Knyga apie San Mikelę Аксель Мунте

Akselis Miuntė (Axel Munthe; 1857–1949) – pasaulinio garso švedų gydytojas psichiatras ir rašytojas. Būdamas 18 metų, aplankė Kaprio salą Italijoje ir taip ja susižavėjo, kad vėliau, susitaupęs pinigų, įsikūrė čia ilgiems metams. „San Mikelė“ – vilos su šviesiom arkadom, mažyte koplytėle bei vynuogynu pavadinimas. Pirmasis rašytojo kūrinys – „Knyga apie žmones ir žvėris“ (1897). Akselį Miuntę išgarsinusi „Knyga apie San Mikelę“ išversta į daugiau nei 40 kalbų.

AXEL MUNTHE

Knyga apie San Mikelę

Iš anglų kalbos vertė

Valentina Churginaitė

Versta iš:

THE STORY OF SAN MICHELE

by AXEL MUNTHE

ISBN 9786090104545

Iš anglų kalbos vertė Valentina Churginaitė

Redaktorė Simona Kaziukonytė

Korektorės Rasa Praninskienė ir Marijona Treigienė

Viršelio dailininkė Jūratė Šatūnienė

Maketavo Jurga Morkūnienė

Ce n’est rien donner aux hommes

que de ne pas se donner soi-même.

Neatiduodamas žmogui savęs,

neduodi jam nieko.

Autoriaus pratarmė

Kritikams, atrodo, buvo nelengva nustatyti, kokiam žanrui priskirti „Knygą apie San Mikelę“, ir aš nesistebiu. Vieni ją vadino autobiografija, kiti – gydytojo prisiminimais. Kiek pats galiu spręsti, čia nei tas, nei tas. Savo gyvenimo istorijai papasakoti man tikriausiai nebūtų prireikę penkių šimtų puslapių, net jeigu nebūčiau praleidęs liūdniausių ir nuotykingiausių skyrių. Galiu tik pasakyti, kad niekuomet nesirengiau rašyti knygos apie save; priešingai – nuolat stengiausi pabėgti nuo tos neaiškios asmenybės. Jei vis dėlto pasirodė, kad ši knyga – autobiografija, tai spręsdamas iš to, kokio ji sulaukė pasisekimo, turiu pripažinti, kad, norint parašyti knygą apie save, paprasčiausiai tereikia visomis išgalėmis stengtis galvoti apie kitus. Užtenka tyliai sėdėti vienui vienam krėsle ir akla akimi žvelgti į praėjusį gyvenimą. O dar geriau – atsigulti ant žolės ir visai nieko negalvoti, tiktai klausyti. Tada tolimas pasaulio gausmas nutyla, girios ir laukai suskardi nuo tyros paukščių giesmės, ir patiklūs gyvuliai prieina prie tavęs išpasakoti savo džiaugsmų ir sielvarto suprantamais tau garsais ir žodžiais, o kai įsiviešpatauja visiška tyla, net nebylūs šalia esantys daiktai ima tau kuždėti pro miegus.

Dar labiau netinka, mano manymu, vadinti šią knygą „Gydytojo prisiminimais“, kaip siūlo kai kurie kritikai. Tokia pretenzinga paantraštė niekaip nesiderina su trykštančiu pasakojimo paprastumu, beatodairišku atvirumu ir svarbiausia – su jo vaiskumu. Žinoma, gydytojas, kaip ir kiekvienas žmogus, turi teisę retkarčiais pasijuokti iš savęs nuotaikai pataisyti, galbūt net pasijuokti iš savo kolegų, jei nesibijo pasekmių. Bet jis neturi teisės juoktis iš savo pacientų. Dar blogiau, kai jis ima lieti drauge su jais ašaras: verkšlenantis daktaras – blogas daktaras. Senas gydytojas išvis turi gerai pagalvoti, prieš sėsdamasis rašyti memuarų. Tegul jis verčiau niekam neatskleidžia to, ką matė ir ką sužinojo apie Gyvenimą ir Mirtį. Geriau visai nerašyti memuarų, nedrumsti mirusiesiems ramybės, o gyviesiems – jų iliuzijų.

Kažkas pavadino „Knygą apie San Mikelę“ knyga apie Mirtį. Galbūt tai tiesa, nes Mirtis retai teapleidžia mano sąmonę. Non nasce in me pensier che non vi sia dentro scolpita la Morte1, – rašė Mikelandželas Vazariui. Aš taip ilgai grūmiausi su niūria savo kolege ir visuomet pralaimėdavau: mačiau, kaip ji vieną po kito žudo visus, kuriuos stengiausi išgelbėti. Kai kuriuos jų turėjau galvoje rašydamas šią knygą, – tokius, kokius mačiau juos gyvus, kokius mačiau juos kenčiančius, mačiau juos mirštančius. Tik tiek aš tegalėjau jiems padaryti. Tai buvo kuklūs žmonės – ant jų kapų nėra marmurinių paminklų, ir daugelis jų buvo užmiršti daug anksčiau, negu mirė. Dabar jiems gerai. Senoji Marija Laiškininkė, kuri trisdešimt metų nešiojo man laiškus, skaičiuodama basomis kojomis septynis šimtus septyniasdešimt septynias finikietiškas pakopas, dabar nešioja paštą danguje, kur gerasis Pakjalė sėdi taikiai rūkydamas pypkę ir žvelgia į beribę jūrą, kaip kadaise žiūrėdavo į ją nuo San Mikelės galerijos, ir kur mano bičiulis Arkandželas Fuskas, Monparnaso gatvių šlavėjas, šluoja nuo aukso grindų žvaigždžių dulkes. Po didinga lazurito kolonada oriai vaikštinėja smagusis ponas Alfonsas, „Vargdienių seselių“ prieglaudos seniūnas, su naujutėliu Pitsbergo milijonieriaus surdutu ir prieš kiekvieną šventąjį kiloja savo mėgstamą cilindrą, kaip andai sveikindavo visus mano bičiulius, važinėdamas po Korsą mano ekipažu.

Džonas, mažas mėlynakis berniukas, kuris niekuomet nesišypsodavo, dabar linksmai žaidžia su daugybe kitų laimingų vaikų senajame Bambino lopšelyje. Pagaliau jis išmoko šypsotis. Kambarys pilnas gėlių, čiulbėdami paukščiai nardo ten ir atgal pro atdarus langus. Kartkarčiais dirsteli vidun madona pažiūrėti, ar vaikams nieko netrūksta. Džono motina, taip švelniai jį slaugiusi Viljė aveniu, vis dar čia, su mumis. Anądien buvau ją sutikęs. Vargšė Flopetė, paleistuvė, atrodo dešimčia metų jaunesnė negu tada, kai mačiau ją naktį bulvare, kavinėj; dabar ji – antroji Marijos Magdalenos kambarinė ir vilki kuklia tvarkinga balta suknele.

Nuošaliame Eliziejaus laukų kampelyje yra šunų kapinės. Ten visi mano mirę draugai, jų palaikai tebeguli po kiparisais prie senojo bokšto, ten, kur juos palaidojau, bet ištikimos jų širdys jau paimtos į dangų. Šventas Rokas, maloningasis šunų globėjas, sergi jų kapines, o geraširdė senoji panelė Hol dažnai jas lanko. Net nenaudėliui Biliui, girtuokliui pavianui, padegusiam kanauninko dono Džačinto karstą, buvo leista bent jau bandomajam laikotarpiui atsigulti paskutinėje eilėje gretimose beždžionių kapinėse, nors prieš tai šventas Petras, užuodęs viskio kvapą ir iš pradžių palaikęs Bilį žmogumi, be galo atidžiai jį apžiūrėjo. Patsai donas Džačintas, turtingiausias Kaprio dvasininkas, niekuomet nedavęs vargšams nė skatiko, tebespirga savo karste; o buvusiam Anakaprio mėsininkui, kuris įkaitinta adata badė putpelėms akis, Šėtonas, profesinio pavydo pagautas, pats savo rankomis jas išdūrė.

Kažkoks kritikas pažymėjo, kad „Knyga apie San Mikelę“ gali aprūpinti romantinių apsakymų autorius siužetais visam gyvenimui. Jei iš tiesų taip yra, tegul jie naudojasi šia medžiaga, kiek tik širdis geidžia. Man jos nereikia. Aš visą savo amžių uoliai rašiau receptus ir po šitokių literatūrinių pastangų gyvenimo saulėlydyje vargu ar bandysiu jėgas kurdamas romantinius apsakymus. Gaila, nepagalvojau apie tai anksčiau – nebūčiau atsidūręs tokioje padėtyje. Tikriausiai kur kas ramiau sėdėti krėsle ir rašyti romantinius apsakymus, negu visą gyvenimą rinkti jiems medžiagą, lengviau aprašinėti ligas ir Mirtį, negu kovoti su jomis, ir maloniau kurti šiurpias intrigas, negu patirti jas savo kailiu. O kodėl šie profesionalai rašytojai negalėtų patys rinkti medžiagos? Bet taip nedažnai būna. Romanistai, atkakliai vedantys savo skaitytojus į lūšnas, retai aplanko jas patys. Ligų ir Mirties specialistus retai teprikalbinsi nueiti į ligoninę, kur jie ką tik numarino savo heroję. Poetai ir filosofai, skambiomis eilėmis ir proza šlovinantys Išlaisvintoją Mirtį, dažnai išbąla, vien paminėjus geriausios jų bičiulės vardą. Tai sena istorija. Leopardis, žymiausias šių dienų Italijos poetas, nuostabiuose eilėraščiuose nuo pat vaikystės ilgėjęsis Mirties, pirmasis, niekingo siaubo apimtas, pabėgo iš Neapolio, kai jame ėmė siausti cholera. Net didysis Montenis, kurio ramių apmąstymų apie Mirtį užtenka, kad jis taptų nemirtingas, spruko kaip zuikis, vos tik Bordo kilo maras. Niūrusis Šopenhaueris, garsiausias šių laikų filosofas, gyvenimo neigimą padaręs savo mokymo kertiniu akmeniu, nesileisdavo į jokias kalbas apie Mirtį. Kraupiausias knygas apie karą, mano manymu, parašė taikūs žmonės, net negirdėję, kaip sprogsta toliašaudžių vokiškų pabūklų sviediniai. Rašytojai, su didžiausiu malonumu peršantys skaitytojams seksualinių orgijų aprašymus, patys paprastai nenusikalsta dorovei. Man yra žinoma tik viena išimtis – Gi de Mopasanas, ir aš mačiau, kaip jis nuo to mirė.

Suprantu, kad kai kurie šios knygos epizodai vyksta aiškių ribų neturinčioje teritorijoje, tarp realybės ir nerealybės, pavojingoje „niekieno žemėje“ tarp tikrovės ir fantazijos, kurioje suklupo ne vienas memuarininkas ir kurioje neretai pasiklysdavo net pats Gėtė „Dichtung und Wahrheit“2. Griebęsis seniai žinomų gudrybių, aš iš paskutiniųjų stengiausi bent kai kuriems iš šių epizodų suteikti romantinių apsakymų regimybę. Juk tai galų gale tik formos klausimas. Jei man tas pavyko, būsiu labai patenkintas – tegul tik manimi netiki, nieko daugiau ir nereikia. Ir taip viskas ganėtinai bjauru ir liūdna. Dievas mato, kad man ir be to tenka už labai daug ką atsakyti. Antra vertus, aš tai netgi laikysiu komplimentu, nes žinau, jog didžiausias romantinių apsakymų rašytojas – pats Gyvenimas. Bet ar visada Gyvenimas ištikimas tikrovei?

Gyvenimas tebėra toks kaip visuomet: nejautrus įvykiams, abejingas žmonių džiaugsmams ir sielvartui, nebylus ir mįslingas it sfinksas. Bet kad nebūtų monotoniškumo, scena, kurioje vyksta ši amžina tragedija, be paliovos keičiasi. Pasaulis, kuriame gyvenome vakar, – ne tas, kuriame gyvename šiandien; jis, kaip ir mes patys, nepermaldaujamai skrieja per begalybę pasitikti likimo. Žmogus negali dukart nusimaudyti toje pačioje upėje, – teigė Heraklitas. Vieni šliaužioja keliais, kiti jodinėja ar važinėja automobiliais, dar kiti lenktyniauja su pašto balandžiais, skraidydami lėktuvais. Kam skubėti? Visi neišvengiamai prieisime kelio galą.

Ne, pasaulis, kuriame gyvenau būdamas jaunas, ne tas, kuriame gyvenu dabar, – bent jau man taip atrodo. Manau, su manim sutiks ir tie, kurie perskaitys šią knygą apie praeities klajones ieškant nuotykių. Banditas, kurio sąžinė sutepta aštuonių žmonių krauju, nebeužleis jums savo gulto žemės drebėjimo sugriautoje Mesinoje. Po Nerono vilos griuvėsiais Kalabrijoje nebėra glūdinčio granitinio sfinkso. Paklaikusios žiurkės, mirtinai mane išgąsdinusios Neapolio lūšnose, kai ten siautė cholera, jau seniai kuo ramiausiai grįžo į Romos kloakas. Dabar į Anakaprį galima nusigauti automobiliu, Jungfrau viršūnę pasiekti traukiniu, o į Materhorną įkopti virvinėmis kopėčiomis.

Lapių krašte paskui jūsų roges jau nebebėgs per užšalusį ežerą ruja vilkų, kurių akys dega tamsoje kaip žarijos. Galantiškas senas lokys, pastojęs man kelią nykiame Suvlos tarpeklyje, jau seniai iškeliavo į Laimingosios medžioklės plotus.

Per putojantį srautą, kurį perplaukiau drauge su jauna lapaite Ristina, nutiestas geležinkelio tiltas. Paskutinę siaubingojo Stalo tvirtovę Trolį pervėrė tunelis. Maži žmogeliukai, kurių trepsėjimą girdėjau po lapių čiumais, nebeneša maisto irštvose miegantiems lokiams; štai kodėl dabar Švedijoje tiek mažai lokių. Netikite? Ką gi, juokitės iš tų žmogiukų, kiek tik jums patinka, – jeigu nebijot! Bet aš tvirtai įsitikinęs, kad jokiam žmogui, perskaičiusiam šią knygą, neužteks įžūlumo tvirtinti, jog gnomas, kurį mačiau Forstugane sėdintį ant stalo ir atsargiai čiupinėjantį mano laikrodžio grandinėlę, nebuvo tikras. Taip, tai buvo tikras gnomas! Kas gi daugiau ten galėjo būti, jei ne jis? Sakau jums, aiškių aiškiausiai mačiau jį abiem akim, kai atsisėdau lovoje, o lajinė žvakė sumirgėjo ir užgeso. Labai nustebau sužinojęs, kad esama žmonių, niekuomet nemačiusių gnomų. Tokių žmonių galima tik gailėtis. Tikriausiai jų regėjimas sutrikęs. Tėvukas Larsas Andersas iš Forstugano, milžinas su avikailiu ir medinėmis klumpėmis, jau seniai miręs, kaip ir mieloji tetulė Kerstina, jo žmona. Bet mažasis gnomas, kuris sėdėjo sukryžiavęs kojas ant stalo pakraigėje virš karvidės, dar gyvas. Juk mirštame tik mes, žmonės.

1930

1 Man nekyla jokios minties, kurios nebūtų paženklinusi Mirtis (it.).

2 „Poezija ir tikrovė“ (vok.).

Pirmas skyrius

JAUNYSTĖ

Iššokau iš Sorento burlaivio ant nedidelio paplūdimėlio. Būriai berniukų žaidė tarp apverstų valčių ir maudėsi jūroje – žvilgantys bronziniai kūnai mirguliavo bangų mūšoje, seni žvejai raudonomis frygiškomis kepurėmis sėdėjo prie valčių pašiūrių ir taisė tinklus. Netoli prieplaukos stovėjo šeši pabalnoti asiliukai, jų kamanos buvo apkaišytos gėlių puokštelėmis, šalia čiauškėjo ir dainavo šešios merginos su sidabriniais smeigtukais juodose garbanose ir raudonomis skaromis ant pečių. Asilaitė, kuria turėjau joti į Kaprį, vadinosi Rozina, mergina – Džoja. Juodos spindinčios jos akys žėrėjo ugninga jaunyste, lūpos buvo raudonos kaip koralų vėrinys ant kaklo, o stiprūs balti dantys tviskėjo kaip perlai tarp džiaugsmingai šypsančių lūpų. Ji pasakė esanti penkiolikos metų, o aš pasakiau, kad dar niekuomet nebuvau toks jaunas. Bet Rozina sena, è antica3, – paaiškino Džoja. Todėl aš nušokau nuo balno ir ėmiau neskubėdamas kopti vingiuotu taku į kaimą. Pirma manęs kaip jauna bakchantė straksėjo basakojė Džoja su vainiku ant galvos, iš paskos nuleidusi galvą kiūtino nulėpausė senoji Rozina ir kažką mąstė, kaukšėdama dailiom juodom kurpaitėm. O aš neturėjau kada mąstyti – mano galva buvo pilna susižavėjimo ir nuostabos, širdis kupina gyvenimo džiaugsmo, pasaulis atrodė puikus, man tebuvo aštuoniolika metų.

Kelias vingiavo tarp prožirnių krūmų ir žydinčių mirtų; šen bei ten mažos gėlytės, kurių niekuomet nebuvau matęs Linėjaus šalyje, stiepėsi iš kvapios žolės, keldamos grakščias galveles, kad galėtų į mus pasižiūrėti.

– Kaip vadinasi ši gėlė? – paklausiau Džoją.

Ji paėmė gėlę iš mano rankos, švelniai į ją pažvelgė ir tarė:

– Fiore4.

– O šita?

Ji vėl įdėmiai ir meiliai apžiūrėjo gėlę.

– Fiore.

– O ši?

– Fiore. Bello! Bello!5

Ji priskynė puokštę kvepiančių mirtų, bet nenorėjo man jos duoti. Tos gėlės, pasakė ji, šventam Kostancui, Kaprio patronui, kuris esąs visas išlietas iš sidabro ir tiek padaręs stebuklų, šventas Kostancas, bello, bello!

Merginos, nešančios ant galvų tufo gabalus, ilga virtine pamažu artėjo į mus, didingai tartum Erechtėjono kariatidės. Viena, draugiškai nusišypsojusi, padavė man apelsiną. Tai buvo Džojos sesuo, ir, man rodos, dar gražesnė. Taip, jų aštuonetas seserų ir brolių, dar du in Paradiso6. Jų tėvas išvykęs žvejoti koralų į Berberiją7, pažiūrėkit į puikų koralų vėrinį, kurį jis neseniai jai atsiuntęs, che bella collana!8 Bella! Bella!

– Ir tu pati graži. Džoja bella, bella!

– Taip, – tarė ji.

Mano koja užkliudė sudužusią marmurinę koloną.

– Roba di Timberio9, – paaiškino Džoja, – Timberio cattivo, Timberio mal’occhio, Timberio camorrista10, – ir nusispjovė ant marmuro.

– Taip, – atsakiau, nes Tacitas ir Svetonijus tebebuvo gyvi mano atmintyje, – Timberio cattivo!

Priėjome vieškelį ir netrukus atsidūrėme aikštėje, kur du jūrininkai stovėjo prie parapeto virš jūros, keli apsnūdę kapriečiai sėdėjo priešais dono Antonijaus osteriją, o šeši kunigai, klaikiai mostaguodami rankomis, kažką gyvai svarstė ant bažnyčios laiptų.

– Moneta! Moneta! Molta moneta; niente moneta!11

Džoja nubėgo pabučiuoti rankos donui Džačintui, savo nuodėmklausiui ir un vero santo12, nors šis visai toks neatrodė. Ji einanti išpažinties dukart per mėnesį, o kiek sykių aš?

– Nė vieno.

Cattivo! Cattivo!

O ar ji pasisakysianti donui Džačintui, kad aš po citrinmedžiais pabučiavau ją į skruostą?

Žinoma, ne!

Perėję kaimą, sustojom prie Puntos Tragaros.

– Tuoj pat įkopsiu į šios uolos viršūnę, – tariau rodydamas į stačiausią iš trijų uolų, kurios žėrėjo prie mūsų kojų kaip ametistai. Bet Džoja buvo įsitikinusi, kad man nepavyks. Vienas žvejys, užsimanęs surasti žuvėdrų kiaušinių, kitados bandęs kopti, bet jį nusviedusi jūron piktoji dvasia, kuri, pasivertusi žydru driežu – tokiu žydru kaip Žydroji grota, – gyvenanti ten ir sauganti aukso lobį, paslėptą paties Tiberijaus.

Vakarų horizonte virš jaukaus kaimelio dunksojo niūrus rūstaus ir neprieinamo Monte Solaro siluetas.

– Tučtuojau įkopsiu į šį kalną, – pareiškiau.

Bet Džojai visai nepatiko mano sumanymas. Į kalną reikią lipti laiptais – septynis šimtus septyniasdešimt septynias pakopas, paties Tiberijaus iškaltas stačios uolos šlaite, o pusiaukelėj, tamsiame urve, gyvenąs žiaurus vilkolakis, kuris jau surijęs kelis cristiani13. Užlipęs šiais laiptais, atsiduri Anakapryje, bet ten gyveną tik gente di montagna14 – labai žiaurūs žmonės; ten nėra buvęs joks forestiere15, ir ji pati niekuomet ten neinanti. Kur kas geriau palypėti iki Tiberijaus vilos, iki Arko Naturale ar Grotta Matromania.

– Ne, aš neturiu laiko, man tučtuojau reikia kopti į tą kalną.

Ir mes grįžom į aikštę, kai surūdiję senos campanile16 varpai skambino dvyliktą – pranešė, kad makaronai jau gatavi. Gal vis dėlto aš pirmiau užkąsiąs po didžiąja Albergo17 „Pagano“ palme? Tre piatti, vino a volontá, prezzo una lira18.

Ne, aš neturįs laiko, man reikią tučtuojau kopti į kalną.

– Addio19, Gioia bella! Addio, Rosina!

– Addio, addio, e presto ritorno!20

Ak, tasai presto ritorno!

– E un pazzo inglese21, – išgirdau paskiausiai iš raudonų Džojos lūpų, kai paklusęs savo likimo šauksmui, leidausi bėgti finikietiškais laiptais į Anakaprį.

Pusiaukelėj pasivijau seną moterį, nešančią ant galvos didžiulę pintinę apelsinų.

– Buon giorno, signorino22.

Ji pasidėjo pintinę ant pakopos ir padavė man apelsiną. Ant vaisių gulėjo laikraščių ir laiškų ryšelis, suvyniotas į raudoną nosinę. Tai buvo senoji Marija Porta-Lettere, Laiškininkė, kuri dukart per savaitę nešdavo paštą į Anakaprį. Vėliau mudu susidraugavome visam gyvenimui, ir aš mačiau, kaip ji mirė, sulaukusi devyniasdešimt penkerių. Ji pasirausė tarp laiškų, ištraukė didžiausią voką ir paprašė manęs pasakyti, ar jis nesąs Naninai le Caprara23, kuri nekantriai laukianti la lettera24 iš savo vyro Amerikoje. Ne, jis adresuotas ne jai. Tai galbūt šitas? Ne, tai poniai Dezdemonai Vakai.

– Poniai Dezdemonai Vakai? – netikėdama pakartojo senoji Marija. – Turbūt tai la moglie dello Scarteluzzo25, – tarė ji susimąsčiusi.

Kitas laiškas buvo ponui Ulisui Deziderijui.

– Tikriausiai tai Capolimone26, – tarė senoji Marija, – prieš mėnesį jis gavo visai tokį pat laišką.

Kitas laiškas buvo kilniausiajai panelei Rozinai Macareli. Išsiaiškinti, kas ji per viena, matyt, buvo kur kas sunkiau. Cacciacavallara!27 Zopparella?28 O gal Capatosta29 ar Femmina Antica?30 O gal Rozinela Pane Asciutto?31

– O gal tai Fesseria?32 – bandė atspėti kita, ką tik mus pasivijusi moteriškė su didžiule pintine žuvų ant galvos. Taip, galimas daiktas, kad jis Feserijai, jeigu ne la moglie de Pane e Cipolla33.

Bet nejaugi nesą jokio laiško nei Pepinelai n’coppo u camposanto34, nei Maručelai Caparossa35, nei Džovaninai Ammazzacane36, kurios visos laukiančios la lettera iš Amerikos?

Ne, deja, joms laiškų nebuvo.

Vienas laikraštis buvo Il reverendo parroco37 donui Antonijui di Džuzepei, o kitas Il canonico38 donui Natalei di Tomasui. Taip, ji pati tai žino, nes juodu vieni visame kaime teužsaką laikraščius.

Donas Antonijus esąs labai mokytas, ir ne kas kitas, kaip jis, visuomet išaiškinąs, kam adresuoti laiškai, bet šiandien jis išvykęs į Sorentą aplankyti arkivyskupo, todėl ji mane ir paprašiusi perskaityti pavardes ant vokų.

Senoji Marija nežinojo savo amžiaus, bet prisiminė pradėjusi nešioti paštą nuo penkiolikos metų, kai teko užvaduoti motiną, kuri nebepajėgė dirbti. Skaityti, aišku, ji nemokėjo.

Kai jai papasakojau, kad atplaukiau rytą iš Sorento pašto laivu ir kad nieko burnoj neturėjau, ji man davė dar vieną apelsiną, vaisių surijau nenuluptą, o antroji moteris tučtuojau išėmė iš pintinės ir pavaišino mane keliais frutta di mare39, kuriuos suvalgęs pajutau baisiausią troškulį.

Ar esama Anakapryje viešbučio? Ne, bet Anarela, la moglie del sagrestano40, galinti man pasiūlyti gardaus ožkos sūrio ir stiklą puikaus vyno iš paterio dono Dionizijaus, savo dėdės, vynuogyno, un vino meraviglioso41. Be to, dar esanti La Bella Margherita, apie kurią aš, aišku, girdėjęs, kaip ir apie tai, kad jos teta ištekėjusi už un lord inglese42.

Ne, to aš nežinojęs, bet nepaprastai norįs susipažinti su Gražiąja Margerita.

Pagaliau pasiekėme paskutiniąją septyni šimtai septyniasdešimt septintąją pakopą ir praėjome pro skliautinius vartus, kur iš uolos tebekyšojo didžiuliai geležiniai įtvarai, likę nuo pakeliamojo tilto. Atsidūrėme Anakapryje. Po mūsų kojomis plytėjo visa Neapolio įlanka, apjuosta Iskijos, Pročidos, pinijų prižėlusio Pozilipo, – balta juosta tviskėjo Neapolis, iš Vezuvijaus kilo rausvas dūmelis, Sorento lygumą gaubė Sant Andželo kalno šešėlis, tolumoje bolavo vis dar snieguoti Apeninai. Tiesiai virš mūsų galvų, prigludusi prie stačios uolos kaip erelio lizdas, stūksojo apirusi koplytėlė. Skliautinis stogas buvo įgriuvęs, bet didžiuliai mūro luistai, sudėti pagal keistą simetrišką tinklinį raštą, tebelaikė erdinčias sienas.

– Roba di Timberio, – paaiškino senoji Marija.

– Kaip vadinasi ši koplytėlė? – paklausiau degdamas smalsumu.

– San Michele43.

„San Mikelė, San Mikelė“, – kaip aidas atsiliepė mano širdyje.

Vynuogyne žemiau koplytėlės senis kasė gilias vagas jauniems vynmedžiams.

– Buon giorno, Mastro Vincenzo!

Vynuogynas esąs jo, kaip ir štai tas namukas, – jis pats jį pasistatęs iš likusių nuo Roba di Timberio akmenų ir plytų, besimėtančių jo sode.

Marija Laiškininkė papasakojo jam viską, ką žinojo apie mane, ir meistras Vinčencas pakvietė pasėdėti jo sode ir išgerti stiklą vyno. Pažvelgiau į namuką, koplytėlę, ir mano širdis ėmė taip smarkiai plakti, jog vos įstengiau išspausti žodį.

– Turiu tučtuojau ten įkopti, – tariau Marijai Laiškininkei.

Bet senoji Marija pasakė, kad geriau padaryčiau, jei pirmiau nueičiau su ja ir pavalgyčiau, antraip nieko nerasiu; alkio ir troškulio verčiamas, kad ir nenoromis, turėjau paklausyti jos patarimo. Pamojau ranka meistrui Vinčencui ir pasakiau, jog netrukus grįšiu.

Perėjom keletą tuščių gatvelių ir sustojom nedidelėje aikštėje.

– Ecco La Bella Margherita!44

Gražioji Margerita pastatė sodelyje ant stalo butelį rausvojo vyno ir puokštę gėlių ir pranešė, kad makaronai bus gatavi po penkių minučių. Jos plaukai buvo šviesūs kaip Ticiano „Floros“, veido bruožai – nuostabūs, profilis – kaip tikros graikės.

Ji padėjo priešais mane didžiulę lėkštę makaronų, atsisėdo šalia ir šypsodama ėmė smalsiai mane apžiūrinėti.

– Vino del parroco45, – su pasididžiavimu kartojo jinai, pildama vyną į mano stiklą. Išgėriau į parroco sveikatą, į jos sveikatą ir į sveikatą jos juodaakės sesers, gražiosios Džulijos, – ji atnešė apelsinų, kuriuos mačiau ją raškant sode, ir prisėdo prie mūsų. Merginų tėvai mirę, o brolis Andrea esąs jūrininkas – Dievas žino, kur jis dabar! – bet jos teta gyvenanti savo viloje Kapryje – aš, aišku, žinąs, kad ji ištekėjusi už un lord inglese? Taip, aišku, tik aš užmiršęs jos pavardę.

– Ledi G., – išdidžiai tarė Gražioji Margerita.

Laiku susigriebiau išgerti į tetos sveikatą, nes paskui jau nieko nebesuvokiau – atmenu tik, kad dangus buvo žydras kaip safyras, klebono vynas – raudonas kaip rubinas, o šalia sėdėjo auksaplaukė besišypsanti Gražioji Margerita.

„San Mikelė!“ – staiga suskambo man ausyse. „San Mikelė!“ – kaip aidas atsiliepė širdies gelmėse.

– Addio, Bella Margherita!

– Addio e presto ritorno!

Ak, tasai presto ritorno!

Pasukau atgal tuščiomis gatvelėmis, stengdamasis eiti kaip galima tiesiau į savo tikslą. Buvo šventa siestos valanda – visas kaimas miegojo. Saulės nutviekstoje aikštėje – nė gyvos dvasios. Bažnyčia buvo uždaryta, tik už pravirų municipalinės mokyklos durų mieguistai ir monotoniškai tyloje gaudė galingas kanauninko dono Natalės balsas.

– Io mi ammazzo, tu ti ammazzi, egli si ammazza, noi ci ammazziamo, voi vi ammazzate, loro si ammazzano46, – ritmingai choru kartojo pulkelis basų berniūkščių, susėdusių ratu ant žemės prie mokytojo kojų.

O žemėliau gatvelėje stovėjo didinga romėnų matrona. Tai buvo pati Anarela, ir ji draugiškai pamojo man ranka, kviesdama užeiti. Kodėl aš nuėjęs pas Gražiąją Margeritą, o ne pas ją? Argi aš nežinąs, kad visame kaime nesą geresnio sūrio kaip jos cacciacavallo47? O jei kalbėsime apie vyną, tai visi žiną, kad parroco vynas nė iš tolo negalįs lygintis su paterio dono Dionizijaus vynu.

– Altro che il vino del parroco48, – pridūrė ji, reikšmingai gūžtelėjusi galingais pečiais.

Sėdėjau jos pavėsinėje gurkšnodamas dono Dionizijaus vino bianco49, ir nejučiom pagalvojau, kad galbūt ir jos tiesa, tačiau norėjau būti nešališkas ir nusprendžiau išgerti iki dugno visą butelį, prieš darydamas galutinę išvadą. Bet kai Džokonda, besišypsanti šeimininkės duktė, įpylė man antrą stiklą iš naujo butelio, nebeliko jokių abejonių. Taip, dono Dionizijaus vino bianco buvo visų geriausias! Jis gražus kaip sodri saulės šviesa, skanus kaip dievų nektaras, o Džokonda, pilanti vyną į tuščią mano stiklą, panaši į jaunąją Hebę.

– Altro che il vino del parroco! Argi aš jums nesakiau? – nusijuokė Anarela. – è un vino miracoloso!50

Taip, iš tikrųjų vynas buvo stebuklingas, nes staiga ėmiau taip laisvai ir taip nuostabiai sklandžiai kalbėti itališkai, jog motina su dukterimi leipo juokais.

Pajutau didelę simpatiją donui Dionizijui; man patiko jo vardas, patiko jo vynas, mielai būčiau su juo susipažinęs.

Nieko nesą lengvesnio! Šį vakarą jis turįs sakyti bažnyčioje pamokslą alle Figlie di Maria51.

– Tai labai mokytas žmogus, – pasakė Anarela.

Jis atmintinai žinąs visų kankinių ir visų šventųjų vardus ir net buvęs Romoje pabučiuoti popiežiui rankos. O ji ar buvusi Romoje? Ne. O Neapolyje? Ne. Tik vieną kartą, savo vestuvių dieną, buvusi Kapryje, o Džokonda niekuomet ten nebuvusi. Kapryje esą pilna di gente malamente52.

Pasakiau Anarelai viską žinąs apie Kaprio šventąjį patroną: ir kiek jis padaręs stebuklų, ir koks jis puikus – visas išlietas iš sidabro. Stojo nejauki tyla.

– Taip, jie sako, kad jų šventas Kostancas išlietas iš sidabro, – sušvokštė Anarela, su panieka gūžtelėjusi plačiais pečiais. – Bet kas gali žinoti, chi lo sa?

O stebuklus galima suskaičiuoti ant pirštų, tuo tarpu šventas Antonijus, Anakaprio patronas, padaręs jų daugiau kaip šimtą.

Altro che San Costanzo!53

Aš tuoj pat perėjau į švento Antonijaus pusę, karštai vildamasis, kad jis padarys stebuklą, kuris kaip galint greičiau mane sugrąžins į žavųjį jo kaimelį. Geroji Anarela taip tvirtai tikėjo stebuklingąja švento Antonijaus galia, jog griežčiausiai atsisakė paimti iš manęs pinigų.

– Pagherete un’ altra volta, užmokėsite kitą kartą.

– Addio Annarella, addio Gioconda!

– Arrivederla, presto ritorno, Sant’ Antonio vi benedica! La Madonna vi accompagni!54

Senasis meistras Vinčencas tebeplušėjo vynuogyne, – kasė kvapioje žemėje gilias vagas jauniems vynmedžiams. Kartkarčiais jis pakeldavo spalvoto marmuro nuolaužą ar gabalą raudono tinko ir mesdavo per mūrinę tvorą.

– Roba di Timberio, – sakydavo jis.

Atsisėdau ant sudužusios raudono granito kolonos šalia naujojo savo bičiulio.

– Era molto duro55, ją buvo labai sunku suskaldyti, – tarė meistras Vinčencas.

Prie mano kojų višta kapstė žemę ieškodama sliekų, ir staiga priešais išvydau monetą. Pakėliau ir iš karto pažinau taurią Augusto galvą. Divus Augustus Pater56. Meistras Vinčencas pasakė, kad ji nesanti verta nė skatiko. Tebeturiu tą monetą ir dabar. Meistras Vinčencas pats vienas užveisęs sodą ir pats savo rankomis pasodinęs kiekvieną vynuogienoją ir figmedį. Sunkus darbas, pasakė jis, rodydamas dideles pūslėtas rankas. Visa žemė čia esanti pilna roba di Timberio, visokių kolonų, kapitelių, statulų nuolaužų ir teste di cristiani57, ir jis turėjęs visą tą šlamštą iškasti ir išvežti, prieš sodindamas vynmedžius. Kolonas jis suskaldęs ir pasidaręs sodo laiptus, o marmuro gabalai, aišku, pravertę namo statybai, bet visa kita išmetęs į prarają.

Ir vis dėlto jam nusišypsojusi laimė: po pat savo namu iš netyčių aptikęs didelę požeminę menę raudonomis sienomis – kaip anas štai gabalas po persiku. Ant jų buvę pripiešta daugybė cristiani, tutti spogliati, ballando come dei pazzi58 su gėlėmis ir vynuogių kekėmis rankose. Jis keletą dienų dirbęs, kol nugrandęs tuos paveikslus ir ištinkavęs sienas, bet dar ne tiek būtų triūsęs, jei būtų reikėję susprogdinti uolą ir pasidaryti naują cisterną, gudriai šyptelėjęs, pasakė meistras Vinčencas. Jis jau senstąs ir nebegalįs tinkamai prižiūrėti vynuogyno, o jo sūnus, gyvenantis žemyne su dvylika vaikų ir trimis karvėmis, kalbinąs jį parduoti namą ir persikelti pas jį. Mano širdis vėl pradėjo smarkiau plakti. O koplyčia irgi esanti jo? Ne, ji niekam nepriklausanti, ir sklindančios kalbos, kad joje vaidenasi. Jis pats vaikystėje matęs aukštą vienuolį, persisvėrusį per parapetą, o kažkokie jūrininkai, lipdami vėlai vakare laiptais, girdėję skambinant koplyčios varpus. Taip esą dėl to, paaiškino meistras Vinčencas, kad Tiberijus, kai čia stovėję jo rūmai, fatto ammazzare Gesù Cristo, liepęs nužudyti Jėzų Kristų, ir nuo to laiko prakeikta Tiberijaus vėlė retkarčiais grįžtanti ir maldaujanti vienuolius, palaidotus po koplyčia, atleidimo. Taip pat sklindančios kalbos, kad jis dažnai pasiverčia didele juoda gyvate. Vienuoliai buvę nužudyti plėšiko, vardu Barbarosa, jis užpuolęs salą ir išsivežęs savo laivais vergijon visas moteris, pasislėpusias anoje štai pilyje ant kalno, todėl ją ir vadina Castello Barbarossa59.

Jam visa tai papasakojęs tėvas Anselmas, atsiskyrėlis, mokytas žmogus ir, be to, jo giminaitis; ir dar jis pasakojęs apie anglus, kurie pavertę koplyčią tvirtove ir savo ruožtu buvę nužudyti prancūzų.

– Žiūrėkit, – tarė meistras Vinčencas, rodydamas į krūvą patrankų sviedinių prie sodo sienos. – Žiūrėkit, – pridūrė jis, pakeldamas nuo žemės varinę anglų kareivio milinės sagą.

Prancūzai, toliau kalbėjo jis, pastatę prie koplyčios didelę patranką ir apšaudę Kaprio kaimą, kuris buvęs užimtas anglų.

– Ir gerai darė, – nusišaipė jis, – visi kapriečiai bjaurūs žmonės.

Vėliau prancūzai pavertę koplyčią parako sandėliu, – štai kodėl žmonės ją tebevadina La Polveriera60. Dabar, aišku, belikę vien griuvėsiai, bet jam tat labai pravertę: jis iš ten parsitempęs bemaž visus akmenis sodo sienai.

Perlipau per sieną ir siauru takeliu užkopiau prie koplyčios. Visas vidus sulig žmogaus ūgiu buvo užverstas įgriuvusio skliauto druzgais, sienos apraizgytos gebenių ir laukinių sausmedžių, tarp iškerojusių mirtų ir rozmarinų linksmai žaidė šimtai driežų – kartkarčiais jie sustodavo ir sunkiai kvėpuodami žiūrėdavo į mane žvilgančiomis akimis. Iš tamsaus kampo, nesudrumstusi tylos, pakilo pelėda; didelė gyvatė, snūduriavusi saulės atokaitoje ant mozaikinių terasos grindų, iš lėto ištiesė juodus rangus ir, grėsmingai šnypšdama įsibrovėliui, įšliaužė į koplyčią. Galbūt išties niūraus seno imperatoriaus dvasia tebegyveno griuvėsiuose, kur kadaise stovėjo didinga jo vila?

Pažvelgiau į puikiąją salą po savo kojomis. „Kaip jis, gyvendamas tokioje vietoje, galėjo būti šitoks žiaurus? – pagalvojau. – Kaip jo siela galėjo būti tokia rūškana čia, kur dangų ir žemę gaubia šis nuostabus spindesys? Kaip jis galėjo apleisti šią vietą ir pasitraukti į kitą, dar neprieinamesnę vilą tarp rytinių uolų, kuri ir dabar tebeturi jo vardą ir kurioje jis praleido trejus paskutiniuosius gyvenimo metus?“

Gyventi tokioje vietoje ir numirti – jei tik mirtis gali įveikti amžiną tokio gyvenimo džiaugsmą! Kokia drąsi svajonė privertė taip smarkiai plakti mano širdį, kai prieš valandėlę meistras Vinčencas pasakė, jog sensta ir jau pailso ir kad jo sūnus prašąs parduoti namą? Kokia klaiki, pašėlusi mintis šmėstelėjo man galvoje, kai jis atsakė, jog koplyčia niekam nepriklauso? O kodėl ne man? Kodėl aš negalėčiau nusipirkti meistro Vinčenco namo, kodėl negalėčiau sujungti koplyčios su namu vynuogienojų girliandomis, kiparisų alėjomis ir kolonadomis, virš kurių kyšėtų baltos lodžos su marmurinėmis dievų statulomis ir bronziniais imperatoriais ir...

Aš užsimerkiau, kad nedingtų puikioji vizija, ir pamažu tikrovė išsklido svajonių prieblandoj.

Šalia manęs stovėjo aukšta figūra, apsisiautusi prabangia mantija.

– Visa tai bus tavo, – tarė melodingas balsas, ir ranka nubrėžė lanką dangaus skliaute. – Koplyčia, sodas, namas ir kalnas su pilimi – viskas bus tavo, jei tu pasiryžęs už tai sumokėti!

– Kas tu, slaptingosios šalies vaiduokli?

– Aš nemirtinga šios vietos dvasia. Laikas man nieko nereiškia. Prieš du tūkstančius metų aš stovėjau čia pat, kur mudu stovim dabar, šalia kito žmogaus, kurį čia buvo atvedęs jo likimas, kaip tave atvedė tavasis. Jis neprašė laimės kaip tu, jis prašė ramybės ir užsimiršimo ir vylėsi rasiąs juos čia, nuošalioje saloje. Aš pasakiau kainą, kurią jam teks sumokėti: amžių amžiams gėdos dėme paženklinti nesuteptą savo vardą. Jis sutiko ir sumokėjo. Vienuolika metų gyveno čia su keliais ištikimais draugais, didžiai garbingais ir tauriais vyrais. Dukart mėgino grįžti į savo rūmus Palatino kalne. Dukart jam neužteko drąsos, niekuomet daugiau jo nebeišvydo Roma. Jis mirė grįždamas namo savo bičiulio Lukulo viloje, aname štai iškyšulyje. O prieš mirtį paliepė, kad jį nuneštų į galerą, kuri turėjo nuplukdyti jį atgal į jo salą.

– O kokio užmokesčio reikalauji iš manęs?

– Išsižadėk troškimo tapti garsiu specialistu, paaukok savo ateitį.

– Tai kas aš tada būsiu?

– Žmogus, nepasiekęs tikslo. Nevykėlis.

– Tu atimi iš manęs visa, dėl ko verta gyventi.

– Klysti, aš tau suteikiu visa, dėl ko verta gyventi.

– Ar bent paliksi man gailesčio jausmą? Aš negalėsiu gyventi neturėdamas gailesčio, jei man lemta tapti gydytoju.

– Taip, aš paliksiu tau gailestį, bet tau kur kas geriau klotųsi be jo.

– Ar dar ko nors reikalauji?

– Prieš mirdamas turėsi sumokėti dar vieną kainą – didelę kainą. Bet kol ateis tas laikas, ilgus metus matysi iš čia, kaip leisis saulė, palydėdama giedras laimės dienas, ir kaip tekės mėnulis kiekvieną žvaigždėtą svajonių naktį.

– Ar aš čia mirsiu?

– Nesistenk ieškoti atsako į šį klausimą: žmogus negalėtų pakelti gyvenimo, jei žinotų savo mirties valandą.

Jis uždėjo ranką man ant peties, ir lengvas šiurpas perėjo mano kūnu.

– Rytoj, nusileidus saulei, aš vėl pasirodysiu tau šioje vietoje; iki to laiko gali kaip reikiant pagalvoti.

– Ko čia galvoti! Mano atostogos pasibaigė, šį vakarą turiu grįžti ir imtis savo kasdienio darbo toli nuo šios puikios šalies. Be to, aš nemoku galvoti. Sutinku. Sumokėsiu bet kokią kainą. Bet kaip aš nusipirksiu šį namą, juk mano rankos tuščios?

– Tavo rankos tuščios, bet stiprios, tavo protas pašėlęs, bet šviesus, tavo valia sveika – tau pavyks.

– Kaipgi man statyti savo namą? Aš nieko neišmanau apie architektūrą.

– Aš tau padėsiu. Kokį norėtum pasirinkti stilių? Kodėl ne gotišką? Man patinka gotika, jos blandžios šviesos, šiurpus slėpiningumas.

– Aš sukursiu savitą stilių, kuriam nė tu negalėsi sugalvoti pavadinimo. Nereikia man viduramžių prieblandos! Mano namas turės būti atviras saulei ir vėjui, ir jūros balsui – kaip graikų šventovė. Ir visur daug šviesos, šviesos, šviesos!

– Saugokis šviesos! Saugokis šviesos! Per didelė šviesa kenkia mirtingųjų akims!

– Aš noriu, kad neįkainojamo marmuro kolonos remtų lodžas ir arkadas, kad mano sodas būtų pilnas įstabių praeities skeveldrų, kad koplyčia virstų ramia biblioteka, kur pasieniais stovėtų vienuolyno suolai, o kiekvienos laimingos dienos vakarą melodingi varpai skambintų Ave Maria.

– Nemėgstu varpų.

– O čia, kur stovime, kur po mūsų kojomis kaip sfinksas stūkso jūroje ši puikioji sala, turi būti granitinis sfinksas iš faraonų šalies. Bet kur aš visa tai rasiu?

– Tu stovi toje vietoje, kur buvo Tiberijaus vila. Neįkainojami tolimų amžių lobiai užkasti po vynmedžiais, po koplyčia ir po namu. Senojo imperatoriaus kojos kadaise žengė spalvoto marmuro plytomis, kurias senas sodietis tavo akivaizdoj mėtė per sodo sieną. Sunaikinta freska su šokančiais faunais ir bakchantėmis, apsikaišiusiomis gėlių vainikais, kadaise puošė jo rūmų sienas. Žiūrėk, – jis parodė pirštu į skaidrias jūros gelmes tolimoje bedugnėje. – Argi tavo Tacitas nepasakojo mokykloje, kad, pasklidus saloje žiniai apie imperatoriaus mirtį, jo rūmai buvo nuversti į jūrą?

Norėjau tučtuojau šokti nuo skardingos uolos į jūros gelmes ir ieškoti savo kolonų.

– Nėra reikalo taip skubėti, – tarė jis juokdamasis, – jau du tūkstančius metų koralai raizgo jas savo voratinkliais, o bangos vis giliau rausia į smėlį – jos palauks, iki ateis tavo valanda.

– O sfinksas? Kur aš rasiu sfinksą?

– Plynoj lygumoj, toli nuo šiuolaikinio gyvenimo triukšmo, kadaise stovėjo ištaigi kito imperatoriaus vila. Jis atsivežė tą sfinksą nuo Nilo krantų savo sodui papuošti. Iš rūmų beliko krūva akmenų, bet žemės gelmėse tebemiega sfinksas. Ieškok, ir surasi jį. Tik per plauką išvengsi mirties, kol jį atsigabensi, bet vis tiek pasieksi tikslą.

– Atrodo, žinai ateitį ne blogiau negu praeitį.

– Man vis tiek – ar praeitis, ar ateitis. Aš žinau viską.

– Nepavydžiu to žinojimo.

– Tavo žodžiai brandesni už tavo metus. Iš kur tu šitai žinai?

– Iš to, ką patyriau šioje saloje šiandien. Nes supratau, kad čionykščiai draugiški žmonės, nemokantys nei skaityti, nei rašyti, daug laimingesni už mane, nors aš iš pat vaikystės gadinu akis, siekdamas žinių. Kaip ir tu, sprendžiant iš to, ką pasakei. Tu didis eruditas, tu atmintinai moki Tacitą.

– Aš – filosofas.

– Tu gerai moki lotyniškai?

– Aš – Jenos universiteto teologijos daktaras.

– Ak, štai kodėl tariausi girdįs tavo kalboje lengvą vokišką akcentą. Tu pažįsti Vokietiją?

– Ir dar kaip! – šyptelėjo jis.

Atidžiau į jį įsižiūrėjau. Jo laikysena ir elgesys buvo tikro aristokrato, tik dabar pastebėjau kardą po raudonu apsiaustu, o šaižus jo balso skambesys pasirodė kažkur girdėtas.

– Atleiskite, meldžiamasis, man regis, mudu jau kartą buvome susitikę Auerbacho rūsyje Leipcige. Juk jūsų pavardė...

Sulig tais žodžiais Kaprio bažnyčios varpai ėmė skambinti Ave Maria. Pasisukau į jį – jis buvo dingęs.

3 Ji nukaršusi (it.).

4 Gėlė (it.).

5 Graži (it.).

6 Rojuje (it.).

7 Šiaurės Afrikos pakrantė.

8 Koks gražus vėrinys (it.).

9 Tiberijaus daiktas (it.). Senasis imperatorius, vienuolika paskutiniųjų gyvenimo metų praleidęs Kapryje, ir dabar nuolat minimas salos gyventojų, kurie visuomet vadina jį „Timberio“.

10 Tiberijus piktas, Tiberijaus bloga akis, Tiberijus galvažudys (it.).

11 Pinigai! Pinigai! Daug pinigų; nėra pinigų! (It.)

12 Tikras šventasis (it.).

13 Žmonės (krikščionys) (it.).

14 Kalniečiai (it.).

15 Svetimšalis (it.).

16 Varpinė (it.).

17 Smuklė (it.).

18 Trys patiekalai, vyno kiek nori, kaina – viena lira (it.).

19 Sudie (it.).

20 Greitai sugrįžk (it.).

21 Pamišėlis anglas (it.).

22 Laba diena, ponaiti (it.).

23 Ožkininkė (it.).

24 Laiškas (it.).

25 Kupriaus žmona (it.).

26 Citrininė Makaulė (it.).

27 Sūrininkė (it.).

28 Šlubė (it.).

29 Užsispyrėlis (it.).

30 Nukaršėlė (it.).

31 Sužiedėjusi Duona (it.).

32 Žodis, užgaunantis padorią ausį. (Aut. past.)

33 Duonos su Svogūnu žmona (it.).

34 Virš kapinių (it.).

35 Rudgalvė (it.).

36 Šunlupė (it.).

37 Garbusis klebonas (it.).

38 Kanauninkas (it.).

39 Jūros gėrybės – valgomieji jūros gyviai (it.).

40 Zakristijono žmona (it.).

41 Nuostabus vynas (it.).

42 Anglų lordas (it.).

43 Šventas Mykolas (it.).

44 Štai Gražioji Margerita! (It.)

45 Klebono vynas (it.).

46 Aš žudau save, tu žudai save, jis žudo save ir t. t. (it.).

47 Sūrio rūšis.

48 Čia jums ne klebono vynas (it.).

49 Baltasis vynas (it.).

50 Stebuklingas vynas (it.).

51 Marijos dukterims (it.).

52 Piktų žmonių (it.).

53 Tai ne šventas Kostancas! (It.)

54 Iki pasimatymo, greitai sugrįžkit. Telaimina jus šventas Antonijus! Telydi jus Madona! (It.)

55 Ji labai kieta (it.).

56 Dieviškasis tėvas Augustas (lot.).

57 Žmonių (krikščionių) galvos (it.).

58 Visiškai nuogi žmonės (krikščionys), šokantys kaip bepročiai (it.).

59 Barbarosos pilis (it.).

60 Parakinė (it.).

Antras skyrius

LOTYNŲ KVARTALAS

Lotynų kvartalas. Studento kambarys Avenir viešbutyje, viskas užversta knygomis – stalai, kėdės ir grindys, ant sienos – išblukusi Kaprio fotografija.

Rytais Salpetrijero, Otel Djė ir La Pitjė palatose vaikštau nuo lovos prie lovos, skaitau vieną po kito žmogaus kančių knygos skyrius, parašytus krauju ir ašaromis. Popiečiais sekcijinėse salėse, Medicinos mokyklos auditorijose ar Pastero instituto laboratorijose nustebusiomis akimis tiriu pro mikroskopą nematomo pasaulio paslaptis, tuos mažyčius padarus, kurie nulemia žmogaus gyvenimą ir mirtį. O paskui bemiegės naktys Avenir viešbutyje, neįkainojamos darbo naktys stengiantis įveikti atkaklius faktus, pažinti būdingus sutrikimų ir ligų požymius, visa, ką sukaupė ir atrinko įvairių pasaulio šalių stebėtojai, – kaip tai būtina ir kaip to maža, jei nori tapti gydytoju. Darbas! Darbas! Darbas! Vasaros atostogos – Sen Mišelio bulvaro kavinės ištuštėjusios, Medicinos mokykla uždaryta, auditorijos ir laboratorijos dykos, klinikos apytuštės. Bet nėra atostogų žmonių kančioms ligonių palatose, nėra jų ir Mirčiai. Nėra atostogų ir Avenir viešbutyje; jokių pramogų, nebent reti pasivaikščiojimai po Liuksemburgo sodo liepomis ir atokvėpio valandos, kupinos nepasotinamo džiaugsmo, Luvro muziejuje. Be draugų. Be šuns. Net be meilužės.

Anri Miuržė „Bohema“ jau buvo išnykusi, tačiau jo Mimi tebebuvo gyva kaip niekad – kai visi gerdavo aperityvą, ji šypsodama vaikštinėjo Sen Mišelio bulvaru, susikibusi kone su kiekvienu studentu, lopė jam švarką ar skalbė jo mansardoje baltinius, kol jis ruošėsi egzaminui.

O aš – be jokios Mimi! Taip, laimingi mano draugai galėjo gyventi savo malonumui – vakarais sėdėti kavinėse ir tuščiai plepėti, juoktis, mylėti. Jų guvus lotyniškas protas dirbo kur kas greičiau negu mano, jų mansardoje ant sienos nekabėjo išblukusi Kaprio nuotrauka, kuri juos akstintų, jų nelaukė brangaus marmuro kolonos po Palazzo di Mare61 smėliu.

Dažnai ilgomis nemigos naktimis, kai sėdėdavau Avenir viešbutyje, palinkęs prie Šarko „Nervų sistemos ligų“ ar Truso „Otel Djė klinikos“, baisi mintis ūmiai perverdavo smegenis: meistras Vinčencas senas – o jeigu jis mirs, kol aš čia sėdžiu, ar parduos kam kitam namuką ant uolos, saugantį būsimos mano buveinės raktą! Šaltas prakaitas išmušdavo kaktą, širdis kone apmirdavo iš baimės. Įsmeigęs akis į nublukusią Kaprio nuotrauką ant sienos, tariausi matąs, kaip ji vis labiau blanksta, nyksta slėpiningoje ir mįslingoje migloje, kol nebelikdavo nieko, tik vos įžiūrimas sarkofagas, po kuriuo palaidota svajonė...

Tada pasitrindavau įskaudusias akis ir vėl įnikdavau skaityti, genamas pašėlusio įniršio, tarsi prie tikslo lekiantis lenktynių žirgas, pajutęs pentinų dūrius į kruvinus šonus. Taip, tai buvo lenktynės, lenktynės dėl prizų ir trofėjų. Draugai pradėjo statyti už mane kaip už favoritą, net pats Metras Cezario galva ir erelio žvilgsniu sakė matąs mane kaip kylančią žvaigždę – kiek žinau, tai buvo vienintelis kartas, kai profesorius Šarko apsiriko, nustatydamas diagnozę, o aš juk daugelį metų įdėmiai stebėjau to neklystančio žmogaus sprendimus Salpetrijero palatose ir jo priimamajame Sen Žermeno bulvare, kur suplaukdavo pacientai iš viso pasaulio. Toji klaida man brangiai atsiėjo. Ji atėmė iš manęs miegą ir beveik – regėjimą. O gal, tiesą pasakius, ir ne beveik, kol kas dar neaišku. Toks tvirtas buvo mano tikėjimas Šarko neklaidumu, – juk jis išmanė apie žmogaus smegenis daugiau negu bet kas kitas, – jog kurį laiką tikėjau, kad jo tiesa. Genamas troškimo pateisinti pranašavimą, nepaisydamas nuovargio, miego ir net alkio, iš paskutiniųjų įtempdavau visas proto ir kūno jėgas, stengdamasis bet kuria kaina nugalėti. Nebevaikštinėjau daugiau po Liuksemburgo sodo liepomis, nebedykinėjau Luvre. Nuo ryto ligi vakaro kvėpavau ligoninės palatų ir auditorijų tvaiku, nuo vakaro ligi ryto – nesuskaitomų papirosų dūmais tvankiame Avenir viešbučio kambaryje. Egzaminas ėjo po egzamino, – deja, taip greitai, kad iš jų nebuvo jokios naudos, – sėkmė lydėjo sėkmę. Darbas, darbas, darbas! Pavasarį turėjau gauti diplomą. Laimė visur, ką tik paliesdavo mano ranka, pastovi, stulbinanti, kone kraupi laimė. Jau buvau išstudijavęs žmogaus kūno, to nuostabaus mechanizmo, sandarą, darnų jo ratukų darbą, kai jis esti sveikas, sutrikimus susirgus ir tą galutinį suirimą, kuris vadinamas Mirtimi. Jau buvau susipažinęs kone su visomis ligomis, kurios prirakina ligonius prie patalo palatose. Jau buvau išmokęs valdyti aštrius chirurginius instrumentus, kad galėčiau vienodu ginklu kovoti su negailestingąja priešininke, kuri su dalgiu rankoje visąlaik – bet kurią dienos ar nakties valandą – klaidžiojo po palatas, kiekvieną akimirką pasiruošusi kirsti. Išties atrodė, kad Ji galutinai įsikūrė čia, niūrioje senoje ligoninėje, kuri tiek šimtmečių buvo kančių ir skausmo prieglobstis. Kartais, aklo įniršio pagauta, Ji kaip beprotė įsiverždavo palaton, smogdavo į dešinę ir į kairę, jauniems ir seniems, iš lėto pasmaugdavo vieną auką, nuplėšdavo tvarstį nuo atviros žaizdos kitai, ir kraujas išbėgdavo iki paskutinio lašo. Kartais aprimusi ir tyli Ji prisėlindavo pirštų galais, kone švelniu rankos prisilietimu užspausdavo akis kitam nelaimingajam, ir jo veidą nuskaidrindavo šypsena, kai Ji nueidavo. Mano pareiga buvo neleisti Jai prisiartinti, bet aš dažnai nė nepajusdavau, kaip Ji pritykindavo. Tik maži vaikai prie motinos krūtinės pajusdavo Jos artumą ir krūptelėję nubusdavo, šaukdami veriamu skausmo balsu Jai praeinant pro šalį. Ir dažnai senos vienuolės, visą gyvenimą praleidusios palatose, laiku pastebėdavo Ją sėlinant ir suskubdavo prinešti prie lovos kryžių.

Iš pradžių, kai Ji pergalingai stovėdavo iš vienos lovos pusės, o aš bejėgiškai – iš kitos, mažai Jos tepaisydavau. Tuomet man rūpėdavo tik gyvybė; žinojau, kad mano paskirtis baigiasi, kai Ji imasi darbo, ir tik nugręždavau veidą nuo nelemtos savo kolegės, nesitverdamas apmaudu dėl pralaimėjimo. Bet, labiau su Ja suartėjęs, ėmiau vis atidžiau Ją stebėti ir juo dažniau Ją matydavau, tuo labiau trokšdavau pažinti ir suprasti. Pradėjau suvokti, kad Jos darbas turi paskirtį lygiai kaip ir manasis, kaip ir aš Ji turi atlikti savo užduotį, kad mes, šiaip ar taip, draugai, – kai kova dėl žmogaus gyvybės pasibaigia ir Ji nugali, geriau be baimės pažvelgti kits kitam į akis ir likti bičiuliais. Vėliau atėjo net toks laikas, kai ėmiau manyti, kad Ji vienintelis mano draugas, kai ilgėjausi Jos ir kone mylėjau, nors atrodė, kad Ji manęs nė nepastebi. O, jei būčiau mokėjęs skaityti niaurų Jos veidą! Ko tik nebūčiau iš Jos sužinojęs! Kiek daug mano menko žmonių kentėjimų pažinimo spragų Ji būtų užpildžiusi! Juk tik Ji viena buvo perskaičiusi paskutinį skyrių, kurio trūko visuose mano medicinos vadovėliuose, – skyrių, kuriame viskas išaiškinama, kuriame būna įspėtos visos mįslės ir atsakyta į visus klausimus!

Bet kodėl Ji buvo tokia žiauri? Ji, galėjusi būti tokia švelni? Kaip Ji galėjo viena ranka atimti tiek jaunų gyvybių, o antrąja suteikti tiek ramybės ir laimės? Kodėl Ji taip iš lėto smaugia vieną auką, o kitą parmuša tokiu greitu smūgiu? Kodėl taip ilgai kovoja su kūdikio gyvybe, o senio gyvybei mielaširdingai leidžia užgesti per miegą? Ar jos paskirtis ir bausti, ne tik žudyti? Ar Ji ne tik budelis, bet ir teisėjas? Ką Ji daro su tais, kuriuos nužudo? Ar jie liaujasi gyvenę, ar tik užmiega? Kur Jinai juos deda? Ar Ji yra Visagalė Mirties Karalystės Valdovė, ar tik vasalas, paprastas įrankis kur kas galingesnio Valdovo, Gyvybės Valdovo, rankose? Šiandien Ji laimi, bet ar Jos pergalė galutinė? Kas bus tikrasis nugalėtojas – Ji ar Gyvybė?

Bet ar išties mano misija pasibaigia, kai prasideda Josios? Ar paskutinėje nelygioje kovoje turiu būti pasyvus stebėtojas, bejėgiškai ir abejingai žiūrintis į pragaištingą Jos darbą? Ar man reikia nusigręžti nuo akių, kurios maldauja padėti, kai jau seniai užkąstas žadas? Ar aš turiu paleisti tuos virpančius pirštus, įsikibusius man į ranką kaip skenduolis į šiaudą? Aš buvau nugalėtas, bet ne nuginkluotas, mano rankose tebebuvo galinga smogiamoji jėga. Ji turėjo amžinojo miego taurę, bet ir aš turėjau savo taurę, kurią man patikėjo maloningoji Motina Gamta. Ar tuomet, kai Ji pamažu varvina savo gėralą, negalėčiau įpilti savojo, mielaširdingai paverčiančio kančią ramybe, agoniją – miegu? Argi ne mano pareiga palengvinti mirtį tiems, kuriems negalėjau išsaugoti gyvybės?

Senoji vienuolė man buvo sakiusi, kad tai baisi nuodėmė, kad tokia buvusi valia visagalio Viešpačio, kurio išmintis mums nesuvokiama, kad juo daugiau skausmo jis kam teikiąs mirties valandą, tuo daugiau tam atleisiąs paskutiniojo teismo dieną. Net švelnioji sesuo Filomena priekaištingai žiūrėdavo į mane, kai aš, vienintelis iš savo kolegų, prieidavau su morfijaus švirkštu prie lovos, kai nuo jos pasitraukdavo senasis kapelionas, suteikęs paskutinį patepimą.

Tada dar visose Paryžiaus ligoninėse galėjai matyti jas, geraširdes, pasiaukojančias Sen Vensen de Polio vienuolyno seseris su dideliais baltais gobtuvais. Kryžius tebekabėjo ant sienos kiekvienoje palatoje, o kapelionas kas rytą tebelaikė mišias prie nedidelio altoriaus Šventos Klaros palatoje. Vyresnioji, ma mère62, kaip visi ją vadindavo, dar kas vakarą, varpams skambinant Ave Maria, aplankydavo visus ligonius.

Tada dar nebuvo įsiliepsnoję ginčai dėl ligoninių supasaulietinimo, ir paklaikęs balsas dar nebuvo pradėjęs šaukti: „Šalin kunigus! Šalin kryžių! Lauk vienuoles!“ Deja! Kad ir kaip gaila, netrukus jos turėjo apleisti ligonines. Be abejo, vienuolės turėjo trūkumų. Be abejo, jų rankos buvo labiau pripratusios prie rožinio negu prie nagų šepetėlio, jos mieliau vilgydavo pirštus švęstu vandeniu negu karbolio rūgštimi, visagale to meto mūsų operacinių panacėja, kurią veikiai pakeitė kita. Tačiau jų mintys buvo taurios, o širdys tyros, jos aukodavo visą gyvenimą darbui, nereikalaudamos už tai nieko – tik kad joms būtų leista melstis už savo globotinius. Net pikčiausi priešai niekuomet nedrįso menkinti jų atsidavimo ir neišsenkamos kantrybės. Tuomet buvo kalbama, kad vienuolių slaugytojų liūdni, niūrūs veidai, kad joms daugiau rūpi gelbėti sielas, o ne kūnus, kad jų lūpoms įprastesni nuolankumo, o ne vilties žodžiai. Bet tai buvo perdėm klaidinga nuomonė. Priešingai, tos vienuolės, ir senos, ir jaunos, visuomet būdavo nuotaikingos ir patenkintos, kone linksmos, mėgo pokštauti ir juoktis kaip vaikai ir, kas nuostabiausia, mokėjo užkrėsti savo linksmumu kitus. Joms buvo svetima bet kokia nepakanta. Tikintieji ar netikintieji – visi joms buvo lygūs. Atrodė, iš gailesčio pastariesiems jos net labiau rūpinasi jiems padėti ir niekuomet neįsižeidžia, girdėdamos jų keiksmus ir burnojimą prieš Dievą. Man jos visos buvo nepaprastai geros ir malonios. Jos puikiai žinojo, kad esu ne jų tikėjimo, jog nevaikštau išpažinties ir nesižegnoju, praeidamas pro mažąjį altorių. Iš pradžių vyresnioji lyg ir bandė atversti mane į tikėjimą, kuris ją paskatino paaukoti savo gyvenimą kitiems, bet veikiai davė ramybę, gailiaširdiškai palingavusi seną galvą. Net mielas senasis kapelionas neteko vilties mane išganyti, kai pasakiau, jog mielai su juo pasiginčyčiau, ar esama skaistyklos, bet griežtai atsisakau tikėti pragarą ir kad visada esu pasiryžęs duoti dozę morfijaus mirštantiesiems, jeigu jų agonija pernelyg žiauri ir ilga. Senasis klebonas buvo šventas žmogus, bet sugebėjimu ginčytis nepasižymėjo, ir veikiai mudu visam laikui atsisakėme diskutuoti šiuo klausimu. Jis žinojo visų šventųjų gyvenimus ir pirmasis man papasakojo gražiąją legendą apie šventą Klarą, kurios vardu pavadinta viena palata. Taip pat jis pirmasis atskleidė man nuostabius bruožus švento Pranciškaus Asyžiečio, visų dangaus ir žemės paniekintųjų ir apleistųjų bičiulio, kurį jisai taip mylėjo ir kuris ilgainiui tapo ir mano bičiuliu iki dienų galo. Bet daugiausia mane išmokė sesuo Filomena, tokia jauna ir graži su baltais augustinų vienuolės naujokės drabužiais, nes ji išmokė mane mylėti Dievo Motiną, į kurią pati buvo panaši. Šventoji sesuo Filomena! Po dvejų metų mačiau, kaip ji Neapolyje mirė nuo choleros. Net Mirtis nedrįso jos subjauroti. Ji nuėjo į dangų tokia, kokia buvo.

Brolis Antuanas, kiekvieną sekmadienį ateidavęs į ligoninę groti vargonais mažojoje koplyčioje, buvo ypač artimas mano bičiulis. Tuo metu man tai buvo vienintelė proga pasiklausyti muzikos, todėl retai ją tepraleisdavau – juk aš taip mėgau muziką! Kad ir nematydamas seserų, kurios giedodavo, susėdusios prie altoriaus, lengvai atskirdavau skaidrų ir tyrą sesers Filomenos balsą. Kūčių dieną brolis Antuanas smarkiai peršalo, ir Šventos Klaros palatoje ligoniai pašnabždomis pasakojo kits kitam didžią paslaptį, kad vyresnioji ilgai tarėsi su senuoju kapelionu ir, gelbėdama padėtį, leido man vargonuoti vietoj brolio Antuano.

O daugiau tais laikais negirdėdavau jokios muzikos, tik dukart per savaitę vargšas senasis donas Gaetanas ateidavo pagroti išklerusia ryla po mano balkonu prie Avenir viešbučio. Miserere iš „Trubadūro“ buvo geriausias jo numeris, ir toji sena graudi melodija labai tiko ir jam, ir sužvarbusiai jo beždžionėlei raudona palaidinuke, tupinčiai ant rylos.

Ah che la morte ogn’ora

E tarda nel venir!63

Ji tiko ir vargšui ponui Alfredui, kuris vaikštinėjo apsnigtomis gatvėmis su apsitrynusiu surdutu, pasikišęs po pažastimi paskutinės savo tragedijos rankraštį. Taip pat ir mano bičiuliams vargingame Italų kvartale, kurie spietėsi aplink blėstančią braciero64, neturėdami pinigų nusipirkti nors trupučiui anglių, kad galėtų apšilti. Atėjo diena, kada toji liūdna melodija tapo tinkamu akompanimentu ir mano paties mintims, kai sėdėdavau įnikęs į knygas Avenir viešbutyje, neturėdamas drąsos pažvelgti į akis naujai dienai, kai viskas atrodydavo niūru ir beviltiška, o Kapris išblukusioje nuotraukoje – be galo tolimas. Tada krisdavau ant lovos, užmerkdavau skaudančias akis, ir netrukus šventas Antonijus padarydavo naują stebuklą. Užmiršęs rūpesčius, skriedavau į žavingąją savo svajonių salą. Besišypsanti Džokonda paduodavo stiklą dono Dionizijaus vyno, ir kraujas galinga versme vėl suplūsdavo į išvargusias mano smegenis. Pasaulis buvo puikus, aš buvau jaunas, pasirengęs kovoti, įsitikinęs, kad nugalėsiu. Meistras Vinčencas, vis dar plušantis savo vynuogyne, modavo man ranka, kai kopdavau taku anapus jo sodo į koplytėlę.

Pasėdėdavau valandžiukę terasoje, apkerėtas nuostabaus grožio, žvelgdamas į salą, besidriekiančią man po kojomis, klausdamas savęs, kaip, po galais, man pavyks užkelti į uolos viršūnę raudono granito sfinksą. Darbas išties sunkus. Bet aš, žinoma, viską lengvai įveiksiu – ir pats vienas!

Addio, bella Gioconda! Addio e presto ritorno! Taip, aišku, aš greitai grįšiu, labai greitai – artimiausiame savo sapne!

Išaušdavo nauja diena, rūsčiai žvelgdama pro langą į svajotoją. Atmerkdavau akis, šokdavau iš lovos, su šypsena pasveikindavau atėjūnę ir, griebęs knygą, vėl sėsdavau prie stalo. Paskui atėjo pavasaris ir numetė į mano balkoną pirmą bulvaro kaštonų žiedelį. Tai buvo ženklas. Išlaikiau egzaminą ir išvažiavau iš Avenir viešbučio su taip sunkiai įsigytu diplomu kišenėje – jauniausias Prancūzijoje medicinos daktaras.

61 Jūros rūmai (it.).

62 Mano motina (pranc.).

63 Ak, kaip mirtis vis delsia / Priglobti sielą alsią! (It.)

64 Žarijų krosnelė (it.).

Trečias skyrius

VILJĖ AVENIU

Viljė aveniu. Dr. Miuntė. Priima nuo 2 iki 3.

Dieną naktį nesiliovė skambėjęs durų varpelis – skubūs iškvietimai, laiškai, vizitai. Telefonas, tas baisus ginklas dykinėjančių moterų rankose, dar nebuvo pradėjęs pragaištingo puolimo, kėsindamasis į kiekvieną pelnyto poilsio valandą. Į priimamąjį veikiai prisirinkdavo visokio plauko pacientų, daugiausia sergančių nervais; dominavo gražioji lytis. Nemažai buvo ligonių, tikrų ligonių. Aš įdėmiai klausydavau jų pasakojimų ir be galo kruopščiai juos apžiūrėdavau, nes tikėjau galįs jiems padėti. Apie tuos ligonius man nesinori čia kalbėti. Galbūt ateis diena, kai teks ir apie juos kai ką papasakoti. Daugelis buvo visai sveiki ir nebūtų susirgę, jei nebūtų į mane kreipęsi. Daugelis tik buvo įsikalbėję sau ligą. Jų istorijos visuomet būdavo ilgiausios – jie pasakodavo apie seneles, tetas ir uošves arba išsitraukdavo iš kišenės popierėlį ir imdavo skaityti nepabaigiamą simptomų ir negalavimų sąrašą, Le malade au petit papier65, – kaip sakydavo Šarko. Visa tai man buvo nauja, nes, be ligoninės, neturėjau jokio patyrimo, o ten tokiems niekams nėra laiko, ir aš pridarydavau galybę klaidų. Vėliau, geriau pažinęs žmogaus prigimtį, išmokau teisingiau elgtis su tokiais pacientais, bet mes nelabai sutardavome. Jie baisiai nusimindavo, kai pasakydavau, kad atrodo sveikai, veido spalva gera, bet tučtuojau vėl atsigaudavo, kai pridurdavau, jog man nelabai patinka jų liežuvis, – paprastai taip ir būdavo. Tokiais atvejais mano diagnozė dažniausiai būdavo tokia: besaikis pyragaičių ir saldumynų valgymas dieną ir per daug sotūs pietūs vakare. Turbūt tai buvo teisingiausia diagnozė iš ano meto mano praktikos, bet ji neturėjo pasisekimo. Niekas nenorėjo apie tai girdėti, niekam ji nepatiko. Visi žavėjosi apendicitu. Apendicitas tuomet turėjo didelę paklausą tarp pasiturinčių žmonių, ieškančių sau ligos. Visos nervingos damos sirgo apendicitu – jei ne tikru, tai bent įsikalbėtu, ir jis labai joms pravertė, taip pat ir jas gydantiems daktarams. Todėl ir aš pamažu tapau apendicito žinovu ir dažnai nuo jo gydydavau, nors ne visuomet sėkmingai. Bet kai pasklido gandas, kad Amerikos chirurgai pradėjo kampaniją už visų apendiksų pašalinimą Jungtinėse Valstijose, mano pacientų, sergančių apendicitu, ėmė grėsmingai mažėti. Siaubas! „Pašalinti apendiksą! Mano apendiksą! – šaukdavo elegantiškos damos, beviltiškai, lyg motinos į kūdikį, įsikibusios į savo processus vermicularis. – Ką aš be jo darysiu?!“ „Pašalinti jų apendiksus, mūsų apendiksus! – sakydavo gydytojai, niūriai tikrindami pacientų sąrašus. – Kokia nesąmonė! Tačiau jų apendiksai visai sveiki. Aš tai puikiai žinau, nes dukart per savaitę juos apžiūrinėju. Ne, aš kategoriškai atsisakau!“

Veikiai paaiškėjo, kad apendicitas baigia savo dienas ir kad reikia sukurti naują ligą, kuri patenkintų visuotinį reikalavimą. Specialistai neapvylė – į rinką buvo paleista nauja liga, nukaltas naujas žodis, tikra aukso moneta – kolitas! Tai buvo maloni liga – apsaugota nuo chirurgo peilio, patenkinanti visų skonį ir pasireiškianti bet kurią akimirką – tereikėdavo jos užsigeisti. Niekas nežinojo, nei kada ji prasideda, nei kada baigiasi. Aš žinojau, kad kai kurie įžvalgūs mano kolegos jau buvo išbandę kolitą, gydydami savo pacientus, ir, beje, labai sėkmingai, bet man laimė dar nebuvo nusišypsojusi.

Viena iš paskutiniųjų mano pacienčių, kurias gydžiau nuo apendicito, buvo, jei neklystu, grafienė X, pasiųsta pas mane Šarko – bent taip ji pasisakė. Jis tikrai kartais atsiųsdavo man pacientų, ir aš, aišku, būčiau visomis išgalėmis stengęsis tai damai padėti, net jeigu ji ir nebūtų buvusi tokia graži. Ji pažvelgė didelėmis ilgesingomis akimis į naują orakulą ir, negalėdama nuslėpti nusivylimo, pasakė norinti pasikalbėti su Monsieur le Docteur lui-même66, o ne su jo asistentu; aš jau buvau pripratęs prie šitokio pasisveikinimo, nes girdėdavau jį iš visų naujų pacientų. Iš pradžių ji nežinojo, ar serga apendicitu, nežinojo to ir Monsieur le Docteur lui-même, bet netrukus jinai jau buvo įsitikinusi, kad tai tikrai apendicitas, o aš – kad tikrai ne. Kai neapdairiai taip tiesiai jai ir pasakiau, ji labai susijaudino. Profesorius Šarko sakęs, kad aš būtinai nustatysiąs, kas jai yra, ir padėsiąs, o dabar... Ji ėmė raudoti, ir man labai jos pagailo.

– Tai kas man yra? – kūkčiojo ji, beviltiškai tiesdama į mane rankas.

– Aš jums pasakysiu, jei prižadate nusiraminti.

Ji tučtuojau liovėsi verkusi. Šluostydamasi dideles akis, drąsiai tarė:

– Aš galiu viską pakelti, tiek daug esu iškentėjusi. Nebijokite, aš neverksiu. Kas man yra?

– Kolitas.

Jos akys, nors tai atrodė neįmanoma, tapo dar didesnės.

– Kolitas! Aš visuomet maniau, kad tai ne kas kita, kaip kolitas! Nė kiek neabejoju, kad jūsų tiesa! Kolitas! Sakykit, o kas yra kolitas?

Aš iš apdairumo į šį klausimą neatsakiau, nes ir pats, kaip, beje, ir visi tais laikais, šito nežinojau. Bet pasakiau, kad kolitas lėtinė ir sunkiai pagydoma liga. Tai buvo tiesa. Grafienė meiliai man nusišypsojo. O jos vyras tvirtinąs, jog tai tik nervai! Ji pasakė, kad negalima gaišti, ir norėjo tuoj pat pradėti gydytis, tad mudu susitarėme, kad ji lankysis Viljė aveniu dukart per savaitę. Ji atvyko rytojaus dieną, ir net aš, jau pripratęs prie staigių savo pacientų permainų, taip apstulbau pamatęs džiaugsmingą jos išvaizdą ir švytintį veidą, jog paklausiau, kiek jai metų.

Jai ką tik sukakę dvidešimt penkeri. O atėjusi ji vien tam, kad sužinotų, ar kolitas užkrečiamas.

Taip, labai.

Vos tik ištariau tą žodį, bematant supratau, kad ši jauna būtybė kur kas protingesnė už mane.

Gal aš galįs pasakyti grafui, kad jiems nederėtų miegoti viename kambaryje?

Patikinau ją, kad tai anaiptol nebūtina, kad aš, nors ir neturiu garbės pažinti grafo, esu tikras, jog jis neužsikrės. Užsikrėsti gali tik tokie pernelyg jautrūs ir nervingi žmonės kaip ji.

Bet aš juk, aišku, nelaikąs jos nervinga, užprotestavo grafienė, neramiai nužvelgusi kambarį didelėmis akimis.

Neabejotinai.

O aš galįs ją išgydyti?

Ne.

Brangioji Ana!

Įsivaizduok, brangioji, aš sergu kolitu! Aš taip džiaugiuosi... taip džiaugiuosi, kad Tu man rekomendavai tą švedą... O gal jį rekomendavo Šarko? Šiaip ar taip, jam pasakiau, jog mane atsiuntė Šarko, bent būsiu tikra, kad jis man skirs daugiau laiko ir dėmesio. Tavo tiesa, jis labai protingas, nors toks ir neatrodo. Aš jau rekomendavau jį visoms savo bičiulėms, neabejoju, kad jis padės mano brolienei, kuri vis dar guli patale, kai pargriuvo ir taip smarkiai susitrenkė pas Tave, šokdama kotiljoną. Esu tikra, kad jai kolitas! Gaila, brangioji, kad nepasimatysime rytoj pas Žozefiną, bet aš jau parašiau jai, kad sergu kolitu ir jokiu būdu negalėsiu atvažiuoti pietų. Ak, jeigu ji galėtų juos atidėti iki poryt!

Tave mylinti Žuljeta

P. S. Man ką tik dingtelėjo mintis, kad švedui reikėtų dirstelėti į Tavo uošvę, kuri taip kenčia dėl savo kurtumo. Aš puikiai žinau, kad markizė nebenori matyti gydytojų – kas gi to nori? – bet ar nebūtų galima taip sutvarkyti, kad jis lyg ir atsitiktinai ją pamatytų? Nė kiek nenustebčiau, jei paaiškėtų, kad tikroji jos negandos priežastis – kolitas.

P. P. S. Mielai pasikviesčiau daktarą kurią dieną pietų, jei Tau pavyktų įkalbėti markizę papietauti pas mus, suprantama, en petit comité67. Žinai, jis nustatė, kad man kolitas, tik pažvelgęs į mane pro akinius. Be to, aš noriu, kad su juo susipažintų mano vyras, nors jis, kaip ir tavo uošvė, nemėgsta daktarų. Bet šitas jam tikrai patiks.

Kitą savaitę turėjau garbę būti netikėtai pakviestas pietų pas grafienę į jos rūmus Fobur Sen Žermene, sėdėti šalia našlaujančios markizės ir pagarbiai stebėti erelio akimis, kaip ji, kupina abejingo didingumo, šveičia milžinišką porciją pâté de foie gras68. Ji nepasakė man nė žodžio, o mano nedrąsios pastangos ją prašnekinti buvo bergždžios, nes pastebėjau, kad ji absoliučiai kurčia. Po pietų grafas nusivedė mane į rūkomąjį. Tai buvo nedidukas, be galo mandagus storulis, romaus, kone baikštaus veido, mažiausiai dvigubai vyresnis už savo žmoną, džentelmenas tikrąja to žodžio prasme. Pasiūlęs man papirosą, jis pasakė su nuoširdžiu užsidegimu:

– Nežinau, kaip jums atsidėkoti už tai, kad išgydėte mano žmoną nuo apendicito, – nekenčiu to žodžio. Atvirai prisipažinsiu, kad labai nemėgstu gydytojų. Aš tiek jų prisižiūrėjau, ir kol kas nė vienam nepavyko padėti mano žmonai, nors, reikia pasakyti, kad ir ji, vos pradėjusi gydytis pas vieną, jau ieškodavo kito. Manau, reikėtų jus perspėti, kad, be abejo, tas pat laukia ir jūsų.

– O aš abejoju.

– Juo geriau. Ji, matyt, labai jumis pasitiki, tai didelis koziris jūsų rankose.

– Tas viską nulemia.

– Aš pats, atvirai prisipažinsiu, iš pradžių buvau nelabai draugiškai nusiteikęs jūsų atžvilgiu, bet dabar, kai susipažinome, džiaugiuosi, galėdamas pakeisti savo nuomonę, ir, man rodos, – mandagiai pridūrė jis, – mes en bonne voie69. A propos70, kas yra kolitas?

Jis pats mane išgelbėjo iš keblios padėties, geraširdiškai pridūręs:

– Šiaip ar taip, jis vis tiek nebus baisesnis už apendicitą, ir, patikėkite, netrukus žinosiu apie kolitą ne mažiau kaip ir jūs.

Ne toks jau didelis noras.

Man taip patiko mandagi ir laisva jo laikysena, jog ir aš išdrįsau kai ko paklausti.

– Ne, – atsakė jis kiek sumišęs. – Ak, kad Dievas duotų mums įpėdinį! Štai jau penkeri metai, kai mes vedę, ir iki šiol jokių požymių. Ak, kad Dievas duotų! Matot, esu gimęs šiame sename name, ir mano tėvas taip pat čia gimė, o dvaras Turene jau trys šimtai metų mūsų šeimos nuosavybė, bet aš – paskutinis mūsų giminės atstovas, ir tai be galo skaudu... Nejaugi nieko neįmanoma padaryti su tais prakeiktais nervais? Ar negalit ko nors patarti?

– Aš įsitikinęs, kad glebinantis Paryžiaus oras kenkia grafienei. Kodėl jums nepakeitus aplinkos ir nenuvažiavus į savo pilį Turene?

Jo veidas nušvito.

– Jūs man patinkat! – tarė grafas, tiesdamas man rankas. – Man nieko geresnio nereikia. Aš ten medžioju, be to, ir dvarui reikia priežiūros. Man ten taip gera, bet grafienė baisiai nuobodžiauja; aišku, ji dvare jaučiasi truputį vieniša – juk ji mėgsta kasdien vaikščioti į svečius pas drauges, kas vakarą važinėti į pobūvius ar į teatrą. Niekaip nesuprantu, kaip jai užtenka jėgų ištisus mėnesius šitaip gyventi, juk ji nuolat tvirtina esanti pavargusi. Aš tuoj pat galą gaučiau. Dabar ji sako negalinti išvažiuoti iš Paryžiaus dėl to, kad reikia gydytis nuo kolito. O anksčiau buvo apendicitas. Tik nelaikykite jos egoiste – priešingai, ji nuolat rūpinasi manimi ir net nori, kad važiuočiau į Šato Ramo vienas – ji žino, koks aš ten būnu laimingas. Bet kaip aš galiu palikti ją vieną Paryžiuje? Ji tokia jauna ir neprityrusi.

– O kiek grafienei metų?

– Tik dvidešimt devyneri. O atrodo dar jaunesnė.

– Taip, ji atrodo kaip jauna mergina.

Valandėlę patylėjęs, grafas paklausė:

– A propos, kada jūs ketinate atostogauti?

– Jau trejus metus neturėjau atostogų.

– Vadinasi, turite visišką teisę pailsėti šiemet. Ar jūs gerai šaudote?

– Aš nežudau gyvūnų be reikalo. O kodėl jūs klausiate?

– Šato Ramo – puiki vieta medžioklei, o savaitė poilsio, be abejonės, jums labai praverstų. Taip bent sako mano žmona; ji tvirtina, kad jūs baisiai persidirbate, be to, atrodote išvargęs.

– Jūs be galo malonus, pone grafe, bet aš labai gerai jaučiuosi ir esu visai sveikas, tik dažnai kamuoja nemiga.

– Nemiga? Kaip gaila, kad negaliu jums perleisti dalies savo miego! Aš neturiu kur jo dėti. Žinot, vos tik atsigulu, tučtuojau taip kietai užmiegu, jog niekas negali prižadinti. Mano žmona anksti keliasi, bet aš niekada negirdžiu, o tarnas, devyniomis atnešęs kavą, turi mane papurtyti, kad nubusčiau. Išties man jūsų gaila. A propos, ar nežinot kokių vaistų nuo knarkimo?

Viskas buvo aišku.

Grįžome pas damas į saloną. Mane pasodino šalia garbingosios markizės neoficialiai konsultacijai, kurią taip sumaniai surengė grafienė. Pabandęs dar sykį prašnekinti senąją damą, surikau jai į klausomąjį ragelį, kad nors ji ir neserga kolitu, be abejonės, susirgs, jei nesiliaus valgiusi pâté de foie gras.

– Ar aš nesakiau? – sušnabždėjo grafienė. – Matot, koks jis protingas!

Markizė tučtuojau panoro sužinoti visus kolito simptomus ir linksmai šypsojosi, kol aš lašinau jai į ragelį klastingus nuodus. Kai pakilau atsisveikinti, buvau netekęs balso, bet įsigijęs naują pacientę.

Po savaitės Viljė aveniu sustojo elegantiška karieta, ir liokajus, bėgte užbėgęs laiptais, įteikė man grafienės paskubomis brūkštelėtą raštelį, kuriame ji prašė nedelsiant atvykti pas markizę, susirgusią naktį, sprendžiant iš visko, kolitu.

Taip aš įžengiau į Paryžiaus aukštuomenę.

Kolitas plito Paryžiuje žaibo greitumu. Mano laukiamasis būdavo taip perpildytas, jog turėjau valgomąjį paversti dar vienu laukiamuoju. Niekaip neįstengiau suprasti, kaip tiems žmonėms užtenka laiko ir kantrybės sėdėti ir taip ilgai, dažnai ištisas valandas, laukti.

Grafienė lankydavosi reguliariai dukart per savaitę, bet kartais pasijusdavo taip prastai, jog atvykdavo nesusitarusi. Nebuvo jokios abejonės, jog kolitas jai kur kas geriau tinka negu apendicitas: veide nebeliko ilgesingo blyškumo, didelės akys žėrėjo jaunatve.

Kartą, išeidamas iš markizės rūmų – ji ketino važiuoti į kaimą, ir aš buvau užsukęs atsisveikinti, – pamačiau, kad prie mano ekipažo stovi grafienė ir draugiškai šnekučiuojasi su Tomu, tupinčiu ant didelio ryšulio, pridengto kilimėliu. Grafienė buvo išsiruošusi į „Luvro“ parduotuvę nupirkti dovanėlės markizei, kuri kitą dieną šventė savo gimtadienį, bet niekaip negalėjo sugalvoti, ką jai parinkus. Aš pasiūliau nupirkti šunį.

– Šunį! Kokia nuostabi mintis!

Kai ją, dar mažą mergaitę, nuvesdavę pas markizę, ant jos kelių visuomet gulėdavęs mopsas; jis buvęs toks storas, jog vos bepaeidavęs, ir taip baisiai šnarpšdavęs, kad būdavę girdėti visame name. Teta daug savaičių liejusi ašaras, kai jis nugaišęs. Išties nuostabi mintis!

Nuėjome iki Kambono gatvės kampo, kur buvo žinoma šunų pirklio parduotuvė. Ten tarp šešeto įvairiausio plauko negrynaveislių šunų tupėjo tas, kurio ieškojau: nedidelis aristokratiškas mopsas, ėmęs baisiausiai šnarpšti, kad atkreiptume dėmesį į liūdną jo likimą; krauju pasruvusios jo akys maldavo išlaisvinti iš tos niekingos draugijos, kurion jis patekęs iš netyčių, o ne per savo kaltę. Jis vos neužduso iš susijaudinimo, supratęs savo laimę, kai buvo patupdytas į fiakrą ir išsiųstas į rūmus Fobur Sen Žermene.

Grafienė vis dėlto panoro užeiti į „Luvro“ parduotuvę prisimatuoti naujos skrybėlaitės. Ji pasakė eisianti pėsčia. Paskui pareiškė vyksianti fiakru, ir aš pasisiūliau nuvežti ją savo ekipažu. Valandėlę ji dvejojo, – ką pasakys žmonės, pamatę ją mano karietoje? – paskui maloniai sutiko. Bet ar man nebūsią iš kelio nuvežti ją į „Luvrą“? Anaiptol, aš dabar kaip tik neturįs ką veikti.

– O kas šitame ryšulyje? – su moterišku smalsumu paklausė grafienė.

Norėjau dar kartą jai sumeluoti, bet tą akimirksnį Tomas, nusprendęs, kad jau nebereikia saugoti jam patikėto brangaus ryšulio, užšoko įpraston savo vieton šalia manęs. Ryšulys praplyšo, ir iš jo išlindo lėlės galva.

– Kuriems galams jūs vežiojatės lėles? Kam jos?

– Vaikams.

Ji nežinojusi, jog aš turįs vaikų, ir atrodė beveik įsižeidusi, kad slepiu asmeninį gyvenimą.

Tai kiekgi aš turįs vaikų? Visą krūvą. Supratau, kad nebeišsisuksiu ir kad reikės atskleisti jai savo paslaptį.

– Važiuojam su manim, – įsidrąsinęs pasiūliau jai. – O grįždami užsuksime į Jardin des Plantes71, kur supažindinsiu jus su savo bičiuliu gorila Žaku. Mes kaip tik važiuosim pro šalį.

Matyt, tą dieną grafienė buvo puikiai nusiteikusi ir pasiruošusi visokiems nuotykiams; ji džiaugsmingai sutiko su mano pasiūlymu. Pravažiavę Monparnaso stotį, atsidūrėme nepažįstamame jai rajone, ir netrukus ji visai nebegalėjo susiorientuoti, kur esanti. Dabar važiavome pro tamsias dvokiančias lūšnas. Būreliai apskarusių vaikų žaidė grioviuose, pilnuose nešvarumų ir visokiausių atmatų, beveik prie kiekvienų durų sėdėjo moteris ir žindė kūdikį, o šalimais, susispietę prie žarijų krosnelės, šildėsi vyresni vaikai.

– Nejau tai Paryžius? – paklausė grafienė kone su išgąsčiu akyse.

Taip, tai buvo Paryžius, la Ville Lumière72!

– O štai Ruselio aklavietė, – pridūriau aš, kai sustojome prie skersgatvio, drėgno ir tamsaus kaip šulinio dugnas.

Salvatorės žmona sėdėjo ant vienintelės jų kėdės, laikydama ant kelių Petručą – savo skausmo kūdikį, ir maišė polenta73, nuo kurios dvi vyresnės Patručo seserys nenuleido godžių akių; mažiausias vaikas ropinėjo po kambarį, gaudydamas kačiuką. Pasakiau Salvatorės žmonai, kad su manim atvažiavo viena geraširdė ponia, kuri norėtų šį tą padovanoti vaikams. Grafienė tapo tokia drovi, jog supratau, kad ji pirmą kartą peržengė tikro skurdo slenkstį. Ji smarkiai paraudo, paduodama pirmąją lėlę Petručo motinai – sudžiūvusios vaiko rankutės nieko negalėjo nulaikyti, kadangi jis buvo paralyžiuotas nuo pat gimimo. Petručas nerodė jokio džiaugsmo – jo smegenys buvo tokios pat sustingusios kaip ir sąnariai, bet motina mums pasakė, kad lėlė jam labai patinkanti. Abi jo seserys taip pat gavo po lėlę; jos džiaugsmingai nubėgo ir, pasislėpusios už lovos, pradėjo žaisti „mamas“.

Kada, mano manymu, Salvatorė išeisiąs iš ligoninės? Jau beveik pusantro mėnesio, kai jis nukrito nuo pastolių ir susilaužė koją.

Taip, taip, aš ką tik jį aplankęs Laribuazjerės ligoninėje, jis taisąsis ir tikriausiai netrukus grįšiąs namo. O kaip ji, ar sutarianti su naujuoju šeimininku? O taip, puikiai, ačiū Dievui, jis esąs labai geras, net pažadėjęs iki žiemos pastatyti židinį. Ir pasirūpinęs iškirsdinti lubose langelį – juk aš, aišku, prisimenąs, koks tamsus anksčiau buvęs jų kambarys.

– Pažiūrėkit, kaip dabar pas mus šviesu ir linksma, siamo in Paradiso74, – tarė Salvatorės žmona.

Ar tiesa, ką jai pasakojęs Arkandželas Fuskas? Lyg aš pasakęs senajam jų šeimininkui, kai tas išmetė juos į gatvę ir pasigrobė visą jų mantą, jog ateis valanda ir Dievas jį nubaus už tai, kad jis toks žiaurus mums, vargšams žmonėms; kad aš jį taip smarkiai išplūdęs, jog po dviejų valandų jis pasikoręs? Taip, tai tikra tiesa, ir aš nė kiek dėl to nesigailįs.

Mums išeinant, su didele šluota ant peties grįžo iš darbo mano bičiulis Arkandželas Fuskas, Salvatorės kampininkas. Jo amatas buvo fare la scopa75 – tuo metu daugumas gatvių šlavėjų Paryžiuje buvo italai.

Apsidžiaugiau, galėdamas jį supažindinti su grafiene – bent šiek tiek atsidėkoti už tą neįvertinamą paslaugą, kurią jis man padarė, nuėjęs drauge į policiją ir patvirtinęs mano parodymą apie senojo šeimininko mirtį. Jei ne Arkandželas Fuskas, kažin ar būčiau išsinarpliojęs iš bėdos. Net jo padedamas, per plauką išvengiau nemalonumų. Manęs vos nesuėmė už žmogžudystę.

Arkandželas Fuskas, itališku papratimu už ausies užsikišęs rožę, galantiškai, kaip tikras pietietis, įteikė gėlę grafienei, kurią, atrodė, labai sujaudino ši žavi duoklė jos jaunystei ir grožiui.

Buvo jau per vėlu važiuoti į Botanikos sodą, todėl pasukom tiesiai į grafienės rūmus. Ji visą laiką tylėjo, ir aš bandžiau ją pralinksminti, pasakodamas juokingą istoriją, kaip viena geraširdė ponia, atsitiktinai perskaičiusi mano straipsniuką apie lėles, išspausdintą Blackwood’s magazine, pradėjo gaminti jas dešimtimis neturtingiems vaikams. Galbūt grafienė pastebėjusi, kokie puošnūs buvę kai kurių lėlių rūbai? Taip, ji pastebėjusi. Ar toji ponia graži? Labai. O ji dabar Paryžiuje? Ne. Galiausiai buvau priverstas užkirsti kelią lėlių gamybai, nes jų jau turėjau daugiau negu ligonių, ir išsiunčiau tą ponią į Sen Moricą pakeisti aplinkos76.

Atsisveikindamas su grafiene prie jos rūmų, išreiškiau apgailestavimą, kad mums neužteko laiko aplankyti gorilos Botanikos sode. Bet galbūt ji vis dėlto nesigaili važiavusi su manimi?

– Nė kiek. Aš jums labai dėkinga, tik, tik... man taip gėda, – ji kūkčiodama greitai dingo už rūmų vartų.

65 Ligonis su popierėliu (pranc.).

66 Pačiu ponu daktaru (pranc.).

67 Šeimos ratelyje (pranc.).

68 Žąsies kepenų paštetas (pranc.).

69 Einame teisingu keliu (pranc.).

70 Beje (pranc.).

71 Botanikos sodas (pranc.).

72 Miestas Švyturys (pranc.).

73 Kukurūzų košė (it.).

74 Esame rojuje (it.).

75 Šluoti (it.).

76 Šią keistą istoriją esu pasakojęs kitur. (Aut. past.)

Ketvirtas skyrius

MADINGAS GYDYTOJAS

Aš buvau visam laikui pakviestas kiekvieną sekmadienį pietauti Fobur Sen Žermeno rūmuose. Grafas, jau seniai užmiršęs savo neprielankumą gydytojams, buvo su manim itin malonus. Be šeimos narių, dar dalyvaudavo abatas ir kartkarčiais grafienės pusbrolis vikontas Morisas, kuris mane beveik įžūliai ignoravo. Vos tik jį pamačiau, iš karto pajutau, kad jis man nepatinka, ir, kaip veikiai pastebėjau, nemėgau jo ne tik aš vienas. Juodu su grafu aiškiai nerasdavo bendros kalbos. Abatas buvo senos mokyklos dvasininkas, prityręs žmogus, pažįstąs gyvenimą ir žmogaus prigimtį kur kas geriau negu aš. Iš pradžių jis su manimi buvo labai santūrus, ir dažnai, jausdamas įsmeigtą į save veriamą jo žvilgsnį, pagalvodavau, kad, ko gero, ir apie kolitą jis žino daugiau už mane. Aš kone drovėdavausi to seno žmogaus ir mielai būčiau atvirai su juo pasišnekėjęs ir atvertęs savo kortas. Bet niekaip nesulaukiau progos – man vis nepavykdavo pakalbėti su juo vienu. Kartą, kai, prieš pradėdamas priiminėti ligonius, įėjau į valgomąjį greitosiomis užkąsti, nustebęs pamačiau ten laukiantį abatą. Jis pasakė atvykęs pas mane savo iniciatyva kaip senas grafo šeimos bičiulis ir pageidavo, kad apie šį apsilankymą niekam neprasitarčiau.

– Jūs nepaprastai padėjote grafienei, – pradėjo jis, – ir mes visi jums labai dėkingi. Turiu jus taip pat pasveikinti ir dėl markizės. Ką tik buvau pas ją, aš jos nuodėmklausys ir, dievaži, negaliu atsistebėti matydamas, kaip smarkiai pagerėjo jos sveikata. Bet šiandien atėjau pasikalbėti su jumis apie grafą, aš dėl jo labai susirūpinęs, neabejoju, kad il file un mauvais coton77. Jis beveik niekur neišeina, kone visą dieną sėdi savo kambaryje ir be perstojo rūko storus cigarus, pavalgęs ištisas valandas miega, aš dažnai užtinku jį miegantį krėsle su cigaru dantyse. Kaime jis visai kitas žmogus: kiekvieną rytą po mišių jodinėja, visuomet žvalus ir energingas, gyvai domisi savo ūkio tvarkymu. Ir dabar jo vienintelis noras – išvažiuoti į savo pilį Turene, bet jeigu grafienės nepavyks įkalbėti išvykti iš Paryžiaus, – deja, tikriausiai taip ir bus, – nenoromis tenka pripažinti, kad nieko kito neliks, kaip važiuoti jam vienam. Jis labai jumis pasitiki, ir jeigu pasakysit, kad jam dėl sveikatos būtina išvykti iš miesto, jis paklausys. To aš ir atėjau jūsų prašyti.

– Labai gaila, pone abate, bet aš negaliu to padaryti.

Jis pažvelgė į mane, neslėpdamas nustebimo, kone įtariai.

– Ar nepaaiškintumėt, dėl ko jūs atsisakote?

– Grafienė kol kas negali išvykti iš Paryžiaus, o ji, suprantama, turi važiuoti drauge su grafu.

– Bet kodėl jos negalima gydyti nuo kolito kaime? Ten yra geras, patikimas daktaras, kuris dažnai ją gydydavo, kai ji sirgo apendicitu.

– O kokie buvo rezultatai?

Abatas nutylėjo.

– Leiskite man savo ruožtu paklausti jus vieno dalyko. Sakykime, grafienė staiga išgyja. Ar jūs galėtumėte ją įkalbėti išvykti iš Paryžiaus?

– Atvirai kalbant, – ne. Bet kam be reikalo spėlioti? Juk, kiek suprantu, kolitas ilga ir sunkiai pagydoma liga.

– Aš galėčiau per vieną dieną išgydyti grafienę nuo kolito.

Abatas apstulbęs pažvelgė į mane.

– Dėl Dievo meilės, kodėl gi jūs to nepadarote? Jūs prisiimate didžiulę atsakomybę.

– Jei bijočiau atsakomybės, nebūčiau daktaras. Pakalbėkime atvirai. Taip, aš galėčiau išgydyti grafienę per vieną dieną, nes jai toks pat kolitas kaip ir man arba jums; nebuvo jai nė apendicito. Tai vis įsikalbėjimas ir nervai. Bet jei iš karto išgydyčiau ją nuo kolito, ji, ko gero, netektų dvasinės pusiausvyros ar, dar baisiau, įjunktų į morfijų ar susirastų meilužį. Ilgainiui paaiškės, ar aš galėsiu padėti grafienei. Įsakydamas jai dabar išvažiuoti iš Paryžiaus, padaryčiau psichologinę klaidą. Galimas daiktas, kad ji atsisakytų, o išdrįsusi vieną sykį nepaklausyti, visai netektų pasitikėjimo manimi. Duokite man dvi savaites, ir ji išvažiuos iš Paryžiaus savo noru – taip bent jai atrodys. Viskas priklauso nuo taktikos. Patarti grafui išvykti vienam būtų kitokia klaida, ir jūs, pone abate, šitai žinote ne blogiau už mane.

Jis įdėmiai į mane pažiūrėjo, bet nieko nepasakė.

– O dabar apie markizę. Jūs malonėjote pripažinti, kad jai padėjau, ir aš priimu jūsų pagyrimą. Medicininiu požiūriu aš ničnieko nepadariau, kaip ir niekas nebūtų padaręs. Kurti žmonės labai kenčia dėl to, kad yra priverstinai izoliuoti, ypač tie, kurių dvasinis gyvenimas skurdus, o tokių dauguma. Jiems padėti galima tik vienu būdu: nukreipti jų dėmesį nuo tos nelaimės. Dabar markizė galvoja apie kolitą, o ne apie kurtumą, ir pats matote, kaip tas ją paveikė. Bet man jau pradeda atsibosti kolitas, ir kadangi markizė išvyksta į kaimą, jos negalavimą pakeičiau kambariniu šuniuku, tai labiau tinka provincijoje.

Abatas atsisveikino, bet tarpduryje atsigręžė ir įdėmiai į mane pažvelgė.

– Kiek jums metų?

– Dvidešimt šešeri.

– Vous irez loin, mon fils! Vous irez loin!78

„Taip, – pagalvojau, – tikrai toli! Labai toli nuo šio žeminančio gyvenimo, kupino apgaulės ir mulkinimo, nuo tų dirbtinių žmonių; grįšiu į stebuklingą salą pas senąją Mariją Laiškininkę, pas meistrą Vinčencą ir Džokondą praskaidrinti savo sielos baltame namelyje pačioje uolos viršūnėje. Ar dar ilgai man reikės veltui leisti laiką šiame klaikiame mieste? Kada šventas Antonijus padarys naują stebuklą?“

Ant mano stalo gulėjo markizės atsisveikinimo laiškas – atsisveikinimas, aišku, buvo tik laikinas, – kupinas dėkingumo ir pagyrimų. Prie jo buvo pridėtas stambus banknotas. Pažvelgiau į išblukusią Kaprio salos nuotrauką kambario kampe ir įsidėjau pinigus į kišenę.

Kur dingdavo visi pinigai, kuriuos uždirbdavau tais sėkmės ir klestėjimo metais? Lyg ir buvau numatęs juos atidėti, kad galėčiau nusipirkti meistro Vinčenco namuką, bet faktas yra faktas: man nelikdavo ko atidėti. Nedorai juos uždirbdavau? Galbūt. Šiaip ar taip, visi Paryžiaus gydytojai būtų turėję bankrutuoti, nes visų mūsų padėtis buvo vienoda – ir profesorių, ir mano kolegų – visi gydėme tokius pat pacientus. Laimė, kad turėjau kitokių ligonių – ir nemažai, nes tik jų dėka netapau šarlatanu. Tais laikais buvo daug mažiau gydytojų specialistų negu dabar. Aš turėjau viską mokėti, net išmanyti chirurgiją. Praėjo dveji metai, kol įsitikinau, kad netinku būti chirurgu; manau, kad mano pacientai šitai suvokė kur kas greičiau. Nors buvau laikomas neuropatologu, dariau viską, ko galima reikalauti iš gydytojo, net teikiau pagalbą gimdant, o Dievas saugodavo motiną ir kūdikį. Tiesiog nuostabu, kaip puikiai dauguma ligonių iškęsdavo mano gydymą. Kai Napoleonas erelio žvilgsniu permesdavo sąrašą karininkų, pristatytų pakelti į generolus, paraštėje šalia pavardės jis paprastai brūkštelėdavo: „Ar jam sekasi?“ Man sekėsi, nepaprastai, kone klaikiai sekėsi visur – kad ir ką darydavau, ką gydydavau. Aš nebuvau geras daktaras – mano studijos buvo pernelyg skubotos, praktika ligoninėje per trumpa, tačiau, be jokios abejonės, turėjau laimingą ranką. Kur glūdi sėkmės paslaptis? Mokėjime įkvėpti pasitikėjimo. O kas yra pasitikėjimas? Kur jo šaltinis – galvoje ar širdy? Ar jis atsiranda aukštesniuosiuose mūsų sąmonės sluoksniuose, ar tai galingas gėrio ir blogio pažinimo medis, kurio šaknys siekia pačias mūsų esybės gelmes? Kokiu būdu perduodamas pasitikėjimas? Ar jį pastebi akys, ar pagauna ausis? Nežinau. Žinau tik tiek, kad jis neįgyjamas nei iš knygų, nei prie ligonio lovos. Tai magiška dovana, kurią gimdamas vienas gauna, o kitas ne. Gydytojas, turįs šią dovaną, gali kone prikelti iš numirusiųjų. O tas, kuris jos neturi, netgi dėl tymų būna priverstas kviestis kolegą į konsiliumą.

Netrukus supratau, kad gavau šią neįkainojamą dovaną visai nepelnytai. Kaip tik laiku šitai pastebėjau, nes mažai betrūko, kad būčiau tapęs pasipūtusiu savimyla. Bet pamačiau, kokios menkos mano žinios, ir vis dažniau ėmiau kreiptis pagalbos ir patarimo į Motiną Gamtą, seną išmintingą slaugytoją. Ilgainiui gal net būčiau tapęs geru gydytoju, jei ir toliau būčiau dirbęs ligoninėje ir pasiaukojęs vargingiesiems pacientams. Bet aš praradau tą galimybę, nes tapau madingu gydytoju. Jei kada nors susidursite su madingu gydytoju, atidžiai stebėkite jį iš tolo, prieš juo pasikliaudami. Galbūt paaiškės, kad jis geras gydytojas, bet tai reta. Visų pirma, dažniausiai jis būna per daug užsiėmęs, kad kantriai išklausytų ilgą jūsų istoriją. Be to, jeigu jis dar ne snobas, tai neišvengiamai juo taps, o tuomet jus vers laukti, pirmiau priims grafienę, grafo kepenis ištirs rūpestingiau negu jo kamerdinerio ir išvyks į pobūvį Anglijos pasiuntinybėje, užuot aplankęs jūsų mažylį, kuriam pasunkėjo kokliušas. Pagaliau jeigu jo širdis nėra itin sveika, veikiai pasireikš neginčijami pirmalaikio šio organo surambėjimo simptomai: jis pasidarys toks pat abejingas ir nejautrus kitų kančioms kaip ir jį supantys malonumų ieškotojai. Be gailesčio negalima būti geru gydytoju.

Dažnai, pasibaigus ilgai darbo dienai, klausdavau save (mat visuomet domėjausi psichologija): kodėl visi tie kvailiai ištisas valandas sėdi mano laukiamajame? Kodėl jie visi klauso manęs, kodėl jiems dažnai palengvėja vien nuo mano rankos prisilietimo? Kodėl mirties valandą, kada jau užkąstas žadas, o akys pilnos siaubo, kodėl ir tuomet juos apgaubia rimtis, vos tik uždedu ant kaktos ranką? Kodėl pamišėliai Šventos Anos prieglaudoje, kurie apsiputoję staugdavo kaip laukiniai žvėrys, tapdavo ramūs ir klusnūs, kai jiems atsegdavau tramdomuosius marškinius ir paimdavau už rankos? Tai buvo įprastas mano metodas – šitai žinojo visi prižiūrėtojai ir daugelis mano draugų, ir pats profesorius sakydavo apie mane: Ce garçon – là a le diable au corps!79

Visuomet jaučiau slaptą simpatiją pamišėliams ir ramiausiai vaikštinėdavau po siautulingųjų skyrių, lyg būčiau apsuptas draugų. Ne kartą buvau įspėtas, kad tai liūdnai baigsis, bet aš, aišku, nieko nepaisiau. Ir štai vieną gražią dieną geriausias mano bičiulis, nežinia iš kur gavęs plaktuką, taip vožė man į pakaušį, jog buvau be sąmonės nuneštas į ligoninę. Smūgis buvo baisus, nes mano bičiulio būta kalvio, gerai išmaniusio savo amatą. Iš pradžių visi manė, kad trūko kiaušas. Tik jau ne man! Tebuvo sutrenktos smegenys. O klinikos direktorius ta proga pasakė man šį pavydėtiną komplimentą: Ce sacré Suédois a le crâne d’un ours, faut voir s’il n’a pas cassé le marteau!80

„Gal vis dėlto tai priklauso nuo galvos, o ne nuo rankos?“ – tariau sau, kai po dviejų parų pertraukos mano mąstymo mechanizmas vėl pradėjo veikti. Kol visą savaitę gulėjau ligoninėje su ledo pūsle ant savo „lokio galvos“, paliktas vienas – be lankytojų ir be knygų, – atkakliai svarsčiau šį klausimą, ir net kalvio plaktukas neįstengė pakeisti mano įsitikinimo, jog tatai priklauso nuo rankos.

Kodėl Pezono žvėryne galėdavau įkišti ranką pro juodosios panteros narvo virbus, ir didžiulė katė, jeigu tik jos neerzindavo lankytojai, atsiguldavo aukštielninka ir meiliai murkdavo, laikydama mano ranką tarp savo letenų, prašiepusi plačius nasrus? Kodėl galėjau perpjauti votį ant Leoni letenos ir ištraukti rakštį, dėl kurios didžiulė liūtė visą savaitę klibčiojo ant trijų kojų, kamuojama klaikaus skausmo? Vietinė anestezija nepadėjo, ir vargšė Leoni aimanavo kaip kūdikis, kol spaudžiau iš letenos pūlius. Tik dezinfekuojant žaizdą ji neteko kantrybės, bet prislopintame jos urzgime nebuvo girdėti pykčio, o tik nepasitenkinimas, kad jai neleido pačiai šiurkščiu liežuviu išsilaižyti skaudulio. Kai, baigęs operaciją, ėjau iš žvėryno nešdamasis po pažastimi jauną pavianuką, kurį Pezonas padovanojo man už triūsą, garsus liūtų tramdytojas man tarė:

– Monsieur le Docteur, vous avez manqué votre profession, vous auriez dû être dompteur d’animaux!81

O Ivanas, didžiulis Botanikos sodo baltasis lokys, ar neišlipdavo iš savo maudyklės, vos tik mane pastebėdavo, ir, atsistojęs ant užpakalinių kojų prie savo kalėjimo virbų ir prikišęs juodus nasrus prie pat mano nosies, ar nepaimdavo draugiškai man iš rankos žuvies? Sargas sakydavo, kad Ivanas taip elgiasi tik su manim, – tikriausiai laiko savo tėvynainiu. Nesakykit, kad jam rūpėjo žuvis, o ne mano ranka, – juk net tuomet, kai nieko neturėdavau, jis stovėdavo tokia pat poza, įsmeigęs į mane blizgančias juodas akis baltomis blakstienomis, ir uostinėdavo man ranką. Aišku, mudu šnekėdavom švediškai su poliariniu akcentu, kurį iš jo perėmiau. Neabejoju, kad jis suprasdavo kiekvieną mano žodį, kai tyliu monotonišku balsu jam pasakodavau, kaip man jo gaila ir kaip sykį, dar vaikystėje, mačiau mudviejų tėvynėje du jo giminaičius, plaukiančius tarp ledo lyčių visai prie pat mūsų laivo.

O vargšas Žakas, garsioji Zoologijos sodo gorila, tuo metu vienintelis savo padermės atstovas, paimtas į nelaisvę ir atgabentas į nematančią saulės savo priešų šalį! Ar jis nepadėdavo patikliai kietos savo plaštakos man į delną, vos tik mane pamatydavo? Ar jam nepatikdavo, kai švelniai glostydavau nugarą? Jis ilgai sėdėdavo nekrutėdamas, spausdavo man ranką ir neleisdavo jokių garsų. Kartais įdėmiai apžiūrinėdavo mano delną, lyg būtų ką išmanęs apie chiromantiją, lankstydavo vieną po kito pirštus, tarsi stebėdamas sąnarių darbą, paskui paleisdavo ranką, taip pat įdėmiai apžiūrėdavo savąją ir imdavo kikenti, tartum sakydamas, kad nemato beveik jokio skirtumo; ir jis nė kiek neklydo! Kone visą laiką Žakas tyliai tupėdavo narvo kampe, kur lankytojai negalėdavo jo matyti, ir pešiodavo šiaudelį; jis retai teužlipdavo ant sūpuoklių, kurias jam buvo įtaisę, kvailai tikėdamiesi, kad jis neatskirs jų nuo lanksčių figmedžių šakų, jo mėgstamo poilsio vietos laisvės dienomis. Jis miegodavo žemame guolyje, padarytame iš bambuko, bet anksti keldavosi ir aš pirmąkart užtikau jį gulint tik tada, kai susirgo. Sargas buvo jį išmokęs valgyti prie žemo staliuko, su servetėle po smakru. Jis net turėjo šakutę ir peilį, išdrožtus iš kieto medžio, bet nemėgo šių įrankių ir daug mieliau valgė pirštais, kaip kad prieš kelis šimtus metų valgė mūsų senoliai ir kaip dabar tebevalgo dauguma žmonių. Bet su dideliu malonumu gerdavo pieną iš savo puoduko, taip pat ir labai saldžią rytinę kavą. Tiesa, jis šnypšdavosi pirštais, bet juk taip pat šnypšdavosi ir Petrarkos Laura, ir Škotijos karalienė Marija Stiuart, ir Le Roi Soleil82.

Vargšas Žakas! Mudu likome draugai iki galo. Nuo Kalėdų jis pradėjo sirguliuoti, jo veidas pasidarė pilkas kaip pelenai, skruostai įdubo, akys pamažu visai įkrito. Žakas tapo neramus ir suirzęs, vis labiau ir labiau lyso, o veikiai prisimetė nelemtas sausas kosulys. Keliskart matavau jam temperatūrą, bet turėjau būti labai akylas, nes Žakas kaip mažas vaikas taikėsi sudaužyti termometrą ir pasižiūrėti, kas ten viduje juda. Kartą, kai jis suspaudęs ranką sėdėjo man ant kelių, jam užėjo smarkus kosulio priepuolis, sukėlęs nedidelį kraujavimą iš plaučių. Pamačius kraują, jį apėmė siaubas; šitaip būna ir daugeliui žmonių. Per karą dažnai pastebėdavau, kaip narsiausi kareiviai, galėdavę ramiai žiūrėti į atviras savo žaizdas, išbaldavo, pamatę kelis šviežio kraujo lašus. Pamažu Žakas visai neteko apetito ir tik po ilgiausių įkalbinėjimų šiaip taip suėsdavo bananą ar figą. Atėjęs vieną rytą, pamačiau, kad jis guli, užsitraukęs ant galvos apklotą, nelyginant koks mano ligonis Šventos Klaros palatoje, mirtinai išvargęs ir viskuo pasibodėjęs. Tikriausiai Žakas išgirdo mano žingsnius, nes iškišo iš po apkloto ranką ir paėmė manąją. Nenorėjau jam trukdyti ir ilgai sėdėjau šalimais, laikydamas jo ranką, klausydamas sunkaus trūkčiojančio alsavimo ir karkimo gerklėje. Ūmiai smarkus kosulys supurtė visą jo kūną. Jis atsisėdo lovoje ir beviltišku mostu susiėmė rankomis smilkinius. Jo veido išraiška pasikeitė. Jis nusimetė gyvūno kaukę – tai buvo mirštantis žmogus. Ir, tapęs veik tokia pat būtybe kaip aš, jis neteko to vienintelio pranašumo, kurį visagalis Dievas kaip atpildą davė gyvūnams už žmonių jiems teikiamas kančias – lengvos mirties. Žako agonija buvo baisi: jis ilgai merdėjo, smaugiamas to paties budelio, kurį taip dažnai matydavau darbuojantis Šventos Klaros palatoje. Lengvai jį pažinau iš lėto rankos gniaužto.

O paskui? Koks buvo tolesnis mano vargšo bičiulio Žako likimas? Žinau, kad sulysęs jo kūnas atsidūrė Anatomijos institute ir kad jo griaučiai su dideliu kiaušu ir dabar tebestovi Diupiuitreno muziejuje. Bet ar tai viskas?

77 Jis sunkiai serga (pranc.).

78 Jūs toli nueisite, mano sūnau! Jūs toli nueisite! (Pranc.)

79 Tas vaikinas velniškai atkaklus! (Pranc.)

80 To prakeikto švedo kiaušas kaip lokio, reikia pažiūrėti, ar nesutrūko plaktukas! (Pranc.)

81 Pone daktare, jūs blogai pasirinkote profesiją, jums reikėjo būti žvėrių tramdytoju! (Pranc.)

82 Karalius Saulė (pranc.) – Prancūzijos karalius Liudvikas XIV.

Penktas skyrius

PACIENTAI

Aš labai pasigesdavau sekmadieninių pietų Fobur Sen Žermene. Praėjus maždaug dviem savaitėms po mano pokalbio su abatu, grafienė, impulsyvios prigimties moteris, staiga nusprendė, kad jai reikia pakeisti aplinką, ir pasakė važiuosianti su grafu į pilį Turene. Visiems tai buvo staigmena, tik abatas lyg ir ką nujautė – aną sekmadienį, pietaudamas pas juos, pastebėjau, kaip linksmai žybčioja senos protingos jo akys.

Grafienė buvo tokia maloni, jog kas savaitę man pranešinėjo, kaip jaučiasi, be to, kartais parašydavo ir abatas. Viskas esą klojasi gerai. Grafas kas rytą jodinėjąs, dieną niekad nebemiegąs ir rūkąs daug mažiau. Grafienė vėl ėmėsi muzikos, nuoširdžiai rūpinasi kaimo neturtingaisiais ir nebesiskundžia kolitu. Abatas pranešė gerų naujienų ir apie markizę, kurios dvaras buvo nuo pilies valandėlė kelio karieta. Jinai jaučiasi labai gerai, užuot per dienų dienas sėdėjusi krėsle nusiminusi, vieniša ir sielvartavusi dėl savo kurtumo, ji dukart per dieną išvedanti pasivaikščioti brangiausią savo Lulu ir daug laiko praleidžianti su juo sode, kad šuo gautų daugiau pajudėti, nes esąs labai nusipenėjęs.

„Tas šlykštus padaras, – rašė abatas, – tupi jai ant kelių, vos tik ką pamatęs, šiepia dantis ir urzgia, jau dukart įkando kambarinei. Visi jo nekenčia, bet markizė dievina Lulu ir kiauras dienas nesiliauja apie jį šnekėjusi. Vakar, man beklausant markizės išpažinties, jis staiga apvėmė puikią savo ponios popietinę suknelę, ir ji taip dėl to susijaudino, jog teko nutraukti išpažintį. Beje, markizė prašė jus paklausti, ar tai, ko gero, ne kolito simptomas; tad gal malonėtumėte išrašyti jam kokių vaistų, ji tvirtai įsitikinusi, kad niekas kitas taip gerai neišmano apie šunų ligas kaip jūs.“

Šiuo atveju markizė beveik neklydo, nes aš jau buvau pradėjęs garsėti kaip geras šunų gydytojas, nors dar nebuvau įkopęs į tas aukštumas, kurių pasiekiau vėliau, tapęs įžymiu šunų ligų konsultantu, visų mano pacientų šunų mylėtojų autoritetu. Žinojau, kad nuomonė apie mane, kaip žmonių gydytoją, anaiptol nebuvo vienoda, bet drįstu tvirtinti, jog reputacija, kurią susidariau kaip patikimas šunų daktaras, niekam nekėlė abejonių. Nesu toks išpuikęs, kad imčiau neigti, jog iš dalies tai priklausė nuo to, kad šioje mano praktikos srityje nebuvo jalousie de métier83, kurio, patikėkite, apsčiai patirdavau kitose srityse.

Norint tapti geru šunų gydytoju, reikia šunis mylėti, be to, juos suprasti – tas pat tinka ir žmonėms, tik šunį suprasti ir pamilti lengviau negu žmogų. Niekuomet nepamirškite, kad kiekvieno šuns galvosena skirtinga. Pavyzdžiui, guvus protas, žibantis mitriose foksterjero akyse, atspindi visai kitokį mąstymo procesą negu nedrumsčiama išmintis, šviečianti ramiose senbernaro ar seno aviganio akyse. Šuns gudrumas minimas net priežodžiuose, bet būna visokių gudrumo laipsnių, ir vos tik šunytis praplėšia akis, jau galima apie tai spręsti. Pasitaiko net ir kvailų šunų, bet kur kas rečiau negu žmonių. Apskritai suprasti šunį ir išmokti skaityti jo mintis visai nesunku. Šuo negali apsimesti, negali apgauti ir pameluoti, nes nemoka kalbėti. Šuo yra šventas. Jis atviros ir taurios prigimties. Jei išimtiniais atvejais ir pasireiškia kokia nuodėmė, paveldėta dar iš laukinių protėvių, jos požymiai tuoj išnyksta, kai tik šuo pajunta, kad gali pasikliauti mūsų teisingumu ir nuoširdumu. Bet jeigu šuo, matydamas, kad su juo gerai elgiamasi, vis dėlto nepasitaiso, – o tai būna be galo retai, – vadinasi, jis nenormalus, moralinis išsigimėlis, kurį reikia neskausmingai likviduoti. Šuo su džiaugsmu pripažįsta šeimininko pranašumą, aklai tiki jo autoritetu, bet, priešingai daugumos šunų mylėtojų nuomonei, jo ištikimybėje nėra vergiškumo. Jis paklūsta savo noru ir viliasi, kad mes irgi pripažinsime kuklias jo teises. Jis mato savo šeimininką kaip valdovą, kone dievą, ir supranta, kad, jei reikia, dievas gali būti rūstus, bet žino, kad jis teisingas. Šuo žino, jog dievas gali skaityti mintis ir dėl to neverta jų nė slėpti. O jis ar gali skaityti savo dievo mintis? Be abejonės. Tegul sau Psichikos tyrinėjimų draugija tvirtina ką nori, tačiau telepatinis minčių perdavimas žmogaus žmogui dar nėra aiškus, tuo tarpu žmogaus minčių perdavimas šuniui jau ne kartą buvo įrodytas. Šuo moka skaityti šeimininko mintis, jaučia jo nuotaikos pokyčius, numato jo sprendimus. Jis instinktyviai jaučia, kada yra nepageidaujamas, ir ištisas valandas guli nekrutėdamas, kol jo valdovas uoliai dirba, kaip valdovai dažnai daro ar bent turėtų daryti. Bet kai valdovas liūdnas ir susirūpinęs, šuo žino, kad atėjo valanda, ir prisliūkinęs padeda jam ant kelių galvą: „Nesisielok! Tai kas, kad visi tave apleido, juk aš su tavim, aš tau atstosiu visus draugus ir apginsiu nuo visų priešų! Eime pasivaikščioti ir užmirškime tai!“

Kaip keistai ir jaudinamai elgiasi šuo, kai jo šeimininkas serga. Neklystantis instinktas išmokė šunį bijoti ligos ir mirties. Šuo, daugelį metų pratęs miegoti šeimininko lovoje, nebenori tenai gulėti, kai šis apserga. Jei retkarčiais pasitaiko išimčių, tai ir tokie šunys palieka savo šeimininką artėjant mirčiai ir, gailiai inkšdami, pasislepia kambario kampe. Ne kartą ir mane patį ligonio šuns elgesys yra įspėjęs apie besiartinančią mirtį. Ką jis žino apie mirtį? Bent jau ne mažiau kaip mes, o gal ir kur kas daugiau. Rašydamas šias eilutes, prisiminiau vieną iš kažkur atvykusią į Anakaprį vargšę moteriškę, lėtai mirštančią džiova, – taip lėtai, jog kelios ją lankiusios comari84 galiausiai pavargo ir paliko ją likimo valiai. Vienintelis jos draugas sarginis šuo – kaip tik toji išimtis, kurią ką tik minėjau, – niekuomet nesitraukdavo iš savo vietos ligonės kojūgalyje. Beje, skurdžioje landynėje su plūkta asla, kur gyveno ir mirė ši vargšė moteris, tik ta vieta ir buvo sausa. Kartą, eidamas pro šalį, sutikau doną Salvatorę, vienintelį iš dvylikos kaimo kunigų, kuris bent kiek rūpinosi vargšais ir ligoniais. Donas Salvatorė paklausė manęs, ar ne laikas senutei suteikti paskutinį patepimą. Moteriškė atrodė kaip ir visuomet, pulsas nebuvo pablogėjęs; ji net pasakė mums, kad pastarąsias dienas jaučiasi truputį geriau – la miglioria della morte85, paaiškino donas Salvatorė. Dažnai stebėdavausi, su kokiu nepaprastu atkaklumu ji laikosi įsikibusi į gyvenimą, ir pasakiau kunigui, kad ji, ko gero, dar gali pratraukti savaitę kitą. Todėl paskutinį patepimą nusprendėme atidėti. Mums išeinant iš kambario, šuo staiga ėmė sielvartingai kaukti, nušoko nuo lovos ir gailiai inkšdamas įlindo į kambario kertę. Moteriškės veidas nė kiek nepasikeitė, bet nustebęs pamačiau, kad pulso beveik neužčiuopiu. Sukaupusi visas jėgas, ji beviltiškai stengėsi kažką pasakyti, bet iš pradžių nieko negalėjau suprasti. Tuomet, žiūrėdama į mane plačiai atmerktomis akimis, ji pakėlė išdžiūvusią ranką ir keliskart parodė į šunį. Dabar supratau, ir, man rodos, ji taip pat suprato, kai pasilenkęs pasakiau, kad rūpinsiuos jos šunimi. Ji patenkinta linktelėjo, akys užsimerkė, ir mirties ramybė užliejo veidą. Dar vienas gilus atodūsis, keli lašai kraujo prasisunkė pro lūpas, ir viskas buvo baigta. Tiesioginė mirties priežastis, matyt, buvo vidinis kraujo išsiliejimas. Bet kaip šuo galėjo tai sužinoti anksčiau už mane? Vakare, kai mirusiąją išnešė į camposanto86, ją lydėjo tiktai jos šuo. Rytojaus dieną senasis Pakjalė, duobkasys, su kuriuo mudu jau buvome labai susibičiuliavę, man pasakė, kad šuo tebeguli ant kapo. Visą dieną ir kitą naktį be perstojo žliaugė lietus, bet rytą šuo tebebuvo tenai. Vakare daviau Pakjalei pasaitą ir paprašiau, kad jis pasistengtų gražumu atvesti jį į San Mikelę, bet šuo jį sutiko klaikiai urgzdamas ir nė nepajudėjo iš vietos. Trečią dieną pats nuėjau į kapines ir tik vargais negalais jį parsivedžiau, o juk jis jau gerai mane pažino. Tuo metu San Mikelėje gyveno aštuoni šunys, ir man buvo labai neramu, kaip jie sutiks atėjūną. Bet viskas susiklostė gerai: mat pavianas Bilis kažkodėl iš pirmo žvilgsnio pajuto nepažįstamajam didelę simpatiją, o kai šis atsipeikėjo, juodu tapo neperskiriami draugai. Visi mano šunys nekentė ir bijojo didžiulės beždžionės, despotiško San Mikelės sodo valdovo. Todėl veikiai net Barbarosa, piktas Maremos šuo, liovėsi šnairavęs į atėjūną. Laimingai išgyvenęs dar dvejus metus, jis buvo palaidotas po gebene, šalia kitų mano šunų.

Šunį galima beveik visko išmokyti, švelniai ir kantriai padrąsinant ir palepinant kokiu skanėstu, kai jis uoliai išmoksta pamoką. Niekuomet nereikia pykti ir griebtis prievartos. Mušti protingą šunį – gėda šeimininkui. Be to, tai psichologinė klaida. Bet, antra vertus, reikia pridurti, kad nepaklusniam šuniukui, kaip ir mažam vaikui, kol jis dar neturi nuovokos – tik ne vėliau, – kartais sveika įkrėsti, jeigu jis ožiuojasi ir nenori pripažinti pagrindinių gero elgesio taisyklių.

Aš pats niekuomet savo šunų nemokiau jokių triukų, nors ir žinau, kad daugelis jų, išmokę kokios gudrybės, su dideliu malonumu demonstruoja savo sugebėjimus. Pasirodymai cirke – visai kitas dalykas, žeminantis protingą šunį. Tačiau dresuoti šunys dažniausiai gerai prižiūrimi, nes duoda šeimininkui pelno ir yra nepalyginti laimingesni už apgailėtinus savo draugus, laukinius žvėrynų įnamius.

Sergantis šuo pasiruošęs viską iškęsti, net skausmingą operaciją, jeigu jam švelniai, bet tvirtu balsu paaiškini, kad tas yra būtina ir kodėl. Niekuomet neverskite sergančio šuns ėsti – jeigu jis ir paklausys, tai dažniausiai tik norėdamas jums įtikti, nes instinktas jam pataria kiek laiko pabadauti, o dažnai tik tas ir tegali jį išgelbėti. Ir nesirūpinkit – šunys, kaip ir kūdikiai, gali kelias dienas išbūti be maisto, ir tas jiems nė kiek nekenkia. Šuo drąsiai pakelia skausmą, bet, aišku, jam malonu, jeigu jo gailitės. Gal kai kuriems šunų mylėtojams nuraminsiu širdį pasakęs, kad, mano įsitikinimu, šunys ne tokie jautrūs skausmui, kaip manoma. Niekuomet nedrumskite sergančiam šuniui ramybės, jei nėra būtino reikalo. Ne laiku įsikišę, dažniausiai tik sutrukdysite gamtai, kuri pati jam padės pasveikti. Sirgdami ar merdėdami visi gyvuliai nori vienumos. Deja! Šuns gyvenimas trumpas, ir visi mes esame gedėję, kai netekome draugo. Palaidoję jį sode po medžiu, pirmiausia impulsyviai prisieksite, kad niekuomet, niekuomet daugiau nelaikysite šuns, nes joks kitas šuo negalės atstoti šito, joks kitas šuo negalės jums būti tuo, kuo buvo šitas. Bet jūs klystate. Mes mylime ne šunį, o šunis. Visi jie panašūs, visi pasirengę jus mylėti ir laukia jūsų meilės. Iš visų padarų jie mieliausi ir etiniu požiūriu tobuliausi Dievo kūriniai.

Jeigu tikrai mylėjote mirusį savo draugą, negalėsit apsieiti be kito. Deja! Netrukus reikės išsiskirti ir su tuo, nes dievų numylėtiniai miršta jauni. Bet kai ateis jo valanda, prisiminkite, ką dabar pasakysiu. Neveskite jo į „mirties kamerą“ ir neprašykite geraširdžio savo daktaro, kad be skausmo jį užmigdytų anestezijos priemonėmis. Tokia mirtis anaiptol ne beskausmė – tai kankinama mirtis. Dažnai šunys su širdį veriančiu atkaklumu priešinasi mirštamam nuodingų dujų ar narkotikų veikimui. Gavęs dozę, kuri užmuštų suaugusį žmogų, šuo dažnai gyvena dar kelias ilgas minutes, kamuojamas fizinių ir dvasinių kančių. Ne kartą esu stebėjęs šitokias egzekucijas „mirties kamerose“, pats daug šunų esu pribaigęs narkotikais ir žinau, ką tai reiškia. Niekuomet daugiau to nedarysiu. Geriausia paprašykite kokį nors patikimą žmogų, kuris myli šunis – ši sąlyga būtina, – kad jis nusivestų seną jūsų šunį į sodą, duotų jam kaulą ir, kol šis jį grauš, iššautų jam iš revolverio į ausį. Tokia mirtis greita ir beskausmė, gyvybė užgęsta kaip užpūsta žvakė. Daug pasenusių šunų pats savo ranka esu šitaip pribaigęs. Jie visi palaidoti po Materità kiparisais, ir ant jų kapo stovi antikinio marmuro kolona. Ten ilsisi ir kitas šuo, dvylika metų ištikimai tarnavęs maloningajai Damai87, kuriai buvo skirta būti viso krašto, mano gimtinės, valdove; vis dėlto ji turėjo tokią jautrią širdį, jog kiekvieną kartą, atvykusi į Kaprį, padėdavo ant savo draugo kapo puokštę gėlių.

Likimas lėmė, kad patys mieliausi iš visų gyvulių būtų baisiausios ligos – pasiutimo nešiotojai. Pastero institute stebėjau pirmuosius ilgos mokslo kovos su tuo baisiu priešu etapus ir buvau galutinės pergalės liudytojas. Bet už ją buvo brangiai sumokėta. Vardan jos buvo paaukotos hekatombos šunų, o gal ir kelių žmonių gyvybės. Iš pradžių lankydavau pasmerktus šunis, kad bent kiek palengvinčiau jų likimą, bet vaizdas buvo toks slegiantis, jog kiek laiko visai nebėjau į Pastero institutą. Tačiau niekuomet neabejojau, kad ten atliekamas išganingas darbas ir kad kitokios išeities nėra. Buvau liudytojas daugelio nesėkmių, mačiau nemažai ligonių mirštant ir prieš, ir po naujojo gydymo. Pasteras buvo aršiai puolamas ne tik visokių tamsuolių ir geraširdžių šunų mylėtojų, bet taip pat daugelio savo kolegų; jis net buvo kaltinamas savo serumu nužudęs keletą ligonių. Nepaisydamas nesėkmių, Pasteras drąsiai žengė savo keliu, bet žmonės, tuomet su juo bendravę, puikiai žino, kaip jis sielojosi dėl to, kad turėjo taip kankinti šunis. Juk jis labai juos mylėjo. Tai buvo nepaprastai geros širdies žmogus. Girdėjau jį kartą sakant, kad jam niekuomet neužtektų drąsos nušauti paukštį. Buvo imtasi visų priemonių kaip nors sumažinti bandomųjų šunų kančias; net Vilnev de l’Etano šunidės sargą, buvusį žandarą, pavarde Pernjė, parinko pats Pasteras dėl to, kad jis buvo žinomas kaip didelis šunų mylėtojas. Tuose narvuose buvo šešiasdešimt serumu paskiepytų šunų. Nustatytomis dienomis juos veždavo į senąjį Roleno licėjų, kad aprietų pasiutę šunys, kurių ten buvo keturiasdešimt. Dirbti su tais padūkusiais apsiputojusiais šunimis buvo labai pavojinga, ir aš dažnai stebėdavausi tarnautojų drąsa. Pats Pasteras visai nepažino baimės. Kartą mačiau, kaip, norėdamas paimti seilių mėginį tiesiai iš pasiutusio šuns nasrų, jis įsidėjo į burną stiklinį vamzdelį ir įtraukė kelis lašus mirštamo skysčio, pražiodęs pasiutusį buldogą, kurį laikė ant stalo du asistentai, apsimovę odines pirštines. Beveik visi bandomieji šunys buvo benamiai bastūnai, policijos sugaudyti Paryžiaus gatvėse, bet daugelis jų, atrodo, buvo matę geresnių dienų. Čia jie kentėjo ir mirė, niekam nežinomi bevardžiai kariai, krito žmogaus proto kovoje su liga ir mirtimi. O netoliese, La Bagatelėje, prašmatniose šunų kapinėse, įsteigtose sero Ričardo Voleso, gulėjo šimtai visokiausių kambarinių šunų; ant marmurinių kryžių mylinčios rankos buvo įamžinusios ištaigingo ir tuščio jų gyvenimo datas.

Tuo metu įvyko šiurpi šešių rusų mužikų tragedija; jie buvo aprieti rujos pasiutusių vilkų ir atvežti į Pastero institutą caro lėšomis. Jų veidai ir rankos buvo klaikiai sukandžioti, ir iš pat pradžių buvo aišku, kad juos išgelbėti beveik nėra vilties. Be to, jau tada buvo žinoma, kad pasiutusio vilko įkandimas daug pavojingesnis negu šuns, o jei sužalotas veidas, mirtis beveik neišvengiama. Pasteras, aišku, puikiai tatai suprato, ir tik šitoks žmogus kaip jis galėjo imtis juos gydyti. Jie gulėjo atskiroje Otel Djė ligoninės palatoje, prižiūrimi profesoriaus Tijo, įžymiausio ir humaniškiausio to meto Paryžiaus chirurgo, kuris taip pat buvo ištikimas Pastero šalininkas ir geras jo bičiulis. Kiekvieną rytą Pasteras pats ateidavo su Tijo skiepyti ligonių ir, didžiai susirūpinęs, diena iš dienos stebėjo jų būklę. Niekas nesuprato jų kalbos. Vieną popietę – jau buvo praėjusi savaitė – pabandžiau vienam mužikui, žaliūkui baisiai apdraskytu veidu, pro žaizdą kakle įpilti į gerklę kelis lašus pieno. Staiga jo akys klaikiai sužaižaravo, žandikaulių raumenys mėšlungiškai susitraukė ir vėl atsileido, jis kaukštelėjo dantimis, ir iš apsiputojusių lūpų išsiveržė kraupus šauksmas – niekuomet nebuvau girdėjęs taip staugiančio žmogaus ar žvėries. Įtempęs visas jėgas, jis stengėsi iššokti iš lovos ir vos nepartrenkė manęs ant grindų, kai mėginau jį sulaikyti. Jo rankos, stiprios kaip lokio letenos, suspaudė mane lyg varžtai. Pajutau bjaurų dvoką iš apsiputojusios burnos, nuodingos seilės tiško man į veidą. Griebiau jį už gerklės, tvarstis nuslydo nuo baisios žaizdos, o kai atitraukiau rankas nuo kaukšinčių žandikaulių, jos buvo visos kruvinos. Žmogaus kūnas konvulsiškai sudrebėjo, rankų raumenys atsileido, jos bejėgiškai nusviro. Išsverdėjau iš palatos, ieškodamas kuo stipriausios dezinfekuojančios priemonės. Koridoriuje sėdėjo sesuo Marta ir gėrė kavą. Ji pažvelgė į mane pasibaisėjusi, kai, griebęs puodelį, vienu gurkšniu išgėriau kavą – antraip būčiau tuoj apalpęs. Su seserimi Marta mudu buvome geri draugai. Jinai ištesėjo žodį – kiek žinau, niekam neišdavė paslapties. O man buvo itin svarbu, kad niekas to nesužinotų, nes prie šių ligonių buvo griežtai draudžiama prieiti – nebent būtinu atveju, ir tik užsimovus storas pirštines. Vėliau viską papasakojau profesoriui, ir jis, suprantama, baisiai supyko, bet kadangi jautė man slaptą simpatiją, veikiai atleido, kaip jau ne kartą buvo atleidęs ankstesnius nusižengimus.

– Sacré Suédois, – murmtelėjo jis, – tu es aussi enragé que le moujik!88

Vakare tą mužiką pririštomis prie geležinių lovos virbų rankomis ir kojomis išnešė į atskirą, izoliuotą pastatą. Kitą rytą nuėjau su seserimi Marta jo pažiūrėti. Kambarys buvo apytamsis. Visas ligonio veidas aptvarstytas, mačiau tik akis. Niekuomet neužmiršiu tų akių, jos mane persekiojo daugelį metų. Jo kvėpavimas buvo tankus ir trūkuojantis, kartais panašus į Čein-Stoukso alsavimą, neabejotiną artimos mirties simptomą. Jis kalbėjo kimiu balsu neapsakomai greitai, kartais pasigirsdavo klaikus sielvartingas šauksmas ar į kaukimą panašus vaitojimas, nuo kurio aš visas pašiurpdavau. Valandėlę klausiau nesuprantamų žodžių srauto, prislopinto plūstančių seilių, ir tariausi galįs atskirti vieną žodį, be paliovos kartojamą kone beviltišku tonu:

– Krestitsa! Krestitsa! Krestitsa!

Įsižiūrėjau į jo akis, malonias, nuolankias, maldaujančias.

– Jis turi sąmonę, – sušnabždėjau seseriai Martai. – Kažko prašo. Kas tai galėtų būti? Klausykit!

– Krestitsa! Krestitsa! Krestitsa! – nesiliovė šaukęs jis.

– Bėkit ir atneškit kryžių, – tariau vienuolei.

Padėjom jam ant lovos kryžių. Žodžių srautas bematant nutilo. Žmogus gulėjo nurimęs ir tylus, įsmeigęs akis į kryžių. Alsavimas vis silpnėjo. Staiga didžiulio kūno raumenys pastiro, surakinti paskutinio baisaus spazmo, ir širdis sustojo.

Rytojaus dieną antram mužikui ėmė reikštis neabejotini pasiutimo simptomai, veikiai dar vienam, o po trijų dienų ir kitiems. Jų šauksmai ir kauksmas buvo girdėti visoje Otel Djė ir net, kaip tvirtino kai kurie žmonės, Notr Damo aikštėje. Visa ligoninė buvo sukrėsta. Niekas nenorėjo eiti prie tos palatos, net drąsiausios seserys išlakstė, apimtos siaubo. Ir šiandien matau išbalusį Pastero veidą, kai jis, netardamas nė žodžio, ėjo nuo lovos prie lovos, su begaline užuojauta žvelgdamas į pasmerktuosius. Paskui susmuko kėdėje, susiėmęs rankomis galvą. Aš jį matydavau kasdien, bet tik dabar pastebėjau, koks jis liguistas ir išsekęs, nors iš vos pagaunamo kalbos sutrikimo ir nežymaus rankos gniaužto netikrumo žinojau, kad jau pasireiškė pirmieji požymiai to likimo, kuris jį netrukus turėjo ištikti. Įbėgo pakviestas Tijo, nebaigęs operacijos, krauju aptaškyta prijuoste. Jis priėjo prie Pastero ir uždėjo jam ant peties ranką. Tylėdami juodu pažiūrėjo į kits kitą. Geraširdės mėlynos didžiojo chirurgo akys, mačiusios tiek siaubo ir kančių, apžvelgė palatą, jo veidas išbalo kaip drobė.

– Daugiau nebegaliu, – tarė jis trūkčiojamu balsu ir išskubėjo pro duris.

Tą patį vakarą juodu ilgai tarėsi. Mažai kas žino, kokią jie padarė išvadą, bet tai buvo vienintelė teisinga išeitis, teikianti jiems abiem tik garbės. Kitą rytą palatoje buvo tylu. Naktį pasmerktiesiems buvo palengvintos kančios, jų mirtis buvo beskausmė.

Tai sukėlė Paryžiuje tikrą sensaciją. Visi laikraščiai buvo pilni šiurpiausių straipsnių apie rusų mužikų mirtį, ir dar ilgą laiką žmonės vien apie tai ir kalbėjo.

Kartą, vėlai vakare, pas mane į Viljė aveniu atbėgo baisiausiai susijaudinęs žinomas norvegų tapytojas animalistas. Jam buvo įkandęs į ranką jo mylimas šuo, didžiulis buldogas, nors ir labai atšiaurios išvaizdos, bet nepaprastai lipšnus gyvulys, geras mano draugas – jo portretas, šeimininko nutapytas, anais metais buvo eksponuojamas Salone. Mudu tuoj pat nuvažiavome į jo studiją Terno aveniu. Šuo buvo užrakintas miegamajame, ir norvegas manęs paprašė tučtuojau buldogą nušauti – jam pačiam neužtekę drąsos. Buldogas čia lakstė po kambarį, čia, klaikiai urgzdamas, palįsdavo po lova. Kambaryje buvo taip tamsu, jog nusprendžiau palaukti iki ryto ir įsidėjau raktą į kišenę. Išdezinfekavęs ir aptvarstęs žaizdą, daviau dailininkui migdomųjų. Kitą rytą ilgai stebėjau šunį ir nusprendžiau dar jo nežudyti, nes, kad ir turėdamas daug aiškių įrodymų, vis dėlto nebuvau įsitikinęs, jog jis pasiutęs. Pradinės stadijos pasiutimą ne taip lengva diagnozuoti. Net klasikinis simptomas, davęs šiai baisiai ligai pavadinimą – hidrofobija89 reiškia vandens baimę, – nėra neabejotinas įrodymas. Pasiutęs šuo ne visuomet bijo vandens. Ne kartą esu matęs, kaip šuo godžiai lakdavo vandenį iš dubens, kurį įkišdavau į narvą. Šis simptomas būtinai pasireiškia tik tada, kai pasiutimo liga suserga žmogus. Daugybė šunų, pribaigtų dėl to, kad buvo tariamai pasiutę, iš tikrųjų sirgo kitomis, palyginti nepavojingomis, ligomis. Bet tuo įtikinti apkandžiotą žmogų nepaprastai sunku, net jeigu tyrimas patvirtina, kad tas šuo nebuvo pasiutęs, – juk iš dešimties eilinių gydytojų ar veterinarų kažin ar bent vienas sugebės atlikti tokį tyrimą. Ir lieka tos baisios ligos baimė, o pasiutimo baimė, persekiojanti žmogų, ne mažiau pavojinga kaip pati liga. Tokiu atveju geriausia įtariamą šunį užrakinti, kad jis negalėtų pabėgti, duoti jam ėsti ir lakti. Jei po dešimties dienų jis bus gyvas, vadinasi, viskas gerai – šuo tikrai nepasiutęs.

Kitos dienos rytą, kai, pravėręs duris, ėmiau stebėti buldogą, jis pavinksnojo stimburį ir labai draugiškai pažvelgė į mane krauju pasruvusiomis akimis. Bet vos tik ištiesiau ranką jį paglostyti, jis urgzdamas palindo po lova. Nežinojau nė ką galvoti. Šiaip ar taip, pasakiau šeimininkui, kad, mano nuomone, šuo nėra pasiutęs. Bet jis nieko nenorėjo girdėti ir vėl paprašė, kad tučtuojau nušaučiau šunį. Aš atsisakiau ir paaiškinau, kad reikia palaukti dar vieną dieną.

Dailininkas visą naktį blaškėsi savo studijoje; ant stalo gulėjo medicinos vadovėlis, kuriame žmogaus ir šuns pasiutimo ligos simptomai buvo pabraukti pieštuku. Įmečiau knygą į degantį židinį. Dailininko kaimynas, rusų skulptorius, prižadėjęs man visą dieną nuo jo nesitraukti, tą vakarą papasakojo, kad jis atsisakė valgyti ir gerti, nuolat šluostosi nuo lūpų seiles ir kalba tik apie pasiutimą. Prispyriau jį išgerti puodelį kavos. Jis beviltiškai pažvelgė į mane ir pasakė negalįs ryti. Kai padaviau jam puodelį, pasibaisėjęs pamačiau, kad žandikaulių raumenys mėšlungiškai susitraukė, jis visas ėmė drebėti ir sielvartingai šaukdamas susmuko kėdėje. Įšvirkščiau jam didelę dozę morfijaus ir patikinau, kad šuniui nieko blogo nėra ir kad tuoj vėl nueisiu jo pažiūrėti – nors nemanau, kad man būtų užtekę drąsos. Morfijus pradėjo veikti, ir aš palikau dailininką snūduriuojantį krėsle. Kai sugrįžau vėlai vakare, rusų skulptorius man pasakė, kad visas namas sujudęs, savininkas atsiuntęs sargą ir reikalavęs tučtuojau nudėti šunį ir kad šis ką tik jį nušovęs pro langą. Šuo prišliaužęs prie durų, kur sargas pribaigęs jį antru šūviu. Šuo tebegulįs ten kraujo klane. Norvegas sėdėjo krėsle, įsmeigęs akis į vieną tašką, netardamas nė žodžio. Jo žvilgsnis man nepatiko, aš paėmiau nuo stalo revolverį, kuriame buvo likusi dar viena kulka, ir įsidėjau į kišenę. Uždegiau žvakę ir paprašiau skulptorių padėti man nunešti negyvą šunį į ekipažą – noriu, kad jį tuojau pat ištirtų Pastero institutas. Prie durų pamačiau didelį kraujo klaną, bet šuns nebuvo.

– Uždarykite duris! – sušuko man už nugaros skulptorius, ir buldogas, išlindęs iš palovio, baisiai urgzdamas šoko ant manęs. Iš pražiotų nasrų varvėjo kraujas. Žvakidė iškrito man iš rankų, šoviau be nuovokos į tamsą, ir šuo krito negyvas prie pat mano kojų. Nunešėm jį į ekipažą, ir aš nuvažiavau į Pastero institutą. Daktaras Ru, dešinioji Pastero ranka, vėliau tapęs jo įpėdiniu, pasakė, kad atvejis labai rimtas, pažadėjo nedelsdamas padaryti tyrimą ir kuo greičiau pranešti man rezultatus. Kai kitą dieną atvažiavau į Terno aveniu, pamačiau skulptorių bestovintį prie studijos durų. Jis visą naktį praleidęs su savo bičiuliu, kuris, apimtas baisaus susijaudinimo, be perstojo vaikštinėjęs po kambarį ir tik prieš valandą užmigęs krėsle. Tada rusas išėjęs į savo kambarį nusiprausti, o prieš minutę grįžęs, radęs studijos duris užrakintas iš vidaus.

– Klausykit, – tarė jis, lyg atsiprašydamas, kad neįvykdė mano įsakymo nė akimirkos nepalikti bičiulio vieno. – Viskas gerai, jis tebemiega. Girdit, kaip knarkia?

– Padėkit išlaužti duris! – surikau. – Tai ne knarkimas, o stertorinis kvėpavimas!

Durys pasidavė, ir mudu įpuolėm į studiją. Dailininkas gulėjo ant sofos sunkiai alsuodamas; rankoje jis tebelaikė suspaudęs revolverį, ir aš kuo skubiausiai nuvežiau jį į Božono ligoninę, kur jį nedelsiant operavo profesorius Labė. Revolveris, kuriuo dailininkas šovėsi, buvo mažesnio kalibro negu tas, kurį buvau iš jo atėmęs, ir kulką pavyko pašalinti. Man išeinant, jis dar buvo be sąmonės. Tą patį vakarą gavau iš daktaro Ru laišką, kuriame jis pranešė, kad tyrimo rezultatas neigiamas – šuo nebuvo pasiutęs. Tučtuojau nuvažiavau į Božono ligoninę. Norvegas kliedėjo. Prognosis pessima90, – pasakė garsusis chirurgas. Trečią dieną prasidėjo smegenų uždegimas. Bet dailininkas nemirė – po mėnesio išėjo iš ligoninės aklas. Paskiausiomis žiniomis, jis buvo vienuose pamišėlių namuose Norvegijoje.

Mano paties vaidmuo šioje liūdnoje istorijoje anaiptol neteikia man garbės. Padariau, ką galėjau, bet to buvo per maža. Jeigu tai būtų atsitikę dvejais metais vėliau, tas žmogus nebūtų žudęsis. Būčiau mokėjęs pažaboti jo baimę, būčiau buvęs stipresnis už jį, kaip ne kartą tai įrodžiau vėliau, sustabdydamas ranką, kurią gyvenimo baimė pastūmėdavo griebtis revolverio.

Kada gi vivisekcijos priešininkai supras, kad jų reikalavimas visiškai uždrausti bandymus su gyvūnais neįgyvendinamas? Pastero vakcina nuo pasiutimo iki minimumo sumažino sergančiųjų šia baisia liga mirtingumą, o Beringo antidifterinė vakcina kasmet išgelbsti gyvybę daugiau kaip šimtui tūkstančių vaikų.

Nejaugi vien šių pavyzdžių neužtenka, kad geraširdžiai gyvūnų mylėtojai suprastų, jog naujų pasaulių kūrėjai, kaip Pasteras, ar tokie vaistų nuo lig tol nepagydomų ligų išradėjai, kaip Kochas, Elichas ir Beringas, privalo turėti visas galimybes tęsti savo tyrinėjimus, nevaržomi jokių ribojimų ir niekieno iš šalies netrukdomi? Be to, tokių žmonių, kuriems turėtų būti suteikta visiška laisvė, taip mažai, jog juos galima suskaičiuoti ant pirštų. O kitiems, be abejo, reikia taikyti griežčiausius ribojimus, galbūt net visiškai uždrausti tokius bandymus, bet aš pasakosiu toliau. Vienas svarbiausių argumentų prieš kai kuriuos bandymus, atliekamus su gyvūnais, yra tas, kad jų praktinę vertę labai sumenkinęs tas faktas, jog patologiniu ir fiziologiniu požiūriu žmogaus ir gyvūno organizmai iš esmės skiriasi. Bet kodėl tie bandymai turėtų apsiriboti gyvūnais, kodėl jų nebūtų galima daryti ir su gyvais žmonėmis? Kodėl nepasiūlius apsigimusiems nusikaltėliams, užkietėjusiems piktadariams, pasmerktiems likusius gyvenimo metus tuščiai leisti kalėjime, kodėl tiems nepataisomiems įstatymų laužytojams, kurie ne tik yra nenaudingi, bet dar kelia pavojų kitiems ir sau, nepasiūlius sumažinti bausmės laiką, jeigu jie sutiktų pasiaukoti žmonijos labui ir leistų, kad su jais, atlikus nuskausminimą, būtų atliekami tam tikri bandymai?

Jei teisėjui, prieš užsidedant juodą beretę, būtų leista pasiūlyti žmogžudžiams alternatyvą – kartuves ar sunkiųjų darbų kalėjimą, neabejoju, jog kandidatų netrūktų.

Kodėl neleidus daktarui Voronovui – nesvarbu, kokia būtų praktinė jo išradimo vertė, – atidaryti kalėjimuose verbavimo biuro, kur galėtų užsirašyti norintieji pavaduoti vargšes beždžiones?

Kodėl geraširdžiams gyvulių mylėtojams nesutelkus pastangų kovai su laukinių gyvūnų išnaudojimu cirkuose ir žvėrynuose? Kol jūsų įstatymai toleruos šį gėdingą reiškinį, vargu ar galima tikėtis, kad būsimosios kartos laikys mus civilizuotais žmonėmis. Pakanka užeiti į klajojantį žvėryną, kad suprastume, kokie mes barbarai. Nuožmus laukinis žvėris ne tas, kuris uždarytas narve, o tas, kuris stovi prie jo.

Beje, kalbant apie beždžiones ir žvėrynus, norėčiau pasigirti, nepamiršdamas prideramo kuklumo, kad pačiame savo amžiaus tvirtume buvau geras beždžionių gydytojas. Tai nepaprastai sunki specialybė, nes darbą trukdo nenumatytos komplikacijos ir spąstai, o sėkmę iš esmės nulemia sugebėjimas žaibo greitumu protauti ir nuodugnus žmogaus prigimties pažinimas. Visiška nesąmonė manyti, kad čia, kaip ir gydant mažus vaikus, svarbiausias sunkumas, kad pacientas nemoka kalbėti. Beždžionės puikiai kalba, kai nori. Didžiausias sunkumas tas, kad jos per gudrios mūsų lėtam mąstymui. Sergantį žmogų galima apgauti – deja, apgaulė būtina mūsų profesijoje, nes tiesa dažnai esti per daug skaudi, kad ją sakytume ligoniui.

Galima apgauti šunį, kuris aklai jumis tiki, bet jokiu būdu neapgausit beždžionės, nes ji kiaurai jus mato. O beždžionė gali jus bet kada apgauti ir labai mėgsta iš jūsų pasijuokti, dažniausiai vien savo malonumui.

Mano draugas Žiulis, senas Botanikos sodo pavianas, susiima rankomis pilvą ir, nutaisęs skausmingą miną, rodo man liežuvį (beždžionę daug lengviau negu mažą vaiką priversti parodyti liežuvį), sakydamas, kad visai neteko apetito ir mano obuolį suvalgė tik iš mandagumo. Bet kol aš spėjau išsižioti, norėdamas išreikšti jam užuojautą, jis jau pačiupo paskutinį mano bananą, suėdė ir, užsikoręs į narvo viršų, sviedė į mane žievę.

– Malonėk pažiūrėti į tą raudoną spuogelį man ant nugaros, – sako Eduardas. – Iš pradžių maniau, kad įkando blusa, bet dabar taip degina, taip silpna, jog nebegaliu daugiau kentėti. Ne, ne čia, truputį aukščiau; prieik artėliau, juk žinau, kad neprimatai. Leisk, aš tau parodysiu kur.

Štai jis jau tupi ant savo trapecijos ir gudriai šypsosi, žiūrėdamas pro mano akinius, o po valandėlės sudaužo juos ir šukes išdalija kaip suvenyrus susižavėjusiems draugams. Beždžionės mėgsta iš mūsų šaipytis, bet baisiausiai siunta, jei nors kiek įtaria, kad ir mes norime iš jų pasityčioti. Niekuomet nesijuokite iš beždžionių, jos negali to pakęsti. Jų nervų sistema nepaprastai jautri. Staigi baimė gali joms sukelti beveik isteriją, dažnai jas suima nerviniai traukuliai, aš net esu gydęs beždžionę, sergančią epilepsija. Nuo netikėto triukšmo jos gali išblykšti. Jos labai greitai rausta, bet tik ne iš drovumo – beždžionės anaiptol ne drovios, – o iš piktumo. Tačiau, jei norit stebėti šį reiškinį, žiūrėkite ne tik į beždžionės snukį – joms dažnai rausta kita, visai neįprasta vieta. Kokiais sumetimais jų kūrėjas parinko kaip tik tą vietą tokiai atmainingai ir gausiai spalvų gamai, tokiam įvairiausių ryškių spalvų žaismui – avietinės, melsvos ir oranžinės, – tebėra paslaptis netobuloms mūsų akims. Daugelis apstulbusių žiūrovų nedvejodami skuba pareikšti, jog tai labai šlykštu. Bet nereikia užmiršti, kad grožio supratimas įvairiuose kraštuose ir įvairiais laikais buvo labai skirtingas. Graikai, lyg ir visų pripažinti grožio arbitrai, Afroditės plaukus dažydavo mėlynai. O kaip jums patiktų mėlyni plaukai?

Beždžionėms tas nuostabus spalvingumas, kuriam negali atsispirti damos, yra neabejotino grožio atributas, ir dažnai galima matyti, kaip laimingas tokios ryškiaspalvės grožybės savininkas, norėdamas ja pasipuikuoti, pakėlęs uodegą, atsuka žiūrovams nugarą. Beždžionės – puikios motinos, bet nieku gyvu nebandykite domėtis jų vaikais, nes, kaip arabės ar net neapolietės, jos tiki, kad galite juos nužiūrėti. Stiprioji lytis šiek tiek linkusi į flirtą. Dideliuose zoologijos sodo beždžionių narvuose nuolat vyksta baisios drames passionnels91, ir mažuliukas uistitis virsta įsiutusiu Otelu, pasiryžusiu kautis su didžiausiu pavianu. Damos stebi šiuos turnyrus, meiliai žvilgčiodamos į savo riterius, ir negailestingai pešasi tarpusavyje.

Beždžionių gyvenimas nelaisvėje, jeigu jų yra visas būrys, apskritai pakenčiamas. Joms taip rūpi žinoti viską, kas darosi jų narve ir už jo, jos taip mėgsta intrigas ir liežuvavimą, jog beveik neturi kada liūdėti. Didelių beždžionių – gorilų, šimpanzių ar orangutanų – gyvenimas nelaisvėje yra neabejotina kankynė. Jas apima baisi melancholija, o galiausiai pribaigia tuberkuliozė. Kaip žinoma, nelaisvėje dauguma beždžionių, ir didelių, ir mažų, miršta džiova. Šios ligos simptomai, eiga ir galas visai tokie patys kaip ir mūsų. O sukelia džiovą visai ne šaltas oras, bet oro stygius. Apskritai beždžionės nuostabiai pakelia šaltį, jei turi užtektinai vietos pasimankštinti ir jaukų guolį, kurį naktį sušildo drauge su jomis miegantis triušis.

Kai ateina ruduo, Motina Gamta, niekuomet nenustojanti budrumo, pasirūpina beždžionėmis taip pat kaip ir mumis ir pridengia drebančius jų kūnelius šiltesniais, šiaurės žiemai pritaikytais kailiniais. Taip apsisaugo nuo šalčio daugelis atogrąžų gyvūnų nelaisvėje šiaurės kraštuose – visi jie gyventų kur kas ilgiau, jei būtų laikomi atvirame ore. Bet daugelis zoologijos sodų, matyt, nenori šito pripažinti. Galbūt taip geriau. Ar verta ilginti šių nelaimėlių amžių? Pagalvokite patys. Mano manymu – ne. Mirtis ne tokia žiauri kaip mes.

83 Profesinis pavydas (pranc.).

84 Kūmutės (it.).

85 Priešmirtinis pagerėjimas (it.).

86 Kapinės (it.).

87 Švedijos karalienė.

88 Prakeiktas švede, tu toks pat pasiutęs kaip ir tas mužikas! (Pranc.)

89 Pasiutimo liga.

90 Prognozė pati blogiausia (lot.)

91 Meilės dramos (pranc.).

Šeštas skyrius

CHÂTEAU RAMEAUX92

Paryžius vasarą – labai maloni vieta tiems, kurie linksminasi, bet tik ne tiems, kurie dirba. Ypač jei tenka kovoti su šiltinės epidemija, išguldžiusia šimtus skandinavų darbininkų Viletėje, ir su difterijos epidemija Monparnaso kvartale, kur gyvena tavo bičiuliai italai su nesuskaičiuojamais savo vaikais. Tiesą pasakius, skandinavams Viletėje taip pat netrūko vaikų, o kelios šeimos, kurios jų neturėjo, atrodė, lyg tyčia pasirinko kaip tik tą laiką jais apsirūpinti ir dažniausiai nesikviesdavo į pagalbą net akušerės, o tik mane. Dauguma mažiukų, kuriems dar negrėsė šiltinė, susirgdavo skarlatina, kiti – kokliušu. Žinoma, niekas neturėjo pinigų mokėti prancūzų daktarui, todėl juos gydyti, kiek leido jėgos, reikėdavo man. O tai buvo ne juokas – vien tik Viletėje šiltine sirgo daugiau kaip trisdešimt skandinavų darbininkų. Ir vis dėlto dar rasdavau laiko kiekvieną sekmadienį nueiti į švedų bažnyčią Ornano bulvare, kad padaryčiau malonumą savo bičiuliui švedų pastoriui, kuris sakydavo, jog aš esąs geras pavyzdys kitiems. Jo parapijiečių buvo likusi tik pusė – kita pusė arba sirgo, arba slaugė ligonius. Pastorius nuo ryto ligi vakaro lankė ligonius ir vargšus, visaip jiems padėjo – niekuomet nebuvau matęs tokio geraširdžio žmogaus, o juk jis pats amžinai neturėdavo nė skatiko. Ir vienintelis atpildas už tai buvo ligos, jo paties parneštos į namus: iš aštuonių jo vaikų du vyresnieji susirgo šiltine, penki apsikrėtė skarlatina, o naujagimis, prarijęs dviejų frankų pinigą, vos nenumirė nuo žarnyno nepraeinamumo. Paskui vieną dieną Švedijos konsulas, nepaprastai taikus ir tylus žmogelis, ūmai pamišo ir ėmė taip siautėti, jog vos manęs neužmušė. Bet apie tai papasakosiu kitą kartą.

Monparnaso kvartale padėtis buvo kur kas blogesnė, nors dirbti tenai kai kuriais atžvilgiais man buvo lengviau. Gėda prisipažinti, bet su vargšais italais sutardavau daug geriau negu su savo tautiečiais, kurie neretai būdavo nesukalbami, niūrūs, viskuo nepatenkinti, be to, gana reiklūs ir savanaudiški. O italai, neatsivežę iš savo tėvynės nieko, išskyrus skurdžias santaupas, neišsenkamą kantrybę, linksmumą ir žavias manieras, būdavo visuomet patenkinti, dėkingi ir kits kitam nepaprastai paslaugūs. Kai į Salvatorės šeimą įsimetė difterija, Arkandželas Fuskas, gatvių šlavėjas, tučtuojau metė darbą ir ėmėsi juos slaugyti. Visos trys mergytės apsirgo difterija, vyresnioji mirė, o kitą dieną baisi liga parbloškė ir nusikamavusią motiną. Tik skausmo kūdikis Petručas, bejėgis idiotas, nesuvokiama visagalio Dievo valia išvengė šios ligos.

Difterija siautė visame Ruselio aklagatvyje, kur kiekvienoje šeimoje buvo keletas mažų vaikų. Abi vaikų ligoninės buvo perpildytos. Bet jei ir būtų atsiradusi laisva lova, šie svetimtaučių vaikai beveik neturėjo vilties patekti į tokią ligoninę. Todėl jais reikėjo rūpintis Arkandželui Fuskui ir man, o tie, kuriems pritrūkdavo laiko – tokių, beje, buvo daug, – galėjo savo nuožiūra gyventi ar mirti.

Nė vienas gydytojas, kad ir koks beširdis, kuris pats vienas kovojo su difterijos epidemija skurdžiausiame rajone, neturėdamas dezinfekcinių priemonių nei sau, nei kitiems, negali be pasibaisėjimo prisiminti šios negandos. Aš praleisdavau ten ištisas valandas, tepdamas ir grandydamas gerkles vienam vaikui po kito – tais laikais nebuvo jokio kitokio gydymo. O paskui, kai nebegalėdavau nuimti nuodingų plėvelių, uždarančių kvėpavimo takus, kai vaikas pamėlynuodavo ir jau imdavo dusti, reikėdavo žaibo greitumu ryžtis tracheotomijai. Nejaugi aš tučtuojau privalau operuoti, net ne ant stalo, o ant šios žemos lovos ar ant motinos kelių vos spingsinčios žibalinės lempos šviesoje, neturėdamas jokio kito asistento, kaip tik gatvių šlavėją? O gal palaukti iki rytdienos ir pabandyti surasti geresnį chirurgą negu aš? Bet ar galima laukti? Ar išdrįsiu laukti? Aiman, laukdavau iki rytdienos, o tada jau būdavo per vėlu, ir pats matydavau vaiką mirštant. Bet neretai tučtuojau operuodavau ir, be abejonės, išgelbėdavau mažyliui gyvybę, tačiau būdavo ir taip, kad matydavau vaiką mirštant nuo mano peilio. Vienu atžvilgiu man buvo netgi sunkiau negu daugeliui kitų gydytojų, patekusių į tokią pat klaikią padėtį: aš pats mirtinai bijojau difterijos ir niekaip neįstengiau nugalėti šios baimės. Bet Arkandželas Fuskas nė kiek nebijojo. Jis ne blogiau už mane suvokė, koks jam gresia pavojus, nes pats savo akimis matė, kokia tai užkrečiama liga, bet net nepagalvodavo apie save, jam rūpėjo kiti. Kai epidemija pasibaigė, mane iš visų pusių sveikino, sulaukiau padėkos net iš Assistance Publique93, bet niekas nė žodžio nepasakė Arkandželui Fuskui, kuris pardavė savo išeiginį kostiumą, kad turėtų kuo sumokėti karstadirbiui, išsinešusiam mažosios mergaitės kūną.

Taip, atėjo diena, kai viskas pasibaigė, kai Arkandželas Fuskas vėl ėmė šluoti gatves, o aš – gydyti įnoringus pacientus. Kol leidau dienas Viletėje ir Monparnaso kvartale, paryžiečiai karštligiškai krovėsi lagaminus ir skubėjo išvykti į savo pilis ar mėgstamus pajūrio kurortus. Bulvarus užplūdo pramogų ieškantys užsieniečiai, suplaukę į Paryžių iš viso civilizuoto pasaulio išleisti atliekamų pinigų. Jie sėdėdavo mano laukiamajame, nekantriai skaitydavo bedekerius, reikalaudavo, kad kuo greičiau juos priimčiau, ir dažniausiai prašydavo kokių nors „tonizuojamųjų“ iš žmogaus, kuriam tokių vaistų reikėjo kur kas labiau negu jiems. Damos su prašmatniais popietiniais tualetais, naujausiais Vorto šedevrais, patogiai išsitiesusios šezlonguose, kviesdavosi mane į savo ištaigingus viešbučius neįprasčiausiu dienos ir nakties metu, kad „pastatyčiau jas ant kojų“ kitos dienos maskaradui Operoje. Antrą kartą jos manęs nebekviesdavo, ir aš nė kiek nesistebėjau.

Koks nereikalingas laiko gaišinimas, galvodavau, kai vos pavilkdamas kojas, išvargęs žingsniuodavau namo įkaitusiu bulvaro asfaltu po dulkėtais kaštonais, kurių nulėpę lapai ilgėjosi gaivaus vėjelio.

– Aš žinau, ko mums reikia, ir jums, ir man, – sakydavau kaštonams. – Mums reikia pakeisti aplinką, ištrūkti iš didmiesčio atmosferos. Bet kaip išsigauti iš to pragaro, jeigu jūsų geliančios šaknys įmūrytos į asfaltą, kojos surakintos geležiniais žiedais, o manęs priimamajame laukia turtuoliai amerikiečiai ir daugybė kitų ligonių, gulinčių savo namuose? O jeigu aš išvažiuočiau, kas rūpintųsi Botanikos sodo beždžionėmis? Kas padrąsintų dūstantį nuo karščio baltąjį lokį, kai jam ateis pats sunkiausias metas? Jei ir atsirastų gerų žmonių, kurie norėtų jį paguosti, jis nesuprastų nė vieno jų žodžio, nes moka tik švediškai. O kas bus Monparnase?

Monparnasas! Vos tik šis žodis šmėstelėdavo galvoje, mane nupurtydavo šiurpas, ir aš vėl išvysdavau mirtinai išblyškusį vaiko veidelį blausioje žibalinės lempos šviesoje, išvysdavau kraują, besisunkiantį iš vaiko gerklės ten, kur buvau ją prapjovęs, išgirsdavau klaikų šauksmą, išsiveržusį iš motinos krūtinės. Ką pasakytų grafienė?.. Grafienė! Ne, matyt, man tikrai kažkas yra; pats laikas, užuot gydžius kitų nervus, susirūpinti savaisiais, jeigu jau Malzerbo bulvare pradedu matyti tokius vaizdus. Ir kas man, po velnių, ta grafienė! Sprendžiant iš paskutinio abato laiško, ji puikiai jaučiasi savo Tureno pilyje, o aš puikiai jaučiuosi Paryžiuje, gražiausiame pasaulio mieste. Man tik reikia truputį pamiegoti. O vis dėlto ką pasakytų grafas, jei šįvakar imčiau ir parašyčiau jam laišką, jog mielai priimu malonų jo kvietimą ir rytoj atvažiuoju? Kad tik galėčiau šiąnakt užmigti! Kodėl man pačiam neišgėrus tų nuostabių migdomųjų, kuriais aprūpinu savo pacientus, stiprių vaistų, kurie užmigdytų mane dvidešimt keturioms valandoms ir padėtų viską užmiršti – ir Monparnasą, ir Tureno pilį, ir grafienę, ir kitką? Kritau į lovą nenusirengęs – toks buvau pavargęs. Bet migdomųjų negėriau – les cuisiniers n’ont pas faim94, sakoma Paryžiuje. Kitą rytą pamačiau ant stalo abato laišką. Gale buvo grafo prierašas: „Jūs sakėte, kad nepaprastai mėgstate vyturio giesmę. Kol kas jie dar čiulba, bet greitai nutils, todėl skubiai atvažiuokit.“

Vyturėlis! O aš jau dvejus metus nebuvau girdėjęs jokių paukščių, tik žvirblių čirškesį Tiuilri sode.

* * *

Arkliai, kuriais važiavau iš stoties, buvo gražūs. Rišeljė laikų pilis didžiuliame šimtamečių liepų parke buvo graži, Liudviko XVI stiliaus baldai prabangiame mano kambaryje buvo gražūs, milžiniškas senbernaras, palydėjęs mane į viršutinį aukštą, buvo gražus – viskas buvo gražu, kaip ir pati grafienė su paprastute balta suknele, prisisegusi prie juostos vienui vieną rožę. Man pasirodė, kad jos akys dar didesnės. Grafas buvo visai kitas žmogus – skruostai parausvėję, akys žvalios. Jis sutiko mane taip nuoširdžiai, jog mano drovumas bematant išsisklaidė: juk aš vis dar buvau barbaras iš Ultima Thule95, niekuomet negyvenęs tokioj prabangoj. Abatas pasisveikino su manim kaip su senu bičiuliu. Grafas pasakė, kad prieš arbatą dar yra laiko pavaikštinėti po sodą, bet gal man būtų maloniau dirstelėti į arklides? Gavau pintinę morkų, kad turėčiau kuo pavaišinti dvylika nuostabių, gerai prižiūrimų arklių, kurie stovėjo poliruoto ąžuolo garduose.

– O šitam duokite viena morka daugiau, kad iškart susidraugautumėt, – tarė grafas. – Tas arklys jūsų, kol viešite čia. O tai jūsų grumas, – pridūrė jis, rodydamas į jauną anglą, kuris pasisveikino, pridėjęs prie kepurės ranką.

– Taip, grafienė puikiai jaučiasi, – pasakė grafas, kai mudu grįžome sodu atgal. – Ji beveik nekalba apie kolitą, kas rytą eina į kaimą lankyti vargšų ir tariasi su kaimo gydytoju, kaip iš senos fermos trobesio padaryti vaikų ligoninę. Per savo gimtadienį ji sukvietė visus kaimo vaikus į pilį, pavaišino kava ir pyragaičiais, o atsisveikindama kiekvienam padovanojo po lėlę. Kaip puikiai sugalvota, tiesa? Jeigu ji užsimins tamstai apie lėles, neužmirškite pasakyti jai ką nors malonaus.

– Būtinai pasakysiu, je ne demande pas mieux96.

Arbata buvo paduota priešais namą, po didele liepa.

– Štai jūsų bičiulis, brangioji Ana, – tarė grafienė šalia sėdinčiai damai, kai mes priėjome prie stalo. – Labai gaila, bet jam, matyt, maloniau bendrauti su arkliais negu su mumis. Iki šiol jis dar nerado progos pasakyti man nė vieno žodžio, o su arkliais praplepėjo tvarte visą pusvalandį.

– Ir atrodo, kad arkliams tas pokalbis nepaprastai patiko, – nusijuokė grafas. – Net senasis mano hunteris, – o jūs gi žinot, kaip atšiauriai jis sutinka nepažįstamus, – prikišo nosį daktarui prie pat veido ir labai bičiuliškai jį apuostė.

Baronienė Ana pasakė, kad džiaugiasi mane matydama ir kad jos uošvė, našlaujanti markizė, kuo puikiausiai jaučiasi.

– Ji net tariasi geriau girdinti, bet aš nelinkusi tuo tikėti, nes ji negirdi Lulu šnarpštimo ir baisiai pyksta, kai mano vyras sako, kad girdi jį šnarpščiant net apačioj, rūkomajame. Šiaip ar taip, jos brangusis Lulu mums visiems tikras išganymas. Anksčiau ją slėgė vienatvė, o šnekėti su ja, kai reikia visą laiką rėkti į ragelį, tikra kankynė. Dabar ji ištisas valandas sėdi viena, užsikėlusi ant kelių Lulu, o kad pamatytumėt, kaip ji mitriai bėgioja kas rytą po parką, kad Lulu gautų pasimankštinti! Nepatikėtumėt savo akimis. O juk dar neseniai ji net iš krėslo nepakildavo. Prisimenu, kaip patarėt jai kasdien po truputį vaikštinėti ir koks piktas buvo jūsų veidas, kai ji atsakė neturinti jėgų. Stebuklinga permaina! Jūs, žinoma, pasakysit, kad padėjo tie jūsų šlykštūs vaistai, kuriuos jai davėt, bet aš sakau, kad tai Lulu nuopelnas, – tegul jis sau gyvena sveikas ir šnarpščia, kiek tik jam patinka!

– Pažiūrėkit į Leo, – tarė grafas, pakeisdamas temą. – Padėjo galvą daktarui ant kelių kaip senas pažįstamas. Užmiršo net paprašyti sausainio.

– Kas tau, Leo? – paklausė grafienė. – Būk atsargesnis, drauguži, nes daktaras tave užhipnotizavo. Jis dirbo su Šarko Salpetrijere ir vien savo žvilgsniu gali priversti žmogų bet ką padaryti. Gal jūs palieptumėt Leo pasikalbėti su jumis švediškai?

– Nieku gyvu. Jokia kalba nėra tokia maloni mano ausims kaip jo tylėjimas. Aš joks hipnotizuotojas, tik labai myliu gyvulius, o visi gyvuliai tučtuojau tai pajunta ir atsilygina man tuo pačiu.

– Ar tik nebandote užkerėti voverės, kuri tupi ant šakos virš jūsų galvos? – tarė baronienė. – Jūs visą laiką nenuleidžiate nuo jos akių, o į mus nekreipiate jokio dėmesio. Kodėl neliepiat jai nušokti nuo medžio ir atsitūpti jums ant kelių šalia Leo?

– Jei duosit man riešutų ir visi nueisit į šalį, manau, prikalbinsiu ją nulipti ir paimti jį iš mano rankos.

– Jūs labai mandagus, Monsieur le Suédois97, – sušuko juokdamasi grafienė. – Eime, brangioji Ana, jis nori, kad paliktume jį vieną su ta vovere.

– Nesijuokite iš manęs. Aš anaiptol nenoriu, kad jūs išeitumėt. Taip džiaugiuosi vėl jus pamatęs.

– Vous êtes très galant, Monsieur le Docteur98. Tai pirmas komplimentas, kurį teikėtės man pasakyti, o man patinka komplimentai.

– Čia aš ne daktaras, o jūsų svečias.

– Argi daktaras negali pasakyti savo pacientei komplimento?

– Ne, kad ir kaip to norėtų, – jei pacientė panaši į jus, o daktaras jaunesnis negu jos tėvas.

– Na, reikia pripažinti, kad jūs sėkmingai atsispyrėte pagundai, jeigu ji ir buvo kilusi. Jūs visuomet šiurkščiai su manimi elgdavotės. Kai pirmą kartą pas jus atėjau, buvote toks atšiaurus, jog aš vos nepabėgau, prisimenat? Brangioji Ana, žinot, ką jis man pasakė? Jis rūsčiai pažvelgė į mane ir pasakė su tuo siaubingu švedišku akcentu: „Madame la Comtesse99, jums reikalingesnė drausmė negu vaistai.“ Drausmė! Argi pritinka švedų gydytojui šitaip kalbėti su jauna dama, kuri pirmą kartą kreipiasi į jį patarimo?

– Aš nesu švedų gydytojas. Aš apsigyniau disertaciją Paryžiuje.

– Aš perėjau ne vieną dešimtį Paryžiaus gydytojų, bet nė vienas nedrįso kalbėti su manimi apie drausmę.

– Todėl ir turėjote kreiptis į tiek daug gydytojų.

– Ar žinot, ką jis pasakė mano uošvei? – įsiterpė baronienė. – Jis labai piktai išdrožė, kad jeigu jinai jo neklausys, jis išeis ir nebegrįš, net jeigu ji susirgtų kolitu! Aš pati tai girdėjau iš salono ir, kai įbėgau į kambarį, maniau, kad markizę ištiks smūgis. Žinot, aš jus rekomenduoju visoms savo draugėms, bet neįsižeiskite, jei pasakysiu, kad jūs, švedai, atrodote mums, romanams, pernelyg netašyti. Ne vienas jūsų pacientas yra man sakęs, kad nepakenčiamai elgiatės su ligoniais. Mes nepratę, kad mums įsakinėtų kaip mokinukams.

– Kodėl nesistengiate būti lipšnesnis? – tarė šypsodamasi grafienė, kuriai labai patiko šis žaismingas pokalbis.

– Pasistengsiu.

– Papasakokit mums ką nors, – paprašė baronienė, kai papietavę sėdėjome salone. – Juk jūs, gydytojai, dažnai susiduriate su savotiškais žmonėmis ir patenkate į keisčiausias situacijas. Niekas geriau už jus nepažįsta gyvenimo, ir aš neabejoju, kad galėtumėt daug ką papasakoti, jei panorėtumėt.

– Gal ir jūsų tiesa, bet mums nedera kalbėti apie savo pacientus, o apie gyvenimą tai nedaug teišmanau, nes, deja, esu per jaunas.

– Pasakykit bent tai, ką žinote, – nesiliovė baronienė.

– Žinau, kad gyvenimas puikus, bet taip pat žinau, kad mes dažnai jį subjaurojame ir paverčiame kvailu farsu arba šiurpia tragedija, arba abiem iš karto; ir galiausiai žmogus nebesuvokia, ką daryti – ar verkti, ar juoktis. Verkti lengviau, bet juoktis kur kas geriau – tik ne garsiai!

– Papasakokit ką nors apie gyvūnus, – paprašė grafienė, gelbėdama mane iš keblios padėties. – Sako, jūsų tėvynėje galybė lokių, papasakokit ką nors apie juos.

– Toli šiaurėje, sename dvaro name didelės girios pakraštyje, gyveno kartą ponia. Ji turėjo prijaukintą lokį, kurį labai mylėjo. Jį buvo radę girioje leisgyvį iš bado, tokį mažą ir silpną, jog ponia ir sena jos virėja gavo jį penėti iš buteliuko. Praėjo keleri metai, ir lokys taip išaugo ir sustiprėjo, jog būtų galėjęs nudobti karvę ir nusinešti, suėmęs dviem letenom, jei tik būtų norėjęs. Bet jis visai nenorėjo skriausti nei žmonių, nei gyvulių – tai buvo labai mielas lokys. Paprastai jis sėdėdavo prie savo gurbo ir geraširdiškai žiūrėdavo gudriomis akutėmis į gretimam lauke besiganančius galvijus. Trys gauruoti kalnų poniai buvo geri jo pažįstami ir nė kiek nenusigąsdavo, pamatę jį atkrypuojantį į arklidę drauge su šeimininke. Vaikai jodinėjo, užsikorę jam ant nugaros, ir neretai užmigdavo gurbe tarp jo letenų. Trys lapių šuniukai labai mėgo su juo žaisti: tampydavo už ausų ir už striukos uodegos, visaip erzindavo, bet jis nė kiek nepyko. Lokys nė karto nebuvo ragavęs mėsos ir ėsdavo tą patį maistą kaip ir šunys, dažnai net iš to paties dubens – duoną, avižinę košę, bulves, kopūstus ir ropes. Jis turėjo puikų apetitą, bet jo bičiulė virėja pasirūpindavo, kad visuomet būtų sotus. Lokiai dažniausiai yra vegetarai ir ypač mėgsta vaisius. Rudenį jis tupėdavo sode ir varvindamas seilę žiūrėdavo į nokstančius obuolius, o kai buvo mažas, kartais neatsispirdavo pagundai ir, įsiropštęs į medį, jais pasivaišindavo. Lokiai atrodo nerangūs ir nepaslankūs, bet pažiūrėkite, kaip vikriai lokys darbuojasi, įsikoręs į obelį, ir įsitikinsite, kad joks vaikėzas negali su juo lygintis. Ilgainiui jis suprato, kad tai draudžiama. Bet mažos jo akutės nepražiopsodavo nė vieno obuolio, nukritusio nuo medžio. Buvo šiokių tokių nesusipratimų dėl avilių. Nubaustas jis kruvina nosim dvi dienas tupėjo pririštas prie grandinės ir daugiau niekuomet bičių nelietė. Šiaip jį rišdavo tik naktį – ir visai teisingai, nes lokiai, kaip ir šunys, ima niršti, jei ilgesnį laiką būna pririšti, ir čia nėra nieko nuostabaus.

Prie grandinės jį rišdavo ir sekmadienį, kai ponia eidavo į svečius pas ištekėjusią seserį, gyvenančią nuošaliame namelyje anapus kalnų ežero, gera valanda kelio per tankią girią. Moteriškės nuomone, lokiui nederėjo bastytis po girią, kur tiek daug negandų, ir ji nerizikuodavo jo vestis. Be to, jis iš tolo bijojo vandens ir kartą taip išsigando staigaus vėjo gūsio, jog apvertė valtį, ir jie abu su šeimininke turėjo plaukte plaukti į krantą. Dabar jis puikiai žinojo, kodėl sekmadienį šeimininkė pririša jį prie grandinės, meiliai paplekšnoja per galvą ir prižada sugrįžusi pavaišinti obuoliu, jeigu jis per tą laiką gražiai elgsis. Lokys liūdėdavo, bet nesipriešino – kaip ir geras šuo, kai šeimininkė nesiveda jo pasivaikščioti. Vieną sekmadienį, pririšusi, kaip paprastai, jį prie grandinės, ponia išėjo ir, kai jau buvo beveik miško vidury, staiga išgirdo, tarsi už nugaros būtų trakštelėjusi šaka. Ji atsigręžė ir pasibaisėjusi pamatė vingiuotu taku įkandin atidumiantį lokį. Tik atrodo, kad lokys negreitas – iš tikrųjų jis gali pralenkti net risčia bėgantį arklį. Jis bematant šniokšdamas ir pūškuodamas ją pasivijo ir, kaip buvo pratęs, kiūtino iš paskos tarsi šuo. Ponia labai supyko. Ji ir taip jau vėlavo pusryčių, nebebuvo kada jo vesti namo, bet ir imti drauge nenorėjo, tuo labiau kad jis išdrįso nepaklausyti ir nutraukė grandinę. Griežčiausiu tonu jinai įsakė jam tučtuojau grįžti ir pagrūmojo skėčiu. Jis stabtelėjo valandėlę, pažvelgė į ją gudriom akutėm, bet atgal nepasuko ir tebepūškavo toliau. O ponia, pastebėjusi, kad jis net pametė naują antkaklį, dar labiau įniršo ir taip smarkiai tvojo jam per nosį skėčiu, jog šis sulūžo. Lokys vėl sustojo, papurtė galvą ir keliskart pražiojo didžiulius nasrus, lyg norėdamas ką pasakyti. Paskui apsisuko ir nupėdino tuo pačiu taku atgal, protarpiais stabtelėdamas pasižiūrėti į ponią, kol galiausiai dingo miško tankmėj. Kai ponia grįžo vakare namo, lokys labai nusiminęs tupėjo įprastoje vietoje prie gurbo. Ponia, vis dar supykusi, priėjo prie jo ir ėmė smarkiai barti: jis negausiąs nei obuolio, nei vakarienės, be to, dvi dienas tupėsiąs pririštas prie grandinės. Senoji virėja, kuri mylėjo lokį kaip savo sūnų, atbėgo įniršusi iš virtuvės.

– Už ką jūs jį barate, ponia? – sušuko virėja. – Juk jis buvo geras kaip avinėlis. Telaimina jį Dievas! Visą dieną ramiai tupėjo, nuolankus lyg angelas, nenuleisdamas akių nuo vartų, kad pamatytų jus pareinančią.

Miške būta kito lokio.

Bokšto laikrodis išmušė vienuolika.

– Metas gulti, – tarė grafas. – Įsakiau septintai valandai ryto pabalnoti mums arklius.

– Saldaus miego ir malonių sapnų! – palinkėjo grafienė, kai lipau į savo kambarį.

Miegojau mažai, užtat daug svajojau.

Šeštą valandą ryto Leo pakrebždeno į mano duris, o lygiai septintą mudu su grafu jojome nuostabia senų liepų alėja ir veikiai atsidūrėme tikrame miške. Šen bei ten tarp guobų ir bukų stiepėsi galiūnas ąžuolas. Miške buvo tylu, tik retkarčiais ritmingai tukseno genys, burkavo laukiniai balandžiai, šaižiai spygčiojo vilkutis ar pasigirsdavo žemas altas juodojo strazdo, giedančio paskutines savo baladės treles. Veikiai išjojome iš miško į saulės nutviekstus plačius laukus ir pievas. Ir ten išgirdau savo mylimą vyturį – jis pleveno nematomais sparneliais žydroje aukštybėje, liedamas dangui ir žemei širdy netelpantį džiaugsmą. Žiūrėjau į mažą paukštelį ir vėl laiminau jį kaip kadaise speiguotoje šiaurėje, kai dar būdamas vaikas dėkingomis akimis stebėdavau pilkąjį pavasario pranašą, skelbiantį, kad ilga žiema pagaliau praėjo.

– Tai paskutinis jo koncertas, – tarė grafas. – Baigiasi jo laisvės dienos: netrukus pradės maitinti savo paukštyčius – nebebus jam kada čiulbėti ir linksmintis. Jūsų tiesa! Tai didžiausias artistas, nes jo giesmė plaukia iš pačios širdies.

– Sunku net įsivaizduoti, kad esama žmonių, galinčių žudyti šiuos nekaltus giesmininkus. Tik nueikite Paryžiuje į turgų – pamatysit, kaip juos šimtais pardavinėja tiems, kurie ryžtasi juos valgyti. Jų balsai džiaugsmu užpildo dangaus skliautą, o vargšai negyvi kūneliai tokie maži, jog telpa vaiko saujoje, ir vis dėlto mes godžiai juos ryjame, lyg nieko kito neturėtume valgyti. Šiurpas nukrečia vien išgirdus žodį „žmogėdra“, ir mes kariame laukinius, negalinčius atsikratyti šio protėvių įpročio, o tų, kurie žudo ir valgo mažus paukštelius, niekas nebaudžia.

– Jūs idealistas, mano mielas daktare!

– Ne, žmonės iš to šaiposi ir vadina sentimentalumu. Tegul sau šaiposi, kiek jiems patinka, man tas pat. Bet atsiminkite mano žodžius – ateis laikas, kai jie liausis šaipęsi, nes supras, kad gyvūnų pasaulį Kūrėjas patikėjo mūsų globai, o ne mūsų malonei, kad gyvūnai turi tokią pat teisę gyventi kaip ir mes ir kad mūsų teisė atimti jiems gyvybę griežtai apribota mūsų savigynos ir egzistencijos teisės. Ateis laikas, kai žmogus nebejaus malonumo žudydamas. Bet kol dar taip nėra, žmogus negali vadintis civilizuotu, jis paprasčiausias barbaras, trūkstamoji grandis tarp laukinių jo protėvių, kurie žudydavo kits kitą akmeniniais kirvukais dėl žalios mėsos gabalo, ir ateities žmogaus. Būtinumas žudyti laukinius žvėris neginčytinas, bet jo vykdytojai, išdidūs šių dienų medžiotojai, taip nusmuks, jog taps paprasčiausiais naminių gyvulių skerdikais...

– Galbūt jūsų tiesa, – susimąstė grafas ir dar kartą pažvelgė į dangų, kai, apsukę arklius, nujojome atgal į pilį.

Per pusryčius tarnas atnešė grafienei telegramą, kurią ji padavė grafui; tas perskaitė, netaręs nė žodžio.

– Rodos, jūs jau pažįstate mano pusbrolį Morisą, – tarė grafienė. – Jis šiandien pietaus pas mus, jei suspės į ketvirtos valandos traukinį. Jis tarnauja įguloje Ture.

Taip, vikontas Morisas su mumis pietavo. Tai buvo aukštas gražus vyrukas siaura nuolaidžia kakta, didžiulėmis ausimis, grėsmingu smakru ir ūsais à la général Gallifet100.

– Quel plaisir inattendu, Monsieur le Suèdois101, jus čia matyti! – šį kartą jis teikėsi paduoti man ranką, mažą, suglebusią ranką, kurios paspaudimas buvo itin nemalonus ir iš karto padėjo man nustatyti, kas tai per žmogus. Beliko išgirsti jį juokiantis, ir to neilgai reikėjo laukti. Garsus monotoniškas jo kikenimas netilo per visus pietus. Jis tučtuojau pradėjo pasakoti grafienei nešvankią istoriją apie nelaimę, ištikusią vieną jo draugą, kuris užklupo savo meilužę tarno lovoje. Abatas visai suglumo, bet įsikišo grafas – ėmė pasakoti kitapus stalo sėdinčiai žmonai apie mūsų rytinį pasijodinėjimą: kviečiai puikiai sužėlę, dobilai vešlūs, be to, mes girdėję paskutinę vėlyvo vyturėlio giesmę.

– Nesąmonė! – atkirto vikontas. – Dar daugybė jų skrajoja. Tik vakar vieną nušoviau – nuostabiai taiklus šūvis, – ta maža bestija atrodė ne didesnė už peteliškę.

Aš paraudau kaip vėžys, bet abatas laiku mane sudraudė, uždėjęs ant kelio ranką.

– Koks jūs žiaurus, Morisai! Kaip galima nušauti vyturėlį? – pasibaisėjo grafienė.

– Kas čia tokio! Jų devynios galybės, be to, nėra puikesnio už juos taikinio šaudymo pratyboms, nebent kregždės. Žinot, brangioji Žuljeta, aš geriausias pulko šaulys. Bet reikia nuolat treniruotis, antraip bematant surambėsiu. Laimė, aplink mūsų kareivines visuomet skraido pulkai kregždžių, šimtai jų lipdo lizdus po arklidžių stogais, o dabar jos peni savo vaikus ir be perstojo siuva prieš pat mano langą. Tad aš kas rytą miklinuosi net neišeidamas iš kambario – koks malonumas! Vakar susilažinau su Gastonu iš tūkstančio frankų, kad iš dešimties nudėsiu šešias, ir, įsivaizduojat, nudėjau aštuonias! Kregždės nuostabiai tinka kasdienėms pratyboms. Aš visuomet sakau, kad tokios pratybos turėtų būti privalomos visose šaudymo mokyklose. – Jis valandėlę tylėjo ir, įdėmiai skaičiuodamas lašus, įsivarvino į vyno stiklą kažkokių vaistų. – Nebūkit kvailutė, brangioji Žuljeta, – važiuojam rytoj drauge į Paryžių, jums reikia truputį prasiblaškyti, šitiek savaičių ištūnojus vienai tokiame užkampyje. Išvysite nuostabų reginį – tokias varžybas, kokių dar niekad nebuvo Prancūzijoje; dalyvaus geriausi mūsų krašto šauliai, ir ne aš būsiu, jei nepamatysit, kaip respublikos prezidentas įteiks jūsų pusbroliui Morisui aukso medalį. Paskui smagiai papietausim Anglų kavinėj, o vėliau nuvešiu jus į Palė Ruajalį pasižiūrėti Une nuit de noces102. Žavus spektaklis, nepaprastai juokingas, mačiau jau keturis kartus, bet mielai pažiūrėsiu dar sykį su jumis. Vidury scenos stovi lova, po ja pasislėpęs meilužis, o jaunikis, senas...

Neslėpdamas susierzinimo, grafas davė žmonai ženklą, ir mes pakilom nuo stalo.

– Niekados negalėčiau nušauti vyturio, – sausai tarė grafas.

– Aišku, negalėtum, mano mielas Roberai! – nusikvatojo vikontas. – Nes nepataikytum!

Lipau į savo kambarį kone verkdamas iš užspausto pykčio ir iš gėdos, kad užgniaužiau tą pyktį savyje. Kol kroviausi lagaminą, įėjo abatas. Paprašiau jo perduoti grafui, kad buvau iškviestas į Paryžių ir turėjau išvykti naktiniu traukiniu.

– Jei dar kartą pamatysiu tą prakeiktą nenaudėlį, sutraiškysiu jo įžūlų monoklį į tuščią makaulę!

– Verčiau su juo neprasidėkite, nes jis, dievaži, jus nušaus. Tai tikrai puikus šaulys; nežinau, kiek jau yra turėjęs dvikovų: amžinai su visais kivirčijasi ir užgaulioja. Prašau jūsų tik vieno – nepraraskit savitvardos dar trisdešimt šešias valandas. Rytoj vakare jis išvažiuoja Paryžiun į varžybas, ir, entre nous103, aš džiaugsiuosi nė kiek ne mažiau už jus, matydamas jį išvykstant.

– Kodėl?

Abatas tylėjo.

– Tai aš jums pasakysiu kodėl, pone abate. Todėl, kad jis įsimylėjęs savo pusseserę, o jūs jo nekenčiate ir nepasitikite.

– Kadangi stebuklingu būdu atspėjote tiesą, pasakysiu jums, kad vikontas norėjo ją vesti, bet ji atsisakė. Laimė, jis jai nepatinka.

– Bet jinai jo bijo, o tai, ko gero, dar blogiau.

– Grafui labai nepatinka vikonto bičiulystė su grafiene, dėl to ir nenorėjo palikti žmonos vienos Paryžiuje, kur jis nuolat vežiojasi ją į pobūvius ir teatrus.

– Nemanau, kad jis rytoj išvyktų.

– Būtinai išvyks – juk jis baisiausiai trokšta to aukso medalio ir tikriausiai jį gaus, nes yra išties puikus šaulys.

– Gaila, negaliu to pasakyti apie save. Mielai nudėčiau tą galviją ir atkeršyčiau už kregždes. Ar ką žinote apie jo tėvus? Man rodos, jų šeimoje ne viskas klostėsi gerai.

– Jo motina buvo vokietė grafaitė, labai graži moteris – matyt, sūnus į ją atsigimęs, – tačiau santuoka, rodos, buvo labai nelaiminga. Jo tėvas buvo didelis girtuoklis, irzlus ir ekscentriškas žmogus. Į gyvenimo galą beveik išprotėjo. Kai kas sako, kad jis nusižudė.

– Iš visos širdies tikiuosi, kad sūnus paseks tėvo pavyzdžiu, ir juo anksčiau, juo geriau. Jau dabar jis netoli beprotybės.

– Jūsų tiesa – vikontas tikrai didelis keistuolis. Kaip pats matėte, jis yra tvirtas it arklys, bet nuolat susirūpinęs sveikata ir amžinai dreba, kad kuo nors neapsikrėstų. Kai jis čia viešėjo praėjusį kartą, sodininko sūnus apsirgo šiltine, ir vikontas tučtuojau išvažiavo. Jis visą laiką geria vaistus, net per pietus įsipylė kažkokių lašų, gal pastebėjote?

– Taip, tai buvo vienintelis akimirksnis, kai jis liovėsi malęs liežuviu.

– Jis nuolat kreipiasi vis į naujus gydytojus. Gaila, kad jūs jam nepatinkate, antraip neabejotinai įsigytumėt dar vieną pacientą... Bet ko jūs juokiatės?

– Man šovė į galvą labai juokinga mintis. Kai apima pyktis, geriausia nuoširdžiai pasijuokti. Matėte, kaip aš buvau nusiteikęs, kai įėjote į kambarį. Turbūt jums bus malonu išgirsti, kad dabar visai nurimau ir mano nuotaika kuo puikiausia. Aš apsigalvojau ir šį vakarą niekur nevažiuosiu. Eime į rūkomąjį pas kitus. Prižadu jums elgtis nepriekaištingai.

Visas išraudęs vikontas stovėjo priešais didelį veidrodį ir nervingai pešiojo ūsus à la général Gallifet. Grafas sėdėjo prie lango ir skaitė „Figaro“.

– Quel plaisir inattendu, Monsieur le Suédois, jus čia matyti! – nusišaipė vikontas ir įsistatė į akį monoklį, lyg norėdamas geriau matyti, kiek aš ištversiu. – Tikiuosi, atvažiavote ne dėl to, kad čia vėl kas nors apsirgo kolitu?

– Ne, kol kas dar niekas nesusirgo, bet ką gali žinoti, kas bus toliau.

– Girdėjau, jūs kolito specialistas. Kaip gaila, kad niekas nieko nežino apie tą nepaprastą ligą. Matyt, jūs visai ją monopolizavote. Būkite toks malonus ir paaiškinkite, kas tas kolitas. Ar jis užkrečiamas?

– Paprastai – ne.

– Pavojingas?

– Ne, tik reikia tučtuojau pradėti teisingai gydytis.

– Žinoma, pas jus?

– Aš čia atvykau ne kaip gydytojas; grafas buvo toks malonus, jog pakvietė mane paviešėti, ir aš tik jo svečias.

– Štai kaip! O kas bus visiems jūsų pacientams Paryžiuje, kol jūs svečiuositės?

– Manau, jie pasveiks.

– Nė kiek neabejoju! – nusikvatojo vikontas.

Turėjau atsisėsti šalia abato ir pasiimti laikraštį, kad susitvardyčiau. Vikontas nervingai dirstelėjo į laikrodį ant židinio atbrailos.

– Einu pas Žuljetą, reikia ištempti ją pasivaikščioti po parką. Nuodėmė sėdėti kambaryje, kai taip nuostabiai šviečia saulė.

– Mano žmona nuėjo gulti, – sausai tarė grafas. – Ji nekaip jaučiasi.

– Tai kodėl, po velnių, tu man nepasakei? – piktai atrėžė vikontas ir įsipylė dar konjako su sodos vandeniu.

Abatas skaitė Journal de débat; pastebėjau, kad gudrios senos jo akys be paliovos mus stebi.

– Kas naujo, pone abate?

– Kaip tik skaičiau apie Prancūzijos šaulių draugijos rengiamas varžybas. Jos įvyks poryt, ir prezidentas įteiks nugalėtojui aukso medalį.

– Kertu lažybų iš tūkstančio frankų, kad jis teks man! – sušuko vikontas, trenkęs sau į plačią krūtinę. – Nebent naktinis Paryžiaus ekspresas rytoj nuvirstų nuo bėgių arba... arba susirgčiau kolitu, – pridūrė jis, pašaipiai žvilgtelėjęs į mane.

– Užteks gerti konjaką, Morisai, – sudraudė iš kampo grafas. – Jau ir taip išgėrei daugiau, negu reikia. Tu es saoul comme un Polonais!104

– Nenusiminkit, daktare Kolite! – sukikeno vikontas. – Ir nebūkite toks prislėgtas. Išmeskit taurelę konjako su sodos vandeniu, gal dar mums nusišypsos laimė. Labai gaila, kad negaliu jums būti naudingas, bet kodėl jums nepristvėrus abato – juk jis amžinai skundžiasi kepenimis ir skrandžiu? Pone abate, pasigailėkite daktaro – argi nematot, kad jis dega noru patikrinti jūsų liežuvį?

Abatas tylėdamas tebeskaitė Journal de débat.

– Vadinasi, nenorit? O kaip tu, Roberai? Per pietus buvai toks surūgęs. Kodėl neparodei švedui liežuvio? Tikriausiai tau kolitas! Padaryk daktarui malonumą. Nenori? Ką gi, daktare Kolite, jums nesiseka. Tiek to, aš jus pralinksminsiu ir parodysiu savo liežuvį – žiūrėkite, kiek tik patinka.

Prasišiepęs kaip šėtonas, jis iškišo liežuvį – tikra Notr Damo katedros chimera.

Atsistojau ir įdėmiai apžiūrėjau jo liežuvį.

– Jūsų labai bjaurus liežuvis, – tariau jam rimtai po valandėlės, – labai bjaurus!

Jis tučtuojau pasisuko į veidrodį ir ėmė apžiūrinėti liežuvį – šlykštų, apsivėlusį seno rūkaliaus liežuvį. Paėmiau jį už rankos ir užčiuopiau pulsą, gerokai patankėjusį nuo butelio šampano ir trijų stiklų konjako su sodos vandeniu.

– Jūsų pulsas labai padažnėjęs, – pasakiau.

Uždėjau ranką ant nuolaidžios jo kaktos.

– Galvą skauda?

– Ne.

– Bet kai rytoj pabusit, tikrai skaudės.

Abatas numetė laikraštį.

– Atsisekite kelnes, – pasakiau griežtai, ir vikontas nesvarstydamas pakluso, nuolankus kaip avinėlis.

Staigiu judesiu sudaviau jam per diafragmą, ir jis žagtelėjo.

– Aha! – tariau ir, įdėmiai žiūrėdamas jam į akis, iš lėto pridūriau: – Dėkoju, man to pakanka.

Grafas numetė „Figaro“.

Abatas, plačiai išsižiojęs, pakėlė į dangų rankas.

Vikontas stovėjo priešais mane, netekęs žado.

– Užsisekite kelnes, – įsakiau, – ir išgerkite konjako – jums tai pravers.

Jis automatiškai užsisagstė kelnes ir vienu mauku išgėrė konjaką, kurį jam padaviau.

– Į jūsų sveikatą, Monsieur le Vicomte, – tariau, keldamas prie lūpų stiklą. – Į jūsų sveikatą.

Jis nusišluostė nuo kaktos prakaitą, vėl pasisuko į veidrodį, apžiūrėjo savo liežuvį ir, sukaupęs visas jėgas, pabandė nusijuokti, bet pastangos buvo bergždžios.

– Jūs norit pasakyti... ar jūs manot... jūs norit pasakyti, kad...

– Aš nieko nenoriu pasakyti ir nieko nepasakiau. Aš nesu jūsų gydytojas.

– Bet ką man daryti? – prašvebeldžiavo jis.

– Kiek galima greičiau atsigulti į lovą, kad nereikėtų jūsų nešte nešti.

Priėjau prie židinio ir paskambinau.

– Palydėkit vikontą į jo kambarį, – paliepiau liokajui. – Ir tegul jo tarnas tučtuojau paguldo jį į lovą.

Sunkiai remdamasis į liokajaus ranką, vikontas nusvirduliavo prie durų.

Kitą rytą puikiai pasijodinėjau vienas. Vėl girdėjau, kaip aukštai danguje vyturėlis giedojo rytinį himną saulei.

– Jau atkeršijau už tavo brolių mirtį, – tariau vyturėliui. – O už kregždes atsiskaitysiu vėliau.

Sėdėjau savo kambaryje ir pusryčiavau su Leo, kai, pasibeldęs į duris, įėjo nedidukas baikštus žmogelis. Jis labai mandagiai pasisveikino. Tai buvo kaimo gydytojas, atėjęs, pasak jo, pareikšti pagarbos Paryžiaus kolegai. Smarkiai sujaudintas paprašiau jį sėstis ir pasiūliau papirosą. Jis man papasakojo kelis įdomius savo praktikos atvejus, bet ši tema netrukus išseko, ir jis atsistojo ketindamas eiti.

– Beje, naktį mane buvo pakvietę pas vikontą Morisą, ir dabar vėl jį aplankiau.

Pasakiau, kad užjaučiu vikontą ir tikiuosi, jog liga nėra sunki, kadangi vakar turėjau malonumą pats jį matyti per pietus visiškai sveiką ir puikiai nusiteikusį.

– Nežinau, – tarė daktaras. – Simptomai neaiškūs, ir, mano manymu, reikia kiek palūkėti, prieš nustatant galutinę diagnozę.

– Jūs protingas žmogus, mon cher confrère105. Be abejo, liepėte jam nesikelti?

– Aišku. Gaila, nes vikontui reikėjo šiandien važiuoti į Paryžių; bet apie tai, be abejo, negali būti jokios kalbos.

– Žinoma. O kaip jo protas?

– Lyg ir nieko.

– Kažin ko negalima ir tikėtis, tiesa?

– Tikrai iš pradžių maniau, kad jam paprasčiausiai sutriko virškinimas, bet jis pabudo nuo baisaus galvos skausmo, o dabar be perstojo žagsi. Ir labai prastai atrodo. Jis įsitikinęs, jog tai kolitas. Prisipažįstu, dar niekuomet nesu gydęs kolito; norėjau duoti ricinos – jo liežuvis labai apsivėlęs, bet jei kolitas panašus į apendicitą, tai ricinos, man regis, reikia vengti. Kaip manote? Jis visą laiką tikrina savo pulsą ir apžiūrinėja liežuvį. Bet, keista, labai nori valgyti; be galo įsiuto, kai neleidau jam pusryčiauti.

– Ir gerai padarėte. Verčiau būkite tvirtas ir be reikalo nerizikuokite. Dvi paras neduokite jam nieko, tik vandens.

– Suprantama.

– Nesijaučiu galįs jums patarinėti, matau, kad jūs pats išmanus gydytojas, bet, mano nuomone, visai be reikalo bijote ricinos. Jumis dėtas, duočiau jam didelę dozę – nereikia to gero gailėti! – trys valgomieji šaukštai jam tikrai nepakenktų.

– Trys pilni valgomieji šaukštai?

– Taip, mažų mažiausiai, ir nepamirškit – jokio maisto! Tik vandens.

– Suprantama.

Kaimo gydytojas man labai patiko, ir mudu atsisveikinome kaip geri bičiuliai.

Dieną grafienė mane nusivežė pareikšti pagarbos našlaujančiai markizei. Smagu buvo važiuoti ūksmingais keliais, čiulbant paukščiams ir dūzgiant vabzdžiams. Grafienei nusibodo mane erzinti, ji buvo puikiai nusiteikusi ir dėl staigios pusbrolio ligos, matyt, nė kiek nesisielojo. Markizė, anot jos, nuostabiai jaučiasi, bet prieš savaitę, netikėtai dingus Lulu, baisiai susijaudino; visas namas buvo sukeltas ant kojų; kiaurą naktį visi jo ieškojo. Markizė nesudėjo akių ir tebegulėjo paslika lovoje, kai dieną Lulu parsirado su perplėšta ausim ir sužalota akim. Jo ponia tučtuojau iškvietė telegrama veterinarą iš Turo, ir dabar Lulu jau vėl sveikas.

Markizė iškilmingai supažindino mane su Lulu. Ar aš kada matęs tokį gražų šunį? Ne, niekuomet.

– Nejaugi? – priekaištingai sušvokštė Lulu. – Sakai, kad myli šunis, o manęs nepažįsti? Ar pamiršai, kaip išvadavai mane iš tos baisios šunų parduotuvės...

Norėdamas nukreipti kalbą, pasiūliau Lulu pauostyti man ranką, ir nutilęs jis ėmė atsidėjęs uostinėti kiekvieną pirštą.

– Taip, žinoma, aiškiai užuodžiu savotišką tavo kvapą. Puikiai atsimenu jį nuo tos dienos, kai tave apuosčiau šunų parduotuvėje; dievaži, jis man labai patinka. Ak! – Jis godžiai uostė. – Prisiekiu šventu Roku, visų šunų globėju, aš užuodžiu kaulą, didelį kaulą. Kur tasai kaulas? Kodėl man jo nedavei? Tie kvailiai neduoda man kaulų, girdi, kaulai kenkia mažiems šuneliams. Kokie mulkiai! Kam tu atidavei kaulą? – jis kaipmat užšoko man ant kelių, nirtulingai mane tebeuostydamas. – Pamanykit! Kitas šuo! Tiktai šuns galva! Didelis šuo! Milžiniškas šuo, kuriam iš nasrų varva seilės! Ar tik ne senbernaras? Aš mažas šunelis, ir mane dusina astma, bet mano norai geri, aš nieko nebijau, ir gali pasakyti tam savo drambliui, kad jis nekištų nosies kur nereikia ir nesiartintų nei prie manęs, nei prie mano ponios, antraip aš jį gyvą suėsiu. – Jis niekinamai prunkštelėjo. – Šunų tešlainiai! Štai ką tu vakar ėdei, niekingas žvėrie. Mane pykina jau vien kvapas tų kietų šlykščių džiūvėsių, kuriais mane šerdavo šunų parduotuvėje! Ačiū, užteko man tų tešlainių. Geriau sausainiukai, meduoliai arba gabalas ano štai migdolinio torto. Šunų tešlainiai!

Ir, nulapnojęs trumpom storom kojytėm pas savo ponią, Lulu vėl užsirangė jai ant kelių.

– Aplankykite mane dar kartą, prieš grįždamas į Paryžių, – maloniai pakvietė markizė.

– Taip, užeik dar kartą, – sušvokštė Lulu, – ne toks jau tu blogas! Klausyk, – šūktelėjo man Lulu, kai atsistojau eiti, – rytoj pilnatis, man taip neramu – kaip būtų gerai truputį pasilakstyti. – Jis gudriai man mirktelėjo. – Gal kartais žinai netoliese kokią mažutę mano veislės damą? Tik nieko nesakyk poniai, ji to nesupras... Pagaliau dydis ne taip jau svarbu, bus gerai bet kokia.

Taip, Lulu neapsiriko, buvo mėnulio pilnatis. Man nepatinka mėnulis. Šis paslaptingas nakties klajūnas pernelyg dažnai kuždėdavo man į ausį svajones. Saulės negaubia paslaptingumas, – spinduliuojanti dienos deivė, kuri skleidžia gyvybę ir šviesą tamsiam mūsų pasauliui, ir dabar tebesergsti mus žėrinčia akimi, nors visi kiti dievai, viešpatavę kadaise Nilo pakrantėse, Olimpe ir Valhaloje, seniai nugrimzdo nebūties glūdumon. Bet niekas nieko nežino apie žvaigždynuose klajojantį blyškiaveidį mėnulį, kurio budrios ledinės spindinčios akys pašaipiai šypsosi ir nenuilstamai stebi mus iš aukštybių.

Grafą mažai tejaudino mėnulis; jam rūpėjo ramiai pasėdėti po pietų rūkomajame su cigaru dantyse ir paskaityti „Figaro“. Grafienė mėgo mėnulį, mėgo slėpiningą blausią jo šviesą, mėgo gūdžias jo svajas. Jai patiko ramiai gulėti valtyje ir žiūrėti į žvaigždes, kai iš lėto ją irsčiau po tviskantį ežerą. Jai patiko klaidžioti po senomis parko liepomis, kurias čia nutvieksdavo sidabro šviesa, čia apgaubdavo juodi šešėliai, tokie šiurpūs, jog ji turėdavo paimti mane už rankos, kad surastų kelią. Jai patiko sėdėti ant nuošalaus suolelio, įsmeigus dideles akis į nebylią naktį. Kartais ji pasakydavo vieną kitą žodį, bet retai, o man jos tylėjimas patiko ne mažiau kaip jos balsas.

– Kodėl jums nepatinka mėnulis?

– Nežinau. Turbūt aš jo bijau.

– Bet ko gi jūs bijote?

– Nežinau. Dabar taip šviesu, jog matau jūsų akis lyg dvi spindinčias žvaigždes, ir vis dėlto taip tamsu, jog bijau pasiklysti. Jaučiuosi svetimas šioje svajonių šalyje.

– Duokit man savo ranką, ir aš jums parodysiu kelią. Jūsų ranka man atrodo tokia tvirta, kodėl gi ji dreba? Taip, tiesa, tai tik svajonė; nekalbėkite, nes ji išsisklaidys. Tyliau! Girdit – lakštingala.

– Ne, tai devynbalsė.

– Tikrų tikriausia lakštingala. Nekalbėkit, klausykit, klausykit!

Žuljeta uždainavo švelniu balsu, kuris glamonėjo kaip nakties vėjelis, šiurenantis medžių lapus:

Non, non, ce n’est pas le jour,

Ce n’est pas l’alouette,

Dont les chants ont frappé

ton oreille inquie`te.

C’est le rossignol

Messager de l’amour.106

– Nekalbėkit! Nekalbėkit!

Medyje virš mūsų galvų suūkė pelėda – kraupiai, įspėjamai. Suklikusi iš baimės, grafienė pašoko. Tylėdami pasukome atgal.

– Labanakt, – tarė grafienė, palikdama mane prieškambaryje. – Rytoj pilnatis. A demain107.

Leo miegodavo mano kambaryje. Tai buvo didelė paslaptis, ir mudviejų sąžinė dėl to buvo nerami.

– Kur tu buvai ir kodėl toks išbalęs? – paklausė Leo, kai mes vogčia sliūkinome į viršų. – Visos šviesos pilyje užgesintos, visi kaimo šunys seniai nutilo. Tikriausiai jau labai vėlu.

– Aš buvau toli toli, slėpiningoj svajonių šaly, ir vos nepaklydau.

– Aš jau buvau pradėjęs snausti savo būdoje, bet mane laiku prižadino pelėda, ir spėjau įsmukti paskui tave pro duris.

– Ji ir mane laiku prižadino, mielas Leo. Ar tau patinka pelėdos?

– Ne, – tarė Leo. – Man daug labiau patinka jauni fazanai. Anądien vienas šmurkštelėjo šviesoje man prieš pat nosį, ir aš jį sudorojau. Žinau, kad draudžiama, bet negalėjau atsispirti pagundai. Juk tu manęs neišduosi eiguliui, tiesa?

– Žinoma, ne. Leo, ar bent gailiesi nudžiovęs fazaną?

– Stengiuosi gailėtis.

– Bet tai nėra lengva, – tariau aš.

– Taip, – murmtelėjo laižydamasis Leo.

– Leo, tu vagis, bet ne tu vienas čia toks, be to, esi blogas sargas. Tave laiko, kad vytum šalin vagis, tai kodėl dabar griausmingu lojimu nepažadini savo pono, o tupi ir žiūri į mane meiliom akim?

– Negaliu kitaip. Tu man patinki.

– Leo, bičiuli mano, viskuo kaltas mieguistas naktinis sargas ten, dangaus aukštybėse. Užuot apšvietęs savo žibintu tamsų parko kampelį, kur po sena liepa stovi suoliukas, jis užsimaukšlino ant plikės iš debesų nuaustą naktinę kepuraitę ir ramiausiai užsnūdo, patikėjęs savo pareigas bičiulei pelėdai! Gal jis tik dėjosi miegąs, o iš tiesų visą laiką dėbčiojo į mus akies krašteliu, tas senas sukčius ir nusidėjėlis, sukriošęs donžuanas, oriai vaikštinėjantis tarp žvaigždžių, nelyginant senas bulvarų dykūnas, per daug išsikvėpęs, kad pats galėtų mylėti, bet su malonumu stebįs, kaip kvailioja kiti.

– Kai kas mano, kad pilnatis – tai jauna gražuolė, – tarė Leo.

– Netikėk, mano mielas! Pilnatis – tai sudžiūvusi senmergė, klastingomis akimis stebinti iš aukštybių mirtingos meilės nemirtingą tragediją.

– Mėnulis – tai šmėkla, – pareiškė Leo.

– Šmėkla? Kas tau sakė?

– Vienas mano protėvis senų senovėj sužinojo tai iš seno lokio Sen Bernaro perėjoje. O tas sužinojo iš Ata Trolio, kuriam šitai pasakė pats Didysis lokys, visų lokių valdovas. Danguje visi bijo mėnulio. Nieko nuostabaus, kad mes, šunys, jo bijome ir lojame, jį pamatę – juk net spindulingasis Sirijus, Šunų žvaigždė, visų šunų valdovė, pabąla, vos tik mėnulis išsliūkina iš savo kapo, ir iš tamsos išnyra kraupus jo veidas. Manai, tik tu vienas žemėje negali miegoti, kai pateka mėnulis? Visi laukiniai žvėrys, visi šliaužiojantys ir ropojantys padarai giriose ir laukuose, – visi išlenda iš urvų, guolių ir klaidžioja įbauginti grėsmingų jo spindulių. Matyt, šį vakarą parke tu visą laiką į kažką spoksojai, nes tikrai būtum pastebėjęs, kad tave be perstojo seka vaiduoklis. Jam patinka slapstytis už liepų sename parke, tūnoti pilių ir bažnyčių griuvėsiuose, klaidžioti po senas kapines ir, pasilenkus prie kiekvieno kryžiaus, skaityti, kas ant jo parašyta. Jis mėgsta ištisas valandas pilkomis kaip plienas akimis stebėti nykius sniego plotus, lyg įkapės dengiančius negyvą žemę, mėgsta žvilgčiot pro langus ir gąsdinti miegančiuosius klaikiais sapnais.

– Gana, Leo, nekalbėkime daugiau apie mėnulį, nes visą naktį nesudėsim akių. Mane ir taip jau šiurpas krato. Labanakt, mano mielas, pabučiuok mane, ir eikim gulti.

– Bet tu juk užsidarysi langines, tiesa? – paklausė Leo.

– Taip, aš visuomet jas užsidarau, kai šviečia mėnulis.

Rytą, kai mudu su Leo pusryčiavome, pasakiau jam, kad turiu tučtuojau grįžti į Paryžių – taip bus saugiau: juk šiandien pilnatis, man dvidešimt šešeri, jo poniai dvidešimt penkeri – o gal dvidešimt devyneri? Leo matė, kaip aš susikroviau lagaminą, o kiekvienas šuo žino, ką tai reiškia. Užėjau pas abatą ir griebiausi įprasto melo: mane iškvietę į svarbų konsiliumą ir aš turįs išvažiuoti rytiniu traukiniu. Jis išreiškė apgailestavimą. Grafas, kuris jau sėdo į balną, susiruošęs pasijodinėti, taip pat išreiškė apgailestavimą, na, o grafienės, žinoma, niekas nė nepamanė trukdyti tokią ankstyvą valandą. Be to, pažadėjau greitai grįžti.

Važiuodamas į stotį, sutikau savo bičiulį kaimo gydytoją, grįžtantį brikele namo po rytinio vizito pas vikontą. Ligonis labai nusilpęs ir vis reikalaująs valgyti, bet daktaras griežtai atsisakęs imtis atsakomybės ir neleidęs jam duoti nieko, tik vandens. Visą naktį dėję ant pilvo karštus kompresus, o ant galvos – ledo pūslę, ir tai labai trukdę ligoniui miegoti. Gal aš galįs duoti kokį patarimą?

O ne, jis patikimose rankose, aš nė kiek tuo neabejojąs. Aišku, jei būklė nepasikeistų, galima įvairumo dėlei karštus kompresus dėti ant galvos, o ledo pūslę ant pilvo.

O kiek laiko, mano manymu, ligonis turėtų gulėti, jei, aišku, nebus komplikacijų?

– Mažiausiai dar savaitę, iki jaunaties.

Diena man prailgo. Džiaugiausi sugrįžęs į Viljė aveniu. Tučtuojau atsiguliau. Mano savijauta buvo prasta, gal net turėjau karščio, bet gydytojai niekuomet nežino, ar turi karščio, ar ne. Toks buvau išvargęs, jog bematant užmigau. Nežinau, ar ilgai miegojau, tik staiga pajutau, kad kambaryje esu ne vienas. Atsimerkęs išvydau lange melsvai blyškų veidą ir baltas tuščias akis, įsmeigtas į mane – šį kartą buvau pamiršęs užsidaryti langines. Nepastebimai ir tyliai kažkas įsėlino į kambarį ir ištiesė per grindis iki lovos ilgą baltą ranką, nelyginant milžiniško aštuonkojo čiuptuvą.

– Tai, vadinasi, nori grįžti į pilį? – šaipėsi bedantė burna su bekraujėmis lūpomis. – Kaip jauku ir miela buvo vakar po liepomis, kai aplinkui aidėjo lakštingalų chorai, o aš buvau jūsų pajaunys! Lakštingalos rugpjūtį! Matyt, judu tikrai buvote nuskridę be galo toli. O į vakarą vėl norėtum tenai atsidurti, tiesa? Na ką gi, renkis, lipk ant šito balto spindulio, kurį teikeisi pavadinti aštuonkojo čiuptuvu, ir po akimirkos vėl sėdėsi po liepomis, nes mano šviesa skrieja tokiu pat greičiu kaip ir tavo sapnai.

– Aš nesapnuoju, aš nemiegu ir nenoriu ten grįžti, Mefistofelio šmėkla!

– Vadinasi, tu sapnuoji, kad jau nebemiegi? Ir tavo kvailų keiksmažodžių atsargos dar neišseko? Mefistofelio šmėkla! Tu jau išvadinai mane senu dykūnu, donžuanu, šnipinėjančia senmerge! Taip, aš tikrai šnipinėjau jus vakar parke, ir kažin katras iš mudviejų dėjosi donžuanu, – o gal norėtum, kad tave pavadinčiau Romeo? Bet, dievaži, tu visai į jį nepanašus. Aklas mulkis – štai kas tu toks. Mulkis, neįstengiantis suprasti net to, kas buvo aišku tavo šuniui – kad aš neturiu nei amžiaus, nei lyties, nei gyvybės, kad aš – šmėkla.

– Kieno šmėkla?

– Mirusio pasaulio. Saugokis šmėklų! Ir liaukis mane plūdęs, antraip tave apakinsiu šaltos šviesos spinduliu, kuris daug pavojingesnis žmogaus akims negu paties saulės dievo auksinės strėlės. Tai paskutinis mano žodis tau, burnojantis svajotojau! Rytuose jau brėkšta diena, reikia grįžti į kapą, antraip nerasiu kelio. Aš senas ir pavargau. Manai, lengva klaidžioti nuo vakaro ligi ryto, kai visi ilsisi? Tu vadini mane kraupiu paniurėliu, bet, manai, lengva būti linksmam, kai reikia gyventi kape – tik jūs, mirtingieji, tai vadinate gyvenimu. Ir tu kada nors atsigulsi į kapą, ir žemė, po kurią vaikštai, taip pat kaip ir tu, pasmerkta mirti.

Pažvelgiau į vaiduoklį ir tik dabar pamačiau, koks jis senas ir nusikamavęs, bet kylantį gailestį nustelbė pyktis, kai išgirdau grasinimą mane apakinti.

– Lauk iš čia, senas duobkasy! – sušukau. – Tau nėra ko čia veikti! Aš kupinas gyvybės!

– Ar tu žinai, – sukikeno jis, susirangęs ant lovos ir uždėjęs man ant peties ilgą baltą ranką, – ar tu žinai, kodėl liepei tam kvailiui vikontui gulėti su ledo pūsle ant pilvo? Kad atkeršytum už kregždes? Nieko panašaus. Tu apgavikas. Otelas! Tu nenorėjai, kad jis vaikščiotų po parką mėnesienoje su...

– Nuimk savo leteną, nuodingasis vore, nes iššoksiu iš lovos ir sutraiškysiu tave.

Sukaupęs visas jėgas, bandžiau pajudinti sustingusius sąnarius ir nubudau, apsipylęs prakaitu.

Kambarys skendėjo švelnioj sidabrinėj šviesoj. Ūmiai šydas nukrito nuo apkerėtų mano akių, ir pro atdarą langą pamačiau mėnulio pilnatį, nuostabią ir ramią, žvelgiančią į mane iš giedro dangaus.

O Luna108, skaisčioji deive! Ar girdi mane nakties tyloje? Atrodai tokia švelni, bet tokia liūdna. Ar tu gali suprasti sielvartą? Ar gali atleisti? Ar gali užgydyti žaizdas savo tyros šviesos balzamu? Ar gali išmokyti užmaršties? Ateik, mieloji sese, pabūk su manimi, aš toks nusikamavęs. Uždėk savo vėsią ranką ant degančios mano kaktos, suvaldyk nepaklusnias mano mintis! Pakuždėk man į ausį, ką turiu daryti ir kur eiti, kad užmirščiau sirenų dainą!

Ilgai stovėjau prie lango ir stebėjau nakties valdovę, plaukiančią tarp žvaigždžių. Aš buvau gerai su jomis susipažinęs bemiegėmis naktimis ir pradėjau vardyti visas iš eilės: liepsningasis Sirijus, Kastoras ir Poluksas, kuriuos taip vertino senovės jūrininkai, Arktūras, Aldebaranas, Kapela, Vega, Kasiopėja!

O kuo vardu žvaigždė, spindinti ten, aukštai, ir masinanti mane neblėstančia patikima šviesa? O, aš ją gerai pažįstu! Dažnai, plaukiant naktį šėlstančia jūra, ji buvo vienintelė mano kelrodė, dažnai tik ji viena vesdavo mane snieguotais tėvynės laukais ir giriomis – Stella Polaris, Šiaurės žvaigždė!

Štai tavo kelias! Sek paskui mano šviesą ir būsi išgelbėtas!

* * *

Le docteur sera absent pendant un mois.

Priere s’adresser au Dr. Norstrom.

Boulevard Haussmann, 66.109

92 Ramo pilis (pranc.).

93 Administraciniai organai, tvarkantys ligonines ir prieglaudas Paryžiuje ir Marselyje (pranc.).

94 Virėjai neišalksta (pranc.).

95 Pasaulio kraštas (lot.).

96 Mielai (pranc.).

97 Pone švede (pranc.).

98 Jūs labai galantiškas, pone daktare. (Pranc.)

99 Ponia grafienė (pranc.).

100 Kaip generolo Galifė (pranc.).

101 Koks netikėtas malonumas, pone švede (pranc.).

102 Vestuvių naktis (pranc.).

103 Tarp mūsų kalbant (pranc.).

104 Tu girtas kaip dūmas! (Pranc.)

105 Mano brangus kolega (pranc.).

106 Diena dar neišaušo. / Baimingą klausą tavąją užgavo / Ne vyturys – lakštingalos giesmė. (Šekspyras, Romeo ir Džuljeta, III veiksmas, V scena. A. Churgino vertimas.)

107 Iki pasimatymo rytoj (pranc.).

108 Mėnulis (lot.).

109 Daktaras išvykęs vienam mėnesiui. Prašom kreiptis į daktarą Norstremą, Osmano bulvaras, 66. (Pranc.)

Septintas skyrius

LAPIŲ KRAŠTAS

Saulė jau buvo nusileidusi už Vasojarvio, bet nuo liepsningos žaros, kuri palengva tirštėjo, virsdama aukso ir rubino atspindžiais, vis dar buvo šviesu. Rausvos miglos leidosi ant mėlynų kalnų, tviskančių purpurinio sniego lopais ir skaisčiai geltonais, pirmojo šerkšno pasidabruotais beržais.

Darbo diena baigėsi. Vyrai grįžo į stovyklą su arkanais ant pečių, moterys nešėsi dideles beržines milžtuves šviežio pieno. Tūkstantinė elnių banda susispietė aplink stovyklą, apsupta budrių šunų, saugančių ją per naktį nuo vilkų ir lūšių. Pamažu nutilo elniukų bliovimas ir įkyrus kanopų kaukšėjimas. Visur buvo tylu, tik kartkarčiais sulodavo šuo, šaižiai suklikdavo lėlys arba toli kalnuose garsiai ūktelėdavo apuokas.

Sėdėjau garbingoje vietoje šalia paties Turio prirūkusiame jo čiume. Elekarė, jo žmona, įmetė gabalą elnio sūrio į kabantį virš ugnies puodą ir padavė mums iš eilės – pirma vyrams, paskui moterims ir vaikams, – po lėkštę tirštos sriubos, kurią suvalgėm tylėdami. Likučius išdalijo šunims, nesaugantiems bandos, – vienas po kito jie įšliauždavo į čiumą ir atsiguldavo prie ugnies. Paskui išgėrėme iš eilės po puoduką – jų tebuvo du – puikios kavos, tada visi išsitraukė iš odinių maišelių trumpas pypkeles ir su dideliu malonumu užsirūkė. Vyrai nusiavė elnio odos batus ir išdėliojo viksvų įklotus prie ugnies džiūti – lapiai neavi kojinių. Vėl gėrėjausi tobula mažų jų kojų forma, lanksčia keltimi ir tvirtais, išsišovusiais kulnais. Kelios moterys išsiėmė miegančius kūdikius iš beržo tošies lopšių, kurie buvo iškloti minkštomis samanomis ir prikabinti prie palapinės karčių, ir ėmė juos žindyti. Kitos, pasiguldžiusios ant kelių paūgėjusius vaikus, pradėjo ieškoti jiems galvas.

– Gaila, kad taip greitai mus palieki, – tarė senasis Turis. – Tavo apsilankymas buvo malonus, tu man patinki.

Turis gerai kalbėjo švediškai, jis kadaise buvo nuvykęs į Luelą visų lapių vardu pasiskųsti naujakuriais provincijos gubernatoriui, kuris buvo atkaklus beviltiškos jų padėties gynėjas ir, be kita ko, mano dėdė. Turis buvo galingas žmogus, visagalis valdovas penkių čiumų stovyklos, kurioje gyveno penki vedę jo sūnūs su žmonomis ir vaikais: visi jie nuo ryto ligi vakaro plušo prie tūkstantinės Turio elnių bandos.

– Veikiai turėsime perkelti stovyklą kitur, – toliau šnekėjo Turis. – Atrodo, žiema tikrai bus ankstyva. Sniegas po beržais netrukus sukietės, ir elniai negalės prisikasti prie samanų, tad iki mėnesio pabaigos reikės nusileisti į pušynus. Iš šunų lojimo sprendžiu, kad jie užuodė vilką. O tu juk irgi sakei, kad vakar Sulmės tarpeklyje matei senojo lokio pėdsakus, tiesa? – paklausė jis jauną lapį, kuris, ką tik įėjęs į palapinę, susigūžė prie ugnies.

Taip, jis tikrai juos matęs, taip pat ir daugybę vilkų pėdsakų.

Pasakiau, jog be galo džiaugiuosi, kad čia esama lokių – aš mat girdėjęs, kad šiose apylinkėse jų beveik nelikę. Turis patvirtino mano žodžius. Tai esąs senas lokys, čia gyvenantis jau daugelį metų – daug kas jį mato krypuojantį per tarpeklį. Žiemą jo irštvą tris kartus buvo apsupę medžiotojai, bet jam vis pavykdavę pasprukti – jis labai senas ir gudrus. Turis sykį net šovęs į jį, bet lokys tik papurtė galvą ir dėbtelėjo gudriomis akutėmis, nes puikiai žinojo, kad paprasta kulka negali jo užmušti. Jį gali pribaigti tik sidabrinė kulka, nulieta šeštadienio naktį netoli kapinių. Mat jį globoja uldrai.

– Uldrai?

Taip! Argi aš nežinąs uldrų, mažų, po žeme gyvenančių žmogiukų? Kai lokys žiemą miega, uldrai atneša jam naktį maisto – negi gali žvėris išbūti per visą žiemą neėdęs? Turis nusijuokė. Lokių įstatymai draudžia žudyti žmones. Jei lokys nusikalsta šiam įstatymui, uldrai nebeneša jam maisto, ir jis negali žiemą miegoti. Lokys nėra toks gudrus ir klastingas kaip vilkas. Lokys mėgsta garbingą kovą. Jei žmogus, jį pamatęs, prieina ir sako: „Na, susigrumkim, aš tavęs nebijau!“ – lokys jį parverčia ant žemės ir nurepečkoja, nepadaręs jam nieko blogo. Lokys niekuomet nepuola moters – tik ji turi jam parodyti esanti moteris, o ne vyras.

Paklausiau Turį, ar jis yra kada matęs uldrų.

Jis pats ne, bet jo žmona ir vaikai dažnai juos matą. Bet ir jis girdėjęs juos trepsint po žeme. Uldrai vaikšto tik naktį, o dieną miega, nes dienos šviesoje nieko nemato. Jei kartais lapiai pasistato čiumus toje vietoje, kur gyvena uldrai, šie įspėja juos persikelti kitur. Uldrai nedaro nieko pikto, tik nereikia drumsti jiems ramybės. Jei uldrus užkabini, jie pribarsto ant samanų miltelių, nuo kurių elniai gaišta dešimtimis. Yra net buvę atsitikimų, kad jie pagrobdavo iš lopšio lapių kūdikį ir paguldydavo į jo vietą savo. Jų kūdikių veidai apžėlę juodais plaukais, o iš burnų kyšo ilgi aštrūs dantys. Kai kas sako, kad tokiu atveju jų vaiką reikia perti degančiom beržo rykštėm, ir motina uldra, nebegalėdama klausyti jo klyksmo, grąžina žmogaus kūdikį ir atsiima savo. Kiti mano, kad su jų kūdikiu reikia elgtis taip pat kaip su savo, tada motina uldra iš dėkingumo grąžins tavo kūdikį.

Kol Turis man visa tai pasakojo, sunerimusios moterys, glausdamos prie krūtinės vaikus, ėmė karštai ginčytis, kaip geriau taip nutikus elgtis.

Pikčiausias lapių priešas – vilkas. Jis nedrįsta pulti elnių bandos, o stovi tyliai, kad jie su vėju užuostų jo kvapą. Pajutę vilką, elniai išsigandę pakrinka, o tada jis ima juos pjauti vieną po kito, dažnai sudoroja po dešimt per naktį. Dievas sukūrė visus gyvūnus, tik vilkas yra velnio išpera. Jei žmogaus sąžinė sutepta kito žmogaus krauju ir jis neatgailauja, velnias dažnai jį paverčia vilku.

Vilkas galįs lapius užmigdyti, kai jie naktį saugo bandą – jam tereikia pažiūrėti į juos iš tamsos žaižaruojančiomis akimis. Paprasta kulka vilko neima – prieš tai ją reikia du sekmadienius nusinešti kišenėje į bažnyčią. Bet geriausia – pasivyti vilką slidėmis per minkštą sniegą ir trenkti lazda į pačią nosį. Tuomet jis apsiverčia aukštielninkas ir tuojau nugaišta. Pats Turis tokiu būdu nudobęs kelias dešimtis vilkų, tik vienam nepataikė, ir vilkas įkando jam į koją – Turis parodė man baisų randą. Praėjusią žiemą vieną lapį apkandžiojo jau gaištantis tysantis vilkas. Žmogus neteko tiek daug kraujo, jog užmigo sniege, ir kitą dieną jį rado sušalusį šalia negyvo vilko. Yra dar ernis, kuris įsikabina elniui į kaklą prie pat didžiosios venos ir kabo, kol šis, nubėgęs keletą mylių, galiausiai netenka tiek kraujo, jog griūva negyvas. Paskui erelis, kuris nusineša naguose ką tik gimusius elniukus, jei motina bent akimirksnį nuo jų pasitraukia. Ir dar lūšis – jei tik elnias atsiskiria nuo bandos ir pasiklysta, ji prisėlina tykiai kaip katė, puola ant jo ir papjauna.

Turis pasakė negalįs suprasti, kaip lapiai išsaugodavo savo bandas tais laikais, kai dar nebuvo sudarę sąjungos su šunimis. Anksčiau šunys puldavo elnius drauge su vilkais. Bet šunys protingesni už visus kitus gyvūnus ir suprato, kad jiems parankiau dirbti su lapiais, o ne su vilkais. Šuo pasisiūlė tarnauti lapiams su sąlyga, kad kol jis bus gyvas, su juo bus elgiamasi kaip su draugu, o kai artinsis galas, šeimininkas jį pakars. Štai kodėl lapiai dar ir dabar karia pasenusius, nebepajėgiančius dirbti šunis ir ką tik gimusius šunyčius, kuriuos tenka naikinti dėl maisto stokos. Šuo neteko kalbos dovanos, kai ją gavo žmogus, bet jis supranta viską, kas jam sakoma. Seniau visi gyvūnai galėjo kalbėti, taip pat gėlės, medžiai, akmenys ir visi negyvi daiktai, nes visus juos sukūrė tas pats Dievas, kuris sukūrė žmogų. Todėl žmonės turi būti geri gyvūnams, o su negyvais daiktais reikia elgtis taip, lyg jie vis dar girdėtų ir suprastų. Paskutinio teismo dieną Dievas pirmiau pašauks gyvūnus, idant jie liudytų apie mirusįjį. Tik po to, kai tars žodį jie, Dievas išklausys žmones.

Paklausiau Turio, ar yra jų apylinkėse stalo – aš tiek apie juos girdėjau vaikystėje, jog kažin ką atiduočiau, kad pamatyčiau tokį milžiną žmogėdrą.

– Apsaugok Viešpatie! – baimingai atsakė Turis. – Toji upė, kurią tau rytoj reikės perbristi, tebevadinama Stalo, nes ten kadaise gyveno senas žmogėdra su savo žmona ragana. Juodu abu turėjo tik vieną akį, todėl nuolat pešdavosi ir ginčydavosi, katram ji priklauso ir katras turi matyti. Jie visuomet ėsdavo savo vaikus, o progai pasitaikius, ir lapių vaikus. Stalo sakydavo, kad lapiukai skanesni – jo paties vaikai per daug dvokia siera. Kartą, šliuoždami per ežerą rogėmis, kurias traukė dvylika vilkų, juodu kaip paprastai ėmė ginčytis dėl tos akies ir stalo taip įdūko, jog išmušė ežero dugne skylę, pro ją išsprūdo visos žuvys ir daugiau nebegrįžo. Štai kodėl tas ežeras vis dar vadinamas Siva. Rytoj tu plauksi per jį valtimi ir pats įsitikinsi, kad jame nėra nė vienos žuvies.

Paklausiau Turio, kas nutinka, kai lapiai suserga, ir kaip jie išsiverčia be daktaro. Jis pasakė, kad lapiai išvis retai serga, o tuo labiau žiemą – nebent būna didelis speigas ir sušąla koks naujagimis. Dukart per metus karaliaus įsakymu pas juos atvyksta daktaras, ir, Turio manymu, to visiškai pakanka. Daktarui reikia dvi dienas joti arkliu per pelkes, paskui dar vieną dieną eiti pėsčiomis per kalną; paskutinį kartą, keldamasis per upę, jis vos neprigėrė. Laimė, tarp lapių yra nemažai žiniuonių, kurie daugumą ligų gydo kur kas geriau negu karaliaus daktaras. Žiniuonius globoja uldrai, kurie ir išmokė juos išminties. Kai kurie žiniuoniai nuslopina skausmą, vos tik ranka paliečia sopamą vietą. Daugelį ligų išgydo kraujo nuleidimas ir įtrynimai. Labai padeda gyvsidabris ir siera, taip pat arbatinis šaukštukas šniaukiamojo tabako, įberto į puodelį kavos. Dvi varlės, porą valandų virintos piene, labai gerai gydo kosulį – žinoma, didelė rupūžė dar geriau, tik jų sunkiau rasti. Rupūžių prikrinta iš debesų – kai debesys nusileidžia prie žemės, šimtai rupūžių pribyra ant sniego. Kaipgi kitaip jų galėtų atsirasti sniego tyrlaukiuose, kur nėra jokių gyvybės pėdsakų? Norint išgydyti geltą, kuria lapiai labai dažnai serga pavasarį, reikia išvirti piene dešimt utėlių, įbėrus gerą žiupsnį druskos, ir išgerti ant tuščios. Įkandus šuniui, žaizdą reikia patepti to paties šuns krauju, tada ji greit užgyja. Geliančią vietą užtenka patrinti ėriuko vilna, ir skausmas bematant praeina – ne veltui Jėzus Kristus dažnai minėdavo ėriuką. Apie žmogaus mirtį visuomet iš anksto įspėja varnas, atsitūpęs ant čiumo stiebo. Tuomet negalima nei kalbėti, nei triukšmauti, kad nenubaidytum gyvybės ir kad mirštančiajam nereikėtų visą savaitę gyventi tarp dviejų pasaulių. Jei tau į šnerves pateks numirėlio kvapo, gali pats numirti.

Paklausiau Turio, ar negyvena kaimynystėje koks žiniuonis – labai norėčiau su juo pasikalbėti.

Ne. Arčiausia – ir tai anapus kalno – gyvena senas lapis Mirkas; jis labai senas, Turis jį prisimena nuo pat vaikystės. Tai stebuklingas žiniuonis, labai mylimas uldrų. Gyvuliai visai jo nebijo, prieina prie jo ir niekuomet jam nieko blogo nedaro, nes tučtuojau atpažįsta tuos, kuriuos globoja uldrai. Jis gali numalšinti skausmą, vos prisilietęs ranka. Žiniuonį visuomet pažinsi iš rankos formos. Jei ant žiniuonio delno patupdysi pašautą paukštį, paukštis nesukrutės, nes jis jaučia, kad tai žiniuonis.

Atkišau ranką Turiui, kuris, aišku, nežinojo, kad aš gydytojas. Netardamas nė žodžio, jis atidžiai ją apžiūrėjo, palankstė vieną po kito visus pirštus, išmatavo tarpą tarp nykščio ir smiliaus ir kažką murmtelėjo žmonai, toji savo ruožtu paėmė mano ranką į savo mažutę rudą it paukščio letenėlę, nerimastingai dirsčiodama pailgomis kaip migdoliukai akimis.

– Ar motina tau sakė, kad gimei po laiminga žvaigžde? Kodėl ji nedavė tau krūties? Kas tave žindė? Kaip kalbėjo tavo žindyvė? Ar ji neįmaišė tau į pieną varno kraujo? Ar ji nebuvo užkabinusi tau ant kaklo vilko nago? Ar ji tau nedavė pačiupinėti kaukolės, kai buvai dar vaikas? O tu esi matęs uldrų? Girdėjai kada nors miško gilumoje jų baltųjų elnių skambalėlius?

– Jis žiniuonis, jis žiniuonis, – sušuko Turio žmona, dirstelėjusi į mane nerimastingomis akimis.

– Jį globoja uldrai, – pakartojo visi, kone išgąstingai žiūrėdami į mane.

Aš pats vos neišsigandau ir atitraukiau ranką.

Turis pasakė, kad metas miegoti – diena buvo ilga, o auštant aš jau turįs iškeliauti. Sugulėm aplink rusenančią ugnį. Netrukus prirūkusį čiumą apgaubė tamsa, kurioje temačiau Šiaurės žvaigždę, žvelgiančią į mane pro dūmtraukį. Per miegus jaučiau, kaip slegia krūtinę šiltas šuns kūnas ir kaip švelniai kutena ranką jo nosis.

Švintant jau buvom ant kojų, visa stovykla subruzdo, visi ruošėsi išlydėti mane. Apdalijau savo draugus kukliomis, bet labai jų vertinamomis dovanėlėmis – tabaku ir saldumynais, o jie man palinkėjo laimingos kelionės. Jei viskas sėkmingai klotųsi, kitą dieną turėjau pasiekti Forstuganą, artimiausią gyvenvietę tarp nykių pelkių, krioklių, ežerų ir girių, kuriose randa prieglobstį benamiai lapiai. Ristina, šešiolikmetė Turio dukraitė, turėjo būti mano vadovė. Ji mokėjo kelis žodžius švediškai, kartą jau buvo lankiusis Forstugane, o iš ten turėjo keliauti toliau, iki artimiausio bažnytkaimio, kur buvo lapių mokykla.

Ristina ėjo pirma manęs, apsivilkusi ilga baltojo elnio odos tunika, su raudona vilnone kepuraite. Liemenį ji buvo susijuosusi plačiu odiniu diržu, išsiuvinėtu mėlynais ir geltonais siūlais ir papuoštu masyvaus sidabro sagtimi ir plokštelėmis. Prie diržo buvo prikabintas peilis, tabako maišelis ir ąsotėlis. Už diržo Ristina turėjo užsikišusi mažą kirvuką malkoms prasikirsti. Minkštutės baltojo elnio odos blauzdinės buvo prisegtos prie plačių odinių kelnių. Jos mažos kojytės buvo apautos grakščiomis baltojo elnio odos kurpaitėmis, dailiai apsiūtomis mėlynais siūlais. Ant nugaros ji nešėsi laukos, beržo tošies kuprinę, kurioje buvo sukrauta visa jos manta ir mudviejų maistas. Jos laukos buvo dvigubai didesnė už mano kelionmaišį, bet, atrodė, nė kiek jos nevargino. Ji straksėjo nuo stačių šlaitų greitai ir tyliai tarsi žvėriukas, vikriai it triušis šokinėjo per išvartas ir balutes. Kartais mitriai kaip ožkaitė stryktelėdavo ant stačios uolos ir apsidairydavo į visas puses. Kalvos papėdėje priėjome platų upokšnį. Bet kol spėjau pagalvoti, kaip per jį persikelsime, jinai jau buvo iki juosmens vandenyje, ir man beliko tik lįsti paskui ją į ledinį vandenį. Kitoje pusėje pradėjome visu smarkumu kopti į statų šlaitą, ir bematant apšilau. Ristina beveik nekalbėjo, bet aš dėl to nenusiminiau, nes buvo labai sunku suprasti, ką ji sako. Ji kalbėjo švediškai taip pat blogai kaip aš lapiškai. Netrukus mudu jau sėdėjome ant minkštų samanų ir valgėm nuostabius pusryčius: ruginius sausainius, šviežią sviestą, sūrį ir rūkytą elnio liežuvį, užsigerdami iš Ristinos ąsotėlio puikiu šaltu kalnų upokšnio vandeniu. Paskui užsirūkėm pypkes ir dar sykį pabandėm pasikalbėti.

– Ar žinai, kaip vadinasi šitas paukštis? – paklausiau.

– Lahol, – šyptelėjo Ristina, tučtuojau pažinusi švelniai it fleita švilpiniuojantį lapių numylėtąjį vingirą, kuris nuskaidrina jų vienatvę.

Iš karklyno pasigirdo stebuklinga mėlyngurklės giesmė.

– Jilow! Jilow! – nusijuokė Ristina.

Lapiai sako, jog mėlyngurklė turinti gerklėj varpelį ir mokanti šimtą įvairiausių giesmių. Aukštai viršum mūsų galvų, tarsi prikaltas prie mėlyno dangaus skliauto, kabojo juodas kryžius. Tai buvo karališkasis erelis, jis, išskėtęs nejudančius sparnus, žvalgė nykias savo valdas. Nuo kalnų ežero pasigirdo savotiškas rudės šauksmas.

– Ro ro raik! – tiksliai pakartojo Ristina.

Ji paaiškino, jog tai reiškia: „Šiandien geras oras, šiandien geras oras!“ Kai rudė sako var luk, var luk luk, tai reiškia: „Dar lis, dar lis, lis, lis“, – apšvietė mane Ristina.

Gulėjau išsitiesęs ant minkštų samanų, rūkiau pypkę ir stebėjau, kaip rūpestingai Ristina dėlioja savo mantą. Nedidelė mėlyna vilnonė skara, atsarginė pora dailių elnio odos kurpaičių, pora gražiai išsiuvinėtų raudonų pirštinių, kad būtų kuo pasipuošti einant į bažnyčią, ir Biblija. Mane vėl nustebino grakšti mažų rankučių forma, būdinga visiems lapiams. Paklausiau, kas yra dėžutėje, išpjautoje iš beržo šaknies. Negalėdamas suprasti nė žodžio iš jos ilgo aiškinimo maišyta švedų, suomių ir lapių kalba, atsisėdau ir pats atidariau dėžutę. Ten buvo saujelė žemių. Kam jai prireikė tų žemių?

Ir vėl ji kaip mokėdama stengėsi man paaiškinti, ir vėl aš nieko nesupratau. Netekusi kantrybės, ji papurtė galvą ir, be abejo, palaikė mane visišku mulkiu. Paskui staiga išsitiesė ant samanų, užsimerkė ir valandėlę gulėjo nejudėdama ir sustingusi. Tada atsisėdo, prakrapštė samanas, pasėmė saują žemių ir, nutaisiusi labai rimtą miną, padavė jas man. Dabar supratau, kas buvo beržo šaknies dėžutėje. Truputis žemės nuo kapo tyrlaukyje, kur praėjusią žiemą po sniegu buvo palaidotas vienas lapis. Ristina nešė jas kunigui, kad šis, sukalbėjęs Amžiną atilsį, išbarstytų žemes po kapines.

Užsidėjom ant pečių kuprines ir nužingsniavom toliau. Leidžiantis atkalne, gamtovaizdis vis labiau keitėsi. Pirma bridom per bekraštę tundrą, apaugusią viksvomis, tarp kurių šen bei ten mirguliavo tekšių kuokštai; eidami skynėm ir valgėm ryškiai geltonas uogas. Paskui vietoj vienišų žemaūgių berželių, aukštumų betula nana, išvydom sidabrinių beržų giraites, kur maišėsi ir drebulės, uosiai, tai čia, tai ten matėsi tankiai sužėlę karklai, laukinės vyšnios ir serbentai. Netrukus įžengėm į tankų didingą eglyną, o po kelių valandų jau slinkom giliu tarpekliu tarp stačių apsamanojusių uolų. Dangus viršum mūsų galvų dar buvo apšviestas vakaro saulės, bet daubą jau gaubė sutemos. Ristina nerimastingai dairėsi į šalis: aišku, ji nenorėjo, kad tarpeklyje mus užkluptų naktis. Ūmiai ji sustojo kaip nudiegta. Išgirdau, kaip sutraškėjo nulaužta šaka, ir už kokių penkiasdešimties žingsnių pamačiau stūksančią tamsią masę.

– Bėk, – sušnabždėjo perbalusi Ristina, ir jos rankutė griebė už diržo užkištą kirvuką.

Mielai būčiau bėgęs, jei tik būčiau galėjęs, bet kojas surakino baisus mėšlungis, ir aš stovėjau tarsi prikaltas prie žemės. Dabar aiškiai jį pamačiau. Jis stovėjo iki kelių įbridęs į mėlynyną, iš didžiulių nasrų kyšojo jo mėgstamų uogų šakutė – matyt, mes jam sutrukdėm vakarieniauti. Jis buvo nepaprastai didelis ir, sprendžiant iš apsišėrusio kailio, labai senas, be abejo, tas pats lokys, apie kurį man buvo pasakojęs Turis.

– Bėk, – sušnabždėjau savo ruožtu Ristinai, pasiryžęs riteriškai ją ginti. Tačiau kas iš to mano pasiryžimo, jei vis dar negalėjau pasijudinti iš vietos. Ristina nepabėgo. O scena, kurią jos dėka išvydau po to, niekuomet neišdils iš atminties; jau vien dėl jos vertėjo atvažiuoti iš Paryžiaus į lapių kraštą. Galite netikėti tuo, ką papasakosiu – man vis tiek. Vieną ranką uždėjusi ant kirvuko, Ristina žengė kelis žingsnius lokio pusėn. Kita ranka pakėlė tuniką ir parodė lokiui plačias odines kelnes, kuriomis mūvi lapių moterys. Lokys paleido iš nasrų mėlynių šakelę, keletą kartų garsiai prunkštelėjo ir nukrypavo į eglių tankmę.

– Mėlynės jam patinka labiau negu aš, – tarė Ristina, kai mudu sparčiai leidomės toliau.

Ristina man papasakojo, kad pavasarį, kai motina atsiėmė ją iš lapių mokyklos, eidamos pro šį tarpeklį, jiedvi taip pat beveik toje pačioje vietoje sutiko senąjį lokį ir kad jis nuspūdino, vos tik jos motina parodė esanti moteris.

Netrukus išėjom iš tarpeklio ir, įžengę į padūmavusią girią, nužingsniavom minkštu kaip aksomas pilkšvai sidabriniu samanų kilimu, išmargintu linėjų ir kriaušlapių žiedais. Nebuvo nei šviesu, nei tamsu, mus gaubė nuostabi šiaurės vasaros vakaro prieblanda. Mano atbukusios smegenys niekaip neįstengė suprasti, kaip Ristina galėjo atsekti kelią neįžengiamoj girioj. Staiga mudu vėl sutikom savo bičiulį upokšnį, tačiau vos spėjau pasilenkti ir prisiliest lūpomis prie vėsaus jo veido, jis jau prašniokštė pro mus. Ristina pareiškė, kad metas vakarieniauti. Žaibo greitumu ji prikapojo kirvuku malkų ir tarp dviejų riedulių užkūrė laužą. Mudu pavalgėm, parūkėm ir, pasidėję po galvomis kuprines, netrukus kietai įmigom. Mane pažadino Ristina, ji padavė raudoną savo kepuraitę, pilną mėlynių. Nėra ko stebėtis, kad senasis lokys taip mėgo šias uogas – dar niekuomet nebuvau taip skaniai pusryčiavęs. Ir vėl į kelią. Aha! Štai vėl mūsų bičiulis upokšnis – linksmai straksėdamas per kalveles ir akmenis, jis ošia mums į ausį, kad drauge su juo leistumės į kalnų ežerą. Mes taip ir padarėme, bijodami, kad jis vienas nepaklystų prietemoje. Kartais jo nematydavom, bet visą laiką girdėjom čiurlenant netoliese. Tarpais jis lūkuriuodavo mūsų, sustojęs prie stačios uolos ar išvartos, bet paskui dar labiau skubėjo, atsigriebdamas už sugaištą laiką. Veikiai jam jau nebebuvo pavojaus paklysti prietemoje: naktis septynmyliais žingsniais nurūko miško gilumon. Virpanti auksinė šviesa nutvieskė medžių viršūnes.

– Piavi! – tarė Ristina. – Saulė teka!

Pro slėnio rūką mums po kojomis atmerkė akį kalnų ežeras.

Ėjau prie ežero slegiamas neramaus nujautimo, kad vėl reikės išsimaudyti lediniame vandenyje. Laimė, šį kartą apsirikau. Ristina sustojo prie nedidelės eka, plokščiadugnės valties, kuri buvo paslėpta po išvirtusia egle. Ši eka niekam nepriklausė arba, tikriau, priklausė visiems. Lapiai ja retkarčiais keldavosi į artimiausią bažnytkaimį, kur mainydavo elnių kailius į kavą, cukrų ir tabaką – vienintelius savo gyvenimo prabangos dalykus. Ežero vanduo buvo kobalto mėlynumo, gražesnis už Kaprio Žydrosios grotos safyro mėlį. Jis buvo toks skaidrus, jog beveik tariausi matąs skylę, baisiojo stalo išmuštą dugne. Vidury ežero sutikom du didingus keliautojus, kurie plaukė greta kits kito, iškėlę aukštai virš vandens nuostabius ragus. Laimė, jie mane palaikė lapiu ir taip arti mus prisileido, jog gerai įsižiūrėjau į romias gražias akis, žvelgiančias į mus be jokios baimės. Briedžių, kaip ir šiaurės elnių, akys turi labai keistą savybę: jos visuomet atrodo įsmeigtos tiesiai į tave, kad ir kokiu kampu į jas žiūrėtum.

Greitai užkopėm stačiu krantu ir vėl nubridom per bekraštę pelkėtą lygumą, orientuodamiesi tik pagal saulę. Visos mano pastangos paaiškinti Ristinai kišeninio kompaso paskirtį buvo bergždžios, ir aš pats lioviausi į jį žiūrėti, nusprendęs pasikliauti Ristinos puslaukinio žvėries instinktu. Bet aiškiai mačiau, jog ji labai skuba, ir netrukus man pasirodė, kad ji nėra tikra, ar nepaklydome. Čia ji puldavo į vieną pusę, pabėgėjusi sustodavo kaip nudiegta, virpančiomis šnervėmis įkvėpdavo vėjo, čia vėl galvotrūkčiais lėkdavo į kitą pusę, ir viskas prasidėdavo iš naujo. Kartais pasilenkdavo ir nelyginant šuo uostydavo žemę.

– Rog! – staiga tarė ji, rodydama į žemą debesį, neapsakomu greičiu plaukiantį į mus virš pelkyno.

Taip, tai tikrai buvo rūkas!

Po valandėlės mus apgaubė tankus šydas, tirštas kaip lapkričio rūkas Londone. Turėjom susikabinti rankomis, kad nenutoltume vienas nuo kito. Taip klampojom kelias valandas iki kelių šaltame kaip ledas vandenyje. Galiausiai Ristina pasakė paklydusi – reikią palaukti, kol išsisklaidys rūkas. O kada tas bus? Ji pati nežinanti. Tai buvo vienas nemaloniausių nuotykių mano gyvenime. Labai gerai žinojau, kad su tokia menka išranga įstrigti bekraštėse pelkėse užklupus rūkui kur kas pavojingiau, negu sutikti miške lokį. Taip pat žinojau, kad nieko kito nelieka, kaip tik laukti. Kelias valandas mudu tūnojome, susėdę ant kuprinių; rūkas lipo prie odos kaip šlapia ledinė marška. Mano kančios tapo nebepakeliamos, kai sumanęs užsidegti pypkę pamačiau, jog liemenės kišenė pilna vandens. Kol nusiminęs žiūrėjau į sumirkusią degtukų dėžutę, Ristina įskėlė ugnį ir užsirūkė. Civilizacija patyrė dar vieną pralaimėjimą, kai panorau užsimauti sausas kojines ir įsitikinau, kad geriausios Londono firmos neperšlampama mano kuprinė kiaurai permirkusi; tuo tarpu Ristinos daiktai namų darbo tošiniame laukos buvo sausutėliai. Kol mudu laukėm, kada užvirs vanduo ir galėsim apšilti, išgėrę puodelį kavos, ūmus vėjo gūsis užpūtė mano spiritinę lemputę. Ristina akies mirksniu stryktelėjo ir nubėgo pavėjui, grįžusi liepė man tučtuojau dėtis kuprinę. Po minutės mums į veidą pūtė stiprus vėjas, o rūko uždanga greitai pakilo. Pačioj slėnio gilumoj, žemai po mūsų kojomis, tartum kardas žvilgėjo saulėje didelė upė. Kitame jos krante, kiek užmatė akis, juodavo pušynas. Ristina parodė ranka į siaurą dūmelį, rūkstantį virš medžių viršūnių.

– Forstuganas! – tarė mergina.

Ji nustraksėjo atkalne ir net nesudvejojusi pasinėrė iki kaklo upėje. Aš šokau jai iš paskos. Veikiai nebesiekėm dugno ir nuplaukėm per upę kaip tie briedžiai per kalnų ežerą. Išlipę ant kranto, įsukom į mišką ir po pusvalandžio priėjom proskyną, kurią neabejotinai buvo iškirtusi žmogaus ranka. Nirtulingai lodamas ant mūsų šoko didžiulis lapių šuo. Nuodugniai mus apuostęs, jis nepaprastai apsidžiaugė ir, draugiškai vizgindamas uodegą, nubėgo pirma mūsų, rodydamas kelią.

* * *

Prieš raudoną savo namą stovėjo Larsas Andersas su ilgais avies kailiniais ir medinėmis klumpėmis – tikras Forstugano milžinas.

– Sveikas atvykęs į mūsų mišką! – tarė Larsas Andersas. – Iš kur ateini? Kodėl neleidai tai lapiukei vienai plaukti per upę – ji būtų atgabenusi mano valtį. Įmesk į ugnį dar pliauską, Kerstina, – šūktelėjo jis pro duris žmonai. – Jis perplaukė su lapiuke per upę, jiems reikia išsidžiovinti drabužius.

Mudu su Ristina atsisėdom ant žemo suoliuko prie ugnies.

– Jis šlapias kaip ūdra, – tarė tetulė Kerstina, padėdama man nusiauti kojines ir nusimauti kelnes, nusivilkti permirkusį megztinį bei flanelinius marškinius ir džiaudama juos palubėje ant virvės.

Ristina jau buvo nusivilkusi elnio odos švarką ir vilnonę liemenę, nusiavusi blauzdines ir odines kelnes – marškinių ji neturėjo. O paskui mudu susėdom šalimais ant medinio suolelio prieš liepsnojančią ugnį nuogut nuogutėliai, kokius mus sukūrė Dievas. Senukai nematė čia nieko blogo, nieko blogo ir nebuvo.

Po valandos, apsivilkęs ilgu juodu dėdės Larso išeiginiu švarku, pasiūtu iš naminio audeklo, įsistojęs į medines jo klumpes, aš jau apžiūrinėjau naują savo buveinę, o Ristina sėdėjo prie krosnies virtuvėje, kur triūsė tetulė Kerstina – kepė mums duoną. Svetimšalis, užklydęs pas juos vakar su vienu Suomijos lapiu, suvalgė visą duoną. Larso sūnus buvo išvykęs kirsti medžių anapus ežero, todėl nuspręsta, kad aš miegosiu jo kamarėlėje virš karvidės. Bet gal man būsiąs nemalonus karvių kvapas? Anaiptol, man jis net patinkąs. Dėdė Larsas pasakė nueisiąs į sandėlį, herbre, atnešti man avikailio, kad būtų šilčiau miegoti – juk naktys jau šaltos. Herbre buvo pastatyta ant keturių tvirtų maždaug žmogaus aukščio stulpų, kad neprilįstų keturkojų svečių ir nepripustytų sniego. Joje buvo daugybė drabužių ir kailių, tvarkingai sukabintų ant elnio ragų: dėdės Larso vilkenos, jo žmonos žieminiai kailiniai ir pustuzinis kitų vilkenų. Ant grindų gulėjo rogių užklotas – nuostabus lokio kailis. Ant kito vagio kabojo vestuviniai tetulės Kerstinos drabužiai: ryškiaspalvis šilkinis kiklikas, nuostabiai išsiuvinėtas sidabru, ilgas žalias vilnonis sijonas, voverių kailiukų palantinas, kykas, papuoštas senoviškais nėriniais, raudonas odinis diržas su gryno sidabro sagtimis. Kai lipom sandėlio kopėčiomis žemyn, priminiau dėdei Larsui, kad jis pamiršo užrakinti duris. Bet jis atsakė, kad nėra reikalo rakinti – vilkams, lapėms ir žebenkštims jų drabužiai nereikalingi, o valgomo ten nieko nėra.

Pavaikštinėjęs po mišką, atsisėdau prie virtuvės durų po didele egle, kur manęs laukė puiki vakarienė: lapių upėtakiai, geriausi pasaulyje, dar šilta naminė duona, šviežias sūris ir naminis alus. Maniau, vakarieniausiu drauge su Ristina, bet to, matyt, neleido etiketas – ji vakarieniavo virtuvėje su vaikaičiais. Abu senukai sėdėjo šalia manęs ir žiūrėjo, kaip valgau.

– Ar tu matei karalių?

Ne, karaliaus aš nemačiau, nes atvykau ne per Stokholmą, o tiesiai iš kitos šalies, iš kito miesto, daug kartų didesnio už Stokholmą.

Dėdė Larsas nežinojęs, kad esama miesto, didesnio už Stokholmą.

Pasakiau tetulei Kerstinai, kad susižavėjau nuostabiais jos vestuviniais apdarais. Ji švilptelėjo ir paaiškino, kad jos motina jais vilkėjusi per savo pačios vestuves prieš kažin kiek metų.

– Nejaugi jūs paliekate herbre naktį nerakintą? – paklausiau.

– O kas čia tokio? – tarė dėdė Larsas. – Aš jau tau sakiau, kad ten nieko valgomo nėra, o vilkai ir lapės tikrai neims mūsų drabužių.

– Bet juos gali paimti kas kitas. Herbre stovi nuošalioje vietoje miške, tolokai nuo jūsų namo. Viena lokena verta daug pinigo, ir kiekvienas Stokholmo antikvaras mielai sumokės kelis šimtus riksdalerių už jūsų žmonos vestuvinius drabužius.

Senukai žiūrėjo į mane didžiai nustebę.

– Bet ar tu negirdėjai, kaip sakiau, kad ir lokį, ir vilkus aš pats nušoviau? Nejaugi nesupranti, kad tai mano žmonos vestuviniai drabužiai ir kad jinai juos gavo iš savo motinos? Nejaugi nesupranti, kad visa tai priklauso mudviem, kol esam gyvi, o kai numirsim, atiteks mūsų sūnui? Tai kas juos gali paimti? Apie ką tu kalbi?

Dėdė Larsas ir tetulė Kerstina pažvelgė į mane tokiomis akimis, lyg būčiau juos įžeidęs. Staiga dėdė Larsas pasikasė pakaušį, ir senose jo akyse blykstelėjo gudri šypsenėlė.

– A! Dabar žinau, apie ką jis kalba, – šypsodamasis tarė jis žmonai. – Apie tuos žmones, kuriuos jie vadina vagimis.

Paklausiau dėdę Larsą apie Sivos ežerą. Ar tiesa, ką man pasakojęs Turis – kad milžinas stalo išmušęs jo dugne skylę ir visos žuvys turėjusios pasprukti? Taip, tai tikra tiesa, ežere nėra nė vienos žuvies, nors visi kiti kalnų ežerai jų knibždėte knibžda. Bet ar dėl to kaltas stalo, jis negalįs pasakyti. Lapiai prietaringi ir tamsūs žmonės. Jie net ne krikščionys, ir niekas nežino, iš kur jie atklydo, o jų šnekta nepanaši į jokią pasaulio kalbą.

O šioj upės pusėj ar esama milžinų ir trolių?

– Seniau tikrai buvo, – tarė dėdė Larsas.

Vaikystėj jis daug girdėjęs apie didįjį trolį, kuris gyvenęs gretimame kalne. Tasai trolis buvęs labai turtingas ir turėjęs šimtus bjaurių nykštukų, saugojusių jo auksą, paslėptą po kalnu, ir tūkstančius baltų kaip sniegas galvijų su sidabriniais skambalėliais po kaklu. Bet nuo to laiko, kai karalius pradėjęs sprogdinti uolas, ieškodamas geležies rūdos, ir tiesti čia geležinkelį, apie trolius nieko negirdėti. Bet skogsra, miško ragana, aišku, tebėra gyva ir vis dar stengiasi įvilioti žmones į girios tankmę ir ten paklaidinti. Kartais ji klykianti kaip paukštis, o kartais šaukianti švelniu moters balsu. Daug kas sako, kad ji tikra moteris, labai pikta ir labai graži. Sutikęs ją girioje, tučtuojau spruk šalin – jei bent sykį atsigręši į ją pasižiūrėti, žūsi. Niekuomet nesėdėk miške po medžiu, kai šviečia pilnatis. Ji prieina, atsisėda šalia ir apkabina kaip moteris, geidžianti vyro meilės. Bet ji nori tik vieno – iščiulpti iš tavo širdies kraują.

– O jos akys labai didelės ir tamsios? – paklausiau sunerimęs.

To dėdė Larsas nežinojo – jis pats niekuomet nebuvo jos matęs, bet jo svainis kartą sutikęs ją naktį miške, kai švietė mėnulis. Nuo to laiko jis netekęs miego ir proto.

O gnomų ar esama jų apylinkėse?

Taip, prieblandoje čia šmižinėja galybė mažų žmogiukų. Karvidėje gyvena mažas gnomas, vaikaičiai daug sykių yra jį matę. Jis nieko pikto nedaro, jeigu jam neįkyri ir įprastoje vietoje padedi dubenėlį avižienės. O šaipytis iš jo negalima. Kartą geležinkelio inžinierius, turėjęs statyti per upę tiltą, nakvojo Forstugane. Jis nusigėrė, prispjovė į avižinės košės dubenėlį ir pasakė: „Tegu aš skradžiai žemę prasmegsiu, jei pasaulyje esama gnomų!“ Kai vakare jis važiavo atgal per užšalusį ežerą, arklys paslydo, pargriuvo ant ledo ir buvo rujos vilkų sudraskytas. Kitą rytą žmonės, grįždami iš bažnyčios, rado inžinierių mirtinai sušalusį rogėse. Du vilkus jis buvo nušovęs. Jei ne šautuvas, ir jį patį būtų vilkai suėdę.

Ar toli nuo Forstugano iki artimiausios gyvenvietės?

– Aštuonios valandos kelio, jojant per girią geru arkliu.

– Vaikštinėdamas prieš valandą po mišką, girdėjau skambalėlius. Matyt, jūsų apylinkėse daug galvijų?

Larsas Andersas išspjovė tabako gumulėlį ir griežtai pasakė, kad aš apsirikau – arčiau kaip už šimto mylių miške nesą jokių bandų, o jo paties keturios karvės stovinčios tvarte.

Aš pakartojau, kad aiškiai girdėjau girios tolumoje skambalėlius – net pagalvojau, ar tik jie ne sidabriniai, kad taip gražiai skamba.

Larsas Andersas ir tetulė Kerstina nerimastingai susižvalgė, bet nieko nepasakė. Palinkėjau jiems labos nakties ir nuėjau į savo kamarėlę virš karvidės. Už lango juodavo nebylus miškas. Užsidegiau ant stalo stovinčią lajinę žvakelę ir atsiguliau ant avikailio, mieguistas ir pavargęs po ilgų klajonių. Valandėlę klausiausi, kaip atrajoja miegančios karvės, paskui miško tolumoje lyg ir ūktelėjo pelėda. Žiūrėjau į lajinę žvakę, spingsinčią ant stalo – blausi jos šviesa maloniai glostė akį; juk aš nebuvau matęs lajinės žvakės nuo pat vaikystės, kai gyvenau tėviškėje. Blakstienos merkėsi, bet aš tariausi matąs, kaip tamsų žiemos rytą mažas berniukas brenda per gilų sniegą į mokyklą. Jam ant nugaros veršenikė su knygomis, o rankoje – lygiai tokia pat lajinė žvakė. Kiekvienas vaikas turėdavo atsinešti žvakę, kurią užsidegdavo klasėje ant savo suolo. Vieni berniukai atsinešdavo storas žvakes, kiti – plonas, tokias kaip ta, kuri dega dabar ant stalo. Aš buvau pasiturinčių tėvų vaikas, ir ant mano stalo degė stora žvakė. O ant gretimo suolo degė ploniausia žvakė visoje klasėje, nes šalia manęs sėdinčio berniuko motina buvo labai neturtinga. Bet per Kalėdų egzaminus aš susikirtau, o jis išlaikė geriausiai iš visų – mat jo galvoje buvo daugiau šviesos.

Staiga man pasirodė, kad ant stalo kažkas subrazdėjo. Matyt, jau buvau užsnūdęs, nes žvakė vos bespingsėjo. Bet aš aiškiai įžiūrėjau žmogiuką, ne didesnį kaip mano delnas. Žmogiukas sėdėjo ant stalo sukryžiavęs kojas, atsargiai čiupinėjo mano laikrodžio su repetyru grandinėlę ir pakreipęs seną žilą galvą klausėsi, kaip jis tiksi. Jis buvo taip susidomėjęs, jog nepastebėjo, kad atsisėdau lovoje ir į jį žiūriu. Staiga jis mane pamatė, metė grandinėlę, vikriai kaip jūrininkas nušliuožė stalo koja ir spruko, kiek tik įkabino jo mažutės kojos, prie durų.

– Nebijok, gnomeli, – pasakiau. – Juk tai aš. Nebėk nuo manęs, aš tau parodysiu, kas yra auksinėj dėžutėj, kuria buvai taip susidomėjęs. Joje yra varpelis, galintis skambinti taip pat, kaip skambina sekmadienį bažnyčioje.

Jis ūmiai sustojo ir pažvelgė į mane geromis akutėmis.

– Nieko nesuprantu! – tarė gnomas. – Lyg užuodžiau šioj kamarėlėj vaiką, antraip nė nebūčiau ėjęs, bet tu atrodai suaugęs vyras. Še tau kad nori... – sušuko jis ir užsiropštė ant kėdės, kuri stovėjo prie lovos. – Na ir pasisekė gi man! Kas galėjo pamanyti, kad sutiksiu tave čia, kitam pasaulio krašte! O tu tebesi toks pat kūdikis kaip ir tąsyk, kai paskutinį kartą mačiau tave vaikų kambaryje, jūsų senajame name – antraip nebūtum manęs pamatęs šį vakarą, kai sėdėjau ant stalo. Argi manęs nepažįsti? Juk tai aš kas naktį, kai visi namai sumigdavo, ateidavau į tavo kambarį, pašalindavau nesklandumus ir išsklaidydavau dienos rūpesčius. O tu per savo gimtadienį visuomet atnešdavai man gabalėlį torto, per Kalėdas – riešutų, razinų ir saldainių ir niekuomet nepamiršdavai pastatyti man dubenėlį avižienės. Kodėl tu apleidai senuosius namus, apsuptus didelių girių? Tada tu nuolat šypsodavais. Kodėl dabar atrodai toks liūdnas?

– Nes mano mintys neduoda man ramybės, aš niekur negaliu ilgai pabūti, nieko negaliu užmiršti, negaliu miegoti.

– Visai kaip tavo tėvas. Kieksyk matydavau jį kiaurą naktį vaikštant iš kampo į kampą po savo kambarį.

– Papasakok ką nors apie tėvą, aš jo beveik neprisimenu.

– Tavo tėvas buvo keistas žmogus, paniuręs ir tylus. Jis buvo geras vargšams ir gyvuliams, bet su savo artimaisiais dažnai elgdavosi žiauriai. Tave jis vis mušdavo, bet tu buvau abejingas vaikas. Nieko neklausydavai, atrodė, kad tu nieko nemyli – nei tėvo, nei motinos, nei brolio, nei sesers. Tiesa, man regis, mylėjai savo žindyvę. Ar dar atsimeni Leną? Visi jos nemėgo, visi bijojo. Ją buvo paėmę tik dėl to, kad neturėjo kitos išeities – motina negalėjo tavęs maitinti. Niekas nežinojo, iš kur ji. Ji buvo tamsaus gymio kaip ir ta lapiukė, kuri vakar tave čia atvedė, tik labai aukšta. Žindydama ji dainuodavo nesuprantama kalba, o žindė ji tave, iki sulaukei dvejų metų. Niekas, net tavo motina, nedrįsdavo arčiau prie jos prieiti, nes ji urgzdavo kaip įpykusi vilkė, jei kas norėdavo paimti tave iš jos rankų. Galiausiai ją atleido, bet ji grįžo naktį ir bandė tave pavogti. Tavo motina taip išsigando, jog vėl Leną priėmė. Tau žaisti ji prinešdavo visokiausių gyvūnų: šikšnosparnių, ežių, voverių, žiurkių, žalčių, pelėdų ir varnų. Sykį pats savo akimis mačiau, kaip ji perpjovė varnui gerklę ir įmaišė tau į pieną kelis lašus jo kraujo. Kartą, kai tau buvo ketveri, atėjo šerifas su dviem policininkais ir ją išsivedė, surakinę riešus antrankiais. Žmonės pasakojo, kad ji buvo kažką padariusi savo vaikui. Visi namiškiai džiūgavo, o tu kelias dienas buvai kaip nesavas. Daugiausia tau kliūdavo už tuos gyvūnus. Tavo kambarys knibždėte knibždėjo visokiausių gyvių, tu net miegodavai su jais. Ar atsimeni, kaip smarkiai gavai į kailį už tai, kad perėjai kiaušinius? Nučiupęs kokio paukščio kiaušinį, bandydavai pats jį perėti lovoje. Bet mažas vaikas, žinoma, neištvers neužmigęs, kiekvieną rytą tavo patalynė būdavo ištepliota sukultais kiaušiniais, ir kiekvieną rytą tave lupdavo, tačiau niekas negelbėjo. Atsimeni tą vakarą, kai tėvai, grįžę vėlai iš svečių, rado tavo seserį, sėdinčią su naktiniais marškiniais po skėčiu ant stalo ir klykiančią iš siaubo? Visi gyviai buvo išbėgę iš tavo kambario, šikšnosparnis įsivėlęs tavo seseriai į plaukus, žalčiai, rupūžės ir žiurkės šmirinėjo po visus kampus, o tavo lovoje aptiko pilną lizdą peliukų. Tėvas žiauriai tave prilupo, o tu šokai ant jo ir įkandai tikram savo tėvui į ranką. Tą naktį tu įsilaužei į kamarą, prisidėjai į kuprinę visokiausio maisto, sudaužei sesers taupyklę ir pavogei visas jos santaupas, nes pats niekuomet netaupydavai, o švintant pabėgai iš namų. Visą dieną ir visą naktį veltui tavęs ieškojo tarnai. Galiausiai tave rado tėvas, jodamas į kaimą pranešti policijai; tu ramiai miegojai šalikelėj, sniege, bet tavo šuo, pamatęs tėvą, pradėjo loti. Aš nugirdau, kaip jo hunteris pasakojo tvarte kitiems arkliams, kad tėvas, netaręs nė žodžio, įkėlė tave į balną, grįžo su tavim namo ir užrakino tamsiame kambaryje, kur išbuvai dvi paras, tegaudamas sausos duonos ir vandens. Trečią dieną tave nuvedė į tėvo kambarį, ir jis paklausė, kodėl pabėgai iš namų. Tu atsakei, kad niekas namuose tavęs nesupranta ir kad norėjai išvažiuot į Ameriką. Jis paklausė, ar gailiesi įkandęs jam į ranką. Tu atsakei, kad ne. Kitą dieną tave išsiuntė mokyklon į miestą, o namo tau buvo leista grįžti tik Kalėdų atostogų. Per Kalėdas, ketvirtą valandą ryto, visi nuvažiavome į bažnyčią rytmetinių pamaldų. Važiuojant per užšalusį ežerą, įkandin rogių bėgo ruja vilkų – žiema buvo labai žvarbi, ir vilkai buvo itin išbadėję. Bažnyčia skendėjo šviesų jūroje – dvi didelės Kalėdų eglės žėrėjo prie didžiojo altoriaus. Visi parapijiečiai sustoję giedojo „Būk pasveikinta, aušra šviesioji“. Kai giesmė nutilo, tu atsiprašei tėvo, kad įkandai jam į ranką, ir jis paglostė tau galvą. Važiuojant per ežerą namo, bandei iššokti iš rogių, paaiškinęs, jog nori sekti vilkų pėdomis ir pasižiūrėti, kur jie pasislėpė. Pavakare vėl dingai, veltui visą naktį tavęs visur ieškojo. Rytą eigulys rado tave miegantį po didele egle. Aplink buvo daugybė vilkų pėdų, ir eigulys pasakė, kad tik per stebuklą jie tavęs nesudraskė. Bet viskas nublanksta prieš tai, kas įvyko per vasaros atostogas, kai kambarinė rado po tavo lova žmogaus kaukolę su rudų plaukų kuokštu ant pakaušio. Visas namas buvo sukrėstas. Motina apalpo, o tėvas taip tau išpėrė kailį, kaip dar niekuomet nebuvo pėręs, ir vėl uždarė į tamsų kambarį, davęs tik duonos ir vandens. Paaiškėjo, kad naktį buvai nujojęs ant savo ponio į kaimo kapines, įlindęs į rūsį ir pavogęs kaukolę, kuri gulėjo ant kaulų krūvos. Klebonas, buvęs berniukų mokyklos direktorius, pasakė tavo tėvui, jog negirdėta, kad dešimties metų berniukas galėtų taip baisiai nusidėti Dievui ir žmonėms. Tavo motina, labai dievota moteris, taip ir neatsigavo po šitokio smūgio. Atrodė, ji tavęs bijo, ir ne tik ji viena. Ji sakė neįstengianti suprasti, kaip galėjo pagimdyti šitokią pabaisą. Tavo tėvas pasakė, kad tu ne jo sūnus, o tikras velnio vaikas. Senosios šeimininkės manymu, viskuo buvusi kalta žindyvė, kuri tave pakerėjo, kažko uždavusi su pienu ir užkabinusi ant kaklo vilko nagą.

– Nejaugi viskas, ką papasakojai apie mano vaikystę, tiesa? Taip, matyt, aš tikrai buvau keistas vaikas!

– Viskas, ką tau papasakojau, nuo pradžios iki galo gryniausia tiesa, – patikino gnomas. – Už tai, ką pats pasakoji kitiems, aš neatsakau. Tu, kaip ir visi vaikai, niekuomet neskiri tikrovės nuo sapnų.

– Bet aš nebe vaikas, kitą mėnesį man sukaks dvidešimt septyneri.

– Ne, tu didelis vaikas, antraip nebūtum manęs pamatęs. Mus, gnomus, mato tik vaikai.

– O kiek tau metų, žmogiuk?

– Šeši šimtai. O žinau dėl to, kad esu gimęs tais pačiais metais kaip ir senoji eglė po tavo kambario langais, kurioje buvo susisukusi lizdą didelė pelėda. Tavo tėvas visuomet sakydavo, kad tai seniausias medis visoje girioje. Argi neatsimeni didelės pelėdos, neatsimeni, kaip ji tupėdavo palei langą ir spoksodavo į tave apskritomis akimis?

– Ar tu vedęs?

– Ne. Aš viengungis, – atsakė gnomas. – O tu?

– Kol kas ne, bet...

– Ir nevesk! Mano tėvas nuolat kartodavo, kad vedybos – labai rizikingas dalykas ir kad ne veltui sakoma: būk akylas, rinkdamasis uošvę.

– Šeši šimtai metų! Nejaugi? Tu visai neatrodai toks senas. Niekuomet nebūčiau patikėjęs – juk taip vikriai nusliuogei stalo koja ir nubėgai per aslą, pastebėjęs, kad sėdžiu lovoje.

– Mano kojos, ačiū Dievui, eiklios, tik akys truputį pavargsta, ir dieną beveik nieko nematau. Ir ausyse keistai spengia nuo to laiko, kai jūs, dideli žmonės, pradėjote sprogdinti tas baisias minas aplinkiniuose kalnuose. Vieni gnomai sako, kad jūs užsimanėt atimti iš trolių auksą ir geležį, kiti – kad darot urvą tai didžiulei geltonai gyvatei su dviem juodais kryžiais ant nugaros, kuri rangydamasi šliaužia per laukus, miškus ir vandenis ir spjaudosi ugnimi bei dūmais. Mes visi jos bijome, visų girių ir laukų žvėrys, visi dangaus paukščiai, visos upių ir ežerų žuvys ir net troliai kalnų gilumoje jai besiartinant siaubo apimti sprunka į šiaurę. Ką darysime mes, vargšai gnomai? Ką darys vaikai, kai mūsų nebebus? Kas juos užmigdys pasakomis, kas saugos jų sapnus? Kas žiūrės arklius tvartuose, kas sergės, kad jie nepargriūtų ant slidaus ledo ir nenusilaužtų kojų? Kas žadins karves ir padės joms auginti jaunučius veršiukus? Sunkūs atėjo laikai, kažkas sugedo jūsų pasaulyje, niekur nėra ramybės. Tas nuolatinis triukšmas ir bildesys erzina mane. Bet aš negaliu ilgiau su tavim būti. Pelėdos netrukus užmigs, visų girių ropliai sulindo į savo urvus, voverės jau graužia eglių kankorėžius, veikiai užgiedos gaidys, o anapus ežero vėl ims griaudėti baisūs sprogimai. Nebegaliu ilgiau kentėti. Tai mano paskutinė naktis čia, laikas atsisveikinti. Kol saulė patekės, turiu nusigauti iki Kebnekaizės.

– Kebnekaizės? Juk Kebnekaizė toli šiaurėje, kaipgi tu, po šimts pypkių, įveiksi trumpom kojelėm kelis šimtų mylių?

– Gal kokia gervė ar laukinė žąsis nuskraidins ant savo sparnų. Jos dabar ten būriuojasi, prieš išlėkdamos į tolimą šalį, kur nėra žiemos. Blogiausiu atveju dalį kelio panėšės ant kupros lokys ar vilkas – mes, gnomai, su visais jais gražiai sugyvename. Na, man reikia eiti.

– Neik! Pabūk su manim dar valandėlę, aš tau parodysiu, kas yra toj auksinėj dėžutėj, kuria buvai taip susidomėjęs.

– Ką tu laikai toj auksinėj dėžutėj? Kokį nors gyvulėlį? Man pasigirdo, kad ten plaka kažkieno širdis.

– Tu girdėjai, kaip plaka Laiko širdis.

– O kas yra Laikas? – paklausė gnomas.

– To negaliu paaiškinti, ir niekas tau nepasakys, kas yra Laikas. Sako, kad Laikas susideda iš trijų skirtingų dalykų: praeities, dabarties ir ateities.

– Ir tu jį visuomet nešiojiesi šioj auksinėj dėžutėj?

– Taip, jis niekados nesiilsi, niekados nemiega ir niekados nesiliauja man kartojęs tą patį žodį.

– Ir tu supranti, ką jis sako?

– Deja, labai gerai suprantu! Kiekvieną sekundę, kiekvieną minutę, kiekvieną valandą ir dieną, ir naktį jis man kartoja, kad aš senas, kad netrukus mirsiu. Pasakyk man, žmoguti, kol dar neišėjai, ar tu bijai mirties?

– Ko?

– Tos dienos, kai nustos plakusi tavo širdis, kai subyrės viso mechanizmo varžteliai ir ratukai, mintys sustings, o gyvybė užges kaip tos lajinės žvakės blausi šviesa.

– Kas tau pripūtė į galvą tokių nesąmonių? Neklausyk, ką kalba balsas iš auksinės dėžutės. Praeitis, dabartis, ateitis – kokia kvailystė! Nejau nesupranti, kad tai tas pat? Nejau nesupranti, kad toj auksinėj dėžutėj kažkas šaiposi iš tavęs? Tavim dėtas, išmesčiau tą bjaurią dėžutę į upę, tegul prigeria joje tupinti piktoji dvasia. Netikėk tuo, ką ji sako. Tai perdėm melas! Tu visada būsi vaikas, tu niekuomet nepasensi, niekuomet nemirsi. Atsigulk ir pamiegok valandėlę. O paskui viršum eglių viršūnių patekės saulė, nauja diena pažvelgs pro langą, ir tu viską pamatysi daug aiškiau negu lajinės žvakės šviesoje. Na, man reikia eiti. Lik sveikas, svajotojau. Malonu buvo susitikti.

– Ir man malonu, gnomeli.

Jis nusliuogė nuo kėdės šalia mano lovos ir nukaukšėjo medinėmis klumpaitėmis prie durų. Ieškodamas kišenėje visrakčio, ūmiai taip prapliupo juoktis, jog turėjo susiimti rankomis galvą.

– Mirtis! – kvatojo jis. – Kaip kažin ką, nieko kvailesnio nebuvau girdėjęs! Kokie trumparegiai mulkiai tos didelės beždžionės, palyginti su mumis, mažais gnomais. Mirtis! Na ir nesąmonė, prisiekiu gnomų valdovu!

Kai nubudęs pažiūrėjau pro langą, žemę dengė baltutėlis sniegas. Aukštai danguje gageno plasnodamos laukinės žąsys. Laimingos kelionės, gnomeli!

Kol valgiau avižienę su ką tik pamelžtu pienu ir gėriau nuostabią kavą, dėdė Larsas man pasakė, jog naktį buvo dukart atsikėlęs – šuo visą laiką neramiai urzgė, lyg būtų ką girdėjęs ar matęs. Jam ir pačiam pasirodė, kad aplink namą slampinėja kažkoks tamsus siluetas, panašus į vilką. Kartą lyg ir pasigirdo balsai iš karvidės, bet jis suprato, kad tai aš kalbu per miegus, ir nurimo. Vištos visą naktį purpsėjo ir kudakavo.

– Matai? – tarė dėdė Larsas, rodydamas šviežiame sniege pėdsakus prie mano lango. – Jų buvo mažiausiai trys. Gyvenu čia daugiau kaip trisdešimt metų ir nė karto nesu matęs vilko pėdų taip arti namų. O ten matai? – tarė jis, rodydamas į kitus pėdsakus sniege, ne mažesnius kaip žmogaus kojų. – Iš pradžių netikėjau savo akimis. Galvą guldau, kad šiąnakt pas mus buvo atklydęs lokys. O šitos pėdos lokiuko. Paskutinį kartą nušoviau šioj girioj lokį prieš dešimt metų. Girdi bruzdesį didelėj eglėj prie karvidės? Jų ten tikriausiai visas būrys. Niekados nesu matęs tiek voverių viename medyje. Ar girdėjai, kaip kiaurą naktį girioje ūkavo pelėda, o ežere šaukė rudė? Ir kaip švintant apie namą suko lėlys? Nieko nesuprantu – paprastai sutemus girioje tylu kaip kape. Kodėl šiąnakt čia buvo subėgę visi tie žvėrys? Mudu su Kerstina akių nesudėjom. Kerstina mano, kad lapiukė apkerėjo namus, nors mergaitė tvirtina, kad praėjusią vasarą Ruknėje buvus pakrikštyta. Bet ką gali žinoti – lapių reikia saugotis, visi jie pilni raganysčių ir visokiausių burtų. Šiaip ar taip, auštant aš ją išprašiau. Ji greitakojė, kol saulė nusileis, jau bus lapių mokykloje Ruknėje. O tu kada iškeliauji?

Pasakiau, kad niekur neskubu ir mielai pabūsiu dar kelias dienas, man Forstugane labai patinka.

Dėdė Larsas pasakė, kad vakare turi grįžti jo sūnus, kuris kerta medžius anapus ežero, todėl man nebus kur miegoti. Pasakiau, kad galiu pergulėti daržinėje – man patinka šieno kvapas.

Nei dėdės Larso, nei tetulės Kerstinos mano pasiūlymas nesužavėjo. Negalėjau nepajusti, kad jie nori manęs atsikratyti: jie su manim beveik nesišnekėjo, atrodė, net manęs bijo.

Paklausiau dėdės Larso apie svetimšalį, kuris buvo atvykęs į Forstuganą prieš dvi dienas ir suvalgęs visą duoną. Jis nemokėjo nė žodžio švediškai, pasakė Larsas Andersas, o Suomijos lapis, nešęs jo žūklės reikmenis, paaiškino, kad jie paklydo. Abudu buvo mirtinai išbadėję ir suvalgė viską, kas buvo namuose. Dėdė Larsas parodė man pinigą, kurį nepažįstamasis brukte įbrukęs jo vaikaičiams – nejaugi jis iš tikrųjų auksinis?

Tai buvo anglų soverenas. Ant grindų palei langą gulėjo The Times numeris, adresuotas serui ponui Skotui. Atverčiau laikraštį ir perskaičiau antraštę didžiulėmis raidėmis: BAISI CHOLEROS EPIDEMIJA NEAPOLYJE. KASDIEN SUSERGA DAUGIAU KAIP TŪKSTANTIS ŽMONIŲ.

Po valandos prie mano durų stovėjo Pelė, dėdės Larso vaikaitis, su gauruotu norvegišku poniu. Dėdė Larsas apstulbo ir pasakė, kad tai negirdėta, kai pasiūliau sumokėti bent už maistą, kurio jis prikrovė man į kuprinę. Man nesą ko būgštauti: Pelė labai gerai žinąs kelią. Tokiu metų laiku kelionė būsianti lengva ir maloni. Aštuonios valandos raitomis per girią iki Ruknės, trys valandos pasroviui upe Liso Jokumo valtimi, šešios valandos pėsčiom per kalną iki bažnytkaimio, dvi valandos per ežerą į Loso Jarvį, o iš ten per aštuonias valandas lengvai pasieksiu naująją geležinkelio stotį. Keleiviniai traukiniai kol kas dar neina, bet mašinistas man tikriausiai leis pastovėti garvežyje tuos du šimtus mylių, o tada galėsiu įlipti į prekinį traukinį.

Dėdė Larsas sakė tiesą: kelionė buvo lengva ir maloni – bent tąsyk man taip atrodė. Kažin, kaip atrodytų dabar? Tokia pat lengva ir maloni buvo kelionė per Vidurio Europą bjauriais tų laikų traukiniais, beveik nesumerkus akių. Iš lapių krašto į Neapolį – pažvelkit į žemėlapį!

Aštuntas skyrius

NEAPOLIS

Jei kas norėtų daugiau sužinoti apie mano buvimą Neapolyje, tepasiskaito „Laiškus iš gedinčio miesto“ – tik kažin ar pavyks šią knygelę gauti, nes ji seniai išparduota ir visų užmiršta. Aš pats ką tik su dideliu susidomėjimu perskaičiau „Laiškus iš Neapolio“ – taip vadinosi švediškas originalas. Dabar jokiu būdu negalėčiau parašyti tokios knygos, net jei nuo to priklausytų mano gyvybė. Tuose laiškuose daug jaunatviško užsidegimo ir dar daugiau savimeilės, gal net pasipūtimo. Aš neabejotinai didžiavausi tuo, kad atskubėjau iš lapių krašto į Neapolį tokiu metu, kai visi iš jo bėgo. Pagyrūniškai pasakojau, kaip apniktas utėlių dieną naktį laksčiau po apkrėstus varguomenės kvartalus, maitindamasis supuvusiais vaisiais ir nakvodamas purviname viešbutyje. Visa tai gryniausia tiesa, nieko negaliu paneigti – aš aprašiau Neapolį siaučiant cholerai, kokį mačiau jį entuziasto akimis.

Bet save pavaizdavau toli gražu ne taip teisingai. Man užteko įžūlumo rašyti, kad nebijojau choleros, nebijojau mirties. Aš melavau. Nuo pat pradžios iki galo klaikiai jų bijojau. Pirmame laiške aprašiau, kaip, dusdamas nuo karbolio smarvės, vėlai vakare išlipau iš tuščio traukinio į aikštę, kurioje nebuvo nė gyvos dvasios, kaip gatvėse pamačiau ilgas gurguoles vežimų ir omnibusų, vežančių krūvas lavonų į choleros kapines, kaip visą naktį praleidau tarp mirštančiųjų skurdžiose varguomenės lūšnose. Bet ten nėra aprašyta, kaip, išbuvęs Neapolyje dvi valandas, grįžau į stotį ir ėmiau nekantriai teirautis, kada eis pirmas traukinys į Romą, Kalabriją, Abrucus, bet kur, – juo toliau, juo geriau, – kad tik ištrūkus iš to pragaro! Jei būtų buvęs koks traukinys, „Laiškai iš gedinčio miesto“ nebūtų pasirodę. Tačiau iki vidurdienio nebuvo jokio traukinio – susisiekimas su apkrėstu miestu buvo beveik nutrauktas. Beliko nusimaudyti brėkštant prie Santa Liučijos ir grįžti į lūšnas – nors mano galva ir atvėso, vis dar drebėjau iš baimės. Tą dieną pasisiūliau dirbti Santa Magdalenos choleros ligoninėje, ir mano prašymas buvo patenkintas. Po dviejų parų, supratęs, kad tikroji mano vieta ne tarp mirštančiųjų ligoninėje, o tarp mirštančiųjų lūšnose, pasprukau iš ligoninės.

Juk būtų kur kas lengviau ir jiems, ir man, galvojau sau, jeigu jų agonija nebūtų tokia ilga, tokia baisi! Ištisas valandas, ištisas dienas jie gulėjo algidinės stadijos, atšalę kaip lavonai, plačiai atmerktomis akimis, plačiai išsižioję – visai kaip mirę, o vis dėlto gyvi. Ar jie ką jausdavo, ar ką suprasdavo? Laimingi buvo tie – bet jų, deja, buvo nedaug, – kurie dar įstengė nuryti šaukštelį laudanumo, paskubomis įpilto jiems į burną kokio nors Croce Bianca110 savanorio. Jie dar galėjo tikėtis užmigti amžinu miegu prieš atvykstant naktį kareiviams ir pusgirčiams beccamorti111, kurie versdavo juos krūvomis į didžiulę duobę Camposanto dei Colerosi112. O kiek ten sumesdavo dar gyvų? Manau, šimtus. Jie visi atrodė vienodi, aš pats dažnai negalėdavau atskirti gyvų nuo mirusių. Laikas buvo brangus, kiekvienoje lūšnoje gulėjo dešimtys lavonų, ir buvo griežčiausiai įsakyta juos laidoti tą pačią naktį.

Kai epidemija pasiekė kulminaciją, nebegalėjau skųstis, kad merdinčiųjų agonija per ilga. Netrukus žmonės pradėjo kristi gatvėse kaip žaibo nutrenkti; policija juos rinkdavo ir gabendavo į choleros ligoninę, kur po kelių valandų jie mirdavo. Vežikas, kuris vieną rytą smagiai nusiteikęs nuvežė mane į Granatelo sunkiųjų darbų kalėjimą netoli Portičio ir turėjo parvežti atgal į Neapolį, vakare jau gulėjo negyvas savo fiakre. Niekas Portičyje nenorėjo su juo terliotis, niekas man nepadėjo išnešti jo iš fiakro. Gavau pats sėsti ant pasostės ir parvežti jį į Neapolį. Ten vėl niekas nenorėjo su juo terliotis, ir galiausiai, neįstengdamas kitaip jo atsikratyti, turėjau pats nuvežti į choleros kapines.

Dažnai grįždavau vakare toks pavargęs, jog krisdavau ant lovos nenusirengęs, net nenusiprausęs. Argi vertėjo praustis tuo purvinu vandeniu, argi vertėjo dezinfekuotis, jei visi ir viskas aplinkui buvo apkrėsta: maistas, kurį valgiau, vanduo, kurį gėriau, lova, kurioje miegojau, oras, kuriuo kvėpavau! Dažnai net bijodavau likti vienas. Tada išbėgdavau į gatvę ir kitą nakties dalį pratūnodavau kokioj nors bažnyčioj. Mėgstamiausias mano naktinis prieglobstis buvo sena Santa Marijos del Karmine bažnyčia, ir niekur nesu taip puikiai miegojęs, kaip kairiojoje jos navoje ant suolo. Kai bijodavau grįžti namo, galėdavau pasirinkti nakvynei bet kurią bažnyčią. Šimtuose Neapolio bažnyčių ir koplyčių per visą naktį degdavo įžadinės žvakės, per visą naktį jose melsdavosi minios žmonių. Šimtai madonų ir šventųjų dieną naktį dirbo išsijuosę, lankydami savo parapijų mirštančiuosius. Bet tiems, kurie išdrįsdavo pasirodyti svetimoje parapijoje, būdavo riesta. Net garbingoji Madonna della Coléra, išgelbėjusi miestą nuo baisios choleros epidemijos tūkstantis aštuoni šimtai trisdešimt ketvirtaisiais metais, prieš keletą dienų buvo nušvilpta Bjanko Nuovyje.

Bet aš bijojau ne tik choleros. Nuo pradžios iki galo man kėlė siaubą žiurkės. Lūšnų fondaci, bassi ir sotterranei – rūsiuose ir požemiuose žiurkės jautėsi taip pat laisvai kaip ir vargdieniai, kurie ten gyveno ir mirė. Vis dėlto reikia pripažinti, kad apskritai tos žiurkės buvo nepiktos ir neįkyrios – bent jau gyviesiems; jos uoliai ėjo valytojų pareigas, kurios buvo patikėtos išimtinai joms nuo Romos imperijos laikų; tai buvo vieninteliai visu kuo aprūpinti bendruomenės nariai. Jos buvo jaukios kaip katės ir beveik tokio pat dydžio.

Kartą, užėjęs į rūsį – tamsų požeminį urvą, ant supuvusio šiaudų čiužinio pamačiau pusnuogę seną moteriškę, kurios buvo belikę vieni kaulai ir oda. Man pranešė, jog tai esanti vavama, senelė. Paralyžiuota, visiškai akla, ji ten gulėjo jau keletą metų. Purvino rūsio asloje, sutūpusios ratu, šešios milžiniškos žiurkės ėdė šlykščias atmatas. Jos nė nekrustelėjusios ramiai pažiūrėjo į mane ir pusryčiavo toliau. Senė ištiesė kaulėtą ranką ir kimiu balsu sušuko: Pane! Pane!113

Tačiau kai sanitarinė tarnyba ėmėsi bergždžio darbo dezinfekuoti kloakas, padėtis pasikeitė – mano baimė virto siaubu. Milijonai žiurkių, kurios nuo romėnų laikų ramiai gyveno kloakose, užplūdo žemutinę miesto dalį. Apkvaitusios nuo sieros garų ir karbolio rūgšties, jos siautėjo lūšnose kaip pasiutę šunys. Niekuomet nebuvau matęs tokių žiurkių: visai plikos, uodegos raudonos ir nepaprastai ilgos, baisios krauju pasruvusios akys, smailūs juodi dantys, ilgi kaip šeško. Jei tokiai žiurkei smogdavai lazda, ji atsigręžusi įsikibdavo į ją dantimis kaip buldogas. Per visą gyvenimą aš jokio gyvūno taip nebijojau kaip šitų pasiutusių žiurkių – esu tikras, kad jos buvo pasiutusios. Visas Baso Portas buvo apimtas siaubo. Pačią pirmąją jų užplūdimo dieną į Pelegrinio ligoninę buvo atvežta daugiau kaip šimtas smarkiai apkandžiotų vyrų, moterų ir vaikų. Keli kūdikiai buvo tikrąja to žodžio prasme suėsti. Niekuomet neužmiršiu nakties vienoje Vikolo dela Dukesos lūšnoje. Kambaryje, tikriau sakant, rūsyje, buvo beveik tamsu, tik prieš madoną spingsėjo mažutė lempelė. Šeimos tėvas buvo miręs prieš dvi dienas, bet lavonas tebegulėjo pridengtas skarmalais – artimiesiems, kaip tai dažnai buvo daroma lūšnose, pavyko jį paslėpti nuo policijos, kuri ieškodavo lavonų ir veždavo juos į kapines. Sėdėjau ant grindų šalia dukters, lazda vaikydamas žiurkes. Mergaitė buvo jau atšalusi, bet dar turėjo sąmonę. Visą laiką girdėjau, kaip žiurkės graužia tėvo lavoną. Tas mane taip veikė, jog galiausiai pastačiau lavoną stačią kampe kaip spintinį laikrodį. Žiurkės bematant puolė godžiai graužti jo kojas. Negalėdamas ilgiau tverti, apimtas siaubo išbėgau.

La Farmacia di San Gennaro114 taip pat buvo mėgstama mano priegloba, kai bijodavau likti vienas. Ji buvo atdara dieną naktį. Donas Bartolas visuomet būdavo ant kojų ir be perstojo gamino įvairias mikstūras ir stebuklingus vaistus iš žolelių, laikomų fajansiniuose septynioliktojo amžiaus induose su lotyniškais, daugiausia man nežinomais pavadinimais. Spintelę puošė du dideli stikliniai buteliai su užpiltomis spiritu gyvatėmis ir gemalu. Prieš švento Dženaro, Neapolio patrono, relikvinę degė šventa lempelė, o palubėje tarp voratinklių kabojo balzamuota dvigalvė katė. Vaistinė garsėjo anticholerine dono Bartolo mikstūra. Vienoje butelio pusėje buvo švento Dženaro atvaizdas, kitoje – kaukolė ir apačioj užrašas: Morte alla coléra115. Mikstūros receptas buvo šeimos paslaptis, perduodama iš kartos į kartą nuo tūkstantis aštuoni šimtai trisdešimt ketvirtųjų metų epidemijos, kada šie vaistai, švento Dženaro padedami, išgelbėjo miestą. Kiti ypatingi vaistai buvo laikomi paslaptingame flakone, ant kurio etiketės buvo nupiešta širdis, perverta Kupidono strėle. Tai buvo kita šeimos paslaptis – filtro d’amore, meilės eliksyras, turėjęs, kiek man teko girdėti, didelę paklausą. Atrodo, dauguma dono Bartolo klientų suplaukdavo iš kaimyninių vienuolynų ir bažnyčių, o jų ten buvo nemažai. Jo vaistinėj prieš prekystalį visuomet sėdėdavo keli dvasininkai, vienuoliai ar broliai, karštai svarstydami dienos įvykius, naujus vieno ar kito šventojo stebuklus, taip pat įvairių madonų stebuklingąją galią: la Madonna del Carmine, la Madonna dell’Aiuto, la Madonna della Buona Morte, la Madonna della Coléra, l’Addolorata, la Madonna Egiziaca116. Retai, labai retai tegirdėdavau tariant Dievo vardą, o jo sūnaus vardas išvis nebuvo minimas. Kartą išdrįsau pasakyti senam vargingam Frate117, ypač geram savo bičiuliui, jog stebiuosi, kodėl jų ginčuose neminimas Kristaus vardas. Senukas mielai man paaiškino, jog jis yra tos nuomonės, kad Kristaus mes visai ir negarbintumėm, jei jis nebūtų madonos sūnus. Kiek jam žinoma, Kristus nieko nėra išgelbėjęs nuo choleros. Šventoji motina dėl jo akis išverkusi. O kuo jis atsilyginęs? „Kas tau darbo, moteriške?“ – pasakė jis.

– Perciò ha finito male, štai kodėl jis susilaukė tokio liūdno galo!

Artėjant šeštadieniui, jų kalbose vis rečiau skambėdavo šventųjų ir madonos vardai. Penktadienį vakare gausūs vaistinės lankytojai, pasiutusiai mostaguodami rankomis, karštai svarstydavo savo šansus kitos dienos Banco di Lotto118.

Trentaquattro, sessantanove, quarantatre, diciasette!119

Donas Antonijus sapnavęs, kad staiga mirė teta ir paliko jam penkis tūkstančius lirų; staigi mirtis – 49, pinigai – 70! Donas Onoratas pasitaręs su Via Forčelos kuprium ir tvirtai žinąs savo terno120 – 9, 39, 20! Dono Bartoko katė atsivedusi naktį septynis kačiukus – skaičiai 7, 16, 64! Donas Dionizijus ką tik perskaitęs laikraštyje, kad vienas camorrista prie Imakolatelos nudūrė barzdaskutį. Barzdaskutys – 21, peilis – 41! Donas Paskualė savo laimingą skaičių sužinojęs iš kapinių sargo, kuriam jį aiškiai pasakęs balsas iš kapo – il morto che parla121 – 48!

Su daktaru Vilariu taip pat susipažinau San Dženaro vaistinėje. Donas Bartolas man jau buvo pasakojęs, kad jis atvyko į Neapolį prieš dvejus metus ir buvo padėjėjas seno daktaro Rispu, garsaus gydytojo, kurį gerai žinojo visi tos miesto dalies vienuolynai ir kongregacijos. Mirdamas gausią savo praktiką jis paliko jaunam padėjėjui.

Man visuomet būdavo malonu susitikti su savo kolega, nes iš karto pajutau jam didelę simpatiją. Jis buvo nepaprastai gražus, malonaus ir santūraus būdo, visai kitoks negu neapoliečiai. Kilęs iš Abrucų. Tai jis pirmas man papasakojo apie vienuolyną di Sepolte Vive122, niūrų seną kampinį pastatą su mažais gotiškais langeliais ir didžiuliais sunkiais geležiniais vartais, gūdų ir tylų kaip kapas.

Ar tiesa, kad vienuolės įnešamos pro tuos vartus su karstu, apklotos lavondengte, ir niekuomet nebeišeinančios iš ten gyvos?

Taip, gryniausia tiesa; vienuolės nepalaikančios jokių ryšių su išoriniu pasauliu. Kai jis kartkarčiais pakviečiamas į vienuolyną, pirma jo eina sena vienuolė ir skambina varpeliu, įspėdama seseris užsidaryti celėse.

Ar tiesa, kaip man pasakojo jų nuodėmklausys tėvas Anselmas, kad vienuolyno sode daugybė senovinio marmuro?

Taip, jis matęs daug marmuro nuolaužų ir girdėjęs, kad vienuolynas stovi ant graikų šventovės griuvėsių.

Atrodė, mano kolegai malonu su manim pasišnekėti. Jis pasakė neturįs Neapolyje jokių draugų; kaip visi jo kraštiečiai, jis nekentė neapoliškių ir juos niekino. O tai, ką jis pats savo akimis matė siaučiant epidemijai, dar labiau sustiprino tą pasišlykštėjimą. Tikriausiai Dievas nubaudė supuvusį jų miestą. Sodoma ir Gomora nublanksta, palyginti su Neapoliu. Argi aš nematęs, kas darosi varguomenės kvartaluose, gatvėse, apkrėstuose namuose, net bažnyčiose, kai jie meldžiasi vienam šventajam ir plūsta kitą? Gašlumo karštligė apėmė visą Neapolį – ištvirkimas ir nuodėmė net mirties akivaizdoje! Jokia padori moteris nedrįsta išeiti iš namų, užpuldinėjimai pasidarė dažnas reiškinys.

Jis, matyt, nebijojo choleros ir jautėsi visai ramus, nes, anot jo, jį sauganti madona. Kaip aš pavydėjau to tikėjimo! Jis man parodė du medalikėlius, kuriuos žmona užkabino jam ant kaklo, kai pradėjo siausti cholera – viename buvo madonos del Karmine atvaizdas, kitame – šventos Liučijos, jo žmonos globėjos, mat jos vardas buvo Liučija. Žmona nešiojusi tą medalikėlį nuo pat vaikystės. Pasakiau gerai žinąs šventą Liučiją, žinąs, kad ji – akių šviesos globėja. Aš ne kartą ketinęs uždegti žvakę prieš jos relikvinę, nes jau seniai bijąs apakti. Jis pasakė paprašysiąs žmoną pasimelsti už mane šventai Liučijai, kuri pati buvo netekusi regėjimo, bet daugeliui žmonių jį grąžinusi. Jo žmona, kaip jis man papasakojo, visą dieną sėdi prie lango ir laukia jo pareinant. Jinai tik jį vieną teturi pasaulyje, nes ištekėjo už jo prieš tėvų valią. Jis norėjo išsiųsti žmoną iš apkrėsto miesto, bet jinai nesutiko jo palikti. Paklausiau, ar jis nebijo mirties. Dėl savęs ne, atsakė jis, tik dėl žmonos. Kad nors mirtis nuo choleros nebūtų tokia šlykšti! Jau geriau tegul iš karto kūną išveža į kapines, kad jo nepamatytų mylinčios akys.

– Jums nėra ko bijoti, – tariau. – Jūs bent turit, kas už jus meldžiasi, o aš nieko neturiu.

Gražus jo veidas apsiniaukė.

– Prižadėkite man, jei...

– Nekalbėkim apie mirtį, – pertraukiau jį krūptelėjęs.

Nedidelė osterija Del Alegria už Merkato aikštės buvo mano mėgstama poilsio vieta. Maitino ten bjauriai, bet vynas buvo puikus, šeši soldai litras, ir aš jo nemažai išgerdavau. Dažnai, nedrįsdamas eiti namo, sėdėdavau ten kone iki pat ryto. Čezarė, naktinis padavėjas, veikiai tapo artimas mano bičiulis, o kai viešbutyje trečias žmogus susirgo cholera, persikrausčiau į tuščią kambarį tame name, kur jis gyveno. Naujasis mano butas buvo toks pat nešvarus kaip ir viešbutis, bet Čezarė neapsiriko pasakęs, kad gyventi in compagnia123 kur kas geriau. Jo žmona buvo mirusi, bet duktė Mariuča gyva – ir dar kokia gyva! Ji tvirtino esanti penkiolikos metų, bet buvo jau visiškai pražydusi – juodaakė, raudonomis lūpomis, ji buvo panaši į mažutę Venerą Kapitolijaus muziejuje. Ji skalbdavo man baltinius, virdavo makaronus ir, kai nepamiršdavo, klodavo lovą. Mariuča dar nebuvo mačiusi forestiere. Ji nuolat ateidavo į mano kambarį čia su vynuogių keke, čia su arbūzo gabalu ar lėkšte figų. O neturėdama kuo manęs pavaišinti, išsitraukdavo iš juodų garbanų raudoną rožę ir su žavia sirenos šypsena paduodavo man, šelmiškom akim klausdama, ar ne labiau man patiktų jos raudonos lūpos. Visą dieną ji dainuodavo virtuvėje stipriu šaižiu balsu:

– Amore! Amore!124

Naktį girdėdavau, kaip už pertvaros ji vartosi lovoje. Ji sakydavo negalinti užmigti, bijanti naktį būti viena, bijanti dormire sola125. O aš ar nebijąs dormire solo?

– Dormite, signorino?126 – pakuždom klausdavo ji iš anapus pertvaros.

Ne, aš nemiegodavau, net nesumerkdavau akių – kaip ir jai, man nepatikdavo dormire solo.

Kokia nauja baimė vertė taip pašėlusiai plakti mano širdį ir tokiu pasiutusiu greičiu varinėjo gyslomis kraują? Kodėl, snausdamas Santa Marijos del Karmine bažnyčios navoje, anksčiau nepastebėdavau tiek gražių merginų su juodomis mantilijomis, kurios, klūpodamos šalia manęs ant marmurinių grindų, meldėsi, giedojo ir slapčiomis man šypsojosi? Kaip aš galėjau šitiek savaičių kasdien vaikščioti pro fruttivendola127 prie gatvės kampo ir nesustoti paplepėti su Nanina, gražiąja jos dukterimi, kurios žandukai buvo kaip jos pardavinėjami persikai? Kodėl anksčiau nepastebėdavau, kad fioraia128 Merkato aikštėje šypsosi taip pat žaviai kaip Botičelio „Pavasaris“? Kaip aš galėjau praleisti tiek vakarų osterijoje Del Alegria ir nesuvokti, jog man svaigo galva ne nuo Granjano vyno, bet nuo šelmiškų Karmelos akių spindesio? Kaip atsitiko, kad aš girdėjau tik mirštančiųjų aimanas ir gedulingo varpo gausmą, kai visose gatvėse skambėjo juokas ir meilės dainos, kai po kiekvienu portiku mergina kuždėjosi su savo amoroso129?

O Mari’! O Mari’! quanto sonno ho perso per te!

Fammi dormire

Abbracciato un poco con te130, – dainavo jaunuolis po Mariučos langu.

– O Karme! O Karme! – dainavo kitas po osterijos langu.

– Vorrei baciare i tuoi capelli neri131, – sklido iš Merkato aikštės.

– Vorrei baciare i tuoi capelli neri, – lyg aidas atsiliepdavo man ausyse, kai gulėdavau lovoje klausydamas, kaip kvėpuoja už pertvaros mieganti Mariuča.

Kas man pasidarė? Ar mane pakerėjo kokia strega132? O gal kokia mergina įlašino man į vyną dono Bartolo filtro d’amore? Kas pasidarė visiems žmonėms, supantiems mane? Ar jie pasigėrė nuo jauno vyno, ar geismas sumaišė jiems protą net mirties akivaizdoje?

Morta la coléra, evviva la gioia!133

Sėdėjau osterijoje įprastoj vietoj, pasistatęs butelį vyno, ir snaudžiau. Buvo jau po vidurnakčio, todėl nusprendžiau palaukti, kol Čezarė baigs darbą, ir grįžti namo drauge su juo. Prie mano staliuko pribėgo berniukas ir padavė raštelį.

Jame vos įskaitomai buvo pakeverzota: „Ateikite.“

Po penkių minučių sustojom prie didžiulių geležinių di Sepolte Vive vienuolyno vartų. Mane įleido sena vienuolė ir, skambindama varpeliu, nuėjo pirma manęs per sodą. Perėjom begalinį tuščią koridorių, tada kita vienuolė, pakėlusi man prie veido žibintą, atidarė duris ir įvedė į blausiai apšviestą kambarį. Ten, ant čiužinio, padėto ant grindų, gulėjo daktaras Vilaris. Vos jį pažinau. Tėvas Anselmas suteikė jam paskutinį patepimą. Jis jau buvo algidinės stadijos – kūnas visai atšalęs, bet iš akių mačiau, kad dar turi sąmonę. Pažvelgiau į jo veidą ir nušiurpau – tai buvo ne mano bičiulis, o pati mirtis, kraupi, pasibaisėtina mirtis. Keliskart jis pakėlė rankas, rodydamas į mane, ir beviltiškos pastangos kažką pasakyti iškreipė klaikų jo veidą. Trūkčiojančios lūpos galiausiai aiškiai ištarė specchio134. Palūkėjusi vienuolė atnešė veidrodį, ir aš palaikiau jį prieš primerktas ligonio akis. Jis keliskart papurtė galvą, tai buvo paskutinis gyvybės pasireiškimas; po valandos Vilario širdis nustojo plakusi.

Prie vartų stovėjo vežimas, turėjęs išgabenti dvi tą dieną mirusias vienuoles. Žinojau, kad nuo manęs pareina, ar jis bus išgabentas drauge su jomis, ar paliks iki kitos dienos vakaro. Jei būčiau pasakęs, kad jis dar gyvas, būtų patikėję – jis atrodė lygiai toks pat, koks buvo man atėjus. Aš nieko nepasakiau. Po dviejų valandų jo kūnas drauge su šimtais kitų kūnų buvo įmestas į bendrą duobę choleros kapinėse. Supratau, kodėl jis parodė ranka į mane ir kodėl papurtė galvą, kai pridėjau prie akių veidrodėlį. Žmona neturinti matyti to, ką jis pats pamatė veidrodyje. Jis norėjo, kad nueičiau pas ją, kai viskas bus baigta, ir praneščiau.

Sustojęs prie jo namo, pamačiau lange išblyškusį moters, kone vaiko, veidą. Kai atidariau duris, ji siaubo kupinu žvilgsniu, sverdėdama pasitraukė atgal.

– Jūs esate tas svetimšalis daktaras, apie kurį jis man tiek daug pasakojo? Jis negrįžo namo, aš visą naktį išstovėjau prie lango. Kur jis?

Užsimetusi ant pečių skarą, ji puolė prie durų.

– Tučtuojau nuveskit mane pas jį, aš tučtuojau noriu jį pamatyti.

Sulaikiau ją ir paaiškinau, kad pirma turiu su ja pasikalbėti. Pasakiau, kad jis apsirgo di Sepolte Vive vienuolyne, kad visas pastatas apkrėstas ir ji negali ten eiti; ji privalo pagalvoti apie kūdikį, kuriam netrukus suteiks gyvybę.

– Padėkit man nulipti laiptais, padėkit man nulipti! Turiu tuoj pat eiti pas jį. Kodėl man nepadedat? – raudojo jinai.

Staiga ji sukliko veriamu balsu ir, beveik netekusi sąmonės, susmuko kėdėje.

– Tai netiesa, jis nemirė! Kodėl jūs tylit? Jūs melagis! Jis negalėjo mirti, kol aš jo nepamačiau!

Ji vėl šoko prie durų.

– Aš turiu jį pamatyti! Turiu jį pamatyti!

Ir vėl ją sulaikiau.

– Jūs negalite jo pamatyti, jo ten nebėra, jis...

Ji šoko ant manęs kaip sužeistas žvėris.

– Jūs neturėjote leisti jo išvežti, kol aš nepamačiau, – kaip paklaikusi šaukė ji nirtulingu balsu. – Jis buvo mano akių šviesa, jūs atėmėt man akių šviesą! Melagis! Žmogžudys! Šventoji Liučija, atimk jam akių šviesą, kaip jis atėmė man! Išdurk jam akis, kaip išsidūrei savąsias!

Į kambarį įpuolė kažkokia senė ir šoko ant manęs, atstačiusi rankas, lyg norėdama apdraskyti man veidą.

– Šventoji Liučija, atimk jam regėjimą! Apakink jį! – spiegė moteris.

– Potess’ essere ciecato! Potess’ essere ciecato!135 – tebešaukė ji nuo laiptų aikštelės, kol sverdėdamas bėgau prie durų.

Baisus prakeikimas – niekas nebūtų galėjęs baisiau manęs prakeikti – visą naktį skambėjo man ausyse. Namo nesiryžau eiti – bijojau tamsos. Likusią nakties dalį praleidau Santa Marijos del Karmine bažnyčioje; maniau, niekuomet neišauš diena.

Kai rytą senu papratimu nusvirduliavau į Švento Dženaro vaistinę gurkštelėti gyvybės eliksyro – dar vienų nepaprastai efektyvių dono Bartolo vaistų, – sužinojau, jog ką tik ten buvo užsukęs tėvas Anselmas ir prašęs man perduoti, kad tučtuojau užeičiau į vienuolyną.

Visas vienuolynas buvo sukrėstas: dar trys seserys susirgo cholera. Tėvas Anselmas man pranešė, kad juodu su vyresniąja ilgai tarėsi ir galiausiai nusprendė prašyti mane užimti mirusio kolegos vietą – jokio kito gydytojo nebuvo galima rasti. Siaubo apimtos seserys vienos lakstė koridoriais, kitos meldėsi ir giedojo koplyčioje. Trys vienuolės gulėjo ant šiaudinių čiužinių savo celėse. Viena jų vakare mirė. Rytą liga parbloškė senąją vienuolę, mano pagalbininkę. Ją pakeitė jauna sesuo, kurią jau buvau pastebėjęs, kai pirmą kartą lankiausi vienuolyne – tiesą pasakius, jos nebuvo galima nepastebėti: ji buvo labai jauna ir nuostabiai graži. Su manim ji visai nesikalbėjo, paklausta net neatsakė, kuo vardu. Bet iš tėvo Anselmo sužinojau, kad tai Suora136 Uršulė. Pavakare, kai pasakiau norįs pašnekėti su vyresniąja, sesuo Uršulė nuvedė mane į jos celę. Vyresnioji nužvelgė mane šaltomis veriančiomis akimis, rūsčiai ir tiriamai kaip teisėjas. Senas jos veidas buvo sustingęs ir negyvas, lyg iškaltas iš marmuro; plonų lūpų, rodės, niekuomet nebuvo suvirpinusi šypsena. Paaiškinau, kad visas vienuolynas apkrėstas, sanitarinės sąlygos klaikios, sodo šulinio vanduo užterštas – jos turinčios persikelti kitur, kitaip visos mirsiančios cholera.

Vyresnioji atsakė, jog tai neįmanoma, nes prieštarauja jų ordino įstatams – dar nė viena sesuo nėra išėjusi iš jų vienuolyno gyva. Jos visos turinčios pasilikti ten, kur joms pridera būti, ir pasikliauti madona bei šventu Dženaru.

Kelias neužmirštamas siaubo dienas niekur nebuvau išėjęs iš vienuolyno, tik užbėgdavau į vaistinę pasistiprinti kaskart didesnėmis dono Bartolo stebuklingojo gyvybės eliksyro dozėmis. Pasisakiau tėvui Anselmui, kad man reikia vyno, ir netrukus turėjau jo apsčiai, gal net per daug. Miegoti beveik visai nemiegojau, atrodė, miegas man nereikalingas. Nemanau, kad būčiau galėjęs užmigti, – nuo baimės ir juodos kavos, kurią be perstojo gerdavau, man buvo taip sudirgę nervai, jog nejaučiau jokio nuovargio. Įtampa atslūgdavo tik tada, kai pavykdavo išsprukti į vienuolyno sodą, kur, atsisėdęs ant seno marmurinio suolo po kiparisais, rūkydavau vieną papirosą po kito. Antikinių statulų nuolaužos mėtėsi visame sode, net šulinio rentiniui buvo panaudotas buvęs cippo, romėnų aukuras. Dabar jis stovi San Mikelės kieme. Prie pat mano kojų gulėjo apdaužytas rosso antico137 faunas, iš už kiparisų žvelgė nedidelis Erotas, tebestovintis ant africano138 marmuro kolonos. Keletą kartų užtikau ant suolo seserį Uršulę. Ji paaiškino išeinanti pakvėpuoti tyru oru, kad neapalptų nuo smarvės, kurios prisisunkęs visas pastatas. Sykį ji man atnešė puodelį kavos ir stovėjo laukdama, kol baigsiu gerti, o aš gėriau kiek galėdamas lėčiau, kad ji ilgiau pabūtų su manim. Atrodė, lyg ji mažiau drovisi ir net nepyksta, kad neskubu grąžinti tuščio puodelio. Pavargusios mano akys ilsėjosi, žiūrėdamos į ją. O veikiai šitai tapo džiaugsmu, nes ji buvo labai graži. Ar ji suprato, ką jai sakė mano akys, bet nedrįso ištarti lūpos: „Aš jaunas, o tu graži!“ Buvo akimirkų, kai man beveik atrodydavo, jog ji viską supranta.

Paklausiau, kodėl ji nusprendė palaidoti savo jaunystę šiame vienuolyne. Nejaugi ji nežinanti, kad už šių sienų, tarp kurių viešpatauja siaubas ir mirtis, pasaulis tebėra toks pat gražus kaip kadaise, gyvenimas kupinas džiaugsmo, ne vien tik sielvarto?

– Ar žinot, kas šis berniukas? – paklausiau, rodydamas į nedidelį Erotą po kiparisais.

Ji maniusi, kad tai angelo139.

O ne, tai dievas, didžiausias iš visų dievų ir galbūt pats seniausias. Jis valdė Olimpą ir tebevaldo mūsų pasaulį.

– Jūsų vienuolynas pastatytas ant senos šventovės griuvėsių. Net jos sienos subyrėjo į dulkes, o tas berniukas tebestovi kur stovėjęs su pilna strėline rankoje, pasiruošęs įtempti lanką. Jis nesunaikinamas, nes yra nemirtingas. Senovėje jį vadino Erotu, jis – Meilės dievas.

Vos tik ištariau šį šventvagišką žodį, koplyčios varpas pašaukė vienuoles vakarinei maldai. Sesuo Uršulė persižegnojo ir skubiai išėjo iš sodo.

Po valandėlės atbėgo kita vienuolė ir nusivedė mane pas vyresniąją: ji apalpusi koplyčioje, jos ką tik ją nunešusios į celę. Vyresnioji pažvelgė į mane baisiomis akimis. Paskui, pakėlusi ranką, parodė į kryžių, kabantį ant sienos, ir jai buvo suteiktas paskutinis patepimas. Ji nebeatsigavo ir neištarė nė žodžio, širdis plakė vis silpniau ir silpniau, gyvybė greitai geso. Visą dieną ji gulėjo užmerkusi akis su kryžiumi ant krūtinės ir rožiniu rankose, kol kūnas pamažu visai sustingo. Keliskart dar tariausi girdįs silpną širdies plakimą, bet veikiai ir jis nutilo. Žiūrėjau į šaltą ir rūstų senos vyresniosios veidą, kurio net mirtis neįstengė sušvelninti. Beveik lengviau atsikvėpiau, kai jos akys amžinai užsimerkė: jos buvo bauginančios. Pažvelgiau į greta stovinčią jaunąją vienuolę.

– Negaliu daugiau pasilikti, – tariau jai, – nuo to laiko, kai čia atėjau, aš nėkart nemiegojau, man svaigsta galva, aš kaip nesavas, pats nebežinau, ką darau, bijau savęs, bijau jūsų, bijau...

Nespėjau užbaigti sakinio, ji nespėjo atsitraukti, mano rankos apglėbė ją, ir pajutau, kaip smarkiai plaka jos širdis prie mano širdies.

– Pietà!140 – sušnibždėjo ji.

Staiga ji parodė ranka į lovą ir, suklikusi iš siaubo, spruko pro duris. Vyresniosios akys žiūrėjo tiesiai į mane – plačiai atmerktos, baisios, grėsmingos. Pasilenkęs prie jos, lyg ir išgirdau širdies plazdenimą. Ar ji buvo mirusi, ar vis dar gyva? Ar galėjo tos baisios akys matyti? Ar jos matė? Ar tos lūpos kada nors prabils? Nebedrįsau žiūrėti į tas akis, pridengiau veidą paklode, išbėgau iš celės ir iš vienuolyno, kad niekuomet tenai nebegrįžčiau.

Kitą dieną apalpau Piljero kelyje. Atgavęs sąmonę, pasijutau begulįs fiakre; priešais sėdėjo nusigandęs policininkas. Mes važiavome į Šventos Magdalenos ligoninę.

Jau kitur esu pasakojęs, kaip pasibaigė šis pasivažinėjimas, kaip, tris savaites išbuvęs Neapolyje, nuostabiai paplaukiojau geriausiu Sorento burlaiviu dvylikos Kaprio žvejų kompanijoje, kaip, persikėlę per įlanką, neužmirštamas dvidešimt keturias valandas stovėjome reide ties Kaprio Marina, dėl karantino negalėdami išlipti į krantą.

Savo „Laiškuose iš gedinčio miesto“, aišku, pasistengiau nutylėti, kas įvyko di Sepolte Vive vienuolyne. Niekam nedrįsau to pasakoti, net ištikimam savo bičiuliui daktarui Norstremui, daugumos mano jaunystės nuodėmių metraštininkui. Šito gėdingo poelgio prisiminimas persekiojo mane daugelį metų. Juo daugiau apie jį galvojau, juo labiau jis man atrodė nesuvokiamas. Kas mane tuomet apsėdo? Kokia nežinoma jėga taip mane paveikė, jog nebegalėjau suvaldyti savo jausmų, nors ir stiprių, bet paprastai paklūstančių protui? Jau ne kartą anksčiau buvau lankęsis Neapolyje, plepėjęs ir juokavęs su ugningomis pietų merginomis. Dažnai vasaros vakarais šokdavau su jomis Kapryje tarantelą. Kas be ko, gal ir pavogdavau iš jų vieną kitą bučinį, bet visuomet likdavau laivo kapitonu, kuris lengvai numalšina bet kokį įgulos nepaklusnumą. Kai būdamas studentas gyvenau Lotynų kvartale, vos neįsimylėjau sesers Filomenos, gražutės jaunos vienuolės Šventos Klaros palatoje, bet, išvykdamas iš ligoninės visam laikui, teišdrįsau baikščiai ištiesti jai ranką, kurios ji net nepaspaudė. O tuomet Neapolyje man norėjosi apkabinti kiekvieną sutiktą merginą, ir, be abejo, būčiau taip ir padaręs, jei nebūčiau apalpęs Piljero kelyje tą dieną, kai pabučiavau vienuolę prie vyresniosios mirties patalo.

Ir dabar, kai po šitiek metų žvelgiu mintimis į dienas, praleistas Neapolyje, mano poelgis atrodo toks pat nederamas, tik galbūt iš dalies paaiškintinas.

Tiek metų stebėjęs kovą tarp Gyvenimo ir Mirties, vis dėlto šį tą sužinojau apie abu priešininkus. Kai pirmą kartą išvydau Mirtį, besidarbuojančią ligoninės palatose, tai buvo paprasčiausias jų susirėmimas, vaikų žaidimas, palyginti su tuo, ką pamačiau vėliau. Neapolyje mano akyse Mirtis nusinešdavo daugiau kaip po tūkstantį aukų per dieną. Mesinoje mačiau, kaip ji per vieną akimirksnį po namų griuvėsiais palaidojo daugiau kaip šimtą tūkstančių vyrų, moterų ir vaikų. Vėliau prie Verdeno mačiau, kaip kruvinomis iki alkūnių rankomis jinai išžudė kelis šimtus tūkstančių vyrų, kaip nuskynė visos armijos žiedą Flandrijos lygumose ir prie Sonos. Ir tik pamatęs, kaip Mirtis darbuojasi šitokiais užmojais, pradėjau suprasti jos taktiką. Tai nuostabus tyrinėjimas, kupinas paslapčių ir prieštaravimų. Iš pradžių viskas atrodo lyg klaikus chaosas, akiplotiškos, beprasmės skerdynės, kupina atsitiktinumų painiava. Vos tik Gyvenimas, mojuodamas nauju ginklu, pergalingai žengia žingsnį pirmyn, jį vėl bematant nubloškia atgal triumfuojanti Mirtis. Bet taip tik atrodo. Šią kovą iki mažiausių smulkmenų reguliuoja nekintamas Gyvenimo ir Mirties pusiausvyros dėsnis. Visur, kur kokia nors atsitiktinė priežastis – epidemija, žemės drebėjimas ar karas – sutrikdo šią pusiausvyrą, budrioji Gamta tučtuojau imasi lyginti svarstykles, kurti naujas būtybes vietoj žuvusiųjų.

Paklusdami nenugalimai jėgai – Gamtos dėsniui, vyrai ir moterys, geismo apakinti, puola vieni kitiems į glėbį, net nenujausdami, kad šalia jų stovi Mirtis, vienoje rankoje laikanti meilės gėrimą, kitoje – amžinojo miego taurę, Mirtis – Gyvybės teikėja, Gyvybės naikintoja, pradžia ir galas.

110 Baltasis Kryžius (it.).

111 Laidotojai (it.).

112 Choleros kapinės (it.).

113 Duonos! Duonos! (It.)

114 Švento Dženaro vaistinė (it.).

115 Mirtis cholerai (it.).

116 Karmino madona, Madona gelbėtoja, Labos mirties madona, Choleros madona, Kenčiančioji, Madona egiptietė (it.).

117 Brolis (it.).

118 Loterija (it.).

119 Trisdešimt keturi, šešiasdešimt devyni, keturiasdešimt trys, septyniolika (it.).

120 Trejetas (it.).

121 Numirėlis, kuris kalba (it.).

122 Gyvų palaidotų (it.).

123 Draugėje (it.).

124 Meilė (it.).

125 Miegoti viena (it.).

126 Ar jūs miegate, ponaiti? (It.)

127 Vaisių pardavėja (it.).

128 Gėlininkė (it.).

129 Mylimasis (it.).

130 O Mari, o Mari, kiek naktų per tave nemiegojau. Leisk man užmigti tavo glėby (it.).

131 Norėčiau bučiuot tavo juodus plaukus (it.).

132 Ragana (it.).

133 Cholerai galas, tegyvuoja džiaugsmas! (It.)

134 Veidrodis (it.).

135 Kad tu apaktum, kad tu apaktum! (It.)

136 Sesuo (it.).

137 Senovinis rausvas marmuras (it.).

138 Afrikietiškas (it.).

139 Angelas (it.).

140 Pasigailėkite (it.).

Devintas skyrius

VĖL PARYŽIUJE

Grįžau ne po mėnesio, o po trijų. Buvau tikras, kad daugelis pacientų pasiliks pas mano bičiulį daktarą Norstremą, kuris juos gydė, kol buvau išvykęs. Bet apsirikau: jie visi grįžo pas mane – vieni sveikesni, kiti dar labiau paliegę, – grįžo, girdami mano kolegą, bet lygiai taip pat girdami ir mane. Mielai visus juos būčiau perleidęs jam – aš ir taip turėjau per akis darbo, o jo praktika, kaip žinojau, vis mažėjo; jis net buvo priverstas persikelti iš Osmano bulvaro į kuklesnį butą Pigalio gatvėje. Norstremas buvo ištikimas mano bičiulis, ne kartą padėjęs bėdoje karjeros pradžioj, kai mėginau savo jėgas chirurgijoje, ir visuomet pasirengęs prisiimti dalį atsakomybės už gausias mano klaidas. Kaip dabar prisimenu barono B. istoriją. Manau, vertėtų ir jums papasakoti, kad suprastumėt, kas per žmogus buvo mano bičiulis. Baronas B., vienas seniausių švedų kolonijos narių, nuolat negaluodavo, ir Norstremas jį gydė jau daug metų. Sykį Norstremas per nelemtą savo drovumą pasiūlė į konsiliumą pakviesti mane. Baronui aš labai patikau: žmonės visuomet tiki, kad naujas gydytojas – geras gydytojas, kol pasirodo, kad jis niekam tikęs. Norstremo nuomone, reikėjo tučtuojau daryti operaciją, o aš buvau prieš. Baronas man parašė, kad jam nusibodo niūrus Norstremo veidas, ir prašė mane imtis jį gydyti. Aišku, aš atsisakiau, bet Norstremas užsispyrė, kad paimčiau jo ligonį. Bendra barono būklė ėmė sparčiai gerėti, visi mane sveikino. Po mėnesio man pasidarė aišku, kad Norstremo diagnozė buvo teisinga, bet kad dabar jau vėlu daryti operaciją – ligonis pasmerktas mirti. Parašiau jo sūnėnui į Stokholmą, prašiau atvykti ir išsivežti dėdę, kad šis galėtų numirti savo tėvynėje. Vargais negalais man pavyko įtikinti senąjį džentelmeną važiuoti – jis jokiu būdu nenorėjo su manim skirtis, tvirtindamas, jog aš vienintelis gydytojas, supratęs jo ligą. Po kelių mėnesių sūnėnas man pranešė, jog jo dėdė testamentu paliko man labai vertingą auksinį repetyrą kaip atminimą už viską, ką jam buvau padaręs. Dažnai paspaudžiu repetyro mygtuką, kad laikrodžio mušimas man primintų, iš ko susidaro gydytojo reputacija.

Pastaruoju metu Norstremo ir mano santykiai kiek pasikeitė. Jo pacientai vis dažniau ėmė kreiptis į mane – pernelyg dažnai! Tą dieną, apie kurią bus kalbama, vienas jų netikėtai mirė mano akivaizdoje. Norstremui šis įvykis buvo itin nemalonus, nes ligonis buvo vienas žinomiausių švedų kolonijos žmonių. Norstremas labai susijaudino, ir aš, norėdamas jį kiek išblaškyti, nusivedžiau papietauti į Režans kavinę.

– Bent jau atskleistum man savo pasisekimo ir mano nesėkmių paslaptį, – tarė Norstremas, niūriai žiūrėdamas į mane viršum Sen Žiuljeno butelio.

– Visų pirma tai laimės dalykas, – paaiškinau. – Be to, mudviejų skirtingi temperamentai: aš čiumpu fortūną už plaukų, o tu, susibrukęs rankas į kišenes, ramiai žiūri, kaip ji lekia pro šalį. Aš įsitikinęs, kad tu geriau už mane išmanai žmogaus organizmo ypatybes ir ligas, bet aš, nors ir perpus už tave jaunesnis, matyt, geriau pažįstu žmogaus sielą. Kam tu pasakei tam rusų profesoriui, kurį pas tave pasiunčiau, kad jis serga angina pectoris, ir išvardijai visus tuos nepagydomos ligos simptomus!

– Jis būtinai norėjo žinoti tiesą, ir aš norom nenorom turėjau jam pasakyti, kitaip jis nebūtų manęs klausęs.

– O aš jam nieko panašaus nebuvau sakęs, ir vis dėlto jis manęs klausė. Jis melavo, kai sakė norįs viską žinoti ir nebijąs mirties. Niekas nenori žinoti, kad sunkiai serga, kiekvienas žmogus bijo mirti, ir tai visai suprantama. Dabar jis jaučiasi daug blogiau. Jo gyvenimas sukaustytas baimės, ir dėl to kaltas tu!

– Tu nuolat kalbi apie nervus ir psichiką, lyg vien tik jie ir sudaro mūsų organizmą. Angina pectoris sukelia koronarinių kraujagyslių aterosklerozė.

– Paklausk profesoriaus Jušaro, kas atsitiko praėjusią savaitę jo klinikoje, kai jis mums demonstravo angina pectoris atvejį. Ligonę staiga ištiko baisus priepuolis – pats profesorius manė, jog ji mirs. Paprašiau, kad jis man leistų pamėginti sustabdyti priepuolį įtaigos būdu. Profesorius pasakė, jog tai negelbės, bet sutiko. Uždėjau ligonei ant kaktos ranką, pasakiau, jog viskas tučtuojau praeis, ir siaubinga jos akių išraiška netrukus išnyko, ji giliai atsikvėpė ir tarė, kad visai gerai jaučiasi. Žinoma, tu pasakysi, jog tai buvo pseudoanginos atvejis, bet aš tau galiu įrodyti, kad tai netiesa. Po keturių dienų ją vėl ištiko visai toks pat priepuolis, ir, nepraėjus nė penkioms minutėms, ji mirė. Tu nuolat stengiesi paaiškinti savo pacientams tai, ko negali paaiškint net pačiam sau. Užmiršti, kad čia, kaip ir religijoje, viską nulemia tikėjimas, o ne žinios. Katalikų bažnyčia niekuomet nieko neaiškina – ir tebėra galingiausia pasaulio jėga; protestantų bažnyčia stengiasi viską paaiškinti – ir baigia subyrėti. Juo mažiau tiesos žino tavo pacientai, tuo geriau jiems patiems. Smegenys nekontroliuoja mūsų kūno organų darbo, todėl, skatindamas pacientus galvoti apie savo ligas, tu prieštarauji gamtos dėsniams. Pasakyk, kad jie turi tą ir tą daryti, gerti vienokius ar kitokius vaistus, kad išgytų, o jeigu jie nelinkę tavęs klausyti, tegul kreipiasi į kitą daktarą. Nelankyk jų, jei nėra būtino reikalo, ir per daug nekalbėk, kad jie tavęs neperprastų ir nepamatytų, kokios menkos mūsų žinios. Gydytojai, panašiai kaip kilmingosios personos, neturėtų per arti prisileisti kitų žmonių – antraip nukenčia jų prestižas; mes visi kur kas geriau atrodome prieblandoje. Atsimink, ir daktaro šeimos nariai visuomet mieliau kreipiasi į kitą gydytoją. Ir dabar aš slapta gydau vieno garsiausių Paryžiaus daktarų žmoną – kaip tik šiandien ji man parodė paskutinį jo receptą ir paklausė, ar jai gali padėti tie vaistai.

– Tu visuomet apsuptas moterų. Ak, jeigu aš joms taip patikčiau kaip tu! Net mano senoji virėja, ir ta įsimylėjo tave, kai išgydei ją nuo pūslėtojo išbėrimo.

– O Dieve, kaip norėčiau mažiau joms patikti! Mielai tau perleisčiau visas tas nervingas damas. Žinau, kad už „madingo gydytojo“ reputaciją visų pirma turiu būti dėkingas joms, bet, patikėk, jas gydyti tikra kankynė, kartais susijusi net su pavojumi. Minėjai, kad norėtum patikti moterims – taigi niekuomet joms to nesakyk, nešokinėk apie jas, nesileisk jų komanduojamas. Moterys, nors jos, matyt, to ir nežino, kur kas labiau mėgsta pačios klausyti, negu kad jų klausytų kiti. Jos įsivaizduoja esančios mums lygios, tačiau puikiai žino, kad iš tikrųjų taip nėra – ir tai didžiausia jų laimė, nes jeigu jos būtų mums lygios, mes daug mažiau jas mylėtumėm. Apskritai aš apie moteris esu kur kas geresnės nuomonės negu apie vyrus, bet joms to nesakau. Jos daug drąsesnės, ligas ir mirtį sutinka kur kas tvirčiau negu mes. Jos gailestingesnės ir ne tokios tuščiagarbės. Apskritai moters gyvenime jos instinktas yra patikimesnis valdovas negu mūsų protas, ir jos ne taip dažnai daro kvailystes kaip mes. Meilė moteriai reiškia daug daugiau negu vyrui, meilė jai – viskas. O jausmingumas vaidina kur kas mažesnį vaidmenį, negu vyrai paprastai mano. Moteris gali įsimylėti baidyklę, net senį, jeigu jam pavyks sužadinti jos vaizduotę. Vyras gali įsimylėti tik tokią moterį, kuri sužadina jo lytinį instinktą, o jis šiais laikais išlieka ilgiau už lytinį pajėgumą – priešingai, negu buvo gamtos numatyta. Štai kodėl įsimylėjimas nepaiso amžiaus. Rišeljė, sulaukęs aštuoniasdešimties metų, kai vos besilaikė ant kojų, vis dar buvo nepaprastai patrauklus, o Gėtei buvo septyniasdešimt, kai jis neteko proto dėl Ulrikės fon Leveco.

Pačios meilės, kaip ir gėlės, amžius neilgas. Vyro meilė miršta natūralia mirtimi santuokoje, o moters meilė dažnai tveria iki pat galo, virtusi grynai motinišku švelnumu nuvainikuotam savo svajonių didvyriui. Moterys nesugeba suprasti, kad vyras iš prigimties linkęs į poligamiją. Jį įmanoma pažaboti šiuolaikiniu visuomenės moralės kodeksu, tačiau nenugalimas jo instinktas tik užsnūsta. Vyras lieka toks pat gyvulys, kokį jį sukūrė Dievas, pasiruošęs kaip visuomet vykdyti savo funkcijas ir nepaisyti jokių draudimų.

Moterys ne mažiau protingos už vyrus, dažnai gal net protingesnės. Bet jų protas visai kitoks. Negalima paneigti fakto, kad vyro smegenys sveria daugiau negu moters. Net naujagimių smegenų vingiai gerokai skiriasi priklausomai nuo lyties. Anatominiai skirtumai dar akivaizdesni, lyginant abiejų lyčių okcipitalines smegenų skiltis: kaip tik dėl to, kad ši skiltis moters smegenyse yra tariamai atrofavusis, Hušė pabrėžia tokią didelę jos reikšmę psichikai. Lyčių diferenciacijos dėsnis yra nekintamas gamtos dėsnis, kurį patvirtina visas gyvasis pasaulis; ir juo aukštesnė biologinė rūšis – juo aiškiau jis išryškėja. Daug kas sako, jog visa tai paaiškinama tuo, kad vyrai visas kultūros sritis pavertė savo monopolija, o moterys niekuomet neturėjo progos pasireikšti kaip lygios su vyrais. Ar tikrai? Dar Atėnuose moters padėtis nebuvo žemesnė už vyro, ir jai buvo prieinamos visos kultūros sritys. Jonėnų ir dorėnų gentys visuomet pripažino moters laisvę, o Lakedemonijoje ji buvo net per daug didelė. Romos imperijos laikais – per keturis šimtus aukštos kultūros metų – moterys turėjo didelę laisvę. Užtenka prisiminti, kad jos galėjo kaip tinkamos disponuoti savo nuosavybe. Viduramžiais moterys buvo labiau išsimokslinusios negu vyrai. Riteriai geriau valdė kalaviją negu plunksną, mokyti buvo vienuoliai, bet juk buvo taip pat daug moterų vienuolynų, ir jos turėjo lygiai tokias pat galimybes mokytis. Imkime kad ir mūsų profesiją, kurioje moterys anaiptol ne naujokės. Jau Salerno mokykloje dėstė moterys. Luiza Buržua, Henriko IV žmonos Marijos Mediči gydytoja, parašė menkavertę akušerijos knygą. Margerita La Marš tūkstantis šeši šimtai septyniasdešimt septintaisiais metais buvo vyriausioji Otel Djė ligoninės pribuvėja, ponia La Šapel ir ponia Buaven parašė daugybę niekam tikusių knygų apie moterų ligas. Septynioliktame ir aštuonioliktame šimtmetyje garsiuose Italijos universitetuose Bolonijoje, Pavijoje, Feraroje ir Neapolyje buvo daug moterų profesorių. Bet nė viena jų nepraturtino savo mokslo šakos. Kaip tik dėl to, kad akušerija ir ginekologija taip ilgai buvo moterų rankose, šias šakas buvo sukausčiusi beviltiška stagnacija. Pažanga prasidėjo tik tada, kai jas paėmė į savo rankas vyrai. Net šiandien jokia moteris, jausdama, kad jos pačios ar jos vaiko gyvybei gresia pavojus, nesikreipia į savo lyties daktarą.

O muzikoje! Visos Renesanso damos grojo liutnia, vėliau klavikordu, arfa ir klavesinu. Ištisą šimtmetį visos aukštesnių luomų merginos uoliai barbino klavišus, bet kol kas nežinau nė vieno brandaus muzikos veikalo, kurį būtų sukūrusi moteris, taip pat nežinau moters, kuri sugebėtų kaip reikiant paskambinti Bethoveno opus 106 Adagio Sostenuto. Kone visos jaunos merginos po truputį piešia, bet, kiek man yra žinoma, jokioje Europos galerijoje nėra nė vieno vertingo paveikslo, nutapyto moters, gal tik Rozos Bonar, kuri skutosi ir rengėsi kaip vyras.

Vienas didžiausių senovės dainių buvo moteris. Iš gėlių vainiko, puošusio šios burtininkės kaktą, beliko vos keli rožių žiedlapiai, tebedvelkiantys amžinu pavasariu. Koks nemirtingas džiaugsmas, koks nemirtingas liūdesys skamba šioje sirenos giesmėje, atplaukusioje nuo tolimų Elados krantų! Žavingoji Sapfo, ar išgirsiu kada tavo balsą? Kas žino, gal tu tebegiedi nesurastame antologijos fragmente, kurį vis dar saugo Herkulanumo lava!

– Nusibodo jau man klausyti apie tavo Sapfo, – suniurnėjo Norstremas. – Man visiškai pakanka to, ką žinau apie ją ir jos gerbėjas. Nenoriu nieko daugiau girdėti apie moteris. Tau nuo vyno apsvaigo galva, ir prišnekėjai visokių nesąmonių. Eime namo!

Kai žingsniavome bulvaru, mano bičiulis užsimanė išgerti alaus, todėl atsisėdom prie staliuko vienos kavinės terasoj.

– Bonsoir, chéri!141 – šūktelėjo Norstremui moteris, sėdinti prie gretimo staliuko. – Ar nepavaišintumėt alum, aš dar nevakarieniavusi.

Norstremas piktai atrėžė duoti jam ramybę.

– Bonsoir, Chloe, – tariau aš. – Kaip laikosi Flopetė?

– Darbuojasi nuošaliose gatvėse. Bulvaruose iki vidurnakčio jai nėra ko veikti.

Jai bekalbant, pasirodė Flopetė ir atsisėdo šalia bendražygės.

– Ir vėl jūs gėrėt, Flopete, – pasakiau. – Norit atsisveikinti su šiuo pasauliu?

– Taip, – atsakė ji kimiai, – ir pragare nebus blogiau kaip čia.

– Tu nelabai renkiesi pažįstamus, – suniurnėjo Norstremas ir pasibaisėjęs pažvelgė į abi prostitutes.

– Esu turėjęs dar ne tokių pažįstamų, – prisipažinau aš. – Be to, aš jų gydytojas. Abi serga sifiliu, visa kita padarys absentas. Jiedvi veikiai baigs savo dienas Sen Lazaro ligoninėj arba tiesiog griovyje. Jos bent neslepia, kas esančios. Ir nepamiršk – tokias jas padarė vyras, o kitas vyras stovi už kampo ir atima iš jų pinigus, kuriuos joms duodame. Bet šios prostitutės nėra tokios blogos, kaip tu manai: jos iki galo lieka moterys su visomis joms būdingomis ydomis ir su kai kuriomis dorybėmis, kurios išlieka, kad ir kaip žemai moteris pultų. Keista, bet jos net sugeba tyrai mylėti, ir tatai išties be galo jaudinantis reginys. Kartą mane buvo įsimylėjusi prostitutė; ji pasidarė drovi ir baikšti kaip jauna mergaitė ir net rausdavo po dažų sluoksniu. Net ši apgailėtina būtybė tenai, prie staliuko, būtų galėjusi tapti puikia moterim, jei būtų kitaip susiklosčiusios aplinkybės. Paklausyk, aš tau papasakosiu jos istoriją.

– Atmeni, – pradėjau aš, kai mudu, susikibę už parankių, nužingsniavom bulvaru, – mergaičių mokyklą Pasi, priklausančią Šventos Teresės ordino seserims, į kurią pernai buvai mane nusivežęs apžiūrėti jaunos švedukės, mirštančios šiltine? Netrukus toj pačioj mokykloj apsirgo dar viena mergaitė, kurią aš gydžiau, – labai graži penkiolikmetė prancūzaitė. Vieną vakarą, kai išėjau iš mokyklos, mane užkabino moteris, vaikštinėjanti šaligatviu kitoje gatvės pusėje. Kai šiurkščiai paliepiau atstoti nuo manęs, ji ėmė nuolankiai maldauti, kad leisčiau pasakyti keletą žodžių. Jinai jau visą savaitę kasdien sekusi, kaip aš išeinu iš mokyklos, bet vis neturėjusi drąsos užkalbinti, nes būdavę šviesu. Ji mane vadino monsieur le Docteur ir drebančiu balsu klausinėjo, kaip jaučiasi mergytė, serganti šiltine, – ar jai gresia pavojus? „Aš turiu ją pamatyti dar gyvą, – raudojo jinai, ir ašaros riedėjo dažytais jos skruostais. – Aš turiu ją pamatyti, aš jos motina!“ Vienuolės nieko apie tai nežinančios. Mergaitė buvo atiduota joms auklėti, kai jai buvo treji metukai, pinigai mokami per banką. Ji nuo tos dienos nemačiusi savo vaiko, tik kiekvieną ketvirtadienį, kai mergaites veda po pietų pasivaikščioti, stovėdama prie gatvės kampo, iš tolo stebinti dukrą. Pasakiau, kad aš labai susirūpinęs dėl vaiko ir pranešiu, jei jai bus blogiau. Ji nepanoro duoti man savo adreso ir paprašė, kad leisčiau kiekvieną vakarą laukti manęs gatvėje. Visą savaitę sutikdavau ją toje pačioje vietoje, drebančią ir susisielojusią. Turėjau jai pranešti, kad mergaitei vis blogiau, bet, aišku, jokiu būdu negalėjau leisti šiam apgailėtinam padarui aplankyti savo mirštančio vaiko. Tik prižadėjau ją įspėti, kai artės galas, ir tuomet ji vis dėlto sutiko duoti man savo adresą. Kitą dieną, vėlai vakare, nuvažiavau nurodytu adresu, atsidūriau nekokio vardo gatvelėje už Opéra Comique. Vežėjas reikšmingai man šyptelėjo ir pasisiūlė po valandos vėl mane paimti. Pasakiau, kad man užteks penkiolikos minučių. Įstaigos savininkė greitai nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir nuvedė į salę, kur buvo koks dešimt pusnuogių merginų trumpomis raudono, geltono ir žalio muslino tunikomis. Kurią aš pasirinksiąs? Atsakiau, kad jau pasirinkau – norėčiau panelės Flopetės. Ponia labai nusiminė: panelė Flopetė dar neatėjusi, pastaruoju metu ji labai apleidusi darbą. Ji dar tebesirengianti savo kambaryje. Paprašiau tučtuojau nuvesti mane į viršų. Tokiu atveju aš turįs iš anksto sumokėti dvidešimt frankų, neskaitant dovanėlės à discrétion142 pačiai Flopetei, jei būsiu ja patenkintas, o ji nė kiek dėl to neabejojanti, nes tai une fille charmante, prête à tout et très rigolote143. Ar aš nepageidaučiau, kad į jos kambarį būtų paduota šampano?

Flopetė sėdėjo priešais veidrodį ir atsidėjusi dažėsi. Ji pašoko, griebė skarą pridengti klaikiai savo nuogybei – įprastam šių namų tualetui, – ir atsuko į mane klouno veidą: ant skruostų raudonos dėmės, viena akis paryškinta anglimi, kita paraudusi nuo ašarų.

– Ne, ji dar nenumirė, bet labai silpna. Vienuolė, budinti per naktį, labai pavargo, ir aš jai prižadėjau atvesti nakčiai savo slaugę. Nusigrandykit nuo veido tuos šlykščius dažus, priglotninkit plaukus alyva, vazelinu ar kuo tik norit, meskit šalin šitą baisų musliną ir apsivilkit gailestingosios sesers drabužiais – jie šitam ryšuly. Aš ką tik juos pasiskolinau iš vienos slaugės. Manau, kad turėtų jums tikti, nes judvi maždaug vienodo ūgio. Po pusvalandžio atvažiuosiu jūsų paimti.

Netekusi žado, ji žiūrėjo į mane, kol leidausi laiptais.

– Jau? – paklausė labai nustebusi ponia.

Pasakiau, kad noriu išsivežti panelę Flopetę visai nakčiai ir kad tuoj grįšiu jos pasiimti. Kai po pusvalandžio privažiavau prie kampo, Flopetė pasirodė tarpduryje su ilgu gailestingosios sesers apsiaustu, apsupta pusplikių merginų su muslino tunikomis.

– Na ir pasisekė gi tau, brangioji! – kikeno visos choru. – Paskutinę Užgavėnių dieną patekai į kaukių balių. O kaip prašmatniai tu atrodai! Visai kaip padori dama. Gaila, kad tavo Monsieur nepakvietė ir mūsų!

– Amusez-vous, mes enfants144, – nusišypsojo ponia, lydėdama Flopetę prie mano fiakro. – Paprašysiu jus penkiasdešimt frankų – mokama iš anksto.

Slaugės nelabai tereikėjo. Mergaitė vadavosi mirtimi. Ji neturėjo sąmonės, gyvybė vos vos ruseno. Motina visą naktį išsėdėjo prie lovos, pro ašaras žiūrėdama į mirštantį vaiką.

– Pabučiuokite ją paskutinį kartą, – tariau jai, kai prasidėjo agonija. – Nebijokite, ji be sąmonės.

Flopetė pasilenkė prie mergaitės, bet tuoj pat atšoko.

– Nedrįstu jos bučiuoti, – tarė ji raudodama. – Juk žinot, kaip žemai aš puolusi.

– Kai vėl pamačiau Flopetę, ji buvo girtutėlė. Po savaitės ji šoko į Seną. Ją ištraukė gyvą; bandžiau paguldyti į Sen Lazaro ligoninę, bet ten nebuvo laisvų lovų. Po mėnesio jinai išgėrė buteliuką laudanumo ir, kai atėjau, buvo jau leisgyvė. Negaliu sau dovanoti, kad išploviau jai iš skrandžio nuodus. Rankoje ji laikė suspaudusi vaiko batelį, kuriame buvo garbanėlė plaukų. Tuomet ji įniko į absentą, taip pat patikimus nuodus, tik, deja, ne tokius efektyvius. Šiaip ar taip, netrukus ji atsidurs griovyje, kur galima nuskęsti greičiau negu Senoje.

Sustojom prie Norstremo namo Pigalio gatvėje.

– Labanakt, – atsisveikino mano bičiulis. – Ačiū už maloniai praleistą vakarą.

– Ir tau ačiū, – tariau.

141 Labas vakaras, brangusis! (Pranc.)

142 Savo nuožiūra (pranc.).

143 Žavinga mergina, viskam pasiruošusi ir labai nuotaikinga (pranc.).

144 Linksminkitės, vaikučiai (pranc.).

Dešimtas skyrius

DER LEICHENBEGLEITER145

Gal būtų geriausia kuo mažiau kalbėti apie savo kelionę į Švediją tų metų vasarą. Norstremas, atlaidus daugumos mano jaunystės nuotykių metraštininkas, pasakė dar niekuomet iš manęs negirdėjęs bjauresnės istorijos. Dabar ji niekam nepakenks, nebent man pačiam, todėl ramiai galiu ją pasakoti.

Profesorius Brucelijus, geriausias to meto Švedijos gydytojas, paprašė mane nuvykti į San Remą ir palydėti į tėvynę vieną jo ligonį – sunkiai sergantį džiova aštuoniolikmetį jaunuolį, kuris ten praleido žiemą. Pastaruoju metu jį buvo ištikę keli kraujoplūdžiai. Jo būklė buvo tokia, jog sutikau jį lydėti tik tuo atveju, jei kartu važiuos kas nors iš jo šeimos narių ar bent patikima slaugė švedė, nes jaunuolis galėjo numirti kelyje. Po keturių dienų į San Remą atvyko jo motina. Buvo numatyta trumpai sustoti Bazelyje ir Heidelberge, o iš Liubeko švedų garlaiviu plaukti į Stokholmą. Bazelį pasiekėm vakare po labai neramios kelionės. Naktį motiną ištiko širdies priepuolis, ir ji vos nenumirė. Specialistas, kurį pasikviečiau rytą, sutiko su manim: kelias savaites jinai jokiu būdu negalės keliauti. Turėjau rinktis: arba palikti jaunuolį mirti Bazelyje, arba važiuoti su juo vienas. Kaip visi žmonės, kuriems nedaug beliko gyventi, jis veržėsi namo. Gerai padariau ar ne, bet nusprendžiau važiuoti su juo į Švediją. Tačiau kai atvykom į Heidelbergą ir apsistojom „Viktorijos“ viešbutyje, kitą dieną jam vėl prasidėjo baisus kraujoplūdis; apie kelionę negalėjo būti jokios kalbos. Pasakiau jam, kad palauksim čia keletą dienų, kol atvyks jo motina. Jis baisiausiai nenorėjo atidėti kelionės nė vienai dienai. Vakare uoliai studijavo traukinių tvarkaraščius. Kai po vidurnakčio užėjau į jo kambarį, jis ramiai miegojo. Rytą radau jį lovoje negyvą – mirties priežastis, be abejo, buvo vidinis kraujavimas. Telegrafavau savo kolegai į Bazelį – prašiau perduoti žinią apie jaunuolio mirtį motinai ir pranešti man jos nurodymus. Profesorius atsakė nedrįstąs jai nieko sakyti – jos būklė esanti labai sunki. Aš buvau tikras, kad ji norėtų palaidoti sūnų Švedijoje, bet nežinojau formalumų, tad kreipiausi į laidotuvių biurą. Man pranešė, jog pagal įstatymą kūnas turįs būti balzamuotas; kaina – du tūkstančiai markių. Žinojau, kad šeima nėra turtinga, ir nusprendžiau balzamuoti pats. Reikėjo skubėti – buvo liepos pabaiga, pats karštis. Anatomikumo tarnautojo padedamas, tą pačią naktį greitosiomis balzamavau kūną; tas atsiėjo apie du šimtus markių. Tai buvo pirmas mano bandymas, ir, reikia prisipažinti, labai nevykęs. Švininį karstą mano akivaizdoje užlitavo, įdėjo į kitą, ąžuolinį, o tą pagal geležinkelio taisykles – į paprastą dėžę ir užkalė. Kitkuo turėjo pasirūpinti biuras – jis apsiėmė nugabenti palaikus traukiniu iki Liubeko, iš ten laivu į Stokholmą. Pinigų, kuriuos buvau gavęs iš motinos kelionei, vos užteko viešbučio sąskaitai apmokėti. Kad ir kaip protestavau, vis tiek teko sumokėti nežmonišką sumą už patalynę ir kilimą tame kambaryje, kur mirė jaunuolis. Viską sutvarkius, liko tokia suma, kurios vargu ar būtų užtekę man vienam grįžti į Paryžių. Nuo pat atvykimo į Heidelbergą nė karto nebuvau išėjęs į miestą ir nieko nemačiau, išskyrus „Europos“ viešbučio sodą po savo langais. Pagalvojau, kad prieš paliekant Heidelbergą, į kurį turėjau vilties daugiau nebegrįžti, reikėtų bent apžiūrėti garsiuosius senosios pilies griuvėsius. Kol stovėjau prie pilies terasos parapeto ir žiūrėjau į po kojomis nusidriekusį Nekaro slėnį, prie manęs pasileido, kiek tik įkabino kreivos kojytės, nešančios ilgą laibą kūną, jaunutis taksas. Prišokęs jis ėmė laižyti man visą veidą. Gudrios šuns akys bematant atskleidė mano paslaptį, kad aš jau seniai svajoju įsigyti tokį mažutį valdmaną – taip šiuos nuostabius šunis vadina jų gimtinėje. Nors man su pinigais buvo labai striuka, nedvejodamas nusipirkau valdmaną už penkiasdešimt markių, ir mudu džiūgaudami grįžom į „Viktorijos“ viešbutį. Valdmanas bėgo iš paskos be pasaitėlio, tvirtai žinodamas, kad jo ponas ne kas kitas, o aš. Rytojaus dieną gavau papildomą sąskaitą už kažkokią bėdą, atsitikusią mano kambario kilimui. Mano kantrybė išseko – ir taip jau buvau sumokėjęs „Viktorijos“ viešbučiui aštuonis šimtus markių už kilimus. Po dviejų dienų kilimą iš jaunuolio kambario padovanojau senam kurpiui, kurį buvau matęs taisant batus prie savo vargingo buto, pilno apskarusių vaikų. Viešbučio direktorius iš pasiutimo neteko žado, bet kilimas vis dėlto atiteko kurpiui. Visi mano reikalai Heidelberge buvo sutvarkyti, todėl nusprendžiau rytiniu traukiniu grįžti į Paryžių. Per naktį apsigalvojau ir nusprendžiau važiuoti į Švediją. Juk Paryžiuje manęs niekas nelaukė grįžtant anksčiau kaip po dviejų savaičių; savo ligonius buvau pavedęs Norstremui ir jau išsiunčiau telegramą broliui, kad žadu dvi dienas paviešėti senajame mūsų name – tikriausiai panaši proga aplankyti Švediją daugiau nepasitaikys. Dabar man rūpėjo kuo greičiau ištrūkti iš viešbučio, bet į keleivinį Berlyno traukinį jau nebegalėjau suspėti, todėl nusprendžiau išvykti vakare prekiniu traukiniu, tuo pačiu, kuriuo turėjo būti vežamas jaunuolio karstas iki Liubeko, o paskui tuo pačiu švedų garlaiviu plaukti į Stokholmą. Kai atsisėdau stoties bufete pavakarieniauti, oficiantas mane įspėjo, jog vestis šunis į restoraną verboten146. Daviau jam penkias markes, o taksą pakišau po staliuku, bet kai tik pradėjau valgyti, nuo durų pasigirdo griausmingas balsas:

– Der Leichenbegleiter!

Visi pakėlė nuo lėkščių galvas, dairydamiesi į kaimynus, tačiau niekas neatsistojo.

– Der Leichenbegleiter!

Žmogus trenkė durimis, bet tuoj vėl pasirodė su kitu tipu – atpažinau laidotuvių biuro tarnautoją. Griausmingo balso savininkas priėjo prie pat manęs ir suriaumojo:

– Der Leichenbegleiter!

Visi smalsiai sužiuro į mane. Pasakiau žmogui, kad atstotų ir netrukdytų vakarieniauti. Ne, aš turįs tučtuojau eiti pas stoties viršininką, kuris nori su manim pasikalbėti labai svarbiu reikalu. Milžinas pasišiaušusiais dygliakiaulės ūsais, pažvelgęs į mane pro akinius auksiniais rėmeliais, atkišo visą glėbį popierių ir ėmė rėkti į ausį, kad aš turiu tučtuojau lipti į vagoną, nes jau laikas jį užplombuoti. Kaip sugebėdamas jam paaiškinau vokiškai, kad jau turiu nusipirkęs antros klasės bilietą. Jis atsakė, kad tai verboten – mane tuoj pat uždarys bagažo vagone su karstu.

– Ką čia šnekat, velniai griebtų?

– Argi jūs nesat Leichenbegleiter? Nejau nežinot, kad Vokietijoje verboten gabenti numirėlį be Leichenbegleiter ir kad juos užrakina viename vagone?

Parodžiau jam antros klasės bilietą į Liubeką ir pasakiau, kad esu paprastas keleivis – vykstu atostogų į Švediją ir neturiu nieko bendro su karstu.

– Tai pagaliau ar jūs Leichenbegleiter, ar ne? – piktai suriaumojo jis.

– Žinoma, ne. Mielai sutinku imtis bet kokio darbo, bet griežtai atsisakau būti Leichenbegleiter. Man nepatinka šis žodis.

Stoties viršininkas suglumęs pažvelgė į šūsnį popierių ir pareiškė, kad jei per penkias minutes neatsiras Leichenbegleiter, tai Liubeko vagonas su karstu bus atkabintas ir liks Heidelberge, atsarginiame kelyje. Vos tik jis ištarė šiuos žodžius, prie jo prišoko nedidukas kuprius raupsuotu veidu ir neramiomis akutėmis su visu glėbiu dokumentų.

– Ich bin der Leichenbegleiter, – neginčijamai oriai pranešė jis.

Aš vos jo neapkabinau – ne veltui visuomet jaučiau kupriams slaptą simpatiją. Pasakiau, kad be galo džiaugiuosi, galėdamas su juo susipažinti, kad vykstu tuo pačiu traukiniu kaip ir jis, į Liubeką, o paskui tuo pačiu garlaiviu į Stokholmą. Turėjau įsikibti į stoties viršininko stalą, kai kuprius atsakė važiuojąs visai ne į Stokholmą, o į Peterburgą, o iš ten į Nižnij Novgorodą su rusų generolo karstu.

Stoties viršininkas pakėlė akis nuo dokumentų krūvos, o dygliakiaulės ūsai dar labiau pasišiaušė iš apstulbimo.

– Potzdonnerwetter!147 – suriaumojo jis. – Vadinasi, šiuo traukiniu į Liubeką vyksta du numirėliai? Bet aš priėmiau tik vieną karstą. Į vieną karstą negalima kišti dviejų lavonų, tai verboten! Kur antras karstas?

Kuprius paaiškino, kad generolo karstas tuoj pat bus perkeltas iš vežimo į vagoną. Viskuo kaltas stalius, kuris tik paskutinę minutę baigęs antrąją dėžę. Bet kas galėjo pagalvoti, kad jam tą pačią dieną užsakys dvi tokias milžiniškas dėžes!

Rusų generolas! Staiga prisiminiau, kad man kažkas pasakojo, jog tą pačią dieną kaip ir jaunuolis gretimame viešbutyje nuo apopleksijos mirė rusų generolas. Net prisiminiau kartą matęs pro langą rūsčios išvaizdos senį su ilga žila barzda, kurį vežiojo riedamąja kėde po viešbučio sodą. Durininkas man buvo sakęs, jog tai garsus rusų generolas. Krymo karo didvyris. Niekuomet nebuvau matęs tokios atšiaurios išvaizdos žmogaus.

Stoties viršininkas vėl įsigilino į sujauktus popierius, o aš nusivedžiau kuprių į šalį, draugiškai paplekšnojau per petį, pasiūliau penkiasdešimt markių grynais ir prižadėjau dar penkiasdešimt markių, kurias tikėjausi pasiskolinti iš Švedijos konsulo Liubeke, jeigu jis apsiimtų būti ir jaunuolio Leichenbegleiter. Jis mielai sutiko. Tačiau stoties viršininkas pareiškė, jog tai beprecedentis atvejis, nenumatytas įstatymo ir susijęs su dideliais keblumais; jis įsitikinęs, kad vienam žmogui lydėti du karstus, be abejonės, verboten. Jis turįs atsiklausti Kaiserliche Oberliche Eisenbahn Amt Direktion Bureau148, ir atsakymas ateis ne anksčiau kaip po savaitės.

Padėtį išgelbėjo valdmanas. Per tas mūsų derybas keliskart pastebėjau, kad stoties viršininkas meiliai žvilgtelėjo pro auksinius akinius į mano šuniuką ir, ištiesęs milžinišką ranką, keliskart švelniai paglostė ilgas šilkines valdmano ausis. Iš nevilties ryžausi paskutinį kartą pabandyti suminkštinti viršininko širdį – netaręs nė žodžio, užkėliau valdmaną jam ant kelių. Aplaižęs jam veidą, taksas ėmė pešioti dygliuotus ūsus, ir griežtą stoties viršininko veidą pamažu nuskaidrino plati geraširdiška šypsena, sušvelninusi beviltišką mudviejų padėtį.

Po penkių minučių kuprius pasirašė dešimt dokumentų kaip abiejų karstų Leichenbegleiter, o mes su valdmanu ir sakvojažu buvome įgrūsti į perpildytą antros klasės vagoną, kai traukinys jau pajudėjo. Valdmanas bandė kibinti šalia mūsų sėdinčią storą ponią, bet ji rūsčiai dėbtelėjo į mane ir pasakė, kad antros klasės kupė vežtis šunis verboten, ar jis bent stubenrein149? O kaipgi! Jis nepaprastai valyvas nuo pat gimimo. Bet štai valdmanas susidomėjo pintine, kurią storoji ponia laikė ant kelių, godžiai ją apuostė ir ėmė pasiutusiai loti. Jis vis dar lojo, kai traukinys sustojo artimiausioje stotyje. Konduktorius pasakė, kad vežiotis šunis be antsnukio verboten. Veltui, pražiodęs valdmaną, rodžiau konduktoriui, kad jam dar tik kalasi dantys, veltui įbrukau jam į ranką paskutines penkiasdešimt penkias markes – jis buvo nepermaldaujamas: valdmaną reikią tučtuojau nuvesti į šunų skyrių. Degdamas kerštu, parodžiau į storosios ponios pintinę ir paklausiau konduktorių, ar kates vežioti be bilieto ne verboten? Aišku, verboten. Storoji ponia tebesiginčijo su konduktoriumi, kai išlipau į peroną. Šunų skyriai tais laikais buvo gėdingai baisūs – tamsus narvas tiesiog ant ratų, prirūkęs garvežio dūmų. Negi aš galėjau palikti ten valdmaną? Pribėgęs prie bagažo vagono, ėmiau maldauti konduktorių pagloboti mano šuniuką. Jis atsakė, kad tai verboten. Bet štai atsargiai prasivėrė gretimo vagono stumiamosios durys, ir pro plyšį išlindo kupriaus galva su ilga pypke dantyse. Vikriai kaip katė šmurkštelėjau į jo vagoną su sakvojažu ir valdmanu rankose.

Penkiasdešimt markių grynaisiais, kai tik atvyksim į Liubeką, jeigu jis paslėps savo vagone valdmaną! Nespėjus jam atsakyti, durys iš lauko buvo užšautos, garvežys šaižiai sušvilpė, ir traukinys pajudėjo. Dideliam vagone stovėjo tik dvi dėžės su karstais. Buvo žvėriškai karšta, bet vietos kojoms ištiesti pakako. Šuniukas tučtuojau užmigo ant mano palto, Leichenbegleiter išsitraukė iš maisto pintinės butelį šalto alaus, mudu užsirūkėm pypkes ir, atsisėdę ant grindų, ėmėm svarstyti padėtį. Mums negrėsė jokie nemalonumai – niekas nematė, kaip aš įšokau su šunim į vagoną, o konduktoriai niekuomet į vidų neužeiną, patikino mane kuprius. Kai po valandos, artindamasis prie kitos stoties, traukinys sulėtino greitį, pareiškiau kupriui, jog niekur iki pat Liubeko iš čia neišeisiu, nebent mane varu išvarytų. Valandos bėgo maloniai šnekučiuojant – kalbėjo daugiausia Leichenbegleiter, nes vokiškai prastai temoku, nors beveik viską suprantu. Naujasis mano bičiulis pasisakė jau daug sykių važiavęs tuo maršrutu, žinąs net kiekvienos stotelės pavadinimą, nors iš savo vagono-kalėjimo mes visai nematėm išorinio pasaulio. Jis jau daugiau kaip dešimt metų esąs Leichenbegleiter, darbas ramus ir malonus, be to, jis mėgstąs keliauti, matyti vis naujas šalis. Jau šešiskart buvęs Rusijoje, ir rusai jam patinka, jie visada nori, kad juos palaidotų gimtinėje. Į Heidelbergą atvažiuoja daug rusų pasitarti su garsiais profesoriais, kurių ten netrūksta. Jie geriausi jo klientai. Jo žmona esanti Leichenwäscherin150. Be jųdviejų pagalbos neapsieina beveik joks svarbesnis balzamavimas. Rodydamas į antrąją dėžę, jis pridūrė, kad labai įsižeidė, kai tam švedų ponui nepakvietė nei jo, nei jo žmonos. Ar tik jis nebus tapęs kokios intrigos auka: jų profesijoj nemaža konkurencija, ir du kolegos labai pavydūs. Išvis čia glūdi kažkokia paslaptis: jam taip ir nepavykę sužinoti, koks daktaras balzamavo kūną. Balzamavimas – labai kruopštus ir sudėtingas darbas. Visko gali būti ilgos kelionės metu, tuo labiau kad ir karštis nepakenčiamas. O aš ar daug sykių padėjęs balzamuoti?

– Tik vieną, – atsakiau nukrėstas šiurpo.

– Gaila, negali pamatyti rusų generolo, – entuziastingai tarė Leichenbegleiter, rodydamas pypke į kitą dėžę. – Šį kartą nuostabiai pavyko, sunku patikėti, kad tai lavonas – net akys atmerktos. Nesuprantu, kodėl prie jūsų taip prikibo stoties viršininkas? – toliau šnekėjo jis. – Jūs, tiesą pasakius, gal kiek per jaunas būti Leichenbegleiter, bet, man regis, visai padoriai atrodot. Tik reikia nusiskusti ir nusivalyti – jūs visas apsivėlęs šuns plaukais; aišku, su šitokiu apžėlusiu smakru jokiu būdu negalit rytoj prisistatyti Švedijos konsului – tikriausiai jau visą savaitę nesiskutot, esat panašesnis į plėšiką negu į padorų Leichenbegleiter. Kaip gaila, nepasiėmiau skustuvo – galėčiau, sustojus traukiniui, jus nuskusti.

Atsidariau sakvojažą ir pasakiau, kad būsiu labai dėkingas, jeigu jis mane nuskus, nes baisiausiai nekenčiu tos kankynės ir stengiuosi niekuomet pats nesiskusti. Jis žinovo akimis apžiūrėjo mano skustuvą ir pareiškė, kad švedų skustuvai geriausi pasaulyje, jis pats niekuomet kitokiais nesinaudojąs. Jo ranka esanti labai lengva, jis nuskutęs šimtus žmonių, ir niekas niekuomet nesiskundęs.

Iš tikrųjų manęs dar niekas nebuvo taip puikiai nuskutęs – taip jam ir pasakiau, nešykštėdamas pagyrimų, kai traukinys vėl pajudėjo.

– Niekas negali prilygti kelionėms po svetimus kraštus, – tariau jam, plaudamasis nuo veido muilą. – Kasdien sužinau ką nors naujo ir įdomaus. Juo daugiau stebiu šį kraštą, juo labiau įsitikinu, kaip smarkiai vokiečiai skiriasi nuo kitų tautų. Romanai ir anglosaksai niekuomet kitaip nesiskuta, kaip tik sėdėdami, o Vokietijoj tave paguldo aukštielninką. Skonio dalykas, chacun tue ses puces à sa facon151, kaip sako Paryžiuj.

– Kaip kas įpratęs, – paaiškino Leichenbegleiter. – Numirėlio juk nebesodinsi, o jūs esat pirmas žmogus, kurį skutau gyvą.

Mano bendrakeleivis patiesė ant savo dėžės švarią servetėlę ir atidarė pintinę su maistu. Man nosį ėmė kutenti sumišę dešros, sūrio ir raugintų kopūstų kvapai. Valdmanas bematant pabudo, ir mudu nenuleidom nuo kupriaus išbadėjusių akių. Labai apsidžiaugiau, kai jis mane pakvietė drauge pavakarieniauti. Net rauginti kopūstai neatrodė man šlykštūs; o atkišęs valdmanui didelį gabalą Blutwurst152, kuprius visai pavergė mano širdį. Įspūdis buvo pritrenkiantis ir neišblėso iki pat Liubeko. Po antro butelio Mozelio vyno tarp manęs ir naujojo bičiulio nebeliko beveik jokių paslapčių. Ne, vieną paslaptį vis dėlto rūpestingai išlaikiau – kad esu gydytojas. Iš patirties, įgytos daugelyje kraštų, žinojau, jog, užsiminęs apie skirtingą mudviejų visuomeninę padėtį, neteksiu retos progos matyti gyvenimą tokį, kokį jį mato Leichenbegleiter. Ir jeigu šį tą išmanau apie psichologiją, tai tik dėl įgimto sugebėjimo prisitaikyti prie pašnekovo visuomeninės padėties. Vakarieniaudamas su hercogu, jaučiuosi visai laisvai, kaip lygus su lygiu. O kai mane vaišina Leichenbegleiter, kiek galėdamas stengiuosi tapti jo kolega.

Ir iš tikrųjų, atkimšus trečią Mozelio vyno butelį, aš ir pats galėjau būti Leichenbegleiter.

– Nenusimink, Fricai! – tarė mano šeimininkas, linksmai man mirktelėdamas. – Nebūk toks apsiblausęs! Žinau, kad tau riesta su pinigais ir turi kažkokių nemalonumų. Bet neimk į galvą, išgerk dar vynelio ir pakalbėkim rimtai. Ne veltui jau dešimt metų lydžiu numirėlius – per tą laiką išmokau pažinti žmones. Protas – tai dar ne viskas, o tu, matyt, gimęs po laiminga žvaigžde – kitaip nesėdėtum dabar šalia manęs. Naudokis proga, nes tokios progos daugiau neturėsi! Nugabenk savo karstą į Švediją, kol aš suvažinėsiu į Rusiją, ir grįžk pirmuoju traukiniu į Heidelbergą. Būsi mano kompanionas. Kol gyvas profesorius Fridreichas, darbo pakaks ir dviem – Zacharijas Šveinfusas žino, ką kalba. Švedijoj tau nėra ko veikti – ten nėra garsių gydytojų, o Heidelberge jų pilna. Geresnės vietos už Heidelbergą nerasi.

Nuoširdžiai padėkojau naujajam bičiuliui ir pasakiau, jog galutinį atsakymą duosiu iš ryto, kai mūsų galvos kiek prablaivės. Po kelių minučių jau kietai miegojom ant vagono grindų. Aš puikiai praleidau naktį, valdmanas kiek blogiau. Kai traukinys įvažiavo į Liubeko stotį, buvo visai šviesu. Perone jau laukė Švedijos konsulato tarnautojas, kuriam buvo pavesta sutvarkyti karsto pergabenimą į švedų garlaivį. Nuoširdžiai atsisveikinęs su kuprium, nuvažiavau į Švedijos konsulatą. Vos tik pamatęs šuniuką, konsulas mane įspėjo, jog vežti šunis į Švediją draudžiama, nes šiaurės Vokietijoje pastaruoju metu užregistruoti keli šunų pasiutimo atvejai. Aišku, aš galįs pasikalbėti su kapitonu, bet jis įsitikinęs, kad valdmano nepriims į laivą. Kapitonas buvo labai blogai nusiteikęs – jūrininkas nemėgsta vežioti numirėlių. Veltui aš jo maldavau. Prisiminęs, kaip man pasisekė suminkštinti Heidelbergo stoties viršininko širdį, nusprendžiau dar sykį pabandyti laimę. Valdmanas aplaižė kapitonui visą veidą, bet ir tas negelbėjo. Tada nusprendžiau paveikti jį kitaip ir užsiminiau apie savo brolį. Taip, aišku, jis labai gerai pažįstąs komodorą Miuntę, jie kartu plaukioję „Vanadisu“, būdami gardemarinai, ir esą geri bičiuliai.

Nejaugi jis bus toks žiaurus ir paliks mylimą mano brolio šuniuką Liubeke, pas svetimus žmones?

Ne! Toks žiaurus jis vis dėlto nebuvo. Po penkių minučių valdmanas buvo užrakintas mano kajutėje, bet su sąlyga, kad, atvykus į Stokholmą, pats turėsiu kaip nors slapčia pernešti jį į krantą. Aš myliu jūrą, laivas buvo patogus, pietavau prie kapitono stalo, ir visi keleiviai buvo su manim labai malonūs. Tiesa, kambarinė susiraukė, kai rytą atėjo tvarkyti mano kajutės, bet vos tik kaltininkas aplaižė jai veidą, ji tapo mūsų bendrininke – ji niekuomet nebuvo mačiusi tokio žavaus šunelio! Kai valdmanas, pasprukęs iš kajutės, atsidūrė denyje, visi jūrininkai ėmė su juo žaisti, o kapitonas stengėsi žiūrėti į kitą pusę. Buvo jau vėlus vakaras, kai priplaukėm prie Stokholmo krantinės ir aš iššokau iš laivo pirmgalio, laikydamas rankose valdmaną. Kitą rytą užėjau pas profesorių Brucelijų, ir jis man parodė telegramą iš Bazelio: mirusio jaunuolio motina jau taisosi, ir laidotuvės atidedamos maždaug dviem savaitėms, kol ji grįš namo. Jis turįs vilties, kad aš tebebūsiu Švedijoje – motina, be abejo, norės sužinoti visas smulkmenas apie paskutines sūnaus gyvenimo akimirkas, ir, aišku, aš privalau dalyvauti laidotuvėse. Pasakiau, kad ketinu aplankyti brolį ir labai skubu grįžti į Paryžių pas savo ligonius.

Niekaip negalėjau atleisti broliui, kad jis man užkrovė baisų palikimą – panelę Agatą. Tuomet buvau jam parašęs rūstų laišką. Laimė, jis atrodė visa tai pamiršęs. Pasakė, jog labai džiaugiasi mane matydamas – juodu su žmona tikisi, kad aš paviešėsiu senajame name bent dvi savaites. Po dviejų dienų jis nusistebėjo, kaip aš, toks užsiėmęs gydytojas, taip ilgai palieku savo ligonius be priežiūros – kada gi aš manąs išvažiuoti? Mano brolienė tapo šalta kaip ledas. Ką padarysi, jei žmogus nekenčia šunų! Belieka tik jo gailėtis ir, užsidėjus ant pečių kuprinę, leistis su šuniuku pėsčiomis į kelionę. Šuniukai labai mėgsta iškylauti, miegoti po atviru dangumi prie švelnios pušelės ant minkšto samanų patalo, malonesnio už turkišką kilimą. Tą rytą, kai susiruošiau važiuoti, mano brolienei skaudėjo galvą, ir ji neatėjo pusryčių. Norėjau pats nueiti į jos kambarį atsisveikinti, bet brolis patarė to nedaryti. Aš ir nesispyriau, tuo labiau kad jis pasakė, jog kambarinė ką tik rado po mano lova naują ponios išeiginę skrybėlaitę, išsiuvinėtas šlepetes, plunksnų boa, du tomus „Britų enciklopedijos“, sudraskytus į skutelius, triušio likučius ir dingusį kačiuką beveik nukąsta galva. O turkiškas kilimas salone, gėlių lysvės sode ir šeši ančiukai kūdroje... Pažvelgiau į laikrodį ir pasakiau broliui, jog nemėgstu lėkti į stotį kaip akis išdegęs.

– Ole! – sušuko brolis senam tėvo vežikui, kai atsisėdau į brikelę. – Dėl Dievo meilės, kad daktaras nepavėluotų į traukinį!

Po dviejų savaičių vėl atvykau į Stokholmą. Profesorius Brucelijus man pranešė, kad tą rytą iš žemyno sugrįžo jaunuolio motina ir kad laidotuvės įvyks kitą dieną – aš, žinoma, privalau jose dalyvauti. Pasibaisėjęs išgirdau, jog vargšė moteris žūtbūt nori dar kartą pamatyti sūnų, todėl nuspręsta anksti rytą atidaryti karstą. Aš, aišku, jokiu būdu nebūčiau pats balzamavęs kūno, jei būčiau pagalvojęs apie tokią galimybę. Žinojau, kad mano norai buvo geri, bet pasielgiau blogai, ir jei karstas bus atvožtas, motina gali pamatyti klaikų vaizdą. Pirmoji mano mintis buvo sprukti naktiniu traukiniu į Paryžių. Bet pagalvojęs nusprendžiau, kad tai būtų negarbinga, ir pasilikau. Nebuvo kada delsti. Tokio įtakingo asmens, kaip profesorius Brucelijus, padedamas, šiaip taip išsirūpinau leidimą atidengti karstą, kad esant reikalui – o aš tuo nė kiek neabejojau – galėčiau kuo greičiausiai dezinfekuoti palaikus. Tuoj po vidurnakčio, lydimas kapinių sargo ir darbininko, kuris turėjo atidaryti karstus, nusileidau į rūsį po bažnyčia. Kai buvo nuimtas vidinio karsto švininis antvožas, šiurpios mirties akivaizdoje juodu tylėdami pagarbiai pasitraukė į šalį. Paėmiau sargo žibintą ir atidengiau mirusiojo veidą. Žibintas nukrito ant žemės, o aš susverdėjęs atšokau nuo karsto, lyg nematomos rankos nublokštas.

Dažnai stebėdavausi, kaip tą naktį nepraradau šaltakraujiškumo, tikriausiai mano nervai tada buvo plieniniai.

– Viskas gerai, – tariau, skubiai uždengdamas numirėlio veidą. – Prisukit antvožą, – nėra jokio reikalo dezinfekuoti, kūnas puikiai išsilaikęs.

Anksti rytą užėjau pas profesorių Brucelijų ir pasakiau, kad vaizdas, kurį pamačiau naktį, persekiotų vargšę motiną visą gyvenimą – jis jokiu būdu neturįs leisti atidengti karsto.

Į laidotuves nuėjau. Nuo to laiko atkakliai jų vengiu. Karstą nešė jaunuolio mokslo draugai. Pastorius pasakė jaudinamą kalbą, jog Dievas nesuvokiama savo išmintimi panorėjęs, kad žiauri mirtis nusineštų šią jauną gyvybę, kupiną džiaugsmo ir ateities vilčių. Bet tuos, kurie gedi, sustoję prie šito belaikio kapo, tepaguodžia mintis, kad jis amžiną atilsį rado gimtojoje žemėje, tarp savųjų. Jie bent žinos, kur dėti gėles, pagerbiant jo atminimą, kur melstis. Upsalos studentų choras sugiedojo tradicinę giesmę:

Integer vitae scelerisque purus.153

Nuo tos dienos ėmiau nekęsti šios puikios Horacijaus odės.

Jaunuolio motina, prilaikoma savo seno tėvo, priėjo prie kapo ir uždėjo ant karsto pakalnučių vainiką.

– Tai buvo jo mėgstamos gėlės, – raudodama tarė ji.

Jo draugai vienas po kito ėjo su gėlių puokštėmis ir, pro ašaras žiūrėdami į kapą, tarė jam paskutinį sudie. Choras sugiedojo įprastą senovinę psalmę:

Ilsėkis ramybėj, kova jau baigta.

Duobkasiai pradėjo berti ant karsto žemes, ceremonija pasibaigė.

Kai visi išėjo, ir aš pažiūrėjau į pusiau užpiltą duobę.

– Taip, ilsėkis ramybėj, niūrus kary, kova jau baigta! Ilsėkis ramybėj. Tegul manęs daugiau nepersekioja tavo plačiai atmerktos akys, nes aš išprotėsiu! Kodėl taip piktai pažvelgei į mane, kai praėjusią naktį atidengiau tavo veidą rūsyje po koplyčia? Nejaugi manai, kad man buvo maloniau išvysti tave negu tau mane? O gal palaikei mane plėšiku, kuris išlaužė karstą, norėdamas pavogti auksinę ikoną, gulinčią tau ant krūtinės? Manai, aš tave čia atvežiau? Ne, visai ne aš. Man rodos, pats šėtonas, pasivertęs girtu kupriumi, atlakdino tave čia. Kas gi kitas, jei ne Mefistofelis, tas amžinas pašaipūnas, būtų galėjęs iškrėsti tokį klaikų farsą? Net šventose giesmėse tariausi girdįs jo kupiną patyčių juoką ir, teatleidžia man Dievas, pats vos nepradėjau juoktis, kai tavo karstą nuleido į šią duobę. Bet ar tau ne vis tiek, kieno šis kapas? Juk tu negali perskaityti vardo marmuriniame kryžiuje – ar tau ne vis tiek, kieno tai vardas? Tu negirdi gyvųjų balsų viršum savo galvos, ir negi tau ne vis tiek, kuria kalba jie šneka? Tu ilsies ne tarp svetimų, o tarp brolių. Kaip ir tas jaunas švedas, palaidotas Rusijos širdyje, senojo tavo pulko trimitininkams sutrimitavus prie jo kapo „Į paskutinį žygį“. Mirties karalystė neturi sienų, kapas neturi tautybės. Dabar jūs priklausot tai pačiai tautai ir netrukus visai supanašėsit. Kad ir kur miegotumėt amžinu miegu, visur laukia tas pats likimas – visi jūs būsite užmiršti ir visi pavirsite dulkėmis. Toks jau gyvenimo dėsnis. Ilsėkis ramybėje, kova jau baigta!

145 Numirėlių palydovas (vok.).

146 Draudžiama (vok.).

147 Po šimts velnių (vok.).

148 Vyriausioji imperatoriškoji geležinkelių valdyba (vok.).

149 Valyvas (vok.).

150 Numirėlių mazgotoja (vok.).

151 Kiekvienas savaip gaudo blusas (pranc.).

152 Kraujinė dešra (vok.).

153 Tam, kurs dorai, be klastos gyvena... Horacijus, Odės, I kn. 22 odė.

Vienuoliktas skyrius

PONIA REKEN

Netoli Viljė aveniu gyveno svetimšalis gydytojas, kiek man buvo žinoma, akušerijos ir ginekologijos specialistas.

Tai buvo šiurkštus ir ciniškas žmogus; keletą kartų jis buvo kvietęs mane į konsiliumą, bet norėdavo ne tiek pasinaudoti pranašesnėmis mano žiniomis, kiek užkrauti man ant pečių dalį atsakomybės. Paskutinį kartą jis buvo pasikvietęs mane dėl jaunos merginos, mirštančios peritonitu – aplinkybės buvo tokios įtartinos, jog tik po ilgų svyravimų sutikau pasirašyti šalia jo pavardės mirties liudijime. Sykį, grįžęs vėlai vakare namo, pamačiau prie durų laukiantį fiakrą; vežėjas padavė man laiškelį, kuriuo šis tipas primygtinai prašė nedelsiant atvykti į privačią jo kliniką Granė gatvėje. Buvau nusprendęs nebeturėti su juo jokių reikalų, bet jis taip primygtinai prašė, jog pagalvojau, kad vis dėlto reikia nuvažiuoti. Duris man atidarė stora nemalonios išvaizdos moteris, kuri pasisakė esanti ponia Reken, pirmos klasės akušerė; ji mane nuvedė į kambarį viršutiniame aukšte, kuriame tada mirė mergina. Ten buvo primėtyta kruvinų rankšluosčių, paklodžių ir apklotų, kraujas grėsmingai žlagsėjo iš permirkusio čiužinio. Daktaras man karštai padėkojo, kad neatsisakiau jam padėti, – jis atrodė nepaprastai susijaudinęs ir pasakė, jog negalima gaišti nė minutės. Ir iš tikrųjų moteris, kuri gulėjo be sąmonės au lit de travail154, atrodė veikiau mirusi negu gyva. Greitai ją apžiūrėjęs, piktai paklausiau, kodėl jis, žinodamas, kad mudu nesame tos srities specialistai, nekvietė chirurgo ar ginekologo, o pasiuntė manęs. Po kelių kamparo ir eterio injekcijų moteris truputį atsigavo. Kad ir dvejodamas, liepiau duoti jai chloroformo, o pats ėmiausi darbo. Kaip visuomet, mane lydėjo sėkmė, ir viskas ėjosi gana gerai; didžiai nustebę pamatėm, kad net pridusęs kūdikis atsipeikėjo, energingai padarius jam dirbtinį kvėpavimą. Tačiau ir motina, ir kūdikis tik per plauką išvengė mirties. Nebeliko nei vatos, nei drobės, nei jokios tvarstomosios medžiagos kraujavimui sustabdyti, bet, laimė, aptikom pravirą sakvojažą, pilną puikių baltinių ir moteriškų apatinių, iš kurių nieko nelaukdami padarėm tamponus.

– Kokie nuostabūs baltiniai! – tarė mano kolega, pakėlęs batisto marškinius. – Žiūrėkit, – sušuko jis, rodydamas į raudoną karūnėlę, išsiuvinėtą viršum raidės M. – Ma foi, mon cher confrère155, mes patekom į diduomenės sluoksnius! Be to, galiu jus patikinti, tai labai daili mergina, nors dabar to nepasakytum, nepaprastai daili mergina; jei viskas laimingai baigsis, mielai atnaujinčiau su ja pažintį.

– Ah, la jolie broche!156 – sušuko jis, paimdamas deimantinę segę, kuri, matyt, nukrito ant grindų, kai mes rausėmės sakvojaže. – Ma foi! Blogiausiu atveju galėsiu ją pasilaikyti kaip atpildą už savo triūsą. Visko galima laukti iš tų užsieniečių, nežinia, kas šaus jai į galvą. Ims ir dings vieną gražią dieną taip pat paslaptingai, kaip ir atsirado nežinia iš kur!

– Na, kol kas nėra ko bijoti, – tariau ir, ištraukęs iš kruvinų jo pirštų segę, įsidėjau į kišenę. – Pagal prancūzų įstatymus laidotuvių biuro sąskaita apmokama anksčiau negu gydytojo, o mes dar nežinom, katra bus pateikta pirmoji. O dėl kūdikio...

– Dėl to nesijaudinkit, – nusijuokė jis. – Naujagimių čia netrūksta, blogiausiu atveju jį visuomet galima pakeisti kitu. Ponia Reken kas savaitę išsiunčia iš Orleano stoties „žindyvių traukiniu“ pustuzinį kūdikių. Bet motiną žūtbūt turiu išgelbėti – ir taip jau per dvi savaites pasirašiau čia du mirties liudijimus, reikia susirūpinti statistika.

Kai švintant susiruošiau eiti, moteris dar nebuvo visiškai atgavusi sąmonės, bet pulsas atrodė tvirtesnis; pasakiau daktarui, kad, mano nuomone, ji turi pasitaisyti. Matyt, kada sverdėdamas lipau laiptais, ir aš pats labai nekaip jaučiausi, jei sutikau išgerti puoduką juodos kavos, kuria ponia Reken mane pavaišino niūriame savo priėmimo kambaryje.

– Ah, la jolie broche, – tarė ponia Reken, kai padaviau jai saugoti segę. – Kaip jūs manot, ar akmenys tikri? – pasiteiravo ji, prikišusi segę prie dujų ragelio.

Tai buvo puiki deimantinė segė su rubinų karūnėle viršum raidės M. Akmenukai suspindo tyra šviesa, bet ugnelės, blykstelėjusios godžiose ponios Reken akyse, buvo įtartinos.

– Ne, – tariau aš, kad vėl nepakartočiau kvailystės, kurią padariau, atidavęs jai segę. – Aišku, dirbtiniai.

Ponia Reken išreiškė viltį, kad aš klystu; dama nespėjusi sumokėti iš anksto, kaip reikalauja klinikos taisyklės – ji atvykusi paskutinę akimirką beveik be sąmonės. Ant jos bagažo nebuvę jokios pavardės, tik kortelėje parašyta „Londonas“.

– To visiškai užtenka. Nesirūpinkit, jums tikrai bus sumokėta.

Ponia Reken pasakė, jog tikisi netrukus vėl mane pamatyti, ir aš išėjau, šiurpo nukrėstas.

Po dviejų savaičių gavau iš savo kolegos laišką: viskas gerai pasibaigę, dama išvykusi nežinoma kryptimi, vos tik truputį sustiprėjo; visas sąskaitas ji apmokėjo, o akušerei poniai Reken paliko didelę pinigų sumą, kad vaikas būtų įsūnytas padorios šeimos.

Grąžinau jam banknotą su trumpu laiškeliu, kuriame paprašiau nesikviesti manęs daugiau, kai vėl bus kas nors galabijamas. Tikėjausi niekuomet nebesusitikti nei su juo, nei su ponia Reken.

Dėl daktaro mano noras išsipildė, o apie ponią Reken dar turėsiu šį tą jums papasakoti.

154 Gimdymo lovoje (pranc.).

155 Kaip kažin ką, mano brangusis kolega (pranc.).

156 Ak, kokia graži segė (pranc.).

Dvyliktas skyrius

MILŽINAS

Laikui bėgant, vis aiškiau mačiau, kad Norstremo praktika tirpte tirpsta ir kad vieną gražią dieną jis gali likti išvis be pacientų. Veikiai net gausi skandinavų kolonija, ir vargšai, ir turtingieji, pasuko iš Pigalio gatvės į Viljė aveniu. Veltui stengiausi sustabdyti tą srautą. Laimė, Norstremas neabejojo mano lojalumu, ir mudu iki galo likom bičiuliai. Dievaži, tie skandinavai anaiptol nebuvo pelninga praktika. Visą laiką, kol gyvenau Paryžiuje, jie man buvo nelyginant girna ant kaklo, kuri būtų visai mane paskandinusi, jei nebūčiau turėjęs tokio tvirto pagrindo anglų ir amerikiečių kolonijose ir tarp pačių prancūzų. Šiaip ar taip, skandinavai atimdavo labai daug laiko, per juos turėjau visokių nemalonumų, o galiausiai net patekau į kalėjimą. Tai juokinga istorija ir aš dažnai ją pasakojau draugams, rašantiems knygas, kaip stulbinamą patvirtinimą sutapimų dėsnio, to romanistų nuvaryto cheval de bataille157.

Be viso tūkstančio skandinavų darbininkų Pantene ir La Viletėje, kuriems nuolat reikėdavo gydytojo, buvo dar menininkų kolonija Monmartre ir Monparnase, kuriems nuolat reikėdavo pinigų, – šimtai tapytojų, skulptorių, niekad nesukurtų šedevrų eilėmis ir proza autorių, egzotiškų Anri Miuržė „Bohemos gyvenimo“ personažų. Kai kurie jų, kaip Edelfeldas, Karlas Larsonas, Cornas ir Strindbergas, jau buvo sulaukę šiokio tokio pripažinimo, bet dauguma gyveno tik viltimi. Pats aukščiausias ir pats neturtingiausias buvo mano bičiulis skulptorius – Milžinas, kaip mes jį vadinom, – su banguojančia gelsva vikingo barzdele; žydros jo akys buvo atviros kaip vaiko. Jis retai rodydavosi „Ermitažo“ kavinėje, kur leisdavo vakarus dauguma jo draugų. Kaip jam pavykdavo palaikyti savo milžiniško kūno jėgas, visiems buvo mįslė. Jis gyveno Monparnase, didžiulėj, šaltoj kaip ledainė daržinėj, iš kurios buvo pasidaręs ateljė; ten jis dirbo, virėsi valgį, skalbėsi palaidinę ir svajojo apie būsimą šlovę. Jam reikėjo daug erdvės ir sau pačiam, ir statuloms, visuomet nežmoniškai didelėms ir nebaigtoms dėl molio stokos. Kartą jis atvažiavo į Viljė aveniu ir paprašė mane būti jo pajauniu – vestuvės įvyksiančios kitą sekmadienį švedų bažnyčioje, o priėmimas – naujame jo bute pour pendre la crémaillère158. Jo išrinktoji pasirodė esanti gležna švedukė miniatiūrininkė, kone perpus už jį mažesnė. Žinoma, aš mielai sutikau. Baigęs apeigas, švedų pastorius pasakė jaunavedžiams, sėdintiems šalia kits kito priešais altorių, trumpą nuoširdžią kalbą. Žiūrėdamas į juos, prisiminiau didžiulę statulą Luksoro šventovėje – Ramzis II sėdi šalia mažutės savo žmonos, nesiekiančios jam net juosmens. Po valandos, degdami smalsumu, pasibeldėm į ateljė duris. Mus įleido pats Milžinas ir be galo atsargiai nusivedė per miniatiūrinį kartoninį prieškambarį į savo saloną, kur nuoširdžiai pasiūlė vaišintis ir iš eilės pasėdėti ant vienintelės jo kėdės. Jo bičiulis Skornbergas (gal matėt tais metais Salone jo natūralaus dydžio portretą – atsiminti jį buvo labai nesunku, nes tokio mažo kupriuko man niekad neteko matyti) pasiūlė tostą į šeimininko sveikatą. Entuziastingu mostu keldamas bokalą, jis išvertė pertvarą, ir nustebusios mūsų akys išvydo jaunavedžių kambarį su vestuviniu guoliu, sumaniai padarytu iš Bechšteino koncertinio pianino dėžės. Kol Skornbergas be tolesnių nuotykių baigė kalbą, Milžinas dviem „Figaro“ numeriais greitai užtaisė pertvarą. Paskui pakėlė užuolaidą ir, šelmiškai žvilgtelėjęs į raustančią jaunąją, parodė mums dar vieną patalpą, sulipintą iš Petit journal – vaikų kambarį.

Po valandos išėjom iš popierinio namo, susitarę drauge pavakarieniauti viename Monmartro restoranėlyje. Man dar reikėjo aplankyti keletą pacientų, tad prie kompanijos prisidėjau tik apie pusiaunaktį. Vidury didelės salės sėdėjo mano draugai įkaitusiais veidais ir visa gerkle traukė nacionalinį švedų himną – tame kurtinančiame chore buvo galima išskirti griausmingą galiūno Milžino bosą ir spygaujantį kupriuko falcetą. Kol skverbiausi pro sausakimšą salę, kažkas suriko: A la porte les Prussiens! A la porte les Prussiens!159 – ir alaus bokalas, pralėkęs viršum mano galvos, pataikė Milžinui tiesiai į veidą. Apsipylęs krauju, jis pašoko, griebė už pakarpos kažkokį prancūzą, žinoma, niekuo dėtą, ir sviedė jį kaip teniso kamuoliuką per bufetą tiesiai ant kelių šeimininkui, kuris ėmė visa gerkle šaukti: La police! La police!160 Antras bokalas pataikė man į nosį ir sudaužė akinius, o trečias nutrenkė į pastalę Skornbergą. „Lauk juos! Lauk!“ – staugė publika, spausdama mus iš visų pusių. Milžinas, laikydamas kiekvienoje rankoje po kėdę, kirto priešininkus lyg nunokusius javus; kupriukas, išlindęs iš po stalo, ėmė kandžiotis ir spiegti kaip pasiutusi beždžionė, kol kitas bokalas partiesė jį leisgyvį ant grindų. Milžinas pakėlė geriausią savo bičiulį, meiliai paplekšnojo jam per kuprelę ir tvirtai laikydamas po pažastim kiek galėdamas dengė priverstinį mūsų atsitraukimą iki pat durų, kur šešetas policininkų mus tučtuojau suėmė ir nusivedė į komisariatą Duė gatvėje. Ten užsirašė mūsų pavardes ir adresus ir užrakino kambaryje su grotiniais langais – au violon161. Dvi valandas leidę pamąstyti, nuvedė pas policijos seržantą, kuris šiurkščiu balsu paklausė manęs, ar aš iš tikrųjų daktaras Miuntė iš Viljė aveniu. Atsakiau „taip“. Pažiūrėjęs į mano sutinusią nosį, kuri pasidarė dvigubai didesnė, į sudraskytus kruvinus drabužius, jis pasakė, kad aš anaiptol nepanašus į daktarą. Po to paklausė, ar galiu ką papasakoti, nes iš šios laukinių vokiečių gaujos, atrodo, esu mažiausiai girtas ir, be to, vienintelis, mokąs prancūziškai. Paaiškinau, jog mes švedai, rami vestuvių kompanija, kurią žiauriai užpuolė restoranėlyje, turbūt dėl to, kad palaikė vokiečiais. Apklausinėjimas dar nesibaigė, bet seržanto balsas kiek sušvelnėjo, ir jis kone gėrėdamasis tolydžio dirsčiojo į Milžiną, kuris kaip vaiką laikė ant kelių dar ne visai atsipeikėjusį Skornbergą. Pagaliau jis galantiškai, kaip tikras prancūzas, pareiškė, jog išties nedera versti jaunąją visą naktį laukti tokio nuostabaus vyro, todėl iki tardymo mus paleisiąs. Padėkoję jam kaip įmanydami, atsistojom eiti. Bet, didžiausiam mano siaubui, jis kreipėsi į mane:

– O tamstą prašau pasilikti, mums reikia pasikalbėti.

Jis vėl pažiūrėjo į savo popierius, atsivertė rejestrą ir griežtai tarė:

– Jūs pasivadinote svetimu vardu. Įspėju, jog tai labai rimtas nusižengimas. Iš palankumo jums suteiksiu galimybę atsiimti parodymus, duotus policijai. Kas jūs esate?

Pasakiau, kad aš daktaras Miuntė.

– O aš galiu įrodyt, kad ne, – rūsčiai tarė jis. – Štai, žiūrėkit, – pridūrė jis, pakišęs rejestrą. – Daktaras Miuntė, gyvenantis Viljė aveniu, yra Garbės legiono kavalierius. Ant jūsų švarko daug raudonų dėmių, tačiau raudono kaspinėlio kažkodėl nematyti.

Atsakiau retai jį nešiojąs. Pažiūrėjęs į tuščią savo atlapą, jis tarė, nuoširdžiai juokdamasis, kad niekuomet nepatikės, jog Prancūzijoje atsirastų žmogus, kuris, turėdamas ordino kaspinėlį, jo nenešiotų. Pasiūliau pakviesti konsjeržę, kad ji paliudytų mano tapatybę, bet seržantas atsisakė, – apie tokį atvejį reikia pranešti iš ryto pačiam komisarui. Paskui jis paskambino.

– Iškratykit, – įsakė dviem policininkams.

Pasipiktinęs ėmiau protestuoti ir pareiškiau, kad jis neturi teisės manęs kratyti. Jis atsakė, kad tai ne tik jo teisė, bet, pagal policijos nuostatus, ir pareiga – tai daroma mano paties labui. Kamerose pilna visokio plauko piktadarių, ir jis negalės garantuoti, kad manęs neapvogs, jei turiu vertingų daiktų. Pasakiau neturįs kišenėse jokių vertingų daiktų, tik kelis frankus, kuriuos čia pat jam padaviau.

– Iškratykit, – pakartojo jis.

Tais laikais aš buvau labai stiprus, ir du policininkai turėjo laikyti, kol trečias kratė. Jis rado mano kišenėse du auksinius repetyrus, du senoviškus bregetus ir anglišką medžioklinį laikrodį.

Nepasakę nė žodžio, mane tučtuojau užrakino dvokiančioj kameroj. Parkritau ant čiužinio, galvodamas, kas bus toliau. Žinoma, teisingiausia būtų buvę reikalauti, kad man leistų susižinoti su Švedijos pasiuntinybe. Bet nusprendžiau palaukti iki ryto. Durys atsidarė, ir į kamerą įžengė grėsmingos išvaizdos subjektas – lyg apašas, lyg suteneris. Metęs į jį žvilgsnį, iškart įsitikinau kalėjimo nuostatų išmintingumu – ne veltui buvo liepta mane iškratyti.

– Nenusimink, Čarli! – tarė atėjūnas. – On t’a pincé, eh?162 Nebūk toks surūgęs ir neimk į galvą. Po metų tave vėl atgaus visuomenė, jei tau sekasi gyvenime, o aš nė kiek neabejoju, kad sekasi – kitaip nebūtum per vieną dieną nudžiovęs penkių laikrodžių. Penki laikrodžiai! Velniai rautų! Lenkiuosi prieš tave – niekas nesusilygins su jumis, anglais!

Pasakiau esąs laikrodžių kolekcininkas ir visai ne anglas.

– Ir aš tuo verčiuosi, – tarė jis.

Jis parkrito ant kito čiužinio, palinkėjo man labos nakties ir saldžių sapnų ir tuoj pat užknarkė. Už pertvaros girta moteris pradėjo kimiu balsu dainuoti. Jis piktai užbliovė.

– Užsičiaupk, Fifina, ou je te casse la queule163!

Dainininkė tučtuojau nutilo ir sušnabždėjo:

– Alfonsai, aš tau turiu kai ką svarbaus pasakyti. Tu vienas?

Jis atsakė esąs su jaunu žaviu bičiuliu, kuris labai norėtų sužinoti, kiek dabar laiko, nes, deja, užmiršo prisukti penkis laikrodžius, kuriuos nuolat nešiojasi kišenėse. Veikiai jis vėl užmigo, moterų klegesys pamažu nurimo, ir stojo tyla, trikdoma tik prižiūrėtojo, ateinančio kas valandą dirstelėti į mus pro langelį. Kai Švento Augustino bažnyčios laikrodis išmušė septynias, mane nuvedė į komisaro kabinetą. Kol pasakojau savo nuotykį, komisaras įdėmiai klausė, nenuleisdamas nuo manęs skvarbių protingų akių. Kai užsiminiau apie savo maniją kolekcionuoti laikrodžius ir pasakiau, kad visą dieną rengiausi eiti pas Lerua ir atiduoti tuos penkis laikrodžius pataisyti, o per kratą buvau visai juos pamiršęs, jis garsiai nusikvatojo ir pareiškė nuostabesnės istorijos nesąs girdėjęs – visai balzakiška. Paskui atidarė stalčių ir padavė man tuos penkis laikrodžius.

– Ne veltui išsėdėjau prie šito stalo dvidešimt metų – per tą laiką išmokau pažinti žmones ir matau, kad jūs sakote tiesą.

Paskui jis pasišaukė seržantą, kuris buvo mane uždaręs nakčiai į kamerą.

– Jūs atleidžiamas savaitei iš pareigų, kad nesilaikėt nuostatų ir nesusižinojot su Švedijos konsulu. Vous êtes un imbécile164.

157 Kovos žirgas (pranc.).

158 Įkurtuvėms atšvęsti (pranc.).

159 Lauk prūsus! (Pranc.)

160 Policija! (Pranc.)

161 Šaltojoje (pranc.).

162 Sučiupo tave, ką? (Pranc.)

163 Arba gausi į snukį (pranc.).

164 Jūs avigalvis (pranc.).

Tryliktas skyrius

PANELĖ AGATA

Senos spintos laikrodis prieškambaryje išmušė pusę aštuonių, kai aš tyliai tartum vaiduoklis įsėlinau į savo butą Viljė aveniu. Kaip tik tą valandą minutės tikslumu panelė Agata kasdien imdavo šveisti valgomajame mano senovinio pietų stalo bronzą, taigi turėjau vilties nepastebėtas šmurkštelėti į savo miegamąjį, vienintelį patikimą prieglobstį. Šiaip visas namas buvo panelės Agatos valdžioje. Tyli ir judri kaip mangusta, ji kiaurą dieną šmižinėjo po visus kambarius su dulkių šluostykle rankoje, žiūrėdama, ar neliko kur nors dulkelės, ar nesimėto ant grindų suplėšytas laiškas. Atidaręs priimamojo duris, nustėrau. Pasilenkusi prie rašomojo stalo, panelė Agata apžiūrinėjo mano rytinį paštą. Ji pakėlė galvą ir įsmeigė balzganas akis į sudraskytus ir sukruvintus mano drabužius, nepraverdama belūpės burnos – šį sykį ji iškart nesusigriebė, kaip man skaudžiau įgėlus.

– Viešpatie pasigailėk, kurgi jis buvo? – sušvokštė ji pagaliau. Supykusi ji visuomet vadindavo mane „jis“ ir, deja, tai nutikdavo dažniausiai.

– Man gatvėj atsitiko nelaimė, – paaiškinau, jau seniai įpratęs meluoti panelei Agatai teisėtais savigynos sumetimais.

Ji apžiūrėjo mano skarmalus tiriama akimi žinovo, kuris tik ir laukia progos ką nors užsiūti, sutaisyti, užlopyti. Man net pasirodė, kad jos balsas kiek sušvelnėjo, kai ji įsakė tučtuojau atiduoti jai visą aprangą.

Sprukau į miegamąjį, išsimaudžiau vonioje, o Rozali atnešė kavos (niekas nemokėjo taip virti kavos, kaip panelė Agata).

– Pauvre monsieur165, – tarė Rozali, kai paprašiau ją nunešti drabužius panelei Agatai. – Ar jums niekur neskauda?

– Ne, – atsakiau. – Man tik baisu!

Rozali ir aš nieko nuo kits kito neslėpėm apie panelę Agatą: mudu mirtinai jos bijojom ir buvom ginklo draugai kasdienėj kovoj už būvį. Rozali, kuri iš tikrųjų buvo valytoja, išgelbėjo mane pabėgus virėjai, o dabar, kai likau ir be kambarinės, ji pasidarė une bonne à tout faire166. Labai nusiminiau netekęs virėjos, bet kai panelė Agata pasiglemžė virtuvę, turėjau pripažinti, kad tokių skanių pietų kaip jos nebuvau valgęs. Ne mažiau apgailestavau pabėgus kambarinei, tvirtai bretonei, kuri skrupulingai vykdė mūsų susitarimą niekuomet nesiartinti prie mano rašomojo stalo ir neliesti senoviškų baldų. Kai atsikraustė panelė Agata, kambarinės sveikata po savaitės visai pašlijo, rankos pradėjo virpėti, ji sudaužė brangiausią mano fajansinę vazą ir netrukus pabėgo, per skubėjimą net pamiršusi pasiimti prijuostes. Tą pačią dieną panelė Agata ėmė šveisti ir trinti šepečiu dailias Liudviko XVI laikų kėdes, negailestingai daužyti lazda brangius persiškus kilimus, plauti muilu ir vandeniu blyškų marmurinį florentietiškos madonos veidą, ir net Gubijos vaza ant rašomojo stalo per ją neteko nuostabaus blizgesio. Jei panelė Agata būtų gimusi prieš keturis šimtus metų, viduramžių meno nebūtų likę nė ženklo. Bet kada gi ji buvo gimusi? Atrodė ji lygiai taip pat kaip tada, kai dar vaikystėje matydavau ją tėvų namuose Švedijoje. Vyresnysis mano brolis ją paveldėjo, iširus senajam šeimos židiniui. Jis buvo neapsakomai drąsus žmogus ir sugebėjo jos atsikratyti – užkorė man. Panelė Agata kaip tik man tinkanti, rašė jis, – geresnės šeimininkės aš niekur nerasiąs. Jis sakė tiesą. Nuo to laiko aš savo ruožtu dariau viską, ką galėjau, stengdamasis jos atsikratyti. Ėmiau kviestis pusryčių nevedusius bičiulius ir atsitiktinius pažįstamus; jie visi sakydavo, kad aš tikrai laimingas, turėdamas tokią nuostabią virėją. Tada jiems pranešdavau, jog netrukus žadu vesti ir panelė Agata, kuri mėgstanti tik viengungius, ieškanti vietos. Jie labai susidomėdavo ir užsigeisdavo ją išvysti; bet tuo viskas ir baigdavosi – antrąkart niekas nenorėdavo jos matyti. Aprašyti jums, kaip ji atrodė, man neužtenka sugebėjimų. Reti gelsvi plaukai buvo sudėti garbanėlėmis pagal ankstyvąją Viktorijos epochos madą – Rozali tvirtino, jog tai perukas, bet aš tikrai nežinau. Nepaprastai aukšta ir siaura kakta, mažos balzganos akys be jokių antakių, o veido, galima sakyti, išvis nebuvo – tik ilga kumpa nosis, nuknebusi kone iki pat siauro plyšio, kuriam atsivėrus – tai atsitikdavo retai – išlįsdavo eilė ilgų, smailių kaip šeško dantų. Jos veidas ir rankos buvo pamėlusios it numirėlio, pirštai glitūs ir šalti kaip lavono. O šypsena... Ne, geriau apie ją nepasakosiu – tos šypsenos mudu su Rozali labiausiai ir bijodavom. Panelė Agata kalbėjo tik švediškai, bet laisvai plūdosi prancūziškai ir angliškai. Matyt, ilgainiui ji vis dėlto šiek tiek pramoko prancūziškai, nes iš kurgi būtų prisigaudžiusi tiek žinių apie mano pacientus? Dažnai užklupdavau ją besiklausančią už priimamojo durų, ypač kai viduje būdavo moteris. Jinai jautė didelę simpatiją numirėliams – kai kuris mano ligonis gulėdavo mirties patale, panelė Agata tuoj pat pralinksmėdavo, o kai į Viljė aveniu įsukdavo laidotuvių procesija, ji visuomet išeidavo į balkoną. Ji nekentė vaikų ir niekaip negalėjo atleisti Rozali, kam ši davė konsjeržės vaikams gabalą kalėdinio pyrago. Ji nekentė mano šuns ir nuolat barstydavo kilimus milteliais nuo blusų, o pamačiusi mane, protesto ženklan tučtuojau imdavo kasytis. Šuo irgi ėmė jos nekęsti iš pat pirmos dienos – galbūt dėl to, kad nuo jos sklido nepaprastai keistas kvapas – kaip Balzako „Pusbrolio Ponso“ odeur de souris167, tik dar savotiškesnis. Dar kartą gyvenime, jau po daugelio metų, jį užuodžiau nusileidęs į apleistą kapą Karalių slėnyje Tėbuose, kur nuo sienų juodomis kekėmis kabojo šimtai didžiulių šikšnosparnių.

Panelė Agata išeidavo iš namų tik sekmadieniais – pasimelsti rūstybės dievui bažnyčioj Ornano bulvare. Ji visuomet sėdėdavo ant suolo vienui viena – niekas nedrįsdavo prie jos prisigretinti, o mano bičiulis švedų pastorius pasakojo, kad kai pirmą kartą dėjo jai į burną Komuniją, ji taip piktai į jį dėbtelėjo, jog jis išsigando, kad nenukąstų jam piršto.

Rozali, šiaip jau linksma, visai nusiminė, sulyso ir vis rengėsi išvažiuoti pas ištekėjusią seserį į Tureną. Man, žinoma, buvo lengviau, nes visą dieną nebūdavau namie. Bet vos tik pareidavau, mano jėgos bematant išsekdavo, o mintis lyg koks rūkas užgoždavo pilkas mirštamas nuovargis. Kai sužinojau, kad panelė Agata lunatikė, ir naktį nebeturėjau ramybės. Man dažnai atrodydavo, kad net savo miegamajame užuodžiu jos kvapą. Galiausiai atvėriau širdį švedų pastoriui Fligarui, kuris dažnai pas mane užeidavo ir, man rodos, iš dalies nujautė baisią tiesą.

– Kodėl gi jos neatleidžiate? – kartą paklausė Fligaras. – Negalite ilgiau kentėti. Išties aš pradedu tikėti, kad jūs jos bijot. Jeigu jums neužtenka drąsos ją atleisti, aš padarysiu tai už jus.

Prižadėjau paaukoti jo bažnyčiai tūkstantį frankų, jeigu jis man padės atsikratyti panelės Agatos.

– Šiandien pat pranešiu panelei Agatai, kad ji atleidžiama. Būkit ramus. Rytoj po pamaldų užeikit į zakristiją – išgirsit malonią žinią.

Kitą dieną švedų bažnyčioje nebuvo pamaldų – pastorius iš vakaro staiga susirgo, o pavaduotojo taip greit nepavyko rasti. Tučtuojau nuvažiavau pas jį į Terno aikštę. Jo žmona pasakė kaip tik ketinusi mane kviesti. Iš vakaro pastorius grįžęs namo beveik be žado – jis atrodęs taip baisiai, lyg būtų matęs vaiduoklį, pranešė žmona.

O gal ir matė, pagalvojau, eidamas į jo kambarį. Pastorius pasakė, kad, pradėjęs dėstyti panelei Agatai reikalą, tikėjosi, jog ši labai supyks, o ji tik nusišypsojusi. Staiga kambaryje kažkuo keistai pakvipę, ir jam pasidarę bloga. Tikriausiai nuo to kvapo.

– Ne, – tariau aš, – nuo šypsenos!

Liepiau jam nesikelti iš lovos, kol vėl užeisiu, o kai jis paklausė, kas gi jam, po galais, yra, atsakiau, jog dar neaišku, bet tai buvo netiesa – visi simptomai man buvo gerai žinomi.

– Beje, – tariau išeidamas. – Ar negalėtumėt papasakoti apie Lozorių? Juk jūs pastorius ir tikriausiai žinot apie jį daugiau negu aš. Rodos, yra sena legenda...

– Lozorius, – silpnu balsu prabilo pastorius, – buvo žmogus, kuris, išgulėjęs tris dienas ir tris naktis kape, prisikėlė iš mirusiųjų ir grįžo gyvas namo. Tas stebuklas nekelia jokių abejonių – Lozorių matė Marija, Morta ir daug buvusiųjų jo bičiulių.

– Įdomu, kaip jis atrodė?

– Pasak legendos, net įvykus stebuklui ant jo kūno liko naikinančios mirties žymių – veidas buvo pamėlęs kaip lavono, ilgi pirštai šalti kaip mirties palytėjimas, tamsūs nagai nepaprastai ilgi, o drabužiai trenkė kapu. Kai Lozorius ėjo per minią, susirinkusią pasveikinti prisikėlusio iš mirusiųjų, džiaugsmo žodžiai stingo žmonių lūpose, slogus šešėlis nelyginant dulkės kaustė jų mintis. Ir jie bėgo vienas po kito, nustėrę iš siaubo.

Juo toliau pastorius pasakojo šią seną legendą, juo labiau silpnėjo jo balsas, jis neramiai blaškėsi lovoje, veidas pasidarė baltesnis už priegalvį.

– Ar jūs tikrai žinote, kad Lozorius buvo vienintelis, prisikėlęs iš kapo? – paklausiau. – O gal jis turėjo seserį?

Suklykęs iš siaubo, pastorius užsidengė rankomis veidą.

Ant laiptų sutikau pulkininką Stafą, švedų karo atašė. Jis užsuko pasiteirauti, kaip jaučiasi pastorius. Pulkininkas pakvietė mane važiuoti pas jį – jis norįs pasikalbėti labai svarbiu reikalu. Per tūkstantis aštuoni šimtai septyniasdešimtųjų metų karą pulkininkas labai pasižymėjo tarnaudamas prancūzų kariuomenėje, ir buvo sužeistas prie Gravelotės. Jis vedė prancūzę ir buvo Paryžiaus aukštuomenės numylėtinis.

– Tu gi žinai, – dėstė pulkininkas, kai mudu sėdėjom ir gėrėm arbatą, – tu gi žinai, kad aš tavo bičiulis ir daugiau kaip dvigubai už tave vyresnis, todėl neįsižeisk dėl to, ką pasakysiu – tai tavo labui. Mudu su žmona pastaruoju laiku dažnai girdim nusiskundimų, kad tu tironiškai elgiesi su savo pacientais. Niekam nepatinka, kad taip griežtai reikalauji disciplinos ir paklusnumo. Moterys, ypač prancūzės, nepratusios, kad su jomis taip šiurkščiai elgtųsi, tuo labiau toks jauniklis kaip tu. Jos tave jau praminė Tiberijum. Bet blogiausia, kad tau, matyt, atrodo visai natūralu įsakinėti, kaip kitiems, anot tavęs, natūralu klausyti. Klysti, mano jaunasis bičiuli! Niekas nemėgsta klausyti, visiems patinka įsakinėti.

– Nesutinku, daugumas žmonių, ypač moterys, mėgsta klausyti.

– Palauk, kol vesi, – tarė šaunusis mano bičiulis, žvilgtelėjęs į svetainės duris. – O dabar pakalbėkim kitu, daug svarbesniu, reikalu, – toliau šnekėjo pulkininkas. – Sklinda gandai, kad asmeniniame gyvenime tu nepaisai jokių padorumo normų, kad su tavim gyvena kažkokia paslaptinga moteris, tariama šeimininkė. Net Anglijos konsulo žmona užsiminė apie tai mano žmonai, kuri, žinoma, atkakliai tave gynė. Ką pasakys Švedijos pasiuntinys ir jo žmona, kuriems tu esi kaip sūnus, kai ir juos pasieks tas gandas, o juk anksčiau ar vėliau tai vis tiek įvyks? Paklausyk, mano mielas, tai neleistina daktarui, užimančiam tokią padėtį kaip tu, gydančiam tiek kilmingų prancūzių ir anglių. Dar kartą sakau – neleistina! Jei tau reikia meilužės – prašau, tavo valia! Bet, dėl Dievo meilės, iškraustyk ją iš savo namų – net prancūzai nepakęs tokio skandalo!

Padėkojau pulkininkui ir pasakiau, kad jo tiesa, bet aš daug sykių bandžiau iškraustyti ją iš namų, ir vis neužtekdavo jėgų.

– Žinau, tai nėra lengva, – sutiko pulkininkas. – Ir aš buvau jaunas. Jeigu tau trūksta drąsos ją iškraustyti, aš padėsiu. Gali manim pasikliauti, aš nebijau nei vyrų, nei moterų, aš puoliau prūsus prie Gravelotės, šešiskart įnirtingose kautynėse žiūrėjau mirčiai į akis...

– Palauk, kol pažiūrėsi į akis panelei Agatai Svenson, – tariau aš.

– Vadinasi, ji švedė? Tuo geriau – blogiausiu atveju pasirūpinsiu per pasiuntinybę, kad ją ištremtų iš Prancūzijos. Užeisiu pas tave į Viljė aveniu dešimtą valandą ryto, žiūrėk, kad būtum namie.

– Ne, ačiū, tikrai nebūsiu! Aš niekuomet nelieku su ja, jei galiu to išvengti.

– Et pourtant tu couches avec elle!168 – sušuko pulkininkas ir apstulbęs pažvelgė į mane.

Gerai, kad jis laiku man padavė stipraus konjako su sodos vandeniu, nes būčiau apvėmęs jo kilimą; sutikęs rytoj pas jį papietauti – atšvęsti pergalę, – sverdėdamas išėjau.

Kitą dieną pietavom dviese su ponia Staf. Pulkininkas nekaip jautėsi ir prašė po pietų užeiti pas jį. Žmonos nuomone, vis dar atsiliepianti sena žaizda, gauta prie Gravelotės. Šaunusis pulkininkas gulėjo lovoje su šaltu kompresu ant galvos. Jis atrodė labai susenęs ir sunykęs, akys buvo įsmeigtos į tuščią erdvę, ko anksčiau niekuomet nebūdavo.

– Ar ji nusišypsojo? – paklausiau.

Jis sudrebėjo visu kūnu ir ištiesė ranką, siekdamas konjako su sodos vandeniu.

– Ar pastebėjai jos nykščio kablį, ilgą ir juodą kaip šikšnosparnio?

Jis išblyško ir nusišluostė nuo kaktos prakaitą.

– Ką man daryti? – paklausiau nusiminęs ir susiėmiau rankomis galvą.

– Yra tik viena išeitis, – silpnu balsu atsakė pulkininkas. – Tau reikia vesti – kitaip prasigersi.

165 Vargšas ponas (pranc.).

166 Tarnaitė, atliekanti visokiausią darbą (pranc.).

167 Pelės kvapas (pranc.).

168 O vis dėlto su ja guli! (Pranc.)

Keturioliktas skyrius

VIKONTAS MORISAS

Aš nevedžiau ir neprasigėriau. Suradau kitą išeitį – pradėjau vengti Viljė aveniu. Septintą valandą ryto Rozali atnešdavo man į miegamąjį arbatos ir „Figaro“, o po pusvalandžio išnykdavau ir grįždavau tik antrą priiminėti ligonių. Drauge su paskutiniu pacientu vėl išnykdavau, o parėjęs vėlai vakare patyliukais kaip vagis įsėlindavau į savo miegamąjį. Rozali algą padvigubinau. Ji drąsiai laikėsi savo poste, tik skundėsi neturinti ką veikti – nebent atidarinėti duris. Visu kitu rūpinosi panelė Agata – dulkino kilimus, taisė mano drabužius, valė batus, skalbė baltinius ir virė valgyti. Suprasdama, jog būtina palaikyti ryšį su išoriniu pasauliu ir turėti šalimais žmogų, su kuriuo būtų galima pasibarti, panelė Agata su niūria rezignacija pakentė Rozali. O kartą net jai nusišypsojo, drebančiu balsu pasakė Rozali. Veikiai ir Tomas, pabūgęs panelės Agatos, ėmė vengti Viljė aveniu. Visą dieną jis važinėdavo su manim, drauge lankydamas pacientus, namie beveik neėsdavo ir niekuomet nelįsdavo virtuvėn, ką taip mėgsta visi šunys. Grįžęs po darbo dienos namo, jis tučtuojau sliūkindavo į mano miegamąjį ir ten, įlindęs į savo pintinę, jausdavosi palyginti saugiai. Mano praktika augo, ir man darėsi vis sunkiau rasti laisvą valandėlę įprastoms mūsų išvykoms sekmadienio popiečiais į Bulonės mišką. Šunims, kaip ir žmonėms, būtina retkarčiais žvalumo dėlei įkvėpti Motinos Žemės kvapo. Kas gali būti maloniau, kaip smagiai palakstyti tarp draugiškų medžių, kad ir tarp prijaukintų Bulonės miško medžių, retkarčiais pažaisti krūmuose skiniuką su atsitiktiniu pažįstamu! Sykį, kai mudu vaikštinėjom nuošalioje alėjoje džiaugdamiesi, jog esam kartu, staiga išgirdom, kaip kažkas baisiai pūškuoja ir švankščia, protarpiais užsikosėdamas ir dusdamas. Pamaniau, kad ką nors ištiko astmos priepuolis, bet Tomas bematant diagnozavo, jog mus švokšdamas visu smarkumu vejasi mažas buldogas ar mopsas ir iš paskutiniųjų maldauja palaukti. Po akimirkos prie mano kojų susmuko pusgyvis Lulu – jis buvo toks nutukęs, kad nebegalėjo kvėpuoti, ir toks pavargęs, jog nebepajėgė kalbėti; juodas liežuvis karojo iš burnos, krauju pasruvusios akys iš džiaugsmo ir susijaudinimo lipo ant kaktos.

– Lulu! Lulu! – beviltiškai klykė balsas iš karietos, važiuojančios didžiąja alėja.

– Lulu! Lulu! – šaukė liokajus, bėgdamas prie mūsų pro krūmokšnius.

Liokajus paaiškino lydėjęs markizę ir Lulu, kai jie kaip paprastai išlipo pavaikštinėti penkias minutes šalia karietos; staiga Lulu ėmė kaip pasiutęs uostinėti orą, o paskui lyg kulka nėrė į krūmus ir bematant dingo jiems iš akių. Kambarinė padėjusi alpstančiai markizei įlipti į karietą, ir štai jau pusvalandis jie ieško Lulu, o vežikas važinėja pirmyn ir atgal alėja, klausinėdamas kiekvieno praeivio, ar nematė pražuvėlio.

Markizė apsipylė džiaugsmo ašaromis, kai pasodinau jai ant kelių Lulu, vis dar negalintį atgauti kvapo nei žado. Jį ištiksiąs apopleksijos smūgis, raudojo markizė. Surikau jai į ragelį, kad jis tik susijaudinęs. Bet iš tikrųjų labai nedaug tetrūko, kad tokį riebų seną mopsą būtų ištikęs smūgis. Kadangi buvau netiesioginis viso to kaltininkas, markizės pakviestas sutikau ją aplankyti ir drauge išgerti arbatos. Kai Tomas užšoko man ant kelių, Lulu taip įsiuto, jog vos neužduso. Iki pat namų jis gulėjo nekrutėdamas ant savo ponios kelių paslikas ir tik piktai dėbčiojo viena akim į Tomą, o kita meiliai mirksėjo man.

„Daug ką esu uostęs savo gyvenime, – sakė toji akis, – bet tavo ypatingo kvapo nepamiršiu, jis man daug malonesnis už visus kitus. Kaip aš džiaugiuosi, kad vėl tave suradau. Prašau paimti mane ant kelių vietoj to juodo šunpalaikio. Būk ramus, aš suvesiu su juo sąskaitas, tik truputį atsipūsiu!“

„Spjaut man į tai, ką ten burbi, riestanose baidykle! – didingai tarė Tomas. – Kaip gyvas nesu matęs šitokio vaizdo, tu darai gėdą visai šunų giminei! Grynaveislis pudelis, kaip aš, neurzgia, pamatęs dešrą; o tu verčiau prikąstum juodą savo liežuvį, kad jis neiškristų iš šlykštaus snukio.“

Kai baigėm gerti po antrą puoduką arbatos, į svetainę įėjo abatas, paprastai atvykdavęs tokiu laiku aplankyti markizės. Geraširdis abatas pabarė mane, kodėl jam nepranešiau, kad grįžau į Paryžių. Grafas dažnai teiraująsis apie mane ir labai džiaugtųsi pamatęs. Grafienė išvykusi į Monte Karlą pakeisti aplinkos. Dabar ji visai sveika ir puikiai nusiteikusi. Deja, jis negalįs to pasakyti apie grafą, kuris vėl per dienų dienas sėdi krėsle ir rūko cigarus. Abatas laikė savo pareiga mane įspėti, kad vikontas Morisas labai siunta ant manęs už tą pokštą, kurį jam iškrėčiau Ramo pilyje. Aš užhipnotizavęs ir jį, ir kaimo daktarėlį ir įteigęs, kad jis serga kolitu, norėdamas jam sutrukdyti laimėti Prancūzijos šaulių draugijos varžybose aukso medalį. Abatas maldavo mane vengti vikonto – jis staigaus ir siautulingo būdo, nuolat su visais kivirčijasi ir vos prieš mėnesį vėl turėjo dvikovą. Dievas žino, kas gali įvykti, jei mudu susitiksim.

– Nieko neįvyks! – nuraminau aš. – Man nėra ko bijoti šito galvijo, nes jis bijo manęs. Praėjusį rudenį Ramo pilies rūkomajame įrodžiau, jog iš mudviejų stipresnis esu aš, ir man malonu girdėti, kad jis neužmiršo pamokos. Jis pranašesnis už mane tik tuo, kad iš penkiasdešimties žingsnių gali nušauti revolveriu kregždę ar vieversį, o aš iš tokio atstumo tikriausiai nepataikyčiau ir į dramblį. Bet vargu ar jis kada norės pasinaudoti tuo pranašumu – jis niekuomet neiškvies manęs dvikovon, nes laiko žemesniu už save. Jūs užsiminėt apie hipnozę – nekenčiu to žodžio, kuris nuolat mane persekioja vien dėl to, kad buvau Šarko mokinys. Supraskit pagaliau, kad visos tos nesąmonės apie hipnozės galią – seniai demaskuota teorija, paneigta šiuolaikinio mokslo. Tai buvo anaiptol ne hipnozė, o įsivaizdavimas. Šitas kvailys įsivaizduoja, kad aš jį užhipnotizavau, bet visai ne aš jam įkaliau į galvą tą absurdišką mintį, o jis pats – mes tai vadinam savitaiga. Man juo geriau. Dabar jis nedrįs man kenkti – bent jau mano akivaizdoj.

– Bet ar panorėjęs galėtumėt jį užhipnotizuoti?

– O taip, lengvai. Jis puikiai pasiduoda įtaigai. Šarko be galo džiaugtųsi, galėdamas pademonstruoti jį antradieniais per savo paskaitas Salpetrijere.

– Jei, anot jūsų, nesama jokios hipnozės galios, vadinasi, ir aš, pavyzdžiui, galėčiau priversti jį klausyti manęs, kaip kad jis klausė jūsų?

– Taip, jeigu jis tikėtų, kad turit tokią galią, bet tikriausiai jis tuo netiki.

– O kodėl?

– Deja, kol kas negalima išsamiai atsakyti į jūsų klausimą. Tai palyginti jaunas mokslas, žengiantis tik pirmuosius žingsnius.

– Ar galėtumėt jį priversti padaryti nusikaltimą?

– Nebent jis sugebėtų tai padaryti neskatinamas. Kadangi aš įsitikinęs, jog šis žmogus turi nusikalstamų polinkių, į jūsų klausimą reikėtų atsakyti teigiamai.

– Ar galėtumėt jį priversti atsisakyti grafienės?

– Nebent jis pats to norėtų ir leistųsi metodiškai veikiamas hipnozės įtaigos. Bet netgi tada tas pareikalautų daug laiko, nes lytinis žmogaus instinktas yra stipriausias.

– Prižadėkite man jo vengti, nes jis grasina pirmai progai pasitaikius apčaižyti jus vytiniu.

– Tegul pabando. Žinau, kaip tokiu atveju elgtis. Nesirūpinkit, aš puikiai sugebu apsiginti.

– Laimė, jis dabar savo pulke Ture ir tikriausiai negreit pasirodys Paryžiuje.

– Brangusis abate, jūs daug naivesnis, negu maniau, – jis dabar Monte Karle su grafiene ir grįš į Paryžių drauge su ja, kai tik jai atsibos aplinkos pakeitimas.

Jau kitą dieną buvau pakviestas pas grafą kaip gydytojas. Abatas sakė tiesą – grafo būklė, tiek fizinė, tiek moralinė, buvo labai nekokia. Bet kuo galima padėti senyvam žmogui, jeigu jis kiaurą dieną sėdi krėsle ir rūko vieną cigarą po kito, galvodamas tik apie savo jauną gražią žmoną, kuri išvažiavo į Monte Karlą pakeisti aplinkos? Nedaug jam tepadėsi ir tuomet, kai ji grįš ir vėl taps viena žavingiausių ir geidžiamiausių Paryžiaus aukštuomenės moterų, vėl per dienas matuosis pas Vortą naujas sukneles, o vakarais, palinkėjusi vyrui labos nakties ir šaltai pabučiavusi į skruostą, linksminsis pobūviuose arba leis laiką teatre. Juo daugiau pažinau grafą, juo labiau jis man patiko – tai buvo tobuliausias senojo režimo prancūzų aristokrato tipas. Bet tikroji priežastis, dėl ko jis man taip patiko, buvo, be abejo, ta, kad aš jo gailėjausi. Tada dar nesuvokiau, jog tikrai myliu tik tuos žmones, kurių gailiuosi. Turbūt kaip tik dėl to man ir nepatiko grafienė, kai vėl ją pamačiau – pirmą kartą po mūsų susitikimo po liepa Ramo pilies parke, kai švietė pilnatis ir pelėda mane įspėjo per daug jos nemylėti. Taip, ji man visai nepatiko, kai, sėdėdamas šalia abato, stebėjau per stalą, kaip ji linksmai juokėsi iš kvailų vikonto Moriso pokštų – kai kurie, sprendžiant iš įžūlių jo žvilgsnių, buvo taikomi man. Nei vienas, nei antras nepasakė man nė žodžio. Grafienė atsainiai paspaudė ranką prieš pietus ir daugiau nekreipė į mane dėmesio. Vikontas išvis mane ignoravo. Grafienė, vis tokia pat graži kaip ir anksčiau, buvo smarkiai pasikeitusi. Ji atrodė žydinti ir nuotaikinga, didelėse akyse nebeliko ilgesingos išraiškos. Iš pirmo žvilgsnio supratau, kad Monte Karlo parke švietė pilnatis, o liepoje nebuvo budrios pelėdos. Vikontas Morisas atrodė nepaprastai savim patenkintas, ir visa jo triumfuojanti nugalėtojo povyza mane itin erzino.

– ça y est169, – tariau abatui, kai po pietų sėdėjom rūkomajame. – Meilė tikrai akla, jeigu tai vadintina meile. Ji nusipelnė geresnio likimo, negu pakliūti į rankas tokiam išsigimusiam bukapročiui.

– Ar žinot, kad vos prieš mėnesį grafas apmokėjo jo skolas, kurių šis prisidarė bekortuodamas, kitaip jam būtų reikėję atsisveikinti su savo pulku. Be to, sklinda gandai apie suklastotą čekį. Sako, jis leidžia pasakiškus pinigus vienai garsiai kokotei. Tik pamanykit – šitoks žmogus šį vakarą lydės grafienę į kaukių balių!

– Gaila, kad nemoku šaudyti!

– Dėl Dievo meilės, nekalbėkit šitaip! Ir išvis būtų geriau, jei išeitumėt. Jis tikrai čia ateis išgerti konjako.

– O konjako jam reikėtų pasisaugoti – ar pastebėjot, kaip drebėjo jo ranka, kai lašinosi vaistus į vyno taurę? Šiaip ar taip, tai geras ženklas kregždutėms ir vieversiams! Ir be reikalo taip nerimastingai žiūrite į duris – jam kur kas maloniau meilintis grafienei svetainėje. Be to, aš jau išeinu, karieta laukia prie durų.

Užlipau valandėlei į viršų, norėdamas dar sykį dirstelėti į grafą – jis jau rengėsi gulti ir pasakė norįs miego. Laimingas žmogus! Palinkėjęs jam labos nakties, išgirdau apačioje klaikų šuns kauksmą. Žinojau, jog Tomas laukia manęs prieškambary, įprastame kamputyje – grafas, labai mylintis šunis, ne tik jam paskyrė nuolatinę vietą, bet, kad būtų patogiau, liepė dar patiesti atskirą kilimėlį. Galvotrūkčiais nubėgau laiptais. Tomas gulėjo prisiglaudęs prie paradinių durų ir tyliai inkštė, o iš nasrų jam bėgo kraujas. Vikontas Morisas pasilenkęs nirtulingai jį spardė. Aš taip staiga puoliau tą niekšą, jog jis neteko pusiausvyros ir pargriuvo ant žemės. Kitas taiklus smūgis vėl jį parvertė, bebandantį atsistoti. Laikydamas ant rankų šunį, griebiau skrybėlę, apsiaustą ir, įšokęs į savo karietą, liepiau greičiau važiuoti į Viljė aveniu. Iš karto supratau, kad vargšui Tomui smarkiai sužaloti vidaus organai. Visą naktį nesitraukiau nuo jo, bet jis vis sunkiau alsavo, kraujavimas nesiliovė. Iš ryto pats nušoviau ištikimą draugą, kad jam nereikėtų ilgiau kankintis.

Man pasidarė tik šiek tiek lengviau, kai po pietų gavau raštelį iš dviejų vikonto Moriso pulko draugų. Jame jie prašė nurodyti savo sekundantus, nes vikontas, nepaisydamas tam tikrų dvejonių, vis dėlto nusprendė suteikti man garbę ir t. t., ir t. t.

Vargais negalais prisiprašiau švedų karo atašė pulkininką Stafą man padėti. Antruoju sekundantu sutiko būti mano bičiulis Edelfeldas, žinomas suomių dailininkas. Norstremas turėjo mane lydėti kaip gydytojas.

– Dar niekad gyvenime man taip nesisekė kaip per pastarąsias dvidešimt keturias valandas, – tariau Norstremui, kai sėdėdami prie nuolatinio savo staliuko Režans kavinėje valgėme pietus. – Tiesą sakant, aš nuogąstavau, kad imsiu bijoti. Tačiau taip knietėjo sužinoti, kaip išsikapstysiu iš tos istorijos, jog apie nieką kita negalėjau galvoti. Juk tu žinai, kaip aš domiuosi psichologija.

Norstremo tą vakarą, matyt, nė kiek nedomino psichologija – turbūt ne tik tą vakarą. Jis buvo ypač tylus ir rimtas, blausiose jo akyse pastebėjau tokį švelnumą, jog kone susigėdau.

– Nežiūrėk taip į mane, o svarbiausia – nebūk sentimentalus – tau tas netinka. Pasikasyk kvailą pakaušį ir pasistenk suprasti padėtį. Nejaugi manai, jog aš toks mulkis ir ryžčiausi rytoj kautis su tuo laukiniu Sen Klu miške, jei nebūčiau tikras, kad jis manęs neužmuš? Ta mintis per daug absurdiška, kad į ją būtų galima rimtai žiūrėti. Be to, prancūzų dvikovos išvis tikra komedija, kaip pats žinai ne blogiau už mane. Juk abu ne kartą esame dalyvavę šiuose spektakliuose kaip gydytojai; aktoriai kartais pataiko į medį, bet niekuomet į kits kitą. Išgerkim butelį šamberteno ir eikim tuoj pat gulti – burgundiškasis mane visuomet lenkia į miegą, o nuo to laiko, kai mirė vargšas Tomas, beveik akių nesudėjau; bet šiąnakt žūtbūt turiu išsimiegoti.

Rytas buvo šaltas ir ūkanotas. Mano pulsas buvo normalus, bet jaučiau, kad keistai tirta blauzdos ir pinasi liežuvis; nors ir kaip stengiausi, jokiu būdu negalėjau nuryti konjako iš Norstremo gertuvės, kurią jis man padavė, kai išlipome iš karietos. Nesibaigiantys parengtiniai formalumai juo labiau mane erzino, kad nesupratau nė žodžio, apie ką buvo kalbama. Kaip visa tai kvaila, koks nereikalingas laiko gaišinimas, galvojau aš. Ar nebūtų paprasčiau išvanojus jam kailį à l’anglaise170 – ir baigtas kriukis. Kažkas pasakė, kad rūkas jau išsisklaidė ir matomumas geras. Nustebau tai išgirdęs, nes man atrodė, kad, priešingai, migla dar labiau sutirštėjo. Vis dėlto puikiai mačiau vikontą Morisą – jis stovėjo priešais mane kaip visuomet įžūlia atsainia poza, su papirosu dantyse, matyt, visiškai ramus. Krūmuose man už nugaros sučiulbo liepsnelė; jau buvau bepradedąs spėlioti, ką ši mažoji giesmininkė veikia tokiu metų laiku Sen Klu miške, bet pulkininkas Stafas įbruko man į ranką ilgą pistoletą.

– Taikyk žemiau! – sušnibždėjo jis.

– Šaut! – sušuko šaižus balsas.

Išgirdau šūvį. Pamačiau, kaip vikontui iš dantų iškrito papirosas ir kaip prie jo pribėgo profesorius Labė. Po valandėlės pasijutau besėdįs pulkininko Stafo karietoje; priešais, plačiai šypsodamas, sėdėjo Norstremas. Pulkininkas paplekšnojo man per petį, bet nė vienas nieko nepasakė.

– Kas atsitiko? Kodėl jis nešovė? Aš nenoriu jokios malonės iš to galvijo, aš pats jį iškviesiu dvikovon, aš...

– Nieko tu jau nepadarysi. Dėkok Dievui, kad per stebuklą išsigelbėjai, – pertraukė mane pulkininkas. – Jis iš paskutiniųjų stengėsi tave užmušti ir, aišku, būtų nudėjęs, jei būtų suspėjęs antrą kartą iššauti. Laimė, abu iššovėt vienu metu. Jei būtum bent dalį sekundės uždelsęs, nesėdėtum dabar šalia manęs. Ar negirdėjai, kaip kulka prazvimbė virš galvos? Štai, žiūrėk!

Pasižiūrėjau į savo skrybėlę, ir uždanga bemat nusileido – aš lioviausi vaizdavęs didvyrį. Nevykęs narsuolio grimas nusitrynė, ir pasirodė tikro žmogaus veidas – žmogaus, bijančio mirties. Drebėdamas iš baimės, įlindau į karietos kamputį.

– Didžiuojuosi tavim, mano jaunasis bičiuli, – toliau kalbėjo pulkininkas. – Aš, kaip senas karys, iš visos širdies džiaugiuosi, žiūrėdamas į tave, – ir pats nebūčiau galėjęs šauniau pasielgti! Kai mes puolėme prūsus prie Gravelotės...

Mano dantys taip barškėjo, jog nebegirdėjau sakinio pabaigos. Pasidarė bloga ir silpna, norėjau paprašyti Norstremo nuleisti langą, kad gaučiau tyro oro, bet negalėjau apversti liežuvio. Norėjau atidaryti dureles ir sprukti kaip kiškis, bet negalėjau pajudinti nei kojų, nei rankų.

– Jis neteko daug kraujo, – nusijuokė Norstremas. – Profesorius Labė sakė, kad kulka perėjo kiaurai per apatinę dešiniojo plaučio skiltį. Geriausiu atveju jam reikės gulėti du mėnesius.

Mano dantys bematant liovėsi barškėję, ėmiau įdėmiai klausytis.

– Aš ir nežinojau, kad taip puikiai šaudai! – nustebo šaunusis pulkininkas. – Kodėl sakeisi niekuomet anksčiau neturėjęs rankoj pistoleto?

Staiga nei iš šio, nei iš to garsiai nusikvatojau.

– Čia nėra nieko juokingo, – griežtai tarė pulkininkas. – Žmogus sunkiai sužeistas. Profesorius Labė atrodė be galo susirūpinęs, tai gali labai liūdnai baigtis.

– Tuo blogiau jam! – tariau, stebuklingai atgavęs žadą. – Jis negyvai suspardė bejėgį mano šunį, o laisvalaikiu šaudo kregždes ir vieversius, – jis gavo ko nusipelnęs! Ar žinai, kad Atėnų areopagas buvo nuteisęs myriop berniuką, kad šis išdūrė paukščiui akis?

– Bet juk tu ne Atėnų areopagas!

– Ne. Bet ir nesijausiu kaltas, jei tas žmogus mirs. Juk nespėjau net nusitaikyti – pistoletas pats iššovė. Ne aš jam suvariau kulką į plaučius, o kažkas kitas. Bet jeigu jau tau taip gaila to niekšo, malonėk atsakyti į vieną klausimą – ar tu, kišdamas man į ranką pistoletą, tik dėl to liepei žemiau taikyti, kad jo nekliudyčiau?

– Džiaugiuosi, kad atgavai žadą, mielas mano pagyrūne, – nusišypsojo pulkininkas. – Kai tempiau tave į karietą, vargiai galėjau suprasti, ką sapalioji; ir pats tikriausiai nesuvokei ką šnekąs, nes visą laiką kažką malei apie liepsnelę.

Važiuojant pro Majo vartus, jau buvau visiškai suvaldęs patrakusius savo nervus ir jaučiausi labai savim patenkintas. Kai prisiartinom prie Viljė aveniu, iš ryto miglos išniro medūziška panelės Agatos galva – balzganos akys grėsmingai spoksojo į mane. Pažvelgiau į laikrodį ir atkutau – buvo pusė aštuonių.

„Dabar ji šveičia valgomajame bronzą, – pagalvojau sau, – ir, jei laimė manęs ir toliau neapleis, įsmuksiu nepastebėtas į savo miegamąjį, davęs Rozali ženklą atnešti arbatos.“

Nešina pusryčiais ir „Figaro“, įstypseno Rozali.

– Rozali! Jūs nuostabi! Dėl Dievo meilės, žiūrėkit, kad ji neįlįstų į prieškambarį: aš noriu po pusvalandžio išsprukti. Geroji Rozali, prieš išeidama pavalykit mane truputėlį, šepetys man labai praverstų.

– Bet Monsieur negali važiuoti pas savo pacientus su šia sena skrybėle! Žiūrėkit – iš priekio apskrita skylutė ir tokia pat iš kitos pusės! Kaip keista! Kandys negalėjo taip išvarpyti, nes visas namas dvokia naftalinu nuo to laiko, kai čia atsirado panelė Agata. Gal, sakau, žiurkė? Panelės Agatos kambarys knibždėte knibžda žiurkių, panelei Agatai jos patinka.

– Ne, Rozali, tai mirties kirmėlė – jos dantys kieti kaip plienas, ji gali pragraužti tokią skylutę ne tik skrybėlėj, bet ir žmogaus kaktoj, jeigu nuo jo nusigręžia laimė.

– Kodėl Monsieur nepadovanoja tos skrybėlės senajam rylininkui donui Gaetanui? Šiandien kaip tik jo diena, jis ateis pagroti po jūsų balkonu.

– Galit jam dovanoti bet kurią mano skrybėlę, tik ne šitą – noriu ją pasilaikyti. Man malonu žiūrėti į šias dvi skylutes, primenančias, kad manęs neapleido laimė.

– O kodėl Monsieur nenešioja cilindro, kaip kiti daktarai, juk tai daug prašmatniau?

– Svarbu ne skrybėlė, o galva. O aš savo galva visai patenkintas, ypač kai jūsų padedamas pasprunku nuo panelės Agatos.

169 Taip ir yra (pranc.).

170 Angliškai (pranc.).

Penkioliktas skyrius

DŽONAS

Sėdėjau ir valgiau pusryčius, skaitydamas „Figaro“. Nieko ypač įdomaus. Staiga man krito į akis žinutė stambia antrašte:

Šlykšti afera

Įtartinomis aplinkybėmis mirus jaunai merginai, suimta ponia Reken, pirmos klasės akušerė, praktikavusi Granė gatvėje. Taip pat išduotas orderis suimti vieną svetimšalį gydytoją, kuris, bijomasi, jau spėjo pabėgti iš Prancūzijos. Ponia Reken taip pat kaltinama pražudžiusi daug jos globai patikėtų naujagimių.

Laikraštis iškrito man iš rankų. Ponia Reken, pirmos klasės akušerė, Granė gatvė! Per pastaruosius metus buvau matęs tiek kančių, prieš mano akis įvyko tiek tragedijų, jog buvau visai užmiršęs tą istoriją. Bet dabar, kai sėdėjau negalėdamas atplėšti akių nuo laikraščio žinutės, viskas vėl kuo ryškiausiai atgijo atminty – rodės, tik vakar, o ne prieš trejus metus, buvo toji baisi naktis, kai susipažinau su ponia Reken. Siurbčiodamas arbatą, daug kartų skaičiau žinutę, labai patenkintas, kad toji šlykšti moteris pagaliau įkliuvo. Jaučiausi taip pat patenkintas, prisiminęs, jog tą neužmirštamą naktį man buvo lemta išgelbėti dvi gyvybes – motinos ir kūdikio, kuriuos ji su niekšingu savo bendrininku tikrai būtų numarinusi. Staiga mano galvoj šmėstelėjo kita mintis: o kuo aš padėjau tiems, kuriuos tada išgelbėjau? Kuo padėjau motinai, kurią jau buvo metęs kitas vyras tokią valandą, kai buvo jai reikalingiausias?

„Džonai, Džonai! – beviltiškai šaukė ji, įkvėpdama chloroformo. – Džonai, Džonai!“

Ar aš pasielgiau geriau negu jis? Juk ir aš ją apleidau tokią valandą, kai buvau jai reikalingiausias. Kiek siaubo ji turėjo iškęsti, prieš pakliūdama į rankas tai baisiai moteriai ir beširdžiam mano kolegai, kurie būtų ją numarinę, jei ne aš! Kokį siaubą iškentėjo, kai atgijusi sąmonė vėl grąžino ją šiurpion tikrovėn! O pusiau užtroškęs kūdikis, pažvelgęs į mane žydromis akutėmis, kai pirmą kartą kvėptelėjo gaivinančio oro, kurį jam pūčiau į plaučius, prikišęs lūpas prie pat jo lūpų? Kuo padėjau jam? Išplėšiau iš gailestingos mirties rankų ir atidaviau į ponios Reken nagus. Kiek naujagimių jau mirė, pažindę didžiulę jos krūtį? Ką ji padarė tam žydraakiam berniukui? Ar jis buvo vienas iš bejėgių „žindyvių traukinio“ keleivių, kurie sudaro aštuoniasdešimt procentų ir pagal oficialią statistiką nusibaigia pirmaisiais gyvenimo metais, ar iš tų kitų, kurių laukia galbūt dar baisesnis likimas?

Po valandos kreipiausi į kalėjimo viršininką ir gavau leidimą aplankyti ponią Reken. Ji mane tučtuojau pažino ir taip džiaugsmingai pasisveikino, jog man pasidarė net nepatogu prieš prižiūrėtoją, atlydėjusį į jos kamerą.

Berniukas gyvenąs Normandijoj; jis labai laimingas ir puikiai jaučiąsis, taip visai neseniai pranešę jo įtėviai, kurie nuoširdžiai jį myli. Deja, ji negalinti duoti jų adreso – jos sąrašai nelabai tikslūs. Gal kartais jos vyras – bet vargu – atsimenąs adresą.

Neabejojau, jog berniukas jau miręs, bet nenorėdamas nieko palikti neišbandęs, prigrasinau įskųsiąs ją už vaiko nužudymą, taip pat už pasisavinimą vertingos deimantinės segės, kurią buvau palikęs jai saugoti, jei per keturiasdešimt aštuonias valandas negausiu berniuko įtėvių adreso. Ji šiaip taip išspaudė kelias ašaras iš šaltai blizgančių akių ir prisiekė nepasisavinusi segės, o pasilikusi ją kaip atminimą nuostabios jaunos ponios, kurią slaugiusi lyg tikrą dukterį.

– Duodu jums keturiasdešimt aštuonias valandas, – tariau, palikdamas ponią Reken apmąstymams.

Antros dienos rytą mane aplankė gerbiamasis ponios Reken vyras; jis atnešė užstatytos segės kvitą ir pasakė tris Normandijos kaimus, į kuriuos ponia Reken tais metais siuntinėjo kūdikius. Tučtuojau parašiau nurodytų kaimų merams laiškus, prašydamas sužinoti, ar nėra tarp tenykščių įsūnytų vaikų žydraakio maždaug trejų metų berniuko. Ilgai laukęs, iš dviejų merų gavau neigiamus atsakymus, o trečias išvis neatsiliepė. Tada parašiau tų trijų kaimų klebonams, ir po kelių mėnesių Vilrua klebonas man pranešė, jog batsiuvio žmona auginanti berniuką, kuris maždaug atitinka mano nurodytus požymius. Jis atsiųstas iš Paryžiaus prieš trejus metus, jo akys neabejotinai žydros.

Dar niekuomet nebuvau matęs Normandijos; artinosi Kalėdos, ir nusprendžiau, jog galiu truputį paatostogauti. Per pačias Kalėdas pasibeldžiau į batsiuvio duris. Nesulaukęs atsakymo, įėjau į tamsų kambarį; prie lango stovėjo žemas darbo stalas. Ant grindų mėtėsi purvini suplyšę įvairiausių dydžių batai, o palubėj kabojo sudžiaustyti ką tik išskalbti marškiniai ir apatiniai sijonai. Lova buvo sujaukta, paklodės ir užklotai baisiausiai purvini. Dvokiančioje virtuvėje ant akmeninių grindų sėdėjo pusnuogis berniukas ir graužė žalią bulvę. Jis išgąstingai žvilgtelėjo į mane žydromis akutėmis, numetė bulvę, instinktyviai pakėlė sudžiūvusią ranką, lyg gindamasis nuo smūgio, ir greitai nurepečkojo į kitą kambarį. Sugriebiau jį jau belendantį į palovį ir atsisėdau prie batsiuvio stalo arčiau lango, norėdamas apžiūrėti jo dantis. Taip, berniukas, tikriau sakant, griaučiai sudžiūvusiom kojom ir rankom, siaura krūtine ir išsipūtusiu pilvu, buvo maždaug pusketvirtų metų. Jis sėdėjo nekrutėdamas ant mano kelių ir neištarė nė vieno žodžio, net kai jį pražiodinau, apžiūrinėdamas dantis. Pavargusių liūdnų jo akių spalva nekėlė jokių abejonių – jos buvo tokios pat žydros kaip ir mano akys. Durys plačiai atsidarė, ir, plūsdamasis paskutiniais žodžiais, į kambarį įvirto girtutėlis batsiuvys. Už jo tarpdury stovėjo moteris su kūdikiu prie krūtinės ir apstulbusi spoksojo į mane; į jos sijoną buvo įsikibę dar du bambliai. Batsiuvys pasakė, kad velniškai džiaugsis, atsikratęs berniūkščio, – tik tegul jam pirmiau sumoka priklausančius pinigus. Jis keletą kartų rašęs poniai Reken, tačiau negavęs atsakymo. Gal ji mananti, kad jis šers tą apgailėtiną marmot171 už savo kruvinu prakaitu uždirbtus pinigus? Jo žmona pasakė, kad dabar, kai pati susilaukė kūdikio ir dar du pasiėmė auginti, labai džiaugtųsi atsikračiusi berniūkščio. Ji kažką sušnabždėjo batsiuviui, ir juodu atidžiai apžiūrėjo mano veidą, o paskui berniuko. Vos tik jie įėjo į kambarį, vaiko akyse vėl pasirodė išgąstis, ir rankutė, kurią laikiau suspaudęs, ėmė drebėti. Laimė, laiku prisiminiau, kad šiandien Kalėdos, ir ištraukiau iš kišenės medinį arkliuką. Berniukas paėmė jį tylėdamas su tokiu nevaikišku abejingumu, lyg jam tas visai nebūtų įdomu.

– Žiūrėk, – tarė batsiuvio žmona, – kokį gražų arkliuką tau atvežė iš Paryžiaus tėtis. Matai, Žiuli?

– Jis vardu Džonas, – tariau aš.

– C’est un triste enfant172, – tarė batsiuvio žmona, – jis nieko nekalba. Net nepasako „mama“ ir niekuomet nesišypso.

Apvyniojau jį savo pledu ir nuėjau pas kleboną, kuris buvo labai malonus ir pasiuntė savo šeimininkę nupirkti mums kelionei vilnonių marškinių ir šiltos skaros.

Klebonas atidžiai pažiūrėjo į mane ir pasakė:

– Mano, kunigo, pareiga smerkti nuodėmę bei ydas ir bausti už jas, bet negaliu nepasakyti jums, jaunasis mano bičiuli, jog gerbiu jus, kad bent stengiatės išpirkti savo kaltę, kuri itin baisi, nes bausmė ištinka nekaltus kūdikius. Pats laikas jį išsigabenti, esu palaidojęs ne vieną dešimtį šių vargšų pamestinukų, o netrukus būčiau palaidojęs ir jūsų vaikelį. Teisingai pasielgėt, aš jums dėkoju! – tarė senasis klebonas, tapšnodamas man per petį.

Mes ir taip jau vėlavom į naktinį Paryžiaus ekspresą, tad aiškintis nebuvo kada. Džonas, suvyniotas į šiltą skarą, ramiai miegojo visą naktį, o aš sėdėjau šalimais ir sukau galvą, ką gi man, po šimts pypkių, toliau su juo daryti? Jei ne panelė Agata, tikriausiai būčiau iš stoties parsigabenęs jį tiesiai į Viljė aveniu. Bet, užuot važiavęs namo, nuvykau į Švento Juozapo prieglaudą Senos gatvėje pas gerai pažįstamas vienuoles. Jos prižadėjo palaikyti berniuką vieną dieną, kol pavyks surasti jam tinkamus namus. Jos žinojo vieną padorią šeimą – vyras dirbo norvegų margarino fabrike Pantene, jų vienturtis vaikas neseniai buvo miręs. Šis pasiūlymas man patiko – tučtuojau nuvažiavau pas juos, ir kitą dieną berniukas jau buvo įkurdintas pas naujuosius tėvus. Moteriškė atrodė protinga ir sumani, tik, sprendžiant iš akių, truputį ūmi; tačiau vienuolės mane patikino, kad ji savo vaikui buvo labai atsidavusi motina. Palikau jai pinigų berniuko poreikiams ir sumokėjau už tris mėnesius pirmyn – beje, mažiau, negu išleisdavau papirosams. Nusprendžiau neduoti savo adreso – Dievas žino, kas būtų galėję atsitikti, jei panelė Agata būtų ką nors sužinojusi apie Džoną. Jei įvyktų kokia nelaimė ar vaikas apsirgtų, Žozefina turėjo pranešti vienuolėms. Deja, neilgai teko laukti. Berniukas susirgo skarlatina ir vos nemirė. Skarlatina siautė Panteno kvartale tarp skandinavų vaikų, ir aš nuolat juos lankydavau. Vaikams, sergantiems skarlatina, reikalingi ne vaistai, o tik rūpestinga priežiūra ir žaislai, nes tokie ligoniai sveiksta ilgai. Džonui netrūko nei vieno, nei antro – naujoji įmotė neabejotinai buvo jam labai gera, o mano farmakopėjoje jau seniai figūravo lėlės ir mediniai arkliukai.

– Jis keistas vaikas, – sakydavo Žozefina. – Nieko nekalba, net nepasako „mama“, niekuomet nesišypso, net kai atsiuntėt jam Kalėdų Senelį, ir tuomet nenusišypsojo.

Vėl buvo Kalėdos – berniukas išgyveno pas naująją įmotę jau visus metus, kurie man buvo kupini rūpesčių ir darbo, o jam palyginti laimingi. Žozefina tikrai buvo ūmaus būdo ir dažnai įžūliai man atsikirsdavo, kai pabardavau, kam ji apleido vaiką ir niekuomet neatidaro lango. Bet nė karto negirdėjau jos šiurkščiai kalbantis su berniuku; nors jis tikriausiai nebuvo prie įmotės prisirišęs, iš akių mačiau, kad jos nebijo. Keista, bet jis tebebuvo abejingas viskam ir visiems. Pamažu vis labiau pradėjau dėl jo nerimauti, o jo įmotė vis labiau man nepatiko. Berniuko akyse vėl atsirado išgąstis, aiškiai mačiau, kad Žozefina vis mažiau juo rūpinasi. Mudu su ja ne kartą buvome susivaidiję – visi ginčai paprastai baigdavosi tuo, kad ji piktai pareikalaudavo atsiimti vaiką, jei esu nepatenkintas – jis ir taip jai įkyrėjęs iki gyvo kaulo. Priežastį buvo nesunku atspėti: ji pati laukėsi. O gimus kūdikiui, padėtis pasidarė dar blogesnė. Galiausiai jai pasakiau, jog, radęs tinkamą vietą, tučtuojau berniuką paimsiu. Patyrimo pamokytas, nusprendžiau būti apdairesnis, kad dar sykį nepadaryčiau klaidos.

Po kelių dienų, kai parėjau namo priiminėti ligonių, atidarydamas duris išgirdau laukiamajame piktą moters balsą. Kambarys buvo pilnas žmonių, kurie, kaip paprastai, sėdėjo, kantriai laukdami manęs. Sofos kampe, susigūžęs šalia anglų pastoriaus žmonos, kiurksojo Džonas. Vidury kambario, šaukdama visa gerkle ir klaikiai mostaguodama rankomis, stovėjo Žozefina. Pamačiusi mane tarpduryje, ji tuoj pat prišoko prie sofos, stvėrė Džoną ir svieste sviedė jį į mane – vos spėjau pagauti.

– Žinoma, aš per prasta auginti tokį ponaitį kaip jūs, misteri Džonai! – šaukė Žozefina. – Pagyvenk dabar pas daktarą, o man jau atsibodo jo priekaištai ir melas! Našlaitis! Užtenka pažiūrėti į tavo akis – iškart matyti, kas tėvas!

Ji atitraukė portjerą, sprukdama pro duris, ir vos neužšoko ant panelės Agatos, kuri taip dėbtelėjo į mane balzganom akim, jog vos nenugarmėjau skradžiai žemės. Pastoriaus žmona pakilo nuo sofos ir, pasikaišiusi sijonus, kad, gink Dieve, neprisiliestų prie manęs, išėjo iš kambario.

– Malonėkite nusivesti berniuką į valgomąjį ir pabūti su juo, kol aš ateisiu, – tariau panelei Agatai.

Ji pasipiktinusi atkišo rankas, lyg gindamasi nuo kokios šlykštybės, – plyšį po kumpa nosimi pravėrė klaiki šypsena, – ir dingo įkandin pastoriaus žmonos.

Atsisėdau pusryčių, padaviau Džonui obuolį ir paskambinau Rozali.

– Rozali, – tariau, – imkit šiuos pinigus, nusipirkit medvilninę suknelę, dvi baltas prijuostes ir apskritai viską, kas reikalinga, kad oriai atrodytumėt. Nuo šios dienos jūs paaukštinama – būsit šio berniuko auklė. Šiąnakt jis miegos mano kambary, o nuo rytdienos jūs miegosit su juo panelės Agatos kambary.

– O panelė Agata? – paklausė siaubo apimta Rozali.

– Panelę Agatą atleisiu, kai tik baigsiu pusryčiauti.

Pacientams pranešiau, kad šiandien nepriiminėsiu, o pats nuėjau pasibelsti į panelės Agatos kambario duris. Dukart pakėliau ranką ir dukart nuleidau, taip ir nepasibeldęs. Nusprendžiau, kad pasielgsiu protingiau, atidėjęs pasikalbėjimą iki vakaro, kai nervai bus kiek nurimę. Panelės Agatos niekur nebuvo matyti. Rozali paruošė pietų puikios pot-au-feu173 ir pieno pudingo, kuriuos suvalgėm drauge su Džonu, – visos jos luomo prancūzės geros virėjos. Išgėręs kelias papildomas taures vyno nervams nuraminti, nuėjau pasibelsti į panelės Agatos kambario duris, vis dar drebėdamas iš įtūžio. Ir vis dėlto nepasibeldžiau. Staiga man dingtelėjo, jog dabar su ja susivaidijęs, tikrai nemiegosiu visą naktį, o man žūtbūt reikėjo išsimiegoti. Tad kodėl, pamaniau, neatidėjus pokalbio iki ryto?

Pusryčiaudamas padariau išvadą, kad geriausia būtų pranešti jai savo nusistatymą raštu. Atsisėdau, pasiryžęs parašyti triuškinamą laišką, bet vos paėmiau į ranką plunksną, Rozali man atnešė raštelį, išmargintą smulkiu smailiu panelės Agatos braižu; raštelyje buvo sakoma, kad jokia padori moteris negali daugiau nė dienos pasilikti mano namuose, kad ji šiandien pat išvažiuoja ir niekuomet nebegrįš, nes nenori manęs daugiau matyti – lygiai tie patys žodžiai, kuriuos pats ketinau jai parašyti.

Nematomas panelės Agatos buvimas tebeslogino namus, kai nuvažiavau į „Pavasarį“ pirkti Džonui lovutės ir supamojo arkliuko, kurių jis tikrai nusipelnė už tokią paslaugą. Kitą dieną laiminga ir patenkinta grįžo virėja. Rozali švytėjo iš džiaugsmo, net Džonas atrodė patenkintas nauja aplinka, kada vakare užėjau pasižiūrėti, kaip jis guli jaukioje lovelėje. Ir pats jaučiausi laimingas lyg mokinys, sulaukęs atostogų.

Bet jokių atostogų aš neturėjau. Kasdien nuo ryto ligi vakaro priiminėjau ligonius, o neretai važiuodavau ir pas kai kurių kolegų pacientus, nes jie pradėjo vis dažniau kviestis mane į konsiliumus, kad galėtų užkrauti man dalį atsakomybės; tai gerokai mane stebino – matyt, jau tada nebijojau atsakomybės. Ilgainiui supratau, jog tai buvo svarbiausia mano sėkmės priežastis. Kita mano sėkmės priežastis, žinoma, buvo nuolat lydinti laimė – tokia stulbinama, jog ėmiau galvoti, ar tik mano namuose nėra kokio talismano. Net pradėjau geriau miegoti nuo to laiko, kai eidamas gulti įpratau žvilgtelėti į lovelėje miegantį berniuką.

Anglų pastoriaus žmona nepanoro daugiau pas mane gydytis, bet jos vieta neliko tuščia – į mano laukiamąjį prigužėjo daugybė jos tautiečių. Profesoriaus Šarko vardą gaubė tokia spindinti šlovė, kad jos atspindžiai krisdavo net ant mažiausių šviesulių, supančių šią pažibą. Anglai, matyt, buvo tos nuomonės, kad jų gydytojai mažiau išmano nervų ligas negu jų kolegos prancūzai. Gal taip ir buvo iš tikrųjų, gal ir ne, bet man tas visada buvo itin paranku. Kaip tik tuo metu buvau pakviestas į konsiliumą net į Londoną. Žinoma, labai apsidžiaugiau ir pasiryžau padaryti viską, kas įmanoma. Ligonės nepažinojau, bet buvau nepaprastai sėkmingai gydęs vieną jos giminaitę; be abejo, tas ir paskatino ją kreiptis į mane. Anot dviejų mano kolegų anglų, kurie paniurusiais veidais stovėjo prie lovos ir stebėjo mane, kol apžiūrinėjau ligonę, jos būklė buvo bloga, tiesiog beviltiška. Jie apkrėtė savo pesimizmu visus namiškius, ligonės ryžtą pasveikti buvo palaužęs nusiminimas ir mirties baimė. Galimas daiktas, abu kolegos buvo kur kas geresni patologai negu aš. Bet aš žinojau tai, ko jie, matyt, tikrai nežinojo, – kad nėra galingesnio vaisto už viltį ir kad už vieną pesimistišką gydytojo žvilgsnį ar žodį ligonis dažnai sumoka gyvybe. Nesigilindamas į medicinos smulkmenas pasakysiu, jog, apžiūrėjęs ligonę, įsitikinau, kad patys rimčiausi simptomai rodo nervų sutrikimą ir dvasinę apatiją. Abu kolegos stebėjo mane gūžčiodami plačiais pečiais, kai, uždėjęs ligonei ant kaktos ranką, ramiai pasakiau, kad naktį jai nebereikės morfijaus – ji gerai miegos ir be jo; rytą, šyptelėjusi man, ji pasakė, kad jaučiasi daug geriau.

Ligonės motina maldavo mane pabūti Londone dar vieną dieną ir apžiūrėti jos brolienę, dėl kurios jie visi labai susirūpinę. Pastarosios vyras, pulkininkas, norįs, kad ji kreiptųsi į nervų specialistą, ji pati veltui ją įkalbinėjanti pasitarti su daktaru Filipsu – mat neabejojanti, kad brolienė tikrai pasveiktų, jei susilauktų kūdikio. Deja, ji kažkodėl nusistačiusi prieš daktarus ir, žinoma, atsisakys pas mane gydytis, bet galima būtų taip sutvarkyti, kad aš per pietus sėdėčiau šalia jos ir bent taip susidaryčiau nuomonę apie jos būklę. Gal jai galėtų padėti Šarko? Vyras ją dievina, ji turi viską, ko tik širdis gali geisti – puikų namą Grouvnerio aikštėje, nuostabų senovišką dvarą Kente. Jie ką tik grįžo iš ilgos kelionės nuosava jachta į Indiją. Ji visą laiką kažko nerimsta ir nuolat keliauja iš vienos vietos į kitą, lyg ko ieškodama. Jos akyse sustingęs begalinis liūdesys. Anksčiau ji domėjosi daile, pati puikiai tapė ir vieną žiemą net mokėsi Paryžiuje, Žiuljeno ateljė. Dabar jai niekas nemiela, ji niekuo nebesidomi, tik rūpinasi vaikų gerove, aukoja dideles sumas vasaros stovykloms ir našlaičių prieglaudoms.

Sutikau pasilikti labai nenoromis; man rūpėjo grįžti į Paryžių – nerimavau dėl Džono, nes jis vis kosėjo. Šeimininkė buvo užmiršusi mane perspėti, kad brolienė, šalia kurios sėdėjau per pietus, nepaprastai graži. Mane pritrenkė ne tik jos grožis, bet ir liūdna nuostabių tamsių akių išraiška. Jos veidas atrodė tartum be gyvybės. Matyt, ji nuobodžiavo, turėdama tokį kaimyną kaip aš, ir nesistengė to slėpti. Pasakiau jai, jog šiais metais Salone buvo eksponuoti keli geri paveikslai – jos brolienė minėjusi, kad ji mokėsi tapybos Žiuljeno ateljė. Ar ji nesutikdavusi ten Marijos Baškircevos? Ne, bet girdėjusi apie ją.

Kas apie ją nebuvo girdėjęs! „Musia“ atkakliai reklamavosi. Aš ją labai gerai pažinojau ir laikiau viena protingiausių jaunų moterų, su kuriomis buvau kada nors susitikęs, bet ji neturėjo širdies – visų pirma tai buvo pasipūtėlė, negalinti mylėti nieko, tik save.

Mano kaimynė, rodės, ėmė dar labiau nuobodžiauti, ir aš pakeičiau temą, tikėdamasis, kad galbūt dabar pavyks ją sudominti – pasakiau, jog šiandien visą popietę praleidau vaikų ligoninėj Čelsyje ir buvau maloniai nustebintas, palyginęs ją su Paryžiaus pamestinukų ligonine, kurioj dažnai lankausi.

O ji maniusi, kad mūsų vaikų ligoninės esančios labai geros.

Atsakiau, jog priešingai, Prancūzijoje vaikų mirtingumas ligoninėse ir ne ligoninėse siaubingas. Papasakojau apie tūkstančius pamestinukų, masiškai siunčiamų į provinciją par le train des nourrices174.

Pirmą kartą jos liūdnos akys pažvelgė į mane, stingulys, kaustęs veidą, išnyko, ir aš pagalvojau, kad galbūt ji ir geros širdies.

Atsisveikindamas su namų šeimininke, pasakiau, kad nei man, nei pačiam Šarko nepavyktų jai padėti – reikia kreiptis į daktarą Filipsą; jos brolienė pasveiks, kai susilauks kūdikio.

Džonas, pamatęs mane, lyg ir apsidžiaugė, bet atrodė išblyškęs ir sulysęs, kai sėdėjo šalia per pusryčius. Rozali pasakė, kad naktį jis smarkiai kosėjo. Vakare truputį pakilo temperatūra, ir kelias dienas neleidome jam keltis iš lovos. Veikiai jo gyvenimėlis vėl grįžo į savo įprastą vagą: rytais rimtas ir tylus jis valgydavo su manim pusryčius, o dieną eidavo su Rozali pasivaikščioti į Monso parką.

Kartą, praėjus porai savaičių po kelionės į Londoną, nustebęs pamačiau savo laukiamajame pulkininką. Jo žmona užsigeidusi atvažiuoti į Paryžių apsipirkti, tad jie atidėję kelionę jachta po Viduržemio jūrą ir išvyksią iš Marselio ateinančią savaitę. Jis mane pakvietė kitai dienai į „Reino“ viešbutį pusryčių; jo žmona būsianti labai patenkinta, jei po to nuvežčiau ją į kurią nors vaikų ligoninę. Kadangi pusryčiauti pas juos negalėjau, susitarėm, kad pasibaigus priėmimo valandoms ji atvažiuos manęs pasiimti į Viljė aveniu. Mano laukiamasis tebebuvo pilnas žmonių, kai elegantiškas jos lando sustojo prie durų. Pasiunčiau Rozali paprašyti, kad ji truputį pasivažinėtų ir grįžtų po pusvalandžio arba, jeigu jai patogu, palauktų valgomajame, kol baigsiu priiminėti ligonius. Po pusvalandžio radau pulkininko žmoną besėdinčią valgomajame – ji laikė ant kelių Džoną ir su didžiausiu susidomėjimu apžiūrinėjo jo rodomus žaislus.

– Jo akys visai kaip jūsų, – tarė ji, nukreipdama žvilgsnį nuo Džono į mane. – Nežinojau, kad jūs vedęs.

Pasakiau, kad aš nevedęs. Ji truputį paraudo ir vėl įniko sklaidyti naują Džono knygą su paveiksliukais. Paskui įsidrąsino ir, atkaklaus, moterims būdingo smalsumo paskatinta, pasiteiravo, ar Džono motina švedė – juk jo tokie šviesūs plaukai ir tokios žydros akys.

Puikiai supratau jos užuominą. Juk ir Rozali, ir konsjeržė, ir pienininkas, ir kepėjas buvo įsitikinę, kad aš Džono tėvas. Pats girdėjau, kaip mano vežėjas pavadino jį le fils de Monsieur. Žinojau, jog neverta aiškinti – vis tiek nebūčiau jų įtikinęs. O galiausiai ir pats beveik patikėjau, kad Džonas mano sūnus. Bet ši miela moteris, pagalvojau sau, turi teisę žinoti tiesą. Pasakiau juokdamasis, kad aš toks pats jo tėvas, kaip ji – motina, kad jis našlaitis ir jo istorija labai liūdna. Tegu ji verčiau manęs neklausinėjanti ir negraudinanti sau širdies. Atraitojau Džono rankovę ir parodžiau virš alkūnės bjaurų randą. Dabar jam gera su manim ir su Rozali, bet aš tik tada patikėsiu, kad jis užmiršo praeitį, kai pamatysiu jį šypsantis. Jis niekuomet nesišypso.

– Tikrai, – maloniai tarė ji, – jis nė karto nenusišypsojo. Kaip visuomet šypsosi vaikai, rodydami savo žaislus.

Paaiškinau, kad mes beveik nieko nežinom apie mažų vaikų mąstyseną, mes jų pasaulyje jaučiamės svetimi. Vien motinos instinktas kartais randa kelią į jų mintis.

Ji nieko neatsakė, tik palenkusi galvą švelniai pabučiavo Džoną. Berniukas pakėlė į ją nustebusias žydras akis.

– Tikriausiai jo dar niekas nebuvo bučiavęs, – tariau.

Įėjo Rozali, pasiruošusi, kaip paprastai, vestis Džoną pasivaikščioti į Monso parką, bet naujoji bičiulė pasiūlė pavažinėti jį savo lando. Be galo apsidžiaugiau, kad nereikės jai rodyti ligoninės, ir mielai sutikau.

Nuo tos dienos Džonui prasidėjo naujas gyvenimas, ir, man rodos, ne tik jam vienam. Kiekvieną rytą ji ateidavo į berniuko kambarį su nauju žaislu, kiekvieną dieną veždavosi jį savo lando į Bulonės mišką, o Rozali, apsivilkusi gražiausia išeigine suknele, sėdėdavo priešais. Dažnai jis jodinėdavo rimtas kaip visuomet ant kupranugario Aklimatizacijos sode, apsuptas pulko besijuokiančių vaikų.

– Neneškit jam tiek brangių žaislų, – sakydavau aš. – Vaikams nė kiek ne mažiau patinka ir pigūs žaislai, o kiek daug vaikų išvis jų negauna. Ne kartą esu pastebėjęs, kad kukli lėlytė už trylika su turi didžiulį pasisekimą net ištaigingiausiuose vaikų kambariuose. Suvokę piniginę žaislų vertę, vaikai praranda savo rojų ir netenka vaikiškumo. Be to, Džonas ir taip jau turi per daug žaislų, laikas jį išmokyti dalytis žaislais su tais, kurie visai jų neturi. Daugeliui vaikų tai sunkus išmėginimas ir pagal tai, kaip jiems pavyksta jį įveikti, galima neklystant pasakyti, kokie iš jų išaugs žmonės.

Rozali man papasakojo, kad grįžus iš pasivaikščiojimo gražioji ponia būtinai pati nuneša Džoną į viršų. Netrukus jinai jau padėdavo jį maudyti, o paskui ėmė maudyti pati – Rozali nebeliko ką veikti, nebent padavinėti rankšluosčius. Rozali papasakojo vieną smulkmeną, kuri mane labai sujaudino: nušluosčiusi liesą berniuko kūnelį, prieš apvilkdama jį marškinėliais, ponia visuomet pabučiuojanti tą bjaurų randą ant rankos. Veikiai ji ėmė guldyti vaiką į lovelę ir sėdėdavo šalia, kol jis užmigdavo. Aš pats jos beveik nematydavau, nes retai būdavau namie, bet kažin ar dažniau ką matydavo ir vargšas pulkininkas – ji ištisas dienas praleisdavo su berniuku. Pulkininkas man pasakė, kad jie nebeplauks į Viduržemio jūrą, o pasiliks tuo tarpu Paryžiuj; ar ilgam – jis ir pats nežino, ir nelabai jam tas rūpi, svarbu, kad žmona jaustųsi laiminga, o jis dar niekuomet jos nematęs taip gerai nusiteikusios kaip dabar. Pulkininkas sakė tiesą: jos veido išraiška visai pasikeitė, tamsiose akyse švietė begalinis švelnumas.

Berniukas prastai miegojo; dažnai, užsukęs į jo kambarį prieš eidamas gulti, pastebėdavau, kad jo veidas nesveikai paraudęs; Rozali sakydavo, jog naktį jis smarkiai kosti. Ir štai vieną rytą dešiniojo plaučio viršūnėje išgirdau nelemtą karkesį. Puikiai žinojau, ką tai reiškia. Turėjau apie tai pranešti naujai jo bičiulei, bet ji pasakė jau žinanti – galbūt ji viską suprato anksčiau už mane. Norėjau pasamdyti slaugę, kad Rozali būtų lengviau, bet toji neleido apie tai net užsiminti. Ji maldavo, kad leisčiau jai slaugyti ligonį, ir galiausiai sutikau. Tiesą pasakius, kitos išeities ir nebuvo – berniukas net miegodamas sunerimdavo, vos tik ji išeidavo iš kambario. Rozali perėjo į palėpę ir miegojo kartu su virėja, o pulkininko žmona dabar miegojo valytojos lovoje Džono kambaryje. Po dviejų dienų prasidėjo nedidelis kraujavimas, vakare pakilo temperatūra, ir aš aiškiai supratau, kad liga sparčiai progresuoja.

– Neilgai jam beliko gyventi, – tarė Rozali, šluostydamasi ašaras. – Jis jau dabar panašus į angelą.

Džonas mėgdavo sėdėti ant švelnios slaugytojos kelių, kol Rozali jam klodavo nakčiai lovelę. Aš visuomet laikiau Džoną protingu ir patraukliu vaiku, bet niekados nebūčiau pavadinęs jo gražiu. O dabar, atrodė, kad net jo veido bruožai pasikeitė, akys pasidarė didesnės ir tamsesnės. Dabar jis buvo gražus, gražus kaip Meilės genijus, kaip Mirties genijus. Pažvelgiau į abu susiglaudusius veidus ir nusistebėjau. Nejau begalinė meilė mirštančiam kūdikiui, srovenanti iš šios moters širdies, galėjo taip pakeisti švelnius jo veidelio bruožus, kad abu net truputį supanašėjo? Nejau mano akims atsivėrė nauja, iki šiol nežinoma Gyvenimo paslaptis? O gal Mirtis, ši didžioji skulptorė, jau ėmėsi darbo ir sumania ranka patobulino ir sukilnino šio kūdikio veidelį, prieš užmerkdama jam akis? Tokia pat tyra kakta, toks pat nuostabus antakių išlenkimas, tokios pat ilgos blakstienos. Ir net žavi lūpų forma – jei būčiau galėjęs matyti jį šypsantis, kaip mačiau vieną naktį šypsantis ją, kai berniukas per miegus pirmą kartą sušnabždėjo žodį, kurį kiekvienas vaikas mėgsta kartoti, o kiekviena moteris – girdėti: „Mama! Mama!“

Ji paguldė Džoną į lovelę, jis visą naktį blaškėsi, o ji nė akimirksnio nuo jo nesitraukė. Paryčiu jis ėmė lyg ir lengviau alsuoti ir užsnūdo. Priminiau, kad ji prižadėjo manęs klausyti, ir vargais negalais prikalbinau bent valandą pagulėti – Rozali ją pašauksianti, kai tik vaikas pabus. Kai švintant vėl atėjau į Džono kambarį, Rozali, pridėjusi prie lūpų pirštą, sušnabždėjo, kad abu miega.

– Žiūrėkite, – tarė ji patyliukais, – žiūrėkite, jis sapnuoja!

Džono veidas atrodė ramus ir giedras, lūpas buvo pravėrusi nuostabi šypsena. Uždėjau jam ant širdies ranką. Jis buvo negyvas. Nuo besišypsančio vaiko veidelio mano žvilgsnis nukrypo į moterį, miegančią ant Rozali lovos. Abu veidai buvo kaip vienas.

Ji nuprausė vaiką, aprengė paskutinį kartą ir neleido Rozali net padėti paguldyti į karstą. O paskui dukart ją siuntė pakeisti priegalvio – jai vis atrodė, kad Džonui nepatogu gulėti.

Ji maldavo mane neuždaryti karsto iki rytojaus. Pasakiau, kad ji pažįsta Gyvenimo kartėlį, bet mažai težino apie Mirties kartėlį, o aš esu gydytojas, todėl išmanau ir vieną, ir antrą. Pasakiau jai, kad mirtis turi du veidus – vieną gražų ir tyrą, o antrą šlykštų ir baisų. Berniukas išėjo iš gyvenimo su šypsena lūpose, bet mirtis neilgam ją ten paliks. Karstą būtinai reikia uždaryti vakare. Ji nunarino galvą ir neištarė nė žodžio. Kai pakėliau antvožą, ji raudodama pasakė, kad negali su berniuku skirtis ir palikti vieną svetimose kapinėse.

– O kam skirtis? – paklausiau aš. – Kodėl nepasiėmus jo su savim? Jis taip mažai sveria! Kodėl negalėtumėt nuplukdyti jo jachta į Angliją ir palaidoti prie savo gražiosios parapinės bažnyčios Kente?

Ji nusišypsojo pro ašaras – tai buvo ta pati šypsena, kaip ir berniuko – ir pašoko.

– Ar tai įmanoma? – sušuko ji kone džiaugsmingai.

– Tai galima padaryti ir bus padaryta, jei leisit man dabar prisukti antvožą. Negalima gaišti nė valandėlės, kitaip rytoj iš pat ryto jį išveš į Pasi kapines.

Kai pakėliau antvožą, ji padėjo prie berniuko skruosto nedidelę puokštę žibuoklių.

– Neturiu ko daugiau jam duoti, – raudojo ji. – O taip norėčiau, kad jis pasiimtų su savim ką nors nuo manęs.

– Manau, šitą daiktelį jis tikrai mielai pasiimtų, – tariau aš ir, išėmęs iš kišenės deimantinę segę, prisegiau prie pagalvėlio. – Tai jo motinos segė.

Ji nepasakė nė žodžio, tik ištiesė rankas į savo kūdikį ir susmuko be žado ant grindų. Pakėliau ją ir paguldžiau ant Rozali lovos, paskui prisukau karsto antvožą, nuvažiavau į laidotuvių biurą Madlenos aikštėje ir pasikalbėjau konfidencialiai su savininku – deja, mudu jau buvom pažįstami. Įgaliojau jį išleisti bet kokią sumą, kad tik kitos dienos vakare karstas būtų nugabentas į anglų jachtą Kalė uoste. Jis pasakė galėsiąs tai padaryti, jei prižadėsiu netikrinti sąskaitos. Atsakiau, kad niekas sąskaitos netikrins. Paskui nuvažiavau į „Reino“ viešbutį, prikėliau pulkininką ir pranešiau jo žmonos pageidavimą, kad per dvylika valandų jachta būtų Kalė. Kol pulkininkas rašė kapitonui telegramą, greitosiomis brūkštelėjau jo žmonai laiškelį, pranešdamas, jog karstas kitos dienos vakare bus jų jachtoje Kalė. Prieraše pridūriau, kad anksti rytą turiu išvykti iš Paryžiaus, todėl kartu noriu su ja atsisveikinti.

Mačiau Džono kapą – jis ilsisi vienos gražiausių Kento parapinių bažnyčių kapinėse. Ant jo kapo auga raktažolės ir žibuoklės, virš galvos čiulba strazdai. Jo motinos niekuomet daugiau nemačiau. Ir gerai.

171 Vaikiūkštis (pranc.).

172 Liūdnas vaikas (pranc.).

173 Troškinta mėsa su daržovėmis (pranc.).

174 Žindyvių traukiniu (pranc.).

Šešioliktas skyrius

KELIONĖ Į ŠVEDIJĄ

Rodos, jau buvau užsiminęs apie Švedijos konsulo ligą; tai įvyko maždaug tuo pat laiku. Buvo taip. Konsulas, ramus ir mielas žmogelis, buvo vedęs amerikietę ir turėjo du mažus vaikus. Tą dieną buvau pas juos užėjęs – vienas vaikas buvo peršalęs ir karščiavo, bet užsispyrė vakare atsikelti ir su visais atšvęsti tėvo sugrįžimą. Namuose buvo pilna gėlių, ir vaikams tokio įvykio proga buvo leista pasilikti kartu su visais pietauti. Jų motina be galo džiaugdamasi parodė man dvi nepaprastai nuoširdžias vyro telegramas – vieną iš Berlyno, kitą iš Kelno, – pranešančias apie jo grįžimą. Man jos pasirodė ilgokos. Vidurnaktį konsulo žmona atsiuntė man raštelį primygtinai prašydama tuojau pas juos atvažiuoti. Duris atidarė pats konsulas, apsivilkęs naktiniais marškiniais. Jis pasakė, kad pietūs atidedami, nes reikia palaukti, kol atvyks Švedijos karalius ir Prancūzijos prezidentas, kuris ką tik jį apdovanojęs didžiuoju Garbės legiono kryžiumi. Jis ką tik nupirkęs Mažąjį Trianoną, kur šeima praleisianti vasarą. Jis niršo ant žmonos, kam ji nesegi Marijos Antuanetės perlų vėrinio, kurį jis jai padovanojo, mažąjį savo sūnų vadino dofinu, o save Robespjeru – folie de grandeur175! Siaubo apimti vaikai klykė savo kambaryje, žmona buvo parblokšta sielvarto, o ištikimas jo šuo gulėjo po stalu ir urzgė iš baimės. Staiga vargšas mano bičiulis ėmė siautėti; turėjau užrakinti jį miegamajame, kur jis viską sudaužė ir vos neišlėkė kartu su manim pro langą. Rytą jį išvežė į Pasi, daktaro Blanšo ligoninėn. Garsusis psichiatras iš karto įtarė progresuojantį paralyžių. Po dviejų mėnesių diagnozė pasitvirtino, liga buvo neišgydoma. Kadangi laikyti ligonį pas daktarą Blanšą buvo brangu, nusprendžiau jį perkelti į valstybinę psichiatrijos ligoninę Lunde, nedideliame miestelyje Švedijos pietuose. Daktaras Blanšas bandė mane atkalbėti. Jo nuomone, tokia kelionė brangiai atsieitų ir būtų labai rizikinga: laikinu ligonio sąmonės prablaivėjimu negalima pasikliauti, šiaip ar taip, jį turėtų lydėti du patyrę prižiūrėtojai. Paaiškinau, kad kuklias konsulo santaupas reikia išsaugoti vaikams, todėl taupumo sumetimais pats vienas nulydėsiu jį į Švediją. Kai, atsiimdamas ligonį, pasirašinėjau popierius, daktaras Blanšas dar sykį įspėjo mane raštu, bet, aišku, neperkalbėjo. Nuvežiau ligonį tiesiai į Viljė aveniu. Per pietus jis elgėsi ramiai ir protingai, tik bandė meilintis panelei Agatai, kuri tikriausiai dar niekad nebuvo patyrusi šitokios laimės. Po dviejų valandų mudu jau važiavom naktiniu Kelno ekspresu, užsirakinę pirmos klasės kupė – vagonų su koridoriais tais laikais dar nebuvo. Vienas iš Rotšildų, kuriems priklausė Chemins de Fer du Nord176, buvo mano pacientas, todėl įsakė teikti mums visokeriopą pagalbą, konduktoriams liepta mūsų netrukdyti, kadangi mano globotinis lengvai susierzina, pamatęs nepažįstamus žmones. Mano bičiulis buvo labai tylus ir paklusnus, ir mudu atsigulėm miegoti. Pabudau pajutęs, kaip pamišėlio pirštai griebė man už gerklės – dukart jis šoko ant manęs vikriai kaip pantera, dukart jį partrenkiau – mažai betrūko, kad būtų mane pasmaugęs. Žinau tik tiek, kad smarkiai tvojau jam per galvą ir, matyt, apsvaiginau, o kas buvo toliau – nebeprisimenu. Rytą, kai traukinys atvyko į Kelną, mudu rado gulinčius be sąmonės kupė ant grindų ir nuvežė į „Šiaurės“ viešbutį, kur išgulėjom lovose visą parą viename kambaryje. Turėjau pasakyti visą tiesą gydytojui, kuris užsiuvo žaizdą – mano ausis buvo beveik nukąsta, – ir savininkas liepė pranešti, kad jo viešbutyje pamišėliai nelaikomi. Nusprendžiau rytiniu traukiniu vykti toliau – į Hamburgą. Visą kelią iki Hamburgo konsulas buvo labai malonus, o važiuojant per miestą į Kylio stotį, uždainavo „Marselietę“. Mudu laimingai įlipom į Korsero garlaivį – tais laikais tai buvo trumpiausias kelias tarp žemyno ir Švedijos. Likus kelioms mylioms iki Danijos krantų, garlaivis įstrigo tarp ledo lyčių, kurias šėlstantis vėjas buvo suvaręs nuo Kategato – žvarbią žiemą tai gana dažnas reiškinys. Daugiau kaip mylią turėjom eiti pėsti per plaukiantį ižą, ir mano bičiulis buvo nepaprastai sužavėtas. Paskui mus atviromis valtimis nuplukdė į Korserą. Įplaukiant į uostą, mano bičiulis šoko į jūrą, aš – iš paskos. Ištraukti iš vandens, iki Kopenhagos važiavom nešildomu traukiniu apledėjusiais drabužiais – temperatūra buvo dvidešimt laipsnių šalčio. Toliau viskas klojosi nepaprastai sėkmingai – matyt, šalta maudynė išėjo mano bičiuliui į gera. Atvykome į Malmę, ir po valandos Lundo stotyje perdaviau jį dviem pamišėlių namų prižiūrėtojams, o pats nuvykau į viešbutį – tais laikais Lunde buvo tik vienas viešbutis – ir paprašiau kambario ir pusryčių. Man buvo atsakyta, kad pusryčius gausiu, o kambario – ne, nes visi kambariai rezervuoti aktorių trupei; vakare rotušės salėj turįs įvykti jų spektaklis. Kol valgiau pusryčius, oficiantas didžiuodamasis įteikė man vakarinio spektaklio programą: „Hamletas“ – Viljamo Šekspyro penkių veiksmų tragedija. „Hamletas“ Lunde! Žvilgtelėjau į programą:

Hamletas, Danijos princas – p. Erikas Karolus Malmborgas.

Žiūrėjau išpūtęs akis į programą – Erikas Karolus Malmborgas! Nejaugi tai senas mano draugužis, su kuriuo studijavau Upsalos universitete? Tada Erikas Karolus Malmborgas rengėsi tapti pastorium. Aš grūsdavau jam į galvą žinias prieš egzaminus, parašiau jo pirmą bandomąjį pamokslą, visą semestrą kūriau už jį meilės laiškus jo sužadėtinei. Kiekvieną vakarą jį apkuldavau, kai jis atsirioglindavo pas mane girtas pernakvoti laisvame kambaryje – mat už triukšmadarystę šeimininkai jį buvo išprašę iš buto. Kai išvažiavau iš Švedijos, mūsų ryšiai nutrūko. Nuo to laiko praėjo daug metų. Žinojau, kad jis buvo pašalintas iš universiteto, kad vis labiau smuko. Staiga prisiminiau kadaise girdėjęs, jog jis tapo aktoriumi – vadinasi, šį vakarą Hamletą tikrai vaidins nevykėlis mano draugužis! Nusiunčiau į jo kambarį savo vizitinę kortelę, ir jis lėkte atlėkė pas mane nesitverdamas džiaugsmu, kad po šitiekos metų vėl susitikom. Jis man papasakojo graudžią istoriją. Po daugybės nenusisekusių spektaklių tuščiai salei Malmėje jų trupė, kurios beliko vos trečdalis, praėjusį vakarą atvyko į Lundą paskutinįkart žūtbūtinai susiremti su likimu. Beveik visi jų kostiumai ir rekvizitas: karalienės motinos brangenybės, karaliaus karūna, Hamleto kardas, kuriuo jis perveria Polonijų, net Joriko kaukolė – sulaikyti Malmėje kreditorių. Karalių taip sukaustęs išijas, kad jis negalįs nei paeiti, nei pasėdėti soste. Ofelija turinti baisią slogą. Šmėkla nusigėrusi per atsisveikinimo vakarienę Malmėje ir pavėlavusi į traukinį. Jis jaučiasi puikiai; Hamletas – geriausias jo vaidmuo, lyg specialiai jam parašytas. Bet negi jis vienas gali ant savo pečių išlaikyti milžinišką penkių veiksmų tragedijos naštą? Visi bilietai į vakarinį spektaklį išparduoti, ir jeigu jiems reikės grąžinti pinigus, trupės neišvengiamai laukia katastrofa. Ar aš negalėčiau vardan mūsų senos draugystės paskolinti jam dviejų šimtų kronų?

Aš įrodžiau, ko esu vertas. Sukviečiau trupės pažibas, kelių švediško punšo butelių padedamas įžiebiau prislėgtose jų širdyse drąsą, be jokio gailesčio išbraukiau aktorių sceną ir duobkasių sceną, taip pat Polonijaus nužudymą ir pareiškiau, kad su Šmėkla ar be Šmėklos, vaidinimas vis tiek įvyks!

Tai buvo atmintinas vakaras, įėjęs į Lundo teatro analus. Lygiai aštuntą uždanga pakilo ir atskleidė karaliaus rūmus Elsinore, į kurį iš Lundo galėjai nuvažiuoti tiesiu keliu per vieną valandą. Salė buvo sausakimša, bet publika, daugiausia triukšmingi universiteto studentai, pasirodė esanti santūresnė, negu tikėjomės. Danijos princas liko beveik nepastebėtas, net garsusis jo „Būti ar nebūti“ nepadarė ypatingo įspūdžio. Apšlubęs karalius nukepėstavo per sceną ir, garsiai vaitodamas, susmuko soste. Ofelijos sloga buvo klaiki. Polonijui neabejotinai viskas dvejinosi akyse. Padėtį išgelbėjo Šmėkla. O toji Šmėkla buvau aš. Kai vaiduokliškai sėlinau per mėnesienos užlietus Elsinoro pylimus, atsargiai žengiau per didžiules dėžes, iš kurių buvo padarytas pilies karkasas, visas statinys staiga sugriuvo, ir aš iki pažastų įsmukau į vieną dėžę. Ką tokiu atveju turi daryti šmėkla? Ar reikėjo įtraukti galvą ir pasislėpti dėžėje, ar pasilikti kaip buvus ir laukti, kas bus toliau? Malonus pasirinkimas! Trečią galimybę man pakuždėjo pats Hamletas, kimiu balsu paklausęs, kodėl aš, po šimts pypkių, neišlendu iš tos prakeiktos dėžės? Bet kaip aš galėjau išlįsti, jei mano kojos buvo įsinarpliojusios į virves ir įstrigusios tarp visokiausių scenos rakandų? Nežinau, ar teisingai pasielgiau, ar ne, bet nusprendžiau likti dėžėje pasiruošęs viskam. Netikėtą mano nuotykį žiūrovai sutiko labai palankiai, tačiau tai buvo niekai, palyginti su tuo pasisekimu, kurio sulaukiau, kai iškišęs galvą kraupiu balsu ėmiau toliau berti nutrauktą tiradą Hamletui. Plojimai buvo tokie audringi, jog turėjau padėkoti už juos bent draugiškai pamojavęs ranka – tokioj keblioj padėty nusilenkti nebuvo įmanoma. Susižavėjusi publika visai paklaiko, plojimai nenutilo iki pat galo. Kai uždanga po paskutinio veiksmo nusileido, išėjau nusilenkti drauge su trupės pažibomis. Publika taip atkakliai tebešaukė: „Šmėklą! Šmėklą!“, jog turėjau keletą kartų išeiti vienas ir, pridėjęs prie širdies ranką, padėkoti už ovacijas.

Visi buvo sužavėti. Mano bičiulis Malmborgas pasakė, kad sėkmingesnio spektaklio dar nėra regėjęs. Vidurnaktį linksmai pavakarieniavom. Ofelija man buvo nepaprastai meili, o Hamletas pakėlė taurę į mano sveikatą ir visų vardu pasiūlė vadovauti jų trupei. Pasakiau pagalvosiąs. Visi palydėjo mane į stotį. Po dviejų parų jau buvau Paryžiuje ir vėl ėmiausi darbo, nejausdamas nė mažiausio nuovargio. O jaunyste, jaunyste!

175 Didybės manija (pranc.).

176 Šiaurės geležinkeliai (pranc.).

Septynioliktas skyrius

GYDYTOJAI

Tais laikais Paryžiuje praktikavo daugybė svetimšalių gydytojų. Visi jie vienas kitam jautė didelį jalousie de métier177, kurį, savaime suprantama, gavau pajusti ir aš. Nelabai mus mėgo ir mūsų kolegos prancūzai, nes buvome monopolizavę pasiturinčius svetimšalius, o tai neabejotinai buvo kur kas pelningesnė praktika negu jų pacientai. Galiausiai spauda pradėjo kampaniją prieš svetimšalius gydytojus Paryžiuje, kurių vis daugėjo ir kurie, anot laikraščių, dažnai neturėdavo net atitinkamų diplomų, kuriuos būtų patvirtinę pripažinti universitetai. Dėl to policijos prefekto įsakymu visi svetimšaliai gydytojai iki mėnesio pabaigos turėjo pateikti patikrinimui savo diplomus. Man, turinčiam Paryžiaus universiteto diplomą, žinoma, nebuvo ko bijoti, aš vos nepamiršau to įsakymo ir tik pačią paskutinę dieną nuvykau į savo kvartalo komisariatą. Komisaras, su kuriuo buvome truputį pažįstami, paklausė, ar aš žinau daktarą X., gyvenantį mano gatvėje. Atsakiau, jog žinau apie jį tik tiek, kad jis, be abejo, turi labai didelę praktiką – nuolat girdžiu minint jo pavardę ir dažnai grožiuosi jo karieta, laukiančia prie durų.

Komisaras atsakė, kad nebeilgai ja grožėsiuosi: jos savininkas įtrauktas į juodąjį sąrašą, jis nepateikė diplomo, nes neturi; tai šarlatanas, ir galų gale bus galima jį patupdyti. Pasak žmonių, jis uždirba du šimtus tūkstančių frankų per metus – daugiau negu didžiausios Paryžiaus įžymybės. Atsakiau, kad ir šarlatanas gali būti geras gydytojas, o turi jis diplomą ar neturi, tas nė kiek nerūpi jo ligoniams, – svarbu, kad jis sugeba jiems padėti.

Tos istorijos pabaigą sužinojau iš paties komisaro po kelių mėnesių. Daktaras X. atvyko paskutinę akimirką ir pareiškė norįs pasikalbėti su komisaru akis į akį. Jis parodė garsaus Vokietijos universiteto diplomą, bet maldavo komisaro niekam neišduoti tos paslapties, paaiškinęs, jog tokią milžinišką praktiką turįs tik dėl to, kad visi laiko jį šarlatanu.

Atsakiau komisarui, kad tas žmogus veikiai taps milijonieriumi, jeigu apie mediciną išmano bent pusę tiek, kiek apie psichologiją.

Eidamas namo nepavydėjau kolegai tų dviejų šimtų tūkstančių frankų, pavydėjau tik to, kad jis tiksliai žino, kiek turi pajamų. Kaip aš būčiau norėjęs žinoti, kiek uždirbu! Kad mano pajamos didelės, neabejojau, nes vos tik prireikus pinigų, jų visuomet būdavo į valias. Turėjau gerą butą, prašmatnią karietą, puikią virėją; dabar, kai nebebuvo panelės Agatos, dažnai kviesdavausi draugus pietų ir vaišindavau juos kuo tik išmanydamas. Dusyk buvau nudūmęs į Kaprį – pirmą kartą nusipirkti meistro Vinčenco namelio, kitą kartą – pasiūlyti stambios sumos nežinomam apgriuvusios San Mikelės koplyčios savininkui (kol galutinai sutvarkiau tą reikalą, praėjo dešimt metų). Jau tada labai mėgau meną, ir mano bute Viljė aveniu buvo daug praeities lobių, o dvylika puikių senoviškų laikrodžių mušdavo mano nemigos naktų valandas. Tačiau dėl nesuprantamų priežasčių tie klestėjimo periodai neretai kaitaliojosi su visišku nusigyvenimu. Tai žinojo ir Rozali, ir konsjeržė, ir net mano fournisseurs178. Žinojo ir Norstremas, nes dažnai tekdavo skolintis iš jo pinigų. Anot jo, tai buvo galima paaiškinti tik kažkokiu mano mąstymo defektu, ir išeitis esanti tik viena: man reikia tvarkingai užsirašinėti pajamas bei išlaidas ir siuntinėti pacientams sąskaitas, kaip daro visi gydytojai. Pasakiau, kad neverta nė bandyti užsirašinėti pajamų ir išlaidų – vis tiek nieko iš to neišeis, o sąskaitų niekuomet nerašiau ir nesirengiu rašyti. Mūsų profesija – ne amatas, o menas, ir toks komercinis požiūris į žmogaus kančias man atrodo žeminantis. Aš visuomet parausdavau kaip vėžys, kai pacientas padėdavo man ant stalo dvidešimties frankų monetą, o jeigu įsprausdavo ją į ranką, vos susivaldydavau jam nesmogęs. Norstremas pasakė, kad tai ne kas kita, kaip tuštybė ir išdidumas, kad reikia griebti visus pinigus, kad ir iš kur jie būtų, – nors ir iš laidotuvių biuro, kaip daro visi mano kolegos. Pasakiau, jog mūsų profesija tokia pat šventa kaip ir dvasininko pašaukimas, o gal net šventesnė, ir pelnytis turėtų drausti įstatymas. Gydytojo darbas turėtų būti mokamas valstybės, ir gerai mokamas, panašiai kaip Anglijoje teisėjų. Tie, kuriems tokia tvarka nepatinka, tegul keičia profesiją – eina į biržą ar atidaro krautuvę. Gydytojai turėtų būti nelyginant išminčiai, visų gerbiami ir saugomi. Tegul jie lupa iš turtingų pacientų kiek tik nori, kad užtektų ir nepasiturintiems ligoniams, ir jiems patiems, tačiau nedera imti pinigų už kiekvieną vizitą ir rašyti sąskaitų. Ar gali motina įvertinti pinigais savo kūdikio gyvybę, kurią jam išgelbėjai? Koks honoraras priklauso už tai, kad paguodos žodžiu ar vien rankos prisilietimu nuvijai mirties baimę, žvelgiančią iš pilnų siaubo akių? O po kiek frankų reikia imti už kiekvieną priešmirtinės agonijos sekundę, palengvintą tavo morfijaus? Ar ilgai bruksime kenčiančiai žmonijai visus tuos brangius patentuotus vaistus, kurių šaknys glūdi viduramžių prietaruose, nors pavadinimai ir labai modernūs? Gerai žinom, kad veiksmingiausius vaistus galima suskaičiuoti ant pirštų ir kad geraširdė Motina Gamta mus aprūpina jais pusvelčiui. Kodėl aš, madingas gydytojas, važinėju prašmatnia karieta, o mano kolega turi kulniuoti po lūšnų kvartalą pėsčias? Kodėl valstybė išleidžia tūkstantį kartų daugiau pinigų žudymui, negu gydymo menui ugdyti? Kodėl mes nestatom daugiau ligoninių ir mažiau bažnyčių? Melstis Dievui galima visur, bet operacijos negalima atlikti griovyje. Kodėl mes statome tiek daug patogių namų profesionalams galvažudžiams ir plėšikams ir taip mažai vargingiems lūšnų gyventojams, dažnai neturintiems jokio prieglobsčio? Kodėl nepareikalavus, kad kaliniai išlaikytų save patys? Nėra žmogaus, kuris, net uždarytas kalėjime, nepajėgtų užsidirbti kasdienės duonos, jei tai būtų vienintelė išeitis nelikti alkanam. Mums nuolat kartojama, kad į kalėjimus daugiausia patenka silpnapročiai, atsilikėliai, žmonės, neatsakingi už savo veiksmus. Tai klaida. Jų protiniai sugebėjimai apskritai ne mažesni, o didesni už vidutinius. Visi tie, kurie nusikalto pirmą kartą, turėtų būti kalinami daug trumpesnį laiką, labai apribojus maisto davinį ir pakartotinai taikant griežtas fizines bausmes. Jų vietą turėtų užimti pamestinukų ir pavainikių tėvai ir suteneriai, kurie dabar vaikšto laisvi. Skriausti silpnus gyvūnus, Dievo akimis, kur kas didesnė nuodėmė negu įsilaužimas, bet už tai teskiriama nedidelė bauda. Visi žinom, kad besaikis turtas sukaupiamas dažniausiai gudriai plėšiant vargšus. Tačiau aš niekuomet nesu matęs kalėjime milijonieriaus. Sugebėjimas iš nieko išspausti pinigą – labai abejotinos moralinės vertės talentas. Tiems, kurie pasižymi tokiais gabumais, reikėtų leisti jais naudotis tik tokiomis sąlygomis kaip bitėms – didelė jų aukso korių dalis turėtų būti išdalyta tiems, kurie neturi medaus užsitepti ant kasdienės duonos.

O kiti kaliniai – užkietėję nusikaltėliai, šaltakraujai galvažudžiai ir t. t., užuot visą gyvenimą laikomi palyginti geromis sąlygomis, – o šitai atsieina brangiau negu nuolatinės ligoninės lovos išlaikymas, – turėtų būti be skausmo likviduoti, ne už bausmę, nes mums nelemta nei smerkti, nei bausti, bet savisaugos dėlei. Kaip visuomet, Anglija ir čia rado teisingą sprendimą. Net ir tada piktadariai neturėtų teisės skųstis, kad visuomenė žiauriai su jais elgiasi. Už savo nusikaltimus jie gautų didžiausią privilegiją, kokios gali sulaukti žmogus, privilegiją, kuri dažniausiai kitiems nesuteikiama net už dorybes – greitą mirtį.

Norstremas man patarė liautis reformavus visuomenę – anot jo, tai esanti ne mano sritis, – ir apsiriboti medicina. Juk kol kas aš neturėjęs pagrindo ja skųstis. Tačiau mano sumanymas jam kėlė rimtų abejonių; kažin ar viskas taip sklandžiai vyktų, jei nelyginant senovės išminčius vaikščiočiau tarp ligonių ir imčiau už savo paslaugas natūra. Jis esąs tvirtai įsitikinęs, jog senoji sistema rašyti sąskaitas kur kas patikimesnė. Aš suabejojau. Tiesa, kai kurie mano pacientai, taip ir nesulaukę atsakymo į pakartotinius savo laiškus, kuriuose prašydavo atsiųsti jiems sąskaitą, galiausiai išvykdavo nieko nesumokėję, – beje, tarp jų nebuvo nė vieno anglo, – bet kiti dažniausiai atsiųsdavo gerokai didesnę sumą, negu būčiau išrašęs sąskaitoje. Nors dauguma mano pacientų mieliau atsiteisdavo pinigais, o ne asmeniniais daiktais, vis dėlto keletą kartų man pavyko sėkmingai pritaikyti savo sistemą. Vienas labiausiai vertinamų mano daiktų yra senoviška pelerina, kurią paėmiau iš panelės S., jai išvykstant į Ameriką. Kai ji važinėjo mano karieta po miestą, kad negaišdama laiko galėtų išreikšti begalinį dėkingumą ir apgailestavimą, jog neturi kuo atsilyginti už mano gerumą, man į akis krito senoviška pelerina, kuria ji buvo apsisiautusi. Kaip tik jos man ir reikėjo. Pasidėjau peleriną ant kelių ir pasakiau, kad noriu ją pasilaikyti. Panelė S. pareiškė pirkusi ją prieš dešimt metų Zalcburge ir labai ją mėgstanti. Ir man ji patinka, atsakiau. Panelė S. pasiūlė tuoj pat nuvažiuoti į anglų parduotuvę – ji su didžiausiu malonumu padovanosianti man pačią brangiausią škotišką peleriną, kokią tik bus galima gauti. Pasakiau, kad man nereikia jokios škotiškos pelerinos. Beje, turiu pasakyti, kad panelė S. buvo gana irzli moteriškė, per kelerius metus ji pridarė man daug rūpesčių. Ji taip supyko, jog iššoko iš karietos net neatsisveikinusi, o kitą dieną išplaukė į Ameriką. Daugiau jos nebemačiau.

Prisimenu taip pat ir epizodą su ledi Mode B., kuri užsuko pas mane į Viljė aveniu prieš išvažiuodama į Londoną. Ji pasakė triskart man rašiusi, prašydama atsiųsti sąskaitą, bet taip jos ir negavusi. Ji pasijutusi kebliai ir nebežinanti, ką daryti. Ji baisiausiai gyrė mano sugebėjimus ir gerumą – juk aš išgelbėjau jai gyvybę; jos dėkingumo negalima išmatuoti pinigais, jam išreikšti neužtektų viso jos turto. Man buvo malonu girdėti tokius žodžius iš žavingos jaunos moters. Kol ji kalbėjo, gėrėjausi jos nauja tamsiai raudona šilko suknele; ir ji susižavėjusi vis dirsčiojo į savo atvaizdą venecijietiškame veidrodyje viršum židinio. Atidžiai žiūrėdamas į aukštą grakštų jos stuomenį, pasakiau, kad mielai paimčiau jos suknelę – man kaip tik tokios reikia. Ji linksmai nusikvatojo, tačiau juokas bematant virto suglumimu ir pasibaisėjimu, kai pasakiau, jog septintą valandą Rozali ateis į jos viešbutį pasiimti suknelės. Ji pašoko išbalusi iš pykčio ir pareiškė niekad kaip gyva negirdėjusi tokio dalyko. Labai galimas daiktas, pasakiau. Bet juk pati ką tik sakiusi, kad mielai atiduotų man viską pasaulyje. Dėl kai kurių grynai asmeninių sumetimų aš pasirinkau jos suknelę. Ji apsiverkė ir išbėgo iš kambario. Po savaitės Švedijos pasiuntinybėje sutikau anglų ambasadoriaus žmoną. Ši geraširdė ponia man pranešė nepamiršusi džiovininkės anglų guvernantės, kurią buvau jai rekomendavęs, ir net nusiuntusi jai kvietimą į pobūvį, surengtą anglų kolonijai.

– Taip, ji išties atrodo labai liguista, – tarė ambasadoriaus žmona, – bet negali būti, kad yra neturtinga, kaip sakot, – juk ji siūdinasi drabužius pas Vortą!

Mane skaudžiai užgavo Norstremo žodžiai, kad aš negaliu rašyti sąskaitų ir raudonuoju imdamas honorarą tik dėl savo išdidumo ir tuštybės. Jei būtų Norstremo tiesa, tektų pripažinti, kad nė vienam mano kolegai negalima prikišti šių ydų. Nelyginant siuvėjai, jie siuntinėdavo sąskaitas ir kuo ramiausiai dėdavosi į kišenę luidorus, kuriuos pacientai sprausdavo jiems į ranką. Daugelyje priimamųjų buvo nusistovėjusi net tokia tvarka, kad pacientas turėdavo padėti ant stalo pinigus, dar nepravėręs burnos išpasakoti apie savo negalavimus. Prieš operaciją pusė honoraro būdavo paprastai mokama iš anksto. Žinau vieną atsitikimą, kai ligonis, jau gavęs chloroformo, buvo pažadintas, o operacija atidėta, kad būtų patikrinta, ar čekis nesuklastotas. Kai kuris nors iš mūsų, kylančių žvaigždžių, pasikviesdavo į konsiliumą garsenybę, didysis žmogus atiduodavo dalį savo honoraro mažajam žmogeliui, ir tai buvo laikoma savaime suprantama. Maža to. Atmenu, kaip apstulbau, kai pirmą kartą pasikviečiau balzamuotoją ir jis man pasiūlė penkis šimtus frankų iš savo honoraro. Už balzamavimą buvo mokama nežmoniškai brangiai.

Daugelis profesorių, į kuriuos kreipdavausi sunkiais atvejais, buvo pasaulinio garso žmonės, geriausi tam tikros srities specialistai, nepaprastai tiksliai ir nuostabiai greitai nustatantys diagnozę. Pavyzdžiui, Šarko sugebėjimas iškart įžvelgti negalavimo priežastį buvo tiesiog antgamtinis – dažnai jam užtekdavo žvilgtelėti į ligonį šaltomis erelio akimis. Galbūt į gyvenimo pabaigą jis ėmė pernelyg pasikliauti savo neklystančiomis akimis ir dažnai per daug skubotai ir paviršutiniškai apžiūrėdavo ligonius. Savo klaidų jis niekuomet nepripažindavo, ir vargas tam, kas ryždavosi suabejoti jo teisumu. Antra vertus, jis būdavo nepaprastai santūrus, susidūręs su nepagydoma liga, ir niekuomet nesiskubindavo daryti išvados, kad padėtis beviltiška, nors ligos baigtis niekam nekeldavo jokių abejonių. L’imprévu est toujours possible179, mėgdavo sakyti.

Šarko buvo garsiausias ano meto gydytojas. Į jo priimamąjį Fobur Sen Žermene sugužėdavo pacientų iš viso pasaulio, ir jie dažnai laukdavo ištisas savaites, kol patekdavo į jo šventovę – didžiulę biblioteką, kur jis sėdėdavo prie lango. Šarko buvo žemo stoto, bet atletiška krūtinė ir buliaus sprandas darė jį labai įspūdingą. Išbalęs, lygiai nuskustas veidas, žema kakta, šaltos veriančios akys, ereliška nosis, goslios žiaurios lūpos – tikra romėnų imperatoriaus kaukė. Kai jis supykdavo, akyse sužaižaruodavo įtūžio ugnelės, ir tie, kuriuos perverdavo toks žvilgsnis, vargu ar jį kada užmiršdavo. Jo balsas buvo valdingas, kietas, dažnai sarkastiškas. Mažos glebios rankos paspaudimas nemalonus. Tarp savo kolegų jis turėjo mažai bičiulių, ligoniai jo bijodavo lygiai kaip ir asistentai, kuriuos jis retai tepadrąsindavo švelniu žodžiu, nors nežmoniškai apkraudavo darbu. Jis buvo abejingas savo ligonių kančioms ir, nustatęs diagnozę, daugiau jais nesidomėdavo iki skrodimo dienos. Tarp asistentų turėjo numylėtinių, kuriems padėdavo iškilti, nors dažnai jie nebūdavo to verti. Vienas užtariamasis Šarko žodis nulemdavo egzamino ar konkurso rezultatą; faktiškai jis buvo vienvaldis viso medicinos fakulteto viešpats.

Kaip ir visi nervų ligų specialistai, jis buvo apsuptas ištisos gvardijos gerbėjų – neurasteniškų moterų, dievinančių savo idealą. Laimė, jis buvo visiškai abejingas dailiajai lyčiai. Vienintelis jo poilsis po nenutrūkstamo darbo buvo muzika. Ketvirtadieniais jis rengdavo muzikos vakarus, kuriuose buvo draudžiama net užsiminti apie mediciną. Labiausiai mėgo Bethoveną. Šarko labai mylėjo gyvulius ir kiekvieną rytą, nerangiai išlipęs iš lando vidiniame Salpetrijero kieme, išsitraukdavo iš kišenės gabalą duonos dviem seniems savo rosinantams. Vos užsiminus apie sportą ar gyvulių žudymą, jis bematant nutraukdavo kalbą, o anglų nemėgo, man rodos, tik dėl to, kad nekentė lapių medžioklės.

Profesorius Potenas kartu su Šarko buvo laikomas garsiausiu to meto Paryžiaus gydytoju. Sunku būtų rasti tokius skirtingus žmones kaip tuodu įžymūs daktarai. Didysis Nekerio ligoninės klinicistas buvo labai paprastas, neįspūdingos išvaizdos žmogelis, kurio niekas nebūtų pastebėjęs minioje, o Šarko povyza ir tūkstantinėje minioje būtų kiekvienam kritusi į akis. Palyginti su garsiuoju kolega, Potenas, vilkįs senu prastai pasiūtu švarku, atrodė beveik nuskuręs. Jis buvo niūraus veido, kalbėjo mažai, sunkiai tarė žodžius. Visi ligoniai jį dievino, o jam ir turtuoliai, ir vargšai buvo lygūs. Didžiulėje savo ligoninėje Potenas prisiminė visų aliai vieno paciento pavardes, meiliai tapšnodavo per skruostus tiek jauniems, tiek seniems, su begaliniu kantrumu klausydavo jų negalavimo istorijų ir dažnai iš savo kišenės mokėdavo už skanumynus, kuriais norėdavo juos palepinti. Neturtingiausius ligonius jis apžiūrėdavo lygiai taip pat kruopščiai ir atidžiai kaip ir kilmingiausias personas bei milijonierius. O jam nestigdavo nei vienų, nei antrų. Fenomenaliai jautri jo klausa, rodės, pagaudavo menkiausią plaučių ar širdies sutrikimą. Mano manymu, niekas niekuomet geriau už jį nežinojo, kas dedasi kito žmogaus krūtinėj. Jei aš šį tą išmanau apie širdies ligas, tai tik jo nuopelnas. Profesorius Potenas ir Geno de Miusi buvo beveik vieninteliai daktarai konsultantai, į kuriuos drįsdavau kreiptis patarimo, gydydamas neturtingą ligonį.

Trečias buvo profesorius Tijo, garsusis chirurgas. Jo Otel Djė klinika buvo tvarkoma taip pat kaip ir Poteno klinika Nekerio ligoninėje; visiems savo pacientams jis buvo kaip tėvas, ir juo skurdesnė būdavo jų išvaizda, juo labiau jis jais rūpindavosi. Niekuomet nebuvau turėjęs geresnio už jį mokytojo, o jo „Topografinė anatomija“ – geriausias veikalas, parašytas šia tema. Jis buvo nuostabus chirurgas ir visuomet tvarstydavo pats. Tiesi paprasta laikysena ir žydros akys darė jį panašų į šiaurietį, bet iš tikrųjų jis buvo bretonas. Man jis buvo neapsakomai malonus ir kantriai pakęsdavo visas mano ydas, o jų man nestigo; anaiptol ne jo kaltė, kad netapau geru chirurgu. Bet ir taip už daug ką turiu būti jam dėkingas, net ir už tai, kad galiu vaikščioti abiem kojom. Manau, vertėtų jums papasakoti šią istoriją.

* * *

Tą ilgą karštą vasarą įtemptai dirbau be jokio poilsio, mane nukamavo nemiga ir neatskiriamas jos palydovas – nusiminimas. Pacientai mane erzino, nervino, o atėjus rudeniui net flegmatiškas bičiulis Norstremas nebegalėjo manęs pakęsti. Kartą, kai mudu pietavom, jis pareiškė, kad aš galutinai išeisiu iš rikiuotės, jei tučtuojau neišvažiuosiu bent trims savaitėms pailsėti į kokią nors vėsią vietą. Kapryje per karšta, geriausiai man tinkanti Šveicarija. Aš visuomet lenkdavau galvą prieš didžią savo bičiulio išmintį. Žinojau, kad jis sako tiesą, nors ir daro klaidingą prielaidą. Ne nuo persidirbimo, o visai nuo ko kito jaučiausi taip apgailėtinai, bet apie tai čia nekalbėsim. Po trijų dienų jau buvau Cermate ir nedelsdamas pasiryžau įsitikinti, ar gyvenimas virš amžinųjų sniegynų linksmesnis negu jų papėdėj. Ledkirtis tapo mano naujuoju žaislu sename lemtingame žaidime tarp Gyvybės ir Mirties. Pradėjau nuo to, kuo dauguma alpinistų baigia – nuo Materhorno. Prisirišęs virve prie ledkirčio, visą naktį per pūgą praleidau ant nuožulnios uolos, nedaug didesnės už mano valgomąjį stalą, po rūstaus kalno ketera. Susidomėjau išgirdęs iš dviejų savo vadovų, kad mes tabaluojam, prisitvirtinę prie tos pačios uolos, nuo kurios per pirmąjį Vimperio kopimą Hedou, Hadzonas, lordas Frensis Daglesas ir Mišelis Kro nugarmėjo iš keturių tūkstančių pėdų aukščio ant Materhorno ledyno. Švintant aptikome Burkhardą. Nukrapščiau šviežią sniegą nuo jo veido, ramaus ir sustingusio, tartum miegančio žmogaus. Jis buvo negyvai sušalęs. Kalno papėdėje pasivijome du jo vadovus – jie tempė apdujusį jo draugą Devisą, kurį išgelbėjo, rizikuodami savo gyvybe.

Po kelių dienų paniuręs milžinas Šrekhornas pavaišino įsibrovėlius įprasta akmenų lavina. Mūsų ji nekliudė, bet vis dėlto tai buvo puikus metimas, turint galvoje atstumą: uolos nuolauža, galinti sudaužyti į šipulius katedrą, nudardėjo per kokius dvidešimt žingsnių nuo mūsų. O dar po kelių dienų, kai tolimą slėnį nudažė pirmieji aušros spinduliai, susižavėjusios mūsų akys išvydo Jungfrau, besirengiančią baltutėliais sniego drabužiais. Pro baltą šydą vos pastebimai švietė jos skaistūs rausvi skruostai. Tučtuojau nusprendžiau įveikti burtininkę. Iš pradžių atrodė, kad ji pasakys „taip“, bet kai panorau nusiskinti nuo jos skraistės kraštelio kelis edelveisus, ji, ūmiai susidrovėjusi, pasislėpė už debesies. Kad ir kaip stengiausi, niekaip nepavyko pasiekti mylimosios. Juo labiau prie jos artinausi, tuo labiau ji nuo manęs tolo. Veikiai rūko ir miglos šydas, nutviekstas žėrinčių saulės spindulių, visai paslėpė ją nuo mūsų, kaip ugnies ir dūmų uždanga paskutiniame „Valkirijos“ veiksme apgaubia skaisčiąją jos seserį Brunhildą. Sena ragana, kuri nelyginant auklė stropiai saugojo gražiąją mergelę, viliojo mus vis toliau nuo tikslo ir klaidino tarp nykių uolų ir žiojėjančių prarajų, kiekvieną akimirksnį tykojančių mus praryti. Netrukus vadovai pareiškė, kad paklydo ir nieko kito nelieka, kaip kuo greičiausiai grįžti ten, iš kur atėjom. Nugalėtą, kamuojamą meilės, vadovai tempė mane į slėnį, pririšę prie tvirtos virvės. Nieko nuostabaus, kad buvau nusiminęs: tais metais jau antrą kartą mane atstūmė jauna moteris. Tačiau jaunystė puikiai gydo širdies žaizdas. Tereikia numigti, kad atvėstų galva, ir vėl jautiesi sveikas. Miegas, deja, manęs neėmė, bet, laimė, nuovokos nepraradau.

Kitą sekmadienį – atsimenu net datą, nes tai buvo mano gimimo diena – užsirūkiau pypkę Monblano viršūnėje, kur, anot vadovų, dauguma alpinistų žiopčioja, gaudydami orą. Tai, kas atsitiko tą dieną, esu aprašęs kitur, tačiau tos knygelės nebegalima gauti, tad reikės jums vėl papasakoti čia, kad suprastumėt, už ką turiu būti dėkingas profesoriui Tijo.

Kopti į Monblaną žiemą ar vasarą palyginti lengva, bet tik kvailys gali ryžtis kopti į jį rudenį, dienos saulei ir nakties šalnoms dar nespėjus sutvirtinti plačiuose kalno šlaituose šviežio sniego. Alpių karalius ginasi nuo įsibrovėlių sniego griūtimis, kaip Šrekhornas – akmenų lavinomis.

Kai Monblano viršūnėje užsirūkiau pypkę, buvo priešpiečių metas. Visi užsieniečiai Šamoni viešbučiuose pasikeisdami stebėjo pro žiūronus tris muses, ropinėjančias po baltą kepurę ant seno kalnų karaliaus galvos. Kol jie pusryčiavo, mes kasėmės per sniegą tarpeklyje po Mon Modi, ir netrukus jie vėl mus pamatė pro savo žiūronus ant Gran Plato. Visi tylėjome, nes žinojom, kad net nuo balso skambesio gali kilti griūtis. Staiga Buasonas atsigręžė ir parodė ledkirčiu į juodą ruožą, lyg kokio milžino ranka nubrėžtą baltame šlaite.

– Wir sind alle verloren180, – sušnabždėjo jis. Tą pat akimirką beribis sniego laukas trūko pusiau ir baisiausiai dundėdamas nugarmėjo žemyn, pasiutusiu greičiu nubloškęs mus atkalnėn. Aš nieko nejaučiau, nieko nesupratau. Staiga tas pats refleksinis impulsas, kuris garsiajame Spalanciano bandyme privertė begalvę varlę pakreipti kojytę ton vieton, į kurią buvo duriama adata, paskatino didelį parblokštą gyvulį reaguoti į veriamą skausmą – aš pakėliau ranką ir paliečiau sužeistą pakaušį. Rusenantis periferinis pojūtis pažadino mano sąmonėje savisaugos instinktą, tveriantį ilgiausiai. Beviltiškai įtempęs jėgas, pradėjau kapstytis iš po sniego dangos, po kuria buvau palaidotas. Aplink spindėjo melsvo ledo sienos, o virš galvos į prarają, kurion mane buvo nubloškusi griūtis, pro plyšį skverbėsi dienos šviesa. Keista, bet atmenu, kad visai nejaučiau baimės ir nenutuokiau apie praeitį, dabartį ir ateitį. Paskui pajutau, kaip atbukusiose smegenyse įsižiebė kažkoks neapčiuopiamas noras ir, pamažu stiprėdamas, galiausiai pasiekė sąmonę. Tai buvo seniai pažįstamas noras, sena mano svajonė, nenumaldomas smalsus troškimas sužinoti apie Mirtį viską, ką įmanoma. Pagaliau man pasitaikė proga – jei tik, aišku, pavyks neprarasti nuovokos ir nesudrebėjus pažvelgti jai tiesiai į akis. Žinojau, kad ji čia pat, beveik tariausi matąs, kaip artinasi prie manęs, apsigaubusi ledo drobule. Ką ji man pasakys? Ar ji bus žiauri ir nepermaldaujama, ar gailestingai paliks ramiai gulėti sniege, kol sušalsiu, užmigęs amžinu miegu? Nors ir labai neįtikima, bet neabejoju, kad kaip tik ši paskutinė mano sąmonės prošvaistė, šis atkaklus noras pažinti Mirtį ir išgelbėjo man gyvybę. Staiga pajutau, kaip pirštai spaudžia ledkirtį, pajutau, kad liemenį juosia virvė. Virvė! O kur abudu draugai? Visu smarkumu patraukiau į save virvę, kažkas ją timptelėjo, ir iš sniego išlindo juodaplaukio Buasono barzdotas veidas. Jis giliai atsikvėpė, tučtuojau griebė už juosiančios jį virvės ir ištraukė iš kapo apsvaigusį savo draugą.

– Per kiek laiko žmogus negyvai sušąla? – paklausiau.

Guvios Buasono akys apmetė mūsų kalėjimo sienas ir sustojo ties siauru lediniu tilteliu, kuris nelyginant gotiškos katedros kontraforsai jungė nuožulnias plyšio sienas.

– Jei turėčiau ledkirtį ir galėčiau užsiropšti ant to tilto, – tarė jis, – tada, manau, pavyktų iškirsti angą.

Padaviau jam savo ledkirtį, į kurį mėšlungiškai buvo įsikibę mano pirštai.

– Dėl Dievo, nejudėkit! – kartojo Buasonas, atsistojęs kaip akrobatas man ant pečių, nuo jų vienu šuoliu užšoko ant ledinio tilto virš mūsų galvų. Kabindamasis rankomis į nuožulnias sienas, jis pamažu išsikirto kelią į viršų, o paskui už virvės ištraukė iš plyšio ir mane. Vargais negalais ištempėm ir kitą vadovą, jis dar nebuvo atsipeikėjęs.

Griūtis buvo nušlavusi visus orientyrus, mes trise turėjom tik vieną ledkirtį, galintį apsaugoti, kad neįgarmėtume į kokį plyšį, apneštą šviežiu sniegu. Vis dėlto po vidurnakčio nusigavome iki lūšnos, o tai, anot Buasono, buvo dar didesnis stebuklas negu išsigelbėjimas iš prarajos. Lūšna buvo beveik užversta sniegu ir, norėdami patekti vidun, turėjom pramušti stoge skylę. Stačia galva suvirtome ant grindų. Aš iki paskutinio lašo išgėriau iš lemputės gaižią alyvą, o Buasonas, perpjovęs peiliu sunkius alpinisto batus, ėmė trinti sniegu mano nušalusias kojas. Gelbėjimo grupė, išvykusi iš Šamoni ir visą rytą veltui ieškojusi mūsų lavonų griūties kelyje, pagaliau rado mus lūšnoje, kietai miegančius ant grindų. Kitą dieną, paguldę mane į šieno vežimą, nuvežė į Ženevą ir ten įsodino į naktinį Paryžiaus ekspresą.

Kai kitą rytą įšlubavau į Otel Djė operacinę, profesorius Tijo, baigęs vieną operaciją, plovėsi rankas prieš kitą. Nuėmęs man nuo kojų vatą, jis, kaip ir aš, apstulbęs įspyrė akis į mano pėdas – jos buvo juodos it negro.

– Sacré Suédois181, iš kur, po galais, tu atsidanginai? – sugriaudėjo profesorius.

Geraširdės mėlynos jo akys žiūrėjo į mane su tokiu susirūpinimu, jog man pasidarė gėda. Pasakiau, kad buvau nuvažiavęs pailsėti į Šveicariją, kad kalnuose mane ištiko nelaimė, nuo kurios neapsaugotas joks turistas, ir kad man labai nemalonu, jog tenka profesorių trukdyti.

– Mais c’est lui, – sušuko vienas asistentas, – pour sûr c’est lui!182

Išsitraukęs iš palaidinės kišenės „Figaro“, jis garsiai perskaitė telegramą iš Šamoni, kaip stebuklingu būdu išsigelbėjo vienas užsienietis ir du jo palydovai, kuriuos leidžiantis nuo Monblano užgriuvo lavina.

– Nom de tonnerre! Nom de nom de nom! Fichemoi la paix, sacré Suédois, qu est-ce que tu viens faire ici, va-t’ en à l’Asile St-Anne, chez les fous!183 Leiskit jums pademonstruoti lapių krašto lokio kiaušą, – toliau kalbėjo jis, tvarstydamas bjauriai sužalotą mano viršugalvį. – Toks baisus smūgis būtų apglušinęs dramblį. O jam ir kiaušas neįskilo, net smegenys nesutrenktos! Kam taip toli važinėti – į Šamoni! Geriau užliptum į Notr Damo bokšto viršūnę ir šoktum į aikštę priešais mūsų langus – vis tiek tau negresia joks pavojus, jei nukrisi ant galvos!

Man visuomet būdavo be galo smagu, kai profesorius imdavo iš manęs šaipytis. Tai buvo neabejotinas požymis, kad jis jaučia man palankumą. Norėjau tuoj pat važiuoti į Viljė aveniu, bet profesorius Tijo pasakė manąs, kad man būtų geriau kelias dienas pagulėti atskiroje palatoj ligoninėje. Neabejoju, jog buvau blogiausias Tijo mokinys, tačiau jis vis dėlto buvo užtektinai išmokęs mane chirurgijos, kad suprasčiau, jog nori amputuoti man pėdas. Penkias dienas jis po tris kartus ateidavo apžiūrėti mano kojų, o šeštą dieną jau gulėjau ant savo sofos Viljė aveniu – pavojus buvo praėjęs. Ir vis dėlto buvau žiauriai nubaustas: išgulėjau šešias savaites ir pasidariau toks nervingas, jog turėjau parašyti knygą, – nebijokit, ji seniai išparduota. Dar mėnesį strapaliojau su dviem lazdom, o paskui visai pasveikau.

Mane šiurpas nukrečia vien pagalvojus, kas būtų atsitikę, jei būčiau pakliuvęs į rankas kuriai kitai tų dienų Paryžiaus chirurgijos įžymybei. Senasis tėvukas Rišė, darbavęsis kitame Otel Djė sparne, būtų neabejotinai mane numarinęs, nes gangrena ir kraujo užkrėtimas, kurie siautė viduramžiškoje šio chirurgo klinikoje, buvo jo specialybė. Garsusis profesorius Peanas, baisus Sen Luji ligoninės mėsininkas, bematant man būtų nurėžęs abi pėdas ir numetęs ant krūvos nupjautų rankų ir kojų, pustuzinio kiaušidžių, gimdų ir auglių, suverstų ant grindų jo operacinėj, kur kraujas liejosi kaip skerdykloje. Paskui didžiulėmis raudonomis rankomis, nenusiplovęs nuo jų mano kraujo, jis mikliai kaip fokusininkas būtų stvėręs peilį ir ėmęsis naujos aukos, dėl nepakankamos narkozės tebeturinčios dalį sąmonės, kol kitos, gulinčios ant neštuvų ir laukiančios savo eilės, kauktų iš siaubo. Baigęs masines skerdynes, Peanas nusišluostydavo nuo kaktos prakaitą, nusibraukdavo kraują ir pūlius, užlašėjusius ant baltos liemenės ir frako – jis visuomet operuodavo su vakariniais drabužiais, – pasakydavo: Voilà pour aujourd’hui, Monssieurs!184 ir, išskubėjęs iš operacinės, prašmatniu lando dumdavo į privačią savo kliniką Santė gatvėje perskrosti pilvų pustuziniui moterų, kurias grandiozinė reklama suvarydavo pas jį kaip bejėges avis į La Viletės skerdyklą.

177 Profesinis pavydas (pranc.).

178 Tiekėjai (pranc.).

179 Visuomet gali atsitikti kas nors nenumatyto (pranc.).

180 Mes visi žuvę (vok.).

181 Prakeiktas švede (pranc.).

182 Juk tai jis, žinoma, jis! (Pranc.)

183 Kad jį kur griausmas! Po šimts velnių! Atsikabink nuo manęs, prakeiktas švede! Ko tu čia atsivilkai, nešdinkis į Šventos Anos ligoninę pas pamišėlius! (Pranc.)

184 Šiai dienai pakaks, ponai! (Pranc.)

Aštuonioliktas skyrius

SALPETRIJERAS

Retai tepraleisdavau garsiąsias profesoriaus Šarko Leçons du Mardi185 Salpetrijere, kurios tuo metu daugiausia buvo skiriamos jo grande hystérie186 ir hipnozei. Didžiulė auditorija būdavo sausakimša įvairiausio plauko publikos iš viso Paryžiaus – rašytojų, žurnalistų, garsių aktorių – tiek vyrų, tiek moterų, elegantiškų demimondo damų; visi degė patologiniu smalsumu savo akimis pamatyti stulbinamus hipnozės stebuklus, beveik užmirštus nuo Mesmerio ir Breido laikų. Kaip tik per vieną tokią paskaitą susipažinau su Gi de Mopasanu, jau išgarsėjusiu „Pampuška“ ir neužmirštamais „Teljė namais“. Mudu ištisas valandas šnekėdavom apie hipnozę ir įvairias psichikos ligas, jis atkakliai stengėsi išgauti iš manęs viską, – nors tai buvo labai nedaug, – ką apie jas žinojau. Taip pat smulkmeniškai klausinėjo apie pamišimą – tuo metu jis rinko medžiagą šiurpiajai knygai „Orla“, kurioje taip tikroviškai pavaizdavo tragišką savo ateitį. Kartą jis net buvo su manim nuvažiavęs į profesoriaus Bernheimo kliniką Nansi, kuri man padėjo praregėti ir suprasti, kokia klaidinga Salpetrijero mokyklos pažiūra į hipnozę. Paskui, Mopasano pakviestas, dvi dienas praleidau jo jachtoje. Puikiai prisimenu, kaip visą naktį, kol „Mielasis draugas“ stovėjo išmetęs inkarą Antibų uoste, sėdėjom mažajame jachtos salone ir kalbėjomės apie mirtį. Mopasanas bijojo mirties ir sakė beveik nuolat apie ją galvojąs. Jis nuodugniai klausinėjo apie įvairius nuodus, apie tai, ar greitas, ar skausmingas jų veikimas. Ypač primygtinai kamantinėjo mane apie mirtį jūroje. Pasakiau, kad, mano manymu, tokia mirtis be gelbėjimo diržo palyginti lengva, bet turint gelbėjimo diržą turbūt pati sunkiausia. Ir dabar matau, kaip niūrus jo žvilgsnis nukrypo į gelbėjimo diržus, sukabintus prie kajutės durų, ir kaip jis pasakė rytą išmesiąs juos į jūrą. Paklausiau, ar tik jis nesirengia nugramzdinti mūsų į dugną, plaukiant, kaip buvo sutarta, į Korsiką? Valandėlę jis sėdėjo tylėdamas.

– Ne, – galiausiai tarė ir pridūrė, kad vis dėlto norėtų numirti moters glėbyje.

Pasakiau, jog gyvendamas taip kaip dabar, jis neabejotinai gali tikėtis, kad šis noras išsipildys.

Man bekalbant pabudo pusiau apdujusi Ivona, paprašė dar šampano ir vėl užmigo, padėjusi galvą Mopasanui ant kelių. Tai buvo aštuoniolikmetė baleto šokėja, subrandinta Didžiosios Operos užkulisyje kokio nors seno lėbautojo glamonių, o dabar „Mielojo draugo“ jachtoje, baisaus savo meilužio glėbyje, bejėgiškai riedanti į visišką pražūtį. Žinojau, kad jai nebegali padėti joks gelbėjimo diržas ir kad ji nebūtų jo ėmusi, jei ir būčiau siūlęs. Supratau, jog ji atidavė širdį tam nepasotinamam patinui, kuriam tebuvo reikalingas jos kūnas. Žinojau, koks jos laukia likimas, – ne ją pirmą mačiau šitaip miegančią, padėjusią galvą jam ant kelių. Kiek jis atsakė už savo veiksmus – jau kitas klausimas. Baimė, dieną naktį kankinanti nerimstančias jo smegenis, jau šmėsčiojo akyse. Jau tuomet neabejojau, kad jis pasmerktas. Žinojau, jog subtilūs jo paties „Pampuškos“ nuodai jau buvo pradėję griauti nuostabų jo protą. Ar jis tai suvokė? Dažnai pagalvodavau, kad taip. „Ant vandens“ rankraštis gulėjo priešais mus ant stalo, jis ką tik buvo man paskaitęs keletą skyrių; mano manymu, tai buvo geriausia iš visų jo knygų. Mopasanas dar karštligiškai kūrė vieną šedevrą po kito, dirgindamas jautrias savo smegenis šampanu, eteriu ir kitais narkotikais. Nesibaigiantis srautas moterų, kurių jis rasdavo visur, pradedant Fobur Sen Žermenu ir baigiant bulvarais, – aktorės, šokėjos, midinetės, grizetės, paprasčiausios paleistuvės – dar labiau pagreitino šio Taureau triste187, kaip jį vadino bičiuliai, pražūtį. Jis nepaprastai didžiavosi pasisekimu ir nuolat užsimindavo apie paslaptingas aukštuomenės damas, kurias ištikimas tarnas Fransua įleidžia į jo butą Klozelio gatvėje. Tai buvo pirmas prasidedančios didybės manijos simptomas. Mopasanas dažnai atvažiuodavo į Viljė aveniu, užbėgdavo laiptais ir, atsisėdęs kambario kampe, tylėdamas įsmeigdavo į mane liguistas, man taip gerai pažįstamas akis. Neretai, atsistojęs priešais židinį, kelias minutes įdėmiai žiūrėdavo į veidrodį, lyg matydamas jame svetimą žmogų.

Kartą jis man pasakojo, kad vieną dieną, kai sėdėjo prie rašomojo stalo, įnikęs į naująjį romaną, labai nustebo pamatęs, jog, nepaisydamas griežto budraus tarno, į kabinetą įėjo nepažįstamas žmogus. Nepažįstamasis atsisėdo kitoj stalo pusėj ir pradėjo Mopasanui diktuoti, ką šis pats ketino rašyti. Jis jau buvo beskambinąs Fransua, kad išprašytų atėjūną, tik staiga pasibaisėjęs pamatė, jog tas nepažįstamasis – jis pats.

Po kelių dienų stovėjau šalia jo Didžiosios Operos užkulisyje ir žiūrėjau, kaip panelė Ivona šoka padekatrą, vogčiomis šypsodama meilužiui, kuris nenuleido nuo jos spindinčių akių. Paskui, nors jau buvo vėlu, nuvažiavome į nedidelį elegantišką butuką, kurį Mopasanas neseniai buvo jai išnuomojęs, ir pavakarieniavome. Ivona nusiplovė nuo veido dažus, ir aš nusigandau išvydęs, kaip ji išblyško ir sunyko nuo to laiko, kai pirmą kartą pamačiau ją jachtoje. Mergina prisipažino šokdama visuomet uostantį eterį, – niekas taip puikiai nepakeliąs tonuso kaip jis – visi jų balete uostą eterį, net pats Monsieur le Directeur du Corps de Ballet188. (Iš tikrųjų, praėjus daugeliui metų, savo akimis mačiau, kaip jis nuo to mirė savo viloj Kapryje.)

Mopasanas pasiskundė, kad Ivona pernelyg sulysusi, be perstojo kosti ir trukdo jam naktį miegoti. Kitą rytą, jo prašomas, apžiūrėjau Ivoną – vieno plaučio viršūnė jau buvo smarkiai pažeista. Pasakiau Mopasanui, kad jai reikalingas poilsis, ir patariau išsiųsti ją žiemai į Mantoną. Jis atsakė mielai viską dėl jos padarysiąs, tuo labiau kad liesos moterys jam nepatinkančios. Ivona kategoriškai atsisakė važiuoti, pareiškė, jog geriau mirs, negu išsiskirs su juo. Tą žiemą per ją nestokojau rūpesčių, taip pat ir naujų pacienčių. Viena po kitos Viljė aveniu ėmė lankytis jos draugės, kad slapta jas apžiūrėčiau, – į teatro gydytoją jos bijodavo kreiptis, nes jis būtų uždraudęs joms šokti ir taip perpus sumažinęs algą. Baleto užkulisiai man buvo visai naujas pasaulis, gan pavojingas neprityrusiam stebėtojui, nes, deja, šios jaunos vaidilutės aukodavo savo jaunystės vainikėlius ne tik ant deivės Terpsichorės aukuro. Laimė, iš mano Olimpo jų Terpsichorė buvo išguita, nuskambėjus paskutiniam Gliuko „Čakonos“ ir Mocarto „Menueto“ akordams, o tai, kas paliko, mano akimis žiūrint, buvo ne kas kita, kaip paprasta akrobatika. Bet to nebuvo galima pasakyti apie kitus užkulisių lankytojus. Tiesiog negalėdavau atsistebėti, kaip lengvai netenka pusiausvyros sukriošę donžuanai, žiūrėdami į pusnuoges merginas, kurios ją išlaiko net šokdamos ant pirštų galų.

Po pirmo kraujoplūdžio Ivonos būklė pasidarė labai rimta. Kaip visi rašytojai, vaizduojantys mirtį ir kančias, Mopasanas nemėgo matyti jų iš arti. Ivona be perstojo gėrė žuvies taukus, kad tik papilnėtų, nes žinojo, jog mylimajam nepatinka liesos moterys. Bet viskas buvo veltui, ir netrukus iš jaunatviško jos grožio beliko tik nuostabios akys, spindinčios nuo karščio ir eterio. Mopasano piniginė tebebuvo jai atvira, bet rankos jau glamonėjo jos draugę. Ivona šliūkštelėjo varžovei į veidą sieros rūgšties, laimė, beveik pro šalį. Jai pavyko atsipirkti dviem mėnesiais kalėjimo: padėjo Mopasanas (jis buvo labai įtakingas žmogus) ir mano pažymėjimas, kad jai beliko gyventi vos keli mėnesiai. Paleista iš kalėjimo, ji atsisakė grįžti į savo butą, nors ir kaip Mopasanas prašė, ir dingo neištirtose didžiulio miesto gelmėse kaip mirtinai sužeistas žvėris, kuris prieš nugaišdamas įlenda į urvą, kad niekas jo nematytų.

Visai atsitiktinai pamačiau ją po mėnesio Sen Lazare, kur baigiasi visų puolusių ir bedalių Paryžiaus moterų kančių kelias. Pasakiau Ivonai, kad pranešiu Mopasanui ir jis, be abejo, tuoj pat ją aplankys. Aiškiai supratau, kad jai beliko gyventi vos kelios dienos, todėl ilgai nelaukdamas tą pačią popietę nuvažiavau pas Mopasaną.

Kaip visuomet, Fransua ištikimai lyg Cerberis stovėjo sargyboje, saugodamas savo poną nuo atėjūnų. Veltui prašiau įleisti – jam buvo griežtai įsakyta nieko neleisti. Ir vėl paslaptinga dama, pagalvojau sau.

Beliko parašyti keletą žodžių apie Ivonos būklę, o Fransua pažadėjo tuoj pat perduoti laiškelį ponui. Nežinau, ar jis gavo laiškelį, ar ne, greičiausiai ne, kaip ir aš pats esu linkęs manyti, nes Fransua visuomet stengdavosi apsaugoti mylimą poną nuo nemalonumų, susijusių su moterimis. Kai kitą dieną atėjau į Sen Lazarą, Ivona jau buvo mirusi. Vienuolė man pasakojo, kad visą rytą ji gražinosi: pasidažė skruostus, susišukavo, net pasiskolino iš gretimoje lovoje gulinčios senos paleistuvės raudoną šilkinę skarelę, paskutinį buvusios prabangos atminimą, ir prisidengė ja sulysusius pečius. Ji pasakė vienuolei, kad ateis jos Monsieur, ir visą dieną nekantriai jo laukė, bet Monsieur neatėjo. Iš ryto ją rado lovoje negyvą – ji buvo išgėrusi visą buteliuką chloralio.

Po dviejų mėnesių, atvykęs į Pasi, pamačiau Gi de Mopasaną garsios daktaro Blanšo psichiatrijos ligoninės sode. Pasirėmęs ant ištikimojo Fransua rankos, jis svaidė akmenukus Milė „Sėjėjo“ mostu į gėlių lysvę ir kalbėjo:

– Žiūrėk, žiūrėk, jei tik palis, pavasarį čia pridygs mažų Mopasaniukų.

* * *

Daugelį metų atliekamu laiku tyrinėjau hipnozę, ir tie vaidinimai, rengiami Salpetrijere „visam Paryžiui“, man atrodė tik absurdiškas farsas, nevykęs apgaulės ir tiesos kratinys. Kai kurios iš hipnotizuojamųjų buvo neabejotinai tikros somnambulės ir pabudusios tiksliai atlikdavo viską, kas joms būdavo įteigta miegant. Tačiau daugelis buvo paprasčiausios apgavikės, kurios puikiai žinojo, ko iš jų laukiama, ir su didžiausiu malonumu išdarinėdavo visų akivaizdoje įvairius triukus, mulkindamos tiek gydytojus, tiek žiūrovus, – mat isterikės pasižymi nepaprastu gudrumu. Jos bet kurią akimirką buvo pasiruošusios piquer une attaque189, vaizduodamos klasiškąją Šarko grande hystérie, arc-en-ciel190 ir t. t. arba demonstruodamos jo tris garsiąsias hipnozės stadijas – letargiją, katalepsiją, somnambulizmą, – sugalvotas paties Metro ir niekur kitur, kaip tik Salpetrijere, beveik neaptinkamas. Vienos su malonumu uostydavo amoniaką, kai joms sakydavo, jog tai rožių vanduo, kitos grauždavo anglies gabalą, jeigu jį pavadindavo šokoladu, dar kita ropodavo keturpėsčia, pasiutusiai lodama, kai jai įteigdavo, kad ji šuo, arba mosuodavo rankomis, tarsi skrisdama, kai ją paversdavo balandžiu. O kai jai prie kojų mesdavo pirštinę, įteigdami, jog tai gyvatė, ji pasikaišydavo sijoną ir imdavo klaikiai šaukti. Buvo ir tokia, kuri vaikščiodavo laikydama rankose cilindrą, supdavo jį ir meiliai bučiuodavo, jeigu jai sakydavo, kad tai jos kūdikis.

Kone visos nelaimingos merginos, kurias nuo ryto ligi vakaro hipnotizuodavo gydytojai ir studentai, kiauras dienas būdavo pusiau sąmoningos būklės, atbukusios nuo visokiausių kvailų įtaigų, beveik netekusios nuovokos ir, be abejo, negalėjo kontroliuoti savo veiksmų; anksčiau ar vėliau joms visoms buvo lemta baigti dienas nervų ligų palatoje, jei ne pamišėlių namuose.

Nors tie iškilmingi vaidinimai, vykstantys kas antradienį auditorijoje, buvo nemoksliški ir neverti Salpetrijero, vis dėlto būtų neteisinga nepripažinti, jog ligoninės palatose buvo rimtai tiriama daugelis dar neišaiškintų hipnozės reiškinių. Tuo laiku ir aš pats, profesoriui leidus, dariau įdomius hipnozės sugestijos ir telepatijos bandymus su mergina, kuri nuostabiai lengvai pasiduodavo įtaigai.

Jau tuomet smarkiai abejojau Šarko teorijų teisingumu, nors apakinti jo mokiniai ir publika priimdavo jas su tokiu patiklumu, jog tai galima paaiškinti tik savotiška masine hipnoze. Po paskutinio apsilankymo profesoriaus Bernheimo klinikoje Nansi aš tapau, nors ir nežinomu, bet tvirtu šalininku vadinamosios Nansi mokyklos, neigiančios Šarko teorijas. Salpetrijere kalbėti apie Nansi mokyklą tais laikais buvo kone toks pat nusikaltimas, kaip įžeisti didenybę. Pats Šarko baisiausiai tūždavo vos paminėjus profesoriaus Bernheimo vardą. Vienas jo asistentas baisiai manęs nekentė ir parodė profesoriui Gazette des Hôpitaux išspausdintą mano straipsnį, kurį parašiau paskatintas paskutinio apsilankymo Nansi. Keletą dienų Šarko atkakliai mane ignoravo. Kiek vėliau „Figaro“ pasirodė aštrus vieno žymiausių Paryžiaus žurnalistų straipsnis, pasirašytas pseudonimu „Ignotus“. Tas straipsnis smerkė viešus hipnozės seansus Salpetrijere, vadino juos pavojingais ir nevykusiais vaidinimais, kurie neturi jokios mokslinės vertės ir nedaro garbės didžiajam Salpetrijero Metrui. Kažkas parodė tą straipsnį Šarko per rytinę vizitaciją, ir mane apstulbino tulžinga pagieža, kurią jam sukėlė paprasčiausia laikraščio rašliava: mano manymu, būtų buvę kur kas oriau visai į ją nereaguoti. Šarko mokiniai labai pavydėdavo kits kitam, aišku, ir man. Nežinau, kieno tai buvo prasimanymas, tačiau netrukus pasibaisėjęs sužinojau, jog sklinda gandas, kad kaltinamuosius faktus savo straipsniui „Ignotus“ gavęs iš manęs. Šarko net neužsiminė man apie tai, bet nuo tos dienos labai pasikeitė, ir aš netekau jo palankumo. O paskui mane ištiko smūgis – vienas skaudžiausių smūgių gyvenime. Likimas paspendė man spąstus, o aš per kvailą impulsyvumą beregint į juos įkliuvau.

Vieną sekmadienį, išeidamas iš ligoninės, pamačiau vidiniame kieme ant suoliuko po platanais du senus valstiečius. Nuo jų padvelkė kaimo oru, sodo, laukų, karvidės kvapais, ir man buvo malonu į juos žiūrėti. Paklausiau, iš kur jie atvyko ir ką čia veikia. Senukas ilga mėlyna palaidine pridėjo ranką prie beretės, senutė dailiu baltu kyku meiliai man šyptelėjo ir padarė reveransą. Jie pasakė atvykę tą rytą iš savo kaimo Normandijoje aplankyti dukters, kuri jau treti metai dirbanti Salpetrijero virtuvėje indų plovėja. Tai esanti labai gera vieta, kurią jai parūpinusi viena jų kaimo vienuolė, ligoninės virėjos padėjėja. Bet ir fermoje netrūkstą darbo – dabar jie laiką tris karves ir šešias kiaules, todėl ir nusprendė parsivežti dukrą namo: ji labai stipri ir sveika mergina, o juodu jau sensta ir nebegali vieni visų darbų nudirbti. Kiaurą naktį juodu važiavę traukiniu ir taip pavargę, jog atsisėdę ant suoliuko pailsėti. Gal aš malonėčiau jiems parodyti, kur virtuvė? Atsakiau, kad reikia pereiti tris kiemus, o paskui ilgiausius koridorius, ir pasisiūliau juos palydėti ir padėti surasti dukterį. Vienas Dievas težino, kiek indų plovėjų dirbo toje milžiniškoje virtuvėje, kur buvo gaminamas valgis kone trims tūkstančiams žmonių! Mes nuėjom sparčiu žingsniu į baraką, kur buvo virtuvė. Senutė nenutildama pasakojo apie savo obelis, bulvių derlių, kiaules, karves ir nuostabų jos pačios spaudžiamą sūrį. Paskui išsitraukė iš pintinės nedidelį fromage de crème191 – atvežusi jį Ženevjevai, bet labai džiaugtųsi, jei neatsisakyčiau paimti. Kai ji davė man sūrį, atidžiai pažvelgiau jai į veidą.

O kiek Ženevjevai metų?

Ką tik sukako dvidešimt.

Ar ji šviesiaplaukė ir labai daili?

– Tėvas sako, kad mes kaip du vandens lašai, – atviraširdiškai paaiškino senoji motina.

Senukas linktelėjo, patvirtindamas jos žodžius.

– O jūs tikrai žinot, kad ji dirba virtuvėje? – paklausiau, nejučiom sudrebėjęs, ir dar kartą įdėmiai pažiūrėjau į raukšlėtą senos moters veidą.

Užuot atsakęs, senukas pasirausė didžiulėje palaidinės kišenėje ir išsitraukė paskutinį Ženevjevos laišką. Aš daug metų labai domėjausi grafologija ir dabar vos metęs akį iškart atpažinau keistai vingrų ir naivų, bet nuostabiai raiškų braižą, kuris, atkakliai lavinant automatinio rašymo įgūdžius, pamažu tobulėjo, kaip man pačiam teko stebėti.

– Čionai, – tariau ir nusivedžiau juos tiesiai į Šventos Agnietės palatą, – „didžiosios isterijos“ skyrių.

Ženevjeva sėdėjo ant ilgo stalo vidury palatos, nukorusi kojas, apmautas šilkinėm kojinėm, ir laikė ant kelių žurnalą Le rire su savo atvaizdu pirmame puslapyje. Šalia jos sėdėjo Lizetė, kita Salpetrijero žvaigždė. Koketiškai sušukuotus Ženevjevos plaukus puošė melsvas šilkinis kaspinas, ant kaklo žėrėjo dirbtinių perlų vėrinys. Išblyškę skruostai buvo parausvinti, lūpos nudažytos. Ji kur kas labiau panėšėjo į apsukrią midinetę, susirengusią pasivaikščioti po bulvarą negu į ligonę. Ženevjeva buvo antradienio vaidinimų primadona, visų išlepinta ir išpaikinta, labai patenkinta savim ir savo padėtim. Abu senukai suglumę žiūrėjo į dukterį. Ženevjeva metė į juos abejingą ir paiką žvilgsnį, matyt, iš karto jų net nepažino. Staiga jos veidas ėmė trūkčioti ir, suspigusi veriamu balsu, ji griuvo ant grindų, tampoma baisių konvulsijų. Lizetė bematant pasekė jos pavyzdžiu ir padarė klasišką „lanką“. Paklususios pamėgdžiojimo dėsniui, kitos dvi isterikės, kurios gulėjo lovose, taip pat suvaidino priepuolius – viena pradėjo konvulsiškai kvatoti, kita paplūdo ašaromis. Siaubo apimti senukai neteko žado, ir vienuolės skubiai išvedė juos iš palatos. Pasivijau tėvus ant laiptų ir palydėjau iki suoliuko po platanais. Abudu buvo taip išsigandę, jog net negalėjo verkti. Paaiškinti tiems vargšams valstiečiams, kas atsitiko, buvo nelengva. Aš ir pats nežinojau, kaip jų duktė, dirbusi virtuvėje, atsidūrė isterikių palatoje. Stengiausi kiek galėdamas juos nuraminti ir pasakiau, kad jų duktė netrukus pasveiks. Motina apsiverkė, mažos mirksinčios tėvo akutės piktai sužaižaravo. Įtikinau juos grįžti į kaimą ir pažadėjau, kad jų duktė, kai tik bus galima, parvažiuos namo. Tėvas norėjo tučtuojau ją pasiimti, bet motina pritarė man, pasakiusi, kad geriau tegul ji pabūna ligoninėje, kol pasveiks – tikriausiai ji čia rūpestingai gydoma. Dar kartą pažadėjau kuo greičiau sutvarkyti su profesoriumi ir klinikos direktoriumi reikiamus formalumus, kad Ženevjeva, lydima ligoninės slaugės, būtų išleista namo, ir man vargais negalais pavyko įkalbėti senukus sėsti į fiakrą ir važiuoti į Orleano stotį, o iš ten artimiausiu traukiniu – į savo kaimą. Kiaurą naktį nesudėjau bluosto – vis galvojau apie senukus. Kaip ištesėsiu savo pažadą? Puikiai žinojau, kad kam kam, bet man tikrai nedera kreiptis tuo reikalu į Šarko. Taip pat gerai žinojau, jog savo noru Ženevjeva niekuomet nesutiks išvažiuoti iš Salpetrijero ir grįžti į kuklią tėvų fermą. Išeitis, mano manymu, buvo tik viena – nustelbti jos valią ir primesti jai savąją. Žinojau, kad Ženevjevą nepaprastai lengva užhipnotizuoti. Daugybę kartų ir aš pats, ir kiti jai įteigdavome, ką ji turi daryti pabudusi, ir ji visuomet vykdydavo mūsų įsakymus taip pat nenukrypstamai, kaip kad paleistas akmuo krinta žemėn, ir kone su astronominiu tikslumu; be to, jai buvo būdinga visiška amnezija – pabudusi ji neatsimindavo nieko, kas jai buvo įteigta miegant. Paprašiau klinikos direktoriaus leidimo tęsti su Ženevjeva pradėtus telepatinius bandymus, kurie tada buvo visuotinio dėmesio centre. Jis pats labai domėjosi tuo klausimu, todėl leido man kasdien po valandą dirbti niekieno netrukdomam jo kabinete ir palinkėjo sėkmės. Bet aš jį apgavau. Pačią pirmąją dieną, giliai užhipnotizavęs, įteigiau Ženevjevai, kad kitą antradienį ji nesikels iš lovos ir neis į auditoriją, kad ji bjaurisi gyvenimu Salpetrijere ir nori grįžti pas tėvus. Visą savaitę kasdien jai kartojau tą patį, bet nemačiau rezultatų. Vis dėlto kitą antradienį ji nenuėjo į auditoriją, ir vaidinimas dėl to smarkiai nukentėjo. Man buvo pranešta, kad ji peršalo ir guli lovoje. Po dviejų dienų užtikau ją vartančią traukinių tvarkaraštį; pamačiusi mane, ji tučtuojau įsikišo jį į kišenę – tai buvo neabejotinas visiškos amnezijos požymis. Netrukus jai įteigiau, kad ketvirtadienį, kai nebus bandymų, ji nueis į parduotuvę ir nusipirks naują skrybėlaitę. Kitą rytą pamačiau, kaip ji didžiuodamasi rodo Lizetei savo pirkinį. Dar po dviejų dienų jai buvo pasakyta kitą dieną, dvyliktą valandą, kol seserys nešios antruosius pusryčius, patyliukais išeiti iš Šventos Agnietės palatos, prasmukti pro vartininko būdelę, kai tas valgys, šokti į fiakrą ir važiuoti tiesiai į Viljė aveniu. Grįžęs namo priiminėti ligonių, radau ją sėdinčią laukiamajame. Paklausiau, kaip ji čia atsidūrė. Ji labai sumišusi murmtelėjo, kad norėtų pamatyti mano šunis ir beždžionę, apie kuriuos jai buvau pasakojęs. Rozali valgomajame pavaišino ją kava, paskui įsodino į fiakrą ir liepė važiuoti į ligoninę.

– C’est une belle fille, – tarė Rozali ir, baksnodama sau pirštu į smilkinį, pridūrė: – Mais je crois qu’elle a une araignée dans le plafond. Elle m’a dit qu’elle ne savait pas du tout pourquoi elle était venue ici192.

Šio parengiamojo bandymo sėkmė paskatino mane su įprastu impulsyvumu ryžtis nedelsiant vykdyti savo planą. Po dviejų dienų Ženevjevai vėl buvo įsakyta tą pačią valandą taip pat apdairiai atvykti į Viljė aveniu. Buvo pirmadienis, ir aš pasikviečiau pusryčių Norstremą, norėdamas turėti liudytoją, jei kartais kiltų nenumatytų keblumų. Kai papasakojau jam, ką esu sumanęs, jis įspėjo dėl galimų rimtų nemalonumų, nesvarbu, ar man pavyks, ar ne, nors jis pats neabejojo, kad Ženevjeva išvis neateis.

– O jeigu ji kam nors pasipasakojo?

– Ji negali pasakyti to, ko pati nežino. O kol laikrodis neišmuš dvylikos, ji nė nežinos, kad turi važiuoti į Viljė aveniu.

– O ar negalima iš jos to išgauti per hipnozinį miegą? – nenusileido jis.

– Tik vienas žmogus sugebėtų ją iškvosti – patsai Šarko. Bet kadangi jis prisimena ją tik per antradienio paskaitas, atmetu šią galimybę.

Be to, pridūriau, dabar per vėlu ginčytis. Ženevjeva jau tikrai išėjo iš ligoninės ir po pusvalandžio bus Viljė aveniu.

Laikrodis prieškambaryje išmušė be penkiolikos pirmą, ir aš nusprendžiau, kad jis skuba; pirmą kartą mane suerzino melodingi jo dūžiai.

– Išmesk iš galvos tą kvailą hipnozę! – tarė Norstremas, užsidegdamas storą cigarą. – Ji taip tave apsėdo, jog galiausiai ir pats išprotėsi, jei dar neišprotėjai. Aš netikiu hipnoze – kelissyk mėginau hipnotizuoti žmones, bet niekuomet nepavykdavo.

– Jei tau būtų pavykę, ir aš ja nebetikėčiau, – atrėžiau piktai.

Pasigirdo skambutis. Šokau atidaryti durų. Atėjo panelė Anderson, slaugė. Mano pakviesta pirmai valandai. Ji turėjo lydėti Ženevjevą namo – naktiniu ekspresu važiuoti su ja į Normandiją, paėmusi iš manęs kaimo klebonui adresuotą laišką. Jame viską paaiškinau ir prašiau žūtbūt sukliudyti Ženevjevai grįžti į Paryžių.

Vėl atsisėdau prie valgomojo stalo, nirtulingai rūkydamas vieną papirosą po kito.

– Ką dėl viso to sako slaugė? – paklausė Norstremas.

– Nieko. Ji anglė. Ji gerai mane pažįsta ir visiškai pasitiki mano sprendimais.

– Gaila, kad aš negaliu to padaryti, – suniurnėjo Norstremas, išpūsdamas dūmą.

Kromvelio laikrodis ant židinio išmušė pusę dviejų, ir šiurpulingu tikslumu iš visų kambarių jam vieningai atsiliepė pustuzinis senoviškų laikrodžių.

– Nepavyko, – flegmatiškai pareiškė Norstremas. – Tuo geriau mums abiem – velniškai džiaugiuosi, kad nebūsiu įveltas į tą istoriją.

Tą naktį nesudėjau akių. Šįkart neužmigau ne dėl senukų valstiečių, bet dėl pačios Ženevjevos. Buvau taip išlepintas pasisekimo, jog, patyręs pralaimėjimą, nebegalėjau suvaldyti nervų. Kas gi atsitiko?

Kai kitą rytą įėjau į Salpetrijero auditoriją, jaučiausi kaip nesavas. Šarko jau buvo pradėjęs eilinę antradienio paskaitą apie hipnozę, bet Ženevjevos nebuvo įprastoje vietoje ant pakylos. Patyliukais išsmukau iš salės ir nuėjau į budėtojo kambarį. Vienas asistentas papasakojo, kad išvakarėse per pusryčius jis buvo pakviestas į Šventos Agnietės palatą, kur rado Ženevjevą, apimtą katalepsinės komos, protarpiais tampomą baisių konvulsijų – tokių jis dar niekad nebuvo matęs. Viena sesuo prieš pusvalandį buvo ją užklupusi prie ligoninės, belipančią į fiakrą. Mergina buvo taip susijaudinusi, jog vienuolei vos pavyko nuvesti ją iki sargo būdelės, o į palatą ją teko nešte nunešti. Visą naktį ji beviltiškai daužėsi kaip laukinis žvėris, besistengiantis ištrūkti iš narvo, todėl ją turėjo apvilkti tramdomaisiais marškiniais. Dabar, davę didelę dozę bromo ir uždėję ant galvos ledo pūslę, Ženevjevą laiko užrakinę atskiroje palatoje. Niekas negalįs suprasti šios staigios permainos. Pas ją buvo atėjęs pats Šarko ir galų gale šiaip taip užmigdęs. Mus pertraukė klinikos direktorius – pasakė ieškojęs manęs po visą ligoninę. Šarko norįs su manim pasikalbėti, ir jam liepta nuvesti mane į profesoriaus kabinetą, kai paskaita baigsis. Kol ėjom per gretimas laboratorijas, jis man nepratarė nė žodžio. Paskui pasibeldė į duris, ir aš paskutinį kartą gyvenime įėjau į gerai pažįstamą nedidelę Metro šventovę. Kaip paprastai, Šarko sėdėjo krėsle prie stalo, palinkęs ties mikroskopu. Jis pakėlė galvą ir dėbtelėjo į mane baisiomis akimis. Po to labai lėtai, drebančiu iš įniršio žemu balsu pasakė, kad aš bandžiau nusivilioti į savo butą jo klinikos ligonę, jauną pakrikusių nervų merginą, neatsakingą už savo veiksmus. Ji pati prisipažino kartą jau lankiusis pas mane, ir mano šėtoniškas planas antrą kartą pasinaudoti jos bejėgiškumu sugriuvo tik atsitiktinai. Tai esąs kriminalinis nusikaltimas, ir jam reikėtų atiduoti mane policijai, bet iš pagarbos mūsų profesijai ir raudonam kaspinėliui mano atlape jis pasitenkinsiąs išvarydamas mane iš savo klinikos – nenorįs manęs daugiau matyti.

Jaučiausi lyg perkūno trenktas, liežuvis prilipo prie gomurio, negalėjau ištarti nė žodžio. Bet staiga supratau tikrąją šlykštaus jo kaltinimo prasmę, ir baimė išnyko. Piktai atsakiau, kad ne aš, o jis su savo pakalikais pražudė valstietę merginą, kuri peržengė ligoninės slenkstį stipri ir sveika, o išeis iš jos pamišusi, jei dar ilgiau čia pasiliks. Aš buvau pasirinkęs vienintelį man prieinamą būdą grąžinti ją seniems tėvams. Ir labai gailiuosi, kad nepavyko jos išgelbėti.

– Assez, Monsieur!193 – suriko jis ir, pasisukęs į klinikos direktorių, liepė nuvesti mane iki būdelės ir perduoti sargui Šarko įsakymą niekuomet daugiau neįleisti manęs į ligoninę. Be to, pridūrė, kad jeigu jo autoriteto pašalinti mane iš klinikos nepakaktų, kreipsis į Assistance Publique. Paskui atsistojo ir lėtu sunkiu žingsniu išėjo iš kambario.

185 Antradienio paskaitos (pranc.).

186 Didžioji isterija (pranc.).

187 Liūdnasis bulius (pranc.).

188 Ponas kordebaleto direktorius (pranc.).

189 Suvaidinti priepuolį (pranc.).

190 Didieji isterijos priepuoliai su lankais (pranc.).

191 Grietininis sūris (pranc.).

192 Graži mergina. Bet aš manau, kad jai ne visi namie. Ji man pasakė pati nežinanti, ko čia atėjo (pranc.).

193 Užteks, pone! (Pranc.)

Devynioliktas skyrius

HIPNOZĖ

Garsūs vaidinimai Salpetrijero paskaitų salėje, dėl kurių tąsyk patekau Šarko nemalonėn, jau seniai pasmerkti visų mokslininkų, rimtai tyrinėjančių hipnozės reiškinius. Šarko autoritetas buvo toks didelis, kad jo sukurtomis hipnozės teorijomis aklai vadovavosi visa gydytojų karta, ir nors dabar jos atmestos, bet daugiau kaip dvidešimt metų trukdė pažinti tų reiškinių esmę. Dabar kone visos Šarko hipnozės teorijos yra mokslo paneigtos. Hipnozė – anaiptol ne dirbtinai sukelta neurozė, kaip tvirtino jis, būdinga tik isteriškiems, silpnavaliams, labai jautriems ir pakrikusių nervų žmonėms. Priešingai. Isterikus paprastai sunkiau užhipnotizuoti negu susivaldančius ir sveikos psichikos žmones. Idiotai ir pamišėliai dažniausiai išvis nepasiduoda hipnozei. Žmones, kurie sako, jog netiki hipnoze, kurie juokiasi ir tvirtina, kad jų negalima užhipnotizuoti, paprastai labai nesunku užmigdyti. Lengvai pasiduoda hipnozei vaikai. Vien mechaninės priemonės negali sukelti hipnozinio miego. Blizgantys stiklo rutuliukai, sukiojami paukštgaudžių veidrodžiai, magnetai, įdėmus žvilgsnis, įsmeigtas į hipnotizuojamojo akis, klasiški Mesmerio pasai – visa tai, kas buvo praktikuojama Salpetrijere ir Šaritė, – gryniausia nesąmonė.

Antra vertus, terapinė hipnozės reikšmė medicinai ir chirurgijai anaiptol nėra tokia menka, kaip tvirtino Šarko. Priešingai, toji reikšmė didžiulė, jei hipnozę taiko protingas, doras gydytojas, gerai išmanąs jos techniką. Tai neginčijamai patvirtina tūkstančiai gerai ištirtų atvejų. Aš pats, nors buvau neuropatologas, ne kartą turėjau griebtis šios priemonės, kai visos kitos negelbėdavo, ir dažnai pasiekdavau nuostabių rezultatų, pavartojęs šį vis dar nepripažintą gydymo metodą. Jis dažniausiai padeda gydant įvairius psichikos sutrikimus, tiek susijusius, tiek nesusijusius su bevališkumu, taip pat alkoholizmą, morfinizmą, kokainizmą ir nimfomaniją. Lytiniai iškrypimai kur kas sudėtingesnis dalykas. Daugeliu, jei ne visais atvejais, tai ne liga, o įgimtas lytinio instinkto nukrypimas nuo normos, ir drastiškas įsikišimas dažnai gali tik pakenkti, o ne pagelbėti. Nesiimu spręsti, ar turėtų į tą reikalą kištis mūsų visuomenės įstatymai ir kaip griežtai reaguoti, nes tai labai keblus klausimas. Tačiau neabejotinai dabartiniai įstatymai visiškai neatsižvelgia į tai, kaip nejaukiai tarp mūsų jaučiasi gausus šitokių žmonių būrys. Jie nėra nusikaltėliai, bet tapę Motinos Gamtos neapdairumo aukomis jų pradėjimo, o gal ir gimdymo metu. Kuo galima paaiškinti faktą, kad lytinių iškrypėlių taip padaugėjo? Ar šių dienų vyriška mergina tiesiomis šlaunimis ir plokščia krūtine ir moteriškas vaikinas yra tik gamtos kerštas? O gal mes esam apstulbę stebėtojai naujos vystymosi pakopos, kai du skirtingi padarai pamažu susilieja į naują, iki šiol nežinomą būtybę, paskutinį žlungančios padermės atstovą atgyvenusioj planetoj, trūkstamą grandį tarp šių dienų Homo sapiens ir slėpiningo rytojaus antžmogio?

Dabar visi pripažįsta didelę hipnozės anestezijos reikšmę chirurginėms operacijoms ir gimdymui. Dar nuostabesnis yra šio išganingo metodo veikimas per pačią skausmingiausią iš visų operacijų, kurią dažniausiai tenka iškęsti be anestezijos – mirtį. Vien to, ką man pavyko padaryti daugeliui mirštančių kareivių per Pasaulinį karą, visiškai pakanka, kad galėčiau dėkoti Dievui už tą galingą ginklą, kurį turėjau savo rankose. Tūkstantis devyni šimtai penkioliktųjų metų rudenį dvi neužmirštamas paras išbuvau tarp kelių šimtų merdinčių prancūzų kareivių, kurie, apkloti kruvinomis milinėmis, gulėjo krūvoj ant grindų vienoje kaimo bažnyčioje. Neturėjom nei morfijaus, nei chloroformo, net anestetikų jų kančioms palengvinti ir agonijai sutrumpinti. Ir vis dėlto daugelis jų mirė mano akivaizdoje ramiai, nesuvokdami, kas vyksta, dažnai net su šypsena lūpose – aš laikydavau uždėjęs mirštančiajam ant kaktos ranką, ir jo ausyse skambėdavo paguodos ir vilties žodžiai, kuriuos iš lėto kartodavau, kol jo akyse nebelikdavo mirties baimės.

Kas buvo toji paslaptinga jėga, sklindanti, rodės, iš mano rankos? Kur buvo jos šaltinis? Ar jis man to nesuvokiant tryško iš mano sąmonės versmės, ar tai buvo tie patys senųjų Mesmerio sekėjų magnetiniai fluidai? Žinoma, šiuolaikinis mokslas seniai atmetė fluidus ir pakeitė juos dešimčia naujų daugiau ar mažiau išradingų teorijų. Su visomis esu susipažinęs, bet kol kas nė viena manęs nepatenkina. Vien tik įtaiga, dabar pripažintos hipnozės teorijos kertiniu akmeniu, negalima paaiškinti visų stulbinamų hipnozės reiškinių. Be to, pats žodis „įtaiga“, kaip jį supranta pagrindiniai jo gynėjai, Nansi mokyklos šalininkai, iš esmės tik pavadinimu skiriasi nuo dabar išjuoktų Mesmerio fluidų. Norom nenorom reikia pripažinti, kad svarbiausia – ne hipnotizuotojas, o hipnotizuojamojo pasąmonė. Bet kodėl vienam pavyksta užhipnotizuoti, o kitam – ne, kuo tai paaiškinti? Kodėl vieno hipnotizuotojo įtaiga prasiskverbia kaip įsakymas į paslaptingas hipnotizuojamojo pasąmonės gelmes ir išjudina ten slypinčias jėgas, tuo tarpu ta pati įtaiga, daroma kito žmogaus, įstringa hipnotizuojamo žmogaus sąmonėje ir neduoda jokių rezultatų? Aš labiau už visus norėčiau žinoti atsakymą į šiuos klausimus, nes dar vaikystėje įsitikinau, kad turiu šią neapsakomai stiprią jėgą, vadinkite ją kaip norit. Daugelis mano pacientų – ir jauni, ir seni, ir vyrai, ir moterys – anksčiau ar vėliau pastebėdavo šią mano savybę ir dažnai su manimi apie tai kalbėdavo. Žinojo ją ir visi mano kolegos ligoninėje, žinojo ir pats Šarko ir dažnai ja naudodavosi. Profesorius Vuazenas, garsusis Šventos Onos ligoninės psichiatras, dažnai kviesdavosi mane padėti, kai pats nė didžiausiomis pastangomis nepajėgdavo užhipnotizuoti kokio nors pamišėlio. Mudu dirbdavom ištisas valandas, o vargšai bepročiai, apvilkti tramdomaisiais marškiniais, kaukdavo, šėldavo ir, bejėgiško įniršio pagauti, spjaudydavo mums į veidą. Dažniausiai mūsų triūsas būdavo bergždžias, bet kartais man pavykdavo nuraminti vieną kitą ligonį, kurių profesorius, nuostabiai kantrus žmogus, neįstengdavo paveikti.

Visi zoologijos sodo ir Pezono žvėryno sargai žinojo apie šį mano sugebėjimą. Dažnai juoko dėlei sukeldavau gyvatėms, driežams, vėžliams, papūgoms, pelėdoms, lokiams ir didžiosioms katėms letarginę būseną, mažai kuo tesiskiriančią nuo pirmosios Šarko hipnozės stadijos. Neretai man netgi pavykdavo juos užmigdyti kietu miegu. Rodos, jau esu minėjęs, kaip sykį Pezono žvėryne prapjoviau puikiajai liūtei Leoni votį ant letenos ir ištraukiau rakštį. Tai buvo ne kas kita, kaip vietinė anestezija su silpna hipnoze. Beždžiones, nors jos ir labai judrios, lengva užmigdyti, nes tai protingi ir jautrios nervų sistemos padarai. Gyvačių kerėjimas, žinoma, hipnozinis reiškinys. Aš pats Karnako šventykloje sukėliau kobrai katalepsinę būseną. Laukinių dramblių tramdymas, mano manymu, taip pat susijęs su hipnoziniu poveikiu. Sykį zoologijos sode, klausydamas, kaip dramblių varovas kelias valandas šnekino suirzusį gyvulį, pagalvojau, kad tas metodas nė kiek nesiskiria nuo hipnozės įtaigos. Daugumas paukščių lengvai pasiduoda hipnozei – visi žino, kaip lengva hipnotizuoti vištas. Kiekvienas gali nesunkiai įsitikinti, kaip raminamai veikia gyvūnus, tiek laukinius, tiek naminius, monotoniškai iš lėto kartojami žodžiai; galiausiai ima atrodyti, kad jie supranta, kas jiems sakoma. Kaip norėčiau suprasti, ką man sako gyvūnai! Aišku, šis atvejis neturi nieko bendro su psichine įtaiga. Čia veikia kita jėga, ir aš vėl bergždžiai savęs klausiu – kokia ji?

Tarp mano pacientų, kuriuos prieš išvažiuodamas į Švediją buvau perdavęs Norstremui, buvo viena atkakli morfinistė, jau beveik pagydyta hipnozės įtaiga. Nenorėdamas, kad gydymas nutrūktų, į paskutinį seansą pasikviečiau kaip asistentą Norstremą. Jam pasirodė, kad tai labai lengva, pacientei jis lyg ir patiko. Grįžęs į Paryžių, sužinojau, kad ji vėl įniko į morfijų, nes mano kolega nesugebėjo jos užhipnotizuoti. Prašiau, kad ji man paaiškintų priežastį, kodėl jam nepasisekė, bet ji pati negalėjo to suprasti – ji iš visos širdies stengėsi, kaip ir Norstremas, kuris, pasak jos, esąs labai malonus, bet, deja, nieko neišėjo.

Kartą Šarko atsiuntė pas mane jauną svetimšalį diplomatą; jis buvo sunkus lytinis iškrypėlis. Nei garsiam Vienos specialistui profesoriui Kraftui-Ėbingui, nei pačiam Šarko nepavyko jo užhipnotizuoti. Pacientas pats be galo troško pagyti, nes gyveno persekiojamas nuolatinės šantažo baimės ir buvo labai nusiminęs dėl abiejų profesorių nesėkmės. Jis tvirtai tikėjo, jog hipnozė – vienintelis jo išsigelbėjimas, ir neabejojo, kad išgytų, jeigu kam nors pavyktų jį užmigdyti.

– Bet jūs jau miegate, – tariau, pirštų galais lengvai lytėdamas jo kaktą. Nereikėjo nei pasų, nei įdėmaus žvilgsnio, nei įtaigos. Vos tik ištariau tuos žodžius, jo vokai virptelėjo ir akys užsimerkė, po minutės pacientas jau kietai miegojo hipnoziniu miegu. Iš pradžių viskas ėjosi sėkmingai, ir po mėnesio jis grįžo į tėvynę, kupinas tikėjimo ateitimi, nors aš į tai žiūrėjau skeptiškai. Jis sakė norįs pasipiršti jaunai merginai, kuri jam labai patinkanti, – norėjo vesti ir susilaukti vaikų. Kurį laiką nieko apie jį negirdėjau. Po metų atsitiktinai sužinojau, kad jis nusižudė. Jei šis nelaimingas žmogus būtų į mane kreipęsis keleriais metais vėliau, kai daugiau išmaniau apie lytinius iškrypimus, nebūčiau bandęs jo gydyti, nes tai beviltiškos pastangos.

Trijų garsiųjų hipnozės stadijų, kurias Šarko taip vaizdžiai demonstruodavo per savo antradienio paskaitas, niekur kitur, kaip Salpetrijere, beveik nebuvau pastebėjęs. Jis pats jas sugalvojo ir įteigė isterikėms, su kuriomis darydavo bandymus, o Metro autoritetas buvo toks neginčijamas, kad mokiniai aklai juo tikėjo. Tą patį galima pasakyti ir apie mėgstamiausią jo temą – „didžiąją isteriją“, kuri tais laikais siautė Salpetrijero ligoninėje, persimesdama iš vienos palatos į kitą, bet šiuo metu yra beveik išnykusi. Kaip tik tuo faktu, kad visi Šarko hipnoziniai bandymai buvo daromi su isterikėmis, ir galima paaiškinti jo nesugebėjimą suprasti šių reiškinių esmės. Jei Salpetrijero mokyklos teiginys, kad užhipnotizuoti galima tik isteriškus subjektus, būtų teisingas, mažiausiai aštuoniasdešimt penki procentai visos žmonijos turėtų būti isterikai.

Tačiau, kad ir ką tvirtintų Nansi mokykla, Forelis, Molis ir daugelis kitų, vienas Šarko teiginys neabejotinai teisingas: hipnoziniai bandymai gali pakenkti ne tik hipnotizuojamajam, bet ir žiūrovams. Aš pats esu tos nuomonės, kad viešus hipnozės seansus turėtų uždrausti įstatymas. Nervų ir psichikos ligų specialistai taip pat negali apsieiti be hipnozės, kaip chirurgai – be chloroformo ir eterio. Tik prisiminkit, kiek tūkstančių beviltiškų nervinio šoko ir trauminės neurozės atvejų per pastarąjį karą pavyko išgydyti šiuo būdu, nelyginant stebuklingos lazdelės mostelėjimu. Dažnai hipnozinis miegas ir sąmonės slopinimas visai nereikalingi. Gydytojas, gerai įvaldęs sudėtingą to metodo techniką ir šiek tiek išmanantis psichologiją – tos dvi sąlygos yra būtinos sėkmei – neretai pasiekia gerų, o kartais ir nuostabių rezultatų, naudodamasis tik vadinamąja suggestion à l’état de veille194.

Nansi mokykla tvirtina, kad hipnozinis miegas niekuo nesiskiria nuo natūralaus. Bet iš tikrųjų taip nėra. Kol kas dar nežinome, kas yra hipnozinis miegas, todėl juo gydyti ligonius reikia tik iškilus būtinybei. Be kita ko, norėčiau pridurti, kad dauguma hipnozei metamų kaltinimų smarkiai perdėti. Kol kas nežinau nė vieno įtikinamo įrodymo, kad žmogus būtų padaręs nusikaltimą posthipnozinės įtaigos veikiamas. Nė karto nesu matęs, kad užhipnotizuotas žmogus būtų padaręs, ko jokiu būdu nedarytų normalios būsenos. Aš tvirtinu, kad jeigu koks niekšas užhipnotizuotai moteriai įteigs jam atsiduoti ir ji paklus tai įtaigai, išvada gali būti tik viena: ji būtų jam nusileidusi ir be jokios hipnozės. Aklo paklusnumo čia nėra. Užhipnotizuotas žmogus visą laiką puikiai supranta, kas dedasi, ką jis nori daryti ir ko nenori. Kamilė, garsioji Nansi profesoriaus Lježua somnambulė, likdavo rami ir abejinga, kai jai suvarydavo į ranką visą smeigtuką ar padėdavo ant delno degančią žariją, bet vos tik profesorius prisiliesdavo prie jos drabužių, lyg norėdamas išrengti, ji parausdavo ir tuoj pat nubusdavo. Tai tik vienas daugybės stulbinamų prieštaravimų, kurie žinomi visiems, rimtai tyrinėjusiems hipnozinius reiškinius, ir kurie labai sunkiai suprantami ne specialistams, pavyzdys. Panikuojantieji turi atminti, kad jokio žmogaus negalima užhipnotizuoti, jeigu jis to nenori. Tvirtinimas, kad žmogų neva galima užhipnotizuoti iš tolo ir prieš jo norą – gryniausia nesąmonė. Kaip ir psichoanalizė.

194 Įtaiga miegant (pranc.).

Dvidešimtas skyrius

NEMIGA

Tą lemtingą dieną, kai buvau išvytas iš Salpetrijero, Norstremas, geraširdis ir rūpestingas kaip visuomet, pakvietė mane vakare papietauti. Liūdni tai buvo pietūs – aš vis dar kankinausi dėl gėdingo savo pralaimėjimo, o Norstremas tylėdamas krapštėsi pakaušį, neišmanydamas, kaip gauti tris tūkstančius frankų, kuriuos kitą dieną turėjo sumokėti šeimininkui. Norstremas kategoriškai atmetė mano samprotavimus, kai pradėjau jam aiškinti, jog ištikusios mane katastrofos priežastis – nesėkmė ir atsitiktinumas, kurio, kad ir kaip kruopščiai apgalvojęs savo planą, negalėjau numatyti. Norstremas man nustatė visai kitokią diagnozę: donkichotiškas beprotiškumas ir besaikė puikybė. Pasakiau, jog sutinku su diagnoze, jei Fortūna, mylimiausia mano deivė, šiandien man neduos ženklo, kad gailisi mane apleidusi ir vėl paima į savo globą. Tai sakydamas pajutau, kad mano žvilgsnis, įsmeigtas į stovintį tarp mūsų medoko butelį, stebuklingai nukrypo į didžiules Norstremo rankas.

– Ar tu kada nors esi daręs masažą? – netikėtai paklausiau.

Užuot atsakęs, Norstremas atkišo savo milžiniškus doro žmogaus delnus ir be galo didžiuodamasis parodė pūpsančius lyg apelsinai nykščių minkštimus. Nebuvo abejonės, kad jis nemelavo, sakydamas, jog anksčiau Švedijoj buvo daug masažavęs.

Liepiau oficiantui atnešti butelį „Našlės Kliko“, geriausią, kokį tik turi, ir, pakėlęs taurę, pasiūliau išgerti už mano šios dienos pralaimėjimą ir už rytdienos pergalę.

– Man rodos, tu ką tik sakei neturįs nė skatiko, – tarė Norstremas, žiūrėdamas į butelį šampano.

– Niekai, – nusijuokiau. – Man šovė į galvą mintis, verta šimto „Našlės Kliko“ butelių. Išgerk dar taurę, kol aš viską apsvarstysiu.

Norstremas nuolat kartodavo, kad mano galvoje pakaitomis dirba dvejopos skirtingos smegenys: gerai išsivysčiusios kvailio ir menkai išsivysčiusios genijaus smegenys. Jis suglumęs įbedė į mane akis, kai pasakiau, jog kitą dieną, jo priėmimo valandą, tarp dviejų ir trijų, užsuksiu pas jį į Pigalio gatvę ir viską paaiškinsiu. Jis pareiškė, kad tai pats geriausias laikas ramiam pokalbiui – be abejonės, rasiu jį vieną. Išėjom iš „Režans“ kavinės, susikibę už parankių. Norstremas vis dar svarstė, katrose mano smegenyse gimė ta nuostabi mintis, o mane apėmė toks pašėlęs linksmumas, jog beveik pamiršau, kad rytą buvau išvytas iš Salpetrijero.

Kitą dieną, lygiai antrą valandą, įėjau į prabangų profesoriaus Geno de Miusi priimamąjį Cirko gatvėje. Tai buvo garsusis Orleanų leibmedikas, kartu su jais gyvenęs ištrėmime, o dabar – vienas žymiausių Paryžiaus gydytojų. Profesorius, visuomet man būdavęs labai malonus, paklausė, kuo galėtų būti naudingas. Pasakiau, kad kai prieš savaitę buvau pas jį užėjęs, jis malonėjo mane pristatyti jo didenybei Omalio kunigaikščiui, kada šis, prilaikomas tarno ir sunkiai remdamasis lazda, ėjo iš laukiamojo. Tuomet profesorius man pasakė, jog kunigaikštis serga išiju, visai nevaldo kelių, beveik negali vaikščioti ir kad nė vienas iš geriausių Paryžiaus chirurgų nesugebėjo jam padėti. Pridūriau, jog šiandien išdrįsau ateiti pas profesorių, norėdamas jam pranešti, kad jei neklystu, kunigaikštį galėtų išgydyti masažas. Vienas mano tautietis, autoritetingas išijo ir masažo specialistas, dabar kaip tik esąs Paryžiuje, ir, mano manymu, vertėtų jį pakviesti pas kunigaikštį. Geno de Miusi, kaip ir dauguma to meto prancūzų gydytojų, beveik nieko nenutuokė apie masažą, todėl tučtuojau sutiko. Kadangi kitą dieną kunigaikštis ketino išvykti į savo pilį Šantiji, sutarėme, kad aš su įžymiuoju savo tautiečiu tučtuojau nuvažiuosiu į jo rūmus Fobur Sen Žermene. Kai mudu su Norstremu pavakare atvykom pas kunigaikštį, mus sutiko profesorius Geno de Miusi. Pamokiau Norstremą, kad jis iš kailio nertųsi, vaizduodamas garsų išijo specialistą, bet, gink Dieve, nesileistų ta tema į kalbas. Greitai apžiūrėję ligonį, abu įsitikinom, kad masažas ir pasyvus mankštinimas neabejotinai gali jam padėti. Kitą dieną kunigaikštis, Norstremo lydimas, išvažiavo į Šantiji. Po dviejų savaičių perskaičiau „Figaro“, jog pasaulinio garso švedų specialistas daktaras Norstremas buvo iškviestas į Šantiji gydyti Omalio kunigaikščio. Jo didenybę jau matę patį vieną, be niekieno pagalbos vaikštinėjantį po parką – išties stebuklingas išgijimas. Daktaras Norstremas taip pat gydąs ir kunigaikštį Monpansjė, kuris daugelį metų buvo suluošintas, o dabar jau sparčiai taisąsis.

Paskui atėjo eilė princesei Matildai, po jos – donui Pedrui iš Brazilijos, dviem didiesiems Rusijos kunigaikščiams, Austrijos erchercogienei ir Ispanijos infantei Eulalijai.

Grįžęs iš Šantiji, Norstremas aklai klausė kiekvieno mano žodžio, o aš jam griežčiausiai įsakiau tuo tarpu negydyti jokių kitų pacientų, tik kilmingąsias personas. Patikinau jį, kad tai išmintinga taktika, pagrįsta tvirtais psichologijos dėsniais.

Po dviejų mėnesių jis vėl įsikūrė madingame savo bute Osmano bulvare. Į jo priimamąjį plaukė minios pacientų iš visų kraštų, pirmiausia amerikiečiai. Tą rudenį Ašeto leidykla Paryžiuje išleido daktaro Gustavo Norstremo Manuel de Massage Suédois195, kurį mudu karštligišku greitumu sulipdėm iš įvairių švediškų šaltinių. Tuo pat metu ši knyga pasirodė anglų kalba Niujorke. Prasidėjus žiemai, Norstremas buvo pakviestas į Niujorką gydyti senojo pono Vanderbilto – honorarą turėjo nustatyti jis pats. Labai jį nuliūdinau, neleidęs važiuoti; bet po mėnesio senasis milijonierius pats atplaukė į Europą ir prisidėjo prie kitų Norstremo pacientų – gyva reklama milžiniškomis raidėmis, matoma visose Jungtinėse Valstijose. Dabar Norstremas nuo ryto ligi vakaro mankė didžiuliais delnais pacientus, ir jo nykščių minkštimai pamažu išsipūtė kaip aguročiai. Veikiai jam teko paaukoti net šeštadienio vakarus Skandinavų klube, kur anksčiau, apsipylęs prakaitu, jis šuoliuodavo po visą salę, šokindamas iš eilės visas damas ir taip gydydamas savo kepenis. Anot jo, nieko nesą sveikiau kepenims, kaip šokiai ir prakaitavimas.

Norstremo pasisekimas taip mane pradžiugino, jog kiek laiko buvau beveik pamiršęs savo pralaimėjimą. Deja! Netrukus mane vėl ėmė persekioti tas siaubingas negandas – iš pradžių užnuodijo man sapnus, paskui ir mintis. Dažnai prieš užmigdamas pro sumerktas blakstienas vėl išvysdavau gėdingą tragedijos pabaigą, ir mano ateitis likdavo anapus nusileidusios uždangos. Tamsoj sužaižaruodavo baisios Šarko akys, aš vėl pamatydavau save, paskutinį kartą išeinantį iš Salpetrijero tarp dviejų asistentų, kaip nusikaltėlį, varomą dviejų žandarų. Supratau savo kvailumą, jaučiau, kad Norstremo diagnozė – „donkichotiškas beprotiškumas ir besaikė puikybė“ – vis dėlto teisinga. Ir vėl don Kichotas!

Veikiai išvis nebegalėjau miegoti – prasidėjo tokia baisi nemiga, jog vos neišprotėjau. Nuo nemigos žmogus nemiršta, jei pats nenusižudo, bet labai dažnai ji būna savižudybės priežastis. Nemiga užmuša joie de vivre196, pakerta jėgas, kaip vampyras iščiulpia iš širdies ir smegenų kraują. Naktį ji verčia žmogų atsiminti, ką jis trokšta užmiršti palaimingame miege, o dieną verčia užmiršti, ką jis privalo atsiminti. Pirmiausia žūsta atmintis, paskui bangos nuplauna vieną po kitos bičiulystę, meilę, pareigos jausmą ir net gailestį. Tik neviltis tebesilaiko įsikibusi į pasmerktą laivą, stengdamasi nublokšti jį stačiai į uolas visiškai pražūčiai. Volteras sakė tiesą, lygindamas miegą su viltimi.

Bet aš neišprotėjau ir nenusižudžiau. Kiek galėdamas dirbau toliau, bet toks tai buvo ir darbas – pasidariau abejingas, nesirūpinau, nei kas bus man, nei mano ligoniams. Saugokitės daktaro, kurį kamuoja nemiga! Mano pacientai pradėjo skųstis, kad esu nekantrus ir šiurkščiai su jais elgiuosi; daugelis nuo manęs pabėgo, daugelis liko ištikimi – deja, mažai jiems iš to buvo naudos. Tik kuriam nors mirštant lyg ir pabusdavau iš sustingimo – aš vis dar domėjausi Mirtimi, nors jau seniai buvau nustojęs domėtis Gyvenimu. Vis dar stebėjau, kaip artinasi niūri mano kolegė, lygiai taip pat įdėmiai, kaip tada, kai dar studentas stebėdavau ją Šventos Klaros palatoje, tuščiai tikėdamasis išgauti iš jos baisiąją paslaptį. Vis dar galėjau kiaurą naktį išsėdėti prie mirštančio ligonio lovos, nors tada, kai dar buvo vilties jį išgelbėti, juo nesirūpindavau. Mane girdavo už tai, kad visą naktį, kai kiti gydytojai jau būdavo išėję, nesitraukdavau nuo mirštančiojo. Bet argi man buvo ne vis tiek – sėdėti ant kėdės prie kieno nors lovos ar gulėti, nesumerkus akių, savojoj? Laimė, vis didėjantis nepasitikėjimas migdomaisiais ir narkotikais išgelbėjo mane nuo visiškos pražūties – aš pats beveik niekuomet nevartojau tų vaistų, kuriuos nuolat išrašinėdavau kitiems. Mano gydytoja buvo Rozali. Paklusniai gėriau įvairias arbatėles, kurias ji, kaip visos prancūzės, virdavo iš stebuklingųjų žolelių, o jos farmakopėjoje jų buvo begalės. Rozali labai sielojosi dėl mano savijautos. Net nežinojau, kad ji neretai savo nuožiūra neįleisdavo pacientų, kai aš, jos manymu, būdavau labai pavargęs. Bandžiau supykti, bet neturėjau jėgų jos net išbarti.

Ne mažiau sielojosi dėl manęs ir Norstremas. Mudviejų padėtis pasikeitė: jis lipo slidžiais sėkmės laiptais aukštyn, o aš ritausi žemyn. Bet dėl to jis pasidarė dar geresnis, ir aš nuolat stebėdavausi, kaip jam užtenka kantrybės užsiimti su manimi. Jis dažnai ateidavo į Viljė aveniu pietų, kad nesijausčiau toks vienišas. Pastaruoju metu pietaudavau tik namie, nieko pas save nebesikviesdavau ir vengiau žmonių, nors anksčiau labai mėgau draugiją. Dabar man tai atrodė tuščias laiko gaišinimas; aš nieko daugiau netroškau, tik ramybės ir miego.

Norstremas mane įkalbinėjo porai mėnesių nuvažiuoti į Kaprį ir kaip reikiant pailsėti – tuomet aš neabejotinai grįžčiau visai sveikas ir galėčiau vėl imtis darbo. Pasakiau, kad jei dabar išvažiuosiu, niekuomet nebegrįšiu į Paryžių, nes vis labiau imu nekęsti netikro didmiesčių gyvenimo. Nebenoriu daugiau beprasmiškai ir liguistai pūti. Noriu išvažiuoti iš čia visam laikui. Man atsibodo būti madingu gydytoju. Juo daugiau turiu pacientų, juo labiau suvaržytas jaučiuosi. Aš turiu daugybę kitų interesų gyvenime, ne vien tik gydyti turtingus amerikiečius ir nervingas kvaišes. Ir kam be reikalo postringauti, kad aš griaunu „puikią savo karjerą“? Jis gerai žinąs, kad stokoju to, kas būtina tikram gydytojui. Be to, nesugebu nei uždirbti pinigų, nei jų taupyti. Aš visai netrokštu pinigų, nežinočiau, ką su jais daryti, aš bijau pinigų, nekenčiu jų! Noriu kukliai gyventi tarp paprastų nesugadintų žmonių. Maža bėda, jeigu jie nemokės nei skaityti, nei rašyti. Man nieko nereikia – užteks baltinto kambario, kietos lovos, pušinio stalo, kelių kėdžių ir fortepijono. Už lango čiulbės paukščiai, tolumoje oš jūra. Viskas, kas man tikrai patinka, kainuoja labai nedaug, būčiau laimingas gyvendamas kukliai, jei nematyčiau šalia savęs šlykštybių.

Norstremas iš lėto permetė akimis visą kambarį: primityvus auksiniame fone, kabančius ant sienų, florentietišką penkioliktojo šimtmečio madoną ant klaupto, flamandiškus gobelenus ant durų, spindinčias Kafajolio vazas ir grakščius venecijietiškus bokalus bufete, persiškus kilimus ant grindų.

– O tai, žinoma, nupirkta „Bon Maršė“? – paklausė Norstremas, pašaipiai žiūrėdamas į neįkainojamą Bucharos kilimą po stalu.

– Mielai tau jį atiduočiau, jei vieną vienintelę naktį galėčiau kaip reikiant išsimiegoti. Imk šią unikalią Urbino vazą su paties maestro Džordžo parašu, tik išmokyk mane vėl juoktis. Nebereikia man daugiau viso to šlamšto, jis nieko neduoda mano širdžiai, jis man įkyrėjo. Liaukis taip kandžiai šypsojęsis, aš žinau, ką sakau, ir tuoj tau įrodysiu. Žinai, kas man atsitiko, kai praėjusią savaitę buvau iškviestas Londonan į konsiliumą pas moterį, sergančią stenokardija? Tad žinok – tą pačią dieną aš ten turėjau dar vieną konsiliumą, ir ligonis – šįkart vyriškis – buvo kur kas rimtesnis. Tai buvau aš pats, tikriau, mano antrininkas – Doppelgänger, kaip jį pavadino Heinė. „Klausyk, mano mielas, – tariau aš antrininkui, kai mudu, susikibę už parankių, išėjom iš Sent Džeimso klubo. – Aš noriu atsidėjęs ištirti tavo vidų. Nusiramink, ir pavaikštinėkim Niubondo gatve nuo Pikadilio iki Oksfordo gatvės. Dabar atidžiai klausyk, ką tau pasakysiu: užsidėk stipriausius akinius ir įdėmiai apžiūrinėk kiekvieną vitriną, įdėmiai stebėk kiekvieną daiktą. Turėsi puikiausią progą pamatyti daug grožybių, – o tu jas taip mėgsti! – nes eisim pro prašmatniausias Londono parduotuves. Viskas, ką galima nusipirkti už pinigus, bus išdėliota prieš tavo akis, ir viskas bus tau prieinama. Ką tik panorėsi įsigyti, bus tavo, – tau tereikia pasakyti, ko nori. Bet tik su viena sąlyga: tuo, ką išsirinksi, turėsi naudotis ir džiaugtis pats, kitiems atiduoti negalėsi.“

Įsukome į Pikadilį, ir bandymas prasidėjo. Akies krašteliu atidžiai stebėjau savo antrininką, kol žingsniavome Bondo gatve, apžiūrinėdami kiekvieną vitriną. Valandėlę jis stabtelėjo prieš antikvarinę Anju parduotuvę, priekabiai apžiūrėjo senovinę madoną auksiniame fone, pasakė, jog tai puikus paveikslas – ankstyvosios Sienos mokyklos, gal net paties Simonės di Martyno nutapytas. Jis žengė prie vitrinos, lyg norėdamas griebti senąjį paveikslą, bet tuojau nuliūdęs pakratė galvą, įsibruko ranką į kišenę ir nukiūtino toliau. Pasigėrėjo senovišku Kromvelio laikrodžiu Hanto ir Roskelo vitrinoje, bet gūžtelėjęs pečiais pasakė, kad jam nerūpi laikas, be to, jį galima atspėti iš saulės. Prieš Asprio vitriną su begale įvairiausių niekučių, aukso, sidabro mažmožių ir brangakmenių jis pareiškė, kad jam koktu žiūrėti į visą tą prakeiktą šlamštą ir kad jis sudaužys stiklą ir viską, kas už jo išdėliota, jei dar reikės čia stovėti. Kai priėjom prie jo karališkosios didenybės Velso princesės siuvėjo ateljė, jis pasakė, kad senais drabužiais vilkėti daug smagiau negu naujais. Kuo toliau mudu ėjom, tuo jis darėsi abejingesnis; atrodė, jam kur kas maloniau sustojus glostyti šunis, kurie tolydžio biznojo šaligatviu paskui savo šeimininkus, negu apžiūrinėti vitrinas. Kai pagaliau priėjom Oksfordo gatvę, jis vienoj rankoj laikė obuolį, antroj – pakalnučių puokštę. Ir pasakė, kad iš visko, ką matė Bondo gatvėj, nieko daugiau nenorįs, gal nebent mažo Aberdino terjero, kuris taip kantriai laukė šeimininko prie Asprio parduotuvės. Jis atsikando obuolio ir tarė, kad šis labai skanus, paskui pažvelgė į pakalnutes ir pasakė, kad jos jam primenančios gimtuosius namus Švedijoje. Ir dar pasiteiravo, gal aš jau baigiau savo bandymą ir nustačiau, kas jam yra – gal neveikia galva?

„Ne, – atsakiau. – Širdis!“

Jis pareiškė, jog aš labai sumanus gydytojas – jis jau seniai nujautęs, kad dėl visko kalta širdis. Jis maldavo mane išlaikyti profesinę paslaptį ir nieko nesakyti bičiuliams – jiems nėra reikalo žinoti to, kas jų neliečia.

Kitą rytą mudu grįžom į Paryžių. Kelionė nuo Duvro iki Kalė jį lyg ir pralinksmino – jis sakė mėgstąs jūrą. Bet, grįžęs į Viljė aveniu, beveik niekur kojos nekelia, tik slankioja iš kambario į kambarį, lyg negalėdamas nė valandėlės ramiai nusėdėti. Nuolat smakso mano laukiamajame ir, prasibrovęs pro turtuolius amerikiečius, prašo, kad duočiau kokių nors tonizuojamųjų – jis esąs baisiai išvargęs! O paskui važinėja kartu su manim po miestą ir kantriai laukia su šunimi karietoje, kol lankau pacientus. Per pietus sėdi priešais ant tos kėdės, kur dabar sėdi tu, nenuleisdamas nuo manęs pavargusių akių, ir skundžiasi, kad neturi apetito, kad jam nieko nereikia, tik stiprių migdomųjų. O naktį prieina, pasilenkia prie mano pagalvio ir maldauja, dėl Dievo meilės, kur nors jį iš čia išvežti – jis nebegalįs ilgiau tverti ir...

– Ir aš nebegaliu, – piktai pertraukė mane Norstremas. – Būk geras: liaukis tauškęs nesąmones apie savo antrininką. Dvasinė vivisekcija – pavojingas žaidimas tam, kuris negali miegoti. Jei ir toliau taip bus, tu kartu su savo antrininku netrukus atsidursi Šventos Anos beprotnamyje. Aš nusiplaunu rankas. Jei nori išsižadėti karjeros, jei tau nerūpi nei reputacija, nei pinigai, jei išbaltintas kambarys Kapryje tau mielesnis už šį prabangų butą, tai prašom – važiuok, kuo greičiausiai važiuok į savo numylėtą salą ir būk ten laimingas, nes čia tikrai išprotėsi. O dėl tavo antrininko, tai malonėk jam perduoti geriausius mano linkėjimus ir pasakyti, jog jis ne kas kitas, kaip apgavikas. Kertu lažybų iš ko tik nori, kad jis netrukus įsigis dar vieną Bucharos kilimą, kurį pasities po tavo pušiniu stalu, dar vieną Sienos madoną ir flamandišką gobeleną, kuriuos pasikabins ant savo išbaltinto kambario sienų, taip pat penkioliktojo šimtmečio Gubijo lėkštę ir senovinę venecijietišką taurę, kad turėtum iš ko valgyti makaronus ir gerti baltąjį Kaprio vyną!

195 „Švediško masažo vadovas“ (pranc.).

196 Gyvenimo džiaugsmas (pranc.).

Dvidešimt pirmas skyrius

ŠVENTO ANTONIJAUS STEBUKLAS

Šventas Antonijus padarė dar vieną stebuklą; aš gyvenu išbaltintam švariam valstiečio namely Anakapryje, pro atdarus langus matau saulės nutviekstą pergolę, o aplink save – malonius paprastus žmones. Senoji Marija Laiškininkė, Gražioji Margerita, Anarela ir Džokonda – visos apsidžiaugė, kad sugrįžau pas jas. Baltas dono Dionizijaus vynas pasirodė dar skanesnis negu anksčiau, be to, po truputį įsitikinau, jog raudonas parapijos klebono vynas irgi nė kiek ne blogesnis.

Nuo aušros ligi sutemų plušėjau buvusiame meistro Vinčenco sode – atkasinėjau prie būsimo savo namo didžiulių lodžos arkų pamatus. Šalia manęs dirbo meistras Nikola ir trys jo sūnūs, o šešios merginos besišypsančiomis akimis, siūbuodamos šlaunimis, ant galvų nešiojo šalin didžiules pintines žemių. Vieno jardo gylyje aptikome kietas kaip granitas romėniškas sienas, opus reticulatum: raudoname pompėjiškame glaiste šoko nimfos ir bakchantės. Žemiau išvydome mozaikines grindis su nero antico197 vynuogių lapų frizu ir apdužusias nuostabaus palombino198 plokštes, kuriomis dabar išklota centrinė grindų dalis didžiojoje lodžoje. Kaneliūrinė cipollino199 kolona, dabar laikanti mažąją lodžą vidiniam kieme, gulėjo skersai plokščių lygiai kaip ir prieš du tūkstančius metų, kai virsdama sudaužė didelę Paroso marmuro vazą, kurios ąsa, papuošta liūto galva, ir šiandien tebeguli ant mano stalo. Roba di Timberio, – tarė meistras Nikola, pakeldamas pusiau perskilusią Augusto galvą, – dabar ją gali pamatyti lodžoje.

Kai klebono dono Antonijaus virtuvėje makaronai būdavo gatavi, bažnyčios varpai skambindavo mezzogiorno200, ir mes visi, susėdę aplink didžiulį dubenį su insalata di pomidoro, minestrone201 arba makaronais, sočiai pavalgydavom, o netrukus vėl imdavomės darbo ir plušėdavom iki saulėlydžio. Kai apačioj, Kapryje, varpai skambindavo Ave Maria, mano draugai persižegnodavo ir, pasakę: Buon riposo, Eccellenza, buona notte, signorino202, išeidavo. Šventas Antonijus išgirdo jų linkėjimus ir padarė dar vieną stebuklą: aš kietai miegodavau visą naktį, kaip nebuvau miegojęs daugelį metų. Keldavausi su saule, skubėdavau žemyn prie švyturio nusimaudyti jūroje, ir pagalbininkai, atėję penktą valandą po rytinių mišių, rasdavo mane jau dirbantį sode.

Nė vienas jų nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, nė vienas, be paprasčiausių kaimo pirkių, kurios visos panašios, nieko kito nebuvo statęs. Bet meistras Nikola, kaip ir jo tėvas, senelis ir visi protėviai, kurių mokytojai buvo romėnai, mokėjo statyti skliautus. Mano pagalbininkai jau suprato, kad šis namas bus visai kitoks negu tie, kuriuos jie anksčiau buvo matę, ir visi buvo nepaprastai susidomėję: niekas nežinojo, kaip jis atrodys, tuo labiau aš pats. Vienintelis mūsų planas buvo apytikslis eskizas, kurį nubraižiau anglimi ant baltos sodo sienos. Piešti aš visai nemoku, ir atrodė, kad jis pakeverzotas vaiko ranka.

– Tai mano namas, – paaiškinau jiems. – Didžiulės romėniškos kolonos rems skliautuotas kambarių lubas, o visuose languose, žinoma, stovės nedidelės gotiškos kolonos. Štai čia lodža su didžiulėmis arkomis; vėliau pamatysim, kiek turės būti arkų. O štai pergolė su šimtu kolonų, vedanti į koplyčią – nesvarbu, kad dabar mano pergolę kerta vieškelis: jį užversim. O štai čia, iš kur atsiveria vaizdas į Barbarosos pilį, bus antra lodža. Tiesą pasakius, gerai dar neįsivaizduoju, kaip ji atrodys, bet neabejoju, kad reikiamu momentu viskas gims mano galvoje. Čia vidinis kiemukas, visas balto marmuro, lyg savotiškas atriumas; vidury vėsus fontanas, o aplinkui, sienų nišose – Romos imperatorių biustai. Sodo sieną už namo išgriausime ir pastatysime dengtą arkadą, panašiai kaip Romos Laterane. O ten bus didelė terasa, kur jūs, merginos, vasaros vakarais šoksite tarantelą. Aukštutinėj sodo daly susprogdinsime uolą ir pastatysime graikų teatrą, iš visų pusių prieinamą saulei ir vėjui. O štai kiparisų alėja, vedanti į koplyčią, kurią mes, žinoma, atnaujinsim – pastatysim vienuolyno suolus ir padarysim vitražinius langus: tai bus mano biblioteka. Koplyčią sups įvijos gotiškos kolonos, o čia, iš kur atsiveria vaizdas į Neapolio įlanką, užkelsim didžiulį egiptietišką raudono granito sfinksą, senesnį net už Tiberijų. Tai pati geriausia vieta sfinksui. Kol kas nė pats nežinau, iš kur jį paimsiu, bet esu tikras, kad prireikus jis vis tiek atsiras.

Visi buvo sužavėti ir nekantravo kuo greičiau užbaigti namą. Meistras Nikola panoro žinoti, iš kur gausim vandens fontanui.

Žinoma, iš dangaus, iš kurgi kitur gausi saloje vandens? Be to, aš ketinu nupirkti visą Barbarosos kalną ir ten pastatyti didžiulę cisterną lietaus vandeniui rinkti, kad galėčiau visą kaimą aprūpinti vandeniu, kurio jam dabar taip trūksta – taip bent iš dalies atsilyginsiu žmonėms už gerumą.

Braižydamas lazda smėlyje dengtos kolonados eskizą, tučtuojau pamačiau ją lygiai tokią, kokia ji stovi šiandien: grakščios arkados juosia kiparisais apsodintą kiemuką su šokančiu marmuriniu faunu.

Kai radome molinę vazą, pilną romėniškų pinigų, pagalbininkai baisiausiai susijaudino: jau du tūkstančius metų kiekvienas salos contadino203 ieško il tesoro di Timberio204. Tik vėliau, valydamas tuos pinigus, radau tarp jų vieną auksinę monetą, visai naują, lyg ką tik nukaltą, išties fleur de coin205, su geriausiu senojo imperatoriaus atvaizdu, kokį tik kada buvau matęs. Prie pat vazos radome dvi bronzines raitelio statulos kanopas – vieną tebeturiu ir po šiai dienai, o antrą po dešimties metų pavogė kažkoks turistas.

Visame sode buvo tūkstančiai poliruotų spalvoto marmuro gabalų: africano, pavonazetto, giallo antico, verde antico, cipollino, alabastro206, kuriais dabar išklotos didžiosios lodžos, koplyčios ir kai kurių terasų grindys. Mums bekasant, dienos šviesą išvydo nuostabios formos įskilusi agato taurė, kelios sveikos ir suskilusios graikiškos vazos, daugybė ankstyvosios epochos romėnų skulptūrų fragmentų, tarp jų ir la gamba di Timberio207, anot meistro Nikolos, taip pat dešimtys graikiškų ir romėniškų užrašų. Sodindami koplyčios tako pakraščiais kiparisus, aptikome kapą su vyro griaučiais – jam į burną buvo įdėta graikų moneta. Kaulai ir dabar tebėra ten, kur juos radom, o kaukolė guli ant mano rašomojo stalo.

* * *

Didžiosios lodžos masyvios arkos greitai kilo iš žemės, į dangų viena po kitos stiepėsi šimtas baltų pergolės kolonų. Buvusi meistro Vinčenco pirkelė ir staliaus dirbtuvė po truputį keitėsi, plėtėsi, virto būsimu mano namu. Kaip visa tai įvyko – jokiu būdu neįstengiau suprasti, kaip ir visi tie, kurie žino San Mikelės istoriją. Aš, kaip ir visi mano pagalbininkai, neturėjau nė menkiausio supratimo apie architektūrą, nė vienas raštingas žmogus piršto nepridėjo prie statybos, nebuvo kreiptasi į jokį architektą, neturėjom jokio žmoniško plano ar brėžinio, niekuomet nebuvo atlikta jokių tikslių matavimų – viskas buvo daroma all’occhio208, kaip sakė meistras Nikola.

Vakarais, visiems išėjus, mėgdavau sėdėti vienas ant apgriuvusio parapeto prie mažos koplytėlės, toje vietoje, kurią buvau parinkęs sfinksui, ir dvasios akimis stebėti iš sutemų kylančią savo svajonių pilį. Dažnai, žvelgdamas į nebaigtus lodžos skliautus, tariausi matąs, kaip tarp jų šmižinėja aukštas siluetas, apsisiautęs ilga mantija, apžiūrinėja, kas padaryta per dieną, tikrina naujų pastatų tvirtumą, pasilenkęs stebi apgailėtinus eskizus, kuriuos būdavau nubraižęs smėlyje. Kas buvo tas paslaptingas prižiūrėtojas? Gal pats garbingasis šventas Antonijus, patyliukais nulipęs nuo savo relikvinės bažnyčioje ir atėjęs padaryti naujo stebuklo? O gal mano jaunystės dienų gundytojas, kuris prieš dvylika metų stovėjo šalia toje pat vietoje ir siūlė savo pagalbą mainais už mano ateitį? Pro sutirštėjusias sutemas negalėjau įžiūrėti jo veido, bet tariausi matąs, kad po raudona mantija žvilga kardo ašmenys. Kai rytą imdavomės darbo, kurį iš vakaro būdavom nutraukę, neišmanydami, ką ir kaip toliau daryti, visi sunkumai per naktį būdavo išsisklaidę. Nebelikdavo jokių dvejonių. Dvasios akimis viską mačiau taip aiškiai, lyg turėčiau planą, architekto nubraižytą su mažiausiomis smulkmenomis.

Prieš porą dienų Marija Laiškininkė buvo man atnešusi laišką iš Romos. Neatplėšęs įmečiau jį į savo pušinio stalo stalčių, kur jau gulėjo dešimt kitų neskaitytų laiškų. Pasauliui už Kaprio ribų neturėjau laiko, o danguje pašto nėra. Paskui įvyko negirdėtas dalykas: į Anakaprį atėjo telegrama. Prieš dvi dienas su didžiausiu vargu ji buvo perduota semaforu iš Masa Lubrenzės Kaprio semaforui prie Arko Naturalės. Donas Čičas, semaforininkas, veltui stengęsis telegramą iššifruoti, ėmė siūlyti ją iš eilės visiems Kaprio gyventojams. Niekas nesuprato nė vieno žodžio, kas ten parašyta, visi jos kratėsi. Tuomet buvo nuspręsta nusiųsti ją į Anakaprį, ir telegrama atsidūrė Marijos Laiškininkės žuvų pintinėje. Marija Laiškininkė, dar niekad kaip gyva nemačiusi telegramos, baimingai įteikė ją klebonui. Garbusis donas Antonijus, nepratęs skaityti to, ko nemokėjo atmintinai, liepė Marijai Laiškininkei nunešti ją mokytojui, garbiajam donui Natalei, mokyčiausiam kaimo vyrui. Donas Natalė nedvejodamas pareiškė, kad ji parašyta hebrajų kalba, bet taip nemokšiškai, jog jis negalįs išversti. Ir liepė Marijai Laiškininkei nunešti telegramą garbiajam ponui Dionizijui, kuris buvo nuvažiavęs į Romą pabučiuoti popiežiui rankos – kas kas, bet jis tai tikrai perskaitys paslaptingąjį raštą. Donas Dionizijus, didžiausias visame kaime senybių žinovas, tučtuojau atpažino paties Tiberijaus slaptaraštį – nėra ko stebėtis, kad niekas negali jo perskaityti. Jo nuomonę patvirtino il farmacista209, bet griežtai atmetė barzdaskutys, kuris tvirtino, kad čia parašyta angliškai. Jis išmintingai patarė nunešti telegramą Gražiajai Margeritai, kurios teta ištekėjusi už anglų lordo. Pamačiusi telegramą, Gražioji Margerita apsipylė ašaromis: ji kaip tik sapnavusi, kad jos teta susirgo, tad tikriausiai telegramą atsiuntė anglų lordas, pranešdamas apie tetos mirtį. Taip Marija Laiškininkė maklinėjo su telegrama nuo vienų durų prie kitų, o nerimas kaime be paliovos augo, ir netrukus sustojo visi darbai. Iš pradžių pasklido gandas, kad tarp Italijos ir Turkijos kilo karas, bet vidudienį basakojis vaikėzas, atbėgęs iš Kaprio, atnešė kitą gandą – Romoje nužudytas karalius! Bematant susirinko municipalinė taryba, bet donas Diegas, seniūnas, nusprendė nekabinti gedulo vėliavos, kol šios liūdnos žinios nepatvirtins kita telegrama. Kai saulė buvo arti laidos, Marija Laiškininkė, lydima viso būrio abiejų lyčių kaimo diduomenės, atnešė telegramą į San Mikelę. Pažvelgiau į telegramą ir pasakiau, kad ji ne man. Tai kam? Atsakiau, kad nežinau: niekuomet negirdėjęs, kad koks gyvas ar miręs žmogus turėtų tokią subjaurotą pavardę, be to, gal tai visai ne pavardė, o kokios nors nežinomos kalbos abėcėlė. Gal aš pabandyčiau perskaityti telegramą ir pasakyti, kas joje parašyta? Ne, aš to nedarysiąs, aš nekenčiąs telegramų. Aš nieko nenorįs apie ją žinoti. „Ar tiesa, kad tarp Italijos ir Turkijos kilęs karas?“ – šaukė minia prie sodo sienos.

Aš nieko nežinojau ir nenorėjau žinoti apie jokį karą, man rūpėjo tik viena – kad niekas netrukdytų ramiai kapstytis sode.

Senoji Marija Laiškininkė nusiminusi susmuko ant marmurinės kolonos ir pasakė nuo pat aušros lakstanti su ta telegrama ir per visą dieną nieko burnoje neturėjusi – daugiau ji nebepavelkanti kojų. Be to, jai reikia eiti šerti karvės. Gal aš galėčiau iki kito ryto palaikyti telegramą? Jai neapdairu neštis ją namo; kambaryje ne tik žaidžia vaikaičiai, bet kartu yra vištos ir kiaulės. Su senąja Marija Laiškininke mudu buvome geri bičiuliai. Man pagailo jos ir karvės, todėl įsikišau telegramą į kišenę. Kitą rytą ji vėl turėjo tęsti savo klajones.

Saulė grimzdo jūron ir varpai skambino Ave Maria, kai mes visi nuėjom namo vakarienės. Sėdėjau po savo pergole, pasistatęs butelį geriausio dono Dionizijaus vyno, ir staiga man galvoj šmėstelėjo klaiki mintis: o jei telegrama vis dėlto man? Pasistiprinęs dar vienu stiklu vyno, pasidėjau priešais save ant stalo telegramą ir visaip bandžiau išversti slėpiningą jos prasmę į žmonių kalbą. Tik ištuštinęs ligi dugno visą butelį, galiausiai įsitikinau, kad ji tikrai ne man; taip ir užmigau, užsikniaubęs ant stalo, su telegrama rankoje.

Kitą rytą atsikėliau vėlai. Nebuvo ko skubėti – Didįjį penktadienį vis tiek niekas neateis dirbti: visi tikriausiai nuo pat ankstyvųjų mišių bažnyčioj. Kai po dviejų valandų neskubėdamas užlipau takeliu prie San Mikelės, didžiai nustebęs pamačiau, kad sode kaip visuomet uoliai darbuojasi meistras Nikola su trim savo sūnumis ir visos merginos. Aišku, jie žinojo, kaip aš nekantrauju kuo greičiau užbaigti statybą, bet man niekuomet nebūtų atėję į galvą prašyti, kad jie dirbtų Didįjį Penktadienį. Mane sujaudino jų gerumas, ir aš jiems padėkojau. Meistras Nikola nustebęs išpūtė į mane akis ir pasakė, kad šiandien visai ne festa210.

Kaip ne šventė? Argi jis nežinąs, kad šiandien Didysis penktadienis, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus nukryžiavimo diena?

– Va bene211, – tarė meistras Nikola, – bet Jėzus Kristus visai nebuvo šventasis.

– Kaipgi nebuvo! Jis didžiausias iš visų šventųjų.

– Bet ne toks didelis kaip šventas Antonijus, kuris padarė daugiau kaip šimtą stebuklų. O kiek stebuklų padarė Gesù Cristo? – paklausė jis, pašaipiai žiūrėdamas į mane.

Kas kas, bet aš tikrai žinojau, kad šventas Antonijus neprilygstamas stebukladaris – juk jis susigrąžino mane į savo kaimą! Negi galima įsivaizduoti didesnį stebuklą? Vengdamas atsakyti į meistro Nikolos klausimą, paaiškinau, kad nors šventas Antonijus ir vertas didžiausios pagarbos, jis vis dėlto buvo tik žmogus, o Jėzus Kristus – Viešpaties Dievo Sūnus, kuris, gelbėdamas mus nuo pragaro, kaip tik šią dieną mirė prikaltas prie kryžiaus.

– Non è vero, – tarė meistras Nikola ir vėl ėmė energingai kasti žemę. – L’hanno fatto morire ieri per abbreviare le funzioni nella chiesa. Netiesa. Jį numarino vakar, kad neužsitęstų pamaldos.

Vos spėjau atsikvošėti nuo tokios žinios, iš anapus sodo sienos gerai pažįstamas balsas pašaukė mane vardu. Tai buvo mano bičiulis, naujai paskirtas Švedijos pasiuntinys Romoje. Jis buvo labai įtūžęs ir dar labiau įsižeidęs, kad neatsakiau į jo laišką, kuriuo jis man pranešė ketinąs praleisti su manim Velykas; be to, aš užmiršęs paprasčiausią mandagumą ir net nesutikęs jo prieplaukoj su asiliuku, atplaukus pašto laivui, kaip jis buvo savo telegramoje prašęs. Jis niekuomet nebūtų važiavęs į Anakaprį, jei būtų žinojęs, kad iki to nusususio kaimiūkščio reikės vienui vienam ropoti septynis šimtus septyniasdešimt septynias finikietiškas pakopas. Nejaugi man užteks įžūlumo tvirtinti, kad aš negavau telegramos?

Žinoma, gavau, visi ją gavome, dėl jos vos nenusigėriau.

Kai padaviau jam telegramą, jis kiek atlyžo ir pasakė nusivešiąs ją į Romą ir parodysiąs al Ministero delle Poste e Telegrafi212. Išplėšiau telegramą jam iš rankų ir įspėjau, kad energingai priešinsiuos bet kokioms pastangoms pagerinti telegrafo ryšį tarp Kaprio ir žemyno.

Su didžiausiu malonumu vedžiojau savo bičiulį, vaizduodamas būsimąsias San Mikelės grožybes, retkarčiais aiškumo dėlei parodydamas į planą, nubraižytą ant sodo sienos, ir tai, jo žodžiais, jam labai pravertė. Bičiulis nesiliovė žavėjęsis, o kai užlipęs prie koplytėlės pamatė po savo kojomis visą nuostabią salą, pasakė, jog tai neabejotinai puikiausias pasaulyje vaizdas. Paskui parodžiau jam vietą, kur turės stovėti didžiulis raudono granito egiptietiškas sfinksas, ir jis žvilgtelėjo į mane sunerimęs, o kai paaiškinau, kur susprogdinsiu kalną ir pastatysiu graikų teatrą, jis pareiškė, jog jam truputį sukasi galva, paprašė nusivesti į savo vilą ir duoti stiklą vyno – jis norįs ramiai su manim pasikalbėti.

Apmetęs akimis baltintas kambario sienas, jis pasiteiravo, ar tai mano vila, ir aš atsakiau, kad dar niekur man nebuvo taip patogu gyventi kaip čia. Pastačiau ant pušinio stalo butelį dono Dionizijaus vyno, pasiūliau svečiui atsisėsti ant kėdės, o pats kritau ant lovos, pasirengęs klausyti, ką jis man pasakys. Bičiulis paklausė, ar aš kartais per pastaruosius metus ne per daug laiko praleisdavau Salpetrijere tarp ne visai normalių žmonių, kuriems, taip sakant, ne visi namie?

Atsakiau, kad jis beveik atspėjo, bet kad su Salpetrijeru aš jau atsisveikinau amžinai.

Jis labai apsidžiaugė tai išgirdęs – jo manymu, aš pačiu laiku susipratau iš ten pasitraukti, man būtų geriau pakeisti specialybę. Jis labai mane myli ir, tiesą sakant, atvažiavo tik norėdamas mane įtikinti tučtuojau grįžti į Paryžių, kur turėjau tokią puikią padėtį, užuot veltui leidus laiką tarp šių Anakaprio valstiečių. Tačiau dabar, pamatęs mane, jis pakeitė nuomonę ir padarė išvadą, kad man reikalingas visiškas poilsis.

Man labai džiugu, pasakiau, kad jis pritaria mano pasiryžimui: aš tikrai nebepajėgiau ilgiau ištverti tokios įtampos, aš labai pervargau.

– Ypač protas? – užjausdamas paklausė jis.

Pasakiau, kad be reikalo jis mane prašo grįžti į Paryžių, likusias savo gyvenimo dienas aš nusprendžiau praleisti Anakapryje.

– Nejaugi nori pasakyti, kad pasiryžai visą gyvenimą tūnoti šiame nusususiame kaime, vienui vienas tarp šių valstiečių, nemokančių nei skaityti, nei rašyti? Tu – toks išsilavinęs žmogus! Su kuo gi čia bendrausi?

– Su pačiu savim, su savo šunimis, galbūt su beždžione.

– Juk tu visuomet tvirtinai, kad negali gyventi be muzikos. Kas tau čia dainuos, kas gros?

– Paukščiai sode, jūra aplinkui. Įsiklausyk! Girdi tą nuostabų mecosopraną? Tai čiulba auksinė volungė. Argi jos balsas ne gražesnis už mūsų garsiosios tautietės Kristinos Nilson ar net pačios Pati balsą? O girdi iškilmingą bangų andante – argi jis ne gražesnis už lėtą Bethoveno Devintosios simfonijos ritmą?

Bičiulis staiga pakeitė temą ir paklausė, kas mano architektas ir kokio stiliaus bus namas.

Pasakiau, kad jokio architekto neturiu ir kol kas nežinau, kokio stiliaus bus namas – viskas paaiškės statant.

Jis vėl sunerimęs dirstelėjo į mane. Visa laimė, pasakė jis, kad aš bent praturtėjau Paryžiuje – pasistatyti tokiai ištaigingai vilai, kaip aš jam nupasakojau, neabejotinai reikia didelio kapitalo.

Ištraukęs stalčių, parodžiau krūvelę banknotų, sukištų į kojinę. Tai visas turtas, pasakiau jam, kurį man pavyko sukrauti per dvylika atkaklaus darbo metų Paryžiuje, – koks penkiolika tūkstančių frankų, gal kiek daugiau, gal mažiau, tikriausiai mažiau.

– Nepataisomas svajotojau, paklausyk bent savo bičiulio balso! – tarė Švedijos pasiuntinys ir, pabaksnojęs pirštu sau į smilkinį, pridūrė: – Tu samprotauji nė kiek ne gudriau kaip tavo buvę Salpetrijero pacientai – turbūt jų liga užkrečiama. Pasistenk bent kartą pamatyti dalykus tokius, kokie jie yra tikrovėje, o ne tavo svajonėse. Dirbant šitokiais tempais, po mėnesio tavo kojinė bus jau tuščia, o aš dar nemačiau nė vieno kambario, kuriame galima būtų gyventi. Mačiau tik nebaigtas lodžas, terasas, galerijas ir pergoles. Kaip tu pasistatysi namą?

– Savo rankomis.

– O kuo būsi gyvas, kai įsikursi jame?

– Makaronais.

– Norint pasistatyti San Mikelę taip, kaip tu įsivaizduoji, reikia turėti mažiausiai pusę milijono. Iš kur tu gausi tiek pinigų?

Aš apstulbau. Niekuomet nebuvau apie tai pagalvojęs. Tai buvo visai naujas požiūris.

– Tai ką, po šimts, man daryti? – tariau pagaliau, nenuleisdamas akių nuo bičiulio.

– Pasakysiu, ką tau daryti, – ryžtingu balsu tarė mano bičiulis. – Tučtuojau nutrauk tuos beprotiškus darbus, kraustykis iš savo kambario ir, kadangi atsisakai grįžti į Paryžių, važiuok į Romą ir pradėk praktikuoti ten. Roma – tinkamiausia tau vieta. Gyvensi ten tik žiemą, o visą ilgą vasarą galėsi toliau statyti namą. San Mikelė tau visai sumaišė protą, bet tu ne kvailas, – taip bent kol kas atrodo daugumai žmonių. Be to, kad ir ką darytum, tau visur sekasi. Kiek žinau, Romoje praktikuoja keturiasdešimt keturi svetimšaliai gydytojai. Jei susiimsi ir rimtai kibsi į darbą, viena ranka visus juos nušluosi nuo kelio. Jei atkakliai dirbsi ir santaupas patikėsi man, kertu lažybų iš ko tik nori, nereikės nė penkerių metų, ir jau turėsi užtektinai pinigų baigti San Mikelei, o tada iki amžiaus galo laimingai ten gyvensi kartu su savo šunimis ir beždžionėmis.

Bičiuliui išvažiavus, iki pat ryto blaškiausi kaip žvėris narve savo kaimiškame kambarėlyje. Tai buvo baisi naktis. Nesiryžau net nueiti prie koplytėlės ir, kaip buvau įpratęs, palinkėti labos nakties savo svajonių sfinksui. Bijojau, kad prieblandoj vėl nepamatyčiau šalimais gundytojo su raudona mantija. Patekėjus saulei, nubėgau prie švyturio ir šokau į jūrą. Kai plaukiau į krantą, mano mintys buvo skaidrios ir šaltos kaip įlankos vanduo.

Po dviejų savaičių atidariau priimamąjį Kytso name Romoje.

197 Juodasis marmuras (it.).

198 Pilkasis marmuras (it.).

199 Marmuro rūšis.

200 Vidudienis (it.).

201 Pomidorų salotos, tiršta sriuba (it.).

202 Gerai pailsėkite, jūsų didenybe, labanakt, pone (it.).

203 Sodietis (it.).

204 Tiberijaus lobis (it.).

205 Gerai išsilaikiusi (pranc.).

206 Įvairios marmuro rūšys.

207 Tiberijaus koja (it.).

208 Iš akies (it.).

209 Vaistininkas (it.).

210 Šventė (it.).

211 Na ir gerai (it.).

212 Pašto ir telegrafo ministerijai (it.).

Dvidešimt antras skyrius

PIAZZA DI SPAGNA213

Pati pirmoji mano pacientė buvo ponia P., gerai žinomo visoje Romoje anglų bankininko žmona. Beveik trejus metus ji išgulėjo aukštielninka, prirakinta prie patalo po to, kai per vieną medžioklę Kampanijoje nukrito nuo arklio. Ją vienas po kito gydė visi svetimšaliai Romos gydytojai, o prieš mėnesį ji net buvo kreipusis patarimo į Šarko, kuris jai nurodė mane, – niekaip negalėjau suprasti, iš kur jis sužinojo, kad įsikūriau Romoje. Vos tik ją apžiūrėjęs, įsitikinau, kad Švedijos pasiuntinio pranašystė išsipildys. Supratau, kad šalia manęs vėl atsistojo Fortūna – matoma tik man vienam. Iš tikrųjų geresnės pradžios savo praktikai Romoje negalėjau nė tikėtis, tuo labiau kad ši dama buvo plačiai žinoma visoje svetimšalių kolonijoje. Supratau, kad paralyžiaus priežastis buvo sukrėtimas, o ne nepagydomai sužalotas stuburas, ir kad tikėjimas bei masažas po kelių mėnesių ją vėl pastatys ant kojų. Pasakiau jai, ko niekas nebuvo drįsęs sakyti, ir ištesėjau žodį. Ji pasijuto geriau dar man nepradėjus masažo. Netruko nė trijų mėnesių, ir pusė aukštosios Romos visuomenės pamatė, kaip ji išlipo iš karietos prie Borgezės vilos ir, pasiramsčiuodama lazda, vaikštinėja po medžiais. Visi tai laikė stebuklu, nors iš tikrųjų toks atvejis labai paprastas ir lengvas, jei, žinoma, ligonis nepraranda tikėjimo, o gydytojas kantrybės. Dabar man atsivėrė visų namų durys gausioje Romos anglų kolonijoje, netrukus jų pavyzdžiu pasekė ir italai. Kitais metais tapau Anglijos pasiuntinybės gydytoju ir greit turėjau daugiau anglų pacientų, negu visi vienuolika anglų gydytojų drauge sudėjus – galite įsivaizduoti, kaip jie į mane žiūrėjo. Vienas senas bičiulis iš école des Beaux Arts214, dabar pensininkas, gyvenantis Medičių viloje, įvedė mane į prancūzų koloniją. Grafas Džuzepė Primolis, su kuriuo buvom bičiuliai nuo pat jaunystės, giedojo man ditirambus Romos visuomenėje, tolimas mano sėkmės Viljė aveniu atgarsis taip pat traukte traukė pacientus į mano laukiamąjį. Profesorius Ver-Mičelis, žymiausias Amerikos neuropatologas, su kuriuo palaikiau ryšius dar praktikuodamas Paryžiuje, tebesiuntė pas mane išgverusių milijonierių ir jų isteriškų žmonų perteklių. Įnoringos jų dukterys, sudėjusios savo tuštybės viltis į pirmą pasitaikiusį Romos kunigaikštį, irgi pradėjo mane kviestis į niūrius savo rūmus ir tartis dėl įvairių negalavimų, nors tai buvo tik nusivylimo simptomai. Visi kiti amerikiečiai, – o jų buvo didžiulė minia, – kaip avys pasekė jų pavyzdžiu. Netrukus dvylika amerikiečių gydytojų ištiko toks pat likimas kaip ir jų kolegas anglus. Šimtai pozuotojų, pasipuošusių spalvingais Montekasino kalniečių drabužiais, kurios sukiodavosi ant Trinità dei Monti laiptų po mano langais, taip pat buvo mano pacientės; kai važiuodavau per Ispanijos aikštę, visos gėlininkės mėtydavo man į karietą žibuoklių puokšteles, dėkodamos už vaistus nuo kosulio, kuriais aprūpindavau nesuskaičiuojamus jų vaikus. Mano ambulatorija Trastevere išgarsino mane visuose Romos varguomenės kvartaluose.

Nuo ryto ligi vakaro būdavau ant kojų ir nuo vakaro ligi ryto miegodavau kaip užmuštas, jei manęs nekviesdavo pas ligonį naktį, o kviesdavo gana dažnai. Bet aš nė kiek dėl to nesijaudinau – tuomet nežinojau, kas yra nuovargis. Kadangi mylėjau arklius ir branginau kiekvieną minutę, netrukus pradėjau smagia ristele važinėti po Romą elegantišku ekipažu su raudonais ratais, pakinkytu pora puikių vengriškų arklių, o ištikimas lapių šuo Tapijas visuomet tupėdavo šalia manęs. Dabar supratau, kad kai kas galėjo pamanyti, jog siekiu tuščio efekto ir reklamos, nors tada jokios reklamos man jau nereikėjo. Šiaip ar taip, tas madingas ekipažas neabejotinai apgadino nervus keturiasdešimt keturiems mano kolegoms. Kai kurie vis dar važinėjo niūriomis kaip katafalkai Pijaus IX laikų karietomis – atrodė, kad, esant reikalui, jomis puikiausiai galima nuvežti į kapus mirusius jų pacientus. Kiti eidavo į liūdną savo darbą pėsti, su ilgais surdutais, užsismaukę ant kaktos aukštus cilindrus, tartum mąstydami, ką dar reikėtų išbalzamuoti. Jie visi piktai šnairavo į mane, kai pravažiuodavau pro šalį, – visi mane pažinojo iš matymo. Veikiai norom nenorom jiems teko susipažinti su manim ir asmeniškai, nes mane pradėjo kviesti į konsiliumus pas mirštančius jų pacientus. Kiek įmanydamas stengiausi griežtai laikytis profesinio etiketo, įtikinėdamas ligonius, kad jie tikrai gali džiaugtis, pakliuvę į tokias geras rankas, bet tai ne visuomet būdavo lengva. Visi mes buvom apgailėtini sudužusio laivo keleiviai, iš įvairių pasaulio kraštų srovės sunešti į Romą, kur dabar bandėm pritaikyti menkas savo žinias. Vis tiek reikėjo kur nors gyventi, tai kodėl nepasirinkus Romos – svarbu, kad netrukdytume gyventi savo pacientams.

Netrukus ėmiau lydėti į aną pasaulį visus Romos svetimšalius – nė vienas jų nenumirdavo, prieš tai neiškvietus manęs. Mirštantiems svetimšaliams tapau tuo, kuo mirštantiems romiečiams buvo garsusis profesorius Bačelis – paskutine ir, deja, taip retai išsipildančia viltimi. Kitas žmogus, prisistatydavęs kiekviena gedulinga proga, buvo ponas Kornakja, svetimšalių kolonijos laidotojas ir protestantų kapinių prie Porta San Paolo direktorius. Jo niekuomet nereikėdavo kviesti, jis pats prisistatydavo reikiamu momentu, didele kumpa nosimi iš tolo užuosdamas mirtį, nelyginant peslys gaišeną. Apsirengęs nepriekaištingu ilgu surdutu, su cilindru, mažai tesiskiriantis nuo mano kolegų, jis slankiodavo po koridorių, laukdamas tos minutės, kada jį pakvies. Man jis, matyt, jautė ypatingą simpatiją ir sutikęs gatvėje visuomet nepaprastai maloniai pasisveikindavo, mojuodamas cilindru. Jis visuomet apgailestaudavo, kai pavasarį pirmas išvažiuodavau iš Romos, o kai grįždavau rudenį, visuomet sutikdavo mane išskėstomis rankomis, nuoširdžiai šaukdamas: Ben tornato, Signor Dottore!215

Tiesa, per Kalėdas įvyko šioks toks nesusipratimas, kai jis man atsiuntė dvylika butelių vyno, išreiškęs viltį, jog ateinančiais metais dar glaudžiau bendradarbiausim. Jis labai įsižeidė, kai atsisakiau juos priimti, ir pasakė, kad nė vienas mano kolegų niekuomet nebuvo atmetęs tos menkos dovanėlės, įrodančios jo palankumą. Toks pat nelemtas nesusipratimas kuriam laikui buvo atšaldęs nuoširdžius mano santykius su abiem svetimšaliais vaistininkais.

Buvau labai nustebintas, kai vieną dieną mane aplankė senasis daktaras Pilkingtonas, kuris turėjo ypatingų priežasčių manęs nekęsti. Jis pats ir jo kolegos, pasakė jis, veltui laukė, kad aš, kaip reikalauja nerašytos etiketo taisyklės, pirmas padaryčiau jiems vizitą. Bet kadangi kalnas neatėjo prie Mahometo, tai Mahometas atėjo prie kalno. Beje, į Mahometą jis niekuo nepanėšėjo, nebent kad buvo su ilga balta oria barzda – jis veikiau atrodė kaip apsišaukėlis, o ne kaip pranašas. Pilkingtonas paaiškino atėjęs kaip Romoje gyvenančių svetimšalių gydytojų seniūnas pakviesti mane įstoti į ką tik jų įsteigtą Savitarpio pagalbos draugiją, kurios tikslas – padaryti galą nuo seno viešpataujančiai nesantaikai. Į Draugiją įstoję visi jo kolegos, išskyrus seną nenaudėlį daktarą Kempbelą, su kuriuo nė vienas jų nesikalba. Opus honoraro klausimas jau išspręstas, ir visi esą patenkinti: bendrai nutarta laikytis dvidešimties lirų minimumo, o maksimumas paliekamas kiekvieno nario nuožiūrai, priklausomai nuo aplinkybių. Jokio balzamavimo – vis tiek, ar tai būtų vyras, moteris ar vaikas, – negalima daryti pigiau kaip už penkis tūkstančius lirų. Jam nemalonu man apie tai pranešti, bet Draugija neseniai gavusi keletą skundų, kad aš labai nerūpestingai išreikalaująs honorarus, o dažnai net visai jų neimąs. Dar tik vakar ponas Kornakja, laidotojas, kone verkdamas jam pranešęs, kad aš išbalzamavau švedų pastoriaus žmoną už šimtą lirų! Koks apgailėtinas solidarumo nepaisymas visų mano kolegų atžvilgiu! Jis esąs įsitikinęs, jog suprasiu, kiek naudos turėsiu iš Draugijos, ir be galo džiaugtųsi, jei rytoj galėtų mane pasveikinti narių susirinkime.

Atsakiau, kad, deja, negaliu čia įžiūrėti jokios naudos nei sau, nei jiems, tačiau esu pasiruošęs su jais apsvarstyti maksimalų – bet jokiu būdu ne minimalų – honorarą. O sublimato įšvirkštimai, kuriuos jie vadina balzamavimu, atsieina ne brangiau kaip penkiasdešimt lirų; jei pridėsim dar penkiasdešimt už sugaištą laiką, tai suma, kurią paėmiau už pastoriaus žmonos balzamavimą, visai padori. Aš ketinu užsidirbti iš gyvųjų, o ne iš mirusiųjų. Aš gydytojas, o ne hiena.

Sulig žodžiu „hiena“ jis pašoko nuo kėdės ir paprašė manęs be reikalo nesivarginti, jei kada sugalvočiau kviestis jį į konsiliumą, – jis vis tiek neturės laiko ateiti.

Pasakiau, kad tai sunkus smūgis tiek man, tiek mano pacientams, bet mes pasistengsim kaip nors apsieiti be jo.

Gailėjausi, kad nesusitvardžiau ir pasakiau jam tai, kai vėl susitikom – šį kartą jo paties bute Kuatro Fontane gatvėje. Vargšą daktarą Pilkingtoną kitą dieną po mūsų pokalbio ištiko nedidelis smūgis, ir jis pasikvietė mane. Savitarpio pagalbos draugija, pranešė jis, iširusi, visi vėl susirieję, todėl jis manim pasikliaująs labiau negu kitais kolegomis. Laimė, nebuvo jokio pagrindo nerimauti – priešingai, man net atrodė, jog dabar, ištikus smūgiui, jis pasidarė žvalesnis. Stengiausi kaip mokėdamas jį padrąsinti, pasakiau, kad nieko baisaus nėra ir kad tikriausiai jau anksčiau jam yra buvę nedidelių smūgių. Netrukus jis vėl atsistojo ant kojų, net pasidarė veiklesnis; man išvažiuojant iš Romos, jis tebeklestėjo.

Neilgai trukus susipažinau su mirtinu jo priešu – daktaru Kempbelu, kurį jis buvo pavadinęs senu nenaudėliu. Sprendžiant iš pirmo įspūdžio, atrodė, kad šį kartą Pilkingtono diagnozė buvo teisinga. Kaip gyvas nebuvau matęs tokios šiurpios išvaizdos senio – klaikios, krauju pasruvusios akys, žiaurios lūpos, raudonas girtuoklio veidas, visas apžėlęs plaukais kaip beždžionė, ilga susivėlusi barzda. Buvo kalbama, kad jam per aštuoniasdešimt; senas, jau nebedirbantis anglas vaistininkas man pasakojo, kad prieš trisdešimt metų, ką tik atvykęs į Romą, Kempbelas atrodė lygiai taip pat kaip dabar. Niekas nežinojo, iš kur jis atsirado; sklido gandai, kad per pilietinį karą Amerikoje jis buvęs chirurgu pietiečių kariuomenėje. Iš tikrųjų jo specialybė buvo chirurgija, ir nors Romoje jis buvo vienintelis svetimšalis chirurgas, bet su savo kolegomis neturėjo nieko bendro. Kartą užtikau jį prie pat savo karietos beglostantį Tapiją.

– Pavydžiu jums šito šuns, – šiurkščiai burbtelėjo jis. – O beždžionės jums patinka?

Atsakiau, kad labai myliu beždžiones.

Tokio žmogaus jam ir reikia, pasakė jis ir paprašė, kad ateičiau pas jį ir apžiūrėčiau beždžionę, kuri apvertusi verdantį puodą ir baisiai nusiplikinusi.

Užlipom į jo butą kampinio namo Minjanelio aikštėje viršutiniam aukšte. Jis paprašė mane luktelėti svetainėje ir netrukus pasirodė nešinas beždžione – didžiuliu nuo galvos iki kojų aptvarstytu pavianu.

– Manau, nieko iš jo nebus, – tarė senasis daktaras jau visai kitu balsu, švelniai glostydamas sulysusį beždžionės snukį. – Nežinau, ką darysiu, jeigu jis mirs, – tai vienintelis mano bičiulis. Pats jį užsiauginau, penėdamas iš buteliuko, nes jo brangioji motina mirė jį gimdydama. Ji buvo kone gorilos dydžio ir nepaprastai miela, mažai kuo tesiskyrė nuo žmogaus. Mėsinėti žmogų man vieni juokai, netgi patinka, bet neužtenka drąsos tvarstyti šį vargšą nuplikusį kūnelį – jis taip baisiai kenčia, kai imu dezinfekuoti žaizdas, jog nebegaliu daugiau tverti. Matau, jūs mylit gyvulius, gal apsiimsit jį gydyti?

Nurišom kruvinus ir pūlių prisisunkusius tvarsčius. Vaizdas buvo klaikus – visas beždžionės kūnas atrodė viena baisi žaizda.

– Jis žino, kad esate jo draugas, kitaip nesėdėtų taip ramiai – juk jis niekam, be manęs, neleidžia nė prisiliesti. Jis viską supranta, jis turi daugiau proto, negu visi Romos svetimšaliai gydytojai drauge sudėjus. Keturias dienas nieko nevalgė, – toliau šnekėjo senis, ir jo krauju pasruvusiose akyse sužibo švelnumas, – Bili, sūneli, padaryk tėtukui malonumą, atsikąsk figos!

– Gaila, neturim bananų, – pasakiau, – beždžionės baisiai juos mėgsta.

Jis pasakė tučtuojau telegrafuosiąs į Londoną, kad jam atsiųstų kekę bananų. Nesvarbu, kiek tai kainuos.

Pasakiau, kad būtina kaip nors palaikyti Bilio jėgas. Įpylėm jam į burną truputį šilto pieno, bet jis tučtuojau išspjovė.

– Jis nebegali ryti, – suvaitojo senasis daktaras. – Žinau, ką tai reiškia – jis miršta!

Iš zondo pasidarėm savotišką maitinamąjį vamzdelį, ir, dideliam daktaro džiaugsmui, šį kartą Bilis pieno neišspjovė.

Po truputį Bilis ėmė taisytis. Dvi savaites lankiau jį kiekvieną dieną, galiausiai labai prisirišau ir prie Bilio, ir prie jo šeimininko. Netrukus užtikau jį saulėtoj terasoj – jis sėdėjo šalia daktaro specialiai jam padarytame supamajame krėsle, o ant stalo tarp jų stovėjo butelis viskio. Anot senojo daktaro, prieš darant operaciją reikia išgerti viskio, kad būtų tvirtesnė ranka. Sprendžiant iš krūvos tuščių viskio butelių, suverstų terasos kampe, jo chirurginė praktika tikriausiai buvo labai didelė. Aiman! Juodu abu buvo stikliuko mėgėjai. Dažnai užtikdavau Bilį besivaišinantį viskiu su sodos vandeniu iš savo pono stiklo. Daktaras man tvirtino, kad viskis – geriausi tonizuojamieji beždžionėms; ne kas kitas, o tik viskis išgelbėjo gyvybę brangiajai Bilio motinai, kai toji sirgo plaučių uždegimu.

Vieną vakarą užtikau juodu terasoje girtutėlius. Bilis, užsiropštęs ant stalo, šoko aplink viskio butelį savotišką negrų šokį, o daktaras, atsilošęs krėsle, mušė rankomis į taktą ir užkimusiu balsu traukė:

– Bili, sūnau mano, Bili, sūne-e-e-eli!

Juodu negirdėjo ir nematė, kaip įėjau. Nustėręs žiūrėjau į tą šeimos idilę. Girtos beždžionės veidas buvo visai kaip žmogaus, o seno girtuoklio veidas atrodė kaip milžiniškos gorilos. Panašumas buvo neabejotinas.

– Bili, sūnau mano, Bili, sūne-e-e-e-eli!

Nejaugi? Ne, žinoma, tai buvo neįmanoma! Bet man vis tiek šiurpas perėjo per visą kūną...

Po dviejų mėnesių kartą vėl pamačiau, kad senasis daktaras stovi prie mano ekipažo ir kalbina Tapiją. Ne, ačiū Dievui, Bilis sveikas, bet susirgo žmona – gal aš neatsisakyčiau jos apžiūrėti?

Mudu vėl užlipom stačiais laiptais į jo butą. Man net nebuvo atėję į galvą, kad čia gyvena dar kas nors, ne tik Bilis ir jo ponas. Lovoje gulėjo mergina, kone vaikas, užmerktomis akimis, matyt, be sąmonės.

– Man rodos, sakėte, kad susirgo žmona, o juk tai jūsų duktė?

Ne, tai ketvirtoji jo žmona. Pirmoji nusižudžiusi, antroji ir trečioji mirusios plaučių uždegimu, jis esąs tikras, kad ir šios laukia toks pat likimas.

Iš karto pamačiau, kad jis neklysta. Ligonei buvo abipusis plaučių uždegimas, tačiau didelio kiekio skysčio kairėje pleuros ertmėje jis tikriausiai nebuvo pastebėjęs. Paėmęs suskretusį jo švirkštą, padariau jai dvi kamparo ir eterio poodines injekcijas, o paskui ėmėm energingai trinti jai galūnes, bet tas mažai tegelbėjo.

– Pabandykite ją išjudinti, pašnekinkit! – tariau jam.

Jis pasilenkė prie išblyškusio veidelio ir suriaumojo į ausį:

– Sale, brangioji, pasistenk greičiau pasveikti, jei ne, aš vėl vesiu!

Ji giliai atsikvėpė, krūptelėjo ir atsimerkė.

Kitą dieną padarėm pleuros punkciją, o kitkuo pasirūpino jaunystė – ligonė ėmė taisytis, bet pamažu, lyg nenoromis. Mano spėjimas, ar tik jos plaučiai nėra pažeisti chroniškos ligos, netrukus pasitvirtino. Ji sirgo sunkia tuberkuliozės forma. Dvi savaites lankiau ją kasdien. Man buvo labai jos gaila. Aiškiai mačiau, kad ji nepaprastai bijo vyro – nieko nuostabaus, nes jis, gal ir pats to nejausdamas, buvo jai nežmoniškai šiurkštus. Jis man buvo sakęs, kad žmona kilusi iš Floridos. Kai atėjo ruduo, patariau kuo greičiausiai išvežti ją į tėvynę – Romoje ji per žiemą neišgyvensianti. Jis lyg ir sutiko, bet netrukus sužinojau, kad didžiausia jį sulaikanti kliūtis yra Bilis. Galiausiai pasisiūliau palaikyti Bilį pas save, kol jis parvažiuos, – mano kiemelyje po Trinità dei Monti laiptais jau gyveno nemažai gyvūnų. Jis turėjo grįžti po trijų mėnesių. Bet taip ir negrįžo. Nei aš, nei niekas kitas nesužinojom, kas jam atsitiko. Girdėjau žmones kalbant, kad jį nušovę per muštynes kažkokioj smuklėj, bet nežinau, ar tai tiesa.

Dažnai pagalvodavau, kas buvo tas žmogus, ar jis iš viso buvo gydytojas. Kartą mačiau, kaip jis nuostabiai vikriai amputavo ranką – anatomiją jis, be abejo, šiek tiek išmanė, tačiau apie tvarstymą ir žaizdų dezinfekavimą neturėjo nė menkiausio supratimo, o jo instrumentai buvo neįtikimai primityvūs.

Anglas vaistininkas man buvo sakęs, kad Kempbelas visuomet rašydavo tuos pačius receptus, dažnai su gramatinėm klaidom, ir neteisingai nurodydavo dozes. Mano nuomone, jis buvo ne gydytojas, o mėsininkas ar galbūt lauko ligoninės sanitaras, dėl kokios nors svarbios priežasties turėjęs išvykti iš gimtojo krašto.

Bilis gyveno pas mane Ispanijos aikštėje iki pavasario, o paskui pervežiau jį į San Mikelę, kur jis nesiliovė krėtęs šunybių ir gadinęs man kraują iki pat laimingo savo gyvenimo galo. Aš jį išgydžiau nuo alkoholizmo, ir jis pasidarė kone visai padori beždžionė. Bet apie jį dar išgirsit vėliau.

213 Ispanijos aikštė (it.).

214 Dailės mokykla (pranc.).

215 Sveikas sugrįžęs, pone daktare! (It.)

Dvidešimt trečias skyrius

VĖL GYDYTOJAI

Kartą į mano priimamąjį įėjo itin korpulentiška ponia ir padavė rekomendacinį laišką nuo anglų pastoriaus Romoje. Ji buvo nebe pirmos jaunystės, apsitaisiusi gedulo rūbais, pernelyg duksliais ir labai neįprasto kirpimo. Be galo atsargiai sėsdamasi ant sofos, ji pasakė esanti ne čionykštė. Mirus garbiajam pastoriui Džonatanui, neužmirštamam jos vyrui, ji likusi visai viena ir beglobė. Garbusis Džonatanas jai buvęs viskas: vyras, tėvas, draugas, mylimasis...

Aš su užuojauta pažiūrėjau į jos apskritą be jokios išraiškos veidą, į kvailas akis ir pasakiau, kad man jos labai gaila.

– Garbusis Džonatanas...

Pasakiau, kad, deja, turiu mažai laiko, laukiamasis pilnas žmonių – kuo galėčiau jai padėti? Ji norinti, kad apsiimčiau ją globoti – mat laukianti kūdikio. Ji žino, kad garbusis Džonatanas sergi ją iš dangaus aukštybių, tačiau jai vis dėlto neramu – juk tai pirmasis jos kūdikis. Ji daug apie mane girdėjo, o dabar, mane pamačiusi, nė kiek neabejoja galinti pasikliauti kaip pačiu garbiuoju Džonatanu. Ji visuomet jautusi švedams simpatiją, kadaise net buvo susižiedavusi su švedų pastoriumi – meilė iš pirmo žvilgsnio, bet, deja, neilgalaikė. Ji nustebusi, kad aš taip jaunai atrodau – visai tokio pat amžiaus kaip tas švedų pastorius, mudu net truputėlį panašūs. Keista, bet jai atrodo, lyg mes jau būtume anksčiau susitikę, lyg suprastumėm kits kitą be žodžių. Tai sakydama, ji žiūrėjo į mane tokiom meiliom akutėm, jog garbusis Džonatanas būtų tikrai labai nejaukiai pasijutęs, jei tą akimirką būtų stebėjęs ją iš dangaus aukštybių.

Nedelsdamas pasakiau, kad aš ne akušeris, bet ji gali pasikliauti bet kuriuo mano kolega – kiek man žinoma, jie visi geri šios srities specialistai. Pavyzdžiui, kad ir įžymusis mano kolega daktaras Pilkingtonas...

Ne, ji nenorėjo jokio kito daktaro, tik manęs. Nejaugi aš būsiu beširdis ir paliksiu ją, vienišą ir beglobę, tarp svetimų žmonių, nejaugi nepasigailėsiu vargšo našlaičio! Be to, nėra kada gaišti, kūdikis gali gimti bet kurią dieną, bet kurį akimirksnį. Pašokęs nuo kėdės, pasisiūliau įsodinti ją į fiakrą, kad ji tučtuojau grįžtų į „Rusijos“ viešbutį, kur buvo apsistojusi.

Garbusis Džonatanas būtų kažin ką atidavęs, kad jam būtų buvę lemta išvysti kūdikį, kurio motiną jis taip karštai mylėjo! Jei dar pasitaiko idealių santuokų, tai tokia buvusi jų santuoka – dviejų liepsnojančių širdžių, dviejų harmoningų sielų susiliejimas! Ji ėmė klaikiai raudoti, paskui visą jos kūną pradėjo tampyti baisios konvulsijos. Staiga ji išbalo, nuščiuvo ir sunėrė rankas ant pilvo, lyg stengdamasi nuo kažko jį apsaugoti. Mano išgąstis virto paniška baime. Džovanina ir Rozina buvo išvedusios šunis į Borgezės vilą. Ana taip pat buvo išėjusi, namuose nebuvo nė vienos moters, o laukiamasis – pilnas žmonių. Pašokęs nuo kėdės, atidžiai į ją įsižiūrėjau. Ūmiai jos veidas man pasirodė gerai pažįstamas – ne veltui penkiolika savo gyvenimo metų buvau praleidęs tarp visų šalių ir visokio amžiaus isterikių. Griežtai įsakiau jai nusišluostyti ašaras, susitvardyti, klausyti, ką pasakysiu, ir nepertraukinėti. Daviau keletą profesinių klausimų, ir painūs jos atsakymai paskatino mane susidomėti garbiuoju Džonatanu ir pirmalaike jo mirtimi. Išties pirmalaike, nes pasirodė, kad neužmirštamas josios vyras atsisveikino su šiuo pasauliu praėjusiais metais labai nevykusiu – medicininiu požiūriu – laiku. Galų gale kiek tik įstengdamas švelniau pasakiau, kad ji neturės kūdikio. Paraudusi iš įniršio, ji pašoko nuo sofos ir išlėkė iš kambario, šaukdama visa gerkle, kad aš įžeidžiau garbiojo Džonatano atminimą.

Po kelių dienų sutikau aikštėje anglų pastorių ir padėkojęs, kad jis rekomendavo mane poniai Džonatan, išreiškiau apgailestavimą, jog negalėjau apsiimti jos gydyti. Mane apstulbino santūri jo laikysena. Atsakęs, kad ją gydo daktaras Džonsas ir kad kūdikis gali gimti kiekvieną akimirksnį, jis atsuko man nugarą ir nuėjo.

Per dvidešimt keturias valandas ši istorija pasklido po visą miestą. Ją pasigardžiuodami kartojo visi svetimšaliai gydytojai, ją žinojo visi jų pacientai, žinojo abu anglai vaistininkai, anglas kepėjas Babuino gatvėje, žinojo Kuko agentūra ir visi pensionų gyventojai Sistinos gatvėje, visose anglų kavinėse tik apie tai ir tebuvo kalbama. Netrukus visi anglų kolonijos nariai sužinojo, kokią baisią aš padariau klaidą ir kaip įžeidžiau garbiojo Džonatano atminimą. Visi žinojo, kad daktaras Džonsas budi „Rusijos“ viešbutyje ir kad apie vidurnaktį buvo pakviesta akušerė. Kitą dieną Romos anglų kolonija suskilo į dvi priešiškas stovyklas. Ar bus kūdikis, ar nebus? Visi anglų gydytojai, jų pacientai, dvasininkai ir ištikimi jų parapijiečiai, taip pat ir Kondočio gatvės anglas vaistininkas – visi buvo įsitikinę, kad kūdikis bus. Visi mano pacientai, antrasis vaistininkas iš Minjanelio aikštės, ano konkurentas, visos Ispanijos aikštės gėlininkės, visos pozuotojos ant Trinità dei Monti laiptų po mano langais, visi antikvarai, visi Margutos gatvės scalpellini216 atkakliai tvirtino, kad jokio kūdikio nebus. Anglas kepėjas svyravo. Mano bičiulis Anglijos konsulas, kad ir labai nenoromis, vis dėlto patriotiniais sumetimais prisidėjo prie mano priešininkų. Pono Kornakjos, laidotojo, padėtis buvo itin kebli, ir jam reikėjo didelio apdairumo. Viena vertus, jis tvirtai tikėjo mudviejų bendradarbiavimo vaisingumu. Tačiau vis dėlto nebuvo galima neigti to neginčijamo fakto, kad jam, kaip laidotojui, būtų kur kas naudingiau, kad pasitvirtintų ne mano, o mano priešininkų spėjimas. Netrukus pasklido gandas, kad į „Rusijos“ viešbutį į konsiliumą buvo pakviestas senis Pilkingtonas ir kad, jo manymu, bus ne vienas, o du kūdikiai. Tuomet ponas Kornakja nusprendė, kad vienintelė teisinga politika – palaukti ir pasižiūrėti, kas bus toliau. Bet kai paaiškėjo, jog anglų pastoriui pranešta bet kuriuo dienos ar nakties metu būti pasiruošusiam atlikti krikšto apeigas in articulo mortis217, nes gimdymas būsiąs sunkus, visos abejonės galutinai išsisklaidė, ir ponas Kornakja atvirai perėjo į priešų stovyklą, palikęs mane likimo valiai. Ponas Kornakja, kaip tikras profesionalas, kūdikius vertino nė kiek ne mažiau kaip suaugusiuosius. O jei, ko gero, bus dvyniai! O jeigu ir...

Kai į „Rusijos“ viešbutį atvyko žindyvė spalvingais Sabinų kalnų gyventojos drabužiais, tarp mano sąjungininkų pradėjo reikštis neabejotini nevilties požymiai. O kai viešbučio vestibiulyje atsirado iš Anglijos parsiųsdintas vaikiškas vežimėlis, mano padėtis pasidarė kone kritiška. Visos turistės, gyvenančios viešbutyje, eidamos per vestibiulį švelniom akim žvilgčiojo į vežimėlį, visi oficiantai kirto lažybų, statydami du prieš vieną, jog bus dvynukai – lažintis, kad išvis nebus kūdikio, niekas jau nebesiūlė. Per priėmimą Anglijos pasiuntinybėje keli žmonės atsuko man nugaras, o aplink daktarą Pilkingtoną ir daktarą Džonsą – juodu vėl buvo susitaikę – būriavosi smalsuoliai, laukdami paskutinių naujienų iš „Rusijos“ viešbučio. Švedijos pasiuntinys pasivėdėjo mane į šalį ir piktai pareiškė, kad nebenori su manim turėti nieko bendro – jam per akis užtekę mano, švelniai tariant, išsišokimų. Prieš savaitę jis sužinojo, kad seną garbingą anglų gydytoją aš išvadinau hiena. Vakar anglų pastoriaus žmona papasakojo jo žmonai, jog įžeidžiau vieno škotų dvasininko atminimą. Jei aš ir toliau manau šitaip elgtis, tai būtų geriau, jei grįžčiau į Anakaprį, kol dar nuo manęs nenusigręžė visa svetimšalių kolonija.

Praėjo dar viena įtempto laukimo savaitė, ir ėmė reikštis reakcijos požymiai. Oficiantai lažinosi jau tik lygiomis, o kai kas pradėjo nedrąsiai siūlyti lažintis iš penkių lirų, kad kūdikio išvis nebus. Kai pasklido žinia, kad abu gydytojai susikivirčijo ir kad ilgaskvernis daktaras Pilkingtonas pasitraukė drauge su savo antruoju kūdikiu, niekas daugiau nebesilažino, jog bus dvynukai. Diena iš dienos dezertyrų skaičius didėjo, nors anglų pastorius su savo parapijiečiais vis dar didvyriškai būrėsi apie vaikišką vežimėlį. Daktaras Džonsas, akušerė ir žindyvė tebenakvojo viešbutyje, bet ponas Kornakja, savo jautrios uoslės įspėtas, jau paspruko iš skęstančio laivo.

Atomazgos neilgai tereikėjo laukti – vieną gražią dieną į mano priimamąjį įėjo senas gudraus veido škotas ir atsisėdo ant tos pačios sofos, kur buvo sėdėjusi jo sesuo. Jis pasakė turįs nelaimę būti ponios Džonatan brolis. Jis prieš dieną atvyko tiesiai iš Dandi ir, matyt, neleido veltui laiko, nes spėjo sumokėti honorarą daktarui Pilkingtonui – trečdalį sąskaitoje nurodytos sumos, – daktarą Džonsą išvijo lauk, o dabar atėjo pas mane paprašyti kokių nors pigių pamišėlių namų adreso. Daktarą Džonsą, anot jo, reikėtų patupdyti už grotų.

Pasakiau, jog, deja, jo sesers liga ne iš tų, kad ją galima būtų uždaryti į pamišėlių namus. Jeigu jau jo sesers negalima uždaryti į pamišėlių namus, nusistebėjo jis, tai ką tuomet galima? Garbusis Džonatanas miręs daugiau kaip prieš metus nuo sukriošimo ir smegenų suminkštėjimo, o kad kas nors būtų galėjęs susigundyti ta sena kvaiša, sunku patikėti. Jinai jau apsijuokė prieš visą Dandi lygiai taip kaip dabar prieš visą Romą. Jo kantrybė išseko, jis nenori daugiau turėti su ja nieko bendro. Pasakiau, kad lygiai toks pat ir mano noras – penkiolika metų praleidęs tarp isterikių, noriu nors trupučio ramybės. Vienintelė išeitis – išsivežti ją į Dandi.

O dėl ją gydžiusio daktaro, tai jis, be abejonės, padarė viską, ką galėjo. Kiek žinau, anksčiau jis buvo karo gydytojas, tarnavo Indijoje ir nelabai teišmano apie isteriją – kažin ar gydydamas anglų kareivius jis gavo susidurti su vadinamuoju „pseudonėštumu“, kuris tarp isterikių yra gana dažnas.

Ar aš žinąs, kad jai užteko akiplėšiškumo užsakyti jo vardu vaikišką vežimėlį? Jis turėjo sumokėti penkis svarus, nors Dandi būtų galima nusipirkti puikų, kad ir nebenaują, vežimėlį už du. Ar aš jam nepadėčiau surasti, kas nupirktų vežimėlį? Jis netrokšta pasipelnyti, bet norėtų atgauti savo pinigus.

Atsakiau, kad jeigu jis paliktų seserį Romoje, labai galimas daiktas, ji užsisakytų kitą vežimėlį. Šis argumentas, matyt, padarė jam didelį įspūdį. Paskolinau jam savo karietą nuvežti seserį į stotį. Daugiau niekuomet nemačiau nei ponios Džonatan, nei jos brolio.

* * *

Kol kas Švedijos pasiuntinio pranašystė pildėsi – aš lengvai nukonkuruodavau visus savo kolegas. Tačiau netrukus teko susidurti su daug rimtesniu varžovu, neseniai pradėjusiu praktikuoti Romoje. Kai kas man pasakojo – ir aš linkęs manyti, jog tai tiesa, – kad jis įsikūrė sostinėje, palikęs pelningą praktiką N mieste, paskatintas staigaus mano išgarsėjimo. Tarp savo tautiečių jis buvo žinomas kaip sumanus gydytojas ir nuostabus žmogus. Netrukus jis tapo žymia figūra Romos visuomenėje, kurios aš, išsiaiškinęs tai, kas man rūpėjo, vis labiau ėmiau šalintis. Jis važinėjo tokia pat elegantiška karieta kaip ir aš, priiminėjo svečius prabangiame bute Korse ir kopė sėkmės laiptais taip pat greitai kaip kadaise aš. Jis padarė man vizitą, mes nusprendėm, jog Romoje užteks vietos abiem, ir kai susitikdavom, jis visuomet būdavo itin mandagus.

Jo praktika neabejotinai buvo labai gausi – daugiausia turtingi amerikiečiai, kurie, kaip sužinojau, plūsdavo į Romą pas jį gydytis. Jis turėjo visą būrį slaugių ir privačią kliniką prie Porta Pia. Iš pradžių laikiau jį moterų gydytoju, bet vėliau sužinojau, kad jis širdies ligų specialistas. Matyt, jis turėjo neįkainojamą dovaną įkvėpti savo pacientams pasitikėjimo, nes jo vardas visuomet buvo minimas su dėkingumu ir liaupsinamas. Aš nė kiek dėl to nesistebėjau – juk palyginti su mumis visais, jis išties buvo ypatinga asmenybė: graži kakta, nepaprastai protingos akys, nuostabi iškalba, žavingos manieros. Savo kolegas jis ignoravo, bet mane keliskart buvo pasikvietęs į konsiliumą, daugiausia pas nervų ligonius. Jis, matyt, gerai žinojo Šarko teorijas, be to, buvo aplankęs kelias vokiečių klinikas. Dėl diagnozės ir gydymo mūsų nuomonės beveik visuomet sutapdavo, ir aš netrukus priėjau išvadą, kad jis savo dalyką išmano bent jau nė kiek ne blogiau negu aš.

Kartą jis man atsiuntė skubomis brūkštelėtą raštelį, prašydamas tučtuojau atvykti į „Konstanci“ viešbutį. Jis atrodė neįprastai susijaudinęs. Keliais žodžiais man paaiškino, jog gydo šį žmogų keletą savaičių; iš pradžių ligonis sparčiai taisėsi, bet per pastarąsias dienas būklė vėl pablogėjo, širdies darbas esą nepatenkinamas – jis norėtų išgirsti mano nuomonę. Bet aš jokiu būdu neturįs gąsdinti nei ligonio, nei jo šeimos.

Įsivaizduokite, kaip nustebau pažinęs, kad ligonis – tai Frederikas Majersas, knygos „Žmogaus asmenybė ir pomirtinis jos gyvenimas“ autorius, kurį jau daug metų mėgau ir kuriuo žavėjausi kaip ir visi, jį pažinoję. Jo alsavimas buvo paviršutiniškas ir labai sunkus, veidas sunykęs ir pamėlęs, tik nuostabios akys nepasikeitusios. Ištiesęs man ranką jis pasakė labai džiaugiąsis, kad pagaliau atėjau – jis labai manęs laukęs. Jis man priminė, kaip paskutinį kartą buvom susitikę Londone per Psichikos tyrinėjimų draugijos surengtus pietus, kaip paskui visą naktį šnekučiavome apie mirtį ir apie tai, kas mūsų laukia po to. Vos tik jam atsakiau, mano kolega įspėjo ligonį nekalbėti, nes gali vėl prasidėti priepuolis, ir padavė man stetoskopą. Bet nuodugnaus apžiūrėjimo net nereikėjo – man iš karto viskas buvo aišku. Pasivėdėjęs kolegą į šalį, paklausiau, ar jis įspėjo ligonio šeimą. Be galo nustebau pamatęs, kad jis visai nesupranta padėties – ketina vėl daryti strichnino injekcijas, tik dar dažniau, o kitą rytą išbandyti naująjį savo serumą ir net nusiųsti ką nors į Grand hôtel butelio kažkokio ypatingo burgundiško vyno. Pasakiau, kad esu priešingas bet kokiems stimuliuojamiesiems – jie tik sužadins skausmą, kurį gailestingoji gamta jau nuslopino. Mes nieko nebegalime padaryti ir turime stengtis kaip nors palengvinti ligonio kančias.

Mudviem besikalbant, į kambarį įėjo profesorius Viljamas Džeimsas, garsus filosofas ir artimas ligonio bičiulis. Pranešiau ir jam, kad reikia tučtuojau įspėti mirštančiojo šeimą, nes tai esąs valandų klausimas. Bet jie visi, matyt, buvo labiau linkę tikėti mano kolega, ir aš primygtinai pareikalavau tučtuojau pakviesti į konsiliumą dar vieną gydytoją. Po dviejų valandų atvyko profesorius Bačelis, žymiausias Romos gydytojas konsultantas. Jis apžiūrėjo ligonį dar greičiau negu aš, ir jo išvada buvo dar trumpesnė.

– Il va mourir aujourd’hui218, – tarė žemu balsu.

Viljamas Džeimsas man papasakojo, kad juodu su bičiuliu iškilmingai prisiekė, jog tas, katras mirs pirmas, pereidamas nežinomybėn, praneš apie tai antrajam. Juodu tikėjo, kad toks susižinojimas įmanomas. Džeimsas buvo taip susisielojęs, jog negali įeiti į mirštančiojo kambarį; susmukęs krėsle prie atvirų durų, jis pasidėjo ant kelių užrašų knygelę, paėmė plunksnakotį ir pasiruošė, kaip visada, su pedantišku tikslumu užrašyti, kas jam bus pranešta.

Pavakare prasidėjo Čein-Stoukso alsavimas – šiurpulingas artėjančios mirties simptomas. Mirštantysis panoro su manim pasikalbėti. Jo akys buvo ramios ir giedros.

– Žinau, aš greit mirsiu, – tarė jis, – ir žinau, kad jūs man padėsit. Tai kada gi – šiandien ar rytoj?

– Šiandien.

– Labai džiaugiuosi. Esu pasiruošęs ir visai nebijau. Pagaliau sužinosiu. Pasakykit Viljamui Džeimsui, pasakykit jam...

Ūmiai jo krūtinė liovėsi kilnojusis – stojo baisi paskutinio atodūsio minutė.

– Ar girdit mane? – paklausiau, pasilenkęs prie mirštančiojo. – Ar jums skauda?

– Ne, – sušnabždėjo jis. – Aš labai pavargęs ir labai laimingas.

Tai buvo paskutiniai jo žodžiai.

Man išeinant, Viljamas Džeimsas tebesėdėjo atsilošęs krėsle, užsidengęs rankomis veidą, o ant jo kelių gulėjo atversta užrašų knygutė. Puslapis buvo tuščias.

Tą žiemą dažnai matydavau savo kolegą, taip pat kai kuriuos jo pacientus. Jis nuolat pasakodavo apie stebuklingą savo serumo veikimą ir dar apie kažkokius naujus vaistus nuo stenokardijos, kuriuos pastaruoju metu itin sėkmingai vartojąs klinikoje. Kai pasakiau, kad seniai domiuosi stenokardija, jis sutiko nusivesti mane į savo kliniką ir parodyti kelis ligonius, išgydytus šiais naujais vaistais. Be galo nustebau, pamatęs ten vieną buvusią savo pacientę, turtingą amerikietę – tai buvo tipiška isterikė, kurią buvau priskyręs „tariamų ligonių“ kategorijai. Kaip visuomet, ji atrodė puikiai. Ji gulėjo klinikoje jau daugiau kaip mėnesį, dieną naktį prie jos lovos pasikeisdamos budėjo dvi slaugės, kas keturias valandas jai buvo matuojama temperatūra, keliskart per dieną daromos kažkokių nežinomų vaistų poodinės injekcijos, jos dieta buvo nepaprastai kruopščiai nustatoma iki mažiausių smulkmenų, kas vakarą duodami migdomieji – žodžiu, jai buvo suteikta viskas, ko ji troško. Ji buvo tokia pat širdininkė kaip ir aš. Laimė, kad buvo tvirta kaip arklys ir galėjo atlaikyti bet kokį gydymą. Ji pranešė, jog mano kolega išgelbėjo jai gyvybę. Netrukus man atsivėrė akys: supratau, kad dauguma šios klinikos pacientų, kuriems buvo taikomas vienodai griežtas režimas, buvo daugmaž panašūs ligoniai, kamuojami tų pačių negalavimų: dykinėjimo, pinigų pertekliaus, troškimo sirgti ir būti gydytojo prižiūrimi. Tai, ką ten pamačiau, sudomino mane ne mažiau kaip stenokardija. Kokiu būdu jis tai pasiekdavo? Koks buvo jo metodas? Kiek galėjau spręsti, metodas buvo toks: jis priblokšdavo šias moteris baisia diagnoze ir tučtuojau paguldydavo į ligoninę, o paskui leisdavo iš lėto sveikti, pamažu šalindamas baisią įtaigą, slegiančią sujauktą jų protą. Mano kolegą buvo lengva charakterizuoti – tai buvo pavojingiausias gydytojas, kokį tik kada buvau sutikęs. Ir vis dėlto nesiryžau laikyti jo paprastu šarlatanu. Ne todėl, kad laikiau sumaniu gydytoju – talentas ir šarlataniškumas puikiai suderinami, dėl to šarlatanai ir yra itin pavojingi. Tačiau šarlatanas veikia vienas, kaip kišenvagis, o šis žmogus pats mane atsivedė į savo kliniką ir be galo didžiuodamasis demonstravo kaip tik labiausiai jį diskredituojančius atvejus. Be abejo, jis buvo šarlatanas, bet visai neįprastas, ir todėl jį vertėjo atidžiau patyrinėti. Juo dažniau jį mačiau, juo labiau man krito į akis liguistas jo mąstymo skubotumas, neramus žvilgsnis, ypač greita kalba. Bet tik pamatęs, kokiomis dozėmis jis skiria digitalį – galingiausią, bet drauge ir patį pavojingiausią ginklą kovoje su širdies ligomis, – ne juokais sunerimau. Kartą vakare vieno jo paciento duktė atsiuntė man raštelį, prašydama tučtuojau atvažiuoti – to primygtinai reikalaujanti slaugė. Slaugė pasivėdėjo mane į šalį ir paaiškino, kodėl prašė atvykti: čia dedasi keisti dalykai, ir ji labai susirūpinusi, kad ko neatsitiktų. Ji nė kiek neklydo. Ligonio širdis buvo taip paveikta nuolat duodamo digitalio, kad jo gyvybei grėsė mirtinas pavojus. Mano kolega kaip tik rengėsi padaryti dar vieną injekciją, bet aš ištraukiau jam iš rankų švirkštą ir paklaikusiose jo akyse įskaičiau baisią tiesą. Tai nebuvo šarlatanas – tai buvo beprotis.

Ką man reikėjo daryti? Įskųsti jį kaip šarlataną? Tas dar labiau padidintų jo pacientų, o galbūt ir aukų skaičių. Pranešti, kad jis pamišėlis? Tai reikštų nepataisomai sugriauti visą jo karjerą. Be to, kokių galėjau pateikti įrodymų? Mirusieji tyli, o gyvieji kalbėti nepanorės. Jo pacientai, slaugės, bičiuliai – visi susitelktų prieš mane, nes kaip tik man būtų daugiausia naudos, jei sužlugtų jo karjera. Nieko nedaryti? Duoti jam ramybę, leisti bepročiui disponuoti gyvenimu ir mirtimi?

Ilgai dvejojau, bet galiausiai nusprendžiau pasikalbėti su jo šalies pasiuntiniu, kuris, kaip žinojau, su juo gerai sugyveno. Pasiuntinys nepatikėjo. Jis jau daug metų pažinojo mano kolegą ir visuomet jį laikė sumaniu ir patikimu specialistu – ir jis pats, ir jo šeima ne kartą gavo įsitikinti, koks tai puikus gydytojas. Tiesa, jis labai irzlus ir truputį ekscentriškas, bet jo protiniai sugebėjimai nekelia jokių abejonių – jis toks pat normalus kaip ir mudu. Staiga pasiuntinys prapliupo jam būdingu garsiu juoku. Jis paaiškino nebegalįs susilaikyti – pernelyg viskas komiška; aš, aišku, neturiu užsigauti – juk man nėra svetimas humoro jausmas, jis tai žinąs. Ir papasakojo, kad tą patį rytą pas jį buvo atėjęs mano kolega prašyti rekomendacinio laiško Švedijos pasiuntiniui, su kuriuo turįs pasikalbėti labai rimtu reikalu – jis laikąs savo pareiga įspėti Švedijos pasiuntinį atidžiau mane stebėti: jis įsitikinęs, kad aš psichiškai nenormalus. Pasakiau pasiuntiniui, jog tai esąs svarbus įrodymas: kaip tik šitaip ir pasielgtų beprotis panašiomis aplinkybėmis – reikia turėti omenyje, kad pamišėliai nepaprastai gudrūs.

Grįžęs namo, radau savo kolegos raštelį, vos vos įskaitomą; šiaip taip supratau, kad jis mane kviečia rytojaus dieną pusryčių – jau anksčiau buvau atkreipęs dėmesį, kaip pasikeitė jo rašysena. Atėjęs radau jį priimamajame stovintį prieš veidrodį ir išsprogusiomis akimis apžiūrinėjantį nedidelį sutinimą kakle, padidėjusią skydliaukę, ką aš jau anksčiau buvau pastebėjęs. Nepaprastai greitas pulsas palengvino nustatyti diagnozę. Pasakiau, kad jis serga Bazedovo liga. Jis atsakė ir pats esąs tos nuomonės ir paprašė jį gydyti. Pasakiau, kad jis persidirbo ir patariau kiek laiko atsisakyti praktikos – geriausia jam būtų grįžti į tėvynę ir kaip reikiant pailsėti. Man pavyko išlaikyti jį lovoje, kol atvyko jo brolis. Po savaitės jis išvažiavo iš Romos ir daugiau nebegrįžo. Kiek man žinoma, po metų jis mirė pamišėlių namuose.

216 Akmenskaldžiai (it.).

217 Mirties patale (lot.).

218 Jis šiandien mirs (pranc.).

Dvidešimt ketvirtas skyrius

GRAND HÔTEL

Kai daktaras Pilkingtonas man prisistatė kaip svetimšalių gydytojų Romoje seniūnas, jis pasisavino titulą, kuris teisėtai priklausė kitam žmogui, daug pranašesniam už visus čia praktikuojančius svetimšalius gydytojus. Norėčiau visą jo tikrąjį vardą parašyti tokį, koks jis tebėra įrašytas mano atmintyje aukso raidėmis: senasis daktaras Erhartas, vienas geriausių gydytojų ir kilniausios širdies žmonių, kokius esu kada nors sutikęs. Jo šlovė, pergyvenusi išnykusią Pijaus IX Romą, atsilaikė prieš visas keturiasdešimtmetės praktikos Amžinajame mieste negandas ir audras. Jis jau ėjo aštuntą dešimtį, bet tebeturėjo tiek protinių ir fizinių jėgų, kad bet kuriuo dienos ar nakties metu buvo pasirengęs padėti ir vargšui, ir turtuoliui. Tai buvo tobuliausias praeities laikų šeimos gydytojo tipas, kokį tik kada nors buvau matęs; dabar jų beveik nebeliko, ir tai didelis nuostolis kenčiančiai žmonijai. Jis iš karto įkvėpdavo meilę ir pasitikėjimą. Esu tikras, kad per visą ilgą gyvenimą Erhartas neturėjo nė vieno priešo, išskyrus profesorių Bačelį. Jis buvo vokietis, ir jei tūkstantis devyni šimtai keturioliktaisiais metais jo tėvynėje būtų buvę daugiau tokių žmonių kaip jis, niekuomet nebūtų kilę karo.

Man visuomet liks paslaptis, kodėl tiek žmonių, net buvusių jo pacientų, plūsdavo į Kytso namus, ieškodami mano pagalbos, kai toje pat aikštėje gyveno toks žmogus kaip senasis Erhartas. Jis buvo vienintelis mano kolega, į kurį kreipdavausi patarimo, atsidūręs keblioje padėtyje, ir dažniausiai jo nuomonė pasitvirtindavo, o mano – ne, bet jis niekam apie tai nepasakodavo ir visuomet, progai pasitaikius, mane gindavo, o tokių progų turėjo nemažai.

Galimas daiktas, jis ne per geriausiai išmanė paskutinius magiškus mūsų profesijos triukus ir nepasitikėjo naujais stebuklingais įvairiausių šalių ir mokyklų patentuotais vaistais. Užtat meistriškai naudojosi sena išbandyta savo farmakopėja, skvarbus jo žvilgsnis aptikdavo bet kur slypinčią ligą. Vos tik pridėjęs seną savo ausį prie stetoskopo, jis žinodavo viską, kas darosi ligonio plaučiuose ar širdyje. Nė vienas bent kiek svarbesnis šiuolaikinis atradimas nelikdavo jo nepastebėtas. Jis gyvai domėjosi bakteriologija ir seroterapija, tais laikais dar palyginti nauju mokslu, o su Pastero darbais buvo susipažinęs nė kiek ne blogiau kaip aš. Jis pirmasis Italijoje panaudojo Beringo antidifterinį serumą, kuris tuomet buvo dar eksperimentinės stadijos, todėl ne visiems prieinamas, nors dabar kasmet išgelbsti gyvybę šimtams tūkstančių vaikų.

Vargu ar kada užmiršiu tą pirmąjį bandymą. Kartą, vėlai vakare, mane skubiai pakvietė į Grand hôtel vienas amerikietis, atsiuntęs profesoriaus Ver-Mičelio rekomendacinį laišką. Vestibiulyje mane sutiko įtūžęs žmogelis, kuris baisiai jaudindamasis pasakė ką tik atvykęs prabangiu traukiniu iš Paryžiaus; čia visą jų šeimą sugrūdę į du mažus miegamuosius, be svetainės, net be vonios, nors jis buvo užsakęs geriausius apartamentus. Direktoriaus telegrama, kad viešbutis perpildytas, buvo per vėlai išsiųsta, ir jis nespėjo jos gauti. Jis ką tik telegrafavęs Ricui, protestuodamas dėl tokio elgesio.

Negana to, jo mažasis berniukas peršalo ir karščiuoja, ir motina visą naktį išbudėjo prie jo traukinyje – gal aš malonėčiau tuoj pat jį apžiūrėti?

Du maži vaikai miegojo vienoj lovoj, skruostas prie skruosto, kone suglaudę lūpas. Motina nerimastingai pažvelgė į mane ir pasakė, kad berniukas negalėjo nuryti pieno, matyt, jam skauda gerklę. Jis sunkiai alsavo plačiai prasižiojęs, veidas buvo pamėlęs. Miegančią mergaitę paguldžiau ant motinos lovos ir pasakiau, kad berniukas serga difterija ir kad tučtuojau pakviesiu slaugę. Motina pareiškė norinti pati slaugyti berniuką. Visą naktį grandžiau vaikui iš gerklės jį smaugiančias difterines plėveles. Švintant pasikviečiau daktarą Erhartą ir paprašiau, kad jis man padėtų padaryti tracheotomiją – vaikas duste duso... Širdis buvo taip nusilpusi, jog nesiryžom duoti jam chloroformo; abudu svyravom, ar verta operuoti, ar ne – vaikas galėjo mirti operuojant. Pašaukiau tėvą, bet išgirdęs žodį „difterija“, jis išbėgo iš kambario ir toliau su manim kalbėjo vos pravėręs duris. Jis girdėti nenorėjo apie operaciją ir siūlė sukviesti į konsiliumą visus geriausius Romos gydytojus. Pasakiau, kad to visai nereikia, be to, jau per vėlu; tik mudu su Erhartu turim nuspręsti, ar daryti operaciją, ar ne. Susupau mergaitę į antklodę ir liepiau jam nusinešti į savo kambarį. Jis pasakė nepagailėsiąs milijono dolerių, kad tik būtų išgelbėta sūnaus gyvybė. Atsakiau, kad ne pinigai svarbu, ir užtrenkiau jam prieš pat nosį duris. Motina stovėjo prie lovos, nenuleisdama nuo mūsų paklaikusių akių. Paaiškinau jai, jog kiekvieną minutę gali prireikti operuoti, o kadangi greičiau kaip per valandą slaugė neprisistatys, ji pati turės mums padėti. Ji linktelėjo nepasakiusi nė žodžio, tik veidas persikreipė, besistengiant sulaikyti ašaras – tai buvo drąsi ir maloni moteris. Patiesiau ant stalo po lempa švarų rankšluostį ir jau pradėjau ruošti instrumentus, kai Erhartas pasakė, jog kaip tik tą rytą per Vokietijos pasiuntinybę gavo iš Marburgo laboratorijos naujojo antidifterinio Beringo serumo pavyzdį, kurio buvo prašęs. Žinojau, kad keliose vokiečių klinikose šis serumas jau buvo labai sėkmingai vartojamas. Ar nepabandžius ir mums? Nebuvo kada svarstyti – vaiko gyvybė geste geso, ir mudu abu buvom tos nuomonės, kad beveik nėra vilties jį išgelbėti. Motinai sutikus, nusprendėm įšvirkšti serumo. Bematant prasidėjo baisi reakcija. Vaiko kūnelis pajuodo, temperatūra pašoko iki keturiasdešimt vieno laipsnio ir vėl staiga nukrito žemiau normalios, jį pradėjo krėsti baisus drebulys. Iš nosies ir vidurių pasipylė kraujas, širdis plakė labai netaisyklingai, atrodė, prasideda kolapsas. Visą dieną nesitraukėm nuo ligonio, kiekvieną minutę laukdami galo. Pavakare nustebę pamatėm, kad berniukas ėmė lengviau kvėpuoti, gerklė truputį apsivalė, pulsas pasidarė lygesnis. Prašiau daktarą Erhartą eiti namo ir kelias valandas pamiegoti, bet jis atsakė esąs taip susidomėjęs ligos eiga, jog nejaučiąs jokio nuovargio. Kai atėjo mūsų pakviesta sesuo Filipina iš anglų „Mėlynųjų seserų“ draugijos, viena geriausių slaugių, kokias buvau kada matęs, po visą perpildytą viešbutį žaibo greitumu pasklido žinia, kad viršutiniame aukšte kažkas apsirgo difterija. Direktorius liepė man pranešti, kad berniuką reikia tučtuojau išgabenti į ligoninę ar kliniką. Atsakiau, kad nei Erhartas, nei aš nesiimsime tokios atsakomybės, nes vaikas tikrai mirs kelyje. Antra vertus, mes net nežinojom, kur jį būtų galima vežti – tais laikais medicinos pagalba tokiu sunkiu atveju buvo nepaprastai primityvi. Po valandėlės pravėręs duris, Pitsbergo milijonierius man pranešė liepęs direktoriui jo sąskaita ištuštinti visą viršutinį aukštą – jis greičiau sutiks nupirkti visą viešbutį, bet neleis sūnaus kažkur gabenti, jeigu jam tas pavojinga. Į vakarą paaiškėjo, kad užsikrėtė motina. Kitą rytą visas viršutinio aukšto sparnas ištuštėjo – pabėgo net oficiantai ir kambarinės. Tik ponas Kornakja, laidotojas, su cilindru rankoje iš lėto patruliavo tuščiu koridorium. Kartkarčiais pro durų plyšį kyštelėdavo galvą paklaikęs iš baimės tėvas. Motinai darėsi vis blogiau, ir mes ją pernešėm į gretimą kambarį, kur su ja liko Erhartas ir kita slaugė, o mudu su seserim Filipina budėjom prie berniuko. Apie vidurdienį jis visai nusilpo ir mirė nuo širdies paralyžiaus. Motinos būklė tuo metu buvo tokia kritiška, jog nedrįsome jai nieko sakyti, nusprendę palaukti iki ryto. Kai pranešiau tėvui, kad berniuko kūną reikia tą patį vakarą išgabenti į protestantų kapinių lavoninę ir per dvidešimt keturias valandas palaidoti, jis susverdėjo ir vos nenukrito į glėbį ponui Kornakjai, kuris, pagarbiai linkčiodamas, stovėjo šalia. Žmona jam niekuomet neatleistų, pasakė milijonierius, jeigu jis paliktų vaiką svetimoj šaly – berniuką reikia palaidoti šeimos rūsyje Pitsberge. Atsakiau, jog tai neįmanoma, nes įstatymas tokiu atveju draudžia bet kur vežti kūną. Po valandėlės Pitsbergo milijonierius pravėrė duris ir įteikė man tūkstančio svarų čekį, leidęs panaudoti pinigus savo nuožiūra; jis buvo pasiruošęs išrašyti dar vieną čekį bet kokiai sumai, kad tik berniuko kūnas būtų nugabentas į Ameriką. Užsidariau kitame kambaryje su ponu Kornakja ir paklausiau, kiek apytikriai atsieitų pirmos klasės laidotuvės ir amžino poilsio vieta protestantų kapinėse. Jis atsakė, kad laikai dabar sunkūs, karstai pastaruoju metu pabrangę, o klientų skaičius nenumatytai sumažėjo. Bet laidotuvės turi būti kaip reikiant, tai esąs jo garbės reikalas; dešimt tūkstančių lirų padengtų visas išlaidas, neskaitant arbatpinigių. Be to, reikės atsilyginti duobkasiui, kuris, kaip man yra žinoma, turi aštuonetą vaikų; gėlių, žinoma, jis taip pat nepriskaičiavo. Pailgi kaip katės pono Kornakjos vyzdžiai pastebimai išsiplėtė, kai pasakiau, kad man pavesta sumokėti dvigubai, jeigu jam pavyktų nugabenti berniuko kūną į Neapolį, o iš ten pirmuoju garlaiviu į Ameriką. Jis turįs man atsakyti per dvi valandas – aš žinojau, jog tai neteisėta ir kad jam reikia pasitarti su savo sąžine. Aš su savo sąžine jau pasitaręs; šiąnakt pats išbalzamuosiu kūną, ir švininis karstas bus užlituotas mano akivaizdoje. Tokiu būdu infekcijos pavojus bus pašalintas, o mirties liudijime parašysiu, jog berniukas mirė sepsine pneumonija, sukėlusia širdies paralyžių, ir visai neminėsiu žodžio „difterija“. Ponas Kornakja tarėsi su savo sąžine trumpiau, negu buvo galima tikėtis, – po valandos jis grįžo ir pranešė, jog priima mano pasiūlymą, tik su viena sąlyga: pusė sumos turi būti sumokėta iš anksto, nereikalaujant kvito. Padaviau jam pinigus. Po valandos mudu su Erhartu padarėme motinai tracheotomiją; tik operacija išgelbėjo jai gyvybę.

Kada tik nueinu į gražias nedideles kapines prie Porta San Paolo, bematant atgyja šiurpūs tos nakties prisiminimai.

Prie vartų, laikydamas rankoj blausų žibintą, manęs laukė duobkasys Džovanis. Iš to, kaip jis pasisveikino, supratau, kad, stiprindamasis prieš nakties darbą, jis buvo išmetęs stiklą viršaus. Jis turėjo būti vienintelis mano pagalbininkas – dėl suprantamų priežasčių nieko daugiau nenorėjau kviestis. Naktis buvo audringa ir labai tamsi, žliaugė lietus. Staigus vėjo gūsis užpūtė žiburį, ir mums teko apgraibomis ieškotis kelio aklinoje tamsoje. Pusiaukelėje užkliuvau už krūvos žemių ir įkritau į nebaigtą kasti duobę – Džovanis paaiškino pradėjęs ją kasti dieną, ponui Kornakjai įsakius; laimė, kad ji negili – mat laidos kažkokį vaiką.

Pasirodė, balzamuoti buvo sunku ir net pavojinga. Kūnas jau buvo pradėjęs smarkiai irti, žiburys vos švietė ir – o siaube! – įsipjoviau pirštą. Už Cestijaus piramidės be paliovos ūkavo didelė pelėda, aš tai gerai prisimenu, nes pirmą kartą jos šauksmas buvo man nemalonus – juk aš labai mėgstu pelėdas.

Į Grand hôtel grįžau anksti rytą. Motina visą naktį ramiai miegojo, jos temperatūra buvo normali, ir, Erharto nuomone, pavojus buvo praėjęs. Ilgiau nebegalėjome atidėlioti – reikėjo jai pranešti apie sūnaus mirtį. Nei tėvas, nei Erhartas nenorėjo jai to sakyti, teko ryžtis man. Sesuo Filipina pasakė, kad, jos manymu, motina jau viską žino. Kai ji sėdėjo prie ligonės, toji staiga pabudo ir klaikiai šaukdama šoko iš lovos, bet čia pat neteko sąmonės ir vėl krito į patalą. Slaugė manė, kad ji mirė, ir jau bėgo šaukti manęs, bet tą akimirką aš įėjau į kambarį ir pasakiau, kad berniukas ką tik užgeso. Slaugė neapsiriko. Motina pažvelgė man į akis ir, nespėjus man praverti burnos, pasakė žinanti, kad sūnus mirė.

Erhartą smarkiai prislėgė vaiko mirtis, jis priekaištavo sau, kam patarė įšvirkšti serumo. Šis nuostabus senukas buvo toks kilnus ir sąžiningas, jog norėjo parašyti berniuko tėvui laišką, kone kaltindamas save nužudžius jo sūnų. Pasakiau, kad už viską esu atsakingas aš, nes aš buvau apsiėmęs jį gydyti, be to, nuo šitokio laiško tėvas, ir taip jau apkvaišęs iš sielvarto, gali visai išprotėti.

Kitą rytą motiną, paguldę į mano karietą, nuvežė į „Mėlynųjų seserų“ kliniką, kur man taip pat pavyko gauti kambarį jos dukrelei ir vyrui. Jis taip bijojo difterijos, jog padovanojo man visą savo garderobą – du didžiulius lagaminus drabužių, taip pat apsiaustą ir cilindrą. Aš nepaprastai apsidžiaugiau – padėvėti drabužiai dažnai reikalingesni už vaistus. Vos jį įtikinau pasilikti auksinį laikrodį su repetyru; kišeninį jo barometrą tebeturiu po šiai dienai. Prieš išvykdamas iš viešbučio, Pitsbergo milijonierius nė nemirktelėjęs apmokėjo milžinišką sąskaitą, nuo kurios man aptemo akys. Aš pats prižiūrėjau kambarių dezinfekavimą ir prisiminęs pokštą, kurį buvau iškrėtęs „Viktorijos“ viešbučiui Heidelberge, visą valandą šliaužiojau keliais po kambarį, kur mirė berniukas, kol nuėmiau prie grindų prikaltą Briuselio kilimą. Niekaip nesuprantu, kaip tokiu laiku man galėjo ateiti į galvą mintis apie „vargdienių seseles“. Kaip dabar matau viešbučio personalo veidus, kai paprašiau nunešti kilimą į mano karietą ir nugabenti į komunalinę dezinfekavimo kamerą Aventine. Direktoriui paaiškinau, kad Pitsbergo milijonierius, sumokėjęs už tą kilimą trigubai brangiau, negu jis vertas, padovanojo jį man atminimui.

Galų gale parvažiavau namo į Ispanijos aikštę. Prie paradinių durų prisegiau kortelę, kurioje angliškai ir prancūziškai buvau parašęs: „Daktaras serga. Prašau kreiptis į Dr. Erhartą, Ispanijos aikštė, 28.“ Įsišvirkščiau trigubą dozę morfijaus ir su keturiasdešimties laipsnių temperatūra ir sutinusia gerkle kritau priimamajame ant sofos. Ana baisiausiai išsigando ir būtinai norėjo pakviesti daktarą Erhartą, bet aš pasakiau, kad man tereikia išmiegoti dvidešimt keturias valandas, ir viskas bus gerai, todėl jinai jokiu būdu neturi manęs trukdyti, nebent kiltų gaisras.

Palaimingas narkotikas jau pradėjo migdyti išvargusias mano smegenis, skleisdamas ramybę ir užsimiršimą; net klaikus siaubas, persekiojęs mane nuo to laiko, kai įsipjoviau pirštą, nebeslėgė atbukusių minčių.

Staiga suskambo durų varpelis – pratisai, atkakliai, ir iš prieškambario pasigirdo garsus balsas. Moteris, kurios tautybė nekėlė jokių abejonių, darkyta italų kalba ėmė ginčytis su Ana.

– Daktaras serga, prašom kreiptis į daktarą Erhartą. Jis gyvena gretimam name.

Ne, ji tučtuojau turinti labai svarbiu reikalu pasikalbėti su daktaru Miunte.

– Daktaras jau guli. Prašau jus išeiti.

Ne, ji tučtuojau turinti jį pamatyti.

– Nuneškit jam mano kortelę.

– Daktaras miega... prašau jus...

Bet kaip aš galėjau miegoti, kai prieškambaryje spiegė tas baisus balsas?

– Ko jums reikia?

Ana nespėjo sulaikyti, ir ji praskleidė mano kambario portjerą – sveikatos įsikūnijimas, tvirta kaip arklys – Čarlzo V. Vašingtono Longfelo Perkinso jaunesniojo žmona.

– Ko jums reikia?

Ji norėjo sužinoti, ar jai negresia pavojus apsikrėsti difterija Grand hôtel. Ji gavusi kambarį viršutiniam aukšte – ar tiesa, kad berniukas miręs antrame aukšte? Ji negalinti rizikuoti.

– Koks jūsų kambario numeris?

– Trys šimtai trisdešimt penktas.

– Jokiu būdu neikit kitur. Tai pats švariausias kambarys visame viešbutyje. Aš pats jį dezinfekavau. Kaip tik jame ir mirė vaikas.

Aš kritau į lovą, nugarmėjau į palovį, kaip man pasirodė, ir vėl pradėjo veikti morfijus.

Dar kartą suskambo varpelis. Prieškambaryje vėl pasigirdo tas pats negailestingas balsas: ponia Perkins aiškino Anai ką tik prisiminusi dar vieną baisiai svarbų klausimą – dėl to, teisybę sakant, ji ir buvo atėjusi.

– Daktaras miega.

– Nuleiskit ją nuo laiptų! – surikau Anai, kuri buvo perpus mažesnė už amerikietę.

Ne, ji neišeisianti, kol neatsakysiu į tą klausimą.

– Ko gi jums reikia?

– Aš nusilaužiau dantį, kažin ar nereikės jo ištraukti. Kas geriausias Romoje dantų gydytojas?

– Ponia Vašington Perkins, ar jūs mane girdit?

Taip, ji mane puikiai girdinti.

– Ponia Perkins, pirmą kartą gyvenime gailiuosi, kad nesu dantų gydytojas, – su didžiausiu malonumu jums išlupčiau visus dantis!

Dvidešimt penktas skyrius

„VARGDIENIŲ SESELĖS“

Aš buvau labai susibičiuliavęs su visomis „vargdienių seselėmis“ San Pietro in Vinkoli – jų buvo apie penkiasdešimt, dauguma prancūzės, – taip pat kone su trim šimtais senučių ir senukų, radusių prieglobstį didžiuliame jų name. Italų gydytojas, turėjęs jais rūpintis, niekuomet man nerodė nė mažiausio profesinio pavydo – net tada, kai gerai išdezinfekuotas Pitsbergo milijonieriaus kilimas iš Grand hôtel, begaliniam seselių džiaugsmui, buvo patiestas ant šaltų kaip ledas akmeninių koplyčios grindų. Kokiu būdu tos seserys sugebėdavo parūpinti savo globotiniams maisto ir drabužių, man buvo paslaptis. Visi, buvę tais laikais Romoje, gerai žinojo seną išklerusį jų vežimėlį, kuris iš lėto bildėdavo nuo vieno viešbučio prie kito, rinkdamas maisto likučius. Dvidešimt seselių, vis po dvi, nuo ryto ligi vakaro vaikščiodavo po miestą su didžiuliais krepšiais ir aukų skardinėlėmis. Dvi paprastai stovėdavo priėmimo valandomis mano prieškambario kampe – daugelis buvusių mano pacientų, be abejonės, jas atsimena. Kaip visos vienuolės, jos buvo labai linksmos ir geros nuotaikos, o progai pasitaikius, itin mėgo paplepėti. Abi buvo jaunos ir gana dailios. Vyresnioji kadaise man buvo sakiusi kaip paslaptį, kad senos negražios vienuolės netinka aukoms rinkti. Atsidėkodamas už atvirumą pasakiau, kad ir mano pacientai daug geriau klauso jaunutės ir patrauklios slaugės negu bjaurios ir kad surūgusi slaugė niekuomet nebus gera slaugė. Šios vienuolės, taip menkai tepažįstančios išorinį pasaulį, puikiai perprato žmogaus prigimtį. Jos iš pirmo žvilgsnio suprasdavo, kas įmes auką į jų skardinėlę, o kas ne. Jauni žmonės, pasak seselių, paprastai aukoja daugiau negu seni, vaikai – deja! – retai teįmeta pinigą, nebent paraginti savo anglių guvernančių. Vyrai aukoja daugiau negu moterys, tie, kurie vaikšto pėsti, – daugiau už važinėjančius karietomis. Dosniausi esą anglai, o paskui rusai. Prancūzų turistai retai teužklysta į Romą. Amerikiečiai ir vokiečiai šykštoki, aukštųjų klasių italai – dar šykštesni, bet italų vargšai labai dosnūs. Visų šalių kilmingosios personos ir dvasininkai paprastai dosnumu nepasižymi.

Šimtas penkiasdešimt jų globotinių vyrų apskritai paklusnūs, bet suvaldyti šimtą penkiasdešimt moterų kur kas sunkiau – jos amžinai riejasi ir pešasi.

Tarp abiejų prieglaudos flygelių neretai įsiliepsnodavo baisios meilės dramos, ir seselės, kad ir menkai teišmanančios tokius reikalus, stengdavosi kaip mokėdamos gesinti po pelenais rusenančią ugnį.

Visos prieglaudos numylėtinis buvo ponas Alfonsas, nepaprastai mažo ūgio prancūzas, gyvenęs už dviejų mėlynų užuolaidų kampe didelės salės, kurioje stovėjo šešiasdešimt lovų. Prie jokios kitos lovos nebuvo užuolaidų – ta privilegija naudojosi tik ponas Alfonsas, vyriausias prieglaudos įnamis. Jis pats tvirtino esąs septyniasdešimt penkerių metų, seselės spėjo, kad jam per aštuoniasdešimt, o aš, spręsdamas iš jo arterijų būklės, daviau jam kone visus devyniasdešimt. Nešinas mažu lagaminėliu, su nutrintu švarkeliu ir cilindru jis nežinia iš kur atėjo į prieglaudą prieš keletą metų. Kiaurą dieną jis tūnodavo už savo užuolaidos, visai atsiskyręs nuo kitų įnamių, ir pasirodydavo viešumoje tik sekmadieniais, kai laikydamas rankoje cilindrą išdidžiai žingsniuodavo į koplyčią. Niekas nežinojo, ką jis per dienų dienas veikia už užuolaidų. Seserys, kurios atnešdavo jam lėkštę sriubos ar puodelį kavos, – dar viena pono Alfonso privilegija, – pasakodavo, kad jis paprastai sėdi ant lovos, pasidėjęs seną lagaminėlį, ir rausiasi popieriuose arba valosi cilindrą. Lankytojams ponas Alfonsas buvo nustatęs griežtą etiketą. Pirmiausia reikėdavo pasibelsti į šalia lovos stovintį staliuką. Tuomet jis rūpestingai susikraudavo į lagaminėlį popierius, užrakindavo, plonu balseliu sušukdavo Entrez, Monsieur!219 ir lyg atsiprašydamas rankos mostu kviesdavo svečią sėstis šalia savęs ant lovos. Mano apsilankymai, matyt, jam buvo malonūs, ir netrukus mudu labai susibičiuliavom. Visos mano pastangos sužinoti ką nors apie jo praeitį nuėjo niekais; žinojau tik tiek, kad jis prancūzas, bet greičiausiai ne paryžietis. Jis nemokėjo nė žodžio itališkai ir neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip atrodo Roma. Jis net nė karto nebuvo Švento Petro katedroje, nors vis rengėsi nueiti un de ces quatre matins220, kai tik turės laiko. Seselės tvirtino, kad jis niekuomet nenueis nei ten, nei kur kitur, nors ir pajėgia krutėti, kai nori. Tikroji priežastis, dėl kurios ketvirtadieniais, kai vyrams buvo leidžiama vaikštinėti po miestą, jis likdavo namie, buvo ta, kad jo cilindras ir švarkas, nuolat brūžinami šepečiu, buvo visai nuzulinti.

Nuo tos atmintinos dienos, kai ponas Alfonsas prisimatavo Pitsbergo milijonieriaus cilindrą ir naujutėlį, pagal paskutinę amerikiečių madą pasiūtą švarką, prasidėjo paskutinis ir galbūt laimingiausias pono Alfonso gyvenimo skyrius. Iš visų salių subėgo seserys, net vyresnioji stovėjo tarpdury, kai kitą ketvirtadienį jis įlipo į elegantišką mano ekipažą, iškilmingai nukėlęs naująjį cilindrą prieš susižavėjusias savo globėjas.

– Est-il chic! – juokėsi jos, kai ekipažas pajudėjo. – On dirait un milord anglais!221

Pasivažinėjom po Korsą, užsukom į Pinčą, o paskui sustojom Ispanijos aikštėj – buvau pakvietęs poną Alfonsą pusryčių.

Norėčiau pamatyti žmogų, kuris būtų atsispyręs pagundai ir nepakvietęs jo pusryčiauti kiekvieną savaitę. Tą žiemą kiekvieną ketvirtadienį, lygiai pirmą valandą, ponas Alfonsas išlipdavo iš mano ekipažo Ispanijos aikštėje prie dvidešimt šešto numerio. Po valandos, kai prasidėdavo ligonių priėmimas, Ana jį palydėdavo iki laukiančios karietos, ir jis paprastai važinėdavo po Pinčą. Paskui pusvalandžiui karieta sustodavo prie „Aranjo“ kavinės, kur, atsisėdęs kampe prie jam palikto staliuko, ponas Alfonsas gerdavo kavą ir oriai lyg senas ambasadorius skaitydavo „Figaro“. Tas žavus gyvenimas trukdavo dar pusvalandį, kol jis važinėdavo po Korsą, nekantriai žvalgydamasis pažįstamų iš Ispanijos aikštės, kad galėtų prieš juos nukelti naująjį cilindrą. Po to jis vėl dingdavo už mėlynų užuolaidų iki kito ketvirtadienio, kada, pasak seselių, vos prašvitus jau imdavo valytis cilindrą.

Labai dažnai užeidavo kas nors iš mano bičiulių ir drauge su mumis pusryčiaudavo; tada ponas Alfonsas tiesiog nesitverdavo džiaugsmu. Daug kas iš jų tikriausiai dar jį atsimena. Niekam ir į galvą neateidavo, iš kur jis atvažiuoja pas mane. Beje, ponas Alfonsas būdavo labai išsipustęs ir tvarkingas su ilgu madingu švarku ir nauju cilindru, kurį be galo nenoriai išleisdavo iš rankų net atsisėdęs prie stalo. Kadangi ir pats nežinojau, kuo laikyti poną Alfonsą, tai galų gale paverčiau jį atsistatydinusiu diplomatu. Visi mano bičiuliai į jį kreipdavosi Monsieur le Ministre222, o Ana jį visuomet vadindavo Vostra Eccellenza223. Kad būtumėt matę tada jo veidą! Laimė, jis labai neprigirdėjo, ir pasikalbėjimas paprastai apsiribodavo keliom mandagiom frazėm apie popiežių ar scirocco224. Tačiau aš nė valandėlę neprarasdavau akylaus budrumo, idant laiku suskubčiau pastumti į šalį grafiną ar apsaugoti jį nuo painių klausimų ir dar painesnių atsakymų, jeigu jis būdavo išgėręs antrą stiklą fraskačio. Ponas Alfonsas buvo karštas rojalistas, pasiruošęs bet kuria kaina nuversti prancūzų respubliką. Kiekvieną dieną jis laukdavo iš labai konfidencialių šaltinių laiško, galinčio bet kurią minutę iškviesti jį į Paryžių. Tai buvo nepavojinga tema – aš pažinojau daug prancūzų, pasirengusių nuversti respubliką, bet kai ponas Alfonsas imdavo kalbėti apie savo šeimos reikalus, turėdavau atidžiai sekti, kad jam neišsprūstų taip rūpestingai saugoma praeities paslaptis. Laimė, mane visuomet įspėdavo jo svainis – mon beau-frère le sous-préfet225. Mes su bičiuliais be žodžių buvom susitarę, kad vos jam paminėjus šią paslaptingą asmenybę, grafiną reikia pastatyti į šalį ir nebepilti į pono Alfonso stiklą daugiau nė lašo vyno.

Puikiai prisimenu tą ketvirtadienį, kai su mumis pusryčiavo Voldas Storis, garsus amerikiečių skulptorius ir nuoširdus pono Alfonso bičiulis. Ponas Alfonsas buvo ypač pakilios nuotaikos ir nepaprastai kalbus. Dar neišgėręs ligi dugno pirmo stiklo fraskačio, jis ėmė svarstyti su Voldu, kaip iš buvusių garibaldininkų sudarius naują kariuomenę, kuri nužygiuotų į Prancūziją ir nuverstų respubliką. Galų gale tai esąs tik pinigų klausimas – penkių milijonų visai pakaktų, o vieną milijoną jis ir pats iš bėdos galėtų parūpinti.

Man pasirodė, kad jis per daug įkaitęs; neabejojau, kad svainio neilgai reikės laukti. Daviau Voldui ženklą nebepilti jam daugiau vyno.

– Mon beau-frère le sous-préfet... – sumurmėjo ponas Alfonsas.

Kai pastūmėjau į šalį grafiną, jis ūmiai nutilo ir įbedė akis į lėkštę – kaip visuomet, kai dėl ko nors įsižeisdavo.

– Na ką jūs! – tariau jam. – Išgerkime dar po stiklą į jūsų sveikatą – aš visai nenorėjau jūsų įžeisti. Ir à bas la République!226, jeigu to norit.

Nustebęs pamačiau, kad jis neištiesė rankos, siekdamas stiklo. Jis sėdėjo nekrutėdamas, įsmeigęs akis į lėkštę. Jis buvo negyvas.

Puikiai žinojau, ką būtų reiškę ir ponui Alfonsui, ir man, jei, kaip reikalauja įstatymas, būčiau pakvietęs policiją. Lavono apžiūrėti atvyktų policijos gydytojas, gal net pareikalautų skrodimo, įsikištų prancūzų konsulatas – šiaip ar taip, iš mirusiojo būtų atimtas vienintelis jo turtas – paslaptis, gaubianti jo praeitį. Nusiunčiau Aną pasakyti vežėjui, kad pakeltų karietos viršų: ponas Alfonsas buvo apalpęs, ir aš pats palydėsiu jį namo. Po penkių minučių ponas Alfonsas sėdėjo karietoje įprastoj vietoj šalia manęs, pasistatęs Pitsbergo milijonieriaus švarko apykaklę ir, savo papratimu, užsimaukšlinęs ant akių cilindrą. Jis atrodė lygiai taip pat kaip visuomet, tik gerokai mažesnis – kaip visi numirėliai.

– Per Korsą? – paklausė vežėjas.

– Taip, žinoma, per Korsą! Tai mėgstamiausias pono Alfonso kelias.

Vyresnioji iš pradžių truputį sunerimo, bet mano pažymėjimas, kad jis „mirė nuo širdies nusilpimo“, išduotas prieglaudoje, atitiko visus policijos reikalavimus. Vakare ponas Alfonsas buvo pašarvotas, jo galva ilsėjosi ant seno lagaminėlio, o ant kaklo tebebuvo kaspinukas su jo raktu. Seselės niekuomet neklausinėja nei gyvųjų, nei mirusiųjų. Jos pasitenkina tuo, kad žmogus, atėjęs pas jas ieškoti prieglobsčio, yra senas ir alkanas. Visa kita neturi rūpėti nei joms, nei kitiems, tik vienam Dievui. Jos puikiai žino, kad daugelis jų globotinių gyvena ir miršta svetimu vardu. Norėjau įdėti į karstą taip mėgtą jo cilindrą, bet seselės sudraudė. Labai gaila – ponas Alfonsas tikrai būtų apsidžiaugęs.

* * *

Vieną naktį buvau skubiai pakviestas pas „vargdienių seseles“. Visas didžiulio pastato sales gaubė tamsa ir ramybė, tik girdėjau, kaip koplyčioje meldžiasi seserys. Mane įvedė į mažą celę seselių pusėje, kurioje dar niekuomet nebuvau buvęs. Lovoje gulėjo jauna vienuolė baltu kaip drobulė veidu – jos akys buvo užmerktos, pulsas vos užčiuopiamas. Tai buvo La Mère Générale des Petites Soeurs des Pauvres227, kuri, grįždama į Paryžių iš inspekcinės kelionės aplink pasaulį, tą vakarą atvyko į Neapolį. Sunkus širdies priepuolis kiekvieną akimirksnį galėjo baigtis mirtimi. Ne kartą buvau stovėjęs prie karalių, karalienių ir įžymių žmonių patalo tokią valandą, kai jų gyvybė kabojo ant plauko, gal net buvo mano rankose. Bet dar niekuomet taip giliai nejaučiau savo atsakomybės, kaip tą naktį, kai ši moteris iš lėto atmerkė nuostabias akis ir pažvelgė į mane.

– Faites ce que vous pouvez, Monsieur le Docteur, – sušnabždėjo ji, – car quarante mille pauvres, dépendent de moi.228

* * *

„Vargdienių seselės“ pluša nuo ryto ligi vakaro, užsiėmusios naudingiausiu ir nedėkingiausiu iš visų man žinomų labdaros darbų. Kad jas pamatytumėt, nereikia važiuoti į Romą – kur tik neturtas ir senatvė, ten ir „vargdienių seselės“ su tuščiomis pintinėmis ir tuščiomis aukų skardinėlėmis. Tad įdėkite į jų pintinę senus savo drabužius – nesvarbu, kokio dydžio, seselėms viskas pravers. Cilindrai darosi nebemadingi – atiduokite joms ir cilindrą. Jų prieglaudoj visuomet atsiras koks nors senas ponas Alfonsas, kuris, pasislėpęs už mėlynų užuolaidų, rūpestingai valosi nuzulintą cilindrą, paskutinį buvusios gerovės atminimą. Suteikit jam džiaugsmą ir, kai jis laisvas, pavažinėkit elegantiška savo karieta po Korsą. O jūsų kepenims bus kur kas sveikiau, jei, pasiėmęs šunį, išeisite pėsčias į užmiestį. Ir būtinai pasikvieskit jį kitą ketvirtadienį pusryčių: pamatę, kaip alkanas žmogus gauna iki soties pavalgyti, niekuomet nesiskųsit, kad neturite apetito. Įpilkite jam stiklą fraskačio, kad jam būtų lengviau užsimiršti, bet paslėpkit grafiną, kai jis ims pasakoti apie savo praeitį.

Nepamirškit įmesti į „vargdienių seselių“ skardinėlę kad ir vieną pensą iš savo santaupų – užteks ir tiek, – ir, patikėkit, jūsų auka nenueis veltui. Prisiminkit, ką jau esu rašęs kitoje šios knygos vietoje: kas nori prarasti pinigus – tepasilaiko juos sau, kas nori išsaugoti juos amžiams – teatiduoda kitam. Be to, jūs neturite teisės pasilikti tų pinigų – juk jie nepriklauso jums, pinigai išvis nepriklauso žmonėms. Visi pinigai velnio nuosavybė, ir jis dieną naktį sėdi savo kontoroj ant aukso maišų ir perka už juos žmonių sielas. Pasistenkit greičiau atsikratyti nešvaraus pinigo, kurį jis bruka jums į delną, nelaikykite jo, nes šis prakeiktas metalas nudegins jums pirštus, įsisiurbs į kraują, apakins, užnuodys mintis ir sukietins širdį. Paaukokite jį „vargdienių seselėms“, meskit tuos nelemtus pinigus į griovį – ten jų tikroji vieta! Kuriam galui krauti pinigus, jei vis tiek reikės jų netekti! Mirtis turi antrą raktą nuo jūsų pinigų skrynios.

Dievai visas gėrybes parduoda tikrąja kaina, pasakė vienas senovės poetas. Jis būtų galėjęs pridurti, kad pačias vertingiausias jis parduoda pigiausiai. Viskas, kas mums tikrai naudinga – nebrangu; tik už tai, be ko galima apsieiti, mokam didelius pinigus. Kas tikrai gražu – išvis neparduodama; visa tai nemirtingieji dievai mums duoda veltui. Nemokamai galima gėrėtis saulėtekiais ir saulėlydžiais, danguje plaukiančiais debesėliais, giriomis ir laukais, nuostabia jūra. Dykai mums čiulba paukščiai, veltui galim prisiskinti pakelėj lauko gėlių ir įeiti į žvaigždėtą Nakties menę. Vargšas miega geriau negu turtuolis. Paprastas maistas ilgainiui pasidaro skanesnis negu įmantrūs patiekalai „Rico“ restorane. Pasitenkinimas ir sielos ramybė verčiau renkasi kaimo pirkelę negu ištaigingus miesto rūmus. Keletas bičiulių, nedaug, labai nedaug knygų ir šuo – štai ir viskas, ko reikia žmogui, kol jis turi pats save. Bet gyventi reikia kaime. Pastatyti pirmą miestą sugalvojo velnias, todėl Dievas ir panoro sunaikinti Babelio bokštą.

Ar jūs kada matėte velnią? Aš mačiau. Jis stovėjo Notr Damo bokšte, pasirėmęs ant parapeto. Jo sparnai buvo suglausti, galva rymojo ant rankų. Skruostai buvo įdubę, iš šlykščios burnos kyšojo liežuvis. Susimąstęs ir rimtas, jis žiūrėjo į plytintį po kojomis Paryžių. Sustingęs ir atšiaurus, tartum iškaltas iš akmens, jis stovi ten jau daugelį amžių ir piktai džiaugiasi išrinktuoju savo miestu, negalėdamas atplėšti nuo jo akių. Nejaugi tai tas pats Šėtonas, rūstusis piktybės gynėjas kovoje tarp gėrio ir blogio, kurio vien vardą paminėjus visas nustėrdavau iš siaubo, kai buvau dar vaikas?

Žiūrėjau į jį nustebęs. Jis man atrodė anaiptol ne toks piktas, kaip vaizdavausi – buvau matęs daug šlykštesnių veidų. Akmeninėse akyse nebuvo spindinčio džiugesio, jis atrodė senas ir išvargęs, atsibodėjęs lengvomis pergalėmis, atsibodėjęs savo pragaru.

Vargšas senasis Belzebube! Gal, teisybę sakant, visai ne tu kaltas, kad mūsų pasauly nėra tvarkos. Juk, šiaip ar taip, ne tu suteikei gyvybę mūsų pasauliui, ne tu pasmerkei žmones kančioms ir mirčiai. Tu gimei su sparnais, o ne su ragais, tai Dievas tave pavertė velniu ir nutrenkė į pragarą, kad ten saugotum jo prakeiktas sielas. Be abejo, tu nebūtum išstovėjęs tiek amžių Notr Damo bokšte per lietų ir vėtras, jei būtum mėgęs savo darbą. Tikriausiai nelengva būti velniu tam, kuris gimė sparnuotas.

Tamsybės kunigaikšti, kodėl neužgesini ugnies savo požemių karalystėj ir neapsigyveni tarp mūsų didmiestyje – tikėk manim, kaimas tau visai netinka, – pasivertęs turtingu rentininku, neturinčiu jokio kito užsiėmimo, kaip tik valgyti, gerti ir krauti pinigus? Na, o jeigu žūtbūt nori didinti savo kapitalą, kodėl tau neišmėginus sugebėjimų kokioj nors naujoj giminingoj srity ir neatidarius dar vienos lošyklos Monte Karle ar viešųjų namų, kodėl tau nepasidarius palūkininku ar klajojančio žvėryno savininku, marinančiu badu vargšus gyvulius, uždarytus geležiniuose narvuose? O jeigu tau norisi pakeisti aplinką, galėtum nuvažiuoti į Vokietiją ir atidaryti ten dar vieną nuodingųjų dujų fabriką. Kas, jei ne tu, būtų galėjęs nukreipti jų aklą skridimą į Neapolį ir numesti padegamąją bombą į „vargdienių seselių“ prieglaudą su trimis šimtais senukų ir senučių!

Bet, atsidėkodamas už patarimus, kuriuos tau daviau, gal malonėtum atsakyti į vieną mano klausimą? Kodėl laikai iškišęs liežuvį? Nežinau, kaip į tai žiūrima pragare, bet – prašom neįsižeisti, – pas mus, žemėje, tai laikoma paniekos ir nepagarbos ženklu. Atleiskit, jūsų didenybe, bet kam jūs visą laiką rodot liežuvį?

219 Įeikite, pone! (Pranc.)

220 Kurią nors dieną (pranc.).

221 Koks jis prašmatnus! Tikras anglų milordas! (Pranc.)

222 Ponas pasiuntinys (pranc.).

223 Jūsų ekscelencija (it.).

224 Sirokas – karštas vėjas, pučiantis Viduržemio jūros šalyse.

225 Mano svainis, subprefektas (pranc.).

226 Šalin respubliką! (Pranc.)

227 Vargdienių seselių ordino vyresnioji (pranc.).

228 Padarykit, ką galite, pone daktare, nes nuo manęs priklauso keturiasdešimt tūkstančių vargšų (pranc.).

Dvidešimt šeštas skyrius

PANELĖ HOL

Daugelis tų laikų mano pacientų tikriausiai prisimena panelę Hol – teisybę sakant, kas bent kartą ją pamatydavo, vargu ar kada užmiršdavo. Tik Didžioji Britanija didžiausio įkvėpimo akimirką galėjo sukurti šį unikalų ankstyvosios Viktorijos epochos senmergės tipą – šešių pėdų trijų colių ūgio, sausą ir stiprią kaip lazda, mažiausiai dviejų negimusių škotų kartų arida nutrix229. Per penkiolika mūsų pažinties metų panelės Hol išvaizda nė kiek nepasikeitė – nuolat tas pats švytintis veidas tų pačių nublukusių aukso garbanų rėmuose, ta pati margaspalvė suknelė, ta pati skrybėlaitė su rožėmis. Nežinau, kiek monotoniško savo gyvenimo metų panelė Hol buvo praleidusi įvairiuose antrarūšiuose Romos pensionuose, veltui laukdama nuotykių. Bet žinau, kad tą dieną, kai sutiko mane ir Tapiją prie Borgezės vilos, ji rado tikrąjį savo pašaukimą, rado save. Nuo to laiko ji kas rytą šukuodavo ir valydavo šepečiu mano šunis šaltame kaip ledainė kambaryje po Trinità dei Monti laiptais ir į savo pensioną pareidavo tik antrųjų pusryčių. Trečią valandą visa Ispanijos aikštė vėl matydavo ją išeinant iš Kytso namo ir plaukiant per aikštę: jai iš kairės ir dešinės, apsigaubusios raudonomis skarelėmis, medinėm klumpėm kaukšėdavo Rozina su Džovanina, kone dvigubai už ją žemesnės, apsuptos visų mano šunų, kurie džiaugsmingai lodavo, nujausdami, kad gaus palakstyti po Borgezės vilą. Džovanina ir Rozina priklausė San Mikelės personalui, ir aš niekuomet nebuvau turėjęs geresnių tarnaičių: šmaikščios, apsukrios, jos visą dieną dirbdavo ir dainuodavo. Žinoma, niekam kitam nebūtų atėję į galvą atsivežti tas Anakaprio laukinukes į Romą. Nieko gero iš to nebūtų išėję, jei ne panelė Hol, kuri joms tapo lyg įmote, – rūpestinga kaip sena perekšlė, nenuleidžianti akių nuo savo viščiukų. Panelė Hol niekaip negalėjo suprasti, kodėl aš draudžiu merginoms vienoms vaikštinėti po Borgezės vilą – ji daugelį metų vaikščiojanti po visą Romą vienui viena, ir niekuomet niekas nekreipia į ją dėmesio ir neužkalbina. Ištikima savo būdui panelė Hol taip ir neišmoko žmoniškai ištarti nė vieno itališko žodžio, bet merginos puikiai ją suprasdavo ir labai mylėjo, nors, manau, širdies gilumoj žiūrėjo į ją su tokia pat šypsena kaip ir aš. Mane panelė Hol matydavo labai retai, o aš ją dar rečiau, nes visuomet stengdavausi į ją nežiūrėti, jei tas būdavo įmanoma. Tais retais atvejais, kai panelė Hol būdavo pakviesta pusryčių, ant stalo tarp mudviejų visuomet stovėdavo didžiulė gėlių vaza. Nors panelei Hol buvo griežtai uždrausta į mane žiūrėti, vis dėlto retkarčiais jai pavykdavo kilstelėti galvą virš gėlių ir akies krašteliu pažvelgti į mane. Panelė Hol turbūt neįstengė suprasti, kokiu baisiu egoizmu ir nedėkingumu atsilygindavau jai už visą jos gerumą. Kad ir kokie riboti buvo jos žinių šaltiniai – jai nebuvo leidžiama manęs klausinėti, – vis dėlto jai kažkaip pavykdavo sužinoti kone viską, kas dėdavosi namuose ir su kokiais žmonėmis susitikdavau. Budria akimi ji sekdavo mano pacientus ir ištisas valandas patruliuodavo po aikštę, stebėdama, kas pas mane ateina ir išeina. Atidaręs Grand hôtel, Ricas sudavė mirtiną smūgį nykstančiam Romos gyvenimo paprastumui. Prasidėjo paskutinis barbarų antplūdis – Amžinasis miestas tapo madingas. Didžiulį viešbutį užplūdo Paryžiaus ir Londono grietinėlė, Amerikos milijonieriai, kilmingi Rivjeros avantiūristai. Visų tų žmonių pavardės buvo žinomos panelei Hol, jau daugelį metų ji sekė visus jų gyvenimo įvykius, aprašytus Morning Post aukštuomenės gyvenimo kronikoje. O kalbant apie anglų aristokratus, tai panelė Hol buvo tobula enciklopedija. Ji atmintinai žinojo, kada gimė ir tapo pilnamečiais jų sūnūs ir įpėdiniai, žinojo, kada susižiedavo ir ištekėjo jų dukterys, kokiomis suknelėmis jos vilkėjo, kai buvo pristatytos rūmuose, su kuo šoko per puotas, kokius rengdavo priėmimus ir kada buvo išvykusios į užsienį. Neapsakomam panelės Hol džiaugsmui, daugelis tų garsenybių galiausiai tapo mano pacientais. Kiti, neįstengdami nė minutės pabūti vieni, kviesdavosi mane pusryčių ar pietų. Dar kiti atvykdavo į Ispanijos aikštę pasižiūrėti kambario, kuriame buvo miręs Kytsas, ar, sustabdę karietas prie Borgezės vilos, glostydavo mano šunis, negailėdami komplimentų panelei Hol už puikią jų priežiūrą. Pamažu mudu su panele Hol ranka rankon pakilome iš nežinomybės į aukščiausius visuomenės sluoksnius. Tą žiemą dažnai būdavau draugijose. Dar daug ką turėjau sužinoti iš tų nerūpestingų dykūnų, kurių sugebėjimas nieko neveikti, gera nuotaika ir sveikas miegas visuomet mane stulbindavo. Panelė Hol pradėjo rašyti dienoraštį ir registruoti visus mano visuomeninio gyvenimo įvykius. Švytėdama iš pasididžiavimo, apsivilkusi gražiausia suknele, ji nešiojo po visą miestą mano vizitines korteles. Kylanti mūsų žvaigždė spindėjo vis ryškiau ir ryškiau, mes kopėm vis aukštyn ir aukštyn, niekas nebegalėjo mūsų sustabdyti. Kartą, kai panelė Hol vaikščiojo su šunimis Borgezės viloje, ponia, laikanti ant kelių juodą pudelį, mostelėjo jai, kviesdama prieiti prie karietos. Ponia paglostė Tapiją ir pasakė padovanojusi jį visai mažą daktarui. Panelei Hol pakirto kojas – juk tai buvo jos karališkoji didenybė Švedijos princesė. Gražus ponas, sėdintis šalia šios garsios asmenybės, šypsodamasis ištiesė jai ranką ir tarė:

– Laba diena, panele Hol, daktaras man daug apie jus pasakojo.

Tai buvo jo karališkoji didenybė Badeno princas Maksas – tik pamanykit! – jos mylimiausios karalienės Aleksandros dukterėčios vyras!

Nuo tos atmintinos dienos panelė Hol išsižadėjo prašmatnios Grand hôtel publikos ir visą laisvalaikį paskyrė karališkosioms personoms, kurių tą žiemą Romoje buvo koks šešetas. Ištisas valandas jinai išstovėdavo prie jų viešbučių, vildamasi pamatyti, kaip jos įlipa ar išlipa iš karietos. Palenkusi galvą stebėdavo, kaip jos važinėja po Pinčą ar Borgezės vilą, lyg seklys slankiodavo paskui jas į bažnyčias ir į muziejus. Sekmadieniais anglų bažnyčioje Babuino gatvėje ji atsisėsdavo kiek galima arčiau Anglijos pasiuntinio suolo ir, viena akim žiūrėdama į maldaknygę, o kita į kokią nors karališkąją didenybę, įtempusi senas ausis, stengdavosi bendrame chore išskirti ypatingą karališkojo balso skambesį ir su pirmųjų krikščionių užsidegimu melsdavosi už karališkąją šeimą ir jos gimines visose pasaulio šalyse.

Netrukus panelė Hol pradėjo rašyti naują dienoraštį, skirtą išimtinai mūsų susitikimams su kilmingosiomis personomis. Aną pirmadienį ji turėjusi garbę nunešti daktaro laišką į „Kvirinalo“ viešbutį jos karališkajai didenybei didžiajai Veimaro kunigaikštienei. Atsakymas, kurį jai įteikė portjė, buvo papuoštas Sakso ir Veimaro kunigaikštystės karūna. Daktaras jai maloningai padovanojęs voką – kaip brangų atminimą. Trečiadienį jai buvo patikėtas laiškas jos karališkajai didenybei Ispanijos infantei Eulalijai, apsistojusiai Grand hôtel. Deja, šįkart atsakymo nebuvo.

Sykį, atėjusi su šunimis į Borgezės vilą, panelė Hol pastebėjo aukštą juodai apsirengusią ponią, kuri sparčiu žingsniu vaikščiojo nuošalia alėja. Ji tučtuojau pažino, kad tai ta pati ponia, kurią ji buvo mačiusi San Mikelės sode – tuomet ji stovėjo nekrutėdama prie sfinkso, o jos nuostabios liūdnos akys buvo įsmeigtos į jūrą. Praeidama pro šalį, ponia kažką pasakė savo palydovei ir, ištiesusi ranką, paglostė kurtą Džalą. Galit įsivaizduoti, kaip nustėro penelė Hol, kai prie jos priėjo seklys ir liepė kuo greičiau pasišalinti su savo šunimis – tai buvo Austrijos imperatorienė ir jos sesuo grafienė Trani! Kaip žiauriai pasielgė daktaras, nieko jai nepasakęs vasarą! Tik atsitiktinai daug vėliau ji sužinojo, kad praėjus savaitei po šios ponios apsilankymo San Mikelėje daktaras gavo iš Austrijos pasiuntinybės Romoje laišką, kuriame buvo siūloma parduoti San Mikelę – jos pageidavusi pati Austrijos imperatorienė. Laimė, daktaras atsisakė – tikrai būtų buvę gaila parduoti tokią vietą kaip San Mikelė ir kartu netekti retos galimybės matyti kilmingąsias personas! Juk praėjusią vasarą ji ištisas savaites iš pagarbaus atstumo stebėjo, kaip jos mylimiausios karalienės Viktorijos dukraitė sėdėjo pergolėje ir tapė! O paties caro seserėčia, kuri visą mėnesį gyveno San Mikelėje! O kartą, stovėdama už virtuvės durų, ji turėjo garbę visai iš arti matyti praeinant imperatorienę Eugeniją, pirmąsyk atvykusią į San Mikelę. Ir pati savo ausimis girdėjo, kaip jos karališkoji didenybė imperatorienė sakė daktarui, kad Augusto galva, kurią daktaras buvo atkasęs savo sode, nuostabiai panaši į didįjį Napoleoną. O po kelerių metų jai buvo lemta išgirsti patį kaizerį, valdingu balsu pasakojantį savo palydai apie įvairias senienas ir meno kūrinius, kai jie vaikščiojo po sodą, lydimi daktaro, kuris beveik nepravėrė burnos. Prie pat kiparisų, kur ji buvo pasislėpusi, jo imperatoriškoji didenybė parodė moters statulą, apraizgytą gebenių, ir pranešė savo palydai, kad jie mato prieš save šedevrą, kuris turėtų užimti garbingą vietą jo muziejuje Berlyne, – ko gero, tai net paties Feidijo nežinomas kūrinys. Pasibaisėjusi panelė Hol išgirdo, kaip daktaras pasakė, jog tai vienintelė niekam tikusi statula San Mikelėje. Jinai jam brukte įbrukta vieno dėkingo paciento, kuris ją nupirko Neapolyje; tai Kanova, be to, klaikiai nevykęs. Didžiam panelės Hol apgailestavimui, kilmingieji svečiai beveik tučtuojau išvyko iš San Mikelės ir, įlipę į greitaeigį laivą „Sleipneris“, išplaukė į Neapolį.

Beje, kalbant apie Austrijos imperatorienę, turiu pasakyti, kad panelė Hol buvo imperatoriškojo Švento Stepono ordino kavalierius. Teikiausi ją apdovanoti šiuo garbingu pasižymėjimo ženklu tą dieną, kai, pajutęs ypatingą sąžinės graužimą, matyt, nusprendžiau atlyginti jai už ištikimą tarnavimą man ir mano šunims. Niekaip negalėjau suprasti, už ką aš buvau apdovanotas tuo ordinu. Panelė Hol priėmė jį iš mano rankų nulenkusi galvą, pilnomis ašarų akimis. Ir pareiškė nusinešianti jį su savim į kapą. Pasakiau, jog neprieštarauju, tuo labiau kad ji neabejotinai pateks į dangų. Bet kad jinai nusineš ordiną į Anglijos pasiuntinybę, tikrai nebuvau numatęs. Man pavyko iš geraširdžio lordo Daferino gauti jai kvietimą dalyvauti priėmime, kurį pasiuntinybė rengė karalienės gimtadienio proga; buvo pakviesta visa Romos anglų kolonija, išskyrus vargšę panelę Hol. Pagauta džiaugsmingo laukimo, panelė Hol ėmė tvarkyti savo tualetą, ir kelias dienas mes jos nematėme. Įsivaizduokite, kaip apstulbau, kai pristatydamas panelę Hol jos šalies pasiuntiniui pamačiau, kad lordas Daferinas įsistato monoklį ir nustėręs žiūri į panelės Hol krūtinę. Laimė, lordas Daferinas ne veltui buvo airis. Jis tik pasivėdėjo kvatodamas mane į šalį ir paprašė prižadėti, kad panelė Hol nesirodys akyse jo kolegai Austrijos pasiuntiniui. Važiuojant namo, panelė Hol pasakė, kad tai buvo nuostabiausia jos gyvenimo diena – lordas Daferinas buvo jai nepaprastai malonus, visi jai šypsojosi, o jos tualetas neabejotinai turėjo didelį pasisekimą.

Žinoma, kodėl nepasijuokus iš panelės Hol? Bet man norėtųsi žinoti, ko bus vertos kilmingosios personos, kai tokios panelės Hol nustos rašiusios apie jas dienoraščius, nebežiūrės, nuleidusios galvą, drebančiais pakinkliais, kaip jos važinėja po Pinčą ar Borgezės vilą, nesimels už jas anglų bažnyčioj Babuino gatvėje? Ko bus vertos jų žvaigždės ir kaspinėliai, kai žmonija tiek subręs, jog liausis domėjusis žaisliukais? Kodėl jų visų neatidavus panelei Hol ir neužbaigus to farso? Bet Viktorijos kryžius liks visiems laikams – mes visi nukeliam kepures prieš drąsą mirties akivaizdoje. Žinot, kodėl Viktorijos kryžius tokia retenybė anglų kariuomenėj? Todėl, kad didžiausias narsumo pasireiškimas – Napoleono courage de la nuit230 – retai apdovanojamas Viktorijos kryžiumi, todėl, kad drąsa, jeigu jos nelydi sėkmė, žūsta pasruvusi krauju, negavusi jokio atpildo.

Po Viktorijos kryžiaus labiausiai trokštamas anglų pasižymėjimo ženklas yra Keliaraiščio ordinas – jeigu jį kada panaikintų, Anglijai tai būtų gedulo diena.

„Man patinka Keliaraiščio ordinas, – kartą pasakė lordas Melburnas, – jam gauti nereikia jokių nuopelnų!“

Mano bičiulis, Švedijos pasiuntinys Romoje, parodė man anądien nuorašą vieno mano laiško, rašyto beveik prieš dvidešimt metų. Jis pasakė nusiuntęs originalą Švedijos užsienio reikalų ministerijai, kad jį ten perskaitytų ir apsvarstytų. Tai buvo pavėluotas atsakymas į pakartotinį oficialų Švedijos pasiuntinybės prašymą, kad aš bent iš mandagumo padėkočiau Italijos vyriausybei, apdovanojusiai mane Mesinos medaliu už tariamus nuopelnus per žemės drebėjimą. Laiške buvo rašoma:

Ekscelencija,

Iki šiol aš priimdavau tik tokius apdovanojimus, kurių visai nebūdavau nusipelnęs, ir visuomet atkakliai stengdavausi vadovautis šiuo principu. Pažvelgęs į Oficialųjį registrą, galite įsitikinti, kokių tai davė nuostabių rezultatų per daugelį metų. Naujas principas, siūlomas Jūsų Ekscelencijos laiške, – siekti, kad menkas mano darbas, kurį galbūt pavyko nuveikti, būtų viešai pripažintas, yra, mano manymu, rizikingas ir labai abejotinos praktinės reikšmės sumanymas. Jis tik sudrumstų mano filosofiją ir, galimas daiktas, užrūstintų nemirtinguosius dievus. Nepastebėtas apleidau choleros nusiaubtas Neapolio lūšnas ir noriu taip pat išnykti iš Mesinos griuvėsių. O to, ką ten mačiau, neužmiršiu ir be jokio atminimo medalio.

* * *

Beje, turiu prisipažinti, kad tas laiškas – gryna nesąmonė. Švedijos pasiuntiniui neteko grąžinti Mesinos medalio Italijos vyriausybei – jis tebeguli mano stalčiuje, nė kiek nedrumsdamas mano sąžinės ir filosofijos. Tiesą sakant, neturėjau priežasties atsisakyti to medalio: juk mano nuopelnai Mesinai buvo visai menki, palyginti su tuo, ką nuveikė, rizikuodami gyvybe, šimtai nežinomų ir užmirštų žmonių. Man negrėsė joks pavojus, nebent galėjau tapti bado ar savo kvailumo auka. Tiesa, dirbtiniu kvėpavimu grąžinau gyvybę daugeliui pusiau užtroškusių žmonių, bet kas iš gydytojų, seselių ar pakrantės sargybos nebūtų be jokio atpildo suteikęs tos pačios pagalbos? Taip, aš pats vienas ištraukiau iš virtuvės griuvėsių senę, tačiau palikau ją sulaužytomis kojomis gulinčią gatvėje ir besišaukiančią pagalbos. Bet ką turėjau daryti? Kol atplaukė pirmas medicinos pagalbos laivas, niekur nebuvo galima gauti nei tvarstomosios medžiagos, nei vaistų. Kartą, vėlai vakare, kažkokiam kieme radau nuogą kūdikį, jis ramiai miegojo visą naktį, retkarčiais pažįsdamas pro miegus mano nykštį. Rytą nunešiau jį Šventos Teresės vienuolėms į jų pusiau apgriuvusią koplyčią, kur ant grindų jau gulėjo daugiau kaip dvylika verkiančių iš bado kūdikių – visą savaitę Mesinoje nebuvo galima gauti nė lašo pieno. Dažnai stebėdavausi, kad tiek daug kūdikių buvo ištraukta iš griuvėsių ir rasta gatvėse visai sveikų ir nesužalotų; atrodė, jog visagalis Dievas jiems gailestingesnis negu suaugusiesiems. Kadangi vandentiekis buvo sugriautas, nebuvo nė vandens; keli dvokiantys šuliniai buvo taip pat užteršti – visame mieste tysojo tūkstančiai pūvančių lavonų. Truputis makaronų, ir viskas. Nei duonos, nei mėsos, nei daržovių, nei žuvies, nes kone visas žvejų valtis užtvindė ar sudaužė į šipulius didžiulė banga, užliejusi krantą ir nusinešusi jūron daugiau kaip tūkstantį žmonių, kurie čia buvo susispietę, ieškodami saugaus prieglobsčio. Šimtai lavonų buvo vėl išmesta ant smėlio, kur ir liko pūti saulėje. Drauge su jais jūra išmetė pusgyvį didžiulį ryklį (tokio milžino dar nebuvau matęs) – Mesinos sąsiauris knibždėte knibžda ryklių. Alkanomis akimis žiūrėjau, kaip jį darinėja, tikėdamasis, kad ir man teks koks gabalėlis. Ne kartą buvau girdėjęs, kad ryklio mėsa labai skani. Jo viduriuose rado moters koją, apmautą raudona vilnone kojine ir storu batu, lyg amputuotą chirurgo. Galimas daiktas, kad tomis dienomis ne tik rykliai mito žmogiena, bet geriau apie tai nekalbėsiu. Tuo pačiu mito ir tūkstančiai benamių kačių ir šunų, kurie naktimis landžiojo po griuvėsiais, kol jų nesugaudavo ir nesurydavo išsigelbėję žmonės. Aš pats ant spiritinės lempelės buvau išsikepęs katę. Laimė, soduose galėjai pasiraškyti kiek tinkamas apelsinų, citrinų ir mandarinų. Vyno buvo per akis; nuo pat pirmos dienos prasidėjo šimtų vyno rūsių ir parduotuvių plėšimas; vakarais beveik visi – aš taip pat – būdavo daugiau ar mažiau girti; girtumas buvo tikras išganymas: jis nuslopindavo kamuojantį alkio jausmą, žmonės net užmigdavo, nors blaivūs vargu ar būtų drįsę miegoti. Beveik kas naktį kartojosi požeminiai smūgiai, lydimi griūvančių namų traškesio ir siaubingo žmonių klyksmo gatvėse. Apskritai aš gana gerai miegojau Mesinoje, nors ir reikėdavo nuolat keisti nakvynės vietą. Saugiausia vieta miegoti, žinoma, buvo rūsiai, bet čia tave persekiodavo klaiki baimė, kad, užgriuvus sienai, neliktum palaidotas gyvas. Geriausia buvo gulėti po medžiu apelsinų giraitėje, bet po baisių liūčių, trukusių dvi dienas, naktys per daug atvėso, kad žmogus, kurio visa manta tilpo kuprinėje, miegotų po atviru dangumi. Netekęs savo mėgstamos škotiškos pelerinos, kiek įmanydamas guodžiausi mintimi, kad dabar ji dengia labiau nuskarusius drabužius negu mano. Ir vis dėlto, kad ir turėdamas galimybę, nebūčiau jų keitęs į geresnius. Tik labai drąsus žmogus galėjo smagiai jaustis vaikščiodamas padoriai apsivilkęs tarp visų šių žmonių, išsigelbėjusių tik su naktiniais marškiniais, paklaikusių iš siaubo, alkio ir šalčio, – bet ir jis neilgai jais būtų džiaugęsis. Nereikia stebėtis, kad kol atvyko kariuomenė ir buvo paskelbta karo padėtis, gyvųjų ir mirusiųjų apiplėšimai, užpuolimai ir net žudymai buvo įprastas reiškinys. Bet ar yra šalis, kurioje nebūtų šitaip buvę panašiomis neįsivaizduojamomis aplinkybėmis? Padėtį sunkino dar ir tai, kad lyg tyčia iš aštuonių šimtų koledžo Militere karabinierių išsigelbėjo tik keturiolika, o pirmasis požeminis smūgis atidarė kamerų duris keturiems šimtams nesužalotų profesionalių galvažudžių ir vagių, kurie buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos – tikra likimo ironija! Savaime suprantama, tie niekšai, išplėšę ginklų sandėlius ir drabužių parduotuves, apsirūpino apranga ir revolveriais ir dabar smaginosi turtingo miesto griuvėsiuose. Jie net išlaužė Neapolio banko seifą, nužudę du panaktinius. Tačiau visus buvo apėmęs toks neapsakomas siaubas, jog daugelis tų banditų savo noru pasiduodavo ir tūnodavo uoste, užrakinti garlaivyje, kad tik nereikėtų likti pasmerktame mieste, nors galėjo ten plėšti, kiek tik širdis geidė. Manęs niekas nė karto neužkabino – priešingai, visi buvo nepaprastai malonūs ir paslaugūs man, taip pat vieni kitiems. Tie, kuriems pavykdavo nudžiauti drabužių ir maisto, visuomet mielai dalydavosi su tais, kurie jų neturėjo. Kažkoks nepažįstamas tipas, matyt, vagis, padovanojo man puikų dygsniuotą moterišką chalatą – kažin ar esu kada gavęs malonesnę dovaną. Vieną vakarą, eidamas pro kažkokių rūmų griuvėsius, pastebėjau gerai apsirengusį žmogų, mėtantį duonos gabalėlius ir morkas dviem arkliams ir asiliukui, kurie buvo įstrigę požeminiame kalėjime – pro siaurą plyšį sienoje šiaip taip pamačiau vargšus gyvulius. Nepažįstamasis pasakė man ateinąs čia dukart per dieną ir atnešąs maisto likučių, kurių jam pavyksta gauti – jam esą taip sunku žiūrėti į tuos nelaimingus gyvulius, mirštančius badu ir troškuliu, kad jis nušautų juos revolveriu, tik jam neužtenka drąsos – jis negalįs užmušti jokio gyvo padaro, net putpelės231. Pažiūrėjau nustebęs į protingą, gražų ir gana simpatingą nepažįstamojo veidą ir paklausiau, ar jis sicilietis. Ne, atsakė šis, bet Sicilijoje gyvenęs keletą metų. Pradėjo smarkiai lyti, ir mudu nuėjom. Jis paklausė, kur aš gyvenu, o išgirdęs, kad namų kaip ir neturiu, pažvelgė į permirkusius mano drabužius ir pasiūlė pernakvoti pas jį – jis gyvenąs čia pat su dviem bičiuliais. Apgraibomis prasispraudėm pro didžiulių apgriuvusių sienų luitus ir krūvas įvairiausių sulūžusių baldų, nulipom laiptais ir atsidūrėm didelėje požeminėje virtuvėje, kur blausiai švietė lempelė, kabanti ant sienos po spalvota madonos graviūra. Ant grindų gulėjo trys bičiuliai, ir ponas Amadėjas maloniai užleido man savo guolį – jis ir jo bičiuliai eisią ieškoti po savo namų griuvėsiais mantos ir negrįšią visą naktį. Jis mane pavaišino puikia vakariene – antrą kartą nuo to laiko, kai atvykau į Mesiną, gavau žmoniškai pavalgyti. Pirmą kartą – prieš kelias dienas Amerikos konsulate, kai atsitiktinai pakliuvau į linksmą iškylą, kurią buvo surengęs senas mano bičiulis Vintropas Čenleris, atvykęs tą rytą savo jachta, prikrauta maisto produktų badaujančiam miestui. Puikiai išsimiegojau ant pono Amadėjo čiužinio ir pabudau tik rytą, kai mano šeimininkas ir jo bičiuliai laimingai grįžo iš pavojingos naktinės ekspedicijos – tikrai pavojingos, nes žinojau, kad kariuomenei buvo duotas įsakymas be perspėjimo šauti į kiekvieną, kas bandys ką nors išsinešti tegu ir iš savo paties namo griuvėsių. Jie numetė po stalu ryšulius, krito ant čiužinių ir, man išeinant, jau kietai miegojo. Nors malonusis mano šeimininkas grįžo mirtinai išvargęs, vis dėlto neužmiršo pasakyti, kad galiu gyventi pas juos kiek tinkamas, o man, žinoma, tik to ir reikėjo. Kitą dieną vakarieniavau su ponu Amadėju; abu jo bičiuliai jau kietai miegojo ant savo čiužinių – visi trys vėl rengėsi po vidurnakčio eiti į darbą. Malonesnio žmogaus kaip mano šeimininkas dar nebuvau matęs. Sužinojęs, kad neturiu pinigų, jis tučtuojau pasisiūlė paskolinti penkis šimtus lirų – gėda prisipažinti, bet aš jam taip ir negrąžinau tų pinigų. Negalėjau susilaikyti nepasakęs, kad labai stebiuosi, kaip lengvai jis skolina pinigus visai nepažįstamam žmogui. Jeigu jis manim nepasitikėtų, šypsodamas paaiškino šeimininkas, aš čia nesėdėčiau.

Kitos dienos popietę, kai šliaužiojau po „Trinakrijos“ viešbučio griuvėsius, ieškodamas Švedijos konsulo lavono, staiga priešais išdygo kareivis, atstatęs į mane šautuvą. Buvau suimtas ir nuvestas į artimiausią sargybos postą. Vargais negalais išsiaiškinęs nelabai žinomą mano tautybę, budintis karininkas kruopščiai išstudijavo leidimą, pasirašytą prefekto, ir pagaliau paleido, nes vienintelis mano corpus delicti232 buvo apanglėjęs Švedijos pasiuntinybės žurnalas. Tačiau iš posto išėjau neramus, nes pastebėjau, kaip karininkas apstulbo išgirdęs, kad negaliu nurodyti tikslaus savo adreso – aš net nežinojau, kaip vadinasi gatvė, kurioje gyvena malonusis mano šeimininkas. Buvo jau visai tamsu, ir netrukus pasileidau bėgti, nes tariausi girdįs iš paskos tylius žingsnius, lyg kas būtų mane sekęs: vis dėlto nusigavau iki savo būsto be jokių nuotykių. Ponas Amadėjas ir abu jo bičiuliai jau miegojo ant čiužinių. Kaip visuomet, buvau alkanas ir atsisėdau valgyti vakarienės, kurią malonusis šeimininkas man buvo palikęs ant stalo. Nusprendžiau tą naktį negulti, o kai jie susiruoš eiti, pasisiūlyti ponui Amadėjui padėti ieškoti jų mantos. Vos tik spėjau pagalvoti, kad bent šitaip atsidėkosiu jam už svetingumą, pasigirdo šaižus švilpesys ir žingsniai – kažkas leidosi laiptais. Bematant visi trys nubudo ir pašoko nuo čiužinių. Išgirdau šūvį, ir vienas karabinierius nusirito nuo laiptų prie pat mano kojų. Greitai pasilenkiau, norėdamas pasižiūrėti, ar jis miręs, ir staiga aiškiai pamačiau, kad ponas Amadėjas, atkišęs revolverį, taiko į mane. Tą patį akimirksnį į kambarį suvirto kareiviai, pasigirdo dar vienas šūvis, ir po atkaklios kovos visi trys buvo sučiupti. Kai surakintas antrankiais, tvirta virve surištomis kojomis ir rankomis mano šeimininkas ėjo pro šalį, jis pakėlė galvą ir pažvelgė į mane – jo žvilgsnyje buvo tiek klaikios neapykantos ir priekaišto, jog man sustingo gyslose kraujas. Po pusvalandžio buvau vėl nuvestas į tą patį postą, kur mane laikė užrakinę visą naktį. Iš ryto vėl tardė tas pats karininkas. Turbūt tik dėl jo išmintingumo ir gerumo likau gyvas. Jis pasakė, kad mano šeimininkas ir jo bičiuliai buvo pabėgę iš kalėjimo nusikaltėliai, nuteisti kalėti iki gyvos galvos, ir kad jie visi pericolosissimi233. Amadėjas buvo garsus plėšikas, daug metų siautėjęs Džirdženčo apylinkėse ir įvykdęs aštuonias žmogžudystes. Tai jis su savo gauja aną naktį apiplėšė Neapolio banką ir nužudė panaktinius, kol aš ramiai miegojau ant jo čiužinio. Visi trys buvo švintant sušaudyti. Jie paprašė kunigo, išpažino nuodėmes ir drąsiai sutiko mirtį. Karininkas man padėkojo už tą svarbų vaidmenį, kurį suvaidinau juos suimant. Pažvelgiau jam į akis ir pasakiau, kad visai nesididžiuoju savo nuopelnais. Jau seniai žinojau, jog netinku būti prokuroru, o tuo labiau budeliu. Tai ne mano pašaukimas: galbūt jo, o gal ir ne jo. Kai Dievas nori smogti, jis žino, kaip smogti, jis duoda žmogui gyvybę, jis ir atima.

Deja, apie šį nuotykį sužinojo keli laikraščių korespondentai, kurie sukiojosi prie draudžiamos zonos – į miestą tuo metu joks korespondentas dėl suprantamų priežasčių negalėjo patekti. Visi jie troško sensacingų žinių ir ypač vertino pačias neįtikimiausias; o mano istorija, be abejo, galėjo pasirodyti labai neįtikima tiems, kurie nebuvo Mesinoje pirmąją savaitę po žemės drebėjimo. Laimė, jie iškreipė mano pavardę, ir tas mane apsaugojo nuo išgarsėjimo. Bet kai kompetentingi asmenys man pranešė, kad tas manęs neapsaugos nuo mafijos ilgos rankos, jei liksiu Mesinoje, kitą dieną su pakrantės sargybiniais išplaukiau per sąsiaurį į Redžą.

Patį Redžą, kuriame nuo pirmo požeminio smūgio žuvo dvidešimt tūkstančių žmonių, sunku nupasakoti ir dar sunkiau užmiršti. Dar šiurpiau atrodė maži pakrantės miesčiukai, išsimėtę tarp apelsinų giraičių – Scila, Kanitelas, Vila San Džovanis, Galikas, Arčis, San Gregorijus; kone pati gražiausia Italijos sritis buvo virtusi didžiulėmis kapinėmis, kur tarp griuvėsių gulėjo daugiau kaip trisdešimt tūkstančių mirusiųjų ir keli tūkstančiai sužeistųjų – dvi naktis jie nesulaukė jokios pagalbos, ant jų žliaugė lietus, paskui pakilo žvarbus tramontano234, o čia pat gatvėmis lakstė tūkstančiai pusnuogių paklaikusių žmonių, kaukiančių iš bado. Dar toliau į pietus žemės drebėjimas, matyt, buvo pasiekęs apogėjų. Pavyzdžiui, Pelare, kur iš penkių tūkstančių gyventojų išsigelbėjo tik keli šimtai, net negalėjau atskirti, kur būta gatvių. Bažnyčia, kurioje buvo susispietę siaubo apimti žmonės, subyrėjo nuo antro smūgio ir palaidojo visus po griuvėsiais. Kapinės buvo nuklotos sudaužytais karstais, tikra to žodžio prasme išmestais iš duobių – aš jau buvau matęs tą klaikų vaizdą Mesinos kapinėse. Ant krūvos griuvėsių, kur kadaise buvo bažnyčia, sėdėjo dešimt apskarusių, nuo šalčio drebančių moterų. Jos neverkė, nekalbėjo, tik sėdėjo nekrutėdamos, panarinusios galvas, primerkusios akis. Protarpiais viena kita pakeldavo galvą ir įsmeigdavo nematančias akis į seną apdriskusį kunigą, kuris stovėjo netoliese, apsuptas būrelio vyrų, ir pašėlusiai mostagavo rankomis. Kartkarčiais metęs baisų prakeikimą, jis grūmodavo kumščiu ton pusėn, kur anapus sąsiaurio buvo Mesina; Mesina – Šėtono miestas, toji Sodoma ir Gomora, drauge sudėjus, jų nelaimių kaltininkė! Argi jis nebuvo išpranašavęs, kad anksčiau ar vėliau šis nusidėjėlių miestas susilauks... – drebantys pakeltų į dangų rankų mostai aiškiai bylojo, kokia tai buvo pranašystė. Castigo di Dio! Castigo di Dio!235

Išsiėmiau iš kuprinės sudžiūvusios duonos kepalėlį ir padaviau moteriškei, kuri sėdėjo šalimais su kūdikiu ant kelių. Netarusi nė žodžio, ji pagriebė kepalėlį, ištraukė iš kišenės apelsiną ir atkišo man; po to atsikando gabalą, įdėjo į burną kaimynei, kuri, matyt, tuoj turėjo tapti motina, o likusią duoną ėmė pati godžiai ryti kaip išbadėjęs žvėris. Paskui tyliu, monotonišku balsu pasakė nežinanti, kaip išsigelbėjo su kūdikiu prie krūtinės, kai nuo pirmo smūgio sugriuvo jų namas, kaip ligi pat ryto kapstėsi tarp griuvėsių, gelbėdama kitus du savo vaikus ir vyrą – jinai girdėjo jų dejones, kol visai prašvito; o paskui, po antro smūgio, viskas nutilo. Jos kakta buvo baisiai sužalota, bet creatura – jaudinamas vardas, kuriuo motinos čia vadina savo kūdikius, – grazie a Dio236, sveikas. Tai sakydama, ji atkišo krūtį kūdikiui, nuostabiam berniūkščiui, kuris buvo stiprus kaip naujagimis Heraklis, net nepaliestas nelaimės. Šalia jos pintinėje po supuvusių šiaudų gniūžte miegojo kitas kūdikis – jinai rado jį gatvėje, ir niekas nežino, kas jo tėvai. Kai aš atsistojau, našlaitis ėmė spurdėti; išėmusi jį iš pintinės, moteriškė jam atkišo antrąją krūtį. Žiūrėjau į šią paprastą Kalabrijos valstietę tvirtomis rankomis, plačia krūtine, į du puikius, energingai žindančius kūdikius ir staiga prisiminiau jos vardą. Tai buvo didžiosios Graikijos Demetra, Didžioji romėnų Motina. Tai buvo Motina Gamta, ir virš šimtų tūkstančių mirusiųjų iš jos plačios krūtinės liejosi neišsenkama gyvybės versmė. O Mirtie, kur tavo geluonis? O Kape, kur tavo pergalė?

* * *

Bet grįžkime prie panelės Hol. Turėdama tiek rūpesčių su kilmingosiomis personomis, ji vis sunkiau galėjo stebėti mano pacientes. Tikėjausi, kad, išvykęs iš Paryžiaus, pagaliau atsikratysiu nervingų moterų, bet lūkesčiai neišsipildė: jos plūste plūdo į mano priimamąjį Ispanijos aikštėje. Be senųjų klaikių pažįstamų iš Viljė aveniu, atsirasdavo vis daugiau naujų pacienčių, kurias man užkraudavo kiti iškankinti neuropatologai, verčiami visai pateisinamos savigynos. Vien tik kaprizingų visokio amžiaus psichopačių, atsiųstų pas mane profesoriaus Ver-Mičelio, būtų užtekę bet kurio žmogaus smegenų pajėgumui ir kantrybei išbandyti. Vienos profesorius Kraftas-Ėbingas, garsusis „Seksualinės psichopatijos“ autorius, taip pat nuolatos siųsdavo pas mane abiejų lyčių ir visai belyčių pacientų, kurie buvo vienas už kitą įnoringesni, ypač moterys. Dideliam mano nusistebėjimui ir pasitenkinimui, po kurio laiko į mane ėmė kreiptis daug pacientų dėl pakrikusių nervų. Jiems, be abejo, mane rekomenduodavo Salpetrijero Metras, nors jie niekuomet man neįteikdavo jokio laiško. Daugelis jų buvo beveik psichikos ligoniai, kartais neatsakingi už savo veiksmus. Kai kurie buvo tiesiog užsimaskavę pamišėliai, iš jų visko galėjai laukti. Beje, su pamišėliais lengva būti kantriam – prisipažinsiu, širdies gilumoje visuomet jaučiau jiems simpatiją. Tik truputis švelnumo, ir nepatirsi su jais jokio vargo. Kas kita isterikės – su jomis neužtenka kantrybės, o širdies joms jokiu būdu negalima rodyti, nes jos tik to ir laukia. Dažniausiai jas sunku išgydyti, bent jau ne ligoninės sąlygomis. Raminamaisiais vaistais galima atbukinti jų nervų centrus, bet išgydyti – vargu. Jos lieka kokios buvusios: klaikus dvasinių ir fizinių sutrikimų kamuolys, kančia ir sau, ir artimiesiems, Dievo rykštė gydytojams. Hipnozės poveikis daugeliui anksčiau buvusių neišgydomų psichikos ligų yra labai veiksmingas, bet isterikėms – nesvarbu, kokio amžiaus – hipnozė ne tik kad nepadeda, bet paprastai tik kenkia. Kiekvienu atveju reikėtų apsiriboti Šarko įtaiga à l’état de veille – nemiego būsenos. Beje, hipnozės čia nė nereikia: tos vargšės moterys ir taip pernelyg linkusios klausyti gydytojo, juo pasikliauti, dievinti ir matyti jį kaip vienintelį gebantį jas suprasti žmogų. Anksčiau ar vėliau neišvengiamai įteikiamos fotografijos – nieko nepadarysi, il faut passer par là 237, kaip kad niūriai šypsodamas sakydavo Šarko. Aš nuo seno nekenčiu nuotraukų, o pats nuo šešiolikos metų nesidaviau fotografuojamas – nebent kai tas būdavo neišvengiama, pavyzdžiui, kai turėjau gauti pasą karo metu, tarnaudamas Raudonajame Kryžiuje. Nebranginu net savo bičiulių fotografijų; juk visuomet galiu atkurti savo tinklainėje neretušuotus jų atvaizdus kur kas tiksliau negu geriausias fotografas. Tam, kas studijuoja psichologiją, paprasta žmogaus veido nuotrauka neturi beveik jokios vertės. Bet senoji Ana baisiai mėgo fotografijas. Nuo tos atmintinos dienos, kai iš apgailėtinos gėlininkės, prekiaujančios Ispanijos aikštėje, pasidarė Kytso namų darbininke, ji ėmė aistringai kolekcionuoti fotografijas. Dažnai, pernelyg rūsčiai ją išbaręs už kokią nors ydą, kurių ji stokojo, siųsdavau į jos rūsiuką po Trinità dei Monti laiptais taikos balandį su fotografija snape. O kai galiausiai, iškamuotas nemigos, visam laikui palikau Kytso namą, Ana pasiglemžė visą mano stalčių, pilną įvairiausių rūšių ir dydžių fotografijų. Turiu atvirai prisipažinti, kad džiaugiausi jų atsikratęs. Ana čia niekuo dėta – dėl visko kaltas aš. Kai kitais metais pavasarį trumpam nuvažiavau į Paryžių ir Londoną, nustebau pamatęs, kad kai kurie buvę mano pacientai ir jų artimieji sutiko mane labai santūriai, net, sakyčiau, šaltai. Grįždamas į Kaprį, važiavau pro Romą ir kaip tik turėjau laiko papietauti Švedijos pasiuntinybėje. Pasiuntinys atrodė niūrokas, net žavioji šeimininkė buvo neįprastai tyli. Kai susiruošiau į stotį, ketindamas naktiniu traukiniu išvykti į Neapolį, senasis mano bičiulis pareiškė, kad man jau seniai metas grįžti į San Mikelę ir likusias savo gyvenimo dienas praleisti šunų ir beždžionių kompanijoj. Padorioje draugijoje man nėra ko veikti – tai, ką iškrėčiau išvažiuodamas iš Kytso namo, apvainikavo visus mano išsišokimus. Įniršęs jis man papasakojo, kaip Kūčių vakarą, eidamas per Ispanijos aikštę, kuri, kaip paprastai, tą dieną buvo užtvindyta turistų, Kytso namo tarpduryje pastebėjo Aną – ji stovėjo prie staliuko, užversto fotografijomis, ir spiegiamu balsu šaukė praeiviams:

– Venite a vedere questa bellissima signorina coi cappelli ricci, ultimo prezzo due lire! – Ateikit ir pasižiūrėkit į šią gražią panelę garbanotais plaukais. Paskutinė kaina – dvi liros!

– Guardate la Signora Americana, guardate che collana di perle, guardate che orecchini con brillanti, ve la do per due cinquanta, una vera combinazione! – Pažvelkit į ponią amerikietę, pažvelkit į jos perlų vėrinį, į briliantų auskarus. Tik pustrečios liros, naudokitės proga!

– Non vi fate scappare questa nobile marchesa, tutta in pelliccia! – Nepraleiskite progos! Štai kilminga kailiniuota markizė!

– Guardate questa duchessa, tutta scollata, in veste di ballo e con la corona in testa, quattro lire, un vero regalo! – Pažvelkite į šią dekoltuotą kunigaikštienę iškilmių suknele, su karūna ant galvos. Keturios liros! Tiesiog veltui!

– Ecco la Signora Bocca Aperta, prezzo ridotto una lira e mezzo. – O štai ponia Išsižiojėlė. Kaina sumažinta – pusantros liros.

– Ecco la Signora Mezza Pazza, rideva sempre, ultimo prezzo una lira! – O štai Kvanktelėjusi ponia, kuri visą laiką juokdavosi. Paskutinė kaina – viena lira!

– Ecco la Signora Capa Rossa che puzzava sempre di liquore, una lira e mezzo. – Štai Rudaplaukė ponia, kuri visuomet dvokdavo degtine – pusantros liros.

– Ecco la Signorina dell’ Albergo di Europa che era impazzita per il Signor Dottore, due lire e mezzo. – O štai panelė iš „Europos“ viešbučio, kuri buvo įsimylėjusi poną daktarą. Pustrečios liros.

– Vedete la Signora Francese che portava via il porta sigarette sotto il mantello, povera signora, non era colpa sua, non aveva la testa apposto, prezzo ristretto una lira. – Pažvelkit į prancūzę ponią, kuri po apsiaustu išsinešė portsigarą; ji, vargšelė, nekalta – jai buvo ne visi namie. Kaina sumažinta – viena lira.

– Ecco la Signora Russa che voleva ammazzare la civetta, due lire, ne anche un soldo di meno. – Štai rusė ponia, kuri norėjo nugalabyti pelėdėlę, dvi liros, nė soldo mažiau.

– Ecco la Baronessa Mezzo Uomo Mezza Donna, mamma mia, non si cupisee niente, il Signor Dottore diceva che era nata cosi, due lire venti cinque, una vera occasione. – O štai baronienė – pusiau vyras, pusiau moteris. Dieve mano, net negaliu suprasti! Ponas daktaras sako, kad ji tokia gimė. Dvi liros dvidešimt penki soldai – naudokitės proga.

– Ecco la Contessina Bionda che il Signor Dottore voleva tanto bene, guardate, com’e carina, non meno di tre lire! – Štai geltonplaukė grafaitė, kuri taip patiko ponui daktarui. Žiūrėkit, kokia ji dailutė. Ne mažiau kaip trys liros!

– Ecco la... – O štai...

Tarp visų damų puikavęsis jo paties didelis atvaizdas – su paradine uniforma, ordinais ir trikampe skrybėle; iš šono buvo užrašyta: „A. M. nuo jo seno bičiulio J. B.“ Ana pasakė atiduosianti jį nebrangiai, už vieną lirą, nes visų pirma ji pardavinėjanti moterų fotografijas. Pasiuntinybė gavo krūvą laiškų iš buvusių mano pacienčių, jų tėvų, vyrų ir sužadėtinių – visi buvo pasipiktinę dėl tokio skandalo ir reiškė griežtą protestą.

Kažkoks prancūzas, atvykęs per povestuvinę kelionę į Romą ir pamatęs savo jaunos žmonos fotografiją, išstatytą parduoti kirpėjo vitrinoje Kročės gatvėje, baisiausiai įtūžo ir pareikalavo mano adreso – jis norėjo iškviesti mane į dvikovą ir šaudytis pistoletais pasienyje. Pasiuntinys išreiškė viltį, kad tas prancūzas geras šaulys, be to, jis pats visuomet pranašavęs, kad aš mirsiu ne savo mirtim.

Senoji Ana vis dar pardavinėja gėles Ispanijos aikštėje – nupirkit iš jos puokštelę žibuoklių, jei nenorit padovanoti savo nuotraukos. Laikai dabar sunkūs, o senajai Anai abiejų akių katarakta.

Kiek žinau, nėra jokios galimybės atsikratyti šitokių pacienčių; būčiau labai dėkingas, jei kas mane pamokytų, kaip tai padaryti. Rašyti jų šeimoms ir prašyti, kad atsiimtų – bergždžias darbas. Artimiesiems jos jau seniai įkyrėjo, ir jie pasiryžę viską paaukoti, kad jūs ir toliau vilktumėt tą naštą.

Gerai prisimenu nediduką prislėgtą žmogelį, kuris kartą atėjo pas mane pasibaigus priėmimui. Jis susmuko ant kėdės ir padavė savo vizitinę kortelę. Vien jo pavardė man buvo grasi: ponas Čarlzas Vašingtonas Longfelas Perkinsas jaunesnysis. Atsiprašęs, kad neatsakė į du mano laiškus ir telegramą, jis paaiškino nusprendęs geriau pats atvykti ir maldauti mane malonės. Pakartojau savo prašymą ir pridūriau, kad nesąžininga užkrauti man vienam tokią naštą kaip ponia Perkins, aš nebeturiu daugiau jėgų. „Ir aš taip pat“, – atsakė jis. Jis esą komersantas ir norėtų išspręsti tą klausimą komerciškai – jis pasiryžęs atiduoti pusę savo metinių pajamų ir mokėti iš anksto. Atsakiau, kad ne pinigai svarbu – man reikia ramybės. Ar jis žino, kad jinai jau ketvirtas mėnuo bombarduoja mane laiškais, kad aš gaunu kone kasdien po tris laiškus, o vakarais turiu išjungti telefoną? Ar jis žino, kad ji nusipirko eikliausius Romoje arklius ir vaikosi mane po visą miestą, kad aš net buvau priverstas atsisakyti pasivaikščiojimų vakarais po Pinčą? Ar jis žino, kad ji išsinuomojo visą aukštą Kondočio gatvės kampe priešais mano namą ir pro stiprų žiūroną stebi visus, kas pas mane ateina ir kas iš manęs išeina?

Taip, taip, tai esąs puikus žiūronas. Daktaras Dženkinsas Sent Luise dėl to žiūrono turėjęs persikraustyti į kitą namą.

Ar jis žino, jog mane jau triskart kvietė naktį į Grand hôtel plauti jai skrandžio, kai ji padaugindavo laudanumo?

Jis atsakė, kad, atakuodama daktarą Lipinkovą, ji visuomet vartodavo veronalį, ir patarė man, kai kitą kartą būsiu kviečiamas, neskubėti ir palaukti ligi ryto – ji visuomet labai kruopščiai apskaičiuoja dozes. Ar šiame mieste yra upė?

Taip, mes ją vadiname Tibru. Praėjusį mėnesį ponia Perkins nušoko nuo Sant Andželo tilto. Kažkoks policininkas tuoj pat puolė į vandenį ir ją ištraukė. Visai be reikalo, pasakė ponas Perkinsas, ji puikiai moka plaukti ir sykį Niuporte daugiau kaip pusvalandį išsilaikė ant vandens. Jis labai nustebo sužinojęs, kad jo žmona vis dar gyvena Grand hôtel, – paprastai ji niekur neišbūna ilgiau kaip savaitę.

Pasakiau, jog jai nieko kito nebeliko: tai vienintelis viešbutis Romoje, kuriame ji dar nebuvo apsistojusi. O Grand hôtel direktorius man ką tik pranešęs, kad nebeįmanoma jos ilgiau laikyti – ji visą dieną vaidijasi su oficiantais ir kambarinėmis, o visą naktį stumdo savo svetainėje baldus.

Gal jis galėtų nebeduoti jai pinigų? Ją išgelbėtų tik būtinybė sunkiu darbu pelnytis duoną.

Ji turinti per metus dešimt tūkstančių dolerių savo pačios pajamų ir dar gaunanti dešimt tūkstančių iš pirmojo vyro, kuriam pavyko labai pigiai jos atsikratyti.

Ar jis negalėtų jos uždaryti į pamišėlių namus Amerikoje?

Jis stengęsis, bet nieko iš to neišėję: jos nepripažįsta tikrai pamišusia. Ir kokių jiems dar reikia įrodymų? O gal aš galėčiau pabandyti Italijoje?..

Deja, atsakiau, turbūt ir čia neįmanoma.

Mudu pažvelgėm į kits kitą su didėjančia simpatija.

Jis pasakė, kad, pagal daktaro Dženkinso statistiką, ji niekuomet nebuvo įsimylėjusi to paties gydytojo ilgiau kaip mėnesį; dažniausiai užtekdavo dviejų savaičių. Tad mano laikas greitai baigsis – ar negalėčiau jo pasigailėti ir pakentėti ligi pavasario?

Deja, daktaro Dženkinso statistika nepasitvirtino – ponia Perkins nesiliovė manęs kankinusi visą laiką, kol gyvenau Romoje. Vasarą ji atsigrūdo į Kaprį ir bandė nusiskandinti Žydrojoje grotoje. Kai ji perlipo per San Mikelės sodo mūrinę sieną, aš taip įsiutau, jog vos nenutrenkiau jos į prarają. Turbūt būčiau taip ir padaręs, jeigu jos vyras atsisveikindamas nebūtų manęs įspėjęs, kad nukristi nuo tūkstančio pėdų aukščio jai vieni niekai.

Visiškai galimas daiktas, nes vos prieš porą mėnesių viena kvanktelėjusi vokietaitė, nušokusi nuo garsiosios Pinčo sienos, tik susilaužė kulkšnį. Po to, kai Romoje nebeliko nė vieno vokiečio gydytojo, į kurį ji nebūtų kreipusis, jos auka tapau aš. Padėtis pasidarė itin klaiki dėl to, kad panelė Frida pasižymėjo neįprastais sugebėjimais kurti eiles: jos produkcija siekdavo maždaug dešimt puslapių per dieną, ir visa toji lyrika būdavo suverčiama man. Kentėjau visą žiemą, bet kai atėjo pavasaris, – o pavasarį tokiems ligoniams visuomet pablogėja, – pasakiau jos kvaišai motinai, kad jeigu jiedvi su panele Frida negrįš ten, iš kur atsidangino, aš imsiuos visų priemonių, kad jos duktė būtų uždaryta į pamišėlių namus. Galiausiai jos susiruošė kitą dieną važiuoti į Vokietiją. Naktį mane prikėlė ugniagesių komanda, atvykusi į Ispanijos aikštę – degė gretimo namo, Europos viešbučio, antras aukštas. Panelė Frida vien su naktiniais marškiniais ligi ryto sėdėjo mano svetainėj ir, įkvėpimo pagauta, kūrė eiles. Ji pasiekė, ko norėjo: jos išbuvo Romoje dar visą savaitę, kol policija ištyrė įvykį ir kol jos atlygino nuostolius – mat gaisras kilo jų svetainėje. Panelė Frida pamirkė žibale rankšluostį, įmetė jį į fortepijoną ir padegė.

Sykį, išeidamas iš namų, susidūriau tarpduryje su jauna dailia amerikiete. Mergina atrodė tiesiog žydinti, jos nervai taip pat, ačiū Dievui, buvo sveiki. Pasakiau, kad labai skubu, o jai tikriausiai nieko neatsitiks, jei priimsiu ją ne šiandien, o rytoj. Ji pasakė irgi skubanti, nes atvyko į Romą tik pamatyti popiežiaus ir daktaro Miuntės, kuriam pavyko visiems metams sutramdyti tetą Salę, ko nesugebėjo padaryti joks kitas gydytojas. Pažadėjau jai padovanoti nuostabią Botičelio „Pavasario“ spalvotą reprodukciją, jeigu ji išsivežtų tetą atgal į Ameriką. Bet ji atsakė, kad nesusigundytų net originalu. O iš jos tetulės visko galėjai laukti. Nežinau, ar „Kytso draugija“, nupirkusi namą, kai aš išsikrausčiau, įstatė naujas duris kambaryje, kur buvo miręs Kytsas ir kur galėjau mirti aš (bet, matyt, mano valanda dar nebuvo atėjusi). Jei durys tebėra tos pačios, tai kairiajame kampe, maždaug mano galvos aukštyje, turi būti nedidelė kulkos pramušta skylutė – aš užtaisiau ją tinku ir pats uždažiau.

Kita nuolatinė ano priimamojo lankytoja buvo drovi, bet šiaip labai kultūringa ponia, kuri sykį, maloniai šypsodama, suvarė šalimais ant sofos sėdinčiam anglui į koją ilgą skrybėlaitės smeigtuką. Šitoj kompanijoj buvo dar kelios kleptomanės; didžiam mano tarnaičių pasipiktinimui, jos išsinešdavo pasikišusios po apsiaustais viską, kas tik pakliūdavo po ranka. Kai kurių mano pacienčių išvis nebuvo galima leisti į laukiamąjį, ir jos sėdėdavo bibliotekoje arba galiniame kambaryje kartu su Ana, kuri nenuleisdavo nuo jų budrios akies. Ana buvo nuostabiai kantri, daug kantresnė negu aš. Taupydamas laiką, kai kurias įsivesdavau į valgomąjį ir pusryčiaudamas išklausydavau jų sielvartingas istorijas. Valgomojo langai žvelgė į nedidelį kiemuką po Trinità dei Monti laiptais, kurį buvau pavertęs savo gyvūnų ligonine ir prieglauda. Tarp jos įnamių buvo žavi pelėdėlė, tikriausiai tiesioginė Minervos pelėdos palikuonė. Radau ją Kampanijoje su nulaužtu sparnu, pusgyvę iš bado. Po to, kai sparnas sugijo, du kartus buvau ją nuvežęs ton pačion vieton ir paleidęs, bet ji nepanoro skirtis – abu kartus atskrido atgal prie mano karietos ir atsitūpė man ant peties. Nuo to laiko pelėdėlė tupėdavo ant kartelės valgomojo kampe, meiliai žiūrėdama į mane auksinėmis akutėmis. Ji net liovėsi miegojusi dieną, kad tik galėtų mane matyti. Kai glostydavau putlų jos kūnelį, jinai iš džiaugsmo prisimerkdavo ir mažyčiu smailiu snapeliu švelniai baksnodavo man lūpas – pelėdiškai mane bučiuodavo.

Tarp pacienčių, įleidžiamų į valgomąjį, buvo viena labai irzli jauna rusė, su kuria turėjau daug vargo. Sunku patikėti, bet toji moteris taip pavyduliavo pelėdėlei ir tokiomis klaikiomis akimis žiūrėdavo į paukštelį, jog griežtai įsakiau Anai niekuomet nepalikti jų vienų kambaryje. Kai sykį parėjau pusryčių, Ana pasakė, kad rusė ponia ką tik atnešė į popierių suvyniotą pelę – jinai pagavusi ją savo kambaryje ir pagalvojusi, kad pelėdai bus skanūs pusryčiai. Tačiau pelėda buvo kitos nuomonės: ji nutraukė pelei galvą, kaip pratusios visos pelėdos, bet ėsti neėdė. Nunešiau pelę anglų vaistininkui – joje buvo tiek aršeniko, jog būtų nusinuodijusi net katė.

* * *

Norėdamas padaryti Rozinai ir Džovaninai džiaugsmo, pakviečiau jų seną tėvą praleisti drauge su mumis Romoje Velykas. Su senuoju Pakjale mudu jau daug metų buvom artimi bičiuliai. Kaip daugumas to meto kapriečių, jaunystėje jis buvo koralų žvejys. Po įvairių negandų galiausiai tapo Anakaprio duobkasiu – nekoks darbas tokioj vietoj, kur niekas nemiršta, kol neprireikia gydytojo. Net ir po to, kai pasiėmiau jį ir jo dukteris į San Mikelę, jis jokiu būdu nenorėjo atsisakyti savo darbo. Jautė ypatingą simpatiją numirėliams – jam buvo tikras džiaugsmas juos laidoti.

Senasis Pakjalė atvyko į Romą Didįjį Ketvirtadienį visai apdujęs – jis niekuomet nebuvo važiavęs geležinkeliu, niekuomet nebuvo matęs miesto, niekuomet nebuvo sėdėjęs karietoj. Jis kas rytą keldavosi trečią valandą ir išėjęs į aikštę prausdavosi prie Berninio fontano po mano laiptais. Panelė Hol ir dukterys nusivedė jį pabučiuoti bronzinio švento Petro kojos piršto, jis užlipo keliais Skala Santa, o jo kolega Džovanis, protestantų duobkasys, jam aprodė visas Romos kapines; paskui Pakjalė pareiškė niekur daugiau nenorįs eiti. Paskutines viešnagės dienas sėdėjo prie lango su frygiška žvejo kepure, kurios niekuomet nenusiimdavo, ir žiūrėjo į Ispanijos aikštę. Anot jo, tai gražiausias Romos reginys – niekas neprilygsta Ispanijos aikštei. Aš irgi buvau tos nuomonės, todėl paklausiau, kodėl jam taip patinka ši aikštė.

– Dėl to, kad pro čia visuomet lydi numirėlius, – paaiškino senasis Pakjalė.

229 Bergždžia penėtoja (lot.).

230 Nepastebima drąsa (pranc.).

231 Skaitytojams, mylintiems gyvūnus, gal bus įdomu sužinoti, kad abu arklius ir asiliuką, praėjus septyniolikai dienų po žemės drebėjimo, ištraukė gyvus iš kalėjimo ir kad ilgainiui jie atsigavo. (Aut. past.)

232 Kaltės įrodymas (lot.).

233 Patys pavojingiausi (it.).

234 Šiaurės vėjas (it.).

235 Dievo bausmė (it.).

236 Ačiū Dievui (it.).

237 Reikia tai iškęsti (pranc.).

Dvidešimt septintas skyrius

VASARA

Pavasaris atėjo ir praėjo, stojo Romos vasara. Paskutiniai svetimšaliai pamažu dingo iš tvankių gatvių. Tuščiuose muziejuose marmurinės deivės džiaugėsi atostogomis – joms, prisidengusioms tik figos lapeliais, nebuvo baisūs jokie karščiai. Šventas Petras snūduriavo Vatikano sodų pavėsyje, Forumą ir Koliziejų vėl apgaubė vaiduokliški sapnai. Džovanina ir Rozina atrodė išblyškusios ir pavargusios, rožės ant panelės Hol skrybėlaitės visai nuvyto. Mano šunys duste duso, beždžionės po Trinità dei Monti laiptais klykė, reikalaudamos pakeisti orą ir aplinką. Gražus mano kateriukas, išmetęs inkarą prie Porto d’Ancio, laukė ženklo iškelti bures ir plaukti namo į salą, kur meistras Nikola ir trys jo sūnūs, atsistoję prie koplyčios parapeto, žiūrėjo į tolį, laukdami manęs grįžtant. Paskutinė vieta, kurią aplankiau prieš išvažiuodamas iš Romos, buvo protestantų kapinės prie Porta San Paolo. Lakštingalos tebesuokė mirusiesiems, kurie, atrodė, visai nesijautė paguosti, kad juos paliko amžiams tokioj nuostabioj vietoj tarp kvapių lelijų, rožių ir pražydusių mirtų. Visi aštuoni Džovanio vaikai sirgo maliarija – ši liga tuo metu smarkiai siautė Romos priemiesčiuose, nors apie tai ir nutyli bedekeris. Vyriausiąją Džovanio dukterį Mariją taip nukamavo nuolatiniai drugio priepuoliai, jog pasakiau tėvui, kad, likusi Romoje, ji neišgyvens vasaros. Paprašiau, kad jis leistų man pasiimti ją vasarai į San Mikelę. Iš pradžių tėvas dvejojo – vargingi italai labai nenoriai skiriasi su sergančiais vaikais ir veikiau leidžia jiems mirti namie, negu sutinka guldyti į ligoninę. Galiausiai, kai pasiūliau jam pačiam nugabenti dukterį į Kaprį ir įsitikinti, kaip gerai ją prižiūrės mano žmonės, jis sutiko.

Panelė Hol su Džovanina, Rozina ir visais šunimis kaip paprastai išvažiavo traukiniu pro Neapolį. O aš su pavianu Biliu, mangusta ir pelėdėle išplaukiau jachta. Tai buvo nuostabi kelionė. Saulei tekant, aplenkėm Monte Čirčeo, kur pagavom rytinį brizą, pučiantį iš Gaetos įlankos, visu greičiu pralėkėm pro Iskijos pilį ir išmetėm inkarą Kaprio prieplaukoje, kai varpai skambino mezzogiorno. Po dviejų valandų, beveik visai išsirengęs, jau dirbau San Mikelės sode.

Penkias ilgas vasaras nenuilstamai triūsėm nuo aušros ligi sutemų ir San Mikelę jau buvom beveik užbaigę, bet dar daug ką turėjau padaryti sode. Už namo reikėjo pastatyti naują terasą, o viršum dviejų romėniškų kambariukų, kuriuos aptikom praėjusį rudenį, – dar vieną lodžą. Be to, pasakiau meistrui Nikolai, kad vidinį kiemuką sugriausim – jis man nepatinka. Meistras Nikola maldavo palikti jį tokį, koks yra – mes jau dukart jį perdarinėjom: jei, vos spėję užbaigti, tuoj pat viską griausim, tai per amžius nepastatysim San Mikelės. Paaiškinau meistrui Nikolai, kad, norint tinkamai pastatyti namą, reikia griauti ir perdirbinėti tol, kol akis pasakys, kad dabar jau viskas gerai. Architektūroje akys kur kas labiau praverčia negu knygos. Akys neklysta, kol pasikliauji savo paties, o ne kitų akimis.

Kai vėl pamačiau San Mikelę, ji man pasirodė gražesnė negu bet kada. Namas buvo mažas, kambarių nedaug, bet jį supo lodžos, terasos ir pergolės, iš kurių galėjai žiūrėti į saulę, jūrą ir debesis – sielai reikia daugiau erdvės negu kūnui. Kambariuose baldų buvo nedaug, bet tokių nenupirksi vien už pinigus. Nieko nereikalingo, nieko bjauraus, jokių niekniekių ar šlamšto. Ant baltintų sienų – keletas primityvų, Diurerio graviūra ir graikų bareljefas. Ant mozaikinių grindų du senoviški kilimai, ant stalų keletas knygų, ir visur gėlės žvilgančiose Faencos ir Urbino vazose. Kiparisai iš Estės vilos – tauriausi pasaulyje medžiai, pasodinti koplyčios kelio pakraščiuose, jau buvo suaugę į didingą alėją. O pati koplyčia, davusi vardą mano buveinei, galų gale tapo mano nuosavybe. Ją turėjau paversti biblioteka. Palei baltas sienas buvo sustatyti puikūs senoviški vienuolyno suolai, vidury – didelis refektoriaus stalas, apkrautas knygomis ir terakotos nuolaužomis. Ant kaneliūrinės giallo antico238 kolonos stovėjo milžiniškas bazaltinis Horas, didžiausias, kokį buvau kada nors matęs, atgabentas iš faraonų šalies kažkokio romėnų kolekcininko, gal net paties Tiberijaus. Nuo sienos virš rašomojo stalo žiūrėjo marmurinė Medūzos galva (ketvirtojo amžiaus prieš mūsų erą), kurią pats buvau radęs jūros dugne. Ant didžiulio šešioliktojo amžiaus florentietiško židinio stovėjo sparnuotoji Pergalė. Nuo afrikietiško marmuro kolonos sužalota Nerono galva žvelgė pro langą į įlanką, kurioje, jam įsakius, galeros irklininkai kadaise nužudė jo motiną. Virš paradinių durų spindėjo nuostabus šešioliktojo amžiaus spalvotas vitražas – Florencijos miesto dovana Eleonorai Duzė, kurį ji man paliko atminimui, paskutinį kartą apsilankiusi San Mikelėje. Nedidelėj kriptoj penkių pėdų gylyje, po marmurinėmis romėniškomis grindimis, ilsėjosi ramybėje du vienuoliai, kuriuos visai netikėtai suradome dėdami židinio pagrindą. Jie gulėjo sukryžiuotomis rankomis, lygiai taip, kaip buvo palaidoti po savo koplyčia beveik prieš penkis šimtus metų. Jų abitai buvo kone sutrūniję, išdžiūvę kūnai lengvi kaip pergamentas, bet veido bruožai beveik nepasikeitę; rankose jie tebeturėjo kryžius, o vieno batai buvo papuošti dailiomis sidabro sagtimis. Nenorėjau jiems drumsti ramybės, todėl vėl atsargiai paguldžiau į mažąją kriptą. Aukštas priekoplyčio skliautas su gotiškomis kolonomis buvo visai toks, kokio norėjau. Kur dabar galima rasti tokių kolonų? Stovėdamas prie parapeto ir žvelgdamas į salą, pasakiau meistrui Nikolai, kad reikia tučtuojau pastatyti pjedestalą sfinksui – ilgiau delsti nebegalima. Meistras Nikola nepaprastai apsidžiaugė ir paklausė, kodėl mes tuoj pat neatsigabename sfinkso – kur jis yra? Atsakiau, kad jis guli po užmirštos imperatoriaus vilos griuvėsiais kažkur žemyne. Jau du tūkstančius metų guli ten, laukdamas manęs. Vienas žmogus raudonu apsiaustu papasakojo man apie jį, kai pirmą kartą pažvelgiau į jūrą kaip tik iš šios vietos, kur mudu dabar stovim. Iki šiol mačiau tą sfinksą tik vaizduotėje. Pažvelgiau į savo nedidelę baltą jachtą, plūduriuojančią prieplaukoj po mano kojomis, ir patikinau jį, kad sfinksą būtinai surasiu, kai ateis laikas, bet kaip reikės jį atgabenti per jūras į Kaprį? Jis visas iš granito ir sveria ne vieną toną – į jachtą jo nepakrausi.

Meistras Nikola pasikasė pakaušį ir pasiteiravo, kas užkels sfinksą į San Mikelę. Mudu, kas gi daugiau!

Abu romėniški kambarėliai po koplyčia tebebuvo užversti įgriuvusių lubų druzgais, bet sienos sulig žmogaus ūgiu buvo nesubraižytos – gėlių girliandos ir šokančios nimfos raudoname intonaco239 atrodė kaip vakar nutapytos.

– Roba di Timberio? – paklausė meistras Nikola.

– Ne, – atsakiau, atidžiai apžiūrinėdamas dailų mozaikinių grindų raštą puošniais vynuogių lapų apvadais iš nero antico. – Šitos grindys senesnės, jos Augusto laikų. Juk tas senas imperatorius taip pat labai mėgo Kaprį ir net buvo pradėjęs čia statydintis vilą – vienas Dievas težino, kurioje vietoje. Bet, grįždamas į Romą, jis mirė Noloje, ir vila liko nebaigta. Jis buvo didis žmogus ir didis imperatorius, bet, tikėk manim, Tiberijus buvo visų didžiausias.

Pergolę jau buvo apraizgę jauni vynuogienojai; rožės, sausmedis ir epomėja raitėsi aplink baltas kolonas. Tarp vidinio kiemelio kiparisų ant cipollino kolonos šoko faunas, o vidury didžiosios lodžos sėdėjo bronzinis Hermis iš Herkulanumo. Saulės nutviekstame marmuriniame kiemelyje priešais valgomąjį tupėjo pavianas Bilis ir uoliai gaudė iš Tapijaus kailio blusas, o aplink gulėjo visi kiti šunys ir snūduriuodami laukė savo eilės šiuo įprastu būdu užbaigti rytinį tualetą. Bilis nuostabiai vikriai gaudė blusas – budrios jo akys kaipmat pastebėdavo kiekvieną šokinėjantį ar ropojantį gyvį; šunys tai puikiai žinojo ir mėgo šį užsiėmimą ne mažiau už jį. Tai buvo viena medžioklės rūšis, nedraudžiama San Mikelės įstatymu. Mirtis buvo ūmi ir beveik neskausminga: Bilis prarydavo auką, šiai dar nespėjus suvokti pavojaus. Bilis liovėsi girtavęs ir tapo padoria beždžione; jis buvo pačiam amžiaus gražume, stulbinamai panašus į žmogų ir apskritai gerai išauklėtas, nors, man pasitraukus, mėgdavo pasiautėti ar erzinti kitus gyvūnus. Dažnai spėliodavau, ką iš tikrųjų apie jį mano šunys. Galimas daiktas, jie bijojo Bilio, nes, pajutę jo žvilgsnį, visuomet nusisukdavo. O Bilis nebijojo nieko – tik manęs. Aš visuomet iš akių matydavau, kada jo sąžinė nerami, o ji retai būdavo kitokia. Beje, jis, rodos, bijojo mangustos, kuri visąlaik šmižinėjo po sodą – nenuilstanti, tyli ir landi.

Kaip jau sakiau, Bilis labai panėšėjo į žmogų – ką gi padarysi, kad tokį jį sukūrė Dievas. Bilis anaiptol nebuvo abejingas dailiosios lyties žavesiui – jis iš pirmo žvilgsnio pajuto didelę simpatiją Elizai, sodininko žmonai, kuri ištisas valandas galėdavo žiūrėti į jį kaip užkerėta, kai jis tupėdavo pamėgtajame figmedyje, čepsėdamas jai lūpomis. Eliza, kaip paprastai, laukėsi kūdikio – kitokios aš jos niekuomet nebuvau matęs. Kažkodėl ši staigi draugystė su Biliu man nepatiko, aš jai net patariau žiūrėti į ką kita.

Senasis Pakjalė buvo nuėjęs į prieplauką pasitikti savo kolegos Džovanio, Romos duobkasio, kuris su dukterimi turėjo vidurdienį atplaukti Sorento burlaiviu. Kitos dienos vakarą Džovanis jau privalėjo būti darbe, tad po pietų jam reikėjo aprodyti abejas salos kapines. Vakare mano žmonės ketino surengti įžymaus svečio iš Romos garbei pietus sodo terasoje su vino a volontà240.

Koplyčios varpai skambino Ave Maria. Nuo penktos valandos ryto dirbau išsijuosęs saulės atokaitoje. Nuvargęs ir alkanas pavalgiau kuklius pietus viršutinėj lodžoj, dėkodamas likimui už dar vieną laimingą dieną. Apačioje, sodo terasoje, mano išsipuošę svečiai sėdėjo aplink milžinišką dubenį makaronų ir didžiulį ąsotį geriausio San Mikelės vyno. Garbingoje vietoje, stalo priekyje, sėdėjo Romos duobkasys, jam iš dešinės ir kairės – abu Kaprio duobkasiai, o paskui Baldasarė, mano sodininkas, Gaetanas, mano jachtos jūrininkas, ir meistras Nikola su trimis sūnumis. Visi garsiai kalbėjo, rėkė vienas per kitą. Moterys Neapolio papročiu stovėjo aplinkui stalą ir susižavėjusios žiūrėjo į puotaujančiuosius. Saulė pamažėle grimzdo jūron. Pirmą kartą gyvenime lengviau atsikvėpiau, kai ji pagaliau pasislėpė už Iskijos. Kodėl aš taip ilgėjaus sutemų ir žvaigždžių, aš, saulės garbintojas, nuo pat vaikystės bijojęs tamsos ir nakties? Kodėl man taip degdavo akys, žiūrint į spinduliuojantį saulės dievą? Ar jis buvo ant manęs užsirūstinęs, ar norėjo nugręžti nuo manęs savo veidą ir palikti tamsybėj, nors aš klūpodamas stačiau jam naują šventovę? Vadinasi, gundytojas, apsisiautęs raudona mantija, prieš dvidešimt metų man sakė tiesą, kai pirmą kartą pažvelgiau į puikiąją salą, stovėdamas prie San Mikelės koplyčios? Vadinasi, teisybė, kad per didelė šviesa kenkia žmogaus akims? „Saugokis šviesos! Saugokis šviesos!“ – skambėjo ausyse kraupus jo įspėjimas.

Aš sutikau su jo sąlygomis, sumokėjau paskirtą kainą: paaukojau savo ateitį San Mikelei. Ko jam daugiau reikia? Kokią dar didžiulę kainą, anot jo, turėsiu sumokėti prieš mirdamas?

Tamsus debesis staiga apgaubė jūrą ir sodą po mano kojomis. Pasibaisėjęs užmerkiau degančius vokus...

– Klausykit, bičiuliai! – sušuko Romos duobkasys iš terasos. – Klausykit, ką aš jums pasakysiu! Jūs, valstiečiai, jį matote tik vaikščiojantį po šį skurdų kaimą, basą ir pusplikį kaip ir jūs patys; ar jūs žinot, kad Romoj jis važinėja karieta, pakinkyta dviem arkliais? Šneka net, kad jį buvo pakvietę pas patį popiežių, anam susirgus influenca. Sakau jums, bičiuliai, jam nėra lygių, jis geriausias Romos daktaras. Atvažiuokit ir apžiūrėkit mano kapines, tada patys viską suprasit! Sempre lui! Sempre lui!241 O aš su savo šeima – kas būtų atsitikę mums, jei ne jis – jis mūsų geradarys! Kam mano žmona parduoda visus vainikus ir gėles, kaip jūs manot? Jo pacientų artimiesiems. O visi tie svetimšaliai, kurie skambina prie vartų ir duoda mano vaikams po skatiką, kad juos įleistų, – ko jie ateina, kaip jūs manot? Ko jiems reikia? Žinoma, vaikai nesupranta, ką tie žmonės šneka, ir anksčiau juos vedžiodavo po visas kapines, kol jie surasdavo tai, ko reikia. Bet dabar, kai svetimšaliai paskambina prie vartų, mano vaikai jau žino, ko jiems reikia, ir veda juos tiesiai prie jų kapų eilės, o svetimšaliai būna labai patenkinti ir duoda vaikams skatiką viršaus. Sempre lui! Sempre lui! Ir beveik kas mėnesį jis skrodžia kapinių lavoninėj mirusį savo ligonį, norėdamas sužinoti, kas jam buvo, o man duoda po penkiasdešimt lirų už kiekvieną, kad vėl paguldyčiau į karstą. Sakau jums, bičiuliai, jam nėra lygaus! Sempre lui! Sempre lui!

Debesis jau buvo nuslinkęs, jūra vėl sužibo auksine šviesa, mano baimė išnyko. Nė pats velnias nieko negali padaryti žmogui, kol jis dar sugeba juoktis.

Pietūs pasibaigė. Džiaugdamiesi gyvenimu, apsvaigę nuo vyno, mes išsiskirstėm ir netrukus jau miegojom teisuolių miegu.

* * *

Vos užmigau, pasijutau bestovįs nykioj lygumoj: aplinkui riogsojo apgriuvusių sienų nuolaužos, didžiuliai travertino luitai ir marmuro gabalai, apraizgyti gebenių, rozmarino, laukinių sausmedžių ir čiobrelių. Ant apirusios opus reticulatum sienos sėdėjo senas piemuo ir Pano dūdele kažką grojo savo ožkų bandai. Atšiaurus jo veidas su ilga barzda buvo nugairintas vėjo ir nudegintas saulės, akys žaižaravo iš po tankių kaip krūmai antakių, liesas sunykęs kūnas drebėjo po ilgu mėlynu Kalabrijos piemenų apsiaustu. Aš jam pasiūliau tabako, jis man davė gabalėlį šviežio ožkos sūrio ir svogūną. Sunkiai supratau jo kalbą.

Kaip vadinasi ši keista vieta?

Niekaip.

O iš kur jis pats?

Iš niekur. Jis visuomet čia gyveno. Tai jo gimtinė.

Kur jis nakvoja?

Ilga lazda jis man parodė laiptus po įgriuvusia arka. Nulipau uoloje iškirstais laiptais ir atsidūriau tamsiame skliautuotame kambaryje. Kampe gulėjo šiaudinis čiužinys, apklotas dviem avikailiais. Ant sienų ir lubų kabojo ryšeliai džiovintų svogūnų ir pomidorų, ant grublėto stalo stovėjo molinis ąsotis vandens. Tai buvo jo namai ir jo manta. Čia jis gyveno visą savo gyvenimą, čia jis vieną dieną atsiguls ir daugiau nebeatsikels. Prieš mane atsivėrė tamsi požeminė perėja, pusiau užversta įgriuvusio skliauto nuolaužų. Kur ji veda?

Piemuo to nežinojo – jis niekuomet ten nebuvęs. Jis dar vaikystėj girdėjęs, kad ji vedanti į olą, kurioje jau daug tūkstančių metų gyvenanti piktoji dvasia, pasivertusi didžiuliu vilkolakiu, suėdančiu visus, kas išdrįsta prisiartinti prie olos.

Užsidegiau fakelą ir apgraibom ėmiau leistis marmuriniais laiptais. Perėja vis platėjo, man į veidą padvelkė ledinio oro srovė. Išgirdau klaikų dejavimą, ir kraujas sustingo gyslose. Staiga atsidūriau didelėje salėje. Dvi milžiniškos afrikietiško marmuro kolonos tebelaikė dalį skliautuotų lubų, dvi kitos, galingo požeminio smūgio nuverstos nuo cokolių, gulėjo ant mozaikinių grindų. Šimtai didžiulių šikšnosparnių juodomis kekėmis buvo aplipę sienas, kiti kaip padūkę šmaikštė man aplink galvą, apakinti deglo šviesos. Vidury salės stūksojo didžiulis granitinis sfinksas, įsmeigęs į mane plačiai atmerktas akmenines akis.

Krūptelėjau pro miegus. Sapnas išsisklaidė. Atsimerkiau – brėško diena.

Staiga išgirdau jūros šauksmą, griežtą ir valdingą kaip įsakymas. Šokau iš lovos, greitai apsirengiau ir, nubėgęs prie koplyčios parapeto, daviau ženklą paruošti jachtą kelionei. Po dviejų valandų mano laivas jau buvo prikrautas maisto atsargų visai savaitei, storo lyno ritinių, kirtiklių ir kastuvų. Be to, pasiėmiau revolverį, visus kiek turėjau pinigus, ryšulį sakinio medžio deglų, kokius naudoja žvejai, žūklaudami naktį. Po valandėlės iškėlėm burę ir leidomės į nuostabiausią mano gyvenime avantiūrą. Kitą naktį išmetėm inkarą atkampioj įlankėlėj, kuri buvo žinoma tik nedaugeliui žvejų ir kontrabandininkų. Čia Gaetanas turėjo savaitę laukti manęs su jachta, o jei kiltų audra, ieškoti prieglobsčio artimiausiame uoste. Mes gerai žinojom šį pavojingą krantą, kur per šimtą mylių nebuvo tinkamos vietos inkarui išmesti. Žinojau ir visą šį puikų kraštą – heleninio meno ir kultūros aukso amžiaus Didžiąją Graikiją, o dabar nykiausią Italijos provinciją, paliktą maliarijai ir žemės drebėjimams.

Po trijų dienų stovėjau toj pat nykioj lygumoj, kur mėtėsi apgriuvusių sienų nuolaužos, didžiuliai travertino luitai ir marmuro gabalai, apraizgyti gebenių, rozmarino, laukinių sausmedžių ir čiobrelių. Ant apirusios opus reticulatum sienos sėdėjo senas piemuo ir dūdele grojo savo ožkų bandai. Aš pasiūliau tabako, jis man davė šviežio ožkos sūrio ir svogūną. Saulė jau buvo pasislėpusi už kalnų, mirtį nešantis maliarijos rūkas iš lėto gaubė vienišą slėnį. Pasakiau piemeniui, kad paklydau ir bijau vienas klaidžioti po šią dykynę – ar nepriglaustų jis manęs nakčiai?

Jis mane nusivedė į požeminį būstą, kurį taip gerai žinojau iš savo sapno. Atsiguliau ant jo avikailių ir užmigau.

Visa tai pernelyg keista ir fantastiška, kad būtų galima atskleisti rašytu žodžiu: be to, jei ir bandyčiau viską papasakoti, vis tiek nepatikėtumėt. Aš ir pats kaip reikiant nežinau, kur baigėsi sapnas ir prasidėjo tikrovė. Kas nukreipė jachtą į tą vienišą pasislėpusią įlankėlę? Kas mane vedė per tą nepramintą dykynę prie nežinomų Nerono vilos griuvėsių? Ar tas piemuo buvo paprastas mirtingasis? O gal tai buvo Panas, grįžęs į pamėgtus savo laukus pagroti dūdele ožkoms?

Neklausinėkit manęs – aš negaliu, aš nedrįstu atsakyti. Paklauskit didžiulį granitinį sfinksą, kuris stūkso ant San Mikelės koplyčios parapeto. Bet vis tiek nieko nesužinosit. Sfinksas penkis tūkstančius metų saugojo savo paslaptį. Sfinksas išsaugos ir manąją.

* * *

Grįžau iš nuotykingos kelionės sulysęs nuo bado ir nepriteklių, purtomas drugio. Kartą buvau patekęs į rankas plėšikams – tais laikais Kalabrijoje jų siautė begalės. Išgelbėjo tik mano skarmalai. Dusyk buvo suėmusi pakrantės sargyba kaip kontrabandininką. Keletą sykių buvo įkandę skorpionai, o kairė ranka, į kurią įkirto gyvatė, tebebuvo aptvarstyta. Už Likozos iškyšulio, kur palaidota sirena Leukozija, Partenopės sesuo, mus buvo užklupusi pietvakarių vėtra, ir būtumėm tikrai nugrimzdę į jūros dugną su tokiu sunkiu kroviniu, jei paskutinį akimirksnį pats šventas Antonijus nebūtų paėmęs vairo į savo rankas. Įžadinės žvakės tebedegė prieš jo relikvinę Anakaprio bažnyčioje, kai įžengiau į San Mikelę. Gandas, kad baisioji vėtra sudaužė mūsų laivą, buvo pasklidęs po visą salą. Pamatę mane, visi mano žmonės neapsakomai džiaugėsi.

San Mikelėje, ačiū Dievui, viskas klojosi gerai. Anakapryje irgi nieko neatsitiko ir niekas nenumirė. Klebonas buvo išsinarinęs kulkšnį – vieni tvirtino, kad jis paslydo, lipdamas sekmadienį iš sakyklos, kitų nuomone, jį nužiūrėjo Kaprio klebonas – juk visi žino, kad Kaprio klebono bloga akis. O vakar rytą Kaprio kanauninką doną Džačintą rado lovoje negyvą. Atsigulė jis visai sveikas ir mirė miegodamas. Per naktį jis gulėjo pašarvotas prieš didįjį altorių, ir šįryt įvyks iškilmingos laidotuvės – vos tik prašvito, ėmė skambinti varpai.

Sode tebevyko įprastas darbas. Griaudamas mūro sieną, meistras Nikola vėl aptiko testa di cristiano – žmogaus galvą, o Baldasarė, kasdamas jaunas bulves, rado dar vieną molinį ąsotį su romėnų pinigais. Senasis Pakjalė, kuris kaupė Damekutoje mano vynuogienojus, nutaisęs didžiai paslaptingą ir orią miną, nusivedė mane į šalį. Įsitikinęs, kad niekas mūsų nesiklauso, jis išsitraukė iš kišenės sutrūkusią, nuo dūmų pajuodusią molinę pypkę – tikriausiai kokio nors Maltos pulko kareivio, kuris tūkstantis aštuoni šimtai aštuntais metais stovyklavo Damekutoje.

– La pipa di Timberio!242 – tarė senasis Pakjalė.

Šunys kasdien buvo maudomi ir dukart per savaitę gaudavo kaulų, kaip aš buvau liepęs. Pelėdėlė buvo gerai nusiteikusi. Mangusta dieną naktį šmižinėjo, kažko ieškodama. Vėžliai, nors ir flegmatiški, atrodė labai laimingi.

O Bilis ar gerai elgėsi?

Taip, tučtuojau atsakė Eliza. Bilis labai gerai elgėsi – kaip un vero angelo243.

Matydamas, kaip jis šaiposi iš manęs, užsikoręs į savo figmedžio viršūnę, pagalvojau, kad jis anaiptol nepanašus į angelą. Jis nenulipo, kaip buvo pratęs, nuo medžio ir nepasisveikino. Nė kiek neabejojau, kad jis buvo pridirbęs šunybių – man nepatiko jo išraiška.

Ar tikrai Bilis buvo toks geras?

Pamažu išaiškėjo tiesa. Tą pačią dieną, kai aš išvažiavau, Bilis paleido nuo sodo sienos vienam forestiere į galvą morką ir sudaužė jam akinius. Forestiere labai supyko ir pasakė paduosiąs Kapryje skundą. Dėl visko kaltas patsai forestiere, atkakliai tvirtino Eliza – kodėl jis sustojo ir juokėsi iš Bilio? Visi žino, kad Bilis pyksta, kai iš jo kas nors juokiasi.

Kitą dieną tarp Bilio ir foksterjero kilusios baisios pjautynės, kuriose dalyvavo visi šunys, – Bilis kovėsi kaip pats demonio244 ir net norėjo įkąsti Baldasarei, kai šis bandė perskirti priešininkus. Pjautynės ūmiai pasibaigė, pasirodžius mangustai. Bilis įsikorė į savo medį, o šunys išsilakstė, – pamatę mažąją mangustą, jie visuomet sprukdavo šalin. Nuo to laiko Bilis galutinai susiriejo su šunimis ir net nebegaudo blusų iš jų kailių. Bilis po visą sodą vaikė Siamo kačiuką, o pagavęs nusitempė į figmedžio viršūnę ir ėmė pešioti jam kailį. Bilis nuolat erzino vėžlius. Amanda, pati didžiausia iš jų, padėjo septynis kiaušinius, stambius lyg balandžio, ir, kaip pratę vėžliai, paliko juos perinti saulei, o Bilis kaipmat visus surijo.

Ar bent gerai buvo saugomas vynas? Stojo grėsminga tyla. Pakjalė, patikimiausias iš mano žmonių, pagaliau prisipažino, kad jie dukart matė, kaip Bilis išsėlino iš vyno rūsio, nešdamasis kiekvienoj rankoj po butelį. Prieš tris dienas buvo surasti du vyno buteliai, rūpestingai užkasti į smėlį beždžionių namelio kampe. Jie tučtuojau užrakino Bilį, kaip aš buvau nurodęs, beždžionių namelyje, kur jis turėjo sėdėti, iki aš sugrįšiu, tegaudamas duonos ir vandens. Kitą rytą beždžionių namelis buvo tuščias: naktį nesuprantamu būdu Bilis paspruko – virbai buvo sveiki, o spynos raktas – Baldasarės kišenėj. Veltui žmonės šniukštinėjo po visą kaimą, ieškodami Bilio. Tik šįryt Baldasarė pagaliau jį rado Barbarosos kalno viršūnėj – jis kietai miegojo, suspaudęs rankoj negyvą paukštį.

Kol vyko kvota, Bilis sėdėjo medžio viršūnėj ir įžūliai spoksojo į mane – nė kiek neabejoju, kad jis suprato kiekvieną mūsų žodį. Jis buvo nusipelnęs griežčiausios bausmės. Beždžionės, kaip vaikai, pirma turi išmokti klausyti, o tik paskui paklusti. Bilis sunerimo. Jis žinojo, kad aš jo ponas, žinojo, kad galiu jį sugauti lasu, kaip jau ne kartą buvau daręs, ir žinojo, kad rimbas mano rankoje skirtas jam. Puikiai šitai žinojo ir šunys, kurie, sutūpę aplink medį, ramia sąžine džiaugsmingai vizgino uodegas – šunys mėgsta pasižiūrėti, kaip kam nors periamas kailis. Staiga Eliza sukliko nesavu balsu ir griebėsi už pilvo; mudu su Pakjale vos spėjome nuvesti ją namo ir paguldyti į lovą, o Baldasarė išbėgo ieškoti akušerės. Kai grįžau prie figmedžio, Bilis jau buvo dingęs; taip buvo geriau ir jam, ir man – man bjauru bausti gyvūnus.

Be to, turėjau kitokių rūpesčių. Aš visuomet gyvai domėjausi donu Džačintu ir labai norėjau smulkiau sužinoti, kaip jis mirė, – kaip jis gyveno, žinojau puikiai. Donas Džačintas buvo laikomas turtingiausiu žmogumi saloje, sklido kalbos, kad jo pajamos siekia dvidešimt penkias liras per valandą anche quando dorme – net kada miega! Daugelį metų stebėjau, kaip jis atiminėjo paskutinius skatikus iš vargšų savo nuomininkų, kaip išvarydavo iš namų, jei, neužderėjus alyvoms, jie negalėdavo sumokėti nuomos, kaip leisdavo mirti badu, kai pasenę nebepajėgdavo jam dirbti. Nei aš, nei kas kitas niekuomet negirdėjo, kad jis būtų kam davęs nors vieną skatiką. Jaučiau, kad nustosiu tikėjęs dieviškuoju teisingumu šioje žemėje, jei Visagalis suteikė tam senam kraugeriui didžiausią malonę, kokią tik gali suteikti žmogui – leido numirti miegant.

Nusprendžiau aplankyti savo bičiulį kleboną doną Antonijų – jis tikrai galės papasakoti, ką man rūpėjo sužinoti, – juk kone penkiasdešimt metų donas Džačintas buvo mirtinas jo priešas.

Klebonas sėdėjo lovoje – jo koja buvo apvyniota didžiuliu apklotu, veidas švytėjo. Kambarys buvo pilnas dvasininkų, tarp jų stovėjo Marija Laiškininkė ir malė liežuviu, kone springdama iš susijaudinimo: naktį Švento Kostanco bažnyčioje, kur pašarvotas donas Džačintas, kilęs gaisras, ir karstas sudegęs. Vieni saką, kad pats velnias apvertęs kandeliabrą su vaškinėmis žvakėmis ir padegęs katafalką, ant kurio stovėjęs dono Džačinto karstas. Kitų nuomone, tai plėšikų gaujos darbas – jie norėję pavogti sidabrinę švento Kostanco statulą. Tačiau donas Antonijus buvo tikras, kad žvakę apvertė pats velnias – jis visuomet tvirtinęs, kad donas Džačintas sudegsiąs pragaro liepsnoje.

Marijos Laiškininkės pasakojimas apie dono Džačinto mirtį atrodė labai įtikimas – velnias pasirodęs kanauninkui lange, kai šis kalbėjęs vakarines maldas. Donas Džačintas ėmęs šauktis pagalbos, ir jį kone apalpusį nunešė į lovą. Iš išgąsčio jis netrukus ir miręs.

Labai susidomėjau šiuo įvykiu ir nusprendžiau pats nueiti į Kaprį ir ištirti, kaip iš tikrųjų viskas buvo. Aikštėje grūdosi žmonės, visi šūkavo kaip paklaikę. Minios vidury stovėjo sindaco245 ir municipaliniai tarėjai, jie nekantriai laukė atvykstant karabinierių iš Sorento. Ant bažnyčios laiptų stovėjo koks dešimt dvasininkų ir mostagavo rankomis. Ligi atvykstant valdžios atstovams, bažnyčia buvo uždaryta. Taip, ramiu veidu patvirtino sindaco, priėjęs prie manęs, visa tai tiesa. Kai zakristijonas iš ryto atėjo atidaryti bažnyčios, ji buvo pilna dūmų. Katafalkas buvo pusiau apanglėjęs, karstas smarkiai apdegęs, o iš brangaus išsiuvinėto aksominio užtiesalo ir dešimties vainikų nuo kanauninko giminių beliko krūvelė rusenančių pelenų. Trys didžiuliai kandeliabrai prie karsto dar tebedegė, o ketvirtą, nuo kurio įsiliepsnojo užtiesalas, neabejotinai buvo apvertusi šventvagiška ranka. Kol kas dar negalima nustatyti, ar tai velnio, ar piktadarių darbas, tačiau, įžvalgiai pastebėjo sindaco, tas faktas, jog nedingo nė vienas švento Kostanco vėrinio brangakmenis, verčia jį, parlando con rispetto246, tikėti pirmąja versija. Juo labiau gilinausi į šią istoriją, juo ji darėsi mįslingesnė.

Cum Hidigeigei kavinėje, vokiečių kolonijos štabe, ant grindų buvo priversta sudaužytų stiklinių, butelių ir visokiausių puodų, o ant stalo stovėjo nugertas viskio butelis. Vaistinėje dešimtys fajansinių indų su brangiais vaistais ir paslaptingais gėrimais buvo nušluoti nuo lentynų ir plūduriavo ricinos aliejuje. Profesorius Rafaelis Parmidžanas man pats parodė, kaip buvo nusiaubta jo naujoji parodų salė, visos aikštės puošmena. Jo „Vezuvijaus išsiveržimas“, „Švento Kostanco procesija“, „Tiberijaus šuolis“ ir „Gražioji Karmela“ gulėjo suversti krūvon ant grindų sulaužytais rėmais, suplėšyta drobe. Jo „Tiberijus, plaukiojantis Žydrojoje grotoje“ tebestovėjo ant molberto, nuo viršaus iki apačios klaikiai išterliotas ultramarino dažais. Sindaco man pranešė, kad vietos valdžios tyrinėjimai iki šiol nedavė jokių rezultatų. Kadangi buvo nustatyta, kad joks vertingas daiktas nedingo, liberalų partija atmetusi spėjimą, jog tai esąs plėšikų darbas. Du pavojingi Neapolio nusikaltėliai, kurie jau antrus metus sėdėjo Kaprio kalėjime, galėjo įrodyti savo alibi. Buvo nustatyta, kad dėl smarkaus lietaus jie išbuvo naktį kalėjime, užuot, kaip paprastai, išėję po vidurnakčio šlaistytis po kaimą. Be to, jie buvo geri katalikai, visų labai mėgstami ir tikrai neužsiiminėtų tokiais niekais.

Klerikalų partija iš pagarbos dono Džačinto atminimui ryžtingai atmetė spėjimą, jog tai esąs velnio darbas. Tai kas gi tie niekšiški nusikaltėliai? Beliko vienintelis atsakymas: amžini jų priešai, artimiausi kaimynai – Anakaprio gyventojai! Žinoma, tai anakapriečių darbas! Dabar buvo viskas aišku! Kanauninkas buvo mirtinas anakapriečių priešas, jie negalėjo jam atleisti, kad garsiajam savo pamoksle Švento Kostanco dieną jis išjuokė paskutinį švento Antonijaus stebuklą. Visi žinojo, kokia baisi nesantaika įsiliepsnojo tarp Cum Hidigeigei ir naujosios Anakaprio kavinės. Cezario Bordžijos laikais donas Petručas, Kaprio vaistininkas, būtų gerai pagalvojęs, prieš priimdamas Anakaprio kolegos kvietimą ateiti pas jį valgyti makaronų. Varžybos tarp Kaprio profesoriaus Rafaelio Parmidžano ir Anakaprio profesoriaus Mikelandželo dėl išimtinės teisės į „Tiberijų, plaukiojantį Žydrojoje grotoje“ pastaruoju metu buvo virtusios įnirtingu karu. Sala di Esposizione247 atidarymas profesoriui Mikelandželui buvo sunkus smūgis, nebeliko jokios vilties, kad jam pavyks parduoti savo „Švento Antonijaus procesiją“.

Aišku, jog piktybės šaknis glūdi Anakapryje.

Abbasso Anacapri! Abbasso Anacapri!248

Aš ne juokais susirūpinau ir nusprendžiau, kad man geriausia grįžti, iš kur buvau atėjęs. Pats nežinojau, kuo tikėti. Aršus karas, prasidėjęs tarp Kaprio ir Anakaprio nuo ispanų viešpatavimo Neapolyje laikų, tebebuvo toks pat įnirtingas ir dabar. Abudu sindaci nesišnekėjo, valstiečiai nekentė vieni kitų, dvasininkai nekentė vieni kitų, abudu patronai – šventas Antonijus ir šventas Kostancas – nekentė vienas kito. Aš pats savo akimis mačiau, kaip prieš dvejus metus minia kapriečių šoko aplink mažą Švento Antonijaus koplytėlę, kai didžiulis akmuo, nusiritęs nuo Barbarosos kalno, sudaužė altorių ir šventojo statulą.

San Mikelėje visi jau buvo metę darbą. Mano žmonės, apsirengę šventiniais drabužiais, traukė į aikštę, kur šiam įvykiui pažymėti turėjo groti orkestras – fejerverkams jau buvo surinkta daugiau kaip šimtas lirų. Sindaco paprašė man perduoti, jog tikisi, kad dalyvausiu šventėje kaip cittadino onorario249, – man iš tikrųjų prieš metus buvo suteiktas šis garbingas vardas.

Vidury pergolės, šalia didžiojo vėžlio, tupėjo Bilis – jis buvo taip įsitraukęs į mėgstamą žaidimą, jog nepastebėjo manęs ateinant. O žaidimas buvo toks: jis greitai pastuksendavo į vėžlio šarvą iš užpakalio, ten, kur kyšojo uodega. Po kiekvieno stuktelėjimo vėžlys iškišdavo iš po šarvo mieguistą galvą pasižiūrėti, kas atsitiko, o Bilis žaibo greitumu tvodavo jam per nosį. Šį žaidimą griežtai draudė San Mikelės įstatymai. Bilis tai puikiai žinojo ir suspigo kaip vaikas, kai aš, šį kartą pasirodęs vikresnis, sugriebiau jį už sprando.

– Bili, – tariau jam griežtai, – man reikia pasikalbėti su tavim akis į akį po tavo figmedžiu. Mes turime suvesti kai kurias sąskaitas. Be reikalo čepsi! Pats žinai, kad nusipelnei geros pylos ir jos neišvengsi. Bili, tu vėl buvai nusigėręs! Du tušti vyno buteliai surasti beždžionių namelio kampe, be to, trūksta butelio viskio. Tu elgeisi nepakenčiamai, kol aš buvau išvykęs į Kalabriją. Tu sudaužei morka vienam forestiere akinius. Neklausei mano tarnų. Tu riejaisi ir pešeisi su šunimis ir net atsisakei gaudyti jiems iš kailio blusas. Tu įžeidei mangustą. Buvai nemandagus su pelėdėle. Tu nuolat skaldei antausius vėžliui. Tu vos nepasmaugei Siamo kačiuko. Maža to – pagaliau girtas pabėgai iš namų. Tu iš prigimties žiaurus gyvūnams – kitaip nebūtum kandidatas į žmonių giminę, tačiau teisę girtauti turi tik pasaulio viešpačiai. Tu man atsibodai, išsiųsiu tave į Ameriką pas tavo poną, seną girtuoklį daktarą Kempbelą. Tau ne vieta padorioj draugijoj. Darai gėdą savo tėvams! Bili, tu šlykštus padaras, nepataisomas girtuoklis ir...

Stojo kraupi tyla.

Užsidėjęs akinius ir atidžiau apžiūrėjęs Bilio nagus, išterliotus ultramarinu, bei apsvilusią uodegą, pagaliau tariau jam:

– Bili, man tikrai patiko tavo retušuotas „Tiberijus, plaukiojantis Žydrojoje grotoje“, – paveikslas, mano manymu, tik pagražėjo. Man jis primena kitą drobę, kurią praėjusiais metais mačiau Paryžiuje futuristų parodoje. Buvęs tavo ponas dažnai man pasakodavo apie šviesaus atminimo tavo motiną, kuri, matyt, buvo nepaprasta beždžionė. Manau, tu iš jos paveldėjai meninius gabumus. Grožio ir humoro jausmu tave neabejotinai apdovanojo tėvas – paskutinieji įvykiai tikrai patvirtino, kad jis – pats velnias. Pasakyk man, Bili, – aš klausiu tik iš smalsumo, – kas apvertė kandeliabrą ir padegė karstą – tu ar tavo tėvas?

238 Geltonasis marmuras (it.).

239 Tinkas (it.).

240 Gausybė vyno (it.).

241 Visuomet jis (it.).

242 Tiberijaus pypkė (it.).

243 Tikras angelas (it.).

244 Velnias (it.).

245 Miesto galva (it.).

246 Jei taip galima pasakyti (it.).

247 Parodų salė (it.).

248 Šalin Anakaprį! (It.)

249 Garbės pilietis (it.).

Dvidešimt aštuntas skyrius

PAUKŠČIŲ ŠVENTOVĖ

Tai, kad garbusis kanauninkas donas Džačintas taip ūmiai apleido šį pasaulį liepsnos ir dūmų sūkuryje, nepaprastai teigiamai paveikė mūsų klebono dono Antonijaus bendrą sveikatos būklę ir nuotaiką. Išnarinta kulkšnis bematant sugijo, ir netrukus jis vėl senu papratimu kas rytą, kai pusryčiaudavau, ateidavo į San Mikelę. Kaip įprasta Neapolyje, kiekvieną kartą jį pakviesdavau mangiare con me250, bet jis, mandagiai padėkojęs: No, grazie, sto bene251, – visuomet atsisakydavo pasiūlyto puodelio arbatos. Jis ateidavo tik pasėdėti priešais mane prie pusryčių stalo ir pažiūrėti, kaip aš valgau. Donas Antonijus dar niekuomet nebuvo iš arti matęs jokio forestiere, ir viskas, ką aš darydavau ar sakydavau, jam kėlė neišsenkamą susidomėjimą. Jis žinojo, kad aš protestantas, bet po kelių nedrąsių mėginimų apsvarstyti šį klausimą mudu susitarėm nebeliesti teologijos ir duoti protestantams ramybę. Iš jo pusės tai buvo didelė nuolaida, nes kartą per savaitę jis iš sakyklos baisiausiai plūsdavo visus gyvus ir mirusius protestantus, pasmerkdamas juos pragaro liepsnai. Protestantai buvo dono Antonijaus specialybė, vienintelė išganinga tema, kurios jis griebdavosi, išsekus gražbylystei – dievaži, neišmanau, ką jis būtų daręs be protestantų. Senuko atmintis buvo silpnoka, plonas jo samprotavimų siūlas paprastai nutrūkdavo netinkamiausią akimirksnį, ir staiga, įpusėjus pamokslui, stodavo kapų tyla. Ištikimi parapijiečiai seniai prie to priprato ir nė trupučio nesijaudindami ramiausiai galvodavo apie savo reikalus: alyvmedžius ir vynuogynus, karves ir kiaules. Jie puikiai žinojo, kas bus toliau. Donas Antonijus griausmingai nusišnypšdavo – rodės, bažnyčios skliautus sudrebindavo paskutiniojo teismo trimitai, – ir, vėl pajutęs po kojomis tvirtą pagrindą, kalbėdavo toliau:

– Ma questi maledetti protestanti, ma questo camorrista Lutero!252 Tegul velnias jiems išrauna prakeiktus liežuvius, tegul sutraiško kaulus ir iškepa juos gyvus! In aeternitatem!253

Kartą, Velykų sekmadienį, atsitiktinai užėjau su bičiuliu į bažnyčią kaip tik tą akimirką, kai donas Antonijus užsikirto ir stojo įprasta kraupi tyla. Pakuždėjau savo bičiuliui į ausį, kad tuojau mums klius.

– Ma questo camorrista Lutero, questi maledetti protestanti! Che il Demonio...254

Staiga donas Antonijus pastebėjo mane tarpduryje, ir iškeltas kumštis, kuriuo buvo pasiryžęs sutriuškinti prakeiktus eretikus, atsigniaužė, jis draugiškai man pamojo ir atsiprašydamas pridūrė: „Bet, žinoma, ne il Signor Dottore! Žinoma, ne il Signor Dottore!“

Velykų sekmadienį aš visuomet stengdavausi nueiti į bažnyčią; atsistojęs prie durų šalia seno neregio Čekatelo, oficialaus Anakaprio elgetos, tiesdavau drauge su juo rankas įeinantiems. Jis prašydavo išmaldos, o aš – paukščių, kuriuos vyrai atsinešdavo kišenėse, moterys – juodų mantilijų klostėse, o vaikai – saujose. Taip, tais laikais kaimo gyventojai man tikrai jautė ypatingą pagarbą, jie net neprieštaraudavo, kad trukdau jiems švęsti Viešpaties prisikėlimą pagal seną paprotį, nusistovėjusį kone per du tūkstančius metų, kurio laikytis ir dabar tebeskatina dvasininkai. Prasidėjus Didžiajai Savaitei, kiekviename vynuogyne, po kiekvienu alyvmedžiu spendžiamos kilpos. Visi kaimo vaikėzai per dienas tampo gatvėmis daugybę paukščiukų, pririštų virvele už sparno. O per Velykas tie sužaloti paukšteliai, šventojo balandžio simboliai, paleidžiami bažnyčioje, kad būtų iškilmingiau pažymėtas Kristaus grįžimas į dangų. Bet paukščiai nebegrįždavo į dangaus aukštybes: apkvaitę iš baimės, valandėlę bejėgiškai paplazdenę, jie nusidaužydavo į langus sparnelius ir krisdavo negyvi ant bažnyčios grindų. Švintant paprastai užlipdavau ant bažnyčios stogo, padedamas meistro Nikolos, kuris labai nenoriai laikydavo kopėčias, ir išmušdavau kelis stiklus, tačiau tik labai nedaugeliui vargšų paukštelių pavykdavo ištrūkti į laisvę.

Paukščiai! Paukščiai! Kaip laimingai aš būčiau gyvenęs puikioje saloje, jei nebūčiau jų taip mylėjęs. Pavasarį džiaugdavausi matydamas, kaip tūkstančiai paukščių atskrenda į Kaprį, ir susižavėjęs klausydavau, kaip jie čiulba San Mikelės sode. Bet atėjo diena, kai beveik gailėdavausi, jog negaliu toli jūroje duoti jiems ženklo, kad jie nesustotų, o skristų toliau su laukinėmis žąsimis, kurios lekia padebesiais tiesiai į šiaurę, į mano tėvynę, kur jų tikrai neskriaustų žmonės. Mat sužinojau, kad gražioji sala, mano rojus, jiems buvo pragaras. Via Crucis255, kuris jų laukė ir toliau, Heligolande. Jie atlėkdavo prieš pat saulėtekį. Vienintelis jų noras buvo truputį pailsėti po ilgo skrydžio per Viduržemio jūrą – juk jų laukė dar tolimas kelias iki šalies, kur jie buvo gimę ir kur turėjo perėti jauniklius. Keršuliai, strazdai, purpleliai, tilvikai, putpelės, volungės, vieversėliai, lakštingalos, kielės, kikiliai, kregždės, devynbalsės, liepsnelės – tūkstančiai mažų giesmininkų ilsėjosi čia kiekvieną pavasarį, prieš skrisdami koncertuoti į tylias šiaurės girias ir laukus. O po kelių valandų jie bejėgiškai spurdėdavo tinkluose, kuriuos klastingi žmonės būdavo ištiesę visoje saloje – nuo pakrantės uolų iki pat Solaro ir Barbarosos kalnų viršūnių. Vakarais sukištus šimtais į medines dėžes, be lesalo ir be vandens, juos plukdydavo garlaiviais į Marselį, kad smaližiai galėtų jais pasmaguriauti prašmatniuose Paryžiaus restoranuose. Tai buvo pelningas verslas. Keletą šimtmečių Kapris buvo vyskupo rezidencija, ir svarbiausias jo pajamų šaltinis buvo pelnas iš pagautų paukščių prekybos. Il vescovo delle quaglie256, – vadindavo jį Romoje.

Ar žinot, kokiu būdu jie įviliojami į spąstus? Po tinklais krūmokšniuose paslepiami narveliai su paukščiais masintojais, kurie be paliovos monotoniškai čiulba. Jie negali sustoti, jie nesiliauja čiulbėję dieną naktį, kol miršta. Daug anksčiau, negu mokslas šį tą sužinojo apie nervų centrų lokalizaciją smegenyse, velnias atskleidė uoliam savo mokiniui žmogui baisų atradimą: išdūrus įkaitinta adata paukščiui akis, jis be perstojo ima čiulbėti. Tai senas būdas, kurį žinojo dar graikai ir romėnai; jis ir dabar tebetaikomas pietinėse Ispanijos, Prancūzijos ir Graikijos pakrantėse.257 Iš šimto paukščių tik keli ištveria tą operaciją, ir vis dėlto tai pelningas verslas: dabar Kapryje apakinta putpelė kainuoja dvidešimt penkias liras.

Pusantro mėnesio pavasarį ir pusantro mėnesio rudenį visas Barbarosos kalno šlaitas nuo pilies griuvėsių viršūnėje iki San Mikelės sodo sienos papėdėje būdavo apdengtas tinklais. Šis šlaitas buvo laikomas geriausia medžioklės vieta visoje saloje, ir neretai per vieną dieną ten pavykdavo sugauti daugiau kaip tūkstantį paukščių. Kalnas priklausė buvusiam Neapolio mėsininkui, garsiam paukščių apakinimo specialistui; jis ir daktaras buvo vieninteliai mano priešai Anakapryje. Nuo tos dienos, kai pradėjau statytis San Mikelę, mes be paliovos kariavom. Bandžiau kreiptis į Neapolio prefektą, į vyriausybę Romoje ir iš visur gaudavau atsakymą, kad nieko negalima padaryti – kalnas priklauso jam, vadinasi, teisė jo pusėje. Buvau išsirūpinęs audienciją pas pirmąją šalies Damą; ji nusišypsojo man žavia šypsena, pavergusia visos Italijos širdis, ir teikėsi pakviesti pusryčių. Pirmieji žodžiai, kuriuos perskaičiau meniu, buvo Pâté d’alouettes farcies258. Buvau kreipęsis į popiežių, ir storas kardinolas man pranešė, kad kaip tik tą rytą auštant šventasis tėvas išvykęs palankinu į Vatikano sodus pasižiūrėti, kaip gaudomi kilpomis paukščiai. Caccia259 buvusi sėkminga – pagavę daugiau kaip du šimtus paukščių.

Nušveičiau rūdis nuo dvisvarinės patrankėlės, kurią tūkstantis aštuoni šimtai aštuntais metais anglai paliko mano sode, ir pradėjau šaudyti kas penkias minutes nuo vidurnakčio iki saulėtekio, tikėdamasis nubaidyti paukščius nuo to nelemto kalno. Buvęs mėsininkas patraukė mane į teismą, kad trukdau jo teisėtam verslui, ir man buvo paskirta dviejų šimtų lirų bauda nuostoliams atlyginti. Visiškai atsisakęs miego, pripratinau savo šunis kiaurą naktį loti. Po kelių dienų staiga nugaišo mano didelis Maremos šuo – jo skrandyje radau aršeniko. Kitą naktį nutykojau žudiką, pasislėpusį už sodo sienos, ir partrenkiau ant žemės. Mėsininkas vėl mane apskundė, ir turėjau sumokėti penkių šimtų lirų baudą už įžeidimą veiksmu. Pardaviau gražiąją graikišką vazą ir savo mėgstamą Deziderijaus di Setinjano Madoną, kad sudaryčiau milžinišką sumą, kurios mėsininkas pareikalavo už savo kalną – kaina buvo šimtą kartų didesnė už tikrąją jo vertę. Kai nunešiau pinigus, jis griebėsi senos taktikos ir šaipydamasis pareiškė, jog per tą laiką kaina padvigubėjusi. Jis žinojo, kas aš per žmogus. Įniršau taip, jog būčiau galėjęs paaukoti visą savo turtą, kad tik tapčiau kalno savininku. Paukščių žudynės tęsėsi. Aš nebegalėjau miegoti ir apie nieką kita negalvojau. Nevilties apimtas, pabėgau iš San Mikelės ir išplaukiau į Monte Kristą, nusprendęs grįžti tik tada, kai visi paukščiai jau bus pralėkę pro salą.

Vos tik parvažiavau, sužinojau, jog mėsininkas guli mirties patale. Už jo išgijimą dukart per dieną buvo laikomos mišios, po trisdešimt lirų kiekvienos – jis buvo vienas turtingiausių kaimo žmonių. Vakarop atėjo klebonas ir Kristaus vardu ėmė maldauti, kad aplankyčiau mirštantįjį. Kaimo gydytojas spėjo, kad jam plaučių uždegimas, vaistininkas tvirtino, jog apopleksija, barzdaskučio manymu – kraujo išsiliejimas, o akušerės nuomone – una paura260. Patsai klebonas, visur kur įtardavęs nužiūrėjimą, buvo linkęs manyti, jog tai mal’occhio261. Atsisakiau pas jį eiti. Paaiškinau, jog Kapryje nesiverčiu praktika – gydau tik vargšus, be to, visi kaimo daktarai puikiausiai pajėgia susidoroti su bet kuria iš tų ligų. Tik su viena sąlyga sutikčiau eiti: tegul jis prisiekia kryžiumi, kad jei liks gyvas, daugiau neapakins nė vieno paukščio ir parduos man kalną už tą milžinišką kainą, kurią buvo paskyręs prieš mėnesį. Mėsininkas atsisakė. Naktį jam suteikė paskutinį patepimą. Švintant vėl atėjo klebonas: mėsininkas sutiko su mano sąlygomis ir prisiekė kryžiumi. Po dviejų valandų kaimo gydytojo siaubui ir kaimo šventojo garbei, jam iš kairės pleuros ertmės ištraukiau pintą pūlių, ir, priešingai mano lūkesčiams, mėsininkas pasveiko. Miracolo! Miracolo!262

Dabar Barbarosos kalnas tapo paukščių šventove. Kiekvieną pavasarį ir rudenį tūkstančiai pavargusių sparnuotų keliauninkų ilsisi jo šlaituose, nesibijodami žmonių nei gyvulių. Kol ten ilsisi paukščiai, San Mikelės šunims draudžiama loti. Katės išleidžiamos iš virtuvės tik su skambalėliu po kaklu, o padauža Bilis užrakinamas beždžionių namelyje – niekuomet nežinai, ką gali iškrėsti beždžionė ar vaikėzas.

* * *

Iki šiol nesu pasakęs nė vieno žodžio, kuris galėtų sumenkinti paskutinį švento Antonijaus stebuklą, – stebuklą, kuris kasmet išgelbsti gyvybę mažiausiai penkiolikai tūkstančių paukščių. Bet kai iškeliausiu į aną pasaulį, priėjęs prie angelo, būtinai pašnabždėsiu, kad nors ir labai gerbiu šventą Antonijų, vis dėlto ne jis, o aš ištraukiau mėsininkui iš kairės pleuros ertmės pūlius. Paskui paprašysiu angelą užtarti mane bent žodeliu, jei niekas kitas neužtars. Tikriausiai Viešpats Dievas myli paukščius – kitaip nebūtų jiems davęs tokių pat sparnų kaip savo angelams.

250 Pavalgyti su manim (it.).

251 Ne, ačiū, jaučiuosi gerai (it.).

252 Tie prakeikti protestantai, tasai piktadarys Liuteris! (It.)

253 Per amžių amžius (lot.).

254 Tegu velnias... (it.).

255 Kryžiaus kelias (lot.).

256 Putpelių vyskupas (it.).

257 Dabar įstatymo uždraustas.

258 Vieversėlių paštetas (pranc.).

259 Medžioklė (it.).

260 Išgąstis (it.).

261 Bloga akis (it.).

262 Stebuklas (it.).

Dvidešimt devintas skyrius

KŪDIKĖLIS JĖZUS

Šventa Ona pakratė galvą – kažin ar verta išleisti tokį mažą kūdikį laukan tokią vėjuotą dieną? Ar bent į padorius namus bus nuneštas jos vaikaitis? Madona atsakė, kad jai nėra ko rūpintis: berniukas bus šiltai suvyniotas, ir nieko blogo jam neatsitiks, o San Mikelėje, kaip ji girdėjusi, vaikai visuomet gerai priimami. Reikia berniuką išleisti, jeigu jis nori – argi ji nežino, kad jis, nors ir toks mažytis, jau turi savo valią? Švento Juozapo niekas nė neklausė – teisybę sakant, namiškiai su juo nelabai tesiskaitė. Donas Salvatorė, jauniausias Anakaprio dvasininkas, paėmė lopšį iš prakartėlės, zakristijonas uždegė vaškines žvakes, ir eisena pajudėjo263. Priekyje žingsniavo patarnautojas, skambindamas varpeliu, paskui dvi Figlie di Maria baltais rūbais ir mėlynais šydais, po jų zakristijonas, švytuodamas smilkykle, ir pagaliau donas Salvatorė su lopšiu. Jiems einant per kaimą, vyrai nusiimdavo kepures, moterys keldavo aukščiau vaikus, kad šie geriau matytų dieviškąjį kūdikėlį su aukso karūna ant galvos ir sidabriniu barškučiu-sirena ant kaklo. Vaikėzai šaukdavo: Il Bambino! Il Bambino! Visi San Mikelės gyventojai, sustoję prie durų, sutiko svečią su rožėmis rankose. Jam buvo paskirtas geriausias kambarys, išpuoštas gėlėmis, rozmarino ir gebenių girliandomis. Ant stalo, užtiesto geriausia staltiese, degė dvi vaškinės žvakės, nes maži vaikai nemėgsta tamsos. Kambario kampe stovėjo mano florentietiška madona, priglaudusi prie krūtinės savo kūdikį, o nuo sienų į lopšį žiūrėjo du Lukos dela Robijos putti264 ir Mino da Fjezolės Švenčiausioji Panelė. Nuo lubų kabojo lemputė – vargas tiems namams, kuriuose liepsna imtų mirgėti ir užgestų – tai reikštų, kad jų šeimininkas tais metais mirs. Prie lopšio gulėjo keli paprastučiai kaimiški žaisliukai, kad kūdikėliui Jėzui nebūtų liūdna: nuplikusi lėlė, vienintelis žaislas, išlikęs nuo Džovaninos ir Rozinos vaikystės dienų, medinis asiliukas, kurį paskolino vyriausioji Elizos duktė, ir rago pavidalo barškutis, saugantis nuo blogos akies. Pintinėje po stalu miegojo Elizos katė su šešiais ką tik atsivestais kačiukais, atnešta čionai šios kilmingos šventės proga. Didžiuliame moliniame ąsotyje ant grindų stovėjo visas krūmas žydinčio rozmarino. O žinot, kodėl rozmarino? Dėl to, kad madona, išskalbusi kūdikėlio Jėzaus marškinėlius, juos padžiovė ant rozmarino krūmo.

Donas Salvatorė atsargiai padėjo į prakartėlę ir paliko Bambino San Mikelės moterų globai, kuo smulkiausiai paaiškinęs, kaip jį reikia prižiūrėti, kad jam nieko netrūktų. Elizos vaikai visą dieną žaidė čia pat ant grindų, kad jis nenuobodžiautų, o varpams skambinant Ave Maria, visi namiškiai suklaupė prie lopšio ir ėmė melstis. Džovanina įpylė nakčiai į lempelę dar truputį alyvos, visi palaukė, kol Bambino užmigo, o paskui tylutėliai išėjo. Kai namuose viskas nurimo, prieš eidamas miegoti, dar sykį užlipau į viršų pažvelgti į Bambino. Lempelės šviesa krito ant lopšio, ir aš pamačiau, kaip jis šypsosi pro miegus.

Vargšas kūdikėli, tu šypsais ir nenujauti, jog ateis diena, kai mes visi, klūpoję prie lopšio, tavęs išsižadėsim, kai visi, kurie tvirtino tave mylį, išduos tave, kai negailestingos rankos nuplėš tau nuo galvos aukso karūną ir, uždėjusios erškėčių vainiką, prikals prie kryžiaus, apleistą visų, net paties Dievo.

Tą naktį, kai jis mirė, niūrus senis žingsniavo tom pačiom marmurinėm grindim, ant kurių dabar stoviu aš. Šiurpus sapnas jį buvo prikėlęs iš miego. Jo veidas buvo rūškanas kaip ir nakties dangus, akyse švietė baimė. Jis sušaukė savo astrologus ir magus iš Rytų šalies ir liepė jiems išaiškinti sapną, bet, šiems dar nespėjus įsižiūrėti į aukso raides danguje, žvaigždės viena po kitos ėmė mirgėti ir užgeso. Ko jis, pasaulio viešpats, galėjo bijoti? Ką reiškė viena gyvybė žmogui, kurio rankose buvo milijonų gyvenimas ir mirtis? Kas galėjo iš jo reikalauti pasiaiškinimo, kad tą naktį vienas jo vietininkų Romos imperatoriaus vardu nuteisė mirti nekaltą žmogų? O tas vietininkas, kurio vardą su pasišlykštėjimu tebetaria mūsų lūpos, ar jis labiau nusikalto už savo valdovą imperatorių, pasirašęs mirties nuosprendį nekaltam žmogui? Be to, ar jam, griežtam romėnų įstatymų ir tradicijų gynėjui maištingoje provincijoje, ar jam tas nuteistasis tikrai atrodė nekaltas? O prakeiktas žydas, kuris tebeklaidžioja po pasaulį, ieškodamas atleidimo, ar jis žinojo, ką daro? Arba tas kitas, didžiausias visų laikų piktadarys, kuris pabučiavimu išdavė savo mokytoją, ar jis galėjo kitaip pasielgti? Ar jis tai padarė savo valia? Tas turėjo įvykti, jis turėjo tą padaryti – paklusti valiai, stipresnei už jo valią. Argi tą naktį Golgotoje tik vienas žmogus kentėjo už svetimą nuodėmę?

Pastovėjau dar valandžiukę, pasilenkęs prie miegančio kūdikio, ir tyliai, ant pirštų galų, išėjau.

263 Galbūt nesate girdėję apie šį keistą seną paprotį. Kai gyvenau San Mikelėje, mane kasmet aplankydavo „Bambino“ (Kūdikėlis Jėzus). Tai buvo didžiausia garbė mano namams. Paprastai jis išbūdavo San Mikelėje vieną savaitę.

264 Angeliukai (it.).

Trisdešimtas skyrius

ŠVENTO ANTONIJAUS ŠVENTĖ

Švento Antonijaus šventė Anakapryje buvo iškilmingiausia metų diena. Ištisas savaites sujudęs kaimas ruošdavosi prideramai paminėti savo šventąjį patroną. Gatvės būdavo švariai iššluotos, namai, pro kuriuos turėjo eiti procesija, išbaltinti, bažnyčia papuošta raudonais šilkais ir išsiuvinėtais kilimais; iš Neapolio parsisiųsdindavo fejerverkų, o svarbiausia – iš Tore Anunciatos atvažiuodavo orkestras. Iškilmės ir linksmybės prasidėdavo atvykus orkestrui didžiosios dienos išvakarėse. Dar plaukdami per įlanką, muzikantai imdavo pūsti dūdas iš visų plaučių – tiesa, mes Anakapryje jų dar negirdėdavom, bet, esant palankiam vėjui, muzikos garsai pasiekdavo neapkenčiamą žemutinį kaimą, erzindami kapriečių ausis. Prieplaukoje muzikantai su milžiniškais instrumentais sulipdavo į du didelius vežimus ir bildėdavo į kalną, kol baigdavosi vieškelis. Paskutinę kelio dalį jie padrikai kopdavo stačiais finikietiškais laiptais be paliovos dūduodami. Prie San Mikelės sienos juos pasitikdavo municipaliteto atstovai. Didingas kapelmeisteris prašmatnia uniforma, apsiuvinėta aukso galionais, mostelėdavo lazdele, ir paskui visą būrį kaimo vaikėzų muzikantai iškilmingai įžygiuodavo į Anakaprį a tempo di marcia265, pūsdami dūdas, klarnetus ir obojus, mušdami būgnus ir cimbolus, džerškindami trikampius. Iškilmingas atidarymo koncertas aikštėje, išpuoštoje vėliavomis ir užtvindytoje žmonių, be pertraukos trukdavo iki vidurnakčio.

Pirmosios raketos, skelbiančios, jog išaušo didžiosios dienos rytas, prikeldavo muzikantus, miegančius kietu miegu senose kareivinėse, kur tūkstantis aštuoni šimtai šeštais metais gyveno anglų kareiviai. Ketvirtą valandą, pučiant gaiviam rytmečio vėjeliui, visą kaimą išbudindavo linksmi trimito garsai. Penkiomis, kaip visuomet, klebonas laikydavo rytines mišias, kurioms šventės garbei pritardavo orkestras, nors muzikantams ir gurgėdavo pilvai. Septintą – merenda266: puodukas juodos kavos, puskilogramis duonos ir šviežio ožkos sūrio. Aštuoniomis bažnyčia būdavo jau sausakimša – vyrai vienoj pusėj, moterys su miegančiais vaikais ant kelių – kitoj. Vidury bažnyčios, ant specialiai padaryto paaukštinimo – orkestras. Dvylika Anakaprio dvasininkų, susėdę už didžiojo altoriaus, drąsiai užtraukdavo Pergolezio „Iškilmingąsias mišias“, tikėdamiesi Apvaizdos ir orkestro padedami įveikti visus sunkumus. Paskui eidavo muzikinis intermezzo – didžiam tikinčiųjų pasitenkinimui muzikantai trenkdavo bravūrinį galopą. Dešimtą valandą – Messa Cantata267 prie didžiojo altoriaus: apgailėtini vargšo senojo dono Antonijaus solo, lydimi protestuojančių tremolo ir staigių nevilties šauksmų, sklindančių iš nedidelių vargonų, gerokai išklerusių per tris šimtus nenuilstamo darbo metų. Vienuoliktą – pamokslas iš sakyklos švento Antonijaus ir jo stebuklų garbei; kiekvienas stebuklas iliustruojamas išraiškingu, specialiai tai progai pritaikytu gestu. Pamokslininkas, apimtas ekstazės, čia keldavo rankas į dangų, kreipdamasis į šventuosius, čia durdavo pirštu į grindis, požeminę prakeiktų sielų buveinę, čia krisdavo ant kelių, tyliai melsdamasis šventam Antonijui, čia vėl staiga pašokdavo ir, partrenkęs kumščiu nematomą pašaipūną, vos nenusirisdavo nuo sakyklos. Jis čia nuleisdavo galvą entuziastingoj tyloj, įsiklausydamas į džiaugsmingas angelų giesmes, čia, perbalęs iš siaubo, užsikimšdavo ausis, kad negirdėtų, kaip griežia dantimis velnias ir kaip kaukia katiluose nusidėjėliai. Pagaliau, apsipylęs prakaitu, nukamuotas dvi valandas trukusio ašarojimo, aimanų ir prakeiksmų keturiasdešimties laipsnių karštyje, susmukdavo ant sakyklos grindų, negailestingai plūsdamas protestantus. Dvylikta valanda. Aikštėje didelis sambrūzdis. Esce la processione! Esce la processione! Išeina procesija. Priekyje, susiėmę už rankų, žingsniuodavo maži vaikučiai, kone kūdikiai, vieni su trumpais baltais marškinėliais ir Rafaelio angeliukų sparnais, kiti – visai nuogi, apkaišyti vynuogių lapų girliandomis, su rožių vainikais ant galvų, lyg nužengę nuo graikų bareljefo. Paskum eidavo Figlie di Maria – aukštos lieknos merginos baltais drabužiais ir ilgais mėlynais šydais, pasikabinusios ant mėlyno kaspino sidabrinius madonos medalikėlius. Po jų – bizzocche268 juodais drabužiais ir juodais šydais – sudžiūvusios senmergės, ištikimos pirmajai savo meilei Jėzui Kristui. Ir galiausiai Congrega di Carità269 su vėliavomis – seni vyrai rimtais veidais, apsisiautę savotiškomis juodos ir baltos spalvos Savonarolos laikų palaidinėmis.

La musica! La musica!

O štai orkestras su didingu kapelmeisteriu priešakyje – muzikantai aukso galionais apsiūtomis uniformomis, kokias nešiojo Neapolyje Burbonų valdymo laikais, iš visų plaučių trenkia pašėlusią polką; ją, kiek suprantu, ypač mėgo šventasis Anakaprio patronas. Pagaliau, apsuptas viso būrio dvasininkų iškilmių drabužiais, sprogstant šimtams petardų, pasirodo šventas Antonijus – jis stovi soste, ištiesęs palaiminimui ranką. Jo drabužius dengia puošnūs nėriniai, apkabinėti brangakmeniais ir tikinčiųjų votais, puikaus senoviško brokato mantija susegta ant krūtinės safyrų ir rubinų sagtimi. Ant kaklo – įvairiaspalvių stiklo karoliukų vėrinys, prie kurio prikabintas didžiulis rago formos koralas, saugantis šventąjį nuo blogos akies.

Įkandin švento Antonijaus, greta sindaco, eidavau aš, vienplaukis, su vaškine žvake rankoje – ypatinga garbė, kuri man buvo suteikta, leidus pačiam Sorento arkivyskupui. Paskum eidavo municipaliteto nariai, kurie tą dieną būdavo atleidžiami nuo sunkių savo pareigų. Po jų žengdavo Anakaprio grietinėlė: daktaras, notaras, vaistininkas, barzdaskutys, tabako krautuvės savininkas, siuvėjas. Paskum traukdavo popolo270: jūrininkai, žvejai, contadini, už kurių pagarbiu atstumu sekdavo jų žmonos ir vaikai. Procesijos gale kukliai trependavo šešetas šunų, kelios ožkos su ožiukais ir dvi trys kiaulės, išbėgusios ieškoti šeimininkų. Specialiai išrinkti ceremonmeisteriai su paauksuotomis lazdomis rankose, garbės tvarkdariai šventojo tarnyboje be paliovos zujo pirmyn ir atgal abipus procesijos, palaikydami tvarką gretose, reguliuodami greitį. Procesijai vingiuojant siauromis gatvelėmis, žmonės iš visų langų mesdavo glėbius saldžiai kvepiančių prožirnių – mėgstamų šventojo gėlių. Prožirnis čia taip ir vadinamas – fiore de Sant’Antonio271. Kai kur skersai gatvės nuo vieno lango ligi kito būdavo ištiesta virvė, kuria, prisiartinus šventajam, neapsakomam minios džiaugsmui pralėkdavo, plasnodamas sparnais, kartoninis margaspalvis angelas. Prie San Mikelės procesija sustodavo ir šventąjį pagarbiai pastatydavo ant specialiai padaryto pastovo valandėlę pailsėti. Dvasininkai braukdavosi nuo kaktos prakaitą, orkestras tebegriaudėdavo fortissimo, kaip jau dvi valandas, nuo pat išėjimo iš bažnyčios, buvo be perstojo griaudėjęs, šventas Antonijus nuo stovo maloningai žvelgdavo į mano tarnaites, metančias pro langus puokštes rožių: senasis Pakjalė tuo tarpu skambindavo koplyčios varpais, o Baldasarė nuleisdavo ant stogo plevėsuojančią vėliavą. San Mikelei tai būdavo iškilminga diena, visi didžiuodavomės mums suteikta garbe. Šunys stebėdavo šią sceną nuo pergolės, kaip visuomet orūs ir mandagūs, nors truputį sunerimę. Abejingi vėžliai sode tebesvarstydavo savo problemas, o mangusta būdavo pernelyg užsiėmusi, kad imtų smalsauti. Pelėdėlė, mirkčiodama primerktom akutėm, tupėdavo ant laktos kažką galvodama. Bilis, kuris buvo netikintis, sėdėdavo užrakintas savo namelyje ir keldavo pragarišką triukšmą: kaukdavo kaip pasiutęs, daužydavo buteliu į puodą, džerškindavo grandinę, purtydavo tinklą ir plūsdavosi bjauriausiais žodžiais.

Po to šventas Antonijus grįždavo į aikštę ir, aidint griausmingai petardų salvei, būdavo pastatomas atgal į savo nišą bažnyčioje, o procesijos dalyviai išsiskirstydavo po namus valgyti makaronų. Muzikantai susėsdavo „Rojaus“ viešbučio pergolėje prie vaišių stalo: pusė kilogramo makaronų kiekvienam ir vino a volontà – viskas municipaliteto sąskaita. Keturiomis atsidarydavo San Mikelės vartai, ir po pusvalandžio visas kaimas suplaukdavo į mano sodą: turtuoliai ir vargšai, vyrai ir moterys, vaikai ir kūdikiai, invalidai, silpnapročiai, neregiai ir šlubiai; tuos, kurie negalėdavo paeiti patys, atnešdavo ant pečių kiti. Trūkdavo tik dvasininkų, bet anaiptol ne dėl jų kaltės. Nusikamavę po vaikščiojimų, dvasininkai sėdėdavo suoluose už didžiojo altoriaus, siųsdami šventam Antonijui karštas maldas, kurias pats šventasis savo nišoje gal ir išgirsdavo, bet žmonės, atsitiktinai užėję į tuščią bažnyčią, tikrai negirdėdavo.

Per visą pergolę stovėdavo ilga eilė stalų, ant jų – didžiuliai ąsočiai geriausio San Mikelės vyno. Senasis Pakjalė, Baldasarė ir meistras Nikola vos spėdavo pripildyti stiklus, o Džovanina, Rozina ir Eliza vaišindavo vyrus cigarais, moteris kava, o vaikus pyragaičiais ir saldainiais. Orkestras, kuris, susitarus su municipalitetu, popietei būdavo perleidžiamas man, be paliovos grodavo viršutinėj lodžoj. Visos namo durys būdavo atdaros, niekas nerakinta, visi vertingi mano daiktai kaip visuomet gulėdavo tariamoj netvarkoj ant stalų, kėdžių ir ant grindų. Daugiau kaip tūkstantis žmonių laisvai vaikščiodavo po visus kambarius, bet niekas niekuomet nedingdavo, niekas nebūdavo paliesta.

Kai varpas imdavo skambinti Ave Maria, priėmimas būdavo baigtas, ir, tvirtai paspaudę man ranką, visi išsiskirstydavo smagiai nusiteikę. Juk tam ir yra vynas! Muzikantai, dar labiau pažvalėję, grįždavo į aikštę. Dvylika dvasininkų, atsipeikėjusių ir pailsėjusių per tą laiką, kol budėjo prie švento Antonijaus, jau laukdavo išsirikiavę prie bažnyčios durų. Sindaco, municipaliniai tarėjai ir visuomenės grietinėlė susėsdavo rotušės terasoje. Pūškuojantys muzikantai užsirioglindavo su instrumentais ant specialiai pastatytos pakylos. Popolo grūsdavosi aikštėje, susispaudę kaip silkės statinėje. Didingasis kapelmeisteris pakeldavo lazdelę, ir prasidėdavo iškilmingas koncertas: „Rigoletas“, „Trubadūras“, „Hugenotai“, „Puritonai“, „Kaukių balius“, rinktinių neapolietiškų liaudies dainų popuri, polkos, mazurkos, menuetai, tarantelos eidavo vieni po kitų be jokios pertraukos vis didėjančiu tempu iki pat vienuoliktos, kai švento Antonijaus garbei imdavo sproginėti raketos, bengališkos ugnys, ugniniai ratai ir petardos, kurių būdavo pripirkta už du tūkstančius lirų. Vidurnaktį oficialioji šventės programa jau būdavo pasibaigusi, bet anakapriečiai ir muzikantai anaiptol nesijausdavo išsekę. Niekas neidavo gulti – visą naktį kaime skambėdavo dainos, juokas ir muzika. Evviva la gioia! Evviva il Santo! Evviva la musica!272

Orkestras turėdavo išplaukti laivu šeštą valandą ryto. Žygiuodami švintant į prieplauką, muzikantai sustodavo po San Mikelės langais ir visuomet pagrodavo mano garbei Serenata d’Addio273. Kaip dabar matau Henrį Džeimsą, stovintį su pižama prie savo miegamojo lango ir kvatojantį. Per naktį muzikantų gretos buvo apgailėtinai praretėjusios, o energija gerokai išblėsusi. Kapelmeisteris kliedėjo, du pagrindiniai obojininkai spjaudė kraujais, fagotininkas gavo trūkį, storasis būgnininkas išsinarino dešinį petį, cimbolininkui sprogo ausų būgneliai. Dar du orkestrantus, visai nusilpusius nuo emocijų, reikėjo vežti į prieplauką asiliukais. Tie, kurie dar pavilko kojas, sugulė aukštielninki po mano langais vidury kelio ir, sukaupę paskutines jėgas, padūdavo graudžią Serenata d’Addio. Atsigaivinę puoduku juodos kavos, jie šiaip taip atsistojo, netarę nė žodžio draugiškai man pamojavo ir nusvirduliavo finikietiškais laiptais į prieplauką. Švento Antonijaus šventė baigėsi.

265 Maršo ritmu (it.).

266 Pusryčiai (it).

267 Giedotinės mišios (it.).

268 Šventuolės (it.).

269 Labdaros kongregacija (it.).

270 Liaudis (it.).

271 Švento Antonijaus gėlė (it.).

272 Tegyvuoja džiaugsmas! Tegyvuoja šventasis! Tegyvuoja muzika! (It.)

273 Atsisveikinimo serenada (it.).

Trisdešimt pirmas skyrius

REGATA

Buvo puiki saulėta spinduliuojančio vasarvidžio diena. Anglijos pasiuntinybė paliko Romą ir perkėlė savo štabą į Sorentą. „Viktorijos“ viešbučio balkone sėdėjo pasiuntinys su jūrininko kepure ir pro monoklį įdėmiai stebėjo akiratį, laukdamas, kada gi pagaliau padvelks mistralis ir pašiauš spindinčias it veidrodis įlankos platybes. Nedideliame uoste po jo kojomis, nuleidusi inkarą, plūduriavo jo mėgstamoji „Ledi Hermiona“, lygiai kaip ir jis nekantraujanti išplaukti jūron. Pasiuntinys pats su nuostabiu išradingumu ir techniniu sumanumu buvo sukonstravęs ir įrengęs šią vienvietę greitaeigę jachtą. Jis mėgdavo kartoti, kad nedvejodamas plauktų ja per Atlantą, ir didžiavosi jachta labiau negu bet kuriuo iš savo puikių diplomatinių laimėjimų. Jis kiauras dienas plaukiodavo jūra, ir jo veidas buvo taip pat įdegęs saulėje kaip ir Sorento žvejų. Visą pakrantę nuo Čivita Vekjos iki Likozos iškyšulio jis žinojo ne blogiau už mane. Kartą jis buvo man pasiūlęs plaukti lenktynių iki Mesinos, ir, dideliam jo džiaugsmui, aš gėdingai pralaimėjau, nors pūtė palankus vėjas ir jūra buvo audringa.

– Palaukit, įsigysiu naują topselį ir šilkinį spinakerį – tada pažiūrėsim, – pasakiau aš.

Jis mylėjo Kaprį, o San Mikelė, jo nuomone, buvo gražiausias kampelis iš visų kada nors matytų, o matęs jis buvo daug. Jis menkai išmanė ilgą salos istoriją, bet, nelyginant mokinukas, nekantriai troško sužinoti kuo daugiau.

Kaip tik tuo metu tyrinėjau Žydrąją grotą. Du kartus meistras Nikola buvo mane ištraukęs beveik be sąmonės iš garsiosios požeminės perėjos, kuri, anot padavimo, iš pačių žemės gelmių kylanti šešis šimtus pėdų iki pat Tiberijaus vilos Damekutos lygumoje. (Damekuta, mano manymu, ne kas kita, kaip sudarkytas Domus Augusta274.) Kiauras dienas praleisdavau besidarbuodamas grotoje, ir lordas Daferinas dažnai atplaukdavo luotu manęs aplankyti. Puikiai išsimaudę žydrame vandenyje, ištisas valandas sėdėdavom prie paslaptingo tunelio angos, šnekučiuodami apie Tiberijų ir Kaprio orgijas. Paaiškinau pasiuntiniui, kad pasakojimas apie požeminį tunelį, kuriuo, pasak legendos, Tiberijus nusileisdavęs prie Žydrosios grotos ir ten linksmindavęsis su berniukais ir mergaitėmis, prieš juos pasmaugdamas, tokia pat nesąmonė, kaip ir visi kiti šlykštūs Svetonijaus prasimanymai. Tunelį oloje pramušę ne žmonės, o lėtai besisunkiantis jūros vanduo. Aš buvau juo nušliaužęs daugiau kaip aštuoniasdešimt jardų ir, rizikuodamas gyvybe, įsitikinau, kad jis niekur neveda. Grota tikrai buvo žinoma romėnams – tai patvirtina gausios jų statinių liekanos. Nuo to laiko sala nugrimzdo maždaug šešiolika pėdų, ir didžiulė skliautuota anga, pro kurią tuomet buvo vaikštoma į grotą, dabar apsemta, bet skaidriame vandenyje aiškiai matoma. Mažoji anga, pro kurią jis įplaukdavo luotu, andai buvo langas grotai vėdinti, o pati grota, žinoma, buvo ne žydra, o tokia pat kaip ir daugybė kitų salos grotų. Bedekeris klysta nurodydamas, kad Žydrąją grotą atrado vokiečių dailininkas Kopišas tūkstantis aštuoni šimtai dvidešimt šeštaisiais metais. Grota buvo žinoma dar septynioliktajame šimtmetyje kaip „Grota Gradula“, o tūkstantis aštuoni šimtai dvidešimt antraisiais metais ją antrąkart atrado Kaprio žvejys Anželas Feraras, kuriam už tą atradimą buvo paskirta pensija iki gyvos galvos. O šiurpios legendos apie Tiberijų, kurias Tacitas paliko būsimosioms kartoms „Analuose“, mano supratimu, baisi istorinė klaida. Šio didžio imperatoriaus atminimas išniekintas vien dėl to, kad pasikliauta liudijimu aršaus jo kaltintojo, „žmonių šmeižiko“, kaip jį pavadino Napoleonas. Tacitas buvo puikus rašytojas, bet jo „Analai“ – istorinės novelės, o ne istorija. Jis iš akies įterpė tas dvidešimt eilučių apie Kaprio orgijas, vien norėdamas pabaigti tipišką tirono portretą pagal visas retorinės mokyklos, kuriai priklausė, taisykles. Susekti tuos itin abejotinus šaltinius, iš kurių Tacitas iškniso šiuos bjaurius gandus, anaiptol nesunku. Beje, „Psichologiniame Tiberijaus portrete“ esu nurodęs, jog tie gandai neturi nieko bendro su imperatoriaus gyvenimu Kapryje. Tacitas ir pats netikėjo Kaprio orgijomis – tai aiškiai matyti iš jo aprašymo, liudijančio, kad jis tebėra geros nuomonės apie Tiberijų, ir vaizduojančio jį kaip didį imperatorių ir didį žmogų, jo paties žodžiais, „nuostabaus būdo ir didžiai gerbiamą“. Net jo sekėjas Svetonijus, kur kas menkesnio proto žmogus, prieš pateikdamas šlykščiausias istorijas, pažymi, kad jas „kažin ar verta pasakoti, o juo labiau jomis neverta tikėti“. Prieš pasirodant „Analams“ (nuo Tiberijaus mirties jau buvo praėję aštuoniasdešimt metų), Romos istorijoje nebuvo kito valstybės vyro, kurio gyvenimas būtų buvęs toks taurus ir tyras kaip senojo imperatoriaus. Nė vienas iš daugybės autorių, rašiusių apie Tiberijų, – o tarp jų buvo nemažai jo amžininkų, kurie, be abejo, turėjo puikiausias galimybes girdėti visus Romos piktus liežuvius ir paskalas, – neužsimena apie Kaprio orgijas. Pamaldus ir mokytas žydas Filonas aiškiai nurodo, jog, viešėdamas pas savo senelį Kapryje, Kaligula buvo priverstas gyventi paprastai ir kukliai. Net šakalas Svetonijus, užmiršęs protingą Kvintiliano pamokymą, kad melagiui reikia turėti gerą atmintį, prasitaria, jog Kaligula, užsigeidęs Kapryje palėbauti, užsidėdavo peruką, idant jo nepažintų rūsti senojo imperatoriaus akis. Seneka, negailestingas ydų plakėjas, ir Plinijus – abu jo amžininkai – kalba apie asketišką Tiberijaus vienatvę Kapryje. Dionas Kasijus, beje, užsimena apie tuos bjaurius gandus, tačiau tučtuojau pats prisipažįsta įklimpęs į neaiškiausius prieštaravimus. Net paskalų mėgėjas Juvenalis kalba apie imperatoriaus „ramią senatvę“ saloje, kur jis buvo apsuptas mokytų bičiulių ir astronomų. Griežtas moralistas Plutarchas kalba apie orią senojo imperatoriaus vienatvę per paskutiniuosius dešimt jo gyvenimo metų. Dar Volterui buvo aišku, jog Kaprio orgijų istorija psichologiniu požiūriu neįmanoma. Tiberijus pasitraukė į Kaprį būdamas šešiasdešimt aštuonerių metų, o kad jo gyvenimas iki to laiko buvo didžiai dorovingas, pripažįsta net pikčiausi jo priešai. Nepasitvirtina ir nelemtos senatvės silpnaprotystės versija – visi autoriai pripažįsta, jog imperatorius iki pat mirties (jis mirė septyniasdešimt devynerių) buvo sveiko ir šviesaus proto. Be to, įgimtas polinkis į pamišimą pastebimas Julijų, o ne Klaudijų giminėje. Kapryje senasis Tiberijus leido dienas kaip vienišas atsiskyrėlis, nuvargęs nedėkingo pasaulio valdovas, niūrus idealistas, prislėgtas sielvarto ir nusivylimo – šiandien galbūt jį pavadintų hipochondriku, – tačiau nuostabus jo protas ir neprilygstamas humoro jausmas pergyveno jo tikėjimą žmonija. Jis nepasikliovė amžininkais ir niekino juos, bet čia nieko nėra nuostabaus: juk jį išdavė beveik visi, kuriais jis tikėjo. Tacitas pateikia Tiberijaus žodžius, pasakytus prieš pasitraukiant į Kaprį, kada jis atmetė peticiją, kuria buvo prašoma leidimo pastatydinti jo garbei šventovę, panašiai kaip Augustui. Niekam kitam, tik „Analų“ autoriui, nuostabiam sarkazmų ir subtilių užuominų meistrui, nebūtų užtekę įžūlumo šaipytis iš rimtų senojo imperatoriaus žodžių, kuriais jis kreipėsi į palikuonis, atsiduodamas nešališkam jų sprendimui.

„Pareiškiu jums, patres conscripti275, kad esu paprastas mirtingasis ir tiktai atlieku savo, kaip žmogaus, pareigas; man užtenka to, kad garbingai užimu pirmą vietą tarp jūsų: norėčiau, kad to neužmirštų tie, kurie gyvens po manęs. Palikuonys suteiks man pelnytą ir daugiau negu pelnytą garbę, jei pripažins, jog buvau vertas protėvių, rūpinausi jūsų reikalais, buvau tvirtas pavojuje, nepabūgau priešiškumo tarnaudamas bendram labui. Štai kokią šventovę norėčiau pasistatydinti jūsų širdyse, štai kokios statulos yra pačios gražiausios ir patvariausios. Akmeninis monumentas pavirs išniekintu kapu, jei palikuonys prakeiks tą, kuriam jis pastatytas. Meldžiu, kad dievai iki paskutinio mano atodūsio man išsaugotų tvirtą dvasią, jaučiančią savo pareigas jiems ir žmonijai. Tegul po mano mirties Romos piliečiai ir sąjungininkai su pagarba mini mano darbus ir su džiaugsmu taria mano vardą.“

Mudu įkopėme į Damekutą. Senasis imperatorius žinojo, ką daro, pasirinkęs šią vietą didžiausiai savo vilai: po San Mikelės, gražiausias Kaprio salos reginys atsiveria iš Damekutos.

Papasakojau pasiuntiniui, kad daugelis čia rastų iškasenų atiteko jo kolegai serui Viljamui Hamiltonui, kuris buvo Anglijos pasiuntinys Neapolyje Nelsono laikais, ir dabar eksponuojami Britų muziejuje. Bet tikriausiai dar daugybė jų tebeguli žemėje vynuogyne – paaiškinau jam, jog kitą vasarą žadu rimtai pradėti kasinėjimus, nes vynuogynas dabar priklauso man. Lordas Daferinas pakėlė surūdijusią kareiviškos milinės sagą, gulinčią tarp mozaikos ir spalvoto marmuro nuolaužų. Korsikos šauliai! Taip, tūkstantis aštuoni šimtai aštuntaisiais metais čia stovyklavo du šimtai Korsikos šaulių, bet, deja, didžiąją Anakaprio įgulos dalį sudarė Maltos daliniai, kurie, prancūzams užpuolus jų stovyklą, pakriko ir pasitraukė. Pažvelgėm žemyn į Oriko uolas, ir aš parodžiau pasiuntiniui vietą, iš kurios išsilaipinę prancūzai užkopė į uolėtą skardį – mudu abu sutikom, jog tai būta išties nuostabaus žygdarbio. Taip, anglai kaip visada kovėsi narsiai, bet nakties priedangoj turėjo pasitraukti ton vieton, kur dabar stovi San Mikelė, ir ten jų vadas, majoras Hamilis, airis, kaip ir jis pats, mirė nuo žaizdų. Jis palaidotas Anakaprio kapinėse. Dvisvarinė patrankėlė, kurią jo kareiviai ten paliko, kai kitą dieną buvo priversti trauktis finikietiškais laiptais į Kaprį, tebėra mano sode. Švintant nuo Solaro kalno aukštybių prancūzai pradėjo apšaudyti Kaprį – tiesiog neįtikėtina, kaip jiems pavyko užvilkti tenai patranką. Anglų komendantui, kuris buvo įsikūręs Casa Inglese276 Kapryje, nieko kito neliko, kaip tik pasirašyti kapituliacijos aktą. Nespėjus nudžiūti rašalui, pasirodė anglų laivynas, kurį štilis buvo sulaikęs prie Poncos salų. Dokumentą buvo pasirašęs žmogus, kuriam ypač nesisekė gyvenime – seras Hadzonas Lou, būsimasis kitos salos, kur kalėjo sugautas erelis, kalėjimo prižiūrėtojas.

Kai mudu ėjom per kaimą į San Mikelę, parodžiau pasiuntiniui nediduką namelį sode ir pasakiau, kad jis priklauso Gražiosios Margeritos, Anakaprio gražuolės, tetai. Toji teta buvo ištekėjusi už anglų lordo, jei neklystu, jo giminaičio. Taip, jis gerai atsimena, kad vienas jo brolėnų, šeimos pasibaisėjimui, vedė kažkokią italę valstietę ir net buvo ją atsivežęs į Angliją, bet jis pats niekuomet jos nematė ir nežino, koks likimas ištiko ją po vyro mirties. Lordas Daferinas nepaprastai susidomėjo Gražiosios Margeritos teta ir paprašė papasakoti jam viską, ką apie ją žinau, pridūręs, jog to, ką jis žino apie jos vyrą, jam visiškai pakanka. Atsakiau, kad visa tai įvyko daug anksčiau, negu aš atsikėliau į salą. Su ja susipažinau praėjus daugeliui metų po to, kai, netekusi vyro, jau sena moteris, ji grįžo iš Anglijos. Aš jam galėjau papasakoti tik tai, ką pats buvau girdėjęs iš senojo dono Krizostomo, jos nuodėmklausio ir globėjo. Žinoma, ji nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, bet, pagauli kaip visi kapriečiai, veikiai neblogai pramoko angliškai. Donui Krizostomui, mokytam žmogui, buvo pavesta paruošti būsimąją milordo žmoną gyvenimui Anglijoje, tai yra duoti jai keletą pamokų įvairiais klausimais ir taip praplėsti jos akiratį. Grakštumas ir puikios manieros jai, kaip ir visoms Kaprio merginoms, buvo įgimtos. O dėl grožio, tai, anot dono Krizostomo, ji buvo dailiausia Anakaprio mergina, o aš seniai įsitikinau, kad jis didelis šios srities žinovas. Visos pastangos sudominti ją kuo nors daugiau, be savo gimtosios salos, nuėjo veltui, ir buvo nuspręsta apsiriboti Kaprio istorija, kad ji galėtų bent apie ką nors pasikalbėti su naujais savo giminaičiais. Ji rimtai klausėsi baisių pasakojimų, kaip Tiberijus svaidydavo savo aukas nuo Salto di Timberio277, kaip krabo žnyplėmis apdraskė vienam žvejui veidą, kaip smaugdavo Žydrojoje grotoje berniukus ir mergaites, kaip jo vaikaitis Neronas liepė irklininkams nužudyti netoli salos savo motiną, kaip jo sūnėnas Kaligula prigirdė prie Pocuolio tūkstančius žmonių. Galiausiai ji tarė savo nepakartojamu dialektu:

– Turbūt visi tie žmonės buvo labai blogi, tikri galvažudžiai?

– O kaip tu manai? – tarė mokytojas. – Argi negirdėjai, kaip pasakojau, kad Tiberijus smaugdavo Žydrojoje grotoje berniukus ir mergaites, kad...

– Ar jie visi mirę?

– Na, žinoma! Nuo to laiko praėjo kone du tūkstančiai metų.

– Tai kam dar dėl jų kvaršinti galvą? Duokim jiems ramybę, – pareiškė ji žaviai šypsodama.

Tuo ir baigėsi jos mokslas.

Mirus vyrui ji parvažiavo į gimtąją salą, pamažu vėl grįžo į senąją vagą ir ėmė gyventi paprastai, kaip gyveno jos protėviai, kurių genealogijos medis buvo dviem tūkstančiais metų senesnis negu jos anglų milordo.

Radom ją sėdinčią saulėkaitoje mažoje pergolėje su rožiniu rankoje ir kate ant kelių – ori romėnų matrona, didinga kaip Grakchų motina. Lordas Daferinas itin mandagiai, lyg koks senas dvariškis, pabučiavo jai ranką. Anglų kalbą ji buvo beveik visai užmiršusi ir vėl šnekėjo savo vaikystės dienų dialektu; klasikinė italų kalba, kuria į ją kreipėsi pasiuntinys, jai buvo taip pat nesuprantama kaip ir man.

– Pasakykite jai, – tarė lordas Daferinas, kai mudu susiruošėm eiti, – pasakykite jai nuo manęs, kad ji nė kiek ne mažesnė ledi, kaip kad jos milordas buvo džentelmenas.

Ar nenorėtų pasiuntinys susipažinti su jos dukterėčia Gražiąja Margerita? O kaipgi, žinoma, net labai norėtų!

Gražioji Margerita sutiko mus žaviai šypsodama ir pavaišino geriausiu klebono vynu, o galantiškas pasiuntinys džiaugsmingai patvirtino jų giminystę, garsiai pakštelėjęs jai į rausvą skruostuką.

Seniai lauktoji regata turėjo įvykti kitą sekmadienį maršrutu, sudarančiu trikampį – Kapris, Pozilipas ir Sorentas, kur ledi Daferin turėjo įteikti nugalėtojui taurę. Mano puikioji „Ledi Viktorija“ buvo nuostabi jachta, pastatyta Škotijoje iš tiko ir plieno, pasiruošusi bet kokiam išbandymui ir patikima bet kokiu oru, jeigu ją valdys patikima ranka, ką jau ką, bet vairuoti laivą aš tikrai mokėjau. Abi jachtos buvo seserys, pavadintos dviejų lordo Daferino dukterų vardais. Mūsų šansai buvo maždaug lygūs. Jei pūstų stiprus vėjas ir jūra būtų audringa, aš turbūt pralaimėčiau, bet jei vėjas būtų silpnas ir jūra rami, naujasis mano topselis ir šilkinis spinakeris neabejotinai turėjo garantuoti man pergalę. Naujosios burės buvo gautos iš Anglijos man dar esant Romoje ir kabojo sandėlyje, saugomos senojo Pakjalės, patikimiausio iš visų mano tarnų. Jis puikiai suprato, kokios svarbios jo pareigos, todėl nakčia sandėlio raktą pasidėdavo po pagalve ir nieko neleisdavo į tą šventovę. Nors pastaraisiais metais jis ir buvo pasidaręs entuziastu duobkasiu, vis dėlto jo širdis priklausė jūrai, kur jis nuo pat vaikystės pelnėsi duoną sunkiu darbu kaip pescatore di coralli278. Tais laikais, kai Kaprio dar nebuvo užplūdę prakeikti amerikiečiai, kone visi salos vyrai plaukdavo žvejoti koralų į Berberiją – prie Tuniso ir Tripolio krantų. Tai buvo baisus verslas, kupinas sunkių išmėginimų, nepriteklių, net pavojų, ir daugelis jo draugų nebegrįžo į gimtąją salą. Dvidešimt metų vargo Pakjalė jūroje, kol sutaupė tris šimtus lirų, be kurių negalima nė galvoti apie vedybas. Šimtas lirų laivams ir tinklams, du šimtai lovai, porai kėdžių ir išeiginei eilutei vestuvėms, o kitkuo pasirūpindavo madona. Mergina laukdavo daugelį metų – verpė ir audė drobę, būsimąjį savo kraitį. Kaip ir visi, Pakjalė buvo paveldėjęs iš tėvo sklypelį žemės, tik tas jo sklypelis buvo perdėm plikos uolos prie pat jūros, tūkstantis pėdų žemiau Damekutos. Daugelį metų jis vilko pintine ant nugaros žemes, kol pagaliau prinešė tiek, jog buvo galima pasodinti kelis vynmedžius ir opuncijas. Bet jis niekuomet neišspausdavo iš savo vynuogių nė lašo vyno, nes jaunos kekės tolydžio sunykdavo nuo sūrių purslų, kai imdavo pūsti pietvakaris, tačiau kartais atsinešdavo ir labai didžiuodamasis man įteikdavo kelias šviežias bulves, ankstyviausias saloje. Visą laisvalaikį jis praleisdavo savo sklype, zulindamas sunkiu kauptuku uolą arba sėdėdamas ant akmenų su moline pypke dantyse ir žiūrėdamas į jūrą. Kartais ir aš nusirangydavau nuo skardžio, tokio stataus, jog ir ožka būtų suabejojusi, kur statyti koją, ir aplankydavau Pakjalę, didžiai jį tuo pradžiugindamas. Po pat mūsų kojomis buvo grota, neprieinama iš jūros ir po šiai dienai veik niekam nežinoma, – tamsi, pilna didžiulių stalaktitų. Anot Pakjalės, senovėje čia gyvenęs lupomanaras – paslaptingas kraupus vilkolakis, kuris ir dabar persekioja salos gyventojų vaizduotę ne mažiau kaip pats Tiberijus. Aš žinojau, kad suakmenėjęs dantis, kurį buvau radęs urvo smėlyje, buvo kažkokio stambaus žinduolio, atklydusio čionai nugaišti tais laikais, kai sala dar nebuvo atsiskyrusi nuo žemyno, o titnago bei obsidiano nuolaužos – pirmykščių žmonių įrankiai. Galbūt grota buvo kokio nors dievo buveinė, nes ji žvelgė į rytus, o čia dažnai buvo garbinamas Mitra, saulės dievas.

Bet dabar neturėjau kada tyrinėti grotos – visos mintys buvo nukreiptos į artėjančią regatą. Įspėjau Pakjalę, kad po pusryčių ateisiu apžiūrėti naujųjų burių. Sandėlis buvo atdaras, tačiau veltui nustebęs dairiausi senojo Pakjalės. Vos neapalpau, išskleidęs vieną po kitos naująsias bures. Topselyje žiojėjo didžiulė skylė, šilkinis spinakeris, turėjęs man garantuoti pergalę, buvo veik per pusę perplėštas, kliveris žemėtas ir sudraskytas į skutus. Atgavęs žadą, piktai pašaukiau Pakjalę. Jis nesirodė. Išbėgau iš sandėlio ir pagaliau jį suradau – jis stovėjo, prisiglaudęs prie sodo sienos. Nesitverdamas pykčiu, užsimojau jam smogti. Pakjalė nekrustelėjo, netarė nė vieno žodžio, tik, panarinęs galvą, išskėtė palei sieną rankas. Mano ranka nusviro – žinojau, ką reiškia šis mostas, ne sykį buvau jį matęs: Pakjalė buvo pasiryžęs nekaltai kentėti – panarinta galva ir išskėstos rankos reiškė Kristaus nukryžiavimą. Užkalbinau jį kuo švelniausiu balsu, bet jis neištarė nė žodžio ir tebestovėjo šia kankinio poza. Tada įsidėjau į kišenę sandėlio raktą ir sušaukiau visus namiškius. Niekas nebuvo užėjęs į sandėlį, niekas nieko negalėjo pasakyti, tik Džovanina pradėjo verkti, užsidengusi prijuoste veidą. Nusivedžiau ją į savo kambarį ir vargais negalais priverčiau kalbėti. Gaila, negaliu žodis žodin aprašyti graudžios istorijos, kurią kūkčiodama man papasakojo Džovanina. Aš pats ko neapsiverkiau, pagalvojęs, kad vos nesumušiau vargšo Pakjalės. Viskas įvyko prieš du mėnesius, gegužės pirmąją, kai mes dar buvom Romoj. Gal atmenat tą garsią gegužės pirmąją prieš daugelį metų, kai visose Europos šalyse buvo laukiama socialistinių perversmų, turtuolių ir prakeiktos jų nuosavybės sunaikinimo. Taip bent tvirtino laikraščiai, ir kuo menkesnis buvo laikraštis, tuo didesnę pranašavo katastrofą. Pats menkiausias laikraštukas buvo Voce di San Genaro, kurį Marija Laiškininkė dukart per savaitę atnešdavo savo žuvų pintinėj klebonui, o šis skolindavo visai kaimo inteligentijai, – štai kokiu būdu arkadišką Anakaprio ramybę pasiekdavo silpnas pasaulio įvykių atbalsis. Bet šįkart tai buvo anaiptol ne silpnas atbalsis, o perkūnas iš giedro dangaus, sukrėtęs per Voce di San Genaro skiltis visą kaimo inteligentiją. Gegužės pirmąją turėjo įvykti seniai išpranašauta pasaulio pabaiga. Šėtono suburtos laukinės Atilos gaujos turėjo niokoti turtuolių rūmus, deginti ir naikinti jų nuosavybę. Išties atrodė, kad sugrius pasaulis. Castigo di Dio! Castigo di Dio! Žaibo greitumu toji žinia apskriejo Anakaprį. Klebonas paslėpė po lova švento Antonijaus brangenybes ir šventus bažnytinius indus, diduomenė susinešė kilnojamąjį turtą į vyno rūsius, prastuomenė suplūdo į aikštę šaukdama, kad šventąjį reikia išimti iš nišos ir nešioti gatvėmis, idant jis juos apgintų. Lemtingos dienos išvakarėse Pakjalė nuėjo pas kleboną ir paprašė patarimo. Baldasarė taip pat buvo užėjęs pas kleboną ir grįžo nurimęs – klebonas jį patikino, kad plėšikai nelies sudužusių daktaro akmenų, molinių puodų ir roba antica279. Baldasarė galįs nė kiek nesirūpinti dėl viso to šlamšto – tegul jis guli kur gulėjęs, o Pakjalės, kuris atsakingas už bures, padėtis esanti kur kas liūdnesnė, paaiškino klebonas. Jei plėšikai užpuls salą, vadinasi, atplauks laivais, o burės jūrininkams – pats vertingiausias grobis. Paslėpti jas rūsyje pavojinga, nes jūrininkai taip pat mėgsta ir gerą vyną. Verčiau tegul jis nuneša jas į nuošalų savo sklypą po stačiais Damekutos skardžiais – tai tinkamiausia vieta, nes plėšikai tikrai nelįs į tą prarają. Negi jie rizikuos dėl burių nusisukti sprandą!

Sutemus Pakjalė, jo brolis ir du patikimi compagni280, apsiginklavę tvirtais vėzdais, nutempė naująsias mano bures į jo sklypą. Naktis buvo audringa, netrukus ėmė pliaupti lietus, žibintas užgeso. O jie, rizikuodami gyvybe, apgraibomis leidosi nuo slidžių uolų. Vidurnaktį nusigavo iki sklypo ir paslėpė nešulį lupomanaro grotoje. Visą gegužės pirmąją išsėdėjo ant permirkusių burių ryšulio, iš eilės budėdami prie urvo angos. Saulei leidžiantis, Pakjalė nusprendė pasiųsti savo brolį, nors tas ir spyrėsi, į kaimą apsižvalgyti, tik patarė saugotis ir be reikalo nerizikuoti. Po trijų valandų šis grįžo ir pranešė, kad jokių plėšikų nė iš tolo nematyti, kaime ramu kaip visuomet. Visi žmonės susirinkę aikštėje, prieš altorių degančios žvakės, o šventą Antonijų netrukus išnešią į aikštę, ir visi jam padėkosią, kad jis dar kartą išgelbėjo Anakaprį nuo pražūties. Vidurnaktį vyrai išlindo iš grotos ir, vilkdami permirkusias bures, vėl užsiropštė stačiomis uolomis į kaimą.

Pamatęs, kas beliko iš mano burių, Pakjalė norėjo nusiskandinti; dukterys pasakojo, jog kelias dienas ir naktis bijojusios palikti jį vieną. Nuo to laiko jis labai pasikeitęs ir visą laiką tylįs. Aš pats buvau šitai pastebėjęs ir keletą kartų klausiau Pakjalę, kas jam yra. Mano pyktis išblėso kur kas anksčiau, negu Džovanina baigė išpažintį; veltui vaikščiojau po visą kaimą, ieškodamas Pakjalės, kad galėčiau jam tai pasakyti. Galiausiai radau jį apačioj, sklype – jis sėdėjo nuolatinėj vietoj, ant akmens, ir žiūrėjo į jūrą. Pasakiau, jog man gėda, kad buvau pakėlęs prieš jį ranką. Dėl visko esąs kaltas klebonas. Ir kam, po galais, man tos naujos burės, bus geros ir senos! Kitą dieną žadu ilgam išplaukti jūron, jis vyks kartu su manim, ir mes užmiršim visa, kas buvo. Jis žino, kaip man nepatinka, kad jis duobkasys, – tegul jis verčiau perleidžia šias pareigas broliui, o pats grįžta jūron. Nuo šios dienos aš jį skiriu savo jachtos jūrininku – Gaetanas dukart taip nusigėręs Kalabrijoj, jog mes vos nenugarmėjom į dugną, ir aš jau seniai norėjau jį atleisti.

Kai grįžom namo, priverčiau Pakjalę apsivilkti nauju, ką tik iš Anglijos atsiųstu megztiniu. Per visą krūtinę raudonomis raidėmis buvo užrašyta „Ledi Viktorija“ K. J. K. (Karališkasis Jachtklubas, Klaidas). Pakjalė niekuomet daugiau nenusivilko to megztinio – su juo gyveno, su juo ir mirė. Pakjalė buvo jau senas, kai su juo susipažinau, bet nei jis pats, nei jo dukterys, nei niekas kitas nežinojo, kiek jam metų. Veltui stengiausi surasti jo gimimo metus municipalinėje knygoje. Jis nuo pat pradžios buvo užmirštas, bet aš niekuomet jo nepamiršiu. Jis visada bus gyvas mano atmintyje – tokio doro, tyro ir atviraširdžio žmogaus nebuvau sutikęs jokioj šaly, jokiam visuomenės sluoksny. Jis buvo romus kaip kūdikis. Pakjalės dukterys man pasakojo, kad jis niekuomet nei jų motinai, nei joms nebuvo pasakęs nė vieno šiurkštaus ar pikto žodžio. Jis buvo švelnus net gyvuliams. Jo kišenės visuomet būdavo pilnos trupinių, kuriais lesindavo savo vynuogyne paukščius. Tai buvo vienintelis žmogus visoje saloje, kuris niekuomet nebuvo sugavęs nė vieno paukščio ar mušęs asilo. Senas ištikimas tarnas nustoja buvęs tarnu. Pakjalė buvo mano bičiulis, ir aš laikiau tatai didele garbe, nes jis buvo daug geresnis už mane. Nors jis priklausė visai kitam, man beveik nepažįstamam pasauliui, mudu puikiai kits kitą suprasdavom. Per tas ilgas dienas ir naktis, kai vienu du būdavom jūroje, jis mane išmokė daug tokių dalykų, apie kuriuos nebuvau skaitęs knygose ir nebuvau girdėjęs iš jokio kito žmogaus. Jis buvo nekalbus – jūra jį seniai buvo išmokiusi tylėti. Galvodavo jis mažai – tuo geriau jam pačiam. Bet jo kalba buvo kupina poezijos, o archajiškas palyginimų paprastumas – perdėm graikiškas. Net daugelis jo žodžių buvo graikiški, išlikę atmintyje iš tų dienų, kai Odisėjo laivu plaukiojo palei tuos pačius krantus. Kai grįždavom namo, jis po senovei dirbdavo mano sode arba mėgstamame savo sklypelyje prie jūros. Man nepatiko tas nuolatinis jo laipiojimas aukštyn ir žemyn stačiais skardžiais – jo arterijos buvo jau nebe tokios stiprios, jis dažnai grįždavo uždusęs. Šiaip jis nė kiek nepasikeitė, niekuomet niekuo nesiskųsdavo, kaip visada su apetitu valgydavo makaronus ir nuo pat aušros ligi sutemų būdavo ant kojų. Staiga vieną dieną Pakjalė atsisakė valgyti. Siūlėm jam visokių skanumynų, bet jis kartojo „ne“. Jis prisipažino, kad jaučiasi un poco stanco – truputį pavargęs, ir kelias dienas labai patenkintas sėdėjo pergolėje, žiūrėdamas į jūrą. Paskui įsigeidė nueiti į savo sklypą, ir man tik vargais negalais pavyko jį atkalbėti. Turbūt ir pats nežinojo, kodėl jį taip traukia tenai, bet aš gerai žinojau. Tai pirmykščio žmogaus instinktas vertė jį pasislėpti nuo žmonių, atsigulti už uolos ar po krūmu, ar grotoje ir numirti ten, kur prieš daugelį tūkstančių metų mirė kiti pirmykščiai žmonės. Apie vidurdienį jis pasakė norįs valandėlę pagulėti – jis, visą gyvenimą nė vienos dienos neišgulėjęs lovoje. Daug kartų teiravausi, kaip jis jaučiasi. Padėkojęs atsakydavo, kad gerai. Vakarop liepiau jo lovą pristumti prie lango, kad jis matytų, kaip leidžiasi jūron saulė. Kai po Ave Maria grįžau namo, visi namiškiai, Pakjalės brolis ir bičiuliai sėdėjo jo kambaryje. Niekas jų nebuvo kvietęs – aš nė pats nemaniau, kad viskas taip greitai baigsis. Jie nekalbėjo, nesimeldė, tik sėdėjo visą naktį nekrutėdami. Niekas nesiartino prie lovos – toks jau čia paprotys. Senasis Pakjalė gulėjo ramiai ir tyliai, žiūrėdamas į jūrą. Viskas buvo paprasta ir iškilminga, kaip ir turi būti, kai žmogui artinasi paskutinioji. Atėjo kunigas su paskutiniais sakramentais. Jis liepė Pakjalei išpažinti nuodėmes ir paprašyti jų atleidimo. Senis linktelėjo ir pabučiavo kryžių. Tada kunigas davė jam išrišimą. Visagalis patvirtino tai šypsodamas ir pasakė mielai priimsiąs senąjį Pakjalę į dangų. Aš maniau, kad jis jau tenai, bet staiga jis pakėlė ranką ir švelniai, kone baikščiai paglostė man skruostą.

– Siete buono come il mare, – sušnabždėjo jis.

Geras kaip jūra!

Rašau tuos žodžius ne iš pasididžiavimo, o todėl, kad jie mane apstulbino. Iš kur atklydo šie žodžiai? Tikriausiai tai buvo tolimas atbalsis seniai užmiršto aukso amžiaus, kai dar buvo gyvas Panas, kai girios medžiai mokėjo kalbėti, jūros bangos dainuoti, o žmogus klausėsi jų ir viską suprato.

274 Imperatoriaus namas (lot.).

275 Taip buvo vadinami Romos senatoriai.

276 Anglų buveinė (it.).

277 Tiberijaus šuolis (it.), uolos pavadinimas.

278 Koralų žvejys (it.).

279 Senienos (it.).

280 Bičiuliai (it.).

Trisdešimt antras skyrius

GALO PRADŽIA

Visus metus praleidau toli nuo San Mikelės – kiek sugaišta laiko! Grįžau be vienos akies. Bet kam apie tai kalbėti – turbūt pradėjau gyvenimą turėdamas dvi akis, kad likimas vieną atimtų. Grįžau tarsi kitas žmogus. Man atrodo, kad dabar žiūriu į pasaulį ta viena likusia akimi visai kitaip negu kadaise. Nebematau viso to, kas šlykštu ir žema, sugebu matyti tik tai, kas gražu, švelnu ir tyra. Net mane supantys žmonės atrodo visai kitokie negu anksčiau. Dėl keistos optinės iliuzijos dabar matau juos ne tokius, kokie jie yra iš tikrųjų, o tokius, kokie galėtų būti, kokie jie norėtų būti, jeigu jiems leistų likimas. Akląja akimi dar matau daugybę pasipūtusių kvailių, bet jie manęs nebeerzina, jų plepalai man netrukdo – tegul sau šneka ką nori. Toliau kol kas dar nenužengiau – bijau, kad turėsiu netekti ir antrosios akies, kol išmoksiu mylėti žmones. Negaliu jiems atleisti, kad jie tokie žiaurūs gyvūnams. Atrodo, mano sąmonėj vyksta kažkokia atbulinė evoliucija, kuri mane vis labiau atitolina nuo žmonių ir vis labiau priartina prie Motinos Gamtos ir gyvūnų.

Visi vyrai ir moterys aplinkui dabar man atrodo anaiptol ne tokie svarbūs pasauliui, kaip kadaise maniau. Jaučiu, lyg būčiau su jais gaišęs laiką. Puikiausiai galėčiau apsieiti be jų, kaip jie apsieina be manęs. Žinau, kad nesu jiems daugiau reikalingas. Geriau filer à l’anglaise281, kol neišprašė lauk.

Turiu dar daug ką nuveikti, o laiko turbūt jau mažai beliko. Mano klajonės po pasaulį, beieškant laimės, baigtos, mano, kaip madingo gydytojo, gyvenimas baigtas, mano gyvenimas jūroje baigtas. Visam laikui ketinu pasilikti čia, kur esu dabar, ir stengiuosi tuo pasitenkinti. Bet ar man bus leista pasilikti kad ir čia, San Mikelėje? Visa Neapolio įlanka plyti kaip spindintis veidrodis po mano kojomis, pergolės kolonos, lodžos ir koplyčia nutviekstos saulės. Kas bus, jei negalėsiu pakelti to žėrėjimo? Lioviausi skaitęs ir rašęs ir ėmiau dainuoti. Kol viskas gerai klojosi, niekuomet nedainuodavau. Be to, mokausi rašyti mašinėle – sako, tai naudingas ir malonus užsiėmimas vienišam vienaakiui žmogui. Rašomosios mašinėlės kūjeliai smogia į popierių ir tuo pat metu atsiliepia mano galvoj, nustelbdami bet kokią mintį, vos tik ši gimsta smegenyse. Beje, niekuomet nemokėjau galvoti ir puikiausiai apsieidavau be to. Nuo smegenų iki plunksnos rankoje buvo pramintas tiesus kelias. Vos tik pramokau abėcėlę, mintys, kylančios galvoje, plaukdavo tuo keliu. Nieko nuostabaus, jeigu dabar jos lengvai pasiklysta šiame amerikietiškame krumplelių ir ratukų labirinte! Beje, turiu įspėti skaitytoją, jog atsakau tik už tai, kas parašyta mano paties ranka, bet ne už tai, kas sukurta bendradarbiaujant su rašomųjų mašinėlių firma Korona. Įdomu žinoti, kas skaitytojui labiau patiks.

Bet jei kada išmoksiu suvaldyti šį nirtulingąjį Pegasą, padainuosiu kuklią dainelę savo mylimam Šubertui, didžiausiam visų laikų dainiui, atsidėkodamas jam už tai, ką jis yra man davęs. O jam turiu būti dėkingas už viską. Kai ištisas savaites gulėjau tamsoj, mažai turėdamas vilties, kad ji kada nors išsisklaidys, niūniuodavau vieną po kitos Šuberto dainas, kaip mokinukas, kurs, eidamas per tamsų mišką, švilpauja, apsimesdamas, kad jam nebaisu. Šubertas buvo devyniolikos metų, kai sukūrė muziką Gėtės „Girių karaliui“ ir nusiuntė autoriui su nuolankia dedikacija. Niekaip negaliu atleisti didžiausiam nūdienos poetui, kad jis neatsakė į tą laišką ir nė vienu žodžiu nepadėkojo žmogui, kurio dėka jo eilės tapo nemirtingos, nors jam užtekdavo laiko rašyti padėkos laiškus Celteriui už jo labai vidutinišką muziką. Apie muziką Gėtė išmanė nė kiek ne daugiau kaip apie meną. Jis išbuvo visus metus Italijoj, bet nieko taip ir nesuprato apie gotiką, rūstus primityvų grožis jam liko svetimas – jo idealas buvo Karlas Dolčis ir Gvidas Renis. Net tyriausias graikų menas nejaudino Gėtės – jį žavėjo Belvederio Apolonas. Šubertas niekuomet nebuvo matęs jūros, ir vis dėlto joks muzikas, joks dailininkas, joks poetas, išskyrus Homerą, nebuvo taip giliai atskleidęs ramios jūros puikybės, jos paslaptingumo ir jos rūstybės. Jis niekuomet nebuvo matęs Nilo, vis dėlto pirmieji jo nuostabaus „Memnono“ taktai būtų galėję skambėti Luksoro šventovėje. Apie graikų meną ir literatūrą jis žinojo tik tiek, kiek jam galėjo papasakoti jo bičiulis Majerhoferis, ir vis dėlto jo „Graikijos dievai“, „Prometėjas“, „Ganimedas“ ir „Fragmentai iš Aischilo“ – tikri Elados aukso amžiaus šedevrai. Jo nebuvo mylėjusi nė viena moteris, o koks neprilygstamas širdį veriantis aistros šauksmas skamba jo „Gretchen prie ratelio“. Ar įmanomas graudesnis nuolankumas negu jo „Minjona“, žavingesnė meilės daina negu „Serenada“? Jis buvo trisdešimt vienerių, kai mirė tokiam pat skurde, kokiam gyveno. Tas, kurs parašė „Muzikai“, net neturėjo savo fortepijono! Po mirties visa jo manta – drabužiai, kelios knygos, lova – buvo parduota iš varžytinių už šešiasdešimt tris florinus. Nušiurusiame lagamine po jo lova buvo rasta apie dvidešimt kitų nemirtingų dainų, daug vertesnių už visą Rotšildų auksą toje Vienoje, kur jis gyveno ir mirė.

* * *

Vėl atėjo pavasaris. Jo sklidinas visas oras. Prožirniai žydi, mirtos krauna pumpurus, vynuogienojai leidžia ūglius. Visur gėlės! Rožės ir sausmedis apraizgė kiparisų kamienus ir pergolės kolonas. Plukės, krokai, laukiniai hiacintai, žibuoklės, orchidėjos ir ciklamenai stiepiasi iš kvapios žolės. Katilėliai ir ryškiai žydri kietagrūdžiai, tokie žydri kaip Žydroji grota, smelkiasi net iš plikų uolų. Driežai vaiko kits kitą gebenėse. Vėžliai ropinėja ir smagiai dainuoja – o jūs turbūt ir nežinojot, kad vėžliai moka dainuoti! Mangusta visai nenustygsta vietoje. Mažoji Minervos pelėdėlė plasnoja sparnais, lyg ruošdamasi skristi į Kampaniją aplankyti kokio nors savo bičiulio, Barbarosa, didžiulis Maremos šuo, kažkur išsidangino, net nukaršęs Tapijas, ir tas, atrodo, mielai sutiktų paišdykauti lapių krašte. Bilis slampinėja po figmedžiu, šelmiškai blykčiodamas akimis, kaip tikras miesto dykūnas, išėjęs ieškoti nuotykių. Džovanina be perstojo šnekučiuoja prie sodo sienos su įdegusiu saulėje savo amoroso, bet čia nieko blogo – po Švento Antonijaus šventės juodu susituoks. Šventasis kalnas viršum San Mikelės pilnas paukščių, grįžtančių į tėvynę sukti lizdų ir penėti mažiukų. Kaip aš džiaugiuosi, kad jie čia gali ramiai pailsėti! Vakar pakėliau vargšą vieversėlį, kuris buvo taip išvargęs po ilgos kelionės per jūrą, jog net nebandė sprukti, o tupėjo ramutėlis mano delne, lyg suprasdamas, kad tai bičiulio, gal net tėvynainio ranka. Paklausiau, ar jis man nepačiulbėtų prieš išskrisdamas – jo giesmė man mielesnė už bet kurio kito paukščio, – bet jis atsakė neturįs laiko, jam reikia skubėti namo, į Švediją, ir ten apreikšti pavasarį.

Jau daugiau kaip savaitė mano sode skamba švelnus it fleitos daina volungės balsas. Anądien mačiau jos mylimąjį, besislapstantį laurų krūme. O šiandien aptikau jų lizdą – paukščių architektūros stebuklą. Rozmarino tankmėj prie koplyčios be paliovos girdėti sparnų šnaresys ir švelnus čirpimas. Deduosi nieko nepastebėjęs, bet aš įsitikinęs, kad ten vyksta flirtas. Koks tai galėtų būti paukštis? Vakar vakare paslaptis išaiškėjo, nes einant gulti lakštingala po langu ėmė suokti Šuberto „Serenadą“:

Leise flehen meine Lieder

Durch die Nacht zu dir,

In den stillen Hain hernieder,

Liebchen, komm zu mir.282

„Kaip išgražėjo Pepinela, – pagalvojau užmigdamas, – kažin ar Pepinela...“

281 Išsmukti nepastebėtam (pranc.).

282 Dainos manosios plevena / Pas tave nakčia, / Tu ateik, brangioji mano, / Girion paslapčia.

SENAJAME BOKŠTE

Čia San Mikelės istorija ūmiai nutrūksta kaip tik tada, kai buvo beprasidedanti – beprasmis fragmentas! Ji baigiasi plasnojant sparnams ir čiulbant paukščiams, kai ore dvelkia pavasaris. Ak, kad taip ir mano gyvenimo beprasmiška istorija baigtųsi suokiant paukščiams po langu ir spindint danguje saulei! Nežinau kodėl, bet pastarąsias dienas be paliovos galvojau apie mirtį. Sodas dar pilnas gėlių, tebeskrajoja bitės ir peteliškės, driežai šildosi saulėje tarp gebenių, žemėje knibždėte knibžda visokiausių gyvių. Dar vakar girdėjau po savo langu linksmai čiulbant vėlyvą devynbalsę. Tai kodėl aš galvojau apie mirtį? Dievas buvo toks mielaširdingas, jog padarė Mirtį nematomą žmogaus akims. Mes žinom, kad ji čia pat, seka įkandin mūsų kaip šešėlis ir niekuomet nuo mūsų nesitraukia. Ir vis dėlto jos nematom ir veik visai apie ją užmirštam. O keisčiausia tai, kad kuo labiau artėjam prie kapo, tuo mažiau galvojam apie Mirtį. Iš tikrųjų tik Dievas galėjo padaryti tokį stebuklą!

Seni žmonės retai kalba apie mirtį, blausios jų akys temato praeitį ir dabartį. Po truputį, silpnėjant atminčiai, net praeitis nublanksta, ir jie gyvena tik dabartim. Štai kodėl seni žmonės anaiptol nėra tokie nelaimingi, kaip mano jaunimas, – žinoma, tik tada, jeigu jų nekamuoja fizinės kančios.

Mes žinom, kad mirsim – tiesą sakant, vien tą ir težinom apie savo ateitį. Visa kita yra tik spėliojimai, kurie dažniausiai nepasitvirtina. Kaip vaikai neįžengiamoj girioj kiūtinam apgraibom per gyvenimą, laimingi, kad nežinom, kas mums nutiks rytoj, su kokiomis susidursime negandomis, kokie šiurpūs išmėginimai mūsų laukia prieš patį šiurpiausią išmėginimą – Mirtį. Kartkarčiais apstulbę ryžtamės baikščiai prašnekinti savo likimą, bet atsakymo į klausimą negauname, nes žvaigždės per toli. Juo greičiau suprasime, kad mūsų likimas pareina nuo mūsų pačių, o ne nuo žvaigždžių, juo mums bus geriau. Savo laimę galime rasti tik patys, nesitikėkite jos sulaukti iš kitų – laimės taip mažai, jog retas gali ja dalytis. Skausmą turime pakelti vieni – nesąžininga užkrauti jį kitam, vis tiek, ar tai būtų vyras, ar moteris. Kiekvienas iš mūsų turi pats savo jėgomis kvėpuoti ir kirsti iš paskutiniųjų, kaip pridera kovotojams, nes mes tokie ir esame gimę. Visi mes vieną dieną sulauksime taikos, – taikos, kuri bus garbinga net nugalėtajam, jeigu jis ištvėrė iki galo.

Mano kova jau baigta ir – pralaimėta. Aš išvytas iš San Mikelės, nors kūriau ją visą gyvenimą. Stačiau savo rankomis, dėjau akmenį prie akmens, laisčiau savo prakaitu, – stačiau atsiklaupęs Saulės šventovę, idant pasisemčiau joje išminties ir šviesos iš šlovingojo Dievo, kurį garbinau visą gyvenimą. Ne kartą man degė akys lyg ugnies svilinamos, bet aš nepaisiau įspėjimo, netikėjau, kad nesu vertas ten gyventi, kad mano vieta šešėlyje. Kaip arklys, kuris grįžta į degantį tvartą žūti liepsnoje, kiekvieną vasarą grįždavau akinamon San Mikelės švieson.

Saugokis šviesos! Saugokis šviesos!

Galiausiai apsipratau su savo likimu, aš per senas kovoti su dievais. Pasitraukiau į senąjį bokštą, paskutinę savo tvirtovę, kur manau laikytis iki galo. Dantė dar buvo gyvas, kai vienuoliai pradėjo statyti bokštą Materità – pusiau vienuolyną, pusiau tvirtovę, stiprų kaip uola, ant kurios jis stovi. Kiek kartų nuo to laiko, kai čia įsikūriau, tarp šių sienų aidėjo graudūs jo žodžiai: Nessun maggior dolore che ricordarsi del tempo felice nella miseria283. Bet ar tikrai aiškiaregys florentietis neklydo? Ar tiesa, kad nėra didesnio skausmo, kaip sielvarto dienomis prisiminti prarastą laimę? Aš esu kitokios nuomonės. Kupinos džiaugsmo, o ne skausmo grįžta mano mintys į San Mikelę, kur praleidau laimingiausius gyvenimo metus. Tiesa, pats nemėgstu tenai lankytis – atrodo, lyg braučiausi į nesugrąžinamos praeities šventovę, kai pasaulis buvo jaunas, o su saule buvome bičiuliai.

Gera klaidžioti švelnioj prietemoj po Materità alyvmedžiais. Gera sėdėti senajame bokšte ir svajoti – beveik nieko kito dabar neįstengsiu daryti. Bokštas žvelgia į vakarus, ten, kur leidžiasi saulė. Netrukus saulė nugrims į jūrą, paskui bus prieblanda, paskui ateis naktis.

Diena buvo tikrai nuostabi.

Paskutinis aukso šviesos spindulys dirsteli pro gotišką langą ir ima klaidžioti po senąjį bokštą – palyti ornamentuotus brevijorius ir sidabrinį tryliktojo amžiaus kryžių ant sienos, sliuogteli dailiomis tanagromis, venecijietiškomis taurėmis ant refektoriaus stalo, nutvieskia nimfas su gėlių vainikais ir bakchantes, šokančias grojant Pano fleitai graikiškame bareljefe, ir blyškius bruožus švento Pranciškaus, mano mylimo Umbrijos šventojo, nutapyto aukso fone šalia šventos Klaros su lelijomis rankose. Štai auksinė aureolė apgaubia ramų florentietiškos madonos veidą, štai iš tamsos išnyra Lafrijos Artemidė – rūsti marmurinė deivė su žaibiška mirties strėle kilpinyje. Spinduliuojantis saulės diskas vėl apvainikuoja karališkojo Nilo krantų svajotojo, saulės sūnaus Echnatono sužalotą galvą. Šalia jo stovi Ozyris, žmogaus sielos teisėjas, Horas sakalo galva, paslaptingoji Izidė ir jos sesuo Neftidė, o prie jų kojų kiūto kapų sargas Anubis.

Šviesa išblėso tolyje, artinosi naktis.

Dienos dieve, šviesos skleidėjau, ar negali dar valandėlę pabūt su manim? Naktis taip prailgsta mintims, kurios nedrįsta svajoti apie rytmečio aušrą. Naktis tokia tamsi akims, kurios negali matyti žvaigždžių. Nejau negali man paaukoti dar keleto sekundžių spinduliuojančios amžinybės, kad galėčiau žvelgti į nuostabų tavo pasaulį, į mylimą jūrą, plaukiančius debesis, didingus kalnus, šniokščiančias versmes, mielus medžius, gėles tarp žolių, gyvulius ir paukščius, mano brolius ir seses padangėje, giriose ir pievose? Palik bent keletą laukinių gėlių mano rankoj, idant jos džiugintų man širdį, nors keletą žvaigždžių danguje, idant jos rodytų man kelią!

Jei man jau nelemta daugiau matyti šalia esančių žmonių bruožų, tai gal bent suteiksi malonę ir leisi nors akimirką išvysti kūdikio veidą, ištikimas gyvulio akis? Ilgai stebėjau žmonių veidus ir gerai juos pažįstu, ir jie manęs nieko daugiau neišmokys. Be to, jie visi įkyriai vienodi, palyginti su tuo, ką man pavyko įskaityti paslaptingame Motinos Gamtos veide, paties Dievo šventajame rašte. Maloninga senoji aukle, tu, švelniu raukšlėtos rankos prisilietimu nuvydavusi tiek juodų minčių nuo degančios mano kaktos, nepalik manęs vieno tamsoj! Aš bijau tamsos! Pabūk dar valandėlę su manim, pasek dar kelias nuostabias pasakas, prieš užmigdydama nerimstantį savo kūdikį amžinos nakties miegu!

Pasaulio šviesuly! Deja, tu esi dievybė, ir mirtingųjų maldos nepasiekia tavo dangaus. Tad kaip gali toks kirminas kaip aš tikėtis tavo mielaširdystės, negailestingasai Saulės dieve, jei tu nusigręžei net nuo didžiojo faraono Echnatono, kurio nemirtingas himnas saulei nuskambėjo virš Nilo slėnio penki šimtai metų prieš pragystant Homerui:

Tau patekėjus, žemė atbunda ir džiaugias,

Ir žmonės sako: „Kas tave mato –

tas yra gyvas,

o kas nemato – jau miręs.“

Tave šlovina ir vakarai, ir rytai.

Visa, kas gyva, tau pasirodžius, atgyja –

Ir miršta, tau nusileidus.

Ir vis dėlto tu be jokio gailesčio stebėjai žėrinčia savo akim, kaip senovės dievai nubloškė į Nilą didžiausio tavo garbintojo šventovę ir nuplėšė jam nuo kaktos saulės diską, o nuo krūtinės karališkąjį sakalą, kaip nutrynė nekenčiamą jo vardą nuo auksinių skraisčių, kuriomis buvo apdengtas trūnus jo kūnas, – nutrynė, idant bevardė jo siela per amžių amžius klajotų požemio karalystėje.

Praėjus daugeliui amžių po to, kai Nilo dievai, Olimpo dievai ir Valhalos dievai jau seniai buvo sudūlėję, naujas tavo garbintojas, šventas Pranciškus Asyžietis, švelnusis „Saulės giesmės“ dainius, pakėlė rankas į tavo dangų, nemirtingasai Saulės dieve, su ta pačia malda lūpose, kuria aš šiandien kreipiuosi į tave. Jis prašė, kad neatimtum palaimingos savo šviesos iš skaudamų jo akių, pasmėlusių nuo ašarų ir budėjimo. Paklausęs brolių maldavimo, jis nuvyko į Rietį pasitarti su garsiuoju akių gydytoju ir be baimės iškentė pasiūlytą operaciją. Kai chirurgas įkišo į ugnį geležinį virbą, kad šis įkaistų, šventas Pranciškus kreipėsi į ugnį kaip į bičiulę: „Ugnie, mano sese! Anksčiau už viską Visagalis sukūrė tave, kupiną grožio ir galios, neskriauski manęs. Maldauju Viešpatį, kurs sukūrė tave, idant jis sušvelnintų tavo karštį ir aš kantriai galėčiau jį iškęsti!“

Baigęs savo maldą, kuria kreipėsi į įkaitusią geležį, jis persižegnojo ir nė nekrūptelėjęs tvirtai laikėsi, kol geležis šnypšdama smigo į gležną kūną, brėždama prideginimo liniją nuo ausies iki antakio.

„Broli daktare, – tarė šventas Pranciškus gydytojui, – jei nepakankamai prideginta, įsmeik virbą dar kartą.“

Ir gydytojas, regėdamas silpname kūne tokią nuostabią dvasios stiprybę, susižavėjęs tarė: „Sakau jums, broliai, šiandien išvydau įstabių dalykų!“

Deja, pats švenčiausias iš visų žmonių veltui meldėsi ir veltui kentėjo. Tu apleidai Il Poverello284, kaip buvai apleidęs didįjį faraoną. Kai, grįždami namo, ištikimi broliai padėjo neštuvus su lengva našta po alyvmedžiais kalvos papėdėje, šventas Pranciškus jau nebematė mylimo savo Asyžiaus, laimindamas jį paskutinį kartą.

Tai kaipgi aš, nusidėjėlis, menkiausias iš visų tavo garbintojų, galiu tikėtis tavo mielaširdystės, abejingasai gyvybės valdove! Kaip galiu drįsti prašyti tave dar vienos malonės, tave, kurs dosnia ranka man suteikei tiek brangių dovanų! Tu davei man akis, idant jose šviestų džiaugsmas ir spindėtų ašaros, tu davei man širdį, idant ją virpintų geismas ir kamuotų gailestis, tu davei man miegą, davei man viltį!

Aš maniau, kad tai buvo dovanos. Bet klydau. Tu man viską buvai tik paskolinęs, o dabar reikalauji grąžinti, kad atiduotum kitam, kuris savo ruožtu ateis iš tos pačios amžinybės, kurion aš dabar grimztu. Šviesos valdove, tebūnie tavo valia! Viešpats duoda, Viešpats atima, teesie palaimintas Viešpaties vardas!

III

Varpai skambino Ave Maria. Lengvas vėjelis šiureno už lango kiparisus, kur prieš sumigdami čiulbėjo paukščiai. Jūros balsas vis tilo ir tilo, senąjį bokštą gaubė palaiminga nakties tyla.

Sėdėjau pavargęs savonaroliškame krėsle, trokšdamas poilsio. Vilkas miegojo prie mano kojų – jis dieną naktį beveik nesitraukdavo nuo manęs. Kartais atmerkdavo akis – jose švietė tokia meilė ir tokia širdgėla, jog vos įstengdavau sulaikyti ašaras. Kartais atsikeldavo ir padėdavo man ant kelių didelę galvą. Ar jis žinojo tai, ką žinojau aš? Ar jis suprato, ką supratau aš – kad artinasi išsiskyrimo valanda? Tylėdamas glosčiau jam galvą – pirmą kartą gyvenime nežinojau, ką jam sakyti, kaip paaiškinti tą didžią paslaptį, kurios neįstengiau išaiškinti pats sau.

„Vilke, aš išvykstu ilgon kelionėn į tolimą šalį. Šį kartą tu negalėsi manęs lydėti, bičiuli. Tau reikės likti čia, kur mudu taip ilgai gyvenom drauge kits kito džiaugsmais ir sielvartais. Tu neturi manęs liūdėti, tu turi mane užmiršti, kaip ir visi užmirš, nes toks jau gyvenimo dėsnis. Nesirūpink, man bus gerai, ir tau taip pat. Aš viską padariau, kad tu būtum laimingas. Tebegyvensi ten, kur visuomet gyvenai, ir geri žmonės žiūrės tave taip pat švelniai ir rūpestingai, kaip žiūrėjau aš. Kiekvieną dieną, kai varpai skambins vidurdienį, tu gausi sočius pietus, o dukart per savaitę – skanių kaulų kaip ir iki šiol. Didžiulis sodas, kuriame mėgdavai siausti, tebėra tavo, ir net jeigu, užmiršęs draudimą, imsi vaikyti po alyvmedžiais įsibrovėlę katę, aš ir iš ten, kur būsiu, atgręšiu į tave nematančią akį, o sveikąją užmerksiu, kaip ir anksčiau darydavau vardan mūsų bičiulystės. O kai kojos nebenorės tavęs klausyti, o akys padruš, tu rasi amžino poilsio vietą po antikine kolona kiparisų giraitėje, prie senojo bokšto, šalia savo draugų, kurie apleido šį pasaulį pirma tavęs. O pagaliau, kas žino, gal mudu ir pasimatysim? Dideli mes ar maži – visų mūsų šansai vienodi.“

„Neišeik, pasilik arba pasiimk ir mane kartu!“ – maldavo ištikimos akys.

„Aš išvykstu į šalį, apie kurią nieko nežinau. Nežinau, kas tau nutiktų, jei pasiimčiau ir tave. Esu skaitęs apie tą šalį keistų legendų, bet tai tėra legendos – niekas iš tų, kurie ten išvyko, negrįžo papasakot, ką matė. Tik vienas žmogus būtų galėjęs mums apie tai pasakyti, bet jis buvo Dievo sūnus ir grįžo atgal pas savo tėvą, taip ir nepravėręs tylos sukaustytų lūpų.“

Glosčiau didelę šuns galvą, bet sustingusios rankos nebejautė minkšto kailio.

Kai atsisveikindamas pasilenkiau pabučiuoti šuns, jo akyse ūmiai blykstelėjo baimė, jis išsigandęs atšoko atatupstas ir palindo po refektoriaus stalu, kur buvo jo guolis. Pašaukiau, bet jis nepriėjo. Žinojau, ką tai reiškia. Jau buvau šitai matęs anksčiau, bet maniau, kad man dar likus viena kita dienelė. Atsistojau ir bandžiau prieiti prie lango – norėjau įkvėpti oro, bet kojos atsisakė klausyti, ir vėl susmukau krėsle. Permečiau akimis senąjį bokštą. Aplinkui buvo tamsu ir tylu, tačiau aš tariausi girdįs, kaip rūsčioji deivė Artemidė išima žaibišką strėlę, ruošdamasi pakelti ranką. Nematoma ranka palietė man petį. Šiurpas perėjo per visą kūną. Maniau, apalpsiu, bet nejaučiau jokio skausmo, galva buvo šviesi.

„Sveika, valdove! Naktį girdėjau tavo juodo žirgo kanopų bildesį. Tu laimėjai lenktynes, nes aš matau tavo niūrų veidą, pasilenkusį prie manęs. Tu man nesi svetima – mudu dažnai susitikdavom nuo to laiko, kai stovėjom šalimais prie tos pačios lovos Šventos Klaros palatoje. Tada aš tave vadinau pikčiurna ir žiauruole, budeliu, kuriam smagu kuo ilgiau kankinti savo auką. Tuomet aš dar nepažinau Gyvenimo taip, kaip pažįstu dabar. Dabar žinau, kad tu mielaširdingesnė negu jis, nes ką viena ranka atimi, kita grąžini. Dabar aš žinau, kad Gyvenimas, o ne tu įžiebdavo siaubą tose plačiai atmerktose akyse ir įtempdavo sunkiai besikilnojančios krūtinės raumenis dar vienam atodūsiui, dar vienai kančių minutei. Aš šiandien su tavim nesigrumsiu. Jei būtum atėjusi manęs, kai mano kraujas buvo jaunas, būtų buvę kas kita. Andai buvau kupinas gyvybės ir būčiau atkakliai gynęsis, atsakydamas smūgiu į kiekvieną smūgį. Dabar aš pavargęs, mano akys pasmėlusios, kūnas nusilpęs, o širdis nusikamavus; man liko tik protas, o jis sako, jog kovoti nėra prasmės. Todėl ramiai sėdėsiu Savonarolos krėsle ir netrukdysiu tau daryti tai, ką turi padaryti. Įdomu pasižiūrėti, kaip tu imsiesi darbo, – aš visuomet domėjausi fiziologija. Įspėju – aš nukaltas iš tvirtos medžiagos; smok stipriau, nes vėl nieko nepeši, kaip jau yra buvę ne vieną kartą, jei neklystu. Tikiuosi, valdove, tu negrieši ant manęs danties už praėjusias dienas. Nors tuomet Viljė aveniu turėjai per mane nemažai rūpesčių. Bet aš nesu toks drąsuolis, kokį vaizduoju, ir būčiau tau labai dėkingas, jei prieš imdamasi darbo duotum man kelis lašus savo amžinojo miego gėrimo.“

„Aš visuomet taip darau, ir jau tu tikrai turėtum tą žinoti – juk taip dažnai mane matydavai besidarbuojančią. Gal nori pasiųsti kunigo, kol dar yra laiko? Man artinantis, visuomet kviečiamas kunigas.“

„O kam? Kunigas dabar man niekuo negali padėti. Man per vėlu atgailauti, jam per anksti mane smerkti, o tau tas turbūt neturi jokios reikšmės.“

„Man vis tiek. Geri ar blogi žmonės – man visi vienodi.“

„Kam kviestis kunigą, kuris pasakys man tik tiek, kad gimiau nuodėmėj, kad mano mintys ir darbai sutepti nuodėmės, kad turiu atgailauti, visko išsižadėti. O aš mažai dėl ko atgailauju ir nieko neišsižadu. Gyvenau vadovaudamasis instinktu, neabejotinai sveiku instinktu. Pridariau nemažai kvailysčių, kai bandžiau pasikliauti protu. Protas mane klaidino, ir buvau už tai nubaustas. Norėčiau padėkoti tiems, kurie man buvo geri. Priešų turėjau mažai – daugiausia tai buvo gydytojai, ir jie nelabai man tepakenkė, aš vis tiek ėjau savo keliu. Norėčiau atsiprašyti tų, kuriems suteikiau skausmo. Štai ir viskas. O kitkas – tik Dievo ir mano reikalas, bet ne kunigo, kurio aš nepripažįstu kaip savo teisėjo.“

„Man nepatinka jūsų kunigai. Tai jie išmokė žmones bijoti mano prisiartinimo, prigąsdinę juos amžinybe ir pragaro ugnimi. Tai jie nuplėšė man nuo pečių sparnus, subjaurojo švelnų veidą ir, pavertę šlykščia giltine, privertė tartum vagį sėlinti nuo vieno namo prie kito su dalgiu rankoje ir šokti Danse Macabre285 ant freskų vienuolynų sienose drauge su jų šventaisiais ir nusidėjėliais. Aš neturiu nieko bendro nei su jų dangum, nei su jų pragaru. Aš – gamtos dėsnis.“

„Vakar girdėjau sode čiulbant volungę, o kai leidosi saulė, atskrido devynbalsė ir ėmė suokti po mano langu. Ar aš dar kada ją išgirsiu?“

„Ten, kur yra angelų, yra ir paukščių.“

„Norėčiau, kad bičiulio balsas dar kartą man paskaitytų „Faidoną“.

„Balsas buvo mirtingas, bet žodžiai nemirtingi. Tu juos dar išgirsi.“

„Ar aš dar išgirsiu Mocarto „Requiem“, mylimą savo Šubertą, titaniškus Bethoveno akordus?“

„Tai, ką girdėjai, buvo tik aidas, sklindantis iš dangaus.“

„Aš pasiruošęs. Smok, bičiule!“

„Aš tau nesmogsiu. Aš tave užmigdysiu.“

„Ar aš sapnuosiu?“

„Taip, viskas yra tik sapnas.“

„Ar aš pabusiu?“

Atsakymo nebuvo.

* * *

„Kas tu, gražusis jaunuoli? Ar tu Hipnas, Miego angelas?“

Jis stovėjo šalia manęs apvainikuotomis garbanomis, svajingas ir susimąstęs, gražus kaip Meilės Genijus.

„Aš jo brolis, pagimdytas tos pačios Motinos Nakties. Mano vardas Tanatas. Aš Mirties angelas. Tai tavo gyvybė gęsta kartu su deglu, kurį laikau pamynęs koja.“

* * *

Sapnavau senelį, sunkiai kiūtinantį vienišu taku. Kartais jis pakeldavo akis, lyg ieškodamas, kas jam parodytų kelią. Kartais suklupdavo, lyg netekęs jėgų eiti toliau. Laukai ir girios, upės ir jūros jau plytėjo po jo kojomis, o netrukus ir sniegu kepurėti kalnai dingo nykstančios tolyje žemės migloj. Vis aukštyn kilo jo kelias. Audros genami debesys užsikėlė jį ant savo galingų pečių ir nusinešė svaiginamu greičiu per begalybės tolius, mirgančios žvaigždės viliojo vis arčiau ir arčiau tos šalies, kur nėra nei nakties, nei mirties. Pagaliau jis atsidūrė prieš dangaus vartus, auksinėmis sąvaromis pritvirtintus prie deimantinės uolos. Vartai buvo uždaryti. Amžinybę, dieną, o gal tik akimirksnį jis klūpojo ant slenksčio, kad ir neturėdamas vilties, bet vis tiek vildamasis patekti vidun. Staiga nematoma ranka plačiai atvėrė didžiulius vartus ir įleido plevenančią ore būtybę su angelo sparnais ir ramiu miegančio kūdikio veidu. Keleivis pašoko ir, nevilties padrąsintas, įsmuko į vidų prieš pat užsitrenkiant vartams.

– Kas tu esi, įžūlus įsibrovėli? – pasigirdo rūstus balsas.

Prieš mane stovėjo aukštas siluetas, apsisiautęs balta mantija, su auksiniu raktu rankoje.

– Dangaus vartų saugotojau, šventas Petrai, maldauju, leisk man čia pasilikti!

Šventas Petras dirstelėjo į mano popierius, apgailėtiną žemiškojo gyvenimo ataskaitą.

– Blogai! – tarė šventas Petras. – Labai blogai. Kaip čia patekai? Tikriausiai per klaidą...

Jis ūmiai nutilo, nes prieš mus nutūpė mažutis angelas šauklys. Suglaudęs purpurinius sparnelius, jis pasitaisė trumputę tuniką, išaustą iš voratinklių ir rožių žiedlapių, žėrinčią ryto rasa. Jo kojytės, rausvos kaip rožių žiedai, buvo apautos auksiniais sandalais. Garbanotą galvelę puošė užsmaukta ant ausies kepuraitė, nupinta iš tulpių ir pakalnučių. Jo akys buvo kupinos saulės spindesio, lūpos kupinos džiaugsmo. Mažutėse rankose jis laikė ornamentuotą brevijorių, kurį, oriai šypsodamas, įteikė šventam Petrui.

– Jis visuomet kreipiasi į mane, kai pakliūva į bėdą, – suniurnėjo šventas Petras, skaitydamas brevijorių. – Kol viskas gerai klojasi, nepaiso mano įspėjimų. Pasakyk jiems, – tarė jis angelui šaukliui, – pasakyk jiems, kad tuoj ateisiu. Tegul be manęs nieko nesprendžia.

Angeliukas pridėjo rausvą pirštelį prie tulpių kepuraitės, išskleidė purpurinius sparnelius ir greitai nulėkė, čiulbėdamas kaip paukštis.

Šventas Petras suglumęs nužvelgė mane tuščiomis akimis. Paskui pasisuko į senyvą arkangelą, kuris, pasirėmęs ant nuogo kalavijo, ėjo sargybą prie auksinės uždangos, ir tarė, rodydamas į mane:

– Tegul jis čia palaukia, kol grįšiu. Jis drąsus, gudrus ir turi šmaikštų liežuvį – žiūrėk, kad tavasis neatsirištų. Visi turim silpnybių, ir tavoji man žinoma. O ši dvasia keistoka – niekaip negaliu suprasti, kaip ji išvis čia pateko. Ką gali žinoti, gal jis iš tos padermės, kuri tave išviliojo iš rojaus, kad sektum paskui Liuciferį ir galiausiai pultum. Saugokis, tylėk ir būk akylas!

Jis nuėjo. Pažvelgiau į senyvą arkangelą, o senyvas arkangelas į mane. Pagalvojau, kad nedera jo šnekinti, bet tebedirsčiojau į jį akies krašteliu. Po valandėlės jis nusisegė kalaviją, atsargiai atrėmė į lazurito koloną ir lengviau atsiduso. Senas jo veidas buvo toks geraširdis, o akys tokios romios, jog man neliko jokių abejonių, kad jis nusiteikęs taip pat taikiai kaip ir aš.

– Garbingasai arkangele, – paklausiau baikščiai, – ar ilgai man reikės laukti švento Petro?

– Girdėjau trimitus gaudžiant teismo salėje, – atsakė arkangelas. – Ten teisiami du kardinolai, kurie ką tik pasišaukė šventą Petrą, kad juos apgintų. Ne, manau, jog tau nereikės ilgai laukti, – pridūrė jis šyptelėjęs. – Paprastai net šventam Ignotui, sumaniausiam dangaus advokatui, nepavyksta ištraukti jų iš bėdos. Prokuroras visa galva už jį pranašesnis. Jis buvęs vienuolis, vardu Savonarola, jį sudegino gyvą ant laužo.

– Bet aukščiausias teisėjas – Dievas, o ne žmogus, – tariau, – o Dievas gailestingas.

– Taip, aukščiausias teisėjas – Dievas, ir Dievas gailestingas, – pakartojo arkangelas. – Bet Dievas valdo nesuskaičiuojamus pasaulius, kurie pranoksta savo grožiu ir turtais tą mažą beveik užmirštą žvaigždę, iš kurios atvyko tuodu žmonės.

Arkangelas paėmė mane už rankos ir nusivedė prie atviros arkos. Pasibaisėjęs išvydau tūkstančius spindinčių žvaigždžių ir planetų, sklidinų gyvybės ir šviesos, kurios keliavo joms paskirtu keliu begalybėje.

– Ar matai tą mažytę dėmelę, blausią it baigiančios degti žvakės šviesa? Tai pasaulis, iš kurio atvyko tuodu žmonės – skruzdės, rėpliojančios po žemės grumstą.

– Dievas sukūrė jų pasaulį ir sukūrė juos pačius, – tariau.

– Taip, Dievas sukūrė jų pasaulį. Jis įsakė saulei ištirpinti sušalusias jų žemės gelmes, jis išraižė tą žemę upėm ir jūrom, apdengė šiurkštų jos paviršių giriom ir laukais, apgyvendino mielais žvėreliais. Pasaulis buvo puikus, ir viskas gerai klojosi. Tada, paskutinę dieną, jis sukūrė žmogų. Gal būtų buvę geriau, jeigu jis būtų ilsėjęsis ne po to, o prieš tai, kai sukūrė žmogų. Turbūt žinai, kaip viskas buvo. Kartą didžiulė beždžionė, paklaikusi iš alkio, sugalvojo grublėtomis rankomis pasidaryti ginklą kitiems gyvuliams žudyti. Ar galėjo šešiacolės machairodo iltys įveikti užaštrintą jos titnagą, aštresnį už kardadančio tigro dantis? Ar galėjo lenkti urvinio lokio nagai įveikti jos medžio šaką, apsmaigstytą dygliais, kuoleliais ir aštriabrauniais kiaukutais? Ar galėjo jų laukinė jėga įveikti jos gudrumą, jos spąstus ir jos žabangas? Taip atsirado žiaurus protantropas, žudantis ir draugus, ir priešus, visų gyvūnų siaubas, šėtonas tarp žvėrių. Atsistojęs ant dviejų kojų, jis iškėlė kruviną pergalės vėliavą virš savo aukų, virš gyvulių pasaulio, ir pasiskelbė viso pasaulio viešpačiu. Natūrali atranka ištiesino jo veido nuolydį, praplėtė kaukolę. Gvergždžiantis pykčio ir baimės riaumojimas virto ryškiais garsais ir žodžiais. Jis išmoko prisijaukinti ugnį. Taip pamažu vystydamasis, jis tapo žmogumi. Jo jaunikliai čiulpdavo kraują iš dar šiltos jo užmuštų gyvulių mėsos ir pešdavosi tarpusavy kaip alkani vilkiūkščiai dėl skanių kaulų, kuriuos jis būdavo sutraiškęs baisiais nasrais ir išmėtęs po visą urvą. Taip jie užaugdavo tokie pat stiprūs ir žiaurūs kaip ir jis, ištroškę grobio, pasiruošę užpulti ir suryti kiekvieną gyvą padarą, pasipainiojusį jų kelyje, kad ir savo pieno brolį. Giria nuščiūdavo jiems artinantis, žvėrys iš prigimties bijodavo žmonių. Netrukus, paklaikę nuo kraujo godulio, žmonės ėmė žudyti vieni kitus akmeniniais kirviais. Prasidėjo žiaurus karas, kuris tebetrunka ir dabar.

Pykčiu sužaižaravo Viešpaties akys – jis ėmė gailėtis sukūręs žmogų. Ir Viešpats tarė: „Sunaikinsiu žmones, idant jų neliktų žemėje, nes jie pilni nedorybių ir smurto.“ Ir jis įsakė trykšti didžiosios prarajos šaltiniams, atsiverti dangaus langams, idant žūtų žmonės ir žemė, kurią jie išniekino kruvinais nusikaltimais. Ak, jeigu jis būtų juos visus nuskandinęs! Bet paklausęs gailestingos savo širdies, jis leido jų pasauliui vėl atgimti, apsivalius tyruose tvano vandenyse. Tačiau prakeikimas tebeglūdėjo sėkloje tos saujelės žmonių, kuriuos jis iš visų pasmerktųjų išgelbėjo Nojaus arkoje. Vėl prasidėjo žudynės, vėl įsiliepsnojo nesibaigiantys karai.

Dievas žvelgė į visa tai su begaline kantrybe, nenorėdamas bausti, pasiruošęs viską atleisti. Jis net pasiuntė į jų žiaurų pasaulį savo sūnų, kad šis išmokytų žmones švelnumo ir meilės. Jis meldėsi už juos, bet tu žinai, kaip žmonės jam atsilygino. Metę iššūkį dangui, jie netrukus pasmerkė visą savo pasaulį pragaro liepsnai. Šėtonišku gudrumu jie išrasdavo vis naujus ginklus, kad galėtų žudyti kits kitą. Blokšdavo mirtį iš dangaus ant namų, nuodydavo gaivinantį orą pragaro dvokais. Griausmingas jų mūšių aidas drebino visą žemę. Kai dangaus skliautą gaubia nakties skraistė, mes iš čia matom, kad net jų žvaigždės šviesa kruvinai raudona, ir girdim jų sužeistųjų aimanas. Vienas iš angelų, stovinčių prie Dievo sosto, man sakė, jog kiekvieną rytą Madonos akys paraudusios nuo ašarų, o jos Sūnaus žaizda vėl atsivėrusi.

– Bet kaipgi Dievas, gailestingasis Dievas, leidžia tęstis tokioms kančioms? – paklausiau. – Kaip jis gali ramiai klausytis sielvarto šauksmų?

Senyvas arkangelas baimingai apsidairė, kad kas neišgirstų jo atsakymo.

– Dievas senas ir išvargęs, – sušnibždėjo jis, lyg išsigandęs savo paties žodžių. – Jo širdis nukamuota skausmo. Jo artimieji kupini tokios begalinės meilės jam, jog nesiryžta drumsti jo ramybės ir nieko nesako apie nuolatines baisybes ir sielvartą. Dažnai jis nubunda iš slogaus miego ir klausia, ką reiškia tas griaustinio trankymasis, kurį girdi jo ausys, ir grėsmingos šviesos blykčiojimai, skrodžiantys tamsą. O artimieji atsako, kad griausmas – tai balsas jo paties vėtros genamų debesų, o šviesa – jo paties žaibų blykčiojimai. Ir pavargę Dievo vokai vėl užsimerkia.

– Taip geriau, garbingasai arkangele, taip geriau! Jeigu jo akys išvystų, ką aš esu matęs, o ausys išgirstų, ką aš esu girdėjęs, Viešpats vėl imtų gailėtis sukūręs žmogų. Ir vėl lieptų ištrykšti didžiosios prarajos šaltiniams ir sunaikinti žmones. Šį kartą jis visus juos nuskandintų ir paliktų arkoje vien gyvūnus.

– Saugokis Dievo rūstybės! Saugokis Dievo rūstybės!

– Aš nebijau Dievo. Bet bijau tų, kurie kadaise buvo žmonės: rūsčių pranašų, bažnyčios tėvų, švento Petro, kuris griežtu balsu man įsakė laukti jo grįžtant.

– Aš ir pats prisibijau švento Petro, – prisipažino senyvas arkangelas. – Girdėjai, kad jis man prikišo, jog leidausi suklaidinamas Liuciferio? Pats Dievas man dovanojo ir priėmė atgal į dangų. Negi šventas Petras nežino, kad jei atleidai, vadinasi, užmiršai? Tavo tiesa, pranašai rūstūs. Bet jie teisingi, jie apšviesti Dievo ir kalba jo balsu. O bažnyčios tėvai tegali skaityti kitų mintis blausioje mirtingųjų akių šviesoje, todėl jų balsai – žmonių balsai.

– Žmonės nepažįsta vieni kitų, kaip jie gali teisti už tai, ko nežino ir ko nesupranta? Norėčiau, kad tarp mano teisėjų būtų šventas Pranciškus. Aš jį mylėjau visą gyvenimą, jis žino ir supranta mane.

– Šventas Pranciškus niekuomet nėra nieko teisęs, jis tik atleisdavo kaip patsai Kristus, kuris jį laiko už rankos lyg savo brolį. Šventas Pranciškus retai pasirodo teismo salėje, kur tu netrukus stovėsi. Be to, jis nelabai ten mėgstamas. Daugelis kankinių ir šventųjų pavydi jo stigmų, ir ne vienam dangaus didžiūnui, apsisiautusiam prašmatnia mantija, nusagstyta auksu ir brangakmeniais, pasidaro nejauku, kai tarp jų pasirodo Il Poverello su apsitrynusiu, nuo ilgo dėvėjimo nuskarusiu abitu. Madona stengiasi kiek galėdama jį lopyti ir adyti; jos manymu, neverta jam dovanoti naujo – vis tiek kam nors atiduos!

– Kaip aš norėčiau jį pamatyti! Man knieti jam užduoti vieną klausimą, į kurį veltui ieškau atsako visą savo gyvenimą. Jei kas gali atsakyti į tą klausimą, tai tik jis. Gal tu man paaiškinsi, išmintingasai arkangele? Kur yra mūsų bičiulių gyvūnų sielos? Kur jų dangus? Labai norėčiau žinoti, nes aš... nes aš...

Daugiau nedrįsau sakyti.

– „Mano tėvo buveinėje daug namų“, – yra pasakęs Kristus. Dievas, sukūręs gyvūnus, pasirūpins ir jais. Dangus ganėtinai erdvus, suras ten prieglobstį ir jie.

– Klausyk! – sušnabždėjo senasis arkangelas, rodydamas pirštu į atvirą arką. – Klausyk!

Švelni arfos stygų ir malonių vaikiškų balsų melodija sklido iš dangaus sodų, dvelkiančių nežemiškų gėlių aromatais.

– Pakelk akis ir žiūrėk, – tarė arkangelas, pagarbiai nulenkdamas galvą.

Mano širdis ją pažino greičiau, negu akys išvydo blyškiai auksinę aureolę aplink jos galvą. Vis dėlto koks neprilygstamas dailininkas buvo Sandras Botičelis! Ji žengė visai tokia, kokią jis tiek sykių buvo nutapęs, – jauna, skaisti, nors akyse švietė švelnus motiniškas rūpestingumas. Ją lydėjo gėlėmis vainikuotos mergelės besišypsančiomis lūpomis ir vaikiškomis akimis – amžinas pavasaris! Angeliukai, suglaudę aukso ir purpuro sparnelius, laikė jos mantijos kraštus, kiti jai po kojų tiesė rožių kilimą. Šventa Klara, švento Pranciškaus mylimoji, kažką pašnabždėjo Madonai į ausį, ir man net pasirodė, kad, praeidama pro šalį, Dievo Motina malonėjo į mane pažvelgti.

– Nieko nebijok, – sušnibždėjo arkangelas. – Nieko nebijok – Madona tave matė ir prisimins savo maldose. Šventas Petras ilgai negrįžta, – pridūrė arkangelas. – Turbūt atkakliai kovoja su Savonarola, gelbėdamas savo kardinolus.

Pakėlęs auksinės uždangos kraštelį, jis žvilgtelėjo į peristilį.

– Ar matai tą malonią vyro dvasią baltu apdaru su užkišta už ausies gėle? Dažnai su juo pasišneku. Jį čia visi myli, nes jis paprastas ir tyras kaip vaikas. Dažnai žiūriu į jį ir negaliu atsistebėti: jis visuomet vaikštinėja vienas ir rankioja nuo grindų angelų plunksnas, iš kurių daro šluoteles. Kartais, manydamas, kad jo niekas nemato, pasilenkia ir ima šluoti nuo auksinių grindų lengvas žvaigždžių dulkeles. Atrodo, jis nė pats nežino, kam tai daro – tiesiog kitaip negali. Įdomu, kuo jis buvo žemėj. Jis čia atsirado visai neseniai; gal jis tau galėtų papasakoti apie paskutinį teismą?

Pažvelgiau į dvasią baltu apdaru – tai buvo mano bičiulis Arkandželas Fuskas, gatvių šlavėjas Paryžiaus italų varguomenės kvartale. Tos pačios nuolankios naivios akys, ta pati gėlė už ausies – rožė, kurią jis galantišku pietiečio gestu įteikė grafienei tą dieną, kai buvau ją nusivežęs pas Salvatorę dovanoti jo vaikams lėlių.

– Mielasis Arkandželai Fuskai! – tariau tiesdamas savo bičiuliui abi rankas. – Aš visuomet buvau tikras, kad tu čia pateksi.

Jis pakėlė į mane abejingas akis, lyg visai nepažindamas.

– Arkandželai Fuskai, nejau tu manęs nepažįsti? Nejau neprisimeni? Neprisimeni, kaip švelniai slaugei dieną naktį Salvatorės vaikus, kada jie sirgo difterija, kaip pardavei išeiginius savo drabužius, kad sumokėtum už karstą, kai mirė vyriausioji mergaitė, kurią taip mylėjai?

Skausmo šešėlis perbėgo jo veidu.

– Neprisimenu.

– O, mano bičiuli, kokią didžią paslaptį man atskleidei šiais žodžiais! Koks sunkus akmuo nusirito man nuo širdies! Tu neprisimeni! Bet kodėl aš prisimenu?

– Gal tu dar nenumirei? Gal tik sapnuoji, kad esi miręs?

– Aš visą gyvenimą nugyvenau sapnuodamas, ir jeigu tai sapnas, tai jis nuostabiausias iš visų mano sapnų.

– Gal tavo atmintis stipresnė negu mano ir pergyveno kūną. Nežinau. Aš to nesuprantu, per daug tas sudėtinga. Aš neklausinėju.

– Dėl to čia ir esi, mano bičiuli. Bet pasakyk man, Arkandželai Fuskai, nejaugi čia niekas neatsimena žemiškojo savo gyvenimo?

– Sako, kad ne, sako, tik tie atsimena, kurie patenka į pragarą, dėl to jis ir vadinamas pragaru.

– Tai bent pasakyk, Arkandželai Fuskai, ar tave smarkiai tardė, ar teisėjai buvo griežti?

– Iš pradžių atrodė griežtoki, ir aš jau buvau pradėjęs drebėti, kad jie neimtų klausinėti apie tą neapolietį kurpių, kuris paveržė iš manęs žmoną ir kurį nudūriau jo paties peiliu. Bet, laimė, apie kurpių jie visai nesiteiravo. Tik paklausė, ar buvau kada lietęs auksą, ir aš atsakiau, kad mano rankose tėra buvę tik variokai. Paklausė, ar buvau susikrovęs kokio turto ar gėrybių, o aš atsakiau, kad nieko neturėjau, tik marškinius, su kuriais numiriau ligoninėj. Jie nieko daugiau nesiteiravo ir įleido mane čionai. Tada atėjo angelas su dideliu ryšuliu. „Nusivilk senus marškinius ir apsirenk išeiginiais drabužiais“, – pasakė angelas. Ar patikėsi, tai buvo mano paties išeiginė eilutė, kurią buvau pardavęs, kad sumokėčiau karstadirbiui, tik angelai buvo ją išsiuvinėję auksu ir perlais. Pamatysi mane ja apsivilkusį kitą sekmadienį, jei dar būsi čia. Paskum atėjo kitas angelas su didele taupykle ir tarė: „Atidaryk, tai tavo santaupos. Čia visi variokai, kuriuos buvai atidavęs tokiems pat skurdžiams kaip tu. Viskas, ką žemėje atiduodate, saugoma jums danguje, o viskas, ką sau pasiliekate, žūsta.“ Ar patikėsi – taupyklėje nebuvo nė vieno varioko, visi mano variokai buvo pavirtę auksu. Klausyk, – pridūrė jis patyliukais, kad neišgirstų arkangelas. – Aš nežinau, kas tu per vienas, bet atrodai nuskuręs; tad tu neužsigauk – imk iš mano taupyklės, kiek tau reikia, man bus labai malonu. Aš pasakiau angelui, kad nežinau, ką veikti su tais pinigais, o angelas man patarė juos atiduoti pirmam pasitaikiusiam elgetai.

– Jei aš būčiau sekęs tavo pavyzdžiu, Arkandželai Fuskai, nebūčiau dabar toks nuskuręs. Deja, niekam nesu dovanojęs savo išeiginių drabužių, todėl dabar mano kūną dengia skarmalai. Bet man pasidarė daug ramiau, kai išgirdau iš tavo lūpų, kad tavęs nekamantinėjo apie neapolietį kurpių, kurį nudobei. Vienas Dievas težino, už kelių kurpių gyvybes reikėtų man atsakyti – juk aš daugiau kaip trisdešimt metų buvau gydytojas!

Nematomos rankos praskleidė auksinę uždangą, ir prieš mus atsistojo angelas.

– Atėjo tavoji valanda stoti prieš teisėjus, – tarė senasis arkangelas. – Būk nuolankus ir tylėk. Svarbiausia – tylėk! Atsimink, mane pražudė tik žodžiai; tad prilaikyk liežuvį, nes ir tau taip bus.

– Palauk! – sušnabždėjo Arkandželas Fuskas, gudriai man mirktelėjęs. – Kam be reikalo rizikuoti. Aš tavim dėtas nė neužsiminčiau apie tuos kurpius. Juk aš nieko nesakiau apie savo kurpių, o jie manęs ir neklausė. O pagaliau gal jie to nežinojo! Chi lo sa?286

Angelas paėmė mane už rankos ir nusivedė peristiliu į teismo salę, didžiulę kaip Ozyrio salė. Jaspio ir opalo kolonos su auksiniais lotoso žiedų kapiteliais ir saulės spindulių stulpai rėmė milžinišką skliautą, nužertą dangaus žvaigždžių.

Pakėliau galvą ir išvydau miriadus kankinių ir šventųjų baltais drabužiais, atsiskyrėlių, anachoretų ir asketų laukiniais, Nubijos saulės nudegintais veidais, nuogų cenobitų, kurių sudžiūvę kūnai buvo apžėlę plaukais, rūsčių pranašų, kurių ilgos barzdos dengė krūtinę, šventųjų apaštalų su palmių šakomis rankose, patriarchų ir dvasininkų, atstovaujančių visoms šalims ir visoms bažnyčioms, kelis popiežius žėrinčiomis tiaromis ir vieną kitą kardinolą raudona mantija. Priešais pusračiu sėdėjo mano teisėjai, rūstūs ir abejingi.

– Blogai, – tarė šventas Petras, paduodamas jiems mano popierius. – Labai blogai!

Šventas Ignotas, didysis inkvizitorius, atsistojo ir prašneko:

– Jo gyvenimas suteptas šlykščių nuodėmių, jo siela juoda, jo širdis nešvari. Kaip krikščionis ir šventasis reikalauju jį nuteisti – tegul velniai per amžių amžius kankina jo kūną ir sielą.

Visa salė sušnabždėjo pritardama. Pakėlęs akis, pažvelgiau į savo teisėjus. Jie savo ruožtu pažvelgė į mane rūsčiai tylėdami. Nuleidau galvą ir nieko neatsakiau, prisiminęs senojo arkangelo įspėjimą tylėti; be to, nežinojau, ką ir sakyti. Staiga salės gilumoje pastebėjau nediduką šventąjį, kuris, baisiausiai susijaudinęs, linksėjo man galva. Paskum jis baikščiai prasiskyrė kelią pro garbingus šventuosius iki durų, prie kurių aš stovėjau.

– Aš tave gerai pažįstu, – tarė tasai nedidukas šventasis, ir švelnios jo akys draugiškai pažvelgė į mane. – Mačiau, kaip tu ėjai. – Pridėjęs prie lūpų pirštą, jis tyliai pridūrė: – Ir mačiau, kaip tau iš paskos bėgo ištikimas tavo draugas.

– Kas tu, gerasis tėve? – sušnabždėjau.

– Aš šventas Rokas, visų šunų globėjas, – pareiškė šventasis. – Mielai tau padėčiau, bet aš menkas šventasis – jie manęs neklausys, – sušnabždėjo jis, dirstelėjęs vogčiomis į pranašus ir šventuosius tėvus.

– Jis buvo bedievis, – tęsė šventas Ignotas. – Piktžodžiautojas, pašaipūnas, melagis, apgavikas, burtininkas, kerėtojas, ištvirkėlis...

Keli senieji pranašai pastatė ausis.

– Jis buvo jaunas ir energingas, – užsistojo šventas Povilas. – Geriau būtų...

– Senatvė jo nepataisė, – sumurmėjo kažkoks atsiskyrėlis.

– Jis mylėjo vaikus, – tarė šventas Jonas.

– Taip pat ir jų motinas, – burbtelėjo sau į barzdą kažkoks patriarchas.

– Jis buvo darbštus gydytojas, – tarė apaštalas Lukas, šventasis daktaras.

– Dangus pilnas jo pacientų, taip pat, kiek žinau, ir pragaras, – atkirto šventas Domininkas.

– Jis toks įžūlus, jog atsivedė ir šunį. Jis tupi, laukdamas savo pono, prie dangaus vartų, – pareiškė šventas Petras.

– Nebeilgai jam teks laukti savo pono, – sušvokštė šventas Ignotas.

– Šuo prie dangaus vartų?! – įniršęs suriko kažkoks niūrus senas pranašas.

– Kas jis? – pašnibždom paklausiau šunų globėją.

– Susimildamas, tylėk! Atsimink arkangelo įspėjimą! Man rodos, tai Habakukas.

– Jei Habakukas sėdi tarp mano teisėjų – aš žuvęs. Il est capable de tout287, kaip pasakė Volteras.

– Šuo prie dangaus vartų! – užkriokė Habakukas. – Šuo, purvinas gyvulys!

Aš nebeiškenčiau.

– Šuo visai ne purvinas gyvulys! – atšoviau, piktai dėbtelėjęs į Habakuką. – Jį sukūrė tas pats Dievas, kuris sukūrė tave ir mane. Jei mes turime dangų, tai ir gyvuliai privalo turėti dangų, nors jūs, rūstūs seni pranašai, sunuožmėję ir atbukę nuo savo šventumo, visai juos užmiršot. Beje, jūs irgi juos užmiršot, šventieji apaštalai, – šnekėjau toliau, vis labiau ir labiau netekdamas galvos. – Nes kodėl gi jūs nepaminėjote savo evangelijose nė vieno Viešpaties žodžio, pasakyto nebyliems mūsų broliams užtarti?

– Šventoji bažnyčia, kuriai aš žemėje priklausiau, niekuomet nesidomėjo gyvuliais, – pertraukė šventas Anastazijus, – todėl ir danguje mes nieko nenorim apie juos girdėti. Kvailas piktžodžiautojau! Užuot rūpinęsis jų sielomis, verčiau pagalvotum apie savo nuodėmingą sielą, kuri netrukus nugarmės tamsybėn, iš kur atklydo.

– Mano siela atkeliavo iš dangaus, o ne iš to pragaro, kurį jūs padarėt žemėj. Aš netikiu jūsų pragaru!

– Greit patikėsi, – sušvokštė didysis inkvizitorius, ir jo akyse sužaižaravo nematomos liepsnos atšvaitai.

– Ant jo krito Dievo rūstybė! Jis beprotis! Beprotis! – pasigirdo kažkieno balsas.

Teismo salėje nuaidėjo siaubo šauksmas:

– Liuciferis! Liuciferis! Šėtonas tarp mūsų!

Mozė pakilo iš savo krėslo, didingas ir rūstus. Gyslotos jo rankos laikė lenteles su dešimčia Dievo įsakymų, o akys svaidė žaibus.

– Koks jis atrodo piktas, – pasibaisėjęs sukuždėjau šventam šunų globėjui.

– Jis visuomet piktas, – tyliai atsakė nuščiuvęs šventasis.

– Užteks kalbėti apie šią dvasią, – sugriaudė Mozė. – Balsas, kurį aš ką tik girdėjau, sklido iš rūkstančių šėtono nasrų. Kas tu būtum, žmogus ar velnias – lauk iš čia! Jehova, Izraelio Dieve, sunaikink jį savo ranka! Sudegink jo kūną, išsekink jo gyslose kraują! Sutraiškyk jam kaulus! Išvyk jį iš dangaus ir iš žemės, nutrenk atgal pragaran, iš kurio jis atėjo!

– Pragaran! Pragaran! – nuskambėjo kaip aidas po visą teismo salę.

Bandžiau kažką sakyti, bet negalėjau praverti lūpų. Širdis suledėjo, jaučiausi apleistas Dievo ir žmonių.

– Jei tau liūdnai baigsis, aš žiūrėsiu tavo šunį, – pašnabždėjo man nedidukas šventasis.

Staiga grėsmingoj tyloj lyg ir pasigirdo paukščių čiulbesys. Mažytė devynbalsė nutūpė be jokios baimės man ant peties ir ėmė suokti į ausį:

– Tu išgelbėjai gyvybę mano senelei, o tetą, tris mano brolius ir seseris apsaugojai nuo kančių ir mirties, kurią jiems buvo paspendus žmogaus ranka uolėtoje saloje. Būk pasveikintas! Būk pasveikintas!

O vieversėlis gnibtelėjo man pirštą ir sučirpsėjo:

– Lapių krašte sutikau musinukę, kuri man papasakojo, kad tu, būdamas vaikas, išgydei sparną vienam jos protėviui ir atšildei prie savo krūtinės sužvarbusį jo kūnelį. O kai atgniaužei kumštį, prieš išleisdamas į laisvę, pabučiavai ir tarei: „Laimingos kelionės, paukšteli! Laimingos kelionės!“ Būk pasveikintas! Būk pasveikintas!

– Padėk man, paukšteli! Padėk!

– Pasistengsiu, pasistengsiu, – sučyravo vieversėlis, išskleisdamas sparnelius, ir nulėkė, linksmai čiulbėdamas. – Pasisteeeeengsiu!

Nenuleidau nuo vieversėlio akių, kol jis skrido tolyn prie žydrųjų kalvų, stūksančių gotiškos arkos gilumoje. Kaip gerai man buvo pažįstamos šitos kalvos iš Fra Andželiko paveikslų! Tie patys pilkšvai sidabriniai alyvmedžiai, tie patys niūrūs kiparisai, ryškėjantys švelnioje vakaro dangaus žydrynėje. Išgirdau Asyžiaus varpus skambinant Angelą Dievo ir išvydau jį, blyškiaveidį Umbrijos šventąjį, iš lėto besileidžiantį vingiuotu kalno takeliu tarp brolio Leono ir brolio Leonardo. Aplink jį skraidė čiulbėdami greitasparniai paukščiai – vieni lesė iš jo delno trupinius, kiti be jokios baimės glaudėsi abito klostėse. Šventas Pranciškus ramiai atsistojo šalia manęs ir pažvelgė į teisėjus nuostabiomis akimis, akimis, kurių žvilgsnis sutramdydavo ir Dievo, ir žmogaus, ir žvėries rūstybę.

Mozė sukniubo krėsle, jam iš rankų iškrito lentelės su dešimčia įsakymų.

– Amžinai jis! – apmaudžiai suniurnėjo Mozė. – Amžinai jis, gležnas svajotojas, apsuptas paukščių, elgetų ir atstumtųjų. Toks gležnas ir vis dėlto užtektinai stiprus sulaikyti tavo keršto rankai, o Viešpatie! Argi tu ne Jehova, pavydulingasis Dieve, kurs nužengei tarp liepsnos ir dūmų ant Sinajaus kalno ir privertei Izraelio tautą drebėti iš siaubo? Argi ne tavo rūstybė paskatino mane grūmoti keršto vėzdu, naikinti laukuose žolę ir versti medžius, idant viskas žūtų – ir žmonės, ir gyvuliai? Argi ne tavo balsas bylojo iš dešimties mano įsakymų? Kas gi dabar bijos tavo žaibų blykčiojimo, o Viešpatie, jei tavo rūstybės griausmą gali nutildyti paukščio čiulbėjimas?

Mano galva nusviro ant švento Pranciškaus peties.

Aš buvau miręs ir pats to nežinojau.

283 Nėr didesnės kankynės, / Negu džiaugsmų dienas minėti varguos. (Dantė, Pragaras, V knyga. A. Churgino vertimas.)

284 Elgetėlė (it.). Taip Italijoje vadinamas šventas Pranciškus Asyžietis.

285 Mirties šokis (pranc.).

286 Kas žino? (It.)

287 Iš jo visko galima laukti (pranc.).