30

Duobė

Kitą rytą visa tai, kas nutiko Girioje, jau atrodo lyg sapnas. Ir vis dėlto ant stalo guli senovinė dėžutė su dumplėmis — sakytum koks susirangęs sužeistas gyvūnėlis. Taip, viskas įvyko iš tikrųjų: dūzgė milžiniškas požeminio vėjo sukamas propeleris, buvo ir liūdnas jaunojo Prižiūrėtojo veidas, ir jo muzikos instrumentų kolekcija.

Galvoje aidi kažkoks ryškus svetimas garsas. Tarytum kažkas pašalinis būtų prasismelkęs į mano kaukolę. Kažkoks nedidelis, aštrus įsibrovėlis, kuris dabar be paliovos džyrina smegenis. Visais kitais atžvilgiais galvoje jokios sumaišties — nei skauda, nei svaigsta. Reikia manyti, man tik rodosi, kad jaučiu ten svetimkūnį.

Nesikeldamas iš lovos apžvelgiu kambarį. Čia viskas savo vietose, viskas kaip buvę: lubos, sienos, atsiknojusios grindų lentos, užuolaidos ant langų. Ant sienos kabo paltas ir šalikas; iš palto kišenės žvilgčioja pirštinės. Stalas irgi stovi, kur stovėjęs, ant jo — muzikos instrumentas.

Imuosi iš eilės tikrinti visus kūno raumenis ir sąnarius. Visi tuoj pat paklūsta, vadinasi, kūnas visiškai sveikas. Neperšti net akių, niekur niekas — nė klibt.

Tik štai tas įkyrus garsas nesiliauja, nors tu ką. Džeržgia nevienodais intervalais tai kiek aukštesniu, tai kiek žemesniu tonu. Kažin, iš kur tai sklinda? Kad ir kaip stengiuosi įsiklausyti, garso šaltinio taip ir neperprantu.

Ropščiuosi iš lovos, kyšteliu nosį pro užuolaidą pasižiūrėti, koks oras. Ir pamatau po pat langu tris seniokus, kasančius didžiulę duobę: kastuvų ašmenys negailestingai drasko įšalo sukaustytą žemę. Oras toks šaltas, kad kastuvų džeržgesys tiesiog slysta juo — gal kaip tik tas garsas, pasiekęs ausis, šitaip mane ir glumino?

Dirsteliu į laikrodį — beveik dešimta valanda. Iki šiol man dar niekad nepasitaikė pabusti šitaip vėlai. O kur prašapo Pulkininkas? Išskyrus tas dienas, kai gulėjau karščiuodamas, jis kiekvieną rytą lygiai devintą pabeldžia į mano duris ir atneša padėklą su pusryčiais.

Pralaukiu gerą pusvalandį. Pulkininkas taip ir nepasirodo, tad tenka sliūkinti į virtuvę pačiam. Šitiek laiko kas rytą pusryčiavęs su Pulkininku, šiandien visiškai neturiu apetito. Atbulais dantimis sugromuliuoju pusę savo duonos davinio, likusią dalį padedu — bus žvėrims. Paskui susisupu į paltą ir krentu atgal į lovą laukti, kol krosnelė prišildys kambarį.

Kone pavasariška šiluma, kuria taip mėgavomės vakar, per naktį išnyko be pėdsako. Visą Miestą vėl kausto šaltis, kraštovaizdis, kiek akys aprėpia, nugrimzdęs į viduržiemio stingulį. Nuo Šiaurinio kalvagūbrio iki pat Pietinės lygumos dangus, pakibęs visai žemai, urduliuoja sniego pritvinkusiais debesimis.

Po mano langu ketvertas seniokų vis dar atkakliai rausia duobę.

Ketvertas?

Dar visai neseniai jų buvo tik trys. Vis dėlto Valdininkų kvartale apstu senų žmonių. Visi keturi kasėjai nesitraukdami iš vietos rausia gruodą sau prie kojų. Protarpiais plonus jų švarkelius suplazdena prašniokštęs vėjo šuoras, bet seniokams vėjas, regis, nė motais — jie nesustodami vis smeigia ir smeigia kastuvus į suledėjusią žemę. Juos pila prakaitas, veidai įraudę. Vienas net nusimetė švarką — dabar šis kadaruoja ant medžio šakos tarsi kokia išnara.

Kambarys pagaliau prišilo. Sėduosi prie stalo, imu į rankas muzikos instrumentą, lėtai ištempiu ir vėl suspaudžiu dumples. Odinės klostės gerokai suragėjusios, bet pasiduoda raumenų jėgai; instrumento klavišų dažai kadai nusitrynę. Kažin, kada paskutinį kartą kas nors jį lietė? Kokiais keliais keliavo ši relikvija, per kiek ir kokių rankų perėjo? Man visa tai — gili paslaptis.

Labai atidžiai apžiūriu dumples. Tikra brangenybė. Nepaprastai kruopštus darbas. Instrumentas visai mažas, suspaustas telpa į kišenę, tačiau neatrodo, kad jam trūktų kokios nors mechaninės detalės — nežinia koks meistras sudėjo jas visas.

Abi lentelės, prie kurių pritvirtintos dumplės, padengtos laku ir šis net nesuskilinėjęs. Pastebiu ir smulkulytes, juvelyriškai atliktas puošmenas, sudėtingą žalią ornamentą. Pirštais nušluostau dulkes ir po vieną perskaitau raides: A-K-O-R-D-E-O-...

Juk tai akordeonas!

Nepaleidžiu jo iš rankų, ištempiu dumples, vėl suspaudžiu, vėl ištempiu, vėl suspaudžiu, stengiuosi pripratinti pirštus, kad kaip reikiant pajustų instrumentą. Akordeonas toks neįtikėtinai mažas, tad mygtukai sugrūsti visai šalia kits kito. Vaiko ar moters rankai sugraibyti klavišus būtų kur kas paprasčiau, bet suaugusiam vyrui tai gana kebli užduotis. O juk spaudant mygtukus dar reikia ir ritmingai tampyti dumples!

Pabandau dešine ranka spaudyti mygtukus vieną po kito, o kaire laikau nuspaudęs akordų klavišą. Vieną kartą perbėgu per visą klaviatūrą, tada stabteliu atsipūsti.

Kastuvų džeržgesys už lango nesiliauja. Protarpiais vėjo šuoras suvirpina lango rėmą. Kažin ar tie lauke dirbantys seniokai girdi mano akordeoną?

Šitaip maigau instrumentą ištisą valandą ar dvi ir galų gale man pavyksta be klaidų išgauti kelis paprastus akordus. Tačiau iš jų taip ir nesusidėsto melodija. Triukšmas už lango toks, kad negaliu sutelkti dėmesio. Džeržgiantis, neritmingas skrebenimas, kastuvai, skambiai atplėšiantys sušalusius grumstus... nors sėdžiu kambaryje, garsai pasiekia mane stebėtinai aiškiai. Triukšmas vis labiau aštrėja, netrukus man ima atrodyti, kad tie seniokai kasa tiesiog mano galvoje. Tarsi norėdami švariai ištuštinti kaukolę.

Prieš vidudienį vėjas dar labiau sustiprėja, pradeda sūkuriuoti pirmosios snaigės. Baltos sniego kruopelytės sausai barbena į langą, netvarkingu ornamentu nugula palangę, ir čia pat jas nupučia vėjas. Visai netrukus smulkios sniegulės pritvinks drėgmės, pavirs stambiais baltais dribsniais. Greitai vėpūtiniai vėl užklos visą žemę.

Liaujuosi nėręsis iš kailio, kad prisiminčiau kokią nors dainą, palieku akordeoną ant stalo, pats prieinu prie lango. Seniokai vis dar kasa duobę, į sniegą jie nekreipia jokio dėmesio. Regis, tiesiog nejunta ant jų žyrančių baltų krislelių. Nė vienas net nedirsteli į dangų, nė vienas nestabteli, nė vienas neištaria nė žodžio. Likimo valiai paliktas švarkas kadaruoja ant šakos, plazdėdamas vėjyje.

Darbuojasi jau šešetas seniokų, o duobė gylio jau sulig juosmeniu. Vienas senis, įsilipęs į pačią duobę, atsivėdėdamas mosuoja kirtikliu, tiksliais judesiais vis atkirsdamas grunto luistus. Ketvertas su kastuvais žeria grumstus iš duobės, o šeštasis, paskutinis, krauna žemes į vienratį ir veža kalvos šlaitu žemyn. Taip ir nepastebiu, kad kuris nors iš šešeto vadovautų darbui. Visi plūkiasi ranka rankon, nė vienas nenurodinėja, neskirsto užduočių.

Kažkodėl ta duobė mane ima nervinti. Nieko nesuprantu. Atliekoms suversti duobė pernelyg didelė. Ir kodėl kažkam prisireikė kasti ją kaip tik dabar, kai artėja pūga? Reikia manyti, seniai kasa duobę su kažkokiu tikslu, nors rytojaus rytą ji jau bus užversta sniegu iki pat viršaus.

Vėl klesteliu ant kėdės ir išsiblaškęs užsižiūriu į žioruojančias anglis. Taip, instrumentą jau turiu. Nejaugi man niekad nepavyks prisiminti nė vienos melodijos? Nejaugi gulintis ant stalo akordeonas taip ir liks gražus, bet visiškai bevertis žaisliukas? Užsimerkiu ir klausausi į lango rėmą švelniai barbenančių sniego kruopelyčių.

* * *

Atėjo ir pietų metas. Seniokai galų gale baigia darbą ir eina vidun, kirtiklį bei kastuvus taip ir palikę ant žemės.

Kažkas beldžiasi į mano duris. Tai Pulkininkas — žengia vidun, apsivilkęs įprastą paltą, kepurė užsmaukta ant kaktos. Ir paltas, ir kepurė snieguoti.

— Pietausime? — klausia senasis karininkas.

— Būtų puiku, — atsakau.

Po kelių minučių Pulkininkas grįžta ir stato ant krosnelės puodą. Tik tada nusimeta paltą, nusitraukia kepurę ir pirštines. Galiausiai sėdasi, delnu susiglosto pašarmojusius plaukus viršugalvyje.

— Negalėjau ateiti pusryčių, — sako. — Iš pat ryto turėjau šį tą nuveikti. Nė pats nespėjau pavalgyti.

— Ar jūs irgi kasėte duobę?

— Duobę? Na jau ne, duobę kasti — ne mano darbas, — paneigia senasis karininkas ir kažkaip lyg dvejodamas nusijuokia. — Turėjau reikalų Mieste.

Viralas puode jau sušilęs. Pulkininkas išsamsto valgį į dvi lėkštes ir deda ant stalo. Tiršta, aromatinga daržovių sriuba su makaronais. Senasis karininkas iš pradžių ilgai pučia viralą, kad atvėstų, tik tada įmerkia šaukštą.

— Sakykite, o kam reikalinga ta duobė? — klausiu.

— Visiškai niekam, — sako jis, keldamas šaukštą prie burnos. — Jie kasa tik tam, kad kastų. Taigi tuo požiūriu tai duobė grynuoju pavidalu.

— Nesuprantu.

— Juk tai visai paprasta. Jie kasa tą duobę, nes nori kasti duobę. Nei daugiau, nei mažiau.

Aš mąstau apie duobę grynuoju pavidalu ir ką visa tai galėtų reikšti.

— Retkarčiais jie kasa duobes, — imasi aiškinti Pulkininkas. — Gali būti, kad duobių kasimas jiems tas pat, kas man — šachmatai. Šis jų užsiėmimas neturi jokios ypatingos prasmės, jie nieko juo nesiekia. Juk čia visi mes kasame savas duobes grynuoju pavidalu. Savo veikla nė neturime ko siekti, neturime jokio tikslo. Argi tai ne nuostabu? Niekas nenukenčia: nei kas nors kitas, nei mes patys. Nei pergalių, nei pralaimėjimų.

— Manau, dabar suprantu.

Senasis karininkas išsrebia paskutinį lašą sriubos.

— Tikriausiai nesupranti. Bet mums mūsų papročiai — patys tinkamiausi. Visa kas teisinga, ramu, gryna. Gana greitai to prasmę imsi suvokti ir tu.

Kariuomenėje praleidau ilgus gyvenimo metus. Dėl to anaiptol neapgailestauju — gyvenimas buvo tikrai neblogas. Tas parako dūmų ir kraujo kvapas, kardų žvangėjimas, trimito skardenimas... Kartais vis dar pagalvoju apie andainykščius įvykius. Bet kas mus stūmė į mūšį? Šito nebeprisimenu. Kas galėjo būti tas akstinas, vertęs stačia galva pulti į kautynes? Garbė? Tėvynės meilė? Kraujo troškimas? Neapykanta? Nebežinau — galiu tik spėlioti.

O tu dabar baiminiesi prarasti savastį — lygiai taip pat, kaip kadaise ir aš bijojau netekti savosios. Bet pasakysiu tau štai ką. Išsižadėdamas savosios esybės tu anaiptol neužsitrauki gėdos... — Pulkininko balsas nutrūksta, valandėlę jis svarsto, ieškodamas tinkamiausių žodžių. — Atsisakyk savasties — ir tada sulauksi ramybės. Tokios gilios ramybės, kokios dar niekada nesi patyręs.

Aš nieko nesakau, tik linkteliu.

— Beje, Mieste girdėjau šnekant apie tavo šešėlį, — pakeičia temą Pulkininkas. — Atrodo, jis rimtai nesveikuoja. Jį nuolat pykina, nieko negali valgyti — jau geros trys dienos guli ligos patale, tikriausiai ilgai neišgyvens. Ar dar nueisi aplankyti jo paskutinį kartą? Jeigu tik pats nusiteikęs su juo pasimatyti, žinoma. Neabejoju, kad jis norėtų tave pamatyti.

— Savaime suprantama, nueisiu jo aplankyti, — patikinu. — Bet ar Vartų Sargas pas jį įleis?

— Tavo šešėliui jau artinasi paskutinioji. O tokiomis aplinkybėmis žmogus visada turi teisę dar kartą pasimatyti su šešėliu. Taip byloja taisyklės. Šešėlio mirtis Miestui — rimtas įvykis, kištis neturi teisės net Vartų Sargas. O ir kodėl turėtų kištis? Nėra jokio reikalo.

— Tuojau pat ir einu, — bemaž iš karto sujundu.

— Gerai. Taip ir žinojau, kad eisi, — sako senasis karininkas prisislinkdamas artyn, kad pasiektų patapšnoti man petį. — Ir verčiau paskubėk, kad spėtum iki vakaro, kol sniego dar nelabai gilu. Šešėlis juk — artima būtybė, nieko artimesnio žmogus neturi. Tad atsisveikink kaip pridera, ir tegul tavęs negraužia sąžinė. Pasirūpink, kad tavo šešėlis numirtų ramiai. Savo paties labui.

— Taip ir padarysiu, — sakau. Tada apsivelku paltą, kaklą apsivynioju šaliku.