Скільки ж їх було – молодих і талановитих, поетів (Поетів!), яким би ще жити й творити, писати вірші на радість людям, але яких Бог забрав до себе рано, дуже рано. Отак і Богдан-Ігор Антонич (1907–1936)… Дві цифри і рисочка між ними – це життя, сповнене надій і поезії, але ж таке коротке. Він багато не встиг, не написав того, що збирався написати, його ім'я після смерті було забуте на довгі роки. І все ж таки справжня Поезія, незважаючи на будь-які перепони, знайде шлях до читача.

До книжки увійшли фрагменти із незакінченого роману «На другому березі», а також значна частина поетичного доробку Богдана– Ігоря Антонича.

Повість «Земля» – вершина реалізму письменниці. Цей твір, завдяки своїй великій життєвій правді і високій художності, став одним з найвідоміших в українській літературі. Усім своїм єством пов’язаний із землею герой повісті Івоніка Федорчук. Він шанує і береже землю, тяжко працює на ній усе своє життя, плекаючи надію, що вона принесе щастя його синам. Але ж боротьба за землю, яка роками точилася в його родині, зруйнувала душі рідних людей, призвела до трагедії, до братовбивства. Із втратою сина втрачає Івоніка свої мрії і сподівання, свою віру в землю.

До книжки також увійшли оповідання «Природа» і «Valse mеlancolique».

Моторошна, або готична, проза – зараз один з найпопулярніших жанрів фантастики. Вона має глибоке коріння, але як жанр розквітла в Європі у XVIII сторіччі. Класична готична проза в кожній європейській літературі виглядає по-різному. Особливістю ж слов’янських літератур є те, що надприродне зображується з великою дозою гумору і тяжіє до фольклорного тлумачення фантастичних подій та образів.

Том, який ви зараз тримаєте у руках, присвячений готичній прозі ХХ ст. і обіймає творчість письменників, які творили на початку сторіччя, у міжвоєнний період та в діаспорі. Сюди увійшли твори Івана Франка, Василя Стефаника, Гната Хоткевича, Надії Кибальчич, Антіна Крушельницького, Наталени Королеви, Гната Михайличенка, Софії Яблонської та багатьох інших.

Готична, або романтична, фантастика в Україні виникла на основі давньої української літератури і народної міфології. Романтики захоплювалися казками й містикою, і згодом міфічні істоти заполонили українську поезію і прозу. Українська народна демонологія набула такої популярності, що захопила не тільки українських, а й російських та польських письменників. Але ані в Росії, ані в Польщі не існувало такого багатства міфологічних образів і сюжетів. Класична фантастична проза в кожній європейській літературі виглядає по-різному. Особливістю ж слов’янських літератур є те, що надприродне зображається з великою дозою гумору і тяжіє до фольклорного тлумачення фантастичних подій та образів.

У цій книжці українську фантастичну прозу ХІX – ХХ сторіч представляють мало відомі твори Івана Барщевського, Михайла Чайковського, Івана Бороздни, Миколи Костомарова, Євгена Згарського, Наталі Кобринської, Івана Франка, Івана Липи, Гната Хоткевича та багатьох інших авторів.

Garbingo gyvenimo kukli pamoka – taip keliais žodžiais būtų galima apibūdinti šią knygą. Ir dar: nemanykite, kad tik vaikai turi mokytis iš suaugusiųjų – kai ko ir suaugę gali pasimokyti iš vaikų.Romanas pilnas šviesaus liūdesio ir tylaus džiaugsmo, kuriuos žmogui atneša sąžiningumas ir tolerancija, o atima žiaurumas ir prietarai. Nors vaizduojami įvykiai yra tarsi toli nuo mūsų, autorės išpažįstamos vertybės aktualios visiems žmonėms, kad ir kokiame pasaulio kampelyje jie gyventų.

До книги відомого австрійського письменника Франца Кафки (1883–1924) увійшли роман «Процес» та оповідання «Вирок», «Перетворення» й «Голодомайстер».

Творчість Ф. Кафки можна вважати автобіографічною. Події особистого життя письменника, його стосунки з нареченою знайшли своє літературне втілення в романі «Процес», де заручини автора перетворюються на арешт героя, а «суд» над ним, тобто розрив заручин, обертається стратою…

Світ творів Кафки дивовижний тим, що в ньому всі – невільники. Ані герої, ані читачі не мають змоги виплутатися з невідступного абсурду життя.

Эта книга – сборник произведений английского писателя Джорджа Оруэлла. Самый нашумевший его рассказ «Скотный двор», который по понятным причинам был запрещен к изданию во времена СССР, а также подборка самых ярких эссе открывают читателю интереснейшие моменты из жизни автора.

Книга представляет собой неадаптированный текст для чтения. Предназначена для учащихся старших классов языковых школ, вузов, курсов иностранных языков и самостоятельного чтения. Тексты снабжены заданиями на понимание, примечаниями и словарем.

„Gyvulių ūkis" – neabejotinai svarbiausias grožinės politinės satyros kūrinys, parašytas XX a. Britanijoje. Šioje G. Orvelo knygoje pasitelkus gyvulinės pasakėčios tradiciją, jungiamas satyrinis ir politinis įtūžis su gyvybingu mitinio kūrinio amžinumu. Tai viena iš didžiųjų politinių alegorijų, o jos pasakojama istorija yra apie tai, kaip socialinė revoliucija (vieno Anglijos ūkininko gyvuliai susimokę sukyla prieš šeimininką, išveja jį ir pradeda ūkyje kurti savarankišką gyvenimą) virto diktatūra ir išdavyste.

Akselis Miuntė (Axel Munthe; 1857–1949) – pasaulinio garso švedų gydytojas psichiatras ir rašytojas. Būdamas 18 metų, aplankė Kaprio salą Italijoje ir taip ja susižavėjo, kad vėliau, susitaupęs pinigų, įsikūrė čia ilgiems metams. „San Mikelė“ – vilos su šviesiom arkadom, mažyte koplytėle bei vynuogynu pavadinimas. Pirmasis rašytojo kūrinys – „Knyga apie žmones ir žvėris“ (1897). Akselį Miuntę išgarsinusi „Knyga apie San Mikelę“ išversta į daugiau nei 40 kalbų.

Colleen McCullough (g. 1937) – turbūt žymiausia australė pasaulyje. Tėvynėje jai netgi suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. Visi dvylika jos romanų sulaukė ne tik komercinės sėkmės, bet ir palankių literatūros specialistų bei kritikų atsiliepimų.Pasirodžius jos istorinių romanų ciklui, akademinė visuomenė pripažino ją kaip kompetentingą istorikę. 1994 m. Macquarie universitetas (Australija) suteikė jai garbės daktaro laipsnį, o JAV politikai 1997 m. pakvietė tapti Oklahomos universiteto Politinių mokslų katedros Tarptautinių programų valdybos nare. Tarp jos kolegų – dr. Henry Kissingeris, Senato nariai, ambasadoriai, CŽV direktoriai, įtakingi žurnalistai.Tačiau pirmiausia Colleen McCullough vardas siejamas su dabar jau klasika laikomais „Erškėčių paukščiais“. 1977 m. pasirodęs romanas sulaukė stulbinamos sėkmės. Leidimo minkštais viršeliais teisės buvo parduotos už tada rekordinę 1,9 milijono JAV dolerių sumą. Egzotiškame Australijos fone pasakojamas trijų šeimos kartų epas, kurio centre – uždrausta jaunos merginos ir katalikų kunigo meilė. Romanas sužavėjo skaitytojus, tapo tarptautiniu bestseleriu, buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų, pagal jį sukurtas nepaprastai populiarus, dabar jau televizijos klasika tapęs serialas ir miuziklas" Ach, tie vyrai ir moterys! Kas jiems sakė, kad gyvenime viskas paprasta ir einasi, kaip per sviestą? Nesąmonė! Ir tai parašyta čia — kad kentėsi iki gyvenimo galo už savo nuodėmes ir savanaudiškumą. Sutinku, kad širdžiai neįsakysi ir taip nutiko pagrindinei šio romano veikėjai. Visai to nenorėdama ji pamilsta tą, kurio negali mylėti, nes jis atidavęs save Dievui ir myli tik Dievą. Tačiau maža būtybė, kurią jis sutinka būdamas dar jaunas, nuošalaus krašto parapijos kunigas, apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Per aštriai pasakyta. Greičiau sujaukia jo jausmus ir priverčia kentėti. Tokia romano tema. Tačiau pradėkime nuo pradžių. Rašytoja puikiai suskirsčiusi knygą į septynias dalis, kurios kiekviena pavadinta vieno iš veikėjų vardu. Ir, kaip įsivaizduodavau aš, toje dalyje turėtų būti aprašytas tik tas veikėjas. Tačiau rašytoja puikiai įtraukia ir kitų veikėjų gyvenimo dalis. Laikas čia bėga greitai. Neapsistojama prie vienos dienos ar mėnesio ilgiau nei keli puslapiai. Vis tik aprėptas ilgas laikotarpis – penkiasdešimt ketveri metai. Svarbiausia šios knygos veikėja – mergaitė-mergina-moteris Megė. Jos gyvenimas kaip ant delno. Pirmosios dienos mokykloje, pirmoji kelionė į Australiją, naujas gyvenimas — kitoks, nei buvo įprasta. Ji nepatyrė tokios motinos meilės, kokią patyrė kitos jos amžiaus mergaitės, tačiau savo mažoje širdelėje jautė, kad yra mylima. Jos vaikystė buvo sunki ir ne tokia laiminga, kaip kitų vaikų. Visas jos gyvenimas nebuvo laimingas ir lengvas. Ji prarado vyresnįjį brolį, vėliau tėvą, o nugyvenusi pusę savo amžiaus – sūnų. Ir pačiomis sunkiausiomis minutėmis šalia buvo vienintelis žmogus, kuriuo ji tikėjo ir mylėjo labiau nei kitus. Jos meilės objektas buvo jaunas, labai gražus ir protingas kunigas. Ir kaip gi galima nepamilti tokio vyro?! Nesvarbu, kad jis kunigas. Pirmiausia jis yra vyras. Susimąsčiau – ar didžioji drama prasidėjo, kai jie įsimylėjo, ar visas romanas toks – nenutrūkstanti drama. Vis tik antrasis variantas arčiau tiesos. Įdomūs ir neįtikėtini posūkiai jaunos merginos gyvenime ir jos pasirinkimai prikausto prie knygos puslapių, ir jos norisi vis daugiau. Aiktelėdavau iš nuostabos, kai romano eiga pasisukdavo visiškai netikėta linkme. Skaitai ir galvoji, kas čia dar tokio ypatingo gali nutikti, kai Jis išvyksta į Europą, o Ji išteka už nemylimo vyro. O čia ima ir vėl viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Ir taip visus šešis šimtus puslapių. Moterims šis romanas patiks, jei dar nežino, koks nenuspėjamas būna gyvenimas, ir kaip daug priklauso nuo mūsų pačių. O vyrai supras tik tuomet, jei turės nors truputį moteriškumo

Aš esu senmergė! Tai baisiausia moteriai tekusi kęsti lemtis, nes tai reiškia, kad esu neturtinga ir negraži. Jei būtų tik viena tų blogybių, koks nors vyras panorėtų mane vesti, bet kai abi kartu – esu visai netinkama. Tačiau aš žinau, kad jeigu tiktai galėčiau įveikti šią kliūtį, suteikčiau vyrui daug daugiau nei kitos moterys, nes joms nėra reikalo stengtis. Rašytoja Colleen McCullough (Kolin Makalou; g. 1937 m. ) – viena žymiausių visų laikų australių. Jai suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas.Milijoniniais tiražais visame pasaulyje leidžiamų „Erškėčių paukščių“ autorės knyga „Misalongio moterys“ mus vėl sugrąžina į atšiaurią ir rūsčią XX a. pradžios Australiją, miestelį keistu Bairono vardu, kuriame viskas priklauso Herlingfordų šeimai. Ten gyvena trys moterys, iš paskutiniųjų besistengiančios sudurti galą su galu: Oktavija, sesuo Druzila ir jos duktė Misė. Karštas Bairono gerbėjas - Misės prosenelis įkūrė poeto vardu pavadintą miestą. Misalongio sodyba įvardinta vietos, kur lordą Baironą ištiko per ankstyva mirtis, garbei. Romantiška? Trisdešimt trejų Misei Rait – visai ne. Nes amžinoji ruda suknelė Misei ir kasdienis, ir šventinis drabužis, o vienintelė prošvaistė – draugystė su bibliotekininke Una ir romanai, kuriuos Misė aistringai skaito. Tačiau vieną dieną miestelyje atsiranda nepažįstamasis, tiesiog kunkuliuojantis energija. Ir viskas ima virsti aukštyn kojomis: jis sujaukia ne tik Misės mintis, bet ir miestelio gyvenimą. Pasirodo, kad Misė – ne tokia jau pilka pelytė, ir kad gyvenimas gali būti visiškai kitoks, jei tik moki svajoti ir turi pakankamai drąsos tas svajones įgyvendinti. Ir kad kartais reikia nerti į meilę kaip į akivarą, ir pažiūrėti, kas iš viso to išeis. “Misalongio moterys” – romanas, pilnas ir romantikos, ir aistros, ir ironijos. Kaip saldainių dėžutė, kurią atidarius, norisi sušveisti vienu prisėdimu.

Элинор Портер (1868–1920) – американская детская писательница. Предлагаем вниманию читателей ее книгу-бестселлер «Поллианна», знакомую читателям во всем мире.

Книга адресована всем любителям англоязычной литературы.

Romanas "Gema" buvo parašytas apie 1923-1924 metus, tačiau pirmą kartą išspausdintas tik 1998 metais. Nėra žinoma, kodėl jis liko nepublikuotas. Pats autorius jį laikė pirmuoju savo romanu, nors prieš tai jau buvo išleidęs "Svajonių kambarį". Taigi būtent su šiuo kūriniu prasideda tikroji rašytojo E. M. Remarko era. Autoriaus laiškai garsiai to meto aktorei Marlenai Dytrich leidžia teigti, jog ji įkvėpė rašytoją sukurti pagrindinės šio romano herojės Gemos paveikslą. Nepastovi, besiblaškanti moteris konfliktuoja su įvairių tipų vyrais-kitaip tariant, įvairiais požiūriais į gyvenimą, kol galų gale suranda savąjį "aš". Lietuvių kalba kūrinys publikuojamas pirmą kartą.

„Mylėk savo artimą“ – sukrečiantis pasakojimas apie pabėgėlius, kurie po 1933 m. įvykių buvo priversti ieškoti naujos tėvynės. Neturėdami nei asmens dokumentų, nei vizų ir persekiojami policijos, pabėgėliai migruoja iš vienos šalies į kitą. Rašytojas seka trijų tokių pabėgėlių likimo vingius. Jozefui Šteineriui klajoklio dalia – tik vienas iš daugelio kitų jam tekusių gyvenimo iššūkių. Įsigijęs mirusio žmogaus pasą, jis bando pradėti gyvenimą iš naujo.

Edith Wharton „Nekaltybės amžius“ (vertė Dalia Juodaitytė, 400 p., 2008 m., „Svajonių knygos“) – pirmasis romanas, už kurį moteris gavo Pulitzerio premiją. Kitas, ne ką mažiau intriguojantis faktas – 1993 metais Martinas Scorsese pagal šią knygą pastatė filmą, kuriame vaidino Michelle Pfeiffer ir Danielis Day–Lewisas. Atrodo, romanas turėtų būti tikras amerikietiškos literatūros perlas. Bet, žinoma, nereikėtų apie knygą spręsti iš jos viršelio. Romane aprašoma klasikinė, jau daugybę kartų panaudota istorija, kurią galima nusakyti dviem žodžiais – „meilės trikampis“. Tokia jau ta meilė – kažkas vis turi jai trukdyti. Kaip gi kitaip? Jei niekas netrukdytų meilei, pasaulis prarastų beveik visus geriausius literatūros šedevrus. Tad geriau jau tegul kas nors trukdo... Trukdo ir šiame kūrinyje: Niulandas Arčeris ruošiasi vesti gražuolę Mėją Veland, bet iš Europos grįžta Mėjos pusseserė Elena Olenska. Štai, ir turime klasikinę dramą. Permainingi jausmai, moralė, sąžinė, pareiga ir t.t. – visi pagrindiniai komponentai sudėti į šią klasika tapusią knygą. Ir suprantama, kodėl ji tapo klasika – visais laikais pasaulis sukosi apie šiuos pagrindinius komponentus. Galima sugalvoti, kaip naujai juos sumaišyti, galima vieną išmesti ir įdėti kitą, bet esmė nuo to mažai kinta: meilė, kad ir kokiame laikmetyje atsirastų, visada sukelia, jei ne problemų, tai bent jau dramatiškų ir aistringų įvykių. Šiame romane taip pat gausu intrigų ir siekių išbristi iš savo laikmečio normų, moralės ir panašių kataklizmų. Be abejo, Niulandas Arčeris nori pasikeisti ir pakeisti savo gyvenimą – tai dar vienas amžinas žmogaus noras, ataidintis ir iki šiandienos literatūros. Trumpai tariant, „Nekaltybės amžius“ yra klasikinis, kupinas jausmų ir emocijų romanas apie meilę. Tuo nenoriu pasakyti, kad jis yra nuobodus ir neoriginalus kūrinys. Ne. Romanas parašytas talentingai ir subtiliai – šiuo atveju sutinku su Johnu Updike‘u. Tačiau jis skirtas tikrai ne progresyviam šiuolaikiniam skaitytojui, laukiančiam iš literatūros, jei ne skandalo, tai bent jau ko nors nenormalaus. Edith Wharton pasakoja jautriai ir švelniai, tarsi pati būtų bijojusi aštriau ir staigiau pakreipti savo kuriamų herojų gyvenimus. Tai istorija romantikams. Žmonėms, kurie tiki (būtent – tiki!) jausmų grožiu, jų nemirtinga ir amžina galia. Žmonėms, kuriems tiesiog patinka nors trumpam pabėgti iš šio pasaulio ir pasislėpus žodžiuose mėgautis malonia literatūra – „Nekaltybės amžiumi“. Vertėjas: Dalia Juodaitytė

„Jaunieji liūtai“ – vienas įspūdingiausių romanų pasaulinėje literatūroje apie karą, apie žmogaus kasdienybę mirties akivaizdoje, apie vyrišką draugystę ir baisią, protu nesuvokiamą žudynių, skausmo, siaubo, kraujo ir ašarų beprasmybę. Romanas buvo labiausiai skaitoma knyga 1949 metais. Ji sujaudino grįžusius iš karo karius ir jų artimuosius visoje Amerikoje, o Irwino Shaw vardas tapo savas amerikiečių namuose.

В эту книгу вошли четыре романа о людях, которых можно назвать «ровесниками века», ведь им довелось всецело разделить со своей родиной – Германией – все, что происходило в ней в первой половине ХХ столетия.

«На Западном фронте без перемен» – трагедия мальчишек, со школьной скамьи брошенных в кровавую грязь Первой мировой. «Возвращение» – о тех, кому посчастливилось выжить. Но как вернуться им к прежней, мирной жизни, когда страна в развалинах, а призраки прошлого преследуют их?.. Вернувшись с фронта, пытаются найти свое место и герои «Трех товарищей». Их спасение – в крепкой, верной дружбе и нежной, искренней любви. Но страна уже стоит на пороге Второй мировой, объятая глухой тревогой… «Возлюби ближнего своего» – роман о немецких эмигрантах, гонимых, но не сломленных, не потерявших себя. Как всегда у Ремарка, жажда жизни и торжество любви берут верх над любыми невзгодами.

Айн Рэнд (1905–1982) – наша бывшая соотечественница, ставшая крупнейшей американской писательницей. Автор четырех романов-бестселлеров и многочисленных статей. Создатель философской концепции, в основе которой лежит принцип свободы воли, главенство рациональности и "нравственность разумного эгоизма".

На протяжении десятилетий роман "Источник" держится в списке мировых бестселлеров, став классикой для миллионов читателей. Главные герои романа – архитектор Говард Рорк и журналистка Доминик Франкон – отстаивают свободу творческой личности в борьбе с обществом, где ценят "равные возможности" для всех. Вместе и поодиночке, друг с другом и друг против друга, но всегда – наперекор устоям толпы. Они – индивидуалисты, их миссия – творить и преобразовывать мир.

Довоенная Москва Юрия Нагибина (1920–1994) – по преимуществу радостный город, особенно по контрасту с последующими военными годами, но, не противореча себе, писатель вкладывает в уста своего персонажа утверждение, что юность – «самая мучительная пора жизни человека». Подобно своему любимому Марселю Прусту, Нагибин занят поиском утраченного времени, несбывшихся любовей, несложившихся отношений, бесследно сгинувших друзей.

В книгу вошли циклы рассказов «Чистые пруды» и «Чужое сердце».

Марк Алданов – необыкновенно популярный писатель ХХ века, за которым сразу после появления его произведений закрепилась репутация одного из самых талантливых писателей своего времени, автор исторических романов, столь любимых многими читателями. В. Набоков дал емкое определение поэтики М. Алданова: «Усмешка создателя образует душу создания». Роман «Начало конца» рассказывает о трагических событиях в Западной Европе и России 1937 г. и гражданской войне в Испании. Впервые в художественной литературе Алданов подвел итог кровавым событиям 1937 года, заговорил о духовном родстве фашизма и коммунизма. Проклятые вопросы 30-х годов, связь ленинских идей и сталинских злодеяний, бессилие и сила демократии – эти вопросы одни из важнейших в романе. Устами одного из своих героев Алданов определил, что русские революционеры утвердили в сознании нравственность ненависти; в основе мизантропических построений теоретиков Третьего рейха русский писатель увидел сходное оправдание ненависти, только ненависти арийцев к неарийцам. Книга издается к 125-летию писателя.