Edith Wharton

Nekaltybės amžius

Leidykla „Svajonių knygos“, Vilnius, 2007

ISBN 978-609-406-470-8

Skaitmeninę versiją parengė Alisa Žarkova

Versta Versta iš: Edith Wharton, The Age of Innocence, Penguin Books (UK), 1996

© Edith Wharton, 1920

Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su „Harlequin Enterprises II B.V. / s. à. r. l.“

Visos teisės į šį kūrinį saugomos, įskaitant teisę atkurti visą arba iš dalies bet kokia forma.

Visi šios knygos personažai yra išgalvoti. Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

© Dalia Juodaitytė, vertimas iš anglų kalbos, 2007

© Živilė Adomaitytė, dizainas, 2007

© Corbis/Scanpix, viršelio nuotrauka

© „Svajonių knygos“, 2007

© Alisa Žarkova, skaitmeninė versija, 2012

PIRMA KNYGA

I

Buvo aštuntojo dešimtmečio pradžios sausio vakaras. Niujorko muzikos akademijos scenoje vyko operos „Faustas“ spektaklis. Dainavo Kristina Nilson.

Nors jau sklido kalbos, kad kažkur, tolimame miesto pakraštyje, netrukus turi būti pradėtas statyti naujas operos teatras, kuris grožiu ir prabanga galės rungtis su didžiųjų Europos sostinių meno šventovėmis, aukštuomenė po senovei kiekvieną žiemą tenkinosi raudonomis auksuotomis, nors jau apšiurusiomis svetingosios Akademijos ložėmis. Konservatyvieji žiūrovai vertino šį teatrą už tai, kad yra mažas, nepatogus ir todėl nepatrauklus „naujiesiems žmonėms“, kurie niujorkiečiams jau pradėjo kelti baimę, bet drauge žadino smalsumą. Sentimentalieji liko jam ištikimi dėl istorinių aliuzijų, o melomanai – dėl puikios akustikos, tokios būtinos patalpai, kurioje klausomasi muzikos.

Tą žiemą ponia Nilson dainavo pirmą kartą, ir publika, kurią dienraščiai jau įprato vadinti rinktine, nuosavomis dvivietėmis karietomis, talpiais šeimyniniais lando arba kuklesniais, bet patogesniais Brauno vežimaičiais slidžiomis sniegu užverstomis gatvėmis plūstelėjo į teatrą. Atvykti į operą Brauno vežimaičiu buvo taip pat garbinga kaip ir nuosava karieta, o išvykti – nepalyginamai patogiau, nes kiekvienas – kaip tikras demokratas – galėjo iškart sėstis į pirmą iš eilėje išsirikiavusių karietų ir nelaukti, kol dengtoje Akademijos galerijoje sužaižaruos nuo šalčio ir džino paraudusi jo vežėjo nosis. Taip, didžiojo vežikų karaliaus nuojauta neapgavo: pasilinksminimų vietas amerikiečiai trokšta apleisti greičiau negu į jas pakliūti.

Kai Niulandas Arčeris įžengė į savojo klubo ložę, užuolaida pakilo ir prieš žiūrovų akis atsiskleidė scena sode. Tiesą sakant, niekas netrukdė jam atvykti į teatrą anksčiau. Septintą valandą jis papietavo su motina ir seserimi, tada neskubėdamas surūkė cigarą gotikinėje bibliotekoje, pristatytoje įstiklintų juodojo riešutmedžio spintų ir kėdžių drožinėtomis atkaltėmis – vienintelėje patalpoje, kur misis Arčer leisdavo rūkyti. Tačiau Niujorkas visų pirma – sostinė, o juk visi žino, kad sostinėse anksti atvykti į operą nepriimta. Sąvokos „priimta“ ir „nepriimta“ Niulando Arčerio Niujorke buvo tokios pat svarbios, kaip nesuvokiama totemų baimė, lėmusi jo protėvių likimus prieš daug tūkstančių metų.

Antroji vėlavimo priežastis buvo grynai asmeninė. Jis gaišavo su cigaru todėl, kad giliai širdyje buvo diletantas ir mintys apie artėjantį malonumą dažnai teikdavo jam didesnį pasitenkinimą negu pats malonumas. Tai ypač pasakytina apie subtilius malonumus, o kitokių Arčeris bemaž nepripažino, ir dabartinė akimirka, kurios jis laukė, žadėjo būti tokia nepakartojama ir nuostabi, kad... Žodžiu, net jeigu savo atvykimą jis būtų derinęs su primadonos antrepreneriu, nebūtų galėjęs atvažiuoti į Akademiją tinkamesniu laiku, nes dabar ji dainavo: „Jis myli... nemyli... jis myli mane!“ ir tyrais kaip rasa garsais šlakstė byrančius ramunių žiedlapius.

Žinoma, ji dainavo ne „jis myli mane“, o „M’ama!“ – juk pagal nepakeičiamą ir neginčytiną muzikos pasaulio dėsnį prancūzų operoje vokišką tekstą, kurį dainuoja švedų operos artistas, privalu išversti į italų kalbą, kad anglakalbė publika geriau jį suprastų. Niulandui Arčeriui šis dėsnis atrodė toks pat natūralus kaip ir kitos jo gyvenimą apibrėžiančios nuostatos. Tarkime, kad plaukus reikia šukuotis dviem šepečiais sidabrinėmis rankenomis su žydro emalio monogramomis arba kad visuomenėje nieku gyvu nevalia pasirodyti be gėlelės – pageidautina gardenijos – atlape.

– M ’ama... non m’ama...– dainavo primadona,– m’ama!..

Sulig paskutiniu visa nugalinčios meilės proveržiu ji priglaudė prie lūpų apskabytą ramunę ir pakėlė didžiules akis į suktą juodbruvo neūžaugos Kapulio-Fausto fizionomiją: įsispraudęs į ankštą violetinę liemenę, užsivožęs kepurėlę su plunksna jis bergždžiai stengėsi suteikti veidui tokią pat tyrą ir nekaltą išraišką, kokia švietė jo naivioji auka.

Atsišliejęs į sieną klubo ložės gilumoje Niulandas Arčeris nusigręžė nuo scenos ir ėmėsi apžiūrinėti kitą salės pusę. Tiesiai priešais jį buvo misis Menson Mingot ložė. Neapsakomai nutukusi senė jau seniai nebegalėjo lankytis operoje, tačiau madinguose spektakliuose jai visada atstovaudavo kas nors iš jaunesniųjų šeimos narių. Šį kartą pirmoje eilėje sėdėjo jos marti misis Lavel Mingot ir duktė misis Veland, o už brokatais apsitaisiusių matronų nugarų nutūpusi jauna mergina balta suknele lyg pakerėta nenuleido akių nuo įsimylėjėlių scenoje. Tą akimirką, kai nuščiuvusioje salėje nuskambėjo ponios Nilson „M’ama!“, – dainuojant ariją su ramune kalbos ložėse visada nutildavo, – merginos skruostuose plykstelėjęs šiltas raudonis užliejo veidą iki pat šviesių plaukų pašaknių ir nudažė aukštą stangrią krūtinę iki kuklaus tiulio šalikėlio, prie kurio buvo prisegtas vienut vienintelis gardenijos žiedas. Ji nuleido akis į didžiulę pakalnučių puokštę, kurią laikė ant kelių, ir Niulandas Arčeris pamatė, kaip baltomis pirštinaitėmis apmautų pirštų galiukai atsargiai palietė žiedelius. Jis patenkintas atsiduso ir vėl nukreipė žvilgsnį į sceną.

Dekoracijoms lėšų, regis, nepagailėta, ir jų prašmatnumą pripažino net tie, kuriems, kaip Arčeriui, teko lankytis Paryžiaus ir Vienos operoje. Visą priekinę scenos dalį iki pat rampos dengė smaragdų žalumo gelumbė. Viduryje iš simetriškų žalių gauruotų samanų kauburėlių, atitvertų kroketo varteliais, kilo krūmokšniai, iš pažiūros panašūs į apelsinmedžius, tačiau pilni ryškiai raudonų rožių žiedų. Milžiniškos našlaitės, kur kas didesnės už rožes ir gerokai primenančios raštuotas servetėles plunksnoms valyti, – tokias parapijietės siuvinėja ir dovanoja madingiems kunigams, – margavo samanose po rausvais krūmais, o vienur kitur, užbėgdamos už akių gamtos stebuklams, kuriuos dar sukurs Liuteris Berbankas, ant rožės krūmo puikavosi įskiepytos prašmatnios ramunės.

Šio stebuklų sodo viduryje stovėjo ponia Nilson – su balto kašmyro ir žydro atlaso suknele, prie mėlyno dirželio kabojo kapšelis, o ant muslinu aptemptos krūtinės tvarkingai supintos sviro storos geltonos kasos. Droviai nuleidusi akis ji klausėsi karštų pono Kapulio prisipažinimų ir apsimetė, kad nesupranta aistringų jo užuominų, kai šis mostu ar žvilgsniu reikšmingai parodydavo į dailaus mūrinio namo, įstrižai prasikišusio iš už kulisų scenos dešinėje, pirmo aukšto langą.

„Meilutė! Ji net neįtaria, apie ką čia kalbama“, – pamanė Niulandas Arčeris, vėl nužvelgęs mintyse paskendusią merginą su pakalnutėmis. Tada įsmeigė mąslų žvilgsnį į jaunutį veidą – savininko žvilgsnį, kuriame pasididžiavimas savo vyriška patirtimi buvo sumišęs su virpulinga pagarba begaliniam jos tyrumui. „Mes kartu skaitysime „Faustą“... Italijos ežerų pakrantėse“, – tarė sau Arčeris, miglotas svajones apie jo laukiantį medaus mėnesį suplakęs su literatūros šedevrais, kurių tikrąją prasmę jam teks atskleisti jaunajai žmonai. Juk šiandien Mėja Veland leido suprasti, kad „nėra jam abejinga“, – šventoji Niujorko merginų prisipažinimo formulė, – ir štai vaizduotė, aplenkusi vestuvinį žiedą, sužadėtuvių bučinį ir maršą iš „Lohengrino“, jau piešia juos abu stebuklingų Europos senovės grožybių apsuptyje.

Jis anaiptol netroško, kad būsimoji misis Niuland Arčer būtų naivuolė. Tikėjosi, kad jo inteligencijos  ir sumanumo paveikta žmona įgis aukštuomenės žmogui būtino takto, suspindės sąmojumi ir užims deramą vietą tarp populiariausių „naujojo rato“ damų, kurios pagal nusistovėjusį paprotį geba su žavia pašaipa priimti vyrų garbinimą. Jeigu jam būtų šovusi mintis žvilgtelėti į savo tuščiagarbiškumo gelmes, – kartais tai beveik pavykdavo, – būtų aptikęs ten svajonę apie žmoną, tokią pat patyrusią ir pasirengusią įtikti, kaip toji ištekėjusi dama, kurios kerai bemaž dvejus metus drumstė jo vaizduotę. Žinoma, pageidautina, kad ji būtų stipresnė už tą nelaimėlę, kurios silpna sveikata gerokai temdė jos pačios gyvenimą, o kartą netgi sugriovė jo visos žiemos planus.

Jis nė karto nepasivargino pasvarstyti, kaip šiame žiauriame pasaulyje galėjo gimti ir išlikti toks stebuklas iš ledo ir ugnies. Nenorėjo nieko analizuoti, jam pakako turėti savo nuomonę, – juk tokios pat nuomonės laikėsi visi kruopščiai susilaižę, baltomis liemenėmis vilkintys, gėlytes atlapuose segintys džentelmenai, kurie vienas paskui kitą ėjo į klubo ložę, draugiškai su juo sveikinosi ir kritiškai kreipė binoklius į pulkelį damų – esamos sistemos produktą. Minties ir meno srityje Niulandas Arčeris laikė save neginčytinai iškilesniu už šituos rinktinius senosios Niujorko aukštuomenės atstovus. Jis tikrai daugiau skaitė, daugiau svarstė ir netgi pasaulio buvo matęs kur kas daugiau nei jie. Kiekvienas atskirai aiškiai jam neprilygo, bet visi kartu jie buvo „Niujorkas“, ir įprotis laikytis vyriško solidarumo vertė jį priimti jų pažiūras visais vadinamosios dorovės klausimais. Jis instinktyviai jautė, kad mėginimas eiti savo keliu būtų pernelyg varginantis ir dar atsiduotų prastu tonu.

– Ne, jūs tik pažiūrėkite! – šūktelėjo Lorencas Lefertsas ir staigiai nukreipė binoklį nuo scenos.

Lorencas Lefertsas Niujorke buvo didžiausias autoritetas gero tono klausimais. Niekas kitas nepaskyrė tiek laiko šio painaus ir patrauklaus dalyko studijoms. Tačiau kad taip nuosekliai ir išsamiai jį išmanytum, vien studijų aiškiai negana.Tereikia permesti žvilgsniu Lefertsą, nuo iškilios, aukštos kaktos ir nuostabių šviesių ūsų linkio iki lakiniais bateliais apautų ilgų kojų priešingame jo elegantiškos posausės figūros poliuje, kad suprastum: žmogui, kuris moka taip atsainiai dėvėti šitokius brangius drabužius ir būdamas tokio aukšto ūgio geba taip tingiai ir grakščiai judėti, geras tonas – įgimta savybė. Pasak vieno jauno Lefertso gerbėjo, „jeigu kas ir gali patarti, kada tinka dėvėti fraką, o kada smokingą, tai nebent Laris Lefertsas.“ O dėl balinių batelių ar lakuotų batų jo autoritetas buvo neginčytinas.

– Dieve, – pasakė jis ir tylomis perdavė binoklį senajam Silertonui Džeksonui.

Pasekęs Lefertso žvilgsnį Niulandas Arčeris suprato, kad šią nuostabą sukėlė misis Mingot ložėje pasirodęs visai naujas asmuo. Tai buvo grakšti jauna moteris, kiek žemesnė už Mėją Veland, tirštomis kaštoninėmis garbanomis, ties smilkiniais suspaustomis siauru briliantiniu lankeliu. Dėl šukuosenos ir mėlynos aksomo suknelės, aukščiau liemens mažumėlę teatrališkai sujuostos diržu su didele senoviška sagtimi, moteris, kaip sakydavo tais laikais, buvo šiek tiek à la Josephine. Taip neįprastai vilkinti dama, regis, visai nepastebėjo savo aprangos sukelto susidomėjimo. Gal kokią minutę pastovėjusi ložėje ji pareiškė misis Veland abejojanti, ar verta jai užimti paskutinę vietą dešiniajame kampe priekyje, tada lengvai šyptelėjusi nusileido pastarosios įkalbinėjimams ir atsisėdo šalia jos brolienės misis Lavel Mingot, kuri buvo įsitaisiusi kairiajame kampe.

Misteris Silertonas Džeksonas grąžino Lorencui Lefertsui binoklį. Visas klubas instinktyviai grįžtelėjo laukdamas, ką pasakys senis, nes misteris Džeksonas buvo toks pat didis šeimos ryšių žinovas, kaip Lorencas Lefertsas – gero tono specialistas. Jis buvo nuodugniai ištyrinėjęs visas Niujorko genealoginių medžių atšakas ir galėjo ne tik išaiškinti tokį sudėtingą klausimą kaip Mingotų (per Torlių šeimą) ir Pietų Karolinos Dalasų giminystės laipsnis arba Filadelfijos Torlių vyresniosios kartos giminystės ryšiai su Olbanio Čiversais (nieku gyvu nesupainioti su Mensono Čiversais iš Universiteto aikštės), bet taip pat išvardyti svarbiausius skiriamuosius kiekvienos šeimos bruožus, tokius kaip jaunesniosios Lefertsų kartos (tų iš Long Ailendo) fantastiškas šykštumas, lemtingas Rašvortų polinkis į itin kvailas santuokas arba dvasios negalia, kertanti kas antrą Olbanio Čiversų kartą, dėl kurios niujorkietės jų giminaitės atsisako už jų tekėti – jeigu neminėsime katastrofiškų pasekmių susilaukusios nelaimingosios Medoros Menson santuokos, kuri, kaip visi žino... Beje, jos motina buvo iš Rašvortų.

Be šito genealoginių medžių miško, tarp įdubusių misterio Silertono Džeksono smilkinių po švelnia žila ševeliūra tilpo didžiumos paslaptingų ir skandalingų istorijų, pastaruosius penkiasdešimt metų rusenusių po ramiu Niujorko aukštuomenės paviršiumi, sąvadas. Jo žinios buvo tokios išsamios, o atmintis tokia aštri, kad manyta jį esant vieninteliu žmogumi, galinčiu papasakoti jums, kas iš tikrųjų yra bankininkas Džulijus Bofortas arba kas nutiko gražuoliui Bobui Spaiseriui, senosios misis Menson Mingot tėvui, kuris taip paslaptingai pradingo – kartu su solidžia jam patikėtų pinigų suma – nepraėjus nė metams po vestuvių, tą pačią dieną, kai žavioji ispanų šokėja, audrinusi lūžtančią senosios operos Artilerijos gatvėje salę, išplaukė į Kubą. Tačiau šias paslaptis – kaip ir daugybę kitų – misteris Džeksonas laikė po devyniais užraktais, nes aštri lyg skustuvas garbės samprata draudė jam pagarsinti svetimas nuodėmes. Kita vertus, jis puikiai suprato, kad patikimo žmogaus reputacija daug kartų padidina galimybes sužinoti viską, kas jį domina.

Štai kodėl žiūrėdama, kaip misteris Silertonas Džeksonas grąžina Lorencui Lefertsui binoklį, visa klubo ložė įsitempė ir sustingo laukdama. Kurį laiką žydromis pavandenijusiomis akimis iš po seniokiškų, gyslelėmis išvagotų vokų jis tylomis tyrinėjo pagarbiai žvelgiančius į jį vyrus, tada mąsliai peštelėjo ūsą ir ramiai pasakė:

– Nemaniau, kad Mingotai išdrįs taip toli nueiti.

II

Šis trumputis epizodas Niulando Arčerio širdyje sukėlė kažkokią keistą sumaištį.

Buvo pikta, kad ložė, kurioje tarp savo motinos ir tetos sėdėjo jo sužadėtinė, sulaukė tokio didelio vyriškosios Niujorko dalies dėmesio. Jis ne iškart atpažino damą, vilkinčią ampyro stiliaus suknele, ir nesusigaudė, kodėl jos pasirodymas taip sujaudino garbiąją draugiją. Tada protas ūmai nušvito ir Arčeris užsiplieskė apmaudu. Ką gi, gryniausia tiesa – kas galėjo pamanyti, kad Mingotai išdrįs taip toli nueiti?!

O jie ėmė ir išdrįso. Dar ir kaip išdrįso, nes Arčeriui už nugaros pašnibždomis ištartos pastabos nebeleido abejoti, kad ta jauna moteris – Mėjos Veland pusseserė, kuri šeimoje visada buvo vadinama tik „vargšele Elena Olenska“. Arčeris žinojo, kad prieš porą dienų ji netikėtai atvyko iš Europos. Jis netgi išklausė – ne itin smerkdamas – misis Veland pasakojimą apie tai, kaip ji aplankė „vargšelę Eleną“, kuri apsistojo pas senąją misis Mingot. Šeimos solidarumą Arčeris vertino palankiai, ir vienas iš Mingotų bruožų, kuriuo jis ypač žavėjosi, buvo jų nuostata visada ryžtingai ginti negausias avis paklydėles, atsiradusias nepriekaištingoje jų kaimenėje. Nepiktas kilnios prigimties jaunuolis džiaugėsi, kad apsimestinis drovumas nesutrukdė būsimajai jo žmonai pamaloninti – žinoma, namų aplinkoje – nelaimingąją pusseserę. Tačiau priimti grafienę Olenską šeimos rate – viena, o išstatyti ją visuotinei apžiūrai, juoba operoje, toje pačioje ložėje su mergina, kurios sužadėtuvės su juo, Niulandu Arčeriu, bus paskelbtos po kelių savaičių – visai kas kita. Taip, jis visiškai pritarė senajam Silertonui Džeksonui – neįtikėtina, kad Mingotai išdrįso taip toli nueiti!

Suprantama, jis žinojo: kam ryšis vyras (Penktosios aveniu apylinkėse), tam ryšis ir šeimos galva, senoji misis Menson Mingot. Jis visada žavėjosi arogantiška ir valdinga sene: juk ji – tik iš Steiteno salos kilusi Katerina Spaiser, kurios tėvas paslaptingomis aplinkybėmis užsitraukė nenuplaunamą gėdą, o ji pati, neturėdama nei pinigų, nei padėties visuomenėje – tų būtinų gyvenimo palydovų, kurie priverčia visus apie tai pamiršti, vis dėlto įstengė vedybų saitais susisieti su turtingos Mingotų atšakos galva, išleisti dvi savo dukteris už „užsieniečių“ (italų markizo ir anglų bankininko) ir – įžūlumo viršūnė! – pasistatydinti namus iš gelsvo akmens (kai rudasis kalkakmenis buvo toks pat privalomas kaip frakas vakariniuose priėmimuose) apleistoje dykvietėje netoli Centrinio parko.

Senosios misis Mingot „užsienietės“ dukterys tapo legenda. Jos nė karto neparvažiavo namo aplankyti motinos, ir ši, kaip dauguma gyvu protu ir stipria valia apdovanotų, bet į nejudrų gyvenimo būdą ir nutukimą linkusių žmonių, filosofiškai susitaikė su būtimi tarp keturių sienų. Tačiau gelsvasis namas (pasak gandų, pastatytas mėgdžiojant Paryžiaus aukštuomenės rūmus) buvo regimas jos dvasinės nepriklausomybės įrodymas, ir ji viešpatavo jame tarp ikirevoliucinių baldų ir Liudviko Napoleono laikų suvenyrų iš Tiuilri (kur ji pati spindėjo savo brandos metais) taip nerūpestingai, tarytum nieko ypatinga gyventi už 34-osios gatvės [už 34-osios gatvės gyveno prastuomenė – vert.]. arba įsistatyti name prancūziškus langus, atsidarinančius kaip durys, užuot pasirinkus kaip įprasta – pakeliamuosius.

Visi (taip pat ir misteris Silertonas Džeksonas) buvo vienos nuomonės: senė Katerina niekada nepasižymėjo grožiu – dovana, kuri, niujorkiečių akimis, gali paaiškinti bet kokią sėkmę ir pateisinti daugybę nesėkmių. Pikti liežuviai tvirtino, esą jai, kaip ir šviesiausiajai jos bendravardei [turima galvoje Jekaterina Didžioji, 1729–1796 metai – vert.], sėkmę atnešė valios jėga, beširdiškumas, pasipūtimas ir savikliova – savybės, kurias, beje, iš dalies atpirko kilnus ir doras jos asmeninis gyvenimas. Misteris Mensonas Mingotas pasimirė, kai Katerinai buvo vos dvidešimt aštuoneri metai. Nepasitikėdamas visais Spaiseriais vyras buvo griežtai apribojęs naudojimąsi turtu, tačiau kupina pasitikėjimo jaunoji jo našlė narsiai žengė savo keliu. Ji laisvai sukinėjosi užsieniečių draugijoje, dievai žino, kokiose aukštose lentynose surado savo dukterims jaunikius, tujinosi su pasiuntiniais ir hercogais, sėbravosi su popiežininkais, savo namuose priiminėjo operos dainininkus, draugavo su madam Taljon, ir per visą tą laiką (pirmasis tai konstatavo Silertonas Džeksonas) jos reputacijos neaptemdė nė menkiausias šešėlis. Silertonas neužmiršdavo pridurti, kad tik tai ir skyrė ją nuo Jekaterinos Didžiosios.

Misis Menson Mingot seniai pavyko pašalinti visus apribojimus naudotis vyro palikimu. Jau pusšimtį metų ji gyveno puikiai apsirūpinusi, bet prisiminimai apie buvusį skurdą pavertė ją perdėtai taupia. Tiesa, pirkdama drabužius ar baldus ji stengdavosi įsigyti pačius geriausius daiktus, tačiau niekaip neprisiversdavo paploninti piniginę netvariems pilvapenystės džiaugsmams. Todėl maistas jos namuose buvo toks pat prastas kaip ir pas misis Arčer, nors dėl visai kitos priežasties, ir net vynai menkai tegelbėdavo. Giminaičiai manė, kad skurdus jos stalas daro gėdą geram Mingotų, visada garsėjusių turtais, vardui, bet, nepaisant „gatavų“ patiekalų ir išsivadėjusio šampano, žmonės vis tiek pas ją lankėsi. O į savo sūnaus Lavelio – mėgindamas išgelbėti šeimos garbę jis pasisamdė geriausią Niujorko virėją – priekaištus ji juokdamasi atsakydavo: „Kokia prasmė vienoje šeimoje laikyti du brangiai atsieinančius virėjus, juoba kad savo mergaites aš jau ištekinau, o padažų vis tiek negaliu valgyti?“

Galvodamas apie visus šiuos dalykus Niulandas Arčeris dar kartą pažvelgė į Mingotų ložę. Jis įsitikino, kad misis Veland ir jos brolienė kritiškus žvilgsnius iš kitos salės pusės pasitinka su Mingotams būdingu aplombu, kurį senė Katerina įskiepijo visam savo klanui, ir tik Mėjos Veland nuoraudis, – galbūt užsiplieskęs todėl, kad į ją žiūri sužadėtinis, – liudijo, jog mergina supranta, kokia rimta susidariusi padėtis. O toji, dėl kurios kilo visas šis sąmyšis, gracingai sėdėjo ložės kampe neatitraukdama akių nuo scenos ir palinkusi priekin demonstravo pečius bei krūtinę šiek tiek atviriau, negu leido sau Niujorko damos – bent jau tos, kurios turėjo pagrindą norėti, kad liktų nepastebėtos.

Niulando Arčerio požiūriu, nedaugelis nusikaltimų gali prilygti nusižengimui „geram skoniui“ – kažkur toli esančiai dievybei, kuriai „geras tonas“ tėra įgaliotasis atstovas ir vietininkas. Pablyškęs rimtas ponios Olenskos veidas jam atrodė pritinkantis aplinkybėms ir nelaimingai jos padėčiai, tačiau suknelės – be jokio antkrūtinio – kirpimas, apnuoginti liesoki pečius, giliai jį nuliūdino ir sukrėtė. Jį purtė net nuo minties, kad Mėja Veland gali patirti tos jaunos moters, tokios abejingos skonio reikalavimams, įtaką.

– Tai kas gi, – išgirdo jis už nugaros vieno iš jaunųjų klubo narių balsą (per Martos ir Mefistofelio duetus visi žiūrovai kalbėdavosi), – kas gi galų gale nutiko?

– Na, ji paliko jį. Niekas net nemėgina šito paneigti.

– Tačiau jis – pasibjaurėtinas niekšas, tiesa? – atkakliai klausinėjo naivus jaunuolis, pavarde Torlis, aiškiai pasišovęs tapti damos, apie kurią kalbama, riteriu.

– Pačios prasčiausios rūšies. Buvau susitikęs su juo Nicoje, – autoritetingai pareiškė Lorencas Lefertsas. – Pusiau paralyžiuotas, žilas kandus tipas. Fizionomija gana patraukli ir tokios, žinote, tankios blakstienos. Be abejo, jis iš tų, kurie laksto paskui sijonus, o laisvalaikiu kolekcionuoja senovinį porcelianą. Regis, ir už viena, ir už kita moka nesiderėdamas.

Visi nusijuokė, o jaunasis riteris paklausė:

– Na, o ji?..

– O ji pabėgo su jo sekretoriumi.

– Štai kaip?! – riterio veidas ištįso.

– Beje, tai truko neilgai. Girdėjau, kad jau po kelių mėnesių Venecijoje ji gyveno viena. Mano žiniomis, Lavelas Mingotas buvo nuvažiavęs jos pasiimti. Pasakojo, kad ji baisiai nelaiminga. Viskas puiku, tačiau rodyti ją operoje – kitas dalykas.

– O gal... – išdrįso įsiterpti jaunasis Torlis, – gal ji pernelyg nelaiminga, kad liktų namie?

Ši pastaba sukėlė nepagarbų juoką. Jaunuolis paraudo ir apsimetė, kad jo žodžiuose, pasak aštrialiežuvių, slypėjo tam tikra double entendre [dviguba prasmė – pranc.].

– Vis dėlto keista, kad jie atsivežė mis Veland, – sušnibždėjo kažkuris ir šnairomis žvilgtelėjo Arčerį.

– O, tai bendros kampanijos dalis, veikiausiai – močiutės įsakymas, – juokdamasis atsakė Lefertsas.– Jeigu jau senė ko nors imasi, tai iš pagrindų.

Veiksmas ėjo į pabaigą ir publika ložėje sukruto. Niulandą Arčerį ūmai apėmė nenugalimas noras ryžtingai veikti. Nedelsiant įžengti į misis Veland ložę, paskelbti visam naujienų ištroškusiam pasauliui apie savo sužadėtuves su Mėja Veland, padėti jai įveikt sunkumus, kurie galbūt tyko dėl jos pusseserės anomalios padėties. Šis polėkis ūmai nušlavė visus skrupulus ir dvejones. Arčeris skubiai nužingsniavo raudonais koridoriais į priešingą teatro pusę. Įėjęs į ložę jis susidūrė su Mėjos Veland žvilgsniu ir pamatė, kad mergina iškart suprato jo ketinimus, nors šeimos garbė, kurią juodu abu laikė itin didele vertybe, neleido jai apie tai kalbėti. Jų rato žmonės gyveno subtilių užuominų ir miglotų nutylėjimų aplinkoje, ir akimirka, kai jie be žodžių suprato vienas kitą, jaunuolio požiūriu, suartino juos labiau negu karščiausi prisipažinimai. Mėjos akys bylojo: „Jūs matote, kodėl mama pasiėmė mane kartu“, o jo akys atsakė: „Aš nieku gyvu nenorėčiau, kad būtumėte likusi nuošalyje.“

– Ar esate pažįstamas su mano dukterėčia grafiene Olenska?

– spausdama būsimojo žento ranką paklausė misis Veland.

Neištiesęs rankos, kaip ir derėjo damai pristatomam vyriškiui, Arčeris nusilenkė, o Elena Olenska, šviesiomis pirštinaitėmis apmautose rankose spausdama erelio plunksnų vėduoklę, lengvai linktelėjo. Pasisveikinęs su misis Lavel Mingot, stambia šviesiaplauke dama, pasipuošusia gurgždančia atlaso suknele, Arčeris atsisėdo šalia savo sužadėtinės ir pašnibždomis paklausė:

– Tikiuosi, jūs pasakėte poniai Olenskai apie mudviejų sužadėtuves? Aš noriu, kad visi apie tai žinotų. Noriu, kad leistumėte man paskelbti apie tai šiandien pokylyje.

Nuraudusi lyg ryto aušra mis Veland pažvelgė į jį spindinčiomis akimis.

– Jeigu tik jums pavyks įtikinti mamą, – tarė ji. – Tačiau kam keisti tai, kas jau kartą nuspręsta?

Arčeris atsakė jai vien žvilgsniu, ir mergina tęsė:

– Pasakykite jai pats – aš jums leidžiu. Pusseserė sako, kad vaikystėje judu dažnai drauge žaisdavote. Mėja truktelėjo atgal savo krėslą ir leido jam praeiti, o Arčeris, trokšdamas visam pasauliui parodyti, ką daro, šiek tiek demonstratyviai atsisėdo šalia grafienės Olenskos.

– O juk mes iš tiesų drauge žaisdavome, – žvilgtelėjusi į Arčerį liūdnomis akimis tarė grafienė. – Jūs buvote nepakenčiamas berniūkštis ir kartą už durų įsigudrinote mane pabučiuoti, bet aš buvau įsimylėjusi jūsų pusbrolį Vendį Niulandą, kuris nekreipė į mane nė menkiausio dėmesio. – Ji perleido žvilgsniu pusapvalę ložių eilę. – Ak, šis vaizdas grąžina mane į anuos laikus, kai visi čia sėdintys lakstė kas trumpomis, kas mezginiuotomis kelnaitėmis! – pasakė su vos juntamu užsienietišku akcentu ir vėl atgręžė akis į Arčerį.

Ir nors tos akys buvo sklidinos draugiškumo, jaunuolis net susipurtė nuo minties, kad jos saugo tokį nederamą aukštojo tribunolo, kuris dabar kaip tik skelbia jai savo nuosprendį, paveikslą. Nėra nieko netaktiškiau už nepritinkantį lengvabūdiškumą. Jis sausai atsakė:

– Taip, jūsų čia labai ilgai nebuvo.

– Ak, visą amžinybę, – paantrino ji. – Taip ilgai, kad atrodo, lyg būčiau seniausiai numirusi, o šis mielas senas teatras – ne kas kita, tik dangaus karalystė.

Kodėl – jis nė pats nebūtų galėjęs paaiškinti, tačiau šie žodžiai pasirodė Niulandui Arčeriui dar didesnės nepagarbos Niujorko visuomenei išraiška.

III

Viskas būtinai pasikartodavo įprasta tvarka.

Savo kasmetinio pokylio vakarą misis Džulijus Bofort niekada nepraleisdavo spektaklio. Maža to, savąjį pokylį ji visada rengdavo tą vakarą, kai būdavo rodoma opera, nes norėdavo pademonstruoti, kad rūpintis namų reikalais jai neleidžia orumas, be to, ji turinti pakankamai tarnų, kurie net jai nesant geba susitvarkyti su visomis būsimos šventės smulkmenomis.

Bofortų namas, pastatytas netgi anksčiau už Menson Mingot ir Hedlės Čivers, buvo vienas iš nedaugelio Niujorke, turintis pokylių salę. O tais laikais, kai šokiams dangstyti svetainės grindis šiurkščiomis drobėmis ir nešioti į viršų baldus jau laikyta provincialumu, turėti pokylių salę, kuri nenaudojama jokioms kitoms reikmėms, kurios langai tris šimtus šešiasdešimt keturias dienas per metus užverti langinėmis, paauksuotos skulptūros sustumtos į kampą, o sietynas apmautas maišu ir užsiūtas, buvo neginčytinas pranašumas, atperkantis visus apmaudžius Bofortų praeities puslapius.

Misis Arčer, mėgdavusi savo socialines teorijas išsakyti aforizmais, kartą pareiškė: „Visi mes turime savo numylėtinių prasčiokų“. Ir nors šis teiginys nuskambėjo labai drąsiai, jo teisingumas sulaukė slapto atgarsio daugelio išrinktųjų širdyse. Tiesą sakant, Bofortai nebuvo prasčiokai – buvo manančių, kad jie dar blogesni. Tiesa, misis Bofort priklausė vienai iš garbingiausių Amerikos šeimų, nes ji – žavioji Regina Dalas (iš Pietų Karolinos atšakos), beturtė gražuolė – į Niujorko aukštuomenę buvo įvesdinta savo pusseserės, ekstravagantiškosios Medoros Menson, kuri iš pačių geriausių paskatų amžinai pridarydavo kvailysčių. Pasak nuolatinio Tiuilri lankytojo Silertono Džeksono, bet kuris Mensonų ir Rašvortų giminaitis turėjo Niujorko aukštuomenės droit de cité [pilietybės teisę – pranc.], betgi ar moteris, tekėdama už Džulijaus Boforto, jos nepraranda?

Vadinasi, tėra vienintelis klausimas: kas toks tasai Bofortas? Manoma, kad jis anglas – malonus, gražus, ūmus, svetingas ir sąmojingas. Į Ameriką atvyko su rekomendaciniais laiškais nuo senosios misis Menson Mingot žento, anglų bankininko, ir greitai prasimušė verslo pasaulyje. Tačiau gyveno padrikai, buvo kandus ir neaiškios kilmės, todėl kai Medora Menson paskelbė apie jo sužadėtuves su savo pussesere, visi palaikė tai dar viena kvailyste ilgame vargšelės Medoros ekstravagantiškų poelgių sąraše.

Betgi kvailybė taip pat dažnai gelbsti savo vaikus, kaip išmintis – savuosius. Praėjus dvejiems metams po jaunosios misis Bofort vestuvių visi pripažino, kad jos namai – patys prašmatniausi Niujorke. Niekas nesuprato, kaip šis stebuklas įvyko. Ji buvo tingi, neveikli, piktų liežuvių netgi vadinama kvaišele. Vis dėlto išsipusčiusi kaip dievaitė, apsikarsčiusi perlais, metai iš metų vis jaunesnė, vis šviesesnė blondinė ir vis žavingesnė, ji viešpatavo didžiuliuose Bofortų rūmuose iš rudojo akmens ir net nekrustelėjusi žiedais apmaustyto mažojo pirštelio surinkdavo aplink save visą aukštuomenę. Visažiniai tvirtino, esą Bofortas pats įsakinėja tarnams, moko virėją gaminti naujus patiekalus, aiškina sodininkams, kokias gėles auginti šiltnamiuose, kad netrūktų pietų stalui ir svetainėms papuošti, verda popiečio punšą ir diktuoja žmonai laiškelius jos draugėms. Jeigu taip ir buvo, tai viskas vyko už uždarų durų, o svečius pasitikdavo svetingas, nerūpestingas milijonierius, kuris savo paties svetainėje sukinėdavosi lyg atsainus svečias ir sakydavo: „Argi ne nuostabios mano žmonos gloksinijos? Žinote, ji parsisiųsdina jas iš Kju botanikos sodo Londone.“

Dėl vieno visi sutarė: misterio Boforto paslaptis – jo gebėjimas nė nemirktelėjus išsipinklioti iš visų bėdų. Galėjai kiek nori šnibždėtis, esą tarptautinis bankas, kuriame dirbo, „padėjo“ jam apleisti Angliją, jis ignoravo šį gandą kaip ir visus kitus. Nors verslinio Niujorko sąžinė buvo tokia pat jautri kaip ir doroviniai principai, Bofortas visada iš balos atsikeldavo sausas. Visas Niujorkas neišlįsdavo iš jo svetainių, ir jau daugiau nei dvidešimt metų žmonės sakydavo: „Mes važiuojame pas Bofortus“ taip ramiai, lyg turėtų omenyje misis Menson Mingot ir būtų maloniai įsitikinę, kad ten jų laukia kepta antis ir subtiliausi išlaikyti vynai, o ne apyšiltė nežinia kelintų metų derliaus „Našlė Kliko“ ir pašildyti maltinukai iš „Filadelfijos“.

Taigi misis Bofort, kaip paprastai, savo ložėje pasirodė iškart prieš ariją su brangenybėmis, o kai trečio veiksmo gale, vėlgi kaip paprastai, atsistojo, ant nuostabių savo pečių užsimetė manto ir pradingo, Niujorkas jau žinojo, kad pokylis prasidės po pusvalandžio.

Niujorkiečiai itin didžiavosi Bofortų namu ir mėgdavo rodyti jį užsieniečiams, ypač kasmetinio pokylio dieną. Bofortai vieni iš pirmųjų mieste įsitaisė raudoną aksominį kilimą, kurį jų liokajai patiesdavo ant laiptelių po jų pačių tentu, o visi kiti tenkindavosi išsinuomotais kilimais bei kėdėmis ir vakariene iš restorano. Taip pat jie nustatė taisyklę, kad damos turi nusimesti apsiaustus vestibiulyje, o ne vilkti juos viršun, į šeimininkės miegamąjį, ir atpratino jas kaitinti plaukų raitymo žnyples ant dujinio degiklio – Bofortas kažkada tarsi netyčia prasitarė, kad yra įsitikinęs, jog visos žmonos draugės laiko tarnaites, kurios pasirūpina savo ponių coiffées [šukuosenomis – pranc.] prieš šioms išvykstant iš namų.

Tuose drąsiai suprojektuotuose namuose svečiui nereikėjo spraustis į pokylių salę siauručiu koridoriumi (kaip pas Čiversus). Jis galėjo iškilmingai žengti per anfiladą svetainių, dekoruotų jūros bangos, raudonosios rožės ir bouton d’or [vėdryno – pranc.] spalvomis, ir jau iš tolo pamatyti, kaip išblizgintame parkete atsispindi sietynai su daugybe žvakių, o toliau, žiemos sodo gilumoje, kupli kamelijų ir papartmedžių lapija apgobia juodojo ir auksaspalvio bambuko krėslus.

Kaip dera sužadėtiniu tapusiam jaunuoliui, Niulandas Arčeris truputį vėlavo. Palikęs paltą liokajams, mūvintiems šilkinėmis kojinėmis (tos kojinės – vienas iš naujausių Boforto įgeidžių), jis šiek tiek pavaikštinėjo po biblioteką, išmuštą Kordobos oda, apstatytą prašmatniais oda trauktais baldais ir papuoštą malachito dirbiniais, – čia maudamiesi baltutėles pirštines šnekučiavosi keli vyriškiai, – o tada prisijungė prie svečių procesijos, kurią ant raudonosios svetainės slenksčio pasitiko misis Bofort.

Arčeris aiškiausiai nervinosi. Iš operos jis nebegrįžo į klubą (kaip dažniausiai elgdavosi aukštuomenės jaunuoliai). Vakaras buvo nuostabus, jis neskubėdamas patraukė Penktąja aveniu ir tik vėliau pasuko prie Bofortų namų. Būgštavo, kad Mingotai „nenueitų pernelyg toli“ – juk močiutė galėjo paliepti jiems atsivežti į pokylį ir grafienę Olenską.

Klubo ložėje tvyrojusi atmosfera jam pakuždėjo, kad toks poelgis būtų šiurkščiausia klaida, ir nors labiau nei bet kada buvo kupinas ryžto „tvirtai laikytis iki galo“, po trumpučio pokalbio operoje su savo sužadėtinės pussesere dar mažiau degė troškimu pakeltu antveidžiu pulti jos ginti.

Pasiekęs bouton d’or spalvos svetainę (kurioje Bofortui pakako įžūlumo pakabinti tiek triukšmo sukėlusią Bugero [Viljamas Adolfas Bugero (1825–1905) – pagrindinis prancūzų tapybos akademinės krypties atstovas. Savo paveiksluose saloninį grožį jis derino su natūralizmu – vert.] „Pergalingąją meilę“), Arčeris pamatė prie pokylių salės durų stovinčią misis Veland su dukra. Grindimis jau čiūžčiojo poros, vaškinių žvakių šviesa krito ant besiplaikstančių tiulio sijonų, ant merginų galvų su įpintais kukliais gėlių žiedais, ant prašmatnių aigrettes [Gėlių, plunksnų papuošalas – pranc.] ir kitokių jaunų ištekėjusių moterų galvos puošmenų, ant žėrinčių kietai iškrakmolytų apykaklių ir naujutėlių odinių pirštinių.

Pasirengusi prisidėti prie šokančiųjų mis Veland su pakalnučių puokšte rankoje (kitokios puokštės ji neturėjo) užgaišo tarpduryje. Buvo kiek pablyškusi, o akyse švietė jaudulys, kurio ji nė nemėgino slėpti. Aplink susispietę jaunuoliai ir merginos spaudė jai ranką, pokštavo ir juokėsi, o į juos pritariamai šypsodamasi žvelgė atokiau stovinti misis Veland. Arčeris suprato, kad Mėja Veland praneša apie savo sužadėtuves, o jos motina stengiasi nutaisyti veide tokiai situacijai deramą motinišką abejonę.

Arčeris šiek tiek padelsė. Jis pats reikalavo, jog būtų pranešta apie sužadėtuves, bet norėjo, kad aukštuomenė sužinotų apie jas ne taip. Visu balsu paskelbti apie sužadėtuves pokylių salėje šurmuliuojant miniai – tolygu nuplėšti nuo šitos žinios plonytį intymumo vualį, kuris turėtų dengti tokį mielą širdžiai įvykį. Arčerio džiaugsmas buvo toks gilus, jog šie menki raibuliai paviršiuje nė kiek nepalietė jo esmės, nors jis būtų norėjęs, kad ir paviršius išliktų nesudrumstas. Šiek tiek guodė, kad tą patį jaučia ir Mėja Veland. Jų akys susitiko, ir maldaujančiame jos žvilgsnyje Arčeris perskaitė: „Atminkite, mes šitai darome todėl, kad taip reikia.“

Šis šūkis iškart rado atbalsį Arčerio širdyje, tačiau jis vis tiek būtų norėjęs, kad jų veiksmus diktuotų kilnesnės priežastys už nelaimingosios Elenos Olenskos atvykimą.

Aplink mis Veland susibūręs ratelis reikšmingai šypsodamasis prasiskyrė, ir Arčeris, atsiėmęs savąją sveikinimų dalį, nusivedė sužadėtinę į salės vidurį ir apkabino per liemenį.

– Dabar galime patylėti, – pasakė jis, su šypsena žvelgdamas į nekaltas jos akis, ir jaunąją porą nusinešė lengvos „Žydrojo Dunojaus“ bangos.

Mėja Veland nieko neatsakė. Jos lūpas suvirpino šypsena, bet žvilgsnis liko rimtas ir atsainus, tarytum nukreiptas į kažkokį tolimą regėjimą.

– Mieloji, – sušnibždėjo Arčeris ir priglaudė ją prie savęs. Tą akimirką jis pagalvojo, kad pirmosiose sužadėtuvių valandose, net praleistose pokylių salėje, slypi kažkokia iškilminga paslaptis. Dabar prasideda naujas gyvenimas, šalia jo visada bus ši baltutėlė, švytinti, nepriekaištinga būtybė!

Šokis pasibaigė ir jie, kaip dera sužadėtiniams, nuėjo į žiemos sodą. Pasislėpęs aukštų papartmedžių ir kamelijų paunksnėje Niulandas priglaudė prie lūpų jos pirštinėtą ranką.

– Matote, aš pasielgiau taip, kaip jūs prašėte, – pasakė ji.

– Taip, aš nepajėgiau ilgiau laukti, – su šypsena atsakė jis ir iškart pridūrė: – Tik norėjau, kad tai įvyktų ne pokylyje.

– Taip, aš žinau, – ji pažvelgė į Arčerį giliu žvilgsniu. – Bet net ir čia... mes juk vieni, tiesa?

– Ak, mylimoji, taip! – šūktelėjo Arčeris.

Nėra ko abejoti, ji visada viską supras, ji visada pasakys būtent tai, ką reikia. Šis atradimas perpildė palaimos taurę ir jis džiaugsmingai tęsė:

– Užvis blogiausia, kad noriu jus pabučiuoti, bet nedrįstu.

Tai pasakęs Arčeris greitai apmetė akimis žiemos sodą ir įsitikinęs, kad juodu bent trumpam liko vieni, prisitraukė ją prie savęs ir skubiai priglaudė lūpas prie jos lūpų. Kad išpirktų šio poelgio įžūlumą, Arčeris privedė ją prie bambukinės sofos ne tokioje nuošalioje žiemos sodo dalyje ir sėsdamasis greta iš jos puokštės išsitraukė vieną pakalnutę. Jie sėdėjo tylomis ir visas pasaulis, lyg saulės nutviekstas slėnis, driekėsi jiems po kojomis.

– Ar pasakėte pusseserei Elenai? – tarsi busdama iš miego paklausė mis Veland.

Arčeris krūptelėjo – prisiminė, kad nieko jai nepasakė. Kažkas trukdė jam kalbėti apie tokius dalykus su nepažįstama moterimi, dar užsieniete, todėl žodžiai tarsi įstrigo gerklėje.

– Ne, tiesiog nepasitaikė patogios progos, – skubiai sumelavo jis.

– A... – nusivylusi nutęsė ji ir švelniai, bet atkakliai tarė: – Bet jūs turite tai padaryti, juk aš taip pat nieko nesakiau. Nenorėčiau, kad ji pagalvotų...

– Žinoma. Bet, mano galva, būtų geriau, jeigu pasakytumėte jūs.

– Turėjau padaryti tai laiku, – mąsliai pasakė ji, – bet jeigu jau susivėlinome, jūs turite paaiškinti, kad prašiau jūsų pasakyti jai operoje, kol apie sužadėtuves dar nebuvo paskelbta pokylyje. Antraip ji gali pamanyti, kad aš ją pamiršau. Juk Elena – mūsų šeimos narė. Jos taip ilgai čia nebuvo ir dabar lengva ją įskaudinti.

Arčeris pažvelgė į sužadėtinę spindinčiomis akimis.

– Jūs gera kaip angelas! Žinoma, aš jai pasakysiu, – tarė jis ir metė neramų žvilgsnį į sausakimšą pokylių salę. – Bet dar nemačiau jos. Ar ji čia?

– Ne, paskutinę akimirką nusprendė nevažiuoti.

– Paskutinę akimirką? – perklausė jis, išduodamas nustebimą, kad ji apskritai galėjo rimtai galvoti apie atvykimą.

– Taip. Ji baisiai mėgsta šokti, – nuoširdžiai atsakė mergina. – Bet staiga nusprendė, kad jos suknelė nepakankamai puošni pokyliui, nors mums ji labai patiko. Teta nuvežė ją namo.

– Štai kaip, – slėpdamas džiaugsmą abejingai linktelėjo Arčeris. Neprilygstamą susižavėjimą jam kėlė tvirtas sužadėtinės pasiryžimas nepastebėti „nemalonių dalykų“, nes ši taisyklė jiems abiem buvo įdiegta nuo vaikystės.

„Ji ne prasčiau už mane supranta, kodėl pusseserė atsisakė čia važiuoti, – sumetė jis, – bet aš niekada nieku gyvu neišsiduosiu manąs, kad ant vargšelės Elenos Olenskos reputacijos esama nors menkiausios šešėlio“.

IV

Po sužadėtuvių buvo privalu kai ką aplankyti, todėl kita diena buvo skirta vizitams. Šio Niujorko ritualo paisoma griežtai ir nenukrypstamai, todėl paklusdamas jam Niulandas Arčeris su motina ir seserimi pirmiausia nuvažiavo pas misis Veland, o tada jis su misis Veland ir Mėja išsirengė palaiminimo pas garbiąją pramotę misis Menson Mingot.

Arčeriui patiko lankytis pas misis Menson Mingot. Pats jos namas jau buvo virtęs muziejaus eksponatu, nors, žinoma, jis ne toks senas kaip kitų šeimų rūmai, stūksantys Universiteto aikštėje ir žemutinėje Penktosios aveniu dalyje. Tie buvo gryniausio 19 a. ketvirtojo dešimtmečio stiliaus: kilimai su pilnavidurių rožių girliandomis kiek pagyvino niūrią palisandrinių konsolių, židinių su pusapvalėmis arkomis bei juodojo marmuro lentynomis ir didžiulių įstiklintų raudonmedžio knygų spintų dermę, o senoji misis Mingot, pasistatydinusi namą vėliau, savo rankomis išmetė griozdiškus jaunystės laikų baldus ir Mingotų palikimo nuoliekas sumaišė su ne švankiais Antrosios imperijos epochos gobelenais. Ji turėjo įprotį atsisėdusi prie svetainės lango pirmame aukšte ramiai stebėti, kaip aukštuomenės gyvenimo srautas teka į šiaurę, prie vienišo jos būsto durų. Atrodė, jai visai nerūpėjo tą srautą greitinti, nes buvo ne tik pasitikinti savimi, bet ir kantri. Misis Mingot neabejojo, kad tvoros, akmens skaldyklos, vienaukščiai saliūnai, mediniai šiltnamiai apleistuose soduose ir skardžiai, nuo kurių ožkos grožisi apylinkių kraštovaizdžiu, greitai išnyks spaudžiami tokių pat, o gal – ji buvo nešališka moteris – netgi dar didingesnių rūmų nei jos pačios, kaip ir akmenų grindinį, per kurio duobes dardėjo seni omnibusai, pakeis lygus asfaltas – toks, kokį žmonės pasakojo matę Paryžiuje. O kol kas, kol visi, ką ji pageidauja matyti, patys pas ją atvažiuoja (ji, kaip ir Bofortai, nesivargindama gali pripildyti kambarius svečių, net nė vienu patiekalu nepagausinusi savo vakarienių valgiaraščio), dėl geografinės izoliacijos ji nėmaž nesikrimto.

Neapsakoma riebalų masė užgriuvo pusamžio sulaukusią misis Mingot tarsi lavos srautas pasmerktą miestą ir putlią, energingą mažutę moterį grakščiomis kojytėmis pavertė kažkokiu milžinišku ir didingu gamtos reiškiniu. Šį tvaną ji priėmė taip pat filosofiškai kaip ir visus kitus išmėginimus, ir dabar, sulaukusi gilios senatvės, pelnė atlygį: žiūrėdama į veidrodį matė raukšlių beveik nepaliestą tvirto, rausvai balto kūno glotnybę, kurios centre, tarsi laukdamas, kol bus atkastas, glūdėjo mažas veidukas. Daugiapakopis pagurklis terasomis leidosi į svaigulingas vis dar baltutėlės krūtinės gelmes, dengiamas tokio pat baltutėlio muslino, prilaikomo sagės su miniatiūriniu velionio misterio Mingoto portretu, o aplinkui ir žemiau per talpaus krėslo kraštus plūdo juodo šilko bangos, ant kurių keterų tarsi žuvėdros baltavo dvi mažutės rankos.

Sunki kūno našta jau seniai nebeleido misis Menson Mingot nei nusileisti, nei pakilti laiptais, ir ji, pagarsėjusi laisvomis pažiūromis, priėmimams skirtus kambarius perkėlė į viršų, o pati (įžūliai pamynusi visas Niujorke priimtas padorumo

taisykles) įsikūrė pirmame aukšte. Sėdėdami šalia jos prie svetainės lango, pro niekada neuždaromas, geltonomis siuvinėtomis portjeromis padabintas duris jūs nustebę pamatysite miegamąjį: didžiulę žemą lovą, apmuštą lyg kokia sofa, ir tualetinį staliuką su lengvabūdiškais apvadėliais ir veidrodžiu paauksuotais rėmais.

Misis Mingot svečius žavėjo ir stulbino šitoks užsieninis kambarių išdėstymas, primenantis scenas iš prancūziškų romanų ir namus, kur jau pati architektūra skatina tokioms nedorybėms, apie kokias tyraširdis amerikietis nedrįstų nė pagalvoti. Kaip tik taip pasileidusiame Senajame Pasaulyje gyveno

moterys, turėjusios meilužius: butuose, kur visi kambariai yra viename aukšte, nepadorioje kaimynystėje vienas su kitu – kaip ir aprašyta tose knygose. Mintis, kad misis Menson Mingot nepriekaištingą savo gyvenimą galėtų leisti aplinkoje, stačiai sukurtoje meilės malonumams, Niulandui Arčeriui kėlė juoką (vaizduotėje jos miegamąjį jis buvo pavertęs meilės scenų iš „Ponas de Kamoras“ veiksmo vieta), bet jis buvo įsitikinęs, – ir netgi žavėjosi tokia galimybe, – jog jeigu šiai bebaimei moteriai prireiktų meilužio, ji beregint jį įsitaisytų.

Visų džiaugsmui, per jaunikio ir nuotakos vizitą grafienės Olenskos jos tetulės svetainėje nebuvo. Pasak misis Mingot, ji nusprendė pasivaikščioti, nors vaikštynės šitokią giedrą, saulėtą dieną, ir dar tokiu metu, kai visi važinėja po parduotuves – labai nedelikatus susikompromitavusios moters poelgis. Kita vertus, jiems neteko pasijusti nejaukiai ir būgštauti, kad nelaiminga jos praeitis galėtų mesti ant saulėtos jų ateities niūrų šešėlį. Vizitas, kaip ir reikėjo tikėtis, praėjo sklandžiai. Senoji misis Mingot labai džiaugėsi sužadėtuvėmis, kurias seniai buvo numatę ir šeimos taryboje palaiminę akylieji giminaičiai, o sužadėtuvių žiedas su stambiu safyru, įstatytu į nematomus laikiklius, galutinai ją sužavėjo.

– Žinoma, šiuose naujoviškuose aptaisuose akmuo atrodo efektingiau, bet akims, pripratusioms prie senovės, jis gali pasirodyti nuogas, – supračiu žvilgsniu pamaloninusi būsimąjį žentą paaiškino misis Veland.

– Akims, pripratusioms prie senovės? Ar tik ne mano akis, brangute, turi omenyje? Man patinka visa, kas nauja, – pareiškė pramotė ir pakėlė akmenį prie savo žvitrių mažučių, niekada akinių neregėjusių akyčių. – Labai gražu, – pridūrė grąžindama žiedą, – labai prabangu. Teisybė, mano laikais pakakdavo ir perlais apkraštuotos kamėjos. Bet juk ranka puošia žiedus, brangusis misteri Arčeri, ar ne tiesa? – ji pamosavo miniatiūrine rankele su aštriais nagiukais ir riebalų klostėmis, kurios lyg dramblio kaulo apyrankės gaubė jos riešus. – Mėjos rankos stambios, – nuo to dabartinio sporto išplatėja sąnariai, – bet oda balta. O kada vestuvės? – pertraukė pati save ir pažvelgė Arčeriui į veidą.

– Ak... – sumurmėjo misis Veland, o jaunikis nusišypsojo nuotakai ir atsakė:

– Kuo greičiau – jeigu jūs, misis Mingot, mane paremsite.

– Mama, reikia duoti laiko, kad jie geriau vienas kitą pažintų, – nutaisiusi veide tokiai progai tinkamą abejonę atrėmė misis Veland. Tačiau pramotė paprieštaravo:

– Pažinti vienas kitą? Kokie niekai! Niujorke visi ir taip nuo amžių vienas kitą pažįsta. Leisk jaunuoliui gyventi savo galva, nelauk, kol šampanas nusivadės. Tegul susituokia iki Didžiojo pasninko. Dabar kiekvieną žiemą būgštauju susigriebti plaučių uždegimą, o taip noriu surengti vestuvių pusryčius.

Ši vienu atsikvėpimu išrėžta tirada buvo sutikta su džiaugsmo, nuostabos arba dėkingumo išraiška veiduose ir pokalbis jau buvo bevirstąs lengvais pajuokavimais, kai staiga atsivėrė durys ir į kambarį su skrybėlaite ir kailine pelerina įžengė grafienė Olenska, o įkandin jos visai netikėtai – Džulijus Bofortas.

Kol pusseserės džiugiai sveikinosi, misis Mingot ištiesė bankininkui mažutę baltą ranką:

– A, Bofortas! Kokia reta garbė! – ji turėjo keistą užsienietišką įprotį vadinti vyrus pavardėmis.

– Džiaugiuosi jus matydamas, mielai užsukčiau dažniau, – šiek tiek arogantiškai atsakė svečias. – Esu amžinai užsiėmęs, bet štai Medisono skvere sutikau grafienę Eleną ir ji maloniai leido palydėti ją namo.

– Ak, tikiuosi, kad dabar, kai Elena su mumis, namuose taps linksmiau! – žaviai akiplėšiškai šūktelėjo misis Mingot. – Sėskitės, Bofortai, sėskitės! Traukite artyn geltonąjį krėslą ir kad jau esate čia, klokite šviežiausius gandus. Kalbama, kad jūsų pokylis labai nusisekė. Esą jūs pakvietėte misis Lemiuel Strazers. Na na, aš taip pat norėčiau pamatyti tą būtybę.

Ji jau pamiršo apie savo giminaičius, kurie, lydimi Elenos Olenskos, patraukė į prieškambarį. Senoji misis Mingot žavėjosi Džulijumi Bofortu, nes juodu buvo panašūs ir šalta arogancija, ir panieka aukštuomenės nuostatoms. Dabar ji nekantravo sužinoti, kas privertė Bofortus pirmą kartą pasikviesti misis Strazers, „Lemiuelio Strazerso batų tepalo“ savininko našlę, kuri prieš metus, po ilgai trukusio prisistatymo Europos visuomenei ritualo, sugrįžo į Niujorką ir pradėjo šturmuoti šitą neįveikiamą mažutę tvirtovę.

– Žinoma, jeigu judu su Regina ją pasikvietėte, vadinasi, viskas gerai. Taip, mums reikia šviežio kraujo ir šviežio kapitalo... Kalbama, kad ji vis dar labai daili, – pareiškė kraugerė senė.

Kol misis Veland ir Mėja prieškambaryje siaustėsi į savo kailinius, Arčeris pastebėjo, kad grafienė Olenska žvelgia į jį klausiamai šypsodamasi.

– Jūs, be abejo, jau žinote apie mudu su Mėja, – pasakė jis, neryžtingu šypsniu atsakydamas į jos žvilgsnį. – Mėja supyko, kad nepranešiau jums apie tai vakar operoje. Ji įpareigojo mane pasakyti jums apie mūsų sužadėtuves, bet ten buvo tiek žmonių, kad aš tiesiog negalėjau...

Šypsena grafienės Olenskos akyse užgeso ir liko tik lūpose. Arčeriui ji pasirodė esanti visai jaunutė mergaitė, labai panaši į tamsiaplaukę jo vaikystės Eleną Mingot.

– Taip, aš žinau. Ir labai džiaugiuosi. Žinoma, minioje apie tokius dalykus nekalbama.

Damos pasuko prie laukujų durų ir grafienė ištiesė Arčeriui ranką.

– Iki pasimatymo. Prie progos užsukite manęs aplankyti, – ištarė ji, vis dar žiūrėdama į Arčerį.

Važiuodami karieta Penktąja aveniu jie išsijuosę dantinėjo misis Mingot – jos garbų amžių, protą ir visas įstabias būdo savybes. Apie Eleną Olenską niekas neištarė nė žodžio, bet Arčeris žinojo, kokios mintys sukasi misis Veland galvoje: „Elena padarė didelę klaidą, kad vos atvykusi jau kitą dieną vaikštinėja Penktąja aveniu pačiu judriausiu metu... Ir dar Džulijaus Boforto draugijoje...“ Mintyse Arčeris pridūrė: „Jai derėtų žinoti, kad vyras, kuris ką tik susižadėjo, negali gaišti laiko lankydamas ištekėjusias damas. Tačiau toje aplinkoje, kurioje ji gyveno... ten vien šitai ir daroma.“ Net ir didžiuodamasis savo kosmopolitinėmis pažiūromis jis padėkojo Dievui už tai, kad gyvena Niujorke ir rengiasi vesti savo rato merginą.

V

Kitos dienos vakare pas Arčerius pietavo misteris Silertonas Džeksonas.

Misis Arčer buvo drovi ir vengė sukinėtis salonuose, bet norėjo žinoti viską, kas ten dedasi. Senas jos draugas misteris Silertonas Džeksonas savo artimųjų reikalus tyrinėjo kantriai kaip kolekcininkas ir kruopščiai kaip gamtininkas, o jo sesuo, mis Sofija Džekson, kuri gyveno drauge su juo ir kurią nepasidalydami kvietėsi visi tie, kuriems nepavykdavo prisivilioti populiariojo jos brolio, parnešdavo namo smulkių paskalų nuotrupų ir jomis misteris Džeksonas užpildydavo savo dėliojamo paveikslo spragas.

Todėl kaskart, kai nutikdavo koks įvykis, vertas misis Arčer dėmesio, ji kviesdavosi misterį Džeksoną pietų. Šios garbės sulaukdavo tik nedaugelis. Ir ji, ir jos duktė Džeinė buvo puikios klausytojos, todėl misteris Džeksonas nesiųsdavo pas jas savo sesers, o atvykdavo pats. Jeigu būtų galėjęs diktuoti visas sąlygas, mieliau būtų lankęsis tada, kai nėra Niulando – ne todėl, kad šio dvasia būtų jam svetima (klube juodu puikiausiai sutardavo), o todėl, kad senasis gandonešis kartais pajusdavo Niulando nepatiklumą, tuo tarpu damos juo niekada nesuabejodavo.

Jeigu žemėje būtų įmanoma pasiekti harmoniją, misteris Džeksonas būtų norėjęs dar ir gerėlesnių misis Arčer vaišių. Beje, Niujorkas nuo neatmenamų laikų dalijosi į dvi dideles grupes: vienai priklausė Mingotai, Mensonai ir visas jų klanas, besirūpinantis maistu, drabužiais ir pinigais, o kitai – Arčerių, Niulandų ir fon der Leidenų padermė, kuri niekino vulgarius malonumus ir savo laisvalaikį skyrė kelionėms, sodininkystei ir grožinei literatūrai.

Galų gale, juk neįmanoma gauti visko. Pietaudamas pas Lavelus Mingotus gauni keptos antienos, vėžlių sriubos ir rinktinių vynų, o pas Adeliną Arčer gali pasišnekučiuoti apie Alpių kraštovaizdį ir „Marmurinį Fauną“. Laimei, Arčerių madera – iš už Gerosios Vilties kyšulio. Todėl sulaukęs draugiško misis Arčer kvietimo misteris Džeksonas, kaip ir dera tikram eklektikui, kaskart sakydavo seseriai: „Po pietų pas Lavelus Mingotus mane surietė podagra, tai Adelinos dieta išeis į naudą.“ Seniai tapusi našle, misis Arčer su sūnumi ir dukra gyveno Vakarų 28-ojoje gatvėje. Viršutinis namo aukštas buvo paskirtas Niulandui, o abi moterys glaudėsi ankštuose kambarėliuose apačioje. Džiaugdamosi giedra santarve jos Vordo dėžėse augino paparčius, makramė būdu pynė rankdarbius, vilna siuvinėjo drobę, kolekcionavo Nepriklausomybės karo meto molinius glazūruotus indus, užsisakydavo žurnalą „Good Words“ ir ryte rijo Italijos realijomis alsuojančius Uidos romanus. (Labiausiai jas traukė knygos, kuriuose buvo vaizduojamas kaimo gyvenimas, aprašinėjama nuostabi gamta ir kilnūs jausmai, nors šiaip mėgo skaityti apie žmones, priklausančius aukštajai visuomenei, kurių paskatos ir įpročiai buvo joms suprantamesni. Griežtai smerkė Dikensą, kad šis „nė karto nepavaizdavo džentelmeno“, ir manė, jog Tekerėjus apie pasaulį nutuokia kur kas mažiau nei Bulveris, nors pastarasis jau pradėtas laikyti senamadišku.)

Misis ir mis Arčer itin mėgo kraštovaizdžius. Kaip tik jais labiausiai domėjosi, jais žavėjosi kartkartėmis išvykusios į užsienį. Architektūrą ir tapybą, jų manymu, labiau tiko tyrinėti vyrams, ypač tokiems išsilavinusiems, kurie skaito Raskiną. Misis Arčer buvo kilusi iš Niulando. Motina su dukterimi, panašios lyg seserys, visų nuomone, buvo „tikros niulandietės“: aukštos, pablyškusios, šiek tiek nuolaidžių pečių, ilganosės, maloniai besišypsančios ir švelniai svajingos kaip kai kurių Reinoldso [Džošua Reinoldsas (1723–1792) – žymus anglų portretistas – vert.] portretų moterys. Jų išorinis panašumas būtų buvęs absoliutus, jeigu vyresniam amžiui būdingas apkūnumas nebūtų privertęs misis Arčer paplatinti savo juodųjų brokato suknelių, tuo tarpu rudieji ir violetiniai mis Arčer poplinai metams bėgant vis laisviau karojo ant mergaitiškos jos figūros.

Intelekto požiūriu jų panašumas (Niulandas puikiai tai žinojo) nebuvo toks stulbinantis, nei galėjo atrodyti dėl abiem būdingo manieringumo. Ilgi bendro gyvenimo, artimumo ir abipusės priklausomybės metai nulėmė tokią pat jų žodžių atsargą ir įprotį pradėti sakinį žodžiais „mama sako“ arba „Džeinė mano“, nors ir viena, ir kita tenorėdavo pasakyti savo pačios nuomonę. Vis dėlto nesudrumsčiamas misis Arčer blaivumas tenkinosi tuo, kas visų priimta ir visiems žinoma, o Džeinę nuolat užplūsdavo audringi fantazijos šuorai, kurių šaltinis – nuslopintas romantiškas jausmingumas.

Motina ir duktė dievino viena kitą, garbino sūnų ir brolį, o Niulandas, slapčia mėgaudamasis nežabotu jų žavėjimusi, kuris, reikia pripažinti, keldavo jam šiokį tokį nesmagumą ir net sąžinės graužatį, švelniai jas mylėjo. Galų gale, mąstė jis, visai neblogai, kai vyriškis savo paties namuose yra gerbiamas, nors jam būdingas humoro jausmas kartais versdavo suabejoti,

ar tikrai yra to vertas.

Tą pavakarę, apie kurią kalbama, Arčeris buvo visiškai įsitikinęs, kad misteriui Džeksonui būtų kur kas maloniau nematyti jo prie pietų stalo, bet turėjo savo priežasčių pasilikti

namuose.

Senis Džeksonas, žinoma, norėjo pasikalbėti apie Eleną Olenską, o misis Arčer ir Džeinė, žinoma, troško išgirsti jo pasakojimą. Niulandas visus tris šiek tiek varžė, nes jau buvo paskelbta apie jo ketinimą susigiminiuoti su Mingotų klanu, ir Arčeris, mintyse šypsodamasis, smalsiai laukė, kaip jie įveiks šitą kliūtį.

Prie temos jie priartėjo aplinkiniu keliu, pradėję pokalbį apie misis Lemiuel Strazers.

– Kaip gaila, kad Bofortai ją pasikvietė, – atsargiai tarstelėjo misis Arčer. – Beje, Regina visada elgiasi pagal jo komandą, o pats Bofortas...

– Taip, kai kurių subtilybių Bofortas nesuvokia, – linktelėjo galvą misteris Džeksonas, įtariai apžiūrinėdamas keptą žuvį ir bene tūkstantąjį kartą stebėdamasis, kodėl misis Arčer virėja visada prisvilina elnienos kepsnį. (Niulandas, šiuo klausimu jau nuo seno pritariantis misteriui Džeksonui, kaskart atpažindavo tą nuostabą melancholiškai nepatenkintame jo veide.)

– Bet kitaip nė būti negali – Bofortas toks vulgarus, – pasakė misis Arčer. – Senelis Niulandas visada sakydavo mamai: „Daryk ką nori, bet neleisk, kad mergaitės susipažintų su Bofortu.“ Tiesa, pasisukinėjęs džentelmenų draugijoje – ir čia, ir Anglijoje – jis šiek tiek apsitrynė. Tačiau viską gaubia tokia paslaptis... – ji žvilgtelėjo į Džeinę ir nutilo. Jos abi iki panagių buvo ištyrinėjusios Boforto paslaptį, bet prie žmonių misis Arčer atkakliai nuduodavo, kad tokie dalykai – ne merginų ausims. – Taip, bet toji liūdnai pagarsėjusi misis Strazers... – tęsė ji. – Silertonai, ką jūs ten apie ją pasakojote? Iš kur ji atsirado?

– Iš rūdos kasyklų. Tiksliau, iš saliūno, esančio prie įėjimo į šachtą. Vėliau važinėjo po Naująją Angliją su „Gyvuoju panoptikumu“. O kai policija šitą verslelį užraukė, kalbama, jog gyveno... – misteris Džeksonas taip pat žvilgtelėjo į Džeinę, kurios akys po išraiškingomis blakstienomis jau pradėjo apvalėti. Apie misis Strazers praeitį ji žinojo toli gražu ne viską. – Tada... – tęsė misteris Džeksonas. (Staiga Arčeris pajuto jo nustebimą, kodėl niekas nepaaiškino liokajui, kad agurkų nevalia pjaustyti plieniniu peiliu.) – Tada atsirado Lemiuelis Strazersas. Kalbama, kad jo agentas panaudojo tos mergužėlės veidą batų tepalo reklamai – juk ji tamsi brunetė, tokio, žinote, egiptietiško stiliaus. Šiaip ar taip, jis... galų gale... jis vedė ją. – Tame misterio Džeksono pabrėžtame ir skiemenimis ištartame „galų gale“ slypėjo visa jūra užuominų.

– Taip, tačiau šiais laikais, kai tokie papročiai, tai nieko nereiškia, – abejingai pareiškė misis Arčer.

Tiesą sakant, šiuo metu misis Strazers nelabai tedomino damas. Itin šviežia ir intriguojanti joms buvo Elenos Olenskos tema. Net ir misis Strazers vardą misis Arčer paminėjo vien todėl, kad galėtų įterpti:

– O toji šviežiai iškepta Niulando giminaitė, grafienė Olenska, ar ir ji buvo pokylyje?

Jos žodžiuose nuskambėjo švelnus sarkazmas. Ką gi, Arčeris šito ir tikėjosi. Misis Arčer, niekada nesižavinti žmonių poelgiais, sūnaus sužadėtuvėmis iš esmės buvo patenkinta. („Juoba po tos kvailos istorijos su misis Rašvort“, – pareiškė ji Džeinei, turėdama omenyje dalykus, kadaise Niulandui atrodžiusius tragedija ir amžiams palikusius randus jo širdyje.)

Kad ir kaip žiūrėsi, visame Niujorke nėra geresnės partijos už Mėją Veland. Žinoma, kaip tik tokios santuokos Niulandas ir vertas, bet juk jauni žmonės tokie neprotingi – niekada nežinai, ko iš jų tikėtis. O kai kurios moterys tokios klastingos ir nesibodi jokių priemonių – stačiai stebuklas, kad jos sūnui pavyko išvengti Sirenų salos ir išmesti inkarą tykiame nepriekaištingo

šeimyninio gyvenimo uoste.

Štai tokius jausmus išgyveno misis Arčer. Jos sūnus kiaurai ją permatė. Jis suprato, kad motina sunerimusi dėl pernelyg ankstyvo sužadėtuvių paskelbimo, o tiksliau, dėl to paskelbimo priežasties, ir būtent todėl, – nors buvo švelnus ir atlaidus šeimininkas, – šį vakarą jis pasiliko namie.

„Nesakau, kad nepritariu Mingotų esprit de corps [solidarumas – pranc.], bet neįžvelgiu ryšio tarp Niulando sužadėtuvių ir kažkokios Olenskos atvykimų bei išvykimų“, – gaižiai pasakė ji dukteriai, vienintelei vos pastebimų jos nuokrypių nuo kasdienio geraširdiškumo liudininkei.

Vizito pas misis Veland metu misis Arčer elgėsi nepriekaištingai, – o nepriekaištingu elgesiu jai niekas negalėtų prilygti, – bet Niulandas žinojo (jo sužadėtinė neabejotinai irgi nujautė), kad jiedvi su Džeine visą laiką nervinosi laukdamos, ar tik nepasirodys ponia Olenska. Kai jie visi išėjo iš Velandų namų, misis Arčer leido sau pasakyti sūnui: „Esu labai dėkinga Augustai Veland, kad ji priėmė mus vienus.“

Šie vidinio nerimo proveržiai sujaudino Arčerį, juoba kad ir jis manė, jog Mingotai, regis, nuėjo per toli. Tačiau taisyklės, kurių buvo laikomasi jų šeimoje, draudė motinai ir sūnui net užsiminti apie tai, kas sukosi galvose, ir todėl jis pasakė: „Po sužadėtuvių visuomet rengiami šeimos priėmimai, ir kuo greičiau juos atbūsime, tuo geriau.“

Užuot atsakiusi, misis Arčer tik sučiaupė lūpas po pilkos aksominės skrybėlaitės, papuoštos matine vynuogių keke, nėrinių vualiu.

Jis suprato, kad motinos kerštas – visiškai teisėtas kerštas – bus mėginimas „užsiundyti“ misterį Džeksoną ant grafienės Olenskos. Dabar, kai visiems matant jau atliko savo, būsimojo Mingotų klano nario, pareigą, Arčeris buvo pasirengęs paklausyti, kas apie minėtąją damą bus kalbama šeimos rate, nors ši tema jau pradėjo jam įgristi.

Misteris Džeksonas įsidėjo į lėkštę gabalėlį jau atvėsusios mėsos, kurią paniuręs liokajus pasiūlė jam su tokia pat skeptiška grimasa kaip jo paties, ir kiek suraukęs nosį atsisakė grybų padažo. Jis atrodė toks alkanas ir nusiminęs, kad Arčeris pamanė, jog pietų trūkumus misteris Džeksonas kompensuos

apčiulpęs Elenos Olenskos kaulelius.

Misteris Džeksonas atsirėmė į kėdės atlošą ir pakėlė akis į žvakių apšviestus Arčerius, Niulandus ir fon der Leidenus, kurie tamsiuose rėmuose kabojo ant tokių pat tamsių sienų.

– Jūsų senelis Arčeris, mielasis mano Niulandai, mėgdavo sočiai papietauti! – pasakė jis, žvelgdamas į portretą, kuriame užmiesčio namo su baltomis kolonomis fone buvo pavaizduotas kaip reikiant įmitęs plačiapetis jaunas vyras, vilkintis mėlyną surdutą ir užsivyniojęs šaliką. – Hmm... taip... įdomu, ką jis pasakytų apie visas šitas santuokas su užsieniečiais!

Misis Arčer nuleido negirdomis užuominą apie senelio cuisine [virtuvę – pranc.], ir misteris Džeksonas atsargiai tęsė:

– Ne, pokylyje jos nebuvo.

– Aaa... – nutęsė misis Arčer tokiu tonu, kuris turėjo reikšti:

„Bent tiek padorumo jai dar liko.“

– Tikriausiai Bofortai nėra su ja pažįstami, – pagiežingai

naiviai spėjo Džeinė.

Tarytum ragaudamas neregimą maderą, misteris Džeksonas vos pastebimai gurktelėjo:

– Gal misis Bofort ir nėra su ja pažįstama, tačiau tik ne Bofortas, nes šiandien juodu viso Niujorko akivaizdoje vaikštinėjo Penktąja aveniu.

– O Dieve, – suvaitojo misis Arčer, matyt, supratusi, kaip bergždžia mėginti delikačiai paaiškinti užsieniečių poelgius.

– Įdomu, kokią skrybėlaitę ji dėvi dieną – su kraštais ar be jų? – mąsliai pratarė Džeinė. – Girdėjau, kad operoje ji vilkėjo tamsiai mėlyną aksomo suknelę, visiškai tiesią ir lygią kaip naktiniai marškiniai.

– Džeine! – įsiterpė motina ir užsiplieskusi raudoniu mis Arčer pamėgino atrodyti įžūli. – Šiaip ar taip, nedalyvaudama pokylyje ji pasielgė labai taktiškai, – užbaigė misis Arčer.

Priešgyniavimo demonas privertė ir jos sūnų paprieštarauti:

– Nemanau, kad tai turi ką nors bendra su taktu. Mėja sakė, kad ji ketino važiuoti, bet vėliau pamanė, jog čia paminėta suknelė nėra pakankamai puošni.

Šie žodžiai tik patvirtino misis Arčer prielaidą ir ji nusišypsojo.

– Vargšė Elena, – pasakė ji ir užjaučiamai pridūrė: – Mes neturėtume pamiršti, kaip ekscentriškai ji buvo auklėjama Medoros Menson. Ko galima tikėtis iš merginos, kuriai buvo leista pirmajame savo pokylyje pasirodyti su juodo atlaso suknele?

– Nejaugi? Aš visai neprisimenu jos, vilkinčios ta suknele! – šūktelėjo misteris Džeksonas. – Vargšė mergaitė, – pridūrė jis tokiu tonu, kuris bylojo, kad ir malonūs tie prisiminimai, bet jis jau tada supratęs, kokia grėsminga ši aplinkybė.

– Keista, kad ji pasiliko tokį negražų vardą – Elena... – pasakė Džeinė. – Ja dėta, būčiau pasivadinusi Eleine.

Norėdama įsitikinti, kokį įspūdį padarė jos žodžiai, Džeinė apžvelgė stalą.

– Kodėl „Eleine“? – nusijuokė brolis.

– Nežinau... gal kad skamba kažkaip... lenkiškai, – raudonuodama

atsakė Džeinė.

– „Eleinė“ labiau atkreipia dėmesį, o ji vargu bau to trokšta, – santūriai patikino misis Arčer.

– O kodėl gi ne? – įsiterpė Niulandas, kurį nelauktai apėmė noras pasiginčyti. – Ko jai bijoti, kad atkreips į save dėmesį? Kodėl turėtų slapstytis, lyg būtų užsitraukusi gėdą? Žinoma, ji tėra „vargšelė Elena“, nes jai likimas lėmė nevykusiai ištekėti, bet, mano galva, dėl to neprivalo lyg kokia nusikaltėlė vaikščioti nuleidusi galvą.

– Jeigu teisingai supratau, tokios nuostatos ketina laikytis Mingotai, – mąsliai pratarė misteris Džeksonas.

Arčeris paraudo.

– Man nereikia jų patarimų, sere, jeigu tai turėjote omenyje. Ponia Olenska nelaiminga, tačiau dėl to netapo atstumtąja.

– Sklinda gandai... – pradėjo misteris Džeksonas ir šnairomis žvilgtelėjo į Džeinę.

– Taip, aš žinau apie sekretorių, – pertraukė jį Arčeris. – Kokie niekai, mama, Džeinė jau suaugusi. Kalbama, kad sekretorius padėjo jai pabėgti nuo niekšo sutuoktinio, kuris tikrąja žodžio prasme laikė ją įkalintą. Na ir kas?! Tikiuosi, bet kuris iš mūsų panašiomis aplinkybėmis pasielgtų lygiai

taip pat.

Misteris Džeksonas grįžtelėjo per petį ir tarė liūdnajam liokajui:

– Gal... tas padažas... turbūt... bet tik lašelį, – tada paragavęs padažo tarė: – Man sakė, kad ji ieškosi namo. Ketina čia apsigyventi.

– O aš girdėjau, kad ji rengiasi skirtis, – narsiai įsiterpė Džeinė.

– Ir teisingai pasielgtų! – susijaudinęs šūktelėjo Arčeris.

Tyroje, giedroje Arčerių valgomojo atmosferoje šie žodžiai padarė sprogusios bombos įspūdį. Misis Arčer kilstelėjo plonyčius antakius tuo ypatingu būdu, kuris reiškė: „Čia yra liokajus!“, ir jos sūnus, žinantis, jog tokius intymius dalykus aptarinėti prie žmonių – blogas tonas, skubiai pradėjo pasakoti apie savo vizitą pas senąją misis Mingot.

Po pietų, laikydamosi senoviško papročio, misis Arčer ir Džeinė paliko džentelmenus apačioje parūkyti, o pačios nušlamino savo šilkus laiptais aukštyn į svetainę. Ten susėdo viena priešais kitą prie Karselio lempos su apskritu graviruotu gaubtu, apšviečiančios raudonmedžio stalelį, po kuriuo kabojo žalias šilkinis maišiukas, ir iš dviejų pusių ėmėsi siuvinėti kryžiuku lauko gėles užtiesale, kuris buvo skirtas papuošti „specialiai“ jaunajai misis Niuland Arčer svetainėje pastatytai

kėdei.

Kol svetainėje vyko šis ritualas, Arčeris nusivedė misterį Džeksoną į gotikinio stiliaus biblioteką ir pasodinęs prie židinio pavaišino cigaru. Misteris Džeksonas patenkintas įsitaisė krėsle, be jokių dvejonių užsirūkė puikų cigarą (juos pirkdavo Niulandas) ir ištiesęs savo senas liesas kojas į žioruojančias anglis tarė:

– Tai sakote, mano berniuk, kad sekretorius tik padėjo jai pabėgti? Tai štai: jis nesiliovė jai padėjęs ir po metų – juos pastebėjo Lozanoje, kur juodu kartu gyveno. Niulandas paraudo.

– Kartu gyveno? Na ir kas? Kodėl ji neturi teisės pradėti naujo gyvenimo? Esu iki kaklo sotus veidmainystės, kuri pasirengusi gyvą palaidoti jauną moterį vien už tai, kad jos vyras pageidauja gyventi su išlaikytinėmis.

Jis nutilo ir piktai nusisuko prisidegti cigaro.

– Moterys turi teisę būti laisvos – tokios pat laisvos kaip mes, – pareiškė, ir tai buvo atradimas, kurio pasibaisėtinas pasekmes iki galo suvokti jam trukdė susierzinimas.

Misteris Džeksonas ištiesė kojas dar arčiau židinio ir sardoniškai švilptelėjo.

– Ką gi, – tarė patylėjęs, – grafas Olenskis turbūt laikosi tokios pat nuomonės, nes, mano žiniomis, dar nė piršto nepajudino, kad susigrąžintų žmoną.

VI

Tą vakarą, kai misteris Džeksonas išėjo, o damos pasišalino į kartūnu drapiruotą savo miegamąjį, Niulandas Arčeris susimąstęs pakilo į kabinetą. Rūpestingos rankos kaip visada buvo pakursčiusios židinį, prisukusios lempos dagtį, ir kambarys, nustatytas knygų lentynomis, su bronzinėmis ir plieninėmis fechtuotojų statulėlėmis ant židinio atbrailos ir daugybe žinomų paveikslų fotokopijų atrodė ypač jaukus.

Arčeris atsisėdo į krėslą prie židinio ir jo žvilgsnis apsistojo ties didele Mėjos Veland nuotrauka. Mergina padovanojo jam savo portretą pirmosiomis jų romano dienomis ir šis atvaizdas nustūmė nuo Arčerio stalo visus kitus. Pamaldžiai susižavėjęs jis žvelgė į tyrą kaktą, rimtas akis ir nekaltai besišypsančias lūpas – į šią jaunutę būtybę, kurios dvasios vadovu jam lemta tapti. Ši mergina, pagarbų virpulį keliantis visuomeninės sistemos, kuriai ir jis pats priklauso ir kuria tiki, kūrinys, dar nepažįstanti gyvenimo ir puoselėjanti gražiausias viltis, lyg nepažįstamoji žvelgė į jį pro pažįstamus Mėjos Veland bruožus, ir Arčeris dar kartą pajuto, kad santuoka – ne ramus uostas, kaip jam buvo įrodinėjama, o kelionė nepažįstamomis jūromis.

Grafienės Olenskos istorija sugriovė jau nusistovėjusias jo nuostatas ir dabar jų duženos chaotiškai sukosi Arčerio sąmonėje. „Moterys turi teisę būti laisvos – tokios pat laisvos kaip mes.“ Šiuo lozungu jis palietė didžiąją problemą, kurią jo pasaulio gyventojai tylomis buvo sutarę laikyti neegzistuojančia. „Padorios“ moterys, kad ir kaip skriaudžiamos, nieku gyvu nedrįsta reikalauti tokios laisvės, kokią jis turėjo omenyje, ir todėl tokie riteriai kaip jis – ginčo įkarštyje – taip kilniaširdiškai yra pasirengę ją dovanoti. Šitas gražbylių dosnumas iš tikrųjų yra tik apgaulinga kaukė, slepianti įsišaknijusias nuostatas, kurios apraizgė visą pasaulį ir laikė įspraudusios žmones senuosiuose rėmuose. Tačiau jis ėmėsi ginti savo sužadėtinės pusseserę, kurios elgesys – jeigu jos vietoje būtų jo žmona – suteiktų jam teisę užgriūti ją visa bažnyčios ir valstybės rūstybe. Žinoma, dilema buvo grynai hipotetinė: kvaila samprotauti, kokios būtų žmonos teisės, jeigu jis būtų pašlemėkas lenkų aristokratas. Bet Niulandas Arčeris turėjo lakią vaizduotę, todėl nujautė, kad saitai, siejantys jį su Mėja, galėtų tapti nepakenčiami ir dėl kur kas menkiau apčiuopiamų, ne tokių nemalonių priežasčių. Galų gale, ką juodu vienas apie kitą žino, jeigu jis, būdamas „padorus“ jaunuolis, privalo slėpti nuo jos savo praeitį, o ji, nuotakos amžiaus sulaukusi mergina, privalo apskritai neturėti praeities, kurią reikėtų slėpti? Kas bus, jeigu dėl kokios nors subtilios priežasties, kuri paveiks juos abu, jie vienas kitam nusibos, nustos vienas kitą suprasti ir kels tik susierzinimą? Mintyse jis persijojo savo draugų šeimas – tas, kurios buvo laikomos laimingomis – ir nesurado nė vienos, nors iš tolo atitinkančios švelnios ir aistringos draugystės paveikslą, kurį jis piešė galvodamas apie savo sąjungą su Mėja. Arčeris suprato, jog tokiam paveikslui reikėtų Mėjos patirties, minties užmojo ir mąstymo laisvės – savybių, kurių nebuvimas yra laikomas pranašumu – ir krūptelėjo pervertas nuojautos, kad jo santuoka pasmerkta tapti tokia pat kaip daugumos aplinkinių – nuobodžiu materialiųjų ir viešųjų interesų deriniu, sutvirtintu vienos šalies neišmanymu ir kitos šalies veidmainyste. Labiausiai priartėjęs prie šio sektino idealo sutuoktinis Arčeriui atrodė esąs Lorencas Lefertsas. Kaip ir dera vyriausiajam „gero tono“ žyniui, jis taip tobulai pritaikė žmoną prie savo poreikių, kad net jo gausių romanų su svetimomis žmonomis įkarštyje ji likdavo nieko nežinanti, linksmai čiauškėdavo: „Ak, Lorencas toks doras“, ir pasipiktinusi rausdavo bei sukdavo šonan akis, jeigu jai girdint kas nors užsimindavo, kad Džulijus Bofortas (kaip ir dera abejotinos kilmės „užsieniečiui“) turi visam Niujorkui žinomą „antrąją šeimą“.

Arčeris mėgino guostis mintimi, kad jis nėra toks asilas kaip Lorencas Lefertsas, o Mėja – ne tokia naivuolė kaip vargšelė Gertrūda, tačiau galų gale skiriasi tik jų proto galios, o ne visuotinai priimtos elgesio taisyklės. Iš esmės jie visi gyvena hieroglifų pasaulyje, kur niekas niekada realiai nekalba, neveikia ir net nemąsto ir kur realūs dalykai pavaizduojami tik sutartiniais ženklais. Štai misis Veland. Nors puikiai suprato, kodėl Arčeris spyrėsi, kad ji paskelbtų apie savo dukters sužadėtuves Bofortų pokylyje (be abejo, tokio žingsnio iš jo ir tikėjosi), vis tiek buvo įsitikinusi, jog reikia nuduoti, esą visai šito nenori, tik nusileidžia jo spaudžiama – visai kaip knygose apie pirmykščius žmones (šviesuomenė jau pradėjo jas skaityti), kur barbaras klykiančią nuotaką išsitempia iš jos tėvų palapinės.

Galiausiai mergina, esanti šitos sudėtingos mistifikacijos sistemos centre, būtent dėl savo atvirumo ir pasitikėjimo savimi tampa visiškai neperprantama. Vargšelė yra atvira, nes neturi ko slėpti, pasitiki savimi, nes nežino, kokie pavojai jos tyko, ir visiškai nepasirengusi ūmai atsiduria pačiame įvykių, gudragalviškai vadinamų „gyvenimo faktais“, sūkuryje.

Arčeris buvo nuoširdžiai, nors ir lengvabūdiškai įsimylėjęs. Jis žavėjosi spindulingu savo sužadėtinės grožiu, jos gyvybingumu, jojimo menu, grakštumu ir miklumu žaidžiant, tuo jo paskatintu nedrąsiu domėjimusi knygomis ir idėjomis. (Ji buvo jau tokia apsiskaičiuosi, kad galėjo drauge su juo šaipytis iš „Karališkųjų idilių“, bet dar nepajėgė pajusti tikrojo Odisėjo ir lotofagų [kalbama apie Homero „Odisėją“ – vert.] grožio.) Buvo atviraširdė, ištikima ir drąsi, turėjo humoro jausmą (nenuginčijamas įrodymas – juokdavosi iš jo pokštų), ir Arčeris įtarė, kad nekaltos jos sielos gelmėse snūduriuoja jausmai, kuriuos bus taip malonu pabudinti. Tačiau paskubomis apžvelgęs būsimąsias savo valdas jis pasijuto nusivylęs, kad visas tas atvirumas ir nekaltumas – viso labo tik dirbtinai sukurtas produktas. Nepalytėtai žmogaus prigimčiai nepažįstamas nei atvirumas, nei nekaltybė. Savisaugos instinktas verčia ją gudrauti ir išsisukinėti. Arčeris jautė, kaip jį slegia tasai dirbtinis tyrumas, neapsakomai gudriai sufabrikuotas bendrininkaujančių mamyčių, tetulių, močiučių ir seniai mirusių pramočių, nes gyvuoja įsitikinimas, kad vyras valdoviškai trokšta ir turi teisę siekti vienintelio – pasimėgauti to tyrumo lyg sniego skulptūros sunaikinimu.

Šie samprotavimai buvo ganėtinai banalūs, tokie įprasti jaunuoliams vedybų išvakarėse. Bet dažniausiai juos lydi sąžinės priekaištai ir savigrauža, o šių Arčeris nė iš tolo nejautė. Jis nė kiek nesigailėjo (kaip Tekerėjaus herojai, keliantys jam susierzinimą), kad jo gyvenimas nėra švarus puslapis, kurį galėtų pasiūlyti nuotakai mainais į jos tyrumą, nenorėjo atsisakyti minties, jog jeigu būtų auklėtas taip pat kaip ji, jiems abiem tektų klaidžioti po gyvenimą kaip „kūdikėliams miške“, ir net labai stengdamasis nepajėgė rasti priežasties (nesusijusios su jo paties trumpalaikiais susižavėjimais ir vyriška tuštybe), kodėl jo sužadėtinei nebuvo galima suteikti tokios pat laisvės įgyti gyvenimiškos patirties, kokią turėjo pats.

Tokiu metu šie klausimai neišvengiamai turėjo kilti, bet vis dėlto Arčeris suvokė, kad nemalonus jų atkaklumas ir apibrėžtumas atsirado netinkamu laiku atvažiavus grafienei Olenskai. Dėl jos Arčeris per pačias sužadėtuves – tyrų minčių ir giedrų vilčių akimirką – pakliuvo į skandalingų paskalų verpetą, sukėlusį rūpesčių, kurių jis mielai būtų išsilenkęs.

– Velniai griebtų tą Eleną Olenską! – suniurnėjo jis, pažarstė židinyje anglis ir pradėjo rengtis. Arčeris nepermanė, kodėl jos likimas nors per aguonos grūdą turėtų paveikti jo gyvenimą, tačiau jį apėmė miglota nuojauta, kad tik dabar pradeda suprasti, kokios rizikingos yra priedermės, kurias jam užkrovė sužadėtuvės.

Perkūnas trenkė po kelių dienų.

Lavelai Mingotai išsiuntinėjo kvietimus į vadinamuosius iškilmingus pietus (trys papildomi liokajai su livrėjomis, po dvi patiekalų pakaitas, o tarp jų – romėniškas punšas). Kvietimai prasidėjo žodžiais „Grafienės Olenskos garbei“ – visai pagal amerikietiškojo svetingumo taisykles, reikalaujančias sutikti užsieniečius ne prasčiau kaip karūnuotus asmenis ar bent kaip jų pasiuntinius.

Svečiai buvo atrinkti taip drąsiai ir išrankiai, kad nusimanantys iškart atpažino tvirtą Jekaterinos Didžiosios ranką. Neminint tokių patikimų ir patikrintų asmenų kaip Selfridžo Merio šeima, kurią kviesdavo visur, nes taip daroma nuo neatmenamų laikų, Bofortų, laikomų giminaičiais, ir misterio Silertono Džeksono su seserimi Sofija (ji važiuodavo ten, kur paliepdavo brolis), buvo pakviestos kelios madingiausios ir drauge nepriekaištingiausios bei įtakingiausios jaunos poros – Lefertsai, misis Leferts Rašvort (žavi našlė), sutuoktiniai Torliai, Čiversai ir jaunasis Morisas Degonetas su žmona (kilusia iš fon der Leidenų). Reikia pasakyti, kad draugija buvo parinkta itin vykusiai, nes visi tie žmonės priklausė nedideliam uždaram rateliui, kuris per visą ilgą Niujorko sezoną dieną ir naktį nepailsdamas linksminosi.

Po dviejų dienų nutiko neįtikimas dalykas – Mingotų kvietimą atmetė visi, išskyrus Bofortus ir senąjį misterį Džeksoną su seserimi. Sąmoningas įžeidimas buvo juoba skaudesnis, kad prie įžeidėjų prisidėjo netgi Čiversai ir Mingotų klano nariai, o atsisakymo laiškeliai buvo vienodi: visi aliai vieno autoriai „apgailestavo negalintys dalyvauti“ ir net nenurodė jokios švelninančios aplinkybės – tarkime, „anksčiau gauto kvietimo“ – nors to reikalauja elementarus mandagumas.

Tais laikais Niujorko aukštuomenė buvo tokia negausi, o pasirinkimo galimybės tokios ribotos, kad visi, turintys su ja reikalų (net vežėjai, virėjai ir liokajai), kuo tiksliausiai žinojo, kas ir kurį vakarą yra laisvas. Štai kodėl asmenys, gavę misis Lavel Mingot kvietimus, galėjo taip žiauriai ir nedviprasmiškai pareikšti kategorišką nenorą susitikti su grafiene Olenska.

Smūgis buvo netikėtas, bet Mingotai, kupini jiems būdingos dvasios stiprybės, priėmė jį narsiai. Apie tai, kas nutiko, misis Lavel Mingot papasakojo misis Veland, toji – Niulandui Arčeriui, o šis, drebėdamas iš pasipiktinimo, pasiskundė motinai, kuri po kankinančios neregimos vidinės kovos ir regimų pastangų apmalšinti jo įkarštį, kaip paprastai, nusileido sūnui ir trykšdama energija, kurią ankstesnės dvejonės tik padvigubino, iškart stojo jo pusėn. Ji užsidėjo pilkąją aksomo skrybėlaitę ir pareiškė: „Aš važiuoju pas Luizą fon der Leiden“.

Niulando Arčerio laikų Niujorkas – nedidukė glotni piramidė, kurioje dar nebuvo atsiradę nė vieno įtrūkimo ar plyšio. Jos nepajudinamą pamatą sudarė tie, kuriuos misis Arčer vadino „prasčiokais“ – daugybė dorų, bet niekuo neišsiskiriančių garbingų šeimų (kaip antai Spaiseriai, Lefertsai ar Džeksonai), kurios pasilypėjo ant aukštesnės pakopos susituokusios su valdančiųjų klanų atstovais. Publika, tvirtino misis Arčer, jau nebėra tokia išranki kaip anksčiau, ir dabar, kai viename Penktosios aveniu gale viešpatauja senė Katerina Spaiser, o kitame – Džulijus Bofortas, nėra ko tikėtis, kad senosios tradicijos ilgai tvers.

Viršum šito pasiturinčio, bet kuklaus žemutinio sluoksnio staigiai smailėdama į viršų kilo tvirtai sulydyta įtakinga grupuotė, kurios ryškūs atstovai buvo Mingotai, Niulandai, Čiversai ir Mensonai. Dauguma juos laikė piramidės viršūne, o jie patys (bent jau tie, kurie priklausė misis Arčer kartai) suprato, kad genealogijos žinovo akyse pretenduoti į tokią aukštą padėtį galėtų kur kas mažiau šeimų.

„Nekartokite man tos dabartinių laikraščių pliurpalynės apie Niujorko aristokratiją, – sakydavo savo vaikams misis Arčer. – Jeigu tokia ir yra, tai nei Mingotai, nei Mensonai jai nepriklauso, Niulandai ir Čiversai, beje, taip pat. Mūsų seneliai ir proseneliai buvo tik garbingi anglų ar olandų pirkliai, kurie atvyko į kolonijas vaikydamiesi turtų ir pasiliko čia todėl, kad jiems labai pasisekė. Vienas jūsų prosenelis pasirašė Nepriklausomybės deklaraciją, kitas buvo generolas Vašingtono štabe ir po mūšio prie Saratogos gavo generolo Biurguano špagą. Tuo galima didžiuotis, tačiau titulais ir kilmingumu čia net nekvepia. Niujorkas visada buvo prekybos miestas, ir jame tėra kokios dvi ar trys šeimos, kurios gali pretenduoti į tikrai aristokratišką kilmę.“

Misis Arčer, jos sūnus ir duktė, kaip ir visi Niujorke, žinojo, kad tos privilegijuotosios būtybės –Degonetai iš Vašingtono skvero, kilę iš senosios anglų dvarininkijos, giminystės ryšiais susijusios su Pitais ir Foksais, Leningai, kurie tuokėsi su grafo de Graso palikuoniais, ir galiausiai – fon der Leidenai, tiesiogiai kilę iš pirmojo Manhatano gubernatoriaus olando ir dar prieš Nepriklausomybės karą susigiminiavę su prancūzų ir anglų aristokratais.

Leningų šeimai dabar atstovavo tik dvi nusenusios, tačiau dar žvalios mis Lening, smagiai stumiančios dienas tarp prisiminimų, šeimos portretų ir „čipendeilo“ stiliaus baldų. Gana reikšmingas Degonetų klanas giminiavosi su geriausiomis Filadelfijos ir Baltimorės šeimomis, tuo tarpu visų iškiliausi fon der Leidenai tarytum ištirpo kažkokiame nežemiškame prieblandos švytėjime, kuriame aiškiai išsiskyrė tik dvi figūros – misteris Henris fon der Leidenas ir jo žmona.

Misis fon der Leiden mergaudama vadinosi Luiza Degonet ir pagal motiną buvo dukraitė pulkininko Diulako iš senos Normandijos salų giminės. Pulkininkas kariavo vadovaujamas generolo Kornvalio, o po Nepriklausomybės karo apsigyveno Merilende su jauna savo žmona ledi Andželika Trivena, penktąja grafo Sent Ostrėjo dukterimi. Degonetai ir merilendiškiai Diulakai palaikė glaudžius ir nuoširdžius ryšius su kilmingais savo giminaičiais Trivenomis iš Kornvalio. Misteris ir misis fon der Leidenai ne kartą viešėjo Glosteršyre pas dabartinį Trivenų giminės vyriausiąjį, hercogą Sent Ostrėjų, ir jo šviesybė dažnai pašnekėdavo apie savo ketinimus vieną gražią dieną atvykti pas juos atsakomojo vizito (be hercogienės, kuri baiminosi kelionės per Atlantą).

Misteris ir misis fon der Leidenai gyveno tai Trivenoje – savo sodyboje Merilende, tai Skaiterklife, ant Hadsono kranto esančiame dideliame dvare, kurį dar kolonijiniais laikais Olandijos vyriausybė dovanojo pagarsėjusiam pirmajam gubernatoriui, o misteris fon der Leidenas ligi šiol buvo to dvaro šeimininkas. Dideli impozantiški jų rūmai Medisono aveniu labai retai būdavo atviri lankytojams – sugrįžę į miestą fon der Leidenai priimdavo juose tik pačius artimiausius draugus.

– Niulandai, norėčiau, kad važiuotum su manimi, – sustojusi prie Brauno vežimaičio ūmai pasakė misis Arčer. – Luiza labai tave myli. Tu tikriausiai supranti, kad šio žygio ėmiausi tik dėl meilutės Mėjos, be to, jeigu mes vieni kitų neparemsime, visuomenė tiesiog sužlugs.

VII

Misis Henri fon der Leiden tylomis klausėsi savo pusseserės misis Arčer pasakojimo.

Galėjai kiek tinkamas iš anksto save įtikinėti, kad misis fon der Leiden visada tyli ir, nepaisant įgimto bei auklėjimo įtvirtinto santūrumo, yra labai gera žmonėms, kurie jai patinka. Net asmeninė patirtis ne visada padėdavo suvaldyti šaltą drebulį, kuris nupurtydavo kiekvieną, apsilankiusį rūmų Medisono aveniu svetainėje su aukštomis lubomis ir baltomis sienomis, kur nuo blyškiu brokatu apmuštų krėslų tavo atvykimo garbei ką tik buvo nuvalkstyti apdangalai, o muslino užuolaidos tebeslėpė auksuotą bronzą ant židinio ir Geinsboro „Ledi Andželiką Diulak“ prabangiuose drožinėtuose senoviniuose rėmuose.

Hantingtono tapytas misis fon der Leiden portretas (kuriame ji su juoda aksomo suknele, papuošta venecijietiškais nėriniais) kabojo priešais žaviosios jos prosenelės atvaizdą. Visuotinai pripažinta, kad jis „nenusileidžia Kabaneliui“, ir nors nutapytas prieš dvidešimt metų, panašumas su originalu iki šiol „stulbinantis“. Ir tikrai, tą misis fon der Leiden, kuri dabar sėdėjo po savo portretu ir klausėsi misis Arčer pasakojimo, puikiausiai galėjai palaikyti šviesiaplaukės jaunyvos moters, svajingai atsirėmusios į krėslo atkaltę žalios siuvinėtos užuolaidos fone, seserimi dvyne. Vykdama į svečius, o tiksliau, priimdama juos pas save (ji niekada nepietaudavo ne namie), misis fon der Leiden vis dar vilkėdavo juodąją aksomo suknelę su venecijietiškais nėriniais. Šviesūs jos plaukai, kurie išbluko, bet taip ir nepražilo, po senovei buvo šukuojami su sklastymu ir šiek tiek pridengė kaktą, o tiesios nosies, skiriančios žydras akis, galiukas tik nežymiai paaštrėjo nuo tada, kai buvo nutapytas portretas. Niulandą Arčerį visada stulbino, kad ji kažkaip kraupiai užsikonservavo toje beorėje erdvėje, kur tekėjo nepriekaištinga jos būtis, lyg koks ledynuose mirties užkluptas gyvūnas, per daugybę metų išsaugojęs kunkuliuojančios gyvybės regimybę.

Arčeris, kaip ir visa jo šeima, jautė misis fon der Leiden giliausią pagarbą, bet buvo įsitikinęs, kad, nepaisant švelnumo ir geranoriškumo, ji kur kas labiau neprieinama negu niūrios, nusenusios jo motinos tetos – tos nuožmios senmergės, kurios iš principo sako „ne“ net neišklausiusios prašančiojo.

Misis fon der Leiden nesakydavo nei „taip“, nei „ne“, ir nors iš jos veido galėjai suprasti, kad yra nusiteikusi palankiai, staiga lūpose šmėstelėdavo šypsenos šešėlis ir beveik visada nuskambėdavo žodžiai: „Pirmiausia aš turiu pasišnekėti su savo vyru.“

Juodu su misteriu fon der Leidenu buvo taip supanašėję, kad Arčeris dažnai stebėdavosi, kaip po keturiasdešimties vedybinio gyvenimo metų šioms dviem susiliejusioms į vieną būtybėms pavyksta tiek atsiplėšti, kad galėtų dalyvauti tokiame prieštaringame veiksme kaip pokalbis. Bet kadangi nė vienas iš jų niekada nepriėmė jokio sprendimo, prieš tai nesuderinęs jo toje paslaptingoje konklavoje, išdėsčiusi savo reikalą misis Arčer su sūnumi romiai laukė žinomo sakinio.

Bet misis fon der Leiden, kuri retai kada ką nors nustebindavo, šį kartą pasielgė neįprastai ir ištiesė savo ilgą ranką prie skambučio.

– Man atrodo, Henriui vertėtų išgirsti jūsų pasakojimą, – ištarė ji ir kreipėsi į pasirodžiusį liokajų: – Jeigu misteris fon der Leidenas baigė skaityti laikraštį, prašau jam perduoti, kad maloniai teiktųsi ateiti čia.

„Skaityti laikraštį“ ji ištarė tokiu tonu, kokiu ministro pirmininko žmona galėtų pasakyti „pirmininkauti kabineto posėdžiui“ – ne iš pasipūtimo, o tiesiog todėl, kad ilgametis įprotis, taip pat draugų ir artimųjų požiūris įpratino ją menkiausią misterio fon der Leideno krustelėjimą vertinti kaip šventas apeigas.

Greitas misis fon der Leiden apsisprendimas rodė: ji, kaip ir misis Arčer, laiko šį reikalą neatidėliotinu, tačiau kad niekas nepamanytų, jog iš anksto susisaisto kokiais nors įsipareigojimais, ji žavingiausiai šypsodamasi pridūrė:

– Henris visada džiaugiasi jus matydamas, mieloji Adelina. Be to, jis būtinai norės pasveikinti Niulandą.

Dvivėrės durys iškilmingai atsidarė ir ant slenksčio pasirodė misteris fon der Leidenas – aukštas, poliesis, su fraku, išblukusiais šviesiais plaukais, tiesia kaip žmonos nosimi ir tokia pat kaip jos geranoriška išraiška, sustingusia akyse – tiesa, ne blyškiai žydrose, o tiesiog blyškiai pilkose.

Misteris fon der Leidenas giminiškai maloniai pasisveikino su misis Arčer ir tyliu balsu tais pačiais žodžiais kaip ir jo žmona pasveikino Niulandą, o tada paprastai lyg valdantysis monarchas atsisėdo į vieną iš brokatinių krėslų.

– Ką tik perskaičiau „Times“, – pasakė jis ir surėmė ilgų pirštų galiukus. – Mieste rytais būnu taip užsiėmęs, kad man kur kas patogiau skaityti laikraščius po priešpiečių.

– Tokios dienotvarkės naudai galima rasti daug argumentų. Jeigu neklystu, dėdė Egmontas netgi sakydavo, kad skaitydamas rytinius laikraščius po pietų mažiau jaudinasi, – gyvai atsiliepė misis Arčer.

– Taip, tėvelis nekentė bruzdesio. Bet dabar mes amžinai skubame, – lygiu balsu tarė misteris fon der Leidenas ir geraširdišku žvilgsniu permetė baltai apdangstytą kambarį, kuris Arčeriui atrodė be galo panašus į šeimininkus.

– Tikiuosi, Henri, tu baigei skaityti? – įsiterpė jo žmona.

– O taip, žinoma, – patikino misteris fon der Leidenas.

– Norėčiau, kad Adelina tau papasakotų...

– Tiesą sakant, papasakoti turėtų Niulandas, – šypsodamasi patikslino misis Arčer ir dar kartą pakartojo baisiąją sakmę apie įžeidimą, kurį patyrė misis Lavel Mingot. – Suprantama, – baigdama pabrėžė ji, – Augusta Veland ir Merė Mingot mano, – ypač turint omenyje Niulando sužadėtuves, – kad jūs būtinai turite apie tai žinoti.

– Ak, – giliai atsidusęs ištarė misteris fon der Leidenas.

Stojo tyla, kurioje monumentalaus bronzinio laikrodžio tiksėjimas ant balto marmurinio židinio atrodė kaip signalinės patrankos šūviai. Arčeris pamaldžiai žvelgė į karališkoje rimtyje sustingusias dvi pablukusias grakščias figūras, likimo valia pasmerktas būti tolimųjų protėvių ruporais, nors jie patys mieliau rinktųsi paprastą atsiskyrėlių gyvenimą, ravėtų neregimas piktžoles iš nepriekaištingų Skaiterklifo pievelių ir vakarais drauge dėliotų pasjansą.

Tylą nutraukė misteris fon der Leidenas.

– Ar jūs išties manote, kad taip atsitiko dėl kažkokio... kažkokio sąmoningo Lorenco Lefertso įsikišimo? – paklausė jis atsigręžęs į Arčerį.

– Esu tuo įsitikinęs, sere. Laris pastaruoju metu perlenkė lazdą ir – prašau atleisti, teta Luiza – užmezgė audringą romaną su paštininko žmona ar kažkokia kita panašia būtybe kaimynystėje. Kaskart, kai vargšė Gertrūda pradeda kažką įtarti ir jam gresia nemalonumai, Laris pakelia triukšmą ir norėdamas įrodytų neapsakomą savo dorovingumą visa gerkle šaukia, kad įžūlu versti jo žmoną susitikti su tais, su kuriais jis nepageidauja jos pažindinti. Ponia Olenska jis tiesiog pasinaudojo kaip perkūnsargiu – esu ir anksčiau matęs tokių jo triukų.

– Ak, jau tie Lefertsai! – tarė misis fon der Leiden.

– Taip, tie Lefertsai! – lyg aidas atsiliepė misis Arčer. – Įdomu, kaip dėdė Egmontas pažiūrėtų į tai, kad Lorencas Lefertsas mėgina vertinti kažkieno padėtį aukštuomenėje? Tai tik įrodo, kur nusirito pasaulis.

– Tikėkimės, dar ne visai į dugną, – tvirtai paprieštaravo misteris fon der Leidenas.

– Ak, jeigu judu su Luiza dažniau rodytumėtės viešumoje, – atsiduso misis Arčer.

Ir iškart suprato padariusi nedovanotiną klaidą – fon der Leidenai liguistai reaguodavo į menkiausias kritines pastabas apie atsiskyrėlišką jų gyvenimą. Jie lėmė žmonių likimus, buvo aukščiausios instancijos teismas – tai žinodami jie susitaikė su savo lemtimi. Tačiau baikštūs ir drovūs iš prigimties fon der Leidenai visai netiko savo vaidmeniui ir stengėsi kuo daugiau laiko praleisti kaimiškoje Skaiterklifo vienumoje, o lankydamiesi mieste atsisakydavo visų kvietimų prisidengę silpna misis fon der Leiden sveikata.

Niulandas Arčeris atskubėjo motinai į pagalbą:

– Visas Niujorkas žino, kokia jūsų padėtis aukštuomenėje.

Štai kodėl misis Mingot ir panoro pasitarti su jumis dėl grafienės Olenskos įžeidimo.

Misis fon der Leiden pažvelgė į vyrą, o šis – į ją.

– Aš nesutinku su pačiu principu. Kol garbinga šeima palaiko kurį nors savo narį, jos nuomonę dera laikyti galutine.

– Man irgi taip atrodo, – pasakė jo žmona tokiu tonu, tarytum skelbtų kažkokią visiškai naują ištarmę.

– Nemaniau, kad reikalai pakrypo tokia linkme, – tęsė misteris fon der Leidenas. Jis nutilo ir vėl pažvelgė į žmoną. – Mieloji, man toptelėjo mintis. Juk grafienė Olenska jau ir taip mūsų giminaitė – per pirmąjį Medoros Menson vyrą. Šiaip ar taip, po Niulando vestuvių tikrai su mumis susigiminiuos. Niulandai, ar skaitėte šio ryto „Times“ numerį? – kreipėsi jis į Arčerį.

– Taip, sere, skaičiau, – atsakė Niulandas, kuris buvo įpratęs prie rytinės kavos permesti akimis pustuzinį laikraščių.

Vyras ir žmona vėl susižvalgė. Blyškios jų akys ilgai ir nuodugniai tarėsi, tada misis fon der Leiden veide šmėstelėjo lengva šypsena. Buvo aišku, kad ji suprato vyro mintį ir jai pritarė.

Misteris fon der Leidenas pasisuko į misis Arčer.

– Jeigu Luizos sveikata leistų jai pietauti ne namie... Norėčiau paprašyti, kad pasakytumėte misis Lavel Mingot, jog mudu su Luiza būtume laimingi... hmm... galėdami užimti prie jos stalo Lefertsų vietas, – pareiškė jis ir pritilo pabrėždamas savo žodžių ironiškumą. – Bet, kaip žinote, tai neįmanoma. – Misis Arčer užjaučiamai atsiduso. – Tačiau Niulandas sakosi perskaitęs šio ryto „Times“ numerį. Vadinasi, jam žinoma, kad Luizos giminaitis hercogas Sent Ostrėjus po savaitės atvyks čia garlaiviu „Rusija“. Šią vasarą su naujuoju savo šliupu [vienstiebis burlaivis – vert.] „Gvineverė“ jis ketina dalyvauti tarptautinėse lenktynėse, o taip pat surengti Trevenoje ančių medžioklę. – Misteris fon der Leidenas vėl patylėjo, paskui dar geraširdiškiau tęsė: – Prieš išsiveždami jį į Merilendą, mes norime pasikviesti kelis draugus, kad su juo susipažintų. Bus tik kuklūs pietūs, po jų – priėmimas. Esu įsitikinęs, kad Luiza nudžiugs ne mažiau už mane, jeigu grafienė Olenska sutiks būti įtraukta į mūsų svečių sąrašą. – Jis atsistojo, draugiškai nusilenkė pusseserei ir pridūrė: – Luizos vardu turbūt galiu jums pasakyti, kad dabar ji ketina vykti pasivažinėti ir pati užveš kvietimą pietų, o kartu ir mudviejų vizitines korteles – taip, kartu ir korteles.

Misis Arčer jo žodžiuose įžvelgė užuominą, kad juodžiai, kurių fon der Leidenai niekada neversdavo laukti, jau stovi ties priebučiu, ir paskubomis dėkodama pakilo iš krėslo. Misis fon der Leiden nusišypsojo jai kaip Estera, maldaujanti Artakserksą atlaidumo, o jos vyras protestuodamas kilstelėjo ranką.

– Neverta dėkoti, mieloji Adelina, tikrai neverta. Tokių dalykų Niujorke neturi būti ir nebus, kol aš galiu šį tą nuveikti, – karališkai maloniai pasakė jis ir palydėjo giminaičius iki durų.

Po dviejų valandų visi jau žinojo, kad talpus, su C formos lingėmis lando, kuriuo misis fon der Leiden visais metų laikais išvažiuodavo pakvėpuoti grynu oru, buvo pastebėtas prie senosios misis Mingot namų, ten buvo paliktas didelis kvadratinis vokas, o tą patį vakarą operoje misteris Silertonas Džeksonas paliudijo, jog voke buvo kvietimas grafienei Olenskai atvykti pietų, kuriuos ateinančią savaitę fon der Leidenai ketina surengti savo giminaičio hercogo Sent Ostrėjo garbei.

Sužinoję šią naujieną kai kurie jauni vyrai klubo ložėje apsikeitė šypsenomis ir paslapčia pašnairavo į Lorencą Lefertsą, kuris atsainiai atsidrėbęs sėdėjo priekinėje eilėje ir raitė savo ilgus šviesius ūsus. Kai sopranas scenoje nutilo, jis autoritetingai pareiškė:

– Niekam kitam nereikėtų nė mėginti dainuoti „Somnambule“ – tik Pati.

VIII

Niujorkas vienu balsu pripažino, kad grafienė Olenska „suprastėjo“.

Pirmą kartą ji čia pasirodė Niulando Arčerio vaikystės laikais, kai buvo žavi devynerių ar dešimties metų mergytė, apie kurią šnekėjo, kad yra „verta dailininko teptuko“. Jos tėvai be perstojo keliavo po visą žemyną. Po tokios klajokliškos vaikystės mergaitė iškart neteko jų abiejų ir pateko globon tetos Medoros Menson – tokios pat klajūnės, kuri tada kaip tik buvo grįžusi į Niujorką „įsikurti“.

Tapusi našle vargšelė Medora kaskart sugrįždavo į gimtinę „įsikurti“ (vis pigesniame name) su naujuoju vyru arba kokiu priglaustu vaiku, bet po kelių mėnesių ji vėl likdavo be vyro arba susipykdavo su globotiniu ir nuostolingai atsikračiusi namo leisdavosi į klajones. Kadangi Medoros motina buvo iš Rašvortų, o paskutinės nenusisekusios vedybos susiejo ją su vienu iš puspročių Čiversų, Niujorkas atlaidžiai žiūrėjo į jos keistenybes, bet kai ji sugrįžo su mažąja našlaite dukterėčia, kurios tėvai, nepaisant apmaudžios kelionių aistros, buvo gana mėgstami, visi labai gailėjosi, kad tas nuostabus kūdikis pakliuvo į tokias rankas.

Visi stengėsi paguosti mažąją Eleną Mingot, nors tamsaus gymio rausvaskruostė garbanė atrodė gyvybinga ir linksma, o tai visai nederėjo mergaitei, po tėvų mirties dar privalėjusiai vilkėti juodą suknutę. Viena iš nevykėlės Medoros keistenybių buvo Amerikoje priimtų griežtų gedulo taisyklių nepaisymas, ir kai ji išlipo iš garlaivio, giminaičiai pasibaisėjo pamatę, kad krepo vualis, kurį ji dėvėjo gedėdama tikro brolio, septyniais coliais trumpesnis už jos mošų vualius, o mažylė Elena lyg

kokia rastinukė čigonaitė buvo apvilkta avietine merinosų vilnos suknyte ir dar papuošta gintaro karoliais.

Tačiau Niujorkas taip seniai susitaikė su netinkamu Medoros elgesiu, kad tik kelios senos damos palingavo galva išvydusios rėksmingas Elenos puošmenas, o linksmas jos būdas ir ryškus skruostų raudonis pavergė visą giminę. Bebaimė, guvi mažylė įžūliais klausimais bei pastabomis priversdavo sutrikti suaugusiuosius ir turėjo egzotiškų talentų: mokėjo šokti ispanų šokį su šaliku ir dainuoti neapoliečių dainas pritariant gitarai. Medora Menson (tikrasis jos vardas buvo misis Torli Čivers, tačiau gavusi popiežiaus leidimą bajoriškam titului ji pasiliko pirmojo vyro pavardę ir vadino save markize Menson, nes Italijoje šią pavardę buvo nesunku perdirbti į Manconi) suteikė dukterėčiai brangiai kainavusį, bet padriką išsilavinimą, ir toji „piešė iš natūros“, – iki tol negirdėtas dalykas, – bei grojo fortepijonu profesionalių muzikantų kvintete.

Žinoma, tai negalėjo privesti prie gero, ir po kelerių metų, kai nelaimėlis Čiversas pagaliau pasimirė beprotnamyje, jo našlė (apsitaisiusi ekstravagantiškais gedulo drabužiais) vėl pakėlė sparnus ir išskrido kartu su Elena, kuri buvo išstypusi į aukštą kampuotą paauglę didžiulėmis akimis. Ilgai apie jas nieko nebuvo girdėti, o vėliau pasiekė žinia, kad Elena ištekėjo už pasakiškai turtingo ir garsaus lenkų aristokrato, su kuriuo susipažino pokylyje Tiuilri. Buvo kalbama, esą jis turįs prabangius

rūmus Paryžiuje, Florencijoje ir Nicoje, jachtą Kauzo uoste Vaito saloje, taip pat valdąs didžiulius medžioklės plotus Transilvanijoje. Ji pradingo kažkokioje šėtoniškoje apoteozėje, ir po kelerių metų, kai prislėgta, nuskurdusi, trečiojo vyro gedinti Medora vėl grįžo į Niujorką ir ėmėsi ieškotis dar mažesnio namelio, visi stebėjosi, kodėl turtingoji dukterėčia jai nepadeda. Vėliau pasklido žinia, kad pačios Elenos santuoka baigėsi katastrofa ir ji taip pat sugrįžta namo, tarp saviškių

ieškoti užsimiršimo ir ramybės.

Tokios mintys sūkuriavo Niulando Arčerio galvoje po savaitės, kai laukdamas iškilmingų pietų pradžios jis pamatė grafienę Olenską, įžengiančią į fon der Leidenų svetainę. Tai buvo rimtas išmėginimas ir jis nerimaudamas svarstė, kaip ji šitai atlaikys. Pasirodė grafienė gana vėlai, segdamasi ant riešo apyrankę, net vienos pirštinaitės nebuvo užsimovusi, bet įėjusi į svetainę, kurioje pamaldžiai virpėjo rinktinė Niujorko publika, nerodė nė ženklo skubos ar sutrikimo.

Šypsodamasi vien akimis ji sustojo ir apžvelgė kambarį, ir tą akimirką Niulandas Arčeris atmetė visuotinį nuosprendį dėl jos išvaizdos. Tiesa, jaunystės žavesys buvo išblėsęs. Rausvi skruostai nublyško, ji buvo liesa, išvargusi ir atrodė vyresnė nei buvo – regis, trisdešimties. Tačiau visa spinduliavo paslaptinga grožio galia, ir nors nei oriai pakelta galva, nei žvilgsnis nebuvo teatrališki, Arčerį pribloškė visa kruopščiai apgalvota jos išvaizda ir išdidus savo jėgos suvokimas. Vis dėlto ji elgėsi natūraliau už daugelį čia susirinkusių damų, ir kai kurios (apie tai jis vėliau sužinojo iš Džeinės) netgi pasijuto nusivylusios, nes nutarė ją esant nepakankamai „prašmatnią“, o „prašmatnumas“ Niujorke buvo vertinamas užvis labiausiai. Galimas dalykas, pamanė Arčeris, taip yra todėl, kad dingo jos ankstesnis gyvumas. Dabar ji tokia tyki – ramūs judesiai, kalbos maniera ir duslokos žemo balso intonacijos. Iš jaunos moters, turinčios tokią praeitį, Niujorkas tikėjosi kur kas ryškesnės išvaizdos.

Pietūs tapo gana sunkia priederme. Pietauti pas fon der Leidenus niekada nebuvo lengva, bet pietūs jų giminaičio hercogo garbei pavirto stačiai kažkokiomis šventomis apeigomis. Arčeris su šypsena pamanė, kad tik Niujorko senbuvis geba pajusti (ir tik Niujorke) subtilų skirtumą, ką reiškia būti paprastu hercogu ir hercogu fon der Leidenu. Į užklydusius aristokratus Niujorkas žvelgdavo abejingai, netgi šiek tiek iš aukšto ir nepatikliai (išskyrus Strazersų ratelį), bet jeigu šie įteikdavo tokius atstovavimo raštus, būdavo priimami su senamadžiu širdingumu, kurį tuščiai mėgintų priskirti savo padėčiai Debreto žinyne. Kaip tik šį subtilų savo numylėto senojo Niujorko elgesio skirtumą Arčeris itin vertino, nors mielai iš jo pasišaipydavo.

Fon der Leidenai kaip įmanydami stengėsi pabrėžti ceremonijos svarbą. Ant stalo puikavosi Diulakų Sevro porcelianas, Jurgio II epochos stalo sidabras iš Trivenos, fon der Leidenų angliškieji šeimos servizai – „Lowestoft“ (Ost Indijos kompanija) ir „Dagonet Crown Derby“. Misis fon der Leiden labiau nei visuomet buvo panaši į Kabanelio portretų moteris, o misis Arčer su močiutės vėriniu iš smulkiųjų perlų ir smaragdų priminė sūnui Izabės miniatiūras. Visos damos buvo pasidabinusios vertingiausiais savo papuošalais, tačiau, kaip ir derėjo šiuose namuose tokią iškilmingą progą, brangakmeniai daugiausia buvo senoviniais aptaisais, o senoji mis Lening, kurią taip pat pavyko įkalbėti, kad atvyktų, netgi pasipuošė savo motinos kamėja ir ispanišku šilkinių nėrinių šaliku.

Grafienė Olenska prie stalo buvo vienintelė jauna moteris. Žvilgsniu klydinėdamas po glotnius, putlius pagyvenusių damų veidus tarp briliantų vėrinių ir stručio plunksnų kuodų Arčeris nusprendė, kad šalia jos vyresnės moterys atrodo stebėtinai nesubrendusios. Jį nusmelkė baimė – kas jos akims

galėjo suteikti tokią išraišką?

Hercogas Sent Ostrėjus, sėdintis šeimininkei iš dešinės, suprantama, buvo pagrindinė vakaro figūra. Tačiau jeigu grafienė krito į akis daug mažiau, nei buvo galima tikėtis, tai hercogas buvo veik nematomas. Būdamas tinkamai išauklėtas, jis, žinoma, neatvyko į svečius apsivilkęs medžioklinę striukę (kaip kitas neseniai Niujorke lankęsis hercogas). Atvirkščiai, vakarinis kostiumas buvo toks nutrintas ir apsmukęs, o vilkinčiojo poza tokia atsaini, tarsi jis būtų su naminiu apdaru. O dar įprotis sėdėti susikūprinus ir ant marškinių priekio išdrikusi ilga barzda darė jį visai nepanašų į svečią, atvykusį kviestinių pietų. Žemučiukas, nuolaidžių pečių, įrudęs saulėje, didžianosis, mažutėmis akytėmis ir geraširdiška šypsena, jis beveik nekalbėjo, o jeigu ką ir pasakydavo, tai taip tyliai, kad nors jo žodžių laukiantys svečiai tolydžio nutildavo, išgirsdavo tik artimiausi kaimynai.

Po pietų, kai vyrai ėmė kalbinti damas, hercogas pasuko tiesiai prie grafienės Olenskos ir juodu susėdę kamputyje paniro į gyvą pokalbį. Matyt, nei vienam, nei antram nešovė galvon, kad hercogui iš pradžių derėjo pareikšti pagarbą misis Lavel Mingot ir misis Hedlei Čivers, taigi grafienė šnekučiavosi su mieluoju hipochondriku misteriu Urbanu Dagonetu iš Vašingtono skvero, kuris dėl malonumo su ja susipažinti pamynė savo griežčiausią nuostatą tarp sausio ir balandžio niekada

nepietauti ne namie. Juodu taip gražiai bendravo bemaž dvidešimt minučių, tada grafienė pakilo, viena pati perkirto erdvią svetainę ir atsisėdo šalia Niulando Arčerio.

Niujorko svetainėse damai nederėjo palikti vieną džentelmeną ir ieškoti kito džentelmeno draugijos. Etiketas reikalavo, kad ji sėdėtų nejudėdama lyg stabas ir lauktų, kol norintys su ja pasikalbėti vyrai patys vienas po kito prieis. Regis, grafienė nė nesuprato pažeidusi kažkokią taisyklę. Ji visai ramiai

sėdėjo sofos kampe šalia Niulando Arčerio ir žvelgė į jį itin geraširdiškai.

– Papasakokite man apie Mėją, – paprašė ji.

Užuot atsakęs, Arčeris paklausė:

– Jūs jau buvote pažįstama su hercogu?

– O taip, kiekvieną žiemą matydavomės Nicoje. Jis labai mėgsta lošti kortomis ir dažnai lankydavosi mūsų namuose, – atsakė ji visai paprastai, lyg būtų konstatavusi: „Jis mėgsta lauko gėles“, o tada atvirai prisipažino: – Mano galva, jis nuobodžiausias žmogus pasaulyje.

Šie žodžiai taip patiko pašnekovui, kad jis iškart atitoko iš lengvo šoko, kurį sukėlė ankstesnė grafienės pastaba. Juk išties įdomu sutikti damą, fon der Leidenų hercogą laikančią nuobodžiu ir išdrįstančią garsiai tai pareikšti. Arčeris norėjo užduoti jai kelis klausimus, kad daugiau sužinotų apie gyvenimą, kurį taip ryškiai apšvietė šie atsainūs žodžiai, tačiau pabūgo sukelti skaudžių prisiminimų, ir jam dar nesumojus, ką atsakyti, grafienė vėl grįžo prie pirmosios temos:

– Mėja stačiai nuostabi. Nesutikau Niujorke kitos tokios gražios ir protingos merginos. Ar jūs labai smarkiai ją įsimylėjęs?

– Tiek, kiek vyras pajėgia, – rausdamas nusijuokė Arčeris.

Ji tebežiūrėjo į jį susimąsčiusi, tarytum būtų bijojusi praleisti nors menkiausią jo žodžių atspalvį.

– Ar manote, kad yra ribos?

– Įsimylėjimo ribos? Jeigu ir yra, man jos nežinomos.

– Vadinasi, tarp jūsų – tikras romanas? – karštai susidomėjusi paklausė ji.

– Pats romantiškiausias romanas!

– Nuostabu! Ir jūs suradote ją pats, niekas šito reikalo netvarkė?

Arčeris pažvelgė į ją apstulbęs.

– Nejaugi pamiršote, kad šioje šalyje mes neleidžiame niekam tvarkyti savo santuokos reikalų? –šypsodamasis paklausė jis.

Raudonis užliejo juodbruvą grafienės veidą ir Arčeris iškart pasigailėjo savo žodžių.

– Taip, – linktelėjo ji. – Taip, aš pamiršau. Turėtumėte atleisti man tokias klaidas. Ne visada prisimenu, kad čia gerai viskas, kas blogai ten, iš kur atvykau.

Ji nuleido akis į savo venecijietišką erelio plunksnų vėduoklę ir Arčeris pastebėjo, kad jos lūpos virpa.

– Atleiskite, – ištrūko jam. – Bet juk čia jūs tarp draugų.

– Taip, žinoma. Kad ir kur eičiau, visur tai jaučiu. Tik todėl ir sugrįžau namo. Noriu pamiršti visa kita ir vėl tapti tikra amerikiete – tokia kaip Mingotai ir Velandai arba jūs su žaviąja savo mamyte bei visi kiti nuostabūs žmonės, kurie šiandien čia susirinko. O štai ir Mėja, jūs tuoj pat eisite pas ją, – pridūrė ji, bet nekrustelėjo. Paskui nusisuko nuo durų ir vėl pažvelgė jam į akis.

Kambariuose rinkosi vis daugiau į popietinį priėmimą pakviestų svečių ir pasekęs ponios Olenskos žvilgsnį Arčeris pamatė Mėją Veland, drauge su motina įeinančią į svetainę. Aukšta mergina sidabriškai balta suknele, su sidabrinių gėlių vainikėliu plaukuose priminė Dianą, ką tik sugrįžusią iš

medžioklės.

– Matote, kiek turiu varžovų, – pasakė Arčeris. – Ji jau apsuptyje, dabar jai pristatomas hercogas.

– Tai dar pabūkite su manimi truputėlį, – tyliai paprašė ponia Olenska ir lengvai palietė vėduokle jo kelį. Šis lengvutis prisilietimas sujaudino jį tarytum glamonė.

– Taip, leiskite man pasilikti, – atsakė jis taip pat tyliai, vargiai suvokdamas, ką sako. Tuo metu prie jų priėjo misteris fon der Leidenas, lydimas senojo misterio Urbano Dagoneto. Grafienė pasveikino juos savo liūdnąja šypsena ir Arčeris, pajutęs priekaištingą šeimininko žvilgsnį, pakilo.

Ponia Olenska tarsi atsisveikindama ištiesė jam ranką.

– Taigi lauksiu jūsų rytoj po penktos, – pasakė ji ir pasisuko, atlaisvindama vietos misteriui Dagonetui.

– Rytoj... – Arčeris išgirdo save sakant, nors nieko jai nebuvo žadėjęs, o ir ji per visą pokalbį nė neužsiminė, kad norėtų su juo pasimatyti.

Nueidamas jis matė, kaip aukštas prašmatnus Lorencas Lefertsas prieina prie grafienės pristatyti jai savo žmonos, ir išgirdo plačiai šypsančios plokščia savo šypsena Gertrūdos Leferts žodžius:

– Man atrodo, kad vaikystėje mudvi kartu lankėme šokių pamokas...

Jiems už nugarų laukė eilės prisistatyti grafienei kelios sutuoktinių poros, kurios buvo griežtai atsisakiusios susitikti su ja pas misis Lavel Mingot. Viskas vyko taip, kaip kartą pasakė misis Arčer: „Jeigu fon der Leidenai sumano ką nors pamokyti, jie žino, kaip tai padaryti.“ Liko tik stebėtis, kad tokie norai jiems kyla labai retai.

Kažkas palietė Arčerio petį ir jis pamatė, kad į jį iš savo didybės aukštumų žvelgia juoda aksomo suknia ir šeimos briliantais pasipuošusi misis fon der Leiden.

– Kaip gražu, mielasis Niulandai, kad jūs taip pasiaukojamai paskyrėte šitiek laiko madam Olenskai. Pasakiau jūsų dėdei Henriui, kad jam seniai laikas ateiti jums į pagalbą.

Arčeris pajuto, kad šypsosi jai kažkokia iškankinta šypsena, ir tarytum darydama nuolaidą įgimtam jo drovumui misis fon der Leiden pridūrė:

– Dar niekada nesu mačiusi Mėjos tokios žavingos. Hercogas sako, kad ji – pati gražiausia iš čia esančių merginų.

IX

Grafienė Olenska pasakė: „Po penktos“. Pusę šešių Niulandas Arčeris paskambino į apsilaupiusias tinkuoto namo su senutėliu ketaus balkonu, tirštai apkėstu didžiulės visterijos, duris – šį namą tolimajame Vakarų 23-iosios gatvės gale ji išsinuomojo iš klajūnės Medoros.

Keistesnę gyvenamąją vietą tikrai būtų sunku surasti. Artimiausios kaimynės buvo pigios siuvėjos, paukščių iškamšų dirbėjai, „rašantieji žmonės“, o dar toliau, pačiame apšnerkštos gatvės gale, kur ji virto grįstu keliuku, Arčeris pamatė suzmekusį medinį namą. Čia gyveno rašytojas ir žurnalistas, pavarde Vinsetas, su kuriuo jis retkarčiais susitikdavo. Vinsetas nieko pas save nesikviesdavo, bet kartą naktinio pasivaikščiojimo metu parodė Arčeriui savo namą, ir šis pašiurpęs klausė savęs: nejaugi ir kitose sostinėse dailiųjų menų atstovai glaudžiasi tokiose apgailėtinose pašiūrėse?

Ponios Olenskos būstas skyrėsi nuo šio namo tik šviežiai nudažytais langų rėmais. Apžiūrinėdamas kuklų jo fasadą Arčeris tarė sau, kad lenkų grafas, regis, paliko žmoną ne tik be iliuzijų, bet ir be grašio.

Jaunuolis praleido labai nemalonią dieną. Po priešpiečių pas Velandus jis tikėjosi išsivežti Mėją į parką. Norėjo pabūti su ja vienudu, pasakyti, kokia kerinti ji buvo vakarykščiame priėmime, kaip jis didžiuojasi ja ir įkalbėti, kad pagreitintų vestuves. Tačiau misis Veland ryžtingai priminė jam, kad juodu dar neaplankė nė pusės giminaičių, o kai Arčeris užsiminė, jog būtų neblogai kuo greičiau atšokti vestuves, priekaištingai kilstelėjo antakius ir atsidususi tarė:

– Visko reikia po dvylika tuzinų... ir kad būtų siuvinėta rankomis...

Susėdę į šeimos lando juodu važinėjo nuo vienų giminaičių durų iki kitų, ir kai šios dienos ratas pagaliau buvo užbaigtas, Arčeris atsisveikino su savo nuotaka jausdamasis taip, tarytum būtų išstatytas žmonių apžiūrai kaip laukinis žvėris, gudriai įviliotas į spąstus. Galbūt, pamanė jis, antropologijos veikalai, kuriuos buvo skaitęs, sukėlė tokį neigiamą požiūrį į šitą visai paprastą ir natūralią giminiškų jausmų raišką, tačiau prisiminęs, kad Velandai neketina surengti vestuvių anksčiau nei ateinantį rudenį ir pamėginęs įsivaizduoti, koks iki tol bus jo gyvenimas, pajuto gilų nykulį.

– Rytoj, – pasakė jam misis Veland, – rytoj važiuosime pas Džeksonus ir Dalasus.

Ir tada Arčeris suprato: ji užsibrėžė aplankyti visus giminaičius abėcėlės tvarka, o juk jie dar nepasiekė nė pirmojo abėcėles ketvirtadalio pabaigos.

Jis labai norėjo papasakoti Mėjai apie grafienės Olenskos prašymą – veikiau tai buvo įsakymas – aplankyti ją šį vakarą, bet trumputėmis akimirkomis, kai likdavo vieni, jam atsirasdavo kur kas svarbesnių pokalbio temų. Be to, vargu ar išvis verta apie tai užsiminti. Mėja nori, kad jis būtų malonus jos pusseserei, o argi ne šis noras pagreitino jų sužadėtuves? Mintis, kad jeigu ne grafienės atvykimas, dabar jis būtų kad ir ne visai laisvas, bet bent jau ne galutinai supančiotas, sukėlė jam kažkokį keistą jausmą. Tačiau to norėjo Mėja ir Arčeris pajuto, jog nebėra visu šimtu procentų atsakingas už tolesnius įvykius. O jeigu jau taip, panorėjęs gali imti ir be Mėjos žinios aplankyti jos pusseserę.

Iš visų jausmų, kurie jį užgriuvo ant ponios Olenskos namų slenksčio, stipriausias buvo smalsumas. Arčerį suglumino jos kvietimo tonas ir jis nusprendė, kad grafienė nėra tokia atlapaširdė, kaip atrodo.

Duris atidarė tamsaus gymio, panaši į užsienietę pilnakrūtė kambarinė su ryškia skara ant pečių. Arčeriui pasirodė, kad ji veikiausiai sicilietė. Mergina nusišypsojo jam plačia baltų dantų šypsena, į visus klausimus atsakė purtydama galvą ir siauru koridoriumi nuvedė jį į ankštą židinio ugnies apšviestą svetainę. Kambarys buvo tuščias ir tarnaitė ilgam paliko jį vieną spėlioti, ar nuėjo ieškoti savo ponios, ar tiesiog nesupratusi, ko jis čia atsibastė, pamanė, kad gal atėjo prisukti laikrodžio, – vienintelis laikrodis, kurį jis čia pastebėjo, iš tiesų buvo sustojęs. Arčeris žinojo, kad pietų šalių gyventojai vienas su kitu bendrauja pantomimos kalba, ir jautėsi suglumęs, nes visiškai nesuprato jos šypsnių ir vypsnių. Pagaliau tarnaitė sugrįžo nešina lempa, tad Arčeris pasinaudojo Dantės ir Petrarkos eilėmis, sudėstė kažkokį sakinį ir gavo atsakymą: „La signora e fuori; maverra subito“, kuris turėjo reikšti: „Jos nėra, bet greitai ją pamatysite“.

O kol kas blankioje lempos šviesoje jis matė tik dailų pustamsį kambarį, nepanašų į jokią iki šiol jo matytą svetainę. Žinojo, kad grafienė Olenska atsigabeno šį tą iš savo daiktų – pasak jos pačios, sudužusio laivo nuolaužas – matyt, tuos kelis tamsaus medžio staliukus, grakščią bronzinę graikišką

statulėlę ir prie išblukusių apmušalų prikaltą raudono damasto drapiruotę, ant kurios kabojo du, regis, itališki paveikslai senoviniais rėmais.

Niulandas Arčeris didžiavosi italų meno išmanymu. Jo ankstyvoji jaunystė prabėgo po Raskino ženklu, perskaitė jis ir naujausius Džono Edingtono Saimondso veikalus, Vernono Li „Euforioną“, P. G. Hemertono apybraižas ir puikią naująją Valterio Paterio knygą „Renesansas“. Jis laisvai samprotavo apie Botičelį ir šiek tiek atlaidžiai – apie Fra Andželiką. Tačiau šie paveikslai visiškai išmušė jį iš vėžių, nes nė iš tolo nepriminė nieko, prie ko buvo pratęs (ir todėl gebėdavo pamatyti) keliaudamas po Italiją. O gal jo suvokimo aštrumą atbukino keista padėtis, į kurią pakliuvo šiame tuščiame name, kur jo aiškiai niekas nelaukė. Jis pasigailėjo nepapasakojęs Mėjai Veland apie grafienės Olenskos pageidavimą ir net sunerimo, kad jo sužadėtinė kartais neužsuktų aplankyti savo pusseserės. Ką ji pamanytų išvydusi jį lyg saviškį sėdintį vieną prie svetimos damos židinio?

Bet jeigu jau čia atsidūrė, jis nusprendė palaukti ir atsisėdęs į krėslą ištiesė kojas į degančias pliauskas.

Gana keista šitaip jį pasikviesti, o tada visiškai pamiršti. Vis dėlto Arčeris jautė veikiau smalsumą nei nuoskaudą. Net kambario oras buvo visiškai kitoks, negu jis buvo pripratęs alsuoti, tad jo drovumą išsklaidė kažkokios įdomios nežinomybės nuojauta. Jam ir anksčiau teko buvoti svetainėse, drapiruotose raudonu damastu ir išpuoštose „italų mokyklos“ paveikslais, tačiau jį pribloškė, kad aptriušęs išsinuomotas Medoros namelis su Rodžerso statulėlėmis ir varganais papuošimais iš pampos žolių vienu rankos mostu išmaniai sudėliojus kelis daiktelius pavirto jaukiu „užsienietišku“ būstu, miglotai primenančiu scenas iš senovinių sentimentalių romanų. Arčeris pamėgino įsiskverbti į šitą paslaptį, įminti mįslę, kodėl būtent taip išdėstyti stalai ir kėdės, kodėl dailioje vazoje pamerktos tik dvi raudonos rožės (jų niekas niekada nepirkdavo mažiau nei tuzino), iš kur tas viską persmelkęs subtilus aromatas, primenantis ne ant nosinaitės užlašintų kvepalų, o veikiau tolimo rytų turgaus sumišusius turkiškos kavos, pilkosios ambros ir džiovintų rožių aromatus.

Tada jis pradėjo galvoti, kaip atrodys Mėjos svetainė. Žinojo, kad dosnusis misteris Velandas jau nusižiūrėjo ką tik pastatytą namą Rytų 39-ojoje gatvėje. Šis rajonas buvo laikomas atokiu, o namas sumūrytas iš bjauraus žalsvai geltono akmens, – taip jauni architektai protestavo prieš rudąjį, kuris lyg koks šaltas šokoladinis kremas buvo apvilkęs visą Niujorką, – bet užtat vandentiekis ten buvo pavyzdinis. Arčeris mieliau būtų atidėjęs namo reikalus ir leidęsis į kelionę, bet Velandai, nors ir pritarė ilgam medaus mėnesiui Europoje (o gal net žiemai Egipte), vis dėlto spyrėsi, kad jauniesiems reikia nuosavo namo. Arčeris jautė, kad jo likimas nulemtas: iki savo dienų galo jis kas vakarą kops žalsvai geltono prieangio laiptais su ketaus turėklais ir per Pompėjos stiliaus vestibiulį eis į prieškambarį, apmuštą geltono lakuoto medžio paneliais. Toliau jo vaizduotė nesiekė. Žinojo, kad antrame aukšte yra svetainė su švieslangiu, bet nepajėgė įsivaizduoti, kaip Mėja ten tvarkysis. Ji lengvai pakentė alyvinius ir geltonus daigstytus krėslų apmušalus Velandų svetainėje, kur puikavosi neva „bul“ stiliaus staliukai ir paauksuotos spintelės, prigrūstos madingo Saksonijos porceliano. Nebuvo jokio pagrindo tikėtis, kad savo pačios namuose Mėja norės ko nors kito, ir liko guostis viltimi, kad ji galbūt leis apstatyti biblioteką pagal jo skonį – žinoma, bus tikri Istleiko baldai ir visiškai naujos knygų lentynos be jokio stiklo.

Į kambarį įėjusi pilnakrūtė tarnaitė užtraukė užuolaidas, pamaišė židinyje anglis ir raminamai tarė:

– Verra, verra.

Kai ji pasišalino, Arčeris atsistojo ir pradėjo vaikščioti iš kampo į kampą. Ar jam dar laukti? Padėtis darėsi gana kvaila. Gal jis neteisingai suprato ponią Olenską, gal ji visai jo nekvietė?

Apačioje pasigirdo kanopų bildesys, arklys sustojo ties prieangiu ir Arčeris išgirdo atveriamų karietos durelių girgždesį. Praskleidęs užuolaidas jis žvilgtelėjo į ankstyvas sutemas. Tiesiai priešais langą stovinčio gatvės žibinto šviesoje Arčeris pamatė stambiu keršu arkliu pakinkytą tvirtą anglišką Džulijaus Boforto vežimaitį, iš kurio išlipo bankininkas ir padėjo išlipti poniai Olenskai.

Bofortas stovėjo su skrybėle rankoje. Jis kažką pasakė, jo palydovė atsakė, regis, neigiamai. Tada jie paspaudė vienas kitam ranką, jis įšoko į savo karietą, o ji pakilo laiptukais.

Įžengusi į kambarį ir pamačiusi Arčerį grafienė neatrodė nė kiek nustebusi – matyt, nuostaba – jai nebūdingas jausmas.

– Kaip jums patinka mielasis mano namukas? – paklausė ji. – Man čia – tikras rojus.

Kalbėdama ji nusiėmė savo aksominę skrybėlaitę ir numetusi šalin drauge su ilga pelerina atsisuko ir pažvelgė į jį mąsliomis akimis.

– Jūs nuostabiai jį apstatėte, – tarė Arčeris ir supratęs savo žodžių banalumą panoro peržengti salonines normas – pasakyti ką nors paprastai ir šmaikščiai.

– Na, čia tik apgailėtinas mažas namiūkštis. Mano giminaičiai nė girdėti apie jį nenori. Vis dėlto jis bent jau ne toks nykus kaip fon der Leidenų namas.

Šie žodžiai nupurtė jį lyg elektros srovė, nes nedaug surastum maištingų protų, kurie didingus fon der Leidenų rūmus išdrįstų pavadinti nykiais. Nusipelnę garbės būti juose priimti, žmonės drebėdavo nuo šalčio ir vadindavo juos nuostabiais. Visai netikėtai Arčeris apsidžiaugė, kad tą visuotinį drebulį ji įvardijo žodžiais.

– Tai, ką jūs čia padarėte, stačiai žavu, – pakartojo jis.

– Man patinka šitas namelis, – prisipažino grafienė. – Tikriausiai todėl, kad jis yra čia, mano gimtojoje šalyje ir šiame mielame mieste, o svarbiausia – kad esu jame viena.

Ji kalbėjo labai tyliai ir Arčeris tik vargais negalais nugirdo paskutinius žodžius, tačiau nors ir jautėsi sutrikęs, iškart jų nusitvėrė:

– Jūs mėgstate būti viena?

– Taip, juoba kad mano draugai neleidžia man pasijusti vienišai, – ji atsisėdo prie židinio ir tarusi: – Nastasija tuoj atneš mums arbatos, – mostu parodė jam grįžti į krėslą, o tada pridūrė: – Matau, jūs jau išsirinkote jaukų kampelį.

Ji atsilošė, susinėrė rankas už galvos ir prisimerkusi įsižiūrėjo į ugnį.

– Šią valandą aš mėgstu užvis labiausiai. O jūs?

Užgauta savimeilė pakuždėjo jam atsakymą:

– Jau buvau pradėjęs būgštauti, kad jūs užsimiršote ir nežvilgtelėjote į laikrodį. Matyt, Bofortas visiškai užvaldė jūsų dėmesį.

Ši pastaba pralinksmino grafienę.

– Vaje! Argi jūs taip ilgai laukėte? Misteris Bofortas buvo nusivežęs mane apžiūrėti kelių namų – man tikriausiai nebus leista čia pasilikti, – paaiškino ji ir, atrodė, iškart pamiršusi ir Bofortą, ir jį, Arčerį. – Man dar nėra tekę būti mieste, kur visi tvirtina, kad nevalia gyventi des quartiers excentriques [ekscentriškuose kvartaluose – pranc.]. Argi svarbu, kas kur gyvena? Girdėjau, kad ši gatvė visai padori.

– Ji nėra madinga.

– Nėra madinga? Nejaugi jums visiems tokia svarbi mada? O kodėl neįvesti savo mados? Ką gi, matyt, gyvenau pernelyg nepriklausomai, nes dabar noriu elgtis taip, kaip visi, noriu jausti, kad manimi rūpinasi, ir būti saugi. Arčeris susijaudino – kaip ir vakar vakare, kai ji pasakė norinti, kad jai kas nors patartų.

– Taip, būtent šito ir siekia visi jūsų draugai. Niujorkas – klaikiai nepavojinga vieta, – gana sarkastiškai pridūrė jis.

– Tikrai? Aš iškart tai pajutau! – šūktelėjo ji nepastebėjusi pašaipos. – Būdama čia jaučiuosi... na, jaučiuosi kaip... kaip maža mergaitė, kurią išleidžia į svečius, nes ji buvo pavyzdinga ir paruošė visas pamokas.

Analogija buvo parinkta iš kilniausių paskatų, bet Arčeriui nelabai patiko. Jis nesivaržydamas apie Niujorką atsiliepdavo nepagarbiai, tačiau nemėgdavo, kai tokiu tonu kalbėdavo kiti. Nejaugi ji dar nesuprato, kokia galinga ši mašina, kuri vos nesutraiškė jos? Kviestiniai pietūs pas Lavelus Mingotus, in extremis [greitosiomis – lot.] sudaigstyti iš visokiausių visuomenės skiaučių, turėjo prikišamai parodyti, kad ji buvo per plauką nuo pražūties. Viena iš dviejų – arba ji apskritai nesuvokia balansuojanti ant bedugnės krašto, arba apsvaigusi nuo vakarykštės pergalės pas fon der Leidenus pamiršo apie pavojų. Arčeris linko prie pirmosios versijos. Jam atrodė, kad ponia Olenska vis dar laiko Niujorką kažkokia nedalia visuma, ir ši prielaida jį supykdė.

– Vakar vakare Niujorkas buvo po jūsų kojomis, – pasakė jis. – Fon der Leidenai pusiaukelėje nesustoja.

– Taip, tikrai. Kokie jie geri! Buvo toks malonus vakaras!

Visi juos taip gerbia.

Šie žodžiai, visai neatspindintys tikrosios padėties, būtų tikę šnekant apie arbatėlę pas šauniąsias senutes paneles Lening.

– Fon der Leidenai, – prabilo Arčeris, netikėtai pajutęs, kad jo žodžiai skamba pompastiškai, – fon der Leidenai – pati įtakingiausia Niujorko aukštuomenės šeima. Deja, dėl silpnos misis fon der Leiden sveikatos jie labai retai priiminėja svečius.

Grafienė nuleido rankas ir susimąsčiusi pažvelgė į Arčerį.

– Gal čia ir glūdi priežastis?

– Priežastis?..

– Didelės jų įtakos priežastis. Gal todėl jie ir yra įtakingi, kad pavertė save tokia retenybe?

Arčeris raustelėjo, įdėmiai pažvelgė į grafienę – ir ūmai suprato, kokie išmintingi jos žodžiai. Vienu mostelėjimu ji pradūrė fon der Leidenų burbulą, ir šis sprogo. Arčeris nusijuokė ir juos nurašė.

Nastasija atnešė arbatos japoniškuose puodeliuose be ąselių bei mažutes lėkšteles su dangteliais ir pastatė padėklą ant žemo staliuko.

– Bet jūs man viską paaiškinsite... papasakosite, ką turėčiau žinoti, – tęsė ponia Olenska ir pasilenkė paduoti jam puodelio.

– Tai jūs man viską paaiškinate. Atveriate man akis ir aš pamatau dalykų esmę. Regis, į kai kuriuos taip ilgai žiūrėjau, kad lioviausi matyti.

Nuo vienos iš savo apyrankių ji nusisegė mažutį auksinį portsigarą, pirmiausia pasiūlė jam, tada pati paėmė papirosą. Ant židinio gulėjo ilgos balanėlės papirosams prisidegti.

– Jei taip, mudu galime padėti vienas kitam. Bet man reikia kur kas didesnės pagalbos. Turėsite paaiškinti, kaip turiu elgtis.

Arčeriui ant liežuvio galo jau sukosi: „Nesivažinėkite gatvėmis su Bofortu“, tačiau jis buvo jau pernelyg giliai persiėmęs šių namų atmosfera, kuri buvo šios moters dvasinio pasaulio išraiška, kad suprato, jog dalyti tokius patarimus – tas pats, kas Samarkando turguje perkančiam rožių aliejų žmogui patarti būtinai įsigyti šiltus batus Niujorko žiemai. Niujorkas dabar atrodė kur kas toliau nei Samarkandas, ir jeigu jie tikrai imsis vienas kitam padėti, gali dar labiau nutolti. O ji jau padarė pirmąją iš būsimų abipusių paslaugų – privertė jį nešališkai pažvelgti į gimtąjį miestą. Kai žiūri į jį lyg pro apverstą teleskopą, jis atrodo baisingai mažytis ir tolimas – bet juk iš Samarkando jis ir turi taip atrodyti.

Malkos plykstelėjo, grafienė pasilenkė ir taip arti prikišo prie ugnies grakščias rankas, kad aplink ovalius nagus sušvito blanki aureolė. Židinio šviesa nuauksino iš šukuosenos išsiveržusias tamsias garbanas ir blyškus jos veidas tapo dar blyškesnis.

– Yra daugybė žmonių, kurie mielai paaiškins jums, kaip elgtis, – paprieštaravo Arčeris ir pajuto tiems žmonėms miglotą pavydą.

– Ak... ar tai mano tetulės? Ir mano šaunioji močiutė? – ji tarsi nešališkai mėgino įvertinti jo pastabą. – Visos jos šiek tiek širsta, kad apsigyvenau viena, ypač vargšė močiutė. Ji norėtų laikyti mane arčiau savęs, bet man reikia laisvės...

Arčeriui padarė didžiulį įspūdį atsainus tonas, kuriuo ji kalbėjo apie visagalę Jekateriną, ir giliai sujaudino iškilęs klausimas, kas privertė ponią Olenską trokšti laisvės ir vienatvės. Bet mintis apie Bofortą nedavė jam ramybės.

– Man regis, aš suprantu jūsų jausmus, – pasakė jis. – Vis dėlto jūsų giminaičiai gali šį tą jums patarti, paaiškinti kai kurias subtilybes, nurodyti kelią.

Ji kilstelėjo plonus juodus antakius.

– Argi Niujorkas panašus į labirintą? Aš maniau, kad jis tiesus kaip Penktoji aveniu. Net visos skersinės gatvės sunumeruotos! – atrodė, ji pajuto tylų Arčerio nepritarimą, nes nusišypsojusi ypatinga savo šypsena, kuri stebuklingai nušvietė veidą, pridūrė: – Ak, jeigu žinotumėte, kaip jis man patinka. Ir kaip tik todėl, kad yra toks taisyklingas, visur – tokie dideli ryškūs užrašai.

Arčeris nusigriebė šios minties.

– Prie daiktų galima pritaisyti etiketes, bet ne prie žmonių.

– Gal jūs ir teisus. Turbūt aš pernelyg supaprastinu viską, bet juk jūs mane įspėsite, – grafienė atsisuko ir pažvelgė į Arčerį. – Čia yra tik du žmonės, kurie, regis, mane supranta ir gali man viską paaiškinti: jūs ir misteris Bofortas.

Arčeris susiraukė dėl tokios draugijos, bet ūmai viską supratęs pajuto jai užuojautą. Matyt, ji taip ilgai gyveno apsupta blogio jėgų, kad jai vis dar lengviau kvėpuoti jų oru. Tačiau jeigu ši moteris jaučia, kad ir jis ją supranta, jis privalo priversti ją pamatyti Bofortą tokį, koks jis yra iš tikrųjų, permanyti tikruosius jo elgesio motyvus ir pajusti gilų pasibjaurėjimą.

– Aš suprantu, – švelniai prabilo jis. – Bet neatstumkite senųjų savo draugų – turiu omenyje pagyvenusias damas: jūsų močiutę Mingot, misis Veland, misis fon der Leiden. Jos myli jus, žavisi jumis ir nori jums padėti.

Grafienė palingavo galvą ir atsiduso.

– Taip, aš žinau... žinau. Visa tai tiesa, bet su sąlyga, kad neišgirs to, kas joms nemalonu. Tetulė Veland taip ir pasakė, kai aš pamėginau... Misteri Arčeri, nejaugi čia niekas nenori išgirsti tiesos? Gyventi tarp visų šių gerų žmonių, kurie tik ir prašo, kad apsimetinėtum – štai tikroji vienatvė! – ji užsidengė delnais veidą ir Arčeris pamatė, kaip liesučiai jos pečiai sukrūpčiojo nuo raudos.

– Ponia Olenska! Elena! Nereikia! – sušuko jis ir pašokęs pasilenkė prie jos. Tada paėmė jos ranką ir pradėjo glostyti ramindamas lyg vaiką, bet ji iškart ją atitraukė ir pažvelgė į jį ašarotomis akimis.

– Nejaugi čia niekas neverkia? Tiesa, juk čia rojus, vadinasi, verkti nėra dėl ko, – jau juokdamasi pasakė ji, pasitaisė išsidraikiusias garbanas ir palinko prie arbatinuko.

Arčerį nudegino mintis, kad pavadino ją Elena, o ji net nepastebėjo. Toli, lyg pro apverstą teleskopą, jis pamatė baltą Mėjos Veland figūrą – Niujorke.

Staiga į svetainę kyštelėjo galvą Nastasija ir kažką pasakė savo daininga italų kalba.

Ponia Olenska vėl pasitaisė šukuoseną ir šūktelėjo:

– Gia, gia!

Tą pat akimirką įkandin aukštos damos juodu peruku ir skrybėle su raudona plunksna į kambarį įėjo hercogas Sent Ostrėjus.

– Brangioji grafiene, atsivedžiau pas jus seną savo bičiulę misis Strazers. Ji nebuvo pakviesta į vakarykštį priėmimą, bet nori su jumis susipažinti.

Hercogas apdovanojo visus spindulinga šypsena ir berdama pasisveikinimo žodžius ponia Olenska žengė prie keistosios poros. Regis, jai buvo nė motais, kaip labai juodu vienas prie kito netinka ir kaip nederamai pasielgė hercogas, atsivesdamas čia savo palydovę. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad jis taip pat šito nesuvokė – Arčeriui tai buvo aišku.

– Žinoma, brangioji, aš noriu su jumis susipažinti! – sušuko misis Strazers šaižiu balsu, kuris labai tiko prie ryškių jos plunksnų ir nežmoniško peruko. – Aš noriu susipažinti su visais, kurie dar jauni, įdomūs ir žavūs. Hercogas sakė, kad jūs mėgstate muziką, tiesa, hercoge? Jei neklystu, jūs ir pati grojate fortepijonu? Gal norite rytoj vakare pasiklausyti Sarazato. Jis gros mano namuose. Sekmadieniais pas mane visada vyksta kas nors įdomaus – juk tą dieną Niujorkas neišmano, ką veikti, tai aš ir sakau – ateikite ir linksminkitės. Hercogas įsitikinęs, kad Sarazatu jus galima sugundyti. Ateis ir daug jūsų draugų.

Ponios Olenskos veidas paraudo iš džiaugsmo.

– Nuostabu! Kaip miela, pone hercoge, kad mane prisiminėte! – grafienė patraukė kėdę prie arbatos staliuko ir misis Strazers džiaugsmingai nutūpė ant jos. – Žinoma, aš su džiaugsmu atvažiuosiu.

– Tai ir puiku, brangioji. Ir atsivežkite savo bičiulį, – misis Strazers draugiškai ištiesė ranką Arčeriui. – Niekaip neprisimenu, kuo jūs vardu, bet neabejoju, kad mudu pažįstami – esu pažįstama su visais Niujorke, Paryžiuje ir Londone. Ar jūs ne diplomatas? Pas mane lankosi visi diplomatai. Juk ir jūs mėgstate muziką? Hercoge, būtinai pasiimkite jį drauge.

– Žinoma, – pasigirdo iš hercogo barzdos gelmių ir Arčeris, ceremoningai visiems nusilenkęs, pasišalino. Lyg baikštus mokinukas, patekęs į abejingų ir nedėmesingų suaugusiųjų draugiją, jis jautė į nugarą susmigusius žvilgsnius.

Šitokia vizito pabaiga nė kiek jo nesutrikdė, jis tik pasigailėjo, kad svečiai neatvyko anksčiau. Tada jam nebūtų tekę demonstruoti perdėto jausmingumo. Išėjęs į šaltą naktį Arčeris kaipmat prisiminė, kad Niujorkas vėl – didžiulis ir neišvengiamas, o Mėja Veland – pati gražiausia iš jame gyvenančių merginų. Jis užsuko į gėlių parduotuvę pasiųsti jai kasdieninės pakalnučių puokštelės, nes gerokai sumišęs prisiminė, kad nepadarė to ryte.

Savo vizitinėje kortelėje Arčeris parašė kelis žodžius ir laukdamas, kol jam paduos voką, apžvelgė pavėsinę primenantį paviljoną. Akys užkliuvo už puokštės geltonų rožių. Jis niekada nebuvo matęs tokių auksaspalvių gėlių ir ūmai panoro nusiųsti jų Mėjai vietoj pakalnučių. Tačiau rožės visai nederėjo prie jos įvaizdžio – ugninis jų grožis buvo pernelyg ryškus ir deginantis. Paklusęs netikėtam sielos polėkiui ir ne visai susigaudydamas, ką daro, Arčeris paprašė, kad parduotuvės šeimininkas sudėtų jas į kitą ilgą dėželę, įkišo savo vizitinę kortelę į kitą voką, ant kurio užrašė grafienės Olenskos pavardę. Tada pasuko prie durų, bet sudvejojęs sugrįžo, ištraukė kortelę ir paliko ant dėžutės tuščią voką.

– Ar iškart pristatysite? – paklausė jis ir šeimininkas patikino, kad rožės bus tuoj pat nugabentos nurodytu adresu.

X

Kitą dieną Arčeris įkalbėjo Mėją po pusryčių išsprukti į parką pasivaikščioti. Laikydamasi seno episkopatinio Niujorko papročio, sekmadieniais ji eidavo su tėvais į bažnyčią, bet šį kartą misis Veland atleido dukrai aplaidumą, nes ryte jai pavyko įtikinti Mėją nesipriešinti sužadėtuvių pratęsimui – juk antraip bus neįmanoma parengti kraičio, privalomų tuzinų rankomis siuvinėtų lovos baltinių.

Diena pasitaikė nuostabiai graži. Viršum belapio medžių skliauto spindėjo žydras dangus, o apačioje kristalų šukėmis žaižaravo alėjas dengiantis sniegas. Pati gamta sakytum pabrėžė spinduliuojantį Mėjos grožį, ir ši įraudo kaip jaunas klevas šaltyje. Arčeris didžiavosi matydamas, kad ją žvilgsniais nulydi praeiviai, ir grynas savininko džiaugsmas išblaškė sieloje susitelkusias abejones.

– Kaip nuostabu, – pasakė Mėja, – kasryt prabudus įkvėpti pakalnučių aromato.

– Vakar jas atnešė vėlai. Iš ryto man pristigo laiko.

– Kur kas maloniau, kad kiekvieną dieną pats apie jas prisimenate, užuot palikęs nuolatinį užsakymą ir jos lyg kokia muzikos mokytoja atsirastų rytais minutė į minutę. Žinau, kad taip gėlių gaudavo Gertrūda Leferts, kai buvo susižadėjusi su Lorencu.

– Taip, žinoma, – aštri Mėjos pastaba pralinksmino Arčerį. Šnairai žvilgtelėjęs į rausvą kaip obuolys jos skruostą jis pasijuto esąs toks turtingas ir pasitikintis savimi, kad ryžosi pasakyti: – Vakar vakare, kai užsakiau jums puokštelę pakalnučių, pamačiau prašmatnių geltonų rožių ir liepiau nusiųsti poniai Olenskai. Ar teisingai pasielgiau?

– Kaip miela! Pusseserė labai mėgsta gėles. Keista, kad ji mums apie jas nepasakė. Šiandien per pusryčius užsiminė, kad misteris Bofortas atsiuntė jai nuostabių orchidėjų, o pusbrolis Henris fon der Leidenas – visą pintinę gvazdikų iš Skaiterklifo. Man pasirodė, kad ją tai nustebino. Argi Europoje nepriimta siųsti gėlių? Šiaip ar taip, ji mano, kad šis paprotys žavus.

– Nieko keista, kad Boforto gėlės užtemdė maniškes, – apmaudžiai burbtelėjo Arčeris. Tada prisiminė prie rožių nepridėjęs savo vizitinės kortelės ir dar labiau supyko ant savęs už tai, kad apskritai apie jas prakalbo. Jam magėjo pasakyti:

„Vakar aš buvau pas jūsų pusseserę“, bet sudvejojo. Jeigu grafienė Olenska neužsiminė apie jo vizitą, bus nepatogu, kai pats apie tai pasakys. Tačiau nutylėjęs šiam epizodui suteikė paslapties ir tai jam buvo nemalonu. Norėdamas pakeisti temą jis prakalbo apie jų planus – jųdviejų ateitį ir misis Veland reikalavimą pratęsti sužadėtuvių laiką.

– Nesakykite, kad mūsų sužadėtuvės per ilgos! Izabelė Čivers su Redžiu buvo susižadėjusi dvejus metus, o Greisė su Torliu – beveik pusantrų. Argi mums negerai?

Tai buvo tradicinis merginos klausimas ir Arčeris susigėdo, kad jam jis pasirodė neapsakomai vaikiškas. Žinoma, Mėja kartoja svetimus žodžius, bet juk jai neilgai trukus sukaks dvidešimt dveji. Įdomu, kada „padorios“ moterys pradeda kalbėti savo žodžiais?

„Turbūt niekada, juk mes patys joms neleidžiame“, – pamanė Arčeris ir prisiminė, kaip pribloškė misterį Silertoną Džeksoną įžūliai pareiškęs: „Moterys turi teisę būti tokios pat laisvos kaip ir mes.“

Netrukus jam teks nurišti raištį šiai jaunai merginai nuo akių ir pasiūlyti jai pažvelgti į pasaulį. Tačiau kiek moterų kartų prieš Mėją atgulė į šeimos kapavietes taip ir nepraregėjusios?

Arčeris net nusipurtė prisiminęs kai kurias naujausias teorijas ir mokslo veikaluose dažnai minimas Kentukio olų žuvis, kurioms atrofavosi rega, nes nebuvo reikalinga. Kas bus, jeigu jis palieps Mėjai Veland atmerkti akis, o ji pajėgs tik tuščiu žvilgsniu žvelgti į tuštumą?

– Mums būtų daug geriau. Galėtume visą laiką būti kartu, išsirengtume į kelionę.

Mėjos veidas nušvito.

– Būtų nuostabu! – sutiko ji, nes mielai važiuotų pakeliauti, bet mama nesupras, kodėl jiems šovė galvon elgtis ne taip kaip visi.

– Tarytum tai nebūtų savaime aišku! – spyrėsi jaunikis.

– Ak, Niulandai! Koks jūs originalus! – susižavėjusi šūktelėjo Mėja.

Arčeriui suspaudė širdį. Jis suprato, kad pats sako tai, ko tokiomis aplinkybėmis tikimasi iš jaunuolio, o jos atsakymai – iki pat žodelio „originalus“ – irgi padiktuoti tradicijų ir instinkto.

– Originalus?! Mes visi panašūs vienas į kitą kaip tos lėlės, iškirptos iš vieno sulankstyto popieriaus lapo. Tarsi ornamento, nupiešto ant sienos pagal trafaretą, detalės. Mėja, nejaugi mudu negalime elgtis saviškai?

Ginčo įkarštyje jie sustojo ir Arčeris pamatė, kad šviesios Mėjos akys žvelgia į jį kupinos susižavėjimo.

– Tai ką mums daryti? Pabėgti ir slapta susituokti? – nusijuokė Mėja.

– Jeigu pageidautumėte...

– Ak, Niulandai! Vadinasi, jūs tikrai mane mylite! Aš tokia laiminga!

– Tai kodėl nenorite būti dar laimingesnė?

– Bet mes juk negalime elgtis kaip romanų herojai...

– Kodėl?! Kodėl?! Kodėl?!

Atrodė, kad Arčerio atkaklumas jai pabodo. Mėja puikiai žinojo: niekur jie nebėgs, bet ieškoti argumentų – pernelyg sudėtinga.

– Nesu tokia protinga, kad galėčiau su jumis ginčytis. Bet juk tai... juk tai vulgaru, tiesa? – paklausė ji apsidžiaugusi, kad rado žodį, kuris galutinai išsems temą.

– Nejaugi taip bijote pasirodyti vulgari?

Šis klausimas Mėją aiškiai pribloškė.

– Žinoma... aš nenorėčiau... ir jūs taip pat, – jau su apmaudu atsiliepė Mėja.

Arčeris tylėjo nervingai bilsnodamas lazdele į batą. Jis jautė, kad Mėja iš tiesų surado tinkamą būdą užbaigti ginčą.

Staiga ji nerūpestingai tarė:

– Ak, tiesa, ar aš jums sakiau, kad parodžiau Elenai savo žiedą? Ji tvirtina dar niekada nemačiusi tokio gražaus aptaiso. Net Taikos gatvėje nėra jam prilygstančio. Ak, Niulandai, jūsų toks subtilus skonis!

***

Kitą dieną, kai laukdamas pietų Arčeris niūriai rūkė savo kabinete, pas jį užėjo Džeinė. Grįždamas iš advokatų kontoros, kur tarnavo nepervargdamas kaip ir dauguma turtingų jo rato niujorkiečių, Arčeris neužsuko į klubą. Jis jautėsi lyg ne savo rogėse, buvo poprasčiai nusiteikęs, o mintis, kad kasdien tuo pačiu laiku daro tuos pačius veiksmus, kėlė nykulį ir siaubą.

„Monotonija, monotonija“, – be perstojo skambėjo galvoje žvelgiant į pažįstamas figūras su cilindrais, atsainiai atsidrėbusias už veidrodinių stiklų. Kaip tik todėl, kad šią valandą visada užvažiuodavo į klubą, šiandien jis tyčia patraukė tiesiai namo. Juk ne tik žinojo, apie ką šnekučiuosis klubo nariai, bet ir koks vaidmuo kiekvienam iš jų šioje diskusijoje atiteks. Pagrindinės kalbos, be abejo – apie hercogą, tačiau išsamaus aptarimo susilauks ir viena tokia auksaplaukė asmenybė, pasirodžiusi Penktojoje aveniu nedidukėje kanarėlių spalvos karietaitėje, pakinkytoje dvejetu juodžių (prie šito, visų nuomone, tiesiogiai prikišęs nagus Bofortas). „Tokios rūšies moterų“ (jas taip vadino) Niujorke nebuvo daug, o važinėjančių nuosavais ekipažais – dar mažiau, todėl mis Fanės Ring pasirodymas Penktojoje aveniu tuo metu, kai ten pramogauja prašmatni publika, giliai sukrėtė visuomenę. Tik vakar ji prasilenkė su misis Lavel Mingot karieta, ir pastaroji, iškart truktelėjusi ties alkūne kabojusį varpelį, įsakė vežikui gabenti ją namo. „O jeigu taip būtų nutikę misis fon der Leiden?“ – apimti siaubo klausinėjo vienas kito niujorkiečiai. Arčeris įsivaizdavo, kokią kalbą apie visuomenės sugedimą šią akimirką rėžia Lorencas Lefertsas.

Kai Džeinė įėjo į biblioteką, Arčeris piktai kilstelėjo galvą, bet lyg nepastebėjęs sesers vėl iškart palinko prie knygos – ką tik išleisto Svinberno „Šateliaro“. Ji žvilgtelėjo į knygomis užverstą rašomąjį stalą, atsivertė „Skandalingų pasakojimų“ tomelį, pamačiusi, kad parašyta senąją prancūzų kalbą, vyptelėjo ir atsiduso:

– Kokias mokslingas knygas tu skaitai!

– Ką pasakysi? – paklausė jis sesers, kuri stovėjo priešais lyg kokia Kasandra.

– Mama labai pyksta.

– Pyksta? Ant ko? Ir už ką?

– Ką tik pas mus lankėsi mis Sofija Džekson. Brolis prašė perduoti, kad užsuks po pietų. Daugiau beveik nieko nesakė, nes jis uždraudė – nori pats viską išsamiai papasakoti. Dabar jis pas tetą Luizą fon der Leiden.

– Dėl Dievo meilės, Džeine, pakartok dar kartą. Net didžiausias išminčius nesuprastų, apie ką tu čia šneki.

– Dabar ne laikas piktžodžiauti, Niulandai... Mama ir taip sielvartauja, kad neini į bažnyčią...

Sunkiai atsidusęs Arčeris vėl įniko į knygą.

– Niulandai, paklausyk manęs! Tavo bičiulė ponia Olenska vakar svečiavosi pas misis Lemiuel Strazers – nuvažiavo ten su hercogu ir misteriu Bofortu.

Kai išgirdo paskutinius šio pranešimo žodžius, Arčerį suėmė baisus įtūžis. Stengdamasis susivaldyti jis nusijuokė.

– Na ir kas? Žinojau, kad ji ketina ten apsilankyti.

Džeinė išblyško ir išpūtė akis.

– Žinojai, kad ketina ten apsilankyti, ir nepamėginai jos sulaikyti? Nepersėjai?

– Nesulaikiau? Neperspėjau? – vėl nusijuokė jis. – Juk aš nesirengiu vesti grafienės Olenskos.

Šie žodžiai pačiam Arčeriui pasirodė kažkokie neįtikėtini.

– Juk vesi jos giminaitę.

– Ak jau tie giminaičiai! – pašaipiai nutęsė jis.

– Niulandai, nejaugi tau nerūpi giminaičiai?

– Nė kiek!

– Ir visai nesvarbu, ką pagalvos teta Luiza fon der Leiden?

– Visiškai nesvarbu, jeigu jai patinka kapstytis niekniekiuose lyg kokiai senmergei, – atšovė Arčeris.

– Ji motina, todėl nėra senmergė, – pareiškė mergaujanti jo sesuo ir kietai sučiaupė lūpas.

Niulandui stačiai knietėjo riktelėti: „Taigi kad senmergė! Ir fon der Leidenai – senmergės, ir mes visi, vos tik mažumėlę prisiliečiame prie tikrovės, kaipmat virstame senmergėmis!“ Bet pamatęs, kad pailgą romų sesers veidą tuoj iškreips rauda, jis susigėdo be reikalo ją įžeidęs.

– Velniop tą grafienę Olenską! Neplepėk kvailysčių, Džeine, aš neprivalau ja rūpintis.

– Žinoma, kad neprivalai, bet juk pats prašei Velandų kuo greičiau paskelbti apie sužadėtuves, kad visi galėtume ją paremti. Jeigu ne tos sužadėtuvės, teta Luiza nieku gyvu nebūtų kvietusi jos į hercogo garbei surengtus pietus.

– Nematau nieko bloga, kad pakvietė. Grafienė ten buvo pati gražiausia, tik dėl jos pietūs neatrodė tokie šermeniniai kaip visi fon der Leidenų pokyliai.

– Bet juk žinai, dėdė Henris pakvietė ją tik dėl tavęs, juk jis įkalbėjo ir tetą Luizą. O dabar jie taip nusiminė, kad rytoj pat grįžta į Skaiterklifą. Klausyk, Niulandai, man atrodo, kad turėtum nueiti pas mamą. Regis, tu tiesiog nesupranti, kaip ji dabar jaučiasi.

Motiną Niulandas rado svetainėje. Pakėlusi nuo siuvinio susirūpinusį veidą ji paklausė:

– Džeinė tau papasakojo?

– Taip, – Arčeris stengėsi kalbėti taip pat ramiai kaip ir ji. – Bet aš negaliu į tuos dalykus žiūrėti rimtai.

– Net ir į tai, kad pusseserė Luiza ir pusbrolis Henris patyrė baisų įžeidimą?

– Nejaugi tokie niekai kaip grafienės Olenskos vizitas pas moterį, kurią jie laiko vulgaria, galėtų juos įžeisti?

– Laiko!?

– Tarkim, jie teisūs, bet pas ją galima pasiklausyti geros muzikos ir pasilinksminti sekmadienio vakarais, kai visas Niujorkas miršta iš nuobodulio.

– Geros muzikos? Mano žiniomis, ten buvo moteris, kuri užsilipusi ant stalo traukė dainuškas – tas, kurias dainuoja tam tikrose Paryžiaus įstaigose. Jie rūkė ir gėrė šampaną.

– Na, tokių dalykų pasitaiko ir kitur, o pasaulis dar neapsivertė.

– Tikiuosi, mano mielas, kad tu neketini ginti prancūziško sekmadienio?

– Kai lankėmės Londone, mama, dažnai girdėdavau jus bambant dėl angliško sekmadienio.

– Niujorkas – ne Paryžius ir ne Londonas, – nukirto misis Arčer.

– Aišku, kad ne! – suvaitojo sūnus.

– Regis, tu nori pasakyti, jog čionykštė aukštuomenė ne tokia prašmatni. Žinoma, esi teisus, bet mes esame jos nariai, ir tie, kurie pas mus atvyksta, privalo gerbti mūsų papročius. Juoba Elena Olenska – juk ji ir sugrįžo čia norėdama pabėgti nuo anos prašmatniosios aukštuomenės gyvenimo įpročių.

Niulandas nieko neatsakė ir misis Arčer tęsė savo prakalbą:

– Aš ketinau užsidėti skrybėlaitę ir prašyti tavęs, kad drauge nuvažiuotume minutėlei pas pusseserę Luizą, – pamačiusi, kad Arčeris susiraukė, ji tarė: – Manau, galėtum jai paaiškinti, kad užsienyje, kaip pats sakei, aukštuomenė kitokia negu čia... Ten publika ne tokia išranki ir ponia Olenska galbūt nesupranta, kaip mes vertiname tokius dalykus. Juk ir pats žinai, poniai Olenskai tai išeitų tik į naudą, – su nekaltu vyliumi pridūrė ji.

– Mieloji mama, aš iš tiesų nesuprantu, kuo čia dėti mes. Hercogas važiavo su ponia Olenska pas misis Strazers, jis netgi pats atsivežė misis Strazers supažindinti su grafiene. Kai jie atvažiavo, aš kaip tik ten buvau. Jeigu fon der Leidenai nori su kuo nors susipykti, tikrasis kaltininkas yra po jų pačių stogu.

– Susipykti? Niulandai, ar esi nors kartą girdėjęs, kad pusbrolis Henris būtų su kuo nors susipykęs? Hercogas – jų svečias, be to, užsienietis. Užsieniečiai visiškai neišmano subtilybių. Kita vertus, kur galėtų jų išmokti? Bet grafienė Olenska gimė Niujorke, jai derėtų gerbti niujorkiečių jausmus.

– Na, jeigu jiems būtinai reikia aukos, aš neprieštarauju – atiduokite jiems sudraskyti ponią Olenską! – piktai šūktelėjo Arčeris. – Nesuprantu, kodėl mes su jumis turėtume atpirkti jos nuodėmes?

– O, taip, tu stoji Mingotų pusėn, – įsižeidusi papriekaištavo motina jausmingu balsu, kuris rodė, kad ji tuoj supyks.

Liūdnasis liokajus atitraukė nuo durų portjerą ir pranešė:

– Misteris Henris fon der Leidenas.

Misis Arčer paleido iš pirštų adatą ir drebančia ranka atstūmė kėdę.

– Dar vieną lempą! – riktelėjo ji išeinančiam tarnui, o Džeinė pasilenkė prie motinos pataisyti jos kyko.

Ant slenksčio išdygo misterio fon der Leideno figūra ir Niulandas Arčeris skubiai žengė pasitikti dėdės.

– Sere, mes ką tik apie jus kalbėjome, – pasakė jis. Misterį fon der Leideną ši žinia, regis, pribloškė. Jis nusimovė pirštinę, kad paspaustų ranką damoms, ir kol Džeinė stūmė jam krėslą, droviai glostinėjo savo cilindrą.

– Ir apie grafienę Olenską, – pridūrė Arčeris.

Misis Arčer išbalo.

– Ak, ji tokia žavinga moteris. Atvykau tiesiai iš jos namų, – pasakė misteris fon der Leidenas ir jo veidą vėl užliejo nesudrumsčiama ramybė. Jis atsisėdo į krėslą, senoviniu papročiu šalimais ant grindų pasidėjo cilindrą su pirštinėmis ir tęsė: – Ji turi neįtikėtiną talentą sudėlioti gėles. Buvau pasiuntęs jai gvazdikų iš Skaiterklifo ir tiesiog apstulbau. Užuot pamerkusi didžiulę puokštę, kaip daro mūsiškis sodininkas, ji šen bei ten pamėtė po kelis žiedus... Net negalėčiau paaiškinti kaip. Sužinojau apie tai iš hercogo. Jis pasakė: „Nuvažiuok ir pasižiūrėk, kaip skoningai ji apstatė savo svetainę.“ Ir tikrai. Mielai nusivežčiau pas ją Luizą, jeigu nesidėtų tokie... tokie nemalonūs dalykai.

Mirtina tyla buvo vienintelis atsakas į šį misteriui fon der Leidenui visiškai nebūdingą žodžių srautą. Misis Arčer išsitraukė iš krepšelio siuvinį, kurį ten buvo nervingai įgrūdusi, o Niulandas atsišliejęs židinio pešiojo kolibrio plunksnų širmą. Tuo metu buvo įnešta antroji lempa ir jos šviesoje jis išvydo iš nuostabos suakmenėjusią Džeinės fizionomiją.

– Matote, – tęsė misteris fon der Leidenas, bekrauje ranka, svarinama didžiulio žiedo su patrono antspaudėliu, glostinėdamas savo ilgą koją, – matote, aš užsukau padėkoti jai už nuostabų laiškelį, kurį atsiuntė man dėkodama už gėles, taip pat – bet šitai, suprantama, tik tarp mūsų – draugiškai įspėti, kad nevažinėtų su hercogu po svečius. Nežinau, ar jau girdėjote...

Misis Arčer ištempė atlaidžią šypseną.

– Argi hercogas vežiojasi ją po svečius?

– Juk žinote, kokie tie anglų ponai. Visi jie vienodi. Mudu su Luiza labai mylime savo pusbrolį, tačiau iš žmonių, pripratusių sukiotis Europos rūmuose, bergždžia tikėtis dėmesio mūsų mažutėms respublikoniškoms subtilybėms. Hercogas važiuoja ten, kur jam linksma, – misteris fon der

Leidenas nutilo, bet niekas nepratarė nė žodžio. – Beje, vakar jis, regis, buvo nuvažiavęs su grafiene pas misis Lemiuel Strazers. Silertonas Džeksonas ką tik papasakojo mums šitą kvailą istoriją. Luiza labai susikrimto. Aš nusprendžiau, kad bus daug paprasčiau tiesiog nuvažiuoti pas grafienę Olenską ir paaiškinti – žinoma, tik švelniomis užuominomis – kaip mes Niujorke vertiname kai kuriuos dalykus. Pamaniau, kad galėčiau padaryti tai labai delikačiai, nes tą vakarą, kai ji pas mus pietavo, užsiminė... leido man suprasti, jog būtų labai dėkinga už patarimus. Taip ir buvo.

Misteris fon der Leidenas apžvelgė kambarį tokia veido išraiška, kuri turėjo reikšti pasitenkinimą savimi – jeigu jis bent iš tolo sugebėtų reikšti tokias žemas aistras. Bet jo bruožai spinduliavo tik švelnų geranoriškumą, kurį pagarbiai atkartojo misis Arčer veidas.

– Ak, brangusis Henri, kokie judu abu esate mieli! Visada! Niulandas itin vertina jūsų poelgį – juk tai susiję su mieląja mūsų Mėja ir naujaisiais jo giminaičiais.

Ji metė įspėjamą žvilgsnį į sūnų ir šis pasakė:

– Taip, sere, neapsakomai vertinu. Buvau įsitikinęs, kad ponia Olenska jums patinka.

Misteris fon der Leidenas pažvelgė į jį neapsakomai romiu žvilgsniu.

– Mielasis Niulandai, aš niekada nekviečiu į savo namus žmonių, kurie man nepatinka, – tarė jis. – Taip ką tik ir pasakiau Silertonui Džeksonui. – Jis žvilgtelėjo į laikrodį ir atsistojęs pridūrė: – Tačiau manęs laukia Luiza. Šiandien anksti pietausime, nes su hercogu važiuojame į operą.

Kai įkandin svečio buvo iškilmingai užtraukta portjera, Arčerių šeimoje stojo tyla.

– O Dieve, kaip romantiška!.. – pagaliau neiškentė Džeinė. Niekas tiksliai nesuprato, kas sukėlė jos neaiškų komentarą, bet artimieji seniai liovėsi mėginę tai įspėti.

Misis Arčer atsiduso ir palingavo galvą.

– Kad tik visa tai gerai baigtųsi, – pratarė ji tokiu tonu, lyg būtų žinojusi, kad taip nenutiks. – Niulandai, šį vakarą tu privalai likti namie ir priimti Silertoną Džeksoną, nes aš tikrai nežinau, ką jam pasakyti.

– Vargšė mamytė! Bet jis neatvažiuos... – nusijuokė Arčeris ir pasilenkė norėdamas bučiniu išlyginti jos kaktoje susimetusias rūpesčio raukšles.

XI

Po poros savaičių, kai Niulandas Arčeris ramiai dykinėjo jam paskirtame advokatų kontoros „Leterbleras, Lemsonas ir Lou“ kabinete, jį pasikvietė firmos savininkas.

Senasis misteris Leterbleras, ištikimas trijų Niujorko aukštuomenės kartų patikėtinis, aiškiai sutrikęs sėdėjo prie rašomojo stalo iš raudonmedžio. Kol jis glostinėjosi trumpai pakirptas baltas it sniegas žandenas ir ranka šiaušė susitaršiusias žilas garbanas viršum iškilios kaktos, nepagarbus pavaldinys galvojo, koks jis panašus į namų gydytoją, nepatenkintą ligoniu, kurio ligos niekaip nepajėgia nustatyti.

– Maloningasis pone, – jis visada šitaip kreipdavosi į Arčerį, – pasiunčiau jūsų pakviesti norėdamas pavesti nedidelį reikalą, apie kurį šiuo metu nenorėčiau pasakoti nei misteriui Skipvortui, nei misteriui Redvudui.

Jo paminėti džentelmenai buvo du vyresnieji firmos kompanionai. Taip nuo neatmenamų laikų nusistovėjo senosiose Niujorko teisinėse įstaigose, kad visi dalininkai, kurių pavardes galėjai perskaityti firminiuose blankuose, seniausiai būdavo pasimirę, ir misteris Leterbleras, kalbant profesionalų kalba, buvo savo paties vaikaitis.

Jis atsirėmė į krėslo atkaltę, suraukė antakius ir tęsė:

– Dėl šeimyninių aplinkybių...

Arčeris pakėlė akis.

– Turiu omenyje Mingotų šeimą, – šyptelėjęs ir linktelėjęs galvą paaiškino misteris Leterbleras. – Vakar mane pasikvietė misis Menson Mingot. Jos dukraitė grafienė Olenska pageidauja iškelti savo sutuoktiniui skyrybų bylą. Man buvo perduoti kai kurie popieriai. – Jis nutilo ir pabarbeno pirštais į stalą. – Kadangi jūs neilgai trukus susigiminiuosite su šia šeima, norėčiau pasitarti... Prieš imdamasis kokių nors žygių, norėčiau apsvarstyti su jumis šį atvejį.

Arčeris pajuto, kaip kraujas plūstelėjo į smilkinius. Po vizito pas grafienę Olenską juodu matėsi tik kartą, ir tai tik Mingotų ložėje operoje. Per šį laiką jos paveikslas apčiuopiamai nublanko ir palengva pasitraukė į antrą planą, o Mėja Veland vėl užėmė jo mintyse teisėtą vietą. Po to, kai Džeinė kartą atsitiktinai užsiminė apie grafienės Olenskos skyrybas, Arčeris apie jas daugiau nieko negirdėjo ir numojo ranka į šitą istoriją kaip į nepagrįstą gandą. Pati skyrybų sąvoka teoriškai jam buvo atgrasi ne mažiau nei jo motinai, ir Arčeris buvo nepatenkintas, kad misteris Leterbleras (neabejotinai užsiundytas senosios Katerinos Mingot) taip beatodairiškai ketina įtraukti jį į šią bylą. Juk Mingotų giminėje yra užtektinai vyrų, kurie galėtų ja užsiimti, o jis dar net nepriklauso jų šeimai.

Arčeris laukė, kol vyresnysis kompanionas vėl prabils. Misteris Leterbleras atrakino stalčių ir ištraukė voką.

– Jeigu peržiūrėtumėte šituos popierius...

Arčeris susiraukė.

– Prašau atleisti, sere, bet kaip tik todėl, kad netrukus tapsiu tos šeimos nariu, norėčiau, jog pasitartumėte su misteriu Skipvortu arba su misteriu Redvudu.

Misteris Leterbleras atrodė nustebęs ir net šiek tiek įsižeidęs. Nepriimta, kad pavaldiniai atsisakytų tokių pasiūlymų.

– Sere, aš gerbiu jūsų dvejones, tačiau, man regis, šiuo atveju pasielgsite itin delikačiai, jeigu priimsite mano pasiūlymą. Juoba kad jis net ne mano, o misis Menson Mingot ir jos sūnaus. Aš mačiausi su Lavelu Mingotu ir su misteriu Velandu. Jie abu pasirinko jus.

Arčeris pajuto kylantį įniršį. Pastarąsias dvi savaites jis tarytum plaukė pasroviui, o Mėjos grožis ir šviesi prigimtis sušvelnino Mingotų pretenzijas. Bet šis senosios misis Mingot įsakymas atvėrė jam akis, kad klanas tariasi turįs teisę kažko reikalauti iš būsimojo žento, ir peršamas vaidmuo giliai jį papiktino.

– Šiuo reikalu derėtų pasirūpinti jos dėdėms, – pasakė jis.

– Jie ir pasirūpino. Klausimas jau apsvarstytas šeimoje. Jie nepritaria grafienės ketinimams, tačiau ji tvirtai laikosi savo ir nori gauti teisinį patarimą.

Arčeris patylėjo laikydamas rankoje neatplėštą voką.

– Ar ji nori vėl ištekėti?

– Manau, taip, nors pati tai neigia.

– Tai...

– Misteri Arčeri, būkite malonus, iš pradžių peržiūrėkite dokumentus. Vėliau, kai aptarsime reikalą, aš išdėstysiu jums savo nuomonę.

Arčeris nenoromis išėjo su tais nemielais dokumentais. Nuo paskutinio susitikimo su ponia Olenska jis beveik nesąmoningai plaukė pasroviui, kad nusimestų tos moters užkrautą naštą. Per valandą, kurią praleido su ja prie židinio, tarp jų užsimezgė netvarus artumas, kurį itin laiku suardė įsiveržęs hercogas Sent Ostrėjus ir misis Lemiuel Strazers. Po dviejų dienų Arčeris dalyvavo komedijoje, kurios metu grafienė atgavo fon der Leidenų malonę, ir su nemaža ironijos doze pamanė, kad damai, gebančiai su tokia nauda sau padėkoti pagyvenusiems džentelmenams už puokštę gėlių, nereikia nei slaptos paguodos, nei viešos paramos – juoba iš jaunuolio, kurio galimybės gana ribotos. Toks požiūris gerokai palengvino jo paties gyvenimą, o visos nublankusios artimųjų dorybės sužėrėjo iš naujo ir stebėtinai ryškiai. Jis negalėjo įsivaizduoti, kad Mėja, net labiausiai prispausta, galėtų skųstis dėl savo rūpesčių arba svetimiems vyriškiams žarstytų išpažintis. Dar niekada ji neatrodė Arčeriui tokia kilni ir nuostabi, kaip tą savaitę po jo vizito pas grafienę. Jis netgi nusileido jos pageidavimui neskubėti su vestuvėmis, nes Mėja įstengė surasti vienintelį argumentą, kuris galutinai jį nuginklavo.

– Juk suprantate, kad nuo tada, kai buvote dar visai maža mergaitė, jūsų tėvai galų gale visada leisdavo jums pasielgti taip, kaip norėdavote, – pasakė jis, o Mėja, žvelgdama į Arčerį savo šviesiomis akimis, tarė:

– Taip, ir būtent todėl man taip sunku atsakyti jiems dabar, kai jie gal paskutinį kartą kreipiasi į mane kaip į mažą mergaitę.

Jos lūpomis prabilo senasis Niujorkas. Šis atsakymas buvo toks, kokį jis visada norėtų girdėti iš savo žmonos. Žmogų, pripratusį kvėpuoti tyru it krištolas Niujorko oru, ne tokie skaidrūs dalykai kartais pradeda dusinti.

Skaitydamas gautus dokumentus Arčeris ne tiek praturtėjo faktiniais duomenimis, kiek pasinėrė į atmosferą, kurioje pradėjo springti ir dusti. Tai daugiausia buvo grafo Olenskio patikėtinio susirašinėjimas su prancūzų juridine kontora, kuriai grafienė buvo pavedusi sutvarkyti jos finansinius reikalus. Ten buvo ir trumputis grafo laiškas žmonai. Perskaitęs jį Arčeris atsistojo, sukišo dokumentus atgal į voką ir sugrįžo į misterio Leterblero kabinetą.

– Štai tie laiškai, sere. Jeigu pageidaujate, aš pasimatysiu su ponia Olenska, – dusliu balsu pasakė jis.

– Ačiū, ačiū jums, misteri Arčeri. Jeigu vakare esate laisvas, atvažiuokite pas mane pietų, vėliau mudu pasikalbėsime apie šį reikalą. O savo klientę gal sutiksite aplankyti rytoj.

Iš kontoros Niulandas Arčeris vėl patraukė tiesiai namo. Buvo giedras žiemos vakaras, virš namų stogų švietė nekaltas jaunas mėnulis ir Arčeris panoro pripildyti savo sielą jo tyro švytėjimo ir su niekuo nesišnekėti, kol juodu su misteriu Leterbleru po pietų liks dviese. Kitoks sprendimas buvo tiesiog neįmanomas – jis privalo pats pasimatyti su ponia Olenska, nes negalima leisti, kad svetimos akys išvystų jos paslaptį. Užuojautos banga nuplovė jo abejingumą ir apmaudą, grafienė vėl atrodė jam nelaiminga, bejėgė moteris, kurią bet kokia kaina reikia išgelbėti nuo naujų smūgių, tykojančių žiaurioje kovoje su likimu.

Arčeris prisiminė grafienės pasakojimą, kaip misis Veland prašė neminėti „nemalonių“ jos istorijos pusių, ir sudrebėjo nuo minties, kad dėl šitokio požiūrio į gyvenimą Niujorko oras ir lieka toks tyras. „Nejaugi mes – tik fariziejai?“ – pamanė jis ir nustebo, kad mėgina instinktyvų bjaurėjimąsi žmogaus niekšybe sutaikyti su taip pat instinktyvia užuojauta žmogaus silpnumui.

Pirmą kartą gyvenime Arčeris suprato, kokie primityvūs jo paties principai. Jis garsėjo kaip drąsus žmogus ir žinojo: slaptas jo ryšys su kvailute misis Torli Rašvort nebuvo toks slaptas, kad nesukurtų jam romantiško herojaus reputacijos. Tačiau misis Rašvort buvo „tam tikros rūšies moteris“ – kvaila, tuščiagarbė, slapukė, kurią kur kas labiau traukė jų santykių paslaptingumas ir pavojingumas negu jo, Arčerio, kerai ir pranašumai. Kai jis tai suvokė, vos nenumirė iš sielvarto, bet dabar ši aplinkybė jam atrodė vienintelis visos istorijos pateisinimas. Trumpai sakant, šis ryšys buvo iš tokių, per kuriuos didžiuma jo amžiaus jaunuolių peržengia ramia sąžine ir tvirtai įsitikinę, kad esama neįveikiamos bedugnės, skiriančios moteris, kurias vyriškis myli ir gerbia, nuo moterų, kurias jis turi ir kurių gailisi. Šią nuomonę uoliai palaikė jų motinos, tetos ir kitos pagyvenusios giminaitės, vieningai pritariančios misis Arčer požiūriui, kad vyriškiui „tokie dalykai“ – tik kvailiojimas, o moteriai – kažkodėl – nusikaltimas. Visos Arčerio pažįstamos pagyvenusios damos kiekvieną paikai įsimylėjusią moterį laikė begėde intrigante, o į jos nagus pakliuvusį tyraširdį naivuolį vyrą – bejėge auka. Vienintelis dalykas, kurio tokiais atvejais buvo galima griebtis – kuo greičiau įtikinti paklydėlį vesti padorią merginą, o tada jau patikėti jį saugoti žmonai. Arčeris pradėjo susivokti, kad sudėtingame Europos visuomenės gyvenime meilės problemos buvo, matyt, ne tokios paprastos ir ne taip lengvai apibrėžiamos. Turtingas, šventiškas, prabangus gyvenimas buvo daug palankesnis rastis tokioms situacijoms. Ir netgi dar sudėtingesnėms, kai iš prigimties subtili ir santūri moteris, nelemtai susiklosčius aplinkybėms, taip pat iš bejėgiškumo ir vienatvės galėjo būti priversta užmegzti santykius, kurie visuotinai priimtu požiūriu yra visiškai neleistini.

Parėjęs namo Arčeris parašė grafienei Olenskai laiškelį, kuriame prašė paskirti laiką kitą dieną ir jį priimti. Pasiuntinys greitai sugrįžo su žinia, kad rytoj ryte ji išvažiuoja praleisti sekmadienio į Skaiterklifą pas fon der Leidenus, bet šiandien po pietų jis galėtų rasti ją namie vieną. Laiškelis buvo parašytas ant suglamžyto popiergalio, nebuvo nei kreipinio, nei datos. Mintis, kad savaitgalį ji praleis karališkoje Skaiterklifo vienatvėje, Arčerį pralinksmino, bet jis tuoj pat suprato, jog būtent ten – labiau negu kur nors kitur – ji skaudžiausiai pajus šaltį, dvelkiantį nuo žmonių, kuriems neįveikiamą pasišlykštėjimą kelia visa, kas „nemalonu“.

Lygiai septintą valandą Arčeris atvyko pas misterį Leterblerą ir buvo labai patenkintas, kad turi dingstį iškart po pietų atsiprašyti ir išeiti. Iš jam patikėtų dokumentų Arčeris susidarė savo nuomonę apie visą reikalą ir nelabai troško jį aptarinėti su vyresniuoju kompanionu. Misteris Leterbleras buvo našlys ir juodu pietavo vieni, lėtai ir susikaupę, tamsiame apleistame kambaryje, ant kurio sienų kabojo pageltusios graviūros „Četemo mirtis“ ir „Napoleono vainikavimas“. Ant bufeto tarp dviejų rievėtų Šeratono dėžučių peiliams stovėjo grafinas su „Haut Brion“ ir kitas – su senu Leningo portveinu (vieno kliento dovana). Plačiai žinomas švaistūnas Tomas Leningas išpardavė portveiną likus metams ar dvejiems iki paslaptingos ir gėdingos savo mirties San Franciske, ir pastarasis įvykis aukštuomenės akyse jo šeimai užtraukė mažesnę gėdą nei vyno rūsio pardavimas.

Po aksominės austrių sriubos buvo patiekta žuvų su agurkais, po to – jauna virta kalakutė su kukurūzų blyneliais, o tada – kepta antis su serbentų drebučiais ir salierų salotos su majonezu. Misteris Leterbleras pusryčiams pasitenkindavo arbata ir sumuštiniu, užtai pietaudavo sočiai, pasiskonėdamas ir to paties reikalaudavo iš svečių. Pagaliau visas ritualas buvo atliktas, staltiesė nudengta, cigarai surūkyti. Tada misteris Leterbleras pastūmė šalin portveino taurę, atgręžė nugarą maloniai židinio ugnies šilumai ir tarė:

– Visa šeima priešinasi skyryboms. Mano galva, jie visai teisūs.

Arčeris akimirksniu stojo į priešingą stovyklą.

– Bet kodėl, sere? Jeigu kada nors buvo atvejis...

– Kokia prasmė? Ji čia, jis ten, juos vieną nuo kito skiria Atlanto vandenynas. Iš savo pinigų ji niekada negaus nė dolerio daugiau, negu jis savanoriškai jai sugrąžino – visa tai tiksliai aptarta jų pasibjaurėtinoje vedybų sutartyje. Tenykščiu požiūriu Olenskis pasielgė kilniai – galėjo palikti ją išvis be skatiko.

Arčeris tai žinojo, todėl nutylėjo.

– Jeigu neklystu, pinigai jai nėra svarbūs, – tęsė misteris Leterbleras. – Tai kurių galų, pasak jos giminaičių, šokinėti kaip varlei prieš dalgį?

Vos prieš valandą, važiuodamas pas misterį Leterblerą, Arčeris laikėsi tokios pat nuomonės, bet kai šitas įmitęs senas egoistas, kuriam buvo nuoširdžiai į viską nusispjauti, išsakė ją žodžiais, juose staiga nuskambėjo fariziejiškas balsas visuomenės, susirūpinusios vienu: kaip apsisaugoti nuo nemalonumų.

– Mano galva, apsispręsti turėtų ji pati.

– Hmm... hmm... Ar jūs suprantate, kokios bus pasekmės, jeigu ji vis dėlto nuspręs reikalauti skyrybų?

– Turite omenyje grasinimą, išsakytą jos vyro laiške? Negi tai svarbu? Tai tik gana neapibrėžtas pagiežingo niekšo kaltinimas.

– Taip, bet jeigu jis pateiks priešpriešinį ieškinį, gali kilti nemalonių šnekų.

– Nemalonių šnekų!.. – nusiviepė Arčeris.

Misteris Leterbleras dėbtelėjo į jį iš po klausiamai pakeltų antakių ir Arčeris suprato, kad visi jo mėginimai pagrįsti savo požiūrį bergždi, todėl pritarimo ženklan nusilenkė vyresniajam kompanionui.

– Skyrybos – visada nemaloni procedūra, – tęsė Misteris Leterbleras, tada kiek patylėjo ir pasitikslino: – Juk jūs pritariate?

– Žinoma, – pasakė Arčeris.

– Vadinasi, aš galiu tikėtis – ir Mingotai taip pat – kad pamėginsite atkalbėti ją nuo šito ketinimo?

– Negaliu prisiimti jokių įsipareigojimų, kol nepasimatysiu su grafiene Olenska, – netvirtai atsakė Niulandas.

– Aš jūsų nesuprantu, misteri Arčeri. Nejaugi norite susisaistyti su šeima, kuriai gresia skandalingas santuokos nutraukimo procesas?

– Nesuprantu, kaip tai susiję su mano vedybomis?

Misteris Leterbleras pastatė ant stalo taurę su portveinu ir įsmeigė į jaunesnįjį partnerį niūrų įspėjantį žvilgsnį.

Arčeris suprato, kad rizikuoja netekti suteiktų jam įgaliojimų, ir dėl kažkokios nesuprantamos priežasties ši perspektyva jo visai nepradžiugino. Ką gi, jam įpiršo tą pavedimą ir jis nepaleis jo iš rankų. Niulandui tapo aišku: jeigu jis nori išvengti tokios perspektyvos, privalo nuraminti šitą vaizduotės neturintį senį, kuris įkūnija teisinę Mingotų sąžinę.

– Nesijaudinkite, sere, nepasitaręs su jumis aš nesusisaistysiu jokiais įsipareigojimais. Tik norėjau pasakyti, kad būčiau linkęs pasilaikyti savo nuomonę, kol išklausysiu ponią Olenską.

Misteris Leterbleras linktelėjo pritardamas tokiam perdėtam, bet geriausias Niujorko tradicijas atitinkančiam atsargumui. Tada Arčeris pažvelgė į laikrodį, pasiaiškino dalykiniu susitikimu ir skubiai atsisveikino.

XII

Senamadis Niujorkas pietaudavo septintą valandą ir paprotys lankyti pažįstamus popiečio valandomis, nors ir išjuoktas Arčerio aplinkos, vis dar buvo gyvas. Niulandas perėjo Vaverlio aikštę ir neskubėdamas žingsniavo Penktąja aveniu. Ši ilga, dažniausiai sausakimša gatvė buvo visiškai tuščia, jeigu neminėsime kelių karietų, stovinčių prie Redžio Čiverso namų (kuriuose vyko pietūs hercogo garbei), ir vienišų, šiltais paltais ir šalikais apsitūlojusių pagyvenusių džentelmenų, kopiančių į rudų namų priebučius ir išnykstančių dujomis apšviestuose vestibiuliuose. Eidamas per Vašingtono skverą Arčeris pastebėjo senąjį misterį Diulaką, einantį aplankyti savo pusbrolių Dagonetų, o pasukęs už Vakarų 10-osios gatvės kampo išvydo savo kolegą misterį Skipvortą, kuris, be abejo, keliavo pas paneles Lening. Dar toliau, Penktojoje aveniu, pasirodė tamsus Boforto siluetas ryškiai apšviestų jo namo durų fone. Vyras išėjo į gatvę, sėdo į savo karietą ir nuvažiavo

nežinoma ir gana įtartina kryptimi. Šį vakarą opera neveikė, kviestinių pietų niekas nekėlė, tad Boforto kelionė, be abejo, buvo slapta. Arčeris mintyse susiejo ją su Leksingtono aveniu esančiu nameliu, ant kurio langų neseniai atsirado užuolaidos su kaspinais, ant palangių – loveliai su gėlėmis, o prie šviežiai nudažytų durų dažnai galėjai pamatyti stovinčią ir šeimininkės laukiančią geltoną it kanarėlė mis Fanės Ring karietaitę.

Anapus mažutės piramidės, kuri buvo visas misis Arčer pasaulis, plytėjo menkai ištyrinėti plotai, apgyventi dailininkų, muzikantų ir „plunksnos brolių“. Šitos netvarkingai išbarstytos žmonijos šukės niekada nerodė nė menkiausio noro užimti vietą garbiajame visuomenės statinyje. Nepaisant keistos gyvensenos, dauguma jų buvo laikomi ganėtinai respektabiliais žmonėmis, tačiau mieliau bendravo tarpusavyje. Klestėjimo metais Medora Menson savo namuose buvo įsteigusi „literatūrinį saloną“, bet jis greitai liovėsi gyvavęs, nes literatai atkakliai nenorėjo jame lankytis.

Ir kiti bandė tai daryti, o pas Blenkerius, kur šalia energingos, šnekios mamytės sukosi trys įmitusios, viskuo ją pamėgdžiojančios dukterys, galėjai sutikti Edviną Butą, Pati, Viljamą Vinterį ir Džordžą Rignoldą – naująjį aktorių, vaidinantį Šekspyro pjesėse – kai kurių žurnalų redaktorius, taip pat muzikos ir literatūros kritikus.

Misis Arčer ir jos aplinka šių žmonių šiek tiek varžėsi. Jie atrodė neįprasti ir nepatikimi, jų gyvenimuose ir jų galvose slypėjo daugybė nepermanomų dalykų. Arčerio artimieji jautė gilią pagarbą literatūrai ir menui, o misis Arčer nuolat kartojo vaikams, kad visuomenė buvo kur kas malonesnė ir subtilesnė, kai joje sukiojosi tokios garsenybės kaip Vašingtonas Irvingas, Fic-Grynas Halekas ir „Nusikaltėlio elfo“ autorius. Iškiliausi tos kartos rašytojai buvo džentelmenai. Tie niekam nežinomi žmonės, kurie juos pakeitė, gal ir išgyvena jausmus, būdingus džentelmenams, tačiau jų kilmė ir išvaizda, jų šukuosenos ir artumas operos bei dramos scenai neleido taikyti jiems jokių senajame Niujorke priimtų kriterijų.

– Kai buvau mergina, – pasakodavo misis Arčer, – mes pažinojome visus, gyvenančius tarp Artilerijos ir Kanalo gatvių. Tuo metu nuosavas karietas turėjo tik mūsų pažįstami, todėl buvo visai lengva nustatyti žmogaus vietą visuomenėje. O dabar nieko negali suprasti, aš net nemėginu.

Tik senė Katerina Menson, kuri visiškai neturėjo prietarų – priešingai, buvo kupina išsišokėliams būdingos paniekos subtiliems niuansams – būtų galėjusi nutiesti tiltą per šitą prarają, tačiau ji per visą gyvenimą neperskaitė nė vienos knygos, nežvilgtelėjo į jokį paveikslą, o muzika domėjosi tik tiek, kiek ši primindavo jai italų teatro iškilmingus vaidinimus šaunių jos pergalių Tiuilri dienomis. Bofortui, nenusileidžiančiam jai įžūlumu, gal ir būtų pavykę įvykdyti šią misiją, bet prašmatnūs jo rūmai ir šilkinėmis kojinėmis apmaustyti liokajai vargiai galėjo sukurti nevaržomą aplinką. Kita vertus, jis buvo toks pat tamsuolis kaip ir senė Mingot, be to, šventai tikėjo, kad „plunksnos brolija“ yra tik turčių pramogai, o niekas iš pastarųjų nė kartelio nepasinaudojo savo įtaka ir nė nepamėgino pakeisti jo nuomonės.

Per visą savo gyvenimą Niulandas Arčeris buvo gerai įsisąmoninęs visas šias aplinkybes ir laikė jas neatskiriama pasaulio sandaros dalimi. Žinojo, kad esama šalių, kur pažinties su dailininkais, poetais, romanistais, mokslininkais ir net su didžiais aktoriais siekiama nė kiek ne mažiau negu su hercogais. Jis dažnai bandydavo įsivaizduoti intymius vakarus, į kuriuos svečiai susirenka vien tam, kad pasiklausytų Merimė (kurio „Laiškai nepažįstamajai“ buvo viena iš mėgstamiausių jo knygų), Tekerėjaus, Brauningo ir Viljamo Moriso kalbų. Bet Niujorke tokie dalykai buvo neįmanomi, o svajoti apie tai – tik bergždžiai save erzinti. Arčeris pažinojo nemažai literatų, dailininkų ir muzikantų, susitikdavo su jais „Šimtmečio“ klube arba mažučiuose muzikos ir teatro klubuose, kurie jau pradėjo rastis Niujorke. Ten Arčeriui būdavo su jais įdomu, tuo tarpu pas Blenkerius, kur jie pakliūdavo į ekspansyvių, netvarkingai apsirengusių ir akiplėšiškai juos apžiūrinėjančių moterų

gniaužtus, jis nuobodžiaudavo. Net po itin turiningų pokalbių su Nedu Vinsetu jį kaskart apimdavo jausmas, kad jeigu jo pasaulis – ribotas ir siauras, tai ir jų – nė kiek ne platesnis, ir abu juos praplėsti bus įmanoma tik tada, kai papročiai pasieks tokį laisvumo lygį, kad tie pasauliai natūraliai susilies.

Mąstydamas apie tai jis bandė įsivaizduoti visuomenę, kurioje grafienė Olenska gyveno, kentėjo ir galbūt patyrė slaptų malonumų. Arčeris prisiminė, kaip šmaikščiai ji atsiliepė apie močiutės Mingot ir Velandų nepasitenkinimą, kad įsikūrė „bohemiškame“ kvartale, kur gyvena „plunksnos brolija“. Žinoma, giminaičius gąsdino ne tiek pavojai, kiek skurdas, tačiau į šį niuansą grafienė neatkreipė dėmesio ir manė, kad jie įsitikinę, jog literatų pasaulis gali ją sukompromituoti.

Ji pati šito nė kiek nebijojo. Knygos, netvarkingai išmėtytos svetainėje (nors buvo laikoma, kad knygoms ten – „ne vieta“), daugiausia romanai, kurstė Arčerio smalsumą negirdėtomis jam autorių pavardėmis – Polis Buržė, Hiujsmansas, broliai Gonkūrai... Galvodamas apie tai pakeliui į jos namus Arčeris dar kartą pajuto, kad grafienei kažkaip stebuklingai pavyko apversti aukštyn kojomis visą jo pasaulėvaizdį, ir jeigu jis nori padėti jai įveikti dabartinius sunkumus, privalo persiimti jos

gyvenimu, kuris buvo visiškai priešingas viskam, ką iki šiol pažinojo.

Duris jam atidarė paslaptingai besišypsanti Nastasija. Prieškambaryje ant kėdės gulėjo sabalų kailiniai, sustumtas matinio šilko cilindras su auksine monograma „D. B.“ ant pamušalo ir baltas šilkinis šalikas – daiktai, neabejotinai priklausantys Džulijui Bofortui.

Arčeris supyko – ir supyko taip smarkiai, kad jau rengėsi brūkštelėti ant savo vizitinės kortelės kelis žodžius ir išeiti. Bet prisiminė, kad laiškelyje poniai Olenskai jis iš perdėto mandagumo neužsiminė norintis pasikalbėti su ja dviese. Taigi už tai, kad ji priiminėja kitus, kaltinti nėra ką, tik save patį. Arčeris žengė į svetainę tvirtai nusprendęs parodyti Bofortui, kad šis čia nereikalingas, ir sulaukti, kol jis išeis.

Bankininkas stovėjo atsišliejęs nugara į židinio atbrailą, uždengtą senoviniu siuvinėtu takeliu, ant kurio puikavosi varinės žvakidės su bažnytinėmis gelsvo vaško žvakėmis. Išpūtęs krūtinę jis visu svoriu rėmėsi viena dideliu lakuotu batu apauta koja. Kai Arčeris įėjo į kambarį, Bofortas šypsodamasis žvelgė iš viršaus į šeimininkę, kuri sėdėjo ant sofos, stovinčios galu į židinį. Jai už nugaros buvo gėlėmis nustatytas stalas, ir orchidėjų bei azalijų, kurias Arčeris iškart atpažino esančias iš Boforto šiltnamių, fone ponia Olenska sėdėjo atsirėmusi į sofos atlošą ir parėmusi galvą iki alkūnės apnuoginta ranka plačia rankove. Vakarais damos dažniausiai priiminėdavo svečius apsivilkusios „paprastomis pietų suknelėmis“ – ankštais šilkiniais šarvais su banginio ūsais, su nėriniais aplink kuklias iškirptes ir siauromis klostytomis rankovėmis, atidengiančiomis ranką lygiai tiek, kad galėtum įžiūrėti etruskišką aukso apyrankę arba aksominį kaspiną. Tačiau ponia Olenska numojo į tradicijas ir vilkėjo ilga, laisvai krintančia raudono aksomo suknele, apkraštuota žvilgančiu juodu kailiu, kuris rėmino pasmakrę ir priekyje leidosi žemyn. Arčeris prisiminė paskutinės kelionės į Paryžių metu matytą naujo dailininko Karoliuso Diurano, kurio paveikslai sukėlė salone sensaciją, nutapytą portretą, vaizduojantį damą, vilkinčią drąsia prie kūno prigludusia suknele su kailio apykakle. Kailis karštai prikūrentoje svetainėje ir pridengtas kaklas apnuogintų rankų kaimynystėje žadino mintis apie nedorybę ir gundymą, tačiau bendras įspūdis, be abejo, buvo malonus.

– Didis Dieve – net trys dienos Skaiterklife! – garsiai ir pašaipiai sušuko Bofortas, kai Arčeris įžengė į kambarį. – Nepamirškite pasiimti visų savo kailinių ir šildytuvo.

– Kam? Nejaugi tie namai tokie šalti? – paklausė grafienė tiesdama Arčeriui kairę ranką ir tarsi leisdama suprasti, kad laukia bučinio.

– Ne, užtat šeimininkė tikrai šalta, – atsakė Bofortas ir atsainiai linktelėjo Arčeriui.

– Bet ji pasirodė man tokia gera – pati atvažiavo manęs pakviesti. Močiutė sako, kad būtinai turiu važiuoti.

– Močiutė gali sakyti ką tinkama. O aš sakau, kad bus stačiai skandalas, jeigu nedalyvausite kuklioje vakarienėje su austrėmis, kurią aš ketinau surengti sekmadienį pas Delmoniką jūsų atvažiavimo proga. Ten bus Kampaninis, Skalčis ir gyva galybė kitų įdomių žmonių.

Grafienė nukreipė abejonių pilną žvilgsnį nuo bankininko į Arčerį.

– Ak, tai išties gundo! Nuo tada, kai esu čia – jei neminėsime vakaro pas misis Strazers – nesu mačiusi nieko iš menų pasaulio.

– Apie kurią menų rūšį kalbate? Pažįstu vieną kitą dailininką, jie labai mieli žmonės, ir jeigu leisite, galiu atvesti juos čia, – drąsiai įsiterpė Arčeris.

– Dailininką? Argi Niujorke yra dailininkų? – paklausė Bofortas tokiu tonu, kurį derėjo suprasti kaip užuominą: jeigu jis neperka tų dailininkų paveikslų, vadinasi, jie nėra dailininkai. Ponia Olenska nusišypsojo savo liūdna šypsena ir kreipėsi į Arčerį:

– Būtų nuostabu. Bet aš turėjau omenyje dramos aktorius, dainininkus ir muzikantus. Mano vyras visada juos kviesdavosi į namus.

„Mano vyras“ ji pasakė tokiu tonu, tarytum šie žodžiai keltų jai ne šiurpias asociacijas, o priešingai, bemaž gailestį dėl prarastos santuokos. Arčeris pažvelgė į ją visiškai sutrikęs, stebėdamasis, ar tai veidmainystė, ar abejingumas, nes tik taip būtų galėjęs paaiškinti, kodėl grafienė taip švelniai mini praeitį ir drauge taip trokšta amžinai jos atsikratyti, kad net yra pasirengusi pastatyti ant kortos savo gerą vardą.

– Esu įsitikinusi, imprevu [netikėtas įvykis – pranc.] tik padidina malonumą, – tarė ji kreipdamasi į abu vyriškius. – Turbūt didžiulė klaida kasdien susitikinėti su tais pačiais žmonėmis.

– Šiaip ar taip, tai velniškai nuobodu – Niujorkas miršta iš nuobodulio, – suniurnėjo Bofortas. – Bet kai mėginu jus pralinksminti, jūs mane nuviliate. Tikiuosi, dar apsigalvosite. Sekmadienis – paskutinė proga pamatyti Kampaninį – kitą savaitę jis išvažiuoja į Baltimorę ir Filadelfiją, o aš užsakiau atskirą salę su Steinvėjaus fortepijonu, jis visą vakarą man dainuos.

– Kaip nuostabu! Ar leisite man pagalvoti? Rytoj ryte jums parašyčiau.

Šie žodžiai buvo ištarti labai maloniai, tačiau grafienės balse vis dėlto nuskambėjo vos juntama užuomina, kad ji laukia, kol Bofortas išeis. Šis iškart tai pajuto, bet nepratęs būti išprašomas nepajudėjo iš vietos ir suraukęs antakius nenuleido nuo jos akių.

– Kodėl ne dabar?

– Šis klausimas pernelyg rimtas, kad būtų sprendžiamas taip vėlai.

– Manote, kad jau vėlu?

Grafienė šaltai atrėmė jo žvilgsnį.

– Taip, nes man dar reikia šnektelėti su misteriu Arčeriu apie reikalus.

– Štai kaip! – burbtelėjo Bofortas. Grafienės balse neišgirdęs atsiprašymo jis gūžtelėjo pečiais, kupinas būdingos jam savikliovos paėmė grafienės ranką ir įprastu judesiu pakėlė prie lūpų. Paskui jau nuo durų šūktelėjo: – Klausykite, Niulandai, jeigu jums pavyks įtikinti grafienę pasilikti mieste, žinokite, kad taip pat esate pakviestas, – ir solidžiu, sunkiu žingsniu išėjo iš kambario.

Akimirką Arčeris pamanė, kad misteris Leterbleras įspėjo grafienę apie jo vizitą, tačiau tuoj pat nuskambėję jos žodžiai buvo tokie netikėti, kad įtikino jį klydus.

– Jūs pažįstamas su dailininkais? Sukinėjatės jų aplinkoje? – susidomėjusi paklausė ji.

– Ne. Aš nemanau, kad čia, Niujorke, esama kokios nors menininkų aplinkos, meno žmonės tesudaro plonytį sluoksnelį.

– Vis dėlto jūs domitės menu, tiesa?

– Labai. Lankydamasis Paryžiuje arba Londone niekada nepraleidžiu nė vienos parodos. Stengiuosi neatsilikti nuo laiko.

Grafienė nuleido akis į atlasinio batelio galiuką, kyšantį iš po ilgo sijono.

– Aš taip pat labai domėjausi tokiais dalykais, mano gyvenimas buvo jų kupinas. Bet dabar stengiuosi apie tai pamiršti.

– Pamiršti?

– Taip. Noriu nubraukti visą ankstesnį savo gyvenimą ir tapti tokia kaip visi čionykščiai. Arčeris paraudo.

– Jūs niekada nebūsite tokia kaip visi.

Ji kilstelėjo tiesius antakius.

– Ak, nekalbėkite taip! Jeigu žinotumėte, kaip man sunku, kad taip smarkiai skiriuosi nuo kitų!

Grafienės veidas tapo niūrus lyg tragiška kaukė. Ji palinko į priekį, grakščiomis rankomis apglėbė kelius ir nusigręžusi nuo svečio įsmeigė žvilgsnį į nežinomą tamsią tolumą.

– Aš noriu nuo viso to pabėgti, – pakartojo ji.

Arčeris patylėjo, paskui kostelėjo.

– Aš žinau. Misteris Leterbleras man sakė.

– Tikrai?

– Todėl ir atėjau. Jis paprašė... Matote, aš tarnauju toje firmoje...

Grafienė nustebusi pažvelgė į Arčerį. Jos akys nušvito.

– Norite pasakyti, kad galite man padėti? Kad galiu kalbėtis su jumis, o ne su misteriu Leterbleru? O, šitaip man bus kur kas lengviau!

Ponios Olenskos žodžiai sugraudino Arčerį. Jis suprato, kad Bofortui ji užsiminė apie reikalus tik norėdama juo atsikratyti, o priversti Bofortą trauktis – išties nemenka pergalė. Pasitenkinimas savimi suteikė Arčeriui pasitikėjimo.

– Atėjau čia tam, kad aptartume tuos reikalus, – pakartojo jis.

Ji sėdėjo tylėdama, vis dar priglaudusi galvą prie rankos, padėtos ant sofos atlošo. Jos veidas atrodė išblyškęs ir užgesęs, tarytum ryški suknelė būtų nustelbusi visas jo spalvas. Staiga Arčeriui ji pasirodė nepaprastai nelaiminga, netgi verta gailesčio.

„Dabar artėjame prie skausmingų faktų“, – pamanė jis ir pajuto, kaip jį užvaldo tas pats instinktyvus pasibjaurėjimas, dėl kurio taip dažnai smerkdavo motiną ir jos bendraamžius. Kaip retai jam tekdavo susidurti su neįprastomis aplinkybėmis! Jis net nežinojo, kokiais žodžiais apie jas kalbėti, nes atrodė,

kad visi jie tinkami tik grožinei literatūrai ir scenai. Tai, kas dabar turėjo įvykti, kėlė jo sieloje sumaištį ir drovumą – lyg berniukui.

Kiek patylėjusi ponia Olenska netikėtai paleido aistringą tiradą:

– Aš noriu būti laisva! Trokštu ištrinti visą praeitį!

– Aš suprantu jus.

Jos veidas sušvelnėjo.

– Tai jūs man padėsite?

– Visų pirma, – neryžtingai prabilo Arčeris, – man, matyt, reikėtų žinoti šiek tiek daugiau smulkmenų...

Grafienė atrodė nustebusi.

– Nejaugi jūs žinote apie mano vyrą... apie mano gyvenimą su juo?

Jis pritariamai linktelėjo.

– Tai... tai ką dar pasakoti? Argi mūsų šalyje tokie dalykai leidžiami? Esu protestantė, mūsų bažnyčia tokiais atvejais nedraudžia skirti.

– Žinoma, kad nedraudžia.

Juodu vėl nutilo. Arčerio vaizduotėje iškilo šlykščiai besivaipančio grafo Olenskio šmėkla. Vos pusės puslapio jo laiške ir slypėjo ta aplinkybė, kurią pokalbyje su misteriu Leterbleru Arčeris pavadino gana neapibrėžtu pagiežingo niekšo kaltinimu. Bet ar yra ten nors lašas tiesos? Į šį klausimą gali atsakyti tik grafo žmona.

– Aš peržiūrėjau dokumentus, kuriuos jūs perdavėte misteriui Leterblerui, – pagaliau prabilo jis.

– Ar įmanoma įsivaizduoti ką nors dar šlykštesnio?

– Ne.

Ji šiek tiek pakeitė pozą ir prisidengė ranka akis.

– Aišku, jūs žinote, kad jeigu jūsų vyras sumanytų pateikti priešinį ieškinį... kaip grasina...

– Kas tada?

– Jis gali pasakyti ką nors... ką nors nemal... ko nepageidautumėte... pasakyti viešai, taip sukeltų šnekų ir pakenktų jums, net jeigu...

– Kas „jeigu“?

– Noriu pasakyti – net jeigu tai nepagrįsta.

Ji ilgai tylėjo – taip ilgai, kad Arčeris, nukreipęs žvilgsnį nuo šešėlyje skendinčio jos veido, turėjo pakankamai laiko gerai įsidėmėti kitos jos rankos formą – tos, kuri gulėjo ant kelių, ir nuodugniai ištyrinėti ant bevardžio ir mažojo piršto užmautus tris žiedus, iš kurių nė vienas nebuvo sutuoktuvinis.

– Kaip tokie kaltinimai galėtų man pakenkti, net pareikšti viešai, kai aš jau esu čia?

Iš Arčerio lūpų jau veržėsi žodžiai: „Vargše mergaite, čia jie pakenktų kur kas labiau nei kur nors kitur!“ Bet jis pasakė ką kita – ir tokiu balsu, kuris net jo paties ausyse nuskambėjo visai kaip misterio Leterblero:

– Palyginti su pasauliu, kuriame jūs gyvenote, Niujorko visuomenė – siauras pasaulėlis. Nors gali atrodyti kitaip, jį valdo maža saujelė žmonių, kurių... kaip čia pasakius... kurių pažiūros gana senamadės.

Ji nieko neatsakė ir Arčeris tęsė:

– Mūsų pažiūros į santuoką ir skyrybas – itin senamadės.

Mūsų įstatymai skyrybas leidžia, bet papročiai – ne.

– Jokiomis aplinkybėmis?

– Hmm... jeigu moteris – netgi nuskriausta, nors ir nepriekaištingo elgesio – kelia kad ir menkiausią įtarimą, jeigu ji nors per plauką nusižengė nusistovėjusioms normoms ir šitaip suteikė dingstį... įžeidžioms insinuacijoms...

Grafienė dar žemiau nuleido galvą. Arčeris tikėjosi sulaukti nors pykčio protrūkio ar kokio pasipiktinimo šūksnio – bet nesulaukė.

Šalia jos tylutėliai tiksėjo mažutis kelioninis laikrodukas, purkštelėjusi žiežirbų spiečių perlūžo deganti pliauska. Mąsliai nuščiuvęs kambarys, regis, tyliai laukė drauge su Arčeriu.

– Taip, – galų gale sušnibždėjo ponia Olenska, – tą patį sako ir mano giminaičiai.

Jis nežymiai susiraukė.

– Visai suprantama...

– Mudviejų su jumis giminaičiai, – patikslino grafienė ir

Arčeris paraudo. – Juk netrukus jūs tapsite mano pusbroliu, – švelniai pridūrė ji.

– Tikiuosi.

– Ar jūs pritariate jų požiūriui?

Užuot atsakęs, jis atsistojo, perėjo per kambarį, įsmeigė nereginčias akis į vieną iš paveikslų, kabančių ant raudonos damasto drapiruotės, paskui neryžtingai pasuko prie grafienės. Argi galėjo pasakyti jai: „Taip, jeigu jūsų vyro užuominos turi pagrindą arba jeigu jūs negalite jų paneigti?“

– Sakykite atvirai... – netikėtai paprašė ji, pamačiusi, kad

Arčeris ketina prabilti.

Jis pažvelgė į ugnį.

– Sakau atvirai: kas atlygins jums už tai, ką galbūt – ne, iš tikrųjų – padarys bjaurios paskalos?

– Laisvė. Argi ji šito neverta?

Tą akimirką jam šmėstelėjo mintis: laiške minimas kaltinimas – pagrįstas ir ji tikisi ištekėti už savo nuodėmės bendrininko. Kaip paaiškinti jai, kad jeigu iš tikrųjų puoselėja tokius planus, valstybės įstatymai kategoriškai tai draudžia? Net įtarimo šešėlis, kad ji gali to tikėtis, sukėlė Arčeriui apmaudą ir priešiškumą.

– Tačiau jūs ir šiaip esate laisva lyg vėjas, – paprieštaravo jis. – Kas išdrįs jus paliesti? Misteris Leterbleras man sakė, kad finansiniai klausimai išspręsti...

– Taip, taip, – abejingai patvirtino grafienė.

– Tai kam šauktis ant savo galvos nesibaigiančių nemalonumų ir kančių? Pagalvokite apie laikraščius – kokie jie begėdiški! Visa tai kvaila, ribota, neteisinga, tačiau visuomenės mes nepakeisime.

– Nepakeisime, – sutiko ji, bet balsas buvo toks silpnas ir sielvartingas, kad Arčeris staiga susigėdo savo žiaurių minčių.

– Tokiais atvejais asmenybė beveik visada paaukojama vadinamajam visuomenės labui. Žmonės įsikibę laikosi įsigalėjusios tvarkos, saugančios šeimą ir ginančios vaikų, jeigu jų esama, interesus, – greitakalbe bėrė Arčeris, versdamas į krūvą visas nuvalkiotas frazes, kurios atėjo jam į galvą, ir aistringai trokšdamas pridengti jomis pasibjaurėtiną tikrovę, kurią, regis, apnuogino jos tylėjimas.

Ji aiškiai nenorėjo ar negalėjo ištarti to vienintelio žodžio, kuris būtų praskaidrinęs atmosferą, todėl Arčeris darė viską, kad ji nepamanytų, jog jis stengiasi iškvosti jos paslaptį. Verčiau jau atsargiai slysti paviršiumi, kaip priimta senajame Niujorke, negu rizikuoti atverti žaizdą, kurios jis nepajėgus užgydyti.

– Supraskite, aš privalau padėti jums pažvelgti į šias aplinkybes akimis tų žmonių, kurie švelniai jus myli: Mingotų, Velandų, fon der Leidenų, visų jūsų draugų ir saviškių. Būtų nesąžininga, jeigu nepaaiškinčiau, kaip jie vertina tokius dalykus, – jis primygtinai reikalavo, bemaž maldavo, iš paskutiniųjų stengdamasis nutiesti tiltą per žiojinčią jos tylėjimo bedugnę.

– Taip, būtų nesąžininga, – lėtai ištarė ji.

Žarijos židinyje apsitraukė pilkais pelenais, plykstelėjusi

lempa atkreipė dėmesį. Ponia Olenska atsistojo, prisuko dagtį, tada sugrįžo prie židinio ir liko stovėti. Jos poza turbūt bylojo, kad kalbėtis jie nebeturi apie ką, ir Arčeris taip pat pakilo.

– Ką gi, pasielgsiu taip, kaip jūs norite, – dusliai ištarė ji.

Arčeriui į veidą plūstelėjo kraujas. Apstulbintas tokios ūmios kapituliacijos jis negrabiai suėmė jos rankas.

– Aš... aš labai norėčiau jums padėti... – pasakė jis.

– Jūs jau ir taip man padėjote. Labos nakties, mielasis pusbroli. Arčeris pasilenkė ir prisilietė lūpomis prie jos rankų, apmirusių ir šaltų. Ji ištraukė rankas, Arčeris pasisuko į duris, išėjo į prieškambarį, blankioje dujų ragelio šviesoje susirado paltą, paskui skrybėlę ir žengė į žiemos naktį kupinas žodžių, kurių neišdrįso ištarti.

XIII

Voleko teatras lūžo nuo publikos. Buvo vaidinamas Diono Busiko „Šogrenas“. Pagrindinį vaidmenį atliko autorius, meilužius vaidino Haris Montegiu ir Ada Dias. Puikios anglų trupės populiarumas buvo pasiekęs apogėjų ir „Šogrenas“ sutraukdavo į teatrą minias žiūrovų. Galerijose susižavėjimas buvo beribis, parteryje ir ložėse sėdintieji atlaidžiai šaipėsi iš vulgaraus jausmingumo ir pigių efektų, tačiau spektakliu mėgavosi nė kiek ne mažiau.

Viena scena ypač pavergė žiūrovus – visus iki vieno, nuo parterio iki ložių: Haris Montegiu liūdnai atsisveikino su mis Dias – trumpai taręs jai „sudie“ jis ketino išeiti. Aktorė, vilkinti pilka kašmyro suknele be jokių madingų kaspinų ir papuošimų, kuri išryškina aukštą jos figūrą ir ilgomis klostėmis krinta iki žemės, stovėjo prie židinio ir žiūrėjo į ugnį. Kaklą juosiančio siauro juodo aksominio kaspino galai vinguriavo jai ant nugaros.

Kai meilužis pasuko prie durų, ji atsirėmė į židinio atbrailą ir užsidengė delnais veidą. Norėdamas paskutinį kartą į ją pažvelgti vyras tarpduryje atsigręžė, tada prisėlino prie mylimosios, pakėlęs kaspino galus juos pabučiavo ir išėjo taip tyliai, kad ji nieko nepajuto ir net nesujudėjo. Ir po šito nebylaus atsisveikinimo iškart nusileido uždanga.

Niulandas Arčeris eidavo žiūrėti „Šogreno“ tik dėl šitos scenos. Jis buvo įsitikinęs, kad Montegiu ir Ados Dias atsisveikinimo scena niekuo nenusileidžia Kruazetės ir Bresano vaidybai, kuria jis gėrėjosi Paryžiuje, arba Meidžės Robertson ir Kendalo Londone. Santūrus atsisveikinimas ir nebylus sielvartas jaudino jį kur kas labiau nei ašaringiausias rankų grąžymas.

Šį vakarą jausmingąją sceną jis išgyveno itin jautriai, nes ji priminė Arčeriui – kuo, nė pats nebūtų galėjęs pasakyti – jo atsisveikinimą su ponia Olenska po ano atviro pokalbio prieš savaitę.

Rasti kokį nors ryšį tarp šių dviejų scenų būtų taip pat sunku, kaip įrodyti jų dalyvių išvaizdos panašumą. Niulandas Arčeris tikrai negalėtų pretenduoti į romantišką jaunojo anglų aktoriaus grožį, o mis Dias buvo aukšta rudaplaukė monumentalaus sudėjimo moteris, kurios blyški, įdomiai nedaili fizionomija nė iš tolo nepriminė gyvų Elenos Olenskos bruožų. Be to, Arčeris ir ponia Olenska visai nebuvo meilužiai, išsiskiriantys spengiant širdį draskančiai tylai, o tik advokatas ir klientė, atsisveikinę pasibaigus pokalbiui, kuris advokatui paliko patį slogiausią įspūdį apie jo klientės reikalus. Tai kur slypi tasai panašumas, privertęs tankiai plakti jaunojo advokato širdį, kai šis prisiminė paskutinį jų pokalbį? Matyt, jis kažkaip susijęs su mįslingu grafienės Olenskos gebėjimu atskleisti tragiškas, sielą aitrinančias galimybes, glūdinčias kažkur anapus kasdienio gyvenimo ribų. Ji nepasakė Arčeriui nė žodelio, iš kurio jis būtų galėjęs susidaryti tokį įspūdį. Šis gebėjimas veikiau buvo jos esybės dalis, jos paslaptingos, mįslingos praeities atspindys arba joje pačioje slypinčių dramatiškų, aistringų ir neįprastų jausmų proveržis. Arčeris buvo linkęs manyti, kad atsitiktinumas ir aplinkybės žmonių gyvenime vaidina visai nereikšmingą vaidmenį, kur kas svarbesnis yra įgimtas polinkis vienaip ar kitaip pakreipti įvykius. Tokį polinkį jis iškart pajuto turint grafienę Olenską. Rami, kone pasyvi, Arčeriui ji pasirodė esanti iš tų moterų, ant kurių neišvengiamai krenta visokie likimo smūgiai, kad ir kaip ji stengtųsi jų išvengti ar nuo jų išsisukti. Turbūt aplinka, kurioje ji gyveno, buvo tokia pritvinkusi dramatiškų prieštaravimų, kad grafienės polinkis juos prisišaukti tiesiog liko nepastebėtas. Keistas grafienės nesugebėjimas stebėtis kaip tik ir įkvėpė Arčeriui įsitikinimą, kad ji buvo išgriebta iš paties sūkurio: pagal tai, kuriuos dalykus ji laiko savaime suprantamais, jis galėjo teisingai įvertinti kitus, prieš kuriuos ji maištavo.

Arčeris išėjo iš jos namų visiškai įsitikinęs, kad grafo kaltinimai tikrai nebuvo išlaužti iš piršto. Paslaptingas asmuo, šmėžavęs jo žmonos praeityje sekretoriaus pavidalu, vargu ar liko neapdovanotas už tai, kad padėjo jai pabėgti. Gyvenimas, nuo kurio ji bėgo, buvo nepakenčiamas, neapsakomas, vargiai įsivaizduojamas. Ji buvo jauna, įgąsdinta ir įvaryta į kampą – argi nėra natūralu manyti, kad atsidėkojo savo išgelbėtojui? Deja, įstatymo ir visuomenės požiūriu toks dėkingumas nusmukdė ją iki apgailėtino jos sutuoktinio lygio. Pateisindamas pasitikėjimą juo Arčeris leido grafienei šitai suprasti – taip pat ir tai, kad naivus ir geraširdis Niujorkas, kurio atlaidumo ji, be abejo, viliasi, yra tokia vietelė, kur užvis mažiausiai gali tikėtis pakantumo.

Aiškinti jai šitas subtilybes ir matyti, kaip nuolankiai ji su jomis susitaiko, Arčeriui buvo nepakenčiamai sunku. Jis jautė, kad prie grafienės jį traukia miglotas gailestis ir noras ja rūpintis. Sakytum, tylomis pripažinusi savo klaidą ji pateko jo valdžion – nors ir pažeminta, tačiau tokia miela jo širdžiai. Arčeris džiaugėsi, kad grafienė savo paslaptis atskleidė jam, o ne šaltam paniurėliui Leterblerui arba išsigandusiems savo giminaičiams. Arčeris nedelsdamas prisiėmė priedermę įtikinti

juos visus, kad grafienė atsisakė minties apie skyrybas, o jos sprendimas yra pagrįstas supratimu, koks beprasmiškas buvo jos sumanymas. Ir visi su neapsakomu palengvėjimu galės nukreipti savo žvilgsnius nuo „nemalonumų“, nes pati grafienė Olenska juos nuo jų išvadavo.

– Aš net neabejojau, kad Niulandui pavyks tai padaryti, – išdidžiai pasakė misis Veland apie savo būsimąjį žentą, o senoji misis Mingot pasikvietė jį konfidencialaus pokalbio, pagyrė už išmintį ir apmaudžiai pridūrė:

– Kvailiukė! Juk sakiau jai: kvaila vaidinti senmergę Eleną Mingot, kai nuskilo šitokia laimė – esi ištekėjusi moteris ir dar grafienė!

Visos šios aplinkybės taip ryškiai atgaivino Arčerio galvoje paskutinį jo pokalbį su ponia Olenska, kad po aktorių atsisveikinimo scenos nusileidus uždangai jo akys prisipildė ašarų ir jis atsistojo ketindamas palikti teatrą.

Išeidamas jis atsigręžė ir pamatė, kad dama, kuri ką tik buvo užvaldžiusi jo mintis, sėdi ložėje su Bofortu, Lorencu Lefertsu ir dar dviem ar trimis vyrais. Po ano vakaro Arčeris nė karo su ja nesikalbėjo, o draugijoje stengdavosi nepasilikti akis į akį. Bet dabar jų žvilgsniai susitiko, o kadangi misis Bofort taip pat jį pastebėjo ir apatišku mostu pakvietė į savo ložę, jis buvo priverstas paklusti.

Bofortas ir Lefertsas praleido jį į priekį ir, persimetęs keliais žodžiais su misis Bofort, kuri, kaip paprastai, troško likti žavi tylėdama, Arčeris atsisėdo už ponios Olenskos. Ložėje nieko daugiau nebuvo, tik misteris Silertonas Džeksonas, kuris paslaptingai kuždėjo misis Bofort apie priėmimą, aną sekmadienį vykusį pas misis Lemiuel Strazers (sklido kalbos, kad ten buvo šokama). Pasinaudojusi tuo, kad misis Bofort įsigilinusi į pasakojimą, kurio klausėsi šypsodamasi savo akinama šypsena, ir pakreipusi galvą taip, jog iš parterio būtų matyti jos profilis, ponia Olenska pasigręžė į Arčerį ir metusi žvilgsnį į sceną tyliai paklausė:

– Kaip manote, ar rytoj ryte jis atsiųs jai puokštę geltonų rožių?

Arčeris paraudo, jo širdis iš netikėtumo suspurdėjo. Jis tik du kartus lankėsi pas ponią Olenską ir abu kartus pasiuntė jai geltonų rožių – beje, abu kartus be vizitinės kortelės. Anksčiau ji neužsiminė apie gėles ir Arčeris buvo įsitikinęs, kad ji nežino, nuo ko jos. Dabar, kai ji ūmai prisiminė rožes ir susiejo jas su graudžiu atsisveikinimu scenoje, Arčerį apėmė malonus jaudulys.

– Aš taip pat apie tai pagalvojau... Norėjau išeiti iš teatro ir išsinešti širdyje šį paveikslą, – atsakė jis.

Jo nuostabai, grafienės veidas plykstelėjo tamsiu raudoniu. Ji nuleido akis į perlamutrinius žiūronus, kuriuos laikė suspaudusi pirštinėta ranka, ir luktelėjusi paklausė:

– Ką jūs veikiate, kai nėra Mėjos?

– Dirbu, – atsakė jis, šiek tiek pyktelėjęs dėl tokio klausimo.

Senu įpročiu Velandai dar praėjusią savaitę išvažiavo į Sent Ogiusteną, kur dėl tariamos misterio Velando bronchų ligos dažniausiai praleisdavo žiemos pabaigą. Misteris Velandas, geraširdis tylūnas, jokiu klausimu neturėjo savo nuomonės, užtai turėjo galybę įpročių. Vienas iš tokių – ir niekas jam nedrįsdavo prieštarauti – buvo noras, kad žmona ir duktė būtinai lydėtų jį kasmetinėse kelionėse į pietus. Šeimos židinio nedalumas buvo būtina jo dvasios pusiausvyros sąlyga. Jeigu greta nebūtų misis Veland, jis nežinotų, kur yra jo plaukų šepečiai ir kaip įsigyti pašto ženklų.

Visi šeimos nariai stačiai dievino vienas kitą, tačiau pagrindinis jų dievinimo objektas buvo misteris Velandas, ir todėl nei misis Veland, nei Mėjai niekada nešaudavo galvon išleisti jį vieną į Sent Ogiusteną, o abu sūnūs – jie buvo teisininkai ir žiemą negalėjo palikti Niujorko – visada atvažiuodavo pas jį per Velykas ir parsiveždavo namo.

Todėl net nekilo klausimas, ar Mėja turi lydėti tėvą. Mingotų šeimos gydytojo reputacija didžia dalimi buvo pagrįsta pastangomis apsaugoti jį nuo plaučių uždegimo, kuriuo misteris Velandas niekada nesirgo, ir todėl gydytojas kategoriškai reikalavo važinėti į Sent Ogiusteną. Iš pradžių buvo galvojama palūkėti ir neskelbti Mėjos sužadėtuvių, kol ji negrįš iš Floridos. Nors visa tai įvyko anksčiau, niekas nesitikėjo, kad misteris Velandas pakeis planus. Arčeris mielai būtų prisidėjęs prie keliauninkų ir praleidęs kelias savaites saulėje irstydamasis valtimi su savo sužadėtine, bet ir jį saistė nuostatos ir įpročiai. Jeigu jis – nors tarnyboje nebuvo apsivertęs darbais – sumanytų vidury žiemos paprašyti atostogų, visas Mingotų klanas apkaltintų jį lengvapėdiškumu, todėl Mėjos išvažiavimą jis priėmė nuolankiai ir jau pradėjo suprasti, kad nuolankumas – vienas iš pagrindinių vedybinio gyvenimo elementų.

Arčeris pajuto, kad ponia Olenska prisimerkusi stebi jį.

– Aš pasielgiau taip, kaip jūs norėjote... kaip patarėte, – užsikirsdama ištarė ji.

– Aaa... aš labai džiaugiuosi, – sutrikęs, kad ji prakalbo apie tai visai netinkamu laiku, atsiliepė Arčeris.

– Aš suprantu... jūs buvote teisus, – mėšlungiškai gaudydama orą tęsė grafienė, – tačiau gyvenimas kartais būna toks sunkus... toks painus...

– Taip, tikrai.

– Ir dar norėjau pasakyti, kad jūs tikrai buvote teisus ir aš esu jums labai dėkinga, – užbaigė ji ir greitai pakėlė prie akių žiūronus. Tada durys atsidarė ir jie išgirdo šaižų Boforto balsą.

Arčeris pakilo ir apleido ložę, o paskui ir teatrą.

Išvakarėse jis buvo gavęs Mėjos Veland laišką, kuriame ji – kaip buvo pratusi – tiesmukai prašė, kol jos nebus, „būti dėmesingam Elenai.“ „Ji taip Jus gerbia, taip Jumis žavisi ir, nors neparodo, tebėra labai vieniša ir nelaiminga. Man atrodo, močiutė jos nesupranta, taip pat ir dėdė Lavelas Mingotas. Jie įsitikinę, kad Elena yra kur kas labiau pasaulietiška ir mėgstanti draugiją, negu yra iš tikrųjų. Aš žinau, Niujorkas turi atrodyti jai nuobodus, nors giminaičiai man nepritaria. Man regis, ji pripratusi prie daugybės dalykų, kurių pas mus nėra: geros muzikos, dailės parodų ir garsenybių – dailininkų, rašytojų ir kitų protingų žmonių, kuriais žavitės Jūs. Močiutė niekaip negali suprasti, kad Elenai reikia ne tik kviestinių pietų ir puošnių drabužių. Aš žinau, kad Jūs – kone vienintelis žmogus Niujorke, galintis kalbėtis su ja apie tai, kas jai iš tikrųjų įdomu.“

Išmintingoji Mėja! Kaip jį sujaudino šitas laiškas! Bet Arčeris neketino vykdyti jos prašymo – visų pirma buvo labai užsiėmęs, be to, būdamas susižadėjęs visai netroško imtis ponios Olenskos globėjo vaidmens. Jis neabejojo, kad pasirūpinti savimi grafienė pajėgs kur kas geriau, nei mano naivuolė Mėja. Bofortas jau po jos kojomis, viršum jos lyg angelas sargas plevena fon der Leidenas, o kiek atokiau patogios progos lūkuriuoja kiti dūsautojai, siekiantys jos palankumo (taip pat ir Lorencas Lefertsas). Tačiau kaskart su ja pasikalbėjęs ar tik šiaip susitikęs Arčeris pajusdavo, kad Mėjos naivumas labai arti aiškiaregystės – Elena Olenska iš tikrųjų vieniša ir nelaiminga.

XIV

Vestibiulyje Arčeris susidūrė su savo draugu Nedu Vinsetu, vieninteliu iš „protingų žmonių“ (pasak Džeinės), su kuriuo kalbėdamasis mėgindavo įsiskverbti į dalykų esmę šiek tiek giliau, nei buvo priimta klube ar restoranuose.

Jau žiūrovų salėje jis atkreipė dėmesį į aptrintą Vinseto nugarą ir nuolaidžius pečius, o kartą pastebėjo, kaip šis metė žvilgsnį į Boforto ložę. Jie paspaudė vienas kitam ranką ir Vinsetas pasiūlė išgerti alaus vokiečių smuklelėje už kampo. Visai nenusiteikęs leistis į pokalbius, kurie tikrai būtų ten prasidėję, Arčeris atsisakė prisimetęs dingstimi, kad jam dar reikia padirbėti, ir Vinsetas tarė:

– Taip, padirbėti ir man būtų ne pro šalį.

Jie patraukė gatve ir veikiai Vinsetas paklausė:

– Klausykite, kas toji tamsaus gymio dama, sėdinti prašmatnioje jūsų ložėje? Jeigu neklystu, ji drauge su Bofortais. Toji, kuri į pačią širdį sužeidė jūsų draugą Lefertsą.

Pats nežinodamas kodėl Arčeris pajuto apmaudą. Kurių velnių Nedui Vinsetui parūpo Elena Olenska? O svarbiausia, kodėl jis sieja ją su Lefertsu? Vinsetui toks smalsumas visai nebūdingas, tačiau jis, šiaip ar taip, žurnalistas.

– Tikiuosi, neketinate paimti iš jos interviu? – nusijuokė jis.

– Ką gali žinoti... tačiau ne spaudai, o asmeniškai sau, – atsakė Vinsetas. – Matote, mes gyvename kaimynystėje. Gana keistas kvartalas tokiai gražuolei... Šiomis dienomis ji buvo labai meili mano sūneliui – jis vijosi kačiuką, įbėgo į jos kiemą, parkrito ir smarkiai persipjovė koją. Ta moteris atlėkė pas mus be skrybėlaitės, atnešė berniuką ant rankų, aptvarstė jam kelį ir buvo tokia gera ir žavi, kad apstulbusi mano žmona net nepaklausė, kuo ji vardu.

Arčeriui maloniai žnybtelėjo širdį. Vinseto pasakojimas nebuvo kuo nors ypatingas – bet kuri moteris su kaimynų vaiku būtų pasielgusi lygiai taip pat. Tačiau tas poelgis atskleidė tikrąją Eleną: atlėkė be skrybėlaitės, su berniuku ant rankų ir taip apstulbino vargšę misis Vinset, kad toji pamiršo paklausti, kas ji tokia.

– Tai grafienė Olenska, senosios misis Mingot dukraitė.

– Nieko sau – grafienė! – švilptelėto Nedas Vinsetas. – O aš net neįtariau, kad grafienėms nesvetimi kaimyniški jausmai. Šiaip ar taip, Mingotams jie nebūdingi.

– Dar ir kaip būdingi, tik jūs pats neleidžiate jiems tų jausmų parodyti.

– Na, gal...

Jie amžinai ginčydavosi, kodėl „protingi žmonės“ atkakliai vengia aukštuomenės, ir abu suprato, kad nėra jokios prasmės tęsti ginčą.

– Įdomu, kodėl ta grafienė įsikūrė mūsų lūšnyne? – grįžo prie savo klausimo Vinsetas.

– Todėl, kad jai nuoširdžiai nusispjauti į tai, kur ji gyvena, ir apskritai į visus mūsų aukštuomenės prietarus, – pasakė Arčeris, slapta didžiuodamasis Elenos Olenskos portretu, kurį pats nupiešė.

– Hmm... ji tikrai yra regėjusi ir geresnių laikų, – tarė Vinsetas. – Man reikia pasukti į aną gatvę. Iki pasimatymo.

Gūždamasis nuo šalčio jis perėjo į kitą Brodvėjaus pusę, o Niulandas liko stovėti ir žvelgdamas jam įkandin galvojo apie tai, ką išgirdo.

**

Tokie aiškiaregystės proveržiai Nedui Vinsetui neretai pasitaikydavo ir darė jį itin originalų. Arčeris stebėdavosi, kaip šitokią dovaną turintis vyras galėjo ramiai susitaikyti su pralaimėjimu, kai kiti jo bendraamžiai dar tebekovoja.

Jis žinojo, kad Vinsetas turi žmoną ir vaiką, bet niekada nebuvo jų matęs. Dažniausiai jie susitikdavo „Šimtmečio“ klube ar kitose žurnalistų ir menininkų pamėgtose vietose – kad ir smuklėje, į kurią Vinsetas kvietė jį išgerti alaus. Kažkada jis užsiminė Arčeriui, kad jo žmona sunkiai serga. Gal taip ir buvo, o gal varguolė stokojo saloniškumo arba vakarinių tualetų – nors veikiausiai ir vieno, ir kito. Pats Vinsetas jautė nenugalimą pasibjaurėjimą aukštuomenės ritualais. Arčeris, kuris buvo pripratęs vakarais persirengti, nes manė taip esant valyviau ir patogiau, ir kuriam niekada nešovė galvon, kad valyvumas ir patogumas – du brangiausiai kainuojantys kuklaus biudžeto punktai, Vinseto nuostatą laikė sudedamąja nuobodžios „bohemiškos“ pozos dalimi. Aukštuomenės žmonės, kurie persirenginėdavo apie tai nešnekėdami ir neskaičiavo, kiek kuris turi tarnų, atrodė jam kur kas paprastesni ir ne tokie drovūs kaip bohemos atstovai. Nepaisant šių skirtumų, su Vinsetu jam būdavo įdomu. Kaskart pastebėjęs poliesę barzdotą žurnalisto fizionomiją ir liūdnas akis Arčeris išsitraukdavo jį iš tamsaus kampo, kur šis amžinai nulįsdavo, ir užvesdavo ilgą pokalbį.

Žurnalistu Vinsetas tapo ne gera valia. Jis buvo literatas iš prigimties, bet ne laiku atėjęs į šį pasaulį, kuriam nereikėjo literatūros. Išleidęs trumpų subtilių esė rinkinį – jo leidėjai šimtą dvidešimt egzempliorių pardavė, trisdešimt išdalijo, o kitus (pagal sutartį) galų gale sunaikino, kad atlaisvintų vietą paklausesnėms prekėms – jis užmetė savo tikrąjį pašaukimą ir parsisamdė redaktoriaus padėjėju moterų savaitraščiui, spausdinusiam madas ir iškarpas pramaišiui su Naujosios Anglijos stiliaus meilės istorijomis ir nealkoholinių gėrimų reklama.

Jo sąmojų, nukreiptų į „Židinio liepsną“ (taip buvo vadinamas savaitraštis) atsargos buvo neišsenkamos, tačiau po tais juokeliais slypėjo bevaisis kartėlis, graužiantis dar neseną žmogų, kuris pamėgino laimę ir sudėjo ginklus. Jo kalbos visada priversdavo Arčerį įdėmiau pažvelgti į savo paties gyvenimą ir pajusti visą jo tuštumą, bet Vinseto gyvenimas, tiesą sakant, buvo dar tuštesnis. Ir nors intelektualiems ar smagiems pokalbiams temų netrūko, pasikeitimas nuomonėmis dažniausiai neperžengdavo melancholiško diletantiškumo rėmų.

– Įdomiausia, kad nei jūsų, nei mano gyvenimas nė velnio nevertas, – kartą pasakė Vinsetas. – Aš – nevykėlis, ir čia jau nieko nepadarysi. Galiu gaminti tik vienos rūšies prekę, bet pas mus ji neturi paklausos, ir neturės, kol aš gyvas. Tačiau jūs – laisvas ir turtingas. Kodėl jums nesiimti veiklos? Vienintelis tinkamas kelias – politika.

Arčeris atvertė galvą ir smagiai nusijuokė. Šie žodžiai akimirksniu atskleidė neperžengiamą bedugnę, skiriančią tokius žmones kaip Vinsetas nuo tokių kaip Arčeris. Aukštuomenės sluoksniuose kiekvienas žinojo, kad Amerikoje „džentelmenui nedera veltis į politiką.“ Bet Arčeris negalėjo taip tiesiai jam šito paaiškinti ir todėl atsakė išsisukinėdamas:

– Pasižiūrėkite į sąžiningo žmogaus politinę karjerą Amerikoje. Mes jiems nereikalingi.

– Kam „jiems“? Kodėl jums visiems nesusirinkus ir netapus „jais“?

Arčerio juokas virto atlaidžia šypsena. Tęsti ginčą buvo beprasmiška – visi gerai žinojo, koks likimas ištiko tą saujelę džentelmenų, kurie surizikavo savo geru vardu ir Niujorke ėmėsi savivaldybės ar valstijos lygio politinės veiklos. Laikai, kai tai buvo įmanoma, seniai praėjo: dabar šalis valdoma verteivų ir emigrantų, o padoriems žmonėms teko trauktis į sporto ar kultūros sritis.

– Kultūra! O, jeigu mūsų šalyje tokia būtų! Žinoma, šen bei ten pasitaiko želmenėlių, bet jie žūva – kaip čia tiksliau pasakius – dėl prastai išpurento dirvožemio ir trąšų stygiaus. Turiu omenyje europietiškųjų tradicijų, kurias atsivežė jūsų protėviai, liekanas. Jūs – niekinga mažuma, neturinti vadų, nedalyvaujanti konkurencinėje kovoje ir stokojanti auditorijos. Esate panašūs į ant apleisto namo sienos kabantį paveikslą, kurį būtų galima pavadinti – „Džentelmeno portretas“. Nė venas iš jūsų niekada nieko nepasieks, kol nepasiraitos rankovių ir nesukiš rankų giliai į purvą. Turite tai padaryti arba emigruoti... O Dieve, jeigu aš galėčiau emigruoti!..

Arčeris mintyse gūžtelėjo pečiais ir vėl sugrįžo prie knygų, apie kurias Vinsetas samprotaudavo, tegu ne visai užtikrintai, bet visada įdomiai. Emigruoti! Tarsi džentelmenas galėtų paprasčiausiai imti ir palikti savo gimtąją šalį! Tai lygiai taip pat neįmanoma, kaip pasiraitoti rankoves ir sukišti rankas į purvą. Džentelmenas lieka sėdėti namie ir nesikiša kur nereikia. Bet išaiškinti tai tokiam žmogui kaip Vinsetas tiesiog neįmanoma, ir todėl niujorkietiškasis literatūrinių klubų ir egzotiškų restoranų pasaulis, iš pirmo žvilgsnio primenantis kaleidoskopą, kaip reikiant papurtytas pasirodydavo esąs tik daug mažesnių matmenų dėžutė su daug vienodesniais ornamentais negu į vieną vietą surinktos Penktosios aveniu dalelytės.

**

Kitą rytą Arčeris bergždžiai daužėsi po miestą ieškodamas geltonų rožių ir pavėlavo į kontorą. Įsitikino, kad niekas to nepastebėjo, ir staiga jį apėmė neviltis – suvokė visišką savo gyvenimo tuštybę. Kodėl dabar jis ne smėlėtame Sent Ogiusteno paplūdimyje su Mėja Veland? Niekas nepuoselėjo iliuzijų, kad jis atsidavęs tarnybinėms priedermėms. Senovinėse advokatų kontorose, tokiose kaip ši, kuriai vadovavo misteris Leterbleras ir kuri daugiausia rūpinosi stambiomis žemės valdomis ir „konservatyviosiomis“ investicijomis, visada sukinėdavosi du trys jauni, turtingi ir visiškai neturintys ambicijų vyrukai. Po kelias valandas per dieną jie trindavo alkūnėmis stalus atlikdami smulkius pavedimus arba tiesiog skaitydami laikraščius. Nors visuotinai priimtu požiūriu jiems derėjo turėti tarnybą, vis dar buvo manoma, kad primityvus pelno vaikymasis žemina džentelmeną, ir teisininko profesija jam labiau tinka negu komercija. Beje, nė vienas iš tų jaunų vyrukų nesitikėjo ir net netroško pasistūmėti į priekį savo veiklos srityje ir daugelis jau pradėjo apaugti aplaidumo kerpėmis.

Nuo minties, kad ir pats baigia apsamanoti, Arčeris sudrebėjo. Žinoma, jis turėjo dar ir kitų polinkių bei pomėgių, atostogas leisdavo keliaudamas po Europą, draugavo su žmonėmis, kuriuos Mėja vadino „protingais“, ir apskritai stengėsi, kaip pats šiek tiek svajingai yra pareiškęs kalbėdamasis su ponia Olenska, „neatsilikti nuo laiko“. Tačiau į ką pavirs šis siaurutis jo gyvenimo ruoželis po vedybų? Jis pažinojo daugybę jaunų žmonių, svaigusių nuo tų pačių svajonių, – nors gal ir ne taip aistringai kaip jis, – o vėliau vyresniųjų pavyzdžiu palengva paskendusių įprastoje vienodybėje ir prabangoje.

Kontoroje jis parašė ir įdavė pasiuntiniui laiškelį poniai Olenskai, kuriame klausė, ar gali aplankyti ją vakare, ir prašė atsiųsti atsakymą į klubą. Klube jis atsakymo nerado – rytojaus dieną taip pat. Ši netikėta tyla kažkodėl neapsakomai jį užgavo, ir kitą rytą, gėlių parduotuvės vitrinoje pamatęs nuostabią geltonų rožių puokštę, jis praėjo pro šalį. Tik po poros dienų paštininkas atnešė trumputį grafienės Olenskos laiškelį. Jo nuostabai, laiškas buvo atsiųstas iš Skaiterklifo, kur, vos įsodinę hercogą į garlaivį, išvyko fon der Leidenai.

Aš pabėgau, – be jokio kreipinio pradėjo ji laišką, – kitą dieną po to, kai buvome susitikę teatre. Mano gerieji draugai mane priglaudė. Norėjau nusiraminti ir viską apsvarstyti. Jūs buvote teisus sakydamas, kad jie labai geri. Skaiterklife aš jaučiuosi visiškai saugi. Norėčiau, kad ir Jūs būtumėte čia, su mumis.

Laišką ji užbaigė įprastiniu „nuoširdžiai Jūsų“ ir nė žodžiu nepaminėjo sugrįžimo dienos.

Arčerį nustebino laiškelio tonas. Nuo ko ponia Olenska bėga ir kodėl nesijaučia saugi? Iš pradžių jis pagalvojo apie kažkokią miglotą grėsmę iš užsienio, paskiau toptelėjo mintis, kad nėra susipažinęs su jos epistoliniu stiliumi, kuris, galimas dalykas, pasižymi vaizdingomis hiperbolėmis. Moterys mėgsta perdėti, be to, angliškai grafienė kalba anaiptol ne tobulai, kartais jos sakiniai skamba kaip vertimas iš prancūzų kalbos. „Je me suis evadée“ – toks laiško sakinys gali reikšti tiesiog pageidavimą atsikratyti nuobodžių kvietimų, kas labai panašu į tiesą. Arčeris laikė grafienę įnoringa moterimi, kuriai pramogos greitai nusibosta.

Fon der Leidenai jau antrą kartą išsivežė grafienę į Skaiterklifą, ir šįkart – neapibrėžtam laikui. Arčerį tai pralinksmino. Skaiterklifo durys svečiam atsiverdavo nedažnai, o jei ir atsiverdavo, tai girgždėdamos. Nusipelniusieji tokios garbės daugių daugiausia galėjo tikėtis žvarbus savaitgalio. Paskutinį kartą lankydamasis Paryžiuje Arčeris matė puikią Labišo pjesę „Mesjė Perišono kelionė“ ir dabar prisiminė atkaklų ir nepaaiškinamą mesjė Perišono atsidavimą jaunuoliui, kurį išgelbėjo ledynuose. Likimas, nuo kurio fon der Leidenai išgelbėjo ponią Olenską, buvo beveik toks pat šiurpus, ir nors jie turėjo daugybę kitų priežasčių jausti jai simpatiją, Arčeris suprato: pagrindinė priežastis yra švelnus, bet ir kietas pasiryžimas bet kokia kaina ją išgelbėti.

Jis gerokai nusivylė sužinojęs, kad grafienė išvažiavo, ir bemaž iškart prisiminė, jog vos prieš dieną atsisakė praleisti sekmadienį pas Redį Čiversą, kelios mylios žemyn Hadsono upe nuo Skaiterklifo.

Arčeris seniai buvo persisotinęs triukšmingų Haibenko linksmybių, kai visa jų kompanija važinėdavosi rogutėmis, burinėmis rogėmis leisdavosi nuo kalnų, išsirengdavo į tolimus žygius pėsčiomis per sniegą, smagindavosi nekaltu flirtu ir dar nekaltesniais žaidimais. Iš pažįstamo londoniškio knygų prekeivio neseniai gavęs dėžę naujų knygų jis norėjo ramiai leisti sekmadienį namie, mėgaudamasis savo laimikiu. Bet dabar nuėjo į klubo biblioteką, paskubomis brūkštelėjo telegramą ir paliepė tarnui tuoj pat išsiųsti. Jis žinojo: misis Čivers nepyksta, kai jos svečių planai netikėtai pasikeičia, o „guminiame“ jos name visada atsiras tuščias kambarys.

XV

Niulandas Arčeris atvažiavo pas Čiversus penktadienį vakare, o šeštadienį sąžiningai atliko visą Haibenko savaitgalių ritualą.

Ryte su šeimininke ir kai kuriais labiausiai užsigrūdinusiais svečiais jis pasivažinėjo burinėmis rogėmis, dieną su Redžiu atliko „fermos apžiūrą“ ir puikiai įrengtose arklidėse išklausė išsamią paskaitą tema „Arkliai“, po arbatos paplepėjo prie degančio židinio su jauna mergina, kuri prisipažino, kad Arčerio sužadėtuvės sudaužė jai širdį, bet dabar degė nekantrumu pranešti jam apie savo pačios vedybinius planus, ir pagaliau apie vidurnaktį padėjo įkišti į vieno svečio lovą auksinę žuvelę, tada persirengęs plėšiku prasigavo į vienos nervingos tetulės vonios kambarį, o auštant dalyvavo pagalvių mūšyje, kuris apėmė visus namus nuo rūsio iki vaikų kambario. Sekmadienį po pusryčių jis pasisamdė dvivietes roges ir nuvažiavo į Skaiterklifą.

Visiems buvo mėginama įteigti, kad Skaiterklifo namas – itališka vila. Tie, kuriems neteko lankytis Italijoje, tuo tikėjo. Tikėjo ir kai kurie iš tų, kurie ten pabuvojo. Misteris fon der Leidenas šį namą pastatydino jaunystėje, kai sugrįžęs iš savo pirmosios kelionės po Europą susirengė vesti mis Luizą Dagonet. Tai buvo didžiulis stačiakampis medinis statinys, apmuštas dailylentėmis, nudažytas blyškiai žaliai ir baltai, su korintietišku portiku ir rievėtais piliastrais tarpulangėse. Nuo kalvelės, ant kurios jis stovėjo, link netaisyklingos formos ežerėlio su asfalto parapetu, apkėstu egzotiškų svyruoklių spygliuočių medžių, leidosi terasos, apkraštuotos baliustradomis ir urnomis visai kaip graviūroje. Dešinėje ir kairėje – garsieji gazonai be piktžolių, kuriuose šen bei ten buvo pamėtyta po vieną „pavyzdinį“ skirtingų rūšių medį. Jie driekėsi į tolį iki vešlių pievų, aptvertų įmantria ketaus tvora, o apačioje, dauboje, glaudėsi keturių kambarių akmeninis namelis, kurį pirmasis patronas pasistatydino žemėje, dovanotoje jam 1612 metais.

Lygios apsnigtos pievos ir pilko žiemos dangaus fone „itališka vila“ atrodė gana niūriai. Net vasaromis ji būdavo pasipūtusi ir patys įžūliausi margenių klombai neišdrįsdavo prisliūkinti prie grėsmingo jos fasado arčiau nei per trisdešimt pėdų. Dabar, kai Arčeris timptelėjo skambutį, ilgas skimbčiojimas nuaidėjo lyg aidas mauzoliejuje, o pagaliau pasirodęs liokajus atrodė toks nustebęs, lyg būtų ką tik prabudęs iš amžinojo miego.

Laimė, Arčeris buvo šeimininkų giminaitis, ir nepaisant netikėto apsilankymo, jam buvo maloniai pranešta, kad grafienės Olenskos nėra namie – ji prieš tris ketvirčius valandos išvykusi su misis fon der Leiden į pamaldas.

– Misteris fon der Leidenas namie, sere, – tęsė liokajus, – tačiau, man regis, jis arba dar snaudžia, arba skaito vakarykštes „Evening Post“. Šįryt, grįždamas iš bažnyčios, jis minėjo, kad po pusryčių ketina peržiūrėti tą laikraštį. Jeigu pageidaujate, sere, aš galiu prieiti prie bibliotekos durų ir pasiklausyti...

Arčeris padėkojęs pasakė, kad eis pasitikti damų, ir neslėpdamas palengvėjimo liokajus didingai užvėrė duris jam iš paskos.

Arklininkas pastatė roges arklidėje ir Arčeris per parką patraukė į vieškelį. Iki Skaiterklifo kaimelio buvo vos pusantros mylios, bet jis žinojo, kad misis fon der Leiden niekada nevaikšto pėsčiomis, todėl norėdamas sutikti ekipažą jis turi išeiti į kelią. Leisdamasis takeliu, vedančiu į vieškelį, jis pastebėjo grakščią figūrėlę su raudona pelerina. Priekyje bėgo didelis šuo. Arčeris paspartino žingsnį ir greitai šalia jo džiugiai šypsodamasi sustojo ponia Olenska.

– Ak, jūs atvažiavote! – šūktelėjo ji ir ištraukė ranką iš movos.

Su raudona pelerina ji atrodė guvi ir linksma, kaip andainykštė Elena Mingot, tad paėmęs jos ranką Arčeris nusijuokė ir pasakė:

– Atvažiavau paklausti, nuo ko jūs bėgote.

Grafienės veidas apniuko.

– Greitai pats pamatysite, – tarė ji.

Šie žodžiai sukėlė Arčeriui nerimą.

– Ar norite pasakyti, kad jus persekioja?

Gūžtelėjusi pečiais – visai kaip Nastasija – ji nerūpestingai tarė:

– Eime. Aš taip sušalau per pamokslą. Bet argi svarbu, nuo ko bėgau? Juk jūs čia ir mane apginsite.

Kraujas plūstelėjo Arčeriui į smilkinius ir jis nusitvėrė jos pelerinos krašto.

– Elena, kas atsitiko? Jūs privalote man pasakyti.

– Taip, taip, tuoj pat, bet iš pradžių bėkime lenkčių, nes mano kojos baigia prišalti prie žemės! – šūktelėjo ji ir suėmusi peleriną pasileido per sniegą, o šuo garsiai skalydamas nulėkė greta.

Akimirką Arčeris žvelgė jai įkandin žavėdamasis raudonojo meteoro plyksniais sniego fone, paskui šoko vytis, ir abu, sunkiai alsuodami ir kvatodami, susitiko prie vartelių į parką.

Elena pakėlė į jį akis ir nusišypsojo:

– Žinojau, kad atvažiuosite.

– Vadinasi, to norėjote, – apimtas beprotiškos linksmybės atsakė jis. Baltai apsnigti medžiai paslaptingai žiburiavo vaiskiame ore, ir žingsniuodami per sniegą jie abu, regis, girdėjo, kaip po kojomis gieda žemė.

– Iš kur jūs? – paklausė ponia Olenska.

Jis atsakė į jos klausimą ir pridūrė:

– Atvažiavau todėl, kad gavau jūsų laiškelį.

Ji kiek patylėjo, paskui tarė su vos juntamu šaltuku balse:

– Ar Mėja prašė, kad manimi pasirūpintumėte?

– Manęs nereikėjo šito prašyti.

– Nejaugi atrodau tokia vargšė ir bejėgė? Kokia nelaiminga jūs visi mane turbūt laikote! Užtat čionykštėms moterims, regis, niekada nieko nestinga – jos lyg angelai dausose.

– Ką turite omenyje? – tylesniu balsu paklausė Arčeris.

– Ak, neklausinėkite! Mudu kalbame skirtingomis kalbomis, – piktai atrėžė ji.

Šie žodžiai jį paveikė kaip antausis, Arčeris sustojo ir pažvelgė į ją iš viršaus.

– Tai kam čia atvažiavau, jeigu nesuprantu jūsų kalbos?

– Ak, mano drauge! – grafienė švelniai palietė jam petį ir

Arčeris maldaujamai paklausė:

– Elena, kodėl nenorite papasakoti man, kas nutiko?

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Argi dausose kada nors kas nors nutinka?

Jis nieko neatsakė ir kurį laiką juodu ėjo tylėdami.

Pagaliau ponia Olenska prabilo:

– Aš jums papasakosiu, tačiau kur, kur, kur? Šiame didžiuliame kilmingų mergelių pensionate niekas negali nė akimirką likti vienas. Visos durys – atlapos, o tarnai be perstojo neša jums tai arbatą, tai pliauską židiniui, tai laikraštį! Nejaugi visoje Amerikoje nėra namų, kur žmogus galėtų pabūti pats vienas? Jūs tokie baikštūs ir drauge tokie atviri pašaliniams žvilgsniams. Man visą laiką atrodo, lyg vėl būčiau atsidūrusi vienuolyne arba stovėčiau scenoje priešais publiką – šiurpiai mandagią publiką, kuri niekada neploja.

– Mes jums tiesiog nepatinkame! – išsprūdo Arčeriui.

Jie ėjo pro patrono namelį pritūpusiomis sienomis ir mažučiais kvadratiniais langiukais. Langinės buvo atidarytos, pro ką tik išplautus langus Arčeris pamatė židinyje degančią ugnį.

– Pažiūrėkite, namas atviras! – nusistebėjo jis.

Grafienė sustojo.

– Tik šiandien. Norėjau jį apžiūrėti, tai misteris fon der

Leidenas paliepė pakurti židinį ir atverti langines, kad ryte grįždamos iš bažnyčios galėtume čia užeiti, – ji užbėgo laipteliais ir truktelėjo duris. – Atrakintos – kaip mums pasisekė!

Užeikime, čia galėsim ramiai pasikalbėti. Misis fon der Leiden nuvažiavo į Rainebeką aplankyti senų savo tetulių ir kokią valandą niekas mūsų nepasiges.

Arčeris nusekė jai iš paskos tamsiu koridoriumi. Nuotaika, kurią paskutiniai grafienės žodžiai buvo beviltiškai sugadinę, nepaisydama sveiko proto vėl pasitaisė. Jaukus namelis atrodė lyg per stebuklą sukurtas būtent jiems. Medžiu apkaltos sienos ir varinės puošmenos žvilgėjo apšviestos didelio virtuvės židinio, kuriame dar žioravo žarijos, o viršum jo ant senovinio kablio kabojo ketaus katiliukas. Krėslai pintomis nendrinėmis sėdynėmis buvo sustatyti vienas priešais kitą prie koklių krosnies, sieninėse lentynose puikavosi Delfto porceliano lėkštės. Arčeris pasilenkė ir įmetė į ugnį pliauską.

Ponia Olenska nusisiautė peleriną ir įsitaisė krėsle. Arčeris prisišliejo prie židinio ir pažvelgė į ją.

– Dabar jūs juokiatės, bet kai rašėte man laiškelį, jautėtės nelaiminga, – pasakė jis.

– Taip, – sutiko ji ir patylėjo. – Negaliu jaustis nelaiminga, kai jūs esate čia.

– Negalėsiu ilgai būti, – atrėmė Arčeris. Kad nepasakytų nieko daugiau, jam teko taip tramdytis, jog nuo įstangos net užtirpo lūpos.

– Taip, žinoma. Bet nesu toliaregė ir gyvenu laimės akimirka.

Šie žodžiai įsivogė Arčeriui į širdį kaip pagunda. Stengdamasis užkirsti jiems kelią į savo jausmus jis priėjo prie lango ir įsispoksojo į juodus medžių kamienus sniego fone. Jam pasirodė, kad ponia Olenska taip pat pajudėjo iš vietos, ir stovėdamas nugara į ją lango stikle jis pamatė ją tarp savęs ir medžių, pasilenkusią prie ugnies su liūdna šypsena lūpose. Arčerio širdis suplazdėjo. O gal ji bėgo kaip tik nuo jo ir ieškodama progos tai pasakyti laukė, kol jie atsidurs vieni šitame kambaryje?

– Elena, jeigu aš iš tikrųjų galiu jums padėti, jeigu jūs tikrai norėjote, kad atvažiuočiau, pasakykite, kas atsitiko ir nuo ko jūs bėgote, – atkakliai kvotė jis.

Pasakė tai nepajudėjęs iš vietos, net negrįžtelėjęs pasižiūrėti į ją. Jeigu lemta, kad tai įvyktų, tegul įvyksta būtent taip – juos skiria visas kambarys, o jo akys vis dar prikaustytos prie sniego už lango.

Kol ji prabilo, praėjo ilga minutė, ir Arčeris spėjo įsivaizduoti, kaip Elena prieina prie jo iš už nugaros ir liaunomis rankomis apsiveja kaklą. Kol virpėdamas visu kūnu ir siela jis laukė šito stebuklo, jo žvilgsnis užkliuvo už sunkiais kailiniais su pakelta kailio apykakle vilkinčio vyro, kuris takeliu artėjo prie namo. Tai buvo Džulijus Bofortas.

Arčeris nusikvatojo.

Ponia Olenska pašoko, pribėgo prie jo, sugriebė jį už rankos, bet metusi žvilgsnį pro langą išbalo ir atšoko nuo jo.

– Tai štai kaip! – pašaipiai šūktelėjo Arčeris.

– Aš nežinojau, kad jis čia, – sušnibždėjo ponia Olenska.

Jos ranka vis dar tvirtai laikė Arčerio ranką, tačiau jis ištrūko, išpuolė į koridorių ir atlapojo laukujes duris.

– O, Bofortas! Užeikite. Ponia Olenska jūsų laukia, – pasakė jis.

**

Kitą rytą grįždamas į Niujorką Arčeris varginamai ryškiai vėl išgyveno paskutines akimirkas Skaiterklife. Nors Bofortas akivaizdžiai supyko aptikęs jį pas ponią Olenską, vis dėlto, kaip buvo įpratęs, nė nemirktelėjo. Dėl manieros ignoruoti tuos, kurie jam kliudo, gebantys tai pajusti žmonės patys sau pradėdavo atrodyti neregimi ir neegzistuojantys. Kai jie trise ėjo per parką, Arčerio neapleido keistas pojūtis, kad yra bekūnis, ir nors tai žeidė savimeilę, tačiau suteikė jam tariamą pranašumą viską stebėti, o pačiam likti nepastebimam.

Bofortas įžengė į namelį, kaip pratęs, atsainiai ir pasitikėdamas, tačiau šypsena nepajėgė išlyginti statmenos raukšlelės tarp antakių. Buvo visiškai aišku, kad ponia Olenska nežinojo apie jo atvykimą, nors kalbėdamasi su Arčeriu ir buvo užsiminusi apie tokią galimybę. Šiaip ar taip, išvažiuodama iš Niujorko ji tikriausiai nepasisakė Bofortui, kur važiuojanti, ir nesuprantamas jos dingimas išmušė tą vyrą iš vėžių. Aiškino atvažiavęs todėl, kad aptiko „nuostabų namelį“ – apie pardavimą dar nepaskelbta, o jis esąs toks, kokio jai reikia. Jeigu grafienė nepasiskubins, namelį kaipmat pačiups kiti. Bofortas apibėrė ją draugiškais priekaištais, kad pabėgdama kaip tik tą akimirką, kai jis surado namelį, ji paliko jį kvailio vietoje.

– Jeigu toji gudragalviška viela, per kurią galima susišnekėti, veiktų nors kiek geriau, būčiau galėjęs pranešti jums apie tai nepajudėjęs iš miesto ir dabar sėdėčiau sau klube ir skrudinčiau padus priešais židinį, užuot vaikęsis jus po sniegynus, – niurnėjo jis, tikrą apmaudą slėpdamas po apsimestiniu.

Pasinaudojusi proga Ponia Olenska prabilo apie fantastišką išradimą, kuris vieną gražią dieną suteiks žmonėms galimybę šnekučiuotis ne tik esant skirtingose gatvėse, bet netgi – neįtikėtina svajonė! – skirtinguose miestuose. Tai jiems priminė Edgarą Po, Žiulį Verną ir kitokias banalybes, kurios neišvengiamai nusprūsta nuo liežuvio net itin išsilavinusiems žmonėms, kai iš dyko buvimo jie pradeda plepėti apie išradimus, kurių realumu tikėti būtų stačiai naivu. Ši tema sėkmingai parlydėjo juos iki pat didžiojo namo.

Misis fon der Leiden dar nebuvo grįžusi. Atsisveikinęs Arčeris patraukė prie savo rogių, o Bofortas nusekė paskui grafienę Olenską vidun. Nors fon der Leidenai tikrai nebuvo neprašytų svečių mėgėjai, vis dėlto jis galėjo tikėtis būti pakviestas pietų ir nuvežtas į stotį prieš išvykstant devintos valandos traukiniui. Bet tik tiek – jiems nė į galvą nešautų, kad džentelmenas, keliaujantis be bagažo, galėtų norėt pasilikti nakvynės, o pasiūlyti ją žmogui, su kuriuo jų santykiai toli gražu nebuvo širdingi, šeimininkams būtų stačiai atgrasu.

Bofortas tai žinojo ir tikriausiai numatė, todėl tik didžiulis nekantrumas galėjo priversti jį sukarti tolimą kelią viliantis tokio menko atlygio. Jis, be abejo, persekiojo grafienę Olenską, o persekiodamas gražutes moteris Bofortas siekdavo tik vieno tikslo. Nuobodūs, bevaikiai namai seniai buvo jam pakyrėję ir šalia ilgalaikės paguodos jis nuolat ieškodavo meilės nuotykių net ir savo aplinkoje. Tai štai nuo ko bėgo ponia Olenska. Tik neaišku, ar todėl, kad jai nusibodo jo įkyrumas, ar nebuvo įsitikinusi savo pajėgumu jam pasipriešinti – žinoma, jeigu jos šnekos apie pabėgimą nebuvo tik apgavystė, o išvykimas – vien gudrus manevras.

Arčeris tuo netikėjo. Kad ir kokie trumpučiai buvo jo susitikimai su ponia Olenska, vis dėlto jam atrodė, kad išmoko skaityti jai iš veido ar bent jau iš balso, o dabar ir veidas, ir balsas išdavė apmaudą ir netgi sąmyšį dėl netikėto Boforto pasirodymo. O jeigu viskas ne taip, jeigu ji tyčia išvažiavo iš Niujorko, kad galėtų susitikti su Bofortu? Tada ji apskritai neverta dėmesio, nes susiejo savo likimą su vulgariu pašlemėku, o moteris, užmezgusi romaną su Bofortu – beviltiškai susikompromitavusi.

Ne, būtų tūkstantį kartų blogiau, jeigu ją – nors smerkė ir turbūt niekino Bofortą – būtų sužavėję pranašumai, kuriais jis išsiskyrė iš kitų vyrų: dviejų žemynų ir jų aukštuomenės pažinimas, pažintys su dailininkais, aktoriais ir kitomis įžymybėmis, panieka čionykščiams prietarams. Bofortas buvo vulgarus, jis buvo neišsilavinęs ir pasipūtęs, bet dėl gyvenimo aplinkybių ir tam tikro įgimto sumanumo įdomesnis pašnekovas už daugelį vyrų, lenkiančių jį dorove ir įtaka visuomenėje, tačiau kurių horizontas ribojosi ties Artilerijos gatve ir Centriniu parku. Ir jokia moteris, sugrįžusi iš didžiojo pasaulio, negalėtų šito skirtumo nepamatyti ir juo nesusižavėti.

Apimta pykčio ponia Olenska pasakė Arčeriui, esą juodu kalba skirtingomis kalbomis. Jaunuolis žinojo: daugeliu atvejų ji teisi. Tuo tarpu Bofortas puikiausiai suprato visas jos šnekos subtilybes ir laisvai ja šnekėjo. Jo mąstymo būdas ir kalbėjimo maniera, jo įsitikinimai buvo šiurkšti kopija to, kas taip aiškiai atsiskleidė grafo Olenskio laiške. Iš pirmo žvilgsnio šis panašumas galėjo pakenkti Bofortui grafo žmonos akyse, bet Arčeris buvo pernelyg protingas ir nemanė, kad jauną moterį, tokią kaip Elena Olenska, būtinai turėtų erzinti viskas, kas primena praeitį. Ji gali tikėti, kad bjaurisi praeitimi, tačiau dalykai, kurie viliojo ją anksčiau, gali vilioti ir dabar – net prieš jos pačios valią.

Šitaip, iš paskutiniųjų stengdamasis išlikti nešališkas, Arčeris svarstė Boforto ir jo aukos padėtį. Jis iš tikrųjų norėjo padėti grafienei, ir kartais jam atrodydavo, kad ji nieko kito ir netrokšta, tik kad jis padėtų jai.

Tą vakarą Arčeris išpakavo iš Londono atsiųstas knygas. Dėžėje buvo daugybė leidinių, kurių jis nekantriai laukė: naujausias Herberto Spencerio veikalas, neprilygstamų Alfonso Dodė apsakymų rinkinys ir romanas, pavadintas „Midlmaču“, kuris neseniai susilaukė įdomių atsiliepimų. Dėl šio malonumo Arčeris atsisakė trejų kviestinių pietų, tačiau su juslingu žinovo džiaugsmu vartydamas puslapius jis vargiai tesuprato, ką skaito, ir knygos viena po kitos krito jam iš rankų. Staiga jis paėmė eilėraščių tomelį, kurį užsisakė susigundęs pavadinimu „Gyvenimo namai“. Atsivertęs jį Arčeris paniro į tokią atmosferą, kokia kvėpuoti knygose jam dar neteko – ji buvo karšta, aitri ir drauge nenusakomai švelni, paprasčiausioms žmogiškoms aistroms suteikianti naujo nerimastingo žavesio. Visą naktį tuose stebuklinguose puslapiuose jam vaidenosi paveikslas moters, Elenos Olenskos veidu. Bet kai prabudęs ryte pažvelgė į rudus akmeninius namus kitoje gatvės pusėje, prisiminė savo rašomąjį stalą misterio Leterblero kontoroje, šeimos suolą Viešpaties Malonės bažnyčioje, valanda, praleista Skaiterklifo parke, jam pasirodė tokia pat nutolusi nuo tikrovės kaip ir naktiniai jo regėjimai.

– O Viešpatie, Niulandai, koks tu išblyškęs! – ryte geriant kavą šūktelėjo Džeinė, o misis Arčer pridūrė:

– Niulandai, mielasis, aš seniai pastebėjau, kad tu kosti. Tikiuosi, nepervargai?

Abi damos buvo įsitikinusios, kad geležiniame vyresniųjų partnerių junge jaunojo Niulando gyvenimas perpildytas ne apsakomai sunkaus triūso, o jis niekada nė nemėgino pakeisti jų nuomonės.

Kitos dvi ar trys dienos buvo kankinamai ilgos. Arčeris jautė burnoje kasdienybės kartėlį ir kartais jam atrodydavo, tarsi yra gyvas palaidotas po savo paties ateities uola. Jis nieko negirdėjo nei apie grafienę Olenską, nei apie „nuostabųjį namelį“, ir nors kartą klube buvo susitikęs Bofortą, jie tik tylomis vienas kitam linktelėjo per visto stalą. Ir tik ketvirtą vakarą grįžęs namo rado laiškelį: „Ateikite rytoj vėliau. Turiu Jums paaiškinti. Elena.“ Tik tiek.

Arčeris buvo pakviestas pietų. Šyptelėjęs iš prancūziškos sakinio konstrukcijos jis įsikišo laiškelį į kišenę. Po pietų jis išvyko į teatrą ir tik po vidurnakčio grįžęs namo vėl išsitraukė ponios Olenskos raštelį ir kelis kartus iš eilės lėtai jį perskaitė.

Atsakyti jis galėjo keleriopai. Visą naktį nesudėdamas bluosto Arčeris nuodugniai svarstė visus variantus. Ryte pagaliau apsisprendė – įsimetė į sakvojažą šiek tiek drabužių ir sėdo į garlaivį, tą dieną išplaukiantį į Sent Ogiusteną.

XVI

Kai Arčeris pagrindine smėlėta Sent Ogiusteno gatve priėjo prie misterio Velando namo ir pamatė po magnolija stovinčią Mėją, kurios plaukuose žaižaravo saulė, jis niekaip negalėjo suprasti, kodėl taip ilgai atidėliojo kelionę.

Čia buvo tiesa, tikrovė – čia jo gyvenimas, o jis, įsivaizduodamas, jog niekina beprasmius draudimus, bijojo atsiplėšti nuo savo rašomojo stalo, kad kas nors nepasmerktų dėl netinkamu laiku pasiimtų atostogų!

Išgirdęs pirmuosius Mėjos žodžius: „Niulandai, ar kas nors atsitiko?“ – jis pamanė, kad būtų kur kas „moteriškiau“, jeigu ji iškart būtų perskaičiusi jo akyse, kodėl čia atvažiavo. Bet kai atsakė: „Taip, aš pajutau, jog turiu jus pamatyti“, Mėjos veidą užliejęs džiugus nuoraudis ištirpdė šaltoką jos nuostabą ir Arčeris suprato, kaip lengvai jam bus atleista ir kaip greitai meilios šeimos šypsenos ištrins jam iš atminties švelnų misterio Leterblero nepritarimą.

Nors ir ankstyvu metu, pagrindinė gatvė nebuvo tinkama vieta širdingai sveikintis ir Arčeris svajojo likti vienudu su Mėja, kad galėtų išlieti jai savo švelnumą ir nekantrumą. Iki Velandų vėlyvų pusryčių dar buvo likusi visa valanda ir, užuot pakvietusi jį į namus, Mėja pasiūlė pasivaikščioti užmiestyje po seną apelsinmedžių giraitę. Ji visai neseniai irstėsi valtimi ir saulės spinduliai, žaidę lengvuose upės raibuliuose, regis, pagavo ją į savo auksinius tinklus. Išsitaršę plaukai žvilgėjo kaip sidabro gijos ir kontrastavo su įdegusiais skruostais, o jaunatviškai ryškiai žėrinčios akys atrodė šviesios, bemaž perregimos. Kai ji plačiu, ramiu žingsniu žengė šalia Arčerio, nesudrumsčiama

rimtimi priminė marmurinę jauną amazonę.

Įtemptiems Arčerio nervams šis reginys buvo toks pat gaivinantis kaip dangaus žydrynė ir upės tyla. Jie atsisėdo ant suoliuko po apelsinmedžiais ir Arčeris apkabinęs pabučiavo Mėją. Bučinys buvo kaip gurkšnis šalto vandens iš saulės nutvieksto šaltinio, tačiau apkabino jis, matyt, stipriau nei ketino, nes Mėjos skruostus užliejo raudonis ir ji lyg išsigandusi atšoko.

– Kas jums? – šypsodamasis paklausė Arčeris. Ji pažvelgė į jį nustebusi ir atsakė:

– Nieko.

Abu sumišo ir Mėja išlaisvino savo ranką. Tai buvo vienintelis kartas, kai Arčeris pabučiavo ją į lūpas, jeigu neprisiminsime trumpučio bučinio Boforto žiemos sode, ir jis pastebėjo, kad Mėja sunerimo ir prarado savo berniokišką šaltakraujiškumą.

– Papasakokite, ką čia veikiate, – paprašė jis, užsimetė rankas virš galvos ir prisidengdamas nuo žilpinančios saulės užsismaukė ant akių skrybėlę. Paskatinus ją kalbėti apie pažįstamus paprastus dalykus buvo patogu leisti netrukdomai sroventi savo mintims, ir Arčeris sėdėjo klausydamasis negudrios maudynių, plaukiojimų burine valtimi, jodinėjimų ir kartais šokių kuklioje svetainėje, kai uoste išmesdavo inkarą karo laivas, kronikos. Viešbutyje gyvena malonūs žmonės iš Baltimorės ir Filadelfijos, be to, trims savaitėms atvažiavo Selfridžo Merio šeima, nes Keitė neseniai persirgo bronchitu. Jie nori paplūdimyje įrengti teniso kortą, tačiau raketes turi tik Keitė ir Mėja, o kiti apskritai nėra girdėję apie tenisą.

Visa tai atima begales laiko, ji suspėjusi tik perversti ant veleninio popieriaus išspausdintą tomelį („Portugalų sonetus“), kurį Arčeris atsiuntė jai prieš savaitę, bet užtai atmintinai mokosi eilėraštį „Apie tai, kaip iš Gento į Acheną buvo atnešta gera žinia“, nes tas eilėraštis – vienas iš pirmųjų, kuriuos jai perskaitė Arčeris. Ji juokdamasi pranešė, kad Keitė Meri nė nenutuokė, jog pasaulyje esama poeto Roberto Brauningo.

Netrukus šūktelėjusi, kad metas pusryčiauti, ji pašoko ir abu nuskubėjo namus, kuriuose Velandai įsikurdavo žiemą – į senutį namelį nedažytu stogu ir neapkirpta raudonųjų snapučių gyvatvore. Misteris Velandas, tikras namisėda, vengė apšnerkštų, neturinčių elementarių patogumų Pietų viešbučių ir jo žmonai metai iš metų tekdavo pakloti nemenką sumelę ir nežmoniškomis pastangomis, pasitelkus nepatenkintus tarnus niujorkiečius ir samdytus vietinius negrus, greitosiomis sustyguoti visą ūkį.

„Daktaras reikalauja, kad vyras jaustųsi kaip namie, antraip jis nervinsis ir klimatas neis jam į naudą“ – kiekvieną žiemą aiškindavo ji kupiniems užuojautos Filadelfijos ir Baltimorės gyventojams.

Misteris Velandas, spindulingai šypsodamasis per stalą, nukrautą visokiais per stebuklą gautais delikatesais, tarė Arčeriui:

– Štai matote, mano drauge, čia mes gyvename kaip karo stovykloje. Aš sakau žmonai ir Mėjai, kad ketinu pripratinti jas prie klajokliško gyvenimo sunkumų.

Misterį ir misis Velandus ne menkiau nei jų dukterį nustebino netikėtas jaunuolio atvykimas, tačiau Arčeris susiprato paaiškinti, kad vos nesusigriebė žiauraus peršalimo, ir misteriui Velandui tokia priežastis pasirodė visai rimta, kad galėtum numoti ranka į bet kokias priedermes.

– Reikia būti itin atsargiam, ypač artėjant pavasariui, – pasakė jis ir įsikrovęs kaugę gelsvų blynelių apšlakstė juos auksaspalviu sirupu. – Jeigu būčiau buvęs apdairus, kai buvau jūsų amžiaus, dabar Mėja šoktų pokyliuose, užuot leidusi žiemas užkampyje su sunkiai sergančiu seniu.

– Tėti, man čia labai patinka, juk pats žinote. Jeigu ir Niulandas galėtų pasilikti, man čia būtų tūkstantį kartų geriau nei Niujorke.

– Niulandas turi pasilikti, kol praeis peršalimas, – rūpestingai pasakė misis Veland, o Arčeris juokdamasis pridūrė, kad nederėtų pamiršti tarnybos.

Pasikeitus telegramomis su kontora peršalimui gydyti jam pavyko gauti visą savaitę, o tai, kad misterio Leterblero atlaidumą iš dalies lėmė jo talentingo jaunesniojo partnerio taip sėkmingai sutvarkyti nemalonūs ponios Olenskos skyrybų reikalai, nušvietė visą šį reikalą švelnia ironija. Misteris Leterbleras pranešė misis Veland, kad misteris Arčeris „padarė neįkainojamą paslaugą“ visai šeimai ir senoji misis Menson Mingot yra labai patenkinta. Kartą, kai Mėja su tėvu išvažiavo pasivažinėti vienintele mieste esančia karieta, misis Veland pasinaudojo patogia proga ir palietė temą, kurios vengdavo dalyvaujant dukrai.

– Bijau, kad Elenos mąstymas visai kitoks negu mūsų. Jai buvo vos aštuoniolika, kai Medora Menson vėl išsivežė ją į Europą. Prisimenate, koks kilo šurmulys, kai savo pirmajame pokylyje ji pasirodė apsirengusi juoda suknele? Dar viena Medoros keistenybė, kuri tąkart pasirodė bemaž pranašiška! Tai įvyko mažiausiai prieš dvylika metų ir nuo tada Elena nė karto nebuvo Amerikoje. Nėra ko stebėtis, kad ji visiškai sueuropėjo.

– Bet juk Europos visuomenė nepritaria skyryboms. Grafienė Olenska buvo įsitikinusi, kad siekdama laisvės ji elgiasi pagal amerikietiškuosius principus, – tardamas jos vardą pirmą kartą po grįžimo iš Skaiterklifo Arčeris pajuto, kad rausta.

Misis Veland užjaučiamai nusišypsojo.

– Tokias pasakaites apie mus kuria užsieniečiai. Jie įsivaizduoja, kad mes pietaujame antrą valandą po vidurdienio ir skatiname skyrybas! Štai todėl man ir atrodo didžiausia kvailystė rengti iškilmingus priėmimus, kai jie atvyksta į Niujorką. Jie naudojasi mūsų svetingumu, o sugrįžę namo kartoja vis tas pačias nesąmones.

Arčeris nieko į tai neatsakė ir misis Veland kalbėjo toliau:

– Tačiau mes labai vertiname, kad jūs įtikinote Eleną atsisakyti tos minties. Nei jos močiutei, nei dėdei Lavelui to padaryti nepavyko. Jie parašė man, kad ji pakeitė savo ketinimus tik jūsų paveikta – ji ir pati taip sakė močiutei. Ji nepaprastai žavisi jumis. Vargšelė Elena visada buvo aikštinga mergaitė. Kažin, kaip toliau klostysis jos gyvenimas?

„Taip, kaip mes sumanėme, – sukosi jam ant liežuvio. – Jeigu jūs visi norite, kad Elena taptų Boforto meiluže, o ne kokio padoraus vyruko žmona, tai einate teisingu keliu.“

Įdomu, ką pasakytų misis Veland, jeigu šiuos žodžius jis būtų ištaręs garsiai? Arčeris įsivaizdavo, kaip persikreipia jos ryškūs, ramūs bruožai, kuriems gyvenimas, praleistas kovojant su juokingais sunkumais, suteikė netikro orumo. Jie vis dar išsaugojo buvusio grožio, kurį atkartojo jos duktė, pėdsakus, ir Arčeris klausė savęs, ar ir Mėjos veidui bėgant metams lemta taip sugrubti ir įgyti tokią pat nedrumsčiamo naivumo išraišką.

O ne, jis visai nenorėjo, kad Mėja paveldėtų tokį naivumą, kuris protą atriboja nuo vaizduotės, o širdį – nuo gyvenimiškos patirties!

– Esu įsitikinusi: jeigu ta baisi istorija būtų pakliuvusi į laikraščius, mano vyrui tai būtų mirtinas smūgis, – tęsė misis Veland. – Aš nesivaikau smulkmenų, nenoriu jų žinoti – taip ir pasakiau vargšelei Elenai, kai ji pamėgino apie tai prabilti. Kai ant rankų turiu sunkų ligonį, aš privalau būti linksma ir laiminga. Bet misteris Velandas buvo baisingai susikrimtęs ir kol laukėme, kaip šis reikalas išsispręs, jam kiekvieną rytą pakildavo temperatūra. Jį kaustė siaubas, kad jo mergaitė gali sužinoti, jog pasaulyje esama tokių dalykų. Bet juk ir jūs, brangusis Niulandai, jautėte tą patį. Mes visi žinojome: tada jūs galvojote apie Mėją.

– Aš visada galvoju apie Mėją, – pasakė Arčeris ir norėdamas kaip nors pabaigti pokalbį atsistojo.

Jis norėjo pasinaudoti pokalbiu su misis Veland, kad įtikintų ją pagreitinti vestuves, tačiau neįstengė sugalvoti nė vieno argumento, kuris galėtų ją paveikti, ir lengviau atsiduso pamatęs, kad prie namo privažiavo misteris Velandas su Mėja.

Liko vienintelė viltis – dar kartą pamėgint įkalbėti Mėją. Likus dienai iki išvažiavimo jis nuėjo su ja į apleistą ispanų misijos sodą. Pats sodo vaizdas žadino mintis apie europietiškus kraštovaizdžius ir Mėja, kuriai ypatingo žavesio teikė plačiabrylė skrybėlė, paslaptingu šešėliu pritemdžiusiu jos pernelyg šviesias akis, godžiai ir įdėmiai klausėsi jo pasakojimų apie Granadą ir Alambrą.

– Mes galėtume visa tai pamatyti jau šį pavasarį, o Velykas praleisti Sevilijoje, – sakė jis, tyčia didindamas reikalavimus ir vildamasis pasiekti nors šiokių tokių nuolaidų.

– Velykas Sevilijoje? Bet juk ateinančią savaitę prasideda gavėnia! – nusijuokė Mėja.

– O kodėl negalėtume susituokti per gavėnią? – paprieštaravo Arčeris, bet Mėja buvo taip sukrėsta, kad jis iškart susigriebė perlenkęs lazdą. – Žinoma, brangioji, aš pajuokavau, tačiau susituokę iškart po Velykų, balandžio gale galėtume išplaukti. Kontoroje aš viską sutvarkysiu.

Pagalvojusi apie tokią galimybę Mėja svajingai nusišypsojo, bet Arčeris suprato, kad jai visiškai pakanka svajonės. Su tokia pat išraiška ji klausėsi jo skaitomų eilėraščių apie nuostabius dalykus, kurių gyvenime niekada nebūna.

– Oi, Niulandai, prašau, tęskite – man taip patinka jūsų pasakojimai.

– Bet kodėl pasakojimai turi likti tik pasakojimais? Kodėl mums nepavertus jų tikrove?

– Bet mes taip ir padarysime, mielasis... ateinančiais metais, – nutęsė Mėja.

– Argi nenorite, kad tai įvyktų anksčiau? Nejaugi man nepavyks įkalbėti, kad tuojau pat pasiryžtumėte?

Ji nuleido galvą ir pasislėpė nuo jo po tam itin tinkamais skrybėlės kraštais.

– Kam mums dar metus tuščiai svajoti? Pažvelkite į mane, brangioji! Nejaugi nematote, kaip aš noriu, kad taptumėte mano žmona?

Akimirką ji sustingo, paskui pakėlė į jį tokias beviltiškai tyras akis, kad jis vos neatgniaužė rankos, stipriai apsivijusios jai apie liemenį. Jos žvilgsnis ūmai pasikeitė ir akių gelmėje šmėkštelėjo kažkokia nauja, mįslinga išraiška.

– Man atrodo, ne visai jus suprantu, – pasakė ji. – Galbūt... galbūt jūs nesate įsitikinęs, kad aš ir ateityje jums patiksiu?

Arčeris pašoko.

– O Viešpatie... gal... iš tiesų, nežinau! – piktai sušuko jis.

Mėja Veland taip pat atsistojo, jų žvilgsniai susitiko, ir ji, kupina moteriško orumo, Arčerio akyse tarytum ūgtelėjo. Kurį laiką abu tylėjo, lyg netikėtas pokalbio vingis būtų visiškai išmušęs juos iš vėžių. Tada ji tyliai pasakė:

– Jeigu taip nutiko... ir tarp mudviejų atsirado kažkokia kita moteris...

– Kažkokia kita moteris... tarp manęs ir jūsų?

Į jos žodžius jis atsiliepė padelsęs, sakytum, būtų sunkiai juos nugirdęs ir jam prireikė laiko pakartoti jos klausimą.

Mėja, regis, pajuto Arčerio neryžtingumą, nes toliau rutuliojo savo mintį, tik kur kas rimtesniu veidu:

– Niulandai, pasikalbėkime atvirai. Kartais man atrodo, kad jūs pasikeitėte – ypač po to, kai buvo paskelbta apie mudviejų sužadėtuves.

– Brangioji, betgi tai tikra beprotybė! – atitokęs iš apstulbimo sušuko jis.

Į šitą protrūkį ji atsakė švelnia šypsena.

– Jeigu tai beprotybė, kodėl mums apie ją nepasišnekėjus? – Mėja nutilo, tada grakščiai kilstelėjo galvą ir pridūrė: – O jeigu tai tiesa, ji mums taip pat nepakenks. Jūs labai lengvai galėjote suklysti.

Jis nuleido galvą ir ėmė tyrinėti vingrų juodą lapų šešėlį ant saulės nušviesto takelio po jų kojomis.

– Suklysti visada lengva, bet jeigu būčiau padaręs tokią klaidą, kurią turite omenyje, argi maldaučiau jus pagreitinti mudviejų vestuves?

Ji taip pat pažvelgė žemyn ir sunkiai rinkdama žodžius skėčio galiuku suardė šešėlio ornamentą.

– Taip, – pagaliau prabilo ji, – gal norėjote tą istoriją užbaigti visiems laikams – juk kartais ir taip daroma.

Nesudrumsčiamas Mėjos tyrumas išgąsdino Arčerį ir privertė įtarti ją abejingumu. Po skrybėle jis matė blyškų profilį ir švelniai virpančias šnerves virš ryžtingai sučiauptų lūpų.

– Ką tai reiškia? – paklausė jis, vėl atsisėdo ant suoliuko ir pasistengęs nutaisyti žaismingą veidą žvilgtelėjo į Mėją.

Ji taip pat atsisėdo ir tarė:

– Jūs neturėtumėte manyti, kad merginos išmano tik tiek, kiek įsivaizduoja jų tėvai. Jos žiūri, stebi, jos jaučia ir mąsto. Ir gerokai anksčiau, negu pasakėte man, kad jums patinku, aš žinojau, jog buvo kita moteris, kuri jus domino – prieš dvejus metus Niuporte visi vien apie tai ir kalbėjo. Kartą per šokius aš pamačiau jus abu sėdinčius verandoje, o kai ji grįžo vidun, jos veidas buvo toks liūdnas, kad man jos pagailo. Prisiminiau apie tai daug vėliau, jau po mūsų sužadėtuvių.

Mėjos balsas pritilo, virto kone šnabždesiu, ji vis gniaužė rankas, laikančias skėtį. Jausdamas neapsakomą palengvėjimą Arčeris palietė jas delnu.

– Mieloji mano mergaite, tai štai ką jūs turėjote omenyje!

Ak, jeigu žinotumėte tiesą!

Mėja greitai kilstelėjo galvą.

– Vadinasi, yra tiesa, kurios aš nežinau?

Neatitraukdamas rankos Arčeris tarė:

– Turiu galvoje tiesą apie tą seną istoriją, kurią paminėjote.

– Apie tai aš ir noriu žinoti, Niulandai – privalau sužinoti. Aš negalėčiau būti laiminga jausdama, kad kažkam sukėliau skausmo, kažką nuskriaudžiau. Norėčiau to paties tikėtis ir iš jūsų. Koks bus mudviejų gyvenimas, jeigu kursime jį ant tokių pamatų?

Mėjos veido išraiška tapo tokia tragiškai drąsi, kad Arčeris buvo pasirengęs kristi jai po kojomis.

– Seniai norėjau jums šitai pasakyti... Seniai norėjau jums pasakyti, kad jeigu du žmonės tikrai myli vienas kitą... mano galva, gali susiklostyti tokios aplinkybės, kad jie privalo... privalo pasipriešinti visuomenės nuomonei. Ir jeigu jaučiate, kad esate saistomas kokio nors pažado... pažado moteriai, apie kurią mudu kalbėjome... ir jeigu įmanoma kaip nors... kaip nors tą pažadą įvykdyti... net jeigu ji išsiskirtų... Niulandai, nepalikite jos dėl manęs!

Nuostabą, kuri apėmė jį supratus, kad jos baimes sukėlė tas tolimas, seniai praeitin nuslinkęs epizodas su misis Torli Rašvort, pakeitė susižavėjimas Mėjos kilnumu. Požiūris, taip įžūliai atmetantis visuotinai priimtas nuostatas, buvo toks neįtikimas, kad jeigu Arčeris nebūtų turėjęs kitų neatidėliotinų rūpesčių, būtų visiškai sutrikęs tokio stebuklo akivaizdoje – tik pamanykite, Velandų duktė įkalbinėja jį vesti buvusią meilužę! Tačiau jam vis dar svaigo galva nuo minties apie prarają, kurios pakraščiu jie vaikštinėja, ir jis dar kartą maldingai nusilenkė prieš mergautinius sielvartus.

Kurį laiką Arčeris negalėjo ištarti nė žodžio, paskiau prabilo:

– Nėra jokių pažadų, jokių įsipareigojimų, kuriuos turite omenyje. Šie dalykai kur kas sudėtingesni negu atrodo... Bet tai nesvarbu... Aš lenkiu galvą prieš jūsų kilnumą, nes į šiuos dalykus žiūriu taip pat kaip ir jūs... Manau, jog kiekvieną tokį atvejį reikia vertinti atskirai... nepaisant kvailų nuostatų... Noriu pasakyti, kad kiekvienos moters teisė į laisvę... – Ūmai jis nutilo išsigandęs, kur nuvedė jo paties mintys, ir su šypsena žvelgdamas į Mėją pridūrė: – Kadangi jūs visa tai suprantate, gal ženkime dar žingsnį toliau ir pamatysime, kaip beprasmiška paklusti kitokiai tų pačių nuostatų formai. Jeigu tarp mudviejų niekas nestovi, argi tai nėra argumentas paspartinti mudviejų vestuves, užuot jas atidėliojus?

Mėja pakėlė į jį džiaugsmu užsiplieskusį veidą ir Arčeris pamatė, kad jos akis užplūdo laimės ašaros. Bet jau po akimirkos išdidų moters didybės jausmą pakeitė baugštus jaunutės merginos bejėgiškumas ir Arčeris suprato, kad visa Mėjos drąsa ir energija nukreipta tik į kitus. Giliai įkaltas santūrumas neleido išsiduoti, kiek pastangų jai kainavo tie žodžiai, ir išgirdusi naujus jo maldavimus ji iškart sugrįžo pirmykštėn būsenon – taip pernelyg įsisiautęs vaikas ieško išsigelbėjimo motinos glėbyje.

Arčeriui pristigo dvasios toliau įkalbinėti – jį labai nuliūdino, kad pradingo nepažįstama būtybė, metusi į jį trumputį žvilgsnį iš perregimų Mėjos akių gelmės. O Mėja, regis, pajuto jo nusivylimą, tačiau neišmanė, kaip jį sušvelninti, todėl jie abu pakilo ir patraukė namo.

XVII

– Kai buvai išvykęs, tavo giminaitė grafienė aplankė mamą, – pranešė Džeinė broliui vakare, kai jis sugrįžo.

Arčeris pietavo namie su motina ir seserimi. Jis nustebęs pakėlė akis ir pamatė, kad misis Arčer sėdi demonstratyviai įbedusi žvilgsnį į savo lėkštę. Nutolusi nuo visuomenės misis Arčer visai negalvojo, kad visuomenė dėl to turėtų ją pamiršti, ir Niulandas suprato, kad jo nustebimas dėl grafienės Olenskos apsilankymo gerokai ją supykdė.

– Ji vilkėjo juodą aksominį polonezą [polonezas – 19 a. moterų apdaras, kurį sudaro prigludęs korsažas, prašmatnus sijonas ir ant viršaus vilkimas laisvai krintantis apsiaustas – vert.] su juodo gintaro sagomis ir turėjo mažutę beždžionės kailio movą. Dar nė karto nemačiau jos taip prašmatniai apsirengusios, – tęsė Džeinė. – Atvažiavo viena, sekmadienį dieną – laimė, svetainėje kūrenosi židinys. Ji turėjo tą naujamadį dėklą vizitinėms kortelėms. Sakė, kad nori su mumis susipažinti, nes tu padarei jai labai daug gera.

– Ponia Olenska visada taip kalba apie savo draugus, – nusijuokė Niulandas. – Ji jaučiasi laiminga, kad vėl yra tarp saviškių.

– Taip, ji šitaip ir pasakė, – patvirtino misis Arčer. – Man atrodo, ji džiaugiasi sugrįžusi.

– Tikiuosi, mama, ji jums patiko. Misis Arčer sučiaupė lūpas.

– Ji tikrai iš visų jėgų stengiasi padaryti malonų įspūdį, net kai lanko senę.

– Mama įsitikinusi, kad ji nėra atlapaširdė, – įsiterpė Džeinė ir pažvairavo į brolį.

– Tai vis tos senamadės mano pažiūros, o mano idealas – mūsų mieloji Mėja, – paprieštaravo misis Arčer.

– Taip, jiedvi visai nepanašios, – pasakė jos sūnus.

**

Išvykdamas iš Sent Ogiusteno Arčeris gavo daugybę įpareigojimų. Turėjo sutvarkyti kai kuriuos reikalus su misis Mingot ir, praėjus porai dienų po sugrįžimo, jis susirengė jos aplankyti.

Senė priėmė jį neįprastai maloniai. Ji buvo labai dėkinga, kad Arčeris įtikino grafienę Olenską atsisakyti skyrybų, o kai jis pasipasakojo, kaip be leidimo išmovė iš kontoros ir nudūmė į Sent Ogiusteną, nes panoro pamatyti Mėją, tik sušnarpštė, suliulėjo visu riebiu kūnu ir putlia ranka paglostė jam kelį.

– Aha, vadinasi, šokote stačia galva? Augusta ir Velandas, žinoma, nutaisė rūgščią miną ir apsimetė, kad atėjo pasaulio pabaiga. Bet meilutė Mėja, toji tai jau tikrai suprato, kas ir kaip!

– Tikiuosi, tačiau mano pageidavimui ji nepritarė.

– Nejaugi? O ko jos prašėte?

– Norėjau išgauti jos pažadą, kad vestuvės įvyks balandį. Kam mums prarasti dar ištisus metus?

Misis Mingot apsimetė, kad susigėdo. Ji suraukė savo mažą burnikę ir žybtelėjo vylingomis akytėmis.

– Atsiklauskite mamos ir taip toliau? Įprasta istorija. Ak, jau tie Mingotai – visi jie vienodi. Visą gyvenimą eina pramintu keliuku, ir pamėginkite įkalbėti iš jo išsukti. Kai statydinau šitą namą, galėjai pamanyti, kad išsikraustau į Kaliforniją. Girdi, niekas niekada nėra statęs toliau Keturiasdešimtosios gatvės. Kaipgi, sakiau aš, tikrai nestatė. Nestatė ir toliau Artilerijos gatvės, kol Kolumbas nebuvo atradęs Amerikos. Ne, ne, nė vienas jų nenori išsiskirti iš visų, šito jie bijo kaip maro. Ak, mielasis misteri Arčeri, aš esu, ačiū Dievui, tik vulgarioji Spaiser, tačiau iš visų mano vaikų ir vaikaičių į mane nenusidavė nė vienas, išskyrus mažylę Eleną. – Vis dar žybčiodama akimis ji nutilo ir, kaip būdinga seniems žmonėms, nei iš šio, nei iš to staiga paklausė: – O kodėl jūs nevedėte mažylės Elenos?

– Jau vien todėl, kad jos čia nebuvo, – nusijuokė Arčeris.

– Taip, juo labiau gaila. O dabar per vėlu, jos gyvenimas baigtas, – misis Mingot lūpomis kalbėjo šaltakraujiškai geraširdė senatvė, berianti žemes ant jaunų vilčių kapo.

Arčeriui tapo nejauku ir jis paskubomis tarė:

– Misis Mingot, ar galiu paprašyti, kad užtartumėte už mane žodelį prieš Velandus? Tos ilgos sužadėtuvės – ne man.

Senė Katerina apdovanojo jį spindulinga šypsena.

– Taip, matau, matau. Labai jau jūs greitas. Vaikystėje turbūt reikalaudavote, kad prie stalo būtumėte aptarnautas pats pirmas, – ji užvertė galvą, nusikvatojo, ir gausybė pagurklių suliūliavo kaip bangos. – O štai ir Elena!

Jai už nugaros prasiskleidė portjeros ir į kambarį šypsodamasi įžengė ponia Olenska. Jos veidas atrodė gyvybingas ir švytėjo laime. Pasilenkusi ji pabučiavo močiutę, o tada nesivaržydama ištiesė ranką Niulandui.

– O aš kaip tik jam sakau: kodėl jūs nevedėte mano mažosios Elenos?

Vis dar šypsodamasi ponia Olenska žvilgtelėjo į Arčerį.

– Ir ką gi jis atsakė?

– Ak, mieloji, išsiaiškink tai pati. Jis buvo išvykęs į Floridą pasimatyti su savo sužadėtine.

– Taip, aš girdėjau, – ponia Olenska nenuleido nuo Arčerio žvilgsnio. – Aplankiau jūsų mamytę, nes norėjau sužinoti, kur pradingote. Pasiunčiau jums laiškelį ir negavusi atsakymo išsigandau, ar nebūsite susirgęs.

Arčeris kažką sumurmėjo apie netikėtą išvykimą, skubėjimą ir apie tai, kad ketino parašyti jai iš Sent Ogiusteno.

– O atsidūręs ten, žinoma, iškart apie mane pamiršote, – ji žvelgė į jį linksmai šypsodamasi, gal norėdama parodyti, kad jai tai nelabai svarbu.

„Jeigu vis dar esu jai reikalingas, ji nusprendė man to neparodyti“, – užgautas jos tono pamanė Arčeris. Jis norėjo padėkoti jai už apsilankymą pas motiną, tačiau, stebimas klastingų pramotės akių, jautėsi sukaustytas ir žodžiai strigo gerklėje.

– Tu tik pažiūrėk į jį – taip nekantrauja vesti, kad pabėgo iš darbo negavęs leidimo, išdūmė atsiklaupęs ant kelių maldauti kvailos mergiūkštės! Štai kas yra meilė! Lygiai taip gražuolis Bobas Spaiseris išsivežė vargšę mano mamytę. Bet dar nespėjusi atjunkyti manęs nuo krūties ji jau buvo jam nusibodusi, nors aš gimiau aštuonių mėnesių! Bet jūs, jaunuoli, juk ne Spaiseris – ir mūsų visų, ir Mėjos laimei. Vienai tik vargšelei Elenai palikimo kliuvo valkatiškas jo kraujas, visi kiti – pavyzdingi Mingotai! – su panieka šūktelėjo senė.

Arčeris pastebėjo, kad ponia Olenska, atsisėdusi greta močiutės, vis dar įdėmiai jį tyrinėja. Pagyvėjimas jos akyse išblėso ir ji neapsakomai švelniai tarė:

– Močiute, aš manau, mums pavyks įkalbėti Velandus pasielgti taip, kaip jis nori.

Susirengęs išeiti ir spausdamas ponios Olenskos ranką Arčeris pajuto, kad ji laukia iš jo užuominos apie laiškelį, likusį be atsako.

– Kada galėsiu vėl jus pamatyti? – paklausė jis, kai ji palydėjo jį iki kambario durų.

– Kada tik pageidaujate, bet jeigu norite dar kartą apsilankyti mano namuke, pasiskubinkite. Kitą savaitę aš persikraustau. Mintis apie valandas, praleistas lempos apšviestoje žemutėje svetainėje, skaudžiai žnybtelėjo Arčeriui širdį. Kad ir kokios trumpos buvo tos valandos, su jomis siejosi daugybė prisiminimų.

– Rytoj vakare?

– Gerai, bet ankstėliau, nes aš važiuosiu į svečius.

Rytoj sekmadienis, ir jeigu sekmadienio vakarą ji važiuoja į svečius, tai ne kur kitur, o tik pas misis Lemiuel Strazers. Arčeris pasijuto kažkaip nesmagiai. Ne todėl, kad ji važiuoja ten (jis netgi džiaugėsi, kad, fon der Leidenų pykčiui, ji lankosi kur nori), o todėl, kad tikrai susitiks su Bofortu. Ji iš anksto žino, kad susitiks, ir galbūt tik todėl ten važiuoja.

– Puiku, rytoj vakare, – pakartojo jis, o pats sau pagalvojo, jog anksti nevažiuos, o atvykęs vėliau arba sukliudys jai nuvykti pas misis Strazers, arba jau neberas jos namie – taip susiklosčius aplinkybėms pastarasis variantas būtų užvis geriausias.

**

Tačiau buvo vos pusė devynių – visu pusvalandžiu anksčiau, negu pats buvo nusprendęs – kai genamas kažkokio keisto nerimo Arčeris paskambino į visterijomis apsivijusias duris. Tiesa, jis pamanė, kad sekmadieninis priėmimas pas misis Strazers – ne pokylis, ir jos svečiai, tarsi stengdamiesi sumenkinti prasižengimą, susirenka anksti. Ko jau ko, bet svetimų paltų ir skrybėlių ponios Olenskos prieškambaryje rasti jis tikrai nesitikėjo. Kodėl ji prašė atvykti anksčiau, jeigu pas ją pietauja svečiai? Kai įdėmiai apžiūrėjo drabužius, šalia kurių Nastasija pakabino ir jo paltą, Arčerio pasipiktinimą pakeitė smalsumas. Padoriuose namuose tokių paltų jis dar nebuvo matęs ir iš pirmo žvilgsnio nustatė, kad nė vienas iš jų nepriklauso Džulijui Bofortui. Vienas drabužis buvo aptrintas geltonas ulsteris [ilgas laisvas paltas, dažniausiai su diržu – vert.] – iš tokių, kurie pardavinėjami gatavų drabužių krautuvėse, kitas – labai senas parudęs apsiaustas su pelerina, panašus į tuos, kuriuos prancūzai vadina „makfarlanais“. Pastarasis, sprendžiant iš dydžio, priklausė aukštaūgiui žmogui, buvo gerokai padėvėtas, o juodos pažaliavusios jo klostės skleidė šlapių pjuvenų kvapą, liudijantį, kad jo šeimininkas ilgokai ramstė aludės sienas. Ant viršaus buvo užmestas pilkas apspuręs šalikas ir pasibaisėtina fetrinė skrybėlė, iš tolo primenanti dvasiškio galvos apdangalą.

Arčeris klausiamai kilstelėjo antakius. Nastasija atsakė jam tuo pačiu ir beviltiškai mostelėjusi ranka atvėrė priešais jį svetainės duris.

Arčeris labai nustebo pamatęs, kad šeimininkės svetainėje nėra, o prie židinio stovi kažkokia kita dama. Toji ponia – aukšta, perkarusi ir nevykusiai sudėta – buvo apsitaisiusi drabužiu, vingriai išdabintu spurgais, o jo medžiagos dryžiai ir langai sudarė įmantrų ornamentą, kurio raktas tikriausiai

buvo seniausiai pamestas. Jos plaukai, regis, stengėsi pražilti, bet pavykus tik nubluko. Jie buvo sukelti į aukštą šukuoseną, apvainikuotą ispaniškomis šukomis ir juodu nėrinių šaliku, o reumato subjaurotas rankas dabino nemokšiškai užadytos šilkinės pirštinės.

Šalimais cigarų dūmų debesyje stovėjo paltų savininkai, abu su rytiniais kostiumais – greičiausiai nuo ryto nebuvo pasikeitę drabužių. Vieną iš jų apstulbęs Arčeris atpažino kaip Nedą Vinsetą, o kitas, vyresnis ir visiškai jam nepažįstamas, sprendžiant iš milžiniškos figūros, buvo „makfarlano“ savininkas. Jis purtė savo žilus liūto karčius ir plačiai skėsčiojo rankomis, tarytum laimintų nuolankiai suklupusią minią.

Visi trys stovėjo ant kilimėlio prie židinio susmeigę akis į didžiulę tamsiai raudonų rožių puokštę, kuri drauge su violetinių našlaičių puokštele gulėjo ant sofos, kur paprastai sėdėdavo ponia Olenska.

– Tik pagalvokite, kiek šiuo metų laku jos gali kainuoti – nors, žinoma, brangi ne dovana, o dovanotojas! – trūkčiojančiu staccato pareiškė dama, kai Arčeris įėjo kambarį.

Jam pasirodžius visas trejetas nustebęs atsigręžė, o dama žengė į priekį ir ištiesė jam ranką.

– Brangusis misteri Arčeri, galima sakyti, pusbroli Niulandai! – sušuko ji. – Aš – markizė Menson.

Arčeris nusilenkė, o dama kalbėjo toliau:

– Mieloji Elena priglaudė mane kelioms dienoms. Atvykau iš Kubos, ten leidau žiemą su savo draugais ispanais – žavingiausiais, garbingiausiais žmonėmis, kilmingiausia senosios Kastilijos diduomene. Kaip norėčiau jus supažindinti! Tačiau mane iškvietė gerasis mano draugas daktaras Karveris. Ar jūs pažįstami su daktaru Agatonu Karveriu, bendruomenės „Meilės slėnis“ įkūrėju?

Daktaras Karveris palenkė savąją liūto galvą ir markizė tęsė:

– Ak, Niujorkas, Niujorkas, koks jis tolimas dvasios gyvenimui! Matau, su misteriu Vinsetu jūs pažįstami.

– O taip, prieš kurį laiką aš prie jo priartėjau, tik ne šiais keliais vaikščiodamas, – sausai šyptelėjo Vinsetas.

Markizė priekaištingai palingavo galvą.

– Iš kur jūs žinote, misteri Vinsetai? „Dvasia sklando ten, kur nori.“

– Taip, taip, kur nori! – spigiu balsu patvirtino misteris Karveris.

– Misteri Arčeri, prašom prisėsti. Mes keturiese nuostabiai papietavome ir mano mergytė nuėjo į viršų persirengti. Ji laukia jūsų ir po akimirkos nusileis. O mes žavėjomės šiomis nuostabiomis gėlėmis, kurios jai bus tokia maloni staigmena.

Vinsetas liko stovėti.

– Deja, man jau metas. Prašau perduoti poniai Olenskai, kad mums bus labai liūdna, kai ji paliks mūsų gatvę. Šis namas buvo tikra oazė.

– Ak, bet jūsų ji neapleis. Poezija ir menas – jos gyvenimo šerdis. Juk jūs, misteri Vinsetai, rašote eilėraščius?

– Ne, bet kartais juos skaitau, – pasakė Vinsetas ir nusilenkęs išėjo iš kambario.

– Kandus protas... un peu sauvale [šiek tiek laukinis – pranc.]. Bet jis toks sąmojingas. Daktare Karveri, juk jūs taip pat manote, kad jis sąmojingas?

– Sąmojis – ne mano sritis, – rūsčiai atkirto daktaras Karveris.

– Ak, ak, sąmojis – ne jūsų sritis! Misteri Arčeri, koks jis negailestingas mums, silpniems mirtingiesiems. Bet daktaras gyvena vien dvasinį gyvenimą ir dabar mintyse kaupiasi paskaitai, kurią šį vakarą skaitys pas misis Blenker. Sakykite, daktare Karveri, ar surasite laiko prieš važiuodamas pas misis Blenker paaiškinti misteriui Arčeriui jūsų nuostabųjį „Tiesioginio kontakto“ atradimą? Bet ne, matau, kad jau greitai devynios, ir mes neturime teisės jūsų gaišinti, kai daugybė žmonių laukia jūsų įžvalgų.

Tokia išvada daktarą Karverį, regis, šiek tiek sutrikdė, tačiau sutikrinęs savo svarų auksinį laikrodį su mažučiu kelioniniu ponios Olenskos laikroduku jis nenorom susirengė išeiti.

– Pasimatysime vėliau, tiesa, mieloji bičiule? – paklausė jis markizės, kuri su šypsena atsakė:

– Kai tik privažiuos Elenos karieta, aš prie jūsų prisidėsiu. Tikiuosi, paskaita dar nebus prasidėjusi. Daktaras Karveris mąsliai pažvelgė į Arčerį.

– Jeigu šį jaunuolį domina mano tyrinėjimai, gal misis Blenker leistų, kad atsivežtumėte ir jį?

– O, mielas drauge, jeigu tai būtų įmanoma... Esu įsitikinusi, ji būtų labai laiminga. Tik bijau, kad Elena turi reikalų su misteriu Arčeriu.

– Labai gaila, – pasakė daktaras Karveris. – Bet štai mano vizitinė kortelė.

Jis įteikė Arčeriui kortelę, ir šis perskaitė gotišku šriftu išvedžiotą užrašą:

Agatonas Karveris, Meilės slėnis, Kitaskvotomis, Niujorkas

Daktaras Karveris atsisveikino ir misis Menson su atodūsiu, kuris galėjo reikšti tiek apgailestavimą, tiek palengvėjimą, vėl mostu pasiūlė Arčeriui sėstis.

– Elena tuoj sugrįš, o kol kas aš mielai pabūsiu su jums šią tylią akimirką. Arčeris kažką sumurmėjo apie džiaugsmą dėl tokio malonaus susitikimo ir markizė savo žemu, tarsi dūstančiu balsu tarė:

– Aš viską žinau, misteri Arčeri, mano mergytė man papasakojo, ką dėl jos padarėte. Jūsų išmintingas patarimas, jūsų vyriškas tvirtumas... ačiū Dievui, kad atsiradote ne per vėlai!

Arčeris klausėsi jos labai sutrikęs. Ar yra pasaulyje nors viena būtybė, kuriai ponia Olenska nebūtų papasakojusi, kad jis įsikišo į asmeninius jos reikalus?

– Madam Olenska perdeda. Jos paprašytas, aš tik daviau teisininko patarimą.

– Taip, vis dėlto drauge... drauge jūs buvote nesąmoningas įrankis... kokiu žodžiu, misteri Arčeri, mes, šiuolaikiniai žmonės, vadiname Dievo apvaizdą?! – pakreipusi galvą ir mįslingai primerkusi blakstienas sušuko markizė. – Tą akimirką jūs nežinojote, kad ir į mane buvo kreiptasi su prašymu, ir man buvo užduotas klausimas – per Atlanto vandenyną!

Tarsi bijodama, kad kas nors gali nugirsti, ji žvilgtelėjo per petį, tada pritraukė arčiau savo kėdę, pakėlė prie lūpų mažutę dramblio kaulo vėduoklę ir sušnibždėjo:

– Į mane kreipėsi pats grafas – vargšas kvailelis Olenskis, jis maldauja ją grįžti bet kokiomis jai palankiomis sąlygomis.

– Didis Dieve! – sušuko Arčeris ir pašoko nuo kėdės.

– Jūs sukrėstas? Taip, taip, suprantu. Aš neginu nelaimingojo Stanislavo, nors jis visada vadino mane geriausia savo drauge. Jis nė nesigina, bet krinta jai po kojomis... mano asmenyje, – markizė trinktelėjo kumščiu sau į plokščią krūtinę: – Čia aš turiu jo laišką.

– Laišką? Ar ponia Olenska jį matė? – sumurmėjo Arčeris, visiškai išmuštas iš pusiausvyros šito netikėto pranešimo. Markizė Menson iš lėto papurtė galvą.

– Laiko... laiko... man reikia laiko. Aš pažįstu Eleną, ji užsispyrusi, pasipūtusi ir, sakyčiau, ne visada sugeba atleisti.

– Viešpatie, atleisti – viena, bet sugrįžti į tą pragarą...

– O taip, – pritarė markizė, – tai jos žodžiai. Mano vargšė jautrioji mergaitė! Tačiau materialiniu požiūriu – jeigu galima nusileisti iki minties apie tokius dalykus – ar jūs, misteri Arčeri, žinote, ko ji atsisako? Šitos rožės ant sofos – ten jų ištisos plantacijos, šiltnamiuose ir po atviru dangumi jo neprilygstamuose terasomis besileidžiančiuose Nicos soduose! Brangakmeniai, senoviniai perlai, Sobieskių smaragdai, sabalų kailiai... Bet jai to nereikia! Menas ir grožis – štai ko jai reikia, štai kuo ji gyva – lygiai kaip aš – bet ir šito ji turėjo per akis. Paveikslai, neįkainojami baldai, muzika, įdomiausi pokalbiai... Ak, mielas mano jaunuoli, atleiskite, bet čia apie tokius dalykus jūs nė nenutuokiate! Ir visa tai ji turėjo, o dar – šio pasaulio galingųjų dėmesį. Ji sako, kad Niujorke jos niekas nelaiko gražia. O Dieve! Yra nutapyti devyni jos portretai, talentingiausi Europos dailininkai siekė šios garbės. Nejaugi tai nieko nereiškia? O neapsakomai mylinčio vyro atgaila?

Praeities prisiminimai sukėlė markizei Menson ekstazę ir egzaltacijos apimtas jos veidas būtų gerokai palinksminęs Arčerį, jeigu šis nebūtų iš nuostabos praradęs žado.

Būtų nusijuokęs, jeigu jam kas būtų pasakęs, kad nelaimėlę Medorą Menson pirmą kartą išvys kaip paties šėtono pasiuntinę. Bet dabar jam visai nebuvo linksma ir atrodė, kad ji atsibeldė tiesutėliai iš pragaro, iš kurio Elenai Olenskai ką tik pavyko ištrūkti.

– Ar ji dar nieko nežino... apie visa tai? – džiūstančia burna paklausė Arčeris.

Misis Menson prispaudė prie lūpų violetinį pirštą.

– Aš jai nieko nesakiau, bet gal ji įtaria? Kas žino? Tiesą sakant, misteri Arčeri, pirmiausia norėjau pasimatyti su jumis. Kai tik išgirdau apie tvirtą poziciją, kurios laikėtės, ir apie jūsų įtaką Elenai, aš pradėjau tikėtis, kad mane paremsite... ir man pavyks jus įtikinti...

– Kad ji privalo sugrįžti pas savo vyrą? Mieliau matyčiau ją mirusią! – nesivaldydamas sušuko Arčeris.

– Ak, – neparodžiusi jokio pasipiktinimo burbtelėjo markizė.

Kurį laiką ji sėdėjo krėsle, pirštinėta ranka išskleisdama ir vėl suskleisdama nevykusią dramblio kaulo vėduoklę, paskui staiga kilstelėjo galvą ir įsiklausė.

– Ji ateina, – greitai sušnibždėjo ir mostelėjusi ranka į gulinčią ant sofos puokštę pridūrė: – Ar turėčiau suprasti, kad jūs, misteri Arčeri, mieliau renkatės šitai? Galų gale, santuoka yra santuoka... o mano dukterėčia tebėra ištekėjusi...

XVIII

– Kokias žabangas judu čia rezgate, teta Medora? – įeidama į kambarį šūktelėjo ponia Olenska. Ji buvo apsirengusi kaip į pokylį – visa švytėjo ir mirguliavo, tarsi nuausta iš degančios žvakės spindulių, ir laikė aukštai iškėlusi galvą lyg daili moteris, metanti iššūkį pilnam kambariui varžovių.

– Meilute, mudu kalbėjomės apie tai, kad tavęs laukia nuostabi staigmena, – atsistojusi ir žaismingai rodydama į gėles atsakė misis Menson.

Ponia Olenska sustojo ir pažvelgė į puokštę. Jos veide tvykstelėjo ne raudonis, o tarsi žaibas per vasaros dangų – baltas pykčio plykstelėjimas.

– Fe! – šūktelėjo ji šaižiu balsu, kokio Arčeris dar nebuvo girdėjęs. – Kokia kvailystė siųsti man puokštę! Kodėl puokštę? Kodėl būtent šį vakarą? Nei aš rengiuosi į pokylį, nei esu nuotaka. Tačiau esama žmonių, kurie visada elgiasi absurdiškai. Ji sugrįžo prie durų, atlapojo jas ir pašaukė:

– Nastasija!

Uoli tarnaitė akimirksniu atbėgo ir Arčeris išgirdo, kaip ponia Olenska, tyčia aiškiai tardama kiekvieną žodį, kad jis suprastų, itališkai paliepė:

– Tuojau pat išmesk jas į šiukšlių dėžę! – bet pamačiusi pasipiktinusį Nastasijos žvilgsnį pridūrė: – Bet ne, vargšės gėlės čia niekuo dėtos. Liepk berniukui nunešti jas į trečią nuo mūsiškio namą misteriui Vinsetui – tam tamsiaplaukiam džentelmenui, kuris šiandien pas mus pietavo. Serga jo žmona – gal jie tą puokštę parduos. Berniukas išėjęs? Ką gi, balandėle, tai nubėk pati. Užsimesk mano manto ir bėk. Noriu kuo greičiau jomis atsikratyti. Ir nieku gyvu nesakyk, kad jos nuo manęs!

Ji užmetė tarnaitei ant pečių savo puošnų aksominį manto ir garsiai užtrenkusi duris sugrįžo į svetainę. Jos krūtinė po nėriniais neramiai kilojosi ir Arčeris pamanė, kad ji tuoj pravirks. Užuot pravirkusi, grafienė nusijuokė, nukreipė žvilgsnį nuo markizės į Arčerį ir paklausė:

– Na, o judu? Susidraugavote?

– Apie tai, mieloji, tegul sprendžia misteris Arčeris. Jis kantriai laukė, kol tu rengeisi.

– Taip, laiko jūs turėjote į valias, nes aš niekaip negalėjau susitvarkyti su plaukais, – pasakė ponia Olenska ir kilstelėjo ranką prie papurusių garbanų. – Beje, daktaras Karveris jau išėjo, o jūs, teta, galite pavėluoti pas Blenkerius. Misteri Arčeri, būkite geras, įsodinkite tetą į karietą.

Ji palydėjo markizę į prieškambarį, prižiūrėjo, kad ši būtų apauta botais, aptūlota šilta skara ir vilnone šerpe, o tada šūktelėjo jai įkandin:

– Pasirūpinkite, kad karieta atvažiuotų paimti manęs dešimtą, – ir sugrįžo į svetainę.

Kai ir Arčeris ten atėjo, pamatė ją stovinčią prie židinio ir žiūrinčią į save veidrodyje. Niujorko aukštuomenės damos nebuvo pratusios savo kambarinių vadinti „balandėlėmis“, juoba nesiuntinėdavo jų po miestą apvilkusios puošniais savo manto. Nepaisant jį užplūdusių prieštaringų jausmų, Arčeris patyrė ir malonų jaudulį, kad atsidūrė pasaulyje, kuriame emocijas veik olimpiniu greičiu seka veiksmas.

Kai jis iš už nugaros priėjo prie ponios Olenskos, ši tebestovėjo nejudėdama ir jų akys akimirką susitiko veidrodyje. Tada ji atsigręžė, atsisėdo sofos kampe ir atsiduso:

– Dabar pats laikas užsirūkyti.

Arčeris padavė jai dėžutę su papirosais, uždegė balanėlę ir kai liepsna nutvieskė Elenos veidą, ji pažvelgė į jį linksmomis akimis ir paklausė:

– Kaip aš jums patinku apimta įtūžio?

Arčeris patylėjo, staiga sukaupė drąsą ir atsakė:

– Tai padeda man suprasti, ką pasakė apie jus jūsų tetulė.

– Taip ir maniau, kad ji kabėjo apie mane. Ką gi ji pasakė?

– Pasakė, kad esate pripratusi prie daugybės dalykų, kurių mes niekada negalėsime jums suteikti – prie prabangos, pramogų ir malonumų.

Ponia Olenska šyptelėjo į dūmų žiedą, kurį buvo išpūtusios jos lūpos.

– Medora – nepataisoma romantikė. Jai tai atstoja daugybę kitų dalykų.

Arčeris vėl sudvejojo, bet ryžosi rizikuoti:

– Sakykite, ar jūsų tetulės romantiškumas kartais nedaro įtakos jos sprendimų patikimumui?

– Norite paklausti, ar ji kalba tiesą? – susimąstė markizės dukterėčia. – Pasakyčiau taip: bemaž viskas, ką ji sako, iš dalies yra tiesa, iš dalies ne. Bet kodėl klausiate? Ko ji čia jums prišnekėjo?

Arčeris nusigręžė į ugnį, paskui vėl pažvelgė į švytinčią figūrą. Pagalvojęs, kad šiandien paskutinis jų vakaras prie šito židinio ir kad po kelių minučių atvažiuos karieta, pajuto skausmą širdyje.

– Ji sako... ji tvirtina, esą grafas Olenskis atsiuntė ją, kad įkalbėtų jus pas jį sugrįžti.

Ponia Olenska nieko neatsakė. Sėdėjo nejudėdama, pakeltoje rankoje laikydama papirosą. Jos veido išraiška nepakito ir Arčeris prisiminė jau seniai pastebėjęs jos tariamą nesugebėjimą stebėtis.

– Vadinasi, jūs žinojote? – ištrūko jam.

Grafienė tylėjo taip ilgai, kad nuo papiroso ant suknelės nubiro pelenų. Ji nukratė juos ant grindų.

– Teta užsiminė apie kažkokį laišką. Vargšelė! Medoros užuominos...

– Ar tik ne jūsų vyro prašymu ji taip netikėtai čia pasirodė?

Atrodė, ponia Olenska apmąsto tokią galimybę.

– Ir šito taip pat negalima tvirtai teigti. Ji man sakė, esą ją „pašaukęs“ daktaras Karveris. Bijau, kad ji susirengė už jo tekėti... Vargšė Medora, ji nuolat suranda, už ko norėtų ištekėti. Bet gali būti, kad tie žmonės Kuboje tiesiog nuo jos pavargo! Man regis, ji buvo lyg ir jų kompanionė. Aš tikrai nežinau, ko ji atvažiavo.

– Bet vis dėlto neatmetate galimybės, kad ji turi jūsų vyro laišką?

Ponia Olenska vėl pasinėrė į tylius apmąstymus, paskui atsakė:

– Ką gi, šito buvo galima tikėtis.

Arčeris atsistojo ir prisišliejo prie židinio. Staiga jį užplūdo nerimas, o mintis, kad jų laikas baigiasi ir bet kurią akimirką jis gali išgirsti grįžtančio ekipažo ratų dardesį, trumpam atėmė jam amą.

– O juk jūsų tetulė įsitikinusi, kad jūs sugrįšite.

Ponia Olenska staigiai pakėlė galvą. Tirštas raudonis, nudažęs jos skruostus, užliejo kaklą ir pečius. Ji rausdavo retai ir kankinamai, tarsi kraujas degintų jai odą.

– Apie mane ir anksčiau žmonės buvo prastos nuomonės, – pasakė ji.

– Ak, Elena, atleiskite, esu tikras kvailys ir niekšas.

Ji tyliai šyptelėjo.

– Jūs baisiai nervinatės, nes turite savo rūpesčių. Žinau, jums nepatinka neišmintingas Velandų požiūris į jūsų vestuves, ir aš visiškai jums pritariu. Europiečiams nesuprantama mūsų ilgų amerikietiškų sužadėtuvių prasmė, man regis, jie nėra tokie ramūs kaip mes. – Žodį „mes“ grafienė vos juntamai pabrėžė ir dėl to jis įgavo ironišką atspalvį.

Arčeris pajuto ironiją, bet priimti iššūkį nedrįso. Juk, galimas dalykas, ponia Olenska tyčia nusuko kalbą nuo savo rūpesčių, ir dabar, kai jis savo žodžiais taip ją įskaudino, jam liko tik patylėti. Tačiau nenumaldomai bėgantis laikas skatino jį imtis ryžtingų veiksmų. Mintis, kad tarp jų dar kartą gali iškilti nesusikalbėjimo siena, buvo jam nepakenčiama.

– Taip, – dusliai prabilo jis. – Aš važiavau į Pietus prašyti Mėjos, kad po Velykų susituoktume. Nėra jokių kliūčių, trukdančių mums tuo metu iškelti vestuves.

– Mėja jus dievina. Ar jums nepavyko jos įtikinti? Ji man atrodė pernelyg protinga, kad paisytų tokių kvailų prietarų.

– Ji iš tiesų pernelyg protinga – ir jų nepaiso.

Grafienė Olenska pakėlė į jį akis.

– Na, aš nesuprantu...

Arčeris paraudo ir skubiai atsakė:

– Mudu labai atvirai pasišnekėjome – galima sakyti, pirmą kartą. Ji įsitikinusi, kad mano nekantrumas – blogas ženklas.

– Gailestingasis Dieve! Blogas ženklas?

– Mėja mano, kad aš pats nesu įsitikinęs, jog ji nenustos man patikti. Trumpai kalbant, jai atrodo, jog skubu ją vesti norėdamas pabėgti nuo kitos moters, kuri... kuri patinka man labiau.

Ponia Olenska smalsiai pažvelgė į Arčerį.

– Bet jeigu taip mano, kodėl pati neskubina vestuvių?

– Todėl, kad ji ne tokia, ji kur kas kilnesnė. Ir reikalauja ilgesnių sužadėtuvių, kad duotų man laiko...

– Laiko atsisakyti jos dėl kitos moters?

– Jeigu aš panorėsiu.

Ponia Olenska pasilenkė ir įsmeigė į ugnį žvilgsnį. Iš tylios gatvės Arčerį pasiekė artėjančių jos arklių kanopų bildesys.

– Taip, tai labai kilnu, – ištarė ji virptelėjusiu balsu.

– Labai. Bet ir juokinga.

– Juokinga? Todėl, kad jūs nemylite jokios kitos moters?

– Todėl, kad aš neketinu vesti jokios kitos moters.

– Aaa... – vėl stojo ilga tyla. Pagaliau ji pakėlė į Arčerį akis ir paklausė: – Ta kita moteris... ar ji jus myli?

– Ak, nėra jokios kitos moters. Na, toji dama, kurią turėjo omenyje Mėja... ji niekada...

– Tai kam jums taip skubėti?

– Jūsų karieta, – pasakė Arčeris.

Grafienė sujudėjo ir apsižvalgė nereginčiu žvilgsniu. Vėduoklė ir pirštinaitės gulėjo šalimais ant sofos ir ji automatiškai jas pasiėmė.

– Taip, regis, man metas važiuoti.

– Ar važiuojate pas misis Strazers?

– Taip, – ji nusišypsojo ir pridūrė: – Turiu lankytis ten, kur mane kviečia, antraip pasijusiu visai vieniša. Kodėl ir jums nenuvažiavus su manimi?

Arčeris pajuto, kad bet kokia kaina turi ją sulaikyti, turi išsireikalauti sau to vakaro nuoliekų. Neatsakęs į jos pasiūlymą jis liko stovėti atsišliejęs į židinį, įsmeigęs akis į ranką, kurioje ji laikė vėduoklę ir pirštinaites, sakytum norėdamas patikrinti, ar pakaks jam jėgų priversti grafienę padėti jas į vietą.

– Mėja atspėjo tiesą, – pasakė jis. – Kita moteris yra, bet ne ta, apie kurią ji mano.

Elena Olenska tylėjo ir nė nekrustelėjo. Po kurio laiko jis priėjo, atsisėdo šalia, paėmė jos ranką ir švelniai atgniaužė – vėduoklė ir pirštinaitės nukrito tarp jų ant sofos.

Ji akimirksniu pakilo, išlaisvino ranką ir atsitraukė į priešingą židinio pusę.

– Prašau, nemėginkite su manimi flirtuoti! Buvo pernelyg daug tai dariusių, – šūktelėjo ji suraukusi antakius.

Arčeris paraudo ir taip pat pakilo. Kartesnio priekaišto ji nebūtų įstengusi sugalvoti.

– Aš niekada nemėginau su jumis flirtuoti, – tarė jis, – ir niekada nemėginsiu. Bet jūs esate ta moteris, kurią aš norėčiau vesti, jeigu tai būtų įmanoma mums abiem.

– Įmanoma mums abiem? – ji pažvelgė į jį nuoširdžiai apstulbusi. – Ir šitaip sakote jūs – vyras, kuris pats padarė viską, kad tai taptų neįmanoma?

Tarsi ieškodamas kelio tamsoje, kurią skrodė vienas vienintelis akinantis šviesos spindulys, Arčeris įsmeigė į ją žvilgsnį.

– Aš padariau viską, kad tai taptų neįmanoma?

– Jūs, jūs, jūs! – sušuko ji. Jos lūpos virpėjo lyg vaiko, kuris tuoj pravirks. – Argi ne jūs privertėte mane atsisakyti skyrybų, argi ne jūs paaiškinote man, kad tai egoistiška ir nedora, jog reikia pasiaukoti vardan šventų santuokos saitų... ir išgelbėti šeimą nuo apkalbų ir skandalo? Ir todėl, kad mano šeima turės tapti jūsų šeima... dėl Mėjos ir dėl jūsų aš pasielgiau taip, kaip liepėte, kaip, pasak jūsų, privalėjau pasielgti. – Staiga ji nusijuokė. – Aš net neslėpiau, kad viską darau dėl jūsų!

Ji vėl atsisėdo ant sofos, tiesiog susmuko tarp banguojančių savo šventinio drabužio klosčių lyg pavargusi kaukė pasibaigus karnavalui, o Arčeris tebestovėjo prie židinio ir negalėjo atplėšti nuo jos akių.

– Viešpatie, – sudejavo jis, – o aš maniau...

– Ką jūs manėte?

– Neklauskite, ką aš maniau!

Nepajėgdamas atitraukti nuo jos akių Arčeris pastebėjo, kaip karštas raudonis pakyla jos kaklu ir užlieja veidą. Ponia Olenska išsitiesė ir kupinu rūstaus orumo žvilgsniu atrėmė jo žvilgsnį.

– Ir vis dėlto aš klausiu.

– Matote... tame laiške, kurį davėte man paskaityti... buvo rašoma...

– Mano vyro laiške?

– Taip.

– To, kas rašoma tame laiške, aš nebijojau. Bijojau tik vieno: užtraukti gėdą ir negarbę visai šeimai – jums ir Mėjai.

– Dieve mano, – vėl suvaitojo Arčeris ir užsidengė rankomis veidą.

Stojusi tyla prislėgė juos sunkiu nepataisomo praradimo akmeniu. Arčeriui atrodė, kad tas akmuo – jo paties antkapis, ir begalinėje ateityje nėra nieko, kas galėtų kada nors nuridenti nuo jo sielos šią sunkenybę. Jis nekrustelėjo, neatitraukė nuo veido rankų ir užmerktos jo akys vis žvelgė ir žvelgė į nepermatomą tamsą.

– Šiaip ar taip, aš jus myliu... – ištrūko jam.

Iš kitos židinio pusės, iš sofos kampučio, kur Arčeris nujautė ją tebesėdint, pasigirdo tylus prislopintas raudojimas – lyg vaiko. Jis skubiai priėjo artyn.

– Elena! Kokia kvailystė! Kodėl jūs verkiate? Viską, kas padaryta, galima pakeisti. Aš tebesu laisvas, jūs taip pat išsilaisvinsite, – Arčeris ją apkabino, jos veidas – lyg gėlės žiedas po lietaus – prisilietė jam prie lūpų, ir visos tuščios jų baimės pranyko kaip šmėklos tekančios saulės šviesoje. Ir kam reikėjo ištisas penkias minutes ginčytis su ja stovint kitoje kambario pusėje, kai nuo vieno vienintelio prisilietimo viskas iškart tapo taip aišku?

Elena atsakė į bučinį, bet akimirksniu visa susigūžė jo glėbyje, atstūmė jį ir pakilo.

– Vargšeli Niulandai, anksčiau ar vėliau tai turėjo nutikti. Bet dėl to niekas nepasikeitė, – pasakė ji.

– Tai pakeitė visą mano gyvenimą.

– Ne, ne, taip neturi būti ir nebus. Jūs – susižadėjęs su Mėja Veland, o aš – ištekėjusi.

Arčeris užsiplieskė ir taip pat atsistojo.

– Nesąmonė! – ryžtingai atkirto jis. – Apie tokius dalykus jau per vėlu galvoti! Mes neturime teisės apgaudinėti savęs ir kitų. Apie jūsų santuoką mes nekalbėsime, bet nejaugi galite įsivaizduoti, kad po to, kas įvyko, aš vesiu Mėją?

Ji tylėjo laibomis rankomis atsirėmusi į židinio atbrailą, o veidrodyje už nugaros atsispindėjo jos profilis. Viena garbana ištrūko iš šukuosenos ir nusviro jai ant kaklo. Elena atrodė nusikamavusi, net pasenusi.

– Aš negaliu įsivaizduoti, kaip pasakysite tai Mėjai. Ar jūs galite?

Arčeris nerūpestingai gūžtelėjo pečiais.

– Jau per vėlu trauktis.

– Šitaip kalbate todėl, kad dabar tai lengviausia pasakyti... bet ne todėl, kad tai tiesa. Iš tikrųjų jau per vėlu keisti mudviejų abiejų sprendimą.

– Aš nesuprantu jūsų!

Ji graudžiai nusišypsojo ir, užuot nušvitęs, jos veidas dar labiau apniuko.

– Nesuprantate, nes nežinote, kaip viską sujaukėte mano gyvenime. Taip, taip, iš pat pradžių... gerokai anksčiau, nei sužinojau apie viską, ką jūs padarėte.

– Apie viską, ką aš padariau?

– Taip. Iš pradžių aš tiesiog nesupratau, kad čia visi manęs šalinasi ir laiko nedora moterimi. Regis, jie net nenorėjo pietauti su manimi prie vieno stalo. Apie tai sužinojau vėliau – ir tai, kad įkalbėjote savo mamą važiuoti su jumis pas fon der Leidenus, reikalavote apie jūsų sužadėtuves paskelbti per pokylį pas Bofortus, kad mane galėtų paremti nebe viena, o dvi šeimos...

Tai išgirdęs Arčeris nusijuokė.

– Tik pamanykite, kokia aš buvau kvaila ir nepastabi! – tęsė grafienė. – Aš nieko nežinojau, kol močiutė vieną dieną man viską išplepėjo. Niujorkas man atrodė ramybės ir laisvės oazė – aš sugrįžau namo. Vėl atsidūrusi tarp saviškių jaučiausi tokia laiminga, kad maniau, jog visi čia be galo geri, mieli ir labai džiaugiasi mane matydami. Iškart pajutau, kad nėra geresnio už jus žmogaus – niekas kitas man nepaaiškino, kodėl turiu padaryti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodė taip sunku ir... ir nereikalinga. Tie gerieji žmonės nepajėgė manęs įtikinti, nes aš jaučiau, kad jie niekada nepatyrė pagundos. O jūs žinojote, jūs supratote, jūs jautėte, kaip aplinkinis pasaulis kimba į žmones savo auksinėmis rankomis, ir vis dėlto bjaurėjotės jo reikalavimais, bjaurėjotės laime, pirkta išdavystės, žiaurumo ir abejingumo kaina. Anksčiau aš to nežinojau... ir tai geriausia, ką sužinojau.

Jos balsas buvo duslus, lygus, be ašarų, be regimo jaudulio, ir kiekvienas žodis, išlėkęs jai iš lūpų, išlydytu švinu degino Arčeriui krūtinę. Nuleidęs galvą jis žiūrėjo į židinio kilimėlį ir atlasinio batelio galiuką, kyšantį iš po Elenos suknelės, paskui ūmai suklupo ant kelių ir pabučiavo tą batelį.

Elena lėtai palinko prie jo, uždėjo rankas ant jo pečių ir pažvelgė tokiu giliu žvilgsniu, kad jis nepajėgė nė krustelėti.

– Ne, nemėginsime pakeisti to, ką jūs padarėte! – sušuko ji. – Jau nebegaliu galvoti kaip anksčiau. Aš negalėsiu jūsų mylėti, jeigu jūsų neatsisakysiu.

Apimtas nevilties Arčeris ištiesė į ją rankas, bet Elena atšoko, ir juodu tylėdami žvelgė vienas į kitą per jos žodžių suręstą užtvarą. Netikėtai jį apėmė įtūžis.

– O Bofortas? Ar tik ne jis pakeis mane?

Išsprūdus tokiems žodžiams, Arčeris pasirengė atsakomajam pykčio proveržiui, net džiaugėsi, kad ji suteiks peno jo įtūžiui. Bet ponia Olenska tik nubalo. Ji stovėjo nuleidusi rankas, šiek tiek palenkusi galvą, tarytum kažką svarstydama.

– Jis laukia jūsų šiandien pas misis Strazers, kodėl nesiskubinate? – piktai nusišiepė Arčeris.

Grafienė paskambino.

– Aš šiandien niekur nevažiuosiu, paliepk, kad karieta grįžtų paimti senjoros markizės, – pasakė ji pasirodžiusiai tarnaitei.

Kai durys vėl užsidarė, Arčeris žvelgė į ją kartėlio sklidinomis akimis.

– Kam tokia auka? Juk sakėte, kad jaučiatės vieniša. Aš nedrįsiu trukdyti jums susitikt su draugais.

Ji nusišypsojo jam akimis iš po drėgnų blakstienų.

– Dabar aš nebebūsiu vieniša. Tikrai buvau vieniša, man buvo baisu. Tačiau tuštumos ir tamsos jau nebėra ir dabar, pažvelgusi į savo širdį, aš jaučiuosi kaip vaikas, vidury nakties įeinantis į kambarį, kuriame visada šviesu.

Visa savo išvaizda ir balso tonu ji tarsi statė tarp jų neregimą, bet neįveikiamą užtvarą, ir Arčeris vėl suvaitojo:

– Aš jūsų nesuprantu!

– Bet suprantate Mėją!

Jis paraudo iš apmaudo, bet akių nuo jos nenuleido.

– Mėja pasirengusi manęs atsisakyti.

– Ką? Praėjus vos trims dienoms po to, kai jūs atsiklaupęs maldavote pagreitinti vestuves?

– Ji nesutiko, ir tai suteikia man teisę...

– Ak, juk jūs man paaiškinote, koks pasibjaurėtinas šis žodis.

Apimtas mirtino nuovargio Arčeris nusigręžė. Atrodė, lyg daugybę valandų būtų ropštęsis stačia uola, ir dabar, kai pagaliau pavyko pasiekti pačią viršūnę, rankos nusilpo ir jis žemyn galva krenta į tamsią bedugnę.

Jeigu būtų įmanoma vėl suspausti ją glėbyje, jis sutriuškintų jos argumentus, tačiau Elena tebelaikė jį per atstumą: visoje jos figūroje ir žvilgsnyje buvo justi kažkoks nesuprantamas atsajumas, bet ir jis pats buvo perimtas pamaldžios pagarbos jos nuoširdumui.

– Mes privalome padaryti tai nedelsdami, juk vėliau bus tik blogiau... blogiau visiems... – maldaujamai sušnibždėjo jis.

– Ne, ne, ne! – šūktelėjo Elena, lyg Arčeris būtų ją kažkuo išgąsdinęs.

Tą akimirką nuaidėjo ilgas šaižus skambutis. Jie negirdėjo, kad prie namų būtų privažiavęs ekipažas, ir apmirė neramiai žvelgdami vienas į kitą.

Prieškambaryje pasigirdo Nastasijos žingsniai, ji atidarė laukujes duris ir po akimirkos įteikė poniai Olenskai telegramą.

– Dama labai džiaugėsi gėlėmis, – glostinėdama prijuostę pasakė Nastasija. – Pamanė, kad jas atsiuntė jos signor marito [sutuoktinis – it.], šiek tiek paverkė ir pasakė, jog tai beprotybė.

Grafienė nusišypsojo, paėmė geltoną voką, atplėšė ir nusinešė arčiau lempos, o kai durys įkandin Nastasijos užsidarė, padavė telegramą Arčeriui.

Telegrama buvo išsiųsta iš Sent Ogiusteno ir adresuota grafienei Olenskai. Jis perskaitė: Močiutės telegrama padėjo tėtis ir mama leidžia susituokti po Velykų telegrafuoju Niulandui nerandu žodžių iš laimės ir švelniai jus myliu dėkinga Mėja.

**

Po pusvalandžio atsirakinęs paradines savo namų duris, vestibiulyje ant stalo viršum laukiančių jo raštelių ir laiškų Arčeris rado padėtą tokį patį voką. Mėjos Veland telegramoje buvo rašoma: Tėvai sutinka vestuvės po Velykų antradienį dvyliktą Viešpaties Malonės bažnyčioje aštuonios pamergės prašau pasimatyti su pastoriumi laiminga myliu Mėja.

Jis sugniaužė geltoną lapelį, tarsi šiuo judesiu būtų įmanoma sunaikinti žinią, kuri jame parašyta. Tada išsitraukė mažutį kišeninį kalendoriuką ir drebančiais pirštais puolė jį vartyti, bet neradęs ko ieškojo įsikišo telegramą į kišenę ir pakilo laiptais į viršų.

Pro nedidelio kambarėlio, atstojusio Džeinei svetainę, durų apačią buvo matyti šviesa ir Arčeris nekantriai pasibeldė. Durys atsidarė, priešais jį stovėjo sesuo, apsivilkusi savo prieštvaninį violetinį flanelinį chalatą ir su papiliotėmis plaukuose. Ji atrodė išbalusi ir sunerimusi.

– Niulandai! Tikiuosi, toje telegramoje nerašoma nieko bloga? Aš specialiai laukiau tavęs, jeigu...

Jo korespondencija niekada nelikdavo Džeinės nepastebėta, bet sesers klausimą Arčeris nuleido negirdomis.

– Klausyk, kada šįmet Velykos?

Brolio bedievystė ir vėl giliai sukrėtė Džeinę.

– Velykos? Niulandai! Aišku, kad pirmą balandžio savaitę! Kaip gali šito nežinoti?

– Pirmą savaitę? – jis vėl čiupo vartyti savo kalendorėlį ir nekantriai šnibždėdamas kažką skaičiavo. – Tu pasakei – pirmą savaitę?

– Viešpatie, betgi kas atsitiko?

– Nieko, jeigu neminėsime, kad po mėnesio aš vedu. Džeinė puolė jam ant kaklo ir prisispaudė brolį prie savo violetinės flanelinės krūtinės.

– Vaje, Niulandai, kaip nuostabu! Aš taip džiaugiuosi! Bet, mielasis, ko tu juokiesi? Tyliau, prižadinsi mamą!

ANTRA KNYGA

XIX

Diena pasitaikė gaivi, pavasario vėjelis sūkuriavo gatvėse dulkes. Senosios abiejų šeimų damos buvo išsitraukusios savo išblukusius sabalų ir nugeltusius šermuonėlių kailius, todėl iš priekinių eilių sklindantis kamparo kvapas bemaž visai nustelbė pavasarišką baltųjų lelijų aromatą, dvelkiantį nuo altoriaus.

Diakonui davus ženklą Niulandas Arčeris išėjo iš zakristijos ir drauge su vyriausiuoju pabroliu sustojo ant Viešpaties Malonės bažnyčios altoriaus laiptelio.

Tai turėjo reikšti, kad karieta su jaunąja ir jos tėvu jau artėja, tačiau dar laukė ilgas bruzdesys ir gaišavimas priebažnytyje, kur lyg velykinių gėlių glėbys jau spietėsi pamergės. Kad įrodytų savo nekantravimą, jaunikiui visą šį neišvengiamą laiko tarpsnį derėjo vienišam stovėti varstomam publikos žvilgsnių, ir Arčeris pakluso šiai taisyklei taip pat nuolankiai, kaip ir visoms kitoms, dėl kurių vestuvės devynioliktojo amžiaus Niujorke priminė kažkokį ritualą, vykstantį, sakytum, istorijos priešaušryje. Kelyje, kuriuo jis buvo pasmerktas žengti, viskas buvo vienodai lengva – arba vienodai kankinama, nelygu, koks požiūris, ir jis vykdė susijaudinusio savo pabrolio nurodymus taip pat nuolankiai, kaip ir kiti jaunavedžiai paklusdavo jam pačiam, kai jis vedė juos tuo pačiu labirintu.

Iki šiol Arčeris buvo įsitikinęs, kad atliko visas savo priedermes. Aštuonios baltųjų alyvų ir pakalnučių puokštės buvo reikiamu metu išsiųstos pamergėms, lygiai kaip auksinės sąsagos su safyrais – aštuoniems pabroliams, o kaklaraiščio smeigtukas iš chalcedono – vyriausiajam pabroliui. Arčeris prasėdėjo iki išnaktų kurdamas skirtingus variantus padėkos laiškų bičiuliams ir buvusioms širdies damoms už paskutinius dovanų paketus; užmokestis vyskupui ir pastoriui saugiai glaudėsi vyriausiojo pabrolio kišenėje; jo paties bagažas jau buvo misis Menson Mingot namuose, kur rengiami vestuvių pusryčiai, ten pat kabojo ir kelioninis kostiumas, kuriuo jis turės persirengti. Buvo užsakyta atskira kupė traukinyje, turinčiame išgabenti jaunuosius nežinoma kryptimi – paslaptis, gaubianti vietą, kur jie praleis pirmąją vestuvių naktį, buvo vienas iš švenčiausių visos šitos prieštvaninės ceremonijos tabu.

– Žiedo nepamiršote? – pašnibždomis paklausė Niulando jaunasis fon der Leidenas. Jis, dar visai nepatyręs vyriausiasis pabrolys, buvo net palinkęs nuo didžios atsakomybės naštos.

Ir Arčeris pakartojo daugybės jo matytų jaunavedžių judesį – dešiniąja ranka, neapmauta pirštine, apčiuopė tamsiai pilkos savo liemenės kišenėlę, įsitikino, kad plonytis aukso žiedas (kurio vidinėje pusėje buvo išgraviruota: „Mėjai nuo Niulando, 187… metų balandžio ...“) tebėra kur buvęs, tada atsistojo pirmykšte poza ir laikydamas kairėje rankoje cilindrą bei perlamutriškai pilkas juodai daigstytas pirštines įsmeigė akis į bažnyčios duris.

Po akmeniniais skliautais iškilmingai gaudė Hendelio maršas – garsų bangos nešė miglotus prisiminimus apie daugybę vestuvių, kai jis, linksmai atsainus, stovėjo ant tos pačios altoriaus pakopos ir stebėjo, kaip kitos nuotakos išplaukia į navą priešais kitus jaunikius.

„Kaip panašu į operos premjerą!“ – pamanė jis, atpažinęs tas pačias fizionomijas tose pačiose ložėse (ne, tuose pačiuose suoluose). Įdomu, kai nugriaudės Paskutiniojo teismo dienos trimito garsas, ar ten bus ir misis Selfridž Meri su vis tokiu pat aukštu it bokštas stručio plunksnų pliumažu ant skrybėlės ir misis Bofort su vis tais pačiais briliantų auskarais ir tokia pat šypsena? Kažin, ar jau parengtos joms aname pasaulyje deramos vietos avanscenoje?

Tada dar liko laiko vieną po kito apžiūrėti pažįstamus veidus pirmose eilėse: moterų – kupinus smalsumo ir jaudulio, vyrų – paniurusius nuo minties, kad dar teks persirengti fraku, o paskiau grumtis prie vaišių stalo per vestuvių pusryčius.

Jaunikiui netgi pasirodė, tarytum jis girdi Redžio Čiverso žodžius: „Kaip gaila, kad pusryčiai – pas senę Kateriną. Tiesa, Lavelas Mingotas, regis, išsireikalavo, kad visus patiekalus gamintų jo virėjas, vadinasi, jie bus geri – jeigu tik pavyks prisimušti.“ O Silertonas Džeksonas autoritetingai pareiškia: „Mano mielas bičiuli, argi jūs nežinote? Pusryčiai bus serviruoti ant mažų staliukų, pagal paskutinę anglų madą.“

Arčerio žvilgsnis akimirką sustojo ties kairiąja suolų eile, kur jo motina, atlydėta į bažnyčią misterio Henrio fon der Leideno, tylutėliai verkė po nėrinių vualiu, susikišusi rankas į šermuonėlio kailiu puoštą savo močiutės movą

„Vargšelė Džeinė, – pamanė jis pažvelgęs į seserį, – net jeigu ji ir nusisuks sprandą, pajėgs pamatyti tik pirmąsias eiles, kur sėdi vien neskoningai apsitaisę Niulandai ir Dagonetai.“

Šiapus balto kaspino, atskyrusio vietas abiem šeimoms, jis pamatė raudoną Boforto fizionomiją – iš savo ūgio aukštybių jis įžūliai apžiūrinėjo moteris. Šalia sėdėjo jo žmona, visa skendinti sidabriškose šinšilose ir žibuoklėse, o ties tolimuoju kaspino galu buvo matyti sulaižyta Lorenco Lefertso galva.

Atrodė, ir čia jis stovi „gero tono“, tos neregimos dievybės, vadovaujančios visai ceremonijai, sargyboje.

„Įdomu, kiek jo dieviškojo ritualo pažeidimų pastebėjo aštri Lefertso akis?“ – pamanė Arčeris. Ir staiga prisiminė, kad kadaise ir jam šie dalykai atrodė labai svarbūs. Viskas, kas anksčiau užpildydavo jo dienas, dabar atrodė lyg vaikiška gyvenimo parodija, tarsi viduramžių scholastų ginčai apie metafizinius terminus, kurių prasmės niekas niekada nesuprato. Audringa diskusija, ar reikia surengti vestuvinių dovanų „parodą“, aptemdė paskutines valandas prieš vestuves, ir Niulandas tiesiog nepajėgė suprasti, kaip suaugę žmonės gali iki įniršio ginčytis dėl šitokių niekų. Galų gale klausimą išsprendė (neigiamai) misis Veland, su pasipiktinimo ašaromis akyse pareiškusi, kad jau greičiau įsileis į savo namus reporterius. O juk buvo laikai, kai Arčeris apie šiuos dalykus turėjo labai apibrėžtą ir gana kategorišką nuomonę ir visa, kas susiję su jo mažučio klano papročiais ir nuostatomis, jam atrodė neapsakomai reikšminga.

„Ir visą tą laiką, – mąstė jis, – kažkur tikri žmonės gyveno tikrą gyvenimą...“

– Eina! – susijaudinęs sušnibždėjo vyriausiasis pabrolys, tačiau jaunikis žinojo, kad tai dar ne jie.

Atsargiai prasivėrusios bažnyčios durys tebuvo ženklas, kad vežėjų karalius misteris Braunas (juodais drabužiais, kaip ir dera diakonui, kurio pareigas jis dabar ėjo) atlieka išankstinę savo kariaunos apžiūrą prieš sustatydamas ją kovos tvarka. Durys vėl be garso užsidarė, o dar po kurio laiko buvo iškilmingai atvertos ir per bažnyčią nuvilnijo šnabždesys: „Giminaičiai!“

Priekyje, vedama vyriausiojo sūnaus, ėjo misis Veland. Jos stambiame rausvame veide buvo sustingusi progai deranti iškilminga išraiška. Tamsiai violetinė atlaso suknelė su blyškiai žydrais įsiuvais šonuose ir žydros stručio plunksnos ant mažutės atlaso skrybėlaitės susilaukė visuotinio pritarimo, tačiau jai didingai nušlamėjus sijonais ir dar nespėjus atsisėsti į savo vietą eilėje priešais misis Arčer, žiūrovai jau tempė kaklus stengdamiesi įžiūrėti, kas eina įkandin.

Išvakarėse pasklido fantastiškas gandas, esą misis Menson Mingot numojo ranka į savo negalią ir nusprendė dalyvauti ceremonijoje. Šis ketinimas taip atitiko narsų jos būdą, kad klubuose buvo lažinamasi iš didelių sumų, ar pajėgs ji pereiti per navą ir įsisprausti į siaurą suolą. Pavyko sužinoti, kad ji pasiuntė savo stalių pasižiūrėti, ar negalima nuimti jos suolo galinės sienelės, ir išmatuoti atstumą tarp sėdynės ir priekinės suolų eilės atramos. Rezultatai buvę nepalankūs ir visa šeima

išgyveno neramią dieną, nes senė brandino mintį pervažiuoti per navą savo didžiuliame krėsle ant ratukų ir lyg soste atsisėsti altoriaus papėdėje.

Klaikūs misis Mingot kėslai taip nederamai išstatyti save visuotinei apžiūrai suteikė jos giminaičiams tiek kančių, kad jie buvo pasirengę apipilti auksu sumanų žmogelį, kuris apskaičiavo, jog krėslas per platus ir nepravažiuos tarp geležinių statramsčių, ant kurių ištempta kiltinė stoginė virš įėjimo į bažnyčią.

Mintis nuardyti tą stoginę ir leisti spoksoti į save siuvėjų ir reporterių miniai, kuri laužte laušis prie plyšių kilte, sutrikdė net senę Kateriną, nors kurį laiką šis planas dar buvo svarstomas.

– Bet jie, ims ir padarys mano mergaitės nuotrauką bei įdės į laikraščius! – sušuko misis Veland, kai buvo užsiminta apie naujausią anytos užmačią, ir visas klanas vieningai pašiurpo dėl tokio negirdėto nepadorumo. Pramotei teko pasiduoti, bet nuolaida buvo išsiderėta tik už pažadą vestuvinius pusryčius surengti po jos stogu, nors, pasak vieno giminaičio iš Vašingtono skvero, kam mokėti Braunui papildomai už svečių nugabenimą į pasaulio kraštą, kai iki Velandų namų – pora žingsnių.

Nors Džeksonai visą šitą maišalynę buvo plačiai pagarsinę, tačiau keli stiprių pojūčių mėgėjai vis dėlto tikėjosi, kad senė Katerina atvažiuos į bažnyčią, ir kai vietoj jos pasirodė jos marti, aistrų įtampa juntamai atlėgo. Ryškus misis Lavel Mingot įraudis ir blausus žvilgsnis liudijo, kokių nežmoniškų pastangų prireikia jos amžiaus ir sudėjimo damai įsisprausti į naują suknelę. Bet kai nusivylimas nepasirodžius senei Katerinai nuslūgo, visi sutiko, kad jos juodieji šilko nėriniai, priderinti prie alyvinio atlaso ir skrybėlaitės su Parmos žibuoklėmis, nuostabiai kontrastuoja su žydrais ir tamsiai violetiniais misis Veland tonais. Visai kitokį įspūdį paliko prakauli manieringa

dama, kuri ėjo jai iš paskos po ranka su misteriu Mingotu, ir kai ši pasišiaušusi pamėklė, apsitaisiusi nežmoniškais apdarais iš styrančių į visas puses kaspinų, spurgų ir plevėsuojančių šalikų, išdygo Arčeriui prieš akis, jo širdis krūptelėjo ir akimirką liovėsi plakusi.

Jis buvo įsitikinęs, kad markizė Menson tebėra Vašingtone kur maždaug prieš mėnesį išvažiavo su savo dukterėčia Elena Olenska. Manyta, kad netikėtas jos išvykimas buvo inspiruotas ponios Olenskos troškimo apsaugoti tetulę nuo pragaištingos daktaro Agatono Karverio įtakos, nes šis vos neužverbavo jos į „Meilės slėnio“ šalininkų gretas, todėl niekas nesitikėjo kurią nors iš tų dviejų damų pamatyti vestuvių ceremonijoje. Kurį laiką Arčeris stovėjo įrėmęs žvilgsnį į fantastišką Medoros figūrą ir stengėsi įžiūrėti, kas eina įkandin jos, tačiau paaiškėjo, kad eisena ja ir pasibaigia – ne tokie svarbūs šeimos nariai jau buvo užėmę savo vietas suoluose ir aštuoni augaloti pabroliai lyg skrydžiui pasirengę paukščiai pranėrė pro šonines duris ir susibūrė priebažnytyje.

– Niulandai! Ar girdite?! Ji čia! – sušnypštė vyriausiasis pabrolys.

Arčeris krūptelėjo.

Nuo tada, kai jo širdis liovėsi plakusi, turbūt praėjo nemažai laiko, nes balta ir rožinė procesija jau buvo pasiekusi navos vidurį. Vyskupas, pastorius ir du baltapūkiai patarnautojai stovėjo prie lelijomis apkaišyto altoriaus, o pirmieji Šporo simfonijos akordai byrėjo gėlėmis po jaunosios kojomis.

Arčeris atmerkė akis (nejaugi jos tikrai buvo užmerktos, o gal jam tik pasivaideno?) ir pajuto, kad jo širdis vėl plaka kaip įprastai. Muzika, lelijų kvapas nuo altoriaus, vis artėjantis tiulio ir apelsinų žiedų debesis, misis Arčer veidas, ūmai iškreiptas palaimingos raudos, pastoriaus balsas, neaiškiai murmantis laiminimo žodžius, aštuonių rausvų pamergių ir aštuonių juodų pabrolių išmokti manevrai – visi tie vaizdai, garsai ir pojūčiai, iš esmės puikiausiai pažįstami, bet tokie neapsakomai keisti ir beprasmiai dabar, kai visa tai vyksta su juo, galutinai surizgo Arčerio galvoje.

„O Dieve, kur žiedas?“ – nustėro jis ir dar kartą pakartojo konvulsišką visų jaunikių judesį.

Po akimirkos šalia jo atsirado Mėja. Nuo jos sklido toks švytėjimas, kad sušildė sustingusią Niulando širdį, jis išsitiesė ir su šypsena pažvelgė jai į akis.

– Jeigu tokia Išganytojo valia... – pradėjo pastorius.

Žiedas jau Mėjai ant piršto, vyskupas ištarė palaiminimą, pamergės pasirengusios vėl užimti savo vietas procesijoje, vargonai tuoj užgriaudės Mendelsono maršą, be kurio dar nė karto neišėjo į gyvenimą nė viena Niujorko jaunavedžių

pora.

– Ranką! Paduokite pagaliau jai ranką! – nervingai sušnypštė jaunasis pabrolys, ir Arčerį vėl apėmė jausmas, tarytum jis klydinėja kažkokiuose nežinomuose toliuose. Kas privertė jį ten atsidurti? Gal nepažįstamų žiūrovų minioje iš po skrybėlės netikėtai šmėstelėjusi tamsi garbana, kuri po akimirkos pasirodė priklausanti kažkokiai ilganosei damai, tokiai nepanašiai į tą, kurios atvaizdą jam priminė? Arčeris su šypsena paklausė savęs, ar neprasidėjo jam haliucinacijos.

Ir štai juodu su žmona lėtai plaukia per navą ant lengvos Mendelsono bangos keteros ir pavasariška diena vilioja juos pro plačiai atvertas duris, o misis Veland juodžiai su baltomis rozetėmis ant kaktų narčiai trypia kojomis kiltinio tunelio gale.

Liokajus su dar stambesne balta rozete atlape aptūlojo Mėją balta pelerina ir Arčeris įsitaisė karietoje šalia jos. Mėja atsigręžė į jį džiugiai šypsodamasi ir jų rankos susitiko po jos vualiu.

– Mieloji! – sušnibždėjo Arčeris ir prieš jį vėl atsivėrė ta pati juoda praraja: jis pajuto, kad krinta žemyn, vis giliau ir giliau, o jo balsas tuo metu linksmai ir neužsikirsdamas sako: – Taip, žinoma, man pasirodė, kad pamečiau žiedą. Be tokių išgąsčių ir vestuvės – ne vestuvės. Bet kaip ilgai privertei mane laukti! Ko tik per tą laiką neprisigalvojau!

Mėja nustebino jį visos Penktosios aveniu akivaizdoje pasisukusi ir puolusi jam ant kaklo.

– Bet dabar, kai mudu drauge, nieko baisaus nutikti nebegali, tiesa, Niulandai?

Diena buvo suplanuota minutės tikslumu. Po vestuvinių pusryčių jaunieji suspėjo persirengti kelioniniais kostiumais, nulipti plačiais Mingotų laiptais tarp besijuokiančių pamergių ir verkiančių tėvų, atlaikius tradicinę ryžių ir atlasinių naktinių kurpaičių krušą, sėsti į karietą, o tada dar liko pusvalandis pasiekti stotį, nutaisius patyrusių keliautojų minas, nusipirkti kioskelyje šviežių savaitraščių ir sulipti į savo kupė, kur Mėjos kambarinė jau buvo padėjusi pilkai žydrą kelioninį jos apsiaustą ir iš Londono parsisiųsdintą naujutėlaitį neseserą.

Senosios tetulės Diulak iš Rainbeko, susigundžiusios praleisti savaitę Niujorke pas misis Arčer, mielai perleido jaunavedžių žinion savo namą, ir Niulandas, džiaugdamasis, kad galės išvengti įprasto jaunavedžių kambario Filadelfijos ar Baltimorės viešbutyje, mielai šį pasiūlymą priėmė.

Mėja nesitvėrė džiaugsmu, kad važiuos į užmiestį, ir vaikiškai smaginosi dėl bergždžių aštuonių pamergių pastangų atspėti jų slėptuvės vietą. Manyta, kad gauti laikinai pasinaudoti užmiesčio vila – „itin angliška“, ir tai suteikė dar daugiau subtilumo šioms, visų įsitikinimu, prašmatniausioms metų vestuvėms. Niekas, išskyrus jaunikio ir nuotakos tėvus, nežinojo, kur toji vila yra, o šie visų klausinėjami tik sučiaupdavo lūpas ir paslaptingai atsakydavo: „Ak, jie mums nieko nepasakoja...“ – ir tai, beje, buvo tiesa, nes pasakoti nė nereikėjo.

Kai jaunieji įsikūrė kupė ir traukinys, pervažiavęs begalinius medinius priemiesčius, išsiveržė į blyškų pavasarišką kraštovaizdį, pokalbis tapo laisvesnis, negu Arčeris tikėjosi. Mėja, išvaizda ir manieromis ta pati vakarykštė naivi mergaitė, nekantriai laukė akimirkos, kai galės pasidalyti su juo įspūdžiais apie vestuves, ir ėmėsi aptarinėti visas smulkmenas taip laisvai, sakytum būtų pamergė, plepanti su pabroliu. Iš pradžių Niulandas pamanė, kad šis atsajumas – kaukė, už kurios slepiasi vidinis virpulys, tačiau tyrose Mėjos akyse nebuvo nieko daugiau, tik palaimingas nežinojimas. Ji pirmą kartą liko viena su vyru, bet vyras, kaip ir vakar, buvo tik geras ir mielas jos draugas. Jis patiko jai užvis labiausiai, ji visiškai juo pasitikėjo, o galiausiai pasiekė kerinčio sužadėtuvių ir vestuvių spektaklio viršūnę – leidosi su juo į kelionę, lyg būtų suaugusi, o, svarbiausia, ištekėjusi dama. Neįtikėtina – nors tai jis pastebėjo jau ispanų misijos sode Sent Ogiustene – kad tokie jausmai

suderinami su vaizduotės nebuvimu. Tačiau prisiminęs, kad Mėja jį nustebino ir tuomet, kai, vos spėjusi nuraminti savo sąžinę, iškart vėl paniro į neraiškios mergystės būseną, Arčeris suprato: matyt, ji taip ir nugyvens gyvenimą stengdamasi kaip įmanoma geriau įveikti visus sunkumus, kurie pasitaikys jos kelyje, tačiau niekada neįstengs nė vieno iš jų numatyti, nors akies krašteliu žvilgtelėti į ateitį.

Gal dėl šio nežinojimo jos akys ir buvo tokios skaidrios, o visa išvaizda – lyg ji būtų ne žmogus, o kažkokia abstrakcija, kurios nors iš dorybių ar kokios graikų deivės atvaizdas. Gyslomis, prasišviečiančiomis pro baltą odą, puikiausiai galėtų tekėti ne karštas kraujas, o koks nors konservuojamasis skystis, tačiau dėl jaunystės žavesio ji neatrodė nei niūri, nei geibi, o tik primityvi ir tyra. Paniręs į šiuos apmąstymus Arčeris ūmai susigriebė, kad žvelgia į ją išgąstingu pašalinio stebėtojo žvilgsniu, ir nusitvėrė prisiminimų apie vestuvinius pusryčius, per kuriuos vienvaldiškai karaliavo močiutė Mingot.

Mėja su nuoširdžiu pasimėgavimu ėmėsi gvildenti šią temą.

– Beje, aš labai nustebau – turbūt nustebote ir jūs – kad teta Medora vis dėlto nusprendė atvažiuoti. Elena man rašė, esą jos abi nesveikuoja ir negali leistis į kelionę. Kaip gaila, kad pasveiko ne ji! Ar matėte, kokių nuostabių senovinių nėrinių ji man atsiuntė?

Arčeris žinojo: anksčiau ar vėliau ši valanda išmuš, bet kažkodėl vylėsi, kad valios pastangomis pajėgs užtverti jai kelią.

– Ne... aš... taip, jie puikūs, – sumurmėjo žvelgdamas į ją tuščiu žvilgsniu ir būgštaudamas, kad vien nuo šito vardo skambesio visas taip kruopščiai statytas jo pasaulis nesugriūtų lyg kortų namelis. – Tu nepavargai? Kai nuvažiuosime, būtų gerai išgerti arbatos. Tikiuosi, tetulės viskuo pasirūpino, – laikydamas jos ranką savojoje be perstojo tarškėjo Arčeris ir Mėjos mintys iškart nukrypo į prabangų Baltimorės sidabro kavos ir arbatos servizą, kurį atsiuntė Bofortai ir kuris taip „idealiai“ dera prie padėklų ir dubenų, padovanotų dėdės Lavelo Mingoto.

Temstant traukinys sustojo Rainbeko stotyje ir jie patraukė platforma prie jų laukiančios karietos.

– Ak, kokie malonūs tie fon der Leidenai – jie atsiuntė mums tarną iš Skaiterklifo! – sušuko Arčeris, kai solidi žmogysta civiliais drabužiais priėjo prie jų ir paėmė iš kambarinės rankų sakvojažus.

– Labai apgailestauju, sere, – prabilo pasiuntinys, – bet panelių Diulak namuose įvyko nedidelis nemalonumas – prakiuro vandens bakas. Tai nutiko vakar, ir misteris fon der Leidenas, šįryt apie tai sužinojęs, pasiuntė ankstyvuoju traukiniu tarnaitę, kad parengtų patrono namelį. Tikiuosi, sere, ten jums bus patogu. Panelės Diulak nusiuntė ten savo virėją, taigi viskas bus lygiai taip, kaip turėjo būti Rainbeke.

Arčeris pažvelgė į liokajų sutrikusiu žvilgsniu, ir šis dar nuolankesniu balsu pakartojo:

– Patikėkite, sere, viskas bus lygiai taip...

Nesmagią tylą nutraukė džiugus Mėjos šūksnis:

– Lygiai taip kaip Rainbeke? Patrono namelyje? Bet juk tai šimtą tūkstančių kartų geriau, tiesa, Niulandai? Mielasis, šaunusis misteris fon der Leidenas!

Kambarinė atsisėdo greta vežėjo, naujutėliai vestuviniai sakvojažai buvo sukrauti ant sėdynės priešais jaunavedžius, karieta pajudėjo ir Mėja karštai sučiauškėjo:

– Tik pamanykite! Juk aš nėkart nebuvau patrono namelyje. O jūs? Fon der Leidenai bemaž nieko ten neįleidžia. Vis dėlto buvo įsileidę Eleną, ji man papasakojo, kaip ten nuostabu. Sakė, kad tai vienintelis namas Amerikoje, kur ji galėtų būti visiškai laiminga.

– Tikiuosi, kad ir mes tokie būsime! – linksmai šūktelėjo Arčeris ir Mėja berniokiškai jam nusišypsojo:

– Taip! Juk mūsų laimė dar tik prasideda – mudu su jumis visada būsime laimingi drauge!

XX

– Žinoma, mieloji, mes būtinai papietausime pas misis Karfrai, – pasakė Arčeris, ir Mėja susirūpinusi pažvelgė į jį viršum masyvių britiško metalo stalo įrankių, puošusių pusryčiams padengtą stalą pensionate.

Visoje darganotoje rudeninio Londono dykumoje buvo tik du žmonės, kuriuos Niulandai Arčeriai pažinojo, bet atkakliai stengėsi išvengti, nes labai keista Niujorko tradicija bylojo, kad netaktiška užsienyje primesti savo draugiją pažįstamiems.

Lankydamosi Europoje misis Arčer ir Džeinė taip šventai paisė šios taisyklės ir taip tvirtai atstumdavo visus savo bendrakeleivių mėginimus draugiškai pabendrauti, kad nepersimesdavo nė vienu žodeliu su „užsieniečiais“, išskyrus viešbučių ir geležinkelio tarnautojus. Į tėvynainius, jei neminėsime tų, kuriuos pažinojo asmeniškai arba iš nuogirdų, jos žvelgdavo dar atsainiau. Taigi jeigu nepasitaikydavo susidurti su kuo nors iš Čiversų, Mingotų arba Dagonetų, ištisus kelionių po užsienį mėnesius jos praleisdavo griežtai tête-à-tête [vienu du, akis į akį – pranc.]. Tačiau kartais net nuoširdžiausios atsargumo priemonės būna bergždžios, ir kartą vakare Bocene viena iš dviejų kitoje koridoriaus pusėje gyvenančių anglių (kurių vardus, tualetus ir visuomeninę padėtį Džeinė jau buvo suskubusi nuodugniai ištyrinėti) pasibeldė į duris ir paklausė, ar misis Arčer neturėtų gydomojotepalo, nes antrąją damą, nekviestosios viešnios seserį misis Karfrai, netikėtai užpuolęs bronchitas. Misis Arčer, kuri niekada nesileisdavo į kelionę be namų vaistinėlės, laimei, galėjo pasiūlyti jai būtino vaisto.

Misis Karfrai rimtai sunegalavo, o kadangi ji su seserimi mis Harl keliavo vienos, abi damos buvo nepaprastai dėkingos ponioms Arčer, kurios visaip stengėsi palengvinti jų dalią, o sumani amerikiečių tarnaitė netgi sugebėjo pastatyti ligonę ant kojų.

Išvažiuodamos iš Boceno ponios Arčer neturėjo nė minties vėl pasimatyti su misis Karfrai ir mis Harl. Misis Arčer požiūriu, pirštis į draugystes „užsieniečiams“, kuriems padarai atsitiktinę paslaugą – siaubingai netaktiška. Bet misis Karfrai ir jos seseriai toks požiūris buvo ne tik nežinomas, bet tiesiog nesuvokiamas, ir todėl jos jautė gilų dėkingumą „žaviosioms amerikietėms“, kurios Bocene buvo joms tokios malonios. Jaudinamai atkakliai jos išnaudodavo kiekvieną progą susitikti su misis Arčer ir Džeine šioms keliaujant po žemyną ir išties antgamtiškai išradingai iššniukštinėdavo, kada amerikietės užsuks į Londoną pakeliui iš Valstijų arba į Valstijas. Draugystė tapo ilgalaikė, ir kaskart, kai misis Arčer ir Džeinė apsistodavo Brauno viešbutyje, jų jau laukdavo dvi mielos draugės, kurios taip pat augino paparčius Vordo dėžėse, pynė makramė, skaitė baronienės Banzen memuarus ir turėjo savo nuomonę apie žinomiausius Londono pamokslininkus. Pasak misis Arčer, pažintis su misis Karfrai ir mis Harl „visiškai pakeitė Londoną“, ir tuo metu, kai Arčeris buvo susižadėjęs su Mėja, tarp abiejų šeimų buvo nusistovėję tokie artimi santykiai, kad nuspręsta, jog bus „visai tinkama“ pasiųsti anglėms kvietimus į vestuves, o šios atsidėkodamos atsiuntė nuostabią džiovintų Alpių gėlių puokštę po stiklu. Niulandui su žmona išplaukiant į Angliją, misis Arčer išlydėdama juos prieplaukoje tarė: „Tu būtinai turi supažindinti Mėją su misis Karfrai.“

Niulandas su žmona visai neketino vykdyti šio nurodymo, tačiau išradingoji misis Karfrai įsigudrino juos susirasti ir pasiuntė jiems kvietimą pietų – kaip tik šis kvietimas privertė Mėją Arčer suraukti antakius, kai juodu gėrė arbatą su bandelėmis.

– Tau bepigu, Niulandai, juk tu jas pažįsti. O aš jausiuosi nejaukiai tarp tokios daugybės nepažįstamų žmonių. Kita vertus, kuo man apsirengti?

Niulandas atsilošė į kėdės atkaltę ir šypsodamasis pažvelgė į žmoną. Ji dar niekada nebuvo tokia graži ir tokia panaši į Dianą. Atrodė, nuo angliškos drėgmės rausvi jos skruostai dar skaisčiau pražydo, mergaitiškas bruožų aštrumas sušvelnėjo, o gal juos sušildė laimės švytėjimas, kuris sklido iš vidaus kaip šviesa iš po ledo.

– Kuo tau apsirengti, mieloji? Argi praėjusią savaitę iš Paryžiaus neatkeliavo visa skrynia suknelių?

– Taip, žinoma. Tik nežinau, kaip dera apsivilkti. – Mėja truputį papūtė lūpas. – Niekada nebuvau kviestiniuose pietuose Londone ir nenoriu atrodyti juokinga.

– Argi anglės vakarais rengiasi ne taip kaip visos?

– Niulandai! Kaip tu gali taip kvailai klausinėti? Juk į teatrą jos eina apsivilkusios senas balines suknias ir be skrybėlaičių!

– Na, gal jos ir namie dėvi balines suknias. Tačiau tik ne misis Karfrai ir ne mis Harl. Jos bus su gaubčiukais kaip mama... ir su šalikais, minkštučiukais pūkuotais šalikais.

– Tarkime, tu teisus. Bet kaip bus apsirengusios kitos damos?

– Ne taip subtiliai kaip tu, mažute, – atsakė jis stebėdamasis, kodėl ji, kaip ir Džeinė, pradėjo nesveikai domėtis puošmenomis.

Atsidususi Mėja atitraukė savo kėdę.

– Labai ačiū, Niulandai, bet man nuo to ne lengviau. Staiga jam tvykstelėjo mintis.

– O kodėl tau neapsivilkus savo vestuvinės suknelės? Mano galva, būtų visai tinkama.

– Ak, mielasis! Jeigu aš ją turėčiau! Bet ji išsiųsta į Paryžių persiūti ateinančiai žiemai ir Vortas jos dar negrąžino.

– Na, ką gi, – gūžtelėjo pečiais Arčeris ir atsistojo. – Žiūrėk, rūkas sklaidosi. Jeigu tuoj pat lėksime į Nacionalinę galeriją, dar suspėsim pasižiūrėti paveikslų.

**

Jaunieji Arčeriai po trijų mėnesių povestuvinės kelionės, kurios įspūdžius laiškuose draugėms Mėja apibūdino miglotu žodžiu „palaima“, rengėsi namo.

Prie Italijos ežerų jie taip ir nenuvažiavo – gerai pagalvojęs Arčeris nusprendė, kad nepajėgia įsivaizduoti žmonos to kraštovaizdžio fone. O ji (praleidusi mėnesį madingų Paryžiaus siuvėjų draugijoje) mieliau buvo linkusi birželį palaipioti po kalnus, o rugpjūtį paplaukioti. Šis planas buvo tiksliai įvykdytas – birželį jie praleido Interlakene ir Grindelvalde, o rugpjūtį – Normandijos pakrantėje, mažame Etretos miestelyje, kurį jiems rekomendavo kaip egzotišką ir tylų. Kalnuose Arčeris kartais mostelėdavo į pietus ir tardavo: „Ten Italija“, o Mėja linksmai šypsodamasi atsakydavo: „Būtų puiku nuvažiuoti ten ateinančią žiemą, bet juk tu turėsi būti Niujorke.“

Tiesą sakant, keliavimas Mėją žavėjo daug mažiau, nei jis tikėjosi. Kai visi tualetai buvo užsakyti, Mėja džiaugėsi galėdama pasivaikščioti, pajodinėti, paplaukioti ir išmėginti jėgas žaisdama naują smagų žaidimą – lauko tenisą, ir kai jaunavedžiai pagaliau sugrįžo į Londoną (čia juodu turėjo praleisti dvi savaites, kol kostiumus užsisakys Arčeris), Mėja jau nebeslėpė, kaip nekantriai laukia dienos, kai galės išplaukti.

Londone ji domėjosi tik teatrais ir krautuvėmis. Bet teatrai jai pasirodė ne tokie patrauklūs kaip Paryžiaus kafešantanai po žydinčiais kaštonais Eliziejaus laukuose, kur ji išgyveno ligi tol nepatirtus pojūčius, nuo restorano terasos stebėdama apačioje sėdinčias „kokotes“ ir klausydamasi vyro verčiamų kupletų – tų, kuriuos jis manė esant ganėtinai švankius jaunosios žmonos ausims.

Arčeris vėl sugrįžo prie visų senovinių, paveldėtų santuokos principų. Kur kas lengviau laikytis papročių ir elgtis su Mėja taip, kaip visi jo draugai elgiasi su savo žmonomis, nei mėginti praktiškai įgyvendinti teorijas, kurias puoselėjo būdamas laisvas viengungis. Nėra prasmės stengtis emancipuoti žmoną, kuri net neįtaria esanti nelaisva. Kita vertus, jis seniai suprato: menama laisvė Mėjai reikalinga vien tam, kad galėtų sudėti ją ant vedybinės meilės altoriaus. Nenusižeminusi – šito jai niekada neleistų savigarba. Maža to, gal kada nors netgi išauš diena (kartą taip jau nutiko), kai ji suras jėgų šitą auką atsiimti, jeigu manys, kad taip elgiasi jo paties labui. Tačiau Mėjos požiūris į santuoką buvo labai paprastas, ir šitokia krizė galėtų kilti nebent tada, jeigu Arčeris pradėtų atvirai ją įžeidinėti, bet jos gilūs jausmai vyrui neleido apie tai net pagalvoti. Arčeris žinojo: kad ir kas nutiktų, Mėja visada liks ištikima, narsi ir nekerštinga, todėl ir pats privalėjo išsiugdyti šias dorybes.

Visi šie dalykai paskatino Arčerį sugrįžti prie ankstesnio požiūrio. Jeigu Mėjos paprastumas reikštų jos ribotumą, jis būtų pasipiktinęs ir sukilęs, bet kadangi jos būdo savybės buvo tokios pat kilnios kaip ir veido bruožai, Mėja tapo Arčeriui visų senųjų jo šventenybių ir tradicijų angelu sargu.

Šitos savybės, kurių dėka ji buvo tokia maloni ir suprati pakeleivė, vargu ar galėjo pagyvinti pačią kelionę, bet Arčeris iškart suprato, kokios jos patrauklios įprastoje aplinkoje. Jis nebijojo būti jų prislėgtas: jo meniniai ir intelektiniai interesai ir anksčiau būdavo tenkinami ne namų aplinkoje, o namie šios savybės nebus nei banalios, nei slegiančios – sugrįžęs pas žmoną jis niekada nesijaus lyg po vaikštynių įžengęs į tvankų kambarį. O kai atsiras vaikų, jų abiejų gyvenimo tuštumos natūraliai užsipildys.

Tokios mintys klajojo Arčerio galvoje jų ilgos kelionės metu iš Meiferio į Pietų Kensingtoną, kur gyveno misis Karfrai ir jos sesuo. Arčeris taip pat mielai būtų išvengęs motinos bičiulės svetingumo: pagal šeimos paprotį, jis visada keliaudavo kaip besidomintis įžymybėmis pašalinis stebėtojas ir nuduodavo, kad nepastebi panašių į save. Tik kartą, pabaigęs Harvardą, jis kelias savaites praleido Florencijoje sueuropėjusių amerikiečių draugijoje, kiauras naktis šoko rūmuose su tituluotomis damomis, o dienomis lošė kortomis madinguose aukštuomenės klubuose su plevėsomis ir dendžiais, tačiau tos linksmybės atrodė jam tokios pat nerealios kaip karnavalas. Tos ekscentriškos kosmopolitės moterys, panirusios į sudėtingas meilės intrigas, apie kurias būtinai norėjo papasakoti kiekvienam sutiktajam, tie prašmatnūs jauni karininkai ir pagyvenę šmaikštuoliai dažytais plaukais – jų meilės objektai arba patikėtiniai – ryškiai skyrėsi nuo žmonių, tarp kurių Arčeris užaugo, ir taip priminė brangias ir bjauriai kvepiančias egzotiškas šiltnamio gėles, kad negalėjo ilgam užvaldyti jo vaizduotės. Apie tai, kad ryžtųsi įvesti žmoną į jų ratą, negalėjo būti nė kalbos, o niekas kitas per visą kelionę jo draugijos nelabai ir troško.

Atvykęs į Londoną neilgai trukus jis sutiko hercogą Sent Ostrėjų, kuris iškart jį atpažino ir širdingai pasikvietė pas save, bet, suprantama, nė vienas gerai išauklėtas amerikietis nesugalvotų priimti tokio kvietimo ir daugiau jie nepasimatė. Jaunieji Arčeriai net įsigudrino išvengti susitikimo su Mėjos tetule – anglų bankininko žmona. Tiesa, ji dar nebuvo sugrįžusi iš savo dvaro Jorkšyre – tiksliau, juodu tyčia atidėjo kelionę į Londoną iki rudens, kad atvykę sezono įkarštyje nesuteiktų tiems nepažįstamiems giminaičiams dingsties apkaltinti jų įkyrumu ir takto stoka.

– Misis Karfrai tikriausiai nebus namie: šiuo metų laiku Londonas – tikra dykuma, o tu pernelyg išsipustei, – pasakė Arčeris žmonai, sėdinčiai šalia jo dviratėje karietaitėje. Pasipuošusi gulbių pūkais pamuštu dangiškai žydru apsiaustu ji buvo tokia nepriekaištingai nuostabi, kad atrodė tiesiog nežmoniška vežti ją per Londono suodžius.

– Tegu nemano, kad mes rengiamės kaip laukiniai, – atsakė Mėja su panieka, kurios galėtų pavydėti pati Pokahonta, ir Arčeris dar kartą nusistebėjo, kaip aistringai ir pamaldžiai visokioms tuštybėms abejingos amerikietės garbina savo dievybę – drabužius.

„Tai jų šarvai, taip jos ginasi nuo nežinomybės ir meta jai iššūkį“, – pamanė jis. Ir pirmą kartą suprato, kodėl Mėja, kuriai net į galvą nešautų dar vienu kaspinu pasipuošti šukuosenos, kad labiau patiktų savo vyrui, taip kruopščiai rinkosi ir užsisakinėjo gausybę drabužių.

**

Jis nesuklydo spėjęs, kad pas misis Karfrai svečių bus nedaug. Be šeimininkės ir jos sesers, ilgoje šaltoje svetainėje jie rado dar vieną susisiautusią į šaliką damą, jos vyrą (geraširdį parapijos dvasininką), tylų jaunuolį (misis Karfrai sūnėną) ir žemutį juodbruvą poną gyvomis akimis, kurį ji pristatė kaip pastarojo namų mokytoją, paminėdama kažkokią prancūzišką pavardę.

Į šią blankiai apšviestą blankią draugiją Mėja Arčer įplaukė kaip gulbė saulėlydžio spinduliuose. Tokios stotingos, žavios, tokios puošnios prabangiai šnarančiuose šilkuose vyras jos turbūt dar nebuvo regėjęs, tačiau jautė, kad įraudis ir šnarėjimas terodo ją apėmusį bemaž vaikišką baikštumą.

„O Dieve, apie ką man su jais kalbėtis?“ – maldaujamai klausė bejėgiškas žmonos žvilgsnis, kai pribloškiantis jos vaizdas sukėlė susirinkusiųjų širdyse tokią pat sumaištį. Vis dėlto grožis, tegu ir kupinas dvejonių dėl savo galių, vyriškio širdyje sulaukia atgarsio, tad ir dvasiškis, ir prancūzas mokytojas kaipmat parodė esą pasirengę ateiti jai į pagalbą.

Nepaisant jų pastangų, pietūs nepakenčiamai prailgo. Arčeris pastebėjo, kad Mėjos, norinčios parodyti, jog tarp užsieniečių jaučiasi laisvai, samprotavimai kuo toliau, tuo labiau darosi provincialūs, ir nors grožis kėlė susižavėjimą, jos replikos numarindavo kiekvieną sąmojį. Dvasiškis greitai atsisakė beviltiškų pastangų, bet auklėtojas, labai taisyklingai ir laisvai kalbantis angliškai, galantiškai tebežarstė jai savo gražbylystę, kol pagaliau damos, didžiuliam visų suinteresuotų šalių palengvėjimui, pakilo eiti į svetainę.

Dvasininkas išlenkė stiklą portveino ir išskubėjo į pamaldas, o baugštusis sūnėnas, kuris, kaip paaiškėjo, sunkiai sirgo, buvo nusiųstas į lovą. Arčeris ir mokytojas liko sėdėti prie savo taurių, ir Arčeris ūmai pagavo save kalbantį taip, kaip nebuvo kalbėjęs nuo paskutinio susitikimo su Nedu Vinsetu. Pasirodo, misis Karfrai sūnėnui grėsė džiova ir todėl jis buvo priverstas palikti Harou ir išvykti į Šveicariją, kur praleido dvejus metus švelniu klimatu garsėjančio Ženevos ežero pakrantėje.

Linkęs į mokslus berniukas buvo patikėtas mesjė Rivjerui, o šis atėjus laikui parvežė jį atgal į Angliją ir turėjo likti su juo, kol vaikinas kitą pavasarį įstos į Oksfordą. Mesjė Rivjeras be užuolankų pridūrė, kad tada jam teks pasiieškoti kitos vietos.

Arčeris pamanė, kad kažin ar jis ilgai bus be darbo, juk yra toks įvairiapusis ir apdovanotas daugybe talentų. Mokytojas buvo maždaug trisdešimties, poliesio negražaus veido (Mėja, žinoma, pasakytų, kad jo išorė niekuo neišsiskirianti), kuriam proto žaismas teikė neįprasto raiškumo, tačiau jis nebuvo nei lengvabūdiškas, nei vulgarus.

Mesjė Rivjero tėvas, kuris pasimirė jaunas, ėjo kažkokias nereikšmingas diplomatines pareigas, ir buvo manoma, kad sūnus paseks jo pėdomis, bet nenugalima aistra grožinei literatūrai pastūmėjo jaunuolį iš pradžių žurnalisto, vėliau literato keliu (regis, nelabai sėkmingai). Pagaliau – po daugybės mėginimų ir negandų, apie kuriuos nutylėjo – tapo anglų jaunuolių mokytoju Šveicarijoje. Beje, iki to laiko jis ilgai gyveno Paryžiuje, lankydavosi Gonkūrų grenier [pastogėje – pranc.], gavo Mopasano patarimą nerašyti (net ir tai Arčeris palaikė didžiule garbe) ir dažnai šnekučiuodavosi su Merimė jo motinos namuose. Regis, visą laiką buvo slegiamas neturto ir rūpesčių (išlaikė motiną ir netekėjusią seserį), ir buvo akivaizdu, kad jo ambicingi literatūriniai planai patyrė fiasko. Pragyvenimo prasme jo padėtis nedaug tesiskyrė nuo Nedo Vinseto, tačiau Rivjeras gyveno pasaulyje, kur, pasak jo, mėgstantiems idėjas dvasinis badas negresia. Kadangi kaip tik dėl šio nepasotinto troškimo vargšas Vinsetas merdėjo iš bado, Arčeris, įsivaizdavęs save pastarojo kailyje, bemaž su pavydu žvelgė į šį aistringą vargetą, tokį turtingą, nepaisant viso neturto.

– Manau, mesjė, jūs sutiksite, kad intelekto ir kritiško mąstymo laisvė – aukščiau už viską. Kaip tik todėl mečiau žurnalistiką ir pasirinkau tikrai ne tokią įdomią mokytojo ir asmeninio sekretoriaus profesiją. Žinoma, šis darbas gana nuobodaus ir sunkaus, užtai galima išsaugoti moralinę laisvę ir, pasak prancūzų, išlieki quant a soi [pats savimi – pranc.]. Kai girdi įdomų pokalbį, gali pareikšti savo, o ne darbdavio nuomonę, arba tik klausytis ir atsakinėti mintyse. Ak, malonus pokalbis!.. Kas pasaulyje galėtų jam prilygti? Idėjos – jomis vienintelėmis verta kvėpuoti. Ir todėl niekada nesigailėjau metęs diplomatiją ir žurnalistiką – dvi skirtingas savęs išsižadėjimo formas. – Jis užsirūkė dar vieną cigaretę ir pažvelgė į Arčerį gyvomis akimis. – Voyez-vous, monsieur [matote, pone – pranc.], kad galėtum žvelgti gyvenimui tiesiai į akis, verta gyventi palėpėje, tiesa? Žinoma, reikia šiek tiek užsidirbti, juk už tą palėpę tenka užsimokėti. Prisipažinsiu, perspektyva visiems laikams likti mokytoju arba asmeniniu sekretoriumi beveik taip pat stingdo vaizduotę kaip pasiuntinybės sekretoriaus Budapešte vaidmuo. Kartais jaučiu, kad turiu žengti ryžtingą žingsnį. Kaip manote, ar galėčiau tikėtis kokios nors vietos, pavyzdžiui, Amerikoje – Niujorke?

Arčeris išgąstingai pažvelgė į pašnekovą. Jaunuolis, kuris lankėsi pas Gonkūrus ir Floberą, kuriam atrodo verta gyventi tik dėl idėjų, nori įsikurti Niujorke! Jis nustebęs žvelgė į mesjė Rivjerą ir neišmanė, kaip jam paaiškinti, kad didžiausi jo pranašumai ir talentai ten būtų tik kliuviniai kelyje į sėkmę.

– Niujorke, Niujorke... Kodėl būtinai Niujorke? – murmėjo jis, bergždžiai mėgindamas įsivaizduoti, ką gimtasis jo miestas galėtų pasiūlyti jaunuoliui, kuriam, regis, tereikia malonių pokalbių?

Blyški Rivjero oda ūmai plykstelėjo raudoniu.

– Aš... aš maniau, kad ta jūsų sostinė – intelektinio gyvenimo centras, – pasakė jis. Tada, matyt, išsigandęs, kad pašnekovas nepamanytų, jog yra prašomas pagalbos, skubiai tarė: – Kartais vienokius ar kitokius samprotavimus pasakai ne tiek kitiems, kiek pats sau. Tiesą sakant, artimiausioje ateityje neturiu galimybės... – jis pakilo ir linksmai pridūrė: – Misis Karfrai turbūt laukia, kad palydėčiau jus į viršų.

Pakeliui į namus Arčeris nesiliovė galvojęs apie šį epizodą. Valanda, praleista su mesjė Rivjeru, paveikė jį kaip gaivaus oro gurkšnis ir impulso pagautas jis jau norėjo pasikviesti prancūzą rytoj pietų, bet jau buvo pradėjęs suprasti, kodėl vedę vyrai ne visada iškart paklūsta akimirksnio įgeidžiams.

– Tas jaunas mokytojas – labai įdomus žmogus. Mes smagiai pasišnekėjome apie knygas ir dar daug apie ką, – sėdėdamas karietaitėje atsargiai pratarė Arčeris.

Mėja prabudo iš svajingo snaudulio, kurio prasmę jos vyras ilgai ir nesėkmingai aiškinosi, kol šeši vedybinio gyvenimo mėnesiai pagaliau įdavė jam šios paslapties raktą.

– Tas prancūziukas? Argi jis tau nepasirodė klaikiai nuobodus?! – šaltai paklausė Mėja, ir Arčeris susivokė, jog giliai širdyje ji nusivylusi: ar vertėjo eiti į svečius Londone, kad susipažintum su dvasininku ir prancūzu mokytoju? Jos nusivylimą sukėlė ne įprastas snobizmas, o tik senajam Niujorkui būdingas numanymas, ko gali tikėtis, svetimoje šalyje surizikavęs savo orumu. Jeigu Mėjos tėvai sumanytų pasikviesti misis Karfrai šeimą į Penktąją aveniu, tikrai pasiūlytų kokių solidesnių svečių nei parapijos šventikas ir namų mokytojas. Bet Arčeris buvo susierzinęs ir negalėjo nutylėti.

– Nuobodus? Kam jis gali pasirodyti nuobodus? – paklausė jis ir Mėja neįprastai guviai atšovė:

– Mano galva, visiems, išskyrus jo mokinius. Draugijoje šie žmonės visada tokie susikaustę. Tačiau, – taikiai pridūrė ji, – man turbūt tiesiog nelemta suprasti, koks jis protingas.

Žodis „protingas“, nuskambėjęs iš Mėjos lūpų, Arčeriui nepatiko beveik taip pat kaip „nuobodus“, bet jį jau pradėjo gąsdinti jo paties polinkis nuolat pastebėti jam nepriimtinus žmonos bruožus. Galų gale, jos pažiūros nesikeičia. Jos tokios pat kaip tų žmonių, tarp kurių Arčeris užaugo, ir visą gyvenimą buvo įsitikinęs, kad jos nors ir neišvengiamos, tačiau neesminės. Dar prieš kelis mėnesius jis nepažinojo nė vienos padorios moters, kuri būtų žiūrėjusi į pasaulį kitaip, o jeigu vyras veda, tai veda tik padorią moterį.

– Ką gi, tada gal nekviesiu jo pietų, – juokdamasis nusprendė Arčeris, o Mėja pasibaisėjo:

– Viešpatie! Pasikviesti Karfrajų mokytoją?!

– Na, nebūtinai tą pačią dieną kaip ir juos, jeigu jau tu prieštarauji. Bet aš mielai dar kartelį su juo pasišnekučiuočiau. Jis tikisi gauti vietą Niujorke.

Mėjos nuostaba nenusileido jos abejingumui. Arčeriui net pasirodė, kad ji įtaria, ar tik jis nebus persiėmęs pragaištinga užsienietiška dvasia.

– Vietą Niujorke? Kokią dar vietą? Niekas nesamdo prancūzų namų mokytojų. Ką jis ten ketina veikti?

– Jeigu gerai supratau – svarbiausia, kad būtų tokia, kur jis galėtų mėgautis maloniais pokalbiais, – kurstomas prieštaravimo dvasios atsakė Arčeris ir Mėja pritariamai nusijuokė.

– Ak, Niulandai, kaip įdomu! Kaip tai prancūziška!

Tiesą sakant, jis net apsidžiaugė, kad Mėja, juokais nuleidusi jo norą pasikviesti mesjė Rivjerą, viską nusprendė už jį. Per popiečio pokalbį būtų nelengva išsilenkti klausimų apie Niujorką, o kuo Arčeris ilgiau apie tai galvojo, tuo sunkiau jam sekėsi įsivaizduoti mesjė Rivjerą tame Niujorke, kurį jis pažinojo.

Staiga jis suprato, kad ir ateityje dar ne viena problema taip pat neigiamai bus išspręsta už jį, ir nors nuo šios minties jį nukrėtė šiurpas, susimokėjęs vežėjui ir žengdamas vidun paskui ilgą žmonos šleifą Arčeris guodėsi banalia mintimi, kad pirmieji šeši vedybinio gyvenimo mėnesiai – visada sunkiausi.

„Tikiuosi, vėliau išmoksime išvengti aštrių vienas kito kampų“, – pamanė jis, tačiau blogiausia buvo tai, kad Mėja jau pradėjo šlifuoti kaip tik tuos jo kampus, kurių aštrumą Arčeris norėjo išsaugoti.

XXI

Nedidelė ryški pievelė lygia juosta driekėsi palei skaisčią jūrą.

Velėna buvo tvarkingai apkraštuota purpuriniais snapučiais ir margeniais, o iš rudų it šokoladas ketaus vazonų, lygiais tarpais sustatytų vingiuoto link jūros vedančio keliuko pakraščiu, ant kruopščiai nušluotos skaldos sviro petunijų ir pelargonijų garbanos.

Lygiu atstumu nuo uolingo skardžio ir kvadratinio gyvenamojo namo (taip pat šokolado spalvos, išskyrus skardinį verandos stogą, kuris buvo nudažytas kaip medžiaginis tentas – geltonais ir rudais dryžiais) krūmokšnių fone buvo pastatyti du dideli taikiniai. Kitoje pievelės pusėje priešais taikinius buvo ištemptas tikras tentas, o po juo – ratu sustatyti suoliukai ir sodo krėslai. Pulkelis damų vasarinėmis suknelėmis ir džentelmenų pilkais surdutais ir su cilindrais ant galvų stovėjo pievelėje arba sėdėjo ant suoliukų. Kartkartėmis kokia grakšti mergina krakmolyta muslino suknele išeidavo iš po stoginės ir paleisdavo į taikinį strėlę. Tada žiūrovai liaudavosi šnekėję ir skaičiuodavo taškus.

Niulandas Arčeris smalsiai stebėjo šią sceną iš verandos. Abipus blizgančiais dažais nudažytų pakopų ant ryškiai geltonų porceliano stovų puikavosi mėlyni porceliano vazonai, kuriuose augo spygliuoti žali augalai, o išilgai verandos driekėsi platus mėlynų hortenzijų bordiūras, apkraštuotas raudonais snapučiais. Arčeriui už nugaros pro stiklines svetainės duris, kurias jis ką tik uždarė, anapus plevenančių nėrinių užuolaidų žvilgėjo išblizgintas parketas, lyg salelėmis nusėtas kartūno pufais, žemučiais krėslais ir aksominiais staliukais, nustatinėtais sidabriniais niekučiais.

Niuporto lankininkų klubo rugpjūčio varžybos visada vykdavo pas Bofortus. Ši sporto šaka, kuriai populiarumu ligi šiol neprilygo jokia kita, jeigu neminėsime kroketo, pradėjo nusileisti lauko tenisui, nors pastarasis žaidimas vis dar buvo laikomas pernelyg šiurkščiu ir negrakščiu, o geresnės progos pasipuikuoti naujais tualetais ir gracingomis pozomis už šaudymą iš lanko negalėjo suteikti niekas.

Arčeris apstulbęs žvelgė į pažįstamą paveikslą. Keista, kad gyvenimas teka sena vaga, nors jo požiūris į tą gyvenimą ryškiai pasikeitė. Kaip tik Niuporte jis pirmą kartą suprato, kokie dideli tie pokyčiai. Praėjusią žiemą, kai juodu su Mėja apsigyveno naujame žalsvai geltoname name su erkeriu ir Pompėjos stiliaus vestibiuliu, Arčeris palengvėjusia širdimi pasinėrė į įprastą savo kontoros rutiną, ir tas sugrįžimas prie kasdienės veiklos buvo tarsi grandis, sujungusi jį su ankstesniu „aš“. Vėliau laukė malonus jaudulys perkant prašmatnų šyvą ristūną Mėjos karietaitei (dvikinkę karietą jai padovanojo Velandai) ir rūpesčiai įrengiant naująją biblioteką, kuri, nepaisant šeimos abejonių ir akivaizdaus nepritarimo, buvo tokia, apie kokią jis svajojo: tamsūs reljefiniai apmušalai, Istleiko stiliaus knygų spintos, paprasti nepoliruoti stalai ir jaukūs krėslai. „Šimtmečio“ klube jis vėl susitiko Vinsetą, „Niujorkietyje“ – savo rato aukštuomenės jaunuolių. Jeigu prie viso šito pridėtume valandas, paskirtas teisei, dar pietums, priėmimams namuose, kartais kokį vakarą, praleistą operoje ar dramos spektaklyje, dabartinis jo gyvenimas vis dar atrodė esąs visai natūralus ir neišvengiamas.

Niuportas simbolizavo bėgimą nuo priedermių ir nesibaigiančias linksmybes. Arčeris mėgino įkalbėti Mėją praleisti vasarą tolimoje Meino valstijos saloje labai raiškiu pavadinimu Maunt Dezer [Mount Desert – Kalnų dykuma – angl.], kur keli nutrūktgalviai Bostono ir Filadelfijos gyventojai buvo sumanę stovyklauti čiabuvių kotedžuose ir iš kur Niujorką pasiekdavo gandai apie stebuklingus kraštovaizdžius ir laukinį, bemaž medžioklių gyvenimą tarp girių ir vandenų.

Tačiau Velandai visada važiuodavo į Niuportą, kur turėjo kvadratinį namuką ant uolos, o jų žentas neįstengė sugalvoti jokios įtikinamos priežasties, atleidžiančios juodu su Mėja nuo prievolės prie jų prisidėti. Pasak gana nuodingos misis Veland pastabos, ar vertėjo Mėjai eikvoti jėgas matuojantis Paryžiuje vasarinius tualetus, jeigu jai nebus suteikta proga jais pasipuošti. Tokių argumentų Arčeris dar nebuvo išmokęs atremti.

Pati Mėja niekaip negalėjo suprasti jo migloto nepasitek kinimo tokiu prideramu ir maloniu vasaros poilsiu. Ji priminė vyrui, kad iki vestuvių Niuportas jam patikdavęs, o kadangi to jis nebūtų galėjęs nuginčyti, neliko nieko kita, tik atsakyti, jog dabar, kai jie bus drauge, ten jam dar labiau patiks. Bet stovėdamas Bofortų verandoje ir apžiūrinėdamas ryškiais apdarais marguojančią pievelę jis virptelėjusia širdimi pajuto, kad tai jam visiškai nepatinka.

Žinoma, vargšelė Mėja niekuo dėta. Jeigu kelionėse jiems ir pasitaikydavo mažumėlę susikivirčyti, santaika vėl įsivyraudavo vos jiems sugrįžus į Mėjai įprastas gyvenimo sąlygas. Arčeris numatė, kad ji neapvils jo lūkesčių, ir buvo teisus. Kaip ir dauguma jaunuolių, jis vedė todėl, kad tą pačią akimirką, kai jam nusibodo bevaisiai meilės nuotykiai, sutiko neapsakomai žavingą merginą. Mėja jam atrodė įkūnyta ramybė, pastovumas, draugystė ir sąmonę išblaivanti neginčytina pareiga.

**

Jis tikrai negalėtų pasakyti, kad apsiriko rinkdamasis – Mėja jam suteikė viską, ko jis tikėjosi. Be abejo, glosto savimeilę, kai tavo žmona – viena iš gražiausių ir populiariausių jaunų Niujorko moterų, ypač kai ji dar ir mieliausia bei doriausia iš žmonų, o šias savybes Niulandas Arčeris visada itin vertino. O toji akimirkos beprotybė, apėmusi jį vestuvių išvakarėse… Ką gi, Arčeris įpratino save laikyti ją paskutiniu nevykusiu savo eksperimentu. Mintis, kad būdamas sveiko proto jis kažkada galėjo svajoti apie vedybas su ponia Olenska, atrodė beveik neįtikėtina, ir grafienė liko jo atmintyje tik kaip graudžiausias ir liūdniausias paveikslas ilgoje praeities vaiduoklių gretoje.

Vis dėlto Arčeriui tiek kartų teko ko nors išsižadėti ir atsisakyti, kad jo smegenyse susiformavo aidi tuštuma, ir, matyt, todėl žvali draugija Boforto pievelėje jam nemaloniai priminė vaikus, laigančius tarp kapų.

Netoliese pasigirdo sijonų šiugždesys ir pro stiklines duris įplasnojo markizė Menson – kaip paprastai, margais apdarais su spurgais, aplėpusia itališkų šiaudelių skrybėle, pribintuota prie galvos nublukusiu šifono šalikėliu, o viršum neaprėpiamų skrybėlės kraštų kvailai kėksojo mažulytis juodo aksomo skėtis raižyta kaulo rankena.

– Brangusis Niulandai, aš net neįtariau, kad judu su Mėja čia! Tik vakar atvažiavote? Taip, taip, žinoma… reikalai… reikalai, tarnybos pareigos… Suprantu. Dauguma vedusių vyrų gali čia atvažiuoti tik savaitgaliais. – Ji palenkė į šalį galvą ir svajingai pažvelgė į jį iš po nuleistų blakstienų. – Tačiau santuoka – amžina auka, aš visada primenu apie tai mielajai Elenai…

Arčerio širdis, kaip jau kartą anksčiau, keistai krūptelėjo ir sustojo – tarytum užtrenkė duris tarp jo ir pasaulio, tačiau šį kartą pauzė, regis, buvo labai trumpa, nes jis iškart išgirdo Medoros atsakymą į klausimą, kurį jam vis dėlto pavyko pasakyti žodžiais.

– Ne, aš gyvenu ne čia, o pas Blenkerius, mieloje jų namų vienatvėje Portsmute. Bofortas buvo labai malonus ir šįryt atsiuntė manęs paimti garsiuosius savo ristūnus, kad nors akies krašteliu žvilgtelėčiau į Reginos svečius, bet vakare vėl grįšiu į kaimo gyvenimą. Tie žavūs keistuoliai Blenkeriai išsinuomojo Portsmute paprasčiausią seną fermą ir kviečiasi iškilius žmones… – Susigūžusi po išganingaisiais skrybėlės kraštais ir truputį raustelėjusi ji pridūrė: – Šią savaitę daktaras Agatonas Karveris rengia pas juos „Dvasinės minties“ seansus. Koks kontrastas šiam pasaulietiškų džiaugsmų paveikslui, bet aš visada gyvenau kontrastais! Nuobodulys man tolygus mirčiai. Visada sakau Elenai: „Saugokis nuobodulio, jis – visų mirtinų nuodėmių tėvas!“ Bet vargšė mano mergaitė dabar išgyvena egzaltacijos ir pasidygėjimo pasauliu laikotarpį. Jūs turbūt žinote, kad ji atmetė visus pasiūlymus praleisti vasarą Niuporte – netgi pas savo močiutę Mingot. Patikėkite, aš tik vargais negalais įtikinau ją važiuoti su manimi pas Blenkerius! Jos gyvenimo būdas – nenatūralus, tai tikra savižudybė. Ak, jeigu ji būtų paklausiusi manęs, kol dar buvo įmanoma… kol durys dar buvo atviros… Gal eikime pasižiūrėti šito įdomaus turnyro? Kalbama, kad jūsų Mėja – viena iš kandidačių laimėti prizą?

Per pievelę jiems priešais artėjo Bofortas, aukštas, stambus, pernelyg ankštu Londono siuvėjo siūtu surdutu, prie atlapo prisisegęs orchidėją iš nuosavo šiltnamio. Arčeris nebuvo matęs jo du ar tris mėnesius ir apstulbo dėl tokio pasikeitimo. Ryškioje vasaros šviesoje galėjai aiškiai matyti, koks paburkęs ir sudribęs raudonas jo veidas, ir jeigu ne įprotis vaikščioti tiesiai, atlaužtais pečiais, jis būtų atrodęs kaip išsipustęs senas apsirijėlis.

Apie Bofortą sklido įvairiausių gandų. Vasarą savo naująja garine jachta jis buvo išplaukęs į ilgą kelionę Vest Indijon ir žmonės šnekėjo, esą kur tik jachta išmesdavo inkarą, jis visur pasirodydavo lydimas damos, labai panašios į mis Fanę Ring. Buvo kalbama, jog Klaido pastatyta jachta su kokliniais vonios kambariais ir panašiomis neregėtomis prašmatnybėmis jam atsiėjo pusę milijono, o perlų vėrinys, kurį sugrįžęs padovanojo žmonai – nepaprasto grožio, kaip ir dera tokioms atgailos aukoms. Boforto turtas buvo gana didelis ir vyras galėjo leisti sau taip išlaidauti, tačiau nerimastingi gandai netilo – ir ne vien Penktojoje aveniu, bet ir Volstrite. Vieni šnekėjo, kad jis nesėkmingai spekuliavo geležinkelio akcijomis, kiti – kad pinigus iš jo melžia viena iš godžiausių žinomos profesijos atstovių. Į kiekvieną žinią apie gresiantį bankrotą Bofortas atsakydavo dar viena beprotiška užmačia – įsirengdavo naujų šiltnamių orchidėjoms, nusipirkdavo dar vieną lenktynių žirgą arba praturtindavo savo paveikslų galeriją nauju Meisonjė ar Kabanelio paveikslu.

Jis priėjo prie markizės ir Niulando su įprasta pašaipia šypsenėle lūpose.

– Hullo, Medora! Na, kaip patiko ristūnai? Keturiasdešimt minučių, ar ne? Ką gi, visai neblogai, juoba kad reikėjo patausoti jūsų nervus.

Paspaudęs ranką Arčeriui jis pasigręžė ketindamas eiti drauge ir prisiartinęs prie misis Menson iš kitos pusės pusbalsiu kažką, ko Niulandas neišgirdo, jai pasakė.

Markizė atsakė jam viena iš savo ekstravagantiškų iš užjūrio parsivežtų grimasų ir žodžiais: Que voulez-vous? [ko jūs norite? – pranc.], nuo kurių raukšlė Boforto kaktoje tapo dar gilesnė, tačiau žvilgtelėjęs į Arčerį jis nutaisė tarsi ir pritarimo šypseną, o tada tarė:

– Žinote, jūsų Mėja, regis, gaus pirmąjį prizą.

– Na, tuomet prizas liks šeimoje, – suulbėjo Medora. Jie priėjo prie tento, kur juos pasitiko misis Bofort mergaitiškame rausvai violetinio muslino ir besiplaikstančių vualių debesyje.

Kaip tik tą akimirką iš po tento išėjo Mėja Veland. Apsivilkusi balta suknele, sujuosta šviesiai žaliu kaspinu, su vijoklių vainiku ant skrybėlaitės, kupina šalto Dianos išdidumo, ji buvo tokia pat, kaip jų sužadėtuvių Bofortų pokylyje dieną. Atrodė, nuo tada jos akyse nešmėstelėjo jokia mintis, o širdyje – joks jausmas, ir nors vyras žinojo, kad jai nesvetima nei viena, nei kita, dar kartą nusistebėjo, jog gyvenimo patirtis nepalieka joje nė menkiausio pėdsako.

Laikydama rankoje lanką ir strėles ji sustojo pievelėje prie kreida nubrėžtos linijos, pakėlė lanką prie peties ir nusitaikė. Jos poza buvo kupina tokio klasikinio grakštumo, kad minia pritariamai suošė, o Arčerį užplūdo savininko pasididžiavimas, kuris taip dažnai įteigdavo jam apgaulingą pasitenkinimo jausmą. Mėjos priešininkės – misis Redi Čivers, Merių panelės ir daugybė raudonskruosčių merginų iš Torlių, Dagonetų ir Velandų šeimų – susijaudinusios spietėsi jai už nugaros, palenkusios žavias tamsiaplaukes ir auksaspalves galveles virš taškų lentelės, o blyškių atspalvių muslinai ir vainikai ant jų skrybėlaičių mirguliavo visomis vaivorykštės spalvomis. Visos buvo dailios, visos švytėjo jaunystės grožiu, bet nė viena neturėjo to nimfos lengvumo, kurį pasitelkusi jo žmona įtempė raumenis ir raukydamasi iš laimės pertekliaus visa siela atsidavė pergalės siekimui.

– Gerasis Dieve, – išgirdo Arčeris Lorenco Lefertso balsą, – nė viena iš jų nesugeba šitaip laikyti lanko.

Tačiau Bofortas atrėmė:

– Taip, bet šis taikinys – vienintelis, į kurį ji įstengia pataikyti.

Arčerį apėmė beprotiškas pyktis. Paniekinama šeimininko duoklė Mėjos „padorumui“ jos vyrą, sakytum, turėjo tik pradžiuginti. Jeigu koks nors neišmanėlis laiko jūsų žmoną nepatrauklia, toks požiūris tik dar kartą patvirtina jos dorumą, bet Boforto žodžiai vis tiek sugėlė Niulandui širdį. O jeigu kraštutinumą pasiekęs padorumas tėra uždanga, po kuria slepiasi tuštuma? Stebint, kaip įraudusi Mėja paskutinį kartą pasiunčia strėlę į patį dešimtuką ir ramiai sugrįžta po tentu, Arčerį apėmė jausmas, kad jam dar nė karto nepavyko tos uždangos kilstelėti.

Mėja priėmė varžovių ir kitų svečių sveikinimus taip paprastai, kad šis paprastumas apvainikavo visas kitas jos dorybes. Niekas nepavydėjo jai sėkmės, nes ji mokėjo įteigti, kad ir nesėkmės atveju išliktų tokia pat nesudrumsčiamai rami. Bet kai jos akys susitiko su vyro akimis, Mėja nušvito tokiu pat džiaugsmu, kokį perskaitė jo veide.

Pinta misis Veland karietaitė laukė keleivių, ir jie pajudėjo kartu su kitais ekipažais, Mėja vadeliojo žemaūgius arkliukus, o Niulandas sėdėjo šalia jos.

Vakaro saulė vis dar delsė ryškiose pievelėse ir krūmynuose, Beleviu aveniu dviem eilėmis riedėjo dviviečiai ekipažai, dviratės karietos, lando ir „vis-a-vis“ [karieta, kurioje sėdima vienas prieš kitą –pranc.], vežantys puošnias damas ir ponus iš priėmimo pas Bofortus arba po įprasto popietinio pasivažinėjimo Vandenyno bulvaru.

– Imkime ir aplankykime močiutę, – netikėtai pasiūlė Mėja. – Norėčiau pati jai pasakyti, kad laimėjau prizą. Iki pietų dar marios laiko.

Arčeris sutiko ir karietaitė pasuko į Naraganseto aveniu, kirto Pavasario gatvę ir nudardėjo už jo nusidriekusios kalvotos dykynės link. Šioje nemadingoje vietovėje šykštuolė Jekaterina Didžioji, abejinga visų priimtiems papročiams ant pigios žemės lopinėlio virš įlankos dar jaunystėje pasistatydino vasarnamį su daugybe bokštelių ir skersinių sijų. Pritūpusios jo verandos, pasislėpusios tankiuose nykštukinių ąžuolų sąžalynuose, žvelgė į salų prisėtą įlanką. Įvažiavimo keliukas, vinguriuojantis tarp geležinių elnių ir snapučių klombose išdėliotų žydro stiklo rutulių, vedė prie paradinių durų po dryžuota stogine. Lakuotos riešutmedžio durys atsivėrė į siaurą koridorių, išklotą juodomis parketlenčių žvaigždėmis geltoname fone. Iš koridoriaus galėjai patekti į keturis nedidukus kvadratinius kambarius, išklijuotus aksomo apmušalais, kurių lubas italas dailininkas dosniai išpaišė visų Olimpo gyventojų atvaizdais. Kai ant misis Mingot užgriuvo sunki kūno našta, viename iš šių kambarių ji įsitaisė miegamąjį, o gretimame leisdavo dienas įsitaisiusi didžiuliame krėsle, pastatytame tarp atdarų durų ir lango, ir be perstojo vėduodamasi palmės lapo vėduokle. Tačiau neaprėpiamas jos biustas buvo taip toli išsikišęs į priekį, kad vėduoklės gainiojamas oras pasiekdavo pajudinti tik ranktūrių užvalkalų kutelius.

Senė Katarina, padėjusi Arčeriui pagreitinti vestuves, jautė jam prieraišumą, kurį dažniausiai jaučiame tiems, kuriems esame padarę paslaugą. Arčeris ją įtikino, kad jo nekantravimo priežastis – beprotiška meilė, o ji, būdama aistringų proveržių šalininkė (jeigu dėl jų nereikia papurtyti kapšo), visada pasitikdavo Niulandą kaip bendrininkė, užgriūdavo iškalbingais žvilgsniais ir pliūpsniais užuominų, laimė, visiškai nesuprantamų Mėjai.

Misis Mingot smalsiai apžiūrėjo ir susižavėjusi netgi pagyrė strėlę briliantiniu antgaliu, kuri pasibaigus varžyboms buvo prismeigta Mėjai prie krūtinės, ir pridūrė, kad jos laikais būtų pakakę filigraninės sagės, tačiau Bofortui juk netrūksta nei skonio, nei užmojo.

– Tai, brangute, tikra šeimos brangenybė, – nusišypsojo senė. – Turėsi palikti ją savo vyriausiai dukrai. – Ji žnybtelėjo Mėjai į ranką ir raudonis užliejo jaunosios moters veidą. – Na jau, na jau, ką tokio aš čia pasakiau? Argi jūs neturėsite dukterų, vien tik berniūkščius? O Dieve! Tik pažiūrėkite, kaip ji rausta! Nejaugi nė tiek nevalia pasakyti? Viešpatie gailestingasis, kai mano vaikai maldauja uždažyti visus šiuos dievus ir deives ant lubų, aš jiems atsakau: ačiū Aukščiausiajam, kad juos turiu – šitų bent jau niekuo nenustebinsi!

Arčeris nusikvatojo, o paskui jį ir Mėja, paraudusi iki plaukų pašaknių.

– Na, o dabar prašau išsamiai papasakoti man apie šventę, nes iš tos pakráipos Medoros neišgirsi nė vieno protingo žodžio, – paprašė pramotė.

– Iš pusseserės Medoros? Maniau, ji važiuos į Portsmutą! – šūktelėjo Mėja.

– Taip, – ramiai atsakė senė, – bet iš pradžių turi užvažiuoti čia pasiimti Elenos. Beje, judu juk nežinote, kad Elena atvažiavo dienelei pas mane pasisvečiuoti. Kaip kvaila, kad ji nenori praleisti čia visos vasaros. Bet aš jau prieš penkiasdešimt metų lioviausi ginčytis su jaunimu. Elena! Elena! – spigiu senatvišku balsu riktelėjo misis Mingot ir pamėgino pasilenkusi į priekį žvilgtelėti į pievelę anapus verandos.

Niekas neatsiliepė ir misis Mingot nekantriai pastukseno lazda į blizgantį parketą. Į kvietimą atėjusi tarnaitė mulatė su margu turbanu pasakė šeimininkei mačiusi, kad „mis Elena“ leidosi takeliu į pakrantę, ir senė grįžtelėjo į Arčerį.

– Būkite gerutis, nueikite jos pakviesti, o ši žavi dama papasakos man apie šventę, – tarė ji, ir Arčeris pakilo tarsi sapnuodamas.

Per pusantrų metų, praėjusių nuo paskutinio susitikimo su grafiene Olenska, jis ne kartą girdėjo jos vardą ir netgi žinojo apie svarbiausius jos gyvenimo įvykius: praėjusią žiemą ji praleido Niuporte, kur visą laiką sukinėjosi aukštuomenėje, bet rudenį netikėtai atsisakė „nuostabaus namelio“, kurį Bofortas su tokiu vargu jai surado, ir nusprendė įsikurti Vašingtone. Žiemą girdėjo, esą ji (taip Vašingtone visada kalbama apie dailias moteris) žibėjo rinktinėje diplomatų draugijoje, kuri turėjo kompensuoti vyriausybės dėmesio stoką aukštuomenės pramogoms. Šitų pasakojimų ir prieštaringų nuomonių apie jos išvaizdą, pokalbius, pažiūras ir draugus jis klausydavosi atsainiai, kaip pasakojimų apie seniai mirusius žmones, ir tik tą akimirką, kai lankininkų varžybose Medora netikėtai ištarė jos vardą, Elena Olenska vėl jam atgijo. Kvailas markizės tarškėjimas prikėlė jo vaizduotėje mažos, židinio apšviestos svetainės vaizdą ir tuščia gatve grįžtančios karietos ratų dardesį.

Prie kranto vedantis takelis stačiu šlaitu, ant kurio stovėjo prilipęs namas, leidosi į svyruokliais gluosniais apsodintą keliuką palei vandenį. Pro lapiją dirsčiojo Laim Roko švyturys, baltas jo bokštas ir mažutis namelis, kuriame garsioji švyturio prižiūrėtoja Ida Luis leido paskutinius savo garbaus amžiaus metus. Toliau buvo matyti plokščias Ožkų salos krantas su bjauriais valstybinio fabriko kaminais, o dar toliau auksu žaižaruojanti įlanka driekėsi į šiaurę iki nykštukiniais ąžuolais apaugusios Prudenso salos ir Konaniketo krantų, kurie buvo vos nuspėjami pavakario miglelėje.

Gluosnių apgobtas keliukas vedė iki siauro medinio lieptelio su pavėsine, primenančia pagodą, o joje atsišliejusi turėklų, nugara į krantą stovėjo dama. Arčeris sustojo, tarytum prabudęs iš miego. Šis praeities vaiduoklis buvo svajonė, o name ant aukšto skardžio jo laukė tikrovė: poniais pakinkyta misis Veland karietaitė prie durų, Mėja, sėdinti po begėdžiais olimpiečiais karštame slaptų vilčių švytėjime, Velandų vila tolimajame Beleviu aveniu gale ir pagaliau – misteris Velandas, kuris jau persirengė pietums ir su laikrodžiu rankoje žingsniuoja pirmyn atgal po svetainę, apimtas dispepsijos kamuojamo žmogaus nekantrumo – juk tuose namuose visada visi tiksliai žino, kas nutiks kiekvieną akimirką.

„O kas aš jiems? Žentas…“ – pamanė Arčeris.

Figūra lieptelio gale nekrustelėjo. Arčeris ilgai stovėjo šlaito viduryje ir žiūrėjo į įlanką, po kurią šmirinėjo burinės valtys, pramoginės jachtos, žvejų laiveliai ir triukšmingi buksyrai, tempiantys juodas baržas su anglimis. Dama pavėsinėje, regis, taip pat buvo sutelkusi dėmesį į šį reginį. Anapus pilkų Fort Adamso bastionų tūkstančiais ugnies šukių žėrėjo pavėlavęs saulėlydis ir jo liepsna ūmai nutvieskė vienstiebio laivo, plaukiančio sąsiauriu tarp kranto ir Laim Roko, burę. Žvelgdamas į šį paveikslą Arčeris prisiminė sceną iš „Šogreno“, kurioje Montegiu glaudžia prie lūpų Ados Dias kaspiną, o ši nė neįtaria, kad jis yra kambaryje.

„Ji nežino… nenumano. Nejaugi ir aš nepajusčiau, jeigu ji prieitų prie manęs iš už nugaros? – pamanė jis ir staiga tarė sau: – Jeigu neatsigręš, kol ši burė praplauks pro Laim Roko švyturį, grįšiu atgal.“

Laivelis palengva slydo atoslūgio bangomis. Jis priartėjo prie Laim Roko, užstojo Idos Luis namelį ir praplaukė pro bokštą, kuriame kabojo signalinis žibintas. Arčeris sulaukė akimirkos, kai tarp paskutinės salos uolos ir valties paskuigalio sumirguliavo platus vandens ruožas, bet figūra pavėsinėje taip ir nekrustelėjo.

Jis nusisuko ir žengė skardžiu į viršų.

**

– Kaip gaila, kad nesuradai Elenos, mielai būčiau su ja pasimačiusi, – pasakė Mėja, kai jie vakaro prieblandoje važiavo namo. – Bet gal jai visai nerūpi, juk ji taip pasikeitė…

– Pasikeitė? – abejingu balsu perklausė Arčeris, neatitraukdamas akių nuo ponių, kurie be perstojo karpė ausimis.

– Norėjau pasakyti, kad ji tapo abejinga draugams, paliko Niujorką, savo namus ir leidžia laiką tokių keistų žmonių draugijoje. Tik pamanyk, kaip jai turėtų būti nejauku pas Blenkerius! Ji sakosi sauganti Medorą nuo kvailysčių – neleidžia jai ištekėti už netikusio žmogaus. Bet man kartais atrodo, kad su mumis jai būdavo nuobodu.

Arčeris nieko neatsakė ir Mėja vėl prabilo – jos balse pasigirdo kieta gaidelė, kurios anksčiau Arčeris niekada nebuvo pastebėjęs:

– Vis dėlto man atrodo, kad ji būtų kur kas laimingesnė su vyru…

– O sancta simplicitas [šventasis naivumas – lot.], – nusijuokė Arčeris ir atsakydamas į nustebusį žmonos žvilgsnį pridūrė: – Tu dar niekada nesi ištarusi tokių žiaurių žodžių.

– Žiaurių?

– Taip. Sako, kad stebėti, kaip kančiose raitosi nusidėjėliai – mėgstamiausias angelų užsiėmimas, bet net ir jie vargu ar mano, kad žmonės kur kas laimingesni pragare.

– Tai lieka tik palinkėti, kad ji ištekėtų užsienyje, – tarė Mėja tokiu nerūpestingu balsu, kokiu jos motina visada atsakydavo į misterio Velando išmones, ir Arčeris pajuto, kad tapo švelniai perkeltas į neprotingųjų vyrų kategoriją.

Jie išsuko iš Beleviu aveniu ir pro vartus, kurių apvalius stulpus vainikavo ketaus žibintai, įvažiavo į Velandų valdas. Vilos languose jau degė šviesos, ir kai karietaitė sustojo, Arčeris pamatė uošvį – kaip jis ir manė, šis žingsniavo pirmyn atgal po svetainę su laikrodžiu rankoje ir kankinio išraiška veide, kuri, giliu jo įsitikinimu, yra kur kas veiksmingesnė už pyktį.

Įkandin žmonos įėjęs į prieškambarį Arčeris pajuto, kad jo nuotaika kažkaip keistai pasikeitė. Prašmatnus Velandų namų apstatymas, buka aplinka, prisotinta smulkmeniškų nuorodų ir draudimų, visada veikdavo jį lyg koks narkotikas. Stori kilimai, paslaugūs tarnai, amžinai apie laiko bėgsmą primenantis tiksliausių laikrodžių tiksėjimas, nuolat atsinaujinanti prieškambaryje ant staliuko vizitinių kortelių ir kvietimų krūvelė, ilga tironiškų smulkmenų grandinė, jungianti vieną valandą su kita ir kiekvieną šeimos narį su kitais – ir todėl bet kokia menkiau sutvarkyta laisvai tekanti būtis pradėdavo atrodyti pavojinga ir nereali. Tačiau dabar nerealūs ir beprasmiai tapo patys Velandų namai ir gyvenimas, kurį Arčeris privalo juose gyventi, o trumputė scena pakrantėje, kai jis dvejodamas stovėjo vidury skardžio, buvo jam artima kaip kraujas, tekantis jo paties gyslomis.

Visą naktį jis gulėjo nesudėdamas bluosto šalia Mėjos didžiuliame, kartūnu išmuštame miegamajame, stebėjo, kaip kilimu palengva šliaužia įstrižas mėnulio šviesos spindulys, ir galvojo apie Eleną Olenską, kurią Boforto ristūnai veža namo mirguliuojančios įlankos pakrantėmis.

XXII

– Priėmimas Blenkerių garbei? Blenkerių?

Padėjęs į šalį peilį ir šakutę misteris Velandas sunerimęs nepatikliai pažvelgė per stalą į žmoną, ir toji, užsidėjusi akinius auksiniais aptaisais, klasikinės komedijos aktorės balsu garsiai perskaitė:

– „Profesorius Emersonas Silertonas su žmona kviečia misterį ir misis Velandus pagerbti savo dalyvavimu priėmimą, rengiamą misis Blenker ir jos dukters garbei rugpjūčio 25 dieną lygiai trečią valandą po pietų klube „Trečiadienio popietė“. Redas Geiblzas, Katerinos gatvė. R. S. V. P. [Repondez s’il vous plait (pranc.) – labai prašome atsakyti.]“

– Gailestingasis Dieve! – suvaitojo misteris Velandas, tarytum klaikus šio laiško kvailumas akivaizdžiai atsiskleidė jam tik perskaičius antrą kartą.

– Vargšelė Emė Silerton – niekada negali nuspėti, kas dar šaus į galvą jos vyrui, – atsiduso misis Veland. – Turbūt jis tik dabar atrado tuos Blenkerius.

Profesorius Emersonas Silertonas buvo tikras spyglys Niuporto aukštuomenės pašonėje – ir dar toks, kurio nenulauši, nes išaugo ant garbingos ir didžiai gerbiamos šeimos medžio. Kaip sakoma, gimė su marškinėliais. Jo tėvas buvo Silertono Džeksono dėdė, o motina kilusi iš bostoniškių Penilou. Abi šeimos valdė nemenką turtą, užėmė aukštą padėtį visuomenėje ir puikiai tiko viena kitai. „Niekas, – mėgdavo kartoti misis Veland, – niekas pasaulyje nevertė Emersono Silertono tapti archeologu ar kokių kitų mokslų profesoriumi, lygiai kaip per žiemą gyventi Niuporte arba imtis visų kitų revoliucingų žygių. Galų gale, jeigu jis nusprendė numoti ranka į tradicijas ir mesti iššūkį visuomenei, kam jam reikėjo vesti vargšelę Emę Dagonet, kuri turėjo teisę tikėtis „visai ne šito“, nes buvo pakankamai turtinga ir pati galėjo išlaikyti savo ekipažą.“

Niekas iš Mingotų nepajėgė suprasti, kodėl Emė taip nuolankiai pakentė ekscentriškus vyro išsišokimus, nes šis amžinai prisikviesdavo į namus ilgaplaukių vyrų ir trumpai kirptų moterų arba veždavosi žmoną tyrinėti kapaviečių į Jukataną, užuot nusivežęs į Paryžių ar Italiją. Šiaip ar taip, jie įsikirtę laikėsi savo pomėgių ir aiškiausiai nesuprato, kad skiriasi nuo visų kitų, o kartą per metus, kai savo sode rengdavo nykius priėmimus, visi Uolų gyventojai iš pagarbos Silertonams, Penilou ir Dagonetams buvo verčiami mesti burtus ir bemaž per prievartą pasiųsti pas juos kurį nors šeimos narį.

– Tikras stebuklas, kad jie nepasirinko dienos, kai vyksta Taurės lenktynės, – purkštelėjo misis Veland. – Prisimeni, užpraeitais metais jie surengė priėmimą kažkokio negro garbei tą pačią valandą, kai vyko Džulijos Mingot dansant [šokių vakaras – pranc.]? Laimė, šįkart nieko daugiau lyg ir nenumatyta... Mums teks pas juos nuvažiuoti.

Misteris Velandas nervingai atsiduso.

– Mums, brangioji? Argi nepakaktų kurio vieno? Trečia valanda – toks nepatogus laikas. Pusę keturių turiu būti namie, nes reikia išgerti lašų. Ar vertėjo pradėti naują daktaro Benkomo gydymo kursą, jeigu nesilaikai nurodymų? O jei prisidėsiu prie tavęs vėliau, praleisiu pasivaikščiojimą.

Ši mintis vėl privertė jį padėti peilį su šakute ir smulkių raukšlelių išvagoti jo skruostai paraudo iš susijaudinimo.

– Tau, mielasis, apskritai nėra ko ten važiuoti, – žvaliai atsakė žmona, o tas žvalumas jau seniai buvo tapęs nevalingas. – Turiu palikti kelias vizitines korteles tame pačiame Beleviu aveniu gale, tad pakeliui užsuksiu pas juos apie pusę keturių ir pabūsiu lygiai tiek, kiek reikia, kad vargšelė Emė neįsižeistų. – Ji neryžtingai pažvelgė į dukterį. – O jeigu Niulandas bus užsiėmęs, Mėja galėtų pavėžinti tave poniais ir drauge išbandyti naujuosius rusvus pakinktus.

Velandų šeimoje buvo laikomasi taisyklės, kad visų jos narių dienos ir valandos, misis Veland žodžiais tariant, būtinai turi būti „užimtos“. Liūdna būtinybė „užmušti laiką“ (ypač varginanti tiems, kas nemėgsta lošti visto ar pasianso) persekiojo misis Veland lyg bedarbio šmėkla filantropą. Kita jos taisyklė skelbė, kad tėvai niekada neturi (bent jau atvirai) kištis į vedusių ar ištekėjusių vaikų reikalus, o norint suderinti Mėjos nepriklausomybę su misterio Velando pageidavimais reikėjo tiek išradingumo, kad pačiai misis Veland nelikdavo nė sekundės laisvo laiko.

– Žinoma, aš važiuosiu su tėčiu. Niulandas tikrai ras ką veikti, – atsiliepė Mėja, o jos tonas švelniai priminė Arčeriui apie jautrumo stoką. Žento nesugebėjimas iš anksto suplanuoti savo laiko buvo nuolatinės misis Veland graužaties priežastis. Per dvi savaites, praleistas po jos stogu, į klausimą, kaip ketina leisti laiką, Arčeris kelis kartus atsipirko kažkokiais kalambūrais, pavyzdžiui: „Užuot leidęs laiką, aš dėl įvairumo ketinu jį pataupyti“. O kartą, kai misis Veland su Mėja buvo išvažiavusios seniai atidėliotų vizitų, jis prisipažino visą dieną pragulinėjęs po uola paplūdimyje netoli namų.

– Niulandas niekada nežiūri į priekį, – kartą išdrįso pasiskųsti dukteriai misis Veland, o Mėja nerūpestingai jai atsakė:

– Taip, bet, supranti – tai nesvarbu, nes kai jis neturi ką veikti, skaito knygą.

– Ak, visai kaip jo tėvas! – tarsi susitaikydama su paveldėtomis keistenybėmis šūktelėjo misis Veland ir klausimas apie Niulando neužimtumą daugiau nebuvo svarstomas.

Vis dėlto artėjant priėmimo pas Silertonus dienai Mėja pradėjo visai natūraliai rūpintis vyro gerove ir kaip paguodą už trumpalaikį savo dezertyravimą pasiūlė jam arba teniso partiją pas Čiversus, arba pasiplaukiojimą Džulijaus Boforto kateriu.

– Mielasis, aš būsiu namie šeštą, tėtis niekada vėliau negrįžta, – patikino ji ir nusiramino tik tada, kai Arčeris pasakė norįs pasisamdyti vežimaitį ir nuvažiavęs į šiaurinėje salos dalyje įsikūrusią fermą pasižvalgyti dar vieno arklio jos karietai. Jie jau kuris laikas ieškojo tinkamo arklio ir pasiūlymas pasirodė Mėjai toks išmintingas, kad ji pažvelgė į motiną nebyliai sakydama: „Štai, jis ne prasčiau už mus moka paskirstyti savo laiką.“

Mintis apie fermą ir antrą arklį dvikinkei karietai Arčeriui kilo tą pačią dieną, kai imta svarstyti Emersono Silertono kvietimą, bet jis neskubėjo jos garsinti, tarytum šis jo ketinimas būtų kokia paslaptis, kurią atskleidęs sukliudytų jį įgyvendinti. Dėl visa ko jis iš anksto pasisamdė vežimaitį su pora senų arkliukų, kurie įstengtų nužingsniuoti aštuoniolika mylių lygiu keliu, ir antrą valandą po pietų skubiai pakilęs nuo stalo šoko į vežimaitį ir išvažiavo.

Diena pasitaikė nuostabi. Lengvas šiaurės vėjelis ginė ultramarininiu dangumi baltų debesų draiskanas, o apačioje raitėsi perregimos bangos. Šią valandą Beleviu aveniu buvo tuščia, ir išlaipinęs berniuką arklininką ant Malūno gatvės kampo Arčeris pasuko į senąjį uostą keliu, einančiu palei Istmeno paplūdimį.

Jį užplūdo nesuprantamas džiaugsmas, panašus į tą, kai prasidėjus trumpoms atostogoms jis išeidavo iš mokyklos pasitikti nežinomybės. Arčeris paleido arklius lengva ristele ir tikėjosi netoli Rojaus akmenų esančią arklių fermą pasiekti iki trečios valandos, kad apžiūrėjęs arklį dar turėtų keturias palaimingas valandas, kurias galėtų praleisti savo nuožiūra. Išgirdęs apie priėmimą pas Silertonus jis iškart pamanė, kad markizė Menson būtinai važiuos į Niuportą su Blenkeriais, o ponia Olenska gal ir vėl pasinaudos proga praleisti dieną pas močiutę. Šiaip ar taip, Blenkerių valdos tikriausiai ištuštės, ir jis, nerizikuodamas pasirodyti nekuklus, galės apžiūrėti, kaip jos atrodo. Arčeris nebuvo įsitikinęs, kad nori dar kartą pamatyti grafienę Olenską, tačiau po to karto, kai stebėjo ją nuo takelio viršum įlankos, jį apėmė keistas, nepaaiškinamas noras pamatyti vietą, kur ji gyvena, ir atgaivinti savo vaizduotėje moters, kurią tuomet stebėjo pavėsinėje, paveikslą. Šis troškimas nedavė jam ramybės nei dieną, nei naktį, tarsi kankinantis ligonio įnoris paragauti maisto ir gėrimų, kuriais kažkada mėgavosi, bet jų skonį seniausiai pamiršo. Arčeris nežinojo, kur tai gali nuvesti, nes nepuoselėjo sąmoningo ketinimo pasikalbėti su ponia Olenska ar išgirsti jos balsą. Tik jautė: jeigu pavyks išsinešti prisiminimą apie žemės lopinėlį, kuriuo ji vaikšto, ir apie jį įrėminusius dangų ir jūrą, gal visas likęs pasaulis nebeatrodys toks tuščias.

Pasiekęs arklių fermą Arčeris iškart pamatė, kad arklys jam netinka, tačiau šiek tiek pavažinėjo jam iš paskos, tarsi pats sau būtų norėjęs įrodyti, kad niekur neskuba, ir tik trečią valandą pasuko lauko keliuku, vedančiu į Portsmutą. Vėjas nurimo ir lengva miglelė horizonte žadėjo rūką, kuris sulig potvynio pradžia pakyla Sakoneto upe aukštyn, bet dabar aplinkiniai laukai ir miškai buvo užlieti auksinės šviesos.

Jis važiavo pro pilkomis malksnomis apkaltus fermerių namus su vaismedžių sodais, pro pievas ir ąžuolų giraites, pro gyvenvietes, aštriais bokštais smaigstančias nublukusį dangų ir pagaliau, pasiklausinėjęs laukuose dirbančių žmonių, įsuko į siaurą keliuką tarp aukštų rykštenių ir raukšlėtųjų gervuogių sąžalynų. Keliuko gale blizguliavo žydra upė, o kairėje, priešais ąžuolų ir klevų guotą, buvo matyti ilgas senas namas, apkaltas lentomis ir nudažytas baltais, jau apsilaupiusiais dažais.

Kitoje kelio pusėje priešais vartus stovėjo atlapa daržinė – tokiose Naujosios Anglijos gyventojai laiko ūkio padargus, o atvykėliai palieka arklius. Arčeris nušoko ant žemės, nuvedė savo kinkinį į daržinę, pririšo prie stulpo ir patraukė prie namo. Gėlynas priešais įėjimą buvo virtęs pieva, kairėje, anapus tankiai sužėlusios buksmedžių gyvatvorės žydintys jurginai ir parudavę rožių krūmai juosė vaiduokliški, kadaise baltomis grotelėmis papuoštą pavėsinę, ant kurios stogo puikavosi medinis kupidonas – jis buvo pametęs savo lanką ir strėles, bet vis dar taikėsi į neregimą taikinį.

Arčeris kurį laiką stovėjo prisišliejęs prie vartų. Nebuvo nieko matyti, pro atvirus langus – nė garso. Prie durų snūduriuojantis pilkas niūfaundlendas atrodė toks pat nepavojingas sargas kaip ir strėlių netekęs kupidonas. Buvo sunku patikėti, kad ši apleista tylos karalija – nenuoramų Blenkerių buveinė, tačiau Arčeris buvo įsitikinęs, jog neapsiriko.

Jis ilgai stovėjo gėrėdamasis vaizdu ir palengva pasiduodamas snaudulingiems jo kerams, kol mintis, kad metas eiti, pagaliau privertė jį krustelėti. Gal atsižiūrėti iki soties ir važiuoti? Kol taip stovėjo dvejodamas, ūmai panoro žvilgtelėti vidun ir apžiūrėti kambarį, kuriame gyvena ponia Olenska.

Niekas netrukdė jam prieiti prie durų ir paskambinti – jeigu, kaip tikėjosi, ji išvažiavo su kitais, jis prisistatys ir pasiprašys įleidžiamas į svetainę parašyti laiškelio.

Bet, užuot taip padaręs, Arčeris perėjo per pievelę ir pasuko gyvatvorės link. Pavėsinėje šmėstelėjo kažkokia ryški dėmė ir priėjęs arčiau jis pamatė rausvą skėtį. Tas kaip magnetas jį traukiantis skėtis, be abejo, buvo jos. Arčeris įžengė į pavėsinę, atsisėdo ant išklibusio suolelio, paėmė į rankas skėtį ir pradėjo apžiūrinėti raižytą rankeną, kuri buvo padaryta iš kažkokio reto medžio ir skleidė vos juntamą subtilų aromatą. Arčeris pakėlė rankeną prie lūpų.

Pasigirdo gyvatvorės dreskiamų sijonų šiugždesys. Arčeris atsirėmė į skėtį, nudūrė akis į žemę ir sustingo laukdamas. Seniai žinojo, kad tai turės nutikti…

– O, misteris Arčeris! – garsiai šūktelėjo jaunas balsas ir pakėlęs akis Niulandas išvydo priešais save pačią jauniausią ir pačią aukščiausią Blenkerių dukrą, susitaršiusią blondinę suglamžyta muslino suknele. Sprendžiant iš įraudusio skruosto, ji ką tik atplėšė jį nuo pagalvės, o mieguistos akys žvelgė į Arčerį draugiškai, nors šiek tiek sutrikusios.

– Viešpatie, iš kur jūs atsiradote? Regis, buvau užsnūdusi hamake. Visi išvažiavo į Niuportą. Ar jūs skambinote? – nerišliai memeno mergina.

Arčeris sutriko dar labiau nei ji.

– Aš... Ne… tai yra kaip tik ketinau… Buvau čia netoliese apžiūrėti arklio ir užsukau pas jus. Tikėjausi rasti misis Blenker ir jūsų svečius. Man pasirodė, kad namie nieko nėra, tai nusprendžiau pasėdėti ir palaukti.

Mis Blenker galutinai prabudo ir žvelgė į Arčerį su vis didėjančiu susidomėjimu.

– Namie tikrai tuščia. Nėra nei mamos, nei markizės, nieko – tik aš. – Jos akyse švystelėjo priekaištas. – Argi nežinote, kad šiandien pas profesorių ir misis Silertonus sodo šventė mamos ir visos mūsų šeimos garbei? Man baisiai nepasisekė – skauda gerklę, o mama būgštavo, kad grįžtant gali būti šalta. Kaip apmaudu! Žinoma, – gyvai pridūrė ji, – nebūčiau dėl to susikrimtusi, jeigu būčiau žinojusi, kad atvažiuosite jūs. Pastebėjęs šį nevikrų mėginimą koketuoti Arčeris suėmė save į rankas ir paklausė:

– O ponia Olenska? Ar ir ji išvažiavo į Niuportą?

Mis Blenker pažvelgė į jį nustebusi.

– Ponia Olenska? Argi nežinote, kad ją iškvietė?

– Iškvietė?..

– Ak, mano mėgstamiausias skėtis! Daviau tai išsiblaškėlei Ketei, nes jis dera prie jos kaspinų, o ji pamiršo čia. Mes, Blenkeriai, visi tokie… tikra bohema! – Čiupusi galinga ranka skėtį mergina išskleidė jį viršum galvos. – Taip, Eleną vakar iškvietė… ji leido mums vadinti ją Elena. Gavo telegramą iš Bostono ir pasakė, kad išvažiuoja dviem dienoms. Man baisiai patinka jos šukuosena, o jums? – tarškėjo mis Blenker.

Arčeris žvelgė į merginą, tarsi ji būtų perregima, ir matė tik kvailą skėtį, rausvu kupolu kylantį virš jos besišypsančios fizionomijos. Po akimirkos jis išdrįso paklausti:

– Gal kartais žinote, ko ponia Olenska išvažiavo į Bostoną? Tikiuosi, negavo kokių blogų žinių?

Mis Blenker linksmai paneigė tokią neįtikėtiną prielaidą:

– Oi ne, nemanau. Ji mums nesakė, kas toje telegramoje. Manau, norėjo nuslėpti tai nuo markizės. Elenos tokia romantiška išvaizda, tiesa? Ar ji jums neprimena misis Skot- Sidons, skaitančios „Ledi Džeraldinos meilę“? Nesate apie ją girdėjęs?

Arčeris karštligiškai mėgino suvaikyti galvoje šurmuliuojančias mintis. Atrodė, prieš jį staiga atsiskleidė visa jo ateitis: jis pamatė per begalinę tuštumą judančią vyro figūrėlę, kuris vis mažėjo ir nyko – vyro, kuriam niekada nieko nenutiko. Jis pažvelgė į apleistą sodą, apšiurusį namą ir ąžuolų giraitę, kurioje jau tirštėjo sutemos. Atrodė, kaip tik tokioje vietoje jis turėjo surasti ponią Olenską, bet ji buvo toli – net rausvasis skėtis buvo ne jos… Arčeris suraukė kaktą ir neryžtingai ištarė:

– Matote, taip susiklostė, kad rytoj būsiu Bostone. Jeigu galėčiau ją pamatyti…

Arčeris pajuto, kad mis Blenker susidomėjimas juo slūgsta, nors šypsena vis dar puošė jos veidą.

– Ak, žinoma, kaip miela! Ji apsistojo „Parker House“ viešbutyje – tokiu oru ten turėtų būti klaiku.

Po šių žodžių Arčeris tik kartkartėmis suprasdavo, apie ką juodu šnekasi. Prisiminė, kad ryžtingai atsisakė jos pasiūlymo sulaukti kitų ir prieš išvažiuojant su jais papietauti bei išgerti arbatos. Galų gale lydimas šeimininkės jis pasitraukė iš kaimiškojo kupidono teritorijos, atsirišo arklius ir išvažiavo. Keliuko posūkyje dar pamatė, kad mis Blenker stovi prie vartų ir moja jam skėčiu.

XXIII

Kitą rytą, išlipęs iš Fol Riverio traukinio, Arčeris atsidūrė tvankiame vasariškame Bostone. Alumi, kava ir supuvusiais vaisiais trenkiančiomis stoties rajono gatvėmis nesivaržydami lyg pensionato gyventojai, kiūtinantys koridoriumi į išvietę, šmaižiojo vienmarškiniai miestelėnai.

Arčeris pasisamdė vežėją ir nuvažiavo pusryčių į Somerseto klubą. Aristokratiškieji kvartalai čia irgi atrodė šeimyniškai nevalyvi – Europos miestai taip nenusmunka net per tropines kaitras. Namų prižiūrėtojos kartūno suknelėmis tingiai sėdinėjo prie prabangių namų durų, o centrinis parkas atrodė tarsi miesto sodas kitą rytą po masonų iškylos. Jeigu Arčeris būtų pamėginęs įsivaizduoti Eleną Olenską kokioje nors neįtikėtinoje aplinkoje, nebūtų galėjęs sugalvoti nieko blogesnio už šitą nuo kaitros besigaluojantį, visų apleistą Bostoną.

Pusryčiavo jis iš lėto, pasiskonėdamas. Pradėjo nuo gabalėlio meliono ir laukdamas kiaušinienės su skrebučiais vartė rytinį laikraštį. Nuo tada, kai praėjusį vakarą pareiškė Mėjai turįs reikalų Bostone ir jau šiąnakt sės į garlaivį, plaukiantį į Fol Riverį, o rytoj vakarop pasuks atgal į Niujorką, jis jautėsi kupinas naujų jėgų ir energijos. Visi žinojo, kad savaitės pradžioje jis turi sugrįžti į miestą, todėl laiškas iš kontoros, likimo valia atsidūręs vestibiulyje ant staliuko jam sugrįžus iš Portsmuto, buvo pakankamas pagrindas netikėtai pakeisti savo planus. Jis net šiek tiek susigėdo, kad viskas einasi lyg per sviestą, o prisiminęs gudrias Lorenco Lefertso išmones, garantuojančias jam laisvę, akimirką net pajuto pasišlykštėjimą. Tačiau neilgai dėl to suko sau galvą – dabar jis užvis mažiausiai buvo linkęs svarstyti.

Po pusryčių Arčeris surūkė papirosą ir užmetė akį į „Commercial Advertiser“. Tą akimirką į klubo valgomąjį įėjo du ar trys pažįstami vyrai, su kuriais Arčeris kasdieniškai pasisveikino – juk gyvenimas šiaip ar taip tekėjo įprasta vaga, nors neapleido jausmas, kad jis išslydo iš laiko ir erdvės tinklo.

Pažvelgęs į laikrodį ir įsitikinęs, kad jau pusė dešimtos, Arčeris atsistojo, nuėjo į kitą kambarį, atsisėdęs prie rašomojo stalo brūkštelėjo kelias eilutes, paliepė pasiuntiniui pasisamdžius vežėją nugabenti laiškelį į „Parker House“ ir sulaukti atsakymo. Tada vėl pasislėpė už laikraščio ir pamėgino apskaičiuoti, per kiek laiko vežėjas nusigaus iki viešbučio.

– Sere, ponia buvo išėjusi, – ūmai jam už nugaros pasigirdo liokajaus balsas.

– Išėjusi? – sumurmėjo Arčeris, tarsi būtų išgirdęs šį žodį nesuprantama kalba, tada atsistojo ir pasuko į vestibiulį. Turbūt klaida – ji negalėjo išeiti iš viešbučio taip anksti.

Iš pykčio jis net paraudo – ir kodėl nepasiuntė laiškelio vos atvykęs?!

Čiupęs skrybėlę ir lazdelę Arčeris išėjo į gatvę. Miestas staiga tapo toks svetimas, tuščias ir didžiulis, sakytum, jis – keliautojas, atvykęs čia iš tolimų kraštų. Akimirką padelsęs ant slenksčio Arčeris nusprendė pats važiuoti į „Parker House“. Gal pasiuntinį kas nors suklaidino ir ji tebėra viešbutyje?

Jis patraukė per centrinį parką ir pamatė ją ant pirmo suolelio medžio pavėsyje. Elena sėdėjo po išskleistu pilko šilko skėčiu – ir kaip jis galėjo pamanyti, kad jos skėtis rausvas? Kai priėjo arčiau, jį sukrėtė sustingusi jos poza – Elena sėdėjo taip, lyg daugiau neturėtų ką veikti. Arčeris išvydo palinkusį jos profilį, žemai prismeigtą plaukų kuodą po tamsiais skrybėlaitės kraštais ir ilgą raukšlėtą pirštinę ant skėtį laikančios rankos. Arčeris žengė dar porą žingsnių, tada ji atsigręžė ir pažvelgė į jį.

– O… – nutęsė ji ir Arčeris pirmą kartą pamatė jos veide išgąstį, kurį, beje, akimirksniu pakeitė nuostabos ir džiaugsmo šypsena. – O… – vėl sušnibždėjo jau visai kitokiu balsu. Arčeris stovėjo žvelgdamas į ją iš viršaus ir Elena pasislinko padarydama jam vietos ant suoliuko.

– Atvykau su reikalais, ką tik atvažiavau, – paaiškino Arčeris ir pats nežinodamas, kodėl suvaidino nustebusį dėl jų susitikimo. – Bet ką šioje dykumoje veikiate jūs?

Jis vargiai tesuprato, ką sako, atrodė, kad šaukia jai kažką per begalines tuščias tolybes, o ji gali staiga vėl išnykti ir tada jis jos nebepasivys.

– Aš? Aš čia taip pat su reikalais, – pakreipusi galvą taip, kad jie atsidūrė akis į akį, atsakė Elena. Jis sunkiai suvokė žodžių prasmę, girdėjo tik jos balsą ir stebėjosi, jog atmintis visiškai neišsaugojo jo skambesio. Net neprisiminė, kad jos balsas žemas, o priebalsius ji taria šiek tiek duslokai.

– Jūsų nauja šukuosena, – pasakė Arčeris ir pajuto, kaip smarkiai plaka jo širdis, tartum būtų pasakęs kažką neatšaukiama.

– Nauja? Ne, tiesiog tik tokią pajėgiu pasidaryti be Nastasijos.

– Be Nastasijos? Argi ji ne su jumis?

– Ne, esu viena. Nebuvo prasmės vežtis ją čia tik dviem dienoms.

– Viena „Parker House“?..

Ji pažvelgė į Arčerį su ankstesnio pykčio blyksniais akyse.

– Manote, kad tai pavojinga?

– Ne, nepavojinga… bet…

– Bet neįprasta? Taip, tikriausiai taip ir yra. – Akimirką ji susimąstė. – Apie tai nepagalvojau, nes dabar padariau kai ką, kas dar labiau neįprasta. – Jos akyse šmėstelėjo ironija. – Aš ką tik atsisakiau pinigų… savo pačios pinigų.

Arčeris pašoko ir žengė kelis žingsnius į šalį. Ponia Olenska suskliautė skėtį ir išsiblaškiusi pradėjo braižyti ant žvyro ornamentus. Tada jis sugrįžo ir sustojo priešais ją.

– Kažkas… kažkas atvyko čia pasikalbėti su jumis?

– Taip.

– Ir pateikė tokį pasiūlymą?

Ji linktelėjo.

– Ar atsisakėte... dėl keliamų sąlygų?

– Aš atsisakiau, – padelsusi atsakė Elena.

Arčeris vėl atsisėdo šalia jos.

– Kokios tos sąlygos?

– O, jos nebūtų labai varginusios: tik kartkartėmis pasėdėti prie jo stalo.

Vėl stojo tyla. Arčerio širdis, kaip jau buvo nutikę, ūmai sustojo, tarytum krūtinėje būtų užsitrenkusios durys, ir jis bergždžiai mėgino ieškoti žodžių.

– Jis nori, kad sugrįžtumėte, ir yra pasirengęs sumokėti bet kokią kainą?

– Taip, suma gana stambi. Bent jau man.

Arčeris patylėjo sukdamas galvą, į kokius žodžius įvilkti klausimą, kurį jam rūpėjo užduoti.

– Ar atvažiavote čia susitikti su juo?

Ji apstulbusi pažvelgė į jį ir nusikvatojo.

– Susitikti su juo? Su savo vyru? Čia? Šį metų laiką jis visada leidžia Kauze arba Badene.

– Kažką atsiuntė?

– Taip.

– Su laišku?

Elena papurtė galvą. – Ne, tiesiog įgaliojo persakyti. Jis niekada nerašo. Regis, esu

gavusi iš jo tik vieną laišką. – Prisiminimai apie tą laišką nurausvino jos skruostus, ir šis raudonis iškart persidavė Arčeriui.

– Kodėl jis niekada nerašo?

– O kam samdomi sekretoriai?

Arčeris dar labiau nuraudo. Šį žodį Elena ištarė taip, lyg jame nebūtų jokios paslėptos prasmės, bet jam ant liežuvio galo sukosi klausimas: „Vadinasi, atsiuntė savo sekretorių?“ Tačiau prisiminimai apie vienintelį grafo Olenskio laišką žmonai buvo pernelyg gyvi ir Arčeris patylėjo. Paskui vėl ryžosi pamėginti:

– Ir tasai žmogus?..

– Pasiuntinys? – vis dar šypsodamasi pasitikslino ponia Olenska. – Pasiuntinys, man regis, jau galėjo išvažiuoti, bet nusprendė palaukti iki šio vakaro… jeigu… jeigu staiga atsirastų kokia nors galimybė…

– Ir jūs atėjote čia apsvarstyti tokios galimybės?

– Atėjau čia pakvėpuoti grynu oru. Viešbutyje nepakenčiamai tvanku. Dieniniu traukiniu aš grįžtu į Portsmutą.

Jie sėdėjo tylėdami ir žvelgė ne vienas į kitą, o į takeliu žingsniuojančius praeivius. Pagaliau Elena grįžtelėjo į Arčerį ir tarė:

– O jūs vis toks pat.

Arčeris norėjo atsakyti: „Buvau toks pat, kol vėl sutikau jus“, bet tik ryžtingai pakilo ir apžvelgė prišnerkštą, įkaitusį parką.

– Čia bjauru. Gal nueikime prie įlankos? Ten pučia gaivus vėjelis. Galėtume garlaiviu nuplaukti į Point Arlį, – pasiūlė jis ir išvydęs neryžtingą jos žvilgsnį pridūrė: – Pirmadienio rytą garlaivyje nebus nė gyvos dvasios. Mano traukinys išvyksta tik vakare, grįžtu į Niujorką. Kodėl mums nepaplaukiojus? – žvelgdamas jai į akis spyrėsi Arčeris ir staiga nesusivaldė: – Argi mes nepadarėme visko, ką galėjome?

– O… – vėl sušnibždėjo Elena, atsistojo, išskleidė skėtį ir apsidairė, tarsi tikėdamasi kur nors rasti įrodymų, kad ilgiau čia pasilikti neįmanoma. Tada vėl pažvelgė jam į veidą. – Jūs neturėtumėte man sakyti tokių dalykų.

– Sakysiu tik tai, ko norite, arba išvis nieko. Nepraversiu burnos, kol nepaliepsite. Kam tai gali pakenkti? Aš tenoriu paklusti jums, – mikčiodamas murmėjo Arčeris.

Elena išsitraukė mažą auksinį laikroduką su emaliuota grandinėle.

– Ak, negalvokite apie laiką, – šūktelėjo Arčeris. – Padovanokite man šią dieną! Noriu išvežti jus kuo toliau nuo to žmogaus. Kada jis ateis?

– Vienuoliktą, – vėl plykstelėjusi raudoniu atsakė Elena.

– Turite nedelsdama eiti iš čia.

– Jums nėra ko bijoti... net jeigu aš neeisiu.

– Jums taip pat – jeigu eisite. Prisiekiu, aš noriu tik sužinoti viską apie jus – ką visą šį laiką veikėte. Mes nesimatėme visą šimtmetį ir gal praeis dar vienas, kol vėl pasimatysime.

Elena vis dar dvejojo ir susirūpinusi žvelgė į jį.

– Kodėl neatėjote pakviesti manęs į pakrantę tą dieną, kai lankėtės pas močiutę? – paklausė ji.

– Todėl, kad jūs neatsigręžėte, todėl, kad nepajutote, jog ten esu. Aš prisiekiau neprieiti, jeigu jūs neatsigręšite, – jis nusijuokė apstulbintas vaikiško savo išpažinties naivumo.

– Bet juk aš tyčia neatsigręžiau.

– Tyčia?

– Kai atvažiavote, aš atpažinau jūsų ponius. Todėl ir nuėjau į pakrantę.

– Norėjote pabėgti nuo manęs kuo toliau?

– Norėjau pabėgti nuo jūsų kuo toliau, – tyliai pakartojo ji.

Jis vėl nusijuokė, šįkart berniokiškai džiugiai.

– Štai matote, viskas perniek. Turiu jums pasakyti, – pridūrė jis, – kad reikalas, atvijęs mane į Bostoną – susirasti jus. Tačiau jau metas, antraip nespėsime į mūsų garlaivį.

– Mūsų garlaivį? – Elena nustebusi kilstelėjo antakius,

tada su šypsena pridūrė: – Taip, bet pirmiau man reikia grįžti

į viešbutį – turiu palikti laiškelį...

– Nors ir dešimt. Galite parašyti jį čia. – Iš piniginės jis išsitraukė parkerį – iš tų, kurie ką tik tapo madingi. – Turiu net ir voką – dabar matote, viskas nulemta iš anksto. Štai, pasidėkite ką nors ant kelių, o aš paruošiu rašiklį. Su juo reikia mokėti elgtis, palaukite... – Laikydamas rankoje parkerį jis stuktelėjo ranka į suoliuko atlošą. – Viskas labai paprasta – tas pats, kas nukrėsti termometro gyvsidabrį. O dabar pamėginkite...

Elena nusijuokė ir palinkusi virš popieriaus lapo pradėjo rašyti. Arčeris pasitraukė kelis žingsnius ir nereginčiomis švytinčiomis akimis žvelgė į praeivius, kurie nustebę spoksojo į neįprastą reginį – madingai apsirengusi dama, pasidėjusi popieriaus lapą ant kelių, centriniame parke ant suoliuko rašė laišką.

Ponia Olenska įdėjo laiškelį į voką, užrašė ant jo pavardę, įsikišo į kišenę ir atsistojo.

Jie patraukė Švyturio gatvės link ir prie klubo Arčeris pa- stebėjo pliušu išmuštą vežėjo karietą – vadinamąjį heroiką – kuriuo į „Parker House“ buvo nuvežtas jo laiškelis, ir vežėją, besiilsintį po šio nepakeliamo darbo ir gatvių sankirtoje pilantį sau ant sprando vandenį iš gaisrininkų čiaupo.

– Juk sakiau, kad viskas nulemta! Štai karieta! Matote?

Abu nusijuokė apstulbinti retos sėkmės, kad pavyko surasti samdomą ekipažą tokią valandą užvis netinkamiausioje vietoje ir dar mieste, kur vežėjų stotelės vis dar laikomos „užsieniniais pramanais“.

Žvilgtelėjęs į laikrodį Arčeris įsitikino, kad iki garlaiviui išplaukiant jie dar spės užsukti į „Parker House“. „Herdikas“ nudardėjo įkaitusiomis gatvėmis ir sustojo prie viešbučio durų.

Arčeris ištiesė ranką paimti laiško.

– Įsakysite nunešti? – paklausė jis, bet ponia Olenska papurtė galvą, iššoko iš ekipažo ir dingo anapus stiklinių durų. Dar nebuvo nė pusės vienuoliktos, bet gal pasiuntinys, nekantriai laukiantis atsakymo ir neturintis kuo užsiimti, jau sėdi vestibiulyje tarp keliauninkų, gurkšnojančių gaiviuosius gėrimus? Arčeris juos pastebėjo, kai Elena ėjo į vidų.

Jis laukė žingsniuodamas pirmyn atgal palei viešbutį. Jaunutis sicilietis tokiomis pat kaip Nastasijos akimis pasisiūlė nuvalyti jam batus, o stora airė įkalbinėjo pirkti iš jos persikų. Durys vis atsidarydavo išleisdamos suplukusius vyrus ant pakaušio atsmauktomis šiaudinėmis skrybėlėmis. Praeidami jie nudelbdavo Arčerį žvilgsniu. Jis nusistebėjo, kad durys taip dažnai varstosi, o išeinantieji tokie panašūs vienas į kitą – ir į visus kitus suplukusius vyrus, kurie šią valandą be perstojo įeina ir išeina pro dvivėres viešbučių duris visoje šalyje.

Staiga priešais Arčerį išniro veidas, kurio jis niekaip nebūtų galėjęs susieti su kitais. Pastebėjo jį tik prabėgomis, nes tą akimirką kaip tik buvo tolimiausiame savo sargybos posto gale. Sukdamas atgal prie viešbučio tarp daugybės tipiškų fizionomijų – liesų ir išvargusių, apvalainų ir nustebusių, geraširdžių ir niūrių – išvydo veidą, kuris atspindėjo kur kas gilesnes ir, beje, visai kitokias emocijas. Tai buvo jaunuolio veidas, taip pat išblyškęs ir sukritęs nuo karščio ar rūpesčių – o gal ir nuo vieno, ir nuo kito – tačiau kažkodėl daug gyvesnis, judresnis, sąmoningesnis. Bet gal taip tik atrodė, nes pats jis buvo visai ne toks kaip kiti. Arčeris buvo besučiumpąs plonytę atminties gijelę, bet ji iškart nutrūko ir nuplaukė drauge su dingusiu iš akiračio veidu – veikiausiai kokio užsieniečio komersanto, kuris šioje aplinkoje atrodė dar užsienietiškesnis. Jis išnyko praeivių sraute ir Arčeris pajudėjo savo maršrutu.

Jis nenorėjo būti pastebėtas priešais viešbutį su laikrodžiu rankoje, todėl pamėginęs spėtinai nustatyti, kiek laiko laukia, nusprendė: jeigu ponia Olenska taip ilgai užtruko, vadinasi, arba palaukė pasiuntinio, arba tas pats jos patykojo. Nuo šios minties jo būgštavimai virto tikru širdies skausmu.

„Jeigu ji tuoj pat negrįš, eisiu ieškoti“, – tarė jis sau.

Durys vėl atsidarė ir Elena sustojo greta jo. Juodu sėdo į ekipažą, o šiam pajudėjus Arčeris pasižiūrėjo į laikrodį – jos nebuvo vos tris minutes.

Nesandariai įstatyti stiklai taip blerbė, kad susišnekėti buvo neįmanoma, ir dardėdami per nelygų grindinį jie nuvažiavo į prieplauką.

**

Sėdėdami šalimais ant suolelio pustuščiame garlaivyje staiga jie suprato, kad beveik neturi ką vienas kitam pasakyti – tiksliau, tai, ką nori pasakyti, geriausiai gali būti išreikšta palaimingu vienatvės ir laisvės tylėjimu.

Kai pradėjo suktis laivaračiai, o laivai ir prieplauka palengva tirpo kaitros miglelėje, Arčeriui pasirodė, tarytum visas pažįstamas, įprastas pasaulis taip pat pradėjo tirpti. Jis labai norėjo paklausti ponios Olenskos, ar jai neatrodo, kad jie leidosi į tolimus kraštus, iš kurių nesugrįžtama, tačiau bijojo, kad šie ar kiti jo pasakyti žodžiai nenutrauktų plonyčio siūlelio, ant kurio laikėsi jos pasitikėjimas juo. Arčeris nenorėjo jos apvilti. Buvo dienų ir naktų, kai prisiminimas apie jų bučinį degindavo Arčeriui lūpas, ir netgi andai, pakeliui į Portsmutą, mintys apie Eleną lyg ugnis pulsavo jo gyslomis. Bet dabar, kai ji šalia ir juodu plaukia į tą nepažįstamą pasaulį, atrodė, kad juos sieja neįtikėtinai glaudus dvasinis ryšys, kurį galėtų pažeisti net lengviausias prisilietimas.

Kai garlaivis išplaukė iš uosto į atvirą jūrą, papūtė nestiprus vėjelis ir per įlanką ritosi ilgos riebiai blizgančios bangos putotomis keteromis. Virš miesto vis dar kybojo tvankus, drėgnas rūkas, bet priekyje driekėsi skaidrus neramių, raibuliuojančių vandenų ir saulės nutviekstų švyturių, stūksančių ant tolimiausių kyšulių, pasaulis. Atsišliejusi į turėklą ponia Olenska praviromis lūpomis gėrė jūros vėsą. Ji apsirišo skrybėlaitę ilgu vualiu, tačiau veidas liko atidengtas ir Arčerį pribloškė nerūpestingas jo gyvumas. Sakytum, šią kelionę ji laikė kažkokiu savaime suprantamu dalyku ir ne tik nebijojo netikėtų susitikimų, bet (o tai kur kas blogiau) nederamai džiūgavo dėl tokios galimybės.

Kukliame užeigos namų valgomajame, kuriame Arčeris vylėsi pabūti su ja dviese, sėdėjo rėksminga iš pažiūros nepavojingų jaunuolių ir merginų kompanija. Šeimininkas paaiškino, kad jie – atostogaujantys mokytojai, ir Arčeriui atėmė žadą nuo minties, jog teks kalbėtis tokiame triukšme.

– Tai nepakenčiama, paprašysiu, kad mums duotų atskirą kambarį, – pasakė Arčeris, ir ponia Olenska, netarusi nė žodelio prieš, liko laukti, kol jis sugrįš.

Kambario langai žvelgė į ilgą medinę verandą, o toliau buvo matyti jūra. Čia buvo vėsu ir tuščia. Vidury stora languota staltiese apdengto stalo puikavosi stiklainis pikulių ir stikliniu gaubtu uždengtas mėlynių pyragas. Dar niekada jokiai vienatvės ieškančiai porai neteko glaustis tokiame paprastučiame cabinet particulier [atskiras kabinetas – pranc.], ir Arčeriui pasivaideno, kad priešais jį prie stalo sėdančios ponios Olenskos vos pastebimoje pašaipioje šypsenėlėje jis perskaitė palengvėjimą. Moteris, kuri pabėgo nuo vyro – visų manymu, su kitu vyriškiu, tikriausiai buvo išmokusi nešališkai žvelgti į pasaulį, tačiau ponios Olenskos savitvarda buvo kažkokia ypatinga ir atbukino Arčerio ironiją. Jos ramybė, gebėjimas niekuo nesistebėti ir paprastumas padėjo jai numoti ranka į išankstines nuostatas ir įteigti Arčeriui, kad noras likti vienumoje visai natūralus, kai du seni draugai turi tiek daug vienas kitam pasakyti...

XXIV

Jie pietavo neskubėdami, ramiai, kartkartėmis nutraukdami greitą pokalbio tėkmę – kai kerai išsisklaidė, atsirado daugybė abiem rūpimų temų. Vis dėlto pokalbis kartais virsdavo tik ilgų bežadžių dialogų akompanimentu. Arčeris apie save nešnekėjo – ne sąmoningai, tik todėl, kad nenorėjo praleisti nė vieno žodžio iš jos pasakojimo, o Elena, parėmusi smakrą rankomis, pasakojo jam apie tuos pusantrų metų, kurie prabėgo nuo paskutinio jų susitikimo.

Jai įgriso vadinamoji aukštuomenė. Niujorkas buvo atlaidus, stačiai gniuždančiai svetingas, ji niekada nepamirš, kaip širdingai buvo sutikta, tačiau naujumo žavesį greitai pakeitė suvokimas, kad yra, pasak jos, „visai kitokia“ ir jai nereikia to, ko reikia Niujorkui. Tuomet nusprendė išmėginti laimę Vašingtone, kur daug didesnė žmonių ir pažiūrų įvairovė. Apskritai, jai turbūt reikėtų įsikurti Vašingtone ir pasiimti vargšelę Medorą, kuri išsekino kitų giminaičių kantrybę kaip tik tada, kai užvis labiausiai stokoja globos ir apsaugos nuo pavojingų vedybinių kėslų.

– O kaip daktaras Karveris? Argi jūs nebijote daktaro Karverio? Kalbama, kad jis taip pat gyvena pas Blenkerius?

– Na, šis pavojus jau praėjo, – nusišypsojo Elena. – Daktaras Karveris – labai protingas žmogus. Jis dairosi turtingos žmonos, kuri finansuotų jo išmones, o Medora, karšta neofitė, jam tėra labai gera reklama.

– Neofitė? O ką ji dabar garbina?

– Visokiausias naujas ir beprotiškas socialines reformas. Bet, mano galva, tai geriau negu aklai sekti tradicijomis – svetimomis tradicijomis, kaip mūsų draugai. Ar vertėjo atrasti Ameriką, kad paverstum ją tikslia kitos šalies kopija? – Ji šypsodamasi pažvelgė per stalą į Arčerį. – Kaip manote, ar Kristupas Kolumbas būtų ėmęsis tokio sunkaus darbo vien tam, kad su Selfridžo Merio šeima galėtų nueiti į operą?

Arčeris paraudo.

– O Bofortas... Ar ir jam šitai sakėte? – užsikirsdamas paklausė Arčeris.

– Seniai jo nemačiau. Bet esu sakiusi, jis mane supranta.

– Hmm... štai kodėl ne kartą jums sakiau: mes jums nepatinkame. O Bofortas patinka, nes visai į mus nepanašus. – Arčeris permetė akimis tuščią kambarį, tuščią pajūrį ir nepriekaištingai baltus kaimo namelius, lygia eile išsirikiavusius palei krantą. – Mes nepakenčiamai nuobodūs. Mums trūksta savitumo, ryškumo, spalvų. Nesuprantu, kodėl neišvažiuojate atgal?

Elenos žvilgsnis apniuko ir Arčeris laukė garsaus pasipiktinimo. Bet ji tylėjo, regis, svarstė ką išgirdusi, ir jis išsigando, kad nepasakytų, jog pati to nesupranta.

Pagaliau ji prabilo:

– Manau, kad dėl jūsų.

Vargu ar buvo įmanoma prisipažinti šalčiau arba surasti toną, kuris mažiau glostytų suinteresuoto asmens savimeilę. Arčeris paraudo iki plaukų pašaknių, bet neišdrįso nei krustelėti, nei prabilti. Sakytum, jos žodžiai – kažkoks retas drugelis, kuris nuo mažiausio judesio virptelės ir nuskris, o neišgąsdintas surinks aplink save visą būrelį.

– Šiaip ar taip, – tęsė Elena, – būtent jūs padėjote man po visa šita nuobodybe įžvelgti tokius subtilius, pakilius ir nuostabius dalykus, kad daugybė kitų, kuriuos aname savo gyvenime užvis labiausiai vertinau, palyginti su šiais, atrodo pigūs ir menki. Nežinau, kaip tiksliau pasakyti, – susirūpinusi ji suraukė kaktą, – bet man atrodo, kad anksčiau nesupratau, kokiu žiaurumu, nuosmukiu ir begėdiškumu kartais tenka sumokėti už pačius subtiliausius malonumus.

„Subtiliausi malonumai – jie tikrai to verti!“ – vos nešūktelėjo Arčeris, tačiau nebyliai maldaujančios Elenos akys užčiaupė jam burną.

– Aš noriu būti visiškai sąžininga su jumis ir su savimi, – tęsė ji. – Vyliausi, kad anksčiau ar vėliau man pasitaikys proga pasakyti jums, kaip man padėjote, ką man padarėte... Arčeris žvelgė į ją iš padilbų ir pagaliau nusijuokęs nutraukė jos šneką:

– O ar žinote, ką jūs padarėte man?

– Jums? – blykšdama paklausė ji.

– Taip. Juk aš – jūsų kūrinys daug labiau, nei jūs – mano. Esu žmogus, vedęs vieną moterį todėl, kad taip jam liepė kita.

Jos blyškumas trumpam virto raudoniu.

– Aš maniau... jūs žadėjote... Neturėtumėte šiandien man šito sakyti...

– Kaip moteriška! Nė viena iš judviejų nepajėgiate pažvelgti į akis karčiai tiesai!

– Nejaugi ši karti tiesa... nejaugi Mėja?.. – tyliai paklausė ji.

Atsistojęs prie lango Arčeris barbeno pirštais į stiklą ir visu kūnu jautė tą nuoširdų švelnumą, kai ji ištarė pusseserės vardą.

– Mes visada turime prisiminti, kad svarbu ne žodžiai, o darbai. Argi jūs pats neparodėte man pavyzdžio?

– Parodžiau pavyzdį? – neatitraukdamas nereginčių akių nuo jūros automatiškai perklausė jis.

– O jeigu ne, – kankinamai atkakliai rutuliojo ji savo mintį, – jeigu nevertėjo visko atsisakyti, kad kiti būtų apsaugoti nuo nusivylimo ir sielvarto, tai viskas, dėl ko sugrįžau namo, viskas, dėl ko anas mano gyvenimas atrodo toks tuščias ir varganas, nes ten niekas apie tokius dalykus negalvoja, tada viskas – netikra, pramanai...

Jis atsigręžė, bet iš vietos nepajudėjo.

– Ir niekas pasaulyje negali sutrukdyt jums sugrįžti? – Arčeris pabaigė jos mintį.

Ji žvelgė į jį nevilties pilnomis akimis.

– Ak, nejaugi tikrai niekas?

– Ne, jeigu jūs viską paaukojote dėl mano šeimyninės laimės. Kažin, ar mano santuoka jus čia sulaikys! – nesusivaldęs sušuko Arčeris, o kadangi ji nieko neatsakė, pridūrė: – Kam visa tai? Jūsų dėka aš pirmą kartą gyvenime nors akies krašteliu išvydau tikrąjį gyvenimą, bet jūs kaipmat paliepėte man ir toliau tenkintis apgaule. Dabar tai jau nebe žmogaus jėgoms... štai ir viskas.

– Nekalbėkite taip, juk man skaudu! – ištrūko Elenai, jos akys prisipildė ašarų.

Ji nuleido rankas ant stalo ir tarsi mirtino pavojaus akivaizdoje, pamiršusi viską pasaulyje, atidengė jo žvilgsniui savo veidą. Ir tas veidas išdavikiškai atskleidė Arčeriui esmę, visą tos moters sielą. Jis stovėjo sukrėstas to, ką netikėtai suprato.

– Ir jūs?... Jūs taip pat? Visą šį laiką?...

Elena tylėjo, tik ašaros pripildė jos akis ir lėtai pasruvo skruostais.

Juodu vis dar skyrė kone pusė kambario, nė vienas net nekrustelėjo. Arčeris buvo kažkaip keistai abejingas fiziniam jos buvimui, net nežinia, ar būtų ją pastebėjęs, jeigu ranka, kurią ji nuleido ant stalo, nebūtų patraukusi dėmesio, kaip tą dieną, kai mažame namelyje 23-iojoje gatvėje ;neatplėšdamas akių žvelgė į jos ranką, kad galėtų nežiūrėti į veidą. Dabar jo vaizduotė blaškėsi apie tą ranką tarytum verpeto pakraščiu, bet jis vis tiek nebandė prisiartinti. Arčeris buvo patyręs meilę, kuri minta glamonėmis ir pati jas maitina, tačiau ši aistra pervėrė jį iki kaulų smegenų ir buvo aišku, kad lengvai ir lengvabūdiškai jos nepasotinsi. Jis baiminosi tik vieno – kad judesiu ar žodžiu neištrintų jos žodžių garso ir prasmės, galvojo tik apie viena – dabar jis niekada nebesijaus vienišas.

Bet jau po akimirkos jį apėmė neviltis ir neišvengiamas netekties jausmas. Štai juodu čia – labai arti, labai patikimai pasislėpę nuo pašalinių akių, bet ir vienas, ir kitas vis tiek yra taip tvirtai prikaustytas prie vienišos savo lemties, lyg juos skirtų visas pasaulis.

– Kas iš to, jeigu jūs išvažiuosite? – išsprūdo Arčeriui, o už žodžių slypėjo beviltiška dejonė: „Kaip man jus sulaikyti?“

Elena sėdėjo nejudėdama, nuleidusi akis.

– Ne... Kol kas neišvažiuosiu!

– Kol kas? Vadinasi, vėliau? Ar jau numatėte datą?

Atsakydama ji pakėlė į Arčerį giedrą žvilgsnį.

– Pažadu jums – neišvažiuosiu tol, kol jūs to norėsite. Kol mudu galėsime tiesiai žvelgti vienas kitam į akis – taip, kaip dabar.

Arčeris susmuko ant kėdės. Jos atsakymas reiškė viena: „Jeigu pakrutinsite nors pirštą, išginsite mane atgalios – į visą tą bjaurastį, apie kurią žinote, ir į visas pagundas, apie kurias galite tik numanyti.“ Jis suprato viską taip aiškiai, tarytum ji būtų pasakiusi žodžiais, ir šis supratimas sulaikė jį prie stalo apimtą graudžiai pamaldaus nuolankumo.

– Kaip jūs iškęsite tokį gyvenimą?! – suvaitojo jis.

– Ak, nieko baisaus – kol mano gyvenimas bus dalis jūsų gyvenimo!

– O manasis – dalis jūsų? Elena linktelėjo galvą.

– Ir tik tiek – mums abiem?

– Bet juk taip jau dabar yra – argi aš klystu?

Tai išgirdęs Arčeris pašoko, jis pamiršo viską pasaulyje, tematė nuostabų jos veidą. Ji taip pat pakilo, bet neketino nei pulti prie jo, nei bėgti šalin – pakilo visai ramiai, tarytum sunkiausia – jau praeityje ir dabar lieka tik laukti. Taip ramiai, kad jam prisiartinus ji ištiesė rankas, atrodė, tarsi ketintų ne atstumti, o vestis kartu. Jų rankos susitiko, kurį laiką jie žvelgė vienas į kitą ir jos veidas pasakė daugiau nei žodžiai.

Jie stovėjo taip labai ilgai, o gal tik akimirką, bet pakankamai, kad jos tylėjimas pasakytų viską, ką ji norėjo pasakyti, ir Arčeris suprato, jog svarbu tik viena. Jis neturi leisti sau jokio poelgio, dėl kurio šis susitikimas būtų paskutinis, privalo patikėti jai jųdviejų ateitį ir prašyti, kad ji nepaleistų jos iš rankų.

– Ne, jūs neturite būti nelamingas, – dusliai ištarė ji ir atitraukė rankas.

– Jūs neišvyksite, juk jūs neišvyksite?.. – sumurmėjo Arčeris, sakytum, to vienintelio dalyko jis nepajėgtų iškęsti.

– Ne, neišvyksiu, – atsakė ji, atsitraukė, atidarė duris ir žengė į bendrą valgomąjį.

Triukšmingieji mokytojai rankiojosi daiktelius, pasirengę urmu užgriūti prieplauką. Pakrantėje prie molo stovėjo baltas garlaivis, o viršum saulėtos įlankos lyg miglos juosta neaiškiai dūlavo Bostonas.

XXV

Kai Arčeris vėl atsidūrė ant denio tarp pašalinių žmonių, jį apgaubė ramybė, kuri, kad ir kaip keista, sustiprino jo dvasios jėgas.

Dienos balansas matuojant įprastais matais buvo juokingai apgailėtinas – jis net nepalietė lūpomis ponios Olenskos rankos ir nesulaukė iš jos nė menkiausios užuominos apie galimybę dar kada nors susitikti. Vis dėlto kaip nepasotintos aistros kankinamas vyras, neapibrėžtam laikui išsiskiriantis su savo meilės objektu, Arčeris jautėsi nužemintai nuolankus ir patenkintas. Jį jaudino, bet ir ramino ideali pusiausvyra tarp jųdviejų ištikimybės kitiems ir sąžiningos laikysenos vienas kito atžvilgiu, pusiausvyrą, kurią Elenai pavyko surasti ir kuri buvo anaiptol ne gudrių skaičiavimų rezultatas – tai liudijo jos dvejonės ir ašaros, o priešingai, natūrali nesuvaidinto jos nuoširdumo tąsa. Dabar, kai pavojus praėjo, Arčeris buvo kupinas virpulingo švelnumo ir dėkojo likimui už tai, kad nei tuščiagarbiškumas, nei mintis, jog vaidina kažkokį vaidmenį stebint rafinuotiems žiūrovams, nesugundė jo suvilioti Elenos. Net tuomet, kai juodu paspaudė vienas kitam ranką Fol Riverio stotyje, iš kurios Arčeris išėjo vienas, jis liko įsitikinęs, jog šis susitikimas davė jam kur kas daugiau nei atėmė.

Jis sugrįžo į klubą ir sėdėjo tuščioje bibliotekoje, vis iš naujo atgaivindamas atmintyje kiekvieną akimirką, kurią juodu praleido kartu. Jam buvo aišku, o gerai pagalvojus tapo dar aiškiau: jeigu Elena galų gale nuspręs grįžti į Europą – arba, kitaip sakant, pas vyrą – taip nutiks ne todėl, kad susigundys ankstesniu gyvenimu net ir naujomis sąlygomis, kurias jis dabar jai siūlo. Ne, ji išvažiuos tik pajutusi, kad suviliojo Arčerį peržengti tas griežtas ribas, kurias jie patys sau nusibrėžė. Ji liks arti jo tol, kol jis paprašys prieiti dar arčiau, vadinasi, jo galioje suturėti ją čia saugiu, nors ir tolimu atstumu.

Šios mintys neapleido jo ir traukinyje. Jos apgaubė tarsi aukso miglelė, pro kurią aplinkinių veidus jis matė tolimus ir neaiškius. Arčeriui atrodė, kad jeigu užkalbins savo bendrakeleivius, šie tiesiog jo nesupras. Tokios pasklidos būsenos jis prabudo kitą rytą tvankaus Niujorko rugsėjo realybei. Kai eidamas prie stoties durų per tą patį auksinį rūką jis žvelgė į kaitros iškamuotus pro šalį judančius ilgo traukinio keleivių veidus, vienas jų staiga atsiskyrė nuo bendros masės, priartėjo ir patraukė jo dėmesį. Arčeris iškart prisiminė: tai buvo veidas jaunuolio, kurį jis matė prie „Parker House“ durų – jau tada pastebėjo, kaip ryškiai jis skiriasi nuo tipiškos amerikiečio viešbučio gyventojo fizionomijos.

Šis išskirtinumas nustebino jį ir dabar, vėl prižadino miglotas asociacijas su kažkuo, ką buvo matęs anksčiau. Jaunuolis stovėjo ir sutrikęs dairėsi į šalis lyg užsienietis, užgriūtas negailestingos stichijos, kurios auka tampa kiekvienas, keliaujantis po Ameriką, tada priėjo prie Arčerio ir kilstelėjęs skrybėlę tarė angliškai:

– Jeigu neklystu, pone, mudu buvome susitikę Londone.

– Taip, taip, žinoma, Londone! – sugriebęs jo ranką smalsiai ir užjaučiamai šūktelėjo Arčeris. – Vadinasi, vis dėlto atvykote į Niujorką? – pridūrė jis, su nuostaba nužvelgęs protingą poliesį prancūzo, jaunojo Karfrajaus mokytojo, veidą.

– Kaip matote, atvykau, – šyptelėjo mesjė Rivjeras. – Bet neilgam, poryt grįžtu atgal.

Jis stovėjo pirštinėta ranka laikydamas nesunkų sakvojažą ir išsigandęs, priblokštas, bemaž maldaujamai žvelgė į Arčerį.

– Pamaniau, pone, jeigu jau man pasisekė sutikti jus... gal galėčiau...

– Kaip tik ketinau pakviesti jus pusryčių. Jeigu užsuktumėte pas mane į kontorą, galėtume nueiti į vieną labai padorų restoraną netoliese, komercinėje miesto dalyje.

Mesjė Rivjeras nuoširdžiai nustebo ir susijaudino.

– Jūs labai geras, pone, bet aš tik norėjau paklausti, kaip man susirasti kokį nors ekipažą. Čia nėra nešikų, niekas nenori išklausyti...

– Taip, mūsiškės amerikietiškos stotys turėtų jus stebinti. Jeigu pareikalausite nešiko, jums pasiūlys kramtomosios gumos. Eime, pasistengsiu jums padėti, bet būtinai turite su manimi papusryčiauti.

Šiek tiek padvejojęs jaunuolis puolė dėkoti ir nelabai įtikinamai atsakė, kad, deja, yra užsiėmęs, bet kai jie pagaliau atsidūrė gatvėje, šiek tiek ramesnėje aplinkoje, paklausė, ar negalėtų aplankyti Arčerio dieną.

Vasaros metą nelabai apsivertęs darbais Arčeris paskyrė jam laiką ir užrašė adresą, kurį prancūzas, nusiėmęs skrybėlę ir dar kartą padėkojęs, įsikišo į kišenę. Palydėjęs jį iki arklių tramvajaus Arčeris patraukė savo keliais.

Tiksliai paskirtu laiku mesjė Rivjeras pasirodė kontoroje švariai nusiskutęs ir susišukavęs, bet po senovei rimtas ir susirūpinęs. Arčeris kabinete buvo vienas, ir jaunuolis net neatsisėdęs pareiškė:

– Man atrodo, pone, mačiau jus vakar Bostone.

Pastaba buvo visai nekalta ir Arčeris jau ketino patvirtinti, bet staiga įdėmiame svečio žvilgsnyje sugavęs kažkokią mįslingą ir drauge reikšmingą išraišką susilaikė.

– Nuostabu, tiesiog nuostabu, kad mes susitikome tokiomis aplinkybėmis, – tęsė mesjė Rivjeras.

– Kokias aplinkybes turite omenyje? – paklausė Arčeris, kuriam šmėstelėjo gana banali mintis, kad jo pašnekovui reikia pinigų.

Mesjė Rivjeras nenuleido nuo jo drovaus žvilgsnio.

– Atvykau čionai ne darbo ieškoti, kaip ketinau tuomet, kai kalbėjomės praėjusį kartą, o vykdydamas ypatingą pavedimą.

– A! – šūktelėjo Arčeris, akimirksniu susiejęs abu jųdviejų susitikimus. Jis nutilo norėdamas apgalvoti susiklosčiusią padėtį, kuri ūmai iškilo prieš akis visai kitoje šviesoje. Mesjė Rivjeras taip pat tylėjo, tarsi suvokęs, kad jau pakankamai pasakė.

– Vykdydamas ypatingą pavedimą... – po ilgokos pauzės pakartojo Arčeris.

Jaunasis prancūzas skėstelėjo rankomis ir viršum rašomojo stalo abu ilgai tylomis žvelgė vienas į kitą, kol pagaliau Arčeris pasiūlė mesjė Rivjerui atsisėsti, ir šis, įsitaisęs ant tolimajame kambario gale stovinčios kėdės, vėl sustingo laukdamas.

– Norėjote pasikalbėti su manimi apie tą pavedimą? – pagaliau paklausė Arčeris.

Rivjeras linktelėjo.

– Ne savo vardu – su tuo, kas man buvo pavesta, susidorojau pats. Jeigu leisite, aš norėčiau pasikalbėti su jumis apie grafienę Olenską.

Arčeris jau kuris laikas laukė šitų žodžių, bet kai juos išgirdo, kraujas nutvilkė jam smilkinius, lyg tankmėje būtų užtvojusi stangri šaka.

– Kieno vardu ketinate kalbėti?

Išgirdęs šį klausimą mesjė Rivjeras net nevirptelėjo.

– Galėčiau sakyti, kad grafienės vardu, jeigu tai neskambėtų šiek tiek nekukliai. Gal geriau pasakysiu – vardan abstraktaus teisingumo.

Arčeris ironiškai pažvelgė į jį.

– Kitaip sakant, jūs grafo Olenskio pasiuntinys?

Dabar raudonis, tik daug tirštesnis, nudažė blyškų mesjė Rivjero veidą.

– Taip, pone, bet buvau siųstas ne pas jus. Čia atėjau dėl visai kitų priežasčių.

– Turint omenyje dabartines aplinkybes, nematau reikalo kalbėti apie kažkokias kitas priežastis, – atrėžė Arčeris. – Viena iš dviejų – jūs arba pasiuntinys, arba ne.

Jaunasis prancūzas susimąstė.

– Mano misija baigta. Taip, ji buvo susijusi su grafiene Olenska ir baigėsi nesėkmingai.

– Niekuo negaliu jums padėti, – su ankstesne ironija atšovė Arčeris.

– Be abejo, bet galite pagelbėti kitu klausimu... – Mesjė Rivjeras nutilo, jo rankos, vis dar tvarkingai apmautos pirštinėmis, apvertė skrybėlę, jis žvilgtelėjo vidun ir vėl nukreipė žvilgsnį į Arčerį. – Esu įsitikinęs, pone, jūs galite pagelbėti, kad tokia pat nesėkme baigtųsi ir mano misija pas jos šeimą. Arčeris atstūmė kėdę ir atsistojo.

– Dievas liudininkas, aš taip ir padarysiu! – šūktelėjo jis. Jis stovėjo susikišęs rankas į kišenes ir iš viršaus žvelgė įsiutęs į mažąjį prancūzą, kurio, nors taip pat jau stovinčio, veidas vis tiek buvo porą colių žemiau Arčerio akių lygio. Mesjė Rivjero veidas vėl tapo įprastai blyškus – blyškesnis turbūt jau negalėtų būti.

– Kadangi kreipiatės į mane, regis, kaip į ponios Olenskos giminaitį, – piktai tęsė Arčeris, – kodėl, velniai griebtų, manote, kad laikausi kitokios nuomonės negu jos šeima?

Kurį laiką vienintelis mesjė Rivjero atsakas buvo tik besimainantis jo veidas: drovumas virto gilia neviltimi – visuomet toks guvus ir išradingas, dabar jis atrodė visiškai sutrikęs ir bejėgis.

– Ak, pone...

– Nesuprantu, kodėl atėjote pas mane, kai esama daugybės žmonių, kur kas artimesnių grafienei. Ir kodėl jums šovė galvon, kad aš būsiu ne toks kurčias argumentams, kuriuos pasitelkęs turėjote ją paveikti.

Šią ataką mesjė Rivjeras pasitiko trikdančiai romiai.

– Argumentai, kuriuos jums, pone, ketinu pateikti, yra mano, o ne siuntusio mane asmens.

– Tokiu atveju aš dar mažiau noriu juos išgirsti.

Mesjė Rivjeras vėl patyrinėjo savo skrybėlės vidų tarsi svarstydamas, ar pastaruosiuose žodžiuose neslypi gana atvira užuomina, kad jam derėtų ją užsidėti ir pasišalinti. Tada jis staiga sukaupė ryžtą ir pasakė:

– Pone, leiskite paklausti vieno dalyko. Ar manote, kad aš neturiu teisės čia būti? O gal esate įsitikinęs, kad klausimas jau išspręstas?

Neįveikiamas jo atkaklumas privertė Arčerį pajusti, kokie nevykę buvo triukšmingi jo išpuoliai. Mesjė Rivjerui tikrai pavyko padaryti jam įspūdį. Raustelėjęs Arčeris vėl atsisėdo ir mostu pakvietė jaunąjį prancūzą pasekti jo pavyzdžiu.

– Atleiskite. Bet kodėl jūs manote, kad klausimas dar neišspręstas?

Mesjė Rivjeras pažvelgė į jį liūdnu žvilgsniu.

– Vadinasi, jūs pritariate kitų šeimos narių nuomonei, kad, net atsižvelgiant į naujus pasiūlymus, madam Olenska vargu ar galės nesugrįžti pas vyrą?

– O Viešpatie! – sušuko Arčeris, o jo svečias tarsi patvirtindamas savo žodžius kažką tyliai sumurmėjo.

– Prieš susitikdamas su ja, grafo Olenskio pageidavimu aš pasimačiau su misteriu Lavelu Mingotu, keletą kartų su juo kalbėjausi ir tik tada išvykau į Bostoną. Supratau, kad jis laikosi savo motinos požiūrio, o misis Menson Mingot turi didžiulę įtaką šeimoje.

Arčeris sėdėjo tylėdamas. Jautėsi taip, tarsi kabintųsi į slidžius jam po kojomis atsivėrusios bedugnės kraštus. Netikėtai sužinojęs, kad buvo nušalintas nuo dalyvavimo šiose derybose ir netgi nebuvo apie jas informuotas, Arčeris apstulbo, ir tą jausmą dar labiau sustiprino klaiki nuostaba dėl to, ką dabar išgirdo. Staiga jis susigriebė: jeigu giminaičiai liovėsi su juo tartis, vadinasi, kažkoks gilus giminės instinktas jiems pakuždėjo, kad Arčeris – nebe jų pusėje. Dabar jis prisiminė ūmai naują prasmę įgavusius Mėjos žodžius, pasakytus lankininkų varžybų dieną pakeliui į namus iš misis Menson Mingot: „Gal Elena vis dėlto būtų laimingesnė su vyru.“

Net išmuštas iš vėžių šių naujų atradimų Arčeris prisiminė, su kokiu pasipiktinimu jis atsakė Mėjai, ir sumojo, kad nuo tada žmona jam girdint nė karto nepaminėjo ponios Olenskos vardo. Atsaini jos pastaba, be abejo, buvo šiaudelis, pakeltas į viršų, kad paaiškėtų, iš kur pučia vėjas. Apie rezultatus ji pranešė šeimai, ir tada Arčeris tylomis buvo pašalintas iš jų pasitarimų. Arčeris nustebo, kokia galinga yra giminės disciplina, privertusi jo žmoną paklusti šiam sprendimui. Jis net neabejojo: Mėja nebūtų taip pasielgusi, jeigu tai gultų jai ant sąžinės. Tačiau ji, matyt, pritarė šeimos nuomonei, kad poniai Olenskai geriau būti nelaiminga žmona, negu išsiskyrusia moterimi, ir nematė prasmės aptarinėti šį reikalą su Niulandu, kuriam būdinga kvaila maniera nei iš šio, nei iš to ūmai suabejoti pačiomis akivaizdžiausiomis tiesomis.

Arčeris pakėlė akis ir sutiko nerimastingą svečio žvilgsnį.

– Pone, nejaugi jūs nežinote… ar gali būti, kad nežinotumėte… kad jūsų giminaičiai pradeda abejoti, ar turi teisę patarti grafienei atmesti pastaruosius jos vyro pasiūlymus?

– Tuos pasiūlymus, kuriuos perdavėte jūs?

– Taip, tuos pasiūlymus, kuriuos perdaviau aš.

Arčeris jau norėjo atkirsti, kad mesjė Rivjerui neturėtų rūpėti, ką jis žino ir ko nežino, tačiau nuolankus ir drauge tvirtas prancūzo žvilgsnis privertė jį nutylėti, ir jis atsakė klausimu į klausimą:

– Kodėl visa tai man pasakojate?

Svečias nedelsė atsakyti.

– Nes noriu jūsų paprašyti, pone, – sušuko jis, – noriu jūsų maldauti, kad kaip nors įtikintumėte ją negrįžti. Ak, neišleiskite jos!

Arčeris žvelgė į jį su vis didėjančia nuostaba. Mesjė Rivjero įkarštis ir ryžtas nepaliko nė menkiausių abejonių: jis nusiteikęs bet kokia kaina išlieti širdį. Arčeris susimąstė.

– Norėčiau jūsų paklausti, – pagaliau prabilo, – ar tokio požiūrio laikėtės ir kalbėdamasis su grafiene Olenska?

Mesjė Rivjeras paraudo, bet akių nenuleido.

– Ne, pone, aš sąžiningai atlikau pavedimą. Tikrai maniau – dėl priežasčių, kuriomis nenorėčiau gaišinti jūsų laiko, – kad madam Olenskai būtų geriau vėl atgauti savo turtą ir užimti deramą vietą visuomenėje, kurią jai garantuoja vyro padėtis.

– Taip ir maniau, nes priešingu atveju nebūtumėte ėmęsis tokio pavedimo.

– Tikrai nebūčiau.

–Tai kaip nutiko?.. – Arčeris vėl nutilo ir juodu dar kartą persimetė ilgais, tiriamais žvilgsniais.

– Ak, pone, kai ją pamačiau, kai išklausiau, aš supratau, kad jai geriau likti čia.

– Supratote?..

– Taip, aš sąžiningai atlikau pavedimą – išdėsčiau grafo argumentus, perdaviau jo pasiūlymą, nepridėjęs nuo savęs jokių komentarų. Grafienė buvo labai maloni ir kantriai manęs išklausė, netgi teikėsi du kartus su manimi susitikti. Ji nešališkai apsvarstė viską, ką jai pranešiau. Tačiau per tuos

du pokalbius mano nuomonė pasikeitė ir pradėjau žiūrėti į šį reikalą visai kitaip.

– Ar galėčiau sužinoti, kokia tokios permainos priežastis?

– Nes pamačiau permainą joje, – atsakė mesjė Rivjeras.

– Permainą joje? Vadinasi, jūs buvote pažįstami anksčiau?

Jaunasis prancūzas vėl užsiplieskė raudoniu.

– Buvau susitikęs su ja jos vyro namuose. Aš daug metų pažinojau grafą Olenskį. Jūs, žinoma, suprantate: jis nebūtų siuntęs visiškai pašalinio žmogaus atlikti tokio pavedimo.

Arčerio žvilgsnis, klajojantis po plikas kabineto sienas, užkliuvo už kalendoriaus, kurį puošė rūstus Jungtinių Valstijų prezidento veidas. Sunku buvo įsivaizduoti keistesnį dalyką už pačią šitokio pokalbio galimybę jam pavaldžioje daugybės milijonų kvadratinių mylių teritorijoje.

– Permaina… Kokia ta permaina?

– Ak, pone, jeigu aš įstengčiau apsakyti! – Mesjė Rivjeras akimirką nutilo. – Man regis, pastebėjau vieną bruožą, apie kurį anksčiau net nesusimąstydavau. Ji amerikietė. O amerikiečiams, tokiems kaip ji arba jūs, kai kurie dalykai, kurie kitose šalyse visai priimtini arba su kuriais taikstomasi kaip su visiems patogiu kompromisu, yra neįmanomi... tiesiog neįmanomi. Jeigu madam Olenskos giminaičiai tai suprastų, jie besąlygiškai sutiktų, kad jos sugrįžimas yra neįmanomas, kaip ji pati sako. Vis dėlto grafo norą susigrąžinti žmoną namo jie, matyt, laiko jo aistringo atsidavimo šeimos židiniui įrodymu. – Mesjė Rivjeras trumpam nutilo ir pridūrė: – Tačiau viskas nėra taip paprasta.

Arčeris vėl žvilgtelėjo į Jungtinių Valstijų prezidentą, tada į išmėtytus ant stalo dokumentus. Akimirką kitą jis nesiryžo nieko sakyti. Tada išgirdo, kaip mesjė Rivjeras atitraukia kėdę, ir suprato, kad jis atsistojo. Kai vėl pakėlė akis, pamatė, jog svečias jaudinasi nė kiek ne mažiau už jį patį.

– Ačiū jums, – trumpai tarė Arčeris.

– Jūs neturite už ką man dėkoti, pone, veikiau aš… – Mesjė Rivjeras užsikirto, tarytum ir jam buvo sunku kalbėti. – Norėčiau pasakyti jums dar kai ką, – jau tvirtesniu balsu tęsė jis. – Jūs paklausėte, ar aš tarnauju grafui Olenskiui. Taip, šiuo metu taip ir yra, sugrįžau pas jį prieš kelis mėnesius dėl asmeninių priežasčių, žinomų kiekvienam, kam yra tekę rūpintis ligotais ir pagyvenusiais žmonėmis. Bet nuo tos akimirkos, kai ryžausi ateiti čia ir viską jums pasakyti, laikau save atleistu iš tarnybos, todėl sugrįžęs pranešiu apie tai grafui ir išdėstysiu priežastis, paskatinusias mane taip pasielgti. Štai ir viskas, pone.

Mesjė Rivjeras nusilenkė ir žengė žingsnį atgal.

– Ačiū, – spausdamas jam ranką pakartojo Arčeris.

XXVI

Kasmet spalio penkioliktąją Penktoji aveniu pradėdavo atidarinėti langines, tiesti kilimus ir kabinti ant langų tris eiles užuolaidų.

Lapkričio pirmąją šis naminis ritualas būdavo baigtas ir visuomenė pradėdavo dairytis į šalis ir kritiškai žvilgčioti į save pačią. Penkioliktąją jau būdavo pats sezono įkarštis: opera ir dramos teatras viliojo publiką naujomis pagundomis, visi siuntinėjo kvietimus į iškilmingus pietus ir skyrė pokylių datas. Kiekvienais metais šiuo laiku misis Arčer sakydavo, kad Niujorkas labai pasikeitė.

Žvelgdama į jį iš taurių nešališko stebėtojo pozicijų, misterio Silertono Džeksono bei mis Sofijos padedama ji pastebėdavo kiekvieną naują jo paviršiaus įtrūkimą ir kiekvieną nepažįstamą piktžolę, prasimušusią tvarkingose prašmatnaus daržo lysvėse. Jaunystės metais viena iš mėgstamiausių Niulando pramogų buvo laukti šio kasmetinio motinos verdikto ir klausytis, kaip ji vardija menkiausius nuopuolio požymius, kuriuos neatidus jo žvilgsnis buvo praleidęs. Misis Arčer nuomone, Niujorkas nuolat kinta tik į bloga, o mis Sofija Džekson jai visa širdimi pritarė.

Misteris Silertonas Džeksonas, kaip ir dera aukštuomenės žmogui, nesiskubino skelbti savo samprotavimų ir nuoširdžiai smaginosi klausydamasis damų dejonių. Tačiau net jis nepuldavo neigti, kad Niujorkas pasikeitė, o Niulandas Arčeris, einant antriesiems jo santuokos metams, buvo priverstas pripažinti, kad jeigu Niujorkas dar ir ne visiškai pasikeitė, tai neginčytinai keičiasi.

Ši tema, kaip paprastai, buvo paliesta per Padėkos dienos pietus pas misis Arčer. Tokią dieną, kai derėjo dėkoti už palaimintas praėjusių metų dovanas, ji buvo pratusi niūriai, nors ir ne itin priešiškai apžvelgti savąjį pasaulėlį ir pasvarstyti: o už ką, tiesą sakant, čia dėkoti? Šiaip ar taip, tik ne už aukštuomenės būklę, nes aukštuomenė, jeigu tokia apskritai yra, veikiau nusipelnė biblinių prakeiksmų – o kaipgi, juk visi žino, ką turėjo omenyje dvasiškasis tėvas daktaras Ešmoras, Padėkos dienos pamokslui pasirinkęs tekstą iš pranašo Jeremijaus knygos (II skyrius, 25 eil.). Daktaras Ešmoras, naujasis šventojo Mato bažnyčios pastorius, kaip tik ir buvo juo išrinktas dėl „itin pažangių“ pažiūrų – jo pamokslai pasižymėjo minties drąsa ir stiliaus originalumu. Žaibais ir griausmais pliekdamas prašmatniąją visuomenę jis visada kalbėdavo apie jos raidos „tendencijas“, ir mintis, kad priklauso visuomenei, kuri „turi tendencijų“, misis Arčer sukeldavo saldų klaiką.

– Daktaras Ešmoras, be abejo, teisus – tikrai esama tam tikros tendencijos, – paskelbė ji tokiu tonu, tarytum toji tendencija būtų akimi regimas ir galimas išmatuoti dalykas, kaip koks įtrūkimas sienoje.

– Vis dėlto kažkaip keista girdėti apie tai per Padėkos dienos pamokslą, – pasakė mis Džekson, o šeimininkė sausai atitarė:

– Ak, jis kvietė mus padėkoti už tai, kas dar liko.

Arčeris visada pasišaipydavo iš kasmetinių motinos pranašysčių, bet šiais metais, išklausęs permainų sąrašo, net ir jis buvo priverstas sutikti, kad „tendencija“ yra akivaizdi.

– Ekstravagantiški tualetai… – pradėjo mis Džekson. – Silertonas buvo nusivežęs mane į operos premjerą, ir galiu pasakyti, kad tik viena Džeinė Meri vilkėjo pernykštę suknelę, tačiau ir ta buvo šiek tiek persiūta. Bet juk aš žinau, Džeinė gavo ją iš Vorto vos prieš dvejus metus, nes visus dar nevilkėtus savo paryžietiškus tualetus ji pirmiau duoda pataisyti mano siuvėjai.

– Ak, Džeinė Meri – viena iš mūsiškių, – atsidūsėjo misis Arčer, tarsi nepavydėtina būti tokio amžiaus, kai vos suspėjusios iš muitinės išsipirkti savo tualetus damos iškart puola jais vilktis, neleidusios jiems, misis Arčer bendraamžių pavyzdžiu, išsigulėti ir prisirpti po užraktu.

– Taip, ji viena iš nedaugelio, – pritarė mis Džekson. – Mano jaunystės laikais buvo manoma, kad rengtis pagal naujausią madą – vulgaru. Emė Silverton visada man sakydavo, kad Bostone laikytasi taisyklės paryžietiškas sukneles paslėpti dvejiems metams. Senoji misis Bakster Penilou – o ji visada paisė etiketo – kasmet užsisakydavo po tuziną suknelių: dvi aksomines, dvi atlasines, dvi šilkines, o kitas šešias – iš poplino ir ploniausios vilnos. Toks buvo nuolatinis užsakymas. Prieš mirtį ji dvejus metus sirgo, o kai pasimirė, jos spintose surado keturiasdešimt aštuonias Vorto sukneles, net neišvyniotas iš plonyčio vyniojamojo popieriaus. Kai pasibaigė gedulas, jos dukterys, eidamos į simfoninius koncertus, galėjo apsivilkti sukneles iš pirmosios partijos ir nebūgštauti, kad aplenks madą.

– Taip, bet juk Bostonas kur kas konservatyvesnis už Niujorką. O aš visada laikiausi nuomonės, kad patikimiausia prancūziškus tualetus vilkėti vienu sezonu vėliau, – pareiškė misis Arčer.

– Tai Bofortas įvedė naują madą. Vos atvežęs žmonai naujų suknelių, jis verčia ją spraustis į jas ir, turiu pasakyti, kartais tik dėl subtilios savo išvaizdos Regina neatrodo kaip… kaip… – Mis Džekson nužvelgė stalą ir neaiškiai kažką sumurmėjusi pamėgino paslėpti sutrikimą.

– Kaip jos varžovės, – patenkintas užbaigė misteris Džeksonas, tarsi būtų sukūręs epigramą.

– Ak, – choru atsiduso damos, o misis Arčer, iš dalies norėdama atitraukti dukters dėmesį nuo draudžiamos temos, pridūrė:

– Vargšė Regina! Bijau, kad Padėkos diena jai nėra labai linksma. Silertonai, ar jus pasiekė kalbos apie Boforto spekuliacijas?

Misteris Džeksonas atsainiai linktelėjo. Šių gandų visi jau buvo prisiklausę, ir jam pasirodė neoru patvirtinti naujieną, kuri jau seniai viešai žinoma.

Už stalo įsiviešpatavo niūri tyla. Boforto niekas per daug nemėgo, ir negali sakyti, kad buvo labai nemalonu įtarinėti jį baisiausiomis nuodėmėmis, tačiau mintis, jog žmonos šeimai jis užtraukė finansinę gėdą, buvo tokia klaiki, kad nedžiugino net jo priešų. Arčerių Niujorkas susitaikė su veidmainyste asmeniniame gyvenime, bet tvarkant dalykinius santykius reikalavo idealaus, krištolinio garbingumo. Jau seniai nė vienas iš stambiųjų bankininkų nebuvo piktybiškai bankrutavęs, bet visi prisiminė visuomenės pasmerkimą, kurio susilaukė firmos savininkai, kai nutiko paskutinis toks įvykis. Tas pats laukia ir Boforto, nepaisant jo galybės ir populiarumo. Net suvienytomis visų Dalasų pastangomis nepavyks išgelbėti nelaimingosios Reginos, jeigu ganduose apie neteisėtas jos vyro spekuliacijas yra bent lašas tiesos.

Buvo pereita prie mažiau grėsmingų temų, tačiau kad ir kur krypo pokalbis, viskas, regis, tik patvirtino misis Arčer įsitikinimą, kad „tendencija“ be perstojo stiprėja.

– Aišku, Niulandai, aš žinau, kad tu leidai mielajai mūsų Mėjai lankytis sekmadieniniuose misis Strazers vakarėliuose… – pradėjo ji, bet Mėja linksmai paprieštaravo:

– Ak, juk dabar visi eina pas misis Strazers, kita vertus, ji buvo pakviesta į priėmimą pas močiutę.

Štai taip, pamanė Arčeris, Niujorkas elgiasi su permainomis: iš pradžių atkakliai jas ignoruoja, o vėliau, kai jos vis tiek įvyksta, nuoširdžiai nuduoda, kad viskas nutiko jau praėjusiame amžiuje. Tvirtovėje visada atsiranda išdavikas, o kai jis (dažniau ji) perduoda raktus priešui, ar beverta vaidinti, kad tvirtovė buvo nepaimama? Kartą paragavę laisvo sekmadieninio misis Strazers svetingumo, žmonės vargiai norės sėdėti namie ir samprotauti apie tai, kad jos šampanas – batų tepalo distiliavimo produktas.

– Žinau, meilute, žinau, – atsiduso misis Arčer. – Matyt, tokie dalykai neišvengiami, jeigu žmonės vaikosi linksmybių, bet aš vis tiek niekaip negaliu atleisti jūsų pusseserei poniai Olenskai, kad ji pirmoji parėmė misis Strazers.

Raudonis, netikėtai užliejęs jaunosios misis Arčer skruostus, nustebino jos vyrą ne mažiau nei visus kitus.

– Ak, jau ta Elena, – sumurmėjo Mėja beveik taip pat smerkiamai ir karčiai, kaip jos tėvai pasakytų: „Ak, jau tie Blenkeriai…“

Štai kokį toną pasirinko jos šeima, kalbėdama apie grafienę Olenską, kai pastaroji juos nustebino ir suglumino kategoriškai atmetusi savo vyro pasiūlymą. Tačiau Mėjos lūpose šios gaidelės suteikė peno apmąstymams ir Arčeris pažvelgė į ją jausdamas susvetimėjimą, kuris kartkartėmis apimdavo jį, kai žmona pernelyg atvirai antrindavo savo artimiesiems.

Jo motina, kurią, sakytum, ūmai apleido būdingas jai takto pojūtis, atkakliai lenkė savo pusėn:

– Visada maniau, kad žmonės, kurie kaip grafienė Olenska sukinėjasi aristokratų draugijoje, privalo padėti mums išlaikyti visuomeninius skirtumus, o ne moti į juos ranka.

Mėjos veidas tebebuvo išpiltas ryškaus raudonio – po juo veikiausiai slypėjo šis tas daugiau, ne vien pripažinimas, kad ponia Olenska išdavė aukštuomenės principus.

– Esu įsitikinusi, kad užsieniečiams mes visi atrodome vienodi, – su rūgščia mina pratarė mis Džekson.

– Mano galva, Elenos visiškai nedomina visuomeniniai skirtumai. Beje, niekas nė nežino, kas ją domina, – tarė Mėja, tarytum mėgindama savo mintį išsakyti kuo diplomatiškiau.

– Ak, – vėl atsiduso misis Arčer.

Visi žinojo, kad grafienė Olenska užsitraukė savo giminės nemalonę. Net ištikima jos užtarėja misis Menson Mingot, ir ta negalėjo pateisinti dukraitės atsisakymo sugrįžti pas vyrą. Apie savo nepritarimą Mingotai garsiai nešaukė – juos vienijo pernelyg stiprus solidarumo jausmas. Pasak misis Veland, jie „tiesiog paliko vargšelei Elenai pačiai pasirūpinti derama vieta gyvenime“, o toji vieta – baisu pagalvoti! – glūdėjo kažkokiose neįsivaizduojamose gelmėse, kur karaliauja Blenkeriai ir tamsias apeigas atlieka „žmonės, kurie rašo“. Neįtikėtina, tačiau tiesa: nepaisant visų galimybių ir pranašumų, Elena nusirito iki „bohemos“ lygio. Ir taip dar kartą buvo patvirtinta visų nuomonė, kad nepanorusi sugrįžti pas grafą Olenskį ji padarė lemtingą klaidą. Galų gale, juk jaunos moters vieta – jos vyro namuose, juolab kad ji paliko tuos namus tokiomis aplinkybėmis, kurios… kaip čia pasakius… kai atidžiau pažvelgi…

– Ponia Olenska itin mėgstama tarp džentelmenų, – nuoširdžia veido išraiška klastingai įdūrė mis Sofija.

– Ak, šis pavojus nuolat gresia tokiai jaunai moteriai kaip ponia Olenska, – karčiai palingavo galvą misis Arčer ir pasikėlusios savo šleifus damos pasišalino į svetainę su Karselio lempomis. Arčeris ir misteris Silertonas Džeksonas patraukė į gotikinę biblioteką.

Įsitaisęs patogiai prie židinio ir pietų trūkumus kompensuodamas puikiu cigaru misteris Džeksonas vėl atgavo orumą ir iškalbą.

– Jeigu Bofortas subankrutuos, – pareiškė jis, – bus neišvengiamai demaskuotas.

Arčeris staigiai kilstelėjo galvą – paminėjus ofortą, jam prieš akis visada išnirdavo per Skaiterklifo sniegus žengianti stambi figūra brangiais kailiniais ir ilgaauliais batais.

– Kils bjauriausias skandalas. Tikrai ne visus savo pinigus jis išleido Reginai, – tęsė misteris Džeksonas.

– Na, to nereikėtų imti už gryną pinigą. Esu įsitikinęs, jis dar išsikapstys, – norėdamas pakeisti temą burbtelėjo Arčeris.

– Galbūt, galbūt. Man yra žinoma, kad šiandien jis ketino aplankyti kai kuriuos įtakingus asmenis. Aišku, – nenorom sutiko misteris Džeksonas, – reikia tikėtis, kad jiems pavyks jį ištempti – bent jau šį kartą. Nenorėčiau manyti, kad vargšei Reginai lemta leisti likusias dienas kokiame nusususiame užsienio kurorte, kur glaudžiasi bankrutavusieji.

Arčeris nieko neatsakė. Jam atrodė visiškai natūralu, nors ir tragiška, kad žmogaus, nesąžiningai susikrovusio turtus, laukia sunki atgaila. Ir todėl jo mintys, neapsistojusios ties liūdna misis Bofort lemtimi, sugrįžo prie artimesnių jam klausimų. Kodėl paraudo Mėja, kai buvo paminėta grafienė Olenska?

Praėjo keturi mėnesiai nuo tos vasaros dienos, kurią jis praleido su ponia Olenska, ir daugiau juodu nebuvo susitikę. Arčeris žinojo, kad ji sugrįžo į Vašingtoną, į mažutį namelį, kurį nuomojosi su Medora Menson. Kartą Arčeris jai parašė – vos kelis žodžius, tik paklausė, ar negalėtų jos pamatyti, o ji atsakė dar trumpiau: „Kol kas ne.“

Nuo tada nutrūko visi jų ryšiai, ir savo širdyje Arčeris pasistatė savotišką šventyklą, kurioje ji karaliavo tarp slapčiausių jo svajonių ir troškimų. Pamažu toji šventykla pavirto vieta, kur bėgo tikrasis jo gyvenimas ir buvo žengiami protingiausi žingsniai: čia jis atsinešdavo knygas, kurias skaitė, mintis ir jausmus, kuriuos puoselėjo, savo svajones ir apmąstymus. Anapus šios šventovės, kur vyko regimasis jo gyvenimas, Arčeris, vis labiau kamuojamas nerealumo ir nevisavertiškumo, judėjo atsitrenkdamas į pažįstamus prietarus ir visuotinai priimtas nuomones – kaip koks išsiblaškėlis, nuolatos atsitrenkiantis į savo paties kambario baldus. Jis buvo nutolęs, taip neapsakomai nutolęs nuo visko, kas realu ir artima aplinkiniams, kad kartkartėmis Arčerį net gąsdindavo jų įsitikinimas, jog jis tebėra su jais.

Jo sąmonę pasiekė misterio Džeksono, besirengiančio naujiems demaskavimams, kosčiojimas.

– Suprantama, aš nenutuokiu, ar jūsų žmonos šeimai yra žinoma, kokios pasklido kalbos kai… kai ponia Olenska atsisakė priimti paskutinį savo vyro pasiūlymą.

Arčeris tylėjo ir misteris Džeksonas pamėgino prieiti prie reikalo aplinkiniu keliu.

– Gaila, labai gaila, kad ji tą pasiūlymą atmetė.

– Gaila? Bet kodėl, vardan visų šventųjų?!

Misteris Džeksonas nuslydo žvilgsniu savo koja ir apsistojo ties standžiai aptempta kojine, jungiančia kulkšnį su lakuotu bateliu.

– Na, jeigu kalbėtume apie žemiausias materijas – iš kokių lėšų ji dabar gyvens?

– Dabar?..

– Jeigu Bofortas…

Arčeris pašoko ir trinktelėjo kumščiu į juodojo riešutmedžio rašomojo stalo kraštą. Varinių rašalinių lizduose sužvangėjo stikliniai indeliai.

– Ką, sere, jūs turite omenyje, velniai griebtų?

Misteris Džeksonas šiek tiek pasimuistė kėdėje ir ramiu žvilgsniu perleido užsiplieskusį Arčerio veidą.

– Hm… iš gana patikimų šaltinių, tiksliau, iš pačios senės Katerinos aš sužinojau, kad šeima gerokai sumažino piniginę paramą grafienei Olenskai, kai ši griežtai atsisakė sugrįžti pas vyrą, o kadangi atsisakiusi ji netenka ir savo pačios turto – grafas Olenskis buvo pasirengęs jai suteikti teisę juo naudotis, jeigu sugrįžtų – tai ką, velniai griebtų, turite omenyje jūs, mano berniuk, pateikdamas man tokį klausimą? – geraširdiškai atkirto misteris Džeksonas.

Arčeris priėjo prie židinio, pasilenkė ir nupurtė nuo cigaro pelenus.

– Aš nieko nežinau apie asmeninius ponios Olenskos reikalus, bet man ir taip aišku, kad jūsų užuominos…

– Na, visų pirma, jos visai ne mano, o Lefertso, – įsiterpė misteris Džeksonas.

– Lefertso, kuris mėgino rėžti aplink ją sparną ir gavo atkirtį! – su panieka šūktelėjo Arčeris.

– Ką jūs sakote? Nejaugi? – apsidžiaugė pašnekovas, tarsi tik ir būtų laukęs tokio atsakymo, kaip medžiotojas laukia žvėries, kuriam paspendė spąstus.

Jis sėdėjo šonu į ugnį, o šaltos seniokiškos jo akys buvo įbestos Arčeriui į veidą, sakytum laikė sugniaužusios jį plieno spyruoklėmis.

– Taip, labai gaila, kad ji nesugrįžo pas vyrą prieš žlungant Bofortui, – pakartojo jis. – Jeigu grįš dabar, kai Bofortas subankrutuos, tai tik patvirtins nuomonę, kurios, beje, laikosi ne vien Lefertsas.

– Ne, ji negrįš – nei dabar, nei niekada! – Nesuspėjo šie žodžiai atitrūkti jam nuo lūpų ir Arčerį vėl apėmė bloga nuojauta, kad kaip tik jų visą tą laiką kantriai laukė misteris Silertonas.

Senis įdėmiai pasižiūrėjo į Arčerį.

– Taip manote? Ką gi, jums geriau matyti. Bet kiekvienas jums gali pasakyti, kad apgailėtini grašiai, kurie dar liko Medorai, yra Boforto rankose, ir aš, tiesą sakant, tiesiog neįsivaizduoju, kaip tos damos pajėgs išsilaikyti paviršiuje, jeigu jis eis dugnan. Žinoma, gali būti, kad ponia Olenska dar įsigudrins prisimeilinti prie senės Katerinos, nors ši labiau už kitus mygo ją grįžti, ir senė paskirs jai išlaikymą. Bet visi žinome, kaip ji nemėgsta skirtis su pinigais, o kitiems giminaičiams visai nerūpi, kad ponia Olenska liktų čia.

Arčeris virte virė beprotišku įniršiu. Jo būklė buvo tokia, kai žmogus gali iškrėsti bet kokią kvailystę, nors puikiai supranta ką darąs.

Jis matė, kaip apstulbo misteris Džeksonas supratęs, kad jis nieko nežino apie ponios Olenskos nesutarimus su močiute ir kitais giminaičiais. Senis, be abejo, padarė išvadą, dėl kokių priežasčių žentas nekviečiamas į šeimos tarybą. Ir Arčeris suprato, kad turi būti budrus, bet užuominos apie

Bofortą išvedė jį iš kantrybės. Tačiau jis nepamiršo – jei ne pavojaus, gresiančio jam pačiam, tai bent fakto, kad misteris Džeksonas tebėra jo motinos namuose, vadinasi, yra jo svečias. Senasis Niujorkas skrupulingai paisė svetingumo įstatymo, o šis įstatymas bylojo: nesutarimų su svečiu jokiu būdu nevalia paversti kivirču.

– Gal eime viršun, pas mamą? – mediniu balsu paklausė jis, kai misteris Džeksonas nukrėtė paskutinius savo cigaro pelenus į greta stovinčią varinę peleninę.

**

Pakeliui į namus Mėja buvo neįprastai tyli, ir netgi tamsoje Arčeris tarytum matė jos keistą, grėsmę slepiantį nuoraudį. Kokia ta grėsmė, jis nenumanė, bet ją sukėlė užuomina apie grafienę Olenską, o tai jau buvo rimtas įspėjimas.

Jie pakilo į viršų ir Arčeris pasuko į biblioteką. Mėja visada eidavo drauge, bet šį kartą Arčeris išgirdo, kaip ji patraukė į kitą koridoriaus pusę, į savo miegamąjį.

– Mėja! – nekantriai šūktelėjo Arčeris, ir ji sugrįžo, šiek tiek nustebinta jo tono.

– Lempa ir vėl rūksta. Nejaugi tarnai nesugeba žmoniškai pakirpti dagties? – irzliai suniurnėjo jis.

– Atleisk, daugiau tai nepasikartos, – atsakė ji nesudrumsčiamai žvaliu balsu, kurį buvo perėmusi iš motinos, ir Arčeris su apmaudu pagalvojo, kad žmona jau pradeda jam pataikauti lyg jaunesniajam misteriui Velandui. Ji pasilenkė prisukti dagties ir kai lempos šviesa nutvieskė baltus Mėjos pečius ir ryškius veido bruožus, Arčeris pamanė: „Kokia ji jauna! Kokią daugybę metų dar tęsis šitas gyvenimas!“

Bemaž pasibaisėjęs jis pajuto savo paties jaunystę ir gyslomis sruvenantį karštą kraują.

– Žinai, – staiga tarė jis, – man turbūt teks kelioms dienoms nuvažiuoti į Vašingtoną... Netrukus, gal net ateinančią savaitę.

Neatitraukdama rankos nuo lempos Mėja lėtai atsigręžė. Liepsna vėl nurausvino skruostus, bet kai ji pakėlė akis, Arčeris pamatė, kad jos veidas blykšta.

– Dėl bylos? – paklausė, o jos tonas sakyte sakė, kad apie jokią kitą galimybę negali būti net kalbos ir šį klausimą ji uždavė automatiškai, tarsi tik norėdama užbaigti jo sakinį.

– Žinoma, dėl bylos. Aukščiausiasis teismas nagrinės vieną patentą... – Arčeris pasakė išradėjo pavardę ir apsimestinai guviai, lyg pats Lorencas Lefertsas, pradėjo berti visokias smulkmenas. Mėja įdėmiai klausėsi ir kartkartėmis įterpdavo: „Taip, taip, suprantu.“

– Aplinkos pakeitimas išeis tau į naudą, – ramiai pasakė ji, kai Arčeris nutilo, – ir būtinai turi pasimatyti su Elena.

Šypsodamasi giedra šypsena ir žvelgdama tiesiai jam į akis Mėja ištarė šiuos žodžius lyg prašydama atlikti kokią nors nemalonią šeimos priedermę.

Tuo klausimo svarstymas ir pasibaigė, tačiau sutartine kalba, kurios jie abu buvo išmokyti, tai reiškė: „Aišku, tu supranti, kad aš žinau visus gandus apie Eleną ir visa širdimi pritariu savo giminaičių pastangoms įtikinti ją sugrįžti pas vyrą. Taip pat žinau, kad dėl kažkokios priežasties, kurią panorai nuo manęs nuslėpti, tu davei jai patarimą, prieštaraujantį visų vyresniųjų mūsų giminaičių, taip pat ir močiutės, nuomonei. Tavo palaikoma Elena visiems mums pasipriešino ir davė pagrindą kilti apkalboms, apie kurias šį vakarą tau tikriausiai užsiminė misteris Silertonas Džeksonas, jeigu taip sudirgai... Užuominų ir šiaip buvo į valias, bet jeigu nenori klausytis jų iš svetimų lūpų, užsiminsiu tau pati ta vienintele forma, kuria išauklėti žmonės, tokie kaip mes, ir tegali pranešti vienas kitam nemalonius dalykus – leisiu tau suprasti, kad žinau apie tavo ketinimą pasimatyti su Elena Vašingtone, lygiai kaip žinau, jog tai, veikiausiai, ir yra vienintelis tavo kelionės tikslas. O jeigu jau vis tiek ją pamatysi, noriu, kad pamatytum turėdamas visišką mano pritarimą ir pasinaudotum proga paaiškinti, kur gali nuvesti jos elgesys, kurį tu skatini.“

Kai Arčerį pasiekė paskutiniai šios begarsės kalbos žodžiai, jos ranka vis dar laikė suėmusi lempą. Mėja prisuko dagtį, nuėmė stiklą ir pūstelėjo į priblėsusią liepsną.

– Kai užputi, kvapas būna ne toks stiprus, – paaiškino ji žvaliu rūpestingos šeimininkės balsu. Tarpduryje stabtelėjo ir atsigręžė laukdama jo bučinio.

XXVII

Kitą dieną iš Volstrito pasiekė viltingesnės žinios apie Boforto padėtį. Žinios nebuvo labai konkrečios, bet vis dėlto raminančios. Buvo kalbama, kad kritiškiausią akimirką jis turėjo galimybę paprašyti įtakingų asmenų pagalbos ir ta galimybe sėkmingai pasinaudojo. Kai tą patį vakarą misis

Bofort pasirodė teatre su senąja savo šypsena lūpose ir nauju smaragdų vėriniu ant kaklo, visi su palengvėjimu atsiduso.

Niujorkas nepermaldaujamai smerkė nesąžiningus dalykinius santykius. Ligi šiol nėra buvę, kad kas nors nesilaikytų nerašyto įstatymo, jog už negarbingą poelgį turi būti atlyginta, ir visi žinojo, kad netgi Bofortas ir jo žmona bus be gailesčio jam paaukoti. Bet prievolė juos paaukoti bus ne tik nemaloni, bet ir nepatogi. Bofortams išnykus paliks juntama spraga glaudžiame aukštuomenės ratelyje, ir tie, kuriuos dėl neišmanymo arba abejingumo šis moralinis žlugimas vargiai būtų privertęs krūptelėti, jau iš anksto apverkė geriausios Niujorko pokylių salės netektį.

Arčeris tvirtai apsisprendė važiuoti į Vašingtoną, tik laukė, kol bus pradėta nagrinėti byla, apie kurią pasakojo Mėjai, kad savo kelionę priderintų prie tos datos. Tačiau kitą antradienį misteris Leterbleras jam pranešė, kad byla veikiausiai bus atidėta kelioms savaitėms. Vis dėlto šį vakarą jis parėjo namo ketindamas trūks plyš kitą rytą išvažiuoti. Arčeris tikėjosi, kad Mėja, kuri apie jo tarnybos reikalus nieko neišmanė ir niekada jais nesidomėjo, nesužinos apie bylos atidėjimą, o jeigu jai girdint net ir bus paminėtos bylininkų pavardės, tikriausiai jų neprisimins. Šiaip ar taip, jis nebepajėgė atidėlioti susitikimo su ponia Olenska – pernelyg daug turėjo jai pasakyti.

Trečiadienio rytą atvažiavęs į kontorą Arčeris rado misterį Leterblerą smarkiai prislėgtą. Pasirodo, Bofortui nepavyko išsikapstyti, tačiau paleidęs apgaulingą gandą jis suteikė vilčių indėlininkams ir stambios sumos tebeplūdo į banką iki vakar vakaro, kai vėl pasklido nerimą keliančios šnekos. Todėl visi puolė atsiimti savo indėlių ir dar dienai nepasibaigus banką, reikia manyti, teks uždaryti. Žmonės kaip įmanydami keikė Bofortą už niekšingą manevrą, ir jo banko griūtis žadėjo tapti vienu pačių gėdingiausių įvykių Volstrito istorijoje.

Nelaimės mastai visiškai išmušė misterį Leterblerą iš vėžių.

– Per savo amžių prisižiūrėjau bjaurių dalykų, bet šis – užvis bjauriausias. Vienaip ar kitaip nukentės visi mūsų pažįstami. O kuo padėti misis Bofort? Ir ar įmanoma jai padėti? Bet labiausiai man gaila misis Menson Mingot – nežinia, kaip tokia istorija gali paveikti jos amžiaus žmogų. Ji visada tikėjo

Bofortu, net priėmė jį į draugų ratelį! O kaip Dalasai? Juk nelaimingoji Regina – visų jūsų giminaitė! Jai būtų geriausia palikti vyrą, bet kam apsiverstų liežuvis jai šitai patarti? Jos pareiga – būti drauge su juo. Visa laimė, ji, regis, visada buvo akla jo silpnybėms.

Pasigirdo beldimas į duris ir misteris Leterbleras irzliai atsigręžė.

– Kas ten? Juk prašiau netrukdyti.

Klerkas padavė Arčeriui laišką ir išėjo. Pažinęs žmonos braižą Niulandas atplėšė voką ir perskaitė: Gal galėtum kuo greičiau parvažiuoti? Močiutę naktį ištiko nedidelis smūgis. Ji kažkokiu mįslingu būdu anksčiau už visus sužinojo baisiąją naujieną apie banką. Dėdė Lavelas išvykęs į medžioklę, o vargšui tėčiui mintis apie gėdą taip sukrėtė nervus, kad pakilo temperatūra ir jis privalo likti namie. Tavęs labai reikia mamai, tikiuosi, kad galėsi iškart išeiti iš kontoros ir važiuoti pas močiutę.

Arčeris padavė laišką savo vyresniajam partneriui ir jau po kelių minučių perpildytu arklių tramvajumi lėtai šliaužė į šiaurinę miesto dalį. Pasiekęs 14-ąją gatvę persėdo į vieną iš aukštų triukšmingų omnibusų, važiuojančių į Penktąją aveniu. Buvo jau pirma valanda po vidurdienio, kai šis darbštus ekipažas išleido jį prie misis Mingot namų. Pirmojo aukšto svetainės lange, prie kurio visada sėdėdavo senė, šmėžavo nė iš tolo nepajėgianti jos pakeisti misis Veland. Pamačiusi Arčerį, ji liūdnai linktelėjo, o prie durų jį pasitiko Mėja. Prieškambaryje viešpatavo neįprasta netvarka, kylanti pavyzdingai tvarkomuose namuose, kai kas nors netikėtai suserga – ant kėdžių dryksojo paskubomis numesti kailiniai ir šalikai, o ant stalo, šalia daktaro palto ir lagaminėlio, buvo išaugusi niekam neberūpinčių kortelių ir vokų krūva.

Mėja buvo išblyškusi, bet šypsojosi – daktaras Benkoumas, ką tik atvažiavęs jau antrą kartą, šįkart šnekėjo viltingiau, o nepalaužiamas misis Mingot nusistatymas likti gyvai ir pasveikti teigiamai paveikė jos giminaičius. Mėja nusivedė Arčerį į svetainę, kurios stumdomosios durys, vedančios į miegamąjį, buvo uždarytos ir užleistos storomis geltono šilko portjeromis. Ir čia išsigandusi misis Veland pašnibždomis papasakojo jam nelaimės smulkmenas. Pasirodo, išvakarėse įvyko paslaptingas ir klaikus dalykas. Apie aštuntą valandą, vos tik misis Mingot užbaigė pasjansą, kurį visada dėliodavo po pietų, pasigirdo skambutis, ir dama, užsileidusi tokį tankų vualį, kad tarnai ne iškart ją atpažino, pasiprašė pas misis Mingot.

Išgirdęs pažįstamą balsą liokajus atvėrė svetainės duris, pranešė: „Misis Bofort“ ir vėl jas uždarė, palikęs abi damas vienas. Jo manymu, jos prabuvo ten apie valandą. Kai misis Mingot paskambino, misis Bofort jau buvo suspėjusi nemačiomis išsmukti iš namų, o šeimininkė, išbalusi, išpurtusi ir baisi, sėdėjo viena savo didžiuliame krėsle. Ji pasiprašė liokajaus nuvedama į miegamąjį. Tada, nors ir smarkiai sukrėsta, misis Mingot dar buvo visiškai sveika ir sąmoninga. Mulatė kambarinė paguldė ją į lovą, kaip visada, padavė puodelį arbatos, sutvarkė kambarį ir išėjo, bet trečią valandą nakties vėl pasigirdo skambutis, ir tarnai, pašaukti neįprastu laiku (senė Katerina miegodavo kietai kaip kūdikis), pamatė, kad šeimininkė sėdi lovoje atsišliejusi į pagalves ir bejėgiškai nusvarinusi storą ranką su mažučiu delniuku kreivai šypsosi.

Smūgio tikriausiai būta nesmarkaus, nes ji pajėgė paaiškinti, ko pageidaujanti, ir neilgai trukus po pirmojo daktaro apsilankymo vėl galėjo valdyti veido raumenis. Vis dėlto nerimas buvo didelis, o ir pasipiktinimas ne menkesnis, kai iš paskirų misis Mingot frazių paaiškėjo, kad Regina Bofort atvyko prašyti – negirdėtas įžūlumas! – paremti jos vyrą, išgelbėti, arba, pasak jos, nepalikti nelaimėje, kitais žodžiais tariant, įkalbėti visą šeimą pridengti ir pamiršti baisią jų gėdą.

– Aš jai sakau: „Mingotų namuose garbė visada buvo garbė, o sąžinė – sąžinė, ir taip bus, kol mane išneš iš čia kojomis į priekį“, – mikčiodama, kimiai kaip visi paralyžiuotieji šnibždėjo senė savo dukteriai. – Ir kai ji pasakė: „Teta, bet mano vardas… juk aš esu Regina Dalas“, aš jai atsakiau: „Kai jis maudė tave brangenybėse, tavo vardas buvo Bofort. Toks privalo likti ir dabar, kai panardino į gėdą.“

Misis Veland visa tai papasakojo Arčeriui kūkčiodama ir dusdama iš siaubo. Ji buvo išblyškusi ir prislėgta liūdnos būtinybės pagaliau pastebėti nemalonius ir gėdingus dalykus.

– Ak, jeigu galėčiau visa tai nuslėpti nuo jūsų uošvio! Jis visada man sako: „Dėl Dievo meilės, Augusta, negriauk paskutinių mano iliuzijų.“ Bet kaip neleisti jam sužinoti apie šitas baisenybes?! – nepaguodžiamai virkavo ji.

– Ak, mama, juk jis nieko nepamatys, – įsiterpė jos duktė, ir misis Veland atsidūsėjusi atsakė:

– Ačiū Dievui, nepamatys. Jis ramiai guli lovoje ir daktaras Benkoumas pažadėjo laikyti jį ten tol, kol vargšei mamai pagerės, o Regina bus kur nors išvežta.

Arčeris atsisėdo prie lango ir įsmeigė buką žvilgsnį į tuščią gatvę. Buvo akivaizdu, kad sielvarto palaužtoms damoms reikia ne jo pagalbos, o tik moralinės paramos. Misteriui Lavelui Mingotui buvo išsiųsta telegrama, o giminaičiams, gyvenantiems Niujorke, per pasiuntinius išsiuntinėti laiškeliai, ir dabar teliko pusbalsiu aptarinėti Boforto gėdos ir neatleistino jo žmonos poelgio padarinius.

Misis Lavel Mingot, rašiusi laiškelius gretimame kambaryje, neilgai trukus atėjo ir prisidėjo prie besišnekančiųjų. Vyresniosios damos vienu balsu tvirtino, kad anais laikais nesąžiningai tvarkiusio savo komercinius reikalus vyro žmona galvodavo tik apie tai, kaip likti nepastebėtai ir drauge su juo dingti visiems iš akių.

– Pavyzdžiui, vargšė močiutė Spaiser, tavo, Mėja, prosenelė. Žinoma, – skubiai pridūrė misis Veland, – tavo prosenelio piniginiai sunkumai buvo tik asmeninio pobūdžio – regis, jis prasilošė kortomis ar pasirašė kažkam vekselį – taip niekada ir nesužinojau tiesos, mama nenorėjo apie tai pasakoti. Todėl ji užaugo provincijoje, nes gėda – nesvarbu, kokia jos priežastis – privertė jos motiną palikti Niujorką, ir jos žiemą vasarą gyveno vienos Hadsono pakrantėje, kol mamai sukako šešiolika metų. Močiutei Spaiser niekada nebūtų atėję į galvą prašyti giminaičių ją „paremti“. To, jei neklystu, prašė Regina, nors gėda privačiame gyvenime – vieni niekai prieš begėdišką šimtų niekuo nekaltų žmonių sužlugdymą.

– Žinoma, Reginai derėjo pačiai pasirūpinti savo orumu, užuot kitų prašius jį „išsaugoti“, – pritarė misis Lavel Mingot. – Sako, tą smaragdų vėrinį, kuriuo pasipuošusi ji pasirodė operoje praėjusį penktadienį, Bofortai buvo parsisiųsdinę iš Belo ir Bleko apžiūrėti. Įdomu, atgaus jie tą vėrinį ar ne?

Arčeris abejingai klausėsi negailestingo choro. Nepriekaištingas sąžiningumas tvarkant finansinius reikalus – pagrindinis džentelmeno kodekso principas – taip giliai buvo įaugęs Arčeriui į kūną ir kraują, kad jokie sentimentalūs samprotavimai nepajėgė išjudinti. Koks nors avantiūristas, kaip Lemiuelis Strazersas, tamsiomis machinacijomis galėjo užsidirbti milijonus iš batų tepalo, bet senojo Niujorko finansininkams nepriekaištingas sąžiningumas buvo garbės reikalas. Misis Bofort likimas Arčerį taip pat menkai tejaudino. Žinoma, jis gailėjosi Reginos labiau negu pasipiktinę jos giminaičiai, bet ir jam atrodė, kad saitai, jungiantys vyrą ir žmoną, kuriuos klestėjimo dienomis galima nutraukti, ištikus nelaimei turi likti tvirti. Pasak misterio Leterblero, kai vyrą ištinka bėda, žmona privalo jo neapleisti. Tačiau visuomenė to daryti neprivalo, ir dėl šaltakraujiško misis Bofort įsitikinimo, kad yra priešingai, ji buvo laikoma bemaž vyro bendrininke. Pati mintis, kad moteris gali kreiptis į gimines prašydama nuslėpti vyro finansinę negarbę, buvo nepriimtina, nes būtent šio žingsnio šeima, kaip visuomenės institutas, žengti negalėjo.

Mulatė kambarinė pakvietė misis Lavel Mingot į prieškambarį. Neilgai trukus ji sugrįžo iš rūpesčio suraukusi antakius.

– Ji prašo, kad pasiųsčiau telegramą Elenai Olenskai. Aišku, aš parašiau Elenai ir Medorai, bet dabar to, regis, nebepakanka. Man liepta telegrafuoti, kad ji atvažiuotų viena.

Šią naujieną pasitiko mirtina tyla. Misis Veland nuolankiai atsiduso, o Mėja atsistojo ir pradėjo rankioti nuo grindų išmėtytus laikraščius.

– Manau, taip ir reikia padaryti, – tęsė misis Lavel Mingot, tarsi tikėdamasi išgirsti prieštaravimą.

– Aišku, kad reikia, – pasakė Mėja ir atsigręžė į pašnekoves. – Močiutė žino, ko nori, o mes privalome vykdyti visus jos pageidavimus. Aš galiu parašyti telegramą. Jeigu tuojau pat išsiųstume, Elena gal dar suspėtų rytoj į rytinį traukinį.

Elenos vardą ji ištarė taip aiškiai, lyg būtų skimbtelėjusi sidabro varpeliais.

– Bet mes negalime jos tuoj pat išsiųsti – Džasperas ir pasiuntinukas kaip tik išnešė laiškus ir telegramas.

Mėja šypsodamasi grįžtelėjo į vyrą.

– Bet juk yra Niulandas, kuris visada pasirengęs padaryti paslaugą. Niulandai, juk išsiųsi telegramą? Tau kaip tik pakaks laiko iki priešpiečių.

Arčeris pakilo, neaiškiai burbtelėjo sutinkąs ir Mėja atsisėdo prie rausvo senės Katerinos bonheur du jour [mažas rašomasis staliukas – pranc.]. Stambiu vaikišku braižu parašiusi telegramą ir kruopščiai nusausinusi rašalą Mėja padavė ją Arčeriui.

– Kaip apmaudu, kad judu su Elena prasilenksite! – pasakė ji. – Niulandas turi važiuoti į Vašingtoną dėl patento bylos, kuri bus nagrinėjama Aukščiausiajame teisme, – paaiškino ji motinai ir tetai. – Tikiuosi, dėdė Lavelas iki rytojaus vakaro sugrįš, o kadangi močiutei jau pagerėjo, tai Niulandui neverta atsisakyti svarbaus firmos pavedimo, tiesa? – Ji stabtelėjo tarsi laukdama atsakymo ir misis Veland skubiai paantrino:

– Taip, taip, mieloji. Tavo močiutė nieku gyvu šito neleistų.

Eidamas iš kambario su telegrama Arčeris išgirdo, kaip jo uošvė, turbūt kreipdamasi į misis Lavel Mingot, pasakė:

– Nesuprantu, kam jai prireikė prašyti, kad telegrafuotumėte Elenai Olenskai...

Skaidrus Mėjos balsas atitarė:

– Gal močiutė nori dar kartą pamėginti ją įtikinti, kad jos pareiga – būti su vyru.

Uždaręs paskui save duris Arčeris išėjo laukan ir skubiai nužingsniavo į telegrafo kontorą.

XXVIII

– Ol... Ol... niekaip nesuprantu, – gūžtelėjo pečiais guvi mergina, kuriai Arčeris per varinę kontoros „Western Union“ atatvarą padavė žmonos telegramą.

– Olenska, O-len-ska, – pakartojo jis ir atsiėmęs lapelį viršum vingriu Mėjos braižu užrašytos užsienietiškos pavardės užrašė spausdintomis raidėmis.

– Gana neįprasta pavardė Niujorko telegrafo kontoroje – bent jau šioje miesto dalyje, – netikėtai nuskambėjo kažkieno balsas, ir atsigręžęs Arčeris pamatė sau už nugaros Lorencą Lefertsą, kuris ramiai raitė ūsą, apsimetęs, kad nė nežvilgtelėjo į tekstą. – Sveiki, Niulandai, taip ir maniau, kad pagausiu jus čia. Ką tik sužinojau apie senąją misis Mingot ištikusį smūgį. Pakeliui į namus pamačiau, kaip pasukote į šią gatvę, ir pasileidau įkandin. Jūs juk iš ten?

Arčeris linktelėjo ir prakišo telegramą pro groteles.

– Ar reikalai tokie prasti, kad telegrafuojate giminaičiams?

Matyt, blogai, jeigu kviečiama net grafienė Olenska, – tarškėjo Lefertsas.

Arčeris sukando dantis – jį apėmė pašėlęs noras tvoti kumščiu į šitą pailgą, padorią, savimi patenkintą fizionomiją.

– Kas jums sakė? – paklausė jis.

Lefertsas garsėjo polinkiu nesivelti į ginčus, todėl dabar tik ironiškai kilstelėjo antakius, ir ši jo grimasa turėjo įspėti pašnekovą, kad anapus grotelių tebėra smalsi mergužėlė. Jo žvilgsnis priminė Arčeriui, kad rodyti pyktį viešoje vietoje – labai „prastas tonas“.

Gero tono reikalavimai dabar Arčeriui mažiausia rūpėjo, bet noras užvožti Lorencui Lefertsui buvo tik akimirkos impulsas. Plepėti su juo apie Eleną Olenską tokiu metu kad ir kokia dingstimi Arčeris irgi nė nemanė. Jis sumokėjo už telegramą ir drauge su Lefertsu išėjo į gatvę. Lauke, vėl atgavęs savitvardą, jis pasakė, kad misis Mingot jaučiasi kur kas geriau ir daktaras nebemato pagrindo būgštauti. Lefertsas gražbylingai išreiškė palengvėjimą ir paklausė, ar Arčeris žino, kad apie Bofortą vėl sklinda velniškai bjaurūs gandai…

**

Tą dieną visi laikraščiai išspausdino pranešimą apie Boforto bankrotą. Prieš jį nublanko žinia, kad misis Mingot ištiko smūgis, ir tik nedaugelis girdėjusių apie paslaptingą sąsają tarp šių dviejų įvykių galėjo įžvelgti kitokią senės Katerinos ligos priežastį, nesusijusią su varginančia metų ir kūno našta.

Visas Niujorkas buvo apniukęs nuo Boforto gėdos. Pasak misterio Leterblero, nemalonesnio įvykio neprisimena ne tik jis pats, bet ir tas tolimas Leterbleras, kuris įkūrė firmą. Bankas priiminėjo pinigus dar visą dieną, kai jo griūtis jau buvo neišvengiama, o kadangi daugelis Boforto klientų priklausė vienam ar kitam valdžios klanui, jo dviveidiškumas atrodė dvigubai ciniškas. Jeigu misis Bofort nebūtų pareiškusi, esą tokios nelaimės – „draugystės išbandymas“ (taip ir pasakė!), užuojauta jai gal ir būtų suminkštinusi visuotinį pasipiktinimą jos vyru. Bet dabar – juoba kai paaiškėjo jos naktinio vizito pas misis Menson Mingot tikslas – visi vieningai nusprendė, kad tos moters cinizmas viršija net Boforto cinizmą, o kadangi ji negalėjo apeliuoti į „užsieninę“ kilmę, visai neturėjo kuo pasiteisinti, ir jos nekentėjai gavo dar vieną progą papiktdžiugiauti. Kai kurie (iš tų, kurių vertybiniai popieriai nenukentėjo) galėjo guostis mintimi, kad Bofortas kaip tik ir yra užsienietis, bet galų gale, jeigu Pietų Karolinos Dalasų šeimos atstovė stoja jo pusėn ir plačiai gražbyliauja, esą jis greitai „vėl atsistosiąs ant kojų“, šis argumentas netenka patrauklumo ir telieka priimti tą pasibjaurėtiną vedybinių santykių amžinumo paliudijimą. Ateityje visuomenei teks apsieiti be Bofortų, ir čia visi padėjo tašką. Žinoma, išskyrus nelaimėles senąsias paneles Lening ir dar kelias suklaidintas damas iš gerų šeimų, kurios, jeigu būtų paklausiusios misterio Henrio fon der Leideno…

– Vienintelis protingas žingsnis, kurį gali žengti Bofortas, – nusprendė misis Arčer tokiu tonu, lyg praneštų diagnozę ir skirtų gydymo kursą, – tai apsigyventi mažajame Reginos dvarelyje Šiaurės Karolinoje. Bofortas visada laikė lenktynių žirgus, štai dabar tegul ir imasi ristūnų veisimo. Mano galva, jis pasižymi visomis savybėmis, kurių reikia geram arklininkui.

Visi jai pritarė, tačiau niekas nesiteikė nė pasmalsauti, ko Bofortai iš tiesų ketina griebtis.

Kitą dieną misis Menson Mingot pasijuto daug geriau: vėl atgavo kalbos dovaną ir uždraudė jai girdint minėti Bofortus, o kai pasirodė daktaras Benkoumas, pasidomėjo, kodėl giminaičiai sukėlė tiek triukšmo dėl jos sveikatos.

– Jeigu sulaukus mano metų vakarienei valgai salotas ir vištieną, tai ko galima tikėtis? – paklausė ji, ir kai daktaras paskyrė jai tinkamesnę dietą, smūgis virto skrandžio sutrikimu.

Vis dėlto, nepaisant ryžtingo nusiteikimo, senei Katerinai nepavyko atkurti ankstesnio ryšio su gyvenimu. Nors išsikerojęs senatvinis egoizmas neatbukino jos domėjimosi kaimynų reikalais, bet sumažino ir šiaip ne itin gilią užuojautą dėl jų bėdų, ir ji be jokio vargo išmetė iš galvos Boforto žlugimą. Užtat pirmą kartą gyvenime pradėjo gilintis į savo ligos simptomus ir jautriai domėtis kai kuriais šeimos nariais, kurių anksčiau visiškai nepaisė.

Išskirtinio jos dėmesio susilaukė misteris Velandas. Iš visų savo žentų ji atkakliausiai nepastebėdavo būtent jo, ir visi misis Veland mėginimai pavaizduoti vyrą kaip tvirto būdo ir neeilinio proto žmogų („Ak, jeigu jis panorėtų!“) sulaukdavo tik pašaipaus kikenimo. O dabar priešingai – dėl fenomenalių savo negalių jis tapo didžiausio dėmesio objektu. Misis Mingot įsakė misteriui Velandui, kai tik jam nukris temperatūra, stotis karališkoje jos akivaizdoje, – dabar senė Katerina noriai pripažino, kad temperatūros privalu itin paisyti.

Po paros, kai buvo iškviesta madam Olenska, atėjo telegrama, pranešanti, kad ji atvyks iš Vašingtono kitos dienos vakarą. Per pusryčius pas Velandus, kur atsitiktinai buvo ir jaunieji Arčeriai, tuojau pat kilo klausimas, kas pasitiks ją Džersyje, ir šeima pradėjo taip gyvai aptarinėti šią sunkią užduotį, lyg Džersio stotis būtų koks tolimas Laukinių Vakarų forpostas. Visi sutiko, kad misis Veland nieku gyvu negali ten važiuoti – tądien ji turėjo lydėti vyrą pas senę Kateriną. Karietaitė taip pat turinti būti po ranka, nes jeigu misteris Velandas, pirmą kartą po ligos pamatęs uošvę, „susinervins“, jį reikės nedelsiant vežti namo. Jaunieji Velandai, be abejo, bus užsiėmę komercinėje miesto dalyje. Misteris Lavelas Mingotas tuo metu kaip tik turi grįžti iš medžioklės ir Mingotų karieta bus nusiųsta jo pasitikti. O dėl Mėjos, tai vargu ar kam galėjo šauti mintis siųsti ją žiemos vakarą vieną prie kelto, tegu net ir nuosava karieta. Tačiau nesutikti ponios Olenskos stotyje reikštų pažeisti svetingumo įstatymus ir pasipriešinti aiškiam senės Katerinos pageidavimui.

– Kaip tai būdinga Elenai – sukelti visai šeimai šitiek rūpesčių, – pavargusiu balsu pasakė misis Veland. – Bėda niekada nevaikšto viena, – dejavo vargšelė, bent kartą gyvenime leidusi sau papriekaištauti likimui. – Aš pradedu būgštauti, kad mamos būklė rimtesnė, negu nori pripažinti daktaras Benkoumas, nes tik taip galima paaiškinti liguistą jos norą nedelsiant parsikviesti Eleną, kai šios visai nėra kam pasitikti.

Šie žodžiai, ištarti apėmus pykčiui, buvo labai neapgalvoti, ir misteris Velandas iškart jų nusitvėrė.

– Augusta, – prabilo jis išblyškęs ir padėjo į šalį šakutę, – ar yra dar kokių nors priežasčių teigti, kad daktaras Benkoumas jau nėra vertas ankstesnio pasitikėjimo? Gal pastebėjai, kad jis nebe taip sąžiningai rūpinasi mano arba tavo mamytės sveikata?

Dabar, kai misis Veland prieš akis atsivėrė neaprėpiami jos neapgalvotų žodžių padariniai, ji taip pat išblyško, bet vis dėlto įstengė nusijuokti ir įsidėti dar porciją keptų austrių. Tada, vėl įsispraudusi į išmėgintus žvalumo šarvus, paprieštaravo:

– Mielasis, kaip galėjai taip pamanyti? Aš tenorėjau pasakyti, jog po to, kai mama taip tvirtai pareiškė, kad Elenos pareiga – grįžti pas vyrą, atrodo keista, kai jai nei iš šio, nei iš to šauna galvon ją išsikviesti, nors čia pat yra ne mažiau kaip pustuzinis kitų vaikaičių. Vis dėlto mes neturime pamiršti: nepaisant stulbinančios energijos, mama – labai sena moteris.

Misterio Velando veidas vis dar buvo apniukęs, buvo matyti, kad jo sujaudinta vaizduotė griebėsi pastarųjų žodžių.

– Taip, tavo motina – labai sena moteris, o Benkoumas, galimas dalykas, nemoka gydyti labai senų žmonių. Tiesą sakai, brangioji – bėda niekada nevaikšto viena ir po dešimties ar penkiolikos metų turbūt iškils maloni būtinybė pasiieškoti kito gydytojo. Visada geriau tokius pakeitimus daryti iš anksto. – Taip spartietiškai apsisprendęs misteris Velandas tvirta ranka suėmė šakutę.

– Vis dėlto, – pakilusi nuo stalo ir pasukusi į alyvinio atlaso ir malachito tankmes, vadinamas tolimąja svetaine, vėl prabilo misis Veland, – vis dėlto man taip ir liko neaišku, kaip Elena atsidangins čia rytoj vakare, o aš esu linkusi viską sutvarkyti mažiausiai prieš parą.

Arčeris atplėšė neregintį žvilgsnį nuo nediduko paveikslėlio aštuonkampiuose dramblio kaulo rėmuose su onikso medalionais. Ten buvo pavaizduoti du puotaujantys kardinolai.

– Gal man ją pasitikti? – pasisiūlė jis. – Galėčiau išeiti iš kontoros ir prie kelto sėsti į karietą, jeigu Mėja ją ten nusiųstų.

Tariant šiuos žodžius jo širdis pašėlusiai sutvaksėjo.

Misis Veland su palengvėjimu atsiduso, o Mėja, kuri buvo pasitraukusi prie lango, atsisuko į vyrą ir apdovanojo jį spindulinga šypsena.

– Štai, mama, matote, viskas ir susitvarkė prieš parą, – tarė ji ir pasilenkusi pabučiavo rūpesčių apniauktą motinos kaktą.

Mėjos ekipažas stovėjo prie namų, ji turėjo nuvežti Arčerį į Santarvės skverą. Iš ten, persėdęs į Brodvėjaus arklių tramvajų, jis galėjo pasiekti kontorą. Įsitaisiusi karietos kamputyje Mėja tarė:

– Nenorėjau skaudinti mamos naujais klausimais, bet man ne visai aišku, kaip galėsi rytoj pasitikti ir parvežti Eleną į Niujorką, jeigu išvyksti į Vašingtoną?

– Aš niekur nevažiuoju.

– Nevažiuoji? Ar kas nors atsitiko? – Mėjos balsas buvo skambus kaip varpelis ir kupinas žmonos rūpesčio.

– Byla atšaukta... atidėta.

– Atidėta? Kaip keista. Šiandien ryte mačiau misterio Leterblero laiškelį, kuriame jis rašo mamai, kad rytoj važiuoja į Vašingtoną dalyvauti nagrinėjant svarbią patento bylą Aukščiausiajame teisme. Juk tu minėjai patento bylą?

– Taip, bet juk negali imti ir išvažiuoti visa kontora. Misteris Leterbleras šįryt nusprendė važiuoti pats.

– Vadinasi, byla nėra atidėta? – atkakliai, nors tai jai visai nebūdinga, klausinėjo Mėja, ir Arčeris pajuto, kaip jam į veidą subėgo kraujas, tarytum žmona būtų praradusi įprastą taktą.

– Atidėta ne byla, o mano kelionė, – atsakė jis, keikdamas save, kad be reikalo tiek daug papasakojo žmonai apie būsimąją kelionę į Vašingtoną, ir pamėgino prisiminti, kur perskaitė, jog protingi melagiai atskleidžia smulkmenas, bet patys protingiausi apie jas neužsimena. Jam buvo skaudu sakyti Mėjai neteisybę, bet dar labiau skaudino jos pastangos neišsiduoti, kad pagavo jį meluojant. – Nuvažiuosiu ten vėliau – dėl tavo šeimynėlės, – tęsė jis, bailiai dangstydamasis sarkazmu. Kalbėdamas Arčeris nuolat jautė Mėjos žvilgsnį, ir kad ši nepamanytų, jog vengia jos akių, pažvelgė jai tiesiai į veidą. Jų žvilgsniai akimirką susitiko ir, galimas dalykas, pasakė abiem daugiau, nei jie patys norėjo.

– Taip, baisiai patogu, kad vis dėlto galėsi pasitikti Eleną, – žvaliai pritarė Mėja. – Juk pastebėjai, kaip mama įvertino tavo paslaugumą.

– Žinoma, mielai tai padarysiu.

Karieta sustojo ir, kai Arčeris nušoko ant grindinio, Mėja pasilenkė prie jo ir palietė jo ranką.

– Iki pasimatymo, mielasis, – tarė ji, žvelgdama į jį tokiomis nepakeliamai žydromis akimis, kad vėliau jis klausinėjo savęs, ar tik jos neblizgėjo nuo ašarų.

Arčeris nusisuko ir skubiai nužingsniavo Santarvės skveru, mintyse dainuote dainuodamas: „Net dvi valandos kelio nuo Džersio iki senės Katerinos. Ištisos dvi valandos... o gal net ilgiau.“

XXIX

Dar nepraradusi vestuvinio žvilgesio žydra žmonos karietaitė laukė Arčerio prie kelto ir patogiai nugabeno jį į Džersio Pensilvanijos stotį.

Diena buvo darganota, snigo, ir didžiulėje triukšmingoje stotyje degė dujiniai žibintai. Žingsniuodamas po platformą ir laukdamas Vašingtono ekspreso Arčeris mąstė apie žmones, kurie tiki, kad vieną gražią dieną po Hadsonu bus nutiestas tunelis ir Pensilvanijos geležinkelio traukiniai galės važiuoti tiesiai į Niujorką. Šie fantazuotojai taip pat pranašavo, kad bus pastatyti laivai, galintys per penkias dienas perplaukti Atlanto vandenyną, išrastas skraidymo aparatas, elektrinis apšvietimas, belaidis telegrafas ir kiti „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų stebuklai.

„Man nerūpi, kurios iš šių fantazijų virs kūnu, kad tik kuo ilgiau nenutiestų to tunelio“, – pamanė Arčeris. Apimtas palaimingo berniokiško pakilumo jis įsivaizdavo, kaip ponia Olenska išlipa iš vagono, jis atpažįsta ją iš tolo, veda į karietą, o ji remiasi jam į ranką. Tada ekipažas lėtai šliaužia į prieplauką tarp slidinėjančių arklių, prikrautų vežimų ir gerkliūgų vežėjų, užvažiuoja ant kelto. Staiga įsiviešpatauja tyla, ir jie, drimbant sniegui sėdintys šalimais stovinčioje karietoje, jaučia, kaip Žemė, besisukanti aplink Saulę, išslysta jiems iš po kojų. Net keista, kiek visko jis turi jai pasakyti ir kaip iškalbingai nuosekliai visa tai susidėliojo jo galvoje…

Dundėdamas ir žvangėdamas traukinys priartėjo prie stoties ir lyg koks nuo grobio apsunkęs į savo urvą lendantis pabaisa lėtai prišliaužė prie platformos. Stumdydamas minią ir žvilgčiodamas į aukštų vagonų langus Arčeris šoko į priekį. Tada netoliese staiga atsirado išblyškęs ir nustebęs ponios Olenskos veidas, ir Arčerį vėl nusmelkė kartėlis, kad buvo visai pamiršęs, kaip jis atrodo.

Jie priėjo vienas prie kito ir jų rankos susitiko.

– Prašau čia, aš su karieta, – pasakė Arčeris.

Toliau viskas vyko taip, kaip jis svajojo. Pasodino ją į karietą, sukrovė daiktus, o tada – vėliau miglotai prisiminė – pasistengė nuraminti dėl močiutės sveikatos ir trumpai papasakojo apie Boforto padėtį (jį pribloškė užuojautos kupinas jos šūksnis: „Vargšė Regina!“). Palengva karieta prasibrovė pro stoties kamšatį ir slidžiu šlaitu ėmė riedėti žemyn į prieplauką, iš visų pusių spaudžiama svyruojančių vežėčių su anglimis, išsigandusių arklių, bagažo prikrautų vežimų ir net tuščių laidotuvių katafalkų. Ak, jau tie katafalkai! Juos pamačiusi ponia Olenska užsimerkė ir sugriebė Arčerio ranką:

– Vargšė močiutė!

– Ne, ne, jai daug geriau, ji jau beveik visai pasveiko. Žiūrėkite, mes juos aplenkėme! – šūktelėjo Arčeris, lyg nuo to priklausytų visas jų gyvenimas. Elenos ranka liko jo rankoje, ir kai karieta kryptelėjo užvažiavusi nuo grindinio ant kelto, Arčeris atsegė ankštą odinę pirštinę ir pamaldžiai, kaip šventenybę, pabučiavo jos delną. Šyptelėjusi ji atitraukė ranką ir Arčeris paklausė: – Nesitikėjot šiandien mane pamatyti?

– Ne.

– Ketinau važiuoti į Vašingtoną pasimatyti su jumis. Viskas jau buvo parengta… mes vos neprasilenkėme.

– O! – riktelėjo ji lyg išsigandusi pavojaus, kurio juodu per stebuklą išvengė.

– Žinote, aš buvau pamiršęs jūsų veidą.

– Visai pamiršęs?

– Norėjau pasakyt… Kaip čia geriau paaiškinus… Aš… man taip būna. Kaskart pamatau jus lyg pirmą kartą.

– Taip, taip, aš suprantu!

– Vadinasi... vadinasi, ir jums taip būna?

Ji nusigręžė į langą ir linktelėjo.

– Elena, Elena, Elena!

Ji nieko neatsakė ir Arčeris tylomis žiūrėjo, kaip jos profilis tirpsta sūkuriuojančios anapus lango sniego miglos fone. Ką ji veikė tuos keturis mėnesius? Kaip mažai jie vienas apie kitą žino! Brangios minutės bėgo, bet jis pamiršo viską, ką rengėsi jai pasakyti, ir galėjo tik bejėgiškai mąstyti apie jų atskirties ir artumo paslaptį, kurią ir dabar tarytum simbolizavo šitas sėdėjimas šalimais, kai tamsoje negali įžiūrėti net vienas kito veido.

– Kokia puiki karieta! Ar ji Mėjos? – staiga atsigręžusi nuo lango paklausė ponia Olenska.

– Taip.

– Vadinasi, Mėja pasiuntė jus manęs pasitikti! Kokia ji miela!

Kiek patylėjęs Arčeris piktai išdrožė:

– Kitą dieną po mūsų susitikimo Bostone pas mane buvo užsukęs jūsų vyro sekretorius.

Trumpučiame savo laiške jai Arčeris nė žodžiu neužsiminė apie mesjė Rivjero vizitą ir ketino palaidoti šį įvykį savo širdyje, tačiau išgirdęs priminimą, kad jie sėdi jo žmonos karietoje, iškart panūdo atkeršyti. Tegul jai bus taip pat nemalonu išgirsti apie mesjė Rivjerą, kaip jam apie Mėją! Bet dabar, kaip ir kitais kartais, kai jis tikėdavosi įveikti įprastą jos santūrumą, Elena neparodė nė menkiausios nuostabos, ir Arčeris iškart nusprendė, kad juodu susirašinėja.

– Pas jus buvo atėjęs mesjė Rivjeras?

– Taip, argi jūs nežinojote?

– Ne, – paprastai atsakė ji.

– Ar jūsų tai nestebina?

Ji sudvejojo.

– Ko čia stebėtis? Bostone jis man sakė, kad pažįsta jus – buvote susitikę, jeigu neklystu, Anglijoje.

– Elena, noriu kai ko jūsų paklausti.

– Klauskite.

– Man rūpėjo šito paklausti iškart po susitikimo su mesjė Rivjeru, bet nenorėjau apie tai rašyti. Ar mesjė Rivjeras padėjo jums išvažiuoti, kai palikote vyrą?

Arčerio širdis taip daužėsi, kad jis pradėjo dusti. Nejaugi ir šis klausimas nepramuš jos santūrumo šarvo?

– Taip, už daug ką esu jam dėkinga, – net nevirptelėjusiu balsu atsakė Elena.

Jos tonas buvo toks natūralus, bemaž abejingas, kad sumaištis Arčerio širdyje atlėgo. Ir vėl – vien savo paprastumu – ji privertė Arčerį pajusti, kaip stipriai jis sukaustytas tradicinių nuostatų, ir kaip tik tuo metu, kai tarėsi galutinai jų atsikratęs.

– Jūs – pati garbingiausia moteris pasaulyje! – sušuko jis.

– O, taip nėra, bet gal viena iš pačių ramiausių, – atsakė Elena. Iš balso buvo justi, kad ji šypsosi.

– Vadinkite tai, kaip norite. Jūs į viską žiūrite be išankstinio nusistatymo.

– Tai tik todėl, kad man teko pažvelgti į veidą gorgonai Medūzai [Gorgona – sen. graikų mitų būtybė, sparnuota moteris pabaisa; jų buvo trys: nemirtingosios Stena, Eurialė ir mirtinga Medūza – vert.].

– Bet ji neapakino jūsų! Pamatėte, kad ji – tokia pat sena baidyklė kaip kitos.

– Ji neapakina, tik išdžiovina ašaras.

Elenos atsakymas, tarsi ataidėjęs iš Arčeriui nepasiekiamų gyvenimiškosios patirties gelmių, nuslopino maldavimą, kuris jau veržėsi jam iš lūpų. Palengva stūmęsis į priekį keltas sustojo, jo smaigalys su tokia jėga rėžėsi į prieplaukos polius, kad karieta susvyravo, o keleivius bloškė vieną prie kito. Pajutęs ponios Olenskos peties prisilietimą Arčeris virpėdamas apglėbė ją ranka.

– Jeigu jūs ne akla, turite matyti, kad toliau taip tęstis nebegali.

– Kas nebegali tęstis?

– Tai, kad mes drauge – ir skyrium.

– Ne, jums nereikėjo šiandien manęs pasitikti, – tarė ji persimainiusiu balsu, tada staiga atsisuko, prigludo jam prie krūtinės ir pabučiavo į lūpas.

Tą pačią akimirką ekipažas pajudėjo ir lange plykstelėjo ties prieplaukos vartais kabančio žibinto šviesa. Elena atšoko, ir abu nekrutėdami tylomis laukė, kol karieta prasibraus pro spūstį. Kai pagaliau jie išvažiavo į gatvę, Arčeris skubiai prašneko:

– Nebijokit manęs, nesisprauskit į kampą. Pavogtas bučinys – visai ne tai, ko man reikia. Juk matote, aš net nemėginu prisiliesti net prie jūsų apsiausto rankovės. Puikiai suprantu: jūs nenorite, kad mudviejų jausmas virstų niekingu slaptu ryšiu. Aš nebūčiau pajėgęs šitaip kalbėti vakar, nes kai nesame drauge, aš nekantraudamas laukiu susitikimo ir visos mano mintys sudega karštoje liepsnoje. Bet jūs ateinate ir realybėje tampate man nepalyginamai didesne vertybe negu mintyse, ir aš trokštu iš jūsų nepalyginamai daugiau nei šiandien ar rytoj praleisti su jumis kokią valandėlę, o iki susitikimo kankintis begaliniu laukimu. Todėl galiu visiškai ramiai sėdėti greta – taip kaip dabar – puoselėti savo svajonę ir tikėti, kad ji įsikūnys.

Padelsusi Elena vos girdimai paklausė:

– Ką reiškia „tikėti, kad ji įsikūnys“?

– Argi jūs nežinote, kad ji įsikūnys?

– Jūsų svajonė, kad mes būtume drauge? – Staiga ji nusijuokė kažkokiu metaliniu juoku. – Taip, pasirinkote tinkamą vietą šitai man pasakyti!

– Turite omenyje mano žmonos karietą? Gal geriau išlipkime ir paėjėkime pėsčiomis? Tikiuosi, jūs nebijote sniego?

Ji vėl nusijuokė, šį kartą švelniau.

– Ne, aš neišlipsiu ir neisiu pėsčia, nes turiu kuo skubiau nuvykti pas močiutę. O jūs sėdėsite šalia manęs ir mudu žvelgsime į akis realybei, o ne svajonėms.

– Nežinau, ką jūs vadinate realybe. Ši realybė man yra vienintelė.

Į Arčerio žodžius Elena atsakė ilga tyla, per tą laiką karieta pervažiavo kažkokią pustamsę gatvę ir pasuko po akinančiomis Penktosios aveniu ugnimis.

– Ar norite pasakyti, kad negalėdama tapti jūsų žmona... turėčiau tapti meiluže? – paklausė ponia Olenska.

Šiurkštus jos klausimas išgąsdino Arčerį: jo aplinkos moterys vengdavo šito žodžio net ir tuomet, kai pokalbis pakrypdavo tokiomis temomis. Jis pastebėjo, kad ponia Olenska šį žodį ištarė taip, tarsi jos žodyne jis užimtų teisėtą vietą. Nejaugi jis buvo laisvai vartojamas jai girdint tame klaikiame gyvenime, nuo kurio ji pabėgo? Iš netikėtumo jis krūptelėjo ir užsikirsdamas sumurmėjo:

– Aš... aš norėčiau pabėgti su jumis ten, kur šitokie žodžiai... šitokios sąvokos neegzistuoja. Ten, kur mes tiesiog gyventume kaip du žmonės, kurie myli vienas kitą, neįsivaizduoja gyvenimo vienas be kito ir kur daugiau niekas nesvarbu. Elena giliai atsiduso, tada nusijuokė ir tarė:

– Ak, mano mielas, kur yra tokia šalis? Ar jums teko ten pabuvoti? – Ji nutilo ir pamačiusi, kad Arčeris niūriai tyli, vėl prabilo: – Pažįstu daugybę žmonių, kurie mėgino ją surasti, bet, patikėkite, visi per klaidą išlipo tarpinėse stotelėse – tokiose kaip Bulonė, Piza ar Monte Karlas – ir tos stotelės niekuo nesiskyrė nuo senojo pasaulio, kurį jie paliko – gal tik buvo daug mažesnės, purvinesnės ir netvarkingesnės.

Arčeris niekada nebuvo girdėjęs jos, kalbančios šitokiu tonu, ir prisiminė neseniai išgirstą frazę.

– Taip, gorgona Medūza tikrai išdžiovino jums ašaras.

– Ir atvėrė akis. Žmonės klysta manydami, kad ji apakina. Priešingai, ji neleidžia užsimerkti, ir todėl nebegali panirti į palaimingą tamsą. Atrodo, yra toks kiniškas kankinimo būdas. Būtinai turėtų būti. Patikėkite, toji šalis maža ir apgailėtina!

Karieta kirto 42-ąją gatvę – tvirtas Mėjos arkliukas nešė juos į šiaurę greitai tarsi Kentukio ristūnas. Arčerį dusino tuščiai iššvaistyti žodžiai ir laikas.

– Kas, jūsų manymu, mudviejų laukia? – paklausė jis.

– Mudviejų? Bet šia prasme mudviejų tiesiog nėra! Mes artimi vienas kitam tik būdami toli vienas nuo kito. Tada galime būti savimi. Antraip esame tik Niulandas Arčeris, Elenos Olenskos pusseserės vyras, ir Elena Olenska, Niulando Arčerio žmonos pusseserė, kurie mėgina būti laimingi už jais pasitikinčių žmonių nugarų.

– Ak, aš šito atsižadėjau, – suvaitojo Arčeris.

– Ne! Jūs niekada šito neatsižadėjote. O aš atsižadėjau, – kažkokiu keistu balsu ištarė Elena, – ir žinau, kas tai yra.

Jis sėdėjo tylėdamas, apdujęs nuo bežadžio skausmo. Paskui sugraibė tamsoje vežėjo skambutį, prisiminė, kad Mėja, norėdama sustoti, skambindavo du kartus, paskambino, ir karieta privažiavo prie šaligatvio.

– Kodėl sustojote? Juk čia – ne močiutės namai! – šūktelėjo madam Olenska.

– Ne, bet aš išlipsiu čia, – sumurmėjo Arčeris ir atsidaręs dureles iššoko ant grindinio.

Gatvės žibinto šviesoje jis pamatė išsigandusį jos veidą ir instinktyvų judesį, kuriuo norėjo jį sulaikyti. Jis uždarė dureles ir akimirką prigludo prie lango.

– Jūs teisi – man nereikėjo šiandien jūsų pasitikti, – tyliai, kad neišgirstų vežėjas, tarė Arčeris. Ji palinko į priekį, regis, norėjo kažką pasakyti, bet jis jau paliepė vežėjui judėti ir stovėdamas ant kampo žvelgė į tolstančią karietą. Snigti liovėsi, tik žvarbus vėjas pūtė į veidą. Staiga ant blakstienų Arčeris pajuto kažką šalta ir kieta – ir suprato, kad verkia, o nuo šalčio jo ašaros virto ledokšniais.

Susikišęs rankas į kišenes jis sparčiu žingsniu leidosi Penktąja aveniu į savo namus.

XXX

Tą vakarą sugrįžęs namo Arčeris svetainę rado tuščią.

Juodu su Mėja turėjo pietauti dviese – dėl misis Menson Mingot ligos visi kvietimai buvo atšaukti, o kadangi Mėja kur kas už jį punktualesnė, Arčeris nustebo, kad jos dar nėra. Jis žinojo: Mėja namie – persirengdamas girdėjo, kaip ji vaikšto po savo kambarį, ir pradėjo spėlioti, kodėl gaišuoja.

Kurti hipotezes dabar tapo jo įpročiu, padedančiu tvirčiau susieti savo mintis su realybe. Kartais jam atrodydavo, kad jau suprato priežastį, kodėl uošvis visiškai paskendo niekniekiuose – galimas dalykas, kadaise misterį Velandą taip pat buvo užvaldžiusios svajonės bei polėkiai ir norint nuo jų apsiginti jam teko susikviesti visas namų židinio dvasias.

Kai Mėja pagaliau pasirodė, Arčeris atkreipė dėmesį, kokia išvargusi ji atrodo. Kaip reikalavo Mingotų ceremonialas, net visiškai neoficialiais atvejais ji vilkėdavo ankštai korseto sugnybtą puošnią suknelę gilia iškirpte, o šviesius plaukus kaip paprastai buvo susukusi į vešlų kuodą, bet veidas atrodė sukritęs ir net apvytęs. Tik akys žvelgė į jį įprastai meiliai ir žėrėjo pažįstama akinamai žydra šviesa.

– Kur buvai dingęs, mielasis? – paklausė ji. – Laukiau tavęs pas močiutę, bet Elena atvažiavo viena ir pasakė, kad išlipai anksčiau, nes atsirado skubių reikalų. Ar kas nors atsitiko?

– Nieko, tik prisiminiau, kad iki pietų turiu išsiųsti kelis laiškus.

– A... – nutęsė Mėja. – Gaila, kad neužsukai pas močiutę, bet jeigu tie laiškai tokie svarbūs...

– Labai svarbūs, – stebėdamasis jos atkaklumu atsakė Arčeris. – Be to, kodėl būčiau turėjęs važiuoti pas tavo močiutę? Juk nežinojau, kad ten esi.

Mėja nusigręžė ir priėjo prie veidrodžio, kabojusio viršum židinio. Kai pakėlusi rankas ji taisėsi iš įmantrios šukuosenos išsipešusią sruogą, Arčerį nustebino kažkokia sukaustyta, įsitempusi jos laikysena ir jis pamanė, kad žudanti jų gyvenimo monotonija pradeda veikti ir Mėją. Tada prisiminė, kad ryte išeidamas iš namų girdėjo, kaip ji nuo laiptų riktelėjo jam pavymui, jog lauks pas močiutę ir jie kartu grįš namo. Jis linksmai atsakė: „Gerai!“, o tada paskendo svajonėse ir pamiršo pažadą. Dabar jam buvo gėda, bet suėmė pyktis, kad po dvejų santuokos metų yra kaltinamas dėl tokio menko suklydimo. Jam įkyrėjo gyventi drungnoje nesibaigiančio medaus mėnesio atmosferoje, be karštų aistros proveržių, bet su visais įpareigojimais. Jeigu Mėja išsakytų savo nusiskundimus (Arčeris įtarė, kad jų nemažai), jis galėtų visus juos juokais nušluoti, bet ji buvo išmokyta slėpti įsivaizduojamas žaizdas po spartietės šypsena.

Norėdamas užgniaužti apmaudą Arčeris pasidomėjo močiutės sveikata ir Mėja atsakė, kad misis Mingot jaučiasi geriau, bet yra labai sukrėsta paskutinių naujienų apie Bofortus.

– Kokių naujienų?

– Kalbama, kad jie žada pasilikti Niujorke. Atrodo, jis ketina imtis draudimo ar kažko panašaus. Juodu ieškosi kuklaus namelio.

Tokios užmačios kvailumas nekėlė abejonių. Jie pakilo į valgomąjį. Per pietus pokalbis sukosi apie įprastus, kasdienius dalykus, tačiau Arčeris pastebėjo, kad žmona nėkart neužsiminė nei apie ponią Olenską, nei apie tai, kaip ją sutiko senė Katerina. Kita vertus, taip buvo tik geriau, bet sukėlė kažkokios grėsmės nuojautą.

Kava buvo patiekta bibliotekoje, Arčeris užsirūkė cigarą ir pasiėmė nuo lentynos Mišlė tomelį. Nuo tada, kai Mėja įprato vakarais pamačiusi jo rankose eilėraščių knygą prašyti, kad paskaitytų balsu, Arčeris pamėgo istoriją – ne todėl, jog būtų bjaurėjęsis savo paties balsu, o dėl to, kad visada galėjo iš anksto numatyti jos komentarus apie perskaitytą kūrinį. Sužadėtuvių dienomis (jis tik dabar tai suprato) Mėja tik kartodavo jo žodžius, bet kai jis liovėsi tiekti jai gatavą nuomonę, pradėjo reikštis pati, ir šie komentarai gadino Arčeriui visą malonumą.

Įsitikinusi, kad jis pasirinko istorinį veikalą, Mėja pasiėmė savo siuvimo krepšelį, pristūmė krėslą arčiau lempos žaliu gaubtu ir išsitraukė pagalvėlę, kurią siuvinėjo Arčerio sofai. Šio darbo ji nemėgo – jos stambios stiprios rankos buvo sutvertos jodinėjimui, irklavimui ir kitokiai veiklai gryname ore, bet jeigu jau visos moterys siuvinėja pagalvėles savo vyrams, vadinasi, ir ji neturi iš aukšto žiūrėti į dar vieną vedybinio atsidavimo įrodymą.

Mėja sėdėjo taip, kad pakėlęs akis Arčeris matė virš spręstuvų palinkusią jos figūrą, nėriniais apsiūtas rankoves, nuslydusias iki tvirtų apvalainų alkūnių, ant kairės rankos – platų sutuoktuvinį žiedą su žėrinčiu safyru, ir dešinę ranką, kuri lėtai ir kruopščiai bedžiojo drobę. Žvelgdamas į ją, sėdinčią ryškioje lempos šviesoje, Arčeris su slapta neviltimi kartojo sau, kad visada žinos, kokios mintys sukasi po šia lygia kakta, ir ateityje ji niekada nenustebins jo jokia netikėta nuotaika, jokia nauja mintimi, jokia silpnybe, žiaurumu ar užgaida. Visas savo poetiškumo ir romantikos atsargas ji išeikvojo trumpo jų romano dienomis, jos gebėjimas išgyventi emocijas atrofavosi, nes tapo nebereikalingas. Dabar Mėja tik bręsta, palengva virsdama savo motinos kopija, ir kažkaip paslaptingai stengiasi paversti jį antruoju misteriu Velandu. Padėjęs į šalį knygą Arčeris triukšmingai pakilo ir Mėja iškart pa- kėlė galvą.

– Kas atsitiko?

– Čia tvanku, man trūksta oro.

Jo reikalavimu užuolaidos bibliotekoje, skirtingai nei svetainėje, nebuvo pritvirtintos viršum kelių sluoksnių tiulio, o laisvai judėjo paauksuotu karnizu. Arčeris jas praskleidė, pakėlė rėmą ir persisvėrė per langą į ledinę naktį. Užteko to, kad žiūri ne į Mėją, sėdinčią po jo lempa už jo stalo, o mato kitus namus, stogus, kaminus ir jaučia, kad egzistuoja ne tik jis, bet ir kiti žmonės, kad už Niujorko žiburių – kiti miestai, o anapus jo pasaulėlio ribų – ištisas pasaulis, galva praskaidrėjo ir tapo lengviau kvėpuoti.

Taip pastovėjęs kelias minutes jis išgirdo Mėjos balsą:

– Niulandai! Uždaryk langą, tu mirtinai persišaldysi.

Jis nuleido rėmą ir atsigręžė.

– Mirtinai persišaldysiu? – pakartojo Arčeris ir panoro pridurti: „Betgi aš jau numiriau – numiriau prieš daugybę mėnesių.“

Šie nepasakyti žodžiai ūmai pažadino jo galvoje klaikią mintį. O jeigu numirtų ji? Gal ji pasmerkta, greitai pasimirs ir jis liks laisvas?! Mintis, kad jis stovi šiame pažįstamame šiltame kambaryje, žiūri į ją ir linki jai mirties, buvo tokia neįtikėtina, tokia viliojanti, jog Arčeris ne iškart suvokė, kokia ji šiurpi. Jam tiesiog atrodė, jog likimas siunčia šiaudelį, į kurį galėtų įsikibti serganti jo siela. Taip, Mėja gali numirti. Juk žmonės miršta – tokie pat jauni ir sveiki – ji gali netikėtai numirti ir suteikti jam laisvę.

Mėja pakėlė galvą ir iš plačiai išplėstų jos akių Arčeris suprato, kad jo žvilgsnyje ji perskaitė kažkokią keistą žinią.

– Niulandai! Ar tu nesergi?

Jis papurtė galvą ir nuėjo prie savo krėslo. Ji palinko prie spręstuvų ir eidamas pro šalį Arčeris paglostė jai galvą.

– Vargšė Mėja!

– Vargšė? Kodėl vargšė? – paklausė ji ir kažkaip nenatūraliai nusijuokė.

– Todėl, kad aš niekada negalėsiu atidaryti lango, neversdamas tavęs dėl to jaudintis, – taip pat nusijuokęs atsakė Arčeris.

Ji patylėjo, tada nepakeldama galvos nuo rankdarbio tyliai tarė:

– Aš niekada nesijaudinsiu, jeigu tu būsi laimingas.

– Ak, brangioji, aš niekada nebūsiu laimingas, jeigu negalėsiu atsidaryti lango!

– Tokiu oru? – paprieštaravo ji ir Arčeris atsidusęs paniro į knygą.

**

Praėjo gal šešios ar septynios dienos. Arčeris nieko negirdėjo apie ponią Olenską ir suprato: jam esant niekas iš šeimos narių nemini jos vardo. Jis nemėgino su ja pasimatyti – kol Elena prie akylai saugomos senės Katerinos lovos, apie tai negalėjo būti nė kalbos. Nežinodamas ko griebtis Arčeris leido sau plaukti pasroviui ir jautė, kaip jame palengva bręsta pasiryžimas, kuris užgimė, kai pro bibliotekos langą persisvėręs žvelgė į ledinę naktį. Šito pasiryžimo galia padėjo jam laukti neišsiduodant.

Ir štai kartą Mėja pasakė, kad misis Mingot kviečia jį užeiti. Prašymas jo nenustebino, nes senė palengva taisėsi. Tiesą sakant, ji niekada neslėpė, kad Arčeris jai mielesnis negu kitų dukraičių vyrai. Mėja perdavė jam kvietimą akivaizdžiai patenkinta – ji labai didžiavosi, kad senei Katerinai patinka jos vyras. Akimirką įsiviešpatavo tyla, o tada kažkas privertė Arčerį pasakyti:

– Gerai. Gal nuvažiuokime šiandien abu?

Žmonos veidas nušvito, bet ji iškart atsakė:

– Ne, verčiau važiuok vienas. Močiutei nusibosta nuolat matyti tuos pačius žmones.

Kai Arčeris paskambino prie senosios misis Mingot durų, jo širdis pašėlusiai daužėsi. Labiau už viską pasaulyje jis norėjo atvažiuoti čia vienas, nes tikėjosi, kad šis apsilankymas suteiks jam progą akis į akį persimesti keliais žodžiais su ponia Olenska. Jis buvo nusprendęs palaukti, kol tokia proga pasitaikys, pagaliau ji pasitaikė, ir štai jis jau čia, ant slenksčio. Už šių durų, už geltono šilko portjerų, svetainėje, esančioje šalia prieškambario, tikriausiai jo laukia Elena, po akimirkos jis pamatys ją ir galės pasikalbėti, kol bus palydėtas į ligonės kambarį.

Arčeris norėjo užduoti Elenai vienintelį klausimą, ir tada jam bus tikrai aišku, ką daryti. Jį domino tik viena – jos išvykimo į Vašingtoną data, ir į šį klausimą ji kažin ar nesutiks atsakyti.

Tačiau geltonojoje svetainėje jo laukė mulatė kambarinė. Žybčiodama dantimis lyg baltais fortepijono klavišais ji atstūmė duris ir Arčeris atsidūrė priešais senąją Kateriną.

Senė sėdėjo didžiuliame, į sostą panašiame krėsle, pastatytame prie lovos. Šalia ant raudonmedžio postamento stovėjo lieta bronzinė lempa su apvaliu graviruotu gaubtu, kuris buvo pridengtas žaliu popieriumi. Niekur nebuvo matyti nei knygų, nei laikraščių – nieko, kas dažniausiai domina moteris. Vienintelis misis Mingot pomėgis visada buvo pokalbis, o apsimetinėti, kad mėgsta rankdarbius, jai būtų per žema.

Arčeris nepastebėjo nė menkiausių ją ištikusio smūgio pėdsakų. Ji atrodė blyškesnė nei paprastai, tuklios figūros raukšlėse ir įlinkiuose slapstėsi tamsūs šešėliai, o gofruotas kykas su iškrakmolytais kaspinais tarp dviejų pirmųjų pagurklių ir muslino skara, kuria buvo kryžmai perrištas alyvinis ties krūtine liūliuojantis chalatas, teikė jai panašumo į kažkurią protingą ir geraširdę jos pačios pramotę, nesaikingai atsidavusią pilvapenystei.

Misis Mingot ištiesė Arčeriui mažutę rankytę, kuri drauge su antrąja tarsi mylimi kačiukai jaukiai gulėjo neaprėpiamame senės skreite, ir tarė tarnaitei:

– Daugiau nieko neįleisk. Jeigu ateis duktė arba marti, pasakyk, kad aš miegu.

Tarnaitei išėjus senė pasisuko į Arčerį.

– Sakykite, mano drauge, ar aš labai bjauri? – linksmai paklausė ji ir ištiesusi kitą ranką suglostė muslino raukšles ant galingos savo krūtinės. – Dukterys sako, kad sulaukus mano amžiaus tai jau nebesvarbu – bet bjaurumas tuo baisesnis, kuo sunkiau jį paslėpti!

– Mano brangioji, esate nuostabi kaip niekada! – tokiu pačiu tonu atsakė Arčeris ir senė nusikvatojo atkraginusi galvą.

– Tačiau man toli iki Elenos! – išdrožė ji vylingai blykstelėjusi akimis ir nespėjus Arčeriui atsakyti pridūrė: – Tikiuosi, dar kartą tuo įsitikinote veždamas ją nuo kelto?

Jis nusijuokė ir senė tarė:

– Ar ne dėl to, kad apie tai pasakėte, ji išgrūdo jus iš karietos? Mano laikais jauni vyrai savo valia nepalikdavo gražių moterų! – Ji vėl nusišiepė ir apmaudžiai pridūrė: – Kaip gaila, kad ji ištekėjo ne už jūsų, seniai jai sakiau. Būčiau išvaduota nuo gausybės rūpesčių. Bet argi kas nors galvoja, kaip išvaduoti savo močiutę nuo rūpesčių?

Arčeris vos spėjo pagalvoti, ar tik nebus ji išsikrausčiusi iš proto, kai senė pareiškė:

– Bet dabar jau viskas susitvarkė, ji liks su manimi, o kiti giminaičiai tegul šneka ką nori! Pakako jai pasisukinėti čia penkias minutes ir aš jau buvau pasirengusi klauptis ant kelių ir maldauti, kad pasiliktų – būčiau atsiklaupusi, jeigu per pastaruosius dvidešimt metų man būtų pavykę nors kartelį pamatyti grindis!

Arčeris klausėsi tylomis ir misis Mingot tęsė:

– Turbūt žinote, kad jie – Lavelas, Leterbleras, Augusta Veland ir visi kiti – mane įkalbėjo, įteigė, jog turiu tvirtai laikytis ir neduoti jai pinigų, kol Elena supras savo pareigą ir sugrįš pas Olenskį. Jie manė, kad pavyko mane įtikinti, kai tasai sekretorius atėjo čia su paskutiniais pasiūlymais – beje, itin patraukliais. Galų gale, santuoka yra santuoka, o pinigai yra pinigai. Ir vienas, ir kitas dalykas – saviškai naudingas… ir aš nežinojau, ką atsakyti… – Misis Mingot nutilo ir giliai įkvėpė – atrodė, kad jai sunku kalbėti. – Bet vos ją pamačiau, iškart pasakiau: „Ak, tu mano puikioji paukštele! Vėl patupdyti tave į narvą? Nieku gyvu!“ Ir štai dabar nuspręsta: ji liks čia ir slaugys močiutę, kol dar yra močiutė, kurią galima slaugyti. Perspektyva ne iš smagiųjų, bet Elena neprieštarauja, o aš, žinoma, pasakiau Leterblerui, kad jai būtų mokamas padorus išlaikymas.

Arčeris klausėsi net įraudęs iš jaudulio ir nežinojo, džiaugtis ar sielvartauti. Jis taip kruopščiai rengė būsimų savo veiksmų planą, kad nepajėgė ūmai nukreipti minčių kita vaga. Palengva jį apėmė nuostabus jausmas, kad visos kliūtys pašalintos ir jam prieš akis stebuklingai atsiskleidžia naujos galimybės. Jeigu Elena sutiko persikraustyti pas močiutę, tai, be abejo, tik todėl, kad nepajėgia skirtis su juo. Tai jos atsakymas į paskutinį jo prašymą: ji nenorėjo žengti jo siūlomo lemtingo žingsnio, bet su kai kuriais pokyčiais susitaikė. Arčeris pasinėrė į šiuos apmąstymus su nevalingu palengvėjimu, kaip žmogus, kuris buvo pasirengęs didžiausiai rizikai, bet netikėtai gurkštelėjo rūsčios saugumo saldybės.

– Ji negalėjo grįžti… tai neįmanoma! – šūktelėjo jis.

– Ak, mano drauge, aš visada žinojau, kad esate jos pusėje, todėl ir pasikviečiau jus šiandien, o kai žavioji jūsų žmona pasisiūlė atvažiuoti drauge su jumis, pasakiau: „Ne, meilute, aš trokštu matyti Niulandą ir nenoriu su niekuo dalytis mudviejų pasimatymo džiaugsmo.“ Tai todėl, mano drauge, – ji atkragino galvą, kiek leido gausybė pagurklių, ir pažvelgė jam tiesiai į akis, – kad mudviejų dar laukia kautynės. Giminaičiai nenori, jog ji čia liktų, jie sakys, esą ji mane įkalbėjusi, nes esu ligota ir silpna senė. Dar nesu tiek sutvirtėjusi, kad pajėgčiau sutriuškinti visus juos po vieną, ir jūs turite padaryti tai už mane.

– Aš? – išlemeno Arčeris.

– Jūs. O kodėl gi ne? – atkirto misis Mingot, įrėmusi į Arčerį apskritas akis, kurios staiga tapo aštrios kaip žirklutės. Jos ranka šoktelėjo nuo krėslo ranktūrio ir mažučiais, blyškiais, į paukščio panašiais nagiukais įsikirto jam į ranką. – Kodėl ne?

Nuo skvarbaus jos žvilgsnio Arčeris atgavo savitvardą.

– Na, jie su manimi nesiskaito… esu pernelyg nereikšmingas.

– Bet juk jūs esate Leterblero partneris – ir veikti turite per Leterblerą. Žinoma, jeigu tam neprieštaraujate, – mygo senoji.

– Ak, mieloji, esu įsitikinęs, kad sudorosite juos ir be mano pagalbos, bet jeigu jos prireiks, esu pasirengęs, – patikino Arčeris.

– Tada mums nėra ko bijoti! – atsiduso misis Mingot, nusišypsojo jam senos klastūnės šypsena ir atsirėmusi į pagalves pridūrė: – Visada žinojau, kad jūs mus palaikysite, juk ne šiaip sau jie nesiremia jumis, kai sako, jog Elenos pareiga – sugrįžti pas vyrą.

Arčeris pasimuistė nuo šiurpaus jos įžvalgumo ir vos nepaklausė: „O Mėja? Ar ja giminaičiai taip pat nesiremia?“, bet laiku susigriebė ir tik pasidomėjo:

– O ponia Olenska? Kada galėsiu ją pamatyti?

Senė vyptelėjo, prisimerkė ir pamėgino nutaisyti žaismingą grimasą.

– Tik ne šiandien. Ne viskas iš karto. Ponios Olenskos nėra namie.

Pastebėjusi jo nusivylimą senė vėl prabilo:

– Mano mergytė išvažiavo – sėdo į mano karietą ir išvyko pas Reginą Bofort. – Ji nutilo ir palūkėjo, kol šis pranešimas sukels deramą efektą. – Štai iki ko ji mane jau privedė. Antrą dieną po atvykimo užsidėjo geriausią savo skrybėlaitę ir nė nemirktelėjusi pareiškė, kad eina aplankyti Reginos Bofort. „Aš tokios nepažįstu. Kas ji?“ – klausiu aš. „Tai jūsų antros eilės dukterėčia, labai nelaiminga moteris“, – atsako Elena. „Ji – niekšo žmona“, – sakau aš. „Bet aš – taip pat, o visi mano giminės reikalauja, kad pas jį sugrįžčiau“, – sako ji. Šie žodžiai mane galutinai pribaigė, aš ją išleidau. Ir štai pagaliau vieną gražią dieną ji sako, kad pila kaip iš kibiro, neįmanoma išeiti laukan ir prašo duoti jai karietą. „Kam?“ – klausiu aš, o ji man atsako: „Važiuosiu pas pusseserę Bofort“. Pas pusseserę! Tada pasižiūriu pro langą ir matau – jokio lietaus. Bet aš ją supratau ir leidau pasiimti karietą… Galų gale, juk toji Regina – narsi moteris, Elena – taip pat, o aš visada užvis labiausiai vertinau drąsą.

Arčeris pasilenkė ir pabučiavo mažą rankelę, kuri vis dar gulėjo jam ant rankos.

– Nagi, nagi, nagi! Norėčiau žinoti, jaunikaiti, kam tariatės bučiuojąs ranką?! Tikiuosi, savo žmonai, – pašaipiai sušnarpštė senė ir kai, atsistojęs Arčeris pasuko prie durų, šūktelėjo įkandin: – Perduokite jai linkėjimus, tik prašau nieko nepasakoti apie mudviejų pokalbį.

XXXI

Senės Katerinos šnekos Arčerį pribloškė. Kad ponia Olenska taip greitai, vos pakviesta močiutės, atvyko iš Vašingtono, atrodė visai natūralu, bet jos pasiryžimą likti po misis Mingot stogu – juoba dabar, kai toji beveik pasveiko – buvo sunkiau paaiškinti.

Arčeris neabejojo, kad ponios Olenskos sprendimui jos finansinės padėties pasikeitimas įtakos nepadarė. Jis tiksliai žinojo kuklios sumos, kurią vyras buvo paskyręs jai išlaikyti jiems išsiskyrus, dydį. Be močiutės pagalbos su tokiais pinigais verstis buvo sunku – ypač taip, kaip šį žodį suprato Mingotai – o dabar, kai nuskurdo kartu su ja gyvenusi Medora Menson, tų varganų grašių vargiai užtektų abiem pramisti ir apsirengti. Ir vis dėlto Arčeris buvo įsitikinęs, kad ne iš savanaudiškų paskatų ponia Olenska priėmė močiutės pasiūlymą.

Ji buvo nerūpestingai dosni ir priešokiais išlaidi, kaip žmonės, pripratę prie turto ir abejingi pinigams, tačiau galėjo apsieiti be daugybės daiktų, kuriuos jos artimieji laikė itin svarbiais. Misis Lavel Mingot su misis Veland dažnai stebėdavosi, kad žmogus, grafo Olenskio namuose paragavęs kosmopolitinės prabangos, gali šitaip nepaisyti „deramų dalykų“. Maža to, Arčeris žinojo, kad jau prieš kelis mėnesius jai buvo sumažintos išlaikymo lėšos, bet per šį laiką ji nė karto nepamėgino vėl įsiteikti močiutei. Vadinasi, jeigu apsigalvojo, tai veikiausiai dėl kitos priežasties.

Tos priežasties toli ieškoti nereikėjo. Pakeliui iš kelto ji pasakė Arčeriui, kad jie negali būti kartu, bet sakė šitai įsikniaubusi veidu jam į krūtinę. Jis suprato: jos žodžiuose nebuvo nei koketiškumo, nei išskaičiavimo. Elena, kaip ir jis, mėgino pabėgti nuo likimo, trūks plyš laikydamasi nuostatos neapgaudinėti tų, kurie ja pasitiki. Vis dėlto per dešimt dienų, kurios praėjo nuo jos atvykimo į Niujorką, iš Arčerio tylėjimo ir iš to, kad nemėgino jos pamatyti, Elena galbūt suprato, jog jis sumanė ryžtis lemtingam žingsniui, kurį žengus kelio atgal nebebus. Ji galėjo išsigąsti savo pačios silpnumo, galėjo pajusti, kad galų gale verčiau sutikti su įprastu tokiomis aplinkybėmis kompromisu ir eiti mažiausio pasipriešinimo keliu.

Vos prieš valandą, kai Arčeris skambino prie misis Mingot durų, jo kelias jam atrodė visiškai aiškus. Jis akis į akį pasikalbės su ponia Olenska, o jeigu šitai nepavyks, iš jos močiutės sužinos, kada ir kuriuo traukiniu ji išvyksta. Jis sės į tą patį traukinį ir važiuos su ja į Vašingtoną arba dar toliau – kur ji panorės. Pats jis rinktųsi Japoniją. Šiaip ar taip, Elena iškart supras, kad jis seks paskui ją nors į pasaulio kraštą. Mėjai jis paliks laišką, iš kurio taps aišku, jog tiltai sudeginti.

Arčeris buvo įsitikinęs, kad ne tik geba, bet ir trokšta žengti ryžtingą žingsnį, tačiau sužinojęs, jog aplinkybės pakrypo kita linkme, pirmiausia pajuto palengvėjimą.

O dabar, traukiant namo iš misis Mingot, ateitis jam atrodė pasibjaurėtina. Kelias, kuriuo jam teks eiti, nežadėjo jokių nežinomų ir neįprastų posūkių, bet eidamas juo anksčiau jis buvo laisvas žmogus, neprivalantis prieš nieką atsiskaityti už savo poelgius, ir galėjo nerūpestingai žaisti slapukavimų, išsisukinėjimų, nuolaidų ir gudrybių žaidimą, kurio reikalavo tas vaidmuo. Viskas kartu buvo vadinama „moters garbės saugojimu“, o grožinė literatūra drauge su popietiniais vyresniųjų pasakojimais seniai buvo atskleidusi jam to žaidimo subtilybes.

Dabar viskas nušvito nauja šviesa ir jo paties vaidmuo smarkiai sumenko. Juk iš esmės – tai tas pats vaidmuo, kurį misis Torli Rašvort vaidino prieš mylintį ir patiklų vyrą ir kurį jis, Arčeris, stebėjo jausdamas slaptą pasitenkinimą savimi. Tai buvo tas pats šypsulingas, pataikūniškas, pasalūniškas, bailus nesibaigiantis melas. Melas dieną ir naktį, melas kiekviename prisilietime ir žvilgsnyje, melas kiekvienoje glamonėje ir kiekviename kivirče, melas kiekviename žodyje ir kiekviename nutylėjime.

Ir apskritai, šis vaidmuo – ne toks sunkus ir gėdingas, kai jį vaidina žmona. Visuotiniu tyliu įsitikinimu, negalima reikalauti, kad moteris būtų tokia pat tiesi kaip vyras, nes ji – priklausoma būtybė, todėl jai nesvetimas vergams būdingas vingrumas. Be to, kad nebūtų pernelyg griežtai teisiama, ji visada gali pasiteisinti nuotaika arba nervais, ir net aukščiausios dorovės visuomenėje pajuokos objektas visada buvo apgautas vyras.

Iš apgautų moterų siaurame Arčerio pasaulėlyje niekas nesijuokdavo, o į vyrus, kurie ir susituokę gyvena palaidai, buvo žiūrima su lengva panieka. Kiekvienai daržovei – savas metas, ir pasiduoti jaunystės pagundoms buvo leidžiama tik iki vedybų.

Arčeris visada pritarė tokiam požiūriui ir giliai širdyje niekino Lefertsą. Tačiau meilė Elenai Olenskai nepastatė jo į vieną gretą su Lefertsu – Arčeris pirmą kartą gyvenime susidūrė su rūsčia būtinybe individualiai vertinti vieną ar kitą atvejį. Elena Olenska – ne tokia kaip kitos moterys, jis – ne toks kaip kiti vyrai. Vadinasi, jų padėtis nepanaši į niekieno kito ir jie nėra teismingi jokiam tribunolui, išskyrus savo sąžinės teismą.

Taip, bet po dešimties minučių jis pakils savo namų laipteliais, o ten jo laukia Mėja, laukia įpročiai, garbė ir visos senosios taisyklės, kuriomis jis ir jo artimieji visada tikėjo...

Neryžtingai pastoviniavęs ant savo gatvės kampo jis nužingsniavo toliau Penktąja aveniu.

Priekyje žiemos nakties sutemose neaiškiai šmėžavo didžiulis neapšviestas namas. Priėjęs arčiau Arčeris prisiminė, kaip dažnai matydavo jį žėrintį ugnimis, kai dviem eilėmis sustojusios karietos laukdavo eilės privažiuoti prie kilimu užklotų laiptų, virš kurių būdavo ištemptas tentas. Šiame žiemos sode, kurio negyvai juoda masė stūksojo šoninėje gatvėje, jis pirmą kartą pabučiavo Mėją, į šitą nesuskaičiuojamos gausybės žvakių apšviestą pokylių salę ji įžengė lyg jaunutė Diana – aukšta, spinduliuojanti sidabrišku švytėjimu.

Dabar namas buvo tamsus kaip kapas, tik pusrūsyje spingsojo dujinis žibintas, o viršuje pro vieno kambario langines skverbėsi šviesa. Pasiekęs kampą Arčeris pamatė, kad prie durų stovi misis Menson Mingot karieta. Tikra dovanėlė Silertonui Džeksonui, jeigu jis netyčia eitų pro šalį! Arčerį giliai sujaudino senosios Katerinos pasakojimas apie ponios Olenskos požiūrį į misis Bofort. Tačiau jis pernelyg gerai žinojo, kaip Niujorko svetainėse ir klubuose bus suprastas Elenos Olenskos apsilankymas pas pusseserę.

Arčeris sustojo ir pažvelgė į apšviestą langą. Abi moterys turbūt sėdi tame kambaryje, o Bofortas veikiausiai išvykęs ieškoti nusiraminimo kitur. Netgi buvo kalbama, esą jis išvažiavo iš Niujorko su mis Fane Ring, bet, sprendžiant iš misis Bofort laikysenos, tokia prielaida atrodė menkai įtikima.

Be Arčerio, naktinėje Penktojoje aveniu beveik nieko nebuvo. Šiuo metu didžiuma jo pažįstamų namuose persirengia pietums, ir jis slapčia pasidžiaugė, kad Elenai turbūt pavyks išeiti nepastebėtai. Vos tik jis taip pamanė, atsidarė durys ir ant slenksčio pasirodė ji pati. Jai už nugaros mirkčiojo menkas žiburėlis, lyg kažkas būtų švietęs kelią. Elena atsigręžė, pasakė kelis žodžius, tada durys užsivėrė ir ji pradėjo leistis prieangio laipteliais žemyn.

– Elena, – tyliai pašaukė Arčeris, kai ji nužengė ant grindinio.

Nežymiai krūptelėjusi ji sustojo ir tą pačią akimirką Arčeris pamatė, kad prie jų artėja du aukštuomenės dabitos. Jų paltai, virš baltų kaklaraiščių užrištų madingų šilkinių šalikų klostės pasirodė Arčeriui labai pažįstami ir jis nusistebėjo, kad jauniems jų rato vyrams šovė galvon taip anksti išsirengti į kviestinius pietus. Tada prisiminė, kad netoliese gyvenantys Čiversai šį vakarą daugelį pažįstamų pakvietė į „Romeo ir Džuljetą“, kur turėjo vaidinti Adelaidė Nilsen, ir suprato: šis dvejetas – iš pakviestųjų. Kai vyrai atsidūrė po žibintu, jis atpažino Lorencą Lefertsą ir vieną iš jaunesniųjų Čiversų.

Bailus noras, kad niekas nepamatytų ponios Olenskos prie Bofortų durų, išgaravo, vos jis visa esybe pajuto jos rankos šilumą.

– Dabar aš galėsiu su jumis matytis... mes būsime kartu, – murmėjo jis, pats nesuprasdamas, ką sako.

– Ak, – atsiliepė ji. – Močiutė jums papasakojo?

Nenuleisdamas nuo jos akių Arčeris pastebėjo, kad Lefertsas su Čiversu pasiekę gatvės kampą mandagiai perėjo į kitą Penktosios aveniu pusę. Šitaip ir jis kadaise yra demonstravęs vyrišką solidarumą, bet dabar šis manevras jam pasirodė šlykštus. Nejaugi ji įsitikinusi, kad jie galės taip gyventi? O jeigu ne, tai ką ji mano?

– Rytoj turiu jus pamatyti – kur nors, kur galėtume pabūti vieni, – pasakė jis tokiu balsu, kuris net pačiam pasirodė piktas.

Elena neryžtingai žingtelėjo prie karietos.

– Bet aš juk pas močiutę... tai yra... norėjau pasakyti, kol kas, – tarytum pajutusi, kad turi kaip nors paaiškinti savo planų pasikeitimą, pridūrė ji.

– Kur nors, kur galėtume pabūti vieni, – spyrėsi Arčeris. Ji nusijuokė tyliu juoku, kuris nemaloniai rėžė jam ausį.

– Niujorke? Bet juk čia nėra nei bažnyčių, nei paminklų.

– Užtat yra muziejus – parke, – pastebėjęs jos nustebimą paaiškino Arčeris. – Pusę trijų būsiu prie įėjimo.

Elena nieko neatsakė, apsisuko ir greitai įlipo į karietą. Kai ji pajudėjo, ponia Olenska pasilenkė į priekį ir jam pasivaideno, kad pamojavo ranka. Apniktas prieštaringų jausmų Arčeris žvelgė jai įkandin. Jam atrodė, lyg būtų kalbėjęsis ne su ta moterimi, kurią myli, o su kažkokia kita, su kuria dalijosi jau pabodusiais malonumais – taip nepakenčiama buvo jaustis vulgarių žodžių ir taisyklių nelaisvėje.

**

Vengdami populiariosios „Vulfo kolekcijos“, kurios anekdotiškos drobės kabojo vienoje pagrindinių galerijų šitame keistame pastate iš ketaus ir įvairiaspalvių koklių. Vadinamojo Metropoliteno muziejaus koridoriumi jie pasiekė salę, kur nykiai vienišos pelijo Česnolos senienos. Šioje niaurioje slėptuvėje niekas nedrumstė jiems ramybės, ir atsisėdę ant sofos, pastatytos prie pagrindinio garų šildytuvo, Elena su Arčeriu tylomis žvelgė į juodmedžio spintas, kur po stiklu buvo saugomos iš amžių dulkių išrankiotos Trojos nuolaužos.

– Keista, niekada nesu čia buvusi, – tarė ponia Olenska.

– Hmm... manau, kada nors čia bus puikus muziejus.

– Taip, – išsiblaškiusi pritarė Elena.

Ji pakilo ir perėjo per salę. Arčeris gėrėjosi lengvais jos judesiais, madinga kailine kepuraite, dailiai papuošta gervės sparnu, tamsių plaukų žiedeliais ant smilkinių, panašiais į plokščius vynmedžio ūselius – visa mergaitiška figūra, kurios grakštumo neįstengė paslėpti net sunkūs kailiniai. Kaip ir kiekvieną kartą ją matydamas, Arčeris buvo pakerėtas tų smulkmenų, kurios sukūrė ypatingą jos žavesį. Neilgai trukus jis taip pat pakilo ir priėjo prie spintos, priešais kurią stovėjo Elena. Stiklinės lentynos buvo pridėliotos šukių, iš kurių tik vargais negalais galėjai atpažinti namų apyvokos daiktus, stiklo, molio, apsiblaususios bronzos ir kitų laiko apgraužtų medžiagų papuošalus ir niekučius.

– Kaip žiauru, kad galų gale viskas netenka prasmės... – pasakė ji. – Kaip šitie daiktai – kadaise jie buvo būtini ir svarbūs, o dabar juos tenka apžiūrinėti pro lupą ir kortelėse rašyti „paskirtis nežinoma“.

– Taip, bet kol kas...

– Ak, kol kas...

Ji stovėjo priešais jį, vilkinti savo ilgu ruonio kailio apsiaustu, rankas susikišusi į mažutę movą, su vualiu, kuris lyg perregima kaukė iki pusės dengė veidą, o žibuoklių puokštelė, kurią jai atnešė, bangavo nuo nelygaus kvėpavimo, ir Arčeris negalėjo patikėti, kad šita nepriekaištinga linijų ir spalvų harmonija kada nors bus suniokota kvailo gyvosios gamtos kaitos dėsnio.

– Kol kas svarbu tik tai, kas susiję su jumis, – pasakė jis.

Mąsliai į jį pažvelgusi Elena sugrįžo prie sofos. Jis atsisėdo šalimais ir tylomis laukė, tik staiga išgirdo žingsnius, skardžiai aidinčius tuščių salių anfiladoje, ir fiziškai pajuto prabėgančių akimirkų svorį.

– Ką norėjote man pasakyti? – paklausė ji, lyg taip pat būtų pajutusi įspėjimą.

– Ką norėjau jums pasakyti? – perklausė Arčeris. – Man atrodo, į Niujorką jūs sugrįžote todėl, kad išsigandote.

– Išsigandau?

– Taip, išsigandote, kad aš galiu atvažiuoti į Vašingtoną. Ji nudūrė akis į movą ir Arčeris pamatė, kaip viduje neramiai juda jos rankos.

– Tai ką gi pasakysite?

– Ką pasakysiu? Jūs teisus, – atsakė ji.

– Vadinasi, tikrai išsigandote? Jūs sužinojote?..

– Taip, sužinojau.

– Ir tada?.. – spaudė Arčeris.

– Tada... Juk taip bus geriau, tiesa? – atsiduso ji ir klausiamai sužiuro į Arčerį.

– Geriau?

– Taip mes mažiau įskaudinsime kitus. Argi ne šito visada norėjote?

– Kad jūs būtumėte čia – arti ir vis tiek tolima? Susitikinėti su jumis kaip dabar, paslapčiomis? Trokštu anaiptol ne šito. Praėjusį kartą aš sakiau, ko noriu.

Elena dvejojo.

– Ar jūs manote, kad taip... blogiau?

– Tūkstantį kartų! – Jis patylėjo. – Būtų paprasta jums pameluoti, bet tiesa štai kokia: man tai bjauru.

– Ak, man taip pat! – sušuko ji ir su didžiu palengvėjimu atsiduso.

Arčeris nekantriai pašoko.

– Tai štai... dabar mano eilė paklausti: dėl Dievo meilės, kas gi, jūsų manymu, geriau?

Nesiliaudama gniaužyti movoje rankų Elena nuleido galvą. Žingsniai priartėjo ir sargas galionuota kepure abejingai perėjo per salę lyg per kapines sėlinantis vaiduoklis. Abu tarsi susimokę susmeigė akis į priešais stovinčią spintą, o kai tarnautojas dingo mumijų ir sarkofagų tankmėse, Arčeris vėl prabilo:

– Kas, jūsų nuomone, geriau?

Užuot atsakiusi, Elena tik sušnibždėjo:

– Aš pažadėjau močiutei likti su ja. Man atrodė, kad čia

patikimiau pasislėpsiu nuo pavojaus.

– Nuo manęs?

Nežiūrėdama į jį Elena vos pastebimai linktelėjo.

– Nuo pavojaus mylėti mane?

Jos profilis nė nekrustelėjo, bet Arčeris pamatė, kaip nuo blakstienų nusirito ašara ir pakibo ant vualio.

– Nuo pavojaus padaryti nepataisomą blogybę. Ak, nebūkime tokie, kaip kiti! – maldaujamai šūktelėjo Elena.

– Kiti? Aš niekuo nesiskiriu nuo kitų. Mano tokie pat troškimai, tokios pat svajonės.

Elena pažvelgė į jį bemaž su siaubu ir Arčeris pamatė, kad jos skruostai paraudo.

– Ar jūs norite... ar norite, kad vieną kartą ateičiau pas jus, o tada išvažiuočiau namo? – staiga įgijusi drąsos tyliai ir aiškiai paklausė ji.

Kraujas ūžtelėjo jam į smilkinius.

– Mylimoji! – suvaitojo jis sustingęs kaip akmuo. Atrodė, kad laiko rankose savo širdį, ir ši lyg perpildyta taurė tuoj paplūs per kraštus.

Tada Arčerio sąmonę pasiekė paskutinės frazės prasmė ir jis paniuro.

– Namo? Ką reiškia – namo?

– Namo pas vyrą.

– Ir norite, kad aš pasakyčiau „taip“?

Ji pakėlė į jį liūdnas akis.

– O kas man belieka? Negaliu gyventi čia ir apgaudinėti tuos, kurie man buvo tokie geri.

– Bet kaip tik todėl aš ir prašau jus išvažiuoti su manimi.

– Ir sužlugdyti jų gyvenimą, nors jie padėjo man iš naujo pradėti savąjį?!

Arčeris pašoko ir pažvelgė į ją su nebylia neviltimi. Užvis lengviausia būtų pasakyti: „Taip, ateikite, ateikite vieną kartą.“ Jis žinojo, kokią valdžią įgytų, jeigu ji sutiktų – tada jau būtų nesunku įkalbėti ją nebegrįžti pas vyrą.

Tačiau kažkas sutrukdė jo lūpoms ištarti šiuos žodžius. Beatodairiškas Elenos garbingumas neleido jam net pagalvoti, kad galėtų paspęsti jai tokius spąstus. „Jeigu leisiu jai ateiti – vadinasi, leisiu ir išeiti“, – tarė sau Arčeris. Ne, tai stačiai neįsivaizduojama.

Bet pamatęs ant drėgno jos skruosto blakstienų šešėlį jis sudvejojo.

– Galų gale, mes turime savo gyvenimą, – prabilo jis. – Nėra prasmės siekti to, kas nepasiekiama. Jūs taip nešališkai žiūrite į kai kuriuos dalykus, taip įpratote, jūsų žodžiais tariant, žvelgti į akis gorgonai Medūzai, kad aš tiesiog nesuprantu, kodėl bijote pamatyti mūsų padėtį tokią, kokia ji yra iš tikrųjų – žinoma, jeigu nemanote, kad tokia auka būtų per didelė.

Elena irgi atsistojo, kietai sučiaupusi lūpas ir suraukusi antakius.

– Ką gi... Tegul bus taip... Man metas, – pasakė ji, žvilgtelėjo į laikrodėlį, kabantį ant grandinėlės, apsigręžė ir žengė durų link.

Arčeris šoko iš paskos ir sugriebė ją už rankos.

– Tai ateikite pas mane vieną kartą, – tarė jis jausdamas, kad nuo minties, jog gali jos netekti, drumsčiasi protas, ir kokią akimirką juodu žvelgė vienas į kitą bemaž kaip priešai.

– Kada? – mygo jis. – Rytoj?

– Poryt, – padvejojusi atsakė Elena.

– Mylimoji! – vėl ištrūko Arčeriui.

Ji išlaisvino ranką, bet dar akimirką jie nenuleido vienas nuo kito žvilgsnio, ir Arčeris pamatė, kaip mirtinai išbalęs jos veidas staiga sušvito giliu vidiniu spindesiu. Širdis džiugiai suplazdėjo ir jis pagalvojo, kad pirmą kartą regi gyvą įkūnytą meilę.

– Ak, aš vėluoju... Iki pasimatymo. Ne, nelydėkite manęs! – šūktelėjo ji ir nuskubėjo per begalinę salę, tarsi išsigandusi švytėjimo, kuris atsispindėjo jo akyse. Pasiekusi duris greitai atsigręžė ir atsisveikindama pamojavo jam ranka.

Arčeris vienas patraukė namo. Kai įėjo į prieškambarį, jau tirštėjo sutemos ir pažįstami daiktai pasirodė jam tokie keisti, lyg žvelgtų į juos iš ano pasaulio. Išgirdusi jo žingsnius kambarinė užbėgo laiptais uždegti dujų viršutinėje aikštelėje.

– Ar misis Arčer namie?

– Ne, sere, po pusryčių ji išvažiavo karieta ir dar negrįžo.

Pajutęs palengvėjimą jis įėjo į biblioteką ir krito į krėslą. Kambarinė įnešė lempą su gaubtu ir įmetė anglių į gęstantį židinį. Jai išėjus, Arčeris liko sėdėti alkūnėmis atsirėmęs į kelius, smakrą pasidėjęs ant delnų ir įsmeigęs akis į ugnį.

Jis taip ir sėdėjo – nieko negalvodamas, nepastebėdamas, kaip slenka laikas, paniręs į gilią, grėsmingą nuostabą, kuri kažkodėl ne greitino, o priešingai, lėtino gyvenimo bėgsmą. „Vadinasi, taip turėjo nutikti... taip turėjo nutikti“, – lyg pasmerktasis kartojo mintyse. Jo svajonės taip ryškiai skyrėsi nuo tikrovės, kad kapų šaltis stingdė širdį.

Durys atsidarė ir į kambarį įėjo Mėja.

– Aš baisiai užgaišau. Ar nesijaudinai? – paklausė ji ir neįprasto švelnumo apimta uždėjo jam ant peties ranką.

Jis pakėlė į ją nustebusias akis.

– Argi jau vėlu?

– Aštunta valanda. Turbūt buvai užsnūdęs! – nusijuokė Mėja ir ištraukusi smeigtukus numetė ant sofos savo aksominę skrybėlaitę. Ji buvo išblyškusi labiau nei visada, bet iš vidaus spinduliavo kažkoks neįprastas pagyvėjimas. – Važiavau aplankyti močiutės ir jau rengiausi išeiti, kai iš pasivaikščiojimo grįžo Elena. Aš pasilikau ir mudvi ilgai šnekėjomės. Jau visą amžinybę taip nesišnekėjome... – Įsitaisiusi priešais Arčerį krėsle, kuriame mėgdavo sėdėti, ji susiglostė išsidraikiusius plaukus. Arčeriui pasirodė, kad ji laukia, ką jis pasakys. – Mes taip šauniai pasikalbėjome, – tęsė ji žvaliai, ir tame žvaliame balse Arčeris išgirdo kažkokias nenatūralias gaideles. – Ji buvo tokia miela, visai kaip ankstesnė Elena. Bijau, kad pastaruoju metu buvau jai neteisinga. Kartais pagalvodavau...

Arčeris atsistojo, pasitraukė nuo šviesos ir atsirėmė į židinio

atbrailą.

– Tai ką gi tu pagalvodavai? – pasinaudojęs pauze paklausė.

– Gal per griežtai ją teisiau. Ji taip pasikeitė – bent jau iš išorės. Susitikinėja su visokiais keistais žmonėmis – tarsi norėtų atkreipti į save dėmesį. Matyt, dėl visko kaltas gyvenimas toje lengvabūdėje Europoje. Be to, jai su mumis mirtinai nuobodu. Bet aš nenoriu jos smerkti.

Mėja vėl nutilo – nuo neįprastai ilgos prakalbos pristigo kvapo. Jos lūpos prasivėrė, skruostai nuraudo.

Žiūrėdamas į ją Arčeris prisiminė, kaip nuraudo jos veidas ispanų misijos Sent Ogiusteno sode. Jis pajuto, kad Mėja stengiasi pranokti save, mėgina suvokti kažką, kas jai nepasiekiama.

„Ji nekenčia Elenos, – pamanė sau, – bando įveikti šį jausmą ir nori, kad aš jai padėčiau.“

Ši mintis sujaudino Arčerį, akimirką jis buvo pasirengęs sudrumsti tarp jų įsiviešpatavusią tylą ir atsiduoti jos malonei.

– Tu, be abejo, supranti, kodėl giminaičiai kartais būna nepatenkinti? – tęsė Mėja. – Iš pradžių mes kaip įmanydami stengėmės dėl jos, bet ji nieko taip ir nesuprato. O dabar jai šovė galvon mintis aplankyti misis Bofort, ir dar močiutės karieta! Bijau, kad bus galutinai nuteikusi prieš save fon der Leidenus...

– Ak, tiesa! – piktai nusijuokė Arčeris. Durys, kurios buvo beatsiveriančios prieš juos, vėl užsitrenkė. – Metas rengtis, juk mes, regis, pakviesti pietų, – pasakė jis ir atsitraukė nuo ugnies.

Mėja taip pat pakilo, bet padelsė prie židinio. Kai Arčeris ėjo pro šalį, pasidavusi netikėtam impulsui ji šoko į priekį, lyg būtų norėjusi jį sulaikyti. Žvilgsniai susitiko, ir jos akyse Arčeris išvydo tokią pat drėgną žydrynę, kaip tada, kai juodu atsisveikino prieš kelionę į Džersį.

Mėja puolė jam ant kaklo ir prigludo skruostu prie veido.

– Tu šiandien dar nė karto manęs nepabučiavai, – sušnibždėjo ir Arčeris pajuto, kad ji dreba jo glėbyje.

XXXII

– Tiuilri rūmuose... – šypsodamasis savo prisiminimams pareiškė misteris Silertonas Džeksonas, – Tiuilri rūmuose į tokius dalykus buvo žiūrima pro pirštus.

Veiksmas vyko fon der Leidenų namų Medisono aveniu svetainėje, apstatytoje juodojo riešutmedžio baldais, kitą dieną po to, kai Niulandas Arčeris apsilankė Metropoliteno muziejuje. Misteris ir misis fon der Leidenai kelioms dienoms atvyko į miestą iš Skaiterklifo, kur buvo išnėrę pasklidus žiniai apie Boforto žlugimą. Jiems buvo pranešta, kad dėl šios apmaudžios istorijos visuomenėje kilęs sąmyšis šaukte šaukia juos sugrįžti į miestą. Tai buvo vienas iš tokių atvejų, kai pasirodyti operoje ar net atverti savo namų duris, misis Arčer žodžiais tariant – „jų pareiga visuomenei“.

– Nevalia leisti, brangioji Luiza, kad tokios asmenybės kaip misis Lemiuel Strazers manytų galintys užimti Reginos vietą. Kaip tik tokiais laikais išsišokėliai mėgina įsiskverbti į aukštuomenę. Tą žiemą, kai misis Strazers pirmą kartą pasirodė Niujorke, kilo vėjaraupių epidemija, ir vyrai patyliukais traukdavo pas ją, o jų žmonos sėdėjo vaikų kambariuose. Luiza, judu su mieluoju mūsų Henriu, kaip paprastai, privalote prisiimti didžiausią smūgį.

Misteris ir misis fon der Leidenai negalėjo likti kurtì tokiam prašymui, todėl kad ir nenoromis, bet neatidėliodami atvyko į miestą, numaustė nuo baldų antvalkčius ir išsiuntinėjo kvietimus į dvejus kviestinius pietus ir vieną vakarinį priėmimą.

Tą vakarą, apie kurį kalbama, jie pakvietė Silertoną Džeksoną, misis Arčer ir Niulandą su žmona, kad lydėtų juos į operą, kur pirmą kartą šį sezoną buvo rodomas „Faustas“. Fon der Leidenų namuose niekada niekas nevykdavo be ceremonijų, ir nors svečiai buvo tik keturi, vakarienė prasidėjo lygiai septintą valandą, kad būtų galima suspėti neskubant patiekti visus patiekalus ir džentelmenams surūkyti savo cigarus.

Arčeris nuo praėjusio vakaro nebuvo matęs žmonos. Jis anksti išvažiavo į kontorą ir pasinėrė į daugybę nereikšmingų reikalų. Popiet jį netikėtai užlaikė vienas iš vyresniųjų partnerių ir namus Arčeris pasiekė taip vėlai, kad jo nesulaukusi Mėja viena išvažiavo pas fon der Leidenus, o jo atvežti pasiuntė karietą.

Skaiterklifo gvazdikų ir masyvaus stalo sidabro fone Mėja pasirodė Arčeriui išblyškusi ir glebna, bet blizgančiomis akimis ji perdėtai gyvai dalyvavo bendrame pokalbyje.

Tą pokalbį, kuris suteikė misteriui Silertonui progą ištarti minėtą mėgstamą posakį, pradėjo (ne šiaip sau, pamanė Arčeris) pati šeimininkė. Boforto bankrotas – tiksliau, Boforto elgesys subankrutavus – vis dar buvo neišsemiama šio aukštuomenės moralisto tema, ir kai ji buvo išsamiai išnagrinėta bei pasmerkta, misis fon der Leiden nukreipė savo skvarbų žvilgsnį į Mėją Arčer.

– Mane pasiekė gandai, kad jūsų močiutės Mingot karietą žmonės pastebėjo prie misis Bofort durų. Ar taip galėjo būti, meilute? – Verta pažymėti, kad nusikaltėlės vardo ji jau nebeminėjo.

Mėja plykstelėjo raudoniu ir misis Arčer skubiai įsiterpė:

– Jeigu tai tiesa, esu įsitikinusi – misis Mingot apie tai nežinojo.

– Jūs taip manote?.. – misis fon der Laiden nutilo, atsiduso ir pažvelgė į vyrą.

– Bijau, kad žengti tokį neapgalvotą žingsnį ponią Olenską pastūmėjo gera širdis, – tarė misteris fon der Leidenas.

– Arba pomėgis bendrauti su ekscentriškais žmonėmis, – sausai tarė misis Arčer, nekaltomis akimis įsisegusi sūnui į veidą.

– Nenorėčiau taip galvoti apie ponią Olenską, – pasakė misis fon der Leiden, o misis Arčer sušnibždėjo:

– Ak, mieloji... ir šitai po to, kai jūs du kartus buvote pasikvietę ją į Skaiterklifą!

Štai čia misteris Džeksonas, sulaukęs patogios progos, ir prakišo savo pamėgtąją pastabą.

– Tiuilri rūmuose, – pakartojo jis, matydamas, kad visos draugijos akys laukiamai susmigo į jį, – kai kuriais atvejais nesilaikoma itin griežtų taisyklių, ir jeigu paklaustumėte, kaip Morni prasimano pinigų... arba kas apmoka kai kurių rūmų gražuolių skolas...

– Tikiuosi, brangusis Silertonai, jūs nesiūlote mums sekti jų pavyzdžiu, – pasakė misis Arčer.

– Aš niekada nieko nesiūlau, – ramiai atrėmė misteris Džeksonas, – tačiau dėl užsieninio auklėjimo ponia Olenska galėjo tapti ne itin išranki.

– Ak, – atsiduso abi vyresniosios damos.

– Vis dėlto palikti savo močiutės karietą prie subankrutavusio asmens durų!.. – pasipiktino misteris fon der Leidenas, ir Arčeris pamanė, kad jis apgailestauja prisiminęs, kiek pintinių gvazdikų nusiuntė į mažutį namelį 23-iojoje gatvėje.

– O kaipgi, aš juk visada sakiau, kad ji kitaip žiūri į pasaulį, – apibendrino misis Arčer.

Mėjos veidą užliejo raudonis. Ji žvilgtelėjo per stalą į vyrą ir paskubomis tarė:

– Esu įsitikinusi, kad Elena turėjo taurių motyvų.

– Neapdairių žmonių motyvai neretai būna taurūs, – pasakė misis Arčer, tarsi ši aplinkybė niekaip negalėjo bent iš dalies pateisinti nusižengėlę, o misis fon der Leiden sumurmėjo:

– O kad ji būtų su kuo nors pasitarusi...

– Na, šito tai ji niekada nedaro! – patikino misis Arčer.

Tada misteris fon der Leidenas žvilgtelėjo į žmoną, ši lengvai linktelėjo misis Arčer, ir blizgantys visų trijų damų šleifai dingo už durų, o džentelmenai užsirūkė cigarus. Tais vakarais, kai reikėdavo važiuoti į operą, misteris fon der Leidenas vaišindavo trumpaisiais cigarais, bet jie buvo tokie geri, kad priversdavo svečius apgailestauti dėl nepajudinamo jo punktualumo.

Po pirmo veiksmo Arčeris paliko savo palydovus ir nuėjo į klubo ložę. Stovėdamas įvairaus plauko Čiversams, Mingotams ir Rašvortams už nugarų jis matė tą patį vaizdą kaip ir prieš dvejus metus, tą vakarą, kai pirmą kartą susitiko grafienę Olenską. Jam net šmėstelėjo viltis, kad ji vėl pasirodys senosios misis Mingot ložėje, bet ložė buvo tuščia. Jis sėdėjo nejudėdamas ir nenusuko akių tol, kol išgirdo skambų ponios Nilson sopraną: „Myli, nemyli...“

Arčeris atsigręžė į sceną, kur pažįstamame milžiniškų rožių ir našlaičių fone ta pati aukšta blondinė buvo pasirengusi tuoj pat tapti to paties mažučio juodbruvo suvedžiotojo auka.

**

Atsiplėšęs nuo scenos jo žvilgsnis nuslydo į pasagos formos ložės centrą, kur tarp dviejų vyresniųjų damų sėdėjo Mėja – lygiai taip, kaip tą atmintiną vakarą tarp misis Lavel Mingot ir ką tik atvykusios savo „užsienietės pusseserės“. Kaip ir tada, ji vilkėjo baltai. Arčeris, anksčiau neatkreipęs dėmesio į jos tualetą, dabar atpažino balto ir žydro atlaso vestuvinę suknelę su senoviniais nėriniais.

Senojo Niujorko papročiu, jaunos moterys rodydavosi šiuo brangiu apdaru dar metus ar dvejus po vestuvių. Arčeris žinojo, kad jo motina laiko savo vestuvinę suknelę suvyniojusi į ploną vyniojamąjį popierių tikėdamasi, gal jos dar prireiks Džeinei, nors vargšelė jau pasiekė tokį amžių, kai pilkšvas perlinis poplinas ir vestuvės be pamergių atrodytų tinkamesni.

Staiga Arčeriui toptelėjo mintis, kad sugrįžusi iš Europos Mėja retai apsivilkdavo savo vestuvinius drabužius, todėl nustebo matydamas dabar jais vilkinčią ir sumišęs palygino jos išvaizdą su merginos, į kurią prieš dvejus metus žvelgė su tokia palaiminga nuojauta.

Nors Mėja truputėlį papilnėjo – moterys, sudėtos kaip antikos deivės, į tai linkusios – jos sportiška laikysena ir mergaitiškai tyra veido išraiška nė kiek nepakito, ir jeigu ne geibumas, į kurį pastaruoju metu jis vis atkreipdavo dėmesį, ji būtų tiksli kopija merginos, sužadėtuvių dieną žaidusios pakalnučių puokšte. Tai kėlė dar didesnę užuojautą: jos nekaltumas graudino kaip patiklus kūdikio apkabinimas. Tada Arčeris prisiminė aistringą kilnumą, slypintį po šia nerūpestinga ramybe. Prisiminė ir supratingą žvilgsnį, kuriuo Mėja pasitiko jo atkaklų prašymą paskelbti apie jų sužadėtuves pokylyje pas Bofortus, išgirdo balsą, ispanų misijos sode sakantį: „Aš negalėčiau būti laiminga, suteikusi kam nors skausmo ar ką nors nuskriaudusi“, ir Arčerį užplūdo nenugalimas noras pasakyti jai tiesą, apeliuoti į jos kilnumą ir maldauti suteikti jam laisvę, kurios tada atsisakė.

Niulandas Arčeris buvo santūrus ir ramus vyras. Įprotis paklusti savo mažo pasaulėlio įstatymams tapo bemaž antrąja jo prigimtimi. Mintis žengti kokį melodramatišką ar ekstravagantišką žingsnį, kuriam nepritartų misteris fon der Leidenas, o klubo ložė palaikytų „prasto tono“ požymiu, buvo jam nuoširdžiai atgrasi. Tačiau klubo ložė, misteris fon der Leidenas ir visa kita, kas taip ilgai laikė jį apgobę šiltu įpročių apklotu, ūmai liovėsi jam egzistuoti. Arčeris perėjo pusapvalį koridorių galinėje teatro dalyje ir atidarė misis fon der Leiden ložės duris tarsi vartus į nežinomybę.

– M’ama! – džiūgaudama išdainavo Margarita, ir sėdintieji ložėje nustebę sužiuro į Arčerį – jis pažeidė jų aplinkos taisyklę, draudžiančią įeiti į ložę per solo partiją.

Prasispraudęs tarp misterio fon der Leideno ir Silertono Džeksono Arčeris palinko prie žmonos.

– Man klaikiai įsisopo galvą. Važiuokime namo, tik niekam nieko nesakyk, gerai? – šnibžtelėjo jis. Mėja metė į jį susirūpinusį žvilgsnį, kažką pakuždėjo motinai, kuri užjaučiamai palingavo galvą, atsiprašė misis fon der Leiden ir pakilo kaip tik tą akimirką, kai Margarita krito Faustui į glėbį. Duodamas jai manto Arčeris pastebėjo, kaip vyresniosios damos apsikeitė reikšmingomis šypsenomis.

Karietoje Mėja baikščiai uždėjo delną jam ant rankos.

– Kaip gaila, kad tu nesveikuoji. Turbūt vėl pervargai kontoroje.

– Ne ne, tai nesvarbu… Ar neprieštarausi, jeigu atidarysiu langą? – užsikirsdamas sumurmėjo Arčeris ir savo pusėje nuleido stiklą. Žvelgdamas pro langą į gatvę jis jautė, kad žmona tylomis jį stebi įdėmiu žvilgsniu, bet neatitraukė akių nuo lekiančių pro šalį namų.

Lipant iš karietos Mėjos šleifas užsikabino už laiptelio ir ji vos neparkrito.

– Neužsigavai? – paklausė Arčeris ir padavė jai ranką.

– Ne, bet vargšė mano suknelė... Žiūrėk, kaip perplėšiau! – šūktelėjo ji, pasilenkė ir pakėlusi suteptą šleifą įkandin Arčerio įėjo į prieškambarį. Tarnai nesitikėjo sulaukti jų taip anksti ir dujos degė tik viršutinėje aikštelėje.

Arčeris pakilo laiptais, pasuko lempos dagtį ir, kad būtų šviesiau, uždegė sieninius šviestuvus abipus židinio. Užuolaidos buvo užtrauktos ir šiltas jaukus kambarys nemaloniai jį sutrikdė, lyg vykdydamas slaptą pavedimą būtų sutikęs pažįstamą veidą.

Pastebėjęs, kad Mėja labai išblyškusi, Arčeris pasiūlė jai konjako.

– Ne ne! – nuraudusi šūktelėjo ji ir nusivilko paltą. – Gal tu verčiau tuoj pat gulkis į lovą? – pridūrė pamačiusi, kad Arčeris atsidarė padėtą ant stalo portsigarą ir išsiėmė papirosą.

Arčeris numetė papirosą ir nuėjo į savo įprastą vietą prie židinio.

– Ne, man ne taip smarkiai skauda, – jis patylėjo. – Be to, noriu tau kai ką pasakyti… kai ką, kas labai svarbu, ir noriu pasakyti tai dabar.

Mėja atsisėdo į krėslą ir kilstelėjo galvą.

– Aš klausau, mielasis, – ištarė taip švelniai, jog Arčeris net apstulbo, kad jos visai nenustebino jo įžanga.

– Mėja… – pradėjo jis, sustojo per kelis žingsnius nuo jos krėslo ir pažvelgė taip, tarytum nedidelis juos skyręs atstumas būtų neperžengiama bedugnė. Jaukioje namų tyloje jo balsas nuskambėjo šiurpiai ir Arčeris pakartojo: – Turiu tau kai ką papasakoti… apie save.

Ji sėdėjo tylėdama, nė nekrustelėjo, net blakstienos nevirptelėjo. Vis dar išbalusiame veide sustingo keista ramybė, sakytum, pasisemta iš kažkokio vidinio šaltinio.

Arčeris nurijo banalius savęs kaltinimus, kurie jau baudėsi išsprūsti iš lūpų. Jis nusprendė iškloti viską paprastai ir aiškiai, be nereikalingų priekaištų ir atsiprašinėjimų.

– Ponia Olenska… – pradėjo jis, bet išgirdusi šį vardą Mėja pakėlė ranką, lyg norėdama jį sustabdyti, o dujinio žibinto šviesa plykstelėjo ant jos auksinio sutuoktuvių žiedo.

– Kodėl šiandien mes turėtume kalbėtis apie Eleną? – paklausė ji ir apmaudžiai papūtė lūpas.

– Todėl, kad man derėjo pasakyti tai anksčiau.

Mėjos veidas liko ramus.

– Bet, mielasis, ar to reikia? Suprantu, kartais būdavau neteisi jos atžvilgiu… Matyt, ne tik aš – mes visi. Žinoma, tu supratai ją geriau nei mes, nes visada buvai jai malonus. Bet koks dabar skirtumas, jeigu viskas jau baigta?

Arčeris apstulbęs pažvelgė į žmoną. Nejaugi jį sukaustęs nerealumo jausmas persidavė ir Mėjai?

– Baigta?.. Ką tai reiškia? – mikčiodamas sumurmėjo jis.

Mėja tebežiūrėjo į jį giedromis akimis.

– Kaip ką reiškia? Argi tu nežinai, kad neilgai trukus ji grįžta į Europą? Močiutė tam pritaria, supranta Eleną ir davė nurodymą taip sutvarkyti jos reikalus, kad ji būtų nepriklausoma nuo vyro…

Mėja nutilo, ir Arčeris, mėšlungiškai įsikirtęs į židinio atbrailą ir atsirėmęs į ją, kad neparkristų, bergždžiai mėgino tokią pat pusiausvyrą suteikti savo surizgusioms mintims.

– Maniau, – lygiu balsu tęsė jo žmona, – kad taip ilgai užtrukai kontoroje kaip tik dėl tų reikalų. Regis, viskas išsisprendė šį rytą. – Neatlaikiusi tuščio jo žvilgsnio Mėja nuleido akis ir jos veidas vėl akimirką plykstelėjo raudoniu.

Supratęs, kad jo žvilgsnis turbūt nepakeliamas, Arčeris nusigręžė, atsirėmė alkūnėmis į židinio atbrailą ir užsidengė rankomis veidą. Ausyse jam pašėlusiai kalė ir ūžė, jis negalėjo suprasti, ar taip jo gyslose pulsuoja kraujas, ar ant židinio tiksi laikrodis.

Mėja sėdėjo nejudėdama ir netardama nė žodžio, kol laikrodis lėtai atseikėjo penkias minutes. Anglių gabalas nukrito ant židinio grotelių. Išgirdęs, kad Mėja atsistojo ir įmetė jį atgal, Arčeris pagaliau atsisuko ir pažvelgė jai į veidą.

– Šito negali būti! – sušuko jis.

– Negali būti?

– Iš kur tu žinai… tai, ką man dabar pasakei?

– Vakar mačiausi su Elena – juk sakiau, kad buvome susitikusios pas močiutę.

– Bet juk tada ji tau šito nepasakė?

– Ne, šiandien gavau jos laiškelį. Nori paskaityti?

Arčeris pamėgino atsakyti, bet balsas neklausė. Mėja išėjo iš kambario ir tuojau pat grįžo.

– Maniau, kad tu žinai, – pasakė abejingai.

Ji padėjo ant stalo popieriaus lapelį, Arčeris ištiesė ranką ir jį paėmė. Laiške tebuvo kelios eilutės:

Mieloji Mėja, man pagaliau pavyko išaiškinti Močiutei, kad mano apsilankymas pas ją gali būti tik apsilankymas, ir ji, kaip paprastai, pasirodė esanti dosni ir kilniaširdė. Dabar Močiutė supranta, kad sugrįžusi į Europą aš turiu gyventi viena arba su vargše teta Medora, kuri važiuoja su manimi. Skubu atgal į Vašingtoną susikrauti daiktų ir ateinančią savaitę mes išplaukiame. Kai išvažiuosiu, būk labai gera Močiutei – kaip buvai gera man.

Jeigu kas nors iš mano draugų panorėtų mane įtikinti, kad pakeisčiau savo sprendimą, prašau perduoti, jog tai beprasmiška. Elena

Arčeris perskaitė laišką du ar tris kartus, tada numetė ir pratrūko kvatoti.

Nuo savo paties juoko jam pasidarė negera. Prisiminė, kaip naktį išgąsdino Džeinę, kai ši aptiko jį, ištiktą neapsakomos linksmybės priepuolio dėl Mėjos telegramos, pranešusios apie sprendimą pagreitinti vestuves.

– Kodėl ji taip parašė? – paklausė jis, neįtikėtinomis pastangomis sutramdęs juoką.

Į šį klausimą Mėja atsakė kaip paprastai – nepajudinamai tiesiai:

– Turbūt todėl, kad vakar mes viską aptarėme…

– Ką jūs aptarėte?

– Aš pasakiau, kad veikiausiai buvau neteisi… ne visada supratau, kaip jai čia sunku vienai tarp daugybės žmonių, tegu net giminaičių, bet vis tiek svetimų, kurie tariasi turintys teisę teisti, nors ne visada žino aplinkybes… – Mėja patylėjo. – Žinau, tu buvai vienintelis draugas, kuriuo ji visada galėjo pasikliauti, ir norėjau, kad ji žinotų, jog mudu su tavimi… abu jaučiame jai tuos pačius jausmus. – Tarsi laukdama, kol jis prabils, Mėja padvejojo, paskui tyliai pridūrė: – Elena suprato, kodėl turėjau jai tai pasakyti. Aš manau, ji apskritai viską supranta.

Tada priėjo prie Arčerio, paėmė ledinę jo ranką ir karštai prispaudė sau prie skruosto.

– Man taip pat įsisopo galva. Labos nakties, mielasis, – pasakė ir nuėjo prie durų, o jai įkandin vilkosi suplėšytas ir suteptas jos vestuvinės suknelės šleifas.

XXXIII

– Pirmieji kviestiniai pietūs – svarbus įvykis kiekvienos jaunavedžių poros gyvenime, – kreipdamasi į misis Veland su šypsena pasakė misis Arčer.

Nuo tada, kai Niulandai Arčeriai apsigyveno savo name, pas juos dažnai lankydavosi svečiai. Arčeris mėgdavo pasikviesti pietų tris keturis draugus, ir Mėja, kuri visus namų reikalus tvarkė sekdama motinos pavyzdžiu, priimdavo juos švytėdama nuoširdumu. Iš pradžių jos vyrui kildavo klausimas, ar savo valia ji kviestųsi ką nors į namus, bet greitai liovėsi mėginęs atskirti tikrąją žmonos esmę nuo išorinės formos, kurią jai suteikė auklėjimas ir tradicijos. Niujorke iš jaunų ir turtingų sutuoktinių porų buvo tikimasi dažnų priėmimų, o iš Velandų šeimos atstovės, ištekėjusios už vieno iš Arčerių, paprotys reikalavo dvigubai didesnių pastangų.

Tačiau kviestiniai pietūs su specialiai tam pasamdytu virėju, dviem skolintais liokajais, romėnišku punšu, Hendersono rožėmis ir valgiaraščiu, surašyti kortelėse su paauksuotais kraštais – visai kitas reikalas, į kurį nevalia žiūrėti lengvabūdiškai. Misis Arčer žodžiais, didžiausias skirtumas ir yra tas romėniškas punšas. Ir ne tiek šis gėrimas, kiek tai, kas su juo susiję – laukinė antis arba vandens vėžlys, dvi sriubos, karštas ir šaltas saldusis patiekalas, gili iškirptė, trumpos rankovės ir, aišku, ypatingos svarbos svečiai.

Kai jaunoji pora pirmą kartą išsiunčia oficialius kvietimus, šis įvykis visada susilaukia didžiulio susidomėjimo, ir net labiausiai prityrę, žinomiausi žmonės, kurių draugijos visi vaikosi, retai kada tokius kvietimus atmeta. Vis dėlto žinia, jog fon der Leidenai Mėjos prašymu pasiliko mieste, kad galėtų dalyvauti atsisveikinimo pietuose, kuriuos ji rengia grafienės Olenskos garbei, buvo palaikyta tikru triumfu.

Tą įsimintiną dieną dvi motinos, anyta ir uošvė, sėdėjo Mėjos svetainėje. Misis Arčer rašė valgiaraštį ant storiausio Bristolio kartono kortelių paauksuotais pakraščiais, įsigytų juvelyrinėje Tifani krautuvėlėje, o misis Veland nurodinėjo, kur statyti palmes ir lempas.

Arčeris, gana vėlai grįžęs iš kontoros, rado jas tebetriūsiančias. Jo motina rūpinosi vardinėmis kortelėmis, kurias reikės išdėlioti ant stalo, o uošvė svarstė, ar pavyks stumtelėti į priekį didžiulę paauksuotą sofą ir įrengti dar vieną „intymų kampelį“ tarp lango ir fortepijono.

Jos pasakė Arčeriui, kad Mėja nuėjo į valgomąjį pažiūrėti, kaip ilgojo stalo centre atrodo tamsiai raudonos rožės bei paparčiai ir ar patogiai tarp žvakidžių išdėlioti saldainių krepšeliai. Ant fortepijono buvo didžiulė pintinė su orchidėjomis, kurias misteris fon der Leidenas buvo atsiuntęs iš Skaiterklifo. Žodžiu, viskas ėjosi taip, kaip ir dera tokio reikšmingo įvykio išvakarėse.

Misis Arčer susimąsčiusi perbėgo akimis sąrašą, kiekvieną pavardę pažymėdama aštria auksine plunksna.

– Henris fon der Leidenas, Luiza, Mingotai, Čiversai, Lorencas Lefertsas ir Gertrūda – taip, manau, kad Mėja teisinga pasielgė juos pakvietusi – Selfridžas Meris, Silertonas Džeksonas, Venas Niulandas su žmona – kaip greitai bėga laikas, regis, tik vakar jis buvo tavo, Niulandai, pabrolys – ir grafienė Olenska… Taip, turbūt visi…

Misis Veland švelniai pažvelgė į žentą.

– Niulandai, niekas negalės pasakyti, kad judu su Mėja nesurengėte Elenai puikių išlydėtuvių.

– Žinoma, – pritarė misis Arčer, – man atrodo, Mėja nori, kad išvykusi į užsienį jos pusseserė papasakotų, jog mes nesame visiški barbarai.

– Esu įsitikinusi, kad Elena įvertins. Regis, ji turėjo atvažiuoti šįryt. Jai liks nuostabus prisiminimas. Vakare prieš išplaukiant visada apima toks liūdesys, – linksmai čiauškėjo misis Veland. Arčeris pasuko durų link ir uošvė šūktelėjo pavymui:

– Užeikite pasigrožėti stalu. Ir neleiskite Mėjai pervargti.

Bet jis apsimetė neišgirdęs ir greitai užbėgo laiptais į biblioteką. Kambarys pažvelgė į jį lyg svetimas žmogus, nutaisęs mandagią miną, ir Arčeris pastebėjo, kad biblioteka negailestingai sutvarkyta, pagal iš anksto parengtą planą išdėliotos peleninės bei kedro medžio dėžutės – viskas parengta, kad džentelmenams būtų patogu čia rūkyti.

„Tegul, visa tai neilgam…“ – pamanė jis ir nuėjo į savo drabužinę.

**

Praėjo dešimt dienų, kai ponia Olenska išvyko iš Niujorko. Per šias dešimt dienų Arčeris negavo iš jos jokios žinios, jeigu neminėsime rakto, kuris, suvyniotas į rūkomąjį popierių, buvo atsiųstas jam į kontorą užklijuotame voke su jos ranka užrašytu adresu. Šį atsakymą į paskutinį jo prašymą buvo galima suprasti kaip klasikinį pažįstamo žaidimo ėjimą, bet jaunasis vyras suteikė jam kitokią prasmę. Elena vis dar kaunasi su likimu – nors ir išvyksta į Europą, pas vyrą negrįžta. Todėl niekas netrukdo jam leistis įkandin, ir jeigu jis žengs lemtingą žingsnį ir įrodys jai, kad tas žingsnis iš tikrųjų lemtingas, ji neatstums jo – Arčeris tuo tvirtai tikėjo.

Tikėjimas ateitimi padėjo Arčeriui ramiai vaidinti savo dabartinį vaidmenį. Elena neleido jam nei raštu, nei kokiu kitu ženklu ar užuomina išlieti nusivylimo ir ilgesio. Atrodė, kad jų mirtiname bežadžiame žaidime koziriai vis dar jo rankose, ir todėl Arčeris kantriai laukė.

Pasitaikydavo ir gana sunkių akimirkų, kad ir kitą dieną po ponios Olenskos išvykimo, kai misteris Leterbleras pasikvietė jį nuodugniai aptarti įgaliojimo disponuoti turtu, kurį misis Menson Mingot pageidavo išduoti savo dukraitei. Arčeris su vyresniuoju partneriu gal porą valandų tyrinėjo dokumentą, ir visą laiką jo neapleido miglota nuojauta: su juo tariamasi ne dėl visai natūralios priežasties, kad jis giminaitis ir kad tikroji priežastis galų gale vis tiek atsiskleis.

– Ką gi, grafienė negalės nepripažinti, kad klausimas išspręstas teisingai, – užbaigė misteris Leterbleras, neaiškiai perskaitęs disponavimo turtu akto santrauką. – Turiu pasakyti, kad poniai Olenskai atseikėta itin dosniai.

– Dosniai? – ironiškai perklausė Arčeris. – Turite omenyje jos vyro pasiūlymą sugrąžinti jai jos pačios pinigus?

Tankūs gauruoti misterio Leterblero antakiai kilstelėjo pusę colio.

– Įstatymas yra įstatymas, mielasis, o jūsų žmonos pusseserė susituokė pagal prancūzų įstatymus. Reikia remtis prielaida, kad ji žinojo, ką daro.

– Net jeigu žinojo, tolesni įvykiai… – Arčeris ūmai nutilo. Misteris Leterbleras priglaudė rašiklio antgalį prie savo raukšlėtos nosies ir pažvelgė žemyn tokia mina, kokią dažnai nutaiso padorūs pagyvenę džentelmenai, norintys paaiškinti jaunikliams, kad nežinojimas nėra dorybė.

– Maloningasis pone, aš visai neketinu teisinti grafo nusižengimų, bet… kita vertus, neguldyčiau galvos… kad jis taip elgėsi norėdamas, taip sakant… akis už akį… dėl jaunojo sekretoriaus… – Misteris Leterbleras atrakino stalčių ir padėjo priešais Arčerį sulankstytą popieriaus lapą. – Štai pranešimas, diskretiškai surinktos informacijos sąvadas… – Kadangi Arčeris nepamėgino nei žvilgtelėti į popierių, nei atmesti pasiūlymo, advokatas jau kategoriškiau tarė: – Įsidėmėkite, aš netvirtinu, kad šis sąvadas nenuginčijamas, visai ne. Vis dėlto smulkmenos kartais būna labai reikšmingos… Ir apskritai, visos šalys neapsakomai patenkintos, kad klausimas išspręstas taip oriai.

– O taip, neapsakomai, – pritarė Arčeris ir pastūmė šalin popieriaus lapą.

**

Po dviejų dienų, kai jį pasikvietė misis Menson Mingot, Arčeriui teko atlaikyti dar sunkesnį išmėginimą.

Senę jis rado sutrikusią ir bambančią.

– Ar žinote, kad ji mane pametė? – išrėžė ji be jokios įžangos ir nelaukdama atsakymo tęsė: – Ak, neklauskite kodėl! Rado begalę priežasčių, ir jas visas aš jau spėjau pamiršti. O pati manau, kad ji tiesiog pabūgo numirti iš nuobodulio. Bent jau taip sako Augusta ir mano marčios. Nesu įsitikinusi, kad labai ją smerkiu. Olenskis – tikras niekšas, tačiau gyvenimas su juo vis tiek būtų daug linksmesnis negu Penktojoje aveniu. Žinoma, mano giminaičiai to nepripažįsta, jie įsivaizduoja, kad Penktoji aveniu – rojus žemėje, dar pridėjus Taikos gatvę. O juk vargšelė Elena nė nemano sugrįžti pas vyrą. Šiuo klausimu ji buvo tvirta, kaip visuomet, todėl apsigyvens Paryžiuje su ta begalve Medora… Žinoma, Paryžius yra Paryžius, ten veik už grašius galima išlaikyti karietą. Bet ji buvo linksma kaip paukštelė ir aš labai jos ilgėsiuosi… – Dvi ašarėlės, šykščios senatviškos ašarėlės nusirito išpurtusiais jos skruostais ir dingo neaprėpiamose ant krūtinės susimetusiose klostėse. – Prašau tik vieno, – užbaigė misis Mingot, – kad mane paliktų ramybėje. Tegul man pagaliau leidžia srėbti savo košę… – Ji viltingai žybtelėjo akimis į Arčerį.

Dar tą patį vakarą, vos Arčeriui sugrįžus namo, Mėja pranešė ketinanti surengti atsisveikinimo pietus pusseserės garbei. Nuo tada, kai ponia Olenska pabėgo į Vašingtoną, juodu nė karto neištarė jos vardo, ir Arčeris nustebęs pažvelgė į žmoną.

– Pietus… kam to reikia? – paklausė jis.

Ji užsiplieskė.

– Bet juk Elena tau patinka... Maniau, būsi patenkintas.

– Tai labai gražu, bet aš tikrai nesuprantu…

– Niulandai, aš būtinai tai padarysiu, – tarė ji ramiai, atsistojo ir priėjo prie savo rašomojo stalo. – Kvietimai jau parašyti. Mama man padėjo – jos nuomone, mes privalome tai padaryti.

Mėja nutilo, sutrikusi nusišypsojo, ir Arčeris ūmai priešais save išvydo įkūnytą šeimos paveikslą.

– Na gerai, – nusileido jis, įremdamas nereginčias akis į svečių sąrašą, kurį Mėja buvo spėjusi įsprausti jam į rankas.

**

Kai prieš pat pietus jis įžengė į svetainę, Mėja stovėjo pasilenkusi prie židinio ir mėgino priversti malkas degti joms neįprastoje nepriekaištingai nublizgintų koklių kaimynystėje.

Aukštosios lempos buvo uždegtos, visur puikavosi misterio fon der Leideno orchidėjos, sumerktos į įvairiausius naujamadžio porceliano ir sidabro indus. Misis Niuland Arčer svetainė vienu balsu buvo pripažinta esanti nuostabi. Paauksuota bambukinė žardinjerė su išpuoselėtomis raktažolėmis bei cinerarijomis užtvėrė priėjimą prie žibinto (ten konservatyvūs meno mylėtojai galėtų pasigrožėti mažute bronzine Miloso Veneros kopija), šviesiu brokatu apmuštos otomanės ir krėslai buvo vaizdingai sustumdyti aplink pliušu trauktus stalelius, tankiai nustatytus sidabriniais niekučiais, porceliano žvėriukais ir nuotraukomis su gėlėtais rėmeliais, o tarp palmių lyg tropikų gėlės stiebėsi lempos su rožių formos gaubtais.

– Elena turbūt niekada nėra mačiusi šito kambario taip apšviesto, – tarė Mėja, pakėlusi per dvikovą su pliauskomis įkaitusį veidą ir apmetusi kambarį žvilgsniu, iš kurio trykšte tryško visai suprantamas pasididžiavimas. Arčerio atsakymą užgožė su trenksmu kritusios varinės žnyplės, kurias Mėja buvo atrėmusi į židinį, ir nespėjo Arčeris padėti jų į vietą, kai buvo pranešta, kad atvyko misteris ir misis fon der Leidenai.

Įkandin jų plūstelėjo ir kiti – visi žinojo: fon der Leidenai nemėgsta, kai pietūs vėluoja. Netrukus kambarys jau buvo pilnas svečių, ir Arčeriui rodant misis Selfridž Meri nediduką tirštu lako sluoksniu padengtą Ferbekhoveno paveikslą „Etiudas su avimis“, kurį misis Veland padovanojo Mėjai per Kalėdas, šalimais atsirado ponia Olenska.

Ji buvo labai išblyškusi, ir todėl tamsūs plaukai atrodė dar tamsesni ir vešlesni nei visada. Šis blyškumas, o gal kelios eilės gintaro karolių ant kaklo, staiga priminė jam mažąją Eleną Mingot, su kuria jis šoko vaikų šventėse, kai Medora Menson pirmą kartą atsivežė ją į Niujorką.

Gal dėl gintaro karolių, kurie visai nederėjo prie veido spalvos, ar dėl netinkančios suknelės, Elenos veidas atrodė blukus ir bemaž negražus, tačiau Arčeris dar niekada nemylėjo jos taip, kaip tą akimirką. Jų rankos susitiko, ir jam pasirodė, kad išgirdo ją sakant: „Taip, mes išplaukiame rytoj „Rusija“…“ Tada trinktelėjo durys ir nuskambėjo Mėjos balsas:

– Niulandai! Pietūs patiekti! Būk geras, palydėk Eleną į valgomąjį.

Ponia Olenska įsikibo jam į parankę, ir pastebėjęs, kad ji be pirštinaičių, Arčeris prisiminė, kaip nenuleido akių nuo jos rankos tą vakarą, sėdėdamas mažutėje svetainėje 23-iojoje gatvėje. Grožis, apleidęs jos veidą, sakytum, rado prieglobstį jo rankovę gniaužiančiuose ilguose baltuose pirštuose su vos pastebimomis duobutėmis, ir Arčeris tarė sau: „Esu pasirengęs sekti paskui ją jau vien dėl to, kad galėčiau žiūrėti į šią ranką…“

Tik „užsienio viešnios“ garbei surengtuose kviestiniuose pietuose misis fon der Leiden galėjo susitaikyti su tuo, kad tenka sėdėti šeimininko kairėje. Kita vertus, vargu ar įmanoma dar įtikinamiau pabrėžti, kad ponia Olenska – „užsienietė“, negu šia atsisveikinimo duokle, ir misis fon der Leiden priėmė jai paskirtą antraeilę vietą taip maloniai, kad neliko abejonių: šeimininkų sprendimui ji pritaria. Yra dalykų, kuriuos būtina padaryti, ir jeigu jau darai, tai padoriai ir oriai, – ir vienas iš tokių dalykų, pagal senojo Niujorko įstatymus, yra priedermė susitelkti visam klanui apie giminaitę, kuri iš jo ištremiama. Dabar, kai bilietas į Europą grafienei Olenskai jau užsakytas ir apmokėtas, Velandai ir Mingotai buvo pasiryžę viskam, kad įrodytų jai neblėstantį prieraišumą. Sėdėdamas savo vietoje stalo gale Arčeris su nuostaba žiūrėjo, kaip jie iš visų jėgų stengiasi sugrąžinti jai buvusį populiarumą, užgniaužti priekaištus, padejuoti dėl jos praeities ir šeimos palankumu nušviesti dabartį. Misis fon der Leiden žvelgė į ją bemaž geranoriškai šypsodamasi, ir tai rodė didžiausią nuoširdumą, kokį ji pajėgė iš savęs išspausti, o misteris fon der Leidenas iš savo vietos Mėjos dešinėje apžiūrinėjo stalą akivaizdžiai ketindamas pasiteisinti dėl gvazdikų, kuriuos siuntinėjo jai iš Skaiterklifo.

Atrodė, Arčeris taip pat dalyvauja šiame spektaklyje, tačiau apimtas keisto nesvarumo jis pleveno kažkur tarp šviestuvo ir lubų, užvis labiausiai stebėdamasis, kad apskritai čia yra. Kai jo žvilgsnis nuklysdavo nuo vienos nerūpestingos ir sočios fizionomijos prie kitos, visi šie iš pažiūros geraširdžiai žmonės, prie Mėjos stalo šveičiantys keptą antį, jam atrodė kaip gauja tylių susimokėlių, o jis pats ir išblyškusi moteris dešinėje – jų sąmokslo aukos. Ir kaip begalybė smulkučių lūžusių spindulių susitelkia vienon vieton ir ūmai plyksteli miglose, jo galvoje staiga nušvito mintis, kad visiems šiems žmonėms juodu su ponia Olenska yra meilužiai – meilužiai ta ypatinga prasme, kurią

šiam žodžiui suteikia „užsieniniai“ žodynai. Arčeris suprato: jau ne vieną mėnesį jį seka nesuskaičiuojama daugybė tylių, įdėmių akių, klausosi daugybė ausų. Suvokė, kad kažkokiu jam dar nežinomu būdu jis buvo atskirtas nuo savo nusikaltimo bendrininkės, o visas klanas, susitelkęs apie jo žmoną, tylomis nuduoda, jog niekas nieko nežino, nė iš tolo nenumano, o šie pietūs surengti tik dėl visai suprantamo Mėjos noro širdingai atsisveikinti su mylima drauge ir pussesere.

Tai buvo senajame Niujorke išmėgintas būdas atimti gyvastį „nepraliejus kraujo“ – būdas, priimtinas žmonėms, kurie skandalo bijo labiau negu maro, padorumą vertina labiau negu drąsą ir yra įsitikinę, kad užvis nemaloniausias dalykas – scenos, jeigu neminėsime tų, kurie duoda joms dingstį.

Apniktas tokių minčių Arčeris jautėsi lyg belaisvis ginkluotų priešų stovykloje. Jis apžvelgė stalą ir pamatęs, kad jo kalintojai, skonėdamiesi Floridos šparagais, doroja Bofortą su žmona, suprato, kokie jie negailestingi. „Nori parodyti, kas laukia manęs“, – pamanė jis ir suvokė, kad užuomina ir analogija kur kas veiksmingesnė už veiksmą, o tyla – už neapgalvotus sprendimus. Tada jį apėmė toks siaubas, tarsi už nugaros būtų užsitrenkusios šeimos laidojimo rūsio durys.

Arčeris nusijuokė ir sutiko išsigandusios misis fon der Leiden žvilgsnį.

– Jums tai atrodo juokinga? – nenatūraliai šypsodamasi paklausė ji. – Žinoma, aš sutinku, vargšės Reginos ketinimas pasilikti Niujorke tam tikru požiūriu tikrai juokingas.

Ir Arčeris sumurmėjo:

– Taip taip, žinoma.

Tada jis pastebėjo, kad kitas ponios Olenskos kaimynas jau kuris laikas įsigilinęs į pokalbį su dama jam iš dešinės. Taip pat pamatė, kad Mėja, ramiai sėdėjusi tarp misterio fon der Leideno ir misterio Selfridžo Merio, greitu žvilgsniu permetė stalą. Buvo visiškai aišku: šeimininkas ir jo kaimynė iš dešinės negali per visus pietus neištarti nė žodžio. Jis pasigręžė į ponią Olenską ir pamatė blankią jos šypseną. „Ką gi, mudu narsiai laikysimės iki galo“, – tarytum bylojo jos žvilgsnis.

– Ar kelionė jūsų nenuvargino? – paklausė Arčeris ir išsigando savo paties visai natūralaus balso, o ji atsakė, kad ne, priešingai, jai retai kada yra tekę keliauti taip patogiai.

– Jeigu neminėsime baisaus karščio traukinyje, – pridūrė ji, ir Arčeris pamanė, kad ten, kur ji vyksta, neteks kentėti nuo karščio.

– Niekad gyvenime nesu taip baisiai šalęs, kaip kartą traukinyje tarp Kalė ir Paryžiaus, – garsiai ir aiškiai pranešė jis.

Ji atsakė, kad visai nenuostabu, bet juk galima pasiimti pledą, be to, jokia kelionė neapsieina be sunkumų, o jis užsikirsdamas atitarė, esą tie visi sunkumai – niekis, palyginti su palaiminga išvykimo būsena. Ponia Olenska paraudo, o Arčeris ūmai pakėlė balsą ir pridūrė:

– Aš taip pat netrukus ketinu išsirengti į kelionę.

Jos veidu perbėgo virpulys, o Arčeris palinko į Redžio Čiverso pusę ir šūktelėjo:

– Klausyk, Redi, ką tu manai apie kelionę aplink pasaulį – tuojau pat, tiksliau, ateinantį mėnesį? Jeigu sutinki, aš neprieštaraučiau…

Bet misis Čivers suciepsėjo negalinti išleisti Redžio iki Martos Vašington labdaros baliaus, kurį ketinanti surengti Velykų savaitę, kad paremtų akluosius, o jos vyras nerūpestingai pareiškė, jog tuo metu jis kaip tik pradės rengtis tarptautinėms vandensvydžio varžyboms.

Misteris Selfridžas Meris nugirdo žodžius „kelionė aplink pasaulį“, ir kadangi kartą savo garine jachta jau buvo apiplaukęs Žemės rutulį, pasinaudojo proga paleisti kelias dygias pastabas apie Viduržemio jūros uostų seklumą. Galų gale tai visai nesvarbu, pridūrė jis, nes jeigu jau esate matę Atėnus, Smirną ir Konstantinopolį, į ką bežiūrėti? O misis Meri pareiškė visą gyvenimą jausianti dėkingumą daktarui Benkoumui, kad šis privertė juos pasižadėti nevažiuot į Neapolį dėl ten siaučiančios karštinės.

– Tačiau, norint kaip reikiant apžiūrėti Indiją, reikia trijų savaičių, – pripažino jos vyras, iš paskutiniųjų stengdamasis parodyti, kad nėra koks lengvapėdis žiopsotojas. O tada damos pasišalino į viršų, į svetainę. Bibliotekoje, nors buvo kur kas iškilesnių asmenų, pirmuoju smuiku užgrojo Lorencas Lefertsas.

Kaip ir derėjo tikėtis, pokalbis pakrypo apie Bofortus, ir net misteris fon der Leidenas ir misteris Selfridžas Meris, įsitaisę garbingiausiuose krėsluose, jiems užleistuose tyliu visų sutarimu, nutilo ir įdėmiai klausėsi Lorenco filipikos [filipikos – piktos, griežtos kaltinamosios kalbos – vert.].

Lefertsas dar niekada nebuvo taip galingai persmelktas jausmų, kurie padarytų garbę kiekvienam tikram krikščioniui, ir niekada taip nešlovino šventojo namų židinio. Pasipiktinimas suteikė jo gražbylystei kandumo, ir buvo visiškai akivaizdu: jeigu kiti sektų jo pavyzdžiu ir elgtųsi, kaip jis sako, aukštuomenė niekada nebūtų taip žemai smukusi, kad priimtų į savo tarpą tą užsienietį išsišokėlį Bofortą – net jeigu jis būtų vedęs merginą iš Leningų ar fon der Leidenų, o ne iš Dalasų šeimos. O kaip jis būtų įstengęs susigiminiuoti su Dalasais, piktai klausė Lefertsas, jeigu prieš tai nebūtų įsiskverbęs į kai kuriuos namus? Tada jau ir misis Lemiuel Straizers, ir į ją panašūs įsigavo ten įkandin jo. Kai visuomenė atveria duris vulgarioms moterims, žala dar ne tokia didelė, nors nauda gana abejotina, tačiau jeigu pradės rodyti pakantumą neaiškios kilmės vyrams, nešvarių turtų savininkams, ji žlugs – ir labai greitai.

– Jeigu reikalai ir toliau taip sparčiai blogės, – grumėjo Lefertsas lyg koks jaunas, geriausio siuvėjo aprengtas pranašas, kurio dar nespėta užmėtyti akmenimis, – sulauksime laikų, kai mūsų vaikai pešis dėl kvietimo į perėjūnų namus ir ves Boforto išperas.

– Na, šito jau per daug! – įsiterpė Redis Čiversas ir jaunasis Venas Niulandas, bet misteris Selfridžas Meris, regis, nejuokais susirūpino, o jautrų misterio fon der Leideno veidą iškreipė kartėlio ir pasibjaurėjimo grimasa.

– Argi jis jų turi? – pastatė ausis misteris Silertonas Džeksonas, o kai Lefertsas pamėgino viską nuleisti juokais, senis sučiulbo Arčeriui į ausį: – Ak, jau tie tvarkos sergėtojai! Žmonės, laikantys prasčiausius virėjus, amžinai kartoja, kad vos papietauja ne namie, jiems iškart sutrinka skrandis.

Tačiau sklando gandai, kad mūsų bičiulis Lefertsas turi svarų argumentą savo diatribei [Diatribė – griežta, priekabi kalba arba tokio pobūdžio literatūros kūrinys – vert.] – kaip supratau, šį kartą kažkokia panelė mašininkė…

Pokalbis plaukė pro Arčerį lyg kokia pakvaišusi upė, kuri vis bėga ir bėga, nes nemoka sustoti. Aplinkinių veiduose jis matė susidomėjimą, pasitenkinimą ir net džiaugsmą. Girdėjo jaunų vyrų juoką ir pagyras jo maderai, kurią teikėsi pagerbti net misteris fon der Leidenas ir misteris Selfridžas Meris. Jis miglotai jautė draugiškumą, tarytum kalėjimo sargai stengtųsi palengvinti nelaisvę savo kaliniui, kuriuo jis jautėsi esąs, ir šis jausmas dar labiau sustiprino žūtbūtinį jo pasiryžimą išsiveržti į laisvę.

Svetainėje, kai neilgai trukus jie prisidėjo prie damų, Arčerį pasitiko triumfuojantis Mėjos žvilgsnis, kuriame jis perskaitė įsitikinimą, kad viskas einasi kuo puikiausiai. Ji pasitraukė nuo ponios Olenskos, ir misis fon der Leiden nedelsdama pamojo šiai prisėsti šalia ant paauksuotos otomanės. Misis Selfridž Meri net perėjo per visą kambarį, kad prisidėtų prie jų, ir Arčeris suprato: čia taip pat suregztas sąmokslas, kaip sugrąžinti Elenai gerą vardą ir amžiams ją pamiršti. Jo tylus, glaudžiai susitelkęs pasaulėlis pasišovė bet kokia kaina parodyti, kad niekada, nė akimirką nesuabejojo nei ponios Olenskos dorybingumu, nei nesudrumsta Arčerio šeimynine laime. Visi šitie meilūs ir nepalenkiami žmonės iš visų jėgų vienas prieš kitą vaidino niekada nieko bloga negirdėję, neįtarę, vaje, net nenujautę, ir šitas gudriai suraizgytas ir kruopščiai sumanytas visuotinis apsimetinėjimas dar kartą patvirtino Arčerio nuojautą, kad Niujorkas laiko jį ponios Olenskos meilužiu. Jis pagavo pergalingą spindesį žmonos akyse ir pirmą kartą suprato: ji galvoja lygiai taip pat. Pastarasis atradimas sukėlė Arčerio viduje tūnančių demonų juoką – kvatojimą, kurio grumėjimas lydėjo jo pastangas aptarti su misis Čivers ir mažąja misis Niuland Martos Vašington balių, ir taip tęsėsi vakaras – laikas bėgo ir bėgo lyg kokia pakvaišusi upė, kuri nemoka sustoti.

Pagaliau Arčeris pamatė, kad ponia Olenska atsistojo ir pradėjo atsisveikinti. Jis suprato: ji tuojau pat išeis, ir pamėgino prisiminti, ką pasakė jai per pietus, bet nepajėgė atgaminti atmintyje nė vieno jų pokalbio žodžio.

Ponia Olenska pasuko prie Mėjos ir visa draugija iškart jas apstojo. Jaunosios moterys paspaudė viena kitai ranką, tada Mėja pasilenkė ir pabučiavo pusseserę.

– Žinoma, mūsų šeimininkė daug gražesnė, – šnibžtelėjo Redis Čiversas jaunajai misis Niuland, ir tai išgirdęs Arčeris prisiminė šiurkštų Boforto pajuokavimą apie niekam nereikalingą Mėjos grožį.

Po akimirkos jis jau buvo prieškambaryje ir siautė ponios Olenskos pečius jos pelerina.

Nors mintys galvoje painiojosi, Arčeris tvirtai laikėsi sprendimo nepasakyti jai nieko, kas galėtų išgąsdinti arba sukelti nerimą. Įsitikinęs, kad niekas pasaulyje jau negali išmušti jo iš pasirinkto kelio, jis rado jėgų leisti įvykiams tekėti sava vaga. Tačiau lydint ponią Olenską į prieškambarį nelauktai jį užvaldė aistringas noras nors sekundę pasilikti dviese prie jos karietos durelių.

– Ar jūsų karieta čia? – paklausė jis, ir tada misis fon der Leiden, tuo metu siaučiama į karališkus sabalų kailinius, švelniai tarė:

– Mes parvešime mieląją Eleną namo.

Arčerio širdis krūptelėjo, o ponia Olenska, viena ranka prilaikydama peleriną ir vėduoklę, ištiesė jam kitą ranką.

– Iki pasimatymo, – tarė ji.

– Iki pasimatymo, netrukus pasimatysiu su jumis Paryžiuje,

– atsakė jis taip garsiai, kad pačiam pasirodė, jog šaukia.

– Ak, – sušnibždėjo ji, – jeigu judu su Mėja galėtumėte atvažiuoti!..

Misteris fon der Leidenas priėjęs pasiūlė jai ranką ir Arčeris pasisuko į misis fon der Leiden. Akimirką žvarbioje didžiulio lando tamsoje jam prieš akis dar šmėstelėjo Elenos veido ovalas, ramus akių spindesys – ir ji išvažiavo.

Kildamas laiptais Arčeris susitiko Lefertsą, kuris drauge su žmona leidosi žemyn. Lefertsas sugriebė šeimininką už rankovės, timptelėjo į šalį praleisdamas Gertrūdą ir sušnibždėjo:

– Klausyk, seni, ar neprieštarausi, jeigu pasakysiu, kad rytoj vakare norėčiau papietauti su tavimi klube? Labai ačiū, drauguži! Labos nakties.

**

– Viskas praėjo kuo puikiausiai, tiesa? – nuo bibliotekos slenksčio pasigirdo Mėjos balsas.

Arčeris krūptelėjo ir atsikvošėjo. Kai išvažiavo paskutinė karieta, jis pakilo į biblioteką ir uždarė paskui save duris tikėdamasis, kad žmona, kuri užtruko apačioje, eis tiesiai į savo kambarį. Bet štai ji stovi priešais jį, veidas išblyškęs, pavargęs, ir pamynusi nuovargį spinduliuoja dirbtinę energiją.

– Ar galiu užeit pasišnekėti? – paklausė ji.

– Žinoma. Bet tu turbūt baisiai nori miego…

– Nė kiek. Noriu truputį pasėdėti su tavimi.

– Gerai, – pasakė Arčeris ir pristūmė jos krėslą arčiau ugnies.

Mėja įsitaisė krėsle, jis taip pat atsisėdo į savąjį, ir abu ilgam nutilo. Pagaliau Arčeris užsikirsdamas prabilo:

– Jeigu nesi pavargusi ir nori pasikalbėti, turiu kai ką tau pasakyti. Mėginau aną vakarą…

Ji metė į vyrą žvilgsnį.

– Klausau, mielasis. Norėjai pasakyti kažką apie save?

– Apie save. Tu sakai, kad nepavargai. Užtai aš pavargau.

Mirtinai pavargau…

Nespėjo jis ištarti šių žodžių, o jos veide atsirado švelnaus rūpesčio išraiška.

– Ak, Niulandai, aš seniai tai pastebėjau! Ant tavo pečių suverčia tiek darbo…

– Galbūt. Šiaip ar taip, aš noriu pakeisti aplinką…

– Pakeisti aplinką? Tu nori mesti teisę?

– Aš noriu išvažiuoti, ir nedelsiant. Į ilgą kelionę... kuo toliau nuo visko…

Jis nutilo pajutęs, kad nepavyko pasakyti šito abejingai, kaip būtų pasakęs žmogus, trokštantis permainų, bet pernelyg pavargęs jomis džiaugtis. Nors ir labai stengėsi, jo balse nuskambėjo nekantrumas.

– Kuo toliau nuo visko, – pakartojo jis.

– Kuo toliau? Kur?

– Ak, dar nežinau. Į Indiją arba Japoniją.

Mėja pakilo. Arčeris sėdėjo nuleidęs galvą ir parėmęs ranka smakrą, todėl jos nematė, tik pajuto šalia savęs jos aromatą ir šilumą.

– Į tokią tolybę? Bijau, mielasis, kad tu negalėsi… – dvejodama tarė Mėja. – Nebent pasiimtum drauge ir mane. – Pamačiusi, jog jis tyli, tęsė toliau tokiu skaidriu ir lygiu balsu, kad kiekvienas skiemuo aidėjo Arčerio smegenyse lyg mažučio plaktuko smūgis. – Žinoma, jeigu daktarai leis man važiuoti… bet bijau, kad neleis… Matai, Niulandai, šįryt aš įsitikinau kai kuo, ko labai tikėjausi ir apie ką svajojau.

Arčeris neramiai pažvelgė į žmoną ir ši, paraudusi lyg rasota rožė, suklupo ant grindų ir įsikniaubė veidu jam į kelius.

– Ak, mieloji, – ištarė jis, priglaudė ją prie savęs šalta ranka ir ėmė glostyti plaukus.

Stojo ilga tyla, kurią tūnantys jo viduje demonai užpildė gergždžiančiu juoku. Tada Mėja išsilaisvino iš jo glėbio ir atsistojo.

– Tu nenumanei?

– Na… ne. Aišku, aš tikėjausi…

Akimirką juodu tylomis žvelgė vienas į kitą, tada Arčeris nusigręžė nuo žmonos ir dusliai paklausė:

– Ar dar kam sakei?

– Tik savo ir tavo mamai. – Mėja paraudo iki plaukų pašaknių ir skubiai pridūrė: – Na, dar Elenai. Prisimeni, pasakojau, kaip kartą ilgai su ja šnekėjomės ir kad ji buvo labai miela.

– A… – nutęsė Arčeris – jam sustojo širdis.

Pajuto įdėmų žmonos žvilgsnį.

– Niulandai, ar neįsižeidei, kad jai pasakiau anksčiau negu tau?

– Įsižeidžiau? Kodėl turėčiau? – paklausė jis, iš paskutiniųjų stengdamasis susiimti. – Bet judvi kalbėjotės prieš dvi savaites, tiesa? O tu sakei, kad iki šio ryto nebuvai įsitikinusi.

Mėja dar tirščiau nuraudo, bet narsiai atlaikė jo žvilgsnį.

– Taip, tada aš dar nebuvau įsitikinusi… bet jai pasakiau, kad esu. Ir dabar pats matai, kad buvau teisi! – šūktelėjo ji ir žydrose akyse blykstelėjo triumfo ašaros.

XXXIV

​Niulandas ​Arčeris ​sėdėjo ​prie ​rašomojo ​stalo ​​​​​​​savo ​bibliotekoje ​​​​​​​​Rytų ​​​​​​​​​​39-ojoje gatvėje.

Jis ką tik sugrįžo iš oficialaus priėmimo, skirto naujų Metropoliteno muziejaus galerijų atidarymui. Žvalgantis po tas didžiules erdves, prikrautas daugybės šimtmečių lobių, kur tarp moksliškai aprašytų eksponatų slankiojo minia prašmatnių žmonių, jo atmintyje tarsi atsileido kažkokia surūdijusi spyruoklė.

– Bet juk čia viena iš tų salių, kur buvo laikoma Česnolos senovinė kolekcija, – išgirdo kažką sakant, ir staiga viskas aplinkui išnyko ir jis vėl pasijuto vienas besėdįs ant kietos odinės sofos prie šildytuvo, o grakšti figūrėlė ilgu ruonio kailio apsiaustu tolo tuščia senojo muziejaus anfilada.

Šis regėjimas prišaukė galybę kitų prisiminimų ir Arčeris tarsi kitomis akimis apsidairė po savo biblioteką, kuri jau daugiau kaip trisdešimt metų buvo vienišų jo apmąstymų ir visų draugiškų šeimos pokalbių vieta.

Šiame kambaryje nutiko didžiuma svarbių jo gyvenimo įvykių. Čia jo žmona beveik prieš dvidešimt šešerius metus sutrikusi (šiuolaikinės jaunos moterys dėl to tik nusijuoktų), rausdama ir užsikirsdama pasisakė jam besilaukianti kūdikio, čia vyriausiąjį jų sūnų Dalasą, kurio dėl silpnos sveikatos nebuvo galima vidury žiemos vežti į bažnyčią, pakrikštijo senas jų draugas Niujorko vyskupas – išvaizdus, didingas, nepakeičiamas vyskupas, visos vyskupijos pasididžiavimas. Čia, Mėjai ir auklei juokiantis už durų, Dalasas, šaukdamas „Tėti!“, pirmą kartą atkrypavo per grindis, o dukra Merė (tokia panaši į motiną) pranešė apie savo sužadėtuves su pačiu nuobodžiausiu ir pačiu patikimiausiu iš daugybės Redžio Čiverso sūnų. Čia Arčeris pabučiavo ją per vestuvinį šydą, o tada nuotaka ir jaunikis nusileido žemyn ir sėdo į automobilį, kuris nuvežė juos į Viešpaties Malonės bažnyčią, nes pasaulyje, kurio visi pamatai jau buvo išklibę, santuoka Viešpaties Malonės bažnyčioje išliko nepajudinama būtinybė.

Šioje bibliotekoje juodu su Mėja šnekėdavosi apie savo vaikų ateitį: apie Dalaso ir jaunėlio jo brolio Bilo reikalus, nepagydomą Merės abejingumą „išoriniam aukštuomenės blizgesiui“ ir jos aistrą filantropijai bei sportui – taip pat apie neaiškią trauką „menui“, kuri nenuoramą smalsuolį Dalasą galų gale nuvedė į žymaus Niujorko architekto dirbtuvę.

Šių laikų jaunuoliai nusigręžė nuo teisės ar verslo ir bandė jėgas įvairiausiose naujose veiklos srityse. Jeigu neįtraukė politika ir municipalinės reformos, reikėjo tikėtis, kad jie susidomės Centrinės Amerikos archeologija arba dekoratyvine sodininkyste, profesionaliai gilinsis į savo gimtosios šalies ikirevoliucinės architektūros studijas, mėgins tyrinėti ir pritaikyti vietos sąlygoms XVII amžiaus Jurgio stiliaus architektūrą ir protestuos prieš beprasmišką termino „kolonijinė“ vartojimą. Dabar niekas, išskyrus priemiesčių milijonierius bakalėjininkus, negyveno „kolonijinio“ stiliaus namuose.

O svarbiausia (Arčeriui kartais taip atrodydavo), kad čia, šioje bibliotekoje, Niujorko valstijos gubernatorius, – vieną vakarą jis atvyko iš Olbanio ir pasiliko nakvoti, – trankydamas kumščiu į stalą ir blykčiodamas akinių stiklais pareiškė namų šeimininkui:

– Velniop profesionalius politikus! Jūs, Arčeri, esate vienas iš tų žmonių, kurių reikia šaliai! Jeigu šias arklides lemta kada nors iškuopti, darbo privalo imtis tokie žmonės kaip jūs.

„Tokie žmonės kaip jūs…“ Ak, kaip sujaudino Arčerį šitie žodžiai! Kaip aistringai jis į juos atsišaukė! Tai buvo Nedo Vinseto andainykščio kvietimo pasiraitoti rankoves ir sukišti rankas giliai į purvą atgarsis, tačiau dabar šiuos žodžius ištarė žmogus, kuris pats parodė visiems pavyzdį ir į kurio šauksmą buvo neįmanoma neatsiliepti.

Žvelgdamas atgal Arčeris abejojo, ar tikrai šaliai reikia tokių žmonių kaip jis – bent jau aktyvios politinės veiklos baruose, apie kuriuos kalbėjo Teodoras Ruzveltas. Tiesą sakant, jis turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad jai visai jų nereikia, nes patekęs į valstijos Įstatymų leidžiamąjį susirinkimą, po metų nebuvo perrinktas. Tada mielai vėl pasinėrė į nežinomybę ir ėmėsi nepastebimo, nors ir naudingo darbo miesto savivaldybėje, bet po kiek laiko jo atsisakė ir pradėjo rašyti straipsnius vienam iš pažangiųjų savaitraščių, mėginančių prikelti šalį iš įmigio. Taip, nebuvo kuo pernelyg didžiuotis, bet prisiminus, kokia ateitis laukė jo kartos ir aplinkos jaunuolių, pasmerktų murdytis nedidukėje pasipelnymo, sporto ir aukštuomenės gyvenimo baloje, kuria ir ribojosi jų akiratis, tai net kuklus jo indėlis į naująją tvarką, regis, tapdavo svarbus, kaip svarbi kiekviena plyta tvirtai sumūrytoje sienoje. Jis ne kažin kiek nuveikė viešajame gyvenime, nes iš prigimties buvo ir liko stebėtojas ir diletantas, bet sekė didžius darbus, žavėjosi aukštais idealais, didžiavosi draugyste su viena iš didžiųjų asmenybių ir sėmėsi iš jos jėgų.

Trumpai sakant, jis buvo iš tų, kuriuos pradėta vadinti „gerais piliečiais“. Niujorke jau daug metų nė vienas naujas filantropijos, vietinės savivaldos ar meno srities sumanymas neapsieidavo be jo patarimo ir paramos. Kai kildavo mintis įsteigti mokyklą neįgaliems vaikams, pertvarkyti Meno muziejų, įkurti Groljė [bibliofilų organizacija, įkurta Niujorke 1884 metais – vert.] klubą, atidaryti naują biblioteką ar suburti kokią kamerinės muzikos draugiją, žmonės sakydavo: „Pasitarkite su Arčeriu.“ Jo dienos buvo kupinos veiklos, kilnios veiklos. O ko daugiau žmogui norėti?!

Vis dėlto vieno jam trūko – dvasinės harmonijos. Bet dabar Arčeris jau žinojo, kad šis dalykas visiškai neįmanomas ir nepasiekiamas, todėl burnoti prieš likimą – tas pats, kaip sielvartauti, jog nelaimėjai loterijoje. Šioje loterijoje buvo šimtas milijonų bilietų ir tik vienas prizas, o jis neturėjo nė menkiausio šanso. Jeigu ir pagalvodavo apie Eleną Olenską, tai tik abstrakčiai ir giedrai, kaip apie idealią mylimąją iš knygos ar paveikslo – ji tapo visko, ko Arčeris stokojo, apibendrintu paveikslu. Šis paveikslas, miglotas ir vargiai beįžiūrimas, sulaikydavo jį nuo minčių apie kitas moteris. Jis buvo ištikimas vyras, ir kai Mėja slaugydama jaunėlį sūnų netikėtai užsikrėtė infekciniu plaučių uždegimu ir pasimirė, Arčeris nuoširdžiai ją apgailėjo. Per jųdviejų ilgą bendrą gyvenimą Arčeris suprato svarbų dalyką: tegu santuoka – nuobodi pareiga, svarbu išsaugoti jos orumą, nes kai tai prarandi, gyvenimas kaipmat pavirsta žemiausių aistrų kova.

Dairydamasis aplinkui Arčeris skaitė savo praeitį ir ją apraudojo. Šiaip ar taip, senieji papročiai turėjo daug gerų bruožų.

Jo žvilgsnis, perbėgęs per kambarį, kurį Dalasas buvo papuošęs angliškomis mecotinto [mecotintas – grafikos technika – vert.] graviūromis, čipendeilo stiliaus šifonjerėmis [šifonjerė – spinta baltiniams ir smulkiems daiktams laikyti – vert.], kruopščiai parinktais mėlyno ir balto porceliano niekučiais ir elektros šviestuvais su jaukiais gaubtais, sugrįžo prie senamadžio Istleiko stiliaus rašomojo stalo, su kuriuo jis nė už ką nenorėjo skirtis, ir pirmosios Mėjos nuotraukos, kuri stovėjo įprastoje vietoje šalia rašalinės.

Į jį žvelgė aukšta, pilnakrūtė, liekna mergina, apsivilkusi iškrakmolyta muslino suknele, su itališkų šiaudelių plačiakrašte skrybėlaite – tokią jis pamatė Mėją kadaise po apelsinmedžiais ispanų misijos sode. Tokia kaip tądien ji ir išliko – niekada nepakilo aukščiau andainykščio tobulumo, bet niekada ir nenusmuko žemiau – kilni, ištikima, nenuilstanti, tačiau visiškai neturinti vaizduotės ir gebėjimo dvasiškai augti, nes kai jos jaunystės pasaulis virto griuvėsiais ir persitvarkė, ji tų permainų net nepastebėjo. Dėl šito nepajudinamo nuostabaus aklumo Mėjos akiratis visiems laikams liko nepakitęs. Jos nesugebėjimas pastebėti permainas vertė vaikus slėpti nuo motinos savo pažiūras, lygiai kaip Arčeris slėpė savąsias. Tėvas ir vaikai iš pat pradžių ėmė veidmainiškai apsimetinėti, tarsi viskas yra kaip buvę, ir nesąmoningai susivienijo į savitą nekaltą šeimos sąmokslininkų grupelę. Mėja buvo įsitikinusi, kad pasaulis – nuostabi vieta, pilna tokių pat mylinčių darnių šeimų, ir nuolankiai jį apleido nė akimirką tuo nesuabejojusi. Kad ir kas nutiktų, Niulandas skiepys Dalasui tėvų principus ir prietarus, o Dalasas (kai Niulandas nukeliaus paskui Mėją) savo ruožtu perduos šiuos šventuosius priesakus jaunėliui Bilui. Mere ji tikėjo kaip pačia savimi. Ir štai, išplėšusi mažąjį Bilą iš mirties nagų ir sumokėjusi už tai gyvybe, ji patenkinta atgulė savo vieton Arčerių šeimos kapavietėje Šv. Morkaus bažnyčioje, kur jau ilsėjosi misis Arčer, visiškai saugi nuo baisiosios „tendencijos“, apie kurios buvimą jos marti niekada nė neįtarė.

Priešais Mėjos portretą stovėjo jos dukters nuotrauka. Merė Čivers buvo tokia pat aukšta ir šviesiaplaukė kaip motina, tik jos liemuo ne toks liaunas, krūtinė plokščia, o pati, paklusdama nepastovios mados reikalavimui, buvo šiek tiek susikūprinusi. Turėdama dvidešimties colių apimties Mėjos Arčer liemenį, kurį ji lengvai apsijuosdavo žydruoju šalikėliu, Merė Čivers nebūtų pajėgusi atlikti savo sportinių žygdarbių. Ir šis skirtumas atrodė simboliškas – motinos gyvenimas buvo suveržtas taip pat kietai kaip ir jos liemuo. Merės, nė kiek ne mažiau rafinuotos ir nė kiek ne protingesnės, gyvenimas vis dėlto buvo nepalyginamai laisvesnis, o pažiūros – platesnės. Net ir naujoji tvarka turėjo savo pranašumų.

Suskambėjo telefonas, Arčeris nusisuko nuo nuotraukų ir pakėlė ragelį. Kaip toli jie nuėjo nuo tų dienų, kai vienintelė Niujorko ryšio priemonė buvo greitakojai berniukai pasiuntiniai, vilkintys apsiaustais varinėmis sagomis!

– Jus kviečia Čikaga.

A, tikriausiai Dalasas – firma pasiuntė jį į Čikagą aptarti rūmų, kuriuos ketino statyti ant ežero kranto jaunam, pažangių idėjų pilnam milijonieriui, projekto. Tvarkyti tokius reikalus firma paprastai siųsdavo Dalasą.

– Alio, tėti! Taip, čia aš, Dalasas. Klausyk, ką manai, jeigu išplauktume antradienį? „Mauritanija“. Na taip, kitą antradienį. Mūsų klientas nori, kad pirmiau, negu galutinai apsispręsime, apžiūrėčiau kai kuriuos Italijos sodus, ir prašo manęs pašokėti ten artimiausiu garlaiviu. Birželio pirmą turiu sugrįžti namo, – ragelyje pasigirdo smagus sutrikusio jaunuolio kikenimas, – todėl turime pasiskubinti. Klausyk, tėti, man reikia tavo pagalbos, todėl labai prašau, važiuojam.

Atrodė, jis kalba čia pat, kambaryje: balsas skambėjo taip arti ir taip natūraliai, lyg Dalasas sėdėtų atsidrėbęs savo numylėtame krėsle prie židinio. Kitu metu Arčeris nebūtų stebėjęsis, nes tarpmiestiniai pokalbiai telefonu tapo tokie pat įprasti kaip elektros šviesa ir penkias dienas tetrunkanti kelionė į Europą per Atlanto vandenyną. Vienintelis dalykas, kuris jį šiek tiek išgąsdino, buvo juokas: Arčeriui vis dar atrodė stebuklas, kad per daugybę mylių – per kalnus, miškus, upes, per prerijas ir dundančius miestus, kur bruzda milijonai abejingų žmonių – Dalaso juokas gali taip aiškiai pranešti: „Žinoma, aš trūks plyš turiu sugrįžti pirmą, nes juk penktą – mudviejų su Fane Bofort vestuvės.“

Sūnus tęsė:

– Pagalvoti? Ne, sere, nė minutės. Tuojau pat turi pasakyti „taip“. Ne? Kodėl? Ar gali pateikti nors vieną protingą argumentą? Negali? Taip ir maniau. Vadinasi, važiuojam? Būk geras, rytoj pirmiausia paskambink į Kunardo kontorą ir užsakyk atgalinius bilietus garlaiviu iš Marselio. Klausyk, tėti, juk čia bus paskutinė tokia mudviejų kelionė... Puiku!

Žinojau, kad tu sutiksi!

Čikaga išsijungė ir Arčeris ėmė žingsniais matuoti kambarį.

Paskutinė tokia jųdviejų kelionė... Taip, berniukas teisus. Aišku, ir Dalasui susituokus jie dar ne kartą susitiks – pati gamta pasistengė sukurti juos gerais draugais, o Fanė Bofort, kad ir ką apie ją manytum, vargu ar ims trukdyti jų draugystei. Priešingai, kiek spėjo ją pažinti, Fanė veikiau noriai prisidės prie jų kompanijos. Vis dėlto praeities nebesugrąžinsi, dabar viskas bus kitaip, ir nors jautė prielankumą būsimajai marčiai, galimybė paskutinį kartą pabūti dviese su sūnumi labai viliojo.

Iš tikrųjų nebuvo jokių kliūčių priimti sūnaus pasiūlymą, jeigu neminėsime vienos gana rimtos priežasties – Arčeris prarado ūpą keliauti. Mėja nemėgo nei iš šio, nei iš to kelti sparnus, nebent būtų rimtas reikalas, tarkime, nuvežti vaikus prie jūros arba į kalnus – kitokių priežasčių, kodėl turėtų palikti jaukius namus 39-ojoje gatvėje arba patogias Velandų valdas Niuporte, ji negalėjo net įsivaizduoti. Kai Dalasas baigė universitetą, ji laikė savo pareiga leistis į šešių mėnesių kelionę, ir visa šeima išvyko į senamadišką žygį po Angliją, Šveicariją ir Italiją. Kadangi laikas buvo ribotas (niekas nežinojo kodėl), į Prancūziją jie neužsuko. Arčeris prisiminė, kaip piktinosi Dalasas, kai, užuot vykus į Reimsą ir Šartrą, jam buvo pasiūlyta grožėtis Monblanu. Bet Merė su Bilu norėjo kopti į kalnus – jiems jau nusibodo žiovauti Anglijos katedrose, sliūkinant įkandin vyresniojo brolio, ir Mėja, kuri visada buvo teisinga vaikams, tarė, kad privalu kaip nors suderinti sportinius ir meninius polinkius. Ji netgi pasiūlė vyrui nuvažiuoti su Dalasu porai savaičių į Paryžių ir prisivyti kitus prie

Italijos ežerų, kai jie bus „apžiūrėję“ Šveicariją, bet Arčeris atsisakė. „Laikysimės drauge“, – pasakė jis, ir Mėjos veidas nušvito, kad jis rodo Dalasui tokį gerą pavyzdį.

Bet štai jau beveik dveji metai kai ji pasimirė ir nėra prasmės laikytis įsikibus senųjų įpročių. Vaikai primygtinai siūlė jam keliauti. Merė Čivers laikėsi minties, kad tėvui būtų naudinga nuvažiuoti į užsienį ir „apžiūrėti paveikslų galerijas“. Pats tokio gydymo slėpiningumas įkvėpė jai dar didesnį pasitikėjimą jo veiksmingumu. Tačiau Arčeris suprato, kad jį sulaiko įpročiai, prisiminimai ir netikėta naujovių baimė.

Dabar, žvelgdamas į praeitį, jis pamatė, kokioje gilioje provėžoje yra įstrigęs. Užvis blogiausia, kad žmogui, atkakliai vykdančiam savo pareigą, netiko imtis nieko kito. Bent jau taip manė jo kartos žmonės. Griežta takoskyra tarp gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nedorybės, garbės ir negarbės palikdavo pernelyg mažai erdvės netikėtumams. Būna akimirkų, kai žmogaus vaizduotė, taip lengvai paklūstanti gyvenimo sąlygoms, staiga pakyla viršum kasdienybės, ir tada priešais jį atsiveria ilgi vingiuoti likimo keliai. Plevendamas šiose aukštybėse Arčeris galėjo tik stebėtis…

Kas liko iš to ankšto pasaulėlio, kuriame jis užaugo ir kurio įstatymai pančiojo jam rankas ir kojas? Jis prisiminė pašaipią vargšelio Lorenco Lefertso pranašystę, prieš daugelį metų ištartą šiame kambaryje: „Jeigu reikalai ir toliau taip sparčiai blogės, sulauksime laikų, kai mūsų vaikai ves Boforto išperas.“

Kaip tik tai ir rengėsi padaryti vyresnysis Arčerio sūnus, jo pasididžiavimas ir numylėtinis, bet niekas nesistebėjo ir jam dėl to nepriekaištavo. Net teta Džeinė, kuri išliko tokia pat kaip savo senatviškos jaunystės dienomis. Ji išėmė iš rausvos vatos motinos smaragdų ir smulkiųjų perlų vėrinį ir drebančiomis rankomis įteikė būsimajai marčiai. O Fanė Bofort nė kiek nenusiminė negavusi dovanų kokio Paryžiaus juvelyro sukurto komplekto – priešingai, susižavėjusi senovinio vėrinio subtilumu pareiškė, kad su juo jausis lyg dama iš Izabės miniatiūros.

Fanė Bofort, kuri po savo tėvų mirties, būdama aštuoniolikos pasirodė Niujorke, pavergė jį beveik taip pat kaip ponia Olenska prieš trisdešimt metų. Šįkart aukštuomenė, užuot nepatikliai ir baimingai žvairavusi, ramiausiai ją priėmė, lyg taip ir turėtų būti. Ji buvo dailutė, linksma ir puikiai išauklėta – tad ko dar norėti? Neatsirado tokių ribotų žmonių, kurie būtų norėję kapstytis beveik pamirštose jos kilmės ir tėvo praeities aplinkybėse. Tik pagyvenę žmonės dar prisiminė tokį nereikšmingą Niujorko finansinio gyvenimo įvykį kaip Boforto žlugimas arba faktą, kad po žmonos mirties jis tyliai vedė gerai žinomą Fanę Ring ir su naująja žmona bei maža dukrele, paveldėjusia motinos grožį, išvyko iš šalies. Vėliau pasiekdavo gandai, esą jis gyvena Konstantinopolyje, paskui Rusijoje, o dar po dešimties metų draugiškai pasitikdavo amerikiečių keliautojus Buenos Airėse, kur atstovavo stambiai draudimo kompanijai. Juodu su žmona gyveno ten nieko nestokodami ir laimingai pasimirė. Vieną gražią dieną našlaite likusi jų dukra pasirodė Niujorke ir buvo patikėta Mėjos Arčer brolienės misis Veland globai, o pastarosios vyras paskirtas merginos globėju. Todėl ji iškart beveik giminiškais santykiais suartėjo su Arčerių vaikais ir visuomenė nenustebo, kai buvo paskelbtos jos ir Dalaso sužadėtuvės.

Niekas negalėtų labiau prikišamai parodyti, kaip pasikeitė pasaulis. Dabar žmonės buvo pernelyg užsiėmę – reformomis ir judėjimais, visokiais kultais, stabukais ir pramogomis, kad pernelyg domėtųsi savo artimu. Kita vertus, ką reiškia kokio nors asmens praeitis milžiniškame kaleidoskope, kur visi visuomenės atomai sukasi toje pačioje plokštumoje?

**

Žvelgdamas pro viešbučio langą į didingą Paryžiaus gatvių šurmulį Niulandas Arčeris išgyveno primirštą jaudulį ir jaunatvišką nekantrumą.

Jo širdis po dukslia liemene jau seniai nebuvo taip plakusi ir plazdėjusi, kad atrodė, tuoj iššoks iš krūtinės, ir kraujas seniai nebuvo taip galingai pulsavęs smilkiniuose. Kažin, ar ir sūnaus širdis šitaip šėlioja šalia Fanės Bofort, pamanė jis ir nusprendė, kad ne. „Ji, be abejo, plaka taip pat smarkiai, bet

visai kitokiu ritmu“, – tarė sau Arčeris prisiminęs, kaip šaltai ir santūriai tasai jaunuolis pranešė apie savo sužadėtuves, nes laikė savaime suprantamu dalyku, kad šeima joms pritars.

„Dabar jaunimas įsitikinęs, kad gaus viską, ko įsigeis, o mes bemaž visada žinojome, jog negausime nieko. Štai esminis skirtumas. Vis dėlto keista... Nejaugi širdis gali taip pašėlusiai plakti dėl to, ko taip troškai kadaise?“

Tik vakar jie atvyko į Paryžių ir pavasario saulė sulaikė Arčerį prie atviro lango, pro kurį atsivėrė sidabriška Vandomo aikštės erdvė. Vienintelė – beveik vienintelė – sąlyga, kurią jis iškėlė sutikęs keliauti su Dalasu į užsienį – kad jo nevers gyventi kuriuose nors iš garsiųjų naujamadžių „rūmų“.

– Gerai, sutarta, – geraširdiškai sutiko Dalasas. – Apsistosime kokiame šauniame senoviškame viešbutuke, tarkime, „Bristolyje“. – Ir jo tėvas neteko žado išgirdęs, kad ilgaamžė imperatorių ir karalių rezidencija dabar vadinama senovišku viešbutuku, kur apsistojama dėl žavių nepatogumų ir išlikusio vietos kolorito.

Pirmaisiais neramiais metais Arčeris ne kartą mintyse piešė sugrįžimo į Paryžių paveikslą, bet palengva jo svajonės bluko, ir šį miestą jis įsivaizduodavo tik kaip foną, kuriame vyko ponios Olenskos gyvenimas. Tačiau naktimis, kai visi namiškiai seniai miegodavo, sėdėdamas bibliotekoje jis atgaivindavo atmintyje spindulingą pavasario žengimą į kaštonais apkraštuotus prospektus, gėles ir statulas miesto parkuose, alyvų aromatą, dvelkiantį nuo gėlininkių vežimėlių, didingą upės tekėjimą po didžiuliais tiltais, dailininkų, aktorių ir studentų minias, sklidinai pripildžiusias visas miesto arterijas. Dabar šis reginys visu puikumu atsivėrė jam prieš akis, ir gėrėdamasis juo pro langą Arčeris jautėsi esąs baikštus, senamadis, nevisavertis – tik apgailėtinas pilkas šešėlis, niekuo nepanašus į tą kietaširdį orų poną, kokiu kadaise troško tapti.

Dalasas linksmai paplekšnojo jam per petį.

– Na kaip, tėti? Šaunu, tiesa?! – Kurį laiką juodu tylomis gėrėjosi vaizdu, tada Dalasas tarė: – Beje, turiu tau malonią naujieną – pusę šešių mūsų laukia grafienė Olenska.

Pasakė tai atsainiai, abejingai, lyg pranešdamas kokią nors ne itin svarbią žinią – pavyzdžiui, kurią valandą rytoj išvyksta jų traukinys į Florenciją. Arčeris pažvelgė į sūnų ir linksmose jaunuolio akyse jam pasivaideno išdykėliška jo pramotės Mingot kibirkštėlė.

– Argi aš tau nesakiau? – tęsė Dalasas. – Pažadėjau Fanei, kad Paryžiuje padarysiu tris dalykus: gausiu jai paskutines Debiusi pjeses, aranžuotas fortepijonui, nueisiu į „Grand Ginjolį“ ir aplankysiu grafienę Olenską. Matai, ji labai padėjo Fanei, kai misteris Bofortas išsiuntė ją iš Buenos Airių į Švč. Mergelės Dangun ėmimo vienuolyno pensionatą. Paryžiuje Fanė neturėjo nei draugų, nei pažįstamų, o ponia Olenska buvo jai labai gera ir rūpindavosi ja per atostogas. Regis, ji draugavo su pirmąja misis Bofort, be to, juk yra mūsų giminaitė. Šįryt prieš išeidamas aš jai paskambinau ir pasakiau, kad mudu su tavimi esame Paryžiuje ir norime pas ją užsukti.

Arčeris negalėjo atitraukti nuo jo nustebusių akių.

– Pasakei jai, kad esu Paryžiuje?

– Žinoma, o ką? – Dalasas klausiamai kilstelėjo antakius. Nesulaukęs atsakymo jis perbraukė tėvui per ranką ir iškalbingai uždėjo delną ant peties. – Klausyk, tėti, o kokia ji buvo?

Arčeris pajuto, kaip nuo akiplėšiško sūnaus žvilgsnio kraujas ūžtelėjo jam į veidą.

– Nagi, prisipažink, juk judu bičiuliavotės. Sako, ji buvo labai gražutė.

– Gražutė? Nežinau. Ji buvo ne tokia kaip kitos.

– Taigi taigi, tas ir yra! Pamatai ir iškart pajunti: ji ne tokia kaip kitos, nors pats nežinai kodėl. Lygiai taip ir man su Fane.

Tėvas žingtelėjo atgal.

– Su Fane? Ką gi, mielasis… aš labai džiaugiuosi. Tik nematau…

– Liaukis, tėti, kalbi kaip prieštvaninis žmogus! Juk kadaise ji buvo… tavo Fanė, tiesa?

Dalasas kūnu ir siela buvo naujosios kartos atstovas, Niulando ir Mėjos Arčerių pirmagimis, kuriam niekas niekada nepajėgė įdiegti nė lašo kuklumo. „Kokia prasmė iš visko daryti paslaptis? Tik tiek naudos, kad žmonės stengiasi jas sušniukštinėti“, – priešgyniavo Dalasas, kai būdavo mokomas santūrumo. Tačiau dabar, sutikęs pašaipų sūnaus žvilgsnį, Arčeris perskaitė jame užuojautą.

– Mano Fanė?

– Na taip, moteris, dėl kurios buvai pasirengęs viską mesti… bet nemetei.

– Ne, nemečiau, – šiek tiek ceremoningai patvirtino Arčeris.

– Taip, bet mama sakė…

– Mama?

– Taip, dieną prieš mirtį. Ji pasikvietė mane vieną, pameni? Ir pasakė, kad su tavimi mes nepražūsime, nes labai seniai, kai ji paprašė, tu atsisakei to, ko troškai užvis labiausiai pasaulyje.

Arčeris tylomis išklausė keisto sūnaus pranešimo. Jo neregintis žvilgsnis vis dar buvo prikaustytas prie judrios, saulės nutviekstos aikštės po langu.

– Ji niekada manęs šito neprašė.

– Na taip, aš pamiršau. Juk judu niekada nieko vienas kito neprašydavote, tiesa? Ir niekada nieko vienas kitam nesakydavote. Tik sėdėdavote, žiūrėdavote vienas į kitą ir spėliodavote, kas vyksta kito galvoje. Tikras kurčnebylių beprotnamis! Tiesa, tenka pripažinti – jūsų kartos žmonės žinojo apie vienas kito slaptus troškimus kur kas daugiau, negu kada nors žinosime mes – mes tiesiog neturime tam laiko. Klausyk, tėti, juk tu ant manęs nepyksti? – staiga pertraukė savo šneką Dalasas. – Jeigu pyksti, tai greičiau susitaikykime ir eikime pusryčių pas Anri. Aš dar turiu suspėti į Versalį.

**

Arčeris nevažiavo su sūnumi į Versalį. Mieliau norėjo praleisti dieną vienas klajodamas po Paryžių. Jam reikėjo kartą ir visiems laikams atsikratyti visų per ilgą bežadį gyvenimą neišsakytų apgailestavimų ir nuslopintų prisiminimų.

Greitai jis liovėsi sielojęsis dėl Dalaso nesantūrumo. Atrodė, nuo širdies nukrito geležinis lankas – taip lengva pasidarė sužinojus, kad kažkas vis dėlto suprato ir jo gailėjosi... O kad tas kažkas buvo jo žmona, neapsakomai jį sujaudino. Dalasas, nors ir labai jautrus, šito nesupras. Berniukui šis epizodas turbūt atrodo tik liūdnas neišsipildžiusių vilčių ir tuščiai išeikvotų jėgų pavyzdys. Gal vis dėlto šis tas daugiau? Arčeris ilgai sėdėjo Eliziejaus laukuose ir mąstė, o gyvenimas riedėjo pro šalį.

Vos kelios gatvės, vos kelios valandos skyrė jį nuo Elenos Olenskos. Ji taip ir negrįžo pas vyrą, o šiam pasimirus savo gyvenimo būdo nepakeitė. Dabar jau jiedviem nebėra jokių kliūčių – ir šį vakarą jis ją pamatys.

Arčeris pakilo ir per Santarvės aikštę ir Tiuilri sodą nuėjo iki Luvro. Ponia Olenska kartą jam sakė, kad dažnai lankosi Luvre, ir Arčeris panoro likusį laiką praleisti ten, kur gal visai neseniai jos būta. Porą valandų jis klaidžiojo po ryškia šviesa užlietas galerijas, paveikslai vienas po kito akino jį savo primirštu žavesiu ir svaigino sielą ilgai išliekančiais grožio atgarsiais. Juk jo gyvenimas iš esmės buvo toks tuščias...

Atsidūręs priešais vieną nuostabų Ticiano paveikslą staiga sugavo save galvojantį: „Bet juk man dar tik penkiasdešimt septyneri...“ – ir nusigręžė. Vasaros sapnams turbūt vėloka, bet juk nevėlu draugystei palaimingoje jos artumo rudens tyloje.

Jis sugrįžo į viešbutį, kur turėjo susitikti su Dalasu, ir dviese jie dar kartą perėjo Santarvės aikštę ir tiltą, vedantį į Deputatų rūmus.

Neįtardamas, kas dedasi tėvo širdyje, Dalasas nesustodamas pasakojo apie Versalį. Per vieną trumpų atostogų kelionę į Paryžių jis mėgino iškart aprėpti kuo daugiau įžymybių, kurių anksčiau nepavyko pamatyti, nes šeima nusprendė keliauti po Šveicariją. Besaikiai aikčiojimai ir pasipūtėliškos kritikos pliūpsniai be perstojo pylėsi kaip iš gausybės rago, žaibiškai keisdami vieni kitus.

Klausydamasis jo Arčeris vis aštriau jautė savo nevisavertiškumą ir bežadystę. Jis žinojo: berniukas nėra bejausmis, bet pasižymi nerūpestingumu ir pasitikėjimu savimi, kaip visi žmonės, kurie nesilenkia likimui, o priešingai, yra pasirengę su juo pasigalynėti. „Taip, jie žino, ko nori, ir nėra nusiteikę niekam nusileisti“, – galvojo jis ir įsivaizdavo sūnų kaip naujosios kartos idėjų reiškėją – kartos, kuri nušlavė visus senuosius riboženklius, o drauge ir pavojaus ženklus bei signalus.

Staiga Dalasas sustojo lyg įbestas, sugriebė tėvą už rankos ir šūktelėjo:

– Čia tai bent!

Jie priėjo didelį skverą priešais Invalidų rūmus. Mansaro kupolas dunksojo virš sprogstančių medžių ir ilgo pilkuojančio pastato. Sugėręs visus pavakario šviesos spindulius jis kilo priešais juos kaip regimas didžios tautos šlovės simbolis.

Arčeris žinojo, kad ponios Olenskos namas stovi šalia aikštės netoli vienos iš gatvių, kurios spinduliais sklido nuo Invalidų rūmų, ir šis kvartalas jam atrodė esąs tylus ir netgi apleistas – jis visai neatkreipė dėmesio į spindesį, kurį jam teikė nuostabusis centras. Dabar dėl kažkokios keistos asociacijos viskas, kas ją supo, Arčeriui nušvito šia auksine šviesa. Jos gyvenimas, apie kurį taip keistai mažai težinojo, beveik trisdešimt metų bėgo šioje prisodrintoje atmosferoje, kuri Arčeriui jau atrodė pernelyg tiršta ir pernelyg dirginanti plaučius. Jis pagalvojo apie teatrus, kuriuose ji lankėsi, apie paveikslus, kuriais grožėjosi, apie niūrią senovinių namų, kuriuose svečiuodavosi, prabangą, apie žmones, su kuriais ji kalbėdavosi, apie be perstojo kintančias idėjas, vaizdus ir asociacijas, kurias gimdė ši gyvybinga, atvira tauta, iki šiol išsaugojusi praėjusių laikų papročius ir manieras. Ir staiga jis prisiminė jauno prancūzo kadaise pasakytus žodžius: „Ak, malonus pokalbis! Kas pasaulyje galėtų jam prilygti?!“

Arčeris beveik trisdešimt metų nematė mesjė Rivjero ir nieko apie jį negirdėjo. Jau vien iš to galėjai suprasti, kiek nedaug jis žinojo apie ponią Olenską. Daugiau negu pusė gyvenimo skyrė juos vieną nuo kito ir šį ilgą laiką ji praleido tarp žmonių, kurių Arčeris nepažinojo, visuomenėje, apie kurią turėjo tik labai miglotą supratimą, aplinkoje, kurios niekada iki galo nesupras. Visą šį laiką jis nugyveno su savo jaunatviškais prisiminimais apie ją, o juk ji tikriausiai buvo susisaisčiusi kitais, kur kas realesniais ryšiais. Gal ir jos prisiminimuose jam buvo skirta ypatinga vieta, bet jeigu ir taip, jo paveikslas jai – lyg kokia relikvija, saugoma mažutėje pustamsėje koplytėlėje, kur dėl laiko stokos ateinama pasimelsti toli gražu ne kasdien...

Tėvas ir sūnus perkirto Invalidų aikštę ir nužingsniavo viena iš plačių gatvių, vedančių nuo centrinio pastato. Nepaisant visos garbingos istorijos ir prabangos, šis kvartalas tikrai buvo tylus, ir galėjai suprasti, kokius turtus valdo Paryžius, jeigu tokie vaizdai priklauso tik nedaugeliui abejingųjų.

Diena geso minkštoje saulėtoje miglelėje, vietomis persmelktoje geltonos elektrinių žibintų šviesos, ir mažutėje aikštėje, į kurią jie dabar įėjo, buvo beveik tuščia. Dalasas vėl sustojo ir pažvelgė į viršų.

– Atrodo, čia, – pasakė jis ir taip švelniai įsikibo tėvui į parankę, kad Arčeris, nors ir sumišo, nepasitraukė. Abu kurį laiką stovėjo apžiūrinėdami namą.

Tai buvo niekuo neišsiskiriantis šiuolaikinis pastatas su daugybe langų ir gražių balkonų plačiame kreminiame fasade. Viename viršutiniame balkone, gerokai virš apvalainų skvero kaštonų viršūnių, tebebuvo nuleista markizė, tarytum saulė ką tik iš ten pasitraukė.

– Kažin, kuriame aukšte? – susimąstęs pratarė Dalasas. Jis priėjo prie vartų, įkišo galvą į sargo būdelę ir sugrįžęs pranešė: – Penktame. Turbūt ten, kur markizė.

Arčeris stovėjo nejudėdamas, nenuleisdamas akių nuo viršutinio aukšto, tarytum jų piligrimystės tikslas būtų jau pasiektas.

– Žinai, jau beveik šešta, – pagaliau pasakė sūnus.

Tėvas pažvelgė į tuščią suolelį po medžiais.

– Verčiau aš čia kiek pasėdėsiu, – tarė jis.

– Kas tau? Prastai jautiesi? – susirūpino sūnus.

– Ne, viskas gerai. Bet tu lipk viršun be manęs.

Dalasas stovėjo priešais jį visiškai sutrikęs.

– Klausyk, tėti, ar tu visai neketini ten eiti?

– Nežinau, – lėtai nutęsė Arčeris.

– Bet ji įsižeis.

– Eik, sūneli, aš gal vėliau ateisiu.

Dalasas prieblandoje permetė jį ilgu žvilgsniu.

– Bet ką aš pasakysiu?

– Man regis, mielasis, tu visada rasi ką pasakyti, – su šypsena atitarė tėvas.

– Gerai. Pasakysiu, kad tu laikaisi senamadžių pažiūrų ir į penktą aukštą kopi pėsčias, nes nemėgsti liftų.

Tėvas vėl nusišypsojo.

– Tikrai. Pasakyk, kad aš laikausi senamadžių pažiūrų – to pakaks.

Dalasas dar kartą į jį pasižiūrėjo, tada nepatikliai mostelėjo ranka ir dingo po prieangio skliautais.

Arčeris atsisėdo ant suolelio ir vėl įsmeigė akis į markize uždengtą balkoną. Jis pagalvojo, kiek laiko praeis, kol sūnus pakils liftu į penktą aukštą, paskambins, įeis į prieškambarį, palauks, kol apie jį praneš, tada bus palydėtas į svetainę. Įsivaizdavo, kaip Dalasas greitu ryžtingu žingsniu įeina į kambarį, išvydo žavią jo šypseną ir pamanė: įdomu, ar teisūs tie, kurie sako, kad berniukas „kaip iš akies trauktas tėvas“?

Tada pamėgino įsivaizduoti žmones, susirinkusius kambaryje, juk šią pavakario valandą greičiausiai bus net keli – ir tarp jų juodbruva dama, išblyškusi tamsiaplaukė. Ji staigiai kilstelės galvą, atsistos ir išties Dalasui ilgapirštę ploną ranką su trimis žiedais... Veikiausiai, ji sėdi sofos kampe prie židinio, o jai už nugaros – staliukas su žydinčiomis azalijomis...

– Čia viskas daug tikriau nei pakilus į viršų, – ūmai jis išgirdo savo paties balsą, ir baimė, kad paskutinis realybės šešėlis gali išsisklaidyti, prikaustė jį prie suolelio, o minutės vis bėgo ir bėgo viena po kitos.

Neatitraukdamas akių nuo balkono Arčeris ilgai sėdėjo tirštėjančiose sutemose. Pagaliau languose įsižiebė šviesos, po akimirkos į balkoną išėjo tarnas, pakėlė markizę ir uždarė langines.

Tarsi išvydęs ženklą, kurio laukė, Arčeris lėtai pakilo ir vienišas patraukė atgal į viešbutį.