Edith Wharton „Nekaltybės amžius“ (vertė Dalia Juodaitytė, 400 p., 2008 m., „Svajonių knygos“) – pirmasis romanas, už kurį moteris gavo Pulitzerio premiją. Kitas, ne ką mažiau intriguojantis faktas – 1993 metais Martinas Scorsese pagal šią knygą pastatė filmą, kuriame vaidino Michelle Pfeiffer ir Danielis Day–Lewisas. Atrodo, romanas turėtų būti tikras amerikietiškos literatūros perlas. Bet, žinoma, nereikėtų apie knygą spręsti iš jos viršelio. Romane aprašoma klasikinė, jau daugybę kartų panaudota istorija, kurią galima nusakyti dviem žodžiais – „meilės trikampis“. Tokia jau ta meilė – kažkas vis turi jai trukdyti. Kaip gi kitaip? Jei niekas netrukdytų meilei, pasaulis prarastų beveik visus geriausius literatūros šedevrus. Tad geriau jau tegul kas nors trukdo... Trukdo ir šiame kūrinyje: Niulandas Arčeris ruošiasi vesti gražuolę Mėją Veland, bet iš Europos grįžta Mėjos pusseserė Elena Olenska. Štai, ir turime klasikinę dramą. Permainingi jausmai, moralė, sąžinė, pareiga ir t.t. – visi pagrindiniai komponentai sudėti į šią klasika tapusią knygą. Ir suprantama, kodėl ji tapo klasika – visais laikais pasaulis sukosi apie šiuos pagrindinius komponentus. Galima sugalvoti, kaip naujai juos sumaišyti, galima vieną išmesti ir įdėti kitą, bet esmė nuo to mažai kinta: meilė, kad ir kokiame laikmetyje atsirastų, visada sukelia, jei ne problemų, tai bent jau dramatiškų ir aistringų įvykių. Šiame romane taip pat gausu intrigų ir siekių išbristi iš savo laikmečio normų, moralės ir panašių kataklizmų. Be abejo, Niulandas Arčeris nori pasikeisti ir pakeisti savo gyvenimą – tai dar vienas amžinas žmogaus noras, ataidintis ir iki šiandienos literatūros. Trumpai tariant, „Nekaltybės amžius“ yra klasikinis, kupinas jausmų ir emocijų romanas apie meilę. Tuo nenoriu pasakyti, kad jis yra nuobodus ir neoriginalus kūrinys. Ne. Romanas parašytas talentingai ir subtiliai – šiuo atveju sutinku su Johnu Updike‘u. Tačiau jis skirtas tikrai ne progresyviam šiuolaikiniam skaitytojui, laukiančiam iš literatūros, jei ne skandalo, tai bent jau ko nors nenormalaus. Edith Wharton pasakoja jautriai ir švelniai, tarsi pati būtų bijojusi aštriau ir staigiau pakreipti savo kuriamų herojų gyvenimus. Tai istorija romantikams. Žmonėms, kurie tiki (būtent – tiki!) jausmų grožiu, jų nemirtinga ir amžina galia. Žmonėms, kuriems tiesiog patinka nors trumpam pabėgti iš šio pasaulio ir pasislėpus žodžiuose mėgautis malonia literatūra – „Nekaltybės amžiumi“. Vertėjas: Dalia Juodaitytė

В повести «Итан Фром», опубликованной в 1911 году, речь идет о трагической судьбе обедневшего фермера из Новой Англии.

В романе «Век наивности», написанном в 1920 г. Эдит Уортон рисует сатирическую картину нью-йоркского высшего общества 70-х годов прошлого века. Вступительная статья А. Зверева. Примечания М. Беккер и А. Долинина.