Iš vokiečių kalbos vertė

GRAŽINA VASILIAUSKIENĖ

Turinys

PIRMOJI DALIS

I

II

III

IV

V

VI

VII

VIII

IX

ANTROJI DALIS

X

XI

XII

XIII

XIV

XV

XVI

XVII

XVIII

XIX

XX

PIRMOJI DALIS I

Kernas staiga pašoko iš juodo neramaus miego ir įsiklausė. Kaip visi, kuriuos persekioja, jis iškart pabudo, įsitempė ir pasiruošė bėgti. Nejudėdamas sėdėjo lovoje, sulysusiu kūnu palinkęs į priekį, ir svarstė, kaip galėtų pasprukti, jeigu laiptai jau užimti.

Kambarys buvo penktame aukšte. Su langu į kiemo pusę, bet be jokio balkono ar karnizo, nuo kurio būtum galėjęs pasiekti stoglovį. Tad į kiemą pabėgti buvo neįmanoma. Liko tik vienas kelias: koridoriumi į palėpę ir per stogą į gretimą namą.

Kernas žvilgtelėjo į šviečiantį savo laikrodžio ciferblatą. Buvo šiek tiek po penkių. Kambaryje dar beveik tamsu. Pilkai ir neaiškiai iš tamsos išryškėjo kitų dviejų lovų pilkos paklodės. Lenkas, miegantis prie sienos, knarkė.

Kernas atsargiai nučiuožė nuo lovos ir nusėlino prie durų. Tą akimirką sukrutėjo vyras, gulėjęs vidurinėje lovoje.

— Ar kas atsitiko? — sušnibždėjo jis.

Kernas neatsakė; jis klausėsi, prispaudęs ausį prie durų.

Anas atsistojo. Pasirausė tarę savo daiktų, kabančių ant geležinės lovos strypo. Švystelėjo, kišeninis prožektorius ir į savo blyškų virpantį šviesos ratą pagavo rudų apsilaupiusių durų gabalą ir Kerno figūrą. Šis susivėlęs, sulamdytais apatiniais baltiniais klausėsi prie rakto skylutės.

— Velniai rautų, sakyk, kas yra! — sušnypštė vyras nuo lovos.

Kernas atsitiesė.

— Nežinau. Pabudau, nes kažką išgirdau.

— Kažką! Ką kažką, pusgalvi tu?

— Kažką apačioje, balsus, žingsnius ar panašiai.

Vyras atsikėlė ir priėjo prie durų. Vilkėjo gelsvus marškinius, iš po kurių kišeninio prožektoriaus šviesoje buvo matyti pora smarkiai plaukuotų, raumeningų kojų. Jis valandėlę pasiklausė.

— Kiek laiko tu jau čia gyveni? — paklausė paskui.

— Du mėnesius.

— Ar per tą laiką buvo nors vienos gaudynės? Kernas papurtė galvą.

— Aha! Tau turbūt pasigirdo. Pirstelėjimas per miegus kartais nuskamba kaip perkūno trenksmas.

Jis pašvietė Kernui į veidą.

— Na, taip, vos dvidešimt, ką? Emigrantas?

— Žinoma.

— Jėzus Kristus, co siem stalo... — staiga sugurgė lenkas kampe.

Vyras su marškiniais nukreipė į tą pusę šviesos ratą. Iš tamsos išniro tanki juoda barzda su pražiota burna ir išplėstos akys po vešliais antakiais.

— Užsičiaupk su savo Jėzum Kristum, lenke, — suniurzgė vyras su prožektoriumi. — Tas jau negyvas. Kaip savanoris krito prie Somės.

— Co?

— Štai ir vėl! — Kernas šoko prie lovos. — Jie ateina iš apačios! Mums reikia per stogą!

Anas pasisuko kaip vilkutis. Pasigirdo durų varstymas ir prislopinti balsai.

— Prakeikimas! Lauk! Lenke, lauk! Policija!

Jis griebė savo daiktus nuo lovos.

— Ar žinai kelią? — paklausė Kerną.

— Taip. Į dešinę, per koridorių. Už praustuvo laiptais į viršų.

— Pirmyn! — vyras su marškiniais be garso atvėrė duris.

— Matka boska! — sugurgėjo lenkas.

— Užsičiaupk! Neišduok!

Vyras uždarė duris. Kartu su Kernu šmurkštelėjo į siaurą, purviną koridorių. Jie bėgo taip tyliai, kad net girdėjo į praustuvą lašant prastai užsuktą čiaupą.

— Čionai, į šoną! — sušnibždėjo Kernas, pasuko už kampo ir užlėkė ant kažko. Susverdėjo, pamatė uniformą ir norėjo apsisukti. Tą akimirką jam trenkė per ranką.

— Stok! Rankas aukštyn! — sukomandavo kažkas iš tamsos.

Kernas išmetė ant grindų savo daiktus. Kairioji ranka nutirpo nuo smūgio, pataikiusio į alkūnę.

Vyras su marškiniais sekundę atrodė taip, lyg būtų ruošęsis iš tamsos pulti tą balsą. Bet paskui, pamatęs revolverio vamzdį, kurį kitas pareigūnas laikė atstatęs jam į krūtinę, lėtai pakėlė rankas.

— Aplink! — komandavo balsas. — Stot prie lango!

Abu pakluso.

— Pažiūrėk, kas kišenėse, — tarė policininkas su revolveriu.

Kitas policininkas apieškojo drabužius, gulinčius ant grindų.

— Trisdešimt penki šilingai... prožektorius... pypkė... kišeninis peiliukas... tankios šukos... daugiau nieko...

— Jokių dokumentų?

— Pora laiškų ar kažkas panašaus...

— Jokių pasų?

— Ne.

— Kur jūsų pasai? — paklausė policininkas su revolveriu.

— Aš neturiu, — atsiliepė Kernas.

— Žinoma! — policininkas bakstelėjo revolveriu į nugarą vyrui su marškiniais. — O tu? Ar tave reikia ypatingai paklausti, tu kalės vaike? — riktelėjo jis.

Abu policininkai susižvalgė. Tas, be revolverio, ėmė juoktis. Kitas apsilaižė.

— A, žiūrėk man, padorus ponas! — lėtai pasakė jis. — Jo ekscelencija valkata! Generolas smirdžius! — jis staiga užsimojo ir trenkė kumščiu vyrui į smakrą. — Rankas aukštyn! — užbaubė, kai tas susverdėjo.

Vyras pasižiūrėjo į jį. Kernas pamanė, kad dar niekad nebuvo matęs tokio žvilgsnio.

— Tau sakau, šūdžiau tu! — rėkė policininkas. — Greičiau! Ar man reiks tau dar sykį — krestelėti smegenis?

— Aš neturiu paso, — pratarė vyras.

— Aš neturiu paso, — pamėgdžiojo policininkas. — Žinoma, ponas kalės vaikas neturi paso. To ir reikėjo tikėtis. Greit apsirengti, tik mikliai!

Koridoriumi atbėgo grupė policininkų. Jie varstė duris. Vienas su antpečiais priėjo.

— Ką jūs čia turite?

— Du paukščius, kurie norėjo ištrūkti per stogą.

Karininkas pasižiūrėjo į abu. Jis buvo jaunas.

Išblyškęs pailgas veidas ir maži, rūpestingai apkarpyti ūseliai. Kvepėjo tualetiniu vandeniu. Kernas atpažino: tai buvo „Odekolonas 4711“. Apie tokius dalykus jis nusimanė, nes tėvas turėjo parfumerijos fabriką.

— Mes juos abu ypatingai pagerbsime, — tarė karininkas. — Antrankius!

— Ar Vienos policijai leidžiama suimtuosius mušti? — paklausė vyras su marškiniais.

Karininkas dėbtelėjo į jį.

— Jūsų pavardė?

— Štaineris. Jozefas Štaineris.

— Jis neturi paso. Grasino mums, — paaiškino policininkas su revolveriu.

— Leidžiama kur kas daugiau, nei jūs manote, — trumpai atrėžė karininkas.

— Marš, žemyn!

Abu apsirengė. Policininkas išsitraukė antrankius:

— Ateikit, brangučiai! Na štai, dabar jūs atrodote geriau. Tinka kaip pagal užsakymą.

Kernas ant riešų pajuto plieno šaltį. Pirmąsyk gyvenime jis buvo surakintas. Plieniniai žiedai ne itin trukdė vaikščioti. Bet jam atrodė, kad jie sukaustė ne tik jo rankas.

Lauke buvo ankstyvas rytas. Prie namo sustojo dvi policijos mašinos. Štaineris nusiviepė:

— Pirmos klasės laidotuvės!. Kilnu, mažyli, ką?

Kernas neatsiliepė. Gatvėje stovėjo pora susidomėjusių pienininkų. Namuose priešais atsivėrė langai. Veidai kaip tešlos švysčiojo iš tamsių skylių. Kikeno moteris.

Gal trisdešimt suimtųjų atvedė prie mašinų. Tai buvo atviri policijos furgonai. Dauguma nepratardami nė žodžio sulipo į viršų. Tarp jų buvo ir namo savininkė, stambi, maždaug penkiasdešimties metų blondinė. Šitoji vienintelė susijaudinusi protestavo. Prieš kelis mėnesius ji pigiausiu būdu buvo pavertusi du tuščius savo begriūvančio namo aukštus į savotišką pensioną. Netrukus pasklido gandai, kad ten galima nelegaliai, be policijos žinios, pernakvoti. Moteris turėjo tik keturis tikrus nuomininkus, apie kuriuos žinojo policija — perpardavinėtoją, graužikų nuodytoją ir dvi kekšes. Likusieji ateidavo vakarais, kai sutemdavo. Beveik visi buvo emigrantai ir pabėgėliai iš Vokietijos, Lenkijos, Rusijos, Italijos.

— Gana! Gana! — tramdė karininkas namo šeimininkę. — Jūs viską galėsite paaiškinti nuovadoje. Turėsite tam ganėtinai laiko.

— Aš protestuoju! — rėkė moteris.

— Protestuoti jūs galite kiek tik norite. Tuo tarpu važiuosite su mumis.

Du policininkai sugriebė moterį už pažastų ir įkėlė į mašiną.

Karininkas atsisuko į Kerną ir Štainerį.

— Taip, dabar šitie du. Juos ypač saugokit.

— Merci, — pasakė Štaineris ir įlipo.

Kernas nusekė jam iš paskos.

Furgonai pajudėjo.

— Iki pasimatymo! — suspiegė moteriškas balsas pro langą.

— Primuškit negyvai valkatas emigrantus! — po jos užbaubė vyras. — Tada sutaupysite ėdalo.

Policijos mašinos važiavo gana greitai, nes gatvės dar buvo beveik tuščios. Dangus už namų atsitraukė, pasidarė šviesesnis, erdvesnis ir permatomai žydras, tačiau suimtieji stovėjo ant mašinos tamsūs, kaip gluosniai rudens lietuje. Du policininkai valgė sumuštinius, gėrė kavą iš plokščių gertuvių.

Netoli Asperno tilto gatvę perkirto mašina su daržovėmis. Policijos furgonai sustojo, paskui vėl truktelėjo iš vietos. Tą akimirką vienas suimtasis perlipo per antrosios mašinos šoną ir nušoko. Jis pataikė ant nuožulnaus mašinos sparno, susinarpliojo apsiauste ir dusliai trenkėsi į grindinį.

— Stok! Užpakaly! — suriko vadas. — Šaukit, jeigu jis nesustos!

Mašiną staigiai sustabdė. Išpuolė policininkai ir nubėgo prie tos vietos, kur nukrito vyras. Vairuotojas atsigręžė. Pamatęs, kad vyras nebėga, lėtai pavažiavo mašina atgal.

Vyras gulėjo aukštielninkas. Jis trenkėsi pakaušiu į akmenis. Su atsilapojusiu apsiaustu gulėjo čia, iškėtojęs į šalis rankas ir kojas, kaip didelis prisiplojęs šikšnosparnis.

— Veskit jį čionai! — šūktelėjo karininkas.

Policininkai pasilenkė. Paskui vienas atsitiesė.

— Jis, atrodo, bus kažką susilaužęs. Negali atsistoti.

— Na jau — jis gali atsistoti! Pakelkit jį!

— Spirkit jam kaip reikiant, tai iškart pažvalės, — vangiai pasakė policininkas, mušęs Štainerį.

Vyras sudejavo.

— Jis iš tiesų negali atsistoti, — pranešė kitas. — Ir kraujas bėga iš galvos.

— Prakeikimas! — vadas nulipo žemyn.

— Kad nė vienas iš jūsų nė nekrustelėtų! — sušuko jis į viršų suimtiesiems. — Prakeikta gauja! Vieni nemalonumai!

Mašina dabar stovėjo šalia nukentėjusiojo. Kernas iš viršaus galėjo gerai jį matyti. Pažino jį. Tai buvo geibus Lenkijos žydas su reta žila barzda. Kernas keletą sykių nakvojo su juo viename kambaryje. Aiškiai prisiminė tą senyvą vyriškį, kai jis labai anksti rytais, užsidėjęs ant pečių maldos juostą, stovėdavo prie lango ir melsdavosi, tyliai linguodamas visu kūnu pirmyn atgal. Jis prekiavo siūlais, batraiščiais bei siūlų ritėmis ir buvo jau triskart išsiųstas iš Austrijos.

— Stot! Pirmyn! — sukomandavo karininkas. — Kodėl šokote iš mašinos? Per daug prisidirbęs, ką? Vogęs ir dar nežinia ką pridaręs!

Vyras pakrutino lūpas. Jo išplėstos akys buvo nukreiptos į karininką.

— Ką? — paklausė tas. — Jis ką nors pasakė?

— Sako, kad iš baimės, — atsiliepė policininkas, kuris buvo priklaupęs prie nelaimėlio.

— Baimės? Aišku, iš baimės! Nes jis kažką pridirbęs! Ką jis sako?

— Sako, kad nieko nepridirbo.

— Taip sako visi. Bet ką mums dabar su juo daryti? Kas jam?

— Reikia pakviesti gydytoją, — iš mašinos atsiliepė Štaineris.

— Nurimkit! — nervingai užriko karininkas. — Iš kur tokiu metu paimsi gydytoją? Bet ir ant gatvės jis negali taip ilgai gulėti. Paskui vėl šnekės, kad mes jį patvarkėm. Visada dėl visko kalta policija!

— Jį reikia į ligoninę, — pasakė Štaineris. — Ir skubiai!

Karininkas sutriko. Dabar jis pamatė, kad vyras sunkiai sužeistas, ir todėl pamiršo užčiaupti burną Štaineriui.

— Į ligoninę! Ten jo taip paprastai nepriims. Jam reikia turėti siuntimą. Be to, aš negaliu vienas to daryti. Pirmiausia turiu jį pristatyti raportui.

— Nugabenkite jį į žydų ligoninę, — tarė Štaineris. — Ten priims be siuntimo ir raporto. Net be pinigų.

Karininkas pasižiūrėjo į jį.

— Jūs... iš kur jūs tai žinote?

— Reikėtų nuvežti jį Gelbėjimo draugijai, — pasiūlė vienas policininkas. — Ten visuomet būna sanitaras ar gydytojas. Jie paskui galės nuspręsti. Šitaip mes juo ir atsikratytume.

Karininkas apsisprendė.

— Gerai, pakelkit jį! Mes važiuosime pro budėtojus iš Gelbėjimo draugijos. Tada vienas pasiliks su juo. Prakeikimas!

Policininkai pakėlė vyrą. Šis sudejavo ir visas išbalo. Paguldė jį ant mašinos grindų. Vyriškis krūptelėjo ir atmerkė akis. Jos nenatūraliai blizgėjo sukritusiame veide. Karininkas prikando lūpą.

— Kokia beprotybė! Šokti žemėn tokiam senam vyrui! Pirmyn, važiuokite lėtai!

Po sužeistojo galva pamaži susikaupė kraujo klanas. Kaulėti pirštai krebeno mašinos grindų lentas. Lūpos palengva atsitraukė nuo dantų ir juos apnuogino. Atrodė, kad už šešėliškos, pamėkliškos skausmo kaukės be garso ir pašaipiai juokiasi kažkas kitas.

— Ką jis sako? — paklausė karininkas.

Tas pats policininkas kaip ir pirma atsiklaupė prie senio ir, mašinai dardant, tvirtai prilaikė jo galvą.

— Jis sako, kad norėjęs pas savo vaikus. Dabar jie mirsią badu, — pranešė jis.

— Ak, nesąmonė! Nemirs. Kur jie?

Policininkas pasilenkė.

— Jis nenori sakyti. Tada juos ištremtų. Visi jie neturi leidimų gyventi.

— Išsigalvojimai! Ką jis dabar sako?

— Prašo, kad jūs jam atleistumėte.

— Ką? — nusistebėjo karininkas.

— Jis prašo, kad jūs atleistumėte jam dėl nemalonumų, kurių jums suteikia.

— Atleisti? Kaip tai suprasti?

Linguodamas galvą, karininkas pažvelgė į vyrą ant grindų.

Mašina sustojo prie Gelbėjimo draugijos.

— Neškit jį į vidų! — sukomandavo karininkas. — Tik atsargiai. O jūs, Rodė, pasilikit prie jo, kol aš paskambinsiu.

Jie pakėlė nukentėjusįjį. Štaineris pasilenkė.

— Mes surasime tavo vaikus. Mes padėsime jiems, — pasakė jis. — Supranti, seni?

Žydas užmerkė ir vėl atmerkė akis. Paskui trys policininkai įnešė jį į pastatą. Jo rankos karojo ir vilkosi nesipriešindamos grindiniu, lyg jau būtų buvę negyvos. Netrukus sugrįžo du policininkai ir vėl užlipo į furgoną.

— Ar jis dar sakė ką nors? — paklausė karininkas.

— Ne. Jo veidas visai pažaliavo. Jeigu tai stuburas, jis ilgai netrauks.

— Na, taip, žydas mažiau išlaiko, — tarė policininkas, mušęs Štainerį.

— Atleisti... — sumurmėjo karininkas. — Štai kaip! Juokingi žmonės....

— Ypač šiais laikais, — pasakė Štaineris.

Karininkas pasitempė.

— Užsičiaupkit, jūs, bolševike! — užbaubė jis. — Mes jums tuoj įžūlumą išvarysime!

Suimtuosius atvežė į policijos skyrių Elžbietos bulvare. Štaineriui ir Kernui nuėmė antrankius, paskui abu nuvedė pas kitus į didelę apytamsę patalpą. Daugelis sėdėjo tylom. Jie buvo įpratę laukti. Tik storoji šviesiaplaukė šeimininkė be perstojo dejavo toliau.

Prieš devynias vieną po kito ėmė kviesti. Kerną atvedė į kambarį, kuriame buvo du policininkai, vienas civiliais rūbais apsirengęs raštininkas, karininkas ir senyvo amžiaus policijos vyresnysis komisaras. Vyresnysis komisaras sėdėjo mediniame krėsle ir rūkė cigaretę.

— Anketos duomenis, — pasakė jis vyrui prie stalo.

Raštininkas, smulkus, spuoguotas žmogelis, primenantis silkę, stulbinamai žemu balsu paklausė:

— Pavardė?

— Liudvigas Kernas.

— Gimęs?

— Tūkstantis devyni šimtai keturioliktaisiais, lapkričio trisdešimtą, Drezdene.

— Tai vokietis?

— Ne. Be pilietybės. Ekspatrijuotas.

Vyresnysis komisaras pakėlė akis.

— Dvidešimt vienų metų? Ką iškrėtėte?

— Nieko. Mano tėvui atėmė pilietybę. Kadangi aš tada buvau nepilnametis, man taip pat.

— O jūsų tėvui kodėl?

Kernas akimirką patylėjo. Emigracijos metai jį išmokė būti atsargų dėl kiekvieno žodžio įstaigose.

— Jis buvo melagingai įskųstas kaip politiškai nepatikimas, — pagaliau prabilo jis.

— Žydas? — paklausė raštininkas.

— Mano tėvas. Motina ne.

— Aha!

Vyresnysis komisaras spragtelėjo cigaretės pelenus ant grindų.

— Tai kodėl nepasilikote Vokietijoje?

— Iš mūsų atėmė pasus ir liepė išvykti. Būtų įkalinę, jei būtumėm pasilikę. O jeigu jau lemta būti įkalintiems, tai geriau kokioje kitoje šalyje, ne Vokietijoje.

Vyresnysis komisaras šaltai nusijuokė.

— Galiu suprasti. Ir kaip jūs be pasų perėjote sieną?

— Čekijos pasienyje trumpalaikiam perėjimui tada užtekdavo paprasto gyventojų registracijos blanko. Tą mes dar turėjome. Su juo buvo galima tris dienas išbūti Čekoslovakijoje.

— O paskui?

— Trims mėnesiams mes gavome leidimą apsistoti. Paskui turėjome išvykti.

— Kiek jau laiko jūs Austrijoje?

— Trys mėnesiai.

— Kodėl neįsiregistravote policijoje?

— Nes aš išsyk būčiau išvarytas.

— Na, na! — vyresnysis komisaras pliaukštelėjo delnu į krėslo ranktūrį.

— Iš kur jūs taip gerai žinote?

Kernas nutylėjo, kad jis su tėvais, pirmą kartą perėję Austrijos sieną, iškart kreipėsi į policiją. Ir buvo tą pačią dieną išvaryti atgal per sieną. Kai paskui vėl perėjo, daugiau nebesiregistravo.

— Gal tai netiesa? — paklausė jis.

— Jūs čia ne tam, kad klausinėtumėte. Jūs turite tik atsakinėti, — šiurkščiai atkirto raštininkas.

— Kur dabar jūsų tėvai? — paklausė vyresnysis komisaras.

— Mano motina Vengrijoje. Ji gavo leidimą ten gyventi, nes yra vengrų kilmės. Tėvą suėmė ir išvarė, kai manęs nebuvo viešbutyje. Aš nežinau, kur jis yra!

— Kokia jūsų profesija?

— Buvau studentas.

— Iš ko gyvenate?

— Turiu truputį pinigų.

— Kiek?

— Dvylika šilingų čia. Kitus laikau pas pažįstamus.

Iš tiesų Kernas teturėjo tuos dvylika šilingų. Juos užsidirbo, prekiaudamas muilu, kvepalais ir tualetiniu vandeniu. Tačiau, jeigu būtų prisipažinęs, jį būtų nubaudę dėl uždrausto darbo.

Vyresnysis komisaras atsistojo ir nusižiovavo.

— Ar jau viskas?

— Dar vienas apačioje, — tarė raštininkas.

— Bus tas pats. Daug kalbų, maža naudos, — vyresnysis komisaras kreivai pasižiūrėjo į karininką. — Visi žmonės nelegaliai atvykę. Nepanašu į komunistų sąmokslą, ką? Kas įskundė?

— Kažkas, taip pat turintis tokią būdą. Tik su blakėmis, — pasakė raštininkas. — Tikriausiai komercinis pavydas.

Vyresnysis komisaras nusijuokė. Tada apsižiūrėjo, kad Kernas dar tebėra kambaryje.

— Nuveskite jį žemyn. Juk žinote, kas jūsų laukia: keturiolika dienų arešto ir išsiuntimas, — jis dar kartą nusižiovavo. — Na, aš einu guliašo ir alaus.

Kerną nuvedė į mažesnę celę nei pirma. Be jo, ten dar buvo penki suimtieji; tarp jų lenkas, miegojęs su juo viename kambaryje. Po ketvirčio valandos atvedė ir Štainerį. Jis atsisėdo prie Kerno.

— Pirmąsyk dėžėje, mažyli?

Kernas linktelėjo.

— Ir? Jautiesi kaip žmogžudys, ką?

Kernas vyptelėjo.

— Panašiai. Kalėjimas. Apie tai šį bei tą žinau iš anksčiau.

— Čia ne kalėjimas, — pamokė jį Štaineris. — Tai areštas! Kalėjimas bus vėliau.

— Ar tu jau ten buvai?

— Taip. Pirmą sykį imi į širdį. Paskui jau nebe. Ypač žiemą ne. Bent jau turi ramybės tuo laiku. Žmogus be paso — tai atostogaujantis lavonas. Iš tiesų lieka tik nusižudyti, daugiau nieko.

— O su pasu? Su pasu užsienyje juk taip pat niekur negausi leidimo dirbti.

— Aišku, ne. Bet tu turi teisę ramiai numirti badu. Nebėgdamas. Tai jau daug.

Kernas spoksojo priešais save.

Štaineris pliaukštelėjo jam per petį.

— Aukščiau galvą, vaike! Užtat tu turi laimės gyventi dvidešimtame amžiuje — kultūros, pažangos ir žmogiškumo amžiuje.

— Ar čia iš tikrųjų nėra ko valgyti? — paklausė kampe ant gulto sėdintis nedidukas plikagalvis vyras. — Bent jau kavos?

— Jums tereikia paskambinti kelneriui, — atsiliepė Štaineris. — Jis atneš valgiaraštį. Čia yra keturi meniu pasirinkti. Suprantama, tikrai a discretion.

— Valgis liabai blogai čia, — tarė lenkas.

— Ak, čia juk mūsų Jėzus Kristus! — Štaineris susidomėjęs žiūrėjo į jį. — Ar tu čia profesionalas?

— Liabai blogai, — pakartojo lenkas. — Ir tiek mažai...

— O Dieve! — tarė plikis kampe. — Aš lagamine turiu keptą vištą. Kada jie mus iš čia paleis?

— Po keturiolikos dienų, — atsiliepė Štaineris. — Tai įprasta bausmė emigrantams be dokumentų. Tiesa, Jėzau Kristau? Tu juk žinai!

— Keturiolika dienų, — patvirtino lenkas. — Arbia ilgiau. Valgis liabai mažai. Liabai blogas. Skysta sriuba.

— Prakeikimas! Per tą laiką višta supus, — plikis suaimanavo: — Mano pirmasis viščiukas per dvejus metus. Sutaupytas, grašis prie grašio. Šiandien per pietus norėjau jį suvalgyti.

— Palaukite iki šio vakaro su savo skausmu, — pasakė Štaineris. — Tada jūs galėsite galvoti, kad jį jau suvalgėte, ir jums bus lengviau.

— Ką? Kokias nesąmones jūs čia kalbate? — vyras pasižiūrėjo į Štainerį labai susijaudinęs. — Tai bus tas pats, jūs avigalvi!? Jeigu aš jo nevalgiau? O be to, būčiau kulšelę išsaugojęs rytdienos rytui.

— Tada palaukite iki rytojaus pietų.

— Man tai ne blogai, — įsiterpė lenkas. — Nėkada nevalgau viščiukų.

— Tau ir negali būti blogai! Tu neturi keptos vištos lagamine, — širdo vyras kampe.

— Net jeigu turėčiau, ne blogai! Nevalgau nėkada tokių! Nepakenčiu viščiukų. Vemiu po to! — lenkas atrodė labai patenkintas ir glostėsi sau barzdą. — Man visai ne blogai, viščiukas!

— Žmogau Dievo, tai niekam neįdomu, — piktai sušuko plikis.

— Net jei čia viščiukas, aš to nevalgau! — paskelbė lenkas triumfuodamas.

— Pone Dieve! Ar kas girdėjo ką panašaus! — vištos lagamine savininkas, netekęs vilties, užsidengė rankomis akis.

— Dėl keptų viščiukų jam, atrodo, nieko nenutiks, — tarė Štaineris. — Mūsų Jėzus Kristus čia turi imunitetą. Keptų vištų Diogenas. O kaip dėl virtos vištos?

— Taip pat ne, — tvirtai pareiškė lenkas.

— O višta su raudonaisiais pipirais?

— Apskritai jokia višta! — lenkas spindėjo.

— Aš išprotėsiu! — sustaugė iškankintas viščiuko savininkas.

Štaineris atsigręžė.

— Ir kiaušinių ne, Jėzau Kristau? Vištos kiaušinių?

Spindesys pradingo.

— Kiaušinėliai, taip! Kiaušinėliai melai! — ilgesiu nušvito jo sutaršyta barzda. — Liabai melai.

— Ačiū Dievui! Pagaliau skylė tobulybėje!

— Kiaušinėliai liabai melai, — tvirtino lenkas. — Keturi, šeši, dvylika iš karto, šeši virti, kiti kepti. Su keptomis bulvytėmis. Keptos bulvytės su spirgučiais.

— Aš nebegaliu daugiau klausytis! Prikalkit jį prie kryžiaus, šitą rajūną Kristų! — šėlo Viščiukas lagamine.

— Mano ponai, — pasakė šiltas bosas rusišku akcentu, — kam tiek jaudintis dėl iliuzijos. Aš turiu prasinešęs butelį degtinės. Ar galiu pasiūlyti? Degtinė sušildo širdį ir nuramina sielą.

Rusas atkimšo butelį, nugėrė ir ištiesė Štaineriui. Tas gurkštelėjo ir perdavė toliau Kernui. Kernas papurtė galvą.

— Gerk, vaike, — pasakė Štaineris. — Priklauso. Turi išmokti.

— Vodka liabai gerai, — pritarė lenkas.

Kernas siurbtelėjo ir padavė degtinę lenkui, kuris ją įprastu judesiu susipylė į gerklę.

— Jis visą išmauks, kiaušinių fetišistas! — suniurzgė vyras su viščiuku ir išplėšė iš jo butelį. — Čia nedaug beliko, — tarė jis apgailestaudamas rusui, kai nugėrė.

Tas mostelėjo ranka.

— Nieko baisaus. Aš vėliausiai šiandien vakare išeisiu.

— Jūs dėl to tikras? — paklausė Štaineris.

Rusas šiek tiek palinko į priekį.

— Deja, beveik galiu sakyti. Aš, kaip rusas, turiu Nanseno pasą.

— Nanseno pasą! — pakartojo Viščiukas pagarbiai.

— Čia jūs, žinoma, priklausote emigrantų aristokratijai.

— Man gaila, kad jūsų padėtis dar nėra tokia pat, — mandagiai pasakė rusas.

— Jie turi prioritetą, — atsiliepė Štaineris. — Jie buvo pirmieji. Jie susilaukė didžiosios pasaulio užuojautos. Mums liko tik mažoji. Mūsų gailisi, bet mes esame nepageidautina našta.

Rusas gūžtelėjo pečiais. Po to jis ištiesė butelį paskutiniam vyrui celėje, kuris iki šiol sėdėjo tylėdamas.

— Prašom išgerti gurkšnelį.

— Dėkui, — pasakė vyras atsisakydamas. — Aš ne iš jūsiškių.

Visi sužiuro į jį.

— Aš turiu galiojantį pasą, tėvynę, leidimą gyventi ir leidimą dirbti.

Visi tylėjo.

— Atleiskite už klausimą, — po kurio laiko neryžtingai prabilo rusas. — Kodėl tada jūs čia?

— Dėl savo profesijos, — atsakė vyras išdidžiai. — Aš nesu lengvabūdis bėglys be dokumentų. Aš esu padorus kišenvagis ir sukčiaujantis lošėjas su visomis piliečio teisėmis.

Pietums davė skystos pupienės be pupelių. Vakarienei — to paties, tik šį kartą tai vadinosi kava, ir prie jos buvo po duonos riekę. Septintą valandą subildėjo durys.

Rusą išsivedė, kaip jis ir buvo išpranašavęs. Atsisveikino su jais tarsi su senais pažįstamais.

— Po keturiolikos dienų aš žvilgtelėsiu į „Šperler“ kavinę, — pasakė jis Štaineriui. — Turbūt jūs jau būsite ten, ir aš ką nors būsiu sužinojęs. Iki pasimatymo!

Apie aštuonias sukčius lošėjas ir pilietis su visom teisėm buvo apsisprendęs prisidėti. Jis išsitraukė dėžutę cigarečių ir pavaišino aplinkinius. Visi rūkė. Celė nuo sutemų ir degančių cigarečių beveik įgavo tėviškės jaukumo. Kišenvagis pasakojo, kad jie tik tikriną, ar jis yra per pastarąjį pusmetį pridaręs kokių nusikaltimų. Nemanąs, kad jie ką nors rasią. Paskui jis pasiūlė pažaisti ir iš savo švarkelio išbūrė kortų kaladę.

Jau buvo sutemę, o elektros šviesos neįjungė. Sukčius lošėjas buvo tam pasirengęs. Jis pabūrė dar kartą ir ištraukė žvakę bei degtukų. Žvakę prilipdė ant sienos atbrailos. Blausiai sublykčiojo švieselė.

Lenkas, Viščiukas ir Štaineris pasislinko arčiau.

— Lošime be pinigų, tiesa? — pareiškė Viščiukas.

— Suprantama, — sukčius nusišypsojo.

— Tu nežaisi su mumis? — paklausė Štaineris Kerno.

— Aš nemoku lošti kortomis.

— Turi išmokti, vaike. Kitaip ką tu vakarais veiksi?

— Rytoj. Ne šiandien.

Štaineris atsisuko. Silpna šviesa jo veide įrėžė gilias raukšles.

— Ar tau kas negerai?

Kernas papurtė galvą.

— Ne. Tik truputį pavargęs. Prigulsiu čia ant gulto.

Sukčius lošėjas jau maišė kortas. Jis turėjo įprotįpliaukšėdamas jas elegantiškai sustumti vienas tarp kitų.

— Kas dalija? — paklausė Viščiukas.

Pilietis su visomis teisėmis visiems iš eilės atkišo kortas. Lenkas ištraukė devynakę, Viščiukas damą, Štaineris ir sukčius po tūzą. Sukčius trumpam pakėlė akis.

— Kirsti.

Jis ištraukė. Vėl tūzas. Šypsodamasis atkišo kaladę Štaineriui. Tas atsainiai atvertė apatinę kortą — kryžių tūzas.

— Koks atsitiktinumas! — nusijuokė Viščiukas.

Sukčius nesijuokė.

— Iš kur jūs žinote triuką? — sutrikęs paklausė jis Štainerį. — Esate profesionalas?

— Ne, amatininkas. Todėl specialisto pripažinimas dvigubai malonus.

— Ne tai! — sukčius pasižiūrėjo į jį. — Šį triuką esu išradęs būtent aš.

— Ak, štai kas! — Štaineris sumaigė savo cigaretę. — Aš jį išmokau Budapešte. Iš tokio Katšerio.

— Katšeris! Dabar aš suprantu! — kišenvagis atsikvėpė. — Štai iš kur! Katšeris yra mano mokinys. Jūs gerai išmokote.

— Taip, — pasakė Štaineris. — Visko išmoksti klajodamas.

Sukčius perdavė jam kortas ir tiriamai nužvelgė žvakės liepsną.

— Šviesa prasta, bet mes, žinoma, lošime savo malonumui, mano ponai, tiesa? Garbingai...

Kernas atsigulė ant gultų ir užsimerkė. Jį buvo apėmęs pilkas miglotas liūdesys. Nuo ryto apklausos jis be perstojo galvojo apie tėvus — pirmąsyk po ilgo laiko. Matė priešais save tėvą, sugrįžusį iš policijos. Vienas konkurentas buvo jį įskundęs gestapui dėl pavojingų valstybei kalbų, kad sužlugdytų jo mažą medicinos muilo, kvepalų ir tualetinio vandens laboratoriją ir paskui ją pusvelčiui nupirktų. Planas pavyko kaip ir tūkstančiai kitų šiais laikais. Kerno tėvas po šešių savaičių arešto sugrįžo visiškai palūžęs. Jis niekad apie tai nekalbėjo; tačiau pardavė savo fabriką konkurentui už juokingą sumą. Netrukus po to — tremtis ir bėgimas be pabaigos. Iš Drezdeno į Prahą; iš Prahos į Briuną; iš ten naktį per sieną į Austriją — kitą dieną policijos sugrąžinami atgal į Čekiją — po poros dienų vėl slapčia per sieną į Vieną — motina su naktį sulaužyta ranka, miške greitosiomis įtvarstyta su dviem šakom — iš Vienos į Vengriją; pora savaičių pas motinos gimines — po to vėl policija; atsisveikinimas su motina, kuri galėjo pasilikti, nes buvo vengrų kilmės — vėl siena; vėl Viena — vargana prekyba muilu, tualetiniu vandeniu, petnešomis ir batų raišteliais — amžina baimė, kad gali įskųsti ar sučiupti — vakaras, kai tėvas negrįžo — mėnesiai vienumoje, iš vienos slėptuvės į kitą...

Kernas nusigręžė. Ir susidūrė su kažkuo. Atsimerkė. Šalia jo ant gultų kaip juodas ryšulys tamsoje gulėjo paskutinis celės gyventojas, maždaug penkiasdešimties metų vyras, kuris per visą dieną beveik nekrustelėjo.

— Atleiskite, — tarė Kernas. — Aš jūsų nepastebėjau.

Vyras neatsiliepė. Kernas pamatė, kad jo akys atmerktos. Jis pažinojo šitokią būseną; dažnai ją buvo matęs klajonių metu. Geriausia buvo palikti vyrą ramybėje.

— Prakeikimas! — staiga suriko kampe lošiantis kortomis Viščiukas. — Aš asilas!

— Kodėl? — ramiai paklausė Štaineris. — Širdžių dama čia tikrai tiko.

— Aš ne apie tai! Bet tas rusas juk galėjo man atsiųsti mano viščiuką! Pone Dieve, aš — kvailas asilas!

Jis apsidairė taip, lyg pasaulis būtų pražuvęs.

Kernas netikėtai pajuto, kad juokiasi. Nenorėjo to daryti. Tačiau nebegalėjo sustoti. Kvatojo taip, kad net visas tirtėjo, ir nežinojo kodėl. Kažkas juokėsi jo viduje, sujaukdamas viską — liūdesį, praeitį ir visas mintis.

— Kas atsitiko, vaike? — paklausė Štaineris ir pakėlė akis nuo savo kortų.

— Nežinau. Aš juokiuosi.

— Juoktis visada gerai, — Štaineris ištraukė pikų karalių ir tvirtai kirto koziriu tylinčiam lenkui.

Kernas pasiėmė cigaretę. Staiga viskas jam pasirodė visai paprasta. Jis nusprendė rytoj mokytis lošti kortomis, ir jį apėmė keistas jausmas, kad šis pasiryžimas pakeitė visą jo gyvenimą.

II

Po penkių dienų paleido sukčių lošėją. Nesugebėta rasti jokių įkalčių. Štaineris su juo išsiskyrė kaip draugai. Sukčius skyrė laiką Štaineriui, tobulindamas savo mokinio Katšerio metodą. Atsisveikindamas padovanojo Štaineriui kaladę, ir šis ėmė mokyti Kerną. Perteikė jam skatą, jasą, taroką bei pokerį — skatą emigrantams, jasą Šveicarijai, taroką Austrijai, o pokerį visiems kitiems atvejams.

Po keturiolikos dienų Kerną iškvietė aukštyn. Inspektorius atvedė jį į patalpą, kurioje sėdėjo pagyvenęs vyriškis. Kambarys Kernui pasirodė milžiniškas ir toks šviesus, kad jo akys markstėsi; jis jau buvo įpratęs į celę.

— Jūs esate Liudvigas Kernas, be pilietybės, studentas, gimęs tūkstantis devyni šimtai keturioliktųjų lapkričio trisdešimtą Drezdene? — abejingai paklausė vyras ir pasižiūrėjo į popieriaus lapą.

Kernas linktelėjo. Jis negalėjo kalbėti. Gerklė jam staiga išdžiūvo. Vyras pažvelgė į jį.

— Taip, — kimiai patvirtino Kernas.

— Jūs gyvenote Austrijoje be dokumentų ir nepranešęs, — vyras skubėdamas skaitė protokolą. — Jūs buvote nuteistas keturiolikos dienų areštui, kurį tuo tarpu atlikote. Būsite išsiųstas iš Austrijos. Už sugrįžimą gresia bausmė. Štai čia teismo nutarimas dėl išsiuntimo. O čia jums reikia pasirašyti, kad susipažinote su nutarimu išsiųsti ir žinote, jog už grįžimą būsite nubaustas. Čia, dešinėje.

Vyras prisidegė cigaretę. Kernas žiūrėjo kaip užkerėtas į truputį pabrinkusią, storomis gyslomis jo ranką, kuri laikė degtuką. Šis vyras po dviejų valandų užrakins savo rašomąjį stalą ir eis vakarieniauti, paskui jis tikriausiai loš taroką ir išgers porą taurių jauno vyno, prieš vienuoliktą pradės žiovauti, apmokės sąskaitą ir pareikš: „Aš pavargau. Einu namo. Miegoti“. Namo. Miegoti. Tuo metu pasienyje sutemos tirštai apgaubs miškus ir laukus, svetima žemė, baimė ir visame tame — apleistas, vienišas, Klumpantis, išvargęs, pasiilgęs žmonių ir bijantis jų mažytis rusenantis gyvybės taškelis, Liudvigas Kernas. Ir visa tai tik todėl, kad jį ir nuobodžiaujantį tarnautoją už rašomojo stalo skiria viena popieriaus skiautelė, vadinama pasu. Jų kraujas buvo tos pačios temperatūros, jų akys — tos pačios konstrukcijos, jų nervai reagavo į tuos pačius dirgiklius, jų mintys bėgo tais pačiais keliais — ir vis dėlto juos skyrė praraja, jie neturėjo jokio panašumo. Tai, kas vienam buvo malonumas, kitam — kančia, jie buvo savininkas ir atstumtasis, o juos skirianti praraja — tik mažas popierėlis, kuriame viso labo pavardė ir pora nereikšmingų datų.

— Čia, dešinėje, — pasakė tarnautojas. — Vardas ir pavardė.

Kernas sukaupė jėgas ir pasirašė.

— Prie kokios sienos norite būti pristatytas?

— Prie čekų.

— Gerai. Po valandos. Kas nors jus ten nugabens.

— Aš esu palikęs keletą daiktų tame name, kur gyvenau. Ar galėsiu juos prieš tai pasiimti?

— Kokius daiktus?

— Lagaminą su baltiniais ir panašiai.

— Gerai. Pasakykite tarnautojui, kuris ves jus prie sienos. Galėsite praeiti pro šalį.

Inspektorius nuvedė Kerną atgal į apačią ir išsikvietė Štainerį.

— Kas atsitiko? — smalsiai paklausė Viščiukas.

— Po valandos mes išeisime.

— Jėzus Kristus! — prabilo lenkas. — Vėl pasipils bjaurastys!

— Ar tu norėtum čia likti? — paklausė Viščiukas.

— Jei valgis geriau ir maža prižiūrėtojo tarnybėlė —mielai.

Kernas išsitraukė nosinę ir kaip sugebėdamas nusivalė kostiumą. Jo marškiniai per keturiolika dienų pasidarė labai purvini. Atsiraitojo rankogalius, kuriuos saugojo visą tą laiką. Lenkas žiūrėjo į jį.

— Po metų, dvejų tau tai visai vis tiek, — išpranašavo jis.

— Kur eisi? — paklausė Viščiukas.

— Į Čekiją. O tu? Į Vengriją?

— Į Šveicariją. Aš apsvarsčiau. Einam su manim. Iš ten mes galėsime būti permesti į Prancūziją.

Kernas papurtė galvą.

— Ne, aš pažiūrėsiu, gal pavyks pasiekti Prahą.

Po poros minučių atvedė atgal Štainerį.

— Ar žinai, kaip vadinasi policininkas, kuris suimdamas tvojo man į veidą? — paklausė jis Kerno. — Leopoldas Šėferis. Jis gyvena Trautenau gatvelėje, dvidešimt septintajame. Jie man tai perskaitė iš protokolo. Kad jis mušė mane, žinoma, ne. Tik kad aš jam grasinau, — jis pažvelgė į Kerną. — Ar manai, kad pamirsiu pavardę ir adresą?

— Ne, — tarė Kernas. — Tikrai ne.

— Ir aš taip manau.

Kriminalinės policijos tarnautojas, vilkintis civiliškai, rūbais atėjo pasiimti Štainerio ir Kerno. Kernas susijaudino. Už durų jis nesąmoningai sustojo. Vaizdas, kurį išvydo, plūstelėjo kaip švelnus pietų vėjas jam į kaktą. Dangus buvo žydras ir virš namų truputį apsiniaukęs, frontonai švytėjo paskutiniais raudonais saulės spinduliais; Dunojaus kanalas ribuliavo, o gatvėje nutvieksti autobusai spraudėsi pro grįžtančius namo ir pasivaikščioti išėjusius žmones. Būrys mergaičių šviesiomis suknelėmis praėjo visai pro šalį, kvatodamos ir skubėdamos. Kernui atrodė, kad jis dar niekad nebuvo matęs tokio grožio.

— Pirmyn, einam, — tarė policininkas.

Kernas krūptelėjo. Susigėdęs nuleido akis. Jis pastebėjo, kas vienas praeivis jį įžūliai apžiūrinėja.

Jie nuėjo gatvėmis. Tarnautojas per vidurį. Greta kavinių buvo išstatyti stalai bei kėdės, ir visur sėdėjo linksmi, besišnekučiuojantys žmonės. Kernas nuleido galvą ir paspartino žingsnį. Štaineris pažvelgė į jį su geraširdiška pašaipa.

— Na, mažyli, ne mums, ką? Visa tai.

— Ne, — atsiliepė Kernas ir sučiaupė lūpas.

Jie atėjo prie savo pensiono. Seimininkė sutiko juos su pykčiu ir užuojauta kartu. Ji išsyk atidavė jiems daiktus. Niekas nedingo. Celėje Kernas buvo nusprendęs persivilkti švarius marškinius, tačiau dabar, paėjęs gatvėmis, apsigalvojo. Jis pasiėmė po pažastim apsitrynusį lagaminą ir padėkojo šeimininkei.

— Man gaila, kad turėjote tokių nemalonumų, — pasakė jis.

Šeimininkė paprieštaravo.

— Kad tik jums viskas gerai sektųsi. Ir jums taip pat, ponas Štaineri. Kur dabar?

Štaineris tuščiai mostelėjo ranka.

— Pasienių blakių keliu. Nuo krūmo prie krūmo. Šeimininkė akimirką stovėjo nesiryždama. Paskui energingai priėjo prie viduramžių pilies formos sieninės spintelės iš riešutmedžio.

— Išgerkit po vieną prieš kelionę...

Ji išėmė tris taureles bei butelį ir pripylė.

— „Slivovica“? — paklausė Štaineris.

Ji linktelėjo ir pasiūlė pareigūnui taurelę.

Tas persibraukė sau per ūsus.

— Mes pagaliau tik atliekame savo pareigą, — pareiškė jis.

— Žinoma! — šeimininkė vėl pripildė jo taurelę. — Kodėl jūs negeriate? — paklausė ji Kerną.

— Negaliu. Taip, ant tuščio skrandžio...

— Ak, taip! — moteriškė nužvelgė jį tiriamai. Jos veidas buvo šaltas, paburkęs ir dabar netikėtai pasidarė šiltesnis. — O Dieve, turbūt dar auga, — sumurmėjo ji. — Pranei, — šūktelėjo ji po to. — Sumuštinį!

— Ačiū, nebūtina, — Kernas paraudo. — Aš nealkanas.

Padavėja atnešė didžiulį dvigubą sumuštinį su kumpiu.

— Nesimaivykit, — pasakė šeimininkė. — Pirmyn.

— Gal tu pusės nori? — paklausė Kernas Štainerį.. Man per daug.

— Nešnekėk! Valgyk! — atsakė Štaineris.

Kernas suvalgė sumuštinį ir išgėrė taurelę slyvinės. Paskui jie atsisveikino ir nuvažiavo tramvajumi į Rytų stotį. Traukinyje Kernas staiga pasijuto baisiai pavargęs. Vagono dundesys jį migdė. Kaip sapne jis matė praslenkančius namus, gamyklų kiemus, gatves, sodus prie smuklių su aukštais riešutmedžiais, pievas, laukus ir švelnias žydras vakaro sutemas. Jis buvo sotus, irtai jį svaigino. Jo mintys pasidarė neryškios, išsklido sapnuose apie baltą namą tarp žydinčių kaštonų, apie iškilmingą žmonių su surdutais delegaciją, kuri jam įteikė garbės piliečio laišką, ir apie uniformuotą diktatorių, kuris klūpom verkdamas prašė jo atleidimo.

Jau buvo beveik tamsu, kai jie pasiekė muitinę. Policininkas perdavė juos budintiems muitininkams ir po to nušlumpsėjo atgal per alyvų spalvos sutemas.

— Dar per anksti, — pasakė muitininkas, kuris tvarkė automobilius. — Geriausias laikas — apie pusę dešimtos.

Kernas ir Štaineris susėdo ant suolo prie durų ir žiūrėjo į atvažiuojančius automobilius. Netrukus išėjo antras muitininkas. Jis nusivedė juos takeliu į dešinę nuo muitinės. Jie ėjo per laukus, kurie stipriai kvepėjo žeme ir rasa, pro porą namų su šviečiančiais langais bei miško juostą. Po kurio laiko tarnautojas sustojo.

— Šičia eikite tolyn ir laikykitės kairės, kad jus užstotų krūmai, kol pasieksite Marchą. Ji dabar negili Galėsite lengvai perbristi.

Abu nuėjo. Buvo labai tylu. Po valandėlės Kernas atsigręžė. Horizonte išryškėjo juodas muitininko siluetas. Stebėjo juos. Jie traukė toliau.

Prie Marcho išsirengė, susirišo drabužius ir mantą į vieną ryšulį. Vanduo buvo pelkėtas, nuo žvaigždžių bei debesų danguje žėrėjo rudai ir sidabru, kai kartais išlįsdavo mėnulis.

— Aš eisiu pirmas, — tarė Štaineris. — Esu už tave aukštesnis.

Jie brido per upę. Kernas juto kylant kūnu šaltą ir paslaptingą vandenį, lyg šis būtų nenorėjęs jo paleisti. Priešais lėtai ir atsargiai į priekį žengė Štaineris, laikydamas virš galvos savo kuprinę ir rūbus. Jo plačius pečius baltai apšvietė mėnuo. Upės viduryje sustojo ir atsigręžė. Kernas buvo visai netoli jo. Tada nusišypsojo ir linktelėjo.

Jie išlipo į priešingą krantą ir skubiai apsišluostė nosinėmis. Po to apsirengė ir žingsniavo toliau. Po valandėlės Štaineris sustojo.

— Dabar mes jau perėjome sieną, — tarė jis. Jo akys skaidrioje šviesoje atrodė bespalvės ir beveik stiklinės. Jis pažvelgė į Kerną. — Ar medžiai auga kitaip? Kitaip kvepia vėjas? Ar tai ne tos pačios žvaigždės? Ar žmonės miršta kitaip?

— Ne, — atsakė Kernas. — Tikrai ne. Bet aš jaučiuosi kitaip.

Jie susirado saugią vietelę po senu buksmedžiu, kur jų negalėjo matyti. Priešais nuolaidžiai žemyn leidosi pieva. Tolumoje žibėjo slovakų kaimo šviesos. Štaineris atsirišo savo kuprinę ir, ieškodamas cigarečių, žvilgtelėjo į Kerno lagaminą.

— Aš atradau, kad kuprinė praktiškiau už lagaminą. Ji taip nekrenta į akis. Tave laiko nekenksmingu paukščiu keliauninku.

— Ir keliauninkus tikrina, — atsiliepė Kernas. — Visad tikrina, kas varganai atrodo. Geriausia būtų automobilis.

Jie užsirūkė.

— Po valandos aš grįšiu atgal, — tarė Štaineris. — O tu?

— Aš noriu pabandyti pasiekti Prahą. Ten policija geresnė. Nesunkiai galima gauti leidimą porai dienų, o paskui — kaip Dievas duos. Galbūt susirasiu tėvą ir jis galės man padėti. Girdėjau, kad jis ten.

— Žinai, kur gyvena?

— Ne.

— Kiek turi pinigų?

— Dvylika šilingų.

Štaineris pasirausė švarko kišenėje.

— Čia tau dar. To turėtų užtekti iki Prahos.

Kernas pakėlė akis.

— Imk ramiai, — tarė Štaineris. — Aš dar ganėtinai sau turiu.

Jis parodė porą banknotų. Medžių šešėlyje Kernas negalėjo įžiūrėti, kokie tai pinigai. Akimirką padvejojo. Paskui paėmė.

— Ačiū, — padėkojo.

Štaineris neatsiliepė. Jis rūkė. Cigaretė, kai patraukė, suruseno ir apšvietė jo veidą, ant kurio krito šešėlis.

— Kodėl iš tiesų tu klajoji? — paklausė dvejodamas Kernas. — Tu juk nesi žydas!

Štaineris kurį laiką patylėjo.

— Ne, aš nesu žydas, — pagaliau pratarė.

Krūmuose už jų kažkas sukrebždėjo. Kernas pašoko.

— Kiškis arba triušis, — nuramino Štaineris. Po to atsigręžė į Kerną. — Kad tu apie tai pagalvotum, mažyli, kai tave apims neviltis. Tu esi užsienyje, tavo tėvas yra užsienyje, tavo motina — užsienyje. Aš esu užsienyje, bet mano žmona yra Vokietijoje. Ir aš nieko apie ją nežinau.

Už nugarų vėl sukrebždėjo. Štaineris užgesino cigaretę ir atsirėmė į buksmedžio kamieną. Ėmė pūsti vėjas. Mėnuo kybojo virš horizonto. Mėnuo, blankus ir negailestingas, kaip tą paskutinę naktį...

Pabėgęs iš koncentracijos stovyklos, Štaineris slapstėsi pas bičiulį. Sėdėjo uždaroje mansardoje, kiekvieną akimirką pasirengęs sprukti per stogą, jei tik būtų išgirdęs įtartiną garsą. Naktį bičiulis jam atnešė duonos, Konservų ir porą butelių vandens. Kitą naktį — porą knygų. Štaineris dieną jas vis iš naujo skaitydavo, kad nukreiptų mintis kita linkme. Jis negalėjo užsidegti šviesos, rūkyti. Gamtos reikalus turėjo atlikti į puodą, paslėptą po kartonu. Bičiulis naktimis jį išnešdavo ir atnešdavo vėl. Jie turėjo būti labai atsargūs, tat tarp savęs beveik nesišnibždėjo; tarnaitės, kurios miegojo gretimais, galėjo juos išgirsti ir išduoti.

— Ar Mari žino? — paklausė Štaineris pirmą naktį.

— Ne. Namas sekamas.

— Ar jai kas atsitiko?

Bičiulis papurtė galvą ir išėjo.

Štaineris vis klausinėjo to paties. Kasnakt. Ketvirtą naktį bičiulis pagaliau atnešė žinią, kad ją matęs. Ji dabar žinanti, kur jis yra. Įstengęs jai tai pašnibždėti, Rytoj vėl ją pamatysiąs. Kassavaitinio turgaus spūstyje. Visą kitą dieną Štaineris praleido rašydamas laišką, kurį bičiulis turėjo jai įbrukti. Vakare jį suplėšė. Nežinojo, ar ją seka. Naktį dėl tos pačios priežasties prašė bičiulio daugiau su ja nebesusitikti. Mansardoje praleido dar tris naktis. Pagaliau bičiulis atėjo su pinigais, bilietu ir kostiumu. Štaineris nusikirpo plaukus ir pašviesino juos vandenilio superperoksidu. Paskui nusiskuto ūsus. Po pietų išėjo iš namo. Vilkėjo monterio striukę ir nešėsi dėžę sukranktais. Turėjo kuo greičiau dingti iš miesto; bet jam pritrūko valios. Buvo praėję dveji metai nuo to laiko, kai matė savo žmoną. Taigi nuėjo į turgų. Po valandos ji pasirodė. Štainerį ėmė krėsti drebulys. Jinai nepastebėdama praėjo pro šalį. Jis nusekė iš paskos ir, kai atsidūrė prie pat jos nugaros, sukuždėjo:

— Neatsigręžk! Tai aš! Eik tolyn! Eik tolyn!

Jos pečiai krūptelėjo ir ji atbloškė galvą. Tada žingsniavo toliau. Bet atrodė, kad dabar ji klausosi visu savo kūnu.

— Ar tau ką nors padarė? — paklausė balsas užpakaly jos.

Ji papurtė galvą.

— Ar tave seka?

Ji linktelėjo.

— Dabar?

Ji padvejojo. Paskui papurtė galvą.

— Aš tuoj pat išeinu. Bandysiu prasibrauti. Parašyti negaliu. Tai per daug pavojinga tau.

Ji linktelėjo.

— Tu turi išsiskirti su manim.

Moteris sekundei sulėtino žingsnį. Paskui žengė lyg niekur nieko.

— Tu turi išsiskirti su manim. Privalai rytoj ten nueiti. Pasakysi, kad nori skirtis dėl mano pažiūrų. Tu anksčiau viso to nežinojai. Ar supratai?

Moters galva nesujudėjo. Ji ėjo pirmyn tiesi, įsitempusi.

— Suprask mane, — šnibždėjo Štaineris. — Tai tik tam, kad tu būtum saugi! Aš išeisiu iš proto, jeigu jie tau ką nors padarys! Privalai išsiskirti — tada jie paliks tave ramybėje!

Moteris neatsakė.

— Aš myliu tave, Mari, — tyliai pro dantis pratarė Štaineris ir jo akys blizgėjo iš jaudulio. — Aš myliu tave ir nenueisiu tolyn, jeigu to neprižadėsi! Supratai mane?

Po amžinybės, kaip jam atrodė, moteris linktelėjo.

— Ar pažadi man?

Moteris vėl lėtai linktelėjo. Jos pečiai susmuko.

— Dabar aš pasuksiu ir eisiu aukštyn dešine gatve. Apeik aplink iš kairės ir eik priešais mane. Nieko nešnekėk, nieko nedaryk! Aš tik noriu dar sykį tave pamatyti — prieš iškeliaudamas. Jei nieko neišgirsi, vadinasi, aš prasibroviau.

Moteris dar sykį linktelėjo ir paspartino žingsnį.

Štaineris pasuko ir nuskubėjo dešine gatve į viršų. Ją supo mėsininkų krautuvėlės. Moterys su krepšiais derėjosi prie prekystalių. Mėsa saulėje blizgėjo kruvinai ir baltai. Kvapas buvo nepakeliamas. Mėsininkai šūkaliojo. Tačiau staiga viskas nugrimzdo, kirvių pokšėjimas ant medinių trinkų pavirto maloniu dalgių plakimu. Čia atsirado pieva, javų laukas, laisvė, beržai, vėjas, mylimi žingsniai ir mylimas veidas. Jos akys Įsikibo ir nebepaleido, ir jose buvo viskas: ir skausmas, ir laimė, ir meilė, ir išsiskyrimas, ir gyvenimas, siūbuojantis aukštai virš jų veidų, pilnas, saldus ir laukinis, ir išsižadėjimas, pašėlęs tūkstančio mirgančių peilių švysčiojimas.

Jie ėjo ir stovėjo vienu metu, jie ėjo ir nežinojo, kad eina. Po to Į Štainerio akis tvilkydama Įsiveržė tuštuma, ir tik po kurio laiko jis vėl ėmė skirti spalvas ir kaleidoskopą, kuris beprasmiškai sukosi prieš jo akių vyzdžius ir nepasiekė jo sąmonės. Jis nukniūbčiojo toliau, vis sparčiau ir sparčiau, taip greitai, kaip tik įstengė nekrisdamas į akis. Jis nustūmė pusę kiaulės skerdienos nuo vaškytine apdengto stalo, girdėjo mėsininko keiksmus kaip būgno dundesį, nubėgo už krautuvėlių gatvės kampe ir sustojo.

Matė ją, išsukančią iš turgaus. Ėjo labai lėtai. Gatvės kampe sustojo ir atsigręžė. Taip stovėjo ilgai, truputį pakėlusi galvą, plačiai išplėtusi akis. Vėjas jos rūbus draikė ir glaudė prie kūno. Štaineris nežinojo, ar jinai mato jį. Nesiryžo pasirodyti jai dar kartą. Nujautė, kad ji tikriausiai būtų atbėgus atgal, pas jį. Po valandėlės moteris pakėlė rankas ir prispaudė prie krūtų. Paskui ištiesė jas. Ji tiesė jam save. Ji tiesė jam save skausmingai tuščiame aklame glėbyje, pražiojusi burną, užmerkusi akis. Paskui lėtai apsisuko, ir gatvės šešėlių tarpeklis prarijo ją.

Po trijų dienų Štaineris kirto sieną. Buvo šviesi ir vėjuota naktis, ir blyškus mėnulis danguje. Nors ir tvirto būdo, tačiau, kai šalto prakaito permerktas perėjo sieną, jis atsisuko ir kaip beprotis į tą pusę, iš kurios atėjo, balsu ištarė savo žmonos vardą.

Štaineris išsitraukė naują cigaretę, Kernas pridegė.

— Kiek tau metų? — paklausė.

— Dvidešimt vieni. Greit dvidešimt dveji.

— Taip, greit dvidešimt dveji. Ne juokai, vaike, ką?

Kernas papurtė galvą, Štaineris patylėjo valandžiukę, paskui tarė:

— Dvidešimt vienų aš buvau kare. Flandrijoje. Taip pat ne juokai buvo. Dabar čia šimtą kartų geriau. Supranti?

— Taip, — Kernas atsisuko. — Ir geriau, negu būti negyvam. Visa tai aš žinau.

— Tai jau daug. Prieš karą tokius dalykus mažai kas žinojo.

— Prieš karą — tai buvo prieš šimtą metų.

— Prieš tūkstantį. Dvidešimt vienų aš gulėjau karo ligoninėj. Ten šio to išmokau. Ar nori žinoti, ko?

— Taip.

— Gerai, — Štaineris užtraukė dūmą. — Nieko tokio man nenutiko. Peršautas raumuo, be didelių skausmų. Bet šalia manęs gulėjo mano draugas. Ne kieno nors draugas, mano draugas. Skeveldra jam buvo perplėšusi pilvą. Jis gulėjo čia ir rėkė. Jokio morfijaus, supranti? Net karininkams trūko. Antrą dieną jis taip užkimo, kad tik vaitojo. Maldavo mane padaryti jam galą. Būčiau padaręs, jei būčiau žinojęs kaip. Trečią dieną per pietus netikėtai atnešė žirnienės. Taikos meto riebios sriubos su lašinukais. Prieš tai gaudavome tik pamazgų. Taigi puolėme valgyti. Buvome smarkiai išalkę. O dabar, kai aš rijau kaip išbadėjęs galvijas, rijau užsimiršęs, su pasimėgavimu, pro lėkštės kraštą mačiau savo draugo veidą, įtrūkusias, suskilusias lūpas, mačiau, kaip jis merdėjo kančiose, po dviejų valandų buvo nebegyvas, o aš rijau, ir man buvo skanu kaip dar niekad gyvenime.

Jis nutilo.

— Jūs tada buvote baisiai išalkęs, — pasakė Kernas.

— Ne, visai ne. Tai buvo kas kita: kad kažkas šalia tavęs gali padvėsti — o tu pats nieko nejauti. Užuojautą — taip, bet skausmų tu vis tiek nejauti! Tavo pilvas sveikas, štai kas. Už pusmetrio greta tavęs kitam pasaulis žlunga su riksmu ir kančiomis — o tu nejauti nieko. Tai yra pasaulio menkystė! Įsidėmėk tai, vaike. Todėl taip lėtai viskas juda į priekį. Ir taip sparčiai atgal. Ar tu tuo tiki?

— Ne, — atsakė Kernas.

Štaineris nusišypsojo.

— Aišku. Bet, progai pasitaikius, pamąstyk. Galbūt tau tai padės.

Jis atsistojo.

— Aš noriu eiti atgal. Muitininkas nesitiki, kad dabar galėčiau sugrįžti. Jis saugojo pirmą pusvalandį. Anksti ryte jis vėl saugos. Kad aš tuo tarpu galėčiau pereiti, jam nešaus į galvą. Muitininkų psichologija. Dėkui Dievui, tas, kurį medžioja, po kurio laiko pasidaro protingesnis už medžiotoją. Žinai kodėl?

— Ne.

— Nes jis labiau rizikuoja, — Štaineris paplekšnojo Kernui per petį. — Todėl žydai pasidarė gudriausia pasaulio tauta. Pirmas gyvenimo įstatymas: pavojus užaštrina protą.

Jis padavė Kernui ranką. Ji buvo didelė, sausa ir šilta.

— Sėkmės. Tikriausiai mes dar pasimatysime. Aš vakarais dažnai lankysiuos „Šperler“ kavinėje. Ten galėsi pasiteirauti apie mane.

Kernas linktelėjo.

— Tad sėkmės. Nepamiršk lošimo. Tai atitraukia nuo minčių. Kilnus tikslas žmonėms, neturintiems prieglobsčio. Tu neblogai loši jasą ir taroką. O pokerį — turi dar daugiau rizikuoti. Daugiau blefuoti.

— Gerai, — tarė Kernas. — Aš daugiau blefuosiu. Ir ačiū tau. Už viską.

— Turi atprasti dėkoti. Ne, neatprask. Bus lengviau.

Aš turiu galvoje ne žmones, jiems vis vien. O tave. Tau sušildys širdį, kai galėsi dėkoti. Ir galvok, kad viskas geriau už karą!

— Ir geriau už mirtį.

— Dėl mirties aš nežinau. Tačiau kiekvienu atveju geriau nei merdėti. Servus, vaike!

— Servus, Štaineri!

Kernas dar kurį laiką pasėdėjo. Dangus išgiedrėjo, ir aplinkui, atrodė, viešpatavo taika. Žmonių nebuvo.

Kernas tylomis sėdėjo buksmedžio šešėlyje. Šviesi perregima lapų žaluma buvo išsipūtusi kaip didelė burė — lyg vėjas būtų švelniai varęs žemę per begalinę žydrą erdvę — pro signalines žvaigždžių šviesas ir švytintį Mėnulio plūdurą.

Kernas nusprendė pamėginti dar naktį nusigauti iki Presburgo, o paskui iš ten — iki Prahos. Mieste visada saugiau. Jis atsidarė savo lagaminą ir išsiėmė švarius marškinius bei porą kojinių, kad galėtų persirengti. Žinojo, kaip tai svarbu, jei ką nors susitiks. Be to, jis norėjo nusikratyti kalėjimo prisiminimo.

Pasijuto keistai, stovėdamas nuogas šviečiant mėnuliui. Atrodė sau kaip pasimetęs vaikas. Skubiai paėmė švarius marškinius, gulinčius prieš jį žolėje, ir apsivilko. Marškiniai buvo žydri, praktiškos spalvos, nes ne taip greit tepėsi. Mėnulio šviesoje jie atrodė pilkšvai violetiniai. Kernas pasiryžo būti drąsus.

III

Kernas atvyko į Prahą po pietų. Paliko lagaminą stotyje ir iškart nuėjo į policiją. Nesiruošė registruotis, tik norėjo ramiai nuspręsti, ką jam toliau daryti. Policijos pastatas tam buvo tinkamiausia vieta, nes ten neslankioja policininkai ir neprašo dokumentų.

Jis atsisėdo ant suolo koridoriuje. Priešais buvo raštinė, kurioje atsikratoma svetimšalių.

— Ar tarnautojas su smaila barzdike dar ten? — paklausė jis šalia laukiančio vyriškio.

— Nežinau. Tas, kurį aš pažįstu, be barzdos.

— Aha! Gali būti, kad jis perkeltas. Kokie jie dabar čia?

— Nieko sau, — atsakė vyras. — Leidimą porai dienų gauti galima. Bet paskui būna sunku. Tokių čia per daug.

Kernas svarstė. Jeigu jam išduotų leidimą porai dienų, jis galėtų Pabėgėlių šalpos komitete maždaug savaitei gauti maisto ir nakvynės kortelių, tai jis žinojo iš patirties. Jeigu jo negaus, rizikuos būti išsiųstas atgal per sieną.

— Jūsų eilė, — tarė vyras šalimais.

Kernas pažvelgė į jį.

— Gal jūs norite eiti pirmas? Aš turiu laiko.

— Gerai.

Vyras pakilo ir įėjo. Kernas ryžosi pažiūrėti, kas jam atsitiks, kad paskui galėtų nuspręsti, ar jam pačiam eiti, ar ne. Ėmė neramiai žingsniuoti koridoriumi pirmyn atgal. Pagaliau vyras pravėrė duris. Kernas skubiai priėjo prie jo.

— Kaip? — paklausė jis.

— Dešimt dienų! — vyras spindėte spindėjo. — Kokia laimė! Ir be kamantinėjimų. Turbūt gerai nusiteikęs. O gal kad šiandien čia mažai žmonių. Paskutinį sykį aš gavau tik penkias dienas.

Kernas susitvardė.

— Tada ir aš pabandysiu.

Tarnautojas smailos barzdikės neturėjo. Vis dėlto jis Kernui pasirodė matytas. Galbūt per tą laiką nusiskuto barzdą. Žaidė sau su dailiu lenktiniu perlamutro peiliuku ir žvelgė į Kerną žuvies žvilgsniu.

— Emigrantas?

— Taip.

— Iš Vokietijos atvykęs?

— Taip. Šiandien.

— Turite kokių nors dokumentų?

— Ne.

Tarnautojas linktelėjo. Paskui užlenkė savo peiliuko geležtę ir ištraukė kamščiatraukį. Kernas pastebėjo, kad perlamutrinėje rankenėlėje dar įtaisyta nagų dildelė. Tarnautojas ėmė atsargiai ja dailinti nykščio nagą.

Kernas laukė. Atrodė, kad pavargusio vyriškio nagas priešais jį yra svarbiausias dalykas pasaulyje. Jis vos drįso kvėpuoti, kad nesutrukdytų ir nesuerzintų. Tik vogčiomis už nugaros stipriai suspaudė rankas.

Pagaliau nagas buvo baigtas. Tarnautojas patenkintas jį apžiūrėjo ir pakėlė akis.

— Dešimt dienų, — pasakė jis. — Jūs galite dešimt dienų čia pasilikti. Paskui turite išsinešdinti.

Įtampa Kerno viduje staiga atslūgo. Jau manė, kad pargrius, tačiau tik giliau atsikvėpė. Tada skubiai susigriebė. Buvo išmokęs pasinaudoti proga.

— Aš būčiau jums labai dėkingas, jei galėčiau gauti keturiolika dienų, — tarė jis.

— Nieko nebus. Kodėl?

— Aš laukiu, kad man atsiųstų dokumentus. Man reikia turėti pastovų adresą. Po to aš norėčiau į Austriją.

Kernas bijojo, kad paskutinę akimirką visko nesugadintų, bet trauktis jau nebegalėjo. Melavo sklandžiai ir vikriai. Būtų taip pat mielai pasakęs tiesą, bet žinojo, kad turi meluoti. O tarnautojas žinojo, kad neturi patikėti šiuo melu, nes nebuvo įmanoma jo patikrinti. Taip išėjo, kad abu beveik patikėjo, kad tai tiesa.

Tarnautojas grąžino peiliuko kamščiatraukį į vietą.

— Gerai, — tarė jis. — Išimties tvarka keturiolika dienų. Bet po to pratęsimo nebus.

Jis paėmė lapelį ir ėmė rašyti. Kernas žiūrėjo į jį, tarsi būtų rašęs pats arkangelas, ir vos įstengė suvokti, kad viskas taip pasisekė. Iki paskutinės akimirkos Kernas laukė, jog tarnautojas gali patikrinti kartotekoje ir surasti, kad jis jau dukart buvo Prahoje. Todėl atsargumo dėlei pasakė kitą vardą ir netikrą gimimo datą. Tada jis dar galės tvirtinti, kad ten buvęs jo brolis.

Bet tarnautojas buvo per daug išvargęs ką nors tikrinti. Jis pastūmė Kernui lapelį.

— Štai! Ar ten dar kas nors yra?

— Ne, manau, kad ne. Bent jau pirma daugiau nieko nebuvo.

— Gerai.

Vyriškis išsitraukė nosinę ir pradėjo su meile blizginti savo peiliuko perlamutrinę rankenėlę. Jis vos bepastebėjo, kaip Kernas padėkojo ir skubiai pasišalino, lyg dar kas būtų galėjęs iš jo atimti popierių.

Tik lauke, prie pastato vartų, jis sustojo ir atsigręžė. „Dieve brangus, — galvojo jis sukrėstas, — Dieve brangus, maloningas! Aš sugrįžau ir manęs neuždarė! Keturiolika dienų man nereiks bijoti, ištisas keturiolika dienų ir keturiolika naktų, visą amžinybę! Dieve, laimink vyrą su perlamutriniu peiliuku! Tegu jis artimiausiu metu randa tokį, kuris dar turėtų įkišamą laikrodėlį ir auksines žirklutes!“

Netoli jo prie vartų stovėjo policininkas. Kernas pačiupinėjo kišenėje pažymėjimą. Tada ryžtingai priėjo prie policininko.

— Kiek dabar valandų, vachmistre? — paklausė jį.

Kernas pats turėjo laikrodį. Bet tai buvo pernelyg keistas jausmas, kad nors sykį nereikia bijoti policininko.

— Penkios, — burbtelėjo policininkas.

— Dėkui, — Kernas lėtai nulipo laiptais. Jis mieliau būtų nubėgęs. Tik dabar patikėjo, kad visa tai tikra tiesa.

Didelis Pabėgėlių šalpos komiteto laukiamasis buvo perpildytas žmonių. Nepaisant to, jis atrodė keistai plynas. Žmonės stovėjo ir sėdėjo aplinkui kaip šešėliai prietemoje. Beveik niekas nesikalbėjo. Kiekvienas buvo viską, kas jam rūpėjo, jau šimtus kartų ištaręs ir aptaręs! Dabar liko tik viena — laukti. Tai buvo paskutinis barjeras prieš neviltį.

Daugiau kaip pusė čia esančių buvo žydai. Greta Kerno sėdėjo išbalęs žmogus kriaušės pavidalo galva, ant kelių laikantis smuiko dėklą. Priešais kiūtojo vyras su randu ant išgaubtos kaktos. Jis neramiai gniaužė rankas. Šalia jo susiglaudę sėdėjo jaunas blondinas ir tamsiaplaukė mergina. Jie laikė rankas tvirtai susikabinę; lyg būtų bijoję, kad, dėmesiui nusilpus nors vienai akimirkai, juos ir čia gali atplėšti vieną nuo kito; jie nežiūrėjo vienas į kitą; žiūrėjo į tolį, į praeitį, ir jų akys buvo tuščios, bejausmės. Už jų sėdėjo apkūni moteris ir be garso verkė. Ašaros riedėjo jai iš akių, per skruostus ir smakrą ant suknelės; ji nekreipė į tai dėmesio ir net nemėgino jų sulaikyti. Jos rankos glebiai gulėjo ant kelių.

Tarp šio tylaus atsidavimo ir liūdės to nerūpestingai žaidė vaikas. Maždaug šešerių metų mergaitė, gyva ir nerami, su blizgančiomis akimis ir juodomis garbanomis. Ji šmirinėjo po laukiamąjį.

Sustojo priešais vyrą kriaušės galva. Ilgai žiūrėjo į jį, paskui parodė į dėklą, kurį vyriškis laikė ant kelių.

— Ar ten yra smuikas? — paklausė ji skambiu, reikliu balsu.

Vyras, lyg nesupratęs, akimirką žvelgė į vaiką. Paskui linktelėjo.

— Parodyk man, — paprašė mergaitė.

— Kam?

— Aš noriu jį pamatyti.

Smuikininkas sekundę dvejojo; po to atidarė dėklą ir išsitraukė instrumentą. Jis buvo įvyniotas į violetinio šilko skepetą. Rūpestingai išvyniojo.

Mergaitė ilgai žiūrėjo į smuiką. Paskui atsargiai pakėlė ranką ir palietė stygas.

— Kodėl tu negroji? — paklausė ji.

Smuikininkas neatsakė.

— Sugrok ką nors, — pakartojo mergaitė.

— Mirjam! — iš kito kambario galo tyliai ir prislopintai šūktelėjo moteris, laikanti ant kelių kūdikį. — Ateik čia pas mane, Mirjam!

Mergaitė nepakluso. Ji žiūrėjo į smuikininką.

— Ar tu moki groti?

— Moku...

— Kodėl tada negroji?

Smuikininkas sutrikęs apsidairė. Didelė, išpuoselėta jo ranka apglėbė smuiko kaklelį. Keli žmonės netoliese susidomėję sužiuro. Jis nežinojo, kur dėti akis.

— Bet aš negaliu čia groti, — pagaliau pratarė.

— Kodėl ne? — paklausė mergaitė. — Kaip tik grok! Čia nuobodu.

— Mirjam! — sušuko motina.

— Vaikas teisus, — prabilo senis su randu ant kaktos, sėdintis šalia smuikininko. — Pagriežkite. Galbūt mus šiek tiek prablaškys. Ir tai juk tikriausiai nedraudžiama.

Smuikininkas dar akimirką padvejojo, paskui išsitraukė iš dėžės stryką, įtempė jį ir užsidėjo smuiką ant peties. Aidus pirmasis tonas nusiliejo per kambarį.

Kernui pasirodė, lyg jį kažkas būtų palietęs. Tarsi su ranka jame kažką būtų nustūmęs į šalį. Jis norėjo gintis, bet negalėjo. Jo oda priešinosi. Staiga pašiurpo ir susitraukė. Paskui išsiplėtė, ir nebeliko nieko daugiau, tik šiluma.

Raštinės durys atsivėrė. Išlindo sekretoriaus galva.

Jis išėjo ir paliko už savęs duris atviras. Jos buvo ryškiai apšviestos. Raštinėje jau degė šviesa. Iš jos tamsiai išsiskyrė maža sukrypusi sekretoriaus figūra. Atrodė, lyg jis būtų norėjęs kažką pasakyti, bet paskui pakreipė galvą ir klausėsi. Lėtai ir be garso, lyg jas būtų stūmusi nematoma ranka, durys vėl užsidarė.

Dabar čia buvo tik smuikas. Jis užpildė sunkią, negyvą patalpos erdvę, ir rodės, kad pakeitė viską — lyg sutirpdė daugybės mažų žmogystų, tupinčių sienų šešėlyje, vienatvę ir subūrė jas į vieną bendrą — ilgesį ir skundą.

Kernas pasidėjo rankas ant kelių. Nulenkė galvą ir leido srovei tekėti per jį. Rodės, lyg jį plukdė tolyn, kažkur jo paties ir kažko nepažįstamo link. Maža juodaplaukė mergaitė tupėjo ant grindų prie smuikininko. Tupėjo tyliai ir nejudėdama žiūrėjo į jį.

Smuikas nutilo. Kernas truputį mokėjo skambinti pianinu ir nusimanė apie muziką tiek, kad suprato, jog vyras griežė nuostabiai.

— Šumanas? — paklausė senis šalia smuikininko.

Tas linktelėjo.

— Grok toliau, — pasakė mergaitė. — Ką nors, kad būtų galima juoktis. Čia buvo liūdna.

— Mirjam! — tyliai pašaukė motina.

— Gerai, — tarė smuikininkas.

Jis vėl uždėjo stryką.

Kernas apsidairė. Jis matė palūžusius žmones, jų atloštus boluojančius veidus, matė sielvartą, neviltį ir švelnų pragiedrulį, kurį kelioms akimirkoms virš jų paskleidė smuiko melodija — jis žiūrėjo ir galvojo apie visa tai, ką jau buvo matęs — apie daugybę panašių patalpų, pilnų atstumtųjų, kurių vienintelė kaltė ta, kad jie gimė ir gyvena. Visa tai buvo, ir šita muzika buvo tuo pat metu. Atrodė nesuvokiama. Tai buvo begalinė paguoda ir baisi patyčia kartu. Kernas matė smuikininko galvą, gulinčią ant smuiko kaip ant mylimosios peties. „Aš nenoriu žūti, — galvojo jis, tuo tarpu sutemos didelėje patalpoje vis gilėjo, — aš nenoriu žlugti, gyvenimas yra pašėlęs ir saldus, aš dar jo nepažįstu, tai melodija, kvietimas, šauksmas virš tolimų miškų, virš nežinomų horizontų, į nežinomas naktis, aš nenoriu žūti!“

Tik po kurio laiko jis pastebėjo, kad pasidarė tylu.

— Kas tai buvo? — paklausė mergaitė.

— Tai buvo Franco Šuberto „Vokiečių šokiai“, — kimiai atsakė smuikininkas.

Senas vyras šalia jo nusikvatojo:

— „Vokiečių šokiai“! — jis persibraukė per randą kaktoje: — „Vokiečių šokiai“, — pakartojo jis.

Sekretorius įjungė šviesą prie durų.

— Užeikit, — tarė jis.

Kernas gavo paskyrą lovai „Bristolio“ viešbutyje ir dešimt maisto kortelių studentų valgyklai Vencelio aikštėje. Gavęs korteles, pajuto, kad labai išalkęs. Kone bėgo gatvėmis iš baimės, kad gali pavėluoti.

Nepasiklydo. Visos vietos valgykloje buvo užimtos ir jam dar teko palaukti. Tarp valgančiųjų jis pastebėjo vieną savo buvusį universiteto profesorių. Jau norėjo prieiti prie jo ir pasisveikinti; bet paskui apsigalvojo ir atsisakė ketinimo. Žinojo, jog dauguma emigrantų nenori, kad jiems kas primintų jų ankstesni gyvenimą.

Po valandėlės pamatė ateinant ir neryžtingai sustojant smuikininką. Kernas pamojo jam. Smuikininkas nustebęs pažvelgė į jį ir lėtai priėjo. Kernas sutriko. Vėl išvydęs muzikantą jis manė, kad jau seniai jį pažįsta, dabar jam toptelėjo, kad jie nė sykio nebuvo kalbėjęsi.

— Atleiskite, — tarė jis. — Aš pirma girdėjau jus griežiant ir pamaniau, kad tikriausiai čia nelabai orientuojatės.

— Nelabai. O jūs?

— Neblogai. Jau du sykius čia buvau. Jūs dar neseniai užsienyje?

— Keturiolika dienų. Čia atvykau šiandien.

Kernas pamatė, kad profesorius ir dar vienas vyriškis prie jo pasikėlė.

— Ten dvi vietos bus laisvos, — skubiai tarė Kernas.

— Eikite!

Jie brovėsi tarp stalų. Profesorius ėjo jiems priešpriešiais siauru tarpu. Dvejodamas pažvelgė į Kerną ir sustojo.

— Ar aš jūsų nepažįstu?

— Aš buvau vienas jūsų studentų, — pasakė Kernas.

— Ak taip... — profesorius linktelėjo. — Sakykite, gal žinote žmonių, kuriems reikėtų dulkių siurblio? Dešimt procentų nuolaida ir mokėjimas dalimis. Arba gramofono su įtaisytu radiju?

Kernas tik akimirksnį nusistebėjo. Profesorius buvo vėžio tyrimų srities autoritetas.

— Ne, deja, ne, — atsakė jis užjausdamas.

Žinojo, ką reiškia, kai nori parduoti dulkių siurblius ir gramofonus.

— To ir reikėjo tikėtis, — profesorius išsiblaškiusiai pažvelgė į jį. — Dovanokit, — pasakė tada, lyg būtų šnekėjęs su kažkuo kitu, ir nutolo.

Davė sriubos su jautiena ir miežių kruopom. Kernas spėriai išvalgė savo lėkštę. Kai pakėlė akis, smuikininkas sėdėjo, pasidėjęs rankas ant stalo, nė nepalietęs lėkštės priešais save.

— Jūs nevalgote? — nustebęs paklausė Kernas.

— Negaliu.

— Gal nesveikuojate?

Smuikininko kriaušės galva blankioje lempų šviesoje atrodė labai išgeltusi ir bespalvė.

— Ne.

— Jums reikėtų užvalgyti, — tarė Kernas. Smuikininkas neatsakė. Jis užsidegė cigaretę ir ėmė paskubom rūkyti. Paskui nustūmė savo lėkštę į šalį.

— Taip gyventi neįmanoma! — pagaliau iškošė pro dantis.

Kernas pasižiūrėjo į jį.

— Jūs neturite paso? — paklausė.

— Turiu. Bet... — smuikininkas nervingai sumaigė savo cigaretę. — Taip juk gyventi neįmanoma! Šitaip, be visko! Be žemės po kojomis!

— Dieve mano! — atsiliepė Kernas. — Jūs turite pasą ir turite savo smuiką...

Smuikininkas pakėlė akis.

— Tačiau nieko su tuo negalima padaryti, — atsakė jis susierzinęs. — Nejaugi nesuprantate?

— Taip.

Kernas nepaprastai nusivylė. Jis manė, kad tas, kuris gali šitaip griežti, turėtų būti kažkas ypatinga. Kažkas, iš ko galima šio to pasimokyti. Ir štai jis matė čia sėdint įpykintą žmogų, kuris Kernui, nors tikrai buvo už jį penkiolika metų vyresnis, atrodė kaip aikštingas vaikas. „Pirmosios emigracijos studijos, — pagalvojo jis. — Greit aprims“.

— Ar jūs tikrai nevalgysite savo sriubos? — paklausė jis.

— Ne.

— Tuomet atiduokite ją man. Aš dar jaučiuosi alkanas.

Smuikininkas pastūmėjo lėkštę. Kernas lėtai ją išvalgė. Kiekvienas pilnas šaukštas davė jėgų atsispirti vargui, ir jis nenorėjo jų prarasti. Paskui atsistojo.

— Dėkoju už sriubą. Man būtų buvę maloniau, jeigu jūs pats būtumėte suvalgęs.

Smuikininkas pažvelgė į jį. Jo veidą išvagojo raukšlės.

— Jūs tikriausiai dar to nesuprantate, — pasakė jis nepritardamas.

— Lengviau suprasti, nei jūs manote, — atsiliepė Kernas. — Jūs nelaimingas, ir tiek.

— Ir tiek?

— Taip. Iš pradžių atrodo, kad tai kažkas ypatinga. Tačiau netrukus pastebėsite, kai ilgiau pabūsite svetur: nelaimė yra kasdieniškiausias dalykas, koks tik gali būti.

Kernas išėjo. Didžiai nustebo lauke, kitoje gatvės pusėje, išvydęs pirmyn atgal vaikštinėjantį profesorių. Rankos už nugaros, kūnas šiek tiek palinkęs į priekį — tai buvo įprasta jo laikysena, kai žingsniuodavo pirmyn atgal prie katedros, ketindamas paskelbti kokį naują painų vėžio tyrimų srities atradimą. Tik dabar jis turbūt galvojo apie gramofonus ir siurblius.

Kernas sekundę padvejojo. Jis dar niekad nebuvo užkalbinęs profesoriaus. Tačiau dabar, po pažinties su smuikininku, priėjo artyn.

— Pone profesoriau, — tarė jis, — atleiskite, kad į jus kreipiuosi. Nemaniau, kad kada nors galėsiu jums duoti patarimą. Vis dėlto dabar norėčiau tai padaryti.

Profesorius sustojo.

— Mielai, — atsiliepė jis išsiblaškęs. — Labai mielai. Aš dėkingas už kiekvieną patarimą. Kokia jūsų pavardė?

— Kernas. Liudvigas Kernas.

— Aš dėkingas už kiekvieną patarimą, pone Kernai. Iš tiesų, labai, nepaprastai dėkingas!

— Tai beveik ir ne patarimas. Tik truputis patirties. Jūs mėginate parduoti siurblius ir gramofonus. Atsisakykite to. Tai tuščias laiko gaišimas. Šimtai emigrantų čia bando. Tai lygiai taip beprasmiška, kaip sudarinėti gyvybės draudimo sutartis.

— O aš kaip tik ruošiausi artimiausiu metu pamėginti, — gyvai nutraukė jį profesorius. — Kai kas man sakė, kad tai nesunku ir galima šį tą užsidirbti.

— Jis pasiūlė jums komispinigių už kiekvieną sutartį, tiesa?

— Taip, žinoma, ir gerų.

— Bet daugiau nieko? Jokio išlaidų padengimo ir jokio pastovaus atlyginimo?

— Ne, to tai ne.

— Ir aš jums tą patį galiu pasiūlyti. Visa tai nieko nereiškia. Pone profesoriau, ar jūs jau pardavėte nors vieną siurblį? Ar gramofoną?

Profesorius bejėgiškai pažiūrėjo į jį.

— Ne, — atsakė jis, keistai susigėdęs, — bet aš tikiuosi artimiausiu metu...

— Meskit tai, — pertarė Kernas. — Toks mano patarimas. Nusipirkite saują batų raištelių. Arba porą dėžučių batų tepalo. Arba kelis pakelius žiogelių. Smulkių daiktų, kurių kiekvienam gali prireikti. Prekiaukite jais. Jūs nedaug užsidirbsite. Bet kartkartėm ką nors parduosite. Tuo prekiauja šimtai emigrantų. O žiogelius parduoti lengviau nei dulkių siurblį.

Profesorius žvelgė į jį susimąstęs.

— Apie tai aš dar nepagalvojau.

Kernas sumišęs nusišypsojo.

— Tikiu. Tačiau pagalvokite kada nors. Verta. Aš žinau. Ir aš anksčiau bandžiau pardavinėti siurblius.

— Turbūt jūs teisus, — profesorius ištiesė jam ranką. — Dėkoju. Jūs esate labai draugiškas... — jo balsas staiga suskambo keistai tyliai ir beveik nužemintai, lyg prastai besimokančio mokinio.

Kernas sukando lūpą.

— Aš buvau visose jūsų paskaitose... — tarė jis.

— Taip, taip, — profesorius mostelėjo ranka. — Dėkoju jums, pone... pone...

— Kernas. Bet tai nesvarbu.

— Vis dėlto tai svarbu, pone Kernai. Dovanokit. Pastaruoju metu pasidariau užmaršus. Ir labai jums dėkoju. Aš manau, pamėginsiu, pone Kernai.

„Bristolio“ viešbutis buvo maža, begriūvanti dėžė, išsinuomota Pabėgėlių šalpos komiteto. Kernui nurodė lovą kambaryje, kuriame gyveno dar du kiti pabėgėliai. Po pietų jis pasijuto labai išvargęs ir iškart atsigulė miegoti. Kitų dviejų dar nebuvo, ir jis net negirdėjo, kada jie parėjo.

Vidury nakties Kernas atsibudo. Išgirdo riksmą ir tuoj pat pašoko. Nieko negalvodamas, čiupo savo lagaminą su drabužiais ir išbėgo pro duris į koridorių.

Ten buvo tylu. Ant laiptų sustojęs, pastatė lagaminą ir įsiklausė, — paskui persibraukė sugniaužta ranką sau per veidą. Kur jis? Kas atsitiko? Kur policija?

Pamažu prisiminė. Nužvelgė save ir su palengvėjimu nusišypsojo, atsipalaidavo. Jis buvo Prahoje, „Bristolio“ viešbutyje, ir turėjo leidimą gyventi keturiolikai dienų. Nebuvo priežasties taip išsigąsti. Matyt, jis ką nors susapnavo. Kernas apsigręžė. „Tai neturi pasikartoti, — galvojo jis. — Betrūksta, kad pasidaryčiau nervingas. Tada viskas bus prarasta“.

Kernas atidarė duris ir, grabinėdamasis tamsoje, pasiieškojo savo lovos. Ji buvo dešinėje, prie sienos. Tyliai padėjo savo lagaminą ir pasikabino drabužius ant lovos krašto. Tada apgraibomis surado antklodę. Staiga, kaip tik tą akimirką, kai ruošėsi gultis, po savo ranka pajuto kažką minkštą, šiltai kvėpuojantį ir atšoko kaip įgeltas.

— Kas čia? — paklausė per miegus merginos balsas.

Kernas sulaikė kvapą. Jis buvo supainiojęs kambarius.

— Ar čia yra kas? — paklausė balsas dar kartą.

Kernas stovėjo lyg mietą prarijęs. Pajuto, kaip išpylė prakaitas.

Po kurio laiko jis išgirdo kažką tarsi atsisukant ir nusisukant. Palaukė dar porą minučių. Kai visur jau buvo tylu ir tamsoje girdėjosi tik gilus alsavimas, jis be garso sugriebė savo daiktus ir atsargiai išslinko iš kambario.

Koridoriuje dabar rado vyrą su marškiniais. Jis stovėjo prie kambario, kuriame gyveno Kernas, ir žiūrėjo pro akinius į jį. Matė, kaip tas su savo daiktais išėjo iš gretimo kambario. Kernas buvo per daug sutrikęs, kad būtų galėjęs dar ką nors aiškinti. Be žodžių įėjo pro atviras duris, pro vyrą, nepasitraukiantį į šalį, susidėjo savo daiktus ir atsigulė į lovą, prieš tai atsargos dėlei perbraukęs ranka po antklode. Ten niekas negulėjo.

Vyriškis valandėlę dar pastovėjo tarpduryje. Jo akiniai žybčiojo silpnoje koridoriaus šviesoje. Paskui ir jis įėjo, sausai trakštelėjo uždaromos durys.

Tą pačią akimirką vėl pasigirdo riksmas. Dabar Kernas suprato.

— Nemuškit! Nemuškit! Dėl Dievo meilės, nemuškit! Prašau, prašau! O...

Riksmas perėjo į siaubingą gargimą ir nutilo. Kernas pasikėlė.

— Kas čia yra? — paklausė jis į tamsą.

Spragtelėjo jungiklis, ir nušvito šviesa. Akiniuočius atsistojo, priėjo prie trečiosios lovos. Joje gulėjo šnopuojantis, prakaito išpiltas žmogus paklaikusiomis akimis. Vyriškis paėmė stiklinę, pripylė vandens ir pridėjo gulinčiajam lovoje prie lūpų.

— Išgerkite. Jūs tik sapnavote. Esate saugioje vietoje.

Vyras godžiai gėrė. Adomo obuolys jo siaurame kakle kilnojosi aukštyn žemyn. Po to jis nusiplūkęs krito atgal ir giliai kvėpuodamas užsimerkė.

— Kas tai? — dar kartą paklausė Kernas.

Akiniuočius priėjo prie jo lovos.

— Kas tai? Vienas toks, kuris sapnuoja. Garsiai sapnuoja. Prieš porą savaičių paleistas iš koncentracijos stovyklos. Nervai, suprantate?

— Taip, — tarė Kernas.

— Jūs čia gyvenate? — paklausė akiniuočius.

Kernas linktelėjo.

— Ir aš, regis, pasidariau nervingas. Ėmė rėkti — ir išbėgau. Pamaniau, kad name policija. Paskui supainiojau kambarius.

— Ak, šitaip...

— Prašom atleisti, — prabilo trečiasis vyras. — Aš daugiau nemiegosiu. Atleiskite.

— Ak, nesąmonė! — anas su akiniais vėl priėjo prie jo lovos. — Truputis sapnų mums netrukdo. Tiesa, jaunuoli?

— Netrukdo, — pakartojo Kernas.

Jungiklis spragtelėjo, ir vėl pasidarė tamsu. Kernas išsitiesė. Jis ilgai negalėjo užmigti. Keistai nutiko prieš tai, gretimame kambaryje. Minkšta krūtis po plonu linu. Jis vis dar tebejautė ją — lyg nuo to jo ranka būtų pasikeitusi.

Vėliau dar girdėjo, kaip vyras, kuris rėkė, atsikėlė ir atsisėdo prie lango, švintančio ryto pilkumoje juodai ryškėjo jo nulinkusi galva — kaip tamsus vergo monumentas. Kernas stebėjo jį kurį laiką. Paskui jį apėmė miegas.

Jozefas Štaineris grįžo per sieną atgal. Jis gerai ją pažinojo ir kaip senas kareivis mokėjo praeiti pro patrulį. Kadaise jis buvo kuopos vadas ir jau 1915 metais gavo Geležinį Kryžių už sunkią sargybą, iš kurios parsivedė belaisvį.

Po valandos jam nebegrėsė pavojus. Štaineris nuėjo į stotį. Vagone buvo nedaug žmonių. Konduktorius pasižiūrėjo į jį.

— Jau sugrįžote?

— Bilietą iki Vienos, paprastą, — atsakė Štaineris.

— Greitai suvaikščiota, — tarė konduktorius.

Štaineris dėbtelėjo į jį.

— Aš žinau, — tęsė konduktorius, — kai kasdien atvažiuoja po kelis tokius transportus, tada netrunki pažinti tarnautojus. Tikra kankynė. Jūs atvažiavote šituo vagonu, ar jau pamiršote?

— Aš apskritai nežinau, apie ką jūs šnekate.

Konduktorius nusijuokė.

— Tuoj sužinosite. Atsistokite ant platformos užpakalyje. Jei ateis kontrolierius, nušoksite. Tokiu metu tikriausiai neateis. Šitaip jūs sutaupysite už bilietą.

— Puiku.

Štaineris atsitiesė ir nuėjo į galą. Jis jautė vėją ir regėjo pralekiančias pro šalį vynuogių augintojų mažų kaimelių šviesas. Kvėpavo giliai ir mėgavosi stipriausiu svaiguliu, koks tik gali būti: laisvės svaiguliu. Jis jautė kraują savo gyslose ir šiltą savo raumenų jėgą. Jis gyveno. Jis nebuvo suimtas, jis buvo gyvas, jis buvo pabėgęs.

— Imk cigaretę, broli, — tarė jis konduktoriui, kuris taip pat atėjo į galą.

— Dėkui. Tik negaliu jos dabar rūkyti. Tarnyba.

— Bet savąją ar galiu dabar prisidegti?

— Taip, — konduktorius geraširdiškai nusijuokė. — Tuo tu pranašesnis už mane.

— Taip, — tarė Štaineris ir patraukė aštrų dūmą į plaučius. — Tuo aš pranašesnis už tave.

Štaineris nuėjo į pensioną, kuriame jį buvo sučiupusi policija. Šeimininkė dar tebesėdėjo kontoroje. Išvydusi jį, moteriškė krūptelėjo.

— Jūs negalite čia gyventi, — skubiai pasakė ji.

— Priešingai! — Štaineris nusiėmė kuprinę.

— Pone Štaineri, tai neįmanoma! Policija gali kiekvieną dieną vėl ateiti. Tada jie uždarys mano pensioną!

— Luizėle, — ramiai pasakė Štaineris. — Geriausia priedanga kare buvo šviežia granatos išrausta duobė. Beveik nė sykio nepasitaikė, kad tuoj pat iššautų į tą pačią vietą. Todėl šiuo momentu jūsų namelis yra saugiausias Vienoje!

Šeimininkė, netekusi vilties, griebėsi už savo gelsvų plaukų.

— Jūs — mano pražūtis! — pareiškė ji patetiškai.

— Kaip gražu! Aš visada tuo troškau būti! Kieno nors pražūtimi! Jūsų romantiška prigimtis, Luizėle! — Štaineris apsižvalgė. — Ar neatsirastų trupučio kavos? Ir taurelės degtinės?

— Kavos? Ir degtinės?

— Taip, Luizėle! Žinojau, kad jūs mane suprasite. Tokia žavi moteris! Ar yra dar slyvinės spintelėje?

Šeimininkė bejėgiškai pažvelgė į jį.

— Taip, žinoma, — pasakė ji tada.

— Kaip tik tai, ko reikia! — Štaineris išėmė butelį ir dvi taureles. — Ir jūs išgersite?

— Aš?

— Taip, jūs! Kas dar?

— Ne.

— Na, na, Luizėle! Padarykite man malonumą. Gerti vienam beširdiška. Štai... — jis pripylė taurelę ir atkišo jai.

Šeimininkė dvejojo. Paskui paėmė taurelę.

— Na, gerai. Tačiau jūs čia negyvensite, tiesa?

— Tik porą dienų, — nuramindamas pasakė Štaineris, — ne ilgiau kaip porą dienų. Jūs nešate man laimę. Aš turiu planų, — jis nusišypsojo: — O dabar kavos, Luizėle!

— Kavos? Čia aš neturiu kavos.

— Na, na, mieloji. Ten, anoje pusėje, juk yra. Kertu lažybų, kad ji gera.

Šeimininkė apmaudžiai nusišypsojo.

— Koks jūs esate! Beje, mano vardas ne Luiza. Aš vadinuosi Terėzė.

— Terėzė yra svajonė!

Šeimininkė atnešė jam kavos.

— Čia dar tebėra mirusio senojo Zėligmano daiktai, — tarė ji ir parodė į lagaminą. — Ką man su jais daryti?

— To žilabarzdžio žydo?

Šeimininkė linktelėjo.

— Girdėjau, kad jis miręs. Daugiau nieko.

— Tai jau nemažai apie vieną vienintelį žmogų. Ar nežinote, kur jo vaikai?

— Iš kur man žinoti? Juk negaliu dar ir tuo rūpintis!

— Tikra tiesa.

Štaineris prisitraukė lagaminą ir atidarė. Iškrito kelios įvairių spalvų siūlų ritės. Tarp jų gulėjo dailiai suvyniotas batraiščių paketėlis. Toliau kostiumas, batų pora, hebrajiška knyga, šiek tiek baltinių, pora lapelių su raginėmis sagomis, mažas odinis maišelis su vieno šilingo vertės monetomis, du maldos diržai ir baltas maldos apsiaustas, suvynioti į šilkinį popierių.

— Nedaug iš viso gyvenimo, ką, Terėze? — paklausė Štaineris.

— Kiti turi dar mažiau.

— Ir tai teisybė.

Štaineris apieškojo hebrajišką knygą ir rado prie aplanko vidinės pusės priklijuotą raštelį. Atsargiai ištraukė. Jame rašalu buvo užrašytas adresas.

— Aha! Ten aš pasiteirausiu, — Štaineris atsistojo: Ačiū už kavą ir slyvinę, Terėze. Šiandien aš pareisiu vėlai. Geriausia, jei mane įkurdinsit pirmame aukšte į kiemo pusę. Tada aš galėsiu greitai dingti.

Seimininkė norėjo dar kažką pasakyti. Bet Štaineris kilstelėjo ranką.

— Ne, ne, Terėze! Jei durys bus užrakintos, aš ateisiu su visa Vienos policija. Bet esu tikras, kad jos bus atidarytos! Priglausti žmogų be tėvynės yra Dievo įsakymas. Už tai duoda tūkstančius metų didžiausios palaimos danguje. Savo kuprinę aš palieku čia.

Jis išėjo. Suprato, kad nėra prasmės tęsti pokalbį, ir žinojo keistai įsakmų paliktų daiktų poveikį paprastiems piliečiams. Jo kuprinė būsianti geresnis nakvynės laidas nei visi tolesni įkalbinėjimai. Kuprinė vien savo nebyliu buvimu nugalės paskutinį šeimininkės pasipriešinimą.

Štaineris nuėjo į „Šperler“ kavinę. Norėjo susitikti su rusu Černikovu. Arešto metu jie buvo susitarę pirmą ir antrą dieną po Štainerio išleidimo ten po vidurnakčio laukti vienas kito. Rusai turėjo penkiolika metų ilgesnę emigrantų patirtį nei vokiečiai. Černikovas buvo žadėjęs Štaineriui ištirti, ar galima Vienoje nusipirkti suklastotų dokumentų.

Štaineris atsisėdo prie staliuko. Norėjo užsisakyti ko nors išgerti; bet joks padavėjas juo nesidomėjo. Buvo neįprasta, kad kas nors ką nors būtų užsisakęs; daugelis tam neturėjo pinigų.

Kavinė, tipiška emigrantų birža, buvo pilna žmonių. Dauguma snausdami sėdėjo ant suolų ir kėdžių; kiti pusiaugulom įsitaisė ant grindų, atrėmę nugaras į sieną. Jie naudojosi proga veltui pamiegoti, kol kavinė užsidarys. Paskui nuo penkių ryto iki pietų jie vaikštinėjo ir laukė, kol kavinė vėl atvers duris. Dauguma buvo intelektualai. Jiems sunkiausiai sekėsi susivokti.

Vienas vyras languotu kostiumu ir mėnulio pilnaties veidu atsisėdo prie Štainerio. Stebėjo jį valandžiukę judriomis juodomis akimis.

— Ką parduodate? — paskui paklausė. — Papuošalus? Ar senus? Aš moku grynais.

Štaineris papurtė galvą.

— Kostiumus? Baltinius? Batus? — vyras atkakliai mygo. — Gal vestuvinį žiedą?

— Nešdinkis, tu maitvanagi, — suurzgė Štaineris.

Jis nekentė tų prekijų, kurie stengiasi už porą grašių paveržti iš bejėgių emigrantų likusią nuosavybę.

Paskui pasišaukė pro šalį šmėkštelėjusį kelnerį.

— Alio! Vieną konjako!

Kelneris metė į jį abejojantį žvilgsnį ir priėjo.

— Jūs sakėte „advokato“? Šiandien čia yra du. Ana ten kampe advokatas Zilberis iš Berlyno teismo rūmų, šilingas už konsultaciją. Už apvalaus stalo prie durų — Žemės teismo tarėjas Epšteinas iš Miuncheno, penkiasdešimt grašių už konsultaciją. Tarp mūsų; Zilberis geresnis.

— Man nereikia advokato, aš noriu konjako, — pasakė Štaineris.

Kelneris prisidėjo ranką prie ausies.

— Ar aš teisingai supratau? Vieną konjako?

— Taip. Gėrimo, kuris gardesnis, kai taurės nėra per mažos.

— Labai mielai. Atleiskite, aš prastai girdžiu. Be to, jau ir atpratęs. Čia prašoma beveik vien kavos.

— Gerai. Tada atneškite konjako kavos puodelyje.

Kelneris atnešė konjako ir liko stovėti prie stalo.

— Kas yra? — paklausė Štaineris. — Jūs norite pasižiūrėti, kaip aš gersiu?

— Pirmiausia reikia susimokėti. Taip čia įprasta. Kitaip mes subankrutuosime.

— Ach, teisingai!

Štaineris sumokėjo.

— Čia per daug! — pasakė kelneris.

— Kas per daug — jūsų arbatpinigiai.

— Arbatpinigiai? — šis žodis kelneriui tiesiog glostyte glostė ausį. — Dieve mano, — pasakė jis tada sujaudintas. — Tai pirmą kartą po kelerių metų. Labai dėkoju, mano pone! Nuo to ir vėl pasijunti žmogumi!

Po poros minučių pro duris įžengė rusas. Jis iškart pamatė Štainerį ir atsisėdo greta.

— Aš jau maniau, kad jūsų nebėra Vienoje, Černikovai.

Rusas nusijuokė.

— Pas mus tai, ko tikiesi, visada būna atvirkščiai. Sužinojau viską, ko norėjote.

Štaineris išgėrė savo konjaką.

— Yra dokumentų?

— Taip. Ir net labai gerų. Geriausių iš padirbtų, kokius man teko matyti per ilgą laiką.

— Aš turiu ištrūkti iš čia! — pasakė Štaineris. — Man reikia dokumentų. Geriau rizikuoti už suklastotą pasą pakliūti į sunkiųjų darbų kalėjimą, nei šis amžinas vargas ir areštai. Ką jūs matėte?

— Aš buvau „Alebardoje“. Ten dabar lankosi tie žmonės. Tai tie patys, kaip ir prieš septynerius metus. Tam tikru atžvilgiu jie patikimi. Tiesa, pigiausias dokumentas kainuoja keturis šimtus šilingų.

— Ką už juos galima gauti?

— Mirusio austro pasą. Galiojantį dar metus.

— Metus. O paskui?

Černikovas pasižiūrėjo į Štainerį.

— Užsienyje tikriausiai galima pratęsti. Arba įgudusia ranka pakeisti datą.

Štaineris linktelėjo.

— Yra dar du mirusių vokiečių pabėgėlių pasai. Tačiau kiekvienas kainuoja aštuonis šimtus šilingų. Visiškai suklastotų pigiau nei už penkiolika šimtų negausi. Jų aš jums ir nerekomenduočiau.

Černikovas nukratė cigaretės pelenus.

— Iš Tautų Sąjungos tuo tarpu jums nėra ko tikėtis. Įvažiavusiems nelegaliai, be paso — tikrai nėra ko. Nansenas, kuris mums išrūpino pasus, yra miręs.

— Keturi šimtai šilingų, — tarė Štaineris. — Teturiu dvidešimt penkis.

— Galima nusiderėti. Manau, iki trijų šimtų penkiasdešimties.

— Palyginti su dvidešimt penkiais, vis tas pats. Tačiau nieko nebus; aš turiu iš kur nors gauti pinigų. Kur yra „Alebarda“?

Rusas išsitraukė iš kišenės raštelį.

— Štai adresas. Ir kelnerio pavardė, kuris gali padėti. Jis paskambins tiems žmonėms, kai pasakysite jam, ko norite. Už tai jis gauna penkis šilingus.

— Gerai. Matysim, kaip man seksis, — Štaineris rūpestingai įsikišo raštelį. — Širdingai dėkoju už vargą, Černikovai!

— Na ką jūs! — rusas prieštaraudamas kilstelėjo ranką. — Padedame vieni kitiems, kai įmanoma. Kiekvieną dieną juk gali patekti į tokią padėtį.

— Taip, — Štaineris atsistojo: — Aš kada nors vėl jus susiieškosiu čia ir pranešiu.

— Gerai. Dažnai čia būnu tokiu metu. Lošiu šachmatais su Pietų Vokietijos meistrais. Ana ten toks garbanius. Normaliais laikais nebūčiau nė pagalvojęs, kad turėsiu laimės žaisti su tokiu autoritetu, — Černikovas nusišypsojo: — Šachmatai — mano aistra...

Štaineris linktelėjo jam. Paskui perlipo per porą miegančių pražiotom burnom žmonių, kurie gulėjo prie sienų, ir nuėjo durų link. Prie Žemės teismo tarėjo Epšteino stalo sėdėjo kūninga žydė. Rankas laikė sunėrusi ir spoksojo į saldžiai dėstantį Epšteiną kaip į dievą apsišaukėlį. Priešais ją ant stalo buvo padėta penkiasdešimt grašių. Plaukuota Epšteino ranka gulėjo prie pat jų, kaip didelis tykojantis voras.

Lauke Štaineris giliai įkvėpė. Švelnus nakties oras po mirtinų dūmų ir pilko kavinės skurdo jam pasirodė kaip vynas. Aš turiu ištrūkti iš čia, galvojo jis, turiu bet kokia kaina ištrūkti iš čia! Pasižiūrėjo į laikrodį. Jau buvo vėlu. Vis dėlto nusprendė pamėginti susirasti sukčių lošėją.

Nedidelis baras, kurį susius jam paminėjo kaip savo gimtąją užeigą, buvo beveik tuščias. Tik prie nikeliuoto skersinio kaip papūgos kiūtojo dvi išsipusčiusios mergelės.

— Ar Fredas buvo čia? — paklausė Štaineris barmeną.

— Fredas? — barmenas skvarbiai nužvelgė jį. — Ko jums reikia iš Fredo?

— Kartu sukalbėti „Tėve mūsų“, broli. Ko dar?

Barmenas valandėlę pasvarstė.

— Jis išėjo prieš valandą, — pasakė tada.

— Ar ateis vėl?

— Ką aš žinau!

— Gerai. Tai aš lukterėsiu. Duokite man vieną degtinės.

Štaineris laukė maždaug valandą. Jis svarstė, ką galėtų paversti pinigais. Bet vis tiek nesugalvojo, kaip surinkti daugiau nei septyniasdešimt šilingų.

Mergelės tik probėgšmais nužvelgė jį, pasėdėjo dar kurį laiką ir išžirglojo. Barmenas ėmė barškinti kauliukų taurę.

— Gal išmetam sykį? — paklausė Štaineris.

— Galim.

Jie išmetė kauliukus, ir Štaineris laimėjo. Žaidė toliau. Štaineris per du metimus vieną po kito išmetė keturis asus.

— Regis, man sekasi su asais, — tarė jis.

— Jums apskritai sekasi, — atsakė barmenas. — Koks jūsų Zodiako ženklas?

— To aš nežinau.

— Atrodo, būsit Liūtas. Bent jau turite saulę Liūte. Aš šiek tiek nusimanau apie tai. Paskutinis raundas, ką? Fredas juk nebeateis. Dar niekad nebuvo atėjęs šiuo laiku. Jam reikalinga miegas ir ramios rankos.

Jie išmetė kauliukus, ir Štaineris vėl laimėjo.

— Matote, — patenkintas tarė barmenas ir pastūmė jam penkis šilingus. — Jūs aiškiai esate Liūtas. Su stipriu Neptūnu, manau. Kokį mėnesį esat gimęs?

— Rugpjūčio.

— Tai jau tipiškas Liūtas. Šiais metais puikiausi šansai!

— Už tai sutinku būti net džiunglėmis su visais liūtais, — Štaineris išgėrė savo taurę. — Ar negalėtumėte Fredui pasakyti, kad aš čia buvau? Kad Štaineris jo teiravosi. Rytoj vėl užeisiu.

— Gerai.

Štaineris pasuko atgal į pensioną. Kelias buvo tolimas, gatvės tuščios. Dangus kybojo pilnas žvaigždžių, ir pro mūro šienas tai šen, tai ten skverbėsi sodrus žydinčių alyvų kvapas. Dieve mano, Mari, galvojo jis, tai juk negali tęstis amžinai...

IV

Kernas stovėjo vaistinėje netoli Vencelio aikštės. Vitrinoje jis buvo pastebėjęs porą buteliukų tualetinio vandens su etiketėmis iš jo tėvo laboratorijos.

— „Far“, tualetinis vanduo! — Kernas pasukiojo rankoje buteliuką, kurį vaistininkas buvo paėmęs nuo lentynos. — Iš kur jo turite?

Vaistininkas gūžtelėjo pečiais.

— Net nebežinau. Atvežtas iš Vokietijos. Jau seniai čia guli. Ar pirksite buteliuką?

— Ne tik vieną. Šešis...

— Šešis?

— Taip, iš pradžių šešis. Vėliau dar daugiau. Aš jais prekiauju. Žinoma, turiu gauti procentų.

Vaistininkas pažvelgė į Kerną.

— Emigrantas? — paklausė.

Kernas pastatė buteliuką ant prekystalio.

— Žinote, — tarė jis susierzinęs. — Šis klausimas, kai pateikiamas civilių, pamažu pradeda man įkyrėti. Ypač, kai aš turiu kišenėje leidimą gyventi. Verčiau pasakykite, kiek procentų man norite duoti?

— Dešimt.

— Juokinga. Kaip aš galiu taip ką nors pelnyti?

— Jūs galite gauti buteliukus su dvidešimt penkiais procentais, — pasakė tuo metu priėjęs vaistinės savininkas. — Jeigu paimsite dešimt, net su dvidešimčia. Mes džiaugsimės, nusikratę šiuo senu šlamštu.

— Senu šlamštu? — Kernas įsižeidęs pažvelgė į vyrą. — Tai puikiausias tualetinis vanduo, ar jūs žinote?

Krautuvėlės savininkas abejingai pasikrapštė pirštu ausį.

— Gali būti. Tuomet jūs tikrai būsite patenkintas, gavęs dvidešimt procentų.

— Trisdešimt mažiausiai. Tai nieko bendra neturi su kokybe. Jūs galite man duoti trisdešimt procentų, ne svarbu, ar tualetinis vanduo geras, ar ne?

Vaistininkas perkreipė lūpas.

— Visi tualetiniai vandenys vienodi. Geri yra tik tie, kuriuos reklamuoja. Čia glūdi paslaptis.

Kernas pažvelgė į jį.

— Šito jau daugiau nebereklamuoja. Vadinasi, tikrai labai prastas. Tada trisdešimt penki procentai būtų teisinga provizija.

— Trisdešimt, — atsakė savininkas. — Retsykiais jo teiraujasi.

— Ponas Burekai, — pasakė vaistininkas, — aš manau, mes galime juos atiduoti už trisdešimt penkis, jeigu jis paimtų tuziną. Jo visada klausinėja vis tas pats vyriškis. Jis ir neperka nieko, tik siūlo mums receptą.

— Receptą? Dieve brangus, to dar mums trūko! — Burekas sumosavo rankomis.

— Receptą? — sukluso Kernas. — Kas tas žmogus, kuris siūlo jums parduoti receptą?

Vaistininkas nusijuokė.

— Vienas toks, kuris tikina, kad pats anksčiau turėjęs laboratoriją. Žinoma, viskas apgaulė! Ko tik tie emigrantai neišsigalvoja!

Kernui akimirką užėmė kvapą.

— Ar jūs nežinote, kur tas vyras gyvena? — paklausė jis.

Vaistininkas gūžtelėjo pečiais.

— Manau, kad mes kur nors turime pasidėję jo adresą. Buvo davęs mums porą kartų. Kam jums?

— Aš manau, kad tai mano tėvas.

Abu sužiuro į Kerną.

— Iš tiesų? — paklausė vaistininkas.

— Taip, manau, kad tai jis. Jau seniai jo ieškau.

— Berta! — šūktelėjo susijaudinęs savininkas moteriai, kuri dirbo prie rašomojo stalo vaistinės gale. — Ar mes dar turime adresą to pono, kuris mums norėjo parduoti tualetinio vandens receptą?

— Jūs turite omenyje poną Štrausą ar tą seną plepį, kuris porą sykių čia stoviniavo? — atsišaukė moteris.

— Prakeikimas! — vaistinės savininkas skubiai dirstelėjo į Kerną, pasijutęs nepatogiai. — Atleiskite! — skubiai nuėjo į galą.

— Taip būna tiems, kurie miega su savo tarnautojomis, — piktdžiugiškai pareiškė vaistininkas jam pavymui.

Po valandėlės savininkas šnopuodamas sugrįžo, nešinas rašteliu.

— Štai čia adresas. Tai ponas Kernas. Zigmundas Kernas.

— Tai mano tėvas.

— Iš tikrųjų? — savininkas padavė Kernui raštelį. — štai adresas. Paskutinį sykį jis buvo čia maždaug prieš tris savaites. Atleiskite už pastabą pirma. Juk jūs žinote...

— Nieko tokio. Aš tik norėčiau tučtuojau išeiti. Grįšiu vėliau dėl buteliukų.

— Žinoma. Nedega.

Namas, kuriame turėjo gyventi Kerno tėvas, stovėjo Tuzarovos gatvėje, netoli dengtos prekyvietės. Buvo tamsus ir priplėkęs, atsidavė drėgnomis sienomis ir kopūstais.

Kernas lėtai užlipo laiptais. Keista, bet jis šiek tiek bijojo po tokio ilgo laiko vėl pamatyti tėvą — ne kartą jau buvo patyręs, kad niekas niekad nepasikeičia į gerąją pusę.

— Ketvirtame aukšte jis paskambino. Po valandėlės už durų sučežėjo, ir skritulėlis, dengiantis apvalią akutę, pasislinko į šoną. Kernas matė įsmeigtą į save juodą akį.

— Kas ten? — paklausė niurzgius moters balsas.

— Aš norėčiau pasikalbėti su tuo, kuris čia gyvena, — pasakė Kernas.

— Niekas čia negyvena.

— Vis dėlto! Juk jūs čia gyvenate! — Kernas žvilgtelėjo į lentelę prie durų. — Ponia Melanija Ekovski, tiesa? Tačiau ne su jumis aš noriu šnekėtis.

— Na, ir...

— Norėčiau pasišnekėti su vyru, kuris čia gyvena.

— Čia negyvena joks vyras.

Kernas pažvelgė į apvalią juodą akį. Galbūt tai tiesa, ir jo tėvas jau seniai išsikraustęs. Staiga pajuto tuštumą ir nusivylimą.

— Ir kuo jis vardu? — paklausė moteris už durų.

Kernas, kupinas naujų vilčių, pakėlė galvą.

— Nenorėčiau rėkti ant viso namo. Jeigu atidarysite duris, aš jums pasakysiu.

Akis už skylutės pradingo. Sužvangėjo grandinėlė Juk tai tikra tvirtovė, pamanė Kernas. Jis buvo ganėtinai tikras, kad jo tėvas vis dėlto dar čia gyvena; kitaip moteris nebūtų daugiau kamantinėjusi.

Durys atsidarė. Tvirta čekė raudonais žandais ir plačiu veidu apžiūrėjo Kerną nuo galvos iki kojų.

— Norėčiau pasikalbėti su Kernu.

— Kernu? Tokio nežinau. Čia negyvena.

— Ponu Zigmundu Kernu. Aš vadinuosi Liudvigas Kernas.

— Tikrai? — moteris nepatikliai jį tyrinėjo. — Taip kiekvienas gali pasakyti.

Kernas išsitraukė iš kišenės savo leidimą gyventi.

— Štai, prašau pasižiūrėti į šį dokumentą. Vardas per apsirikimą neteisingai užrašytas; bet jūs matote visa kita.

Moteris perskaitė visą raštą. Tai truko ilgai. Paskui jį atidavė.

— Giminaitis?

— Taip, — kažkas sulaikė Kerną pasakyti daugiau, dabar jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad jo tėvas čia.

Moteris apsisprendė.

— Gyvena ne čia, — pareiškė trumpai.

— Gerai, — atsiliepė Kernas. — Tuomet aš pasakysiu jums, kur gyvenu. „Bristolio“ viešbutyje. Užtruksiu čia tik porą dienų. Prieš išvykdamas labai norėčiau pasikalbėti su Zigmundu Kernu. Turiu jam šį tą perduoti, — pridūrė jis, žvilgtelėjęs į moterį.

— Šit kaip?

— Taip, „Bristolio“ viešbutis. Liudvigas Kernas. Sudiev.

Jis nulipo laiptais žemyn. „Dieve brangus, — galvojo jis, — tai tikras Cerberis jį saugo! Vis dėlto geriau saugoti, nei išduoti“.

Sugrįžo į vaistinę. Savininkas puolė prie jo.

— Ar suradote savo tėvą?

Jo veide susikaupė visas smalsumas žmogaus, kurio gyvenimui trūksta sensacijų.

— Dar ne, — atsakė Kernas, netikėtai pasibjaurėjęs.

— Bet ten gyvena. Jo nebuvo namie.

— Šit kaip! Tai tikras atsitiktinumas, tiesa?

Vyras pasidėjo ranką ant stalo ir rengėsi išsamiai pakalbėti apie keistus gyvenimo atsitiktinumus.

— Mums ne, — tarė Kernas. — Mums atsitiktinumas, kai kas nors vyksta normaliai. Kaip dėl tualetinio vandens? Iš pradžių galiu paimti tik šešis buteliukus. Turiu nedaug pinigų. Kiek procentų man duodate?

Savininkas minutėlę pasvarstė.

— Trisdešimt penkis, — pareiškė tada kilniaširdiškai.

— Tokių dalykų juk ne kasdien atsitinka.

— Gerai.

Kernas užmokėjo. Vaistininkas suvyniojo buteliukus. Moteris, vardu Berta, tuo tarpu atėjo iš vaistinės galo, kad galėtų pasižiūrėti į jauną vyruką, vėl atradusį savo tėvą. Susijaudinusi ji kramtė kažką nematoma.

— Žinote, ką aš dar norėjau pasakyti, — tarė savininkas, — tualetinis vanduo yra labai geras. Tikrai labai geras.

— Ačiū! — Kernas paėmė paketą. — Aš turbūt netrukus vėl ateisiu pasiimti to, kas liko.

Jis grįžo į viešbutį. Savo kambaryje išvyniojo paketą ir du buteliukus su keliais gabalėliais muilo bei pora flakonų pigių kvepalų susidėjo į portfelį. Ketino iškart pabandyti ką nors parduoti.

Vėl atsidūręs koridoriuje, pamatė, kad kažkas išėjo iš gretimo kambario. Tai buvo vidutinio ūgio jaunutė mergina šviesia suknele. Užantyje ji nešėsi keletą knygų. Kernas iš pradžių neatkreipė dėmesio. Buvo užsiėmęs — skaičiavo, už kiek galėtų parduoti tualetinį vandenį. Tik staiga, toptelėjus, kad mergina išėjo iš to kambario, kurį jis naktį buvo supainiojęs, Kernas sustojo. Jam atrodė, kad dar ir dabar galėtų ją atpažinti.

Mergina neatsigręždama nulipo laiptais žemyn. Kernas dar valandėlę palaukė. Paskui greitai nusekė koridoriumi iš paskos. Staiga panoro sužinoti, kaip ji atrodo.

Jis nulipo laiptais ir apačioje apsidairė; bet merginos niekur nesimatė. Nuėjo prie durų ir žvilgtelėjo laukan. Dulksvai apšviesta gatvė buvo tuščia. Tik ant kelio pešėsi pora aviganių.

Kernas grįžo į viešbutį.

— Ar kas nors tik ką neišėjo? — paklausė jis durininko, kuris vienu metu buvo dar ir kelneris bei liokajus.

— Tik jūs! — durininkas spoksojo į jį. Laukė, kad Kernas po jo sąmojaus pratrūks nesuvaldomu juoku.

Kernas nesijuokė.

— Mergina, aš manau, — tarė jis. — Jauna dama.

— Čia jokios damos negyvena, — niūriai atsakė durininkas. Jis įsižeidė, kad veltui iššvaistė savo sąmojį. — Tik moterys.

— Tai niekas neišėjo?

— Ar jūs iš policijos, kad taip domitės? — dabar durininkas buvo atvirai priešiškas.

Kernas nustebęs, nesuprasdamas, ko tas nori, pažvelgė į jį. Sąmojo net nepastebėjo. Išsitraukė iš kišenės pakelį cigarečių ir pasiūlė durininkui.

— Ačiū, — šaltai atsakė tas. — Aš rūkau geresnes.

— Tikiu.

Kernas įsikišo cigaretes atgal. Pastovėjo dar minutėlę ir pasvarstė. Mergina turėtų būti viešbutyje. Tada ji tikriausiai vestibiulyje. Kernas grįžo atgal.

Vestibiulis buvo siaura pailga patalpa su cementuota terasa priešais, vedančia į mūro stena aptvertą sodą, kuriame augo pora alyvų krūmų.

Kernas žvilgtelėjo pro stiklines duris ir išvydo merginą, sėdinčią prie stalo. Ji skaitė, pasirėmusi alkūnėmis. Be jos, vestibiulyje daugiau nieko nebuvo. Kernas negalėjo kitaip; jis atidarė duris ir įėjo.

Sugirgždėjus durims, mergina pakėlė akis. Kernas sutriko.

— Labas vakaras, — tarė jis neryžtingai.

Mergina pažvelgė į jį. Paskui linktelėjo ir skaitė toliau.

Kernas atsisėdo kambario kampe. Po valandėlės jis pakilo ir pasiėmė porą laikraščių. Staiga pasijuto besąs gana juokingas, mielai būtų vėl atsidūręs už durų. Bet jam atrodė beveik neįmanoma dabar iškart atsistoti ir vėl išeiti.

Jis išskleidė laikraščius ir ėmė skaityti. Po kurio laiko pamatė, kaip mergina pasiėmė savo rankinuką, atsidarė ir išsitraukė sidabrinį portsigarą. Atvožė jį, paskui, neišsiėmusi cigaretės, vėl uždarė ir įkišo jį atgal į rankinuką.

Kernas skubiai padėjo laikraštį į šalį ir atsistojo.

— Matau, kad jūs pamiršote savo cigaretes, — pasakė jis. — Ar galiu jums pagelbėti?

Jis išsitraukė pakelį. Daug būtų atidavęs, kad dabar būtų turėjęs portsigarą. Pakelis buvo susimaigęs ir apiplyšusiais galais. Ištiesė jį merginai.

— Tiesa, aš nežinau, ar jūs tokias mėgstate. Durininkas ką tik jų atsisakė. Jam per prastos.

Mergina žvilgtelėjo į pakelį.

— Aš rūkau tas pačias, — tarė ji.

Kernas nusijuokė.

— Čia pačios pigiausios, kokių tik yra. Tai beveik tas pats, lyg būtų papasakota gyvenimo istorija.

Mergina pažvelgė į jį.

— Aš manau, viešbutis ir taip ją papasakoja.

— Tas tiesa.

Kernas uždegė degtuką ir atkišo merginai ugnį. Silpna rausva šviesa apšvietė pailgą rusvoką veidą su ryškiais tamsiais antakiais. Akys buvo didelės ir skaidrios, lūpos pilnos ir švelnios. Kernas negalėjo pasakyti, ar mergina graži ir ar ji jam patiko; jį tik apėmė keistas nebylaus ir tolimo ryšio su ja jausmas — jo ranka gulėjo ant jos krūties, kai jos dar nepažinojo. Pastebėjo ją alsuojant ir staiga, nors ir žinojo, kad tai paika, įsikišo ranką į kišenę.

— Ar seniai jūs svetur? — paklausė jis.

— Du mėnesiai.

— Tai neilgai.

— Tai be galo ilgai.

Kernas pažvelgė nustebęs.

— Jūs teisi, — pratarė paskui. — Dveji metai — mažoka. Bet du mėnesiai — be galo daug. Vis dėlto tai išeis į gera: laikas kuo ilgiau tęsis, tuo labiau trumpės.

— Jūs manote, kad tai ilgai tęsis? — paklausė mergina.

— Nežinau. Apie tai aš daugiau nebegalvoju.

— O aš — visą laiką.

— Ir aš taip dariau, kai buvau dar tik du mėnesius svetur.

Mergina nutilo. Susimąsčiusi palenkė galvą ir palengva rūkė, giliai užsitraukdama. Kernas žiūrėjo į vešlius, truputį pagarbiniuotus juodus plaukus, raminančius jos veidą. Jis mielai būtų pasakęs ką nors ypatinga, dvasinga, bet jam niekas neatėjo į galvą. Mėgino prisiminti, kaip panašiu atveju elgėsi pasaulietiški herojai iš kai kurių jo skaitytų knygų — tačiau galva buvo tuštutėlė it puodynė, o herojai taip pat, matyt, niekad nebuvo apsistoję emigrantų viešbutyje Prahoje.

— Ar ne per tamsu skaityti? — paklausė jis pagaliau.

Mergina krūptelėjo, tarsi jos mintys būtų buvusios kažkur kitur. Paskui užvertė priešais gulėjusią knygą.

— Ne. Aš ir nenoriu daugiau skaityti. Beprasmiška.

— Kartais tai atitraukia, — tarė Kernas. — Kai aš kur nors randu kriminalinį romaną, perskaitau jį vienu prisėdimu.

Mergina pavargusiai nusišypsojo.

— Tai ne kriminalinis romanas. Tai neorganinės chemijos vadovėlis.

— Ak šit kaip! Jūs mokėtės universitete?

— Taip. Viurcburge.

— O aš Leipcige. Iš pradžių ir aš nešiojausi su savimi vadovėlius. Nenorėjau nieko užmiršti. Paskui juos pardaviau. Buvo per sunkūs nešiotis, ir nusipirkau už juos tualetinio vandens bei muilo, kad galėčiau prekiauti. Iš to dabar ir gyvenu.

Mergina pasižiūrėjo į jį.

— Iš tikrųjų jūs ne itin mane drąsinate.

— Aš nenorėjau jūsų gąsdinti, — skubiai pasakė Kernas. — Mano padėtis buvo kitokia. Aš apskritai neturėjau dokumentų. O jūs tikriausiai turite pasą.

Mergina linktelėjo.

— Pasą aš turiu. Bet po šešių savaičių jis nebegalios.

— Nieko baisaus. Paskui tikrai galėsite jį pratęsti.

— Manau, kad ne.

Mergina atsistojo.

— Ar nenorėtumėte surūkyti dar vienos cigaretės? — paklausė Kernas.

— Ne. Ačiū. Rūkau gerokai per daug.

— Kažkas man sykį sakė, kad viena cigaretė tinkamu momentu esą geriau nei visi pasaulio idealai.

— Tikra tiesa.

Mergina nusišypsojo, ir netikėtai Kernui ji pasirodė labai graži. Jis daug būtų atidavęs, kad galėtų toliau su ja šnekėtis, bet nežinojo, ką daryti, kad ji pasiliktų.

— Jeigu aš jums kaip nors galėčiau padėti, skubiai pasakė jis, — mielai tai padaryčiau. Aš pažįstu Prahą. Buvau čia jau du kartus. Vadinuosi Liudvigas Kernas ir gyvenu kambaryje į dešinę nuo jūsų.

Mergina metė skubų žvilgsnį. Kernas pamanė, kad jau bus išsidavęs. Bet ji nuoširdžiai padavė ranką. Jis pajuto tvirtą spustelėjimą.

— Aš mielai jūsų pasiklausiu, kai ko nors nežinosiu, — pratarė ji. — Labai dėkoju.

Susirinko nuo stalo knygas ir užlipo laiptais aukštyn.

Kernas dar pasėdėjo valandžiukę vestibiulyje. Dabar jau žinojo, ką privalėjo pasakyti.

— Dar kartą, Štaineri, — pasakė sukčius lošėjas. — Dievaži, aš labiau nervinuosi dėl jūsų debiuto toje užkandinėje, nei pats, lošdamas žokėjų klube.

Jie sėdėjo bare, ir Fredas surengė generalinę repeticiją su Štaineriu. Norėjo jį pirmą kartą paleisti prieš porą menkesnių sukčių vienoje smuklėje netoliese. Štaineriui atrodė, kad tai galbūt vienintelis kelias gauti pinigų — be vogimo ir tikro plėšikavimo.

Kokį pusvalandį jie mokėsi triukų su tūzais. Paskui kišenvagis patenkintas atsistojo. Jis vilkėjo smokingą.

— Dabar turiu eiti. Opera. Didžioji premjera. Dainuoja Lehmanas. Šalia tikrai didelio meno mes visada turime darbo. Žmonės darosi išsiblaškę, suprantate? — jis ištiesė Štaineriui ranką. — Beje, čia man dar atėjo į galvą — kiek turite pinigų?

— Trisdešimt du šilingus.

— Ne kažin kas. Per maži pinigai broliams, taip jie neužkibs, — jis įsikišo ranką į kišenę ir ištraukė šimto šilingų banknotą.

— Štai šituo jūs užsimokėsite už kavą; paskui jau kuris nors prieis. Atiduokite mano pinigus smuklininkui; jis mane pažįsta. O dabar: žaisti trumpai ir atidžiai stebėti, kada iškris keturios damos! Kaklo ir kojos lūžis!

Štaineris paėmė banknotą.

— Jeigu prarasiu pinigus, niekad nebegalėsiu jums jų grąžinti.

Kišenvagis gūžtelėjo pečiais.

— Tada jie bus prarasti. Menininko nesėkmė. Bet jūs jų neprarasite. Aš pažįstu žmones. Paprasti sukčiai. Ne specialistai. Ar esat nervingas?

— Manau, kad ne.

— Ir todėl jūs turite dar vieną šansą. Jie ten nežino, kad jūs šį tą išmanote. Kol pastebės, bus jau apmauti ir nedaug ką begalės padaryti. Taigi servus.

— Servus.

Štaineris nuėjo į smuklę. Pakeliui mąstė: keista, joks kitas žmogus jam nebūtų patikėjęs nė ketvirčio sumos, kurią nesvarstydamas davė lošėjas. Visuomet tas pats. Ačiū Dievui.

Smuklės priekyje buvo įpusėjusios kelios taroko partijos. Štaineris atsisėdo prie lango ir užsisakė vieną degtinės. Demonstratyviai išsitraukė piniginę, į kurią, kad atrodytų pilnesnė, dar buvo prikišęs porą popieriaus lapų, ir užsimokėjo šimtine.

Po minutės jį užkalbino liesas vyriškis ir pakvietė sužaisti pokerį. Štaineris nuobodžiaujančiu veidu atsisakė. Vyras ėmė jį įkalbinėti.

— Aš turiu per mažai laiko, — pareiškė Štaineris. — Daugių daugiausia pusvalandį, o lošimui jo per maža.

— Bet kur ten, kur ten! — džiūsna parodė gerokai išgedusius dantis. — Per pusvalandį ne vienas tapo laimingas, pone kaimyne!

Štaineris pažvelgė į kitus du prie gretimo staliuko.

Vienas buvo riebaus veido ir nuplikęs, kitas — juodas, labai apžėlęs ir su didele nosimi. Abudu abejingai žiūrėjo į jį.

— Jeigu iš tiesų tik pusvalandžiui, — tarė Štaineris tariamai dvejodamas, — galima būtų pamėginti.

— Žinoma, žinoma, — nuoširdžiai atitarė džiūsna.

— Ir galėsiu baigti, kada norėsiu?

— Savaime aišku, pone kaimyne, kada panorėsite.

— Net jeigu laimėsiu?

Storulio prie stalo lūpos truputį persikreipė. Jis susižvalgė su juočkiu: regis, būsime pagavę tikrą miesčionį vištuką!

— Tada pradedam, pradedam, pone kaimyne, — džiugiai sumekeno džiūsna.

— Na, ką gi.

Štaineris atsisėdo prie stalo. Storulis išmaišė ir padalijo. Štaineris išlošė porą šilingų. Kai pats maišė, apčiupinėjo kortų kraštus. Tada jis dar kartą supašė kaladę ir nusikėlė sau toje vietoje, kur kažką pajuto, užsakė slyvinės, žvilgtelėjo į viršutinės krūvelės apačią ir pamatė, kad tos truputį apkarpytos kortos buvo karaliai. Tada vėl gerai sumaišė ir padalijo.

Po ketvirčio valandos jau turėjo išlošęs apie trisdešimt šilingų.

— Visai gerai! — sumekeno džiūsna. — Gal mes pamėginkime daugiau pastatyti?

Štaineris linktelėjo. Jis išlošė ir kitą labiau jaudinančią partiją. Paskui dalijo storulis. Jo rožinės letenėlės iš tikrųjų atrodė per mažos sukčiauti. Vis dėlto Štaineris pastebėjo labai mikliai manipuliuojant. Tada pakėlė savo kortas. Trys damos.

— Kiek? — paklausė storulis ir sukando savo cigarą.

— Keturias, — tarė Štaineris ir pajuto, kad storulis sunerimo, nes jis turėjęs nupirkti tik dvi kortas. Storulis pastūmė jam keturias. Štaineris pamatė, kad viena buvo ketvirtoji dama, kurios trūko. Dabar jis, žinoma, neturėjo šanso ir metė kortas, sakydamas: „Prakeikimas! Parduota!“ Kiti trys susižvalgė ir taip pat pasavo.

Štaineris žinojo, kad jis tik tada gali ką nors padaryti, kai dalija pats. Dėl to teturėjo vieną galimybę prieš tris. Kišenvagis buvo teisus. Jis turįs greit veikti, kol kiti dar per daug nesusiprato.

Jis padarė triuką su tūzais, tik paprastą. Storulis sužaidė prieš jį ir pralošė. Štaineris pažvelgė į laikrodį.

— Man jau reikia eiti. Paskutinis ratas.

— Na, na, pone kaimyne! — sumekeno džiūsna.

Kiti du nieko nepasakė.

Kitą kartą Štaineriui teko keturios damos. Jis nusipirko dar vieną kortą. Devynakę. Plaukuotasis juočkis nusipirko dvi kortas. Štaineris matė, kaip džiūsna mikliu rankos judesiu padavė iš apačios, tačiau vis tiek kartu kėlė iki dvidešimties šilingų ir pasidavė. Juočkis metė žvilgsnį į jį ir pasiėmė banką.

— Kokias kortas jūs turėjote? — sušuko džiūsna ir greitai atvertė Štainerio kortas.

— Keturios damos! Ir jūs pasuojate, Dievo žmogau? Čia juk buvo viso pasaulio pinigai! Ką jūs turėjote? — paklausė jis juočkį.

— Tris karalius, — pasakė tas perkreiptu veidu.

— Na, matote! Matote! Jūs būtumėt išlošęs, pone kaimyne! Kiek jūs būtumėte kėlęs su trimis karaliais?

— Su trimis karaliais būčiau statęs iki mėnulio, — atsakė juočkis gana niūriai.

— Aš apsirikau, — pasakė Štaineris. — Maniau turįs tik tris damas. Vieną palaikiau valetu.

— Štai kas!

Juočkis dalijo. Štaineris gavo tris karalius ir nusipirko ketvirtąjį. Jis pakėlė iki penkiolikos šilingų, po to supasavo. Storulis godžiai įtraukė oro. Štaineris buvo išlošęs apie devyniasdešimt šilingų, ir buvo likę tik du lošimai.

— Ką jūs turėjote, pone kaimyne?

Džiūsna pabandė greit atversti kortas. Štaineris numušė jo ranką.

— Ar Čia taip įprasta? — paklausė jis.

— Na, atleiskite. Tik iš smalsumo.

Kito lošimo metu Štaineris prarado aštuonis šilingus. Daugiau nebekėlė. Tada paėmė kortas ir sumaišė. Jis tiksliai įsidėmėjo ir įmaišė karalius į kaladės apačią taip, kad iš apačios juos galėtų išdalyti storuliui. Pavyko. Ir juočkis dėl akių kėlė, storulis pareikalavo vienos kortos. Štaineris atidavė jam paskutinį karalių. Storulis siurbtelėjo oro ir persimetė žvilgsniu su kitais. Šią akimirką Štaineris panaudojo tūzų triukui. Jis numetė į šalį tris savo kortas ir pasiėmė abu likusius tūzus, kurie dabar gulėjo viršuje.

Storulis pradėjo siūlyti. Štaineris atidėjo savo kortas į šalį ir dvejodamas pakėlė. Juočkis padvigubino. Pasiekus šimtą dešimt šilingų, jis pasitraukė. Storulis pakėlė sumą iki šimto penkiasdešimties. Štaineris sustojo. Jis nebuvo visai tikras. Kad storulis turėjo keturis karalius, jis žinojo. Nežinojo tik paskutinės kortos. Jeigu tai jokeris, Štaineris bus pralošęs. Džiūsna nenustygo ant savo kėdės.

— Ar galima žvilgtelėti? — jis norėjo pagriebti Štainerio kortas.

— Ne, — Štaineris uždėjo ranką ant savo kortų. Jį nustebino šis naivus įžūlumas. Džiūsna iškart storuliui būtų telegrafavęs koja apie Štainerio kortas.

Storulis ėmė abejoti — pastebėjęs, kad storulis ėmė abejoti, Štaineris pakėlė smarkiau, matyt, kad storulis nesustabdytų, arba bijodamas, kad storulis pats daugiau nebekels. Pasiekus šimtą aštuoniasdešimt, storulis sustojo. Jis padėjo ant stalo keturis karalius. Štaineris atsikvėpė ir atvertė savo keturis tūzus.

Džiūsna švilptelėjo. Po to, kai Štaineris susikišo pinigus, stojo mirtina tyla.

— Mes žaisime dar vieną ratą, — staiga griežtai pareiškė juočkis.

— Labai gaila, — atsiprašė Štaineris.

— Mes žaisime dar vieną ratą, — pakartojo juočkis ir atkišo smakrą.

Štaineris atsistojo.

— Kitą sykį.

Jis nuėjo prie baro ir užsimokėjo. Paskui įkišo šeimininkui sulankstytą šimto šilingų banknotą.

— Prašau perduoti Fredui.

Šeimininkas nustebęs kilstelėjo antakius.

— Fredui?

— Taip.

— Gerai, — šeimininkas vyptelėjo. — įkliuvo, broleliai! Norėjo pagauti pikšę, o užsirovė ant ryklio.

Anie trys stovėjo prie durų.

— Lošime dar vieną ratą, — pasakė juočkis ir užtvėrė kelią.

Štaineris pasižiūrėjo į jį.

— Nieko nebus, pone kaimyne, — sumekeno džiūsna. — Neįmanoma, sere!

— Būkime atviri, — pasakė Štaineris, — karas yra karas. Reikia mokėti kartais ir pralaimėti.

— Tai ne mums, — atsakė juočkis, — mes lošime dar vieną ratą.

— Arba jūs atiduosite, ką išlošėte, — pridūrė storulis.

Štaineris papurtė galvą.

— Tai buvo garbingas lošimas, — tarė jis su ironiška šypsena. — Žinojote, ko norite, ir aš žinojau, ko noriu. Gero vakaro.

Jis pabandė praeiti tarp juočkio ir džiūsnos ir pajuto įtemptus juočkio raumenis.

Tą akimirką priartėjo šeimininkas.

— Mano ponai, nekelkite triukšmo mano restorane!

— Aš ir neketinu, — pasakė Štaineris, — tenoriu išeiti.

— Ir mes kartu, — pasišovė juočkis.

Džiūsna ir juočkis išėjo pirmi, po to Štaineris ir už jo storulis. Štaineris žinojo, kad pavojingas tik juočkis.

Klaida buvo, kad šis išėjo pirmas. Tą akimirką, kai praėjo pro duris, Štaineris spyrė atgal storuliui į pilvą ir iš visų jėgų smogė juočkiui kumščiu kaip kūju į sprandą taip, kad šis griuvo laiptais žemyn ant džiūsnos. Tada vienu šuoliu iššoko lauk ir nudūmė gatve, kol anie neatsigavo. Žinojo, kad tai buvo vienintelė jo galimybė, nes gatvėje prieš tris vyrus nieko nebūtų padaręs. Išgirdo riksmą ir bėgdamas atsigręžė, bet niekas jo nesivijo. Jie buvo taip apstulbinti.

Štaineris sulėtino žingsnį ir pasuko į judresnes gatves. Sustojo prie madų ateljė veidrodžio ir pažvelgė į save. „Lošėjas ir sukčius, — pagalvojo jis. — Tačiau pusė paso...“ Linktelėjo sau ir nuėjo tolyn.

V

Kernas sėdėjo ant mūrinės senų žydų kapinių tvoros ir gatvės žibinto šviesoje skaičiavo savo pinigus. Jis visą dieną prekiavo Šventojo kryžiaus kalno rajone. Tai buvo vargšų kvartalas; bet Kernas žinojo, kad vargas yra gailestingas ir nesikvies policijos. Uždirbo trisdešimt aštuonias kronas. Tai buvo gera diena.

Jis susikišo savo pinigus ir pamėgino iššifruoti pavardę ant sudūlėjusio antkapio, kuris greta jo rėmėsi į sieną.

— Rabis Izraelis Liovas, — pasakė jis tada, — miręs tais išdilusiais metais, kažkada išėjęs didžius mokslus ir dabar virtęs saujele žemės su kaulais ten, apačioje, — ką, tavo manymu, man dabar daryti? Eiti namo, pasitenkinti nuveiktu ar pamėginti paspekuliuoti ir pasiekti penkiasdešimties kronų uždarbį?

Jis išsitraukė penkių kronų monetą.

— Tau visiškai vis vien, seni, ką? Tai paklauskim emigrantų lemtį — atsitiktinumą. Galva — pasitenkinti, užrašas — prekiauti toliau, — jis išmetė monetą aukštyn ir sugavo. Ji nuriedėjo nuo jo rankos ir nukrito ant kapo. Kernas perlipo per tvorą ir atsargiai ją pakėlė. — Užrašas! Ant tavo kapo! Ir tu pats man tą patį patari, Rabi! Tada pirmyn! — jis žengė prie artimiausio namo, lyg pasiruošęs šturmuoti tvirtovę.

Pirmame aukšte niekas neatidarė. Kernas palaukė kurį laiką ir tada užlipo laiptais į viršų. Antrame aukšte išėjo daili tarnaitė. Ji pažvelgė į jo portfelį, perkreipė lūpas ir, nieko nesakiusi, trenkė durimis.

Kernas užlipo į trečią aukštą. Ten po dviejų skambučių tarpdury pasirodė vyras su atsagstyta liemene. Vos pradėjus Kernui šnekėti, vyras pasipiktinęs jį nutraukė:

— Tualetinis vanduo? Kvepalai? Koks įžūlumas! Žmogau, ar nemokate skaityti? Man, generaliniam Leo parfumerijos prekių atstovui, būtent man drįstate siūlyti savo mėšlą? Lauk!

Ir jis užtrenkė duris. Kernas užsidegė degtuką ir ėmėsi studijuoti žalvario lentelę ant durų. Tai buvo faktas: Jozefas Šimekas pats prekiavo urmu kvepalais, tualetiniu vandeniu ir muilu.

Kernas papurtė galvą.

— Rabi Izraeli Liovai, — sumurmėjo jis. — Ką tai reiškia? Ar mes neteisingai supratome vienas kitą?

Jis paskambino ketvirtame aukšte. Atidarė draugiška apkūni moteris.

— Įeikite vidun, — geraširdiškai tarė, pamačiusi jį. — Vokietis, tiesa? Pabėgėlis? Įeikite vidun.

Kernas nusekė paskui ją į virtuvę.

— Sėskitės, — siūlė moteris. — Jūs juk tikriausiai pavargęs.

— Ne itin.

Tai buvo pirmas kartas, kai Kernui Prahoje pasiūlė kėdę. Jis išnaudojo retą progą ir atsisėdo. „Atleisk, Rabi, — galvojo jis, — aš pasikarščiavau, aš esu jaunas, Rabi Izraeli“. Tada jis iškrovė savo portfelį.

Apkūnioji moteris ramiai stovėjo priešais jį, rankas sukryžiavusi ant skrandžio, ir žiūrėjo.

— Ar čia kvepalai? — paklausė ji ir parodė į mažą buteliuką.

— Taip, — iš tiesų Kernas tikėjosi, kad ji susidomės muilu. Jis iškėlė buteliuką aukštyn kaip vertingą brangakmenį. — Čia yra garsūs Kerno firmos „Far“ kvepalai. Tikrai ypatingi! Ne koks šarmas, kaip, pavyzdžiui, produkcija Leo įmonių, kurioms atstovauja ponas Šimekas apačioje.

— Taip, taip...

Kernas atidarė buteliuką ir davė moteriai pauostyti. Paskui paėmė stiklo strypelį ir perbraukė per jos riebią ranką.

— Pamėginkite pati.

Moteris apuostė ranką ir linktelėjo.

— Atrodo, geri. Bet ar jūs turite tik tokių mažų buteliukų?

— Čia didesnis. Dar turiu ir vieną labai didelį. Štai čia. Vis dėlto jis kainuoja keturiasdešimt kronų.

— Nieko tokio. Didelis geriausias, aš jį pasilieku.

Kernas negalėjo patikėti savo ausimis. Tai buvo grynas keturiasdešimties kronų uždarbis.

— Jeigu jūs paimsite didįjį butelį, aš dar pridėsiu dykai gabalą migdolų muilo, — pareiškė jis sužavėtas.

— Puiku, muilas visuomet praverčia.

Moteris paėmė butelį bei muilą ir nuėjo į gretimą kambarį. Kernas tuo tarpu vėl susikrovė savo daiktus. Pro pusiau praviras duris sklido virtos mėsos kvapas. Jis nusprendė po visko nepagailėti sau puikios vakarienės. Sriuba iš studentų valgyklos Vencelio aikštėje nepasisotinsi.

Moteris sugrįžo.

— Tai ačiū ir sudie, — pasakė ji draugiškai. — Štai čia jums dar sumuštinis į kelią!

— Ačiū, — Kernas stovėjo ir laukė.

— Ar dar ko nors reikia? — paklausė moteris.

— Taip, žinoma, — nusijuokė Kernas. — Jūs dar nesumokėjot man pinigų.

— Pinigų? Kokių pinigų?

— Keturiasdešimt kronų, — nustebęs pasakė Kernas.

— Ak, taip! Antonai! — šūktelėjo moteris į gretimą kambarį. — Ateik čia! Čia vienas toks prašo pinigų!

Iš gretimo kambario atėjo vyras su petnešomis. Jis šluostėsi ūsus ir kramtė. Kernas pastebėjo, kad prakaitą permerktus marškinius buvo susikišęs į kelnes su galionais, ir nelauktai jį užplūdo bloga nuojauta.

— Pinigų? — kimiai paklausė vyras ir pasukiojo pirštą savo ausyje.

— Keturiasdešimt kronų, — atsakė Kernas. — Bet geriau paprasčiausiai grąžinkite butelį, jei jums per brangu. Muilą galite pasilikti.

— Taip, taip! — vyras priėjo arčiau. Jis dvokė įsisenėjusiu prakaitu ir šviežiai virta kiaulės papilve.

— Eikš su manim, mano sūnau! — jis nuėjo ir atidarė duris į gretimą kambarį. — Ar tu tai pažįsti? — parodė į uniforminį švarką, pakabintą ant kėdės. — Ar man jį apsivilkti ir su tavim nueiti į policiją?

Kernas žengė žingsnį atgal. Jis jau matė save, uždarytą keturiolikai dienų į kalėjimą už draudžiamą prekybą.

— Aš turiu leidimą gyventi, — pasakė jis taip abejingai, kaip tik galėjo. — Galiu jums parodyti.

— Verčiau parodyk man savo leidimą dirbti, — atsiliepė vyras ir įsispoksojo į Kerną.

— Jį aš turiu viešbutyje.

— Tada mes galime nueiti į viešbutį. O gal vis dėlto geriau tegu butelis būna dovana, kaip?

— Dėl manęs... — Kernas pasidairė durų.

— Štai, pasiimkite savo sumuštinį, — pasakė moteris, plačiai besišypsodama.

— Ačiū, nereikia, — Kernas atidarė duris.

— Tik pažiūrėkit, koks nedėkingumas!

Kernas užtrenkė paskui save duris ir nuskubėjo laiptais žemyn. Griausmingo juoko, kilusio jam pabėgus, Kernas negirdėjo.

— Nuostabu, Antonai! — prunkštė moteris. — Ar matei, kaip tas spruko? Lyg jam į kelnes būtų bičių prileidę. Dar greičiau, nei tas senas žydas šiandien po pietų. Tas jau tikrai tave palaikė policijos kapitonu ir manė, kad bus uždarytas.

Antonas šypsojosi.

— Visi jie bijo bet kokios uniformos! Net jeigu ji ir laiškininko. Mūsų pranašumas! Neblogai gyvename iš emigrantų, ką? — jis čiupo moteriai už krūtų.

— Kvepalai geri, — ji prisispaudė prie jo. — Geresni nei to seno žydo vanduo plaukams.

Antonas pasitaisė kelnes.

— Tai išsikvėpink šį vakarą jais; tada aš turėsiu lovoje grafienę. Ar dar liko puode mėsos?

Kernas stovėjo gatvėje.

— Rabi Izraeli Liovai, — pasakė jis gana graudžiai į kapinių pusę. — Jie mane apmovė. Keturiasdešimt kronų. Net keturiasdešimt trys su muilo gabalu. Tai yra dvidešimt keturios gryno nuostolio.

Paskui sugrįžo į viešbutį.

— Ar buvo kas nors pas mane atėjęs? — paklausė durininko.

Tas papurtė galvą.

— Nė vieno žmogaus.

— Tikrai ne?

— Ne. Net ir Čekoslovakijos prezidento nebuvo.

— Jo aš ir nelaukiu, — atkirto Kernas.

Užlipo laiptais į viršų. Buvo keista, kad nesulaukė žinios iš tėvo. Galbūt jo iš tiesų ten nebuvo; arba per tą laiką jį sučiupo policija. Nusprendė palaukti porą dienų ir po to darsyk nueiti į ponios Ekovski butą.

Viršuje, savo kambaryje, rado tą vyrą, Rabę, kuris naktį šaukė. Jis kaip tik rengėsi.

— Ar jau einate gultis? — paklausė Kernas. — Dar nėra devynių.

Rabė linktelėjo.

— Man tai protingiausia. Bent pamiegosiu iki dvylikos. Tuo laiku aš kasnakt pašoku. Kai sėdėjome bunkeryje, jie paprastai ateidavo apie vidurnaktį. Paskui aš dvi tris valandas pasėdėsiu prie lango. Po to išgersiu migdomųjų. Ir šitaip visai gerai susitvarkysiu.

Jis pasistatė stiklinę vandens šalia lovos.

— Žinote, kas mane labiausiai nuramina, kai sėdžiu prie lango naktimis? Aš deklamuoju sau eilėraščius. Senus eilėraščius iš mokyklos laikų.

— Eilėraščius? — nustebęs paklausė Kernas.

— Taip, visai paprastus. Pavyzdžiui šitas, kurį vakarais kaip lopšinę dainuoja vaikams:

Aš pavargęs, einu gultis

Ir užmerkiu akeles

Saugok, Tėve,

Miegą mano.

Šiandien aš prasikaltau,

Mielas Dieve, man atleiski.

Jėzaus kraujas ir malonė

Išperka visas kaltes...

Jis stovėjo kambario prieblandoje su savo baltais apatiniais marškiniais kaip mielas pavargęs vaiduoklis ir lėtai monotoniškai tarė lopšinės žodžius, užgesusias akis nukreipęs į naktį už lango.

— Tai mane nuramina, — pakartojo jis po to ir nusišypsojo. — Aš nežinau kaip, bet tai mane nuramina.

— Gali būti, — tarė Kernas.

— Tai skamba beprotiškai, bet mane iš tikrųjų nuramina. Jaučiuosi ramus ir taip, lyg būčiau namuose.

Kernas pasijuto nejaukiai. Rodės, lyg oda jam būtų pašiurpus.

— Aš nemoku eilėraščių atmintinai, — pasakė jis. — Visus užmiršau. Man atrodo, kad praėjo visa amžinybė nuo to laiko, kai mokiausi mokykloje.

— Ir aš buvau užmiršęs. Bet dabar iškart galiu viską prisiminti.

Kernas linktelėjo. Paskui atsisėdo. Jis norėjo išeiti iš kambario. Tada Rabė galėtų pamiegoti ir jam nebereikėtų apie jį galvoti.

— Kad nors žinotum, ką veikti vakarais! — pasakė Kernas. — Vakarais visada bjauriausia. Skaityti jau seniai neturiu ko. O sėdėti apačioje ir šimtąjį kartą šnekėti apie tai, kaip puiku buvo Vokietijoje ir kada galėtų kas pasikeisti, aš taip pat neturiu noro.

Rabė atsisėdo lovoje.

— Eikite į kiną. Tai geriausias būdas prastumti laiką. Po to nebežinai, ką žiūrėjai; tačiau bent jau apie nieką negalvoji.

Jis nusimovė kojines. Kernas susimąstęs žiūrėjo į jį.

— Į kiną, — atkartojo jis. Ir jam toptelėjo, kad jis galbūt galėtų pasikviesti merginą iš gretimo kambario. — Ar pažįstate ką nors čia, viešbutyje? — paklausė jis.

Rabė pasidėjo kojines ant kėdės ir pakrutino savo nuogus kojų pirštus.

— Keletą. Kam? — jis žiūrėjo į savo pėdas, lyg jų dar niekad nebūtų matęs.

— Tuos gretimais?

Rabė pagalvojo.

— Ten gyvena senoji Šimanovska. Prieš karą ji buvo garsi aktorė.

— Aš ne apie ją galvojau.

— Jis galvojo apie Rūtą Holand, jauną gražią merginą, — tarė vyras su akiniais, trečiasis šio kambario gyventojas. Jis jau kurį laiką stovėjo tarpduryje ir klausėsi. Vadinosi jis Marilas, o anksčiau buvo reichstago deputatas.

— Tiesa, Kernai, Don Žuanai, juk taip?

Kernas nuraudo.

— Keista, — tęsė Marilas. — Žmogus rausta dėl natūraliausių dalykų. O dėl niekšiškų — niekada. Kaip šiandien sekėsi biznis?

— Visiška katastrofa. Netekau grynų pinigų.

— Tuomet jūs prie to dar šiek tiek pridėkite. Tai geriausias būdas neįsitaisyti komplekso.

— Aš kaip tik ruošiuosi, — tarė Kernas. — Noriu nueiti į kiną.

— Bravo. Tikriausiai su Rūta Holand — taip sprendžiu iš jūsų atsargių klausinėjimų.

— Nežinau. Aš juk jos nepažįstu.

— Mes nepažįstame daugumos žmonių. Kada nors reikia pradėti. Visada pirmyn, Kernai. Drąsa — gražiausia jaunystės puošmena.

— Jūs manote, kad ji sutiks?

— Žinoma. Tai yra vienintelis mūsų sumauto gyvenimo privalumas. Kiekvienas dėkingas, kai jį atitraukia nuo baimės ir nuobodulio. Tat nereikia kvailai gėdintis! Bėk pirmyn ir nedrebėk!

— Eikite į „Rialto“, — nuo savo lovos pasakė Rabė. — Ten rodo Maroką. Aš atradau, kad kuo tolimesni kraštai, tuo geriau atitraukia.

— Marokas visada puiku, — pareiškė Marilas. — Ir jaunoms merginoms taip pat.

Rabė dūsaudamas susivyniojo į antklodę.

— Kartais aš norėčiau išmiegoti dešimt metų!

— Ar jūs norėtumėt ir dešimčia metų senesnis būti? — paklausė Marilas.

Rabė pažvelgė į jį.

— Ne, — pasakė jis. — Tada mano vaikai jau būtų suaugę.

Kernas pasibeldė į gretimas duris. Kažką atsiliepė balsas iš vidaus. Pravėrė duris ir iškart sustingo. Žvelgė tiesiai Šimanovskai į akis.

Jos veidas buvo kaip liepsnotosios pelėdos. Gilios raukšlės, padengtos balta pudra, atrodė kaip kalnuoti sniegynai, kuriuose kaip gilūs urvai glūdėjo juodos akys. Ji spoksojo į Kerną, lyg būtų troškus kuo greičiau suleisti savo nagus jam į veidą. Rankose ji laikė cinoberio raudonumo šalį, iš kurio kyšojo pora virbalų. Jos veidas netikėtai persikreipė. Kernas jau pamanė, kad tuoj puls jį, bet staiga jos bruožais nuslydo savotiška šypsena.

— Ko jūs norite, jaunasis drauge? — paklausė ji patetiškai giliu teatriniu balsu.

— Aš norėčiau pasikalbėti su panele Holand.

Šypsena pradingo kaip nušluota.

— Ak taip.

Šimanovska su panieka nužvelgė Kerną ir ėmė smarkiai krutinti virbalus.

Rūta Holand skaitė, įsitaisiusi ant savo lovos. Kernas pamatė, kad tai ta pati lova, prie kurios jis naktį stovėjo. Staiga pajuto šilumą ant savo kaktos.

— Ar galiu jus šio to paklausti? — pasakė jis.

Mergina atsistojo ir išėjo su juo į koridorių. Šimanovska suprunkštė jiems iš paskos kaip sužeistas arklys.

— Aš norėjau jus paklausti, ar nenueitumėte su manimi į kiną. — pasakė jis už durų. — Turiu du bilietus, — dar pamelavo jis.

Rūta Holand pažvelgė į jį.

— O gal jūs ką kita numačiusi? Juk gali būti...

Ji papurtė galvą.

— Ne, aš nieko nenumačiusi.

— Tada eime! Kam jums visą vakarą sėdėti kambaryje?

— Aš jau įpratusi.

— Juo blogiau. Aš ir po dviejų minučių džiaugiuosi, kad ištrūkau. Maniau, mane suės.

Mergina nusijuokė. Staiga ji pasirodė labai vaikiška.

— Šimanovska taip tik atrodo. Ji turi gerą širdį.

— Gali būti, bet jos nematyti. Filmas prasideda po ketvirčio valandos. Eime?

— Gerai, — sutiko Rūta Holand, ir atrodė, kad ji jau pasiryžo.

Prie kasos Kernas skubiai nuėjo priekį.

— Vieną akimirką, aš tik pasiimsiu bilietus. Jie čia palikti.

Jis nupirko du bilietus ir vylėsi, kad ji nieko nepastebėjo. Bet paskui jam tai pasirodė vis vien — svarbiausia, kad ji sėdėjo šalia.

Salėje užgeso šviesos. Ekrane pasirodė Marakešo kasba, sublizgo nuo saulės ribuliuojanti dykuma ir per karštą Afrikos naktį pasklido monotoniška fleitų ir tamburinų melodija...

Rūta atsirėmė į savo krėslo atkaltę. Muzika krito ant jos kaip šiltas lietus — šiltas monotoniškas lietus, iš kurio išniro kankinantis prisiminimas...

Ji stovėjo prie Niurnbergo pilies griovio. Buvo balandis. Priešais ją patamsyje stovėjo studentas Herbertas Bilingas su suglamžytu laikraščiu rankoje.

— Tu supranti, apie ką aš kalbu, Rūta?

— Taip, suprantu, Herbertai! Tai nesunku suprasti.

Bilingas nervingai glamžė „Stūrmer“ numerį.

— Laikraštyje mano pavardė kaip žydų tarno! Kaip rasės teršėjo! Tai žlugimas, supranti?

— Taip, Herbertai.

— Aš pamėginsiu išsikapstyti. Visa mano karjera pastatyta ant kortos. Laikraštyje, kurį skaito kiekvienas, supranti?

— Taip, Herbertai. Ir mano pavardė laikraštyje.

— Tai visai kas kita! Ką tau tai gali reikšti? Tau šiaip ar taip nebegalima į universitetą.

— Tu teisus, Herbertai.

— Taigi baigta, tiesa? Mes išsiskyrę ir daugiau nieko bendra nebeturime.

— Nieko daugiau. O dabar lik sveikas.

Ji pasisuko eiti.

— Palauk... Rūta... paklausyk, vieną akimirką!

Ji sustojo. Herbertas priėjo. Jo veidas tamsoje buvo taip arti, kad ji pajuto jo alsavimą.

— Paklausyk, — pasakė jis. — Kur tu dabar eini?

— Namo.

— Tau nereikia taip iškart.... — jis kvėpavo stipriau. — Viskas, žinoma, nutarta, tiesa? Tegu taip ir lieka! Bet tu juk galėtumei... mes galėtumėm... kaip tik šį vakarą mano namuose nieko nėra, supranti, ir mūsų niekas nepamatys, — jis sugriebė jos ranką: — Mums juk nebūtina taip iškart išsiskirti, žodžiu, — taip formaliai, mes juk galėtumėme dar kartą...

— Eik! — pasakė ji. — Tuoj pat!

— Būk protinga, Rūta!

Jis apkabino jos pečius.

Ji žiūrėjo į gražų veidą, kurį mylėjo ir kuriuo negalvodama pasikliovė. Tada tvojo į jį.

— Eik! — suriko ji ir ašaros pasipylė jai iš akių. — Eik!

Bilingas atšoko.

— Ką? Mušti? Mane mušti? Tu, šlykšti žydiška kiaule, nori mane mušti?

Jis nutaisė tokią išraišką, lyg ruošdamasis ją pulti.

— Eik! — sušuko ji šaižiai.

Jis apsidairė.

— Užsičiaupk! — sušvokštė jis. — Gal tu dar nori ant manęs žmones užsiundyti, ką? Panašu į tave! Einu, gerai, einu! Ačiū Dievui, kad nusikračiau tavim!

„Kada meilė miršta“, — per Maroko kavinės triukšmą ir dūmus dusliu balsu prancūziškai dainavo moteris ekrane. Rūta Holand persibraukė sau per kaktą.

Visa kita palyginti buvo niekis. Giminaičių, pas kuriuos ji gyveno, baimė — dėdė, raginantis išvažiuoti, kad jo paties neįtrauktų — anoniminis laiškas, kuriame parašyta, kad, jeigu ji per tris dienas nepradings, ją veš vežime per miestą kaip rasės teršėją su plakatais ant krūtinės ir nugaros, su nukirptais plaukais — apsilankymas prie motinos kapo — drėgnas rytas prie karių paminklo, nuo kurio nugramdyta jos tėvo, 1916 metais kritusio Flandrijoje, pavardė, nes jis buvo žydas — ir paskui vienišas skubus išvykimas per sieną į Prahą su pora motinos papuošalų...

Ekrane vėl užgrojo fleitos bei tamburinai. Paskui tolyn nuskambėjo svetimšalių legionierių maršas — skubus, jaudinantis klerono šūkčiojimas virš į dykumą traukiančių kuopų — karių be gimtinės ir tėvynės.

Kernas pasilenkė prie Rūtos Holand.

— Ar jums patinka?

— Taip...

Jis įkišo ranką į kišenę ir padavė jai mažą buteliuką.

— Odekolonas, — sušnabždėjo jis. — Čia karšta. Gal jis jus šiek tiek atgaivins.

— Ačiū.

Ji užsilašino porą lašų ant rankos. Kernas nepamatė, kad jos akys prisipildė ašarų.

— Ačiū, — pasakė ji dar kartą.

Štaineris antrą kartą sėdėjo „Alebardos“ kavinėje. Jis pastūmėjo kelneriui penkių šilingų banknotą ir užsisakė kavos.

— Paskambinti? — paklausė kelneris.

Štaineris linktelėjo. Jis dar keletą sykių, lydimas nepastovios sėkmės, buvo lošęs kituose restoranuose ir dabar turėjo apie penkis šimtus šilingų.

Kelneris padėjo jam krūvą žurnalų ir išėjo. Štaineris paėmė vieną laikraštį ir pabandė skaityti. Tačiau netrukus vėl padėjo į šalį: jį nelabai domino, kas dedasi pasaulyje. Tam, kuris plaukė po vandeniu, rūpėjo tik viena — kaip iškilti į paviršių; jam buvo vis tiek, kokių spalvų žuvys plaukioja aplinkui.

Kelneris atnešė kavą ir dar pastatė stiklinę vandens.

— Ponai ateis po valandos, — jis tebestovėjo prie stalo. — Graži šiandien diena, ar ne? — paklausė jis palūkėjęs.

Štaineris linktelėjo ir žiūrėjo į sieną, ant kurios kabėjo plakatas, raginantis prailginti gyvenimą salyklo alumi.

Kelneris nušlumpsėjo už baro. Po valandėlės jis atnešė ant padėklo antrą stiklinę vandens.

— Geriau atneškite man vyšninės, — pasakė Štaineris.

— Gerai. Tuojau pat.

— Ir jūs išgerkite vieną su manimi.

Kelneris nusilenkė.

— Ačiū, mano pone. Jūs suprantate tokius kaip mes. Tai retai pasitaiko.

— Ak, kur ten! — atsiliepė Štaineris. — Aš tik nuobodžiauju, ir viskas.

— Aš pažinojau žmonių, kuriems kilo prastesnių minčių, kai jie nuobodžiavo, — pasakė kelneris.

Jis išgėrė ir pasikasė ryklę.

— Mano pone, — pasakė jis tada bičiuliškai, — aš juk žinau, koks čia reikalas — jeigu galėčiau jums patarti, tai pasiūlyčiau mirusį austrą. Yra dar mirusių rumunų, tie net pigesni, bet kas gali mokėti rumuniškai?

Štaineris skvarbiai pažvelgė į jį.

Kelneris paliko bėdoje savo ryklę ir ėmė trintis nugarą. Be to, dar kasėsi koja į koją.

— Žinoma, geriausia būtų amerikietis arba anglas, — pasakė jis susimąstydamas. — Tačiau kada amerikietis miršta Austrijoje! Ir jei miršta, tai turbūt avarijoje — kaip gausi pasą?

— Aš manau, vokietis geriau nei austras, — tarė Štaineris. — Sunkiau patikrinti.

— Tas tai taip. Bet tada jūs negausite leidimo dirbti. Tik gyventi. Vietoj mirusio austro kaip tik galėsite dirbti bet kur Austrijoje.

— Kol pagaus.

— Taip, žinoma. Tačiau ką Austrijoje pagavo? Daugiausia suklastotus...

Štaineris turėjo nusijuokti.

— Gali ir suklastotas būti. Vis tiek pavojinga.

— Ak, žinote, mano pone, — pasakė kelneris, — pavojinga gali būti ir tada, kai krapštaisi nosį.

— Taip, bet už tai kalėjimo negausi.

Kelneris pradėjo atsargiai masažuotis sau nosį. Tačiau nekrapštė.

— Aš linkiu gero, mano pone, — tarė jis. — Aš čia įgijau patirties. Miręs austras vis dėlto yra realiausia.

Prieš dešimtą atėjo abu pasų pardavėjai. Vienas jų, mitrus žmogus paukštiškomis akimis, vadovavo pokalbiui. Kitas tik kukliai sėdėjo išsidrėbęs šalia ir tylėjo Tas, kuris kalbėjo, išsitraukė vokišką pasą.

— Mes čia pasitarėme su verslo draugais. Jūs galite gauti šį pasą, jis tikras. Asmens duomenys bus ištrinti ir įrašyti jūsų paties. Išskyrus gimimo vietą, žinoma — čia jūs jau turite priimti Augsburgą, nes antspaudas to miesto. Tačiau tai kainuos dviem šimtais šilingų brangiau. Preciziškas darbas, suprantate?

— Tiek pinigų aš neturiu, — tarė Štaineris. — Be to, aš nevertinu savo vardo.

— Tada paimkite jį tokį. Mes pakeisime tik fotografiją. Mažą antspaudo kampelį, einantį per nuotrauką, padarysime nemokamai.

— Jokios naudos. Aš noriu dirbti. Su tuo pasu leidimo dirbti negausiu.

Pardavėjas gūžtelėjo pečiais.

— Tuomet lieka tik austriškas. Su juo galėsite dirbti.

— O jeigu pasiteiraus tame policijos skyriuje, kuris išdavė?

— Kas gali teirautis? Jeigu jūs nieko nesat pridirbęs?

— Trys šimtai šilingų, — pasakė Štaineris.

Tas net atšoko.

— Mes turime tvirtas kainas, — pareiškė įsižeidęs. — Penki šimtai, nė grašio mažiau.

Štaineris tylėjo.

— Dėl vokiško dar galima būtų tartis, tokių dažniau pasitaiko, bet austriškas yra retenybė. Kada austras turi pasą? Šalyje jam nereikia, o kada jis išvažiuoja į užsienį? Ir dar esant valiutos embargui! Penki šimtai yra dovanai.

— Trys šimtai penkiasdešimt.

Pardavėjas įsikarščiavo.

— Tris šimtus penkiasdešimt aš pats gedinčiai šeimai sumokėjau. Įsivaizduokite, kokio darbo čia reikia! O dar komispinigiai ir išlaidos. Pietetas yra brangesnis, mano pone! Kad gautum tokį šviežią nuo kapo, reikia gausiai ant stalo pažerti grynų skambančiųjų! Tik gryni pinigai išdžiovina ašaras ir palengvina gedulą! Dėl manęs, keturi šimtai penkiasdešimt, prieš mūsų interesus, nes jūs mums patinkate.

Jie sulygo dėl keturių šimtų. Štaineris išsitraukė iš kišenės savo nuotrauką, kurią buvo pasidaręs už šilingą viename automate. Abu išėjo su ja ir po valandos atnešė pasą atgal. Štaineris sumokėjo ir įsikišo jį.

— Linkiu jums daug laimės! — tarė pardavėjas. — Ir dar vienas patarimas. Kai jis pasibaigs, mes galėsime pratęsti. Nutrinsim datą ir pakeisime. Labai paprasta. Vienintelis keblumas yra viza. Kuo vėliau jums jos prireiks, tuo geriau — tuo ilgiau bus galima kaitalioti datą.

— Tą mes juk dabar galėjome padaryti, — pasakė Štaineris.

Pardavėjas papurtė galvą.

— Jums taip geriau. Jūs turėsite tikrą pasą, kurį galite būti radęs. Pakeisti fotografiją nėra taip blogai, kaip pakeisti įrašus, ar ne? Ir jūs juk turite metus laiko. Daug kas gali atsitikti.

— Tikriausiai.

— Žinoma, visiškas slaptumas, tiesa? Mūsų visų labui. Daugių daugiausia rimtas pasiūlymas. Juk jūs žinote kelią. Tai sudie.

— Sudie.

— Streszcz miecze, — tarė tylenis.

— Jis nekalba vokiškai, — nusišiepęs į Štainerio žvilgsnį atsakė pardavėjas. — Bet turi nuostabią ranką antspaudams. Žinoma, visiškai slaptai.

Štaineris nuėjo į stotį. Ten, saugojimo kameroje, buvo palikęs savo kuprinę. Vakare prieš tai jis išsikraustė iš pensiono. Naktį miegojo ant suolo skvere. Rytą stoties tualete nusiskuto ūsus ir tada nusifotografavo. Laukinis pasitenkinimas apėmė jį. Dabar jis buvo darbininkas Johanas Huberis iš Graco.

Pakeliui sustojo. Jis turėjo dar šį tą sutvarkyti iš to laiko, kai vadinosi Štaineris. Nuėjo prie telefono automato ir telefonų knygoje paieškojo numerio. „Leopoldas Šėferis, — murmėjo jis, — Trautenau gatvelė, dvidešimt septyni. Pavardė buvo degte išdeginta jo atmintyje.

Jis surado numerį ir paskambino. Atsiliepė moteris.

— Ar policininkas Šėferis namie? — paklausė jis.

— Taip, aš tuoj jį pašauksiu.

— Nebūtina, — skubiai atsakė Štaineris. — Čia policijos valdyba iš Elžbietos bulvaro. Dvyliktą valandą gaudynės. Policininkas Šėferis turi prisistatyti be penkiolikos dvyliktą. Supratote?

— Taip. Be penkiolikos dvyliktą.

— Gerai, — Štaineris pakabino ragelį.

Trautenau gatvelė buvo siaura, tyli gatvikė su plikais miesčioniškais namais. Štaineris gerai apžiūrėjo namą, pažymėtą dvidešimt septintuoju numeriu. Jis niekuo nesiskyrė nuo kitų, bet jam pasirodė itin šlykštus. Paskui paėįėjo šiek tiek atgal ir pradėjo laukti.

Policininkas Šėferis skubiai ir reikšmingai išbildėjo iš namo. Štaineris išėjo priešpriešiais taip, kad jie susitiktų tamsioje vietoje. Ten jį stipriai pastūmė pečiu.

Šėferis susverdėjo.

— Jūs girtas, žmogau? — užbaubė jis. — Ar nematote, kad prieš jus — einantis tarnybines pareigas?

— Ne, — atsiliepė Štaineris. — Aš matau tik apgailėtiną kekšės vaiką! Kekšės vaiką, supranti tu?

Šėferis akimirką neteko žado.

— Žmogau, — grasiai prakošė jis po to. — Jūs turbūt iš proto išsikraustęs! Jūs man atsakysite! Pirmyn, į policiją!

Jis pabandė išsitraukti savo revolverį. Štaineris spyrė koja į ranką, žaibiškai prišoko ir padarė tai, kas vyrui negarbingiausia — tėškė plokščia ranka iš kairės, iš dešinės Šėferiui per veidą.

Policininkas sukriokė ir šoko ant jo. Štaineris išsilenkė į šoną ir trenkė kumščiu tiesiai Šėferiui į nosį, iš kurios išsyk pasipylė kraujas.

— Kekšės vaikas! — suurzgė jis. — Niekingas Šūdžius! Bailus šunsnukis!

Šaltakraujišku tiesiu smūgiu pramušė jam lūpą ir pajuto tarp savo krumplių sutraškant dantis. Šėferis susverdėjo.

— Padėkit! — suklykė jis tada storu aukštu balsu.

— Užsičiaupk! — suniurzgė Štaineris ir aštriai trenkė dešine į smakrą, o kaire iškart, trumpai tiesiai, į saulės rezginį. Šėferis sukvaksėjo lyg varlė ir kaip kolona virto ant žemės.

Nušvito pora langų.

— Kas ten vėl dedasi? — šūktelėjo balsas.

— Nieko, — iš tamsos atsiliepė Štaineris. — Tik vienas nusigėręs!

— Tegu velnias griebia tuos girtuoklius! — piktai suriko balsas. — Nugabenkite jį į policiją!

— Aš kaip tik ir bandau!

— Tvokit jam prieš tai porą sykių į pragertą snukį!

Langas užsidarė. Štaineris vyptelėjo ir pradingo už artimiausio kampo. Jis buvo tikras, kad Šėferis tamsoje negalėjo atpažinti jo pasikeitusio veido. Perkirto dar porą gatvelių ir išėjo į gyvesnį rajoną, tada sulėtino žingsnį.

„Nuostabu ir tuo pat metu vemti verčia, — galvojo jis. — Truputis juokingo keršto! Tačiau jis atsveria metus tremties ir pažeminimo! Reikia naudotis proga, kai ji pasitaiko!“ Jis sustojo po žibintu ir išsitraukė pasą. „Johanas Huberis! Darbininkas! Tu esi miręs ir dūli kažkur Graco žemėje, bet tavo pasas gyvena ir galioja valdžios įstaigoms. Aš, Jozefas Štaineris, gyvenu, bet be paso valdžios įstaigoms esu miręs, — jis nusijuokė. — Keiskimės, Johanai Huberi! Duok man savo popierinį gyvenimą ir pasiimk mano mirtį be popierių! Kai mums nepadeda gyvieji, turi padėti mirusieji!“

VI

Sekmadienio vakarą grįžęs į viešbutį, Kernas savo kambaryje susidūrė su Marilu, kuris buvo labai susijaudinęs.

— Pagaliau atsirado nors vienas! — sušuko jis. — Prakeikta skylė, kur šiandien kaip tyčia negali rasti nė gyvos dvasios! Visi išėję! Visi pradingę! Net tas velnio šeimininkas!

— Kas atsitiko? — paklausė Kernas.

— Ar žinote, kur gyvena pribuvėja? Arba gydytojas, koks nors moterų gydytojas ar šiaip?

— Ne.

— Žinoma, ne! — Marilas spoksojo į jį. — Jūs juk protingas žmogus, Kernai. Eime su manim. Kažkas turi likti prie moters. Tada aš išeisiu ir surasiu pribuvėją. Ar galite?

— Ką?

— Pasaugoti, kad ji per daug nejudėtų! Pašnekėti su ja. Ką nors padaryti!

Jis nusitempė Kerną, nesuprantantį, kas atsitiko, per koridorių į apatinį aukštą ir atidarė mažo kambarėlio duris. Jame nieko daugiau nebuvo, tik lova. Joje gulėjo moteris ir dejavo.

— Septintas mėnuo! Persileidimas ar kas panašaus! Nuraminkite ją, jeigu galite! Aš atvesiu gydytoją.

Jis jau buvo už durų, kai Kernas žiojosi kažką atsakyti.

Moteris lovoje vaitojo. Kernas priėjo ant pirštų galų.

— Gal jums ką nors paduoti? — paklausė jis.

Moteris dejavo toliau. Jos blankiai gelsvi plaukai buvo permerkti prakaito ir papilkėjusiame veide keistai tamsiai žėrėjo stambios strazdanos. Akys persikreipusios, ir pro primerktus vokus švietė beveik tik baltymas. Siauros lūpos buvo iššieptos, ir prieblandoje labai baltai švytėjo stipriai sukąsti dantys.

— Gal jums ką nors paduoti? — paklausė Kernas dar sykį.

Jis apsidairė. Pigus plonas apsiaustas buvo lyg paskubomis užmestas ant kėdės. Prie lovos padėta pora nunešiotų batų. Moteris gulėjo ant lovos su drabužiais, lyg būtų parvirtusi. Ant stalo stovėjo butelis su vandeniu, o prie praustuvo lagaminas.

Moteris dejavo. Kernas nežinojo, ką jam daryti. Moteris blaškėsi. Jis prisiminė, ką sakė Marilas ir tą truputį, ką spėjo sužinoti per metus universitete, taigi pabandė tvirtai prilaikyti moters pečius. Tačiau atrodė, kad jis stengiasi sulaikyti gyvatę. Jis taip vargo, o moteris vis išslysdama nustumdavo jį. Staiga ji iškėlė rankas aukštyn ir beregint iš visų jėgų tvirtai įsikibo į Kerną.

Jis stovėjo kaip prikaustytas. Niekad nemanė, kad moteris galėtų turėti šitiek jėgos. Ji lėtai kaip sraigtą pasuko galvą ir sudejavo taip kraupiai, lyg iš žemės gelmių.

Kūnas truktelėjo, ir Kernas staiga po nuslinkusia antklode pamatė per lininę paklodę iššliaužiant juodai raudoną dėmę, didėjančią ir plintančią. Jis pamėgino išsivaduoti, bet moteris jį laikė nepaprastai tvirtai. Kaip užkerėtas jis spoksojo į dėmę, kuri pavirto plačiu dryžiu, pasiekė paklodės kraštą ir nuo ten ėmė lašėti ant grindų į juodą balą.

— Paleiskit! Paleiskit mane! — Kernas bijojo pajudinti rankas, kad nesupurtytų moters kūno. — Paleiskit! — širdo jis. — Paleiskit!

Netikėtai moters kūnas suglebo. Ji atsikabino ir krito ant pagalvių. Kernas čiupo antklodę ir ją šiek tiek pakėlė. Kraujo srautas tekėjo ir tekėjo ant grindų. Jis pašoko ir nubėgo aukštyn į kambarį, kuriame gyveno Rūta Holand.

Ji buvo ten. Sėdėjo viena ant savo lovos tarp atverstų knygų.

— Ateikit! — sušuko Kernas. — Apačioje nukraujuos moteris!

Jie nubėgo žemyn. Kambaryje buvo pasidarę tamsu. Lange liepsnojo vakaro žara ir metė blankią šviesą ant grindų ir stalo. Raudonas atspindys kaip rubinas žėrėjo vandens stiklainyje. Rodės, moteris visai nebekvėpavo.

Rūta Holand nuklojo antklodę. Gimdyvė buvo plūste paplūdusi krauju.

— Uždekit šviesą, — sušuko mergina.

Kernas nubėgo prie jungiklio. Silpnos lemputės spingsėjimas sumišo su vakaro žara į drumstą gelsvai raudoną miglą, kurioje ant lovos gulėjo moteris. Atrodė, kad ji — vien tik beformis pilvas su pasikėlusiais drabužiais, iš po kurių keistai persisukusios ir suglebusios kyšojo kojos su nusmukusiomis kojinėmis.

— Duokite rankšluostį! Reikia sustabdyti kraujavimą! Gal dar ką nors rasite!

Kernas matė, kaip Rūta pasiraitojo rankoves ir pabandė atsegti moters drabužius. Jis padavė jai nuo prausyklės rankšluostį.

— Tuoj turi ateiti gydytojas! Marilas išėjo pakviesti.

Jis ieškojo kokios nors tvarsliavos ir per skubėjimą apvertė lagaminą.

— Duokite šen, ką rasite, — sušuko Rūta.

Ant grindų gulėjo krūva kūdikio rūbelių, maži marškinėliai, vystyklai, skarelės ir tarp jų pora švarkelių, numegztų iš rožinės ir žydros vilnos, papuoštų kaspinėliais ir šilku. Vienas buvo nebaigtas, iš jo dar kyšojo pora virbalų. Iškrito kamuolėlis minkštų žydrų vilnonių siūlų ir be garso nuriedėjo ant grindų.

— Duokit šen! — Rūta numetė šalin kruviną rankšluostį. Kernas padavė jai vystyklų ir skarelių. Tada ant laiptų pasigirdo žingsniai. Tuoj pat atsidarė durys ir įėjo Marilas su gydytoju.

— Tai, kas čia atsitiko — prakeikimas!

Gydytojas žengė didelį žingsnį, nustūmė Rūtą Holand į šalį ir pasilenkė ties moterimi. Po minutėlės kreipėsi į Marilą:

— Tučtuojau paskambinkite telefonu 2167. Kuo greičiau turi ateiti Braunas ir atnešti viską narkozei ir Breikstono-Hikso operacijai. Supratote? Be to, viską nuo stipraus kraujoplūdžio.

— Gerai.

Gydytojas apsižvalgė.

— Jūs galite eiti! — pasakė jis Kernui. — Panelė lieka čia. Atneškite vandens. Paduokite man krepšį.

Antrasis gydytojas atskubėjo po dešimties minučių. Padedant Kernui ir keliems kitiems per tą laiką atėjusiems žmonėms, patalpa šalia kambario, kuriame gulėjo moteris, buvo paversta operacine. Lovos nustumtos į šalis, sustumti stalai ir paruošti instrumentai. Šeimininkas atnešė stipriausių lempų, kokias tik turėjo, ir įsuko.

— Greičiau, greičiau!

Pirmasis gydytojas šėlo iš nekantrumo. Jis užsimetė ant viršaus savo baltą chalatą ir liepė Rūtai Holand susagstyti.

— Ir jūs pasiimkite! — jis numetė jai chalatą. — Mums čia jūsų tikriausiai prireiks. Ar galite žiūrėti į kraują? Ar nesidaro bloga?

— Ne, — atsakė Rūta.

— Gerai! Šaunuolė!

— Galbūt ir aš galiu kuo nors padėti, — pasisiūlė Kernas. — Aš baigiau du semestrus medicinos.

— Kol kas ne, — gydytojas pasidairė instrumentų. — Galime pradėti?

Šviesoje blizgėjo jo plikė. Nukėlė duris nuo vyrių. Keturi vyrai koridoriumi įnešė lovą su tyliai vaitojančia moterimi. Ši gulėjo, plačiai išplėtusi akis. Jos bespalvės lūpos drebėjo.

— Pirmyn! Čiupkit! — skubino visu balsu gydytojas. — Kelkit! Atsargiai, prakeikimas!

Moteris buvo sunki. Ant Kerno kaktos atsirado prakaito lašelių. Jo žvilgsnis susitiko su Rūtos žvilgsniu. Ji buvo išblyškusi, tačiau rami, ir taip pasikeitusi, kad jis vos ją atpažino. Ji visa savo esybe buvo su kraujuojančia moterimi.

— Taip! Išeikit visi, kas neturit čia ko veikti, — užriko pliktelėjęs gydytojas. Jie paėmė moters ranką. — Neskaudės, tai visai nesudėtinga, — staiga jo balsas pasidarė kaip motinos.

— Vaikas turi gyventi, — sušnabždėjo moteris.

— Abu, abu... — švelniai atsiliepė gydytojas.

— Vaikas...

— Mes jį tik truputį pasuksime iš pečių padėties. Tada jis išlėks kaip strėlė. Tik ramiai, visai ramiai. Narkozę!

Kernas su Marilu ir keliais kitais žmonėmis stovėjo tuščiame moters kambaryje. Jie laukė, kol jų vėl prisireiks. Už sienos girdėjosi prislopintas gydytojų murmesys. Ant grindų mėtėsi megzti švarkeliai — rožinis ir žydras.

— Gimimas, — tarė Marilas Kernui. — šitaip ateinama į pasaulį — kraujas, kraujas ir riksmas! Suprantate, Kernai?

— Taip.

— Ne, — pasakė Marilas. — Jūs ne ir aš ne! Moteris, tik moteris! Ar jūs nesijaučiate kaip kiaulė?

— Ne, — atsakė Kernas.

— Taip? Bet aš! — Marilas nusivalė akinius ir pažvelgė į Kerną. — Ar jūs jau miegojote su moterimi? Ne! Kitaip ir jūs jaustumėtės kaip kiaulė. Gal čia kur nors galima gauti degtinės?

Kelneris iš kambario gilumos priėjo artyn.

— Atneškite pusę butelio konjako! — tarė Marilas. — Taip, taip, aš turiu tam pinigų! Tik atneškite!

Kelneris dingo. Su juo šeimininkas ir kiti du žmonės. Liko dviese.

— Sėskime prie lango, — tarė Marilas ir parodė į vakaro žarą. — Gražu, ar ne?

Kernas linktelėjo.

— Taip, — pasakė Marilas. — Viskas kartu. Ar ten, apačioje, sode, yra alyvų?

— Taip.

— Alyvos ir eteris. Kraujas ir konjakas. Na, į sveikatą!

— Aš atnešiau keturis stikliukus, pone Marilai, — tarė kelneris ir pastatė padėklą ant stalo. — Pamaniau, gal... — ir mostelėjo galva į gretimo kambario pusę.

— Gerai.

Marilas pripylė du pilnus stikliukus.

— Jūs geriate, Kernai?

— Mažai.

— Žydų yda — abstinencija. Užtat jie daugiau supranta apie moteris. Bet moterys visai nenori būti suprastos. Į sveikatą!

— Į sveikatą!

Kernas išgėrė taurelę iki dugno. Tada pasijuto geriau.

— Ar tai tik persileidimas? — paklausė jis. — Ar dar kas nors?

— Taip. Keturiom savaitėm per anksti. Pervargimas. Kelionė, persėdimai, jaudulys, lankstymas ir panašiai, suprantate? Tokios būklės moteris neturėjo to daryti.

— Ir kodėl?

Marilas įsipylė sau dar.

— Kodėl... — tarė jis. — Nes norėjo, kad jos vaikas būtų čekas. Nes nenorėjo, kad jį mokykloje spjaudytų ir vadintų žydpalaikiu.

— Suprantu, — pasakė Kernas. — Ar vyras neatvažiavo su ja?

— Vyrą uždarė prieš porą metų. Kodėl? Nes turėjo krautuvėlę ir buvo darbštesnis bei sumanesnis nei konkurentas už kampo. Ką tada daro konkurentas? Nueina ir įskundžia darbštųjį — antivalstybinės kalbos, burnojimas ar komunistinės idėjos. Ką nors. Už tai tą pasodina, o jis perima klientus. Aišku?

— Man aišku, — tarė Kernas.

Marilas išgėrė savo taurelę.

— Žiaurus laikas. Taika stabilizuojama patrankomis ir bombonešiais, žmogiškumas — koncentracijos stovyklomis ir pogromais. Mes gyvename tokiu laiku, kai visos vertybės apvirto aukštyn kojomis, Kernai. Agresorius šiandien laikomas taikos saugotoju, o tas, kurį muša ir vaiko, — pasaulio ramybės drumstėju. Ir ištisos žmonių gentys tuo tiki.

Po pusvalandžio jie išgirdo gretimais ploną kvarksintį riksmą.

— Pasiutimas, — tarė Marilas. — Jiems pavyko! Vienu čeku pasaulyje daugiau! Už tai mes išgerkime! Pirmyn, Kernai! Už didžiąją pasaulio misteriją! Gimimą! Ar žinote, kodėl jis misterija? Nes paskui vėl mirštame. Į sveikatą.

Durys atsidarė. Įėjo antrasis gydytojas. Jis buvo apsitaškęs krauju ir suprakaitavęs. Ant rankų laikė kažką kvarksintį, raudoną kaip vėžį, kuriam plekšnojo per nugarą.

— Jis gyvena! — suniurnėjo jis. — Ar čia yra ko nors... — griebė skepetų ryšulį, — na, iš bėdos... Panele!

Jis atidavė Rūtai vaiką ir vystyklus.

— Išmaudyti ir suvystyti, ne per stipriai, ten senoji, kaip šeimininkė, žinos. Bet greičiau iš šito oro, neškite į vonią...

Rūta paėmė vaiką. Jos akys Kernui pasirodė dvigubai didesnės nei anksčiau. Gydytojas atsisėdo prie stalo.

— Ar čia konjakas?

Marilas įpylė jam taurelę.

— Kaip iš tiesų jaučiasi gydytojas, matydamas, kaip kasdien atsiranda vis naujų bombonešių ir patrankų ir nė vienos ligoninės? Anie juk yra tam, kad šitas pripildytų.

Gydytojas pakėlė akis.

— Sumautai, — tarė jis, — sumautai! Graži užduotis: didžiai meniškai gydyti žmogų, kad paskui jis didžiai barbariškai vėl būtų sudraskytas į gabalus. Kodėl iš karto nenužudžius kūdikių! Būtų gerokai paprasčiau.

— Mano mielasis, — atsiliepė reichstago deputatas Marilas. — Žudyti vaikus — tai žmogžudystė. Žudyti suaugusius — nacionalinės garbės dalykas.

— Dar kitame kare žus ganėtinai moterų ir vaikų, — sumurmėjo gydytojas. — Cholerą mes išnaikinome. Palyginti su trupučiu karo, ji — nekalta liga.

— Braunai! — sušuko gydytojas iš gretimo kambario. — Greičiau.

— Einu!

— Prakeikimas! Regis, ne viskas vyksta gerai, — tarė Marilas.

Po kurio laiko Braunas sugrįžo. Atrodė sukritęs.

— Plyšimas gimdos kaklelyje, — pasakė jis. — Nieko negalima padaryti. Moteris nukraujuos.

— Nieko negalima padaryti?

— Nieko. Viską išbandėme. Nenustoja kraujuoti.

— Gal jūs galite perpilti kraujo? — paklausė Rūta, kuri stovėjo tarpduryje. — Galite paimti iš manęs.

Gydytojas papurtė galvą.

— Nieko negelbės, vaikeli. Jeigu nesiliaus...

Jis nuėjo atgal. Durys liko praviros. Šviesus keturkampis atrodė pamėkliškai. Visi trys sėdėjo tylėdami. Atsargiai įėjo kelneris.

— Ar nurinkti?

— Ne.

— Gal jūs išgersite? — paklausė Marilas Rūtą.

Ji papurtė galvą.

— Vis tiek išgerkite. Bus geriau, — jis įpylė jai pusę taurelės.

Sutemo. Horizonte virš stogų žalsva ir oranžine spalva mirgėjo paskutinė šviesa. Ten išplaukė blyškus mėnulis, išvarpytas skylių kaip sena žalvario moneta. Nuo gatvės sklido balsai. Garsūs, smagūs ir nieko nenujaučiantys. Kernas netikėtai prisiminė Štainerį ir jo žodžius. Kai šalia tavęs kas nors miršta, tu to nejauti. Tai pasaulio nelaimė. Užuojauta nėra skausmas. Užuojauta — tai užslėpta piktdžiuga. Atsikvepi, kad tai ne tu ir ne tas, kurį tu myli. Jis pažvelgė į Rūtą. Jos veido nebegalėjo įžiūrėti.

Marilas sukluso.

— Kas tai?

Ilgas, sodrus smuiko garsas nuvilnijo per užeinančią naktį. Pritilo, vėl sustiprėjo, ėmė kilti aukštyn, pergalingai, atkakliai — ir tada pradėjo tekėti, lietis švelniau ir švelniau, atsiskyrė melodija, paprasta ir liūdna kaip nugrimztantis vakaras.

— Tai čia, viešbutyje, — pasakė Marilas ir apsidairė pro langą. — Virš mūsų, penktame aukšte.

— Man atrodo, aš jį pažįstu, — atsiliepė Kernas. — Tai smuikininkas, kurį jau sykį girdėjau. Nežinojau, kad ir jis čia gyvena.

— Tai nėra paprastas smuikininkas. Tai kur kas daugiau.

— Gal man nueiti ir pasakyti, kad liautųsi?

— Kodėl?

Kernas mostelėjo durų link. Marilo akiniai sublizgo.

— Ne. Kam? Liūdnas gali būti visuomet. O mirštame visur. Viskas susieina.

Jie sėdėjo ir klausėsi. Po ilgo laiko iš gretimo kambario atėjo Braunas.

— Viskas, — pasakė jis. — Exitus. Ji nedaug ką jautė. Tik sužinojo, kad jos vaikas čia. Tą mes dar galėjome jai pasakyti.

Visi trys atsistojo.

— Mes galime ją vėl čia atnešti, — tarė Braunas. — Gretimas kambarys juk bus reikalingas.

Moteris gulėjo balta ir neįtikėtinai smulki tarp galybės kruvinų skudurų, tamponų, kibirų, dubenų, pilnų kraujo ir vatos. Ji gulėjo čia, veidas svetimas ir griežtas, ir jau niekas jai nerūpėjo. Aplink ją triūsiantis plikis gydytojas šalia jos atrodė tiesiog nepadoriai — ryjantis, sultingas, virškinantis, šalinantis gyvenimas šalia baigties ramybės.

— Palikite ją uždengtą, — pasakė gydytojas. — Geriau tegu kiti to nemato, šiaip ar taip, buvo truputį per daug, tiesa, mažoji panele?

Rūta papurtė galvą.

— Jūs laikėtės narsiai. Neatsikalbinėjote. Žinote, Braunai, ką aš dabar galėčiau padaryti? Pasikarti, tiesiog ant artimiausio lango pasikarti!

Jis springo nuo įtūžio, jo veidas virš kruvino chalato apykaklės buvo įraudęs ir mėsingas.

— Jau dvidešimt metų tai darau. Ir kiekvieną kartą, kai man nepavyksta, aš galėčiau pasikarti. Absurdiška, — jis kreipėsi į Kerną. — Išimkite iš kairės mano švarko kišenės cigaretes ir įkiškite vieną man į burną. Taip, mažoji panele, aš žinau, ką jūs galvojate. Taip, o dabar ugnies. Einu praustis.

Jis pažiūrėjo į gumines pirštines, lyg jos dėl visko būtų buvusios kaltos, ir sunkiais žingsniais nutolo į vonią.

Jie išnešė lovą su įnirusiąja į koridorių, o iš ten atgal, į jos kambarį. Koridoriuje stoviniavo pora žmonių, kurie gyveno didžiajame kambaryje.

— Nejau negalima buvo jos nugabenti į ligoninę? — paklausė džiūsna moteris, kurios kaklas buvo kaip kalakuto.

— Ne, — atsakė Marilas. — Kitaip būtų nugabenę.

— O dabar ji liks čia visą naktį? Lavonas šalia — kas galės čia miegoti!

— Tada jūs nemiegokite, senele, — atsakė Marilas.

— Aš nesu senelė, — sušnypštė moteris.

— Tai matyti.

Moteris metė į jį piktą žvilgsnį.

— O kas išvalys kambarį? Kvapas niekada neišnyks. Galima buvo paimti dešimtą numerį, ana ten!

— Matote, — pasakė Marilas Rūtai, — moteris mirė. O ji būtų reikalinga vaikui ir tikriausiai jos vyrui. O šita lyginimo lenta gyvena. Ir aplinkinių apmaudui, turbūt sulauks žilos senatvės. Tai yra mįslė, kurios neįmanoma įminti.

— Blogis stipresnis, daugiau pakelia.

Marilas pažvelgė į ją.

— Iš kur jau žinote tai?

— Šiandien tokių dalykų lengva išmokti.

Marilas nieko neatsakė. Tik žiūrėjo į ją. Atėjo abu gydytojai.

— Vaikas pas šeimininkę, — tarė plikis. — Jį paims. Aš tuoj pat dėl jo paskambinsiu. Ir dėl moters. Ar pažinojote ją artimiau?

Marilas papurtė galvą.

— Ji atvyko prieš porą dienų. Aš tik vieną kartą su ja kalbėjausi.

— Galbūt ji turi dokumentus. Juos tada būtų galima kartu atiduoti.

— Aš pažiūrėsiu.

Gydytojai išėjo. Marilas apieškojo mirusiosios lagaminą. Jame buvo tik vaiko daiktai, žydra suknelė, šiek tiek skalbinių ir margas barškutis. Marilas sudėjo daiktus atgal.

— Keista, kaip viskas staiga taip pat pasidarė negyva.

Rankinėje jis surado pasą ir Frankfurto prie Oderio policijos registracijos blanką. Jis iškėlė jį prieš šviesą.

— Katarina Hiršfeld iš Miunsterio, mergautine pavarde Brinkman, gimusi tūkstantis devyni šimtai pirmųjų kovo septynioliktąją.

Jis atsistojo ir pažvelgė į mirusiąją — šviesūs plaukai, siauras griežtas vestfališkas veidas.

— Katarina Brinkman, ištekėjusi už Hiršfeldo, — jis vėl žvilgtelėjo į pasą: — Galioja dar trejus metus, — sumurmėjo jis. — Trejus metus kitam. Kapui užteks ir registracijos blanko, — ir įsikišo popierius. — Aš tai sutvarkysiu, — pasakė jis Kernui. — ir žvakę parūpinsiu. Nežinau, gal reikėtų prie jos truputį pabūti. Nors iš to jokios naudos, tačiau keista — aš jaučiu, kad prie jos reikėtų truputį pabūti.

— Aš pasiliksiu čia, — atsiliepė Rūta.

— Ir aš, — tarė Komas.

— Gerai. Tada aš ateisiu vėliau ir jus pakeisiu.

Mėnuo pasidarė skaistesnis. Naktis pakilo, išsiplėtė ir nusidažė tamsiai mėlyna spalva. Ji įsiveržė į kambarį su žemės ir žiedų kvapu.

Kernas su Rūta stovėjo prie lango. Jam atrodė, lyg jis būtų pabuvojęs kažkur toli ir dabar sugrįžęs. Jame dar glūdėjo miglotas pasibaisėjimas gimdyvės šauksmais, mėšlungio traukomu, kraujuojančiu kūnu. Šalia savęs jis girdėjo tylų merginos alsavimą ir matė jos švelnias jaunas lūpas. Staiga suvokė, kad ir ji priklauso šiai niūriai paslapčiai, apjuosiančiai meilę siaubo žiedu, jis nujautė, kad ir naktis tam priklauso, ir gėlės, ir sunkus žemės kvapas, ir saldus smuiko garsas virš stogų, jis žinojo, kad, jeigu būtų atsigręžęs, būtų pamatęs besiplaikstančioje žvakės šviesoje į jį žiūrinčią blyškią mirusiosios kaukę, todėl dar stipriau pajuto šilumą po savo oda, kuri šiurpo ir vertė ieškoti šilumos, tik šilumos ir nieko daugiau, tik šilumos...

Svetima ranka paėmė jo ranką ir uždėjo ant tiesių, jaunų pečių šalia jo.

VII

Marilas sėdėjo ant cementinės viešbučio terasos ir vėdinosi laikraščiu. Priešais save buvo pasidėjęs keletą knygų.

— Ateikite čia, Kernai! — pašaukė jis. — Artėja vakaras. Tokiu metu žvėris ima ieškoti vienatvės, o žmogus draugijos. Kaip dėl leidimo gyvent?

— Dar savaitė, — Kernas atsisėdo greta.

— Savaitė kalėjime ilga, laisvėje trumpa, — Marilas pliaukštelėjo per knygas priešais save. — Emigracija šviečia. Savo senuose metuose aš dar mokausi prancūzų ir anglų kalbų.

— Kartais aš jau nebegaliu girdėti žodžio „emigrantas“, — nepatenkintas pasakė Kernas.

Marilas nusijuokė.

— Nesąmonė! Jūs priklausote geriausiai draugijai. Dantė buvo emigrantas. Šileris turėjo išvažiuoti. Heinė. Viktoras Hugo. Tai tik keli. Matote — ten, viršuje, blyškus brolis Mėnulis — Žemės emigrantas. O pati motina Žemė — sena Saulės emigrantė, — jis sumirksėjo: — Gal būtų geriau, jeigu nebūtumėm emigravę ir dabar pleventumėm, tapę degančiomis dujomis. Ar Saulės dėmėmis. Nemanote taip?

— Ne, — tarė Kernas.

— Teisingai, — Marilas vėl ėmė vėduotis laikraščiu. — Ar žinote, ką aš ką tik skaičiau?

— Kad žydai kalti, jog nelyja.

— Ne.

— Kad tik granatos skeveldra pilve tikram vyrui reiškia visišką laimę.

— Taip pat ne.

— Kad žydai todėl visi bolševikai, nes taip įnirtingai kraunasi turtą.

— Neblogai! Toliau.

— Kad Kristus buvo arijas. Nesantuokinis vokiečių legionieriaus sūnus...

Marilas nusijuokė.

— Ne, neatspėsite. Vedybų skelbimus. Paklausykite: „Kur tas mielas, simpatiškas vyras, norintis mane padaryti laimingą? Tokia pat panelė, labai švelnios širdies, kilni, tauraus būdo, mėgstanti visa, kas gera ir gražu, puikiai nusimananti viešbučių srityje, ieško panašiai jaučiančios sielos tarp trisdešimt penkerių ir keturiasdešimties metų, užimančio gerą padėtį“, — jis pakėlė akis.

— Tarp trisdešimt penkerių ir keturiasdešimties! Keturiasdešimt vienų jau atkrinta. Tai tikėjimas, ką? Arba štai: „Kur man ieškoti tavęs, mano papildyme? Gili, linksma natūra, ledi ir namų šeimininkė su kasdienybės nepalaužtu polėkiu, temperamentu ir sąmojumi, kupina vidinio grožio ir bičiuliško supratimo, nori sau džentelmeno su atitinkamomis pajamomis, mėgstančio meną ir sportą, kuris tuo pat metu būtų mielas berniukas“ — puiku, ar ne? Arba imkim šitą: „Dvasiškai vienišas penkiasdešimtmetis, jautrios natūros, atrodantis jauniau, visiškas našlaitis...“ — Matas padarė pauzę. — Visiškas našlaitis! — pakartojo jis. — Penkiasdešimties metų! Kokia pasigailėjimo verta būtybė šitas švelnus penkiasdešimtmetis!

— Čia, mano mielasis! — jis atkišo Kernui laikraštį. — Du puslapiai! Kas savaitė du pilnutėliai puslapiai vien šiame laikraštyje. Tik pažvelkite į antraštes, kiek čia kirba jautrumo, gerumo, bičiulystės, meilės, draugystės! Tikras jus! Edeno sodas politikos dykumoje! Tai atgaivina ir valina! Čia matai, kad net šiais apgailėtinais laikais esama gerų žmonių. Tokie dalykai visada suteikia drąsos, ką...

Jis nusviedė lapus.

— Kodėl negalėtų būtų parašyta: koncentracijos lagerio komendantas, geros širdies, švelnios sielos...

— Jis tikrai save tokiu laiko, — pasakė Kernas.

— Aišku! Kuo žmogus primityvesnis, tuo geresnės nuomonės apie save, tai matyti iš šitų skelbimų. Tai, — Marilas nusiviepė, — varomoji jėga! Aklas įsitikinimas! Abejojimas ir tolerancija yra kultūringų žmonių bruožai. Jų vis mažėja. Senas Sizifo darbas. Viena giliausių žmonijos alegorijų.

— Pone Kernai, čia vienas nori su jumis pasikalbėti, — netikėtai pranešė susijaudinęs viešbučio pikolo. — Atrodo ne policininkas!

Kernas skubiai pakilo.

— Gerai, einu.

Iš pirmo žvilgsnio jis neatpažino sumenkusio, susenusio vyro. Jam rodės, lyg būtų regėjęs neryškius, blankius kontūrus ant fotoaparato matinio stiklo, kurie tik pamažu išryškėja ir įgauna pažįstamų bruožų.

— Tėve! — pasakė jis tada nustėręs.

— Taip, Liudvigai.

Senasis Kernas nusišluostė prakaitą nuo kaktos.

— Karšta čia, — pasakė jis su nuovargio šypsena.

— Taip, labai karšta. Eikš, mes nueisime į kambarį su pianinu. Ten vėsu.

Jie susėdo. Kernas iškart vėl atsistojo ir nuskubėjo atnešti tėvui citrininio limonado. Buvo labai susirūpinęs.

— Mes seniai nesimatėme, tėve, — tarė jis atsargiai, kai sugrįžo.

Senasis Kernas linktelėjo.

— Tu gali čia pasilikti, Liudvigai?

— Manau, ne. Juk žinai. Jie visai padorūs. Leidimas apsistoti keturiolikai dienų ir dar dvi ar trys dienos, bet paskui — viskas.

— Ar tu ketini po to nelegaliai čia pasilikti?

— Ne, tėve. Dabar čia per daug emigrantų. To aš nežinojau. Pamėginsiu vėl sugrįžti į Vieną. Ten lengviau pasislėpti. Ką tu veiki?

— Aš sirgau, Liudvigai. Gripu. Tik prieš porą dienų vėl pakilau.

— Ak štai kas... — Kernas su palengvėjimu atsiduso. — Tu sirgai! Ar tu dabar jau visiškai pasveikęs?

— Tai, matai juk...

— O ką tu veiki, tėve?

— Aš kai kur gavau pastogę.

— Tave gerai saugo, — pasakė Kernas ir nusišypsojo.

Senasis Kernas pasižiūrėjo į sūnų toks sutrikęs ir kenčiantis, kad šis sunerimo.

— Ar tau nelabai gerai sekasi, tėve? — paklausė jis.

— Ach, Liudvigai, ką mums reiškia „gerai“? Šiek tiek ramybės — ir jau gerai. Aš veikiu šį tą: tvarkau buhalteriją. Tai ne kažin kas. Bet vis dėlto darbas. Anglių parduotuvėje.

— Tai puiku. Kiek tu ten uždirbi?

— Nieko neuždirbu, tik arbatpinigių. Už tai gaunu pavalgyti ir butą.

— Tai jau šis tas. Rytoj aš tave aplankysiu, tėve!

— Taip... taip... arba aš galiu čia ateiti.

— Bet kam tau lakstyti? Aš ateisiu...

— Liudvigai... — senasis Kernas giliai įkvėpė. — Mieliau jau aš čia ateisiu.

Kernas nustebęs pasižiūrėjo į jį. Ir staiga viską suprato. Drūta moteris prie durų. Jo širdis minutėlę daužė kaip kūju į šonkaulius. Jis norėjo pašokti, čiupti tėvą, bėgti su juo, jo galvoje ėmė suktis motina, Drezdenas, ramūs sekmadienio priešpiečiai draugėje, paskui jis išvydo priešais save likimo sugniuždytą vyrą, kuris žvelgė į jį siaubingai nusižeminęs, ir pagalvojo: „Viskas! Baigta!“ Ir atsileido spazmos, nebeliko nieko, tik begalinė užuojauta.

— Du kartus buvo mane išvarę, Liudvigai. Kai aš tik vieną dieną vėl čia praleidau, mane surado. Nebuvo pikti. Bet jie negali mūsų visų čia pasilikti. Aš susirgau, visą laiką lijo. Plaučių uždegimas su atkryčiu. Ir tada... ji mane slaugė... kitaip aš būčiau miręs, Liudvigai. Ir ji nelinki man bloga...

— Tikrai, tėve, — ramiai pritarė Kernas.

— Taip pat šiek tiek dirbu. Užsidirbu tiek, kiek esu vertas. Tai nėra taip... tu žinai... taip nėra. Bet aš nebegaliu daugiau miegoti ant suolų ir visą laiką bijoti, Liudvigai...

— Aš suprantu, tėve.

Senasis Kernas žiūrėjo priešais save.

— Aš kartais pagalvoju, motina turėtų išsiskirti. Tada ji vėl galėtų grįžti į Vokietiją.

— Ar tu to norėtum?

— Ne, ne dėl manęs. Dėl jos. Juk aš dėl visko kaltas. Kai ji nebebus su manim susituokusi, juk galės grįžti. Aš kaltas. Ir tau taip pat. Dėl manęs tu nebeturi tėvynės.

Kernas jautėsi siaubingai. Tai nebebuvo jo linksmas, gyvenimo džiaugsmo kupinas tėvas iš Drezdeno — tai buvo pasigailėjimo vertas, pasenęs, bejėgis vyras, kuris nebepajėgė susidoroti su gyvenimu — jo kūnas ir kraujas. Kernas atsistojo sumišęs ir padarė tai, ko daryti niekad nebuvo daręs. Apkabino siaurus, sulinkusius tėvo pečius ir pabučiavo jį.

— Tu supranti, Liudvigai? — sumurmėjo Zigmundas Kernas.

— Taip, tėve. Čia nieko baisaus. Visai nieko baisaus — jis švelniai paplekšnojo plokščia ranka jam per kaulėtą nugarą ir pro jo pečius įsižiūrėjo tolyn, į tirpstančio sniego Tirolyje paveikslą, kabantį virš pianino.

— Tai aš jau eisiu...

— Taip.

— Aš tik noriu susimokėti už limonadą. Taip pat atnešiau tau cigarečių pakelį. Tu užaugai didelis, Liudvigai, didelis ir stiprus.

„Taip, otų senas ir drebantis, — pagalvojo Kernas.

— O kad man pasitaikytų nors vienas iš tų, kurie tave taip sužlugdė, sumalčiau jo sotų, patenkintą, kvailą snukį!“

— Irtu gerai atrodai, tėve, — pasakė jis. — Už limonadą jau sumokėta. Dabar aš užsidirbu šiek tiek pinigų. Ir žinai kuo? Mūsų pačių senais daiktais. Tavo migdolų kremu ir tavo „Far“ tualetiniu vandeniu. Vienas vaistininkas čia dar turi jų visą stirtą. Aš iš jo superku.

Zigmundo Kerno akys truputį pagyvėjo. Paskui jis liūdnai nusišypsojo.

— Ir dabar tau tenka jais prekiauti. Atleisk man, Liudvigai.

— Ach, ką tu! — Kernas nurijo žemyn kažką, staiga užkilusį jo gerkle. — Tai geriausia pasaulio mokykla, tėve. Išmokstama pažinti gyvenimą iš apačios. Žmones taip pat. Vėliau niekada neteks nusivilti.

— Tik nesusirk.

— Ne, aš esu labai užsigrūdinęs.

Jie išėjo.

— Tu turi tiek vilties, Liudvigai...

„Dieve mano, jis tai vadina viltimi!“ — pagalvojo Kernas.

— Viskas vėl susitvarkys, — pasakė jis. — Taip juk negali likti.

— Taip... — senasis Kernas žiūrėjo tolyn. — Liudvigai, — tyliai tarė jis paskui, — jeigu mes vėl būsime kartu... ir jeigu motina vėl bus čia, — jis mostelėjo atgal, — tada viskas bus pamiršta... mes daugiau apie tai negalvosime, tiesa?

Jis kalbėjo tyliai, vaikiškai ir patikliai; tai buvo lyg pavargusio paukščio giesmė.

— Be manęs tu dabar galėtumei studijuoti, Liudvigai, — pasakė jis kažkaip mechaniškai bėdodamas, lyg būtų apie tai taip dažnai galvojęs, kad jo kaltės suvokimas laikui bėgant pasidarė beveik automatiškas.

— Be tavęs manęs visai nebūtų, tėve, — atsakė Kernas.

— Lik sveikas, Liudvigai. Ar tu nepaimsi cigarečių? Aš juk tavo tėvas, mielai norėčiau tau ko nors duoti.

— Gerai, tėve. Aš jas pasiliksiu.

— Nepamiršk manęs visiškai, — tarė senasis vyras ir jo lūpos suvirpėjo. — Aš gero norėjau, Liudvigai, — atrodė, lyg jis, negalėdamas išsiskirti su tuo vardu, vis kartojo ir kartojo jį. — Nors man ir nepavyko, Liudvigai. Aš norėjau jumis rūpintis, sūnau.

— Tu rūpinaisi mumis, kol galėjai.

— Tai aš dabar eisiu. Sudie, mano vaike.

„Vaike, — galvojo Kernas, — kuris iš mudviejų vaikas?“ Jis matė savo tėvą, lėtai nueinantį gatve; pažadėjo jam rašyti ir vėl susitikti, tačiau žinojo, kad tai buvo paskutinis kartas, kai jį matė. Žiūrėjo pavymui išplėtęs akis, kol jis pradingo. Po to teliko tuštuma.

Kernas sugrįžo į terasą. Ten sėdėjo Marilas ir vis dar tebeskaitė savo laikraštį su pasišlykštėjimo ir pašaipos iškreiptu veidu. „Keista, kiek daug gali sugriūti, — galvojo Kernas, — per tą laiką, kai kitas skaito laikraštį. Visiškas našlaitis, penkiasdešimtmetis, — jis nusišypsojo nenatūraliai ir su liūdna ironija, — lyg nebūtų galima tapti našlaičiu, ir kai motina su tėvu gyvi“.

Po trijų dienų Rūta važiavo į Vieną. Ji gavo telegramą iš draugės, pas kurią galėjo gyventi, taigi norėjo pabandyti įsidarbinti ir lankyti universitetą.

Vakare prieš kelionę ji su Kernu nuėjo į restoraną „Pas juodąjį paršelį“. Iki tol abu kasdien sėdėdavo vargšų valgykloje; tačiau paskutiniajam vakarui Kernas pasiūlė sugalvoti ką nors geresnio.

„Pas juodąjį paršelį“ buvo maža, prirūkyta užeiga, nebrangi, bet puiki. Marilas minėjo apie ją Kernui. Jis taip pat susakė jam tikslias kainas ir ypač rekomendavo šeimininko pagrindinį patiekalą — veršienos guliašą. Kernas suskaičiavo pinigus ir nutarė, kad jų net turėtų užtekti desertui — sūrio pyragėliui. Sykį Rūta jam buvo sakiusi, kad tai jos silpnybė. Kai atėjo, jų laukė nemaloni staigmena. Guliašo nebebuvo. Jie atėjo per vėlai. Kernas susirūpinęs studijavo valgiaraštį. Dauguma kitų patiekalų buvo brangūs. Šalia jo kelneris monotoniškai bėrė savo litaniją: rūkyta mėsa su kopūstais, kiaulienos karbonadas su salotomis, višta su paprika, šviežios žąsies kepenėlės...

„Žąsies kepenėlės, — pamanė Kernas, — tas kvailys, atrodo, laiko mus multimilijonieriais“. Jis padavė Rūtai meniu.

— Ko tu norėtumei vietoj guliašo? — paklausė Kernas, apskaičiavęs, kad, jeigu užsisakys po karbonadą, sūrio pyragėlių jau nebeparagaus.

Rūta probėgom žvilgtelėjo į meniu.

— Dešrelių su bulvių salotomis, — tarė ji. Tai buvo pigiausia.

— Jokiu būdu, — pareiškė Kernas. — Tai nebus atsisveikinimo vakarienė.

— Aš jas labai mėgstu. Po valgyklos sriubų — tiesiog šventė.

— O ką tu manai apie šventę su kiaulienos karbonadais?

— Per daug brangu.

— Pone padavėjau, — užsakė Kernas, — du kiaulienos karbonadus. Tik didelius!

— Jie visi vienodi, — abejingai atsakė kelneris. — Ką dar? Sriubos, hors d’oeuvre, šaltienos?

— Ne, — atsakė Rūta, nespėjus Kernui ir paklausti. Jie dar užsisakė ropinę pigaus vyno, tada kelneris su panieka nuėjo, lyg nujausdamas, kad Kernui kaip tik trūksta pusės kronos arbatpinigiams.

Restoranas buvo beveik tuščias. Tik prie vieno stalo kampe sėdėjo dar vienas svečias — vyras su monokliu, plačiu randuotu raudonu veidu, pasistatęs alaus bokalą. Vyriškis stebėjo Kerną su Rūta.

— Apmaudu, kad jis ten sėdi, — tarė Kernas.

Rūta linktelėjo.

— Kad nors kas kitas būtų! Bet jis primena vieną...

— Taip, tikrai ne emigrantas, — pasakė Kernas. — Veikiau priešingai.

— Mes visai nežiūrėkime į tą pusę....

Bet jis žiūrėjo. Ir pamatė, kad vyras visą laiką juos stebi.

— Nežinau, ko jis nori, — tarė Kernas susierzinęs. — Jis nenuleidžia nuo mūsų akių.

— Galbūt jis gestapo agentas. Aš girdėjau, kad čia knibžda šnipų.

— Gal man nueiti ir paklausti jo, ko nori?

— Ne, — Rūta išsigandusi uždėjo savo delną ant Kerno rankos.

Atnešė karbonadus. Jie buvo traškūs ir minkšti, su šviežiomis žaliomis salotomis. Vis dėlto abiem nebuvo taip skanu, kaip tikėjosi. Jie buvo labai sunerimę.

— Jis negalėjo čia ateiti dėl mūsų, — tarė Kernas. — Niekas nežinojo, kad mes eisime čia.

— Tikrai ne, — atsiliepė Rūta. — Turbūt jis čia atsitiktinai. Bet jis mus stebi, tai akivaizdu...

Kelneris nunešė lėkštes. Kernas nepatenkintas žiūrėjo pavymui. Jis norėjo suteikti Rūtai džiaugsmo, ir dabar viską sugadino baimė dėl to tipo su monokliu. Susierzinęs atsistojo; jis pasiryžo.

— Minutėlę, Rūta...

— Ką tu ketini daryti? — baugščiai paklausė ji. — Lik čia!

— Ne, ne, nieko dėl ano ten. Aš tik noriu pasikalbėti su šeimininku.

Ruošdamasis į restoraną, jis dėl visa ko įsimetė du mažus kvepalų buteliukus. Dabar norėjo pasiūlyti šeimininkui vieną jų iškeisti į du sūrio pyragaičius. Nors kvepalai kainavo gerokai brangiau, bet jam jau buvo vis tiek. Po nenusisekusių karbonadų Rūta turėjo bent gauti mėgstamą desertą. Gal jam dar pavyktų išsiderėti kavos.

Jis nuėjo ir išdėstė šeimininkui savo pasiūlymą. Tas iškart išraudo.

— Aha, bepinigis! Prisiryja ir negali užsimokėti. Ne, mielasis, čia tik viena išeitis — policija!

— Aš galiu užsimokėti už tai, ką suvalgiau! — Kernas piktai trenkė pinigus ant stalo.

— Suskaičiuokite, — pasakė šeimininkas kelneriui. — įsikiškite savo skystimą, — sušnypštė tada Kernui. — Ko jūs apskritai norite? Kas jūs — svečias ar prekijas?

— Kol kas aš esu svečias, — pareiškė įtūžęs Kernas. — O jūs esate...

— Minutėlę, — pasigirdo balsas už nugaros.

Kernas krūptelėjo. Tipas su monokliu stovėjo tiesiai už jo.

— Ar galiu jus šio to paklausti?

Vyras paėįėjo kelis žingsnius į šalį nuo prekystalio. Kernas nusekė paskui jį. Jo širdis staiga ėmė daužytis kaip pašėlusi.

— Jūs esate vokiečiai emigrantai, tiesa? — paklausė vyriškis.

Kernas spoksojo į jį.

— Kas jums darbo!

— Nieko, — ramiai atsakė vyras. — Aš tik girdėjau, dėl ko jūs ką tik derėjotės. Gal man parduotumėte tą buteliuką?

Kernas manėsi dabar supratęs, ko siekia vyras. Jeigu jis jam parduotų buteliuką, jį apkaltintų uždrausta prekyba, galėtų tuoj pat suimti ir ištremti.

— Ne, — pasakė jis.

— Kodėl ne?

— Aš neturiu ko parduoti. Aš neprekiauju.

— Tada keiskimės. Aš duosiu jums tai, ko nenorėjo duoti šeimininkas: pyragaitį ir kavos.

— Aš apskritai nesuprantu, ko jūs norite, — laikėsi savo Kernas.

Vyras nusišypsojo.

— O aš suprantu — jūs nepasitikite. Paklausykite. Aš esu iš Berlyno ir po valandos grįžtu atgal. Jūs negalite atgal...

— Ne, — atsiliepė Kernas.

Vyras pažvelgė į jį.

— Tai yra paaiškinimas, kodėl stoviu čia. Ir kodėl mielai norėčiau jums šiuo nereikšmingu atveju padėti. Aš buvau kuopos vadas kare. Vienas geriausių mano žmonių buvo žydas. Ar dabar jūs atiduosite man tą mažą buteliuką?

Kernas ištiesė jam.

— Atleiskite, — tarė jis. — Aš apie jus buvau visai ką kita pagalvojęs.

— Galiu įsivaizduoti, — vyras nusijuokė. — O dabar neverskite jaunosios panelės ilgiau laukti. Ji tikrai jau baiminasi. Linkiu jums abiems geriausios kloties! — ir jis padavė Kernui ranką.

— Ačiū. Iš širdies ačiū.

Kernas sutrikęs grįžo atgal.

— Rūta, — pasakė jis, — arba dabar Kalėdos, arba aš išprotėjau.

Netrukus po to pasirodė kelneris. Jis nešė ant padėklo kavą ir sidabrinį stovą su pyragaičiais — trys aukštai vienas ant kito.

— Kas čia? — nustebusi paklausė Rūta.

— Tai yra Kerno kvepalų „Far“ stebuklai!

Kernas spinduliuodamas pylė kavą.

— Kiekvienas iš mūsų turime teisę į bet kurį skanumyną. Kurio tu norėtumei, Rūta?

— Vieną sūrio pyragaitį.

— Štai tau sūrio pyragaitis. Aš paimsiu su šokoladiniu kremu.

— Ar kitus jums supakuoti? — paklausė kelneris.

— Kokius kitus? Kaip?

Kelneris mostelėjo ranka į tris aukštus.

— Visa tai juk jums užsakyta!

Kernas pažvelgė į jį nustebęs.

— Viskas mums? Kur jis... nejau ponas neateis...

— Jis jau seniai išėjęs. Viskas sutvarkyta. Taigi...

— Palauk, — skubiai pasakė Kernas, — palauk, dėl Dievo meilės! Rūta, dar biskvitinį pyragaitį? Kiaulės ausytę? Ar trupinainį?

Jis prikrovė jai pilną lėkštę ir sau pasiėmė dar porą.

— Taip, — tarė jis po to atsidusdamas, — kas liko, prašom suvynioti į du paketus. Vieną gausi tu, Rūta. Kaip puiku, kad nors sykį galiu tavimi pasirūpinti!

— Šampanas jau šaldomas, — atsakė kelneris ir paėmė sidabrinį šedevrą.

— Šampanas! Nieko sau pokštas! — Kernas nusijuokė.

— Ne pokštas, — kelneris parodė į duris. Ten išdygo pats šeimininkas, nešinas ledų pilnu kibirėliu, iš kurio kyšojo šampano butelio kakliukas.

— Neįsižeiskite dėl mano žodžių, — saldžiai nusišiepė jis, — Tada, žinoma, buvo tik juokai...

Kernas, išpūtęs akis, net atsilošė.

Kelneris linktelėjo.

— Už viską jau sumokėta.

— Aš sapnuoju, — pasakė Kernas ir pasitrynė akis. — Rūta, ar tu kada nors gėrei šampano?

— Ne, iki šiol jį mačiau tik kine.

Kernas vargais negalais susitvardė.

— Pone šeimininke, — tarė jis oriai. — Jūs matote, kokius naudingus mainus aš jums siūliau. Vieną buteliuką visame pasaulyje garsaus Kerno „Far“ į du juokingus sūrio pyragėlius! Štai matote, ką už tai duoda žinovai!

— Visko negali žinoti, — pareiškė šeimininkas. — Aš geriau nusimanau apie gėrimus.

— Rūta, — tarė Kernas, — nuo šiandien aš tikiu stebuklais. Jeigu dabar pro langą įskristų baltas balandis su dviem galiojančiais pasais snape ir leidimais dirbti penkeriems metams arba neribotam laikui — aš nenustebčiau!

Jie išgėrė butelį. Jiems atrodė nuodėmė palikti jame nors lašelį. Nebuvo taip jau ypatingai skanu; bet jie gėrė ir vis labiau linksmėjo, ir galiausiai abu mažumėlę įkaušo.

Jie pakilo. Kernas paėmė pyragaičių paketus ir norėjo sumokėti už karbonadus. Tačiau kelneris numojo ranka.

— Viskas sutvarkyta...

— Rūta, — pasakė Kernas truputį užsikirsdamas, — gyvenimas užvaldo mus. Dar viena tokia diena — ir aš pasidarysiu romantikas.

Šeimininkas juos sustabdė.

— Ar jūs turite daugiau tų kvepalų? Aš pagalvojau, mano žmonai...

Kernas vėl pažvalėjo.

— Atsitiktinai dar vieną turiu. Paskutinį, — jis išsitraukė iš kišenės antrąjį buteliuką. — Bet ne taip, kaip anksčiau, mano mielas. Pražiopsojote progą! Dvidešimt kronų! — jis sulaikė kvėpavimą. — Ir tik jums!

Šeimininkas žaibiškai suskaičiavo. Trisdešimt kronų per daug jis buvo priskaičiavęs rotmistrui už šampaną ir pyragaičius. Taigi lieka dar dešimt kronų pelno.

— Penkiolika, — pasiūlė jis.

— Dvidešimt, — Kernas apsimetė, kad ruošiasi buteliuką įsikišti atgal.

— Gerai jau, — šeimininkas išsitraukė iš kišenės sulamdytą banknotą. Jis nusprendė pasakyti savo mylimai griežtajai Barbarai, kad buteliukas kainavęs penkiasdešimt. Taip jis galėsiąs atidėti skrybėlei, kurios ji jau kelinta savaitė reikalauja ir kuri turėtų kainuoti keturiasdešimt aštuonias kronas. Dvigubas biznis.

Kernas su Rūta grįžo į viešbutį. Jie pasiėmė Rūtos lagaminą ir tada patraukė į stotį.

Rūta aptilo.

— Nenusimink, — tarė Kernas. — Aš greitai atvažiuosiu paskui tave. Vėliausiai po savaitės mane iš čia išvarys. Aš žinau. Tada važiuosiu į Vieną. Ar nori, kad aš atvykčiau į Vieną?

— Taip, atvažiuok! Tik jeigu tau pačiam taip bus geriau!

— Kodėl tu nesakai paprastai: taip, atvažiuok?

Jinai pasižiūrėjo į jį, pasijutusi šiek tiek kalta.

— Ar visa kita nėra daugiau?

— Nežinau. Skamba atsargiau.

— Taip, — atsiliepė ji, staiga nuliūdusi, — atsargiau, taip ir yra.

— Tik neliūdėk, — pasakė Kernas. — Pirma tu buvai tokia linksma!

Ji bejėgiškai pažvelgė į jį.

— Neklausyk manęs, — sumurmėjo. — Kartais aš būnu visai sutrikusi. Tikriausiai vynas kaltas. Galvok, kad vynas. Eikš, mes dar turime porą minučių laiko.

Jie atsisėdo skvere ant suolo. Kernas uždėjo ranką jai ant pečių.

— Tik būk linksma, Rūta. Visa kita juk nesvarbu. Tai skamba kvailai, bet mums tatai nėra kvaila. Mums labai reikia trupučio linksmumo. Būtent mums.

Ji žvelgė į tolį.

— Aš norėčiau būti linksma, Liudvigai. Bet aš tokia sunki. O taip norėčiau būti lengva. Norėčiau viską daryti gerai. Tačiau visada viskas išeina nevykusiai ir sunkiai.

Ji piktai košė žodžius, ir Kernas staiga pastebėjo, kad jos veidu liejasi ašaros. Ji verkė be garso, piktai ir bejėgiškai.

— Aš nežinau, kodėl verkiu, — pasakė ji, — kaip tik dabar aš turiu tam tiek mažai priežasčių. Todėl turbūt ir verkiu. Nežiūrėk... nežiūrėk į mane...

— Vis dėlto, — atsiliepė Kernas.

Ji palenkė savo galvą ir uždėjo rankas jam ant pečių. Jis prisitraukė ją prie savęs, ir jinai pabučiavo jį — aklai, užverktomis akimis, kietai sučiaupusi burną, su pykčiu ir įniršiu, lyg būtų stūmusi nuo savęs.

— Ak... — ji aprimo. — Ką tu žinai... — jos galva prigludo jam prie peties, akys tebebuvo užmerktos, — ką tu žinai... — jos burna prasivėrė ir lūpos pasidarė minkštos kaip vaisius.

Jie nuėjo toliau. Stotyje Kernas trumpami paliko Rūtą vieną ir nupirko rožių puokštę. Tuo metu jis laimino vyriškį su monokliu ir „Pas juodąjį paršelį“ šeimininką.

Kai jis priėjo su gėlėmis, Rūta visiškai sumišo. Ji išraudo, ir visi rūpesčiai nuslinko nuo jos veido.

— Gėlės, — tepratarė ji. — Rožės! Aš išvažiuoju kaip kino žvaigždė.

— Tu išvažiuoji kaip ypatingą pasisekimą turinčio komersanto moteris, — išdidžiai pareiškė Kernas.

— Komersantai nedovanoja gėlių, Liudvigai.

— Tačiau jaunoji karta vėl tai daro.

Jis užkėlė jos lagaminą ir pyragaičių paketą ant tinklelio. Ji išlipo su Kernu į peroną, suėmė rankomis jo galvą ir surimtėjusi pažvelgė jam akis.

— Gera buvo, kad tu ten buvai, — ir pabučiavo jį. — O dabar eik. Eik tolyn, kai aš įlipsiu. Nenoriu vėl pravirkti. Kitaip tu manysi, kad aš daugiau nieko nesugebu. Eik...

Jis tebestovėjo.

— Aš nebijau atsisveikinimo, — tarė jis. — Jau daug jų man teko. Tai ne atsisveikinimas.

Traukinys pajudėjo. Rūta mojavo. Kernas stovėjo, kol traukinys pranyko iš akių. Tada patraukė į viešbutį. Jam atrodė, kad visas miestas išmirė.

Prie viešbučio durų jis susitiko Rabę.

— Labas vakaras, — pasakė jis, išsiėmė cigarečių pakelį ir atkišo. Rabė krūptelėjo ir pakėlė ranką, lyg būtų norėjęs apsiginti nuo smūgio. Kernas žvelgė į jį su nuostaba.

— Atleiskite, — pasakė Rabė, labai sutrikęs. — Tai toks... toks nesąmoningas judesys...

Jis paėmė cigaretę.

Štaineris jau keturiolika dienų dirbo kelneriu nedideliame viešbutėlyje „Prie žaliojo medžio“. Buvo jau vėli naktis. Šeimininkas nuo antros valandos miegojo, o tebesėdėjo tik pora svečių.

Štaineris nuleido langines.

— Uždaroms! — pasakė jis.

— Išgerkime dar vieną, Johanai. — atsiliepė vienas lankytojas, stalius, kurio veidas buvo panašus į agurką.

— Gerai, — sutiko Štaineris, — „Mikolašo“?

— Ne, ne vengriškos. Pradėkime dabar nuo geros slyvinės.

Štaineris atnešė butelį ir taureles.

— Išgerk vieną su mumis, — pasiūlė stalius.

— Šiandien ne. Arba daugiau nieko, arba aš turėsiu pasigerti.

— Tada pasigerk, — stalius pasitrynė savo agurką. — Ir aš pasigersiu! Įsivaizduok: trečia duktė! Šiandien ryte išeina akušerė ir sako: sveikinu, pone Blau, trečia sveika duktė! O aš maniau, kad šį sykį tikrai bus sūnus! Trys mergaitės ir nė vieno giminės pratesėjo! Ar galima neišeiti iš proto? Ar galima neišeiti iš proto, Johanai? Tu esi vyras, turi juk suprasti!

— Ir dar kaip, — pritarė Štaineris. — Gal reikėtų didesnių taurių?

Stalius trenkė kumščiu į stalą.

— Velniai rautų, tu pasiutiškai teisus! Štai ko reikia! Didesnių taurių, tai puiki mintis! Aš apie tai ir nepagalvojau!

Jie paėmė didesnes taures ir gėrė visą valandą. Paskui stalius viską supainiojo ir ėmė skųstis, kad jo žmona pagimdžiusi tris berniukus. Jis vargais negalais susimokėjo ir išsverdėjo su savo bendrais lauk.

Štaineris nurinko stalus. Įsipylė sau dar pilną stiklinę slyvinės ir išgėrė. Galvoje sudundėjo. Jis atsisėdo prie stalo ir susimąstė. Paskui atsistojo ir nuėjo į savo kambarėlį. Susiieškojo tarp daiktų žmonos fotografiją ir ilgai žiūrėto į ją. Nieko apie Mari nebuvo girdėjęs. Ir nerašė jai, nes spėjo, kad jos korespondencija tikrinama. Manė, kad jį išsiskyrė.

„Prakeikimas! — jis atsistojo. — Turbūt ji jau seniai gyvena su kitu ir mane pamiršo!“ Staiga perplėšė fotografiją ir numetė ant grindų. „Aš turiu išsivaduoti iš to. Kitaip pražūčių. Aš esu vyras, kuris gyvena vienas, aš esu Johanas Kuberis, o ne Štaineris, gana!“

Jis išgėrė dar vieną taurę, po to užrakino ir išėjo į gatvę. Netoli žiedo jį užkalbino mergina.

— Ar eisi su manim, brangusis?

— Taip.

Jie žingsniavo vienas šalia kito. Mergina tyrinėdama stebėjo Štainerį iš šono.

— Tu į mane nė sykio nepažvelgei.

— Pažvelgiau, — atsiliepė Štaineris, nepakeldamas akių.

— Aš manau, kad ne. Ar patinku tau?

— Taip, tu man patinki.

— Greitai tau visa tai išeina.

— Taip, — pasakė jis, — greitai.

Ji įsikibo jam į parankę.

— Ką tu man padovanosi, brangusis?

— Nežinau. Ko tu norėtum?

— Ar tu pasiliksi visai nakčiai?

— Ne.

— Kaip būtų dėl dvidešimties šilingų?

— Dešimt. Aš esu nedaug uždirbantis kelneris.

— Tu nepanašus į kelnerį.

— Yra žmonių, kurie nepanašūs į valstybės prezidentus, ir vis dėlto tokie yra.

Mergina nusijuokė.

— Tu linksmas. Aš mėgstu linksmus žmones. Dėl manęs, tegu bus dešimt. Turiu gražų kambarį. Pamatysi, aš padarysiu tave laimingą.

— Taip? — paklausė Štaineris.

Kambarys buvo raudono pliušo būda su dailiais niekučiais ir staltiesėmis uždengtu stalu bei krėslais. Ant sofos sėdėjo virtinė pliušinių meškiukų, Užgavėnių lėlių ir medžiaginių beždžionių. Virš sofos kabojo padidinta fotografija — feldfebelis, uniformuotas, užriestais ūsais, žiūrintis išpūstomis akimis.

— Ar tai tavo vyras? — paklausė Štaineris.

— Ne, senės velionis.

— Ji turbūt džiaugiasi jo nusikračiusi, taip?

Nė nepanašu! — mergina nusivilko palaidinukę. — Ji dar ir šiandien jo teberauda, toks nepaprastas jis buvęs. Pasitempęs, supranti?

— Kodėl tada pakabino jį čia, pas tave?

— Savo kambaryje ji turi dar kitą jo portretą. Didesnį ir spalvotą. Žinoma, spalvota tik uniforma, supranti? Eikš, atsek man kabliukus užpakalyje!

Štaineris po savo rankomis pajuto tvirtus pečius. To nesitikėjo. Iš savo karinės tarnybos laikų žinojo, kokios būna kekšės — visada pernelyg minkštos ir pilkos.

Mergina numetė palaidinukę ant sofos. Krūtys buvo pilnos ir stangrios. Jos derėjo prie stiprių pečių ir kaklo.

— Sėskis, brangusis, — pasakė ji. — Įsitaisyk patogiai. Kelnerių ir tokių, kaip mes, visada būna pavargusios kojos.

Ji nusisegė sijoną.

— Pasiutimas, — tarė Štaineris, — tu juk graži!

— Tai man jau kai kas sakė, — mergina rūpestingai pasidėjo sijoną. — Jeigu tavęs tai netrikdo...

— Bet tai mane trikdo.

Ji pasigręžė.

— Tu juokauji, esi linksmas patronas!

Štaineris pažvelgė į ją.

— Kodėl tu į mane taip žiūri? — paklausę mergina. — Tavęs galima išsigąsti. Jėzau, kaip galvažudys! Seniai neturėjai moters, ką?

— Kuo tu vardu? — paklausė Štaineris.

— Tu juoksiesi — Elvyra. Tai buvo mano motinos idėja. Ji visada turėjo didelių užmačių. Eikš į lovą.

— Ne, — tarė Štaineris, — dar išgerkime ko nors.

— Ar turi pinigų? — skubiai paklausė ji.

Štaineris linktelėjo. Elvyra nuogut nuogutėlė nuėjo prie durų.

— Ponia Pošnig! — sušuko ji. — Ko nors išgerti.

Šeimininkė atsirado taip greitai, lyg ji būtų klausiusis už durų. Buvo apkūni, apsitempusi juodu aksomu, raudonais žandais ir blizgančiomis apvaliomis akutėmis.

— Mes siūlytume šampano, — tarė ji paslaugiai. — Kaip cukrus!

— Degtinės, — atsiliepė Štaineris, nė nepažvelgęs į ją. — Slyvinės, vyšninės, gencijoninės, visai nesvarbu.

Abi moterys susižvalgė.

— Vyšninės, — pasakė Elvyra. — Geros, nuo viršutinės lentynos. Kainuoja dešimt šilingų, brangusis.

Štaineris padavė jai pinigus.

— Iš kur tavo tokia oda? — paklausė jis.

— Jokio spuogelio, tiesa? — Elvyra pasisukiojo prieš jį. — Tokią odą turi tik raudonplaukės.

— Taip, — tarė Štaineris, — aš pirma ir nepastebėjau, kad tavo plaukai raudoni.

— Skrybėlė kalta, brangusis, — Elvyra paėmė iš šeimininkės butelį. — Ar išgersite vieną su mumis, ponia Pošnig?

— Jeigu galima? — šeimininkė atsisėdo. — Jums gerai, panele Elvyra! — ji atsiduso. — Tokios vargšės našlės kaip aš visada vienišos.

Vargšė našlė išgėrė stikliuką ir iškart vėl prisipylė.

— Į sveikatą, maloningasis pone!

Ji atsistojo ir koketiškai pašnairavo į Štainerį.

— Tad širdingai ačiū. Ir linkiu maloniai praleisti laiką.

— Tu jai patinki, brangusis, — pareiškė Elvyra.

— Paduok man čia taurę, — tarė Štaineris. Jis prisipylė pilną ir išgėrė.

— Jėzau! — Elvyra žiūrėjo į jį susirūpinusi. — Tikiuosi, tu nieko nesudaužysi, brangusis? Butas daug kainuoja, supranti? Tokie butai būna brangūs, mielasis!

— Sėskis čia, — pasakė Štaineris. — Šalia manęs.

— Mums verčiau reikėjo išvažiuoti. Į Praterį arba į mišką.

Štaineris pakėlė galvą. Jis pajuto, kaip po kakta vyšninė lyg plaktukais pamažu tuksi į akių obuolius.

— Į mišką? — paklausė jis.

— Taip, į mišką. Arba į javų lauką, dabar vasara.

— Javų laukas vasarą? Kaip tau atėjo į galvą javų laukas?

— Visai paprastai, — susirūpinusi uoliai tarškėjo Elvyra. — Nes dabar vasara, brangusis! O vasarą žmonės mielai eina į javų laukus, žinai?

— Neslėpk butelio, aš nesudaužysiu tavo būdos. Javų laukas, sakai — vasarą?

— Žinoma, vasarą, brangusis, žiemą juk šalta. Štaineris prisipylė sklidiną taurę.

— Pasiutimas, kaip tu kvepi...

— Raudonplaukės visos panašiai kvepia, brangusis.

Plaktukai ėmė tuksėti smarkiau. Kambarys susiūbavo.

— Javų laukas... — tarė Štaineris lėtai ir vangiai, — ir vėjas naktį...

— Eikš dabar į lovą, mielasis, nusirenk...

— Atidaryk langą...

— Langas atidarytas, brangusis. Eikš, aš padarysiu tave laimingą!

Štaineris išgėrė.

— Ar tu nors kartą buvai laiminga? — paklausė jis ir įbedė akis į stalą.

— Žinoma, dažnai.

— Ak, nutilk Užgesink šviesą.

— Pirma nusirenk.

— Užgesink šviesą.

Elvyra pakluso. Kambaryje pasidarė tamsu.

— Eikš į lovą, brangusis.

— Ne, į lovą ne. Lova — visai kas kita. Prakeikimas!

Štaineris drebančia ranka įsipylė vyšninės į savo taurę. Jo galva ūžė. Mergina perėjo per kambarį. Ji praėjo pro langą, akimirką stabtelėjo ir pažvelgė į lauką. Silpna gatvės žibintų šviesa krito ant jos tamsių pečių. Už jos galvos buvo naktis. Ji pakėlė ranką sau prie plaukų...

— Ateik čia, — kimiai pasakė Štaineris.

Ji apsisuko ir lengvai, tyliai priartėjo. Priartėjo, prinokusi kaip javų laukas, tamsi ir neatpažįstama, su kvapu ir oda tūkstančio moterų ir vienos...

— Mari, — sumurmėjo Štaineris.

Mergina nusijuokė, giliai ir švelniai.

— Matyt, koks tu nusigėręs, brangusis. Juk mano vardas Elvyra...

VIII

Kernui pavyko prasitęsti leidimą gyventi dar penkioms dienoms; po to jis buvo išvarytas. Jam išdavė nemokamą bilietą iki sienos, ir jis išvažiavo į muitinę.

— Be dokumentų? — paklausė čekų tarnautojas.

— Taip.

— Įeikite. Pora tokių čia jau yra. Maždaug po dviejų valandų bus geriausias laikas.

Kernas įėjo į muitinę. Ten buvo dar trys žmonės — labai išblyškęs vyras su žmona ir senas žydas.

— Labas vakaras, — pasisveikino Kernas.

Kiti kažką sumurmėjo.

Kernas pastatė savo lagaminą ir atsisėdo. Buvo pavargęs. Užsimerkė. Žinojo, kad jo laukia dar ilgas kelias, ir pabandė numigti.

— Mes pereisim, — išgirdo sakant išblyškėlį vyrą, — pamatysi, Ana, ten bus geriau.

Moteris neatsakė.

— Tikrai mes pereisime, — vėl pradėjo vyras, — be abejonės! Kodėl jie turėtų mūsų neįsileisti?

— Nes jiems mūsų nereikia, — atsiliepė moteris.

— Bet mes juk žmonės...

„Vargšas tu, kvaily“, — pagalvojo Kernas. Jis neaiškiai girdėjo vyrą murmant toliau, paskui užsnūdo.

Pabudo, kai muitinės tarnautojas atėjo jų pasiimti. Jie išėjo per laukus ir įžengė į lapuočių mišką, kuris glūdėjo priešais tamsoje kaip milžiniškas juodas luitas.

Tarnautojas sustojo.

— Eikite šiuo takeliu ir laikykitės dešinės. Kai prieisite kelią — kairės. Sėkmės.

Ir jis pradingo naktyje. O tie, keturiese, stovėjo nesiryždami.

— Ką mes dabar darysime? — paklausė moteris. — Ar kas nors žino kelią?

— Aš eisiu pirmas, — tarė Kernas. — Buvau jau čia prieš metus.

Jie ieškojo kelio tamsoje. Mėnulis dar nebuvo patekėjęs. Šlapia ir svetima žolė nepastebimai braukė per jų batus. Paskui priartėjo miškas su savo giliu alsavimu ir prarijo juos.

Jie ėjo ilgai. Kernas girdėjo kitus užpakalyje. Staiga priešais sužybčiojo prožektorių švieselės ir šiurkštus balsas suriko:

— Stot! Nejudėti!

Kernas skubiai šoko į šalį. Nubėgo į tamsą, atsitrenkdamas į medžius, apgraibomis prasiskynė per gervuogyną ir įmetė į jį savo lagaminą. Užpakaly išgirdo bėgant. Atsigręžė. Tai buvo moteris.

— Slėpkitės, — sušnabždėjo jis. — Aš užlipsiu čia, į viršų!

— Mano vyras... o šitas...

Kernas greitai įsikorė į medį. Jis juto po savimi minkštus šnarančius lapus ir įsitaisė ant šakumos. Apačioje nejudėdama stovėjo moteris; jis negalėjo jos matyti, tik jautė, kad ji ten stovi.

Tolumoje išgirdo seną žydą kažką sakant.

— Man tai nerūpi, — atkirto šiurkštus balsas. — Be paso jūs nepraeisite, ir viskas!

Kernas klausėsi. Po valandėlės jis išgirdo ir kito vyro balsą, tyliai atsakinėjantį žandarui. Taigi jie bus sučiupę juos abu. Tą akimirką apačioje po juo sušnarėjo. Moteris, kažką sumurmėjusi, pasuko atgal.

Kurį laiką buvo ramu. Paskui prožektorių šviesos sušmėžavo aplinkui, tarp medžių. Žingsniai priartėjo. Kernas prispaudė prie kamieno. Jį iš apačios gerai dengė kupli lapija. Netikėtai jis išgirdo griežtą, nesusivaldantį moters balsą:

— Čia jis turi būti! Jis užlipo į medį, čia...

Šviesos pluoštas nukrypo į viršų.

— Lipk žemyn! — suriko šiurkštus balsas. — Kitaip šausiu!

Kernas akimirką pasvarstė. Nebuvo prasmės. Jis nulipo žemyn. Prožektoriai akinamai švietė jam į veidą.

— Pasą?

— Jeigu aš turėčiau pasą, nebūčiau lipęs į medį.

Kernas pasižiūrėjo į moterį, kuri jį išdavė. Buvo susijaudinusi, beveik netekusi proto.

— Gerai norite! — sušnypštė ji. — Jūs ištrūksite, o mes turėsime čia pasilikti! Visi čia pasiliksime! — suriko ji. — Visi!

— Nutilti — sugriaudėjo žandaras. — Išsirikiuoti! — jis apšvietė grupę. — Iš tikrųjų mes turėtume jus uždaryti į kalėjimą, tikriausiai žinote! Neteisėtai perėjote sieną! Bet kuriam galui dar jus šerti! Aplink! Žengte marš atgal, į Čekoslovakiją. Tačiau įsidėmėkite: kitą kartą tuoj pat šaunu!

Kernas susiieškojo krūmuose lagaminą. Po to visi keturi tylomis vorele nužingsniavo atgal. Paskui juos ėjo žandarai su prožektoriais. Buvo kraupu, kad jie nematė savo priešininkų, tik baltus šviesos ratus; tik balsai ir šviesos juos pagavo ir varė atgal.

Šviesos ratai sustojo.

— Marš, pirmyn į tą pusę! — įsakė šiurkštus balsas. — Kas sugrįš, bus nušautas!

Keturiese ėjo toliau, kol šviesa pradingo už medžių.

Už nugaros Kernas išgirdo vyrą, kurio žmona jį išdavė, tyliai sakant:

— Atleiskite jai... ji buvo labai susijaudinusi... nepykit ant jos... dabar ji tikrai jau gailisi...

— Man vis tiek, — pasakė Kernas atgalios.

— Supraskite ją, — šnabždėjo vyras, — baimė, siaubas...

— Suprasti galiu! — Kernas atsisuko. — Atleisti man per sunku. Geriau aš pamiršiu.

Jis sustojo. Jie buvo atėję į mažą proskyną. Ir kiti sustojo. Kernas atsigulė ant žolės ir pasikišo lagaminą po galva. Trijulė ėmė šnibždėtis tarpusavyje. Tada moteris žengė žingsnį į priekį.

— Ana, — pratarė vyras.

Moteris atsistojo priešais Kerną.

— Ar jūs nežadate mums parodyti kelio atgal? — griežtai paklausė ji.

— Ne, — atsakė Kernas.

— Jūs! Jūs kaltas, kad mus sugavo! Jūs — niekšas!

— Ana! — riktelėjo vyras.

— Palikite ją, — tarė Kernas. — Visuomet geriausia išsikalbėti.

— Atsistokite! — suriko moteris.

— Aš liksiu čia. Jūs galite daryti, ką norite. Tiesiai už miško į kairę eina takelis į čekų muitinę.

— Žydpalaikis! — suriko moteris.

Kernas nusijuokė.

— To dar betrūko!

Jis matė, kaip išblyškėlis vyras kažką sukuždėjo nesivaldančiai moteriai ir nustūmė ją šalin.

— Jis tikrai eis atgal, — sukūkčiojo ji. — Žinau, jis eis atgal ir pereis. Jis turi mus... jo pareiga...

Vyras lėtai nusivedė moterį tolyn į mišką. Kernas išsiėmė cigaretę. Tada už poros metrų priešais save pamatė išnyrant kažkokį tamsų pavidalą — lyg nykštuką iš po žemių. Tai pasirodė besąs senasis žydas, kuris taip pat buvo prigulęs. Jis atsitiesė ir papurtė galvą.

— Toji Gojim!

Kernas nieko neatsakė. Užsidegė savo cigaretę.

— Ar mes pasiliksime čia per naktį? — po valandėlės švelniai paklausė senis.

— Iki trijų. Tada bus geriausias laikas. Dabar jie dar stebi. Jeigu niekas nepasirodys, jie pavargs.

— Galima palaukti ir iki trijų, — ramiai pareiškė senis.

— Kelias tolimas, ir gabalą turbūt teks šliaužti, — atsakė Kernas.

— Nieko baisaus. Sulaukęs senų dienų, aš pasidarysiu žydas — indėnas.

Jie sėdėjo tylėdami. Danguje pamažu įsižiebė žvaigždės. Kernas atpažino didžiuosius Grįžulo Ratus ir Šiaurinę žvaigždę.

— Man reikia į Vieną, — po kurio laiko tarė senis.

— Man iš tiesų tai niekur nereikia, — atsiliepė Kernas.

— Pasitaiko ir taip, — senis kramtė žolės stiebelį. — Vėliau vėl kur nors reikės. Taip būna. Reikia tik palūkėti.

— Taip, — tarė Kernas. — Reikia. Tačiau ko laukti?

— Iš esmės nieko, — ramiai atsakė senis. — Kai sulauki kažko, pamatai, kad tai niekis. Tada imi laukti ko nors kito.

— Taip, tikriausiai, — Kernas vėl išsitiesė. Jis pajuto po galva lagaminą. Gera buvo jį jausti.

— Aš esu Moricas Rozentalis iš Godesbergo prie Reino, — po kurio laiko pasakė senis. Jis išsitraukė iš savo kuprinės pilką apsiaustą su pelerina ir užsimetė jį ant pečių. Dabar jis dar labiau panėšėjo į nykštuką.

— Kartais atrodo komiška, kad turi pavardę, tiesa? Ypač naktį...

Kernas žvelgė į tamsų dangų.

— Kai neturi paso, taip pat Pavardės turi būti įrašytos, kitaip jos niekam nepriklauso.

Vėjas įsisupo į medžių lapus. Jie šnarėjo taip, lyg už miško būtų buvus jūra.

— Ar jūs manote, kad anie ten šaudys? — paklausė Moricas Rozentalis.

— Nežinau. Tikriausiai ne.

Senis palingavo galvą.

— Kai turi daugiau kaip septyniasdešimt metų, esi pranašesnis — tiek daug jau neberizikuoji gyvenimu...

Štaineris pagaliau sužinojo, kur slapstomi senojo Zėligmano vaikai. | hebrajišką maldaknygę įkištas adresas buvo teisingas; bet per tą laiką vaikus išgabeno kažkur kitur. Daug laiko praėjo, kol Štaineris išpešė, kur — iš pradžių jį visur laikė šnipu ir juo nepasitikėjo.

Jis pasiėmė lagaminą iš pensiono ir leidosi į kelią.

Namas buvo rytinėje Vienos dalyje. Štaineris užkopė laiptais. Kiekviename aukšte buvo po tris butus. Jis degiojo degtukus ir ieškojo. Pagaliau penktame aukšte surado ovalią žalvario plokštelę su užrašu: „Samuelis Bernšteinas. Laikrodininkas“. Štaineris pasibeldė.

Už durų girdėjo kuždesį ir šnaresį. Po to atsargus balsas paklausė:

— Kas ten?

— Turiu šį tą perduoti, — pasakė Štaineris. — Lagaminą.

Staiga pajuto, kad yra stebimas, ir skubiai atsigręžė.

Buto durys už nugaros buvo tyliai atsivėrusios. Tarpduryje stovėjo liesas žmogus su atraitotomis marškinių rankovėmis. Štaineris pastatė lagaminą ant grindų.

— Ko ieškote? — paklausė vyras iš tarpdurio.

Štaineris pažvelgė į jį.

— Bernšteino čia nėra, — pridūrė vyras.

— Aš turiu čia senojo Zėligmano daiktus, — tarė Štaineris. — Jo vaikai turėtų būti čia. Aš buvau prie jo, kai atsitiko nelaimė.

Vyras dar minutėlę jį apžiūrinėjo.

— Gali jį ramiai įsileisti, Moricai, — sušuko jis po to.

Sudžeržgėjo grandinė, ir spragtelėjo užraktas.

Bernšteino buto durys atsidarė. Štaineris žvilgtelėjo į prietemą.

— Ką, — pratarė jis, — ar tik čia ne... O... žinoma, juk tai tėvas Moricas!

Moricas Rozentalis stovėjo tarpduryje, rankoje laikydamas medinį šaukštą, ant pečių užsimetęs apsiaustą su pelerina.

— Tai aš... — atsiliepė jis. — Bet kas... Štaineris! — staiga tarė jis, nuoširdžiai nustebęs. — Turėjau susiprotėti! Iš tiesų mano akys silpsta! Žinojau, kad jūs Vienoje. Kada mes paskutinį kartą buvom susitikę?

— Jau beveik prieš metus, tėve Moricai.

— Prahoje?

— Ciūriche.

— Teisingai, Ciūriche, kalėjime. Mieli ten žmonės. Aš paskutiniuoju metu jau viską šiek tiek painioju. Tik prieš pusmetį vėl buvau Šveicarijoje, Bazelyje. Puikus ten maistas. Tik deja, kaip ir Lokarno kalėjime, nebuvo galima gauti cigarečių. O aš kameroje net turėjau kamelijų puokštelę. Gaila buvo išeiti. Milano negalima nė lyginti, — jis nutilo. — Užeikite, Štaineri. Mes stovime čia, koridoriuje, kaip galvažudžiai ir dalijamės prisiminimais.

Štaineris įėjo. Butą sudarė virtuvė ir kamaraitė. Joje buvo pora kėdžių, stalas, spinta ir du čiužiniai su antklodėmis. Ant stalo mėtėsi daugybė įrankių. Tarp jų pigūs žadintuvai ir spalvota dėžė su barokiniais angeliukais, laikančiais seną laikrodį, kuriame vietoj sekundinės rodyklės siūbavo giltinė su dalgiu. Virš viryklės, ant balto lenkto strypo, kabojo virtuvinė lempa su apsitrynusiu žalsvai baltu dujų degikliu. Ant geležinių dujinės viryklės ringių garavo didelis sriubos puodas.

— Aš kaip tik šį tą verdu vaikams, — tarė Moricas Rozentalis. — Radau juos čia kaip pelytes spąstuose. Bernšteinas ligoninėje.

Trys mirusiojo Zėligmano vaikai tupėjo prie viryklės. Jie nekreipė į Štainerį dėmesio. Spoksojo į puodą su sriuba. Vyresnysis buvo maždaug keturiolikos metų; jauniausias — septynerių ar aštuonerių.

Štaineris pastatė ant grindų lagaminą.

— Čia jūsų tėvo lagaminas, — pasakė jis.

Visi trys sužiuro vienu metu, beveik nė nekrustelėję. Jie vos vos pasuko galvas.

— Aš jį dar mačiau, — tarė Štaineris. — Jis šnekėjo apie jus.

Vaikai žiūrėjo į jį. Tylėjo. Jų akys žybčiojo kaip nušlifuoti juodi akmenukai. Dujinės lempos liepsna sušnypštė. Štaineris pasijuto nejaukiai. Jautė, kad turi pasakyti kažką šiltesnio, žmogiškesnio, tačiau viskas, kas jam atėjo į galvą, atrodė pernelyg kvaila ir netikra priešais bejėgiškumą, kuris sklido nuo trijų tylinčių vaikų.

— Kas yra lagamine? — po kurio laiko paklausė vyresnysis. Jo balsas buvo rūškanas, kalbėjo jis lėtai, griežtai ir atsargiai.

— Aš gerai nežinau. Įvairūs jūsų tėvo daiktai. Taip pat šiek tiek pinigų.

— Dabar jis mūsų?

— Žinoma. Todėl aš jums ir atnešiau.

— Galiu jį paimti?

— Aišku! — pasakė Štaineris nustebęs.

Berniukas atsistojo. Buvo liesas, juodaplaukis ir aukštas. Lėtai, įsmeigęs akis į Štainerį, artinosi prie lagamino. Čiupo jį greitu žvėries grybštu ir kone atšoko atgal, lyg bijodamas, kad Štaineris galįs išplėšti iš jo grobį. Jis iškart nusitempė lagaminą į gretimą kamaraitę. Kiti du skubiai nusekė paskui jį, susiglaudę kaip du dideli juodi katinai.

Štaineris pažvelgė į tėvą Moricą.

— Na taip, — tarė jis su palengvėjimu. — Jie tai turbūt jau seniai žinojo...

Moricas Rozentalis pamaišė sriubą.

— Tatai jiems jau nebe taip baisu. Jie matė, kaip mirė jų motina ir du broliai. Po to netektis taip nebesukrečia. Kas dažnai atsitinka, taip nebesukrečia.

— Arba dar labiau, — tarė Štaineris.

Moricas Rozentalis pasižiūrėjo į jį savo apvagotomis raukšlių akimis.

— Kai esi labai jaunas — ne. Kai esi labai senas — taip pat nebe. Tarp to — sunkiausias laikas.

— Taip, — pasakė Štaineris, — tie niekingi penkiasdešimt metų tarp jų, jie.

Moricas Rozentalis taikingai linktelėjo.

— Man jau nebesvarbu, — jis uždengė puodą dangčiu. — Vaikus mes įtaisėme, — tarė jis. — Vieną Majeris paims su savimi į Rumuniją. Antrasis iškeliaus į vaikų prieglaudą Lokarnoje. Aš pažįstu ten vieną, kuris už jį sumokės. Vyresnysis kol kas pasiliks čia, pas Bernšteiną...

— Jie žino, kad turės išsiskirti?

— Taip. Irtas juos nelabai jaudina. Jiems net atrodo, kad tai laimė, — Rozentalis atsisuko. — Štaineri, — tarė jis, — aš jį pažinojau nuo dvidešimties metų. Kaip jis mirė? Ar jis nušoko?

— Taip.

— Jo nenustūmė?

— Ne. Aš buvau šalia.

— Aš girdėjau Prahoje. Ten šnekėjo, kad jie jį nustūmę. Tada aš atvykau čia. Pažiūrėti vaikų. Buvau jam prižadėjęs. Jis buvo dar jaunas, vos šešiasdešimties. Niekad nemaniau, kad taip gali baigtis. Bet jis visą laiką buvo lyg pametęs galvą, nuo to laiko, kai mirė Rachelė, — Moricas Rozentalis pažvelgė į Štainerį. — Jis turėjo daug vaikų. Tai būdinga žydams. Jie myli šeimą. Bet geriau jau būtų buvę bevaikiai, — jis glaudžiau užsitraukė apsiaustą ant pečių, lyg jį būtų krėtęs šaltis, ir staiga pasirodė labai susenęs ir išvargęs.

Štaineris išsitraukė cigarečių pakelį.

— Kiek laiko jūs čia, tėve Moricai?

— Trys dienos. Prie sienos buvome sykį sučiupti. Perėjau su jaunuoliu, kurį jūs pažįstate. Jis pasakojo man apie jus. Kernas vardu.

— Kernas? Taip, aš pažįstu jį. Kur jis?

— Čia, kažkur Vienoje. Nežinau kur.

Štaineris atsistojo.

— Pažiūrėsiu, gal pavyks jį susirasti. Iki pasimatymo, tėve Moricai, senas keliauninke. Dievas žino, kur mes dar pasimatysime.

Jis nuėjo į kamaraitę atsisveikinti su vaikais. Tie trise sėdėjo ant vieno čiužinio, išsidėlioję priešais lagamino turinį. Rūpestingai į krūvelę surūšiuotos gulėjo siūlų ritės; šalia batų raišteliai, maišelis su monetomis ir keli paketėliai šilkinių siūlų. Baltiniai, batai, kostiumas ir kiti senojo Zėligmano daiktai dar tebebuvo lagamine. Kai įėjo Štaineris su Moricu Rozentaliu, vyresnysis pakėlė akis. Nesąmoningai jis ištiesė rankas virš daiktų ant čiužinio. Štaineris sustojo.

Berniukas pažvelgė į Moricą Rozentalį. Jo skruostai buvo įraudę, akys blizgėjo.

— Jeigu mes visa tai parduosime, — pasakė jis susijaudinęs ir parodė į daiktus lagamine, — gausime apie trisdešimt šilingų. Galėsime tada investuoti visus pinigus ir paimti medžiagų — velveto, milo, taip pat kojinių — už tai daugiausia uždirbama. Rytoj iškart pradedu. Septintą ryto, — jis žiūrėjo į senąjį vyrą rimtai ir labai įtemptai.

— Gerai! — Moricas Rozentalis paglostė jo siaurą galvą. — Rytoj, septintą.

— Tada Valteriui nereikės į Rumuniją, — pasakė berniukas. — Jis galės man padėti. Mes išsilaikysime. Tik Maksui reikės išvykti.

Trys vaikai žiūrėjo į Moricą Rozentalį. Maksas, jauniausiasis, linktelėjo. Jam tai atrodė teisinga.

— Pažiūrėsime. Pakalbėsime apie tai vėliau.

Moricas Rozentalis palydėjo Štainerį iki durų.

— Nėra laiko liūdėti, — tarė jis. — Per daug vargo, Štaineri.

Štaineris linktelėjo.

— Tikėsimės, kad iškart nepačiups berniuko...

Moricas Rozentalis papurtė galvą.

— Jis saugosis. Žino ganėtinai. Mes anksti išmokstame.

Štaineris nuėjo į „Šperler“ kavinę. Jau seniai ten nebuvo buvęs. Nuo to laiko, kai gavo netikrą pasą, vengė tų vietų, kur jį anksčiau pažinojo.

Kernas sėdėjo ant kėdės prie sienos. Jis miegojo, pasidėjęs kojas ant savo lagamino, atlošęs galvą. Štaineris atsargiai atsisėdo šalia — jis nenorėjo žadinti. „Šiek tiek vyresnis, — pamanė jis. — Vyresnis ir labiau subrendęs“.

Paskui apsižvalgė po kavinę. Prie durų kiūtojo Žemės teismo tarėjas Epšteinas, pasidėjęs prieš save ant stalo porą knygų ir stiklinę vandens. Jis sėdėjo čia vienas ir nepatenkintas: niekas baugščiai nesėdėjo priešais jį su penkiasdešimčia grašių rankoje. Štaineris apsidairė, matyt, konkurentas advokatas Zilberis bus prisitraukęs klientus. Tačiau Zilberio čia visai nebuvo.

Kelneris priėjo nekviestas. Jo veidas spindėjo.

— Ir vėl čia pasirodėte? — paklausė jis familiariai.

— Prisimenate mane?

— Ir dar kaip! Aš jau buvau susirūpinęs dėl jūsų. Dabar čia viskas kur kas griežčiau. Vėl konjako, mano pone?

— Taip. Kur pradingo advokatas Zilberis?

— Ir jis auka, mano pone. Suimtas ir ištremtas.

— Aha! Ar čia neseniai buvo ponas Černikovas?

— Šią savaitę ne.

Kelneris atnešė konjaką ir pastatė padėklą ant stalo. Tą akimirką Kernas pramerkė akis. Sumirksėjo; tada pašoko.

— Štaineris!

— Eikš, — atsiliepė tas ramiai. — Išgerk iškart šitą konjaką. Niekas taip nežvalina po miego sėdomis, kaip alkoholis.

Kernas išgėrė konjaką.

— Aš jau du kartus čia buvau, tavęs ieškodamas, — pasakė jis.

Štaineris nusišypsojo.

— Kojos ant lagamino. Tai be pastogės, ką?

— Taip.

— Galėsi miegoti pas mane.

— Iš tikrųjų? Tai būtų nuostabu. Aš iki šiol turėjau kambarį pas vieną žydų šeimą. Bet šiandien teko išsikraustyti. Jie labai bijo ką nors priglausti ilgiau nei dviem dienom.

— Pas mane tau nereiks bijoti. Gyvenu toli nuo čia. Galime iškart pakilti. Tu atrodai taip, lyg tau reikėtų miego.

— Taip, — pritarė Kernas. — Esu pavargęs. Nežinau kodėl.

Štaineris pamojo kelneriui. Tas atšuoliavo kaip senas kovos žirgas, kuris ilgai tampė vežimą ir dabar išgirdo ženklą mūšiui.

— Ačiū, — tarė jis, kupinas vilčių, dar Štaineriui nespėjus sumokėti, — širdingai dėkoju, mano pone!

Paskui nužvelgė arbatpinigius.

— Bučiuoju ranką, — vapėjo jis susijaudinęs. — Atsidavęs jūsų tarnas, pone grafe!

— Mums reikia į Praterį, — pasakė Štaineris lauke.

— Galiu eiti, kur nori, — atsiliepė Kernas. — Aš jau visai žvalus.

— Važiuosime tramvajumi. Bus geriau dėl tavo lagamino. Vis dar tualetinis vanduo ir muilas?

Kernas linktelėjo.

— Aš dabar kitaip vadinuosi, bet ir toliau gali mane ramiai vadinti Štaineriu. Tebeturiu tą pavardę visokiems atsitiktinumams — kaip menininko pavardę. Tada bet kada galima tvirtinti, kad tai pseudonimas. Arba kita pavardė. Priklausomai nuo aplinkybių.

— Kas tu dabar esi?

Štaineris nusijuokė.

— Kurį laiką buvau kelnerio padėjėjas. Paskui, kai ankstesnysis sugrįžo iš ligoninės, turėjau išeiti. Dabar aš esu Poclocho pramogų parko asistentas, tiro prižiūrėtojas ir aiškiaregis. O tu ką ketini čia veikti?

— Nieko.

— Galbūt aš galėsiu tave pas mus įtaisyti. Kartais vis prireikia padėjėjų. Rytoj kaip tik užeisiu pas senį Poclochą. Patogu, kad niekas Prateryje netikrina. Nereikia net užsiregistruoti.

— Dieve mano, — pasakė Kernas, — tai būtų nuostabu. Mielai norėčiau kurį laiką pabūti Vienoje.

— Šit kaip? — Štaineris pašnairavo į jį. — Norėtumei?

— Taip.

Jie išlipo ir nuėjo per naktinį Praterį. Prie gyvenamojo vagonėlio, truputį atokiau nuo lunaparko, Štaineris sustojo. Jis atrakino ir įžiebė lempą.

— Taip, vaike, mes jau čia. Pirmiausia sukursime tau savotišką lovą.

Jis ištraukė iš kampo porą antklodžių bei seną čiužinį ir ištiesė jį prie savo lovos.

— Tu turbūt alkanas, ką? — pasiteiravo Kerno.

— Net nežinau.

— Toje mažoje dėželėje yra duonos, sviesto ir saliami dešros. Padaryk ir man sumuštinį.

Pasigirdo tylus beldimas į duris. Kernas padėjo į šalį peilį ir sukluso. Jo akys dairėsi lango. Štaineris nusijuokė.

— Senoji baimė, mažyli, ką? Mes jos tikrai niekad nenusikratysime. Įeik, Lilo! — šūktelėjo jis.

Įėjo liekna moteris ir sustojo tarpduryje.

— Aš turiu svečią, — pasakė Štaineris, — Liudvigas Kernas. Jaunas, bet jau patyręs emigrantas. Jis pasiliks čia. Gal galėtumei mums išvirti kavos, Lilo?

— Galiu.

Moteris paėmė spiritinę viryklę, uždegė, pastatė ant jos katiliuką su vandeniu ir ėmė malti kavą. Ji viską darė beveik be garso, lėtais, grakščiais judesiais.

— Maniau, tu jau seniai miegi, Lilo, — tarė Štaineris.

— Negaliu užmigti.

Moters balsas buvo gilus, kimus. Veidas pailgas ir taisyklingas. Juodi plaukai perskirti per vidurį. Atrodė kaip italė, tačiau šnekėjo vokiškai su kietu slavišku akcentu.

Kernas sėdėjo ant sulūžusio invalidų vežimėlio. Buvo labai pavargęs, ne tik galva rodės iškvėšus — jį visą apėmė kažkoks migdantis jau seniai pamirštas atsipalaidavimas. Jautėsi saugus.

— Pagalvės, — pasakė Štaineris. — Vienintelio, ko trūksta, tai pagalvės.

— Nieko tokio, — atsakė Kernas, — aš susivyniosiu savo švarką arba apatinių drabužių iš lagamino.

— Aš turiu pagalvę, — pratarė moteris.

Ji užplikė kavą, po to atsikėlė ir išėjo savo nepastebimais begarsiais žingsniais.

— Eikš valgyti! — tarė Štaineris ir pripylė kavos į du puodelius be ąselių su mėlynų svogūnų piešiniu.

Jie valgė duoną ir dešrą... Moteris vėl įėjo ir atnešė pagalvę. Padėjo ją ant Kerno guolio ir atsisėdo prie stalo.

— Nenori kavos, Lilo? — paklausė Štaineris.

Ji papurtė galvą. Paskui Štaineris atsistojo.

— Laikas miegoti. Tu juk pavargęs, mažyli, tiesa?

— Taip. Dabar jau vėl.

Štaineris paglostė moteriai per plaukus.

— Eik irtu miegoti, Lilo...

— Taip, — ji klusniai atsistojo. — Labos nakties...

Kernas ir Štaineris sugulė. Štaineris užgesino lempą.

— Žinai, — prabilo jis po valandėlės iš šiltos tamsos, — reikia gyventi taip, lyg jau niekad ten nebegrįžtum.

— Taip, — atsiliepė Kernas. — Man tai nesunku.

Štaineris užsidegė cigaretę. Lėtai rūkė. Kaskart, kai įtraukdavo dūmą, raudonas šviesos taškelis surusendavo stipriau.

— Gal ir tu nori cigaretės? — paklausė jis. — Tamsoje jų skonis visai kitoks.

— Taip, — Kernas užčiuopė Štainerio ranką, kuri jam perdavė pakelį ir degtukus.

— Kaip sekėsi Prahoje? — pasiteiravo Štaineris.

— Gerai, — Kernas palūkėjęs užsirūkė. Paskui tarė: — Aš ten kai ką sutikau.

— Ir todėl dabar atvykai į Vieną?

— Ne tik todėl. Bet ir ji yra Vienoje.

Štaineris tamsoje nusišypsojo.

— Nepamiršk, kad tu esi klajoklis, vaike. Klajokliai turi turėti nuotykių, bet ne tokių, kurie išplėštų gabalą širdies, kai ateina laikas išsiskirti.

Kernas tylėjo.

— Aš nenusistatęs prieš nuotykius, — pridūrė Štaineris. — Nei prieš širdį. Ir visų mažiausiai prieš tuos, kurie mus, keliaujančius, truputį sušildo. Tik galbūt prieš mus pačius. Nes mes imame, o duoti galime mažai.

— Manau, kad aš visai nieko negaliu duoti, — Kernas staiga pasijuto visai bejėgis. Ką jis žinojo? Ir ką jis galėjo duoti Rūtai? Tik savo jausmą, kuris jam atrodė nieko vertas. Buvo jaunas ir nepatyręs, ir viskas.

— Visai nieko yra gerokai daugiau nei mažai, vaike, — ramiai pasakė Štaineris. — Tai jau beveik viskas.

— Priklauso nuo to, kas...

Štaineris nusišypsojo.

— Nebijok, vaike. Viskas teisinga, ką jauti. Atsiduok savo jausmui. Bet neprisirišk, — jis užgesino savo cigaretę.

— Gerai išsimiegok. Rytoj nueisime pas Poclochą...

— Ačiū. Aš tikrai čia gerai išsimiegosiu...

Kernas padėjo cigaretę į šalį ir panėrė galvą į svetimos moters pagalvę. Jis vis dar jautėsi bejėgis, bet jau beveik laimingas.

IX

Direktorius Poclochas buvo mažas žvitrus vyrukas su milžiniška nosimi, susitaršiusiais ūsais ir pensnė, kuri amžinai nuslysdavo. Jis visada baisiai skubėjo; labiausiai tada, kai nebuvo, kas veikia.

— Kas atsitiko? Greičiau! — paklausė jis, kai Štaineris su Kernu atėjo pas jį.

— Mums juk reikia pagalbininko, — tarė Štaineris. — Dieną — tvarkytis, vakarais — telepatiniams eksperimentams. Štai jis, — jis parodė į Kerną.

— Ar jis ką nors sugeba?

— Jis sugeba tai, ko mums reikia.

Poclochas sumirksėjo.

— Vienas iš pažįstamų? Ko jis prašo?

— Maisto, pastogės ir trisdešimties šilingų. Kol kas.

— Tokio turto! — sušuko direktorius Poclochas. — Kino žvaigždės atlyginimo! Ar jūs norite mane sužlugdyti, Štaineri? Beveik tiek juk mokama legaliai priimtam darbininkui, — pridūrė jau ramiau.

— Aš pasiliksiu ir be pinigų, — skubiai atsiliepė Kernas.

— Bravo, jaunuoli! Taip tampama milijonieriumi! Tik kuklieji gyvenime prasimuša! — Poclochas šypsodamasis išpūtė orą pro nosį ir sugavo krintant pensnė. — Bet jūs nepažįstate Leopoldo Poclocho, paskutinio filantropo! Jūs gausite honorarą. Penkiolika tviskančių šilingų per mėnesį. Honorarą, pasakiau aš, mielasis drauge. Honorarą, ne atlyginimą! Nuo šiandien jūs menininkas. Penkiolika šilingų honoraro yra daugiau už tūkstantį algos. Ar jis moka ką nors ypatinga?

— Šiek tiek skambinu pianinu, — tarė Kernas. Poclochas staiga energingai užkabino pensnė ant nosies.

— Ar mokate tyliai groti? Nuotaikingą muziką?

— Tyliai geriau nei garsiai.

— Puiku! — Poclochas pavirto feldmaršalu. — Jis turi išmokti ką nors egiptietiška! Prie supjaustytos mumijos ir damos be apatinės kūno dalies mums reikia muzikos.

Ir jis dingo. Štaineris pasižiūrėjo į Kerną, linguodamas galvą.

— Tu patvirtini mano teoriją, — tarė jis. — Aš visada laikiau žydus kvailiausia ir patikliausia pasaulio tauta. Mes tikrai būtumėm išpešę trisdešimt šilingų.

Kernas šypsojosi.

— Tu pamiršai viena: panišką baimę, kurią išugdė pora tūkstančių metų pogromų ir getų. Matuojant tokiu matu, žydai — netgi beprotiškai drąsi tautelė. Ir pagaliau — aš esu tik vargšas mišrūnas.

Štaineris šyptelėjo.

— Na, gerai, tai eime macų valgyti! Atšvęsime Palapinių šventę. Lilo — nuostabi virėja.

Poclocho pramogų parkas buvo trijų dalių: karuselės, tiras ir „Pasaulio stebuklų panorama“. Štaineris jau tą rytą supažindino Kerną su kai kuriais jo darbais. Jis turėjo nušveisti geresniųjų karuselės arklių pakinktų žalvarines dalis ir pašluoti karuselę.

Kernas ėmėsi darbo. Jis nušveitė ne tik arklius, bet ir elnius, kurie lingavo į taktą, ir gulbes, ir dramblius. Jis buvo taip įsitraukęs, kad neišgirdo, kai priėjo Štaineris.

— Eikš, mažyli, pietų valgyti!

— Jau vėl valgyti?

Štaineris linktelėjo.

— Jau vėl. Truputį neįprasta, ką? Tu esi tarp menininkų. O čia viešpatauja miesčioniškiausi pasaulio papročiai. Po pietų net būna pavakariai. Kava su pyragu.

— Pasakų šalis! — Kernas išsiropštė iš gondolos, kurią traukė banginis. — Dieve mano, Štaineri! — pasakė jis. — Aš pradedu bijoti, taip nuostabiai viskas klojasi paskutiniuoju metu. Pirmiausia Prahoje, o dabar čia. Vakar aš nežinojau, kur miegoti, o šiandien turiu darbą, pastogę ir esu kviečiamas pietų! Dar netikiu visu tuo!

— Patikėk, — atsakė Štaineris. — Imk nesvarstydamas! Senas klajoklių šūkis.

— Tikiuosi, kad visa taip greit nesibaigs!

— Tai nuolatinė tarnyba, — pasakė Štaineris. — Mažiausiai trims mėnesiams. Kol orai atšals.

Lilo ant žolės prie vagonėlio buvo pastačiusi klibantį stalą. Ji atnešė dideli dubenį su daržovių sriuba bei mėsa ir atsisėdo prie Štainerio ir Kerno. Buvo giedras oras. Ore tvyrojo rudens nuojauta. Virš pievos džiūvo skalbiniai, tarp kurių žaidė pora gelsvai žalių drugelių.

Štaineris ištiesė rankas.

— Sveika egzistencija! O dabar į tirą.

Jis parodė Kernui šautuvus ir kaip jie užtaisomi.

— Yra dvi šaulių rūšys, — tarė jis. — Garbėtroškos ir gobšuoliai.

— Kaip gyvenime, — burbtelėjo direktorius Poclochas, kuris kaip tik ėjo pro šalį.

— Garbėtroškos šaudo į korteles ir numerius, — aiškino toliau Štaineris. — Jie nepavojingi. Gobšieji nori ką nors laimėti, — jis parodė į lentynas tiro gale, pilnas meškiukų, lėlių, peleninių, vyno butelių, bronzinių figūrėlių, namų apyvokos reikmenų ir panašių daiktų. — Jie turi ką nors laimėti. Būtent iš apatinių lentynų. Bet jeigu kuris išmuša penkiasdešimt taškų, tada gauna prizą iš viršutinių lentynų, kur daiktai verti dešimties ir daugiau šilingų. Tada tu jam įdėsi į šautuvą vieną iš originalių stebuklingų direktoriaus Poclocho kulkų. Jos atrodo taip pat, kaip ir kitos. Padėtos čia, nuošaliau. Žmogus nustebs, kai jis netikėtai numuš tik dvejetuką ar trejetuką. Truputį mažiau parako, supranti?

— Taip.

— Svarbiausia — niekada nekeisk šautuvo, jaunuoli! — paaiškino direktorius Poclochas, vėl atsiradęs už jų. — Šautuvais broliai nepasitiki. O kulkomis — taip. Iš čia balansas! Laimėti turi. Ir uždirbti privalome. Tai reikia subalansuoti. Jeigu jūs sugebėsite, būsite tikras menininkas.

Tai nėra tik skambūs žodžiai. Kas dažnai šaudo, žinoma, turi teisę į trečiąją lentyną.

— Tas, kuris iššvaistė penkis šilingus, gali gauti vieną bronzinę deivę, — pasakė Štaineris. — Vieno šilingo vertės.

— Jaunuoli, — staiga prabilo Poclochas, patetiškai grūmodamas, — į vieną aš iškart atkreipiu jūsų dėmesį: į pagrindinį prizą. Jis — nelaimimas, supratote? Tai asmeninis daiktas iš mano buto, brangus daiktas!

Jis parodė į kaltinę sidabrinę kraitelę vaisiams su dvylika sidabrinių lėkštelių ir stalo įrankių.

— Jūs turite verčiau mirti, nei leisti išmušti šešiasdešimt taškų. Pažadėkite man!

Kernas pažadėjo. Poclochas nusišluostė prakaitą nuo kaktos ir sugriebė savo pensnė.

— Jau vien nuo tos minties! — sumurmėjo jis. — Žmona mane užmuštų! Paveldėtas daiktas, jaunuoli, — sušuko jis, — paveldėtas daiktas šiais laikais, kai nesilaikoma tradicijų! Ar žinote, kas yra paveldėtas daiktas? Tiek to, jūs to nežinote...

Jis išdūmė. Kernas žiūrėjo jam pavymui.

— Ne taip jau blogai, — pasakė Štaineris. — Mūsų šautuvai, šiaip ar taip, iš Trojos apgulties laikų. O be to, jei bus striuka, galėsi pasišaukti Lilo į pagalbą.

Jie nuėjo prie „Pasaulio sensacijų panoramos“. Tai buvo paviljonas, apklijuotas margais plakatais. Jis stovėjo ant triaukščio pjedestalo. Priekyje buvo į kinų šventyklą panašus kasos namelis — Leopoldo Poclocho idėja. Štaineris parodė į plakatą, vaizduojantį vyrą, šaudantį žaibais iš akių.

— Aivaro, telepatijos stebuklas — tai aš, vaike. O tu būsi mano asistentas.

Jie įėjo į paviljoną, neapšviestą ir atsiduodantį pelėsiais. Aplink kaip vaiduokliai netvarkingai stovėjo kelios eilės tuščių kėdžių. Štaineris užkopė į sceną.

— Taigi įsidėmėk! Vienas iš žiūrovų kito rūbuose paslepia kokį daiktą; dažniausiai tai būna cigarečių pakeliai, degtukai, pudrinės arba, ypatingais atvejais, smeigtukai. Dievas žino, iš kur tie žmonės vis gauna smeigtukų! Aš turiu tai surasti. Vienas susidomėjęs žiūrovas pakviečiamas į viršų, aš čiumpu jį už rankos ir puolu ieškoti. Arba tai būsi tu, tada tu mane paprasčiausiai nuvesi ten. Ir kuo stipriau tu spausi mano ranką, tuo arčiau aš būsiu prie paslėpto daikto. Lengvas patuksenimas didžiuoju pirštu reiškia, kad tai yra tas žmogus. Viskas paprasta. Aš ieškau tol, kol tu patukseni. Aukščiau ar žemiau — tu man parodysi, kilsteldamas ar nuleisdamas ranką.

Direktorius Poclochas įdundėjo pro duris.

— Ar jis išmoks?

— Mes kaip tik ruošiamės repetuoti, — atsiliepė Štaineris. — Atsisėskite ten, direktoriau, ir paslėpkite ką nors. Ar turite smeigtuką?

— Žinoma! — Poclochas griebėsi už švarko atlapo.

— Žinoma, jis turi smeigtuką! — Štaineris nusisuko. — Paslėpkite jį. O paskui, Kernai, ateik ir vesk mane.

Leopoldas Poclochas, klastingai pažiūrėjęs, paėmė smeigtuką ir įkišo jį tarp savo puspadžio.

— Pirmyn, Kernai! — pasakė jis tada.

Kernas nuėjo prie scenos ir paėmė Štainerį už rankos. Jisai privedė jį prie Poclocho, ir Štaineris pradėjo ieškoti.

— Aš bijau kutenimo, Štaineri, — suprunkštė Poclochas ir suspiegė.

Po kelių minučių Štaineris surado smeigtuką. Jie pakartojo eksperimentą dar porą sykių. Kernas išmoko sutartinius ženklus, ir laikas, per kurį Štaineris surasdavo Poclocho degtukų dėžutę, vis trumpėjo.

— Visai gerai, — tarė Poclochas. — Popiet dar pasitreniruokite. Tačiau dabar svarbiausias dalykas: kai jūs, kaip žiūrovas, išeinate į sceną, turite dvejoti, suprantate? Publika neturi užuosti apgaulės. Todėl jūs turite dvejoti! Pabandykite kartą, Štaineri, aš jam parodysiu!

Jis atsisėdo ant kėdės šalia Kerno.

Štaineris nuėjo prie pakylos.

— O dabar aš prašau, — paskelbė jis griausmingu balsu tuščiame paviljone, — vieną gerbiamų ponų pakilti čia, į sceną! Vien tik rankos prisilietimu, be žodžių, bus perduotos mintys ir surastas paslėptas daiktas!

Direktorius Poclochas palinko į priekį, lyg norėdamas atsistoti ir kažką pasakyti. Tada jis pradėjo dvejoti. Pasimuistė ant kėdės, pasitaisė savo pensnė ir susigėdęs apsidairė. Po to lyg atsiprašydamas nusišypsojo, pusiau atsistojo, sukikeno ir greit vėl atsisėdo, pagaliau prisivertė ir rimtas, sumišęs, degantis smalsumu ir abejojantis tuo pat metu nužingsniavo prie leipstančio iš juoko Štainerio.

Prie pakylos jis atsigręžė.

— Dabar pakartokite tai, jaunuoli! — paragino jis Kerną, patenkintas savimi.

— To neįmanoma pakartoti! — sušuko Štaineris.

Poclochas pamalonintas išsišiepė.

— Sumišimą sunku suvaidinti, tai aš, senas scenos vilkas, išmanau. Tikrą sumišimą, turiu galvoje.

— Jis iš prigimties sumišęs, — pareiškė Štaineris. — Jam pavyks.

— Na gerai! Man dabar reikia eiti prie karuselės.

Poclochas iškurnėjo.

— Vulkaniškas temperamentas! — pripažindamas pareiškė Štaineris. — Jam per šešiasdešimt metų! Dabar aš parodysiu tau, ką tu turėsi daryti, kai negalėsi dvejoti. Kai dvejos kas nors kitas. Mes turime čia dešimt kėdžių eilių. Pirmą kartą persibraukdamas sau per plaukus, tu parodysi tos eilės skaičių, kur paslėptas daiktas. Paprasčiausiai tiek pirštų. Antrą kartą — kelinta tai kėdė iš kairės. Paskui tu nežymiai paliesi sau tą vietą, kur maždaug jis paslėptas. Tada aš jau rasiu...

— Ar to pakaks?

— Pakaks. Tokiems dalykams žmogui be galo trūksta fantazijos.

— Man tai atrodo per daug paprasta.

— Apgaulė turi būti paprasta. Sudėtingos apgavystės beveik visada nepavyksta. Popiet mokysimės šitą triuką toliau. Ir Lilo padės. Dabar aš tau parodysiu tą sutrūnijusį pianiną. Tai muziejinė vertybė. Vienas pirmųjų pianinų, kurie kada nors buvo pagaminti.

— Manau, kad aš per prastai groju.

— Nesąmonė! Parink pora gražių akordų. Prie supjaustytos mumijos grosi iškilmingai; prie damos be apatinės kūno dalies — gyvai ir trūkčiojamai. Vis tiek tavęs niekas nesiklausys.

— Gerai. Aš parepetuosiu ir paskui tau sugrosiu.

Kernas užsiropštė į sandėliuką už scenos, kur jam pageltusiais dantimis šiepėsi pianinas. Truputį pagalvojęs, jis parinko mumijai šventyklos šokį iš „Aidos“, o nesančiai apatinei kūno daliai — saloninį kūrinėlį „Karkvabalio vestuvinės svajos“. Jis barbeno į klavišus ir galvojo apie Rūtą, Štainerį, apie ramias savaites, apie vakarienę. Ir galvojo, kad dar niekad taip gerai negyveno.

Po savaitės Prateryje pasirodė Rūta. Ji atėjo kaip tik tuo metu, kai prasidėjo naktinis „Sensacijų panoramos“ seansas. Kernas pasodino ją pirmoje eilėje. Tada jis gana susijaudinęs pradingo groti pianinu. Norėdamas atšvęsti dieną, pakeitė programą. Mumijai jis sugrojo „Japonišką fakelų serenadą“, o damai be apatinės kūno dalies — „Žibėk, jonvabalėli!“. Jie buvo efektingesni. Paskui dar Mungui — Australijos miško žmogui, jis savavališkai pridėjo prologą iš „Pajacų“, teikiantį progą arpeggio ir oktavoms.

Lauke jį nutvėrė Leopoldas Poclochas.

— Puiku! — pagyrė jis pripažindamas. — Kur kas daugiau ugnies nei paprastai! Ką gėrėt?

— Nieko, — atsakė Kernas. — Tik tokia nuotaika...

— Jaunuoli! — Poclochas griebėsi savo pensnė. — Jūs, regis, mane iki šiol apgaudinėjote! Aš turėčiau pareikalauti, kad grąžintumėte honorarą! Nuo šiandien visada privalote būti tokios nuotaikos. Menininkas tai gali, suprantate?

— Taip.

— Nuo šiol — čia bus kompensacija — akompanuosite ir dresiruotiems ruoniams. Ką nors klasikinio, supratote?

— Gerai, — pasakė Kernas. — Galiu ištrauką iš „Devintosios simfonijos“. Turėtų tikti.

Jis nuėjo į paviljoną ir atsisėdo į vieną iš paskutinių eilių. Toli priekyje tarp skrybėlės su plunksna ir plikės matė Rūtos galvą, apgaubtą cigarečių dūmų. Staiga jinai jam pasirodė mažiausia ir dailiausia galvutė pasaulyje. Kartais ji pradingdavo, kai žiūrovai imdavo juoktis ir judėti, paskui ji vėl netikėtai atsirasdavo, kaip tolima švelni vizija, ir Kernui buvo sunku patikėti, kad ji priklausė žmogui, su kuriuo po to šnekėsis ir šalia kurio eis.

Štaineris išėjo į sceną. Jis vilkėjo juodą triko, ant kurio buvo nupiešti keli astrologiniai ženklai. Stambi dama paslėpė savo lūpų dažus jauriuolio švarko vidinėje kišenėlėje, ir Štaineris pakvietė ką nors ateiti pas jį į sceną.

Kernas pradėjo dvejoti. Jis dvejojo tiesiog meistriškai — net jau viduryje praėjimo norėjo sugrįžti. Poclochas metė jam pritariamą žvilgsnį — jis klydo, nes tai nebuvo brandus meninis niuansas, tiesiog Kernas staiga pajuto, kad negalėsiąs praeiti pro Rūtą.

Paskui viskas ėjosi lengvai, kaip sviestu patepta.

Po vaidinimo Poclochas pamojo Kernui prieiti.

— Jaunuoli, — tarė jis, — kas šiandien jums darosi? Jūs nuostabiai dvejojote. Net su sumišimo prakaito lašeliais ant kaktos. Prakaitą sunku išspausti, žinau. Kaip jūs tai padarėte? Sulaikėte kvėpavimą?

— Manau, tai buvo tik jaudulys prieš pasirodymą.

— Jaudulys? — Poclochas spindėjo. — Pagaliau! Tikras tikro menininko jaudulys prieš išėjimą į sceną! Aš noriu jums šį tą pasakyti: Jūs grosite ruoniams ir nuo šiol dar ir miško žmogui iš Noikiolno, aš pakelsiu jums honorarą penkiais šilingais. Sutarta?

— Sutarta! — pasakė Kernas. — Ir dešimt šilingų avanso.

Poclochas įsmeigė į jį akis.

— Jūs jau žinote ir žodį „avansas“? — jis išsitraukė iš kišenės dešimties šilingų banknotą. — Dabar nebėra abejonės: jūs iš tiesų esate menininkas!

— Taigi, vaikai, — pasakė Štaineris, — bėkite! Bet pirmą valandą būkite čia. Valgysime. Bus karštų pyragų — šventas rusų nacionalinis patiekalas. Tiesa, Lilo?

Lilo linktelėjo.

Kernas ir Rūta išėjo per pievą už tiro triukšmingų karuselių link. Didžiosios aikštės šviesos ir muzika iškilo prieš juos lyg ryški spinduliuojanti banga ir panardino į savo nerūpestingos linksmybės purslus.

— Rūta! — Kernas paėmė jos ranką. — Tu turi šiandien praleisti nuostabų vakarą! Mažiausiai penkiasdešimt šilingų aš išleisiu dėl tavęs.

— Tu to nepadarysi! — Rūta sustojo.

— Taip! Aš išleisiu dėl tavęs penkiasdešimt šilingų. Bet taip, kaip Vokietijos reichas. Jų neturėdamas. Pamatysi. Eime!

Jie nuėjo prie „Šmėklų trasos“. Tai buvo milžiniškas kompleksas su aukštyn kylančiais bėgiais, kuriais skriejo maži vagonėliai. Aidėjo šūksmai ir kvatojimas. Prie įėjimo rinkosi žmonės. Kernas prasibrovė pro juos, tempdamas paskui save Rūtą. Vyras kasoje pamatė jį.

— Ei, Georgai, — pasakė jis. — Ir vėl čia? Įeik!

Kernas atidarė mažo vagonėlio dureles.

— Lipk!

Rūta nustebusi pažiūrėjo į jį.

Kernas nusijuokė.

— Taip yra! Tikri burtai! Mums nereikia mokėti.

Jie nušvilpė. Vagonėlis pakilo statmenai ir paskui krito į tamsų tunelį. Iškilo inkščiantis siaubūnas su grandinėmis ir griebė Rūtą. Ji sukliko ir prisiglaudė prie Kerno. Kitą akimirką atsivėrė kapas, ir daugybė skeletų ėmė tarškinti kaulais monotonišką gedulo maršą. Tuoj po to vagonėlis iššovė iš tunelio, vingiuodamas pakilo ir vėl kirto į šachtą. Į juos lėkė kitas vagonėlis, kuriame sėdėjo du susiglaudę žmonės ir išsigandę žiūrėjo į juos, susidūrimas atrodė neišvengiamas — čia vagonėlis metėsi į šoną, veidrodinis atspindys prapuolė, ir jie nuskriejo į garuojančią olą, kur drėgnos rankos braukė per jų veidus.

Jie dar pervažiavo per paskutinį aimanuojantį karšinčių, po to išniro į dienos šviesą, ir vagonėlis sustojo. Jiedu išlipo. Rūta persibraukė per akis.

— Kaip visa dabar atrodo gražu! — tarė ji ir nusišypsojo. — Šviesa, oras, kuriuo kvėpuoji, ir gebėjimas vaikščioti...

— Artu jau nors kartą buvai Blusų cirke? — paklausė Kernas.

— Ne.

— Tai einam!

— Servus, Čarli! — pasakė Kernui moteris prie durų. — Laisva diena šiandien? Įeik! Šiandien ten kaip tik yra Aleksandras II.

Kernas patenkintas pasižiūrėjo į Rūtą.

— Vėl dykai! — paaiškino jis. — Eikš!

Aleksandras II buvo gana tvirta rausva blusa, kuri pirmąsyk laisvai pasirodė publikai. Tramdytojas šiek tiek nervinosi; Aleksandras II iki tol darbavosi tik kaip priešakinis kairysis keturkinkės žirgas ir buvo pašėlusio, ūmaus temperamento. Publika, kurią su Rūta ir Kernu sudarė penki asmenys, atidžiai jį stebėjo.

Tačiau Aleksandras II dirbo nepriekaištingai. Jis žingsniavo kaip ristūnas; kratėsi ir mankštinosi ant trapecijos ir laisvai atliko savo geriausią numerį ant balansavimo karties, net nepašnairavęs į šoną.

— Bravo, Alfonsai! — Kernas paspaudė išdidžiam tramdytojui sukandžiotą ranką.

— Ačiū. Ar jums patiko, mano ponia?

— Buvo nuostabu, — Rūta taip pat paspaudė jam ranką. — Aš nesuprantu, kaip jūs apskritai tai padarėte.

— Tai visai paprasta. Vien tik dresiravimas. Ir kantrybė. Sykį girdėjau sakant, kad galima būtų išdresiruoti net akmenis, jei turėtum ganėtinai kantrybės, — tramdytojas šelmiškai prisimerkė. — Žinai, Čarli, su Aleksandru II padariau triuką — priverčiau gyvulį pusę valandos prieš vaidinimą traukti patranką. Sunkiąją mortyrą. Nuo to jis pavargo. O nuovargis verčia paklusti.

— Patranką? — paklausė Rūta. — Ar ir blusos jau turi patrankų?

— Net sunkiąją artileriją, — tramdytojas vietoj atpildo leido Aleksandrui II smarkiai įkąsti sau į dilbį. — Tai dabar populiariausia, mano ponia. O populiarumas neša pinigus!

— Tačiau jos viena į kitą nešaudo, — pasakė Kernas.

— Jos pačios neišsinaikina — tuo yra išmintingesnės už mus.

Jie nuėjo prie mechaninio autodromo.

— Sveikas, Peperli! — pro metalo gaudesį sustaugė vyras prie vartų. — Imkit septintą numerį, jis gerai daužosi!

— Ar tu manęs dar nelaikai Vienos burmistru? — paklausė Kernas Rūtą.

— Maža to — Praterio savininku.

Jie nurūko, trinktelėjo kitiems ir netrukus atsidūrė pačioje maišatyje. Kernas nusijuokė ir paleido vairą. Rūta, suraukusi antakius, rimtai pabandė išvairuoti. Paskiau ji atsisakė savo ketinimo, lyg atsiprašydama atsigręžė į Kerną ir nusišypsojo — keista šypsena, kuri nušvietė jos veidą ir suteikė jam švelnumo bei vaikiškumo. Staiga išnyko tankūs antakiai, liko tik raudonos pilnos lūpos.

Jie apėjo dar pusę tuzino paviljonų ir renginių — nuo skaičiuojančių jūros liūtų iki Indijos būrėjų; niekur jiems nereikėjo nieko mokėti.

— Matai, — tarė Kernas išdidžiai, — nors jie visur painioja mano vardą, bet mus įleidžia. Tai aukščiausia populiarumo forma.

— Ar mus veltui įleis ir į Didįjį apžvalgos ratą? — paklausė Rūta.

— Būtinai! Kaip direktoriaus Poclocho menininką, net su ypatinga pagarba. Eikš, mes tuoj pat ten nueisime.

— Servus, Šani, — pasakė vyras iš kasos. — Su panele sužadėtine?

Kernas linktelėjo, nuraudo ir nepažvelgė į Rūtą.

Vyras paėmė du spalvotus atvirukus nuo krūvelės, gulinčios prie jo, ir padavė juos Rūtai. Juose buvo atvaizduotas apžvalgos ratas su Vienos panorama.

— Prisiminimui, mano panele.

— Širdingai ačiū.

Jie įsilipo į vieną vagonėlį ir atsisėdo prie lango.

— Tuos žodžius apie sužadėtinę aš nuleidau negirdomis, — tarė Kernas, — kad nereikėtų ilgai aiškinti.

Rūta nusijuokė.

— Už tai mes buvome itin pagerbti. Gavome atvirukų. Tik abu nežinome, kam juos siųsti.

— Taip, — tarė Kernas. — Aš nežinau nė vieno. O tie, kuriems galėčiau pasiųsti, neturi adreso.

Vagonėlis lėtai kilo aukštyn, ir apačioje kaip didelė vėduoklė pamažu skleidėsi Vienos panorama. Pirmiausia Prateris su apšviestų alėjų vėriniu — kaip dvi eilės perlų karolių ant tamsaus girios kaklo. Paskui kaip milžiniškas papuošalas iš smaragdų ir rubinų — margai švytintis paviljonų miestelis. Ir pagaliau beveik neapžvelgiamas miestas su visomis šviesomis, o už jo siauras tamsus kalnų virtinės rūkas.

Jie buvo vieni vagonėlyje, kuris švelniu lanku kilo vis aukštyn, o paskui nuslydo į kairę — ir jiems staiga pasirodė, kad tai ne vagonėlis, kad jie sėdi begarsiame aeroplane ir po jais lėtai sukasi žemė, kad jie jai nebepriklauso, kad jie skrenda vaiduoklišku lėktuvu, kuris jau niekad nenusileis, ir apačioje praskrieja tūkstančiai tėvynių, tūkstančiai apšviestų namų ir trobų, namo kviečiantys vakaro žiburiai iki pat horizontų, lempos ir butai, ir saugantys stogai virš jų, šaukiantys, viliojantys, tik nė vienas jiems nepriklausantis. Jie sklandė aukštai neturinčių tėvynės tamsoje, ir viena, ką jie galėjo įžiebti, buvo nenumaldomo ilgesio žvakė...

Gyvenamojo vagonėlio langai žioįėjo plačiai atverti. Buvo tvanku ir labai tylu. Lilo ant Kerno guolio buvo užtiesusi margą apklotą ir seną aksominę uždangą iš tiro. Lange siūbavo du lampionai.

— Šiandieninių klajoklių Venecijos naktis, — pasakė Štaineris. Ar buvote mažoje koncentracijos stovykloje?

— Ką tu turi galvoje?

— „Šmėklų trasą“.

— Taip.

Štaineris nusijuokė.

— Bunkeriai, požemiai, grandinės, kraujas ir ašaros — „Šmėklų trasa“ nelauktai pasidarė madinga, ką, mažoji Rūta? — jis atsistojo. — Išgerkime degtinės!

Jis paėmė nuo stalo butelį.

— Ar jūs taip pat išgersite taurelę, Rūta?

— Taip, didelę.

— Ir Kernas?

— Dvigubą.

— Vaikai, jūs darote pažangą! — pasakė Štaineris.

— Aš išgersiu iš gryno gyvenimo džiaugsmo, — paaiškino Kernas.

— Duok ir man stikliuką, — tarė Lilo, įėjusi su rusvų pyragų padėklu. Štaineris įpylė. Paskui pakėlė savo stikliuką ir išsišiepė.

— Tegyvuoja depresija! Tamsioji gyvenimo džiaugsmo motina!

Lilo pastatė padėklą ir atnešė dubenį su agurkais bei lėkštę juodos rusiškos duonos. Tada ji paėmė savo taurelę ir lėtai išgėrė. Lampiono šviesa atsispindėjo skaidriame skystyje ir atrodė, kad Lilo geria iš rožinio deimanto.

— Ar tu duosi man dar taurelę? — paklausė ji Štainerio.

— Kiek tik norėsi, mano melancholiškas Stepių vaike. Rūta, o kaip jūs?

— Taip pat dar vieną.

— Duokite ir man dar vieną, — tarė Kernas. — Man pakėlė atlyginimą.

Jie gėrė, paskui valgė pyragus su kopūstais bei mėsa. Po to Štaineris atsisėdo ant savo lovos ir užsirūkė. Kernas su Rūta įsitaisė ant Kerno guolio ant grindų. Lilo vaikštinėjo šen bei ten ir nurinko indus. Jos ilgas šešėlis judėjo ant vagonėlio sienų.

— Padainuok ką nors, Lilo, — tarė Štaineris po valandėlės.

Ji linktelėjo ir paėmė gitarą, kabėjusią kampe ant sienos. Balsas, jai kalbant kimus, pasidarė skaidrus ir gilus, kai ji uždainavo. Lilo sėdėjo prietemoje. Jos šiaip sustingęs veidas atgijo, o akys įgavo laukinį ir melancholišką blizgesį. Ji dainavo rusų liaudies dainas ir senovines čigonų lopšines. Po kurio laiko nutilo ir pažvelgė į Štainerį. Šviesa atsispindėjo jos akyse.

— Dainuok toliau, — pasakė Štaineris.

Ji linktelėjo ir paskambino gitara kelis akordus. Paskui pradėjo niūniuoti trumpas monotoniškas melodijas, iš kurių kartais iškildavo žodžiai, kaip paukščiai iš plačių stepių tamsos. Kelionių, trumpo poilsio palapinėse dainos. Ir atrodė, lyg neramioje lampionų šviesoje jų vagonėlis skubiai virto nakties palapine, o rytą jie visi turės iškeliauti.

Rūta sėdėjo priešais Kerną, prisišliejusi prie jo; merginos pečiai rėmėsi į jo pakeltus kelius, ir Kernas jautė malonią jos nugaros šilumą. Rūta atlošė galvą į jo rankas. Šiluma ėmė sruventi per rankas į jo kraują, ir jis nebegalėjo atsispirti nepatirtiems troškimams. Jis norėjo kažką ir įsileisti, ir išvaryti, kažką neaiškaus, kas buvo jame ir už jo, kas buvo giliame aistringame Lilo balse ir nakties alsavime, jo bėgančių minčių sumaištyje ir šviesioje tėkmėje, kuri jį staiga pakėlė ir nusinešė. Jis kaip kriauklėmis apkabino rankomis siaurus nesipriešinančius jos pečius.

Lauke buvo tylu, kai Kernas su Rūta išėjo. Paviljonai buvo jau uždengti pilku brezentu, triukšmas nutilęs, ir virš sąmyšio ir šūkaliojimų, virš šautuvų pokšėjimo ir šaižių riksmų, sklindančių iš vagonėlių, vėl tyliai išaugo miškas ir paslėpė po savimi margus ir pilkus palapinių raupsus.

— Ar tu jau nori namo? — paklausė Kernas.

— Nežinau. Ne.

— Pasitikim dar čia. Pasivaikščiokime. Aš noriu, kad niekad neišauštų rytojus.

— Taip. Rytojus — visada baimė ir nežinia. Kaip gražu čia.

Jie ėjo per tamsą. Medžiai viršuje nejudėjo. Jie įsisupo į minkštą tylą kaip į nematomą vatą. Lapai nė trupučio nešnarėjo.

— Turbūt mes vieninteliai, kurie dar nemiega...

— Nežinau. Policininkai visada ilgiau nemiega.

— Čia nėra policininkų. Čia ne. Čia miškas. Kaip smagu eiti! Visai negirdėti žingsnių.

— Taip, nieko negirdėti.

— Tačiau tave aš girdžiu. Bet gal ir tai aš. Aš nebegaliu įsivaizduoti, kaip būtų be tavęs.

Jie ėjo toliau. Buvo taip tylu, lyg tyla būtų sulaikiusi kvapą ir laukusi kažko baisiai svetimo iš toli.

— Duok man savo ranką, — tarė Kernas. — Aš bijau, kad tu staiga nepranyktum.

Rūta prisiglaudė prie jo. Pajuto jos plaukus prie savo veido.

— Rūta, — pasakė jis, — žinau, tai yra ne kas kita, kaip truputis buvimo kartu visame tame bėgime ir tuštumoje — bet mums tai turbūt daugiau už visa, kas skambiai vadinama...

Ji linktelėjo ant jo peties. Jie šitaip pastovėjo dar valandžiukę.

— Liudvigai, — tarė Rūta. — Kartais aš jau niekur nebenoriu. Tik griūti ant žemės ir užgesi...

— Ar tu pavargusi?

— Ne, nepavargusi. Ar galėčiau amžinai šitaip eiti. Taip minkšta. Niekur neužkliūni.

Pakilo vėjas. Lapai virš jų pradėjo šnarėti. Kernas pajuto ant rankos šiltą lašą. Kitas palietė jam veidą. Pažvelgė aukštyn.

— Pradeda lyti, Rūta.

— Taip.

Lašai ėmė kristi sutartiniau ir tankiau.

— Imk mano švarką, — pasakė Kernas. — Man nieko, aš įpratęs.

Jis užmetė švarką Rūtai ant pečių. Ji pajuto jame dar tebesančią šiluma ir pasijuto nepaprastai saugi.

Vėjas nurimo. Miškui, regis, akimirkai užgniaužė kvapą, tada per tamsą sušvito tylus baltas žaibas, kurį nusivijo griaustinis, ir iškart pasipylė lietus, lyg žaibas būtų praplėšęs dangų.

— Eikš greičiau! — sušuko Kernas.

Jie nubėgo prie karuselės su nuleistomis brezento sienomis. Karuselė stovėjo tamsoje neaiški kaip bukas plėšikų bokštas. Kernas vienoje vietoje kilstelėjo brezentą, jie abu sulindo vidun ir atsistojo, giliai alsuodami, lyg netikėtai pasislėpę po milžinišku tamsiu būgnu, į kurį barbeno lietus.

Kernas paėmė Rūtą už rankos ir nusitempė ją. Jų akys greitai priprato prie tamsos. Vaiduokliškai atrodė piestu stojančių arklių kontūrai; elnių šešėliai, sustingę amžiname bėgime; gulbės, tiesiančios sparnus, kupinus paslaptingos prieblandos, ir didžiulės, tamsesnės už tamsą ramiai stovinčių dramblių nugaros.

— Eikš! — Kernas nusitempė Rūtą prie gondolos. Jis pačiupo porą aksominių pagalvėlių iš vežimo ir karietos ir sudėjo jas apačioje. Paskui nutraukė nuo dramblio auksu siuvinėtą gūnią.

— Štai, dabar tu turėsi apklotą kaip princesės...

Lauke nudundėjo pratisas griaustinis. Žaibai neryškiai, blausiai nušviesdavo palapinės tamsą — ir kiekvieną kartą tada išnirdavo amžinu ratu ramiai vienas paskui kitą žygiuojančių žvėrių spalvingi ragai ir pakinktai, kaip švelni tolima užburto rojaus vizija. Kernas matė išblyškusį Rūtos veidą, tamsias akis ir, apklostydamas ją, pajuto jos krūtį po savo ranka; vėl tas jaudinantis ir svetimas, nepažįstamas jausmas — kaip pirmąją naktį „Bristolio“ viešbutyje Prahoje.

Perkūnija sparčiai artėjo. Griausmas nustelbė barbenimą ant įtempto palapinės stogo, nuo kurio sruvo vanduo; nuo stipraus dundesio grindys sudrebėdavo, ir staiga po paskutinio itin smarkaus trenksmo aidžioje tyloje karuselė atsikabino ir ėmė lėtai suktis. Lėčiau nei dieną, beveik nenoromis ir lyg slapčia kažkieno verčiama — ir muzika grojo lėčiau nei dieną keistai sumišusi su pauzėmis. Tai buvo tik pusė rato, lyg ji būtų akimirkai pabudusi iš miego — paskui vėl sustojo, ir vargonėliai nutilo, lyg būtų pavargę ir sulūžę, ir tik lietus dar šnarėjo, lietus — seniausia pasaulio lopšinė.

ANTROJI DALIS X

Aikštė priešais universitetą tuščia skendėjo pusiaudienio saulėje. Oras buvo skaidrus ir giedras, o virš stogų suko ratus neramus kregždžių pulkas. Kernas stovėjo aikštės pakraštyje ir laukė Rūtos.

Pirmieji studentai išėjo pro didžiąsias duris ir nulipo laiptais. Kernas ištiesė kaklą, norėdamas pamatyti rudą Rūtos beretę. Paprastai ji išeidavo viena pirmųjų. Tačiau jos nesimatė. Staiga nutrūko ir studentų srautas. Atvirkščiai: dalis tų, kurie jau buvo išėję, vėl sugrįžo. Atrodo, kažkas atsitiko.

Nelauktai, kaip sprogimo bangos išmestas, pro duris išvirto susipynusių, tarp savęs susikabinusių studentų būrys. Vyko muštynės. Kernas dabar jau išskyrė ir riksmus: „Žydai, lauk!“, „Išmalkit Mozės sūnums kreivus snukius!“, „Vykit juos į Palestiną!“.

Jis skubiai perėjo per aikštę ir atsistojo prie dešiniojo pastato fligelio. Reikėjo neįsivelti į muštynes; bet kartu jis norėjo būti kuo arčiau, kad galėtų ištraukti Rūtą.

Gal trisdešimties studentų grupė bandė ištrūkti. Glaudžiai susispaudę, jie brovėsi per laiptus, apsupti kokio šimto priešininkų, mušančių juos ir visų pusių.

— Muškit juos pavieniui! — sušuko aukštas, juodaplaukis studentas, labiau panašus į žydą nei dauguma puolamųjų. — Čiupkit juos po vieną!

Jis ėmė vadovauti būriui, kuris su baisiu riksmu įsispraudė tarp žydų, traukė juos vieną nuo kito ir po vieną mėtė kitiems, kurie juos iškart apdorodavo kumščiais, knygų ryšuliais ir lazdomis.

Kernas su nerimu dairėsi Rūtos. Niekur nematė ir tikėjosi, kad ji pasiliko universitete. Ant viršutinių laiptų pakopų stovėjo tik du profesoriai. Vienas su perskirta žila Franco Jozefo barzdele ir rausvu veidu šypsodamasis trynėsi rankas, kitas, liesas ir griežtas, šaltakraujiškai stebėjo sąmyšį.

Iš kitos aikštės pusės atskubėjo keli policininkai. Pirmasis sustojo netoli Kerno.

— Stop! — pasakė jis kitiems dviems. — Nesikišti!

Kiti du sustojo.

— Ar žydai? — paklausė vienas.

Pirmasis linktelėjo. Tada pastebėjo Kerną ir skvarbiai nužvelgė jį. Kernas apsimetė, kad nieko negirdėjo. Ceremoningai užsidegė cigaretę ir lyg nieko negalvodamas paėįėjo kelis žingsnius į priekį. Policininkai susikryžiavo rankas ir smalsiai stebėjo muštynes.

Mažas studentas žydas ištrūko iš minios. Akimirką sustojo kaip apakintas. Paskui pamatė policininkus ir nubėgo prie jų.

— Ateikite! — sušuko jis. — Greičiau! Padėkite! Juos negyvai užmuš!

Policininkai žiūrėjo į jį kaip į retą vabzdį. Nė vienas nieko nesakė. Mažasis minutėlę nesuvokdamas spoksojo į juos. Tada, netaręs daugiau nė žodžio, apsisuko ir sugrįžo atgal prie sambrūzdžio. Nespėjus jam nueiti nė dešimties žingsnių, iš didžiosios krūvos atsiskyrė du studentai ir puolė jį.

— Žydiška kiaulė! — rėkė pirmutinis. — Žydiška kiaulė ieško teisybės! Tuoj ją gausi!

Jisai parbloškė ji, skambiai tvodamas per veidą. Mažasis pabandė atsistoti Kitas spyrė jam į pilvą. Paskui abu pačiupo jį už kojų ir nusitempė grindiniu kaip vežimą. Mažasis veltui mėgino įsikabinti į akmenis. Jo baltas veidas kaip siaubo kaukė buvo atgręžtas į policininkus, iš burnos — juodos skylės — per smakrą tekėjo kraujas. Jis nerėkė.

Kernas pajuto, kaip išdžiūvo gomurys. Jis norėjo pulti tuodu. Bet pamatęs, kad policininkai jį stebi, apmirusia širdimi ir stingdamas iš įniršio perėjo į kitą aikštės kampą.

Abu studentai praėjo su savo auka pro pat jį. Jų dantys blykčiojo, jie juokėsi ir veiduose nesimatė nė pėdsako piktumo. Jie tiesiog švytėjo iš nuoširdaus, nekalto pasitenkinimo — lyg dalyvaudami kokios nors sporto šakos pratybose būtų tempę ne kruviną žmogų.

Nelauktai atėjo pagalba. Aukštas šviesiaplaukis studentas, iki šiol stovėjęs nuošalyje, persikreipė iš pasišlykštėjimo, kai pro jį pravilko mažąjį. Jis šiek tiek pasiraitojo savo švarko rankoves, lėtai žengė kelis žingsnius ir pora trumpų stiprių smūgių partrenkė žemėn mažojo kankintojus.

Pakėlė susipurvinusį mažąjį už apykaklės ir pastatė ant kojų.

— Taip, dabar pasistenk dingti, — suniurnėjo jis. — Kuo greičiau!

Po to jis kaip ir pirma lėtai, susimąstęs priartėjo prie šėlstančios minios. Nusižiūrėjo juodaplaukį vadeivą ir taip baisiai smogė jam į nosį ir iškart beveik nepastebimai į smakrą, kad tas su trenksmu virto ant grindinio.

Tuo momentu Kernas išvydo Rūtą. Ji buvo sambrūzdžio pakraštyje, pametusi savo beretę. Kernas bėgte nubėgo prie jos.

— Greičiau! Einam greičiau, Rūta! Mums reikia dingti iš čia!

Pirmą akimirką ji jo nepažino.

— Policija! — vapėjo ji, balta iš susijaudinimo. — Policija privalo padėti!

— Policija nepadės! Jie neturi mūsų čia sučiupti! Mums reikia bėgti, Rūta!

— Taip, — ji pažvelgė į jį lyg pabusdama. Jos veidas pasikeitė. Atrodė, kad ji tuoj pravirks. — Taip, Liudvigai, — pasakė ji keistai trūkčiojančiu balsu. — Einam iš čia!

— Taip, greičiau! — Kernas paėmė ją už rankos ir nusitempė. Už nugarų jie girdėjo riksmą. Žydų studentų grupei pavyko prasiveržti. Dalis jų nubėgo per aikštę. Spūstis pasislinko ir netikėtai Kernas su Rūta atsidūrė jos viduryje.

— Aa, Rebeka, Sara! — vienas kurstytojų griebė Rūtą.

Kernas pajuto, kaip atsileido spyruoklė. Jis labai nustebo pamatęs, kad studentas lėtai susmuko. Nesusivokė smogęs.

— Puikus tiesioginis! — pagarbiai tarė kažkas šalia jo. Tai buvo aukštasis blondinas, kuris ką tik sudaužė galvomis kitus du.

— Nieko tauraus nesužalota! — tarė jis, paleido juos ir, kai tie nukrito kaip šlapi maišai, čiupo kitus du.

Kernui kažkas su lazda tvojo per ranką. Jis šoko įtūžęs tiesiai į raudoną miglą ir daužė aplink. Sutrupino akinius ir kažką parbloškė. Paskui baisiai sugriaudėjo, ir raudona migla pajuodo.

Jis atsibudo policijos skyriuje. Apykaklė buvo perplėšta, skruostas kraujavo, o galvoje vis dar dundėjo. Kernas atsisėdo.

— Servus! — pasakė kažkas greta. Tai buvo aukštasis šviesiaplaukis studentas.

— Prakeikimas! — atsakė Kernas. — Kur mes?

Anas nusijuokė.

— Areštuoti, mielasis. Vienai, dviems dienoms, paskui jie mus išleis.

— Manęs ne, — Kernas apsižvalgė. Jie buvo aštuoniese. Išskyrus blondiną, visi žydai. Rūtos nebuvo.

Studentas vėl nusijuokė.

— Ko jūs taip žvalgotės? Manote, kad ne tuos areštavo? Klystate, mielasis! Ne užpuolikas kaltas, o tas, kurį užpuolė. Jis — nepasitenkinimo priežastis. Naujausia psichologija.

— Gal matėte, kas atsitiko merginai, su kuria aš buvau? — paklausė Kernas.

— Merginai? — blondinas susimąstė. — Jai neturėjo nieko atsitikti. Kas gali jai atsitikti? Merginas juk per muštynes palieka ramybėje.

— Jūs tuo tikras?

— Taip. Daugmaž. Be to, juk iškart įsikišo policija.

Kernas spoksojo priešais save. „Policija. Taip ir buvo. Bet Rūtos pasas dar galioja. Jai negalėtų kažko padaryti. Tačiau ir to jau per daug“.

— Ar, be mūsų, suėmė daugiau? — paklausė jis.

Blondinas papurtė galvą.

— Manau, ne. Aš buvau paskutinysis. Jie dvejojo, griebti mane ar ne.

— Tikrai ne?

— Ne. Tada ir jie būtų čia. Mes kol kas dar tik nuovadoje.

Kernas atsikvėpė. Turbūt Rūtai nieko neatsitiko. Šviesiaplaukis studentas žiūrėjo į jį su ironija.

— Skaudu, tiesa? Taip visada būna, kai esi nekaltas. Geriau, kai žinai, už ką čia atsidūrei. Matote, vienintelis, čia sėdintis pagal seną gerą įstatymą, esu aš. Aš savanoriškai įsikišau. Todėl dabar esu linksmai nusiteikęs.

— Jūs pasielgėte padoriai.

— Ak, padoriai! — blondinas mostelėjo ranka. — Aš esu senas antisemitas. Bet negaliu juk žiūrėti į tokias skerdynes. Beje, jūs smogėte gražų, trumpą, tiesų smūgį. Tiksliai ir vikriai. Ar kada nors mokėtės boksuotis?

— Ne.

— Tada jums reikėtų išmokti. Turite gerų duomenų. Nesate per daug karštas. Jeigu aš būčiau žydų popiežius, liepčiau kasdien po valandą skirti boksui. Pamatytumėt, kaip tie broliai imtų jus gerbti.

Kernas atsargiai palietė savo galvą.

— Šiuo momentu aš nenusiteikęs boksuotis.

— Guminė lazda, — dalykiškai paaiškino studentas. — Mūsų šaunioji policija. Visuomet nugalėtojų pusėje. Vakarop jūsų kiaušas apgis. Tada pradėsime mokytis. Kažką juk reikia mums daryti, — jis užsitraukė ilgas kojas ant gultų ir apsidairė. — Jau dvi valandas mes čia. Pasiutiškai nuobodi skylė! Kad mes bent kortų kaladę turėtumėm! Kas nors galėtų sulošti Juodąjį Peterį ar ką panašaus, — jis niekinamai nužvelgė žydus studentus.

— Aš turiu kortas, — Kernas įkišo ranką į kišenę. Štaineris per pirmąją pažintį jam buvo padovanojęs kišenvagio kaladę. Nuo to laiko jis nešiojosi ją kaip savotišką amuletą.

Studentas pritariamai pažvelgė į jį.

— Visapusiška pagarba! Tik nesakykite man dabar, kad jūs ir bridžą lošiate! Šiaip jau visi žydai bridžo vengia.

— Aš esu pusžydis. Lošiu skatą, taroką, jasą ir pokerį, — atsakė Kernas, pasididžiavimo apimtas.

— Aukšta klasė. Čia jūs mane pranokote. Jaso aš nemoku.

— Tai šveicariškas žaidimas. Išmokysiu, jei norite.

— Gerai. Už tai pamokysiu jus bokso. Pasikeitimas dvasinėmis vertybėmis.

Jie kortavo iki vakaro. Žydai studentai tuo tarpu kalbėjosi apie politiką ir teisingumą. Jie nepasiekė jokio rezultato. Kernas ir blondinas iš pradžių lošė jasą, paskui pokerį. Kernas, lošdamas pokerį, laimėjo septynis šilingus. Jis buvo geras Štainerio mokinys. Galva pamažėle šviesėjo. Kernas vengė galvoti apie Rūtą. Jis negalėjo nieko dėl jos padaryti; tuščias galvojimas jį būtų nualinęs. Jis norėjo patausoti nervus teisėjo apklausai.

Blondinas surinko į krūvą kortas ir atskaičiavo Kernui pinigus.

— Dabar prasideda antroji dalis, — pasakė jis. — Greičiau prie darbo, kad taptumėte antruoju Dempsiu.

Kernas atsistojo. Jautėsi dar labai silpnas.

— Manau, kad nieko nebus, — tarė jis. — Mano galva nepakels dar vieno smūgio.

— Jūsų galva buvo ganėtinai aiški, kai iš manęs paglemžėte septynis šilingus, — atsiliepė blondinas šyptelėdamas. — Pirmyn, nugalėkite vidinį šunsnukį! Leiskit prabilti mušeikos arijo kraujui! Suduokit smūgį humaniškai žydo pusei!

— Aš jau tai darau visus metus.

— Puiku. Kol kas pasaugokime galvą. Pradėkime nuo kojų. Boksuojantis svarbiausia kojų lengvumas. Jūs turite strikinėti. Strikinėdamas išmuši priešininkui dantis. Pritaikytas Nyčė!

Blondinas atsistojo reikiama poza, pasisupo per kelius ir žingtelėjo keletą žingsnių pakaitomis pirmyn atgal.

— Pakartokite.

Kernas pakartojo.

Žydukai studentai liovėsi diskutavę. Vienas jų, akiniuotasis, atsistojo.

— Gal ir mane išmokytumėte? — paklausė jis.

— Žinoma! Akiniuočiau! — blondinas paplekšnojo jam per pečius. — Senas Makabėjo kraujau, užvirk!

Pasiprašė dar du studentai. Kiti, nepritariantys, tačiau susidomėję, liko sėdėti ant gultų.

— Du į dešinę, du į kairę! — dirigavo blondinas. — O dabar pradedame greitąjį kursą! Atsigriebsime už per tūkstantmečius apleistą storžieviškumo ugdymą. Ne ranka smogia... visas kūnas susitelkia smūgiui...

Jis nusivilko švarkelį. Kiti pasekė juo. Tada jis trumpai paaiškino ir parodė, kaip darbuojasi kūnas. Kiti keturi uoliai šokinėjo aplinkui apytamsėje celėje.

Blondinas tėviškai apžvelgė savo prakaituojančių mokinių būrį.

— Taip, — pareiškė jis po valandėlės, — tai jūs jau žinote! Treniruokitės, kai sėdėsite savo aštuonias dienas už tai, kad tikriems arijams sužadinote rasinę neapykantą. Dabar porą minučių kvėpuokite giliai! Atsipūskite! Ir tada aš jums pademonstruosiu trumpą tiesųjį smūgį — pagrindinį elastišką bokso smūgį!

Jis parodė, kaip reikia smogti. Paskui pasiėmė savo švarkelį, suvyniojo jį, iškėlė į veido aukštį ir liepė kitiems jį daužyti. Jiems taip puikiai besitreniruojant, atsivėrė durys. Įėjo prižiūrėtojas su pora garuojančių dubenėlių.

— Tai juk... — jis skubiai pastatė dubenėlius ir suriko:

— Sargyba! Greičiau! Šutvė mušasi toliau net ir policijoje!

Įpuolė du sargybiniai. Šviesiaplaukis studentas ramiai pasidėjo savo švarkelį. Keturi bokso mokiniai skubiai nulindo į kampus.

— Raganosis! — pasakė prižiūrėtojui blondinas didžiai autoritetingai. — Avigalvis! Buka kalėjimo uodega! — paskui jis atsisuko į sargybinius: — Tai, ką jūs čia matote, yra šiuolaikinio humaniškumo pamoka. Jūsų pasirodymas, troškimas pasidarbuoti gumine lazda, buvo nereikalingas, supratote?

— Ne, — pratarė vienas sargybinis.

Blondinas pažvelgė į jį su užuojauta.

— Organizmo stiprinimas. Gimnastika! Laisvieji pratimai! Dabar aišku? Ar tai turėtų būti mūsų vakarienė?

— Aišku, — patvirtino prižiūrėtojas.

Blondinas pasilenkė prie vieno dubens ir susiraukė iš pasibjaurėjimo.

— Lauk su tuo! — užriko jis staiga šaižiai. — Šitą ėdalą jūs drįstate atnešti? Paplavas senato prezidento sūnui? Ar jūs norite būti pažeminti? — jis pažvelgė į sargybinius. — Aš skųsiuosi! Aš noriu tuoj pat pasikalbėti su apygardos valdytoju! Veskit mane iškart pas policijos prezidentą! Rytoj dėl jūsų mano tėvas teisingumo ministrui užkurs pirtį!

Abu sargybiniai spoksojo į jį. Jie nežinojo, ar jiems galima elgtis šiurkščiai, ar reikia būti atsargiems. Blondinas žiūrėjo į juos, išvertęs akis.

— Pone, — pagaliau atsargiai prabilo vyresnysis, — tai yra įprastas kalėjimo maistas.

— Ar aš kalėjime? — blondinas baisiai įsižeidė. — Aš esu areštuotas! Ar jūs nežinote skirtumo?

— Žinau, žinau... — sargybinis dabar buvo akivaizdžiai įbaugintas. — Žinoma, jūs pats galite pasirinkti maistą, mano pone! Tai jūsų teisė. Jeigu norite užsimokėti, prižiūrėtojas gali atnešti guliašo...

— Pagaliau protingas žodis! — blondino laikysena sušvelnėjo. — Ir gal dar alaus...

Blondinas pažvelgė į sargybinį.

— Jūs man patinkate! Aš tarsiu žodelį dėl jūsų! Kokia jūsų pavardė?

— Rudolfas Ėgeris.

— Malonu! Tęskime! — studentas išsitraukė pinigus iš kišenės ir padavė juos prižiūrėtojui. — Dvi porcijos jautienos guliašo su bulvėmis. Butelį slyvinės...

Sargybinis Rudolfas Ėgeris išsižiojo.

— Alkoholiniai...

— Leidžiami, — užbaigė blondinas. — Du butelius alaus, vieną sargybiniams, vieną mums!

— Didžiai dėkoju, bučiuoju ranką! — pasakė Rudolfas Ėgeris.

— Jeigu alus nebus šviežias ir šaltas kaip ledas, — pareiškė senato prezidento sūnus prižiūrėtojui, — aš nupjausiu tau koją su pjūklu. Jeigu jis bus geras, gausi likusius pinigus.

Prižiūrėtojas džiugiai išsišiepė.

— Bus padaryta, pone grafe! — jis spindėte spindėjo.

— Tai tikras auksinis Vienos humoras!

Atnešė valgį. Studentas pakvietė Kerną. Tas iš pradžių atsisakė. Jis matė žydus, rimtais veidais srebiančius pamazgas.

— Būkite išdavikas! Tai šiuolaikiška! — padrąsino jį studentas. — O be to, tai valgis lošėjams.

Kernas atsisėdo. Guliašas buvo geras, juk pagaliau jis neturėjo paso ir dar buvo mišrūnas.

— Ar jūsų tėvas žino, kad jūs čia? — paklausė jis.

— Dievulėliau! — blondinas nusijuokė. — Mano tėvas! Jis turi baltinių parduotuvę Lince.

Kernas nustebęs pasižiūrėjo į jį.

— Mano mielasis, — ramiai pasakė studentas. — Jūs, regis, dar nežinote, kad mes gyvename blefo laikais. Demokratiją pakeitė demagogija. Natūrali seka. Į sveikatą!

Jis atkimšo slyvinę ir pasiūlė taurelę akiniuotajam studentui.

— Ačiū, aš negeriu, — atsakė tas sumišęs.

— Žinoma! Turėjau susiprasti! — blondinas pats išlenkė taurelę. — Jau vien todėl kiti jus amžinai persekios! O kaip mudu, Kernai? Ar mes ištuštinsime butelį?

— Taip.

Jie išgėrė butelį. Paskui atsigulė ant gultų. Kernas manė, kad galės miegoti, tačiau kas akimirką vis atsibusdavo. „Prakeikimas, ką jie padarė su Rūta? — galvojo jis. — Ir ar ilgam jie mane čia uždarys?

Jis gavo du mėnesius kalėjimo. Kūno sužalojimas, maištas, pasipriešinimas valstybinei valdžiai, pakartotinis nelegalus apsigyvenimas — jis nustebo, kad negavo dešimties metų.

Kernas atsisveikino su blondinu, kurį tuo pačiu metu paleido. Tada jį nuvedė į apačią. Turėjo atiduoti savo daiktus ir gavo kalėjimo aprangą. Stovint po dušu, jam toptelėjo, kad kadaise jis jautėsi prislėgtas, kai jam uždėjo antrankius. Jam atrodė, kad tai buvo be galo seniai. Dabar kalėjimo drapanos jam pasirodė tik praktiškos; taip jis galėjo patausoti savo asmeninius daiktus.

Jo kalėjimo bendrai buvo vagis, smulkus sukčius ir rusų profesorius iš Kazanės, uždarytas kaip valkata. Visi keturi dirbo kalėjimo siuvykloje.

Pirmas vakaras buvo prastas. Kernas prisiminė tai, ką jam tuomet buvo sakęs Štaineris — kad jis priprasiąs. Tačiau dabar Kernas sėdėjo ant savo gulto, įbedęs akis į sieną.

— Ar mokate prancūzų kalbą? — staiga paklausė jį profesorius nuo savo gulto.

Kernas krūptelėjo.

— Ne.

— Norite išmokti?

— Taip. Galime iškart pradėti.

Profesorius atsikėlė.

— Reikia ko nors imtis, žinote! Kitaip mintys gali žmogų užgraužti.

— Taip, — Kernas linktelėjo. — Be to, man ji išties pravers. Tikriausiai teks keliauti į Prancūziją, kai išleis.

Jie susėdo viens šalia kito apatinio gulto kampe. Virš jų blaškėsi sukčius. Jis turėjo pieštuko galiuką ir piešė ant sienų kiauliškus piešinius. Profesorius buvo labai liesas. Kalėjimo rūbai ant jo rodės gerokai per platūs. Jis turėjo raudoną išsitaršiusią barzdą ir vaikišką veidą su mėlynomis akimis.

— Pradėkime nuo gražiausio ir tuščiausio žodžio pasaulyje, — pasakė jis be jokios ironijos, nepaprastai gražiai šypsodamasis, — nuo žodžio „laisvė“ — la libertė.

Kernas daug išmoko tuo metu. Po trijų dienų jis jau galėjo per pasivaikščiojimus kieme šnekėtis su kaliniais, žingsniuojančiais priekyje ir užpakalyje, nejudindamas lūpų. Siuvykloje tokiu būdu jis su profesoriumi uoliai kalė prancūziškus veiksmažodžius. Vakarais, kai pavargdavo nuo prancūzų kalbos, vagis mokė jį, kaip iš vielos pasidaryti visraktį ir numaldyti budrius šunis. Jis aiškino, kada subręsta įvairios žemės ūkio kultūros ir kaip nepastebimai įlįsti į šieno kupetą ir ten išsimiegoti. Sukčius sugebėjo įsinešti keletą numerių „Elegantiško pasaulio“. Be „Biblijos“, tai buvo vienintelis dalykas, ką jie turėjo paskaityti, ir jie mokėsi, kaip apsirengti diplomatiniams priėmimams ir kada į frako atlapą įsisegti raudoną ar baltą gvazdiką. Deja, dėl vieno vagis buvo nepataisomas: jis tvirtino, kad prie frako priklausąs juodas kaklaryšis — jis matęs taip apsirengusius kelnerius daugelyje restoranų.

Kai juos išvedė penktosios dienos rytą, prižiūrėtojas taip smarkiai pastūmė Kerną, kad tas atsitrenkė į sieną.

— Nežiopsok, asile! — užbaubė prižiūrėtojas.

Kernas apsimetė, kad nepastovi ant kojų. Tokiu būdu jis norėjo nenubaustas įspirti prižiūrėtojui į blauzdą. Tai būtų atrodę kaip atsitiktinumas. Tačiau jam dar nespėjus to padaryti, prižiūrėtojas timptelėjo jį už rankovės ir sušnabždėjo:

— Po valandos pasiprašyk išeiti. Sakyk, kad raižo pilvą. Pirmyn! — suriko jis paskui. — Manai, kad mes galim tavęs laukti?

Per pasivaikščiojimą Kernas svarstė, ar prižiūrėtojas ruošiasi jį kaip nors apmauti. Abu negalėjo viens kito pakęsti. Paskui jis be garso, šnabždesiais, aptarė tą reikalą siuvykloje su vagimi, kuris buvo tikras kalėjimo specialistas.

— Norėti išeiti tu gali visada, — pareiškė tas. — Tai tavo žmogaus teisė. Čia jis tau nieko nepadarys. Vieni išeina dažniau, kiti rečiau, tai natūralu. Tačiau būk po to atidus.

— Gerai. Matysime, ko jis nori. Šiaip ar taip, tai — paįvairinimas.

Kernas susimuliavo pilvo skausmus, ir prižiūrėtojas išvedė jį lauk. Nulydėjo jį į išvietę ir apsidairė.

— Cigaretės? — paklausė.

Rūkyti buvo draudžiama. Kernas nusijuokė.

— Tai štai kas! Ne, mielasis, šituo tu manęs nepagausi.

— Ak, užsičiaupk. Manai, kad noriu tave apmauti? Ar pažįsti Štainerį?

Kernas pažvelgė į prižiūrėtoją.

— Ne, — atsakė jis tada. Jis numanė, kad tai spąstai Štaineriui pagauti.

— Tu nepažįsti Štainerio?

— Ne.

— Gerai, tada įsidėmėk. Štaineris liepė tau pasakyti, kad Rūta saugioje vietoje. Tau nereikia rūpintis. Kai išeisi, turi prašytis, kad tave išsiųstų į Čekiją, ir sugrįžti. Dabar tu jį pažįsti?

Kernas staiga pajuto, kad visas dreba.

— Dabar cigaretę? — paklausė prižiūrėtojas.

Kernas linktelėjo. Prižiūrėtojas išsitraukė iš kišenės pakelį „Memfio“ ir degtukų dėžutę.

— Štai, imk! Nuo Štainerio. Jei tave pagautų, tu gavai ne iš manęs. O dabar sėskis ten ir surūkyk vieną. Pūsk dūmus į klozetą. Aš čia pasaugosiu.

Kernas atsisėdo ant klozeto. Išsiėmė vieną cigaretę, perlaužė į dvi dalis ir vieną puselę užsidegė. Rūkė lėtai, traukė giliai. Rūta buvo saugioje vietoje. Štaineris pasirūpino. Kernas spoksojo į murziną sieną su nepadoriais piešiniais ir galvojo, kad tai gražiausia patalpa pasaulyje.

— Kodėl tu man nepasakei, kad pažįsti Štainerį? — išėjusį jį paklausė prižiūrėtojas.

— Paimk cigaretę, — pasiūlė Kernas.

Prižiūrėtojas papurtė galvą.

— Apie tai negali būti nė kalbos!

— Iš kur tu jį pažįsti? — pasiteiravo Kernas.

— Jis mane sykį ištraukė iš bėdos. Bjaurios bėdos.

Na, eik!

Jie sugrįžo atgal į siuvyklą. Profesorius ir vagis sužiuro į Kerną. Jis linktelėjo ir atsisėdo.

— Tvarka? — be garso paklausė profesorius.

Kernas vėl linktelėjo.

— Tai tęsiam, — sušnibždėjo profesorius į savo raudoną barzdą. — Aller. Netaisyklingas veiksmažodis. Je vais, tu vas, ji...

— Ne, — atsiliepė Kernas. — Šiandien paimkim kitą. Kaip bus: mylėti?

— Mylėti? Aimer. Bet tai taisyklingas veiksmažodis...

— Būtent todėl, — tarė Kernas.

Po keturių savaičių profesorių išleido. Vagj — po šešių, sukčių — dar po poros dienų. Paskutiniosiomis dienomis jis bandė Kernui pripiršti homoseksualizmą, bet Kernas buvo ganėtinai tvirtas ir neprisileido jo artyn. Trenkė jam sykį nokautą blondino studento trumpu tiesiuoju, ir paskui buvo ramu.

Keletą dienų jis buvo vienas, paskui gavo du naujus kameros draugus. Iškart suprato, kad emigrantai. Vienas buvo senyvas ir labai tylus, kitas maždaug trisdešimties metų. Jie vilkėjo nutrintus kostiumus, kurie rodė, kiek vargo buvo įdėta, kad išliktų švarūs. Vyresnysis iškart atsigulė ant gulto.

— Iš kur atkeliavote? — paklausė Kernas jaunesnįjį.

— Iš Italijos.

— Kaip ten?

— Buvo gerai. Praleidau ten dvejus metus. Dabar baigta. Jie viską kontroliuoja.

— Dvejus metus! — tarė Kernas. — Tai šį tą reiškia!

— Taip, bet čia jie mane sučiupo po aštuonių dienų. Ar visada taip?

— Per pastarąjį pusmetį pasidarė blogiau.

Naujokas pasirėmė galvą rankomis.

— Visur darosi blogiau. Kas iš to bus? Kaip Čekoslovakijoje?

— Ir ten blogiau. Per daug tokių. Ar jūs buvote Šveicarijoje?

— Šveicarija per maža. Greit pastebi, — vyras įsmeigė akis į tolį. — Tačiau aš norėčiau į Prancūziją.

— Ar mokate prancūziškai?

— Taip, žinoma, — vyras pakedeno sau plaukus.

Kernas pasižiūrėjo į jį.

— Gal mes truputį galėtume pasišnekėti prancūziškai? Aš ką tik išmokau ir nenorėčiau pamiršti.

Vyras nustebęs pakėlė akis.

— Šnekėti prancūziškai? — jis sausai nusijuokė. — Ne, negaliu! Įmestas į kalėjimą, ir kalbėtis prancūziškai — tai absurdas! Iš tiesų jums, regis, kyla keistų minčių.

— Anaiptol. Aš tik gyvenu keistą gyvenimą.

Kernas palaukė dar valandžiukę, ar vyras nenusileis. Tada užsiropštė ant savo gulto ir kartojo netaisyklingus veiksmažodžius tol, kol užsnūdo.

Atsibudo kažkieno purtomas. Tai buvo vyras, nenorėjęs kalbėtis prancūziškai.

— Padėkite! — šnopavo jis. — Greičiau! Jis pasikorė! Kernas mieguistas pasikėlė. Prie lango blausioje ryto pilkumoje kabojo nuleista galva juoda figūra. Jis pašoko nuo savo gulto.

— Peilį! Skubiai!

— Aš neturiu peilio. O jūs?

— Prakeikimas, ne! Nuimti! Aš jį pakelsiu. Ištraukite galvą iš diržo!

Kernas užsilipo ant gulto ir pabandė kilstelėti pakaruoklį. Jis buvo sunkus kaip pasaulis. Kur kas sunkesnis, nei atrodė. Jo drabužiai buvo šalti ir negyvi, kaip jis pats. Kernas suėmė iš visų jėgų. Šiaip taip jį pakėlė.

— Greičiau! — sušvokštė jis. — Atlaisvinkit diržą! Neišlaikysiu jo ilgai.

— Taip, — kitas užlipo į viršų ir ėmė darbuotis apie pakaruoklio kaklą. Staiga paleido, susverdėjo ir pratrūko vemti.

— Prakeikimas! — suriko Kernas. — Nieko daugiau nesugebate! Atlaisvinkit jį! Greičiau!

— Negaliu į jį žiūrėti! — sudejavo tas. — Akys! Liežuvis!

— Tada lipkit žemėn! Pakelkit jį, o aš atrišiu!

Jis atidavė sunkųjį kūną tam į rankas ir užšoko ant gulto. Vaizdas buvo kraupus. Išpurtęs baltas veidas, išvirtusios, išsprogusios akys, storas juodas liežuvis — Kernas sugriebė ploną odinį diržą, giliai įsirėžusi į išpampusį kaklą.

— Aukščiau! — suriko jis. — Pakelkit jį aukščiau!

Jis išgirdo po savimi gargaliuojant. Vyras vėl ėmė vemti. Tuo metu jis paleido pakaruoklį, šis truktelėjo, išlindo akys ir liežuvis, lyg jis būtų šiurpiai juokęsis iš bejėgių gyvųjų.

— Prakeikimas! — Kernas nusivylęs svarstė, kaip priversti vyrą apačioje susivaldyti. Netikėtai kaip žaibas jo galvoje praskriejo scena tarp šviesiaplaukio studento ir prižiūrėtojo. — Jeigu tu, prakeikta boba, tuoj pat nesusiimsi, — užkriokė jis, — taip spirsiu, kad išlėks tau visos žarnos! Pirmyn, pasigailėtinas baily! — tuo metu jis užsimojo koja ir pajuto, kad gerai pataikė. Spyrė dar kartą, iš visų jėgų. — Aš tau sumalsiu makaulę! — suriko jis. — Kelk jį greičiau aukštyn!

Vyras apačioje tylėdamas kėlė.

— Aukščiau! — šėlo Kernas. — Aukščiau, tu purvina mazgote.

Vyras pakėlė aukščiau. Kernui pavyko atleisti kilpą ir ištraukti pakaruoklio galvą.

— Šitaip, dabar nuleisti žemyn!

Abu pagriebė suglebusį kūną ir paguldė ant gulto. Kernas atsegė liemenę ir kelnių juosmenį.

— Išstumkit klapaną! — paliepė jis. — Pašaukit sargybą! Aš pradėsiu dirbtinį kvėpavimą.

Jis atsiklaupė prie pilkai juodos galvos, suėmė šaltas negyvas rankas savo šiltais gyvais delnais ir pradėjo jas judinti. Girdėjo švargždžiantį duslų šliurpčiojimą, kai krūtinės ląsta pakildavo ir nusileisdavo, ir kartais suklusdavo — bet kvėpavimo nebuvo. Vyras, nenorėjęs kalbėtis prancūziškai, daužė prie durų klapaną ir šaukė:

— Sargyba! Sargyba! — dusliai aidėjo kameroje.

Kernas darbavosi toliau. Jis žinojo, kad dirbtinį kvėpavimą reikia daryti valandas — bet po kurio laiko liovėsi.

— Ar jis kvėpuoja? — išgirdo klausimą greta.

— Ne, — Kernas staiga pasijuto siaubingai nuvargęs.

— Ir nėra prasmės. Žmogus norėjo numirti. Kodėl jam neleisti?

— Bet dėl Dievo meilės...

— Žmogau, nurimkit! — tyliai ir grėsmingai pasakė Kernas. Nebebūtų pakentęs nė žodžio. Jis žinojo viską, ką vyras norėjo pasakyti. Bet taip pat žinojo, kad anas, jei išsikapstytų, pasikartų antrą sykį.

— Pabandykit suprasti, — pratarė Kernas po minutėlės jau ramiau. — Tas ten turėjo žinoti, kodėl nebenorėjo gyventi.

Netrukus atėjo sargyba.

— Ką reiškia triukšmas? Iš proto išsikraustėte?

— Čia vienas pasikorė.

— Pone Dieve! Kokie nemalonumai! Ar jis dar gyvas?

Sargybinis atidarė duris. Jis stipriai kvepėjo „Servelato“ dešra ir vynu. Sušvito kišeninis prožektorius.

— Ar jis miręs?

— Tikriausiai.

— Tada iki ankstaus ryto dar daug laiko. Galės Šternikošas su juo terliotis. Aš nieko nežinau.

Jis ruošėsi išeiti.

— Stokit! — šūktelėjo Kernas. — Jūs tuoj pat pakviesite sanitarus. Iš greitosios pagalbos.

Sargybinis pasižiūrėjo į jį.

— Jeigu po penkių minučių jų čia nebus, kils skandalas ir jūs rizikuosite prarasti savo postą!

— Gali būti, kad jį dar įmanoma išgelbėti! Su deguonimi! — iš galo suriko kitas kalinys, vaiduokliškai pakeldamas ir nuleisdamas pakaruoklio rankas.

— Gerai prasideda diena! — sumurmėjo sargybinis ir išsinešdino.

Po kelių minučių atėjo sanitarai ir pasiėmė pakaruoklį. Netrukus po to sargybinis atėjo dar kartą.

— Jūs turite atiduoti petnešas, diržus ir batų raištelius.

— Aš nesikarsiu, — tarė Kernas.

— Vis tiek turite atiduoti.

Jie atidavė daiktus ir susėdo ant gultų. Bjauriai dvokė vėmalais.

— Po valandos prašvis, tada galėsite sutvarkyti, — pasakė Kernas.

Jo gerklė išdžiūvo. Norėjosi gerti. Viskas jame buvo sausa ir dulkėta. Jis jautėsi taip, lyg būtų rijęs anglis ir vatą. Lyg jis jau niekad nebūtų galėjęs išsivalyti.

— Siaubinga, ką? — po valandžiukės paklausė kitas.

— Ne, — atsakė Kernas.

Kitą vakarą juos perkėlė į didesnę kamerą, kurioje jau buvo keturi žmonės. Kernui pasirodė, kad jie visi emigrantai; bet jis nebesidomėjo. Buvo labai pavargęs ir užlipo ant savo gulto. Tačiau užmigti neįstengė. Gulėjo atviromis akimis ir spoksojo į mažą grotuoto langelio keturkampį. Vėlai, apie vidurnaktį, prisidėjo dar du žmonės. Kernas jų nematė; tik girdėjo juos trankantis.

— Kiek laiko galėtų trukti, kol mes iš čia išeisime? — netrukus iš tamsos pasigirdo nedrąsus naujoko balsas.

Praėjo valandėlė, kol jis sulaukė atsakymo. Tai bosas suniurnėjo:

— Priklausys nuo to, ką padarėte. Už apiplėšimą su nužudymu — iki gyvos galvos, už politinę žmogžudystę — aštuonias dienas.

— Mane jie antrą kartą pagavo be paso.

— Tai blogiau, — sukriuksėjo bosas. — Ramiai galite tikėtis keturių savaičių.

— Dieve mano! O aš turiu vištą lagamine. Keptą vištą! Ji supus, kol išeisiu!

— Be abejonės! — patvirtino bosas.

Kernas sukluso.

— Ar kartais nesate turėjęs vištą lagamine sykį anksčiau? — paklausė jis.

— Taip. Tiesa! — atsakė nustebęs naujokas po valandėlės. — Iš kur žinote, mano pone?

— Ar tada buvote suimtas?

— Žinoma! Kas mane čia klausinėja? Kas jūs toks? Kaip čia yra, kad žinote tai, mano pone? — susijaudino balsas tamsoje.

Kernas staiga pradėjo juoktis. Jis kvatojo taip, kad kone duso. Tai buvo lyg prievarta, skausminga konvulsija, nuslinko viskas, kas buvo susikaupę per du mėnesius, — įniršis dėl suėmimo, apleistumo jausmas, baimė dėl Rūtos, pastangos neprarasti galvos, pasibaisėjimas pakaruokliu, — jis juokėsi ir juokėsi, smarkiai, trūkčiodamas, ir negalėjo nustoti.

— Viščiukas! — stenėjo jis. — Iš tikrųjų, tai Viščiukas! Ir vėl višta lagamine! Koks atsitiktinumas!

— Jūs tai vadinate atsitiktinumu? — įniršęs plūdosi Viščiukas. — Šitas prakeiktas likimas!

— Jums, atrodo, nesiseka su keptomis vištomis, — tarė bosas.

— Nutilkit! — sušnarpštė kitas. — Jūsų keptų vištų nesėkmės! Naktį šitaip priversti gurgti žmogaus be tėvynės pilvą!

— Tarp jo ir viščiuko, matyt, yra gilesnis ryšys, — pranašavo bosas.

— Jam reikėtų kitą sykį pamėginti su keptais supamaisiais arkliukais! — užkaukė vyras be tėvynės.

— Arba su skrandžio vėžiu, — sukvykė aukštas spigus tenoras.

— Turbūt ankstesniame gyvenime jis buvo lapė, — spėliojo bosas. — O dabar vištos jam už tai keršija.

Viščiukas pertarė dar kartą:

— Kokia prakeikta niekšybė, dar tyčiojasi iš nelaimės ištikto žmogaus!

— Kada daugiau? — patetiškai paklausė bosas.

— Tylos! — suriko sargybinis už durų. — Čia padorus kalėjimas, o ne naktinis restoranas!

XI

Kernas pasirašė raštą dėl jo antro ištrėmimo iš Austrijos. Jis buvo visam gyvenimui. Tačiau šį kartą nenusiminė. Galvojo tik apie tai, kad kitą dieną prieš pietus jis tikriausiai vėl bus Prateryje.

— Ar jūs Vienoje esate palikęs kokių nors daiktų? — paklausė tarnautojas.

— Ne, nieko.

— Jūs žinote, kad jums gresia mažiausiai trys mėnesiai kalėjimo, jeigu vėl sugrįšite į Austriją?

— Taip.

Tarnautojas valandėlę žiūrėjo į Kerną. Paskui įsikišo ranką į kišenę ir ištiesė jam penkių šilingų banknotą.

— Štai, išgerkite taurelę. Aš taip pat negaliu pakeisti įstatymų. Paimkite „Gumpoldo vyšninės“. Ji šiais metais geriausia. O dabar eikite!

— Ačiū! — tarė Kernas nustebintas. Pirmą kartą policijoje gavo dovanų. — Širdingai ačiū! Pinigai pravers.

— Gerai jau, gerai! Dabar žiūrėkite, kad pereitumėte! Jūsų palydovas jau laukia prieškambaryje.

Kernas įsikišo pinigus. Jais jis galėjo ne tik užsimokėti už du ketvirčius „Gumpoldo vyšninės“, bet ir pavažiuoti traukiniu dalį kelio atgal į Vieną. Tai buvo ne taip pavojinga.

Jie važiavo tuo pačiu keliu, kaip pirmą kartą su Štaineriu. Kernui atrodė, kad nuo to laiko praėjo dešimt metų.

Nuo stoties jiems reikėjo dar gabalą paėjėti. Po kurio laiko jie praėjo pro vyninę. Keletas stalų ir kėdžių stovėjo išnešti į lauką, šalia gėlyno. Kernas prisiminė tarnautojo patarimą.

— Gal išgerkime po stikliuką? — pasiūlė jis palydovui.

— Ko?

— „Gumpoldo vyšninės“. Ji šiemet geriausia.

— Galime! Šiaip ar taip, muitinei dar per šviesu.

Jie susėdo lauke ir gėrė aitrią skaidrią „Gumpoldo vyšninę“. Aplinkui tvyrojo ramybė. Dangus buvo giedras, vaiskus ir žalsvas lyg obuolys. Lėktuvas nusklendė kaip sakalas į Vokietijos pusę. Šeimininkas atnešė žibintą ir pastatė ant stalo. Tai buvo pirmasis Kerno vakaras laisvėje. Jau du mėnesius jis neregėjo atviro dangaus ir atviros žemės. Jam dingojos, kad jis pirmą sykį vėl įkvėpė. Sėdėjo tylus ir mėgavosi trupučiu ramybės, kurią jis dar turėjo. Po valandos kitos pasipils rūpesčiai ir nerimas.

— Tiesiog nepakenčiama, — nelauktai sumurmėjo tarnautojas.

Kernas pakėlė akis.

— Ir man taip atrodo!

— Aš turėjau galvoje ką kita.

— Galiu įsivaizduoti.

— Aš turiu galvoje jus, emigrantus, — niūriai paaiškino tarnautojas. — Jūs tiesiog griaunate mūsų profesinę garbę! Nieko kito nebeeskortuojame, išskyrus emigrantus! Kasdien tas pats! Visąlaik nuo Vienos iki sienos. Koks čia gyvenimas! Jokio garbingo, gražaus transportavimo su antrankiais!

— Turbūt po metų kitų jūs mus taip pat gabensite prie sienos su antrankiais, — sausai atsiliepė Kernas.

— Tačiau tai nekompensuoja! — tarnautojas pažvelgė į jį gana niekinamai. — Jūs juk esate niekas policiniu atžvilgiu! Man teko eskortuoti keturgubą žmogžudį — plėšiką Miulerį II, buvau pasiruošęs kiekvieną akimirką šauti iš revolverio; paskui, prieš dvejus metus — moterų žudiką Bergmaną; vėliau — pjaustytoją Brustą; ką jau kalbėti apie lavonų niekintoją Tedį Bliumelį! Taip, buvo laikai! Bet šiandien jūs — su jumis galima nudvėsti iš nuobodulio! — jis atsiduso ir išgėrė savo taurelę. — Vis dėlto — jūs bent šiek tiek nusimanote apie vyną. Išgerkime dar ketvirtį! Šį kartą moku aš.

— Gerai.

Jie draugiškai išgėrė kitą ketvirtį. Paskui pakilo. Per tą laiką sutemo. Šikšnosparniai ir naktinės plaštakės šmėkščiojo virš kelio.

Muitinė buvo ryškiai apšviesta. Senieji tarnautojai dar tebebuvo čia. Palydovas perdavė Kerną.

— Pasėdėkite kol kas viduje, — tarė vienas tarnautojas. — Dar anksti.

— Žinau, — atsakė Kernas.

— Šit kaip, jūs jau žinote?

— Žinoma. Sienos — mūsų tėvynė.

Švintant Kernas vėl buvo Prateryje. Jis nesiryžo nueiti prie Štainerio vagonėlio ir jį pažadinti, nes nežinojo, kas atsitiko per tą laiką. Vaikštinėjo aplinkui. Medžiai mirguliavo migloje. Kol buvo kalėjime, atėjo ruduo. Prie pilkai uždengtos karuselės pastovėjo kurį laiką. Paskui kilstelėjo brezentą ir įšliaužė į vidų. Atsisėdo į gondolą. Taip jis buvo apsaugotas nuo aplinkui šmirinėjančių policininkų.

Pabudo, išgirdęs kažką juokiantis. Buvo šviesu, ir brezentas jau atitrauktas. Skubiai pašoko. Priešais stovėjo Štaineris su mėlynu kombinezonu.

Kernas vienu šuoliu iššoko iš gondolos. Staiga pasijuto besąs namie.

— Štaineri! — šūktelėjo nušvitęs. — Ačiū Dievui, aš vėl čia!

— Matau. Sūnus paklydėlis iš policijos požemių! Eikš, leisk pasižiūrėti į tave! Truputį išbalęs ir sulysęs nuo kalėjimo maisto! Kodėl tu neįėjai vidun?

— Aš nežinojau, ar tu dar ten esi.

— Kol kas dar. Bet pirma papusryčiaukime. Po to pasaulis atrodys kitaip. Lilo! — šūktelėjo Štaineris vagonėlio link. — Mūsų mažylis vėl čia! Jam reikia sočių pusryčių! — jis vėl pasisuko į Kerną. — Paūgėjęs ir šiek tiek suvyriškėjęs! Ko išmokai, vaike, per tą laiką?

— Taigi: kad turi būti negailestingas, jei nenori nustipti. Ir kad jie nesulauks mano žlugimo! Be to, išmokau siūti maišus ir prancūzų kalbos. Ir dar: kad įsakymas dažnai daugiau naudos duoda, nei prašymas.

— Daug! — Štaineris šypsojosi. — Daug, vaike!

— Kur Rūta? — paklausė Kernas.

— Ciūriche. Ją išsiuntė. Daugiau jai nieko neatsitiko. Lilo turi tau laiškų. Ji — mūsų paštas. Vienintelė turi tikrus dokumentus. Rūta jos vardu rašė tau.

— Ciūriche... — tarė Kernas.

— Taip, vaike. Ar tai blogai?

Kernas pažvelgė į jį.

— Ne.

— Ten ji gyvena pas pažįstamus. Tu taip pat netrukus būsi Ciūriche, ir viskas. Čia vis tiek pamažu pasidarys karšta.

— Taip...

Atėjo Lilo. Ji pasisveikino siu Kernu taip, lyg jis būtų grįžęs iš pasivaikščiojimo. Jai du mėnesiai nereiškė nieko, ką būtų buvę verta aptarti. Ji jau beveik dvidešimt metų gyveno ne Rusijoje ir buvo mačiusi sugrįžtančių žmonių iš Kinijos, ir Sibiro, kurie dešimt, penkiolika metų buvo laikomi dingusiais be žinios. Ramiais judesiais ji pastatė ant stalo padėklą su puodeliais ir kavinuku.

— Duok jam jo laiškus, Lilo, — tarė Štaineris. — Kitaip jis juk nepusryčiaus.

Lilo parodė į padėklą. Laiškai buvo atremti į vieną puodelį. Kernas praplėšė juos. Pradėjo skaityti ir staiga pamiršo viską. Tai buvo pirmieji laiškai, kuriuos jis gavo iš Rūtos. Tai buvo pirmieji meilės laiškai jo gyvenime. Viskas lyg kerai nuslinko nuo jo — nusivylimas, kad jos čia nėra, nerimas, baimė, netikrumas, vienatvė — jis skaitė, ir juodi rašalo brūkštelėjimai pradėjo švytėti ir fosforuoti — staiga atsirado žmogus, kuris juo rūpinosi, kuris nusiminė dėl to, kas atsitiko, ir kuris jam sakė, kad jį myli. „Tavo Rūta. Tavo Rūta. Dieve mano, — galvojo jis, — tavo Rūta Tavo!“ Atrodė beveik neįmanoma. Tavo Rūta. Kas jam iki tol priklausė? Kas buvo jo? Pora buteliukų, truputis muilo ir daiktai, kuriuos jis nešiojo. O dabar žmogus? Visas žmogus? Sunkūs, juodi plaukai, akys! Tai buvo beveik neįmanoma!

Jis pakėlė akis. Lilo buvo nuėjusi prie vagonėlio. Štaineris rūkė cigaretę.

— Viskas gerai, vaike? — paklausė jis.

— Taip. Ji rašo, kad man nereikia atvažiuoti. Kad aš neturiu dėl jos dar sykį rizikuoti.

Štaineris nusijuokė.

— Ką jos visada tokias atvejais rašo, taip? — jis pripylė Kernui puodelį kavos. — Eikš, pirma išgerk ir pavalgyk.

Jis atsišliejo į vagonėlio sieną ir žiūrėjo, kaip Kernas valgo ir geria. Pro lengvą balkšvą rūką išlydo saulė. Kernas pajuto ją sau ant veido; jautė ją, lyg būtų kvėpęs į save vyną. Praeitą rytą jis srėbė drungną bizalą iš bjaurios skardinės dvokiančioje patalpoje, o valkata Leo buvo surengęs perdimo koncertą — jo mėgstamas užsiėmimas atsibudus. Dabar lengvas gaivus ryto vėjas glostė jam rankas, jis valgė baltą duoną ir gėrė kavą, Rūtos laiškas šnarėjo jo kišenėje ir Štaineris stovėjo greta, atsirėmęs į sieną.

— Pabūti uždarytam naudinga, — tepratarė. — Viskas po to atrodo nuostabu.

Štaineris linktelėjo.

— Tu šį vakarą mielai norėtum išvykti, ką? — paklausė jis.

Kernas pasižiūrėjo į jį.

— Aš norėčiau išvykti ir norėčiau čia pasilikti. Norėčiau, kad mes visi kartu iškeliautume.

Štaineris padavė jam cigaretę.

— Pasilik kol kas čia dviems trims dienoms, — tarė jis. — Tu atrodai apgailėtinai. Kalėjimo maistas tave išsekino. Pasitaisyk truputį. Tau prireiks jėgų kelionei. Geriau čia porą dienų palaukti, nei kur nors pakeliui griūti ir būti sučiuptam. Šveicarija — ne vaikų žaidimas. Svetur reikia būti stipriam.

— Ar aš galėsiu čia ką nors veikti?

— Tu galėsi padėti tire. O vakarais — aiškiaregystėje. Nors tam aš buvau priverstas priimti kitą žmogų; bet du visada geriau.

— Gerai, — pasakė Kernas. — Tu tikrai teisus. Man turbūt reikia šiek tiek įgauti jėgų prieš iškeliaujant. Jaučiu kažkokį siaubingą alkį. Ne tik skrandyje — akyse, galvoje, visur. Geriau aš pirmiausia truputį susigaudysiu.

Štaineris nusijuokė.

— Teisingai! Štai ateina Lilo su karštais pyragais. Pavalgyk kaip žmogus, vaike. Aš tuo tarpu einu, pažadinsiu Poclochą.

Lilo pastatė padėklą priešais Kerną. Jis vėl ėmė valgyti, retkarčiais pačiupinėdamas savo laiškus.

— Jūs liekate čia? — paklausė Lilo savo lėta, šiek tiek keistoka tarsena.

Kernas linktelėjo.

— Nebijokite, — padrąsino Lilo. — Jūs neturite bijoti dėl Rūtos. Ji prasibraus. Aš pažįstu veidus.

Kernas norėjo jai pasakyti, kad jis dėl to nesibaimina. Jam tik neramu esą, kad jos nesučiuptų Ciūriche anksčiau, nei jis atvyks... Bet pažvelgęs į tamsų, didžio sielvarto apgaubtą rusės veidą, jis nutilo. Prieš jį visa buvo menka ir nereikšminga. Tačiau ji, regis, kažką pajuto.

— Nėra blogai, — tarė Lilo. — Kol kitas gyvas, niekad nebus blogai.

Tai atsitiko po poros dienų, popiet. Į tirą atslinko keletas vyrų, pasuko prie Kerno, nes Lilo buvo užsiėmusi su grupe paauglių.

— Pirmyn! Iššaukime kartelį!

Kernas padavė pirmajam medžioklinį šautuvą. Iš pradžių vyrai porą sykių pašaudė į figūras, kurios nužvangėjo žemyn, ir į plonus stiklo rutuliukus, kurie šokinėjo mažo fontano čiurkšlėje. Paskui jie ėmėsi studijuoti prizų lentelę ir pareikalavo taikinių, kad galėtų šaudydami laimėti.

Pirmieji du surinko trisdešimt keturis ir keturiasdešimt keturis taškus. Jie gavo pliušinį meškiną ir pasidabruotą portsigarą. Trečiasis, kresnas vyras su styrančiais plaukais ir vešliais rudais ūsais, taikėsi ilgai bei atidžiai, ir surinko keturiasdešimt aštuonis taškus. Jo draugai ėmė šaukti „bravo“. Lilo metė žvilgsnį į vidų.

— Dar sykį penkis šūvius! — pareikalavo vyras ir atsismaukė skrybėlę. — Tuo pačiu šautuvu.

Kernas užtaisė. Vyras trimis šūviais surinko trisdešimt šešis taškus. Kaskart po dvylika. Kernas pamatė, kad sidabrinė vaisių kraitelė su stalo įrankiais, paveldėtas šeimos daiktas, kuris buvo nelaimimas, atsidūrė pavojuje. Jis paėmė vieną direktoriaus Poclocho laimės kulkų. Kitas šūvis pataikė į šešetą.

— Ei! — vyras padėjo ginklą. — Čia kažkas ne taip. Aš nepriekaištingai iššoviau.

— Vis dėlto jūs turbūt truputį krūptelėjote, — pasakė Kernas. — Tai juk tas pats šautuvas.

— Aš nekrūpčioju, — atrėžė vyras susierzinęs. — Senas policijos viršila niekada nekrūpčioja. Žinau, kaip šaudau.

Šį kartą krūptelėjo Kernas. Policininkas, ir dar civiliais rūbais, jį sunervino. Vyras spoksojo į jį.

— Ei, čia kažkas ne taip! — pareiškė jis grėsmingai. Kernas nieko neatsakė. Jis ištiesė jam vėl užtaisytą šautuvą. Šįsyk įdėjo normalią kulką. Viršila, prieš pradėdamas taikytis, nužvelgė jį dar kartą. Jis iššovė — vėl dvylika.

— Na? — viršila padėjo šautuvą.

— Pasitaiko, — tarė Kernas.

— Pasitaiko? Niekada nepasitaiko! Keturi kartai po dvylika ir vienas šeši! Tuo jūs turbūt ir pats netikite, ką?

Kernas tylėjo. Vyras prikišo jam savo raudoną veidą.

— Aš jus jau kažkur buvau sutikęs...

Draugai nutraukė jį. Triukšmaudami pareikalavo nemokamo šūvio. Šešetukas negaliojąs.

— Jūs kažką padarėte su kulkomis, broliai! — rėkė jie.

Įėjo Lilo.

— Kas atsitiko? — paklausė ji. — Ar galiu jums padėti? Jaunuolis čia dar naujokas.

Vyriškiai ėmėsi ją įtikinėti. Policininkas tylėjo. Jis spitrijosi į Kerną ir suko smegeninę. Kernas atlaikė žvilgsnį. Prisiminė viską, ko buvo išmokęs neramus gyvenimas.

— Aš noriu pasitarti su direktoriumi, — tarė jis atsainiai. — Aš čia negaliu nieko nuspręsti.

Jis galvojo duoti policininkui nemokamai iššauti. Bet įsivaizdavo, kaip pasius Poclochas, jeigu bus prarastas paveldėtas jo žmonos šeimyninis daiktas. Jis atsidūrė tarp Skilos ir Charibdės. Lėtai išsitraukė cigaretę ir užsidegė. Stipriai susiėmė, kad rankos nedrebėtų. Tada apsisuko ir perėjo į Lilo vietą.

Lilo pasiliko stovėti vietoj jo. Ji pasiūlė varžybas. Policininkas turįs dar sykį iššauti penkis šūvius. Veltui, žinoma. Kiti nesutiko. Lilo pažvelgė į Kerną, ji matė, kad jis išbalo, ir suprato, kad atsitiko kažkas daugiau, ne tik kivirčas dėl Poclocho stebuklingų kulkų. Lilo staiga nusišypsojo ir atsisėdo ant stalo priešais policininką.

— Toks malonus vyras ir antrą kartą gerai šaudys, — pasakė ji. — Na, pabandykite! Penki nemokau, šūviai dėl šaulių karaliaus!

Policininkas pamalonintas net kaklą ištempė.

— Tas, kuris turi tokią ranką, nepažįsta baimės, — pasakė Lilo ir uždėjo savo siaurą plaštaką ant tvirtos, raudonais plaukeliais apžėlusios viršilos letenos.

— Baimės! Mes nepažįstame! — policininkas užvertė nosį ir nusižvengė. — Būtų gražiausia!

— Taip ir maniau! — Lilo pasižiūrėjo į jį susižavėjusi ir ištiesė jam šautuvą.

Policininkas paėmė, rūpestingai prisitaikė ir iššovė. Dvylika. Patenkintas pažvelgė į Lilo. Ji nusišypsojo ir vėl užtaisė šautuvą. Policininkas surinko penkiasdešimt aštuonis taškus.

Lilo žvelgė į jį spindinčiomis akimis.

— Jūs geriausias šaulys iš visų, kurie čia buvo per daugelį metų, — pareiškė ji. — Jūsų žmonai tikrai nereikia bijoti.

— Dar neturiu žmonos.

Ji pasižiūrėjo jam į akis.

— Turbūt tik todėl, kad pats nenorėjote.

Jis šypsojosi. Jo draugai triukšmavo. Lilo nuėjo atnešti jam piknikų krepšio, kurį jis laimėjo. Jis persibraukė sau per ūsus ir netikėtai pasakė Kernui, žiūrėdamas mažytėmis šaltomis akimis:

— Aš išsiaiškinsiu dėl jūsų! Ateisiu vėl, su uniforma!

Tada išsiviepęs paėmė savo krepšį ir iškeliavo su savo draugais.

— Jis atpažino jus? — skubiai paklausė Lilo.

— Nežinau. Manau, kad ne. Niekur nesu jo matęs. Bet galbūt jis mane kada nors.

— Eikit sau. Geriau, kad jis jūsų daugiau nematytų. Pasakykite Štaineriui.

Tą pačią dieną policininkas nepasirodė. Tačiau Kernas nusprendė jau vakare išvažiuoti.

— Man reikia keliauti, — pasakė jis Štaineriui. — Jaučiu, kitaip kažkas atsitiktų. Išbuvau čia jau dvi dienas. Manding, esu vėl stiprus, kaip manai?

Štaineris linktelėjo.

— Išvažiuok, vaike. Po poros savaičių ir aš ruošiuosi traukti toliau. Mano pasas visur kitur geriau tinka nei čia. Austrijoje darosi pavojinga. Aš tiek daug visko girdėjau per pastarąsias dienas. Eikš, nueisim pas Poclochą.

Direktorius Poclochas niršo dėl piknikų krepšio.

— Trisdešimties šilingų vertės, jaunuoli, neto, pirkimas urmu, — būgnijo jis. — Jūs žlugdote mane!

— Taip reikėjo, — pasakė Štaineris ir išaiškino padėtį. — Tai buvo būtina gynyba, — pridūrė jis. — Kitaip jūsų šeimos paveldas būtų buvęs prarastas.

Poclochas gerokai išsigando ir po to nušvito.

— Tai gerai, tai visai kas kita.

Jis sumokėjo Kernui jo honorarą ir paskui nusivedė jį už tiro.

— Jaunuoli, — pasakė jis, — jūs turite pažinti Leopoldą Poclochą, paskutinį filantropą! Pasirinkite ką nors iš tų daiktų! Kaip prisiminimą. Žinoma, pardavimui. Padorus žmogus nesaugo prisiminimų. Jie tik apkartina gyvenimą. Jūs juk truputi prekiaujate, taip? Išsirinkite! Diskretiškai...

Jis pradingo „Sensacijų panoramos“ pusėje.

— Rinkis ramiai, — tarė Štaineris. — Niekučius visada lengva parduoti. Imk mažus, lengvus daiktus. Greičiau, kol Poclochas nepradėjo gailėtis.

Bet Poclochas nesigailėjo. Atvirkščiai: jis savo noru pridėjo prie peleninių, šukų ir kauliukų, kuriuos Kernas išsirinko, dar tris mažas deives iš bronzos pakaitalo.

— Turėsit didžiausią pasisekimą mažuose miesteliuose, — paaiškino jis ir, pašaipiai šypsodamasis, pagriebė savo pensnė. — Mažo miestuko žmogui pažįstamas slogus rujos metas. Mažo miestuko be bordelio, suprantama! Ir dabar, Dievui paliepus, Kernai, man reikia į konferenciją dėl aukštų pasilinksminimų mokesčių. Pasilinksminimų mokesčių! Būdinga šiam šimtmečiui! Užuot skyrę mums už tai premiją!..

Kernas susikrovė savo lagaminą. Jis išsiskalbė kojines bei marškinius ir išdžiaustė juos. Po to pavalgė vakarienę su Lilo ir Štaineriu.

— Būk liūdnas, mažyli, — tarė Štaineris. — Tai tavo teisė. Senovės graikų herojai verkė daugiau, nei sentimentali mūsų dienų kvaiša. Jie žinojo, kad to neįmanoma nuryti. Mūsų idealas — nepalenkiama statulos drąsa. Visai nereikalinga. Būk liūdnas, tada tu tuo greit nusikratysi.

— Liūdesys kartais būna paskutinė laimė, — ramiai tarė Lilo ir padavė Kernui lėkštę barščių su grietine.

Štaineris nusišypsojo ir paglostė jai plaukus.

— Paskutinė tavo laimė, mažasis kosmopolite, kol kas gerai pavalgyti. Sena kareivio išmintis. O tu esi kareivis, nepamiršk to. Avanpostas. Sargyba. Kosmopolitizmo pionierius. Per dieną gali dešimt sienų perskristi lėktuvu; kiekvienai reikia kitos — ir visos viena prieš kitą apsikrauna geležimi ir paraku iki kaklo. Taip nebus visada. Tu esi vienas pirmųjų europiečių — nepamiršk to. Didžiuokis tuo.

Kernas nusišypsojo.

— Viskas gana gražu. Aš tuo didžiuojuosi. Bet ką darysiu šįvakar, kai būsiu vienas?

Jis išvažiavo naktiniu traukiniu. Nusipirko pigiausią bilietą pigiausiame traukinyje ir aplinkiniais keliais nusigavo iki Insbruko. Nuo ten išėjo toliau pėsčiomis ir laukė automobilio, kuris jį būtų paėmęs. Bet nesulaukė. Vakare nuėjo į mažą viešbutėlį ir suvalgė porciją keptų bulvių; jos pasotino ir pigiai kainavo. Naktį permiegojo šieno kupetoje. Čia jis panaudojo techniką, kurios jį buvo išmokęs vagis kalėjime. Technika buvo puiki. Kitą rytą jis rado mašiną, ši jį nuvežė iki Landeko. Vairuotojas nusipirko iš jo vieną direktoriaus Poclocho deivę už penkis šilingus. Vakare pradėjo lyti. Kernas pasiliko mažame viešbutėlyje ir sulošė taroką su pora medkirčių. Pralaimėjo tris šilingus ir taip širdo dėl to, kad negalėjo užmigti iki vidurnakčio. Bet paskui dar labiau ėmė širsti, nes buvo sumokėjęs du šilingus už miegą; galų gale jis užsnūdo. Rytą išėjo toliau. Susistabdė automobilį, tačiau vairuotojas iš jo pareikalavo penkių šilingų už važiavimą. Tai buvo austriškas „Daimleris“, 15000 šilingų vertės. Kernas atsisakė. Vėliau jį pavėžėjo valstietis ant vežimo ir padovanojo jam didelį sumuštinį. Vakare įsitaisė nakvynei šieno kūgyje. Liįo, ir jis ilgai klausėsi monotoniško šnaresio ir uodė aitrų jaudinantį drėgno garuojančio šieno kvapą. Kitą dieną jis įkopė ir perėjo Arlbergo perėją. Buvo labai pavargęs, kai jį sučiupo žandaras. Maža to, jam teko sukarti kelią iki St. Antono šalia žandaro dviračio. Ten jį uždarė vienai nakčiai. Nemiegojo nė minutės, nes bijojo, kad nesužinotų, jog buvo Vienoje, neišsiųstų atgal ir ten nenuteistų. Tačiau juo patikėjo, kad jis norėjęs pereiti sieną, ir kitą rytą paleido. Dabar jis išsiuntė savo lagaminą kaip krovinį iki Feldkircho, nes žandaras iš jo galėjo atpažinti Kerną. Po dienos jis buvo Feldkirche, pasiėmė savo lagaminą, palaukė iki nakties, nusirengė, perbrido Reiną, aukštai iškeltomis rankomis laikydamas lagaminą ir drabužius. Dabar jis buvo Šveicarijoje. Žygiavo dvi naktis, kol išėjo iš pavojingos zonos. Tada atidavė lagaminą stotyje ir greit surado mašiną, kuri paėmė jį iki Ciūricho.

Buvo po pietų, kai jis pasiekė pagrindinę geležinkelio stotį. Paliko savo lagaminą bagažo saugojimo kameroje. Kernas žinojo Rūtos adresą, bet nenorėjo tą dieną eiti prie jos buto. Kurį laiką pabuvo geležinkelio stotyje; paskui pasiteiravo keliose žydų krautuvėlėse apie pabėgėlių globą. Vienoje kojinių parduotuvėje gavo kulto bendruomenės adresą ir nuėjo ten.

Pasitiko jį jaunas žmogus Kernas paaiškino, kad vakar perėjęs sieną.

— Legaliai? — paklausė jaunasis vyras.

— Ne.

— Ar turite dokumentus?

Kernas nustebęs pažvelgė į jį.

— Jei turėčiau dokumentus, nebūčiau čia atėjęs.

— Žydas?

— Ne. Pusžydis.

— Religija?

— Evangelikų.

— Evangelikų, ak taip! Čia mes nedaug galime dėl jūsų padaryti. Mūsų lėšos labai ribotos, ir kaip religinė bendruomenė, mes pirmiausia, žinoma, turime pasirūpinti — jūs suprantate — mūsų tikėjimo žydais.

— Suprantu, — tarė Kernas. — Iš Vokietijos pabėgau, nes turiu žydą tėvą. Čia jūs man negalite padėti, nes aš turiu krikščionę motiną. Komiškas pasaulis!

Jaunasis vyras gūžtelėjo pečiais.

— Man gaila. Disponuojame tik privačiomis aukomis.

— Gal bent galite patarti, kur galėčiau porą dienų nepranešęs pagyventi? — paklausė Kernas.

— Deja, ne. Negaliu ir neturiu teisės. Instrukcijos yra labai griežtos, ir mes turime tiksliai jų laikytis. Jūs turite nueiti į policiją ir prašyti leidimo gyventi.

— Na, — pasakė Kernas, — čia aš jau turiu tam tikros patirties.

Jaunasis vyras pasižiūrėjo į jį.

— Luktelėkit dar sekundę, — jis nuėjo į kontorą gilumoje ir netrukus sugrįžo. — Mes galime jums išimties tvarka pagelbėti dvidešimčia frankų. Daugiau, deja, niekuo negalime padėti.

— Labai dėkoju! Tiek daug aš net nesitikėjau!

Kernas rūpestingai sulenkė banknotą ir įsidėjo į piniginę. Tai buvo vienintelis šveicariškas pinigas, kurį jis turėjo.

Gatvėje sustojo. Nežinojo, kur eiti.

— Na, pone Kerną., — pasakė kažkas užpakalyje truputį pašaipiai.

Kernas krūptelėjo. Už jo stovėjo jaunas gana elegantiškai apsirengęs žmogus, maždaug jo amžiaus. Jis šypsojosi.

— Neišsigąskite! Ir aš ką tik buvau ten, viršuje, — jis parodė į kulto bendruomenės duris. — Jūs pirmą kartą Ciūriche, tiesa?

Kernas sekundę žiūrėjo į jį nepasitikėdamas.

— Taip, — tarė jis paskui. — Aš ir Šveicarijoje pirmą kartą.

— Taip ir maniau. Jūsų istorija buvo tokia... truputį nevykusi — atleiskite. Nereikėjo sakyti, kad esat evangelikas. Bet jūs ir taip gavote paramą. Jei norite, galiu jums duoti keletą paaiškinimų. Aš vadinuosi Binderis. Gal išgerkime kavos?

— Taip, mielai. Ar čia yra emigrantų kavinė ar kas panašaus?

— Daugybė. Geriausia mums eiti į kavinę „Greif“. Ji netoli nuo čia, ir policija dar jos gerai nežino. Kol kas ten dar nebuvo nė vienų gaudynių.

Jie nuėjo į kavinę „Greif“. Ji buvo kaip du vandens lašai panaši į kavinę „Šperler“ Vienoje.

— Iš kur atvykote? — paklausė Binderis.

— Iš Vienos.

— Tai jums šio to teks ir naujo pasimokyti. Įsidėmėkite! Jūs, žinoma, galite paprašyti policijoje trumpo leidimo apsistoti. Suprantama, tik porai dienų, po to turėsite išsinešdinti. Šansas jį gauti be dokumentų šiuo momentu nesudaro nė dviejų procentų, o šansas, kad iškart būsi išsiųstas, lygus maždaug devyniasdešimt aštuoniems procentams. Norite rizikuoti?

— Jokiu būdu.

— Teisingai! Rizikuojate tuo, kad jums tuoj pat gali būti uždrausta įvažiuoti — metams, trejiems, penkeriems ir daugiau, priklausomai nuo aplinkybių. Jei po to jus sučiups — kalėjimas.

— Žinau, — tarė Kernas. — Kaip visur.

— Gerai. Jūs tai atidedate, jei pasiliekate nelegaliai. Žinoma, tol, kol jus pirmą kartą pagaus. Tai sugebėjimo ir laimės dalykas.

Kernas linktelėjo.

— Ar yra galimybių įsidarbinti?

Binderis nusijuokė.

— Neįmanoma. Šveicarija — maža šalis, ir pati turi užtektinai bedarbių.

— Taigi, kaip įprasta: legaliai ar nelegaliai numirti badu arba nusižengti įstatymams.

— Tikslu! — atsakė Binderis aiškiai ir sumaniai. — Dabar pereikim prie zonų klausimo. Ciūriche labai karšta. Labai uoli policija. Nemaloniausia, kad ji rengiasi civiliškai. Čia ištveria tik patyrę specialistai. Jokiu būdu ne diletantai. Šiuokart gera yra prancūzų Šveicarija. Visų pirma Ženeva. Socialinė valdžia. Tesinas — taip pat neblogai, bet miesteliai per maži. Kaip jūs dirbate? Grynai ar su lupenomis?

— Ką tai reiškia?

— Tai reiškia: ar mėginate gauti paramą, ar darote tą patį, dar bandydami ką nors parduoti.

— Aš norėčiau ką nors parduoti.

— Pavojinga. Laikoma darbu. Dvigubas nusikaltimas. Nelegalus gyvenimas ir nelegalus darbas. Ypač, jeigu būsite įskųstas.

— įskųstas?

— Mano mielasis, — atsakė specialistas Binderis, kantriai mokydamas, — mane sykį buvo įskundęs žydas, turintis daugiau milijonų nei jūs frankų. Jis pasipiktino, kad aš paprašiau jo pinigų bilietui į Bazelį. Taigi: jeigu pardavinėsite, tai tik smulkmenas: pieštukus, batraiščius, sagas, trintukus, dantų šepetėlius ir taip toliau. Niekad neimkite lagamino, dėžės, net portfelio su savimi. Jau vien dėl to yra įkliuvusių žmonių. Geriausia nešiotis kišenėse. Dabar, rudenį, tai lengviau, nes galite vilkėti apsiaustą. Kuo jūs prekiaujate?

— Muilu, kvepalais, tualetiniu vandeniu, šukomis, žiogeliais ir panašiai.

— Gerai. Kuo pigesnis daiktas, tuo didesnis pelnas. Aš pats iš principo neprekiauju. Esu paprastas pašalpų tigras. Vengiu straipsnio dėl nelegalaus darbo ir įkliūsiu tik dėl elgetavimo ir valkatavimo. Kaip dėl adresų? Ar turite?

— Kokių adresų?

Binderis atsilošė ir nustebęs pasižiūrėjo į Kerną.

— Dėl Dievo meilės! — tarė jis. — Tai juk svarbiausia! Žinoma, adresai žmonių, į kuriuos galite kreiptis. Jūs negalite aklai bėgioti iš namo į namą! Tada po trijų dienų būsite žlugęs.

Jis pasiūlė Kernui cigaretę.

— Duosiu jums tam tikrą skaičių patikimų adresų, — tęsė jis. — Tris serijas — pamaldžių žydų, mišrių ir krikščionių. Gausite veltui. Aš pats už juos turėjau sumokėti savo pirmuosius dvidešimt frankų. Žinoma, tie žmonės iš dalies yra baisiai apspisti, tačiau jie jums bent nesukels sunkumų.

Jis apžiūrėjo Kerno kostiumą.

— Jūsų rūbai tvarkingi. Šveicarijoje reikia į juos kreipti dėmesį. Dėl seklių. Bent apsiaustas turi būti geras; reikalui esant, jis uždengia sudriskusį kostiumą, galintį sukelti susierzinimą. Visur atsiranda nemažai žmonių, kurie nenori duoti pašalpos tam, kuris vilki saugomą ir prižiūrimą kostiumą. Ar surezgėt gerą istoriją, kurią galėtumėte pasakoti?

Jis pakėlė akis ir sugavo Kerno žvilgsnį.

— Mano mielasis, — pasakė jis, — žinau, ką dabar galvojate. Ir aš taip kadaise galvojau. Bet patikėkite manimi, pačiam apsirūpinti varge yra menas. Labdarybė — tai karvė, mažai ir nelengvai duodanti pieno. Pažįstu žmonių, kurie turi parengę tris skirtingas istorijas: sentimentalią, brutalią ir dalykišką; priklausomai nuo to, ką nori išgirsti žmogus, turintis nepašykštėti savo poros frankų pašalpai. Be abejo, jie meluoja. Bet tik todėl, kad turi. Pagrindinė istorija visada ta pati: vargas, emigracija ir badas.

— Žinau, — atsiliepė Kernas. — Apie tai aš dar negalvojau. Aš tik apstulbau, kad jūs tiek daug ir taip gerai išmanote.

— Koncentruotas trejų metų įdėmiausias kovos už būvį patyrimas. Aš esu gudrus, taip. Tokių maža. Mano brolis toks nebuvo. Jis nusišovė prieš metus.

Binderio veidas akimirką išsikreipė. Paskui jis vėl išsilygino. Binderis atsistojo.

— Jeigu nežinote, kur jums eiti, galite naktį permiegoti pas mane. Atsitiktinai turiu savaitei patikimą skylę. Vieno pažįstamo Ciūriche kambarys, jis dabar atostogauja. Nuo vienuolikos valandų būsiu čia. Dvylikta — policijos valanda. Būkite atsargus po dvylikos. Tada gatvėse knibžda seklių.

— Šveicarija, atrodo, yra pasiutiškai karšta, — tarė Kernas. — Dėkui Dievui, kad jus sutikau. Jei ne jūs, mane turbūt pirmą dieną būtų sučiupę. Nuoširdžiai jums dėkoju! Jūs man labai padėjote!

Binderis paprieštaravo.

— Tai natūralu, kai žmonės atsidūrę visai žemai. Nelegaliųjų bičiulystė — beveik tokia kaip nusikaltėlių. Kiekvienas iš mūsų gali rytoj pakliūti į bėdą ir ieškoti pagalbos. Tad, galbūt vienuoliktą čia!

Jis sumokėjo už kavą, padavė Kernui ranką ir išėjo, elegantiškas ir pasitikintis savimi.

Kernas palaukė kavinėje „Greif“ iki sutemų. Paprašė miesto plano ir nusibraižė kelią iki Rūtos buto. Tada pakilo ir sparčiai nužingsniavo gatvėmis, neramiai įsitempęs. Prireikė gal pusvalandžio, kol surado namą. Jis stovėjo ramioje, vingiuotoje miesto dalyje ir mėnulio šviesoje atrodė didelis ir baltas. Prie durų sustojo. Pažvelgė į plačią žalvarinę rankeną, ir įtampa netikėtai atslūgo. Staiga nebetikėjo, kad tereikia užlipti laiptais, ir ras Rūtą. Tai buvo per daug paprasta, po visų tų mėnesių. Jis buvo nepratęs, kad kas nors būtų paprasta. Pažvelgė į langus. Galbūt jos nėra namie. Galbūt jos jau nebėra Ciūriche.

Kernas praėjo pro namą. Netoliese buvo tabako krautuvėlė. Įėjo vidun. Už prekystalio pasirodė niūri moteris.

— Pakelį „Parisjen“, — tarė Kernas.

Moteris pastūmė pakelį. Paskui įkišo ranką į dėžę už prekystalio, ištraukė degtukų ir padėjo ant cigarečių. Dvi degtukų dėžutės buvo sulipusios. Moteris pastebėjo, atskyrė jas, vieną numetė atgal į dėžę.

— Penkiasdešimt rapų, — pasakė ji.

Kernas užmokėjo.

— Ar galiu aš paskambinti? — paklausė jis.

Moteris linktelėjo.

— Ten, kairėje kampe, stovi aparatas.

Kernas telefonų knygoje paieškojo numerio. Noimanas — atrodė, kad šiame mieste yra šimtai Noimanų. Pagaliau surado tą, kurio reikėjo. Nukėlė ragelį ir surinko numerį. Moteris tebestovėjo už prekystalio ir stebėjo jį. Kernas susierzinęs atsuko jai nugarą.

— Ar galiu pasikalbėti su panele Holand? — paklausė jis į juodą piltuvėlį.

— Kas klausia?

— Liudvigas Kernas.

Balsas ragelyje akimirką nutilo.

— Liudvigai... — pasakė ji tada, lyg gaudydama kvapą. — Tu, Liudvigai?

— Taip... — Kernas staiga pajuto, kad širdis ėmė daužyti lyg plaktuku. — Taip... aš, čia tu, Rūta? Nepažinau tavo balso. Mes dar niekada nebuvome kalbėjęsi telefonu.

— Kur tu esi? Iš kur skambini?

— Esu čia. Ciūriche. Cigarečių parduotuvėje.

— Čia?

— Taip, toje pačioje gatvėje kaip tu.

— Kodėl tu neužeini? Ar kas atsitiko?

— Ne, nieko. Aš šiandien atvykau. Jau maniau, kad tavęs čia nebėra. Kur mes galėtume susitikti?

— Čia! Ateik čia. Greičiau! Ar žinai namą? Antras aukštas.

— Taip, žinau. Bet ar gerai? Sakau, dėl žmonių, pas kuriuos tu gyveni?

— Čia nieko nėra. Aš viena. Visi išvažiavo savaitgaliui. Užeik!

— Gerai.

Kernas padėjo ragelį. Išsiblaškęs apsidairė. Atrodė, kad tai jau nebe ta parduotuvė, kuri buvo. Po to jis grįžo prie prekystalio.

— Kiek kainuoja pokalbis? — paklausė jis.

— Dešimt rapų.

— Tik dešimt rapų?

— Gana brangu.

Moteris surinko nikelio monetas.

— Nepamirškite savo cigarečių.

— Ak taip... taip...

Kernas išėjo į gatvę. „Aš turiu dabar nebėgti, — galvojo jis. — Tas, kuris bėga, visad yra įtartinas. Reikia susiimti. Ir Štaineris nebėgtų. Aš noriu eiti. Niekas neturi nieko pastebėti. Bet aš galiu eiti sparčiai. Galiu labai sparčiai eiti. Bus taip pat greitai, kaip ir bėgte“.

Rūta stovėjo laiptinėje. Buvo tamsu, ir Kernas galėjo ją tik neaiškiai matyti.

— Saugokis! — tarė jis kimiai ir skubiai, — aš nešvarus! Mano daiktai dar geležinkelio stotyje. Negalėjau nusiprausti ir persirengti!

Ji nieko neatsakė. Stovėjo persilenkusi per turėklus ir laukė jo. Kernas užbėgo laiptais į viršų, ir staiga ji atsidūrė prie jo, šilta ir tikra, gyvenimas ir daugiau kaip gyvenimas.

Ji aprimo jo glėbyje. Kernas girdėjo ją alsuojant ir jautė jos plaukus. Stovėjo nejudėdamas, ir neaiški tamsa aplinkui, rodos, ėmė siūbuoti. Tada jis pamatė, kad Rūta verkia. Sujudėjo. Ji papurtė galvą, priglaudusi priėjo peties ir nepaleisdama.

— Leisk man. Aš tuoj nusiraminsiu.

Apačioje atsidarė durys. Kernas atsargiai ir beveik nežymiai pasisuko į tą pusę, kad galėtų matyti laiptus. Išgirdo žingsnius. Paskui spragtelėjo jungiklis, ir užsidegė šviesa. Rūta krūptelėjo.

— Eikš! Eikš greičiau į vidų! — ji nusitempė Kerną prie durų.

Jie sėdėjo Noimano šeimos salone. Pirmąsyk po ilgo laiko Kernas vėl buvo bute. Kambarys — miesčioniškas ir įrengtas ne itin skoningai, su tvirtais raudonmedžio baldais, moderniu persišku kilimu, pora ripsu aptrauktų krėslų ir keliomis lempomis su spalvoto šilko gaubtais — tačiau Kernui jis pasirodė kaip ramybės vizija ir saugumo sala.

— Kada pasibaigė tavo pasas? — paklausė jis.

— Prieš septynias savaites, Liudvigai, — Rūta išėmė iš bufeto dvi taures ir butelį.

— Ar tu prašei pratęsti?

— Taip. Aš buvau konsulate, čia, Ciūriche. Jie atmetė. Aš nieko kito ir nelaukiau.

— Ir aš taip pat. Nors vis dar tikėjausi stebuklo. Juk mes — valstybės priešai. Pavojingi valstybės priešai. Turėtumėm tuo didžiuotis, tiesa?

— Man vis vien, — pasakė Rūta ir pastatė ant stalo taures ir butelį. — Dabar aš nebesu niekuo už tave pranašesnė, tai jau šis tas.

Kernas nusijuokė. Jis apglėbė jos pečius ir parodė į butelį.

— Kas čia? Konjakas?

— Taip. Geriausias Noimanų šeimos konjakas. Noriu su tavimi išgerti už tai, kad tu vėl čia esi. Baisus laikas buvo be tavęs. Ir baisu buvo žinoti, kad tu kalėjime. Jie mušė tave, tie nusikaltėliai! Ir viskas per mane!

Ji žvelgė į Kerną. Šypsojosi, tačiau jisai pastebėjo, kad ji susijaudinusi. Rūtos balsas skambėjo kone piktai ir ranka virpėjo, kai ji pylė į taures.

— Buvo baisu! — pasakė ji dar kartą ir padavė jam taurę. — Bet dabar tu vėl čia!

Jie išgėrė.

— Buvo visai neblogai, — tarė Kernas. — Tikrai neblogai!

Rūta padėjo savo taurę į šalį. Buvo išgėrusi vienu gurkšniu. Apkabino Kerną ir pabučiavo jį.

— Dabar aš tavęs nebepaleisiu, — sumurmėjo ji. — Niekuomet!

Kernas pažvelgė į ją. Dar niekad nebuvo jos tokios regėjęs. Visiškai pasikeitusi. Kažkas svetima, kas anksčiau dažnai kaip šešėlis tarp jų stovėdavo, buvo išnykę. Dabar buvo šneki ir visa čia, ir jis pirmą kartą pajuto, kad jinai priklauso jam. Anksčiau niekada to tikrai nežinojo.

— Rūta, — pasakė jis, — norėčiau, kad lubos prasiskirtų ir atskristų lėktuvas, ir nugabentų mus į salą su palmėmis bei koralais, kur niekas nežino, kas yra pasas ir leidimas gyventi!

Jinai vėl jį pabučiavo.

— Bijau, kad jie ir ten žino, Liudvigai. Tarp palmių ir koralų jie tikrai turi fortų ir patrankų, ir karo laivų. Ir saugo dar budriau nei Ciūriche.

— Taip, tikrai! Išgerkime dar po taurelę, — jis paėmė butelį ir įpylė. — Bet ir Ciūrichas jau pavojingas. Čia negalima ilgai slėptis.

— Tai iškeliaukime!

Kernas nužvelgė kambarį, damasto užuolaidas, krėslus ir lempas gelsvo šilko gaubtais.

— Rūta, — tarė jis ir mostelėjo į visa tai, — nuostabu iškeliauti kartu su tavimi, ir nieko kito net įsivaizduoti negalėjau. Bet viso to jau niekad nebebus, turi žinoti. Bus tik slėptuvės ir vieškeliai, ir šieno kupetos, ir, jei pasiseks, maži vargani pensionų kambarėliai. Ir baimė dėl policijos. Ir kalėjimas.

— Žinau. Man vis vien. Ir tau nereikia dėl to sukti galvos. Aš ir taip turiu iš čia išeiti. Negaliu ilgiau pasilikti. Tie žmonės bijo policijos, nes aš neužsiregistravusi. Jie džiaugsis, kai išeisiu. Turiu dar truputį pinigų, Liudvigai. Padėsiu tau prekiauti. Nedaug atsieisiu. Manau, esu gana praktiška.

— Taip, — tarė Kernas, — tu net turi truputį pinigų ir nori padėti pardavinėti! Dar vienas žodis, ir aš imsiu bliauti kaip sena boba. Ar tau daug daiktų reikia pasiimti?

— Nedaug. Ko man nereikia, paliksiu čia.

— Gerai. Ką darysime su tavo knygomis? Ypač su storąja apie chemiją? Ar mes jas kol kas čia paliksime?

— Savo knygas aš pardaviau. Paklausiau patarimo, kurį davei Prahoje. Nereikia pasiimti nieko iš praeities. Nieko. Ir nereikia dairytis atgal, tai tik vargina ir gali pražudyti. Knygos mums atnešė nelaimę. Aš jas pardaviau. Be to, buvo per sunkios tampytis.

Kernas nusišypsojo.

— Tu teisi, išties esi praktiška, Rūta. Manau, mes pirmiausia patrauksime į Liucerną. Man patarė Georgas Binderis, Šveicarijos specialistas. Ten daug svetimšalių, todėl taip nekrentama į akis, ir policija ten ne tokia griežta. Kada išvykstame?

— Poryt, iš pat ryto. Iki to laiko galime pasilikti.

— Gerai. Aš turiu skylę, kur galim permiegoti. Man tik reikia iki dvyliktos būti kavinėje „Greif“.

— Tu nebūsi iki dvyliktos kavinėje „Greif“! Tu liksi čia, Liudvigai! Mes neišeisime į gatvę iki porytojaus ryto. Kitaip aš numirsiu iš baimės!

Kernas spoksojo į ją.

— Ar taip galima? Ar čia nėra tarnaitės ar ko nors, kas galėtų išduoti?

— Tarnaitei atostogos iki pirmadienio pietų. Ji parvažiuos traukiniu vienuoliktą valandą keturiasdešimt minučių. Kiti — trečią valandą po pietų. Iki tol mes turime laiko.

— Pone Dieve, — pasakė Kernas. — Taip ilgai visas šis butas bus mūsų?

— Taip.

— Ir mes galime jame gyventi taip, lyg jis mums priklausytų, su šiuo salonu ir miegamaisiais, ir nuosavu valgomuoju, ir sniego baltumo staltiese, ir porcelianu, ir galbūt sidabrinėmis šakutėmis ir peiliais, ir specialiu peiliu obuoliams, ir kava iš mažų puodelių, ir radiju?!

— Su viskuo! O aš virsiu ir kepsiu, ir apsigerbsiu dėl tavęs vakarine Silvijos Noiman suknele!

— O aš pono Noimano smokingu šįvakar! Ir jeigu jis dar būtų tokio dydžio! Kalėjime iš „Elegantiško pasaulio“ išmokau, kaip reikia rengtis!

— Jis tau netgi tiks!

— Nuostabu! Tai mes turime atšvęsti! — Kernas pašoko iš susižavėjimo. — Tada aš turbūt galėsiu išsimaudyti ir karštoje vonioje su muilo putomis, ką? Man seniai to trūko. Kalėjime buvo tik savotiška lizolio kruša.

— Žinoma! Karšta vonia su pasaulinės šlovės Kerno kvepalais „Far“!

— Juos aš kaip tik išpardaviau.

— Tačiau aš dar turiu buteliuką! Tą patį, kurį tu man kine, Prahoje, padovanojai. Mūsų pirmąjį vakarą. Aš jį išsaugojau.

— Tai viršūnė! — pasakė Kernas. — Palaimintas Ciūrichas! Tu stulbini mane, Rūta! Gera pradžia mums!

XII

Liucernoje Kernas dvi dienas laikė apsuptyje komercijos tarėjo Arnoldo Openhaimo vilą. Baltas namas stovėjo kaip pilis ant kalvos prie Firvaldšteto ežero. Adresų sąraše, kurį Kernui padovanojo profesionalas Binderis, prie Openhaimo buvo pažymėta: „Vokietis, žydas. Duoda, bet tik spaudžiamas. Nacional. Nešnekėti apie sionizmą“.

Trečią dieną Kernas buvo įleistas. Openhaimas priėmė jį dideliame sode, pilname astrų, saulėgrąžų ir chrizantemų. Tai buvo gerai nusiteikęs tvirtas vyras su storais trumpais pirštais ir mažais tankiais ūseliais.

— Ar jūs dabar atvykote iš Vokietijos? — paklausė jis.

— Ne. Aš jau daugiau kaip dvejus metus svetur.

— Iš kur jūs?

— Iš Drezdeno.

— Ak, Drezdenas! — Openhaimas persibraukė per savo blizgančią pliką galvą ir svajingai atsiduso. — Drezdenas — puikus miestas! Brangakmenis! Toji Briūlio terasa! Ji nepakartojama, tiesa?

— Taip, — pasakė Kernas. Jam buvo karšta ir mielai būtų išgėręs stiklinę vynuogių sulčių, kurios stovėjo ant akmeninio stalo priešais Openhaimą. Tačiau Openhaimas nesusiprato jų pasiūlyti. Užsisvajojęs žvelgė į skaidrų orą.

— O Cvingeris... pilis... galerijos... visa tai jums tikriausiai gerai pažįstama, tiesa?

— Ne taip gerai. Daugiau iš išorės.

— Bet mielas jaunasis drauge! — Openhaimas pasižiūrėjo į jį priekaištingai. — Tokio dalyko nežinoti! Tauriausias vokiečių barokas! Ar jūs niekad nesate girdėjęs apie Danielių Piopelmaną?

— Taip, suprantama! — Kernas nieko nebuvo girdėjęs apie baroko architektą, bet norėjo įtikti Openhaimui.

— Na, matote! — Openhaimas atsilošė į krėslo atkaltę. — Taip, mūsų Vokietija! Mūsų niekas nesugebėjo pasivyti, taip?

— Tikrai ne. Ir tai visai gerai.

— Gerai? Kaip? Ką turite omenyje?

— Visai paprasta. Tai gerai žydams. Kitaip mes pražiltumėme.

— Ak, šit kaip! Jūs turite omenyje — politiškai! Na, klausykite — pražūtumėme, pražūtumėme — kokie skambūs žodžiai! Patikėkite manimi, šiandien labai daug perdedama. Aš žinau iš patikimesnių šaltinių: taip blogai visai nėra.

— Taip?

— Tikrai! — Openhaimas paslinko į priekį ir bičiuliškai prislopino balsą. — Tarp mūsų šnekant, žydai patys kalčiausi dėl to, kas šiandien vyksta. Dėl daug ko kalti, sakau jums ir žinau, ką sakau. Daug kas buvo nebūtina, ką jie padarė, o aš nusimanau apie tai!

„Kiek jis man galėtų duoti, — svarstė Kernas. — Ar užteks to mums nuvykti iki Berno?“

— Paimkime, pavyzdžiui, tą reikalą su Rytų žydais, Galicijos ir Lenkijos imigrantais, — aiškino Openhaimas ir nugėrė gurkšnelį vynuogių sulčių. — Ar jie visi turėjo būti įleisti? Ko tiems žmonėms iš tikrųjų reikėjo ieškoti Vokietijoje? Aš esu prieš — kaip ir valdžia. Žydai yra žydai, sakoma visada — tačiau ką bendra turi toks murzinas prekeivis su taukuotu surdutu ir riestais peisais ir sena šimtmečius čia gyvenanti žydų miestelėnų šeima?

— Vieni atsikraustė anksčiau, kiti vėliau, — pasakė Kernas negalvodamas ir gerokai išsigando dėl to. Jis jokiu būdu nenorėjo suerzinti Openhaimo.

Tačiau tas nieko nepastebėjo; jis per daug buvo įsismaginęs tuo klausimu.

— Vieni asimiliavosi, yra vertingi, svarbūs, nacionaliniu požiūriu pirmaklasiai piliečiai, o kiti — svetimi emigrantai! Štai kas, mano mielasis! Ką mes turime daryti su tais žmonėmis? Visai nieko, apskritai nieko! Juos reikėjo įsileisti į Lenkiją!

— Ten jie taip pat nepageidaujami.

Openhaimas plačiai mostelėjo ir piktai dirstelėjo į jį.

— Tai nieko bendra neturi su Vokietija! Tai juk visai kas kita! Reikia būti objektyviam! Negaliu pakęsti, kai išsyk viskas pasmerkiama. Prieš Vokietiją galima sakyti, ką tik nori, ten žmonės taip ir daro! Ir jie pasiekia šio to! Tai turėtumėte pripažinti, kaip?

— Žinoma.

„Dvidešimt frankų, — pagalvojo Kernas, — reiškia kelias dienas pensione. Galbūt jis duos ir daugiau“.

— Kad vienam žmogui ar tam tikroms grupėms kartais nesiseka, — Operhaimas trumpai atsikvėpė, — na, tai negailestinga politinė būtinybė! Didžioji politika nepripažįsta sentimentalumo. Su tuo mes turime susitaikyti...

— Be abejo...

— Matote, — pasakė Openhaimas, — liaudis gauna darbo! Pakyla nacionalinis orumas. Tiesa, kartais persistengiama, bet taip visuomet būna iš pradžių. Viskas susitvarkys. Pasižiūrėkite tik, kuo virto mūsų vermachtas! Tai nepakartojama! Mes iškart vėl tapome pilnaverčiais. Tauta, neturinti didelės, galingos armijos, yra niekas, visiškas niekas!

— Apie tai aš nenusimanau, — atsiliepė Kernas.

Openhaimas pašnairavo į jį.

— Bet jūs privalote nusimanyti! — pareiškė jis ir atsistojo. — Ypač užsienyje! — jis pagavo uodą ir rūpestingai jį sutraiškė. — Kiti vėl ėmė mūsų bijoti! O baimė yra viskas, patikėkite manimi! Tik tada, kai kiti tavęs bijo, gali ko nors pasiekti!

— Tai aš suprantu, — tarė Kernas.

Openhaimas išgėrė savo vynuogių sultis ir žengė kelis žingsnius per sodą. Apačioje kaip žydras iš dangaus nukritęs skydas švytėjo ežeras.

— O kas jums atsitiko? — paklausė jis pasikeitusiu tonu. — Kur jūs norite?

— į Paryžių.

— Kodėl būtent į Paryžių?

— Nežinau. Kad turėčiau tikslą. Ten esą galima geriau įsikurti.

— Kodėl jūs nepasiliekate Šveicarijoje?

— Pone komercijos tarėjau! — Kernui staiga užėmė kvapą. — Jeigu aš galėčiau! Jeigu jūs man padėtumėte čia pasilikti! Kokią rekomendaciją arba jeigu jūs būtumėte pasirengęs man duoti darbo, arba jeigu jūs su savo vardu...

— Aš nieko negaliu padaryti, — kirste nukirto Openhaimas. — Visiškai nieko! Apskritai nieko. Apie tai aš net ir negalvojau. Tik šiaip paklausiau. Aš turiu būti politiškai neutralus, visais atžvilgiais. Aš negaliu niekur kištis!

— Tai juk ne politika...

— Šiandien viskas yra politika! Šveicarija — šalis, priėmusi mane į svečius. Ne, ne, neprašykite manęs tokių dalykų! — Openhaimo nuotaika vis krito. — Tai ko jūs dar norėjote?

— Aš norėjau pasiteirauti, ar jums neprireiks nors vienos iš šių smulkmenų, — Kernas išsitraukė iš kišenės keletą daiktų.

— Ko jūs čia turite? Kvepalų? Tualetinio vandens? Jokiu būdu, — Openhaimas pastūmėjo buteliukus į šoną. — Muilo? Na, taip. Muilo visada gali prireikti. Parodykite! Gerai. Palikite čia gabalą. Palaukite, — jis įkišo ranką į kišenę, padvejojo sekundę, įsidėjo porą monetų atgal ir padėjo ant stalo du frankus. — Taip, turbūt labai gerai užmokėta, ką?

— Net per daug. Muilas kainuoja tik vieną franką.

— Na, tegu bus taip, — pareiškė Openhaimas kilniaširdiškai. — Tik nebesukite man galvos. Ir taip baisiai daug tokių ateina.

— Pone komercijos tarėjau, — ramiai pasakė Kernas, — būtent todėl aš norėčiau gauti tik tiek, kiek kainuoja muilas.

Openhaimas pažvelgė į jį šiek tiek nustebęs.

— Na, kaip norite. Beje, geras principas. Nepriimti dovanų. Mano devizas visada buvo toks.

Po pietų Kernas pardavė dar du gabalus muilo, šukas ir tris paketėlius žiogelių. Jis uždirbo iš viso tris frankus. Galų gale daugiau iš abejingumo jis nuėjo į mažą skalbyklėlę, priklausančią poniai Sarai Griunberg.

Ponia Griunberg, susivėlusi ir su pensnė, išklausė jį kantriai.

— Tai ne jūsų profesija, tiesa? — paklausė ji.

— Ne, — atsakė Kernas. — Ir manau, kad nesu tam gana apsukrus.

— Ar norite dirbti? Aš kaip tik atlieku inventorizaciją. Turėčiau darbo dviems trims dienoms. Septyni frankai už dieną ir geras valgis. Jūs galite ateiti rytoj aštuntą?

— Mielai, — tarė Kernas, — bet...

— Žinau jau, iš manęs niekas nesužinos. O dabar duokite man gabalą muilo. Ar užteks trijų frankų?

— Tai per daug.

— Tai ne per daug. Tai per mažai. Nepraraskite drąsos.

— Vien su drąsa toli nenueisi, — pasakė Kernas ir paėmė pinigus. — Tačiau kartais nusišypso laimė. Tai geriau.

— Dabar jūs galite man dar porą valandų padėti apsitvarkyti. Frankas už valandą. Ar jūs ir tai vadinate laime?

— Taip, — pasakė Kernas. — Su laime galima pradėti ir ne nuo pačios apačios. Kad dažniau ji aplankytų.

— Ar jūs tokių dalykų išmokstate pakeliui? — paklausė ponia Griunberg.

— Pakeliui ne; tačiau per pertraukas, kai aš nekeliauju. Tada apie tai mąstau ir bandau iš to pasimokyti. Kasdien gali ko nors išmokti. Net iš komercijos tarėjų.

— Ar jūs nutuokiate ką nors apie skalbinius? — paklausė ponia Griunberg.

— Tik apie labai šiurkščius. Neseniai viename institute du mėnesius mokiausi siūti. Tiesa, tik labai paprastus daiktus.

— Niekada nepakenks, — pareiškė ponia Griunberg. — O aš net galiu dantis traukti. Išmokau prieš dvidešimt metų iš vieno dantisto. Ką gali žinoti — gal kada nors man tai atneš laimę!

Kernas dirbo iki devynių valandų ir, be geros vakarienės, gavo dar penkis frankus. Su kitais pinigais to užteko dviems dienoms ir buvo gerokai maloniau už šimtą komercijos tarėjo Openhaimo frankų.

Rūta laukė jo mažame pensione, pažymėtame Binderio adresų sąraše. Ten galėjai porą dienų pagyventi nepranešus. Ji buvo ne viena. Šalia jos prie stalo mažoje terasoje sėdėjo liesas pagyvenęs vyriškis.

— Dėkui Dievui, tu čia, — pasakė Rūta ir atsistojo. — Aš jau baiminaus dėl tavęs.

— Nereikia baimintis. Tai, ko baiminies, dažniausiai neatsitinka. Atsitinka tik tai, ko nesitiki.

— Tai sofizmas, o ne filosofija, — pasakė vyras, sėdėjęs su Rūta prie stalo.

Kernas atsigręžė į jį. Vyras šypsojosi.

— Ateikite ir išgerkite su manimi stiklą vyno. Panelė Holand žino, kad aš nepavojingas. Vadinuosi Fogtas ir kadaise buvau privatus docentas Vokietijoje. Palaikykit man kompaniją — išgerkime drauge paskutinį mano butelį.

— Kodėl paskutinį?

— Nes rytoj aš kuriam laikui išeinu į pensioną. Pavargau. Man reikia truputį pailsėti.

— Į pensioną? — paklausė nesupratęs Kernas.

— Aš taip vadinu. Galima sakyti ir į kalėjimą. Rytoj nueisiu į policiją ir paaiškinsiu, kad jau du mėnesius nelegaliai gyvenu Šveicarijoje. Už tai gausiu porą savaičių kalėjimo, nes jau du sykius buvau išsiųstas. Valstybinis pensionas. Svarbu pasakyti, kad vėl kurį laiką gyveni šalyje; kitaip draudimo įvažiuoti nepaisymą palaikys priverstiniu ir tave tik išsiųs iš šalies.

Kernas pažvelgė į Rūtą.

— Jeigu jums reikia šiek tiek pinigų — aš šiandien gana gerai uždirbau.

Fogtas atsisakė.

— Ne, ačiū, dar turiu dešimt frankų. Jų pakaks už vyną ir nakvynę. Aš tik pavargęs; noriu vėl pailsėti. O pailsėti mes galime tik kalėjime. Man jau penkiasdešimt dveji, ir sveikata nekokia. Aš labai pavargau nuo lakstymo ir slapstymosi. Ateikit, sėskitės abu prie manęs. Kai taip ilgai būni vienas, džiaugiesi draugija.

Jis pripylė į taures vyno.

— Tai „Nošatelietiškas“; sausas ir tyras kaip kalnų šaltinio vanduo.

— Tačiau kalėjimas... — tarė Kernas.

— Kalėjimas Liucernoje geras. Aš jį žinau — tai liuksas, kurį galiu sau leisti; aš renkuosi kalėjimą, į kurį noriu. Bijau tik vieno, kad galiu ten nepatekti. Kad gali pasitaikyti pernelyg žmoniški teisėjai, kurie mane paprasčiausiai išsiųs iš šalies. Tada vėl viskas prasidės iš naujo. O mums, vadinamiesiems arijams, dar sunkiau nei jums, žydams. Mes neturime kulto bendruomenių, kurios mus paremtų, ir bendratikių. Bet nekalbėkime apie tokius dalykus...

Jis pakėlė savo taurę.

— Išgerkime už grožį pasaulyje — jis nesunaikinamas.

Jie susidaužė. Taurės švelniai suskambo. Kernas išgėrė šaltą vyną. „Vynuogių sultys, — pagalvojo jis. — Openhaimas“. Jis atsisėdo prie stalo šalia Fogto ir Rūtos.

— Jau maniau, kad teks vienam būti, — pasakė Fogtas. — Ir štai jūs čia. Koks gražus vakaras! Šita vaiski rudens šviesa.

Jie ilgai sėdėjo tylėdami pusiau apšviestoje terasoje. Keli užsispyrę vėlyvi nakties drugiai vis atsidauždavo savo sunkiais kūneliais į įkaitusį elektros lemputės stiklą. Fogtas, truputį išsiblaškęs ir labai ramus, sėdėjo atsilošęs į kėdės atkaltę. Jo veidas buvo sulysęs, akys skaidrios, ir staiga jis tapo panašus į žmogų iš nugrimztančio šimtmečio, ramiai ir šaltakraujiškai atsisveikinantį su gyvenimu ir pasauliu.

— Linksma nuotaika, — lyg pats sau susimąstęs pasakė Fogtas. — Linksma nuotaika — atsaini tolerancijos duktė. Ją prarado mūsų laikai. Jai daug kas priklauso — žinojimas, pranašumas, kuklumas ir ramus susitaikymas su tuo, ko neįmanoma pakeisti. Visa tai pabėgo nuo nykaus, nepakantaus kareivinių idealizmo, kuris šiandien stengiasi pataisyti pasaulį. Pasaulio taisytojai visada buvo pasaulio gadintojai. Ir diktatoriai niekad nebūna linksmi.

— Tie, kuriems jie diktuoja, taip pat ne, — pasakė Kernas.

Fogtas linktelėjo ir lėtai nugėrė skaidraus vyno gurkšnį. Tada parodė į ežerą, blizgantį sidabru pusmėnulio šviesoje, į kalnus, jį supančius kaip brangios kriauklės sienelės:

— Jiems negalima diktuoti, — tarė jis. — Plaštakėms taip pat ne, ir medžių lapams — ir jiems taip pat, — jis parodė į porą suskaitytų knygų. — Hiolderlynas ir Nyčė. Vienas kūrė tyriausius gyvenimo himnus, kitas svajojo apie dieviškus dioniziškos linksmybės šokius — ir abu baigė beprotyste — lyg gamta kažkur būtų nubrėžusi ribas.

— Diktatoriai niekuomet neišprotėja, — pasakė Kernas.

— Žinoma ne, — Fogtas atsistojo ir nusišypsojo. — Bet ir netampa protingi.

— Ar jūs iš tikrųjų ketinate rytoj eiti į policiją? — paklausė Kernas.

— Taip, aš noriu. Likit sveiki ir ačiū, kad norėjote man padėti. Aš nusileisiu dar valandėlei prie ežero.

Jis lėtai nutolo tuščia gatve, ir jo žingsniai dar buvo girdėti kurį laiką, kai jo jau nebesimatė.

Kernas pažvelgė į Rūtą. Ji nusišypsojo.

— Ar tu bijai? — paklausė jis.

Ji papurtė galvą.

— Mums viskas kitaip, — pasakė jis. — Mes jauni. Mes išsikapstysime.

Po dviejų dienų išdygo Binderis iš Ciūricho, šaltas, elegantiškas ir pasitikintis.

— Kaip sekasi? — paklausė jis. — Ar pavyko?

Kernas atpasakojo susitikimą su komercijos tarėju Openhaimu. Binderis atidžiai klausėsi. Jis nusijuokė sužinojęs, kad Kernas prašęs Openhaimo jį užtarti.

— Tai buvo jūsų klaida, — pasakė jis. — Tas vyras – bailiausia rupūžė, kokią tik aš pažįstu. Bet aš surengsiu sykį prieš jį baudžiamąją ekspediciją.

Jis pradingo ir vakare vėl pasirodė su dvidešimčia frankų rankoje.

— Visiška pagarba, — pasakė Kernas.

Binderis nusipurtė.

— Buvo negražu, galite patikėti. Ponas nacionalistas Openhaimas, kuris viską supranta dėl savo milijonų. Pinigai padaro žmogų baisiai silpnavalį, tiesa?

— Pinigų neturėjimas taip pat.

— Bet rečiau. Aš jį visiškai išgąsdinau baisiomis naujienomis iš Vokietijos. Jis duoda tik iš baimės. Kad papirktų likimą. Ar tai neparašyta sąraše?

— Ne. Ten parašyta: „Duoda, bet tik spaudžiamas“.

— Tai tas pats. Na, galbūt mes kada nors sutiksime komercijos tarėją kaip kolegą vieškelyje. Tada man būtų už daug ką atlyginta.

Kernas nusijuokė.

— Tas išsisuks. Tačiau kodėl jūs Liucernoje?

— Ciūriche pasidarė per karšta. Vienas seklys mane persekiojo. O be to, — jo veidas apsiniaukė, — aš kartkartėm atvykstu čia pasiimti laiškų iš Vokietijos.

— Jūsų tėvų?

— Motinos.

Kernas nutilo. Jis pagalvojo apie savo motiną. Rašė jai retsykiais. Bet negalėjo gauti atsako, nes nuolat keitėsi jo adresas.

— Ar mėgstate pyragus? — paklausė Binderis po valandėlės.

— Taip, žinoma. Ar jūs turite?

— Taip. Luktelėkite minutėlę.

Jis sugrįžo, nešinas paketu. Tai buvo kartoninė dėžutė, kurioje gulėjo rūpestingai į sviestinį popierių įvyniotas nedidelis smėlinis tortas. — Šiandien gauta iš muitinės, — pasakė Binderis. — Žmonės čia jį paėmė.

— Valgykit jį pats, — pasakė Kernas. — Juk jūsų motina jį kepė, tai iškart matyti!

— Taip, ji pati kepė. Todėl aš nenoriu jo valgyti. Negaliu. Nė kąsnelio!

— Nesuprantu. Dieve mano, jeigu aš gaučiau iš savo motinos pyragą! Visą mėnesį jį valgyčiau! Kasvakar po mažą gabalėlį.

— Supraskite! — metė Binderis, tramdydamas savo susierzinimą. — Ji atsiuntė jį ne man! Mano broliui.

Kernas pasižiūrėjo į jį.

— Jūs juk sakėte, kad jis nebegyvas.

— Taip, aišku. Bet ji to dar nežino.

— Ji nežino?

— Ne. Aš negaliu jai parašyti. Aš tiesiog negaliu. Ji numirs, jeigu sužinos. Jis buvo jos numylėtinis. Mane ji ne itin mėgo. Jis ir buvo geresnis už mane. Todėl ir neišlaikė. Aš išsikapstysiu! Žinoma! Jūs matote! — jis nusviedė ant grindų Openhaimo pinigus.

Kernas pakėlė banknotą ir vėl padėjo ant stalo, Binderis atsisėdo ant kėdės ir užsidegė cigaretę. Paskui išsitraukė iš kišenės laišką.

— Štai — jos paskutinis laiškas. Buvo pridėtas. Kai jį perskaitysite, suprasite, kaip sunku tai pakelti.

Tai buvo laiškas ant blyškiai žydro popieriaus, parašytas apvaliomis pasvirusiomis raidėmis, lyg jaunos mergaitės.

„Mano karštai mylimas Leopoldai.

Vakar gavau tavo laišką, ir taip apsidžiaugiau, kad turėjau pirmiausia atsisėsti ir palaukti, kol nusiraminsiu. Tada atplėšiau jį ir pradėjau skaityti. Mano širdis po visų tų išgyvenimų nebėra tokia stipri, tu turbūt supranti. Kaip aš džiaugiuosi, kad tu pagaliau radai darbą! Jei ir nedaug uždirbi, nenusimink; jeigu būsi stropus, viskas bus gerai. Tada vėliau tu galbūt vėl galėsi studijuoti. Mielasis Leopoldai, neišleisk iš akių Georgo. Jis toks karštakošis ir lengvabūdis. Bet, kol tu ten esi, aš rami. Šįryt iškepiau smėlinį tortą, kurį tu visada taip mėgai. Aš pasiųsiu jį tau, tikiuosi, kad gausi ne per daug sudžiūvusį.

Nors smėliniam tortui nieko neatsitiks, jei jis ir bus truputį padžiūvęs, todėl jį kepiau, kitaip būčiau pasiuntusi tau „Frankfurto vainiką“, kurį tu labiausiai mėgsti. Tačiau jis kelyje tikrai sugestų. Mielas Leopoldai, parašyk man netrukus vėl, kai turėsi laiko. Aš visada taip nerimauju. Ar neturi savo nuotraukos? Tikriausiai netrukus mes vėl būsime kartu. Nepamiršk manęs. Tavo tave mylinti motina. Perduok linkėjimus Georgui“.

Kernas padėjo laišką atgal ant stalo. Jis nepadavė jo Binderiui į rankas; tiesiog padėjo jį šalia.

— Nuotraukos, — pasakė Binderis. — Iš kur aš galiu gauti nuotrauką?

— Ar ji tik dabar gavo paskutinį jūsų brolio laišką?

Binderis papurtė galvą.

— Jis nusišovė prieš metus. Nuo to laiko aš rašau jai. Kas pora savaičių. Brolio rašysena. Išmokau ją pamėgdžioti. Ji neturi nieko žinoti. Tai neįmanoma. Ar jums neatrodo, kad ji neturi nieko žinoti?

Jis primygtinai žiūrėjo į Kerną.

— Pasakykit, ką galvojate!

— Taip. Aš manau, kad šitaip geriau.

— Jai šešiasdešimt. Šešiasdešimt, ir širdis visai silpna. Ilgai neišgyvens. Turbūt man pavyks taip padaryti, kad ji nesužinotų. Kad jis pats tai padarė — suprantate — to ji negalėtų suvokti.

— Taip.

Binderis pakilo.

— Dabar aš vėl turiu jai parašyti laišką. Nuo jo. Tada galėsiu atsikvėpti. Nuotrauką — iš kur man dabar gauti nuotrauką?

Jis paėmė nuo stalo laišką.

— Paimkite pyragą, prašau jus! Jeigu pats nenorite, atiduokite Rūtai. Juk galite nesakyti, ką jis reiškia.

Kernas delsė.

— Tai geras pyragas. Aš norėčiau tik mažą gabalėlį atsipjauti... kaip tik taip...

Jis išsitraukė iš kišenės peilį, atsipjovė siaurą rėželį nuo smėlinio torto krašto ir įsidėjo jį į savo motinos laišką.

— Žinote ką? — pasakė jis tada keistai sukritusiu veidu. — Mano brolis motinos niekada nemylėjo. O aš... aš... Komiška, tiesa?

Jis nuėjo į savo kambarį.

Tai buvo vakare, prieš vienuoliktą. Rūta ir Kernas sėdėjo terasoje. Binderis nulipo laiptais žemyn. Jis vėl, kaip anksčiau, buvo šaltas ir elegantiškas.

— Eime drauge kur nors, — tarė jis. — Aš dar negaliu miegoti. Nenorėčiau šiandien likti vienas. Tik valandai. Žinau vieną saugų restoraną. Padarykite man malonumą.

Kernas pažvelgė į Rūtą.

— Ar tu pavargusi? — paklausė jis.

Ji papurtė galvą.

— Padarykite man malonumą, — pakartojo Binderis.

— Tik valandai. Kad išvystumėm ką nors kita.

— Gerai.

Jis nusivedė juos į vieną kavinę, kurioje buvo šokama. Rūta žvilgtelėjo į vidų.

— Čia pernelyg elegantiška, — tarė ji. — Tai ne mums!

— Kam daugiau, jei ne mums, kosmopolitams, tai skirta, — atsakė Binderis su liūdna pašaipa. — Ji visai nėra tokia elegantiška, jei geriau įsižiūrėsite. Tik tiek, kad būtum apsaugotas nuo seklių. Ir konjakas čia nėra brangesnis, nei kur kitur. Bet muzika kur kas geresnė. Ir tokių dalykų kartais reikia. Eikite, prašau. Ten jau laisva.

Jie atsisėdo ir užsisakė išgerti.

— Kam viso to reikia, — pasakė Binderis ir pakėlė savo taurę. — Linksminkimės! Gyvenimas greit baigsis, ir po to niekas mums neatlygins už tai — nesvarbu, ar mes buvom linksmi, ar liūdni.

— Teisingai, — Kernas taip pat paėmė taurę. — Bent kartelį paprasčiausiai įsivaizduokime, kad esame tikri šios šalies gyventojai, gerai, Rūta? Žmonės, turintys butą Ciūriche ir atvykę į Liucerną.

Rūta linktelėjo ir nusišypsojo jam.

— Arba turistai, — tarė Binderis. — Turtingi turistai!

Jis išgėrė savo taurę ir užsisakė darsyk.

— Ar išgersite dar vieną? — paklausė jis Kerno.

— Vėliau.

— Išgerkite. Greičiau pralinksmėsite. Prašau, neatsisakykit.

— Gerai.

Jie sėdėjo prie savo stalo ir stebėjo šokančiuosius. Čia buvo daug jaunų žmonių, ne vyresnių už juos — tačiau jie atrodė keistai panašūs į tris pasiklydusius vaikus, sėdinčius čia išplėstomis akimis ir nederančius prie kitų. Ne tik emigracija lyg pilku ratu supo juos, bet ir jaunimo, turinčio ne kažin kiek vilčių ir ateities, nebegalėjimas džiaugtis. „Kas atsitiko su mumis? — galvojo Kernas. — Mes juk norime būti linksmi! Aš turiu viską, ką galiu turėti ir net dar daugiau — tai kas atsitiko?“

— Ar tau patinka? — paklausė jis Rūtą.

— Taip, labai, — atsakė ji.

Kavinė aptemo, spalvotas prožektorius sušmėžavo virš šokių aikštelės, ir daili liekna šokėja ėmė suktis ant parketo.

— Nuostabu, tiesa? — paklausė plodamas Binderis.

— Nepaprasta! — Kernas plojo kartu.

— Puiki muzika, tiesa?

— Pirmarūšė!

Jie sėdėjo čia ir buvo pasirengę viskuo gėrėtis ir jaustis lengvai bei linksmai; bet atrodė, lyg viskas būtų buvę dulkina ir nubarstyta pelenais, ir jie nežinojo kodėl.

— Kodėl jūs nė sykio kartu nesušokate? — paklausė Binderis.

— Pašokime? — Kernas atsistojo.

— Nemanau, kad sugebėsiu, — suabejojo Rūta.

— Ir aš nesugebu. Todėl bus paprasčiau.

Rūta akimirką padvejojo; paskui nuėjo su Kernu į šokių aikštelę. Spalvoti prožektoriai klaidžiojo virš šokančių porų.

— Štai sušvito violetinė šviesa, — pasakė Kernas. — Gera proga pasislėpti!

Jie šoko kartu atsargiai ir šiek tiek droviai. Pamažu įsidrąsino, ypač pamatę, kad niekas į juos nežiūri.

— Kaip puiku šokti su tavimi, — tarė Kernas. — Su tavim atrandu vis naujų puikių dalykų. Ne tik tai, kad tu čia — viskas aplinkui atrodo kitaip ir gražiau.

Ji stipriai apkabino ranka jo petį ir prisiglaudė prie jo. Jie lėtai nuslydo į muzikos ritmą Prožektoriai žaidė virš jų kaip spalvingas vanduo, ir akimirką jie pamiršo viską — dabar jie buvo tik švelnios jaunos sielos, besiveržiančios viena prie kitos, išsivadavusius iš baimės šešėlių, slapstymosi ir nepasitikėjimo.

Muzika nutilo. Jie sugrįžo prie savo stalo. Kernas pažvelgė į Rūtą. Jos akys blizgėjo, o ir jis pats atrodė susijaudinęs. Jo veidas staiga įgavo spindinčią atsidavimo ir kone narsos išraišką. „Prakeikimas, — pagalvojo Kernas, — kad galėtum gyventi taip, kaip nori“, — ir sekundę buvo baisiai įniršęs.

— Tik pasižiūrėkit, kas čia ateina! — pasakė Binderis.

Kernas pakėlė akis. Komercijos tarėjas Arnoldas Openhaimas perėjo per salę ir pasuko durų link. Prie jų stalo jis apstulbęs sustojo. Valandėlę spoksojo į trijulę.

— Labai įdomu! — sumurmėjo jis tada. — Didžiai pamokoma!

Niekas neatsakė.

— Tai štai kam panaudojamas tavo gerumas ir parama! — tęsė pasipiktinęs Openhaimas. — Tavo pinigai iškart prašvilpiami baruose!

— Truputį užsimiršti kartais būtiniau, nei pavakarieniauti, pone komercijos tarėjau, — ramiai atsiliepė Binderis.

— Tuščios kalbos! Tokiems jauniems žmonės kavinėse nėra ko ieškoti.

— Gatvėje taip pat, — atkirto Binderis.

— Ar galiu supažindinti? — tarė Kernas. Jis kreipėsi į Rūtą. — Ponas, kuris dėl mūsų susijaudino, yra komercijos tarėjas Openhaimas. Jis nusipirko iš manęs gabalėlį muilo. Aš užsidirbau iš to keturiasdešimt santimų.

Openhaimas suglumęs pasižiūrėjo į jį. Tada jis sušvokštė kažką panašaus į „įžūlybė!“ ir nuplumpino šalin.

— Kas tai buvo? — paklausė Rūta.

— Kasdieniškiausias dalykas pasaulyje, — atsakė Binderis pašaipos pilnu balsu. — Sąmoninga labdara. Kietesnė už plieną.

Rūta atsistojo.

— Jis tikrai atves policiją! Mums reikia dingti!

— Tam jis pernelyg bailus. Tai sudarytų jam nepatogumų.

— Vis tiek verčiau eikime!

— Gerai.

Binderis užmokėjo, jie pakilo ir patraukė į savo pensioną. Netoli stoties į jų pusę ėjo du vyrai.

— Dėmesio! — sušnibždėjo Binderis. — Seklys! Elkitės laisvai.

Kernas ėmė tyliai švilpauti, paėmė Rūtą už rankos ir sulėtino žingsnį. Jis jautė, kad Rūta nori eiti sparčiau. Spustelėjo jai ranką, nusijuokė ir lėtai žingsniavo toliau.

Abu vyrai praėjo pro šalį. Vienas jų dėvėjo aukštą skrybėlę ir abejingai rūkė cigarą. Antrasis buvo Fogtas. Šis atpažino juos ir beveik nežymiai parodė akimis, kad apgailestaująs.

Po valandėlės Kernas atsigręžė. Abu vyrai buvo pradingę.

— Į Bazelio pusę, traukinys — dvyliktą penkiolika iki sienos, — paaiškino Binderis dalykiškai.

Kernas linktelėjo.

— Turėjo pernelyg humanišką teisėją.

Jie nuėjo toliau. Rūta žvarbo.

— Staiga čia pasidarė šiek tiek nejauku, — pasakė ji.

— Prancūzija, — atsiliepė Binderis. — Paryžius. Didmiestis — geriausia.

— Kodėl ir jūs ten nevažiuojate?

— Aš nemoku nė žodžio prancūziškai. Ir dar aš esu Šveicarijos specialistas. Be to... — jis nutilo.

Toliau jie ėjo tylėdami. Nuo ežero pūtė žvarbus vėjas. Virš jų plytėjo milžiniškas, pilkas kaip geležis ir svetimas dangus.

Priešais Štainerį sėdėjo buvęs advokatas dr. Goldbachas II iš Berlyno teismo rūmų. Jis buvo naujasis telepatinis mediumas. Štaineris jį surado „Šperler“ kavinėje.

Goldbachas, maždaug penkiasdešimties metų, buvo kaip žydas išvarytas iš Vokietijos. Jis prekiavo kaklaryšiais ir juodais teisės patarimais. Tuo jis uždirbdavo būtent tiek, kad nemirė badu. Turėjo gražuolę trisdešimtmetę žmoną, kurią mylėjo. Kol kas ji vertėsi, pardavinėdama savo brangenybes; bet jis žinojo, kad jos turbūt neišlaikys. Štaineris išklausė jo istoriją ir parūpino jam vietą vakaro seansuose. Dieną jis galėjo imtis savo įprastų tarnybų.

Netrukus paaiškėjo, kad Goldbachas netinka būti mediumu. Jis viską painiojo ir sužlugdydavo seansus. Paskui iki išnaktų jis sėdėdavo nusiminęs priešais Štainerį ir maldaudavo jo neišmesti.

— Goldbachai, — pasakė Štaineris, — šiandien buvo ypač blogai! Toliau taip nebegali tęstis! Jūs mane verčiate iš tikrųjų būti aiškiaregiu!

Goldbachas žiūrėjo į jį kaip mirštantis aviganis.

— O viskas taip paprasta, — tęsė Štaineris. — Jūsų žingsnių iki pirmosios palapinės karties skaičius reiškia eilę. Dešinė akis primerkta reiškia damą, kairė — poną. Nežymiai parodytas pirštų skaičius — kelintas iš kairės. Dešinė koja atkišta į priekį — paslėpta viršutinėje kūno dalyje, kairė — apatinėje. Kuo labiau atkišta, tuo aukščiau arba žemiau. Mes jau dėl jūsų pakeitėme sistemą, kadangi jūs toks pakrikęs.

Advokatas nerviškai knibinėjo savo apykaklę.

— Pone Štaineri, — tarė jis tada, pripažindamas savo kaltę, — aš tai atmintinai išmokau, repetuoju kasdien. Dievaži, tai kaip užkerėta...

— Pone Goldbachai! — kantriai auklėjo Štaineris. — Per visą savo praktiką jūs turėjote kur kas daugiau įsiminti.

Goldbachas grąžė rankas.

— Aš moku atmintinai civilinį kodeksą, aš žinau šimtus papildymų, nutarimų, patikėkite manim, pone Štaineri, mano atmintis kėlė tikrą siaubą teisėjams, tačiau šičia kaip užkerėta...

Štaineris papurtė galvą.

— Net vaikas gali tai įsiminti. Aštuoni skirtingi ženklai, ne daugiau! Ir po to dar keturi retesniems atvejams.

— Aš juos žinau! Dieve mano, aš juos juk kasdien kartojuos. Tai tik susijaudinimas...

Goldbachas sėdėjo, mažas ir sulinkęs, ant savo dėžės ir bejėgiškai spoksojo priešais save. Štaineris nusijuokė.

— Juk teismo salėje jūs niekad nebuvote susijaudinęs! Juk esate dalyvavęs garsiuosiuose procesuose, kuriuose tobulai ir šaltakraujiškai sugebėdavote įsidėmėti sudėtingiausią medžiagą!

— Taip, taip, ir tai buvo lengva. Bet čia! Kol neprasideda, aš tiksliai žinau tiksliai kiekvieną smulkmeną, tačiau kai įžengiu į paviljoną, supainioju viską iš susijaudinimo...

— Dėl Dievo meilės, kodėl jūs taip jaudinatės?

Goldbachas patylėjo valandžiukę.

, — Nežinau, — pasakė jis paskui tyliai. — Čia turbūt viskas susideda.

Jis atsistojo.

— Ar jūs rytoj dar kartą su manimi pabandysite, pone Štaineri?

— Žinoma. Bet rytoj turi pavykti. Kitaip gausim per galvas nuo Poclocho!

Goldbachas pasirausė savo švarko kišenėje ir ištraukė į popierių įvyniotą kaklaryšį. Ištiesė jį Štaineriui.

— Aš čia jums atnešiau vieną smulkmenėlę. Jūs tiek daug vargstate su manimi...

Štaineris pasipriešino:

— Neįmanoma! Tai pas mus nepriimta...

— Jis man nieko nekainuoja.

Štaineris paplekšnojo Goldbachui per petį.

— Teisininko bandymas papirkti. Kokia didžiausia bausmė už tai teismo procese?

Goldbachas vos vos šyptelėjo.

— To turėtumėte klausti prokurorą. Gerą advokatą klausia tik: už ką duoda mažiau. Bausmės dydis, beje, vienodas; tik lengvinančių aplinkybių tokiu atveju negali būti. Paskutinis garsesnis tokios rūšies atvejis buvo Hauerio ir jo bendrų afera, — jis truputį pagyvėjo. — Gynėjas tada buvo Freigangas. Sumanus vyras, tik truputį per daug mėgstantis paradoksus. Paradoksas kaip detalė yra neįkainojamas, nes apstulbina; bet tik ne kaip gynybos pagrindas. Todėl Freigangui nepasisekė. Jis norėjo reikalauti lengvinančių aplinkybių žemės teismo tarėjui dėl... — jis gyvai nusijuokė, — įstatymų nežinojimo.

— Gera mintis, — pasakė Štaineris.

— Sąmojui, ne procesui.

Goldbachas stovėjo šiek tiek pakreipęs galvą, netikėtai prisimerkęs, žvelgdamas skvarbiomis akimis — staiga jis nebebuvo vargšas emigrantas ir kaklaryšių pardavėjas — jis vėl buvo dr. Goldbachas II iš teismo rūmų, baimę keliantis tigras straipsnių džiunglėse.

Sparčiai, tiesiai, pakelta galva, kaip seniau, jis ėjo žemyn pagrindine Praterio alėja. Nejuto giedros rudens nakties liūdesio — jis vėl stovėjo sausakimšoje teismo salėje, priešais pasidėjęs savo užrašus, jis buvo advokato Freigango vietoje, jis matė, kaip atsisėdo prokuroras, baigęs savo kaltinamąją kalbą, jis pasitaisė savo mantiją, lengvai pasirėmęs krumpliais, pasiūbavo truputį kaip fechtuotojas ir pradėjo geležiniu balsu: „Aukščiausiasis tribunole, kaltinamasis Haueris...“

Sakinys sekė po sakinio, trumpi ir tikslūs, nenuginčijamai logiški. Jis pritarė prokuroro motyvams, vienam po kito, atrodė, jis seka įrodinėjimus, atrodė, jis kaltina, o ne gina, salėje viešpatavo tyla, teisėjai pakėlė galvas — bet staiga vienu virtuozišku posakiu jis viską apsuko, pacitavo straipsnį dėl kyšių ir keturiais kietais klausiamaisiais sakiniais nušvietė jo dviprasmiškumą, kad paskui, greitai pliekdamas, galėtų pateikti nekaltumo įrodymo medžiagą, kuri dabar turėjo visai naują poveikį.

Jis sustojo prie namo, kuriame gyveno. Pamažu kopė laiptais — vis neryžtingiau, vis lėčiau.

— Ar mano žmona jau čia? — paklausė jis užsimiegojusios mergaitės, kuri jam atidarė duris.

— Ji parėjo prieš ketvirtį valandos.

— Ačiū.

Goldbachas nuėjo per koridorių į savo kambarį — siaurą, su mažu langeliu į kiemą. Susišukavo plaukus. Tada pasibeldė į jos kambario duris.

— Taip.

Moteris sėdėjo priešais veidrodį ir atidžiai tyrinėjo savo veidą. Ji neatsigręžė.

— Kas nauja? — paklausė ji.

— Kaip tau sekasi, Lena?

— Kaip turėtų sektis, šitaip gyvenant! Blogai! Kam tu dar klausi tokių dalykų? — moteris tikrino savo akių vokus.

— Ar buvai išėjusi?

— Taip.

— Kur buvai?

— Kažkur. Aš negaliu juk čia ištisą dieną sėdėti ir spoksoti į sienas.

— Tau ir nereikia. Aš džiaugiuosi, kai tu randi pramogų.

— Na, tai tada viskas gerai.

Moteris pradėjo lėtai ir rūpestingai trinti kremą į odą. Ji kalbėjo su Goldbachu kaip su rąstigaliu — nė kiek nesijaudindama, pasibaisėtinai abejinga. Jis stovėjo tarpduryje ir žiūrėjo į ją — išsiilgęs gero žodžio. Lygi rausva jos oda lempos šviesoje žvilgėjo. Jos kūnas buvo tuknus ir minkštas.

— Ar tu ką nors suradai? — paklausė ji.

Goldbachas suniuro.

— Tu juk žinai, Lena — aš dar neturiu leidimo dirbti. Buvau nuėjęs pas kolegą Hiopfnerį; ir jis nieko negali padaryti. Tai tęsiasi taip siaubingai ilgai...

— Taip, tai tęsiasi jau per ilgai.

— Aš darau, ką galiu, Lena.

— Taip, žinau. Aš pavargusi.

— Einu jau, labanaktis.

Goldbachas uždarė duris. Jis nežinojo, ką turėtų daryti. Įsiveržti vidun ir maldauti, kad jį suprastų, prašyti permiegoti su juo, vieną naktį — arba? Jis bejėgiškai sugniaužė kumščius. „Išperti, — pagalvojo jis, — visą pažeminimą ir visą panieką įmušti į šitą rausvą mėsą, sykį išsivaduoti, visą įniršį, visą kambarį sudaužyti ir mušti, kol šita abejinga pasipūtusi burna ims šaukti ir vaitoti, o minkštas kūnas raitysis ant grindų“.

Jis drebėjo ir klausėsi. Karbatkė, ne, būtent Karbutkė tada vadinosi tas vyras — kresnas, su žema kakta ir tokio veido, kokio diletantas įsivaizduoja žmogžudį — buvo sunku būtent tokiam veidui reikalauti išteisinimo dėl afekto būsenos veiksmų. Vyras buvo išmušęs savo merginai dantis, sulaužęs ranką ir giliai praplėšęs burną; jos akys, nagrinėjant bylą, dar tebebuvo ištinusios, taip ją sužalojo; bet, nepaisant to, ji buvo šuniškai atsidavusi tam gyvuliui — gal kaip tik dėl to. Tas išteisinimas, kurio jis tada pasiekė, buvo didelė sėkmė, psichologiškai išsami meistriška gynyba, kaip tąsyk jį pasveikino kolega Konas III.

Goldbachas nuleido rankas. Jis pamatė pigių dirbtinio šilko kaklaryšių rinkinį, gulintį ant stalo. Taip, tuomet advokatų kambaryje tarp kolegų — kaip įžvalgiai jis tada įrodė, kad moters meilė trokšta valdovo ir meistro; tai buvo kadaise — tuomet, kai jis uždirbdavo šešiasdešimt tūkstančių markių per metus ir dovanodavo Lenai papuošalus; dabar ji gyveno iš pinigų, gautų išparduodant juos.

Jis klausėsi, kaip ji gulasi į lovą. Darė tai kas vakarą ir nekentė savęs už tai, bet negalėjo liautis. Jo skruostus išmušė dėmės, kai išgirdo spyruoklių girgždėjimą. Sukando dantis, nuėjo prie veidrodžio ir pažvelgė į save. Tada pasiėmė kėdę ir pastatė kambario viduryje.

„Tarkime, devintoje eilėje trečia moteris paslėpė raktą bate“, — murmėjo jis. Atidžiai žengė jis devynis žingsnelius iki kėdės, mirktelėjo dešine akimi, trimis pirštais persibraukė per kaktą ir atkišo kairę koją į priekį — dabar jis buvo visiškai susikoncentravęs, jis matė, kaip Štaineris ieško, ir dar labiau atkišo koją į priekį.

Rausvoje lemputės šviesoje ant sienos varganai ir keistai siūbavo jo šešėlis.

— Ką veikia mūsų mažylis, Lilo? — tuo metu paklausė Štaineris. — Dievas mato, ne tik dėl kvailo Goldbacho — jo, mažylio, aš iš tikrųjų dažnai pasigendu!

XIII

Kernas ir Rūta buvo Berne. Jie gyveno „Imergriūno“ pensione, pažymėtame Binderio sąraše. Ten galima buvo pasilikti dvi dienas, nepranešus policijai.

Antrą vakarą labai vėlai pasigirdo beldimas į Kerno kambario duris. Jis jau buvo nusirengęs ir kaip tik ruošėsi gultis. Nejudėdamas akimirką palaukė. Vėl beldimas. Be garso basomis kojomis jis nubėgo prie lango. Buvo per aukštai šokti žemyn ir niekur nesimatė latako, kuriuo galėtum užlipti. Lėtai sugrįžo ir atidarė duris.

Už durų stovėjo gal trisdešimties metų vyras. Jis buvo visa galva aukštesnis už Kerną, apvalaino veido, vandens žydrumo akimis, šviesiais garbiniuotais plaukais, rankose nerviškai gniaužė pilko veliūro skrybėlę.

— Atleiskite, — tarė jis, — aš esu emigrantas, kaip ir jūs...

Kernas pasijuto taip, lyg jam staiga būtų išaugę sparnai. „Išgelbėtas! — pamanė jis. — Ne policija!“

— Aš patekau į labai keblią padėtį, — tęsė vyras. — Bindingas — mano pavardė. Richardas Bindingas. Keliauju į Ciūrichą ir nebeturiu nė santimo, kad galėčiau kur nors prisiglausti nakčiai. Nenoriu prašyti pinigų. Tik norėjau paklausti, ar negalėčiau permiegoti šiąnakt čia, ant grindų.

Kernas pasižiūrėjo į jį.

— Čia? — pasakė jis. — Šiame kambaryje? Ant grindų?

— Taip. Esu įpratęs ir tikrai jums netrukdysiu. Aš jau tris naktis praleidau panašiai. Jūs žinote, ką reiškia miegoti ant suolų, amžinai baiminantis policijos. Tada džiaugiesi, galėdamas porą valandų jaustis saugus.

— Tai aš žinau. Tačiau jūs pasižiūrėkite į kambarį! Čia niekur nėra tiek vietos, kad galėtumėte išsitiesti. Kaip čia miegosite?

— Nieko tokio! — karštai pareiškė Bindingas. — Bus gerai! Pavyzdžiui, ten, kampe! Aš galiu miegoti sėdėdamas ir atsirėmęs į spintą. Tai visai gerai! Tokie kaip mes gali visur miegoti, jeigu tik gauna truputį ramybės!

— Ne, taip netinka, — Kernas pasvarstė minutėlę. — Kambarys čia kainuoja du frankus. Galiu jums duoti pinigų. Tai bus paprasčiausia. Tada galėsite išsimiegoti kaip žmogus.

Bindingas nesutikdamas sumosavo rankomis. Jos buvo didelės, raudonos ir storos.

— Aš nenoriu jokių pinigų iš jūsų! Ne dėl to čia atėjau! Tam, kuris čia gyvena, pačiam reikalingi tie pora grašių! Ir dar — aš jau buvau apačioje ir teiravausi, ar negalėčiau kur nors permiegoti. Nėra nevieno laisvo kambario.

— Galbūt atsirastų, jei rankoje laikytumėte du frankus.

— Manau, ne. šeimininkas pasakė, kad jis visada priimtų už dyka pernakvoti tą, kuris dvejus metus išbuvo koncentracijos stovykloje. Bet jis iš tikrųjų neturįs laisvo kambario.

— Ką? — sukluso Kernas. — Jūs dvejus metus buvote koncentracijos stovykloje?

— Taip.

Bindingas įspraudė tarp kelių savo veliūro skrybėlę ir išsitraukė iš vidinės kišenės aptrintą pažymą. Išlankstė jį ir padavė Kernui.

— Štai, pažiūrėkite! Tai mano paleidimo iš Oranienburgo liudijimas.

Kernas paėmė atsargiai, kad neperplėštų lenkimo vietose jau ir taip įplyšusios pažymos. Jis dar niekad nebuvo matęs paleidimo iš koncentracijos stovyklos liudijimo. Perskaitė raštą, atspausdintą tekstą, rašomąja mašinėle įterptą Richardo Bindingo pavardę — paskui pažvelgė į antspaudą su svastika ir švarų aiškų tarnautojo parašą — viskas sutapo. Viskas sutapo netgi pedantiškai tvarkingu ir biurokratišku būdu ir kaip tik dėl to viskas atrodė kone kraupiai — lyg kažkas su leidimu apsilankyti ir viza būtų sugrįžęs iš pragaro.

Jis grąžino Bindingui pažymą.

— Klausykite, — tarė jis, — žinau, ką mes padarysime! Jūs liksite mano kambaryje. Aš čia, pensione, pažįstu vieną žmogų, kuris turi didesnį kambarį. Puikiausiai galėsiu ten pernakvoti. Taip bus mudviem geriausia.

Bindingas įsmeigė į jį apvalias akis.

— Tačiau tai visiškai neįmanoma!

— Atvirkščiai! Tai lengviausias dalykas pasaulyje! — Kernas paėmė savo apsiaustą ir užsivilko jį ant pižamos. Paskui persimetė kostiumą per ranką ir pagriebė batus. — Matote! Aš pasiimu rūbus. Tada man nereikės jūsų pernelyg anksti trukdyti. Galėsiu ten apsirengti. Džiaugiuosi, galėdamas kuo nors padėti žmogui, kuris tiek išgyveno.

— Bet... — Bindingas staiga sugriebė Kerno rankas. Atrodė, kad jis nori jas pabučiuoti. — Dieve mano, jūs — tikras angelas! — lemeno jis. — Išgelbėjote gyvybę!

— Ak, ką jūs! — atsiliepė sutrikęs Kernas. — Kartais vienas padeda kitam, ir viskas. Kas su mumis kitaip būtų? Miegokite ramiai!

— Miegosiu! Dievas mato!

Kernas akimirką pasvarstė, ar jam pasiimti savo lagaminą, kur mažoje šoninėje kišenaitėje laikė paslėpęs keturiasdešimt frankų. Tačiau pinigai buvo gerai paslėpti, lagaminas užrakintas, ir jis nedrįso taip atvirai parodyti nepasitikėjimą žmogui, buvusiam koncentracijos stovykloje. Emigrantai vienas iš kito nevagia.

— Geros nakties! Miegokite ramiai! — pasakė jis dar kartą ir išėjo.

Rūta gyveno tame pačiame koridoriuje. Kernas du sykius trumpai pabeldė į jos duris. Tai buvo jų sutartas ženklas. Ji iškart atidarė.

— Ar kas atsitiko? — paklausė išsigandusi, kai išvydo daiktus jo rankoje. — Ar mums reikia iškeliauti?

— Ne. Aš tik užleidau kambarį tokiam vargetai, kuris buvo koncentracijos stovykloje ir pora naktų nemiegojo. Ar galiu čia permiegoti ant kušetės?

Rūta nusišypsojo.

— Kušetė sena ir išklerusi; tačiau ar tau neatrodo, kad lova ganėtinai plati mums abiems?

Kernas greitai įėjo ir ją pabučiavo.

— Kartais aš iš tiesų klausinėju kvailiausių dalykų pasaulyje, — pasakė jis. — Bet patikėk manim, tai tik iš sumišimo. Viskas man dar taip nauja.

Rūtos kambarys buvo šiek tiek didesnis už Kerno. Išskyrus kušetę, panašiai apstatytas — bet Kernas manė, kad jis atrodo visai kitaip. „Keista, — galvojo jis, — tik porą daiktų ji čia turi — siaurus batelius, palaidinukę, rudą sijoną — ir kiek švelnumo juose! Su mano daiktais kambarys atrodo tik netvarkingai“.

— Rūta, — pasakė jis, — jeigu mes norėsime susituokti — ar tu žinai, kad negalėsime? Nes mes neturime jokių dokumentų.

— Žinau. Bet tai mums turėtų mažiausiai rūpėti. Kam mes apskritai imame du kambarius?

Kernas nusijuokė.

— Dėl tvirtos šveicarų moralės. Neužsiregistravę — dar tiek to, bet nevedę — tai neįmanoma!

Kitą rytą jis palaukė iki dešimtos valandos. Tada nuėjo pasiimti savo lagamino. Norėjo apibėgti porą adresų ir palikti Bindingą miegoti toliau.

Tačiau kambarys jau buvo tuščias. Bindingas tikriausiai jau vėl iškeliavo. Kernas atidarė savo lagaminą. Jis nebuvo užrakintas — tai nustebino jį. Buvo tikras, kad vakare jį užrakino. Taip pat jam pasirodė, kad ir buteliukai guli kitaip nei paprastai. Skubiai apieškojo. Mažasis vokas slaptoje šoninėje kišenėlėje tebebuvo čia. Jis atidarė ir iškart pastebėjo, kad trūksta jo šveicariškų pinigų. Iškrito tik du vieniši austriški penkių šilingų banknotai.

Jis dar kartą viską apieškojo, net savo kostiumą, nors buvo tikras, kad pinigų ten nėra. Jis niekad nesinešiojo jų su savimi — jeigu jį pakeliui sučiuptų, Rūtai visada liktų lagaminas ir pinigai. Tačiau keturiasdešimt frankų buvo dingę.

Kernas net prisėdo ant grindų prie lagamino.

— Šitas sukčius, — pratarė jis suglumęs. — Šitas prakeiktas sukčius! Nejau tai įmanoma?

Pasėdėjo taip kurį laiką. Paskui pasvarstė, ar pasakyti Rūtai, kas atsitiko; bet nusprendė tai padaryti tik tada, kai nebebus kitos išeities. Jis nenorėjo anksčiau, nei bus būtinai reikalinga, sukelti jai nerimo.

Pagaliau jis išsitraukė Binderio sąrašą ir užsirašė keletą Berno adresų. Tada prisikrovė pilnas kišenes muilo, batų raištelių, žiogelių bei tualetinio vandens ir nulipo laiptais žemyn.

Apačioje susitiko šeimininką.

— Ar pažįstate vyrą, kuris vadinasi Richardas Bindingas? — paklausė jis.

Šeimininkas pasvarstė valandėlę. Tada papurtė galvą.

— Aš turiu omenyje tą, kuris vakar vakare buvo čia. Jis teiravosi kambario.

— Vakar vakare niekas nesiteiravo kambario. Manęs čia net nebuvo. Iki dvylikos žaidžiau kėgliais.

— Ak taip! O laisvų kambarių turėjote?

— Taip, tris. Jie ir šiandien dar laisvi. Ar jūs laukiate ko nors? Septintasis, jūsų koridoriuje, laisvas.

— Ne. Nemanau, kad tas, kurio laukiu, vėl ateitų. Jis jau bus pakeliui į Ciūrichą.

Per pietus Kernas turėjo užsidirbęs tris frankus. Jis nuėjo į pigų restoraną sukrimsti sumuštinio. Paskui ketino iškart prekiauti toliau.

Atsistojo prie bufeto ir godžiai valgė. Staiga sumuštinis vos neiškrito jam iš rankų. Prie vieno tolimo stalelio jis atpažino Bindingą.

Vienu kąsniu jis susikišo sumuštinio likutį į burną, nurijo ir lėtai patraukė prie to stalo. Bindingas sėdėjo vienas, pasirėmęs alkūnėmis, priešais didelę lėkštę su kiaulienos karbonadais, raudonaisiais kopūstais ir bulvėmis. Jis atsidėjęs valgė.

Pakėlė akis tik tada, kai Kernas atsistojo visai šalia jo.

— A, ką aš matau! — pasakė Bindingas atsainiai. — Kaip einasi?

— Man trūksta keturiasdešimt frankų piniginėje, — pasakė Kernas.

— Apgailestauju, — atsiliepė Bindingas ir nurijo didelį gabalą kepsnio. — Labai apgailestauju!

— Atiduokite man likutį, kurį dar turite, ir reikalas bus sutvarkytas.

Bindingas nugėrė alaus gurkšnį ir nusišluostė lūpas.

— Reikalas ir taip sutvarkytas, — paaiškino jis maloniai. — Ar jūs manote priešingai?

Kernas įsmeigė į jį akis. Per savo įniršį jis iki šiol nebuvo pagalvojęs, kad iš tiesų nieko negalįs padaryti. Jeigu nueitų į policiją, iš jo pareikalautų dokumentų, jį patį uždarytų ir išvarytų.

Jis nužvelgė Bindingą, primerkęs akis.

— Jokio šanso, — pasakė tas. — Labai geras boksininkas. Keturiasdešimčia svarų sunkesnis už jus. Be to: už skandalą restorane — policija ir ištrėmimas.

Kernui tą akimirką nelabai rūpėjo, kas atsitiks su juo; tačiau jis pagalvojo apie Rūtą. Bindingas buvo teisus: jis neturėjo jokio šanso ką nors padaryti.

— Ar dažnai taip elgiatės? — paklausė jis.

— Aš iš to gyvenu. Ir kaip matote, gerai.

Kernas vos neužduso nuo bejėgiško įniršio.

— Atiduokite man bent dvidešimt frankų, — tarė jis kimiai. — Man reikia pinigų. Ne pačiam. Tam, kuriam jie priklauso.

Bindingas papurtė galvą.

— Man pačiam reikia pinigų. Jūs pigiai išsisukote. Už keturiasdešimt frankų gavote didžiausią gyvenimo pamoką: nereikia būti patikliam.

— Tikrai, — Kernas spoksojo į jį. Norėjo eiti sau, bet negalėjo. — Tie jūsų popieriai — visa tai, žinoma, buvo apgaulė!

— Įsivaizduokite, ne! — atsiliepė Bindingas. — Aš buvau koncentracijos stovykloje, — jis nusijuokė. — Tiesa, kad apvogiau gauleiterį. Retas atvejis!

Jis siekė likusio karbonado, dar gulinčio lėkštėje. Tą akimirką Kernas jau turėjo jį rankoje.

— Galite ramiai kelti triukšmą, — tarė jis.

Bindingas nusiviepė.

— Nė nemanau! Jau esu ganėtinai sotus. Paliepkit atnešti lėkštutę ir susikraukite raudonuosius kopūstus. Aš net pasirengęs jums pastatyti bokalą alaus!

Kernas nieko neatsakė. Nedaug trūko, kad jis būtų pradėjęs save perti su viskuo, kas būtų pasitaikę po ranka. Skubiai apsisuko ir nuėjo su pagrobtu karbonadu rankoje. Prie bufeto paprašė popieriaus jam suvynioti. Padavėja smalsiai pasižiūrėjo į jį. Tada išgriebė du agurkus iš stiklainio.

— Štai, — tarė ji. — Šis tas priedo.

Kernas paėmė ir agurkus.

— Ačiū, — pasakė jis. — širdingai ačiū. „Vakarienė Rūtai, — pagalvojo. — Velniai rautų, už keturiasdešimt frankų!“

Tarpduryje jis dar kartą atsisuko. Bindingas stebėjo jį. Kernas nusispjovė. Bindingas šypsodamasis pasveikino dviem dešinės rankos pirštais.

Už Berno pradėjo lyti. Rūtai ir Kernui neužteko pinigų traukiniui iki artimiausios didesnės vietovės. Nors jie turėjo dar mažą neliečiamą atsargą, tačiau norėjo ją išleisti tik Prancūzijoje. Maždaug penkiasdešimt kilometrų juos pavėžėjo pakeleivinga mašina. Toliau jie turėjo eiti pėsčiomis. Kernas tik retsykiais ryždavosi ką nors parduoti kaimuose. Per daug krito į akis. Toje pačioje vietoje jie visada miegodavo tik vieną naktį. Ateidavo vėlai, kai policijos nuovados jau būdavo uždarytos, ir išeidavo anksti, kol jos dar neatsidarė. Tad jie visada jau būdavo iškeliavę iš tos vietos, kai žandarmerija gaudavo registracijos lapelį. Binderio sąraše nebuvo šios Šveicarijos dalies; jis apėmė tik didžiuosius miestus.

Netoli Miurteno jie miegojo tuščioje daržinėje. Naktį prapliupo liūtis. Stogas buvo prakiuręs, ir jie pabudo šlapi iki siūlelio. Bandė išsidžiovinti savo daiktus, bet negalėjo užsikurti ugnies. Visur buvo drėgna, ir tik vargais negalais jie surado nepermerktą plotelį. Miegojo stipriai prisiglaudę vienas prie kito, kad sušiltų, bet jų apsiaustai, kuriais apsiklojo, buvo pernelyg šlapi — jie vėl pabudo nuo šalčio. Taip sulaukė aušros, tada iškeliavo.

— Eidami sušilsime, — pasakė Kernas. — Po valandėlės kur nors gausime ir kavos.

Rūta linktelėjo.

— Galbūt išlįs saulė. Tada mes greit išdžiūsime. Tačiau visą dieną buvo šalta ir gūsiuota. Trumpas smarkus lietus praūžė virš laukų. Tai buvo pirmoji labai šalta mėnesio diena, gumulai debesų kabojo žemai, ir po pietų pratrūko kita smarki audra. Rūta ir Kernas pralaukė mažoje koplytėlėje. Buvo labai tamsu, o po valandėlės sugrumėjo perkūnija, ir žaibai tvyksčiojo pro mažus spalvotus langelius, kuriuose mėlynai ir raudonai apsitaisę šventieji laikė rankose įrašus apie dangaus ir sielos ramybę. Kernas pajuto, kad Rūta dreba.

— Labai šalta? — paklausė jis.

— Ne, nelabai.

— Einam pavaikštinėti, bus geriau. Bijau, kad tu persišaldysi.

— Aš nepersišaldysiu. Leisk man truputį taip pasėdėti.

— Ar tu pavargusi?

— Ne. Aš noriu tik dar akimirką taip pasėdėti.

— Ar tu nenorėtum verčiau pavaikščioti? Tik porą minučių? Negalima su šlapiais drabužiais taip ilgai sėdėti. Akmeninės grindys per šaltos.

— Gerai.

Jie lėtai nuėjo per koplyčią. Jų žingsniai aidėjo tuščioje patalpoje. Praėjo pro klausyklas, kurių žalios užuolaidos bangavo nuo skersvėjo, aplink altorių, iki zakristijos ir atgal.

— Iki Miurteno dar devyni kilometrai, — pasakė Kernas. — Reikia pažiūrėti, gal rasim kur anksčiau prisiglausti.

— Devynis kilometrus mes dar galime visai gerai sukarti.

Kernas kažką sumurmėjo.

— Ką tu sakai? — paklausė Rūta.

— Nieko. Tik keikiu vieną tokį Bindingą.

Ji užkišo savo plaštaką po jo ranka.

— Pamiršk! Tai paprasčiausia. Atrodo, jau ir lietus baigiasi.

Jie išėjo į lauką. Dar lynojo, bet virš kalnų buvo milžiniška vaivorykštė. Ji nusitiesė per visą slėnį kaip didžiulis spalvotas tiltas. Už miškų pro debesų proprešas ant vietovės krito gelsvai balkšvos šviesos srautas. Jie negalėjo matyti saulės; jie matė tik šviesą, kuri tryško kaip švytinti ūkana.

— Einam, — pasakė Rūta. — Dabar bus geriau.

Vakare jie atėjo į avidę. Prie durų sėdėjo piemuo pagyvenęs, nešnekus valstietis. Du aviganiai gulėjo prie jo. Lodami jie šoko prie jųdviejų. Valstietis išsiėmė pypkę iš burnos ir švilpaudamas pasišaukė juos atgal.

Kernas priartėjo prie piemens.

— Ar galėtume mes čia permiegoti? Esame sušlapę, pavargę ir nebegalime toliau eiti.

Vyras ilgai žiūrėjo į jį.

— Viršuje yra aukštas su šienu, — pasakė jis tada.

— Tai viskas, ko mums reikia.

Vyras vėl kurį laiką žiūrėjo į jį.

— Atiduokite man savo degtukus ir cigaretes, — tarė jis pagaliau. — Čia daug šieno.

Kernas atidavė jam.

— Jūs turite viduje užsikelti kopėčias, — paaiškino valstietis. — Užrakinsiu tvartą, kai įeisite. Aš gyvenu miestelyje. Rytoj iš pat ryto jus išleisiu.

— Ačiū. Labai ačiū.

Jie užlipo kopėčiomis į viršų. Ten buvo beveik tamsu ir šilta. Po valandėlės atėjo valstietis. Jis atnešė jiems vynuogių, truputį avies sūrio ir juodos duonos.

— Dabar aš užrakinsiu, — pasakė jis. — Labanaktis.

— Labanaktis. Ir labai dėkojame.

Jie pasiklausė, kol jis nulipo. Tada nusivilko savo šlapius drabužius ir patiesė juos ant šieno. Išsitraukė savo naktinius rūbus iš lagaminų. Paskui ėmė valgyti. Buvo labai išalkę.

— Ar skanu? — paklausė Kernas.

— Nepaprastai, — Rūta prisiglaudė prie jo.

— Mums sekasi, tiesa?

Ji linktelėjo.

Apačioje valstietis užrakino. Ant aukšto buvo apvalus langelis. Jie atsitūpė prie jo ir žiūrėjo, kaip valstietis nueina. Dangus išsigiedrijo. Jis atsispindėjo ežere. Per nušienautas pievas lėtai ėjo valstietis, kaip vaikšto žmonės, kasdien būnantys su gamta. Be jo, daugiau nieko nesimatė. Jis ėjo vienas per laukus, ir atrodė, kad ant savo tamsių pečių jis nešasi visą dangų.

Jie sėdėjo prie langelio, kol artėjanti bespalvė naktis visą šviesą nudažė pilkai. Žaidžiant šešėliams, šienas už jų išaugo į fantastišką kalną. Jo kvapas sumišo su durpių ir viskio kvapu, kurį skleidė avys. Jie galėjo jas matyti pro angą grindyse — neaiškus tyliai Suimantis purių nugarų knibždynas, kuris pamažu rimo ir tilo.

Kitą rytą atėjo valstietis ir atrakino tvartą. Kernas nulipo žemyn. Rūta dar miegojo. Jos veidas buvo išraudęs, alsavo ji tankiai. Kernas padėjo valstiečiui išginti avis.

— Gal mes galėtume dar vieną dieną čia pasilikti? — paklausė jis. — Mes jums už tai mielai padėtume, jei sutiktumėte.

— Padėti čia nelabai yra ko. Bet galite ramiai čia pasilikti.

— Ačiū.

Kernas pasiteiravo vokiečių adresų mieste. Vietovės nebuvo Binderio sąraše. Valstietis paminėjo porą žmonių ir nusakė, kur jie gyvena.

Kernas išėjo po pietų, kai sutemo. Jis labai lengvai surado pirmąjį namą. Tai buvo baltas vasarnamis nedideliame sode. Tvarkinga tarnaitė atidarė duris. Ji iškart nuvedė Kerną į mažą vestibiulį, užuot palikusi jį stovėti lauke. „Geras ženklas“, — pagalvojo jisai.

— Ar galima pasikalbėti su ponu Amersu? Arba ponia Amers? — paklausė jis.

— Minutėlę.

Mergina pradingo ir paskui vėl pasirodė. Ji nuvedė jį į saloną su naujais raudonmedžio baldais. Kernas vos nepargriuvo, taip lygiai buvo išvaškuotos grindys. Ant visų baldų užtiesti nėriniai.

Po minutės pasirodė ponas Amersas. Jis buvo mažiukas, su žila smaila barzdele ir atrodė užjaučiantis. Kernas pasiryžo iš dviejų istorijų, kurias turėjo pasiruošęs, papasakoti tikrąją.

Amersas draugiškai jo klausėsi.

— Taigi jūs esate emigrantas be paso ir leidimo dirbti? — paklausė jis tada. — Ir norite parduoti muilą ir namų apyvokos daiktus?

— Taip.

— Gerai, — Amersas atsistojo. — Mano žmona galės pasižiūrėti jūsų daiktus.

Jis išėjo. Po kurio laiko įėjo jo žmona. Tai buvo nenusakoma bespalvė būtybė su pervirtos mėsos spalvos veidu ir blyškiomis pikšos akimis.

— Kokius jūs čia daiktus turite? — paklausė ji perdėtai mandagiu balsu.

Kernas išdėliojo savo daiktus. Jų nebuvo labai daug. Moteris ieškojo šen ir ten, apžiūrinėjo adatas, lyg jų niekad dar nebūtų mačiusi, uostinėjo muilą ir bandė dantų šepetėlį ant nykščio; tada pasiteiravo kainų ir pagaliau nusprendė pasikviesti savo seserį.

Sesuo buvo moters dvynė.

Smailiabarzdis Amersas, nors ir mažas, matyt, buvo įvedęs namuose geležinę tvarką, nes ir sesuo atrodė lyg užgesusi ir kalbėjo prislopintu, baikščių balsu. Abi moterys kas sekundę žvalgėsi į duris. Jos taip delsė ir svyravo, kad Kernas pagaliau neteko kantrybės. Pamatęs, kad moterys negali apsispręsti, susikrovė savo daiktus.

— Gal pasvarstykite iki rytojaus, — pasakė jis. — Aš juk galiu dar kartą ateiti.

Moteris lyg persigandusi pasižiūrėjo į jį.

— Gal norėtumėte išgerti kavos puodelį? — paklausė ji tada.

Kernas seniai nebuvo gėręs kavos.

— Jeigu jūs kaip tik turite.

— Taip, turiu! Tuojau! Vieną akimirką.

Ji išsirito, nevikriai kaip šleiva statinė, tačiau paskubom. Sesuo liko kambaryje.

— Visai neblogai dabar puodelis kavos, — pasakė Kernas, kad ką nors pasakytų.

Sesuo prajuko, burbuliuodama kaip kalakutas, ir staiga nutilo, lyg būtų užspringusi. Kernas nustebęs žiūrėjo į ją. Ši susigūžė ir išleido pro nosį aukštą švilpianti garsą.

Moteris įėjo ir pastatė ant stalo priešais Kerną garuojantį puodelį.

— Gerkite po truputį, — tarė ji susirūpinusi. — Jūs turite laiko, o kava labai karšta.

Sesuo trumpai ir šaižiai nusijuokė ir po to iškart išsigandusi susigūžė.

Kavos išgerti Kernas nespėjo. Durys atsidarė, ir trumpais elastiškais žingsniais įėjo Amersas, lydimas piktai atrodančio žandaro.

Amersas sakraliniu judesiu parodė į Kerną.

— Pone žandarai, atlikite savo pareigą! Individas, neturintis pilietybės, be paso, išvytas iš Vokietijos Reicho!

Kernas nustėro. Žandaras apžiūrėjo jį.

— Eikite su manim! — suniurnėjo tada.

Vieną akimirką Kernas jautėsi taip, lyg jo smegenys būtų buvę apmirusios. Jis tikėjosi visko, tik ne šito. Lėtai ir mechaniškai, kaip sulėtintuose kino kadruose, susirinko savo daiktus. Tada atsitiesė.

— Taigi tam kava ir meilumas! — pratarė jis vangiai, užsikirsdamas, lyg norėdamas pats sau išsiaiškinti. — Viskas tik tam, kad mane sulaikytumėte! Taigi dėl to! — jis sugniaužė kumščius ir žengė žingsnį Amerso link, kuris tuoj pat atsitraukė. — Nebijokite! — tyliai pasakė Kernas. — Aš jūsų neliesiu! Aš tik prakeiksiu jus. Būkite prakeikti jūs ir jūsų vaikai, ir jūsų žmona! Tekrenta ant jūsų visos pasaulio nelaimės! Tegu jūsų vaikai jumis pasipiktina ir palieka jus vieną, vieną, nelaimingą, varge ir skurde!

Amersas išbalo. Smaila barzdikė ėmė trūkčioti.

— Apginkite mane! — įsakė jis žandarui.

— Jis jūsų dar neįžeidė, — flegmatiškai atitarė tarnautojas. — Iki šiol jis jus tik prakeikė. Jeigu, pavyzdžiui, būtų jums pasakęs „niekingas išdavikas“, tai būtų buvęs įžeidimas, ir būtent dėl žodžio „niekingas“.

Amersas įtūžęs pasižiūrėjo į jį:

— Atlikite savo pareigą! — sušnypštė jis.

— Pone Amersai, — ramiai pareiškė žandaras. — Jūs neturite teisės man nurodinėti. Tai gali tik mano viršininkai. Jūs įskundėte žmogų; aš atėjau, ir visa kita palikite man. Sekite paskui mane! — paliepė jis Kernui.

Abu išėjo. Užpakaly užsitrenkė namo durys. Kernas tylomis ėjo šalia tarnautojo. Jis vis dar negalėjo dorai galvoti. Kažkur kirbėjo slogi mintis: „Rūta...“ — bet jis paprasčiausiai dar nedrįso galvoti toliau.

— Drauguži, — pasakė žandaras po kurio laiko, — kartais avys aplanko tikras hienas. Nejau nežinojote, kas jis toks? Vietinis Vokiečių nacistų partijos slaptasis šnipas. Jis jau yra įskundęs visokiausių žmonių.

— Dieve mano! — tepratarė Kernas.

— Taip, — atsiliepė tarnautojas. — Tai vadinasi meninė nesėkmė, ką?

Kernas tylėjo.

— Nežinau, — pasakė jis po to abejingai. — Tik žinau, kad manęs laukia vienas žmogus, kuris serga.

Žandaras, žiūrėdamas į gatvę tolyn, gūžtelėjo pečiais.

— Visa tai nieko nepadės! Tai ne mano reikalas. Aš turiu jus nuvesti į policiją, — jis apsidairė. Gatvė buvo tuščia. — Nepatariu jums bėgti! — tęsė jis. — Nėra prasmės! Nors mano koja patempta ir aš negaliu bėgti paskui jus, bet iškart po įspėjimo išsitraukčiau savo revolverį — jeigu jūs nesustotumėte, — jis apžiūrinėjo Kerną porą sekundžių.

— Žinoma, tai užimtų laiko, — pareiškė po to. — Galbūt galėtumėte tuo tarpu pasprukti nuo manęs, ypač toje vietoje, kurią tuoj prieisime, ten daugybė gatvelių ir kampų, o apie šaudymą nėra ir kalbos. Jeigu ten imtumėte bėgti, aš jūsų iš tiesų negalėčiau pagauti. Nebent prieš tai uždėčiau jums antrankius.

Kernas staiga žvalėte pažvalėjo ir įgavo didžiulės vilties. Jis įbedė akis į tarnautoją.

Žandaras abejingai ėjo toliau.

— Žinote, — tarė jis po valandėlės susimąstęs, — kartais žmogus būna iš tikrųjų pernelyg padorus.

Kernas pajuto, kaip nuo susijaudinimo sudrėko jo delnai.

— Paklausykite, — pasakė jis skubiai, — manęs laukia žmogus, kuris be manęs pražus! Paleiskite mane! Mes keliaujame į Prancūziją, mes ir taip ruošiamės išvykti iš Šveicarijos, tai tas pats, kokiu būdu!

— Aš negaliu! — flegmatiškai atsakė tarnautojas. — Tai prieštarauja mano tarnybos instrukcijoms. Privalau nuvesti jus į policiją, tai mano pareiga. Geriausiu atveju galite nuo manęs pabėgti, čia aš, žinoma, nieko negalėčiau padaryti, — jis sustojo: — Jeigu jūs, pavyzdžiui, imtumėte bėgti čia gatve žemyn, už kampo ir po to į kairę — tada pabėgtumėte, man dar nespėjus iššauti, — jis nekantriai pažvelgė į Kerną. — Na, tada aš jums dabar uždėsiu antrankius! Po perkūnais, kur aš nukišau tą daiktą?

Jis pusiau nusisuko ir ėmė kruopščiai raustis savo kišenėje.

— Ačiū! — šūktelėjo Kernas ir nubėgo.

Skuosdamas pro kampą skubiai atsigręžė.

Žandaras tebestovėjo ten, įsirėmęs rankomis į šonus, ir šaipėsi jam pavymui.

Kitą naktį Kernas atsibudo. Išgirdo Rūtą tankiai ir sunkiai kvėpuojant. Palietė jos kaktą; ji buvo karšta ir drėgna. Nesiryžo jos žadinti; ji miegojo giliai, bet labai neramiai. Šienas skleidė stiprų kvapą, nors ant jo buvo užtiesta antklodžių ir šiurkščios medžiagos. Po kurio laiko ji pati atsibudo. Užsimiegojusiu vaiko balsu paprašė vandens. Kernas atnešė jai ąsotį bei stiklinę, ir ji godžiai gėrė.

— Ar tau karšta? — paklausė jis.

— Taip, labai. Bet čia turbūt kaltas šienas. Mano kaklas — kaip išdžiūvęs.

— Tikėsimės, kad tu neturi karščio.

— Aš negaliu turėti karščio. Aš neturiu susirgti. Aš ir nesergu. Nesergu.

Ji apsigręžė, pakišo galvą po jo ranka ir vėl užmigo.

Kernas gulėjo tyliai. Jam labai trūko šviesos, kad galėtų pasižiūrėti, kaip Rūta atrodo. Iš drėgno jos veido karščio suprato, kad ji turi temperatūros. Bet Kernas neturėjo kišeninio prožektoriaus. Taip jis tyliai gulėjo ir klausėsi neramių, trumpų jos atodūsių ir stebėjo be galo lėtai judančias rodykles ant švytinčio savo laikrodžio ciferblato, kuris spingsojo iš tamsos kaip tolima blyški laiko pragaro mašina. Avys apačioje susidurdavo ir kartais subliaudavo, ir, rodės, praėjo metai, kol apvalus langutis prašvito ir pranešė apie rytą.

Rūta atsibudo.

— Duok man vandens, Liudvigai.

Kernas padavė jai stiklinę.

— Tu turi karščio, Rūta. Ar gali valandą pabūti viena?

— Taip.

— Aš nubėgsiu į miestelį gauti ko nors nuo temperatūros.

Atėjo valstietis ir atrakino.

Kernas pasakė jam, kad atsitiko. Valstietis susiraukė.

— Tada jai turbūt reikia į ligoninę. Čia ji negalės pasilikti.

— Mes pažiūrėsime, ar iki pietų nepagerės.

Kernas, nepaisydamas baimės susitikti žandarą ar ką nors iš Amerso šeimos, nuėjo į miestelį, į vaistinę, ir paprašė vaistininko paskolinti jam termometrą. Asistentas davė jam, kai jis užtai paklojo pinigus. Kernas dar nusipirko tūbelę alkanolio ir nubėgo atgal.

Rūta turėjo 38,5 laipsnius karščio. Ji nurijo dvi tabletes. Kernas suvyniojo ją į savo švarką ir jos apsiaustą ir dar apkamšė šienu. Per pietus temperatūra, nors ir išgėrus vaistų, pakilo iki 39 laipsnių.

Valstietis pasikasė pakaušį.

— Jai reikia priežiūros. Jumis dėtas, nuvežčiau ją į ligoninę.

— Nenoriu į ligoninę, — pasakė Rūta kimiai ir tyliai. — Rytoj aš vėl būsiu sveika.

— Neatrodo, — tarė valstietis. — Jums reikia gulėti kambaryje, lovoje, o ne čia, ant aukšto.

— Ne, čia šilta ir gera. Prašau, palikite mane čia gulėti.

Valstietis nulipo žemyn, ir Kernas nusekė paskui jį.

— Kodėl ji nenori iš čia pasitraukti? — paklausė valstietis.

— Nes tada mus išskirs.

— Tai nieko baisaus. Jūs juk galite jos laukti.

— To aš negaliu. Jeigu ji atsiguls į ligoninę, išaiškės, kad neturi paso. Galbūt ją palaikys, nors mes neturime užtektinai pinigų; tačiau po to policija nugabens ją prie sienos, ir aš nežinosiu, kur ir kada.

Valstietis papurtė galvą.

— Ir jūs nieko nepadarėte? Nieko neiškrėtėte?

— Mes neturime pasų ir negalime jų gauti — tai viskas.

— Aš ne apie tai. Gal ką nors apvogėte ar apgavote, ką?

— Ne.

— Ir vis tiek jus gaudo, lyg būtų paskelbta jūsų paieška?

— Taip.

Valstietis nusispjovė.

— Tesupranta, kas gali. Paprastam žmogui tokie dalykai neįkandami.

— Aš suprantu, — pasakė Kernas.

— Tai, viršuje, gali būti plaučių uždegimas, ar žinote?

— Plaučių uždegimas? — Kernas išsigandęs žiūrėjo į jį. — Neįmanoma! Tai būtų pavojinga gyvybei!

— Žinoma, — pasakė valstietis. — Todėl aš ir kalbuosi su jumis.

— Turėtų būti gripas.

— Tai temperatūra, aukšta temperatūra, o kas čia iš tikrųjų, gali nustatyti tik gydytojas.

— Tada aš turiu atvesti gydytoją.

— Šičia?

— Galbūt ateis kuris nors. Aš pažiūrėsiu, ar adresų knygoje yra žydas.

Kernas vėl nuėjo į miestelį. Vienoje cigarečių parduotuvėje jis nusipirko dvi cigaretes ir paprašė telefonų knygos. Surado gydytoją, daktarą Rudolfą Bėrą, ir nutarė jį susiieškoti.

Kai jis atėjo į priimamąjį, darbo laikas jau buvo pasibaigęs, ir jam teko laukti daugiau kaip valandą. Jis ėmė vartyti laikraščius ir žurnalus; spoksojo į nuotraukas ir negalėjo suprasti, kad vyksta teniso varžybos ir priėmimai, matė pusnuoges moteris Floridoje ir linksmus žmones, o jis čia sėdi apleistas, ir Rūta serga.

Pagaliau atėjo gydytojas, dar visai jaunas vyras. Jis tylėdamas išklausė Kerną, tada susikrovė savo lagaminėlį ir pasičiupo skrybėlę.

— Eime. Mano automobilis stovi apačioje, tuoj važiuosim.

Kernas nurijo gumulą gerklėje.

— Ar mes negalėtume eiti? Su mašina kainuoja brangiau. Mes turime labai mažai pinigų.

— Palikite man tuo pasirūpinti, — atsiliepė Bėras.

Jie nuvažiavo į avidę. Gydytojas paklausė Rūtą. Ji baimingai žvilgčiojo į Kerną ir tyliai purtė galvą. Ji nenorėjo išvažiuoti.

Bėras atsistojo.

— Jums reikia į ligoninę. Švogždesys dešiniajame plautyje. Gripas ir pneumonijos pavojus. Aš jus pasiimsiu.

— Ne! Aš nenoriu į ligoninę. Mes ir negalėsime susimokėti!

— Nesirūpinkite dėl pinigų. Jūs turite iš čia išvažiuoti. Esat rimta ligonė.

Rūta pažvelgė į Kerną.

— Mes dar pasikalbėsime apie tai, — pasakė jis. — Aš tuoj sugrįšiu.

— Po pusvalandžio aš jus pasiimsiu, — pareiškė gydytojas. — Ar jūs turite šiltų rūbų ir antklodžių?

— Mes turime tik tai.

— Aš atnešiu ką nors. Taigi po pusvalandžio.

Kernas nuėjo su juo į apačią.

— Ar tikrai būtina? — paklausė jis.

— Taip. Ji negali gulėti čia, ant šieno. Ir nėra prasmės ją slėpti kokiame nors kambaryje. Jai reikia į ligoninę ir net skubiai.

— Gerai, — tarė Kernas. — Tada aš jums pasakysiu, ką mums tai reiškia.

Bėras išklausė jį.

— Jūs netikite, kad galėsite ją lankyti? — paklausė jis tada.

— Ne. Per porą dienų pasklistų kalbos, ir policijai tereikėtų manęs palaukti. Tėra galimybė likti netoliese ir iš jūsų sužinoti, kaip jai sekasi ir kas jai nutiko, ir atitinkamai prisitaikyti.

— Suprantu. Jūs galite bet kada pas mane ateiti ir pasiklausti.

— Ačiū. Ar jai gresia pavojus?

— Gali grėsti. Ją būtinai reikia iš čia išgabenti.

Gydytojas nuvažiavo. Kernas vėl lėtai užlipo laiptais į pastogę. Buvo sustingęs ir bejausmis. Baltas veidas su tamsiomis akiduobių dėmėmis atsisuko į jį iš žemos patalpos prieblandos.

— Žinau, ką tu nori pasakyti, — sušnibždėjo Rūta.

Kernas linktelėjo.

— Kitaip negalima. Mes turime jaustis laimingi, kad suradome šitą gydytoją. Aš esu tikras, kad tu ne be reikalo guliesi į ligoninę.

— Taip, — ji žiūrėjo priešais save. Paskui staiga išsigandusi pasikėlė. — Dieve mano, kur tu būsi, kai aš gulėsiu ligoninėje? Ir kaip mes vėl pasimatysime? Tu juk negalėsi ateiti, jie tave ten tikriausiai suimtų.

Kernas atsisėdo prie jos ir tvirtai suėmė jos karštas rankas.

— Rūta, — tarė jis. — Dabar mes turime būti labai supratingi ir išmintingi. Aš jau viską apgalvojau. Aš liksiu čia ir pasislėpsiu. Valstietis man leido. Aš paprasčiausiai lauksiu tavęs. Bus geriau, jeigu neisiu į ligoninę lankyti tavęs. Apie tokius dalykus greit pasklinda šnekų, ir mane gali sučiupti. Mes padarysime kitaip. Aš kas vakarą ateisiu prie ligoninės ir pasižiūrėsiu į tavo langą. Gydytojas man pasakys, kur tu guli. Tai bus kaip lankymas.

— Kelintą valandą?

— Devintą.

— Tada bus tamsu, ir aš negalėsiu tavęs matyti.

— Aš galiu ateiti tik sutemus, kitaip bus per daug pavojinga. Negaliu rodytis dieną.

— Tau apskritai nereikia ateiti. Palik mane, viskas bus gerai.

— Bet aš ateisiu. Kitaip aš negalėsiu ištverti. Dabar tau reikia apsirengti.

Sudrėkinęs nosinę vandeniu iš alavinio ąsočio, jis nuprausė jai veidą ir nušluostė. Lūpos buvo sutrūkinėjusios ir karštos. Ji prisiglaudė veidu prie jo rankos.

— Rūta, — pasakė jis. — Mes turime viską apgalvoti. Jei tu pasveiksi ir manęs čia nebebus arba tave išvys — prašykis, kad nusiųstų į Ženevą prie sienos. Susitarkime rašyti į Ženevą iki pareikalavimo. Taip mes visada galėsime susitikti. Ženeva, centrinis paštas, iki pareikalavimo. Pasiųsiu gydytojui savo adresą, jeigu mane sučiups. Tada jis visada galės perduoti jį tau. Jis man pažadėjo tai padaryti. Aš per jį viską sužinosiu ir per jį siųsiu tau visas naujienas. Taip būsime tikri, kad niekada nepasimesime.

— Taip, Liudvigai, — sušnibždėjo ji.

— Nebijok. Rūta. Aš sakau tai tik blogiausiam atvejui. Tik jeigu mane sučiuptų. Arba jeigu jie tavęs paprasčiausiai nepaleistų iš ligoninės. Aš tikrai įsitikinęs, kad paleis, kad policija nieko nesužinos, ir tada mes tiesiog keliausime drauge toliau.

— O jeigu jie ką nors sužinos?

— Tave gali tik pasiųsti prie sienos. Ir ten aš lauksiu tavęs. Ženevoje, centriniame pašte.

Jis žiūrėjo į ją su viltimi.

— Štai tau pinigai. Paslėpk juos, nes jų tikriausiai prireiks kelionei.

Jis atidavė jai tą truputį pinigų, kuriuos dar turėjo.

— Nesakyk ligoninėje, kad juos turi. Pasilaikyk vėlesniam laikui.

Gydytojas pašaukė iš apačios.

— Rūta! — tarė Kernas ir paėmė ją ant rankų. — Ar būsi narsi, Rūta?

Jinai įsikibo į jį.

— Aš noriu būti narsi. Noriu vėl tave pamatyti.

— Iki pareikalavimo, Ženeva, jeigu nepasiseks. Šiaip aš tave čia pasiimsiu. Kiekvieną vakarą, devintą, aš stovėsiu lauke ir linkėsiu tau visko, kas tik yra geriausia.

— Aš prieisiu prie lango.

— Tu liksi lovoje, kitaip aš neateisiu! Nusijuok dar kartą!

— Pasiruošę? — sušuko gydytojas.

Ji nusišypsojo pro ašaras.

— Nepamiršk manęs!

— Kaip aš galėčiau pamiršti? Tu juk esi viskas, ką aš turiu!

Jis pabučiavo jos sukepusias lūpas. Grindų angoje pasirodė gydytojo galva.

— Nieko, nieko, — pasakė jis, — o dabar pirmyn!

Jie nunešė Rūtą žemyn, į automobilį, ir apklostė.

— Ar galėsiu šiandien vakare pasiteirauti? — tarė Kernas.

— Žinoma. Dabar liekate čia? Taip, šitaip geriau. Jūs galite ateiti bet kuriuo metu.

Automobilis nuvažiavo. Kernas stovėjo tol, kol jie pradingo iš akių. Jis stovėjo vietoje, bet jam atrodė, kad viesulas neša jį atgal.

Aštuntą valandą jis nuėjo pas gydytoją Bėrą. Jis buvo namie. Nuramino Kerną: temperatūra aukšta, bet kol kas didelio pavojaus nesą. Atrodo, būsiąs normalus plaučių uždegimas.

— Kiek laiko jis truks?

— Jei viskas gerai eisis — dvi savaites. Ir po to savaitė rekonvalescencijai.

— Kaip su pinigais? — paklausė Kernas. — Mes neturime.

Bėras nusijuokė.

— Kol kas ji tegu paguli ligoninėje. Kokia nors labdaringa įstaiga paskui padengs išlaidas.

Kernas pažiūrėjo į jį.

— O jūsų honoraras?

Bėras vėl nusijuokė.

— Pasilaikykite savo porą frankų. Aš galiu be jų gyventi. O rytoj galite vėl ateiti pasiklausti, — jis atsistojo.

— Kur ji guli? — norėjo sužinoti Kernas. — Kelintame aukšte?

Bėras prisidėjo savo kaulėtą smilių prie nosies.

— Palaukit, 35 kambarys, trečiame aukšte.

— Kelintas langas?

Bėras sumirksėjo akimis.

— Manau, kad antras nuo dešinės. Bet iš to jokios naudos; ji jau miegos.

— Aš ne apie tai galvoju.

— Žinoma, ne, — atsiliepė Bėras.

Kernas pasiklausė, kur ligoninė. Surado greit ją ir žvilgtelėjo į laikrodį. Be ketvirčio devynios. Antras langas iš dešinės buvo tamsus. Jis laukė. Niekad nebūtų patikėjęs, kad taip ilgai gali tekti laukti devintos valandos. Staiga pamatė, kaip langas nušvito. Jis stovėjo įsitempęs ir žiūrėjo į rausvą keturkampį. Kartą buvo girdėjęs apie minčių perdavimą ir dabar pamėgino susikoncentruoti, kad nusiųstų Rūtai jėgų. „Leisk jai pasveikti, leisk jai pasveikti!“ — galvojo jis primygtinai ir nežinojo, kam meldžiasi. Giliai įkvėpė ir lėtai išpūtė; jis prisiminė, kad toje knygoje, kurią skaitė, gilus kvėpavimas buvo laikomas svarbiu. Sugniaužė kumščius ir įtempė raumenis, atsistojo ant pirštų galų, lyg ruošdamasis šuoliui, ir vėl šnibždėjo šviesos keturkampiui naktį: „Pasveik! Pasveik! Aš myliu tave!“

Langas aptemo. Jis išvydo šešėlį. „Ji juk turi gulėti lovoje!“ — pagalvojo Kernas, ir jį užplūdo laimės srovė. Ji pamojo; jis ėmė mojuoti jau kaip pašėlęs. Tada prisiminė, kad ji nieko negali matyti. Nusiminęs apsidairė žibinto, šviesos pluoštelio, kad galėtų atsistoti. Nieko nesimatė. Tada jam šovė mintis. Jis išsitraukė iš kišenės degtukų dėžutę, kurią rytą gavo dovanai prie dviejų cigarečių, uždegė degtuką ir iškėlė.

Šešėlis pamojo. Ir jis atsargiai pamojavo degtuku. Tada uždegė porą kitų ir laikė juos taip, kad apšviestų jo veidą. Rūta smarkiai mojavo. Jis parodė jai ženklą, kad turinti gultis. Ji papurtė galvą. Kernas apšvietė savo veidą ir įsakmiai linktelėjo. Ji neklausė. Jis suprato, kad turi eiti, jeigu nori, kad ji atsigultų. Žengė porą žingsnių, norėdamas parodyti, kad eina. Tada išmetė į viršų visus degančius degtukus. Jie blykčiodami nukrito ant žemės ir užgeso. Šviesa lange dar degė vieną akimirką, po to ją išjungė, ir langas atrodė dar tamsesnis už visa kita.

— Sveikinu, Goldbachai! — pasakė Štaineris. — Jūs šiandien pirmą kartą pasirodėte gerai! Nė vienos klaidos, ramiai ir tvirtai. Klasiškai jūs man nurodėte degtukus tos damos liemenėlėje! Tikrai buvo sunku.

Goldbachas dėkingas žiūrėjo į jį.

— Aš pats nežinau, kaip išėjo. Staiga po vakardienos viskas lyg nušvito. Įsidėmėkite, aš dar tapsiu geru mediumu. Nuo rytojaus imsiu sukti galvą dėl naujų triukų.

Štaineris nusijuokė.

— Einam, išgersime degtinės už džiaugsmingą įvykį.

Jis atnešė butelį abrikosinės ir įpylė.

— Į sveikatą, Goldbachai!

— Į sveikatą!

Goldbachas užspringo ir pastatė taurę atgal.

— Atleiskite, — tarė jis. — Aš jau atpratęs. Jeigu neprieštaraujate, mielai norėčiau eiti.

— Taip, žinoma! Mes jau baigėme čia. Ar jūs nenorėtumėte bent taurelę išgerti iki dugno?

— Taip, mielai, — Goldbachas klusniai išgėrė.

Štaineris padavė jam ranką.

— Ir nesimokykite per daug triukų. Kitaip dėl gryno rafinuotumo aš nieko neberasiu.

— Ne. Ne.

Goldbachas skubiai nuėjo alėja žemyn į miestą. Jis jautėsi lengvai, lyg būtų nukritusi sunki našta. Tačiau tai buvo lengvumas be džiaugsmo — lyg jo kaulai būtų buvę pilni oro, o jo valia — iš dujų, nebevaldoma, palikta visiems vėjams ištaršyti.

— Ar mano žmona čia? — pasiteiravo jis merginos prie pensiono durų.

— Ne, — mergina pradėjo juoktis.

— Ko jūs juokiatės? — paklausė nepatenkintas Goldbachas.

— Kodėl aš negaliu juoktis? Ar juoktis uždrausta?

Goldbachas išsiblaškęs pažvelgė į ją.

— Taip aš nemanau, — sumurmėjo jis. — Juokitės, kiek norite.

Jis nuėjo siauru koridoriumi į savo kambarį ir pasiklausė už sienos. Nieko neišgirdo. Rūpestingai susišukavo plaukus ir nusivalė kostiumą; tada pasibeldė į šonines duris, nors mergina buvo sakiusi, kad jo žmonos ten nėra. „Galbūt ji per tą laiką sugrįžo — pagalvojo jis. — Galbūt mergina jos nepastebėjo“. Jis pasibeldė dar sykį. Niekas neatsiliepė. Atsargiai paspaudė rankeną ir, įėjo. Degė šviesa prie veidrodžio. Jis spoksojo į šviesą kaip jūrininkas į švyturį. „Ji tuoj pareis —, galvojo jis. — Kitaip šviesa nedegtų“.

Jis jau žinojo — kažkur, savo lengvuose kaip oras kauluose, kažkur pilkame kraujagyslių raizginyje, — kad ji daugiau niekada nepareis. Tas žinojimas buvo užslėptas kažkur giliai, po mintimis, tačiau jo galva su užsispyrimu iš baimės tvirtai lyg skęstantysis rąsto laikėsi beprasmiškų žodžių: ji turi pareiti — kitaip šviesa nedegtų...

Paskui jis pastebėjo, kad kambarys tuščias. Prie veidrodžio trūko šukų ir kremų indelių; vienos spintos durys buvo praviros, įrangoje nesimatė rausvų ir pastelinių drabužių spalvų; ji žioįėjo, tamsi ir apleista. Tik kvapas dar tebetvyrojo kambaryje; gyvenimo dvelksmas, tačiau jau silpstantis — prisiminimas ir tykojantis skausmas. Paskui atrado laišką ir šaltai nusistebėjo, kaip jis taip ilgai jo nepamatė — tas gulėjo vidury ant stalo.

Praėjo daug laiko, kol atidarė jį. Ir taip viską žinojo — kam dar skaityti? Pagaliau atplėšė jį su pamirštu plaukų segtuku, gulėjusiu šalia jo ant krėslo. Perskaitė, tačiau žodžiai nepasiekė jo smegenų lyg per ledo sluoksnį; jie liko negyvi, žodžiai iš laikraščio, knygos, atsitiktiniai žodžiai, skirti ne jam. Plaukų segtukas jo rankoje buvo iškalbingesnis.

Jis ramiai sėdėjo ten, laukdamas skausmo, ir stebėjosi, kad jis neateina. Tai buvo tik sustingęs jausmas, nepaprastas slopinimas, kaip baimingą akimirką prieš užmiegant, kai išgerdavo per didelę dozę bromo.

Sėdėjo taip ilgą laiką. Žiūrėjo į savo rankas, kurios gulėjo ant kelių kaip balti negyvi gyvūnai; blyškūs bejausmiai aštuonkojai su penkiais suglebusiais čiuptuvais. Jos nepriklausė jam. Jis apskritai nepriklausė sau; jis buvo kūnas kažkieno kito, kurio akys, nukreiptos į vidų, stebėjo paralyžių, ir tik kartais dar perbėgdavo drebulys.

Pagaliau atsistojo ir sugrįžo į savo kambarį. Pamatė ant stalo gulinčius kaklaraiščius. Mechaniškai susirado žirkles ir pradėjo juos karpyti, rūpestingai, dryžis po dryžio. Jis nemėtė atkirptų juostų ant žemės, o pedantiškai surinko jas į delną ir sukrovė į margą krūvą ant stalo. Vidury šio automatiško darbo nusistebėjo, ką daro; padėjo žirkles į šalį ir liovėsi. Ir iškart vėl pamiršo, ką darė. Sumedėjusiom kojom perėjo per kambarį ir atsisėdo kampe. Sėdėjo ten ir vis trynėsi rankas, keistai kaip išvargęs karšinčius, lyg šaldamas ir iš tikrųjų nebeturėdamas jėgų sušilti.

XIV

Kernas išmetė į orą paskutiniuosius degtukus. Tuo metu kažkas uždėjo ranką jam ant peties.

— Ką jūs čia veikiate?

Jis krūptelėjo, atsisuko ir išvydo uniformą.

— Nieko, — sulemeno jis. — Atleiskite! Pokštas, nieko daugiau.

Policininkas atidžiai žiūrėjo jam į veidą. Tai nebuvo tas pats, kuris jį pas Amersą suėmė. Kernas skubiai žvilgtelėjo į langą. Rūtos nebesimatė. Tikriausiai ji nieko ir negalėjo pastebėti; buvo labai tamsu.

Kernas pabandė nuoširdžiai nusišypsoti.

— Atleiskite, labai prašau, — pasakė jis tarp kita ko. — Tai buvo tik mažytis pokštas. Pats matote, kad nieko iš to negalėjo išeiti. Pora degtukų, daugiau nieko. Aš tik norėjau prisidegti cigaretę. Ji gerai neužsidegė, tai iškart paėmiau visą tuziną ir vos nenusideginau pirštų.

Jis nusijuokė, mostelėjo ranka ir norėjo eiti toliau. Bet policininkas laikė jį tvirtai.

— Vieną minutėlę? Jūs ne šveicaras, ką?

— Kodėl ne?

— Girdžiu juk! Kodėl neigiate?

— Aš nieko neneigiu, — atsakė Kernas. — Man tik įdomu, iš kur jūs tai bematant sužinojote.

Tarnautojas apžiūrinėjo jį itin nepatikliai.

— Galbūt turėtume čia?.. — sumurmėjo jis ir žybtelėjo kišeniniu prožektoriumi. — Paklausykite, — pasakė jis tada ir jo balso skambesys staiga pasikeitė. — Ar jūs pažįstate poną Amersą?

— Net nesu girdėjęs, — atsakė Kernas kaip įmanydamas ramiau.

— Kur jūs gyvenate?

— Aš tik nuo šio ryto čia, kaip tik ketinau ieškotis viešbučio. Gal jūs galėtumėte man pasiūlyti? Nebrangų.

— Pirmiausia eikite su manimi. Ten yra pateiktas pono Amerso skundas, kuris kaip tik tinka jums. Mes visų pirma išsiaiškinsime!

Kernas nuėjo su juo. Keikė pats save, kad nepasisaugojo. Policininkas, matyt, prisėlino prie jo iš užpakalio, negirdimais dėl guminių puspadžių žingsniais. Savaitę ėjosi gerai, turbūt dėl to. Jis ėmė per daug pasitikėti savimi. Vogčiomis dairėsi aplinkui, ieškodamas progos pasprukti. Tačiau kelias buvo per trumpas; po kelių minučių Kernas atsidūrė policijos nuovadoje.

Policininkas, kuris leido jam pirmą kartą pabėgti, sėdėjo prie vieno stalo ir rašė. Kernas sukaupė drąsą.

— Ar tai tas? — paklausė jį atvedęs policininkas.

Pirmasis prabėgomis žvilgtelėjo į Kerną.

— Galimas daiktas. Negaliu tikrai pasakyti. Buvo per tamsu.

— Tada aš paskambinsiu Amersui, tas tai jį atpažins.

Jis išėjo.

— Drauguži! — pasakė pirmasis policininkas Kernui. — Aš maniau, kad jūs seniai iškeliavęs. Dabar bus blogai! Amersas jus tada įskundė.

— Ar aš negalėčiau vėl pabėgti? — skubiai paklausė Kernas. — Jūs juk žinote...

— Neįmanoma. Vienintelis kelias eina per prieškambarį. O ten stovi mūsų draugas ir skambina. Ne — dabar jūs įkliuvote. Ir kaip tik mūsų uoliausiam vyrui, kuris mielai norėtų būti paaukštintas, jūs patekote į nagus.

— Prakeikimas!

— Taip. Ypač, kai jūs jau kartą buvote ištrūkęs. Aš turėjau savo ruožtu apie tai raportuoti, nes žinojau, kad Amersas šnipinės.

— Jėzau! — Kernas žengė žingsnį atgal.

Jūs galite sakyti net „Jėzau Kristau!“ — pareiškė policininkas. — Šįkart niekas nepadės, gausite porą savaičių.

Po kelių minučių atėjo Amersas. Jis pūtavo, taip smarkiai bėgo. Jo smaila barzdikė blizgėjo.

— Žinoma! — pasakė jis. — Tai jis! Kaip iš akies trauktas, akiplėša!

Kernas pasižiūrėjo į jį.

— Šį kartą jis turbūt nebepabėgs, ką? — paklausė Amersas.

— Šį kartą ne, — patvirtino žandaras.

— Dievo malūnas mala lėtai, — patetiškai ir triumfuodamas padeklamavo Amersas. — Lėtai, bet nuostabiai gerai. Lig laiko puodas vandenį neša.

— Ar žinote, kad jūs turite kepenų vėžį? — pertarė jį Kernas. Jis pats gerai nežinojo, ką sakąs. Taip pat nežinojo, kaip jam atėjo į galvą tokia mintis. Tik staiga pasiuto iš įniršio, ir dar dorai nesuvokęs savo nelaimės, akimirksniu visą savo mąstymą automatiškai nukreipė į vieną tašką — kaip nors įskaudinti Amersą. Mušti jis negalėjo, būtų gavęs didesnę bausmę.

— Ką? — Amersas iš netikėtumo pamiršo užsičiaupti.

— Kepenų vėžys! Tipiškas kepenų vėžys! — Kernas pamatė, kad pataikė. Nieko nelaukdamas, puolė toliau. — Aš medikas ir žinau tai! Po metų prasidės beprotiški skausmai! Jūs mirsite klaikia mirtimi! Ir nieko negalima padaryti! Nieko!

— Tai juk..!

— Dievo malūnas! — sušnypštė Kernas. — Kaip jūs sakėte? Lėtai, lėtai! Metus!

— Pone žandare! — suaimanavo Amersas. — Aš reikalauju, kad jūs mane apgintumėte nuo šito individo!

— Surašykite savo testamentą, — šnypštė Kernas. — Tik tai jums ir liko! Iš vidaus būsite sugraužtas ir supūsite!

— Pone žandare! — Amersas įtūžęs dairėsi aplinkui, ieškodamas pagalbos. — Jūs turite mane apginti nuo šio įžeidimo.

Pirmasis policininkas susidomėjęs pasižiūrėjo į jį.

— Iki šiol jis jūsų dar neįžeidė, — paaiškino jis tada. — Iki šiol jis tik skelbia medicininę diagnozę.

— Aš reikalauju, kad visa tai būtų įtraukta į bylą! — sušuko Amersas.

— Tik pažiūrėkite! — Kernas parodė pirštu į Amersą, kuris atšoko lyg nuo gyvatės. — Veido oda susijaudinus pasidaro pilka kaip švinas, pageltę akių vyzdžiai — visai tikri požymiai! Mirtininkas — kandidatas! Už jį tegalima tik melstis.

— Mirtininkas — kandidatas! — šėlo Amersas. — Įtraukite „mirtininką — kandidatą“ į bylą!

— „Mirtininkas — kandidatas“ — taip pat nėra joks įžeidimas, — atvirai piktdžiugiškai paaiškino pirmasis tarnautojas. — Jūs negalėsite dėl to paduoti skundo. Mes visi esame mirtininkai — kandidatai.

— Kepenys suyra dar esant gyvam kūnui! — Kernas pamatė, kad Amersas staiga išbalo. Jis žengė žingsnį į priekį. Amersas traukėsi nuo jo kaip nuo šėtono. — Iš pradžių nieko nepastebi! — aiškino Kernas, pašėlusiai triumfuodamas. — Ir nustatyti beveik neįmanoma. Kai pastebi, jau būna per vėlu. Kepenų vėžys! Ilgiausia ir lėčiausia mirtis iš visų!

Amersas tik spoksojo į Kerną. Jis nieko nebesakė. Nevalingai griebėsi ranka už tos vietos, kur yra kepenys.

— Nurimkite pagaliau! — staiga griežtai subarė antrasis policininkas. — Jau gana! Sėskitės ten ir atsakinėkite į mūsų klausimus. Nuo kada jūs Šveicarijoje?

Kitą rytą Kernas buvo pristatytas apylinkės teismui. Teisėjas — pagyvenęs, stambus vyras apvalainu, raudonu veidu — buvo žmoniškas, bet negalėjo Kernui padėti. Straipsniai aiškūs.

— Kodėl jūs, nelegaliai perėjęs sieną, neužsiregistravote policijoje? — paklausė jis.

— Nes mane būtų tuoj pat vėl išvarę, — nuvargęs atsakė Kernas.

— Taip, žinoma, būtų išvarę.

— O ten, kitoje pusėje, aš vėl turėčiau iškart prisistatyti artimiausiam policijos sargybiniui, jei norėčiau nepažeisti įstatymo. Iš ten mane kitą naktį atgabentų atgal į Šveicariją. O iš Šveicarijos vėl atgal. O iš ten vėl atgal. Taip aš lėtai numirčiau iš bado tarp pasienio postų. Geriausiu atveju amžinai keliaučiau nuo vienos policijos nuovados prie kitos. Kas mums lieka, jei ne nusižengti įstatymams?

Teisėjas gūžtelėjo pečiais.

— Aš negaliu jums padėti. Turiu jus nuteisti. Mažiausia bausmė — keturiolika dienų kalėjimo. Toks įstatymas. Mes turime apsaugoti savo šalį nuo pabėgėlių antplūdžio.

— Žinau.

Teisėjas pasižiūrėjo į savo bylas.

— Viskas, ką aš galiu padaryti — tai paduoti prašymą Aukščiausiajam teismui, kad jūsų neįkalintų, o tik areštuotų.

— Labai dėkoju, — pasakė Kernas. — Bet man vis vien. Čia aš nebeturiu ambicijų.

— Tai visai ne vis vien, — uoliai ėmėsi aiškinti teisėjas.

— Atvirkščiai, tai labai svarbu piliečio garbės teisių atžvilgiu. Jeigu jūs gausite arešto, jūsų nelaikys teistu — turbūt to nežinote!

Kernas žiūrėjo kurį laiką į nekaltą geraširdį žmogų.

— Piliečio garbės teisės, — pasakė jis tada. — Ką aš turiu su jomis daryti? Aš juk neturiu net paprasčiausių piliečio teisių! Aš esu šešėlis, vaiduoklis, pilietis negyvėlis. Kam man dar čia tie dalykai, kuriuos jūs vadinate piliečio garbės teisėmis?

Teisėjas ilgai tylėjo.

— Bet jūs turite gauti kokių nors dokumentų, — prabilo jis pagaliau. — Galbūt galima per Vokietijos konsulatą prašyti jums asmens liudijimo.

— Tai jau padarė prieš metus Čekoslovakijos teismas. Prašymas buvo atmestas. Vokietijai mes nebeegzistuojame. Kitam pasauliui — tik kaip subjektai policijai.

Teisėjas papurtė galvą.

— Ar Tautų Sąjunga dar jumis nepasirūpino? Jūsų juk daug tūkstančių; ir jums turi būti leista kažkaip egzistuoti!

— Tautų Sąjunga jau porą metų rengiasi išduoti mums asmens dokumentus, — kantriai atsakė Kernas. — Kiekviena šalis ir čia stengiasi mus primesti kitai. Tai truks, ko gero, dar keletą metų.

— O tuo tarpu...

— Tuo tarpu... Jūs juk matote...

— Bet, Dieve mano! — staiga visiškai sutrikęs pasakė teisėjas savo šveicarišku dialektu. — Tai juk problema! Kas su jums dabar bus?

— To aš nežinau. Svarbiau tai, kas dabar man atsitiks.

— Teisėjas persibraukė sau per blizgantį veidą ir pažvelgė į Kerną.

— Aš turiu sūnų, — tarė jis, — maždaug tokio amžiaus kaip jūs. Jeigu man reikėtų įsivaizduoti, kad jį vaiko be jokio pagrindo, tik todėl kad yra gimęs...

— Aš turiu tėvą, — atsiliepė Kernas. — Jeigu jūs jį pamatytumėt...

Jis pažvelgė pro langą. Rudens saulė taikiai švietė į obelį, apkibusią vaisiais. Ten, lauke, buvo laisvė. Ten, lauke, buvo Rūta.

— Aš norėčiau jus šio to paklausti, — po valandėlės pasakė teisėjas. — Tai visiškai ne į temą. Bet vis dėlto aš norėčiau paklausti. Ar dar tikite kuo nors?

— O taip — aš tikiu šventuoju egoizmu! Tikiu negailestingumu! Melu! Beširdiškumu!

— To aš bijojau. Kaip kitaip jūs galėtumėte...

— Tai dar ne viskas, — ramiai pareiškė Kernas. — Aš tikiu gėriu, bičiulyste, meile ir paslaugumu! Aš juos patyriau. Labiau turbūt nei tie, kuriems gerai klojasi.

Teisėjas atsistojo ir, nerangiai apsukęs savo kėdę, atėjo prie Kerno.

— Gera girdėti tokius dalykus, — sumurmėjo jis. — Jeigu tik aš žinočiau, kaip jums padėti!

— Niekaip, — tarė Kernas. — Aš jau išmanau įstatymus, ir turiu vieną pažįstamą, kuris net yra šios srities specialistas. Siųskite mane į kalėjimą.

— Aš paskirsiu jums kardomąjį kalinimą ir perduosiu jūsų bylą Aukščiausiajam teismui.

— Mielai, jeigu tai palengvins jums padaryti nuosprendį. Bet jeigu tai ilgiau užtruks, aš verčiau norėčiau į kalėjimą.

— Tai neužtruks ilgiau, aš pasirūpinsiu.

Teisėjas išsitraukė iš kišenės didžiulę piniginę.

— Deja, yra tik ši primityvi pagalbos forma, — tarė jis neryžtingai ir išėmė sulankstytą banknotą. — Man labai nemalonu, kad nieko kito dėl jūsų negaliu padaryti...

Kernas paėmė pinigus.

— Tai vienintelis dalykas, kuris mums tikrai padeda, — atsiliepė jis ir pagalvojo: „Dvidešimt frankų! Kokia laimė! Rūta galės nuvažiuoti iki sienos!“

Kernas nesiryžo jai parašyti. Kad neiškiltų aikštėn, jog ji jau ilgokai šalyje, ir jos nenuteistų. O taip vis dar lieka galimybė, kad ją paprasčiausiai išsiųs arba, jeigu nusišypsos laimė, iš karto paleis iš ligoninės.

Pirmą vakarą Kernas jautėsi nelaimingas bei neramus ir negalėjo užmigti. Jis regėjo Rūtą, karščiuojančią lovoje, ir pašoko išsigandęs, nes susapnavo, kad ją palaidojo. Atsisėdo ant gulto ir ilgai taip sėdėjo, rankomis įsirėmęs į kelius. Nenorėjo pasiduoti, bet jautė, kad tas kažkas gali pasirodyti stipresnis už jį. „Tai — naktis, — galvojo jis, — naktis ir nakties baimė. Baimė dieną yra protinga; nakties baimė yra be ribų“.

Jis atsistojo ir ėmė vaikštinėti pirmyn atgal po mažą kambarėlį. Kvėpavo lėtai ir giliai. Tada nusirengė švarką ir ėmė mankštintis. „Man negalima nervintis, — galvojo jis, — tada aš žlugęs. Turiu likti sveikas“. Darė pritūpimus ir suko liemenį, ir pamažu jam pavyko susikoncentruoti į savo kūną. Paskui jis prisiminė vakarą Vienos policijos nuovadoje ir studentą, mokiusį boksuotis. Kernas suraukė antakius. „Jei ne tas studentas, ar tikrai nebūčiau taip šį vakarą pasielgęs su Amersu, — pagalvojo jis. — Jei ne jis ir ne Štaineris. Jei ne visas šitas sunkus gyvenimas; jis turi mane užgrūdinti, o ne pražudyti. Aš noriu gintis“. Jis pasiruošė ir, lengvai spyruokliuodamas kojomis, ėmė iš visų jėgų smūgiuoti į tamsą ilgus tiesius smūgius, į dešinę, į kairę, įterpdamas po kelis trumpus aperkotus, vis greičiau ir greičiau — ir staiga priešais jį tamsoje sušmėžavo vaiduokliškai balta kepenimis sergančio Amerso barzdikė — ir visa įgavo turinį bei prasmę.

Jis trenkė jam trumpai ir stipriai į smakrą bei ausis, du sykius įniršęs tvojo į paširdžius ir po to smogė baisų smūgį į saulės rezginį, ir jam pasirodė, kad išgirdo, kaip Amersas vaitodamas sudribo ant grindų. Bet to jam dar buvo per mažai. Kernas vėl pakėlė jį ir sistemingai skaldė priešo šešėlį, šnopuodamas iš susijaudinimo, ir galop, kaip ypatingas delikatesas, jam dar šovė į galvą sunkūs šoniniai smūgiai į kepenis. Taip išaušo rytas, ir jis pasijuto toks išsekęs ir nuvargęs, kad krito ant savo gulto ir iškart užmigo, nugalėjęs nakties baimę.

Po dviejų dienų į celę įžengė daktaras Bėras. Kernas pašoko.

— Kaip jai einasi?

— Visai gerai; tai reiškia — normaliai.

Kernas atsikvėpė.

— Iš kur sužinojote, kad aš čia?

— Paprastai. Jūs neatėjote. Taigi turėjote būti čia.

— Teisingai. Ar ji žino?

— Taip. Kai jūs vakar vakare nepasirodėte kaip Prometėjas, ji sukėlė ant kojų dangų ir žemę, kad mane surastų. Po valandos jau viską žinojome. Beje, toji idėja su degtukais buvo beprotiška!

— Taip, iš tikrųjų! Kartais manaisi esąs labai gudrus; tada paprastai pridarai kvailysčių. Aš esu kol kas nuteistas dviems savaitėms. Po dvylikos dienų tikriausiai išeisiu. Ar ji tada jau bus pasveikusi?

— Ne. Šiaip ar taip, keliauti dar negalės. Manau, mes palaikysime ją ligoninėje kuo ilgiau.

— Žinoma! — Kernas susimąstė. — Tada aš turėsiu jos laukti Ženevoje. Aš vis tiek negalėsiu jos pasiimti. Mane juk išsiųs.

Bėras išsitraukė iš kišenės laišką.

— Štai! Aš jums šį tą atnešiau.

Kernas skubiai čiupo laišką, bet paskui įsikišo jį į kišenę.

— Jūs galite jį dabar ramiai perskaityti, — pasakė Bėras. — Aš turiu laiko.

— Ne, perskaitysiu vėliau.

— Tada aš grįžtu dabar į ligoninę. Noriu jai pasakyti, kad mačiau jus. Ar nenorite ko nors perduoti? — Bėras išsitraukė iš apsiausto automatinį plunksnakotį ir laiškinio popieriaus. — Aš jums viską atnešiau.

— Ačiū. Labai ačiū! — Kernas greitai brūkštelėjo laišką: jam sekasi gerai, Rūta tegu greičiau sveiksta. Jeigu jį anksčiau išvarysią, tai jis lauksiąs Ženevoje. Kasdien dvyliktą valandą dienos, prie centrinio pašto. Bėras jai viską tiksliau pasakysiąs.

Įdėjo į voką dvidešimt teisėjo frankų ir užklijavo:

— Štai!

— Ar nenorite pirma perskaityti tą laišką? — paklausė Bėras.

— Ne! Dar ne. Ne taip greitai. Aš visą dieną nieko kito neveiksiu.

Bėras pasižiūrėjo į jį truputį nustebęs: tada įsidėjo laišką.

— Gerai. Po poros dienų aš vėl aplankysiu.

— Tikrai?

Bėras nusijuokė.

— O kodėl ne?

— Taip, tiesa! Dabar — tvarka. Bent jau ryšių atžvilgiu. Per kitas dvylika dienų nieko negalės įvykti. Jokių netikėtumų. Tai labai paguodžia.

Kai Bėras išėjo, Kernas paėmė į rankas Rūtos laišką. „Toks lengvas, — pagalvojo jis, — truputis popieriaus, pora eilučių — ir tiek daug laimės“.

Pasidėjo laišką ant savo gulto krašto. Tada ėmė mankštintis. Vėl iš naujo boksavo Amersą ir šįsyk smogė jam dar porą uždraustų stiprių smūgių į inkstus. „Mes nepasiduosime“, — pasakė jis laiškui ir dailiu kirčiu į smailą barzdikę vėl pargriovė Amersą ant grindų. Tada atsipūtė ir toliau kalbėjosi su laišku. Tik pavakare, kai pradėjo temti, atplėšė jį ir perskaitė pirmąsias eilutes. Kas valandą jis perskaitydavo po truputį. Vakare priėjo iki parašo. Jis matė Rūtos susirūpinimą, jos baimę, jos meilę ir jos narsą, pašoko iš vėl smogė Amersui. Ši kova vis dėlto nebuvo pagal visas sporto taisykles — Amersas gavo antausiu spyrių ir galiausiai jam buvo nurauta baltoji smailio barzdikė.

Štaineris buvo susikrovęs savo daiktus. Jis rengėsi į Prancūziją. Austrijoje pasidarė pavojinga, o jos prisijungimas prie Vokietijos tebuvo laiko klausimas. Be to, Prateris ir direktoriaus Poclocho pramogų parkas ruošėsi didžiajam žiemos miegui.

Poclochas pakratė Štainerio ranką.

— Mes, klajokliai, pripratę skirtis. Kur nors vėl susitiksime!

— Būtinai.

— Na, taigi! — Poclochas sugriebė savo pensnė — Gerai praleiskite žiemą. Aš nemėgstu atsisveikinimo scenų.

— Ir aš, — atsakė Štaineris.

— Žinote, — Poclochas sumirksėjo. — Tai yra grynas įprotis. Kai tiek daug žmonių matai ateinant ir nueinant, kaip aš — galiausiai tai tampa grynu įpročiu. Lyg pereitum nuo tiro prie karuselės.

— Gražus palyginimas! Nuo tiro prie karuselės — ir nuo karuselės vėl prie tiro — palyginimas, kurį galima net įsimylėti!

Poclochas pamalonintas sumirksėjo.

— Tarp mūsų šnekant, Štaineri — ar žinote, kas baisiausia pasaulyje? Atvirai pasakius — kad viskas galiausiai tampa įpročiu, — jis užkabino ant nosies save pensnė. — Net vadinamosios ekstazės!

— Net karas, — tarė Štaineris. — Net skausmas! Net mirtis! Aš pažįstu vieną, kuriam per dešimtį metų numirė keturios žmonos. Dabar jis turi penktą, kuri jau sirguliuoja. Na tai štai — jis ramiausiai jau dairosi šeštos. Viskas — įprotis. Tik tavo paties mirtis — ne.

Poclochas skubiai numojo ranka.

— Ja niekada niekas rimtai netiki, Štaineri. Net kare; kitaip nebebūtų karo. Kiekvienas visada galvoja, kad būtent jis išvengs. Tiesa?

Jis tiriamai pažvelgė į Štainerį. Štaineris patenkintas linktelėjo. Poclochas dar kartą jam padavė ranką.

— Tai servus! Aš turiu skubėti į tirą, pasižiūrėti, ar jie gerai įpakavo servizą.

— Servus! O aš nueisiu dar sykį prie karuselės.

Poclochas nusišiepė ir nurūko.

Štaineris grįžo prie vagonėlio. Sudžiūvę lapai čežėjo po kojomis. Naktis stovėjo virš miško tyli ir negailestinga. Nuo tiro atsklido plaktukų tuksenimas. Aplūžusioje karuselėje siūbavo pora žibintų.

Štaineris nuėjo atsisveikinti su Lilo, pasiliekančia Vienoje. Jos dokumentai ir leidimas dirbti galiojo tik Austrijoje. Ji nebūtų važiavusi kartu, net jei būtų galėjusi. Štaineris su ja buvo likimo draugai, laiko vėjo supūsti — abu tai žinojo.

Ji dengė stalą vagonėlyje, kai jis įėjo. Lilo atsisuko.

— Atėjo tau laiškas, — pasakė ji.

Štaineris paėmė laišką ir pažiūrėjo į antspaudą.

— Iš Šveicarijos. Tikriausiai nuo mūsų mažylio, — atplėšė voką ir perskaitė. — Rūta ligoninėje, — pasakė tada.

— Kas jai? — paklausė Lilo.

— Plaučių uždegimas. Bet, regis, nesunkus. Jie Miurtene. Mažylis vakarais degina degtukus prie ligoninės. Galbūt aš juos dar sutiksiu, keliaudamas per Šveicariją.

Štaineris įsikišo laišką į švarko kišenę.

— Tikiuosi, mažylis žino, ką jam reikia daryti, kad jie vėl susitiktų.

— Jis žinos, — tarė Lilo. — Jis daug išmoko.

— Taip, bet...

Štaineris norėjo Lilo paaiškinti, kad Kernui bus nelengva, kai Rūtą iš ligoninės nugabens prie sienos. Bet paskui pagalvojo, kad jiedu su Lilo šįvakar matosi paskutinį kartą, — ir kad geriau nešnekėti apie du žmones, kurie lieka kartu ir gali vėl pasimatyti.

Jis nuėjo prie lango ir pažvelgė į lauką. Karbido lempomis apšviestoje aikštelėje darbininkai krovė į pilkus maišus karuselės gulbes, arklius ir žirafas. Vieni žvėrys stovėjo, kiti gulėjo išvirtę aplinkui ant žemės, lyg bomba staiga būtų sugriovusi jų bendrą nerūpestingą gyvenimą. Vienoje išmontuotoje gondoloje sėdėjo du darbininkai ir gėrė alų iš butelių. Savo striukes ir kepures jie buvo užkabinę ant ragų baltojo elnio, kuris aukštai iškeltomis kojomis, lyg sustingęs amžiname šuolyje, rėmėsi į dėžę.

— Eikš, — pasakė Lilo už nugaros, — valgis paruoštas. Aš iškepiau tau pyragų.

Štaineris atsisuko ir apglėbė ją per pečius.

— Valgyti, — tarė jis. — Pyragų. Mums, neramiems velniūkščiams, bendras valgymas jau panašu į tėvynę, ką?

— Yra dar šis tas. Bet tu nežinai, — ji palūkėjo akimirką. — Tu nežinai, nes nemoki verkti ir nesupranti, ką reiškia — liūdėti kartu.

— Taip, to aš nežinau, — pasakė Štaineris. — Mes ne dažnai buvome liūdni, Lilo.

— Ne. Tu ne. Tu esi laukinis arba abejingas, tu arba juokiesi, arba esi apimtas to, ką jūs vadinate narsa. Ne apie tai aš kalbu.

— Tai apie ką, Lilo?

— Apie baimę atsiduoti jausmui. Apie ašarų baimę. Apie baimę nebūti vyru. Rusijoje vyrai gali verkti ir vis tiek likti vyrais narsuoliais. Tu niekad nebuvai atpalaidavęs savo širdies.

— Ne, — pritarė Štaineris.

— Ko lauki?

— Nežinau. Ir nenoriu žinoti.

Lilo atidžiai jį stebėjo.

— Eikš valgyti, — pasakė ji tada. — Aš įduosiu tau duonos ir druskos — kaip Rusijoje — ir palaiminsiu tave prieš išeinant — tu, neišlietas nerime, tikriausiai tu ir iš to pasijuoksi.

— Ne.

Ji padėjo ant stalo dubenį su pyragais.

— Sėskis prie manęs, Lilo.

Ji papurtė galvą.

— Šiandien tu valgysi vienas. Aš tau patarnausiu ir paduosiu valgį. Tai paskutinė tavo vakarienė.

Ji stovėdama padavinėjo jam pyragus, duoną, mėsą ir agurkus. Ji žiūrėjo, kaip jis valgo, ir tylom virė jam arbatą. Ji vaikščiojo savo plačiais žingsniais po mažą vagonėlį, lanksti kaip pantera, jau pripratusi prie ankšto narvo. Jos liaunos bronzinės rankos pjaustė mėsą, jos veidas buvo susikaupęs, neįžvelgiamas, ir staiga ji pasirodė Štaineriui kaip Biblijos būtybė.

Jis atsistojo ir pasiėmė savo daiktus. Kai gavo pasą, savo kuprinę iškeitė į lagaminą. Atidarė vagonėlio duris, lėtai nulipo laipteliais ir pasistatė lagaminą lauke. Tada vėl sugrįžo.

Lilo stovėjo prie stalo, pasirėmusi ranka, o jos akys atspindėjo tokią aklą tuštumą, lyg jos jau nieko būtų nemačiusios ir ji jau būtų buvus viena. Štaineris žengė prie jos.

— Lilo...

Ji nesujudėjo ir nepažvelgė į jį. Tik akys pakeitė išraišką.

— Sunku išeiti, — tarė Štaineris.

Ji linktelėjo ir uždėjo ranką ant jo pečių.

— Jausiuos vieniša be tavęs.

— Kur eisi?

— Dar nežinau.

— Tau bus saugu Austrijoje — net tada, kai ji taps vokiška.

— Taip.

Ji susirūpinusi pažvelgė į jį. Jos akys buvo labai gilios ir blizgėjo.

— Gaila, Lilo, — sumurmėjo Štaineris.

— Taip.

— Žinai, kodėl?

— Žinau, ir tu žinai iš manęs.

Jie tebežiūrėjo vienas į kitą.

— Keista, — pasakė Štaineris, — tarp mūsų stovi tik truputis laiko ir truputis gyvenimo. Visa kita — ten.

— Visas laikas, Štaineri, — švelniai atsiliepė Lilo, — visas laikas ir visas mūsų gyvenimas...

Jis linktelėjo. Lilo priglaudė rankas prie jo veido ir pasakė keletą rusiškų žodžių. Tada padavė jam duonos riekę ir žiupsnelį druskos.

— Suvalgyk tai, kai būsi toli. Tai padės tau svetur be vargo gauti duonos. O dabar eik.

Štaineris norėjo ją pabučiuoti, bet, pažvelgęs jai į akis, apsigalvojo.

— Dabar eik! — tyliai pasakė ji. — Eik...

Jis išėjo per mišką. Po kurio laiko atsigręžė. Vagonėlių miestelis buvo nugrimzdęs į naktį, ir nieko nebesimatė, tik kraupi skaudinanti tamsa su šviesos keturkampiu tolimame tarpduryje ir mažu siluetu, kuris nemojo.

XV

Po keturiolikos dienų Kernas vėl buvo pristatytas apylinkės teismui. Storasis vyras obuolišku veidu susirūpinęs pažvelgė į jį.

— Aš turiu jums pranešti šį tą nemalonaus, pone Kernai...

Kernas tiesiog pažvalėjo. „Keturias savaites, — galvojo jis, — tikiuosi, ne daugiau kaip keturias savaites! Tiek iš bėdos dar galės Bėras palaikyti Rūtą ligoninėje“.

— Aukščiausiasis teismas atmetė kasacinį skundą dėl jūsų. Jūs per ilgai buvote Šveicarijoje. Sunkios padėties sąvoka jau nebepateisinama. Be to, dar prisidėjo įvykis su žandaru. Jūs nuteistas keturiolikai dienų kalėjimo.

— Dar keturiolikai dienų?

— Ne, tik keturiolikai dienų. Kardomasis kalinimas visas įskaitomas.

Kernas giliai atsikvėpė.

— Tai aš šiandien išeisiu?

— Taip.

— Jūs tik, kaip sakiau, vietoj arešto sėdėjote kalėjime. Blogai, kad dabar jūs laikomas teistu.

— Tai aš ištversiu.

Teisėjas pasižiūrėjo į jį.

— Būtų geriau, jei jūs nefigūruotumėte nusikaltėlių sąrašuose. Bet čia nieko nebepakeisi.

— Ar mane šiandien permes per sieną? — paklausė Kernas.

— Taip. Per Bazelį.

— Per Bazelį? Į Vokietiją? — Kernas žaibiškai apsidairė. Jis buvo pasirengęs šokti pro langą ir bėgti. Jis kelis sykius buvo girdėjęs, kad emigrantus permetė į Vokietiją. Bet daugiausia tuos pabėgėlius, kurie ką tik iš ten atvyko.

Langas buvo atviras, ir teismo patalpa — prie pat žemės. Lauke švietė saulė, lingavo obels šakos, o apačioje augo gyvatvorė, kurią galėjai peršokti. Ten, apačioje, buvo laisvė.

Teisėjas papurtė galvą.

— Jūs būsite nugabentas į Prancūziją. Ne į Vokietiją. Per Bazelį eina mūsų siena su Vokietija ir Prancūzija.

— Ar negalėtų manęs Ženevoje permesti per sieną?

— Ne, deja, tai neįmanoma. Bazelis — artimiausia vieta. Mes turime nurodymus. Ženeva — daug toliau.

Kernas minutėlę patylėjo.

— Ar tikrai aš būsiu permestas į Prancūziją? — paskui paklausė jis.

— Tikrų tikriausiai.

— Ar nė vieno, kurį čia sučiupo be dokumentų, nenugabeno į Vokietiją?

— Kiek žinau, nė vieno. Tai galėtų atsitikti nebent pasienio miesteliuose. Tačiau nesu girdėjęs.

— Moterį turbūt tikrai sugrąžintų į Vokietiją?

— Tikrai ne. Aš bent jau taip nedaryčiau. Kodėl domitės?

— Šiaip sau. Pakeliui kartais sutikdavau moterų, neturinčių dokumentų. Joms — dar sunkiau. Todėl ir klausiu.

Teisėjas išėmė iš bylos raštą ir parodė Kernui.

— Štai įsakymas jus išsiųsti. Ar dabar tikite, kad jus nugabens į Prancūziją?

— Taip.

— Ar visai neįmanoma, kad mane nugabentų į Ženevą?

— Visai. Pabėgėliai mums kainuoja daug geležinkelio bilietų. Yra aiškus nurodymas juos vežti iki artimiausios sienos. Niekuo negaliu padėti.

— Jeigu aš pats užsimokėčiau už kelionę, ar mane nugabentų į Ženevą?

— Taip, būtų galima. Ar jūs norite?

— Ne, neturiu gana pinigų. Tik šiaip paklausiau.

— Neklausinėkite per daug, — pasakė teisėjas. — Iš tiesų jūs turėtumėte užsimokėti ir už kelionę į Bazelį, jei turėtumėt pinigų. Aš atsisakiau apie tai klausinėti, — jis atsistojo. — Likit sveikas! Linkiu jums viso geriausio! Tikiuosi, Prancūzijoje jūs išsikapstysite ir tikiuosi, kad viskas greit pasikeis!

— Taip, turbūt! Be to mums reikėtų iškart pasikarti.

Kernas nebeturėjo progos perduoti žinią Rūtai.

Bėras buvo atėjęs dieną prieš tai ir paaiškino jam, kad Rūtai dar bent savaitę reikia pagulėti ligoninėje. Jis nusprendė parašyti jam iškart nuo prancūzų sienos. Dabar žinojo svarbiausia — kad Rūtos jokiu būdu neišsiųs į Vokietiją ir kad ji, turinti pinigų, gali būti nugabenta į Ženevą.

Lygiai po dviejų valandų jo pasiimti atėjo civiliškai apsirengęs seklys. Jie patraukė į stotį. Kernas nešėsi savo lagaminą. Bėras anądien buvo paėmęs jį iš avidės ir atnešęs jam.

Jie ėjo pro nedidelį viešbutį. Restorano langai pirmame aukšte buvo plačiai atverti. Citrų kapela grojo lendlerį, o vyrų choras dainavo. Prie lango stovėjo du dainininkai Alpių kalniečių tautiniais rūbais ir moduliavo, siūbuodami į taktą, apsikabinę rankomis viens kitą per pečius.

Seklys sustojo. Vienas moduliuotojas nutilo. Tai buvo tenoras.

— Kur tu taip ilgai pradingai, Maksai? — paklausė jis. — Visi jau laukia.

— Tarnyba! — atsakė seklys.

Dainininkas nužvelgė Kerną.

— Tokia kiaulystė! — sumurmėjo jis netikėtai žemu balsu. — Tai mūsų kvartetas šį vakarą žlunga.

— Jokiu būdu. Grįšiu po dvidešimties minučių.

— Tikrai?

— Tikrai!

— Gerai! Mums šį vakarą būtinai reikia naujos dainininkų poros. Nepersišaldyk!

— Ne, ne!

Jie nuėjo toliau.

— Ar jūs nevažiuosite su manim iki sienos? — paklausė Kernas po kurio laiko.

— Ne. Mes turime jums naują patentą.

Jie atėjo į stotį. Seklys susirado palydovą.

— Štai jis, — paaiškino ir parodė į Kerną. Tada perdavė palydovui įsakymą ištremti. — Geros kelionės, mano pone, — staiga labai mandagiai pasakė jis ir nupiumpino tolyn.

— Eikite su manim!

Palydovas atvedė Kerną prie vieno prekinio vagono stabdytojo kabinos.

— Lipkite čia.

Mažoje kabinoje tebuvo tik medinis suolas. Kernas pakišo po juo ant grindų savo lagaminą. Palydovas užrakino iš lauko duris.

— Šitaip! Bazelyje jus išleis.

Jis nužingsniavo tolyn per menkai apšviestą peroną. Kernas žiūrėjo pro kabinos langą. Jis atsargiai patikrino, ar negalėtų išlįsti. Nesisekė; langas buvo per siauras.

Po poros minučių traukinys pajudėjo. Pro šalį praslinko apšviestos laukiamosios salės su tuščiais stalais ir tuščia beprasmiška šviesa. Stoties viršininkas su raudona kepure liko stovėti tamsoje. Pro šalį prabėgo kelios kreivos gatvelės, šlagbaumas su laukiančiais automobiliais, maža kavinė, kurioje keli žmonės lošė kortomis, — tada miestas pradingo.

Kernas atsisėdo ant medinės lentos. Pasidėjo kojas ant lagamino, tvirtai atsirėmė ir ėmė žiūrėti pro langą. Naktis lauke buvo tamsi, nepažįstama ir vėjuota, ir jis staiga pasijuto labai apleistas.

Bazelyje jį pasitiko policininkas ir nuvedė į muitinę. Jam davė valgyti. Paskui jis su vienu tarnautoju tramvajumi nuvažiavo į Burgfeldeną. Tamsoje jie praėjo pro žydų kapines. Tada aplenkė plytinę ir pasuko nuo plento. Po kurio laiko tarnautojas sustojo.

— Čia tolyn — visą laiką tiesiai.

Kernas nuėjo toliau. Jis maždaug žinojo, kur buvo, ir laikėsi Sen Lui krypties. Jis nesislėpė; jam buvo vis vien, ar jį iškart sučiups.

Jis išklydo iš kelio. Tik auštant atėjo į Sen Lui. Jis tučtuojau prisistatė į policiją ir paaiškino, kad naktį buvo permestas čia iš Bazelio. Norėjo išvengti kalėjimo. O išvengti galėjo tik tą pačią dieną įsiregistruodamas policijoje arba muitinėje. Tada jis būtų nebaudžiamas, ir jie galėtų jį tik pasiųsti atgal.

Policijoje jį išlaikė visą dieną suimtą. Vakare nusiuntė į pasienio tarnybą.

Ten buvo du muitininkai. Vienas sėdėjo prie stalo ir rašė. Kitas kiūtojo ant suolo prie krosnies. Jis rūkė cigaretes iš stipraus Alžyro tabako ir kartkartėm nužvelgdavo Kerną.

— Ką jūs turite lagamine? — po valandėlės paklausė jis.

— Porą man priklausančių daiktų.

— Nagi atidarykit.

Kernas atidarė lagaminą. Muitininkas atsistojo ir tingiai priėjo. Paskui susidomėjęs pasilenkė prie lagamino.

— Tualetinis vanduo, muilas, kvepalai! Žiūrėk tu man — ar jūs visa tai atsigabenote iš Šveicarijos?

— Tikriausiai nesiruošiate sakyti, kad jums pačiam viso to reikia — asmeniniam naudojimui?

— Ne. Aš tuo prekiavau.

— Tada jūs turite sumokėti muitą! — pareiškė tarnautojas. — Iškraukite viską! Šitą šlamštą, — jis parodė į adatas, batų raištelius ir kitas smulkmenas, — aš jums palieku.

Kernas pamanė, kad sapnuoja.

— Sumokėti muitą? — paklausė jis. — Aš turiu už kažką sumokėti muitą?

— Suprantama! Jūs juk nesate diplomatinis kurjeris, ką? Arba galvojote, kad aš noriu tuos buteliukus nupirkti? Jūs atsivežėte į Prancūziją apmuitinamas prekes. Dabar greičiau traukite jas lauk!

Tarnautojas pačiupo muitų tarifus ir prisitraukė svarstykles.

— Aš neturiu pinigų, — pareiškė Kernas.

— Neturite pinigų? — tarnautojas susikišo rankas į kišenes ir pritūpė. — Gerai, tada daiktai bus konfiskuoti. Duokite juos šen.

Kernas tebetupėjo ant grindų, tvirtai laikydamas lagaminą.

— Aš čia įsiregistravau, kad sugrįžčiau į Šveicariją. Aš neturiu mokėti muitų.

— Žiūrėk tu man! Jūs dar norite mane mokyti, ką?

— Palik jaunuolį ramybėje, Fransua! — tarė muitininkas, sėdėjęs prie stalo ir rašęs.

— Nė nemanau! Šitais vokietpalaikis mano geriau žinąs, kaip ir visa jų gauja ten! Pirmyn, traukit buteliukus!

— Aš nesu vokietpalaikis! — šūktelėjo Kernas.

Tą akimirką įžengė trečias tarnautojas. Kernas pamatė, kad jis buvo aukštesnio rango už tuodu.

— Kas čia vyksta? — trumpai paklausė jis. Muitininkas paaiškino, kas atsitiko. Inspektorius apžiūrėjo Kerną.

— Ar jūs iškart užsiregistravote policijoje? — paklausė jis.

— Taip.

— Ir jūs norite atgal į Šveicariją?

— Taip. Todėl ir esu čia.

Inspektorius akimirką pagalvojo.

— Tada jis nieko neturi mokėti, — nusprendė. — Jis nėra kontrabandininkas. Jis pats buvo permestas kontrabanda. Siųskit jį atgal, ir basta.

Jis išėjo iš kambario.

— Matai, Fransua, — pasakė prie stalo sėdintis muitininkas. — Ko tu vis taip nervinies? Tai kenkia tik tavo tulžiai.

Fransua nieko neatsakė. Jis baugščiai pažvelgė į Kerną. Kernas atsakė jam žvilgsniu. Jam staiga dingtelėjo, kad jis kalbėjosi prancūziškai ir suprato prancūzų kalbą, ir jis slapčia palaimino rusų profesorių iš Vienos kalėjimo.

Kitą rytą Kernas vėl buvo Bazelyje. Dabar jis pakeitė savo taktiką — nėjo iškart ryte vėl į policiją. Jam ne kažin kas galėjo atsitikti, jei dieną būtų praleidęs Bazelyje ir tik vakare užsiregistravęs. Bazeliui jis turėjo Binderio adresų sąrašą. Nors šią Šveicarijos vietą buvo labiausiai užplūdę emigrantai, jis vis dėlto nusprendė pamėginti ką nors užsidirbti.

Pradėjo nuo pastorių. Buvo visai tikras, kad jie jo neįskųs. Pirmasis jį iškart išgrūdo; pas antrąjį gavo sumuštinį; trečiasis davė penkis frankus. Jis nenuleido rankų ir jam nusišypsojo laimė — iki pietų turėjo užsidirbęs septyniolika frankų. Pirmiausia jis stengėsi atsikratyti likusių kvepalų ir tualetinio vandens tam atvejui, jeigu dar kartą susitiks Fransua. Tai buvo sunku padaryti pas pastorius — bet pavyko kitais adresais. Po pietų turėjo užsidirbęs dvidešimt aštuonis frankus. Jis nuėjo į atidarytą katalikų bažnyčią. Ji buvo saugiausia vieta pailsėti. Kernas nebuvo miegojęs dvi naktis.

Bažnyčia buvo apytamsė ir tuščia. Kvepėjo smilkalais ir žvakėmis. Kernas atsisėdo į vieną suolą ir parašė laišką daktarui Bėrui. Į voką įdėjo laišką Rūtai ir pinigų. Po to užklijavo ir įsikišo į kišenę. Jautėsi labai pavargęs. Lėtai susmuko ant klaupyklos ir pasidėjo galvą ant pulto. Jis norėjo tik minutę pailsėti, bet užsnūdo.

Kai atsibudo, visai nebežinojo, kur esąs. Akys sumirksėjo nuo matinės raudonos amžinosios šviesos. Pamažu pradėjo susivokti. Kai išgirdo žingsnius, iškart visai išsibudino.

Dvasininkas juodais šventiko rūbais lėtai ėjo viduriniu taku. Prie Kerno sustojo ir pažvelgė į jį. Atsargos dėlei Kernas susidėjo rankas.

— Nenorėjau trukdyti, — pasakė dvasininkas.

— Aš kaip tik ruošiausi eiti, — atsiliepė Kernas.

— Mačiau jus iš zakristijos. Jūs jau dvi valandas čia. Ar meldėtės dėl ko nors ypatinga?

— O taip, — tarė Kernas, truputį nustebęs, tačiau greit susivokęs.

— Jūs ne iš čia? — dvasininkas pažvelgė į Kerno lagaminą.

— Ne, — Kernas žiūrėjo į jį. Šventikas žadino pasitikėjimą. — Aš esu emigrantas. Šiąnakt turiu pereiti per sieną. Lagamine turiu daiktų, kuriuos pardavinėju.

Po pietų jis pasiliko dar vieną buteliuką tualetinio vandens ir netikėtai jam atėjo beprotiška idėja parduoti jį čia, bažnyčioje, dvasininkui. Tai buvo neįtikėtina, bet jis buvo pripratęs prie neįtikėtinų dalykų.

— Tualetinis vanduo, — pasakė jis. — Labai geras. Ir labai pigiai. Aš kaip tik jį išparduodu.

Jis norėjo atidaryti lagaminą.

Šventikas neleido.

— Palikite. Tikiu jumis. Šventykloje nemėgdžiokim pinigų keitėjų. Aš džiaugiuosi, kad jūs taip ilgai meldėtės. Eikite su manim į zakristiją. Mes turime mažytį fondą vargstantiems tikintiesiems.

Kernas gavo dešimt frankų. Jautėsi šiek tiek susigėdęs, bet neilgai. Jam ir Rūtai tai buvo gabalas kelio prancūzų traukiniu. „Nesėkmių laikotarpis, regis, baigiasi“, — pamanė jis. Sugrįžo į bažnyčią ir dabar iš tikrųjų ėmė melstis, gerai net nežinodamas, kam — pats buvo protestantas, tėvas — žydas, o jis klūpojo katalikų bažnyčioje — bet jis galvojo, kad tokiais laikais, kaip šie, ir danguje turėtų būti geroka sumaištis, ir manė, kad jo malda suras teisingą kelią.

Vakare jis išvažiavo traukiniu į Ženevą. Netikėtai apėmė nuojauta, kad Rūtą gali anksčiau paleisti iš ligoninės. Ryte atvykęs, stotyje atidavė saugoti lagaminą ir nuėjo į policiją. Tarnautojui paaiškino esąs ką tik išvytas iš Prancūzijos. Kadangi turėjo poros dienų senumo įsakymą išsiųsti jį iš Šveicarijos, juo patikėjo; pralaikė dieną ten, o naktį išvarė per sieną Kolonji kryptimi.

Jis iškart prisistatė į prancūzų muitinę.

— Įeikite, — pasakė užsimiegojęs darbuotojas. — Čia yra dar vienas. Mes jus abu prieš keturias išsiųsime atgal.

Kernas įėjo į muitinę.

— Fogtas! — pratarė nustebęs. — Kaip jūs čia atsidūrėte?

Fogtas gūžtelėjo pečiais.

— Aš vėl laikau apgulęs Šveicarijos sieną.

— Nuo tada? Kai jus vedė į Liucernos stotį?

— Nuo tada.

Fogtas atrodė prastai. Džiūte išdžiūvęs, oda kaip pilkas popierius.

— Man nesiseka, — tarė jis. — Niekaip nepavyksta pakliūti į kalėjimą. O naktys jau tokios šaltos, kad aš nebegaliu ištverti.

Kernas atsisėdo prie jo.

— Aš buvau kalėjime, — pasakė jis. — Ir džiaugiuosi, kad vėl laisvas. Toks gyvenimas!

Žandaras atnešė jiems truputį duonos ir raudono vyno. Jie pavalgė ir tuoj pat užmigo ant suolo. Ketvirtą ryto juos pažadino ir nugabeno prie sienos. Buvo dar visai tamsu. Apšarmoję laukai prie kelio žėrėjo baltai.

Fogtas drebėjo nuo šalčio. Kernas nusivilko savo megztinį.

— Še, apsirenkite. Man nešalta.

— Tikrai ne?

— Ne.

— Jūs jaunas, todėl, — pasakė Fogtas ir užsivilko megztinį. — Tik porai valandų, kol saulė išlįs.

Prie Ženevos jie atsisveikino. Fogtas norėjo pamėginti per Lozaną nusigauti į Šveicarijos gilumą. Kol buvo netoli sienos, jį paprasčiausiai išsiųsdavo atgal ir jis negalėjo tikėtis kalėjimo.

— Pasilikite megztinį, — tarė Kernas.

— Jokiu būdu! Tai juk kapitalas!

— Aš turiu dar vieną. Kalėjimo šventiko Vienoje dovanotą. Bagažo saugojimo kameroje, Ženevoje.

— Tikrai?

— Žinoma. Mėlynas megztinis su raudonais apvadais. Ar dabar tikite?

Fogtas nusišypsojo. Jis išsitraukė iš kišenės ploną knygelę.

— Paimkite už tai.

Tai buvo Hiolderlyno eilėraščiai.

— Tačiau jums bus dar sunkiau be jų apsieiti, — pasakė Kernas.

— Ne. Aš beveik visus moku atmintinai.

Kernas patraukė į Ženevą. Dvi valandas pamiegojo bažnyčioje ir dvyliktą stovėjo prie centrinio pašto. Žinojo, kad Rūta dar negalinti ateiti, bet vis tiek laukė iki dviejų valandų. Tada pasikonsultavo su Binderio adresų sąrašu. Jam vėl sekėsi. Iki vakaro turėjo užsidirbęs septyniolika frankų ir su jais nuėjo į policiją.

Buvo šeštadienis, naktis nerami. Jau vienuoliktą valandą atgabeno du visiškai nusigėrusius. Jie privėmė restorane ir paskui ėmė traukti dainas.

Prieš pirmą jie buvo penkiese. Antrą valandą atvedė Fogtą.

— Kaip užkerėta, — tarė jis melancholiškai. — Vis dėlto mes bent jau dviese.

Po valandos juos išvedė. Naktis buvo šalta. Žvaigždės mirgėjo labai toli, ir pusmėnulis atrodė ryškus kaip lydomas metalas.

Žandaras sustojo.

— Čia pasuksite į dešinę, paskui...

— Žinau, — pertarė jį Kernas. — Aš žinau kelią.

— Tada sudie.

Jie nuėjo tolyn per siaurą niekieno žemės juostą nuo sienos prie sienos.

Jų neišsiuntė atgal tą pačią naktį, kaip buvo tikėjęsi, o nuvedė į prefektūrą ir surašė protokolą. Paskui davė pavalgyti. Kitą naktį juos vėl išvarė atgal.

Oras pasidarė rūškanas ir vėjuotas. Fogtas buvo labai pavargęs. Jis beveik nekalbėjo ir atrodė visai netekęs vilties. Paėjėję kelio gabalą nuo sienos, jie sustojo pailsėti prie šieno kupetos. Fogtas išmiegojo iki ryto kaip negyvas.

Jis pabudo, kai patekėjo saulė. Nesijudino, tik atmerkė akis. Kernui buvo keistai kraupu matyti šitą siaurą nejudantį siluetą po plonu apsiaustu, šitą truputį žmogaus, tolyn žvelgiantį išplėstomis akimis.

Jie gulėjo ant lengvai žemėjančio šlaito ir galėjo matyti rytmečio miestą bei ežerą. Nuo namų į gaivų orą iš kaminų kilo dūmai ir žadino šilumos, jaukumo, pusryčių ir lovos jausmą. Ežeras blykčiojo švelniu nerimu. Fogtas tylėdamas stebėjo, kaip lengvas plazdenantis rūkas, įkvepiamas saulės, pradingsta, kaip pro debesų skiautes lėtai išnyra baltas Monblano masyvas ir pradeda švytėti tarytum šviesios naujai atstatytos dangiškosios Jeruzalės sienos.

Prieš devynias jie pakilo. Pasuko Ženevos link keliu palei ežerą. Po kurio laiko Fogtas sustojo.

— Tik pasižiūrėkit! — tarė jis.

— Ką?

Fogtas parodė į pastatą dideliame parke, panašų į rūmus. Milžiniškas namas švietė saulėje kaip saugos ir prabangaus gyvenimo pilis. Puikus parkas žėrėjo rudenio lapų auksu ir purpuru. Plačioje aikštelėje stovėjo išrikiuotos ilgos eilės automobilių, pirmyn atgal zujo pulkai patenkintų žmonių.

— Nuostabu, — pasakė Kernas. — Atrodo, lyg čia gyventų Šveicarijos kaizeris.

— Ar jūs nežinote, kas čia?

Kernas papurtė galvą.

— Tai Tautų Sąjungos rūmai, — pasakė Fogtas liūdesio ir ironijos kupinu balsu.

Kernas nustebęs pasižiūrėjo į jį.

Fogtas linktelėjo.

— Tai vieta, kur jau keletą metų tariamasi dėl mūsų likimo. Ar duoti mums asmens dokumentus ir padaryti mus žmonėmis, ar ne.

Atviras „Kadilakas“ atsiskyrė iš automobilių eilės ir nuslydo prie vartų. Jame sėdėjo grupelė elegantiškų jaunų žmonių, tarp jų — labai graži mergina su audinių kailiniais. Jie juokėsi, mojuodami kitam automobiliui, ir tarėsi dėl pusryčių prie ežero.

— Taip, — po valandėlės tarė Fogtas, — dabar suprantate, kodėl viskas taip ilgai tęsiasi?

— Taip, — atsakė Kernas.

— Beviltiška, tiesa?

Kernas patraukė pečiais.

— Nemanau, kad jie labai skubėtų.

Vartų sargas priėjo arčiau, nepatikliai apžiūrėjo Kerną ir Fogtą.

— Ieškote ko nors?

Kernas papurtė galvą.

— Tai ko norite? — paklausė sargas.

Fogtas pažvelgė į Kerną. Jo akyse žybtelėjo nuvargusi pašaipos kibirkštėlė.

— Nieko, — pasakė jis tada. — Mes tik turistai. Paprasti keliautojai po Dievo žemę.

— Tada būtų geriau, jeigu eitumėt sau, — tarė vartų sargas, kuriam šovė į galvą mintis apie pamišusius anarchistus.

— Taip, — pasakė Fogtas. — Būtų geriau.

Monblano gatvėje jie apžiūrėjo parduotuvių vitrinas.

Prie vienos juvelyrinių dirbinių parduotuvės Fogtas sustojo.

— Čia aš noriu atsisveikinti.

— Kur išsiruošėte šį kartą? — paklausė Kernas.

— Netoli. Einu į šią parduotuvę.

Kernas, nieko nesuprasdamas, pažvelgė pro stiklą į vitriną, kurioje ant pilko aksomo buvo išdėlioti briliantai, rubinai, smaragdai.

— Esu tikras, kad jums nepasiseks, — tarė jis. — Juvelyrai garsėja savo kietaširdiškumu. Tikriausiai todėl, kad nuolat bendrauja su akmenimis. Jie niekad nieko neduoda.

— Aš nieko nenoriu gauti. Aš tik noriu pavogti.

— Ką? — Kernas netikėdamas žiūrėjo į Fogtą. — Ar jūs rimtai? Tada nenueisite toliau tos vietos, kur dabar stovite.

— Aš ir nenoriu. Todėl ir žadu tai padaryti.

— Nieko nesuprantu, — sumurmėjo Kernas.

— Tuoj suprasite. Aš viską gerai apsvarsčiau. Man tai vienintelė galimybė pergyventi žiemą. Aš gausiu už tai mažiausiai porą mėnesių. Neturiu kito pasirinkimo. Esu visiškai išsekęs. Dar pora savaičių ant sienos mane galutinai pribaigs. Turiu tai padaryti.

— Tačiau... — pradėjo Kernas.

— Žinau viską, ką norite pasakyti, — Fogto veidas staiga sukrito, lyg būtų nutrūkusios visos gijos, kurios jį prilaikė. — Nebegaliu daugiau... — sumurmėjo jis. — Sudie.

Kernas matė, kad nėra prasmės dar ką nors sakyti. Jis paspaudė glebią Fogto ranką.

— Tikiuosi, jūs greit atsigausite.

— Taip, tikriausiai. Kalėjimas čia visai geras.

Fogtas palaukė, kol Kernas paėįėjo toliau. Po to įžengė į parduotuvę. Kernas sustojo prie gatvės kampo ir stebėjo duris, apsimetęs, kad laukia tramvajaus. Netrukus pamatė iš parduotuvės išpuolantį jauną vyriškį. Jis tuoj pat grįžo su policininku. „Tikėsimės, kad dabar jis sulauks ramybės“, — pagalvojo Kernas ir nuėjo toliau.

Tuoj už Vienos Štaineriui pasitaikė automobilis, kuris pavėžėjo jį iki sienos. Jis nenorėjo rizikuoti rodydamas savo pasą austrų muitininkams — todėl išlipo gerokai prieš sieną ir nukulniavo likusį kelią pėsčiomis. Apie dešimtą vakaro prisistatė į muitinę. Pasiaiškino, kad esąs ką tik permestas iš Šveicarijos.

— Puiku, — pasakė senyvas muitininkas su kaizerio Franco Jozefo barzda. — Tai mums pažįstama. Rytoj anksti nusiųsime jus atgal. Sėskitės kur nors.

Štaineris atsisėdo lauke, prie muitinės, ir užsirūkė. Buvo labai ramu. Tarnautojas, kuris tuo metu budėjo, užsnūdo. Tik kartkartėm pravažiuodavo mašina. Maždaug po valandos išėjo tarnautojas su kaizerio barzda.

— Sakykite, — paklausė jis Štainerio. — Ar jūs austras?

Štaineris iškart pajuto pavojų. Savo pasą jis buvo įsisiuvęs į skrybėlę.

— Kodėl taip sprendžiate? — atsiliepė jis ramiai. — Jei būčiau austras, juk nebūčiau emigrantas.

Tarnautojas pliaukštelėjo sau per kaktą, kad net sidabrinė barzda krestelėjo.

— Teisingai! Teisingai! Ko tik kartais neužmiršti! Aš paklausiau tik todėl, kad pamaniau — jeigu jūs būtumėte austras, galėtumėte sulošti taroką.

— Taroką lošti aš galiu. Dar vaikas būdamas išmokau kare. Kurį laiką tarnavau austrų divizijoje.

— Nuostabu! Nuostabu! — kaizeris Francas Jozefas paplojo Štaineriui per petį. — Tai jūs beveik kraštietis. Tai kaip? Sulošime partiją? Kaip tik užtektų žmonių.

— Žinoma.

Jie įėjo vidun. Po valandos Štaineris turėjo išlošęs septynis šilingus. Jis lošė ne apgaviko Fredo metodu — jis lošė garbingai. Tačiau žaidė kur kas geriau už muitininkus, tad turėjo laimėti, net kai jo kortos buvo vidutiniškos.

Vienuoliktą valandą jie kartu pavakarieniavo. Muitininkai paaiškino, kad tai esą jų pusryčiai; jie budį iki aštuntos ryto. Pusryčiai buvo sotūs ir gardūs. Paskui jie lošė toliau.

Štaineris gavo labai geras kortas. Austrų muitinė lošė prieš jį su nevilties drąsa. Jie kovėsi, tačiau liko korektiški. Pirmą valandą nakties jie jau vadino vienas kitą vardais. Trečią valandą tujinosi. O ketvirtą pasidarė visai familiarūs; žodžiai: „šunsnukis“, „gyvulys“, „Šūdžius“ buvo suprantami ne kaip įžeidimas, o spontaniška nuostabos, susižavėjimo, simpatijos išraiška.

Penktą valandą įėjo budintis muitininkas.

— Vaikai, tinkamiausias laikas pervesti Jozefą per sieną.

Įsiviešpatavo visuotinė tyla. Visų akys nukrypo į pinigus, gulinčius priešais Štainerį. Pagaliau Kaizeris Francas Jozefas mostelėjo ranka.

— Kas laimėta — tas laimėta, — tarė jis nusiminęs. — Jis mus išmėžė. Dabar išskris kaip rudenio kregždė, šitas dykaduonis!

— Aš turėjau geras kortas, — atsiliepė Štaineris. — Pasiutiškai geras kortas.

— Tas ir yra, — melancholiškai pasakė Kaizeris Francas Jozefas. — Tu turėjai geras kortas. Rytoj tikriausiai mes turėsime geras kortas. Tačiau tada tavęs jau nebebus. Čia kažkokia neteisybė.

— Tikrai. Tik kur dabar rasti teisybę, broliai?

— Teisybė lošiant kortomis yra tai, kad laimėtojas turi duoti revanšą. Jeigu jis paskui ir vėl laimi, jau nieko nepadarysi. Bet taip... — Kaizeris Francas Jozefas iškėlė rankas delnais į viršų. — Taip lieka savotiškas nepasitenkinimas...

— Bet, vaikai, — tarė Štaineris. — Jeigu tik tiek! Jūs perstumsite mane per sieną, rytoj vakare šveicarai sugrąžins mane atgal — ir aš duosiu revanšą!

Kaizeris Francas Jozefas suplojo ištiestomis rankomis, kad net nuaidėjo per kambarį.

— Tas ir yra! — išganingai sudejavo. — Mes patys negalėjome tau pasiūlyti, supranti? Nes mes juk valdžios įstaiga. Mes galime lošti kortomis su tavim, tai neuždrausta. Bet mes negalime tave įkalbėti vėl pereiti sieną. Jeigu tu pats ateisi, tada kas kita!

— Aš ateisiu, — pasakė Štaineris. — Galite pasikliauti.

Jis prisistatė Šveicarijos pasienio sargybai ir paaiškino, kad norįs naktį vėl sugrįžti į Austriją. Jo nenusiuntė į policiją, bet paliko vietoje. Buvo sekmadienis. Prie pat muitinės stovėjo nedidelė smuklė. Po pietų buvo daug darbo; tačiau vakare nuo aštuonių viskas aptyko.

Pora atostogaujančių muitininkų sėdėjo smuklėje. Jie aplankė savo draugus ir dabar pradėjo lošti jasą. Štaineris nė nepastebėjo, kaip atsidūrė prie jų.

Šveicarai lošė nuostabiai, be galo ramiai, ir jiems nepaprastai sekėsi. Dešimtą valandą iš Štainerio jau buvo atėmę aštuonis frankus; prieš vidurnaktį jis penkis susigrąžino. Tačiau antrą valandą nakties, kai restoraną uždarė, jis nebeturėjo trylikos frankų.

Šveicarai pastatė jam porą taurių vyšninės, kuri jam labai pravertė — naktis buvo labai gaivi, o jam reikėjo perbristi Reiną.

Kitame krante palei dangų jis pastebėjo tamsų siluetą. Tai buvo Kaizeris Francas Jozefas. Mėnulis apšvietė jo galvą kaip aureolė.

Štaineris nusišluostė, kalendamas dantimis. Išgėrė vyšninės likutį, kurią įdavė šveicarai, ir apsirengė. Tada patraukė vienišo silueto link.

— Kur taip ilgai buvai? — pasveikino jį Francas Jozefas. — Aš laukiu tavęs jau nuo pirmos. Mes pamanėm, kad tu gali pasiklysti, todėl ir stoviu čia!

Štaineris nusijuokė.

— Šveicarai mane sulaikė.

— Na, tai einam greičiau! Mes turime tik pustrečios valandos.

Mūšis prasidėjo iškart. Penktą valandą dar buvo lygiosios; austrai kaip tik gavo geras kortas. Kaizeris Francas Jozefas nusviedė savo kortas ant stalo.

— Kokia niekšybė! Būtent dabar!

Jis apsivilko savo apsiaustą, susisegė diržą.

— Einam, Zefai! Nieko nepadarysi. Tarnyba yra tarnyba! Mes turime tave išsiųsti!

Štaineris ir jis nuėjo prie sienos. Francas Jozefas papsėdamas rūkė kvapniąją „Virdžiniją“.

— Žinai, — tarė jis po kurio laiko, — aš jaučiu, kad šveicarai šiąnakt itin akylai saugo. Jie laukia tavęs sugrįžtant, netiki?

— Visai įmanoma, — atsakė Štaineris.

— Galbūt protingiausia būtų tave išsiųsti tik rytoj naktį. Tada jis pamanys, kad tu pro mus praėjai, ir daugiau nebesaugos.

— Aišku.

Francas Jozefas sustojo.

— Matai štai ten? Ten kažkas žybtelėjo! Tai buvo kišeninis prožektorius. Ir ana ten taip pat! Ar matei?

— Aiškių aiškiausiai! — Štaineris nusiviepė. Jis nieko nematė. Tačiau žinojo, ko nori senasis muitininkas.

Francas Jozefas pasikasė savo sidabrinę barzdą. Tada suktai pamerkė Štaineriui.

— Aišku, tu nepraeisi. Ar tau taip neatrodo? Mums reikia grįžti, Zefai! Labai gaila, bet visa siena tankiai apgulta. Mums nieko kita nelieka, tik palaukti rytdienos. Aš pranešiu!

— Gerai.

Jie lošė iki aštuonių ryto. Štaineris prarado septyniolika šilingų, bet dar turėjo dvidešimt du iš anksčiau laimėtų. Francas Jozefas surašė raportą ir paskui perdavė Štainerį kitos pamainos muitininkams.

Dienos muitininkai buvo pareigingi ir formalūs. Jie uždarė Štainerį policijos nuovadoje. Ten jis išmiegojo visą dieną. Lygiai aštuntą triumfuodamas Kaizeris Francas Jozefas atėjo į muitinę jo pasiimti.

Greitai, bet stipriai pavalgė, ir tada prasidėjo kova. Kas dvi valandas vieną muitininką pakeisdavo kitas, grįžęs iš budėjimo. Štaineris išsėdėjo prie stalo iki ryto penkių. Dvyliktą penkiolika Kaizeris Francas Jozefas iš susijaudinimo nusidegino viršutinę savo barzdos garbaną. Manydamas, kad burnoje turįs cigaretę, bandė ją prisidegti. Tai buvo haliucinacija, nes jau visą valandą jam pasitaikydavo tik pikai ir kryžiai. Jis matė juoda ten, kur visai nieko nebuvo.

Štaineris skerste išskerdė muitinę. Ypač sudorojo ją tarp trečios ir penktos valandos. Francas Jozefas iš nevilties pasikvietė pastiprinimą — paskambino Buchso taroko čempionui, kuris atbirbė su savo motociklu. Nieko nepadėjo; Štaineris ir jį išnarstė. Pirmą kartą, kiek jis prisiminė, Dievas buvo vargetos pusėje; Štaineris turėjo tokias kortas, kad apgailestavo tik dėl vieno: jog lošia ne su milijonieriais.

Apie penktą prasidėjo paskutiniai raundai. Tada kortas surinko. Štaineris turėjo išlošęs šimtą šešis šilingus.

Buchso čempionas išrūko su savo motociklu neatsisveikinęs, Štaineris ir Kaizeris Francas Jozefas išėjo prie sienos. Francas Jozefas parodė jam kitą kelią nei anom naktim.

— Eik šia kryptimi, — pasakė jis. — Žiūrėk, kad rytą pasislėptum. Paskui po pietų galėsi eiti toliau, į stotį. Dabar tu turi pinigų. Ir daugiau čia nebepasirodyk, tu gatvių plėšike! — pridūrė kaip iš po žemių. — Kitaip mes turėsime prašyti, kad pakeltų atlyginimą.

— Gerai. Kada nors aš su jumis kur nors atsirevanšuosiu.

— Tik ne su taroku. Mums jau gana. Su šachmatais, dėl manęs, ar akla višta.

Štaineris perėjo sieną. Jis svarstė, ar jam nenuėjus į šveicarų muitinę ir nepareikalavus revanšo. Tačiau jis žinojo, kad praloštų. Nusprendė nuvažiuoti į Miurteną ir pasižvalgyti Kerno. Miurtenas buvo prie kelio į Paryžių, ir būtų susidaręs nedidelis lankstas.

Kernas pamažu ėjo į centrinį paštą. Buvo išvargęs. Paskutiniąsias dvi naktis beveik negalėjo užmigti. Rūta turėjo jau prieš tris dienas būti čia. Jis nieko apie ją visą tą laiką negirdėjo. Ji nerašė. Jis visada manė, kad yra kažkokia kita priežastis, ir išsigalvojo tūkstantį priežasčių — tačiau dabar netikėtai nusprendė, kad ji daugiau neateisianti. Pasijuto keistai išsekęs. Gatvės triukšmas iš toli smelkėsi į jo nenusakomą svaigų liūdesį, ir jis automatiškai žengė žingsnį po žingsnio.

Praėjo nemažai laiko, kol jis atpažino mėlyną apsiaustą. Sustojo. „Kažkoks mėlynas apsiaustas, — pamanė jis, — vienas iš šimto mėlynų apsiaustų, kurie mane šią savaitę vedė iš proto!“ Jis nusigręžė ir vėl atsisuko. Inkasatoriai ir stora moteris, apsikrovusi ryšuliais, užtvėrė jam reginį. Jis sulaikė kvėpavimą. Pajuto, kad dreba. Mėlynas apsiaustas ėmė suktis jo akyse tarp raudonų veidų, skrybėlių, dviračių, ryšulių, žmonių, nepaliaujamai traukiančių pro šalį. Jis atsargiai žengė pirmyn, lyg eidamas per lyną ir bijodamas kiekvieną akimirką nukristi. Net kai Rūta atsisuko ir Kernas pamatė jos veidą, vis dar galvojo apie siaubingą panašumą ir vaizduotės apgaulę. Tik kai jos veidas pasikeitė, puolė pirmyn, prie jos.

— Rūta! Tu čia! Tu čia! Tu lauki, o manęs čia nėra!

Laikė ją stipriai savo glėby ir pajuto, kaip ji apkabino. Jie apglėbė vienas kitą, lyg būtų stovėję ant smailos kalno viršūnės ir vėtra būtų traukus juos žemyn. Jie stovėjo Ženevos centrinio pašto tarpduryje didžiausio judėjimo metu, ir žmonės spraudėsi pro juos, stumdė juos, žvalgydamiesi, stebėdamiesi ir juokdamiesi — o jie nieko nematė. Jie buvo vieni. Tik kai Kernas savo akiratyje pamatė išnyrančią uniformą, iškart atsitokėjo, paleido Rūtą.

— Einam greičiau! — sušnibždėjo jis. — Į paštą! Kol nieko neatsitiko.

Jie skubiai paniro į spūstį.

— Eikš čia!

Jie atsistojo į eilės galą prie pašto ženkliukų langelio.

— Kada atvažiavai? — paklausė Kernas. Ženevos centrinis paštas jam dar niekad neatrodė toks šviesus.

— Šįryt.

— Ar jie tave pirmiausia nugabeno į Bazelį? O gal tiesiai čia?

— Ne. Miurtene man davė leidimą apsistoti trims dienoms. Tada aš iškart čia atvažiavau.

— Nuostabu! Net leidimą apsistoti! Tai tau juk apskritai nėra ko bijoti! Aš jau įsivaizdavau tave vieną ant sienos. Tu išblyškusi ir sublogusį, Rūta!

— Bet aš vėl visai sveika. Ar aš bjauriau atrodau?

— Ne, gerokai gražiau! Kai aš tave vėl pamatau, tu kaskart vis gražesnė! Ar išalkusi?

— Taip, — atsakė Rūta. — Išalkusi visko: tave matyti, vaikščioti gatvėmis, kvėpuoti oru, kalbėtis.

— Tada mes iškart einame valgyti. Aš žinau mažą restoranėlį. Ten duoda šviežios žuvies tiesiai iš ežero. Kaip Liucernoje, — Kernas spinduliavo. — Šveicarijoje tiek daug ežerų. Kur tavo bagažas?

— Žinoma, stotyje! Aš juk esu senas patyręs bastūnas.

— Taip. Didžiuojuosi tavimi! Rūta, dabar tavęs laukia pirmoji tavo nelegali siena. Tai maždaug kaip abitūra. Ar bijai?

— Visiškai ne.

— Ir nereikia bijoti. Šitą sieną aš pažįstu kaip savo kišenę. Žinau viską. Net ir bilietus turiu. Užvakar nupirkau Prancūzijoje. Viskas paruošta. Stotį pažįstu. Mes pasiliksime mažoje saugioje užkandinėje ir tik paskutinę akimirką eisim tiesiai į traukinį.

— Tu jau turi bilietus? Iš kur gavai pinigų? Tu man juk tiek daug atsiuntei!

— Iš nevilties apiplėšiau šveicarų dvasininką. Aš siautėjau kaip gangsteris po Bazelį ir Ženevą. Pusmetį aš nebegaliu čia daugiau rodytis.

Rūta nusijuokė.

— Ir aš vežuosi truputį pinigų. Daktaras Bėras parūpino man iš pabėgėlių šalpos.

Jie stovėjo vienas šalia kito ir lėtai slinko laukiančiųjų voroje. Kernas tvirtai laikė Rūtos nuleistą ranką. Jie šnekėjosi tyliai, prislopintais balsais ir stengėsi atrodyti kuo ramesni ir abejingesni.

— Mums, regis, baisiai sekasi, — tarė Kernas. — Tu sugrįžti netik su leidimu apsistoti, bet net ir pinigų atsineši! Kodėl tu man nerašei? Negalėjai?

— Aš bijojau! Galvojau, kad tave gali sučiupti atsiimant laiškus. Bėras man papasakojo apie incidentą su Amersu. Jis taip pat galvojo, kad geriau nerašyti. Aš parašiau tau daug laiškų, Liudvigai. Aš visą laiką rašiau tau — be pieštuko ir popieriaus. Tu žinai tai, tiesa? — jinai pažvelgė į jį.

Kernas spustelėjo jai ranką.

— Žinau. Artu jau turi kambarį?

— Ne. Aš tiesiai iš stoties.

— Taip, tik... — Kernas minutėlę padvejojo. — Žinai, aš pastarosiomis dienomis pasidariau savotiškas lunatikas. Nenorėjau rizikuoti. Tad naudojausi daugiausia valstybiniais pensionais, — jis sugavo Rūtos žvilgsnį. — Ne, ne, — pasakė, — ne kalėjimu. Muitinėmis. Ten labai gera miegoti. Visų pirma — šilta. Kai orai šalti, visos muitinės puikiai šildomos. Bet tau tai netinka. Tu turi leidimą apsigyventi — tad mes galime puikiausiai paimti kambarį aukščiausios klasės viešbutyje „Belviu“. Ten gyvena Tautų Sąjungos atstovai, ministrai ir kiti nereikalingi žmonės.

— Mes to nedarysime. Liksiu su tavimi. Jeigu tu manai, kad pavojinga, tai iškeliaukime dar šiąnakt.

— Ko? — nekantriai paklausė pašto darbuotojas už langelio.

Jie nė nepastebėjo, kad jau buvo priartėję prie langelio.

— Vieną pašto ženklą už dešimt santimų, — pasakė Kernas, iškart atsitokėjęs.

Tarnautojas padavė pašto ženklą. Kernas sumokėjo, ir jie nuėjo prie durų.

— Ką tu ruošiesi daryti su tuo pašto ženklu? — paklausė Rūta.

— Nežinau. Tik šiaip sau nusipirkau. Pamatęs uniformą, aš reaguoju automatiškai, — Kernas apžiūrėjo ženklelį. Jame buvo atvaizduotas Velnio tarpeklis Gotarde.

— Galėčiau parašyti anoniminį laišką Amersui ir iškoneveikti jį, — pareiškė jis.

— Amersas... — tarė Rūta. — Ar žinai, kad jis gydosi pas Bėrą?

— Ką? Iš tikrųjų? — Kernas spoksojo į ją. — Dabar dar pasakyk, kad jis skundžiasi kepenimis, ir aš iš džiaugsmo atsistosiu ant galvos.

Rūta ėmė juoktis. Juokėsi taip, kad net lingavo kaip gluosnis vėjyje.

— Taip, tai tiesa! Todėl jis ir kreipėsi į Bėrą! Bėras — vienintelis specialistas Miuitene. Pagalvok, kaip dar Amersą graužia sąžinė, kad turi eiti pas gydytoją žydą!

— Didysis Dieve! Tai nepakartojama akimirka mano gyvenime! Štaineris sykį man sakė, kad meilė ir kerštas abu esą rečiausi dalykai pasaulyje. Štai stoviu aš ant Ženevos centrinio pašto laiptų ir turiu juos! Galbūt ir Bindingas dabar kaip tik sėdi kalėjime arba nusilaužė koją.

— Arba kas nors pavogė iš jo pinigus.

— Dar geriau! Turi gerų minčių, Rūta!

Jie nulipo laiptais žemyn.

— Geriausia — didelis judėjimas, — tarė Kernas. — Tada žmogui beveik nieko negali atsitikti.

— Ar eisime šiąnakt per sieną? — paklausė Rūta.

— Ne. Tau pirmiausia reikia išsiilsėti ir pamiegoti. Kelias tolimas.

— O tau! Tau nereikia išsimiegoti? Mes juk galime pasirinkti pensioną iš Binderio sąrašo. Ar iš tikrųjų taip pavojinga?

— Dabar nebežinau, — pasakė Kernas. — Nemanau. Taip arti prie sienos ne kažin kas gali nutikti. Aš jau daug sykių buvau ėjęs ten ir atgal. Blogiausiu atveju jie gali mus nugabenti į muitinę, ir viskas. Ir net jei taip atsitiktų — šiandien, manau, iškeliaučiau ne vienas. Vidurdienį, dvyliktą penkiolika, vidury gatvės jautiesi labai tvirtas — tačiau vakare, kai sutemsta, viskas atrodo kitaip. Kiekviena minutė darosi vis labiau neįtikėtina. Tu vėl čia — kaip aš galėčiau savo noru eiti į muitinę, palikęs tave!

— Aš ir nepasilikčiau čia viena, — tarė Rūta.

XVI

Kernui ir Rūtai pavyko nepastebėtiems pereiti sieną ir pasiekti geležinkelį Belegarde. Vakare jie atvyko į Paryžių ir sustojo prie stoties, nežinodami, kur eiti.

— Drąsos, Rūta! — pasakė Kernas. — Mes nueisime į kokį nors nedidelį viešbutėlį. Šiandien per vėlu ieškoti ko nors kito. Rytoj žiūrėsime toliau.

Rūta linktelėjo. Ji buvo pavargusi nuo nakties ir važiavimo.

— Eikime į kokį nors viešbutį.

Vienoje nuošalioje gatvelėje jie rado raudonai šviečiančią stiklo iškabą „Viešbutis Havana“. Kernas įėjo vidun ir pasiteiravo, kiek kainuoja kambarys.

— Visai nakčiai? — paklausė portjė.

— Taip, žinoma, — atsakė Kernas nustebęs.

— Dvidešimt penki frankai.

— Dviems asmenims? — paklausė Kernas.

— Taip, žinoma, — atsakė portjė, dabar savo ruožtu nusistebėjęs.

Kernas išėjo atsivesti Rūtos. Portjė metė skubų žvilgsnį į abu ir pastūmė Kernui registracijos lapelį. Pamatęs, kad Kernas nesiryždamas delsia, nusišypsojo ir pasakė:

— Nebūtina visiškai tiksliai.

Kernas su palengvėjimu įrašė: Liudvigas Openhaimas.

— To pakanka, — pasakė portjė. — Dvidešimt penki frankai.

Kernas sumokėjo, ir berniukas nuvedė juos į viršų. Kambarys buvo mažas, švarus ir net savotiškai elegantiškas. Didelė patogi lova, dvi prausyklės, krėslas, bet nebuvo spintos.

— Mes apsieisime ir be spintos, — tarė Kernas ir nuėjo prie lango pasižiūrėti į lauką. Po to atsigręžė.

— Dabar mes Paryžiuje, Rūta.

— Taip, — atsiliepė ji ir nusišypsojo. — Ir kaip greit mes čia atsidūrėme.

— Dėl registracijos lapelių mums čia nereikia per daug rūpintis. Ar girdėjai, kaip aš kalbėjau prancūziškai? Aš viską supratau, ką portjė sakė.

— Tu buvai nuostabus! — atsiliepė Rūta. — Aš būčiau negalėjusi praverti burnos.

— O, tu kur kas geriau už mane šneki prancūziškai. Aš tik įžūlesnis už tave, ir viskas! Eikš, dabar eisime pavalgyti. Miestas atrodo priešiškas tol, kol jame nepavalgai ir neišgeri.

Jie nuėjo į mažytį ryškiai apšviestą bistro netoliese, kur blizgėjo veidrodžiai, kvepėjo pjuvenomis bei anyžiais. Už šešis frankus gavo visus pietus ir dar ropinę raudonojo vyno — pigaus ir gero. Jie visą dieną išbuvo beveik nieko nevalgę, tad vynas mušė į galvą. Jie pasijuto labai pavargę ir netrukus sugrįžo į viešbutį.

Vestibiulyje prie portjė stovėjo mergina su kailiniais ir šiek tiek išgėręs vyriškis. Jie derėjosi su portjė. Mergina buvo graži ir gerai išsidažiusi. Ji niekinamai nužvelgė Rūtą. Vyras rūkė cigarą ir nepasitraukė, kai Kernas paprašė rakto nuo kambario.

— Atrodo, čia gana elegantiška, — tarė Kernas, kai jie kopė laiptais. — Ar tu matei tuos kailinius?

— Taip, Liudvigai, — Rūta šyptelėjo. — Tai — imitacija. Paprasta katė. Tokie kailiniai kainuoja ne daugiau už gerą milo paltą.

— Niekad nebūčiau pastebėjęs. Būčiau manęs, kad tai — audinė.

Kernas paspaudė šviesos jungiklį. Rūta metė krepšį ir apsiaustą ant grindų ir apkabino rankomis Kerną, savo veidu prigludo prie jojo.

— Aš pavargusi, — pasakė ji, — pavargusi ir laiminga, ir truputį baikšti, o labiausiai pavargusi. Padėk man, nunešk mane į lovą.

— Taip.

Jie gulėjo patamsyje vienas šalia kito. Rūta pasidėjo galvą ant Kerno peties ir giliai atsidususi iškart kaip vaikas užmigo. Kernas dar kurį laiką gulėjo nemiegodamas ir klausėsi jos alsavimo. Paskui ir jis užmigo.

Kažkas jį pažadino. Pašoko ir įsiklausė. Už durų girdėjosi triukšmas. Širdis jam apmirė — manė, kad tai policija. Skubiai iššoko iš lovos, nubėgo prie durų, pravėrė jas ir apsidairė. Kažkas apačioje kažką sušuko ir aukštas įtūžusios moters balsas atsakė šaižiai prancūziškai. Po kurio laiko portjė užlipo į viršų.

— Kas atsitiko? — paklausė susijaudinęs Kernas pro durų plyšį.

Portjė nustebęs vangiai pažvelgė į jį.

— Nieko, girtas nenorėjo mokėti.

— Daugiau nieko?

— Kas dar gali būti. Tokių dalykų pasitaiko. Ar jūs neturite ko daugiau veikti?

Jis atrakino gretimas duris ir įleido vyrą su juodais kaip derva ūsais ir liulančią blondinę, ėjusią jam iš paskos. Kernas uždarė plyšį ir grabinėdamasis tamsoje grįžo atgal. Atsitrenkė į lovą ir susverdėjęs staiga pajuto minkštą Rūtos krūtį po savo delnu. „Praha“, — pagalvojo jis, ir meilės banga užplūdo jį. Tuo momentu krūtis suvirpėjo, Rūta pasirėmė alkūnėmis ir svetimu, baikščių, visai graudžiu balsu sušnibždėjo:

— Kas... kas yra? Dėl Dievo meilės... — nutilo, ir iš tamsos pasigirdo sunkus alsavimas.

— Čia aš, Rūta, — pratarė Kernas ir atsigulė į lovą. — Čia aš, aš tave išbudinau.

— Ak taip, — sumurmėjo ji, ir jos alkūnės nusileido.

Ji išsyk vėl užmigo, įkaitęs veidas gulėjo ant Kerno peties. „Jau ir iš tavęs jie tai padarė, — su kartėliu pagalvojo jis. — Tada Prahoje tu tik tyliai paklausei: kas čia? O dabar jau drebi ir bijai...“

— Išsirenk visai, — pasakė riebus vyriškas balsas gretimame kambaryje. — Man patinka tavo storas užpakalis.

Moteris nusijuokė.

— Čia aš turiu ką tau pasiūlyti.

Kernas klausėsi. Dabar jis suprato, kur pateko.) valandinį viešbutį. Atsargiai žvilgtelėjo į Rūtą. Ji atrodė nieko nenugirdusi.

— Rūta, — pasakė jis beveik be garso, — tu mylimas, mažas, pavargęs poni, miegok toliau ir neprabusk. Ten, už sienos — visa tai neturi nieko bendra su mumis. Aš myliu tave ir tu myli mane, ir mes esame vieni...

— Pasiutimas! — pro ploną sieną pasigirdo plojimas.

— Tai klasė! Po perkūnais! Kaip akmuo!

— Ū! Paršas tu! Tu visai pašėlęs paršas! — klykė moteriškė.

— Žinoma! Gal manei, aš — iš kartono?

— Mes visai ne čia, — šnabždėjo Kernas. — Rūta, mes visai ne čia. Mes gulime pievoje, saulėje, aplink mus žydi ramunės, aguonos. Kukuoja gegutė, margi drugeliai skraido virš tavo veido...

— Į kitą pusę! Uždek šviesą! — spiegė riebus balsas greta.

— Ko tu dabar nori? Aa... — moteriškė kvykė iš juoko.

— Mažame valstiečio namelyje mes esame, — šnabždėjo Kernas. — Vakaras, ir mes valgėm rūgpienį su šviežia duona. Sutemos plaikstosi palei mūsų veidus, tylu, mes laukiame nakties, mes esame ramūs ir žinome, kad vienas kitą mylime...

Už sienos prasidėjo triukšmas, girgždėjimas ir riksmai.

— Aš priglaudęs galvą prie tavo kelių ir jaučiu tavo rankas ant savo plaukų. Tu daugiau nebebijai, tu turi pasą, ir visi policininkai sveikinasi su mumis, tylu, mes laukiame nakties, mes esame ramūs ir žinome, kad vienas kitą mylime... aš...

Koridoriuje pasigirdo žingsniai. Kitoje kambario pusėje, kur iki šiol buvo tylu, sugirgždėjo raktas.

— Ačiū, — tarė portjė, — labai ačiū.

— Ką tu man padovanosi, brangusis? — paklausė nuobodžiaujantis balsas.

— Daug aš neturiu, — atsiliepė vyras. — Ką tu manai apie penkiasdešimt?

— Išprotėjai. Mažiau kaip už šimtą neatsegsiu nė vienos sagos.

— Bet vaikuti... — balsas virto gomuriniu kuždesiu.

— Mes atostogaujame prie jūros, — tyliai ir primygtinai kalbėjo Kernas. — Tu išsimaudei ir užmigai ant įkaitusio smėlio. Jūra mėlyna, o toli horizonte matyti baltos burės. Žuvėdros klykia, ir vėjas pučia...

Kažkas pradėjo baladotis į sieną. Rūta krūptelėjo.

— Kas yra? — paklausė ji mieguistai.

— Nieko, nieko! Miegok, Rūta.

— Čia tu, taip?

— Aš visada čia ir myliu tave.

— Taip, mylėk mane...

Ji vėl užsnūdo.

— Tu esi su manim, ir aš su tavim, ir visas šitas purvas mūsų neliečia, purvas, per kurį jie mus vaiko, — šnibždėjo Kernas pro šlykštų valandinio viešbučio triukšmą. — Mes esame jauni ir vieni, o mūsų miegas tyras, Rūta, mylimas poni iš plačių žydinčių meilės pievų...

Kernas sugrįžo iš Pabėgėlių šalpos biuro. Jis nieko kito ir nesitikėjo, tik to, ką išgirdo. Apie leidimą gyventi nėra ko ir galvoti. Apie paramą — tik blogiausiu atveju. Dirbti — ir su leidimu gyventi, ir be jo, — suprantama, buvo uždrausta.

Kernas nesijautė itin priblokštas. Visose šalyse buvo tas pats. Nors tūkstančiai emigrantų, kurie pagal įstatymus seniai turėjo išmirti badu, vis tebegyveno.

Jis pastoviniavo kurį laiką biuro vestibiulyje. Patalpa buvo kimšte prikimšta žmonių. Kernas apžiūrinėjo juos atidžiai, iš eilės. Paskui žengė prie vieno vyro, kuris sėdėjo nuošaliau ir atrodė ramus bei santūrus.

— Atleiskite, — kreipėsi jis. — Norėčiau šio to jus paklausti. Ar negalėtumėte pasakyti, kur galima gyventi neužsiregistravus? Aš tik vakar atvykau į Paryžių.

— Pinigų turite? — paklausė vyras, nė kiek nenustebęs.

— Truputį.

— Ar galite mokėti po šešis frankus už kambarį per dieną?

— Kol kas taip.

— Tada eikite į „Verdeno“ viešbutį Tiurenės gatvėje. Pasakykite šeimininkui, kad aš jus siunčiu. Vadinuosi Klasmanas. Daktaras Klasmanas, — pridūrė vyras su liūdna pašaipa.

— Ar „Verdeno“ viešbutis saugus?

— Saugus nėra. Užpildai registracijos lapelį be datos, jo policijai neatiduoda. Jeigu patikrintų, reikia sakyti, kad atvykote tą pačią dieną, o lapeliai turėjo būti ryt rytą nusiųsti į policiją, suprantate? Svarbiausia, kad tavęs iškart nesučiups. Tam yra puikiausias požeminis išėjimas. Jūs pamatysite. „Verdenas“ — ne paprastas viešbutis, o Dievo dar prieš penkiasdešimt metų išmintingai numatytas ir sukurtas emigrantams. Ar jau perskaitėte savo laikraštį?

— Taip.

— Tada duokite jį man. Ir mes būsime kvit.

— Gerai. Dėkoju.

Kernas nuėjo pas Rūtą, kuri laukė jo kavinėje prie artimiausio kampo. Ji turėjo pasidėjusi miesto planą ir prancūzų kalbos gramatiką.

— Štai, — tarė ji, — per tą laiką nusipirkau knygyne. Pigiai. Antikvariniame skyriuje. Manau, kad tai du ginklai, kurių mums reikia Paryžiui užkariauti.

— Tiksliai. Mes jais tučtuojau pasinaudosime. Pažiūrėkim, kur yra Tiurenės gatvė.

„Verdeno“ viešbutis buvo senas apgriuvęs namas, su dideliais gabalais nubyrėjusiu tinku. Jis turėjo mažas paradines duris, už kurių įtaisytoje ložėje sėdėjo šeimininkė — liesa, juodai apsirengusi moteris.

Kernas laužyta prancūzų kalba išdėstė savo prašymą. Šeimininkė apžiūrėjo juos nuo galvos iki kojų blizgančiomis juodomis paukštiškomis akimis.

— Su maitinimu ar be? — paklausė tada trumpai.

— Kiek kainuoja su maitinimu?

— Dvidešimt frankų vienam žmogui. Tris kartus valgoma: pusryčiai kambaryje, kiti du — valgykloje.

— Manau, pirmai dienai paimkime su maitinimu, — vokiškai pasakė Kernas Rūtai. — Bet kada galėsime atsisakyti. Svarbiausias dalykas, kad mes gavome pastogę.

Rūta linktelėjo.

— Tai su maitinimu, — pasakė Kernas. — Ar skirsis kaina, jeigu mes paimsime vieną kambarį?

Šeimininkė papurtė galvą.

— Nėra laisvo dviejų lovų kambario. Jūs gaunate šimtas keturiasdešimt pirmą ir keturiasdešimt antrą, — ir numetė du raktus ant stalo. — Mokėti kiekvieną dieną. Iš anksto.

— Gerai, — Kernas užpildė registracijos blankus be datų. Paskui sumokėjo ir paėmė raktus, prie kurių buvo prikabintos tikros pliauskos su išdegintais skaičiais.

Abu kambariai buvo greta. Siauros kamaraitės su viena lova ir vaizdu į kiemą. Palyginti su jomis, kambarys „Havanos“ viešbutyje buvo kaip rūmai.

Kernas apsidairė.

— Tikros būdelės emigrantams, — tarė jis. — Nyku, bet galima priprasti. Jie nežada daugiau, nei gali ištesėti. Ką tu manai?

— Man jos atrodo nuostabios, — atsakė Rūta. — Kiekvienas turim savo kambarį ir savo lovą. Tik prisimink, kaip buvo Prahoje! Tiesa, keturiese vienam kambaryje.

— Teisingai, aš jau visai pamiršau. Kaip tik galvojau apie Noimano šeimos butą Ciūriche.

Rūta nusijuokė.

— O aš apie daržinę, kurioje mus kiaurai perlijo.

— Tu galvoji geriau nei aš. Bet tu žinai, kodėl aš taip galvoju?

— Taip, — pasakė Rūta, — bet tu klysti ir žeidi mane. Mes nusipirksime truputį šilko popieriaus ir pasigaminsime puikiausius lempų gaubtus. Čia, prie šito stalo, mes mokysimės prancūzų kalbos, o ten, virš stogo, matysime gabalą dangaus. Mes miegosime šiose lovose, kurios turės būti pačios geriausios pasaulyje, ir kelsimės, ir kai stovėsime prie lango, šitas purvinas kiemas atrodys kupinas romantikos, nes tai kiemas Paryžiuje.

— Gerai! — pasakė Kernas. — Tai eikime dabar į valgyklą. Ten gausime prancūziškų patiekalų, kurie turės taip pat būti geriausi pasaulyje!

„Verdeno“ viešbučio valgykla buvo įkurta rūsyje, todėl lankytojų praminta „katakomba“. Ten eiti reikėjo ilgu painiu keliu — per laiptus, koridorius, per keistus prieš dešimtmečius naftalinu išbarstytus kambarius, kuriuose oras stovėjo kaip vanduo pelkėtame tvenkinyje. Valgykla buvo gana didelė, nes priklausė dar ir greta stovinčiam „Internacionaliniam“ viešbučiui, kurį laikė šeimininkės sesuo.

Ši bendra valgykla buvo abiejų apleistų viešbučių įžymybė. Emigrantams ji reiškė tą patį, ką krikščionims katakombos senovės Romoje. Jei „Internacionaliniame“ vykdavo patikrinimas, visi per valgyklą pradingdavo „Verdene“, ir atvirkščiai. Bendras rūsys buvo išsigelbėjimas.

Kernas ir Rūta minutėlę neryžtingai pastovėjo prie durų. Buvo vidurdienis, bet valgykloje, kadangi ji neturėjo langų, degė šviesos. Tokią valandą elektros šviesa atrodė keistai sutrikusi ir ligota — lyg būtų buvus palikta ir pamiršta dalis praeito vakaro laiko.

— Tai juk Marilas! — tarė Kernas.

— Kur?

— Ten, prie lempos! Štai kaip! Dabar mes jau turime čia pažįstamą!

Netrukus ir Marilas juos pastebėjo. Akimirką jis netikėdamas taisėsi savo akinius. Paskui atsistojo, atėjo prie jų ir paspaudė rankas.

— Vaikai Paryžiuje! Ar taip gali būti! Kaip jūs atradote senąjį „Verdeną“?

— Daktaras Klasmanas mums pasakė.

— Ak taip, Klasmanas! Na, jūs čia teisingai pataikėte. „Verdenas“ puikus. Ar jūs su maitinimu?

— Taip, bet tik vienas dienai.

— Gerai. Rytoj pakeiskite. Mokėkit tik už kambarį, visa kita pirkitės patys. Kur kas pigiau! Kartkartėm pavalgykit čia, kad šeimininkės nepapiktintumėt. Teisingai padarėte, kad pradingote iš Vienos. Dabar ten labai pavojinga!

— O kaip čia?

— Čia? Mano berniuk, Austrija, Čekoslovakija, Šveicarija buvo emigrantų manevrinis karas, o Paryžius — pozicinis karas. Priešakinė tranšėjų linija. Kiekviena emigracijos banga atplūsta čia. Matote vyrą su vešliais juodais plaukais ana ten? Italas. O tą barzdočių greta jo? Rusas. Toliau, už dviejų kėdžių? Ispanas. Dar toliau — lenkas ir du armėnai. Šalia keturi vokiečiai. Paryžius — paskutinė visų viltis ir likimo pabaiga, — jis žvilgtelėjo į laikrodį. — Eikit, vaikai! Jau greit dvi. Jeigu norite gauti pavalgyti, dabar pats laikas. Prancūzai valgo punktualiai. Po dviejų nieko nebegausite.

Jie atsisėdo prie Marilo stalo.

— Jeigu jūs čia maitinsitės, rekomenduoju tą storą padavėją, — pasakė jis. — Jos vardas Ivona. Kilusi iš Elzaso. Nežinau, kaip ji tai padaro — tačiau jos lėkštės visada pilnesnės nei kitų.

Ivona pastatė ant stalo sriubą ir išsišiepė.

— Ar turite pinigų, vaikai? — paklausė Marilas.

— Maždaug dviems savaitėms, — atsakė Kernas.

— Neblogai. Ar jau sugalvojote, ką norite daryti?

— Ne. Mes tik vakar atvykome. Iš ko gyvena visi tie žmonės čia?

— Geras klausimas, Kernai. Pradėkim nuo manęs. Aš gyvenu iš straipsnių, kuriuos rašau į keletą emigrantų laikraščių. Žmonės perka juos, nes aš kažkada buvau reichstago deputatas. Rusai visi turi Nanseno pasus ir leidimus dirbti. Jie sudarė pirmąją emigracijos bangą. Prieš dvidešimt metų. Jie yra kelneriai, virėjai, masažistai, durininkai, batsiuviai, vairuotojai ir panašūs. Dauguma italų taip pat yra įsitaisę; jie buvo antroji banga. Dalis mūsų, vokiečių, dar turi galiojančius pasus; mažuma turi leidimus dirbti. Kai kurie turi dar truputį pinigų, kuriuos labai atsargiai leidžia. Tačiau dauguma — jau be nieko. Tie juodadarbiai — už maistą ir porą frankų. Pardavinėja tai, ką dar turi. Ana ten advokatas verčia ir spausdina mašinėle. Jaunas vyras šalia jo vedžioja pinigingus vokiečius į naktinius klubus ir gauna už tai procentus. Aktorė priešais jį gyvena iš chiromantijos ir astrologijos. Kai kurie moko kalbų privačiai. Kai kurie tapo gimnastikos mokytojais. Pora anksti rytais eina į turgų nešioti krepšių. Daugelis gyvena tik iš Pabėgėlių šalpos komiteto paramos. Kai kurie prekiauja; ir kai kurie kada nors nebegrįžta. Ar jau buvote Pabėgėlių šalpos komitete?

— Aš ten buvau, — pasakė Kernas. — Šiandien, prieš pietus.

— Nieko negavote?

— Ne.

— Nesvarbu. Jūs turite vėl ten nueiti. Rūta tegu eina į žydų; jūs — į mišrių; aš priklausau arijų, — Marilas nusijuokė. — Vargas turi savo biurokratiją, kaip matote. Ar jūs užsiregistravote?

— Ne, dar ne.

— Padarykite tai rytoj. Klasmanas gali jums padėti. Jis — tų reikalų ekspertas. Jis gali net pamėginti gauti Rūtai leidimą gyventi. Ji juk turi pasą.

— Ji turi pasą, — pasakė Kernas. — Bet jis pasibaigęs, ir jai teko nelegaliai pereiti sieną.

— Nieko tokio. Pasas yra pasas. Aukso vertės! Klasmanas jums tai išaiškins.

Ivona pastatė ant stalo bulves ir lėkštę su trimis gabalais veršienos. Kernas jai nusišypsojo. Ji atsakydama plačiai išsišiepė.

— Matote! — tarė Marilas. — Štai kokia Ivona! Įprasta porcija yra vienas gabalas mėsos. Ji atnešė vienu daugiau.

— Labai ačiū, Ivona, — padėkojo Rūta.

Ivona sustiprino šypsnį ir nulingavo toliau.

— Dievulėliau! — tarė Kernas. — Rūtai leidimą gyventi! Jai, regis, sekasi! Šveicarijoje ji jau turėjo vieną. Nors tik trims dienoms.

— Ar jūs jau atsisakėte chemijos, Rūta? — paklausė Marilas.

— Taip. Taip ir ne. Kol kas taip.

Marilas linktelėjo.

— Teisingai, — jis parodė į jaunuolį, sėdintį prie lango su knyga. — Štai tas jaunuolis jau dvejus metus mazgoja lėkštes naktiniame klube. Vokietis, buvęs studentas. Prieš dvi savaites apsigynė savo prancūzišką disertaciją. Tuo tarpu jis sužinojo, kad čia negalės įsidarbinti, bet yra galimybė Kapstate. Dabar jis mokosi anglų kalbos, kad galėtų apsiginti savo disertaciją angliškai ir išvažiuoti į Pietų Afriką. Ir tokių čia pasitaiko. Ar jus tai guodžia?

— Taip.

— O jus, Kernai?

— Mane viskas guodžia. Kokia čia policija?

— Gana abejinga. Reikia saugotis, bet ji nėra tokia griežta kaip Šveicarijoje.

— Puikumėlis! — tarė Kernas.

Kitą dieną prieš pietus Kernas su Klasmanu nuėjo į Pabėgėlių šaipos komitetą įsirašyti. Iš ten patraukė į prefektūrą.

— Nėra jokios prasmės užsiregistruoti, — pasakė Klasmanas. — Jus tik ištremtų. Bet visai ne pro šalį nors sykį pasižiūrėti, kas čia vyksta. Tai nepavojinga. Policijos pastatai — kaip bažnyčios ir muziejai — yra pačios saugiausios vietos emigrantams.

— Teisybė! — atsiliepė Kernas. — Apie muziejus aš vis dėlto iki šiol nebuvau pagalvojęs.

Prefektūra buvo milžiniškas kompleksas pastatų, juosiančių didelį kiemą. Klasmanas pro kelias arkas ir duris nuvedė Kerną į didžiulę patalpą, primenančią geležinkelio stoties salę. Palei sienas rikiavosi daugybė langelių, už kurių sėdėjo tarnautojai. Patalpos viduryje stovėjo suolai be atramų. Šimtai žmonių sėdėjo aplinkui arba stovėjo ilgose eilėse prie langelių.

— Šitoji — išrinktųjų salė, — tarė Klasmanas. — Beveik rojus. Čia matote žmones, turinčius leidimus gyventi ir norinčius juos pratęsti.

Kernas pajuto slegiantį patalpos nerimą ir rimtį.

— Tai — rojus? — paklausė jis.

— Taip. Matote!

Klasmanas parodė į moterį, netoli jų nueinančią nuo langelio. Su beprotiško susižavėjimo išraiška ji spitrijosi į pažymėjimą, kurį tarnautoja užantspaudavusi jai atidavė. Tada ji pribėgo prie laukiančių žmonių grupelės.

— Keturias savaites! — sušuko ji vos tvardydamasi. — Keturias savaites pratęsė!

Klasmanas susižvalgė su Kernu.

— Keturios savaitės šiandien — beveik visas gyvenimas, ką?

Kernas linktelėjo.

Dabar prie langelio stovėjo senyvas vyras.

— Bet ką man daryti? — paklausė jis suglumęs.

Tarnautojas atsakė prancūzų greitakalbe kažką, ko Kernas nesuprato. Senasis vyras išklausė.

— Taip, bet ką aš turiu daryti? — paklausė jis po to antrą kartą.

Tarnautojas pakartojo savo žodžius.

— Sekantis, — pasakė jis tada ir pagriebė popierius, kuriuos per senojo vyro galvą ištiesė stovintis už jo eilėje.

Senasis pasuko galvą.

— Aš dar nebaigiau! — pareiškė jis. — Aš dar nesužinojau, ką turiu daryti. Kur man eiti? — paklausė jis tarnautoją.

Tarnautojas kažką pasakė ir vėl paniro į kito interesanto popierius. Senasis vyras laikėsi tvirtai įsikibęs už langelio rėmo — kaip už lentos jūroje.

— Ką aš turiu daryti, jeigu jūs nepratęsiate mano pažymos? — paklausė jis.

Tarnautojas nekreipė į jį dėmesio. Vyriškis atsisuko į žmones, stovinčius už jo.

— Ką man dabar daryti?

Jis pažvelgė į suakmenėjusių, prislėgtų, užvaikytų veidų sieną. Niekas neatsakė; tačiau niekas ir nestūmė jo šalin, tiesė popierius per jo galvą, rūpestingai stengdamiesi jo neužkliudyti.

Jis vėl atsigręžė į tarnautoją.

— Kažkas juk turi pasakyti, ką man daryti! — tyliai vis kartojo jis. Išsigandusiomis akimis, dabar jau šnabždėdamas, susigūžė po rankomis, kurios bangavo virš jo galvos langelio link. Jo rankos su smarkiai išsirėžusiomis raizgiomis kraujagyslėmis vis dar kabinosi į langelio rėmą. Paskui jis nutilo. Ir staiga, lyg išsekus jėgoms, nuleido rankas ir pasitraukė nuo langelio. Didelės niekam nereikalingos jo plaštakos pakrikai kaip ant virvių švytavo prie jo kūno, lyg tik atsitiktinai būtų buvę prikabintos prie pečių, o nuleista galva, rodės, nieko daugiau nebematė. Tačiau kai jis dar taip stovėjo visiškai apleistas, Kernas pamatė, kaip kitas veidas prie langelio pastėro iš siaubo. Paskui skubiai sumosikavo ir vėl taip pat kraupiai nenumaldomai sustingo, aklinai užsidarė savyje, lyg niekur nebebūtų regėjęs jokios išeities.

— Tai — rojus? — tarė Kernas.

— Taip, — atsiliepė Klasmanas. — Štai čia jau yra rojus. Daug kam atmeta; tačiau daug kam ir pratęsia.

Jie perėjo keletą koridorių ir pateko į patalpą, kuri atrodė jau ne kaip geležinkelio stoties salė, o kaip ketvirtosios klasės laukiamasis, pilnas tautų mišinio. Suolų toli gražu neužteko. Žmonės stovėjo arba sėdėjo ant grindų. Viename kampe Kernas pamatė ant grindų kaip stambią perekšlę sėdinčią sunkią tamsią moterį. Jos veidas buvo nejudrus, taisyklingas, juodi plaukai — perskirti ir supinti. Aplink ją žaidė daug vaikų. Mažiausiąjį laikė prie apnuogintos krūties. Ji sėdėjo nesivaržydama visame tame šurmulyje su keistu sveiko žvėries didingumu ir kiekvienos motinos teise ir nenuleido akių nuo savo jauniklių, kurie žaidė aplink jos kelius bei nugarą kaip aplink monumentą.

Greta jos stovėjo grupė žydų retomis, žilomis barzdomis, garbanėlėmis ir juodais surdutais. Jie stovėdami laukė su nepalaužiamo nusižeminimo išraiška, lyg jau būtų šimtus metų laukę ir žinoję, kad dar šimtus metų turės laukti. Ant vieno suolo prie sienos sėdėjo nėščia moteris. Vyras šalia jos be perstojo nerviškai trynėsi rankas. Greta žilaplaukis vyras tyliai ramino verkiančia, moterį. Kitoje pusėje jaunas spuoguotas žmogus rūkė cigaretę ir neramiai kaip vagis žvilgčiojo į priešais sėdinčią gražią elegantišką moterį, kuri vis maustėsi savo pirštines. Kuprius rašėsi kažką į užrašų knygelę. Būrys rumunų šnypštė kaip garo katilas. Vyras apžiūrinėjo fotografijas, jas kišo į kišenes, tuoj vėl traukė, vėl apžiūrinėjo ir vėl kišosi. Stora moteris skaitė itališką laikraštį. Jauna mergaitė sėdėjo, nieko aplinkui nematydama, visiškai pasinėrusi į savo liūdesį.

— Visi šitie žmonės pateikė prašymus dėl leidimo gyventi, — pasakė Klasmanas. — Arba dar nori pateikti.

— Su kokiais dokumentais įmanoma tai padaryti?

— Dauguma turi dar galiojančius arba pasibaigusius, nepratęstus pasus. Arba yra kokiu nors būdu legaliai įvažiavę, su vizom.

— Tada čia dar ne pats blogiausias skyrius?

— Ne, — pasakė Klasmanas.

Kernas pamatė, kad, greta tarnautojų, už langelių dirba ir merginų. Jos buvo dailios ir tvarkingai apsirengusios, dauguma vilkėjo šviesas palaidinukes ir pusilgius antrankovius iš juodo satino. Akimirką jam pasirodė keista, kad už langelių sėdėjo žmonės, kuriems buvo svarbu apsaugoti palaidinukės rankoves nuo trupučio purvo, kai priešais juos grūdosi kiti žmonės, kurių visas gyvenimas buvo nugrimzdęs į purvą.

— Pastarosiomis savaitėmis čia, prefektūroje, itin sunku, — pasakė Klasmanas. — Visada, kai Vokietijoje kas nors įvyksta, kas sunervina aplinkines šalis, emigrantams tenka pirmiesiems atkentėti. Jie yra ir vienų, ir kitų atpirkimo ožiai.

Prie langelio Kernas pamatė siauro dvasingo veido vyrą. Jo popieriai, regis, buvo tvarkingi; jauna mergina už langelio, kažko paklausinėjusi, paėmė juos, linktelėjo ir ėmė rašyti. Tačiau Kernas pastebėjo, kaip vyras, stovėdamas ir laukdamas, pradėjo prakaituoti. Didelėje patalpoje buvo šalta, o vyras vilkėjo tik ploną vasarinį kostiumą; tačiau prakaitas sunkėsi iš visų jo porų, veidas blizgėjo nuo drėgmės, ir šviesūs lašeliai riedėjo per kaktą, skruostus. Jis stovėjo nejudėdamas, ranka pasirėmęs į langelį, paslaugiai, nė kiek nenusižeminęs, pasirengęs atsakyti į klausimus — ir jo noras pildėsi — ir vis dėlto jis visas buvo ne kas kita, kaip mirtinas prakaitas — lyg jis būtų buvęs kepinamas ant beširdiškumo grotelių. Jeigu jis būtų šaukęs, aimanavęs, maldavęs, Kernui nebūtų pasirodę taip baisu. Tačiau kai jis čia stovėjo ramus, tiesus, santūrus ir tik jo poros užliejo jo valią, atrodė, kad vyras skęsta savyje. Atrodė, kad tai pats vargas, prasiveržęs pro visas žmogaus būties užtvaras.

Tarnautoja, kažką draugiškai pasakiusi, atidavė vyrui jo dokumentus. Jis padėkojo puikia gomurine prancūzų tarsena ir skubiai nuėjo. Tik prie išėjimo iš salės atsivertė savo dokumentus pasižiūrėti, kas ten yra. Ten buvo tik melsvas antspaudas su pora datų, tačiau vyrui netikėtai pasirodė, kad nejaukioje salėje — gegužė ir svaiginamai čiulba laisvės lakštingalos.

— Gal eikime? — paklausė Kernas.

— Ar jau gana prisižiūrėjote?

— Taip.

Jie pasuko prie durų. Bet buvo sulaikyti varganų žydų būrio, kuris juos apsupo kaip alkanų susitaršiusių kuosų pulkas.

— Prašoom... padėti... — vyresnysis išėjo į priekį, plačiai, nusižeminęs skėsčiodamas rankomis. — Mes nekalbėti prancūziškai... padėti... prašau žmogau... žmogau...

— Žmogau... žmogau... — choru prisidėjo kiti, plevėsuodami savo plačiomis rankovėmis. — Žmogau... žmogau...

Atrodė, kad tai buvo bene vienintelis vokiškas žodis, kurį jie mokėjo, nes be perstojo jį kartojo ir gelsvomis, sulysusiomis rankomis rodė į save, savo kaktas, savo akis, savo širdis, vis graudžiai, atkakliai, beveik meilikaujamai monotoniškai kartodami: „Žmogau... žmogau...“ Ir tik vyresnysis pridūrė:

— Taip pat... žmogus... — jis mokėjo pora žodžių daugiau.

— Ar jūs kalbate žydiškai?

— Ne, — atsakė Kernas. — Nė žodžio.

— Tai žydai, kurie šneka tik jidiš kalba. Jie sėdi čia dienų dienomis ir negali susikalbėti. Jie ieško žmogaus, kuris jiems išverstų.

— Jidiš, jidiš! — uoliai linksėjo vyresnysis.

— Žmogau... Žmogau... — dūzgė susijaudinusių išraiškingų veidų plasnojantis choras.

— Padėti... padėti... — vyresnysis parodė į langelius.

— Ne... galėti... kalbėti... tik... žmogau... žmogau...

Klasmanas apgailestaudamas sumojavo:

— Ne jidiš.

Kuosos apsupo Kerną.

— Jidiš? Jidiš? Žmogau...

Kernas papurtė galvą. Plasnojimas liovėsi. Sujudimas apmirė. Vyresnysis, nuleidęs galvą, sustingęs, dar kartą paklausė:

— Ne?

Kernas vėl papurtė galvą.

— Aa... — senasis žydas pakėlė rankas prie krūtinės, pirštai susilietė, ir rankos sudarė mažą stogelį virš širdies. Taip stovėjo jis, truputį palinkęs į priekį, lyg klausydamasis šauksmo iš toli. Paskui nusilenkė ir lėtai nuleido rankas.

Kernas ir Klasmanas išėjo iš patalpos. Kai pasiekė priekinį koridorių, nuo akmeninių laiptų išgirdo skambant trankią muziką. Tai buvo smagus maršas su džiaugsmingais trimitais ir galingu fanfarų griausmu.

— Kas tai? — paklausė Kernas.

— Radijas. Viršuje yra įsikūrusi policija. Vidurdienio koncertas.

Muzika sruvo laiptais žemyn kaip ribuliuojantis upelis, kaupėsi koridoriuje ir kriokliu pylėsi pro plačias paradines duris. Ji išsiliejo ir aptaškė vienišą, mažą, tamsią ir bespalvę būtybę, sėdinčią ant apatinės laiptų pakopos, lyg nejudantį suodžių gabalą, mažą iškilimą su bejėgiškomis, sutrikusiomis akimis. Tai buvo senasis vyras, taip sunkiai atitrūkęs nuo negailestingo langelio. Apleistas ir išsekęs, gūžėsi jis kampe, įtraukęs pečius, kelius prispaudęs prie kūno, lyg nebegalėdamas daugiau niekad atsistoti — o per jį margomis švytinčiomis kaskadomis liejosi ir šoko muzika, energinga, be gailesčio ir be stabtelėjimo — kaip pats gyvenimas.

— Einam, — pasakė Klasmanas lauke. — Mes dar išgersime kavos.

Jie atsisėdo prie pinto stalo priešais mažą bistro. Kai išgėrė karčios juodos kavos, Kernui palengvėjo.

— O kokia paskutinė vieta? — paklausė jis.

— Paskutinė vieta — ten, kur daugelis sėdėdami miršta badu, — atsakė Klasmanas. — Kalėjimai. Metro stotys naktimis. Naujos statybos. Senos tiltų arkos.

Kernas pasižiūrėjo į žmonių srautą, nepaliaujamai srūvantį pro bistro staliukus. Mergaitė, nešina didele skrybėlių dėže rankoje, praeidama pro šalį jam nusišypsojo. Ji dar kartą atsigręžė ir metė jam skubų žvilgsnį per petį.

— Kiek jums metų? — paklausė Klasmanas.

— Dvidešimt vieni. Greit dvidešimt dveji.

— Taip ir maniau, — Klasmanas pamaišė savo puodelį. — Mano sūnus tokio paties amžiaus kaip jūs.

— Ar ir jis čia?

— Ne, — pasakė Klasmanas, — jis Vokietijoje.

Kernas pakėlė akis.

— Tai blogai, aš puikiai suprantu.

— Ne jam.

— Juo geriau.

— Jam būtų blogiau, jeigu būtų čia, — pasakė Klasmanas.

— Taip? — Kernas pažvelgė į jį truputį nustebintas.

— Taip. Muščiau jį tada, kol nebepaeitų.

— Ką?

— Jis mane įskundė. Dėl jo turėjau emigruoti.

— O, prakeikimas! — tarė Kernas.

— Aš esu katalikas, tikintis katalikas. Vaikis prieš tai jau dvejus metus ten priklausė vienai tų partinių jaunimo organizacijų. Senais kovotojais ten juos vadina. Jūs galite įsivaizduoti, kad man tas netiko ir kad aš jam nuolat priekaištaudavau. Vaikis darėsi vis labiau užsispyręs. Vieną dieną jis man pasakė, maždaug kaip seržantas rekrutui, — aš turįs užsičiaupti, kitaip man būsią blogai. Suprantate, grasino. Aš jam skėliau antausį. Jis išbėgo įtūžęs ir įskundė mane policijai. Žodis žodin perdavė į protokolą, kaip aš keikiau partiją. Laimei, aš turėjau ten pažįstamą, kuris mane tučtuojau įspėjo telefonu. Turėjau kuo skubiausiai dingti. Po valandos manęs pasiimti atėjo komanda — priešakyje sūnus.

— Ne juokai, — pasakė Kernas.

Klasmanas linktelėjo.

— Ne juokai bus ir jam, jeigu aš sugrįšiu.

— Galbūt tada jis jau pats turės sūnų, kuris jį įskųs. Tada jau gal komunistams.

Klasmanas pažvelgė į Kerną sumišęs.

— Ar jūs manote, kad visa taip ilgai tęsis?

— Nežinau. Aš negaliu įsivaizduoti, kad kada nors sugrįšiu.

Štaineris prisisegė Nacionalsocialistų partijos ženklelį po kairiuoju savo striukės atvartu.

— Nuostabu, Bėrai! — pasakė jis. — Iš kur jį gavote?

Daktaras Bėras išsišiepė.

— Iš vieno paciento. Autokatastrofa netoli Miurteno. Aš jam sugipsavau ranką. Iš pradžių jis buvo atsargus ir kalbėjo, kad visa ten esą puiku; paskui išgėrėme kartu porą taurelių konjako, ir jis pradėjo keikti visą netvarką, o prisiminimui paliko man savo partinį ženklelį. Deja, pats turėjo grįžti į Vokietiją.

— Tebūnie palaimintas tas vyras! — Štaineris paėmė nuo stalo mėlyną aplanką ir atsivertė jį. Jame gulėjo sąrašas su svastika ir keli propagandiniai atsišaukimai. — Manau, to pakaks. Ant to jis dešimt kartų užkibs.

Atsišaukimus ir sąrašą jam davė Bėras, kuriam tokius daiktus dėl nesuprantamos priežasties prieš keletą metų buvo atsiuntusi viena Štutgarto partinė organizacija. Štaineris apsisprendė ir dabar ruošėsi į karo žygį prieš Amersą. Bėras jam papasakojo, kas atsitiko Kernui.

— Kada jūs važiuojate toliau? — paklausė Bėras.

— Vienuoliktą. Prieš tai dar sugrąžinsiu jums ženklelį.

— Gerai. Lauksiu su „Fendano“ buteliu.

Štaineris išėjo. Paskambino prie Amerso namų durų. Tarnaitė atidarė.

— Norėčiau pasikalbėti su ponu Amersu, — trumpai pasakė jis. — Mano pavardė Huberis.

Tarnaitė dingo ir vėl sugrįžo.

— Kokiu reikalu?

„Aha, — pamanė Štaineris, — tai Kerno nuopelnas“. Jis žinojo, kad Kerno neklausinėjo.

— Partiniu reikalu, — pareiškė trumpai.

Šį kartą pasirodė pats Amersas. Jis smalsiai įbedė akis į Štainerį. Štaineris atsainiai kilstelėjo ranką.

— Partijos draugas Amersas?

— Taip.

Štaineris atlenkė striukės atvartą ir parodė ženklelį.

— Huberis, — pareiškė jis. — Aš atstovauju užsienio organizacijai ir turiu jus šio to paklausti.

Amersas iškart pasitempė ir nusilenkė.

— Prašom įeiti... pone... pone...

— Huberis. Tiesiog Huberis. Žinote... priešų ausys visur.

— Žinau! Ypatinga pagarba, pone Huberi.

Štaineris buvo teisingai apskaičiavęs. Amersas nė nemanė juo nepasitikėti. Paklusnumas gestapui ir baimė per giliai glūdėjo jame. Ir net jei būtų suabejojęs, Šveicarijoje nieko nebūtų galėjęs padaryti prieš Štainerį. Štaineris turėjo austrišką pasą Huberio pavarde. Niekas negalėjo nustatyti, kaip glaudžiai jis susijęs su vokiečių organizacijomis. Net ir vokiečių pasiuntinybė, kurios seniai jau niekas nebeinformavo apie visas slaptas propagandos priemones.

Amersas nusivedė Štainerį į saloną.

— Sėskitės, Amersai, — paliepė Štaineris ir pats atsisėdo į Amerso krėslą.

Jis ėmė raustis savo aplanke.

— Žinote, partijos drauge Amersai, kad mūsų darbo užsienyje pagrindinis principas — tyla.

Amersas linktelėjo.

— To taip pat mes tikėjomės iš jūsų. Begarsis darbas. Dabar mes išgirdome, kad jūs čia sukėlėte nereikalingą šurmulį dėl jauno emigranto!

Amersas pašoko nuo kėdės.

— Tas nusikaltėlis! Jis mane visai susargdino, susargdino ir išjuokė, šitas niekšas...

— Išjuokė? — kandžiai pertarė Štaineris. — Viešai išjuokė? Partijos drauge Amersai!

— Neviešai, neviešai! — Amersas pamatė, kad jis padarė klaidą. Kone ėmė painiotis iš susijaudinimo. — Manau, tik prieš mane patį!..

Štaineris nužvelgė jį veriamu žvilgsniu.

— Amersai, — pasakė jis paskui lėtai, — tikras partijos draugas net sau pačiam niekad nepasirodys juokingas! Kas jums darosi, žmogau! Ar demokratiniai pelėnai pragraužė jūsų įsitikinimus? Išjuokė — tokio žodžio pas mus iš viso nėra! Kiti iš principo yra juokingi, supratote?

— Taip, žinoma, žinoma! — Amersas persibraukė sau per kaktą. Jis jau beveik regėjo save koncentracijos stovykloje — kad jo įsitikinimai pašviesėtų. — Tai buvo tik šis vienintelis kartas! Šiaip aš esu kietas kaip plienas. Mano ištikimybė nepalaužiama...

Štaineris kurį laiką leido jam kalbėti. Paskui nutraukė vidury žodžio:

— Gerai, partijos drauge. Tikiuosi, kad nieko panašaus daugiau nepasikartos. Nesirūpinkite daugiau emigrantais, supratote? Mes džiaugiamės, kadrais nusikratėme.

Amersas uoliai linksėjo. Jis atsistojo ir iš bufeto išėmė krištolinę ropinę ir dvi sidabrines, iš vidaus paauksuotas likerio taureles ant aukštų kojelių. Štaineris su pasibjaurėjimu stebėjo, kaip jis kuičiasi.

— Kas tai? — paklausė jis.

— Konjakas. Maniau, gal jūs norėsite truputį atsigaivinti...

— Konjakas šitaip serviruojamas tik tada, kai jis labai prastas, Amersai, — truputį palankiau tarė Štaineris. — Arba skaistybės susivienijimo nariui. Atneškite man paprastą, ne per mažą taurę.

— Labai mielai! — Amersas pradžiugo, kad ledai akivaizdžiai buvo pralaužti.

Štaineris išgėrė. Konjakas buvo gana geras. Bet tai ne Amerso nuopelnas. Šveicarijoje nebuvo prasto konjako.

Štaineris išsiėmė mėlyną aplanką iš odinio portfelio, kurį paskolino Bėras.

— Štai čia dar šis tas, partijos drauge. Visiškai slaptai. Jūs žinote, kad mūsų propaganda Šveicarijoje dar labai nepatenkinama?

— Taip, — uoliai patvirtino Amersas. — Aš visada taip galvojau.

— Gerai, — Štaineris draugiškai mostelėjo ranka. — Tai turi pasikeisti. Turi būti įsteigtas slaptas fondas, — jis žvilgtelėjo į savo sąrašą: — Mes jau turime vardinių įnašų. Tačiau ir mažos aukos yra sveikintinos. Šis puikus namas — jūsų nuosavybė, tiesa?

— Taip. Tiesa, dvi ipotekos, tad praktiškai namas priklauso bankui, — gana skubotai paaiškino Amersas.

— Ipotekos yra tam, kad reikėtų mokėti mažesnius mokesčius. Partijos draugas, turintis nuosavą namą — nėra koks vėjavaikis, kad banke nelaikytų už jį pinigų. Kiek man įrašyti?

Amersas gana neryžtingai pasižiūrėjo.

— Šiuo momentu jums tai bus į naudą, — pasakė Štaineris drąsindamas. — Mes nusiųsime sąrašą, suprantama, su pavardėmis, į Berlyną. Manyčiau, galėtume jus įrašyti su penkiasdešimčia frankų.

Amersas pajuto palengvėjimą. Jis tikėjosi mažiausiai šimto. Žinojo, kokia nepasotinama yra partija.

— Suprantama! — pareiškė jis iškart. — O gal šešiasdešimt? — pridūrė.

— Gerai, taigi šešiasdešimt, — Štaineris ėmė rašyti. — Ar, be Hainco, jūs turite kitą vardą?

— Haincas, Karlas, Gosvinas, Gosvinas su „s“.

— Gosvinas — retas vardas.

— Taip, bet grynai vokiečių! Senovės vokiečių. Karalius Gosvinas valdė dar tautų kraustymosi laikais.

— Tikiu.

Amersas padėjo ant stalo penkiasdešimties ir dešimties frankų banknotus. Štaineris įsikišo pinigus.

— Apie kvitą negali būti ir kalbos, — tarė jis. — Suprantate, kodėl?

— Žinoma! Slaptumas. Čia Šveicarija! — Amersas gudriai mirktelėjo.

— Ir daugiau jokio nereikalingo triukšmo, partijos drauge! Tylus darbas — pusė sėkmės! Galvokite visą laiką apie tai!

— Labai mielai! Dabar žinau! Tai buvo tik nelaimingas atsitiktinumas.

Štaineris ėjo vingriomis gatvelėmis atgal, pas daktarą Bėrą. Jis šypsojosi. Kepenų vėžys! Tas Kernas! Kaip jis išpūs akis, kai gaus šešiasdešimt frankų iš šitos baudžiamosios ekspedicijos!

XVII

Pasibeldė į duris. Rūta sukluso. Ji buvo viena. Kernas prieš pietus išėjo ieškoti darbo. Ji padvejojo minutėlę. Po to tyliai atsistojo, nuėjo į Kerno kambarį ir užrakino jungiamąsias duris. Kambariai stovėjo kampu. Tai buvo labai patogu gaudynių atveju. Iš kiekvieno kambario galėjai patekti į koridorių, nepastebėtas to, kuris stovėjo prie kitų durų.

Rūta tyliai uždarė Kerno kambario išorines duris Tada nuėjo koridoriumi už kampo.

Prie jos durų stovėjo maždaug keturiasdešimties metų vyras. Rūta pažinojo jį iš matymo. Jis gyveno viešbutyje ir vadinosi Brozė. Jo serganti žmona jau septynis mėnesius gulėjo lovoje. Abu gyveno iš menkos Pabėgėlių šalpos komiteto paramos ir trupučio pinigų, kuriuos atsivežė. Tai nebuvo paslaptis. „Verdeno“ viešbutyje vieni apie kitus žinojo beveik viską.

— Ar atėjote pas mane? — paklausė Rūta.

— Taip. Norėjau jus šio to paprašyti. Jūs panelė Holand, tiesa?

— Taip.

— Mano pavardė Brozė, aš gyvenu aukštu žemiau, po jumis, — pasakė sumišęs vyras. — Mano žmona serga, o aš turiu išeiti darbo ieškoti. Tai norėjau paklausti, gal turėtumėte šiek tiek laiko...

Brozės veidas buvo pailgas, iškankintas. Rūta žinojo, kad beveik kiekvienas viešbutyje, jį pamatęs, bėgdavo šalin. Jis nuolat ieškojo kompanijos savo žmonai.

— Ji labai daug laiko praleidžia viena, o jūs juk žinote, ką tai reiškia — žmogus greitai prarandi viltį. Būna dienų, kai ji ypač liūdi. Bet kai kas nors būna greta, jai iškart pasidaro geriau. Aš pamaniau, gal jūs kartais mielai pasišnekėtumėte? Mano žmona protinga...

Rūta ruošėsi mokytis megzti megztinius iš minkštos Kašmyro vilnos; jai sakė, kad rusų parduotuvė Eliziejaus laukuose superka tokius daiktus ir paskui juos parduoda triguba kaina. Ji norėjo darbuotis toliau ir turbūt nebūtų ėjusi, tačiau šitas bejėgiškas pagyrimas „Mano žmona protinga“ viską nulėmė. Ji keistai susigėdo.

— Palaukite, vieną akimirką, — pasakė ji. — Aš pasiimsiu porą daiktų; tada eisim.

Ji pasiėmė siūlus ir rašto aprašą ir nulipo su Broze žemyn. Moteris gulėjo mažame antro aukšto kambarėlyje su langu į gatvę. Brozės veidas pasikeitė, kai jis įėjo su Rūta. Jis spinduliuote spinduliavo.

— Liusi, čia panelė Holand, — pristatė jis pakiliai. — Ji mielai tau norėtų palaikyti kompaniją.

Dvi tamsios akys baltame kaip vaškas veide nepatikliai nukrypo į Rūtą.

— Tai aš jau einu, — skubiai metė Brozė. — Vakare pareisiu. Šiandien tikrai ką nors rasiu. Iki pasimatymo.

Jis nusišypsojo, pamojavo ir uždarė paskui save duris.

— Jis jus atvedė, tiesa? — po kurio laiko paklausė blyškioji moteris.

Rūta iš pradžių norėjo kažką kita atsakyti, bet paskui linktelėjo.

— Taip ir maniau. Ačiū, kad atėjote. Bet aš puikiausiai galiu būti viena. Nemeskit į šalį savo darbų. Aš galiu truputį pamiegoti.

— Aš neturiu darbo, — pasakė Rūta. — Kaip tik mokausi megzti. O megzti galiu ir čia. Atsinešiau virbalus su siūlais.

— Yra malonesnių dalykų, nei sėdėti prie ligonės, — pavargusiu balsu tarė moteris.

— Aišku. Tačiau tai geriau, nei sėdėti vienai.

— Visi visada taip sako, norėdami paguosti, — sumurmėjo moteris. — Žinau, visada norima paguosti ligonius. Verčiau ramiai garsiai pasakykite, kad jums nemalonu sėdėti prie nepažįstamos prastai nusiteikusios ligonės ir kad jūs tik mano vyro įkalbėta tai darote.

— Tai tiesa, — atsakė Rūta. — Aš net neketinu jūsų guosti! Bet aš džiaugsiuosi, galėdama su kažkuo pasišnekėti.

— Jūs galite išeiti! — pasakė ligonė.

— Aš visai nenoriu.

Rūta pakėlė akis, nes nesugalvojo, ką atsakyti. Ji pažvelgė į sutrikusį veidą. Ligonė pasirėmė alkūnėmis ir įsistebeilijo į ją, ir staiga jai iš akių upeliais pasipylė ašaros. Per sekundę veidas visas atrodė kaip užlietas.

— Dieve mano, — kūkčiojo ji, — jūs taip paprastai tai sakote... o aš... jeigu aš nors kartą galėčiau išeiti į gatvę...

Ji krito atgal ant pagalvių. Rūta atsistojo. Ji matė, kaip krūpčioja pilkšvi pečiai, matė varganą lovą dulkinoje popiečio šviesoje, ir matė už jos saulėtą šaltą gatvę, namus su mažais geležiniais balkonais ir aukštai virš stogų milžinišką šviečiantį butelį — aperityvo „Diubonė“ reklamą, kuri beprasmiškai žybčiojo šią popiečio valandą — ir akimirksnį jai pasirodė, kad visa tai yra labai toli, kitoje planetoje.

Moteris liovėsi verkti. Paskui lėtai atsitiesė.

— Ar jūs dar čia? — paklausė ji.

— Taip.

— Aš esu isteriška ir nervinga. Man kartais būna tokių dienų. Prašau, nepykite ant manęs.

— Ne. Aš nepagalvojau, ir viskas.

Rūta vėl atsisėdo prie lovos. Pasidėjo priešais atsineštą megztinio raštą ir ėmėsi mezgimo. Ji nežiūrėjo į ligonę. Nenorėjo daugiau matyti sutrikusio veido. Jos pačios sveikata atrodė jai kaip priekaištas.

— Jūs neteisingai laikote virbalus, — pasakė po valandėlės ligonė. — Taip kur kas ilgiau sugaišite. Reikia kitaip daryti.

Ji paėmė virbalus ir parodė Rūtai. Paskui paėmė iš jos rankų numegztą gabalą ir apžiūrėjo.

— Čia trūksta vienos akies, — paaiškino ji. — Mums reikia pradėti iš naujo. Žiūrėkite kaip.

Rūta pakėlė galvą. Ligonė jai šypsojosi. Jos veidas dabar buvo atidus, susikaupęs ir ji visa pasinėrusi į darbą. Jame nebeliko nė žymės to staigaus protrūkio. Blyškios rankos judėjo lengvai ir vikriai.

— Taip, — pasakė ji po valandėlės, — dabar jūs pabandykite.

Brozė sugrįžo vakare. Kambarys buvo tamsus. Tik lange švietė žalsvas vakaro dangus ir raudonas milžiniškas „Diubonė“ butelis.

— Liusi? — paklausė jis į tamsą.

Moteris lovoje sujudėjo, ir dabar Brozė išvydo jos veidą. Jis buvo švelniai nuraudęs nuo reklamos atspindžio — lyg būtų įvykęs stebuklas ir ji būtų staiga pasveikusi.

— Ar tu miegojai? — paklausė jis.

— Ne. Tik šiaip guliu.

— Ar panelė Holand seniai išėjo?

— Ne. Vos prieš kelias minutes.

— Liusi, — jis atsargiai atsisėdo ant lovos krašto.

— Mano mielasis, — ji paglostė jo ranką. — Ar tu ko nors pasiekei?

— Dar ne, bet viskas bus gerai.

Moteris gulėjo kurį laiką tylėdama.

— Otai, aš tau tokia našta, — pasakė ji po to.

— Kaip tu gali taip kalbėti, Liusi! Ką aš daryčiau, jei neturėčiau tavęs?

— Tu būtumei laisvas. Galėtum daryti, ką norėtum. Galėtum net grįžti į Vokietiją ir dirbti.

— Taip?

— Taip, — pasakė ji, — išsiskirk su manimi! Tave ten net įvertins, jeigu taip padarysi.

— Arijas, kuris prisiminė savo kraują ir išsiskyrė su žyde, ką? — paklausė Brozė.

— Jie turbūt panašiai tai vadina. Jie juk šiaip daugiau nieko prieš tave neturi, Otai.

— Ne, bet aš turiu šį tą prieš juos.

Brozė atrėmė galvą į lovos galą. Jis galvojo apie tai, kaip jo viršininkas atėjo pas jį į braižymo biurą ir ilgai užuolankomis kalbėjo apie anuos laikus, apie jo stropumą ir kaip gaila esą, kad jį reikia atleisti vien todėl, kad jis turįs žmoną žydę. Jis pasiėmė savo skrybėlę ir išėjo. Po aštuonių dienų jis kruvinai sumušė nosį savo namo durininkui, kuris tuo pačiu metu buvo ir sargas, ir partijos šnipas — už tai, kad žmoną pavadino žydiška kiaule. Tai vos nesibaigė liūdnai. Laimei, jo advokatas sugebėjo įrodyti, kad durininkas prie alaus sakė antivalstybines kalbas; po to durininkas iš namo pradingo. Bet moteris nebedrįso išeiti į gatvę; ji daugiau nenorėjo būti uniformuotų gimnazistų koneveikiama. Brozė nebegavo darbo. Tada jie išvažiavo į Paryžių. Pakeliui moteris susirgo.

Žalsvasis dangus už lango prarado savo spalvą, pasidarė murzinas ir tamsus.

— Ar tau skaudėjo, Liusi? — paklausė Brozė.

— Nelabai. Aš tik baisiai pavargusi. Iš vidaus.

Brozė paglostė jai plaukus. Juose rausvai atsispindėjo „Diubonė“ reklamos šviesa.

— Tu greit vėl galėsi atsikelti.

Moteris lėtai pajudino galvą po jo ranka.

— Kas tai galėtų būti, Otai? Man dar niekad nieko panašaus nebuvo. Ir tai tęsiasi jau mėnesius.

— Kas nors. Nieko bloga. Moterims dažnai kas nors būna.

— Aš manau, kad niekad nebepasveiksiu, — staiga sielvartingai pasakė moteris.

— Tu tikrai pasveiksi. Ir net labai greitai. Tik turi tuo tikėti.

Lauke per stogus lipo naktis. Brozė sėdėjo tylus, galvą vis dar atrėmęs į lovos galą. Jo veidas, visą dieną buvęs rūpesčio ir baimės apimtas, paskutinėje neaiškioje šviesoje nušvito ir nurimo.

— Kad nors aš nebūčiau tau tokia našta, Otai.

— Aš myliu tave, Liusi, — tyliai pasakė Brozė, nė nesujudėjęs.

— Ligotos moters negalima mylėti.

— Ligotą moterį myli dvigubai. Ji — moteris ir vaikas kartu.

— Tai tiesa! — moters balsas suskambo plonai ir vaikiškai. — Aš net ir tai nesu! Nesu tavo žmona. Net to tu iš manęs negauni. Aš esu tik tavo našta, daugiau niekas!

— Aš turiu tavo plaukus, — pasakė Brozė, — tavo mylimus plaukus! — jis pasilenkė ir pabučiavo jai plaukus. — Aš turiu tavo akis, — jis pabučiavo jai akis. — Tavo rankas, — jis pabučiavo jai rankas. — Ir aš turiu tave. Tavo meilę. O gal tu manęs jau nebemyli?

Jo veidas buvo prie pat josios.

— Tu manęs nebemyli? — pakartojo jis.

— Otai... — silpnai sumurmėjo ji ir užkišo ranką tarp savo krūtinės ir jo.

— Tu manęs nebemyli? — tyliai paklausė jis dar kartą. — Pasakyk! Galiu suprasti, kad nebemyli netikusio vyro, kuris nesugeba nieko uždirbti. Tik iškart pasakyk, mylimoji, vienintele, — kalbėjo jis į sukritusi veidą.

Staiga iš jos akių pabiro ašaros, o balsas pasidarė švelnus ir jaunas.

— Ar tu mane dar iš tikrųjų tebemyli, Otai? — paklausė ji su tokia šypsena, nuo kurios jam plyšo širdis.

— Ar turiu aš tau tai kas vakarą kartoti? Aš myliu tave taip, kad pavyduliauju lovai, ant kurios tu guli. Tu turėtum gulėti manyje, mano širdyje ir mano kraujyje!

Jis nusišypsojo, kad ji pamatytų, ir vėl pasilenkė virš jos. Mylėjo ją, ir ji buvo viskas, ką jis turėjo — tačiau ją bučiuoti jis nenusakomai bjaurėjosi. Nekentė savęs dėl to — žinojo, kuo ji serga, ir jo sveikas kūnas buvo tiesiog stipresnis už jį patį. Tačiau dabar, gailestingame, šiltame aperityvo reklamos atšvaite, šitas vakaras pasirodė panašus į vakarą prieš daugelį metų — anapus niūrios ligos galybės — šiltas ir paguodos kupinas atspindys, kaip ir šita raudona šviesa ant stogų priešais.

— Liusi, — sumurmėjo jis.

Ji priglaudė savo drėgnas lūpas prie jo burnos. Šitaip ji gulėjo tyliai ir valandėlei pamiršo savo iškankintą kūną, kuriame be garso vaiduokliškai tarpo vėžio ląstelės ir nesuprantamai mirties veikiamos gimda ir kiaušidės kaip sudegusios anglys pamažu skaidėsi į pilkus beformius pelenus.

Kernas ir Rūta lėtai slampinėjo po Eliziejaus laukus. Buvo vakaras. Švietė vitrinos, kavinės prigužėjo lankytojų, šviesos reklamos mirgėjo, ir kaip vartai į dangų skaidraus, net ir naktį sidabrinio Paryžiaus oro fone dunksojo tamsi Triumfo arka.

— Žiūrėk ten, į dešinę! — tarė Kernas. — Vazeris ir Rozenfeldas.

Priešais didelius „Dženeral Motors Ko.“ langus stovėjo du jaunuoliai. Jie buvo skurdžiai apsirengę, abu be paltų, kostiumai nunešioti. Jie taip karštai diskutavo tarpusavyje, kad ilgą laiką nepastebėjo Kerno ir Rūtos. Abu gyveno „Verdeno“ viešbutyje. Vazeris buvo technikas ir komunistas, Rozenfeldas — vienos Frankfurto bankininko šeimos sūnus. Jie gyveno trečiame aukšte. Abu buvo autofanatikai. Abu gyveno beveik iš nieko.

— Rozenfeldai! — maldaudamas įtikinėjo Vazeris, — pasvarstykit nors minutę išmintingai! Manding, „Kadilakas“ tinka seniems žmonėms! Tačiau ką jūs darysite su šešiolikos cilindrų mašina, kuri ryja benziną kaip karvė vandenį ir vis tiek nėra greita?

Rozenfeldas purtė galvą. Jis susižavėjęs spoksojo į dienos lempomis apšviestą vitriną, kurioje lėtai ant disko pagrindo ratu sukosi milžiniškas juodas „Kadilakas“.

— Lai ryja tą benziną! — karštai prieštaravo jis. — Nors ir statinėmis! Ne tai svarbiausia. Tik pažvelkite, kokia nuostabiai patogi mašina! Tvirta ir patikima kaip tanko bokštas!

— Rozenfeldai, tai — argumentai gyvybės draudimui, o ne automobiliui! — Vazeris parodė į gretimą vitriną, kuri priklausė „Lančijos“ atstovams. — Pažvelkite į šitą! Čia tai klasė! Tik keturių cilindrų, jautri, žema bestija, bet tikra pantera, kai užvedi! Norėdami su ja galite pravažiuoti pro namo sieną!

— Aš nenoriu važinėti pro jokias namų sienas! Aš noriu užvažiuoti į „Ricą“ — kokteilio! — abejingai atsakė Rozenfeldas.

Vazeris nekreipė dėmesio į priekaištą.

— Pažvelkite į linijas! — svajojo jis. — Koks žemas nuožulnumas! Strėlė, žaibas! Aštuonių cilindrų — man jau pernelyg gremėzdiška. Svajonių greitis.

Rozenfeldas ėmė pašaipiai kvatoti.

— Kaip jūs tikitės įlįsti į tą vaikišką karstą? Vazeri, tai automobilis liliputams. Įsivaizduokite: jūs vedatės gražią moterį su ilga vakarine suknia, galbūt net iš auksinio brokato arba blizgučių, su brangiais kailiniais, jūs grįžtate iš „Maksimo“, lauke gruodis, sniegas, purvas gatvėje, ir čia jūs pasistatęs šitą važiuojantį radijo aparatą — ar galite dar labiau apsijuokti?

Vazeris išraudo.

— Tai kapitalisto postringavimai! Rozenfeldai, maldauju jus! Svajojate apie lokomotyvą, o ne apie automobilį. Ir kaip jums gali patikti toks mamutas? Jis tinka komercijos tarėjams! O juk esat jaunas žmogus! Jeigu jums reikia ko nors sunkaus, tai, dėl Dievo, imkite „Delajė“, jis ištaigingas ir lengvai spaudžia 160 kilometrų!

— „Delajė“? — Rozenfeldas niekinamai suprunkštė pro nosį. — Kas minutę tepti alyva žvakes, manote, ką?

— Jokiu būdu, jeigu teisingai važinėsite! Jaguaras, raketa, jau vien nuo motoro garso galima apgirsti! Arba jeigu norite turėti ką nors visai pasakiška, tada imkite naująjį „Supertalbo“! Šimtas aštuoniasdešimt kilometrų — vienas juokas! Tada turėsite tikrą mašiną!

Rozenfeldas suspiegė iš pasipiktinimo.

— „Talbo“! Taip, tada aš turėsiu „mašiną“! Tokio vežimo ir dovanai neimčiau. Ji tokia suspausta, kad iškart užvirtų vidury gatvės! Ne, Vazeri, aš lieku prie savo „Kadilako“, — jis vėl atsisuko į „Dženeral Motors“ vitriną. — Pasižiūrėkit, kokia kokybė! Penkerius metus jums nereikės atidaryti kapoto! Komfortas, mielas Vazeri, kurį tik amerikiečiai sukūrė! Motoras paklusnus ir tylus, jo apskritai negirdi!

— Bet žmogau! — neišlaikė Vazeris. — Aš kaip tik noriu girdėti motorą! Tai juk muzika, kai užsiveda jautri mašina!

— Tada įsigykite traktorių! Tas dar garsesnis!

Vazeris pasižiūrėjo į Rozenfeldą.

— Paklausykite, — tyliai pasakė jis tada, sunkiai tvardydamasis, — aš siūlau jums kompromisą: paimkite „Mersedes kompresor“! Sunki ir pasiutusi kartu! Sutarta?

Rozenfeldas išdidžiai numojo ranka.

— Nieko su manim nepadarysit! Neverta nė stengtis! „Kadilakas“, ir nieko daugiau! — jis vėl įsigilino į juodą besisukančio milžiniško automobilio eleganciją.

Vazeris, netekęs vilties, apsidairė. Ir pamatė Kerną su Rūta.

— Paklausykite, Kernai, — pasakė jis. — Jeigu jums tektų pasirinkti — „Kadilakas“ ar naujas „Talbo“ — ką jūs paimtumėte? Juk „Talbo“, tiesa?

Rozenfeldas atsisuko.

— Žinoma, „Kadilaką“, nėra ko abejoti!

Kernas nusišiepė.

— Aš pasitenkinčiau ir mažu „Sitroenu“.

— „Sitroenu“? — abu autoentuziastai pasižiūrėjo į jį kaip į nuparkusią avį.

— Arba dviračiu, — pridūrė Kernas.

Abu žinovai skubiai susižvalgė.

— Ak, taip! — pareiškė tada visai atvėsęs Rozenfeldas. — Jūs nelabai nutuokiate apie automobilius, taip?

— Turbūt ir apie autosportą nelabai, ką? — pridūrė Vazeris šiek tiek pasibjaurėjęs. — Na, taip, yra žmonių, kurie domisi pašto ženklais.

— Aš taip pat! — prisipažino Kernas pralinksmėjęs. — Ypač neantspauduotais.

— Na, tada atleiskite! — Rozenfeldas pasistatė savo švarko apykaklę. — Eime, Vazeri, mes dar aplankysime naujausius „Alfa Romeo“ ir „Ispano“ modelius.

Ignoranto Kerno sutaikyti, abu su tais savo nudriskusiais kostiumais, darniai nužingsniavo dar pasiginčyti dėl kelių lenktyninių automobilių. Jie turėjo laiko — nes neturėjo pinigų vakarienei.

Kernas džiugiai žvelgė jiems pavymui.

— Žmogus — stebuklas, tiesa, Rūta?

Ji nusijuokė.

Kernas nerado darbo. Siūlėsi visur, tačiau net už dvidešimt frankų per dieną niekur negalėjo įsitaisyti. Po dviejų savaičių visi pinigai, kuriuos turėjo, buvo sunaudoti. Rūta gavo iš žydų, Kernas iš mišraus žydų — krikščionių komiteto menką paramą; kartu jie turėjo apie penkiasdešimt frankų savaitei. Kernas pasišnekėjo su šeimininke ir išsikovojo, kad ji už tą sumą paliktų jiems abu kambarius ir rytais dar duotų kavos su duona.

Jis pardavė savo paltą, savo lagaminą ir likusius daiktus, gautus iš Poclocho. Paskui pradėjo išparduoti Rūtos daiktus. Motinos žiedą, sukneles ir siaurą auksinę apyrankę. Jie nesijautė dėl to labai nelaimingi. Gyveno Paryžiuje, irto jiems pakako. Jų viltis buvo rytojus. Jautėsi čia saugiai. Mieste, kuris priėmė visus amžiaus emigrantus, dvelkė pakantumo dvasia, čia galėjai numirti badu, bet tave persekiojo tik tiek, kiek buvo būtinai reikalinga, ir tai jiems jau atrodė daug.

Vieną sekmadienio popietę, kai nereikėjo pirkti bilietų, Marilas nusivedė juos į Luvrą.

— Žiemą jums reikia kur nors eiti, kad prastumtumėt laiką, — pasakė jis. — Emigrantų didžioji bėda yra badas, pastogė ir laikas, su kuriuo nežinai, ką daryti, kai negali dirbti. Alkis ir rūpestis, kur prisiglausti — du mirtini priešai, su kuriais emigrantas gali kovoti, tačiau laikas, daugybė tuščio nenaudingo laiko — tai sėlinantis priešas, kuris suryja energiją, laukimas, kuris išvargina, neaiški baimė, kuri suparalyžiuoja. Anie du puola iš priekio, ir turi gintis arba žūti, tačiau laikas sėlina iš užpakalio ir suardo jo kraują. Jūs esate jaunas. Nekiurksokit kavinėse, neaimanuokit, nepavarkit. Kai bus blogai, eikite į Didžiąją Paryžiaus laukiamąją salę — Luvrą. Žiemą jis gerai šildomas. Geriau liūdėti priešais Delakrua, Rembrantą arba Van Gogą, nei prie alkoholio ar bejėgiškų aimanų ir pykčio draugėje. Tai sakau jums aš, Marilas, taip pat mieliau sėdintis prie taurelės. Kitaip aš jums nesakyčiau šių didaktinių kalbų.

Jie keliavo po didįjį meno lobyną Luvrą — pro šimtmečius, pro akmeninius Egipto karalius, Graikijos dievus, Romos imperatorius; pro Babilono altorius, persų kilimus ir flamandų gobelenus; pro didžiųjų žmonių paveikslus, Rembrantą, Goją, Greką, Leonardą, Diurerį, po nesibaigiančias sales ir koridorius, kol atėjo į kambarius, kur kabojo impresionistų paveikslai.

Jie susėdo ant vienos vidury stovinčios sofos. Nuo sienų švietė Sezano, Van Gogo ir Monė peizažai, Dega šokėjos, Renuaro pastelinės moterų galvos ir spalvingos Manė scenos. Buvo tylu, be jų, nieko daugiau čia nebuvo ir Kernui su Rūta pasirodė, kad jie sėdi užburtame bokšte ir kad paveikslai — tai langai į tolimus pasaulius — į tikro gyvenimo džiaugsmo sodus, į plačius jausmus, į didžias svajones, į nesugriaunamą sielos peizažą, toli nuo savivalės, nuo baimės, nuo neteisybės.

— Emigrantai! — pasakė Marilas. — Ir jie visi buvo emigrantai! Persekiojami, išjuokiami, išvaromi, dažnai be pastogės, alkstantys, kai kurie įžeidinėjami ir ignoruojami savo amžininkų, skurde gyvenę, skurde mirę — bet pažiūrėkit, ką jie sukūrė! Pasaulio kultūra! Tą aš norėjau jums parodyti.

Jis nusiėmė akinius ir ėmėsi rūpestingai valytis.

— Kokį stipriausią įspūdį sukėlė jums šie paveikslai?

— paklausė jis Rūtą.

— Taika, — atitarė ji iškart.

— Taika. Maniau, pasakysite: Grožis. Bet tai tiesa — taika šiandien yra grožis. Ypač mums. O jums, Kernai?

— Nežinau, — suabejojo Kernas. — Aš norėčiau turėti vieną šių paveikslų ir parduoti, kad turėtumėm iš ko gyventi.

— Jūs — idealistas, — atsiliepė Marilas.

Kernas nepatikliai pasižiūrėjo į jį.

— Aš rimtai kalbu, — pasakė Marilas.

— Žinau, kad tai kvaila. Bet dabar žiema, ir aš mielai nupirkčiau Rūtai paltą.

Kernas pats sau atrodė gana paikas, bet jam iš tiesų daugiau niekas neatėjo į galvą ir jis visą laiką buvo apie tai galvojęs. Didžiai nustebo, netikėtai savo rankoje pajutęs Rūtos ranką. Ji pažvelgė spindinčiomis akimis ir stipriai prisiglaudė prie jo.

Marilas vėl užsidėjo savo akinius. Tada apsidairė.

— Žmogus — didis savo kraštutinumais, — pasakė jis. — Menu, meile, kvailyste, neapykanta, egoizmu ir net pasiaukojimu — tačiau pasauliui labiausiai trūksta kažkokio vidutinio gėrio.

Kernas ir Rūta baigė valgyti vakarienę, kurią sudarė kakava ir duona, jau savaitė tai buvo vienintelis jų maistas, be to puodelio kavos ir dviejų bandelių rytais, kurias Kernas išsiderėjo, mokėdamas už kambarius.

— Duona šiandien buvo tokio skonio kaip bifšteksas, — tarė Kernas. — Kaip geras sultingas bifšteksas su pakepintais svogūnais ant viršaus.

— Man pasirodė, kad kaip višta, — atsiliepė Rūta. — Jauna kepta višta su šviežiomis žaliomis salotomis.

— Gali būti. Turbūt tavo tiesa. Paduok man dar riekę. Mielai suvalgyčiau dar gabalėlį keptos vištos.

Rūta atpjovė storą ilgos prancūziškos baltos duonos riekę.

— Štai, — pasakė ji. — Tai kulšelė. O gal tu labiau norėjai krūtinėlės?

Kernas nusijuokė.

— Rūta, jeigu aš tavęs neturėčiau, dabar riečiausi su Dievu!

— O aš be tavęs gulėčiau lovoje ir staugčiau.

Pasibeldė į duris.

— Brozė, — konstatavo Kernas gana negailestingai.

— Žinoma, būtinai švelniausių meilės prisipažinimų akimirką!

— Įeikit! — šūktelėjo Rūta.

Durys atsidarė.

— Ne! — pasakė Kernas. — Tai neįmanoma! Aš sapnuoju! — jis atsistojo labai atsargiai, lyg bijodamas pabaidyti šmėklą. — Štaineris, — išlemeno jis. Šmėkla nusišypsojo. — Štaineris! — sušuko Kernas. — Dangaus valdove, čia juk Štaineris!

— Gera atmintis yra draugystės pagrindas ir meilės pražūtis, — atsakė Štaineris. — Atleiskite, Rūta, kad aš su sentencija įžengiu, bet apačioje sutikau savo seną pažįstamą Marilą, tai kitaip negalėjau.

— Iš kur tu? — paklausė Kernas. — Tiesiai iš Vienos?

— Iš Vienos. Per Miurteną.

— Ką? — Kernas žengė žingsnį atgal. — Per Miurteną?

Rūta nusijuokė.

— Miurtenas — mūsų gėdos vieta, Štaineri. Aš ten susirgau, o šį seną pasienio keliautoją sučiupo policija. Miurtenas — mums negarbingas pavadinimas.

Štaineris šelmiškai šypsojosi.

— Todėl aš ten ir buvau! Aš už jus atkeršijau, vaikai! — jis išsitraukė piniginę ir išsiėmė šešiasdešimt Šveicarijos frankų. — Štai. Tai keturiolika dolerių arba apie tris šimtus penkiasdešimt prancūziškų frankų. Amerso dovana.

Kernas, nieko nesuprasdamas, spoksojo į jį.

— Amersas? — pratarė jis. — Trys šimtai penkiasdešimt frankų?

— Vėliau paaiškinsiu, berniuk. Pasidėk. O dabar leiskit į jus pasižiūrėti! — apžiūrėjo abu. — Skruostai įkritę, badmiriaujantys, kakava su vandeniu vakarienei, ir niekam nieko nesakėt, ką?

— Dar ne, — atsiliepė Kernas. — Visada, kai mes jau ruošėmės tai daryti, Marilas pakviesdavo mus pietų. Lyg būtų turėjęs šeštąjį jausmą.

— Jis turi ir dar vieną. Paveikslų. Ar jis jūsų po valgio nesitempė į muziejų? Tai įprasta jo bausmė.

— Taip. Pas Sezaną, Van Gogą, Manė, Renuarą ir Dega, — pasakė Rūta.

— Aha! Pas impresionistus. Tada jūs su juo valgėte pietus. Už vakarienę jis tempiasi pas Rembrantą, Goją ir Greką. Bet dabar, vaikai, greičiau apsirenkit. Paryžiaus miesto restoranai ryškiai apšviesti ir laukia mūsų!

— Mes ką tik...

— Matau! — kandžiai pertarė Štaineris. — Tučtuojau renkitės! Aš maudausi piniguose.

— Mes jau apsirengę.

— Ak taip! Paltai parduoti tikėjimo broliui, kuris jus tikrai apmovė...

— Ne... — tarė Rūta.

— Vaike, pasitaiko ir garbingų žydų! Kad ir kokia man šią akimirką šventa atrodo jūsų, kaip kankinių tautos, padermė. Tai eime! Mes išgvildensime keptų vištų rasinę problemą.

— Tai dabar klokit, kas atsitiko, — tarė Štaineris pavalgius.

— Tai kaip užburta, — pradėjo Kernas, — Paryžius yra ne tik tualetinio vandens, muilo ir kvepalų miestas, jis — taip pat ir žiogelių, batraiščių, sagų ir, atrodo, netgi šventų paveikslų miestas. Prekyba čia beveik neįmanoma. Aš išbandžiau daug dalykų — ploviau indus, tampiau daržovių krepšius, rašiau adresus, prekiavau žaislais — bet negavau jokio pelno. Vis atsitiktiniai darbai. Rūta keturiolika dienų valė kontorą, paskui firma subankrutavo, ir Rūta apskritai negavo nieko. Už megztinius iš Kašmyro siūlų jai siūlė tik tiek, už kiek vėl galėtų nusipirkti siūlų. Todėl... — jis atsisegė savo švarkelį. — Todėl aš lakstau kaip turtingas amerikietis. Nuostabu, kai neturi palto. Gal ir tau ji numegs tokį megztinį, Štaineri...

— Aš turiu siūlų dar vienam, — tarė Rūta. — Tiesa, juodų. Ar mėgstate juodą spalvą?

— Ir dar kaip! Mes juk gyvename juodai, — Štaineris užsidegė cigaretę. — Jau matau! Jūs savo paltus pardavėte ar užstatėte?

— Iš pradžių užstatėme, paskui pardavėme.

— Gerai. Natūraliausias kelias. Ar jūs jau buvote „Moriso“ kavinėje?

— Ne. Tik „Elzase“.

— Puiku. Tada einam pas Morisą. Ten lankosi Dikmanas. Jis viską žino. Ir apie paltus. Bet aš noriu šio to svarbesnio paklausti. Apie pasaulinę parodą, kuri šiemet bus.

— Pasaulinė paroda?

— Taip, vaike, — pasakė Štaineris. — Ten kaip tik turės būti darbo. Ir dokumentų taip kruopščiai netikrins.

— Kiek laiko iš tikrųjų tu jau Paryžiuje, Štaineri? Kad viską žinai?

— Keturias dienas. Prieš tai buvau Strasbūre. Turėjau reikalų. Jus suradau per Klasmaną. Susitikau jį prefektūroje. Aš juk turiu pasą, vaikai. Po poros dienų persikeliu į „Internacionalinį“. Man patinka pavadinimas.

„Moriso“ kavinė buvo panaši į „Šperler“ kavinę Vienoje ir „Greif“ kavinę Ciūriche. Tai buvo tipiška emigrantų birža. Štaineris Rūtai ir Kernui užsakė kavos ir nuėjo prie senyvo vyriškio. Abu kurį laiką kalbėjosi. Paskui vyras tiriamai nužvelgė Kerną su Rūta ir išėjo.

— Tai buvo Dikmanas, — tarė Štaineris. — Jis žino viską. Dėl pasaulinės parodos — tai tiesa, Kernai. Užsienio paviljonai statomi dabar, moka užsienio vyriausybės. Jie atsiveža šiek tiek savų darbininkų, tačiau paprastiems darbams, kaip žemės darbai ir panašiai, jie samdosi žmonių čia. O čia mūsų didžioji proga! Kadangi atlyginimus moka užsienio komitetai, prancūzai nelabai tesirūpina, kas dirba. Rytoj iš pat ryto ten nueisime. Jau įdarbinta daug emigrantų. Mes pigesni už prancūzus — tai mūsų pranašumas.

Dikmanas sugrįžo. Jis nešėsi ant rankos užsimetęs du paltus.

— Manau, jie turėtų tikti.

— Pasimatuok paltą, — pasakė Štaineris Kernui. — Pirma tu. Paskui Rūta kitą. Pasipriešinimas beprasmiškas.

Paltai tiko puikiausiai. Rūtos net turėjo mažą nutriušusią kailinę apykaklę. Dikmanas vos vos šypsojosi.

— Iš akies parinkau... — tarė jis.

— Ar tai geriausios tavo drapanos, Hainrichai? — paklausė Štaineris.

Dikmanas pasižiūrėjo į jį šiek tiek įsižeidęs.

— Paltai geri. Aišku, nenauji. Tas su kailine apykakle grafienei priklausė. Žinoma, emigravusiai, — pridūrė jis, pastebėjęs Štainerio žvilgsnį. — Tai tikras meškėnas, Jozefai. Ne triušis!

— Gerai. Paimsime juos. Ateisiu rytoj, ir mes dar apie tai pasišnekėsime.

— Nereikia. Gali juos taip pasiimti. Esu tau skolingas.

— Nesąmonė.

— Taip. Imk juos ir pamiršk. Tada aš buvau gerai įklimpęs. Dėl Dievo meilės!

— Kaip šiaip sekasi? — paklausė Štaineris.

Dikmanas truktelėjo pečiais.

— Užtenka vaikams ir man. Bet šlykštu taip suvaržytam gyventi.

Štaineris nusijuokė.

— Nebūk sentimentalus, Hainrichai! Aš esu dokumentų klastotojas, sukčius lošėjas, valkata, buvau sužeistas, priešinausi valdžiai — ir vis dėlto mano sąžinė nėra tokia nešvari.

Dikmanas linktelėjo.

— Mano mažiausioji serga. Gripas. Temperatūra. Bet temperatūra vaikams dar nėra blogai, tiesa?

Jis skvarbiai pasižiūrėjo į Štainerį. Tas papurtė galvą.

— Greitas sveikimo procesas, daugiau nieko.

— Aš noriu šiandien anksčiau pareiti namo. Štaineris užsisakė sau konjako.

— Vaike, — pasakė jis Kernui, — ir tau?

— Paklausyk, Štaineri... — pradėjo Kernas.

Štaineris numojo ranka.

— Nešnekėk! Kalėdų dovanos, kurios man nieko nekainuoja. Jūs matėte. Rūta, konjako? Taip ar ne?

— Taip.

— Nauji paltai! Nusimato darbas! — Kernas išgėrė savo konjaką. — Gyvenimas darosi įdomus.

— Neapsirik! — nusišaipė Štaineris. — Vėliau, kai turėsi ganėtinai darbo, tau tas laikas, kai negalėjai dirbti, atrodys įdomiausias tavo gyvenime. Nuostabios istorijos vaikaičiams, žaidžiantiems prie kelių. Tada Paryžiuje...

Dikmanas praėjo pro šalį. Pavargęs atsisveikino ir nuėjo prie durų.

— Kadais buvo socialdemokratų burmistras, — Štaineris žiūrėjo jam pavymui. — Penki vaikai. Žmona mirusi.

Geras elgeta. Orus. Viską žino. Šiek tiek per švelni siela, kaip daugumos socialdemokratų. Todėl jie tokie prasti politikai.

Į kavinę pradėjo rinktis žmonių. Atėjo užsiimti nakvynei vietų kampuose. Štaineris išgėrė savo konjaką.

— šeimininkas čia puikus. Leidžia miegoti visiems, kurie randa vietos. Veltui. Arba už puodelį kavos. Jeigu šitokių vietelių neegzistuotų, kai kuriems žmonėms būtų labai blogai.

Jis atsistojo.

— Einam, vaikai.

Jie išėjo. Buvo vėjuota ir šalta. Rūta pasistatė savo naujojo palto meškėno apykaklę ir susiveržė diržą. Nusišypsojo Štaineriui. Tas linktelėjo.

— Šildykis, mažoji Rūta! Viskas pasaulyje priklauso tik nuo trupučio šilumos.

Jis mostelėjo senai gėlių pardavėjai, kuri brūkšėjo pro šalį. Ji pribidzeno.

— Našlaitės, — sukranksėjo gėlininkė. — Šviežios Rivjeros našlaitės.

— Koks miestas! Našlaitės vidury gatvės gruodžio mėnesį! — Štaineris paėmė puokštelę ir įteikė Rūtai. — Violetinė laimė! Nereikalingas žydėjimas. Nereikalingi daiktai! Beje, labiausiai sušildantys! — mirktelėjo Kernui: — Gyvenimo pamoka, pasakytų Marilas.

XVIII

Jie sėdėjo Pasaulinės parodos valgykloje. Buvo algų diena. Kernas išsidėliojo plonus popierinius banknotus aplink savo lėkštę.

— Du šimtai septyniasdešimt frankų! — pratarė jis. — Per savaitę uždirbta! Ir tai jau trečias kartas! Tikra pasaka.

Marilas valandžiukę smagiai jį stebėjo. Paskui, atsisukęs į Štainerį, pakėlė taurę:

— Mielasis Huberi, išgerkime gurkšnelį už pasišlykštėjimą popieriais! Nuostabu, kokią galią žmogui jie turi! Mūsų pirmykščiai proseneliai bijojo perkūno ir žaibo, tigro ir žemės drebėjimo, viduramžių protėviai — kalavijo, plėšikų, epidemijų ir Dievo, o mes bijome atspausdinto popieriaus — nesvarbu, pinigo ar paso. Neandertalietį užmušdavo kuoka, romėną — kalaviju, viduramžių žmogų — maru, o mus jau galima numarinti popieriaus gabalėliu.

— Arba atgaivinti, — užbaigė Kernas, apžiūrinėdamas Prancūzijos banko ženklus apie savo lėkštę.

Marilas pašnairavo į jį.

— Ką tu pasakysi šiam berniukui? — paklausė jis Štainerį. — Auga, ką?

— Ir dar kaip! Jis tarpsta nuo atšiauraus svetimų šalių vėjo. Jau net žudo sąmoju.

— Aš pažinojau jį dar vaiką, — paaiškino Marilas. — Švelnų ir ieškantį paguodos. Prieš porą mėnesių.

Štaineris nusijuokė.

— Jis gyvena nestabiliam amžiuje. Žmonės lengvai numiršta, bet greit ir užauga.

Marilas nugėrė gurkšnelį lengvo raudonojo vyno.

— Nestabilus amžius! — pakartojo jis. — Didieji bruzdėjimai! Liudvigas Kernas — jaunas vandalas iš antrojo tautų kraustymosi.

— Netiesa, — atsiliepė Kernas. — Esu jaunas pusžydis per antrąjį išsikraustymą iš Egipto!

Marilas priekaištaujamai pažvelgė į Štainerį.

— Tavo mokinys, Huberi, — pasakė jis.

— Ne, aforizmus jis perėmė iš tavęs, Marilai! Beje, tvirtas savaitinis uždarbis skatina sąmojingumą. Tegyvuoja paklydėlių sūnų sugrįžimas prie atlyginimo! — Štaineris kreipėsi į Kerną. — Susikišk pinigus į kišenę, vaike, kitaip jie pabėgs. Pinigai nemėgsta šviesos.

— Aš juos tau atiduosiu, — pasakė Kernas. — Tada jie iškart bus pabėgę. Aš ir taip daug tau skolingas.

— Nedrįsk! Dar toli gražu nesu toks turtingas, kad galėčiau imti pinigus!

Kernas pasižiūrėjo į jį. Tada įsikišo pinigus į kišenę.

— Iki kelių šiandien atidarytos parduotuvės? — paklausė jis.

— Kam tau?

— Šiandien juk Naujųjų metų išvakarės.

— Iki septynių, Kernai, — pasakė Marilas. — Norite užsipirkti degtinės šiam vakarui? Čia, valgykloje, ji pigesnė. Puikiausias „Martinikos“ romas.

— Ne, jokio alkoholio.

— Aha! Tada, matyt, tikriausiai ruošiatės paskutinę metų dieną paklajoti miesčioniškų sentimentų takais, ką?

— Panašiai, — Kernas atsistojo. — Noriu nueiti pas Salomoną Levį. Galbūt šiandien jis taip pat sentimentalus ir sumažins kainas.

— Nestabiliais laikais kainos kyla, — atsakė Marilas. — Bet eik, Kernai! Įprotis — niekis, impulsas — viskas! Ir besiderėdamas nepamirškit — aštuntą valandą emigracijos veteranų vakarienė pas „Motinėlę Margo!“

Salomonas Levis buvo mitrus į žebenkštį panašus žmogelis su kretančia ožio barzda. Gyveno jis tamsioje skliautuotoje patalpoje tarp laikrodžių, muzikos instrumentų, senų kilimų, paveikslų, namų apyvokos daiktų, gipso nykštukų ir žvėrelių iš porceliano. Vitrinoje — pigios imitacijos, dirbtiniai perlai, seni pasidabruoti papuošalai, kišeniniai laikrodžiai ir beprasmiškai išmėtytos senos monetos.

Levis iškart atpažino Kerną. Jo atmintis buvo lyg didžioji knyga ir per ją jis sudarė jau ne vieną pelningą sandėrį.

— Ką turite? — paklausė jis, išsyk pasiruošęs mūšiui, nes buvo įsitikinęs, kad Kernas vėl nori kažką parduoti. — Jūs atėjote blogu metu!

— Kaip? Ar jūs jau pardavėte žiedą?

— Pardavėte, pardavėte! — suaimanavo Levis. — Pardavėte, sakote, jeigu aš gerai nugirdau. Ar aš apsirikau?

— Ne.

— Jaunuoli, — aimanavo toliau Levis, — ar jūs laikraščių neskaitote? Ar Mėnulyje gyvenate ir nežinote, kas dedasi pasaulyje? Pardavėte! Tokį seną šlamštą! Pardavėte! Ir kaip jūs tai sakote — didingai it Rotšildas. Ar žinote, ką reiškia, kai kas nors ką nors parduoda? — jis padarė menišką pauzę ir po to patetiškai paaiškino: — Kad ateina svetimas žmogus ir nori ką nors įsigyti, kad jis tada išsitraukia iš kišenės savo piniginę... — Levis išsitraukė piniginę, — atidaro ją, — jis atidarė ją, — ir išima grynus šnarančius pinigus, — jis ištraukė dešimties frankų banknotą, — padeda juos, — išlygino banknotą ant stalo, — o tada svarbiausiais dalykas, — Levio balsas perėjo į falcetą, — visam laikui su jais išsiskiria!

Levis vėl įsikišo pinigą.

— Ir už ką? Už kažkokią seną suknelę, kokį nors nieką. Grynus, šnarančius pinigus! Kad tik nesprogčiau iš juoko! Tik beprotis ir netikintis taip gali padaryti. Arba aš nelaimingas dėl savo aistros bizniui. Tai ką jūs turite šį kartą? Daug duoti negaliu. Taip, prieš porą savaičių tai buvo dar geras laikas!

— Aš nenoriu nieko parduoti, pone Levi. Aš norėčiau atsipirkti žiedą.

— Ką? — Levis minutei išsižiojo kaip alkana geltonoji starta lizde. Barzda buvo lizdas. — Aa, žinau, norite keisti. Ne, jaunuoli, tai aš pažįstu! Čia aš pralošiau prieš savaitę. Laikrodį — gerai, jis nebeėjo, bet pagaliau laikrodis yra laikrodis — į bronzinę stalo plunksninę ir parkerį su auksine plunksna. Ką aš norėjau pasakyti? Apmovė jie mane, patiklų kvailį — parkeris neveikia. Gerai, ir laikrodis eina daugiausia ketvirti valandos, bet juk skirtumas — neveikia laikrodis ar parkeris. Laikrodis vis tiek lieka laikrodžiu, o parkeris, kuris tuščias, ar suvokiate? Tai juk nesąmonė, tai juk tas pats, lyg jo visai nebūtų. Ką norėjote keisti?

— Visai nieko, pone Levi. Aš sakiau — pirkti. Pirkti.

— Už pinigus?

— Taip, už grynus pinigus.

— Aha, dabar jau žinau! Kokie nors vengriški ar rumuniški arba nuvertėję austrų pinigai, arba, žinoma, infliaciniai popierėliai, kas čia gali susigaudyti! Dar visai neseniai vienas toks su suktais ūsais kaip Karolis Didysis...

Kernas išsitraukė šimto frankų banknotą ir padėjo savo piniginę ant stalo. Levis net sušvilpė iš nuostabos.

— Jūs turite daug pinigų? Pirmą kartą tokį matau! Jaunuoli, policija...

— Užsidirbau! — neteko kantrybės Kernas. — Garbingai užsidirbau. O dabar — kur žiedas?

— Akimirką! — Levis išbėgo ir sugrįžo su Rūtos motinos žiedu. Jis nublizgino jį savo švarko rankove, papūtė atsargiai, dar kartą pablizgino ir padėjo ant aksomo gabalėlio, lyg dvidešimties karatų deimantą.

— Ė, gražus daiktas, — tarė jis pagarbiai. — Ė, tikra retenybė!

— Ponas Levi, — pasakė Kernas. — Tąsyk jūs mums davėte šimtą penkiasdešimt frankų už šitą žiedą. Jeigu aš jums duosiu šimtą aštuoniasdešimt, būsite užsidirbęs dvidešimt procentų. Tai geras pasiūlymas, tiesa?

Levis apsimetė negirdįs.

— Galima įsimylėti tokį daiktą, — susižavėjęs svajojo jis. — Ne koks nors modernus šlamštas. Prekė! Tikrų tikriausia prekė! Aš pats norėjau jį pasilaikyti. Aš pats turiu, ė, nedidelę kolekciją, privačią, asmenišką!

Kernas atskaičiavo ir padėjo ant stalo šimtą aštuoniasdešimt frankų.

— Pinigai! — su panieka metė Levis. — Kas šiandien yra pinigai? Esant tokiam nuvertėjimui! Vertingi daiktai — tai kas kita. Tokiu, ė, žiedeliu gali džiaugtis, ir dar jo vertė kyla. Dvigubas džiaugsmas! O ir auksas kaip tik taip pabrango, — aiškino jis svarstydamas. — Keturi šimtai frankų būtų per pigu už tokį gražų daiktą. Kolekcionieriai sumokėtų daugiau!

Kernas nustėro.

— Ponas Levi!

— Aš esu žmogus, — pareiškė Levis ryžtingai, — aš skiriuosi. Noriu jums suteikti džiaugsmo. Nenoriu nieko užsidirbti, nes šiandien Naujųjų metų išvakarės! Trys šimtai frankų, ir viskas, nors mano širdis plūsta krauju.

— Tai juk dvigubai! — sušuko Kernas pasipiktinęs.

— Dvigubai! Pasakėte jūs, visai nesuvokdamas, ką šnekate. Kas yra dvigubai? Dvigubai yra pusė, sako kažkur Rabis Michaelis fon Hovorodka. Jaunuoli, ar esate nors kartą girdėjęs apie išlaidas? Už viską reikia mokėti! Mokesčiai, nuoma, anglis, rinkliavos, nuostoliai! Jums tai nieko, tačiau man — baisu! Visai tai kasdien kraunasi ant tokio, ė, žiedelio!

— Aš esu vargšas, emigrantas...

Levis numojo ranka.

— Kas nėra emigrantas? Kas nori pirkti, visada būna turtingesnis už tą, kuris parduoda. Na, ir kuris iš mudviejų nori pirkti?

— Du šimtai frankų, — tarė Kernas, — daugiau ne.

Levis paėmė žiedą, pūstelėjo į jį ir nusinešė. Kernas įsikišo pinigus ir nuėjo prie durų. Kai jas atidarė, Levis už nugaros sušuko:

— Du šimtai penkiasdešimt, nes esate jaunas, o aš noriu būti geradaris!

— Du šimtai, — atsiliepė nuo durų Kernas.

— Šalom aleichem! — atsisveikino Levis.

— Du šimtai dvidešimt.

— Du šimtai dvidešimt penki, garbingai ir atsidavęs, nes rytoj turiu mokėti nuomą.

Kernas sugrįžo ir padėjo pinigus. Levis įdėjo žiedą į mažą kartoninę dėžutę.

— Dėžutę gaunate veltui, — pasakė jis, — gražią žydrą vatą taip pat. Jūs mane sužlugdėte!

— Penkiasdešimt procentų, — suniurzgė Kernas. — Lupikautojas!

Levis visai nekreipė dėmesio į paskutinį žodį.

— Patikėkite manimi, — visai atviraširdiškai atsiliepė jis. — Taikos gatvėje pas Kartjė toks žiedas kainuoja šešis šimtus. Jis vertas trijų šimtų penkiasdešimt. Šį kartą sakau tiesą.

Kernas parvažiavo į viešbutį.

— Rūta! — šūktelėjo tarpduryje. — Mes smarkiai kylame į viršų! Štai! Paskutinis Mohikanas sugrįžo.

Rūta atidarė dėžutę ir žvilgtelėjo vidun.

— Liudvigai... — tepratarė ji.

— Nereikalingi daiktai, daugiau nieko! — skubiai sutrikęs paaiškino Kernas. — Kaip Štaineris sako? Kad jie labiausiai sušildo. Norėjau ir aš pabandyti. O dabar užsimauk! Šiandien mes visi kartu valgysime restorane. Kaip tikri darbininkai, gaunantys algą!

Buvo dešimta valanda vakaro. Štaineris, Marilas, Rūta ir Kernas sėdėjo „Motinėlėje Margo“. Kelneriai pradėjo stumdyti kėdes ir šluoti grindis žabarų šluotomis su vandeniu. Katė ant kasos aparato pasirąžė ir nušoko žemyn. Patrone miegojo, tvirtai įsisupusi į megztinį. Tik kartkartėm pramerkdavo budrią akį.

— Atrodo, mus nori iš čia išmesti, — tarė Štaineris ir pamojo kelneriui. — Jau laikas. Mums reikia eiti pas Editą Rozenfeld. Tėvas Moricas šiandien atvyko.

— Tėvas Moricas? — paklausė Rūta. — Kas jis toks?

— Tėvas Moricas yra emigrantas veteranas, — atsakė Štaineris. — Septyniasdešimt penkerių metų, mažoji Rūta. Pažįsta visas sienas, visus miestus, visus viešbučius, visus pensionus ir privačius butus, kuriuose galima gyventi neužsiregistravus, ir penkių kultūringų valstybių kalėjimus. Jis vadinasi Moricas Rozentalis, kilęs iš Godesbergo prie Reino.

— Tada aš jį žinau, — pasakė Kernas. — Sykį su juo perėjau iš Čekoslovakijos į Austriją.

— Aš su juo iš Šveicarijos į Italiją, — tarė Marilas.

Kelneris atnešė sąskaitą.

— Ir aš perėjau su juo porą sienų, — pridūrė Štaineris.

— Ar turite butelį konjako išsinešti? — paklausė jis po to kelnerio. — „Kurvuazjė“? Parduotuvės kaina, žinoma.

— Minutėlę. Paklausiu patronės.

Kelneris nuėjo prie miegančio megztinio. Tas pramerkė akį ir linktelėjo. Kelneris sugrįžo, paėmė butelį nuo lentynos ir padavė Štaineriui. Šis įsikišo jį į palto kišenę.

Tą akimirką atsidarė lauko durys ir įžengė pamėkliška būtybė Patrone persibraukė sau per burną, nusižiovavo ir atmerkė abi akis.

Kelneriai piktai susiraukė.

(ėjęs vyras, nieko nesakęs, kaip lunatikas nužingsniavo per visą salę tiesiai prie didelių grotelių, ant kurių virš degančių žarijų ant iešmo sukosi pora kepamų vištų.

Vyras rentgeno akimis patikrino vištas.

— Kiek ši kainuoja? — paklausė jis tada kelnerio.

— Dvidešimt šeši frankai.

— O ta?

— Dvidešimt šeši frankai.

— Ar visos kainuoja dvidešimt šešis frankus?

— Taip.

— Kodėl jūs man iškart nepasakėte?

— Nes jūs manęs iškart neklausėte.

Vyras pakėlė akis. Minutėlę lunatiko veide atsispindėjo sveikas įniršis. Tada jis parodė į didesnę vištą.

— Duokite man štai tą!

Kernas niukstelėjo Štaineriui. Štaineris sėdėjo susidomėjęs. Aplink jo burną sutrūkčiojo.

— Su salotomis, keptomis bulvėmis, ryžiais? — paklausė kelneris.

— Su niekuo. Su peiliu ir šakute. Duokite ją šen.

— Viščiukas! — sušnibždėjo Kernas. — Iš tikrųjų senasis Viščiukas!

Štaineris linktelėjo.

— Tai jis! Viščiukas iš kalėjimo Vienoje.

Vyras atsisėdo prie stalo, išsitraukė piniginę susiskaičiavo pinigus. Tada vėl įsikišo ir iškilmingai išsivyniojo servetėlę. Priešais jį puikavosi kepta višta. Vyras iškėlė rankas kaip kunigas, lyg ruošdamasis ją palaiminti. Spindintis laukinis pasitenkinimas apgaubė jį. Tada įsidėjo gabalą iš dubens į savo lėkštę.

— Netrukdykime jam, tyliai nusišaipė Štaineris. — Jis tikrai sunkiai užsidirbo savo keptą vištą.

— Priešingai, aš siūlau kuo greičiau bėgti iš čia! — atsiliepė Kernas. — Jau du kartus buvau jį sutikęs. Abu — kalėjime. Kiekvieną kartą jį suimdavo tuo momentu, kai ruošdavosi valgyti keptą vištą. Todėl kiekvieną akimirką gali pasirodyti policija!

Štaineris nusijuokė.

— Tai greičiau! Geriau atšvęsti Naujuosius metus su likimo nuskriaustaisiais, nei policijos skyriuje prefektūroje.

Jie pakilo. Prie durų dar kartą atsigręžė. Viščiukas tuo metu pjovėsi rusvą traškančią vištos kulšelę, apžiūrėjo ją kaip piligrimas šventąjį kapą ir pagarbiai, bet tuoj pat ryžtingai bei su baisiu godumu ėmė kirsti.

Edita Rozenfeld buvo smulki žilaplaukė šešiasdešimt šešerių metų moteris. Prieš dvejus metus ji atvyko į Paryžių su septyniais vaikais. Šešis iš jų jau buvo įtaisiusi. Vyresnysis sūnus gydytoju išėjo į kinų karą, vyresnioji duktė, buvusi filologė Bonoje, per Pabėgėlių šalpos komitetą gavo tarnaitės vietą Škotijoje, antrasis sūnus Paryžiuje prancūziškai išsilaikė valstybinius teisės egzaminus, bet negalėdamas gauti darbo, įsitaisė kelneriu „Karltono“ viešbutyje Kanuose, trečiasis užsirašė į svetimtaučių legioną, kitas iškeliavo į Boliviją, antroji duktė gyveno apelsinų plantacijoje Palestinoje. Liko tik vienas jauniausiasis sūnus. Pabėgėlių šalpos komitetas ieškojo progos išsiųsti jį vairuotoju į Meksiką.

Editos Rozenfeld butą sudarė du kambariai — vienas didelis josios ir mažesnis, kuriame gyveno paskutinysis sūnus, autofanatikas Maksas Rozenfeldas. Kai Štaineris, Marilas, Kernas ir Rūta atėjo, abiejuose kambariuose jau buvo prigužėję apie dvidešimt žmonių — visi pabėgėliai iš Vokietijos, vieni su leidimais dirbti, dauguma — be. Tie, kurie galėjo sau leisti, atsinešė išgerti. Beveik visi pigaus prancūziško raudonojo vyno. Štaineris ir Marilas sėdėjo tarp jų kaip kertiniai akmenys su konjaku. Jie dosniai vaišino, norėdami užkirsti kelią nereikalingam sentimentalumui.

Moricas Rozentalis atėjo vienuoliktą. Kernas vos jį beatpažino. Nė metai nepraėjo, o jis atrodė pasenęs visa dešimčia. Veidas išgeltęs, be lašelio kraujo, žengė sunkiai, pasiramsčiuodamas juodmedžio lazda su senamadiška dramblio kaulo rankena.

— Edita, amžinoji mano meile, — pasakė jis, — štai ir vėl aš čia. Negalėjau anksčiau ateiti. Buvau labai pavargęs.

Jis pasilenkė, norėdamas pabučiuoti jai ranką. Bet jam nepavyko. Edita Rozenfeld atsistojo. Ji buvo lengva kaip paukštė. Ištiesė savo ranką ir pabučiavo jį į skruostą.

— Manau, kad pasenau, — pasakė Moricas Rozentalis. — Nebegaliu tau pabučiuoti rankos. O tu bučiuoji nesibaimindama mane į skruostą. Taigi, kad aš dar būčiau septyniasdešimties!

Edita Rozenfeld žiūrėjo į jį ir šypsojosi. Ji stengėsi neparodyti, kaip išsigando, pamačiusi jį tokį apgailėtiną. Ir Moricas Rozenfeldas neparodė, kad žino, kaip jinai išsigandusi. Jis buvo ramus ir linksmas, atkeliavęs į Paryžių numirti.

Jis apsidairė.

— Pažįstami veidai, — pasakė. — Tuos, kurie neturi savo vietos, gali visur sutikti. Nuostabi istorija! Štaineri, kur mes paskutinį sykį matėmės? Teisingai, Vienoje! O Marilai! Brisaže ir paskui Lokarnoje, policijos areštuoti, tiesa? O čia ir Klasmanas, Ciūricho Šerlokas Holmsas! Taip, mano atmintis dar Šiek tiek dirba. O, Vazeris! Brozė!

Ir Kernas iš Čekijos! Mejeris, Palancos karabinierių draugas! Dieve mano, vaikai, seni gražūs laikai! Dabar jau taip nebebus. Mano kojos neklauso.

Jis sunkiai atsisėdo.

— Iš kur jūs dabar, tėve Moricai? — paklausė Štaineris.

— Iš Bazelio. Vaikai, pasakysiu jums viena: venkite Elzaso! Būkite atsargūs Strasbūre ir bėkit nuo Kolmaro! Atmosfera ten kaip sunkiųjų darbų kalėjime. Matijas Griunevaldas ir Izenhaimeris Altaras nieko neįstengė padaryti. Trys mėnesiai kalėjimo už nelegalų įvažiavimą; kiekvienas kitas teismas nuteisia daugiausia penkiolikai dienų. Antrą sykį įkliuvus — šeši mėnesiai. O kalėjimai ten — sunkiųjų darbų. Taigi, vaikai, venkite Kolmaro ir Elzaso. Eikite per Ženevą!

— Kaip dabar Italijoje? — paklausė Klasmanas.

Moricas Rozentalis paėmė raudonojo vyno stiklinę, kurią jam buvo padėjusi Edita Rozenfeld. Jo rankos smarkiai drebėjo, kai pakėlė. Susigėdo ir pastatė atgal.

— Italijoje pilna vokiečių agentų, — pasakė jis. — Mums nėra kas ten veikti.

— O Austrija? — paklausė Vazeris.

— Austrija ir Čekoslovakija — spąstai. Prancūzija — vienintelė šalis, likusi mums Europoje. Žiūrėkit, kad liktumėt čia.

— Ar girdėjai ką nors apie Mari Altman, Moricai? — po valandėlės paklausė Edita Rozenfeld. — Paskutiniuoju metu ji buvo Milane.

— Taip. Dabar ji tarnauja Amsterdame. Jos vaikai — emigrantų prieglaudoje Šveicarijoje. Manau, Lokarnoje. Vyras — Brazilijoje.

— Ar su ja dar kalbėjaisi?

— Taip, Ciūriche, prieš jai išvykstant. Ji buvo be galo laiminga, kad visi įtaisyti.

— Gal jūs žinote ką nors apie Jozefą Feslerį? — paklausė Klasmanas. — Jis Ciūriche laukė leidimo apsistoti.

— Fesleris su žmona nusišovė, — atsakė Moricas Rozentalis taip ramiai, lyg būtų pasakojęs apie bičių auginimą. Jis nepažvelgė į Klasmaną. Žiūrėjo į duris. Klasmanas nieko neatsakė. Taip pat ir niekas kitas. Tik akimirką buvo tylu. Kiekvienas elgėsi taip, lyg nieko nebūtų išgirdęs.

— Ar nebuvote kur nors susitikęs Jozefo Frydmano?

— paklausė Brozė.

— Ne, bet žinau, kad jis Zalcburgo kalėjime. Jo brolis sugrįžo į Vokietiją. Dabar turėtų būti perauklėjamas koncentracijos stovykloje.

Moricas Rozentalis suėmė abiem rankom savo stiklinę atsargiai kaip taurę ir lėtai ėmė gerti.

— Ką dabar iš tikrųjų veikia ministras Althofas? — pasiteiravo Marilas.

— Tam sekasi puikiai. Tapo taksistu Ciūriche. Leidimas gyventi ir leidimas dirbti.

— Žinoma! — pažymėjo komunistas Vazeris.

— O Bernštainas?

— Bernštainas Australijoje. Jo tėvas Rytų Afrikoje. Maksui Majui ypač pasisekė, jis tapo dantų gydytojo asistentu Bombėjuje. Juodadarbis, žinoma, bet turi ko valgyti. Liovenštainas išsilaikė visus angliškus teisės egzaminus ir dabar yra advokatas Palestinoje. Aktorius Hansdorfas įsitaisė valstybės teatre Ciūriche. Štormas pasikorė. Edita, ar pažinojai vyriausybės patarėją Binderį iš Berlyno?

— Taip.

— Jis išsiskyrė. Dėl karjeros. Buvo vedęs vieną iš Openhaimų. Moteris su abiem savo vaikais nusinuodijo.

Moricas Rozentalis kurį laiką galvojo.

— Tai maždaug viskas, ką žinau, — pasakė po to. — Kiti klaidžioja aplinkui kaip visuomet. Tik jų gerokai padaugėjo.

Marilas įsipylė sau konjako. Jis gėrė iš stiklinės su užrašu: „Lijono stotis“. Tai buvo pirmojo arešto atminimas ir jis nešiojosi ją visada su savimi. Jis vienu mauku ištuštino stiklinę.

— Pamokoma kronika! — pareiškė po to. — Tegyvuoja individo sunaikinimas! Senovės graikams mąstymas buvo dovana. Paskui jis virto laime. Vėliau — liga. Šiandien jis — nusikaltimas. Kultūros istorija yra kančių istorija tų, kurie ją kūrė.

Štaineris šyptelėjo jam. Marilas atsakė šypsena. Tą akimirką lauke pradėjo skambinti varpais. Štaineris nužvelgė aplinkinių veidus — daug mažyčių likimų, lemties vėjo čia supūstų — ir jis pakėlė savo taurę.

— Tėve Moricai! — tarė jis. — Klajoklių karaliau, paskutinis Ahasvero palikuoni, amžinasis emigrante, būk pasveikintas! Velnias žino, ką mums šie metai atneš! Tegyvuoja požemių brigada! Kol mes esame čia, dar niekas neprarasta!

Moricas Rozentalis linktelėjo. Jis iškėlė savo stiklinę ir išgėrė. Kambario gale kažkas nusijuokė. Paskui įsivyravo tyla. Visi sutrikę susižvalgė, lyg būtų buvę sučiupti darant kažką uždrausta. Nuo gatvės atsklido šauksmai. Supokšėjo fejerverkai. Taksi pypdami pravažiavo pro šalį. Priešais stovinčio namo balkone mažas vienmarškinis vyras su liemene uždegė dubenį su žaliais fejerverko milteliais. Visas fasadas nušvito. Žalia šviesa įsiskverbė į Editos Rozenfeld kambarį, ir dabar jis atrodė nerealus — lyg tai būtų nebe patalpa Paryžiaus viešbutyje, o nugrimzdusio giliai po vandeniu laivo kabina.

Aktorė Barbara Klein sėdėjo kampe prie vieno stalo „katakomboje“. Buvo vėlu, ir tik dvi elektros lemputės degė virš durų. Ji kiūtojo krėsle prie palmės ir, kai atsilošdavo, palmės lapai kaip kietos rankos sukibdavo jai į plaukus. Kaskart pajutusi tai, krūptelėdavo visa galva — bet nebeturėjo jėgų atsikelti ir persėsti kitur.

Iš virtuvės girdėjosi indų tarškesys ir ilgesinga akordeono melodija per radiją. „Tulūzos stotis, — galvojo Barbara Klein. — Tulūzos stotis. Naujieji metai. Aš pavargau. Tulūzos stotis. Nebenoriu daugiau gyventi. Tulūzos stotis. Iš kur jiems visiems žinoti, kaip galima būti pavargus. Aš nesu girta, — galvojo ji. — Tik mano mintys sulėtėjusios. Lėtos kaip musės žiemą, kurioje jau auga mirtis. Ji auga manyje kaip medis. Ji auga kaip medis iš gyslų, kurios pamažu stingsta. Kažkas man davė konjako stiklinę. Tas, kurį jie vadina Marilu, ar tas kitas, kuris po to išėjo. Aš turiu sušilti. Bet man ir nėra šalta. Aš tik savęs nebejaučiu“.

Ji sėdėjo čia ir lyg pro stiklo sieną pamatė kažką ateinant. Jis priartėjo, ir dabar galėjo jį aiškiau matyti, bet vis dar pro stiklo sieną. Dabar jinai jį atpažino; tai buvo tas, kuris sėdėjo šalia jos Editos Rozenfeld kambaryje, — baikštaus neišraiškingo veido su dideliais akinių stiklais ir perkreiptomis lūpomis bei neramiomis rankomis. Jis šlubavo — tačiau dabar jis prašlubavo pro stiklą, ir už jo minkštas ir raibuliuojantis skystas stiklas kaip želė vėl užsivėrė.

Prireikė daug laiko, kol ji kažką suprato iš to, ką jis šnekėjo. Išvydo jį klibikščiuojant tolyn, lyg būtų plaukęs, ir pamatė vėl sugrįžtant ir atsisėdant prie jos, ir ji gėrė tai, ką jis davė, ir nejautė, kaip nuryja. Jos ausyse švelniai ūžė ir kartais iš toli nuo kito kranto atsklisdavo balsas, žodžiai, nereikalingi beprasmiški žodžiai. O paskui tas žmogus, buvęs prieš ją, karštas, dėmėtas, nerimstantis, staiga pradingo — liko tik kažkas varganas, judantis, nuskriaustas, maldaujantis, tik užsiundytos godžios akys, kažkoks žvėris, uždarytas į šią vienatvę iš stiklo ir Tulūzos stoties, ir iš svetimos nakties.

— Taip... — pasakė ji, — taip...

Ji norėjo, kad jis nueitų ir paliktų ją vieną, dar nors akimirką, porą minutėlių, mažą gabalėlį iš ilgos prieš ją esančios amžinybės — tačiau štai jis jau pakilo ir atsistojo prieš ją, ir pasilenkė, ir paėmė ją už rankų, pakėlė ir nusivedė, o ji brido per stiklo dumblą ir sekė, paskui buvo minkšti laiptai, pakopų dantimis stvarstę jos kojas, ir durys, ir šviesa, ir kambarys.

Ji sėdėjo ant savo lovos. Jautė, kad jau niekad nebegalės atsikelti. Jos mintys subyrėjo. Skausmo nebuvo. Tik begarsis subyrėjimas, kaip krenta pernokę vaisiai naktimis nuo nejudančio medžio į rudens tylą. Ji pasilenkė, pažvelgė į numindytą kilimėlį, lyg jie būtų čia nukritę, ir tada pakėlė galvą, ir kažkas žiūrėjo į ją.

Tai buvo svetimos akys po minkštais plaukais, siauras svetimas palinkęs veidas kaip kaukė, ir paskui sekė šaltas šiurpas ir drebulys, ir pabudimas iš toli, ir ji pamatė, kad tai buvo jos veidas, žvelgiantis į ją iš veidrodžio.

Ji nesujudėjo. O paskui išvydo tą vyrą, keistai juokingai klūpantį prie jos lovos ir laikantį jos rankas.

Ji ištraukė rankas.

— Ko jūs norite? — paklausė staiga. — Ko jūs norite iš manęs?

Vyras išpūtė akis.

— Bet jūs man juk... Jūs man juk pasakėte, kad galiu ateiti...

Ji vėl pasijuto pavargusi.

— Ne... — tarė ji. — Ne...

Vėl pasipylė žodžiai. Žodžiai apie nelaimę ir vargą, ir vienatvę, ir kančią, labai jau dideli žodžiai, bet ar buvo mažų žodžių tam mažam nusakyti, kuris žmogų išsekina ir sunaikina? Ir kad jis rytoj turįs išvykti, ir kad dar niekada nebuvę moters šalia, ir tik baimė, ir negalia, kuri jį paralyžiuojanti ir daranti baikštų ir juokingą, sutrupinta koja, tik viena sutrupinta koja, ir nusivylimas, ir viltis, kaip tik šiąnakt ji visą laiką žiūrėjusi į jį, ir jis pagalvojęs...

Žiūrėjusi į jį? Ji nežinojo. Dabar ji žinojo tik, kad šitas kambarys jos ir kad ji niekada daugiau nebeišeisianti, ir kad visa kita tik migla ir dar mažiau.

— Man tai bus kitas gyvenimas! — šnabždėjo vyras prie jos kelių. — Viskas man pasikeis — suprantate! Nebesijausiu esąs atstumtasis...

Ji nieko nesuprato. Vėl pažvelgė į veidrodį. Tai buvo Barbara Klein, aktorė, palinkusi, dvidešimt aštuonerių metų, dar niekad gyvenime nepaliesta, išsaugota svajonių princui, kuris neatėjo, o dabar netekusi vilties ir laukianti pabaigos.

Ji atsargiai atsistojo. Nepaleisdama iš akių atvaizdo veidrodyje. Žiūrėjo į jį. Nusišypsojo jam ir akimirką blykstelėjo kažkas panašaus į ironiją, į makabrišką pašaipą.

— Taip, — tarė ji nuvargusi. — Taip... gerai...

Vyras apstulbo. Spoksojo į ją netikėdamas. Ji nekreipė dėmesio. Viskas staiga pasidarė sunku. Suknelė veržė lyg šarvas. Nusimetė ją. Nusimetė save, sunkius batus, sunkų liauną kūną, o lova augo ir pasidarė milžiniška, ir apglėbė ją, minkštas baltas kapas...

Ji išgirdo jungiklio spragtelėjimą ir drabužių šnaresį. Sunkiai atmerkė akis. Buvo tamsu.

— Šviesa! — pasakė ji į pagalves. — Šviesa turi degti!

— Vieną akimirką! Prašau tik vieną minutėlę! — vyro balsas buvo sutrikęs ir nekantrus. — Tai tik... prašau, suprantate...

— Šviesa turi degti... — pakartojo ji.

— Taip, aišku... tuojau... tik...

— Paskui dar taip ilgai bus tamsu... — sumurmėjo ji.

— Taip... taip, aišku... naktys žiemą ilgos...

Ji išgirdo spragtelint jungiklį. Šviesa vėl buvo ant jos užmerktų vokų, švelni raudona prieblanda. Tada ji pajuto kitą kūną. Sekundę viskas joje susitraukė, paskui atsileido. „Praeis, kaip viskas...“

Ji vėl lėtai atmerkė akis. Priešais jos lovą stovėjo žmogus, kurio ji nepažinojo. Prisiminė kažką neramų, maldaujantį, varganą — bet dabar ji matė įkaitusį atvirą veidą, spinduliuojantį švelnumu ir laime.

Akimirką žiūrėjo į jį.

— Dabar turite eiti, — pasakė po to. — Prašau, eikite...

Vyras sukrutėjo. Tada vėl pasipylė žodžiai, skubūs, karšti žodžiai. Iš pradžių ji nieko nesuprato. Jis kalbėjo per greitai, o ji buvo užgesusi. Norėjo tik, kad jis dabar išeitų. Tada kažką suprato — kad jis buvo netekęs vilties ir sugniuždytas, o dabar toks nebėra. Ir kad jis vėl įgavo drąsos, kaip tik dabar, kai jį išvaro iš Prancūzijos...

Ji linktelėjo. Jis turi liautis šnekėjęs.

— Prašau, — pratarė ji.

Jis nutilo.

— Dabar jūs turite eiti, — darsyk pakartojo.

— Taip...

Ji gulėjo sugniuždyta po antklode. Jos akys sekė vyrą, einantį prie durų. Tai buvo paskutinis žmogus, kurį ji mato. Gulėjo tyli, keistai nurimusi — niekas jos nebelietė.

Vyras prie durų sustojo. Nesiryždamas laukė kurį laiką. Paskui atsigręžė į ją.

— Pasakyk dar man kai ką, — tarė jis. — Ar tu... ar tu tai padarei... iš... daugiau iš gailesčio... ar...

Jinai pažvelgė į jį. Paskutinis žmogus. Paskutinis gyvenimo gabalėlis.

— Ne... — pasakė ji su dideliu vargu.

— Ne iš gailesčio?

— Ne.

Vyras prie durų sustingo. Jis sulaikęs kvapą laukė.

— Tai kodėl? — paklausė jis taip tyliai, lyg bijodamas susmukti.

Ji vis dar žiūrėjo į jį. Buvo labai rami. Paskutinis gyvenimo gabalėlis.

— Iš meilės, — pasakė ji.

Vyras prie durų tylėjo. Jis atrodė taip, lyg būtų laukęs smūgio per galvą, o parkritęs į glėbį. Nejudėjo ir vis dėlto atrodė, kad auga.

— Dieve mano! — tepratarė jis.

Ji staiga išsigando, kad jis vėl nesugrįžtų.

— Dabar tu turi eiti, — tarė ji. — Aš labai pavargau...

— Taip...

Ji daugiau nebegirdėjo, ką jis sakė. Pasijuto išsekusi ir užmerkė akis. Paskui vėl atsirado durys, blyškios ir tuščios, ir ji buvo viena, ir buvo jį pamiršusi.

Kurį laiką gulėjo tyliai. Pamatė savo veidą veidrodyje ir nusišypsojo jam — labai pavargusiam ir švelniam. Jos galva dabar buvo visai aiški. „Barbara Klein, — pagalvojo ji. — Aktorė. Kaip tik Naujųjų metų dieną! Aktorė. Bet ar nebuvo ta diena tokia kaip kitos“. Ji pasižiūrėjo į laikrodį ant naktinio staliuko. Ryte buvo prisukusi. Laikrodis tiksės dar visą savaitę. Pamatė laišką šalia. Baisųjį laišką su mirtimi.

Išsiėmė iš stalčiaus mažą skutimosi peiliuką. Suėmė jį nykščiu ir smiliumi, užsitraukė antklodę. Neskaudėjo. Seimininkė rytoj plūsis. Bet ji neturėjo nieko kito. Ji neturėjo veronalio. Prispaudė veidą prie pagalvės. Pasidarė tamsiau. Paskui vėl sugrįžo. Iš toli toli. Tulūzos radijas. Artyn ir artyn. Miglotas dundesys. Krateris, į kurį krito. Greičiau ir greičiau. O paskui vėjas...

XIX

Marilas atėjo į valgyklą.

— Ten vienas tavęs ieško, Štaineri.

— Kaip ko? Kaip Štainerio ar Huberio?

— Kaip Štainerio.

— Ar klausei, ko jis nori?

— Žinoma. Jau vien iš atsargumo, — Marilas pažvelgė į jį. — Jis turi laišką tau iš Berlyno.

Štaineris iš karto nustūmė savo kėdę.

— Kur jis?

— Lauke, prie rumunų paviljono.

— Ne šnipas ar kas panašaus?

— Toks neatrodo.

Jie nuėjo ten kartu. Po plikais medžiais laukė maždaug penkiasdešimties metų vyras.

— Jūs esate Štaineris? — paklausė jis.

— Ne, — pasakė Štaineris. — Kodėl?

Vyras nužvelgė jį probėgšmais.

— Aš turiu jums laiškų. Nuo jūsų žmonos.

Jis išsitraukė laišką iš vidinės kišenės ir parodė jį Štaineriui.

„Jūs tikriausiai pažįstate braižą„.

Štaineris jautė, kad stovi ramiai, sutelkęs visas jėgas, tačiau viduje viskas atsipalaidavo, sudrebėjo ir pakilo. Negalėjo pakelti rankos, galvojo, kad ji nuskris.

— Iš kur žinote, kad Štaineris Paryžiuje? — paklausė Marilas.

— Laiškas atėjo iš Vienos. Kažkas jį atvežė iš Berlyno. Paskui mėgino jus surasti ir sužinojo, kad jūs Paryžiuje, — vyras parodė antrą voką. „Jozefui Štaineriui, Paryžius“ buvo didelėmis raidėmis Lilo ranka ant jo užrašyta. — Jis atsiuntė man laišką su kitu paštu. Aš ieškau jūsų jau keletą dienų. „Moriso“ kavinėje pagaliau išgirdau, kad galiu jus čia surasti. Galite nesakyti, ar esate Štaineris. Žinau, kad reikia būti atsargiam. Jums reikia tik paimti laišką. Noriu juo nusikratyti.

— Jis man, — pasakė Štaineris.

— Gerai.

Vyras padavė jam laišką. Štaineriui prireikė daug pastangų, kad jį paimtų; jis buvo kitoks ir sunkesnis už visus pasaulio laiškus. Tačiau dabar, kai pajuto voką tarp savo pirštų, būtų prireikę ranką nukirsti, kad jį atimtum.

— Ačiū, — pasakė jis tam vyrui. — Jūs turėjote daug vargo.

— Nieko tokio. Jei gauname laiškų, jie būna ganėtinai svarbūs, kad ieškotum žmogaus. Gerai, kad jus suradau.

Jis atsisveikino ir nuėjo.

— Marilai, — pasakė Štaineris, visai netekęs savitvardos. — Nuo mano žmonos! Pirmas laiškas! Kas čia galėtų būti? Ji neturėjo rašyti!

— Atplėšk...

— Taip. Pasėdėk čia. Prakeikimas, kas atsitiko?

Jis atplėšė voką ir pradėjo skaityti. Sėdėjo lyg suakmenėjęs ir perskaitė laišką iki galo; bet jo veidas ėmė keistis — išbalo ir įkrito. Žandų raumenys įsitempė ir išryškėjo kraujagyslės.

Nuleido laišką ir sėdėjo kurį laiką tylėdamas, įbedęs akis į grindis. Paskui pažvelgė į datą.

— Dešimt dienų... — prabilo jis. — Ji guli ligoninėje. Prieš dešimt dienų dar buvo gyva...

Marilas žiūrėjo į jį ir laukė.

— Ji sako, kad jos nebegalima išgelbėti. Todėl ir rašo. Dabar juk esą vis vien. Nerašo, kas jai yra. Supranti — tai jos paskutinis laiškas...

— Kokioje ligoninėje ji guli? — paklausė Marilas. — Ar paminėjo?

— Taip.

— Mes tučtuojau paskambinsim. Paskambinsim į ligoninę. Kieno nors vardu.

Štaineris atsistojo truputį svirduliuodamas.

— Turiu važiuoti ten.

— Pirmiausia paskambink. Eime, važiuojam į „Verdeną“.

Štaineris pasakė numerį. Po pusvalandžio suskambo telefonas ir jis nuėjo į kabiną lyg į tamsią šachtą. Kai išėjo, buvo šlapias nuo prakaito.

— Ji dar gyva, — pasakė.

— Artu su ja kalbėjaisi? — paklausė Marilas.

— Ne, su gydytoju.

— Ar pasakei savo pavardę?

— Ne, pasakiau, kad esu jos giminaitis. Ją operavo. Jos nebegalima išgelbėti. Daugiausia trys keturios dienos, sako gydytojas. Todėl ji ir parašė. Ji nemanė, kad aš taip greit gausiu laišką. Pasiutimas! — jis vis dar tebeturėjo laišką rankoje ir apsidairė, lyg dar niekad nebūtų stovėjęs purviname „Verdeno“ vestibiulyje. — Marilai, aš važiuoju šįvakar.

Marilas pažiūrėjo į jį.

— Ar iš proto išsikraustei, vaike? — tyliai paklausė po to.

— Ne. Aš važiuosiu per sieną. Juk turiu pasą.

— Pasas tau nepadės, kai būsi ten. Tu ir pats gerai žinai!

— Taip.

— Tada tikrai būsi pražuvęs.

— Aš ir taip esu pražuvęs, jeigu ji miršta.

— Netiesa! — Marilas staiga be galo įtūžo. — Ką aš tau patariu, skamba žiauriai, Štaineri — rašyk jai, telegrafuok — bet lik čia.

Štaineris išsiblaškęs papurtė galvą. Jis beveik nesiklausė.

Marilas sugriebė jį už pečių.

— Tu negali jai padėti. Net ir tada, jeigu ten nuvažiuosi.

— Aš galiu ją pamatyti.

— Bet, žmogau, ji pasibaisės, tave išvydusi! Jeigu galėtum jos pasiklausti, dabar ji viską padarytų, kad tu liktumei čia.

Štaineris spoksojo į gatvę, nieko nematydamas. Dabar ūmai atsisuko.

— Marilai, — pasakė jis, ir jo akių vokai virpėjo, — ji dabar yra viskas, ką aš turiu, ji gyva, ji dar kvėpuoja, jos akys dar tebėra čia, ir jos mintys, ji dar gali mane matyti — o po poros dienų ji mirs, nieko iš jos nebeliks, ji gulės ten, ir jos nebebus, sukritęs, svetimas, irstantis kūnas — tačiau dabar, tačiau dabar ji dar tebėra ten, ji dar yra ten, dar porą dienų, paskutiniosios dienos, ir aš negaliu būti prie jos, suprask, kad turiu važiuoti, kitaip ir būti negali, prakeikimas, pasaulis žlugs, jeigu aš nenuvažiuosiu, aš paprasčiausiai palūšiu, numirsiu kartu!

— Tu nenumirsi kartu. Einam, telegrafuok jai, pridėk mano pinigus prie savų, paimk dar ir Kerno, ir telegrafuok jai kas valandą, ištisus puslapius, laiškus, viską — bet lik čia!

— Man važiuoti nepavojinga. Aš turiu pasą ir vėl su juo sugrįšiu.

— Nekalbėk man nesąmonių! Tu žinai, kad tai pavojinga! Ten jie turi pasiutiškai gerą organizaciją.

— Aš važiuosiu, — pasakė Štaineris.

Marilas pamėgino pagriebti jį už rankos ir nusitempti.

— Einam, išgersim porą butelių degtinės! Nusigerk! Pažadu, kad skambinsiu ten kas porą valandų.

Štaineris nusikratė juo kaip vaiku.

— Liaukis, Marilai. Tai glūdi kažkur kitur. Žinau, ką galvoji. Ir suprantu, kad nesu pamišęs. Žinau, kas pastatyta ant kortos, bet net jeigu ir tūkstantį kartų būtų daugiau, vis tiek važiuočiau ir niekas negalėtų man sutrukdyti. Artu nesupranti?

— Taip, — sušuko Marilas. — Žinoma, suprantu! Aš ir pats juk važiuočiau!

Štaineris krovėsi savo daiktus. Jis buvo lyg užšalusi upė, prasidėjus ledonešiui. Vos galėjo suvokti, kad kalbėjosi telefonu su kažkuo, kas buvo tame pačiame name kaip ir Mari; jam atrodė neįtikėtina, kad jo paties balsas galėjo ūžti taip netoli jos, juodame ragelio kaučiuke; viskas jam atrodė neįsivaizduojama — kad kraunasi daiktus, kad lips į traukinį, kad rytoj bus ten, kur yra ji.

Jis sumetė į lagaminą likusius kelis daiktus, kurių jam reikėjo, ir uždarė. Po to nuėjo pas Rūtą ir Kerną. Jie jau žinojo viską iš Marilo ir laukė suglumę.

— Vaikai, — pasakė jis, — aš dabar iškeliauju. Tai tęsėsi ilgai, bet iš tikrųjų aš visą laiką žinojau, kad taip bus. Ne visai taip, — pridūrė. — Bet tuo aš pats dar netikiu. Tik žinau.

Jis nusišypsojo bejėgiškai ir liūdnai.

— Likite sveika, Rūta.

Rūta padavė jam ranką. Ji verkė.

— Aš norėjau jums, Štaineri, tiek daug pasakyti. Bet dabar jau nebežinau. Man taip liūdna. Ar norite jį pasiimti? — ji padavė jam juodą megztinį. — Šiandien ką tik baigiau.

Štaineris nusišypsojo ir akimirką jis vėl buvo toks pat kaip anksčiau.

— Tai pasisekė, — tarė jis. Paskui atsisuko į Kerną. — Lik sveikas, vaike. Kartais viskas einasi baisiai lėtai, ką? O kartais pasiutusiai greitai.

— Nežinau, ar be tavęs būčiau dabar čia, Štaineri, — pasakė Kernas.

— Aišku. Bet džiaugiuosi, kad tu man tai pasakei. Vadinasi, laikas neprabėgo veltui.

— Sugrįžkit! — tarė Rūta. — Daugiau negaliu nieko pasakyti. Sugrįžkit. Mes nedaug galime dėl jūsų padaryti, tačiau viską, ką galime, padarysime. Visada.

— Gerai. Bus matyti. Likit sveiki, vaikai. Nenusiminkit.

— Leisk mums palydėti tave į stotį, — pasakė Kernas.

Štaineris padvejojo.

— Marilas eina su manim. Arba taip, eikit ir jūs!

Jie nulipo laiptais žemyn. Lauke Štaineris atsigręžė ir pasižiūrėjo į pilką aptrupėjusį viešbučio fasadą.

— „Verdenas“... — sumurmėjo jis.

— Leisk man nešti tavo lagaminą, — pasakė Kernas.

— Kam, vaike? Aš ir pats galiu.

— Duok jį man, — mygo Kernas, kreivai šypsodamasis. — Šiandien po pietų aš tau rodžiau, koks stiprus pasidariau.

— Taip, tikrai. Šiandien po pietų. Kaip seniai tas buvo!

Štaineris atidavė jam lagaminą. Jis žinojo, kad Kernas nori ką nors dėl jo padaryti ir kad nėra nieko kita, išskyrus šią smulkmeną: panėšėti jo lagaminą.

Prie traukinio jie atėjo kaip tik laiku. Štaineris įlipo ir nuleido langą. Traukinys dar stovėjo; tačiau trijulė ant perono pro langą Štaineriui atrodė jau negrįžtamai toli. Kernas degančiomis akimis žiūrėjo į griežtą sulysusį veidą; jis norėjo jį įsidėmėti visam gyvenimui. Tą, kuris lydėjo jį daugelį mėnesių ir buvo jo mokytojas, kuriam jis dėkingas už tai, kad pats suvyriškėjo. Ir dabar jis regėjo šitą veidą, ramų ir susitvardžiusį, savo noru einantį į žūtį; nes nė vienas iš jų nesitikėjo stebuklo, kad Štaineris sugrįš.

Traukinys pajudėjo. Niekas nepratarė nė žodžio. Štaineris lėtai pakėlė ranką. Trijulė ant perono žiūrėjo jam pavymui, kol vagonas pradingo už posūkio.

— Prakeikimas! — pagaliau kimiai pasakė Marilas. — Eime, man reikia išgerti. Mačiau daug mirštančių žmonių, bet dar neteko matyti, kaip kas pats nusižudo.

Jie sugrįžo į viešbutį. Kernas ir Rūta nuėjo į Rūtos kambarį.

— Rūta, — po kurio laiko pasakė Kernas, — staiga pasidarė tuščia ir šalta — lyg visas miestas būtų išmiręs.

Vakare jie aplankė tėvą Moricą. Dabar jis gulėjo lovoje ir nebegalėjo atsikelti.

— Sėskitės, vaikai, — pasakė jis. — Aš jau viską žinau. Nieko nepadarysi. Kiekvienas žmogus turi teisę pasirinkti savo likimą.

Moricas Rozentalis žinojo, kad jau niekad daugiau nebeatsikels. Todėl liepė taip pastatyti jo lovą, kad galėtų žiūrėti pro langą. Nedaug jis tematė: kelis namus priešais. Bet kadangi daugiau nieko neturėjo, ir tai buvo daug. Jis matė langus kitoje pusėje, ir jie buvo jam gyvenimo simbolis. Matė juos rytais atidarytus, matė juose šmėkščiojant veidus, pažinojo suirzusią jauną moterį, kuri po pietų beveik nejudėdama sėdėdavo atitraukusi užuolaidą ir žiūrėdavo į gatvę, pažinojo ir plikagalvį viršutiniame aukšte, kuris vakarais mankštindavosi prie atviro lango. Popietėmis jis regėdavo už nuleistų užuolaidų užsidegant šviesas, matė vaikštinėjančius šešėlius, matė vakarus, tamsius kaip apleistoje oloje, ir kitus, kuriuose ilgai degė šviesos. Visa tai ir dar prislopintas gatvės triukšmas jam buvo pasaulis, kuriam dar priklausė tik jo mintys, nebe kūnas — savo kambaryje ant sienų jis turėjo kitą, prisiminimų pasaulį. Ten iš paskutinių jėgų, kambarinės padedamas, jis smeigtukais prisegė visas fotografijas ir paveikslėlius, kuriuos turėjo.

Ant sienos virš lovos kabojo išblukusios jo šeimos fotografijos; jo tėvų, žmonos, mirusios prieš ketverius metus, dukterėčios, kuri sulaukė tik trisdešimt penkerių metų, portretas — mirusieji, tarp kurių Moricas Rozentalis, susenęs ir apleistas, pats laukė mirties.

Priešinga siena buvo nukabinėta gamtovaizdžių. Reino, pilių, tvirtovių, vynuogynų fotografijos, tarp jų spalvotos iškarpos iš laikraščių, saulėtekiai ir audros prie Reino ir galiausiai serija su Godesbergo miestelio prie Reino paveikslėlių.

— Nieko negaliu su savim padaryti, — sutrikęs pasakė Moricas Rozentalis. — Iš tikrųjų turėčiau čia pasikabinti Palestinos vaizdų, bent jau porą tarp tų — bet man vis tiek.

— Kiek laiko jūs gyvenote Godesberge? — paklausė Rūta.

— Iki aštuoniolikos metų. Paskui mes išvažiavome.

— O vėliau?

— Vėliau aš niekad ten nebuvau.

— Daug laiko praėjo, tėve Moricai, — pasakė Rūta.

— Taip, tavęs dar nebuvo pasaulyje. Galbūt tavo motina tik tuo metu gimė.

Nuostabu, galvojo Rūta, mano motina gimė, kai šie vaizdai jau buvo įsirėžę į atmintį šitoje jo kaktoje. Jis nugyveno sunkų gyvenimą ir prigeso, bet tie patys prisiminimai vis dar šmėkščioja šitoje senoje kaktoje — lyg jie būtų stipresni už gyvenimą.

Pasibeldė į duris. Įėjo Edita Rozenfeld.

— Edita, — pasakė Moricas Rozentalis, — mano amžinoji meile! Iš kur tu ateini?

— Nuo stoties, Moricai. Išlydėjau Maksą. Jis važiuoja į Londoną, o iš ten į Meksiką.

— Tai dabar tu likai viena, Edita...

— Taip, Moricai, dabar aš juos visus įtaisiau, ir jie gali dirbti.

— Ką Maksas turės Meksikoje daryti?

— Bus darbininkas. Bet žada pamėginti įsitaisyti automobilių prekyboje.

— Tu esi gera motina, Edita, — pasakė po valandėlės Moricas Rozentalis.

— Aš tokia kaip ir visos, Moricai.

— Ką tu dabar veiksi?

— Truputį pailsėsiu. Paskui vėl turėsiu darbo. Čia, viešbutyje, yra kūdikis. Gimęs prieš keturiolika dienų. Motina greit turi vėl išeiti į darbą. Tai aš būsiu įsenelė.

Moricas Rozentalis truputį pasikėlė.

— Kūdikis? Keturiolikos dienų? Tada jis jau prancūzas! Tai ne mano, aštuoniasdešimtmečio, darbas, — jis nusišypsojo. — Artu gali jį dainuodama užmigdyti, Edita?

— Taip.

— Tomis lopšinėmis, kurias dainuodama tąsyk tu mano sūnų migdei. Tai buvo seniai, Edita. Ūmai viskas ėmė rodytis buvę taip seniai. Ar negalėtum man vieną vėl padainuoti? Kartais aš jaučiuosi kaip vaikas, norintis miego.

— Kurią, Moricai?

— Dainą apie vargšą žydų berniuką. Prieš keturiasdešimt metų tu ją dainavai. Tada tu buvai labai graži ir jauna. Tu vis dar graži, Edita.

Edita Rozenfeld nusišypsojo. Tada šiek tiek atsitiesė ir ėmė trūkčiojamu balsu dainuoti seną žydišką dainą. Jos balsas truputį džerškėjo, kaip plona senos muzikinės dėžės melodija. Moricas Rozentalis atsigulė ir klausėsi. Užmerkė akis ir ramiai alsavo. Plikame kambaryje senoji moteris tyliai dainavo graudžią benamių melodiją ir liūdną priedainį:

Razinos ir migdolai — 

Bus tavo darbas,

Turėsi jais prekiaut.

Miegok, žydeli, miegok.

Rūta su Kernu sėdėjo tylėdami ir klausydamiesi. Virš jų galvų gaudė laiko vėjas — keturiasdešimt, penkiasdešimt metų pralėkė per senosios moters ir senojo vyro pokalbį, ir abiems seniams atrodė natūralu, kad jie prabėgo. Bet tarp jų sėdėjo abu dvidešimtmečiai, kuriems vieni metai jau atrodė nesibaigiantys ir neįsivaizduojami, ir jie pajuto nesuvokiamą baimę: kad viskas praeina ir turi praeiti, ir kad vieną kartą ir juos palies...

Edita Rozenfeld atsistojo ir pasilenkė ties Moricu Rozentaliu. Jis miegojo. Kurį laiką žiūrėjo į didelį karšinčiaus veidą.

— Einam, — pasakė tada, — duokim jam pamiegoti.

Ji užgesino šviesą, jie tyliai išslinko į tamsų koridorių ir išsiskirstė į savo kambarius.

Kernas kaip tik vežė sunkų karutį, pilną žemių, nuo paviljono prie Marilo, kai jį sustabdė du ponai.

— Prašom, vieną minutėlę! Jus taip pat, — pasakė vienas Marilui.

Kernas lėtai pastatė karutį. Jis žinojo, kas atsitiko. Šitas tonas jam buvo pažįstamas; bet kurioje pasaulio vietoje jis tučtuojau būtų pašokęs iš giliausio miego, šalia lovos išgirdęs šitą tylų, mandagų ir nepermaldaujamą toną.

— Prašom parodyti jūsų dokumentus.

— Neturiu jų su savim, — atsakė Kernas.

— Ar negalėtumėte jūs pirma parodyti savo dokumentų? — pasakė Marilas.

— Žinoma, mielai! Štai, to turbūt užtenka, tiesa? Policija. Ponas yra kontrolierius iš Darbo ministerijos. Suprantate: daugybė prancūzų bedarbių spiria mus kontroliuoti...

— Suprantu, mano pone. Deja, galiu jums parodyti tik leidimą gyventi; leidimo dirbti aš neturiu; tikriausiai ir nesitikėjote...

— Jūs visai teisus, mano pone, — mandagiai pasakė kontrolierius, — mes to ir nesitikėjome. Bet mums užtenka ir šito. Jūs galite dirbti toliau. Šiuo ypatingu atveju — parodos statybos — vyriausybė neketina pernelyg griežtai paisyti potvarkių. Atleiskite už sutrukdymą.

— Prašom, tai jūsų pareiga.

— Ar galiu pasižiūrėti į jūsų leidimą? — paklausė kontrolierius Kerną.

— Aš neturiu.

— Jokio asmens dokumento?

— Jokio.

— Jūs nelegaliai atvykote?

— Neturėjau kitos išeities.

— Labai apgailestauju, — pasakė vyras iš policijos, — bet jums teks eiti su mumis į prefektūrą.

— To ir tikėjausi, — atsakė Kernas ir pasižiūrėjo į Marilą. — Pasakykite Rūtai, kad mane sučiupo; sugrįšiu kuo greičiau. Tegu ji nesibaimina.

Jis kalbėjo vokiškai.

— Aš nieko prieš, galite dar sekundę pasišnekėti, — maloniai pareiškė kontrolierius.

— Aš rūpinsiuos Rūta, kol jūs sugrįšite, — pažadėjo Marilas vokiškai. — Gero vėjo, brangusis jaunikaiti. Prašykitės, kad išvarytų per Bazelį. Per Burgfeldeną vėl čia. Paskambinkit iš restorano „Štaif“ į viešbutį „Štaif“ Sen Lui ir užsakykit taksi iki Miulhauzeno, o iš ten iki Belforto. Tai geriausias kelias. Jeigu jus atgabens į La Santė, parašykite man kuo greičiau. Be to, Klasmanas prižiūrės. Aš jam tuoj pat paskambinsiu.

Kernas linktelėjo Marilui.

— Aš jau pasiruošęs, — pasakė jis tada.

Policijos atstovas perdavė jį vyrui, laukusiam netoliese. Kontrolierius šypsodamasis pažvelgė į Marilą.

— Gražūs atsisveikinimo žodžiai, — pasakė jis puikia vokiečių kalba. — Jūs, regis, gerai pažįstate mūsų sienas.

— Deja, — atsakė Marilas.

Marilas su Vazeriu sėdėjo bistro.

— Ateikit čia, — pasakė jis, — išgerkim taurelę! Prakeikimas, aš bijau eiti į viešbutį! Pirmą kartą man taip atsitinka! Ką jūs gersite? „Fin“ ar „Pemo“?

— „Fin“, — oriai pareiškė Vazeris. — Anyžinė — moterims.

— Ne Prancūzijoje, — Marilas pamojo padavėjui ir užsakė konjako bei gryno „Pemo“.

— Galiu jums pasakyti, — pasiūlė Vazeris. — Mūsų sluoksniuose tai įprasta. Kas sekundę ką nors sučiumpa ir kažkas turi pasakyti jo žmonai arba merginai. Geriausia bus, jeigu jūs pradėsite nuo didelio visuotinio reikalo, kuris visada reikalauja aukų.

— Kokio visuotinio reikalo?

— Judėjimo! Revoliucinio masių švietimo, suprantama!

Marilas valandžiukę atidžiai žiūrėjo į komunistą.

— Vazeri, — ramiai pasakė tada, — su tuo toli nenueisime. Tokie dalykai tinka socialiniam manifestui, bet daugiau niekam. Pamiršau, kad jūs įklimpęs į politiką. Išgerkim savo stiklus ir prie ginklų! Kaip nors jau bus atlikta.

Jie užsimokėjo ir nubrido per pažliugusį sniegą į „Verdeno“ viešbutį. Vazeris pradingo „katakomboje“. O Marilas lėtai užlipo laiptais į viršų.

Jis pabeldė į Rūtos duris. Ji atidarė taip greitai, lyg būtų laukusi už durų. Šypsena jos veide šiek tiek nublanko, kai išvydo Marilą.

— Marilas... — pasakė ji.

— Taip, manęs tikriausiai nelaukėte, ką?

— Maniau, kad tai Liudvigas. Jis turi grįžti kiekvieną akimirką.

— Taip.

Marilas įėjo. Pamatė ant italo padėtas lėkštes, spiritinę viryklę su verdančiu vandeniu, duoną, papjaustytos dešros ir porą gėlių vazoje. Jis matė visa tai, matė Rūtą, laukiančią su viltimi, ir, kad galėtų ką nors veikti, paėmė vazą.

— Gėlės... — sumurmėjo jis. — Dar ir gėlės...

— Gėlės Paryžiuje pigios, — pasakė Rūta.

— Taip. Aš ne tai turėjau galvoje. Tik... — Marilas atsargiai pastatė vazą į vietą, lyg ji būtų ne iš pigaus, storo presuoto stiklo, o iš plonyčio porceliano. — Tai tik dar bjauriau apsunkina, visa tai...

— Kas?

Marilas neatsakė.

— Žinau, — staiga pasakė Rūta. — Policija sučiupo Liudvigą.

Marilas atsigręžė į ją.

— Taip, Rūta.

— Kur jis?

— Prefektūroje.

Ji tylomis paėmė paltą. Apsirengė, susikišo porą daiktų į kišenes ir norėjo praeiti pro Marilą durų link. Jisai ją sulaikė.

— Beprasmiška, — paaiškino jis. — Neverta vargintis. Mes turime žmogų prefektūroje, kuris pažiūrės. Likite čia!

— Kaip aš galiu? Aš galiu juk dar jį pamatyti! Jie turi mane kartu uždaryti! Tada mes kartu pereisime sieną!

Marilas laikė ją tvirtai. Ji buvo kaip sulenkta spyruoklė. Veidas išbalęs, nuo įtampos, regis, susmulkėjęs. Paskui ji nelauktai pasidavė.

— Marilai... — pasakė bejėgiškai. — Ką man daryti?

— Likti čia. Klasmanas prefektūroje. Jis mums pasakys, kas atsitiks. Jį gali tik išsiųsti. Tada po poros dienų jis vėl bus čia. Aš jam pažadėjau, kad jūs lauksite čia. Jis žino, kad elgsitės išmintingai.

— Taip, taip ir padarysiu, — jos akys buvo pilnos ašarų. Ji nusivilko paltą ir numetė jį ant grindų. — Marilai, — paklausė ji, — kodėl su mumis taip elgiasi? Mes juk niekam nieko nepadarėme!

Marilas susimąstęs žvelgė į ją.

— Manau, tai ir yra tikroji priežastis, — tarė jis. — Tikriausiai taip ir yra.

— Ar jį nuves į kalėjimą?

— Manau, ne. Tai sužinosime per Klasmaną. Reikia palaukti rytdienos.

Rūta linktelėjo ir lėtai pakėlė savo paltą nuo grindų.

— Ar Klasmanas jums daugiau nieko nesakė?

— Ne. Aš su juo kalbėjau tik vieną akimirką. Tada jis iškart nuėjo į prefektūrą.

— Šiandien prieš pietus aš su juo buvau ten. Mane buvo iškvietę, — ji ištraukė iš palto kišenės popierių, išlygino jį ir padavė Marilui. — Dėl to.

Tai buvo leidimas gyventi, galiojantis keturias savaites.

— Pabėgėlių komitetas išrūpino. Aš juk dar turėjau pasibaigusį pasą. Klasmanas atėjo šiandien su žinia. Jis visus tuos mėnesius dėl to vargo. Norėjau Liudvigui parodyti. Todėl ir gėlės čia, ant stalo.

— Taigi todėl! — Marilas laikė pažymėjimą rankoje. — Tai pasiutiška laimė ir prakeikta bėda vienu metu, — pasakė jis. — Bet daugiau laimė. Šitai yra savotiškas stebuklas. Deja, jis lengvai nepasikartos. O Kernas sugrįš. Tikite?

— Taip, — tarė Rūta. — Vieno be kito nebūna. Jis turi sugrįžti!

— Gerai. O dabar eime su manimi. Pavalgysime kur nors. Ir ko nors išgersime — už leidimą ir už Kerną. Jis patyręs karys. Mes visi kariai. Jūs taip pat. Ar aš teisus?

— Taip.

— Ar žinote, kad Kernas su džiaugsmu penkiasdešimt kartų sutiktų būti ištremtas už tai, ką jūs dabar turite rankoje?

— Taip, bet aš šimtą kartų labiau nenorėčiau...

— Žinau, — pertarė Marilas. — Apie tai pašnekėsime, kai jis vėl bus čia. Tai viena pirmųjų kario taisyklių.

— Ar jis turi pinigų atgal parvažiuoti?

— Manau, kad taip. Seni kovotojai visada turi tiek blogiausiam atvejui. Jeigu jam pritrūks, Klasmanas kaip nors slapčia jam perduos reikiamus. Jis mūsų forpostas ir mūsų patrulis. O dabar eime! Kartais būna baisiai gerai, kad pasaulyje egzistuoja alkoholis. Ypač paskutiniuoju metu!

Štaineris buvo labai budrus ir įsitempęs, kai traukinys sustojo prie sienos. Prancūzų muitininkai praėjo abejingai ir greitai. Jie tik paprašė paso, uždėjo antspaudą ir išėjo iš kupė. Traukinys vėl pajudėjo ir lėtai nuriedėjo tolyn. Štaineris žinojo, kad šią akimirką jo likimas buvo nuspręstas; jis jau nebegalėjo grįžti.

Po kurio laiko atėjo du vokiečių tarnautojai ir pasisveikino.

— Prašom jūsų pasą.

Štaineris išėmė pasą ir padavė jaunesniajam, kuris ir prašė.

— Kokiu tikslu važiuojate į Vokietiją? — paklausė kitas.

— Noriu aplankyti gimines.

— Jūs gyvenate Paryžiuje?

— Ne, Grace. Paryžiuje aplankiau giminaitį.

— Kiek laiko žadate būti Vokietijoje?

— Maždaug keturiolika dienų. Paskui važiuosiu atgal, į Gracą.

— Ar turite valiutos?

— Taip. Penkis šimtus frankų.

— Mes turime juos įrašyti į pasą. Ar jūs vežatės pinigus iš Austrijos?

— Ne, pusbrolis Paryžiuje man juos davė.

Tarnautojas apžiūrėjo pasą, po to kažką įrašė ir uždėjo antspaudą.

— Ar turite apmokestintų daiktų? — paklausė kitas.

— Ne, nieko, — Štaineris nukėlė savo lagaminą.

— Ar turite didesnį bagažą?

— Ne, tik tiek.

Tarnautojas probėgšmais žvilgtelėjo į lagaminą.

— Ar turite su savimi laikraščių, spaudinių ar knygų?

— Nieko.

— Ačiū, — jaunesnysis tarnautojas grąžino Štaineriui pasą. Abu atsisveikino ir išėjo. Štaineris atsikvėpė. Staiga jis pajuto, kad visas šlapias nuo prakaito.

Traukinys įsibėgėjo. Štaineris atsilošė ir žiūrėjo pro langą. Lauke buvo naktis, greitai ir žemai dangumi plaukė debesys, o tarp jų blykčiojo žvaigždės. Pro šalį skriejo mažos pusiau apšviestos stotelės. Šmėžavo raudonos ir žalios signalinės šviesos, ir blizgėjo bėgiai. Štaineris nuleido langą ir pažvelgė pro jį. Drėgnas pakelės vėjas tvoskė per veidą, draikė plaukus. Jis kvėpavo giliai: atrodė, kad oras visai kitas. Tai buvo kitas vėjas, tai buvo kitas horizontas, tai buvo kita šviesa, kitaip linko tuopos prie kelio ir net artimesni keliai vedė kažkur į jo širdį — jis kvėpavo giliai, jam buvo karšta, širdis daužėsi, peizažas iškilo ir žiūrėjo į jį, mįslingas ir vis dėlto jau nebe svetimas. „Prakeikimas, — pagalvojo jis, — kas čia, aš darausi sentimentalus!“ Jis vėl atsisėdo ir pabandė užmigti — bet negalėjo. Tamsi vietovė už lango viliojo ir kvietė, ji virto veidais, prisiminimais, vėl iškilo sunkūs karo metai, kai traukinys dundėjo tiltu per Reiną; vanduo, mirguliuodamas ir dusliai šniokšdamas pro šalį, išmetė į viršų šimtus vardų, dingusių, mirusių, beveik pamirštų vardų — pulkų vadų ir bičiulių, miestų ir stovyklų, anų metų nakties vardų — tai buvo lyg smūgis Štaineriui, netikėta praeities ataka, jis norėjo gintis, bet neįstengė.

Jis buvo vienas kupė. Rūkė cigaretes vieną po kitos, vaikštinėjo pirmyn atgal po mažą patalpėlę. Jis nemanė, kad viskas jam dar galėtų turėti tokią galią. Atkakliai stengėsi prisiversti galvoti apie rytą, apie tai, kaip turės prasiveržti, nesukeldamas susidomėjimo, apie ligoninę, apie savo padėtį ir ką iš savo draugų jis galėsiąs aplankyti ir išsiklausinėti.

Tačiau visa tai tą akimirką jam atrodė keistai miglota ir nerealu — visa tai išsprūsdavo, kai jis bandydavo sugauti, net pavojus, kuriame atsidūrė ir į kurį važiavo, nublanko, virto abstrakčia sąvoka, neteko jėgos sustingdyti jo virpantį kraują ir priversti jį galvoti, priešingai, tik sukėlė tikrą sūkurį, kuriame, rodės, kaip miglotame šokyje ėmė suktis mistiškai sugrįžęs jo gyvenimas. Tada jis pasidavė. Žinojo, kad tai paskutinė naktis, rytoj viską nustelbs kiti dalykai — tai buvo paskutinė gryna naktis nežinioje, jausmų protrūkyje, tai buvo paskutinė naktis be kraupaus žinojimo ir aiškaus pražūties suvokimo. Jis liovėsi galvoti. Atsidavė tėkmei.

Naktis plačiai skleidėsi priešais lekiančio traukinio langą. Ji buvo be pabaigos, ji atvėrė keturiasdešimt žmogaus metų ir jo gyvenimą, keturiasdešimt metų, kurie reiškė amžinybę. Praslenkantys pro šalį kaimai su retomis šviesomis ir pavieniu šunų amsėjimu buvo visi jo vaikystės kaimai — visuose jis žaidė, visuose buvo prabėgusios jo vasaros ir žiemos, ir visų koplyčių varpai skambėjo jam. Juodi ir apsnūdę pro šalį skriejantys miškai buvo visi jo jaunystės miškai — jų žalsvai auksinės sutemos apgaubė jo pirmuosius žygius, lygūs jų ežerėliai atspindėjo jo veidą, kai jis, sulaikęs kvapą, tykojo raudonpilvių dėmėtųjų salamandrų, — ir vėjas, šnarantis buskmedžiuose ir dainuojantis eglėse, buvo senasis jo nuotykių vėjas. Blausiai šviečiantys keliai, tinklu apraizgę didžiulius laukus, visi buvo jo nerimo keliai, jais jis keliavo, jų kryžkelėse dvejodamas stoviniavo, jis pažinojo jų atsisveikinimą ir jų viltį, ir jų sugrįžimą nuo horizonto iki horizonto, jis pažinojo jų pakelės akmenis ir sodybas greta. Ir namus, po kurių sulinkusiais stogais įkalinta šviesa kaip šilumos ir gimtinės pranašystė rausvai švietė iš langų; už kiekvieno lango jis buvo gyvenęs, pažinojo minkštą durų rankenos spragtelėjimą, žinojo, kas laukė po lempos gaubtu, truputį palenkusi kaktą, auksu žaižaruojančiais ugnies spalvos plaukais — ji, kurios veidas stovėjo visur ir laukė, visuose keliuose, visuose pasaulio kampeliuose, kartais užslėptas ir dažnai vos įžiūrimas, užlietas ilgesio ir troškimo pamiršti, jo gyvenimo veidas, pas kurį jis dabar važiavo, veidas, kuris dabar išsidriekė po nakties dangų, akys, kurios spingsėjo už debesų, lūpos, kurios nuo horizonto tyliai kalbėjo žodžius, rankos, kurias jis jau jautė vėjyje, medžių lingavime, ir šypsena, nuo kurios peizažas ir jo širdis pasinėrė į begalinio jausmo antplūdį.

Jis pajuto, kaip jo gyslos ištirpo ir atsivėrė, kaip jo kraujas lyg išbėgo ir susiliejo su ta palaiminga srove, tekančia pro šalį, ir sustiprėjęs sugrįžo atgal, srove, kuri paėmė jo rankas ir ir nešė prie kitų rankų, besitiesiančių į jį, šita cirkuliuojančia srove, kuri arde nuo jo gabalą po gabalo ir plukdė tolyn, kuri ištirpdė jo vienatvę kaip pavasario vanduo ledo lytį, kuri jam šią vienintelę nesibaigiančią naktį suteikė visa ko vienybės pojūčio laimę ir viską sunešė jam prie krūtinės: jo gyvenimą, prabėgusius metus, meilės spindesį ir tvirtą žinojimą, kad sugrįš ten, kur nėra griovimo.

XX

Štaineris atvažiavo ryte, vienuoliktą valandą. Paliko savo lagaminą bagažo saugojimo kameroje ir iškart nuėjo į ligoninę. Jis nematė miesto; matė tik kažkokį judėjimą abiejose pusėse, namų, mašinų ir žmonių srautą.

Sustojo prie didelio balto pastato. Valandėlę padvejojo. Žiūrėjo į baltą portalą, aukštyn, į kelias nesibaigiančių langų eiles. Kažkur ten — bet gal jau ir nebėra. Sukando dantis ir įėjo.

— Norėčiau sužinoti, kada lankymo valandos, — pasiteiravo jis registratūroje.

— Kokios klasės ligonių? — paklausė seselė.

— Nežinau. Aš pirmą kartą atėjau.

— Pas ką jūs norite?

— Pas ponią Mari Štainer.

Štaineris akimirką nusistebėjo, kai seselė abejingai ėmė sklaidyti storą knygą. Jis kone tikėjosi, kad baltas vestibiulis sugrius arba seselė pašoks ir ims šauktis sargybos ar policijos, kai jis ištars pavardę.

Seselė vertė lapus.

— Pirmos klasės pacientes galima lankyti bet kuriuo metu, — pasakė ji ieškodama.

— Ji nebus pirmos klasės, — atsiliepė Štaineris. — Galbūt trečios.

— Trečios klasės lankymo valandos nuo trijų iki penkių.

Seselė ieškojo ir ieškojo.

— Kokia jos pavardė? — paklausė ji dar kartą.

— Štainer, Mari Štainer, — Štaineriui staiga išdžiūvo gerklė. Jis spoksojo į dailią kaip lėlytė seselę lyg laukdamas mirties nuosprendžio. Jis laukė, kad ji pasakys: mirė.

— Mari Štainer, — tarė seselė, — antra klasė. Penki šimtai penktas kambarys, šeštas aukštas. Lankymo valandos nuo trijų iki šešių.

— Penki šimtai penktas. Labai ačiū, sesele.

— Prašom, mano pone!

Štaineris vis dar stovėjo. Seselė pakėlė birbiančio telefono ragelį.

— Ar norite dar ko nors paklausti, mano pone?

— Ar ji dar gyva? — ištarė Štaineris.

Seselė padėjo telefoną. Ragelyje toliau tyliai kvaksėjo džeržgiantis balsas, lyg telefonas būtų buvęs koks gyvūnas.

— Žinoma, mano pone, — pasakė seselė ir žvilgtelėjo į knygą. — Kitaip prie pavardės būtų įrašas. Apie mirtį visada pranešama punktualiai.

— Ačiū.

Štaineris prisivertė nepaklausti, ar dabar negalėtų užlipti į viršų. Jis bijojo, kad gali žinoti, kodėl, ir norėjo išvengti susidomėjimo. Todėl išėjo.

Be tikslo klaidžiojo gatvėmis, vis didesniais ratais apie ligoninę. „Ji gyva, — galvojo jis. — Dieve mano, ji gyva!“ Paskui staiga jį apėmė baimė, kad gali kas nors jį atpažinti, ir susirado nuošalią smuklę, kad galėtų ten palaukti. Kažką užsisakė valgyti, bet negalėjo nieko praryti.

Kelneris nepatenkintas pažiūrėjo į jį.

— Ar neskanu?

— Ne, labai Skanu. Bet atneškite man pirma vyšninės.

Jis prisivertė suvalgyti. Tada užsisakė laikraštį ir cigarečių. Jis apsimetė, kad skaito, ir norėjo skaityti. Bet niekas neprasiskverbė pro jo kaktos užtvarą. Jis sėdėjo apytamsėje patalpoje, kuri kvepėjo valgiais ir išlietu išsivadėjusiu alum, ir išgyveno baisiausias savo būties valandas. Jis vaizdavosi, kad Mari dabar, šią valandą, mirštanti, ir girdėjo, kaip netekusi vilties jinai šaukia jį, matė mirties prakaito išpiltą jos veidą, o jis sėdėjo prislėgtas ant kėdės, šnarindamas laikraštį prieš akis, ir sukando dantis, kad nesudejuotų, nepašoktų ir neimtų bėgti. Slenkanti jo laikrodžio rodyklė buvo likimo ranka, kuri savo lėtumu užtvenkė jo gyvenimą ir kone dusino jį.

Pagaliau jis nuleido laikraštį ir atsistojo. Kelneris, atsirėmęs į barą, rakinėjosi dantis. Jis priėjo, pamatęs, kad svečias pakilo.

— Sąskaitą? — paklausė jis.

— Ne, — pasakė Štaineris. — Dar vieną vyšninės.

— Gerai, — kelneris įpylė.

— Gal ir jūs išgersite?

— Galima.

Kelneris pripylė dar vieną pilną stikliuką ir pakėlė jį dviem pirštais.

— Į sveikatą!

— Taip, — pasakė Štaineris, — į sveikatą.

Jie išgėrė ir pastatė taureles.

— Ar jūs žaidžiate biliardą? — paklausė Štaineris.

Kelneris pažvelgė į žaliai apmuštą stalą vidury salės.

— Truputį.

— Gal sužaiskime partiją?

— Kodėl ne? Ar jūs gerai žaidžiate?

— Aš ilgai nežaidžiau. Jeigu norite, galime pirmiausia sulošti bandomąją partiją.

— Sutarta.

Jie įtrynė kreida lazdas ir įmušė keletą kamuoliukų. Po to pradėjo partiją. Štaineris laimėjo.

— Jūs žaidžiate geriau už mane, — pasakė kelneris. — Turite man duoti dešimt taškų.

— Gerai.

„Jeigu aš laimėsiu šitą partiją, viskas bus gerai, — galvojo Štaineris. — Ji gyva, aš ją pamatysiu, galbūt ji vėl pasveiks...“

Jis žaidė susitelkęs ir partiją laimėjo.

— Dabar aš jums duosiu dvidešimt taškų, — pasakė jis. Tie dvidešimt taškų buvo gyvenimas, sveikata ir pabėgimas kartu, o balti kamuoliukai ir jų tarškesys — kaip likimo raktų žvangėjimas. Žaidimas buvo sunkus. Kelneriui po geros serijos iki reikiamos sumos trūko tik dviejų taškų; tada jis pramušė paskutinį kamuoliuką vienu centimetru pro šalį. Štaineris paėmė savo lazdą ir pradėjo žaisti. Akyse mirgėjo ir jam teko kelis kartus daryti pertrauką; bet jis nesuklydęs pabaigė partiją.

— Geras žaidimas, — pasakė kelneris pripažindamas.

Štaineris dėkingai jam linktelėjo ir žvilgtelėjo į laikrodį. Buvo po trijų. Jis skubiai užsimokėjo ir išėjo.

Jis lipo aukštyn linoleumu išklotais laiptais, ir visas buvo virtęs vientisu, be galo aukštu, pašėlusiu virpesiu. Ilgas koridorius sukosi, rangėsi, paskui iššoko baltos durys, žengė į priekį ir sustojo: penki šimtai penki.

Štaineris pasibeldė. Niekas neatsiliepė. Jis pasibeldė dar kartą. Jo skrandis mėšlungiškai susitraukė iš kraupios baimės, kad dabar galėjo dar kažkas atsitikti. Atidarė duris.

Mažas kambarėlis, apšviestas popiečio saulės, buvo lyg taikos salelė iš kito pasaulio. Atrodė, kad triukšmingas besiveržiantis pirmyn laikas nebeturi jokios galios nepaprastai tyliai būtybei, gulinčiai siauroje lovoje ir žiūrinčiai į Štainerį. Jis truputį susverdėjo, ir skrybėlė iškrito jam iš rankų. Norėjo pasilenkti jos paimti, tačiau besilenkiant lyg kas trenkė jam į nugarą, ir nežinodamas, ką daro, atsiklaupė prie lovos. Jį ėmė purtyti tylus drebulys. Sugrįžo.

Žmonos akys ilgą laiką ramiai žiūrėjo į jį. Tik pamažu jose atsirado nerimas. Kakta pradėjo trūkčioti ir lūpos krutėti. Paskui jose sublykčiojo baimė. Ranka, kuri nejudėdama gulėjo ant antklodės, pakilo, lyg norėdama įsitikinti ir paliesti tai, ką matė akys.

— Tai aš, Mari, — pratarė Štaineris.

Moteris pabandė pakelti galvą. Jos akys klaidžiojo po jo veidą, atsidūrusį prie pat jos.

— Gulėk ramiai, Mari, tai aš, — pasakė Štaineris. — Aš atvažiavau.

— Jozefai... — sušnibždėjo moteris.

Štaineris turėjo nuleisti galvą. Ašaros plūstelėjo jam į akis. Jis sukando lūpas ir nurijo.

— Aš čia, Mari. Aš sugrįžau pas tave.

— Jeigu jie tave suras... — šnibždėjo moteris.

— Jie manęs nesuras. Jie negali manęs surasti. Aš galiu likti čia. Aš liksiu prie tavęs.

— Paliesk mane, Jozefai — aš turiu jausti, kad tu čia esi. Regėjau tave dažnai...

Jis suėmė savo rankom jos lengvą ranką, išvagotą mėlynų kraujagyslių, ir pabučiavo. Tada pasilenkė ir prispaudė savo lūpas prie jos pavargusios ir jau nutolusios burnos. Kai atsitiesė, jos akys buvo pilnos ašarų. Ji lengvai pakrutino veidą, ir lašai kaip lietus nukrito žemyn.

— Aš žinojau, kad tu negali atvažiuoti. Bet visą laiką laukiau tavęs...

— Dabar aš liksiu čia.

Ji pabandė jį nustumti.

— Negali čia pasilikti! Turi išeiti. Tu nežinai, kas čia buvo. Tu turi tuoj pat išeiti. Eik, Jozefai...

— Ne, tai nepavojinga.

— Tai pavojinga, aš geriau žinau. Pamačiau tave, o dabar eik! Man nedaug beliko. Aš puikiausiai viena susidorosiu.

— Aš taip susitvarkiau, kad galėčiau čia pasilikti, Mari. Bus amnestija, ir man ji galios.

Ji pažvelgė į jį nepatikliai.

— Tai tiesa, — pasakė jis, — aš prisiekiu tau, Mari. Niekam nereikia žinoti, kad aš čia. Bet jeigu sužinos, nieko bloga.

— Aš nieko nepasakysiu, Jozefai. Aš niekad nieko nesu pasakiusi.

— Žinau, Mari, — šiluma plūstelėjo jam į kaktą. — Tu neišsiskyrei su manim?

— Ne. Kaip aš būčiau galėjusi! Nepyk dėl to.

— Tai tik dėl tavęs, kad tau lengviau būtų.

— Man nebuvo sunku. Man padėjo. Ir kad aš turėčiau šį kambarį. Buvo geriau vienai gulėti, kad tu būtum šalia.

Štaineris pažvelgė į ją. Veidas buvo tirpte sutirpęs, kaulai išsišovę, oda — vaško baltumo su melsvais šešėliais. Kaklas gležnas ir plonas, o raktikauliai smarkiai išsirėžę iš sulinkusių pečių. Net akys buvo aptemusios ir burna be spalvos. Tik plaukai švietė ir žėrėjo, atrodė suvešėję ir sustiprėję, lyg visos prarastos jėgos būtų susitelkusios juose, kad galėtų triumfuoti virš gęstančio kūno. Jie sklido popiečio saulėje kaip raudonai auksinė aureolė, kaip galingas protestas prieš pavargusį vaikišką kūną, kuris vos išryškėjo po linine antklode.

Durys atsidarė, ir įėjo seselė. Štaineris atsistojo. Seselė atnešė stiklinę su balkšvu skysčiu ir pastatė ant stalo.

— Jus aplankė? — pasakė ji, kai jos neramios mėlynos akys apžiūrinėjo Štainerį.

Ligonė pajudino galvą.

— Iš Breslau, — sušnibždėjo ji.

— Iš taip toli? Tai gražu. Tada jūs turite apie ką pasikalbėti.

Mėlynos akys vėl žvitriai perbėgo Štaineriu, kai seselė ištraukė termometrą.

— Ar ji turi temperatūros? — paklausė Štaineris.

— Ak, kur ten, — atsakė linksmai seselė. — Jau keletą dienų nebeturi.

Ji įkišo termometrą ir išėjo. Štaineris prisitraukė kėdę prie lovos ir atsisėdo prie pat Mari. Paėmė jos rankas į savąsias.

— Ar tu džiaugiesi, kad aš čia? — ir suvokė, koks paikas jo klausimas.

— Tai viskas, — pasakė Mari nesišypsodama.

Jie susižvalgė ir nutilo. Žodžių nebereikėjo. Jie buvo kartu, ir tai buvo tiek daug. Jie žiūrėjo vienas į kitą, ir; be jų, nieko daugiau nebeliko. Vienas nugrimzdo kitame. Jie sugrįžo pas save. Gyvenimas nebeturėjo ateities ir praeities; buvo tik dabartis. Buvo ramybė, tyla ir santarvė.

Seselė įėjo dar kartą ir nubrėžė brūkšnį temperatūros kreivėje; jie beveik nepastebėjo. Žvelgė vienas į kitą. Saulė lėtai slinko tolyn, ji dvejodama paliko liepsnojančius gražius plaukus ir kaip švelni šviesos katė nutūpė šalia ant pagalvės; paskui nenoromis nuslinko ant sienos ir lėtai ėmė ja ropštis; abu žiūrėjo vienas į kitą. Sutemos nusileido ant mėlynų kojų ir pripildė kambarį; jie žiūrėjo vienas į kitą, susikabinę rankomis, kol šešėliai ėmė lįsti iš kambario kampų ir savo sparnais uždengė baltą veidą, vienintelį veidą.

Durys atsidarė, su šviesos srautu įėjo gydytojas ir seselė iš paskos.

— Dabar jūs turite išeiti, — pasakė seselė.

— Taip, — Štaineris atsistojo ir pasilenkė virš lovos. — Rytoj aš vėl ateisiu, Mari.

Ji gulėjo kaip nusižaidęs, pavargęs, pusiau miegantis, pusiau svajojantis vaikas.

— Taip, — tarė ji, ir jis nesuprato, ar ji šneka su juo, ar su savo svajų reginiu. — Taip, ateik vėl.

Už durų Štaineris palaukė gydytojo. Paklausė jo, kiek laiko dar tai gali tęstis. Gydytojas nužvelgė jį.

— Daugiausia tris keturias dienas, — pasakė po to. — Stebuklas, kad ji apskritai dar taip ilgai išlaikė.

— Ačiū, — Štaineris lėtai nulipo laiptais.

Prie portalo sustojo. Priešais jį staiga išniro miestas. Nepastebėjo, kai atvažiavo — tačiau dabar jis plytėjo priešais, aiškiai ir kartu neišvengiamai. Jis išvydo gatves, išvydo pavojų, nematomą tylų pavojų, tykojantį jo prie kiekvieno kampo, už kiekvienų durų, kiekviename veide. Jis žinojo, kad nedaug gali padaryti. Vieta, kur galėjo jį sučiupti kaip laukinį žvėrį džiunglėse prie vandens, buvo baltas akmeninis pastatas už jo. Bet taip pat jis žinojo, kad reikia slapstytis, kad galėtų vėl čia ateiti. Tris keturias dienas. Niekis ir amžinybė. Akimirką jis svarstė, ar jam nepabandžius susitikti su savo draugu — bet paskui nusprendė eiti į vidutinį viešbutį. Tai mažiausiai būtų kritę į akis pirmą dieną.

Kernas sėdėjo su austru Leopoldu Bruku ir Mionke iš Vestfaleno vienoje La Santė kalėjimo kameroje. Jie klijavo tūteles.

— Vaikai, — po valandėlės pasakė Leopoldas, — aš jaučiu alkį — nežmonišką! Mielai praryčiau kleisterį, jeigu manęs nenubaustų!

— Palauk dar dešimt minučių, — atsiliepė Kernas. — Tada atneš vakarinį ėdalą.

— Tas nieko negelbės! Po to aš pajusiu tikrą alkį, — Leopoldas išpūtė vieną tūtelę ir su trenksmu suplojo ją. — Tikra bėda šiais prakeiktais laikais, kad žmogus turi skrandį. Kai aš pagalvoju apie kulšelę — arba net apie aperityvą — galėčiau sudraskyti šitą būdą!

Mionkė pakėlė galvą.

— Aš galvoju daugiau apie didelį kraujingą bifšteksą, — pareiškė jis. — Su svogūnėliais ir keptomis bulvėmis. Ir šaltą alų.

— Liaukis! — Leopoldas sudejavo. — Galvokime apie ką nors kita. Dėl manęs, kad ir apie gėles.

— Kodėl būtent apie gėles?

— Apie ką nors gražaus, ar tu nesupranti? Kad nukreiptume dėmesį.

— Gėlės nenukreipia mano dėmesio.

— Aš mačiau sykį lysvę su rožėmis, — Leopoldas iš visų jėgų stengėsi susikoncentruoti. — Praeitą vasarą. Priešais Palancos kalėjimą. Vakare saulėje, kai mus paleido. Raudonos rožės. Tokios raudonos kaip... kaip...

— Kaip raudonas bifšteksas, — padėjo Mionkė.

— Ak, prakeikimas!

Raktas sužvangėjo.

— Štai ir ėdalas, — pasakė Mionkė.

Durys atsidarė. Tai buvo ne sargas su valgiu; įėjo prižiūrėtojas.

— Kernai... — pasakė jis.

Kernas atsistojo.

— Eikite su manimi! Vizitas!

— Tikriausiai respublikos prezidentas, — spėliojo Leopoldas.

— Turbūt Klasmanas. Jis juk turi dokumentus. Gal jis atnešė ką nors valgomo.

— Sviesto! — aistringai tarė Leopoldas. — Didelį gabalą. Geltono kaip saulėgrąžos.

Mionkė nusiviepė.

— Žmogau, Leopoldai, tu lyrikas! Dabar tu galvoji net apie saulėgrąžas!

Kernas sustojo tarpduryje, lyg būtų gavęs smūgį.

— Rūta! — pasakė jis, netekęs žado. — Kaip tu čia atsiradai? Ar jie tave sučiupo?

— Ne, ne, Liudvigai!

Kernas skubiai žvilgtelėjo į prižiūrėtoją, kuris apatiškai ramstėsi kampe. Tada greitai priėjo prie Rūtos.

— Dėl Dievo meilės, eik kuo skubiau iš čia, Rūta, — sušnibždėjo jis vokiškai. — Tu nežinai, kas atsitiko! Jie gali tave kiekvieną akimirką suimti, o tai reiškia keturias savaites kalėjimo ir antrą kartą šešis mėnesius! Taigi, eik greičiau — greičiau!

— Keturias savaites! — Rūta pasižiūrėjo į jį išsigandusi. — Keturias savaites tu turi čia būti?

— Nieko baisaus. Tiesiog nepasisekė! Bet tu — nebūkim lengvabūdžiai! Kiekvienas gali paprašyti dokumentų! Kiekvieną sekundę!

— Bet aš turiu dokumentus!

— Ką?

— Turiu leidimą gyventi, Liudvigai!

Ji išsitraukė iš kišenės raštelį ir padavė Kernui. Tas spoksojo į popierių.

— Kristau! — lėtai pasakė jis po valandėlės. — Tai faktas! Tikras ir teisingas! Tai juk tas pats, kaip prisikelti iš numirusių! Tai nors sykį pasisekė! Kas davė? Pabėgėlių komitetas?

— Taip. Pabėgėlių komitetas ir Klasmanas.

— Pone prižiūrėtojau, — pasakė Kernas, — ar kaliniui leidžiama pabučiuoti damą?

Prižiūrėtojas vangiai pakėlė akis.

— Dėl manęs, kiek norite, — atsakė jis. — Svarbiausia, kad ji tada neįkištų peilio ar dildės!

— Tai neapsimoka dėl poros savaičių.

Prižiūrėtojas susisuko cigaretę ir užsirūkė.

— Rūta! — pasakė Kernas. — Ar jūs ką nors girdėjote apie Štainerį?

— Ne, nieko. Bet Marilas sako, kad tai ir neįmanoma. Jis tikrai nerašys. Jis paprasčiausiai sugrįš. Netikėtai atsiras čia.

Kernas pažvelgė į Rūtą.

— Ar Marilas iš tikrųjų tuo tiki?

— Mes visi tuo tikime, Liudvigai. Kas mums lieka?

Kernas linktelėjo.

— Taip, ką mes daugiau galėtume daryti! Jau visa savaitė, kai jis išvažiavo. Galbūt jis prasibrovė.

— Jis turi prasibrauti. Kitaip ir negaliu įsivaizduoti.

— Laikas, — tarė prižiūrėtojas. — Šiandien viskas. Kernas apglėbė Rūtą.

— Sugrįžk! — sušnibždėjo ji. — Sugrįžk kuo greičiau! Ar tu liksi čia, Santė?

— Ne. Jie mus išgabens. Prie sienos.

— Aš pamėginsiu gauti dar vieną leidimą tave aplankyti! Sugrįžk! Aš myliu tave. Grįžk greičiau! Aš bijau! Norėčiau važiuoti kartu!

— Tu negali. Tavo pažymėjimas galioja tik Paryžiuje. Aš sugrįšiu.

— Aš turiu čia pinigų. Jie užkišti už mano perpetės. Išsiimk, kai mane bučiuosi.

— Man nereikia. Turiu gana su savimi. Pasilaikyk juos! Marilas pasirūpins tavimi. Galbūt ir Štaineris greit sugrįš.

— Laikas! — ragino prižiūrėtojas. — Vaikai, jis juk neina į giljotiną!

— Lik sveikas! — Rūta pabučiavo Kerną. — Aš myliu tave. Sugrįžk, Liudvigai!

Ji apsidairė ir paėmė nuo suolo ryšulėlį.

— Čia šis tas pavalgyti. Jie apačioje patikrino. Tvarka, — pasakė ji prižiūrėtojui. — Lik sveikas, Liudvigai!

— Aš laimingas, Rūta! Dievas yra danguje, aš laimingas, kad gavai leidimą. Dabar čia — rojus!

— Taigi, greičiau! — pasakė prižiūrėtojas. — Atgal į rojų.

Kernas paėmė ryšulį po pažastimi. Jis buvo sunkus. Jis grįžo su prižiūrėtoju atgal.

— Žinote, — pasakė tas po valandėlės susimąstęs. — Mano žmonai šešiasdešimt ir ji truputį kuprota. Kartais aš tai pastebiu.

Sargas su dubenėliais kaip tik stovėjo prie kameros, kai Kernas sugrįžo.

— Kernai, — pasakė Leopoldas su nenumaldoma veido išraiška. — Vėl bulvienė be bulvių.

— Tai daržovienė, — paaiškino sargas.

— Tu gali pasakyti ir kava, — atsiliepė Leopoldas. — Aš tavim patikėsiu.

— Ką tu turi ryšulyje? — paklausė Kerno Mionkė iš Vestfaleno.

— Kažką valgomo. Dar nežinau ką.

Leopoldo veidas pavirto spindinčia monstrancija.

— Išvyniok! Greičiau!

Kernas atrišo virveles.

— Sviestas! — pagarbiai sušuko Leopoldas.

— Kaip saulėgrąža! — užbaigė Mionkė.

— Balta duona! Dešros! Šokoladas! — tęsė kupinas susižavėjimo Leopoldas. — O čia — visas sūris!

— Kaip saulėgrąža, — pakartojo Mionkė.

Leopoldas nekreipė dėmesio. Jis įgavo drąsos.

— Prižiūrėtojau! — tarė įsakmiai. — Pasiimkit savo sudvisusį ėdalą ir...

— Palauk! — pertarė Mionkė. — Neskubėk! Tie austrai!

Per juos pralaimėjome 1918 metų karą! Duokit šen tuos dubenėlius, — pasakė jis prižiūrėtojui.

Paėmė juos ir padėjo ant suolo. Paskui išdėliojo kitus daiktus šalia ir ėmė gėrėtis natiurmortu. Virš sūrio ant sienos pieštuku ankstesnio kameros gyventojo buvo užrašyta: „Viskas laikina, net tai, kas trunka visą gyvenimą!“

Mionkė nusišaipė.

— Daržovienę mes laikysime tiesiog arbata, — paaiškino jis, — O dabar nors sykį pavakarieniaukime kaip išsilavinę žmonės! Ką tu apie tai manai, Kernai?

— Amen! — atsiliepė tas.

— Rytoj aš vėl ateisiu, Mari.

Štaineris palinko virš tylaus veido ir atsitiesė.

Seselė stovėjo tarpduryje. Jos neramios akys šmėsčiojo pro jį; ji nežiūrėjo tiesiai jam į akis. Stiklinė jos rankoje drebėjo ir tyliai barškėjo.

Štaineris išėjo į koridorių.

— Stot! — sukomandavo balsas.

Iš dešinės ir kairės prie durų stovėjo du uniformuoti žmonės su revolveriais rankose. Štaineris sustojo. Jis net neišsigando.

— Pavardė?

— Johanas Huberis.

— Ateikit prie lango.

Trečiasis priėjo prie jo ir įsižiūrėjo.

— Tai Štaineris, — pasakė jis. — Jokios abejonės. Aš jį atpažinau. Tu mane juk taip pat gerai pažįsti, Štaineri, ką?

— Aš tavęs nepamiršau, Štainbreneri, — ramiai atsakė Štaineris.

— Būtų sunku, — sukikeno vyras. — Širdingai sveikinu namo parvykusį! Tikrai džiaugsiuosi, vėl tave matydamas. Dabar turbūt kurį laiką pasiliksi pas mus, ką? Mes turime naują puikų lagerį su visu komfortu.

— Tikiu.

— Antrankius! — sukomandavo Štainbreneris. — Atsargos dėlei, mano meiluti. Man širdis plyštų, jei tu dar kartą ištrūktum.

Trinktelėjo durys, Štaineris pasižiūrėjo per petį. Tai buvo tos palatos durys, kur gulėjo jo žmona. Seselė iškišo galvą ir skubiai pasitraukė.

— Aha, — tarė Štaineris, — iš to...

— Taip, meile! — kikeno Štainbreneris. — Palydėkite gudriausią paukštį atgal į lizdą — valstybės gerovei ir jūsų draugų džiaugsmui.

Štaineris žiūrėjo į dėmių išmuštą veidą su nuskeltu smakru ir melsvais šešėliais paakiuose. Ramiai žiūrėjo į jį: žinojo, ką jam atneš šitas veidas, bet tai buvo toli toli, kaip kažkas, kas jo dar nelietė. Štainbreneris sumirksėjo, apsilaižė lūpas ir po to žengė žingsnį atgal.

— Vis dar be sąžinės, Štainbreneri? — paklausė Štaineris.

Vyras išsišiepė.

— Tik gera sąžinė, brangusis. Ir kuo daugiau aš jūsų pasikišu po padu, tuo labiau gerėja. Puikiausiai miegu. Tau padarysiu išimtį. Lankysiu tave naktimis, kad galėčiau su tavim truputį paplepėti. Pirmyn, išvesti! — paliepė staiga šiurkščiai.

Štaineris su savo eskortu nulipo laiptais. Sutikti žmonės sustodavo ir tylomis praleisdavo juos. Ir gatvėje tvyrojo ši tyla, kai jie ėjo.

Štainerį nuvedė apklausai. Klausinėjo pagyvenęs tarnautojas. Jis protokolavo jo duomenis.

— Kodėl sugrįžote į Vokietiją? — paklausė tarnautojas.

— Norėjau pamatyti žmoną prieš mirtį.

— Su kuo iš jūsų politinių draugų buvote čia susitikęs?

— Su niekuo.

— Geriau pasakykite man čia, kol jūsų neperdavė.

— Aš jau sakiau: su niekuo.

— Kieno pavedimu jūs čia?

— Neturiu jokių pavedimų.

— Kokia politinei organizacijai jūs priklausėte užsienyje?

— Jokiai.

— Iš ko gyvenote?

— Iš to, ką užsidirbdavau. Matote, kad aš turiu austrišką pasą.

— Su kokia grupe turėjote čia užmegzti ryšius?

— Jeigu būčiau to norėjęs, būčiau kitaip slapstęsis.

Žinojau, ką darau, eidamas pas žmoną.

Tarnautojas klausinėjo jį dar kurį laiką. Po to apžiūrėjo Štainerio pasą ir jo žmonos laišką, kurį iš jo buvo atėmę. Jis pažvelgė į Štainerį. Paskui dar kartą perskaitė laišką.

— Šiandien po pietų jus perduos, — pagaliau tarė jis, gūžtelėdamas pečiais.

— Aš norėčiau šio to paprašyti, — atsakė Štaineris. — Mažmožio, tačiau man tai viskas. Mano žmona dar gyva. Gydytojas sako, kad ilgiausiai tai gali trukti dieną dvi. Ji žino, kad aš rytoj turiu ateiti. Jeigu neateisiu, ji sužinos, kad aš čia. Nesitikiu sau nei užuojautos, nei kokios nors malonės; bet norėčiau, kad mano žmona ramiai numirtų. Prašau jus palaikyti mane čia vieną arba dvi dienas ir leisti pamatyti žmoną.

— Jokiu būdu. Negaliu jums suteikti progos pabėgti.

— Aš nepabėgsiu. Kambarys šeštame aukšte ir neturi kitų durų. Jeigu mane kas nors ten nuves ir saugos duris, aš nieko nepadarysiu. Prašau jus ne dėl savęs — prašau dėl mirštančios žmonos.

— Neįmanoma, — pasakė tarnautojas. — Aš neturiu tam kompetencijos.

— Jūs turite kompetencijos. Jūs galite mane dar kartą apklausti. Ir galite surengti akistatą. Priežastis galėtų būti, kad aš galbūt su savo žmona kalbėsiuosi apie ką nors svarbaus. Tai būtų priežastis, kodėl mano apsauga liktų už durų. Jūs galite paliepti patikimai seselei likti kambaryje ir klausytis pokalbio.

— Tai nesąmonė. Jūsų žmona nieko jums nesakys, ir jūs jai nieko.

— Žinoma, ne. Ji juk nieko nežino. Bet ji galės ramiai numirti.

Tarnautojas svarstė, vartydamas bylą.

— Mes tada jus apklausėme apie septintąją grupę. Jūs nepaminėjote jokių pavardžių. Per tą laiką mes suradome Miulerį, Biozę ir Veldorfą. Ar pasakysite mums kitas pavardes?

Štaineris tylėjo.

— Ar pasakysite mums pavardes, jeigu aš jums leisiu dvi dienas lankyti savo žmoną?

— Taip, — pasakė Štaineris po valandėlės.

— Tada pasakykite man jas.

Štaineris tylėjo.

— Ar pasakysite man rytoj vakare dvi pavardes, o kitas — poryt?

— Aš pasakysiu jums pavardes poryt.

— Pažadate?

— Taip.

Tarnautojas ilgai žiūrėjo į jį.

— Aš pažiūrėsiu, ką galiu padaryti. Dabar jus nuves į jūsų celę.

— Ar negalėtumėte man atiduoti laiško? — paklausė Štaineris.

— Laiško? Jis turi likti byloje, — tarnautojas neryžtingai žiūrėjo į jį. — Nors jame nėra nieko kaltinamo. Gerai, pasiimkite jį.

— Ačiū, — tarė Štaineris.

Tarnautojas paskambino ir liepė išvesti Štainerį. „Gaila, — pagalvojo jis, — bet ką gali pakeisti? Patys pakliūna į velnio virtuvę, kai išsiduoda turį nors kiek žmoniškumo“. Jis nelauktai trenkė kumščiu per stalą.

Moricas Rozentalis gulėjo savo lovoje. Pirmą kartą per pastarąsias dvi dienas nejuto skausmo. Buvo ankstyvas vakaras, ir balkšvai žydrose Paryžiaus vasario sutemose įsižiebė pirmosios šviesos. Moricas Rozentalis, nepasukdamas galvos, stebėjo, kaip nušvinta priešais stovinčio namo langai; jis plūduriavo sambrėškyje kaip milžiniškas laivas, kaip išplaukiantis į vandenyną garlaivis. Mūro pertvara tarp langų metė ilgą tamsų šešėlį „Verdeno“ viešbučio link — atrodė kaip tiltelis iš šešėlio, laukiantis, kol juo užlips.

Moricas Rozentalis nejudėjo; jis gulėjo savo lovoje, tačiau matė, kaip staiga plačiai atsivėrė langai ir kažkas, panašus į jį, atsistojo ir nuėjo šešėliu į laivą, kuris lėtai svyravo gyvenimo sambrėškyje, o dabar pakėlė inkarą ir lėtai nuplaukė tolyn. Kambarys aplink jį sutrūkinėjo kaip srovės nešama praskydusi kartoninė dėžė. Gatvės ūžė pro šalį, miškai slinko išilgai laivo pirmagalio, rūkas, laivas lengvai pakilo į tylų begalybės šniokštimą, debesys, žvaigždės ir gilus dangaus mėlis ėmė artėti, ir tada, šiame lopšinės sūpavime, iškilo priešais jį rožinės ir auksinės spalvos krantas, tamsus tiltelis vėl be garso nusileido, ir kai atsigręžė, laivo jau nesimatė, ir jis vienas buvo svetimame krante.

Ilgas lygus kelias driekėsi nuo jo kojų. Senasis keliautojas ilgai nesvarstė — kelias buvo tam, kad juo eitum, o jo kojos buvo žengusios daugeliu kelių.

Bet netrukus už sidabro medžių išniro milžiniški žėrintys vartai, už kurių blizgėjo bokštai ir kupolai. Tarpuvartėje stovėjo didžiulė figūra iš šviesos ir spindesio su lenkta lazda.

„Muitinė! — pagalvojo išsigandęs Moricas Rozentalis ir šoko už krūmo. Jis apsižvalgė. Grįžti atgal negalėjo — kelias vedė į nebūtį. — Nieko nebus, — susitaikęs pagalvojo senasis emigrantas, teks lindėti čia pasislėpus, kol ateis naktis. Gal tada galėsiu nušliaužti į šalį ir kaip nors aplink apeiti“. Jis dirstelėjo pro šakas iš granato ir onikso ir pamatė, kad galingasis sargas su savo lazda moja. Jis dar kartą apsidairė. Išskyrus jį, nieko daugiau nebuvo. Sargas vėl pamojo.

— Tėve Moricai! — sušuko švelnus aidintis balsas. „Šauk šauk, — galvojo Moricas Rozentalis, — aš neatsiliepsiu“.

— Tėve Moricai, — pakartojo balsas, — išlįsk iš už rūpesčių krūmo.

Moricas atsistojo. „Sučiuptas, — galvojo jis. — Milžinas tikrai gali greičiau bėgti nei aš, nieko nepadarysi, reikia eiti pas jį“.

— Tėve Moricai! — vėl sušuko balsas.

— Jis dedasi dar ir pažįstąs mane, kokia nesėkmė!

— sumurmėjo Moricas. — Taigi, mane ir iš čia išvarys. Tada pagal naujus įstatymus gresia mažiausia trys mėnesiai kalėjimo. Reikia tikėtis, kad bent jau maistas čia geras. Ir kad jie duos man ne 1902 metų šeimos laikraštį, o ką nors naujesnio paskaityti. Mielai norėčiau perskaityti kokį Hemingvėjaus kūrinį.

Kuo jis ėjo arčiau“ tuo vartai vis labiau švietė ir spindėjo. „Kokius šviesos efektus jie dabar turi pasienyje, — svarstė Moricas, — visai nebegali atpažinti, kur atsidūrei. Turbūt jie dabar viską apšvietė, kad mus lengviau būtų sugauti. Koks išlaidumas!“

— Tėve Moricai, — prabilo vartų sargas. — Kodėl tu slepiesi?

„Irgi mat klausimas, — pamanė Moricas, — kai jis mane pažįsta ir žino, kas yra“.

— Įeik, — pasakė vartų sargas.

— Paklausykite, — atsiliepė Moricas, — iki šiol, mano manymu, aš dar nenusikaltau. Aš dar neperžengiau jūsų sienos. O gal aš jau laikomas perėjusiu sieną?

— Laikomas perėjusiu, — pasakė sargas.

„Tada aš žuvęs, — pagalvojo Rozentalis. — Rodos, tai bus sala, tikriausiai Kuba, šiuo metu tiek daug nori ten patekti“.

— Nebijok, — pasakė sargas, — tau nieko neatsitiks. Įeik ramiai.

— Paklausykite, — atsiliepė Moricas Rozentalis, — noriu jums iškart pasakyti teisybę: aš neturiu paso.

— Tu neturi paso?

„Šeši mėnesiai“, — pagalvojo Moricas, išgirdęs griaudint balsą, ir nuolankiai pakratė galvą.

Vartų sargas iškėlė lazdą.

— Tada tau nereiks dvidešimt milijonų šviesmečių stovėti dangiškame parteryje. Tu iškart gausi minkštą krėslą su ranktūriais ir atramomis sparnams.

— Viskas labai gražu, — atsiliepė tėvas Moricas, — tačiau nieko neišeis. Nes aš neturiu nei leidimo (važiuoti, nei gyventi. Nekalbant jau apie leidimą dirbti.

— Neturi leidimo gyventi? Vizos? Leidimo dirbti? — sargas pakėlė ranką. — Tada tu gausi net ložę pirmame aukšte, viduryje, iš kur gerai matysi dangaus valdovus.

— Būtų neblogai, — pasakė Moricas, — ypač kai aš taip mielai vaikštau į teatrą. Bet dabar turiu pasakyti tai, kas viską sužlugdys, ir aš stebiuosi, kad jūs nepakabinote užrašo, kad mums negalima įeiti. Taigi — aš esu žydas. Ekspatrijuotas iš Vokietijos. Daug metų nelegalus.

Vartų sargas iškėlė abi rankas.

— Žydas? Ekspatrijuotas? Daug metų nelegalus? Tada tu gauni du angelus tau patarnauti ir vieną trimitininką priedo, — jis pašaukė pro vartus. — Neturinčių tėvynės angele! — ir didelė būtybė žydrais rūbais ir visų pasaulio motinų veidu atsirado prie tėvo Morico. — Angele tų, kurie daug kentėjo! — vėl pašaukė sargas, ir baltai apsitaisiusi būtybė su ašarų ąsočiu ant peties atsirado prie kito tėvo Morico šono.

— Vieną sekundę, — paprašė tas ir paklausė sargo: — Ar esate tikras, mano pone, kad ten ne..?

— Nesirūpink. Mūsų koncentracijos stovyklos yra gerokai žemiau.

Abu angelai paėmė jį už rankų, ir tada tėvas Moricas, senasis klajoklis, emigrantas veteranas ramus įžengė pro vartus į nepaprastą šviesą, ant kurios šnarėdami vis greičiau ir greičiau ėmė kristi spalvoti šešėliai...

— Moricai, — pasakė tarpduryje Edita Rozenfeld. — Štai vaikas. Mažasis prancūzas. Ar nori jį pamatyti?

Tyla. Ji atsargiai priėjo. Moricas Rozentalis iš Godesbergo prie Reino nebekvėpavo.

Mari dar kartą atsibudo. Iki pietų ji buvo išgulėjusi tamsioje agonijoje. Dabar ji visai aiškiai atpažino Štainerį.

— Tu dar čia? — sušnibždėjo ji išsigandusi.

— Aš galiu likti tiek, kiek noriu, Mari.

— Ką tai reiškia?

— Amnestiją paskelbė. Ir man. Tau nebereikia daugiau bijoti. Aš dabar visada liksiu su tavimi.

Ji žiūrėjo į jį susimąsčiusi.

— Tu man tai sakai, kad mane nuramintum, Jozefai...

— Ne, Mari. Amnestija vakar paskelbta, — jis atsigręžė į seselę, kuri kuitėsi gale kambario. — Tiesa, sesele, nuo vakar man nebegresia pavojus būti sučiuptam?

— Ne, — neaiškiai atsakė seselė.

— Prašau, prieikite arčiau, mano žmona norėtų iš jūsų tai geriau išgirsti.

Seselė tebestovėjo palinkusi.

— Aš jau sakiau.

— Prašau, sesele! — sušnibždėjo Mari.

Ji tylėjo.

— Prašau, sesele, — pakartojo ligonė.

Seselė nenoriai priėjo arčiau. Ligonė įtemptai žiūrėjo į ją.

— Tiesa, kad nuo vakar dienos galiu čia visą laiką būti? — paklausė Štaineris.

— Taip, — išstenėjo seselė.

— Nebėra jokio pavojaus, kad mane gali sučiupti?

— Nebėra.

— Ačiū, sesele.

Štaineris matė, kaip apsiblausė merdinčiosios akys. Ji nebeturėjo daugiau jėgų verkti.

— Dabar viskas gerai, Jozefai, — sušnibždėjo ji. — Ir dabar, būtent dabar, kai tau gali manęs prireikti, aš turiu išeiti...

— Tu neišeisi, Mari...

— Aš norėčiau atsikelti ir eiti su tavimi.

— Mes išeisime kartu.

Ji gulėjo ir kurį laiką žiūrėjo į jį. Jos veidas buvo pilkas, skeletas persišvietė, plaukai per naktį nublyško, neteko blizgesio, lyg būtų praradę spalvą. Štaineris matė visa tai ir nematė; jis matė tik, kad ji dar kvėpuoja; ir kol gyveno, jam ji buvo Mari, jo žmona, apgaubta jaunystės ir artumo šviesos.

Vakaras įšliaužė į kambarį ir ten, už durų, kartkartėm pasigirsdavo provokuojamas Štainbrenerio krenkštimas. Mari kvėpavimas nusilpo, ėmė trūkčioti, stoti. Pagaliau nutilo ir liovėsi, kaip silpnas užmigęs vėjelis. Štaineris laikė jos rankas, kol atšalo. Jis mirė kartu su ja. Kai atsistojo išeiti, buvo jau kitas bejausmis prašalietis, tuščias apvalkalas, judantis kaip žmogus. Nužvelgė seselę abejingu žvilgsniu. Už durų jį pasitiko Štainbreneris ir tas kitas.

— Daugiau kaip tris valandas mes tavęs laukėme, — suurzgė Štainbreneris. — Apie tai mes dar ne syki pasikalbėsime, gali būti tikras.

— Aš esu tikras dėl tokių tavo dalykų, Štainbreneri.

Štainbreneris apsilaižė lūpas.

— Manau, tu turbūt žinai, kad į mane reikia kreiptis „pone vachmistre“, ką? Gali toliau ramiai sakyti man „Štainbreneri“ ir „tu“ — bet už kiekvieną sykį tu savaitę raudosi kraujais, mano mielasis. Aš dabar galiu tau skirti daug laiko.

Jie nuėjo prie plačių laiptų, Štaineris tarp abiejų saugotojų. Buvo nešaltas vakaras, ir ovaliai išlenktos laukujės sienos langai, siekiantys grindis, buvo plačiai atidaryti. Dvelkė benzinu ir pavasario nuojauta.

— Aš turėsiu tau tiek be galo daug laiko, — lėtai patenkintas aiškino Štainbreneris. — Visą tavo gyvenimą, mano meilusis. Ir mūsų pavardės taip gražiai dera — Štaineris ir Štainbreneris. Žiūrėsim, kas iš to išeis.

Štaineris linktelėjo susimąstęs, įžambiai iškirstas atviras langas didėjo, artėjo, atsidūrė visai arti, jis pastūmė Štainbrenerį į langą, šoko ant jo, per jį ir metėsi kartu su juo į tuštumą.

— Jūs ramiai galite pasiimti pinigus, — pasakė Marilas prislėgtas ir liūdnas. — Jis specialiai paliko juos man. Liepė perduoti jums abiems, jeigu nesugrįš.

Kernas papurtė galvą. Jis ką tik parvyko ir sėdėjo apiplyšęs ir purvinas su Marilu „katakomboje“. Nuo Dižono jis važiavo autotraukiniu, kaip pagalbinis vairuotojas ir padėjėjas.

— Jis sugrįš, — pasakė jis. — Štaineris sugrįš.

— Jis nesugrįš, — karštai paprieštaravo Marilas. — Pone Dieve, nesunkinkit kitam širdies su savo amžinu: „Jis sugrįš!“ Jis nesugrįš! Štai, skaitykite!

Jis išsitraukė iš kišenės suglamžytą telegramą ir numetė ant stalo. Kernas paėmė ją ir išlygino. Ji buvo iš Berlyno, „Verdeno“ šeimininkei. „Širdingi sveikinimai gimtadienio proga, Otai“, — perskaitė jis.

Pažvelgė į Marilą.

— Ką tai reiškia? — paklausė jis.

Tai reiškia, kad jį sučiupo. Mes buvome taip susitarę. Vienas jo draugų turėjo atsiųsti telegramą. To ir reikėjo tikėtis. Aš jį iškart įspėjau. O dabar paimkite pagaliau tuos purvinus popierius!

Jis pastūmė Kernui pinigus.

— Tai — du tūkstančiai du šimtai keturiasdešimt frankų, — paaiškino jis. — O čia dar šis tas! — jis išsitraukė savo piniginę ir išėmė du mažus popierėlius. — Tai bilietai nuo Bordo iki Meksikos. Portugalų krovininiam garlaiviui „Takoma“. Jums ir Rūtai. Išplaukia aštuonioliktą. Mes nupirkome juos už kitus pinigus. Šitie yra tai, kas liko. Vizos jau parūpintos. Guli Pabėgėlių komitete.

Kernas spoksojo į bilietus.

— Bet... — tarė jis, nieko nesuprasdamas.

— Jokių bet! — piktai pertarė jį Marilas. — Nesipriešinkit, Kernai! Užtektinai vargo kainavo visa tai! Velniškas atsitiktinumas! Paaiškėjo prieš tris dienas. Pabėgėlių komitetas iš Meksikos vyriausybės gavo leidimą persiųsti šimtą penkiasdešimt emigrantų. Sąlyga, kad jie įstengtų užsimokėti už kelionę. Vienas stebuklų, kurių kartais atsitinka. Klasmanas atėjo su šia žinia. Mes iškart įrašėm jus abu, kol sąrašas dar nebuvo perpildytas. Pinigai kelionei buvo juk čia, kaip tik dabar. Na, ir...

Jis tylėjo.

— Ivona, atneškite man vyšninės, — pasakė jis tada storajai padavėjai iš Elzaso.

Ivona linktelėjo ir nulingavo siūbuojančiais klubais į virtuvę.

— Atneškite du! — šūktelėjo Marilas pavymui.

Ivona atsigręžė.

— Ir taip būčiau atnešusi, ponas Marilai, — paaiškino ji.

— Puiku. Nors viena supratinga siela.

Marilas vėl atsigręžė į Kerną.

— Ar kol kas viskas aišku? — paklausė jis. — Šiek tiek netikėtai viskas, sutinku. Kai jūs prefektūroje parodysite bilietus ir vizą, gausite leidimą gyventi Prancūzijoje iki tos dienos, kai išplauks laivas. Net jei jūs nelegaliai įvažiavęs. Pabėgėlių komitetas tai pasiekė. Rytoj pat galite ten nueiti. Tai vienintelė galimybė jums išsikapstyti iš šito purvo.

— Taip. Pirmą kartą — mėnuo, antrą kartą — šeši mėnesiai kalėjimo.

— Šeši mėnesiai, taip. Ir kada nors tikrai pagaus antrą kartą! — Marilas pakėlė akis. Ivona stovėjo priešais jį ir dėjo ant stalo padėklą su dviem stiklais. Vienas buvo įprastas stikliukas, kita stiklinė, iki viršaus pripilta vyšninės.

— Tai jums! — išsišiepusi paaiškino Ivona ir parodė nykščiu į stiklinę. — Už tą pačią kainą!

— Ačiū! Jūs — išmintingas vaikas. Labai gaila, kai jos ištekėjusios tampa nepakenčiamomis ksantipėmis. Arba šauniomis kankinėmis. Į sveikatą!

Marilas išgėrė pusę stiklinės vienu gurkšniu.

— Į sveikatą, Kernai! — pasakė jis. — Kodėl negeriate?

Jis pastatė stiklinę ant stalo ir pirmą kartą pažvelgė Kernui tiesiai į akis.

— To dar trūko, — pasakė jis tada, — kad jūs pradėtumėte žliumbti! Vyre, ar jūs visai neturite padorumo?

— Aš nežliumbiu! — atsiliepė Kernas. — Ir net jei žliumbčiau, tai man nusispjaut! Bet prakeikimas, visą tą laiką aš galvojau, kad Štaineris jau bus čia, kai aš sugrįšiu, o dabar jūs man brukate pinigus ir bilietus, ir aš esu išgelbėtas, nes jis pražuvęs — tai juk nežmoniška kiaulystė, ar jūs nesuprantate?

— Ne! Nesuprantu! Jūs tauškiate sentimentalias nesąmones! Nėra čia ko suprasti. Taip visada būna! O dabar išgerkite! Taip, kaip... kaip dabar jis būtų išgėręs. Po velnių, ar manote, kad man nesunku!

— Taip...

Kernas išgėrė stikliuką.

— Aš vėl atsigavau, — pasakė jis. — Gal turite cigaretę, Marilai?

— Žinoma. Štai...

Kernas giliai įkvėpė dūmą. Staiga „katakombos“ prieblandoje jis išvydo Štainerio veidą. Truputį ironišką, palinkusį į priekį, blėsčiojančios žvakės liepsnos nušviestą, kaip anuomet, prieš visą amžinybę, Vienos kalėjime, ir jam pasirodė, kad girdi ramų, gilų Štainerio balsą: „Na, vaike!“ — „Taip, — pagalvojo jis, — taip, Štaineri!“

— Ar Rūta žino? — paklausė jis.

— Taip.

— Kur ji?

— Nežinau. Tikriausiai Pabėgėlių komitete. Ji nežinojo, kad jūs parvyksite.

— Ne. Aš juk ir pats gerai nežinojau, kada atvažiuosiu. Ar Meksikoje galima dirbti?

— Taip. Kokį darbą, nežinau. Bet jūs gausite leidimą gyventi ir dirbti. Tai garantuota.

— Aš nemoku nė žodžio ispaniškai, — atsiduso Kernas. — O gal ten šneka portugališkai?

— Ispaniškai. Jūs turite mokytis.

Kernas linktelėjo.

Marilas palinko į priekį.

— Kernai, — pasakė jis staiga pasikeitusiu balsu, — žinau, tai nėra paprasta. Bet aš jums sakau: išvažiuokit! Apie nieką negalvokit! Išvažiuokit! Pasistenkit ištrūkti iš Europos! Velnias žino, kas dar čia įvyks. Tokios progos dažnai nesikartoja. Ir tiek daug pinigų jūs taip pat niekad daugiau nesurinksit. Išvažiuokit, vaikai! Čia...

Jis ištuštino stiklinę iki dugno.

— Ar jūs važiuojate kartu? — paklausė Kernas.

— Ne.

— Nejau neužtenka pinigų trims? Mes juk dar turime šiek tiek.

— Ne nuo to priklauso. Aš lieku čia. Negaliu jums paaiškinti, kodėl lieku. Vis tiek, kad ir kas būtų. To negalima paaiškinti. Tik žinai, ir viskas.

— Aš suprantu, — tarė Kernas.

— Štai ateina Rūta, — pasakė Marilas. — Jūs išvažiuojate, o aš lieku čia — aišku?

— Taip, Marilai.

— Ačiū Dievui!

Rūta sekundei sustojo tarpduryje. Po to puolė prie Kerno.

— Kada atvažiavai?

— Prieš pusę valandos.

Rūta pakėlė galvą iš jo glėbio, iš begalinio ir trumpesnio už širdies dūžį apkabinimo.

— Ar tu žinai..?

— Taip. Marilas man viską pasakė.

— Ir taip pat žinai..? — paklausė Rūta dvejodama.

— Taip, žinau. Dabar mes apie tai nekalbėkime. Einam, eikim iš čia! Eikim į gatvę.

— Taip.

Jie ėjo per Eliziejaus laukus. Buvo vakaras, ir pusmėnulis švietė blyškiai žalsvame kaip obuolys danguje. Oras — giedras ir toks švelnus, kad kavinių terasos buvo pilnos žmonių.

Jie ėjo tylėdami ilgą laiką.

— Ar tu iš tiesų žinai, kur yra Meksika? — pagaliau paklausė Kernas.

Rūta papurtė galvą.

— Ne visai. Bet aš jau nebežinau, kur yra Vokietija.

Kernas pažvelgė į ją. Paskui paėmė jos ranką.

— Mums reikia nusipirkti gramatiką ir mokytis ispanų kalbos, Rūta.

— Aš jau nupirkau užvakar. Antikvariate.

— Šit kaip, antikvariate... — Kernas nusišypsojo. — Mes prasimušime, Rūta, tiesa?

Ji linktelėjo.

— Šiaip ar taip, mes pamatysime pasaulio. Kitaip, namuose, nebūtume to galėję.

Ji vėl linktelėjo.

Jie nuėjo toliau pro apvalią aikštę. Ant medžių skleidėsi pirmoji žaluma. Ankstyvų lempų šviesoje ji atrodė kaip blykčiojanti Elmo ugnis, kylanti iš žemės ir lipanti aukštyn kaštonų kamienais ir šakomis. Skverų žemė buvo perkasta. Jos aitrus kvapas keistai sumišo su benzino ir alyvų kvapu, visada tvyrančiu virš plačių gatvių. Kai kur sodininkai jau buvo prisodinę žydinčių narcizų. Jie mirgėjo sutemose. Buvo metas, kai užsidaro parduotuvės.

Gatvėse susidarė tokia spūstis, kad jie vos galėjo praeiti.

Kernas pažvelgė į Rūtą.

— Kiek daug yra žmonių, — tarė jis.

— Taip, — atsakė ji. — Baisiai daug žmonių.