22

Tamspilkiai dūmai

Kaip ir perspėjo Pulkininkas, beveik kiekvieną dieną regiu dūmus. Tamspilkius dūmus, tumulais kylančius nuo Obelyno ir galiausiai susimaišančius su debesimis. Jeigu užsižiūri, ilgainiui ima atrodyti, kad pačiame Obelyne ir susidaro visi dangaus debesys. Trečią valandą po pietų pakyla pirmieji dūmų kamuoliai, o visa tai tęsiasi, kol sudeginami tą rytą rasti negyvi žvėrys. Jeigu naktį siautė pūga ar itin nuožmiai spaudė speigas, tirštas dūmų stulpas neišsisklaido ištisas valandas.

Niekaip negaliu suprasti, kodėl niekas nesugalvoja būdo, kaip apsaugoti žvėris nuo mirties.

— Nejaugi neįmanoma suręsti jiems kokios nors pastogės? — klausiu Pulkininko, kai mudu kaip paprastai sėdame lošti šachmatais. — Argi nereikėtų kaip nors apsaugoti juos nuo sniego, vėjo ir šalčio? Daugybę žvėrių išgelbėtų paprasčiausias dengtas aptvaras.

— Nieko nepeštume, — tiek teatsako jis, nepakeldamas akių nuo šachmatų lentos. — Kad ir norėdamas, į pastogę jų niekaip nesugintum. Jie ir toliau miegotų kaip miegoję ant plikos žemės. Joks mirties pavojus neatgrasys jų nuo įpročio miegoti po atviru dangumi, visų stichijų pagairėje.

Pulkininkas jau ir visai rimtai grasina mano karaliui, pastatydamas savo vyriausiąjį šventiką tiesiog priešais jį. Abipus, patogioje ugnies linijoje, budi dar ir du ragai. Laukiu, kol jie pradės antpuolį.

— Beveik gali pamanyti, kad žvėrys patys nori kentėti ir mirti, — sakau.

— Tam tikra prasme taip ir yra. Jiems tai įprasta — tai slypi pačioje jų prigimtyje. Šaltis ir nepatogumai. Galbūt net galima vadinti tai jų išsigelbėjimu.

Pulkininkas nieko daugiau nesako ir tylomis stebi, kaip perkeliu savo beždžionę į visai neblogą poziciją greta jo sienos. Galbūt man pavyks išprovokuoti sieną pajudėti iš vietos. Pulkininkas, tarsi griebdamas jauką, ištiesia ranką, tačiau, užuot judinęs sieną, atitraukia vieną iš žirgų, šitaip dar labiau sustiprindamas gynybą.

— O tu po truputį irgi mokaisi gudrybių! — juokdamasis sako man senasis karininkas.

— Kur jau, iki jūsų man dar toli toli, — aš irgi nusijuokiu. — Bet ką turėjote omeny sakydamas, kad tai galima vadinti jų išsigelbėjimu?

— Kad ir kaip keistai skambėtų, bet gali būti ir taip, kad mirtis juos išvaduoja. Jie miršta, o pavasarį atgimsta. Jauniklių pavidalu.

— Bet paskui tie jaunikliai užauga — vien tam, kad lygiai taip pat kentėtų ir mirtų. Kodėl jiems skirta šitaip kentėti?

— Kadangi taip jau lemta, — tvirtai pareiškia seniokas. — Tavo ėjimas. Jei nenukirsi manojo vyriausiojo šventiko — partijos niekaip nelaimėsi.

* * *

Tris dienas be paliovos snigo, o paskui netikėtai išsigiedrijo. Saulės nutviekstas baltas šalčio sustingdytas Miestas akinamai sužėrėjo. Girdžiu, kaip aplinkui nuo šakų krinta didžiuliai sudrėkusio sniego luistai. Tūnau kambaryje užsitraukęs užuolaidas, bet nuo ryškios šviesos net ir čia nerandu išsigelbėjimo. Ledo sukaustytas Miestas atspindi kiekvieną saulės blyksnį tarsi milžiniškas daugiabriaunis brangakmenis ir į visas puses žyrantys šviesos peiliai skaudžiai smaigsto akis.

Popietes esu priverstas praleisti lovoje, gulėdamas kniūbsčias, veidu įsirausęs į pagalvę. Įtempiu ausis, kad išgirsčiau bent paukščių balsus — jie atlekia ir tupia ant palangės, kur senasis karininkas vis paberia duonos trupinėlių. Girdžiu ir nukaršusių kareivų balsus — susėdę prie durų saulėkaitoje jie ramiai šnekučiuojasi. Tik man vienam užginta mėgautis žiemos saulės šiluma.

* * *

Saulei nusileidus, ropščiuosi iš lovos ir šaltu vandeniu gaivinu perštinčias akis. Tada užsidedu tamsius akinius, lipu sniegu užverstu Kalvos šlaitu žemyn ir traukiu į Biblioteką. Nebeįstengiu per vakarą perskaityti tiek sapnų kaip anksčiau, įveikiu vos vieną kaukolę — ir senų sapnų žioravimas jau ima skausmo adatėlėmis smaigstyti iškankintus mano akių obuolius. Tuštuma anapus regėjimo prisipildo kažkokio nepakeliamo svorio, nutirpę pirštų galiukai tampa nebe tokie jautrūs.

Kai šitaip atsitinka, Bibliotekininkė atneša vėsų sudrėkintą rankšluostį ir deda kompresą man ant akių, duoda atsigerti sultinio ar šilto pieno. Gėrimas man atrodo kažkoks šleikštus ir tvilko liežuvį, nepajuntu jokio skonio. Ilgainiui imu po truputį priprasti, tačiau skonis nuo to netampa malonesnis.

— Tu palengva prisitaikai gyventi Mieste, — sako ji. — Čia netgi maistas šiek tiek kitoks nei kur kitur. Valgiui ruošti naudojame tik keletą pagrindinių produktų. Tai, kas primena mėsą, — iš tikrųjų visai ne mėsa. O kiaušiniai — taip pat ne kiaušiniai. Kava irgi tėra panašaus į kavą skonio gėrimas. Viskas gaminama pagal tam tikrą pavyzdį — kad būtų į ką nors panašu. Šitą sultinį tau gerti sveika. Jis tave sušildo.

— Taip, tikrai, — pritariu.

Mano galva jau nebe tokia sunki, kūnas nebe toks sustingęs nuo šalčio. Padėkoju Bibliotekininkei ir užsimerkiu, kad pailsėtų akys.

— Gal tau reikia dar ko nors? — klausia ji.

— Kodėl šito klausi?

— Juk tikrai turėtų būti kas nors, kas padėtų pralaužti tavo žieminį kiautą.

— Tai, ko man iš tikrųjų labai trūksta, yra saulė, — sakau. Kalbėdamas nusiimu akinius ir skudurėliu šluostau stiklus. — Bet mėgautis ja man užginta. Mano akys nepakelia šviesos.

— Ne, tau trūksta kažko svarbesnio nei saulės šviesa. Kažko... galbūt kokio prisiminimo iš ankstesniojo pasaulio — ko nors, kas paguosdavo tave ten.

Perkratau užsilikusias prisiminimų nuotrupas, tačiau trūkstamos dėlionės detalės taip ir neaptinku.

— Nieko nebus. Neprisimenu ničnieko. Visa jau prarasta.

— Prisimink ką nors, bet ką, kad ir kokį mažiausią menkniekį; pasakyk, kas pirmiausia šauna į galvą. Aš tikrai noriu tau padėti.

Tačiau mano atmintis — kaip tvirta uola. Nepastumsi iš vietos, nesutrupinsi. Įsiskausta galvą. Praradęs šešėlį, kartu netekau iš tiesų labai daug ko. O ir tai, kas liko, žiemos šalčio patikimai sukaustyta.

Ji prideda ranką man prie smilkinio.

— Apie tai galėsime pagalvoti vėliau. Galbūt ką nors ir prisiminsi.

— Verčiau perskaitysiu dar vieną sapną, — sakau primygtinai.

— Juk tu pavargęs. Ar nevertėtų atidėti skaitymo rytdienai?

Nėra jokio reikalo persitempti. Tie seni sapnai niekur nepabėgs.

— Ne, jau geriau skaityti sapnus nei išvis nieko neveikti. Skaitydamas bent jau negalvoju apie nieką kita.

Ji atsistoja ir dingsta saugykloje. Lieku sėdėti užsimerkęs, nugrimzdęs į tamsą. Kažin, kiek dar tęsis žiema? Žiema žudikė, andai sakė Pulkininkas. O juk ji dar tik prasidėjo. Ar išgyvens mano šešėlis? Ne, ne tai svarbiausia; klausti reikėtų: ar išgyvensiu aš pats, būdamas toks netikras savimi ir sugniužęs?

Bibliotekininkė atneša kitą kaukolę, deda ant stalo, kaip visuomet šluosto pirmiau drėgnu, paskui — sausu skudurėliu. O aš sėdžiu, ranka parėmęs galvą, žvilgsniu sekdamas jos pirštų judesius.

— Nejaugi niekuo daugiau negaliu tau padėti? — netikėtai klausia ji pakeldama galvą.

— Tu ir šiaip jau labai man padedi, — sakau.

Ji liaujasi šluosčiusi kaukolę ir sėdasi priešais mane.

— Turiu omeny ką kita. Galbūt tu norėtum miegoti su manim?

Kratau galvą.

— Nesuprantu, — kone meldžia ji. — Juk tvirtinai, kad esu tau reikalinga.

— Net labai reikalinga. Bet dabar miegoti drauge nebūtų gerai.

Ji nieko daugiau nebesako ir vėl imasi blizginti kaukolę. Žvelgiu į lubas, į gelzganą išsklaidytą šviesą. Kad ir kaip beviltiškai sukaustyta mano savastis, kad ir kaip smarkiai mane slegia žiema, jeigu dabar sugulčiau su Bibliotekininke, nieko gero iš to nepeščiau. Tai Miestas nori, kad miegočiau su ja. Šitaip jiems pavyktų galutinai pasisavinti mano savastį.

Ji deda nublizgintą kaukolę priešais mane, bet aš jos neimu. Žiūriu į gulinčius ant stalo jos pirštus. Bandau iš jų išskaityti kažkokią prasmę, bet jie nieko man nebyloja.

— Papasakok dar ką nors apie savo mamą, — prašau jos.

— Apie mamą?

— Taip. Papasakok ką nors. Bet ką.

— Na... — pradeda ji, nepaleisdama kaukolės iš rankų, — man atrodo, kad mamai jaučiau kažką kita nei kuriam kitam iš artimųjų. Dabar gerai neprisimenu, kokie buvo mūsų santykiai, juk praėjo šitiek laiko. Kodėl kažkas buvo kitaip — nė nenumanau.

— Tai vis dėl savasties. Niekas niekada nebūna vienodai. Panašiai kaip upė: jos tėkmė keičiasi pagal kraštą, kuriuo teka.

Ji šypsosi:

— Atrodo, taip neturėtų būti...

— Bet kaip tik taip ir yra, — sakau. — Nejau nesiilgi mamos?

— Na... nežinau.

Ji kraipo kaukolę rankose ir apžiūrinėja iš visų pusių.

— Ar tu nesupranti mano klausimo?

— Ko gero, nelabai.

— Gerai, tuomet gal pakalbėkime apie ką nors kita? — siūlau. — Pavyzdžiui, ką mėgdavo tavo mama? Ar prisimeni?

— O taip, prisimenu kuo puikiausiai. Šiltomis dienomis mudvi išeidavome pasivaikščioti, stebėdavome žvėris. Miesto gyventojai nedažnai vaikštinėja be jokios priežasties — ne taip kaip tu.

— Tiesa, man labai patinka eiti pasivaikščioti, — patvirtinu. — O ką dar prisimeni?

— Kartais, kai ji likdavo viena savo kambaryje, išgirsdavau ją kalbantis su savimi. Tik nežinau, ar tai jai iš tikrųjų patikdavo.

— O ką ji sau sakydavo?

— Neprisimenu. Tik kalbėdavo ji ne taip, kaip paprastai žmonės kalbasi. Nemoku paaiškinti, bet atrodydavo, kad mamai tai kažkaip svarbu.

— Svarbu?

— Taip. Mat jos... jos intonacija vis keisdavosi. Kartais mama ištęsdavo žodžius, o kai kuriuos ištardavo labai greitai. Jos balsas tai paaukštėdavo, tai pažemėdavo — tarytum vėjas.

— Juk ji dainuodavo! — staiga sumoju.

— Ar tu moki šitaip kalbėti?

— Tai ne kalbėjimas. Dainos dainuojamos.

— O tu? Ar tu šitaip moki? — neatlyžta ji.

Aš giliai įkvepiu. Tačiau atmintyje taip ir neaptinku nė vienos melodijos.

— Atleisk. Neprisimenu nė vienos dainos, — tariu.

— Nejaugi nebeįmanoma susigrąžinti dainų?

— Galbūt pagelbėtų muzikos instrumentas. Jeigu išgaučiau bent kelias gaidas, gal prisiminčiau ir kokios dainos melodiją.

— O kaip atrodo muzikos instrumentas?

— Muzikos instrumentų yra šimtai rūšių, visi jie skirtingų dydžių, skirtingų formų. Kai kurie tokie dideli, kad jiems pakelti prireiktų keturių vyrų, o kiti mažyčiai, nesunkiai tilptų ant delno. Lygiai taip pat skiriasi ir garsai, kuriuos galima jais išgauti.

Aiškindamas visa tai, netikėtai pajuntu, kad užčiuopiau kažkokį siūlo galelį — mano galvoje iš lėto ima vyniotis prisiminimų kamuolys.

— Žinai, gali būti, kad Sandėlyje surastume kokį muzikos instrumentą. Iš tikrųjų lyg ir nieko ypatingo ten neturime, tik sukrauta daugybė visokiausių daiktų iš praeities. Aš pati tik kartą užmečiau ten akį.

— Gal pažiūrėkime? — siūlau. — Atrodo, sapnų skaityti šįvakar vis vien nebepajėgsiu.

Paėjėję tarp lentynų su kaukolėmis, mudu patenkame į kitą koridorių ir pagaliau pasiekiame matinio stiklo duris — tokias pat, pro kokias įeinu į Biblioteką iš gatvės. Ji žengia vidun pirma, apčiuopomis suranda jungiklį, ir sudulkėjusią, užgrūstą patalpą užlieja blausi šviesa. Ant grindų rikiuojasi gausybė krepšių ir kuprinių, krūvomis suverstų didesnių ir mažesnių lagaminų. Tokia daugybė, kad nė nesuskaičiuosi. Visa kas nuklota dulkių sluoksniu. Tarp krepšių mėtosi kažkokie keisti daiktai, kai kurie — net neįpakuoti, kiti — dėžutėse ar futliaruose. Kodėl visi tie daiktai atsidūrė čia?

Pasilenkiu atidaryti vienos tokių dėžių. Į veidą siūbteli dulkių debesis. Dėžėje guli keistas gremėzdiškas aparatas; nusklembtame jo paviršiuje eilėmis rikiuojasi apskriti klavišai. Išsyk krinta į akis, kad mechanizmas kadaise dažnai naudotas: juodi dažai, kuriais nudažytas geležinis rėmas, vietomis gerokai apsitrynę.

— Ar žinai, kas tai? — klausiu.

— Ne, — sako ji, žvelgdama man per petį. — Ar tai muzikos instrumentas?

— Ne, muzikos šituo neišgausi. Bet žodžius — gali. Jeigu neklystu, tokį daiktą vadina rašomąja mašinėle.

Uždarau dėžę, paslėpdamas senovinį mechanizmą, ir kimbu į greta stovinčią pintinę. Atkeliu dangtį ir viduje randu pavydėtinai tvarkingai sukrautą indų ir įrankių rinkinį: peiliai ir šakutės, puodeliai, lėkštės, netgi krūvelė pageltusių servetėlių.

Iš didelio odinio lagamino ištraukiu seną kostiumą, kelerius marškinius, kaklaraiščių, kojinių, baltinių. Tarp drabužių — ir tualeto reikmenys: skutimosi šepetėlis sulipęs nuo murkšlinų, mažne suakmenėjusių muilo likučių, o iš greta gulinčio nedidelio viskio buteliuko jau seniai išsivadėjęs gėrimo kvapas.

Vieną po kito atidarau dar keletą lagaminų — visuose dūlėja panašūs kasdieniai daiktai. Drabužiai bei viena kita smulkmena — štai ir viskas; tarsi visiems šių lagaminų savininkams būtų staiga prireikę išvykti į nenumatytą kelionę, tad ir daiktus tekę susimesti paskubomis. Vis dėlto juose kažko akivaizdžiai stinga: kokio niekučio, kuris ką nors bylotų apie asmenį — visi pribloškiamai niekuo neypatingi; taip ir neaptikau nė vieno daiktelio, kuris patrauktų dėmesį. Apdarai — nei vienetiniai garsių modeliuotojų kūriniai, nei pigūs skarmalai, pirkti dėvėtų drabužių parduotuvėse. Tiesa, yra ir skirtumų: justi vieno ar kito laikotarpio mados įtaka; vieni skirti dėvėti vienu, kiti — kitu metų laiku, vieni akivaizdžiai priklausę vienos, kiti — kitos lyties asmeniui, vieni — iš pažiūros jaunatviški, kiti — labiau tinkantys pagyvenusiam žmogui. Ir vis vien — ničnieko individualaus. Netgi kvepia visi vienodai. Galima pamanyti, kad kažkas čia kruopščiai paplušėjo, naikindamas bet kokias individualybės apraiškas, palikdamas tik beasmenes nuoplaišas.

Peržiūriu penkis ar šešis lagaminus; toliau naršyti nebekyla rankos. Jeigu Mieste ir įmanoma rasti kokį nors muzikos instrumentą, tai tik ne čia.

— Eime, — sakau Bibliotekininkei. — Nuo dulkių jau graužia akis.

— Ar labai nusivylei, taip ir neradęs muzikos instrumento?

— Juk galima paieškoti ir kur kitur, — nenusimenu.

* * *

Palinkiu jai labos nakties ir vienas pats imu kopti į Vakarinę kalvą. Žiemos vėjas plakasi medžių šakose ir iš užnugario stumia mane pirmyn. Atsigręžiu ir pamatau mėnulį — tik briauna, kyšanti iš debesų, pakibusi virš Bokšto su laikrodžiu. Dangus taip ir urduliuoja debesų tumulais. Tokioje užtamsintoje mėnesienoje Upės vandenys atrodo juodi lyg degutas.

Staiga prisimenu, kad tarp daugybės kitų skudurų Sandėlyje mačiau ir šiltą šaliką. Tiesa, gerokai kandžių pagraužtą, tačiau jei apsitūločiau juo kaklą, šaltį jis tikrai nugintų. Būtinai reikės paklausti, ar esama kokių nors viso to gero savininkų — ir ar galėčiau pasinaudoti šiuo tuo iš anų daiktų. Dabar vėjas košia mane kiaurai, aš visas drebu, ausys dega, tarsi kas būtų jas aptalžęs.

Rytoj pat apsilankysiu pas Vartų Sargą. Be to, pats metas pasidomėti, kaip laikosi mano šešėlis.

Nusigręžiu nuo Miesto ir vėl imu žingsniuoti šalčio sukaustytu šlaitu aukštyn, į Valdininkų kvartalą.