Nežudykit strazdo giesmininko Харпер Ли

Garbingo gyvenimo kukli pamoka – taip keliais žodžiais būtų galima apibūdinti šią knygą. Ir dar: nemanykite, kad tik vaikai turi mokytis iš suaugusiųjų – kai ko ir suaugę gali pasimokyti iš vaikų.Romanas pilnas šviesaus liūdesio ir tylaus džiaugsmo, kuriuos žmogui atneša sąžiningumas ir tolerancija, o atima žiaurumas ir prietarai. Nors vaizduojami įvykiai yra tarsi toli nuo mūsų, autorės išpažįstamos vertybės aktualios visiems žmonėms, kad ir kokiame pasaulio kampelyje jie gyventų.

Iš anglų kalbos vertė

Silvija Lomsargytė-Pukienė

Turinys

Pirmoji dalis

Antroji dalis

Ponui Li ir Alisai — už meilę ir atsidavimą

Juristai kadaise tikriausiai irgi buvo vaikai.

Čarlzas Lemas

Pirmoji dalis 1

Baigdamas tryliktuosius metus, mano brolis Džemis labai sunkiai ties alkūne susilaužė ranką. Kai kaulas pagaliau suaugo ir Džemis liovėsi nuogąstavęs, kad nebegalės žaisti futbolo, jis beveik nesijaudino dėl šio sužeidimo. Kairioji ranka liko kiek trumpesnė už dešiniąją; kai Džemis stovėdavo ar eidavo, jis laikydavo plaštaką ne delnu prie šlaunies, o delnu atgal. Bet tai netrukdė mėtyti ir spardyti kamuolio, ir Džemiui visai nebuvo ko jaudintis.

Po kelerių metų, kai mes jau galėjome pažvelgti į praeitį iš toliau, kartais imdavome svarstyti, kodėl atsitiko ta nelaimė. Aš tvirtindavau, kad dėl visko kalti Juelai, bet Džemis, kuris buvo vyresnis už mane ketveriais metais, sakė, jog viskas prasidėjo kur kas anksčiau. Jis sakė viską prasidėjus tą vasarą, kai pas mus atvažiavo Dilas ir pirmasis pasiūlė išvilioti iš namų Baubą Redlį.

O jeigu Džemiui rūpi pažvelgti plačiau, pasakiau aš, tai tikriausias kaltininkas yra Endrius Džeksonas. Jei generolas Džeksonas nebūtų nuvaręs Upokšnio genties indėnų upokšniu aukštyn, tai Saimonas Finčas niekad nebūtų atsiyręs čia Alabamos upe, o jeigu jis nebūtų atsiyręs, tai kur mes dabar būtume? Buvome jau toli gražu ne tokie maži, todėl ginčo kumščiais nesprendėme, o pasiteiravome Atikaus. Tėvas pasakė, kad mudu abu teisūs.

Mes pietiečiai, todėl kai kas mūsų šeimoje labai gėdijasi, kad metraščiuose neminimi mūsų protėviai, kurie būtų kovęsi vienoje ar kitoje pusėje Hastingso1 mūšyje. Mūsų genealogijoje tėra žinomas Saimonas Finčas, Kornvalio vaistininkas, buvęs kailinių žvėrelių medžiotojas, labai dievotas ir itin šykštus žmogus. Anglijoje Saimonui labai nepatiko, kad tuos, kurie vadina save metodistais, persekioja liberalesnieji jų broliai, o kadangi Saimonas laikė save metodistu, tai jis nusigavo per Atlantą į Filadelfiją, paskui į Jamaiką, o iš ten — į Mobilą, kol pagaliau atsidūrė Sen Stivense. Niekada nepamiršdamas, kad Džonas Veslis2 smerkė daugiažodžiavimą pirkimo ir pardavimo versle, Saimonas labai pralobo gydytojaudamas; jo laimę drumstė tik viena mintis — štai jis neatsispirs pagundai ir ims nešioti auksinius papuošalus, rengtis prabangiais drabužiais, o toks elgesys, jis žinojo, gali užrūstinti Viešpatį. Vis dėlto Saimonas pamiršo savo dvasios tėvo pamokymus apie žmonių, kaip darbo įrankių, valdymą, nusipirko tris vergus ir jų padedamas įkūrė fermą Alabamos upės pakrantėje keturiasdešimt mylių nuo Sen Stivenso. Jis pasirodė Sen Stivense tik vieną kartą, susirado ten žmoną, ir nuo jų prasidėjo giminė, kurioje dauguma buvo dukterų. Saimonas sulaukė gilios senatvės ir mirė labai turtingas.

Mūsų giminės vyrai paprastai likdavo ūkininkauti Saimono fermoje, Finčų prieplaukoje, ir augindavo medvilnę. Ši sodyba buvo gana kukli, palyginti su kaimyninėmis karališkomis valdomis, bet nepriklausoma — joje buvo gaminama viskas, ko reikia namams, tik ledo, miltų ir drabužių upiniai laivai atplukdydavo iš Mobilo.

Nesantaiką tarp Šiaurės ir Pietų Saimonas būtų sutikęs su bejėgišku įniršiu, nes ta nesantaika atėmė iš jo palikuonių viską, išskyrus žemę, tačiau tradicija gyventi prie žemės buvo sulaužyta tik dvidešimtajame amžiuje, kai mano tėvas, Atikus Finčas, išvažiavo į Montgomerį studijuoti teisės, o jaunesnysis jo brolis — į Bostoną, į medicinos fakultetą. Jų sesuo Aleksandra vienintelė iš Finčų liko Prieplaukoje ir ištekėjo už tylenio, kuris didžiąją dalį dienos gulėdavo hamake prie upės, laukdamas, kol ant meškerių prikibs žuvų.

Gavęs diplomą, mano tėvas grįžo į Meikombą ir ėmė advokatauti. Meikombas yra apygardos centras maždaug dvidešimt mylių į rytus nuo Finčų prieplaukos. Atikaus kontora teismo rūmuose buvo tuštutėlė — ten buvo tik kabykla skrybėlėms, spjaudyklė, šachmatų lenta ir naujutėlis Alabamos valstijos kodeksas. Pirmieji du jo klientai buvo žmonės, paskutinieji pakarti Meikombo apygardos kalėjime. Atikus ragino juos prisipažinti įvykdžius neplanuotą žmogžudystę, nes tokiu atveju jie galėjo tikėtis, kad įstatymas jiems dovanos gyvybę; tačiau jie buvo Heiverfordai, o Meikombo apygardoje visi žinojo, kad Heiverfordai užsispyrę kaip asilai. Šiedu susiginčijo dėl kumelės su geriausiu Meikombo kalviu, kuris neva tyčia tą kumelę sugavęs ir uždaręs, ir pasiuntė jį į aną pasaulį. Be to, jie buvo tokie kvaili, kad padarė tai trijų liudininkų akivaizdoje ir dar leptelėjo, kad tam kalės vaikui taip ir reikėję, nė kiek neabejodami, jog tai puikiausiai juos pateisina. Jie atkakliai tvirtino esą nekalti dėl sąmoningos žmogžudystės, ir Atikus niekaip negalėjo padėti savo klientams, — jam beliko stebėti, kaip jie iškeliauja iš šio pasaulio. Tikriausiai nuo to įvykio mano tėvas ėmė labai nemėgti baudžiamųjų bylų.

Pirmuosius penkerius metus Meikombe Atikui teko ne tiek advokatauti, kiek rūpintis namų ūkiu, skaičiuojant kiekvieną centą, nes kelerius metus jis siuntinėjo savo uždarbį besimokančiam broliui. Džonas Heilas Finčas buvo dešimčia metų jaunesnis už mano tėvą; jis pradėjo studijuoti mediciną kaip tik tuo metu, kai visai neapsimokėjo auginti medvilnės. Kai dėdė Džekas atsistojo ant kojų, Atikaus pajamos iš juridinės praktikos pasidarė visai pakenčiamos. Atikui patiko Meikombas, jis gimė ir augo Meikombo apygardoje. Tėvas pažinojo čionykščius žmones, ir tie pažinojo jį, o dėl plačios Saimono Finčo veiklos jis, jei ir ne giminiavosi, tai bent buvo artimiau ar tolimiau susijęs kone su kiekviena miesto šeima.

Meikombas buvo senas miestas, ir jis man pasirodė tiesiog pavargęs nuo ilgo gyvenimo, kai pamačiau jį pirmą kartą. Lietingomis dienomis gatvėse telkšodavo raudono vandens klanai; šaligatviai buvo apaugę žole, o teismo rūmai aikštėje persikreipę. Ir saulė anais laikais labiau kaitindavo: juodam šuniui vasaros dieną būdavo visai riesta; liesi mulai, įkinkyti į vežimus, mostaguodami uodegomis gynėsi nuo musių aikštėje, ąžuolų pavėsyje, kuris visai neapsaugojo nuo karščio. Krakmolytos vyrų apykaklės suglebdavo jau devintą valandą ryto. Damos maudydavosi vonioje dar prieš vidurdienį, paskui — po pietų, numigusios, o vakarop vis tiek atrodydavo panašios į minkštus pyragaičius, lyg aplietus glajumi iš prakaito ir pudros.

Tais laikais žmonės lėčiau judėdavo. Jie palengva žingsniuodavo per aikštę, neskubėdami apeidavo visas aplinkines parduotuves, niekur nelakstė kaip akis išdegę. Para turėjo dvidešimt keturias valandas, bet atrodė ilgesnė. Niekas neskubėjo, nes neturėjo kur eiti, neturėjo ką pirkti ir už ką pirkti, nebuvo jiems ko ieškoti ir už Meikombo apygardos ribų. Bet kai kam nestigo optimizmo: buvo sakoma, kad meikombiečiams nieko nereikia bijoti, nebent tik pačių savęs.

Mes gyvenome centrinėje, geriausioje miesto gatvėje — Atikus, Džemis, aš ir dar Kelpurnija, mūsų virėja. Tėvas man ir Džemiui atrodė visai neblogas: jis pažaisdavo su mumis, garsiai mums paskaitydavo, elgėsi su mumis mandagiai ir teisingai.

O štai Kelpurnija buvo visai kitokia. Kampuota ir kaulėta, trumparegė, žvaira; jos delnas buvo platus kaip ližė, tik dvigubai kietesnis.

Ji amžinai varydavo mane lauk iš virtuvės, nepamiršdama paklausti, kodėl aš negaliu elgtis taip gerai, kaip Džemis, nors puikiai žinojo, kad Džemis vyresnis, ir visada šaukdavo mane namo, kai aš dar nenorėdavau grįžti. Nuolatiniai mūsų susirėmimai buvo karingi ir visada baigdavosi vienodai: Kelpurnija laimėdavo paprastai todėl, kad Atikus visada ją palaikydavo. Ji tarnavo pas mus nuo pat Džemio gimimo, ir aš, kiek prisimenu, visada jutau tironišką jos priespaudą.

Mūsų mama mirė, kai man buvo tik dveji, todėl aš niekada jos nepasigesdavau. Ji buvo kilusi iš Grehemų šeimos, iš Montgomerio; Atikus susipažino su ja, kai pirmą kartą buvo išrinktas į valstijos atstovų rūmus. Tada jis buvo jau pagyvenęs, penkiolika metų už ją vyresnis. Džemis gimė pirmaisiais jų santuokos metais, po ketverių metų gimiau aš, o dar po dvejų mūsų mama mirė nuo staigaus širdies smūgio. Žmonės kalbėjo, kad širdies ligą ji buvo paveldėjusi. Aš mamos nepasigesdavau, bet Džemis, atrodo, labai jos ilgėjosi. Jis gerai ją prisiminė ir kartais bežaisdamas giliai atsidusdavo, mesdavo viską, nueidavo už garažo ir imdavo žaisti ten vienas. Aš žinojau — kai jis toks, verčiau nelįsti jam į akis.

Kai aš ėjau šeštuosius, o Džemis dešimtuosius, vasarą mums leisdavo nueiti nuo namų tiek toli, kad išgirstume Kelpurniją mus šaukiant, — iki misis Henri Lafajet Djuboz, už dviejų namų nuo mūsų į šiaurę, ir iki Redlių sodybos už trijų namų į pietus. Mes niekada nesusigundydavome peržengti ribų. Redlių sodyboje gyveno kažkokia nežinoma būtybė, kurią užtekdavo tik įsivaizduoti, ir baimė mums atimdavo žadą, o misis Djuboz buvo tikra ragana.

Kaip tik tą vasarą pas mus atvažiavo Dilas.

Vieną ankstyvą rytmetį, kai mudu su Džemiu žaidėme galiniame kieme, išgirdome kažką krebždant artimiausios mūsų kaimynės mis Reičelės Heiverford kopūstų lysvėse. Mes nubėgome prie vielinės tvoros pasižiūrėti, gal ten mažas šuniukas, — mat mis Reičelės terjere turėjo atsivesti šuniukų, — tačiau radome berniuką. Sėdėdamas ten ir žiūrėdamas į mus, jis atrodė ne ką didesnis už kopūsto galvą. Mes įsispoksojome į jį, ir jis prabilo:

— Sveiki!

— Ir tu sveikas! — draugiškai atsiliepė Džemis.

— Aš esu Čarlis Beikeris Haris, — tarė berniukas. — Aš moku skaityti.

— Na ir kas? — paklausiau aš.

— Maniau, jums bus įdomu, kad aš moku skaityti. Jei reikia ką nors perskaityti, aš galiu...

— Kiek tau metų, — paklausė Džemis, — ketveri su puse?

— Eina septinti.

— Irgi nustebino, — pasakė Džemis, bakstelėdamas į mane nykščiu. — Šit Paukštelis skaito nuo pat gimimo dienos, nors dar nelanko mokyklos. Tu eini septintuosius, o atrodai toks pipiras.

— Aš mažo ūgio, bet jau subrendęs, — pasakė berniukas.

Džemis nusibraukė nuo kaktos plaukus, kad geriau matytų.

— Eik šen, Čarli Beikeri Hari, — tarė jis. — Dieve, na ir vardas.

— Tavo nė kiek ne geresnis. Teta Reičelė sakė, kad tu vadiniesi Džeremis Atikus Finčas.

Džemis susiraukė.

— Mano vardas man tinka — aš pakankamai didelis, — pasakė jis. — O tavasis ilgesnis už tave patį. Einu lažybų, kad ilgesnis visa pėda.

— Mane vadina Dilu, — pasakė berniukas, ropomis kepumėdamasis pro tvoros apačią.

— Geriau reikėjo ropštis per viršų, o ne lįsti pro apačią, — pasakiau aš. — Iš kur tu?

Dilas buvo iš Misisipės valstijos, Meridiano miesto. Jis atvažiavo vasaros atostogų pas savo tetą mis Reičelę ir dabar kas metai vasaros Meikombe. Jo šeima buvo kilusi iš Meikombo apygardos, motina dirbo pas Meridiano fotografą. Nusiuntusi Dilo nuotrauką „Gražiausio vaiko“ konkursui, ji laimėjo penkis dolerius. Tuos pinigus motina atidavė Dilui, ir jis jau dvidešimt kartų buvo nuėjęs į kiną.

— Čia mes jokių filmų nematome, tik kartais teismo rūmuose rodo apie Jėzų, — pasakė Džemis. — Matei ką nors gero?

Dilas buvo matęs „Drakulą“, ir šita naujiena privertė Džemį pažvelgti į Dilą pagarbiau.

— Papasakok mums, — paprašė jis.

Dilas buvo kažkoks keistas. Jis mūvėjo trumpas mėlynas drobines kelnes, sagomis prisegtas prie marškinių, jo plaukai, balti it sniegas, atrodė kaip ančiuko pūkai; jis buvo metais už mane vyresnis, tačiau gerokai mažesnis. Kai pasakojo mums Drakulos istoriją, mėlynos jo akutės čia nušvisdavo, čia vėl patamsėdavo. Kartais jis prapliupdavo smagiai juoktis ir nuolat pešiojo užkritusią ant kaktos plaukų sruogą.

Kai Dilas baigė pasakoti apie Drakulą ir Džemis pasakė, kad filmas, matyt, geresnis už knygą, aš paklausiau Dilą, kur jo tėvas.

— Tu dar nieko apie jį nepasakojai.

— Aš neturiu tėvo.

— Jis miręs?

— Ne...

— Jeigu nemiręs, kaip gali neturėti?

Dilas išraudo, ir Džemis liepė man užsičiaupti — tai buvo aiškus ženklas, kad Dilas ištirtas ir priimtas į mūsų draugiją. Paskui vasaros dienos slinko vienodai ir maloniai: mes vis tobulinome savo namelį, įtaisytą galiniame kieme tarp dviejų milžiniškų platanų kamienų, plušėjome ir vieną po kito vaidinome Oliverio Optiko, Viktoro Epltono ir Edgaro Raišo Berouzo veikalus. Dilas mums buvo tikra laimė. Jis atlikdavo sunkių charakterių vaidmenis, kurie anksčiau būdavo primetami man, — beždžionę „Tarzane“, misterį Krebtrį „Broliuose Rouversuose“, misterį Deimoną „Tome Svifte“. Ir mes pamatėme, kad Dilas yra beveik kaip burtininkas Merlinas, kad jo galvoje knibždėte knibžda netikėčiausi sumanymai, keisčiausi planai ir įstabiausios fantazijos.

Bet baigiantis rugpjūčiui mūsų repertuaras nuo begalinio kartojimo įsipyko, ir kaip tik tuo metu Dilas pasiūlė išvilioti iš namų Baubą Redlį.

Redlių sodyba tiesiog apkerėjo Dilą. Ji traukė jį, kaip mėnulis traukia vandenį, nors mes jį visaip gąsdinome ir atkalbinėjome. Bet jis laikėsi nepavojingo atstumo iki Redlių vartelių ir toliau kaip iki kampinio stulpo nėjo. Apkabinęs ranka storą žibinto stulpą, jis ilgai stovėdavo, smalsiai spoksodamas į tą sodybą.

Redlių sodyba buvo toje vietoje, kur gatvė staigiai suka į šoną. Jei nuo mūsų namų eitum į pietus, tai atsitrenktum į jų verandą, bet čia šaligatvis staigiai pasuka ir aplenkia jų sklypą. Namas buvo žemas, kadaise baltai dažytas, su didele veranda ir žaliomis langinėmis, o dabar patamsėjęs nuo senatvės, nešvariai pilkas, kaip ir visas kiemas. Lietaus supūdytos malksnos karojo nuo stogo, ąžuolų lapai nepraleido saulės spindulių. Likę tvoros žiogriai, siūbuodami kaip girti, saugojo priekinį, „šluojamą“, kiemą, kuris visada būdavo nešluotas, gausiai prižėlęs piktžolių.

O pačiame name gyveno nelaboji šmėkla. Žmonės kalbėjo, kad ji tikrai ten esanti, bet mudu su Džemiu niekada jos nematėme. Anot žmonių, ji išeina iš namų naktimis, kai nusileidžia mėnulis, ir žiūri pro svetimus langus. Azalijos darželiuose nuleipsta ne šalčio pakąstos, o todėl, kad į jas būna kvėptelėjusi toji šmėkla. Visos mažos, slaptos piktadarybės Meikombe — jos darbas. Vienu metu miestą vienas po kito buvo užgriuvę įtartini naktiniai įvykiai: žmonės rytais rasdavo sužalotus viščiukus ir kitus naminius gyvulėlius. Vėliau paaiškėjo, kad dėl visko buvo kaltas kvaišelis Edis, kuris galų gale nusiskandino Barkerio tvenkinyje, tačiau žmonės vis tiek žvairavo į Redlių sodybą neatsisakydami ankstesnių įtarimų. Nė vienas negras naktį nepraeidavo pro Redlių sodybą — jis pasukdavo į kitą gatvės pusę ir imdavo dėl drąsos švilpauti. Meikombo mokyklos sporto aikštelė siekėsi su Redlių galiniu kiemu; ten, vištų aptvare, augo aukšti lazdynai, o riešutai nuo jų byrėjo tiesiai į mokyklos sklypą bet nė vienas vaikas jų nelietė — nuo Redlių riešutų žmogus gali kristi negyvas. Jeigu beisbolo sviedinys įlėkdavo į Redlių kiemą visi žinojo, kad jis žuvęs, ir nė neužsimindavo apie jį.

Legenda apie tuos namus pasklido seniai, kai pasaulyje dar nebuvo nei Džemio, nei manęs. Redlių šeima, šiaip maloniai sutinkama mieste, gyveno užsidariusi, o šitokių dalykų meikombiečiai nedovanoja. Redliai nevaikščiojo į bažnyčią nors tai buvo pagrindinė pramoga meikombiečiams, o garbino Dievą namuose. Ant pirštų buvo galima suskaičiuoti, kiek kartų misis Redli buvo nuėjusi pas kaimynes išgerti priešpiečiams puodelio kavos, o misijos tikinčiųjų susirinkime nepasirodė nė karto. Misteris Redlis išeidavo į miestą kiekvieną dieną pusę dvyliktos ir grįždavo atgal lygiai dvyliktą kartais nešinas rudu popieriniu maišeliu; kaimynai galvodavo, kad maišelyje yra maisto produktai. Aš niekaip negalėjau suprasti, iš ko gyvena senasis misteris Redlis. Džemis sakydavo, kad jis „supirkinėja medvilnę“ — šitaip būdavo mandagiai vadinamas dykinėjimas. Bet misteris Redlis, jo žmona ir du sūnūs gyveno čia nuo neatmenamų laikų.

Sekmadieniais Redlių namų langinės ir durys būdavo uždarytos, o tai irgi prieštaravo Meikombo papročiams: uždarytos durys reiškė, kad namuose kas nors serga arba kad lauke labai šalta. Sekmadienis buvo oficialių popietinių apsilankymų diena: moterys tą dieną vaikščiodavo su korsetais, vyrai — su švarkais, vaikai — su batais. Bet nė vienas iš kaimynų nebūtų tokią popietę užkopęs Redlių namų laipteliais ir šūktelėjęs: „Sveiki!“ Redlių name nebuvo durų su stiklu. Kartą aš paklausiau Atikų, ar tokios durys ten kada nors buvo, ir Atikus atsakė, kad buvo, bet dar prieš man gimstant.

Kaimynai pasakojo tokią istoriją: kai jaunesnysis Redlių sūnus buvo dar paauglys, jis susibičiuliavo su vienos Kaningemų šeimos berniukais iš Senojo Saremo. Kaningemai buvo gausi giminė, iškrikusi po visą šiaurinę mūsų apygardos dalį. Visi jie drauge suorganizavo kažką panašaus į gaują, o tai buvo visai negirdėta Meikombe. Gauja neiškrėtė nieko baisaus, bet kalbų miestui užteko, o dar pastoriai įspėjo juos iš trijų sakyklų.

Pasirodo, tie paaugliai be darbo slampinėdavo aplink kirpyklą, sekmadieniais autobusu važiuodavo į Ebotsvilį ir eidavo į kiną; jie lankė šokius „Rasos lašo ir žvejų stovyklos“ užeigoje, bjaurioje lošimo landynėje Alabamos upės pakrantėje; jie ėmė ragauti stipriausią viskį. Nė vienas žmogus Meikombe nedrįso pasakyti misteriui Redliui, kad jo berniukas eina blogais keliais.

Vieną vakarą itin įsismaginę, berniukai atvažiavo į aikštę pasiskolintu automobiliuku ir ėmė sukti ratus aplink užpakaliu į priekį. Jie nepaklausė senojo Meikombo bažnyčios seniūno misterio Konerio, kuris norėjo juos sulaikyti, ir užrakino jį teismo rūmų išvietėje. Tada jie nutarė, kad reikia kažko griebtis; misteris Koneris sakėsi atpažinęs visus berniukus iki vieno ir buvo pasiryžęs jiems šito nedovanoti. Taigi nepilnamečiai pateko į teismą, buvo apkaltinti chuliganizmu, ramybės drumstimu, įžeidimais veiksmu, taip pat įžeidžiančiomis ir nepadoriomis kalbomis moterų akivaizdoje. Teisėjas paklausė misterį Konerį, kuo paremtas pastarasis kaltinimas, ir misteris Koneris pareiškė neabejojąs, kad tokį garsų plūdimąsi turėjusios girdėti visos Meikombo damos. Teisėjas nusprendė išsiųsti berniukus į valstijos techninę mokyklą, į kurią vaikai būdavo siunčiami vien dėl to, kad būtų aprūpinti maistu bei gera pastoge, nes mokykla nebuvo nei kalėjimas, nei gėda. Bet misteris Redlis galvojo kitaip. Jis pažadėjo, jei tik teisėjas atleistų jo sūnų Artūrą nuo bausmės, pasirūpinti, kad jis nepridarytų daugiau nemalonumų. Teisėjas mielai sutiko, nes žinojo, kad misterio Redlio žodis tvirtas.

Kiti berniukai lankė techninę mokyklą ir gavo geriausią išsilavinimą, koks tik įmanomas mūsų valstijoje, vienas iš jų vėliau dar baigė aukštąją technikos mokyklą Obeme. Redlių namų durys po to įvykio užsidarė ir šiokiadieniais, ir šventadieniais, ir misterio Redlio sūnaus niekas nematė penkiolika metų.

Paskui atėjo diena, kurią Džemis prisiminė lyg per miglą — kai kurie žmonės pastebėjo Baubą Redlį ir ėmė apie jį kalbėti, bet Džemiui neteko jo pamatyti. Džemis sakė, kad Atikus niekad daug nekalbėdavo apie Redlius. Kai Džemis imdavo klausinėti, Atikus atsakydavo vienodai — rūpinkis savo reikalais, o Redliai tegu rūpinasi savais, tai jų teisė, paskui, pasakojo Džemis, Atikus tik papurtydavo galvą ir sumurmėdavo: „Hm, hm, hm“.

Daugiausia Džemis sužinojo iš mis Stefanijos Kroford, didžiausios paskalų nešiotojos. Ji sakėsi viską puikiausiai žinanti. Pasak mis Stefanijos, Baubas kartą sėdėjęs svetainėje ir karpęs iš „Meikombo tribūnos“ kažkokius straipsnelius, kuriuos vėliau klijuodavo į iškarpų albumą. Tuo metu į kambarį įžengęs misteris Redlis. Jam einant pro šalį, Baubas suvaręs žirkles savo tėvui į koją, paskui ištraukęs jas, nušluostęs į kelnes ir tęsęs savo darbą.

Misis Redli išbėgusi į gatvę ir ėmusi klykti, kad Arturas juos žudąs, tačiau atskubėjęs šerifas radęs Baubą tebesėdintį svetainėje ir karpantį „Tribūną“. Tada jam buvo trisdešimt treji.

Mis Stefanija pasakojo, kad Baubui buvo siūloma kuriam laikui išvykti į Taskaluzą gal gydymas jam padėtų, bet misteris Redlis pareiškęs, kad nė vienas Redlis nebuvo ir nebus beprotnamyje. Anot jo, Baubas visai ne beprotis, tik kartais būnąs labai nervingas. Misteris Redlis sutikęs, kad uždaryti sūnų būtų visai ne pro šalį, bet pareikalavęs jo neteisti: juk Baubas ne nusikaltėlis. Širdis neleido šerifui laikyti Baubą kalėjime kartu su negrais, todėl uždarė jį teismo rūmų rūsyje.

Džemis beveik neprisiminė, kaip Baubas grįžo iš rūsio į namus. Mis Stefanija Kroford pasakojo, kad kai kurie miesto tarybos nariai pasiūlė misteriui Redliui atsiimti Baubą, nes rūsyje nuo drėgmės ir pelėsių jis numirsiąs. Be to, kiekgi jis gali gyventi išlaikomas apygardos!

Niekas nežinojo, kaip misteriui Redliui pavyko įgąsdinti Baubą, kad tasai nesirodytų žmonėms, bet, Džemio nuomone, misteris Redlis beveik ištisai laikąs jį grandine prirakintą prie lovos. Atikus pasakė, kad nieko panašaus nesą, nes žmogų galima paversti šmėkla ir kitokiais būdais.

Aš prisimenu matydavusi, kaip misis Redli retkarčiais atidarydavo paradines duris ir nuo verandos laistydavo savo kanas. O misterį Redlį, einantį į miestą ir grįžtantį namo, mudu su Džemiu regėdavome kasdien. Jis buvo liesas, išdžiūvęs kaip šikšna, išblukusiomis akimis — tokiomis išblukusiomis, kad negalėjai suprasti, kokia jų spalva. Jo žandikauliai buvo išsišovę, burną plati, viršutinė lūpa plona, apatinė — atvipusi. Anot Stefanijos Kroford, jis toks doras ir teisingas dėl to, kad klauso tik Dievo žodžio, ir mes ja tikėjome, nes misteris Redlis iš tiesų vaikščiojo kaip mietą prarijęs.

Misteris Redlis su mumis niekad nekalbėdavo. Kai jis eidavo pro šalį, mes nudelbdavome akis ir tardavome: „Labas rytas, sere“, o jis atsakydamas tik kostelėdavo. Misterio Redlio vyresnysis sūnus gyveno Pensakoloje; jis parvažiuodavo namo Kalėdoms ir buvo vienas iš nedaugelio žmonių, kuriuos mes matydavome įeinant į tuos namus arba išeinant iš jų. Žmonės kalbėjo, kad namai tarsi apmirė nuo tos dienos, kai misteris Redlis uždarė juose Artūrą.

Ir štai vieną dieną Atikus pasakė, kad mums smarkiai klius, jeigu triukšmausime kieme, ir prisakė Kelpurnijai prižiūrėti mus jam nesant, kad mes nė necyptelėtume. Misteris Redlis gulėjo mirties patale.

Mirti jis neskubėjo. Mediniai ožiai užtvėrė gatvę abipus Redlių sklypo, šaligatvis buvo nubarstytas šiaudais, visas judėjimas nukreiptas šonine gatve. Gydytojas Reinoldsas palikdavo automobilį prie mūsų namo ir pėsčias eidavo į Redlių namus kiekvieną kartą, kai jį iškviesdavo. Mudu su Džemiu per dienas slampinėjome po kiemą. Pagaliau ožiai buvo nuimti, o mes stovėjome verandoje ir žiūrėjome, kaip misteris Redlis pro mūsų namus iškeliauja į paskutinę kelionę.

— Didžiausias niekšas, kokį tik Dievas sutvėrė šiame pasaulyje, — sumurmėjo Kelpurnija ir nusispjovė nuo verandos. Mes sužiurome į ją nustebę, nes Kelpurnija retai pasakydavo ką nors bloga apie baltuosius.

Kaimynai manė, kad dabar, kai misteris Redlis jau aname pasaulyje, Baubas pasirodys žmonėms, bet atsitiko kitaip: iš Pensakolos grįžo vyresnysis Baubo brolis ir užėmė misterio Redlio vietą. Nuo tėvo jis skyrėsi tik amžiumi. Džemis sakė, kad Natanas Redlis irgi užsiiminėja „medvilnės pirkimu“. Tačiau misteris Natanas atsakydavo, kai mes su juo pasisveikindavome, o kartais matydavome, kaip jis grįžta iš miesto nešinas žurnalu.

Kuo daugiau mes pasakojome Dilui apie Redlius, tuo daugiau jis norėjo sužinoti ir tuo ilgiau stovėdavo ties kampu apsikabinęs stulpą, degdamas vis didesniu smalsumu.

— Kažin ką jis ten viduje veikia, — murmėdavo Dilas. — Rodos, ims ir kyštelės galvą pro duris.

Džemis pasakė:

— Jis išeina, kai lauke būna taip tamsu, kad nors į akį durk. Mis Stefanija Kroford pasakojo, kad kartą nubudusi vidurnaktį ir pamačiusi jį žiūrint tiesiai į ją pro langą... Sakė, kad jo galva atrodžiusi kaip kaukolė. Negi tu niekad nenubundi naktį, Dilai, ir nieko negirdi? Jis vaikščioja šitaip... — Džemis čiuožtelėjo žvirgžduotu takeliu. — Manai, kad mis Reičelė be reikalo užrakina duris nakčiai? Ryte aš ne kartą mačiau jo pėdsakus mūsų galiniame kieme ir vieną naktį girdėjau jį krebždant galinėje verandoje, bet kai Atikus nuėjo ten, jo jau nebebuvo.

— Įdomu, kaip jis atrodo, — tarstelėjo Dilas.

Ir Džemis apibūdino Baubą gana nuosekliai: sprendžiant iš pėdsakų, Baubas maždaug pusseptintos pėdos ūgio, maitinasi žalia voveriena ir visokiomis katėmis, kokias pasiseka nutverti, todėl jo rankos visada kruvinos — kai ryji nevirtą mėsą, niekad negali nuplauti nuo rankų kraujo. Jo veidą kerta kreivas randas, dantys visi iki vieno geltoni ir išpuvę, akys išsprogusios, jam iš burnos visą laiką teka seilės.

— Pabandykime išvilioti jį laukan, — pasiūlė Dilas. — Man labai rūpi pamatyti, kaip jis atrodo.

Džemis pasakė, kad jei Dilas nori būti užmuštas, jam tereikia užlipti laipteliais ir pasibelsti į paradines duris.

Pirmasis mūsų antpuolis įvyko tik dėl to, kad Dilas susilažino su Džemiu — vienas iš „Pilkosios šmėklos“, kitas — iš dviejų Tomo Svifto tomų. Dilas tvirtino, kad Džemis nenueis toliau kaip iki Redlių vartelių. Bet Džemis niekad gyvenime neatmesdavo iššūkio.

Džemis galvojo tris dienas. Man atrodė, kad garbę jis vertino labiau negu savo galvą, todėl Dilas lengvai jį nugalėjo.

— Tau dreba kinkos, — tarė Dilas pirmąją dieną.

— Visai ne, tik nemandagu ten lįsti, — atkirto Džemis.

Kitą dieną Dilas pasakė:

— Tau taip dreba kinkos, kad į jų kiemą nė žingsnio nežengsi.

Džemis atsakė, kad nelaiko savęs bailiu, nes jau tiek laiko kasdien eina į mokyklą pro Redlių sodybą.

— Ir visada tekinas, — pridūriau aš.

Bet trečią dieną Dilas įveikė Džemį pasakęs, kad Meridiano gyventojai drąsa gerokai lenkia meikombiečius — tokių bailių kaip Meikombe jis kaip gyvas nėra matęs.

Tų žodžių pakako, kad Džemis nueitų iki kampo. Ten jis sustojo, atsirėmė į žibinto stulpą ir ėmė stebėti vartelius, kreivai kybančius ant namuose pasidarytų vyrių.

— Tikiuosi, tu supranti, kad jis užmuš mus visus iki vieno, Dilai Hari, — pasakė Džemis, kai mudu su Dilu priėjome prie jo. — Nekaltink manęs, kai jis iškabins tau akis. Pats užvirei šią košę, taip ir žinok.

— O tau vis dar dreba kinkos, — įgėlė Dilas.

Džemis paprašė Dilą kartą ir visiems laikams įsidėmėti, kad jis ničnieko nebijo:

— Aš tik negaliu sugalvoti, kaip čia išviliojus jį, kad jis mūsų nenutvertų.

Be to, Džemis turįs pagalvoti ir apie savo mažąją sesutę.

Tada aš supratau, kad jis bijo. Džemis galvojo apie savo mažąją sesutę ir tada, kai aš pakursčiau jį nušokti nuo namo stogo.

— Jeigu aš užsimušiu, ką tu darysi be manęs? — paklausė jis.

Paskui šoko žemyn, liko gyvas ir sveikas, o atsakomybės jausmas išdulkėjo ir grįžo tik tada, kai jis atsidūrė prie Redlių sodybos.

— Tai gal nebesilažini? — paklausė Dilas. — Jeigu ne, tai...

— Dilai, juk tokius dalykus reikia apgalvoti, — pertraukė jį Džemis. — Palauk, leisk pagalvoti... Žinai, kaip galima priversti vėžlį iškišti galvą?

— Kaip? — paklausė Dilas.

— Uždegti po juo degtuką.

Aš pasakiau, kad apskųsiu Džemį Atikui, jei jis bandys padegti Redlių namus.

Dilas pareiškė, kad kišti degtuką po vėžliu būtų koktu.

— Koks čia koktumas! Juk reikia jį... įtikinti. Aš nesakau, kad jį patį reikia įmesti į ugnį, — suniurnėjo Džemis.

— O ką tu gali žinoti, gal jam ir nuo degtuko skaudėtų?

— Vėžliai nieko nejaučia, kvailuti, — tarė Džemis.

— Gal pats kada buvai vėžlys, a?

— Na žinai, Dilai! Leisk man pagalvoti... Na, jei apmėtytume jį akmenimis...

Džemis stovėjo ir galvojo taip ilgai, kad Dilas truputį nusileido:

— Jeigu įeisi į kiemą ir paliesi namą, tarsime, kad laimėjai lažybas, ir gausi „Pilkąją šmėklą“.

Džemis nušvito.

— Paliesti namą, ir viskas?

Dilas linktelėjo galvą.

— Iš tikrųjų? O kai sugrįšiu, ar neimsi šaukti, kad ką nors padariau ne taip?

— Sakau, kad viskas, — tarė Dilas. — Pamatęs tave kieme, jis gali pulti laukan. Tada mudu su Paukšteliu šoksim ant jo, parversim ir laikysim tol, kol išaiškinsim, kad neketiname jam padaryti nieko bloga.

Mes žengėme į priekį, perėjome skersai gatvę ir sustojome ties varteliais.

— Na, keliauk, — tarė Dilas. — Mudu liekam čia.

— Einu, — tarė Džemis, — neskubink manęs.

Jis nuėjo iki sodybos kampo, paskui grįžo atgal, tyrinėdamas aplinką ir svarstydamas, kaip geriau įeiti į kiemą, ir visą laiką raukėsi bei kasėsi pakaušį.

Tada aš prunkštelėjau.

Džemis staigiai atplėšė vartelius, puolė prie namo, pliaukštelėjo delnu per sieną ir apsisukęs prašvilpė pro mus, net neatsigręžęs pažiūrėti, kuo baigėsi jo išpuolis. Mudu su Dilu nuskuodėme jam iš paskos.

Atgal pažvelgėme tik iš mūsų saugios verandos, uždusę, sunkiai gaudydami kvapą.

Senas namas stovėjo toks pats susmukęs ir liūdnas, bet mums pasirodė, tarsi būtų sujudėjusios vieno lango vidaus langinės. Takšt. Menkas, vos pastebimas judesys, ir namas vėl paskendo tyloje. 2

Rugsėjo pradžioje Dilas atsisveikino su mumis ir išvažiavo atgal į Meridianą. Mes palydėjome jį į penktos valandos autobusą, ir paskui aš baisiai jo ilgėjausi, kol staiga man dingtelėjo, kad po savaitės ir aš pradėsiu lankyti mokyklą. Dar nieko gyvenime nebuvau laukusi taip nekantriai. Būdavo, žiemą ilgas valandas tupiu mūsų medžio namelyje, spoksau į mokyklos kiemą už tvoros, stebiu vaikų skruzdėlyną pro žiūroną, kurį man buvo davęs Džemis, seku akimis raudoną Džemio striukę, šmėsčiojančią tarp judrių gužynes žaidžiančių vaikų, slapčia jaudinuosi dėl jų nesėkmių ir džiaugiuosi mažutėmis jų pergalėmis. Aš troškau būti drauge su jais.

Džemis teikėsi nuvesti mane į mokyklą pirmąją dieną. Šiaip jau tai tėvų pareiga, bet Atikus pasakė, kad Džemis mielu noru parodys mano klasę. Man atrodo, kad šis reikalas buvo susijęs su pinigais, nes Džemio kišenėse išgirdau neįprastą skambčiojimą, kai mudu tekini lenkėme Redlių sodybą. Pasiekę mokyklos kiemą, sulėtinome žingsnį, ir tada Džemis pradėjo man rūpestingai aiškinti, kad mokykloje jo netrukdyčiau, nesipainiočiau jam po kojomis ir neprašyčiau sužaisti kokį skyrelį iš knygos „Tarzanas ir žmonės skruzdėlės“, nedaryčiau jam nemalonumų užuominomis apie asmeninius jo reikalus, neslampinėčiau jam iš paskos per pertraukas, taip pat ir per didžiąją pertrauką. Mano vieta tarp pirmokų, o jo — su penktokais.

— Tai mudu nebegalėsime žaisti? — paklausiau aš.

— Namuose žaisime kaip visada, — atsakė jis. — Pamatysi, mokykloje viskas kitaip.

Ir tikrai buvo kitaip. Jau patį pirmąjį rytą mūsų mokytoja mis Karolina Fišer pastatė mane prieš visą klasę, pliaukštelėjo per delną liniuote ir liepė stovėti kampe iki ilgosios pertraukos.

Mis Karolinai buvo dvidešimt vieneri, ne daugiau. Jos plaukai buvo tamsiai kaštoniniai, skruostai rausvi, nagai — nulakuoti raudonai. Ji avėjo lakiniais aukštakulniais bateliais, vilkėjo suknelę raudonais ir baltais dryželiais. Mis Karolina kvepėjo mėtomis ir pati atrodė tarsi mėtinis saldainiukas. Ji gyveno kitoje gatvės pusėje, beveik priešais mūsų namus, viršutiniame mis Modės Atkinson kambaryje. Kai mis Modė mus su ja supažindino, Džemis ištisas dienas vaikščiojo tarsi apdujęs.

Mis Karolina spausdintomis raidėmis parašė ant lentos savo vardą bei pavardę ir tarė:

— Čia parašyta, kad mano vardas mis Karolina Fišer. Aš esu gimusi Alabamos šiaurėje, Vinstono apygardoje.

Klasė neramiai sukruto — gal ir ji tokia pat keistuolė, kaip kiti to krašto žmonės. (Kai 1861 metų sausio vienuoliktąją Alabamos valstija atsiskyrė nuo pietinių valstijų sąjungos, Vinstono apygarda atsiskyrė nuo Alabamos, ir Meikombo apygardoje tai žinojo kiekvienas vaikas.) Alabamos šiaurėje buvo pilna alkoholio varyklų, audimo fabrikų, plieno kompanijų, respublikonų, profesorių ir kitų neaiškios kilmės tipų.

Iš pradžių mis Karolina perskaitė mums pasaką apie kates. Katės vis kalbėjosi tarpusavyje, jos vilkėjo prašmatnius drabužėlius ir gyveno šiltame namelyje, virtuvėje po krosnimi. Jau ties ta vieta, kur ponia Katė telefonu užsisako iš vaistinės džiovintų pelių šokolado, visi mokiniai erzeliavo ir krebždėjo tarsi vėžiai pintinėje. Matyt, mis Karolina nežinojo, kad ne vienam apiplyšusiam pirmaklasiui, ne vienam berniukui prasta palaidinuke ir mergytei maišinio audeklo sijonėliu teko kaupti medvilnę ir šerti kiaules nuo tos dienos, kai jie išmoko vaikščioti, ir grožinė literatūra nelabai juos domina. Baigusi skaityti, mis Karolina tarė:

— Kokia miela pasakėlė, tiesa, vaikučiai?

Paskui ji nuėjo prie lentos, didžiulėmis spausdintomis raidėmis parašė abėcėlę, atsigręžė į klasę ir paklausė:

— Ar žinote, kas čia?

Visi žinojo; dauguma pirmokų buvo likę antriems metams.

Aš manau, kad ji pašaukė mane prie lentos dėl to, kad žinojo mano pavardę. Man skaitant abėcėlę, mis Karolinos kaktoje įsirėžė neryški statmena raukšlelė, paskui, liepusi man ilgai skaityti „Elementorių“ ir biržos skelbimus iš „Mobilo kronikos“, ji įsitikino, kad aš esu raštinga, ir pažvelgė į mane dabar jau aiškiai nepatenkinta. Mis Karolina liepė pasakyti tėvui, kad jis manęs nebemokytų, nes jo pamokos tik trukdys man mokykloje.

— Nebemokytų? — nustebau aš. — Jis manęs nemokė, mis Karolina. Atikus neturi laiko mane mokyti, — pridūriau, kai mis Karolina šyptelėjo ir papurtė galvą. — Vakarais jis būna toks nuvargęs, kad tik sėdi svetainėje ir skaito.

— Jeigu ne jis, tai kas gi tave mokė? — atlaidžiai pasiteiravo mis Karolina. — Kas nors turėjo mokyti, juk ne iš prigimties moki skaityti „Mobilo kroniką“.

— Anot Džemio, būtent taip ir yra. Jis skaitė vieną knygą, kur aš buvau ne Finč, o Bulfinč. Džemis sako, kad iš tiesų mano vardas Džiną Luiza Bulfinč, kad mane ką tik gimusią apkeitė ir iš tiesų aš esu...

Mis Karolina, matyt, pagalvojo, kad aš meluoju.

— Nereikia tuščiai fantazuoti, mieloji, — pertraukė ji mane. — Ir pasakyk tėveliui, kad tavęs nebemokytų. Geriausia pradėti mokytis skaityti šviežia galva. Pasakyk jam, kad dabar aš mokysiu tave ir pasistengsiu ištaisyti tą žalą...

— Atleiskite, panele?

— Tavo tėvelis nežino, kaip reikia mokyti. Dabar gali sėstis.

Aš burbtelėjau „atleiskite“ ir grįžau į vietą, galvodama apie savo nusikaltimą. Aš niekad specialiai nesimokiau skaityti, bet neraginama kasdien knaisiodavausi po laikraščius. O gal aš išmokau skaityti per ilgas pamaldų valandas? Kiek prisimenu, visada mokėjau skaityti giesmes. Tiesą sakant, skaityti aš pradėjau savaime, kaip savaime išmokau nežiūrėdama nugaroje užsisegti kombinezoniuką, atnarplioti ir kaspinėliu užsirišti batų raištelius. Aš neprisimenu, kada eilutės, po kuriomis Atikus vedžiodavo pirštu, suskilo į žodžius, bet prisimenu, kad žiūrėdavau į jas, klausydamasi paskutinių žinių, naujų įstatymų projektų, Lorenco Dou dienoraščių — visko, ką tik Atikus skaitydavo vėlyvą vakarą, kai aš įsitaisydavau jam ant kelių. Aš niekad labai netroškau skaityti, kol neišsigandau, kad man gali tai uždrausti. Bet juk kvėpuoti irgi itin netrokšti, tačiau kvėpuoji, ir tiek.

Supratau, kad supykdžiau mis Karoliną, todėl sėdėjau susigūžusi ir žiūrėjau pro langą, kol prasidėjo pertrauka ir Džemis sužvejojo mane būryje pirmokų mokyklos kieme. Jis paklausė, kaip man sekasi. Aš pasipasakojau.

— Maučiau iš čia, jeigu tik galėčiau. Džemi, ta bjauri panelė sako, kad Atikus mokė mane skaityti ir kad daugiau taip nedarytų...

— Nesijaudink, Paukšteli, — paguodė mane Džemis. — Mūsų mokytoja sako, kad mis Karolina moko vaikus pagal naują metodą. Taip ją mokė koledže. Greitai panašiai mokys visose klasėse. Iš knygų nedaug tereikės mokytis. Pavyzdžiui, jeigu nori sužinoti, kas yra karvė, turi ją pamelžti, supratai?

— Taip, Džemi, bet aš nenoriu mokytis apie karves, aš...

— Nejaugi? Apie karves būtinai turi žinoti, nes Meikombo apygardos ūkyje gyvulininkystė yra labai svarbi.

Aš paklausiau, ar Džemis kartais nekuoktelėjo.

— Aš tik bandau paaiškinti tau apie naują metodą, pagal kurį mokomi pirmaklasiai, kietakakte. Jis vadinasi Diujo dešimtainė sistema.

Kadangi aš nebuvau pratusi abejoti Džemio skelbiamomis tiesomis, tai nieko daugiau ir neklausinėjau. Mokydama pagal Diujo dešimtainę sistemą, mis Karolina mojavo mums prieš nosis popieriaus lapeliais, ant kurių spausdintomis raidėmis buvo parašyta: KATĖ, PELĖ, TĖTĖ, GĖLĖ. Iš mūsų, matyt, nebuvo laukiama kokių nors komentarų, ir klasė tylėdama priėmė šiuos impresionistinius atradimus. Galiausiai man nusibodo, ir aš pradėjau rašyti laišką Dilui. Mis Karolina nutvėrė mane berašančią ir dar kartą liepė pasakyti tėčiui, kad jis liautųsi mane mokęs.

— Be to, — pridūrė ji, — pirmoje klasėje mes rašome tik spausdintomis raidėmis. Rašytinių raidžių mokysiesi trečioje klasėje.

Čia jau buvo Kelpurnijos kaltė. Neįgudusią ranka ji iškeverzodavo ant lentelės abėcėlę ir, padėjusi Bibliją, užduodavo man perrašyti žemiau vieną skyrelį — man atrodė, kad šitaip ji gelbėdavosi nuo manęs, kad nekvaršinčiau jai galvos lietingomis dienomis. Jeigu aš patenkinamai pamėgdžiodavau jos raštą, ji duodavo man duonos riekę, apteptą sviestu ir apibarstytą cukrumi. O mokė Kelpurnija be sentimentų: retai kada aš jai įtikdavau ir retai kada ji mane taip palepindavo.

— Kas eina priešpiečių namo, pakelkite rankas, — pasakė mis Karolina, sukliudydama man supykti ant Kelpurnijos.

Vaikai iš miesto pakėlė rankas, ir ji atidžiai mus peržvelgė.

— Kas atsinešė priešpiečius, padėkite juos ant suolo.

Bematant ant suolų sublizgo daug skardinių nuo sirupo, ir ant lubų sublykčiojo saulės zuikučiai. Mis Karolina ėmė vaikščioti tarp suolų, kaišiodama nosį į visų indelius, linkčiojo galvą, jeigu jie patikdavo, o kartais raukė kaktą. Prie Valterio Kaningemo suolo ji sustojo.

— Kur tavo priešpiečiai? — paklausė mis Karolina.

Kiekvienas pirmokas, vien pasižiūrėjęs į Valterį Kaningemą, galėjo suprasti, kad jis turi kirminų. Jis buvo basas, ir mes supratome, iš kur tie kirminai. Jais galima apsikrėsti, jeigu vaikštai be apavo po karvides ir kiaulių aptvarus. Jeigu Valteris būtų turėjęs batus, būtų atėjęs su jais į mokyklą pirmą dieną, o paskui jie vėl būtų gulėję neavimi iki viduržiemio. Jis vilkėjo švariais baltinukais ir rūpestingai sulopytu kombinezonu.

— Pamiršai šiandien atsinešti? — paklausė mis Karolina.

Valteris žiūrėjo tiesiai prieš save. Aš mačiau, kaip virpa liesas jo skruostas.

— Ar pamiršai? — pakartojo mis Karolina. Valterio skruostas vėl truktelėjo.

— Aha, — pagaliau išspaudė jis.

Mis Karolina nuėjo prie savo stalo ir atidarė piniginę.

— Štai tau dvidešimt penki centai, — tarė ji Valteriui. — Eik į miestą ir pavalgyk. Rytoj pinigus grąžinsi.

Valteris papurtė galvą.

— Nereikia, panele, dėkui, — tyliai nutęsė jis.

Mis Karolinos balsas tapo nekantrus:

— Nagi, Valteri, prašau paimti.

Valteris vėl papurtė galvą.

Kai Valteris purtė galvą jau trečią kartą, kažkas sušnibždėjo:

— Paukšteli, atsistok ir pasakyk jai.

Aš apsidairiau ir pamačiau, kad į mane žiūri visi iki vieno miesto vaikai, taip pat ir tie, kurie važinėja autobusu... Jau du kartus aš buvau kalbėjusi su mis Karolina, ir dabar visi laukė mano žodžio, naiviai tikėdamiesi, kad tokia artima pažintis padės jai mane suprasti.

Aš ryžausi gelbėti Valterį:

— Ee... mis Karolina...

— Kas nutiko, Džiną Luiza?

— Mis Karolina, jis yra Kaningemas.

Aš vėl atsisėdau.

— Ką nori tuo pasakyti, Džiną Luiza?

Aš maniau, kad gerai jai paaiškinau. Mes visi puikiausiai viską supratome: Valteris Kaningemas meluoja net nemirktelėdamas. Jis nepamiršo priešpiečių, jis niekada jų neturės. O ketvirčio dolerio vienoje vietoje jis turbūt kaip gyvas nėra matęs.

Aš dar kartą pabandžiau:

— Valteris yra iš Kaningemų šeimos, mis Karolina.

— Nesuprantu tavęs, Džiną Luiza.

— Nieko baisaus, panele, ateis laikas, ir susipažinsite su visa mūsų apygarda. Kaningemai niekad nieko neima, jeigu negali grąžinti, — nei parapijos pašalpų, nei valstybinės paramos. Jie niekada nieko nėra priėmę iš kitų, jie verčiasi savo išgalėmis. Jie nedaug ką teturi, bet stengiasi apsieiti be kitų pagalbos.

Šitokias žinias apie Kaningemų giminę, tiksliau, apie vieną jos atšaką, aš prisiminiau iš praėjusios žiemos įvykių, kai Valterio tėvui prireikė juridinių Atikaus patarimų. Nuobodžiausias pokalbis apie teisių apribojimą užtruko visą vakarą, o išeidamas misteris Kaningemas tarė:

— Nežinau, misteri Finčai, kada galėsiu jums atsilyginti.

— Nesirūpinkite dėl to, Valteri, — pasakė Atikus.

Kai aš paklausiau Džemį, kas yra teisių apribojimas, Džemis paaiškino, kad taip būna, kai žmogui prignyba uodegą. Tada pasiteiravau Atikų, ar misteris Kaningemas mums sumokės.

— Ne pinigais, — pasakė Atikus. — Bet iki Naujųjų metų jis atsilygins. Pamatysite.

Ir mes pamatėme. Vieną rytą mudu su Džemiu galiniame kieme radome krūvą prakurų. Vėliau ant laiptelių atsirado maišas karijų riešutų. Kalėdoms gavome krepšį dekoratyvinių bugienio šakelių. Šį pavasarį, kai mes vėl aptikome pilną maišą šviežių ridikėlių, Atikus pasakė, kad misteris Kaningemas atsilyginęs jam su kaupu.

— Kodėl jis moka tokiais dalykais? — paklausiau aš.

— Jis gali sumokėti tik šitaip. Jis neturi pinigų.

— O mes neturtingi, Atikau?

Tėtis linktelėjo.

— Taip. Žinoma.

Džemis suraukė nosį.

— Tokie neturtingi kaip Kaningemai?

— Ne, ne tokie. Kaningemai valstiečiai, fermeriai ir labiausiai kenčia dėl krizės.

Pasak Atikaus, laisvųjų profesijų žmonės skursta dėl to, kad skursta fermeriai. Meikombo apygarda — žemės ūkio kraštas, todėl gydytojai, dantistai ir teisininkai čia sunkiai užkala centą. Teisių apribojimas — ne vienintelė misterio Kaningemo bėda. Tie akrai, kuriuos jis valdė be apribojimo, buvo pakartotinai įkeisti, o už juos gauta nedidelė pinigų sumelė išėjo palūkanoms sumokėti. Jeigu misteris Kaningemas būtų laikęs liežuvį už dantų, būtų įsitaisęs kur nors prie viešųjų darbų, bet tąsyk palikta žemė būtų sunykusi, ir jis geriau sutiko badauti, kad neprarastų žemės ir kad galėtų balsuoti taip, kaip jam patinka. Misteris Kaningemas, sakė Atikus, yra iš atkakliųjų.

Kadangi Kaningemai negalėjo sumokėti advokatui pinigais, jie atsilygino mums tuo, ką turėjo.

— Ar žinote, — paklausė Atikus, — kad gydytojas Reinoldsas irgi taip dirba? Kai žmonėms gimsta vaikutis, jis paima iš jų saikelį bulvių. Paukšteli, jeigu teiksiesi manęs paklausyti, aš tau paaiškinsiu, kas yra teisių apribojimas. Džemio apibrėžimai kartais būna beveik tikslūs.

Jei aš būčiau sugebėjusi išaiškinti visus tuos dalykus mis Karolinai, būčiau išvengusi kai kurių nemalonumų, o mis Karolinai nebūtų tekę taip skaudžiai nusivilti, bet aš nemokėjau šnekėti taip suprantamai kaip Atikus, todėl tariau:

— Mis Karolina, jūs darote jam gėdą. Valteris neturi namuose dvidešimt penkių centų ir negalės jums grąžinti, o su prakurais jums nebus ką veikti.

Mis Karolina valandėlę pastovėjo kaip įbesta, paskui stvėrė mane už apykaklės ir nusitempė prie savo stalo.

— Džiną Luiza, daugiau neketinu to pakęsti, — pasakė ji. — Tu šį rytą blogai pasirodei visais atžvilgiais, mano miela. Ištiesk ranką.

Aš maniau, kad ji ketina spjauti man į delną, nes Meikombe žmonės šitaip atkišdavo ranką, kai pagal seną garbingą paprotį norėdavo sutvirtinti nerašytą sutartį. Aš nesupratau, koks čia tarp mūsų bus sandėris, ir atsigręžiau į klasę, laukdama paaiškinimo, tačiau pirmokai žiūrėjo į mane be galo nustebę. Mis Karolina paėmė liniuotę, šešis kartus lengvai pliaukštelėjo man per delną, paskui liepė stoti į kampą. Visi vaikai pratrūko juoktis, vos tik suprato, kad aš iš mis Karolinos gavau pylos.

Tada mis Karolina pagrasė, kad visi sulauks panašaus likimo, ir pirmokai vėl prapliupo kvatotis. Jie liovėsi tik tada, kai išvydo tarpduryje stovinčią mis Blaunt. Mis Blaunt buvo gimusi ir augusi Meikombe, kol kas dar neįšventinta į dešimtainės sistemos sekėjus; ji sustojo ant slenksčio, įsirėmusi rankomis į šonus, ir pareiškė:

— Dar bent kartą išgirsiu cyptelėjimą šitoje klasėje — visiems užkursiu pirtį. Mis Karolina, toks erzelis trukdo šeštokams mokytis apie piramides!

Mano viešnagė kampe truko neilgai. Skambučio išgelbėta, mis Karolina stebėjo, kaip vaikai vienas po kito išeina priešpiečių. Aš išslinkau paskutinė ir mačiau, kaip ji susmuko kėdėje ir padėjo galvą ant rankų. Jei mis Karolina būtų elgusis su manim draugiškiau, aš gal būčiau pajutusi jai gailestį. Tokia daili ji buvo, vargšelė! 3

Kieme truputį atsigriebiau — nutvėrusi Valterį Kaningemą, ėmiau baksnoti jį nosim į žemę, bet atėjo Džemis ir liepė man liautis.

— Neprasidėk su mažiukais, — pasakė jis.

— Jis beveik tavo metų, — atkirtau. — Per jį aš blogai pasirodžiau mokykloje.

— Palik jį ramybėje, Paukšteli. Kas nutiko?

— Jis neturėjo priešpiečių, — pasakiau aš ir ėmiau pasakoti, kaip įsipainiojau į Valterio mitybos reikalus.

Valteris tuo tarpu atsikėlė ir tylėdamas klausėsi mano pokalbio su Džemiu. Kumščius jis laikė sugniaužęs, tarsi laukdamas, kol mes abu jį užpulsime. Aš treptelėjau koja, vydama jį šalin, bet Džemis, ištiesęs ranką, sulaikė mane. Jis pažvelgė į Valterį atidžiai ir tiriamai.

— Ar tavo tėtis misteris Valteris Kaningemas iš Senojo Saremo? — paklausė jis. Valteris linktelėjo galvą.

Valteris atrodė nupiepęs, tarsi niekad gyvenime negavęs sočiai pavalgyti; akys, mėlynos kaip Dilo Hario, buvo ašarotos, paraudusiais vokais. Jo veide nebuvo nė lašo kraujo, tik nosies galiukas šlapiavo ir raudonavo. Jis čiupinėjo pirštais savo kombinezono dirželius, nervingai sukiodamas metalinius kabliukus.

Staiga Džemis šyptelėjo jam.

— Eime pas mus priešpiečių, Valteri, — tarė jis. — Mums bus labai malonu.

Valterio veidas nušvito, paskui vėl apsiniaukė. Džemis pasakė:

— Mūsų tėtis — tavo tėčio draugas. O mūsų Paukštelis pramuštgalvė, bet daugiau tavęs nelies.

— Negarantuoju, — tarstelėjau aš. Man buvo pikta, kad Džemis švaistosi pažadais neatsiklausęs manęs. Bet ilgosios pertraukos brangios minutės bėgo greitai, ir aš pridūriau: — Gerai jau, Valteri, daugiau tavęs nepulsiu. Ar mėgsti pupeles? Mūsų Kela skaniai verda.

Valteris stovėjo nejudėdamas ir kandžiojo lūpas. Mudu su Džemiu pagaliau numojome ranka, bet kai nuėjome kone iki Redlių sodybos, Valteris šūktelėjo:

— Ei, aš einu!

Kai Valteris pasivijo mus, Džemis pradėjo su juo maloniai kalbėtis.

— Čia gyvena šmėkla, — nuoširdžiai paaiškino jis, rodydamas į Redlių namą. — Ar girdėjai kada apie ją, Valteri?

— Kur negirdėsi, — pasakė Valteris. — Kai pirmą kartą atėjau į mokyklą, vos nenumiriau tų riešutų užvalgęs... Žmonės šneka, kad jis užnuodija riešutus, paskui numeta per tvorą į mokyklos pusę.

Dabar, kai drauge ėjo Valteris ir aš, Džemis dėjosi visai nebijąs Baubo Redlio. Jis net ėmė girtis:

— Kartą aš net buvau priėjęs prie pat namo, — pasakė jis Vaiteliui.

— Kas bent kartą prieina prie pat namo, paskui neturėtų visąlaik tekinas bėgti pro šalį, — leptelėjau aš, žiūrėdama į debesis.

— O kas bėga tekinas, panele Zirzekle?

— Tu bėgi, kai niekas neina drauge.

Kai priėjome prie mūsų laiptelių, Valteris jau buvo spėjęs užmiršti, kad jis Kaningemas. Džemis nubėgo į virtuvę ir paprašė Kelpurniją padėti ant stalo dar vieną lėkštę. Atikus pasisveikino su Valteriu, ir juodu pradėjo pokalbį apie derlių, kuris mudviem su Džemiu buvo visai neįkandamas.

— Todėl aš ir sėdžiu vis pirmoje klasėje, misteri Finčai, kad kiekvieną pavasarį turiu pagelbėti tėtei kaupti medvilnę, bet dabar vienas mūsų mažylis paaugo ir netrukus galės eiti prie lauko darbų.

— Ar jūs sumokėjote už jį saikeliu bulvių? — paklausiau aš, bet Atikus pažvelgė į mane ir papurtė galvą.

Valteris ėmė krautis valgio į savo lėkštę ir visą laiką kalbėjosi su Atikumi kaip lygus su lygiu, o mudu su Džemiu negalėjome atsistebėti. Atikus ėmė gvildenti žemės ūkio problemas, bet čia Valteris pertraukė jį ir paklausė, gal mes turime sirupo. Atikus pašaukė Kelpurniją, kuri greit grįžo nešina ąsotėliu sirupo. Ji sustojo prie Valterio laukdama, kol jis pats įsipils. Bet Valteris ėmė piltis sirupo ant daržovių, ant mėsos ir pylėsi negailėdamas. Tikriausiai būtų prisipylęs ir į stiklinę su pienu, jei aš nebūčiau paklaususi, kokius fokusus jis čia išdarinėja.

Tada jis taip greit pastatė ąsotėlį, kad net sidabrinis padėklas tarkštelėjo, ir nuleido rankas ant kelių. Paskui nunėrė galvą.

— Juk jis paskandino visus priešpiečius, — nenusileidau aš. — Viską užpylė sirupu...

Tada Kelpurniją liepė man ateiti į virtuvę.

Ji buvo įniršusi, o įniršusi Kelpurniją imdavo kalbėti netaisyklingai. Ramiai nusiteikusi, ji kalbėdavo ne blogiau už kitus meikombiečius. Atikus sakė, kad Kelpurniją yra mokytesnė už daugelį negrų.

Ji pašnairavo į mane, ir raukšlelės apie jos akis pagilėjo.

— Yra ir tokių žmonių, kurie valgo ne taip, kaip mes, — rūsčiai sušnibždėjo ji, — bet tu neturi jokios teisės kišti savo dvylekio prie stalo, jeigu jie valgo kitaip. Tas berniukas tavo svečias. Jeigu jis norės kramtyti staltiesę, tai tegu ir kramto, girdi?

— Koks jis svečias, Kela, jis tiesiog Kaningemas...

— Prikąsk liežuvį! Kas ateina į šiuos namus — visi svečiai, kad ir kas jie būtų, ir nebandyk daugiau riesti nosies ir jų kritikuoti. O jeigu nemoki žmoniškai elgtis prie stalo, valgysi virtuvėje!

Ir, skaudžiai plekštelėjusi per sėdynę, Kelpurniją stumtelėjo mane pro valgomojo duris. Aš pasiėmiau savo lėkštę ir baigiau valgyti virtuvėje — gerai dar, kad nereikėjo taip sugėdintai vėl žiūrėti jiems į akis. Aš pasakiau Kelpurnijai, kad ji dar prisišauks bėdą vieną gražią dieną, kai tik man pasiseks pasprukti nuo jos, aš nusiskandinsiu tvenkinyje, ir tada jai beliks gailėtis, kad taip su manimi elgėsi. Be to, pridūriau aš, šiandien kartą jau per ją nukentėjau: ji kalta, kad mokė mane rašyti.

— Liaukis niekus pliauškusi, — pasakė ji.

Džemis ir Valteris grįžo į mokyklą anksčiau už mane. Aš pasilikau ir papasakojau Atikui visas Kelpurnijos neteisybes, nors žinojau, kad paskui vienai teks skuosti pro Redlių sodybą.

— Ir išvis Džemį ji myli labiau už mane, — galų gale pareiškiau ir pasiūliau Atikui ilgai nelaukus išvyti Kelpurniją.

— O ar tu žinai, kad su Džemiu jai perpus mažiau vargo? — Atikaus balsas buvo griežtas. — Aš neketinu atleisti jos nei dabar, nei kada nors vėliau. Mes nė dienos neapsieitume be Kelpurnijos, supranti? Tik pagalvok, kaip ji tavimi rūpinasi, ir klausyk jos, girdi?

Aš grįžau į mokyklą ir sėdėjau klasėje, neapkęsdama Kelpurnijos, kol apmaudingas mano mintis staiga nutraukė klyksmas. Pakėliau galvą ir išvydau mis Karoliną, stovinčią vidury kambario, — jos veidas buvo perkreiptas didžiausio siaubo. Matyt, per pertrauką ji jau spėjo atsigauti ir nusprendė toliau eiti mokytojos pareigas.

— Ji gyva! — spiegė ji.

Visa vyriškoji mūsų klasės pusė puolėjai į pagalbą. O Viešpatie, pagalvojau aš, išsigando pelės. Čia Čarlis Litlis, kuris buvo toks kantrus ir atlaidus visiems gyviems padarams, kad ir apsakyti sunku, paklausė:

— Kur ji nubėgo, mis Karolina? Greit sakykite, į kurią pusę? Disi, — jis atsigręžė į berniuką stovintį jam už nugaros, — Disi, uždaryk duris, ir mes ją pagausime. Greičiau, panele, kur ji nubėgo?

Drebančiu pirštu mis Karolina parodė ne į grindis, ne į stalą bet į vieną pirmoką man nepažįstamą kerėplą. Litlis suraukė kaktą ir ramiausiai tarė:

— Jūs apie jį, panele? Na taip, jis gyvas. Ar tai jis įvarė jums baimės?

Mis Karolina, apimta nevilties, sumikčiojo:

— Aš ėjau pro šalį, o ji išlindo iš plaukų... taip ir išlindo iš plaukų...

Litlis išsišiepė iki ausų.

— Nėra ko baimintis, panele. Jūs gal niekad utėlės nematėt? Na, nebijokite, eikite prie stalo ir dar trupučiuką mus pamokykite.

Litlis buvo iš tų, kurie pavalgę nežino, kada vėl gaus kąsnį, bet buvo džentelmenas iš prigimties. Jis paėmė mis Karoliną už alkūnės ir nuvedė ją prie staliuko.

— Nurimkite, panele, — tarė jis, — nėra ko baimintis utėlės. Tuojau paduosiu jums vandens.

O utėlės šeimininkas, sukėlęs tokį sąmyšį, sėdėjo kuo ramiausiai. Jis pasirausė plaukų kupetoje ir, aptikęs savo viešnią sutraiškė ją nykščiu ir smiliumi.

Mis Karolina stebėjo šį veiksmą kaip apkerėta, siaubo pilnomis akimis. Litlis padavė vandens popieriniame puodelyje, ir ji su dėkingumu atsigėrė. Pagaliau mokytoja atgavo žadą.

— Kuo tu vardu, vaike? — tyliai paklausė.

Berniokas sumirksėjo akimis.

— Kas, ar aš?

Mis Karolina linktelėjo.

— Baris Juelas.

Mis Karolina pasižiūrėjo į žurnalą.

— Čia įrašytas Juelas, bet vardo nėra... Gal pasakytum savo vardą paraidžiui?

— Kad nežinau kaip. Namuose vadina Bariu.

— Na, gerai, Bari, — pasakė mis Karolina, — aš manau, kad šiandien tave nuo likusių pamokų atleisime. Eik namo ir išsiplauk galvą.

Ji išsitraukė iš stalčiaus storą knygą, pavartė ir kažką perskaitė.

— Gera naminė priemonė nuo... Bari, eik namo ir išsiplauk galvą šarminiu muilu. Po to išsitrink plaukus žibalu.

— O kodėl, panele?

— Reikia išnaikinti tas... tas utėles. Matai, Bari, jomis gali užsikrėsti kiti vaikai, o tu juk nenori, kad jie užsikrėstų, ar ne?

Berniokas atsistojo. Tokio murzino padaro aš dar niekada nebuvau mačiusi. Jo kaklas buvo tamsiai pilkas, rankos apskretusios, panagės giliai įjuodusios. Tik delno dydžio plotelis Bario veide buvo švarus, ir iš jo į mis Karoliną žiūrėjo akys. Niekas iki šiol to bernioko nepastebėjo, galbūt dėl to, kad beveik visą rytą klasę linksminome mudvi su mis Karolina.

— Ir rytoj, Bari, — pasakė mis Karolina, — ateik išsimaudęs vonioje.

Berniokas šiurkščiai nusikvatojo.

— Aš pats išeinu, panele, jūsų neliepiamas. Atbuvau, kiek man reikia, šiems metams užteks.

Mis Karolina žiūrėjo į jį nesusivokdama.

— Ką tai reiškia?

Berniokas neatsakė, tik prunkštelėjo. Vienas iš vyresniųjų mokinių paaiškino:

— Jis iš Juelų šeimos, panele.

Čia aš pagalvojau, ar tik jo aiškinimai nesibaigs taip pat nesėkmingai, kaip ir manieji. Bet mis Karolina įdėmiai klausėsi.

— Juelų šiandien pilna mokykla. Kiekvienais metais jie ateina pirmąją dieną, o paskui daugiau nesirodo. Inspektorė suvadina juos čia, grasindama apskųsti šerifui, bet išlaikyti visus metus nė nebando. Ji įsitikinusi, kad atlieka savo pareigą, įtraukdama jų pavardes į žurnalą ir atvarydama čia juos pirmąją dieną. O jūs visus metus žymėkite, kad jų nėra pamokoje...

— Bet ką galvoja jų tėvai? — paklausė mis Karolina, nuoširdžiai susirūpinusi.

— Motina mirusi, — išgirdo ji atsakymą, — o tėvas mušeika.

Bariui Juelui šitoks pokalbis pasirodė labai malonus.

— Jau treti metai prasėdžiu pirmą dieną pirmoje klasėje, — pasigyrė jis. — Jei mikliai apsisuksiu šiais metais, žiūrėk, ir į antrą perkels...

— Prašau sėsti, Bari, — pasakė mis Karolina, ir aš tą pačią akimirką supratau, kad ji prašovė pro šalį. Iki šiol buvęs gan nuolankus, berniokas užsiplieskė.

— Dar ką sugalvosite.

Litlis pašoko ant kojų.

— Tegu sau eina, panele, — pasakė jis. — Baris nenaudėlis, tikras niekšas. Jis gali privirti košės, o čia yra mažų vaikų.

Litlis buvo visai pipiras, bet pamatęs, kad Baris atsigręžė į jį, įsikišo kišenėn dešinę ranką.

— Žiūrėk, Bari, — pasakė jis. — Geriau dink man iš akių, kol gyvas. Drožk namo.

Baris, atrodė, išsigando perpus už save mažesnio vaikiūkščio, o mis Karolina pasinaudojo jo neryžtingumu:

— Eik namo, Bari. Jeigu neklausysi, pakviesiu direktorių, — pasakė ji. — Vis tiek turėsiu jam pranešti.

Berniokas prunkštelėjo ir nušlepsėjo prie durų. Ten, kur jau nebegrėsė pavojus, jis atsisuko ir suriko:

— Pranešk, ir tegu tave velniai! Atsirado mat varvanosė kekšė, ims man įsakinėti! Pats išeinu, panelyte. Įsidėmėk, pats išeinu, be tavo malonės!

Jis pastovėjo, kol įsitikino, kad mokytoja verkia, ir tada iškiūtino pro duris.

Mes tuojau pat apgulėme mis Karolinos stalą ir ėmėme ją guosti, kaip kas mokėjome. Jis tikras nedorėlis... Kaip jis drįsta... Tokių ir mokyti nereikia... Ne visi meikombiečiai tokie, mis Karolina, tikrai ne visi tokie... Nesikrimskite, panele. Mis Karolina, o gal paskaitysite mums pasakėlę? Šį rytą pasaka apie kates buvo tokia įdomi...

Mis Karolina šyptelėjo, išsišnypštė nosį, pasakė: „Dėkui, brangieji“, liepė mums sėstis į vietas ir ėmė skaityti ilgiausią pasaką apie rūmuose gyvenančią rupūžę, o pirmokai klausėsi nieko nesusigaudydami.

Lenkdama Redlių sodybą jau ketvirtą kartą per dieną ir antrą kartą tekina, — buvau paniurusi visai kaip tas jų namas. Jeigu visi mokslo metai bus pilni tokių dramų kaip šiandien, tai gal mokykla ir nenusibostų, bet pagalvojus, kad devynis mėnesius neteks nieko skaityti ir rašyti, man norėjosi sprukti iš ten.

Pavakare jau buvau apgalvojusi beveik visą pabėgimo planą ir, kai mudu su Džemiu pasileidome pasitikti iš darbo grįžtančio Atikaus, aš nelabai stengiausi pralenkti savo brolį. Mes buvome įpratę išbėgti į gatvę pasitikti Atikaus, vos tik pamatydavome jį tolumoje sukant pro paštą. Matyt, Atikus pamiršo, kad šiandien buvau patekusi nemalonėn, nes užpylė mane klausimais apie mokyklą. Aš atsakinėjau nenoromis, ir jis nutarė man neįkyrėti.

Kelpurnija turbūt nujautė, kokia sunki man buvo ši diena, todėl leido žiūrėti, kaip ji ruošia vakarienę.

— Užsimerk ir išsižiok, — pasakė ji. — Žiūrėk, ką gausi!

Ji retai kepdavo žagarėlius, sakydavo neturinti laiko, bet šiandien, kai mes abu su Džemiu išėjome į mokyklą, diena jai buvo visai lengva. Kelpurnija žinojo, kad aš labai mėgstu žagarėlius.

— Pasiilgau tavęs šiandien, — tarė ji. — Namai atrodė tokie tušti, kad jau antrą valandą turėjau įsijungti radiją.

— Kodėl? Juk mudu su Džemiu niekad nesėdim namuose, nebent tik lietui lyjant.

— Taigi, — pasakė Kelpurnija, — bet būnat netoli, ir vieną iš jūsų aš visada galiu prisišaukti. Visą dieną tiek ir teveikiu, kad nuolat jus šaukiu. Na, — pridūrė ji, — turbūt dar spėsiu iškepti vieną keptuvę žagarėlių. Dabar bėk, netrukdyk dengti stalo vakarienei.

Kelpurnija pasilenkė ir pabučiavo mane. Aš nubėgau stebėdamasi, kas čia dabar ją apsėdo. Matyt, ji nori su manimi susitaikyti. Ji visada būdavo atšiauri su manimi, bet pagaliau turbūt suprato, kad klysta nuolat mane bardama, ir dabar gailisi, tik iš užsispyrimo nenori prisipažinti. O aš buvau tokia nuvargusi nuo visų šios dienos neteisybių!

Po vakarienės Atikus pasiėmė laikraštį ir paklausė:

— Skaitysime, Paukšteli?

Nebegalėdama pakelti dangaus užkrautos man naštos, išėjau į verandą. Atikus atsekė man iš paskos.

— Kas atsitiko, Paukšteli?

Aš pasakiau Atikui, kad blogai jaučiuosi ir, jei jis neprieštaraus, į mokyklą daugiau neisiu.

Atikus atsisėdo ant sūpuoklių ir sukryžiavo kojas. Pirštus susikišo į kišenėlę laikrodžiui — jis sakydavo, kad tik šitaip jam sekasi galvoti. Jis laukė geraširdiškai tylėdamas, o aš pasistengiau sustiprinti savo pozicijas.

— Tu nelankei mokyklos ir išsivertei be jos, tai ir aš būsiu namuose. Tu galėsi mane mokyti, kaip senelis mokė tave ir dėdę Džeką.

— Ne, negalėsiu, — pasakė Atikus. — Aš turiu uždirbti pragyvenimui. Be to, mane uždarys į kalėjimą, jeigu laikysiu tave namuose... Išgerk magnezijos, o rytoj vėl keliausi į mokyklą.

— Kad aš visai nesergu.

— Taip ir maniau. Dabar papasakok, kas atsitiko.

Žodis po žodžio išsakiau jam visas savo bėdas.

— ... Ir ji sakė, kad tu blogai mane mokai, todėl mudu niekad nebegalėsime skaityti, niekad. Labai prašau, nevaryk manęs į mokyklą, nevaryk, tėti.

Atikus atsistojo, nuėjo į galą verandos ir ilgai stebėjo susivijusias glicinijas. Paskui iš lėto grįžo pas mane.

— Pirmiausia, — tarė jis, — pasistenk išmokti vieną paprastą gudrybę, Paukšteli, tada tau bus daug lengviau sutarti su įvairiausiais žmonėmis. Tik tada gerai suprasi bet kurį žmogų, kai viską vertinsi jo požiūriu...

— Kaip, kaip?

— Turi įlįsti į jo kailį ir pažiūrėti jo akimis.

Atikus pasakė, kad šiandien aš daug išmokau, ir mis Karolina taip pat kai ko pasimokė. Ji pasimokė nieko nesiūlyti Kaningemui, bet, antra vertus, jei mudu su Valteriu stotume jos vieton, tai pamatytume, kad ji visai netyčia suklydo. Mes negalime reikalauti, kad ji per vieną dieną susipažintų su visais Meikombo papročiais, negalime jos kaltinti, jeigu ji ko nežino.

— Po šimts pypkių, — pasakiau. — Juk man nereikėjo jai skaityti! Tada nebūtų manęs apkaltinusi. Klausyk, Atikau, kam man eiti į mokyklą? — aš skubėjau išsakyti staiga dingtelėjusią mintį. — O kaip Baris Juelas, prisimeni? Jis ateina į mokyklą tik pirmą dieną. O inspektorė galvoja, kad užtenka įrašyti jo pavardę į žurnalą, ir įstatymas įvykdytas...

— Tau šitaip negalima, Paukšteli, — pasakė Atikus. — Kai kuriais ypatingais atvejais įstatymą galima apeiti. Bet tavo atžvilgiu įstatymas lieka nepajudinamas. Taigi į mokyklą teks eiti.

— Nesuprantu. Man reikia, o jam ne.

— Tai klausyk.

Atikus pasakė, kad jau trečia Juelų karta yra tikra gėda Meikombui. Jis neprisimena, kad kuris nors iš Juelų būtų kada nors žmoniškai dirbęs. Jis pažadėjo, kad po Kalėdų, kai reikės išvežti eglutę, pasiims mane drauge ir parodys, kur ir kaip jie gyvena. Jie žmonės, bet gyvena kaip gyvuliai.

— Jie gali eiti į mokyklą, kada tik nori, kada tik parodo bent mažiausią norą šviestis, — pasakė Atikus. — Yra priemonių priversti juos mokytis, bet būtų neprotinga versti tokius žmones kaip Juelai...

— Jeigu aš rytoj neičiau į mokyklą, tu mane priverstum?

— Užteks kalbėti apie tai, — šaltai nukirto Atikus. — Tu esi paprastas vaikas, panele Paukšteli Finč. Ir turi laikytis įstatymų.

Jis pasakė, kad Juelai yra išimtis mūsų visuomenėje ir elgiasi jie savaip. Kartais išmintingi žmonės duoda jiems vienokių ar kitokių privilegijų, tiesiog nepastebėdami Juelų elgesio. Jiems, pavyzdžiui, nereikia per prievartą eiti į mokyklą. Arba, sakysime, Bario tėvui misteriui Bobui Juelui leidžiama medžioti šautuvu bei spąstais ir ne sezono metu.

— Tai blogai, Atikau, — pasakiau aš. Už medžioklę Meikombo apygardoje ne sezono metu buvo baudžiama.

— Žinoma, tai neteisėta, — pritarė man tėvas, — ir labai blogai, bet kai žmogus prageria visą jam duotą pašalpą, jo vaikams belieka verkti ir badmiriauti. Nepažįstu mūsų apylinkėse nė vieno žemdirbio, kuris gailėtų šių vaikų tėvui kokio nors medžioklės laimikio.

— Misteris Juelas neturėtų taip elgtis...

— Žinoma, kad neturėtų, tačiau jis neatsisakys savo įpročių. Negi dėl to tu smerktum jo vaikus?

— O ne, — burbtelėjau aš ir išdrožiau paskutinį argumentą. — Jeigu aš lankysiu mokyklą, tai mudu niekada negalėsime skaityti...

— O tu labai sielojiesi dėl to?

— Taip.

Tada Atikus pažiūrėjo į mane, ir aš pamačiau jo veide tą išraišką, kuri paprastai žadėdavo man kažką nepaprasta.

— Ar tu žinai, kas yra kompromisas? — paklausė jis.

— Kai apeinamas įstatymas?

— Ne, kai abi šalys susitaria, sutikdamos padaryti nuolaidas, — paaiškino jis. — Štai pavyzdys: jei tu sutinki, kad būtinai reikia lankyti mokyklą, mudu skaitysime vakarais, kaip visada skaitydavome. Sutarta?

— Sutarta!

— Sutartis galios ir be formalumų, — pasakė Atikus pamatęs, kad aš noriu spjauti jam į delną.

Jau buvau bedaranti stiklines verandos duris, kai Atikus tarė:

— Beje, Paukšteli, mokykloje apie mūsų susitarimą geriau nesipasakok.

— Kodėl?

— Bijau, kad mokytesnės asmenybės mūsų susitarimui nepritars.

Mudu su Džemiu buvome pripratę prie teisinių tėvo posakių, kuriais rašomi testamentai, ir galėdavome bet kuriuo momentu pertraukti jį, prašydami paaiškinti mums nesuprantamus dalykus.

— Kaip tai suprasti?

— Aš niekada nesimokiau mokykloje, — pasakė jis, — bet nujaučiu, kad mis Karolina ims mane persekioti, jeigu tu pasakysi, kad mudu kas vakarą skaitome, o aš visai nenorėčiau būti persekiojamas.

Tą vakarą Atikus prijuokino mus iki ašarų, kuo rimčiausiai skaitydamas ilgą apsakymą apie vieną žmogų, kuris sėdėjo ant stulpo be jokios priežasties, bet Džemiui užteko išgirsti tą apsakymą, ir jis visą sekmadienį ištupėjo mūsų namelyje tarp medžių kamienų. Džemis užlipo ten tuoj po pusryčių, išbuvo iki saulėlydžio ir būtų pasilikęs per naktį, jei Atikus nebūtų atkirtęs tiekimo linijų. Aš beveik visą dieną praleidau karstydamasi medžiu aukštyn ir žemyn, Džemio prašymu laksčiau ten ir atgal, aprūpinau jį literatūra, maistu, vandeniu ir jau buvau benešanti jam nakčiai vilnones antklodes, bet čia Atikus pasakė, kad Džemis nulips, jeigu aš paliksiu jį ramybėje. Ir pasirodė, kad Atikus neklydo. 4

Kitos dienos mokykloje buvo ne ką geresnės už pirmąją. Ta begalinė dienų virtinė vedė į vieną tikslą — Alabamos valstija buvo pilna gerų norų išmokyti mane „grupinės veiklos“, tačiau ji tik veltui eikvojo mylias karpomojo popieriaus ir daugybę spalvotų kreidos gabalėlių. Baigiantis mokslo metams, pagal vadinamąją Diujo dešimtainę sistemą jau buvo mokoma visose klasėse, todėl aš neturėjau progos palyginti ją su kitais mokymo metodais. Bet buvo ir kitų pavyzdžių: Atikus ir mano dėdė, niekada nelankę mokyklos, žinojo viską ar pagaliau, ko nežinojo vienas, žinojo kitas. Negana to, aš puikiausiai žinojau, kad mano tėvas yra valstijos atstovų rūmų narys, kad jis kiekvienąkart išrenkamas vienbalsiai, nors ir neturi supratimo apie tuos dalykus, kuriuos mano mokytojai laiko svarbiausiais, siekiant išugdyti dorą pilietį. Džemiui, mokytam ir pagal paprastą sistemą, ir pagal dešimtainę, atrodė, neblogai sekėsi dirbti ir pavieniui, ir grupėje. Bet Džemis buvo blogas pavyzdys: dar negimė toks žmogus, kurio išrasta mokymo sistema priverstų Džemį atsisakyti knygų. O aš neišmokau nieko ir visas savo turimas žinias susirankiodavau skaitydama žurnalą „Taim“ ir šiaip viską, ką tik skaitomo rasdavau namuose. Iš lėto malama Meikombo apygardos mokyklinės sistemos girnų, aš negalėjau nusikratyti įspūdžio, kad esu apvaginėjama. Ką iš manęs vagia — nežinojau, bet buvo sunku patikėti, kad valstija būtinai nori dvylika metų kamuoti mane mirtina nuobodybe.

Tais metais man pamokos baigdavosi pusvalandžiu anksčiau negu Džemiui, kuris mokydavosi iki trečios valandos, tad aš viena skuosdavau kiek įkabindama pro Redlių sodybą ir atsikvėpdavau tik ties mūsų veranda, kur man nebegrėsė pavojus. Vieną popietę šitaip skubėdama pro šalį, staiga kažką pastebėjau ir taip susidomėjau, kad giliai atsikvėpiau, atsargiai apsižvalgiau ir pasukau atgal.

Redlių sklypo gale augo du ąžuolai; jų šaknys plačiai kerojo, ir šaligatvis toje vietoje buvo duobėtas. Vienas iš tų medžių ir patraukė mano dėmesį.

Kamiene, išpuvusios šakos vietoje, buvo nedidelė drevė, o jos viduryje pamačiau sidabrinį popierėlį, maloniai žybčiojantį popiečio saulėje. Aš pasistiebiau, dar kartą skubiai apsižvalgiau ir, įkišusi ranką drevėn, ištraukiau du gabalėlius kramtomosios gumos be viršutinio spalvoto popierėlio.

Aš norėjau tučtuojau kišti juos burnon, bet prisiminiau, kur esu. Greit nubėgau namo ir verandoje ėmiau apžiūrinėti laimikį. Guma atrodė visai šviežia. Pauosčiau — kvepia puikiausiai. Lyžtelėjau ir valandėlę palaukiau. Pamačiau, kad tebesu gyva, ir įsidėjau gumą į burną — ji buvo mėtinė.

Grįžęs namo Džemis paklausė, ką aš žiaumoju. Pasakiau, ką radau.

— Rastų daiktų negalima valgyti, Paukšteli.

— Guma buvo ne ant žemės, o medyje.

Džemis nusišiepė.

— Ji tikrai buvo medyje, — pasakiau aš. — Buvo padėta medyje, tame, pro kurį einam iš mokyklos.

— Tučtuojau išspjauk!

Aš išspjoviau. Vis tiek mėtų skonio jau beveik nesijautė.

— Pusę dienos kramčiau ir nenumiriau, netgi bloga nebuvo.

Džemis treptelėjo koja.

— Tarsi nežinotum, kad tų medžių negalima net paliesti. Mirsi, jeigu juos liesi!

— Tu juk palietei namą!

— Tai visai kas kita! Eik ir išsiskalauk burną. Tuojau pat. Girdi?

— Neisiu, dings visas skonis.

— Neskalausi — pasakysiu Kelpurnijai.

Aš paklausiau Džemio — prasidėti su Kelpurnija rizikinga. Šiais metais, kai pradėjau lankyti mokyklą, mano santykiai su Kelpurnija kažkodėl smarkiai pasikeitė: ji liovėsi neteisingai mane barusi, nesikišo į mano reikalus, tik patyliukais bambėjo, kai būdavo kuo nors nepatenkinta. O aš žūtbūt stengdavausi nesupykinti jos.

Greitai ateis vasara; mudu su Džemiu nekantriai jos laukėme. Vasara mums smagiausias laikas: tada mes miegame galinėje stiklinėje verandoje pastatytose sudedamosiose lovose, net bandome miegoti savo namelyje tarp medžių šakų; vasarą valgome visokiausių skanumynų; visas pasaulis tviska saulės spinduliuose tūkstančiais spalvų, bet užvis svarbiausia, kad vasara — tai Dilas.

Paskutinę mokslo metų dieną mokytojai mus paleido anksti, ir aš grįžau namo drauge su Džemiu.

— Gal rytoj atvažiuos mūsų Dilas, — pasakiau aš.

— Tikriausiai poryt, — tarė Džemis. — Anapus Misisipės iš mokyklos paleidžia viena diena vėliau.

Kai priėjome prie Redlių ąžuolų, aš pirštu parodžiau drevę, šimtąjį kartą įtikinėdama Džemį, kad tikrai čia radau kramtomosios gumos. Staiga pamačiau, kad viduje vėl spindi sidabrinis popierėlis.

— Matau, Paukšteli, matau...

Džemis apsižvalgė, ištraukė iš drevės mažą žibantį paketėlį ir atsargiai įsidėjo jį į kišenę. Mes nubėgom namo ir priekinėje verandoje ėmėme apžiūrinėti mažą dėžutę, apvyniotą sidabriniais popierėliais nuo kramtomosios gumos. Tokiose dėžutėse pardavinėjami vestuviniai žiedai: jos būna išklotos purpuriniu aksomu ir turi miniatiūrinį užraktą. Džemis atidarė dėžutę. Viduje viena ant kitos gulėjo dvi nušveistos ir nublizgintos monetos. Džemis jas apžiūrėjo.

— Indėnų galvos, — tarė jis. — Viena 1906-ųjų, o kita — 1900 metų. Jos tikrai senovinės.

— 1900 metų, — aiktelėjau aš. — Sakyk tu man...

— Patylėk, aš galvoju.

— Džemi, o gal čia kieno nors slaptavietė?

— Ne, niekas pro čia nevaikšto, tik mes. Nebent suaugusieji...

— Suaugusieji neturi slaptaviečių. Kaip manai, Džemi, ar galime pasilikti tas monetas?

— Nežinau, ką daryti, Paukšteli. Kam jas galėtume atiduoti? Aš juk žinau, kad niekas pro čia nevaikšto. Sesilis apsuka pusę miesto šalutinėmis gatvėmis.

Sesilis Džeikobsas, kuris gyveno pačiame mūsų gatvės gale, šalia pašto, eidamas į mokyklą kasdien nukeliaudavo visą mylią, kad tik aplenktų Redlių sodybą ir senosios misis Henri Lafajet Djuboz namus. Misis Djuboz gyveno už dviejų namų nuo mūsų; visi kaimynai buvo įsitikinę, kad misis Djuboz yra pati bjauriausia senė pasaulyje. Džemis niekad neidavo pro jos namus be Atikaus.

— Kaip manai, ką darysim, Džemi?

Rastas daiktas tampa tavo tik tada, jeigu neatsiranda savininkas. Nusiskinti kameliją, vasaros dieną pasivaišinti šiltu mis Modės Atkinson karvės pienu ar nusiraškyti svetimą vynuogę mes nelaikėme nuodėme, bet pinigai — visai kas kita.

— Žinai ką — pasakė Džemis. — Pasilaikysime juos, kol vėl prasidės mokslai, tada apeisim visus ir apklausinėsim, ar tai ne jų pinigai. Gal juos paslėpė kuris nors iš tų vaikų, kurie važinėja į mokyklą autobusu, o šiandien taip skubėjo namo, kad užmiršo. Šių monetų savininkas yrą aš tikrai tai žinau. Žiūrėk, kokios jos švarutėlės. Jas kažkas labai rūpestingai saugojo.

— Aha, bet kodėl kažkam prireikė dėti čia kramtomąją gumą? Juk ji greitai genda.

— Nežinau, Paukšteli. Bet šitos monetos yra labai vertingos...

— Kaip vertingos?

— Matai, čia indėnų galvos — vadinasi, jos susijusios su indėnais. Šiose monetose slypi magiška galia ir jos gali atnešti laimę. Ir ne šiaip sau kokių dangiškų migdolų, o ilgą gyvenimą, sveikatą ar sėkmę per egzaminus... Jos tikrai labai vertingos. Pasidėsiu į skrynelę.

Džemis dar ilgai žiūrėjo į Redlių sodybą ir tik paskui nuėjo į savo kambarį. Jis, atrodė, vėl kažką galvojo.

Po dviejų dienų pasirodė Dilas, visas švytintis iš pasididžiavimo — jis pats vienas važiavo traukiniu iš Meridiano iki Meikombo geležinkelių mazgo (ta stotis taip vadinama tik iš įpratimo, o iš tiesų yra Eboto apygardoje), kur jį pasitiko mis Reičelė su vieninteliu Meikombo taksi; jis pietavo vagone-restorane, matė draugėn suaugusius dvynius, kurie išlipo iš traukinio Bei Sent Luise, ir atkakliai tvirtino, kad tai tiesa, visai nepaisydamas mūsų prieštaravimų. Jis mūvėjo nebe tas bjaurias mėlynas kelnes, kurios būdavo prisegamos prie marškinių, o tikras trumpas kelnes su diržu; paūgėti jis nepaūgėjo, bet atrodė stambesnis ir sakėsi matęs savo tėvą. Anot Dilo, jo tėvas aukštesnis už mūsiškį, turi juodą smailią barzdą ir yra Luisvilio-Nešvilio geležinkelio kompanijos pirmininkas.

— Truputį padėjau garvežio mašinistui, — pasakė Dilas žiovaudamas.

— Kurgi ne, turbūt kiaulės ausyje krapšteisi. Nepliurpk niekų, — vyptelėjo Džemis. — Ką šiandien žaisime?

— Tomą, Semą ir Diką, kaip visada, — pasakė Dilas. — Eime į sodelį.

Dilas norėjo žaisti brolius Rouverius dėl to, kad čia buvo trys teigiami veikėjai. Jam buvo įkyrėję su mumis vaidinti keistuolius.

— Nuobodybė, — tariau aš. Man tikrai buvo įsipykęs Tomas Rouveris, kuris filmo vidury staiga netenka atminties, paskui visai dingsta ir pasirodo tik pačioje pabaigoje, kai jis surandamas Aliaskoje.

— Sugalvok ką nors, Džemi, — paprašiau aš.

— Man jau nusibodo galvoti.

Dar tik pirmosios mūsų laisvės dienos, o mums jau nusibodo. Tai ką mes tada veiksime visą vasarą?

Kai mes atsidūrėme sodelyje, Dilas sustojo ir įsižiūrėjo į Redlių sodybą.

— Aš... užuodžiu... mirtį, — pasakė jis. — Taip, taip, užuodžiu, — pakartojo jis, kai aš jam liepiau prikąsti liežuvį.

— Nori pasakyti, kad gali užuosti, jeigu kas nors miršta?

— Ne, aš galiu pauostyti žmogų ir pasakyti — mirs jis ar ne. Mane viena senė išmokė. — Dilas prikišo nosį ir pauostė mane. — Džiną... Luiza... Finč, tu mirsi po trijų dienų.

— Dilai, jeigu tu neužsičiaupsi, aš tau iškaršiu kailį. Tuoj pat gausi...

— Paleido mat gerklę, — suniurzgė Džemis. — Elgiesi taip, tarsi tikėtum karštosiomis dvasiomis.

— O tu elgiesi taip, tarsi netikėtum, — atkirtau aš.

— Kas yra karštoji dvasia? — paklausė Dilas.

— Ar tau kada nors yra pasitaikę, kad eidamas naktį nuošaliu keliu staiga užeitum šiltą vietą? — paklausė Džemis Dilą.

— Karštoji dvasia yra tokia, kuri negali patekti į dangų, todėl bastosi tuščiuose keliuose. Jeigu peržengsi tą šiltą vietą, tai miręs būsi toks pat šiltas ir valkiosies naktimis, čiulpdamas iš kitų gyvybę...

— O kaip ją apeiti?

— Apeiti negalima, — pasakė Džemis. — Kartais karštosios dvasios išsidriekia skersai kelio, bet jeigu jau reikia būtinai eiti, turi pasakyti: „Angeliuk, atsisuk, man iš kelio pasitrauk, neužpulk, nepasmauk“. Tada ji neapsisuks aplink tave...

— Netikėk nė vienu jo žodžiu, Dilai, — pertariau aš Džemį.

— Kelpurnija sako, kad čia negrų pasakos.

Džemis piktai dėbtelėjo į mane, bet tepasakė:

— Na, žaisime ką nors ar ne?

— Eime pasiridinėti su padanga, — pasiūliau aš.

Džemis atsiduso.

— Juk žinai, kad aš jau netelpu.

— Tu galėsi stumti.

Aš nubėgau į kiemą ir ištraukiau iš po namo seną automobilio padangą. Paskui atridenau ją į sodelį.

— Aš pirma, — pasakiau Džemiui.

Dilas pareiškė, kad jis turėtų būti pirmas, nes ką tik atvažiavo.

Džemis išsprendė ginčą — aš būsiu pirmoji, bet Dilas galės ridinėtis ilgiau. Aš susiraičiau padangoje.

Iki pat paskutinės minutės man neatėjo į galvą, kad Džemis įsižeidęs dėl to, jog aš ginčijausi dėl karštųjų dvasių, ir kantriai laukia progos man atsilyginti. Ir atsilygino, iš visų jėgų pastumdamas ratą šaligatviu. Žemė, dangus, namai susiliejo pašėlusiame sūkuryje, man švilpė ausyse, ėmiau dusti. Negalėjau ištraukti rankų ir sustabdyti rato, nes jos buvo suspaustos tarp kelių ir krūtinės. Beliko viltis, kad Džemis pralenks mane arba kad padanga pati sustos, užkliuvusi už ko nors ant šaligatvio. Girdėjau, kaip Džemis bėga iš paskos, stengdamasis mane pavyti, ir kažką šaukia.

Padanga užlėkė ant žvyro, persirito skersai kelią, trenkėsi į kažką, ir aš išlėkiau lauk kaip kamštis iš butelio. Gulėjau ant cemento apkvaitusi, jausdama kylantį šleikštulį. Aš ėmiau purtyti galvą, tekšnoti rankomis per ausis, kad jose liautųsi spengę, ir staiga išgirdau Džemio balsą:

— Paukšteli, bėk, bėk greičiau!

Pakėliau galvą ir pamačiau šalia savęs Redlių namo laiptelius. Taip ir apmiriau.

— Bėk, Paukšteli, negulėk ten! — rėkė Džemis. — Kelkis ir bėk!

Vargais negalais pasikėliau drebėdama kaip lapelis.

— Čiupk padangą! — šūkaliojo Džemis. — Tempk ją čia! Pakvaišai arką?

Kai aš jau galėjau pajudėti, nudūmiau atgal taip greitai, kiek tik nešė drebančios kojos.

— Kodėl neatnešei padangos? — suriko Džemis.

— O kodėl pats nepasiimi? — suklykiau aš.

Džemis nutilo.

— Eik pats ir paimk, ji netoli vartelių. Juk tu net namą kartą palietei, prisimeni?

Džemis pažvelgė į mane įsiutęs, bet nedrįso prieštarauti ir nubėgo šaligatviu. Prie vartelių truputį pamindžikavęs, staigiai puolė vidun, ir padanga buvo išgelbėta.

— Matai? — Džemis pervėrė mane pergalingu žvilgsniu. — Galva nenukrito. Garbės žodis, Paukšteli, kartais tu elgiesi nepakenčiamai, kaip tikra mergiūkštė.

Bet jis kai ko nežinojo, ir aš nutariau to nesakyti. Tarpduryje pasirodė Kelpurnija ir šūktelėjo:

— Limonadas! Greitai eikite į pavėsį, kol dar gyvi neiškepėte!

Vasarą būdavo tokia tvarka — įdienojus mes gerdavome limonadą.

Kelpurnija atnešė į verandą ąsotį, tris stiklines ir vėl nuėjo prie savo darbų. Aš nelabai ėmiau į galvą, kad patekau į Džemio nemalonę, — išgers limonado ir viską pamirš.

Džemis vienu mauku išgėrė antrą stiklinę ir paplekšnojo sau per krūtinę.

— Sugalvojau, ką mes dabar žaisim, — pareiškė jis. — Visai naują žaidimą.

— Kokį? — paklausė Dilas.

— Baubą Redlį.

Džemio smegenys kartais suveikdavo tiesiog nuostabiai: jis tyčia sugalvojo tokį žaidimą, kad įtikintų mane nebijąs Redlių nė per nago juodymą, kad įrodytų, kaip skiriasi jis — bebaimis didvyris ir aš — bailė.

— Baubą Redlį? O kaip? — paklausė Dilas.

Džemis tarė:

— Paukšteli, tu galėsi būti misis Redli...

— Gal būsiu, o gal ir ne. Man atrodo, kad...

— Kas tau? — tarė Dilas. — Vis dar drebi?

— Jis gali išeiti naktį, kai mes visi miegam... — pasakiau aš.

Džemis švilptelėjo.

— Paukšteli, kaipgi jis sužinos, ką mes žaidžiame. Be to, aš manau, kad jo ten seniai nebėra. Jis numirė kažin kada, ir namiškiai įgrūdo jį į kaminą.

Dilas pasakė:

— Džemi, mudu galim žaisti, o Paukštelis tegu žiūri, jeigu ji tokia bailė.

Aš nė kiek neabejojau, kad Baubas Redlis sėdi namuose, bet įrodyti negalėjau ir jaučiau, kad geriausia laikyti liežuvį už dantų, nes vėl būsiu apkaltinta tikėjimu karštosiomis dvasiomis, nors dienos metu tokie dalykai manęs nė kiek nejaudino.

Džemis paskirstė vaidmenis. Aš buvau misis Redli, ir visas mano darbas buvo išeiti į verandą ir šluoti ją. Dilas buvo senasis misteris Redlis — jis vaikščiojo šaligatviu pirmyn ir atgal, o kai Džemis jam kažką sakė, jis tik kosėjo. Džemis, be abejo, buvo Baubas: jis, palindęs po priekiniais laiptais, kažką rėkalojo ir ūkčiojo.

Slinko vasaros dienos, bet mūsų žaidimas nesibaigė. Mes jį dailinome ir tobulinome, sugalvojome dialogus, siužetą, kol sulipdėme nedidelę pjesę, kurią vaidindavome kasdien vis su naujais pakeitimais.

Dilas buvo nenaudėlių nenaudėlis: jis gebėdavo įsijausti į bet kokį jam skirtą neigiamą vaidmenį ir atrodydavo net aukštesnis, jeigu niekšingumas to reikalaudavo. Jis puikiai vaidindavo pačius blogiausius personažus, kurie buvo tikri barbarai. O aš norom nenorom turėdavau suvaidinti visas iš eilės moteris, kurios tik pasitaikydavo mūsų vaidinimuose. Šis paskutinis vaidinimas buvo nuobodesnis už „Tarzaną“, ir aš visą vasarą nerimavau, nors Džemis ir įtikinėjo, kad Baubas Redlis miręs ir man nieko neatsitiks, nes visą dieną čia pat yra jis ir Kelpurnija, o naktį namuose būna ir Atikus.

Džemis buvo apsigimęs didvyris.

Mūsų žaidimas buvo nedidelė liūdna drama, suregzta iš gandų, iš pasklidusių kaimynystėje paskalų nuotrupų: misis Redli buvo labai graži, ji ištekėjo už misterio Redlio ir prarado savo turtą. Paskui ji neteko beveik visų dantų, plaukų ir dešinės rankos smiliaus (čia jau Dilo fantazija: esą Baubas nukandęs jai smilių vieną naktį, kai negalėjęs rasti kačių ar voverių, kurias valgydavęs). Ji sėdėdavo svetainėje ir verkdavo kiauras dienas, o Baubas tuomet pamažėle raižydavo peiliu visus baldus, kiek tik jų buvo namuose.

Kartais mes visi žaisdavome berniukus, kuriuos pagauna policija; dėl įdomumo aš pabūdavau teisėju, o Dilas nuvesdavo Džemį ir pabrukdavo jį po laiptais, baksnodamas šluota. Prireikus Džemis tapdavo šerifu, marga miestelėnų minia ar mis Stefanija Kroford, kuri galėjo papasakoti apie Redlius daugiau už bet kurį kitą Meikombo gyventoją.

Kai reikėdavo suvaidinti pačią svarbiausią sceną, Džemis įsmukdavo į namus, Kelpurnijai nematant nudžiaudavo iš siuvamosios mašinos stalčiuko žirkles, įsitaisydavo sūpuoklėse ir imdavo karpyti laikraščius. Ir štai Dilas eina pro šalį, kosteli Džemio pusėn, o Džemis duria žirklėmis Dilui į šlaunį. Man, stebinčiai juos, atrodydavo, kad taip vyksta iš tikrųjų.

Kiekvieną dieną, kai misteris Natanas Redlis eidavo pro mūsų namus į miestą, mes stovėdavome užkandę žadą tol, kol jis išnykdavo iš akių, o paskui svarstydavome, ką jis darytų, jeigu įtartų, ką mes darome. Mes liaudavomės žaidę ir tada, kai pasirodydavo kuris kitas iš kaimynų, o vieną kartą pamačiau, kaip į mus išpūtusi akis žiūrėjo mis Modė Atkinson iš kitapus gatvės; pamiršusi, kad karpo gyvatvorę, ji laikė rankoje atkištas žirkles.

Kartą žaidėme dvidešimt penktą skyrių iš „Vienos šeimos istorijos“ antros dalies ir buvome taip įsijautę į savo žaidimą, kad iš karto nepamatėme Atikaus — jis stovėjo ant šaligatvio ir žiūrėjo į mus, plekšnodamas per koją susuktu į ritinėlį žurnalu. Saulė jau buvo užkopusi į pusiaudienį.

— Ką žaidžiate? — paklausė tėvas.

— Nieko, — atsakė Džemis.

Džemis vengė atsakyti, ir aš iš karto supratau, jog mūsų žaidimas — paslaptis, todėl tylėjau.

— Ką darote su žirklėmis? Kam karpote laikraščius? Bus blogai, jeigu jie šios dienos.

— Nieko.

— Kaip nieko? — paklausė Atikus.

— Nieko.

— Duok man žirkles, — tarė Atikus. — Ciane žaislas. Ar kartais jūsų žaidimas nesusijęs su Redliais?

— Ne, — atsakė Džemis rausdamas.

— Tikiuosi, kad ne, — trumpai pasakė Atikus ir įėjo vidun.

— Dže... mi...

— Užsičiaupk! Jis nuėjo į svetainę ir gali mus išgirsti. Kieme, kur nebuvo pavojaus būti išgirstiems, Dilas paklausė Džemį, ar dar galėsime žaisti šį žaidimą.

— Nežinau. Atikus nesakė, kad negalima...

— Džemi, — tariau aš, — man atrodo, kad Atikus vis tiek žino.

— Ne, nežino. Jei žinotų, būtų pasakęs.

Aš nebuvau taip tvirtai įsitikinusi, bet Džemis pasakė, kad aš mergiotė, o mergiotės visada fantazuoja, todėl kiti žmonės jų nekenčia, ir jeigu aš pradėsiu elgtis kaip mergiotė, tai galiu eiti ir pasiieškoti kitų draugų.

— Gerai, gerai, žaiskit ir toliau, — pasakiau aš. — Pamatysit, kas bus.

Atikus mus pamatė — štai antroji priežastis, dėl kurios aš norėjau mesti tą žaidimą. O pirmoji atsirado tą dieną, kai aš įsiritau į Redlių kiemą. Tada, purtydama galvą ir slopindama šleikštulį, Džemio riksmų apkurtinta, išgirdau tylų garsą, tokį tylų, kad nuo šaligatvio tikrai nebūčiau išgirdusi. Viduje kažkas juokėsi. 5

Nesilioviau graužusi Džemio, kol jam pagaliau nusibodo, kaip aš ir tikėjausi; pavojingas žaidimas kuriam laikui buvo užmirštas, ir aš lengviau atsikvėpiau. Bet Džemis vis tiek tvirtino, kad Atikus neuždraudė, todėl mums esą galima žaisti. O jeigu ir būtų uždraudęs, Džemis sugalvojo išeitį — pakeisti veikėjų vardus, kad niekas negalėtų mūsų apkaltinti.

Dilas karštai pritarė tokiam sumanymui. Tiesą sakant, Dilas kažkaip pasikeitė — ėmė pūsti į Džemio dūdą. Dar vasaros pradžioje prašė mane tekėti už jo, o paskui visai užmiršo apie tai. Iš pradžių pareiškia, kad aš priklausau jam, pasisavina kaip kokį daiktą, prisiekia, kad aš vienintelė mergaitė, kurią jis visada mylės, o paskui — nė lašo dėmesio. Du kartus aš jį prikūliau, bet jis nepasidarė geresnis, tik dar labiau susigiedojo su Džemiu. Juodu dienų dienas prasėdėdavo namelyje tarp medžių kamienų, regzdami kažkokius slaptus sumanymus, o mane pasišaukdavo tik tada, kai jiems prireikdavo dar vieno žmogaus. Bet aš kol kas nenorėjau prisidėti prie pramuštgalviškųjų išmonių ir beveik visas vasaros pavakares prasėdėdavau su mis Mode Atkinson jos verandoje, rizikuodama būti jų vėl apšaukta mergiote.

Mudu su Džemiu visada nedraudžiami bėgiodavome po mis Modės sklypą, tik turėdavome neliesti jos azalijų, bet šiaip jau mūsų santykiai su ja nebuvo aiškūs. Kol Džemis su Dilu neslėpė nuo manęs savo sumanymų, ji man buvo kaimynė, ir tiek, tik artimesnė ir geresnė už kitas.

Pagal nerašytą susitarimą su mis Mode mudu su Džemiu galėjome žaisti jos vejoje, valgyti jos vynuoges, jeigu tik nelaužysime šakų, ir kiek tinkami landžioti po platų jos kiemą. Tokios sąlygos mums buvo labai palankios, ir mes retai kada kalbindavome ją, bijodami pažeisti tą subtilią mūsų bičiulystę, bet Džemis ir Dilas savo elgesiu pastūmėjo mane arčiau prie jos.

Mis Modė nekentė savo namo: kambariuose praleistas laikas jai atrodė sugaištas veltui. Ji buvo našlė ir mokėjo keistis kaip chameleonas — dieną darbuodavosi gėlių lysvėse, užsimaukšlinusi seną šiaudinę skrybėlę, apsivilkusi vyrišku kombinezonu, o po penkių, nusimaudžiusi vonioje, išeidavo į verandą kupina išdidžios grožybės ir švytėdavo kaip karalienė visoje mūsų gatvėje.

Ji mylėjo viską, kas tik augo žemėje, net piktžoles. Tačiau buvo viena išimtis. Jei tik ji rasdavo bent vieną gysločio stiebelį savo kieme, prasidėdavo tikras mūšis prie Mamos: ji užgriūdavo tą stiebelį su skardiniu kibirėliu ir apipildavo jį nuo viršūnės iki pat šaknų nuodingu skysčiu, nuo kurio, anot jos, ir mes galime numirti, jeigu lįsim per arti.

— Kodėl jūs paprasčiausiai neišraunate jo? — paklausiau aš, išvydusi tokią nuožmią ataką prieš trijų colių aukščio stiebelį.

— Kodėl neišraunu? Ką tu kalbi, vaikeli? — Moteris pakėlė liauną daigelį ir perbraukė nykščiu per plonytį stiebelį. Pabiro mikroskopinės sėklelės. — Vienas toks gyslotis gali pražudyti visą daržą.. Štai žiūrėk. Kai ateina ruduo, stiebas sudžiūsta ir vėjas išnešioja sėklas po visą Meikombo apygardą!

Mis Modė pasakė tai su tokia veido išraiška, tarsi būtų kalbėjusi apie biblinį marą.

Ji kalbėdavo energingai, ne taip, kaip buvo įprasta Meikombe. Vadindavo mus vardais ir pavardėmis, o kai šypsodavosi, pasimatydavo du mažyčiai auksiniai dangteliai, užmauti ant iltinių dantų. Kai aš pasakiau, kad man jie labai patinka ir tikiuosi netrukus tokius turėti, ji pasakė: „Žiūrėk.“ Klaktelėjusi liežuviu, ji išėmė dantų tiltą, ir šis nuoširdus gestas sutvirtino mūsų draugystę.

Mis Modės dosnumą gaudavo pajusti ir Džemis su Dilu, kai jie nebūdavo užsiėmę savo paslaptimis: mes ragaudavome iki tol mums nežinomo mis Modės talento vaisių. Pasirodo, ji kepdavo skaniausius visoje apylinkėje pyragus. Dabar šalia didelio pyrago ji iškepdavo dar tris mažiukus ir šaukdavo skersai gatvę:

— Džemi Finčai, Paukšteli Finč, Čarli Beikeri Hari, eikite čionai.

Mes greit puldavome pas ją ir už vikrumą visada būdavome apdovanojami.

Vasarą sutemos ilgos ir ramios. Dažniausiai mudvi su mis Mode tyliai sėdėdavome jos verandoje, žiūrėdamos, kaip dangus, saulei leidžiantis, nusidažo geltonai, paskui rausvai, kaip tarp namų nardo kregždės ir dingsta už mokyklos stogų.

— Mis Mode, — paklausiau aš vieną vakarą, — kaip manote, ar Baubas Redlis dar gyvas?

— Jo vardas Arturas, ir jis gyvas, — tarė mis Modė. Ji lėtai sūpavosi ąžuolinėje supamojoje kėdėje. — Ar jauti, kaip šį vakarą kvepia mano mimoza? Angeliškas aromatas.

— Aha. O iš kur jūs žinote?

— Ką žinau, vaikeli?

— Kad Bau... kad misteris Arturas gyvas?

— Koks šiurpus klausimas. Bet ir visa toji istorija šiurpi. Aš žinau, Džiną Luiza, jis gyvas, nes nemačiau, kad jo karstą būtų išnešę iš namų.

— Gal jis numirė, ir namiškiai įgrūdo jį į kaminą?

— Kas čia per išmonė?

— Ogi Džemis galvoja, kad jie taip padarė.

— Oho! Kasdien jis darosi vis panašesnis į Džeką Finčą.

Mis Modė pažinojo dėdę Džeką Finčą, Atikaus brolį, nuo pat vaikystės. Jie buvo beveik vienmečiai ir augo drauge Finčų prieplaukoje. Mis Modės tėvas Frenkas Bafordas buvo Finčų kaimynas. Jis buvo gydytojas, bet turėjo tik vieną aistrą — auginti gėles, todėl liko neturtingas. O dėdė Džekas Finčas leido sau auginti gėles tik dėžutėse po langais, ir jis praturtėjo. Dėdė Džekas atvažiuodavo pas mus kasmet Kalėdoms ir per kiekvienas Kalėdas šaukdavo skersai gatvę mis Modei, kad ji tekėtų už jo. O mis Modė šaukdavo jam atgal:

— Rėk garsiau, Džekai Finčai, kad išgirstų pašto kontoroje, nes aš negirdėjau, ką tu sakei!

Mudviem su Džemiu atrodė, kad labai keista šitaip pirštis damai, bet ir pats dėdė Džekas buvo gana keistas. Jis sakydavo, kad stengiasi supykinti mis Modę ir keturiasdešimt metų stengiasi veltui, nes mis Modė mažiausiai galvoja apie vedybas su juo, užtat baisiai mėgsta jį erzinti, ir apsiginti nuo jos galima tik energingu puolimu. Tokį paaiškinimą mes puikiausiai supratome.

— Arturas Redlis sėdi namuose, ir viskas, — pasakė mis Modė. — Argi tu nesėdėtum namuose, jeigu nenorėtum bėgioti lauke?

— Aha, bet aš norėčiau bėgioti lauke. Kodėl jis nenori?

Mis Modė prisimerkė.

— Tu žinai visą istoriją ne blogiau už mane.

— Bet aš nežinau kodėl. Niekas man nesakė kodėl.

Mis Modė pasitaisė dantų protezą.

— Juk žinai, kad senasis misteris Redlis buvo iš tų baptistų, kurie plauna kojas...

— Tai jūs irgi iš tokių?

— Aš ne tokia kietakaktė, vaikeli. Aš paprasta baptiste.

— Ar jūs manote, kad kojų nereikia plauti?

— Manome, kad reikia. Namuose, vonioje.

— Bet jūs meldžiatės kitaip negu mes...

Matyt, mis Modei pasirodė, kad paprastą baptizmą lengviau apibūdinti negu uždarą maldą ir ji tarė:

— Tie, kurie plauna kojas, kiekvieną malonumą laiko nuodėme. Žinai, vieną šeštadienį keli tokie iš miško atėjo prie mano namų ir pareiškė, kad aš su visomis savo gėlėmis eisiu į pragarą.

— Ir gėlės eis į pragarą?

— Taip, mieloji. Gėlės degs pragaro ugnyje kartu su manimi. Jiems atrodo, kad aš per ilgai būnu lauke ir per trumpai — kambaryje su Biblija.

Aš pamėginau įsivaizduoti mis Modę, kepančią įvairiausių protestantiškų pragarų amžinojoje ugnyje, ir truputį suabejojau pamokslininkų gražbylystėmis. Mis Modės liežuvis aštrus, tai tiesa, ir ji neužsiiminėja labdara kaip mis Stefanija Kroford. Bet nors nė vienas šiek tiek sveiko proto turįs žmogus nepasikliovė mis Mode, mudu su Džemiu daug ką jai patikėdavome. Ji niekada mūsų neskųsdavo, neveidmainiaudavo kalbėdama su mumis ir nekišdavo nosies į mūsų reikalus. Ji buvo mūsų bičiulė. Ir aš visiškai negalėjau suprasti, kodėl tokiai protingai būtybei gresia amžinos kančios.

— Tai neteisinga, mis Mode. Jūs geriausia iš visų moterų, kurias aš pažįstu.

Mis Mode šyptelėjo.

— Dėkui, mieloji. Matai, kojų mazgotojai mano, kad kiekviena moteris yra nuodėmių šaltinis. Jie aiškinasi Bibliją pažodžiui, supranti?

— Tai misteris Arturas neina iš namų todėl, kad bijo moterų?

— Ką aš žinau.

— Kvailystė. Jeigu misteris Arturas taip trokšta patekti į rojų, tai bent jau verandoje galėtų pasirodyti. Atikus sako: kaip mylėsite vienas kitą, taip ir Dievas jus mylės...

Mis Modė liovėsi suptis ir prabilo rūsčiu balsu.

— Tu dar per maža, kad suprastum, — tarė ji. — Bet kartais žmogus su Biblija rankoje yra pavojingesnis už... na, už tavo tėvą su degtinės buteliu.

Jos žodžiai mane labai nustebino.

— Atikus negeria degtinės, — pasakiau. — Nė lašelio negėrė kaip gyvas, tikrai negėrė. Sakėsi kadaise paragavęs ir jam nepatikę.

Mis Modė ėmė juoktis.

— Aš ir nesakiau, kad tavo tėvas geria, — tarė ji. — Aš pasakiau — jeigu Atikus Finčas gertų ir prasigertų, vis tiek nebūtų toks žiaurus ir negailestingas kaip kitas žmogus, būdamas normalios būsenos. Yra tokia rūšis žmonių, kurie taip rūpinasi anuo pasauliu, kad neišmoksta gyventi šiame. Tik pažiūrėk į kitą gatvės pusę ir pamatysi rezultatus.

— Kaip manote, ar tiesa tai, kas šnekama apie Bau... apie misterį Artūrą?

— O kas šnekama?

Aš papasakojau.

— Tris ketvirtadalius sukūrė negrai, o ketvirtadalį — Stefanija Kroford, — niūriai tarė mis Modė. — Stefanija Kroford net man pasakojo nubudusi kartą vidurnaktį ir pamačiusi jį žiūrint pro langą. O ką tu, Stefanija, paklausiau aš, pasislinkai lovoje, priėmei jį šalia? Tada ji ir prikando liežuvį.

Kur neprikąsi Mis Modės toks balsas, kad gali bet kam užčiaupti burną.

— Ne, vaikeli, tie namai pilni liūdesio. Aš prisimenu Artūrą Redlį nuo tada, kai jis buvo dar tik berniukas. Kad ir ką žmonės apie jį sakytų, bet jis visada mandagiai kalbėdavo su manimi. Kalbėdavo taip mandagiai, kaip tik mokėjo.

— Kaip manote, ar jis pamišęs? Mis Modė palingavo galvą.

— Dabar jau turėtų būti pamišęs, jeigu anksčiau ir nebuvo. Mes niekad gerai nežinome, kas atsitinka žmonėms. Kas darosi namuose, kitapus uždarytų durų, kokios paslaptys...

— O Atikus su manimi ir Džemiu visada elgiasi vienodai ir kambaryje, ir lauke, — tariau aš, pajutusi pareigą apginti savo tėvą.

— Mieliausias vaikeli, aš norėjau paaiškinti tau šitą paslaptį, o apie tavo tėvą visai negalvojau. Bet jeigu tu priminei jį, aš pasakysiu, — Atikus Finčas neturi ką slėpti nuo žmonių akių. Ar norėtum parsinešti namo pyrago gabalėlį?

Aš labai norėjau.

Nubudusi kitą rytą pamačiau, kad Džemis su Dilu kažką gyvai aptarinėja galiniame kieme. Aš nuėjau prie jų, bet jie, kaip visada, pavarė mane šalin.

— Neisiu. Šitas kiemas ne tik tavo, bet ir mano, Džemi Finčai. Aš irgi turiu teisę čia žaisti, ne vien tu.

Dilas su Džemiu kažką šnipštelėjo vienas kitam.

— Jeigu nori būti su mumis, turėsi daryti, ką liepsime, — įspėjo Dilas.

— Tik pamanyk, — pasakiau aš, — ir iš kur staiga tokia puikybė?

— Jeigu neprižadi daryti, ką liepsim, nieko tau nesakysim, — tęsė Dilas.

— Užsigeidė ožka pipirų! Gerai, prižadu, sakykite greičiau.

Džemis ramiai pasakė:

— Mes ruošiamės perduoti Baubui Redliui raštelį.

— Kaip tai?

Stengiausi užgniaužti nejučiomis savyje kylančią baimę. Mis Modė gali sau leisti apie tai kalbėti — ji sena ir saugi savo verandoje. O mums visai kas kita.

Džemis ketino paprasčiausiai prikabinti raštelį prie karties ir įsprausti jį pro langines. Jeigu kas eitų pro šalį, Dilas skambtelėtų varpeliu.

Dilas pakėlė dešinę ranką. Jis laikė joje sidabrinį mano motinos varpelį, kuriuo būdavo kviečiama pietums.

— Nueisiu už namo kampo, — tarė Džemis. — Vakar žiūrėjome iš kitapus gatvės, ten viena langinė atsiknojusi. Gal pasiseks bent ant palangės prakišti.

— Džemi...

— Pati įsipiršai, todėl dabar niekur nedingsi. Turi klausyti, panele Zirzekle!

— Klausau, klausau, bet aš nenoriu saugoti. Džemi, aną kartą ten kažkas...

— Saugosi, turėsi stebėti aną pusę sklypo. Dilas stebės namus iš priekio ir iš gatvės, o pamatęs ką ateinant skambtelės varpeliu. Aišku?

— Gerai, aišku. Ką jūs jam parašėte?

Dilas paaiškino:

— Mes labai mandagiai paprašėme jį kartais išeiti į lauką ir papasakoti mums, ką jis ten, viduje, veikia. Parašėme, kad nieko blogajam nepadarysime, kad nupirksime ledų.

— Jūs visai pakvaišote! Jis mus užmuš!

Dilas tarė:

— Aš viską apgalvojau. Man atrodo, kad jam bus tik smagiau, jeigu jis išeis truputėlį pasėdėti su mumis.

— O iš kur tu žinai, kad jam dabar nesmagu?

— O tau būtų gera sėdėti uždarytai šimtą metų ir valgyti vien tik kates? Einu lažybų, kad jam užaugo barzda iki...

— Kaip tavo tėčio?

— Jis neturi barzdos, jis... — Dilas nutilo, tarsi stengdamasis kažką prisiminti.

— Aha, įmerkei uodegą, — sušukau aš. — Anąkart sakei, kad traukinyje važiavai su savo tėčiu, ir jis buvo su juoda barzda...

— Jeigu nori žinoti, praėjusią vasarą jis nusiskuto! Jei netiki, galėsiu parodyti laišką — jis atsiuntė man du dolerius!

— Na žinoma, kurgi ne... Gal jis tau atsiuntė dar ir policininko uniformą? Meluok sau sveikas, vaikuti...

Dilas Haris meluodavo kaip pasamdytas. Nekalbant jau apie kitus dalykus, jis septyniolika kartų skrido pašto lėktuvu, buvo Naujojoje Škotijoje, matė dramblį, o jo senelis buvo brigados generolas Džou Vileris ir jis paliko Dilui savo kardą.

— Gana jums pliaukšti niekus, — nutraukė mus Džemis. Jis mikliai palindo po namu ir ištraukė geltoną bambukinę lazdą. — Kažin ar pasieksiu su ja nuo šaligatvio?

— Kas toks drąsus, kad nueina ir paliečia namą, tam nereikėtų ir karties, — leptelėjau aš. — Galima paprasčiausiai pasibelsti į duris.

— Čia... visai... kas kita, — tarė Džemis. — Kiek kartų tau reikia aiškinti?

Dilas išsitraukė iš kišenės popierėlį ir padavė jį Džemiui. Visi trys atsargiai nužingsniavome prie senojo namo. Dilas pasiliko prie žibinto stulpo ties Redlių sodybos kampu, o mudu su Džemiu nuėjome šaligatviu pro namą. Paskui Džemis sustojo, o aš paėjau toliau ir įsitaisiau ten, iš kur galėčiau matyti, kas dedasi už kampo.

— Visur ramu, — pasakiau. — Nematyti nė gyvos dvasios.

Džemis atsigręžė į Dilą. Tas linktelėjo.

Džemis pritvirtino raštelį prie karties ir per darželį stengėsi įtaikyti jį į tą langą, kurį pasirinko. Karčiai trūko kelių colių, ir Džemis svėrėsi per tvorą, kiek tik įmanydamas. Aš kurį laiką žiūrėjau, kaip jis ten krapštosi, paskui palikau savo postą ir atbėgau pas jį.

— Raštelis nenusikabina, — sumurmėjo Džemis, — jei nestipriai prikabinsiu — nesilaikys. Eik atgal stebėti, Paukšteli.

Aš grįžau prie kampo ir pažiūrėjau į tuščią gatvę. Paskui atsigręžiau į Džemį ir ėmiau stebėti, kaip jis atkakliai stengiasi padėti raštelį ant palangės. Raštelis vis nukrisdavo ant žemės, ir Džemis vėl jį prisitraukdavo, o aš tuo tarpu ėmiau galvoti, kad Baubas Redlis, ko gero, nemokės perskaityti, net jeigu laiškas ir paklius jam į rankas.

Atsigręžiau į gatvę ir staiga išgirdau skambant varpelį.

Krūptelėjau kaip įgelta — gal Baubas Redlis jau siekia manęs kruvinomis iltimis. Bet ne, tai Dilas iš visų jėgų kratė varpelį pačioje Atikaus panosėje.

Džemis taip persigando, kad man jo net pagailo, ir aš nebepasakiau, jog buvau išpranašavusi panašią pabaigą. Jis lėtai nupėdino šaligatviu, vilkdamas paskui save kartį.

Atikus griežtai paliepė Dilui:

— Liaukis skambinti tuo varpeliu.

Dilas suspaudė pirštais varpelio šerdį; stojo tokia spengianti tyla, kad aš panorau vėl išgirsti jį skambinant. Atikus atsmaukė skrybėlę ant pakaušio ir įsirėmė rankomis į šonus.

— Džemi, — paklausė jis, — ką tu darai?

— Nieko.

— Nemeluok man. Sakyk.

— Aš... mes norėjome kai ką perduoti misteriui Redliui.

— Ką gi jūs norėjote perduoti?

— Laiškelį.

— Parodyk man.

Džemis ištiesė jam murziną popierėlį. Atikus paėmė jį ir šiaip taip perskaitė.

— Kodėl jūs norite, kad misteris Redlis išeitų laukan?

Dilas atsakė:

— Mes manėme, kad jam gal patiktų su mumis... — ir tuojau nuščiuvo, išvydęs Atikaus žvilgsnį.

— Sūnau, — tarė Atikus Džemiui, — aš pasakysiu tau vieną dalyką, kurio antrą kartą nebekartosiu: liaukis kankinęs tą žmogų. Ir jūs abu taip pat.

Ką misteris Redlis daro, tai jo reikalas, paaiškino Atikus. Jeigu jis norės išeiti — išeis. Jeigu nori sėdėti namuose — jis turi teisę sėdėti netrukdomas įkyrių smalsuolių, o šitoks pavadinimas dar labai švelnus tokiems kaip mes. Ar mums patiktų, jeigu Atikus nepasibeldęs įsibrautų naktį į mūsų kambarius? O juk mes taip elgiamės su misteriu Redliu. Gal mums ir atrodo, kad misteris Redlis gyvena labai keistai, bet jam pačiam tai visiškai nekeista. Negana to — ar mums niekada neatėjo į galvą, kad civilizuoti žmonės bendrauja vieni su kitais pasibelsdami į duris, o ne braunasi pro langus? Pagaliau išvis nereikia lįsti prie to namo, kol mūsų niekas nekviečia, ir nedera žaisti tokių paikų žaidimų, kokius jis matė mus žaidžiant, arba šaipytis iš kurio nors mūsų gatvės ar mūsų miesto gyventojo...

— Mes visai nesišaipėme iš jo, tikrai nesijuokėme, — tarė Džemis, — mes tik...

— Vadinasi, aš nesuklydau, ką?

— Kad mes iš jo šaipėmės?

— Ne, — tarė Atikus. — Jūs demonstravote visiems kaimynams jo gyvenimo istoriją.

Džemis bandė dar piktintis.

— Aš nesakiau, kad mes tai darėme, aš juk nesakiau!

Atikus šaltai šyptelėjo.

— Pasakei ką tik dabar, — tarė jis. — Tuojau pat baik šitas nesąmones, visi baikite.

Džemis išsižiojęs spoksojo į tėvą.

— Tu, rodos, nori būti juristas? — Mūsų tėtis įtartinai spaudė lūpas, tarsi nenorėdamas, kad jos prasivertų.

Džemis nutarė, kad išsisukinėti beprasmiška, ir nieko nebepasakė. Kai Atikus nuėjo į namus pasiimti dokumentų, kuriuos iš ryto buvo pamiršęs, Džemis pagaliau susivokė, kad tėvas iškrėtė jam seniausiai visiems žinomą juridinį pokštą. Jis stovėjo per pagarbų atstumą nuo priekinių laiptelių ir laukė, kol Atikus išeis į miestą. Kai Atikus jau buvo nuėjęs taip toli, kad nieko nebegalėjo išgirsti, Džemis šūktelėjo jam:

— Norėjau būti juristas, bet dabar nebesu tuo tikras!

— Galima, — pasakė mūsų tėtis, kai Džemis paklausė, ar mums galima pasėdėti prie mis Reičelės tvenkinio su Dilu, nes rytoj jis išvažiuos iš Meikombo. — Palinkėkite jam laimingos kelionės nuo manęs ir pasakykite, kad lauksime jo kitą vasarą.

Mudu peršokome per žemą tvorelę, skiriančią mis Reičelės kiemą nuo įvažiavimo į mūsiškį. Džemis sučirškė kurapkos balsu, ir Dilas atsiliepė iš tamsos.

— Nė lapelis nejuda, — tarė Džemis. — Antai pažvelkite.

Jis parodė į rytų pusę. Didžiulis mėnulis kilo pro mis Modės lazdynus.

— Atrodo, kad nuo jo net šilčiau, — pridūrė Džemis.

— Šiandien ant jo kryžius? — paklausė Dilas, nepakeldamas galvos. Iš laikraščio skiautelės ir plaušų jis suko cigaretę.

— Ne, moteris. Tik nedek tos cigaretės, Dilai, tu pasmardinsi pusę miesto.

Kai Meikombe žiūri į mėnulį, jame gali pamatyti moterį. Ji sėdi prie tualetinio stalelio ir šukuojasi plaukus.

— Liūdna bus be tavęs, drauguži, — pasakiau aš Dilui. — Gal einam patykoti misterio Eiverio?

Misteris Eiveris gyveno kitapus gatvės, priešais misis Henri Lafajet Djuboz namus. Sekmadieniais misteris Eiveris su lėkštele rinkdavo aukas bažnyčioje, o vakarais sėdėdavo verandoje iki devintos valandos ir čiaudėdavo. Vieną vakarą mums teko laimė išvysti reginį, kuris daugiau niekada nebepasikartojo: nors ir kiek po to dar tykojome, misteris Eiveris daugiau taip nedarė. Tą vakarą mudu su Džemiu lipome žemyn mis Reičelės verandos laipteliais, kai Dilas mus sustabdė:

— Nieko sau! Pažiūrėkit ten.

Jis mostelėjo kitapus gatvės. Iš pradžių nieko nepastebėjome, tik vijoklių apraizgytą verandą, bet geriau įsižiūrėję išvydome keistą dalyką pro lapus tryško vandens srovelė ir lanku leidosi žemyn į, kaip mums atrodė, už dešimties pėdų esantį žibinto apšviestą ratą gatvėje. Džemis pasakė, kad misteris Eiveris nejaučia atstumo, o Dilas pareiškė, kad tas žmogus, matyt, turįs išgerti visą galoną vandens per dieną. Paskui jiedu pradėjo ginčytis, kuris numes akmenį toliau ir tiksliau, o aš ir vėl likau atstumta, nes šioje srityje negalėjau su jais varžytis.

Dilas pasitempė, nusižiovavo ir tarė net per daug nerūpestingai:

— Sugalvojau — einam pasivaikščioti.

Aš supratau, kad čia tik akių dūmimas. Meikombe niekas neina šiaip sau pasivaikščioti.

— Kur, Dilai?

Dilas mostelėjo galva pietų pusėn.

— Einam, — sutiko Džemis, o kai aš pasipriešinau, jis meiliai tarė: — Tau niekas ir neliepia eiti, brangusis angelėli.

— Ir tau negalima. Atsimink...

Bet Džemis buvo ne iš tų, kurie ilgai mini senas nesėkmes. Matyt, Atikaus pamokymai jam sužadino tik vieną troškimą išmokti kryžminės apklausos gudrybių.

— Paukšteli, mes nieko nedarysime, tik nueisime iki žibinto stulpo ir atgal.

Mes tyliai slinkome šaligatviu klausydamiesi, kaip kaimynai verandose girgždina sūpuokles, kaip ramiai šį vakarą šnekučiuojasi mūsų gatvės gyventojai. Kartkartėmis išgirsdavome mis Stefanijos Kroford juoką.

— Na? — tarstelėjo Dilas.

— Tvarka, — atsakė Džemis. — Paukšteli, kodėl tau nėjus namo?

— O ką jūs darysite?

Dilas su Džemiu pasakė norį žvilgtelėti pro tą langą, kurio langinė atsiknojusi, — gal jiems pasisektų išvysti Baubą Redlį, o jei aš nenoriu eiti su jais, tai galiu drožti namo ir laikyti savo rėksmingą kakarinę užčiauptą, štai ir viskas.

— Tai kuriems galams reikėjo laukti iki šios dienos ir iki pat vakaro?

Todėl, paaiškino Džemis, kad sutemus niekas jų nepastebės, ir Atikus dabar taip įsikniaubęs į knygą, kad neišgirstų ir paskutiniojo teismo trimitų, o jeigu Baubas Redlis juos užmuš, tai prapuls tik mokslo metai, bet ne atostogos; be to, naktį bus geriau matyti, kas darosi tamsiuose kambariuose, negu dienos metu, aišku man ar ne?

— Džemi, labai prašau...

— Paukšteli, sakau tau paskutinį kartą, liaukis pliurpus arba keliauk namo... Dievaži, tu kasdien daraisi vis labiau panaši į mergiotę!

Po tokių žodžių man nebebuvo kas daryti, reikėjo eiti drauge su jais. Mes pagalvojome, kad geriau bus pralįsti pro aukštos vielų tvoros apačią pačiame Redlių sklypo gale, nes taip mažiau rizikos, kad mus kas pamatys. Už tvoros buvo didelis sodas ir siauras medinis sandėliukas.

Džemis pakėlė aukštyn apatinę vielą ir mostelėjo Dilui lįsti. Paskui įlindau aš ir palaikiau vielą Džemiui. Jis vos ne vos prasispraudė.

— Tyliau, tyliau, — sušnibždėjo jis. — Būkite atsargūs, neužsirioglinkite ant kopūstų, nes nuo to gurgždėjimo ir negyvėlis prabustų.

Turėdama tai galvoje, aš galėjau žengti tik kokį vieną žingsnį per minutę. Paskui ėmiau eiti greičiau, nes mėnesienoje pamačiau, kad Džemis jau toli priekyje ir moja man. Mes priėjome prie vartelių iš sodo į kiemą. Džemis stumtelėjo juos. Varteliai girgžtelėjo.

— Spjaukit ant jų, — sušnibždėjo Dilas.

— Įviliojai mus į spąstus, Džemi, — suburbėjau aš. — Ne taip lengva bus iš čia išsikrapštyti.

— Ššš. Spjauk, Paukšteli.

Mes spjaudėm, kol mums išdžiūvo burnos. Paskui Džemis ėmė lėtai verti vartelius, kol tie atsirėmė į tvorą. Mes atsidūrėme galiniame kieme.

Iš kiemo pusės Redlių namas atrodė dar nepatrauklesnis: per visą jo ilgį tęsėsi apgriuvusi veranda, buvo dvejos durys ir du tamsūs langai tarp jų. Verandos stogą vienoje pusėje laikė ne stulpas, o netašytas rąstagalys. Kampe riogsojo sena krosnelė, o virš jos vaiduokliškai bolavo skrybėlių kabyklos veidrodis, atspindėdamas mėnesieną.

— Oi, — tyliai aiktelėjo Džemis, pakėlęs vieną koją.

— Kas atsitiko?

— Bailiai, — suvebleno jis.

Iš visų pusių mūsų tykojo nematomos kliūtys — štai ir Dilas priekyje į kažką atsitrenkė ir sušnibždėjo: „O, Dieve“. Mes nusėlinome už namo kampo, prie lango su pravira langine. Bet Džemiui iki palangės trūko kelių colių.

— Leisk, kilstelėsiu, — sumurmėjo jis Dilui. — Ne, palauk.

Džemis suėmė dešine ranka savo kairės riešą, kaire ranka — mano dešinės riešą, aš dešine — savo kairės riešą, o kaire — jo riešą, ir pasidarė balnelis. Mes pasilenkėme, ir Dilas atsisėdo ant jo. Paskui pakėlėme jį, ir jis nusitvėrė palangės.

— Paskubėk, — sušnibždėjo Džemis, — ilgai neišlaikysime.

Dilas stuktelėjo man per petį, ir mes nuleidome jį ant žemės.

— Ką matei?

— Nieko. Užuolaidas. Bet kažkur spingsi blausi švieselė.

— Einam iš čia, — sukuždėjo Džemis. — Grįžtam atgal į kiemo pusę. Ššš, — nutildė jis mane, kai aš norėjau paprieštarauti.

— Pabandykim pažiūrėti pro verandos langą.

— Dilai, nereikia, — paprašiau aš.

Dilas stabtelėjo ir praleido Džemį į priekį. Džemis padėjo koją ant laiptelio, ir tas sugirgždėjo. Džemis truputį pastovėjo, paskui pabandė iš lėto perkelti svorį ant vienos kojos. Laiptelis tylėjo. Džemis žengė iš karto per dvi pakopas, padėjo koją ant verandos grindų, šastelėjo viršun ir vos nepargriuvo, praradęs pusiausvyrą. Bet tuojau tvirtai atsistojo ant kojų, paskui atsiklaupė, nušliaužė prie lango ir pažvelgė į vidų.

Tą akimirką aš pamačiau šešėlį. Vyriškio su skrybėle šešėlį. Iš pradžių pagalvojau, kad tai medis, bet nebuvo nė mažiausio vėjelio, o medžių kamienai nevaikščioja. Galinė veranda skendėjo mėnesienoje, ir šešėlis, lyg iškirptas žirklėmis, nužingsniavo veranda Džemio link.

Tada jį pamatė ir Dilas. Jis užsidengė veidą rankomis.

Paskui šešėlis krito ant Džemio, ir tas jį pamatė. Apglėbęs galvą rankomis, Džemis suakmenėjo.

Šešėlis sustojo maždaug per pėdą nuo Džemio. Jis mostelėjo ranka į šalį, nuleido ją žemyn ir sustingo. Paskui apsigręžė, praslinko pro pat Džemį, perėjo verandą ir dingo už namo kampo, iš kur ir buvo pasirodęs.

Džemis nušoko nuo verandos ir puolė prie mūsų. Jis atplėšė vartelius, vikriai išstūmė pro juos mudu su Dilu ir nuginė tiesiai per čiužančių kopūstų lysves. Bėgdama per tuos kopūstus, aš suklupau, ir kaip tik tą akimirką driokstelėjo šūvis, sudrebindamas visą apylinkę.

Dilas su Džemiu plojosi ant žemės šalia manęs. Džemis sumikčiojo, vos gaudydamas kvapą:

— Pro tvorą į mokyklos kiemą!.. Paskubėk, Paukšteli!

Džemis palaikė apatinę vielą, kol mudu su Dilu prasliuogėme į kitą pusę. Jau buvome besiglaudžią po vienišu ąžuolu mokyklos kieme, tik staiga susivokėme, kad su mumis nėra Džemio. Nubėgom atgal ir radom jį įstrigusį tvoroje ir besistengiantį išsinerti iš kelnių, užsikabinusių už vielos. Jis atbėgo prie ąžuolo tik su apatinėmis kelnaitėmis.

Čia, kur nebegrėsė pavojus, sustojome visiškai apkvaitę, bet Džemio smegeninė veikė puikiai:

— Turim spaust namo, nes mūsų pasiges.

Mes perbėgome mokyklos kiemą, prašliaužėme pro tvoros apačią į Elnių pievą, kuri siekėsi su mūsų sklypu, persiropštėme per savo kiemo tvorą, atbėgome prie galinių laiptelių, ir tik tada Džemis leido mums atsipūsti.

Atgavę kvapą, visi trys nužingsniavome į mūsų kiemą taip ramiai ir abejingai, kaip tik mokėjome. Kai pažvelgėme į gatvę, pamatėme prie Redlių vartelių besibūriuojančius kaimynus.

— Geriau einam tenai, — tarė Džemis. — Jiems pasirodys keista, jeigu neprieisime.

Misteris Natanas Redlis stovėjo savo kieme, prie vartelių, persimetęs per petį šautuvą. Atikus stovėjo šalia mis Modės ir mis Stefanijos Kroford. Čia pat buvo ir mis Reičelė bei misteris Eiveris. Niekas nepastebėjo, kaip mes priėjome.

Mums patyliukais prisiartinus prie mis Modės, ji atsigręžė.

— Kur jūs buvote? Girdėjote, kas čia įvyko?

— Kas gi? — paklausė Džemis.

— Misteris Redlis šovė į negrą savo kopūstų darže.

— O! Ar jis pataikė?

— Ne, — tarė mis Stefanija. — Jis šovė į orą. O negras taip nusigando, kad visas net pabalo. Misteris Redlis sako, kad jei kas pamatys baltą juodasnukį, tai ir bus tas pats. Jis sako, kad antras vamzdis irgi užtaisytas, ir jeigu jis vėl išgirs darže krebždant, tada jau taikys tiesiai, nesvarbu, ar ten bus šuo, ar nigeris, ar... Džemis Finčas!

— Ką jūs turit galvoje, panele? — sutriko Džemis.

Tada prabilo Atikus.

— Kur tavo kelnės, sūnau?

— Kelnės?

— Taip, kelnės.

Išsisukinėti buvo beprasmiška. Visi matė, kad jis tik su apatinėmis kelnaitėmis. Aš atsidusau.

— Ee... misteri Finčai!

Gatvės žibinto šviesoje aš pamačiau, kad Dilas kažką sugalvojo — jo akys išsiplėtė, putlus angeliškas veidelis pasidarė dar apvalesnis.

— Ką pasakysi, Dilai? — paklausė Atikus.

— Ee... kelnes aš iš jo išlošiau, — suburbleno jis.

— Išlošei? Kaip tai?

Dilas pasikrapštė ranka pakaušį, paskui viršugalvį, po to pasitrynė kaktą.

— Mes lošėme nusirengiamąjį pokerį prie tvenkinio, — paaiškino jis.

Mudu su Džemiu lengviau atsikvėpėme. Matyt, kaimynus Dilo atsakymas irgi patenkino — visi taip ir sužiuro į mus. Kas gi tas nusirengiamasis pokeris?

Bet aiškinti nebuvo kada: mis Reičelė kad suspigs kaip gaisrininkų sirena:

— O Jėzau! Dilai Hari! Prie mano tvenkinio vyksta azartiniai lošimai? Aš tau parodysiu nusirengiamąjį pokerį!

Tik Atikaus dėka Dilas nebuvo tuojau pat sukapotas į gabalėlius.

— Palaukite minutėlę, mis Reičele, — pasakė jis. — Kiek žinau, anksčiau jie nieko panašaus nedarydavo. Jūs lošėte kortomis?

Džemis stačia galva puolė gelbėti Dilo:

— Ne, tėte, degtukais.

Mano brolis pasirodė nuostabus. Degtukai — pavojingas dalykas, bet kortos — tikra pražūtis.

— Džemi, Paukšteli, — tarė Atikus, — žiūrėkite, kad aš daugiau negirdėčiau apie pokerį, kad ir koks jis būtų. Eik pas Dilą, Džemi, ir atsiimk kelnes. Susitarkite patys.

— Nesijaudink, Dilai, — pasakė Džemis, kai mes nubindzenome šaligatviu, — mis Reičelė nieko tau nepadarys. Atikus užkalbės jai dantį. O tu greit susigaudei, žmogau. Klausyk... girdi?

Mes sustojome ir išgirdome Atikaus balsą:

— ... nieko baisaus... vaikai yra vaikai, mis Reičele...

Dilas nusiramino, bet mudu su Džemiu nė kiek. Kokiomis kelnėmis Džemis pasirodys rytoj rytą — štai kur tikra bėda.

— Galiu duoti tau savo, — pasiūlė Dilas, kai mes priėjome prie mis Reičelės namo. Džemis pasakė esąs labai dėkingas, bet iš to jokios naudos, nes vis tiek negalėsiąs į jas įlįsti. Mes atsisveikinome, ir Dilas nuėjo namo. Paskui, matyt, staiga prisiminė, kad mudu susižadėję, nes išbėgo gatvėn ir paskubomis pakštelėjo man į skruostą Džemio akivaizdoje.

— Ei, rašykite man, gerai? — riktelėjo jis mums pavymui.

Net jeigu Džemis ir nebūtų likęs be kelnių, mes vis tiek būtume blogai miegoję. Kiekvienas krebžtelėjimas, kurį išgirdau gulėdama savo sudedamojoje lovelėje galinėje verandoje, tą naktį man atrodė trigubai garsesnis: sugurgžda žvyras po praeivių kojomis, o man jau atrodo, kad Baubas Redlis ateina keršyti, išgirstu tolumoje negro juoką — tai Baubas Redlis išbėgęs į lauką ieško mūsų, peteliškė atsimuša į tinklelį — tai turbūt Baubas Redlis siusdamas ardo vielas; net platanai judėjo kaip gyvi, lemdami kažką bloga. Aš snūduriavau negalėdama kietai įmigti, kai išgirdau tyliai mane šaukiantį Džemį.

— Ar tu jau visai pakvaišai?

— Ššš... Atikus išjungė šviesą.

Blausioj mėnesienoj pamačiau, kad Džemis nuleido kojas ant grindų.

— Einu kelnių, — pasakė jis.

Aš kaipmat atsisėdau.

— Negalima. Aš tau neleisiu.

Džemis skubėjo apsivilkti marškinius.

— Aš turiu eiti.

— Jeigu eisi, pažadinsiu Atikų.

— Jeigu pažadinsi, užmušiu tave.

Aš įsikibau į Džemį ir pasisodinusi ant savo lovos pamėginau įkrėsti jam proto.

— Misteris Natanas suras jas iš ryto. Jis žino, kad tu jas pametei. Jis parodys tas kelnes Atikui, tu gausi pylos, bet tuo viskas ir baigsis. Gulk į lovą.

— Aš viską žinau, — tarė Džemis. — Todėl ir einu.

Man tiesiog pasidarė bloga. Jis ketina vienas grįžti į tą vietą. Aš prisiminiau mis Stefanijos žodžius — misterio Natano antras vamzdis užtaisytas, jis laukia, kol vėl išgirs krebždant, tada, nesvarbu, ar ten bus juodasnukis, ar šuo, ar... Džemis žinojo visa tai ne blogiau už mane. Mane apėmė siaubas.

— Klausyk, Džemi, neverta. Na, gausi lupt, paskaudės ir praeis. O štai misteris Redlis gali tave nudėti, Džemi. Prašau...

Džemis kantriai atsiduso.

— Tu... tu suprask, Paukšteli, — tyliai tarė jis, — aš neprisimenu, kad Atikus kada nors būtų mane mušęs. Ir nenoriu, kad muštų.

Čia tai tiesa. Atikus tik grasindavo mums kas antrą dieną.

— Nemušė, nes nebuvo rimtai nutvėręs.

— Gal ir taip, bet... aš nenoriu, kad iš viso mane muštų, Paukšteli. Nereikėjo šį vakarą ten lįsti, Paukšteli.

Man atrodo, kad tą naktį mudu ėmėme tolti vienas nuo kito. Tiesa, kartais būdavo taip, kad aš jo negalėdavau suprasti, bet netrukus visos painiavos išaiškėdavo, ir vėl viskas būdavo kaip anksčiau. Tačiau šįkart aš nepajėgiau jo perprasti.

— Klausyk, — meldžiau aš, — tu tik pagalvok, kaip baisu bus ten vienam...

— Nutilk!

— Nejaugi tu manai, kad Atikus galėtų taip smarkiai supykti, kad net liautųsi šnekėtis su tavimi? Aš jį prižadinsiu, Džemi, garbės žodis, prižadinsiu...

Džemis griebė mane už pižamos apykaklės ir smarkiai ją pasuko.

— Tada aš eisiu su tavim... — sušnibždėjau dusdama.

— Nereikia. Tik triukšmą sukelsi.

Daugiau aš nieko nebegalėjau padaryti, todėl atšoviau duris ir palaikiau jas atidarytas, kol Džemis sėlino laiptais žemyn. Turėjo būti kokia antra valanda nakties. Mėnulis leidosi, blėstančioje mėnesienoje pinučių šešėliai buvo susilieję. Balti Džemio marškinėliai šmėkščiojo tamsoje, tarsi mažas vaiduoklis būtų skubėjęs pasislėpti nuo auštančio ryto. Papūtė lengvas vėjelis, vėsindamas prakaitu apsipylusi mano kūną.

Man pasirodė, kad Džemis nuėjo prie tvoros tuo pačiu keliu aplink, per Elnių pievą, per mokyklos kiemą, — bent jau pasuko į tą pusę. Šitas kelias ilgesnis, todėl dar ne laikas jaudintis. Aš palaukiau, kol bus laikas jaudintis, ir ėmiau klausytis — ar nedriokstelės šūvis. Paskui man pasigirdo, kad tolumoje girgžtelėjo tvora. Bet tik pasigirdo.

Išgirdau Atikų kosint. Sulaikiau kvapą. Kartais vidury nakties, eidami į vonios kambarį, mes girdėdavome, kad Atikus skaito. Jis yra sakęs, kad dažnai naktį nubunda, užeina pažiūrėti mūsų, o paskui skaito knygą, kol vėl apima miegas. Aš laukiau, kol jis įžiebs lempą savo kambaryje, įtempusi žvilgsnį stebėjau, ar nepamatysiu šviesos ruoželio koridoriuje. Bet buvo tamsu, ir aš vėl pradėjau alsuoti.

Peteliškės pradingo, bet pribrendusios platano sėklos barškeno į stogą nuo menkiausio vėjo dvelktelėjimo. Kažkur tolumoje amsėjo šunys, ir tamsoje buvo labai nejauku.

Netrukus pamačiau grįžtantį Džemį. Balta marškinių dėmelė liuoktelėjo per tvorą, juosiančią galinį kiemą, ir palengva ėmė didėti. Džemis užkopė verandos laipteliais, įėjo vidun, užšovė duris ir atsisėdo ant savo lovos. Be žodžių parodė man kelnes. Paskui atsigulė, ir aš kurį laiką girdėjau, kaip virpa jo lovelė. Po to viskas nurimo. Aš dar klausiausi, bet jis nebekrustelėjo. 7

Visą savaitę Džemis vaikščiojo tylus ir paniuręs. Aš padariau taip, kaip Atikus man kartą buvo pataręs, — pabandžiau įlįsti į Džemio kailį ir pažiūrėti į pasaulį jo akimis. Ir supratau: jei man būtų tekę vienai eiti prie Redlių sodybos antrą valandą nakties, tai kitą dieną būtų buvusios mano laidotuvės. Todėl nekvaršinau Džemiui galvos ir stengiausi nesipainioti jam po kojų.

Prasidėjo mokslo metai. Antroje klasėje buvo ne tik kad ne geriau nei pirmoje, bet netgi blogiau — mums ir vėl kaišiojo panosėn paveikslėlius, užuot mokę skaityti ir rašyti. Už sienos nuolat skardėdavo juokas, ir iš to buvo galima nujausti, kaip sekasi mis Karolinai; beje, pirmoje klasėje netrūko antramečių, tai jie bent jau padėdavo jai palaikyti ten tvarką. Vienintelis geras dalykas antroje klasėje buvo tas, kad pamokos baigdavosi tuo pačiu metu, kaip ir Džemiui, ir mudu trečią valandą drauge keliaudavome namo.

Vieną dieną, kai ėjome per mokyklos kiemą namo, Džemis staiga pareiškė:

— Aš tau ne viską papasakojau.

Jau senokai jis nebuvo pasakęs tokio ilgo sakinio, todėl aš jį padrąsinau:

— Apie ką?

— Apie aną naktį.

— Tu man nieko nepasakojai apie aną naktį, — pataisiau aš jį.

Džemis tik numojo ranka į mano žodžius, tarsi baidydamas uodus.

Jis valandėlę patylėjo, paskui tarė:

— Kai grįžau prie savo kelnių... Tada, kai aš bėgdamas iš jų išsinėriau, jos buvo taip įstrigusios tarp vielų, kad negalėjau atkabinti. O kai grįžau atgal... — Džemis giliai atsikvėpė, — ...kai grįžau atgal, jos gražiai sulankstytos kabojo ant tvoros... tarsi man paruoštos.

— Kabojo...

— Ir tai dar ne viskas... — Džemis kalbėjo lygiu, be jokios išraiškos balsu. — Kai grįšim namo, parodysiu. Jos buvo susiūtos, bet ne moters ranka, o taip, lyg aš pats būčiau siuvęs. Kreivai, šleivai. Atrodo, tarytum...

— ... Kažkas žinojo, kad tu ateisi jų pasiimti.

Džemis krūptelėjo.

— Tarytum kas būtų skaitęs mano mintis... ar būtų puikiausiai žinojęs, ką aš ketinu daryti. Juk niekas negalėjo žinoti, ką aš ruošiuosi daryti, jeigu manęs nepažįsta, ar ne, Paukšteli?

Jis klausė taip, lyg būtų prašęs jam pritarti. Ir aš pritariau.

— Niekas negalėtų pasakyti, ką tu ruošiesi daryti, tik tas, kuris gyvena kartu su tavimi, net ir aš negalėčiau, ne visada galiu.

Mudu kaip tik ėjome pro mūsų ąžuolą. Drevėje gulėjo pilkos virvelės kamuoliukas.

— Neimk, Džemi, — pasakiau aš. — Čia tikrai kažkieno slaptavietė.

— Vargu, Paukšteli.

— Tikrai, tikrai. Gal Valteris Kaningemas ar koks kitas berniukas atbėga čia per pertrauką ir slepia savo daiktus, o mes ateinam ir pasiimam. Klausyk, palikim čia tą kamuoliuką ir palaukim keletą dienų. Jeigu jis vis dar bus čia, tada pasiimsime, gerai?

— Gerai, — tarė Džemis, — gal ir tavo teisybė. Tikriausiai čia kokio nors mažo vaiko slaptavietė, kur jis slepia savo daiktus nuo suaugusiųjų. O juk per atostogas mes nieko nerasdavom.

— Aha, — pasakiau aš, — bet vasarą čia niekada nevaikščiodavome.

Mudu nuėjome namo. Kitą rytą kamuoliukas tebebuvo drevėje.

Jis buvo ten ir trečią dieną, o tada Džemis įsikišo jį kišenėn. Nuo tos dienos visus drevėje rastus daiktus mes laikėme savais.

Antroje klasėje buvo baisi nuobodybė, bet Džemis tvirtino, kad mokykla man patiks kuo toliau, tuo labiau, kad pradžia ir jam buvo tokia, ir tik tada, kai pasieki šeštą klasę, gali išmokti kai ko vertingo. Matyt, šeštoje klasėje jam ėmė patikti nuo pat pirmos dienos: jis išgyveno trumpą vadinamąjį egiptietiškąjį periodą, o aš tik spoksojau akis išpūtusi, kaip Džemis stengiasi vaikščioti tiesus it lenta — atkišęs vieną ranką į priekį, kitą užsukęs už nugaros, kojų pėdas statydamas vieną paskui kitą. Jis pasakė, kad šitaip vaikščiodavę egiptiečiai. Aš pareiškiau, kad jeigu jie šitaip vaikščiojo, tai man visai nesuprantama, kaip jie galėjo ką nors nuveikti. Džemis paaiškino, kad egiptiečiai padarę kur kas daugiau už amerikiečius: jie išradę tualetinį popierių ir amžinąjį balzamavimą. Anot jo, kur mes šiandien būtume, jeigu ne jų išradimai. Atikus pasakė man — reikia atmesti būdvardžius, tada faktai bus teisingi.

Alabamos pietuose riba tarp metų laikų nelabai ryški; vasarą nepastebimai pakeičia ruduo, žiema kartais taip ir neateina, tik rudens dienos vėl nušvinta pavasariu, o pavasaris vėl virsta vasara. Tais metais ruduo buvo ilgas ir toks šiltas, kad nereikėjo nė megztuko. Vieną tokią ramią ir šiltą spalio popietę, bindzindami savo taku iš mokyklos, vėl sustojome prie drevės. Viduje kažkas bolavo.

Šį kartą Džemis leido pašeimininkauti man: aš ištraukiau dvi mažytes, iš muilo išpjaustytas figūrėles. Viena buvo berniukas, kita vilkėjo paprastą, grubiai išdrožtą suknutę.

Aš suspigau ir sviedžiau jas šalin, visai pamiršusi, kad užkeikti daiktai — grynas prasimanymas.

Džemis tuoj pat pakėlė figūrėles.

— Ką darai? — suriko jis ir ėmė valyti nuo jų raudonas dulkes. — Tokios gražios, — pasakė jis. — Niekada nebuvau matęs tokių gražių.

Jis ištiesė man figūrėles. Tikri du vaikučiai, tik labai mažyčiai. Berniukas mūvėjo trumpas kelnes, sruoga plaukų dryksojo ant kaktos iki pat antakių. Aš žvilgtelėjau į Džemį. Tiesių kaštoninių plaukų sruoga gulė ant kaktos. Anksčiau niekada nebuvau to pastebėjusi.

Džemis pakėlė akis nuo mergaitės figūrėlės į mane. Figūrėlė buvo su kirpčiukais. Kaip ir aš.

— Čia mes, — pasakė Džemis.

— Kaip manai, kas jas padarė?

— Kas iš mūsų kaimynų moka raižyti? — paklausė jis.

— Misteris Eiveris.

— Misteris Eiveris tik pjaustinėja medį. Aš klausiau, kas moka išdrožti figūras.

Kas savaitę misteris Eiveris sudroždavo maždaug po pliauską, prisidirbdavo dantų krapštukų ir paskui juos kramtydavo.

— O tas mis Stefanijos Kroford kavalierius? — tarstelėjau aš.

— Jis drožinėja, tiesa, bet gyvena kaime. Kada gi jis būtų galėjęs įsižiūrėti į mus?

— Gal jis sėdėdamas verandoje žiūrėdavo ne į mis Stefaniją, o į mus. Juo dėta aš taip ir daryčiau.

Džemis spoksojo į mane neatitraukdamas akių taip ilgai, kad aš paklausiau, kas atsitiko, bet gavau tik trumpą atsakymą:

— Nieko, Paukšteli.

Kai grįžome namo, Džemis įsidėjo figūrėles į savo skrynelę.

Nepraėjo nė dvi savaitės, ir mes radome drevėje visą pakelį kramtomosios gumos, kurią mėgaudamiesi sužiaumojome, ir Džemis net neprisiminė, kad viskas Redlių sodyboje nuodinga.

Kitą savaitę drevė padovanojo mums patamsėjusį medalį. Džemis parodė jį Atikui, ir tas paaiškino, kad tai medalis už taisyklingą rašymą, kad dar prieš mums gimstant Meikombo apygardos mokyklose būdavo rengiamos taisyklingo rašymo varžybos, ir laimėtojai gaudavo medalius. Atikus pasakė, kad kažkas, matyt, bus tą medalį pametęs, ir pasiteiravo, ar mes apklausinėjom kaimynus. Aš jau buvau besižiojanti sakyti, kur mes jį suradome, bet Džemis slapčia man įspyrė. Paskui Džemis paklausė Atikų, gal jis prisimena, kas yra laimėjęs tokį medalį, tačiau Atikus neprisiminė.

O po keturių dienų atsirado didžiausia dovana — kišeninis laikrodis su grandinėle ir aliumininiu peiliuku. Laikrodis nėjo.

— Kaip manai, Džemi, čia baltasis auksas?

— Nežinau. Parodysiu Atikui.

Atikus pasakė, kad toks laikrodis, jei būtų naujas, kartu su peiliuku ir grandinėle kainuotų maždaug dešimt dolerių.

— Apkeitei mokykloje į savąjį? — paklausė Atikus.

— O ne, tėte! — Džemis išsitraukė savo senelio laikrodį, kurį Atikus leisdavo jam segėti vieną dieną per savaitę su sąlyga, kad Džemis saugos jį kaip savo akį. Ir Džemis tomis dienomis vaikščiodavo tarsi stiklinis. — Atikau, jei sutinki, aš geriau segėsiu šitą. Gal kaip nors pasiseks jį sutaisyti.

Prieš šią naują dovaną nublanko ir senelio laikrodis, kurį saugoti Džemiui buvo tikra našta; dabar jam nebereikės kas penkios minutės žiūrėti, kuri valanda.

Jis smarkiai pasidarbavo — išardė ir vėl sudėjo laikrodį, ir tik viena spyruoklė bei dvi mažytės detalės atliko, o laikrodis vis tiek nėjo.

— Oi, oi, — dūsavo Džemis, — jis niekada nepradės eiti. Klausyk, Paukšteli?

— A?

— Kaip manai, gal reikėtų parašyti laišką tam, kas dovanoja mums visus tuos daiktus?

— Būtų labai gerai, Džemi, mudu galėtume padėkoti... Kas tau?

Džemis ėmė linguoti galvą, užspaudęs rankomis ausis.

— Nieko nesuprantu, visai nesuprantu... pats nežinau, Paukšteli... — Jis žvilgtelėjo svetainės pusėn. — Man dingtelėjo pasakyti Atikui... Bet ne, gal nereikia.

— Nori, aš pasakysiu?

— Ne, Paukšteli, nesakyk. Paukšteli?

— Ką-ą?

Visą vakarą Džemiui knietėjo man kažką pasakyti; čia jo veidas nušvisdavo ir jis atsisukdavo į mane, čia vėl apsigalvodavo. Apsigalvojo ir šį kartą.

— Ai, nieko.

— Nagi, rašykim laišką.

Aš pakišau jam panosėn bloknotą ir pieštuką.

— Gerai. „Mielas pone...“

— Kodėl manai, kad jis vyras? Einu lažybų, kad čia mis Modės darbas... Seniai jaučiu, kad jos.

— Cha, mis Modė negali kramtyti gumos, — šyptelėjo Džemis. — Juk žinai, ji kartais labai gražiai moka pakalbėti. Kartą aš pasiūliau jai gabalėlį, o ji — ne, dėkui, kramtomoji guma, girdi, prilimpa prie gomurio, ir tada prarandi kalbos dovaną. Puikiai skamba, ar ne?

— Aha, kartais ji labai dailiai pasako. Be to, iš kur ji būtų gavusi laikrodį su grandinėle.

— „Gerbiamasis misteri, — kūrė Džemis. — Mes labai dėkojame už tokį... ne, mes dėkojame už visus tuos daiktus, kuriuos įdedate mums į drevę. Pagarbiai, Džeremis Atikus Finčas.“

— Jeigu taip parašysi, Džemi, jis nesupras, kas čia toks.

Džemis nutrynė savo vardą ir pasirašė: „Džemis Finčas.“ Aš pasirašiau apačioje: „Džiną Luiza Finč (Paukštelis)“. Džemis įdėjo laiškelį į voką.

Kitą rytą, kai mudu bėgome į mokyklą, Džemis pralenkė mane ir pirmas sustojo prie medžio. Jis stovėjo ir žiūrėjo į drevę, o jo veidas blyško, kol pasidarė baltas kaip drobė.

— Paukšteli!

Aš pribėgau. Kažkas buvo užlipdęs mūsų drevę cementu.

— Neverk, Paukšteli... nagi, neverk, nusiramink, — šnibždėjo jis man visą kelią iki mokyklos.

Kai grįžom namo pietauti, Džemis beveik nekramtydamas prarijo savo valgį, tada išbėgo į verandą ir sustojo ant laiptelių. Aš nusekiau iš paskos.

— Dar nepraėjo pro šalį, — pasakė jis.

Kitą dieną Džemis vėl išėjo budėti, ir jam pasisekė.

— Labas, misteri Natanai, — tarė jis.

— Labas, Džemi, Paukšteli, — atsakė misteris Redlis nesustodamas.

— Misteri Redli, — pašaukė Džemis.

Vyriškis atsigręžė.

— Misteri Redli, hm... ar jūs užlipdėte cementu drevę aname medyje?

— Taip, aš, — atsakė jis.

— Kodėl, sere?

— Medis miršta. Kai medžiai suserga, jie užkamšomi cementu. Turėtum tai žinoti, Džemi.

Visą dieną Džemis nieko daugiau apie tai nekalbėjo. Kai priėjome medį, jis susimąstęs delnu patapšnojo per cementą ir paskui ilgai apie kažką galvojo. Aš mačiau, kad jis vis labiau niaukiasi, todėl nelindau jam į akis.

Tą vakarą, kaip ir visuomet, mudu pasitikome iš darbo grįžtantį Atikų. Kai priėjome mūsų namą, Džemis tarė:

— Atikau, prašau pažiūrėti antai į tą medį.

— Kokį medį, sūnau?

— Redlių sklypo kampe, į mokyklos pusę.

— Taip?

— Ar tas medis miršta?

— Ne, sūnau, tikrai nemiršta. Žiūrėk — lapai žali, sodrus, niekur negelsta...

— Ir jis net neserga?

— Jis toks pat sveikas, kaip ir tu, Džemi. O kodėl klausi?

— Misteris Natanas Redlis sakė, kad medis miršta.

— Gal ir tiesa. Misteris Redlis, be abejo, geriau už mus nusimano apie savo medžius.

Atikus paliko mus verandoje. Džemis atsirėmė į stulpelį ir ėmė trintis į jį nugara.

— Tau niežti, Džemi? — paklausiau aš kiek galėdama mandagiau. Jis nieko neatsakė. — Eime vidun, Džemi.

— Tuojau ateisiu.

Jis stovėjo ten, kol visai sutemo, o aš laukiau jo. Kai grįžome į kambarius, pamačiau, kad Džemis buvo verkęs; veidas murzinas kaip tik ten, kur susimurzina verkiant, tik man buvo keista, kodėl aš nieko negirdėjau. 8

Tais metais po rudens vis dėlto atėjo žiema. O kodėl — to negalėjo suprasti net patys įžvalgiausi Meikombo apygardos pranašai. Dvi savaites truko dideli šalčiai, ir Atikus sakė, kad tokių nebuvo nuo 1885-ųjų. Anot misterio Eiverio, Rozetės akmenyje parašyta, kad orai būna labai blogi tada, jeigu vaikai neklauso tėvų, rūko cigaretes, pešasi vieni su kitais, ir mudu su Džemiu labai graužėmės, kad dėl mūsų kaltės gamta iškrypo iš vėžių, kad kaimynams per tai vienos bėdos, o mums patiems irgi nieko gera.

Tą žiemą mirė senoji misis Redli, bet vargu ar kam virptelėjo širdis dėl jos mirties — kaimynai retai ją matydavo, tik tada, kai ji laistydavo darželyje kanas. Mudu su Džemiu nusprendėme, kad Baubas galų gale pribaigė ją, bet Atikus grįžo iš Redlių namų ir labai mus nuvylė, pasakęs, kad ji mirė sava mirtimi.

— Paklausk, — kuštelėjo Džemis.

— Tu klausk, tu vyresnis.

— Štai todėl paklausti turėtum būtent tu.

— Atikau, — paklausiau aš, — ar tu matei misterį Artūrą?

Atikus rūsčiai pažvelgė į mane pro laikraščio viršų ir pasakė:

— Nemačiau.

Džemis neleido man daugiau klausinėti. Jis pasakė, kad Atikus dar nepamiršęs mūsų nuotykių su Redliais, todėl neverta jo erzinti. Džemio manymu, Atikus vis dar įtaria, kad aną vasaros naktį mes buvom užsiėmę ne tik nusirengiamuoju pokeriu. Tokia Džemio nuomonė neturėjo rimto pagrindo; jis sakėsi, kad jam taip tik atrodą.

Kitą rytą nubudusi žvilgtelėjau pro langą ir vos nenumiriau iš baimės. Aš taip ėmiau klykti, kad Atikus atbėgo iš vonios nebaigęs skustis.

— Pasaulio pabaiga, Atikau! Gelbėk!.. — Aš nutempiau jį prie lango ir parodžiau.

— Ne, ne, — tarė jis. — Čia tik sniegas.

Džemis paklausė Atikų, ar ilgai taip snigs. Džemis irgi niekada nebuvo matęs sniego, bet žinojo, kad toks yra. Atikus pasakė apie sniegą išmanąs ne ką daugiau už Džemį.

— Tikriausiai jis pavirs lietumi, jei bus toks vandeningas kaip dabar.

Pusryčiaujant suskambėjo telefonas, ir Atikus, pakilęs nuo stalo, nuėjo atsiliepti.

— Skambino Jula Mei, — grįžęs pasakė jis. — Kartoju jos žodžius: „Kadangi Meikombo apygardoje nėra snigę nuo 1885-ųjų, tai šiandien pamokų nebus.“

Jula Mei buvo vyriausioji Meikombo telefonistė. Ji perduodavo viešus skelbimus, kvietimus į vestuves, pranešdavo apie gaisrą, o išvykus gydytojui Reinoldsui, suteikdavo informaciją apie pirmąją pagalbą ligoniui.

Kai Atikus pagaliau liepė mums apsiraminti ir žiūrėti į savo lėkštes, o ne į langus, Džemis paklausė:

— Kaip nulipdyti sniego senį?

— Neįsivaizduoju, — atsakė Atikus. — Nenoriu jūsų liūdinti, bet šito sniego vargu ar pakaks sniego gniūžtei.

Įėjusi Kelpurnija pasakė, kad sniegas limpa. Mes išbėgome į kiemą, padengtą plonyčiu šlapio sniego sluoksniu.

— Mes neturėtume vaikščioti per tą sniegą, — pasakė Džemis. — Žiūrėk, kiekvienas tavo žingsnis naikina jį.

Atsigręžiau pažiūrėti į savo patižusius pėdsakus. Džemis pasakė, kad jei palauksime, kol prisnigs daugiau, tai galėsime nusilipdyti sniego senį. Aš iškišau liežuvį ir pagavau didelę purią snaigę. Ji nudegino.

— Džemi, ji karšta!

— Ne, ne karšta. Ji tokia šalta, kad atrodo deginanti. Nevalgyk sniego, Paukšteli, negadink jo. Tegul daugiau prisninga.

— Bet aš noriu vaikščioti per jį.

— Sugalvojau — eime pavaikščioti į mis Modės kiemą.

Džemis nušokavo per darželį. Aš — iš paskos, taikydama į jo pėdsakus. Gatvėje, ties mis Modės namu, mus užkalbino misteris Eiveris. Jo veidas buvo rausvas, po diržu pūpsojo didelis pilvas.

— Matote, ko jūs pridarėte? — paklausė jis. — Meikombe nėra snigę nuo neatmenamų laikų. Per tokius blogus vaikus orai ir sugenda.

Man toptelėjo, kad misteris Eiveris, ko gero, žino, kaip mes budėdavome vasarą, vildamiesi, kad jis pakartos savo triuką, kita vertus, jeigu už nuodėmes tenka tokia bausmė, tai ne pro šalį ir nusidėti. Man nereikėjo laužyti galvos, iš kur misteris Eiveris prisirinko tokių meteorologinių žinių, — aišku, kad iš Rozetės akmens.

— Džemi Finčai, ei, Džemi Finčai!

— Džemi, tave šaukia mis Modė.

— Lakstykit tik vidury kiemo. Prie verandos apsnigtos gvaizdės. Nesumindžiokite jų!

— Aha! — atsiliepė Džemis. — Koks gražus sniegas, tiesa, mis Mode?

— Po šimts pypkių tokį grožį! Jeigu šiąnakt pašals, pražus visos mano azalijos!

Ant senosios šiaudinės mis Modės skrybėlės žvilgėjo sniego kristalai. Moteris lankstėsi ties mažais krūmeliais ir gobstė juos drobiniais maišiukais. Džemis paklausė, kodėl ji taip daro.

— Kad jiems būtų šilta, — atsakė ji.

— Kaip gėlėms gali būti šilta? Jos neturi kraujo apytakos.

— Negaliu tau šito paaiškinti, Džemi Finčai. Aš tik žinau, kad gėlės sušals, jeigu naktį bus šalčio, todėl reikia jas apdengti. Aišku?

— Aha! Mis Mode!

— Ką pasakysi, mielasis?

— Ar mudu su Paukšteliu galime pasiskolinti iš jūsų sniego?

— O Viešpatie, imkite visą! Po namu yra sena pintinė, kurioje laikydavau persikus, verskite į ją. — Mis Modė prisimerkė. — Džemi Finčai, ką tu darysi su mano sniegu?

— Pamatysite, — atsakė Džemis. Mudu parsinešėme iš mis Modės sklypo į mūsiškį tiek sniego, kiek tik įmanėme, ir patys sušlapome iki ausų.

— Ką mes darysime, Džemi? — paklausiau aš.

— Pamatysi, — tarė jis. — Dabar imk krepšį ir tempk visą sniegą, kiek tik gali, iš kiemo į darželį. Žiūrėk, vaikščiok tik ten, kur išmindžiota, — įspėjo jis.

— Mes lipdysime iš sniego vaikiuką, Džemi?

— Ne, tikrą sniego senį. Nagi, kibk į darbą.

Džemis nubėgo į galinį kiemą, susirado kauptuką ir ėmė skubiai kapstyti žemę už malkų krūvos, visus pasitaikiusius sliekus padėdamas į šalį. Paskui nuėjo į namus, pasiėmė baltinių krepšį, pripylė jį žemių ir nunešė į darželį.

Kai sumaišėme penkis krepšius žemių su dviem krepšiais sniego, Džemis pasakė, kad galime pradėti.

— Tau čia nepanašu į makalynę? — paklausiau aš.

— Dabar lyg ir makalynė, bet vėliau bus gerai, — atsakė jis.

Džemis kabino saujomis purvą, spaudė iš jo gniužulus ir lipino juos vieną prie kitų, kol padirbo stuomenį.

— Džemi, aš niekada nesu girdėjusi, kad sniego seniai būna negrai, — pasakiau aš.

— Vėliau nebus juodas, — burbtelėjo jis.

Iš galinio kiemo Džemis atsinešė persiko vytelių ir ėmė pinti jas, lankstyti — daryti kažką panašaus į skeletą, kurį paskui reikėjo aplipdyti purvu.

— Jis panašus į mis Stefaniją Kroford, įsirėmusią rankomis į šonus, — tariau aš. — Pats storas, o rankos kaip pagaliukai.

— Padarysiu storesnes. — Džemis šliūkštelėjo vandens ant juodojo senio ir vėl ėmė lipdyti prie jo purvą. Valandėlę jis susimąstęs žiūrėjo į senį, paskui padarė jam didelį pilvą žemiau juosmens. Džemis pažvelgė į mane spindinčiomis akimis.

— Sniego senis truputėlį panašus į misterį Eiverį, ar ne?

Džemis prisigrandė dar sniego ir vis lipdė prie senio. Man jis leido lipdyti sniegą tik iš užpakalio, o priekyje, kuris visiems matomas, darbavosi pats. Palengvėle misteris Eiveris pasidarė baltas.

Iš medžio gabalėlių Džemis padarė akis, nosį, burną, sagas, ir jam pasisekė — misteris Eiveris atrodė piktas. Galiausiai Džemis įspraudė jam į rankas pliauską, ir skulptūra buvo baigta. Džemis žengė žingsnį atatupstas ir apžvelgė savo kūrinį.

— Koks puikus, Džemi, — pasakiau aš. — Atrodo kaip gyvas.

— Tikrai neblogas, ar ne? — kukliai tarstelėjo jis.

Mudu negalėjome ištverti, kol Atikus pareis namo pietų, todėl paskambinome ir pranešėme, kad jam paruoštas didelis siurprizas. Jis truputį nustebo, pamatęs pusę kiemo žemės darželyje, bet pasakė, kad mes atsakančiai padirbėjome.

— Neįsivaizdavau, kaip tu jį nulipdysi, sūnau, — pasakė jis Džemiui, — bet daugiau nebesijaudinsiu dėl tavo ateities — sumanumo tau netrūksta.

Nuo Atikaus pagyrimo Džemiui nukaito ausys, bet čia Atikus žengė kelis žingsnius atbulas, ir Džemis įsmeigė į jį akis. Atikus iš padilbų apžiūrinėjo senį. Jis šyptelėjo, paskui ėmė juoktis.

— Sūnau, man sunku pasakyti, kas tu būsi — inžinierius, teisininkas ar portretistas, bet šita tavo kūryba gali įžeisti vieną asmenį. Tą panašumą reikėtų bent kiek užmaskuoti.

Atikus pasiūlė Džemiui truputį suliesinti senį iš priekio, įduoti šluotą vietoj pliauskos ir užrišti jam prijuostę.

Bet Džemis paaiškino, kad jeigu jis taip padarys, tai sniego senis susimurzins ir liausis buvęs sniego seniu.

— Tai daryk, kaip tau atrodo geriau, bet kažką vis tiek reikia pakeisti, — tarė Atikus. — Negalima lipdyti karikatūrų, kurios išjuoktų kaimynus.

— Kokia čia karikatūra, — pasakė Džemis. — Sniego senis lygiai toks pats, koks jis.

— O misteriui Eiveriui gali pasirodyti kitaip.

— Sugalvojau! — šūktelėjo Džemis.

Jis nudūmė skersai gatvę, įsmuko į mis Modės kiemą ir grįžo triumfuodamas. Jis užmaukšlino sniego seniui ant galvos šiaudinę mis Modės skrybėlę, o už sulenktos rankos užkišo sodo žirkles. Atikus pasakė, kad taip kur kas geriau.

Mis Modė atidarė priekines duris ir išėjo į verandą. Ji pažvelgė į mus per gatvę ir nusišypsojo.

— Džemi Finčai, — šūktelėjo ji. — Ak tu, velniūkšti, atiduok mano skrybėlę!

Džemis pakėlė akis į Atikų, ir tas papurtė galvą.

— Ji juokauja, — pasakė jis. — Ją labai nustebino tavo... sugebėjimai.

Atikus nuėjo į kitą gatvės pusę pas mis Modę, ir jie ėmė apie kažką kalbėtis mojuodami rankomis. Aš nugirdau tik keletą žodžių: „...Pastatė visų akivaizdoje absoliutų mafroditą! Kaip tu juos auklėji, Atikau?“

Po pietų liovėsi snigę, temperatūra krito, o į vakarą išsipildė šiurpiausios misterio Eiverio pranašystės: Kelpurnija kurstė visose krosnyse ugnį, bet mums vis tiek buvo šalta. Vakare grįžęs namo Atikus pasakė, kad prasti mūsų popieriai, ir pasiūlė Kelpurnijai pasilikti pas mus nakvynei. Kelpurnija apmetė akimis aukštas lubas, didelius langus ir pasakė, kad jos namuose tikriausiai būsią šilčiau. Atikus parvežė ją namo automobiliu.

Dar nebuvau atsigulusi, kai Atikus įmetė daugiau anglių į krosnį mano kambaryje. Jis pasakė, kad termometras rodo šešiolika laipsnių3 šalčio, kad tai šalčiausia naktis, kiek jis prisimena, ir kad mūsų sniego senis dabar jau suledėjęs.

Man pasirodė, kad praėjo tik kelios minutės, o jau kažkas purtydamas žadina mane. Atsibudusi pamačiau, kad esu užklota Atikaus paltu.

— Jau rytas?

— Kelkis, vaikuti.

Atikus padavė man chalatą ir paltą.

— Pirmiau apsivilk chalatą, — pasakė jis.

Šalia Atikaus stovėjo apsimiegojęs, pasišiaušęs Džemis. Viena ranka jis spaudė prie kaklo palto apykaklę, kitą buvo įsikišęs į kišenę. Jis atrodė neįprastai storas.

— Paskubėk, vaikuti, — tarė Atikus. — Čia tavo batukai ir kojinės.

Aš rengiausi nieko nesuvokdama.

— Jau rytas?

— Ne, pradžia antros. Na, greičiau.

Pagaliau aš atsikvošėjau — matyt, bus nutikę kažkas negera.

— Kas atsitiko?

Dabar jis jau galėjo ir neaiškinti. Kaip paukščiai jaučia, kur jiems slėptis nuo lietaus, taip aš pajutau, kad mūsų gatvėje atsitiko nelaimė. Išgirdau švelnų, tarsi taftinio drabužio šlamėjimą, prislopintą bruzdesį gatvėje, ir mane apėmė neapsakoma baimė.

— Kam atsitiko nelaimė?

— Mis Modei, mieloji, — lipšniai atsakė Atikus.

Išėję pro duris pamatėme, kaip pro mis Modės valgomojo langus veržiasi ugnis. Tarsi patvirtindama tai, ką mes išvydome, sukaukė gaisrinė sirena, iš pradžių žemu balsu, paskui vis aukštesniu, kol pavirto įkyriu diskantu.

— Viskas sudegs, viskas? — gailiai paklausė Džemis.

— Tikriausiai, — atsakė Atikus. — O dabar klausykite abu. Eikite prie Redlių namo ir ten stovėkite. Nesipainiokite žmonėms po kojų, girdite? Matote, iš kurios pusės vėjas?

— Oi, — sudejavo Džemis. — Atikau, gal jau reikia tempti baldus laukan?

— Dar ne, sūnau. Klausyk, ką tau sakau. Bėkite ten. Prižiūrėk Paukštelį, girdi? Neišleisk jos iš akių.

Atikus stumtelėjo mus Redlių vartelių link. Mes stovėjome ir žiūrėjome, kaip į gatvę plūdo žmonės, mašinos, o liepsna tuo tarpu tyliai baigė pasiglemžti mis Modės namą.

— Kodėl jie neskuba, kodėl jie neskuba... — murmėjo Džemis.

Netrukus mes pamatėme kodėl. Sena gaisrinė mašina šaltyje neveikė, iš miesto ją stumte atstūmė būrys žmonių. Paskui žmonės prijungė guminę žarną prie hidranto, bet žarna trūko, vanduo šovė aukštyn ir nuteškėjo ant grindinio.

— O Viešpatie, Džemi...

Džemis apkabino mane.

— Nusiramink, Paukšteli, — tarė jis. — Kol kas dar nereikia jaudintis. Aš tau pasakysiu kada.

Meikombo gyventojai, vieni apsirengę, kiti vienmarškiniai, gabeno mis Modės baldus į kitą gatvės pusę. Pamačiau, kaip Atikus tempė mis Modės sunkią ąžuolinę supamąją kėdę, ir pagalvojau, kad jis nuovokus — gelbsti tą daiktą, kurį ji labiausiai vertina.

Kartkartėmis išgirsdavome šūksnius. Paskui mansardos lange pasirodė misterio Eiverio veidas. Jis išstūmė pro langą čiužinį ir tol mėtė į gatvę visokius daiktus, kol žmonės ėmė šaukti:

— Lipkite žemyn, Dikai! Laiptai dega! Bėkite lauk, misteri Eiveri!

Misteris Eiveris ėmė ropštis per langą.

— Paukšteli, jis įstrigo... — Džemis užkando žadą, — o Dieve...

Misteris Eiveris įkliuvo visai rimtai. Aš pakišau galvą Džemiui po pažastimi ir nežiūrėjau, kol Džemis sušuko:

— Jis išlindo, Paukšteli! Jis išsigelbėjo!

Pakėliau akis ir pamačiau misterį Eiverį jau balkone. Jis permetė kojas per turėklus ir ėmė sliuogti verandos stulpu žemyn, tačiau neišsilaikė ir riktelėjęs šleptelėjo į mis Modės krūmus.

Staiga aš pastebėjau, kad žmonės atatupsti traukiasi nuo mis Modės namo, artėdami prie mūsų. Jau niekas nebenešė daiktų. Ugnis pleškėjo antrame aukšte ir skynėsi kelią iki stogo; langų rėmai atrodė juodi, už jų viskas pleveno oranžine spalva.

— Džemi, ten spalva kaip moliūgo...

— Žiūrėk, Paukšteli!

Dūmai pradėjo virsti nuo mūsų ir nuo mis Reičelės namų, kaip rūkas virsta nuo upės, ir žmonės ėmė tempti prie jų žarnas. Pro mus prašvilpė Ebotsvilio gaisrininkų mašina ir sustojo priešais mūsų namą.

— Ta knyga... — pasakiau aš.

— Kokia? — paklausė Džemis.

— Ta knyga apie Tomą Sviftą, ji ne mano, ji Dilo...

— Nesijaudink, Paukšteli, dar anksti jaudintis, — tarė Džemis. — Antai žiūrėk, — parodė jis.

Kaimynų būrelyje stovėjo Atikus, susikišęs rankas į palto kišenes. Jis atrodė taip, tarsi stebėtų futbolo rungtynes. Šalia jo stovėjo mis Modė.

— Pažiūrėk į Atikų. Jis atrodo visai ramus, — pasakė Džemis.

— Kodėl jis nelipa ant stogo?

— Jis per senas, dar nusisuks sprandą.

— Kaip manai, gal turėtume jam pasakyti, kad reikėtų pradėti nešti lauk mūsų daiktus?

— Neįkyrėkim jam, jis pats žino, kada bus laikas, — pasakė Džemis.

Ebotsvilio gaisrininkų mašina ėmė lieti vandenį ant mūsų namo, vienas gaisrininkas stovėjo ant stogo ir rodė, kur pirmiausia reikia gesinti. Aš žiūrėjau, kaip juosta ir kumpsta mūsų, anot mis Modės, absoliutus mafroditas; mis Modės skrybėlė suglebo ant purvo krūvos, o sodo žirklių visai nebemačiau. Tarp mūsų, mis Reičelės ir mis Modės namų buvo taip karšta, kad vyrai seniai jau nusimetė paltus ir chalatus. Jie darbavosi vienomis pižamomis ar kelnėmis, kurias buvo užsimovę ant naktinių baltinių, o aš stovėjau vienoje vietoje ir staiga pajutau, kad baigiu sušalti. Džemis stengėsi sušildyti mane, apsikabinęs ranka, bet man vis tiek buvo šalta. Aš numečiau jo ranką ir pati save apkabinau. Truputį patrepsėjau vietoje ir vėl pajutau kojas.

Atvažiavo dar viena ugniagesių mašina ir sustojo ties mis Stefanijos Kroford namu. Antro hidranto nebuvo, todėl gaisrininkai ėmė lieti vandenį iš rankinių gesintuvų.

Skardinis mis Modės namo stogas slopino liepsną. Paskui namas su triukšmu sugriuvo, ir ugnis siūbtelėjo į visas puses, pažerdama į šalis kibirkštis ir žarijas, kurias žmonės ant gretimų stogų puolė gesinti su antklodėmis.

Buvo jau šviesu, kai žmonės pradėjo skirstytis, iš pradžių po vieną, paskui būriais. Jie nustūmė Meikombo gaisrininkų mašiną atgal į vietą, Ebotsvilio mašina išvažiavo pati, o trečioji pasiliko. Kitą dieną mes sužinojome, kad ji atvažiavo net iš Klark Ferio, esančio už šešiasdešimties mylių.

Mudu su Džemiu nukiūtinome skersai gatvę. Mis Modė stovėjo įbedusi akis į rūkstančią juodą duobę savo kieme, ir Atikus papurtė galvą, rodydamas mums, kad ji nenori kalbėti. Jis nusivedė mus namo, prilaikydamas už pečių, kai reikėjo pereiti slidžią gatvę. Jis pasakė, kad mis Modė kurį laiką pagyvens pas mis Stefaniją.

— Kas nori karšto šokolado? — paklausė jis.

Aš suvirpėjau, kai Atikus virtuvės krosnyje įžiebė ugnį.

Geriant kakavą, aš pastebėjau, kad Atikus žiūri į mane iš pradžių nustebęs, paskui piktai.

— Man regis, aš liepiau jums stovėti ir niekur nelįsti.

— Mes ir nelindome. Mes stovėjome...

— Tai kieno šitas pledas?

— Pledas?

— Taip, mieloji, pledas. Jis ne mūsų.

Aš palenkiau galvą ir pamačiau, kad mano pečiai apgobti rudu vilnoniu pledu.

— Atikau, aš nieko nežinau... aš...

Atsigręžiau į Džemį, kad jis ką nors paaiškintų, bet Džemis atrodė nustebęs labiau už mane. Jis pasakė nežinąs, iš kur tas pledas atsiradęs, kad mudu viską darę taip, kaip Atikus mums liepęs, — stovėję ties Redlių varteliais nuošaly nuo visų ir nežengę nė žingsnio... Staiga Džemis užsikirto.

— Misteris Natanas buvo prie gaisravietės, — jis ėmė greitai berti žodžius. — Aš mačiau jį, tikrai mačiau, jis tempė tą čiužinį... Atikau, garbės žodis...

— Taip, taip, sūnau, — Atikus šyptelėjo. — Aš manau, kad šiąnakt visi meikombiečiai buvo išėję į gatvę. Džemi, sandėliuke, rodos, yra vyniojamojo popieriaus. Eik atnešti, ir mes...

— Ne, Atikau, ne, tėve!

Džemis atrodė tarsi netekęs proto. Jis išklojo viską, visas mūsų paslaptis, nepaisydamas, kad gali kliūti ne tik jam, bet ir man, nepraleisdamas nieko — nei drevės, nei paliktų kelnių, nei kitų dalykų.

— ...Misteris Natanas užlipdė cementu tą drevę, Atikau, tyčia užlipdė, kad mes ten nieko nebegalėtume rasti... Atikau, gal jis ir kuoktelėjęs, kaip žmonės sako, bet Dievas mato — jis niekad nieko blogo mums nepadarė, mums per jį nė plaukas nenukrito, o juk, užuot nuėmęs man galvą tą naktį, jis bandė sutaisyti mano kelnes... Jis nė piršteliu mūsų nepalietė, Atikau...

Atikus pasakė:

— Ramiau, ramiau, sūneli.

Jis taip švelniai tai pasakė, kad man iš karto atlėgo širdis. Aiškiai mačiau, kad jis nesuprato nė žodžio iš to, ką Džemis pliurpė, nes tiek tepridėjo:

— Tavo teisybė. Geriau viskas tegu lieka tarp mūsų, ir pledas tegu lieka. Gal vieną gražią dieną Paukštelis galės padėkoti jam, kad ją sušildė.

— Kam padėkoti? — paklausiau aš.

— Baubui Redliui. Buvai taip įsistebeilijusi į ugnį, kad nejutai, kaip jis apgobė tave pledu.

Man net viduriai apsivertė, o kai Džemis nutvėrė pledą ir ėmė sėlinti prie manęs, net bloga pasidarė.

— Jis išslinko iš namų... iš už kampo... ir šitaip va pritykino!

— Nepradėk naujų vaidinimų, Džeremi, — šaltai tarė Atikus.

Džemis susiraukė.

— Negalvojau nieko bloga, — pasiteisino Džemis, bet aš pastebėjau, kaip jo akyse užgeso kibirkštėlės, nes teko atsisakyti naujos išmonės. — Tik pamanyk, Paukšteli, — tarė jis, — reikėjo tik atsigręžti, ir būtum jį pamačiusi.

Kelpurnija mus pažadino apie pusiaudienį. Atikus pasakė, kad mums šiandien nėra ko eiti į mokyklą, nes vis tiek nieko neišmoksime po nemiegotos nakties. O Kelpurnija pasakė, kad reikėtų bent kiek aptvarkyti darželį.

Mis Modės skrybėlė gulėjo ploname ledo kevale, tarsi muselė gintaro luite, o ieškodami sodo žirklių, turėjome nukasti šiek tiek purvo. Mudu radome mis Modę galiniame kieme, spoksančią į nušalusias, apdegusias azalijas.

— Mes atnešėme jūsų daiktus, mis Mode, — pasakė Džemis. — Mums labai gaila jūsų.

Mis Modė atsigręžė, ir pažįstamos šypsenos šešėlis šmėstelėjo jos veide.

— Aš visada svajojau apie mažesnį namą, Džemi Finčai. Gėlėms žemės bus daugiau. Dievaži, aš dabar turėsiu kur kas daugiau vietos savo azalijoms!

— Tai jūs nesigraužiate, mis Mode? — nustebusi paklausiau aš. Atikus sakė, kad namas buvo kone vienintelis jos turtas.

— Ko gi man graužtis, vaikeli? Aš tiesiog negalėjau pakęsti tos sukežusios daržinės. Šimtą kartų ruošiausi pati ją padegti, tik mane būtų uždarę į beprotnamį.

— Bet...

— Nesijaudink dėl manęs, Džiną Luiza Finč. Pasaulyje yra tokių dalykų, kurių tu dar negali suprasti. Ką gi, aš pasistatysiu mažą namelį, priimsiu kelis nuomininkus ir... dievaži, mano sodelis bus puikiausias visoje Alabamoje. Užteks tiems Belingratams nosį riesti, kai aš imsiuosi darbo!

Mudu su Džemiu susižvalgėme.

— O kaip namas užsidegė, mis Mode? — paklausė Džemis.

— Nežinau, Džemi. Gal nuo dūmtraukio. Buvau palikusi nakčiai virtuvėje ugnį, kad nesušaltų kambarinės gėlės. Girdėjau, kad šiąnakt tu netikėtai su kai kuo susitikai, Džiną Luiza.

— Iš kur jūs žinote?

— Atikus minėjo man šį rytą eidamas į darbą. Tiesą sakant, man gaila, kad nestovėjau ten drauge su jumis. Man jau būtų pakakę nuovokos atsisukti.

Negalėjau atsistebėti mis Mode. Beveik visas jos turtas žuvo liepsnose, numylėtas sodas primena mūšio lauką, o ji vis tiek gyvai ir nuoširdžiai domisi Džemio ir mano reikalais.

Matyt, ji pastebėjo, jog aš apstulbusi, todėl tarė:

— Šiąnakt man labiausiai buvo neramu dėl to, kad ir kitiems grėsė pavojus. Ugnis galėjo nušluoti visus aplinkinius namus. Misteris Eiveris savaitę turės gulėti lovoje — jis vos neiškepė. Aš jam taip ir pasakiau — tu per senas tokiems triukams. Kai tik vėl švariai galėsiu nusiplauti rankas, o mis Stefanija Kroford nematys, iškepsiu jam smėlinį pyragą. Stefanija jau trisdešimt metų stengiasi sužinoti mano receptą, bet jeigu ji mano, kad dabar, gyvendama pas ją, pasakysiu jį, tai ji labai apsirinka.

Aš pagalvojau, kad net jeigu mis Modei suminkštėtų širdis ir ji atskleistų savo paslaptį, tai mis Stefanija vis tiek neiškeptų tokio skanaus pyrago. Kartą mis Modė leido man pažiūrėti, kaip ji kepa, — be visų kitų dalykų, ten dar reikėjo įberti didelį puodelį cukraus.

Diena buvo rami. Oras buvo toks šaltas ir grynas, kad mes girdėjome, kaip džerška ir tarška, lyg iš visų jėgų stengdamasis, teismo rūmų laikrodis, ruošdamasis mušti valandą. Mis Modės nosis nusidažė taip, kaip man dar niekada nebuvo tekę matyti, ir aš paklausiau kodėl.

— Aš lauke nuo šešių ryto, — pasakė ji. — Sušalau į ožio ragą.

Mis Modė kilstelėjo rankas. Jos delnai buvo išvagoti skersai ir išilgai plonais ruoželiais, įrudę nuo purvo ir sukrešėjusio kraujo.

— Jūs susigadinote rankas, — pasakė Džemis. — Juk galite pasikviesti kokį negrą. — Ir pridūrė visai paprastai, nesididžiuodamas savo pasiaukojimu: — Ir mudu su Paukšteliu galime jums padėti.

Mis Modė atsakė:

— Dėkoju, bet ir jūs turite ką veikti. — Ji mostelėjo mūsų darželio link.

— Jūs kalbate apie mafroditą? — paklausiau aš. — Juokų darbas, mes jį kaipmat sutvarkysime.

Mis Modė įbedė į mane akis ir be garso pajudino lūpas. Paskui griebėsi rankomis už galvos ir kad ims kvatoti. Mudu apsisukom ir nuėjom namo, o ji vis nesiliovė springusi juoku.

Džemis pasakė, kad mis Modė — tikra keistuolė. 9

— Atsiimk savo žodžius, girdi?

Šitaip įsakiau Sesiliui Džeikobsui, ir nuo tos akimirkos mudviem su Džemiu prasidėjo nelabai malonios dienos. Aš sugniaužiau kumščius, ketindama paleisti juos į darbą. Atikus žadėjo iškaršti man kailį, jeigu dar kartą išgirs, kad aš su kuo nors susipešiau; aš jau buvau gana didelė ir man nederėjo vaikiškai elgtis, ir kuo greičiau išmoksiu susitvardyti, tuo geriau bus visiems. Bet staiga aš pamiršau Atikaus pažadą.

Pamiršau jį per Sesilį Džeikobsą. Vakar mokyklos kieme jis viešai pareiškė, kad Paukštelio Finč tėtis gina juodasnukius. Aš užginčijau, bet vėliau paklausiau Džemio, ką Sesilis turėjo galvoje.

— Nieko, — atsakė Džemis. — Pasiklausk Atikaus, jis paaiškins.

— Tu gini juodasnukius, Atikau? — paklausiau aš vakare.

— Žinoma, ginu. Bet nesakyk „juodasnukis“, Paukšteli. Tai vulgaru.

— Visi mokykloje taip sako.

— Nuo šios dienos sakys visi, išskyrus tave.

— Jeigu nenori, kad aš taip kalbėčiau, kodėl varai mane į mokyklą?

Tėtis lipšniai pažvelgė į mane ir žybtelėjo akimis. Nepaisydama mūsų susitarimo, aš tęsiau savo kampaniją vienokiu ar kitokiu būdu, kad tik išsisukčiau nuo pamokų, nes nuo pirmos dienos buvau soti jų iki kaklo; šiemet, kai tik prasidėjo rugsėjis, aš ėmiau negaluoti — man nuolat būdavo silpna, svaigo galva, raižė vidurius. Aš net sumokėjau penkis centus mis Reičelės virėjos sūnui, kurio galva buvo aptekusi piktšašiais, kad jis leistų man patrinti savo galvą į jo. Bet aš neužsikrėčiau.

Dabar mane graužė kitas rūpestis.

— Ar visi advokatai gina juod... negrus, Atikau?

— Žinoma, gina, Paukšteli.

— Tai kodėl Sesilis sako, kad tu gini juodasnukius? Ir dar tokiu tonu, tarsi būtų sakęs, kad tu kraustai svetimas kišenes.

Atikus atsiduso.

— Aš ginu negrą, ir tiek. Tomą Robinsoną, kuris gyvena už miesto, anapus šiukšlyno. Jis Kelpurnijos parapijietis, ir ji gerai pažįsta jo šeimą. Sako, kad jie padorūs žmonės, Paukšteli. Tu dar maža ir ne viską supranti, bet mieste ne vienas garsiai šaukia, kad man nėra ko stengtis dėl to žmogaus. Šis atvejis ypatingas, ir byla bus nagrinėjama ne anksčiau kaip vasarą. Džonas Teiloras buvo toks malonus, kad sutiko atidėti...

— Jeigu tau nėra ko stengtis, tai kodėl jį gini?

— Dėl daugelio priežasčių, — tarė Atikus. — Svarbiausia yra tai, kad aš, jei atsisakyčiau jį ginti, nebegalėčiau pažvelgti žmonėms į akis, netgi negalėčiau sakyti tau ar Džemiui, kad jūs ką nors blogai darote.

— Vadinasi, jeigu tu negintum to žmogaus, mudu su Džemiu galėtume tavęs neklausyti.

— Panašiai.

— Kodėl?

— Aš negalėčiau reikalauti, kad jūs manęs klausytumėte. Kiekvienas advokatas, Paukšteli, bent kartą gyvenime gauna bylą, kuri paliečia jį asmeniškai. Man atrodo, kad ši byla tokia ir bus. Gal mokykloje tu išgirsi apie ją daug negerų žodžių, bet aš prašau tik vieno dalyko: laikyk galvą aukštai, o kumščius nuleisk žemyn. Kad ir ką tau kas sakytų — valdykis. Pabandyk pakariauti smegenimis... o tavo smegenys geros, nors ir priešinasi mokslui.

— Atikau, ar mes laimėsime bylą?

— Ne, mieloji.

— Tada kodėl...

— Prieš šimtą metų mus paguldė ant menčių, bet jau vien dėl šios priežasties mes neturime atsisakyti kovos, — tarė Atikus.

— Tu kalbi kaip dėdė Aikas, — pasakiau aš.

Dėdė Aikas Finčas buvo vienintelis dar gyvas pietiečių konfederacijos veteranas Meikombo apygardoje. Jis turėjo barzdą kaip generolas Hudas ir neišpasakytai ja didžiavosi. Mažiausiai kartą per metus Atikus, Džemis ir aš aplankydavome dėdę Aiką, ir man tekdavo jį pabučiuoti. Tai būdavo siaubinga. Mudu su Džemiu pagarbiai klausydavomės, kaip Atikus ir dėdė Aikas samprotaudavo apie karą.

— Supranti, Atikau, — sakydavo dėdė Aikas, — Misūrio kompromisas4 — štai kas paguldė mus ant menčių. Jeigu viską reikėtų pakartoti, aš vėl žengčiau į priekį lygiai taip pat, kaip tada, ir vėl žengčiau atgalios kaip tada, ir paskui jau mes juos suriestume į ragą... tais 1864-aisiais, kai mus užgriuvo Džeksonas... dovanokite, jaunuoliai, apsirikau. Mėlynasis senis tuo metu jau buvo dausose, tebūnie jam lengva žemelė...

— Eikš pas mane, Paukšteli, — pašaukė Atikus.

Aš užsiropščiau jam ant kelių ir pakišau galvą po smakru. Jis apkabino mane ir švelniai pasūpavo.

— Dabar yra kitaip, dabar mes kovojame ne su jankiais, o su savaisiais. Bet niekada nepamiršk štai ko — kad ir kokių nemalonumų tau tektų patirti, tie žmonės vis tiek mūsiškiai, ir čia vis tiek mūsų tėviškė.

Išklausiusi tuos žodžius, kitą dieną mokyklos kieme susidūriau akis į akį su Sesiliu Džeikobsu:

— Atsiimk savo žodžius, girdi?

— Nesulauksi! — suriko jis. — Maniškiai sako, kad tavo tėtis visiems daro gėdą, o tą juodasnukį reikia pakarti ant vandens bokšto!

Jau ketinau jį pulti, bet prisiminiau, ką sakė Atikus, todėl nuleidau kumščius ir nuėjau šalin, o mano ausyse skambėjo žodžiai:

— Bailė, bailė!

Pirmą kartą gyvenime aš pasitraukiau iš mūšio lauko.

Man pasirodė, kad apkalusi Sesilį išduosiu Atikų. Atikus taip retai prašydavo Džemį ir mane ką nors dėl jo padaryti, kad tik dėl jo aš nutylėjau, kai mane pavadino baile. Jaučiausi itin kilni, kad prisiminiau tėčio žodžius, ir likau kilni dar tris savaites. Paskui atėjo Kalėdos, ir mane ištiko nelaimė.

Kalėdos mudviem su Džemiu buvo ir malonumas, ir ne. Mes džiaugėmės eglute ir tuo, kad atvažiuos dėdė Džekas Finčas. Kasmet Kūčių dieną mes pasitikdavome dėdę Džeką Meikombo geležinkelio stotyje, ir jis viešėdavo pas mus visą savaitę.

Tačiau buvo ir antroji medalio pusė — susitikimas su teta Aleksandra ir Frensiu.

Dar turbūt turėčiau paminėti dėdę Džimį, tetos Aleksandros vyrą, bet kadangi jis kaip gyvas nėra ištaręs man nė žodžio, išskyrus vieną kartą, kai liepė nulipti nuo tvoros, tai aš nemačiau reikalo kreipti į jį dėmesio. Teta Aleksandra jo irgi beveik nepastebėdavo. Labai seniai teta su dėde Džimiu padovanojo pasauliui sūnų Henrį, kuris paliko namus, pirmai progai pasitaikius, vedė ir paleido į pasaulį Frensį. Kalėdoms Henris su žmona atveždavo Frensį seneliams, o patys tuo metu mėgaudavosi visais gyvenimo teikiamais malonumais.

Atikus nekreipdavo dėmesio į mūsų dūsavimus ir nesutikdavo, kad mes praleistume Kalėdas namuose. Kiek prisimenu, mes visada važiuodavome į Finčų prieplauką. Teta Aleksandra prigamindavo gardžiausių patiekalų, ir jie būdavo bent šioks toks atlyginimas už tai, kad mes būdavome priversti per Kalėdas bendrauti su Frensiu Henkoku. Jis buvo metais už mane vyresnis, ir aš stengiausi jo vengti, nes jis mėgo visa, kam aš nepritardavau, o mano sumanymai, net ir patys nekalčiausi, jam nepatikdavo.

Teta Aleksandra buvo Atikaus sesuo, bet, prisiklausiusi Džemio pasakojimų apie sukeistus ir primestus vaikus, aš nutariau, kad ją ką tik gimusią nušvilpė, o jos vieton mano seneliams pakišo kokį nors Krofordų giminės vaiką. Jeigu aš būčiau tikėjusi tuo, kad kiekvieną advokatą ir teisėją slegia sunkiausias kalnas, tai teta Aleksandra būtų prilygusi Everestui — visą mano vaikystę ji kur buvus, kur nebuvus, žiūrėk, ir užgriūdavo ant mano galvos.

Kai dėdė Džekas išlipo iš traukinio Kūčių dieną, mums dar teko palaukti, kol palydovas paduos jam du pailgus ryšulius. Mudviem su Džemiu visada atrodydavo juokinga, kad dėdė Džekas pasisveikindamas pakštelėdavo Atikui į žandą; juodu buvo vieninteliai vyrai, kuriuos mes kada nors matėme bučiuojantis. Dėdė Džekas paspaudė ranką Džemiui, o mane pakylėjo, bet nelabai aukštai. Dėdė Džekas buvo visa galva žemesnis už Atikų ir jaunesnis už tetą Aleksandrą, šeimos pagrandukas. Juodu buvo panašūs su teta, bet jo veidas atrodė visai kitoks: smaili nosis ir aštrus smakras niekada mūsų negąsdino.

Dėdė Džekas buvo vienas iš nedaugelio mokytų žmonių, kurių aš nebijojau, gal dėl to, kad jis niekad nesielgė kaip daktaras. Kai jis darydavo kokią paslaugėlę man ar Džemiui, sakykim, traukdavo rakštį iš kojos, tai smulkiai nupasakodavo, kaip viską atliks, pasakydavo, ar labai skaudės, išaiškindavo, koks instrumentas kam naudojamas. Kartą per Kalėdas aš įsivariau į koją kreivą pašiną ir slapsčiausi kampuose iš skausmo, nieko neprisileisdama artyn. O dėdė Džekas pagavo mane ir ėmė juokinti, pasakodamas apie vieną dvasininką, kuris taip nemėgo vaikščioti į bažnyčią, kad kiekvieną dieną stovėdavo prie savo vartelių vilkėdamas chalatą, rūkydamas kaljaną ir sakydamas penkių minučių pamokslą kiekvienam praeiviui, kuriam tik buvo reikalingas dvasios penas. Aš pertraukiau dėdę Džeką ir paprašiau, kad jis pasakytų, kada pradės traukti, o jis parodė man pincetu suspaustą kruviną pašiną ir pasakė, kad išlupo jį man besijuokiant ir kad tai įrodo, jog pasaulyje viskas yra sąlygiška.

— Kas tuose ryšuliuose? — paklausiau aš, rodydama į siaurus, ilgus paketus, kuriuos dėdei Džekui padavė palydovas.

— Ne tavo reikalas, — atsakė jis.

Džemis paklausė:

— Kaip gyvena Roza Elmer?

Roza Elmer buvo dėdės Džeko augintinė, puiki rudaplaukė katė. Dėdė Džekas sakydavo, kad ji viena iš nedaugelio moteriškių, kurių draugiją jis gali pakęsti visą laiką. Jis įsikišo ranką į kišenę ir ištraukė kelias nuotraukas. Jos mums labai patiko.

— Ji atrodo pastorėjusi, — pasakiau aš.

— Aš manau. Juk ji suėda visus pirštus ir ausis, kuriuos aš nupjaunu ligoninėje.

— Ot velnias! — leptelėjau aš.

— Atleisk, ką tu pasakei?

— Nekreipk į ją dėmesio, Džekai, ji tiesiog bando tave. Kela sakė, kad ji plūstasi jau visą savaitę be pertraukos, — įsiterpė Atikus.

Dėdė Džekas tik kilstelėjo antakius ir nieko nepasakė. Keiksmažodžiai man apskritai patiko, be to, aš vis dar tikėjausi, nors ir nelabai tvirtai, kad Atikus persigalvos ir nebevers manęs eiti į mokyklą, kai sužinos, kur aš tų žodelių prisirankiojau.

Bet dar tą pačią dieną, kai aš vakarieniaujant paprašiau paduoti man tą velnio kumpį, dėdė Džekas bakstelėjo į mane pirštu.

— Mudu vėliau pasikalbėsime, jaunoji panele, — tarė jis.

Po vakarienės dėdė Džekas nuėjo į svetainę ir atsisėdo. Jis paplekšnojo sau per šlaunis, kviesdamas įsitaisyti jam ant kelių. Man patikdavo jį uostyti — jis kvepėjo kaip buteliukas su spiritu ir dar kažkuo maloniai saldžiu. Nubraukęs kirpčius man nuo kaktos, jis pažiūrėjo į mane.

— Tu panašesnė į Atikų negu į savo mamą, — pasakė jis. — Ir iš kelnių jau atrodai išaugusi.

— Aš manau, kad jos man kaip tik.

— Tau patinka tokie žodeliai, kaip „velnias“ ir „prakeiktas“, ar ne?

Pasakiau, kad turbūt patinka.

— O man nepatinka, — tarė dėdė Džekas, — išskyrus tuos atvejus, kai be jų negalima išsiversti. Aš būsiu čia savaitę ir per tą laiką nenoriu girdėti nieko panašaus. Paukšteli, prisidarysi bėdos, jeigu švaistysiesi tokiais žodžiais. Juk užaugusi tu nori būti dama, tiesa?

Atsakiau, kad nelabai.

— Žinoma, kad nori, kur nenorėsi. O dabar eime prie eglutės.

Mes puošėme eglutę, kol atėjo laikas gulti, ir tą naktį aš sapnavau du pailgus ryšulius, skirtus Džemiui ir man. Kitą rytą mudu su Džemiu paknopstom puolėme prie jų — tos dovanos buvo nuo Atikaus, kuris iš anksto parašė dėdei Džekui, kad jas atvežtų. Kaip tik tokių dovanų mes ir norėjome.

— Tik ne kambariuose, — pasakė Atikus, kai Džemis ėmė taikytis į paveikslą ant sienos.

— Turėsi pamokyti juos šaudyti, — tarė dėdė Džekas.

— Čia jau tavo darbas, — pasakė Atikus, — aš tik nusileidau neišvengiamybei.

Mes pasitraukėme nuo eglutės tik tada, kai Atikus prabilo griežtai kaip teisme. Jis neleido vežtis šautuvų į Prieplauką (o aš jau ėmiau svajoti, kaip nušausiu Frensį) ir perspėjo, kad tereikia mums padaryti ką nors ne taip, ir jis visam laikui atims iš mūsų šautuvus.

Finčų prieplaukoje trys šimtai šešiasdešimt šešios pakopos leidosi nuo aukšto skardžio tiesiai į paupį. Toliau pasroviui, už skardžio, dar buvo matyti senosios prieplaukos liekanos; ten Finčo negrai kadaise kraudavo į laivus medvilnės ryšulius ir kitus ūkio produktus, o iškraudavo atgabentus ledo gabalus, miltus ir cukrų, žemės ūkio padargus ir moteriškus apdarus. Platus kelias nuo upės vedė į tamsią medžių paunksnę. Tarp tų medžių stovėjo baltas dviejų aukštų namas. Pirmą jo aukštą supo veranda, antrą galerija. Mūsų prosenis, Saimonas Finčas, būdamas jau gerokai pagyvenęs, pastatė šį namą, norėdamas įtikti priekabiai savo žmonai, tačiau namo panašumas į kitus ano laikotarpio namus ir baigėsi veranda bei galerija. Finčų namo interjeras rodė Saimono atlapaširdiškumą ir didelį pasitikėjimą savo atžalomis.

Viršuje buvo šeši miegamieji — keturi aštuonioms dukroms, vienas Velkamui Finčui, vienturčiam sūnui, ir vienas pasisvečiuoti atvažiavusiems giminaičiams. Viskas buvo sutvarkyta labai paprastai, bet į dukterų kambarius buvo galima užlipti tik vienais laiptais, o įvelkamo ir giminaičių kambarius — tik kitais. Dukterų laiptai ėjo per tėvų miegamąjį apačioje, taigi Saimonas visada žinojo kiekvieną naktinį savo dukrų žingsnį.

Virtuvė buvo sujungta su namu medine galerija; galiniame kieme ant stulpo kybojo aprūdijęs varpas; juo būdavo skambinama, kviečiant iš laukų darbininkus ar prireikus pranešti apie nelaimę. Stogas buvo plokščias, kaip sakoma, našlėms pasivaikščioti, bet iš tikrųjų jokios našlės ten nevaikščiojo — nuo jo Saimonas slapčia stebėdavo savo prievaizdą, žiūrėdavo į laivus ir žvalgydavosi, kaip gyvena aplinkiniai žemvaldžiai.

Apie šį namą, kaip ir apie daugelį kitų senų namų, sklido legenda iš jankių karo laikų. Buvo pasakojama, kad viena Finčų duktė, neseniai susižadėjusi, susivilko ant savęs visus kraitinius drabužius, norėdama išgelbėti juos nuo apylinkėje siautėjusių užpuolikų. Ji įstrigo tarpduryje, bet paskui buvo apipilta vandeniu ir galų gale prastumta. Kai mes atvažiavome į Prieplauką, teta Aleksandra pabučiavo dėdę Džeką, Frensis pabučiavo dėdę Džeką, dėdė Džimis tylėdamas paspaudė ranką dėdei Džekui, mudu su Džemiu įteikėme savo dovanėles Frensiui, o jis savąsias įteikė mums. Džemis jautėsi esąs vyresnis, todėl sukosi aplink suaugusiuosius, palikęs mane bendrauti su pusbroliu. Frensiui buvo aštuoneri, jo juodi plaukai buvo prilaižyti ir sušukuoti į viršų.

— Ką gavai dovanų Kalėdoms? — mandagiai paklausiau aš.

— Tai, ko prašiau, — atkirto Frensis.

O prašė jis trumpų kelnaičių, raudonos odinės kuprinės, penkerių marškinių ir varlikės.

— Labai puikios dovanos, — sumelavau aš. — Mudu su Džemiu gavome pneumatinius šautuvus, o Džemis dar ir chemikalų rinkinį...

— Turbūt žaislinį.

— Ne, tikrą. Jis žadėjo padaryti man nematomo rašalo, ir aš tuo rašalu parašysiu Dilui laišką.

Frensis paklausė, kam to reikia.

— Ar bent įsivaizduoji, kaip jis nustebs, kai gaus iš manęs laišką, kuriame nebus nė žodžio?

Kalbėdama su Frensiu, jausdavausi lyg palengva grimztanti į jūros dugną. Tokio nuobodaus vaiko kaip gyva nebuvau mačiusi. Jis gyveno Mobile, todėl negalėjo įskųsti manęs mokytojams, užtat pasistengdavo viską, ką tik sužinodavo, išpliurpti tetai Aleksandrai, kuri savo ruožtu viską išklodavo Atikui. Atikus kartais tai pamiršdavo, o kartais kaip reikiant duodavo man velnių. Bet tik vieną vienintelį kartą esu girdėjusi, kaip Atikus pakėlė balsą. Jis pasakė:

— Sese, aš stengiuosi auklėti juos kaip galėdamas geriau!

Atrodo, jų pokalbis prasidėjo nuo to, kad aš visą laiką lakstau kelnėta.

Tetos Aleksandros nuomonė apie mano drabužius buvo pati blogiausia. Anot jos, jeigu aš mūviu kelnes, tai galiu nesitikėti, kad užaugusi būsiu dama; kai atsakiau, kad vilkėdama suknelę nieko negaliu nuveikti, teta atkirto, kad aš ir neturėčiau užsiiminėti tuo, dėl ko reikia mūvėti kelnes. Teta Aleksandra įsivaizdavo, kad man dera terliotis su žaislinėmis viryklėmis, arbatos servizais ir nešioti netikrų perlų vėrinį, kurį padovanojo man, kai aš gimiau. Negana to, aš, tariant jos žodžiais, turėčiau būti saulės spindulėlis vienišame savo tėvo gyvenime. Aš pasakiau, kad saulės spindulėliu galima būti ir mūvint kelnes. Tada teta Aleksandra pareiškė, kad aš gimiau gera, bet augdama kiekvienais metais darausi vis blogesnė. Ji nuolat erzindavo ir skaudindavo mane. Tačiau kai aš kartą neištvėrusi pasiskundžiau Atikui, jis pasakė, kad saulės spindulėlių mūsų šeimoje yra pakankamai ir kad aš galiu ramiai užsiiminėti savo reikalais, o jam tinku tokia, kokia esu.

Švenčių dieną aš kaip visada buvau pasodinta valgomajame prie mažo stalelio, o Džemis ir Frensis sėdėjo kartu su suaugusiaisiais prie pietų stalo. Teta vis dar laikė mane atskyrusi, nors Džemis su Frensiu jau seniai buvo sodinami prie didžiojo stalo. Aš niekaip negalėjau suprasti, ko ji baiminasi, — gal kad aš numesiu ką nors ant žemės? Kartais norėdavau paprašyti, kad man leistų bent kartelį atsisėsti prie didžiojo stalo ir įrodyti, jog galiu būti labai mandagi; juk namuose kasdien valgau su visais, ir nieko baisaus neatsitinka. Aš paprašiau Atikų, kad jis mane užtartų, bet jis atsakė, kad mes esame svečiai ir turime sėdėti ten, kur mus pasodina. Ir dar pridūrė, kad teta Aleksandra nelabai supranta mergaites, nes niekada jų neturėjo.

Bet vaišėmis teta už viską atsimokėjo: trys mėsos patiekalai, sandėlyje išlaikytos šviežios daržovės, marinuoti persikai, du pyragai ir bičių duonelė — tokie buvo kuklūs šventiniai pietūs. Po pietų suaugusieji nuėjo į svetainę ir sėdėjo ten apsnūdę. Džemis išsitiesė ant grindų, o aš išėjau į kiemą.

— Apsivilk paltą, — pasakė Atikus tokiu mieguistu balsu, kad aš nusprendžiau apsimesti neišgirdusi.

Frensis atsisėdo šalia manęs ant galinių laiptelių.

— Dar niekada nesu taip skaniai valgiusi, — pasakiau aš.

— Senelė nuostabiai gamina, — tarė Frensis. — Ji ir mane žadėjo išmokyti.

— Berniukai valgyti negamina. — Aš sukikenau, pamėginusi įsivaizduoti Džemį su prijuoste.

— Senelė sako, kad visi vyrai turėtų išmokti gaminti valgyti, kad vyrai turi rūpintis savo žmonomis ir patarnauti joms, jeigu jos blogai jaučiasi, — pasakė mano pusbrolis.

— Aš nenorėčiau, kad Dilas man patarnautų, — atkirtau. — Geriau jau aš patarnaučiau jam.

— Dilas?

— Aha. Kol kas niekam nesakyk, bet mudu ketiname susituokti, kai užaugsime. Praėjusią vasarą jis man pasipiršo.

Išgirdęs tai, Frensis prapliupo kvatotis.

— O kuo jis blogas? — paklausiau aš. — Visai jis neblogas.

— Ar tai tas neūžauga, kuris kiekvieną vasarą gyvena pas mis Reičelę?

— Taip, tas pats.

— Aš viską apie jį žinau, — pareiškė Frensis.

— Ką žinai?

— Senelė sakė, kad jis neturi namų...

— Aišku, kad turi. Jis gyvena Meridiane.

— ...jį giminės nuolat siuntinėja vieni pas kitus, o mis Reičelė laiko jį kiekvieną vasarą.

— Frensi, tai netiesa!

Frensis nusišiepė.

— Na ir žiopla tu kartais būni, Džiną Luiza. Tikriausiai ir dar vieno gražaus dalyko nežinai.

— Ko?

— Jeigu dėdė Atikus leidžia tau lakstyti it palaidam šuniui, tai jo reikalas, kaip senelė sako, ir čia ne tavo kaltė. Man atrodo, negalima tavęs kaltinti ir dėl to, kad dėdė Atikus yra juodlaižys, bet aš tau pasakysiu štai ką — jis žemina visą šeimą...

— Frensi, kokį velnią čia pliauški?

— Puikiai girdėjai. Pasak senelės, bloga jau vien tai, kad jis augina jus kaip laukinius, bet dabar, kai jis pavirto juodlaižiu, mes nebegalėsime pasirodyti Meikombo gatvėse. Jis žlugdo visą šeimą, štai ką jis daro.

Frensis pašoko ir nudūmė galerija į virtuvę. Iš tolo, kur jautėsi esąs saugus, jis šūktelėjo:

— Jis yra juodlaižys!

— Visai ne, — grėsmingai surikau aš. — O jeigu dar taukši tokias nesąmones, aš tau parodysiu, kur pipirai auga!

Aš akimirksniu peršokau per laiptelius ir puoliau į galeriją. Man nebuvo sunku nutverti Frensį už apykaklės. Liepiau jam tučtuojau atsiimti tuos žodžius.

Bet Frensis ištrūko ir užsidarė virtuvėje.

— Juodlaižys! — toliau laidė jis gerklę.

Skubos darbą velnias renka, pagalvojau aš ir nutariau ramiai jo palaukti. Buvau visiškai tikra, kad jis neištvėręs pats išlįs lauk. Frensis pravėrė virtuvės duris.

— Vis dar siunti, Džiną Luiza? — atsargiai paklausė jis.

— Būta čia ko, — atsakiau aš kuo abejingiau.

Frensis išėjo į galeriją.

— Atsiimi savo žodžius, Frensi?

Aš paskubėjau. Frensis įsmuko atgal į virtuvę, ir aš grįžau ant laiptų. Man užteks kantrybės palaukti. Sėdėjau ten kokias penkias minutes, paskui išgirdau tetos Aleksandros balsą:

— Kur Frensis?

— Virtuvėje.

— Jis žino, kad ten negalima žaisti.

Frensis priėjo prie durų ir suinkštė:

— Senele, ji mane čia užvijo ir neleidžia išeiti!

— Ar tai tiesa, Džiną Luiza?

Aš pakėliau akis į tetą Aleksandrą.

— Aš neužvijau jo ten, tetule, ir nelaikau.

— Užvijo, užvijo, — rėkė Frensis, — ir neleidžia išeiti!

— Judu susibarėte?

— Džiną Luiza siunta ant manęs, senele, — atsiliepė Frensis.

— Frensi, išeik iš virtuvės! Džiną Luiza, jeigu iš tavo lūpų išgirsiu dar bent vieną žodį pasakysiu tavo tėvui. Tu neseniai vėl minėjai velnią?

— Ne... e.

— O aš manau, kad taip. Žiūrėk, kad daugiau to nebūtų.

Teta Aleksandra nuolat slapta klausydavosi svetimų pokalbių. Vos tik ji nuėjo, iš virtuvės išstypino išsiviepęs ir be galo savimi patenkintas Frensis.

— Tu su manimi juokų nekrėsk, — pasakė jis.

Frensis pasišokinėdamas nuėjo į kiemą ir ėmė spardyti žole apaugusius kauburėlius, vis atsigręždamas į mane ir nusišiepdamas, bet laikėsi atokiai. Džemis išėjo į verandą, žvilgtelėjo į mus ir dingo. Frensis įsiropštė į mimozą, paskui nulipo žemyn, susibruko rankas į kišenes ir ėmė žingsniuoti po kiemą.

— Cha! — pasakė jis.

Aš paklausiau, ką jis vaizduoja, gal dėdę Džeką? Frensis atšovė, kad man, rodos, buvo liepta tylėti ir palikti jį ramybėje.

— Aš tau nieko nedarau, — tariau jam.

Frensis įdėmiai į mane pažvelgė ir, matyt, nusprendęs, kad esu galutinai sutramdyta, tyliai užtraukė:

— Juodlaižys...

Šį kartą aš nusibrozdinau krumplius į jo priekinius dantis. Susižeidusi kairę ranką, ėmiau darbuotis dešine, bet neilgam. Dėdė Džekas primygo mano rankas prie šonų ir sukomandavo:

— Nusiramink!

Teta Aleksandra šokinėjo aplink Frensį šluostė jam ašaras savo nosine, lygino plaukus, tekšnojo per skruostą. Išgirdę Frensį žviegiant, į galinę verandą išėjo Atikus, Džemis ir dėdė Džimis.

— Kas pradėjo? — paklausė dėdė Džekas.

Frensis ir aš parodėme vienas į kitą.

— Senele, — bliovė jis, — ji pavadino mane šliundra ir puolė mušti!

— Tai tiesa, Paukšteli? — paklausė dėdė Džekas.

— Turbūt.

Dėdė Džekas žiūrėjo į mane iš viršaus ir atrodė labai panašus į tetą Aleksandrą.

— Juk aš tau sakiau, kad pateksi į bėdą, jeigu vartosi tokius žodžius. Sakiau ar ne?

— Taip, sere, bet...

— Na, štai ir patekai. Stovėk čia.

Aš negalėjau apsispręsti — likti čia ar pabėgti, ir besvarstydama uždelsiau: šokau bėgti, bet dėdė Džekas buvo vikresnis. Staiga pamačiau prieš pat akis mažą skruzdėlytę, kuri plūkėsi, tempdama per žolę duonos trupinį.

— Nesikalbėsiu su tavimi, kol būsiu gyva! Nekenčiu tavęs, niekinu te ve ir tikiuosi, kad tu netrukus padvėsi!

Šie žodžiai dėdę Džeką, atrodo, tik padrąsino. Kai nubėgau pas Atikų pasiguosti, jis pasakė, kad kitaip ir negalėjo būti, o dabar mums pats laikas važiuoti namo. Aš atsisėdau ant užpakalinės sėdynės su niekuo neatsisveikinusi, o namuose nubėgau į savo kambarį ir trenkiau durimis. Džemis norėjo pasakyti man kažką malonaus, bet aš neklausiau.

Įvertinusi patirtą žalą, kurią sudarė septynios ar aštuonios raudonos dėmelės, aš pagalvojau, kad gal iš tiesų viskas pasaulyje sąlygiška. Staiga kažkas pasibeldė į duris. Aš paklausiau, kas ten. Atsiliepė dėdė Džekas.

— Eik šalin!

Dėdė Džekas pasakė, kad vėl prilups mane, jeigu taip kalbėsiu, todėl aš nutilau. Kai jis įėjo į kambarį, aš įsispraudžiau į kampą ir atsukau jam nugarą.

— Paukšteli, — pašaukė jis mane, — ar tu vis dar nekenti manęs?

— Galite dar kartą mane prilupti, sere!

— Nesitikėjau, kad taip ilgai pykši, — tarė jis. — Tu mane apvylei... kitaip negalėjo būti, pati žinai.

— Nieko aš nežinau.

— Mieloji, negalima plūsti žmonių...

— Tu neteisingas, — pasakiau aš, — tu neteisingas.

Dėdė Džekas kilstelėjo antakius.

— Neteisingas? Kodėl?

— Tu labai geras, dėde Džekai, ir man atrodo, kad myliu tave net po to, ką tu padarei, bet tu visiškai nesupranti vaikų.

Dėdė Džekas įsisprendė rankomis į šonus ir pažvelgė žemyn į mane.

— Kodėl gi aš nesuprantu vaikų, panele Džiną Luiza? Argi taip jau sunku suprasti tavo elgesį? Tu siautėji, nesivaldai, įžeidinėji...

— O ar tu leidai man pasiaiškinti? Aš visai nenoriu tavęs erzinti, aš tik stengiuosi tau kai ką pasakyti.

Dėdė Džekas atsisėdo ant lovos. Jis įdėmiai žvelgė į mane iš po surauktų antakių.

— Pasakok, — tarė jis.

Aš giliai įkvėpiau.

— Tai va, pirmiausia tu neleidai man nė išsižioti, neišklausei manęs... puolei, ir tiek. Kai mudu su Džemiu susipešam, Atikus išklauso ne tik Džemį, bet ir mane, o antra — tu sakei, kad aš nevartočiau tokių žodžių, nebent kai tai neišvengiama, o Frensiui tikrai reikėjo užvožti per makaulę...

Dėdė Džekas pasikrapštė pakaušį.

— Kas gi atsitiko, Paukšteli?

— Frensis plūdo Atikų, ir aš negalėjau nuleisti to negirdomis.

— Kaip Frensis jį plūdo?

— Sakė, kad jis juodlaižys. Aš nelabai suprantu, ką tai reiškia, bet Frensis išrėžė tai tokiu tonu... Aš štai ką pasakysiu, dėde Džekai... prisiekiu Dievu, tegu aš prasmegsiu skradžiai žemę, jeigu leisiu jam koneveikti Atikų.

— Frensis taip ir pavadino Atikų?

— Taip, sere, būtent taip ir pavadino, ir tai dar ne viskas. Jis pasakė, kad Atikus žlugdo mūsų šeimą, kad Džemį ir mane augina kaip laukinius...

Man pasirodė, kad vėl būsiu įmerkusi uodegą, kai pamačiau, kaip persimainė dėdės Džeko veidas. Bet jis pasakė: „Šitaip negalima palikti“, ir aš supratau, kad šįkart klius Frensiui.

— Aš nuvažiuosiu ten dar šį vakarą.

— Nieko nedarykite, sere, nereikia, prašau jūsų.

— Nė neketinu pažiūrėti į tai pro pirštus, — atsakė jis. — Aleksandra turi sužinoti. Sugalvok tu man... na, palauk, prigriebsiu aš tą vaikiščią...

— Dėde Džekai, labai prašau pažadėti man vieną dalyką. Pažadėkit, kad nesakysit Atikui, ką jums papasakojau. Jis... jis kartą prašė mane neširsti dėl to, kas apie jį šnekama, tai tegu jis galvoja, kad mes susimušėm dėl ko kito. Prižadėkit, prašau...

— Bet Frensį reikėtų nubausti...

— Jis ir taip jau nubaustas. Gal aprištumėt man ranką? Dar truputį bėga kraujas.

— Žinoma, aprišiu, vaikuti. Nėra pasaulyje rankos, kurią man būtų mieliau aprišti. Malonėkite.

Ir dėdė Džekas, galantiškai nusilenkęs, nulydėjo mane į vonios kambarį. Valydamas ir tvarstydamas man krumplius, jis linksmino mane pasakojimu apie juokingą trumparegį džentelmeną, kuris turėjo katiną, vardu Bernas, ir eidamas į miestą skaičiuodavo visus plyšius šaligatvyje.

— Na, štai ir viskas, — pagaliau tarė jis. — Ant bevardžio piršto, ant kurio kada nors mūvėsi vestuvinį žiedą, liks labai jau nemoteriškas randas.

— Dėkoju, sere. Dėde Džekai?

— Taip, mieloji?

— Ką reiškia žodis šliundra?

Čia dėdė Džekas stačia galva nėrė į kitą ilgiausią istoriją apie vieną seną premjerą, kuris, sėdėdamas Bendruomenių rūmuose, pūsdavo aukštyn plunksnas ir stengdavosi išlaikyti jas ore, o visi atstovai aplink jį karščiuodavosi, tarsi galvas pametę. Dėdė Džekas turbūt stengėsi atsakyti į mano klausimą, bet man vis tiek liko neaišku.

Vėliau, kai man jau buvo laikas miegoti, aš nulipau žemyn, norėdama atsigerti vandens, ir koridoriuje išgirdau Atikaus ir dėdės Džeko balsus iš svetainės:

— Aš niekad nevesiu, Atikau.

— Kodėl?

— Atsirastų vaikų.

Atikus pasakė:

— Tau reikėtų daug ko išmokti, Džekai.

— Žinau. Šiandien tavo duktė mane gerai pamokė. Ji pasakė, kad aš visiškai nesuprantu vaikų, ir paaiškino kodėl. Ji buvo teisi, Atikau, ji pamokė mane, kaip turėčiau su ja elgtis... Dievaži, aš tikrai labai gailiuosi, kad taip ją užsipuoliau.

Atikus krenkštelėjo.

— Ji nusipelnė pylos, todėl tau nėra ko apgailestauti.

Stovėjau kaip ant adatų, spėliodama, papasakos dėdė Džekas Atikui, ką išgirdo iš manęs, ar ne. Jis nepasakojo. Tik sumurmėjo:

— Jos nešvankybių žodynas toks, kad nei pridėt, nei atimt. Bet pusės jų reikšmės ji nė nesupranta. Ji paklausė manęs, ką reiškia šliundra...

— Paaiškinai?

— Ne, aš papasakojau jai apie lordą Melburną.

— Džekai! Jeigu vaikas tavęs ko nors klausia, atsakyk jam, dėl Dievo meilės. Niekada nedumk jam akių. Vaikai yra vaikai, bet apgaulę jie pajunta greičiau negu suaugusieji, ir ta apgaulė juos supainioja. Taip, — susimąstęs kalbėjo mano tėvas, — nubaudei ją teisingai, tačiau dėl neteisingų priežasčių. Visi vaikai išgyvena plūdimosi laikotarpį, jie liaujasi keiktis tada, kai pamato, kad nieko tuo nenustebins. O būdo staigumas savaime nepraeina. Paukštelis turės išmokti savitvardos. Ir greitai turės išmokti ramiai priimti viską, ką jai netrukus teks patirti kelis mėnesius. Ji pamažu įgauna vis daugiau proto. Džemis jau vyresnis, ir ji vis labiau seka jo pavyzdžiu. Jai tik reikia retkarčiais padėti, ir viskas.

— Atikau, o juk tu niekad nė piršteliu jos nepalietei.

— Turiu prisipažinti, kad tikrai nepaliečiau. Kol kas pakakdavo tik pagrasinti. Žinai, Džekai, ji stengiasi klausyti manęs, kiek įstengia. Ji dažnai išsimuša iš vėžių, bet tikrai stengiasi.

— Bet ne tai svarbiausia, — tarė dėdė Džekas.

— Taip, svarbiausia štai kas — ji žino, kad aš matau ir vertinu jos pastangas. Štai koks skirtumas. Aš tik nerimauju, kad jai ir Džemiui labai greitai teks nuryti ne vieną karčią piliulę. Dėl Džemio aš nebūgštauju, jis nepames galvos, bet Paukštelis tuoj kibs į gerklę, jei tik kas nors pasikėsins į jos garbę...

Maniau, kad dabar dėdė Džekas jau tikrai sulaužys savo pažadą. Bet jis nesulaužė.

— Ar daug turėsi nemalonumų, Atikau? Dar neturėjome laiko pasikalbėti apie tai.

— Prasti popieriai, Džekai, blogesni nė būti negali. Mes turime tik negro parodymus prieš Juelų parodymus. Viskas sueina į vieną tašką: tu padarei — ne, aš nepadariau. Negalima tikėtis, kad prisiekusieji patikės Tomo Robinsono, o ne Juelų žodžiais... tu juk žinai, kokie tie Juelai, ar ne?

Dėdė Džekas atsakė žinąs, prisimenąs juos. Jis apibūdino Atikui tuos žmones, bet Atikus pasakė:

— Tu atsilikęs visa karta. Tačiau iš tikrųjų dabartiniai Juelai nedaug tesiskiria nuo anų.

— Tai ką manai daryti?

— Kol manęs neįveiks, bandysiu išprovokuoti prisiekusiųjų ginčą... Paskui, tikiuosi, atsiras rimtas pagrindas apeliacijai. Dabar dar sunku ką nors tiksliau pasakyti. Žinai, Džekai, aš vyliausi nugyventi amžių be šitokios bylos, bet Džonas Teiloras parodė tiesiai į mane ir pasakė, kad čia mano byla, mano ir niekieno kito.

— Manei, kad ši kartybių taurė tave aplenks, a?

— Maniau. Bet tu pagalvok, ar, atsisakęs tos bylos, galėčiau pažvelgti savo vaikams į akis? Tu žinai, kuo viskas baigsis, Džekai, aš irgi žinau, bet labai noriu ir meldžiu Dievą, kad dėl to nebūtų įskaudinti Džemis ir Paukštelis, o svarbiausia, kad jie nesusirgtų vadinamąja meikombiečių liga. Man netelpa galvoje, kodėl protingi žmonės staiga tarsi pasiunta, kai tik koks nors įvykis būna susijęs su negru... Bet aš tikiuosi, kad Džemis ir Paukštelis viską išsiaiškins su manim, užuot klausęsi tuščių plepalų. Viliuosi, kad jie pasitiki manimi... Džiną Luiza?

Mane tarsi elektra nukratė. Aš įkišau galvą pro duris.

— Taip, tėti.

— Eik miegoti.

Aš nudūmiau į savo kambarį ir atsiguliau. Koks šaunus tas dėdė Džekas, kad neišdavė manęs. Bet niekaip negalėjau suprasti, iš kur Atikus sužinojo, kad aš klausiausi už durų, ir tik po daugelio metų suvokiau — jis norėjo, kad aš išgirsčiau viską, ką jis tą vakarą pasakė. 10

Atikus nebuvo stiprios sveikatos, jam buvo netoli penkiasdešimties. Kai mudu su Džemiu paklausėme, kodėl jis toks senas, Atikus paaiškino vėlai viską pradėjęs, ir mes supratome, kodėl jam trūksta kai kurių vyriškų sugebėjimų. Jis buvo daug vyresnis už mūsų bendraklasių tėvus, ir mudu su Džemiu neturėdavome ką pasakyti, kai kiti vaikai imdavo girtis:

— O, mano tėtis...

Džemis dievino futbolą. Atikus niekad nepavargdavo ginti vartus, bet kai Džemis norėdavo, kad ir jis pavarinėtų kamuolį, Atikus sakydavo:

— Aš jau per senas, sūnau.

Mūsų tėvas neveikė nieko rimto. Jis dirbo netgi ne vaistinėje, o paprasčiausioje kontoroje. Jis nebuvo nei šiukšlių furgono vairuotojas, nei šerifas, nei fermeris, nei garažo darbininkas ir apskritai nedirbo tokio darbo, kuriuo būtų galima didžiuotis.

Negana to, Atikus nešiojo akinius. Kairiąja akimi jis beveik nieko nematė; jis sakė, kad kairioji akis — Finčų šeimos bėda nuo seno. Kad geriau matytų, jis pasukdavo galvą ir žiūrėdavo dešiniąja akimi.

Atikus nedarė to, ką darė kitų mokinių tėvai: nei medžiojo, nei lošė pokerį, nei žvejojo, negėrė ir nerūkė. Jis tik sėdėdavo svetainėje ir skaitydavo.

Mums būtų buvę daug maloniau, jeigu toks žmogus būtų stengęsis laikytis nuošaliau, bet jis nė nemanė to daryti — tais metais visa mokykla ūžte ūžė kalbomis, kad jis gins Tomą Robinsoną, ir tos kalbos buvo labai jau nepalankios. Kai aš susikirtau su Sesiliu Džeikobsu ir pelniau bailės vardą, pasklido kalbos, kad Paukštelis Finč daugiau nesipeš, nes jai tai draudžia tėtis. Iš tiesų buvo ne visai taip: aš negalėjau peštis dėl Atikaus viešoje vietoje, bet šeimoje — kitas reikalas. Buvau pasiruošusi kovoti dantimis ir nagais su bet kuriuo giminaičiu, tegu ir su pačiu tolimiausiu. Frensis Henkokas, pavyzdžiui, tai jau žinojo.

Atikus padovanojo mums pneumatinius šautuvus, bet šaudyti nemokė. Pirmąsias pamokas mums davė dėdė Džekas; jis pasakė, kad Atikus šautuvais nesidomi. Vieną gražią dieną Atikus tarė Džemiui:

— Būtų geriau, jeigu tu šaudytum į konservų dėžutes galiniame kieme, bet aš žinau, kad tu medžiosi paukščius. Šaudyk kėkštus, jeigu pataikysi, bet atmink, kad žudyti strazdą giesmininką — nuodėmė.

Pirmą ir paskutinį kartą išgirdau Atikų sakant, kad nuodėmė yra kažką daryti, ir pasiteiravau mis Modę, ką tai reiškia.

— Tavo tėvas sako teisybę, — tarė ji. — Strazdas giesmininkas niekam nekenkia, tik gieda mūsų džiaugsmui. Jis nedaro žalos daržams, nesuka lizdų žarduose, jis nedaro nieko blogo, tik linksmina mus savo giesmėmis. Štai kodėl žudyti strazdą giesmininką yra nuodėmė.

— Mis Mode, mūsų kvartalas labai senas, ar ne?

— Senesnis už patį miestą.

— Ne, aš turiu galvoje tai, kad visi žmonės mūsų gatvėje yra seni. Ir vaikų čia daugiau nėra, tik mudu su Džemiu. Misis Djuboz netoli šimto metų, ir mis Reičelė sena, ir jūs, ir Atikus.

— Nepasakyčiau, kad penkiasdešimties metų žmogus yra senas, kandžiai atšovė mis Modė. — Man dar nereikia vežimėlio, ar ne? Ir tavo tėvui nereikia. Tačiau turiu pasakyti, kad aš dėkinga apvaizdai, jog ji sudegino tą seną mano mauzoliejų, aš buvau per senąjį tvarkyti... Gal ir tavo tiesa, Džiną Luiza, mūsų kvartalas tikrai solidus. Tu beveik niekad nesusitinki su jaunimu, ar ne?

— Susitinku mokykloje.

— Aš kalbu apie jaunus suaugusiuosius. Žinok, tu laiminga. Tau ir Džemiui tik į gera, kad tavo tėvas tokio amžiaus. Jei jam būtų trisdešimt, paragautum visai kitokio gyvenimo.

— Žinoma, paragaučiau. O dabar Atikus nieko negali...

— Tu jo nepažįsti, — tarė mis Modė. — Jis dar kupinas gyvybės.

— O ką jis gali?

— Na, jis gali surašyti tokį testamentą, kad nuo jo bet kam atšiptų dantys.

— Būta ko...

— O ar tu žinai, kad jis geriausiai žaidžia šaškėmis mūsų mieste? Antai Prieplaukoje, kai dar buvome paaugliai, Atikus Finčas galėjo aplošti bet ką šiapus ir anapus upės.

— Ką jūs kalbate, mis Mode? Mudu su Džemiu visada jį aplošiame.

— Jau turėtumėte suprasti, kad jis pasiduoda tyčia. Ar žinai, kad jis moka groti dambreliu?

Tarsi čia būtų kuo girtis. Ir man pasidarė dar didesnė gėda dėl jo.

— Žinai...

— Ką, mis Mode?

— Nieko. Tu turėtum didžiuotis savo tėvu. Ne kiekvienas moka groti dambreliu. O dabar nesipainiok dailidėms po kojų. Geriau eik namo, nes aš tvarkysiu savo azalijas ir negalėsiu tavęs prižiūrėti. Dar gausi kokia lenta per galvą.

Aš grįžau į savo kiemą ir radau Džemį, poškinantį šautuvu į konservų dėžutę — kvailas užsiėmimas, kai aplink tiek kėkštų... Nuėjau į darželį ir dvi valandas plūkiausi, ręsdama šalia verandos sudėtingą tvirtovę. Aš atsitempiau automobilio padangą, dėžę nuo apelsinų, skalbinių krepšį, keletą pintų kėdžių ir įsmeigiau mažą Jungtinių Valstijų vėliavėlę nuo skrudintų kukurūzų dėžutės; vėliavėlę man buvo davęs Džemis.

Parėjęs namo pietų, Atikus rado mane tvirtovėje su šautuvu, nutaikytu į kitą pusę gatvės.

— Į ką taikai?

— Mis Modei į užpakalį.

Atikus pasuko galvą ir pamatė platų mano taikinį tarp krūmų. Jis atsmaukė skrybėlę ant pakaušio ir perėjo skersai gatvę.

— Mode, — pašaukė jis, — noriu tave įspėti. Tau gresia rimtas pavojus.

Mis Modė atsitiesė ir žvilgtelėjusi į mane pasakė:

— Tu tikras velnias, Atikau.

Atikus grįžo pas mane ir liepė išardyti tvirtovę.

— Nebandyk daugiau taikyti į ką nors šautuvu, — pasakė jis.

Aš labai norėjau, kad mano tėvas būtų tikras velnias. Paskui ėmiau kamantinėti Kelpurniją, ką ji mananti apie Atikų.

— Misteris Finčas? Jis viską moka.

— O ką moka? — paklausiau aš.

Kelpurniją pasikrapštė pakaušį.

— Kaip čia tau pasakyti... — nutęsė ji.

Negana to, dar Džemis paklausė Atikų, ar jis žais futbolą metodistų komandoje, ir Atikus atsakė, kad jis tik sprandą nusisuktų, nes yra per senas tokiems dalykams. Metodistai norėjo sumokėti savo bažnyčios skolą, todėl pasiūlė baptistams sužaisti futbolą. Viso miesto vaikų tėvai sutiko žaisti, išskyrus Atikų. Džemis pasakė, kad net nenori stebėti tokių rungtynių, bet negalėjo išsižadėti futbolo, todėl tik stovėjo paniuręs prie šoninės linijos šalia Atikaus ir manęs, žiūrėdamas, kaip Sesilio Džeikobso tėvas renka taškus baptistams.

Vieną šeštadienį mudu su Džemiu nutarėme pasižvalgyti su šautuvais po apylinkę, tikėdamiesi aptikti kokį kiškį ar voverę. Buvome jau nuėję kokius penkis šimtus jardų už Redlių sodybos, tik staiga pastebėjau, kad Džemis kažką paslapčia stebi. Pasukęs galvą į šoną, jis kažkur žiūrėjo akių kampučiais.

— Ką ten pamatei?

— Ten šuo, — tarė jis.

— Tai senasis Timas Džonsonas, ar ne?

— Aha.

Timo Džonsono šeimininkas buvo misteris Haris Džonsonas, Mobilo autobuso vairuotojas, gyvenantis pietiniame miesto pakraštyje. Timas buvo rusvo plauko paukštšunis, viso Meikombo numylėtinis.

— Ką jis rado?

— Nežinau, Paukšteli. Geriau eikim namo.

— Oi, Džemi, juk dabar vasaris.

— Nesvarbu, aš noriu pasakyti Kelai.

Mudu nudūmėme namo ir įpuolėme į virtuvę.

— Kela, — tarė Džemis, — ar gali išeiti trumpam į gatvę?

— Ko, Džemi? Aš negaliu lakstyti gatvėn, kada tik tau šaus į galvą.

— Ten šuo, jam kažkas atsitiko.

Kela atsiduso.

— Aš neturiu laiko šunims kojas perrišinėti. Nueik į vonią, pasiimk marlės ir pats aprišk.

Džemis papurtė galvą.

— Jis serga, Kela. Jam kažkas atsitiko.

— Ką jis daro, gaudo savo uodegą?

— Ne, daro šitaip.

Džemis ėmė žiopčioti kaip auksinė žuvelė, visas persikreipė, susikūprino.

— Nori iš manęs pasijuokti, Džemi Finčai? — rūsčiai paklausė Kelpurnija.

— Ne, Kela, aš nemeluoju, garbės žodis.

— Ar jis bėgioja?

— Ne, tik bindzina iš lėto, vos velkasi. Jis eina mūsų pusėn.

Kelpurnija paskubomis nusiplovė rankas ir išėjo paskui Džemį į lauką.

— Nematau jokio šuns, — tarė ji.

Ji nusekė paskui mus už Redlių sodybos ir pažvelgė ten, kur rodė Džemis. Timas Džonsonas iš tolo atrodė kaip nedidelė dėmelė, bet jis vis artėjo. Šuo ėjo persikreipęs, tarsi jo dešiniosios kojos būtų buvusios trumpesnės už kairiąsias. Jis priminė man smėlyje įklimpusį automobilį.

— Kažkoks kreivašonis, — tarė Džemis.

Kelpurnija išpūtė akis, paskui staiga griebė mus už pakarpų ir skubiai nusivarė namo. Užtrenkusi laukujės duris, ji nubėgo prie telefono ir pakėlusi ragelį šūktelėjo:

— Sujunkite su misterio Finčo kontora! Misteri Finčai, — uždususi kalbėjo ji. — Čia Kela. Prisiekiu Dievu, čia pat, mūsų gatvėje, yra pasiutęs šuo, jis eina prie mūsų, taip, sere, eina... Misteri Finčai, pasiutęs, kaip mane gyvą matote... senasis Timas Džonsonas, taip, sere... aha... taip...

Ji padėjo ragelį ir tik purtė galvą, kai mes bandėme išklausti, ką pasakė Atikus. Paskui Kelpurnija vėl subeldė rageliu ir pradėjo:

— Mis Jula Mei... aš jau pasikalbėjau su misteriu Finču, daugiau nebejunkite... klausykite, mis Jula Meil, gal galite paskambinti mis Reičelei, mis Stefanijai Kroford ir tiems, kas dar mūsų gatvėje turi telefonus, ir pasakyti, kad artinasi pasiutęs šuo? Malonėkite, mem!

Kelpurnija klausėsi, ką jai sakė Jula Mei.

— Žinau, kad dabar vasaris, mis Jula Mei, bet pasiutusį šunį pažįstu iš tolo. Paskubėkite, mem!

Kelpurnija paklausė Džemį:

— Ar Redliai turi telefoną?

Džemis pažiūrėjo į telefonų knygą ir pasakė, kad ne.

— Jie vis tiek neis į lauką, Kela.

— Eis ar neis, bet aš turiu jiems pranešti.

Ji išbėgo į priekinę verandą, mudu su Džemiu pasileidome įkandin jos.

— Jūs niekur neisite, — suriko ji.

Kelpurnijos pranešimas jau spėjo aplėkti kaimynus. Visos laukujės durys gatvėje, kiek tik mūsų akys aprėpė, sandariai užsidarė. Timo Džonsono niekur nesimatė. Mes žiūrėjome, kaip Kelpurnija bėga į Redlių sodybą, pasikėlusi sijoną ir prijuostę aukščiau kelių. Ji užkopė priekiniais laipteliais ir pabeldė į duris. Nesulaukusi atsako, Kelpurnija sušuko:

— Misteri Natanai, misteri Artūrai, atbėga pasiutęs šuo! Atbėga pasiutęs šuo!

— Ji turėtų eiti iš to kiemo, — pasakiau aš.

Džemis papurtė galvą.

— Koks dabar skirtumas, — tarė jis.

Kelpurnija veltui beldė į duris. Niekam nerūpėjo jos įspėjimas; atrodė, kad niekas jo ir negirdi.

Kelpurnija atskuodė prie galinės verandos, ir kaip tik tuo metu ties mūsų durimis sustojo juodas fordas. Iš jo išlipo Atikus ir misteris Hekas Teitas.

Misteris Hekas Teitas buvo Meikombo apygardos šerifas. Jis buvo aukštas kaip ir Atikus, tik liesesnis ir ilganosis. Jis avėjo aukštus suvarstomus batus su žibančiu metalu apvedžiotomis skylutėmis, mūvėjo į batus sukištas kelnes, vilkėjo odinę striukę. Diržas buvo pilnas šovinių. Rankose šerifas laikė didžiulį šautuvą. Kai jis su Atikumi priėjo prie verandos, Džemis atidarė duris.

— Neik į lauką, sūnau, — pasakė Atikus. — Kur jis yra, Kela?

— Jau turėtų būti čia, — tarė Kela, rodydama į gatvę.

— Ar tas šuo bėga? — paklausė misteris Teitas.

— Ne, jį trauko mėšlungis, misteri Hekai.

— Eisim jo ieškoti, Hekai? — paklausė Atikus.

— Geriau palaukime, misteri Finčai. Paprastai pasiutę šunys bėga tiesiai į priekį, bet ką gali žinoti. Reikia tikėtis, kad jis pasuks gatve į šoną, bet gali nucimpinti ir tiesiai į Redlių kiemą. Luktelėkim valandėlę.

— Netikiu, kad jis nueis į Redlių kiemą, — tarė Atikus. — Nepralįs pro tvorą. Greičiausiai eis gatve...

Aš maniau, kad pasiutę šunys laksto apsiputoję, puldinėja žmones, griebia juos už gerklių ir kad visa tai jie daro rugpjūtį. Jei Timas Džonsonas būtų taip elgęsis, būčiau mažiau nusigandusi.

Nėra nieko baisesnio, kaip ištuštėjusi, kažko laukianti gatvė. Nekrustelėjo nė vienas medžio lapelis, tylėjo strazdai giesmininkai, kažkur dingo dailidės iš mis Modės kiemo. Girdėjau, kaip misteris Teitas šnirpštelėjo, paskui išsišnypštė nosį. Mačiau, kaip jis pakėlė šautuvą prie peties. Pro stiklinį priekinių durų langelį išvydau mis Stefanijos Kroford veidą. Paskui pasirodė mis Modė ir sustingo šalia jos. Atikus užkėlė koją ant kėdės pakojos ir lėtai patrynė ranka šlaunį.

— Štai jis, — tyliai tarė Atikus.

Mes pamatėme Timą Džonsoną — žiūrėdamas į priekį stiklinėmis, padėrusiomis akimis, jis dūlino šaligatviu palei Redlių namus.

— Pažvelk į jį, — sušnibždėjo Džemis. — Misteris Hekas sakė, kad pasiutę šunys eina tiesiai. O šis net per gatvę negali pereiti.

— Jis atrodo apdujęs, — pasakiau aš.

— Tegu tik kas nors pabando pastoti jam kelią — bematant užpuls.

Misteris Teitas pridėjo delną virš akių ir pasilenkė į priekį.

— Tikrų tikriausiai pasiutęs, misteri Finčai.

Timas Džonsonas artinosi vėžlio žingsniu. Jis nežaidė su sausais lapais, neuostinėjo jų: atrodė, kad jis gerai žino, kur eina, tarsi kokia nematoma jėga būtų palengva stūmusi jį mūsų link. Mes matėme, kaip jis trūkčioja it arklys, baidydamas sparvas; jo snukis tai prasižiodavo, tai vėl užsičiaupdavo. Sunkiai vilkdamas kojas, jis žingsnis po žingsnio artėjo prie mūsų.

— Jis ieško vietos nustipti, — tarė Džemis.

Misteris Teitas atsigręžė.

— Iki stipimo jam dar toli gražu, Džemi, jis dar nė negalvoja dvėsti.

Timas Džonsonas pasiekė šalutinę gatvę, einančią pro Redlių sodybą, ir sustojo, tarsi laukdamas, kuriuo jam keliu lieps pasukti pakrikusios nuovokos likučiai. Jis žengė kelis neryžtingus žingsnius ir sustojo prie Redlių vartelių, paskui bandė apsisukti, bet neįstengė.

Atikus tarė:

— Dabar jį jau galima pasiekti, Hekai. Geriau šaukite dabar, nelaukite, kol jis pasuks į šalutinę gatvę... Dievai žino, kas gali būti už kampo. Eik į vidų, Kela.

Kelpurnija įėjo, užšovė stiklines duris, paskui skląstį vėl atstūmė ir paliko tik kablį. Ji bandė užstoti tai, kas vyko gatvėje, nuo manęs ir Džemio savo kūnu, bet mudu spoksojome jai iš po alkūnių.

— Jūs šaukite, misteri Finčai.

Misteris Teitas kyštelėjo šautuvą Atikui į rankas, o mudu su Džemiu vos nenualpome.

— Negaiškite laiko, Hekai, — tarė Atikus. — Pilkit.

— Misteri Finčai, čia reikia vieno taiklaus šūvio.

Atikus energingai papurtė galvą.

— Nedelskite, Hekai! Jis nelauks jūsų visą dieną...

— Dėl Dievo meilės, misteri Finčai, pažvelkite, kur jis stovi! Kiek į šalį, ir galima pataikyti tiesiai į Redlių langą! Aš nesu geras šaulys, juk žinote!

— O aš nelaikiau šautuvo rankose trisdešimt metų...

Misteris Teitas brukte įbruko šautuvą Atikui.

— Saukite jūs. Aš visiškai jumis pasitikiu, — tarė jis.

Mudu su Džemiu lyg pro miglas pamatėme, kaip tėvas išėjo į vidurį gatvės, nešinas šautuvu. Jis ėjo sparčiai, bet man atrodė, kad juda kaip plaukikas po vandeniu: laikas slinko nepakenčiamai lėtai.

Kai Atikus kilstelėjo akinius, Kelpurnija sumurmėjo: „Jėzau, pagelbėk jam“, ir susiėmė rankomis už galvos.

Atikus pakėlė akinius ant kaktos; jie nuslydo, ir jis numetė juos ant žemės. Buvo taip tylu, kad aš išgirdau, kaip terkštelėjo jų stiklai. Atikus pasitrynė akis ir smakrą, paskui tankiai sumirkčiojo.

Ties Redlių varteliais Timui Džonsonui, matyt, pasisekė kažką sumąstyti, nes jis šiaip taip pasisuko, kad galėtų toliau eiti mūsų gatve. Jis žengė kelis žingsnius į priekį, paskui stabtelėjo ir pakėlė galvą. Mes matėme, kaip įsitempė jo kūnas.

Atikus, vos spėjęs prisidėti šautuvą prie peties, paspaudė gaiduką.

Driokstelėjo šūvis. Timas Džonsonas pašoko į viršų, paskui šleptelėjo ant žemės ir sudribo kaip maišas ant šaligatvio. Jis net nespėjo suvokti, kas jį ištiko.

Misteris Teitas šoko nuo verandos ir nudūmė prie Redlių sodybos. Jis sustojo prie šuns, pritūpė, paskui atsigręžė ir pabaksnojo pirštu sau į kaktą virš kairiosios akies.

— Pataikėte truputį per daug į dešinę, misteri Finčai, — sušuko jis.

— Sena mano yda, — atsiliepė Atikus. — Jei būtų buvusi mano valia, būčiau pasirinkęs šratinį šautuvą.

Jis pasilenkė, pakėlė savo akinius, o sudužusius stiklus sumaigė kulnu. Tada nuėjo prie misterio Teito ir pažvelgė į Timą Džonsoną.

Vienos po kitų ėmė atsidarinėti durys ir gatvė pamažu atgijo. Mis Modė drauge su mis Stefanija Kroford nulipo laipteliais.

Džemis stovėjo kaip įbestas. Aš įgnybau jam, kad atsitokėtų, bet Atikus, pamatęs mus ateinant, šūktelėjo:

— Neikite artyn.

Kai misteris Teitas ir Atikus grįžo į mūsų kiemą, misteris Teitas šypsojosi.

— Pranešiu Zibui, kad jį išgabentų, — tarė jis. — O jūs nieko nepamiršote, misteri Finčai. Žmonės sako, kad šitas mokslas neužsimiršta.

Atikus tylėjo.

— Atikau? — pašaukė Džemis.

— Ką?

— Nieko...

— Gražu buvo žiūrėti į Finčą Taikliąją Akį!

Atikus atsigręžė ir pamatė šalia savęs stovinčią mis Modę. Valandėlę jiedu žiūrėjo vienas kitam į akis nieko nesakydami, paskui Atikus įlipo į šerifo automobilį.

— Klausyk, — kreipėsi jis į Džemį, — neikite arti prie to šuns, supratote? Neikite arti, nes jis dar toks pats pavojingas, kaip ir gyvas.

— Gerai, tėve, — pasakė Džemis. — Atikau...

— Ką, sūnau?

— Nieko.

— Kas tau darosi, vaike, kad vis žado netenki? — paklausė misteris Teitas, nusišypsodamas Džemiui. — Negi nežinojai, kad tavo tėtis...

— Patylėk, Hekai, — tarė Atikus. — Važiuojam į darbą.

Kai jie nuvažiavo, mudu su Džemiu nuėjome pas mis Stefaniją.

Atsisėdome ant jos laiptelių ir ėmėme laukti, kol atvažiuos Zibas su šiukšlių furgonu.

Džemis sėdėjo sumišęs ir apstulbęs, o mis Stefanija aimanavo:

— Ajajai, ir kas galėjo pamanyti, kad vasarį būna pasiutusių šunų. O gal jis ir nebuvo pasiutęs, gal tik šiaip kuoktelėjęs? Kas bus, kai Haris Džonsonas grįš iš Mobilo ir sužinos, kad Atikus Finčas nudėjo jo šunį? Einu lažybų, kad jis tikriausiai kažkur prisirinko blusų...

Mis Modė pasakė, kad mis Stefanija ne taip užgiedotų, jeigu Timas Džonsonas tebeeitų gatve artyn, ir kad viskas netrukus paaiškės, kai tik jo galvą nusiųs į Montgomerį.

Džemis ėmė kalbėti, sunkiai tardamas žodžius:

— ...Matei jį, Paukšteli? Kaip jis ten stovėjo, matei?.. Akimirksniu visas atsipalaidavo, o šautuvas tarytum suaugo su juo... Viens du, ir viskas buvo baigta... O man reikia vargti dešimt minučių, kol nusitaikau...

Mis Modė dygiai šyptelėjo.

— Na kaip, mis Džiną Luiza, — paklausė ji, — ar vis dar galvoji, kad tavo tėvas nieko nemoka? Vis dar jo gėdijiesi?

— Ne... e, — sumykiau nesmagiai.

— Anąkart pamiršau pasakyti tau, kad jis moka ne tik groti dambreliu. Atikus Finčas kadaise buvo Meikombo apygardos šaudymo čempionas.

— Čempionas... — aidu pakartojo Džemis.

— Taip, tu teisingai išgirdai, Džemi Finčai. Tikiuosi, kad dabar pakeisi savo nuomonę. Ką ir besakyti, tu net nežinojai, kad tavo tėtį dar vaikystėje visi vadino Taikliąja Akimi. Kai jis dar gyveno Prieplaukoje, tai, būdavo, paleis penkiolika šūvių, nušaus keturiolika balandžių ir ims sielvartauti, kad veltui švaisto šovinius.

— Jis niekad mums apie tai nepasakojo, — sumurmėjo Džemis.

— Niekada nesipasakojo, ar ne?

— Taip, mem.

— Kažin kodėl jis niekada neina medžioti, — pasakiau tarsi pati sau.

— Galbūt aš galėčiau tau paaiškinti, — tarė mis Modė. — Kad ir koks būtų tavo tėvas, jis yra kilnios širdies. Taiklumas — Dievo dovana, talentas... Žinoma, reikia daug miklintis, kad galėtum šaudyti tobulai, bet tai visai kas kita, negu skambinti pianinu ar daryti ką nors panašaus. Aš manau, kad jis metė šautuvą tada, kai suprato, jog gavo iš Dievo nepelnytą pranašumą prieš daugumą gyvų padarų. Jis tikriausiai nutarė niekada nebeimti šautuvo į rankas, nebent jei tai bus neišvengiama, o šiandien kaip tik ir buvo toks atvejis.

— Jis turėtų tuo didžiuotis, — pasakiau aš.

— Sveiko proto žmonės niekada nesididžiuoja savo talentais, — tarė mis Modė.

Čia mes pamatėme atvažiuojantį Zibą. Jis atidarė užpakalines šiukšliavežio dureles, išsiėmė šakes ir atsargiai pakėlė Timą Džonsoną. Įvertęs jį į sunkvežimį, aplaistė tą vietą, kur gulėjo Timas, ir aplink ją kažkokiu skysčiu.

— Kol kas neikite artyn, — šūktelėjo jis mums.

Kai grįžome namo, aš pasakiau Džemiui, kad pirmadienį jau turėsime kuo pasigirti mokykloje. Džemis atsigręžė į mane.

— Niekam nieko apie tai nesakyk, Paukšteli, — tarė jis.

— Ką? Nė nemanau tylėti. Ne kiekvieno vaiko tėtis yra apygardos šaudymo čempionas.

Džemis pasakė:

— Aš manau, kad jis būtų mums pasisakęs, jei būtų norėjęs, jog tai žinotume. Jeigu didžiuotųsi tuo, nuo mūsų neslėptų.

— Gal tiesiog užmiršo, — paabejojau aš.

— Ne, Paukšteli, tu kai ko negali suprasti. Atikus tikrai yra senas, bet man nerūpi, kad jis kažko negali padaryti... Man tai visai nesvarbu, nors jis ir nieko negalėtų padaryti.

Džemis pakėlė akmenį, džiūgaudamas metė jį į garažą ir nubėgo. Bėgdamas atsigręžė ir šūktelėjo:

— Atikus yra džentelmenas, toks, kaip aš. 11

Kai mudu su Džemiu buvome mažiukai, toliau nuo namų neidavome, nebent tik keletą žingsnių į pietų pusę; vėliau, kai aš paūgėjau, perėjau į antrą klasę ir mes liovėmės kankinę Baubą Redlį, mus ėmė vis labiau traukti Meikombo centras, į kurį buvo galima patekti tik einant pro misis Henri Lafajet Djuboz namą, nebent suktum visą mylią aplinkui. Su ta moterimi man jau buvo tekę keletą kartų susitikti ir daugiau aš nenorėjau matyti jos nė iš tolo, bet Džemis vis pasišaipydavo iš manęs, kad aš niekaip negaliu suaugti.

Misis Djuboz gyveno viena su jauna tarnaite negre. Jos namas buvo su stačiais priekiniais laipteliais ir atvira terasa, trečias nuo mūsų. Misis Djuboz buvo labai sena, didesnę dienos dalį ji praleisdavo kėdėje su ratukais. Sklido kalbos, kad po daugybe savo skarų ir pledų ji laiko paslėpusi konfederacijos laikų revolverį.

Mudu su Džemiu nekentėme jos. Kai eidavome pro šalį, ji perverdavo mus tulžingu žvilgsniu ir tuoj pat negailestingai apiberdavo nepelnytais priekaištais, čia pat išpranašaudama mums liūdną ateitį, o jos pranašystė visada būdavo vienoda — nieko doro iš mūsų neišeis. Mes jau seniai nutarėme, kad neverta eiti pro jos namus kita gatvės puse, nes tada ji imdavo šaukti tą patį per visą kvartalą.

Mes niekaip negalėdavome jai įtikti. Jeigu aš kaip įmanydama meiliau pasakydavau: „Sveika, misis Djuboz“, ji man atrėždavo:

— Nesakyk man „sveika“, bjauri mergiūkšte! Turi sakyti „Laba diena, misis Djuboz!“

Ji buvo baisi pikčiurna. Kai išgirdo, kad Džemis vadina mūsų tėvą vardu, jos vos neištiko apopleksija. Ji ėmė šaukti kaip gyva nemačiusi tokių įžūlių nepraustaburnių ir pareiškė labai apgailestaujanti, kad mūsų tėvas nevedė antrą kartą po mamos mirties. Nėra buvę meilesnės moters už mūsų motiną, pasakė ji, todėl širdis plyšta bežiūrint, kaip Atikus Finčas taip tvirkina jos vaikus. Aš neprisiminiau mūsų mamos, bet Džemis prisiminė — kartais jis papasakodavo man apie ją — ir dabar pabalo kaip popierius, išgirdęs tokius misis Djuboz žodžius.

Po Baubo Redlio, pasiutusio šuns ir kitų išgyventų baisybių Džemis nusprendė, kad mums nėra ko stovėti kaip kokiems bailiams prie mis Reičelės laiptelių ir laukti; jis nutarė, kad mes kas vakarą turėsim bėgti iki pat pašto kontoros ir ten pasitikti iš darbo grįžtantį Atikų. Ir kas vakarą Atikus matydavo Džemį įniršusį dėl kokių nors misis Djuboz žodžių, kuriais ji palydėdavo mus, einančius pro šalį.

— Neširsk, sūnau, — sakydavo Atikus. — Ji sena, ligota moteris. Laikyk iškėlęs galvą ir būk džentelmenas. Tegu ji sako, ką nori, — tu neleisk sau dėl to pykti.

Džemis atsakydavo, kad ji, matyt, nelabai serga, jeigu gali taip šūkauti. Kai eidavome visi trys pro jos namą, Atikus nukeldavo skrybėlę, galantiškai pamojuodavo ranka ir pasakydavo:

— Labas vakaras, misis Djuboz! Jūs šiandien kaip paveikslėlis.

Niekad negirdėjau, kad Atikus būtų pasakęs, koks būtent paveikslėlis. Jis papasakodavo jai teismo naujienas ir sakydavo trokštąs visa širdimi, kad rytoj jai būtų gera diena. Paskui vėl užsivoždavo skrybėlę ant galvos, čia pat jos akyse užsisodindavo mane ant pečių, ir mes patraukdavome namo per sutemas. Tokiais vakarais aš galvodavau, kad mano tėvas, kuris nekentė šautuvų ir nekariavo nė viename kare, yra pats narsiausias žmogus pasaulyje.

Kai Džemiui sukako dvylika metų, jis gavo pinigų, ir jau kitą dieną jie ėmė svilinti jam kišenę, todėl tuoj po pietų mudu patraukėme į miestą. Džemis tikėjosi turįs pakankamai pinigų mažyčiam garvežiui, o man ketino nupirkti dirigento lazdelę.

Aš jau seniai varvinau seilę dėl tos lazdelės: ji buvo V. Dž. Elmoro parduotuvėje, visa tviskėjo nusagstyta blizgučiais ir kainavo septyniolika centų. Tuo metu didžiausias mano troškimas buvo užaugti ir diriguoti Meikombo apygardos vidurinės mokyklos orkestrui. Aš jau tiek buvau išsimiklinusi, kad galėjau išmesti pagaikštį aukštyn ir sugauti jį, bet Kelpurnija neįsileisdavo manęs į namus, kai pamatydavo mano rankose kokį pagaliuką. Supratau, kad šią kliūtį galėsiu įveikti tik su tikra dirigento lazdele; aš pagalvojau, kad Džemis labai kilnus, kad ketina man ją nupirkti.

Misis Djuboz jau buvo užėmusi savo postą verandoje, kai mes ėjome pro jos namus.

— Kur drožiate tokiu laiku? — sušuko ji. — Tikriausiai pabėgote iš pamokų. Tučtuojau paskambinsiu direktoriui ir pasakysiu!

Nutaisiusi neklystančios teisuolės miną, ji įsikibo savo kėdės ratų.

— Šiandien šeštadienis, misis Djuboz, — tarė Džemis.

— Tai kas, kad šeštadienis, — atsakė ji, nieko nesupratusi. — Įdomu, ar jūsų tėvas žino, kur jūs bastotės?

— Misis Djuboz, mes vaikščiodavome į miestą vieni dar tada, kai buvom tik tokie. — Džemis parodė delnu kokias dvi pėdas nuo šaligatvio.

— Nemeluok man! — sušuko ji. — Džeremi Finčai, Modė Atkinson sakė man, kad šį rytą tu sulaužei jos pavėsinę. Ji pasakys tavo tėvui, o tada pasigailėsi, kad atėjai į šį pasaulį. Aš nebūsiu Djuboz, jeigu tavęs dar šią savaitę neišsiųs į pataisos namus!

Džemis nuo vasaros nebuvo prisiartinęs prie mis Modės pavėsinės, bet jis žinojo, kad mis Modė vis tiek nepasakytų Atikui, jeigu ir būtų ką sulaužęs. Džemis tuojau pat pareiškė, kad visa tai netiesa.

— Nedrįsk man prieštarauti! — užriko misis Djuboz. — O tu, — ji parodė į mane kaulėtu pirštu, — ko tu nuolat lakstai kelnėta? Turėtum segėti sijoną ir vilkėti liemenę, jaunoji ledi! Jeigu niekas tavęs neprigriebs, užaugusi būsi mergšė bare... cha, cha. Finčų dukra bus mergšė bare!

Mane apėmė siaubas. Baras buvo neaiški vieta šiaurinėje aikštės pusėje. Aš įsikirtau į Džemį, bet jis ištraukė ranką.

— Eime, Paukšteli, — sušnibždėjo Džemis. — Nekreipk į ją dėmesio, laikyk galvą iškėlusi ir būk tikra ledi.

Bet misis Djuboz neleido mums nueiti:

— Viena iš Finčų dirbs bare, o kitas dar geriau — gina juodasnukius mūsų teisme!

Džemis sustojo kaip įbestas. Misis Djuboz pataikė į skaudžiausią vietą, ir ji tai žinojo.

— Kuo pavirto šis pasaulis, jeigu ir Finčai stoja prieš šeimos tradicijas? Aš jums pasakysiu! — Ji pridėjo ranką prie burnos, o kai atitraukė, nuo jos driekėsi ilga sidabrinė seilių gija. — Jūsų tėvas ne geresnis už juodasnukius ir visokius pašlemėkus, kuriems jis tarnauja!

Džemis išraudo kaip vėžys. Aš truktelėjau jį už rankovės, ir mudu nuėjome tolyn, palydėti ilgiausios tirados apie moralinį mūsų šeimos išsigimimą. Anot misis Djuboz, pusė Finčų uždaryti beprotnamiuose, ir jeigu mūsų motina tebebūtų gyva, tai mes nebūtume taip žemai nusiritę.

Gerai nežinau, dėl ko Džemis labiausiai įsižeidė, bet aš baisiai užsigavau, kad misis Djuboz taip nuvertino mūsų šeimos protinius sugebėjimus. Mokykloje aš jau buvau beveik pripratusi prie Atikų įžeidžiančių replikų, bet šiandien pirmą kartą išgirdau panašų įžeidimą iš suaugusio žmogaus lūpų. Misis Djuboz kandžios replikos mums buvo įprastos ir nebestebino, išskyrus pastabas apie Atikų. Laukėjau kvepėjo vasara: nors šešėlyje buvo vėsu, bet saulė kaitino, vadinasi, artėjo geros dienos — baigsis pamokos ir atvažiuos Dilas.

Džemis nusipirko garvežiuką ir mudu nuėjome pas Elmorą dirigento lazdelės. Džemis visai nesidžiaugė savo pirkiniu; įsibrukęs garvežį į kišenę, jis tylomis žingsniavo šalia manęs namų link. O aš vos neužgriuvau ant misterio Linko Dizo, nes kaip tik tuo momentu buvau savo lazdelę netyčia išmetusi ant žemės. Misteris Dizas pasakė: „Atsargiau, Paukšteli!“ Kai prisiartinome prie misis Djuboz namų, mano dirigento lazdelė buvo jau visai purvina — man ne kartą teko pakelti ją nuo nešvarios žemės.

Misis Djuboz nebuvo verandoje.

Vėliau aš ne kartą laužiau galvą, kas paskatino Džemį taip pasielgti, kas privertė jį peržengti tėvo nubrėžtą ribą — „Būk džentelmenas, sūnau“, kur dingo santūri laikysena, būdinga jam pastaruoju metu. Džemis tikriausiai kentėjo nė kiek ne mažiau girdėdamas kalbas, kad Atikus gina teisme juodasnukius, bet man atrodė visai natūralu, kad jis moka susitvardyti — Džemis iš prigimties buvo ramaus charakterio ir lėto būdo. Tačiau tam įvykiui aš tegalėjau rasti vieną paaiškinimą matyt, kelioms minutėms jis tiesiog išsikraustė iš proto.

Tai, ką jis padarė, aš irgi būčiau padariusi be sąžinės graužimo, jeigu ne Atikaus draudimas, kuris, kaip aš supratau, lietė ir kivirčus su bjauriomis senėmis. Vos tik mes priėjome misis Djuboz vartelius, Džemis stvėrė mano dirigento lazdelę ir, pašėlusiai mojuodamas ja, įšoko į misis Djuboz darželį, užmiršęs visus Atikaus prisakymus ir tai, kad senoji ponia po savo skaromis laiko revolverį. Žinoma, misis Djuboz gali ir nepataikyti, bet jos tarnaitė Džesė, ko gero, tikrai pataikytų.

Džemis nenurimo tol, kol nenukapojo visų misis Djuboz kamelijų viršūnių, kol visos žemės nenuklojo žaliais žiedų pumpurais ir lapais. Paskui, atrėmęs dirigento lazdelę į savo kelį, perlaužė ją pusiau ir numetė.

Tuo metu aš klykte klykiau. Džemis timptelėjo mane už plaukų ir pasakė, kad jam į viską nusispjauti, kad jis ir vėl taip padarys, jei tik ras progą, o jeigu aš neužčiaupsiu kakarinės, jis nuraus man plaukus. Kakarinės aš neužčiaupiau ir gavau niuksą. Netekusi pusiausvyros, pargriuvau kniūbsčia. Džemis šiurkščiai pastatė mane ant kojų, bet atrodė, kad jam pagailo manęs. Mudu nieko nepasakėme vienas kitam.

Tą vakarą neturėjome noro pasitikti Atikų. Trynėmės virtuvėje, kol Kelpurnija išgrūdo mus lauk. Atrodė, kad ji jau viską žino, lyg būtų burtininkė. Vargu ar galėjom tikėtis kokios nors paguodos iš Kelpurnijos, bet ji vis dėlto davė Džemiui riekę duonos su sviestu, kurią jis, perlaužęs pusiau, pasidalijo su manim. Aš sukramčiau ją kaip šiaudus, nejausdama skonio.

Mudu nudūlinome į svetainę. Aš pasiėmiau žurnalą apie futbolą, suradau Diksio Havelo portretą, parodžiau jį Džemiui ir pasakiau:

— Tu labai panašus į jį.

Šie žodžiai buvo patys maloniausi, kokius tik aš galėjau sugalvoti, bet jie negelbėjo. Brolis sėdėjo apsiniaukęs, susigūžęs supamojoje kėdėje ir laukė. Palengva temo.

Praėjo du ilgiausi amžiai, kol ant laiptelių pasigirdo Atikaus žingsniai. Netrukus trinktelėjo durys, tada stojo pauzė — Atikus stabtelėjo prie kabyklos koridoriuje, — ir tuomet mes išgirdome šūktelint: „Džemi!“ Jo balsas buvo šaižus kaip žiemos vėjas.

Atikus įjungė svetainėje šviesą ir pamatė mus, tūnančius be žado. Jis laikė rankoje mano dirigento lazdelę, purvinas geltonas jos kutas vilkosi kilimu. Atikus ištiesė kitą ranką ant delno gulėjo sodrūs kamelijų pumpurai.

— Džemi, ar čia tavo darbas? — paklausė jis.

— Taip, tėti.

— Kodėl taip padarei?

Džemis tyliai tarė:

— Ji pasakė, kad tu gini juodasnukius ir pašlemėkus.

— Dėl to šitaip padarei?

Džemio lūpos sukrutėjo be garso:

— Taip, tėti.

— Sūnau, aš neabejoju, kad tavo bendraklasiai gerokai įsiutina tave kalbomis apie tai, kad aš, kaip tu pasakei, ginu juodasnukius, bet toks elgesys su sena, ligota moterimi yra nedovanotinas. Tu privalai nueiti pas misis Djuboz ir pasikalbėti su ja, — pasakė Atikus. — Po to iš karto grįžk namo.

Džemis nė nekrustelėjo.

— Eik, aš tau liepiu.

Aš žengiau paskui Džemį.

— Eik šen, — pasakė man Atikus.

Aš grįžau.

Atikus pasiėmė „Mobilo kroniką“ ir atsisėdo į tą pačią supamąją kėdę, iš kurios ką tik pasikėlė Džemis. Aš niekaip negalėjau suvokti, kaip jis galėjo šalčiausiai sėdėti ir skaityti laikraštį, kai vienturčiam jo sūnui grėsė gauti kulką iš konfederacijos laikų revolverio. Turiu prisipažinti, kad Džemis kartais taip supykdydavo mane, jog norėdavau jį užmušti, bet pagalvojusi suprasdavau, kad nieko brangesnio už jį neturiu. Matyt, Atikus šito nesuprato, o jeigu ir suprato, tai neėmė į galvą.

Todėl man pasidarė labai pikta ant jo, bet nelaimės ištiktas žmogus greit pavargsta — neilgai trukus aš jau sėdėjau susirietusi jam ant kelių, o jis laikė mane apkabinęs.

— Tu jau per didelė, kad būtum sūpuojama ant kelių, — tarė jis.

— Tau visai nerūpi, kas jam atsitiks, — pasakiau aš. — Ramiausiai nusiuntei jį mirčiai į nagus, o juk jis tai padarė gindamas tavo garbę.

Atikus tvirčiau priglaudė mano galvą prie savęs.

— Dar ne laikas sielvartauti. Aš nesitikėjau, kad Džemis dėl šitų dalykų taip praras savitvardą... maniau, kad daugiau vargo bus su tavimi.

Pasakiau visai nesuprantanti, kam mums ta savitvarda, jeigu mokykloje jos neturi nė vienas vaikas.

— Paukšteli, — pasakė Atikus, — kai ateis vasara, judviem dar ne taip reikės tvardytis... Blogai, kad tau ir Džemiui reikia tiek visko iškęsti. Aš suprantu jus, bet kartais tenka sukaupti visas jėgas, ir nuo to, kaip mes elgiamės pačiu atsakingiausiu momentu... Žodžiu, aš tiek galiu pasakyti — kai judu su Džemiu užaugsite, tikiuosi, suprasite, kad aš elgiausi garbingai. Ši byla, Tomo Robinsono byla, liečia patį giliausią žmogaus sąžinės kampelį... Paukšteli, aš nebegalėčiau eiti į bažnyčią ir melstis Dievui, jeigu nė nepabandyčiau padėti tam žmogui.

— Atikau, o gal tu klysti...

— Kodėl gi?

— Beveik visi žmonės galvoja, kad jie teisūs, o tu ne...

— Jie tikrai turi teisę taip galvoti ir reikalauti, kad kiti jų nuomonę gerbtų, — pasakė Atikus, — tačiau norėdamas sutarti su kitais, aš pirmiausia turiu sutarti pats su savimi. Vienintelis dalykas, kuris nepriklauso nuo daugumos, yra žmogaus sąžinė.

Kai Džemis grįžo, aš tebesėdėjau Atikui ant kelių.

— Na kaip, sūnau? — paklausė Atikus.

Jis pastatė mane ant kojų, ir aš slapčia apžiūrėjau Džemį. Jis buvo gyvas ir sveikas, bet jo veido išraiška buvo kažkokia keista. Gal misis Djuboz privertė jį išgerti laisvinamųjų vaistų?

— Sutvarkiau darželį ir atsiprašiau, bet aš nesijaučiu kaltas. Pažadėjau šeštadieniais padirbėti prie kamelijų, kad jos atsigautų.

— Nėra prasmės atsiprašinėti, jei nesijauti kaltas, — pasakė Atikus. — Džemi, misis Djuboz sena ir ligota. Ji nesuvokia, ką sako ir ką daro. Žinoma, būtų geriau, kad tokius dalykus ji sakytų man, o ne jums, bet gyvenime ne viskas klostosi taip, kaip norėtume.

Džemis negalėjo atitraukti akių nuo rožės kilime.

— Atikau, — prabilo jis, — ji nori, kad aš jai skaityčiau.

— Kad tu jai skaitytum?

— Taip, tėti. Ji nori, kad aš ateičiau pas ją kiekvieną dieną po pamokų, šeštadieniais irgi, ir dvi valandas garsiai skaityčiau. Atikau, ar man būtinai reikia tai daryti?

— Žinoma.

— Bet ji nori, kad aš ateidinėčiau pas ją visą mėnesį.

— Tada ir teks vaikščioti visą mėnesį.

Džemis atsargiai įrėmė didįjį kojos pirštą į patį rožės vidurį ir smarkiai spustelėjo. Galų gale jis pasakė:

— Atikau, kai žiūri iš lauko, atrodo visai nieko, bet viduje... viduje visur tamsu, net šiurpas krečia. Visur šešėliai, o ant lubų tokie...

Atikus niūriai šyptelėjo.

— Kiek daug peno tavo fantazijai. Kai būsi ten, įsivaizduok, kad sėdi pas Redlius.

Kitą pirmadienį mudu su Džemiu užkopėme stačiais misis Djuboz laipteliais ir nukiūtinome per terasą. Džemis, laikydamas rankose Valterio Skoto „Aivenhą“ ir didžiuodamasis, kad išmano daugiau už mane, pasibeldė į antras duris kairėje pusėje.

— Misis Djuboz? — šūktelėjo jis.

Džesė atidarė medines duris, paskui stiklines.

— Čia tu, Džemi Finčai? — tarė ji. — Ir sesutę atsivedei. Aš nežinau...

— Įleisk abu, Džese, — pertraukė ją misis Djuboz.

Džesė įleido mus ir nuėjo į virtuvę.

Kai peržengėme slenkstį, mums į nosis trenkė sudvisęs oras. Tokį kvapą ne vieną kartą buvau užuodusi niūriuose, drėgnuose, pelėsiais atsiduodančiuose namuose, kur dega žibalinės lempos, kur vanduo samstomas kaušu iš kibiro ir kur miegama ant nebalintos drobės paklodžių. Užuodusi tokį kvapą, aš visada išsigąsdavau ir suklusdavau, tarsi laukdama kažko negero.

Kambario kampe stovėjo žalvarinė lova, o joje gulėjo misis Djuboz. Nejučia aš pagalvojau, kad ji galbūt atgulė dėl Džemio išdaigos, ir akimirkai man jos pagailo. Ji gulėjo po krūva dygsniuotų antklodžių ir šįkart neatrodė piktai nusiteikusi.

Šalia lovos stovėjo marmurinis praustuvas, ant jo buvo stiklinė su šaukšteliu, švirkštas, dėžutė su vata ir metalinis žadintuvas su trimis laibomis kojytėmis.

— Tai atsivedei ir savo nepraustaburnę seserį? — paklausė ji.

Džemis ramiai atsakė:

— Mano sesuo nėra nepraustaburnė, ir aš jūsų nebijau.

Bet aš mačiau, kad jam tirta keliai.

Maniau, kad dabar senė pradės ilgą tiradą, bet ji tepasakė:

— Gali pradėti, Džeremi.

Džemis atsisėdo į pintą kėdę ir atsivertė „Aivenhą“. Aš prisitraukiau kitą kėdę ir atsisėdau šalia jo.

— Atsisėskit arčiau, — pasakė misis Djuboz. — Sėskitės šalia lovos.

Mudu prisitraukėme kėdes prie misis Djuboz. Aš dar niekada nebuvau priėjusi taip arti prie jos ir baisiai norėjau atsitraukti su visa kėde atgal.

Misis Djuboz atrodė baisiai. Jos veidas buvo purvino užvalkalo spalvos, lūpų kampučiuose blizgėjo seilės, kurios iš lėto tekėjo į gilias raukšles abipus smakro. Skruostai buvo nusėti rudomis senatvės dėmėmis, bet išblukusios akys žvelgė vis dar skvarbiai ir įtariai. Artrito pažeistų rankų pirštų nagai buvo apaugę odele. Apatinius dantis misis Djuboz buvo išsiėmusi, todėl viršutinė lūpa styrojo atsikišusi į priekį; ji nuolat siekė apatine lūpa viršutinių dantų, atkišdama priekin smakrą. Tada seilės tekėdavo greičiau.

Aš stengiausi kuo mažiau žiūrėti į ją. Džemis vėl atsivertė „Aivenhą“ ir ėmė skaityti. Aš stengiausi sekti eilutes akimis, bet jis labai skubėjo. Džemis bandydavo praleisti kiekvieną pasitaikantį jam nežinomą žodį, bet misis Djuboz nutverdavo jį ir liepdavo perskaityti paraidžiui. Džemis skaitė gal dvidešimt minučių, o aš per tą laiką dairiausi — tai į aprūkusį židinį, tai pro langą, — kad tik nereikėtų žiūrėti į ją. Džemis vis skaitė, ir aš pastebėjau, kad misis Djuboz pastabos vis retėja, o kartą Džemis net visą sakinį paliko neperskaitytą. Ji nebesiklausė.

Aš žvilgtelėjau į lovą.

Misis Djuboz kažkas atsitiko. Ji gulėjo aukštielninka, užsitraukusi antklodes iki pat smakro, buvo matyti tik galva. Misis Djuboz lėtai judino galvą, kartkartėmis plačiai išsižiodama, ir aš tada pamatydavau burnoje bejėgiškai krutantį liežuvį. Seilės rinkosi ant jos lūpų, ji įtraukdavo jas, paskui vėl prasižiodavo. Atrodė, kad burna nepriklauso kūnui. Ji prasiverdavo ir užsiverdavo savarankiškai, kada užsigeisdavo, tarsi sraigės geldelė atoslūgio metu. Retkarčiais gerklėje kažkas sugargaliuodavo, tarsi joje būtų beužverdanti kokia tiršta košė.

Truktelėjau Džemį už rankovės.

Jis žvilgtelėjo į mane, paskui į lovą. Maskatuojanti misis Djuboz galva tuo momentu kaip tik pasisuko mūsų pusėn, ir Džemis paklausė:

— Jums bloga, misis Djuboz?

Ji negirdėjo.

Staiga sučirškė laikrodis, ir mes sustingome iš baimės. Po valandėlės, dar neatsipeikėję nuo išgąsčio, mudu su Džemiu jau drožėme gatve namo. Mes nepabėgome, mus išsiuntė Džesė. Laikrodis dar nebuvo nutilęs, kai ji atbėgo į kambarį ir išgrūdo mus lauk.

— Marš namo, — pasakė ji.

Džemis dar stabtelėjo tarpduryje.

— Jai laikas išgerti vaistus, — pasakė Džesė.

Durys užsitrenkė, bet aš prieš tai dar spėjau pastebėti, kad Džesė nuskubėjo prie lovos.

Kai grįžome namo, buvo be penkiolikos keturios, tad mudu su Džemiu galiniame kieme dar paspardėme kamuolį, kol atėjo laikas pasitikti Atikų. Atikus parnešė man du geltonus pieštukus, o Džemiui — žurnalą apie futbolą; matyt, tai buvo atlyginimas už pirmąjį mūsų užsiėmimą su misis Djuboz, nors jis ir nieko nepasakė. Džemis papasakojo jam, kas nutiko.

— Jūs išsigandote? — paklausė Atikus.

— Ne, tėti, — tarė Džemis, — bet ji tokia kokti. Ją turbūt ištiko priepuolis. Ji labai daug spjaudosi.

— Ji dėl to nekalta. Kai žmogus serga, į jį ne visada malonu žiūrėti.

— O aš išsigandau, — pasakiau.

Atikus žvilgtelėjo į mane pro akinių viršų.

— Juk žinai, kad tau nebūtina eiti su Džemiu.

Antrą dieną viskas kartojosi kaip ir pirmąją, trečią vėl taip pat, kol mes palengva pripratome. Iš pradžių misis Djuboz bardavo Džemį dėl savo kamelijų ir juodlaižiškų mūsų tėvo polinkių, ir šios temos jai buvo užvis maloniausios; paskui ji po truputį rimdavo, kol visai liaudavosi mus mačiusi ar girdėjusi. Sučirkšdavo žadintuvas, Džesė išgrūsdavo mus lauk, o tada jau viskas būdavo mūsų valioje.

— Atikau, ką reiškia juodlaižys? — paklausiau aš vieną vakarą.

Atikaus veidas buvo rimtas.

— Ar kas nors tave taip pavadino?

— Ne, tėti, šitaip misis Djuboz vadina tave. Kiekvieną dieną ji niršta, vadindama tave šiuo vardu. Per Kalėdas tave taip pavadino ir Frensis — tada šį žodį aš išgirdau pirmą kartą.

— Ir dėl to puolei muštis? — paklausė Atikus.

— Taip, tėti...

— Tai kodėl klausi, ką tai reiškia?

Paaiškinau Atikui, kad mane įsiutino ne pats žodis, o tonas, kuriuo Frensis tą žodį ištarė.

— Tarsi būtų sakęs varlianosis ar panašiai.

— Paukšteli, — tarė Atikus, — juodlaižys kaip tik ir yra vienas iš tų žodžių, kurie nieko nereiškia, kaip ir varlianosis. Jį sunku išaiškinti; tamsūs, nedori žmonės vadina juodlaižiu tą, kuris, jų nuomone, negrus gerbia labiau nei juos. Šį žodį vartoja ir mūsų aplinkos žmonės, norėdami iškoneveikti kitą žmogų.

— Tai tu ne juodlaižys?

— Aš labai stengiuosi mylėti visus žmones... Kartais mane labai negražiai pavadina, bet žinok, vaikeli, jei kas nors ant tavęs burnoja, tai dar nereiškia, kad tu esi įžeistas. Blogas žodis tavęs nežemina, tik parodo, koks apgailėtinas yra besikeikiantis žmogus. Todėl nesielvartauk, kai misis Djuboz tave plūsta. Jai pakanka ir savų rūpesčių.

Praėjo visas mėnuo, ir vieną gražią dieną, kai Džemis toliau plūkėsi su Valteriu Skotu, o misis Djuboz taisė kiekvieną jo sakinį, kažkas pasibeldė į duris.

— Prašom! — riktelėjo ji.

Įėjo Atikus. Jis prisiartino prie lovos ir pasisveikino su misis Djuboz.

— Grįžau iš darbo, o vaikų nematyti, — pasakė jis. — Pagalvojau, kad gal jie tebesėdi pas jus.

Misis Djuboz nusišypsojo jam. Aš niekaip negalėjau suvokti, kaip ji prisiverčia kalbėti su juo, jeigu taip nekenčia.

— Ar žinai, kiek dabar valandų, Atikau? — paklausė ji.

— Keturiolika minučių penktos, o žadintuvas sučirkš pusę šešių. Taip ir žinok.

Man staiga dingtelėjo, kad mes pas misis Djuboz kiekvieną dieną išbūdavome vis ilgiau, kad žadintuvas suskambėdavo kasdien penkiomis minutėmis vėliau, ir tik tada jai prasidėdavo priepuolis. Šiandien ji stekeno Džemį kone dvi valandas, o priepuolio vis dar nebuvo, ir aš staiga pajutau, kad mes beviltiškai įkliuvę į spąstus. Žadintuvas išleisdavo mus laisvėn; o jeigu vieną gražią dieną jis taip ir nesučirkš, kas bus tada?

— Man regis, kad Džemio skaitymo dienos jau baigiasi, — pasakė Atikus.

— Tegu dar savaitę paskaito, — tarė ji. — Kad būtų tikriau...

Džemis atsistojo.

— Bet...

Atikus kilstelėjo ranką, ir Džemis nutilo. Kai ėjome namo, Džemis pasakė, kad skaityti jam reikėję tik mėnesį, kad mėnuo jau praėjęs, ir šitaip elgtis su juo neteisinga.

— Dar vieną savaitę, sūnau, — tarė Atikus.

— Ne, — pasakė Džemis.

— Taip, — nukirto Atikus.

Ir kitą savaitę mes vėl vaikščiojome pas misis Djuboz. Žadintuvas sučirkšdavo ir nutildavo, bet misis Djuboz pasakydavo „gana“ ir išleisdavo mus taip vėlai, kad grįžę jau rasdavome Atikų namuose skaitantį laikraščius. Nors priepuolių nebebūdavo, misis Djuboz liko tokia pat nepakenčiama, — kai seras Valteris Skotas įsileisdavo į ilgus ir sudėtingus apsauginių griovių bei pilių aprašymus, misis Djuboz imdavo nuobodžiauti ir mus graužti:

— Džeremi Finčai, aš tau sakiau, kad tu dar pasigailėsi sunaikinęs mano kamelijas. Dabar tu gailiesi, ar ne?

Džemis atsakydavo, kad tikrai gailisi.

— Manei, kad mano „Kalnų sniegas“ neatsigaus, ar ne? O Džesė sako, kad viršūnės vėl žaliuoja. Kitą kartą jau žinosi, kaip jas sunaikinti, tiesa? Išrausi su šaknimis, taip?

Džemis atsakydavo, kad tikrai taip.

— Ką ten burbi panosėje, vaike! Pakelk galvą ir pasakyk: „taip, mem“. Nežinau, kaip gali žiūrėti žmonėms į akis, turėdamas tokį tėvą.

Džemis pakeldavo galvą ir pažvelgdavo misis Djuboz tiesiai į akis; jo veide nebūdavo nė lašo apmaudo. Per tas kelias savaites jis išmoko mandagiai ir abejingai pritarti visiems jos prasimanymams, nuo kurių kraujas stingo gyslose.

Galų gale atėjo lauktoji diena. Vieną popietę misis Djuboz pasakė:

— Gana. — Ir pridūrė: — Daugiau skaityti nebereikės. Viso gero.

Mes laisvi. Netverdami džiaugsmu ir linksmai šūkčiodami, nustraksėjome gatve namo.

Pavasaris buvo nuostabus — dienos vis ilgėjo, ir mums likdavo žaisti vis daugiau laiko. Džemio galva buvo prikimšta svarbios informacijos apie visus Amerikos koledžų futbolininkus. Kiekvieną vakarą Atikus skaitydavo mums sporto puslapius iš laikraščių. Alabama turėjo šansų ir šiemet laimėti Rožės taurę, sprendžiant iš jos žaidėjų pavardžių, tokių sudėtingų, kad nė vienos negalėjome ištarti. Vieną vakarą, kai Atikus buvo įpusėjęs Vindi Sitono apžvalgą, suskambėjo telefonas.

Jis atsiliepė, paskui nuėjo į koridorių skrybėlės.

— Einu pas misis Djuboz valandėlei, — pasakė jis. — Greit grįšiu.

Man jau seniai buvo laikas gulti, o Atikus vis nesirodė. Pagaliau jis grįžo, nešinas saldainių dėže. Atikus įėjo į svetainę ir įsitaisė krėsle, o dėžę pasidėjo ant grindų.

— Ko ji norėjo? — paklausė Džemis.

Mes nebuvome matę misis Djuboz daugiau kaip mėnesį. Ji nebesėdėdavo verandoje, kai mes eidavome pro šalį.

— Ji mirė, sūnau, — pasakė Atikus. — Mirė prieš keletą minučių.

— O, — tarė Džemis. — Ir gerai.

— Iš tiesų gerai, — pritarė Atikus. — Baigėsi jos kančios. Ji labai ilgai sirgo. Ar žinai, sūnau, kodėl ją ištikdavo priepuoliai?

Džemis papurtė galvą.

— Misis Djuboz daug metų vartojo morfijų skausmui malšinti, — pasakė Atikus. — Pats gydytojas jai prirašė. Jei būtų vartojusi morfijų iki paskutinės dienos, merdėdama būtų mažiau kentėjusi, bet ji buvo per daug užsispyrusi...

— Nesuprantu, tėti, — tarė Džemis.

Atikus kalbėjo toliau:

— Kaip tik prieš tavo išpuolį ji buvo pasikvietusi mane, kad surašyčiau testamentą. Daktaras Reinoldsas pasakė, kad jai liko gyventi tik keletas mėnesių. Jos finansiniai reikalai buvo puikiausiai sutvarkyti, bet ji pasakė: „Dar vienas dalykas nesutvarkytas“.

— Koks? — Džemis atrodė suglumęs.

— Ji pasakė, kad nori palikti šį pasaulį niekam nevergaudama. Kai žmogus taip sunkiai serga, Džemi, jis gali griebtis bet kokių priemonių, kad tik palengvintų savo kančias, bet ji to nenorėjo. Ji pasakė, kad prieš mirtį atsikratys to įpročio, ir tikrai atsikratė.

Džemis paklausė:

— Tai dėl to ją ištikdavo priepuoliai?

— Taip, dėl to. Tu skaitydavai, bet ji vargu ar ką girdėdavo. Visos jos mintys, visi pojūčiai sukosi aplink tą žadintuvą. Jeigu tu ir nebūtum pakliuvęs į jos rankas, vis tiek būčiau liepęs tau eiti pas ją ir skaityti. Gal tas skaitymas ją bent kiek išblaškydavo. Bet buvo dar ir kita priežastis...

— Ji mirė laisva? — paklausė Džemis.

— Kaip kalnų vėjas, — atsakė Atikus. — Beveik iki paskutinės minutės neprarado sąmonės. Sąmonės, — šyptelėjo jis, — ir priekabumo. Ji dar kartą pasmerkė mano elgesį ir pareiškė, kad aš tikriausiai visą gyvenimą plūksiuosi, nuolat gelbėdamas tave nuo kalėjimo. Ji liepė Džesei supakuoti tau šitą dėžę...

Atikus pasilenkė, paėmė dėžę ir padavė ją Džemiui. Jis atidarė dėžę. Viduje, susukta į drėgną skudurėlį, gulėjo puiki, balta kamelija, tarsi nulieta iš vaško, ta pati, kurią misis Djuboz vadino „Kalnų sniegu“.

Džemiui vos akys neiššoko ant kaktos.

— Sena ragana, sena ragana! — suriko jis, sviesdamas dėžę šalin. — Kada ji paliks mane ramybėje?

Atikus bemat pašoko ir pasilenkė prie Džemio. Džemis įsikniaubė veidu Atikui į krūtinę.

— Ša... ša, — ramino jį tėtis. — Aš manau, kad ji taip norėjo pasakyti... viskas gerai, Džemi, dabar jau viskas gerai. Žinok, ji buvo tikra ledi.

— Ledi? — Džemis pakėlė galvą. Jo veidas buvo raudonas. — Šitokių dalykų prišnekėjo apie tave, o tu ją vadini ledi?

— Taip, ledi. Ji turėjo savo pažiūras, kurios gerokai skyrėsi nuo mano pažiūrų, galbūt... Sūnau, aš tau jau sakiau, kad vis tiek būčiau liepęs tau skaityti jai, net jeigu tu ir nebūtum prikvailiojęs. Aš norėjau, kad tu kai ką apie ją sužinotum... Norėjau, kad suprastum, kas yra tikra narsa, kad nelaikytum narsuoliu to, kuris turi rankoje ginklą. Žmogus, nors ir žino, kad bus paguldytas ant menčių, vis tiek turi stoti į kovą ir kautis iki galo, nieko nepaisydamas. Pergalė ateina retai, bet kartais ateina. Misis Djuboz laimėjo, kiekviena jos kūno ląstelė šventė pergalę. Ji mirė įsitikinusi, kad niekam nevergauja. Aš nesu matęs narsesnio žmogaus.

Džemis pakėlė saldainių dėžę ir įmetė ją į ugnį. Paskui pasiėmė kameliją, ir aš, eidama gulti, pamačiau, kaip jis atsargiai čiupinėja pirštais išsiskleidusius žiedlapius. Atikus skaitė laikraštį.

Antroji dalis 12

Džemiui buvo dvylika metų. Jis pasidarė sunkiai sugyvenamas, įnoringas, amžinai blogai nusiteikęs. Valgė pasibaisėtinai daug, o man vis liepdavo nelįsti jam į akis. Aš neiškentusi paklausiau Atikaus:

— Gal jis turi soliterį?

Atikus pasakė, kad ne, Džemis tik auga, o aš turinti būti kantri ir kuo mažiau jį erzinti.

Šitaip Džemis pasikeitė per kelias savaites. Jis atrodė toks dėkingas man, kad eidavau drauge su juo skaityti misis Djuboz, o juk ji ką tik pasimirė, ant pirštų galima suskaičiuoti, kiek dienų praėjo. Atrodė, tarsi jam iš dangaus būtų nukritusi visa krūva nematytų, negirdėtų dorybių, ir jis net bandė didžiuotis jomis prieš mane, keletą kartų netgi išdrįso mokyti mane, girdi, šitaip daryk, o anaip nedaryk. Kartą mudu susiginčijome, ir Džemis užriko ant manęs:

— Jau laikas išmokti tau gero elgesio, kaip ir dera mergaitei.

Apsipyliau ašaromis ir puoliau prie Kelpurnijos.

— Nereikia per daug graužtis dėl misterio Džemio... — pradėjo ji.

— Misterio Džemio?

— O kaipgi, dabar jis jau beveik misteris.

— Atsirado mat misteris, — atkirtau aš. — Gerai iškaršti kailį — štai ko jam reikia, o aš dar per maža, nepajėgsiu.

— Vaikeli, — pasakė Kelpurnija, — niekas nekaltas, kad misteris Džemis auga. Kartais jis nori pabūti vienas, jis turi savo reikalų, kaip ir visi berniukai, o tu ateik tiesiai pas mane į virtuvę, kai pasidarys liūdna. Virtuvėje atsiras ką veikti.

Vasara žadėjo būti nebloga — tegu sau Džemis daro, ką nori, o aš, kol atvažiuos Dilas, galėjau pabūti ir su Kelpurnija. Ji atrodė patenkinta, kad ateinu į virtuvę, o aš, stebėdama ją, pradėjau galvoti, kad mergaitei reikia kai ką ir mokėti.

Bet vasara atėjo, o Dilas taip ir neatvažiavo. Jis atsiuntė man laišką ir nuotrauką. Laiške jis rašė, kad turi naują tėtį, kurio nuotrauką man siunčia, ir negali išvažiuoti iš Meridiano, nes jiedu susitarę statyti žvejybinę valtį. Jo tėvas buvo advokatas kaip ir Atikus, tik daug jaunesnis. Naujasis Dilo tėtis buvo malonaus veido, todėl aš džiaugiausi, kad Dilui pavyko jį nutverti, bet šiaip jau baisiai nusiminiau. Baigdamas Dilas parašė, kad mylės mane amžinai, ir kad aš nesielvartaučiau, jis atvažiuos ir ves mane, kai tik susitaupys pinigų, ir pridūrė, kad aš rašyčiau jam laiškus.

Bet kas iš to, kad turiu garantuotą sužadėtinį, jeigu jo čia nėra. O anksčiau niekad nepagalvodavau, kad vasara — tai Dilas prie tvenkinio, įsikandęs paties pasidarytą cigaretę, ir gyvai spindinčios jo akys, iš kurių matyti, kad jis kuria sudėtingus planus, kaip išvilioti iš namų Baubą Redlį, kad vasara — tai akimirka, kai, nusigręžus Džemiui, Dilas greit pripuola ir pabučiuoja mane, ir mes kartais pajuntame, kad negalime gyventi vienas be kito. Gyvenimas su Dilu buvo paprastas ir aiškus, be jo — nepakenčiamas. Dvi dienas aš jaučiausi labai nelaiminga.

Tarsi dar būtų negana viso šito, mūsų valstijos atstovų rūmai pradėjo kažkokią neeilinę sesiją, ir Atikus išvažiavo net dviem savaitėm. Gubernatorius buvo pasišovęs nukrapštyti kai kuriuos moliuskus, prikibusius prie valstijos laivo; Birmingeme prasidėjo sėdimieji streikai, miestuose pailgėjo eilės prie duonos, o kaimiečiai vis labiau skurdo. Bet visa tai buvo labai toli nuo Džemio ir mano pasaulio.

Vieną rytą labai nustebome, pamatę „Montgomerio žiniose“ karikatūrą, pavadintą „Meikombo Finčas“. Atikus ten buvo nupieštas basas, trumpomis kelnėmis, grandinėmis prirakintas prie mokyklinio suolo: jis kažką rūpestingai rašė grifelinėje lentelėje, o kelios lengvabūdiškos išvaizdos mergiūkštės šūkaliodamos erzino jį.

— Čia komplimentas, — paaiškino Džemis. — Atikus visada imasi tokių darbų, kurių niekas kitas nepadarytų.

— Kokių?

Mane siutino ir dar vienas naujas Džemio bruožas — jis dėjosi esąs labai išmintingas.

— Paukšteli, tai panašu į mokesčių sistemos pertvarkymą apygardose ir kitus dalykus. Dauguma žmonių nesigilina į tokius dalykus.

— O iš kur tu žinai?

— Ai, eik sau. Aš skaitau laikraštį.

Tebūnie, kaip jis nori. Aš nuėjau į virtuvę.

Kelpurnija lukšteno žirnius. Staiga ji paklausė:

— O kaip bus sekmadienį, kaip jūs eisite į bažnyčią?

— Paprastai. Atikus paliko pinigų aukoms.

Kelpurnija prisimerkė, ir aš įspėjau, ką ji galvoja.

— Kela, — pasakiau, — juk tu žinai, kad mes gerai elgsimės. Jau daug metų mes bažnyčioje nebeišdykaujame.

Matyt, Kelpurnija prisiminė vieną lietingą sekmadienį, kai mes likome vieni — nebuvo nei tėvo, nei mokytojų. Palikti vieni, mokiniai pririšo Junisę Aną Simpson prie kėdės katilinėje ir ten ją paliko. Mes užkopėme laiptais į bažnyčią ir tyliai klausėmės pamokslo, visai ją pamiršę, kol baisus beldimas ėmė aidėti nuo radiatorių ir aidėjo tol, kol kažkas surado ir išlaisvino Junisę Aną, kuri pasakė daugiau nenorinti būti kankinė; Džemis Finčas sakęs, kad ji nesudegs, jeigu jos tikėjimas stiprus, bet ten, apačioje, taip karšta.

— Be to, Kela, Atikus juk ne pirmą kartą mus palieka vienus, — nenusileidau aš.

— Taigi, taigi, bet jis žinojo, kad ten bus kas nors iš mokytojų. O šį kartą negirdėjau, kad ką būtų sakęs, matyt, pamiršo. — Kelpurnija pasikasė pakaušį. Paskui staiga šyptelėjo. — Tai gal tu ir misteris Džemis rytoj norėtumėte eiti į bažnyčią su manimi?

— Tikrai?

— Jeigu norite, — šypsojosi Kelpurnija.

Maudydama mane, Kelpurnija visuomet šveisdavo atsakančiai, bet tą šeštadienį ji pasidarbavo kaip niekada. Išmuilino mane du kartus ir du kartus pakeitė vandenį muilui nuplauti; paskui įgrūdo mano galvą į dubenį ir ištrinko plaukus šampūnu. Tą kartą ji įsibrovė į vonios kambarį net maudantis Džemiui, ir tas labai tuo pasipiktino:

— Nejaugi šiuose namuose būtinai reikia maudytis visiems matant?

Kitą rytą ji anksčiau nei visada „ėmėsi mūsų tualeto“. Likusi pas mus nakčiai, Kelpurnija miegodavo virtuvėje, sudedamojoje lovoje; tą rytą lova buvo užversta mūsų sekmadieniniais drabužiais. Ji taip iškrakmolijo mano suknelę, kad toji styrojo kaip palapinė, kai aš atsisėdau. Ji privertė mane užsimauti apatinį sijonėlį ir liemenį tvirtai sujuosė rožiniu kaspinu. Mano lakinius batelius ji tol trynė sausais duonos trupiniais, kol jie ėmė žvilgėti it veidrodis.

— Ruošiamės lyg į karnavalą, — pasakė Džemis. — Kodėl taip darai, Kela?

— Kad niekas nepasakytų, jog aš blogai prižiūriu savo vaikus, — sumurmėjo ji. — Misteri Džemi, šis kaklaraištis netinka prie šito kostiumo. Jis žalias.

— Tai kas?

— Juk kostiumas mėlynas. Negi nesupranti?

— Cha cha cha, — sujukau aš. — Džemis neskiria spalvų.

Džemis net nukaito iš pykčio, bet Kelpurnija pasakė:

— Vaikai, ša! Į Pirmąją Vertybę reikia eiti su šypsenomis veiduose.

Pirmoji Vertybė — negrų metodistų bažnyčia — buvo negrų kvartale, už pietinės miesto ribos, kitapus senosios lentpjūvės kelio. Tai buvo senas, apsilupusiais dažais medinis pastatas, vienintelė Meikombo bažnyčia su varpine; ją vadino Pirmąja Vertybe todėl, kad buvo nupirkta už pirmuosius išlaisvintų vergų uždirbtus pinigus. Sekmadieniais negrai joje garbindavo Dievą, o šiokiadieniais baltieji čia rinkdavosi palošti.

Šventoriuje ir šalia esančiose kapinėse molžemis buvo kietas kaip plyta. Jei kas numirdavo sausros laikotarpiu, kūnas būdavo laikomas apdėtas ledo luitais, kol lietūs suminkštindavo žemę. Tik keli kapai tose kapinėse turėjo akmeninius, aptrupėjusius antkapius; naujesni kapai buvo apdėti ryškių spalvų stikliukais ir sudaužytų kokakolos butelių šukėmis. Perkūnsargiai ant kai kurių kapų, matyt, rodė, kad čia palaidoti neramūs žmonės; vaikų kapų galvūgaliuose styrojo nudegusių žvakių galiukai. Tos kapinės buvo labai smagios.

Kai įėjome į šventorių, į mus padvelkė saldžiarūgštis pasipuošusių negrų kvapas — plaukų pomada, uostomuoju tabaku, odekolonu, muilu, šaltmėtiniais saldainiais ir alyvų pudra.

Pamatę Džemį ir mane su Kelpurnija, vyrai truputį atsitraukė ir nusivožė kepures, o moterys susinėrė rankas ant pilvo, rodydamos pagarbų dėmesį. Visi prasiskyrė ir praleido mus siauru taku iki bažnyčios durų. Kelpurnija ėjo tarp mudviejų su Džemiu, atsakinėdama į pasipuošusių savo pažįstamų sveikinimus.

— Ką tu čia prasimanei, mis Kela? — staiga kažkas paklausė už mūsų.

Kelpurnija uždėjo rankas mums ant pečių. Mes sustojome ir atsigręžėme: ant tako stovėjo aukšta negrė. Atstačiusi vieną koją į priekį, įsirėmusi kairiąja alkūne į šoną, ji rodė į mus ištiestu delnu. Jos galva buvo apvali, akys pailgos kaip migdolai, nosis tiesi, lūpos putlios. Ji pasirodė man baisiai didžiulė.

Pajutau, kaip Kelpurnijos pirštai stipriau suspaudė man petį.

— Ko nori, Lula? — paklausė ji tokiu tonu, kokiu aš niekad nebuvau girdėjusi jos kalbant. Kelpurnija kalbėjo ramiai, išdidžiai.

— Noriu sužinoti, kodėl į negrų bažnyčią atsitempei baltųjų vaikus.

— Jie mano svečiai, — pasakė Kelpurnija, ir aš vėl pagalvojau, koks keistas jos balsas — dabar ji kalbėjo kaip visi negrai.

— Taigi, o visą savaitę tu pas Finčus irgi tik svečiuojiesi, ką?

Per minią nuvilnijo murmesys.

— Neimk į galvą, — sušnibždėjo man Kelpurnija, bet rožės ant jos skrybėlės suvirpėjo iš pasipiktinimo.

Kai Lula žengė taku mūsų link, Kelpurnija pasakė:

— Nesiartink prie mūsų, juočke.

Lula sustojo, bet tarė:

— Nėra ko čia vedžiotis baltųjų vaikus... Jie turi savo bažnyčią, mes — savo. O gal čia ne mūsų bažnyčia, mis Kela?

— O Dievas argi ne vienas? — atrėmė Kelpurnija.

Džemis tarė:

— Eime namo, Kela, jie mūsų čia nenori...

Aš irgi supratau, kad mes čia nepageidaujami. Aš ne tiek mačiau, kiek jutau, kad minia aplink vis tankėja. Žmonės vis glaudžiau supo mus ratu, bet pažvelgusi į Kelpurniją pamačiau jos akyse džiaugsmą. Kai vėl pažvelgiau į taką, Lulos nebebuvo. Jos vietoje pamačiau tirštą negrų minią.

Vienas jų išėjo į priekį. Tai buvo Zibas, šiukšlių surinkėjas.

— Misteri Džemi, — pasakė jis, — mes labai patenkinti, kad jūs čia atėjote. Nekreipkite dėmesio į Lulą, ji įniršusi, nes pastorius Saiksas pagrasino išvyti ją iš bažnyčios. Ji žinoma skandalistė, amžinai pasipūtusi ir pilna visokių fantazijų... Mes labai džiaugiamės, kad jūs čia atėjote.

Po šių žodžių Kelpurnija nusivedė mus į bažnyčią, kur prie durų mus pasveikino pastorius Saiksas ir palydėjo į pirmąjį suolą.

Pirmosios Vertybės bažnyčia buvo be lubų, nedažyta iš vidaus. Palei sienas ant varinių kablių kabojo neuždegtos žibalinės lempos, rikiavosi paprasti pušiniai suolai. Už grubios ąžuolinės sakyklos išblukusi rožinio šilko vėliava skelbė, kad „Viešpats yra meilė“. Tai buvo vienintelis bažnyčios papuošimas, neskaičiuojant Hanto paveikslo „Pasaulio šviesa“ litografijos. Čia nebuvo nei pianino, nei vargonų, nei giesmynų, nei pamaldų programų — visų tų šventos vietos atributų, kuriuos matydavau kiekvieną sekmadienį. Viduje buvo prietema, o drėgną vėsą palengva išsklaidė susirinkę parapijiečiai. Ant suolų kiekvienam buvo padėta pigi kartoninė vėduoklė su ryškiai nutepliotu Getsemanės sodu — Tindelo metalo gaminių firmos reklama („Didžiausias pasirinkimas to, ko tik širdis geidžia“).

Kelpurnija mostelėjusi pasikvietė Džemį ir mane į patį eilės galą ir pati įsitaisė tarp mūsų. Iš rankinės ji išsitraukė nosinę, atnarpliojo jos kampe kietą mazgą ir, išėmusi smulkių pinigų, padavė po dešimt centų man ir Džemiui.

— Mes turim savo, — sušnibždėjo jis.

— Turėkite sau, — atsakė Kelpurnija. — Jūs mano svečiai.

Džemis valandėlę dvejojo, ar dera pasilikti dešimtuką, bet jis buvo mandagus, todėl įsidėjo savo pinigą atgal į kišenę. Aš padariau tą patį, nekvaršindama sau dėl to galvos.

— Kela, — sukuždėjau aš, — o kur giesmynai?

— Mes neturim giesmynų, — atsakė ji.

— Kaip tai?

— Ššš... — nutildė ji mane.

Už sakyklos stovėjo pastorius Saiksas ir tylėdamas žvelgė į parapijiečius. Jis buvo žemas, kresnas, vilkėjo juodą kostiumą, baltus marškinius, ryšėjo juodą kaklaraištį. Auksinė jo laikrodžio grandinėlė žybčiojo neryškioje, pro matinius langų stiklus sklindančioje šviesoje.

Jis pasakė:

— Broliai ir seserys, mums labai malonu, kad šį rytą turime svečių. Tai misteris ir mis Finčai. Jūs visi pažįstate jų tėvą. Prieš pamaldas paskaitysiu keletą skelbimų.

Pastorius Saiksas pasklaidė savo popierius, išsitraukė vieną ir perskaitė, laikydamas ištiestoje rankoje:

— Misionierių draugija renkasi antradienį sesers Anetos Rivs namuose. Atsineškite siuvinius.

Iš kito lapelio jis perskaitė:

— Visi žinote apie mūsų brolio Tomo Robinsono nelaimę. Nuo mažų dienų jis buvo ištikimas Pirmosios Vertybės parapijietis. Šios dienos ir dar kitų trijų sekmadienių rinkliava skirta Helenai, jo žmonai, galui su galu sudurti namuose.

Aš kumštelėjau Džemį.

— Tai tas pats Tomas, kurį Atikus...

— Ššš!..

Aš norėjau pasakyti Kelpurnijai, bet ji man neleido nė išsižioti. Šitaip nutildyta, įsmeigiau akis į pastorių Saiksą, kuris, atrodo, tik ir laukė, kol aš nurimsiu.

— Paprašysime mūsų giedotojų vadovą pradėti pirmąją psalmę, — tarė jis.

Zibas pakilo nuo savo suolo, išėjo į priekį, sustojo priešais mus ir atsigręžė į parapijiečius. Jis turėjo rankose apsitrynusį giesmyną. Atsivertęs pasakė:

— Giedosime du šimtai septyniasdešimt trečią numerį.

Čia aš jau nebegalėjau ištverti.

— Kaipgi mes giedosime, jei neturime nė vieno giesmyno?

Kelpurnija šyptelėjo.

— Patylėk, vaikuti, — sušnibždėjo ji. — Tuojau pamatysi.

Zibas krenkštelėjo ir perskaitė balsu, primenančiu tolimą patrankų gausmą:

— Kitapus upės yr šalis.

Ir stebuklas — šimtai balsų bematant sugiedojo Zibo perskaitytus žodžius. Dar tebeaidint paskutiniam skiemeniui, Zibas jau vėl skaitė:

— Kurios geidaujame karštai.

Balsai vėl sugaudė aplink mus; aidint paskutiniam skiemeniui, Zibas tęsė toliau:

— Į ją tikėjimas nuves.

Šį kartą parapijiečiai užsikirto, todėl Zibas rūpestingai pakartojo eilutę, ir ji buvo sugiedota. Chorui giedant, Zibas užversdavo giesmyną, tuo parodydamas, kad parapijiečiai turi išsiversti be jo pagalbos.

Dar nenutilus paskutinio žodžio aidui, Zibas ištarė:

— Ramybę rasime tenai.

Eilutė po eilutės balsai giedojo paprastą melodiją, kol pagaliau psalmė pasibaigė liūdnu, tyliu šnaresiu.

Aš žvilgtelėjau į Džemį, kuris slapčia stebėjo Zibą akių kampučiais. Aš irgi negalėjau atsipeikėti iš nuostabos, bet mudu abu viską girdėjome savo ausimis.

Paskui pastorius Saiksas paprašė Viešpatį palaiminti ligonius ir kenčiančiuosius visai taip pat, kaip prašo pastoriai mūsų bažnyčioje, tik pastorius Saiksas atkreipė Dievo dėmesį į keletą konkrečių atvejų.

Savo pamoksle jis rūsčiai smerkė nuodėmę, aiškindamas už jo nugaros ant sienos kabantį užrašą: jis įspėjo savo ganomuosius vengti svaigiųjų gėrimų, azartinių lošimų ir prostitučių. Nelegali prekyba svaigalais yra negrų kvartalo nelaimė, bet dar didesnė nelaimė yra moterys. Ir čia aš išgirdau tą patį, ką dažnai girdėdavau mūsų bažnyčioje, — kad moterys yra nedoros; atrodė, jog visi dvasininkai tik apie tai ir galvoja.

Mudu su Džemiu girdėdavome panašius pamokslus kiekvieną sekmadienį. Buvo tik vienas skirtumas — pastorius Saiksas iš savo sakyklos atviriau kalbėjo apie atskirus nusidėjėlius. Štai Džimas Hardis nesirodo bažnyčioje jau penki sekmadieniai, nors jis visai neserga; Konstancija Džekson turėtų susirūpinti savo elgesiu ir liautis kivirčytis su kaimynais: dar niekas negrų kvartale nebuvo taip susipykęs su saviškiais.

Pastorius Saiksas baigė pamokslą. Jis priėjo prie stalelio priešais sakyklą ir paprašė paaukoti pinigų, o tai mudviem su Džemiu pasirodė labai keista. Parapijiečiai ėjo vienas paskui kitą ir metė penkių ar dešimties centų monetas į juodą emaliuotą dėžutę nuo kavos. Mes taip pat nunešėme savo dešimtukus kartu su kitais, o kai jie žvangtelėjo dėžutėje, išgirdome tylų: „Dėkui, dėkui.“

O dar labiau mudu nustebome, kai pastorius Saiksas išpylė visus pinigus ant stalo ir ėmė skaičiuoti. Paskui, atsitiesęs nuo stalo, tarė:

— Nepakaks. Mums reikia dešimties dolerių.

Parapijiečiai sujudo.

— Jus visi žinote, kam tie pinigai... Tomas kalėjime, o Helena negali palikti vaikų vienų ir eiti į darbą. Jeigu kiekvienas pridės po dešimtuką, tada užteks... — Pastorius Saiksas mostelėjo ranka kažkam prie durų ir šūktelėjo per visą bažnyčią: — Alekai, uždaryk duris. Niekas iš čia neišeis, kol nesurinksime dešimties dolerių.

Kelpurnija pasikrapštė savo rankinėje ir išsitraukė aptrintą odinę piniginę.

— Ne, Kela, — sušnibždėjo Džemis, kai ji ištiesė jam blizgančius dvidešimt penkis centus, — mes turim savų. Duok šen savo dešimtuką, Paukšteli.

Bažnyčioje darėsi tvanku, ir man atrodė, kad pastorius Saiksas buvo pasiruošęs išspausti reikiamą sumą iš savo parapijiečių kartu su jų prakaitu. Čežėjo vėduoklės, šiureno kojos, o tabako mėgėjai vos nesikraustė iš proto.

Staiga aš krūptelėjau nuo rūsčių pastoriaus Saikso žodžių:

— Karlai Ričardsonai, tavęs dar nemačiau prie šito stalelio.

Liesas vyriškis chaki spalvos kelnėmis atėjo ir įdėjo į dėžutę monetą. Parapijiečiai pritariamai sumurmėjo. Tada pastorius Saiksas tarė:

— Raginu visus, kurie neturi vaikų, paaukoti dar po dešimt centų. Tada užteks.

Palengva šiaip taip buvo surinkta dešimt dolerių. Durys buvo atidarytos, pūstelėjo gaivus vėjelis, ir mes atsigavome. Zibas perskaitė: „Prie audringo Jordano krantų“, ir pamaldos buvo baigtos.

Aš norėjau dar pasilikti ir viską apžiūrėti, bet Kelpurnija išstūmė mane lauk pirma savęs. Bažnyčios tarpduryje ji sustojo pasikalbėti su Zibu ir jo šeima, o Džemis ir aš šnektelėjome su pastoriumi Saiksu. Man niežėjo liežuvį — tiek turėjau visokių klausimų, bet nutariau palaukti ir pasiklausti Kelpurnijos.

— Mums itin malonu, kad jūs apsilankėte, — pasakė pastorius Saiksas. — Mūsų bažnyčia neturi geresnio draugo kaip jūsų tėtis.

Aš neištvėriau ir iš smalsumo paklausiau:

— O kodėl jūs surengėte rinkliavą Tomo Robinsono žmonai?

— Argi negirdėjai kodėl? — paklausė pastorius Saiksas. — Helena turi tris mažiukus ir dėl jų negali išeiti į darbą...

— O kodėl ji negali pasiimti jų drauge, pastoriau? — paklausiau aš.

Buvo įprasta, kad laukuose dirbantys negrai savo vaikučius laikydavo kur nors pavėsyje. Dažniausiai mažyliai sėdėdavo šešėlyje tarp dviejų medvilnės eilių. Tie, kurie dar nemokėjo sėdėti, būdavo parišami indėnišku papročiu ant motinų nugarų arba tūnojo medvilnės maišuose.

Pastorius Saiksas sudvejojo.

— Matai, mis Džiną Luiza, dabar Helenai sunku rasti darbo... Aš manau, kad misteris Linkas Dizas priims ją dirbti, kai prasidės medvilnės rinkimo laikas.

— O kodėl ne dabar, pastoriau?

Jis nespėjo atsakyti, ir aš ant savo peties pajutau Kelpurnijos ranką. Ji spustelėjo man petį, ir aš pasakiau:

— Dėkojame, kad leidote mums čia ateiti.

Džemis pakartojo tą patį, ir mes pasukome namų link.

— Kela, aš žinau, kad Tomas Robinsonas sėdi kalėjime ir kad jis padarė kažką baisaus, bet kodėl žmonės nenori samdyti Helenos? — paklausiau aš.

Kelpurnija, vilkinti tamsiai mėlyna muslino suknele, su aukšta skrybėlaite, žingsniavo tarp Džemio ir manęs.

— Tai vis dėl tų kalbų apie Tomą, — pasakė ji. — Ir dabar niekas nenori... nenori prasidėti su jo šeima.

— O ką jie padarė, Kela?

Kelpurnija atsiduso.

— Misteris Bobas Juelas apkaltino Tomą išprievartavus jo dukterį, ir už tai jį uždarė į kalėjimą...

— Misteris Juelas? — aš kažką prisiminiau. — Ar jis turi ką nors bendra su tais Juelais, kurie tik pasirodo pirmą dieną mokykloje, o paskui daugiau neateina? Atikus sakė, kad jie niekam tikę žmonės... Aš niekad nebuvau girdėjusi, kad Atikus taip kalbėtų apie kitus žmones. Jis pasakė...

— Aha, tai tie patys.

— Tai jeigu visas Meikombas žino, kokie žmonės tie Juelai, jie turėtų mielai samdyti Heleną... O ką reiškia išprievartauti, Kela?

— Šito pasiklausk misterio Finčo, — pasakė ji. — Jis paaiškins geriau už mane. Turbūt labai nori valgyti, ar ne? Pastorius šį rytą užtęsė pamaldas, šiaip jos būna trumpesnės.

— Visai kaip mūsų pastorius, — pasakė Džemis. — O kodėl jūs šitaip giedate giesmes?

— Paantrindami?

— Ar tai šitaip vadinasi?

— Taip. Pas mus visada taip giedama, kiek aš prisimenu.

Džemis pasakė, kad būtų galima kokius metus pataupyti pinigų iš bažnytinės rinkliavos ir nusipirkti giesmynų.

— Kas iš to, — nusijuokė Kelpurnija. — Juk jie nemoka skaityti.

— Nemoka skaityti? — paklausiau aš. — Visi tie žmonės?

— Taip, nemoka, — linktelėjo galvą Kelpurnija. — Visoje bažnyčioje moka gal tik kokie keturi... ir aš tarp jų.

— Kokią mokyklą tu lankei, Kela? — paklausė Džemis.

— Jokios. Žinote, kas mane išmokė pažinti raides? Ogi senoji mis Baford, mis Modės Atkinson teta...

— Tai tu tokia sena?

— Aš vyresnė net už misterį Finčą, — šyptelėjo Kelpurnija. — Tik gerai nežinau, keleriais metais. Kartą mudu bandėme suskaičiuoti, kiek man metų... Pasirodė, kad aš prisimenu keletą metų anksčiau negu jis, taigi nesu daug vyresnė, ir apskritai moterų atmintis geresnė negu vyrų.

— Kada tavo gimimo diena, Kela?

— Švenčiu ją per Kalėdas, taip lengviau prisiminti... O tikros gimimo dienos neturiu.

— Bet, Kela, — nenurimo Džemis, — tu toli gražu neatrodai tokia sena kaip Atikus.

— Juodaodžiai visada atrodo jaunesni, — tarė ji.

— Gal todėl, kad jie nemoka skaityti. Kela, ar Zibą mokei tu?

— Aha, misteri Džemi. Tada, kai jis buvo mažas, mokyklos nebuvo.

Bet aš vis tiek priverčiau jį mokytis.

Zibas buvo vyriausias Kelpurnijos sūnus. Jei būčiau geriau pagalvojusi, tai būčiau supratusi, kad Kelpurnija jau pagyvenusi moteris, — juk Zibo vaikai jau paūgėję, — bet tada man tokie dalykai dar neateidavo į galvą.

— Ar tu mokei jį iš elementoriaus kaip ir mus? — paklausiau aš.

— Ne, jis turėjo kasdien įveikti puslapį iš Biblijos, ir dar buvo viena knyga, iš kurios mis Baford mokė mane... Einu lažybų, kad jūs nežinote, kas man ją davė, — pasakė ji.

Mes nežinojome. Kelpurnija tarė:

— Ją man davė jūsų senelis Finčas.

— Tai tu gyvenai Prieplaukoje? — nustebęs paklausė Džemis. — Niekad mums to nepasakojai.

— Taip, aš ten gyvenau, misteri Džemi. Užaugau tarp Bafordų sodybos ir Prieplaukos. Visą gyvenimą dirbau tai pas Finčus, tai pas Bafordus, o į Meikombą persikėliau tada, kai jūsų tėtis vedė jūsų mamytę.

— Kokia tai buvo knyga, Kela? — pasidomėjau aš.

— Blekstouno „Komentarai“.

Džemis atrodė pritrenktas.

— Ir tu mokei Zibą iš tos knygos?

— Žinoma, mielasis misteri Džemi. — Kelpurnija kukliai prisidengė burną ranka. — Kitokių knygų neturėjau. Jūsų senelis sakė, kad misteris Blekstounas rašo labai taisyklinga anglų kalba...

— Štai kodėl tu kalbi ne taip, kaip tie kiti.

— Kokie kiti?

— Kiti negrai. Vis dėlto bažnyčioje tu kalbėjai kaip jie...

Man niekada nebuvo atėję į galvą, kad Kelpurnija gali turėti dar ir kitą gyvenimą. Žinia, kad, be mūsų namų ir šeimos, ji turi dar kažką, man buvo netikėta; negana to, ji dar moka kalbėti dviem kalbom.

— Kela, — paklausiau aš, — kodėl su... su saviškiais šneki negrų kalba, jeigu žinai, kad ji netaisyklinga?

— Matai, pirmiausia aš esu juodaodė...

— Tai nereiškia, kad turi taip kalbėti, jei moki geriau, — pasakė Džemis.

Kelpurnija pakreipė skrybėlaitę į šalį ir pasikasė pakaušį, paskui vėl rūpestingai užsodino ją ant galvos.

— Iš tiesų sunku pasakyti, — tarė ji. — Įsivaizduok, kad judu su Paukšteliu namuose imate kalbėti negrų kalba. Būtų nei šis, nei tas, ar ne? Taip būtų ir jeigu aš imčiau kalbėti baltųjų kalba bažnyčioje ar su savo kaimynais. Žmonės pagalvotų, kad aš riečiu nosį.

— Bet juk tu moki kalbėti taisyklingai, Kela, — nenorėjau pasiduoti aš.

— Nebūtina sakyti viską, ką žinai. Moteriai taip nedera. Kita vertus, žmonėms labai nepatinka, kai kitas žino daugiau. Jie ima širsti. Nė vieno iš jų neišmokysi kalbėti kitaip, kol jie patys to neužsimanys, o jeigu jie nenori, tai belieka užsičiaupti arba kalbėti jų kalba.

— Kela, ar galėsiu retkarčiais pasimatyti su tavimi?

Ji pažvelgė į mane nesupratusi:

— Pasimatyti, mieloji? Juk mudvi matomės kasdien.

— Turiu galvoje, ar galėsiu ateiti į tavo namus, — paaiškinau aš. — Kartais vakare? Atikus mane palydėtų.

— Kada tik norėsi, — pasakė ji. — Mums bus labai smagu, jei tu ateisi.

Mes ėjome šaligatviu pro Redlių sodybą.

— Paukšteli, pažiūrėk į verandą, — pasakė Džemis.

Žvilgtelėjau į Redlių namą, tikėdamasi pamatyti vaiduoklišką būtybę, besikaitinančią saulėje. Tačiau sūpuoklės buvo tuščios.

— Ne, tu pažiūrėk į mūsų verandą, — tarė Džemis.

Aš pažvelgiau. Ten supamojoje kėdėje sėdėjo teta Aleksandra — tiesi, griežta, nepalenkiama, tarsi būtų įpratusi sėdėti toje vietoje visą gyvenimą. 13

— Nunešk mano lagaminą į priekinį miegamąjį, Kelpurnija, — pirmiausia paliepė teta Aleksandra. — Džiną Luiza, liaukis kasiusis galvą, — toks buvo jos antrasis sakinys.

Kelpurnija pakėlė sunkų tetos lagaminą ir atidarė duris.

— Aš nunešiu, — pasakė Džemis ir paėmė lagaminą.

Išgirdau, kaip lagaminas dunkstelėjo į grindis. Ir ilgai dar nenutilo duslus aidas.

— Atvažiavote į svečius, tetule? — paklausiau aš.

Teta Aleksandra retai kada išvykdavo iš Prieplaukos, bet keliaudavo ji ne bet kaip. Teta turėjo ryškiai žalią biuiką ir negrą vairuotoją. Abu jie būdavo tokie švaručiai, kad net bloga darydavosi, bet šiandien jų nebuvo matyti.

— Tėvas jums nieko nesakė? — paklausė ji.

Mudu su Džemiu papurtėme galvas.

— Matyt, pamiršo. Jis dar negrįžo?

— Ne, paprastai jis parvažiuoja vakare, — pasakė Džemis.

— Mudu su jūsų tėvu pasikalbėjome ir nutarėme, kad man reikėtų kurį laiką pagyventi su jumis.

„Kurį laiką“ Meikombe galėjo reikšti ir tris dienas, ir trisdešimt metų. Mudu su Džemiu susižvalgėme.

— Džemis auga ir tu augi, — pasakė ji. — Mes pagalvojome, kad tau praverstų moteriška įtaka. Netrukus, Džiną Luiza, tu pradėsi domėtis madomis, vaikinais...

Aš būčiau galėjusi pasakyti jai daug ką — kad Kelpurnija irgi moteris, kad vaikinais aš pradėsiu domėtis dar labai negreitai, o madomis niekada nesidomėsiu... bet nutylėjau.

— O kaip dėdė Džimis? — paklausė Džemis. — Jis irgi atvažiuos?

— O ne, jis liko Prieplaukoje. Prižiūrės ūkį.

— Nejaugi jūs jo nepasiilgsite? — paklausiau aš ir tuoj pat supratau, kad mano klausimas netaktiškas.

Ar dėdė Džimis būtų čia ar nebūtų, mažas skirtumas, nes jis amžinai tyli. Teta Aleksandra apsimetė neišgirdusi mano klausimo.

Nesugalvojau, ką dar jai pasakyti. Tiesą sakant, aš niekada nežinodavau, ką su ja kalbėti, ir sėdėjau, galvodama apie nesmagius mūsų pokalbius anksčiau: „Kaip gyvuoji, Džiną Luiza?“ — „Gerai, dėkui, mem, o kaip jūs gyvuojate?“ — „Labai gerai, ačiū. Ką tu visą laiką veiki?“ — „Nieko.“ — „Nieko neveiki?“ — „Ne-a.“ — „Turbūt turi draugų?“ — „Taip.“ — „Tai ką jūs visi veikiate?“ — „Nieko.“

Tetulė, aišku, laikė mane didžiausia kvaiša, nes kartą girdėjau ją sakant Atikui, kad aš esu atsilikusi.

Matyt, čia slypi kažkas daugiau, bet tą dieną neturėjau noro klausinėti: buvo sekmadienis, o teta Aleksandra švenčių dienomis visada būdavo labai irzli. Manau, kad ją erzindavo korsetas, kurį ji dėvėdavo sekmadieniais. Ji nebuvo stora, bet apkūni ir vilkėjo tokius drabužius, kurie iškeldavo krūtinę į svaiginantį aukštį, liemenį sugnybdavo, o sėdynė atsikišdavo, ir teta Aleksandra pavirsdavo tikru smėlio laikrodžiu. Kad ir iš kurios pusės į ją pažiūrėtum, iš visur ji atrodė labai įspūdingai.

Popietė slinko blankiai ir nykiai, kaip visada, kai atvažiuodavo giminaičių, bet nuotaika kaipmat pakilo, kai tik išgirdome privažiuojant automobilį. Tai Atikus grįžo namo iš Montgomerio. Džemis, pamiršęs savo orumą, išbėgo drauge su manim jo pasitikti. Džemis griebė jo portfelį ir lagaminą, o aš šokau Atikui į glėbį. Pajutau lengvą, greitą bučinį ir apibėriau jį klausimais:

— Ar parvežei man knygą? Ar žinai, kad pas mus yra tetulė?

Atikus į abu klausimus atsakė teigiamai.

— O tu džiaugiesi, kad ji pas mus pagyvens?

Aš atsakiau, kad labai džiaugiuosi, nors tai buvo melas. Kartais aplinkybės taip susiklosto, kad nori nenori turi sumeluoti.

— Mes nutarėme, kad atėjo laikas, kai jums, vaikai, reikia... Matai, Paukšteli, — kalbėjo Atikus, — jūsų teta daro man gera, ir jums taip pat. Aš negaliu būti su jumis visą dieną, o ši vasara bus itin sunki.

— Taip, tėti, — pasakiau aš, nors nesupratau nė vieno jo žodžio. Tik man atrodė, kad tetos Aleksandros viešnagė buvo ne tiek Atikaus, kiek jos pačios sumanymas. Tetulė visada mėgdavo spręsti, kas naudingiausia šeimai, ir dėl to, matyt, nusprendė kurį laiką pagyventi pas mus.

Meikombas sutiko ją maloniai. Mis Modė Atkinson iškepė smėlinį pyragą, taip gausiai sulaistytą antpilu, kad aš net apsvaigau; mis Stefanija Kroford ilgas valandas sėdėdavo pas tetą Aleksandrą, ir tų pokalbių metu mis Stefanija visą laiką tik linguodavo galvą ir murmėdavo: „Hm, hm, hm“. Mūsų kaimynė mis Reičelė vis kviesdavosi tetą dienos metu kavutei, netgi misteris Natanas Redlis užsuko į mūsų kiemą ir pasakė, kad jam labai malonu ją matyti.

Kai teta galutinai pas mus įsitaisė ir gyvenimas ėmė tekėti įprasta vaga, atrodė, kad visą laiką taip ir buvo. Tetos Aleksandros vaišės, ruošiamos misionierių draugijai, išgarsino ją kaip gerą šeimininkę (ji neleido Kelpurnijai gaminti skanėstų, kurie turėdavo palaikyti jėgas draugijos nariams, klausantiems ilgiausių pranešimų apie krikščionybę rytuose); ji įstojo į Meikombo moterų klubą ir tapo jo sekretore. Visi apygardos veikėjai, visa ponija laikė tetą Aleksandrą paskutine aristokratijos atstove: jos geros manieros buvo įgytos uždarame pensione ir išugdytos aukštuomenės pobūviuose; ji buvo didžiausios dorybės pavyzdys; be to, ji meistriškai mokėjo daryti užuominas ir buvo prisiekusi liežuvininkė. Kai teta Aleksandra lankė mokyklą, nė viename vadovėlyje nebuvo parašyta apie vidines žmogaus dvejones, tad ji ir nežinojo, kas tai yra. Ji neturėjo supratimo, kas yra nuobodulys, ir kiekviena menkiausia proga stengdavosi iš aukšto ką nors įsakyti, patarti, nurodyti, perspėti.

Ji niekada nepraleisdavo progos pakritikuoti kitas šeimas, liaupsindama mūsiškę; šis jos įprotis Džemį ne tiek pykdė, kiek linksmino:

— Tetulė turėtų pagalvoti, ką šneka... jai visi užkliūva, o juk pusė miesto mums giminės.

Kalbėdama apie jaunojo Semo Merivederio savižudybę, teta Aleksandra pabrėžė, kad toks liguistas polinkis į savižudybę būdingas visai jų šeimai. Jeigu bažnyčioje sukikendavo šešiolikmetė, tetulė sakydavo:

— Štai, matote, Penfildų šeimoje visos moterys lengvabūdės.

Pasiklausius jos atrodė, kad visos Meikombo šeimos yra paveldėjusios kokią nors ydą: kas girtavimo, kas lošimo, kas šykštumo, o kas keistumo.

Kartą, kai tetulė ėmė įtikinėti mus, kad mis Stefanija Kroford paveldėjo įprotį pernelyg domėtis svetimais reikalais, Atikus iš jos pasišaipė:

— O tu pagalvok, sesute, juk iki mūsų kartos Finčų šeimoje pusbroliai tuokdavosi su pusseserėmis. Ar tau neatrodo, kad Finčų šeimai būdinga kraujomaiša?

Tetulė atsakė, kad ne, kad kaip tik dėl to mūsų rankos ir kojos mažos.

Aš niekaip negalėdavau suprasti, kodėl jai taip rūpi tos paveldėtos ydos. Kažkodėl aš buvau įsitikinusi, kad patys kilniausi žmonės yra tie, kurie kuo geriau panaudoja protinius savo sugebėjimus, bet teta Aleksandra manė, nors tiesiai to ir nesakė, kad kuo ilgiau šeima yra ištupėjusi vienoje vietoje, tuo ji kilnesnė.

— Vadinasi, Juelai yra kilnūs žmonės, — pasakė Džemis.

Šeima, kuriai priklausė Baris Juelas ir jo broliai, visą laiką gyveno toje pačioje vietoje už Meikombo sąvartyno, ir jau trečia jų karta maitinosi iš apygardos jiems skiriamų lėšų.

Tačiau tetos Aleksandros teorija nebuvo visai be pagrindo. Meikombas — senas miestas. Jis buvo dvidešimt mylių į rytus nuo Finčų prieplaukos; keista, kad toks senas miestas taip toli nuo vandens. Jis būtų buvęs arčiau upės, jei ne vienas apsukrus žmogelis, pavarde Sinkfildas: tai jis kadaise dviejų šunkelių sankryžoje surentė užeigą, vienintelį viešbutį visoje apylinkėje. Sinkfildas nebuvo patriotas: jis parūpindavo ir pardavinėdavo ginklus tiek indėnams, tiek baltiesiems kolonistams, nežinodamas ir visai nesirūpindamas, kur stovi jo užeiga — Alabamos teritorijoje ar Upokšnio genties valdose. Jam terūpėjo, kad verslas eitųsi gerai. O verslas klestėjo, kai gubernatorius Viljamas Vajetas Bibas, norėdamas užtikrinti naujai įsteigtos apygardos ramybę, pasiuntė matininkus pažymėti būsimo centro, kuriame turėjo įsikurti valdžia, ribas. Matininkai, apsistoję pas Sinkfildą, pasakė šeimininkui, kad jis gyvena Meikombo apygardos ribose, ir parodė, kurioje vietoje numatoma įkurti apygardos centrą. Jeigu Sinkfildas nebūtų stojęs ryžtingai ginti savo valdų, Meikombas būtų atsidūręs Vinstono pelkių viduryje, visiškai nykioje vietoje. Taigi Meikombas ėmė augti ir klestėti aplink vieną centrą, Sinkfildo užeigą, nes Sinkfildas vieną gražų vakarą, užpylęs savo svečiams akis, įkalbėjo juos pakloti ant stalo savo žemėlapius ir planus, vienoje pusėje kiek nurėžti, kitoje kiek pridurti ir pažymėti apygardos centrą ten, kur buvo naudingajam. O kitą rytą jis išlydėjo matininkus, į jų balnakrepšius šalia žemėlapių įdėjęs penkias kvortas baltakės — kiekvienam po dvi ir vieną gubernatoriui.

Kadangi Meikombas turėjo būti administracinis centras, jis išvengė netvarkos, būdingos daugeliui kitų panašaus dydžio Alabamos miestų. Namai čia buvo didžiuliai, teismo rūmai prašmatnūs, gatvės plačios. Meikombe gyveno daug visokiausių specialistų: čia žmonės atvažiuodavo traukti danties, susitaisyti vežimo, pasitikrinti širdies, pasidėti į banką pinigų, išpažinti nuodėmių, parodyti mulą veterinarui... Bet apskritai Sinkfildo žingsnis vargiai buvo teisingas. Per jį naujasis miestas atsidūrė toli nuo vienintelio tais laikais transporto — upinių laivų, todėl žmonėms iš šiaurinių rajonų kelionei į Meikombą tekdavo sugaišti dvi dienas, norint nusipirkti reikalingų prekių. Dėl šios priežasties miestas per šimtą metų taip ir nepadidėjo — liko kaip sala margoje medvilnės laukų ir miškų jūroje.

Karas tarp valstijų Meikombą aplenkė. Tačiau nors rekonstrukcijos įstatymas ir sužlugusi ekonomika vis dėlto vertė miestą augti, jis nebesiplėtė. Nauji žmonės retai atvažiuodavo čia įsikurti, ir vienų šeimų vaikai tuokdavosi su tų pačių šeimų vaikais, kol galų gale visi meikombiečiai pasidarė panašūs. Kartais kai kas susituokdavo su Montgomerio ar Mobilo gyventoju, bet nuo to ramus šeimyninio panašumo paviršius tik lengvai suribuliuodavo. Ir mano vaikystės metais gyvenimas slinko be didesnių permainų.

Žinoma, Meikombo gyventojai buvo pasiskirstę kastomis, bet man viskas atrodė taip: pagyvenę meikombiečiai, dabartinės kartos žmonės, išgyvenę daug metų šalia, matė vienas kitą kiaurai; jų požiūriai, charakteriai, plaukų spalva, net elgsena buvo savaime suprantami, nes kartojosi iš kartos į kartą, tik laikui bėgant įgavo rafinuotumo. Todėl kasdieniniame gyvenime buvo vadovaujamasi tokiais pasakymais kaip: „Krofordai visada kišasi į svetimus reikalus“, „Iš Merivederių kas trečias yra ligonis“, „Delafildams teisybė akių nebado“, „Visų Bafordų šitokia eisena“. Tai reiškė: niekada neimk iš Delafildo čekio, prieš tai paslapčia nepaskambinęs į banką; mis Modė Atkinson kūprinasi, nes ji kilusi iš Bafordų; jei mis Greisė Meriveder slapčia siurbčioja Lidijos E. Pinkhem džiną, tai visai nėra ko stebėtis, nes taip ir jos motina darė.

Teta Aleksandra atitiko Meikombo visuomenę kaip kirvis kotą, bet labai skyrėsi nuo Džemio ir manęs. Aš taip dažnai stebėdavausi, kaip ji gali būti Atikaus ir dėdės Džeko sesuo, kad net prisimindavau seniai pamirštas pasakas apie laumių sukeistus vaikus ir mandragoros šaknis, — tas pasakas kadaise man sekdavo Džemis.

Visi tie samprotavimai pirmąjį jos viešėjimo mėnesį man buvo sunkiai suprantami, nes teta mažai kalbėdavosi su Džemiu ir manimi; mes matydavomės tik prie stalo ir vakare prieš einant miegoti. Buvo vasara, ir mes visą laiką praleisdavome lauke. Žinoma, kartais aš ateidavau į vidų atsigerti vandens, ir visada svetainėje būdavo pilna Meikombo damų — jos siurbčiodavo arbatą, šnibždėdavosi, mosuodavo vėduoklėmis. Tada teta mane pašaukdavo:

— Džiną Luiza, eikš pasikalbėti su damomis.

Kai pasirodydavau tarpduryje, tetulė turbūt iš karto pasigailėdavo, kam mane kvietė, nes aš visada būdavau murzina, išsismėliavusi.

— Pasisveikink su savo pussesere Lile, — pasakė ji vieną popietę, nutvėrusi mane prieškambaryje.

— Su kuo? — paklausiau aš.

— Su savo pussesere Lile Bruk, — pakartojo teta Aleksandra.

— Ji — mūsų pusseserė? Aš ir nežinojau.

Teta Aleksandra nutaisė tokią veido išraišką, kuri reiškė, kad ji nuoširdžiai atsiprašo pusseserės Lilės ir smerkia mane. Aš žinojau, kad man klius, kai tik pusseserė Lilė išeis.

Buvo labai nemalonu, kad mano tėvas nepasirūpino papasakoti man apie Finčų šeimą, kad neįskiepijo savo vaikams išdidumo. Teta pasišaukė Džemį, kuris atsisėdo ant sofos šalia manęs ir pastatė ausis. Ji išėjo iš kambario ir netrukus grįžo nešina knyga purpuriniu viršeliu, kuriame auksinėmis raidėmis buvo įspausta „Džošua S. Sent Kler. „Apmąstymai“.

— Šitą knygą parašė jūsų giminaitis, — pasakė teta Aleksandra. — Jis buvo nuostabus žmogus.

Džemis atidžiai apžiūrėjo nedidelį tomelį.

— Ar čia tas pats giminaitis Džošua, kuris ilgą laiką buvo uždarytas beprotnamyje?

— Iš kur tu žinai? — paklausė teta Aleksandra.

— Atikus pasakojo, kad jis kuoktelėjo studijuodamas universitete ir kad norėjo nušauti rektorių. Sakė, kad tas Džošua išvadinęs rektorių mėšlavežiu ir bandęs nušauti jį senovišku skiltuviniu pistoletu, bet tas pistoletas sprogęs jo rankose. Atikus sakė, kad šeima turėjo sumokėti penkis šimtus dolerių, kad ištrauktų jį iš to...

Teta Aleksandra stovėjo sustingusi kaip gandras lizde.

— Gana, — nutraukė ji Džemį. — Apie tai mes pasikalbėsime vėliau.

Vakare, prieš eidama gulti, užsukau pas Džemį pasiskolinti kokios nors knygos, ir tuo metu į duris pasibeldė Atikus. Jis atsisėdo ant Džemio lovos krašto, pažiūrėjo į mus rimtu žvilgsniu ir šyptelėjo.

— Hm, — krenkštelėjo jis. Pastaruoju metu jis dažnai taip krenkšdavo, prieš pradėdamas kalbėti apie kai kuriuos dalykus, ir aš pagalvojau, kad jis tikriausiai sensta, nors jo išvaizda ir nesikeitė.

— Nežinau, kaip ir pasakyti, — pradėjo jis.

— Sakyk paprastai, — patarė Džemis. — Mes ką nors padarėme?

Mūsų tėvas aiškiai nervinosi.

— Ne, aš tik noriu jums paaiškinti, kad... jūsų teta Aleksandra prašė... sūnau, tu juk žinai, kad esi Finčas, tiesa?

— Man jau daug kartų buvo tai sakyta. — Džemis žiūrėjo iš padilbų. Jis nejučiomis pakėlė balsą. — Atikau, kas atsitiko?

Atikus užsikėlė koją ant kojos ir susinėrė rankas.

— Noriu supažindinti jus su kai kuriais faktais.

Džemis susiraukė dar labiau.

— Žinau aš tuos niekus.

Atikus staiga surimtėjo. Jis prabilo įsakmiu juristo balsu, kuriame nebuvo nė lašo šilumos.

— Jūsų teta prašė, kad aš pasistengčiau išaiškinti tau ir Džinai Luizai, jog nesate kokie bekilmiai; jūs esate ne vienos kartos gerai išauklėtų žmonių įpėdiniai... — Atikus nutilo, nes aš ėmiau gaudyti ant savo kojos vikrią rudąją skruzdėlę.

— Gerai išauklėtų žmonių įpėdiniai, — tęsė jis, kai aš pasikasiau įkąstą vietą, — ir turite elgtis garbingai, — ryžtingai kalbėjo Atikus, nepaisydamas mūsų. — Teta Aleksandra prašė manęs pasakyti jums, jog turite elgtis taip, kaip dera mažai ledi ir džentelmenui. Ji nori pasikalbėti su jumis apie mūsų šeimą, papasakoti, kokią reikšmę mūsų šeima turėjo Meikombo apygardai visus tuos ilgus metus, kad jūs suprastumėte, kas esate, ir kad tai paskatintų jus atitinkamai elgtis, — Atikus baigė kalbėti greitakalbe.

Mudu su Džemiu apstulbę pasižiūrėjome vienas į kitą, paskui į Atikų, kuriam, atrodė, pasidarė per ankšta apykaklė. Mes nieko jam neatsakėme.

Po valandėlės aš nuo Džemio tualetinio stalelio paėmiau šukas ir ėmiau braukyti jų dantimis per stalelio kraštą.

— Liaukis, — pasakė Atikus.

Šiurkštus jo tonas įžeidė mane. Aš numečiau šukas į šalį. Pati nežinau, kodėl ėmiau verkti, ir niekaip negalėjau susitvardyti. Argi čia mano tėvas? Mano tėvas niekada šitaip negalvojo. Čia teta Aleksandra bus jį privertusi. Pro ašaras mačiau, kad ir Džemis stovi liūdnas, nukoręs galvą.

Aš neturėjau kur eiti, bet vis tiek apsigręžiau ir priešais save išvydau Atikaus liemenę. Aš įsikniaubiau veidu į ją ir įsiklausiau į tylius garsus, sklindančius iš po šviesiai mėlynos spalvos drabužio: vos girdimą laikrodžio tiksėjimą, krakmolytos apykaklės šiugždesį, tylų kvėpavimą.

— Tavo pilvas gurgia, — pasakiau aš.

— Žinau, — atsakė jis.

— Turėtum išgerti sodos.

— Išgersiu, — pasakė jis.

— Atikau, ar dabar viskas bus kitaip? Ir kaip tu...

Jis paglostė man galvą.

— Nesijaudink dėl nieko, — pasakė jis. — Kol kas dar nereikia jaudintis.

Išgirdusi tuos žodžius supratau, kad jis vėl mūsų pusėje. Aš iš karto atkutau ir pakėliau galvą.

— Tu iš tiesų nori, kad mes būtume tokie?.. Aš neįstengiu prisiminti visko, ką Finčai turi daryti...

— Ir nereikia prisiminti. Pamiršk visa tai.

Atikus pakilo ir išėjo iš kambario. Jis vos netrinktelėjo paskui save durų, bet paskutinę minutę susigriebė ir uždarė jas tyliai. Mudu su Džemiu žiūrėjome į duris išpūtę akis, kai jos vėl atsidarė ir Atikus įkišo galvą. Jo antakiai buvo pakelti, akiniai nusmukę ant nosies galo.

— Atrodo, kad aš kasdien darausi vis panašesnis į mūsų giminaitį Džošua. Kaip manote, ar nereikės šeimai galų gale ir už mane pakloti penkių šimtų dolerių?

Dabar aš žinau, ko jis norėjo iš mūsų, bet juk Atikus buvo tik vyriškis. O čia kaip tik reikėjo moters. 14

Teta daugiau nė žodžio nepasakė apie Finčų šeimą, užtat gana daug apie ją išgirsdavome mieste. Kai šeštadieniais, pasiėmę savo centus, jei tik Džemis leisdavo man eiti drauge (mat dabar jis sunkiai pakęsdavo mane šalia savęs viešose vietose), mudu braudavomės pro suprakaitavusią minią, dažnai išgirsdavome už nugaros: „Ana, jo vaikai“ arba „Aure, Pinčiukai“. Mudu tuoj atsigręždavom pažiūrėti, kas čia apie mus kalba, bet pamatydavom tik kokį fermerį su žmona, atidžiai apžiūrinėjančius klizmas Meiko vaistinės vitrinoje, ar keletą kresnų kaimiečių su šiaudinėmis skrybėlėmis, sėdinčių vežime.

— Tegu jie sau savavaliauja, tegu išprievartauja visas iki vienos — mūsų apygardos veikėjams dėl to galvos neskauda, — tokį nesuprantamą posakį ištarė vienas liesas vyriškis, eidamas pro mus. Tada aš prisiminiau, kad turiu kai ko paklausti Atikų.

— Ką reiškia išprievartauti? — paklausiau jo tą patį vakarą.

Atikus pažvelgė į mane virš laikraščio. Jis sėdėjo savo krėsle prie lango. Paūgėję mudu su Džemiu nusprendėme, kad bus labai gražu, jei po vakarienės pusvalandžiui paliksime jį vieną ramybėje.

Jis atsiduso ir pasakė, kad išprievartavimas yra kūniškas moters pažinimas, panaudojant jėgą ir be jos sutikimo.

— Jeigu tik tiek, tai kodėl Kelpurnija užčiaupė man burną, kai aš prašiau paaiškinti?

Atikus susimąstęs pažiūrėjo į mane.

— Apie ką tu čia?

— Aš paklausiau Kelpurnijos, ką tai reiškia, kai mes ėjome iš bažnyčios, o ji liepė paklausti tavęs, bet aš tada pamiršau.

Atikus pasidėjo laikraštį ant kelių.

— Papasakok, kaip ten buvo, — paprašė jis.

Aš smulkiai papasakojau jam apie mūsų kelionę į bažnyčią su Kelpurnija. Visa tai Atikui, atrodo, labai patiko, bet teta Aleksandra, kuri tyliai sėdėjo kampe ir siuvo, pasidėjo siuvinį ir įsmeigė į mus akis.

— Tai tą sekmadienį jūs buvote Kelpurnijos bažnyčioje?

— Taip, tetule, ji mus nusivedė.

Tada aš prisiminiau dar kai ką.

— Beje, Kelpurnija prižadėjo, kad aš kokią dieną galėsiu užeiti pas ją į namus. Atikau, aš norėčiau nueiti sekmadienį, galima? Kela žadėjo ateiti ir mane pasiimti, jei tu būsi išvažiavęs.

— Negalima.

Tai pasakė teta Aleksandra. Krūptelėjusi atsigręžiau į ją, paskui vėl į Atikų ir sugavau jo žvilgsnį, kurį jis skubiai metė į ją. Pastebėjusi tą žvilgsnį, pasakiau:

— Aš jūsų neklausiau!

Nors Atikus buvo labai didelis, bet niekas nemokėjo vikriau už jį pašokti nuo kėdės. Jis jau stovėjo ant kojų.

— Atsiprašyk tetos, — pasakė jis.

— Aš jos neklausiau, aš klausiau tavęs...

Atikus pasuko galvą ir sveikąja akimi remte prirėmė mane prie sienos. Jo balse nebuvo pasigailėjimo:

— Pirmiausia atsiprašyk tetos.

— Atleiskite, tetule, — sumurmėjau aš.

— Ir žinok, — pasakė jis, — vieną dalyką: tu turi klausyti Kelpurnijos, turi klausyti manęs ir turi klausyti tetos, kol ji gyvena mūsų namuose. Supratai?

Aš supratau, valandėlę pagalvojau ir nutariau, kad geriausias būdas atsitraukti, galutinai nepraradus orumo, — tai nueiti į vonią. Išbuvau ten tiek laiko, kad jie galvotų, jog aš tikrai turėjau ten reikalą. Grįždama sustojau prieškambaryje pasiklausyti aštraus ginčo, kuris buvo girdėti svetainėje. Pro duris mačiau Džemį ant sofos. Jis sėdėjo prisidengęs žurnalu apie futbolą ir mikliai sukinėjo galvą čia į vieną, čia į kitą pusę, tarsi žurnalo puslapiuose kas būtų žaidęs tenisą.

— Su ja reikia ką nors daryti, — kalbėjo teta. — Per ilgai tu į viską žiūrėjai pro pirštus, Atikau, per ilgai.

— Nesuprantu, kas čia blogo, jeigu ji ten nueis. Kela prižiūrės ją ten taip pat gerai, kaip ir čia.

Kas ta „ji“, apie kurią jie šneka? Mano širdis suvirpėjo, suplazdėjo — juk tai aš. Tuoj pajutau ant savo kūno kietos rausvos medvilninės medžiagos drabužį, kuris dėvimas pataisos namuose, ir antrą kartą gyvenime man kilo mintis pabėgti. Tuojau pat.

— Labai puiku, kad tu toks geraširdis, Atikau, toks nuolaidus, bet tu privalai galvoti ir apie savo dukterį. O tavo duktė auga.

— Apie tai aš kaip tik ir galvoju.

— O to klausimo neišvengsi. Jį vis tiek anksčiau ar vėliau reikės išspręsti, tai kodėl ne šiandien. Dabar ji mums nereikalinga.

Atikaus balsas buvo ramus.

— Aleksandra, Kelpurnija išeis iš mano namų tik tada, kai pati to panorės. Galvok, ką nori, bet aš nebūčiau apsiėjęs be jos per visus tuos metus. Ji yra ištikimas mano šeimos narys, ir tau paprasčiausiai teks su tuo susitaikyti. Be to, sesute, aš nenoriu, kad plūktumeisi dėl mūsų pasiraitojusi rankoves... to visai nereikia. Kaip anksčiau, taip ir dabar Kela mums labai reikalinga.

— Bet, Atikau...

— Aš nė kiek neabejoju, kad Kelpurnijos auklėjimas vaikams nė trupučio nepakenkė. Kai kuriais atvejais ji yra reiklesnė, negu būtų buvusi tikra motina... Ji niekada nepraleidžia pro pirštus nė vieno jų prasižengimo, niekada jiems nepataikauja ir nenuolaidžiauja kaip kitos auklės negrės. Ji stengiasi auklėti juos pagal savo sugebėjimus, ir jai visai neblogai sekasi. Ir dar — vaikai ją myli.

Aš lengviau atsikvėpiau. Jie kalbėjo ne apie mane, o apie Kelpurniją. Nurimusi grįžau į svetainę. Atikus vėl įsikniaubė į laikraštį, o teta Aleksandra palinkusi siuvinėjo. Puk, puk, puk — badė jos adata lankelyje įtemptą audeklą. Ji padėjo adatą, dar labiau įtempė siuvinį — puk, puk, puk. Teta buvo įsiutusi.

Džemis pakilo ir išsliūkino iš kambario. Mostelėjo man galva, kad ateičiau pas jį. Jis nusivedė mane į savo kambarį ir uždarė duris. Jo veidas buvo labai rimtas.

— Paukšteli, jie barėsi.

Tomis dienomis mudu su Džemiu riedavomės labai dažnai, bet aš niekada nebuvau mačiusi ar girdėjusi Atikų su kuo nors kivirčijantis. Tas reginys visai nebuvo malonus.

— Paukšteli, stenkis neerzinti tetos, girdi?

Man vis dar buvo skaudu dėl Atikaus barimo, todėl aš ne iš karto suvokiau, ko Džemis manęs prašo. Aš pasipūčiau.

— Dar imsi mane mokyti?

— Ne... bet, matai, jis dabar ir be mūsų turi daug rūpesčių.

— Kokių gi?

Man visai neatrodė, kad Atikus būtų dėl ko nors susirūpinęs.

— Tai vis ta Tomo Robinsono byla, ji neduoda Atikui ramybės...

Aš pasakiau, kad Atikus atrodo visiškai ramus. Be to, dėl bylos galima pasijaudinti vieną dieną, o paskui viskas praeina.

— Tik tau viskas greitai išgaruoja, — pasakė Džemis. — Suaugusiems žmonėms viskas kitaip. Mes...

Pastaruoju metu Džemis ėmė nepakenčiamai riesti nosį. Jis nieko nenorėjo žaisti, tik nuolat skaitė ir vengė manęs. Jis ir dabar duodavo man skaityti viską, ką pats buvo perskaitęs, tik jau dėl kitos priežasties: anksčiau jis stengdavosi padaryti man malonumą, o dabar norėjo mane pamokyti, apšviesti.

— Tu tikras pamaiva, Džemi! Kas tu įsivaizduoji esąs, kad manai galįs man įsakinėti?

— Aš rimtai sakau, Paukšteli, jeigu erzinsi tetą, aš... aš tave apkulsiu.

Čia aš jau nebeištvėriau:

— Tu esi prakeiktas mafroditas, aš tau nusuksiu sprandą!

Džemis sėdėjo ant lovos, todėl man nebuvo sunku sugriebti jį už plaukų ir vožtelėti tiesiai į dantis. Jis pliaukštelėjo man per veidą, aš užsimojau kaire ranka, bet jis taip smogė man į paširdžius, kad aš nulėkiau ant grindų ir išsitiesiau paslika, vos gaudydama kvapą. Bet tai buvo nesvarbu — svarbiau, kad jis pešėsi su manimi. Kaip lygus su lygiu!

— Laikai save tokiu suaugusiu, o pešiesi! — suklykiau aš ir vėl puoliau prie Džemio. Jis vis dar sėdėjo ant lovos, ir aš negalėjau gerai prisitaikyti, todėl griuvau tiesiai ant jo ir kiek įmanydama ėmiau jį kumščiuoti, tampyti ir žnaibyti. Doras susirėmimas virto paprasčiausiomis peštynėmis. Mums tebesipliekiant, atėjo Atikus ir mus išskyrė.

— Užteks, — tarė jis. — Tuojau pat abu drožkit miegoti.

— Aha! — pasakiau aš Džemiui. Jį varė miegoti tuo pačiu laiku, kaip ir mane.

— Kas pradėjo? — liūdnai paklausė Atikus.

— Džemis. Jis ėmė mane mokyti. Tai gal jau aš ir jo turiu klausyti?

Atikus šyptelėjo.

— Tegu bus taip — tu klausysi Džemio tada, kai jis sugebės tave priversti. Sutarta?

Teta Aleksandra irgi buvo atėjusi, bet nieko nesakė, tik paskui, kai ji ėjo su Atikumi per prieškambarį, mes išgirdome jos žodžius:

— ...Ar aš tau nesakiau, kad galima susilaukti panašių...

Šita frazė vėl sutaikė mudu su broliu.

Iš Džemio kambario buvo durys į mano kambarį. Man išeinant, Džemis pasakė:

— Saldžių sapnų, Paukšteli.

— Ir tau saldžių, — sumurmėjau aš, apgraibomis ieškodama jungiklio. Staiga palei lovą užlipau ant kažkokio šilto, stangraus ir glotnaus daikto. Tas daiktas truputį priminė kietą gumą, ir man pasirodė, tarsi jis būtų gyvas. Išgirdau, kad jis juda.

Uždegiau šviesą ir pažiūrėjau į grindis šalia lovos. Daikto, ant kurio buvau užlipusi, nebebuvo. Pasibeldžiau į Džemio duris.

— Ko nori? — paklausė jis.

— Kokia būna gyvatė, jeigu ją pačiupinėji?

— Šiurkšti tokia. Šalta. Dulkina. Kodėl klausi?

— Man atrodo, kad po mano lova susirangiusi gyvatė. Gal ateitum pažiūrėti?

— Gal tu juokauji?

Džemis atidarė duris. Jis buvo su pižamos kelnėmis. Man labai patiko, kad ant jo lūpų tebesimatė mano krumplių paliktos žymės. Įsitikinęs, kad aš nemeluoju, jis pasakė:

— Nėra ko plikomis rankomis lįsti prie gyvatės. Palauk truputį.

Jis nuėjo į virtuvę ir atsinešė rankšluostį.

— Lipk ant lovos, — paliepė man.

— Tu manai, kad ten tikrai gyvatė? — paklausiau aš.

Čia tai įvykis! Mūsų name nebuvo rūsio: namas stovėjo ant akmeninių pastapų kelias pėdas virš žemės, ir šliužai labai retai įšliauždavo į kambarius. Mis Reičelė Heiverford, kuri kas rytą išgerdavo po stiklinę degtinės, teisindavosi, kad išgyveno didelį išgąstį: vieną rytą, miegamajame į spintą kabindama chalatą, ji rado ant baltinių susiraičiusią barškuolę.

Džemis kyštelėjo šluotą po lova. Aš pasilenkusi žiūrėjau, ar neišlįs gyvatė. Neišlindo. Džemis brūkštelėjo šluota giliau.

— Ar gyvatės niurna? — nustebusi paklausiau aš.

— Čia ne gyvatė, — pasakė Džemis, — čia kažkas kita.

Staiga iš palovio išlindo kažkas panašaus į purviną rudą ryšulį. Džemis užsimojo šluota ir vos netrinktelėjo per galvą... Dilui.

— O Viešpatie! — sušuko nusigandęs Džemis.

Mes spoksojome, kaip Dilas rangosi iš palovio. Sunku buvo įsivaizduoti, kaip jis ten tilpo. Atsistojęs Dilas pasirąžė, pamiklino kojas, pasitrynė sprandą. Kai nutirpusios kojos atsigavo, Dilas pratarė:

— Labas.

Džemis vėl paminėjo Dievo vardą. Aš stovėjau be žado.

— Aš vos gyvas, — pasakė Dilas. — Turit ko nors užkąsti?

Kaip sapnuodama nuėjau į virtuvę. Atnešiau jam pieno ir pusę keptuvės kukurūzų duonos, likusios nuo vakarienės. Dilas godžiai surijo ją, kramtydamas, kaip visada, priekiniais dantimis.

Pagaliau aš išspaudžiau keletą žodžių:

— Kaip tu čia atsiradai?

Labai sudėtingu būdu. Pavalgęs ir atkutęs, Dilas papasakojo mums painią istoriją: naujasis tėtis, kuris Dilo nekentė, sukaustė jį grandinėmis ir patupdė į rūsį (Meridiano namuose yra rūsiai), kad Dilas numirtų iš bado, bet jis išliko gyvas, nes maitinosi žaliais žirniais, kuriuos jam davė vienas fermeris, atsiliepęs į jo pagalbos šauksmą (gerasis žmogus supylė per ventiliatorių po saujelę visą bušelį žirnių), o paskui Dilas išsilaisvino, ištraukęs grandines iš sienos. Su antrankiais jis iškeliavo iš Meridiano ir už dviejų mylių aptiko nedidelį klajojantį žvėryną, kur jį tuojau pat pasamdė prausti kupranugarį. Jis keliavo su žvėrynu po visą Misisipės valstiją, kol puiki jo nuovoka pasakė, kad jie jau Alabamoje, Eboto apygardoje, ir tuoj pat už upės yra Meikombas. Taigi jis ir patraukė į tą pusę pėsčias.

— O dabar sakyk, kaip iš tiesų čia patekai? — paklausė Džemis.

Pasirodo, Dilas nukniaukė iš mamos piniginės trylika dolerių, devintą valandą sėdo Meridiane į traukinį ir atvažiavo iki Meikombo stoties. Dešimt ar vienuolika mylių iš keturiolikos jis ėjo pėsčias, bet ne keliu, o slapstydamasis tarp pakelės krūmų, kad policija jo nerastų, o likusį kelią atvažiavo pasislėpęs vežime su medvilne. Jis išgulėjo po mano lova tikriausiai kokias dvi valandas. Girdėjo, kaip mes vakarieniavome valgomajame, ir vos nepakvaišo nuo šakučių ir lėkščių skimbčiojimo. Jis vos sulaukė, kol mudu su Džemiu galų gale atsigulsime; norėjo jau anksčiau išlįsti ir padėti man kulti Džemį, nes Džemis jau toks didelis užaugo, bet jis žinojo, kad tuoj pasirodys misteris Finčas, todėl nutarė geriau pasilikti po lova. Jis buvo baisiausiai pavargęs, neišpasakytai purvinas, bet dabar jautėsi kaip namuose.

— Taviškiai tikriausiai nežino, kad tu čia, — pasakė Džemis. — Mes žinotume, jeigu jie būtų tavęs ieškoję...

— Turbūt iki šiol ieško po visus Meridiano kinus, — nusišiepė Dilas.

— Mamai turėtum pranešti, kur esi, — pasakė Džemis. — Ji turėtų žinoti, kad tu čia...

Dilas tik pašnairavo į Džemį, ir tas nuleido akis. Paskui Džemis atsistojo ir sulaužė paskutinį mūsų vaikystės priesaką. Jis dingo iš kambario, bet netrukus prieškambaryje pasigirdo jo balsas:

— Atikau, ateik minutėlei pas mus.

Dilo veidas išblyško po purvo ir prakaito sluoksniu. Man pasidarė bloga. Atikus jau stovėjo tarpduryje. Jis žengė į kambario vidurį ir sustojo, susikišęs rankas į kišenes ir žvelgdamas į Dilą.

Aš vargais negalais ištariau:

— Viskas bus gerai, Dilai. Jeigu jis ką sugalvos, pasakys tau.

Dilas pažiūrėjo į mane.

— Nebijok, — pasakiau aš. — Žinok, jis tau nepadarys nieko bloga, tu nebijok Atikaus.

— Aš nebijau... — sumurmėjo Dilas.

— Einu lažybų, kad jis labai alkanas. — Atikaus balsas kaip visuomet buvo sausokas, bet malonus. — Paukšteli, juk mes turime ką nors geresnio negu atšalusi kukurūzų duona, ar ne? Pamaitink šitą jaunuolį, o paskui aš ateisiu, ir mes pagalvosime, ką galima padaryti.

— Misteri Finčai, nesakykite tetai Reičelei, nevarykite manęs atgal, prašau, sere. Aš vėl pabėgsiu!

— Na, na, sūneli, — pasakė Atikus. — Niekas niekur tavęs nevarys, bet turėsi kuo greičiau eiti į lovą. Aš pasakysiu mis Reičelei, kad tu čia, ir paprašysiu, kad leistų pernakvoti pas mus. Tau juk patiks, ką? Ir susimildamas grąžink apygardai bent dalį jos žemių, pas mus ir taip didelė dirvos erozija.

Dilas žiūrėjo į mano tėvą išpūtęs akis, kai tas pasigręžė į duris.

— Jis pajuokavo, — paaiškinau aš Dilui. — Jis nori, kad tu išsimaudytum. Na, matai, aš juk sakiau, kad jis tau nieko nepadarys.

Džemis, tas išdavikas, stovėjo kambario kampe.

— Dilai, jam būtinai reikėjo pasakyti, — tarė jis. — Negalima pabėgti už trijų šimtų mylių niekam nieko nesakius ir leisti mamai kamuotis iš nerimo.

Mes išėjome, netarę jam nė žodžio.

Dilas godžiai kimšo maistą, nes nieko neturėjo burnoj nuo vakar vakaro. Jis išleido visus pinigus bilietui, įlipo į traukinį, kaip jau buvo daręs ne kartą, ramiai plepėjo su palydovu, kuris Dilą jau anksčiau buvo matęs keliaujant, bet Dilui pritrūko drąsos pasinaudoti mažųjų keleivių teise. Mat jei vaikas vienas kelyje pameta pinigus, jis gali pasiskolinti maistui iš palydovo, o tėvai vėliau tuos pinigus grąžina.

Dilas sušveitė visus vakarienės likučius ir jau taikėsi į skardinę su kiauliena ir pupomis, bet prieškambaryje pasigirdo mis Reičelės „O Dieve, Dieve...“, ir Dilas suvirpėjo kaip zuikis.

Jis narsiai iškentė tetos žodžius: „Aš tave tuojau pat išsiųsiu namo. Tavo namiškiai turbūt kraustosi iš proto“, visai ramiai išklausė: „Tai paveldėta su Hariu krauju“ ir šyptelėjo, kai ji pasakė: „Na, vienai nakčiai gali pasilikti.“ O kai ji pagaliau jį apkabino ir pabučiavo, jis irgi atsakė bučiniu.

Atikus pakėlė akinius ant kaktos ir perbraukė ranka per veidą.

— Jūsų tėvas pavargęs, — tarė teta Aleksandra. Man atrodė, kad jos balso jau seniai negirdėjau. Ji visą laiką sukinėjosi aplink mus, bet, matyt, irgi buvo be žado. — Vaikai, eikite miegoti.

Suaugusieji liko valgomajame. Atikus vis dar trynė veidą.

— Prievartavimai, peštynės, pabėgėliai, — išgirdome jį besijuokiant. — Įdomu, kas atsitiks dar po valandos?

Kadangi viskas taip neblogai susiklostė, mudu su Dilu nutarėme elgtis su Džemiu gražiai. Be to, Dilas turėjo su juo miegoti, taigi reikėjo nesipykti.

Aš apsivilkau pižamą, valandėlę paskaičiau ir staiga pajutau, kad akys nenumaldomai merkiasi. Pas Dilą ir Džemį buvo tylu; išjungusi savo stalinę lempą, po Džemio durimis neišvydau šviesos ruoželio.

Matyt, aš miegojau labai ilgai, nes kai pabudau nuo lengvo kumštelėjimo, kambarį gaubė blausi mėnesiena.

— Pasislink, Paukšteli.

— Jam atrodė, kad būtinai reikėjo pasakyti Atikui, — sumurmėjau aš. — Tu neširsk ant jo.

Dilas įsitaisė lovoje šalia manęs.

— Neširstu, — pasakė jis. — Aš tik noriu miegoti su tavimi. Tu atsibudai?

Aš jau buvau atsibudusi, bet dar labai mieguista.

— Kodėl tu taip padarei?

Jis tylėjo.

— Aš klausiu, kodėl tu pabėgai. Ar tavo naujasis tėtis tikrai tavęs nekenčia?

— Ne... e...

— O tą valtį, apie kurią rašei, ar padarėte?

— Jis tik žadėjo, bet taip nieko ir nepadarė.

Aš pasirėmiau ant alkūnės ir tamsoje įsižiūrėjau į Dilą.

— Dėl to tikrai nereikėjo bėgti. Jie labai dažnai nepadaro, ką būna žadėję...

— Aš ne dėl to. Jis... jie tiesiog nebendrauja su manimi.

Kaip gyva nebuvau girdėjusi, kad kas bėgtų iš namų dėl tokios keistos priežasties.

— Kaip tai nebendrauja?

— Na, jie labai mažai būna namuose, o kai pareina, tuojau užsidaro vieni kambaryje.

— Ką jie ten veikia?

— Nieko. Sėdi sau, skaito ir nenori, kad aš jiems trukdyčiau.

Aš padėjau pagalvę kojūgalyje ir atsisėdau.

— Žinai ką? Dar šį vakarą aš buvau sugalvojusi pabėgti dėl to, kad maniškiai sėdėjo namuose. Jie mums irgi visą laiką nereikalingi...

Dilas lyg atsiduso, lyg giliai atsikvėpė.

— Miegokim, Dilai. Žinai, Atikus irgi per dienas nebūna namuose, o kartais išeina ir vakarais. Tai kontoroje sėdi, tai dar bala žino kur... Ir nereikia, kad jie visą laiką būtų su mumis, Dilai, juk tada nieko negalėtume veikti.

— Aš ne dėl to.

Dilas ėmė man aiškinti, o aš pasijutau besvarstanti, kaip reikėtų gyventi, jei Džemis būtų kitoks, net ne toks, koks pasidarė pastaruoju metu, ir ką aš daryčiau, jei būčiau nereikalinga Atikui, jeigu jam nereikėtų mano pagalbos, mano patarimų. Juk Atikus neapsieina be manęs nė dienos. Ir Kelpurnija negalėtų apsieiti, bet aš visada būnu šalia jos. Aš jiems reikalinga.

— Dilai, tu kažkaip keistai kalbi... Tu labai rūpi namiškiams. Tik jie gal blogai su tavimi elgiasi. Aš pasakysiu tau, ką reikia daryti...

Dilo balsas tamsoje skambėjo tvirtai:

— Aš esu tikras, kad jiems būtų daug geriau be manęs, aš jiems tik trukdau. Jie neblogi, jie man perka viską, ko tik aš užsimanau, bet paskui pasako: „Na, dabar turi, tai eik ir žaisk“. Mano kambaryje pilna įvairiausių daiktų. „Nupirkau tau knygą, eik ir skaityk ją.“ — Dilas stengėsi kalbėti storu balsu: — „Ir kas tu per vaikas? Tikri berniukai laksto lauke, žaidžia su kamuoliu, jie neslankioja po namus ir netrukdo namiškiams.“ — Dilas vėl prabilo savo balsu: — O, jie neblogi. Kai einu miegoti, jie apkabina ir pabučiuoja mane, ir ryte pabučiuoja, palinki geros dienos, ir eidami į miestą pabučiuoja, pasako, kad myli... Paukšteli, norėčiau, kad mudu turėtume vaiką.

— O kur jį gauti?

Dilas pasakė girdėjęs esant tokį žmogų, kuris turįs laivelį ir tuo laiveliu plaukiojus į ūkanų salą, kur esą tų vaikų. Būtų galima paprašyti jo...

— Netiesa. Tetulė sako, kad vaikus per kaminą įmeta Dievas. Vienu žodžiu, ji sakė kažką panašaus.

Tąkart tetulė kalbėjo kažkaip neaiškiai.

— Visai ne. Žmonės gauna vaikus vieni iš kitų. Bet iš to žmogaus irgi galima gauti... Vaikai saloje tik laukia, kad juos kas pažadintų. Tas žmogus kvėpteli, ir jie atgyja...

Dilas vėl ėmė fantazuoti. Jo galva buvo pilnutėlė nuostabiausių istorijų. Kol aš skaitydavau vieną knygą, jis perskaitydavo dvi, bet užvis labiausiai jį žavėjo jo paties prasimanytos pasakos. Dilui patiko aritmetika, jis žaibiškai spręsdavo uždavinius, bet labiausiai jis domėjosi savo pasakų pasauliu, kurio sutemose snaudė maži vaikai, laukdami, kol kas nors paims juos kaip rytmetį prasiskleidusias lelijas. Dilas vis šnekėjo, kol užliūliavo pats save, mane irgi; aš mačiau ramią ūkanotą jo salą, bet per ją slinko neryškus šešėlis — pilkas namas su niūriomis rudomis durimis.

— Dilai?

— Mm...

— Kaip manai, kodėl Baubas Redlis niekada nepabėga?

Dilas giliai atsiduso ir apsivertė ant kito šono.

— Gal neturi kur... 15

Po ilgų pokalbių telefonu, daugybės prašymų atleisti pabėgėliui Dilo motina pagaliau parašė ilgą laišką, kad dovanoja jam ir leidžia pabūti Meikombe. Savaitę mes gyvenome ramiai, o paskui viskas apsivertė aukštyn kojomis ir prasidėjo tikras košmaras.

Viskas prasidėjo vieną vakarą po vakarienės. Dilas tebeviešėjo pas mus, teta Aleksandra sėdėjo savo krėsle kampe, Atikus — savo krėsle, o mudu su Džemiu skaitėme ant grindų. Savaitė buvo praėjusi ramiai: aš klausiau tetulės, Džemis, nors buvo jau didelis ir nebelaipiojo į mūsų namelį tarp medžių, padėjo man ir Dilui pasidaryti naujas virvines kopėčias, Dilas rezgė naują planą, kaip išvilioti iš namų Baubą Redlį. Anot jo, šis planas būtinai išdegsiąs, o mums nė plaukas nuo galvos nenukrisiąs (reikės primėtyti citrininių ledinukų nuo galinių durų iki paradinių vartelių, ir Baubas kaip skruzdė išeis pagal tuos pėdsakus). Tuo momentu kažkas pasibeldė į mūsų duris. Džemis nuėjo atidaryti ir pranešė, kad atėjo misteris Hekas Teitas.

— Pakviesk į vidų, — pasakė Atikus.

— Kviečiau, bet lauke yra žmonių, ir jie nori, kad tu išeitum.

Meikombe suaugusieji pasilieka už durų tik dviem atvejais: kai kas nors miršta ir kai reikalas susijęs su politika. Įdomu, kas čia galėjo numirti. Mudu su Džemiu patraukėme prie durų, bet Atikus riktelėjo:

— Sėdėkite kambaryje!

Džemis svetainėje išjungė šviesą ir prispaudė nosį prie stiklo. Teta Aleksandra ėmė protestuoti, bet Džemis pasakė:

— Tik minutėlę, tetule, tik pažiūrėsime, kas ten yra.

Mudu su Dilu įsitaisėme prie kito lango. Aplink Atikų stovėjo būrys žmonių. Atrodė, kad jie kalba visi kartu.

— ...rytoj perkelsiu jį į apygardos kalėjimą, — kalbėjo misteris Teitas. — Aš nenoriu turėti nemalonumų, bet nesu tikras, kad jų nebus...

— Nekvailiokite, Hekai, — tarė Atikus. — Čia juk Meikombas. — ...man tik neramu.

— Hekai, byla būtent dėl to ir atidėta, kad nebūtų pagrindo nerimui. Šiandien šeštadienis, — pasakė Atikus. — Teismas greičiausiai įvyks pirmadienį. Negi negalite palaikyti jį vieną naktį? Vargu ar kas Meikombe pasmerks mane, kad neatsisakau kliento, kai laikai tokie sunkūs.

Visi staiga pralinksmėjo, bet tuoj nutilo, nes misteris Linkas Dizas pasakė:

— Čionykščiai nieko nesiruošia daryti, bet aš baiminuosi Senojo Saremo gaujos... O gal geriau būtų... kaip jūs ten vadinate, Hekai?

— Perkelti bylą į kitą apygardą, — pasakė misteris Teitas. — Manau, kad dabar nieko gero iš to nebūtų.

Aš neišgirdau, ką pasakė Atikus. Atsigręžiau į Džemį, bet tas rankos mostu liepė man tylėti.

— ...be to, — toliau kalbėjo Atikus, — nejaugi jūs bijote tos kompanijos?

— ...žinom, ką jie gali, kai prisisiurbia.

— Sekmadieniais jie paprastai negeria, jie pusę dienos sėdi bažnyčioje, — pasakė Atikus.

— Bet čia nepaprastas atvejis... — kažkas tarstelėjo.

Jie ten vis šnekėjosi, aiškinosi, ir pagaliau teta pasakė, kad Džemis užtrauks gėdą visai šeimai, jei neuždegs šviesos svetainėje. Bet Džemis jos tarsi negirdėjo.

— ...nesuprantu, kam jums terliotis su ta byla, — kalbėjo misteris Linkas Dizas. — Per ją galite viską prarasti, Atikau. Supraskite — viską.

— Jūs tikrai taip manote?

Nelauk nieko gero, kai Atikus šitaip paklausia. „Tu tikrai manai, kad toks ėjimas teisingas, Paukšteli?“ Terkšt, terkšt, terkšt, ir lentoje nebelieka nė vienos mano šaškės. „Tu tikrai taip manai, sūnau? Tai paskaityk šitą knygą.“ Ir Džemis visą vakarą vargsta su Henrio V. Greidžio kalbų rinkiniu.

— Linkai, gal tas vyrukas ir atsisės į elektros kėdę, bet prieš tai visi sužinos tiesą. — Atikaus balsas buvo ramus. — O jūs tą tiesą žinote.

Žmonių būryje girdėjosi murmesys. Kai Atikus pasuko prie verandos laiptelių, žmonės dar glaudžiau jį apstojo, ir jų balsai suskambėjo grėsmingai.

Staiga Džemis riktelėjo:

— Atikau, telefonas!

Vyrai krūptelėję atsitraukė nuo Atikaus; tai buvo žmonės, kuriuos mes matydavome kasdien, — prekybininkai, fermeriai. Buvo čia ir daktaras Reinoldsas, ir misteris Eiveris.

— Tai atsiliepk, sūnau, — atsakė Atikus.

Vyrai ėmė juoktis ir išsiskirstė. Kai Atikus uždegė svetainėje šviesą, jis pamatė Džemį prie lango visą išbalusį — raudonavo tik nosies galas, kurį Džemis buvo priplojęs prie stiklo.

— Ko dabar, po galais, sėdite visi patamsyje? — paklausė jis.

Džemis žiūrėjo į Atikų įsmeigęs akis, o Atikus vėl atsisėdo į krėslą ir pasiėmė vakarinį laikraštį. Man kartais atrodo, kad visus svarbius savo gyvenimo įvykius Atikus apsvarsto vienas sau patyliukais, prisidengęs „Mobilo kronika“, „Birmingemo naujienomis“ ir „Montgomerio žiniomis“.

— Jie atėjo tavęs, taip? — Džemis priėjo prie Atikaus. — Jie norėjo susidoroti su tavimi?

Atikus nuleido laikraštį ir įdėmiai pažvelgė į Džemį.

— Ko tu prisiskaitei? — paklausė jis. Paskui švelniai pridūrė: — Ne, sūnau, jie — mūsų bičiuliai.

— Čia buvo ne... Čia ne gauja? — Džemis žiūrėjo iš padilbų.

Atikus norėjo nuslėpti šypseną, bet jam nepasisekė.

— Ne, pas mus Meikombe nėra buvę tokių atsitikimų, kad minia savavališkai su kuo nors susidorotų. Apie gaujas Meikombe niekada nesu girdėjęs.

— Bet juk kukluksklanininkai kartą persekiojo katalikus.

— Ir apie katalikus Meikombe nesu girdėjęs, — pasakė Atikus. — Tu čia kažką painioji. Kadaise, apie dvidešimtuosius metus, čia veikė kukluksklanas, bet jo nariai domėjosi daugiausia politika. Be to, jie čia nerado ko gąsdinti. Vieną vakarą jie suorganizavo demonstraciją prie misterio Semo Levio namų, bet Semas išėjo ant slenksčio ir pasakė, kad prasti, matyt, jų popieriai, jeigu jie čia slankioja apsisiautę tomis pačiomis paklodėmis, kurias iš jo pirko. Semas taip juos sugėdino, kad jie tuojau pat išsiskirstė.

Leviu šeima atitiko visus kilmingiems žmonėms taikomus reikalavimus: jie mokėjo protingai naudoti savo sugebėjimus, ir jau penkta jų karta gyveno Meikombe, toje pačioje vietoje.

— Kukluksklano laikai jau praėjo, — pasakė Atikus. — Ir niekada nebegrįš.

Aš palydėjau Dilą namo ir grįžusi nugirdau Atikų sakant tetulei:

— ...Aš irgi labai gerbiu mūsų pietinių valstijų moteris, bet nesutinku, kad žmogaus gyvybė būtų aukojama dėl prasimanymų.

Aš pagalvojau, kad jie tikriausiai vėl barasi. Pradėjau ieškoti Džemio. Jis sėdėjo savo kambaryje ant lovos giliai susimąstęs.

— Jie vėl barasi? — paklausiau jo.

— Matyt. Teta neduoda jam ramybės dėl Tomo Robinsono. Ji beveik pasakė, kad Atikus daro gėdą mūsų šeimai. Paukšteli... man baisu.

— Dėl ko baisu?

— Baisu dėl Atikaus. Jam gali kas nors atsitikti.

Aš ėmiau klausinėti jį, bet Džemis nepanoro atskleisti savo minčių, tik liepė man eiti šalin ir palikti jį ramybėje.

Kitą dieną buvo sekmadienis. Pertraukoje tarp sekmadieninės mokyklos pamokų ir pamaldų visi parapijiečiai išėjo į lauką pasivaikščioti, ir aš vėl pamačiau Atikų žmonių būryje. Ten stovėjo ir misteris Hekas Teitas, todėl pagalvojau, kad jis tikriausiai bus atsivertęs, nes anksčiau į bažnyčią nevaikščiodavo. Net misteris Andervudas buvo čia. O jis išvis niekuo nesidomėjo, išskyrus laikraštį „Meikombo tribūna“, kurio savininkas, redaktorius ir leidėjas buvo. Kiauras dienas jis praleisdavo spaustuvėje, nuolat gaivindamasis vyšnių vynu, kurio niekada netrūkdavo didžiuliame jo ąsotyje. Pats jis retai kada eidavo rinkti žinių — jas žmonės patys sunešdavo. Sklido kalbos, kad jis visą „Meikombo tribūnos“ numerį parengia iš galvos ir tiesiai spausdina linotipu.

Tikriausiai taip ir buvo. O dabar, matyt, labai jau rimtas įvykis privertė misterį Andervudą išeiti iš spaustuvės.

Aš nutvėriau Atikų tarpdury, ir jis pasakė, kad Tomas Robinsonas perkeltas į Meikombo kalėjimą. Ir pridūrė, daugiau sau negu man, kad nebūtų buvę jokio triukšmo, jeigu jį iš karto būtų ten nugabenę. Aš žiūrėjau, kaip jis sėdasi į savo klauptą trečioje eilėje, ir girdėjau jį giedant „Tavęs, mano Viešpatie“; jo balsas truputį atsiliko nuo mūsų balsų. Bažnyčioje jis niekada nesėdėdavo šalia tetulės, Džemio ir manęs. Dievo namuose jis norėdavo pabūti vienas, kad galėtų susikaupęs pasimelsti.

Sekmadieniais visi apsimeta, kad jų namuose šventa ramybė, bet pas mus, kai apsigyveno teta Aleksandra, pasidarė tiesiog bjauru. Tuojau po pietų Atikus išlėkdavo į savo kontorą, ir mes, kartais ten užsukę, rasdavome jį sėdintį ant sukamosios kėdės ir skaitantį. Teta Aleksandra eidavo dvi valandas pamiegoti, įspėjusi mus netriukšmauti kieme, kol kaimynai ilsisi. Džemis jau buvo tiek subrendęs, kad užsidarydavo savo kambaryje su glėbiu žurnalų apie futbolą. Mudviem su Dilu belikdavo tyliai sau žaisti Elnių pievoje.

Šaudyti sekmadieniais būdavo draudžiama, tad mudu su Dilu valandėlę spardėme Džemio kamuolį, bet mums greitai atsibodo. Tada Dilas paklausė, gal aš norėčiau pamėginti pamatyti Baubą Redlį.

Atsakiau, kad, mano nuomone, nelabai gražu jį trukdyti, ir paskui visą popietę pasakojau Dilui praėjusios žiemos įvykius. Jis klausėsi labai susidomėjęs.

Prieš vakarienę mes išsiskyrėme. Pavalgę mudu su Džemiu ketinome praleisti vakarą kaip visada svetainėje, bet čia Atikus mus nustebino: jis įėjo į svetainę nešinas ilgu elektros laidu. Laido gale buvo nedidelė lemputė.

— Aš išeinu valandėlei, — pasakė jis. — Jūs jau būsite lovose, kai aš grįšiu, tad dabar linkiu labos nakties.

Šitaip pasakęs, jis užsidėjo skrybėlę ir išėjo pro kiemo duris.

— Važiuos automobiliu, — pasakė Džemis.

Mūsų tėtis turėjo savų keistenybių: jis niekada nevalgydavo deserto, be to, labai mėgo vaikščioti pėsčias. Kiek aš prisimenu, mūsų garaže visada stovėjo švarutėlis, tvarkingas ševroletas, kuriuo Atikus tarnybiniais reikalais leisdavosi į tolimesnes keliones, bet Meikombe vaikščiodavo į darbą ir atgal keturis kartus per dieną tik pėsčias, nors kelio jam susidarydavo apie dvi mylias. Jis sakydavo, kad toks pasivaikščiojimas yra vienintelė jo mankšta. O Meikombe toks žmogus, kuris vaikščiodavo pėsčiomis tik šiaip sau, be būtino reikalo, būdavo laikomas gyvenime neturinčiu aiškaus tikslo.

Netrukus, palinkėjusi labos nakties tetai ir broliui, aš atsiguliau ir įnikau į knygą, bet staiga Džemio kambaryje išgirdau kažkokius įtartinus garsus. Supratau, kad jis dar nesiruošia gulti, ir pasibeldžiau į jo duris:

— Kodėl tu neguli?

— Aš einu į miestą.

Jis movėsi kitas kelnes.

— O ko tau ten? Jau beveik dešimta, Džemi.

Jis atsakė žinąs, bet vis tiek eisiąs.

— Tada ir aš eisiu su tavimi. Net jei ir neleisi eiti, aš vis tiek eisiu, girdi?

Džemis suprato, kad jeigu bandys palikti mane namuose, reikės peštis, o tai tikrai suerzins tetulę, todėl sutiko, nors ir be didelio entuziazmo.

Aš greitai apsirengiau. Mudu palaukėme, kol tetulės kambaryje užgeso šviesa, ir tylutėliai nutykinome laipteliais į kiemą. Naktis buvo labai tamsi.

— Manau, kad ir Dilas norėtų eiti, — sušnibždėjau aš.

— Tegu eina, — niūriai atsakė Džemis.

Mudu peršokome per tvorelę ir nusėlinome per mis Reičelės kiemą prie Dilo lango. Džemis sucirpė kurapkos balsu. Tuoj pat pasirodė Dilo veidas, paskui išnyko, o po penkių minučių jis atidarė langą ir išsiropštė lauk. Dilas, senas mūsų bendražygis, matęs šilto ir šalto, nieko neklausinėjo, kol išėjome į gatvę.

— Kas atsitiko?

— Džemiui užėjo ūpas pasibastyti.

Kelpurnija sakė, kad visi tokio amžiaus berniukai perserga bastymosi liga.

— Man tiesiog užėjo toks noras, — trumpai pasakė Džemis. — Užėjo, ir tiek.

Mes praėjome pro misis Djuboz namą, tuščią, aklinai uždarytomis langinėmis. Kamelijos darželyje buvo užžėlusios piktžolėmis. Iki pašto už kampo reikėjo praeiti dar pro aštuonis namus.

Pietinė aikštės pusė buvo tuščia. Jos kampuose kūpsojo pasišiaušusios milžiniškos araukarijos, tarp jų gatvės žibintų šviesoje blykčiojo geležiniai stulpeliai arkliams pririšti. Teismo rūmų pusėje buvo visai tamsu, šviesa degė tik viešojoje išvietėje. Keturkampę aikštę iš visų pusių supo parduotuvės; jų viduje matėsi blyškios švieselės.

Kai Atikus pradėjo advokatauti, jo kontora buvo teismo rūmuose, bet po kelerių metų jis persikėlė į ramesnę vietą, į Meikombo banko pastatą. Pasukę už kampo, išvydome jo automobilį, stovintį ties banku.

— Jis ten, — pasakė Džemis.

Bet ten jo nebuvo. Į kontorą vedė ilgas koridorius. Mes būtume iš tolo pamatę ant durų paprastą užrašą: ADVOKATAS ATIKUS FINČAS, jei viduje būtų degusi šviesa. Tačiau ten buvo tamsu.

Džemis priėjo dar arčiau prie banko durų ir pažvelgė į vidų, norėdamas būti tikras. Jis spustelėjo rankeną. Durys buvo užrakintos.

— Eime toliau. Gal jis užsuko pas misterį Andervudą.

Misteris Andervudas ne tik tvarkė „Meikombo tribūnos“ redakciją, bet ir gyveno joje. Tiksliau, virš jos. Teismo ir kalėjimo naujienas jis sužinodavo labai paprastai — žiūrėdamas pro savo langus. Redakcija buvo aikštės šiaurės vakarų kampe, todėl norėdami ten patekti turėjome praeiti pro kalėjimą.

Meikombo kalėjimas buvo seniausias ir bjauriausias pastatas visoje apygardoje. Atikus sakė, kad kažką panašaus būtų galėjęs suprojektuoti pusbrolis Džošua Sent Kleras. Jis tikrai atrodė kaip kažkokios nesveikos fantazijos vaisius ir baisiai nesiderino prie mūsų miesto, kur visi namai buvo lygiais, keturkampiais fasadais ir aukštais stogais. Meikombo kalėjimas buvo miniatiūrinė gotikos karikatūra, vienos kameros pločio ir dviejų aukščio, aplipdyta mažytėmis, dantytomis sienelėmis ir kontraforsais. Negana to, jo fasadas buvo iš raudonų plytų ir su storomis plieno grotomis ant langų, kokie būna tik bažnyčiose. Jei toks pastatas būtų stūksojęs vienišas kur nors ant kalvelės, dar pusė bėdos, bet ne — jis buvo įsispraudęs tarp Tindelo „Metalo gaminių“ ir „Meikombo tribūnos“ redakcijos. Kalėjimas buvo amžinas meikombiečių diskusijų objektas: šalininkai teigė, kad jis teikia miestui orumo, o jų priešininkai sakė jį esant panašų į Viktorijos laikų išvietę, bet nė vienam prašalaičiui nebūtų atėję į galvą, kad ten viduje pilna juodaodžių.

Eidami gatve artyn, dar iš tolo pamatėme prie kalėjimo vienišą žiburį.

— Keista, — pasakė Džemis. — Juk iš lauko kalėjimas neapšviestas.

— Atrodo, tarsi tas žiburys šviestų virš durų, — tarė Dilas.

Ilgas elektros laidas, iškištas pro antro aukšto grotas, driekėsi žemyn. Jo gale kabojo lemputė be gaubto, o apačioje, atsirėmęs į duris, sėdėjo Atikus. Jis buvo įsitaisęs ant kėdės iš savo kontoros ir skaitė, nekreipdamas nė mažiausio dėmesio į naktines peteliškes, plazdančias aplink jo galvą.

Norėjau pribėgti priėjo, bet Džemis mane sulaikė.

— Nesirodyk, — pasakė jis, — ko gero, jam tai nepatiktų. Viskas gerai, galime eiti namo. Aš tik norėjau sužinoti, ką jis veikia.

Mes patraukėme atgal per aikštę, bet staiga išvydome keturis apdulkėjusius automobilius, atvažiuojančius Meridiano plentu. Jie palengva slinko vienas paskui kitą, apsuko aikštę, pravažiavo banką ir sustojo prie kalėjimo.

Niekas iš jų neišlipo. Mes pamatėme, kad Atikus pakėlė galvą, užvertė laikraštį, lėtai jį sulankstė, pasidėjo ant kelių ir atsmaukė skrybėlę ant pakaušio. Atrodė, kad jis tų automobilių ir laukė.

— Grįžkime, — sušnibždėjo Džemis.

Mes nukūrėme skersai aikštę, gatvę ir pasislėpėme kiosko šešėlyje. Paskui Džemis iškišo galvą ir atsargiai apsidairė.

— Galime prieiti arčiau, — pasakė jis.

Nubėgome iki Tindelo „Metalo gaminių“ durų — visai arti, bet nematomi.

Po vieną, po du iš automobilio ėmė lipti vyrai. Jie patraukė prie kalėjimo durų. Lemputės šviesoje jie atrodė lyg neryškūs šešėliai, bet vėliau pamatėme, kad tai stambūs žaliūkai. Atikus nesijudino iš vietos. Paskui mes nebematėme jo per tų žmonių nugaras.

— Jis čia, misteri Finčai? — paklausė vienas iš vyrų.

— Čia, — išgirdome Atikaus atsakymą. — Jis miega. Nepažadinkite jo.

Jie paklausė mano tėvo ir ėmė kalbėti kone pašnibždomis — tik po daugelio metų supratau, kokia tai buvo šiurpi ir komiška detalė tą visai nelinksmą valandą.

— Jus žinote, ko mes norime, — pasakė kitas vyriškis.

— Pasitraukite nuo durų, misteri Finčai.

— Važiuokite namo, Valteri, — mandagiai pasakė Atikus.

— Čia netoliese yra Hekas Teitas.

— Nė velnio jo čia nėra, — tarė kitas vyriškis. — Hekas su savo vyrais taip toli miškuose, kad neatsiras čia iki ryto.

— Tikrai? Ką jie ten veikia?

— Gaudo vėją lauke, — trumpai drėbė kažkas. — Ar apie tai nepagalvojote, misteri Finčai?

— Pagalvojau, bet nenorėjau patikėti. O jeigu jau taip, — Atikaus balsas nebuvo pasikeitęs, — tai visai kitas reikalas, ar ne?

— Žinoma, — atsiliepė kitas vyriškis storu balsu; pats jis stovėjo šešėlyje.

— Jūs tikrai taip manote?

Per dvi dienas aš jau antrą kartą išgirdau šiuos žodžius iš Atikaus lūpų, o tai reiškė, kad kažkas gaus pipirų. Negi praleisi tokį reginį. Aš atsiplėšiau nuo Džemio ir bėgte pasileidau prie Atikaus. Džemis riktelėjo, bandė mane sugriebti, bet jiedu su Dilu manęs nebepavijo. Prasibrovusi pro tuos vyrus, aš iššokau į šviesos ratą.

— Aš čia, Atikau!

Maniau, kad jis labai apsidžiaugs išvydęs mane, bet mano džiaugsmas bematant išgaravo, kai pamačiau jo veido išraišką. Atikaus akys buvo kupinos baimės, kuri truputį atslūgo, kai į šviesą išlindo Džemis su Dilu.

Aplink tvyrojo degtinės ir tvarto kvapai. Aš apsidairiau ir pamačiau, kad čia visai svetimi žmonės. Tai ne tie, kuriuos mačiau vakar vakare. Aš taip sumišau, kad mane net karštis išmušė: drąsiai įsibroviau į patį vidurį o čia nė vieno pažįstamo.

Atikus pakilo nuo kėdės, bet judėjo jis labai pamažu, kaip senis. Lėtai ir atsargiai jis padėjo laikraštį ant kėdės. Jo pirštai truputį virpėjo.

— Eik namo, Džemi, — paliepė jis. — Ir veskis Paukštelį su Dilu.

Mes buvom pripratę tuoj pat paklusti bet kokiam Atikaus įsakymui, tegu ir ne visada su dideliu noru. Bet dabar Džemis stovėjo taip nusiteikęs, kad aš supratau — jis nė negalvoja eiti.

— Eik namo, sakau tau.

Džemis papurtė galvą. Atikus įsisprendė rankomis į šonus, ir Džemis padarė tą patį. Jie stovėjo vienas priešais kitą: Džemis, kuris švelnius kaštoninius plaukus, rudas akis, veido ovalą ir prie galvos prigludusias ausis buvo paveldėjęs iš mamos, ir Atikus juodais, jau žilstelėjusiais plaukais, kampuotu veidu. Jie buvo labai skirtingi, bet drauge turėjo kažką panašaus. Gal tai, kad jiedu žiūrėjo vienas į kitą su aiškiu ketinimu nė už ką nenusileisti.

— Sūnau, aš liepiu tau eiti namo.

Džemis vėl papurtė galvą.

— Aš nusiųsiu jį namo, — pasakė vienas drimba, ir nutvėręs Džemį už pakarpos taip papurtė, kad tas vos išsilaikė ant kojų.

— Neliesk jo! — surikau aš ir spyriau tam drimbai. Buvau basa, todėl labai nustebau, kad jis atšoko ir susirietė iš skausmo. Norėjau vožti jam į kelį, bet pataikiau kiek per aukštai.

— Gana, Paukšteli. — Atikus uždėjo ranką man ant peties. — Nespardyk žmonių. Patylėk, — pridūrė jis, kai aš norėjau pasiteisinti.

— Tegul niekas nelenda prie Džemio, — pasakiau aš.

— Gerai, misteri Finčai, išvarykite vaikus iš čia, — suniurzgė kažkas. — Turite penkiolika sekundžių atsikratyti jų.

Atikus stovėjo to keisto būrio viduryje ir stengėsi įkalbėti Džemį eiti namo.

— Aš neisiu, — atkakliai laikėsi savo Džemis, nepaisydamas nei Atikaus reikalavimų, nei grasinimų. Nepaveikė jo nei nuolankus prašymas:

— Džemi, prašau vestis juos namo.

Man visa tai jau ėmė po truputį nusibosti, bet aš jaučiau, kad Džemis ne veltui taip spiriasi, o juk galima įsivaizduoti, kaip jam klius nuo Atikaus namuose. Peržvelgiau visus tuos žmones. Buvo vasaros naktis, bet dauguma vyrų vilkėjo kombinezonus ir paprastus medvilninius marškinius, užsagstytus iki pat kaklo. Pagalvojau, kad jie, matyt, labai bijo peršalti, jeigu jų net rankovės neparaitotos ir rankogaliai užsegti. Kai kurie jų buvo ant ausų užsimaukšlinę skrybėles. Tie žmonės atrodė nepratę bastytis tokiu vėlyvu metu — jie buvo mieguisti, paniurę. Aš dar kartą permečiau juos akimis, ieškodama pažįstamo veido, ir staiga išvydau jį pačiame mus supančio puslankio viduryje.

— Sveiki, misteri Kaningemai.

Atrodė, kad jis manęs neišgirdo.

— Sveiki, misteri Kaningemai. Kaip jums sekasi byla dėl teisių apribojimo?

Misterio Kaningemo bylos istoriją aš gerai žinojau: Atikus vieną kartą man viską smulkiai išaiškino. Didelis, stambus vyras tik sumirkčiojo akimis ir užsikišo nykščius už kombinezono petnešų. Atrodė, kad jam labai nejauku, — jis krenkštelėjo ir nusuko akis į šoną. Draugiškas mano pasisveikinimas liko be atsako.

Misteris Kaningemas buvo vienplaukis. Viršutinė jo kaktos dalis bolavo ir smarkiai skyrėsi nuo rudai įdegusio veido — aš supratau, kad jis dažniausiai vaikšto su kepure. Jis mindžikavo kojomis, apautomis didžiuliais darbiniais batais.

— Nejau nepamenate manęs, misteri Kaningemai? Aš Džiną Luiza Finč. Prisimenate, kartą atnešėte mums riešutų?

Man pasirodė, kad aš veltui stengiuosi — visada būna labai nesmagu, kai užkalbini kokį pažįstamą, o jis tavęs neprisimena.

— Aš mokausi kartu su Valteriu, — pamėginau dar kartą. — Jis jūsų sūnus, tiesa? Ar taip, sere?

Čia misteris Kaningemas vis dėlto vos pastebimai linktelėjo. Galų gale jis mane pažino.

— Mudu mokomės vienoje klasėje, — pasakiau aš. — Ir jis labai gerai mokosi. Jis geras berniukas, tikrai labai malonus berniukas. Kartą mudu su broliu buvome parsivedę jį namo papietauti. Gal jis ir pasakojo jums apie mane. Vieną kartą aš jį apkūliau, bet jis nesupyko. Perduokite jam nuo manęs labų dienų, gerai?

Atikus sakydavo, kad su žmonėmis mandagu kalbėti ne apie tokius dalykus, kurie įdomūs tau, o apie tokius, kurie rūpi jiems. O kadangi misteris Kaningemas, atrodė, nelabai domėjosi savo sūnumi, aš vėl griebiausi teisių apribojimo temos; pabandysiu, pamaniau, paskutinį kartą, gal jis vis dėlto kaip nors sureaguos.

— Teisių apribojimas — labai bjaurus dalykas, — pradėjau aš ir staiga pastebėjau, kad mano samprotavimų klausosi visi. Vyrai spoksojo į mane, kai kurie net prasižioję. Atikus liovėsi varęs Džemį namo: jie abu stovėjo greta Dilo. Jie žiūrėjo į mane kaip užkerėti. Net ir Atikus stovėjo prasižiojęs, nors pats man buvo sakęs, kad tai labai negražu. Mūsų akys susitiko, ir jis užsičiaupė.

— Atikau, aš tik norėjau pasakyti misteriui Kaningemui, kad teisių apribojimas yra bjaurus dalykas ir su juo maži juokai, bet tu sakei, kad nereikia jaudintis, tokios bylos kartais ilgai užtrunka... kad jūs kaip nors išsikapstysite bendromis jėgomis...

Aš pagaliau nutilau supratusi, kad pripliauškiau baisių kvailysčių. Matyt, apie teisių apribojimus tinka šnekėti tik svetainėje.

Pajutau, kad mano plaukai visai sudrėkę nuo prakaito: argi gali ištverti, kai toks būrys žmonių žiūri į tave. O jie tik žiūrėjo ir nieko nesakė.

— Kas atsitiko? — paklausiau aš.

Atikus tylėjo. Aš apsidairiau, paskui pažiūrėjau į misterį Kaningemą. Jo veidas buvo toks pat bejausmis. Paskui jis pasielgė visai netikėtai — atsitūpė prie manęs ir padėjo rankas man ant pečių.

— Aš perduosiu jam labų dienų, mažoji ledi, — pasakė jis.

Tada jis atsistojo ir mostelėjo didžiule letena.

— Eime iš čia! — šūktelėjo. — Važiuojam namo, vyrai!

Ir jie po vieną, po du, kaip buvo atėję, patraukė prie savo apdaužytų automobilių. Sutrinksėjo durelės, suburzgė motorai, ir jie nuvažiavo.

Aš atsigręžiau į Atikų, bet jis stovėjo nusisukęs veidu į sieną. Priėjusi truktelėjau jį už rankovės.

— Dabar galim keliauti namo?

Jis linktelėjo galvą, išsitraukęs nosinę persibraukė per veidą ir garsiai nusišnypštė.

— Misteri Finčai, — pašaukė tylus, prikimęs balsas iš viršaus, kur buvo tamsu, — jų nebėra?

Atikus žingtelėjo atgal ir pažvelgė į viršų.

— Nuvažiavo, — atsakė jis. — Eik miegoti, Tomai. Jie nebekibs prie tavęs.

Staiga iš kitos pusės nakties tylą perskrodė šaižus balsas:

— Žinoma, nebekibs, po šimts. Aš laikiau pirštą ant gaiduko, Atikau.

Mes pamatėme misterį Andervudą su dvivamzdžiu rankose, persisvėrusį per langą virš „Meikombo tribūnos“ redakcijos.

Man jau seniai buvo laikas miegoti, pavargau baisiausiai, bei Atikus, atrodė, iki pat ryto nebaigs kalbų su misteriu Andervudu: pastarasis žiūrėjo pasilenkęs žemyn pro langą, o Atikus stovėjo pakėlęs galvą į viršų. Pagaliau jis atsigręžė, užgesino lemputę virš kalėjimo durų ir pasiėmė savo kėdę.

— Leiskite, aš jums padėsiu, misteri Finčai, — pasakė Dilas. Iki šiol jis nebuvo prataręs nė žodžio.

— Gerai, ačiū, sūnau.

Iki banko Atikus su Džemiu ėjo pirmi, o mudu su Dilu — iš paskos. Dilas nešė kėdę, todėl žengė lėčiau. Atikus su Džemiu tolokai nuėjo į priekį, ir aš įsivaizdavau, kad jis ima Džemį į nagą, kodėl tas nepakluso ir nėjo namo. Bet aš klydau. Kai jie ėjo pro gatvės žibintą, pamačiau, kaip Atikus ištiesė ranką ir suvėlė Džemiui plaukus — kitokių meilės apraiškų Atikus nepripažino. 16

Džemis išgirdo mane. Jis įkišo galvą į mano kambarį. O kai priėjo prie mano lovos, pas Atikų užsidegė šviesa. Mes laukėme apmirę, kol ji užges, paskui išgirdome jį verčiantis ant kito šono, ir tūnojome nejudėdami, kol viskas nutilo.

Džemis nusivedė mane į savo kambarį ir pasiguldė šalia į lovą.

— Pasistenk užmigti, — pasakė jis. — Gal jau poryt viskas baigsis.

Mes grįžome į namus patyliukais, kad nepažadintume tetulės.

Atikus išjungė variklį dar gatvėje ir tyliai įstūmė automobilį į garažą; įėjome į namus pro kiemo duris ir išsivaikščiojome į savo kambarius be žodžių. Aš buvau labai pavargusi ir tuojau ėmiau snausti. Prieš akis man stovėjo vaizdas, kaip Atikus ramiai lanksto laikraštį ir nusmaukia ant pakaušio skrybėlę, o paskui man pasivaideno, kad Atikus stovi vienui vienas tuščioje gatvėje, pakėlęs ant kaktos akinius, ir kad čia tuoj kažkas turi įvykti. Staiga atsikvošėjusi supratau, kas šįvakar vyko, ir pradėjau verkti. Džemis buvo be galo geras: jis net neužsiminė, kad nedera verkti, kai tau jau beveik devyneri.

Kitą rytą visi neturėjome apetito, išskyrus Džemį, kuris sušveitė net tris kiaušinius. Atikus pažvelgė į jį, neslėpdamas susižavėjimo; teta Aleksandra siurbčiojo kavą, visa savo esybe rodydama didžiulį nepasitenkinimą. Vaikai, kurie naktį išslenka iš namų, anot jos, daro gėdą šeimai. Atikus pasakė, kad jis labai džiaugiasi, laiku sulaukęs tokios gėdos, bet tetulė pareiškė:

— Niekai. Misteris Andervudas visą laiką buvo pasirengęs ateiti tau į pagalbą.

— Juokus krečia tas Brekstonas, — pasakė Atikus. — Juk jis nekenčia negrų, žiūrėti į juos negali.

Meikombo visuomenė laikė misterį Andervudą užkietėjusiu nusidėjėliu; jo tėvas iškrėtė jam rimtą pokštą pakrikštijo sūnų Brekstonu Bregu, ir misteris Andervudas kaip įmanydamas stengėsi pateisinti savo vardą. Mat Atikus sakydavo, kad žmonės, pakrikštyti Pietų armijos generolų vardais, palengva virsta nepataisomais girtuokliais.

Kelpurnija įpylė tetai Aleksandrai dar kavos ir papurtė galvą, pamačiusi maldaujantį mano žvilgsnį.

— Tu dar per maža, — tarė ji. — Kai paūgėsi, tada pati tau pasiūlysiu kavos.

Aš pasakiau, kad nuo kavos man imtų geriau veikti skrandis.

— Na, gerai, — nusileido Kelpurnija ir išėmė iš bufeto puodelį. Ji įdėjo šaukštelį kavos ir iki pat kraštų pripylė pieno. Aš padėkojau jai ir kyštelėjau į puodelį liežuvį, bet pakėlusi akis pamačiau susiraukusią tetulę. Bet raukėsi ji dėl Atikaus. Palaukusi, kol Kelpurnija išeis į virtuvę, ji tarė:

— Nekalbėk taip, jiems girdint.

— Kaip nekalbėti ir kam girdint? — paklausė Atikus.

— Taip, kaip tu kalbi, girdint Kelpurnijai. Tu pasakei, kad Brekstonas Andervudas nekenčia negrų, o ji buvo čia.

— Kelpurnija pati tai žino. Visas Meikombas žino.

Tomis dienomis aš pastebėjau, kad mano tėtis truputį pasikeitęs; tai jautėsi, kai jis kalbėdavo su teta Aleksandra. Negalima sakyti, kad jis būtų širdęs, bet visada ramiai atremdavo jos žodžius. Ir dabar jo balse pasigirdo aštri gaidelė:

— Prie šio stalo galima kalbėti viską, girdint Kelpurnijai. Ji žino, kiek mes jai skolingi.

— Nepasakyčiau, kad tai geras įprotis, Atikau. Tai skatina jų įžūlumą. Tu juk žinai, kokie jie liežuvininkai. Kas tik nutinka mūsų mieste, negrų kvartalas viską sužino dar iki saulėlydžio.

Mano tėvas padėjo peilį ant stalo.

— Nežinau tokio įstatymo, kuris draustų jiems kalbėti. O jeigu mes duotume jiems mažiau progų šnekėti, gal ir jie būtų tylesni. Ko negeri kavos, Paukšteli?

Aš makalavau šaukšteliu po puodelį.

— Maniau, kad misteris Kaningemas mūsų bičiulis. Kadaise tu sakei, kad jis bičiulis.

— Ir dabar sakau.

— Bet vakar vakare jis norėjo tave sumušti.

Atikus padėjo šakutę šalia peilio ir pastūmė lėkštę į šalį.

— Iš esmės misteris Kaningemas yra geras žmogus, — pasakė jis, — tik turi silpnybių, kaip ir mes visi.

Tada prabilo Džemis:

— Argi čia silpnybė? Vakar vakare, kai jie atvažiavo, jis buvo pasiruošęs tave užmušti.

— Gal ir būtų kiek kumštelėjęs, — sutiko Atikus, — bet tu, sūnau, geriau suprasi žmones užaugęs. Minia visada susideda iš atskirų žmonių, įvairių žmonių. Vakar vakare misteris Kaningemas buvo dalelė minios, bet jis išliko žmogumi. Visuose mažuose Pietų miesteliuose minią sudaro žmonės, kuriuos mes pažįstame, bet tai rodo, kad jie nėra labai protingi, ar ne?

— Tikrai neprotingi, — pritarė Džemis.

— Todėl aštuonerių metų vaikas padėjo jiems atsipeikėti, — pasakė Atikus. — O ką tai reiškia? Kad laukinių žvėrių gaują galima sutramdyti paprasčiausiai dėl to, kad žmogus išlieka žmogumi. Hm, gal mums reikia policijos, kurią sudarytų vaikai... Juk jūs, vaikai, vakar privertėte Valterį Kaningemą valandėlę pabūti mano kailyje. Ir to pakako.

Nežinau, gal Džemis ir geriau supras žmones, kai užaugs, bet aš tai tikrai ne.

— Tegu tik Valteris pasirodo mokykloje, — tvirtai pareiškiau aš, — aš jam parodysiu...

— Tu jo nė piršteliu nepaliesi, — ryžtingai pasakė Atikus. — Kad ir kas atsitiktų, jums nevalia griežti danties ant jų.

— Dabar matai, — tarė teta Aleksandra, — kas iš tokių dalykų gali išeiti? O gal sakysi, kad aš tavęs neįspėjau?

Atikus pasakė, kad niekada taip nesakys, tada atstūmė kėdę ir atsistojo.

— Atleiskite, manęs laukia darbai. Džemi, aš nenorėčiau, kad judu su Paukšteliu šiandien eitumėte į miestą.

Kai Atikus išėjo, į valgomąjį pasišokinėdamas įbėgo Dilas.

— Visas miestas šiandien tik ir šneka, kaip mes plikomis rankomis sutramdėme šimto žmonių minią... — pranešė jis.

Teta Aleksandra taip pažiūrėjo į Dilą, kad tas iš karto nutilo.

— Ten nebuvo šimto žmonių, — pasakė ji, — ir nebuvo ten ko tramdyti. Susirinko būrelis girtų riaušininkų Kaningemų.

— Nekreipkite dėmesio, tetule, Dilas visada taip perdeda, — pasakė Džemis ir davė mums ženklą eiti paskui jį.

— Šiandien niekur iš kiemo neisite, — pasakė teta, kai mes pasukome į priekinę verandą.

Gatvėje buvo judru kaip šeštadienį. Daugybė žmonių iš pietinių apygardos rajonų lėtai traukė pro mūsų namus.

Pro šalį ant grynaveislio žirgo, susmukęs kaip maišas, prajojo misteris Dolfus Reimondas.

— Neįsivaizduoju, kaip jis išsilaiko balne, — sumurmėjo Džemis.

Ir kaip šitaip galima — dar nėra nė aštuonių ryto, o jis jau girtas.

Pro mus prabildėjo vežimas, pilnas moterų. Jos buvo su medvilninėmis skrybėlaitėmis nuo saulės ir suknelėmis ilgomis rankovėmis. Vadeliojo barzdotas vyriškis su vilnone kepure.

— Antai menonitai, — pasakė Džemis Dilui. — Jie vilki drabužius be sagų.

Menonitai gyveno toli miškuose. Norėdami apsipirkti ir parduoti savo produktus, jie keldavosi į kitą upės pusę ir retai pasirodydavo Meikombe. Dilas klausėsi susidomėjęs.

— Jie visi mėlynakiai, — aiškino Džemis, — o vyrai, kai veda, nebegali skustis. Jų žmonoms patinka, kai tos barzdos jas kutena.

Ant mulo prajojo misteris Iksas Bilapsas. Jis pamojavo mums.

— Keistas žmogus, — pasakė Džemis. — Iksas yra jo vardas, o ne inicialas. Kartą jis liudijo teisme, ir ten paklausė jo vardo. Jis atsakė — Iksas Bilapsas. Sekretorius paprašė pasakyti paraidžiui, ir jis pakartojo — Iksas. Jį vėl paklausė, o jis vėl — Iksas. Taip jie aiškinosi, kol jis parašė raidę X ant popieriaus lapo ir iškėlęs parodė, kad visi pamatytų. Jį paklausė, iš kur toks vardas, ir jis paaiškino, kad namiškiai taip jį pavadino, kai jis gimė.

Žiūrėdamas į važiuojančius pro šalį žmones, Džemis pasakojo Dilui visokias istorijas, trumpai apibūdindamas įdomiausius asmenis: misteris Tenso Džonsas balsavo už sausą įstatymą; mis Emilija Deivis pasislėpusi uosto tabaką; misteris Baironas Voleris moka groti smuiku; misteriui Džeikui Sleidui trečią kartą dygsta dantys.

Pasirodė vežimas žmonių neįprastai rūsčiais veidais. Kai jie važiavo pro mis Modės Atkinson kiemą, skendintį ryškiose vasarinėse gėlėse, mis Modė išėjo ant slenksčio. Labai keista — kai mis Modė stovi ant savo slenksčio, tai ji yra gana toli nuo mūsų verandos, ir mums sunku gerai įžiūrėti jos veidą, bet iš jos stovėsenos visada galime nesuklysdami įspėti, kaip ji nusiteikusi. Štai ir dabar: ji stovi įsirėmusi rankomis į šonus, gunktelėjusi, pakreipusi galvą; jos akinių stiklai blykčioja saulėje. Ir mes jau žinome — jos lūpos šiepiasi pačiai kandžiausiai šypsenai.

Vežėjas pristabdė mulus, ir viena moteris suspiegė šaižiu balsu:

— Tas, kas vaikšto tuštybėje, skendės tamsybėje!

Mis Modė atkirto:

— Kas džiaugiasi širdyje, to veidas giedras!

Matyt, kojų mazgotojams pasirodė, kad čia pats nelabasis cituoja šventraštį savo tikslais, todėl vežėjas paragino mulus. Man buvo nesuprantama, kuo jiems užkliuvo mis Modės kiemas: juk mis Modė puikiai mokėjo Šventąjį Raštą, nors ir kapstydavosi nuo ryto iki vakaro savo sodelyje.

Mes nuėjome prie jos namų.

— Ar eisit šiandien į teismą? — paklausė Džemis.

— Ne, neisiu, — atsakė ji. — Šiandien aš neturiu ką ten veikti.

— Nenorite pasižiūrėti? — paklausė Dilas.

— Nenoriu. Bjauru žiūrėti, kaip tą vargšelį ims ir nuteis myriop. O žmonės, tik pažiūrėkite, traukia kaip į karnavalą.

— Jį ir reikia teisti viešai, mis Mode, — pasakiau aš. — Kitaip būtų neteisinga.

— Žinau, žinau, — atsakė ji. — Teismas viešas, todėl man ir nėra ko ten eiti, ar ne?

Pro šalį praėjo mis Stefanija Kroford. Ji buvo su skrybėle ir pirštinaitėmis.

— Oi, oi, oi, — pasakė ji. — Tik pažiūrėkit, kiek žmonių susirinko. Galima pagalvoti, kad sakys kalbą pats Viljamas Dženingsas Brajenas.

— O kur tu eini, Stefanija? — paklausė mis Modė.

— Einu nusipirkti laikraščio.

Mis Modė pareiškė kaip gyva nemačiusi, kad mis Stefanija eitų laikraščio su skrybėlaite.

— Ko gero, — pasakė mis Stefanija, — užsuksiu ir į teismą pasižiūrėti, pasiklausyti, ką ten Atikus šnekės.

— Saugokis, kad jis tau neįbruktų kvietimo liudyti teisme.

Mes paprašėme mis Modę, kad ji paaiškintų daugiau. Ji pasakė, kad mis Stefanija atrodo daug žinanti apie tą bylą ir galėtų būti liudytoja.

Mes kentėjome iki vidurdienio, kol Atikus atėjo pietų ir pasakė, kad jie visą pusdienį rinko prisiekusiuosius. Po pietų užsukome pas Dilą ir visi patraukėme į miestą.

Kas ten dėjosi! Prie geležinių stulpų arkliams rišti nė uodas nosies nebūtų įkišęs: mulų ir vežimų buvo pristatyta po kiekvienu medžiu. Teismo aikštėje knibždėte knibždėjo žmonės: jie sėdėjo ant laikraščių kaip per iškylą ir valgė bandeles su džemu, užsigerdami šiltu pienu iš didelių ąsočių. Kai kurie kramtė šaltą vištieną ar kiaulienos kepsnį. Turtingesnieji užkandžiavo užsigerdami kokakola iš apskritų bokalų. Tarp žmonių šmižinėjo paišini vaikai, o patys mažiausieji sotinosi iš savo motinų krūtinių.

Tolimiausiame aikštės kampe, saulės atokaitoje, tyliai sėdėjo negrai: jie valgė sardines, sausainius, gėrė maloniai kvepiančią nehikolą. Tarp jų sėdėjo ir misteris Dolfus Reimondas.

— Džemi, — pasakė Dilas, — jis geria tiesiai iš maišo.

Misteris Dolfus Reimondas iš tiesų taip gėrė; įsikandęs du šiaudelius, kokius duoda vaistinėje, jis traukė kažką iš rudo popierinio maišo gelmių.

— Šitaip tai dar nemačiau, — pasakė Dilas. — Ką jis ten turi ir kaip jam neišbėga?

Džemis nusikvatojo.

— Ten įdėtas butelis nuo kokakolos, pripiltas degtinės. Jis tyčia taip daro, kad moterys nesipiktintų. Matyt, siurbs taip visą dieną, o vakarop nueis daugiau prisipilti.

— Kodėl jis sėdi su negrais?

— Jis visada taip. Man atrodo, kad negrai jam patinka labiau negu mes. Jis gyvena atsiskyręs, pačiame apygardos pakraštyje. Turi žmoną negrę ir daugybę vaikų mulatų. Parodysiu tau juos, jeigu pamatysiu.

— Į pašlemėką jis nepanašus, — pasakė Dilas.

— Jis ir nėra pašlemėkas. Jis turi žemės sklypą šiapus upės ir yra kilęs iš geros senos šeimos.

— Tai kodėl jis taip gyvena?

— Jam taip patinka, — atsakė Džemis. — Žmonės šneka, kad jis niekaip negali atsigauti po savo vestuvių. Jis ketino vesti, rodos, kažkurią Spenderių merginą. Ruošėsi iškelti didžiausią puotą, bet nieko neišėjo... Po užsakų nuotaka nuėjo į savo kambarį ir paleido šratų užtaisą sau į kaktą. Nuspaudė gaiduką kojos pirštais.

— Kodėl ji taip padarė?

— Niekas nežino, — pasakė Džemis, — tik vienas misteris Dolfus. Kalbama, esą ji sužinojusi, kad jis turėjo meilužę negrę, kad norėjo ir tą negrę pasilikti, ir ją vesti. Nuo to laiko jis visada atrodo šiek tiek įkaušęs. Bet vaikučius jis tikrai myli...

— Džemi, — paklausiau aš, — kas yra mulatas?

— Pusiau baltas, pusiau juodas. Tu esi jų mačiusi, Paukšteli. Prisimeni vaistinės pasiuntinį, tą garbanotą rudaplaukį? Jis yra mulatas. Visi jie vargšai.

— Kodėl vargšai?

— Jie niekur nepritampa. Negrai nenori priimti jų į savo tarpą, nes jie pusiau baltieji; baltieji irgi nenori, nes jie ne visai balti, todėl jie nei šiokie, nei tokie, negali niekur pritapti. Kalbama, kad misteris Dolfus jau išsiuntė du savo vaikus į šiaurę. Ten, šiaurėje, niekam nė motais, kad tu negras. Antai eina vienas mulatas.

Į mūsų pusę tipeno mažas vaikutis, nusitvėręs negrės rankos. Man jis atrodė tikras negras — tamsiai šokoladinis, plačiomis šnervėmis ir puikiais baltais dantimis.

Kartais jis imdavo smagiai šokinėti, ir motina truktelėdavo jį už rankos.

Džemis palaukė, kol jie praeis.

— Tas mažylis yra mulatas, — pasakė jis.

— Iš kur tu žinai? — paklausė Dilas. — Man jis atrodė tikras negriukas.

— Kartais sunku atspėti, tiesiog reikia žinoti, kas jis. O tas vaikutis — pusė Reimondo.

— Bet kaip tu atspėjai? — paklausiau aš.

— Juk ką tik pasakiau, Paukšteli, reikia žinoti, kas jis yra.

— Tai iš kur tu žinai, kad mes ne negrai?

— Dėdė Džekas Finčas sako, kad tikrai negalim būti dėl to tikri. Jis sako, kad Finčai, kiek jam žinoma, nebuvo negrai, ir vis dėlto Senojo Testamento laikais mūsų proseneliai galėjo būti kilę iš Etiopijos.

— Jeigu Senojo Testamento laikais, vadinasi, labai seniai, ir tai nieko nebereiškia.

— Ir aš taip manau, — pasakė Džemis, — bet čia, pas mus, jeigu turi bent lašą negrų kraujo, jau esi negras. Ei, žiūrėkite...

Lyg kažkam davus slaptą ženklą, staiga visi užkandžiavę žmonės pakilo ant kojų. Ant grindinio liko dryksoti laikraščių lapai, celofaniniai maišeliai, vyniojamojo popieriaus skiautės. Vaikai glaudėsi prie motinų, motinos laikė kūdikius ant rankų, vyrai prakaituotomis kepurėmis, surinkę savo šeimas, vedėsi jas it piemenys bandas į teismo salę. Negrai tolimajame aikštės gale irgi sukilo. Misteris Dolfus Reimondas valėsi nuo kelnių dulkes. Tarp negrų buvo labai mažai moterų ir vaikų, todėl neatrodė, kad jie būtų susirinkę į kokią šventę. Jie kantriai laukė, kol į vidų sueis baltieji.

— Eime, — pasakė Dilas.

— Ne, geriau palūkėkime, kol visi sueis, nes Atikus, ko gero, supyks mus pamatęs, — tarė Džemis.

Meikombo apygardos teismo rūmai šiek tiek priminė Arlingtoną: betoninės kolonos, laikančios stogą pietų pusėje, buvo per stambios tokiai lengvai naštai. Tos kolonos vienintelės išliko po gaisro 1856-aisiais. Prie jų ir buvo pristatyti naujieji rūmai. Tiksliau sakant, jie buvo pastatyti neatsižvelgus į tas kolonas. Dėl pietinio fasado Meikombo apygardos teismo rūmai buvo ankstyvojo Viktorijos stiliaus ir iš šiaurinės pusės atrodė visai žmoniškai. Tačiau iš kitos pusės sumodernintos graikiškos kolonos baisiai nesiderino su didžiuliu devynioliktojo amžiaus laikrodžio bokštu; beje, aprūdijęs laikrodis niekada teisingai nerodė laiko. Visa tai liudijo, kad meikombiečiai pasiryžę šventai saugoti kiekvieną praeities liekaną.

Norint patekti į teismo salę antrame aukšte, reikėdavo praeiti pro daugybę įvairiausių nejaukių kambarėlių: ten už durų sėdėjo mokesčių inspektorius, mokesčių rinkėjas, apygardos sekretorius, apygardos prokuroras, išvažiuojamųjų teismo sesijų sekretorius, teisėjas palikimo byloms nagrinėti — visi jie dirbo vėsiose, tamsiose kamarėlėse, dvokiančiose suplėkusiais popieriais, drėgnu betonu ir šlapimu. Šie tarnautojai labai tiko prie aplinkos — nedideli žmogėnai papilkėjusiais veidais, tarsi niekada nemačiusiais saulės ir vėjo.

Žinojome, kad žmonių daug, bet neįsivaizdavome, kad pirmo aukšto koridorius bus taip užsikimšęs. Nejučia atsiskyriau nuo Džemio su Dilu ir viena nusigrūdau pasieniu iki laiptų: žinojau, kad Džemis vis tiek mane suras. Netyčia įsimaišiau tarp Dykūnų klubo narių ir labai išsigandau, kad jie manęs nepastebėtų. Tie seniai vilkėjo baltus marškinius ir mūvėjo chaki spalvos kelnes su petnešomis; jie niekada nieko neveikė ir dabar, savo gyvenimo saulėlydyje, lygiai taip pat nieko neveikdavo, tik sėdėdavo per dienas aikštėje po ąžuolais ant pušinių suolų. Jie amžinai tupėdavo teisme ir priekabiai stebėdavo teismo procesus. Atikus sakydavo, kad iš tokios didelės praktikos jie išmano įstatymus ne blogiau už vyriausiąjį teisėją. Šiaip jau jie būdavo vienintelė teismo publika ir šiandien atrodė labai nepatenkinti, kad sudrumsta tvarka, prie kurios jie buvo pripratę. Teikdavęsi prabilti, jie kalbėdavo atsainiai ir išdidžiai. Dabar jie šnekėjo apie mano tėvą.

— Jis tariasi žinąs, ką daro, — pasakė vienas.

— O ne, aš taip nepasakyčiau, — tarė kitas. — Atikus Finčas tikras galvočius. Jis skaito įstatymus nuo ryto iki vakaro.

— Jis tik skaityti juos ir moka.

Seniai sukikeno.

— Paklausyk, Bili, ką tau pasakysiu, — tarė trečiasis. — Teismas pats jį paskyrė to juoduko gynėju.

— Aha, bet Atikus nori jį ir išteisinti. Štai kas man nepatinka.

Tai buvo naujiena, kuri viską nušvietė kitokia šviesa: teismas paskyrė Atikų jo nesiklausęs. Man atrodė keista, kad jis mums apie tai nesakė... Mes būtume pasinaudoję tuo, gindami jį ir gindamiesi patys. Jį paskyrė ginti Tomą Robinsoną — jei būtume tai žinoję, mums būtų tekę mažiau peštis, mažiau ginčytis su vaikais. Bet kodėl tada visas miestas nepatenkintas? Teismas paskiria Atikų negro gynėju. Atikus pasiryžęs apginti negrą. O žmonės nepatenkinti. Nieko nesupratau.

Palaukę, kol sueis baltieji, laiptais ėmė kopti negrai.

— Palaukite, neskubėkite, — pasakė vienas iš Dykūnų, iškėlęs savo lazdelę. — Spėsite dar susigrūsti.

Dykūnai ėmė lėtai lipti į viršų, ir Džemis su Dilu, bėgdami atgal manęs ieškoti, užlėkė tiesiai ant jų. Jie prasibruko pro senius, ir Džemis sušuko:

— Eik šen, Paukšteli. Ten jau nėra nė vienos vietos atsisėsti. Turėsime stovėti. Matai, kas darosi, — piktai pridūrė pamatęs, kaip skuba į viršų negrai. — Jau vien seniai, kurie kopė pirmieji, užims beveik visas stovimas vietas. Mums labai nepasisekė, ir viskas per tave, — pareiškė man Džemis. Nusiminę stovėjome pasienyje.

— Negalite įeiti?

Prieš mus stovėjo pastorius Saiksas su juoda kepure rankoje.

— Laba diena, pastoriau, — tarė Džemis ir mostelėjo ranka į mane. — Įstrigome čia per ją.

— Pažiūrėkime, gal mums pasiseks.

Pastorius Saiksas nusiyrė į viršų. Netrukus jis grįžo.

— Salėje nebėra vietų. O gal eitumėte su manimi į galeriją?

— Žinoma, — tarė Džemis.

Laimingi nukūrėme į viršų, nelaukdami pastoriaus. Trečiame aukšte, prie durų, sustojome. Pastorius Saiksas uždusęs atėjo iš paskos ir atsargiai nusivedė mus pro negrų minią į galeriją. Keturi negrai užleido mums savo vietas pirmoje eilėje.

Negrų galerija juosė teismo salę iš trijų pusių kaip balkonai. Iš čia mes viską galėjome matyti.

Prisiekusieji sėdėjo kairėje, po aukštais langais. Visi jie buvo fermeriai — saulėje įdegę ilgšiai, ir tai nenuostabu, nes miestelėnai retai kada sėsdavo į prisiekusiųjų suolą. Juos arba nušalindavo, arba jie patys atsisakydavo. Keli iš prisiekusiųjų buvo panašūs į Kaningemus, tik dailiau apsirengę. Dabar jie visi sėdėjo pasitempę ir suklusę.

Apygardos prokuroras ir dar vienas žmogus, taip pat ir Atikus su Tomu Robinsonu sėdėjo už stalų nugara į mus. Ant prokuroro stalo gulėjo ruda knyga ir keli geltoni bloknotai; Atikaus stalas buvo tuščias. Prie pat tvorelės, kuri skyrė teismą nuo publikos, ant oda apmuštų kėdžių irgi nugaromis į mus sėdėjo liudytojai.

Ant pakylos tūnojo teisėjas Teiloras, panašus į seną mieguistą ryklį, o žemiau kažką greitai rašė jo žuvis locmanas. Teisėjas Teiloras buvo panašus į daugelį teisėjų, kuriuos aš buvau mačiusi: geraširdis, baltais plaukais, rusvu veidu. Nagrinėdamas bylas, jis elgdavosi kaip namuose — tai užsikeldavo kojas ant stalo, tai imdavo krapštyti panages kišeniniu peiliuku. Šalims ėmus įnirtingai ginčytis, atrodydavo, ypač po pietų, kad jis snaudžia, bet šis spėjimas buvo amžiams sutriuškintas, kai vienas advokatas, ryžtingai nusprendęs žūtbūt jį pažadinti, tyčia nutrenkė ant žemės visą šūsnį knygų. Taip ir neatmerkęs akių, teisėjas Teiloras suniurnėjo:

— Misteri Vitli, kitą kartą panašus fokusas atsieis jums šimtą dolerių.

Jis puikiai išmanė teisės reikalus ir kiekvieną bylą išnagrinėdavo rimtai, nuodugniai, nors atrodydavo į viską žiūrįs pro pirštus. Tik vieną kartą teisėjas Teiloras susipainiojo byloje, o supainiojo jį Kaningemai. Senajame Sareme nuo seno gyveno dvi visai atskiros šeimos, bet jos, nelaimei, turėjo beveik tokią pačią pavardę. Kaningemų šeimos vaikai tuokdavosi su Koningemų šeimos vaikais, ir niekam nerūpėjo, kaip tos pavardės rašomos... nerūpėjo tol, kol vienas iš Kaningemų susiginčijo su vienu iš Koningemų dėl žemės sklypo ir padavė pastarąjį į teismą. Teismo metu Džimsas Kaningemas pareiškė, kad jo motina savo pavardę visuose raštuose ir dokumentuose rašydavo Kaningem, bet iš tiesų ji buvo Koningem, tik nemokėjo taisyklingai parašyti, be to, ji ir skaitė tik vos vos, o kai, anot jo, atsisėsdavo vakarais verandoje, tai kad įsižiūrės, būdavo, į vieną tašką. Devynias valandas teisėjas Teiloras klausėsi pasakojimų apie Senojo Saremo gyventojų keistybes, o paskui paskelbė, kad byla nutraukiama. Paklaustas, kokiu pagrindu, teisėjas Teiloras atsakė:

— Abiejų šalių sutikimu.

Ir dar pridūrė šventai tikįs, kad šalys patenkintos, gavusios viešai pasisakyti. Taip ir buvo. Besibylinėjantieji to ir norėjo.

Teisėjas Teiloras turėjo vieną įdomų įprotį. Jis leido rūkyti teismo salėje, nors pats nerūkė; vis dėlto kai kam pasisekdavo pamatyti, kaip jis įsikišdavo į burną cigarą ir imdavo jį kramtyti. Cigaras pamažu visai išnykdavo burnoje ir pasirodydavo tik po kelių valandų — teisėjas Teiloras išspjaudavo jį iščiulptą iš jo tebūdavo likusi košelė, sumišusi su seilėmis. Kartą paklausiau Atikų, kaip misis Teilor gali su juo bučiuotis, ir Atikus pasakė, kad jie bučiuojasi retai.

Pakyla liudytojams buvo teisėjo Teiloro dešinėje. Kai mes įsitaisėme savo vietose, ten jau sėdėjo misteris Hekas Teitas. 17

— Džemi, — paklausiau aš, — ar štai ten sėdi ne Juelai?

— Ša, — nutildė mane Džemis, — misteris Hekas Teitas duoda parodymus.

Misteris Teitas šia proga buvo persirengęs. Jis vilkėjo paprastą kasdieninį kostiumą ir dėl to beveik nesiskyrė nuo visų kitų žmonių: nebuvo nei aulinių batų, nei odinės striukės, nei diržo su šoviniais. Nuo šios akimirkos aš lioviausi jo bijojusi. Jis sėdėjo ant liudytojų pakylos pasilenkęs į priekį, ant kelių sunėręs rankas ir atidžiai klausydamasis apygardos prokuroro.

Prokurorą misterį Džilmerį mes mažai pažinojome. Jis gyveno Ebotsvilyje; matydavome jį tik per teismo posėdžius, o tai būdavo retai, nes mudu su Džemiu paprastai nesidomėjome bylomis. Misteris Džilmeris buvo plikas, švariai nuskustu veidu; jam buvo galima duoti ir keturiasdešimt, ir šešiasdešimt. Nors jis sėdėjo nugara į mus, mes žinojome, kad viena jo akis žvairuoja, ir tuo jis gudriai naudodavosi: atrodydavo, kad jis žiūri į tave, nors iš tiesų nė negalvodavo žiūrėti, o tai būdavo tikra bėda prisiekusiesiems ir liudytojams. Prisiekusieji, galvodami, kad prokuroras juos akylai stebi, stengdavosi pasitempti; tą patį darydavo liudytojai, irgi panašiai galvodami.

— Kalbėkite savais žodžiais, misteri Teitai, — tarė misteris Džilmeris.

— Taip, — pradėjo misteris Teitas, taisydamasis akinius ir žiūrėdamas į savo kelius, — mane iškvietė...

— Misteri Teitai, prašau kreiptis į prisiekusiuosius. Dėkoju. Kas jus iškvietė?

Misteris Teitas tęsė:

— Bobas mane susirado... misteris Bobas Juelas tą vakarą...

— Kokį vakarą, sere?

— Lapkričio dvidešimt pirmosios vakarą. Aš jau buvau beeinąs namo iš savo kontoros, tik staiga įėjo Bo... misteris Juelas. Jis buvo labai susijaudinęs, prašė greitai važiuoti pas jį, nes vienas juodasnukis išprievartavęs jo dukrą.

— Jūs nuvažiavote?

— Žinoma. Sėdau į automobilį ir nudūmiau kuo greičiausiai.

— Ir ką jūs radote?

— Radau merginą, gulinčią ant grindų pirmame kambaryje, įėjus į dešinę. Ji buvo sumušta, ir aš padėjau jai atsistoti ant kojų. Ji nuėjo prie kibiro su vandeniu, nusiprausė veidą ir pasakė, kad jaučiasi visai gerai. Aš paklausiau, kas ją nuskriaudė, ir ji atsakė, kad Tomas Robinsonas...

Teisėjas Teiloras, iki šiol įdėmiai apžiūrinėjęs savo nagus, pakėlė akis, tarsi laukdamas prieštaravimų, bet Atikus tylėjo.

— Paklausiau, ar jis ją sumušė, ir ji atsakė, kad taip. Aš nuėjau pas Tomą Robinsoną į namus ir atsivedžiau jį. Ji patvirtino, kad tai tikrai tas pats, ir aš tada jį suėmiau. Tai ir viskas.

— Dėkoju, — pasakė misteris Džilmeris.

Teisėjas Teiloras paklausė:

— Turite klausimų, Atikau?

— Taip, — atsakė mano tėvas. Jis sėdėjo už savo stalo, pastatęs kėdę įstrižai, užsimetęs koją ant kojos, vieną ranką uždėjęs ant kėdės atlošo.

— Ar pakvietei gydytoją, šerife? O gal kas nors kitas pakvietė gydytoją? — paklausė Atikus.

— Ne, sere, — atsakė misteris Teitas.

— Nepakvietėte gydytojo?

— Ne, sere, — pakartojo misteris Teitas.

— Kodėl? — Atikus truputį pakėlė balsą.

— Galiu pasakyti kodėl. To nereikėjo, misteri Finčai. Mergina buvo gerokai apkulta. Aiškiai buvo matyti, kad čia nešvarus reikalas.

— Bet gydytojo nepakvietėte? Ir niekas nepasiuntė pakviesti gydytojo, nereikalavo jo, ir pačios merginos pas jį nenuvedė?

— Ne, sere.

Čia įsikišo teisėjas Teiloras:

— Jis jau tris kartus atsakė, Atikau. Jis nekvietė gydytojo.

— Aš norėjau tvirtai įsitikinti, teisėjau, — pasakė Atikus, ir teisėjas šyptelėjo.

Džemio ranka, visą laiką ramiai gulėjusi ant balkono krašto, staiga stipriai sugniaužė turėklą. Jis garsiai įkvėpė. Aš pažvelgiau žemyn, bet nepastebėjau, kad ten kas nors būtų panašiai nerimavęs, todėl nesupratau, ko čia Džemis pradėjo vaidinti tragediją. Dilas sėdėjo visai ramus, pastoriui Saiksui, atrodė, irgi viskas buvo gerai.

— Kas atsitiko? — sušnibždėjau aš, bet jis vėl liepė man nutilti.

— Šerife, — klausinėjo toliau Atikus, — jūs sakėte, kad mergina buvo gerokai apkulta. O kaip?

— Na...

— Tiesiog nupasakokite, kaip ji buvo sumušta, Hekai.

— Na, veidas buvo sumuštas. Ant rankų matėsi mėlynės, nors jau pusė valandos buvo praėjusi...

— Iš kur žinote, kad pusė?

Misteris Teitas vyptelėjo.

— Atleiskite, bet jie taip sakė. Tiesą sakant, merginos kūnas buvo nusėtas mėlynėmis, kai aš atėjau, ir akis buvo stipriai pamušta.

— Kuri akis?

Misteris Teitas sumirksėjo ir abiem rankom perbraukė per plaukus.

— Tuojau prisiminsiu, — negarsiai tarė jis, paskui pažvelgė į Atikų, tarsi nesuprasdamas, kam reikia tokių smulkmenų.

— Neprisimenate? — paklausė Atikus.

Tada misteris Teitas bakstelėjo pirštu į kažką nematomą priešais save ir tarė:

— Kairė.

— Vieną sekundę, šerife, — pasakė Atikus. — Kairė, jei ji stovėtų priešais ar šalia?

— Na, tada išeina, kad dešinė. Dešinė akis, misteri Finčai. Dabar aš prisimenu, visa dešinė veido pusė buvo sudaužyta... — pasakė misteris Teitas ir vėl sumirksėjo, tarsi staiga kažką supratęs. Jis pasuko galvą ir pažvelgė į Tomą Robinsoną. Tomas Robinsonas, tarsi pajutęs jo žvilgsnį, irgi pakėlė akis.

Kažkas paaiškėjo ir Atikui; jis staiga atsistojo.

— Šerife, prašau pakartoti, ką pasakėte.

— Aš pasakiau — dešinė akis.

— Ne...

Atikus nuėjo prie sekretoriaus stalo ir pasilenkė prie mikliai dirbančios rankos. Ranka sustojo, sekretorius atvertė lapą ir perskaitė: „Misteri Finčai, dabar aš prisimenu — visa dešinė veido pusė buvo sudaužyta. “

Atikus atsigręžė į misterį Teitą.

— Tai kuri, sakėte, pusė, Hekai?

— Dešinė pusė, misteri Finčai, bet mėlynių buvo ir daugiau... Norite, kad apie jas papasakočiau?

Atrodė, kad Atikus jau turi paruošęs naują klausimą, bet jis apsigalvojo ir tarė:

— Taip, papasakokite ir apie kitas mėlynes.

Kol misteris Teitas kalbėjo, Atikus grįžtelėjęs pažvelgė į Tomą Robinsoną, tarsi norėdamas pasakyti, kad šito jie nesitikėjo.

— Ant rankų buvo mėlynių, paskui ji parodė man savo kaklą. Ten buvo matyti aiškios pirštų žymės...

— Aplink visą kaklą? Ant sprando irgi?

— Taip, misteri Finčai, savaime aišku.

— Savaime aišku?

— Taip, sere, toks plonas kaklas, kiekvienas galėtų apimti jį su...

— Prašau atsakinėti į mano klausimus tik taip arba ne, šerife, — šaltai pareiškė Atikus, ir misteris Teitas nutilo.

Atikus atsisėdo ir linktelėjo prokurorui. Tas papurtė galvą ir pažvelgė į teisėją, o teisėjas savo ruožtu linktelėjo misteriui Teitui. Misteris Teitas pakilo ir nerangiai nulipo nuo liudytojų pakylos.

Apačioje, salėje, žmonės gręžiojosi čia į vieną, čia į kitą pusę, čiužėjo kojomis, kėlė aukščiau kūdikius, keletas vaikų tekini išbėgo iš salės. Už mūsų nugarų tylutėliai šnibždėjosi negrai; Dilas paklausė pastoriaus Saikso, kaip čia viską suprasti, bet pastorius atsakė nežinąs. Kol kas buvo labai nuobodu: niekas nesisvaidė žaibais, teismo nariai nediskutavo vieni su kitais; atrodė, kad ir publika dėl to labai nusivylusi. Atikus buvo nusiteikęs labai taikiai, tarsi čia būtų buvusi svarstoma kokia menkutė byla dėl turto. Atikus turėjo nepaprastų gabumų numalšinti įsiplieskusias aistras, jis ir išprievartavimo bylą galėjo paversti nuobodžia it pamokslas. Ir aš jau nebeprisiminiau nei savo išgąsčio, nei degtinės ir tvarto smarvės, nei mieguistų, paniurusių vyrų, nei prikimusio balso, klausiančio iš tamsos:

— Misteri Finčai, jų nebėra?

Baisūs sapnai išsisklaidė dienos šviesoje; viskas baigsis gerai.

Visa publika, išskyrus Džemį, elgėsi taip pat laisvai, kaip ir teisėjas Teiloras. Džemis reikšmingai šypsojosi lūpų kampučiais, žvalgėsi aplink, o kai kažką pasakė apie paremiamuosius parodymus, aš galutinai supratau, kad jis puikuojasi.

— Robertas Li Juelas! — sugaudė sekretorius.

Mažas žmogelis, panašus į kovinį gaidžiuką, pašoko iš vietos ir nudrožė prie pakylos; kai jis išgirdo savo pavardę, jam net sprandas paraudo. Žmogelis atsigręžė duoti priesaiką, ir mes pamatėme, kad jo veidas toks pat raudonas, kaip ir kaklas. Jis nė per nago juodymą nebuvo panašus į generolą, kurio garbei jį pakrikštijo. Virš kaktos jam styrojo kuokštelis retų, ką tik išplautų plaukų; nosis buvo plona, smaili, blizganti, o smakro beveik išvis nebuvo — jis atrodė suaugęs išvien su kaklu.

— ...ir tepadeda man Dievas, — išgiedojo jis.

Kiekvienas į Meikombą panašus miestas turi savų Juelų.

Ekonominės permainos nepakeičia jų gyvenimo būdo — tokie žmonės gyvena kaip svečiai savo apygardoje tiek klestėjimo, tiek giliausios krizės laikotarpiu. Atkakliausias mokyklų inspektorius neįstengdavo priversti visų gausiųjų atžalų lankyti mokyklą, nė viena medicinos įstaiga nesugebėdavo išvaduoti jų nuo įgimtų defektų, parazitų ir ligų, kurios plinta nešvaroje.

Meikombo Juelai gyveno už miesto šiukšlyno, kažkada negrams priklausiusioje lūšnoje. Lentinės lūšnos sienos buvo užlopytos skardos lakštais, stogas uždengtas suplotomis konservų dėžutėmis; buvo galima tik spėti, kokia ta lūšna buvo anksčiau — keturkampė, vidury keturios kamarėlės, tarp jų siaurutėlis koridorius. Lūšna kėpsojo ant keturių apykreivių akmeninių luitų. Langus čia atstojo paprastos angos sienoje, vasarą purvina marle uždangstomos nuo musių, kurių knibždėte knibždėjo atmatose.

Musėms čia irgi buvo skurdu gyventi, nes Juelai kasdien išknisdavo sąvartyną ir savo triūso vaisius (tuos, kurie nevalgomi) tempdavo prie namų, todėl vieta aplink lūšną atrodė taip, tarsi čia būtų žaidęs koks pamišęs vaikas: kažką panašaus į gyvatvorę čia sudarė sumesti visokie pagaliai, šepečių ir kitokių įrankių kotai drauge su rūdžių suėstais plaktukais, bedančiais grėbliais, kastuvais, kirviais ir kauptukais, suraišiotais spygliuota vieta. Už šios barikados buvo purvinas kiemas, o jame paremti akmenimis stovėjo seno fordo likučiai, suirusi dantisto kėdė, senovinis šaldytuvas ir daug smulkių daiktų: senų batų, atgyvenusių radijo aparatų, paveikslų rėmų, konservų dėžučių, o tarp visų tų daiktų viltingai kapsnojo žemę liesi viščiukai.

Bet vienas to kiemo kampas glumino visą Meikombą. Palei tvorą, išrikiuoti vienas šalia kito, stovėjo apsilupinėję emaliuoti kibirai, kuriuose vešėjo puikūs raudonžiedžiai snapučiai, taip gražiai išauginti, tarsi juos būtų prižiūrėjusi mis Modė Atkinson, jei tik ji būtų galėjusi pakęsti snapučius. Žmonės kalbėjo, kad gėles auginanti Meijela Juel.

Niekas gerai nežinojo, kiek toje šeimoje vaikų. Vieni sakydavo šeši, kiti — devyni. Eidamas pro šalį, kiekvienas matydavo keletą purvinų veidukų, spoksančių pro langą. O pro šalį retai kas eidavo, nebent tik per Kalėdas, kai parapija duodavo išnešioti dovanas nepasiturintiems ar kai Meikombo meras prašydavo padėti šiukšlių išvežiotojui, ir mes patys išgabendavome savo eglaites ir kitokias atliekas.

Pernai po Kalėdų, važiuodamas į sąvartyną, Atikus pasiėmė drauge ir mudu su Džemiu. Siauras keliukas suko iš plento pro sąvartyną, toliau stovėjo Juelų lūšna, o dar už kokių penkių šimtų jardų buvo nedidelis negrų kaimelis. Į plentą buvo galima išvažiuoti atbulu automobiliu arba nuvažiuoti iki negrų namų ir ten apsisukti. Dauguma taip ir darydavo. Šaltose gruodžio sutemose negrų trobelės atrodė dailios ir jaukios: iš kaminų kilo melsvi dūmeliai, atvirų durų angos švietė gintariniu atšvaitu nuo viduje pakurtos krosnies. Kvepėjo vištiena ir gaiviais kaip vakaro oras spirgučiais. Mudu su Džemiu užuodėme verdamos voverės kvapą, bet Atikus, senas kaimo gyventojas, pareiškė, kad čia kvepia dar ir oposumas bei triušis. Malonus aromatas dingo, kai važiavome pro Juelų buveinę.

Mažasis žmogėnas ant liudytojų pakylos turėjo vieną pranašumą prieš savo artimiausius kaimynus — jo oda, gerai nutrynus ją pelenų šarmu ir karštu vandeniu, galėjo būti visai balta.

— Misteris Robertas Juelas? — paklausė misteris Džilmeris.

— Žinai gi, kad aš, viršininke, — atrėžė liudytojas.

Misteris Džilmeris šiek tiek loštelėjo atgal, ir man jo pagailo. Dabar aš turėčiau kai ką paaiškinti. Esu girdėjusi, kad juristų vaikams, klausantiems, kaip karštai argumentuoja jų tėvai teismuose, susidaro neteisingas įspūdis: jiems atrodo, kad priešingos šalies advokatas yra asmeninis jų tėvų priešas. Todėl jie labai jaudinasi, klausydami bylos, o paskui negali atsistebėti, kai per pirmąją pertrauką jų tėvas išeina kartu su savo kankintojais. Mudu su Džemiu nebuvome tokie. Ar mūsų tėvas laimėdavo bylą, ar pralaimėdavo, — mudu nesielvartaudavome. Labai gaila, bet aš negaliu papasakoti nė vieno panašaus išgyvenimo, o jeigu pasakočiau, sakyčiau netiesą. Tačiau mes visada suprasdavome, kada ginčai ne tiek dalykiški, kiek kandūs, bet to išmokome stebėdami ir kitus advokatus, ne tik savo tėvą. Kaip gyva nebuvau girdėjusi Atikaus šūkaujant teisme, nebent tik tada, kai liudytojas būdavo apykurtis. Misteris Džilmeris dirbo savo darbą, Atikus — savo. Be to, misteris Juelas buvo misterio Džilmerio liudytojas, tai bent jau galėjo mandagiau kalbėti su juo prie visų žmonių.

— Ar jūs Meijelos Juel tėvas? — vėl paklausė prokuroras.

— Aš ar ne aš, ką dabar besužinosi, močia jau mirusi, — atsakė misteris Juelas.

Teisėjas Teiloras krustelėjo. Jis palengva pasigręžė sukamojoje kėdėje ir nepiktai nužvelgė liudytoją.

— Ar jūs Meijelos Juel tėvas? — paklausė jis tokiu balsu, kad kikenimas salėje bematant liovėsi.

— Taip, sere, — nuolankiai atsakė misteris Juelas.

Teisėjas Teiloras toliau tęsė maloniu balsu:

— Ar jūs teisme pirmą kartą? Man rodos, kad anksčiau nesu jūsų čia matęs.

Kai liudytojas linktelėjo, jis tęsė:

— Jei taip, susitarkime štai ką. Kol aš teisėjas, nė vienas šioje salėje nepasakys jokios nešvankybės bet kokiu klausimu. Supratote?

Misteris Juelas linktelėjo, bet man atrodė, kad jis nieko nesuprato. Teisėjas Teiloras atsiduso ir tarė:

— Prašau, misteri Džilmeri.

— Dėkoju, sere. Misteri Juelai, malonėkite papasakoti savais žodžiais, kas įvyko lapkričio dvidešimt pirmosios vakarą.

Džemis šyptelėjo ir nusibraukė nuo kaktos plaukus. Misteris Džilmeris buvo įsikandęs tą „savais žodžiais“. Mes negalėdavome suprasti, ko misteris Džilmeris bijo; kieno gi dar žodžiais gali kalbėti liudytojas?

— Taigi pareinu aš iš miško lapkričio dvidešimt pirmą vakare, nešdamasis žabų glėbį, ir palei tvorą išgirstu, kad Meijela žviegia kambary kaip skerdžiama kiaulė...

Čia teisėjas Teiloras aštriai žvilgtelėjo į liudytoją, bet tikriausiai nutarė, kad tas taip kalba ne iš blogos valios, ir tik paklausė mieguistu balsu:

— Kuriuo laiku grįžote, misteri Juelai?

— Prieš saulėlydį. Taigi, kaip sakiau, Meijela spiegia, tarsi ją velniai...

Pamatęs teisėjo žvilgsnį, misteris Juelas užsikirto.

— Ji spiegė? Toliau, — paragino misteris Džilmeris.

Misteris Juelas sumišęs žvilgtelėjo į teisėją.

— Taigi Meijela taip laido gerklę, kad aš metu žemėn žabus ir nudundu, kiek tik turėdamas sveikatos. Čia užsikabinu už tvoros, bet greitai išsilaisvinu, pribėgu prie lango ir matau... — misterio Juelo veidas iškaito. Jis atsistojo ir bakstelėjo pirštu Tomo Robinsono pusėn, — ...ir matau, kaip šitas juodasnukis kočioja mano Meijelą!

Teisėjas Teiloras vesdavo bylas labai ramiai, jam retai kada tekdavo naudoti savo plaktuką, bet dabar jis stukseno kiauras penkias minutes. Atikus atsistojęs kažką jam sakė, o misteris Hekas Teitas, tiesioginis mūsų apygardos pareigūnas, stovėjo ties praėjimu, bandydamas nutildyti sausakimšą salę. Negrų eilėse už mūsų nugarų buvo girdėti piktas prislopintas murmesys.

Pastorius Saiksas, pasilenkęs per Dilą ir mane, truktelėjo Džemį už rankovės.

— Misteri Džemi, — pasakė jis, — geriau parveskite panelę Džiną Luizą namo. Misteri Džemi, girdite?

Džemis atsigręžė.

— Paukšteli, eik namo. Dilai, veskis Paukštelį namo.

— O tu pabandyk mane priversti, — pasakiau aš, prisiminusi išganingą susitarimą su Atikumi.

Džemis piktai sužaibavo į mane akimis, paskui tarė pastoriui Saiksui:

— Nieko baisaus, pastoriau, ji vis tiek nieko nesupranta.

Aš mirtinai įsižeidžiau.

— Puikiausiai suprantu. Jeigu tu supranti, tai ko čia man nesuprasti.

— Ai, nutilk. Ji nesupranta, pastoriau, jai dar nėra nė devynerių.

Juodos pastoriaus akys buvo pilnos nerimo.

— O misteris Finčas žino, kad jūs čia? Panelei Džinai Luizai nereikėtų klausytis tokių dalykų, o judviem irgi.

Džemis papurtė galvą.

— Atikus nepamatys mūsų iš taip toli. Nesirūpinkite, pastoriau.

Žinojau, kad Džemis perkalbės pastorių, nes supratau, kad niekas nepriverstų jo iš čia išeiti. Mudu su Dilu galėjome sėdėti ramūs, bent jau kurį laiką, nes Atikus vis tiek pamatytų mus, jeigu tik žvilgtelėtų mūsų pusėn.

Kol teisėjas Teiloras daužė plaktuku, misteris Juelas patenkintas sėdėjo liudytojų kėdėje, ramiausiai stebėdamas, ką iškrėtė. Vienu sakiniu jis pavertė smalsuolius neramia, grėsminga, piktai ūžiančia minia, kuri ėmė palengva rimti, hipnotizuojama plaktuko smūgių. Galiausiai vienintelis garsas teismo salėje liko tylus stuksenimas: atrodė, kad teisėjas tykiai baksnoja stalą pieštuku.

Pamatęs, kad publika vėl pasidarė klusni, teisėjas Teiloras atsirėmė į kėdės atlošą. Staiga man pasirodė, kad jis pavargęs, kad jis jau gerokai pagyvenęs, ir aš prisiminiau, kaip Atikus sakė, kad jie su misis Teilor nelabai dažnai bučiuojasi; matyt, jam bus netoli septyniasdešimties.

— Man pasiūlė, — tarė teisėjas Teiloras, — išprašyti iš salės žiūrovus arba bent jau moteris su vaikais, bet aš kol kas susilaikysiu. Žmonės dažniausiai vis tiek išgirsta, ką nori išgirsti, jų teisė ir savo vaikams leisti stebėti panašius spektaklius, bet aš jus įspėju — arba klausysitės tyliai, arba turėsite išsinešdinti, o aš visą šitą triukšmadarių gaują patrauksiu atsakomybėn už teismo įžeidimą. Misteri Juelai, pasistenkite duoti parodymus tokiais žodžiais, kokiais kalba padorūs žmonės. Prašau, misteri Džilmeri.

Misteris Juelas priminė man kurčnebylį. Aišku, kad jis niekad nebuvo girdėjęs tokių žodžių, kokiais teisėjas Teiloras kreipėsi į jį. Jis tik be garso judino lūpas ir nebūtų galėjęs jų pakartoti, bet esmę, matyt, suvokė. Pasitenkinimas savimi jo veide išblėso, užleisdamas vietą perdėtam dėmesingumui. Bet teisėjo Teiloro neapmulkinsi: kol misteris Juelas sėdėjo ant liudytojų pakylos, teisėjas nenuleido nuo jo akių, tarsi būtų pasiruošęs jį pričiupti, jeigu tik kas nors bus ne taip.

Misteris Džilmeris ir Atikus susižvalgė. Atikus vėl sėdėjo savo vietoje, parėmęs skruostą kumščiu, ir mes nematėme jo veido. Misteris Džilmeris atrodė nusiminęs. Jis lengviau atsikvėpė, kai teisėjas Teiloras paklausė:

— Misteri Juelai, ar jūs matėte, kad kaltinamasis turėjo lytinius santykius su jūsų dukra?

— Taip, mačiau.

Publika tylėjo, tik kaltinamasis kažką pasakė. Atikus irgi kažką jam sušnibždėjo, ir Tomas Robinsonas nutilo.

— Jūs sakote, kad žiūrėjote pro langą? — paklausė misteris Džilmeris.

— Taip, sere.

— Langas aukštai nuo žemės?

— Kokios trys pėdos.

— Jūs gerai matėte, kas buvo kambaryje?

— Taip, sere.

— Kaip atrodė kambarys?

— Taigi viskas buvo sujaukta, kaip po peštynių.

— Ką darėte jūs, pamatęs kaltinamąjį?

— Apibėgau aplink namą prie durų, bet jis greičiau išbėgo. Bet aš jį gerai mačiau. Kur man jį vytis, — juk man rūpėjo Meijela? Įbėgau vidun, o ji gulėjo ant grindų ir bliovė...

— Ką tada darėte?

— Taigi nubėgau pas Teitą kiek įkabindamas. Aš jį pažinau, kur nepažinsi, gyvena tenai, juodasnukių lizde, kasdien pro šalį vaikšto. Aš jau penkiolika metų reikalauju, kad valdžia išrūkytų tą lizdą. Vienas pavojus šalia gyventi, ir mano turtui grėsmė...

— Dėkoju, užteks, misteri Juelai, — pertraukė jį misteris Džilmeris.

Liudytojas kone bėgte pasileido į savo vietą ir užšoko tiesiai ant Atikaus, kuris atsistojo pateikti jam klausimų. Teisėjas Teiloras leido publikai truputėlį pasijuokti.

— Vieną valandėlę, sere, — mandagiai sustabdė jį Atikus. — Gal atsakysite į kelis klausimus?

Misteris Juelas atatupstas grįžo ant liudytojų pakylos, atsisėdo ir įsmeigė į Atikų išdidaus įtarumo kupiną žvilgsnį — šitaip žiūri Meikombo apygardos liudytojai, kai juos ima klausinėti priešingos šalies advokatas.

— Misteri Juelai, — pradėjo Atikus, — tą vakarą iš tiesų buvo daug lakstymo. Štai jūs sakėte bėgęs prie namo, bėgęs prie lango, bėgęs į vidų, bėgęs prie Meijelos, bėgęs pas misterį Teitą. Ir jūs, tiek bėgiodamas, nenubėgote daktaro?

— O kam jis reikalingas? Aš gi mačiau, kas atsitiko.

— Aš vieno dalyko nesuprantu, — pasakė Atikus. — Nejaugi jums nerūpėjo Meijela?

— Ir dar kaip, — atsakė misteris Juelas. — Aš mačiau, kas taip padarė.

— Ne, aš kalbu apie fizinę jos būklę. Ar jūs nepagalvojote, kad esant tokio pobūdžio sužalojimams reikėjo medicinos pagalbos?

— Ko?

— Ar jūs nepagalvojote, kad Meijelai skubiai reikėjo gydytojo?

Liudytojas pareiškė nieko panašaus nepagalvojęs, jis kaip gyvas nėra kvietęs nė vienam iš namiškių jokio gydytojo. O jeigu būtų kvietęs, tai būtų tekę išmesti penkis dolerius.

— Ar jau viskas? — paklausė jis.

— Dar ne, — nerūpestingai atsakė Atikus. — Misteri Juelai, jūs girdėjote šerifo parodymus?

— Ko dar?

— Jūs buvote salėje, kai misteris Hekas Teitas liudijo, taip? Ir viską girdėjote, tiesa?

Misteris Juelas tylėdamas apsvarstė Atikaus klausimą ir, matyt, nutarė, kad čia pavojus neslypi.

— Taip, — atsakė jis.

— Jūs sutinkate, kad jis teisingai apibūdino Meijelos sužalojimus?

— Ko dar prireikė?

Atikus pažvelgė į misterį Džilmerį ir šyptelėjo. Misteris Juelas atrodė nepasiryžęs nudžiuginti gynėjo atsakymu į šį klausimą.

— Misteris Teitas paliudijo, kad dešinė jūsų dukters akis buvo pamušta, kad mėlynių buvo visur.

— Aha, — patvirtino liudytojas. — Teitas viską sakė teisingai.

— Teisingai? — švelniai paklausė Atikus. — Matote, aš norėjau sužinoti, ar jūs neprieštaraujate.

Jis priėjo prie sekretoriaus, kažką jam pasakė, ir sekretorius pacitavo keletą frazių iš misterio Teito parodymų taip neišraiškingai, tarsi būtų skaitęs biržos biuletenį: „Kuri akis?.. Kairė... Na, tada išeina, kad dešinė. Dešinė akis, misteri Finčai. Dabar aš prisimenu — visa dešinė veido pusė buvo sudaužyta. (Sekretorius pervertė puslapį.) Šerife, prašau pakartoti, ką pasakėte. Aš pasakiau — dešinė akis...“

— Dėkoju, Bertai, — tarė Atikus. — Girdėjote, misteri Juelai? Ar turite dar ką pasakyti? Ar sutinkate su šerifu?

— Teitas teisingai sakė. Akis buvo pamušta, ir pati Meijela buvo gerokai aptalžyta.

Mažasis žmogiūkštis, atrodė, pamiršo, kaip teisėjas jį anksčiau sugėdino. Jis nusprendė, kad jau įveikė Atikų, vėl paraudonavo, atstatė krūtinę ir pasidarė panašus į mažą rudą gaidžiuką. Aš jau pagalvojau, kad jis sprogs besipūsdamas, kai Atikus paklausė:

— Misteri Juelai, ar jūs mokate skaityti ir rašyti?

Misteris Džilmeris įsiterpė:

— Protestuoju. Nesuprantu, kokį ryšį liudytojo raštingumas turi su byla; šis klausimas neesminis ir su byla nesusijęs.

Teisėjas Teiloras norėjo kažką sakyti, bet Atikus prabilo pirmas:

— Teisėjau, viskas paaiškės, jei leisite liudytojui atsakyti į šį ir dar į vieną klausimą.

— Gerai, pažiūrėsime, — tarė teisėjas Teiloras. — Bet prašau, kad būtų aišku, Atikau.

Misteris Džilmeris, taip pat ir visa publika atrodė labai susidomėjusi, kuo čia dėtas misterio Juelo išsilavinimas.

— Aš kartoju klausimą, — tarė Atikus. — Ar mokate skaityti ir rašyti?

— Ir dar kaip.

— Gal parašytumėte savo pavardę ir parodytumėte mums?

— Ko čia neparašyti? O kaip aš pasirašinėju ant pašalpos kvitų?

Misterio Juelo elgesys labai patiko jo šalininkams. Jie šnibždėjosi tarpusavyje, patenkinti kikeno, matyt, žavėdamiesi jo šaunumu.

Mane apėmė nerimas. Atikus žino, ką daro, bet man pasirodė, kad dabar jis prašovė pro šalį. Niekada, niekada, niekada per kryžminę apklausą nepateik liudytojui klausimo, jeigu tiksliai nežinai, ką jis atsakys, — šią taisyklę žinojau nuo lopšio. O jeigu taip padarysi, dažnai gali sulaukti tokio atsakymo, kad sužlugdysi visą bylą.

Atikus įsikišo ranką į vidinę švarko kišenę, išsitraukė iš ten voką, paskui iš liemenės kišenaitės išsiėmė parkerį. Visa tai jis darė palengva, atsisukęs į prisiekusiuosius, kad jie gerai jį matytų. Jis atsuko parkerio kamštelį ir gražiai padėjo jį ant stalo. Tada pakratė parkerį ir padavė jį liudytojui drauge su voku.

— Parašykite savo pavardę, — pasakė jis. — Ir atsisukite, tegu visi prisiekusieji mato, kaip jūs rašote.

Misteris Juelas pasirašė ant kitos voko pusės, labai patenkintas pakėlė galvą ir pamatė, kad teisėjas Teiloras spokso į jį, tarsi jo vietoje ant liudytojų pakylos staiga būtų prasiskleidęs kvepiantis gardenijos žiedas, kad misteris Džilmeris pakilęs nuo savo kėdės, kad visi prisiekusieji įsmeigė į jį akis, o vienas iš jų net ant tvorelės užsikvempęs.

— Ko čia nematėte? — paklausė misteris Juelas.

— Jūs kairys, misteri Juelai, — tarė teisėjas Teiloras.

Misteris Juelas piktai atsigręžė į teisėją ir pasakė nesuprantąs, kuo čia dėtas jo kairumas, — jis yra dievobaimingas pilietis, o Atikus Finčas tik tyčiojasi iš jo. Toks suktas advokatas kaip Atikus Finčas visą laiką iš jo tyčiojosi su visokiom savo išmonėm. Jis, Juelas, jau pasakė, kaip viskas buvo, gali tą ir dar šimtą kartų pakartoti ir pakartos. Į visus Atikaus klausimus jis atsakinėjo kaip ir anksčiau: pažiūrėjo pro langą, tada juodasnukis išbėgo, tada jis nubėgo pas šerifą. Galų gale Atikus jį paleido.

Misteris Džilmeris pateikė dar vieną klausimą.

— Tai dėl jūsų kairumo, misteri Juelai. Gal jūs vienodai mokate naudotis abiem rankom?

— Šito tai jau ne, bet mano kairė ne blogesnė kaip kito dešinė. Taigi — ne blogesnė kaip kito dešinė, — pridūrė jis, sviedęs piktą žvilgsnį gynėjo pusėn.

Džemis pašėlusiai džiūgavo. Jis tyliai stukseno kumščiu į balkono turėklą ir kartą net sušnibždėjo:

— Priremtas prie sienos.

Aš taip negalvojau: mano nuomone, Atikus stengėsi įrodyti, kad pats misteris Juelas galėjo primušti Meijelą. Tiek man buvo visai aišku. Jeigu pamušta jos dešinė akis ir daugiau sudaužyta dešinė veido pusė, vadinasi, galima įrodinėti, kad ją sumušė kairys. Šerlokas Holmsas ir Džemis Finčas pagalvotų taip pat. Bet juk Tomas Robinsonas irgi galėjo būti kairys. Bandžiau įsivaizduoti, kaip anksčiau misteris Hekas Teitas, priešais stovintį kokį žmogų, ir nutariau, kad Tomas Robinsonas galėjo laikyti Meijelą dešine ranka, o kulti kaire. Aš pažvelgiau žemyn į jį. Jis sėdėjo nugara į mus, ir aš mačiau, kokie platūs jo pečiai, koks tvirtas sprandas. Jis lengvai galėjo ją suraityti. Veltui Džemis giria dieną be vakaro.

Bet čia griausmingas balsas tarė:

— Meijela Violeta Juel!

Ant liudytojų pakylos užlipo jauna mergina. Kol Meijela, pakėlusi ranką, sakė priesaikos žodžius, kad kalbės tiesą, tikrą tiesą ir tik tiesą, ir tepadeda jai Dievas, ji atrodė man gana gležna, bet paskui, kai atsisėdo į kėdę ant liudytojų pakylos veidu į mus, mes pamatėme, kad ji kresna ir stipri, pripratusi prie sunkaus darbo.

Meikombo apygardoje tuojau galima pasakyti, kas maudosi dažnai, o kas tik kartą per metus. Misteris Juelas atrodė kaip nuplikytas, tarsi būtų staigiai nuplėšęs nuo savęs purvo sluoksnį ir palikęs odą neapsaugotą, viskam jautrią. Meijela lyg ir stengėsi būti švari; žiūrėdama į ją prisiminiau Juelų kieme išrikiuotus raudonus snapučius.

Misteris Džilmeris paprašė Meijelą papasakoti teismui, kas atsitiko pernai, lapkričio dvidešimt pirmosios vakarą, ir būtinai savais žodžiais.

Meijela sėdėjo ir tylėjo.

— Kur jūs buvote tą vakarą temstant? — kantriai pradėjo klausinėti misteris Džilmeris.

— Verandoje.

— Kokioje verandoje?

— Viena tėra pas mus, priekinė.

— Ką jūs darėte verandoje?

— Nieko.

Teisėjas Teiloras tarė:

— Papasakok viską, kas ten atsitiko. Ar galėsi papasakoti?

Meijela pažvelgė į jį išpūtusi akis, paskui staiga apsipylė ašaromis.

Ji kūkčiojo užsidengusi burną rankomis. Teisėjas Teiloras leido jai valandėlę paverkti, tada tarė:

— Na, užteks. Jeigu sakysi tiesą, tau nėra ko bijoti. Aš žinau, kad čia tau viskas neįprasta, bet nieko, nebūgštauk ir nesigėdink. O gal ko bijai?

Meijela sumurmėjo kažką sau į delnus.

— Ar bijai ko nors? — paklausė teisėjas.

— Jo, — sukūkčiojo ji, parodžiusi į Atikų.

— Misterio Finčo?

Ji ėmė smarkiai linkčioti galvą ir pasakė:

— Nenoriu, kad mane taip sudirbtų, kaip sudirbo tėtį kairiu išvadino...

Teisėjas Teiloras pasikrapštė žilą gauruotą galvą. Su tokia problema jam dar niekad nebuvo tekę susidurti.

— Kiek tau metų? — paklausė jis.

— Devyniolika su puse, — atsakė Meijela.

Teisėjas Teiloras krenkštelėjo ir pabandė sušvelninti savo balsą, nors jam ir labai sunkiai sekėsi.

— Misteris Finčas nė negalvoja tavęs gąsdinti, — suniurzgė jis, — o jeigu ir norėtų, tai aš jam neleisčiau. Dėl to aš čia ir sėdžiu. Tu jau didelė mergina, todėl sėdėk tiesiai ir pasakok... Papasakok, kas tau atsitiko. Ar mokėsi papasakoti?

— Gal ji kvailiukė? — pašnibždomis paklausiau Džemį.

Džemis kreivai žvilgtelėjo į liudytojų pakylą.

— Dar nežinau, — atsakė jis. — Jai užteko proto sukelti teisėjui gailestį, bet, ko gero... na, aš nežinau.

Aprimusi Meijela dar kartą baugiai žvilgtelėjo į Atikų ir ėmė pasakoti misteriui Džilmeriui:

— Aš, sere, buvau verandoje... ir pamačiau jį einant pro šalį. Žinote, pas mus kieme stovėjo sena spinta, tėtis ją malkoms buvo atvilkęs... tėtis liepė man ją sukapoti, o pats išėjo į mišką, bet aš nelabai gerai jaučiausi ir kaip tik pamačiau jį...

— Kas tas jis?

Meijela pirštu parodė į Tomą Robinsoną.

— Paprašyčiau jus kalbėti aiškiau, — pasakė misteris Džilmeris. — Sekretoriui sunku užrašinėti jūsų mostus.

— Aure tas, — tarė ji. — Robinsonas.

— Kas buvo toliau?

— Aš pasakiau: eik šen, juodasnuki, sukapok man šitą spintą, aš tau duosiu penkis centus. Jam nesunku sukapoti, ką jam reiškia. Tada jis atėjo į kiemą, o aš nuėjau į kambarį atnešti jam penkių centų. Apsigręžiau, o jis kad puls ant manęs. Mat atsekė į kambarį iš paskos. Sugriebė už kaklo, ėmė keiktis ir visokią bjaurastį kalbėti... Aš norėjau ištrūkti ir rėkiau, o jis mane smaugė. Ir kad ims tvoti...

Misteris Džilmeris palaukė, kol Meijela truputį atsigaus: ji susuko prakaituotą nosinę kaip virvę, paskui išvyniojo, norėdama nusišluostyti veidą; nosinė buvo visa drėgna nuo jos sukaitusių rankų. Ji laukė, kol misteris Džilmeris vėl ko nors paklaus, o nesulaukusi tęsė:

— Paskui parvertė mane ant grindų, prismaugė ir įveikė.

— Jūs šaukėte? — paklausė misteris Džilmeris. — Ar šaukėte ir priešinotės?

— Kaip nerėksi, rėkiau, klykiau kiek įmanydama, spardžiausi ir klykiau iš visų jėgų.

— O toliau?

— Gerai neprisimenu, bet paskui pamačiau, kad tėtis stovi prie manęs ir rėkia, klausia, kas taip padarė. Paskui aš kaip ir apmiriau, o vėliau pajutau, kad misteris Teitas kelia mane nuo grindų ir veda prie kibiro su vandeniu.

Bepasakodama Meijela pasijuto drąsiau, nors ir nesielgė taip akiplėšiškai kaip tėvas. Ji buvo atsargi it katė, kuri žiūri neperprantamu žvilgsniu ir raito uodegą.

— Sakote, kad priešinotės kiek įmanydama? Dantimis ir nagais? — paklausė misteris Džilmeris.

— Ir dar kaip, — atsakė Meijela, mėgdžiodama tėvą.

— Jūs tvirtinate, kad jis įveikė jus?

Meijela padarė grimasą, ir aš išsigandau, kad ji vėl pravirks. Tačiau ji tarė:

— Ką jis norėjo, tą ir padarė.

Misteris Džilmeris perbraukė galvą ranka, visiems primindamas, kad šiandien karšta diena.

— Kol kas užteks, — maloniai tarė jis. — Bet jūs dar neikite. Aš manau, kad tas baisusis misteris Finčas turi jums klausimų.

— Kaltintojui nederėtų nuteikti liudytojo prieš gynėją, — pedantiškai pareiškė teisėjas Teiloras, — bent jau šiuo atveju nedera.

Šyptelėjęs Atikus atsistojo, bet, užuot priėjęs prie liudytojų pakylos, atsisegiojo švarką, užkišo nykščius už liemenės ir palengva nužingsniavo prie lango. Pažvelgė pro jį, bet neatrodė, kad jis ko dairosi, ir grįžo prie liudytojų pakylos. Iš patyrimo žinojau, kad jis stengėsi apsispręsti.

— Mis Meijela, — tarė jis šypsodamasis, — bent jau šiuo metu aš visai neketinu jūsų gąsdinti. Geriau susipažinkime kaip reikiant. Kiek jums metų?

— Sakiau, kad devyniolika, prieš tai sakiau teisėjui.

Meijela nepatenkinta mostelėjo galva teisėjo pusėn.

— Sakėte, mem, tikrai sakėte. Bet jums bus vargo su manimi, mis Meijela, aš jau nebejaunas, mano atmintis šlubuoja. Aš galiu jus antrą kartą paklausti ir to, ką jau esate sakiusi, bet jūs vis tiek man atsakinėsite, tiesa? Gerai.

Nesuprantu, iš kur Atikus ištraukė, kad ji pasiruošusi jam atsakinėti; iš jos veido aš nemačiau nieko panašaus. Ji žiūrėjo į Atikų labai tulžingai.

— Nė žodžio daugiau nesakysiu, kol jūs iš manęs šaipysitės, — tarė ji.

— Ką jūs pasakėte, mem? — paklausė Atikus, labai nustebęs.

— Kol jūs juoksitės iš manęs.

Teisėjas Teiloras tarė:

— Misteris Finčas nesijuokia iš tavęs. Ką tu čia išsigalvoji?

Meijela iš padilbų žvilgtelėjo į Atikų ir tarė teisėjui:

— Kol jis man sakys „mem“ ir „mis Meijela“. Labai čia man reikia jo pajuokas kęsti, nėra čia ko.

Atikus vėl nužingsniavo prie langų, palikdamas teisėjui Teilorui tvarkytis pačiam. Teisėjas Teiloras išvis buvo ne iš tų žmonių, kurie galėtų sužadinti gailestį, bet man tikrai jo pagailo besiklausant, kaip jis stengiasi atvesti ją į protą.

— Misteris Finčas visada taip kalba, — paaiškino jis Meijelai. — Mes jau daug metų dirbame šiame teisme, ir misteris Finčas visada su visais mandagus. Jis visai nenori juoktis iš tavęs, jis tik nori būti mandagus. Jis visuomet toks.

Teisėjas atsilošė kėdėje.

— Atikau, tęskite toliau, ir tegu iš protokolo būna aišku, kad iš liudytojos niekas nesišaipė, nors ji galvoja kitaip.

Įdomu, ar Meijelą kas nors anksčiau buvo pavadinęs „mem“ arba „mis Meijela“. Tikriausiai ne, jeigu ją taip įžeidė paprasčiausias mandagumas. Koks, po galais, jos gyvenimas? Ir greitai aš sužinojau.

— Sakote, kad jums devyniolika, — tęsė Atikus. — Kiek brolių ir seserų turite?

Jis grįžo nuo lango atgal prie liudytojų pakylos.

— Septynis, — atsakė ji, o aš pagalvojau, nejaugi visi jie tokie egzemplioriai kaip tas, kurį mačiau pirmąją dieną mokykloje?

— Jūs vyriausia? Pati didžiausia šeimoje?

— Aha.

— Kada mirė jūsų mama?

— Nežinau... seniai.

— Ar lankėte mokyklą?

— Skaityt ir rašyt sugebu ne blogiau už tėtį.

Meijela kalbėjo visai kaip misteris Džinglis kažkada mano skaitytoje knygoje.

— Ilgai lankėte mokyklą?

— Dvejus metus... trejus gal... nežinau.

Palengva aš ėmiau suvokti, kur suka Atikus: savo klausimais, kurių misteris Džilmeris negalėjo pavadinti neesminiais ir nesusijusiais su byla, Atikus pamažu piešė prisiekusiesiems Juelų šeimos gyvenimo paveikslą. Štai ką sužinojo prisiekusieji: pašalpos toli gražu nepakakdavo šeimai pramisti, greičiausiai misteris Juelas ją pragerdavo; jis kartais išeidavo į pelkes, kelias dienas nesirodydavo, o grįždavo girtas; oras retai kada būdavo toks šaltas, kad reikėtų batų, o kai reikėdavo, buvo galima sumeistrauti puikiausius kaliošus iš senų padangų; vandenį šeima nešiojosi kibirais iš upelio, kuris tekėjo pro sąvartyną, ten, prie namo, šiukšlės neverčiamos, — o švaros reikalais rūpinosi kas sau: nori nusiprausti — pats atsitempk vandens; jaunesnieji vaikai amžinai peršalę ir neatsigina niežų; kartais pas juos užeidavo kažkokia lediji klausinėdavo, kodėl Meijela nelanko mokyklos, ir užsirašinėdavo tai, ką išgirsdavo; jeigu namuose du moka skaityti ir rašyti, tai kitiems nėra reikalo vaikščioti į mokyklą, jie tėčiui ir namuose reikalingi.

— Mis Meijela, — pasakė Atikus lyg nenoromis, — tokia jauna mergaitė visada turi draugų. Su kuo draugaujate?

Liudytoja nustebusi suraukė kaktą.

— Draugauju?

— Taip, ar turite kokių jūsų amžiaus pažįstamų vaikinų ir merginų? Gal kiek vyresnių ar jaunesnių? Paprasčiausių bičiulių?

Iki šiol Meijela atsakinėjo be didelio noro, tačiau ramiai, o dabar vėl pasišiaušė.

— Vėl iš manęs šaipotės, misteri Finčai?

Sijos frazė Atikui buvo pakankamai aiškus atsakymas.

— Ar mylite savo tėvą, mis Meijela? — paklausė jis.

— Kaip tai suprasti?

— Na, ar jis jums geras, ar judu gerai sutariate?

— Nieko, pakenčiamas, tik jis...

— Ką jis?

Meijela žvilgtelėjo į tėvą; jis visas įsitempė, laukdamas jos atsakymo, nors iki šiol sėdėjo atsilošęs į užtvarą.

— Nieko, — atsakė Meijela. — Aš jau sakiau, kad pakenčiamas.

Misteris Juelas vėl atsilošė.

— Pakenčiamas, kol negirtas? — paklausė Atikus taip švelniai, kad Meijela linktelėjo.

— Ar jis kada nors yra jus nuskriaudęs?

— Kaip nuskriaudęs?

— Tarkim, ar supykęs mušdavo?

Meijela apsidairė, pažvelgė žemyn į sekretorių, paskui aukštyn į teisėją.

— Atsakyk į klausimą, Meijela, — paliepė teisėjas Teiloras.

— Tėtė manęs nė pirštu nepalietė, — tvirtai pareiškė ji. — Kaip gyvas nė pirštu nepalietė.

Atikaus akiniai pasmuko žemyn nuo nosies, ir jis pasikėlė juos aukščiau.

— Mes maloniai pasikalbėjome, mis Meijela, o dabar turime eiti prie reikalo. Jūs sakėte prašiusi Tomą Robinsoną sukapoti jums tą... ką tokį?

— Spintą, tokią aukštą, seną komodą su stalčiais iš vieno šono.

— Ar gerai pažinojote Tomą Robinsoną?

— Kaip tai?

— Aš klausiu, ar žinojote, kas jis yra, kur gyvena?

Meijela linktelėjo.

— Kaip galėčiau nežinoti, jis kasdien eidavo pro mūsų namus.

— Ar jūs pirmą kartą pasikvietėte jį į savo kiemą?

Išgirdusi šį klausimą, Meijela krūptelėjo. Atikus tuo metu iš lėto ėjo palei langus; jis taip visą laiką — paklaus ir žiūri pro langą, laukia atsakymo. Jis nematė, kaip Meijela nenoromis sujudėjo, bet man atrodė, kad vis tiek tai pajuto. Jis atsigręžė ir kilstelėjo antakius.

— Ar jūs pirmą... — vėl pradėjo Atikus.

— Taip, pirmą.

— Niekada anksčiau nebuvote pakvietusi jo užeiti į kiemą?

Dabar ji jau buvo pasiruošusi.

— Nekviesdavau, tikrai nekviesdavau.

— Užtenka atsakyti vieną kartą, — ramiai pasakė Atikus. — Ir niekada nebuvote prašiusi atlikti kokį darbą?

— Gal ir esu kada prašiusi, — prisipažino Meijela. — Ar maža aplink juodasnukių.

— Ar prisimenate, ko būtent esate prašiusi?

— Ne.

— Gerai, dabar pakalbėsime apie tai, kas atsitiko. Jūs sakėte, kad Tomas Robinsonas nusekė paskui jus, kai jūs nuėjote į kambarį, taip?

— Taip.

— Jūs sakėte, kad jis „sugriebė už kaklo, keikėsi ir kalbėjo visokias bjaurastis“, taip?

— Aha.

Atikaus atmintis staiga pasidarė kuo puikiausia.

— Jūs sakėte: Jis parvertė mane ant grindų, prismaugė ir įveikė“, ar taip?

— Taip sakiau.

— Ar prisimenate, kad jis būtų mušęs jus per veidą?

Liudytoja dvejojo ir nieko nesakė.

— Kad jis smaugėjus, tai jūs tvirtai teigiate. Ir sakėte, kad visą laiką priešinotės jam, prisimenate? Jūs „spardėtės ir klykėte iš visų jėgų“. Ar prisimenate, kad jis būtų mušęs jus per veidą?

Meijela tylėjo. Atrodė, kad ji pati bando kažką išsiaiškinti. Gal ji bandė įsivaizduoti, kad priešais stovi koks nors žmogus, kaip anksčiau darė misteris Hekas Teitas ir kaip aš dariau? Paskui ji žvilgtelėjo į misterį Džilmerį.

— Klausimas labai paprastas, mis Meijela. Aš jį pakartosiu. Ar prisimenate, kad jis būtų mušęs jus per veidą? — Atikaus balse nebeliko švelnumo; dabar jis kalbėjo šaltai ir sausai. — Ar prisimenate, kad jis būtų mušęs jus per veidą?

— Ne, neprisimenu, kad būtų mušęs. Tai yra prisimenu, jis mušė.

— Paskutiniai jūsų žodžiai ir yra jūsų atsakymas?

— Ką? Aha, jis mušė... man sunku prisiminti, sunku gerai prisiminti... viskas taip greitai atsitiko...

Teisėjas Teiloras rūsčiai žiūrėjo į Meijelą.

— Neverk, mergaite... — pradėjo jis, bet Atikus jį pertraukė:

— Tegu išsiverkia, jeigu nori, teisėjau. Mes turime marias laiko.

Meijela piktai šniurkštelėjo nosimi ir pažvelgė į Atikų.

Aš jums viską pasakysiu... pakvietė čia mane ir tyčiojasi. Aš jums viską pasakysiu...

Ir puiku, — tarė Atikus. — Nedaug klausimų beliko. Trumpai tariant, mis Meijela, jūs paliudijote, kad kaltinamasis mušėjus, laikė nutvėręs už kaklo, smaugė ir galiausiai įveikė jus. Norėčiau, kad jūs tvirtai įsitikintumėte, ar tai tas pats asmuo. Ar jūs matote asmenį, kuris jus išprievartavo?

— Žinoma. Jis sėdi štai ten, — ji parodė pirštu į Tomų Robinsonu Atikus atsigręžė į kaltinamąjį.

— Atsistokite, Tomai. Tegu mis Meijela gerai į jus pasižiūri lai tas pats vyriškis, mis Meijela?

Galingi Tomo Robinsono pečiai sujudėjo po plona marškinių medžiaga. Jis pakilo ir stovėjo, laikydamasis už savo kėdės atlošo dešine ranka. Jis stovėjo keistai pakrypęs į šoną, bet taip atrodė tik iš pirmo žvilgsnio. Mat kairė jo ranka buvo visais dvylika colių trumpesnė už dešinę ir bejėgė karojo prie šono. O kairė plaštaka buvo mažytė, sudžiūvusi, ir net iš galerijos aiškiai matėsi, kad Tomas nieko negalėtų su ja padaryti.

— Paukšteli, — iškvėpė Džemis. — Žiūrėk, Paukšteli! Pastoriau, juk jis invalidas!

Pastorius Saiksas, pasilenkęs per mane, sušnibždėjo Džemiui:

— Jo ranką įtraukė mašina, misterio Dolfaus Reimondo medvilnės valymo mašina, kai Tomas buvo dar vaikas... Jis taip nukraujavo, kad vos gyvas liko... Visus raumenis nuplėšė iki kaulo...

Atikus paklausė Meijelos:

— Ar jus išprievartavo šitas vyriškis?

— Žinoma, kad šitas.

Kitas Atikaus klausimas buvo labai trumpas:

— Kaip?

Meijela įširdo.

— Ką aš žinau kaip, išprievartavo, ir tiek... sakiau, kad viskas atsitiko taip greitai...

— Ramiai viską apsvarstykime... — pradėjo Atikus, bet misteris Džilmeris pertraukė jį protestuodamas, šį kartą ne dėl to, kad klausimas būtų neesminis ar nebūtų susijęs su byla; jis pareiškė, kad Atikus stengiasi įbauginti liudytoją.

Teisėjas Teiloras nusijuokė.

— Ką jūs, Horacijau, jis nieko panašaus nedaro. Veikiau jau liudytoja nori įbauginti Atikų.

Teisėjas Teiloras juokėsi vienintelis visoje salėje. Net kūdikiai tylėjo, ir man staiga dingtelėjo mintis, ar tik jie nebus užtroškę prie savo motinų krūtinių.

— Mis Meijela, — pasakė Atikus, — jūs tvirtinate, kad kaltinamasis jus smaugė ir mušė... Jūs nesakėte, kad jis partrenkė jus, atėjęs iš paskos, bet sakėte, kad atsisukote, ir tada pamatėte jį. — Atikus stovėjo už savo stalo ir beldė į jį krumpliais, pabrėždamas savo žodžius. — Gal jūs norite geriau apgalvoti savo parodymus?

— Norite, kad sakyčiau, ko nebuvo?

— Ne, mem, noriu, kad sakytumėte, kaip buvo iš tikrųjų. Prašau papasakoti dar kartą, kaip viskas atsitiko.

— Jau pasakojau.

— Jūs teigiate, kad atsigręžėte ir pamatėte jį čia pat. Tada jis puolė jus smaugti?

— Aha.

— O paskui paleido jūsų kaklą ir ėmė mušti?

— Juk sakiau, kad mušė.

— Jis pamuše jums kairę akį dešine ranka?

— Aš pasilenkiau, ir... kumštis praslydo, štai kaip buvo. Linktelėjau, ir kumštis praslydo. — Pagaliau Meijela susivokė, koks čia reikalas.

— Staiga jūs labai tiksliai viską paaiškinote. O prieš valandėlę nieko neprisiminėte, argi ne taip?

— Aš sakiau, kad jis mane mušė.

— Gerai. Jis smaugė jus, mušė, paskui išprievartavo, taip?

— O kaipgi kitaip.

— Atrodote stipri mergina, tai ką jūs visą tą laiką darėte, stovėjote, ir tiek?

— Juk sakiau, kad klykiau, spardžiausi, grūmiausi...

Atikus pakėlė ranką, nusiėmė akinius, atsisuko sveikąja akimi į liudytoją ir berte užbėrė ją klausimais. Teisėjas Teiloras pasakė:

— Po vieną klausimą, Atikau. Kad liudytoja galėtų atsakyti.

— Gerai. Kodėl jūs nepabėgote?

— Norėjau bėgti...

— Norėjote? Tai kas jums neleido?

— Aš... jis partrenkė mane ant žemės. Štai ką jis padarė, partrenkė ant žemės ir užgriuvo ant manęs.

— Jūs visą laiką rėkėte?

— Žinoma.

— Kodėl vaikai neišgirdo? Kur jie buvo? Prie sąvartyno?

Ji tylėjo.

— Kur jie buvo? Kodėl neatbėgo į jūsų riksmą? Juk sąvartynas arčiau negu miškas, tiesa?

Ji tylėjo.

— O gal pradėjote rėkti tik tada, kai pamatėte savo tėvą prie lango?

Iki to laiko jūs visai negalvojote rėkti, ar ne?

Ji tylėjo.

— Gal jūs pradėjote rėkti dėl savo tėvo, o ne dėl Tomo Robinsono? Ar taip buvo?

Ji tylėjo.

— Kas jus sumušė? Tomas Robinsonas ar jūsų tėvas?

Ji tylėjo.

— Ką pamatė jūsų tėvas pro langą bandymą išprievartauti ar, tiksliau, gynybą? Kodėl nesakote tiesos, mergaite? Argi ne Bobas Juelas jus sumušė?

Kai Atikus nusigręžė nuo Meijelos, jis atrodė taip, tarsi jam skaudėtų pilvą, o Meijelos veide mačiau baimę ir įniršį. Atikus sunkiai atsisėdo į savo vietą ir ėmė valyti akinius nosine.

Staiga Meijela atgavo žadą.

— Aš noriu kai ką pasakyti, — tarė ji.

Atikus pakėlė galvą.

— Norite papasakoti mums, kas atsitiko? — paragino jis.

Bet ji neišgirdo užuojautos jo balse.

— Aš noriu kai ką pasakyti, ir daugiau neištrauksite iš manęs nė žodžio. Antai tas juodasnukis įveikė mane, ir jūs, didžiai gerbiami džentelmenai, jeigu jo nenubausite, visi būsite bjaurūs bailiai ir suskiai, visa jūsų kompanija bus bailiai ir suskiai. Ir perniek jūs čia išsidirbinėjote, perniek mane apšaukėte, misteri Finčai...

Dabar Meijela iš tikrųjų apsipylė ašaromis. Jos pečiai virpėjo nuo piktos raudos. Kaip ir buvo žadėjusi, ji daugiau nepratarė nė žodžio. Neatsakė nė į vieną klausimą net misteriui Džilmeriui, kuris dar bandė ją klausinėti. Man atrodė, kad teisėjas Teiloras būtų liepęs palaikyti ją keletą parų šaltojoje už teismo ir visų susirinkusiųjų įžeidimą, jei ji nebūtų buvusi tokia vargšė ir tamsuolė. Aš nelabai gerai supratau, bet Atikus tikriausiai pataikė jai į skaudžiausią vietą, nors pats tuo visai nesidžiaugė. Jis sėdėjo nuleidęs galvą. Ir niekieno žvilgsnyje aš nebuvau mačiusi tiek neapykantos, kiek jos buvo Meijelos akyse, kai ji žvilgtelėjo į Atikų, eidama pro jo stalą.

Kai misteris Džilmeris pasakė teisėjui Teilorui, kad jis daugiau klausimų neturi, teisėjas tarė:

— Visiems laikas atsikvėpti. Padarysime dešimties minučių pertrauką.

Atikus ir misteris Džilmeris susitiko prie teisėjo stalo, kažką pasišnibždėjo ir išėjo iš salės pro duris už liudytojų pakylos. Dabar ir mes galėjome bent kiek pasimankštinti. Tik dabar apsižiūrėjau, kad sėdžiu ant paties ilgo suolo galo, o mano kojos visai nutirpusios. Džemis atsistojo ir nusižiovavo, Dilas irgi, o pastorius Saiksas perbraukė per veidą skrybėle. Jis pasakė, kad temperatūra čia beveik devyniasdešimt laipsnių5.

Misteris Brekstonas Andervudas, kuris visą laiką ramiai sėdėjo žurnalistams rezervuotoje vietoje, siurbdamas į savo smegeninę viską, ką čia girdėjo, dabar apmetė aštriomis akimis negrų galeriją ir susidūrė žvilgsniu su manimi. Jis prunkštelėjo ir nusigręžė.

— Džemi, — pasakiau aš, — misteris Andervudas mus pamatė.

— Ir tegu. Atikui jis nesakys, tik parašys „Tribūnos“ kronikoje.

Džemis vėl ėmė aiškinti Dilui, kiek aš supratau, pačias įdomiausias bylos vietas, nors man atrodė, kad nieko įdomaus kol kas nebuvo. Atikus ilgai nediskutavo su misteriu Džilmeriu nė vienu klausimu. Misteris Džilmeris atrodė atliekąs savo pareigas beveik nenoromis; liudytojus reikėjo traukti už liežuvio kaip asilus už pavadžio, nors jie beveik nesipriešino. Bet Atikus vieną kartą mums aiškino, kad kiekvienas advokatas, kuris tik bandydavo iš liudytojų parodymų daryti suktas išvadas, gaudavo smarkų teisėjo Teiloro atkirtį. Atikus norėjo man įrodyti, kad teisėjo Teiloro, nors jis atrodo aptingęs ir mieguistas, už nosies nepavedžiosi, o tai užvis svarbiausia. Atikus sakė, kad jis — geras teisėjas.

Netrukus teisėjas Teiloras grįžo ir atsisėdo į savo kėdę. Išsitraukęs iš liemenės kišenėlės cigarą, jis ėmė atidžiai jį apžiūrinėti. Aš kumštelėjau Dilą. Gerai išstudijuoto cigaro galelis buvo negailestingai nukąstas.

— Kartais mes ateiname čia jo pažiūrėti, — paaiškinau aš Dilui. — Matysi, to cigaro jam užteks iki vakaro. Tik tu stebėk.

Nejausdamas, kokie smalsūs žvilgsniai įbesti į jį iš galerijos, teisėjas Teiloras įprastiniu judesiu išstūmė nukąstą galiuką tarp lūpų ir išspjovė. Galiukas nulėkė tiesiai į spjaudyklės vidurį. Mes girdėjome, kaip jis šleptelėjo.

— Pašėlęs taiklumas, — sumurmėjo Dilas. — Niekas taikliau už jį nenuspjautų.

Per pertrauką publika paprastai išsivaikščiodavo, bet šiandien niekas nepajudėjo iš vietų. Net Dykūnai, kuriems nepasisekė iškrapštyti iš savo vietų jaunesnių žiūrovų, liko stovėti pasienyje. Misteris Hekas Teitas viešąją išvietę, matyt, rezervavo tik teismo valdininkams.

Į salę grįžo Atikus su misteriu Džilmeriu, ir teisėjas Teiloras pasižiūrėjo į laikrodį.

— Greitai keturios, — pasakė jis.

Aš labai nustebau — teismo laikrodis, mums čia besėdint, mušė valandas bent du kartus, o aš ničnieko negirdėjau.

— Gal bandysime šiandien ir užbaigti? — paklausė teisėjas Teiloras. — Kaip manote, Atikau?

— Galėtume užbaigti, — tarė Atikus.

— Kiek turite liudytojų?

— Vieną.

— Gerai, paklausykime. 19

Tomas Robinsonas užlipo ant liudytojų pakylos, suėmė dešine ranka kairiąją, pakėlė ją ir uždėjo ant Biblijos. Toji ranka buvo kaip guminė. Prisilietusi prie juodo odinio viršelio, ji bejėgiškai nuslydo nuo Biblijos ir trinktelėjo į sekretoriaus stalą, kai tik Tomas atitraukė dešiniąją. Jis vėl norėjo uždėti negyvąją ranką ant knygos, bet teisėjas Teiloras burbtelėjo:

— Nereikia, Tomai.

Tomas davė priesaiką ir atsisėdo į liudytojų kėdę. Atikus ėmė greitai klausinėti jį, ir mes sužinojome, kad Tomui dvidešimt penkeri metai, kad jis vedęs, turi tris vaikus, kad kartą buvo teistas ir mėnesį sėdėjo kalėjime už viešosios tvarkos pažeidimą.

— Žodžiu, buvote pažeidęs tvarką, — pasakė Atikus. — O ką jūs padarėte?

— Susipešiau su vienu vyriškiu, kuris norėjo bakstelėti man peiliu.

— Ir jam pasisekė?

— Taip, sere, tik sužeidė mane nesmarkiai. Matote, aš... — Tomas kilstelėjo kairį petį.

— Taip, — tarė Atikus. — Ar buvot nuteisti abu?

— Taip, sere, aš turėjau atsėdėti savo, nes negalėjau sumokėti baudos. O jis sumokėjo.

Dilas pasilenkė per mane ir paklausė Džemio, ką Atikus čia išdarinėja. Džemis paaiškino — Atikus rodo prisiekusiesiems, kad Tomas neturi ko slėpti.

— Jūs pažinojote Meijelą Violetą Juel? — paklausė Atikus.

— Taip, sere, pro jos namus aš kasdien eidavau į plantaciją.

— Kieno plantaciją?

— Aš dirbu misterio Linko Dizo medvilnės plantacijoje.

— Ir lapkričio mėnesį rinkote medvilnę?

— Ne, sere, aš dirbu jo ūkyje ir rudenį, ir žiemą. Kiaurus metus pas jį dirbu, nes jis turi daug lazdynų, ir šiaip visokių darbų netrūksta.

— Jūs sakėte, kad į darbą ir iš darbo tenka eiti pro Juelų namus. Ar kito kelio nėra?

— Ne, sere, nėra.

— Tomai, ar mis Juel kada nors kalbino jus?

— O taip, sere. Eidamas pro šalį, aš visada kilstelėdavau kepurę, ir vieną dieną, pasivadinusi mane į kiemą, ji paprašė, kad sukapočiau spintą.

— Kada ji prašė jus sukapoti tą... spintą?

— Pernai pavasarį, misteri Finčai. Aš gerai tai atsimenu, nes buvo medvilnės kaupimo metas, ir aš nešiausi kauptuką. Pasakiau, kad turiu tik kauptuką, o ji atsakė duosianti man kirvį. Ji davė man kirvį, ir aš suskaldžiau spintą. Paskui ji paklausė: „Gal tau duoti penkis centus, kaip manai?“, o aš atsakiau: „Ne, mem, man nereikia atlyginimo“. Paskui nuėjau namo. Tai buvo aną pavasarį, misteri Finčai, jau daugiau kaip metai praėjo.

— O po to kada nors buvote užėjęs į jų kiemą?

— Taip, sere.

— Kada?

— Daug kartų buvau užėjęs, sere.

Teisėjas Teiloras instinktyviai ištiesė ranką prie plaktuko, bet belsti nereikėjo. Publika apačioje nutilo pati.

— Kokiomis aplinkybėmis?

— Nesuprantu, sere.

— Kodėl jūs ten taip dažnai užeidavote?

Tomo Robinsono kakta išsilygino.

— Mis Juel mane kviesdavo, sere. Kai tik aš eidavau pro šalį, ji paprašydavo manęs ką nors padaryti — tai žabų pakapoti, tai vandens atnešti. Tas raudonas gėles kasdien laistydavo...

— Ar ji jums mokėdavo už paslaugas?

— Ne, sere, tik tą pirmą kartą pasiūlė penkis centus. Man nebuvo sunku jai padėti, matote, misteris Juelas ne ką jai pagelbėdavo, vaikai irgi, be to, aš žinojau — iš kur jai imti tuos pinigus.

— Kur būdavo kiti vaikai?

— Sukinėdavosi aplinkui, kieme. Vis žiūrėdavo, kaip aš dirbu, aplink sustoję, o kiti galvas per langus iškišę.

— Ar mis Meijela kalbėdavosi su jumis?

— Taip, sere, kalbėdavosi.

Klausydamasi Tomo Robinsono parodymų suvokiau, kad Meijela Juel tikriausiai buvo baisiai vieniša. Gal dar vienišesnė už Baubą Redlį, kuris neišėjo iš namų dvidešimt penkerius metus. Kai Atikus paklausė, ar ji turi draugų, ji atrodė nesupratusi, apie ką jis kalba, o paskui pagalvojo, kad iš jos šaiposi. Ji buvo tokia vargšė, kaip tie Džemio vadinami metisai: baltieji neprasideda su ja, nes Juelai gyvena kaip kiaulės, o negrai irgi neprasideda, nes ji baltaodė. Ji negalėjo gyventi kaip misteris Dolfus Reimondas, kuriam labiau patiko negrų kompanija, nes ji neturėjo savo sklypo upės slėnyje ir nebuvo kilusi iš geros, senos šeimos. Apie Juelus niekas nesakydavo: „Tai jiems įgimta.“ Meikombo visuomenė duodavo jiems pašalpas, įteikdavo Kalėdų dovanas ir paskui nusiplaudavo rankas. Gal Tomas Robinsonas — vienintelis žmogus, kuris buvo jai geras. Bet ji pasakė, kad jis ją išprievartavo, o atsistojusi taip į jį pažiūrėjo, tarsi jis būtų buvęs purvas po jos kojomis.

Atikus pertraukė mano apmąstymus:

— Ar jūs kada nors buvote užėjęs į Juelų sodybą, ar buvote bent koją įkėlęs pas juos pats, niekieno iš jų nepakviestas?

— Ne, misteri Finčai, nebuvau. Niekada nebūčiau pats užėjęs, sere.

Atikus ne kartą buvo sakęs, kad geriau klausytis liudytojo, o ne žiūrėti į jį, jei nori sužinoti, ar jis meluoja, ar sako tiesą.

Aš pabandžiau šį metodą — Tomas pasakė „ne“ tris kartus vienu atsikvėpimu, bet ramiai, net nebandydamas verkšlenti, ir aš pasijutau tikinti juo. Aišku, kad jis doras negras, o doras negras nekviestas į svetimą kiemą neis.

— Papasakokite, Tomai, kas atsitiko pernai, lapkričio dvidešimt pirmosios vakare?

Apačioje žiūrovai giliai įkvėpė ir pasilenkė į priekį. Negrai už mūsų nugaros padarė tą patį.

Tomas buvo visai juodas, jo oda ne blizgėjo, o buvo kaip švelnus juodas aksomas. Veide švietė balti akių obuoliai ir žybčiojo dantys jam kalbant. Netgi būtų buvę galima pavadinti jį gražuoliu, jeigu būtų buvęs sveikas.

— Aš ėjau namo, misteri Finčai, — pradėjo jis, — kaip ir kiekvieną vakarą, ėjau pro Juelus, o mis Meijela stovėjo verandoje, kaip ji ir sakė. Pas juos buvo kažkaip tylu, aš nesupratau kodėl. Ėjau sau pro šalį ir galvojau, ko pas juos taip tylu, o čia ji ir pašaukė mane, paprašė, kad užeičiau minutėlei ir jai padėčiau. Na, aš užėjau į kiemą, apsidairiau, ką čia reikės kapoti, bet nieko nepamačiau. Tada ji pasakė, kad turi man darbo kambaryje. Neva senų durų vyriai išklerę, o šalti orai jau čia pat. Aš paklausiau, ar ji turi atsuktuvą. Ji atsakė, kad suras. Ji pamojo man eiti į vidų. Aš užėjau į kambarį, apžiūrėjau duris ir pasakiau: „Mis Meijela, šios durys nesugadintos.“ Aš tas duris pavarsčiau, o vyriai visai nebuvo išklibę. Tada ji užtrenkė duris man prieš nosį. Aš nusistebėjau, kad nematyti nė vieno mažylio, ir paklausiau mis Meijelos, kur visi vaikai.

Juoda aksominė Tomo oda ėmė blizgėti, jis perbraukė ranka per veidą.

— Taigi aš paklausiau, kur vaikai, — tęsė jis, — o ji nusijuokė... keistai kažkaip... Vaikai, sako, išėjo į miestą ledų valgyti. Septynis penkiacenčius kiaurus metus taupiau, sako, ir sutaupiau.

Tomui buvo labai nejauku, bet ne dėl to, kad jį visą išpylė prakaitas.

— Ką jūs tada pasakėte, Tomai? — paklausė Atikus.

— Aš pasakiau kažką panašaus į tai, kad ji labai šauniai pasielgė. O ji paklausė, ar tikrai. Ji nesuprato, ką aš galvojau, o aš tik norėjau pasakyti, kad ji labai šauni, kad gerai, jog sugalvojo pavaišinti vaikučius.

— Suprantu jus, Tomai. Kalbėkite toliau, — tarė Atikus.

— Tada pasakiau, kad jau eisiu, jei čia nėra ką dirbti, bet ji pasakė, kad yra. Aš paklausiau, ką dirbti, o ji liepė man lipti ant kėdės ir nukelti dėžę nuo spintos.

— Negi nuo tos spintos, kurią suskaldėte? — paklausė Atikus.

Tomas šyptelėjo.

— Ne, sere, nuo kitos. Tokios aukštos, beveik iki lubų. Aš jos paklausiau, užlipau ant kėdės ir ėmiau siekti tos dėžės, kai staiga pajutau... ji graibė man apie kojas, graibė aplink, misteri Finčai. Ji taip mane nugąsdino, kad aš nušokau žemyn ir apverčiau kėdę... Ta viena kėdė ir liko apversta, kai aš išbėgau, misteri Finčai, visi kiti daiktai buvo savo vietose. Prisiekiu Dievu.

— Kas atsitiko, kai jūs apvertėte kėdę?

Tomas Robinsonas užkando žadą. Jis žvilgtelėjo į Atiką, tada į prisiekusiuosius, o paskui į misterį Andervudą, sėdintį priešais.

— Tomai, jūs prisiekėte sakyti visą tiesą. Mes laukiame. Tomas nervingai perbraukė ranka per burną.

— Kas atsitiko paskui?

— Atsakyk į klausimą, paliepė teisėjas Teiloras. Trečdalis jo cigaro jau buvo dingęs.

— Nušokau nuo tos kėdės, misteri Finčai, ir apsigręžiau eiti, o ji kad puls ant manęs.

— Puolė ant jūsų? Su kumščiais?

— Ne, sere, ji... ji mane apkabino. Stipriai apkabino per juosmenį.

Šį kartą teisėjui Teilorui teko trinktelėti plaktuku, ir kaip tik tuo metu teismo salėje užsidegė viršutinės šviesos. Dar nebuvo sutemę, bet pavakario saulė jau nebešvietė į langus. Teisėjas Teiloras bematant sutramdė publiką.

— Ką ji darė toliau?

Liudytojas sunkiai nurijo seiles.

— Ji pasistiebė ir pabučiavo mane į žandą. Niekad, sako, nesu bučiavusi vyriškio, tai galiu ir juodaodį pabučiuoti. Ką tėtis daro su manimi, tai tas, sako, nesiskaito. Dabar, sako, tu mane pabučiuok, negre. Aš sakau, paleisk mane iš čia, mis Meijela. Bandžiau bėgti, bet ji užrėmė duris nugara, ir aš turėjau ją nustumti. Bet aš nenorėjau jos stumti, misteri Finčai, aš tik prašiau, kad leistų man praeiti, ir taip man jos beprašant, už lango suriko misteris Juelas.

— Ką jis pasakė?

Tomas Robinsonas vėl nurijo seiles ir išplėtė akis.

— Tai netinka čia pakartoti... Netinka sakyti, girdint šiems žmonėms ir vaikams.

— Ką jis pasakė, Tomai? Jūs privalote prisiekusiesiems pakartoti, ką jis pasakė.

Tomas Robinsonas kietai užsimerkė.

— Jis pasakė: „Tu, prakeikta paleistuve, aš tave užmušiu.“

— Kas atsitiko po to?

— Aš pabėgau taip greitai, misteri Finčai, kad nežinau, kas ten įvyko.

— Tomai, ar jūs išprievartavote Meijelą Juel?

— Ne, sere.

— Ar mušėte ją?

— Ne, sere.

— Jūs priešinotės jos meilinimuisi?

— Aš bandžiau, misteri Finčai. Bandžiau priešintis, bet nenorėjau būti šiurkštus. Nenorėjau jos įžeisti, šiurkščiai pastumti ir panašiai.

Man dingtelėjo, kad Tomas Robinsonas labai mandagus, beveik kaip Atikus. Aš supratau, kokia sunki buvo Tomo padėtis, kai Atikus vėliau man paaiškino, kad jei jis būtų išdrįsęs pakelti ranką prieš baltąją moterį bet kokiu atveju, jam būtų galas, todėl jis pirma pasitaikiusia proga leidosi bėgti, o kas bėga, tas kaltas.

— Dar kartą grįžkime prie misterio Juelo, Tomai, — tarė Atikus. — Ar jis ką nors jums pasakė?

— Ne, sere, nieko. Gal ir būtų sakęs, bet manęs ten nebebuvo...

— Užteks, — aštriai nutraukė jį Atikus. — O kam jis pasakė tuos žodžius, kuriuos jūs girdėjote?

— Pasakė mis Meijelai ir žiūrėjo į ją.

— Tada jūs pabėgote?

— Taigi, sere.

— Kodėl?

— Išsigandau, sere.

— Kodėl jūs išsigandote?

— Jeigu jūs būtumėte negras, misteri Finčai, jūs irgi būtumėte išsigandęs.

Atikus atsisėdo. Misteris Džilmeris buvo beeinąs prie liudytojų pakylos, bet tuo metu salėje pakilo misteris Linkas Dizas ir pareiškė:

— Tegu visi žino, ką aš noriu pasakyti. Šitas vaikinas jau aštuoneri metai dirba pas mane ir nė per nago juodymą nėra nusikaltęs. Nė per nago juodymą.

— Prilaikykite liežuvį, sere! — suriaumojo teisėjas Teiloras. Jo veidas pasidarė raudonas, jame neliko nė pėdsako mieguistumo. Kaip keista, kad jis taip aiškiai tarė žodžius su pilna burna tabako. — Linkai Dizai, — šaukė teisėjas, — jeigu norite ką nors pasakyti, tai pasakykite prisiekęs ir atitinkamu laiku, o dabar dinkite iš čia, girdite! Nešdinkitės, sere, kad nematyčiau jūsų šitoje salėje, supratote? Velniai mane rautų, jeigu aš dar klausyčiau šito tipo!

Teisėjas Teiloras verte vėrė žvilgsniu Atikų, tarsi ragindamas jį kalbėti, bet Atikus sėdėjo nuleidęs galvą ir tyliai sau juokėsi. Aš prisiminiau, kaip jis pasakojo, kad teisėjas Teiloras kartais persūdo, bet advokatai paprastai žiūri į jo išsišokimus pro pirštus. Aš žvilgtelėjau į Džemį, bet jis papurtė galvą.

— Jeigu atsistotų ir imtų kalbėti kas nors iš prisiekusiųjų, tada nieko, — tarė jis. — Tada kitas reikalas. O misteris Linkas, matyt, pažeidė tvarką.

Teisėjas Teiloras liepė sekretoriui išbraukti viską, kas parašyta po žodžių „Jeigu jūs būtumėte negras, misteri Finčai, jūs irgi būtumėte išsigandęs“, o prisiekusiesiems liepė nekreipti dėmesio į šį sutrukdymą. Jis įtariai žiūrėjo į praėjimą salės viduryje, tikriausiai laukė, kol misteris Linkas Dizas uždarys paskui save duris. Paskui tarė:

— Pradėkite, misteri Džilmeri.

— Tu mėnesį buvai sulaikytas už viešosios tvarkos pažeidimą, Robinsonai? — paklausė misteris Džilmeris.

— Taip, sere.

— Kaip atrodė tas negras po peštynių su tavimi?

— Jis mane primušė, misteri Džilmeri.

— Taip, bet tu buvai nuteistas, tiesa?

Atikus pakėlė galvą.

— Teisėjau, tai buvo smulkus prasižengimas, jau surašytas protokole.

Iš balso man pasirodė, kad Atikus pavargęs.

— Tegu liudytojas atsako.

Teisėjo Teiloro balse aš irgi išgirdau nuovargį.

— Taip, sere, atsėdėjau trisdešimt dienų.

Aš žinojau — misteris Džilmeris ims nuoširdžiai įtikinėti prisiekusiuosius, kad žmogui, baustam už viešosios tvarkos pažeidimą, galėjo ateiti į galvą išprievartauti Meijelą Juel, dėl to jis ir prisiminė šį faktą. O tokie faktai visada daro įspūdį.

— Robinsonai, tu puikiausiai sugebi viena ranka skaldyti spintas ir kapoti žabus, ar ne?

— Taip, sere, sugebu.

— Tau pakaktų jėgų prismaugti moterį ir patiesti ją ant grindų?

— To aš nedariau, sere.

— Bet jėgų tau pakaktų?

— Tikriausiai, sere.

— Matyt, tu jau seniai į ją žvalgeisi, vaikine?

— Ne, sere, niekada į ją nežiūrėdavau.

— Tai gal iš geros širdies ir malkas kapojai, ir vandenį tampei, ką, vaikine?

— Norėjau bent kiek jai pagelbėti, sere.

— Matai, koks kilnus atsirado, o juk ir namuose darbo turėjai, ir laukuose dirbai, ką?

— Taip, sere.

— Tai kodėl dirbai Meijelai Juel, užuot savo darbo žiūrėjęs?

— Aš ir savo darbą padarydavau, sere.

— Taigi triūsei iš peties. Ir dėl ko?

— Kas „dėl ko“, sere?

— Ko taip rūpinaisi šios moters namų ūkiu?

Tomas Robinsonas valandėlę patylėjo, paskui atsakė:

— Kad jai lyg ir nebuvo kas pagelbsti, kaip jau sakiau...

— O misteris Juelas, o septyni vaikai?

— Tai kad jai niekas lyg ir nepadėdavo, kaip man atrodė...

— Ir tu visus tuos darbus dirbai tik iš geros širdies, vaikine?

— Norėjau jai padėti.

Misteris Džilmeris pažvelgė į prisiekusiuosius ir kreivai šyptelėjo.

— Labai jau tu geras... tiek dirbai ir neėmei nė cento?

— Neėmiau, sere. Man tikrai buvo jos gaila, ji tiek dirbo, atrodė, kad viena už visus...

— Tau buvo gaila jos, tau buvo gaila? — Misteris Džilmeris vos nepašoko iki lubų.

Liudytojas suprato savo klaidą ir nejaukiai pasimuistė kėdėje. Bet klaida jau buvo padaryta. Apačioje, salėje, Tomo Robinsono atsakymas nepatiko niekam. Misteris Džilmeris ilgokai patylėjo, kad publikai liktų stipresnis įspūdis.

— Vadinasi, lapkričio dvidešimt pirmąją tu ėjai pro šalį kaip visuomet ir ji paprašė tavęs sukapoti spintą?

— Ne, sere.

— Tu neigi, kad ėjai pro šalį?

— Ne, sere. Ji sakėsi turinti man kažkokio darbo kambaryje...

— Ji sakė prašiusi tavęs sukapoti spintą, juk taip?

— Ne, sere, ne taip.

— Tu nori pasakyti, kad ji meluoja, vaikine?

Atikus pakilo, bet Tomas Robinsonas apsiėjo ir be jo.

— Aš nenoriu pasakyti, kad ji meluoja, misteri Džilmeri, aš noriu pasakyti, kad ji klysta.

Į visus tolesnius dešimt klausimų, kuriuos misteris Džilmeris uždavė pagal Meijelos papasakotą versiją, kaltinamasis atsakinėjo vienodai — ji klysta.

— Tai gal misteris Juelas neišvijo tavęs iš namų, vaikine?

— Ne, sere, nepasakyčiau.

— O ką tu pasakytum?

— Aš pats išbėgau, nelaukiau, kol jis ims mane vyti.

— Jeigu jau tu toks nekaltas, tai ko taip greitai išdūmei?

— Sere, aš išsigandau.

— Ko išsigandai, jeigu sąžinė švari?

— Kaip sakiau, sere, kiekvienam negrui pavojinga... įsipainioti į tokią istoriją.

— Bet tu juk neįsipainiojai. Tu liudijai, kad nepasidavei Meijelai Juel. O gal bijojai, kad ji tavęs, tokio stipraus jaučio, neprimuštų, ir todėl pabėgai?

— Ne, sere, aš bijojau pakliūti į teismą, ir vis tiek pakliuvau.

— Bijojai arešto, bijojai, kad reikės atsakyti už tai, ką padarei?

— Ne, sere, bijojau, kad reikės atsakyti už tai, ko nepadariau.

— Daraisi įžūlus, vaikine.

— Ne, sere, nė kiek.

Tolesnės misterio Džilmerio apklausos negirdėjau, nes Džemis liepė man išvesti Dilą. Dilas kažkodėl pravirko ir niekaip negalėjo susitvardyti; iš pradžių jis verkšleno tyliai, o paskui jau daug kas balkone išgirdo jo kūkčiojimus. Džemis pasakė, kad aš būtinai turiu išvesti Dilą, kitaip jis mane privers tą padaryti, o pastorius Saiksas irgi pasakė, kad geriau būtų išeiti, taigi man teko paklusti. Tą dieną Dilas atrodė sveikutėlis, jautėsi gerai, ir aš pagalvojau, kad tokia savijauta — turbūt jo pabėgimo iš namų pasekmė.

— Tau bloga? — paklausiau, kai nulipome laiptais.

Dilas stengėsi nusiraminti. Mes nusileidome pietinėje pusėje esančiais laiptais į lauką. Ant apatinės pakopos vienišas sėdėjo misteris Linkas Dizas.

— Kas nors atsitiko, Paukšteli? — paklausė jis, kai mes ėjome pro šalį.

— Ne, sere, — atsakiau jam per petį. — Tik išvedžiau Dilą, jam bloga. Eime po medžiais, — pasakiau Dilui. — Tikriausiai gavai saulės smūgį.

Išsirinkome tankiausią ąžuolą ir atsisėdome jo pavėsyje.

— Aš nebegalėjau to pakęsti, — pasakė Dilas.

— Ko, Tomo?

— Ne, to bjauraus misterio Džilmerio. Jis taip šiurkščiai kalbėjo su Tomu, su tokia neapykanta...

— Toks jo darbas, Dilai. Jeigu nebūtų kaltintojų, nereikėtų ir gynėjų, juk taip išeina, ar ne?

— Žinau, Paukšteli, — kantriai atsiduso Dilas. — Bet jis taip kalbėjo, kad aš nebegalėjau ištverti. Tiesiog bloga pasidarė.

— Taip reikia, Dilai, jis atliko kryžminę...

— Jis kalbėjo visaip kitaip, kai klausinėjo...

— Dilai, anie buvo jo liudytojai.

— Gerai, bet misteris Finčas elgėsi visai kitaip, apklausinėdamas Meijelą ir tą senį Juelą! O tas tipas visą laiką vadino Tomą „vaikinu“ ir šaipėsi iš jo, ir po kiekvieno atsakymo vis žvilgčiojo į prisiekusiuosius.

— Bet, Dilai, Tomas vis dėlto yra negras.

— O kas man darbo. Vis tiek neteisinga, neteisinga šitaip elgtis. Negalima su žmogum šitaip kalbėti... man net bloga pasidarė.

— Misteris Džilmeris su visais taip, Dilai. Toks jau jis yra. Tu dar nežinai, koks jis būna, kai ant ko nors užsisėda. O žinai... žinai, man pasirodė, kad šiandien misteris Džilmeris nelabai ir stengėsi. Visi jie tokie, tie juristai.

— Misteris Finčas ne toks.

— Apie jį negalvok, Dilai, jis... — aš rausiausi savo atmintyje, stengdamasi prisiminti, kaip gerai yra pasakiusi mis Modė Atkinson. A, štai: — Jis visur vienodas — ir teisme, ir gatvėje.

— Aš ne dėl to, — pasakė Dilas.

— Suprantu tave, berniuk, — tarė kažkas už mūsų nugarų. Pagalvojome, kad pats ąžuolas prabilo, bet tai buvo misterio Dolfaus Reimondo balsas. Jis žiūrėjo į mus iš už medžio.

— Tu dar neapaugai žvynais, užtat pyksti. Ar tiesą sakau? 20

— Eik šen, sūnau, aš tau kai ką duosiu. Bematant palengvės.

Kadangi misteris Dolfus Reimondas buvo blogas žmogus, aš priėmiau jo kvietimą nenoromis, bet vis dėlto nusekiau paskui Dilą. Man kažkodėl atrodė, kad Atikui nepatiktų mūsų draugystė su misteriu Reimondu, o tetai Aleksandrai juo labiau.

— Imk, — tarė jis, duodamas Dilui popierinį maišelį su kyšančiais šiaudeliais, — truktelėk kaip reikiant, ir pasidarys geriau.

Dilas truktelėjo, nusišypsojo ir ėmė siurbti visai rimtai.

— Che, che, — nusijuokė misteris Reimondas; matyt, jam buvo smagu tvirkinti vaikus.

— Tu atsargiau, Dilai, — perspėjau aš.

Dilas liovėsi traukęs ir nusišiepė.

— Paukšteli, juk čia kokakola.

Misteris Reimondas atsisėdo ir atsirėmė į medžio kamieną; anksčiau jis gulėjo žolėje.

— Tik žiūrėkite, mažyliai, neišduokite manęs niekam, gerai? Nepražudykite mano gero vardo.

— Jūs tik kokakolą geriate iš šito maišo? Paprasčiausią kokakolą?

— Taip, mem, — linktelėjo misteris Reimondas. Jis skaniai kvepėjo — oda, arkliais, medvilnės sėklomis. Ir vienintelis Meikombe avėjo tokius aulinius jojimo batus. — Beveik visada geriu kokakolą.

— Tai jūs tik apsimetate, kad visur pusgir... Atleiskite, sere, — susigriebiau aš. — Nenorėjau jūsų...

Misteris Reimondas prunkštelėjo. Jis visai neįsižeidė, o aš tada sugalvojau mandagesnį klausimą:

— Kodėl jūs taip darote?

— Ką aš... a, kodėl aš apsimetu? Paprastas dalykas, — tarė jis. — Kai kuriems žmonėms nepatinka... mano gyvenimo būdas. Aš galėčiau pasiųsti juos po velnių: man nusispjauti, patinka jiems tai ar ne. Ir man iš tiesų nusispjauti į jų nuomonę, bet po velnių aš jų nepasiunčiu, aišku?

— Ne, sere, neaišku, — atsakėme abu su Dilu.

— Tegu jie turi dingstį, suprantate? Žmonėms labai patinka, kai jie turi už ko užsikabinti. Kai būnu mieste, o būnu čia retai, ir einu bent kiek svyruodamas, ir vis traukiu iš savo maišo, tai žmonės gali plepėti, kad Dolfus Reimondas yra alkoholio vergas, užtat ir negali pasitaisyti, kad jis visai neturi valios, užtat taip ir gyvena.

— Nedora dėtis blogesniu, misteri Reimondai, negu jūs esate...

— Nedora, bet žmonėms tai be galo naudinga. Prisipažinsiu tau, mis Finč, menkas iš manęs girtuoklis, bet jie niekada, niekada nesuprastų, jog aš gyvenu taip todėl, kad man taip patinka.

Aš pagalvojau, kad man nereikėtų klausytis, ką kalba šitas nusidėjėlis, kurio vaikai mulatai ir kuriam į visus nusispjauti, bet jis buvo toks įdomus. Kaip gyva nebuvau mačiusi žmogaus, tyčia užsitraukusio ant savo galvos tokią neteisybę. Bet kodėl jis atskleidė mums didžiausią savo paslaptį? Aš jį to ir paklausiau.

— Todėl, kad jūs esate vaikai ir galite suprasti, — tarė jis, — ir todėl, kad girdėjau jį... — jis mostelėjo galva į Dilą. — Visuomenė dar neuždėjo jam apynasrio. Žiūrėk, paūgės kiek ir nebeverks, ir jam nebesidarys bloga. Gal daug kas atrodys jam ne taip... galbūt, bet jis nebeverks, tegu tik praeina dar keleri metai.

— Dėl ko neverksiu, misteri Reimondai? — Dilas prisiminė, kad jis vyras.

— Neverksi dėl velniavos, kurią vieni žmonės daro kitiems... ir net nenori pagalvoti apie tai. Neverksi dėl velniavos, kurią baltieji daro juodiesiems, net nesiteikdami pagalvoti, kad tie — irgi žmonės.

— Atikus sako, kad apgauti negrą yra dešimteriopai blogiau, negu apgauti baltąjį, — sumurmėjau aš. — Jis sako, kad tai užvis blogiausia, ką galima padaryti.

— Nežinau, vargu... — pasakė misteris Reimondas. — Mis Džiną Luiza, tu dar nežinai, kad tavo tėtis ne toks kaip visi, tik vėliau tai suprasi... nes dar nepažįsti pasaulio. Net mūsų miesto gerai nepažįsti, bet dabar tau tereikia grįžti atgal į salę.

Tie žodžiai priminė man, kad mes praleidome beveik visą misterio Džilmerio kryžminę apklausą. Aš žvilgtelėjau į saulę: ji skubėjo pasislėpti už parduotuvių stogų vakarinėje aikštės pusėje. O man — nors per pusę persiplėšk, nežinojau, kur įdomiau, — ar su misteriu Reimondu, ar penktojoje apygardos teismo sesijoje.

— Eime, Dilai, — pasakiau. — Tau jau praėjo?

— Aha, likit sveikas, misteri Reimondai, dėkoju už gėrimą, jis man labai padėjo.

Nubėgome atgal į teismo rūmus, užkopėme laiptais, vėl į patį viršų, ir prasiskynėme kelią palei galerijos turėklą. Pastorius Saiksas išsaugojo mūsų vietas.

Salėje buvo taip tylu, kad aš vėl nustebau, kur dingo vaikai. Iš teisėjo Teiloro cigaro tebuvo likęs mažas gabalėlis tarp lūpų; misteris Džilmeris kažką rašė viename iš savo geltonųjų bloknotų dar greičiau už sekretorių, kurio ranka šokinėte šokinėjo ant popieriaus.

— Po šimts, — tariau. — Kažką pražiopsojome.

Atikus jau buvo įpusėjęs savo kalbą. Priešais jį gulėjo kažkokie popieriai — matyt, išsiėmė juos iš portfelio, kuris stovėjo atremtas į kėdę. Tomas Robinsonas čiupinėjo tuos popierius.

— ...ir nors nėra tiesioginių įrodymų, šis žmogus dabar teisiamas už nusikaltimą, už kurį baudžiama mirties bausme...

Aš kumštelėjau Džemį.

— Ar jau seniai kalba?

— Ką tik baigė apie liudytojų parodymus, — sušnibždėjo Džemis. — Mes laimėsime, Paukšteli, pamatysi. Tiesiog neįmanoma nelaimėti. Atikus per penkias minutes pavertė juos į nieką. Išklojo viską trumpai ir aiškiai... tarsi aš būčiau tau aiškinęs. Ir tu puikiausiai būtum supratusi.

— O misteris Džilmeris?

— Ša. Nieko naujo, kaip visuomet. Tylėk.

Mes vėl sužiurome žemyn. Atikus kalbėjo sklandžiai, net truputį abejingai — tokiu tonu jis paprastai diktuodavo laiškus.

Jis palengva žingsniavo pirmyn ir atgal priešais prisiekusiuosius, o tie įdėmiai klausėsi: jie sekiojo akimis vaikščiojantį Atikų, ir man atrodė, kad žiūri palankiai. Tikriausiai todėl, kad Atikus negriaudėjo kaip perkūnas.

Atikus stabtelėjo, o paskui pasielgė labai keistai. Jis nusisegė laikrodį ir grandinėlę, padėjo ant stalo ir tarė:

— Teisėjui leidus...

Teisėjas Teiloras linktelėjo, ir Atikus padarė tai, ko nebuvau mačius jį darant nei tarp žmonių, nei namuose, nei niekur kitur iki šios dienos. Jis atsisegiojo liemenę, atsileido marškinių apykaklę, atsirišo kaklaraištį ir nusivilko švarką. Šiaip jau jis niekada neatsisegdavo nė vienos savo drabužių sagelės, kol neateidavo laikas gulti, todėl Džemiui ir man dabar atrodė, kad jis nusirengė nuogai. Mudu persimetėme siaubo kupinais žvilgsniais.

Atikus susikišo rankas į kišenes ir grįžo prie prisiekusiųjų. Aš pamačiau, kaip žybčioja auksinė jo apykaklės sagutė, parkerio ir pieštuko galiukai.

— Džentelmenai, — tarė jis, ir mudu su Džemiu vėl susižvalgėme. Šitokiu tonu Atikus sakydavo „Paukšteli“. Jo balsas nebebuvo sausas ir abejingas, jis kalbėjo su prisiekusiaisiais taip, tarsi būtų susitikęs kokį pažįstamą prie pašto kampo.

— Džentelmenai, — pasakė jis, — aš kalbėsiu trumpai, bet norėčiau per likusį man laiką priminti jums, kad ši byla nėra sudėtinga, kad ji nereikalauja kruopščios painių faktų analizės, tik reikia, kad galutinai išsisklaidytų jūsų abejonės dėl kaltinamojo kaltės. Pirmiausia turiu pasakyti, kad ši byla visai neturėjo patekti į teismą. Čia viskas aišku kaip ant delno.

— Kaltintojas nepateikė nė mažiausio medicininio įrodymo, kad nusikaltimas, kuriuo kaltinamas Tomas Robinsonas, išvis įvyko. Kaltintojas remiasi tik dviejų liudytojų parodymais, kurių žodžiai kryžminės apklausos metu pasirodė ne tik abejotini, bet ir buvo kaltinamojo griežtai paneigti. Kaltinamasis nėra kaltas, tačiau kaltininkas yra šioje salėje.

— Aš nuoširdžiai užjaučiu svarbiausią kaltinimo liudytoją, bet mano užuojauta nėra tokia didelė, kad pateisintų liudytoją, kuri nori paneigti savo kaltę, statydama į pavojų kito žmogaus gyvybę.

— Aš sakau „kaltę“, džentelmenai, nes liudytoja nėra be kaltės. Ji, tiesa, nepadarė nusikaltimo, bet peržengė griežtą ir šventai saugomą ribą, tą nepermaldaujamą ribą, kurią peržengusieji yra laikomi mūsų nevertais ir genami iš mūsų tarpo. Mis Meijela Juel yra baisaus skurdo ir tamsumo auka, bet aš negaliu jos gailėtis — ji baltaodė. Ji puikiausiai žinojo, koks neleistinas jos poelgis, bet jos geismas buvo stipresnis už visuomenės priimtas normas, todėl ji ėmė jas laužyti, o paskui pasielgė taip, kaip kiekvienas iš mūsų bent kartą gyvenime yra pasielgęs. Taip daro kiekvienas vaikas — bando nusimesti savo kaltės įrodymą. Bet ji juk ne vaikas, kuris slepia vogtą skanėstą. Ji sudavė mirtiną smūgį savo aukai, nes jai reikėjo atsikratyti to žmogaus, kad jis nesipainiotų jai akyse, kad jo apskritai nebūtų šiame pasaulyje. Jai reikėjo sunaikinti savo prasižengimo įrodymą.

— O kas gi yra jos prasižengimo įrodymas? Tai Tomas Robinsonas, gyvas žmogus. Jai reikėjo pašalinti Tomą Robinsoną iš savo kelio, nes jis kasdien primindavo jai jos poelgį. Ką ji padarė? Ji viliojo negrą.

— Ji yra baltaodė ir viliojo negrą. Ji žengė žingsnį, kuris mūsų visuomenę neapsakomai piktina, — ji bučiavo negrą. Ne kokį nors senį, o tvirtą jauną vyrą. Ji negalvojo apie jokias normas, kol jų nesulaužė, bet paskui jos prasižengimas visu svoriu užgriuvo ją pačią.

— Ją pamatė tėvas, o ką jis pasakė, mums paliudijo kaltinamasis. Ką gi tėvas padarė? Mes to nežinome, bet netiesioginiai kaltės įrodymai patvirtino, kad Meijelą Juel žiauriai sumušė žmogus, kuris padarė tai beveik tik kaire ranka. Mes iš dalies žinome, ką vėliau padarė misteris Juelas; tą patį būtų padaręs kiekvienas dievobaimingas, uolus, padorus baltaodis panašiu atveju — jis pasirūpino, kad Tomui Robinsonui būtų iškelta byla. Savo pareiškimą jis, beje, pasirašė kaire ranka. O štai prieš jus sėdi Tomas Robinsonas, davęs priesaiką vienintele ranka, kurią jis valdo, — dešine ranka.

— Taigi ramus, padorus, kuklus negras, kuris buvo gana neapdairus „pasigailėti“ baltosios moters, dabar turi prieštarauti dviejų baltųjų žmonių teiginiams. Nėra reikalo priminti, kaip tiedu atrodė ir elgėsi ant liudytojų pakylos, — jūs patys viską matėte. Kaltinimo liudytojai, išskyrus Meikombo apygardos šerifą, pademonstravo jums, džentelmenai, pademonstravo visiems čia susirinkusiems cinišką savo įsitikinimą, kad jų parodymais niekas nesuabejos, ir jūs, džentelmenai, priimsite jų nuomonę, kad visi negrai melagiai, amoralūs iš prigimties ir pavojingi mūsų moterims.

— Bet mes žinome, džentelmenai, kad tai melas, toks pat juodas kaip Tomo Robinsono oda, ir jūs tai suprantate ne blogiau už mane. Jūs žinote tiesą, o tiesa štai kokia: kai kurie negrai meluoja, kai kurie negrai amoralūs, kai kurių tikrai turi saugotis tiek juodos, tiek baltos moterys. Bet toji tiesa tinka visai žmonių giminei, o ne kuriai nors atskirai rasei. Šioje salėje neatsiras nė vieno žmogaus, kuris nėra nė karto gyvenime sumelavęs ar padaręs ką amoralaus, ir nėra tokio vyriškio, kuris bent kartą nebūtų pažvelgęs į moterį su geismu.

Atikus nutilo ir išsitraukė nosinę. Jis nusiėmė akinius ir pradėjo šluostyti stiklus, ir tada mes išvydome dar vieną keistą dalyką — anksčiau niekada nematėme jo suprakaitavusio, nes jis buvo iš tų žmonių, kurių veidai visada sausi, o dabar Atikaus veidas spindėjo kaip saulės nukaitintas.

— Štai ką dar turiu pareikšti baigdamas. Tomas Džefersonas yra pasakęs, kad visi žmonės yra lygūs, ir šita fraze jankiai bei Vašingtono veikėjų moteriškoji pusė labai mėgsta badyti mums akis. Šiais metais, 1935-aisiais, kai kurie žmonės labai linkę vartoti minėtą frazę, taikyti ją kur reikia ir kur nereikia. Ar begali būti juokingiau — mokytojai perkelia į aukštesnę klasę bukagalvius ir tinginius kartu su gerais mokiniais, nes visi žmonės lygūs, ir mokytojai kuo rimčiausiai paaiškins jums, kad neperkelti vaikai skaudžiau kentėtų dėl savo nevisavertiškumo. Bet mes žinome, kad žmonės nėra lygūs ta prasme, kurią mums kai kas nori įpiršti; vieni žmonės yra apsukresni, vieni turi daugiau gabumų už kitus, vieni sugeba uždirbti daugiau, kiti uždirba mažiau, vienos moterys moka kepti skanesnius pyragus už kitas, žodžiu, kai kurie gimsta apdovanoti didesniais talentais negu dauguma paprastų žmonių.

— Bet vienu atveju mūsų šalyje yra lygūs visi žmonės, nes egzistuoja įstaiga, kuri sulygina elgetą su Rokfelerių, bukagalvį su Einšteinu ir bemokslį su universiteto rektoriumi. Toji įstaiga, džentelmenai, yra teismas: ar tai būtų Jungtinių Valstijų aukščiausiasis teismas, ar paprasčiausias taikos teismas kur nors provincijoje, ar šis gerbiamas mūsų teismas. Mūsų teismuose irgi pasitaiko klaidų kaip ir kiekvienoje žmonių sukurtoje institucijoje, bet mūsų šalies teismas yra didysis lygintojas, ir visuose mūsų teismuose žmonės tikrai yra lygūs.

— Aš nesu toks didelis idealistas, kad tikėčiau absoliučiu mūsų teismų ir prisiekusiųjų sprendimų tobulumu — teismas man ne idealas, o gyva, egzistuojanti tikrovė. Džentelmenai, teismas nėra tobulesnis už jus, sėdinčius štai čia, prisiekusiųjų vietose. Teismas tėra toks išmintingas kaip prisiekusieji, o prisiekusieji — tokie išmintingi, koks išmintingas kiekvienas iš jūsų. Aš tvirtai tikiu, kad jūs, džentelmenai, objektyviai išnagrinėsite visus girdėtus parodymus, priimsite teisingą sprendimą ir grąžinsite kaltinamąjį į jo šeimą. Dėl Dievo, atlikite savo pareigą.

Jau nusigręždamas nuo prisiekusiųjų, Atikus kažką pasakė labai tyliai, ir aš nenugirdau. Tuos žodžius jis ištarė ne tiek teismui, kiek sau pačiam. Aš kumštelėjau Džemį.

— Ką jis pasakė?

— Gerai nenugirdau, bet, rodos, taip: dėl Dievo, patikėkite juo.

Staiga Dilas persilenkė per mane ir truktelėjo Džemį už rankovės:

— Žiūrėk tenai!

Mes pažvelgėm, kur jis rodė pirštu, ir mūsų širdys nustojo plakusios. Taku, tiesiai Atikaus link, ėjo Kelpurnija. 21

Ji nedrąsiai sustojo prie pertvaros ir ėmė laukti, kol teisėjas Teiloras ją pastebės. Ji ryšėjo švarutėlę prijuostę ir laikė rankoje voką.

Teisėjas Teiloras pamatė ją ir tarė:

— Jūs Kelpurnija, ar ne?

— Taip, sere. Gal leisite, sere, perduoti misteriui Finčui raštelį? Jis visai nesusijęs su... šiuo teismu.

Teisėjas Teiloras linktelėjo. Atikus paėmė voką iš Kelpurnijos, perskaitė raštelį ir pasakė:

— Teisėjau, aš... čia mano sesers laiškas. Ji rašo, kad mano vaikai kažkur dingo, jų nėra nuo vidudienio... aš... ar būtų galima...

— Aš žinau, kur jie, Atikau, — prabilo misteris Andervudas. — Antai viršuje, negrų galerijoje. Jie atsisėdo ten pirmą valandą aštuoniolika minučių.

Mūsų tėvas atsigręžė ir pakėlė galvą į viršų.

— Džemi, lipk žemyn, — paliepė jis. Paskui kažką pasakė teisėjui, bet mes neišgirdome. Mes prasispraudėme pro pastorių Saiksą ir nuėjome prie laiptų.

Apačioje mūsų laukė Atikus ir Kelpurnija. Kelpurnija atrodė suirzusi, o Atikus — labai pavargęs. Džemis šokinėjo iš džiaugsmo.

— Mes juk laimėjome, tiesa?

— Nežinau, — trumpai atsakė Atikus. — Jūs čia išbuvote visą popietę? Keliaukite su Kelpurnija vakarienės... ir niekur neikite iš namų.

— Atikau, leisk mums grįžti, — ėmė maldauti Džemis. — Leisk mums išklausyti sprendimą, labai prašau, tėte.

— Prisiekusieji gali grįžti bet kuriuo momentu... — Mes matėme, kad Atikus buvo linkęs nusileisti.

— Na, jei jau viską girdėjote, tai galite pasiklausyti ir pabaigos. Leidžiu visiems grįžti po vakarienės, tik valgykite neskubėdami, nes nieko svarbaus daugiau neįvyks... Jei prisiekusieji dar tarsis, galėsite palaukti drauge su mumis. Tik aš manau, kad viskas jau bus baigta, kol jūs grįšite.

— Manai, kad jį taip greitai išteisins? — paklausė Džemis.

Atikus prasižiojo ir buvo kažką besakąs, bet užsičiaupė ir nuėjo sau.

Aš ėmiau melsti Dievą, kad pastorius Saiksas išsaugotų mūsų vietas, bet tuojau lioviausi, nes prisiminiau, kaip žmonės sujudo, išėjus prisiekusiesiems. Ir šįvakar jie užplūs užkandinę, barą, viešbutį, nebent būtų iš anksto atsigabenę ir vakarienę.

Kelpurnija nusivedė mus namo.

— Jums tik kailį iškaršti! Kur tai matyta — vaikai klausosi tokių dalykų! Misteri Džemi, nejaugi tu nieko geresnio nesugalvojai, kaip nusitempti savo mažą sesutę į tokį teismą? Mis Aleksandrą gali priepuolis ištikti, kai ji tai sužinos. Argi čia vaikams klausytis...

Gatvėje degė žibintai, ir mes, eidami pro juos, matėme apmaudingą Kelpurnijos profilį.

— Aš maniau, misteri Džemi, kad tu ant pečių nešioji ne kopūstą... Ir šauk tu man į galvą! Juk ji tavo maža sesutė! Kur tai matyta, sere! O gal tau visai ne gėda? Gal tu visai supratimo neturi?

Aš džiūgavau. Tiek daug įvykių nutiko per tokį trumpą laiką, visų metų prireiks, kol susigaudysiu juose, o čia dar Kelpurnija duoda pipirų brangiajam savo Džemiui. Kažin kokį dar stebuklą atneš mums šis vakaras? Džemis patenkintas kikeno.

— O ar tau neįdomu sužinoti, kaip ten buvo, Kela?

— Prikąsk liežuvį! Turėtum eiti galvą nuleidęs iš gėdos, o jis dar šaiposi... — Ir Kelpurnija ėmė grasinti Džemiui baisiomis bausmėmis, tačiau Džemis nė nemirktelėjo. Kopdama laipteliais, Kelpurnija sviedė tradicinę savo frazę: — Jeigu misteris Finčas tavęs neišvanos, tai aš išvanosiu! Marš į namus!

Džemis įėjo į vidų išsišiepęs, o Kelpurnija, tylomis linktelėjusi, leido Dilui vakarieniauti su mumis.

— Tik tuojau pat paskambink mis Reičelei ir pasakyk, kur esi, — pasakė ji. — Ji visur lakstė, ieškojo tavęs... Žiūrėk, ko gero, išsiųs tave rytoj rytą atgal į Meridianą.

Mus pasitiko teta Aleksandra ir vos nenualpo, kai Kelpurnija pasakė jai, kur mes buvome. Man pasirodė, kad ji labai įsižeidė, kai mes pasakėme, jog Atikus leido mums grįžti, nes per vakarienę neištarė nė žodžio. Ji tik knaisiojosi po lėkštę, liūdnai įbedusi akis į stalą. Kelpurnija tuo tarpu gausiai mus maitino. Ji įpylė mums pieno, prikrovė bulvių salotų bei kumpio, murmėdama čia tyliau, čia vėl garsiau: „Neturi gėdos...“

— Dabar iš lėto valgykite, — galų gale sukomandavo ji.

Pastorius Saiksas išsaugojo mūsų vietas. Mes labai nustebome išgirdę, kad teismo salė atrodė lygiai taip pat, kaip mums išeinant, tik su menkais pakitimais: prisiekusiųjų vietos buvo tuščios, kaltinamojo nebebuvo, teisėjo Teiloro irgi nebebuvo, bet jis grįžo, kai mes sėdomės į savo vietas.

— Niekas nė nepajudėjo, — tarė Džemis.

— Kai kurie buvo pakilę, kai prisiekusieji išėjo, — tarė pastorius Saiksas. — Vyriškiai atnešė savo moterims pavalgyti, moterys pamaitino vaikus.

— Ar jie jau seniai tariasi? — paklausė Džemis.

— Gal kokį pusvalandį. Dar kalbėjo misteris Finčas ir misteris Džilmeris, o teisėjas Teiloras tarė žodį prisiekusiesiems.

— Ką jis? — paklausė Džemis.

— Ką sakė? O, jis kalbėjo visai neblogai. Aš nieko negalėčiau jam prikišti... Labai teisingai kalbėjo. Jeigu, sako, esate įsitikinę taip, tai turite priimti tokį sprendimą, o jeigu kitaip, tai kitokį nuosprendį. Man atrodė, kad jis kiek linksta į mūsų pusę... — Pastorius Saiksas pasikrapštė pakaušį.

Džemis šyptelėjo.

— Jis neturėtų niekur linkti, pastoriau, bet nesijaudinkite, mes bylą laimėjome, — pasakė jis viską išmanančio žmogaus tonu. — Neįsivaizduoju, kokie prisiekusieji galėtų nuteisti žmogų pagal tokius parodymus, kokius mes girdėjome...

— Nebūkite taip tvirtai įsitikinęs, misteri Džemi. Aš niekada nesu girdėjęs, kad prisiekusieji priimtų nuosprendį negro naudai prieš baltąjį...

Bet Džemis ėmė prieštarauti pastoriui Saiksui, ir mums teko išklausyti ilgus Džemio samprotavimus apie liudytojų parodymus dėl išprievartavimo: jeigu moteris sutinka, tai nėra išprievartavimas, bet ji turi būti bent jau aštuoniolikos metų (pas mus, Alabamoje), o Meijelai buvo devyniolika. Tokiu atveju ji turi spardytis ir rėkti, ir ją reikia nugalėti, įveikti, o geriausia taip trinktelėti, kad išsitiestų be sąmonės. Bet jeigu jai nėra aštuoniolikos, tada viso to nereikia.

— Misteri Džemi, — švelniai pertraukė jį pastorius Saiksas, — mažajai ledi nederėtų klausytis tokių...

— Ai, ji nesupranta, apie ką mes kalbame, — tarė Džemis.

— Čia suaugusiųjų reikalai, tiesa, Paukšteli?

— Visai ne, aš suprantu kiekvieną tavo žodį.

Matyt, aš jį įtikinau, nes Džemis užsičiaupė ir nieko daugiau apie tai nekalbėjo.

— Kiek valandų, pastoriau? — paklausė jis.

— Greitai aštuonios.

Pažvelgusi žemyn, pamačiau apačioje vaikščiojantį Atikų. Susikišęs rankas į kišenes, jis žingsniavo palei langus, paskui palei pertvarą iki prisiekusiųjų vietų. Apžvelgė jų kėdes, įdėmiai pažiūrėjo į teisėją Teilorą, sėdintį savo soste, paskui apsigręžė ir nužygiavo tuo pačiu keliu atgal. Aš sugavau jo žvilgsnį ir pamojavau jam. Į mano sveikinimą jis atsakė linktelėjimu ir žingsniavo toliau.

Misteris Džilmeris stovėjo prie lango ir kalbėjosi su misteriu Andervudu. Bertas, teismo sekretorius, sėdėjo atsilošęs ir užsikėlęs kojas ant stalo; jis be paliovos rūkė.

Jie vieninteliai teismo salėje — Atikus, misteris Džilmeris, giliai įmigęs teisėjas Teiloras ir Bertas — atrodė normaliai. Tokioje sausakimšoje teismo salėje aš dar niekada nebuvau girdėjusi tokios bylos. Tik retkarčiais klyktelėdavo sunerimęs kūdikis ar koks vaikas paskubomis išbėgdavo laukan, bet suaugusieji sėdėjo kaip bažnyčioje. Galerijoje aplink mus, pilni bibliškos kantrybės, sėdėjo ir stovėjo negrai.

Senoviškas teismo laikrodis barkštelėjęs išmušė valandas, aštuonis kurtinančius smūgius, kurie kiaurai mus persmelkė.

Kai jis išmušė vienuolika kartų, aš visai nuleipau: pavargau kovodama su miegu, todėl leidau sau snustelėti, atsišliejusi į pastoriaus Saikso petį. Netrukus krūptelėjusi nubudau ir labai stengiausi nebeužmigti — ėmiau skaičiuoti galvas apačioje: buvo šešiolika plikų, keturiolika buvo galima pavadinti rudom, keturiasdešimt kaštoninių ir visai juodų, ir čia aš prisiminiau, ką man aiškino Džemis tuo laikotarpiu, kai buvo susižavėjęs psichologiniais bandymais: jeigu labai daug žmonių, sakykim, pilnas stadionas, imtų galvoti vieną ir tą patį, pavyzdžiui, kad miške užsidegtų medis, tai tas medis tikrai užsiliepsnotų pats savaime. Kažin kad taip paprašius kiekvieną ten, apačioje, galvoti apie Tomo Robinsono išteisinimą; bet tikriausiai nieko neišeitų, jeigu visi tokie nuvargę kaip aš.

Dilas kietai miegojo, atsirėmęs į Džemio petį, o Džemis sėdėjo tylutėlis.

— Kaip ilgai, ar ne? — paklausiau aš.

— Ilgai, Paukšteli, — patenkintas atsakė jis.

— O iš tavo kalbų atrodė, kad viskas truks penkias minutes.

Džemis pakėlė antakius.

— Yra dalykų, kurių tu nesupranti, — tarė jis, o aš buvau taip pavargusi, kad nesiginčijau.

Matyt, buvau visai išbudusi, nes pasijutau kažkaip keistai. Panašų jausmą buvau patyrusi pernai žiemą, ir mane nukrėtė drebulys, nors vakaras buvo karštas. Tas keistas jausmas vis stiprėjo, kol pasidarė visai toks, kaip aną šaltą vasario rytą, kai tylėjo strazdai giesmininkai, kai dailidės liovėsi stuksenę prie naujo mis Modės namo ir visų kaimynų durys buvo uždarytos sandariai kaip Redlių namuose. Tuščia, apleista, lyg ko laukianti gatvė — ir pilnut pilnutėlė žmonių teismo salė. Troški vasaros naktis tokia pat, kaip anas žiemos rytas. Štai misteris Hekas Teitas įeina į salę ir kažką sako Atikui, ir man atrodo, kad jis avi aulinius batus ir dėvi odinę striukę. Atikus liaujasi tyliai žingsniavęs ir užkelia koją ant kėdės pakojos; jis klausosi misterio Teito ir palengva brauko sau per šlaunį. Rodos, misteris Teitas ims ir pasakys:

— Šaukite, misteri Finčai...

Bet misteris Teitas tarė:

— Prašome tvarkos.

Jo balsas nuskambėjo taip valdingai, kad visi bematant pakėlė galvas. Misteris Teitas išėjo iš salės ir grįžo su Tomu Robinsonu. Jis nulydėjo Tomą į jo vietą šalia Atikaus ir pats pasiliko stovėti šalia. Teisėjas Teiloras sukruto, pasitempė ir įsmeigė akis į tuščias prisiekusiųjų vietas.

Paskui viskas vyko kaip sapne: aš tarsi sapnavau, kad grįžo prisiekusieji, jie judėjo kaip plaukikai po vandeniu, o teisėjo Teiloro balsas skambėjo iš toli ir buvo vos girdimas. Aš pamačiau tai, ką gali pamatyti tik advokato vaikas, ką gali pastebėti tik jis — man atrodė, kad Atikus eina gatve, kelia šautuvą prie peties ir spaudžia gaiduką, o aš jau iš anksto žinau, kad šautuvas neužtaisytas.

Prisiekusieji niekada nežiūri įkaitinamąjį, kurį jie nuteisė, ir dabar nė vienas iš prisiekusiųjų nė nežvilgtelėjo į Tomą Robinsoną. Prisiekusiųjų seniūnas padavė popieriaus lapą misteriui Teitui, tas perdavė jį sekretoriui, o sekretorius — teisėjui...

Aš užsimerkiau. Teisėjas Teiloras skelbė prisiekusiųjų balsus: „Kaltas... kaltas... kaltas... kaltas“ Aš šnairomis dirstelėjau į Džemį: jo pirštai buvo taip tvirtai įsikibę į balkono kraštą, kad net pabalo, o pečiai krūpčiojo, tarsi kiekvienas „kaltas“ būtų dūręs jam į nugarą.

Teisėjas Teiloras kažką pasakė. Jis laikė sugniaužęs rankoje plaktuką, bet nebeldė. Lyg pro dūmus mačiau, kaip Atikus renka popierius nuo stalo ir krauna juos į portfelį. Paskui spragtelėjo portfelio užraktas. Atikus nuėjo prie sekretoriaus ir kažką jam pasakė, linktelėjo misteriui Džilmeriui, paskui grįžo prie Tomo Robinsono ir kažką jam pašnibždėjo. Šnibždėjo laikydamas ranką Tomui ant peties. Paskui Atikus pasiėmė nuo kėdės atlošo švarką ir užsimetė ant nugaros.

Jis išėjo iš salės, bet pro kitas duris negu visuomet. Matyt, jis norėjo greičiau grįžti į namus, nes skubiai žingsniavo pietinių durų link. Aš žiūrėjau į jo galvą kol jis priėjo prie durų. Bet jis nepažvelgė aukštyn.

Kažkas mane pakrutino, bet aš neįstengiau atitraukti akių nuo žmonių apačioje, nuo vienišos Atikaus figūros ant tako.

— Mis Džiną Luiza.

Aš apsižvalgiau. Aplink visi stovėjo. Negrai už mūsų nugarų ir visoje galerijoje buvo pakilę iš savo vietų. Pastoriaus Saikso balsas buvo toks pat tolimas, kaip ir teisėjo Teiloro:

— Stokite, mis Džiną Luiza. Jūsų tėtis išėjo. 22

Dabar atėjo eilė verkti Džemiui. Kai mes brovėmės pro džiūgaujančią minią jo veidu sruvo piktos ašaros.

— Tai neteisinga, — murmėjo jis visą laiką iki aikštės kampo, kur radome mūsų laukiantį Atikų. Atikus stovėjo po žibinto stulpu ir atrodė taip, tarsi nieko nebūtų atsitikę: jo liemenė buvo užsegiota, tvarkingai parištas kaklaraištis, blykčiojo laikrodžio grandinėlė, o jis pats buvo ramus ir santūrus kaip visuomet.

— Tai neteisinga, Atikau, — pasakė Džemis.

— Taip, sūnau, neteisinga.

Mes nuėjome namo.

Teta Aleksandra laukė mūsų. Ji buvo su chalatu, bet aš galėjau eiti lažybų, kad korseto nebuvo nusiėmusi.

— Man labai gaila, broli, — tyliai tarė ji.

Aš niekad nebuvau girdėjusi, kad ji sakytų Atikui „broli“, todėl slapčia žvilgtelėjau į Džemį, bet jis nesiklausė. Jis čia pakeldavo akis į Atikų, čia vėl nudelbdavo į grindis; gal jam atrodė, kad ir Atikus kažkuo kaltas dėl nuosprendžio Tomui Robinsonui.

— Kas jam? — paklausė tetulė, rodydama į Džemį.

— Greitai atsipeikės, — tarė Atikus. — Byla jį per daug sukrėtė. — Mūsų tėvas atsiduso. — Eime miegoti. Jeigu anksti neatsikelsiu, nežadinkite manęs.

— Pirmiausia, aš manau, nereikėjo leisti jiems...

— Čia jų tėvynė, Aleksandra, — tarė Atikus. — Jeigu mes ją taip sutvarkėme, tai tegu jie mokosi joje gyventi.

— Bet jiems nėra reikalo vaikščioti po teismus ir terliotis tame...

— Ten tas pats Meikombas, kaip ir misionierių draugijos arbatėlėse.

— Atikau... — tetos Aleksandros akyse pasirodė išgąstis. — Kam kam, o tau nederėtų dėl to tūžti.

— Aš nesu įtūžęs, aš tiesiog pavargęs. Einu miegoti.

— Atikau, — niūriai pašaukė Džemis.

Jis atsigręžė tarpduryje.

— Taip, sūnau?

— Kaip jie galėjo taip padaryti, kaip galėjo?

— Nežinau kaip, bet padarė. Jie darydavo taip anksčiau, padarė šį vakarą ir vėl darys... ir man atrodo, kad dėl to verkia tik vaikai. Labos nakties.

Rytmetį viskas atrodė ne taip baisu. Atikus atsikėlė kaip visuomet su gaidžiais, ir mes, atslinkę į svetainę, jau radome jį, įnikusį į „Mobilo kroniką“. Apsimiegojusiame Džemio veide Atikus perskaitė klausimą, kurio tas dar neįstengė balsu pasakyti.

— Palauk dar, nesijaudink, — įtikinėjo jį Atikus, kai ėjome į valgomąjį. — Mes dar pakovosime. Dar paduosime apeliaciją, ir mums gali pasisekti. Šimts pypkių, Kela, kas gi čia? — Atikus įbedė akis į savo lėkštę.

— Tomo Robinsono tėvukas šįryt atsiuntė mums viščiuką. Aš jį ir iškepiau.

— Pasakyk jam, kad man didelė garbė — dievaži, pats prezidentas pusryčiams nevalgo viščiukų. O kas čia?

— Vyniotinės bandelės, — atsakė Kelpurnija. — Estelė atsiuntė jų iš viešbučio virtuvės.

Atikus nustebęs žiūrėjo į ją, o ji tęsė:

— Jūs geriau nueikite į virtuvę, misteri Finčai, pažiūrėkite, kas ten darosi.

Mes nusekėme paskui Atikų. Virtuvės stalas lūžo nuo visokių gėrybių: sūdytos kiaulienos, pomidorų, pupų, net vynuogių. Pamatęs stiklainį marinuotų kiaulės kojų, Atikus šyptelėjo.

— Kaip manote, ar tetulė leis man graužti tas kojos valgomajame?

— Viską radau šį rytą ant laiptelių prie kiemo durų, — pasakė Kelpurnija. — Jie... jie labai jums dėkingi, misteri Finčai. Juk... juk tai nėra įžūlumas, tiesa?

Atikaus akys buvo pilnos ašarų. Valandėlę jis tylėjo.

— Pasakyk, kad aš jiems labai dėkoju, — tarė jis. — Pasakyk... pasakyk jiems, kad taip daugiau nedarytų. Gyventi dabar nelengva...

Jis išėjo iš virtuvės, valgomajame atsiprašė tetos Aleksandros, užsidėjo skrybėlę ir išėjo į miestą.

Koridoriuje išgirdome Dilo žingsnius, ir Kelpurnija paliko ant stalo Atikaus neliestą lėkštę. Kramtydamas valgį it triušis, Dilas papasakojo, kaip mis Reičelė reagavo į vakarykščius įvykius: jeigu toks žmogus kaip Atikus Finčas mėgina pramušti sieną kakta, tai ką gi — kakta jo paties.

— Aš būčiau jai pasakęs, — niurnėjo Dilas, grauždamas viščiuko šlaunelę, — bet šį rytą su ja sunku susikalbėti. Sakė pusę nakties nemiegojusi, manęs pasigedusi, norėjusi pranešti šerifui, kad ieškotų manęs, bet jis buvęs teisme.

— Turėtum pasisakyti jai, kur išeini, — pasakė Džemis.

— Kam ją nervinti.

Dilas kantriai atsiduso.

— Aš jai šimtą kartų sakiau, kur einu... Matyt, jai iš vieno matosi du. Dievaži, ji kiekvieną rytą per pusryčius išmaukia puslitrį... Aš žinau, dvi pilnas stiklines. Savo akimis mačiau.

— Taip nekalbėk, Dilai, — tarė teta Aleksandra. — Vaikui nedera taip kalbėti. Tai begėdiška.

— Kodėl begėdiška, mis Aleksandra? Argi sakyti tiesą yra begėdiška?

— Taip, kaip tu sakai, — begėdiška.

Džemis žybtelėjo į tetulę akimis, bet pasakė Dilui:

— Eime. Gali tas vynuoges pasiimti.

Išėję į priekinę verandą pamatėme, kad mis Stefanija Kroford springdama pasakoja kažką mis Modei Atkinson ir misteriui Eiveriui. Jie nužvelgė mus ir toliau kalbėjosi. Džemis grėsmingai krenkštelėjo. Aš gailėjausi, kad neturiu šautuvo.

— Nepakenčiu, kai suaugusieji žiūri į mane, — tarė Dilas. — Pasijuntu, lyg būčiau ką padaręs.

Mis Modė šūktelėjo Džemiui prieiti.

Sunkiai atsidusęs, Džemis nulipo nuo sūpuoklių.

— Ir mes su tavimi, — pasakė Dilas.

Mis Stefanijos nosis ištįso iš smalsumo. Jai labai rūpėjo, kas gi mums leido eiti į teismą... Ji pati mūsų nematė, bet šiandien visas miestas žinojo, kad mes sėdėjome negrų galerijoje. Ar Atikus pats mus ten pasodino? Ar mes ten turėjome kuo kvėpuoti tarp visų tų?.. Ar Paukštelis suprato viską, ką ten?.. Turbūt mums labai apmaudu, kad mūsų tėtis pralaimėjo?

— Užteks, Stefanija. — Mis Modės balsas buvo ledinis.

— Aš negaliu visą dieną stovėti verandoje... Džemi Finčai, aš norėčiau sužinoti, ar tu ir tavo bendražygiai valgys pyrago? Kėliausi penktą valandą ir kepiau, todėl tu verčiau neatsisakyk. Lik sveika, Stefanija. Viso labo, misteri Eiveri.

Mis Modės virtuvėje ant stalo buvo didelis pyragas ir du maži pyragėliai. Mažųjų turėjo būti trys. Matyt, mes negalėjome nuslėpti savo nustebimo — nejaugi mis Modė būtų pamiršusi Dilą. Bet viską supratome tada, kai ji atpjovė Džemiui gabalą iš didžiojo pyrago.

Valgydami mes supratome — šitokiu būdu mis Modė duoda mums suprasti, kad jos santykiai su mumis lieka nepasikeitę. Ji tylėdama sėdėjo ant taburetės ir žiūrėjo į mus. Staiga ji pasakė:

— Nesikrimsk, Džemi. Viskas gyvenime nėra taip blogai, kaip atrodo.

Kai mis Modė kambaryje ruošdavosi ilgai kalbai, ji išskėsdavo pirštus ant kelių ir liežuviu pasitaisydavo dirbtinius dantis. Tą patį ji padarė dabar, ir mes laukėme.

— Aš tiesiog noriu pasakyti, kad pasaulyje yra žmonių, kuriems dėl savo kilmės tenka už mus dirbti pačius nemaloniausius darbus. Jūsų tėvas yra vienas iš tokių žmonių.

— Gerai jau, gerai, — atsiduso Džemis.

— Ką čia „gerai“, gerbiamasis, — pasakė mis Modė, pajutusi neviltį Džemio balse. — Tu dar nepakankamai didelis, kad įvertintum mano žodžius.

Džemis sėdėjo įsmeigęs akis į nebaigtą valgyti pyrago gabalą.

— Jaučiuosi, lyg būčiau vikšras kokone, — pasakė jis. — Lyg būčiau lėliukė ir miegočiau sau šiltai suvystytas. Aš visada maniau, kad meikombiečiai — geriausi žmonės pasaulyje. Tokie jie man atrodė.

— Mes patys laimingiausi žmonės pasaulyje, — tarė mis Modė. — Mums labai retai reikia įrodinėti, kad esame krikščionys, o kai prireikia, turime tam tokių žmonių kaip Atikus.

Džemis karčiai šyptelėjo.

— Būtų gerai, kad visi žmonės taip galvotų.

— Nustebtum sužinojęs, kiek daug yra taip galvojančių.

— Kur jie? — Džemis pakėlė balsą. — Kas mūsų mieste bent pirštą pajudino padėti Tomui Robinsonui, kas?

— Pirmiausia jo bičiuliai negrai, paskui tokie žmonės kaip mes. Kaip teisėjas Teiloras. Kaip misteris Hekas Teitas. Liaukis krimtęsis ir pajudink smegenis, Džemi. Ar tau neatėjo į galvą, kad teisėjas Teiloras neatsitiktinai paskyrė Atikų ginti tą kaltinamąjį? Kad teisėjas Teiloras turėjo savų sumetimų?

Tikrai! Kai kaltinamasis pats negalėdavo pasisamdyti gynėjo, teismas paprastai skirdavo Maksvelą Griną, jauniausią Meikombo advokatą, kuris dar neturėjo didelės praktikos. Ir būtent Maksvelas Grinas turėjo ginti Tomą Robinsoną.

— Pagalvok apie tai, — kalbėjo mis Modė. — Čia nebuvo atsitiktinumas. Vakar vakare sėdėjau verandoje ir laukiau. Laukiau, kol jūs visi grįšite iš teismo, ir laukdama galvojau, kad Atikus Finčas nelaimės, kad jis negali laimėti, bet jis vienintelis žmogus šitame krašte, galintis priversti prisiekusiuosius taip ilgai tūnoti užsidarius dėl tokios bylos. Ir aš pagalvojau pati sau — jeigu taip, tai mes jau žengiame į priekį vieną žingsnį, tegu ir visai mažytį, bet vis dėlto žingsnį...

— Kalbos kalbomis... bet kodėl gi nė vienas krikščionis teisėjas ar advokatas negali sudoroti barbariškų prisiekusiųjų? — sumurmėjo Džemis. — Tegu tik aš užaugsiu...

— Apie tai turi pasikalbėti su tėvu, — tarė mis Modė.

Nulipome naujais vėsiais mis Modės laipteliais į saulės šviesą ir pamatėme misterį Eiverį, tebeplepantį su mis Stefanija Kroford. Tik jie buvo paėjėję toliau ir stovėjo palei mis Stefanijos namą. Prie jų artinosi mis Reičelė.

— Užaugęs tikriausiai būsiu klounas, — tarė Dilas.

Mudu su Džemiu net stabtelėjome iš nustebimo.

— Taip, gerbiamieji, klounas, — tarė jis. — Aš nemoku bendrauti su žmonėmis, aš tik juoktis iš jų galiu. Ot, įstosiu į cirką ir plyšiu juokais.

— Apsirinki, Dilai, — pasakė Džemis. — Klounai yra liūdni, juokiasi ne jie, o žmonės iš jų.

— Na, o aš būsiu kitoks klounas. Aš stovėsiu scenos viduryje ir juoksiuos iš žmonių. Ana, žiūrėkit, — parodė jis, — joms tik ant šluotų jodinėti. Teta Reičelė jau visai pasiruošusi.

Mis Stefanija ir mis Reičelė taip smarkiai mojavo mums, kad Dilas pasirodė mums visai teisus — piktos raganos.

— Po šimts, — atsiduso Džemis. — Tikriausiai nemandagu būtų neprieiti.

Kažkas buvo atsitikę. Misteris Eiveris buvo visas raudonas — jį užpuolė toks čiaudulys, kad vos neišvertė mūsų iš kojų, kai mes priėjome artyn. Mis Stefanija visa virpėjo iš susijaudinimo, o mis Reičelė nutvėrė Dilą už peties.

— Eik į kiemą ir niekur nesirodyk, — pasakė ji. — Gatvėje pavojinga.

— Kas atsitiko? — paklausiau aš.

— Dar negirdėjote? Visas miestas ūžia...

Tą akimirką į verandą išėjo teta Aleksandra ir pašaukė mus, bet ji pasivėlino. Mis Stefanija su malonumu išklojo mums: šį rytą misteris Bobas Juelas sustabdė Atikų prie pašto, spjovė jam į veidą ir pareiškė, kad vis tiek jį sutvarkys, net jei reikės galvą padėti. 23

— Būtų geriau, kad Bobas Juelas nekramtytų tabako, — tiek pasakė apie šitą atsitikimą Atikus.

O mis Stefanija Kroford dar papasakojo: Atikus išėjo iš pašto, ir tada prie jo prišoko misteris Juelas, išplūdo jį, apspjovė ir net pagrasino nužudyti. Mis Stefanija (kai ji pasakojo tą patį antrą kartą, tai išėjo, kad ji pati, eidama iš laikraščių kiosko, viską matė savo akimis) pasakė, kad Atikus nė nemirktelėjo, tik išsitraukė nosinę, nusišluostė veidą ir stovėjo, leisdamas misteriui Juelui plūsti save tokiais žodžiais, kurių ją pats nelabasis nepriverstų pakartoti. Misteris Juelas buvo didelis keikūnas, o kai Atikus klausėsi jo žodžių visai ramiai, tai tas neištvėrė nepaklausęs: „Per daug išdidus muštis, juodasnukių padlaižy?“ O Atikus į tai atsakęs: „Ne, per senas“. Tada Atikus susikišęs rankas į kišenes ir nuėjęs sau. Kas tiesa, tai tiesa, sakė mis Stefanija. Atikus Finčas kartais taip atrėžia, kad nieko nepridėsi.

Mudu su Džemiu klausėmės be ypatingo malonumo.

— Ir vis dėlto, — pasakiau aš, — kadaise jis buvo taikliausias šaulys visoje apygardoje. Jis galėjo...

— Jis juk nevaikščios su ginklu, Paukšteli. Jis ir neturi jo... — pasakė Džemis. — Net aną naktį prie kalėjimo nepasiėmė ginklo. Jis sakė — jei nešiojiesi ginklą, tai lyg prašaisi, kad į tave kas šautų.

— Čia kitas dalykas, — pasakiau aš. — Mes galime paprašyti jo, kad pasiskolintų šautuvą.

Taip mes ir padarėme, ir Atikus atsakė mums:

— Nesąmonė.

Dilas pareiškė, kad mes turime apeliuoti į gerą Atikaus širdį: juk mums teks badauti, jeigu misteris Juelas jį nužudys. Negana to, mus ims auklėti teta Aleksandra, ir mes visi žinome, kad nebūtų dar Atikus užkastas į žemę, o ji jau būtų išvariusi Kelpurniją. Džemis pasakė, kad gal jį paveiktų, jeigu aš imčiau verkti ir raičiotis ant grindų, juk aš maža, be to, — mergaitė. Aš taip ir padariau, bet ir tai nepadėjo.

Mes nusiminę slankiojome aplink namus, nenorėjome valgyti, nežaidėme, ir tada Atikus suprato, kad mes tikrai labai išsigandę. Vieną vakarą jis pakišo Džemiui naują žurnalą apie futbolą. Pamatęs, kad Džemis tik abejingai pervertė puslapius ir numetė žurnalą į šalį, Atikus paklausė:

— Kas tave slegia, sūnau?

Džemis atsakė tiesiai:

— Misteris Juelas.

— Kas atsitiko?

— Nieko neatsitiko. Mes bijome dėl tavęs ir manome, kad turėtum kažką daryti.

Atikus kreivai šyptelėjo.

— Ką daryti? Pasirašyti su juo nepuolimo paktą?

— Kai žmogus sako, kad nori tave užmušti, tai jis turbūt iš tikrųjų to nori.

— Kai sakė, tada ir norėjo, — tarė Atikus. — Pasistenk, Džemi, bent akimirkai įlįsti į Bobo Juelo kailį. Teisme aš įrodžiau, kad negalima tikėti nė vienu jo žodžiu, jeigu juo išvis kas nors tikėjo. O jam reikėjo ant ko nors išlieti savo pyktį — tokie žmonės visada taip daro. Jis spjovė man į veidą ir pagrasino, bet aš sutinku priimti tuos įžeidimus, jei tuo išgelbėčiau Meijelą Juel nuo papildomos pylos. Kam nors tikrai turėjo nuo jo kliūti, tai geriau tegu kliūva man negu visai krūvai jo vaikų namuose. Supratai?

Džemis linktelėjo.

Teta Aleksandra įėjo į kambarį kaip tik tuo metu, kai Atikus sakė:

— Mums nėra ko bijoti Bobo Juelo, aną rytą jis padarė viską, ką galėjo.

— O aš kitaip galvoju, Atikau, — tarė ji. — Tokie gali kažin ką padaryti iš keršto. Juk tu žinai, kokie tai žmonės.

— O ką jis man galėtų padaryti, Aleksandra?

— Kokią nors niekšybę iš pasalų, — tarė teta Aleksandra. — Gali tuo neabejoti.

— Meikombe sunku padaryti ką nors iš pasalų, — atsakė Atikus.

Ir mes daugiau nebebijojome. Vasara slinko rudeniop, ir mes džiaugėmės paskutinėmis atostogų dienomis. Atikus užtikrino, kad Tomui Robinsonui nieko neatsitiks, kol aukštesnysis teismas nepersvarstys jo bylos, kad Tomas turi daug šansų išeiti į laisvę, o blogiausiu atveju įvyks dar vienas teismas. Tuo metu Tomas Robinsonas buvo Česterio apygardoje, Enfildo fermos kalėjime, septyniasdešimt mylių nuo Meikombo. Aš paklausiau Atikų, ar jo žmona ir vaikai gali pasimatyti su juo, bet Atikus atsakė, kad ne.

— O jeigu apeliacija nepadės? — paklausiau aš vieną vakarą. — Ką jam darys?

— Pasodins į elektros kėdę, — atsakė Atikus, — jei tik gubernatorius nepakeis nuosprendžio. Dar ne laikas jaudintis, Paukšteli. Mes turime daug šansų.

Džemis tysojo ant sofos, skaitydamas „Populiariąją mechaniką“. Jis pakėlė galvą.

— Tai neteisinga. Nors jis ir kažkiek kaltas, bet nieko neužmušė. Jis niekam neatėmė gyvybės.

— Tu žinai, kad Alabamoje už išprievartavimą skiriama mirties bausmė, — tarė Atikus.

— Taip, tėti, bet prisiekusieji neturėjo pasmerkti jo mirčiai... Jeigu būtų norėję, būtų nuteisę jį dvidešimt penkerius metus.

— Dvidešimt penkeriems metams, — pataisė Atikus. — Tomas Robinsonas yra negras, Džemi. Nė vienas prisiekusysis šiame krašte nepasakys: „Mes manome, kad tu kaltas, bet ne taip jau labai, todėl mūsų nuosprendis bus švelnesnis.“ Negrą jie gali arba visai išteisinti, arba griežčiausiai nubausti.

Džemis papurtė galvą.

— Aš žinau, kad tai neteisinga, bet nesuprantu, kodėl taip išeina...

Galbūt už išprievartavimą nereikėtų bausti mirties bausme...

Atikus numetė laikraštį ant grindų šalia kėdės. Jis pasakė, kad pritaria įstatymui dėl išprievartavimo, net labai pritaria, o kad kaltintojas reikalauja mirties nuosprendžio ir prisiekusieji priima jį, remdamiesi vien netiesioginiais įrodymais — čia jau didelė blogybė. Jis žvilgtelėjo į mane, pamatė, kad aš klausausi, ir paaiškino:

— Sakykime, kai žmogus teisiamas už žmogžudystę, reikia, kad būtų bent keli savo akimis nusikaltimą matę liudytojai. Kažkas turi pasakyti: „Taip, aš ten buvau ir mačiau, kaip jis paspaudė gaiduką“

— O kiek žmonių buvo pakarta, remiantis vien tik netiesioginiais įrodymais? — paklausė Džemis.

— Aš žinau, ir ne vienas tikriausiai buvo vertas kartuvių, bet jeigu liudytojų nėra, visada lieka abejonė, kartais tik šešėlis abejonės. Įstatymas vadina tai „protinga abejone“, bet man atrodo, kad ir to šešėlio neturėtų būti, nes tokiu atveju lieka galimybė, tegu ir labai menkutė, kad teisiamasis nekaltas.

— Tai vėl išeina, kad dėl visko kalti prisiekusieji. Reikia vyti šalin tokius prisiekusiuosius, — ryžtingai pareiškė Džemis.

Atikus stengėsi nešyptelėti, bet jam nepasisekė.

— Tu labai jau griežtas mūsų atžvilgiu, sūnau. Aš manau, kad turėtų būti geresnė išeitis. Reikėtų pakeisti įstatymą. Pakeisti taip, kad tik teisėjai turėtų teisę priimti lemiamą sprendimą kai kaltinamasis baudžiamas mirties bausme.

— Tai nuvažiuok į Montgomerį ir pakeisk įstatymą.

— Tu net neįsivaizduoji, kaip tai sunku padaryti. Aš nesulauksiu, kol jis bus pakeistas, o tu, jeigu sulauksi, irgi būsi jau senis.

Bet Džemis neatlyžo.

— Ne, sere, prisiekusiuosius reikia vyti šalin. Juk Tomas nebuvo kaltas, o jie pasakė, kad kaltas.

— Tomas būtų laisvas, sūnau, jei prisiekusiųjų vietose sėdėtum tu ir dar vienuolika tokių pat berniukų, — tarė Atikus. — Tu dar nesusidūrei gyvenime su tuo, kas kliudo žmogui protingai mąstyti. Tie dvylika prisiekusiųjų kasdieniniame gyvenime yra visai protingi žmonės, bet tu pats matei — kažkas ėmė ir sumaišė jiems protą. Panašų atsitikimą matei ir aną naktį prie kalėjimo. Toji gauja pasitraukė ne todėl, kad būtų susipratusi, o todėl, kad mes buvome ten. Kažkas yra mūsų gyvenime, kas verčia žmones pamesti galvas, — jie nori būti teisingi, bet negali. Mūsų teismuose, jei tik baltasis stoja prieš negrą visada laimi baltasis. Apgailėtini faktai, bet faktai.

— Ir vis tiek tai neteisinga, — atkakliai tvirtino Džemis. Jis pastukseno kumščiu sau į kelį. — Negalima nuteisti žmogaus dėl tokių įrodymų, negalima, ir gana.

— Tu nebūtum galėjęs, o jie galėjo ir nuteisė. Augdamas pastebėsi panašių dalykų. Teisme žmogus turėtų rasti daugiausia teisybės, nepaisant to, kokios spalvos jo oda, bet žmonės atsineša savo neapykantą ir į prisiekusiųjų suolą. Paaugęs pamatysi, kaip baltasis kiekviename žingsnyje apgaudinėja negrą, bet niekada nepamiršk, ką tau dabar pasakysiu, — jeigu baltasis apgauna negrą, tai nesvarbu, kas jis — ar turtingas, ar iš pačios geriausios šeimos, — jis vis tiek yra šlamštas.

Atikus kalbėjo tyliai, bet paskutinis žodis mus sutrikdė. Aš pakėliau galvą — Atikus atrodė įsikarščiavęs.

— Man užvis bjauriausia, kai baltasis niekšas naudojasi negro tamsumu. Neapgaudinėkite savęs — sąskaita mums vis auga, ir vieną gražią dieną už viską turėsime sumokėti. Tikiuosi, kad jums, vaikai, neteks to patirti.

Džemis pasikasė galvą. Ir staiga išplėtė akis.

— Atikau, — pasakė jis, — o kodėl prisiekusiųjų suole niekada nesėdi tokie žmonės kaip mes arba mis Modė? Tarp prisiekusiųjų niekada nepamatysi nė vieno meikombiečio; visi jie iš provincijos.

Atikus atsilošė savo supamojoje kėdėje. Kažkodėl jis žiūrėjo į Džemį labai patenkintas.

— Aš laukiau, kada tau dingtelės šita mintis, — tarė jis. — Priežasčių daugybė. Pirmiausia mis Modė negali sėsti į prisiekusiųjų suolą, nes ji moteris...

— Tai Alabamoje moterims negalima? — pasipiktinau aš.

— Negalima. Tikriausiai dėl to, kad gležnos mūsų damos būtų apsaugotos nuo tokių nešvarių dalykų kaip Tomo byla. Be to, — šyptelėjo Atikus, — aš abejoju, ar galėtume bent vieną bylą išspręsti iki galo, nes damos vis klausinėtų ir klausinėtų be galo.

Mudu su Džemiu nusijuokėme. Įspūdingai atrodytų mis Modė prisiekusiųjų suole. O misis Djuboz sėdėtų savo krėsle ant ratukų: „Liaukis stuksenęs, Džonai Teilorai, aš noriu kai ko paklausti šitą žmogų.“ Gal ir teisūs buvo mūsų proseniai.

— Na, o tokie žmonės kaip mes, — kalbėjo Atikus, — irgi kada nors atsiims. Mes turime tokius prisiekusiuosius, kokių patys nusipelnėme. Pirmiausia šaunieji Meikombo piliečiai tokiais dalykais nesidomi.

Antra — jie bijo. Negana to...

— Ko bijo? — paklausė Džemis.

— Na, pavyzdžiui, jeigu misteriui Linkui Dizui reikėtų spręsti, kokią kompensaciją turėtų sumokėti, sakykim, mis Reičelė mis Modei, jeigu būtų partrenkusi ją automobiliu. Bet Linkui būtų nesmagu netekti vienos ar kitos savo pirkėjos, ar ne? Taigi jis sakytų teisėjui Teilorui negalįs sėsti į prisiekusiųjų suolą, nes neturįs ką palikti savo vietoje parduotuvėje. Ir teisėjas Teiloras jį paleistų. Jis kartais baisiai pyksta, bet atleidžia.

— O kodėl jis turėtų galvoti, kad jos abi iš jo nebepirktų? — paklausiau aš.

Džemis pasakė:

— Mis Reičelė nebepirktų, o mis Modė pirktų. Juk prisiekusieji balsuoja slaptai, tiesa, Atikau?

Mūsų tėvas trumpai nusijuokė.

— Tau dar reikia nueiti ilgą kelią. Taip, prisiekusiojo žodis yra slaptas. Prisiekusiojo vardas įpareigoja žmogų turėti apie ką nors savo nuomonę ir ją pareikšti. O žmonės nemėgsta to daryti. Kartais tai labai nemalonu.

— Tomo prisiekusieji tikriausiai labai greitai pasakė savo nuomonę, — sumurmėjo Džemis.

Atikus pačiupinėjo laikrodžio kišenėlę.

— Ne, nelabai greitai, — jis kalbėjo ne tiek mums, kiek sau pačiam. — Ir vienas dalykas privertė mane pagalvoti, kad čia galbūt yra pradžia. Prisiekusieji tarėsi ne vieną valandą. Kad ir koks nepalankus būtų nuosprendis, bet paprastai jie paskelbia jį per keletą minučių. O šį kartą... — jis nutilo ir pažvelgė į mus. — Jums tikriausiai bus įdomu sužinoti, kad vieną prisiekusiųjų jiems teko ilgokai įkalbinėti — iš pradžių tas asmuo reikalavo Tomą išteisinti.

— Kas jis? — Džemis labai nustebo.

Atikaus akys suspindėjo.

— Neturėčiau sakyti, bet šį kartą pasakysiu. Tai vienas iš jūsų bičiulių, gyvenančių Senajame Sareme...

— Iš Kaningemų? — šūktelėjo Džemis. — Iš... bet aš ten nemačiau Kaningemų... Tu, matyt, juokauji. — Džemis žiūrėjo į Atikų iš padilbų.

— Jų giminaitis. Tarsi nujausdamas, aš jo nenušalinau. Tarsi nujausdamas. O juk galėjau nušalinti.

— Garbės žodis! — Džemis buvo labai nustebęs. — Čia jie nori jį užmušti, čia apsisukę nori paleisti laisvėn... Kaip gyvas nesuprasiu tų žmonių.

Atikus pasakė, kad juos reikia tik pažinti. Jis pasakė, kad Kaningemai nieko iš kitų žmonių nėra paėmę ar priėmę nuo tos dienos, kai jie atkeliavo į Naująjį pasaulį. Jis pasakė apie juos dar vieną dalyką: jeigu jau kartą pelnei jų pagarbą, tai jie už tave galvą guldys. Ir Atikui pasirodę, o gal tik pasivaidenę, kad aną naktį, traukdamiesi nuo kalėjimo, jie pradėję gerbti Finčus. Ir dar Atikus pasakė, kad niekas neprivers Kaningemo pakeisti savo nuomonės, nebent tik stebuklas, ir tai tik drauge su kitu Kaningemu.

— Būtų tarp prisiekusiųjų dar vienas toks, ir jiems niekaip nepavyktų paskelbti mirties nuosprendžio.

— Tai tu sakai, kad tyčia nenušalinai iš prisiekusiųjų žmogaus, kuris aną naktį norėjo tave užmušti? — lėtai paklausė Džemis. — Kaip tu galėjai šitaip rizikuoti, Atikau, kaip tu galėjai?

— Gerai pagalvojęs suprasi, kad aš visai nerizikavau. Koks skirtumas tarp žmogaus, pasiruošusio pasmerkti, ir kito, lygiai taip pat pasiruošusio tą padaryti? O tarp žmogaus, pasiruošusio pasmerkti, ir kito, bent kiek išmušto iš vėžių, šioks toks skirtumas yra, ar ne? Iš visų tik jis vienintelis galėjo susvyruoti.

— O kas jis yra misteriui Valteriui Kaningemui? — paklausiau aš.

Atikus pakilo, pasirąžė ir nusižiovavo. Mums dar nebuvo laikas eiti gulti, bet mes žinojome, kad Atikus nori paskaityti. Jis pakėlė laikraštį nuo žemės, sulenkė jį perpus ir lengvai plekštelėjo man per viršugalvį.

— Leisk pagalvoti, — subumbėjo jis. — Aha, taip. Dvigubas pirmos eilės pusbrolis.

— Kaip suprasti?

— Dvi seserys ištekėjo už dviejų brolių. Daugiau tau neaiškinsiu — pati pasuk galvą.

Aš galvojau, galvojau ir nusprendžiau: jeigu aš ištekėčiau už Džemio, o Dilas turėtų seserį, kurią vestų, tai mūsų vaikai būtų dvigubi pirmos eilės pusbroliai.

— Kad juos kur galas, Džemi, — pasakiau aš, kai Atikus išėjo, — tai keisti žmonės. Jūs girdėjote, tetule?

Teta Aleksandra vąšeliu nėrė kilimėlį ir nežiūrėjo į mus, bet klausėsi. Ji sėdėjo kėdėje, pasistačiusi šalia krepšelį su siūlais ir išskleidusi kilimėlį ant kelių. Man visada būdavo neaišku, kodėl damos neria vilnonius kilimėlius, kai naktys tokios karštos.

— Girdėjau, — atsakė ji.

Prisiminiau tą nelaimingą istoriją, kaip aš kadaise stojau ginti jaunojo Valterio Kaningemo. Dabar džiaugiausi, kad tąkart jį gyniau.

— Kai prasidės mokslai, pasikviesiu Valterį pas mus pietų, — tariau aš, pamiršusi savo pasiryžimą prikulti jį, kai tik pamatysiu. — Kartais jis galės pabūti pas mus ir po pamokų. Vakare Atikus jį nuvežtų į Senąjį Saremą. Gal kada jis ir pernakvotų pas mus, kaip manai, Džemi?

— Ateis laikas — pažiūrėsime, — tarė teta Aleksandra. Jos žodžiai buvo grėsmingi, jie niekada nereikšdavo sutikimo. Nustebusi atsigręžiau į ją.

— Kodėl ne, tetule? Jie — geri žmonės.

Ji pažvelgė į mane pro akinių viršų.

— Aš nė kiek neabejoju, kad jie geri žmonės, Džiną Luiza. Bet jie ne iš mūsų rato.

— Teta nori pasakyti, kad jie netašyti, Paukšteli, — tarė Džemis.

— O ką tai reiškia?

— Na, neišprusę. Tokie, kurie mėgsta džiazą ir panašius dalykus.

— Tai kas, aš irgi...

— Nekalbėk kvailysčių, Džiną Luiza, — tarė teta Aleksandra. — Priežastis kita. Valterį Kaningemą galima nuprausti, nušveisti kuo švariausiai, apauti batais, apvilkti nauju kostiumu, bet jis vis tiek niekada neprilygtų Džemiui. Be to, toji šeima linkusi girtauti. Finčų šeimos moterys nesidomi tokiais žmonėmis.

— Tetu...ule, — nutęsė Džemis, — jai eina tik devinti metai.

— Tegu jau dabar žino.

Teta Aleksandra pasakė — kaip kirviu nukirto. Aš gerai prisiminiau, kaip ji paskutinį kartą atsistojo man skersai kelio. Aš taip ir nesupratau kodėl. Tąkart aš sumaniau aplankyti Kelpurniją jos namuose — man labai norėjosi pabūti jos viešnia, pažiūrėti, kaip ji gyvena, kas jos draugai. Bet tai pasirodė taip pat neįmanoma, kaip pamatyti kitą mėnulio pusę. Šį kartą tetos taktika buvo kitokia, bet tikslas tas pats. Gal ji dėl to ir atvažiavo pas mus gyventi, kad padėtų mums išsirinkti draugus. Ir aš ginčijausi su ja kiek įmanydama:

— Jeigu jie geri žmonės, tai kodėl aš negaliu būti gera Valteriui?

— Aš nesakiau, kad tu negali būti jam gera. Tu turi būti draugiška ir mandagi su juo, turi būti maloni su visais, mieloji. Bet neprivalai kviestis jo į namus.

— O jeigu jie būtų mūsų giminaičiai, tetule?

— Bet jie nėra giminaičiai, o jeigu ir būtų, aš sakyčiau tą patį.

— Tetule, — prabilo Džemis. — Atikus sako, kad draugą gali pasirinkti, o giminaičių nepasirinksi, jie ir liks giminaičiai, pripažinsi juos ar ne, todėl labai kvaila yra nepripažinti.

— Tikiu, kad jūsų tėvas galėjo taip pasakyti, — tarė teta Aleksandra, — bet aš niekada nesutiksiu, kad Džiną Luiza pasikviestų Valterį Kaningemą į šiuos namus. Net jei jis būtų ir dvigubos eilės pusbrolis, vis tiek nebūtų pageidaujamas šiuose namuose, nebent jis ateitų pas Atikų kokiu nors reikalu. Ir užteks apie tai kalbėti.

Ji pasakė griežčiausią NE, bet šį kartą turės paaiškinti kodėl.

— Bet aš noriu žaisti su Valteriu, tetule, tai kodėl negalima?

Ji nusiėmė akinius ir įbedė į mane akis.

— Aš tau pasakysiu kodėl, — tarė ji. — Todėl, kad... Valteris... yra... iš padugnių, štai kodėl tau negalima žaisti su juo. Aš neleisiu tau bičiuliautis su juo, perimti jo įpročius ir dar dievai žino ką. Tavo tėvui ir taip užtenka vargo su tavimi.

Nežinau, ką būčiau padariusi, jeigu Džemis nebūtų manęs sulaikęs. Jis apkabino mane rankomis per pečius ir nusivedė į savo kambarį gailiai raudančią. Atikus išgirdo mus ir kyštelėjo galvą į kambarį.

— Nieko, tėti, — sausai pasakė Džemis. — Nieko baisaus.

Atikus dingo už durų.

— Imk, Paukšteli, pakramtyk.

Džemis iš kišenės išsitraukė kramtomosios gumos gabalėlį. Užtrukau penkias minutes, kol kietą gabalėlį paverčiau maloniu minkštu gumulėliu.

Džemis tvarkė savo tualetinį staliuką. Jo plaukai styrojo ant viršugalvio ir pakaušio, ir aš pagalvojau, kad kažin ar kada nors jie bus tokie, kaip suaugusio vyro. O gal jam reikėtų nusiskusti ir auginti juos iš naujo, tada jie dailiai gultų prie galvos? Aš pastebėjau, kad jo antakiai pasidarė tankesni, o jis pats suliesėjo. Ir sparčiai augo.

Džemis atsigręžė ir, matyt, pagalvojęs, kad aš vėl pradėsiu bliauti, pasakė:

— Jeigu prižadi niekam nesakyti, aš tau kai ką parodysiu.

Aš linktelėjau galvą. Droviai šypsodamasis, jis atsisagstė marškinius.

— Kas čia?

— Nematai?

— Ne.

— Ogi plaukai.

— Kur?

— Štai čia. Žiūrėk.

Jis ką tik buvo mane paguodęs, todėl aš pasakiau, kad labai gražiai atrodo, nors iš tiesų nieko nemačiau.

— Tai tikrai labai puiku, Džemi.

— Pažastyse irgi, — tarė jis. — Jau kitais metais žaisiu futbolą. Paukšteli, tu nesikrimsk dėl tetos žodžių.

O, rodos, dar tik vakar liepė man pačiai neerzinti tetos.

— Juk žinai, ji prie mergaičių nepratusi, — pasakė Džemis, — ir dar prie tokių kaip tu. Ji nori padaryti iš tavęs tikrą ledi. Gal tu imkis siuvimo ar šiaip ko?

— Nė velnio. Ji manęs nemėgsta, štai kas, o man nusispjauti. Aš įsiutau ne dėl to, kad ji pasakė, jog Atikui su manimi vienas vargas, o dėl to, kad Valterį Kaningemą pavadino padugne. Kartą aš paklausiau Atikų, ar tikrai jam su manimi didžiausias vargas, ir jis pasakė, kad ne toks jau didelis, nes jis visada randa kalbą su manimi, ir kad aš nė nekvaršinčiau sau galvos dėl tokių niekų. Ne, aš dėl Valterio... tas berniukas visai ne padugnė, Džemi. Jis ne toks, kaip Juelai.

Džemis nusitraukė batus ir užkėlė kojas ant lovos. Jis atsirėmė į pagalvę ir įjungė sieninę lempą galvūgalyje.

— Žinai ką, Paukšteli? Aš viską išsiaiškinau. Ilgai galvojau ir pagaliau išsiaiškinau. Pasaulyje yra keturių rūšių žmonės. Paprasti — kaip mes ir mūsų kaimynai, tokie kaip Kaningemai, kaimo gyventojai, paskui tokie kaip Juelai iš sąvartyno, ir dar negrai.

— O kam priklauso kinai ir metisai iš Boldvino apygardos?

— Aš kalbu tik apie Meikombo apygardą. Mūsiškiai nemėgsta Kaningemų, Kaningemai nemėgsta Juelų, o Juelai nekenčia negrų ir niekina juos, štai kur šuo pakastas.

Aš pasakiau Džemiui, kad jeigu taip, tai keista, kodėl prisiekusieji iš Kaningemų rūšies žmonių neišteisino Tomo Juelų pykčiui.

Džemis tik numojo ranka į mano žodžius, tarsi jie būtų buvę visai vaikiški.

— Žinai, ką, — tarė jis, — aš pats mačiau, kaip Atikus muša koja į taktą, kai per radiją groja džiazą ir jis baisiausiai mėgsta išgrandyti puodus...

— Tai mes visai panašūs į Kaningemus, — pertraukiau aš jį. — Nesuprantu, kodėl tetulė...

— Ne, leisk man pasakyti... Panašūs, žinoma, bet vis tiek kitokie. Kartą Atikus sakė, kad tetulė kelia mūsų šeimą į padanges dėl to, kad mes tegalime gera kilme didžiuotis, o kišenėje nė cento neturime.

— Nežinau, Džemi, nežinau... O man Atikus kartą sakė, kad tos senos šeimos yra grynas nesusipratimas, nes visos giminės yra vienodai senos. Aš paklausiau, ar negrų ir anglų irgi senos, ir jis atsakė, kad taip.

— Gera kilmė nereiškia senos šeimos, — pasakė Džemis.

— Man atrodo, kad svarbiausia yra, nuo kada tavo šeima moka skaityti ir rašyti. Aš labai daug galvojau, bet kitos priežasties niekaip negalėjau sugalvoti. Kadaise, labai seniai, kai Finčai dar gyveno Egipte, vienas iš jų išmoko keletą hieroglifų, paskui jų išmokė sūnų. — Džemis nusijuokė. — Įsivaizduoji? O tetulė didžiuojasi, kad jos prosenelis mokėjo skaityti ir rašyti... Rado kuo didžiuotis tos moterys!

— Tai ir gerai, kad mokėjo, nes kas gi būtų išmokęs Atikų ir visus kitus? Mudviem būtų ne kas, jeigu Atikus nemokėtų skaityti. Man atrodo, Džemi, kad gera kilmė tai kas kita.

— Na, gerai. O kaip tada paaiškinsi, kodėl Kaningemai yra kitokie? Misteris Valteris vos vos moka pasirašyti, aš juk mačiau. Matyt, mes tikrai daug anksčiau už juos išmokome ir rašyti, ir skaityti.

— Ne, niekas negimsta mokėdamas, visiems reikia mokytis. Valteris stengiasi kiek tik įmanydamas, tik jis atsilieka, nes turi padėti namuose tėčiui ir ne visada gali ateiti į mokyklą. Šiaip jis žmogus kaip žmogus. Ne, Džemi, aš manau, kad visi žmonės vienodi. Žmonės, ir tiek.

Džemis nusigręžė ir išpureno savo pagalvę. Kai jis vėl atsisuko, jo veidas buvo apsiniaukęs. Aš supratau, kad jį apėmė įprastas liūdesys, ir neturėjau ūpo ginčytis. Jo antakiai buvo suraukti, iš lūpų likęs tik siauras ruoželis. Valandėlę jis tylėjo.

— Aš irgi taip galvojau, — pagaliau prabilo jis, — kai buvau tavo metų. Jeigu žmonės visi vienodi, tai kodėl negali gražiai gyventi vieni su kitais? Jeigu jie visi panašūs, kodėl taip neriasi iš kailio, kad tik ką blogo vieni kitiems padarytų? Žinai, Paukšteli, man atrodo, kad aš kai ką pradedu suprasti. Pradedu suprasti, kodėl Baubas Redlis niekad nekelia kojos iš namų... jis tiesiog nenori niekur eiti.

Kelpurnija buvo užsirišusi kietai iškrakmolytą prijuostę. Ji paėmė padėklą su obuolių pudingu, nugara atsirėmė į duris ir atsargiai jas atidarė. Man labai patinka, kad ji taip lengvai ir grakščiai nešioja sunkius padėklus, apkrautus visokiais skanėstais. Matyt, ir tetai Aleksandrai patinka, kad ji šiandien leido Kelpurnijai patarnauti svečiams.

Jau pačios paskutinės rugpjūčio dienos. Rytoj Dilas išvažiuos į Meridianą; šiandien juodu su Džemiu nuėjo prie Barkerio tvenkinio. Sužinojęs, kad niekas nepasirūpino išmokyti Dilą plaukti, Džemis labai nustebo ir pasipiktino. Džemis buvo įsitikinęs, kad mokėti plaukioti būtina taip pat, kaip ir vaikščioti. Jau dvi dienas jie praleido prie upeliuko, bet man neleido eiti drauge, nes norėjo maudytis nuogi, todėl aš leidau laiką tai su Kelpurnija, tai su mis Mode.

Šiandien mūsų namuose viešpatavo teta Aleksandra su savo misionierių draugija. Sėdėdama virtuvėje girdėjau, kaip Greisė Meriveder svetainėje visiems pasakojo apie pasibaisėtiną mrunų gyvenimą, ar bent jau man taip pasigirdo. Tie mrunai uždaro moteris į lūšnas, kai ateina laikas (tik nesupratau, koks tas laikas), jie neturi šeimos jausmo (tetulei tai išgirsti turbūt buvo labai skaudu), pradeda baisiausiai kankinti vaikus, kai jiems sukanka trylika, visi jie aptekę piktšašiais ir parazitais, kramto medžio žievę, spjaudo į vieną puodą ir paskui geria iš jo, kol pasigeria.

Netrukus damos nuėjo į valgomąjį pasistiprinti.

Nežinojau, eiti man ten ar ne. Teta Aleksandra liepė man ateiti, kai jos sės prie stalo, o kol kalbasi apie reikalus, man nebūtina sėdėti su jomis, nes man nebūsią įdomu. Aš vilkėjau puošnią rožinę suknelę, avėjau batukus, buvau apsimovusi apatinį sijonėlį ir žinojau, kad Kelpurnija turės vakare skalbti tą suknelę, jeigu aš kuo nors ją apdrėbsiu. O jai šiandien ir taip daug darbo. Todėl nutariau pasilikti virtuvėje.

— Gal galėčiau tau kuo nors padėti, Kela? — paklausiau aš. Labai norėjau jai pagelbėti.

Kelpurnija stabtelėjo tarpduryje.

— Sėdėk sau kamputyje kaip pelytė, — tarė ji. — Kai grįšiu, galėsi padėti man sudėti vaišes ant padėklų.

Kai ji atidarė duris, viešnių balsai pasigirdo aiškiau:

— O, Aleksandra, tokio obuolinio pudingo dar nebuvau mačiusi... puikumėlis... man niekada nepavyksta taip dailiai iškepti, niekada... tik pamanykite, ir pyragaičiai su gervuogėmis... Kelpurnija?.. tik pamanykite... visi jau žino, kad pastoriaus žmona vėl... ne, ne, tikrai vėl, o jauniausias dar nė nevaikšto...

Balsai nutilo, ir aš supratau, kad jos pradėjo užkandžiauti. Kelpurnija grįžo į virtuvę ir padėjo ant padėklo sunkų sidabrinį mano mamos kavinuką.

— Toks kavinukas dabar retenybė, — sumurmėjo ji. — Dabar tokių nebegamina.

— Gal man duosi nunešti?

— Jeigu neši atsargiai ir nenumesi. Pastatyk stalo gale, prie mis Aleksandros. Ten, kur puodukai ir šaukšteliai. Jinai išpilstys į puodelius.

Pabandžiau atidaryti duris užpakaliu kaip Kelpurnija, bet jos nė nepajudėjo. Kelpurnija atidarė man jas šyptelėjusi ir įspėjo:

— Būk atsargi, padėklas sunkus. Nežiūrėk į kavinuką, tada neišpilsi.

Mano žygis pasisekė: teta Aleksandra akinamai nusišypsojo.

— Pasėdėk su mumis, Džiną Luiza, — tarė teta. Ji dar nebuvo atsisakiusi savo sumanymo padaryti iš manęs tikrą ledi.

Meikombe taip įprasta, kad kiekvieno ratelio šeimininkė kviesdavosi į svečius savo kaimynes, kad ir kas jos būtų, baptistės ar presbiterionės, todėl šiandien valgomajame sėdėjo ir mis Reičelė (blaivi kaip naujagimis), ir mis Modė, ir mis Stefanija Kroford. Man buvo labai nejauku. Aš atsisėdau šalia mis Modės ir pagalvojau, kad keista, jog damos užsideda skrybėlaites, nors reikia pereiti tik į kitą gatvės pusę. Kai pamatydavau daug damų vienoje vietoje, visuomet truputį išsigąsdavau ir labai trokšdavau kur nors dingti, bet teta Aleksandra paaiškino, kad taip yra dėl to, jog esu sugadinta.

Damos vilkėjo lengvus drabužius: pastelinių spalvų kartūnines sukneles. Beveik visos buvo labai išsipudravusios, bet neišsidažiusios veidų, o lūpos visų paryškintos vienodai — natūralia spalva. Natūralia spalva buvo nulakuoti ir jų nagai, tik kelių jaunesnių — ryškiai rožine. Kvepėjo jos dangiškai. Aš tvirtai įsikibau į kėdės ranktūrius ir tyliai sėdėjau laukdama, kol mane kas prakalbins. Blykstelėjo auksiniai mis Modės dantys.

— Tu labai gražiai pasipuošusi, mis Džiną Luiza, — pasakė ji. — Kur šiandien tavo kelnės?

— Po suknele.

Aš visai nenorėjau pokštauti, bet damos nusijuokė. Supratau savo klaidą, visa nukaitau, bet mis Modė žiūrėjo į mane be šypsenos. Ji niekada iš manęs nesijuokdavo, jeigu aš kalbėdavau rimtai.

Po to stojo trumpa tyla, tik staiga mis Stefanija Kroford šūktelėjo man per visą kambarį:

— O kas būsi užaugusi, Džiną Luiza? Advokatė?

— Ne, mem, aš dar nesugalvojau... — atsakiau aš, dėkinga mis Stefanijai, kad ji pakeitė temą. Paskui ėmiau paskubomis svarstyti, kuo norėčiau tapti. Gal medicinos sesele? Gal lakūne? — Žinote...

— Aš manau, kad būsi advokatė, mažyle, juk tu jau dabar vaikštai į teismą.

Damos vėl susijuokė.

— Jau ta Stefanija... — pasakė kažkuri.

Taip padrąsinta mis Stefanija nesiliovė:

— Ar nori užaugusi būti advokatė?

Mis Modė palietė mano ranką, ir aš atsakiau gana švelniai:

— Ne, mem, aš būsiu tik ledi.

Mis Stefanija įtariai nužvelgė mane, nusprendė, kad mano atsakymas neįžūlus, ir tepasakė:

— Na, tau turėtų pasisekti, jeigu dažniau vilkėsi suknelę.

Mis Modė stipriai suspaudė mano ranką, ir aš nutylėjau. Jos šiluma mane nuramino.

Man iš kairės sėdėjo misis Greisė Meriveder, ir aš jaučiau, kad būtų mandagu jai ką nors pasakyti. Jos paveiktas, misteris Merivederis tapo atsidavusiu metodistu ir dabar tikriausiai nepagalvodavo, kaip jam tinka giesmės žodžiai: „Tavo vardas parodė man kelią, mane, nedorėlį, prikėlė...“ Tačiau visas Meikombas žinojo, kad misis Meriveder atvėrė jam akis ir padarė iš jo sąmoningą, susipratusį pilietį. Misis Meriveder tikrai buvo pati dievobaimingiausią moteris Meikombe. Kažin apie ką jai būtų įdomu kalbėti?

— Ką jūs šiandien svarstėte? — paklausiau aš.

— O, vaikeli, kalbėjome apie vargšus nirimus, — pradėjo ji, ir kad nors sustotų. Man nebeliko nė kur žodį įterpti.

Didelės rudos misis Meriveder akys visada pasiūdavo ašaromis, kai ji kalbėdavo apie nelaiminguosius.

— Gyvena jie tose džiunglėse ir niekas jais nesirūpina, tik vienas Graimsas Everetas, — pasakojo ji. — Nė vienas baltasis nesiartina prie jų, tik tas šventas žmogus Graimsas Everetas.

Misis Meriveder suokė kaip lakštingala, kiekvieną žodį dainuote išdainuodama.

— Skurdas... tamsybė... amoralumas... niekas to nežino, tik Graimsas Everetas. Žinai, kai parapija nusiuntė mane... Graimsas Everetas pasakė man...

— Tai jis čia, mem? Aš maniau...

— Atvažiavo čia atostogų. „Misis Meriveder, — pasakė man Graimsas Everetas, — jūs neįsivaizduojate, tikrai neįsivaizduojate, su kuo mes turime ten kovoti.“ Štai ką jis man pasakė.

— Taip, mem.

— O aš jam pasakiau: „Misteri Everetai, Alabamos valstijos Meikombo miesto metodistų bažnyčios parapijietės visu šimtu procentų pritaria jums.“ Štai ką aš jam pasakiau. Ir, žinote, ten pat prižadėjau sau vieną dalyką. Aš pasakiau sau, kad grįžusi į Meikombą visiems paskelbsiu apie mrunus ir Graimso Evereto misiją, ir aš vykdau savo pažadą.

— Taip, mem.

Misis Meriveder taip papurtė galvą, kad net jos juodos garbanėlės sumaskatavo.

— Džiną Luiza, — pasakė ji, — tu laiminga mergaitė. Tu gyveni tarp krikščionių krikščioniškame mieste, krikščioniškoje šeimoje. O ten, kur dirba Graimsas Everetas, klesti tik nuodėmės ir purvas.

— Taip, mem.

— Nuodėmės ir purvas... ką sakai, Gertrūda? — sučiulbėjo misis Meriveder, pasisukusi į šalia sėdinčią damą. — A, taip. Aš visada sakau: atleiskime ir pamirškime, atleiskime ir pamirškime. Bažnyčios pareiga padėti jai, kad ji krikščioniškai auklėtų vaikus ir pati gyventų, kaip dera krikščionei. Kuris nors iš mūsų vyrų turėtų nueiti ir pasakyti jų pastoriui, kad ją padrąsintų.

— Atleiskite, misis Meriveder, — pertraukiau ją, — ar jūs kalbate apie Meijelą Juel?

— Mei..? Ne, vaikeli. Apie to juodaodžio žmoną. Tomo žmoną. Tomo...

— Robinsono, mem.

Misis Meriveder vėl atsigręžė į savo kaimynę.

— Vienu dalyku šventai tikiu, Gertrūda, — kalbėjo ji toliau, — nors kai kas ir nesutinka su manimi. Jeigu mes parodysime jiems, kad atleidžiame, kad pamirštame, tai visa ta istorija savaime pasimirs.

— E... misis Meriveder, — dar kartą pertraukiau ją, — kas pasimirs?

Ji vėl atsigręžė į mane. Kaip ir daugelis bevaikių suaugusiųjų, misis Meriveder manė, kad su vaikais reikia kalbėti visai kitokiu tonu.

— Nieko, Džiną Luiza, — lėtai ir oriai pasakė ji, — virėjos ir laukų darbininkai nepatenkinti, bet po truputį jau rimsta... Tik po teismo visą dieną murmėjo.

Misis Meriveder vėl pasisuko į savo kaimynę misis Ferou:

— Nieko nėra bjauresnio pasaulyje, kaip pasipūtęs juodaodis, štai ką aš tau pasakysiu, Gertrūda. Bloga darosi, kai matai tokias fizionomijas. Pamatai tokią fizionomiją savo virtuvėje, ir nuotaika subjūra visai dienai. Žinai, ką aš pasakiau savo Sofijai, Gertrūda? Aš pasakiau: „Sofija, tu šiandien elgiesi ne kaip krikščionė. Jėzus Kristus niekada neniurnėdavo ir nesiskųsdavo.“ Ir, žinai, mano žodžiai ją paveikė. Ji galų gale pakėlė akis nuo grindų ir pasakė: „Taip, mem, Jėzus niekada neniurnėdavo.“ Niekada nepraleisk progos, visada parodyk klystančiam kelią pas Dievą štai ką aš tau pasakysiu, Gertrūda.

Aš prisiminiau mažus senovinius vargonus Finčų prieplaukos koplyčioje. Kai buvau visai mažytė ir jeigu visą dieną gerai elgdavausi, Atikus leisdavo man minti dumples, o pats vienu pirštu barbendavo kokią nors melodiją. Paskutinė gaida aidėdavo tol, kol dumplėse užtekdavo oro. Nusprendžiau, kad ir misis Meriveder oras pasibaigė. Kol ji kaupė naują atsargą prabilo misis Gertrūda Ferou.

Misis Ferou, dailiakrūtė, šviesiomis akimis ir mažomis pėdomis, buvo ką tik iš kirpyklos: visi jos plaukai buvo susukti į standžias garbanėles. Ji buvo dievobaimingiausią moteris Meikombe po misis Meriveder ir turėjo keistą įprotį kiekvieną sakinį pradėti šnypštimu.

— S-s-s Greise, — kalbėjo ji, — šiomis dienomis lygiai tą patį pasakiau broliui Hatsonui: „S-s-s broli Hatsonai, atrodo, kad mūsų kova beviltiška. S-s-s jie visai dėl to nesijaudina. Mes galime lieti devynis prakaitus, šviesdami juos, galime nertis iš kailio, vesdami juos krikščionybės keliais, ir vis tiek nė viena moteris negali ramiai miegoti naktį savo lovoje.“ O jis man atsakė: „Misis Ferou, aš tiesiog nežinau, kur mes nueisime.“ S-s-s aš jam atsakiau, kad jis nė kiek neapsirinka.

Misis Meriveder supratingai linktelėjo galvą. Jos balsas pleveno, susipindamas su kavos puodelių skimbčiojimu ir smaguriaujančių damų čiaumojimu.

— Mūsų mieste, — kalbėjo ji, — yra gerą bet klystančių žmonių, štai ką aš tau pasakysiu, Gertrūda. Gerų, bet klystančių. Ir aš noriu pasakyti, kad tie žmonės tariasi darą gera. Nenoriu minėti pavardžių, bet kai kurie mūsų miesto žmonės tarėsi dar visai neseniai darą gerą darbą, bet nieko gero taip ir nenuveikė, tik sukėlė sąmyšį. Tai viskas, ką jie padarė. Gal jiems tada atrodė, kad jie gerai darė, nežinau, aš toje srityje ne ką tenusimanau, bet tas pasipūtimas... nepasitenkinimas... Aš tau pasakysiu — jeigu mano Sofija ir antrą dieną būtų buvusi tokia paniurusi, būčiau ją atleidusi. Ji, bukagalvė, nesupranta, kad dabar krizė, ir aš ją laikau už dolerį ir dvidešimt penkis centus per savaitę tik iš gailesčio.

— Bet jos gaminamas maistas jums gerklėje nestringa, ką?

Šiuos žodžius ištarė mis Modė. Abipus jos burnos įsirėžė dvi pykčio raukšlelės. Ji visą laiką tylėdama sėdėjo šalia manęs ir laikė ant kelių kavos puodelį. Aš jau seniai buvau pametusi jų pokalbio giją, jau tada, kai jos liovėsi kalbėjusios apie Tomo Robinsono žmoną; sėdėjau sau ramiai, galvodama apie Finčų prieplauką, apie upę. Išėjo atvirkščiai, negu sakė teta Aleksandra: kol jos pasakojo tas siaubingas istorijas, buvo įdomu, o prie arbatos — viena nuobodybė.

— Nesuprantu, apie ką tu kalbi, Mode, — tarė misis Meriveder.

— Puikiausiai supranti, — trumpai atkirto mis Modė.

Ir daugiau nieko nepasakė. Supykusi mis Modė burnos veltui neaušindavo. Matyt, kažkas smarkiai ją supykdė, nes pilkos jos akys buvo tokios pat šaltos, kaip ir balsas. Misis Meriveder nukaito, žvilgtelėjo į mane ir nusigręžė. Misis Ferou veido nemačiau.

Teta Aleksandra pakilo nuo stalo, skubiai pasiūlė damoms dar skanėstų ir mikliai užmezgė gyvą pokalbį su misis Meriveder ir misis Geits. Kai prie jų prisijungė dar misis Perkins, teta Aleksandra grįžo į savo vietą. Ji pasiuntė mis Modei nuoširdaus dėkingumo kupiną žvilgsnį, o aš pagalvojau, kad tų moterų nesuprasi. Mis Modė ir teta Aleksandra niekada artimai nesibičuliavo, o štai dabar teta Aleksandra jai už kažką be žodžių dėkoja. Už ką — aš nesupratau. Bet buvau patenkinta — jeigu jau teta Aleksandra dėkoja už kažkokią pagalbą, vadinasi, ir jai galima užgauti širdį. Žinoma, aš irgi greitai įžengsiu į tą pasaulį, kur kvapnios damos, rodos, tik sūpuojasi kėdėse, vėsinasi vėduoklėmis, gurkšnoja šaltą vandenį ir daugiau nieko neveikia.

Bet man labiau prie širdies buvo mano tėvo pasaulis. Tokie žmonės kaip misteris Hekas Teitas niekada nespendžia tau spąstų nekaltais klausimais, kad paskui galėtų pasišaipyti. Net Džemis nelabai kimba, jei lepteli kokią kvailystę. Man atrodė, kad damos visada truputį prisibijo vyrų ir nelabai jiems pritaria. O man vyrai patiko. Nors jie ir keikiasi, geria, lošia, kramto tabaką, nors ir yra šiurkštoki, juose buvo kažko, kas man patiko... jie ne...

— Veidmainiai, misis Perkins, užkietėję veidmainiai, — kalbėjo misis Meriveder. — Mes, pietiečiai, bent jau šitos ydos neturime. Žmonės išlaisvino juos, bet nepamatysi, kad sėdėtų su jais prie vieno stalo. Šiaip ar taip, mes bent jau nemeluojame jiems, kad jie už mus nėra blogesni, bet tegu rūpinasi savo reikalais. Jie tegul gyvena, kaip jie nori, o mes — kaip mes norime. O jau tai moteriai, tai misis Ruzvelt, matyt, visai protas pasimaišė... Jai tikrai galvoje negerai, jeigu ji atvažiuoja į Birmingemą ir bando su jais posėdžiauti. Jeigu būčiau Birmingemo merė, aš...

Bet niekas iš mūsų nebuvo Birmingemo meras, o aš labai norėjau nors vieną dieną pabūti Alabamos gubernatore: tada aš paleisčiau Tomą Robinsoną taip greitai, kad misionierių draugija nespėtų nė mirktelėti. Prieš keletą dienų Kelpurnija pasakojo mis Reičelės virėjai, kad Tomas labai nusivylęs, ir nenutilo, kai aš įėjau į virtuvę. Ji pasakė, kad jam labai sunku kalėjime, bet Atikus daugiau nieko negali dėl jo padaryti, o kai jį vežė ten, tai paskutiniai jo žodžiai Atikui buvo tokie: „Likite sveiki, misteri Finčai, dabar jau nieko negalėsite padaryti, tai veltui ir nesistenkit.“ Kelpurnija sakė girdėjusi iš Atikaus, kad Tomas visai neteko vilties tą dieną, kai jį uždarė į kalėjimą. Ji sakė, kad Atikus bandė jį paguosti, įtikinėjo, kad jis neprarastų vilties, nes jis, Atikus, visomis išgalėmis stengsis, jog Tomas būtų išteisintas. Mis Reičelės virėja paklausė, kodėl Atikus nepasakė tvirtai, kad Tomas tikrai bus išteisintas, nes jį tokie žodžiai tikrai būtų labai paguodę. Kelpurnija jai atsakė: „Tu nežinai, kas yra įstatymas. Pagyventum advokato namuose, tai pirmiausia sužinotum, kad į nieką negalima atsakyti tiesiai „taip“ arba „ne“. Misteris Finčas niekada nepasakys „taip“, jeigu pats nebus tuo įsitikinęs.“

Čia trinktelėjo paradinės durys, ir aš išgirdau Atikaus žingsnius prieškambaryje. Ir iškart pagalvojau, kiek dabar galėtų būti valandų. Jis niekada taip anksti nepareidavo, o tomis dienomis, kai pas mus susirinkdavo misionierių draugija, jis nesirodydavo iki vėlaus vakaro.

Atikus pravėrė duris. Skrybėlę jis laikė rankoje, jo veidas buvo visas baltas.

— Atleiskite man, — pasakė jis, — prašau tęsti savo pokalbį, aš jums netrukdysiu. Aleksandra, gal galėtum trumpam ateiti į virtuvę? Man reikia Kelpurnijos.

Jis nuėjo ne per valgomąjį, o per koridorių ir į virtuvę įžengė pro galines duris. Teta Aleksandra ir aš jau buvome ten. Vėl virstelėjo valgomojo durys, ir pas mus atėjo mis Modė. Kelpurnija kilstelėjo nuo kėdės.

— Kela, — tarė Atikus, — norėčiau, kad nuvažiuotum su manimi pas Heleną Robinson į namus...

— Kas atsitiko? — paklausė teta Aleksandra, išgąsdinta keistos išraiškos mano tėvo veide.

— Tomas mirė.

Teta Aleksandra užsiėmė burną rankomis.

— Tomą nušovė, — pasakė Atikus. — Jis bandė pabėgti pasivaikščiojimo metu. Kalbama, kad jis kaip pakvaišęs puolė prie tvoros ir bandė per ją perlipti. Visų akivaizdoje...

— Ir jie nebandė jo sustabdyti? Nebandė kaip nors perspėti? — tetos Aleksandros balsas virpėjo.

— O taip, sargybiniai šaukė jam sustoti. Kelis kartus šovė į orą, o paskui į jį. Pataikė tada, kai jis buvo jau pačiame viršuje. Sako, kad jis lipo labai greitai ir būtų suspėjęs, jeigu ne luošoji ranka. Suvarė į jį septyniolika kulkų. Visai nereikėjo tiek daug šaudyti. Aš noriu, kad važiuotum su manim, Kela, ir padėtum pranešti šią žinią Helenai.

— Gerai, sere, — sumurmėjo Kelpurnija. Drebančiais pirštais ji negalėjo atsirišti prijuostės. Mis Modė priėjusi padėjo jai.

— Jis griebėsi už šiaudo, Atikau, — tarė teta Aleksandra.

— Viskas priklauso nuo požiūrio, — tarė jis. — Ką reiškia vienas negras tarp dviejų šimtų kitų negrų? Sargybiniams jis nebuvo Tomas, o tik kalinys, norįs pabėgti.

Atikus atsirėmė į šaldytuvą, pasikėlė akinius ir pasitrynė akis.

— Mes turėjome daug šansų laimėti, — kalbėjo jis. — Aš jam pasakiau savo nuomonę, bet garantuoti, kad tikrai laimėsime, negalėjau. Matyt, Tomas jau nieko gero iš baltųjų nesitikėjo, todėl pats bandė ieškoti išeities. Tu pasirengusi, Kela?

— Taip, sere.

— Važiuojame.

Teta Aleksandra atsisėdo į Kelpurnijos kėdę ir užsidengė veidą rankomis. Ji sėdėjo tyliai, taip tyliai, kad aš pagalvojau, ar tik ji nebus apalpusi. Girdėjau, kaip sunkiai alsuoja mis Modė, tarsi ką tik būtų kopusi laiptais, o valgomajame smagiai čiauškėjo viešnios.

Maniau, kad teta Aleksandra verkia, bet ji atitraukė rankas nuo veido, ir aš pamačiau, kad neverkia. Ji atrodė labai pavargusi. Paskui prabilo negyvu balsu:

— Negaliu pasakyti, kad pritariu viskam, ką jis daro, Mode, bet jis mano brolis, ir man tiesiog norisi žinoti, kada visa tai baigsis. — Ji pakėlė balsą. — Juk jam širdis plyšta. Jis stengiasi neparodyti, bet jam tikrai plyšta širdis. Kaip jis atrodė, kai... Ko jie dar iš jo nori, Mode, ko dar?

— Kas, Aleksandra? — paklausė mis Modė.

— Visas šitas miestas. Jiems labai patinka, kad jis daro tai, ką jie patys bijo daryti — ko gero, dar praras kokį centą. Jiems labai patinka, kai jis gadina sveikatą darydamas tai, ką jie patys bijo daryti, jie...

— Kalbėk tyliau, kad jos neišgirstų, — pasakė mis Modė. — O tu ar visada taip galvojai, Aleksandra? Ar mūsų meikombiečiai supranta tai, ar ne, bet mes mokame Atikui didžiausią duoklę, kokią galima mokėti žmogui. Mes patikime jam ginti teisingumą. To niekas neužginčys.

— Kas tie mes? — paklausė teta Aleksandra, net neįtardama, kad tokiu klausimu labai primena savo dvylikametį sūnėną.

— Ta saujelė žmonių, kurie įsitikinę, kad teisingumas nėra tik baltųjų privilegija; saujelė žmonių, kurie įsitikinę, kad teismas turi teisingai teisti visus, ne tik mus; saujelė žmonių, kuriems pakanka kuklumo suprasti, kad tik per Viešpaties malonę jie negimė juodaodžiais. — Mis Modė vėl kalbėjo įprastu ryžtingu tonu. — Saujelė šio miesto žmonių, kurie tikrai yra geros kilmės, štai kas tokie.

Jei būčiau atidžiau klausiusi, dabar būčiau geriau supratusi Džemio aiškinimus, kas yra gera kilmė, bet aš visa drebėjau ir negalėjau susivaldyti. Aš buvau mačiusi Enfildo fermos kalėjimą, Atikus man rodė kalinių pasivaikščiojimo kiemą. Jis buvo didelis kaip futbolo aikštė.

— Liaukis virpėjusi, — sukomandavo mis Modė, ir aš lioviausi. — Eime, Aleksandra, jos ir taip jau ilgai sėdi vienos.

Teta Aleksandra atsistojo ir išlygino suknelės raukšles ant klubų. Paskui iš už korseto išsitraukė nosinaitę ir išsišnypštė nosį. Tada palygino rankomis plaukus ir paklausė:

— Nieko nematyti?

— Nė trupučio, — atsakė mis Modė. — Ir tu su mumis, Džiną Luiza?

— Taip, mem.

— Tai eikime pas viešnias, — niūriai tarė ji.

Kai tik mis Modė atidarė duris į valgomąjį, viešnių balsai iš karto pasigirdo garsiau. Aš ėjau paskui tetą Aleksandrą ir mačiau, kaip ji, žengdama pro duris, pakėlė galvą.

— O, misis Perkins, — tarė teta, — jūsų puodelis jau tuščias. Leiskite jums įpilti kavos.

— Kelpurnija turėjo valandėlei išeiti su reikalu, Greise, — tarė mis Modė. — Leisk pasiūlyti tau dar gabalėlį gervuogių torto. Ar girdėjai, ką aną dieną padarė mano pusbrolis, tas, kuris mėgsta žvejoti?..

Taip jos vaikščiojo po kambarį nuo vienos besišypsančios damos prie kitos, pilstė kavą į tuščius puodelius ir siūlė saldumynus, tarsi nė nebūtų buvę didesnio malonumo, kaip laikinai apsieiti be Kelpurnijos.

Valgomasis vėl tyliai ūžė nuo jų kalbų.

— Taigi, misis Perkins, tas Graimsas Everetas tikrai šventas kankinys... jis... reikėjo vesti, tai jie pabėgo... kiekvieną šeštadienį kosmetikos salone... kai tik saulė nusileidžia. Jis eina gulti su... viščiukais, pilna pintine sergančių viščiukų, ir Fredas sako, kad viskas nuo to ir prasidėjo. Fredas sako...

Teta Aleksandra žvilgtelėjo į mane iš kito kambario galo ir nusišypsojo. Paskui linktelėjo galvą, rodydama į padėklą su pyragaičiais. Aš atsargiai pakėliau tą padėklą ir neskubėdama pasukau prie misis Meriveder. Taip mandagiai, kaip tik mokėjau, pasiūliau jai pasivaišinti. Jeigu jau tetulė tokią akimirką gali būti tikra ledi, tai ir aš galiu. 25

— Nereikia, Paukšteli. Išnešk jį ant laiptų.

— Džemi, tu pakvaišai?..

— Tau pasakyta išnešti jį ant laiptų.

Atsidususi paėmiau į saują mažą padarėlį, padėjau jį ant apatinio verandos laiptelio ir grįžau į savo sudedamąją lovą. Buvo rugsėjis, bet oras nė trupučio neatvėso, ir mudu tebemiegodavome galinėje stiklinėje verandoje kaip ir vasarą. Jonvabaliai dar nebuvo dingę, naktinės peteliškės ir muselės, kurios visą vasarą daužėsi į verandos stiklą, dar nebuvo iškeliavusios ten, kur iškeliauja atėjus rudeniui.

Ir kaip tas mažas pūkuotas vikšras pateko į namus? Matyt, užšliaužė aukštyn laipteliais, o paskui pralindo pro durų apačią. Pamačiau jį dėdama knygą ant grindų šalia lovos. Tie vikšrai tik colio ilgio, o paliesti kietai susisuka į pilką kamuoliuką.

Aš atsiguliau ant pilvo, ištiesiau ranką ir bakstelėjau jį pirštu. Jis susisuko. Paskui, matyt, pagalvojęs, kad pavojus praėjo, palengva išsitiesė. Jis pakeliavo kelis colius ant daugybės kojelių, ir aš vėl jį paliečiau. Jis vėl susisuko. Aš norėjau miego, todėl nutariau jį pribaigti. Jau tiesiau ranką, ir tada Džemis mane sulaikė.

Džemis žiūrėjo į mane susiraukęs. Matyt, Džemį taip veikia tas pereinamasis laikotarpis! Kad jis bent greičiau išgyventų tą laikotarpį! Žinoma, jis niekad nebuvo žiaurus gyvūnams, bet tokį jo švelnumą kirminams mačiau pirmą kartą.

— Kodėl neleidai jo sutraiškyti? — paklausiau aš.

— Užtai, kad jis tau nepadarė nieko blogo, — atsakė Džemis iš tamsos. Jis jau buvo užgesinęs savo lempą.

— Vadinasi, tu dabar išgyveni tokį laikotarpį, kai negalabiji musių ir kitokių vabalų, — pasakiau aš. — Tik būtinai man pasakyk, kai tau tai praeis, kad žinočiau. Bet nemanyk, kad aš tylėsiu, kai mane kandžios visokie parazitai.

— Et, užsičiaupk, — pasakė jis mieguistu balsu.

Visai ne aš, o Džemis kasdien darėsi panašesnis į mergaitę.

Aš patogiai gulėjau ant nugaros, laukiau, kol mane apims miegas, ir belaukdama galvojau apie Dilą. Jis išvažiavo rugsėjo pirmąją, tvirtai pažadėjęs grįžti tą pačią minutę, kai tik prasidės atostogos... Tikriausiai jo namiškiai jau bus įsisąmoninę, kad jam patinka atostogauti Meikombe. Mis Reičelė nusivežė mus taksi iki Meikombo geležinkelio stoties, ir Dilas mojavo mums pro vagono langą tol, kol mes galėjome jį įžiūrėti. Mano akys jo nematė, bet širdis vis tiek ilgėjosi. Paskutines dvi dienas Džemis mokė jį plaukti...

Mokė jį plaukti. Prisiminiau, ką Dilas papasakojo man, ir visi miegai išsilakstė.

Prie Barkerio tvenkinio ėjo purvinas keliūkštis, kuris suko iš Meikombo plento maždaug už kilometro nuo miesto. Nuvažiuoti iš miesto tą kilometrą visai lengva kokiu nors vežimu su medvilne ar pakeleivingu automobiliu, nesunku nueiti ir prie upelio, bet menkas malonumas grįžti namo pėsčiomis temstant, kai plentas beveik tuščias. Todėl plaukikai stengdavosi per ilgai neužtrukti.

Dilas pasakojo, kad juodu su Džemiu, ką tik išėję į plentą, pamatę atvažiuojantį Atikų. Iš karto jis lyg ir nepastebėjęs jų, bet jie abu ėmę mojuoti, ir Atikus pagaliau sustojęs. Kai jie pribėgę, jis pasakęs: „Geriau palaukite kokio nors automobilio, mes dar nevažiuosime namo.“ Ant užpakalinės sėdynės sėdėjusi Kelpurnija.

Džemis nenorėjęs nusileisti, paskui ėmęs prašyti gražiuoju, ir Atikus pasakęs: „Gerai, galite sėstis, bet išlipti iš automobilio neleidžiu.“

Automobilyje Atikus papasakojęs jiems, kas atsitikę.

Jie pasukę iš plento, lėtai pravažiavę sąvartyną bei Juelų namus ir siauru keliuku privažiavę prie negrų trobelių. Dilas pasakojo, kad prie Tomo namų, kieme, su akmenėliais žaidę keletas juodų vaikiukų. Atikus sustabdęs automobilį ir išlipęs. Kelpurnija nusekusi paskui jį pro vartelius į kiemą.

Dilas girdėjęs, kaip Atikus paklausęs vieną iš vaikų: „Kur tavo mama, Semai?“, o Semas atsakęs: „Ji pas Stivensus, misteri Finčai. Aš nubėgsiu ir pašauksiu, gerai?“

Dilas pasakojo, kad Atikus iš karto lyg ir nežinojęs, ką atsakyti, bet paskui sutikęs, ir Semas nukūręs. „Žaiskite, vaikučiai“, — pasakęs Atikus vaikams.

Tada trobelės tarpduryje pasirodžiusi maža mergytė ir įsispoksojusi į Atikų. Dilas sakė, kad jos galva buvusi panaši į kamuoliuką iš kurio styrojusios mažytės kietos kasytės, kaip pelės uodegytės, ir į kiekvieną jų buvęs įrištas ryškus kaspinas. Ji nusišypsojusi nuo ausies iki ausies ir pasukusi į mūsų tėvą bet jai buvę per sunku įveikti laiptus. Tada Atikus priėjęs prie jos, pasakojo Dilas, nusiėmęs skrybėlę ir ištiesęs jai pirštą. Ji nusitvėrusi jo piršto ir nulipusi. Paskui jis padavęs ją Kelpurnijai.

Tada atėjusi Tomo žmona, o Semas atšokavęs jai iš paskos. Helena pasakiusi: „Sveiki, misteri Finčai, prašau prisėsti.“ Ir paskui nutilusi. Tylėjęs ir Atikus.

— Paukšteli, — pasakojo Dilas, — ji pargriuvo ant žemės. Taip ir griuvo tiesiai ant žemės, tarsi koks milžinas būtų priėjęs ir primynęs ją koja. Štai šitaip, — Dilas treptelėjo putlia koja, — lyg ji būtų buvusi kokia skruzdėlė.

Kelpurnija su Atikumi pakėlę Heleną kalbėjo Dilas, ir šiaip taip įvedę ją į trobą. Jie ilgai išbuvę ten viduje, paskui Atikus išėjęs vienas. Kai jie važiavę atgal pro sąvartyną kažkuris iš Juelų jiems kažką šaukęs, bet Dilas neišgirdęs ką.

Apie Tomo mirtį Meikombe buvo kalbama kokias dvi dienas; per dvi dienas ta žinia spėjo pasklisti po visą apygardą: „Girdėjote?.. Ne?

Kalbama, kad jis dūmė kaip pamišęs...“ Tomo mirtis meikombiečių nenustebino. Ko čia stebėtis, kad juodasnukiui šovė į galvą kailį išnešti! Ko čia stebėtis, kad juodasnukis neturi proto! Puola bėgti kaip apsėstas, pirmai progai pasitaikius, o kas bus, kuo baigsis, — nepagalvoja! Juokinga! Juk Atikus Finčas, ko gero, būtąjį išvadavęs, bet argi toks lauks?.. Nė velnio! Kas jų nežino! Kaip pasiklos, taip išsimiegos! Kad ir tas Robinsonas — gyveno, sako, susituokęs, gerai elgėsi, į bažnyčią vaikščiojo ir visa kita, o vis tiek vieną gražią dieną yla išlindo iš maišo. Miško paukštis į mišką ir žiūri.“

Išklausęs tokią nuomonę, koks nors meikombietis persakydavo ją kitam, pridūręs dar kai ką nuo savęs, o po kelių dienų ir kalbėti nebebuvo apie ką, kol ketvirtadienį pasirodė naujas „Meikombo tribūnos“ numeris. Negrų kronikos skyrelyje buvo išspausdintas trumpas nekrologas; negana to, šiam įvykiui misteris Andervudas paskyrė ir vedamąjį.

Misteris B. Andervudas negailėjo pačių aštriausių žodžių, visai nepaisydamas, kad gali netekti skelbimų ir prenumeratorių. (Bet meikombiečių taip lengvai nepaimsi — tegu sau misteris Andervudas laido gerklę, kol užkims, tegu rašo ką tinkamas, vis tiek jie duos skelbimus į laikraštį ir jį prenumeruos. O jeigu jis nori, kad iš jo pasijuoktų, tai tegu: jo laikraštis — jo reikalas.) Misteris Andervudas nesigilino į juridinius dalykus, jis rašė taip, kad ir vaikui buvo aišku. Misteris Andervudas paprasčiausiai teigė, kad nuodėmė žudyti luošą, nesvarbu, ar jis stovi, ar sėdi, ar bėga. Anot jo, Tomas žuvo taip pat beprasmiškai, kaip žūva paukštis giesmininkas nuo medžiotojo ar vaiko rankos; o meikombiečiai nusprendė — gražbyliauja, matyt, nori, kad jo vedamąjį persispausdintų „Montgomerio žinios“.

Skaitydama misterio Andervudo vedamąjį stebėjausi. Beprasmiška žūtis? Juk iki pat paskutinės dienos viskas buvo pagal įstatymą, Tomą teisė viešai ir nuosprendį priėmė dvylika gerų, dorų žmonių, o mano tėvas visą laiką kovojo už jį. Paskui supratau misterio Andervudo mintį: Atikus visokiais būdais stengėsi įrodyti žmonėms, kad Tomas Robinsonas nekaltas, bet nerado kelio į jų širdis. Jų širdyse Tomas buvo pasmerktas myriop tą akimirką, kai Meijela Juel prasižiojo ir pradėjo rėkti.

Man pasidarė bloga, vos tik prisiminiau Juelų pavardę. Visas Meikombas bematant sužinojo misterio Juelo nuomonę apie Tomo žuvimą, sužinojome ir mes patikimu paskalų tiekimo kanalu — per mis Stefaniją Kroford. Mis Stefanija persakė tetai Aleksandrai prie Džemio („Eik, eik Jis pakankamai didelis, tegu girdi“) misterio Juelo žodžius, kad esą vienas jau gatavas, dar du laukia savo eilės. Džemis liepė man nebijoti, nes misteris Juelas tiek ir temoka — liežuviu plakti. Ir dar Džemis pasakė, kad niekada nebekalbės su manimi, jeigu aš žioptelėsiu Atikui bent žodį apie tai ar kaip kitaip parodysiu, kad žinau. 26

Prasidėjo mokslo metai, prasidėjo ir kasdienės mūsų kelionės pro Redlių sodybą. Džemis buvo septintoje klasėje ir lankė jau vidurinę mokyklą, kuri buvo kitame name, šalia pradinės; aš lankiau trečią klasę, ir mūsų pamokų tvarkaraščiai buvo visai skirtingi — mudu kartu nueidavome į mokyklą iš ryto ir pasimatydavome tik per pietus. Jis lankė futbolo treniruotes, bet buvo dar per jaunas žaisti, todėl jam leisdavo tik nešioti kibirais vandenį žaidėjams. Jis nešiojo tą vandenį su entuziazmu ir retai kada grįždavo namo dar nesutemus.

Redlių sodyba manęs jau nebegąsdino, bet vis tiek atrodė tokia pat niūri, tokia pat nejauki po didžiuliais ąžuolais, tokia pat nesvetinga. Giedromis dienomis vis taip pat buvo galima pamatyti misterį Nataną Redlį, einantį į miestą ir grįžtantį; kad Baubas tebesėdi namuose, mums, kaip ir anksčiau, buvo visai aišku — niekas nematė, kad jį iš ten būtų išnešę. Kai eidavau pro tą sodybą, mane kartais imdavo graužti sąžinė, kad mes kankinome Artūrą Redlį; bet kuriam protingam atsiskyrėliui mažas malonumas, kad vaikai kaišioja nosį pro jo langines, su meškere bruka jam raštelius ir naktimis mindo jo kopūstus.

Ir vis dėlto aš nepamiršau tų dviejų monetų su indėnų galvomis, kramtomosios gumos, figūrėlių iš muilo, seno medalio ir sugedusio laikrodžio su grandinėle. Vieną dieną sustojau prie ąžuolo ir pamačiau, kad kamienas aplink cementinį lopą pastorėjęs. Pats lopas buvo pageltęs.

Keletą kartų mes vos nepamatėme Baubo, o tuo ne kiekvienas gali pasigirti.

Eidama pro šalį, aš visada pažiūrėdavau į jų namą. Galbūt vieną gražią dieną aš jį ir išvysiu. Aš pabandžiau įsivaizduoti, kaip tai įvyks. Galbūt jis sėdės sūpuoklėse, o aš kaip niekur nieko praeidama pasakysiu: „Sveiki, misteri Artūrai.“ „Labas, Džiną Luiza, — atsakys jis, tarsi mudu taip sveikintumės kiekvieną mielą dieną. — Puikus oras, ar ne?“ — „Taip, sere, iš tiesų puikus“, — atsakysiu ir nueisiu.

Tačiau tai tik fantazija. Mes niekada jo nepamatysime. Gal jis ir išeis pasivaikščioti, mėnuliui nusileidus, gal netgi žiūrės pro langą į mis Stefaniją Kroford. Čia, žinoma, jo reikalas, tik aš geriau žiūrėčiau į ką nors kita. Bet į mus jis niekada nepažiūrės.

— Tikiuosi, kad jūs nepradėjote savo senų žygių, — pasakė Atikus vieną vakarą, kai aš staiga pareiškiau norinti bent kartą gyvenime pamatyti Baubą Redlį. — O jeigu pradėjote, tai patariu jums liautis. Aš jau per senas vaikytis jus po Redlių daržus. Be to, ten landžioti pavojinga. Jus gali nušauti. Juk žinote, misteris Natanas šaudo į visus šešėlius, net jeigu tie šešėliai palieka ketvirto numerio basų kojų pėdsakus. Jums tada pasisekė, kad likote gyvi.

Aš taip ir prikandau liežuvį. Koks nuostabus tas Atikus. Pirmą kartą prasitarė mums žinąs daug daugiau, negu mes manėme. O juk visa tai buvo prieš keletą metų. Ne, tik pernai vasarą... Ne, užpernai, kai... Kažkodėl viskas man susipainiojo. Reikia paklausti Džemio.

Tiek daug įvykių atsitiko per tą laiką, kad Baubas Redlis pasirodė esąs ne toks jau ir baisus. Atikus pasakė nemanąs, kad dar kas nors galėtų atsitikti: viskas pamažu grįš į savo vėžes, ir žmonės, praslinkus kiek laiko, užmirš, kad kažkada gyveno toks Tomas Robinsonas, kad tiek daug buvo apie jį kalbėta.

Gal Atikus ir tiesą sakė, bet vasaros įvykiai tebeslėgė mus kaip sunkus oras prirūkytame kambaryje. Suaugę meikombiečiai niekada nekalbėdavo apie Tomo bylą su Džemiu ir manimi, bet su savo vaikais, matyt, kalbėdavo ir taip jiems aiškindavo: mudu su Džemiu nekalti, kad Atikus mūsų tėvas, todėl su mumis reikia elgtis gražiai. Patys vaikai niekada nebūtų to sugalvoję. Jeigu mūsų klasių draugams būtų buvę leista patiems nuspręsti, kaip jie turėtų elgtis, tai mudu su Džemiu, kiekvienas atskirai, viską būtume kuo puikiausiai sutvarkę keleriomis geromis kumštynėmis. O dabar mes turėjome vaikščioti aukštai iškeltomis galvomis ir elgtis taip, kaip dera damai ir džentelmenui. Jautėmės panašiai, kai dar buvo gyva misis Henri Lafajet Djuboz, tik dabar niekas ant mūsų nešūkavo. Vis dėlto vienos keistenybės niekaip negalėjau suprasti: nors žmonės laikė Atikų nekokiu tėvu, vis tiek vienbalsiai vėl išrinko jį į valstijos atstovų rūmus. Aš nusprendžiau, kad žmonės yra baisūs keistuoliai, pradėjau jų vengti ir stengiausi apie juos negalvoti, kol buvo įmanoma.

Bet vieną dieną mokykloje aš buvau priversta apie juos pagalvoti. Kartą per savaitę mums buvo vedama einamųjų įvykių pamoka. Kiekvienas vaikas turėjo išsikirpti iš laikraščio straipsnį, įsisąmoninti jo turinį ir papasakoti visai klasei. Buvo manoma, kad ši pamoka padės nusikratyti ne vienos blogybės: stovėdamas prieš visą klasę, vaikas įpras taisyklingai stovėti; pasakodamas įvykį, išmoks sklandžiai kalbėti; mokydamasis pasakoti, lavins atmintį, o pastovėjęs kurį laiką vienas, dar labiau norės grįžti pas savo bičiulius.

Šitas sumanymas buvo itin išmintingas, tačiau, kaip visada Meikombe, nelabai kas iš to išėjo. Pirmiausia kaimo vaikai retai kada galėdavo paskaityti laikraštį, todėl šią naštą teko vilkti miestiečiams, o tai dar labiau įtikino kaimiečius, kad mokytojai daugiausia dėmesio skiria miestelėnams. Tie kaimiečių vaikai, kurie vis dėlto stengdavosi atlikti užduotį, atsinešdavo iškarpų iš „Radikalų lapelio“, kurio mis Geits, mūsų mokytoja, laikraščiu nelaikė. Aš niekaip negalėjau suprasti, kodėl ji raukydavosi, kai mokinys pasakodavo iš „Radikalų lapelio“. Matyt, skaityti tą laikraštį jai atrodė taip pat nepadoru, kaip mėgti džiazą, priešpiečiams valgyti prastus pyragėlius su džemu, būti davatkišku sektantu, asilo balsu bliauti „Saldūs donkių6 pažadai“; valstybė mokytojams už tai ir mokėjo pinigus, kad jie atgrasytų vaikus nuo panašių dalykų.

Bet vis tiek nedaug vaikų tesuprato, kas yra tas einamasis įvykis. Čarlis Litlis, kuris viską išmanė apie karves ne blogiau už šimtametį senį, buvo jau įpusėjęs savo pasakojimą apie dėdę Netšelį, kai mis Geits staiga jį sustabdė:

— Čia ne einamasis įvykis, Čarli. Čia skelbimas.

O štai Sesilis Džeikobsas žinojo, kas yra einamasis įvykis. Kai atėjo jo eilė, jis atsistojo prieš visą klasę ir pradėjo:

— Senis Hitleris...

— Adolfas Hitleris, Sesili, — pataisė mis Geits. — Negalima pradėti pasakojimo žodžiu „senis“.

— Taip, mem, — pasakė jis. — Senis Adolfas Hitleris prasekioja...

— Persekioja, Sesili...

— Ne, mis Geits, čia taip parašyta... Na, tiekto. Senis Adolfas Hitleris gaudo žydus ir kiša juos į kalėjimus. Jis atima iš jų visą turtą, neleidžia jiems išvažiuoti iš šalies, jis prausia visus silpnapročius ir...

— Prausia silpnapročius?

— Taip, mis Geits, aš manau, kad jie nesugeba patys nusiprausti, nes koks gi idiotas gali laikytis švaros? Taigi Hitleris pradėjo programą, pagal kurią reikia sugaudyti ir visus pusžydžius, nes jis nori visus juos suregistruoti, kad jie nepridarytų jam bėdos, ir aš manau, jog tai blogas dalykas. Toks mano einamasis įvykis.

— Labai gerai, Sesili, — tarė mis Geits.

Išdidžiai pasipūtęs, Sesilis grįžo į savo suolą. Klasės gale pakilo ranka.

— Kaip jis taip gali?

— Kas jis ir ką gali? — kantriai paklausė mis Geits.

— Kaip Hitleris gali tiek daug žmonių suvaryti už grotų? Valdžia turėtų jį sudrausti, — pasakė mokinys, kuris buvo pakėlęs ranką.

— Hitleris pats yra valdžia, — tarė mis Geits. Nepraleisdama progos suaktyvinti mokymo procesą, ji nuėjo prie lentos ir didelėmis spausdintomis raidėmis parašė: DEMOKRATIJA.

— Demokratija, — perskaitė mokytoja. — Kas žino, ką tai reiškia?

— Mes, — kažkas pasakė.

Aš prisiminiau vieną rinkimų kampanijos šūkį, kurį Atikus buvo man aiškinęs, ir pakėliau ranką.

— Kaip tu supranti demokratiją, Džiną Luiza?

— „Visų teisės lygios, niekam jokių privilegijų“, — pacitavau aš.

— Labai gerai, Džiną Luiza, labai gerai, — nusišypsojo mis Geits. Paskui prieš žodį DEMOKRATIJA ji parašė: PAS MUS. — Dabar, mokiniai, perskaitykime visi kartu: „Pas mus demokratija.“

Mes perskaitėme. Tada mis Geits pasakė:

— Toks skirtumas tarp Amerikos ir Vokietijos. Pas mus yra demokratija, o Vokietijoje diktatūra. Dik-ta-tūra, — pasakė ji. — Mūsų šalyje niekas nėra persekiojamas. Kitus persekioja tik prietaringi žmonės. Prie-ta-ringi, — pasakė ji paskiemeniui. — Žydai puikiausi žmonės pasaulyje, ir man tiesiog nesuprantama, kaip jis to nesupranta.

Kažkoks smalsuolis klasės viduryje pasidomėjo:

— Kaip jūs manote, mis Geits, kodėl jie nekenčia žydų?

— Nežinau, Henri. Žydai duoda daug naudos kiekvienai visuomenei, kurioje gyvena, ir, tai užvis svarbiausia, jie yra labai religingi žmonės. Hitleris nori panaikinti religiją, galbūt dėl to nemėgsta žydų.

Čia prabilo Sesilis.

— Aš tiksliai nežinau, — tarė jis, — bet jie lyg pinigus keičia, lyg dar kažką daro, bet argi dėl to reikia persekioti žydus? Juk jie baltieji, tiesa?

— Kai pradėsi lankyti vidurinę mokyklą, Sesili, — pasakė mis Geits, — sužinosi, kad žydai persekiojami nuo seniausių laikų, jie net buvo išvyti iš savo krašto. Tai vienas baisiausių įvykių žmonijos istorijoje. O dabar laikas aritmetikai, vaikai.

Kadangi aritmetikos niekada nemėgau, ėmiau žiūrėti pro langą. Aš matydavau Atikų smarkiai širstantį tik tada, kai Elmeris Deivis per radiją pasakodavo paskutines naujienas apie Hitlerį. Atikus staiga išjungdavo radiją ir piktai krenkštelėdavo. Kartą aš paklausiau, kodėl jam taip nepatinka Hitleris, ir Atikus atsakė:

— Už tai, kad jis maniakas.

Ne, to negana, galvojau aš, kol visa klasė sprendė uždavinius. Maniakas vienas, o vokiečių milijonai. Jie patys galėtų pasodinti Hitlerį už grotų, užuot laukę, kol jis juos pasodins. Čia kažkas ne taip... Reikės vėl pasiklausti tėvo.

Aš pasiklausiau, ir Atikus atsakė negalįs man nieko aiškaus pasakyti, nes pats nežinąs.

— Bet Hitlerio nekęsti — gerai?

— Negerai, — atsakė jis. — Išvis negerai, kai reikia ko nors nekęsti.

— Atikau, — pasakiau aš, — man kai kas neaišku. Mis Geits sakė, kad siaubinga taip daryti, kaip Hitleris daro. Ji net išraudo visa, kai kalbėjo...

— Aš manau...

— Bet...

— Kas?

— Nieko, tėti.

Nuėjau šalin, nes nežinojau, kaip paaiškinti Atikui, kas man buvo atėję į galvą, kaip žodžiais pasakyti tai, ką pajutau. Gal Džemis galės man atsakyti. Mokyklinius reikalus Džemis suprasdavo geriau už Atikų.

Džemis visą dieną tampė vandenį, todėl buvo labai pavargęs. Prie jo lovos ant grindų mėtėsi ne mažiau kaip dvylika bananų žievių, tarp jų stovėjo tuščias pieno butelis.

— Tiek bananų sukirtai? — paklausiau aš.

— Treneris sako, kad po metų galėčiau žaisti, jei per tą laiką priaugčiau dvidešimt penkis svarus, — atsakė jis. — O greičiausiai galima pasitaisyti nuo bananų.

— Jeigu tik tau nepasidarys bloga. Džemi, — pasakiau aš, — noriu tavęs kai ko paklausti.

— Pilk, — tarė jis, padėjo knygą ir ištiesė kojas.

— Mis Geits gera moteris, tiesa?

— Nebloga, — atsakė Džemis. — Ji man patiko, kai mokiausi jos klasėje.

— Bet ji labai nekenčia Hitlerio.

— Ir ką?

— Šiandien ji sakė, kad jis labai blogai elgiasi su žydais. Džemi, juk neteisinga yra ką nors persekioti, tiesa? Net blogai galvoti apie kitą žmogų yra negerai, ar ne?

— Žinoma, Paukšteli. Kokia musė tave įkando?

— Žinai, kai mes tą vakarą ėjome iš teismo, mis Geits lipo laiptais priešais mus, tu gal ir nematei, nes ji kalbėjosi su Stefanija Kroford. Girdėjau ją sakant, kad jau laikas juos pamokyti, nes jie per daug sau leidžia, dar, ko gero, užsimanys imti mus į žmonas. Klausyk, Džemi, kaip galima baisiausiai nekęsti Hitlerio, o apsisukus taip negražiai kalbėti apie mūsiškius...

Netikėtai Džemis klaikiai įsiuto. Jis šoko iš lovos, griebė mane už pakarpos ir smarkiai papurtė.

— Nenoriu nieko girdėti apie tą teismą, nieko, daugiau nieko, girdi? Ar girdi, ką sakau? Kad negirdėčiau daugiau nė vieno žodžio apie tai, aišku tau? Dabar dink iš čia!

Aš taip nustebau, kad net nepravirkau. Išsliūkinau iš Džemio kambario ir kuo tyliausiai uždariau duris — ko gero, išgirdęs trinktelėjimą dar labiau įsiustų. Staiga pasijutau labai pavargusi ir užsinorėjau pas Atikų. Jis sėdėjo svetainėje, ir aš užsiropščiau jam ant kelių. Atikus nusišypsojo.

— Tu jau didelė, greit nebetilpsi pas mane ant kelių. — Jis stipriai mane apkabino. — Paukšteli, — švelniai pasakė jis, — tu nenusimink, kad Džemis pyksta. Jam dabar sunku. Aš girdėjau, kaip jis rėkė ant tavęs.

Atikus paaiškino man, kad Džemis labai stengiasi kai ką užmiršti, bet jam vis nesiseka. Kai praeis daugiau laiko, tada jis vėl galės apie tai pagalvoti ir viską išsiaiškins. O kai išsiaiškins, vėl bus toks pats Džemis, kaip anksčiau. 27

Viskas palengva grįžo į savo vėžes, kaip Atikus ir sakė. Apie spalio vidurį tik du netikėti dalykai atsitiko dviem Meikombo gyventojams. Ne, trys dalykai, bet jie tiesiogiai nebuvo susiję su mumis, Finčais. Ir vis dėlto truputį buvo.

Pirmiausia — misteris Bobas Juelas gavo darbą ir po kelių dienų buvo atleistas; toks atsitikimas tikrai buvo vienintelis tuo kritiniu dešimtmečiu, nes aš niekada nebuvau girdėjusi, kad kas nors būtų išmestas iš viešųjų statybos darbų už tinginystę. Meikombiečiai greitai liovėsi kalbėję apie jį, bet dar greičiau jis liovėsi pelnytis duoną savo darbu. Nustojęs būti visų dėmesio centre, jis prarado ir ūpą dirbti. Misteris Juelas buvo pamirštas kaip ir Tomas Robinsonas. Tada jis vėl kas savaitė ėmė vaikščioti pašalpos ir pasiimdavo čekį net nepadėkojęs, tik piktai murmėdamas, kad visokie išsigimėliai, kurie tariasi valdą visą miestą, neleidžia doram žmogui užsidirbti duonai. Socialinio skyriaus darbuotoja Rūta Džouns pasakojo, kad misteris Juelas atvirai kaltino Atikų dėl to, kad neteko darbo. Ji taip išsigando, kad nuėjo pas Atikų į kontorą ir viską jam išklojo. Atikus pasakė mis Rūtai, kad ji nesijaudintų, o jeigu Bobas Juelas nori pasišnekėti su juo apie „atimtą“ darbą, tai jis žino kelią į kontorą.

Antras įvykis buvo susijęs su teisėju Teiloru. Teisėjas Teiloras niekada neidavo į vakarines pamaldas sekmadieniais, o misis Teilor eidavo. Jis labai mėgdavo sekmadienio vakarais sėdėti vienas dideliuose savo namuose; pamaldų laiką jis praleisdavo jaukiai įsitaisęs kabinete ir skaitydamas Bobo Teiloro raštus (Bobas Teiloras nebuvo jam giminaitis, bet teisėjas būtų buvęs labai patenkintas tokia giminyste). Vieną sekmadienio vakarą, įsigilinęs į sodrias metaforas ir įmantrų stilių, teisėjas Teiloras išgirdo kažkokį įkyrų krebždesį. „Eik lauk“, — pasakė jis savo nupenėtai neaiškios veislės kolei, vardu Ana Teilor, bet netrukus pamatė, kad šuns kambaryje nė nebūta; krebždesys sklido kažkur iš kiemo pusės. Teisėjas Teiloras nušlepsėjo į galinę verandą išleisti Anos laukan ir rado duris praviras. Jis spėjo pamatyti kažkokį šešėlį, sprunkantį pro namo kampą, bet nepažinojo. Kai misis Teilor grįžo namo iš bažnyčios, ji rado vyrą įknibusį į Bobo Teiloro raštus ir su šautuvu ant kelių.

Trečias įvykis nutiko Helenai Robinson, Tomo našlei. Misteris Juelas buvo užmirštas kaip Tomas Robinsonas, o Tomas Robinsonas buvo užmirštas kaip kadaise Baubas Redlis. Bet Tomo nepamiršo jo buvęs šeimininkas misteris Linkas Dizas. Jis priėmė į darbą Heleną. Iš tiesų jam nelabai jos reikėjo, bet, anot jo, jam labai maudžia širdį, kad viskas taip baigėsi. Aš nežinau, kas prižiūrėdavo Helenos vaikus, kai ji būdavo darbe. Kelpurnija sakė, kad Helenai labai sunku, nes ji turi eiti beveik mylią aplink, kad išsilenktų Juelų, kurie, anot Helenos, ėmė laidyti į ją, kas tik papuolė po ranka, kai ji ėjo pro šalį pirmą kartą. Misteris Linkas Dizas pastebėjo, kad Helena kas rytą ateina į darbą ne iš tos pusės, ir traukte ištraukė iš jos visą tiesą.

— Nesvarbu, misteri Linkai, nieko nedarykite, sere, palikite viską taip, kaip yra, — maldavo Helena.

— Nė velnio nepaliksiu, — atkirto misteris Linkas.

Jis liepė jai tą pačią dieną po darbo ateiti pas jį į parduotuvę. Kai Helena atėjo, misteris Linkas uždarė parduotuvę, užsimaukšlino ant galvos kepurę ir nulydėjo Heleną namo. Nulydėjo trumpuoju keliu, pro Juelus. Grįždamas misteris Linkas sustojo prie sukrypusių vartų.

— Juelai, — pašaukė jis. — Ei, Juelai!

Pro langus, šiaip jau nuolat aplipusius vaikų, dabar niekas nežiūrėjo.

— Žinau, kad visi dabar drybsote ant grindų! Klausyk, Bobai Juelai, jeigu dar kartą išgirsiu, kad užkabinėji mano Heleną, tą pačią dieną atsidursi už grotų!

Misteris Linkas nusispjovė ir nuėjo namo.

Kitą rytą Helena atėjo į darbą trumpuoju keliu. Niekas nieko nesviedė į ją, bet, praėjusi pro Juelų namus, Helena atsigręžė ir pamatė misterį Juelą einant iš paskos. Ji nusisuko ir nuėjo toliau, o misteris Juelas, vilkdamasis per atstumą, atsekė ją iki pat misterio Linko Dizo namų. Helena pasakojo, kad visą kelią girdėjo misterį Juelą pusbalsiu plūstantis. Labai išsigandusi Helena telefonu paskambino misteriui Linkui į parduotuvę, kuri buvo netoli jo namų. Atėjęs misteris Linkas rado misterį Juelą užsikvempusį ant tvoros. Misteris Juelas pasakė:

— Linkai Dizai, nespoksok į mane kaip į kokį šlamštą. Aš nelendu prie tavo...

— Pirmiausia, Juelai, paprašyčiau nukabinti savo dvokiančius griaučius nuo mano tvoros. Aš neturiu dažų jai perdažyti. O antra — atstok nuo mano virėjos, arba aš paduosiu tave į teismą už įžeidinėjimus...

— Aš jos nė nepaliečiau, Linkai Dizai, nė neketinu painiotis su juodasnuke!

— Nebūtina liesti, gana jau to, kad gąsdini ją, o jeigu tau neprikirps uodegos už įžeidinėjimus, tai gausi susipažinti su moterų apsaugos įstatymu, todėl dink man iš akių! Jeigu manai, kad aš tik grasinu, pabandyk dar kartą ją užkabinti!

Matyt, misteris Juelas patikėjo, kad misteris Dizas nejuokauja, nes Helenai daugiau nebeteko skųstis.

— Nepatinka man visa tai, Atikau, labai nepatinka, — pasakė teta Aleksandra, išgirdusi apie tuos įvykius. — Atrodo, kad tas žmogus nesiliauja galandęs dantų ant visų, kurie turėjo ką nors bendra su ta byla. Aš žinau, kad tokie padarai kerštingi, bet nesuprantu, ko jis dar gali norėti, — teisme juk pasiekė savo, a?

— O aš, atrodo, suprantu, — pasakė Atikus. — Jis tikriausiai siunta dėl to, kad širdies gilumoje jaučia, jog mažai kas Meikombe tiki jo ir Meijelos prasimanymais. Jis tikėjosi tapsiąs didvyriu, o ką gavo už visą savo triūsą? „Gerai, negrą mes nuteisėme, o tu keliauk atgal į savo šiukšlyną.“ Dabar jis jau su visais atsiskaitė, turėtų būti patenkintas. Štai oras pasikeis, ir jis nurims.

— O kodėl jis bandė laužtis į teisėjo Teiloro namus? Matyt, nežinojo, kad Džonas namuose, nes tada nebūtų bandęs. Sekmadienio vakarais pas Džoną šviesa dega tik priekinėje verandoje ir jo kabinete...

— Juk tu nežinai, ar tikrai Bobas Juelas atidarė tas duris, juk nežinai, kas ten buvo, — pasakė Atikus. — Bet galima spėti. Aš teisme įrodžiau, kad jis yra melagis, o Džonas visiems parodė jo kvailumą. Kol Juelas sėdėjo liudytojų kėdėje, aš bijojau žvilgtelėti į Džoną, kad nepradėčiau juoktis, nes jis taip spoksojo į Juelą, tarsi tas būtų višta su trimis kojomis arba kampuotas kiaušinis. Galite man nesakyti, kad teisėjai nesistengia nuteikti prisiekusiųjų, — sukikeno Atikus.

Spalio pabaigoje mūsų gyvenimas tekėjo įprasta vaga — mes vaikščiojome į mokyklą, žaidėme, mokėmės. Džemis, atrodė, nebeprisiminė to, ką taip stengėsi užmiršti, o mūsų mokyklos draugai buvo tolerantiški ir nesistengė priminti mums mūsų tėvo ekscentriškumo. Kartą Sesilis Džeikobsas paklausė, ar Atikus yra radikalas. Paklausiau to Atikaus, ir tas taip pradėjo juoktis, kad aš net įsižeidžiau. Paskui jis pasakė, kad juokėsi ne iš manęs. Jis tarė:

— Pasakyk Sesiliui, kad aš toks pat radikalas, kaip sniego senis.

Teta Aleksandra jautėsi kuo puikiausiai. Mis Modė vienu kartu užčiaupė burnas visai misionierių draugijai, ir teta Aleksandra vėl sėdėjo savo soste. Jos vaišės pasidarė dar prašmatnesnės. O aš, besiklausydama misis Meriveder pasakojimų, sužinojau dar daugiau apie vargšų mrunų gyvenimą: jie nieko nenutuokia apie šeimą, visa jų gentis gyvena kaip viena didelė šeima. Kiekvienas vaikas turi tiek tėvų, kiek vyrų yra jų bendruomenėje, ir tiek motinų, kiek ten yra moterų. Graimsas Everetas kaip įmanydamas stengiasi pakeisti jų gyvenimo būdą ir jam žūtbūt reikia mūsų maldų.

Meikombas vėl buvo toks pats kaip visuomet, įvyko tik dvi mažos permainos. Pirmoji buvo ta, kad žmonės išėmė iš parduotuvių vitrinų ir automobilių langų Valstybės pramonės atstatymo kampanijos plakatus su šūkiu: „Mes įnešame savo dalį“. Aš paklausiau apie tai Atikų, ir jis atsakė, kad ta kampanija nebegyva. Aš paklausiau, kas ją nužudė. Jis atsakė — devyni seniai.

Antroji permaina nebuvo valstybinės svarbos. Iki šių metų Visų šventųjų dienos išvakarės būdavo švenčiamos visiškai neorganizuotai. Vaikai prasimanydavo įvairiausių pramogų — pavyzdžiui, susiburdavo krūvon ir užtempdavo nedidelį vežimėlį ant miesto arklidžių stogo. Bet pernai, kai jie sudrumstė mis Tutės ir mis Frutės ramybę, tėvai nusprendė, kad to jau per daug.

Panelės Tutė ir Frutė Barber buvo seserys senmergės ir jos gyveno vieninteliame Meikombo name su rūsiu. Žmonės kalbėjo, kad panelės Barber yra respublikonės, atsikrausčiusios čia iš Alabamos valstijos, Klentono miesto, 1911 metais. Jų įpročiai mus stebino, pavyzdžiui, jos įsirengė rūsį ir visą likusį savo gyvenimą tiek ir teveikė, kad nuolat vaikė iš to rūsio vis naujas meikombiečių vaikų kartas.

Negana to, kad panelės Tutė ir Frutė (jų tikri vardai — Sara ir Frensė) buvo kilusios iš jankių, abi jos buvo dar ir kurčios. Mis Tutė to neprisipažino ir gyveno amžinoje tyloje, bet mis Frutė labai norėjo viską žinoti, todėl įsitaisė klausomąjį vamzdelį, ir tokį didžiulį, kad Džemis pareiškė jį esant nuo gramofono.

Išdykę vaikiūkščiai visa tai žinojo. Visų šventųjų išvakarėse, palaukę, kol panelės Barber kietai sumigs, jie įsėlino į jų svetainę (nakčiai duris rakindavo tik Redliai) ir patyliukais sunešė visus svetainės baldus į rūsį. Savo dalyvavimą šioje istorijoje aš griežtai paneigiau.

— Aš juos girdėjau! — Toks šauksmas auštant pažadino panelių Barber kaimynus. — Girdėjau, kaip sunkvežimis privažiavo prie pat durų! Jie trypė kaip arkliai. Dabar jie jau bus palei Naująjį Orleaną!

Mis Tutė neabejojo, kad jų baldus pagrobė kailių prekiautojai, pravažiavę pro mūsų miestą prieš dvi dienas.

— Juodi tokie, juodi, — sakė ji. — Sirai.

Buvo pakviestas misteris Hekas Teitas. Jis apžiūrėjo įvykio vietą ir pasakė, kad tai veikiausiai vietinių žmonių darbas. Mis Frutė tvirtino skirianti meikombiečių kalbėseną, o šią naktį girdėjusi visai ne meikombiečių balsus — nuo jų „r“ visos sienos virpėjusios. Mis Tutė reikalavo pėdsekių šunų, nes tik jie galėtų surasti baldus, ir misteriui Teitui teko keliauti dešimt mylių į kaimą, surinkti tuos šunis ir atsigabenti juos į Meikombą.

Misteris Teitas paleido juos nuo panelių Barber paradinių durų slenksčio, bet jie tik apibėgo aplink namą ir ėmė kaukti prie rūsio durų. Misteris Teitas leido juos nuo slenksčio tris kartus ir pagaliau viską suprato. Tą dieną, kol pėdsekiai buvo mieste, Meikombe nė vienas vaikas nelakstė basas, nė vienas vaikas nenusiavė batų.

Todėl Meikombo damos nutarė šiemet viską sutvarkyti kitaip. Bus visiems atidaryta vidurinės mokyklos didžioji salė, suaugusiesiems ten bus rodomi gyvieji paveikslai, o vaikai galės žaisti įvairiausius žaidimus: „Sugauk obuolį“, „Saldainis ant virvutės“, „Pačiupk asilą už uodegos“. Buvo paskirta premija — dvidešimt penki centai už geriausią maskaradinį kostiumą, pasigamintą savo rankomis.

Mudu su Džemiu sunkiai atsidusome. Ne dėl to, kad švenčių išvakarėse būtume ką nors padarę, tai buvo tiesiog principo klausimas. Džemiui atrodė, kad jis per didelis tokioms pramogoms; jis pareiškė, kad tą vakarą jo nė su virve niekas nenutemps prie mokyklos. Ir nereikia, pagalvojau, nueisiu su Atikumi.

Greitai aš sužinojau, kad man reikės pasirodyti scenoje. Misis Greisė Meriveder sukūrė originalų gyvąjį paveikslą pavadintą „Meikombo apygarda — Ad astra per aspera“7, kuriame aš turėsiu vaidinti kumpį. Ji nusprendė, kad bus labai puiku, jeigu kai kurie vaikai savo kostiumais pavaizduos mūsų apygardos žemės ūkio gėrybes: Sesilis Džeikobsas bus aprengtas karve, Agnė Bun vaizduos dailią pupelę, kitas vaikas bus žemės riešutas, ir taip toliau, kiek misis Meriveder pakaks fantazijos ir kol Meikombe pristigs vaikų.

Po dviejų repeticijų man paaiškėjo, kad vienintelė mūsų pareiga buvo įeiti iš kairės pusės į sceną kai tik misis Meriveder (ji buvo ne tik autorė, bet ir pranešėja) mus pakvies. Ji pasakys: „Kumpis“, ir tada bus mano eilė pasirodyti. Paskui visi gyvojo paveikslo dalyviai sugiedos: „Meikombe, Meikombe, mes tau per amžius ištikimi“, misis Meriveder pakels scenoje valstybinę vėliavą, ir toks bus iškilmingas finalas.

Mano kostiumą buvo nesunku pasiūti. Misis Krenšo, Meikombo siuvėja, turėjo tokią pat lakią vaizduotę, kaip ir misis Meriveder. Misis Krenšo paėmė vielos tinklą ir surietė jį pagal rūkyto kumpio formą. Paskui aptraukė tinklą ruda medžiaga ir nudažė ją, kad labiau primintų originalą. Aš turėsiu pritūpti, ir kas nors apvilks mane tuo vadinamuoju kostiumu. Jis buvo man beveik iki kelių. Misis Krenšo protingai sugalvojo palikti dvi skylutes ties akimis. Ji viską labai gerai padarė; Džemis pasakė, kad aš tikras kumpis su kojomis. Tačiau mano kostiumas nebuvo labai patogus — man su juo buvo karšta, jis buvo labai prigludęs prie manęs, ir jeigu man panižtų nosis, aš negalėčiau pasikasyti; be to, negalėčiau pati jo nusivilkti.

Maniau, kad Visų šventųjų dienos išvakarėse namiškiai ateis pažiūrėti, kaip aš vaidinu, bet man teko nusivilti. Atikus kaip įmanydamas švelniau paaiškino man esąs be galo pavargęs ir neturįs jėgų žiūrėti kokį nors vaidinimą, mat visą savaitę praleidęs Montgomeryje ir tik po pietų buvo grįžęs namo. Jis pasakė, kad mane palydės Džemis, jeigu aš paprašysiu.

Teta Aleksandra pareiškė turinti kuo anksčiau atsigulti, nes ji visą dieną puošusi sceną ir visai nusiplūkusi... Teta Aleksandra staiga nutilo vidury sakinio. Ji užsičiaupė, paskui pražiojo burną, lyg norėdama kažką sakyti, bet negalėjo ištarti žodžio.

— Kas jums, tetule? — paklausiau aš.

— O, nieko, nieko, — atsakė ji, — tik mane nukrėtė šiurpas.

Teta Aleksandra pasistengė greitai nusikratyti kažkokių negerų, šiurpą keliančių minčių ir pasiūlė man suvaidinti svetainėje. Džemis įspraudė mane į kostiumą, atsistojo svetainės tarpduryje, sušuko: „Kumpis“, mėgdžiodamas misis Meriveder balsą, ir aš įžengiau vidun. Atikus ir teta Aleksandra buvo sužavėti.

Tą patį aš parodžiau Kelpurnijai virtuvėje, ir ji pasakė, kad atrodau nuostabiai. Norėjau dar nueiti į kitą gatvės pusę pas mis Modę, bet Džemis pasakė, kad ji tikriausiai ateis pasižiūrėti vadinimo.

Dabar aš jau nebesijaudinau, kad jie neateis. Džemis pasakė, kad eis su manim. Taip prasidėjo pati ilgiausia mudviejų kelionė. 28

Dar niekada paskutinė spalio diena nebuvo tokia šilta. Mes net megztukų nesivilkome. Tik kai pakilo vėjas, Džemis pasakė, kad mums grįžtant tikriausiai prapliups lyti. Mėnulio nebuvo.

Nuo gatvės lempos ant Redlių namo krito juodi šešėliai. Išgirdau, kaip Džemis tyliai nusijuokė.

— Dievaži, šį vakarą jiems niekas nekvaršins galvų, — tarė jis. Džemis nešė mano kostiumą ir jam buvo labai nepatogu eiti. Aš pagalvojau, kad iš tiesų Džemis labai džentelmeniškas.

— Vis tiek čia baugu, tiesa? — paklausiau aš. — Baubas niekam netrokšta nieko blogo, bet man smagu, kad tu eini drauge.

— Atikus tavęs vienos nebūtų išleidęs, — pasakė Džemis.

— Nesuprantu kodėl, juk reikia tik pasukti už kampo ir pereiti per kiemą.

— Toks kiemas per didelis mažoms mergaitėms vaikščioti naktį, — paerzino mane Džemis. — O gal jau nebijai šmėklų?

Mudu nusikvatojome. Šmėklos, karštosios dvasios, užkeikimai, magiški ženklai dingo mums beaugant, kaip dingsta miglos saulei patekėjus.

— Dar prisimenu, kaip mes tada sakydavome, — tarė Džemis. — “Angeliuk, atsisuk, man iš kelio pasitrauk, neužpulk, nepasmauk.“

— Nereikia, Džemi, — paprašiau aš. Mes kaip tik ėjome pro Redlių namus.

— Baubo tikriausiai nėra namuose. Klausyk, — pasakė Džemis.

Tamsoje, aukštai virš mūsų galvų, vienišas strazdas giesmininkas traukė savo giesmę, nė nenutuokdamas, kieno medyje tupi; čia jis šaižiai švilpė kaip zylė, čia čirškė tarsi irzlus kėkštas, čia ūbavo, skundėsi liūdnu pelėdos balsu.

Mudu pasukome už kampo, ir aš užkliuvau už šaknies, dryksančios ant tako. Džemis norėjo mane prilaikyti ir netyčia išmetė ant žemės mano kostiumą. Aš vis dėlto nepargriuvau, ir mes nuėjome toliau. Netrukus įsukome į mokyklos kiemą. Ten buvo tamsu kaip maiše.

— Kaip tu randi kelią, Džemi? — paklausiau aš, kai ėjome per kiemą.

— Dabar galiu pasakyti, kad mes po didžiuoju ąžuolu, nes čia vėsiau. Atsargiau eik, kad nepargriūtum.

Mudu šiek tiek sulėtinome žingsnį, apgraibomis ieškodami kelio, kad neatsitrenktume į medį. Tas ąžuolas buvo labai senas ir stovėjo čia vienišas. Dviese ištiestomis rankomis neapimtum jo kamieno. Jis augo atokiai nuo mokytojų, nuo visokių smalsuolių akių, netoli Redlių sklypo, bet Redliai svetimais reikalais nesidomėjo. Žemės plotelis po jo šakomis buvo kietai suplūktas — čia ne kartą vyko peštynės, čia mokinukai slaptai susirinkdavo pažaisti kauliukais.

Tolumoje ryškiai švietė vidurinės mokyklos salės langai, bet jie mus tik akino.

— Nežiūrėk į priekį, Paukšteli, — tarė Džemis. — Žiūrėk po kojomis, tada nepargriūsi.

— Reikėjo pasiimti žibintuvėlį, Džemi.

— Nežinojau, kad lauke tokia tamsybė. Maniau, naktis bus šviesesnė. Čia debesys kalti, kad nieko nematyti, ir jie tikriausiai dar negreit išsisklaidys.

Staiga kažkas šoko tiesiai ant mūsų.

— Dieve šventas! — suklykė Džemis.

Mums į akis tvykstelėjo šviesos spindulys — tai Sesilis Džeikobsas švietė į mus žibintuvėliu ir šokinėjo patenkintas.

— Aha, pakliuvote, — šūkalojo jis. — Taip ir maniau, kad eisite šiuo keliu!

— Ką jūs čia darote? Ar nebijote Baubo Redlio?

Tėvai atvežė Sesilį į mokyklą ir jis, neradęs mūsų salėje, išdrįso iki čia atslinkti vienas, nes žinojo, kad mes ateisime. Tik jis galvojo, kad mus lydės misteris Finčas.

— Ko čia mums bijoti, — pasakė Džemis. — Iki kampo keli žingsniai.

Tas Sesilis iš tiesų gerai sugalvojo. Išgąsdino mus kaip reikiant, dabar galės visai mokyklai pasigirti.

— Klausyk, — pasakiau aš, — tu juk vaidinsi karvę, ar ne? Kur tavo kostiumas?

— Už scenos, — atsakė Sesilis. — Misis Meriveder sakė, kad vaidinimas prasidės vėliau. Tu irgi pasidėk ten kostiumą, Paukšteli, ir galėsim eiti prie mūsiškių.

Džemis apsidžiaugė, kad aš būsiu su Sesiliu, mat tada jis, Džemis, galės praleisti laiką su savo draugais.

Salėje buvo susirinkęs beveik visas miestas, trūko tik Atikaus ir tų damų, kurios pavargo viską tvarkydamos ir puošdamos, taip pat nesimatė ir mūsų miesto atsiskyrėlių bei užsidarėlių. Atėjo ne tik miestiečiai: salėje būriavosi daugybė išsipusčiusių kaimiečių. Plačiame pirmo aukšto koridoriuje irgi buvo pilna žmonių — ten stovėjo kioskai.

— O, Džemi, aš pamiršau savo pinigus, — atsidusau, pamačiusi tuos kioskus.

— Bet Atikus nepamiršo, — atsakė Džemis. — Štai tau trisdešimt centų, galėsi nusipirkti šešis bilietus. Na, iki pasimatymo.

— Gerai, — pasakiau aš, visiškai patenkinta, kad turiu trisdešimt centų ir Sesilį šalia. Drauge su Sesiliu perėjome salę ir pro šonines duris patekome į užkulisius. Atsikračiusi savo kostiumo, greitai sprukau šalin, nes misis Meriveder stovėjo prie stalelio priešais pirmąją kėdžių eilę, kažką karštligiškai braukydama ir taisydama savo scenarijuje.

— Kiek pinigų turi? — paklausiau aš Sesilį. Sesilis turėjo irgi trisdešimt centų, taigi mes buvome lygūs. Pirmuosius penkis centus išleidome „Siaubo rūmams“, kurie mūsų visai neišgąsdino: po tamsų septintos klasės kambarį mus vedžiojo laikinai ten apsigyvenęs vampyras, duodamas mums liesti kažkokius daiktus ir sakydamas, kad tai atskiros žmogaus dalys.

— Čia akys, — pasakė jis, kai mes palietėme dvi nuluptas vynuoges lėkštutėje.

— Čia širdis.

Ji priminė nevirtas kepenis.

— Čia viduriai.

Jis sukišo mūsų rankas į lėkštę su šaltais makaronais.

Mudu su Sesiliu apėjome keletą kioskų ir nusipirkome po maišelį neapsakomų skanėstų, iškeptų misis Teilor, teisėjo žmonos. Aš norėjau pagaudyti obuolį sirupe, bet Sesilis pasakė, kad tai nehigieniška. Jo motina sakiusi, kad galima užsikrėsti, visiems kišant burnas prie to paties indo.

— Mūsų mieste dabar nėra užkrečiamųjų ligų, — nesutikau aš.

Bet Sesilis pareiškė — jo motina sakiusi, kad nehigieniška liesti lūpomis kitų paliestą obuolį. Vėliau aš paklausiau tetą Aleksandrą, ar tikrai taip: ji atsakė, kad žmonės, kurie taip galvoja, labai save aukština.

Mes jau buvome beperką saldainių, bet atbėgę misis Meriveder šaukliai pasakė, kad mums jau laikas eiti į užkulisius ir ruoštis. Žmonės rinkosi į salę. Meikombo vidurinės mokyklos orkestras įsitaisė priešais sceną. Užsidegė rampos šviesos, subangavo raudona aksominė uždanga — už jos kilo kažkoks sambrūzdis.

Užkulisiuose, siaurame koridoriuje, grūste prisigrūdę stovėjo suaugusieji: vieni su savo darbo trikampėmis skrybėlėmis, kiti su konfederatų kepurėmis, dar kiti su ispanų ir amerikiečių karo kepurėmis, su pasaulinio karo šalmais. Vaikai, vilkintys įvairias žemės ūkio gėrybes vaizduojančiais kostiumais, susibūrė prie vienintelio mažo langelio.

— Kažkas sulamdė mano kostiumą, — suaimanavau persigandusi.

Tuojau pat prilėkė misis Meriveder, pataisė įlenktą tinklą ir įspraudė mane į jį.

— Kaip jautiesi, Paukšteli? — paklausė Sesilis. — Tavo balsas kaip iš po žemių.

— Tavo irgi, — atsakiau jam.

Orkestras ėmė groti himną, ir mes išgirdome, kaip visa salė atsistojo. Paskui sudundėjo būgnai. Misis Meriveder už savo staliuko šalia orkestro pasakė:

— Meikombo apygarda — „Ad astra per aspera“.

Vėl sudundėjo būgnas.

— Tai reiškia — „iš purvo į žvaigždes“, — paaiškino misis Meriveder atvykėliams iš kaimo. Ir pridūrė, mano nuomone, visai be reikalo: — Gyvasis paveikslas.

— Tarsi be jos niekas nesuprastų, — pusbalsiu tarė Sesilis, bet tuojau buvo nutildytas.

— Visas miestas tai žino, — šnibžtelėjau aš.

— Bet čia yra kaimiečių, — tarė Sesilis.

— Liaukitės, — subarė vyriškas balsas, ir mes nutilome.

Kiekvieną misis Meriveder ištartą sakinį palydėdavo būgno dundesys. Ji gedulingu balsu ėmė graudenti, kad Meikombo apygarda senesnė už pačią valstiją, kad ji buvo Misisipės ir Alabamos teritorijų dalis, kad pirmas baltasis, įkėlęs koją į šio krašto neįžengiamus miškus, buvo mūsų teisėjo penktos eilės prosenelis, dingęs čia be žinios. Paskui atėjo bebaimis pulkininkas Meikombas, kurio vardu ir buvo pavadinta mūsų apygarda.

Endrius Džeksonas suteikė jam didelę valdžią, bet pulkininkas Meikombas per daug pasitikėjo savo jėgomis ir blogai orientavosi, todėl užtraukė nelaimę visiems, kurie drauge kariavo su Upokšnio genties indėnais. Pulkininkas Meikombas pasiryžo žūtbūt atkariauti šį kraštą, bet pirmoji jo kampanija buvo jam paskutinė. Per šauklį iš draugiškos indėnų genties jam buvo liepta traukti į pietus. Iš samanų, augančių ant medžių kamienų, pulkininkas pats nusprendė, kurioje pusėje pietūs, o savo pavaldiniams, bandžiusiems sakyti, kad jis klysta, nedavė nė išsižioti. Pulkininkas Meikombas išėjo į žygį, pasiruošęs visiškai sužlugdyti priešą, ir nuvedė savo kariuomenę taip toli į šiaurės vakarus ir taip paklaidino ją neįžengiamuose tankumynuose, kad iš ten juos tik po kurio laiko išgelbėjo į krašto gilumą traukę kolonistai.

Misis Meriveder pulkininko Meikombo žygius dėstė pusę valandos. Tuo tarpu aš padariau atradimą — jei sulenkiu kojas per kelius, jos telpa po kostiumu, ir aš galiu šiaip taip atsisėsti. Taigi sėdėjau klausydamasi monotoniškos misis Meriveder kalbos, būgno dundesio ir netrukus kietai įmigau.

Vėliau man pasakojo, kad misis Meriveder, visa susikaupusi didingam finalui, monotonišku balsu paskelbė: „Kumpis“; ji buvo įsitikinusi, kad aš įlėksiu į sceną taip pat mikliai, kaip „Pušis“ ir „Pupelė“. Palaukusi kelias sekundes, šūktelėjo garsiau: „Kumpis“. Bet kumpis nesirodė, ir ji riktelėjo kaip reikiant: „Kumpis!“

Nežinau, gal aš per miegus išgirdau ją, o gal mane pažadino orkestras, užgrojęs pietinių valstijų himną, bet aš nutariau išeiti į sceną tuo momentu, kai misis Meriveder iškilmingai pakėlė valstybinę vėliavą. Negaliu pasakyti, kad tyčia pasirinkau tokią akimirką aš tiesiog panūdau būti drauge su visais.

Vėliau sužinojau, kad teisėjas Teiloras išlėkė iš salės, taip kvatodamasis ir daužydamas rankomis per kelius, kad misis Teilor būtinai turėjo paduoti jam stiklinę vandens ir piliulę.

Misis Meriveder parengta programa sulaukė didžiausio pasisekimo, publika garsiai džiūgavo ir plojo, bet užkulisiuose ji nutvėrė mane ir pasakė, kad aš sužlugdžiau jos gyvąjį paveikslą. Aš norėjau prasmegti skradžiai žemę, bet Džemis, atėjęs manęs pasiimti, mane paguodė: jis pasakė, kad iš tos vietos, kur jis sėdėjo, mane buvo vos galima pastebėti. Nežinau, kaip Džemis suprato, kokia aš nelaiminga jaučiausi, bet jis pasakė, kad viskas buvo gerai, tik truputį pasivėlinau išeiti. Jeigu kas ir būdavo blogai, Džemis mokėdavo paguosti beveik kaip Atikus, ir iškart pasidarydavo geriau. Beveik kaip Atikus... Bet net Džemis negalėjo įkalbėti, kad eičiau pro visus tuos žmones, ir sutiko drauge palaukti užkulisiuose, kol visi išsiskirstys.

— Nori nusivilkti kostiumą, Paukšteli? — paklausė jis.

— Ne, tegu būna, — atsakiau aš. Norėjau paslėpti savo širdgėlą.

— Ar parvežti jus namo? — kažkas paklausė.

— Ne, sere, dėkui, — išgirdau Džemio balsą. — Mums visai netoli.

— Saugokitės šmėklų, — pasakė tas pats balsas. — Tiksliau sakant — šmėklos tegu saugosi Paukštelio.

— Žmonių jau visai mažai beliko, — pasakė man Džemis. — Eime. Per salę išėjome į koridorių ir nulipome laiptais. Lauke buvo tokia pat aklina tamsa. Dar keli automobiliai stovėjo už mokyklos, todėl iš jų šviesų mums buvo maža naudos.

— Jei kas nors važiuos į mūsų pusę, mums bus geriau matyti, — tarė Džemis. — Klausyk, Paukšteli, aš palaikysiu tave už to... kauliuko. Kad kur nors neužkliūtum.

— Aš gerai matau.

— Gal ir matai, bet vis tiek gali pargriūti.

Pajutau lengvą spustelėjimą viršugalvyje ir supratau, kad Džemis laiko mane už kaulo.

— Jauti?

— Aha.

Mes ėjome per juodą mokyklos kiemą, stengdamiesi įžiūrėti, kas po mūsų kojomis.

— Džemi, — pasakiau aš, — aš pamiršau batukus, jie liko užkulisiuose.

— Tai grįžkime pasiimti.

Vos tik mes atsisukome, šviesos salėje užgeso.

— Pasiimsi rytoj, — tarė Džemis.

— Rytoj sekmadienis, — burbtelėjau aš, kai Džemis vėl pasuko namų pusėn.

— Galėsi paprašyti sargą, kad atrakintų duris... Paukšteli?

— Ką?

— Nieko.

Džemis ilgai tylėjo. Nežinojau, apie ką jis galvoja. Pagalvojau, kad jeigu norės, pats man pasakys, gal tada, kai jau būsime namuose. Pajutau, kaip jo pirštai tvirčiau suėmė mano kostiumą. Man pasirodė, kad net per stipriai. Aš papurčiau galvą.

— Džemi, kodėl tu...

— Patylėk minutėlę, Paukšteli, — pasakė jis, spustelėdamas mane. Mes ėjome tylėdami.

— Minutė jau praėjo, — pasakiau aš. — Apie ką galvoji?

Pasisukau, norėdama pamatyti jį, bet vos galėjau įžiūrėti tamsų siluetą.

— Pasirodė, kad kažką išgirdau, — pasakė jis. — Stabtelėkime.

Mudu stabtelėjome.

— Nieko negirdi?

— Ne.

Nespėjome nueiti nė penkių žingsnių, ir jis vėl mane sustabdė.

— Klausyk, Džemi, tu nori mane išgąsdinti? Žinok, aš jau ne maža...

— Patylėk, — pasakė Džemis, ir aš supratau, kad jis visai nejuokauja.

Naktis buvo rami. Girdėjau, kaip jis tyliai kvėpuoja šalia manęs.

Staiga lengvas vėjelis perbėgo per nuogas mano kojas ir tuojau nutyko, nors mes ir tikėjomės vėjuotos nakties. Tokia tyla būna prieš audrą. Mes įsiklausėme.

— Kažkur šuo loja, — pasakiau.

— Ne, ne, — atsakė Džemis. — Girdžiu tuos garsus, kai einame, o kai sustojame — nebegirdėti.

— Tu girdi, kaip mano kostiumas čeža. Tiesa, juk šiandien Visų šventųjų išvakarės, užtat tu taip...

Aš norėjau įtikinti ne tiek Džemį, kiek save pačią, nes dabar ir aš aiškiai išgirdau tuos garsus, apie kuriuos jis kalbėjo. Tai nebuvo mano kostiumas.

— Čia turbūt Sesilis, — palūkėjęs tarė Džemis. — Dabar jam jau nieko neišdegs. Tegu negalvoja, kad mes imsime bėgti.

Mudu slinkome vėžlio žingsniu. Aš paklausiau Džemio, kaip Sesilis gali sekti paskui mus tokioje tamsoje ir kaip jis dar neužlipo ant mūsų.

— Aš tave matau, Paukšteli, — pasakė Džemis.

— Tikrai? Aš tavęs nematau.

— Ant tavęs šviečia riebalų ruoželiai. Misis Krenšo nudažė juos šviečiančiais dažais, kad geriau būtų matyti rampos šviesoje. Aš tave visai gerai matau, todėl ir Sesilis puikiausiai mato ir gali laikytis atokiai.

Aš norėjau parodyti Sesiliui, kad mes viską žinome ir kad jis mūsų neapgaus.

— Sesilis Džeikobsas šlapia višta-a! — atsigręžusi staiga riktelėjau.

Mes sustojome. Niekas neatsiliepė, tik tolima mokyklos siena aidu atkartojo: „Višta-aa.“

— Aš jam parodysiu, — tarė Džemis. — Ei, tu!

— Ei tu, ei tu, ei tu, — atsakė mokyklos siena.

Tai visai nepanašu į Sesilį — jis neištvertų taip ilgai; jeigu jau jis iškrėsdavo kokį pokštą, tai paskui kartodavo tą patį dešimt kartų. Jis jau seniai turėjo ant mūsų užšokti. Džemis vėl davė ženklą man sustoti ir tyliai pasakė:

— Paukšteli, gal tu gali nusivilkti tą kostiumą?

— Galėčiau, bet aš neapsirengusi.

— Tavo suknelę aš turiu.

— O kaip aš ją tamsoje apsivilksiu?

— Na, gerai, — pasakė jis. — Tiek to.

— Džemi, tu bijai?

— Ne. Atrodo, kad ąžuolas jau čia pat. Dar keli žingsniai, ir išeisime į gatvę. Ten bus šviesiau.

Džemis kalbėjo lėtai, lygiu, be jokios išraiškos balsu. Kažin ar ilgai dar įtikinės, kad mus seka Sesilis?

— O gal uždainuokime, Džemi?

— Ne, patylėk, Paukšteli.

Mes nespartinome žingsnio. Jis žinojo taip pat gerai, kaip ir aš, kad greitai eidamas bematant užsigausi kojos pirštą, nes gali užkliūti už akmens ar ko kito, o aš buvau basa. O gal čia tik vėjas šiurena medžių šakas? Tačiau vėjo nebuvo, ir medžių daugiau aplink nebuvo, išskyrus didįjį ąžuolą.

Tas, kas ėjo paskui mus, šlepsėjo ir vilko kojas žeme, tarsi avėdamas sunkiais batais. Jis mūvėjo storas medvilnines kelnes; visai ne medžiai ošė, kaip anksčiau galvojau, o tik medvilnė trynėsi į medvilnę: šiuru, šiuru su kiekvienu žingsniu.

Pajutau šaltą smėlį po kojomis ir supratau, kad mes jau po ąžuolu. Džemis spustelėjo man viršugalvį. Mudu sustojome ir įsiklausėme.

Šlepsėjimas nesiliovė. Ir medvilninės kelnės vis šiugždėjo be paliovos. Paskui nutilo. Jis bėgo, bėgo tiesiai į mus visai nevaikiškais žingsniais.

— Bėk, Paukšteli! Bėk, bėk! — suklykė Džemis.

Aš žengiau vieną milžinišką žingsnį ir pasijutau krintanti — tamsoje sunku išlaikyti pusiausvyrą, kai rankos tarsi surištos.

— Džemi, Džemi, padėk man, Džemi!

Aš pargriuvau ant žemės ir ėmiau ristis, stengdamasi žūtbūt išsivaduoti iš to vielinio narvo. Netoliese išgirdau peštynes: kažkas daužėsi, spardėsi, voliojosi po žemę, kliūdami už šaknų. Paskui kažkas atsirito prie manęs, ir aš supratau — Džemis. Žaibo greitumu jis pašoko ant kojų ir ėmė bėgti, tempdamas mane drauge, bet aš negalėjau greitai bėgti, nes buvau visai susipainiojusi savo tinkle, tik galva ir pečiai kyšojo.

Šaligatvis buvo jau visai netoli, kai aš pajutau, kad Džemis paleido mano ranką ir šleptelėjo ant žemės. Vėl prasidėjo grumtynės, paskui išgirdau kažką negarsiai trakštelint, ir Džemis ėmė rėkti.

Išgirdusi riksmą, puoliau prie Džemio ir atsimušiau tiesiai į kažkieno minkštą pilvą. Jis — tai buvo vyriškis — sušnarpštė ir pabandė nutverti mane už rankų, bet jas stipriai prispaudęs laikė vielinis kostiumas. Vyriškio pilvas buvo minkštas, bet rankos tvirtos kaip plienas. Jis taip mane suspaudė, kad aš ėmiau dusti, negalėdama nė krustelėti. Staiga kažkas stipriai truktelėjo jį atgal — dribdamas ant žemės, jis vos neparvertė ir manęs. Pagalvojau, kad tai Džemis atėjo man į pagalbą.

Būna momentų, kai galva dirba labai lėtai. Stovėjau apdujusi. Peštynių triukšmas palengva rimo: kažkas sugargaliavo, ir vėl stojo nakties tyla.

Toje tyloje buvo girdėti tik sunkus alsavimas — žmogus sunkiai kvėpavo ir ėjo klupdamas. Man pasirodė, kad jis priėjo prie medžio ir atsirėmė. Jis ėmė smarkiai kosėti, kosėjo pasikūkčiodamas, drebėdamas visu kūnu.

— Džemi?

Niekas man neatsakė, tik tas žmogus sunkiai alsavo.

— Džemi.

Džemis neatsiliepė.

Tas žmogus vėl ėmė vaikščioti aplink, tarsi ko ieškodamas. Girdėjau, kaip jis sudejavo ir ėmė tempti žeme kažką sunkų. Palengva susiprotėjau, kad po ąžuolu mūsų dabar keturi.

— Atikau?..

Sunkiu, netvirtu žingsniu tas žmogus pasuko gatvės link. Aš nuėjau į tą vietą, kur jis, kaip man atrodė, ką tik stovėjo, ir ėmiau kojos pirštais čiuopti žemę. Netrukus kažką paliečiau.

— Džemi?

Mano pirštai užčiuopė kelnes, diržo sagtį, sagas, paskui kažkokį neaiškų daiktą, tada apykaklę ir pagaliau veidą. Ant veido pajutau aštrius šerius — ne, čia ne Džemis. Dvokė degtine.

Aš nuėjau į tą pusę, kur turėjo būti gatvė, nors ir nežinojau, ar tikrai ten einu — man buvo visai apsisukusi galva. Pagaliau išėjau į gatvę ir pamačiau ant stulpo žibintą. Pro tą stulpą kaip tik ėjo vyriškis. Jo eisena buvo netvirta, tarsi jis būtų nešęs per sunkų nešulį. Jis jau suko už kampo. Jis nešė Džemį. Džemio ranka kadaravo ore.

Kai priėjau iki kampo, tas žmogus jau buvo pasukęs į mūsų kiemą. Atsidarė paradinės durys, ir aš akimirkai pamačiau apšviestą iš vidaus Atikų; jis greit puolė laiptais žemyn ir drauge su tuo vyriškiu įnešė Džemį į vidų.

Kai jie ėjo per koridorių, aš jau buvau prie durų. Teta Aleksandra bėgo manęs pasitikti.

— Skambink daktarui Reinoldsui! — garsiai šūktelėjo Atikus iš Džemio kambario. — Kur Paukštelis?

— Ji čia, — atsakė teta Aleksandra, tempdama mane kartu prie telefono. Ji mane tiesiog vilkte vilko.

— Aš sveika, tetule, — pasakiau, — jūs geriau skambinkite daktarui.

Ji nutvėrė ragelį ir pasakė:

— Jula Mei, greitai sujunkite su daktaru Reinoldsu! Agne, tavo tėtis namuose? O Viešpatie, kurgi jis? Prašau pasakyti, kad kuo greičiau ateitų pas mus, kai tik grįš namo. Pasakyk, kad labai skubu!

Tetai Aleksandrai nereikėjo aiškinti, kas kalba, — Meikombe visi pažinojo vieni kitus iš balsų.

Atikus išėjo iš Džemio kambario. Vos tik teta baigė kalbėti, jis paėmė ragelį iš jos rankų:

— Jula Mei, prašau sujungti su šerifu. Hekai? Čia Atikus Finčas. Kažkas užpuolė mano vaikus. Džemis nukentėjo. Jie ėjo iš mokyklos namo. Aš negaliu palikti berniuko. Prašau nueiti ten pasižiūrėti, gal jis dar kur nors slapstosi netoliese. Vargu ar jį besurasite, bet jeigu surasite, labai norėčiau tą žmogų pamatyti. Man jau reikia eiti. Dėkui, Hekai.

— Atikau, Džemis numirė?

— Ne, Paukšteli. Aleksandra, pasirūpink ja, — šūktelėjo jis ir nuėjo pas Džemį.

Teta Aleksandra drebančiais pirštais ėmė traukti nuo manęs sulamdytą ir sudraskytą kostiumą.

— Ar tu sveika, brangioji? — šimtą kartų paklausė ji, vaduodama mane iš vielų.

Kaip gera buvo išlįsti iš to kostiumo. Nutirpusias rankas badė lyg adatomis, ant jų liko įsispaudę raudoni šešiakampiukai. Ėmiau jas trinti, ir man truputį palengvėjo.

— Tetule, Džemis numirė?

— Ne, ne, brangioji, jis tik be sąmonės. Mes nežinome, ar jis labai sužeistas, kol nėra daktaro Reinoldso. Kas atsitiko, Džiną Luiza?

— Aš nežinau.

Daugiau teta Aleksandra nieko neklausinėjo. Ji atnešė man drabužius persivilkti, ir, jeigu aš tada būčiau susiprotėjusi, tai nebūčiau leidusi jai to pamiršti: išsiblaškiusi tetulė atnešė man kombinezoną.

— Apsivilk, brangioji, — pasakė ji, pati duodama man drabužį, kurio labiausiai nekentė.

Ji nuėjo į Džemio kambarį, paskui vėl grįžo pas mane į prieškambarį. Skubiai paglostė mane ir vėl nudūmė pas Džemį.

Prie mūsų namo sustojo automobilis. Daktaro Reinoldso žingsnius aš pažinojau beveik taip pat gerai, kaip ir tėvo. Jis padėjo Džemiui ir man ateiti į šį pasaulį, padėjo persirgti visomis vaikiškomis ligomis, taip pat gydė Džemį, kai jis iškrito iš mūsų namelio medyje, ir mes visada buvome su juo geri draugai. Daktaras Reinoldsas sakė, kad viskas būtų kitaip, jeigu mes nebūtume tokie gajūs, bet mes nelabai juo tikėjome.

Daktaras atidarė duris ir pasakė:

— O Viešpatie...

Paskui žingtelėjo prie manęs:

— Na, tu bent jau stovi ant kojų, — pasakė jis ir pasuko į kitą pusę. Daktaras žinojo visus kambarius mūsų namuose. Ir jis žinojo — jeigu jau man blogai, tai Džemiui nė kiek ne geriau.

Ištisi amžiai praslinko, kol sulaukiau daktaro Reinoldso.

— Ar Džemis numirė? — paklausiau aš.

— Tikrai ne, — atsakė daktaras ir atsitūpė priešais mane. — Jis turi guzą ant kaktos, tokį patį, kaip tavo. Ir ranka sulaužyta. Paukšteli, pažiūrėk čia... ne, galvos nesuk, tik akis pakreipk. Dabar pažiūrėk ten. Pavojingai sulaužyta, man atrodo, kad per alkūnę. Tarsi kas būtų norėjęs visai nusukti jam ranką... dabar pažiūrėk į mane.

— Vadinasi, jis nenumirė?

— Žinoma, ne! — Daktaras Reinoldsas atsistojo. — Šiąnakt daugiau nieko nebegalime padaryti, — pasakė jis. — Tik pasistengsime, kad jam būtų lengviau. Teks peršviesti ranką... tikriausiai reikės sugipsuoti.

Tu nesijaudink, greit jis vėl bus sveikas kaip ridikas. Tokio amžiaus berniukai greitai pasveiksta.

Kalbėdamas daktaras Reinoldsas vis apžiūrinėjo mane, lengvai pačiupinėjo guzą, kuris pampo man ant kaktos.

— O tau niekas nelūžo?

Linksmas daktaro Reinoldso klausimas privertė mane šyptelėti.

— Vadinasi, jūs manote, kad jis nenumirė?

Jis užsidėjo skrybėlę.

— Žinoma, aš galiu ir klysti, bet man atrodo, kad jis nė nemano mirti. Eik ir pati pasižiūrėk į jį, o kai aš vėl ateisiu, mudu drauge pasitarsime.

Daktaro Reinoldso eisena buvo jaunatviška ir guvi. Visai kitaip vaikščiojo misteris Hekas Teitas. Verandos grindys sudrebėjo nuo sunkių jo batų, jis trankiai atidarė duris, bet įėjęs jis šūktelėjo taip pat, kaip ir daktaras Reinoldsas.

— Tu sveika, Paukšteli?

— Taip, sere. Einu pasižiūrėti Džemio. Atikus ten.

— Aš einu su tavim, — pasakė misteris Teitas.

Teta Aleksandra uždengė Džemio lempą rankšluosčiu, todėl kambaryje buvo prietema. Džemis gulėjo ant nugaros. Vienas jo skruostas buvo smarkiai sumuštas. Kairė ranka gulėjo atmesta į šoną ir sulenkta per alkūnę, tik į priešingą pusę. Kakta buvo suraukta.

— Džemi?..

Atikus pasakė:

— Jis tavęs negirdi, Paukšteli. Buvo atsipeikėjęs, bet daktaras Reinoldsas vėl jį užmigdė.

— Taip, sere.

Aš pasitraukiau nuo lovos. Džemio kambarys buvo didelis, keturkampis. Teta Aleksandra sėdėjo supamojoje kėdėje prie židinio. Žmogus, atnešęs Džemį, stovėjo kampe, atsirėmęs į sieną. Matyt, koks nors kaimietis, nes man nepažįstamas. Tikriausiai jis žiūrėjo mūsų gyvąjį paveikslą, o paskui buvo kur netoliese, kai viskas atsitiko. Turbūt išgirdo mūsų šauksmus ir atbėgo mūsų gelbėti.

Atikus stovėjo prie Džemio lovos.

Misteris Hekas Teitas sustojo tarpdury. Jis laikė kepurę rankoje, jo kelnių kišenėje pūpsojo žibintuvėlis. Jis buvo su odine striuke ir auliniais batais.

— Įeikite, Hekai, — pasakė Atikus. — Ar radote ką nors? Neįsivaizduoju, koks nedorėlis galėjo šitaip padaryti, bet tikiuosi, kad radote jį.

Misteris Teitas šnirpštelėjo. Jis įdėmiai pažiūrėjo į kampe stovintį vyriškį, linktelėjo jam, paskui nužvelgė mus visus iš eilės: Džemį, tetą Aleksandrą, Atikų.

— Sėskitės, misteri Finčai, — maloniai pasiūlė jis.

— Visi atsisėskime, — pasakė Atikus. — Paimkite aną kėdę, Hekai. Aš atsinešiu dar vieną iš svetainės.

Misteris Teitas atsisėdo už Džemio rašomojo stalo. Jis palaukė, kol Atikus grįš ir atsisės. Aš stebėjausi, kodėl Atikus neatnešė kėdės tam vyriškiui, kuris stovėjo kampe, bet Atikus, matyt, geriau žinojo, kaip elgtis su kaimiečiais. Kai kurie jo klientai iš kaimo, būdavo, pririša ilgaausius savo mulus po platanais galiniame kieme ir dažniausiai stovėdami ant laiptelių aptaria reikalus su Atikumi. Tikriausiai ir šitam žmogui patogiau buvo stovėti.

— Misteri Finčai, — tarė misteris Teitas. — Aš pasakysiu, ką radau. Radau mažos mergaitės suknelę — ją palikau automobilyje. Ar ten tavo suknelė, Paukšteli?

— Taip, sere, jeigu rožinė su raukinukais, — atsakiau aš.

Misteris Teitas kalbėjo tokiu tonu, tarsi būtų davęs parodymus teisme. Jis mėgo viską pasakoti savaip, netrukdomas kaltintojo nei gynėjo, todėl kartais užtrukdavo labai ilgai.

— Radau dar kažkokius keistus purvo spalvos skarmalus...

— Tai nuo mano kostiumo, misteri Teitai.

Misteris Teitas patrynė rankomis kelius. Paskui patrynė kairę ranką ir ėmė apžiūrinėti židinio atbrailą, galiausiai, atrodė, labai susidomėjo pačiu židiniu. Po to ėmė čiupinėti savo ilgą nosį.

— Kas yra, Hekai? — paklausė Atikus.

Misteris Teitas palietė savo sprandą ir patrynė jį.

— Ten, po medžiu, guli Bobas Juelas su duonriekiu peiliu tarp šonkaulių. Jis negyvas, misteri Finčai. 29

Teta Aleksandra pašoko ir griebėsi už židinio atbrailos. Misteris Teitas norėjo ją prilaikyti, bet ji atstūmėjo ranką. Pirmą kartą gyvenime Atikus pasirodė nemandagus — jis nė nekrustelėjo.

Dabar aiškiai prisiminiau, kad misteris Bobas Juelas sakėsi sutvarkysiąs Atikų, nors jam reikėtų ir galvą padėti. Misteris Juelas vos nesutvarkė Atikaus, ir dėl to jį patį ištiko galas.

— Ar jūs tikras? — bespalviu balsu paklausė Atikus.

— Visiškai, — atsakė misteris Teitas. — Daugiau jis šitų vaikų nebepalies.

— Aš ne apie tai. — Atikus kalbėjo tarsi pro miegus. Kai Atikus sukrėstas, tuojau pamatai, kad jis nebejaunas: ryžtingas smakras mažiau atsikišęs į priekį, po ausimis išdavikiškai įsirėžusios raukšlės, ir jau nebepastebi, kad jo plaukai juodi kaip derva — į akis krenta žilstelėję smilkiniai.

— Gal pereitume į svetainę? — pagaliau prabilo teta Aleksandra.

— Jeigu jūs leisite, — tarė misteris Teitas, — ir jeigu Džemiui nekliudome, geriau pasilikime čia. Noriu apžiūrėti jo žaizdas, o Paukštelis tuo tarpu... papasakos mums, kas ten atsitiko.

— Aš norėčiau išeiti, — pasakė teta. — Nesu jums reikalinga. Atikau, būsiu savo kambaryje, jeigu manęs prireiks. — Teta Aleksandra nuėjo prie durų, bet stabtelėjusi atsigręžė: — Aš nujaučiau nelaimę, Atikau... aš... aš esu kalta. Man reikėjo...

Misteris Teitas kilstelėjo ranką.

— Eikite ilsėtis, mis Aleksandra. Aš suprantu, kad jūs labai sukrėsta, bet nesigraužkite. Jeigu mes paisytume visų savo nuojautų, tai nieko nenuveiktume, tik gaudytume savo uodegas kaip katinai. Paukšteli, gal tu galėtum mums viską papasakoti, kol dar nepamiršai. Ar galėsi? Ar judu matėte, kad jis seka jus?

Aš prisiglaudžiau prie Atikaus, ir jis apglėbė mane. Aš įsikniaubiau jam į kelius.

— Mudu ėjom namo. Aš pasakiau Džemiui, kad pamiršau batukus. Kai apsisukom grįžti, užgeso visos šviesos. Džemis sakė, kad galėsiu pasiimti rytoj...

— Paukšteli, pakelk galvą, kad misteris Teitas geriau girdėtų, — pasakė Atikus. Aš užsikrausčiau jam ant kelių.

— Tada Džemis liepė man truputį patylėti. Pamaniau, kad jis kažką galvoja... Visada mane tildo, kad galėtų pagalvoti... paskui pasakė, kad kažką išgirdo. Mes manėme, kad tai Sesilis.

— Sesilis?

— Sesilis Džeikobsas. Jis šiandien kartą mus jau išgąsdino, todėl mes pagalvojome, kad tai vėl jis. Jis irgi buvo su kostiumu. Už geriausią kostiumą turėjo duoti dvidešimt penkis centus, tik aš nežinau, kas tą premiją laimėjo...

— Kur judu buvote, kai pagalvojote, kad Sesilis jus seka?

— Visai netoli mokyklos. Dar aš jam šūktelėjau...

— Ką šūktelėjai?

— Kad jis yra riebi višta, rodos, taip. Bet niekas neatsiliepė... tada šūktelėjo Džemis taip garsiai, kad ir kurčias būtų išgirdęs...

— Palauk, Paukšteli, — pasakė misteris Teitas. — Misteri Finčai, jūs girdėjote juos?

Atikus pasakė negirdėjęs. Jis buvo įsijungęs radiją. Teta Aleksandra irgi klausėsi radijo savo miegamajame. Jis tai atsimena, kadangi ji paprašiusi, jog jis sumažintų garsą, nes negirdinti savojo.

— Aš visada per garsiai leidžiu radiją, — šyptelėjo Atikus.

— Kažin ar kaimynai ką nors girdėjo... — tarstelėjo misteris Teitas.

— Vargu, Hekai. Daugelis klausosi radijo arba eina miegoti su vištomis. Gal tik Modė Atkinson nemiegojo, ir tai kažin.

— Pasakok toliau, Paukšteli, — pasakė misteris Teitas.

— Kai Džemis šūktelėjo, mes nuėjome toliau. Aš buvau su kostiumu, bet tada jau irgi išgirdau. Išgirdau žingsnius. Kai ėjom, girdėjom žingsnius, kai sustojom, nutilo ir jie. Džemis sakė, kad gerai mane mato, nes misis Krenšo buvo nudažiusi mano kostiumą šviečiančiais dažais. Aš buvau kumpis.

— Kaip — kumpis? — labai nustebo misteris Teitas.

Atikus papasakojo jam apie mano vaidmenį ir paaiškino, iš ko buvo padarytas mano kostiumas.

— Būtumėte matęs, kaip ji atrodė grįžusi, — pasakė Atikus.

— Suplota tarsi blynas.

Misteris Teitas pasitrynė smakrą.

— O aš pagalvojau, iš kur ant jo rankų tokios žymės. Visos rankovės pilnos mažų skylučių. Ir rankos po tomis skylutėmis kai kur subadytos. Gal parodytumėte man tą kostiumą, sere?

Atikus atnešė mano kostiumo likučius. Misteris Teitas pasukinėjo jį, paskui sulenkė, norėdamas įsivaizduoti, kaip jis atrodė anksčiau.

— Matyt, šitas daiktas ir išgelbėjo jai gyvybę, — pasakė jis.

— Pažiūrėkite. — Jis parodė ilgu smiliumi. Ant matinio vielų tinklo blizgėjo šviežias rėžis. — Bobas Juelas žinojo, ko nori, — sumurmėjo misteris Teitas.

— Jam buvo pasimaišęs protas.

— Atleiskite man, misteri Finčai, bet niekas jam nebuvo pasimaišę, tam bjauriam niekšui. Jis prisilakė, kad išdrįstų nužudyti jūsų vaikus, tas šlykštynė, nes su jumis nedrįso susitikti akis į akį.

Atikus papurtė galvą.

— Neįsivaizduoju, kaip žmogus gali...

— Misteri Finčai, yra tokių žmonių, kuriuos reikia šaudyti be jokių kalbų. Ir tai kulkos gaila. Juelas buvo iš tokių.

— Maniau, kad tąkart visą pyktį išliejo ant manęs ir atvėso, — pasakė Atikus. — O jeigu ir ne, tai vis tiek maniau, kad puls tik mane.

— Kibti prie vargšės negrės jam užteko narsumo, lįsti į teisėjo Teiloro namus, kai tikėjosi, kad jie tušti, irgi užteko, bet kodėl jūs manote, kad jis turėjo susitikti su jumis akis į akį dienos šviesoje? — Misteris Teitas atsiduso. — Nagi, Paukšteli, kaip ten buvo toliau? Jūs išgirdote žingsnius...

— Taip, sere. Kai jau buvome po medžiu...

— Iš kur žinai, kad po medžiu, jeigu ten buvo tamsu, nors į akį durk.

— Aš buvau basa, o Džemis sakė, kad po medžiais žemė visada šaltesnė.

— Reikės pasiimti jį į padėjėjus. Toliau.

— Paskui kažkas staiga griebė mane ir suspaudė... rodos, aš pritūpiau ant žemės... girdėjau peštynes po medžiu... atrodė, kad kažkas vis atsimuša į kamieną. Paskui Džemis mane surado ir ėmė tempti gatvės link. Kaž... misteris Juelas, taip išeina, partrenkė jį ant žemės. Jie dar pasipešę, tada išgirdau tokį keistą garsą, ir Džemis ėmė klykti... — Aš užsikirtau. Dabar aišku: tada lūžo Džemio ranka. — Tai va, Džemis suspigo ir nutilo, nieko nebebuvo girdėti, o paskui misteris Juelas, matyt, norėjo iš manęs visą kvapą išspausti... tada kažkas nutempė misterį Juelą šalin. Matyt, Džemis vėl buvo ant kojų. Daugiau nieko nežinau...

— O toliau? — misteris Teitas įdėmiai žiūrėjo į mane.

— Kažkas ėmė slankioti aplink ir kosėjo kaip pašėlęs. Iš pradžių maniau, kad Džemis, bet Džemis taip nekosėja, todėl ėmiau ieškoti Džemio ant žemės. Pagalvojau, kad Atikus atėjo mūsų gelbėti ir labai pavargo...

— O kas ten buvo?

— Taigi jis čia, misteri Teitai, tegu pasako savo pavardę. Taip sakydama, buvau berodanti pirštu į žmogų, kuris stovėjo kampe, bet greitai nuleidau ranką, kol Atikus manęs nesubarė, nes rodyti pirštu nemandagu.

Tas žmogus tebestovėjo atsirėmęs į sieną. Jis taip stovėjo ir tada, kai aš įėjau į kambarį, — sunėręs rankas ant krūtinės. Kai aš parodžiau į jį, jis nuleido rankas žemyn ir prispaudė delnus prie sienos. Tos rankos buvo baltos, liguistai baltos, niekad nemačiusios saulės, tokios baltos, kad ryškiai skyrėsi nuo gelsvos sienos pritemdytame Džemio kambaryje.

Nuo jo rankų mano žvilgsnis nuslydo ant smėliuotų chaki spalvos kelnių ir toliau keliavo liesu jo kūnu, perplėštais marškiniais. Jo veidas buvo toks pat baltas, kaip ir rankos, tik atsikišęs smakras truputį tamsesnis. Skruostai buvo labai liesi, net įkritę, burna plati, smilkiniuose matėsi duobutės, tarsi jie būtų įspausti, o pilkos akys tokios blyškios, kad jis pasirodė man aklas. Bespalviai reti plaukai ant viršugalvio labai priminė pūką.

Kai aš parodžiau į jį, jo delnai nuslydo žemyn, palikę drėgnas prakaito žymes ant sienos; nykščius jis užsikišo už diržo. Lengvas šiurpulys perbėgo jo kūnu, tarsi jis būtų išgirdęs nagu dreskiant per lentą, o aš žiūrėjau į jį nustebusi, ir įtampa jo veide palengva ėmė slūgti. Lūpos prasivėrė ir droviai šyptelėjo, ir mūsų kaimyno veidas staiga ištirpo ašaromis užplūdusiose mano akyse.

— Dieve mano, juk tai Baubas, — pasakiau aš. 30

— Misteris Arturas, brangioji, — švelniai pataisė mane Atikus. — Džiną Luiza, čia misteris Arturas Redlis. Aš manau, kad jis tave jau seniai pažįsta.

Jeigu jau Atikus gali tokią valandą pagal visas taisykles supažindinti mane su Baubu Redliu, tai... ką gi, Atikus visada lieka Atikumi.

Baubas pamatė, kaip aš žaibo greitumu puoliau prie miegančio Džemio, ir jo veidu vėl nuslinko tokia pat drovi šypsena. Aš visa nukaitau iš gėdos ir apsimečiau, kad noriu pataisyti Džemio antklodę.

— Ne, ne, neliesk jo, — pasakė Atikus.

Misteris Hekas Teitas sėdėjo ir įdėmiai žiūrėjo į Baubą pro savo akinius raginiais rėmais. Jis jau buvo kažką besakąs, bet tuo metu koridoriuje pasigirdo daktaro Reinoldso žingsniai.

— Visi marš iš čia! — pasakė jis, atidaręs duris. — Sveikas, Artūrai, anksčiau jūsų nepastebėjau.

Daktaras Reinoldsas pasisveikino su Baubu tokiu pat lengvu, kaip ir jo eisena, balsu, taip paprastai, tarsi būtų įpratęs sveikintis su juo kiekvieną vakarą. Tai nustebino mane dar labiau negu susitikimas su Baubu Redliu Džemio kambaryje. Turbūt, pagalvojau aš, ir Baubas Redlis kartais serga. O pagaliau gal ir ne... ką gali žinoti.

Daktaras Reinoldsas nešėsi kažkokį didelį į laikraštį suvyniotą paketą. Padėjęs tą paketą ant Džemio stalo, jis nusivilko švarką.

— Dabar įsitikinai, kad jis gyvas, ką? O man iš karto buvo aišku, ir žinai, kodėl? Jis man įspyrė, kai pradėjau jį apžiūrinėti. Turėjau jį užmigdyti, kad galėčiau prisiliesti. O dabar škic iš čia.

— E... — pradėjo Atikus, žvilgtelėjęs į Baubą, — gal išeitume į verandą, Hekai? Ten daug kėdžių ir dar gana šilta.

Kažin kodėl Atikus pakvietė mus į verandą, o ne į svetainę. Aha, aišku, — svetainėje per stipri šviesa.

Mes išėjome vienas paskui kitą; Atikus palaukė prie durų misterio Teito. Iš pradžių jis norėjo išeiti pirmas, bet apsigalvojo ir praleido pirma misterį Teitą.

Net ir keisčiausiomis aplinkybėmis žmonės dažnai elgiasi visiškai paprastai. Aš nebuvau išimtis.

— Eime, misteri Artūrai, — išgirdau pati savo balsą, — aš palydėsiu jus į verandą. Kad nepaklystumėte nežinodamas kelio, sere.

Jis pažiūrėjo į mane ir linktelėjo.

Aš nuvedžiau jį per koridorių, pro svetainę.

— Prašau sėstis, misteri Artūrai. Šita supamoji kėdė labai smagi ir patogi.

Mano kukli svajonė išsipildė — jis sėdi verandoje... „Puikus oras, ar ne, misteri Artūrai?“

Taip, oras iš tiesų buvo puikus. Tarsi sapnuodama nuvedžiau jį prie kėdės kuo toliau nuo Atikaus ir misterio Teito. Toji kėdė buvo visai mažai apšviesta. Tamsoje Baubui bus jaukiau.

Atikus atsisėdo ant sūpuoklių, misteris Teitas — ant kėdės šalia jo. Ryški šviesa iš svetainės langų krito tiesiai ant jų. Aš atsisėdau greta Baubo.

— Žinote, Hekai, — pasakė Atikus, — man atrodo, kad dabar reikėtų... o Dieve, nebegaliu prisiminti... — Atikus pakėlė akinius ir prispaudė pirštus prie akių. — Džemis dar neturi trylikos... ne, palaukit, jau turi... niekaip neprisimenu. Na, šiaip ar taip, apygardos teismas turės spręsti...

— Ką spręsti, misteri Finčai? — Misteris Teitas nukėlė koją nuo kojos ir pasilenkė į priekį.

— Žinoma, tai aiškiausia savigyna, bet man teks nueiti į kontorą ir susirasti straipsnį...

— Misteri Finčai, negi jūs galvojate, kad Džemis nudūrė Bobą Juelą? Jūs taip galvojate?

— Girdėjote, ką pasakojo Paukštelis? Čia nėra jokių abejonių. Ji sakė, kad Džemis pakilo ir nutempė jį nuo jos... Gal tamsoje jam kaip nors pavyko nutverti Juelo peilį... Na, rytoj paaiškės...

— Misteri Finčai, liaukitės, — pasakė misteris Teitas. — Džemis tikrai nenudūrė Bobo Juelo.

Atikus valandėlę tylėjo. Jis žiūrėjo į misterį Teitą, tarsi svarstydamas jo žodžius. Ir pagaliau papurtė galvą.

— Jūs labai geras, Hekai, ir aš labai jums dėkoju, bet nepasakokite man tokios istorijos.

Misteris Teitas pakilo ir nuėjo prie turėklų. Jis nusispjovė į krūmus, paskui susikišo rankas į kišenes ir atsigręžė į Atikų.

— Kokios istorijos? — paklausė jis.

— Atleiskite, jeigu per aštriai pasakiau, Hekai, — paprastai atsiliepė Atikus, — bet aš nenoriu, kad kas nors būtų nuslėpta. Aš negaliu su tuo sutikti.

— Niekas nesiruošia nieko slėpti, misteri Finčai.

Misteris Teitas kalbėjo tyliai, bet stovėjo įsispyręs į verandos grindis taip atkakliai, tarsi būtų į jas įaugęs. Kažkokia kova vyko tarp mano tėvo ir šerifo, bet jos esmės aš nesupratau.

Dabar jau Atikus pakilo ir nuėjo prie turėklų. Jis pasakė „hm“ ir sausai nusispjovė į kiemą. Paskui irgi susikišo rankas į kišenes ir atsigręžė į misterį Teitą.

— Aš žinau, ką jūs galvojate, Hekai, nors ir nieko nesakote. Dėkui jums. Džiną Luiza, — kreipėsi jis į mane, — tu sakei, kad Džemis nutempė šalin misterį Juelą?

— Taip, tėti, man taip atrodė... aš...

— Matote, Hekai? Dėkoju jums iš visos širdies, bet aš nenoriu, kad mano sūnus išeitų į gyvenimą su tokia našta. Viskas turi būti aišku kaip ant delno, ir čia gali padėti teismas. Nenoriu, kad vėliau mano sūnui už nugaros kas šnibždėtųsi, kad sakytų: „A, Džemis Finčas... Jo tėtis pakratė kišenes, kad jis sausas išliptų iš balos.“ Ir kuo greičiau užbaigsime šitą reikalą, tuo geriau.

— Misteri Finčai, — tvirtai pareiškė misteris Teitas, — Bobas Juelas užgriuvo ant savo peilio ir pasismeigė.

Atikus nuėjo į verandos kampą ir įsistebeilijo į vijoklį. Aš pagalvojau, kad jie vienodai užsispyrę. Kažin kuris pirmas nusileis. Atikaus atkaklumas tylus, ne visada pastebimas, bet kartais jis būna toks pat kietas kaip Kaningemų. Misteriui Teitui trūksta santūrumo, jis viską kerta iš peties, bet vis tiek jis atkaklus kaip ir mano tėvas.

— Hekai, — pasakė Atikus neatsigręždamas, — jeigu šitas įvykis bus užgniaužtas, tai visa, ką stengiausi Džemiui įdiegti, nueis perniek. Kartais man atrodo, kad esu visiškai netikęs tėvas, bet jie mane vieną teturi! Pirmiausia Džemis visada žiūri į mane, o tik paskui į kitus, todėl aš stengiausi gyventi taip, kad galėčiau visada atvirai žiūrėti jam į akis... ir jeigu aš čia suklupsiu, tai nebegalėsiu ramiai sutikti jo žvilgsnio ir tą pačią akimirką neteksiu jo. Aš nenoriu prarasti nei jo, nei Paukštelio, nes be jų daugiau nieko neturiu.

— Misteri Finčai, — misteris Teitas nesijudino iš vietos.

— Bobas Juelas užgriuvo ant savo peilio. Aš galiu įrodyti.

Atikus atsigręžė. Jo rankos buvo giliai kišenėse.

— Hekai, nejaugi negalite manęs suprasti? Jūs pats turite vaikų, tik aš už jus vyresnis. Kai mano vaikai užaugs, aš būsiu jau visai senas, jeigu išvis dar būsiu gyvas, o dabar... jeigu jie netikės manimi, jie netikės niekuo. Džemis ir Paukštelis žino, kaip viskas nutiko iš tikrųjų. Jeigu jie išgirs mane sakant žmonėms, kad buvo kažkaip kitaip... Hekai, aš jų neteksiu... Aš negaliu tarp žmonių būti vienoks, o namuose kitoks.

Misteris Teitas linktelėjo į priekį, paskui atgal ir kantriai tarė:

— Jis pargriovė Džemį, paskui užkliuvo už šaknies po tuo medžiu ir... štai, aš galiu pademonstruoti. — Misteris Teitas įsikišo ranką į šoninę kišenę ir išsitraukė ilgą atlenkiamą peilį. Kaip tik tuo momentu tarpduryje pasirodė daktaras Reinoldsas.

— Tas šuns... lavonas yra po didžiuoju medžiu, daktare, tuojau už mokyklos vartų. Turite žibintuvėlį? Imkite geriau mano.

— Aš galiu nuvažiuoti automobiliu ir pasišviesti jo žibintais, — pasakė daktaras Reinoldsas, bet misterio Teito žibintuvėlį pasiėmė. — Džemis jaučiasi gerai. Tikiuosi, kad jis išmiegos iki ryto, tad nėra ko jaudintis. Ar Juelas nudurtas šiuo peiliu, Hekai?

— Ne, sere, peilis liko ten. Duonriekis, sprendžiant iš rankenos. Kenas su katafalku jau turėtų būti ten. Labos nakties, daktare.

Misteris Teitas atlenkė peilį.

— Buvo šitaip, — pasakė jis. Laikydamas peilį, jis dėjosi klumpąs, o kairė ranka su peiliu švystelėjo į priekį. — Matėte? Pats nutaikė sau tarp šonkaulių. O paskui užgriuvo visu svoriu ir suvarė gilyn.

Misteris Teitas sulenkė peilį ir įsidėjo atgal į kišenę.

— Paukšteliui tik aštuoneri, — pasakė jis. — Ji labai išsigando ir negalėjo susigaudyti, kas ten dėjosi.

— Ir dar kaip galėjo, — niūriai pasakė Atikus.

— Aš nesakau, kad ji pati tai sugalvojo, bet buvo smarkiai išsigandusi ir negalėjo susigaudyti. Ten buvo labai tamsu, nors į akį durk. Patikimas liudytojas čia gali būti tik toks žmogus, kuris labai pripratęs prie tamsos...

— Aš nesutiksiu su tuo, — tyliai tarė Atikus.

— Po velnių aš juk ne apie Džemį kalbu!

Misteris Teitas taip treptelėjo į verandos grindis, kad mis Modės miegamajame užsidegė šviesa. Ir mis Stefanijos Kroford lange įsižiebė šviesa. Atikus ir misteris Teitas sužiuro į jų namus kitoje gatvės pusėje, paskui pažvelgė vienas į kitą. Jie luktelėjo valandėlę.

Misteris Teitas prabilo pirmas, ir jo balsas vos girdėjosi.

— Misteri Finčai, man labai nemalonu ginčytis su jumis tokią valandą. Niekam nelinkėčiau išgyventi tiek nerimo, kiek jums teko šį vakarą. Neįsivaizduoju, kaip jūs dar laikotės ant kojų, bet matau, kad nelabai susigaudote, kas ir kaip, o juk šiąnakt reikia viską nuspręsti, nes rytoj bus per vėlu. Bobas Juelas pats pasismeigė ant peilio.

Misteris Teitas dar paaiškino: veltui Atikus tvirtina ir atkakliai laikosi tos nuomonės, kad tokiam berniukui kaip Džemis, ir dar sulaužyta ranka, būtų užtekę jėgos juodžiausioje tamsoje sudoroti suaugusį vyrą.

— Hekai, — staiga paklausė Atikus, — čia rodėte peilį. Kur jį gavote?

— Atėmiau iš vieno girtuoklio, — atsakė misteris Teitas.

Aš bandžiau prisiminti. Misteris Juelas buvo mane užpuolęs... Paskui pargriuvo... Matyt, Džemis buvo atėjęs man į pagalbą. Bent jau man taip pasirodė...

— Hekai?

— Sakau, kad atėmiau iš vieno girtuoklio šį vakarą mieste. O tą duonriekį Juelas tikriausiai rado miesto šiukšlyne. Pasigalando ir ėmė laukti progos...

Atikus grįžo prie sūpuoklių ir atsisėdo. Jo rankos nukaro tarp kelių. Jis įsižiūrėjo į grindis. Lygiai taip lėtai Atikus judėjo tą naktį prie kalėjimo, kai man pasirodė, kad jis visą amžinybę lanksto laikraštį ir deda jį ant kėdės.

Misteris Teitas sunkiais žingsniais, bet tyliai vaikščiojo po verandą.

— Jūs nieko čia nesprendžiate, misteri Finčai, viską sprendžiu aš. Aš sprendžiu, aš ir atsakau. O jeigu jūs nesutiksite su manimi, tai nedaug ką laimėsite. Jeigu dar laikysitės savo, aš jus į akis pavadinsiu melagiu. Jūsų berniukas nenužudė Juelo, — lėtai pasakė jis. — Tikrai nenužudė, ir dabar jūs pats tai žinote. Jis tenorėjo ramiai pareiti namo ir parsivesti sesutę, daugiau nieko. — Misteris Teitas liovėsi vaikščiojęs. Jis sustojo priešais Atikų, nugara į mus. — Aš nesu koks ypatingas žmogus, sere, bet aš — Meikombo apygardos šerifas. Visą gyvenimą pragyvenau čia, o man jau keturiasdešimt treti. Viską žinau smulkiai, kas atsitiko čia nuo mano gimimo dienos ir net prieš mano gimimą. Negras žuvo beprasmiškai, o žmogus, kaltas dėl to, irgi negyvas. Tai tegu šį kartą mirusieji laidoja mirusiuosius, misteri Finčai.

Misteris Teitas priėjo prie sūpuoklių ir pasiėmė savo skrybėlę, kuri gulėjo šalia Atikaus. Misteris Teitas nubraukė ranka savo plaukus atgal ir užsidėjo skrybėlę.

— Niekad negirdėjau, kad įstatymas būtų prieš tuos žmones, kurie sutrukdo įvykdyti nusikaltimą, o būtent jis ir sutrukdė, bet jūs tikriausiai pasakysite, kad man nevalia nutylėti, kad mano pareiga pranešti tai visam miestui. Ar žinote, kas tada bus? Visos Meikombo damos, neišskiriant nė mano žmonos, pradės belstis į jo duris su tortais ir pyragais. Aš galvoju taip, misteri Finčai, — žmogus padarė didžiausią paslaugą jums ir visam mūsų miestui, ir man atrodo, kad jį, drovų ir kuklų, išvilkti visų akivaizdon yra nuodėmė. Taip, nuodėmė, ir aš nenoriu, kad ji slėgtų mano sąžinę. Jeigu tai būtų koks kitas žmogus, tada kas kita. Tik ne šitas žmogus, misteri Finčai.

Misteris Teitas tarsi bandė bato galu iškasti duobę verandos grindyse.

— Gal aš ir nelabai gerai elgiuosi, misteri Finčai, bet esu Meikombo apygardos šerifas ir tvirtinu, kad Bobas Juelas užgriuvo ant savo peilio. Labos nakties, sere.

Misteris Teitas nulipo verandos laipteliais ir nužingsniavo per kiemą. Paskui trinktelėjo automobilio durelės, ir jis nuvažiavo.

Atikus, ilgai žiūrėjęs į grindis, pakėlė galvą.

— Paukšteli, — pasakė jis, — misteris Juelas užgriuvo ant savo peilio. Ar tu gali tai suprasti?

Atikus atrodė taip, lyg būtinai reikėjo jį padrąsinti. Aš pribėgau prie jo, apkabinau iš visų jėgų ir pabučiavau.

— Taip, tėti, kuo puikiausiai, — užtikrinau aš. — Misteris Teitas teisingai galvoja.

Atikus išsivadavo iš mano glėbio ir pažvelgė į mane.

— Ką tu turi galvoje?

— Taigi čia būtų tas pats, kaip nužudyti strazdą giesmininką, ar ne?

Atikus prisiglaudė veidu prie mano plaukų ir pasitrynė skruostu į juos. Paskui pakilo ir nuėjo į verandą, į šešėlį, vėl tokiu pat įprastu jaunatvišku žingsniu. Prieš įeidamas į vidų, jis sustojo priešais Baubą Redlį.

— Dėkoju jums už vaikus, Artūrai, — pasakė jis. 31

Kai Baubas Redlis atsistojo, šviesa iš svetainės langų sublizgo ant jo kaktos. Jo žingsniai buvo netvirti, tarsi jis būtų abejojęs, ar tikrai pataikys rankomis ir kojomis ten, kur nori pataikyti. Jis vėl kimiai užsikosėjo, visas sudrebėjo ir turėjo atsisėsti. Ranka pagraibęs kišenėje, išsitraukė nosinę. Jis nusikosėjo į ją, paskui nusišluostė kaktą.

Buvau pripratusi niekada ir niekur jo nematyti, ir dabar man buvo sunku patikėti, kad jis jau kuris laikas sėdi šalia manęs. Sėdi ir nekruta.

Pagaliau jis atsistojo. Atsigręžė į mane ir linktelėjo galvą durų link.

— Jūs norite pasakyti labanakt Džemiui, misteri Artūrai? Eime į vidų.

Nuvedžiau jį per koridorių. Prie Džemio lovos sėdėjo teta Aleksandra.

— Įeikite, Artūrai, — pasakė ji. — Jis tebemiega. Daktaras Reinoldsas davė jam stiprių migdomųjų. Džiną Luiza, ar tėtis svetainėje?

— Taip, teta, tikriausiai.

— Einu pasakyti jam keletą žodžių. Daktaras Reinoldsas paliko... — jos balsas nutyko už durų.

Baubas nušlepsėjo į kampą ir, ištempęs kaklą, iš tolo pažiūrėjo į Džemį. Aš paėmiau jį už rankos ir nustebau — tokia balta ranka, o visai šilta. Truktelėjau jį, ir jis leidosi privedamas prie Džemio lovos.

Daktaras Reinoldsas buvo padaręs virš Džemio rankos lyg savotišką gaubtą, matyt, dėl to, kad prie jos nesiliestų antklodė, ir Baubas, pasilenkęs per tą gaubtą, žiūrėjo į Džemį. Jo veidas buvo kupinas drovaus smalsumo, tarsi jis pirmą kartą būtų matęs berniuką. Pravėręs burną, jis apžiūrinėjo Džemį nuo galvos iki kojų, kilstelėjo ranką ir tuoj vėl nuleido.

— Galite jį paglostyti, misteri Artūrai, jis miega. Jeigu nemiegotų, tada negalėtumėte, nes jis nesileistų... — pasijutau jam beaiškinanti. — Paglostykite.

Baubas tebelaikė ištiesęs ranką virš Džemio galvos.

— Nebijokite, sere, jis miega.

Jis lengvai perbraukė per Džemio plaukus.

Aš jau pradėjau suprasti jį be žodžių. Jis spustelėjo man ranką, taip parodydamas, kad nori išeiti.

Nuvedžiau jį į verandą; jis ėjo nevikriai, o verandoje visai sustojo. Bet mano ranką laikė ir nesiruošė paleisti.

— Palydėsi mane namo?

Jis ištarė tuos žodžius pašnibždomis, visai kaip vaikas, išsigandęs tamsos.

Žengiau prie laiptelių ir staiga sustojau. Po namus aš galiu vedžioti jį už rankos, bet gatvėje tai jau ne.

— Misteri Artūrai, sulenkite savo ranką, va šitaip. Dabar gerai, sere.

Aš paėmiau jį po paranke.

Jam teko truputį pasilenkti, kad man būtų patogiau, bet, jei mis Stefanija dabar žiūri pro langą, tai tegu mato, kad Arturas Redlis veda mane kaip džentelmenas.

Mes priėjome prie gatvės žibinto ties kampu, ir aš prisiminiau, kaip dažnai čia stovėdavo Dilas, apsikabinęs storą stulpą, kaip jis stebėjo, laukė, vylėsi. O kiek kartų mudu su Džemiu ėjome pro šalį! Į Redlių kiemą aš žengiau antrą kartą gyvenime. Mudu su Baubu užlipome laipteliais į verandą. Jis apgraibomis surado durų rankeną. Atsargiai paleido mano ranką, atidarė duris, įėjo į vidų ir užsidarė. Daugiau niekada jo nebemačiau.

Kai kas nors miršta, kaimynai atneša maisto, o kai serga — gėlių, o šiaip dovanoja smulkių dalykėlių. Baubas buvo mūsų kaimynas. Jis dovanojo mums dvi lėlytes iš muilo, sugadintą laikrodį su grandinėle, porą laimę nešančių monetų, jis dovanojo mums gyvybes. Kaimynai už dovanas atsilygina irgi dovanomis. O mes niekada nieko nepadėjome į medžio drevę, tik ėmėme. Mes jam nieko nepadovanojome, pagalvojau aš, ir nuliūdau.

Apsigręžiau eiti namo. Mūsų gatvėje iki pat centro žibėjo lempos. Aš pirmą kartą pamačiau mūsų kvartalą iš šitos vietos. Štai mis Modės namas, ten mis Stefanijos, o štai mūsiškis, ir sūpuoklės matyti; už mūsiškio — mis Reičelės namas. Galima įžiūrėti ir misis Djuboz namą.

Atsigręžiau atgal. Į kairę nuo rudų durų buvo ilgas uždarytas langas. Priėjau prie jo, atsistojau priešais ir atsigręžiau. Dienos šviesoje, pagalvojau, galima pamatyti net pašto kampą.

Dienos šviesoje... Ir man pasirodė, kad aplink šviesu. Šviečia saulė, ir visi kaimynai užsiėmę savo reikalais. Mis Stefanija drožia skersai gatvę pasakoti paskutinių naujienų mis Reičelei. Mis Modė triūsia prie savo azalijų. Vasara, ir du vaikai pasišokinėdami lekia pasitikti tolumoje pasirodžiusio vyriškio. Vyriškis mojuoja ranka, ir vaikai bėga, pralenkdami vienas kitą.

Vis dar vasara, ir vaikai prieina artyn. Berniūkštis iš lėto pėdina gatve, vilkdamas paskui save meškerykotį. O vyriškis stovi ir laukia, rankomis įsirėmęs į šonus. Vasara, ir jo vaikai žaidžia darželyje su draugu, jie vaidina nedidelę keistą dramą, kurią patys buvo sukūrę.

Ruduo, ir jo vaikai pešasi ant šaligatvio prie pat misis Djuboz namo. Paskui berniukas padeda sesutei atsistoti, ir jie abu nueina namo. Ruduo, ir jo vaikai kasdien tapena pro šalį ten ir atgal, o jų veiduose atsispindi tą dieną išgyventi nusivylimai ir sėkmės. Jie sustoja prie ąžuolo, džiaugiasi, stebisi, būgštauja.

Žiema, ir jo vaikai gūžiasi prie vartelių, o tamsūs jų siluetai aiškiai matyti degančio namo fone. Žiema, ir vyriškis išeina į gatvę, numeta akinius ir nušauna pasiutusį šunį.

Vasara, ir jis mato — jo vaikai vaikšto kaip žemę pardavę. Vėl ruduo, ir jo vaikams prireikia Baubo pagalbos.

Atikaus tiesa. Kartą jis sakė, kad niekad gerai nesuprasi žmogaus, kol neįlįsi į jo kailį ir neapsidairysi aplink jo akimis. Man pakako pasižvalgyti nuo Baubo verandos.

Ėmė dulkti smulkus lietutis, ir žibintai gatvėse pasidarė neryškūs, kaip pro miglą. Aš ėjau namo ir jaučiausi visai suaugusi, o paskui pažvelgiau į savo nosies galą ir pamačiau ant jo spindinčius lietaus lašelius, bet greitai turėjau liautis, nes nuo tokio žvairavimo man ėmė suktis galva. Ėjau namo ir galvojau, kokią naujieną rytoj papasakosiu Džemiui. Jis baisiausiai užpyks, kad pražiopsojo tokią progą, ir ilgai nekalbės su manimi. Ėjau namo ir galvojau, kad mes su Džemiu kada nors užaugsime, bet mums jau beveik nebėra ko mokytis, nebent algebros.

Įbėgau į namus. Teta Aleksandra jau gulėjo, ir Atikaus kambary buvo tamsu. O gal Džemis jau atsipeikėjęs? Džemio kambaryje, prie lovos, sėdėjo Atikus ir skaitė knygą.

— Džemis dar neatsibudo?

— Miega ramiausiai. Iki ryto nenubus.

— O! Ar tu visą laiką čia sėdėsi?

— Gal dar kokią valandą. Eik gulti, Paukšteli. Tau buvo tokia ilga diena.

— Norėčiau valandėlę pasėdėti su tavim.

— Kaip nori, — pasakė Atikus. Tikriausiai buvo jau po vidurnakčio, ir aš labai nustebau, kad jis taip lengvai sutiko. Pasirodo, jo būta gudresnio už mane: vos tik spėjau atsisėsti, man ėmė merktis akys.

— Ką čia skaitai? — paklausiau.

Atikus pažiūrėjo į viršelį.

— Džemio knygą. „Pilkoji šmėkla“.

Man bematant išlakstė visi miegai.

— Kodėl tu ją skaitai?

— Nežinau, mieloji. Pasitaikė po ranka. Nieko panašaus dar nebuvau skaitęs, — paaiškino jis.

— Atikau, prašau, paskaityk garsiai. Ji labai baisi.

— Ne, — pasakė jis. — Šiai dienai užteks baisybių.

— Aš visai nebijojau, Atikau.

Jis kilstelėjo antakius, ir aš paaiškinau:

— Tik tada pasidarė baisu, kai ėmiau viską pasakoti misteriui Teitui. O Džemis visiškai nebijojo. Aš jį klausiau, ir jis sakė, kad nebijo. Ir išvis baisu būna tik knygose.

Atikus prasižiojo ir jau buvo kažką besakąs, bet nutylėjo. Jis ištraukė nykštį iš vidurio knygos ir atvertė pirmą puslapį. Aš prisislinkau ir padėjau galvą jam ant kelių.

— Hm, — krenkštelėjo Atikus. — Seketeris Hikinsas, „Pilkoji šmėkla“. Pirmas skyrius...

Pasiryžau neužmigti, bet lietus šnarėjo taip švelniai, taip šilta buvo kambary, ir Atikaus balsas skambėjo taip jaukiai, ir taip gera buvo ant jo kelių, kad aš užmigau.

Rodos, tik po kelių sekundžių pajutau, kad Atikus švelniai baksnoja mane bato galu. Jis pakėlė mane nuo žemės, pastatė ant kojų ir nuvedė į kambarį.

— Viską girdėjau, — sumurmėjau aš. — Ir visai nemiegojau, tu skaitei apie laivą ir Tripirštį Fredą.

Jis atsegė mano petnešas, priglaudė prie savęs ir nuvilko kombinezoną. Laikydamas mane viena ranka, kita prisitraukė artyn mano pižamą.

— Aha, visi jie manė, kad jaunasis Stouneris verčia jų klubą aukštyn kojomis ir visur laisto rašalą, ir...

Jis nuvedė mane prie lovos ir pasodino. Užkėlė mano kojas ant lovos ir pakišo mane po antklode.

— Ėmė jį persekioti, bet niekaip negalėjo nutverti, nes nežinojo, kaip jis atrodo. Ir žinai, Atikau, pagaliau visi suprato, kad jis ničnieko nebuvo padaręs... Iš tiesų, Atikau, jis buvo visai neblogas...

Atikus užtraukė antklodę man iki smakro ir apkamšė.

— Beveik visi žmonės pasirodo neblogi, kai juos galų gale imi suprasti.

Jis užgesino šviesą ir nuėjo pas Džemį. Jis ten sėdės visą naktį, sėdės ten ir iš ryto, kai Džemis atsibus.

Išnašos

1066 metais prie Hastingso sumušęs anglosaksus, Normandijos hercogas Vilhelmas I tapo Anglijos karaliumi.

Džonas Veslis - metodizmo pradininkas Anglijoje (1703-1791).

Pagal Celsijų - 9 laipsniai.

1820 metais įvykęs pietiečių ir šiauriečių sandėris dėl vergijos apribojimo.

Pagal Celsijų - 32 laipsniai.

Donkey (angl.) - asilas. Šiuo žodžiu pravardžiuojama Demokratų partija.

„Per kančias į žvaigždes“ (lot.).