieno „Cutty Sark“ ir trijų „I. W. Harpers“, tada šukėmis pavertė du „Jack Daniel’s“, „Four Roses“ ir „Haig“, o pustuzinį „Chivas Regal“ pasiliko desertui. Nuo stiklo žvangėjimo užgulė ausis, bet kvapą ištverti buvo dar sunkiau.

— Baigiu apsvaigti vien sėdėdamas čia, — susižavėjęs pareiškė Mažius.

Man neliko kas darą: murksojau, alkūnėmis pasirėmęs į stalą, ir stebėjau, kaip kriauklėje auga šukių kalnas. Gremėzdas darbavosi be paliovos švilpaudamas. Melodijos, jei tik jo skleidžiamus garsus galima vadinti melodija, aš nepažinau. Iš pradžių jis švilpavo skvarbiai, spigiai, paskui — kur kas žemesniais, aštresniais tonais, sakytum kas bet kaip brūžuotų smuiko stryku. Džeržgimas stačiai varė iš proto.

Gremėzdas niokojo mano butą stebėtinai metodiškai. Galbūt tiedviem šitas visa ko daužymas ir turėjo kokią prasmę. Bet tik ne man. Gremėzdas apvertė lovą, suraižė čiužinį, ištaršė viską, ką rado drabužių spintoje, išvertė ant grindų mano rašomojo stalo stalčius, nuplėšė nuo sienos oro kondicionieriaus skydą. Nuspyrė šiukšliadėžę, išvagojo patalynės dėžę, trempė viską, kas tik pasipainiojo jam po kojų. Greitas ir efektyvus darbas.

Paskui persimetė į virtuvę: atėjo eilė lėkštėms, taurėms, kavavirei ir viskam, kas tik ten buvo.

Mudu su Mažiumi persikraustėme į svetainę. Pastatėme apverstą sofą, kuri kažkokiu keistu likimo įgeidžiu šiaip jau liko nesužalota, ir susėdome ant priešingų porankių. Sofa buvo iš tiesų labai patogi, pačios aukščiausios klasės; įsigijau ją už pačius niekus iš bičiulio fotografo, kuriam, matyt, kažkoks saugiklis galvoj perdegė: metė klestinčią karjerą ir nugrimzdo kažkur gūdžiame kaime netoli Nagano. Bičiulio iš tiesų gaila, bet sofa, tiesą sakant, — tikrai neblogas laimikis. Ir netgi dabar ją, regis, dar įmanoma išgelbėti.

Kad ir kokį bildesį sukėlė Gremėzdas, niekas iš kaimynų neatskubėjo patikrinti, kas dedasi. Ką gi, reikia pripažinti, kad beveik visi, gyvenantys mano aukšte, — dirbantys viengungiai, tad dieną čia nesutiksi nė gyvos dvasios; reikia manyti, mano svečiai į šį faktą atsižvelgė. Šitie vyrukai — tikri galvažudžiai, bet bukais jų niekaip nepavadinsi.

Mažius protarpiais vis dirsčiojo į savąjį roleksą, tarsi tikrindamas, ar operacija neatsilieka nuo numatyto grafiko, tuo tarpu Gremėzdas tęsė griaunamąjį darbą, nė piršto nekrustelėdamas be reikalo. Jis niokojo viską labai nuosekliai, kad ir kaip norėdamas, nebūčiau nuslėpęs net pieštuko. Ir vis dėlto, kaip Mažius buvo apskelbęs iš pat pradžių, jie tikrai ničnieko neieškojo. Tiesiog darė tai, ką turėjo daryti.

Bet kodėl?

Norėdami įtikinti kažkokią trečiąją šalį, kad jiems pro akis neprasprūs nė menkiausia smulkmena?

Bet kas galėtų būti ta trečioji šalis?

Išlašinau paskutinius alaus lašus ir padėjau tuščią skardinę ant kavos staliuko. Gremėzdas jau prisikasė ir iki maisto: druska, miltai, ryžiai sūkuriuodami skraidė į visas puses; ant linoleumu padengtų grindų tarsi asfaltą kapojanti meteoritų kruša žiro šaldytos krevetės, krito jautienos filė, valgomieji ledai, aukščiausios rūšies sviestas, lašišos ikrų pakuotė, tiško mano paties pasigamintas pomidorų padažas.

Iššlavęs viską iš šaldytuvo, Gremėzdas durelėmis žemyn parvertė ir patį šaldytuvą. Šio viduriuose įvyko trumpasis jungimas, pokšintys laidai spjaudėsi žiežirbų spiečiais. Kažin, koks elektrikas patikėtų pasakojimu, kas čia atsitiko? Man įsiskaudėjo galvą.

Per vieną akimirką niokojimas liovėsi — taip pat staiga, kaip ir prasidėjo. Jokių „jeigu“, „gal“ ar „bet“ — buto daužymas į šipulius ėmė ir nutrūko; svetainės tarpduryje išdygo Gremėzdas — nusiteikęs pavydėtinai abejingai.

Kažin, kiek laiko jis sugaišo, kol šitaip iš pagrindų nusiaubė mano butą? Penkiolika minučių? Pusvalandį? Maždaug tiek. Kiek daugiau nei penkiolika minučių, bet mažiau nei trisdešimt. Nesvarbu, kiek tai užtruko: sprendžiant iš to, kaip išdidžiai Mažius dirsčiojo į savąjį roleksą, abejonių nekilo — Gremėzdas su užduotimi susidorojo pagirtinai sparčiai. Matyt, ir tokiam darbui galioja tam tikri standartai — panašiai kaip standartinė būna maratono distancija ar tualetinio popieriaus juostos ilgis viename ritinėlyje.

— Ką gi, tau teks gerokai paplušėti, kol išsikuopsi, — pastebėjo Mažius.

— Ir gerokai paploninti piniginę, — pridūriau.

— Apie pinigus šiuo atveju neverta nė kalbėti. Tai karas. O tas, kuris nuolat stabčioja skaičiuoti išlaidų, karo niekada nelaimi.

— Tai ne mano karas.

— Kieno tai karas — irgi visiškai nesvarbu. Kaip nesvarbu ir kieno pinigais mokama. Tokia jau visų karų specifika.

Mažius atsikrenkštė į nosinaitę, apžiūrėjo, ką išspjovęs, ir įsibruko ją atgal į kišenę. Aš visuomet sakydavau sau: niekad nepasitikėk tuo, kas nešiojasi nosinę. Vienas iš mano prietarų, kurių turiu daugiau nei reikia.

— O dabar paklausyk. — Mažius surimtėjo. — Kai iš čia išsinešdinsim, netrukus išreikšti pagarbos tau užsuks vyrukai iš Sistemos. Nesivaržyk, išklok jiems viską apie mus. Pasakyk, kad įsiveržėme į butą ir apvertėme viską aukštyn kojom, kažko ieškodami. Pasakyk, neva kamantinėjome, kur nukišai kaukolę, nors tu ničnieko nenutuoki apie jokią kaukolę. Viskas aišku? Juk tu negali išplepėti to, ko nežinai, kaip negali ir atiduoti to, ko neturi. Netgi kankinamas. Štai kodėl mums teko nešdintis nieko nepešus.

— Kankinamas? — net žagtelėjau.

— Tavo pasakojimu niekas nesuabejos. Juk jie net nenutuokia, kad lankeisi pas profesorių. Bent jau kol kas tai žinoma tik mums. Vadinasi, nieko bloga tau nenutiks. Kur jau ten: šitoks kalkutekas, be menkiausios dėmelės. Pasiutimas, jiems neliks kitos išeities, kaip tik patikėti tavimi. Jie pamanys, kad čia pasidarbavo Fabrikas. Ir būtinai imsis atsakomųjų veiksmų. Mes viską apskaičiavome.

— Kankinamas? — vos neužspringau. — Ką reiškia — kankinamas?

— Netrukus sužinosi, — atsakė žmogelis.

— O kas, jeigu aš viską išklosiu Sistemos štabe? — paklausiau lyg tarp kitko.

— Nešnekėk nesąmonių. Tada tavo paties draugeliai gerokai patarkuos tau pasturgalį. Nėmaž nepersūdau. Nagi, pagalvok pats. Lankeisi pas profesorių, atlikai užduotį jo užsakymu, o Sistemai apie tai — nė šnipšt. Perskirstymo darbai kada įšaldyti — o tu to nepaisei. Ir blogiausia — leidai profesoriui pasinaudoti tavimi saviems eksperimentams. Gal manai, kad jie paglostys už tokius darbelius? Tu žengi peilio ašmenimis, bičiuli, žiūrėk, neprarask pusiausvyros.

Mudu taip ir subedėme vienas į kitą žvilgsnius nuo priešingų sofos galų.

— Dar vienas klausimas, — vėl prabilau. — O kas garantuos, kad bendradarbiaudamas su jumis ir meluodamas Sistemai išlošių? Apie jus, vyručiai, aš ir išvis nieko nežinau. Taigi, ką galite pasiūlyti?

— Labai paprasta, — sučiepsėjo Mažius. — Mes tavo paslaptis žinome iki panagių, bet vis vien paliekame tave gyvą. Savo ruožtu tavoji organizacija net nenutuokia, kokioje nepavydėtinoje padėtyje esi atsidūręs. O jeigu sužinos, tikriausiai nutars tavęs atsikratyti. Išvada aiški: mūsų siūloma perspektyva — šviesesnė.

— Anksčiau ar vėliau Sistema būtinai išsiaiškins tą jūsų vadinamąją padėtį. Aš pats net nenumanau, kokia ji, bet Sistemoje sėdi ne tokie jau beviltiški kvailiai.

— Gal ir tavo tiesa, — nesiginčijo Mažius. — Bet tai bus vėliau. O dabar yra dabar. Jeigu pavyks neatsilikti nuo numatyto grafiko, ir mes, ir tu — visi puikiausiai spėsime išspręsti savo problemas. Štai ir tavoji galimybė rinktis, jei jau taip jos nori. Pasakysiu kitais žodžiais: tai tarsi šachmatų partija. Tau skelbia šachą — tu atsitrauki. Ir stripinėji taip, kol gali — maža kas, gal tavo varžovas ims ir susimaus. Visiems pasitaiko susimauti, net patiems kiečiausiems šachmatininkams.

Mažius dar kartą dirstelėjo į laikrodį, paskui atsisuko į Gremėzdą ir spragtelėjo pirštais. Milžinas atgijo tarytum įjungtas mechanizmas. Jis kilstelėjo smakrą ir palinko virš sofos, atskirdamas mane nuo kambario lyg kokia pertvara. Ką ten pertvara — lyg įvažiuojamojo kino teatro ekranas. Masyvus kūnas visiškai užstojo šviesą, užklodamas mane blyškiu šešėliu — kažką panašaus patyriau pradinėje mokykloje, kai vaikai virš galvos iškėlė žvakės suodžiais aprūkytą stiklą, kad pro jį galėtų stebėti saulės užtemimą. Nuo anų dienų mane jau skyrė ištisas ketvirtis amžiaus. Jūs tik pamanykite, kur sugebėjau nusiristi per ketvirtį amžiaus.

— O dabar, — vėl prašneko Mažius, — bijau, kad tavęs laukia nedideli nemalonumai. Gali atsitikti ir taip, kad tau pasirodys, jog tie nemalonumai ne tokie jau ir nedideli. Bet neužmiršk, kad visa tai mes darome tik tavo labui. Ir visai ne todėl, kad patys to norėtume. Tiesiog neturime kitos išeities. Maukis kelnes.

Padariau, kas liepta. Tarytum aš turėjau kitą išeitį.

— Klaupkis.

Atsiklaupiau. Jaučiausi pasiutusiai kvailai, klūpodamas tik su sportiniu nertiniu ir trumpikėmis, tačiau laiko apmąstymams man niekas nedavė. Gremėzdas įsitaisė man už nugaros ir tvirtai prispaudė abu mano riešus prie strėnų. Tada kojomis patikimai surakino man čiurnas. Judėjo jis stulbinamai grakščiai, tarsi be pastangų. Aš beveik nesijaučiau supančiotas, bet vos pabandžiau krustelėti, visą kūną persmelkė veriantis skausmas. Pajudėti galėjau ne daugiau nei kartoninė antis šaudykloje.

Tuo tarpu Mažius susigraibė Gremėzdo peilį. Spustelėjo mygtuką, iššoko septynių centimetrų ilgio ašmenys. Mažius pakaitino juos žiebtuvėlio liepsnele. Šitas spyruoklinis peiliukas iš pažiūros neatrodė labai grėsmingas ginklas, bet, kaip kažin ką, nebuvo ir žaisliukas iš nukainotų prekių krautuvėlės. Geležtė pakankamai aštri, kad suraikytų žmogų riekėmis. Žmogus — visada prisirpęs vaisius, imk ir lupk kada tik panorėjęs.

Pasirūpinęs sterilumu, Mažius luktelėjo, kol ašmenys kiek atvės. Tada trūktelėjo žemyn mano trumpikių gumą ir išlaisvino iš audeklo penį.

— Dabar truputėlį skaudės, — pranešė.

Teniso kamuoliuko dydžio oro gumulas šoktelėjo man iš skrandžio ir įstrigo gerklėje. Nosį išmušė prakaito lašeliai. Ėmiau visas drebėti. Dar akimirka — ir su erekcija galėsiu atsisveikinti visiems laikams.

Ir vis dėlto ne, tas vyriokas neketino raikyti mano pimpalo. Tiesiog įsitvėrė jo ir tvirtai suspaudė, o kita ranka šmirkštelėjo vis dar dorai neatvėsusiais peilio ašmenimis man per pilvą. Horizontalus plyšys prasižiojo tiesus, lyg nubrėžtas liniuote, šešių centimetrų ilgio, per du centimetrus žemiau bambos.

Dar bandžiau įtraukti pilvą, bet įstrigęs tarp Gremėzdo, surakinusio mane iš užnugario, ir Mažiaus, kietai mygančio mano pimpalą, neįstengiau nė krustelėti. Šaltas prakaitas siūbtelėjo iš kiekvienos kūno poros. Praėjus kokiai sekundei po operacijos, mane užgriuvo veriantis skausmas.

Mažius „Kleenex“ servetėle nubraukė kraują nuo geležtės ir vėl ją užlenkė. Gremėzdas irgi atleido gniaužtus. Mano baltos trumpikės permirko krauju. Gremėzdas atnešė man iš vonios rankšluostį, prispaudžiau jį prie žaizdos.

— Kokios septynios siūlės — ir būsi kaip naujutėlis, — patikino mane Mažius. — Tiesa, randas liks, bet juk niekas jo nematys. Atleisk, kad turėjome taip pasielgti, bet nuo šito tikrai nemirsi.

Atitraukiau rankšluostį nuo žaizdos ir pažvelgiau į ją. Pjūvis nebuvo toks gilus, kaip baiminausi, bet rausvi audiniai vis vien matėsi aiškiai.

— Ką gi, mums jau metas. O kai prisistatys taviškiai Sistemos berniukai, parodyk jiems beprasmio smurto pavyzdėlį. Pasakyk: tu taip ir neatskleidei mums, kur ta kaukolė, tai mes truputį nusprūdome nuo koto. Bet kitą kartą mes galbūt nepasikuklinsime ir sumanysime atsiriekti tavojo koto, che che. Gali pasiguosti jiems, kad kaip tik šitaip mes ir pasakėme. Šiaip ar taip, tu juk ničnieko nežinojai, tad nieko mums ir neišpliurpei. Užtat mes ir ryžomės mažumėlę tave paspirginti. Supratai? Kai norime, sugebame dar ne taip — iš tiesų dailiai pasidarbuoti. Galbūt vieną gražią dieną, net neilgai trukus, jei tik turėsime laiko, dar šį bei tą tau parodysime.

Tūnojau susirietęs, spausdamas prie pilvo rankšluostį. Neklauskite kodėl, bet labai aiškiai jutau, kad prieš vėją verčiau nepūsti.

— Vadinasi, tą nelaimėlį dujų inspektorių vis dėlto užsiundėte jūs, — dar suinkščiau. — Tyčia suveikėte, kad jis susimautų, — šitaip pakišote man mintį kai ką patikimai paslėpti.

— Gudru, gudru, — pareiškė žmogelis. — Jei ir toliau būsi toks galvotas, žiūrėk, dar ir išgyvensi.

Po šių žodžių manieji svečiai išsinešdino. Nebuvo jokios prasmės juos išlydėti. Stakta sulaužyta, pačios durys išverstos — dabar mano namai atviri visam pasauliui.

* * *

Nusiplėšiau iškruvintus apatinius ir sugrūdau į šiukšlių dėžę, tada sudrėkinau skiautę marlės ir nuvaliau žaizdą. Sulig kiekvienu judesiu pjūvis pulsavo skausmu. Mano nertinio rankovės permirko krauju, tad išmečiau ir jį. Ant grindų išblaškytų drabužių krūvoje susiradau kuo tamsesnius marškinėlius, kad ne taip matytųsi prasisunkusio kraujo dėmės, trumpikes ir pačias laisviausias kelnes.

Po trisdešimties minučių, lyg pagal grafiką, apsireiškė trejetas vyrų iš Sistemos centrinės būstinės. Vienas jų — tas pats pasipūtėlis jaunas tarpininkas, kuris nuolat prisistato pas mane paimti darbo rezultatų — kaip visada išsipustęs: nepriekaištingas kostiumas, baltutėliai marškiniai, banko tarnautojo kaklaraištis. Kiti du vilkėjo krovikų drabužiais. Ir vis vien jie nė iš tolo nepriminė banko tarnautojo ar krovikų; tik metus akį buvo matyti, kad jie tik labai stengiasi atrodyti kaip banko tarnautojas ir pora krovikų. Jų akys šmirinėjo po visą butą, kiekviename judesyje buvo justi įtampa.

Šitie svečiai irgi įsiveržė nepasibeldę ir batų nesiteikė nusiauti. Abu krovikai išsyk suskato naršyti butą, o banko tarnautojas kibo kvosti mane. Kartu ėmė skrebenti pieštuku į užrašų knygutę juodais viršeliais. Paaiškinau jam, kad į butą įsibrovė dviese ir reikalavo kaukolės. Aš ničnieko nežinojau apie jokią kaukolę, tada jie pasiuto ir perrėžė man pilvą. Nusismaukiau kelnes ir parodžiau. Tarnautojas užmetė akį į žaizdą, bet nuo komentarų šia tema susilaikė.

— Kaukolės? Kokios dar velnio kaukolės jiems prisireikė?

— Kad aš žinočiau, — atsakiau. — Pats ketinau paklausti.

— Tikrai nežinai? — nėmaž nesutrikęs mygo banko tarnautojas. — Tai gyvybiškai svarbu, tad prieš atsakydamas gerai pagalvok. Vėliau savo parodymų nebegalėsi pakeisti. Jei jie atėjo į tavo butą ieškoti kaukolės, vadinasi, turėjo priežasčių manyti, kad tavo bute esama kaukolės. Jie ne iš tų, kurie vaikosi vėjus. Maža to, jei jie atėjo ieškoti kaukolės, vadinasi, ji kažkuo vertinga. Suvedus šiuos akivaizdžius faktus, sunkoka patikėti, kad tu tikrai nieko apie ją nežinai.

— Jei jau jūs tokie gudrūs, gal patys man ir paaiškinsite, ką reiškia galaižin kokios kaukolės? — paklausiau.

— Tai nustatys tyrimas, — pareiškė banko tarnautojas, taukšėdamas pieštuku per užrašų knygutę. — Ir ne bet koks tyrimas — tu ir pats puikiai žinai, kokie nuodugnūs kartais būna Sistemos tyrimai. Jeigu paaiškės, kad tu kažką slepi, su tavim bus pasielgta pagal nuopelnus. Tikiuosi, supranti tai?

Suprantu tai kuo puikiausiai, patikinau jį. Tačiau aš net nenutuokiau, į ką visa tai išsirutulios. Savaime aišku, nenutuokė ir jie. Juk niekas negali žinoti iš anksto.

— Seniai nujautėme, kad semiotekai kažką rezga. Telkia pajėgas. Tačiau nežinome, ko jie siekia, nesuprantame ir koks tavo vaidmuo. Visiškai neaišku, ką galvoti apie kažkokią kaukolę. Tačiau iškrapštysime visas įmanomas smulkmenas, gali tuo neabejoti, ir prisikasime prie esmės. Mums visuomet pavyksta.

— Tai ką man dabar daryti?

— Būk ypač atsargus. Atsisakyk bet kokių užsakymų. Atkreipk dėmesį į viską, kas tau pasirodys neįprasta. Jeigu tik kas iškils į paviršių, tučtuojau pranešk man. Ar telefonas vis dar veikia?

Pakėliau ragelį ir išgirdau signalą. Aišku: galvažudžiai tyčia nelietė telefono.

— Veikia.

— Gerai, — pasakė jis. — Tik atmink: jeigu kas atsitiks, tegul ir visiškai nereikšminga smulkmena, nė akimirkos nedelsdamas skambink man. Ir net nemėgink ką nors aiškintis pats. Tie vyrukai ne šaškėmis žaidžia. Kitą kartą įdrėskimu neatsipirksi.

— Įdrėskimu? Tu vadini tai įdrėskimu?

Sugrįžo viską kruopščiai apžiūrėję krovikai.

— Apžiūra baigta, — pranešė vyresnysis. — Jie nepraleido nė menkiausios smulkmenos, išnaršė kiekvieną siūlelį. Profesionalus darbas. Semiotekai.

Tarpininkas linktelėjo ir abu vykdytojai pasišalino. Mudu su tarpininku likome dviese.

— Jeigu jie ieškojo kaukolės, — ėmiau balsu svarstyti, — kam tuomet draskyti drabužius? Kažin, kaip galėjau juose paslėpti kaukolę? Jeigu išvis būčiau turėjęs kokią nors kaukolę, žinoma.

— Jie — profesionalai. O profesionalai numato visus įmanomus variantus. Pavyzdžiui, galėjai padėti kaukolę į saugojimo kamerą stotyje, tad jie iššniukštinėjo, ar kur nors nesama rakto. Raktą juk galima paslėpti bet kur.

— Tiesa, — burbtelėjau. Kaip pirštu į akį.

— Beje, gal tie Fabriko pakalikai ką nors tau siūlė?

— Siūlė?

— Na taip, gal ką nors siūlė? Tarkime, dirbti jiems. Gal bandė įbrukti pinigų, o gal žadėjo aukštas pareigas?

— Jeigu ir siūlė, aš kažkaip nenugirdau. Girdėjau tik tiek, kad reikalavo kažkokios kaukolės.

— Ką gi, — pareiškė tarpininkas. — Jei tau kas nors ką nors siūlys, turi ir toliau jų negirdėti. Nemėgink pūsti į vieną dūdą su jais. Jei Sistema sužinos, kad susiuostei su jais, iškapstysime tave nors iš po žemių ir pribaigsime. Tai ne grasinimas, tik pagrįstas pažadas. Sistema — tai valstybė. Nėra nieko, ko negalėtume padaryti.

— Turėsiu tai omeny, — pažadėjau.

* * *

Kai pagaliau likau vienas, perkračiau atmintyje visus įvykius iki menkiausių smulkmenų. Kad ir kaip bandžiau dėlioti galvosūkio detales, neišgliaudžiau jokios logiškos išvados. Tamsiausia paslapties skraistė gaubė profesorių ir galaižin kokias jo užmačias. Nežinodamas jų, negalėjau perprasti nieko kita. O apie tai, kas dedasi to seno pakvaišėlio galvoje, neturėjau nė menkiausios nuovokos.

Tik vienas dalykas man nekėlė jokių abejonių: aš leidau sau išduoti Sistemą. Ir jeigu jie tai iššniukštinės — o kaip tik taip ir atsitiks, ir net gana greitai — man galas, su manim susidoros taip, kaip ir teikėsi kilniai pažadėti tasai pasipūtėlis tarpininkas banko tarnautojo pašvitais. Tai, kad meluoti mane privertė — kaip iš tikrųjų ir buvo — anaiptol ne argumentas. Sistema toli gražu negarsėjo įpročiu daryti išimtis, nesvarbu, dėl kokių priežasčių.

Kol svarsčiau visas aplinkybes, sužeistą vietą įsiskaudėjo kaip reikiant. Iš tiesų vertėtų apsilankyti ligoninėje. Išsikviečiau taksi, tada ryžausi apsiauti. Kai pasilenkiau susivarstyti batų, persmelkė toks skausmas, kad maniau, jog kūnas plyš perpus.

Butą palikau atvirą visiems vėjams — tarsi būčiau turėjęs iš ko rinktis — ir nusileidau liftu. Prisiglaudęs už gyvatvorės prie laukujų durų dairiausi, ar neatvažiuoja taksi. Mano laikrodis rodė pirmą trisdešimt. Dvi su puse valandos praslinko nuo tos akimirkos, kai į mano namus įsiveržė griaunamosios pajėgos. Labai jau ilgos dvi su puse valandos...

Pro mane zujo namų šeimininkės, nešinos prekybos centro maišeliais, iš kurių kyšojo porų laiškai ir ridikų koteliai. Staiga pajutau, kaip joms pavydžiu. Niekas nenusiaubė jų šaldytuvo, niekas neperrėžė joms pilvo. Porai, ridikai, vaikų pažymiai — tvarkingas, paprastas pasaulis. Jokių vienaragių kaukolių, jokių slaptų kodų ar sąmonės perkėlinėjimų. Normalus, kasdienis gyvenimas.

Kažkodėl užsigalvojau ne apie ką kita, o apie šaldytų krevečių, jautienos ir pomidorų padažo mišrainę, kuria nutaškytos mano virtuvės grindys. Galbūt šiandien pat reikėtų suvalgyti tai, ką dar įmanoma išgelbėti? Taupumas — ne yda. Visa bėda, kad visiškai nesijaučiau alkanas.

Apsižergęs raudoną „Supercub“ motorolerį atskubėjo paštininkas, išskirstė paštą po dėžutes prie laukujų durų ir nuvažiavo toliau. Į kai kurias dėžutes jis prikimšo pluoštus popierių, į kitas — beveik išvis nieko. Manosios dėžutės paštininkas net nepalietė. Nė nepažvelgė į ją.

Greta pašto dėžučių stovėjo vazonas su kambariniu kaučiukmedžiu. Kai kam vazonas atstojo šiukšlių dėžę: buvo kaupinas pagaliukų nuo ledinukų ir nuorūkų. Vargšas augalas atrodė toks pat nusibaigęs, koks jaučiausi aš. Tarytum kiekvienas praeinantis jaustų pareigą nelaimėlį užgauti. Net nenutuokiau, kiek laiko jis stovi čia. Tikriausiai kiekvieną mielą dieną pats praeidavau pro vazoną su augalu, bet pastebėjau jį tik dabar, kai kažkas pasirūpino išskrosti man vidurius.

* * *

Vos išvydęs žaizdą, gydytojas išsyk pasiteiravo, kaip sugebėjau šitaip persirėžti pilvą.

— Nieko ypatingo, mažumėlę susiginčijome dėl moters, — paaiškinau. Nieko gudriau nesugebėjau sukurpti.

— Tokiu atveju privalau pranešti policijai, — pareiškė gydytojas.

— Policijai? Ne, jokiu būdu. Aš pats ir buvau neteisus, o ir pjūvis, mano laimei, ne toks jau gilus. Prašau jus, ar negalėtume apsieiti be policijos?

Gydytojas pūkštė ir kažką murmėjo, bet galiausiai nusileido. Jis išdezinfekavo žaizdą, suleido man porą ampulių nuskausminamųjų, tada ėmėsi siūlo ir adatos. Įtariai dėbčiodama į mane, seselė aptvarstė žaizdą storu marlės sluoksniu ir apvyniojo man juosmenį elastiniu bintu, kad tvarstis nenusmuktų. Pasijutau nei šiaip, nei taip.

— Venkite bet kokio fizinio darbo, — perspėjo gydytojas. — Jokio sekso ir, žiūrėkite, nesikvatokite iš visų plaučių. Atsipalaiduokite, paskaitykite knygą ir rytoj vėl ateikite.

Padėkojau, užsimokėjau ir patraukiau namo. Iš skausmo sukandęs dantis kibau į duris ir šiaip ne taip jas pastačiau, tada, paklusdamas gydytojo nurodymams, įsiropščiau į tą laužą, kuris liko iš mano lovos, ir atsiverčiau Turgenevo Rudiną. Iš tiesų norėjau paskaitinėti Pavasario vandenis, bet nuolaužomis užgrioztame bute nepavyko norimos knygos rasti. Kita vertus, kai pagalvoji, Pavasario vandenys — ne kažin kiek geresnis romanas už Rudiną.

Išsiropščiau iš lovos ir nusliūkinęs į virtuvę ėmiau raustis duženų kupinoje kriauklėje. Netikėtai aptikau stiklo šukėmis užverstą apysveikę „Chivas“ butelio dugno nuoskilą, kurioje tebebuvo lašelis brangaus gintarinio skysčio. Pakėliau nuskeltą butelio dugną prieš šviesą ir, kadangi taip ir nepastebėjau plūduriuojančių smulkių šukelių, ryžausi surizikuoti ir nusiraminimui bei paguodai išgerti tą vasarodrungnio viskio gurkšnį.

Rudiną jau esu skaitęs anksčiau, bet tai buvo prieš penkiolika metų, kai dar mokiausi universitete. O dabar, visas sutvarstytas, popietę tysodamas lovoje, sriubčiodamas viskio likučius, dar kartą skaitinėjau šią knygą — ir iš naujo pajutau užuojautą pagrindiniam veikėjui Rudinui. Man beveik niekad nepavyksta susitapatinti su kokiu nors Dostojevskio sukurtu herojumi, tačiau senamadiškų Turgenevo romanų personažai visuomet būna tokios aplinkybių aukos, tad aš daug ką nejučia prisitaikau sau. Kažkuo mane traukia visokiausi nevykėliai. Savi trūkumai kitąsyk padeda užjausti kitą, taip pat nestokojantį trūkumų. Tiesa, Dostojevskio personažai irgi turėtų sukelti gailestį, tačiau jų ydos — kitos kategorijos, dėl šitokių trūkumų paties veikėjo neapkaltinsi. Beje, jei jau pradėjau kalbėti šia tema, reikėtų pridurti, kad Tolstojaus personažų ydos tokios įspūdingos, tokio protu sunkiai aprėpiamo masto, kad virsta kone kažkokiu statišku fonu.

Perverčiau Rudiną ir švystelėjau knygą minkštais viršeliais ant knygų lentynos šipulių, tada vėl patraukiau prie kriauklės — bene sėkmė lydės dar kartą ir aš aptiksiu dar kokį lašą viskio? Ir iš tikrųjų: beveik iš paties dugno išžvejojau šukę su viliojančiu „Jack Daniel‘s“ gurkšniu. Kuo atsargiausiai nusinešiau gėrimą į lovą drauge su Stendalio Raudona ir juoda. Ir ką čia pridursi? Atrodo, mane apsėdo poreikis gilintis į senovinę literatūrą. Nagi, ar daug šiais laikais rasi jaunų žmonių, kurie imtųsi skaityti Raudona ir juoda?

Nesvarbu. Šiaip ar taip, su Žiuljenu Soreliu galėjau solidarizuotis, netgi užjausti jį. Pagrindiniai Sorelio charakterio trūkumai susiformavo maždaug apie penkioliktuosius gyvenimo metus, o šis faktas tik dar labiau sustiprino mano užuojautą. Kai esminės gyvenimo nuostatos tvirtai įsišaknija jau šitokiame amžiuje, kad ir kaip žiūrėsi, kitaip nei tragedija to nepavadinsi. Būtų tas pat, jei įkalintum save kokiame požeminiame kalėjime. Iš visų pusių apsuptas sienų, nebeturi kur eiti — tik pasitikti savosios lemties.

Sienos.

Pasaulis, iš visų pusių apsuptas neįveikiama siena.

Užverčiau knygą, nurijau paskutinį šlakelį „Jack Daniel’s“ ir ėmiausi tyrinėti pasaulio, apsupto sienomis, vaizdinį, susiformavusį mano galvoje. Jis iškilo be jokių pastangų, vaizduotės piešiamas regėjimas buvo labai ryškus. Siena — labai aukšta, joje — milžiniški vartai. Mirtina tyla. Aš — anoje sienos pusėje. Visa kita gaubia migla. Pasaulio detalės atrodo ganėtinai apibrėžtos, bet tuo pat metu mane supa tamsa, visi kontūrai išskydę, neryškūs. Iš kažkur, iš sutemose prasmegusios tolumos, atsklinda mane šaukiantis balsas.

Kažkuo šis vaizdinys priminė sceną iš filmo, kokio nors populiaraus ir įspūdingo istorinio epo. Tačiau kurio? Panaršiau atmintį: ne, ne Sidas, ne Bett Huras ir ne Spartakas. Atrodo, tasai regėjimas bus mano paties pasąmonės kūrinys.

Papurčiau galvą, stengdamasis išsklaidyti vaizdinį. Jaučiausi pasiutusiai pavargęs.

Be abejonės, tos sienos turėjo reikšti mano paties gyvenimo ribotumą. Tylą irgi nesunku paaiškinti — tiesioginė asociacija su garso išjungimu, kurį patyriau savo kailiu. Išskydęs aplinkos vaizdas tikriausiai reiškia, kad mano vaizduotę ištiko krizė. O balsas... Ką gi, tikriausiai mane šaukė toji nuo galvos iki kojų rausvai vilkinti mergina.

Tarsi koks mėgėjas psichoanalitikas paskubomis ištyrinėjęs savo haliucinaciją, vėl atsiverčiau knygą. Bet sutelkti dėmesio nesisekė. Mano gyvenimas niekam vertas, dingtelėjo mintis. Nulis. Visiškas niekas. Tuštybė. Ką aš nuveikiau per savo gyvenimėlį? Naršyk kiek nori — taip ir neaptiksi jokios sumautos smulkmenos, kurią vertėtų paminėti. Neturiu namų. Neturiu šeimos. Draugų — irgi neturiu. Nei durų su savo pavarde. Erekcijos — ir tos stinga. O jau labai greitai nebeturėsiu nė darbo.

Gulėjau ir stebėjau, kaip sklaidosi mano jauki fantazija apie violončelės ir graikų kalbos pratybas. Jeigu neteksiu darbo, galėsiu visiems laikams užmiršti ramią, be jokių rūpesčių senatvę. O jeigu Sistema ims vaikytis mane iki pasaulio krašto, man tiesiog nebeliks kada nė mėginti įsiminti netaisyklingų graikiškų veiksmažodžių formas.

Užsimerkiau, giliai atsidusau, o tada vėl pasinėriau į Raudona ir juoda. Kas prarasta — prarasta. Kad ir kokius kurtum planus, atgauti to, ko netekai, nebeįmanoma, niekaip nebesugrąžinsi praeities, niekas nebebus taip, kaip buvę.

* * *

Jei ne susitelkusios aplink mane Turgenevo-Stendalio sutemos, ko gero, nė nebūčiau pastebėjęs, kad diena baigėsi.

Visą popietę prasivoliojau lovoje, tad skausmas pilve gerokai atlėgo. Protarpiais žaizda sutvinkčiodavo tarsi tolimas būgnų dudenimas, bet stengiausi nekreipti į tai dėmesio. Beveik visiškai pavyko nustumti skausmą kažkur į suvokimo užribį.

Laikrodis rodė pusę aštuonių vakaro, bet alkio taip ir nepajutau. Po šitokios dienelės lyg ir turėtų žarna žarną ryti, bet vien nuo minties apie maistą ėmė sukti vidurius. Aš neišsimiegojęs, mano pilvas perrėžtas, butas virtęs griuvėsių krūva. Apetitui tiesiog nebeliko vietos.

Dairydamasis po mane supantį šiukšlyną, nejučia prisiminiau tą netolimos ateities pasaulį, virtusį dykyne, giliai palaidotą po savo paties atliekų kalnais. Nelabai seniai skaičiau tokį mokslinės fantastikos romaną. Ką gi, kaip tik taip dabar ir atrodė mano butas — tarsi perkeltas čionai tiesiai iš tos knygos. Sumaigyti kostiumo skivytai, vaizdo grotuvo ir televizoriaus griaučiai, gėlių vazono šukės, nebeatpažįstamai sulankstytas toršeras, sutryptos plokštelės, visa kur telkšančios pomidorų padažo balos, sutraukyti laidai... Džozefo Konrado ir Tomo Hardžio romanai, sulaistyti pašvinkusiu, iš vazos išsiliejusiu vandeniu, puokštelė kardelių — tarsi antkapinės gėlės voliojasi ant nelygioje kovoje kritusio kašmyro megztinio „Pelikan“ rašalu įmirkusia rankove... Visa kas — niekam tikęs šlamštas, atmatos.

Iš žūstančių mikroorganizmų žemės gelmėse susidaro nafta, irstant milžiniškiems išvirtusiems medžiams formuojasi akmens anglių klodai. Tačiau visa tai, kas voliojosi mano namuose, buvo šiukšlės gryniausiu pavidalu; jos netiko netgi antrinėms žaliavoms, jų į nieką neperdirbsi. Na, sakykite, ką dar įmanoma išpešti iš sumaigyto vaizdo grotuvo?

Ir vėl pasukau į virtuvę — bene pavyks išgelbėti dar lašą kitą viskio? Tačiau garsiojo paskutinio gurkšnio man taip ir nepavyko rasti. Viskas nutekėjo į kanalizaciją, tiesiai INKiščiams į gerkles.

Rausdamasis kriauklėje, sugebėjau stiklo šuke persirėžti pirštą. Apžiūrėjau žaizdą, o kraujas tuo tarpu lašas po lašo varvėjo ant viskio butelio etiketės. Dabar, kai esu rimtai sužeistas, ką man bereiškia kažkoks įdrėskimas? Niekas dar nenumirė paprasčiausiai įsipjovęs pirštą.

Nekreipiau dėmesio į besisunkiantį kraują. Bet šis nė neketino liautis, tad galiausiai pristigau kantrybės ir nuvaliau žaizdelę „Kleenex“ servetėle.

Virtuvėje mėtėsi keletas sumaigytų alaus skardinių — tarsi šovinių tūtelės po žūtbūtinio mūšio. Pasilenkiau vienos jų pakelti. Metalas buvo šiltas. Geriau keletas lašų šilto alaus nei išvis nieko, tariau sau. Susirinkau visas skardines, kiek pavyko rasti, nusinešiau jas į lovą ir vėl atsiverčiau Raudona ir juoda, kartu stropiai išlašinau paskutinius mililitrus alaus iš kiekvienos. Man trūks plyš reikėjo atsipalaiduoti; žinojau: kol įtampa neatlėgs, pailsėti man taip ir nepavyks. Nejaugi pernelyg daug prašau? Troškau visiškai išsijungti ir neatsipeikėti bent jau tol, kol Žemė neatliks mažų mažiausiai vieno Maiklo Džeksono stiliaus pirueto aplink savo ašį.

Šiek tiek prieš devynias mane, tebetysantį savųjų namų dykroje, galų gale ėmė marinti miegas. Numečiau Raudona ir juoda ant grindų, išjungiau šviesą ir susirangiau į kamuoliuką. Gulėjau embriono poza vidury griuvėsių.

* * *

Tačiau pailsėti gavau vos porą valandų. Apie vienuoliktą mane už peties jau purtė putlioji mergina rausvu kostiumėliu.

— Prašau, pabusk. Prašau! — meldė ji. — Dabar ne metas miegoti! — Ji ėmė tvatyti mane kumščiais. — Prašau! Jei tučtuojau neatsikelsi, galas visam pasauliui!