Iš vokiečių kalbos vertė

Sigitas Banevičius

Turinys

I

II

III

IV

V

VI

VII

VIII

IX

Epilogas

Redakcijos pastabos

I

Beduinai kavos rudumo apsiaustais pralėkė pro šalį. Nuo jų sklido kupranugarių mėšlo ir dykumos kvapas. Priartėjus prie mameliukų kapų jų gretos susiliejo į vieną liniją; tarsi ketindami užkariauti beribį šviesų dangų jie greitai nušuoliavo tolyn horizonto link.

Gema žvelgė jiems įkandin, kol raitelių siluetai ištirpo tolumoje. Nenoromis atitraukė žvilgsnį nuo horizonto ir vėl pasuko į miestą. Ji neramiai žingsniavo gatvėmis. Vienas prekeivis pasiūlė įsigyti seną Abu Nuvaso „Divano“ leidimą. Knygos tomelis buvo įrištas į gelsvos spalvos viršelius. Prie kiekvienos iš septyniolikos dainų pridėtas paveikslėlis. Į akis krito melsvi ir žalsvi iliustracijų potėpiai.

Gema pagalvojo, kad šitos knygos ji ir ieškojo. Pačiupo ją ir greitai išėjo iš turgavietės, mažumėlę sutrikusi, nors pati nežinojo dėl ko.

Normanas jos jau laukė, jis norėjo jai pristatyti draugo sūnų Klerfeitą, su kuriuo Gema turėjo skristi į Luksorą. Jai reikėjo susiruošti per valandą. Jis kitą dieną atvyks greituoju traukiniu.

Jie nuvažiavo į lėktuvų kilimo aikštelę. Klerfeitas Gemai tvirtai prisegė saugos diržus, ir mažutis lėktuvas pakilo. Ji žvilgtelėjo žemyn — siauri Kairo gatvių kanalai buvo žemai apačioje. Atrodo, ir horizontas tolo nuo jų; Mokatamo kalnynas subyrėjo į tarpeklius ir uolas. Netrukus pasirodė dykuma, ir lėktuvas šovė tolumoje platėjančio Nilo link.

Netoli Heluano jie aplenkė dvi poilsines barkas. Keleiviai stovėjo denyje ir mojo jiems. Gema numetė savo kepuraitę. Vėjas pleveno jos plaukus — koks šaunus ir pašėlęs gyvenimas!

Ji atsilošė. Prieš ją sėdėjo Klerfeitas; virš jo styrojo lėktuvo rėmai. Jis tarsi suaugo su lėktuvo korpusu; jis jau nebuvo žmogus — jis buvo kažkas, gimęs skraidyti...

Variklis burzgė, o pasaulis nusidažė auksu — artėjo vakaras. Kiemsargiai šunys vaikėsi didelį paukštį, asilai spyriojosi, vienai felachei išsprūdo ir nuplaukė skalbiamas drabužis, garvežiai pūtė įspūdingus dūmus: pasaulis buvo panašus į seno olando tapytą paveikslą.

Prie Asiuto Klerfeitas nukreipė lėktuvą žemyn. Uosto granatmedžių giraitės ir el Hamra figmedžių sodai stiebėsi aukštyn, tai dešinėje, tai kairėje buvo matyti garvežių prieplaukos, netrukus lėktuvas minkštai tūptelėjo ant žemės, dar pariedėjo ir sustojo.

Išlipus Gemai truputėlį svaigo galva. Jos link skubėjo arabai; paskui juos sekęs automobilis sustojo visai šalia. Jos akyse sužibėjo didelis opalas ant piršto. Tačiau nagai buvo tamsūs. Kreolas atidarė dureles, akimirksniu iššoko iš automobilio ir pasisiūlė padėti. Klerfeitas neatsakė. Jis pasiuntė arabą pakviesti policijos prie lėktuvo ir tik tada, dusliai padėkojęs, sėdo į automobilį. Jo balse galėjai išgirsti ir paniekos gaidelę.

Kreolas nuvežė juos į viešbutį ir nusilenkė Gemai. Į Klerfeito ranką jis visai nekreipė dėmesio. Klerfeitas taip perkreipė veidą, kad kreolui net užvirė kraujas. Norėjo pulti, bet Klerfeitas demonstratyviai nusisuko; demonstruodamas panieką jis net neketino gintis.

Vakare jis parodė Gemai Hap Tefa laidojimo kameras. Grįždami jie išgirdo šūvį.

— Kreolas, — pasakė Klerfeitas ir sustabdė automobilį. Jis atsistojo mėnesienoje ir laukė. Nesimatė nieko einant link jų, ir jis vėl atsisėdo.

Nakties dvelksmas vis labiau stiprėjo. Lyg išlietos iš juodo stiklo kilo palmės. Giliu miegu alsavo trobelės, kai kur žibsėjo viena kita švieselė, buvo girdėti prislopintas šuns skalijimas.

Kai jie atėjo į viešbučio kambarį, Klerfeitas staigiu judesiu atplėšė langą. Nakties dangus pasiuntė į vidų pabaisas, jos plūdo viena po kitos, mirgėjo mėlynais ir sidabriniais atšvaitais, vėjo gūsis įskrido pro langą, pasisukiojo viduje, pašvilpavo savo dainelę ir greitai išsikvėpė; dangus tiesė savo liesą, bet kietą ranką, o vėjas kažką karštai kuždėjo. Gema pasistiebė prie lango — ar neišgirs Nilo ošimo, ar nesuburgs kur tolumoje variklis, ar nesužibsės mėnesienoje lėktuvo kontūrai, ar nesuriks sakalas — staiga Klerfeitas atsidūrė šalia jos.

Kai Gema pabudo, pro langus jau veržėsi rytinio šurmulio garsai. Nuo upės buvo girdėti išplaukiančių garlaivių triukšmas. Ji pašoko, — nuo gaivaus oro net nukrėtė drebuliukas. Pasirodė Klerfeitas. Jis lengvu žingsniu perėjo per kilimą, nė vienu veido krustelėjimu neišsiduodamas, ar pastebėjo jos ilgų kojų grožį. Jis įleido į vidų visą gūsį ryto gaivos. Jis atnešė jai bronzinę Amenchotepo Ketvirtojo laikų katę, kuri buvo tikrai dailiai sukurta — ypač krito į akis linija nuo kojos iki skruosto. Ant sprando buvo duobutė.

— Po dviejų valandų išskrendam, — tarė jis. Nė vienas judesys neišdavė, kad jis žino, kas buvo naktį. Gemą užplūdo džiaugsmo banga, ir ji nuskubėjo praustis.

Lėktuvas laukė netoli užtvankos. Netoliese dirbo būrys koptų. Dykuma ryto gaivoje atrodė kaip sapnas: ją tarsi kas išpiešė melsvomis ir rausvomis spalvomis. Pakilus lėktuvui pasibaidė ir išsilakstė arabų arkliai, ir šie puolė paskui tarsi pabaidytų balandžių pulkelis, net balti apsiaustai suplevėsavo.

Priartėjus prie Abydoso pradėjo strigti variklis. Lėktuvėlį pačiupo vėjo gūsis ir bloškė į priekį. Nenumaldomai artėjo žemė. Tik staiga pasigirdo trumpi pokštelėjimai, variklis suurzgė ir vėl pradėjo suktis, — lėktuvas atgavo pusiausvyrą.

Gema pajuto, kad kraujas suplūdo kažkur prie ausų, atrodė, tuoj sprogs. Klerfeitas apsižvalgė. Jos akys buvo didžiulės iš susijaudinimo; burna pražiota, o veidas išblyškęs. Jis kažką jai šūktelėjo, bet ji nieko nesuprato, taip ją paveikė šis atsitikimas. Apačioje driekėsi beribė lyguma — tai buvo praeities kultūros pėdsakai — griuvėsiai ir šventi kapai. Lėktuvo šešėlis bėgo jais tarsi laiko tėkmės matuoklis. Ramzio Antrojo kapo šventovė pradingo; Seto Pirmojo kapavietė tebuvo tik vardas, o Osirio šventyklas užpustė dykumos smėlis. Tačiau raibuliuojantis dangus matė ir pergyveno visus laikmečius, jis pulsavo jų dvasia, kaitino kraują, kūrė dabartį ir gyvenimą. Praeitis išblėso savo šviesoje, staiga užplūdo būties suvokimas, kuris kūrė įvykius iš svajonių ir troškimų nuotrupų.

Kažkas liūliuojančio, svaiginančio ir lengvo pasklido aplinkui, tarsi būtų pirmąkart atsivėręs aiškus vaizdas, malonus netikėtumas, kurio taip ilgai nesąmoningai laukta. Ir staiga tai įvyko ir vėl praėjo, bet paliko ateities nuojautą.

Klerfeitas rinko bronzinius daiktus, Normanas jam pasiūlė pasižiūrėti vieno pažįstamo kolekciją. Vakare jie abu ten ir nuvyko.

Automobilis riedėjo nuostabiomis Bulako rajono gatvelėmis, kol sustojo prie nediduko namelio. Duris atidarė berbere, ji palydėjo juos laiptais, po to painiu koridoriumi. Staiga sužibo žvaigždės, ir jie išėjo į aukštų sienų apsuptą kiemą, viduryje tryško fontanėlis. Matėsi plačios kito pastato durys, skaisčiai apšviestos mėnesienos.

Užsidegė šviesa, ir atėjo kažkoks vyras; Normanui ir Klerfeitui jis prisistatė esąs Ravikas.

Čia buvo dar keletas žmonių. Jie sėdėjo arba gulėjo prietemoje tarp kailių ir kilimų. Berbere atnešė šerbeto ir vandens su ledu. Netrukus Klerfeitas pastebėjo, kad už jo dar stovi viena negrė. Jos akių vyzdžiai baltavo tamsoje, nuo jos sklido aitrus, bet neatstumiantis kvapas. „Hu, hu“ — nesuprantamai sumurmėjo ji ir ištiesė mėlynai ištatuiruotas kojas.

Pasigirdo tyli muzika. Klerfeitas patogiau įsitaisė ant pagalvių; juoduke niūniavo pagal muziką. Jis pasijuto tarsi būtų negrų kaimelyje kur nors Afrikos krūmynuose. Gentis jau grįžusi su laimikiu, — dabar visi išvargę tingiai guli jaukioje trobelėje, skrandžiai pilni jautienos ir alaus. Kampe gūžiasi belaisvės baltosios, kurių šviesi oda be galo traukia; jos daug labiau jaudina nei visos genties moterys. Artėja naktis; tik kažkur kiauksi pora šakalų. Kitą rytą ir visomis kitomis dienomis vyrai vėl patrauks ieškoti grobio ir kovoti.

Iš kampo pasigirdo juokas. Viena moteris bandė atsikelti. Plaukai krito ant jos kaktos tarsi šalmas. Buvo matyti švelnūs keliai, pravertos lūpos. Staiga stipri ranka ją vėl pasodino. Berbere tylomis atnešė Klerfeitui ambros.

Jis mąstė apie Gemą ir įdėmiai stebėjo Normaną, kuriam juoduke masažavo nugarą. Ore tvyrojo abiejų vyriškių priešiškumas; nenusakomas paslėptų pirmykščių instinktų samplūdis užvaldė jį vis labiau, neapykanta, panieka, priešiškumas ir kovos troškulys kaustė jo mintis ir vertė sugniaužti kumščius. Jis nusisuko.

Tačiau šiems šnibždesiams nebuvo įmanoma atsispirti. Jie supo jį iš visų pusių tarsi iš visur šliaužiantys kirminai, jis spoksojo į lubas, o jie vis labiau stūmė jį į savo pančius.

Į aikštelę pamankštinti kaulų išėjo kažkoks nykštukas; nuo šito kuproto padaro sklido slogios nuotaikos bangos. Juoduke nustojo niūniuoti, ji kažką šnibždėjo Normanui. Berbere praeidama užkliudė Klerfeitą. Kažkuriam kampe garsiai reikalavo gėrimų.

Pasigirdo dukslus gongo dūžis. Prie aukšto negrų būgno stovėjo vaikigalis, iš veido labai panašus į nubietį. Dūžiai skambėjo keistu, vienodu ritmu. Tačiau ši duslių garsų monotonija nesuprantama galia vertė prarasti nuovoką; nenuilstanti įtaiga darė savo, ir susikaupę jausmai, paslėpta energija veržėsi lauk, atsirado kažkas primityvaus — ne tik būgno tratėjime, bet ir nakties tyloje kilo pirmykščių garsų, bežadžių instinktyvių virpesių, jie tarsi šaukė miškuose, tai buvo leopardo riaumojimas, buivolo maurojimas, — vardai ir žmonės ištirpo, sugrįžo degantys laukiniai laikai, jie užliejo viską — Klerfeitas nejuto, kaip juoduke suleido dantis į jo ranką, atsitokėjo tik pasipylus kraujui, sugniaužė kumščius, išvydo negrę ir trenkė jai, nežiūrėdamas kur, tik jausdamas žvėrišką norą kovoti, negalėjo tverti šito pataikaujančio juodo padaro, pasisuko, pamatė Normaną, keistas trūkčiojimas perkreipė viršutinę lūpą, net sužibo dantys; iššnypštė kažką, — priešininkas atsilošė, atrodė, žodžiai tuoj išsiverš sprogimu, tačiau jie buvo ištarti iš lėto ir aiškiai, tiesiai į vis labiau blykštantį veidą:

— Kaip gražiai — Gema — šaukia — aistroje.

Kampe sušnopštė moteris, staiga pašoko ir puolė prie būgno, nuvertė jį ir užsipuolė smūgiais berniūkštį. Tada kaip žvėris puolė berbere, atplėšė užpuolikę nuo berniūkščio ir pradėjo tąsyti už šviesių plaukų, dantimis kandžiojo į išpuoselėtą petį; vaikigalis virpėdamas vos ištrūko iš šios kriokiančios kirbinės.

Akmeniniu veidu Ravikas išskyrė kovojančias moteris. Berbere pirmoji nusileido, bet šviesioji nenorėjo; galiausiai susigūžė ant grindų grąžydama drebančias rankas.

Apstulbęs Normanas stovėjo priešais Klerfeitą. Klerfeitas gūžtelėjo:

— O ko laukti — dabar geriausia.

Normanas svyravo, jis norėjo dar kažką pasakyti, tačiau nieko neištarė ir nuėjo pasitarti su Raviku.

Šiam reikalui geriausiai tiko Raviko pistoletai. Lenkų baronas, Raviko paprašytas, kieme išmatavo atstumą. Atrodė, niekam nerūpi, dėl ko viskas vyksta; visi nerūpestingai plepėjo. Tai buvo įprasta: netaktą galima ištaisyti tik tokiu būdu; dažniausiai abu prašaudavo pro šalį, paspausdavo vienas kitam ranką, ir reikalas būdavo išspręstas. Kai šviesa užsidegs, reikės šauti.

Klerfeitas nužingsniavo į savo vietą. Jis pastebėjo, kad Normanas laukė pasiaiškinimo ir dar kurį laiką dvejojo, kol atsistojo priešais. Ranka apglėbė šaltą plieną kaip draugo dešinę.

Tada pasigirdo komanda. Šviesa užsižiebė ir nutvieskė kiemą. Klerfeitas stovėjo sustingęs, o Normano kulka jau artėjo prie jo. Tačiau jis neskubėjo, lėtai pakėlė ginklą ir šovė tiesiai į blyškioje šviesoje dar blyškesnę kaktą.

Išėjęs į gatvę, akimirką padvejojo, ar neapsilankius pas Gemą. Bet tučtuojau susiėmė. Ar tik kraujas vėl nemaištauja? Ar ir taip ne per toli nuėjo? Jis žinojo, kad yra tik vienas dalykas, padedantis valdyti kitus, — tai mokėjimas valdyti save. Nieko nėra nuožmesnio už meilę; prarasti savo jausmų laisvę reiškia prarasti ir tai, kam ji skirta. Kas nusileis, bus valdomas. Visi švelnūs jausmai tėra melas ir apgaulė. Egzistuoja tik viena — būti budriam.

Jis paliko automobilį ir plačiais žingsniais nužingsniavo į viešbutį tvarkyti reikalų. Išsiblaškęs parašė laišką ir pasirašė du čekius. Tada nusprendė vakarą praleisti bare.

Paslapčia barmenas nukreipė link jo vieną mergšę.

Tačiau tai neliko nepastebėta, ir vyras užsidirbo porciją apsento į akis. Kai atrodė, kad be mūšio nesibaigs, ir virte virė pyktis, Klerfeitui pavyko jį vienu žvilgsniu užgesinti; net pajuto šaltą pasitenkinimą — nežinia, ar dėl to, kad pasijuto viršesnis už kitus, ar dėl to, kad tuo metu negalėjo savęs valdyti, — ir vėl pasišaukė merginą.

Tačiau apsentas buvo išsikvėpęs, kekšė geidulinga — Klerfeitas sėdėjo įsmeigęs žvilgsnį prieš save: kodėl vėl išvengė pavojaus, — dabar žinojo, kad išvengė ir kad tai buvo pavojus. Jis numetė pinigų, sušvilpė automobiliui ir nuvažiavo pas Gemą.

Jis kalbėjo apie banalius dalykus ir juto geidulį. Gema stovėjo prieš jį, liekna kaip nulieta, stangri. Ji atidžiai nužvelgė jį ir paskambino tarnui atnešti sodos vandens ir ledo. Klerfeitas mąstė: kodėl iš karto nepasidavė impulsui važiuoti čia? Bet vėliau vis tiek atvažiavo? Kodėl delsia ir nepaima Gemos? Gal kur slypi klasta? O gal jo kraujas atvėso nuo įtempto mąstymo?

Jis vėl pradėjo apie kažką pliurpti, bet greitai suvokė, kad tampa nervingas. Ne dėl tų dalykų, kurie atsitiko anksčiau — apie tai jis daugiau negalvojo. Čia buvo kažkas jaudinančio, naujo, nežinomo; tai jį kaustė ir nenorėjo paleisti.

Nebuvo prasmės toliau svarstyti. Geriausia buvo išeiti ir atgauti pusiausvyrą bei saugumo jausmą. Bet jis žinojo, kad Gema dar nesupranta, kas vyksta jo viduje ir kodėl jis toks surūgęs ir susikaustęs; jis suprato tik viena: tai yra svarbu ir lemiama, tai reikia išmokti įvaldyti, neleisti savęs užkariauti antrarūšiams jausmų protrūkiams. Nes vėliau tai atsigręš prieš jį patį. Jis troško valdyti, laimėti, turėti, — taigi reikėjo išmokti pažinti pavojus ir įsitikinti, kaip moka valdyti savo nuotaikas — viduje jautė tik norą pulti ir pateisinti.

Todėl jo atsisveikinimas pasirodė labai netikėtas. Iš išorės jis neparodė nieko.

— Aš dar ateisiu — greitai.

Nuskambėjo kažkaip maldaujamai. Pastebėjo. Todėl pridūrė:

— Galbūt.

Vėl pajuto kažkokią maišatį, netikrumą. Pakilo ir išeidamas niūriai sumurmeno:

— Šiandien aš nušoviau tavo vyrą...

Bet už jo tvyrojo tyla.

II

Gema žinojo, kaip tai malonu — glausti rankas prie krištolo, jausti jo vėsą. Liesti bronzą, žvelgti į skaidrų vandenį. Keistas jausmas kas kartą apimdavo palietus lygius žuvies žvynus. Arba laikant balandį rankose ir jaučiant po plunksnomis pulsuojančią gyvastį, tokią karštą rankose.

Ji skubėjo. Tai labiausiai tiko jos nenuspėjamam būdui. Niekur ji ilgiau neužsilaikydavo, nes paprasčiausiai nemėgo bičiuliautis. Tai įpareigoja ir tam tikrais atžvilgiais supančioja, tačiau verčia kentėti visa esybe. O ji taip troško turėti tą esybę.

Ji gulėjo ant kušetės viešbučio kambaryje. Šalia stovėjo krėslas, ant kurio mėtėsi keletas smulkmenų, kurios visada turi būti jai po ranka.

Diena pasitaikė giedra, bet jau labai rudeniška. Kiek buvo matyti pro langą, medžiai parke stūksojo paniurę ir tamsūs. Matėsi ir dangaus lopinėlis, lango stiklo kraštą iškraipė jo spalvos: melsvi ir žalsvi atspalviai įgavo švelnių oranžinių, beveik rožinių potėpių. Galima tvirtinti, kad šitas medžių šakų raizgynas iki menkiausių smulkmenų primena japoniškas medžio graviūras.

Gema gulėjo ir tyliai alsavo. Už lango — ten buvo pasaulis. Daugiau nieko, tik laikas. Medžiai tokie vienodi, — jokios užuovėjos nuo gyvenimo, kuris kažkur leidosi iš žiburiuojančio dangaus.

Kaip viskas paslaptinga: alsuoti ir jausti savo alsavimą, kaip jis palengva užplūsta kūną, ramiai, ritmingai, mįslinga banga, atnešančia gyvasties į plaučių dykumą ir vėl ją išdžiovinančia, atplaukiančia ir atslūgstančia pagal kažkokius dėsnius, kurie lyg stebuklas, tvarko visa, kas gyva. Kas jiems paklūsta, jaučiasi saugus. Kvėpavimas ir laukimas susijęs su likimu. Gilus atodūsis slepia būties esmę.

Netrukus grubūs lango rėmai tapo ryškesni, kampai labiau išsirėžė į šviesą. Net nepakreipusi žvilgsnio kita kryptimi Gema matė langą vis ryškiau ir aiškiau.

Staiga ji pastebėjo, kad šviesa siauru ruoželiu krenta ten, kur jos anksčiau dar nebuvo. Ji pašiurpo: šviesa plūdo ant palangės, ant krėslo — šviesos ruoželis slinko pakampiais, atsispindėjo nuo stiklo krašto, vaikščiojo kilimu: šviesa buvo kambaryje, erdvė susiliejo su dangumi, kambarys tapo šviesos šaltiniu, — kontūrai skendo — o, pasaulio alsavime, o, daiktų palaima!

Į jos alsavimą įsitraukė ir šviesa. Ši dama vyravo aplinkui, jų priešingybės susiliejo, papildė viena kitą, ir be jų daugiau nieko nebuvo.

Mažame dubenėlyje kažkas sužvilgo. Gema paėmė jį į rankas. Atsargiai pakėlė ir nunešė spindulėlį prie lango. Ją užvaldė šio judesio magija. Koks jausmas — pakelti ranką, ją valdyti. Pajudinti pirštus, jais paliesti daiktus. Nešti daiktus, juos padėti — arčiau arba toliau. Surasti kitus; juos paimti, padėti atgal, sudėlioti pagal nežinomus pirštų judesių dėsnius. O, erdvės mistika!

Nieko nebuvo mechaniško. Kas išdrįso pavadinti negyvu tai, kas nejuda, kas išdrįso pasakyti, kad tik judėjimas yra gyvastis? Ar judėjimas nėra vidutinybės išraiška ir laikinumas? Ribotų jausmų išraiška? Ar gilūs pojūčiai negali netylėti, ar nuoširdumas nėra užgniaužtas, ar nestingdo toks savęs užšaldymas, ar judesys neatneša — ramybės? Gyvybingiausias gyvenimas — mirties? O, daiktų ekstaze!

Gema nuvažiavo į Davosą. Vyriausiasis gydytojas jai pristatė keletą žmonių. Du nežymius diplomatus, kažkokį italą, Bramintą-Solą, Rakolovną, Kinslį, Vanderveldą, Kajų, keletą moterų — visų vardų ir neprisiminsi.

Braminta kalbėjo apie Puriškovą. Pastarasis pradingo prieš keletą dienų. Tikriausiai su moterimi, bet nieko konkretaus nežinoma. Gali būti, kad jį apėmė melancholija, tokie jo poelgiai seniai visiems pažįstami.

Po valandos atėjo daktaras. Kajus ėmė maišyti kortas — žais pokerį. Gema su Braminta nuėjo į kitą kambarį, pro kurio langus buvo pamatyti sniegas. Ji įsitaisė fotelyje ir jautė palaimingą jaukumą; fotelis tarsi priėmė į save, apglėbė ją savo porankiais, toks minkštas, maloniai glaudė jos nugarą. Kiek reikia meilės ir fantazijos tai sugalvoti...

Iš kito kambario girdėjosi Rakolovnos balsas. Silpnas ir maldaujamas. Baritonas atsakinėjo. Nebuvo įmanoma suprasti nė žodžio. Akimirką pokalbis dar tęsėsi, kol liko tik moteriškas lyg išgąsdinto paukščio cypsėjimas.

Rakolovna atėjo pas jas. Jos akys buvo paraudusios, lūpos drebėjo. Ji pamatė Bramintą, sukūkčiojo, norėjo pravirkti; bet išvydusi Gemą susitvardė. Išvargusi ištiesė ranką:

— Aš nežinojau...

Gema negirdėjo; ji buvo paskendusi savo fotelyje. Braminta-Sola pakilo labai išblyškusi.

— Vanderveldas reikalauja pinigų... — pratarė ji. Rakolovna linktelėjo.

— Ar davėte?

Kunigaikštienė papurtė galvą.

— Ar jis statė?

— Taip, — pravirko ji. Pakėlė akis kaip primuštas žvėris.

— Aš negalėjau jam nieko duoti; savo papuošalus pardaviau prieš savaitę.

— Kiek jis reikalavo?

— Dvigubos sumos.

— Iki kada?

— Iki rytojaus; jis viską pralošė.

— Aš jums išrašysiu čekį.

Rakolovna pakėlė akis.

— Jūs norite man paskolinti?

— Vadinkite tai, kaip norite. Aš jums duosiu. Tik su viena sąlyga: paleiskite Puriškovą.

Rakolovna susigūžė:

— Bet jis rusas.

Braminta tylėjo. Kam švaistytis žodžiais, jei ir taip aišku. Kiekvieną meilę palaužia valios prievarta; prievarta šaltesnė, todėl ir sprendžia.

Prieškambaryje pasigirdo žingsniai. Rakolovna pakilo eiti — tuo metu atsidarė durys — ir teištarusi: „Gerai, duokite“, lengvu rankos judesiu paėmė čekį, nusišypsojo, linktelėjo ir išėjo, tarpduryje susidūrusi su Vanderveldu.

Ryškios dėmės išmušė Bramintos skruostus. Ji pastebėjo klausiantį Gemos žvilgsnį ir kiek mąsliai ištarė:

— Tai liga — laiko mažai, kad kažką būtų galima pasiekti. Ar kovojama kaip dėl auksinės apyrankės? Ją juk perka. Kai ką nors myli ir kitaip negali gauti — kodėl nepaėmus, jei šiaip reikia pirkti? Neverta dėl to aušinti burnos, žodžiai nieko nepakeis. Viskas ir taip aišku...

Po kambarį bėgiojo liaunas aukštas šuo. Juodas kaip anglis, trumpaplaukis, oda kaip aksomas — afganų kurtas. Braminta išblyško. Įėjo Puriškovas, vesdamasis dar vieną šunį, kaip du vandens lašai panašų į tą, kuris bėgiojo po kambarį.

Jis parodė keletą knygų; seną anglišką mistinę ir du tomelius apie okultizmą. Netrukus pasirodė Rakolovna, rankoje laikydama puodelį arbatos. Puriškovas tučtuojau atsistojo. Ji padavė jam ranką. Kai jis nusilenkė, puodelis iškrito ir sudužo, o arbata apipylė jo švarką. Kol jis skambino tarnaitei ir atsiprašinėjo, kad jam reikia išeiti pasikeisti drabužius, nevirptelėjo nė vienas veido raumenėlis.

Akimirką Rakolovna sustingo, po to sugrįžo prie lošimo stalelio ir toliau plepėjo. Bramintos akys blizgėjo. Gema pagalvojo: „Koks vyras tai pamirš...“ Pro langus mėnesienoje žibėjo sniegas.

Puriškovas greitai grįžo. Jis kalbėjo su Braminta, tačiau akimis ieškojo Rakolovnos. Pagaliau ji atėjo ir ištarė:

— Ar tik ne su moterimi buvote pradingęs, Puriškovai?

Mirtinai išblyškęs jis pažvelgė į ją. Ji dar kartą linktelėjo ir šelmiškai pagrasė pirštu. Jis tvardydamasis kramtė lūpas.

Nekreipdama dėmesio į tuos tikrai banalius žodžius, Braminta pradėjo karštligiškai plepėti. Jos nosies šnervės kilnojosi, po akimis plėtėsi violetiniai šešėliai. Pečiai sugniužo, raudonos lūpos išryškėjo blyškiame veide.

Rusas beveik nekreipė dėmesio į pokalbį. Ji susivokė ir nutarė elgtis kitaip. Švelniai, nuoširdžiai kreipėsi į jį. Jis iš karto susitvardė. Kalbos tonas tiksliai atitiko jo sumišusią nuotaiką. Jo veidas atsipalaidavo. Pats gerai nesusivokdamas, įsitraukė į pokalbį, atsakinėjo, bendravo su visais, kas tik atsidūrė šalia jo. Kai tik Braminta pastebėjo, kad pokalbis vėl pradeda jį nervinti, palengva jį užbaigė. Puriškovas pabučiavo jai ranką ir nuėjo pas Rakolovną.

Ji neleido jam nė prasižioti, iš karto pradėjo nuo vaikiškų pavydo scenų. Jis net prarado žadą, bandė sušvelninti pokalbį ir pasiaiškinti. Bet nieko nepešęs pasistengė bent jau atsiriboti nuo šių puolimų. Ji tikrai surado jautriausią jo vietelę. Jis tapo šaltas ir beveik neteko kantrybės dėl tų vaikiškų priekaištų. Tačiau ji nesusiprato, kad jį įžeidinėja, todėl jis pradėjo kalbėti pusiau rusiškai, pusiau prancūziškai. Kitą vakarą jis priklausė Bramintai.

„Kaip nuostabiai skamba šis smuikas“, — klausydamasi užsisvajojo Gema; kantilenos garsai liejosi, perėjo į ilgas kadencijas ir bangomis virpėdami kilo aukštyn, kol pasiekė fermatą. „Tikima, kad griežiant smuikui nemirsi. Dangus nutolsta; pasigirdus pirmiesiems garsams, susilieja visos ribos. Pilkų kirų plunksnelės paslėptos smuike. Kažkur esi lyg ir namie, bet iš tiesų jautiesi prislėgtas ir be galo svetimas. Tikrai galima iškrėsti kvailystę, kai griežia smuikas...“

Pasaulis pasakiškai keičiasi, taip švelniai skamba smuikas... Kažkas iškyla, plečiasi, didėja, atsiduria čia pat, visai arti. To kažko lūpos tyliai kužda, rankos pakyla, išslysta žodžiai — viskas tikra, ką tas kažkas daro. Bet nežinai: ar tai Aš, ar Svetimas, o gal Aš — tai Svetimas, o Svetimas — tai Aš? Kas elgiasi teisingai ir gerai? Tiek daug to svetimo glūdi kiekviename — norėtum, išeitum, kur nors, tiesiai, nesidairydamas, nesusimąstydamas, be tikslo. Toks švelnus tas smuiko skambesys...

Kinslis tylėjo. Jo veidas vakaro sutemose atrodė kampuotas; dar labiau išryškėjo gilios raukšlės nuo nosies iki siaurų lūpų kampučių. Gema nežinojo, ar tik nemąsto apie save pačią ir savo jausmus; kažkas tamsaus kilo iš vidaus ir bandė ją užvaldyti; ar tik nepradės ji amžinosios lyčių kovos, kuri kol kas slepiasi po paklusnumo ir nuolankumo kauke. Ji sunkiai suvokė, ar tai būtų kova, ar iš viso tai galima pakeisti kitais, gražesniais, žodžiais. Bet tada viskas atrodys dar baisiau, nors ir vadintum švelniausiais žodžiais.

Nejučiomis ji pasidavė; bet kartais, norėdama prisivilioti Kinslį, leisdavo sau įvykius įsivaizduoti kaip kažką nerealaus. Jo gynyboje ji matė keletą silpnybių. Jis neįsipareigojo, žengdavo keletą žingsnių, tačiau stengdavosi paslėpti pėdsakus, surasdamas nekaltų žodžių pasiteisinti ar atsikirsti; jie atrodydavo ne kaip ataka, o paprastas sutapimas. Jis dažniausiai mėtė žodį po žodžio, žaismingai ir beatodairiškai, bet neprarasdamas savo galios. Jis galėjo susikaupti menkiausioms smulkmenoms; kai Gema bandydavo sekti mintimis, jis staiga padarydavo kokį gestą, pakreipdavo pokalbį kita linkme, tarsi būtum vėl atsidūręs abejingų žmonių minioje — jai telikdavo tylėti. Tačiau greitai joje sukilo maištas ir puolimo troškulys. Tylomis žvangtelėjo skydas ir ginklai.

Vieno pašnekesio metu — buvo prisipažįstama ir nusileidžiama — ji bandė pajusti savo priešininką, sugriauti jo santūrumą jam apie tai nė nenutuokant; pamažu perėjus prie kai kurių įvykių ji išpešė daugiau apie ankstesnę Kinslio būtį.

Jis nutaisė grimasą — ir prapuolė visos kovos, ilgesys, troškimai ir pergalės; vienu rankos mostu jis nubraukė ištisus metus.

— Pamirškim... nieko nėra menkesnio už praeitį.

Staiga Gema sukluso — taip saldžiai nuskambėjo balsas šalia jos. Kažkas priėjo prie stalo pakalbėti su Kinsliu. Nusilenkdamas Gemai jis parodė keistą išsiblaškiusio žmogaus mandagumą, tarsi norėtų kažko kito, ir ištarė:

— Dėl šio kelių minučių pokalbio aš keliavau visą dieną. Pavėlavus vos pusvalandį viskas galėjo žlugti. Įvykių nuoseklumą gali pakeisti atsitiktinės žmogiškosios aplinkybės. Atleiskite...

Jis trumpai pasitarė su Kinsliu. Tada atsisveikindamas mostelėjo ir šypsodamasis atsigręžė į Gemą:

— Tik atsitiktinumas yra svarbiausias dėsnis — pats dėsnis irgi yra atsitiktinumas. Neįprasta pirmiausia yra paprasta — todėl formos keitimas nepasirodys labai reikšmingas, kad liktum nesuprastas — bet kokiu atveju.

Tik vėliau Gemai išsprūdo:

— O kas jis?..

— Leveletas.

Vieną apsiniaukusią dieną Kajaus namuose vyko šventė. Gema ten nuėjo vėliau. Pirmą kartą jai teko proga pakalbėti su Puriškovu; kažkoks valiūkiškai vaikiškas jo bruožas krito jai akis, įdėmiau pažvelgus į jo kaktą. Jis buvo apimtas nedidelio graudulio, moteris tokio nejunta. Dėl to jis ją ir patraukė. Sužavėtas jos judesių, eisenos, sekė paskui. Šunys bėgo priešais. Kaip iš tamsios bronzos nulieti tuptelėjo ant kilimo, kol ji pasisuko.

Braminta atšiureno prie jos; ji juokėsi, bet jos balse girdėjai baimę. Puriškovas kalbėjo su ja mandagiai, bet abejingai. Ji iškart tai pastebėjo, tapo gyvesnė, ėmė plepėti su Gema, beveik ignoravo rusą, grįžo pas jį jam pamojavus — truputį per anksti — švytėdama; praeidama užkalbino ir Kajų, šyptelėjo Rakolovnai, paslapčia stumtelėjo Vanderveldą arčiau Gemos, paskui pritilo, nes pokalbis pagyvėjo. Primerkusi akis stebėjo Puriškovą, pamatė, kaip Vanderveldas kreipėsi į Gemą, ir lengviau atsikvėpė.

Vanderveldas bandė flirtuoti su Gema. Stengėsi atrodyti tai ironiškai santūrus, tai švelniai susimąstęs. Ji pažvelgė ir įsitraukė į smagų žaidimą. Jis dar labiau pagyvėjo, puolė prie jos, paslydo, susitvardė, tarsi nieko nebūtų atsitikę, ir pabandė dar kartą — iš kitos pusės. Padavė išpuoselėtą ranką kviesdamas prisėsti ant juodos odos krėslo, žarstė pasaulio sielvartą, skleidė aplink melancholiją ir atsitraukė, kai Gema naiviai atskleidė jo veiksmus. Pyktelėjo, kad Gema perprato jo gudrybes, ir, nenorėdamas to pripažinti, suirzo — kurį laiką atrodė sugniuždytas.

Rakolovna priėjo prie jo. Jis sušnypštė kažko reikalaudamas; ji švelniai atsakė. Tada jis paliko ją stovėti ir pasitraukė į lošimo kambarį.

Puriškovas ieškojo Gemos. Ji pašiurpo, išvydusi jo veido išraišką — taip smarkiai jausmai jį išdarkė. Jo žodžiai liejosi ant jos kaip liūtis; ji girdėjo juos šniokščiant, bet nesuprato, ką jie reiškia. Per daug arti buvo jos pačios vidinė tamsuma, ji jau raizgėsi jos rankose ir maldavo: išleisk mane...

Braminta greitai suprato, kas vyksta. Ji neteisingai išaiškino Gemos nuotaiką ir įkyriai panoro tuoj pat pasikalbėti, o Puriškovas pakilo, tuščiu žvilgsniu nužvelgė ją ir nuėjo pas muzikantus. Jis atėmė iš vieno smuikininko instrumentą, rankos mostelėjimu nuvijo kitus ir pradėjo griežti.

Tik tada Braminta-Sola suprato, kad per toli nueita, jau nieko nepakeisi. Jai tapo aišku, kad Gema dėl to nekalta, niekas nekaltas. Kosulio priepuolis supurtė jos kūną. Kai ji pakilo, ant apatinės lūpos raudonavo kraujo lašelis. Ji pasišalino, iki paskutinės akimirkos nenusukdama akių nuo griežiančio Puriškovo.

Buvo kalbama apie stepę, dykumą ir skersvėjį kambaryje. Vis liūdniau degė žvakės, tamsiaodės moterys guodėsi viena kitai prie išskleistos palapinės, visus troškimus užklojo naktis, per švytinčias lygumas palengva ritosi mėnulis. Vėjai susirinko į vieną būrį, Orionas šmėkštelėjo danguje kaip vaiduoklis, žvaigždės sukosi ratu, ir nakties tamsybė subyrėjo.

Gema šalo. Minčių grandinė trūkinėjo, daiktai prarado sąryšį su aplinka. Dingo sąvokų ir žodžių prasmė; liko tik kažkas veržlaus, besiraizgančio kaip vijoklis — gyvuliškas pasaulis. Atsiskleidė nesustabdomos pasaulio struktūrų galios. Paskiausiai buvo vidinės gelmės, įsčios — bet niekada galva. Nes įsčios vaisingos; jos — žemė ir gyvastis.

Gema staiga suvokė atradusi bežodę moters išraišką. Kalba ir mintis priklausė vyriškajai pusei. Moteris atsirado iš tylėjimo. Ji gyveno svetimame krašte ir išmoko kalbėti; bet tai nebuvo jos prigimtis. Jai reikėjo išversti savo vidinius pojūčius į sąvokas, kurios netiko jos būdui, nes priklausė vyrui. Ji bandė išsiaiškinti, bet niekada nepavykdavo. Vyras jos niekada nesupras.

Moteriškosios būties lemtis temo: viskas krypo formų link; pasakyk man, kas manyje vyksta, aš negaliu kalbėti. Amžina priklausomybė, amžina neapykanta, amžina rezignacija.

Gema jautė kylant savyje bangą. Ji vis dar bandė ją nuslopinti, ieškojo paaiškinimų, bet jie netiko; ji ieškojo išraiškos, bet žodžiai subyrėjo kaip ne tas raktas, įkištas į užrakintą spyną, ji kankinosi, bandydama tai pasakyti, net apie tai pagalvoti, bet Tai nesulaikomai traukėsi, Tai atitrūko ir, vaiduokliškai šmėkštelėjęs minčių raizgalynėje, dingo... Apstulbinta tylios savo lyties magijos ji blaškėsi po kambarį ir atsidūrė prie Rakolovnos, kuri bereikšmėmis akimis spoksojo kažkur į kampą.

Seseriškas jausmas pralaužė tamsųjį ratą. Ji apglėbė pavargusios moters pečius, priglaudė savo veidą prie šalto jos skruosto, alsavimas sumišo su alsavimu, rauda įsiliejo į raudą, — nesutvardomo, tylaus verksmo nebesulaikysi.

Padėjęs smuiką į šalį Puriškovas pasijuto vienišas. Žvelgdamas į niekur bandė susikaupti; tada pamažu sulaužė instrumentą ir išėjo pasitikti ledinio vėjo, plikais dantimis kimbančio į telegrafo laidus.

Po dviejų dienų į Davosą atvyko Klerfeitas. Vieną vakarą jis užėjo pas Gemą, čia buvo ir Puriškovas. Jis iš karto susivokė, kaip dera elgtis: stebėjosi šunimis, tačiau rusą sutvarkė iš karto, kalbėdamas su juo savuoju būdu — neskaudindamas, bet triuškindamas.

Gema paklausė, kaip jam sekasi. Jis trumpai ir įspūdingai papasakojo apie nuotykį Balkanuose, vieną vakarą Normandijoje, po to — apie skrydžius ir galiausiai pasiekė savo: galėjo pakalbėti apie skrydį į Luksorą, net neprašomas.

Gemos akyse vėl pasirodė auksinėmis smėlio dulkelėmis švytinti dykuma. Ūžiantys varikliai, braškantis lėktuvėlis.

Klerfeitas nuklydo į praeitį tiek, kiek, jo manymu, reikėjo pokalbiui palaikyti, staiga surimtėjęs, ypač pabrėžė neužmirštamą, tragišką — jis pavartojo tokį žodį — nuotykio pabaigą ir perėjo prie svajingų pamąstymų apie ateitį. Jis nupiešė fatališką aistringiausios aistros vaizdą: neleisti būties susieti su gyvenimiškosiomis sferomis, tvarkyti tai savarankiškai, — lai būna tai atskiras žaidimas. Keistu būdu subtilus veiksmų laisvės pojūtis panoro būti susietas su valdomais visuomeniniais santykiais, to reikėjo, nes kitaip toks savęs apgaudinėjimas ir švelni ironija nebūtų įmanomi. Nuotykis be visuomenės žinios bus tik išsišokimas, nes pats taip stipriai nepajusi nuotykio dvasios, juk neturi šio įvykio atspindžio ar priešpriešos. Tai yra tikslas: jausti save — stipriai, sukrečiamai, nesustojant, visur kur. Tik nuo tvirto pagrindo toli nušoksi. Jis tai dėstė lengvai ir įtikinamai, nes jo klausė moteris, kurios reikėjo tik bandymams. Juos palaiko ir visuomenė, nes ji nubrėžė tiesias linijas, kaip išlaikyti įmantriai sukurtą būties viziją, pavyzdžiui, formalia santuoka.

Iš karto po šio pasakymo jis atšoko nuo šios temos, klausinėjo apie Gemos planus ir lengvai juos komentavo. Kai ji netikėtai paminėjo Romą, jis jai parekomendavo vykti į Neapolį, iškritikavo Romą dėl nuobodžių spektaklių, staiga pakeitęs balso tembrą pradėjo puolimą, užvertęs Gemą bendro pobūdžio žodžiais, ir netikėtai pasiūlė jai tapti jo žmona.

Kelias sekundes palaukė atsakymo. Truputį pasilenkė į priekį, norėdamas geriau įsižiūrėti į Gemos veidą. Tada atsistojo ir pasuko prie durų.

Gema pašaukė jį, nors jis jau buvo išėjęs į prieškambarį. Ji nusišypsojo:

— O kodėl jūs jau išeinate?

Klerfeitas plačiai ranka ore nupiešė ratą:

— Argi jums patiktų kęsti nemalonias situacijas?

Gema truputį delsė atsakyti. Jis numanė, kad ji nori palikti jį abejojantį, bet nieko nedarė, tylėjo, net nepajudėjo iš vietos, gal tik jo įsitempęs veidas šiek tiek atsileido. Ji pakvietė prisėsti. Jis atsidūrė keblioje padėtyje: „Kodėl jis nesisėda“, — pagalvojo Gema ir padėkojo jam už pasiūlymą. Jis apdairiai tylėjo toliau. Kiekvienas žodis galėjo būti pavojingas.

Gema maigė pirštus, buvo aišku, kad nesiryžta. Todėl jis paspendė spąstus. Jos klausimas „kodėl“ buvo švelnus ir nekaltas.

Bet Klerfeitas jau buvo apsisprendęs. Nejučiomis jis metė užuominą: ji jo nesupratusi. Matė, kad ji toliau grąžo savo pirštus, ir šią akimirką suvokė, kad tik netikėta ataka gali jį išgelbėti.

Jis atvirai saugodamasis traukėsi atgal ir pabandė taktiškai išsisukti nuo klausimo. Gema suspėjo tai pastebėti ir uždavė klausimą dar kartą. Jis pradėjo blaškytis lyg ieškodamas išeities. Kaip jis ir numanė, Gema jį nokautavo. Todėl teko, sunkiai renkant žodžius, sugalvoti atsakymą, kad neva susiklosčius žinomoms aplinkybėms jam nelieka nieko kito, kaip prisiimti vedybinę pareigą; ankstesni įvykiai neigiamai paveikę jos likimą, todėl jis siūlosi padėti sugrąžinti viską į pradinę padėtį.

Be to, — jis įdėmiai pažvelgė į Gemą — tai nėra vien tik pareiga; netgi priešingai — net jei ši pareiga nebūtų egzistavusi, jis šiandien būtų elgęsis lygiai taip pat.

Triukas padarė įspūdį. Nors pasipiršta buvo rimtai, akimirką Gema pamanė, kad Klerfeitas ir negalėjo pateikti kitokio paaiškinimo kaip šis. Paskutinis jo sakinys jo paaiškinimą dar labiau sustiprino.

Jai staiga kilo mintis: kokie vis dėlto platūs jo užmojai, kaip įnirtingai jis siekia savo tikslų. Jai vėl praskaidrėjo nuotaika. Atgavęs pasitikėjimą savimi, jis juokavo kartu; jį džiugino tai, kad ji visai prieš jį nenusiteikusi, nors jo išvedžiojimai tikrai turėjo ją taip nuteikti.

Išeidamas jis prasitarė: dar niekada niekas atsisakydamas jo taip švariai nesutriuškinęs. „Nesutriuškino?“, — pašaipiai pakartojo ji triumfuodama. Jis atrėmė ir tai: „Bet iš dalies aš paskubėjau, nes laukiau rezultato...“. Nebebuvo galima nepaklausti: „Jūs buvot tokia linksma; taigi kitas?“

Ji plačiai nusišypsojo:

— Niekada kitas — visada jūs...

Viešbutyje netoli Renjo ją aplankė pasiuntinukas nuo Puriškovo. Jis paprašė skirti jam keletą minučių. Pasiuntinys pranešė, kad gydytojas lanko mirtiną ligonį. Gema tuoj pat išsiruošė.

Nedidelė stalinė lempelė blyškiai apšvietė gultą, šalia tupėjo šunys. Vienas iš jų pakilo, kai į kambarį įėjo Gema. Gydytojas mirktelėjo ir išėjo iš kambario. Gema pasilenkė virš mirštančiojo. Platus jos paltas nuslydo nuo pečių ir uždengė kaip skraistė šunis. Ji vilkėjo plačią vakarinę suknelę, tarsi būtų išsiruošusi į puotą.

Kambaryje tvyrojo neapsakoma tyla. Į vidų neprasiskverbė nė vienas garsas. Net laikrodį kažkas sustabdė. Laikas sustingo. Buvo matyti tik pageltęs veidas ant pagalvės.

Tik šis veidas atrodė dar gyvenąs. Šešėliai, krintantys ant kaktos, buvo tokie kraupūs slegiančioje kambario tyloje, Gemai net pasirodė, kad kažkas sumojavo plačiais sparnais, kai tas veidas sujudėjo.

Lėtai, be galo lėtai ranka ant paklodės bandė pajudėti. Gema jautė, kad tai išgyvena ir jos kūnas. Jai atrodė, kad viskas sustojo, kol tie pirštai susigniaužė, ir ji lengviau atsikvėpė, kai pagaliau jie susilenkė. Jos smilkiniai pulsavo, pečiai išsitiesė, o akis užtvindė begalinio švelnumo banga.

Ji paglostė susitraukusią ranką ir pagalvojo, dar niekada gyvenime nesijautė tokia laiminga kaip dabar — glostydama per savo odą tiems pirštams perduoda karštą gyvastį, jie vėl gali išsitiesti, sunkiai, nenoromis, bet išsitiesia, ir išblyškusi ranka vėl ramiai guli ant paklodės.

Gemos akys susidūrė su Puriškovo žvilgsniu. Nors ji save įtikinėjo, kad jis jos nemato, jautė įbestą į save žvilgsnį. Ji negalėjo to ištverti. Bandydama to išvengti, pakišo mažą pagalvėlę jam po galva. Jai net pasirodė, kad tame veide išvydo šmėkštelint mažą šypsenėlę.

Šios lūpos po kelių valandų sustings. Kakta atšals. Toje galvoje dar pulsavo kraujas, dar plaukiojo mintys, puldamos kaip šviesos kamuoliukai prieš tamsią srovę, kuri nuolat kilo, bandydama nugriauti užtvanką į sielą. Kūnas dar kaupė energiją kovoti su nesuvokiamu naikinančiu chaosu.

Tamsūs vandenys nenuilstamai tvino ir tvino. Bet tarp naikinančių, pagalbos šaukiančių instinktyvių prošvaisčių, tarp paskutinio gyvenimo atodūsio karštai kilo aukštyn, purpurinėmis ir mėlynomis šiaurės pašvaistės ugnelėmis spinduliavo kliedesiai, iš jų augo aureolėmis apsuptos būtybės, kurios į užnuodyto kraujo upę nešė kažką naikinančio, seniai pamiršto ir negyvo kaip fata morgana.

Trūkčiojančiame veide paskutinis virptelėjimas nutraukė visus pančius. Išplaukė sumišę ir neaiškūs spalvoti įvykių vaizdai, išgyvenimas, troškimas ir netikrumas susipindami tarpusavyje plaukė tolyn lyg ankstyvas pavasaris virš beržo šakelių, mergaitės galvos, skleisdamas tėviškės kvapus — akinančių spalvų ruletė, šaltokas rytmetis ant plieninio pistoleto vamzdžio, moterų veidai, neapsakoma fleitos kantilena, žydinti pievų puokštė, geltoni žiedai prie žemos lovos — jo lovos, su kuria jis tarsi suaugo, kuri jį įtraukė, įtraukė ir puokštelę, prasmego gilyn, atsivėrė žemės gelmės, riksmas atsklido iš dangaus, slegiantis, smaugiantis — lūpos drebėjo, be garso iš burnos liejosi žodžiai, kūnas išsilenkė, kažkas iš jo veržėsi, rangėsi ir kaupėsi, mirties akivaizdoje šaukė pagalbos — Gema blaškėsi, norėjo padėti, suteikti pagalbą, rėkti, nesiliaudama rėkti — tik staiga kambaryje kažkas nusileido, mažais žingsneliais tipeno artyn, šiureno pirštais — sienos išlinko, durys griuvo, lubos leidosi žemyn, daiktų linijos susirangė lyg gyvatės, iš kampų šokinėjo žvėrys-šešėliai, pasaulis dejavo bevardėse konvulsijose, iš šios krūtinės sklido siaubingas riksmas, Gema susmuko, sugniaužė pirštus į kažką minkštą, kas pasidavė, susigūžė baikščiai laukdamas to siaubingo, sproginėjančio, ūžiančio, kriokiančio, paskutinio...

Puriškovo kūnas atsileido. Sustingo stiklinės akys, kiaurai smelkiančios liūdesiu, nenusakomos — vyzdžiai virptelėjo, krūtinė susitraukė, sunkus atodūsis iš plaučių išstūmė paskutinį dvelksmą.

Kai Gema išdrįso apsidairyti, susivokė klūpanti ant kilimo, beveik gulanti, kelis prispaustas prie lovos. Ranka, pati to nejausdama, buvo suspaudusi šunį. Jo snukis buvo iškreiptas. Kojos glebiai išsitiesusios.

Išvargusi ji atsikėlė. Burnoje jautė šleikštu kraujo skonį. Nugarą skaudėjo lyg stuburas būtų perlaužtas per pusę. Ji tvirtai įsikibo į lovos rėmą ir vis dar žiūrėjo į Puriškovą. Jo veidas įdubo. Jį vagojo svetimos negyvos raukšlės. Aplink nosį rinkosi šešėliai. Oda blyško.

Gema jo negalėjo atpažinti. Ten buvo kažkas be galo svetimo, sustingusio, vaiduokliško, kurio bijojo joje virpanti šiluma. Ji loštelėjo galvą atgal, keletą kartų, žengė žingsnelį užspausti persivertusias akis. Bet pro pusiau pravertus vokus lempos atšvaituose žibėjo keistos, klastingos švieselės, tarsi šviesiame rago formos inde degtų liepsnelė, tarsi šalta, bet gyva būtybė būtų suradusi tose akyse išganymą, lyg jau iš kapo būtų pasklidęs puvėsių kvapas ar į kūną ropštųsi trūnėsis — jos galvoje trenkė žaibiška mintis — negyvas; ji atšlijo, puolė durų link, nematė atskubančio daktaro, lėkė kaip akis išdegus, nesidairydama, kuo greičiau laukan, pro portjė, į savo kambarį, krito ant lovos ir išgulėjo taip iki ryto. Nusvirduliavo prie lango. Pilkšvas sniegas tolumoje skleidė ryškią žalią šviesą. To ji niekada nepamiršo.

Klerfeitas, rodos, nekreipė dėmesio į Gemą. Jam atiteko Braminta-Sola. Beveik nesąmoningai jis pritraukė ją prie savęs; ji visai nesigynė. Neaiškios gyvenimo aplinkybės neleido jai susidaryti ryškesnės ateities vizijos. Tai, ką ji anksčiau būtų galėjusi ginti dėl savo ateities, dabar tik pagreitino nuopuolį.

Jis aršiai susiriejo su Vanderveldu. Pašokęs jis apvertė lošimo stalelį, atidengė kortas ir parodė, kad anas turi dvigubą tūzą. Vanderveldas išvyko tą patį vakarą.

Gema nesileido apgaunama Klerfeito išpuolių. Jis greitai tapo atviras ir daugiau nebandė slapstytis. Pirmą kartą jie palietė praeities įvykius; bet kai jie šnekučiavo, jam paaiškėjo: apie kažką kalbėti, vadinasi, kalbėti apie tai, kas jau praėję, išbaigta, ir jis staiga suvokė, kad tai tikrai pabaiga.

Tai įvyko nepastebimai, be kovos, bet taip negrįžtamai, kad net nevertėjo švaistyti energijos, nes tai buvo dėsnis.

Gemai patiko jo nuolatinis pasirengimas netikėtumams, jo budėjimas, jo stiprūs norai ir įtemptas susikaupimas. Jo viliojanti valia galėjo nugalėti. Bet tik kokiai valandai, ne visam laikui. Nes jis neraginamas skverbėsi į aną slaptą sritį, kuri buvo moters sala ir vienatis. Jis sukaupė jėgas, bet užkariauti nepajėgė. Liaunas ir judrus, jis skubėjo tolyn, stulbino savo lanksčiu nuoseklumu, bet sudužo tik priartėjęs. Jame buvo per daug visko prisikaupę, kad jis sugebėtų laiku išsilaisvinti. Tik savaime suprantami dalykai rasdavo išeitį.

Klerfeitas sustingęs žvelgė prieš save. Kai jis išėjo, Gema pasijuto vieniša ir negalėjo to paaiškinti paprastais žodžiais. Visada buvai viena. Net meilė buvo pabėgimas. Kraujas nedavė atsakymo — tik saugumo jausmą. Bet mįslingi klausimai nesibaigė. Ar tik meilė neišsibaigia jau motinos įsčiose, ar motinystė nėra pradžia ir pabaiga?..

Ją persmelkė noras jausti šiltą gyvybę prie kojų, matyti lūpeles, kurios pačios bando tarti pirmuosius žodžius. Tolesnis gyvenimas ir visi klausimai, ir visa vienatvė buvo susijusi su kūdikiu.

Čia buvo pilnatvė ir uostas. Kylanti būties vizija išsiliejo plokštumoje, išsivyniojo, paaugo, tapo aiški, suprantama ir veržli. Šiame tapsme ji susirišo į mazgą, įgavo kryptį ir prasmę. Iš būties kilo pareiga.

Šio vienintelio dalyko akivaizdoje visa kita buvo tik išsižadėjimas, tuščia ir nevaisinga varpa. Bet Gema žinojo, kaip skausmingai aukštai ji turi lipti, kad pasiektų savo esybę. Net jei ta jos esybė suduš, o tylomis nepavyks rasti aiškumo: šis kelias neišvengiamai skirtas jai. Jai galiojo tik erdvių tolių, beribių jūrų dėsniai, kuriais ji ir vadovavosi.

III

Venecijoje Gema apsistojo prie Didžiojo Kanalo. Kiekvieną naktį pro jos langus praplaukdavo gondola. Kai ji nuplaukdavo taip toli, kad jau nebebuvo galima girdėti irklų pliukšėjimo, pasigirsdavo skardi serenada. Bangomis virš vandens sklido daina — kaip lėtas tremolo kilo ir traukėsi nuo sienų ir upės, tarsi šios kliūtys būtų sulaikiusios žaismingus garsus ir perteikusios jiems lėtą vandens tėkmės ritmą.

Keistas balso rezonansas veikė nežemiškai. Tas balsas galėjo sklisti tiek iš dangaus, tiek iš vandens. Nuskambėjus serenadai, ir Gema leidosi irstytis po kanalus. Gondolai rodė kelią žibinto šviesa. Žibintas atgaivino sustingusią tamsą, skleidė šilumą, rausvais atspindžiais dažė valtelę. Akmeniniai herbai dar labiau blizgėjo ir tapo ryškesni, tyliai spragtelėjusios užsitrenkė raižytos durys, — paskui bėgančiuose šešėliuose, atrodė, galima išvysti už apšviestų kolonų skubančią kavaleriją, išgirsti špagų žvangėjimą. Sustingęs renesanso miražas žibinto šviesoje pulsavo visomis šviesomis.

Tačiau už gondolos jis staiga baigėsi. Platūs toliai susitraukė, šviesa išnyko, atspindžiai išblyško, šiluma atvėso. Tamsa vėl atgavo savo galią; ji skleidė plačius sparnus lyg šikšnosparnis ir sekė paskui valtelę, rinko likučius, kurios jai numetė šviesa, ir įtraukė juos į nakties monotoniją.

Baimindamasi Gema jautė, kad fantomas seka paskui. Ji pakėlė žibintą, pasuko jį už savęs ir taip pašvietė, kad spindulys nubėgo vandeniu. Pabaisa, sunkiai suplakusi sparnais, atsitraukė, slėpdamasi rūmų šešėliuose. Bet žibintą nuleidus ji vėl atšliaužė ir slinko paskui.

Kai Gema jau norėjo pasiduoti, virš stogų patekėjo mėnuo ir viską stebuklingai pakeitė. Jis čiupo iš žemės gelmių pakilusią tamsą, papurtė ją. Jo sidabrininis dvelksmas leidosi žemyn tūkstančiais plonyčių vamzdelių, vaikė piktąsias galias. Sunkūs rūmai virto puošniu filigranu, kolonos ilsėjosi virš vandens, namai tyliai plaukė pro šalį tarsi Dievo laivas. Fasadai žėrėjo; plona linija, kur vanduo lietė akmenį, virto svarstyklių ašimi, svarstyklės vienodai laikė ir kylančius į dangų, ir atsispindinčius vandenyje. Kai kada jos truputėlį pasvirdavo, — jei vėjas atskriedavo iš už kampo — krypteldavo ir vėl nurimdavo.

Po tilto skliautais slėpėsi išdraskyti nakties likučiai. Šiluma susirangė juose, šiltais lašeliais ritosi oda. Langų rėmų prietemoje stypsojo blyškios būtybės, išgąsdintos, bet akiplėšiškos kaip kokotės prieš teisėją.

Dangus dabar švytėjo kaip permatomas opalas, jį skrodė vis stiprėjantys šviesos atšvaitai, kuriuos siuntė stogai ir vanduo. Materija dar greičiau tirpo.

Net mintys pasuko prie jausmų impresijos, jos kilo dangun kaip vieversių pulkai, nors atgal negrįžo. Bet ranka buvo dosni; vis nauji pulkai kilo ir skriejo nuo besiformuojančio delno.

Bet ranka pati baigė prarasti savo kontūrus; ją supo sidabriniai pulsuojantys žiedai. Oda jautė vos lengvutį dvelksmą. Dar vienas pavojingas veiksmas, ir žmogiškoji būtis nuskries su vėjo gūsiu, kuris kol kas tingiai snaudžia ant laiptų.

Laiko nuovoka dingo; varpų skambėjimas virpino orą; tai nebuvo praeities perspėjimas. Rinkosi dienos rūpesčiai, kažkur pasąmonėje, jie slinko artyn, sklaidė tai, ką atpūtė vėjai, pojūčiai stiprėjo, jie augo aplink branduolį, kaip geležis prie magneto veržėsi tenai, anapus.

Keletą kartų eidama gatve Gema galėjo prisiekti, kad matė Kinslį. Tai jai priminė paskutines savaites, kai ji turėjo priimti daug svarbių sprendimų, pasirinkti kelią, kuriuo jai reikės eiti.

Keliaudama iš Venecijos į Parmą ir Boloniją, norėdama praleisti ten keletą dienų, ji tik lengvai save apgaudinėjo. Ji žinojo, kad aplankys ir Kinslį.

Vieną ilgą vakarą ji sėdėjo terasoje Genujoje ir žvelgė į jūrą, plačiu lanku juosiančią miestą. Netoli jos išsidažiusios moterys ragavo šaltus užkandžius, jų balsai nemaloniai skardeno ore. Besileidžiančiose sutemose smuikininkas užgrojo romansą, kažkas švelnaus pakilo iš vidaus, akys staiga priplūdo ašarų.

„Kokia ištižusi pasidariau“, — pagalvojo ji ir pasijuto lyg skrisdama virš pievų. Tai nebuvo sentimentali melodija, kuri ją kiaurai persmelkė. Tikriausiai tai buvo naujasis jos kelias, atitinkamu taktu įsiliejęs į jos gyvenimo sonatą; tikriausiai tai buvo sąmoninga ateities išraiška, kuri jos laukė; o gal ir pavėluotai atplaukė tų seniai praėjusių dienų prisiminimų banga, be priežasties, bet taip švelniai lytėdama. Gema to nežinojo; joje kaupėsi begalinis noras ieškoti savęs, prarasti save, nugalėti save artėjančioje nežinomybėje, kuri, nes ji buvo moteris, turėjo atnešti vardą ir būti susijusi su vienu žmogumi: Kinsliu.

Toli už garlaivio liko miestas. Uosto triukšmas nutilo, pakilo vėjelis. Jūros krantas buvo lyg suglamžytas vienuolės apdaras, paklotas prie vandens. Jis atrodė be galo tuščias; tik truputį aukščiau, ant kalvos, piemuo ganė ožkas. Jis stovėjo sustingęs horizonte, ant pečių laikydamas antikinį dangų.

Diena iš dienos ošė jūra. Nedidelės, žalumoje paskendusios ir baltais namais apstatytos salelės praslinko pro garlaivį ir pradingo paauksuotame rūke. Plūdurai ir švyturiai supo La Plata įlanką, seklumos trukdė plaukti, bet štai priekyje iškilo Buenos Airių uostas.

Gema negalėjo ištverti sauso vėjo. Kinslis jai pasiūlė išvykti iš uosto aplankyti jo žemių. Kurį laiką jie važiavo netoli nuo Rosarijo kelio, tada pasuko tiesiai į rytus. Kitą dieną pro juos netikėtai prašuoliavo mustangų kaimenė. Ant jų šonų buvo išdegintas Kinslio ženklas; ši kaimenė priklausė jam.

Bet jie važiavo dar keletą dienų. Vėjo iškedentose kalvelėse styrojo gervuogių kuokštai; be galo, be krašto driekėsi smėlio lagūnos. Pampų žolynai darėsi vis aukštesni. Kurį laiką šalia jojo gaučai, bet greitai pasuko į šalį, tik girdėjosi oru švilpiantys lasai. Beveik valandą ratus virš jų suko erelis, jis laikėsi vienoje vietoje. Druskingos stepės popietės karštyje įgavo pilką spalvą; netrukus šalia jų išsirikiavo siaura alksnių eilė. Ji platėjo. Tolumoje išdygo plokšti pastatai. Naktis grasinosi užgriūti kaip suerzintas bičių spiečius, kai mašina įsuko į žemumą, kurioje stovėjo ferma.

Skalydami artyn atbėgo šunys, jie urzgė ir taip lojo, net oras skardėjo. Atskubėjo tarnaitės su žibintais, jos pašaukė šunis ir blaškėsi juos gaudydamos. Tie nesidavė pririšami: jie atpažino Kinslį ir šokinėjo aplink. Viena vaikų auklė vartė akis ir palietė jam nugarą. Ji garsiai nusijuokė ir pažvelgė į Gemą. Juk ji yra jį maitinusi.

Valdytojas skubėjo jų pasitikti ir apibėrė Kinslį žodžiais. Bet tas rankos mostu parodė, kad dabar nenori to klausyti, pakėlė Gemą ant rankų ir nunešė ją lojant šunims į linksmai šurmuliuojančius namus.

Vakarieniaujant auklė, nešiodama valgius, nuolat tarškėjo. Kinslis klausėsi nepertraukinėdamas. Gema jautėsi atstumta ir svetima. Ji jautė, kad ilgi bendro gyvenimo metai net du visiškai nepanašius žmones sujungė nepertraukiamais saitais, stipresniais už šiaip kokią pažintį. Kinslis jai buvo svetimas, bet kartu ir artimas. Naujoji aplinka priklausė jam; tai nebuvo apvalkalas, kuris kontrastingai išsiskirtų iš visa ko, bet rėmai, kurie tiko.

Todėl jis suaugo su tuo jai nauju pasauliu, priklausė jam; tas pasaulis ne augo, bet platėjo, rėmė ir palaikė Kinslio būtį.

Šalia Gemos tupėjo Puriškovo šuo. Jis prisispaudė prie jos ir baikščiai spoksojo į duris, kai už jų pasigirsdavo kitų šunų keliamas triukšmas. Jį šiandien užvaikė šunų ruja. Jis ištrūko, artimiausiam persekiotojui įsikibo ir perkando gerklę, o po to kaip juodas žaibas šovė į vidų pas Gemą. Ji tvirtai jį prispaudė prie savęs, jis visas drebėjo. Jis buvo svetimas — kaip ir ji.

Moskitai zurzė už lango tinklelio. Kinė mergina pritvirtino tinklelį nuo musių virš Gemos lovos ir užgesino šviesą. Ji sumurmėjo kažką nesuprantamo savo kalba ir sukryžiavo rankas. Gema iš karto užmigo.

Kitą dieną ji jojo su Kinsliu apžiūrėti kaimenių. Gaučai pasakojo apie hevėjas prie upės ir muštynes su kaučiuko rinkėjais, apie indėnus-vaiduoklius, kurie slepiasi kažkur giriose, apie keistas šviesas, kurios apsiniaukusią naktį grėsmingai pasklinda virš stepės. Tada jie pasakė, kad Makas turėtų paskambinti. Jis buvo jauniausias. Bet jis pažvelgė į Gemą ir prasitarė, kad nutrūko gitaros stygos.

Risčia artyn skubėjo raitelis. Jis jau iš tolo šaukė: smuklės šeimininkas gavęs statinaitę degtinės. Kilo didelis sąmyšis. Visi šaukė vienas per kitą, švilpė žirgams. Netrukus visi nušuoliavo tenai. Po valandos jie pasieks smuklę. Ji — tokia apsnūdusi — kilo iš už medžių. Gaučai virto pro langus ir duris, kėlė triukšmą, kol iš antrojo aukšto nepasirodė šautuvo vamzdis ir besidairantis veidas. Su lasais jie greitai išplėšė šautuvą iš rankų ir reikalavo įleisti. Smuklininkas ramiai uždarė langą ir juos įleido.

Gema ir Kinslis jojo toliau. Už jų leidosi tamsos uždanga. Dusliai į žemę dundėjo kanopos, iš ten pasigirdo nenusakomas kastanječių kleketavimas. Pagaliau Kinslis sustabdė arklius; jie nušoko, atsigulė žolėje ir įsiklausė į žemę. Ji buvo kupina nenutylančių garsų, kurie tai artėjo, tai tolo — stepė kalbėjo. Nematomos kaimenės šuoliavo kažkur naktyje.

Jie jojo toliau, pamažu darėsi vis karščiau, karštis, tarsi norėdamas prilipdyti juos prie žemės, mėtė ant jų kažkokį klastingą tinklą. Arkliai tapo neramūs, ėmė muistytis. Tačiau darėsi vis karščiau, karštis tarsi pelkė liulėjo plaučiuose, spaudė ir neleido kvėpuoti. Horizonte kaupėsi debesys, jie greitai prarijo mėnulį. Stepe praūžė sieros kvapą nešantis gūsis. Be perstojo švysčiojo amalas, girdėjosi gamtos murmesiai. Vydamasis šešėlius atšuoliavo mustangų būrys, apsuko ratą, išsiskirstė ir vėl be jokios tvarkos susijungė į vieną kaimenę. Gema jautė, kad kažkas karštai alsuoja į sprandą. Drėgną nosį baimingai kišo kumeliukas. Jo kaklas drebėjo, jis kvėpavo greitai ir neramiai, metėsi atgal, sustingo ir vėl nušuoliavo į priekį. Gyvuliai nerimavo, kėlėsi, bandė atitrūkti. Jie užvertė galvas, buvo labai sunku juos išlaikyti.

Netikėtas žaibas perskrodė sunkius debesis. Dundėdamas iki jų atriedėjo griaustinis. „Greičiau, į balną“, — suriko Kinslis Gemai. Arkliai prunkštė, puolė bėgti. Pažemės žole atšvilpė vėjas, sukėlė sūkurį: dulkės ir akmenukai čaižė veidą. Tada gūsis puolė gyvulius, jie šuoliavo kas kur, rodės, arklių nugaros, bandydamos gelbėtis, kojos ir galvos susipynė į vieną. Dangų pjaustė žaibai. Magiškomis šviesomis į dangų kilo plačios sienos, jas kirto mėlyni upeliai. Siautėjančių galingų rykščių smūgių chaose virė dangaus katilas, žaibai išraižė plačias begalybės arterijas, tai buvo mistinė kova su naktimi, kuri stengėsi užtraukti tamsos aksomą ant atvirų žaizdų.

Mustangų banda susibūrė prie vieno medžio, gyvuliai drebėjo išpūtę akis, jose švietė nenusakoma baltuma. Stipriausi eržilai buvo kaimenės pakraščiuose. Jie spardėsi ir bandė kažkam įkąsti, lyg ore tykotų pavojus. Kumeliukus į bandos vidurį įtraukė senesni gyvuliai.

Gemos arklys puolė prie kaimenės. Po akimirkos ji jau atsidūrė tarp besiblaškančių gyvulių. Žaibų šviesoje arklių nugaros blizgėjo kaip bangos audringoje jūroje. Ji stipriau šlaunimis suspaudė balną, kad nebūtų sutraiškyta, ir truktelėjo vadeles. Bet kumelė daugiau neklausė. Jos nevaldomų gentainių panika ją irgi pagavo, ji žvengė ir rietėsi, norėdama numesti raitelę.

Kinslis pamatė, kad Gema atsidūrė kaimenės viduryje. Jis botagu užspaudė savo žirgui kaklą ir puolė pirmyn. Vienas eržilas įkando jam į ranką. Kinslis įstatė revolverį gyvuliui į kaktą, patraukė arklį atgal ir pabandė prieiti prie kaimenės iš kitos pusės, kur blaškėsi Gema.

Pradėjo kristi pirmieji lietaus lašai. Nuo putojančių gyvulių nugarų kilo garas ir kvapas, karštas, stiprus ir svaiginantis, dusinanti rujos ir mirties baimės karštligė, kuri smelkėsi į kraują, atėmė žadą ir protą.

Dar truputį — ir stepė suūžė, užsidegė, dangus pavirto nenuilstama stichija, pasaulis buvo draskomas į gabalėlius; staiga pokštelėjo šviesos stulpas: žaibas pataikė į medį. Kaimenė išsibėgiojo į šalis. Kai kurie mustangai drebėdami liko gulėti. Virš medžio lyg žūstanti pabaisa kilo ugnies fakelas. Gema atsigavo, ją nesustodamas plakė lietus; baltos putos nuo kumelės nugaros įsivėlė jai į plaukus. Joje taip pat kilo kažkoks sulaukėjimo pojūtis, nustelbęs kitus jausmus. Ji paleido vadeles ir apsikabino kumelės kaklą, gyvulys pakraupęs iš siaubo beprotišku greičiu lėkė pirmyn. Ji giliai įkniaubė veidą į karčius, ji ir gyvulys buvo vienatis, stichija, gaivalas, baimė ir pilnatvė.

Vėl trenkus žaibui kumelė staigiai pasisuko. Kinslis bandė užkirsti jai kelią ir taip pagauti. Bet ji ir vėl puolė į šoną, nes jo nepažino. Prasidėjo gaudynės. Prunkšdami gyvuliai spaudėsi vienas prie kito, žmonės šaukė vienas kitam nesuprantamus, audroje prasmengančius žodžius.

Galingu truktelėjimu Kinslis pasuko savo arklį priešais kumelę, čiupo už vadelių, šuoliuodamas pagriebė Gemą į savo balną ir stipriai suspaudė glėbyje, lyg sužvėrėjęs sustaugė nakties ir stichijos maišaty ir nušuoliavo pirmyn, kol gyvulys pargriuvo talžomas lietaus, o abu žmonės nusirito ant žemės.

Kai liūtis nustojo ir mėnuo vėl skaisčiai apšvietė kraštą, Kinslis atsargiai paguldė miegančią moterį prieš save ant balno ir nujojo namo, ji net nepabudo...

Karštis slėgė fermą. Gema pakišo rankas po fontanėlio lašeliais. Vėsa masino lengvu kvėpavimu, ji galėjo pereiti kiaurai per kūno ląstelių junginius ir po truputį ištekėti srovėmis. Rankos po vandeniu stebuklingai keitėsi. Jos žalsvo dugno atspindžiuose buvo keistai blyškios, neryškios. Iš šaltinio gilumos išplaukė prieblanda.

Iš miško grįžo vyrai. Jie nušovė šinšilą ir rudąjį vilką. Šunys sunerimo ir veržėsi prie laimikio. Balsų maišalynėje pasigirdo švelnus juokas, laimingas, gomurinis, minkštas; jauna moteris atskubėjo pasitikti grįžtančio iš plantacijų vyro. Auklė be paliovos tarškėjo apie pumas ir lapes, kurios buvo pagautos paskutiniais mėnesiais; ji vaipėsi, savo grimasas palydėdama gausia žodžių lavina, ir rodė į mišką, iš kurio naktimis į fermą atslinkdavo jaguaras. Tada visas pulkas sugužėjo į namus.

Gema išėjo pasivaikščioti į stepę. Kurkė varlės, tarsi vienuolių šmėklos būtų murmenusios maldas. Čirkšdami praskrido naktiniai čiurliai. Tarp medžių plazdeno šikšnosparniai, žaisdami neramius žaidimus. Stambūs drugiai purptelėjo iš žolės, tarp smilgų švietė vabaliukai, melancholiškai šūkavo krakšlės, cypavo stepių pelės, plieno skambesiu sklido svirplių griežimas. Akacijos skleidė aštrų žvėrių kvapą.

Atėjo Kinslis. Gema netardama nė žodžio jį apkabino, lyg norėdama daugiau niekada jo nepaleisti. Tylomis prisiglaudė ir užsimerkė. „Kaip arti vienas kito būnam mirties akivaizdoje, — pagalvojo ji, — koks artimas tas išsilaisvinimo ir prisipildymo kitame jausmas, tas bejėgiškumo ir kito paramos pojūtis, savęs išsižadėjimas, atkaklus troškimas pereiti į kitą. Aš — mirtis — lengvesnė nuo mylimos rankos...“

Mintyse iškilo prisiminimas, kaip kadaise ji stebėjosi judesio magija, kaip žavėjosi keldama ranką, žengdama žingsnį; dabar jautėsi lyg žinotų, kas toliau bus, būtų pavirtusi ateities vizijos kruopele, net išsigandusi palenkė galvą norėdama įsitikinti, ar tikrai tas jai seniai pažįstamas keistas jausmas vėl kartojasi. Jausmas tas pats — tu tikrai jį žinai...

Bet tikro prisiminimo ji negalėjo susikurti. Nuojauta išliko, tarsi dviguba esybė mįslingai būtų atvėrusi akimirksnį žvilgtelėti, trumpam būtų pakilusi uždanga į kitą gyvenimą, kuris susiformavo iš dabartinio, vaiduokliškai rijo dvasios ląsteles ir įsiskverbė į sąmonę. O gal tai buvo spėjimas iš dabarties, kuri pirmiausia įgavo formą ir smilko prie slenksčio į mirtį — ar tik virš suvokiamos esybės nesuko magiškų ratų dvasios kvaišalai Prieš ir Po, ar tik ratas neužsidarė?

Gema drebėjo nakties vėsoje. Ji nuėjo į namą, kuris pasitiko ją jaukumu. Nedidelė erdvė veikė ją kaip tėviškė priglausti jausmams. Kambario kampe tupėjo prijaukinta Kinslio beždžionėlė, pakliuvusi į šitą namą po pietų, nes norėjo pažaisti su druskos kristalais. Beždžionė keistu, širdies gilumas virpinančiu judesiu prispaudė ranką sau prie krūtinės. Pro langus patekusi šviesa apšvietė beždžionišką veidą. Akyse žibėjo ašaros.

Gemą apsupo tamsiosios būtybės galios. Ten kampe ta gyva būtybė rudu kailiu, kurioje pulsavo kažkas nesuvokiamo, sklido iš kiekvieno veiksmo, o iš kiekvieno judesio buvo jaučiamas toks žinomas giminingumas, — tai buvo kraupus stebuklas, nes ta gyvybė savo prigimtiniu giminingumu buvo svetimesnė už visa negyva; joje slėpėsi nesuvaldoma galia, jos nebuvo galima apčiuopti. Gal ir buvo įmanoma pabandyti paaiškinti, bet vis tiek tai buvo žmogaus paaiškinimas. Ką galima žinoti apie rožinį mistinį pasaulį, kuris egzistuoja čia pat, šalia, bet iš tikrųjų yra taip toli, lyg kitoje žvaigždėje. Gema susigūžė, jausdamasi siaubingai vieniša, vienišumo jausmas suspaudė, tūnojo kažkur susitraukęs, irgi iš baimės išplėstomis akimis.

Ji nuslinko prie lango ir žvilgtelėjo į lauką. Netikėtai pajuto minkštą galvelę prie savo kojos. Jos šuo tylomis atsekė paskui ir dabar glaustėsi prie jos.

Ko jis norėjo — ką jis mąstė — atėjo čia nešaukiamas. Kokia sudėtinga varomoji jėga sukūrė šį veiksmą, taip ją sukrėtusį, jei vertintum iš žmogiškosios pusės? Ar tai Dievas?

Nenumaldomi, žmogiški dievai, nieko nežinantys apie savo kūrinių polinkius, tik savotišką šykščią meilę toms būtybėms, kurių nepažįsta ir nesupranta. Pasaulis stovi mėnesienoje; mėnuo pasaulyje — kas laiko pasaulį rankose? Ar Dievo esmė nebuvo tragiška žmogiškajai esybei?

Gema atlošė šuns galvą ir pasižiūrėjo į jo akis. Akys buvo arti jos veido. Ji tiesiog įgręžė savo žvilgsnį į tas blizgančias akis, norėdama atimti iš jų paslaptį. Šuo tapo neramus, ėmė spurdėti jį laikančiose rankose, bandė pasukti galvą, trūkčiojo ir blizgino akis. Gema įnirtingai tyrinėjo jo žvilgsnį. Šuo nurimo ir pažvelgė į ją — ramiai, išplėstomis akimis.

Kambarys ėmė siūbuoti. Viskas pradėjo suktis, daiktai lėkė pro šalį beprotišku greičiu. Pleveno žalios juostelės, pasirodė balti spindulių vainikai, įtemptų akių sąstingis išvarvėjo sunkiais lašais, šuo stipriai truktelėjęs išsilaisvino iš tvirtų gniaužtų.

Gema išėjo į lauką, palipo laiptais, perėjo kiemą, pasiekė vartus ir paliko tuos namus, nes ėjo ten, kur pamperas ūžė tarp juodų medžių tarsi vilkas būtų staugęs.

Giliais gurkšniais ji godžiai gėrė nakties gaivą. Bet sumišimas jos nepaliko. Kažkas voro kojomis kaip šmėkla ropojo širdyje, ji jautė, kad yra ant slenksčio į beformį chaosą, kur tykojo beprotybė.

Netikėtai iškrito rasa. Vienu akimirksniu žolę padengė tūkstančiai lašelių. Plaukai ir antakiai sudrėko ir atvėso. Gema drebėjo. Ji nebenorėjo toliau vaikščioti; kelias vedė į tamsą. Ji norėjo pas žmones, — žmones, pašaipiai atitarė aidas. Šikšnosparnis įsivėlė į jos plaukus. Ji suriko ir puolė bėgti atgal. Bet staiga Kinslis ramiu balsu kreipėsi į ją; jis stovėjo pasilenkęs virš jos ir kaip mėnuo žvelgė į veidą. Ji įsikniaubė jam į krūtinę ir prisitraukė arčiau savęs ant pagalvių.

Jis jautė, kas jos širdyje kelia nerimą, ir bandė nuraminti. Kai ji dėkodama prikišo lūpas jam prie ausies ir visai nebesipriešino, jis jos nepaėmė.

Kitą rytą ji ilgai dairėsi aplinkui. Diena išaušo giedra. Lauke oras jau virpėjo. Šiluma veržėsi pro langus. Auklė kieme dainavo. Vežimai braškėjo, šunys linksmai lojo, papūgos čirškė. Pasaulis buvo teisingas ir sutvarkytas. Forma atitiko formą; aiški milžiniška būtis atsistojo už durų.

Ko tik nebuvo... Šmėkla, paikas sapnas. Naktis pasibaigė, pasibaigė ir jos pikti burtai, atėjo diena ir gyvenimas, ir dabartis.

Kol Gema dar snaudė, atėjo Kinslis. Jis nusijuokė ir parodė jai mažus kačiukus. Jie nerangiai ropojo ant antklodės ir kniaukė.

Gema pasižiūrėjo į Kinslį vaikiškai nedrąsiai ir nuolankiai. Ji mąstė apie tai, kaip buvo užsnūdusi. Raudonis išmušė jos skruostus. Greitai griebė jo ranką ir pabučiavo. Netrukus namai skambėjo nuo jos dainų.

Kitą dieną čionai atvyko mulų karavanas iš Siera Kordobos. Jis į pakrantę atgabeno margo marmuro ir vario. Vadovas liepė varovams skubėti į poilsio vietą netoli Estancijos. Tai buvo gajaniečiai ir keletas tupiu genties atstovų. Indėnai ant krūtinės buvo išsitatuiravę genties totemą. Jie gulėjo akacijų pavėsyje ir kantriai žandikauliais malė savo kukurūzų duoną.

Vadovas parodė Kinsliui ypatingą radinį: kvarco gabalą su mėlynais taškais ir stulbinančiai didelį kalnų kristalą. Jis padovanojo Gemai du agatus.

Kinslis pastebėjo, kaip tai ją nudžiugino, atnešė jai indėniškus karolius iš paauksuotų kameolių ir ametistų. Ji vakarais juos užsidėdavo ir nuoga šviečiant jos baltai odai bėgiodavo per kilimus.

Po dviejų savaičių Gema ir Kinslis išvyko į pajūrį; prieplaukoje jau laukė Kinslio burinė jachta. Žuvėdros ir kirai kurį laiką juos lydėjo, delfinai žaismingai šokinėjo aplink. Vienu metu Gema netgi pastebėjo trikampį ryklio peleką. Vakarais vanduo mirgėjo fosforinėmis šviesomis. Skraidančiosios žuvys pašokdavo iki pat laivo turėklų. Netrukus jachta pateko į pasato globą.

Priekinis denis nuo likusios laivo dalies buvo atskirtas ištempta bure. Gema gulėjo gulte ir deginosi saulėje. Įgulai buvo pietų pertrauka, tik vienas vyras rymojo prie šturvalo. Atėjo Kinslis, pasiuntė jį į apatinį denį ir pats atsistojo prie šturvalo.

Dangus supo laivą nesibaigiančia mėlyne; iš visų pusių leidosi saulės šviesa. Popietė glaudė pasaulį į savo glėbį. Laikas stiebėsi į aukštą viršūnę, tempė viršun.

Gema atsikėlė. Šviesūs vandens perliukai išmušė jos kaktą. Atsistojant kraujas plūstelėjo į akis. Ji ištiesė rankas, pakraipė galvą, jautė, kad kiekviena gyslelė jau pasisotino saule. Apsvaigusi nuo šio saldaus jausmo nusimetė visus drabužius, norėdama visa pulti į saulės glėbį. Ji leidosi glostoma saulės spindulių ir užsimerkė.

Saulės spindulių glostoma ir jūros liūliuojama, ji pajuto savąjį Aš, jo egzistavimą, į ją plūdo tyras pasaulis. Ji buvo jūra, šviesa, amžinybė. Viskas dainavo joje, laivas taip pat, ir vėjas, ir jūra, ir dangus, ji atmerkė akis į saulę, juto įsirėžiant pjaunantį skausmą, viskas ošė, giedojo, čia buvo pradžia ir pabaiga, dundesys ir tyla — misterija.

Rankos kažką lietė, keliai virpėjo, ji rėkė užklupta nesuprantamos ekstazės, bet savo riksmo negirdėjo. Joje susikaupė verpetas, griaudžianti audra, į jos sūkurius pateko pasaulis, gyvenimo vartai, gyvenimo branduolys, ten buvo bedugnė, į kurią be paliovos ritosi ir ritosi gyvenimas: gelmės ir įsčios. Ji šaukėsi gyvenimą pas save, maldavo jo, degė aistra jam, kuždėjo, gaudė tuštumą, sukandusi dantis stenėjo, švokštė, čiupo savo apdarus, neišgirdo balso, draskėsi, puolė vyrą, rėkė: saulė — glamonėja — dangus — apglėbė — pavargęs — pasaulis — išplaukia — gyvenimas — išteka...

Ji draskė vyrą netekusi proto, kol tas, užspaudęs jai kaklą, pradėjo smaugti. Dusdama siaubingai iškreipė veidą, ten švietė tokia didelė aistra, kad Kinslis ją paleido. Bet ji ir vėl puolė, jis ją atstūmė ir pakraupęs žiūrėjo, kas vyksta. Ji svirduliavo, pakilo, žengė keistai kilnodama kojas, o raudoname veide švietė mįslinga šypsena; ji ėjo deniu — galva aukštai iškelta, bet rankos nusvirusios — čiupinėdama turėklus leidosi laiptais pas įgulą.

Apačioje ją pasitiko prietema. Akimirką ji stovėjo sustingusi, mėlyni žiburiai, kuriuos nešėsi, užgeso. Bet štai ir vėl pasigirdo duslus ūžesys, o pro liuką sumirgėjo žydras dangus.

Savo hamake prabudo šturmanas ir pasitrynė akis. Greitai godžiai šoko iš guolio dar pusiau miegodamas.

Bet kinas virėjas buvo čia pat. Gašlumas suakmenėjo jo veide, pavertė jį bjauria medūza. Jis pabandė nustumti šturmaną į šalį, tiesė nagus prie ilgų baltų šlaunų. Bet anas nenusileido. Kinas sušnypštė ir pabandė susiimti su tuo rytų frizu. Abu, karštai švokšdami ir pliekdami vienas kitą, nusirito.

Netikėtai tarpduryje išdygo Kinslis. Jis tvirtai laikėsi už sijos ir buvo pasiruošęs revolverį. Jis pamatė Gemą, nustūmė ją į šoną ir pasiėmęs botagą ėmė plakti besiriejančius vyrus. Virėjas kriokdamas susmuko. Kinslis spyrė jam į veidą ir nuvedė Gemą į kajutę. Ji atsimerkė, sumurmėjo kažką nesuprantamo, svajingai nusišypsojo, kaip nuvytusią gėlę padėjo galvą ant pagalvių ir iškart užmigo giliu miegu.

Kinslis dar ilgai sėdėjo šalia jos ir mąstė. Galiausiai papurtė galvą ir atsistojo, norėdamas pasižiūrėti, kaip ten tas kinas. Jis gulėjo ten pat. Kinslis apžiūrėjo jį ir liepė susitvarkyti. Kai tas sugrįžo, kampe susigūžė šturmanas. Kinslis pasakė, kad artimiausiame uoste jis turėsiąs palikti laivą.

Gema prabudo naktį. Ji pabandė prisiminti. Kažkas atsitiko. Ji jautėsi kažkaip naujai, kaip ką tik gimusi. Tamsūs įvykių tumulai sukosi už jos. Laipteliai baigėsi, štai jau ir lygus pagrindas. Ją buvo užvaldžiusios antgamtiškos jėgos, jos stūmė ją ieškoti vyro. Bet šis jos moteriškumo proveržis buvo kai kas daugiau: tai buvo jos giliausias žmogiškas išgyvenimas, erotinio pobūdžio, juk ji vis dėlto moteris.

Mistinė karma švietė šen ir ten, ir staiga viduryje suspindėjo jos esybė.

Praėjusių metų įspūdžiai pakilėjo ją ir nepaliko ramybėje. Ji tarsi lunatikė sekė paskui juos ir nuolankiai jų klausė. Didžioji kulminacija jau buvo praėjusi, ji išgyveno save kaip moterį. Ir ji žinojo: ji visada norėtų taip jaustis.

Jos išbandymas baigtas. Kelias baigėsi. Jis prasidėjo daugialypiame pasaulyje ir pats pasibaigė: dabar jis vedė atgal, tenai, į tą pasaulį, daugialypį, neapibrėžtą, masinančiai nuotykingą, į gyvenimą, kuris visada ir visur turi vyro bruožų.

Brėško aušra. Denyje buvo girdėti murmesys. Kinslis išėjo pasižiūrėti. Jūreiviai stovėjo būriu. Šturmanas kėlė revolverį ir kažką kalbėjo. Kinslis tenesijudina iš vietos, nes gausiąs kulką į kaktą. Jis turi atsiimti savo žodžius apie atleidimą. Kas jiems iš to? Kad būtų užtikrinti, jis turi jiems išmokėti užmokestį už tris mėnesius į priekį. Priešinimasis neturi prasmės. Jie dabar jūroje.

Kinslis įdėmiai pažvelgė į šturmaną. Tasai susvyravo ir nuleido ginklą. Kinslis ištarė: „Šauk“, priėjo prie jo ir išplėšė revolverį iš rankos. Žmonės atsitraukė atgal. Jis akimirką pastovėjo. Tada pagalvojo, dėl ko viskas įvyko, ir beveik liūdnai pasakė: „Gali likti“.

Gema girdėjo kivirčą. Kai vėl šalia savęs pajuto tylų ir susimąsčiusį Kinslį, jai sukirbėjo mintis: ar jau viskas baigėsi? Ar jis dar ją supranta? Kažkas juos skyrė, bet ji nežinojo kas. Tai nebuvo priekaištas ar nusiskundimas. Tai buvo Kinslis.

Kai ji po pietų ėjo deniu, šturmanas išsiviepė jai. Ji nesuprato kodėl, bet iš rytinės scenos numanė, švilptelėjo Kinslio šuniui, kuris įsikandęs atnešė botagą. Grįždama vėl išvydo atvirą vyro grimasą. Neištvėrusi pliekė botagu per veidą...

IV

Jie sustojo Kolombe. Čiabuviai kanojomis apsupo jachtą. Gema mėtė žemyn monetas. Jie niro po vandeniu kaip ruoniai, gaudė monetas ir triukšmingai pešėsi dėl laimikio. Ant jų šlapių rudų kūnų atsispindėjo saulė. Pakrantėje matėsi palmėmis kvepiantis kraštas. Gema stovėjo šalia Kinslio prie turėklų ir rodė į nardančius žmones:

— Manoma, kad Rytuose balta yra liūdesio ir gedulo spalva, mes dievus įsivaizduojame baltus — bet jie juk bronziniai...

— Bronziniai ir žiaurūs, — tarė Kinslis, — be gailesčio. Ir tai gerai. Taip pat šiek tiek egoistai. Ir turi silpnybių. Net nuopuolis turi savo pasekmių.

— Bet jų bandoma išvengti.

— Beprasmiškai. Kas nori iškilti, neturėtų paneigti nuopuolio galimybės, nes šios abi sąvokos priklauso viena kitai. Nė viena kylanti žvaigždė negalvoja, kad gali žemai kristi.

— Net tada, kai jau krenta.

— Nes negali paaiškinti laikų. Kai griūva namas, trupa skiedinys. Ir likimo griūtis turi savo ženklą. Ilgai su tuo kovoti būtų kvaila; arba sentimentalu — taip dar blogiau. Tai juokinga. Pabaigą galima nuslėpti, bet ne sulaikyti.

Gema netvirtai nusišypsojo.

— Kas kalba apie pabaigą...

Bet Kinslis neatsakė.

Dienos bėgo, apsunkintos minčių, kurios vertė atsiskirti nuo kitų, ieškoti vienatvės. Kartais iškildavo iškreiptas vaizdas, šešėlio, stiklinės sienos pojūtis. Bet po to ir vėl užplūsdavo išgyvenimai, fantastiniai miražai. Ji atsitraukdavo atgal, leisdavo viską pasverti, palaukdavo, nes viskas atrodė per daug netikra, bet dėl to dar labiau įkyru.

Ant Kandžio šventyklos laiptų ir terasų švietė fakelai. Jie mirgėjo virš Singalo prekeivių palapinių, čia būriavosi minia ir pirko žvakes bei baltus lotoso žiedus. Kunigai geltono šafrano spalvos apdarais pasitiko europiečius, jau iš tolo šaukdami ilgą „salam“. Kinslis kalbėjo su jais hindi kalba; jie puikiai atsakinėjo angliškai.

Vyriausiasis kunigas aprodė šventyklą — Budos dantį, neįprastą biblioteką iš tūkstančių metalinių lentelių. Kinslis užvedė su juo pokalbį apie budistinės religijos pesimizmą. Vyriausiasis kunigas palygino ją su Šopenhauerio ir Platono idėjomis. Matydamas nustebusį Gemos žvilgsnį jis parodė ilgą Europos autorių knygų eilę, kurios, buvo matyti, tikrai skaitomos.

— Galima įveikti tik tą, ką pažįsti. Viskas, ką pažįsti, neatrodo pavojinga. Tai gali slėgti, bet negali sunaikinti; mūsų kvėpavimas persmelkia to nežinomojo ląsteles ir traukia pas mus. Taip baigiasi kiekvienas ilgas karas; nes tai turi būti persivertimas, — kitaip tai būtų tik kažkieno kito tvarka. Kas turi valios, tam pasiseka laimėti be kovos. Bet kas tik nuleidžia rankas, gali būti sutriuškintas. Pavojinga yra tik nepažįstama; nes tai svetima ir tolima.

— Tai dėl to mes taip mėgstam viską svetima?

— Mes mėgstam tai, kol pažįstam; tai nėra pavojinga. Tai jau priklauso mums ir mūsų daugiau neįveiks. Pasiekti pažinimą, vadinasi, išsilaisvinti.

— Pažinimas — koks žodis! Kaip tai galima pasiekti?

— Ne mintimis; tai būtų nesėkmingas klaidžiojimas, kuris greitai pasibaigtų. Krauju. Meilė yra aštriausias išgyvenimas. Ji padeda užkovoti kitus. Ir ji užkovoja, dar nepersismelkusi kiaurai. Ji — potvynis, užtvindantis tvenkinius. Todėl jie negali užsipildyti savo vandenimis.

— Tada ji savanaudiška ir griaunanti...

Lama nusišypsojo.

— Vakariečiai taip painiojasi šituose dalykuose. Jų galvose nėra ramumos, ten gyvena žvėrelis, kurį jie vadina mąstymu. Jie visur jį nešasi ir klausinėja. Visi vakariečiai per daug klausinėja; jie per mažai tyli ir nemoka laukti. Kas laukia ir yra pasiruošęs, išvys išganymą. Jis kaip svirplys — daug kas jį girdi, bet nė vienas nemato. Jis vengia triukšmo. Kai pavirsi žeme, kalnu, vaisiumi ar žolės kuokštu, tada sulauksi išganymo.

Gluosnis stipresnis už ąžuolą. Jis nelūžta per audrą, nes lenkiasi žemei. Kas kuria dėsnius, turi žinoti, kuriuo laiku jie egzistuos, kitaip jie taip ir liks kaboti kažkur laiko erdvėje, kol sunyks. Medžiai auga ir sudžiūva, net uolos virsta dulkėmis. Nieko nėra amžino, amžina yra tik kaita.

— Kaita, — Gema atsirėmė į žemą mūro sienelę.

Lamos veidas tamsoje darėsi dar blausesnis. Jis stovėjo toks rimtas vakaro sutemose. Jo apdaro rankovės plazdeno vėjyje.

Jis vėl nusišypsojo:

— Kartais vakarietis būna mano svečias. Esu keletą metų gyvenęs šventame Urgos mieste ir kalbėjęs su gyvu Buda, kuris ten viešpatauja. Jis atskleidė man šią meilės priesakų paslaptį: „Magnetas ieško geležies ir traukia ją, taip pat kaip geležis ieško magneto ir prie jo limpa. Bet greitai magnetas persmelkia geležį savo galiomis, taip, kad ji pamažu priklauso jam ir pati virsta magnetu. Tada jis atstumia ją. Ir ieško kitos geležies“.

Gema nuleido akis. Ji galvojo apie Klerfeitą, saitai su juo tapo jos likimo dalimi. Jis negalėjo išsivaduoti. Ji tai pajuto, todėl jį ir paliko. Argi lama nesakė, kad viskas turi savo laiką, kuriame auga ir sunyksta? Argi nėra valios galių, kurios stipresnės už tai? Kurios laimėtų ir triumfuotų? Ji pažvelgė į Kinslį. Jis atsidūrė giliame šešėlyje. Kas gi tarp jų buvo?

Lama kalbėjo toliau:

— Prieš kelias dienas pas mane apsilankė europietis su savo tarnu tamilu; vaikinas buvo sužeistas į smilkinį, žaizda nenorėjo gyti. Jis norėjo gauti kokių nors gydomąją galią turinčių žolelių ir indiškojo balzamo. Mes irgi kalbėjomės apie tuos pačius dalykus. Jis manė, kad žinojimas beveik išsisėmė todėl, jog vakarų pasaulio moralė tuo bjaurisi, ir pasakojo, kad tik kai kurios moterys žino, kas yra meilės širdgėla ir dvasios kančios. Čia slypi likimo esmė. Jose stipriau išreikštas jų būdo sąmoningumas, jos aiškiau priima įvykių raidą. Tose knygose, — jis parodė į knygų tomelius, — kartais galima šį bei tą perskaityti. — Aspazija, Frain, Leis. — Jis pasakė: — Šios moterys stipriau nei kas kitas pasipriešino paslaptingoms srovėms, jas siejo savi įstatymai. Jos negalėjo nurimti; jos turėjo nugalėti.

Dar jis šypsodamasis pridūrė, kad čia ir pasireiškia priešininko būdas.

— Tos moterys — tai kamuoliai; jie ritinėjosi, kaip nori, atrodo, jiems nieko negalėjo atsitikti, neatsirado nė vienos kliūties — nė akimirką. Tai buvo jų laimės valandos.

Gema tylėjo. Tiek daug buvo visko, ką reikėjo perteikti žodžiais. Ji norėjo susikaupti, bet nustebo patyrusi, kaip tai sunku. Tada nusprendė nebebandyti; ji žinojo: tai buvo joje, kam dar tie žodžiai.

Vyriausiasis kunigas palydėjo juos iki šventyklos durų. Žemę dengė šešėliai. Ošė sodai. Auksiniai žvaigždžių kamuoliukai kabėjo virš jų. Lama priėjo prie Gemos ir tarė:

— Kas išmintingai gyvena be moterų, gali žvelgti į ateitį. Aš įžvelgiu, kad jūsų rankos dar kartą lies šios šventyklos lenteles. Tada aš jums pasakysiu kai ką daugiau.

Kai jie važiavo atgal, Gema buvo paskendusi mintyse. Tada lakoniškai atsisveikino su Kinsliu.

Ji paleido savo plaukus, ją vėl apėmė prisiminimai apie stepę. Bet susitvardė ir nuėjo pas jį. Jis sėdėjo prie lango ir spoksojo laukan, susimąstęs, net negirdėjo, kaip ji atėjo. Jis buvo palenkęs galvą, akys lyg kažko ieškojo ir atrodė labai rimtos, tarsi jis mąstytų apie sudėtingus dalykus. Gema liko stovėti ir ilgai žvelgė į jį mąsliu žvilgsniu. Jos širdis daužėsi, ji jautė artėjant kažką nesuprantamo, tarytum atsisveikinimą, kuris atsėlina be valios pastangų, vilkdamas paskui save šešėlius. Niekada ji taip nemylėjo Kinslio kaip dabar, šitą kunkuliuojančios baimės, meilės ir gerumo akimirką, kuri ją taip užbūrė, kad atrodė, ji niekada negalės jo palikti, tačiau tai jau buvo pirmieji ateinančio atsisveikinimo ženklai. Ji su ašaromis akyse nuėjo pas vienišąjį vyrą ir kalbėjo jam savo širdies žodžius.

Vanduo čiurleno ir pliuškėjo į laivo šonus. Gema prabudo ir pabandė susirasti lempą. Sklido didelis triukšmas. Ji pašoko ir įsiklausė. Bangų ūžesy ją pasiekė duslūs šauksmai. Denyje pasigirdo greiti žingsniai. Ji atidarė duris. Išgirdo kažkieno balsą — metalinį, ploną, skardų. Ji liko stovėti, palenkusi galvą, užvaldyta vieno prisiminimo. Jos kraujas staiga užkaito, jo ūžimas užgožė net bangų mūšą. Netekusi jėgų atsirėmė į sieną ir išgirdo kažką sakant Kinslį; bėgiojo žmones, laivas traškėjo ir braškėjo. Tik staiga viskas nutilo.

Ji nuėjo į Kinslio kajutę. Ten degė šviesa. Girdėjosi pokalbis. Ji greitai nuskubėjo į savo kambarį ir pasinėrė į miegą.

Pro langus veržėsi druskingos vėsos, cinamono ir gėlių kvapai. Jaunas jūreivis sėdėjo laivo gale ir dainavo sentimentalią dainą. Kinslis papasakojo Gemai, kad naktį kitu laivu atplaukė jo draugas, kurį ji pažįsta: Leveletas. Jis buvo išvykęs į Honkongą ir vieną vakarą klube išgirdo, kad uoste sustojusi Kinslio jachta. Kadangi jo tamilas tarnas buvo sunkiai sužeistas, jis nenorėjęs jo imti kartu, tad atėjęs pas Kinslį paprašyti kurį laiką palaikyti vaikiną pas save ir paslaugyti, kol sugrįš. Dar naktį Leveletas vėl išvyko.

Tas tamilas buvo liesas, rudo ovalaus veido vaikinukas ilgomis rankomis. Jam kaktoje žiojėjo plati žaizda, siekusi iki pat smilkinio. Jis atsakinėjo Gemai pusbalsiu, parodė jai dėžutę su indiškuoju balzamu, kuriuo reikia įtrinti nugarą. Lama Kandyje davęs šio balzamo jo šeimininkui. Šeimininkas manąs, kad nuo jo turėtų pasveikti.

— Ar tu tikrai tiki, kad tai padės?

Kolombo kriketo aikštėje Gema susipažino su kreolu. Jo nagų pusmėnuliai buvo tamsūs, ant rankos žibėjo didelis opalas. Gema pagalvojo, kad jau kažkur jį matė.

Per pietus vienas indas į klubą atnešė žinią, kad atvyko cirkas, todėl buvo nuspręsta vakare ten apsilankyti.

Indai dideliais būriais tvino į palapinę, kai kurie bandė paslapčia pralįsti po audeklu. Bet sargybiniai be gailesčio metė juos lauk ir varė šalin.

Programa buvo rytietiškai ilga. Čiabuviai gyvai dalyvavo spektaklyje ir per pertraukas tarškėdami diskutavo. Kai netikėtai pradėjo riaumoti vienas senas nusilpęs liūtas ir grėsmingai priartėjo prie maniežo krašto, pirmosiose eilėse kilo panika; tik vienas pagyvenęs vyras liko ramiai sėdėti savo vietoje. Liūtas iškėlęs letenas puolė prie krašto ir įsispoksojo į rėkiančią minią. Bet greitai nurimo ir urgzdamas atsitraukė.

Kai žmonės pagaliau nurimo, sąmyšis kilo kitoje vietoje. Per paniką įvyko trumpasis elektros laidų jungimas. Užsidegė audinio skiautė ir įkrito į šieno kaugę. Akimirksniu pakilo liepsnos stulpas ir lipo alyvuotu stulpu aukštyn. Arklių prižiūrėtojai puolė gesinti ugnį dembliais, bet gaisras dar labiau plėtėsi. Ore skraidė svylančios audeklo atplaišos. Staiga užsiliepsnojo ir palapinė, pradėjo svilti medinės stogo sijos.

Indai kažką šaukė ir spraudėsi prie išėjimo. Siauros durys negalėjo vienu metu išleisti milžiniškos besiblaškančios masės. Ugnis dar labiau įsišėlo, dūmai virto kamuoliais. Netrukus užgeso visos lempos — perdegė pagrindinis elektros laidas. Kilo panika. Skardžiai rėkdami kūnai suvirto į vieną besirangančią masę. Kyšojo rankos, griebė arčiau esantiems už plaukų, daužė nugaras. Nuo aukščiau esančių kėdžių čiabuviai šokinėjo tiesiai į minią, mėgino šliaužti galvomis į priekį, bet pakliuvo į minios verpetą, buvo nutėkšti žemėn ir trypiami.

Liūtai ėmė riaumoti; jų neramus urzgimas kėlė dar didesnį chaosą, tamsoje švietė tik liepsnos. Europiečių ložė buvo gana toli nuo išėjimo. Kažkoks anglas šaukė kitiems būti ramiems ir likti cirke, gaisras nėra pavojingas, reikia vengti spūsties.

Gemai svilėsių prisotintame ore darėsi silpna, svaigo galva. Staiga ugnis šovė dar aukščiau ir nubėgo šoninės sienos audeklu; įgriuvo sija. Visuotiniame sąmyšyje Gema pajuto, kad kažkas ją pakėlė ir pradėjo nešti. Kreolas ją tempė į kitą pusę, peiliu perpjovė palapinės audeklą, išlenkė rėmus ir prasispaudė su Gema į lauką. Jie nuskubėjo per aikštę prie automobilio. Gema nuo dūmų ir gryno oro neteko sąmonės ir suglebusi gulėjo ant galinės sėdynės.

Ji atsigavo po kelių minučių. Pastebėjo, kad jie išvažiavo iš miesto ir važiuoja visai ne į uostą. Ji norėjo paklausti, atsikelti, bet vėl atsigulė — ją užvaldė tas pats jausmas kaip ten, per gaisrą, kai pajuto vyro ranką — kažkokia jėga ją pasičiupo ir nešėsi: kaip bus — taip.

Kreolas atsigręžė į ją. Pamačius, kad ji atsigauna, jo akys susiaurėjo. Ji išsekusi pakėlė galvą ir pažvelgė į jį. Jis nieko nesakė, tačiau buvo matyti, kad visą kelią ją stebi.

Automobilio žibintai apšvietė tamsoje pasislėpusį parką. Pripuolė tarnai. Kreolas įsakė jiems pasitraukti ir nuvedė Gemą į namą. Atsivėrė durys į kambarį. Gema pastebėjo, kad čia buvo tik vienos durys. Kreolas nusišypsojo, išvydęs šį žvilgsnį. Gema atsirėmė į stalą — jautėsi tokia silpna. Kreolas papurtė galvą ir tarė:

— Linkiu gerai pailsėti — rytą galite jaustis kaip šeimininkė — tarnai padarys viską, ko paprašysite, aš dar turiu reikalų Kolombe.

Ji pašoko:

— Kolombe?

Jis stovėjo nejudėdamas ir žiūrėjo, kokį poveikį padarys jo žodžiai. Bet ji susitvardė ir tik palenkė galvą. Jis išėjo. Ji puolė prie durų ir karštligiškai jas užrakino.

Kažkas keletą kartų pasibeldė. Gema neatsakė. Kai ji atidarė duris, pamatė kuprotą žmogystą ir baisiai išsigando. Tada ji paklausė, gal ko atnešti. Gema atidžiai ją nužvelgė. Ji buvo labai kuprota, bet turėjo gražias rankas ir akis.

Gema su ja išėjo į parką. Netoli namo buvo du šiltnamiai su orchidėjomis ir akvariumais. Ten plaukiojo plokščios žuvys su panašiais į povo uodegą pelekais ir išsprogusiomis akimis. Ešeriukai rausė gruntą, šamukai gulėjo užsikasę į dumblą, tik jų ūseliai judėjo. Kulkos formos žuvytės vaikėsi ryškiai raudonus ciklidus ir šiame pašėlusiame žaidime nuplėšė prilipusias spalvotas sraiges. Beveik nematomos tarp valisnerijų kabojo permatomos vilkžuvės. Buvo matyti tik jų pulsuojantis žarnynas ir skrandžio pūslelė. Melsvos žuvys-plėšikai kyšojo iš sagitarijų džiunglių, makropodai stropiai lipdė savo putų namelį.

Grįždamos jos praėjo pro keistų vazoninių gėlių eilę — jų forma nebuvo graži. Kai kurių žiedai atrodė kaip balta mėsa, atrodė, lyg tarp tankių brūzgynų glūdi užtinusi akis, ant kurios prilipę tarp blakstienų blaškosi ir kankinasi pagauti vabzdžiai. Šalia stovėjo vazonėliai su rimčiai nuteikiančiomis baltomis gėlėmis, jų žiedai buvo kryžiaus formos, priminė Kristaus kančias.

Kaip balti angelėliai niekur nesidairydami po namus vaikščiojo berniukai. Jų lūpos buvo dažytos. Nebuvo įmanoma girdėti, kaip jie vaikščioja. Jie turėjo indėniško kraujo, tai buvo mišrūnai, piktų burtų pažymėti mirties ženklu. Viename kambaryje riebi moteris pasileido plaukus, kurie krito kaip krioklys nuo masyvių jos pečių. Ji pakreipė galvą, norėdama žvilgtelėti į viešnią, metė nekantrų žvilgsnį į jos pusę ir apsilaižė. Nenusakomai vulgarūs bruožai darkė jos totorišką veidą. Rankos buvo suglebusios ir minkštos, išvagotos storų venų; atrodė, lyg jos būtų nešusios viso pasaulio naštą...

Gema norėjo išeiti iš parko. Bet jautė, kad ją kažkas laiko už rankos, matė šalia išdarkytą perkreipto siaubo kuprės veidą.

— Tu privalai pasilikti, — šnibždėjo pilkos lūpos.

Gema nežinojo, kodėl ji liko čia, apsisuko ir grįžo. Po pietų ji žaidė su dviem Angoros veislės katėmis, klausė kuprės pasakų, kurios visos buvo apie meilę ir laimingai baigėsi. Storoji kekšė prašiureno pro šalį, trumpam stabtelėjo priešais Gemą, kurį laiką žvelgė į ją ir vėl nuėjo savo keliu.

Ant palangės tupėjo prijaukinta beždžionė, ant jos pirštų buvo daug žiedų; ji lėtai atsisuko, kai kuprė kažką tyliai sušnibždėjo Gemai. Gema sustingo, jos veidas įgavo pelenų atspalvį. Kai beždžionė tyliai išsliūkino iš kambario, kuprotoji pasakė, kad šitas žvėris išties klaikus; mergšė, kuri ką tik perėjo pro šalį, tiki, kad ta beždžionė gali viską pakartoti. Gema apmėtė beždžionę knygomis ir pagalvėmis, vos tik ji vėl pasirodė tarpduryje.

Kreolas nepasirodė visą dieną. Gemai kėlė šypseną šitas naivus bandymas. Slankiodama po namus ji galėjo pažinti jo skonį. Visuose kambariuose buvo iškabinti kilimai. Maroko audiniai ir persiški kilimėliai kabėjo šalia nutrintų keistai raštuotų įspūdingo darbo turkiškų ir arabiškų kilimų.

Per miegus Gema staiga išgirdo peiliu veriantį klyksmą. Visa drebėdama pašoko iš lovos, jos smilkiniai pulsavo iš baimės, bet ji pamažu nusiramino: gal tai buvo tik baisus sapnas. Bet riksmas vėl pasigirdo, šviesesnis, aukštesnis, maldaujantis lyg kraupios mirties akivaizdoje. Gema puolė prie durų, ėmė jas trankyti, nedrįsdama atidaryti, daužė kumščiais, šaukė, — netikėtai ji išgirdo už durų šnabždant duslų kuprės balsą, atplėšė duris, apipylė ją klausimais. Pagaliau suprato.

— Tai Mari, jai priepuolis...

Kuprė, atrodė, dar labiau susitraukė, ji pasikrapštė po sijonu, išsitraukė barškantį rožinį ir ėmė pašnibždomis ir su nuolankia baime jį kalbėti. Netikėtai trinktelėjo durys — kreolas mėlyna pižama metė piktą žvilgsnį į kambarį ir užbėgo laiptais į viršų. Riksmas vaiduokliškai skardėjo atidarinėjant ir uždarant duris, pasigirdo pliaukštelėjimai, po to duslūs smūgiai, bliovimas, kuris vis silpnėjo, tilo, tolumoje girdėjosi dejonės, ilgos, nesibaigiančios, net persmelktos neaiškios širdgėlos, gilios ir kraupios; atrodė, viskas prasmegs kiaurai, jei šios sienas drebinančios dejonės nesiliaus — naktis tęsėsi, toji tamsioji vizija...

Kuprė nuščiuvo. Gargaliuodama ant laiptų aikštelės žvengė ir šlykščiai vaipėsi toji mergšė; netrukus ji kaip primuštas žvėriukas pasitraukė į savo kambarį. Praėjo berniukas, nešinas žibintu, kuris apšvietė blyškų jo veidą.

Kitą dieną kreolas susirado Gemą ir lyg niekur nieko norėjo ją paimti. Ji nužvelgė kreolą ir metė žvilgsnį pro langą, kurio facetuose trūkčiojo saulė, tarsi būtų čia, ant tų atbrailų, pasimovusi. Ji nekreipė į jį dėmesio ir jis išėjo nieko nepešęs.

Bet jam sugrįžus Gema buvo visai kitokia. Ji flirtavo, tarsi netyčiomis padėjo savo delną ant jo rankos, juto nedidelį jaudulį jam kalbant. Jis iš karto tai pajuto ir užgriuvo ją pamanęs, kad apžavėjo meistrišku gundymu. Ji skubiai jį atstūmė, nors neleido suprasti, kad būtent ji čia padėties šeimininkė, ir apsimetė kažką įtemptai mąstanti. Jis pasakė tikriausiai paskubėjęs, ir vėl pradėjo viską iš naujo: sukosi aplink ją, nuolat tarškėdamas lietė jos rankas, supo ją nelabai išradingų sakinių gyvatvore, bandė pralinksminti, jautė, kaip ji pamažu atsiduoda, tapo ryžtingesnis, žinojo, kad ji jo, kad ji seka paskui, eina kartu, manė jau sugausiąs ją, bet nepavyko — ji išsprūdo iš rankų. Todėl daugiau nebegalėjo tvardytis, suriaumojo ir riebiai nusikeikė, net putos dribo, nugalėtas erzinančiai bejausmio Gemos žvilgsnio, išspaudęs kreivą šypsenėlę, ištarė: „Nuostabu, madam“, ir trenkė durimis.

Bet greitai grįžo.

— Jūs turite gražių kilimų... — nuoširdžiai pasakė Gema.

— Taip, tai mano aistra...

— O, aistra...

Jis įsikando į lūpą.

— Mano vienintelė... — patylėjo, nes laukė atsakymo. — Šitas žalias maldos kilimėlis man yra brangiausias. Kilimų audėjas Basroje visą gyvenimą jį audė. Net, galima sakyti, į šį kilimą įaudė savo gyvenimo giją, nes jo žmona apgavo jį su europiečiu, kai jis dirbo. Kai kilimas buvo baigtas, europietis mirė susirgęs nežinoma liga. Audėjo žmonos kūną rado šaltinio dugne. Šis kilimas iki šiol turi stebuklingų galių. Bet mes norėjome pakalbėti apie kitką...

Jis prisitraukė krėslą ir pradėjo derybas. Gyvenimą stebėti gera tik tada, kai matai visas jo puses. Viena iš tų pusių jam yra ji, dar nepažįstama, nauja — bet jis žino: ir jai tas pats. Gema atsainiai pridūrė:

— Jūs dabar laukiate mano prieštaravimo. Kodėl vadovaujatės sena mokykla? Pamirškime tai! Aš sutinku: jūs man taip pat...

Jis sukluso ir bandė surasti jos žodžiuose spąstus. Norėdamas greičiau viską baigti, jis pakilo, linktelėjo, tarsi ką tik būtų užbaigtos derybos dėl kviečių pirkimo, ir atsisveikindamas nedrąsiai ištarė:

— Gerai — netrukus pradėsime...

Eidamas iki durų jis laukė atsakymo; tylėjimas už nugaros jam buvo baisesnis nei bet koks žodis. Neištvėręs turėjo atsisukti nuo slenksčio. Pažvelgė į Gemą. Ji to laukė ir, dar spynai duryse netrakštelėjus, lengvabūdiškai mestelėjo:

— Bet jūs mane rytą nuvešite atgal.

Jis nustėręs atsigręžė ir jos akyse išvydo pašaipą.

— Jūs mėgstate kuriozišką pradžią — aš tai gerai suprantu.

Jis nenuvežė jos kitą rytą, tačiau atsiuntė mėlynų orchidėjų. Per pietus jis bandė įtikinti ją atsisakyti idėjos grįžti. Ji nustebo:

— Kodėl?..

Jam pavyko apeiti šį klausimą. Tai tik dar labiau paskatino jos užsispyrimą:

— Jūs sugebate greitai keisti savo nuomonę, mano drauge. Prieš dvi dienas buvote nepriklausomas kaip koks paša, dabar deratės lyg būtumėt turguje. Greičiau užbaikim viską — šį vakarą išvykstame į Kolombą...

Kreolas perkreipė veidą ir nieko nesakė. Gema kalbėjo toliau:

— Jūs bandote išvengti argumentų, kurie galėtų mane sulaikyti. Kodėl — jūs įsivaizduojate esąs toks mistiškas, kad net atrodote banalus.

Jis pagalvojo ir prapliupo:

— Tai tik tam tikras mano pomėgis maskuotis, daugiau nieko. Jis paruošia kitą žmogų minčiai, kad jo niekas neapgaudinėja, moterį, kad ji tik moteris, tik moteriškas pavidalas, daugiau niekas. Netgi daugiau — pliki griaučiai. Juk turi būti pagrindas, ant kurio laikosi bet koks apvalkalas, net ir nesuprantamas. Vienas kitą pažįstam ir žaisminga bei linksma forma slepiam, kaip viskas pasikeis po akimirkos. Rokoko ir žodžiai — daugiau nieko; po jais slepiasi geležiniai svarbiausių impulsų pastoliai. Bet ko čia fechtuotis sakiniais — jūs gi žinote, ko aš noriu.

— Jūs labai atsargus — bet atsargumas turi silpnybę išsiduoti. Ir jei kur nors galima išsiduoti, tada reikia slėptis. Aš nekenčiu suvaržymų. Pralinksmėkite šiek tiek.

— Kaip pageidausite. Neutralizuokite šitą dvikovą. Nusiimu kaukę: aš jus čia atsivežiau, nes čia, pradedant šito namo gyventojais ir baigiant gėlėmis jūsų vazoje, glūdi mano siela, viskas yra mano išraiška. Argi aš nekalbu su jumis tuo pat metu reikšdamas savo žodžius per jus supančius daiktus? Per manąjį Aš, kuris veikia jus iš visų pusių?

Gema nusišypsojo:

— Jūs atsiveriate labai sumaniai, nepaleisdamas iš rankų vadžių, ir sugebate lygiosiomis baigti sunkią partiją.

Kreolas tylėjo. Kažkas pasibeldė. Kuprė atnešė laiškus. Jis išplėšė juos iš jos rankų. Gema norėjo kažką pasakyti, bet nutylėjo. Kaip gudriai jis bando spręsti savo reikalus, net nekalbėdamas apie juos, galvojo ji, atsilošė ir stebėjo jį skaitantį. Įslinko beždžionė. Gema vėl apmėtė gyvūną knygomis. Beždžionė šiepė dantis, užšoko savo šeimininkui ant pečių ir urzgė pasislėpusi jam už galvos. Kreolas pasipurtė, ir beždžionė krykšdama nusirito žemyn. Jis spyrė, šveitė kuprei laiškus į veidą, staiga nusiramino, atsigręžė į Gemą ir šaltai pasakė:

— Devintą valandą būkit pasiruošusi išvažiuoti.

Kuprė nuliūdusi atnešė daiktus ir pavargusiais judesiais dėliojo juos ant stalelio. Gema priėjo ir pažvelgė į graudesį keliančias moters rankas. Jos tarsi nepriklausė kūnui, atskiros dalys, gyvybingos, bet kažkokios sunkios, nors kartkartėmis tapdavo švelnios ir minkštos. Liūdnos akys viską stebėjo, matė, kas vargana ir kas netenka gyvasties vos tik gimęs. Kokio skausmo prisipildo pasaulis pažvelgus į jį šioms akims. Nenumaldomų šešėlių armija žygiavo artyn. Bangavo ašarų jūros, — visa, kas sutrypta ir paniekinta, budo ir bandė keltis, ieškojo stiprybės ir valios veikti...

Sumišusi Gema pasilenkė virš to tamsaus pakaušio, nuo kurio sklido aštrus kvapas. Atsargiai ir švelniai palietė tas rankas, kurios atrodė kaip ligoto veido žmogeliukai, ir pajuto palengvėjimą, kai šiluma iš jos arterijų prasiskverbė pro odą ir jas atgaivino. Gimė karštas troškimas, lūpos pačios kūrė žodžius:

— Važiuojam kartu...

Kuprotoji pakėlė akis į Gemą, jos žvilgsnis buvo sunkus ir lėtas, tarsi būtų sprendžiamas likimas. Netikėtai akys sublizgo, o išblyškusiais skruostais nubėgo lengvas raudonis. Ji greitai linktelėjo, jos rankos vienu truktelėjimu išsivadavo iš Gemos rankų, ji žengė žingsnį, bet staiga parklupo ant grindų. Susitraukusi, rankomis suspaudusi Gemos kojas, taip ir gulėjo kaip pasislėpęs savo lizde paukštelis. Staiga pašoko. Gema pajuto įbestą į ją veriantį, mirtinai kaustantį žvilgsnį, — bet akys staiga pasikeitė, pradėjo mirksėti, bėgiojo į šalis. Plonu balsu kuprotoji greitai kartojo: „Ne, ne“, — nervingai graibė Gemos rankas, purtė jas, vis šaukė, tada paleido, — ne, ne, — baimingai susigūžė, pasiklausė prie durų, nieko neišgirdo, nė tyliausio žingsnelio, atsigręžė, jos veidas spinduliavo stebuklingu grožiu, ji lėtai papurtė galvą ir labai giliu balsu švelniai ir liūdnai tarė:

— Ne, nes aš... — staiga nuščiuvo, susimąstė, vėl susigūžė, baikšti ir stropi tarnaitė, ir tylomis pasišalino, nes atėjo kreolas išvežti Gemos.

Brizas atpūtė druskos skoniu ir kvapu dvelkiančias tolumas ir begalybę; putojančios bangos priminė suveltus merginų skalbinius ir sniegą. Kunkuliavo tamsus ir pavojingas vanduo; tolumoje tarsi šokinėjančios žuvys blizgėjo putos. Mėnuo buvo paskendęs mariose — toks apvalus ir nedoras.

Pakrantėje gatvė pasibaigė, kreolas sustabdė automobilį. Nesivaldydamas pasilenkė virš Gemos ir priartėjo veidu taip arti, kad Gema jauste jo karštą alsavimą. Ji tyliai nejudėdama sėdėjo ir tik žvelgė į jį. Jis staiga pradėjo tūžti kaip jaguaras, draskėsi į apmušalus, — tiesė rankas į ją — ji nesijudino — bandė pagriebti jos ranką — ji tik žiūrėjo į jį — atsitraukė, iškišo galvą pro automobilio langą — staiga durelės atsidarė, netikėtai pykčio priepuolis išgaravo, akys išsprogo, jis pargriuvo ant pakojos.

Netrukus pašoko, vėl sėdo į automobilį ir važiavo toliau, kol pasiekė miestą. Tada atsisuko ir pasiteiravo Gemos, kur ją nuvežti. Ji aiškiu balsu ištarė Kinslio adresą...

Padėdamas jai išlipti iš automobilio su nuovargiu balse pasakė:

— Atleiskite man — kažkaip išsprūdo...

Gema pažvelgė į jį:

— Kas galėtų atsispirti gaivališkai jėgai...

Jis suglumo:

— Kaip tai?..

Po to išlemeno:

— Aš galėčiau...

Nueidama Gema dar mestelėjo:

— Tai kodėl neatsispyrėte...

Gema stabtelėjo prie savo kambario durų. Pirštais palietė smilkinius. Tada nuėjo pasižiūrėti Kinslio kambarių. Dvejodama pastovėjo. Kaip sunku nulenkti rankeną. Svyruodama žvelgė į poliruoto žalvario rankeną. Ant jos atsispindėjo blyškus atvaizdas. Ji ieškojo to atvaizdo šaltinio, tarsi nuo jo viskas priklausytų. Netrukus pamatė, kad metaliniame paviršiuje atsispindi mažos koridoriaus lemputės šviesa, atsikvėpė ir sukaupė jėgas atidaryti duris. Kambarys pasitiko ją tamsa. Kažkur monotoniškai sukosi ventiliatoriai, girdėjosi ritmiškai ūžiančios bangos. Tamsaus fosforo atspindžiais kambaryje švietė mėnuo ir vanduo. Gema neišdrįso paspausti šviesos jungiklio. Ji apgraibomis nuslinko į Kinslio miegamąjį. Kambaryje nieko nebuvo. Tinklelis nuo moskitų sulankstytas gulėjo šalia lovos. Jo čia nebuvo.

Gema atsisėdo prie lango. Ji ketino palaukti, nes ir mąstyti daugiau nepajėgė. Tarp plačių siūbuojančių palmių lapų kabojo didelis galingas nakties dangus, marios šurmuliavo naktyje lyg požemių dievas. Bangų mūša savo grandiozine monotonija suplakė visus kitus garsus, ji viešpatavo visur, aukščiau už viską, Gema pasijuto nematomų bangų nešama tolyn. Ji buvo tik laukimas virš sunkaus ošimo.

Laikas praslinko nepastebimai, ji net neišsigando, kai kambarys nušvito rausva šviesa. Kaip pasakoje, kuri virto tikrove, ji išvydo Kinslio siluetą, bet nebandė pakilti ir jį pasitikti.

Keliais žingsniais jis priartėjo prie jos. Aiškiau nei kada nors ji matė jo veidą, raukšleles apie lūpas, besitęsiančias nuo pat nosies, sučiauptas lūpas ir įkritusius skruostus.

— Tu dar kartą atėjai, — tarė jis.

— Aš sugrįžau pas tave.

Jo veidu perbėgo kažkokie atšvaitai, lyg būtų beprasidedanti šypsena.

— Aš sugrįžau pas tave, — pakartojo Gema ir paėmė jo ranką.

Jis vis dar nieko nesakė.

— Nesuprantu, kas yra, — pasakė ji tyliu balsu.

Kinslis nesijudino iš vietos, bet ištarė:

— Tai atsisveikinimas.

Gema paleido jo ranką. Žaibiškai pajutusi šių žodžių tiesą užmerkė akis ir vėl apkabino Kinslio ranką:

— Ne, ne, — paleido ranką: — Ar tai...

— Ne, — pasakė Kinslis, — tai ne tai, ką tu galvoji. Aš žinau, kas atsitiko. Tai menkniekis. Kam įdomu išoriniai dalykai. Net jei būtų atsitikę tūkstantį kartų daugiau — būtų pamiršta, kol ateitų iki manęs.

— Kodėl tu nori išvykti?.. — tyliai paklausė Gema.

— Aš lieku, kur esu — tai tu išvyksti.

Gema papurtė galvą ir sušnibždėjo:

— Aš sugrįžau pas tave, — prisiglaudė prie jo rankos kaip įbaugintas vaikas. Jis žvelgė į nakties tamsą ir kalbėjo, kažkaip beprasmiškai, vietomis užsikirsdamas, lyg vėjui lange:

— Tu esi upė, graži, srauni upė, kuri atsimuša į užtvankas. Kol užtvankos stovės, upė pavirs į purslus ir putas. Ji myli užtvankas, apglėbia jas savo balta, laukine meile. Bet jos meilė yra griovimas. Ji vilioja ir pataikauja, ji puola ir griauna švelniomis rankelėmis, kol smiltelė po smiltelės užtvanka subyra jai į rankas. Tada ji puola, užtvindo ją, genama laukinių galių putoti ir ošti, ir veržiasi toliau — kol sutiks kitą kliūtį, kurią taip pat apkabins ir užliūliuos apgaulingos meilės bangomis, ir... sugriaus.

Apie užtvankos būklę žino tik prižiūrėtojas, ne sraunioji upė. Kuo aukščiau kyla jos bangos, tuo aiškiau matyti, kada ateis griūties košmaras.

Gema nieko netarusi pakilo ir padėjo galvą Kinsliui ant pečių. Jai atrodė, kad pasaulyje niekada ir nebuvo kitos tėvynės.

— Kas mums iš šitų simbolių. Pajusk, juk aš čia, čia aš kvėpuoju, o čia tu...

Žodžiais šitų dalykų neapsakysi; jie prasprūsta pro sąvokų tinklą ir pabėga. Tik paraleliai skambančių simbolių garsai leidžia pajusti tuos nematomus įvykius, kurie vyksta mūsų įsivaizduojamame gyvenime, jie rezonansu atsiliepia realiame pasaulyje. Jie taip pat parodo kryptį...

— Gyvenimas juda ratais; iš vieno rato į kitą nėra tilto. Ir nieko negalima pasiimti kartu. Mūsų laikas baigėsi. Aš tai žinau. Ir tu tą žinai. Rytojus — ką jis atneš — tu neramiai jauti artėjančią naują gyvybę. Tavęs dar laukia ateities pasaulis. Viskam galima užkirsti kelią, tik ne šitam ateinančiam ateities pasauliui. Aš stoviu paskutiniame rate, už jo tik tyla. Ir aš tave palieku skaudama širdimi. Bet sunkiausia žinoti atsisveikinimo valandą ir ją išgyventi. Nes viskas po to tebus tik kančia, širdgėla, graudulys... Kas žino, kada ateis toji valanda, smulkmenos išlaiko ją, nutolina mirties akimirką. Čia nieko nebepadėsi — šiandien aš tavęs atsisakau — jei to nepadaryčiau, tu jau rytoj išeitum...

Atleisk man už šiuos žodžius: jie vieninteliai — ir paskutiniai...

— Aš pas tave sugrįžau... — šnibždėjo Gema.

— Tu dar sutiksi daug žmonių, kol sugrįši pati pas save. Tu pažymėta neįprasto likimo ženklu. Todėl tu niekada negali pasilikti. Kažkas lieka, sustingsta ar išbėga — tu visada būsi pradžia — ir atsisveikinimas — graži, balta puta, tu...

Rūkas, mėnuo ir ašaros tvenkėsi aplink Gemą. Ji nebesusitvardė ir apsiverkė, net pasikūkčiodama, kaip niekada gyvenime dar nebuvo verkusi. Kinslis laikė ją už pečių. Ji laikėsi jo rankų, verkė, kalbėjo nesuprantamus žodžius, pro ašaras klausinėjo — jis atsakinėjo „taip“, į viską, kol ji galiausiai nusiramino ir nustojo kūkčioti.

Ji žvelgė į jo veidą, dar kartą stebėjo kiekvieną liniją, kiekvieną raukšlelę, lyg mėgstamiausią gamtovaizdį, kurį ilgam palieki. Ji pastebėjo, kad dreba jo lūpos. Ją užvaldė niekada nepatirtas jausmas — švelnumas. Baikščiai priglaudė lūpas prie jo kietai sučiauptų lūpų. Ir pajutus šilumą joje kažkas iš praeities ėmė kilti aukštyn, virto stipriu jausmu, veržėsi į įprastą kelią, bet pasiklydo ir blaškėsi apgaulinguose kūno labirintuose, — troškimų aistra sklido nesustabdoma...

Kinslis suvokė šį atsidavimą kaip paskutinį išgyvenimą, kurio nevalia siekti, nes jis išaugo kitoje žemėje ir tebuvo lengva klaida. Tas išgyvenimas turėjo likti nepaliestas ir nukeliauti su juo į tuščias laiko erdves, kurios jo jau laukė — abstrakčius atsiminimus vis labiau gožė laiko alsavimas. Ir nepatirtų išgyvenimų dvelksmą, kurio jis niekada nepasiekė...

Jis tvirtai priglaudė Gemą prie savęs ir lėtai nuvedė į jos kambarį. Ji mechaniškai atsisėdo ant lovos nenuleisdama nuo jo žvilgsnio. Jis paglostė jos plaukus ir atsiklaupė priešais, norėdamas atsegti jai batus. Atsargiai nurengė. Ji tylomis sutiko su viskuo, ką jis darė, ir paklusniai atsigulė į lovą. Tačiau kai jis norėjo uždėti tinklelį nuo musių, ji pasipriešino ir nustūmė jį šalin. Tada prisitraukė jo ranką arčiau, priglaudė prie skruosto. Taip ir užmigo.

Gema atsibudo palaimingoje tyloje. Jos oda buvo šilta ir lygi. Ji miegojo giliu miegu ir visiškai pailsėjo. Kažkur jos mintyse dar sklandė prisiminimas, tolimas ir svetimas. Ji užmerkė akis ir užsisvajojo. Tokia šviesi ir paviršutiniška toji rytinio snaudulio fantazija. Neapsunkinta minčių ir sąvokų. Pasiruošusi gyvenimui kaip ir ji pati, kaip minkšta ir išpurenta žemė. Retkarčiais ji žvilgteldavo durų link. Pagaliau atsikėlė, apsirengė ir nuėjo į savo kambarį. Orchidėjos išbarstytos mėtėsi ant grindų. Niekur jokio laiško. Biure ji pasiteiravo Kinslio. Jai pasakė, kad jis atsikėlęs anksti ryte ir išvykęs, grįšiąs tikriausiai po pietų. Bet jis niekada nebegrįžo...

Maždaug po valandos jai pranešė, kad atvyko kreolas. Jis atėjo su savo tarnu. Labai mandagiai atsiprašė Gemos ir paprašė jos priimti iš jo dovaną — vieną jo kilimų. Gema mąstė: ar jis žino, kad Kinslis išvyko?

Ji paprašė parodyti vietą jos kambaryje, kur kilimas geriausiai tiktų. Jis liepė išvynioti kilimą, kad būtų galima pamatyti jo dydį. Tai buvo žalias maldų kilimėlis.

— Kodėl jūs taip padarėte? — staiga ji šaltai paklausė. — Kodėl neatnešėte kito kilimo, kodėl būtent šitą?

Jis tylėjo ir kramtė lūpas. Gema žinojo atsakymą ir nenorėjo jo išgirsti. Ji išėjo iš kambario, pažvelgusi į jį mestelėjo:

— Koks gražus šiandien rytas...

Pro langą buvo matyti, kaip vėjas šiaušia bangų viršūnes. Jis savo šukomis vėlė baltas garbanas, paukščiai krykšdami kilo ir leidosi ant jų. Čiabuviai tampė lagaminus. Kaukė sirenos. Iš šalies į bendrą vaizdą įlindo išplaukiančio garlaivio pirmagalys. Didelis ir galingas laivas skyrė vandens sroves. Kilvateryje bangos pavirsdavo mažomis bangelėmis, kurios tyliai pliauškėjo į laivo šonus. Įgula buvo denyje. Laivo turėklai spindėjo saulėje. Aukšti, juodi dūmų tumulai kilo iš kaminų, į tolį driekėsi atvira jūra. Plačios dūmų vėliavos plevėsavo pasitikdamos tolumas ir svetimus kraštus.

Gema žvelgė laivui įkandin. Horizontas auksiniu lanku supo žemę, jame susijungė jūra ir saulė. Ilgais atodūsiais dejavo bangos, blaškėsi atsitrenkdamos į akmenines molo sienas, augo ir dužo į lengvus purslus, subyrėdavo į mažas baltas bangeles. Vėjas pūtė — kraštas tapo platesnis — kvėpavimas buvo palaima — visur alsavo pasaulis...

V

Karštis nelyginant išlydytas švinas tvyrojo virš Sueco kanalo. Negailestingi ryto saulės spinduliai atsispindėjo nuo dangaus ir dykumos paviršių, kol vidurdienį virpuliuojanti karščio košė nugulė ant laivo denio.

Karavanai lėtai žingsniavo krantu per degantį smėlį. Galima buvo pagalvoti, kad jie niekada nepasieks savo tikslo, toks trumpas ir plonas atrodė šis karavanų eilės siūlas beribėje negyvo smėlio jūroje. Vakare nuo horizonto atskrido mėlyni lyg gencijonų žiedai šešėliai. Jie pasislėpė už smėlio kalvelių, šliaužė siauromis eilėmis tarp jų tolyn, įsigraužė į beišnykstančius oranžinius vakaro atšvaitus, kuriuos dar dovanojo saulė žemei. Netikėtai gamta atgijo, tylos viešpatijoje tarp šešėlių ir spindulių. Bet šešėlių armijos nenumaldomai žygiavo artyn. Jų priešaky žygiuojantys būriai išdrįso priartėti prie kranto, kurį dar glostė saulės šviesa; nuo horizonto buvo matyti artėjantis tamsios masės pastiprinimas. Saulė tarsi truktelėta žemyn pasislėpė už vakarinės smėlio kalvos. Tada šešėliai įsidrąsino ir puolė laivą, užgriuvo vandenį, užgrobė garlaivį, šokinėjo tarp kaminų ir statinių, aukštai rinkosi į būrį, nugraužė paskutinius auksinius saulės palytėtų kaminų kraštelius ir paskandino pasaulį savo melsvame menamame gyvenime. Bet karštis niekur nedingo, jis maišėsi tarp jų ir vėl tylomis atsėlino tarsi kuprota senė į denį.

Gema gulėjo savo krėsle ir laukė vėjelio. Nuo įgulos kabinų dusliai ir neaiškiai buvo girdėti pratisi armonikos garsai. Jie priminė Gemai senas dūdmaišių melodijas Italijos pakrančių giraitėse, — jos buvo tokios sentimentalios ir ilgesingos, net skleidė kažkokį kūkčiojančiai primityvų saldumą. Gema įsiklausė, norėdama atpažinti melodiją. Bet papūtė vėjas ir suūžė tarp laivo turėklų. Kažkur naktyje braškėjo mediniai rėmai — kartais muziką visiškai užgoždavo tie braškesiai — bet jiems nutilus lyg peteliškė iki jos atskrido vienas muzikos akordas.

Laivas pasviro sukdamas į šoną ir vėl paniro į pilkąsias marias. Vėjas vėl nutilo. Ir jūreiviai nuėjo pamiegoti; muzika buvo nutilusi. Gemą taip pat buvo apėmęs lengvas snaudulys, iš kurio ji visai lengvai vėl sugrįžo į tikrovę, vos tik tyliai sudūzgė laivo mašinos. Laivas įplaukė į kažkokią tarpinę prieplauką ir stovėjo laukdamas. Maždaug po valandos priešinga kryptimi atplaukė dar vienas garlaivis. Jis buvo apšviestas, plaukė lėtai ir be garso tarsi miražas. Bangelės sklido vandens paviršiumi nuo jo. Ant tiltelio buvo matyti kažkieno tamsus siluetas. Gemai pasirodė, kad tas žmogus pamojavo, bet iš tikrųjų jinai nieko negalėjo įžiūrėti.

„Tai štai koks susitikimas, — persmelkė Gemą mintis, — pasisveikinimas su tamsa iš tamsos — prasilenkiančiojo su kitu prasilenkiančiuoju — galbūt mostelėjimas nuo denio kitam deniui — daugiau niekada — nors šviesos atrodo taip arti, jos tolsta viena nuo kitos. Ir vėl lieki vienas savo kelionėje.“

Ji prisiminė kelis praėjusius mėnesius. Palenkė galvą — staiga jos mintyse iškilo palyginimas: ar nepanaši šita laivo vizija į jos santykius su Kinsliu ir į atsisveikinimą. Ji dabar suprato: jis buvo teisus, jis visada viską aiškiai matė. Laivai tik pasisveikina ir vėl pamažu nutolsta vienas nuo kito — Kinslis buvo uoste, kuriame prisišvartavo jos laivas — bet dabar vėjas papūtė į bures, ir laivas neramiai susiūbavo prilaikomas inkaro grandinės — jis nenorėjo laukti, kol ji nutrūks ir atsitiks nelaimė. Uostas — ar čia ją pasiekė švelnios paguodos ir nusiraminimo bangelės — argi uostai nelaukė jos po ilgos varginančios kelionės? Bet ji neleido savęs apgaudinėti — tik nepažįstama yra kažkas viliojančio — ir tik nepažįstami uostai tebūna pasiruošę priimti jos laivą. Šios tvankios nakties vidury Sueco kanale Gema suprato, kad praeities ratas jau užsidarė.

Gema sėdėjo prie kapitono stalelio. Ji prisiminė vieną šeimą, kurią be perstojo pašiepė kiti keleiviai, bet tos šeimos nariams tai buvo nė motais, o gal jie iš viso to ir nematė. Tai buvo žmonės, kurie labai greitai praturtėjo, bet jų elgesys liko prasčiokiškas. Gema pamažu įveikė vidinį pasipriešinimą būti su ta šeima, ypač kai jie valgydavo, bandydami pamėgdžioti aukštuomenę, net pajuto suprantanti, ko iš tikrųjų jie siekia — juk jų egzistencijai tereikia tokių paprastų ir banalių dalykų, tai jiems lyg jų amžinybės ašis. Ji stebėjo jų valgymo būdą, kuris stipriai skyrėsi nuo saikingų kitų svečių. Jie energingai pasveikino sriubą ir su palaiminga šypsena veiduose lyg kulto ceremonijoje išlankstė servetėlę. Kokia lemtinga pasirodė akimirka, kai buvo panardintas pirmas šaukštas ir riebios burnos prasižiojo kritikuoti patiekalų, pastabų fejerverkas iššovė sulaukus kepsnio, — jis vis dėlto buvo pagirtas. Šie pietūs buvo palyginti su ankstesniais, vakarykščiais, po to su tais prieš savaitę, pasidalinta patirtimi, kaip juos galima būtų paruošti kitaip. Aiškiai atsiskleidė atskirų šeimos narių skonis, stebėtiną kramtymo paprastumą pagardino energingas pokalbis apie valgymą. Šeimos galvos veide atsirado nuoširdus rūpestis, kai atnešus desertą jis nepamatė savo mėgstamo patiekalo — visuotinė nuostaba, kaip tai galėjo atsitikti, atskleidė strateginius doruolio sugebėjimus: gana triukšmingai „pasišnibždėjus“ su stiuardu pavyko pasiekti, kad mėgstamas patiekalas būtų atneštas. Gerbtinas ryžtas sutvisko apkūniosios matronos akyse, kai ji vartė kepsnio gabalėlius šakute ir sakalo žvilgsniu rinko didžiausius savo šeimai: viršutiniai gabalėliai buvo per maži. Daugybe žiedų apmaustyta ranka pačiupo padažo ąsotėlį ir netaupydama liejosi rudą padažą, nesirūpindama, ar užteks kitiems. Visas pasaulis šitai šeimai buvo čia: prasidėjo ties vienu stalo galu ir baigėsi ties kitu. Gema negalėjo atitraukti akių nuo šio komiško proceso. Ji trumpam išsilaisvino nuo kitų polinkių ir interesų, tačiau jautri jos sielos kompaso strėlikė reagavo į menkiausią trauką ir būtent kažkas dar, be komiškumo, traukė Gemą, gal šeimos būties kūrybos procesas, primityvi, bet vis brutaliau save išreiškianti jausmų skalė, prislopinta energija, skirta aplinkos daiktams, nors jos nevertėjo tam eikvoti, bet ji kėlė smalsumą, norėjosi daugiau apie ją sužinoti.

Iki šiol ji nebuvo atkreipusi dėmesio į šituos visuomenės sluoksnius. O gal jos sąmonėje jie buvo susiformavę kaip būtini dalykai, palaikantys ir prižiūrintys visuotinę sudėtingą būties kūrimo mechaniką. Jie sėdėjo biuruose ir skaičiavo; jie pragmatiškai vadovavo; jie parūpindavo daiktų, kurių reikėjo, ir stebėjo, kad jų niekada netrūktų.

Taip jie egzistavo menamoje tikrovėje ir valdomi guodžiančios ir didingos žmonijos savybės — vaizduotės — tikėjo savimi, savo darbais ir jų svarba. Be vaizduotės galėjo sugriūti visuomenės pamatai; o kad visi ratai ir ratukai zvimbtų ir neužstrigdami suktųsi, reikėjo visuotinės įtaigos: kad tikrai yra kažkas, be ko viskas sustotų, ratukai nebesisuktų. Taip visos šitos būtybės — direktoriai, tarnautojai, darbininkai ir pardavėjai — įsipainiojo į veiklaus gyvenimo tinklą. Darbštumas buvo jų vertės matas — bet kas gali būti mažiau reikšmingo už darbą.

Netikėtai Gema pajuto atrandanti savotišką, atkaklų ir nesiliaujantį tokių būtybių pasipriešinimą kultūrinių tradicijų įtakai. Jis apsiribojo tik kasdieniniais papročiais, kurie kai kuriuose visuomenės sluoksniuose per auklėjimą jau seniai virto gražios formos šablonu: bet to pasipriešinimo gyvybingumas buvo visur, jis atsiskleidė kaip savaime suprantamas dalykas, bet tuo pačiu kėlė nuostabą.

Žmonės atrodė taip užsiėmę savo reikalais, kad niekas nebūtų jų atplėšęs nuo jų užsiėmimo. Nebuvo nieko, kas jiems padarytų įspūdį. Jie lankėsi Benarese ir buvo Balyje; jie daugiau apie nieką nešnekėjo lyg būtų susiruošę į sekmadienio išvyką gamtoje. Jų namai visąlaik buvo su jais; išėję pasivaikščioti Jokohamoje, iš tikrųjų jausdavosi lyg gimtajame mieste Osnabriuke arba Gravenhagene. Nepaaiškinami burtai saugojo juos nuo svetimšalių įtakos. Jie liko tokie pat kaip buvo, ir buvo tokie pat kaip kažkada. Niekas nieko jiems negalėjo prikišti ar nukreipti iš jų kelio; jie visada sugebėjo to išvengti, mokėjo atkurti savo principus, kurie buvo suprantami tik jiems — kam tik nepritaikysi visuotinio utilitarizmo principo.

Gemos dar laukė gyvenimas — milžiniškas siautėjantis įvykis, galintis ją sutraiškyti ir nusviesti kažkur, kurio ji nežino ir nesitiki, bet kurį retkarčiais stipriai ir jaudinamai saldžiai nujaučia esant. Tačiau jos laukia ribota, jokiu būdu ne beribė galimybė, gyvenimas iškėlė savo reikalavimus „tikslu“ ir pabandė juos įkūnyti tikrovėje. Jis ragino Gemą sužinoti, ką reiškia tas nuolatinis stabčiojimas ir priežasties-pasekmės santykis. Tai buvo nežinomas menkų dalykų kraštas — kokia virkštelė siejo ją su juo? Kas buvo tie žmonės? Ji nusprendė susipažinti su jais.

Marselyje ji išlipo iš laivo. Akimirką dar dvejojo, nežinodama, kur važiuoti. Tada nusprendė, kad jai reikia vykti į Paryžių. Ji priemiestyje išsinuomojo kambarį — senoje, siauroje gatvelėje, kur gyveno valdininkai ir tarnautojai.

Šitos gatvelės tik ankstyvą rytą parodydavo savo tikrąjį veidą. Dieną jos buvo uždaros, pasislėpusios saulės atšvaituose, kurie joms visai netiko. Bet brėkštant rytui jos gyveno savo aiškiai suvokiamą ir niūrų gyvenimą — jis būdingas tik joms. Šešėliai stovėjo kampuose lyg sielvarto apimtos moterys, gūžėsi nuo negailestingų rytmečio žvilgsnių. Po to vienu metu atsidarydavo namų langai, iš kambarių tamsos į ryto gaivą galvas iškišdavo užsimiegojusios būtybės, tyrinėjo, koks oras jų laukia, maždaug po ketvirčio valandos trinktelėdavo namų durys, — ir štai jau išeina pirmieji. Jie tuščiais žvilgsniais, kuriuose atsispindėjo dar daugiau gyvenimo kartėlio, slinkdavo palei mūrines sienas. Kai Gema anksti ryte eidavo gatve stebėdama tuos veidus, dažnai įžvelgdavo tą nejautros ženklą, kuris kartais turėjo kitokį atspalvį — gal dėl rūpesčių nepavėluoti, o gal dėl mažumėlę pakilusios rytmetinės nuotaikos.

Ne vieną kartą Gema ryte netoli savo namų durų buvo sutikusi kažkokį blankų žmogelį. Po pažastimi jis nešdavosi odinį segtuvą, kuris akivaizdžiai buvo tuščias, tik vienoje vietoje matėsi sustorėjimas — ten tikriausiai buvo pusryčiai. Po kelių dienų jis pasisveikino su Gema, dar po dviejų sustojo su ja pakalbėti.

Jis dirbo buhalteriu vienoje didelėje įmonėje, visą darbo laiką jis dėliojo skaičių prie skaičiaus. Jis gyveno tame pačiame name kaip ir Gema, todėl lengvai rado pretekstą ją užkalbinti. Po savaitės jis pakvietė ją praleisti kartu sekmadienį. Jis turėjo kažkokį vardą. Ji vadino jį Fredu, — jis tam neprieštaravo.

Gema pastebėjo, kad viskas atrodo taip, lyg būtų ruošiamasi didelei šventei, jis tikrai įtemptai laukė šio susitikimo — tai buvo laukiama ir jaudinanti jo gyvenimo savaitės atkarpa. Ji tikėjosi tądien išsivaduoti iš žmogiškųjų silpnybių ir prižadėjo jam pabūti kartu.

Jis atėjo apsirengęs ypatingu kostiumu, kuris jam graudžiai gerai tiko. Buvo aišku, kad užsivelka jį tik tokiomis dienomis. Aukšta apykaklė suteikė jo figūrai nepageidautiną kuklios ir bejėgės reprezentacijos žymę. Jis nešėsi pirštinę ir ant rankos užsikabinęs lazdelę.

Buvo giedra diena, ir daugybė žmonių traukė į gamtą. Visuomeninio transporto priemonės buvo perpildytos nekantrios žmonių masės, kuri veržėsi į priemiesčius ir triukšmingai ieškojo galimybės prisėsti ar griausmingai reiškė teises į užimtas vietas. Gemą ir vėl nustebino begalinės energijos proveržiai, kurie kėlė tokius mažučius ginčus. Jei sukaupta energija sukelia tokius niekingus dalykus, kas būtų, jei įvyktų kažkas galingesnio; negi reikėtų ištisos sprogimų serijos? Staiga vis dėlto atėjo galas, kurio daugelis nebesulaukė — išsisėmė jėgos, veidai atrodė išsekę, susidomėjimas pranyko, ir grįžtančiųjų armija vėl traukė įprastomis gatvėmis namo — kur gi daugiau buvo galima pasukti ar prisiversti ieškoti kitų kelių?

Gema pradėjo klausinėti Fredo apie jo gyvenimą. Jis atgijo, pašnekesys jam patiko, papasakojo visą evoliucinę, visai paprastutę ir simpatišką istoriją, kuri yra geriausias vidutinybės gyvenimo pavyzdys. Su ypatingu rūpesčiu jis pasakojo apie šeimos santykius ir įsivažiavo pasakodamas apie seserį ir jos sutuoktinį. Jis nuolat kartojo, kad jos „santykiai yra garantuoti“.

Gema jau anksčiau pastebėjo stiprų ryšį su šeima, jis labiau reiškėsi ne buvimu šalia vienas kito, bet dvasiniais tarpusavio santykiais, dvasiniu bendravimu, nesvarbu, ar tie santykiai — tai giminiška simpatija, ar antipatija. Net jei žmonės gyvena atskirai, tai atsitinka akivaizdžiai, per kiekvieną neapykantos ar abejingumo akibrokštą, pastarasis netgi gali rodyti stipriausius dvasinius ryšius. Fredas jai visa tai ir atskleidė. Tokie žmonės negalėjo būti vieni, jiems nereikėjo dvasinės vienatvės, jie su baime traukėsi nuo jos ir siekė vienpusiškos meilės ar neapykantos konsteliacijos, kurią jie dėl savo keistų ir meistriškų sugebėjimų schematizuoti per trumpą laiką pavertė įpročio dalyku.

Mažame viešbutėlyje prie ežero jie užsisakė pietus. Virš ežero tvyrojo ankstyvo rudens tyla. Rudeniškas rugpjūčio gaivumas, žmonėms nešantis aukso nuojautą, o miškams dovanojantis melsvus ilgesingus atspalvius, tarsi varpas kabojo virš pasaulio. Viskas turėjo savo paskirtį, nieko nebuvo nereikšmingo.

Vištos tingiai kapstėsi po nukritusius lapus, tolumoje gelsva ochra švietė sena mūro siena su kreivais akmenimis, virš jos matėsi laukinės vynuogės ir ryškiai raudoni vijoklio žiedai, į beribį dangų stiebėsi valstiečio sodybos stogas, pro atvertus virtuvės langus buvo girdėti plaunamų indų žvangesys, sode dirbo pagyvenęs vyras, apsirengęs nutrintu švarku ir lino kelnėmis — niekas nedrumstė šios idiliškos nuotaikos. Ežeru plaukiojo valtelės, dar toliau matėsi balti kelių burlaivių trikampiai.

Fredas kažką pasakė apie bures; tada nutilo ir susimąstęs rūkė cigarą, kuris atrodė keistai prie jo siauro veido. Tai taip pat buvo pramoga, kurią jis saugojo laisvadieniui. Retkarčiais jis susirūpinęs pažvelgdavo į cigarą iš šono ir vėl užsitraukdavo. Gema tai pastebėjo ir paglostė jo ranką.

Lengvas to krašto vynas praskaidrino jo nuotaiką. Pradžioje šiek tiek užsikirsdamas jis pradėjo pasakoti apie savo biurą. Jis sistemingai dėstė Gemai, kaip ten dirbama, norėdamas, kad jai viskas būtų tikrai aišku, net lazda nupaišė pastato ir savo kambario schemą. Jo kambarys buvo netoli nuo direktoriaus Kiosterio kabineto.

Jam prireikė maždaug pusės valandos papasakoti visus savo veiklos niuansus. Jis pabrėžė, kaip jo darbe svarbu pasitikėti žmonėmis, ir gyvai nupiešė padarinius, kuriuos gali nulemti apgavystės ar buhalterijos klaidos. Kad būtų dar aiškiau, jis pateikė buhalterio Pežo atvejį. Dėl šio darbuotojo aplaidumo vienai rimtai firmai buvo išsiųsti reikalavimai padengti dideles pinigų sumas — dėl šios klaidos nutrūko ryšiai su svarbiais klientais. Savaime suprantama, Pežo iš karto buvo atleistas.

Gema paklausė, ar jis patenkintas savo darbu. Jis negalėjo tvirtai atsakyti — tai buvo jo duona — bet nepatenkintas jis tikrai nebuvo. Tada jis prašneko apie savo kolegas. Ypač jis stebėjosi vienu iš jų — Bertinu. Vienąkart Bertinas buvo rimtai susiginčijęs su šefu — to sau negalėtų leisti niekas kitas. Net jei būtų teisus, — jis ėmė pasakoti ilgą istoriją, kaip pats vyriškai drąsiai su direktoriumi, tuo Kiosteriu iš Elzaso, kovojo už savo teises, — tai buvo jaudinantis vaizdas, nes Kiosteris net kumščiu trankė per jo stalą, bet galų gale pagirdamas paplekšnojo jam per petį.

Gemai jo žodžiai skambėjo kažkaip monotoniškai vidurdienio tyloje. Ji žinojo: tai yra tušti plepalai — bet argi jie nepateisinami? Tai taip tiko aptingusiai jos nuotaikai. Viskas turėjo savo pateisinimą ir viskas, rodos, buvo savo vietoje. Argi tokiu metu negalima klausytis pasakojimo apie direktorių Kiosterį ir poną Bertiną, apie kurį sklido gandai, kad jis palaiko ryšius su Kiosterio žmona? O ar tai nepanašu į dvasių šnibždėjimą indų vicekaraliaus rūmuose? Kokie žodžiai bebūtų — jie bereikšmiai. Jie buvo drapiruotė, jų jausti neįmanoma — ar verta stengtis moliuskiškus jausmus sprausti į sąvokų rėmus — gal geriau pakalbėti apie stenotipininkę Idą. Kaip gražiai atrodė balta duona ant tamsios lėkštės, kaip maloniai ji trupėjo saujoje, kokį švelnų skleidė kviečių kvapą. O kad mes galėtume pavirsti duona ar besikapstančiomis ir saulėje plunksnas kedenančiomis vištelėmis...

Gema netikėtai pašiurpo, supratusi, kad tai, ką šis jaunas žmogus pasakoja, nėra tik paprasta pokalbio tema; daugiau — tai yra jo būtis. Jo gyvenimas buvo įspraustas į to pasakojimo rėmus, jis pats nesijautė suvaržytas, tokia padėtis jam visai tiko. Direktoriaus Kiosterio vardas buvo galutinė sąvoka, kuri dominavo jo mintyse. Tačiau direktoriaus jis nelaikė tobula asmenybe, netgi kritikavo jį — bet šio žmogaus įtaka jo profesijai vis tiek buvo labai svarbi — o jo profesija jam buvo gyvenimo esmė. Fredas buvo susiliejęs su savo darbu, to darbo papročiais ir poreikiais...

Jis padėjo ranką, kurioje laikė cigarą, ant stalo. Ji buvo išblyškusi, ligota, bet — po oda pulsavo toks pat raudonas kraujas kaip ir Gemos. Nuo tų dviejų vienodų rankų tarsi kanalais iki pat smilkinių kilo nesuvokimo ir niekada-neįmanoma-suprasti jausmas, jis ten pulsavo, gyveno, ten formavosi pasaulio vaizdai, tarpusavyje neturintys nė menkiausio ryšio, jie buvo daug kartų svetimesni už nesuvokiamus laukinio žvėries instinktus, kurie buvo nutolę daug kartų toliau nei tolimieji žvaigždynai, nutolę per tūkstančių tūkstančius šviesmečių. O kraujas, kuris girdė tas rankas, buvo toks pat rausvas, jokia akis negalėjo įžiūrėti skirtumų, abi rankos gulėjo arti viena kitos, neatsitraukė viena nuo kitos nė per sprindį — tai buvo tokie panašūs du kūriniai, kokių nebūna net tarp vienos rūšies gyvūnų. Gemai šios rankos ant stalo pasirodė valdomos pabaisiškų demonų, nepakeliamos nesuvokiamybės tragiškumo, prieš kuriuos viskas žemėje atrodo esą tik lengvas juokelis ar banali teorija.

Gema pajuto, kad ją ir vėl apėmė viena iš tų akimirkų, kai nebegali valdyti minčių. Ji trumpam nutraukė pasivaikščiojimą po asociacijų sodus ir netikėtai pasijuto taip, lyg vaikas ar kitos planetos gyventojas būtų atsidūręs visiškai jam svetimame krašte. Lyg šmėklos kažkur nupleveno vardai, pradingo paprastučiai žodžiai — „ranka“ — tu praradai kertinį terminą — tai lyg svetima kalba, kurios niekad negirdėjai — pažiūrėk: juk tai virpanti, auganti, glotni vaizdo perspektyva, su kuria nutrūko priežasčių saitai; — kažkoks neaiškus ženklas žymėjo tarpusavio ryšius — jis paklydo transcendentiniame daiktų chaose — bet nematomi kanalai pabandė atnaujinti nutrūkusius saitus, vardai ir daiktai uždengė vienas kitą — su baime ir susimąstymu dar kartą pasitikrinai, ar tikrai — tačiau vis tiek dar egzistuoja toji didžioji nuostaba, ji kartais užgožia kitus jausmus, kai to nelauki, ir bandydamas, kvailo žmogiško instinkto vedamas, viskam rasti paaiškinimą, supranti tai kaip perspėjimą ir pasineri į gilius filosofinius apmąstymus.

Gema suprato, kokia praraja skiria ją ir jaunąjį vyrą — ne dvasinė ar visuomeninė — pastaroji buvo nereikšminga — bet gili praraja tarp dviejų gyvųjų, amžinojo svetimumo paslaptis, susikaustymas tarp pasąmonės dėsnių, nes tik patraukę dėmesį jie iš karto sukeldavo chaosą — atverdavo bedugnę ir sukeldavo sąmyšį.

Tik viena sąmonės pusė dar buvo skaidri — suvokimo latema magica šviesoje tu susiliejai su ja ir tapai neatskiriama jos dalimi. Ežeras spindėjo saulėje, tu jį matei. Ką galima pažinti, buvo saulė ir ežeras, ir akis, ir smegenų refleksai — ne vien tik ežeras. Sąmonės filtras — tai spalvota stiklo šukė, pro kurią žvelgiama į pasaulį.

Gema pažvelgė į stalą. Tos rankos vis dar buvo ten, o prislopintas balsas kalbėjo apie nesvarbius dalykus. Ją apėmė nesuprantamas švelnumas — kad taip ji galėtų pajusti kenčiančiuosius ir to paties likimo brolius ir seseris — iš jų galima pasisemti slaptų laisvių ir vilčių; nejausdamas šito jausmo negalėsi perduoti tų dalykų kitiems — bandydama atsigauti nuo ją užplūdusių jausmų ji pačiupo ranką, nuo kurios vis dar negalėjo atplėšti žvilgsnio, paglostė ją, ir be kruopelytės ironijos, iš visos širdies, drebančiu balsu, akyse žvilgant ašaroms tarė:

— Jūs darbštus žmogus. Fredai — aš tikiu, tikrai, — ji turėjo sustoti, — tikrai tikiu, kad jūs kada nors tapsite savo skyriaus vadovu.

Vakare jie ilgai sėdėjo lauko kavinėje, čia buvo pastatyta daug stalelių. Tarp medžių buvo ištemptos lempučių girliandos, kurios siūbavo lengvame vėjelyje. Temstant rinkosi žmonės ir netrukus nebeliko nė vieno laisvo staliuko. Čia buvo daug jaunų porų, meiliai besiglaustančių ir visai nebaikščių.

Pro atvirą langą sklido muzika. Prie pianino sėdėjo mergina šviesia suknele ir mėgino sugroti kažkokią melodiją. Skrybėlę ji pasidėjo ant pianino. Ji paskambino keletą akordų ir laiminga pažvelgė į vyrą, pasirėmusį į pianiną. Plaukai krito jam ant kaktos. Šilta žvakių šviesa apšvietė jo veidą. Jis švelniai žvelgė į merginą. Už jų sutemose skendo kambaryje esančių daiktų kontūrai. Pro langą sklindančioje šviesoje visa tai atrodė kaip senovinis paveikslas.

Gema pastebėjo šalia skrybėlės padėtą didelę gėlių puokštę. Tai suvirpino jai širdį. „Kokiose vietovėse aš klaidžioju“, — persmelkė mintis, net nepavirtusi logišku žodžių sekiniu. Ją jaudino tos mintys tarsi nežinomas paukštis būtų praskridęs pro šalį ir užkliudęs ją savo sparnu. Porelė išėjo į lauką ir susirado vietą prisėsti. Jie praėjo visai pro pat Gemą. Mergina nešėsi skrybėlę ir gėlių puokštę. Gema pastebėjo, kad jos lūpos niekuo neišsiskiria. Mergina nusijuokė išgirdusi vyro pokštą. Juokas nuskambėjo nenatūraliai ir manieringai. Ji atsakė jam atsigręžusi: tai buvo kvailas ir lėkštas juokelis. Gema stengėsi žiūrėti į šalį, nes vyras, susikišęs rankas į kišenes, praeidamas nesivaržydamas ją nužvelgė.

Ji išėjo kartu su Fredu. Žemės kvapas sklido nuo ražienų laukų. Mėnuo juos nuvalė: tarsi pjautuvas kabėjo danguje. Gema pažiūrėjo į Fredą. Jis nulenkęs galvą žingsniavo šalia jos. Tada netikėtai paklausė jos, o ką ji veikianti savo gyvenime. Ji nusišypsojo ieškodama atsakymo — kokiame siaurame ratelyje sukasi tos mūsų trumpos mintys. Jis pasiūlė jai kartu rūpintis buities reikalais. Galbūt tame name jie rasią kokį didesnį butą, kuriame galėtų apsigyventi. Kol kas būtų taip; jis jai kiekvieną savaitę skirtų tam tikrą pinigų sumą, kad ji galėtų pirkti būtiniausius daiktus ir ruoštų pietus. Po darbo jis paprastai grįžta namo apie šeštą valandą. Tai būtų patogu abiem.

Gema negalėjo išsivaduoti iš ją užvaldžiusių slogių minčių. Nesąmoningas Fredo tikrumas savo veiksmais ją suglumino, jis tikriausiai laukė, kaip ir buvo įprasta jo rato žmonių pasaulyje, kad ji sutiks. Taip ir būdavo — aptari viską šaltai ir apgalvotai — ar viskas tinka — ir pradedi gyventi dviese. Galbūt kada nors įvyks vedybos, jei pora lauksis kūdikio. Gali būti, kad kartais viskas vykdavo ir truputį kitaip, karščiau, su laukiniu įkvėpimu, neapgalvotai, žmones sujungdavo viena aistringa naktis. Bet vis tiek praeis šiek tiek laiko ir viskas bus surikiuota į savo vietas, sąžiningai atliekamos dienos pareigos, planuojami susitikimai ir pasimatymai, deramasi dėl terminų, galbūt bus gyvenama kartu, gyvenimo pusiausvyra namuose bus tokia pat svarbi kaip guolis nakčiai, — ir vieną kartą — tai žino kiekvienas ir nenori nieko kito — gyvensime netoli vienas kito, nors dvasiškai vidumi nebejausime pareigos vienas kitam, tiesiog iš įpratimo gyvensime kartu, nes taip patogiau, taip priimta.

Gema apėmė tas pats jausmas kaip ir popiet. Ji buvo bejėgė atsispirti šioms trumpoms bangoms. To negalima nutraukti, tai ateina kas valandą, laikas, valdantis ir naikinantis žmones, atplukdo jas čionai.

Fredas dar kartą paklausė jos, ar ji sutinkanti. Ji tylomis linktelėjo. Ji vis dėlto žinojo, kad tik ji šioje banalybėje jaučiasi pasimetusi ir truputį sukrėsta, bet negalėjo kovoti su kilusiu jausmu, kuris atsirado iš noro padėti, užjausti ir pažinti neįmanomus dalykus. Ligoninė, kurioje guli nepagydomi ligoniai, galėtų jai sukelti panašų jausmą. Tai buvo pragaištinga, nematoma magiška jėga, kurios neįveiktų niekas, — tai buvo vidutinybės liga. O visi socialiniai klausimai atsitraukė kažkur į pakraštį. Jie buvo svarbūs tik buities reikalams, — tai buvo branduolys, pati struktūra nesikeitė. Pernelyg išpūsti buitiniai dalykai tampa groteskiški ir atrodo komiškai — juk forma ir turinys pjaunasi tarpusavyje; tai bus šeima, kuri keliauja prie Sueco kanalo, bet nesugeba ten orientuotis, neranda vietos pasaulyje ar naujų galimybių.

Fredas paėmė jos ranką ir puolė tauškėti apie visokius kitokius reikalus. Ji iškentėjo jo atvirumą; tas jo atvirumas nevargino — jis juk buvo svarbus. Netrukus jie nuėjo į jo butą, nes Fredas dar norėjo jai šį bei tą parodyti. Jie sėdėjo vienas priešais kitą aukštuose pintuose krėsluose. Gema jo paklausė, koks yra didžiausias jo noras. Jis nusišypsojo — norų jis turi visokių ir visada — bet tai juk tik fantazijos, kurių nereikia rimtai priimti. Protingai viską apsvarstęs jis jaučiasi patenkintas, kad turi gerą uždarbį ir patrauklų darbą, gražų butą ir sugyvenamą moterį (tai jam yra netikėta dovana, kurią jis priima su dėkingumu kaip priedą prie savo gyvenimo).

Ji linktelėjo; ji ir laukė panašaus atsakymo. Šitoks atsakymas nekėlė jai juoko, ji suprato, ką Fredas norėjo pasakyti. Dabar ji rado raktą. Ji suprato — bet negalėjo to perteikti žodžiais. Akimirką jos sąmonė prašviesėjo ir tai, kas prieš kelias savaites atrodė energija ir nepalaužiama jėga (nes atsispindėjo nereikšminguose kasdieniškuose reikaluose), nebebuvo tik išorinis gyvenimo pavidalas, bet paties gyvenimo įtaka paviršiniam vegetavimui. Giliau viskas tarsi nupjauta. Čia niekuo nebuvo galima padėti; tai gyvenimo dėsnis, kuris iš pupelės sėklos išaugina pupelę, o ne eglę. Kas galėtų išdrįsti dar skiepyti akutėmis...

Fredas prisimerkęs pasižiūrėjo į Gemą. Jo veidas atrodė kaip išimtas iš veidų masės. Gal ir reikėtų lyginti jį su tais pilkais žmonėmis, kad galėtum jame rasti kažką vertingo ir gyvo. Kaip smagu būti išskirtiniu — išrinktuoju — visažiniu — vadovaujančiu visam žaidimui — visažinybė leidžia diktuoti savo sąlygas — giliausių minčių pabaiga yra savotiškas šokio lengvumas — niūriausio pažinimo pabaiga yra savotiška gracija. Žaidimas — kaip žaisminga... — čia prasidėjo daiktų paslaptis ir įvykių sekos mistika — riba, kuri keitė vardus ir dovanodavo žiedą.

Tą galima pritaikyti ir šitam veidui. Jis taip pat įpainiotas į įvykių grandinę, įvykių, kurie būna svarbūs visiems žmonėms, kurie vyksta aukščiausiu lygiu, bet yra toks pasyvus ir pritemęs: kažkaip sugniuždytas.

Fredas mirktelėjo.

— Ko tu taip žiūri į mane?

Ji ryžtingai prisitraukė jį prie savęs ir pabučiavo, lyg būtų iš naujo atradusi ir žinotų kelią. Taip atsitinka nakties keliauninkui, kuris tamsoje klausia kelio ir gauna atsakymą, nors nurodęs kelią žmogus net nenumano, koks svarbus keliauninkui tas atsakymas.

Prie durų ji dar kartą pamojavo ranka ir pastebėjo, kad Fredas truputėlį nustebo. Jis tikriausiai manė, kad ji dar liksianti.

Vaikščiojant tarp Quai d’Orsay knygų prekystalių Gemą užkalbino kažkoks dailininkas, kuris papasakojo jai apie savo planus ir idealus. Nors Gema jame ir vėl pamatė daugelį Fredo charakterio niuansų, jai kilo noras išbandyti ir šį žmogų, kuris buvo įsitikinęs, kad siekia savo idealo. Ji keletą dienų klausė jo tiradų, tada pas smulkų meno prekeivį nusipirko keletą to dailininko paveikslų. Apsvaigintas šitos sėkmės jis ėmė dar įnirtingiau tapyti. Ji tyčia pirko tuos darbus, kuriuos jis laikė labiausiai nepasisekusiais, ir visai nesijautė nusivylusi, kad jis ir toliau tapo to paties tipo paveikslus. Bet tai nebuvo jos užgaida. Ji tik norėjo pasižiūrėti, ką jam reiškia pinigai. Netrukus jis ėmė puikuotis, ir jo idealizmas paskendo sotumo pojūtyje.

Gema čia praleido dar keletą savaičių. Ji gyveno tarnautojų kvartaluose ir turtingų miestiečių rajonuose.

Vardai nuskambėdavo jos ausyse ir vėl nuslopdavo, žmonės, kuriuos ji greitai pamiršdavo, atsirasdavo jos regėjimo lauke. Pramonininkai, kurie pradėjo nuo nulio ir įkūrė žinomas gamyklas, išradėjai, kurie sugalvojo vertingus patobulinimus, generolai, kurie rašė knygas apie karybos meną, ambicingi jauni diplomatai, kurie jau buvo ir apdovanoti — jie traukė savo nenuilstama energija; bet susidomėjimas greitai nuslopo. Jie savo reikalais ir būdu buvo gerai funkcionuojantys automatai, jie daug žinojo ir mokėjo gražiai pakalbėti, kai kurie buvo tiesiog prikimšti antikvarinio gyvenimo meno įdaro — bet jiems trūko savotiškumo. Gema ir pati nežinojo, kaip teisingai tai pavadinti. Jos viduje vis dar kirbėjo jausmas, kad visi šitie žmonės kaip dėlės prisisiurbė prie vienos vietos, jie neturėjo visumos, to mano-pasaulio-esybė jausmo, jie kiekvieną akimirką išgyveno sausai, nors ir iš naujo, ir kai pabandydavo akimirką išgyventi savaip, tai vis tiek darydavo pagal tam tikrą programą — jie neturėjo neapčiuopiamybės, laukiškumo ir šviesos, kuri leidžia save mylėti ir gerbti, pasiduoti ir vėl atsistoti, jie neturi to atsidavimo gyvenimui, neapsakomo, veržlaus jausmo — jie tiesiog apsėsti sistemų ir sustabarėjusių terminų. Ir Gema kaskart kiekviename iš jų tarsi šešėlį atpažindavo jį — Fredą.

Galiausiai dailininkai ir poetai ją visiškai nuvylė. Jų mintys buvo persunktos tam tikrų idėjų, jie lenkėsi joms kaip vynuogienojas nuo sunkių vynuogių. Jie gyveno savo kūryba, jų kūryba tiesiog parazitavo jų gyvenime, o pačių kūrėjų būtis baigė sunykti, jie negalėjo džiaugtis savo pasauliu, nes tai buvo tik tariamai laisva egzistencija. Tai buvo tam tikra gyvenimo forma, susieta su kūryba, tai buvo arba pasyvi kažkokio naujo darbo preliudija, arba tam tikras vėlesnės kūrybos jausmų proveržis. Jie visai neturėjo laiko įsiklausyti į savo kraujo tėkmę gyslomis, jų laukė kaltas ir rašalas — jų veidai tiesiog šaukėsi naujojo gimimo. Bet tai, kas gims, bus kažko kito tikslas ir neturės laisvės ir nepriklausomybės, nereikšmingumo grožio, neturės to, kas priklauso didžiosios kūrybos didybei.

Gema aplankė markizę d’Aržantė, kuri pasikvietė ją vykti kartu pas Parmos princesę. Keletą dienų ji važinėjo su jaunuoju St. Deniu gatvėmis. Vakare ją aplankė jauna aktorė, kuri verkė ir maldavo palikti jai St. Denį. Gema nuramino ją ir padovanojo jį jai. Visą vakarą ji praplepėjo su jaunąja aktore. Toji tapo miela kaip kačiukas ir vėliau dar kartą apsilankė pas ją. Vieno pokylio pas princesę metu Gema, perėjusi per sales, patraukė į save dėmesį. Vienoje ložėje jai teko laimė susipažinti su nauju vieno poeto kūriniu; poetas pasakė, kad jam šlovė yra niekas palyginus su šiomis akimirkomis. Ji nepatikėjo; nes poetai meluoja ir patys to nežino.

Du jauni karininkai, kurių Gema nepažinojo, pasirodo, buvo dėl jos susimušę. „Kaip kvaila, — pagalvojo ji, kai jai apie tai papasakojo. — Jei būtų susilažinę, būtų įdomiau“.

Europos miestai jai buvo nuobodūs. Vidutiniokų masės slėgė. Dešimtkart ko nors nepastebėti buvo sunkiau nei vienąkart nusigręžti. Be to, trūko žinių ir patyrimo, juk gyvename vienas šalia kito, pažįstame vienas kitą per daug gerai, dažnai matomės — jei pažįsti vieną, manai, kad pažįsti visus...

Gema pavargo. Ji nuo pat apačios perėjo visus visuomenės sluoksnius ir atrado, kad yra tik vienas skirtumas, kuris skiria tuos sluoksnius. Jei jo nebūtų, jie būtų identiški. Tarp gimimo ir mirties sukosi ratas — tarp šitų dviejų polių balansavo visas gyvenimas — bet jis negalėjo pasiekti pusiausvyros, jis kilo ir leidosi vertikaliomis bangomis, kirsdamas teisingąją kryptį. Plačiųjų horizontų nebuvo — girdėti gilūs atodūsiai — Om, apie kurį kalbėjo Budos šventikai — ėjimas ratu nieko nedavė — ir niekas negalėjo padėti.

Gemai daug mielesni ėmė atrodyti gyvūnai. Jų elgsenos natūralumas leido jai atpažinti begėdišką žmogiškųjų veiksmų dirbtinumą. Jos sąmonė aštriau vertino žodžių frazes, judesius, eisenos, mąstymo, potraukių šablonus. Lėkštumas, vidutiniškumas iškart krisdavo į akis. Ji mokėjo atskirti mažiausius niuansus, vaidybą, matė kaukę, kurią galėjo šaltai nuplėšti, nes tada jautėsi saugi, tačiau jos savimonė suduždavo pasiekusi savimeilę. Atsirado atostūmis, paniekos grimasa iškreipė veidą, kol abejingumas užvaldydavo jausmus: suderinta angliavandenių, baltymų ir riebalų apykaita, patyrimo ir įpročio sąstingis, įsivėlęs į kasdieniškos cirkuliacijos, pinigų, titulo, sėkmės žabangus; bet reikalingas, nes be jo — nei pilietinio saugumo, nei punktualaus ekspreso, nei patikimo banko tarnautojo. Didžiausi gyvenimo kaštai aiškūs ir įsisenėję; daugiau prie to neverta grįžti.

Markizė d’Aržantė paprašė Gemos apsigyventi jos mažutėje pilaitėje prie vandens, už valandos kelio nuo Paryžiaus.

Kelionės dieną jai vėl netikėtai teko praeiti netoli Fredo namų. Ji ėjo gatve ir sutiko jį. Jis iš karto ją atpažino. Priekaištaudamas paklausė, kodėl ji išvykusi, ir pridūrė, kad jau viskas per vėlu — jis jau turįs kitą draugę, su kuria kartu gyvena. Jis daugiau nieko kito negalėjo sugalvoti, tik tai, kad ji prašysis gyventi pas jį. Šis susitikimas jai paliko įspūdžių, ir ji puikiai nusiteikusi išvyko į markizės apartamentus.

VI

Senukas, kuris prižiūrėjo pilį, pasakojo jai, kad pastaraisiais metais ji buvo remontuojama. Jai vėl pasidarė įdomu. Sutemus buvo galima vieną kitą valandėlę ir pasvajoti. Vėjas plėšė parudavusius lapus nuo guobų ir lazdynų ir mėtė juos vandenin, liūdnai pasvirusi Narcizo skulptūra prie tvenkinio simbolizavo suakmenėjusią rudens vakarų filosofiją, o kažkur toli tamsoje alsavo mirtis.

Gemai žingsniuojant po kambarius, žingsniai aidėjo nuo sienų. Visur kabėjo paveikslai, tapyti plonu teptuku ir šviesia akvarele. Mažame poliruoto beržo medienos sekretere Gema surado pluoštelį laiškų, pageltusių popierių, nesibaigiančiais puslapiais bylojančių apie ilgesingas svajones, kurias šeimininkė galėjo aprašyti tik šitą šimtmetį. Gema diena iš dienos juos skaitinėjo. Daugelis laiškų buvo skirti tokiam ševaljė fon Rostei, kuris, ko gero, atsisveikindamas juos grąžino; kiti buvo nuo jos draugės, kuri pasakojo apie savo meilužį.

Spintose ir skryniose ji rado senų drabužių. Ji traukė juos laukan, matavosi. Išblukę seni apdarai skleidė savotišką kvapą, kuris svaigino Gemą. Valandų valandas ji sėdėjo apsivilkusi tais senoviškais drabužiais ir skendėjo prisiminimuose. Ji ilgai stoviniavo prieš graviruotą veidrodį. Jos atvaizdas rodėsi toks svetimas ir kartu pažįstamas, atrodė, jos esybė stebuklingu būdu persikėlė į veidrodžių pasaulį, į kitus laikus ir dabar stebėjo ją, tylomis, švelniai ir atitolusi. Mirganti šviesa metė pilkus šešėlius, tai tamsesnius, tai šviesesnius, giliai veidrodyje už to atvaizdo, lyg pati praeitis spoksotų iš už to stiklo, saldžiai ir graudžiai šypsodamasi. Vieną vakarą Gema taip vaikščiodama po kambarius apsirengus senoviškais apdarais netikėtai sutiko senuką. Iš pradžių jo nė nepastebėjo ir pabandė keletą sarabandos šokio žingsnelių. Kai pamatė senuką, šis pasisveikino ir parodė jai seną spinetą. Jis atidarė instrumentą ir pagrojo menuetą. Plonas sidabrinis klavesino skambesys virpėjo kaip muzikinės dėžutės muzika. Gema pabandė keletą šokio pa žingsnelių ir pasijuto šiuo šokiu persikėlusi į senuosius amžius, kurie jai pasirodė tokie pažįstami ir mieli — kaip niekada. Rokoko puošė sodais bedugnės krantus, ji tai žinojo — tai buvo sodai ar bent tai buvo vadinama sodais. Mes matome tą bedugnę, žiūrime į jos gilumas. Meilės aistrų ir kovų laikai slėpėsi po žaisminga gracija, kurios iki šiol tokios dar nebuvo. Ševaljė fon Rostė šypsodamasis iššaukė į dvikovą geriausią Prancūzijos fechtuotoją, nes pastarasis per ilgai bučiavo jo širdies damos ranką. Galantiškai pajuokavęs paprašė kelių minučių poilsio, nes sakė norįs atsigaivinti sode — išėjo su draugu, kuris buvo jo sekundantas, ir daugiau nebegrįžo. Iki tol jis nerašė jokių laiškų ir paaiškinimų.

Ir vėl atslinko dviprasmiškai švytinti prietema, kuri taip gąsdino Gemą. Ji išėjo su senuku į sodą priešais namus. Buvo galima pastebėti, kad gyvatvorės labai seniai karpytos — dabar jos buvo smarkiai suvešėjusios ir sulaukėjusios, atrodė, tarsi jaustų gėdą. Vakaras buvo iš lazurito ir sidabro.

Gema norėjo palesinti juodąsias gulbes, kurios jau buvo susiruošusios miegoti. Jos skubiai atplaukė tvenkiniu prie kranto ir suko ratus.

Horizonte matėsi debesų pulkelis vakaro žaroje. Violetiniais atspalviais mirgėdamas už medžių jis nešė tamsą. Staiga pradėjo ošti medžių viršūnės ir vakaro vėsą perskrodė drėgnos šiltos srovės. Vėjas nurimo, tapo tvanku. Netrukus įsivyravo mirtina tyla, debesys uždengė visą dangų.

Gema sugrįžo į pilį. Kaip garsiai aidėjo koridoriai. Kaip baugino tamsa kampuose! Iš lauko į namus sėlino pabaisos. Iš visų pusių rinkosi tamsiosios jėgos; namas susigūžęs laukė kažkokios baisios, nežinomos nelaimės. Kiekvienas bruzdesys sustiprėdavo kelis kartus ir staiga mirdavo, tarsi kas būtų jį užkapojęs minkštais kirviais. Koks tylus gali būti tas pasaulis.

Gema jautė, kad ją užplūsta nerimas, daug didesnis nei nerimastingas artėjančios audros laukimas. Ji jautė, kad artinasi dar kažkas. Kas tai? Iš kur tas vikšro lėliukės jausmas — ką jis reiškė? Ar pakilo kokia nors uždanga? Kažkur nupleveno? Kokia pavargusi ji jautėsi. Ji nenorėjo spirtis. Audra kaupėsi debesyse, ji ją pasiims su savimi. Greičiau ji ateitų.

Viskas stovėjo nežinomoje įvykių sandūroje. Koks neįprastas šviesulys degė priešais ją. Koks keistas tas bronzos spindesys. Uždengtas tylių atšvaitų. Leidosi mįslinga aura. Ją nenumaldomai kažkur traukė — tik kur?

Juodą tamsą už langų kažkas perskrodė. Žaibai skrodė naktį. Tarsi pulsuojančios gyslos draikėsi už stiklo. Ir vėl užgriuvo naktis. Tik keletą sekundžių parkas ir kambarys buvo šviesus. Ilgai dundėdamas atsirito griaustinis. Ūždami sušniokštė lietaus šuorai.

Staiga pilyje pasigirdo keistas skambesys. Šaižus, lyg nenorėtų baigtis. Garsas atsklido į kambarį, aidėdamas, silpstantis... Koridoriai aidėjo, triukšmas kaupėsi visuose kambariuose, padrikos garsų bangos rinkosi, kilo — durys atsivėrė, ant slenksčio išdygo sulytas Leveletas, nuo jo srovelėmis bėgo vanduo. Jis pasikvietė tarną, įsakė paruošti vonią ir sausų drabužių ir nusilenkė Gemai:

— Atleiskite, kad aš taip netikėtai čia pasirodžiau, neperspėjęs — po valandos viską paaiškinsiu.

Gema nejudėjo. Oras lauke kunkuliavo, tarsi gamta bandytų susinaikinti. Žaibų padraikos klaidžiojo tarp medžių, audra šėlo, lietus sunkiais botagais pliekė sukilusį pasaulį. Ji taip ir sėdėjo, kol sugrįžo Leveletas. Ji greitai pakilo ir energingu žingsniu priėjo prie lango, pažvelgė į lauką. Jis staigiai pamojo ranka, lyg norėdamas numaldyti audrą, bet tylėjo, suleidęs nagus į kėdės apmušalą. Netrukus pasisuko į ją.

— Neverta leistis į platesnius aiškinimus. Jums užteks to, ką pasakysiu: aš draugauju su Aržantė, todėl ir žinau šituos namus. Neatidėliotini įsipareigojimai verčia mane ieškoti automobilio, nes važiuodamas tamsoje be šviesų atsitrenkiau į akmenis, sulūžo alkūninis velenas — ar jūsų automobilis paruoštas?

Gema linktelėjo.

— Bet man jo reikės.

Dangus keletą sekundžių pasidengė raudonomis liepsnomis. Leveletas palinko į priekį.

— Aš jus jau anksčiau kažkur mačiau...

Gema vėl linktelėjo. Ji negalėjo kalbėti. Jos galūnės buvo kaip švino pripiltos. Rankos atrodė be galo sunkios ant plačių krėslo atramų.

— Šveicarijoje. Aš jus taip pat vieną kartą mačiau Kolombe. Būtų absurdiška ieškoti paralelių ar daryti kažkokias išvadas. Bet jums bus lengviau apsispręsti. Jūs Marselyje galite įsėsti į laivą Anne Lane. Jis išplaukia po dvylikos dienų. Aš jūsų laukčiau Singapūre.

Gema tylėjo. Leveletas paskambino tarnui ir liepė išvaryti automobilį. Tada vėl prakalbo apie orą:

— Prieš tokį orą viskas atrodo taip banalu — jis mūsų neatsiklausia — jis jau atėjęs. Jūs pagalvokite — Singapūre galėsite išlipti iš laivo...

Žmonės išvarė automobilį į lauką. Leveletas pasilenkė virš Gemos rankos. Ji buvo bejėgė ir suglebusi. Durys trinktelėjo jam išeinant. Girdėjosi jo žingsniai. Tada Gema sustingusi pašnibždomis, keistai giliu balsu tarė tuščiam kambariui:

— Taip, — suraukė antakius, akys patamsėjo, dar kartą ištarė „taip“ ir atlošė galvą.

Trumpai suurzgė motoras ir ėmė ūžti. Kažkas neaiškiai klapsėjo, žmonės šaukė. Netrukus audra pasiglemžė nuvažiuojančios mašinos ūžesį.

Kai Gema naktį prabudo, dangus buvo išsigiedrijęs. Audra atsitraukė. Mėnuo kabėjo virš parko kaip žalvarinis dubenėlis ir atsispindėjo balutėse ant kelio. Medžių viršūnių siluetai nejudėjo. Vijokliuose prie namo nuo vieno lapo ant kito lėtai kapsėjo lašeliai. Šalia tvenkinio, apšviesta mėnesienos, stovėjo marmurinė Narcizo skulptūra ir liūdnai žvelgė į vandenį. Šviesa glostė kairįjį petį — žaismingai ir gracingai, be garso bėgo paviršiumi. Jis stovėjo susimąstęs. Šypsojosi...

— Argi ne keista, — tarė Gema markizei d’Aržantė, — ne rimti ir svarbūs įvykiai lemia mūsų gyvenimą, bet visai nežymūs, kurie tylomis praslenka pro šalį. Ir nėra kaip nors logiškai susiję, o netikėtai prasiveržia, atsiranda mūsų gyvenime, atneša neramumų ir naujų vėjų. Tikima, kad šalia kasdienio gyvenimo egzistuoja dar vienas, paslėptas — ir viskas, kas mums atrodo, keičia mūsų egzistenciją ir įvykių seką, tėra atsitiktinė paralelė; vieną dieną kažkas pratrūksta ir visas pasaulio pažinimas dingsta...

Markizė Aržantė geranoriškai pažvelgė į Gemą:

— Pasakiškai sudėlioti ir spindintys poeto žodžiai scenoje nesujaudina taip, kaip nežinomas šauksmas naktyje, kuris atsklinda ir nutolsta, kažkur — fantazijų laisvė apipina jį neįtikimiausiomis istorijomis — jis sukelia jausmų protrūkį ir ilgesį kaip nė vienas neištartas žodis — jis persismelkia į kraują — tai yra toji tamsioji, paslaptingoji palikimo dalis, kurią mums paliko gamta — per ją ji kreipiasi į mus — per ją sprendžia.

— Rezonansą gali sukelti ir atsitiktinis garsas — tada jis skamba ir skamba, niekada nesiliauja — ką ir begalvotum ar ko norėtum — ar pavadintum tai kvailu pokštu — jis vis tiek girdisi, nesibaigia, masina artyn ir laimi...

— Sekite paskui jį — neapgaus...

— Taip, — tyliai tarė Gema — tada nusišypsojo, — kitaip ir negaliu...

Po dviejų dienų ji išvyko iš Paryžiaus. Bet toli nenuvažiavusi apsisuko. Jau vakare operoje ją ėmė kankinti nerimas. Iki vėlumos prasėdėjo prie lango savo kambaryje. Po dienos ji sėdo į ekspresą, vykstantį į Marselį.

Pakeliui ji nutraukė kelionę. Ji apsistojo viename Provanso kaimelyje pas paprastus žmones, kurie miegojo margose, aukštose lovose. Langai nakčiai buvo uždaromi. Rytą pabudus, brėkštanti diena ją pasitiko širdies formos šviesos pluošteliu, kuris sklido pro tokios formos išpjovą medinėse langinėse; švytinti aureolė kambario prietemoje pasiekė paveikslą ant sienos, ir Madonos spalvos sušvytėjo naujai ir nematytai. Gema ištiesė ranką, prasidedanti diena užlipo ant jos delno. Tada ji atsinešė veidrodį — pažaidė saulės zuikutį; spindinti širdelė fantastiškai šokinėjo sienomis ir lubomis, kol Gema nutarė pakilti iš lovos — lėtai atrišo naktinių marškinių raiščius, tie lėtai nuslinko nuo jos pečių ir nukrito tarp pagalvių ant lovos; šviesos spindulys pro išpjovą langinėse pasiekė jos krūtinę, kur plakė širdis. Netrukus ji pajuto šilumą ant savo odos, saulės širdis švietė po jos kairiąja krūtimi; ją apėmė prislopintas džiugesys, staigiai augo — ji linksma pašoko iš lovos ir ėmė improvizuoti širdies šokį...

Po pietų ji užklupo save vėl įsitraukus į svajones. Netrukus ji vėl išvyko. Ūkininkai palydėjo ją iki pat traukinio ir nenorėjo išleisti. Ji pamojavo jiems kaip geriausiems draugams.

Visą kelią švietė saulė. Sidabro pilkumo alyvmedžiai šlamėjo vėjuje, lauro medžiai, italinės pušys lydėjo traukinį, vienišos palmės nešė Rytų kvapą, netrukus pasirodė miestas, tas miestas, kuris tėra uostas, Cannebičre ir tautų mišinys. Gema ilgai stoviniavo krantinėje ir žiūrėjo į jūrą. Šalia jos krovė lagaminus, kėdes. Kranai oru kėlė maišus ir ryšulius, atrodė, kad jie tapo besvoriai. Į dokus krovė sierą ir raudonąją ochrą, ištroškusios gyvulių kaimenės laukė savo eilės į laivą. Tarp molo ir miesto plaukiojo garlaiviai. Gema pagaliau išdrįso pasiklausti. Anne Lane dar neatplaukė.

Bet kitą rytą laivas jau stovėjo čia; jis prisišvartavo naktį. Jį pamačiusi Gema patyrė tokį smūgį ir taip susijaudino, kad visą dieną vengė uosto. Ji išdrįso nueiti tik iki Cours Belsunce platanų alėjos galo ir pasislėpė kokočių ir svetimšalių minioje. Bet ji vis sutikdavo žmonių iš Anne Lane įgulos, kurie skubėjo į senamiesčio prostitučių gatveles.

Kai į Anne Lane pakrovė anglį, Gema pagalvojo, kad laivas tikriausiai jau pasiruošęs išplaukti. Ji nuskubėjo į dokus. Uždususi įlipo į laivą. Ją buvo užvaldęs jausmas, kad kažkokia nematoma ranka tempia ją čionai. Susijaudinusi Gema laukė, kol Anne Lane užsikurs kelionei. Bet kapitonas pasakė, kad išplaukti į jūrą planuojama tik kitos dienos rytą.

Gema tą naktį miegojo labai neramiai. Ji girdėjo nesiliaujantį grandinių žvangesį ir kas akimirką galvojo, kad kelionė jau prasidėjo. Netrukus ją aplankė snaudulys be sapnų, iš kurio ji išsigandusi pabudo tik tada, kai pasigirdo mašinų gausmas. Ji neapsakomai greitai užsimetė drabužius, norėjo kuo greičiau iš čia išeiti, paknopstomis puolė iš kajutės į denį. Ją pasitiko ryto oras. Denyje stovėjo ir mojo žmonės. Garlaivis ką tik pajudėjo iš uosto. Ji puolė prie laivo turėklų, norėjo kažką sušukti, bet susitvardė, įsikibo į turėklus, atsirėmė visai nusilpusi ir be jėgų, pasijuto tokia silpna, pažvelgė į krantą ir nusišypsojo nepažįstamam žmogui krantinėje, nusišypsojo — tada nusisuko į šalį — kažkoks anglas kaip pašėlęs mojavo savo skrybėle, ji bejėgiškai pasižiūrėjo į jį, kaip vaikas, tada pakėlė ranką ir taip pat pamojavo — keletą kartų — kažkur — kažkam.

Iš jūros kilo Lesepo statula. Tamsiai mėlynas horizontas parudavo. Greitai artėjo balti namai plokščiais stogais: Port Saidas. Artyn valtelėmis plaukė daug arabų, kol laivas dar neprisišvartavo. Barkasas ir uosto gydytojas prisijungė prie jų. Juodaodžiai, rudaodžiai, geltonodžiai rinkosi ant kranto — jie pasiūlys derėtis dėl prekių — cigarečių, pašto atvirukų, rankšluosčių, grandinėlių, kurios pagamintos Vokietijoje arba Anglijoje — paaugliai berniūkščiai lindo prie keleivių ir pašnibždomis kažką siūlė — ir gidai siūlė savo paslaugas. Keleivius išvežiojo. Plačias ir švarias europiečių rajonų gatves keitė žemi kalkakmenio pastatai ir arabų turgeliai, kuriuose tarp vaikų pulkelių šmirinėjo kiaulės ir katės. Gema pakėlė rudaodį felachų vaiką, kuris bėgdamas pargriuvo šalia jos. Jis baugščiai žiūrėjo nudelbęs tamsias akis ir suko šalin apvalią galvutę. Jis greitai atsigavo, garbanota galva krustelėjo, atsisuko į ją, mažas purvinas delniukas pakilo į viršų: Bakšišas. Gema jautė kūnelį savo rankose, švelnias galūnes — ji galvojo: ar dar būna tokių mažų pirštelių ir tokių neįžiūrimų nagučių. Bet iš šio šilto, drebančio gurvuolėlio, kurį ji jautė, iš vaiko sklido keista jėga, srovė, kuri bėgo jos rankomis, ji turėjo atsispirti pagundai priglausti šį kūnelį prie savęs, paglostyti, myluoti ir šnekėti nesvarbius niekus. Apimta šito keisto jaudulio ji greitai įspraudė monetą į mažą rankelę, paspaudė ją ir paskubomis nuėjo.

Naktį į Anne Lane krovė anglį. Negrai stenėjo lipdami tilteliu nešini sunkiais maišais ant nuogų nugarų. Rankų raumenys krutėjo po oda. Žiburių šviesoje išryškėjo visi prakaitu blizgančių juodų kūnų refleksai. Perkreiptuose veiduose baltai švietė dantys ir akys. Iš nakties tamsos į uostą artyn sėlino būtybės — neramiai, vis arčiau ir arčiau, tarsi jų būtų neaprėpiamos armijos, kurios eis, eis, kol įkris į anglių bunkerius. Bet šurmulys virė tik žiburio apšviestame plote — tarsi bangomis būtų skambėję ramūs arpeggio akordai. Tik tos kalkių baltumo, ryškios šviesos juostos iš nakties išplėšė raganišką įsiūtį; jos savo burtais kūrė nežinomus šviesos stebuklus. Tikima, galvojo Gema, kad tą šviesą galima valdyti ir nukreipti kur nori — net į dangų — turėtų prasidėti pašėlęs šviesos šokis, kurio akys paprastai nemato. Šviesa plėšė iš pasislėpusios tamsos siaubingus padrikos kovos vaizdus — kaip mikroskopo lęšis nekaltame permatomame lašelyje įžiūri infuzorijų mūšio lauką — Gema šyptelėjo, — kaip mikroskopo lęšis parodo kovą dėl vandens lašelių — ir dėl to nė kiek nesumažėja gyvių noro išlikti svarba — kaip visada svarbi amžinoji mirties ir gyvybės kova.

Sirenos jau senokai pranešė išvykimą. Garlaivis lėtai atsistūmė nuo molo ir pasuko į kanalą. Locmanas jau stovėjo ant tiltelio. Kažkoks mažas garlaivėlis sunkiai prasispraudė tarp atplaukiančių ir besišvartuojančių laivų ir didindamas greitį nuplaukė. Prie vairo stovėjo vyras ir kažką šaukė. Už jo dar kažkas sėdėjo. Gema stovėjo denyje ir stebėjo šitą spektaklį. Priartėjo barkasas, buvo nuleisti laipteliai, laivelyje sėdėjęs žmogus pašoko ir po minutės jau buvo denyje. Pirmiausia, ką jis pamatė, buvo Gema, kuri stovėjo visai arti laiptelių. Jis žvilgtelėjo į ją, greitai apsisuko, išsitraukė keletą monetų ir keistu gestu numetė į barkasą. Tada šaltu ir nieko nesakančiu veidu nuėjo deniu, persimetė keletu žodžių su kažkokiu karininku ir nusekė paskui stiuardą į kabinas. Arine Lane plaukė visu greičiu.

Niūrios Adeno uolos iškilo jūros horizonte. Netrukus jos dingo blyškiame rūke, be to, ir naktis leidosi ir gaubė laivą. Sėdėdamas prie savo stalo juokėsi kapitonas, ventiliatoriai tyliai zirzė: „Rytoj atsibudusi jūs ir vėl regėsite vandenyną“. Į vakarą jūros bangos sustiprėjo. Gema išėjo į denį. Nieko nebuvo matyti. Kaip nepermatoma juoda vata tamsa gulėjo ant jūros. Žvaigždės nežibėjo, bet kabėjo kaip išmarginta dekoracija tarp laivo stiebų — tokia ryški. Pietų Kryžius švietė naktiniame danguje tarsi sagtis ant paraukto aksomo. Bet šitoje sustingusioje grožybėje kažkas kurstė jausmus ir masino artyn, ir plėtėsi, ir sukosi, ir šiureno, ir pliauškėjo, ir tarškėjo, ir vartaliojosi, jūra virpėjo, šiaušėsi ir audringai alsavo. Praplaukus ramiu kanalu, kurio paviršius buvo lygus kaip veidrodis, dabar jūra atrodė tokia nerami, rodos, atšniokštė nuo Indijos krantų, atplukdė su savimi nerimastį ir troškimus bei svetimus kvapus.

Pakilo didelė banga ir su milžiniška jėga trenkėsi į laivo šoną; kilvateryje susiformavo sidabriniai purslai, palikę ilgą baltą pėdsaką. Blyškokais atspindžiais mirgėjo bangų viršūnėlės, duždamos laivo gale paraudonuodavo ir nudažydavo jūrą. Pats laivas plaukė sidabriniu taku, pakeliui rinko tą sidabrą, už savęs paliko plačius šviečiančius upelius.

Šalia Gemos kažkas pasakė:

— Atsitiktinumas tėra kita likimo forma — galbūt netgi labiau jaudinanti, bet taip pat neišvengiama.

Šalia jos stovėjo nepažįstamas žmogus iš Port Saidoj ji įsiminė jo vardą jam prisistačius: Sežuras.

Jis akimirką patylėjo ir tęsė:

— Svarbiausia visada yra atsitiktinis įvykis ir įvykęs atsitiktinumas. Nes tai atsitinka aklai ir beprasmiškai — tai gali mus suklaidinti — gana lengva palyginti šitą blaškymąsi su loterijos žaidimu.

— Nereikėtų apie tai kalbėti, — atšiauriai tarė Gema.

— Kalbėjimas švelnina; galvojimas gali subanalėti — nereikėtų apie tai tik galvoti — yra dalykų, kurie dėl per ryškios šviesos gali tapti nematomi — bet žodžiais išmaudyti jie ir vėl sutviska. Žodžiams tai būdinga: jie niekada nesitaiko...

— O mintys?

— Taip pat — bet jos nuvaiko tam tikras nuotaikas. Mąstymas gali padaryti bjauriu.

— Ir nuteikti liūdesiui, — tarė Gema.

— Jūra šviečia, okeanas ošia — bet mes stovime čia ir bandome įžvelgti minties prasmę ar suprasti simbolį, užuot gėrėjęsi žiburiais ir bangomis. Tai tokia Rytų paslaptis: nieko negalvoti — nors kartais ir atrodo kitaip, yra tik formalumas ir kitoks jutimo būdas, — reikia jausti. Yra daug daugiau, kai mes žavimės nebyliu lelijų grožiu žalvariniuose induose, tai turi siekti savęs užmiršimą, negalima apsiriboti tik to grožio apmąstymu. Nuotaikos ir jausmai gali padaryti gyvenimą amžiną. Pasiekti gryną jausmą yra dieviška.

— Ar tas pasiekimas negalėtų būti pavadintas tylėjimu, — bet jūs randate tam tiek daug žodžių...

— Aš jau sakiau, kad žodžiai nepavojingi.

— Bet labai dažnai tampa kliūtimi.

— Per du tūkstančius metų mes jau pripratome, kad be jų negalime apsieiti, kai reikia perduoti patirtį ir žinias. Tą aš norėjau pasakyti.

— Kas iš tų žmonijos pasiekimų...

— Užbėgti už akių atsitiktinumams...

— ... yra dėsnis?

— Kas tik nemaištavo prieš tuos dėsnius...

— Iš užgaidos?

— Dėl paaštrėjusios nuojautos...

Gema pažvelgė į savo pašnekovą. Sežuras tęsė toliau:

— Jūs tikriausiai nustebsite dėl to, ką aš dabar jums pasakysiu; tačiau dėl tam tikrų priežasčių ir šito mūsų pokalbio, manau, turiu tam pagrindą. Mano nuomonė apie gyvenimą yra pasyvi. Man tai visai neįdomu, aš turiu visai ką kita. Visai be kartėlio galiu pasakyti — turiu visai kitokių minčių. Niekada negalima sustoti. Aš nebeturiu jokių gyvenimo troškimų, todėl nejaučiu ir jokių nusivylimų. Aš esu tik stebėtojas. Todėl galų gale pasiekiau tam tikrų išgyvenimų; juos pavadinčiau veidrodiniais, atspindinčiais išgyvenimais. Man patinka tobulybė, bet jos nedievinu. Jūsų egzistavimas, buvimas čia yra tobulas kaip šita jūra ir tie žiburiai. Pagalvokite: aš tikriausiai esu vienintelis žmogus jūsų gyvenime, kuriam iš jūsų nieko nereikia.

Gema denyje liko viena, kol išaušo rytas ir ankstyvos bangos tapo pilkos kaip šiferis ar molis.

Knibždėte knibždėjo kinų. Jau iš garlaivio buvo matyti, kaip jie plūsta į krantinę. Jie laukė Anne Lane ir puolė lipti tilteliu į laivą, kai tik laivas prisišvartavo. Bet jūreiviai ryžtingai varė juos lauk.

Gema lėtai išlipo iš laivo. Denis už jos liko kaip ištikimas aviganis šuo; toks dabar atrodė jai tas laivas, kai ji lipo į krantą. Siaurame tarpelyje tarp laivo borto ir mūro sienos gurgėjo jūra. Ji peržengė tą tarpelį, lyg būtų perėjusi Stikso vandenis, ir neryžtingai, jausdama pulsuojantį susijaudinimą, tiesiog alsuodama nekantrumu ir laukimu žengė žingsnį ant Singapūro žemės.

Du darbininkai mušėsi bambuko lazdomis dėl naujo rikšos kliento. Malajai ir kinai stovėjo ratu ir džiaugsmingai komentavo, kol jų neišskyrė tylomis privažiavęs mėlynas limuzinas; jis trumpam stabtelėjo priešais Gemą.

Iš mašinos iššoko Leveletas ir ėmė atsiprašinėti, kad nelaukė jos pakrantėje. Jai dar nespėjus atsakyti, jis kalbėjo toliau. Įvykių aplinkybės pasikeitė; reikėjo būtinai dar šiandien keliauti į Saigoną. Ar ji labai pavargusi? Jis nuvešiąs ją į savo viešbutį, kur ji galėsianti palaukti, kol jis pasirengs kelionei ir sutvarkys kitus reikalus. Viešbučio tarnautojas bus pas ją, jei jai ko nors reikėsią.

Tik dabar limuzino kampe ji pastebėjo tamilą; ji taip pat pamatė, jog limuzino langus dengia užtrauktos užuolaidėlės, kad nieko nebūtų galima pamatyti viduje. Ji nieko nepasakė, tik šyptelėjo tamilui, kuris tylėdamas blizgino akis į ją ir kažkodėl krutino lūpas, net dantys baltavo tamsiame veide.

Gatvės triukšmas dusliai prasibrovė į uždarą automobilio saloną. Bet ir vėl nuslopo, tapo dar tyliau. Po kelių minučių limuzinas sustojo prie atokaus parko, kuriame buvo viešbutis, Leveletas persimetė keletu žodžių su valdytoju ir draugiškai pasisiūlė padėti Gemai išlipti iš mašinos:

— Jūs greitai viską suprasite — po dviejų valandų mes išvykstame.

Automobilis plačia alėja nuriedėjo atgal. Gema kurį laiką susimąsčiusi pastovėjo; jos žvilgsnis užkliuvo už tamilo, kuris tylėdamas žiūrėjo į ją. Ji nusikratė slogių minčių ir liepė tarnui paieškoti jos lagaminų. Jis striktelėjo vykdyti jos nurodymo. Gema lydima valdytojo nuėjo į savo kambarį.

Gana greitai pasirodė tamilas; jis tempė jos lagaminus. Gema pasišaukė jį pas save. Jis greitai atėjo. Ji ranka perbraukė jo plaukus ir pakėlė plaukų sruogą ant smilkinio. Gerai užgijęs randas baltavo alyvuogių spalvos odoje. Vaikinas išsišiepė parodydamas visus dantis, švelniai perbraukė per tą vietą ir mirktelėjo švytinčiomis akimis. Gema stumtelėjo jį nuo savęs, nusijuokė, nes jos nuotaika pasitaisė, metė jam savo raktą, kad jis atidarytų lagaminus.

Ji šlapia grįžo iš vonios, plevėsuodama chalatu, užmetusi minkštus rankšluosčius ant rankos. Ji leido tamilui save nušluostyti, kol oda visiškai išdžiuvo ir paraudo, ir kaip katė prisispaudė prie plonų rudų rankų, kurios iš įmantrių formų indų pylė įvairias esencijas ir švelniai, pirštų galiukais masažavo jos odą.

Ji vis dar rausėsi po baltinius, kai sugrįžo Leveletas. Jis sustojo tarpduryje, pamatęs Gemą palinkusią virš lagaminų ir išdraikytus spalvotus šilkus aplink.

— Pasirinkite ametisto spalvą, — sušuko jis, — jūsų oda atrodys kaip gyva bronza.

Gema kaip tik tokią rado ir dabar apžiūrinėjo. Leveletas prišoko artyn, pagavo šlamantį kamuolį, išbarstė laivo bilietus, kuriuos laikė rankoje, surinko juos į šilką ir numetė tarnui, tasai vaikiškai laimingas laikė šilką su bilietais rankose, kol Leveletas jam kažką indiškai pasakė ir atėmė bilietus.

— Mums reikia ruoštis, — sušuko jis, — išvykimas yra gražiausia pasaulyje.

Jis stovėjo šalia Gemos ir kalbėjo žiūrėdamas į ją ant grindų, nes ji vis dar klūpėjo:

— Gyvenimas keliautojui visada yra nuotykis.

— Nuotykis, — paklausė Gema nuo grindų, — ir nieko daugiau?

— Nieko mažiau, — nusišypsojo Leveletas, — o gražiausia moteryje yra jos nugara, tas išlinkimas; kai ji palinkusi klūpo ant grindų kaip indėnų statulėlė, kai jos šonkauliai išryškėja pro įsitempusią odą — kai ji paskubomis linkteli ir išryškėja nedidukės raukšlelės, vietomis gilesnės, ten slepiasi blyškūs šešėliai, šviesa bėga nugara...

Gema įslydo į jo rankas ir jautė, kaip iš jo rankų į jos nugarą sklinda šiluma. Ji atsilošė, rankose laikydama suglamžytą šilką.

— Yra žodžiai, — pasakė Leveletas, — kurių skambesy jaučiasi svetimi kraštai ir kelionė. Jie žavi kaskart vis naujai, kai juos tari — jūs tik paklausykite — Timbuktu — tas lengvas pirmas skiemuo ir tiedu „u“ balsiai — kaip jie banguoja, savo ritmu gaivina troškimus ir horizontus — Timbuktu ir Honkongas — šitie dviprasmiški, panašiai skambantys skiemenys, toji tolima lūkesčių nuojauta — Honkongas — jie gali apsvaiginti, šitie vardai, paklausykite paeiliui: Timbuktu — kaip duslūs negrų būgnų dūžiai — Honkongas — kaip pagodų varpų skambesys — Timbuktu — Hon-kon-gas.

Jis paleido Gemą, palydėjo ją prie lango ir atsirėmė ant plačios palangės. Už jos driekėsi kobalto mėlynumo dangaus skraistė, be debesėlio. Lyg saldi pranašystė jos galvos kontūrai išryškėjo šviesoje, krūtys žydėdamos kilo, kūnas atsigavo. Ji sukryžiavo rankas po keliais ir atsigręžė į kambarį, jos veidas melsvoje lango šviesoje atrodė tamsesnis.

Leveletas kalbėjo tamsiam atvaizdui lange:

— Mes aklai ir paskubomis įsimylėjome gyvenimą — mes norime jį jausti krūtinėse — jausti vis naujai — todėl ir mėgstame klajoti — norime jausti vis smarkiau — ir ieškome įtampos bei pavojų — tik tada stipriausiai jaučiame gyvenimo skonį, jo žavesys mus labiausiai traukia...

Jis pakėlė keletą išmėtytų baltinių.

— Po valandos sukauks sirenos, pranešdamos išvykos pradžią — mes pasirodysime ametisto spalvos drabužiais, širdyje nešdamiesi neišsakytus troškimus — paskubėkime.

Tarnas laikė metalinę dėžutę. Leveletas iš jos ištraukė keletą popierių, tada vėl ją uždarė, atidavė tarnui, paprašytas Gemos padėjo jai išsirinkti kojines:

— Šitas, — išrinko jai žiedus ir pablizgino juos užmovęs jai ant rankos; akimirką apžiūrinėjo indišką grandinėlę iš karneolių ir ametistų, nusijuokė ir tarė:

— Aš turiu pilną lagaminą matinių spalvų japoniško šilko — jūs galėsite pasipuošti tais apdarais vakare — Saigono gatvės iškilmių šviesoje.

VII

— Kochinchinoje saulės šviesa popiet panaši į tirštą medų, — pasakė Leveletas ir patraukė Gemos kėdę arčiau po skėčiu nuo saulės, — ji kaip auksinė širdis, manoma, kad ji gali kristalizuotis dėl mįslingos alchemijos, kad ji gali sustingti amžiams kaip musė gintaro lašelyje. Tokios čia popietės, šitose jūrose.

— Barometro stulpelis krenta, — sušuko praeidamas pirmasis karininkas.

— Tokiu atveju maždaug po valandos ims lyti kaip iš kibiro, — o dar po valandos jau būsime tai pamiršę. Dėl to aš ir mėgstu tropikus: kažkas spontaniško, laukinio, galingo, audringo — kažkas sprogsta, pučiasi ir griauna — tai neateina iš lėto, tai pamažu susikaupia, netikėtai išgąsdina, įtraukia į griausmingą audrą; čia nėra juokingų pasekmių.

— Bet ar jų nereikėtų, jei nori pakilti? — paklausė Gema.

— Tik iš pradžių. Jei nori išsilaisvinti. Be galo kentėjome ir kenčiame nuo šitų dviejų tūkstantmečių kultūros, kuri nori mums įrodyti, kad visų laikų perukai buvo geriausias žmonijos pasiekimas. Arba pelenai, kurie liko iš deginamų dvasių laužo. Ar iš tikrųjų pelenai yra vertingiausia, kas lieka po ugnies, ir vėliau po juos rimtu veidu knisinėjasi koks nors tyrinėtojas, ar toji šiluma, kuri plečiasi, kol dar gali...

— Bet kodėl ugnis negali baigti degti nepalikdama pelenų... — užsisvajojo Gema.

— Mes tampomės šituos kasdienybės, paveldėjimo, tradicijos, patyrimo apdarus su savimi, — jokio stebuklo, kad mūsų oda mums nekelia gėdos...

— Oda... — pakartojo Gema ir išplėtė akis: — šitas šilkinis, švelnus gyvenimas — kaip oda...

— Mūsų mintys tokios anemiškos ir prijaukintos. Šiais laikais mąstymas yra piliečių privilegija. Anksčiau jis kėlė pavojų, buvo laukinė sėkmė, už kurios tykojo pražūtis. Pažinimas buvo aistra, ji kilo iš kraujo, ji naikino, ji buvo apsupta mirties. Empedoklis ieškojo mirties Vezuvijuje, manydamas, kad ten ras pažinimą. Šiais laikais pažinimas yra sinekūra filosofijos profesoriams, jis išmokstamas per aštuonis seminarus. Dabar jo ieškoma mokslinėse katedrose, bet ne Vezuvijuje. Žinojimas numetė stebuklingą šydą nuo įvykių priežasčių. Žinojimas yra viskas — Niekas yra juokingesnis už žinojimą — jis vargina, jis verčia tingėti. Jis užmuša bet kokį išgyvenimą, jei neturi pirmykščių jausmų.

— Pirmykščių... — svajingai tarė Gema, — koks mistiškas žodis...

— Nuosekliai einame savo keliais — iki pat vienišumo ir beprasmybės. Tų kelių netyrinėjame, savo kelią atrandame ir išgyvename iškart. Tai yra manojo Aš formavimasis. Viskas, su kuo buvome susieti ar tikėjome, pamažu išblanksta ar miršta — tai atrodo taip pat sunku, kaip išsiskirti su artimiausiu žmogum. Tada prarandame ir savitvardą, savo tikslus, savąjį Aš, savo vardą — viską; lieka tik kelias ir kelionė pirmyn. Bet kelias gali netikėtai baigtis; apačioje atsiveria bedugnė, ten laukia Niekas — kiekvienas žingsnis neša mirtį. Nesvyruodamas žmogus žengia tą žingsnį ir išgyvena pilnatvės jausmą, kurio niekada nepatirs vidutinybės. Bet šitas žingsnis nenuveda į bedugnės prarają, kaip galima buvo pamanyti, bet grąžina atgal. Jis tikriausiai buvo paskutinis išbandymas — jį išlaikė tik keletas. Šitą stebuklą būtų galima pavadinti transcendentiniu salto mortale. Šoki į prarają, bet tave kažkas sugauna, apsuka atgal — grįžti tuo pačiu keliu — ir esi išgelbėtas. Išgyvenai Nieką ir tapai nepažeidžiamas. Stovėjai už daiktų — daugiau jie tau nieko nepadarys. Išgyvenai absoliutų Nieką, Nebūtį — nieko nepraradai, ką galbūt galėjo prarasti kuris nors kitas...

Bet ne tai yra svarbiausia: tai būtų tik neturinčio norų platoniškojo pesimisto rezignacija, — bet ne Šopenhauerio — nes tas, kas neigia pasaulį dėl to, kad šis yra kažkoks verslo reikalas, kuris nepateisina išlaidų, — panašiai kaip smulkaus krautuvininko kioskelyje — iš tikrųjų neigia jį todėl, kad tai kyla iš paties pasaulio vizijos. Visuotinio neigimo esmė ta, kad tai kartu yra ir pats tikriausias teigimas.

Bet koks teigimas! Teigimas, arba patvirtinimas, turintis giliausių jausmų šaknis, kur susilieja abi srovės. Tai yra teigimas, kylantis iš instinktų, iš kraujo ląstelių paslapčių, iš vidinio pasaulio, nežinomybės. Mes jaučiame, kad gyvename...

Gyvenimo pojūtis, lyg esame aukščiau už visus dėsnius — arba žaidžiame sviedinį su tais dėsniais — mes juos supainiojame — mes jaučiame mąstymo įkarštį, bet kartu ir juokiamės — mes galime spontaniškai užsimiršti — mes patys iškylame aukščiau už save — mes turime vidinį pasaulį — ir išorinį...

Jausmų intensyvumas nekenčia, jis tik stiprėja, plečiasi — mes kabinamės į gyvenimą ir elgiamės kaip žvėrys plėšrūnai — tačiau be galo pamilę pilnatvės jausmą, taip su juo susiję, mes negalime sekti paskui nereikšmingus dalykus, jei jie nepavirs Viskuo — tada...

— Tada... — pakartojo Gema ir truputį pakilo.

— Tada tai galbūt mus išplėš, išplėš taip, kaip planeta piešia Mėnulį iš Saulės orbitos, jei jis per daug prie jos priartėja — o tokių planetų yra...

Gema atsirėmė į kėdės atlošą.

— Tai mūsų troškimai. Troškimai — tai toks šlykštus žodis toms tamsioms, besiblaškančioms srovėms, kurios nuolat kerta mūsų egzistenciją. Argi nėra tokių gaivališkų jėgų, kurios mus taip traukia? Bet pasisaugok, jei likimo vairas sulūš, — tada jos nutemps tave kartu — ir daugiau nebepaklus — kaip jūs išblyškote — daugiau nebeklausys nieko — jūs matote, aš sakau, atsiras kovos šauksmas — niekas nebenorės paklusti, nereikšmingi dalykai ims mus valdyti labiau nei visuotiniai — tik duok mažaverčiam laisvę — jei atskiras individas atsiskirs nuo bendruomenės — arba mes prarasime bendruomenės jausmą — moteryje meilės jausmą — meilę vienas kitam — tapsime priklausomi, prarasime savąją aplinką — jei tapsime paklusnūs ir pastatysime savo egzistenciją ant kortos — leisime valdyti savo būtį kažkam kitam — kodėl jūs taip išblyškote — būtent čia ir slypi pavojus; čia susilieja aršiausios srovės, smarkiausios audros — o mus taip traukia tas šaunus žaidimas — manom, koks čia dar gali slypėti pavojus...

Mes nebepamename savo protėvių jausmų. Jiems meilė reiškė daug daugiau, ji kvepėjo gimtine ir namais; mums ji viesulas ir kova. Mes išgyvename patys save; todėl mes taip mėgstame sensacijas — žinoma — bet ar ne geriau gyventi tais laikais, gyventi tais išlikusiais jausmais, kurie mums visai nebetinka? Tempas mus žavi, bet ne kantrybė. Mes esame disciplinuoti iki tobulybės, mums patinka kažkas elastingo, žaismingo, nepatirto, mus traukia šokio lengvumas, žongliravimas sąvokomis, gracingas balansavimas virš bedugnės, netikėtumai, kvailystės, sulaukėjimas, banalybės, bet su rafinuotu dirginamos sąmonės išgąsčio prieskoniu — kaip dieviška būti primityviam, banaliam iš visos širdies, kaip mes tai mėgstame, mes, Nesentimentalieji, būti sentimentalūs, be galo — mūsų nervai įsitempę iki ribos, mes jaučiame pulsuojančius nervus iki pat plaukų galiukų — mūsų pojūčiai yra ištreniruotų šunų gauja — išgyvenimų filtrai — bet tokia būsena nenusirita iki dekadanso, kurio pasekmės dažniausiai būna snobiškas pasipūtimas, kurio neturėjo mūsų protėviai, kurio neturi ir tie, turintys pirmykščių jausmų žymę; snobiškas pasipūtimas nyksta labai greitai — disciplina svaigina, atsiranda amžinas budėjimas, visuotinis pasiruošimas — mes esame Dievo pėdsekiai šunys — mes esame dieviškai lengvi, išlaisvinti iš tikslų ir sistemų...

Mes norime savo aistrą susieti ne tik su jėga ir prievarta — mes norime kai ko daugiau — mes norime išgyventi savo troškimų nuotykį. Mes lekiame paskui savo troškimus, mes juos sukeliame, mes skubiname juos, mes žaidžiame jais, su tomis požeminėmis būtybėmis — kaip toreadoras arenoje su buliumi — mes nepažįstame taikos — mes lekiame ir leidžiame save sučiupti — mes pabėgame, mus bloškia į šalį stiprus smūgis, kvapą užgniaužia šuolis, kuriuo paskutinę akimirką pasprunkame nuo pavojaus — nes jei mums nepavyks jo išvengti, jei mes kur nors užstrigsime, tada mūsų laukia žūtis — leidome per daug iškilti mūsų pojūčiams — mūsų padėtis tampa per daug komplikuota, mes neištversime tokio dvasios lūžio — bet priešų nėra daug, o vienas pralaimėjimas dažniausiai yra tik kokios nors paslėptos mūsų silpnybės išraiška — tačiau kartu tai ir pergalė — kova prasideda iš pradžių — kitame mūšio lauke...

Paslaptis yra tokia: troškimas likti anonimu — aš ramiai galiu tai pasakyti — kodėl jūs į mane taip žiūrite — aš jums juk suteikiu tokius pat šansus — nors pats išsiduodu — pavojingiausia yra tai, ką kiti klaidingai linksmai vadina meile — tai paralyžiuoja, veikia, veda prie pralaimėjimo — iš pradžių kovos dar nėra — puolimas prasideda pamažu — patyliukais užkrečia sielą — ir kai kova prasideda, pamatai savyje mūšio lauką, maištą, kuris kyla prieš tave patį — kažkieno kito maištą — užkrečiamą epidemiją — bet kartu tokį viliojantį sukilimą: meilę...

Jis pašaipiai nusišypsojo ir šelmiškai pažvelgė į ją: kaip ji sureaguosianti į jo žodžius — pats nustebo dėl to, ką pasakė, — išsitiesė ir tęsė:

— O, šitos jūros, šito krašto popietės... Saulė lyg medus, viliojantis valandėlę nusnausti — ir kovoti gracingiausioje ir pavojingiausioje rokoko laikų rapyrų dvikovoje, kurioje slypi elegantiška mirtis — ar tikrai šaukia į šitą kovą?

— Tikrai šaukia... — pasakė Gema ir atsistojo.

Leveletas paėmė ją už rankos ir pritraukė prie laivo turėklų.

— Ateikit, barometras vis krenta ir krenta, sakė vienas karininkas, tačiau mes tuo daugiau nesistebime, nes saulė vis dar čia, niekas nepasikeitė, o ši sidabrinė kolona buria mums ateitį... Jūs tik pažiūrėkit ten, žalių bangų kalnelių papėdėje, kažkas švyti malachito spalvomis, viskas taip permatoma ir lygu — bet mėlyni krašteliai byloja ką kita, — netrukus tos bangelės papilkės, tarsi gyvatė būtų prašliaužusi ir sumaišiusi spalvas — pažiūrėkit, ir horizontas jau apsiniaukė — jis pasidengė pilku šydu, kuris plečiasi ir auga. Darosi tylu, labai tylu — kur prapuolė vėjas — nesigirdi ir įprasto bruzdesio — bet tos pabaisos ten, apačioje, nerimsta, jos šėlsta, susivėlė baltos keteros, žvilgtelėkit, kaip jos pasišiaušė — kaip ieško kelio, neranda, sukasi, blaškosi ir tyko — čia jau ir debesys atslinko, gelsvi ir pilki — jie veržiasi pro dangaus vartus, iš to žydro dangaus užgriūna mus, krenta šalia, už mūsų — tik laukia — laukia — laukia vėjo — jis jau čia — mums vertėtų paskubėti — jie seka paskui...

Sunkūs lašai subarbeno į denį — Gema pajuto šiltą drėgmę ant rankos. Bėgdama atsigręžė atgal — dar akimirka, ir iš dangaus pasipylė vandens šuorai; nuo denio kilo fontanėliai, juos plovė galingos vandens srovės, vanduo nevaldomai užgriuvo didžiule siena, rodosi, būtų sugriuvusi kažkokia užtvanka.

Gemą pagavo stichijos šėlsmas. Leveletas paėmė ją į savo glėbį, nutempė į užuovėją. Jie spaudėsi prie sienos; jų šviesūs, ploni drabužiai prilipo prie šlapių kūnų. Didžiulis debesis kabėjo, rodos, visai čia pat ir purškė ant jų lietų.

Gema iškišo ranką — ją ėmė talžyti lietus. Jie bandė slinkti palei sienelę, pasiekti įėjimą į kajutes. Leveletas nusijuokė: „Pirmyn“, — ir jie galvotrūkčiais puolė į audrą. Vanduo bėgo nuo jų srovelėmis, kai jie pasiekė sausą patalpą. Gema stovėjo vėjuje kaip graikų deivė, jos drabužiai buvo prilipę prie kūno, — jie jau buvo pasiekę kajutės duris, — ji pakėlė rankas, paglostė plaukus — kaip visa tai svajinga ir svaigu...

Artėjo Dunojaus delta. Tarp pelkėtų salelių, kurios buvo apžėlusios mangroviniais krūmokšniais, upė rangėsi neįtikinamiausiais vingiais. Upės krantai buvo dumblini ir negyvenami. Aligatoriai šildėsi saulutėje šalia išvirtusių medžių rąstų. Netrukus pasirodė pirmieji ryžių laukai. Ten dirbo vietiniai gyventojai; jie buvo iki juosmens apsemti vandens. Netoli jų šen ir ten buvo galima išvysti besiganantį buivolą, purtantį galvą ir spoksantį į garlaivį.

Po trijų valandų kelionės Svirapu garlaivis pasuko į vieną iš Saigono intakų, netrukus priekyje išdygo smailūs Saigono katedros bokštai.

Laivelis su vyriausybine vėliava plaukė pasroviui. Leveletas pamojavo tamilui, kuris atgabeno metalinę dėžutę. Jis įteikė ją kažkokiam blankiam žmogeliui, šis keletą kartų nusilenkė.

Langai buvo plačiai atverti. Marlinės užuolaidos lengvai plevėsavo ryto vėjelyje. Kambaryje jautėsi tamarindų kvapas. Kambarį nuo pat atvirų durų iki žemos lovos švelniai dengė auksinis užtiesalas: saulė. Lauke ošė parkas ir čireno mažučiai margi paukšteliai.

Gema sėdėjo prieš veidrodį ir susižavėjusi apžiūrinėjo lygius nepriekaištingai apdirbto krištolo flakonėlius, kuriuose žiburiavo opalo ir rubino spalvų skysčiai. Neryškios pudros dėžutės slėpė šilko švelnumo turinį, kuris lengvai byrėjo tarp pirštų. Plokščiuose dubenėliuose buvo matyti įvairių rūšių kremai, plačiuose induose aštriai kvepėjo vanduo. Šalia bronzinėse lėkštėse gulėjo gabaliukas sandalmedžio ir smilkalai.

Atsispindėjusi nuo praviro lango stiklo į veidrodį atkeliavo šviesos banga. Ji čiuožtelėjo žemu tualetiniu staliuku, prie kurio pagal japonišką paprotį tupėjo Gema. Rubino spalvos flakonėlių viduje degė šviesiai purpurinė ugnis, ji metė blyškų atspindį ant stalelio. Opalo spalvos skysčiuose mirgėjo auksiniai žiburiukai; porceliano puodukai buvo paženklinti žibančiais brūkšniais — net ant varinių dubenų šokinėjo išdykėliški atspindžiai — perlamutriniame susiliejusiame veidrodžio pasaulyje jie atrodė dar puošnesni.

Gema įsitraukė į šį šviesos ir spalvų žaidimą, mėgavosi banguojančia šių gyvų natiurmortų harmonija. Ji mėgo tokias trumpas dienos akimirkas ir žinojo, kad jos jai labai svarbios. Jose nebuvo kokių nors troškimų ar valios pastangų, jos išvengė priežasčių ir pasekmių dėsnių. Jos buvo tarsi netikėtos dovanėlės — ir visada stebino. Kartais tie trumpi dienos epizodai atrodė esą tikrojo grožio atspindys, tokie nelaukti ir nepastebėti iškildavo. Šitas margaspalvis žibėjimas veidrodyje buvo kaip stebuklas ir graudino širdį. Koks neįprastas ir nežemiškas atrodė šitų saulėtų spalvų concertino. Koks dailininkas nutapė šį neryškų atvaizdą veidrodyje?.. Ką į kambarį nešė šitas tamarindų giraičių kvapas — arba šita maža muselė, kuri pasiklydo ir netikėtai nutūpė ant rankos — ją atnešė tie permatomi sparneliai, išraizgyti blizgančių siūlelių, nutupdė ilgos kreivos kojelės, plonos kaip voratinklio siūlas; — tai juk silfidžių dekadansas, tos lengvos dvasios sėdėjo ant šviesaus, siūbuojančio, netvirto nežinomybės kranto, jam grėsmę kėlė svetimos jėgos — o silfide ant mano rankos, susimąstė susigraudinusi Gema — sparneliai kaip vėjo dvelksmas — bet jų gali ir neįžvelgti, taip greitai jie juda, o tos akys — kaip taškeliai — bet jos turi tūkstančius facetų ir nervų, ir šviesos sensorių — o tos kojos — kaip siūleliai — jos gali laikyti šitą kūnelį ant lygaus stiklo — tu, be galo protingas trimilimetrini organizme, tu, gyvenime pusės centimetro pločio erdvėje, kuris taip pat kvėpuoji ir gyveni kaip ir aš... Mus paleido į pasaulį, mes nebegalėsim iš čia ištrūkti. Gyvenimas — tai lyg namų šeimininkė plačiomis strėnomis, kuri žiemai verda obuolių kompotą, pila jį į stiklainius ir aklinai uždaro — mes taip ir sėdime savo stikliniuose namukuose, galime viską matyti, bet negalime ateiti vienas pas kitą — iš mūsų padarė minkštą marmeladą — kitus perpjovė, išėmė kauliuką, tada smarkiai suspaudė, — tiems labiausiai nepasisekė.

Gemą traukė tas liūdnas veidas veidrodyje, ji pajudino pirštus prieš savo akis, tarsi bandytų prasilaužti pro nematomas grotas. Tai atrodė taip komiška, kad jinai net susijuokė. Išsigandusi pažvelgė į musę; ne, ji dar nenuskrido. Gema atsargiai papūtė ton pusėn, kur ant rankos tupėjo gyvūnėlis. Jis iškart pasisuko šiltos srovės link, sparneliai suvirpėjo.

Kaip tu sieki šilumos, pagalvojo Gema ir atitraukė ranką toliau nuo veido. Tada sudėjo lūpas ir švelniai pūstelėjo, bet šįkart srovė buvo šalta. Gyvūnėlis sunerimo ir vos matomai šoktelėjęs ant plonų kojelių nuskrido.

Gema susimąsčiusi žiūrėjo muselei įkandin. Kaip kartais gali sužavėti koks nors gyvūnėlis, — galvojo ji. Jis verčia nutilti, sustingti. Kokie gražūs tie dalykėliai, kuriuos mes vadiname mažučiais. Galbūt jau gyvas būni miręs, jei tavęs nejaudina tokie dalykai, kai susipynusių minčių ir troškimų džiunglėse netikėtai pasirodo šviesos žiburėlis — kai sielų klajonėse staiga kažkas priverčia jas nutraukti savo blaškymąsi, atviroje laukymėje auga, formuojasi stebuklingas reginys — žiburėliai marguose stikliniuose buteliukuose — voro kryžiuočio voratinklis ryto gaivoje — kietų aukso žalsvumo vabalų sparnelių pora.

Daiktai savaime yra geri ir ramūs. Štai ten katė, o štai ten antklodė; bet abu juk minkšti. Gal būtų galima gamtos dėsnius apkeisti, tada ten būtų antklodė, o štai ten — katė. Kodėl mes galvojame galva — gal būtų teisingiau galvoti oda?

Kaip gera jaustis laiminga, šypsotis. Daiktai visados atrodo nepastebimi ir neverčia šypsotis. Ar nėra svarbiau galėti jausti iki širdies gilumų, spausti rankose ir jausti krištolo vėsą nei žinoti tiesą apie perukus tūkstantmečių istorijoje?

Jie tokie geri, aiškūs, egzistuojantys patys sau, šitie maži niekučiai — tą ne visada galėsi pasakyti apie didžiuosius. Reikia jiems nusileisti — reikia jiems atsiduoti. Kaip galima suvokti didžiuosius daiktus, jei dar nepažinai mažųjų stebuklo. — Ak, gyvenimą reikia jausti — visada — ir visur...

Ji paėmė flakonus, atrodė, kad pradės kažkokią religinę ceremoniją. Spalvoti skysčiai vėsino jos odą. Kremas ją gražino. Pudra dovanojo jai blyškių atspalvių. Plonas šilkas maloniai gludo prie kūno — ilgas kojas švelniai dengė pėdkelnės — rankos pačios kilo gaudydamos pro langą sklindančius kvapus — koks jaunas tas pasaulis — jaunas kaip ir tu pati...

Po vidurnakčio jie nuvyko į vieno nenuspėjamos tautybės žmogelio vasarnamį. Tai buvo pusiau kinas, jo tėvas tarnavo anglų kariuomenėje. Tik siauros akys išdavė jį esant geltonosios rasės. Jis buvo aukštas, o jo judesiai lėti ir išlavinti. Vėliau Gema pastebėjo, kad jo rankos persisukusios. Be to, ant jų dar buvo juodų dėmių. Gemos oda buvo balčiausia iš visų ten esančių moterų.

Svečius aptarnavo tik vietnamietės. Jos aukštuose stikliniuose induose nešė sodos vandenį ir šaltus gėrimus, taip pat ir šampaną. Gema stebėjosi, kokie smulkūs tų merginų kaulai, kokios nedidukės tos basos kojelės. Ji kantriai klausėsi plepalų, kuriais ją bandė prablaškyti kažkoks anglas.

Viename iš didžiųjų kambarių kažkas pradėjo lošti. Staliukas buvo labai žemas; žaidėjai arba gulėjo, arba sėdėjo ant mažų taburečių. Tasai pusiau kinas laikė banką. Leveletas keletą kartų pabandė statyti ir pralošė. Tada dar kartą pabandė ir vėl pralošė. Gema stebėjo. Leveletas sėdėjo šiek tiek pasisukęs į ją. Ji nusišypsojo ir nuėjo į kitą kambarį. Ir kiti ten stovėję nusekė paskui ją. Po kelių minučių prie lošimo staliuko liko tik keli lošėjai. Statomos sumos staiga ėmė augti.

Kinas akmeniniu veidu bandė aplošti Leveletą. Jis ėmė kiekvieną kortą, nepajudindamas nė vieno raumens. Jis pralošė tris itin svarbias partijas. Abejingai pastūmė banknotus. Kitą minutę ir vėl pralošė statytą sumą. Leveletas nutraukė lošimą ir paklausė, ar nestatyti didžiausios sumos. „O kam?“ — paklausė tas ir pasišaukė tarnaites. Jos atnešė gėrimų ir sardinių su svogūnais bei raudonaisiais pipirais.

Leveletas perėmė banką. Jis jautė, kad žaidimo įtampa auga ir susitvardęs atsilošė. Po pusvalandžio trečiasis dalyvis lošė jau vizitinėmis kortelėmis, ant kurių užrašė skaičius. Kai kinas ėmė statyti nerealias sumas, to trečiojo žaidėjo veidas suglebo — jis ir taip buvo labai prasilošęs, o dabar turėjo užrašyti dar didesnį skaičių. Kai jis pabandė suskaičiuoti, pieštukas iškrito jam iš rankų, o veidas išblyško kaip lavono. Leveletas stebėjo jį. Dar anam nieko nepasakius, jis tarė:

— Kortos buvo blogai išmaišytos — aš tik dabar pastebėjau — paskutiniai devyni ėjimai anuliuojami, — ir pastūmė savo laimėjimus.

Nesidairydamas aplinkui jis iš naujo sumaišė kortas, bet staiga viską nutraukė ir tarė:

— Gal padarykime pertrauką — aš norėčiau užtraukti porą opijaus dūmų.

Jie pakilo. Jiems perėjus į kitą kambarį trečiasis lošėjas atsisveikino. Leveletas pajuto, kad atsisveikinančiojo ranka dreba ir yra sudrėkusi.

— Jūs dar revanšuositės, — pasakė jis lyg tarp kitko ir linktelėjo išeinančiajam.

Gema susitiko su juo terasoje.

— Siūlyčiau jums važiuoti į viešbutį, — tarė jis, — man labai gerai sekasi lošti, todėl dabar nenorėčiau išeiti. Tarnautojas bus čia ir palydės jus. Gal aš dar jus pamatysiu...

— Aš kaip tik ir ketinau, — atsakė Gema, — nes dar norėčiau prisipjauti tamarindų šakelių ir papuošti savo kambarį. Tikiuosi, jums pasiseks atsispirti lošimo aistrai...

— Jei laikai save rankose, pavyksta.

— Tuomet — ar tai žaidimas, ar savęs tramdymas...

— Tai priklauso ne nuo statomos sumos, bet nuo įtampos — nuo jos visų pirmiausia — po to viskas pasimiršta...

— Pasimiršta, — tarė Gema.

Atėjo tarnaitė.

— Jūs turite gražių tarnaičių, — pasakė Gema, — tos jauniausiosios akys mėlynos, visai nebūdingos tokios tamsios odos žmonėms...

Ji padavė jam ranką.

— Aš rytoj žaisiu polą...

Leveletas norėjo ją palydėti. Bet ji jį sulaikė.

— Aš norėčiau šiais laipteliais nulipti pati, — viena mintis — norėčiau ją apgalvoti, kai lipsiu tais laipteliais...

Nulipusi žemyn ji dar kartą atsisuko ir nusišypsojo — gilioje suknelės iškirptėje matėsi jos lieknas kaklas ir lanksti nugara.

Leveletas tylomis gulėjo rūkomajame ant demblių; kinas gulėjo priešais, ištraukė iš sidabrinio indo lašelį opijaus, palaikė jį virš liepsnos, kol tas užvirė ir įgavo auksinį rudumą, tada įgrūdo giliai į pypkę.

Juodi dūmų tumulai rangėsi prie lubų. Geri kvaišalai gėrėsi į kraują, valandą išpaišė svajomis, kurios nešė dar gilesnes spalvas ir nuotykių dvelksmą. Be menkiausio garso atsidarė durys ir į vidų šmurkštelėjo viena iš vietnamiečių. Ji liko stovėti prie sienos. Jis pastūmė ją nuo savęs. Kinas pamojo, ir toji be garso dingo.

— Ko jūs išvarėte merginą... — paklausė Leveletas.

— Pamaniau, kad ji jums nepatinka...

— Dabar dar tikrai ne...

Kinas pakėlė akis.

— Atleiskite — aš nežinojau — jau kažkaip nebepatogu pakviesti ją atgal...

— Žinoma, ne, — atsainiai tarė Leveletas ir pakilo eiti. — Eime lošti...

Jie rado dar keletą svečių, žaidžiančių kortomis. Visi daug gėrė. Leveletas pareikalavo atnešti stiprių gėrimų. Lošimas prasidėjo iš pradžių. Banką laikė anglas.

Leveletas beveik nekreipė dėmesio į kortas. Jis jautė, kad jį užvaldė nuotykių nuojauta. Jis pasidavė tai nuotaikai ir prisiminė, kaip keisdavosi jo nuotaikos anksčiau. Jį užvaldė noras kur nors ištrūkti ieškoti nuotykių.

Tą akimirką jis prarado svarbią partiją. Tai sugrąžino jį į realybę, jis susikaupė ir nukreipė savo verdančias mintis į šaltą žaidimo įtampą. Kuo daugiau pralošė, tuo daugiau statė.

Vienas žaidėjas, netikėtai apsvaigęs, pargriuvo ant grindų. Kiti pasislinko arčiau ir pradėjo dar greičiau lošti. Buvo statoma vis energingiau. Leveletas ilgai gėrė ir sėdėjo palinkęs virš kortų. Jis ir vėl pralošė. Paskui keletą kartų iš eilės laimėjo, nors tų partijų baigties numatyti nebuvo įmanoma. Kinas perėmė banką ir statė prieš Leveletą, kuris ir vėl pralošinėjo. Lošimas virto dvikova. Kiti liovėsi lošę.

Galiausiai kinas laimėjo. Banknotai pasipylė jo stalo pusėn. Leveletas išrašė keletą čekių ir sudėliojo juos — vieną didesnį už kitą. Jis pralošė viską. Jį išpylė karštis; jis rašėsi po neįtikėtino dydžio sumomis. Sprendimo momentas, sekundė, kai pakeliamos ir parodomos kortos, sukėlė jam nervinį drebulį, prieš kurį pats rezultatas pasirodė nesvarbus ir neesminis, įtampa įgavo kažkokio fantastinio svaigulio pobūdį.

Kinas numetė kortas.

— Mes negalime taip lošti iki begalybės. Aš statau visą banką penkiskart, — jis sužėrė visus čekius ir banknotus į vieną krūvą ant stalo, — prieš vieną moterį — juk jūs sutinkate...

— Taip, — tučtuojau atsakė Leveletas.

Kinas išmetė kortas. Leveletas pralošė. Abu pašoko nuo stalo. Leveletas rankos mostu nušveitė visus čekius ir banknotus nuo stalelio, tie nubyrėjo ant ten gulinčių girtų žaidėjų. Stalelis švietė tuščiai ir šventiškai. Leveletas išmetė kortas. Jis ir vėl pralaimėjo.

Užstatas ir įtampa buvo neatsiejami vienas nuo kito. Jie jau patys nebežinojo, dėl ko lošia. Jie maišė kortas, lyg būtų sprendžiamas gyvenimo klausimas. Kinas griebė kortų kaladę, jo anksčiau buvę akmeniniai veido bruožai pasikeitė: veidą išvagojo raukšlės, aplink lūpas buvo matyti įsitempę raumenys, skruostai subliūško, jis įnirtingai atvertė lapelius ir sušnypštė.

Leveletas grėsmingai išsišiepė, jo akys spindėjo, jis juokėsi, juokėsi, metė kortas ant stalo, surėkė — taip — ir — taip — taip. Jis pralaimėjo ketvirtą kartą. Kinas surinko kortas paskutiniam — lemiamam — ėjimui.

Jis ėmė karštligiškai maišyti kortas, tada — lėčiau — dėliojo jas priešais save — bukai pažvelgė į Leveletą — jo akyse spinduliavo beribė neapykanta — norėjo pakelti kortas — nepataikė paimti, jo rankos smarkiai drebėjo — staiga mirtinai išblyško, prarado žadą, apvertė vieną kortą — ji tiko — antrą — kambaryje sukosi ir augo įtampos verpetas, kuriame tik viena buvo amžina: stalelis ir dvi degančios, švytinčios kortos — šalimais kažkas mirgėjo, žiburiavo — Leveletas įsitempęs pakilo, suspaudė kumščius lyg grasindamas — kažkur kažkas grasino, alsavo, gyveno, šaukė — pilkų kortų kaladė — ranka artėjo — letena — nagai — arčiau — griebė, plėšė — draskė — rausė — apvertė — sužibėjo baltas lapelis su nupieštu durklu — juodu durklu — ten dar gulėjo trečia korta — verpetas sustingo — vynai — tūzas...

Leveletas pralaimėjo.

Kinas susmuko. Jo veidas papilkėjo. Leveletas pasižiūrėjo į jį. Pažvelgė į stalą. Susimąstė. „Tai štai kaip“. Tada ramiai ištarė:

— Reikalą sutvarkysiu per valandą.

Degė tik vienas žibintas su žvake viduje — Gemai patiko žvakių šviesa. Ji pagal malajų moterų paprotį susivyniojo į sarongą ir gulėjo ant plačios sofos. Tamilas statė aplink jos lovą tinklelį nuo uodų. Gema sušuko jam, kad atsistotų šalia žibinto — ji norėjo pamatyti žvakių šviesos atšvaitus ant jo odos. Tada pasikvietė jį arčiau savęs ir liepė pasakyti keletą žodžių jo gimtąja kalba. Ji pabandė juos pakartoti ir lengvai nusijuokė, kai jai tai pavyko, o jis linktelėjo: „Very nice — all right...“. Ji apsivyniojo sarongą stipriau aplink kojas ir pabandė galvoti apie trobelę ir rudą odą.

Grįžo Leveletas ir greitai linktelėjo virš jos rankos.

— Jūs anksti grįžote, — tarė Gema.

— Pačiu laiku, — jis paėmė vieną tamarindo šakelę. — Jūs esate teisi — tai toks svaiginantis kvapas, bet jums nereikėtų jų laikyti miegamajame, šitas kvapas per stiprus nakčiai ir tikriausiai atneš jums nemalonius sapnus...

— Jūs taip rūpinatės...

— Aš ne dėl to atėjau. Tas lošimas pas Koliną buvo labai neįprastas. Aš viską pralošiau ir galiausiai turėjau užstatyti jus. Kolinas laimėjo. Jūs rytoj žaisite su juo polą...

Gema atsistojo, tylėjo.

— Jūs tikrai su juo rytoj žaisite polą...

— Ar nepasakytumėt man... — jos balsas strigo, — kaip tai atsitiko...

— Nieko romantiško, greičiau logiška. Iš pradžių pinigai, po to čekiai, tada skolos lapeliai — tada dar didesni užstatai...

— Ar nepasakytumėt man, kas taip pasiūlė...

— Nemanau, kad tai labai svarbu. Bet žinau — Kolinas...

Ji atsikvėpė. Ir staiga suriko:

— Jūs negalite... — nutilo, priėjo prie jo, jis net jautė šiltą jos odą, — aš galiu jums pasakyti, kodėl pjoviau tamarindų šakeles, — ji tvirtai prilaikė sarongo kraštus, pasižiūrėjo į jį, tyrinėjo — žengė žingsnį atgal, atsistojo prie lango — kažką pagalvojo, — jūs turėsite... — Tada puolė prie savo lagaminų, atplėšė juos, kažko ten ieškojo, ištraukė paketą, įspraudė jam jį į rankas, suspaudė pirštus, sušuko:

— Čia — pinigai — dar — paimkite...

Jis nuleido akis. Laikė banknotus rankoje. Gūžtelėjo pečiais. Tada griebė pinigus. Gyvai tarė:

— Su jais galėčiau toliau lošti...

Ir greitai išėjo.

Tada kažkas nukrito ant grindų ir sužvangėjo. Sarongas išsprūdo Gemai iš rankų. Ji čiupo jį ir išsigando. Bet liko stovėti kaip įbesta — truputį palinkusi į priekį, įsiklausiusi, pasirėmusi, ištiesusi koją lyg norėtų žengti žingsnį, kita ranka tvirtai laikydama šilką prie krūtinės. Žvakių šviesa krito ant jos palenkto kaklo. Žydinčios šakelės mėtėsi ant grindų. Gema išsivadavo iš šios sąstingio būsenos ir pradėjo lėtai vaikštinėti po kambarį.

Audeklas tempėsi paskui ją per išbarstytus žiedus.

Ją buvo apėmusi kažkokia keista būsena, kuri blaškė ir kėlė slogutį. Ji dar negalvojo apie kai kurių Leveleto žodžių prasmę; jie jai atrodė mažiau svarbūs nei pats situacijos neįprastumas, kuris taip ją nustebino. Jai niekaip iš galvos neišėjo to reikalavimo įžūlumas, netgi juokingumas. Bet tai buvo visai nesvarbu — tokia buvo Leveleto pozicija.

Šitokios minties visai pakako — galbūt po kelių dienų jam pačiam viskas atrodys absurdiška. Tai, kad jis viską priėmė kaip savaime suprantamą dalyką, kažkokį nereikšmingą įvykį, ją glumino. O gal tai buvo kovos pradžia — bet ji tuo netikėjo — to nežinojo — ji jautėsi priblokšta ir net truputį sukaustyta nesuvokiamo pasibaisėjimo. Tik viena ji tvirtai žinojo: jis buvo laisvas — niekas jo nelaikė — jis turėjo valdingos laisvės, kurią ji nustūmė į šalį, šiaip, dėl nuotaikos — jis turėjo mistinį ego, kuris atsiskleidė, traukė ir demaskavo...

Gema sustojo. Juk jis sugrįšiąs. Ji pamiršo, kad davė jam pinigų ir nežinia, kuo viskas baigsis, kai jis sugrįš. Ji jautė jį esant — šiame kambaryje ji susikūrė savotišką savęs įtaigą — ji tapo priklausoma — ji susidūrė su evoliucija, kurios nesuprato — pateko į gaivališką ratą — kiekviena stichija kilo iš ekstremalaus egoizmo — ji jautėsi bejėgė prieš stichijų šėlsmą, kuris artėjo: ji buvo vienintelis matuoklis, kuris neapgaudinėjo, nes rodė svarbiausią moters taisyklę: pasiduoti nugalėtojui — laimėtojui be mūšio vėrėsi vartai — bet tik tol, kol jis buvo nugalėtojas...

Ją nukrėtė drebulys. Jis nupurtė visus jausmus, — ar tai buvo baimė, ar mįslingas kūno karštis, kuris kilo, kad pasipriešintų — ji jautė, kad ją pila karštis — vis daugiau, daugiau — ji puolė skubiai krautis daiktus, bet kaip į lagaminus krovė po ranka pakliuvusius daiktus, staiga liovėsi ir įsiklausė.

Naktis buvo tyli. Kaip atskirta nuo praeities, nė su niekuo nesusijusi — tik iš opijaus kavinės girdėjosi prislopintas triukšmas. Kažkoks paukštis čirškė už lango — Gema priglaudė kaktą prie lagamino ir liko taip sėdėti — ji buvo tokia pavargusi.

Už durų pasigirdo lengvi žingsniai. Leveletas. Jis atsargiai uždarė duris.

— Staigmena. Jūsų paketas atnešė sėkmę ir pakeitė žaidimo eigą. Taip dažnai būna lošiant. Netgi yra toks lošėjų prietaras. Kelios partijos buvo labai neįtikėtinos. Retas gudrus ėjimas — ir atnešė man laimėjimą — vienuolika kartų be pralaimėjimų — tai taip sujaudino. Aš viską atsilošiau. Ir jus taip pat. Prašom paimti pinigus.

Jis padėjo pinigus į atidarytą lagaminą ir įjungė ventiliatorių.

— Naktis šiandien šilta, net tvanki. Bet vėsa nuo kalnų jau artėja. Jums reikėtų atidaryti langus ir dar bent valandą palaikyti įjungtą ventiliatorių.

Jis apėjo lagaminą ir akimirką stabtelėjo priešais ją.

— Matau, kad sutrukdžiau — jūs užsiėmusi, linkiu jums labos nakties.

Gema neatsakė. Mechaniškai išėmė paketėlį iš lagamino. Ji sėdėjo ir spoksojo į lagaminą. Leveletas ją apstulbino, kad ji net nepamatė, kaip jis jį ten įdėjo.

Kažkas neišvengiamo skrajojo virš jos, debesis, ranka, lankas. Kažkas artinosi, ūžė, prarijo ją, nieko nepasigailėjo — ji išsitiesė ir pajuto, kokia ji silpna, — ji norėjo eiti pasitikti nežinomybės, jai reikėjo laiko, ji norėjo išvengti to kažko, prasilenkti, palaukti, ištrūkti iš pavojingos zonos, kuri ją sukaustė, naikino, kuri graužė jos pasipriešinimą ir jau triumfavo.

Gema susidėjo lagaminus, užrakino juos ir liepė sužinoti artimiausio traukinio išvykimo laiką. Tai buvo nakties ekspresas, kuris turėjo išvažiuoti po valandos. Ji užsisakė bilietus ir uždususi greitai nulipo žemyn.

Stoties laukiamojoje salėje degė šviesa. Šen ir ten šmirinėjo baltai apsirengę tarnautojai. Kažkoks žmogus sėdėjo prie stalo ir gėrė viskį. Jis pasižiūrėjo į ją paraudusiomis akimis. Kai Gema išėjo iš parko, jos mintis persmelkė vienas žodis: pabėgimas — bet tai nebeturėjo jokios reikšmės.

Ji nuvarė šalin vieną rikšą; norėjo žinoti, kad gali eiti pati — girdėti tvirtus ir ritmingus žingsnius — jausti judesį — rankas, kūną.

Ji pasijuto laisvesnė, viską ramiai apsvarstė. Bet kažkoks tamsus žiedas veržė jos sąmonę — tarsi koks medis būtų nukritęs ir užtvėręs jai kelią — ar metalinė kilpa laikytų ją suspaudusi...

Į stotį atpuškėjo traukinys. Jai patiko tikslumas. Kai traukinys pajudėjo, Gema nuleido savo kupė langą. Indiškoji naktis buvo šilta ir bekraštė.

VIII

— Pritariu, — tarė Sežuras, — kad tokią būseną galima pavadinti rezignacija. Bet tik iš dalies; aš mieliau pavadinčiau tai estetiniu požiūriu į aplinką. Tai yra būties atvaizdas be jokių primityvių norų jį valdyti. Ir todėl gražus ir, kiek tai įmanoma pažįstant pasaulį, objektyvus. Subjektyvūs požiūriai gyvenime kelia tik kančias. Jie sudrumsčia vaizdą — tyla visada yra kažkas daugiau už audrą — tai yra Laoco išmintis. Neperžengus durų slenksčio galima pažinti gyvenimą; bet kuo toliau eini, tuo mažiau plečiasi tavo pažinimas.

— Ar dėl to gyvenimo akiratis nesusiaurėja?

— Ne, jį galima išplėsti. Jei nenori užvaldyti ir valdyti pasaulio, tada jis tau ir priklauso. Aš matau jus stovinčią ten, toje kinų valtelėje; jauna ir liekna; vėjas banguoja jūsų plaukus, užmeta sruogą ant kaktos; saulė dengia auksiniu audeklu jūsų kūną, jūsų rankas, kaip gražiai išryškėja kūno formos, kaip kyla jūsų krūtinė šviesiame horizonte, koks drąsus tasai skruostų bruožas, kai bandote užuosti jūrą, o jūsų akys, kuriose paskęsta tolumos ir nenuilstamos paieškos. Jei tik žinotumėte, kaip atrodo jūsų galvos kontūrai neįtikinamo dydžio pastato fone. Jūsų siluetas jūros fone, kvėpuojantis, žydintis, gražus žmogus, sudėtas iš dviejų stipriausių gamtos dalių — dangaus ir jūros — tai yra gyvenimo simfonija, tauriausių formų gyvenimo...

Ar taip būtų, jei aš jūsų geisčiau? Ar neiškreiptų vaizdo tokie troškimai, tokie jausmai — kaip vėjo gūsis pašiaušia lygų jūros paviršių...

Gema įšoko atgal į valtelę. „Pažiūrėsim“, — tarė ir pasilenkė virš valtelės krašto.

Po valtele kūrėsi pasaka: koralų sodai. Jūra buvo permatoma kaip krištolas ir atspindžiais kėlė aukštyn giliuosius mėlynus sluoksnius. Koralų miesto bokštai siekė valtelės dugną. Kartais buvo galima išgirsti trakštelint viršūnėlę, kurią tikriausiai kliudė laivelis.

Baltame dugno smėlyje ant kalvelių ir įdubose, groteskiškuose ir galinguose krateriuose augo, šakojosi margais medžiais ir visų atspalvių puokštėmis, mirgėjo mėlynais ir raudonais dažais spindintis tylus pasaulis. Ant stebuklingų medžių savo žiedus išskleidė jūrų rožės, pakabino spurgus povandeninės plukės, aštrios ir besiraizgančios būtybės, visų jų net nežinojai: ar tai buvo gyvi padarai, ar augalai, viskas judėjo — laisvai, nevaržomai. Greitai žiopčiodamos, tos būtybės plaukiojo tarp krūmynų.

Baltame smėlyje triūsė ultramarino spalvos ofiūros, aplink mėtėsi rudos ir raudonos jūrų žvaigždės, pilki gyvūnėliai lėtai, sunkiai šliaužė ilgais, panašiais į vikšro kūnais, violetiniai krabai į šonus stumdė spalvotas kriaukles, ir juos visus linksmino mirgantis, žiburiuojantis, šviečiantis ir nenustygstantis mažučiukių melsvų ir rausvų žuvelių debesėlis, kuris iššovė iš šviesiai violetinių žiedų, lyg kas dosniai būtų pažėręs saujelę brangakmenių.

Valtis lėtai plaukė tolyn. Rudaodė įgula sužvejojo jauną ryklį ir tris pilkšvai žalsvus didžiuosius langustus, kurie spurdėjo numesti ant grindų. Gema liepė juos paleisti.

— Jūs atvykote pas mane lyg jus būtų palaužusi ar užgriuvusi man nežinoma audra, — tarė Sežuras, — bet to aš niekada neklausiu. Jūs esate čia, su manimi, bet jūsų mintys sukasi kažkur kitur, toli nuo čia; todėl šitos dienos iki jūs išvyksite atneš jums panašių išgyvenimų kaip ir man: aš vadinu juos veidrodine būtimi. Tačiau šita būtis nieko neatspindi, nerodo jokių troškimų... Ji kabos kaip ypatinga fata morgana virš neramios jūsų ateities vizijos. Jūs ją atrasite vėliau, kai tik priartėsite prie jos.

— Niekada, — tarė Gema.

— Kas sako, kad niekada...

Jis pažvelgė į Gemą, ji verkė. Jis greitai nusisuko tarsi nė nebūtų to matęs.

— Jūs galite būti ramus. Šitos ašaros visai ne mano. Taip būna dažnai, kai į ką nors žiūriu, pavyzdžiui, į šitą pasaulį apačioje — arba mane užklumpa tam tikra akimirka ir aš jaučiu gyvenimą, kaip šaknis jaučia žemės gyvastį; kai aš susijaudinu ir mano viduje tyliai atsidaro durelės, ir aš suklustu, susimąsčiusi įsiklausau, — tada liejasi beprasmės ašaros, apie kurias aš nieko nežinau. Gal aš esu tokia pati kaip ir jūs — ir laiminga. Plaukime per bangas, tenai, kur matyti balti palmių kuodai.

Anksti ryte, apie šeštą, Gema nuskubėjo praustis; jos klubus dengė batikos sarongas, ji vilkėjo sidabru išsiuvinėtą javietišką švarkelį. Naktį palijo, bet žemė ir vėl buvo sausa. Prausimosi namelyje ji iš didelio ąsočio pylė vandenį ant savęs; vanduo krito stambiomis srovėmis nuo jos pečių į plokščią dubenį, kuriame ji stovėjo. Atsigaivinusi ji grįžo į terasą pusryčių. Čiabuviai tarnai serviravo arbatą ant plačių kėdžių atkalčių, Gema staiga suglumo: vienas iš padavėjų buvo panašus į tamilą.

Vienu mirktelėjimu jos būties horizonte vėl pasirodė debesys, nuo kurių ji pabėgo, rodės, kad jų pastarąsias dienas jau nebėra. Ją pagavo keista baimė, kad ji visai nuo jų nepabėgo, bet, priešingai, dar labiau priartėjo. Jie artinosi, jų sulaikyti nebuvo neįmanoma; ji pati jų laukė, nekantriai, krečiama vidinio drebulio; net jei nusisuks, jie bus čia.

Sežuras pastebėjo, kad jos akyse auga nerimas. Jis suprato priežastį ir pasakė:

— Šiandien mes važiuosime į sultono rūmus Djokjatroje.

Gema su palengvėjimu linktelėjo:

— Taip, galim tuoj pat važiuoti.

Mašina važiavo salos plokštikalniu ir gerame kelyje aplenkė daug vežimaičių tik su vienu keleiviu, sėdinčiu nugara į važnyčiotoją. Vežimaičius tempė Timoro veislės poniai, jie buvo apkarstyti skambančiais varpeliais. Iki pusės nuogi kinai bėgo risčia prieš dvirates rikšas; jų nugaros raumenys buvo įsitempę ir išvarginti kasdienės naštos; tose rikšose sėdėjo ir kantriai prakaitavo išpurtusios olandės. Melancholiškai nuteikė kelio pakraštyje pastatytas vežimas su įkinkytu jaučiu. Jaučio ragai buvo platūs ir labai gražūs; jis visai nekreipė dėmesio į šalimais gestikuliuojančius vyrus, kurie apžiūrinėjo sulūžusį ratą ir pajuodavusiais dantimis gromuliavo tabaką. Vežime buvo susigrūdusios Javos čiabuvės margomis, didelėmis gėlėmis išpuoštomis suknelėmis iš batikos ir tarškėjo kaip vieversių pulkelis. Garsiai šūkaudamos, jos smalsiai žvelgė automobiliui įkandin. Kai kurios iš jų buvo apsivyniojusios galvą čadra, išsiuvinėta auksiniais siūleliais, kai kurios į ausis įsisegusios didelius žiedus.

Mašina įvažiavo į kasijų medžių alėją. Dideli granato spalvos žiedai virpėjo aukštai medžių viršūnėse, jais buvo nukarstyti visi medžiai nuo viršūnių iki pat žemės. Posūkis po posūkio kelias kilo aukštyn. Aplinkui kaip kurmiarausiai kyšojo didoki ugnikalniai. Iš Bromo kalno į dangų kilo dūmų spiralė.

Miškai tamsiai žaliais paklotais puošė blyškiai raudonus ir pilkus kalnus. Pusiaukelėje jų mažėjo ir netrukus jie paleido iniciatyvą iš savo rankų. Toliau tęsėsi kavos ir tabako plantacijos bei kokoso medžiai. Blyškias ryžių laukų platumas dengė sidabriniai debesėliai. Giraičių tolumoje pasirodė trys vienas šalia kito prisiglaudę musulmonų šventyklų stogai, atsispindintys ramiuose tvenkinėliuose šalimais.

Tarp tamarindų ir kinmedžių svajingai rymojo balti bungalai, rodės, laikas juos visai pamiršo. Radosi vis daugiau puošnių, juodomis palmių šakelėmis dengtų namukų, jie keitė išdažytas ir išraižytas trobeles su įlenktais stogais. Artėjo miestas.

Liekni indai baltais drabužiais be garso vaikščiojo tarp vis kažkur skubančių kinų. Sežuras pasuko į sodų miestą ir sustojo prieš vieno draugo namus. Su jais pasisveikino apkūnus olandas. Vaikai linų šviesumo plaukais apspito Gemą ir žiūrėjo į ją įtemptais žvilgsniais. Visa uždususi atbėgo šeimininkė; jos garbanoti plaukai rodė turint negriško kraujo. Ji spinduliavo draugiškumu ir pakvietė papietauti į verandą.

Ji kažkaip paslaptingai ruošė Gemai ryžių patiekalus: maišė su ryžiais smulkiai supjaustytus, džiovintus ir šviežius žuvies iš Makasaro gabaliukus, vištienos, antienos gabalėlius, gamino omletą ir įvairiai pagardintus kiaušinius; paskanino patiekalus daržovėmis, prieskoniais iš Bombėjaus, imbieru, svogūnais, pipirais ir kitomis ypatingomis Javos salos žolelėmis. Ji linksmai palinksėjo galva. Gema nedrąsiai paragavo siūlomų valgių, tada įsidrąsino ir suvalgė savo porciją. Basa mergaitė alyvuogių spalvos oda atnešė vaisių. Gema apsidžiaugė tais šviežiais vaisiais: stambiais, bet minkštais mango, sultingais melionais, raudona churma, nuostabiomis papajomis, aštriais rambutanais, bet, kai atnešė durijų, ji pakraupusi norėjo dingti, — tokį baisų puvėsių kvapą skleidė šitas tąsus vaisius, kuris priešistoriniuose miškuose buvo tigro skanėstas. Bet vos ne vos save nugalėjusi paragavo ir nustebo, nes skonis buvo labai neįprastas, priminė švelnų riešutų kremą, moką ir šaldytą grietinėlę.

Vėlyvą popietę ji su Sežuru nuvyko į priėmimą pas sultoną. Jie perėjo daug sodų su ilgomis gėlių lysvėmis ir sodinukais, tvenkinius, prie kurių rinkosi sultono žmonos, ir galiausiai pateko į rūmų terasą, prie kurios stovėjo du drambliai; jie kėlė viršun savo straublius ir garsiai trimitavo. Iš rūmų pasipylė visas būrys Javos čiabuvių ir puolė ant žemės. Pasirodė ceremonmeisteris ir nuvedė svetimšalius į Kratono salę. Sienos buvo apkabinėtos įvairiaspalviais indiškais audeklais. Salės pakraščiuose, pasidabinę šventiniais drabužiais, sėdėjo javiečiai, jų kelnės buvo purpuro spalvos, švarkai žali arba balti. Ant kokliais išklotų grindų tupėjo princai, jie pagarbiai lankstydamiesi praeidavo pro sultono sostą, kuris buvo paslėptas po perlų girliandomis.

Ceremonmeisteris palydėjo Gemą ir Sežurą pas sultoną, kuris iškart pažino Sežurą, praskyrė perlų girliandas ir pradėjo gyvai su juo šnekėtis. Jo veidas buvo išraiškingas ir riebus; antakiai storai paryškinti juodu tušu. Pasisukęs į Gemą, sultonas malajų kalba kažko paklausė Sežuro. Tasai papurtė galvą ir kažką atsakė. Tada sultonas paprašė Gemos vakare dar kartą jį aplankyti. Gros gamelanai.

Beveik visos sultono žmonos buvo kilusios iš Preango provincijos. Jos buvo švelnios ir liūdnai gracingos, jų akys spindėjo it paklusnių žvėriukų. Gema neprisiminė, ar yra kada nors mačiusi tokią auksinę odą.

Švariuose sultono arklidžių garduose prunkštė australiški juodbėriai ir nuostabūs palvi eržilai — juos prižiūrėjo baltabarzdis vokietis. Kratono kiemuose žaidė purvini vaikai. Kai kurie turėjo žalius arba paauksuotus skėtukus — tai rodė jų karališką kilmę. Netoliese kažką murmėdami dykinėjo jų tarnai.

Naktis nukrito labai greitai. Kaip šviesos sala sodo vidury stovėjo rūmai. Dvariškiai tupėjo ant kokliais išklotų grindų. Sėdėjo tik sultonas. Gamelano orkestras pradėjo groti seną karo šokį, kuris bangavo lygiu, bet ryžtingu ritmu.

Iš lėto rinkosi šokėjos. Jų krūtines dengė siauros, auksu puoštos liemenėlės. Persiko ir smaragdų spalvomis žėrėjo šilkinės skraistės, dengiančios jų šlaunis. Prasibrauti po ta plona medžiaga būtų buvęs negirdėtas įžūlumas.

Jos sušoko sceną iš didvyrių legendų ir kaukių šokį, vadinamąjį topengą. Tada gamelanai pakeitė temą, muzika tapo tylesnė ir skaidresnė. Gema susižavėjusi klausėsi. Varinės lėkštelės skambėjo darniai ir skleidė liūdną nuotaiką, dusliai aidėjo būgnai ir litaurai, virpančius garsus skleidė arfos ir į citras bei smuikus panašūs muzikos instrumentai. Muzikos garsai susiliejo į vieną saldžią kantilenos upę, atrodė, kad šią nesuprantamą muziką groja ne dvidešimties čiabuvių orkestras, bet kad ji krenta iš naktinio dangaus, laša iš kvepiančių sodų, sklinda iš tamsaus dangaus skliauto ir pereina į virpančią susiliejančių akordų melancholiją. Visi instrumentai pritilo užleisdami vietą griausmingesnei, gyvesnei melodijai, kurią pradėjo kaip bitės zvimbiantys ir vibruojantys gongai, skardžiai tęsė varinės lėkštelės, savo sidabrinį arpeggio padovanojo arfa, o styginiai muzikos verpetus praskaidrino — tai buvo Pietų jūros nakties orkestras, erdvių harmonija, pabudinusi serafimus ir pakvietusi juos pamuzikuoti.

Sultonas pakilo ir sušoko su trimis lieknomis bedajomis lengvą improvizaciją. Jos sukosi aplink jį, plačiai mojavo rankomis lyg skraidančios plaštakės. Pamažu šokėjos rimo, žingsniai lėtėjo, kol visai sustojo ant truputėlį virpančių, mažumėlę pasuktų pirštų galiukų. Bet jausmas, šokio išraiška kilo aukštyn, į tuos lygiai išlietus veidus ir rankas. Delnai atsigavo, rankos ėmė viliojančiai rangytis, raitė apskritimus ir spirales kaip medžių šakos vėjyje, pirštai tiesėsi ir ilgėjo, bet šoko tik rankos — ir visąlaik tik rankos, lieknos, gražios rankos ir pirštai, juose atsiskleidė šokio prasmė, — o kūnas liko ramus.

Gamelano garsai skambėjo taip nežemiškai, svajingai tyliai, truputėlį prislopintai, tarsi juos skleistų giliai jūroje nuskendę varpai. O čia šoko keistos pasakiškos būtybės — nei augalai, nei žvėreliai, bangavo kaip jūrų žolės giliai dugne — šokėjos ir sultonas — lėtai, ritmingai, šviesos, spalvų, moterų ir garsų voratinklyje.

Gema su Sežuru tylėdami žingsniavo atgal. Prisėdo po šventuoju medžiu pailsėti; nuo jo leidosi ilgos, pilkos, augalo šaknis primenančios šakelės; su jais ilsėjosi ir keletas olandų. Vieni kalbėjosi apie tai, kokius meniškus meilės žaidimus išmano Javos moterys, apie tai, kad jos apvynioja savo mylimojo plaukų kuokštelį aplink tigro kaukolės gabaliuką ir visur jį nešiojasi, kol tas kuokštelis nukrenta. Tai reiškia, kad joms atėjo laikas ištekėti. Olandai pasakojo apie baltuosius vyrus, kurie nuolat grįždavo pas spalvotąsias moteris, nors tos ir gynėsi jų. Gema visai nenorėjo kalbėti — pokalbiui išsekus nuo rūmų atsklido silpna gamelano muzika — gongai aidėjo, krėtė jos širdies gelmes, nukėlė į prisiminimus, kurie niekaip nenorėjo išblėsti.

Apie dešimtą vakaro į Honkongą plaukė prancūzų garlaivis — jis pasirinko Perlo upės kryptį. Gema stovėjo denyje ir žiūrėjo į šviesų jūrą uoste. Kaip švytintys naktiniai drugiai po uostą blaškėsi tūkstančiai kinų valtelių, jos supo didesnius laivus. Ilgos jų švyturėlių girliandos mirgėjo pasroviui. Už jų švietė burlaivių, garlaivių ir karo laivų žiburiai. Tolumoje dar matėsi trys keleiviniai garlaiviai. Krantinėje buvo išrikiuota tiesi elektrinių žibintų eilė. Tarp jų šmirinėjo rikšų žiburėliai, sužibėdavo pravažiuojančių automobilių žibintai. Fone dygo tamsus Prakas; palyginus su juo europiečių namai atrodė lyg menkučiai kregždžių lizdai. Šviesa, vieniša ir virpanti, blaškėsi naktyje, kuri vėrėsi it bedugnė ir kėsinosi ją praryti — bet kada galėjo prasiverti tamsos žiotys ar atsirasti bedugnis plyšys — iš ten išsprūs tamsos demonai ir praris bejėgius šviesos vainikėlius.

Rytmečio margumynuose aukso spalva švytėjo aukšti baltos katalikų katedros bokštai. Upę kirto garlaiviai, plaukiojo kinų džonkos, po dvi pririštas prie nediduko garlaivio, jas traukė prieš srovę, jos buvo perpildytos žmonių, kurie kėlė didžiulį triukšmą. Vėjyje plazdėjo ilgos margos juostos. Žvejai traukė iš vandens naktį užmestus tinklus ir kėlė inkarą, nes jau buvo laikas plukdyti prekę į turgų. Netrukus prasidėjo ir kasdienis kinų valtelių sambrūzdis.

Rodėsi, kad graužikų žmogišku pavidalu armijos iš bambuko išsigraužė plaukiojančius guolius. Laivo priekis buvo dengtas, ten buvo įrengtas mažytis kambariukas, laivagalyje taip pat. Tarp jų buvo atvira vieta, vienintelė, kur šio plaukiojančio namo gyventojai galėjo atsistoti. Nepaisant to, valtelėse grūdosi žmonės. Iš visų kambarėlių spoksojo geltonveidžiai, jie kartais išlįsdavo ir kaip vorai ropštėsi vienas per kitą į laivo galą; atrodė, kad jų galūnės gavo dar keletą sąnarių ir lankstosi taip, kaip negali jokios kitos žmonių rasės. Vaikai buvo pririšti, kad nepersiristų per pilnutėlės valties bortą — jie rėpliojo šen bei ten tarp suaugusiųjų, ant apvalių kambariukų stogų tupėjo pasišiaušę ir apleisti šunys, jie lojo ant praplaukiančių laivelių, čia buvo ir kačių, jos vos laikėsi ant laivo borto, matėsi ir vištelių, kurios prabėgomis skubėjo pagriebti kokį nusimetusį grūdą.

Gema pastebėjo viename kinų laivelyje tupinčią perekšlę, aplink kurią rinkosi pūkuotų viščiukų pulkelis — bebaimė višta kudakuodama ir plakdama sparnais kovojo dėl lesalo savo jaunikliams.

Ilgais pagaliais žmonės stūmė laivelius norima kryptimi. Pliūpčiojo ugnies liepsnos, kažkas virš ugnies virė valgį. Kituose laiveliuose buvo išdėliotos prekės ir garsiai siūloma jas pirkti. Ore skardėjo šaižūs aiškūs šūksmai. Jie sklido nuo vienos valtelės prie kitos, kartais visą plaukiojantį miestą perskrosdavo laukiniai prakeiksmai, kai praplaukiantis laivas pakeldavo bangas ir kone apversdavo mažą laivelį, iš žiaurių perkreiptų bumų vandeniu nuskriedavo riebūs keiksmai, grūmojo sudžiugusios rankos; ryto saulė mėtė besisukančius aukso ratilus į upę, į rudas valtis, žvilgtelėjo į mažus kambarėlius, kad sublizgėtų ten stovintys namų altoriai ir spalvoti papuošimai. Valčių būrį pamažu paliko viena, antra, trečia valtelė, visi pradėjo skirstytis — likusieji apsupo garlaivį ir mėgino plaukti šalia — lieknesni kaip katės pabandė kartis aukštyn į garlaivį, kai kam pavyko patekti į denį; jie ėmė aistringai palaikyti savo laivelius, kurie beprotiškose lenktynėse skubėjo pasiekti švartavimosi vietą; traškėjo irklai, tai buvo beprotiškas chaosas, ausį rėžiantis triukšmas — moterys spiegdamos siuntė keiksmažodžius, įdrąsintos pritariančių savo draugų riksmų, kol visai užkimo — tai buvo baisiai keistas nuotykis. „Azija“, — tarė Sežuras Gemai.

Šioje gatvėje ant namų kabėjo mėlynos ir geltonos lentelės su užrašais. Šilko pardavėjai ant savo prekystalių buvo sudėlioję gražius rusvus ir melsvus šilko rulonus. Už jų ar šalia stovėjo staklės, pusaugiai berniūkščiai ruošė apmatus ir ataudus. Kitoje gatvelėje sėdėjo auksakaliai bei prekeiviai sidabro dirbiniais ir dramblio kaulo raižiniais. Ten melsvų spalvų papuošalus dirbo jaunos moterys, ploniausią raižinį metalo gabalėlyje raižė seniai. Ten kruopščiausio triūso dėka radosi brangiausios graviūros ir filigrano dirbiniai. Iš dramblio kaulo buvo bandoma sukurti dievišką kūrinį. Ant sienų rūko fakelai, spindėjo paveikslėliai, vaizduojantys beždžiones, o kampuose stovėjo mažos Budos statulėlės.

Kažkas ant plonų plaušų kabino agurkus, milžiniškais peiliais pjaustė kruvinas žuvis, purvinas pilvūzas įsilipęs į dubenį plovė ridikus maišydamas juos kojomis. Dvi moterys vienoje krautuvėlėje šnypštė nelyginant gyvatės. Kitoje siūlė pirkti ančių, vištų, šunų ir žiurkių. Priešais mėsininko prekystalius kažkas nudūrė arklį. Klaikiai sugargaliavęs gyvulys parklupo ant kelių, jo akys išsprogo ir paklaiko. Iš šnervių švirkštelėjo rausvos putos, pasigirdo dvesiančio gyvulio dejonė, tokia panaši į mirštančio žmogaus ir sukrečianti — tada gyvulys pargriuvo — šlumštelėjo ant grindinio užvertęs kojas.

Užtat atviruose kirpėjų nameliuose buvo kalbama visomis įmanomomis kalbomis ir tarmėmis. Lošimo kambariuose tarškėjo kauliukai, padienininkai čia per kelias valandas prarasdavo visą metų algą.

Tarnautojai su maišeliais prie šono vaikščiojo aplinkui ir rinko įnašus, tada, pakabinę pilnus maišelius ant ilgų lazdų, nuleisdavo juos į žemutinę salę, o gautus laimėjimus užkeldavo. Netoliese matėsi linksmybių namų kvartalas, namas prie namo, aukštas prie aukšto — spindėjo maži, išpaišytais rėmais langeliai, stovėjo prašmatnūs baldai: juodmedžio krėslai su perlamutro inkrustacijomis, smulkučiai, trapūs it stiklas arbatos staliukai; mirgėjo išdažyti, beveik emaliuoti veidai, margaspalviai drabužiai plevėsavo šokio sūkury, kažkas dainavo falcetu, liūdnai, mechaniškai — tie veidai negyvi — juos buvo iškreipusios sustingusios šaltos šypsenos.

Daugelyje kambarių buvo pastatyti meniškai lakuoti, šlifuoti karstai su mirusiųjų palaikais. Artimieji šalia karsto dėjo arbatą ir vaisius, žvakės ant sienų skleidė malonų sakų kvapą. Netrukus jie priėjo kalėjimų rajoną. Sežuras numetė keletą sidabrinių talerių sargybiniui, kurio kaktą buvo išgraužusi klastinga liga. Jis vedė juos kiemais ir kameromis. Kalinių kaklai buvo įsprausti tarp sunkių lentų. Jau praradę žmogiškąjį balsą jie tik inkštė, pamatę svetimšalius. Ten, žemiau, buvo ir moterų: susisukusios, skarmaluotos, jos spaudė savo kūdikius prie krūtinių. Sargybinis nenustojo tarškėti, jis papasakojo, kad dauguma kalinių niekada neturi progos ilgiau pamiegoti, nes sunkios lentos, į kurias įsprausti jų kaklai, užmigus iškart užsmaugtų. Jis atidarė kamerą, kurioje bausmės valandos laukė nuteistieji myriop. Su šėtoniška šypsena, kuri atidengė dantų tarpus ir keletą pageltusių kaplių, jis nupiešė jiems nuosprendžio vykdymo sceną. Po trijų dienų šitoms pamėklėms bus nukirstos galvos. Galvas sudės į puodynes ir įmes į vandenį.

Gema pasišlykštėjusi žvelgė į tuos nieko nesuvokiančius, niekingus žmonių likučius. Viena senė visomis keturiomis ropojo grindimis ir staiga kraupiai susipurčiusi užvertė savo skarmalus. Sargybinis abejingai spyrė jai į pilvą — ji net apsivėmė — ir pasakė, kad senė nuteista dėl nunuodijimo. Senė siūbuodama atsistojo ir vėl pabandė judėti į priekį, kiek jai leido grandinė — krutėjo, draskėsi, kažkur verždamasi, dejavo, plūdosi, plėšė nuo savęs drabužius ir tiesė rankas į ją spoksančio jauno darbininko link.

Netoli Gemos kilo sąmyšis. Purvinos rankos tiesėsi prie jos — duok išmaldos. Gema išblyško — po trijų dienų šitos krutančios galūnės, šitie gurgždantys sąnariai, šita spurdanti, kažkieno valiai paklūstanti masė, į ją tiesianti numirėlio nagus — aptekėjusi krauju — bus sunaikinta, nebegyva — jiems išlups akis, liko tik suskaičiuotos valandos, kai šitoms būtybėms pasaulis užges. Bet dabar dar tiesėsi kaulėta ranka, maldaudama menkutės išmaldos, trupinio; šitos būtybės, kurioms pasaulis užvers savo vartus, kai saulė keturiskart nusileis ten, už upės, — jos dar prašė keleto centų — beprasmiškai...

Jie atvyko į Hankau. Keletą dienų pagyveno senovinės statybos vokiečių viešbutyje su siaura veranda, bet aukštais ir vėsiais kambariais bei plačiais koridoriais. Per langą Gema matė upę. Visą dieną ten buvo prisišvartavusi balta kanonierė, garlaivių siluetai ir džonkos. Už jų driekėsi paprastutis Kinijos gamtovaizdis: lygus upės krantas, pilkos namų stogų keteros, pagoda, žemų, blyškiai melsvų kalnų virtinės horizonte. Džonkos artėjo lyg būtų atkeliavusios iš priešistorinių laikų. Kai kuriose buvo įtaisyti vėduoklės formos šturvalai. Galinė laivų dalis slėpėsi burių šešėlyje. Irklai atrodė it ištiesti milžiniški nagai. Virš borto buvo palinkę žmonės — jie iš raudonų ir mėlynų dubenėlių valgė ryžius.

Gema ir Sežuras plaukė Jangdzės upe aukštyn iki Jočau. Čia jų laukė jaudinantis nuotykis. Buvo suimti keletas plėšikų, kurie siaubė šias apylinkes, — dabar turėjo įvykdyti nuosprendį — nukirsdinti. Visas miestas buvo ant kojų. Ešafotą pastatė netoli nuo miesto. Jau buvo atvesdinti ir nuteistieji. Jie abejingai žvelgė į minią. Priekyje stovėjęs parklupo ant kelių. Kaselė jau buvo nupjauta. Sežuras su Gema stovėjo taip, kad galėtų matyti beveik visą aikštę. Abiejų lūpos buvo kietai sučiauptos, rodėsi, raumenys tuoj iššoks iš įsitempusių blyškių skruostų. Juos užvaldė nepaaiškinamas smalsumas — darėsi kraupu, bet smalsumas it šaltas šliužas sliuogė jų gyslomis ir stingdė raumenis. Gema norėjo nusisukti, bet sustingęs kūnas jos neklausė...

Budelis įžengė į aptvertą ratą. Minia pagyvėjo; skardėjo žmonių balsai, oru plaukė grasinimai, piktdžiugiški riksmai, nuteistųjų pusėn tiesėsi kumščiai. Minios vidury ramiai stovėjo storas, riebus kinų pirklys, ant išpurtusių pirštų prisimaustęs daugybę storų žiedų su deimantais. Jis rūkė juodą ilgą cigarą ir retkarčiais pažvelgdavo į laikrodį. Patenkintas atsisuko ir su kažkuo už nugaros persimetė keletu pastabų.

Budelis kilstelėjo kardą ir žengė klūpančių kinų link. Minioje stojo mirtina tyla. Tik iš toli dar atsklido vienišas juokas, pavėlavęs — juokėsi kažkokia moteris. Storasis pirklys išsišiepęs apsilaižė ir išsiėmė cigarą iš burnos.

Gema pastebėjo, kad budelio oda daug šviesesnė nei susirinkusiųjų. Jis buvo nuogas iki pusiaujo, todėl galėjai matyti, kad jo oda šviesios alyvuogių spalvos. Jis nebuvo siauraakis. Veide galėjai įžvelgti net europietiškų bruožų. Kiekvienas jo judesys jai įsiminė neįprastai ryškiai, jos smegenys stebėjo realybę per kinematografo lupą. Budelio pečių linija išsigaubė, rankų raumenys įsitempė, iškilo kalneliais, budelio kūnu perbėgo tamsus šešėlis, nugara sudrebėjo — kojų keliai vos pastebimai virptelėjo, — kūnas pasilenkė, tada išsitiesė — pasisuko — kardas pakilo — akys sužaižaravo — ir staiga nusirito, nusirito, nusirito šalin — Gema pasibaisėjusi užsidengė akis — žmogaus galva, atskirta — atskirta nuo likusio kūno — o ten pamėkliškai drybsojo nesuprantamas begalvis padaras, kūnas su siaubinga žaizda, kūnas, iš kurio trimis fontanais tryško kraujas.

Gema norėjo rėkti, maldauti, kai budelis pasilenkė ir pakėlė kardą, norėjo griebti jo ranką, pabėgti nuo to gresiančio siaubo, nuo žudomų gyvybių, kurios taikėsi ir ją užsitraukti ant ešafoto — budelis nepabijos atimti gyvybės ir jai, o gal ten jau žiojėja jos kaklas, mirtis kaip žudyti trokštanti katė šoko ant gyvenimo, ant visų, visų — Gema beviltiškai bandė įveikti kilusį susijaudinimą, jos akys bejėgiškai bėgiojo į šalis, ji nesuprato, kodėl niekas aplinkui nesipiktina, snukiai ten apačioje, geltoni, tos akys, tos nosys, tos burnos, kodėl jie neužgriūva riksmais, prakeiksmais, savo jėga to siaubūno, kuris stovi ten nuogas iki pusiaujo ir svyrinėja, kraupiai siūbuodamas rankoje kardą, — Gema turėtų šaukti, rėkti, sustabdyti — bet kažkas blykstelėjo jos širdyje — įtampa atlėgo, riksmas prasiveržė iš vidaus tik tyliu, šnypščiančiu stenėjimu — jos gyslas kausčiusį stingulį pakeitė silpnumas. Begalvis kūnas sudribo, virto kruvina mase, mįslingai sustingusia poza, netrukus jį nutempė šalin. Juodas kraujas gėrėsi į žemę. Žengė žingsnį kitas nuteistasis. Jis nepriėmė pasiūlyto akių raiščio ir parklupo tiesiai į kraujo balą. Jo veidas atrodė visiškai abejingas. Jis nežiūrėjo į viršų, bet palenkė galvą laukdamas nuosprendžio įvykdymo. Gema turėjo pasižiūrėti į budelį. Jis stovėjo už nuteistojo pasirėmęs ant kardo, veidą buvo perkreipusi kraupi grimasa, kuri dar labiau sustiprino Gemos pojūčius.

Staiga ji apsigręžė ir išėjo. Pakeliui dėl patirtų įspūdžių ją užvaldė beprotiškas džiaugsmas, kad gali gyventi, dar vis gyvena. Bet sąmonėje įstrigę vaizdai jos neapleido. Ji atsisuko į Sežurą.

— Kas yra tam, — sudvejojo, — budeliui?

Kai Sežuras nieko neatsakė, ji dar kartą paklausė, apimta nesuprantamo impulso.

— Kas yra tas budelis?

— Jo motina buvo meksikietė, tėvas negras. Jis kalba angliškai, ispaniškai ir kiniškai ir yra čia jau penkerius metus. Jo istorija labai keista. Aš jį pažįstu, nes lankausi šiame mieste šeštą kartą, su juo susipažinau, kai lankiausi čia antrąkart. Vakare galėsite su juo pakalbėti...

Gema staiga pakėlė akis. Priblokšta ir susijaudinusi. Bet neprieštaravo.

Plačios kabančios vėduoklės sklaidė troškų vakaro orą. Oras, rodėsi, visai sutirštėjo, ir vėduoklės savo gležnais mostelėjimais vos pajėgė jį pamaišyti. Prie kelto artėjo garlaivis iš Vučango; link jų atsklido balsų maišalynė. Bet vis dėlto buvo galima atskirti, kad kalbama apie prekybą kiaušiniais: ten buvo pirkliai iš žemutinių Jangdzės žemių, jie ginčijosi dėl dienos pelno.

— Įsivaizduokite, kad kambaryje nieko nėra, Benai Minsketonai, — tarė Sežuras, jie pradėjo pašnekesį. — Aš žinau, jūs kartais tai darote, ir jums bus lengviau, jei žinosite kitų žmonių nuomonę. Čia yra tik tie žmonės, kurie jus supras...

Kurį laiką buvo tylu. Minsketonas pasirėmė alkūnėmis į kelius ir įsispoksojo į kampą. Tada monotoniškai prabilo:

— Tai visai seni reikalai, beveik jau ir pamiršau juos, Sežurai. Aš dirbau viename olandų kolonijų garlaivyje, mes netrukus atplaukėme į Singapūrą. Vakare aš su viena vokiete nuėjau į jos kambarį. Jau buvo praėję nemažai laiko, kai paskutinį kartą mačiau moterį, todėl kaip koks junga iš karto pamilau tą šviesią odą. Ji buvo paklusni, kokia tik gali būti moteris. Bet man to neužteko, mane kankino keista abejonė, kad ji ne visa man priklauso. Kai aš ją paleidau, mes ir vėl buvome du žmonės — vienas ir kitas. Manyje kilo įsiūtis, aš to nenorėjau, mes turėjome būti kartu, neišsiskirti — aš norėjau atgal pas ją, įsilieti į jos kraują, bet neradau kelio. Tada aš pašėlau ir pasmaugiau ją. Bet mano ketinimai nebuvo tokie, aš iš pradžių mačiau tik savo rankas, kai ji išsirietė ir išplėtė akis. Aš dabar žinau, kad tada ją smaugiau, bet negalėjau jos paleisti, tas drebantis kūnas mano rankose, tas agonijoje besiraitantis kūnas taip sujaudino, kad nė nepastebėjau, kaip ji suglebo. Atsipeikėjau tik tada, kai ji buvo negyva. Turėjau bėgti, taip ir padariau. Bet šito niekada negalėjau pamiršti. Šitas prisiminimas stipresnis už visus kitus jausmus kartu paėmus.

Žinojau, kad kada nors ir vėl tai pakartosiu. Bet aš nenorėjau žudyti nekalto žmogaus. Gal ir negaila tos nutąsytos kekšės, nes ji buvo jau persenusi, bet aš to anksčiau nebuvau patyręs — ir nenorėjau. Po ilgų klajonių atvykau čia ir gavau šitą darbą, nes kaip tik mirė mano pirmtakas. Tai doras darbas, už jį moka miestas. Ir šiaip viskas gerai. Aš dabar ramus, nes turiu tai, ko man reikia.

Jis linktelėjo į priekį ir įsižiūrėjo į savo rankas. Tada pagyvėjęs ištarė:

— Piratai kinai daug abejingiau žiūri į mirtį. Bet kartais man patenka ir pusiau rusai ar šiaip kokie neaiškios tautybės tipai. Jie irgi eina ramiai, kai vedu mirti. Bet kai krinta pirmas, antrasis bando gintis ir draskosi nuo grandinių kaip išbaidytas prirakintas tigras. Aš turiu jį smarkiai surišti ir prispausti, kad nejudėtų. Bet žvilgsniai kartais yra daugiau nei pats žudymas. Ji dreba tavo rankoje — gyvybė, ji bando išsprukti, bet aš laikau ją už gerklės, jaučiu ją, esu stipresnis už ją, jos viešpats, ir neleidžiu jai pabėgti.

Jis visai pagyvėjo ir kalbėjo labai susijaudinęs. Tada nusišypsojo ir tarė:

— Liepos 27-ąją teko vykdyti nuosprendį keturiasdešimt vienam vyrui — visai plėšikų gaujai. Kapitono galva dar suspėjo įkąsti man į pirštą, kai norėjau įkišti ją į ąsotį. Jis garsiai rėkė, net apsivėmė, kai jį surišau.

— Jūs pasakėte, — iš tamsos prabilo Gema, — kad moteris nebuvo jums abejinga...

— Taip, — atsakė Minsketonas, — kitaip nebūtų viskas taip susiklostę...

Kambaryje tapo labai tylu. Vakaras atsistojo tarp šitų trijų žmonių, kurie sėdėjo paskendę savo mintyse. Už durų pasigirdo tylus šiurenimas. Kažkas vaikščiojo, tapsėjo, plekšėjo basomis kojomis. Sežuras išėjo pasižiūrėti.

Gema pakilo. Jos nuotaika buvo visai nesuprantama. Tai, ką ji išgirdo, degino jos sąmonę lyg įkaitusi lava. Tarsi filmo kadrai prieš jos akis plaukė paskutinės Puriškovo gyvenimo valandos, kai ji stovėjo prie jo mirties patalo. Nesuprantama pražūtis, mirtis, stipriausias gyvenimo neigimas ją ir vėl glumino, tai keistu ir paslaptingu, menamu ryšiu buvo susiję su stipriausiu teigimu — erotu. Gyvenimą šitas jausmas apvilko savo apvalkalais, jį puošė ir dailino, sukūrė žiedą, bet tie abu reiškiniai negalėjo egzistuoti vienas be kito — kaip senoviniame kiniškame piešinyje, vaizduojančiame Jing Jang simbolį, jie papildė vienas kitą ir kūrė vienovę.

Jis palinkęs sėdėjo fotelyje ir spoksojo priešais save. Aplink jį alsavo Niekas — kaip sunkios juodos srovės.

Šitos rankos apgniaužė ritmingą kvėpavimą, šviesų kaklą, kol šis užslopo. Jos buvo mirties įnagis, pasiruošusios griebti — žiaurios ir bejausmės. Bet drebėjo iš pasitenkinimo, kai prieš tą, kuris stengėsi jų išvengti, nemačiom iššokdavo mirties šešėlis. Kaip rūkas viskas sklaidėsi prieš jų neišvengiamumą. Sienos tapo skaidrios lyg būtų pasiūtos iš reto lino audinio, namas prasmego nežinioje, žmogus joje tapo pilka mase, tik tos rankos gulėjo stiprios ir tikros savo galybe. Jos buvo baltos. Buvo matyti išsišovusios gyslos. Ten, kur jos susipynė, kad pamaitintų pirštus, matėsi storas gurvuolys. Nagai buvo susiraitę, išmarginti daugybės baltų dėmelių raudoname fone. Pirštų sąnariai buvo išsukinėti ir panėšėjo į kaplius. Kai šios rankos kilo, kilo ir mirtis.

Gema sunkiai pražingsniavo kambariu ir sustojo priešais jį. Joje kaupėsi buvimo šalia pojūčiai, viskas balansavo ties pavojinga riba ir laukė pirmojo impulso. Ji jautė, kad jos būtį paženklino mistiška cenzūra, kažkas atėmė valią ir dėmesį, paliko ją bejėgiškai atsiduoti atsitiktinumams.

Benas Minsketonas to nesuprato. Jis matė priešais save moterį, jautė jos kvapą. Kraujas sušoko jam į galvą, rankos ėmė drebėti. Gemos žvilgsnis tvirtai įsigręžė į jo akis. Jis pakėlė galvą ir stovėjo prieš ją, nerangus ir pasimetęs. Baikščiai metė žvilgsnį į jos pusę ir pabandė rasti žodį. Gema nevalingai linktelėjo ir skambiai nusijuokė iš jo bejėgiškų bandymų — jis taip pat pralinksmėjo, norėjo kalbėtis toliau, bet ji daugiau jo neklausė.

Parėjo Sežuras, o Benas Minsketonas išėjo. Gema atsinešė žvakidę, kurią visą laiką tampėsi su kitais daiktais, uždegė žvakes. Jos jausmai sumišo, ji ėmė karščiuotis. Riktelėjo ir parodė ten, kur ką tik nuėjo Benas Minsketonas:

— Jis eina ten kaip likimas, yra kaip likimas — kvailas ir nerangus — ir nepažįstamas. Mes išvengėme mirties.

Sežuras liko stovėti atsirėmęs į sieną:

— Taip, iš tikrųjų, — tarė jis pasikeitusiu balsu. Gema tęsė, nes užplūdo įkvėpimas:

— Mes esame bangos, kurias neša srovė — mes mylime šalį ir esame aklai įsimylėję pasaulį. Pasaulis turi užgriūti mus visa jėga, kitaip mes nenusiraminsime — meilė yra griovimas — taip — taip, aš tai žinau ir pagaliau tuo tikiu — meilė yra griovimas.

Ji nusijuokė kaip vaikas, laimingas, kad pavyko išspręsti uždavinį mokykloje.

— Kova — kova, — ji staiga nutilo. Kas ten suriko — vardą — kur ji buvo — viešbučio kambaryje krovė lagaminus, širdyje kirbėjo pabėgimo nuojauta, akys už nugaros ironiškai žiūrėjo į ją — o, ji jau viską suprato — kova — griovimas — atgal — atgal...

Ji dideliais žingsniais pralėkė kambariu ir sustojo priešais žvakidę. Ten degė septynios žvakės. Ji užspaudė vieną liepsnelę, paskendusi savo mintyse, susimąsčiusiu veidu. Pasisuko į Sežurą:

— Man gražiau gesinti žvakes nei jas uždeginėti“— gražiau gesinti nei uždeginėti — užgesinkime šviesą.

Ji užspaudė vieną žvakę — gesino, kol liko degti tik viena. — Tai paskutinė. Ji lygiai tokia pati kaip ir kitos, bet kodėl jausmai taip kyla, tas žodis — paskutinė, paskutinis — gal jame slypi tragizmas, gyvenimo tragizmas, pradžia ir pabaiga. Pažiūrėk, pro langą matosi apvalus kiniškas mėnuo, — o čia dega paskutinė žvakė — ateik, — ji paėmė Sežurą už rankos, — ateik, pasižiūrėk, kokia ji graži — ji graži, nes ji — paskutinis šviesos šaltinėlis naktyje — nieko nėra sentimentalesnio už žvakę — eikš, mes leisime jai patirti kvailą, bejausmę mirtį, mes žudysime, pabūsime šviesos budeliais...

Ji nuspaudė liepsnelę ir netikėtai paleido Sežuro ranką. Stipriai pasipurtė, spazmiškai drebėdama, ir murmėjo:

— Aš nežinau — nežinau — eikš, mėnuo iščiulps kraują, jis šaltas, ir jo šviesa žudo — šauk į jį, kad subyrėtų į gabalėlius, ir šok į nakties sūkurius.

Ji apkabino jį už pečių, jis pasidavė. Išblyškęs kaip lavonas jis apglėbė ją, ir, kai ji atsimerkė, pabandė nuraminti, lyg ji būtų raminusi ir jį:

— Tai visai ne tai — ne tai, — bet Gema ištrūko, išsitiesė, priglaudė savo veidą prie jo ir tarė lyg užduodama sunkią mįslę:

— Nužudyk mane... — tada suklykė: — Žudyk mane...

— Niekada, — suriko jis ir paglostė ją — Gema greitai pasikeitė — ji murmėjo myluojama:

— Aš žinau, kas tą padarytų, — netikėtai ją supurtė ašarų priepuolis; jis tęsėsi iki pat ryto.

Kai jie plaukė atgal, Sežuras pasakė:

— Honkonge jūs išlipsite ir važiuosite į Singapūrą.

Gema apstulbusi paprieštaravo:

— Taip, bet kodėl gi...

— Tai galima nujausti.

Po akimirkos Sežuras tęsė:

— Aš prašau jūsų pasilikti su manimi.

Jis greitai nusisuko, pamatęs jos nustebusį žvilgsnį.

— Jūs man reikalinga. Jūs buvote stipresnė nei mano įsivaizduojamas pasaulis. Jis nebėra toks, be priešingų polių. Aš dvi naktis mąsčiau, prieš kalbėdamasis su jumis. Ir dabar man sunku kalbėti. Todėl aš pateiksiu pavyzdį. Mano baterijas sugadino per stipri srovė. Šita srovė jas išdžiovino, ir aš to nepastebėjau. Dabar ji traukiasi, bet manasis variklis nedirba, nes baterijos nepradeda veikti, jos sugedusios. Niekas neužsives, nes nėra varomosios jėgos, srovės — baterijos nepradeda veikti, nes yra tuščios. Man sunku tai sakyti, man tai kančia: manasis vidinis variklis subyrės, jei jūs išeisite...

Gema pažvelgė į laivo šturvalą. Ten sėdėjo kinai, jie valgė pietus iš raudonai lakuotų dubenėlių ir plepėjo. Pasaulis atrodė nepajudinamas ten, toje pusėje, viskas...

— Bet aš tą taip pat žinau, — dvejodama tarė ji, — tačiau aš vis tiek išeisiu — liūdna ir sunku žinoti, kad kažkas subyrės ar sugrius, — bet aš išeisiu, nes nėra kitos išeities.

Kelionės metu Gemos sąmonėje išryškėjo nenutrūkstamai bėgančio prisiminimų filmo kadras, vaizduojantis veidą, skęstantį jos lūkesčių tamsybėse: ne tikslai lemia būtį; ir ne keliai. Bet įtampa. Spinduliai ir jungtys — dinaminis judėjimas — požeminių srovių verpetai. Tai Gaislerio vamzdis, žibantis fosforine šviesa, priimantis fluorescencines sroves. Tolesnės įtampos laukimas buvo jos kelias. Jei ieškosi tikslo, būsi neverta savojo kelio. Net sofistų kūriniai neleis pajusti pasitenkinimo. Jei kelsi sau tikslus, net savojo kelio vardan, pamatysi, kad komiškai atsitrenki į protingai sugalvotas apgavystes, kurios bandys tave ne vieną kartą įtikinti. Viskas ribota, žinoma, pasverta tėra tariamas ir bjaurus dalykas. Kas gyvena savo gyvenimo kelio vardan, niekada nemato daugiau, lieka vienišas. O tasai, kuris jaučia jį supančią įtampą, moka įvertinti gyvenimo spalvas, kaitą supranta ne kaip tragizmą, bet kaip dar vieną įtampos ir pojūčių atspalvį — yra lygiavertis varžovas. Įtampoje, jos atspalvių platybėse glūdi visa, kas pralekia pro šalį — tolimosios jūros, svetimas krantas — skrydis į bekraštes melsvąsias aukštumas...

Gemos viduje augo ir daužėsi nerimas; jis atėjo ne iš praeities; ji gyveno dabartyje, praeitis slopo kaip besileidžiantis purvino vandens verpetas. Ji jau seniai žinojo, kad tik tas gyvena intensyviai ir prasmingai, kuris aistringai atsiduoda akimirksnio žavesiui ir lieka gyventi jame tarsi už jo daugiau nieko neliktų...

Nieko nėra beširdiškesnio už egoizmą, kuris pripažįsta tik viena: svaigulį, valdantį sąmonę, tampantį amžinu pojūčių šaltiniu, bet ar nieko nėra tikresnio už gyvenimo svaigulį — žodžiai lindo į sąmonę — iš kur — ji negalėjo atsikratyti minčių apie juos — ir išraudusi suprato, kad jie atėjo iš ten, kur ji veržėsi visomis savo esybės dalelėmis.

IX

Leveletas gulėjo ant gulto po skėčiu nuo saulės ir maišė viskį su sodos vandeniu ir ledukais. Jis išspaudė citriną ir sulašino jos sultis į sodos vandenį. Tada abejingai numetė žieveles ant žemės, pamerkė rankas į šalia stovintį dubenį, pačiupo frotinį rankšluostį ir neskubėdamas nusišluostė rankas.

Vėl pakėlęs akis, pamatė šalia stovinčią Gemą. Neparodydamas nuostabos pasisveikino, lyg būtų ją matęs prieš kokią valandą. Ji įdėmiai tyrinėjo jo veidą. Jis nieko neišdavė.

— Jūs atėjote pačiu laiku, — tarė jis, — aš būčiau nesusitvarkęs su savo darbais, jei jūsų dabar čia nebūtų. Bet apie tai pakalbėsime vakare. Jūs tikriausiai norėsite persirengti. Jūsų kambariai yra tokie patys, niekas ten nepasikeitė, rasite viską taip, kaip esate įpratusi. Tarnas palydės jus į jūsų kambarį ir padarys, ko paprašysite. Aš tuo metu pasiruošiu tiems darbams, kuriuos reikia atlikti, ir pasakysiu jums, ko reikia.

Vakare Leveletas persimetė su ja keletu žodžių apie tai, kad jam labai svarbu gauti keletą planų. Juos dabar turi vienas meksikietis, kuris dėl jų derasi su dviem anglų rezidentais. Leveletas norėjo Kalkutoje susitikti su vienu iš savo agentų, kuris turėjo jį supažindinti su tuo meksikiečiu. Gema galėtų jam padėti.

— Jūs turėtumėte žinoti, apie ką aš kalbu ir kiek pasistūmėjo reikalai su anglu. Aš liepiau zonduoti tą meksikietį. Jis yra labai atsargus ir užsidaręs. Bet turi vieną pažeidžiamą vietą, kaip ir mes visi...

Gema paraudo.

— ... moteris. Jei jūs gudriai pradėsite, galbūt jis prabils ir apie reikalą. Toliau jau reikalo imsiuosi aš. Planai, kuriuos jis turi, yra labai svarbūs. Mes turime pasistengti juos gauti. Ir mes juos gausime.

Gema išėjo į sodą. Ji jam nieko neatsakė, bet iš apačios sušuko:

— Oras kaip šilta vonia — galima jame paskęsti, neįmanoma pasiekti dugno...

Leveletas sudėjęs delnus sušuko jai atgal:

— Dugnas — dugnas — kaip tai skamba — dugnas — dugnas — kaip švinas ar dumblas...

Gema ištiesė rankas:

— Norėčiau paplaukioti — skaidriame fiordo vandenyje... — ir paslaptingai šypsodamasi ėmėsi skinti tamarindų šakeles...

Meksikietis su nepasitikėjimu pažiūrėjo į Leveletą ir nerangiai nusilenkė Gemai. Ji ištiesė jam ranką ir gudriai išsisuko, kad jis nepabučiuotų rankos. Viena jo akis sužaižaravo, kalbėdamas jis smarkiai gestikuliavo.

— Jam reikėtų duoti išgerti, — pašiepiamai tarė Leveletas, — tada nereikės žiūrėti, kaip jis gestikuliuoja, nes turės laikyti stiklą rankose — jūs matote, aš rūpestingai viską apgalvojau, nes reikia atsižvelgti ir į menkiausias smulkmenas, — ir nuėjo pas savo agentą.

Po kelių dienų meksikietis pasikvietė Gemą ir Leveletą. Jis nenuilsdamas pasakojo Gemai apie visokius dalykus ir bandė sužadinti jos susidomėjimą. Ji liko šalta ir abejinga. Leveletas pasižiūrėjo į ją ir pasiūlė savo kaimynei pasivaikščioti po terasą. Pastebėjęs, kad liko vienas su Gema, meksikietis panoro prisėsti arčiau. Ji pasipūtė ir visai nebesiklausė, ką jis tarška. Jis tai pajuto, pasimetė ir net užmiršo Leveleto vardą. Gema lediniu balsu jam atsakė ir paliko jį. Iš nepaaiškinamo pykčio ji troško jį įžeisti. Jis nuskubėjo paskui ją, įsikibo jai į ranką ir norėjo pasiaiškinti. Ji sustojo, bet nepasisuko į jį. Tik palenkė galvą jo pusėn ir tylėdama su panieka žiūrėjo į ranką, kuri ją laikė. Susigėdęs jis ją paleido.

Tą akimirką suradęs kažkokią dingstį sugrįžo Leveletas. Jis iškart pamatė, kad Gema priešinasi. Ji įsitempusi stebėjo, ko jis imsis. Baisiai nustebusi pamatė, kad jis ištarė meksikiečiui keletą aršių žodžių, pasiūlė jai ranką ir liepė atnešti jos drabužius.

Kitą dieną Leveletas nieko nepasakė apie tą atsitikimą; Gema buvo nustebinta ir pasimetusi. Ji nenorėjo tikėti, kad jis apsigalvojo, ir piktdžiugiškai laukė, kol žengs kitą žingsnį.

Ji laukė; pranašumų turi tik tylinčioji pusė. Bet Leveletas tik po kelių dienų pradėjo nuo užuolankų:

— Šiomis dienomis turėsime susitikti su meksikiečiu. Jis atsiprašo už aną atsitikimą. Visai pamiršau pasakyti jums komplimentą dėl puikios jūsų taktikos, kuri pasuko šį reikalą kita linkme. Tuomet meksikietis manimi nepasitikėjo, jumis taip pat. Dabar jis jaučiasi esąs visai saugus, nes aš, jo nuomone, — Leveletas ironiškai pažiūrėjo į Gemą, — turėjau elgtis visai kitaip, jei jau domėjausi jo reikalais.

Gema pasistengė išvengti šių klastingų jo žabangų. Ji paklausė:

— Kada mes vėl susitiksime?

— Po dviejų dienų. Pas mane. Derybos tarp anglų ir meksikiečio pasistūmėjo taip toli, kad būtinai reikia jį prakalbinti, nes kitaip gali laimėti kita pusė.

Gema žaidė su kaspinu:

— O jei pražiopsosime terminą.

— Negalima pražiopsoti. Gal jūs vėl surasite kokią originalią gudrybę, kuri leis mums laimėti.

— Laimėti — ak — gal — taip...

Gema jautė, kad už kėdės atlošo kažkas tūno. Ji nenorėjo — joje kažkas priešinosi. Skydai ir špagos žvangėjo ruošdamiesi kovai.

Meksikietis pasitiko ją beveik žemindamasis. Ji elgėsi su juo gana draugiškai. Jis ėmė pasitikėti ir žaibavo į ją nuoširdžiomis akimis. Tai ją palenkė ir ji leidosi palydima prie stalo. Ten buvo dar keletas besiginčijančių žmonių. Leveletas buvo ypač draugiškas. Pasitaikius progai jis šelmiškai šyptelėjo Gemai. Tai truputėlį išmušė ją iš vėžių. Ji jautė dar nepriimanti tokių staigių jo permainų. Jis slėgė ją savo būdo demoniškumu, bet kai ji apsiginklavo ir norėjo pradėti mūšį, pulti į visas puses, jis greitai ištrūko — besijuokiantis berniukas, ji liko sumišusi, nesupratusi, kas įvyko, kodėl jis savarankiškai ėmėsi šitų reikalų, viską apvertė aukštyn kojom ir manipuliavo įvykiais.

Gemą stebino tai, kad jis turėjo kažką, neatidavęs prieš tai kažko kito. Žaibiškai palyginusi ji nustatė, kad šitas būdas yra efektyvesnis nei tas Klerfeito įsitempimas ir uždarumas, nes jis atsirado iš giliau, kur visi daiktai yra vienodi ir patenka į vieną visumą, jis buvo nenuspėjamas ir ištikimai neištikimas — kaip pats gyvenimas.

Jo nebuvo galima pagauti, nes jis greitai kaip Protėjas keitėsi, kai prie jo artinaisi. Bet Gema pajuto, kad ir joje auga panašios jėgos, — jo nepažeidžiamumas viliojo pulti, jai tai patiko ir ji to troško — ji troško pakirsti jo jėgas. Ji turėjo prasmukti į jo apkasus ir juos sugriauti — ir nepaguodžiamai liūdėti prie griuvėsių. Tačiau ar ji galėtų — ar viskas nebuvo jau sulyginta ir per aukštai — ar tai norės nusilenkti jos valiai, ar bus matyti kokių nors įtrūkimų?

Gema tyčia praleido pro ausis baikščius meksikiečio atsiprašymus. Ji netgi pasistengė užbaigti visus šituos formalumus vienu šyptelėjimu ir pradėjo su juo kalbėtis apie jo tėvynę.

Jį iš karto apėmė susižavėjimas, jo nebebuvo galima nuo jos atitraukti. Kai nudengė stalą, jis palydėjo ją į kitą kambarį ir atsisakė pasiūlymo palošti. Gema paklausė, ar jis myli savo tėvynę.

Labai mažai yra dalykų, kuriuos jis taip mylįs.

Ji jo neklausė, ką jis dar taip myli, bet nenutraukė pokalbio, o pasiteiravo, kada jis ketina ten grįžti.

Po kelių savaičių, nes turįs atlikti keletą pavedimų, tiksliau, sutvarkyti vieną reikalą, tada sugrįšiąs.

Ji ir vėl nepaklausė, kas tai per reikalas, tik pasakė:

— Jei tai tik vienas reikalas, tikriausiai jis labai svarbus...

— Taip, labai svarbus — ir vertingas.

Tikriausiai jis kalbąs apie kokį nors išradimą.

— Ne visai. Tačiau apie karinius reikalus.

— Tai turėtų būti labai įdomu. Bet tikriausiai labai pavojinga.

— Taip, šitie reikalai pavojingi.

Gema viduje pati sau šypsojosi. Ji žinojo, kad reikia klausinėti toliau. Bet ji norėjo pasielgti priešingai; ji norėjo perspėti meksikietį. Kai Leveletas ėjo pro šalį, ji pasikvietė jį prieiti.

— Koks neatsargus mūsų draugas, — tarė ji ir nusišypsojo — jos skaisčiai raudonos lūpos švietė, — jis turi tokių svarbių paslapčių...

Tačiau Leveletas neparodė susijaudinimo. Jis pakėlė jos ranką prie lūpų ir draugiškai pasakė meksikiečiui:

— Tada jums derėtų tylėti. Net galvoti apie tai negalima. Jūs gi žinote, — jis linktelėjo jam, — niekam taip neišsiplepi kaip moterims — aš džiaugiuosi, kad laiku pasirodžiau ir galiu jus perspėti — geriau jau eikite palošti — tai ne taip pavojinga ir, — jis pašiepiamai pažiūrėjo Gemai į akis, — lengviau.

Gemos gyslomis prašniokštė ugnies srovės. Jis suprato jos užmačias ir nuplėšė kaukę. Neparodydamas susijaudinimo jis sutvarkė viską, ką ketino padaryti ji: perspėjo meksikietį. Jis išplėšė ginklą jai iš rankų; dabar būtų tiesiog juokinga daryti kažką priešingo. Jam švenčiant šitą pergalę, ji pajuto pareigą sužinoti jo norus. Joje užvirė audra, ji nesuprato, iš kurios pusės ji atšniokštė. Ji nusišypsojo meksikiečiui ir toliau be galo virtuoziškai vaidino savąją komediją, bet jos mintys sukosi kažkur kitur, nors šitam spektakliui ji gerai susikaupė; ji vis klausė savęs nustebusi: ar tai aš tariu šituos žodžius — ar aš tai darau. Ji stebėjo pati save lyg čia pat būtų jos antrininkė, lyg mokytojas stovėtų prieš mokinį ir stebintų jį — kažkas išsiveržė iš jos vidaus, ją užbūrė, ji pirmąkart savo gyvenime galėjo tai jausti; tačiau ji atrodė abejinga tiems dalykams, kurie egzistavo šalia, nors kaip gera komedijų aktorė suteikė jiems šilumos ir išraiškos.

Meksikietis buvo visiškai suglumintas tos sėkmės, kurią manė pasiekęs. Bet nenorėdamas stovėti apstulbęs keletą kartų užsiminė apie savo reikalus, bet kadangi ji nieko nesuprato, jis nutaisęs rimtą veido išraišką pasislinko arčiau ir pažėrė visas smulkmenas. Patenkintas sukeltu įspūdžiu ir tikėdamas, kad jo niekas neišduos, nes tik išrinktieji, turintys tam tikrų užduočių, galėtų kažką pradėti, jis atsilošė savo krėsle ir švytėdamas mėgavosi savo asmens svarba.

Tačiau Gema jautėsi išsiblaškiusi ir greitai pavargo. Iš kitų kambarių sugrįžo lošėjai ir pamažu atsisveikino. Leveletas davė tamilui dar keletą nurodymų ir atsisuko į Gemą:

— Atleiskite — man dar reikia kai ką parašyti; jūs tikriausiai jau pavargote ir norite eiti namo. Tikiuosi, kad ryte, jums gerai išsimiegojus, galėsiu palinkėti labo ryto.

Tamilas sutvarkė baldus. Dirbdamas žvilgčiojo į Gemą ir žybčiojo akimis. Ji buvo paskendusi mintyse. Jis atsargiai šmirinėjo tarp baldų. Neryški šviesa metė ant sienų groteskiškai išdidintus šešėlius, leido jiems žaismingai pūstis ir vėl susitraukti. Gema pastebėjo tai ir nejudėdama sekė akimis šešėlių žaismą. Tamilas sustojo ir liūdnai pasižiūrėjo į ją.

Ji irgi pamatė jį ir pamojo jam prieiti arčiau. Ji paglostė jo šiurkščius plaukus. Ji buvo be galo pavargusi, išsekusi, bet apimta stebuklingo nuoširdumo:

— Laikas eiti miego, taip, taip...

Ji pakilo laiptais į viršų, kur buvo Leveleto kambariai. Kiekvienas žingsnis buvo toks sunkus, lyg ji liptų į kalną. Turėklai buvo kaip tiltas, keistai padalintas ir vedantis į nežinią. Turėklų bumbulai baugino ir šiepė nasrus it baisūs žvėrys. Tamsa gaubė ją ir kūrė vieną upę ir lygumą, kuri driekėsi priešais ją. Ten buvo tik vienerios durys, kurias jai reikėjo atidaryti. Kaip dažnai reikia atidarinėti duris ir eiti, eiti — kaip tai sunku...

Leveletas rašėsi skaičius į ploną knygą. Gema vos begalėjo pastovėti. Ji ir pati nebežinojo, iš kur atsirado tas išplaukiantis, krentantis vaizdas, kodėl jai taip norėjosi į kažką atsiremti. Tada ji pasakė:

— Kalbama apie Honkonge esančių įtvirtinimų planus ir apie naują povandeninę minų saugyklą Gibraltare.

Leveletas paklausė:

— Ar galėtumėte sužinoti, kiek pasiūlė anglai?

Ji pasakė sumą.

Jis čiupo telefono ragelį ir padiktavo skubią telegramą. Tada nuspaudė telefono svirtelę ir tarė:

— Esu jums dėkingas. Jūs sužinojote viską, ko aš norėjau, — ir vėl ketino palinkti virš savo popierių.

Gema greitai priėjo prie jo ir iškėlė rankas. Leveletas atsistojo.

— Šiandien tik taip — nusiraminkite — šiandien — rytoj jūs vėl galvosite apie išdavystę — tai palieka gilų pėdsaką. Bet taip ir turi būti — kitaip... — jis suraukė antakius, tada papurtė galvą ir apglėbė ją per pečius.

Ją slėgė ta svetima laimė. Joje sumišo alpulys, atkaklumas, švelnumas ir neapykanta — ji atsirėmė į jį ir murmėjo slėpdamasi už jo pečių:

— O, kaip aš tave myliu...

— Kadangi supratau, kad meksikietis derybose su anglais jau taip toli pažengė, kad būtų buvę beprasmiška apsispręsti dėl kitos bazės, spėjau, kad meksikiečiui jau buvo sumokėta sutarta suma. Bet čia tik dėl jūsų — kitu atveju manyčiau, kad tai nereikalinga; nes kilęs įtarimas galėjo būti palenktas į kitą pusę.

— Koks įtarimas?

— Dėl vagystės. Šiąnakt tamilas pavogė pas meksikietį buvusius planus. Jie buvo tokie svarbūs, kad turėjau apsispręsti juos nupirkti.

— Jūs turite planus?

— Taip, bet man dar reikia juos išvežti. Kelionei laivu per mažai laiko. Meksikietis perspėjo slaptąsias tarnybas praėjus valandai po vagystės. Išplaukiantys garlaiviai jau stebimi. Po trijų dienų jis turėtų gauti pinigus. Tada mes turėtume būti šalies viduje.

— Kodėl jūs taip darote?

— Taip, kodėl — koks čia klausimas — visi klausimai su „kodėl“ ir „dėl ko“ man nuobodūs...

— Juk egzistuoja didelės bausmės už... už šnipinėjimą...

— Taip. Todėl. Šitas mano užsiėmimas visai atsitiktinis. Taip pat galėčiau vadovauti ekspedicijai į Kongą. Bet ten reikės dirbti su negrais ir nieko daugiau, o man rūpi pavojai — ten jie daugiau išoriniai nei vidiniai. Ten užtenka turėti šaunamąjį ginklą — čia ne. Pavojus sukuria sensacijas — miestiečiai jau spėjo nuvalkioti šitą žodį — kokį prastą skambesį jis įgavo prabėgus laikui. Niekur nėra tiek įtemptų situacijų ir pavojingų įvykių ar tam tikrų rūpesčių kaip šitame darbe — kitos priežastys man nėra ypač svarbios, bet darosi vėsu — mums reikia važiuoti...

Spėjo ir sutemti, kai Leveleto mašina išsuko į priemiestį. Jis padidino greitį, kol mašinos žibintai iš juodos tamsos išplėšė baltą mūro sieną. Leveletas sustabdė automobilį ir tarė:

— Kapinės — šitų tikriausiai dar nematėte...

Kapus dengė antkapiai, jie tarsi skyrė amžinybę nuo mūsų pasaulio. Naktinio dangaus kupolas su tūkstančiais žvaigždžių kabėjo virš kapinių. Mėnulio pusratis mažėjo; bet jo šviesos užteko, kad galėtum pažinti aplinką.

Leveletas paėmė Gemą už rankos ir aprodė kapavietes:

— Visi indai tiki sielų reinkarnacija. Tai daug įtikinamiau, nei pasakoja mūsų kunigai. Bet nepaisant to: bet kokios kapinės verčia susimąstyti ir nurimti. Tai yra toji vieta, kuri saugo paskutinį žodį. Čia galima jausti drąsių sumanymų beprasmiškumą, todėl jų ir nesiimi.

— Nesuprantu, — tarė Gema.

Po jos kojomis trakštelėjo medžio šakelė. Ji paspyrė jį tolyn ir persigando. Kažkas sušlamėjo. Leveletas kažką pačiupo nuo žemės — tai buvo driežas. Gyvūnėlis Leveleto rankoje raitė savo nusilupinėjusį kūną ir išspaudė kvykiantį garsą. Jis žiojo savo mažus, aštriais dantukais ginkluotus nasrelius. Leveletas padėjo jį atgal.

— Čia viskas baigiasi. Tai atima žemę mums iš po kojų. Kas čia pūva, kvėpavo ir gyveno prieš mus kaip mes dabar. Būtų kvaila būti tuo patenkintam. Kas tai gali, yra bukas ir nieko nežino apie savo būties problematiką. Jis užsidaro už pagarbos vertų sąvokų ir mechaniškai pasiruošęs, įsitikinęs, kad visa, kas gyva turi paklūsti mirčiai, prieš savo akis mato šitą dėsnį ir taiko jį taip, kad šį bei tą pakeitus jis atitiktų jo tikėjimą ir pasaulėžiūrą ir jam būtų ramiau. Kokia nauda iš to, ką sužinosi? Kas nuolat jaučia savyje gyvenimą tekant šilta raudona srovele, tas visada stovės ant bedugnės krašto ir kartos: „Mirtis. Kas mano gyvenimą esant beribį, ir čia nematys ribų.“

— Ar gedima ištarti šitą žodį ten nešokus? — paklausė Gema.

— Pasižiūrėk, — Leveletas stumtelėjo Gemą į šoną, — čia dabar esi tu, apšviesta mėnesienos, turi rankas ir burną, akis, kurios gali matyti, kojas, kurios tave laiko. Bet po tavimi jau auga kažkas, kas norėtų tave pagriebti ir įtraukti žemyn, jis tyko ir laukia — o, jis laukia tikrai baisiai ilgai, bet kantriai — tai žemė po tavo kojomis, ji auga ir įauga į tavo kojas, ji šaukia ir nori tave pasiimti — susiskaidžiusi į tūkstančius atomų, ji laukia tavęs — ar jauti, kaip ji minkštėja, atsileidžia — tu smengi...

Ji iš baimės puolė prie jo ir drebėdama prisiglaudė.

— Ką tu žinai apie tuos lavonus ten apačioje — virš kapaviečių lengvai plevena puvimo dujos, jos kyla iš duobių ir užkloja kapines, troškios, drėgnos ir šiurpinančios — jos apsupa mus — bet mumyse dar tvinksi gyvybės, plaka mūsų širdys — tik pajusk — tavo rankos yra šiltos, apglėbusios mano pečius — tavo alsavimas yra gyvenimo alsavimas, tavosios lūpos yra būtis — eikš arčiau, mes turime apsiginti...

Gema glaudėsi arčiau lyg norėtų visiškai išnykti jame...

— O ten — ar matai žiojėjančią įdubą — ten įgriuvo vienas kapas. Tikriausiai supuvo karstas ir nusėdo — žemės sukrito, tikriausiai naktyje pasigirdo dejonės — žvilgtelk, aplinkui kapų vis daugėja, jie fontanais purškia iš žemės bjaurias sultis...

Pažeme slenka rūko draikanos, jos susigeria į mūsų kaulus ir sąnarius — žiūrėk, kaip rūkas geriasi į mus, kaip jis gruzda ir mirga, tai negyvėlių gyvenimas, jis čia pat, virš šitų antkapių, begarsis, ramus, baugiai tylus...

Gema prispaudė savo veidą prie jo kaklo ir nedrįso apsidairyti...

— Eikš, aš noriu žinoti, kad mes gyvename, kad tyla priklauso mirčiai — mes šauksime ir šauksime — gyvenimas yra rėkimas, mes gyvename — šilti, mūsų kraujas teka — arčiau prie manęs — tavo kvėpavimas, tavo oda — kas tai — šalin...

Jis ėmė plėšti jos drabužius.

— Šalin viską — o taip, jau matau — tavo oda — tavo ritmas, tavo gyvenimas — aš juokiuosi iš savojo gyvenimo... — jis šaukė ir draskė Gemos drabužius, mėtė skutus ant kapų, — ėskit ir tylėkit, spoksokit į mus, jūs, blogosios dvasios, nenumaldomieji — aš skelbiu jums karą — banga kelia mane aukštyn — aš šaukiu gyvasčiai tekėti į jūsų verpetą — aš užkeikiu gyvenimą — aš jus sunaikinsiu...

Jis nutempė Gemą per kapų eiles. Jie suklupo ir pargriuvo ant žemės. Jis prilaikė ją ir pasirėmė ranka ant žemės.

— Aš pateksiu tarp jūsų — aš įsisprausiu į amžinojo šalčio apdarus — aš esu kumštis, smūgis ir kovos dvasia — aš užslinksiu už tų paskutinių durų, aš išleisiu ištekėti gyvenimą, gyvenimą, gyvenimą — šilta srove — aš saugus — aš juokiuosi, juokiuosi, juokiuosi — teku — teku.

Jis nutilo, bet vis kažką rodė rankomis, šėlo ir mojavo kažkam anapus, anapus šitų žodžių, kuriuos maišė ir talžė srovės ir ciklonai.

Mėnuo atsispindėjo Gemos akyse, metė iškreiptus savo atspindžius. Jos akys buvo išplėstos ir smarkiai blizgėjo. Žvilgsnis kilo tiesiai viršun į dangų, kuris buvo nusėtas žvaigždėmis. Jos rankos trūkčiojo, kūną krėtė drebulys.

Pakilo vėjas ir atnešė vėsą bei rasą. Plaukuose atsirado skaidrių lašelių, vienas šalia kito jie atrodė kaip brangių akmenėlių grandinėlė. Jie krito žemyn ir kėlė keistus garsus nuo kapų.

Gema pabudo iš nejuntamo snaudulio. Priešais ją stovėjo Leveletas:

— Atleiskite, kad turiu jus pažadinti. Atrodo, kad meksikietis laiku perspėjo tuos anglus, ir šie iškart įtarė, kur galėtų būti tie planai. Prieš kelias minutes aš įsitikinau, kad parkas apsuptas. Daugiau negaliu laukti. Jei jums pavyks bent keletą minučių uždelsti dėl kratos kambariuose, aš suspėsiu paimti visus svarbius popierius ir išvyksiu. Tarnas pasakys, kur aš būsiu.

Gema linktelėjo ir paskubino jį.

— Eikite, aš sugebėsiu.

Jis pabučiavo jai ranką ir juokdamasis pažiūrėjo į akis. Ji pagalvojo: „Koks jis jaunas...“ Jis plačiais žingsniais nubėgo prie namo. Pamojavo ir uždarė duris. Gema sekė paskui jį labai lėtai. Visu savo kūnu ji jautė laukimo nerimą.

Įsivyravo tyla. Buvo taip tylu, kad Gema pamanė, jog dar niekada iš tikrųjų neišgyveno tikros tylos. Bet ji žinojo, kad ši tyla slepia pavojus, gūžtelėjo pečiais, sulenkė nugarą ir vėl atsitiesė, visu kūnu perbėgo nesuprantamos baimės ir nežinomybės virpuliai.

Kažkas labai tyliai sukrebždėjo terasoje. Netrukus kažkas pasibeldė į duris ir iš karto jas atidarė. Gema net nežiūrėjo, kas ten atėjo, ji pasirėmusi ant palangės pro langą žvelgė į parką. Tik kai kažkas į ją kreipėsi, ji atsisuko.

— Man nepranešė, kad jūs ateisite...

— Tokia jau mūsų užduotis — reikia vengti pranešimų. Turėkite omenyje...

Gema atsainiai mostelėjo, bet pagalvojo, kad galėtų laimėti laiko.

— Vienas iš jūsų, mano ponai, su britų uniforma...

Abu pasakė savo vardus.

— Tai ypatingas apsilankymas. Norėčiau paprašyti įvardinti apsilankymo tikslą...

— Mes ieškome Leveleto.

— Man labai gaila, bet turiu jums pranešti, kad namie esu viena. Jūs galite pakalbėti ir su manimi. Norėčiau pasiūlyti jums prisėsti.

Anglai persimetė žvilgsniu ir atsisėdo. Karininkas stebėjo duris ir tarė, mandagiai nusilenkęs Gemai:

— Aš sužavėtas jūsų susitvardymo, bet turiu pranešti, kad namas apsuptas, todėl niekas iš čia negalės išeiti. Jūs turėsite leisti mums atlikti kratą. Ypatingos priežastys verčia mus manyti, kad šiuose namuose yra mums svarbūs dokumentai.

— Ar jūs norėsite apžiūrėti ir mano kambarį?

— Galbūt. Jūs turėtumėte suprasti, kad tokia priemonė tik tada pasiteisina, kai atliekama iš esmės. Aš pažadu jums, — jis vėl nusilenkė, — jūsų kambarį apieškoti paskutinį. Mes stengsimės viską atlikti tvarkingai. Mums reikia tik brėžinių, daugiau nieko. Ar galėčiau paprašyti aprodyti mums namus? Paprasčiausia būtų, jei mes iškart rastume tuos dokumentus — jūs išvengtumėte nepatogumų. Prieš dvi dienas, iš karto po vagystės, laivai buvo pradėti stabdyti ir tikrinti. Deja, turiu apgailestaudamas pranešti, nieko nebuvo rasta. Taigi brėžiniai vis dar čia. Mūsų tikriausiai nelaukė taip greitai atvykstant. Bet per anksti banko kvitu sumokėta pinigų suma nurodė mums kelią. Prašom eiti kartu...

Gema šyptelėjo:

— Prašom...

Staiga ji nuo rašomojo stalo, griebė knygą ir metė ją pro atvirą langą į krūmus.

Karininkas norėjo pašokti, bet susilaikė ir ramiai pasakė:

— Jūs palengvinote mano darbą — to daryti nevertėjo. Aš jums juk sakiau, kad namas apsuptas. Argi aš tada kalbėčiau su jumis taip ramiai? Knygą jau tikriausiai rado.

Gema pažvelgė į jį šaltai, tačiau nustebusi:

— Jūs klystate. Aš norėjau užkirsti kelią jūsų beprasmiškiems ieškojimams, nes visai nenoriu, kad jūs raustumėtės po mano asmeninius daiktus ir, aišku, ką nors paimtumėte. Knygoje yra laiškeli mano vyrui.

Anglas ironiškai tarė:

— Aš tuo neabejoju. Bet, jei leistumėt, norėčiau ją perversti — man rūpi, kodėl jums toji knyga yra tokia svarbi...

Gema pamatė, kad aplink namą eina tamilas. Jį vedė vienas anglų kareivis. Ją apėmė siaubas; netrukus ji lengviau atsikvėpė — tamilas buvo vienas. Jis pro primerktas akis metė skvarbų žvilgsnį jos pusėn. Ji suprato: Leveletui pavyko pabėgti.

Ji šaltai pasakė anglams:

— Jūsų elgesys verčia mane prašyti imtis to darbo, dėl kurio čia atėjote. Neketinu toliau su jumis čia kalbėtis.

Buvo atnešta knyga, kurią Gema išmetė pro langą. Anglas greitai ją griebė ir pervertė lapus. Jis nieko nerado ir vėl pradėjo iš pradžių. Jis atidžiai apžiūrinėjo kiekvieną lapą ir greitosiomis skaitė tekstą. Tada išvertė viršelį, piktai jį pakratė ir atidavė knygą Gemai.

— Kodėl išmetėt šitą knygą, niekaip nesuprantu — joje iš tikrųjų nieko nėra.

Jis dvejodamas pažiūrėjo į Gemą, nes nežinojo, ką dar pasakyti.

Gema truktelėjo pečiais ir nieko neatsakė. Ji išėjo į fligelį ir tarė:

— Aš nenorėčiau dalyvauti tolimesnėje apžiūroje. Galite palikti vieną savo vyrų šitame kambaryje. Aš liksiu čia.

Ji vaikščiojo po fligelį, atsivertė akordų sąsiuvinį.

Po trijų valandų krata buvo baigta. Nieko nebuvo rasta. Karininkas paleido budėjusius kareivius ir pasakė Gemai:

— Rezultatai nepatenkinami. Dėl to mano užduotis kuriam laikui atidedama. Bet neilgam...

Jis norėjo dar kažką pasakyti — nes buvo jaunas — bet greitai nusisuko ir atsisveikino.

— Ko jūs manęs laukiate? — paklausė Gema.

— Mums reikės dar toli keliauti...

— Ar nebūtų buvę geriau, jei būtumėt keliavęs vienas?

— Ar jūs bijote?

Gema šyptelėjo:

— Aš bijau dėl jūsų...

— Kaip humaniška... — tarė Leveletas.

— Ar neatsitiks taip, kad keliaujant drauge jums nepavyks pabėgti...

— Jokiu būdu.

— Jūs ne visai gerai mane suprantate. Aš turiu omenyje, ar aš nesutrukdysiu jums judėjimo laisvės.

Leveletas pašiepiamai tarė:

— Jūs šiandien kalbate neįprastai simboliškai.

— Retkarčiais.

— Dar blogiau...

— Jūs jau galėjote būti Malakoje...

— Tai nieko nereiškia...

— Netgi galėjote ten nuplaukti laivu.

— Bet jūs nežinote, kad mane gali sulaikyti kiekvienas anglų karininkas, nes mane pažįsta pusė čia esančių anglų; visos stotys įpareigotos tikrinti visų europiečių pasus — tiek uostai, tiek geležinkelio stotys, telegrafas mano pranešimą perdavė iki pat Džordžtauno; šiuo metų laiku šalyje yra nedaug europiečių ir pagaliau — man reikia per Siamą grįžti į Kolumbiją.

— Bet tai ne tas atsakymas...

— Bet jums reikia jį žinoti, — jo veidas šiek tiek persikreipė, — kad galėtumėte būti rami. Aš pripažįstu, kad pražiopsojau laivą, kuris manęs laukė uoste. Taip pat pripažįstu, kad galėjau nepražiopsoti, jei būčiau buvęs vienas.

Gema nustebusi pakėlė akis.

— Maldauju, — bandė ją raminti Leveletas, — netriumfuokite per anksti. Aš sutinku, kad jūs buvote mano vėlavimo priežastis, kad aš dar tą pačią naktį neišvykau. Santykiai tarp mūsų man vieną akimirką pasirodė komplikuoti, ir aš negalėjau taip paprastai išvykti. Man reikėjo viską iki galo išsiaiškinti; todėl aš jums sakau — prieš mus dar ilgas kelias, todėl aš noriu būti tikras dėl jūsų. O dar ir taip susiklostė aplinkybės, kurios pakeitė mano apsisprendimą — aš paskubėjau pervesti pinigus meksikiečiui; jis per anksti juos gavo. Tai pakeitė visus mano projektus — aš tyčia sakau: projektus — nes tai nebuvo tik mano ateities planai — aš juos keičiau priklausomai nuo situacijos...

— Jūs nesate tikras dėl manęs...

— Pagirtina, kaip jūs mokate tęsti pokalbį. Aš nebuvau tikras dėl jūsų, ar jūs sugebėsite, bet ar jūs pati buvote tuo tikra? Yra dalykų, kuriuos tik pradėjus įgyvendinti, aplinkybės taip susiklosto, kad verta pasirinkti teisingą kelią; reikia jo laikytis ir nesukti į šalį.

Gemos veidas prašviesėjo.

— Jūs vis dar susirūpinęs dėl to, kad aš jūsų nesuprasiu...

— Be jokių abejonių, nebūčiau kitaip tai ilgai aiškinęs. Bet prieš porą minučių dar kitaip maniau. Aš jums pasakysiu tik vieną atsakymą, kurio taip laukiate — kad nusiramintumėte, kaip jau sakiau anksčiau. Jūs jau girdėjote, kad aš jums sakiau, kodėl — yra dalykų, kuriuos tikrai suprasite klaidingai — nes ar atsirastų tokia moteris, kuri nesidžiaugtų juos supratusi savaip — bet aš jų nenutylėjau. Labai malonu iš jūsų pusės, kad prisidėjote prie mano reikalų ir net, kaip nebūtų tai liūdna, padarėte įtaką mano sprendimų laisvei; bet, madam, — jei tokia įtaka tikrai buvo — o ji buvo — tai tiesiog buvo jūsų kaprizas — neskubėkit paprieštarauti — bet jis kilo iš protingos diskusijos, sandėrio, jei norite.

— Kam tokios stiprios sąvokos...

— Kad teisingai mane suprastumėt. Jūs esate neįprasta moteris — ar aš galėčiau atsisakyti malonumo pajusti įtampą, kuri, — jis kiek formaliai nusilenkė, — mums padovanojo keletą įdomių savaičių, kai bendravome? Aš tikrai negalėjau to padaryti.

— Jūs tais pačiais žodžiais tą patį pasakote...

— Taip tik atrodo. Reikia pajusti menkiausius niuansus, net jei jie būtų nemalonūs.

— Kiekvienas kalbos niuansas tėra šalutinis pagrindinio tono atspalvis.

— Puikiai pasakyta. Pagrindinis tonas yra dabartis — tema yra akimirka — valandos herojai, kad būtumėte patenkinta — jūs — valanda...

— Sofizmai...

— Kas būtų, jei pasaulyje nebūtų sofizmų — kaip kitaip parodytum esąs rimtas? Jei kada tenka pasaulį pamatyti kažkokiam svaiguly, lyg per rūką — panašiai kaip tą akimirką, kai jau nemiegi, bet ir dar neprabudai — ribos susilieja — viską matai iš kitos pusės — tavyje gimsta keistas jausmas, lyg norėtum įsileisti pasaulį į savo kūną. Ak, šitie filosofai, kurie taip niekino sofistus ir nerasdavo laiko nė pavalgyti, paskendę savo apmąstymuose — o, mes laimingieji sofistai — mes norime valgyti — visais pojūčiais jausti švelnų geltonų bananų minkštimą, stebėtis raudonomis vėžio žnyplėmis rūmų restorane Singapūre — ragauti šviesius prinokusių ananasų griežinėlius, beždžionės turėtų mums numesti kokoso riešutų — jos būtų priešistoriniai žiūrovai, sėdintys aplinkui — tai būtų lyg perspėjimas negalvoti apie praeitį — perspėjimas — per daug negalvoti apie metamorfozes...

Koks dieviškas alkio jausmas — kitaip mes dar šiandien sėdėtume medžiuose — alkis — amžinas alkis.

Jis pradėjo laužyti į gabaliukus vėžių žnyples — jie nebenorėjo užsiimti niekuo kitu — o Gema lupo bananus ir ananasus.

Leveletas nutarė Malakoje arba Diksono uoste pabandyti garlaiviu patekti į Sumatrą. Kadangi jis buvo netoli pakrantės, jau vakare galėjo patekti į vieną iš garlaivių. Kapitonas ir įgula buvo kinai. Gema ir Leveletas buvo vieninteliai baltieji laive. Kapitonas parodė jiems nedidukę patalpą, kurioje stovėjo tik keletas kėdžių. Viduje buvo labai karšta, galėjai uždusti. Spalvotieji keleiviai jau buvo patogiai įsitaisę denyje. Leveletas liepė tamilui ištempti du hamakus ir prasiskynė kelią per bruzdančią žmonių masę denyje. Braudamasis per minią užlipo vienam kinui ant rankos, ir tas sušnypštė kaip driežas, bet staiga nuščiuvo ir išsprogino akis į Leveletą. Leveletas apsimetė, kad nieko nemato, ir ėjo toliau; vis dėlto tvirtindamas hamakus atidžiai stebėjo tą kiną.

Leveletas pagelbėjo Gemai atsigulti ant siūbuojančio gulto ir pamojo tamilui prieiti arčiau. Jis davė nurodymą stebėti kapitoną ir iškart ateiti pas juos, jei pastebės ką įtartino. Tada išsitiesė ant gulto ir pasidėjo paruoštą revolverį.

Mėnuo apšvietė denį beveik dienos šviesa. Troškus, salsvas kvapas sklido deniu; kažkur sėdėjo kinai ir rūkė opiumą. Grandinės ir trosai ritmingai daužėsi į medį, tik variklis nepailsdamas ūžė vienišas naktyje. Tik staiga vienas šešėlis pakeitė savo vietą — šviesos spindulys apšvietė kažkieno tykiai sėlinančio nugarą.

Greitai pasirodė tamilas ir pranešė, kad kapitonas gyvai šnekasi su vienu kinu. Leveletas įsakė jam prižiūrėti Gemą. Po kelių minučių pasigirdo tylūs šiurenantys žingsniai. Atėjo kapitonas su dviem palydovais. Jie trainiojosi aplink kaminus ir bandė nepastebėti priartėti prie Leveleto.

Jis leido jiems priartėti, kol jie išlindo iš prietemos ir sustojo stipriai apšviesti mėnesienos. Tada jis sušnibždėjo: „Stop — hands up“.

Apstulbę jie pakėlė rankas. Jis tarė:

— Kas pasijudins, gaus kulką — kapitonas ateina pas mane — ko tu nori...

Geltonasis išsiviepė ir pradėjo kažką veblenti iš vyriausybės skelbimo, apie apdovanojimą, ir parodė į kiną, kuris jį atpažino.

— Kokio dydžio tas apdovanojimas? — paklausė Leveletas.

Kapitonas pasakė įspūdingą sumą.

— Meluoji, — tarė Leveletas, — aš tiksliai ją žinau. Dabar sakyk teisybę. Arba aš prarasiu kantrybę.

Įbaugintas geltonodis pasakė pusę to, ką prieš tai minėjo.

— Tu gausi šitą sumą iš manęs, bet turėsi likus valandai kelio iki Malakos išmesti inkarą ir valtimi nuplukdyti mane į krantą. Supratai?

— Taip...

— Tavo laimė. O dabar norėčiau, kad man niekas nebetrukdytų.

Kinai dingo. Leveletas atsikvėpė ir pasižiūrėjo Gemos pusėn. Ji miegojo ir nieko negirdėjo. Tada jis atidavė tamilui savo ginklą ir išsiuntė jį budėti toliau. Bet daugiau nieko neįvyko.

Brėkštant rytui valtis priplaukė prie kranto. Leveletas numetė šturmanui pinigus ir palaukė ant kranto, kol valtis apsigręš plaukti atgal. Tada jis atsisuko į Gemą:

— Yra daug sunkiau nei aš galvojau; visų pirma — daug nepatogiau. Jei kinai jau susiorientavo, bus neįmanoma ištrūkti iš uosto. Mes turime labai skubėti; kinai norės uždirbti dvigubą sumą ir jau Malakoje informuos anglus. O tie visada turi keletą sikhų karių, kurie gali mums sutrukdyti. Mums reikia keliauti per kalnus.

Pavyko nusisamdyti keletą nešikų — vieną virėją ir du singalus, taip pat keturis kinų darbininkus, kurie tempė jų mantą. Tamilas atvarė dviračius vežimaičius ir netrukus brėkštant giedrai dienai jie pajudėjo į kelionę.

Kavos plantacijos kirto jų kelią. Greitai pasirodė alavo kasyklos, kuriose kinai krepšiais ir maišais tempė į viršų rūdingą smėlį ir bėrė jį į iš lentų sukaltus kanalus. Stipriai šniokščiantis vanduo plovė smėlį ir atskirdavo smėlį nuo rūdos. Netoliese stovėjo mažos malkomis kūrenamos lydymo krosnys, kuriose alavas buvo išlydomas ir suformuojami ilgi metalo strypai. Kuala Lumpūre Leveletas papildė bagažą.

Karavanas pasuko į Kuala Kubą ir iš ten į kalnus. Jie pernakvojo viename bungale ir anksti ryte keliavo toliau. Gema savo kojas stipriai aprišo impregnuotais raiščiais, kad galėtų apsiginti nuo kraujasiurbių dėlių, kurių buvo visur, krūmuose ir ant žemės, — jos bandė prisisiurbti prie kiekvieno neuždengto odos lopinėlio. Pradėjo lyti, medžių viršūnės pasidengė dulksnos debesėliais. Leveletas žingsniavo šalia Gemos asilo ir laiku perspėjo Gemą dėl dėlės, kuri nukrito jai ant rankos ir bandė prisisiurbti — galėjo atsirasti sunkiai gyjanti žaizda. Jis pridegino dėlę cigarete, toji susirietė ir nukrito ant žemės.

— Man reikėjo išsiųsti jus į Saigoną... — tarė jis.

— Jūs per daug leidžiatės į sentimentalius prisiminimus.

— Priešingai. Aš jaučiu, kad artinasi nežinomas pavojus. Aš klastingai bandau įveikti manęs tykojantį priešą, nes šiuo metu jis yra viršesnis. Mane tai labai vargina. Bet jūs čia mažiau dėta, todėl ir kelionės nepatogumai jums tikriausiai atrodo didesni.

— O, ne — mane tai irgi vilioja... — tarė Gema ir perbėgo jį akimis.

Priešpiet kelionė ypač pasunkėjo. Karštis darėsi nepakeliamas, prakaitas žliaugė nepaliaujamai; Gema jautė, kad yra peršlapusi prakaitu iki paskutinio siūlelio. Leveletas prilaikė ją iš vienos pusės, o iš kitos laikė vieną iš singalų. Kai jie priėjo pakrantę, ji juokdamasi parkrito ant žemės ir pagalvojo, kad saulė ją dabar visiškai išdžiovins. Bet Leveletas taip ilgai pasakojo apie karštinę ir maliariją, kad ji net išsigando ir nusimetė peršlapusius drabužius. Tamilas atitempė metalinę dėžę su drabužiais, ir Gema apsidžiaugė, pajutusi priešingybių gėrį: Indijos džiunglėse taip gera jausti švelnų odą glostantį šilką, uosti angliškų kvepalų kvapą.

Drabužių pakeitimas pakėlė jos dvasią. Ji pašoko iš Palankino ir plepėdama žingsniavo šalia Leveleto.

— Kokia keista ta žmonių nuotaika, vidinė, susikaupianti iš vidinių sielos gelmių, bet susieta su išoriniais dalykais. Aš pakeičiu drabužius — jaučiu sausą šilką, įkvepiu aštrų skalbinių kvapą — ir esu laiminga...

— Tai viena iš subtilių gyvenimo ypatybių — susieti vienus dalykus su mažiau svarbiais — giliausius jausmus sujungti su paviršutiniškumu — kad tikintys faktais, būties geometrija, stropuoliai — oi, kokie jie stropūs — purtytų galvą ir netikėtų šiuo egzistuojančiu ryšiu — jie tvirtina, kad to negali būti. Todėl jie ir neranda rakto — ir niekada nebūna gyvenimo valdovai, o tik tarnautojai jam — vienas priekabus, kitas žvalus, trečias jaučiasi viršesnis už visus — bet tik toje savo tarnyboje.

Būtis priklauso instinktams, o ne logikai. Juokingiausia yra kai kurių menkystų pasipūtimas, kuriuo jie didžiuojasi, apie kurį nuolat galvoja. Jie tai vadina tam tikra filosofijos rūšimi ir savaip ją garbina. Lyg idėjos nebūtų svarbiausias dalykas, o jomis grįsta sistema turėklai piliečiams, žengiantiems siūbuojančiu gyvenimo tiltu, — jie to nesupranta. Nes, tebūnie pašventintas Buda, gyvenimas apsisaugo nuo to, kad jį suprastų kiekvienas papuolęs. O ką čia ir suprasti — čia reikia tik jausti. Juk yra tokių viliojančių dalykėlių — linksmų persikūnijimo komedijų — kelias visada prieina prie kokių nors durų. Kas nori eiti pirmyn, turi jas atidaryti. Jos masyvios ir sunkios, apkabinėtos sunkiasvorėmis spynomis ir skląsčiais — logiškai mąstantis menkysta atsitempia didžiausią įrankį, norėdamas tas spynas numušti. Bet durys nepasiduoda. Žinantis tiesą lengvai jas įveikia — jos spragteli ir atsiveria.

Tačiau — nereikėtų tiek daug kalbėti apie gyvenimą — kiti tai daro be atvangos...

Jis sušvilpė kaip koks miško paukštis, Gema įsiklausė, ar atskries atsakymas.

Gema suvokė, kaip tai atsitiko, iš kur išplaukė šitas jaunatviškas Leveleto polėkis — jame tikrai kažkas trūko ir išleido vaikišką naivumą — giliausiai paslėpti dalykai įgavo antrąjį veidą — tik viduriukas liko kaip buvęs.

Per užlietus ir užpelkėjusius ryžių laukus karavanas pagaliau pasiekė Mekongą. Kaimo seniūnas nuvedė juos į vieną bungalą. Bet jiems dar nepriėjus namelio, juos kažkas jaunu balsu angliškai pašaukė. Raitelis jojo iš krūmų, mosuodamas plačiabryle šiaudine skrybėle:

— Europiečiai — sveiki atvykę — jūs turėtumėte apsigyventi pas mane...

Jis sustojo ir prisistatė: Skraimuras; jis paprašė būti jo svečiais neribotą laiką ir iškart nusivedė juos į savo namus. Jam šūktelėjus iš namo išpuolė japonės tarnaitės, kurios atvykėliams parodė, kur galima nusiprausti. Vėliau Skraimuras aprodė jiems savo valdas. Kaučiuko plantacijose kaip tik buvo pats darbymetis. Medžio atplaišos kyšojo lyg medžio skeletas matytųsi per rentgeno aparatą. Alaviniuose dubenyse malajietės nešiojo pieno baltumo sultis į tam tikras sulčių surinkimo mašinas. Viena jų žvilgtelėjo į Leveletą.

— Kokia ji lanksti, — tarė jis Skraimurui.

Jis mandagiai pasikvietė ją prieiti ir įsakė būti pasiruošusiai, nes vakare turėsianti jiems pagroti. Ji greitai linktelėjo ir taip greitai nubėgo, kad net turėjo pasikelti sarongą.

— Ji padeda mums nuimti derlių, — tarė Skraimuras, — bet šiaip ji daugiausia būna namuose.

Nuošaliau nuo namų jis turėjo įsirengęs stiklinį šiltnamį, kuriame laikė gyvų gyvačių kolekciją. Jis atidarė duris; trenkė troškus karštis. Už storo stiklo šakų tankmėje kiurksojo šitų šliužų kamuolys ir šildėsi saulėje. Lėtai ir su dviprasmiškais ketinimais gyvatės kėlė mažas galvutes su akimis be vokų, rangė ilgą kūną. Gema ėmė suvokti, kodėl šie gyviai jai atrodo tokie nesuprantami ir baisūs: jie juk neturi nei kojų, nei rankų. Priešingai visiems žmogiškiesiems įstatymams šitie kūnai be galūnių sugebėjo siaubingai greitai judėti, siūbuoti apsivynioję medį ant šakos ir nepaisydami traukos dėsnių taip išsitiesti tarp medžių, kad savo kūnais sukurdavo naujus tiltelius nuo medžio iki medžio. Tai buvo labiausiai pritrenkiantys gyviai šlykščiausiu pavidalu. Tarp lapų kraupiai vingiavo anakonda; iš medžio šaknų gilumos į dienos šviesą lindo stabmeldžių garbinamos gyvataitės; toliau sustingusi ant šakos kabėjo boa; gražios kaip Liuciferis apie kamienus rangėsi karališkosios gyvatės.

Leveletas atkreipė Gemos dėmesį į centimetro pločio juodą juostelę, kuri gulėjo ant žemės. Bet tai nebuvo juostelė — ji sujudėjo.

— Cobra capella... — tarė Skraimuras, — pavojingiausia iš visų. Jos įkandimas reiškia mirtį.

Gyvatė artėjo. Leveletas dviem pirštais pabarbeno į stiklą — ji sukrutėjo ir šoktelėjo į priekį. Rudaodė ranka trenkė per Leveleto ranką; tai pribėgusi malajietė žiūrėjo į jį pakraupusi:

— Jūs galite mirti — pone...

Skraimuras nusišypsojo:

— Čiabuvių prietarai — kobra jiems yra šventa...

Kai jie sugrįžo atgal, kambaryje buvo pusiau kinų tautybės moteris, kuri dengė stalą. Ji norėjo greitai pasišalinti.

— Leiskite savo draugei ramiai su mumis pavalgyti, — tarė Leveletas Skraimurui.

— Ji nepripratusi... — atsakė šis.

Kaime išplito maliarijos epidemija. Skraimuras ėmėsi gydytojo praktikos; jis turėjo didelę chinino ir kitų vaistų atsargą, kurią dosniai dalino. Jis papasakojo, kad būtent kinai mažiausiai atsparūs šiai ligai. Jie užėjus pirmam ligos priepuoliui iškart atsiguldavo ir fatališkai laukdavo baigties.

Po pietų kinė atnešė arbatos ir viskio. Skraimuras karštligiškai išgėrė. Jis jau kelias savaites nematė baltosios moters, todėl dabar jautė kažkokį vidinį laukimo drebulį. Gema pasinaudojo laisva diena ir nutarė peržiūrėti savo metalinius lagaminus; ji apsirengė drabužiais, kurie taip traukė visų dėmesį St. Germain. Po įtemptos dienos ji visame kūne jautė nuovargį, jos judesiai tapo vangūs. Jos oda įgavo prinokusių persikų atspalvį. Jos viena ranka buvo apkarstyta apyrankėmis, o kairėje ausyje prisegiota daug auskarų.

Netrukus Skraimurui teko galimybė pabūti su Gema vienam. Jo rankos drebėjo, kai jis palietė taurę. Kinė atnešė tabako ir vaisių. Ji liūdnai pažvelgė į jį. Gema ją sulaikė ir kažko paklausė. Ji silpnu paukščio balsu kažką atsakė ir skubiai pasišalino, kai Gema paleido jos ranką. Skraimuras norėjo papasakoti apie medžioklę — bet nutilo ir spoksojo kažkur priešais save.

— Aš čia gyvenu jau ketverius metus. Aš čia pripratau ir nutariau likti. Nelabai mane kankino ir nostalgija tėvynei, kai čionai atvykau. Liutseki man tokia miela ir atsidavusi. Ir tyli. Aš mėgstu tylą. O dabar atvykote jūs, o su jumis Europa. Ji vėl atsirado šituose namuose — nubloškė šalin ketverius metus gyvenimo čia ir dešimt metų patirties. Kol jūs čia, viskas gerai. Bet jums išvykus, ji liks čia. Tuščiuose namuose. Tada bus sunku.

— Aš norėčiau jums pasakyti geresnį žodį, bet bergždžiai ieškau tam tinkamos frazės. Galbūt šita: „Vis tiek vieną kartą ji būtų sugrįžusi į šituos namus, pavyzdžiui, iškilusi iš jūsų kraujo. Visi kartais prisimename savo šaknis. O dabar laikas, ko gero, palankesnis nei vėliau...“

Jis pakėlė galvą:

— Tropikai išauklėja greitai veikti. Pasilikite su manimi; aš parduosiu plantacijas Penange ir mes išvyksime į Europą...

— O tada...

— Aš su juo pakalbėsiu. Jis supras. Turi suprasti. Jis jūsų nemyli — aš tai matau.

— Jus verta mylėti vien už šitą pasiūlymą — jis pašėlęs. Tik dėl to — jūs taip paprastai galvojate apie tokius dalykus. Reikės tai įsiminti: vienatvė verčia apie viską galvoti paprasčiau.

Ji pakėlė apyrankėmis papuoštą ranką:

— Bet ką jūs numanot apie tai, kas čia viską lems...

Malajietė prislopintu balsu dainavo kažkokią melodiją ir tuo pačiu metu išgavo iš samio plonus garsus. Melodija skambėjo nostalgiškai ir nuteikė sentimentaliai. Skraimuras liepė jai baigti ir pašokti. Ji metė į Leveletą šelmišką žvilgsnį ir nusivilko švarkelį iš batikos. Jos krūtys buvo nuostabios — stambios, bet tvirtos ir gražių formų.

Kinė nenuleido žvilgsnio nuo Gemos. Kai Skraimuras ją pašaukė, ji persigandusi susigūžė, buvo paskendusi savo mintyse. Gemai jos buvo labai gaila; ji nujautė, kodėl kinė taip susirūpinusi, ir būtų mielai su ja pasišnekėjusi. Kaip viskas keista: tas europietis staiga viską meta tik išvydęs savo rasės atstovus — o šita azijietė, turinti ir europietiško kraujo, taip atsidavusi kitai, jai svetimai rasei.

Kiek vėliau Skraimuras, Leveletas ir Gema nuėjo prisėsti į terasą ir pasimėgauti vėsa. Medžių viršūnės ošė kilus nedideliam vėjui. Žvėrių balsai tamsoje skambėjo kitaip nei dieną. Priešais namus pasirodė malajietė siūbuodama klubais — ji tikriausiai ėjo į sodą.

Pasigirdo skubūs žingsniai ir sunerimę šūksmai. Į vidų įpuolė du kinai ir kažką suriko Skraimurui. Lošimo namų savininkas susirgo karštine. Apsidžiaugęs galimybe išsivaduoti iš slegiančios jį draugijos, Skraimuras skubiai atsiprašė ir nuėjo į namus atsinešti instrumentų.

Gema ir Leveletas liko vieni terasoje.

— Jūs šiandien labai graži, — tarė Leveletas ir pabučiavo ją į alkūnę. Ji nieko neatsakė, bet stebėjo virš terasos skraidančio paukščio šešėlio judėjimą. Leveletas stovėjo priešais ją, šiek tiek palinkęs virš jos. Jis švelniai palietė ranka jos veidą, ji buvo priversta atsisukti į jį. Ji atlošė galvą ir atsipalaidavusi, pasidėjusi rankas ant krėslo atkalčių, leidosi tyrinėti save virš jos palinkusio vyro žvilgsniui — už jo artėjo vakaras.

Abu tylėjo. Bet kai Leveletas norėjo pakelti Gemą iš krėslo ir ją nešti, ji pasipriešino nenusukdama akių nuo jo žvilgsnio. Jis iškart ją paleido ir nuėjo į parką. Po kurio laiko grįžo ir rado Gemą toje pačioje pozoje. Jis pabandė paimti jos ranką. Bet ji atitraukė ir neleido.

— Jūs laukiate, kad aš viską paaiškinčiau, — tarė ji, — ir visai teisėtai. Bet leiskite nieko neaiškinti...

— Kada aš reikalavau paaiškinimo? — su ironijos gaidele balse tarė Leveletas, — be to, tas reikalavimas iš dalies pateisins jūsų elgesį. O to aš tikrai nenoriu.

— Atrodo, kad jūs užsispyręs siekiate savo tikslo...

— Tai tik efemerinis tikslas...

— Bet vis dėlto tikslas...

— Ne. Tai mano nuotaikos būsena, kurios nenorėčiau atsisakyti.

— Šiąnakt norėčiau pabūti viena.

— Jūs savojo tikslo taip pat siekiate užsispyrus.

— Jokio. Tai manoji nuotaikos būsena, kurios nenorėčiau atsisakyti.

— Atleiskite, kad aš toks nekantrus. Aš jums sakiau, kad jūs šiandien labai graži. Nuostabi. Jūs žinote, kad pastarųjų savaičių įvykiai įsigraužė į mano sielą ir jai reikia atgaivos. Bet jus suvaržyti reikštų apversti mano gyvenimo principus aukštyn kojom. Jus užvaldyti dėl kaprizo reikštų — galbūt — atimti laisvę. Kas galėtų tai pakelti...

Gema nepakrutėjo savo krėsle. Naktis užgriuvo miškus, minkšta ir atsipalaidavusi. Horizontai pranyko. Buvo taip tylu. Kaip kažko laukiant. Kvėpavimo pertraukėlė. Kas ten tyko? Smėlis sučiužėjo. Pro namą vėl praėjo malajietė, linguodama švelniai apvaliais klubais — jie judėjo į jos žingsnio taktą po aptemptu aukso siūlais siuvinėtu sarongu.

— Jūs žinote, kad man šiandien reikia moters. Bet jūs tikriausiai nežinote, kad man reikia tik vienos moters. Likit sveika...

Leveletas nulipo laiptais žemyn, greitai pasuko į šalį — Gema vis dar nejudėjo savo krėsle — pamojavo ir nusekė paskui malajietę, kuri jo jau laukė.

Gema pasilenkė, susijaudinusi ir įsitempusi. Tada tyliai pliaukštelėjo delnais. Atėjo kine ir paklausė, ko ji pageidausianti. Gema paprašė jos pasilikti. Kinė paklusniai įsitaisė ant čiužinio ir atsakinėjo į Gemos klausimus. Gema pastebėjo, kad kinė susišukavo plaukus lygiai taip pat kaip ji. Sukrėsta paėmė kinės ranką ir jausdama užuojautos ir gerumo antplūdį tarė jai, kad viskas liks kaip buvę, Skraimuras tikrai ją myli ir pasiliks pas ją. Kinė prisispaudė prie jos kelių ir kažką vebleno savąja kalba. Tada netikėtai nutilo ir užsikirsdama angliškai paprašė Gemos parodyti jai savo burtus. Malajietė pasakė, kad ji turinti kažkokių meilės burtų. Gema pabandė jai paaiškinti. Bet toji stipriai papurtė galvą ir dar kartą paprašė to paties. Gema pamatė, kad nieko nepavyks. Buvo geriausia leisti jai ir toliau tikėti savo prietarais. Ji nusitraukė vieną apyrankę nuo savo rankos ir padovanojo ją kinei, kuri žibančiomis akimis pačiupo dovaną ir paslėpė ją tarp krūtų.

Pas jas sugrįžo skraimuras. Jis kažko paklausė kinės ir nusiuntė ją atgal. Ji greitai nuėjo spausdama talismaną prie krūtinės.

— Norėčiau pakartoti tai, ką jau sakiau anksčiau, — tarė jis, — jūs sužinosite, kas ką tik įvyko; jūs esate viena...

— Aš norėjau pabūti viena...

— Bet jūs nežinote...

— Nežinau...

— Aš nežinau, apie ką jūs. Todėl turiu jums pasakyti teisybę...

— O...

— Kad lengviau būtų galima pasiekti tikslą. Leveletas ir malajietė...

Ji paskubino jį:

— Kas taip pasakė?

— Taigi jūs nežinote. Liutseki matė juos kartu...

— Kur? Kas tai žino? — Gema susijaudinusi atsistojo priešais jį. — Labai svarbu, kad aš tai žinočiau! Aš turiu tai žinoti. Ar galėtumėt patikslinti?

— Malajietė manęs klauso. Po valandos ji jau girsis...

Gema išblyško ir ėmė kovoti pati su savimi. Ji tarė:

— Papasakokite man tai rytoj...

Ją užplūdo gėdos jausmas ir ji neatsisveikinusi nuėjo į savo miegamąjį. Bet ji neatšaukė savo paskutinių ištartų žodžių.

Gema visą dieną nematė malajietės. Leveletas su Skraimuru išėjo į medžioklę, nes netoliese buvo rasta žvėrių pėdsakų. Nieko nepešę abu vyrai grįžo namo, — Leveletas pakilios nuotaikos, o Skraimuras išblyškęs ir prislėgtas.

Skraimurui pavyko užtikti Gemą vieną. Ji pažvelgė į jį. Jis nusuko žvilgsnį, bandė kalbėti, neryžtingai kramtė lūpas, pagaliau iškėlė galvą ir suniurzgė:

— Ne — ne, — jis persimetė su ja keletu žodžių ir atlaisvino sarongą; tada išėjo ir paliko ją. Ji nusekė paskui, jis padovanojo jai keletą rupijų ir išsiuntė atgal.

Gema lengviau atsikvėpė.

— Aš dėkinga jums, — ji impulsyviai ištiesė jam ranką, jos akys blizgėjo, o veidas išraudo.

— Kaip jūs jį mylite, — sumurmėjo Skraimuras.

Ji nusišypsojo:

— Ką jūs žinote...

Gema buvo labai susijaudinusi. Ar Leveletas nesijaučia esąs laisvas? Kodėl jis neprasidėjo su malajiete? Dėl jos? Ji jautė, kad kyla skausmingos laimės jausmo banga. Bet ji suvokė, kad priešais laukia dar ilgas kelias ir kelionė; viskas gali ir nublankti, bet ji tyliai laukė ateities.

Šįvakar ji jautėsi neįprastai suglebusi ir beveik negalėjo kalbėti be ašarų. Skraimuras patyliukais ją stebėjo ir po pietų vėl išėjo į kaimą aplankyti sergančiųjų karštine. Leveletas peržvelgė brėžinius.

— Šitie planai daug svarbesni, nei aš maniau, — tarė jis, — pradedu suprasti, kodėl perspėtos visos stotys. Aš būtinai turiu juos saugiai nugabenti į Siamą. Rytoj mums reikia išvykti. Šitas Skraimuras, manau, jums taip pat nusibodo...

Jis pažiūrėjo į Gemą ir pastebėjo, kad jos akys sudrėko. Ji paėmė jo ranką ir priglaudė ją prie savo skruosto. Ji pasijuto saugesnė jausdama jo rankos šilumą.

— Jūs klystate... — švelniai tarė Leveletas, — aš nebuvau pas malajietę.

Ji linktelėjo ir nieko nepasakė.

— Bet ir jūsų išvados yra pirmalaikės.

— Tu negalėjai...

— Teisingai.

— Dėl manęs...

— Taip — ir seka logiška išvada, kuri prasideda žodžiu „taigi — puiku“. Kaip lengvai jūs pasukate įvykius sau palankia kryptimi! Ar jūs rimtai tikite savo išvadomis? Jums iš pradžių reikėtų pagalvoti priešingai...

— Žodžiai...

— Jūs prikišate man grubumą. Ar jūs manote, kad jei man būtų taip atsitikę, man būtų lengva pasielgti priešingai? Kad aš to atsisakiau, rodo jums, kad aš galiu atsisakyti net ir įspūdžio.

Ji įsižiūrėjo į jo veidą.

— Bet tai netiesa...

— Kaip norite. Jūs matote, kad ten, kur, anot jūsų, turėtų būti nelaisvė, priešingai, yra pati didžiausia laisvė. Tik reikia į viską teisingai pažiūrėti. O į šituos reikalus reikia žiūrėti mano akimis.

— Kodėl jūs man tai sakote...

— Nes nemanau, kad būtina tai nuslėpti. Kol kas...

Gema norėjo tikėti Leveletu: bet ji svyravo; ji žinojo, kad prie šitos ribos žodžiai dengia viską ir nieko. Ji bijodama pasekmių vėl turėjo vadovautis neišvengiamais dėsniais, juos išbandyti, nes tie dėsniai nepakenčia nieko pastovaus, tai — švelniausio griovimo dėsniai, kurių nesuprato praėjusių šimtmečių svajotojai. Jie paženklinti gerumo ženklu, nors neapima jokių kitų taisyklių kaip tų, kurios skirtos tik primityviai būčiai; tai poliškumo įstatymas, kuriam suteiktas beprasmiškiausias vardas: meilė.

Dar galima pridurti: meilė atveria bedugnę. O juk norėtum užversti ją šitos sąvokos gėlėmis, bedugnės kraterį apauginti sodais, bet praraja vėl žioji nuoga ir laukinė, ir nenumaldoma; į ją įpuls kiekvienas, kas patikliai per daug prie jos prisiartins. Atsidavimas reiškia mirtį; norėdamas išlikti turi bėgti. Po žiedus išskleidusiomis rožėmis slepiasi išaštrintas kardas. Bėda tam, kas per daug patiklus. Ir bėda tam, kuris bus atpažintas. Ne rezultate slypi tragiškumas, bet mintyse. Norėdamas laimėti, turi pralaimėti; norėdamas išlaikyti, turi paleisti. Bet ar čia ir vėl nesislepia toji paslaptis, kuri skiria žinantį ir pažįstantį? Ar žinojimas apie šitų dalykų tragizmą neleidžia jo įveikti? Pažinimas niekada nevedė prie laisvo pasirinkimo; jo ribos tikrovėje ryškiai apibrėžtos. Priežastys ir lemtis yra jo rodiklis. Žinančiam tikrovė tėra simbolis; už jo prasideda naujas ratas ir begalybė. Bet tai klastingas simbolis; nes dievai pokštauja ir gudrauja. Bet kiek žiaurumo yra jų pokštuose; kiek durklų paslėpta po gėlėmis. Kas yra dviprasmiškesnio už gyvenimą.

... vardas: meilė — fata morgana atvėrė amžinąjį lyčių egzistencijos vaizdą, skambėjo priesaikos, bet viena vis tiek keitėsi, tekėjo nenumaldoma srove: gyvenimas.

Kai jie plaustu perplaukė Lipio upę, pastebėjo, kad pateko į didžiausią vandens kanalų ir upių tinklą rytinėje pakrantėje. Aplinkui matėsi daugybė didesnių kinų trobelių tarp kavos plantacijų. Už Punjomo aukso kasyklų juos pasitiko džiunglės. Juos perspėjo būti atsargius. Nepaisydami perspėjimų jie iškeliavo, nes tigrai tikriausiai nepuls karavano dienos metu.

Rytas buvo gaivus. Aukštamiškyje ant medžių šakų rinkosi beždžionės. Povai lenktyniaudami bandė peršaukti papūgas. Didelės peteliškės ir žėrintys kolibriai nupleveno kažkur tolyn į miško gilumą. Netrukus krūmai darėsi tankesni, o takelis siaurėjo. Saulė kopė vis aukščiau.

Už krūmų pasigirdo trepsėjimas. Šernų pulkelis kirto jiems kelią. Melancholiškai iš už šakų į juos pažvelgė buivolas — kas žino, iš kur jis atėjo. Atviresnėje vietoje jie padarė pertraukėlę. Vienas iš nešikų eidamas pargriuvo ir susižeidė ranką. Leveletas norėjo ją aprišti.

Gema paėjo keletą žingsnių atgal: ji norėjo apžiūrėti vieną didelę gėlę. Tik staiga kairėje pasigirdo trakštelėjimas. Ji pažvelgė į šoną, bet nieko nepamatė. Kai jau buvo benusigręžianti, šakų tankynėje pastebėjo dvi žaliai fosforines švieseles. Už jų buvo kažkas kvėpuojantis, judantis, panašu į margą leopardo kailį.

Ji negalėjo žengti nė žingsnio. Sustingusi žiūrėjo į tas siaubingas akis. Leopardas urzgė ir trankė uodega žemę. Žiaurus pasaulis, kuris degė tose akyse, privertė Gemą pakraupti, jis išsiveržė iš tų akių kaip viesulas ir įtraukė ją į savo sūkurį. Ji nesipriešino, svyruodama artėjo tenai, pašiurpusi laukė puolimo, jos valią atėmė tasai galią spinduliuojantis kailis, kuriame žibėjo pražūtis.

Vienu šuoliu leopardas stryktelėjo atgal ir nubėgo. Jam bėgant krūmai lūžinėjo. Gema vieną akimirką dar stovėjo be žado. Netrukus sąmonė sugrįžo, ir ją perpylė šalta banga nuo stuburo iki pat pėdų, ėmė krėsti drebulys, baimė apakino; Leveletas sunkiai iš jos išgavo, kas atsitiko.

Jis atsargiai patikrino mišką aplinkui, bet žvėris jau buvo dingęs. Po vienu medžiu šalia kelio jis rado pėdsakų ir išdraskytą žemę.

Gema liko nešneki ir kitą dieną pasiskundė galvos skausmais. Leveletas pamatavo jai temperatūrą, ji lengvai karščiavo. Jis paragino nešikus keliauti į Chapingą, kur prisiminė esant gydytoją.

Karštis kilo. Leveletas liepė sustoti ir pastatyti palapinę. Jis nusiuntė tamilą į Chapingą pakviesti gydytojo. Jis davė jai chinino ir rūpinosi, kad ji pamiegotų.

Pagaliau sugrįžo tamilas. Jis vos besilaikė ant kojų, nes smarkiai bėgo. Jis atnešė žinią, kad gydytojas atvyks artimiausiu metu.

Tai buvo kresnas škotas rusvais plaukais. Jo paniuręs žvilgsnis pasikeitė, kai jis apžiūrėjo Gemos nugarą.

— Būtų tikslinga nugabenti ją į Chapingą. Bet jūs tikriausiai norėsite keliauti į Bafalo River.

— Jūs teisus — man reikia į Siamą.

— Aš žinau priežastį.

— Aš tikriausiai per mažai įvertinau savo populiarumą. Turėčiau būti dėkingas anglų tarnyboms.

— Nemanau. Aš jus mačiau, kai jūs po gudraus manevro prieš Ispaniją palikote Madridą...

— Manau, kad galėčiau vykti į Chapingą...

— Jūs galėsite. Du puskarininkiai budi stotyje; leitenantas išvykęs ir grįš tik po keturių dienų. Man reiktų tęsti ligonio apžiūrą.

Leveletas žiūrėjo, kaip trumpi, apvalūs pirštai spaudinėją Gemos krūtinę.

— Kas jai?

— Pleuritas.

— Aš irgi taip maniau. Norėčiau jūsų paprašyti laikyti apžiūrą baigta.

— Tai nuspręs gydytojas.

— Nuspręs, visiškai teisingai...

— Aš nesu patenkintas šitais paviršutiniškais simptomų vertinimais.

Jis nusišypsojo:

— Bet, nepaisant to, baltasis ligonis tam tikra prasme yra atgaiva po rudųjų padugnių...

— Todėl noriu jūsų paprašyti pasakyti man, kiek aš jums skolingas...

Škotas piktai pažiūrėjo į jį. Tada pakilo ir kandžiai taręs „nieko“ nuėjo prie savo arklio ir neatsisveikinęs nujojo.

Gema pasiremdama alkūnėmis šiek tiek pasikėlė.

— Jis praneš sargybiniams. Mes privalome tučtuojau vykti.

Leveletas pakišo jai po pažastim termometrą.

— Tik viena pertrauka daugiau. Vis tiek sektų mūsų pėdsakais.

Gema sušuko:

— Tu turi vykti. Aš pasiliksiu. Tu paimsi planus, tamilą ir du nešikus ir keliausi toliau. Eik! Tuoj pat!

Leveletas jai nieko neatsakė. Jis išėjo iš palapinės ir kažką paliepė. Tada sugrįžo ir tarė:

— Liga nuo visko atleidžia. Jie būtumėte sveika, jūsų pasiūlymas būtų diskutuotinas. Be to: aš dar ne Singapūre. Kol ten nuvyksiu, visko gali nutikti.

Po kelių valandų atvyko puskarininkiai su grupe sikhų. Leveletas neleido jiems prasižioti ir ramiai pasakė:

— Aš jūsų laukiau. Reikia išardyti palapinę. Bet tai reikia daryti labai atsargiai — palapinę būtina paversti neštuvais. Jūs tai sugebėsite. Šitame metaliniame lagamine yra svarbūs dokumentai; būkite ypač atsargūs su jais.

Fakelais pasišviesdamas kelią karavanas keliavo toliau, Gema ramiai miegojo. Tik retkarčiais ji pramerkdavo akis ir susimąsčiusi žiūrėjo į Leveletą.

Abu puskarininkiai norėjo sulaukti, kol atvyks leitenantas. Jie kol kas paleido suimtuosius. Apie pietus pasirodė gydytojas apžiūrėti Gemos. Leveleto prie jos nebuvo. Nė vienas jos veido raumenėlis nevirptelėjo, kai pro duris įžengė škotas.

— Aš apgailestauju, — tarė jis, — kad man reikėjo imtis šitų priemonių, norint jus matyti čia. Jūs tikriausiai matote, kaip man tai svarbu.

Gema pašaipiai šyptelėjo:

— Jūs esate britų pakalikas.

— Aš nieko apie tai nežinau.

Ji tyrinėjo jo veidą ir šiek tiek pakeitusi toną pasakė:

— Jūs pervertinate mano dalyvavimą šituose reikaluose.

— Aš suprantu: bet, šiaip ar taip, dabar viskas būtų beprasmiška. Anglų vyriausybė linkusi tokius pavojingus žmones uždaryti ilgiems metams.

„Ilgiems metams“, — pagalvojo Gema ir tarė:

— Tai nesvarbu. Bet kokiu atveju aš būčiau elgusis taip kaip dabar.

— Jūs esate ekscentriška. Kitaip negaliu paaiškinti jūsų kelionės...

— Bet Europoje tai visai paaiškinama...

— Tai tiesa. Dėl panašios priežasties ir aš čionai atvykau. Bet dešimt metų tarp rudaodžių vėl iš naujo priverčia pajusti Europos trauką. Ar galiu pamatuoti jūsų temperatūrą?

— Manęs šiandien karštis nekrečia, — tarė Gema ir paėmė termometrą.

— Jūs teisi. Stebėtina sėkmė.

— Išeitis visada yra sėkminga pabaiga...

— Ar jūs laikote šitą reikalą išeitimi?

— Jei norite, galima ir taip formuluoti: „Taip žiauri išeitis, bet, šiaip ar taip: išeitis“.

Vakare atėjo karininkas, kuris buvo iškviestas telefonu. Gema girdėjo, kaip atburzgė sunkvežimis, ir apsirengė. Po greitos apklausos leitenantas pasakė jai, kad ji gali juo pasikliauti, jei jai ko nors reikėsią. Ji laisva. Jis perskaitė Leveletui jo teises ir apgailestaudamas pranešė, kad turi vykdyti nurodymus. Jis kitą dieną bus nuvežtas į stotį ir iš ten vyks toliau. Gema nusišypsojo jaunučiui karininkui. Tada liepė parodyti kelią į gydytojo namus.

Jis sutiko ją labai nustebęs. Gema jautėsi visiškai laisvai, tai jį dar labiau suglumino. Jis išlemeno keletą sakinių ir pasiūlė jai prisėsti. Ji perbraukė kėdę ir nusipurtė iš paniekos, tada atsisėdo. Jis nenuleido žvilgsnio nuo plastiškų jos judesių. Ji ramiai sėdėjo priešais ir laukė. Jis pradėjo pokalbį ir kiek pakimusiu balsu tarė:

— Leveletą išveš rytoj anksti ryte.

Ji abejingai truktelėjo pečiais.

— Ar jūs keliausite kartu?

— Aš dar nežinau — gali būti, kad aš liksiu... — pasakė ji beveik užsimiršusi ir pagalvojo: „Ilgi metai už grotų.“

— Aš jau vieną kartą jums parodžiau, kaip man svarbu...

— Bet yra viena sąlyga...

— Ar ji susijusi su Leveletu?

— Jis dar šiąnakt turi pabėgti.

— Nieko nėra lengviau. Jis juk gali beveik laisvai judėti.

— Jūs gi pats žinote, kad pabėgimas be pagalbos yra beprasmis.

— Aš nesuprantu...

— Aš jums jau vieną kartą sakiau, kad laukiu išeities. Bet ne tokios staigios. Bet ji jau čia, todėl manau, kad ji man reikalinga, nuotykis, kuris prasidėjo dėl mano kaltės ir baigėsi taip, kad man nesunku priimti sprendimą, kuris neapsunkins mano sielos ateityje.

Gydytojas linktelėjo.

— Tai sutarta?

— Ar jūs turite automobilį?

— Taip...

— Aš lauksiu, kol per valandą viskas bus paruošta, nes reikės iškart ir išvažiuoti.

— Tai galima padaryti. Aš pats galiu viską sutvarkyti.

— Gerai. Ar keliai pravažiuojami?

— Kai kuriems nepatyrusiems vairuotojams gali būti sudėtinga.

— Ar automobilis bus paruoštas?

— Bus, tačiau taip pat su viena sąlyga.

— Aš ją žinau ir manau, kad dabar nereikia apie tai kalbėti.

— Ne visai. Kas sutrukdytų jums važiuoti kartu...

— Jūs gudriai viską apskaičiavote. Ar automobilis techniškai tvarkingas?

— Kaip jau sakiau. Tik man reikia įsipilti benzino.

— Aš palauksiu. Jūs supakuokite maistą, antklodes ir ginklus.

Škotas tylėdamas ėmė krauti daiktus.

— O kas po to?

— Automobilį jums pavogs. Įtarimas dėl bendrininkavimo būtų absurdiškas, nes juk jūs padėjote mus sugauti. Jūs ryte pastebėsite ir pranešite apie vagystę.

— Rytoj anksti ryte su jumis... — prikimusiu balsu tarė škotas.

— Paimkite ir žemėlapį. Jūs nueisite su manimi į leitenanto Brauno bungalą. Man turėtų pavykti perspėti Leveletą. Jis išeis. Jūs įtikinsite karininkus, kad nustatėte jam karštinę. Po dviejų valandų aš ateisiu pas jus... Po dviejų valandų. Per tą laiką jūs dar galite suspėti sukelti ant kojų sargybinius. Jūs matote, kad aš logiškai mąstau...

— Aš sutinku.

Jis prikrovė į automobilį daug maisto, įpylė tepalų ir benzino. Tada dar įdėjo medžioklinį šautuvą ir tarė Gemai:

— Tai mano mėgstamiausias, — tada pridėjo prie jo šovinių bei durtuvą ir pasakė:

— Jūs turite suprasti, kad man buvo labai nelengva apsispręsti. Tokie laikai, kai negali pasirinkti tarp sąvokų: apgavystė ir išdavystė — bet šituose laukiniuose kraštuose išmoksti suprasti, kad pateisinama gali būti kiekviena priemonė.

— Mes pakalbėsime apie tai rytoj, — atsakė Gema ir paragino vykti. Škotas atrišo apsaugos grandines ir užvedė variklį. Gema, išgirdusi burzgiant variklį, pajuto kylant džiaugsmą.

— Einam, — greitai tarė ji ir priėjo prie gydytojo.

Jai pavyko akis į akį pabūti su Leveletu ir pašnibždėti jam, kad viskas paruošta jo pabėgimui. Jis užsispyrė:

— O kas jums sakė, kad aš noriu bėgti...

— Nekalbėk taip! Tu privalai bėgti.

— Gerai! Popierius pasiimsiu su savimi.

— Tu jų negausi. Važiuok be jų!

— Ne. Aš juos greitai gausiu. Aš turiu antrą raktą nuo dėžutės, išimsiu planus, o lagaminą paliksiu. Tai bus ne taip greitai pastebėta kaip pats pabėgimas. Kai aš grįšiu į savo kambarį, jūs surasite priežastį išeiti, tada kaip galima greičiau pas mane atbėgsite. Aš lauksiu kaimo pakrašty.

— Nieko neišeis. Aš lieku.

— Tu gydytojui...

— Nieko, nieko — tik kelias minutes...

Leveletas pažiūrėjo į ją.

— Pažiūrėsim...

Jis nuėjo į bungalą, Gema sekė paskui. Gydytojas sėdėjo kartu su škotu ir gėrė viskį. Jis lengviau atsikvėpė, kai pamatė, kad ir Gema atėjo kartu. Leveletas atsisėdo į pintą krėslą ir atrodė išsiblaškęs. Gema stovėjo šalia karininko ir atrodė pritrenkiamai.

Leveletas atsistojo ir atsisveikino.

— Jaučiuosi nelabai gerai ir norėčiau išgerti keletą tablečių prieš miegą, kad ryte jausčiausi pailsėjęs.

Gydytojas paklausė:

— Gal man reikėtų jums duoti miltelių nuo karštinės? Aš turiu jų pasiėmęs.

Leveletas tarė:

— Manau, kad jie man padėtų.

— Galima patikrinti, — atsakė škotas ir padavė jam baltą pakelį.

Leitenantas pasuko pokalbį apie Leveletą, kai tas išėjo. Gema nukreipė kalbą ir pradėjo su juo flirtuoti. Netrukus jis jau sėdėjo visas raudonas kaip mokinukas ir pasiruošęs vykdyti visus jos norus. Gydytojas beveik neištarė nė žodžio. Tik retkarčiais numesdavo kokią pastabą. Jo žvilgsnis bėgiojo Gemos kūnu. Staiga jis atsistojo:

— Jau vėlu, leitenante Braunai, — aš norėčiau eiti namo ir įkvėpti šalto oro.

Gema nusišypsojo:

— Jūs kaip tik atspėjote mano norą. Aš noriu jūsų paprašyti palydėti mane namo, taip gal bus saugiau... — ir leitenantui dar neprasižiojus ji palinkėjo jam geros nakties. Jis buvo ilgai palinkęs virš jos rankos. Gydytojas paniekinamai ir susierzinęs stebėjo šią sceną.

Tylėdami jie ėjo vienas šalia kito. Ryškiai švietė mėnesiena, gamta atrodė nenatūrali, gilūs šešėliai ją tarsi laikė pakabintą ant tamsių lynų. Netrukus jie išvydo škoto namą apšviestais langais, milžinišką kaip pati lemtis ir pabaiga.

Garažo durys buvo plačiai atvertos: automobilio ten nebuvo. Škotas plačiu mostu parodė nykiai tuščią patalpą ir beveik nuolankiai atidarė Gemai duris į savo bungalą. Ji žengė vidun, tačiau jos žingsnių nesigirdėjo tarsi ji eitų per vatą. Gydytojas sekė paskui. Jo alsavimas buvo karštas ir išdavė jo susijaudinimą. Gema jau buvo beveik priėjusi prie lango, kai pamatė, kad kambaryje yra ir Leveletas. Jis stovėjo sukryžiavęs rankas ir greitai nuėjo prie durų, kur atsistojo atsirėmęs į staktą rankoje laikydamas ginklą.

— Atleiskite man už šitą romantišką efektą; mano situacijoje tai vienintelė galima išeitis. Jūsų kontraktą reikia šiek tiek pakoreguoti ir tą aš dabar padarysiu. Aš nejuokauju ir šausiu, todėl prašom elgtis ramiai.

Gydytojo veidas visiškai subliūško. Jo akių obuoliai spazmiškai vartėsi. Jų baltumas papilkėjusiame veide atrodė kraupiai. Lūpos nevalingai trūkčiojo. Jos bandė išveblenti nerišlius žodžius. Staiga jo kūnas konvulsiškai sudrebėjo. Sukaupęs visą įniršį jis šoko pirmyn, bet taip pat greitai buvo nublokštas atgal. Leveletas jį lengvai atstūmė; jis pargriuvo. Leveletas skubiai surišo jam rankas ir kojas, padarė kamšalą ir įkišo jį jam tarp dantų.

— Deja, turiu imtis šių priemonių, — ramiai tarė jis, — nes jau turėjau malonumo pažinti jūsų ketinimus.

Jūs žinote, kad man trūksta vienos valandos, stoties mašina yra sunkesnė už jūsų automobilį.

Jis palietė Gemą, kuri priblokšta stovėjo šalimais.

— Tu vis dar čia... — išlemeno ji. Jis ištempė ją į lauką. Jie bėgo takeliais, greitai — į kaimo pakraštį. Debesys maišėsi ir rinkosi aplink mėnulį, viskas buvo netikra, kažkoks vėjo ir nakties, laisvės kvapo nuotykis. Kaip užtvaras keliams į mėnesienos apšviestą gamtą netoliese buvo matyti automobilio siluetas.

Leveletas įkėlė Gemą į vidų. Automobilio žibintai kažko ieškodami perskrodė nakties tamsą ir išplėšė iš jos kelią, motoras suurzgė, mašina truktelėjusi pajudėjo.

Iš bambuko medžio suręstos trobelės lėkė pro šalį, mašinos žibintų šviesos rate atsidurdavo vietiniai gyventojai, kurie skubiai traukėsi iš kelio, kažkieno milžiniška šiaudinė skrybėlė atskrido po cypiančiais automobilio ratais, angsenos medžių alėja paskleidė įvairiausius kvapus ir ant automobilio plačiai pabėrė geltonų žiedadulkių.

Pasibaigus parkui prasidėjo džiunglės, susipynusios bambuko šabakštynų šakos, šakelės tarsi statė didelį narvą kelio pakraščiuose. Pasirodė ryžių laukai ir arbatžolių plantacijos, bet po akimirkos jie jau nėrė į tamsų miško tunelį, kuris iššoko priešais juos kaip didžiulis žvėris ir uždengė juos milžinišku juodu pilvu.

Švieselių, spindinčių miško tankynėje, kraštai dažėsi violetine spalva. Bet štai šešėliai pradėjo augti ir tempė iš dangaus tamsą. Ji nukrito iš ten kaip šlapias dusinantis skuduras, nuleido troškų orą ir bandė atimti paskutinį kvapą.

Variklio gausmas kiek pajėgė aidėjo iš visų jėgų. Beždžionių armijos krykšdamos lėkė medžių viršūnėmis. Išgąsdintų papūgų pulkai šaižiai rėkdami blaškėsi tarp šakų. Priešais ant kelio sušmėžavo kažkoks šešėlis. Ratai čiupo jį, nepasotinami galvažudžiai, ir paliko gulėti sutraiškytą, nematomą ir nejudantį toli už savęs. Gema palinko į priekį:

— O kodėl tu laukei?

Leveletas užsikniaubė ant spalvotų švieselių pulto ir stipriai keliais suspaudė žemėlapį, kad galėtų matyti, kas ten nubraižyta.

— O ar taip ne geriau?

— Pabėgimą galėjo pastebėti ir anksčiau, tada jau nieko nebūtų buvę galima padaryti.

Jis truktelėjo pečiais:

— Didesnė tikimybė dar niekada nieko nepakeitė. Kas turi galių, priverčia atsitiktinumus sueiti pas save.

Šviesos šokinėjo prieš automobilį kaip šviesūs medžiokliniai šunys ir pavertė kelią pritemdyta inkvizicijos galerija, kuri už mašinos vėl žėrėjo tamsiomis eunuchų vilionėmis šviesos ir šešėlių žaidimuose. Išsirikiavusios kelio pakraščiuose tyliam paradui stovėjo palmės.

Sidabriškai balkšvais atspalviais mašinos žibintų šviesų sraute žibėjo Kažkas, be menkiausio garso kabojo virš jų ant spindulių gijų: paukštis plačiais sparnais. Kaip netikėtai pasirodęs stebuklas jis lydėjo automobilį, skubantis bėglys. Bet šviesos kelią ir lekiantį automobilį supo naktis — ir grobuoniškas miškas — ir margais kailiais katės — tvanku — čia tiek paslapčių — mirties ir laukinių riksmų, pabėgimų ir nenuilstančio persekiojimo.

— Tu nenorėjai manęs išleisti?

Jos širdis nustojo plakusi, ji laukė šio atsakymo. Tada vėl ėmė plakti, skausmingai gerklėje, garsiau nei mašinos variklis. Leveletas atsisuko ir tvirtu balsu tarė:

— Ne.

Kraujas suplūdo Gemai į veidą. Jos galvoje susiformavo ryškus plastiškas vaizdas, kurį, atrodo, galėjai paliesti, šviesus, ramus, didėjo — tamarindų šakelė žvakių šviesoje — šiluma — vietnamietiška naktis už lango — balsas — dvi ramiai padėtos rankos — aš likau — pralaimėjau ir turėjau jus užstatyti. Kolinas laimėjo — jūs rytoj su juo žaisite polą — traukinys lėkė į tamsią nakties košę — kupė kamputyje sėdi ji, suglumusi, bėganti nuo bandančių ją valdyti, bet kuo toliau bėga, tuo labiau pasiduoda...

Vaizdas greitai dingo, jį prarijo šita banga ir ūžesys galvoje, tikrovė atėmė kvapą: jis rizikavo savo laisve, norėdamas ją pasiimti — išgelbėti ją nuo jos įsipareigojimų...

Stipriai susijaudinusi ji suprato tik viena: jis buvo surakintas, nelaisvas, kažkas buvo stipresnis už jį, brovėsi į jo vidų, primetė jam savo taisykles, buvo jėga, buvau aukščiau už jį, buvo čia — pasaulis. Jis užgriuvo, purtė jį paėmęs už pečių: „Tu“ — liepsnojo, svilino liepsnomis jo veidą: „Tu...“

Jo veido bruožai išdavė didelę įtampą. Bet jie pasikeitė. Pabėgimo karštinė įsismelkė į kiekvieną nervą, privertė jaudintis ir sukilti visus laukinius instinktus kaip dar niekada nebuvo atsitikę — jo budrumas sustiprėjo ir svaigino.

— Taip, — šaukė jis, — taip, aš nenorėjau, kad jis tave liestų — tas lipnus vabalas...

Stabdžiai sudžeržgė kaip pjūklai, mašiną bloškė į šalį, truktelėjo, ji sustojo, variklis staugė, pokšėjo, kosėjo. Leveletas iššoko iš automobilio ir ėmė šalia kelio pilnu glėbiu rauti krūmų šakeles, žoles, žiedus, vyteles, viską, kas papuolė po ranka, tada atitempė atgal, sumetė į mašiną, mėtė ant Gemos, nubėgo atgal, atnešė dar daugiau, viską metė ant Gemos, sušuko:

— Aš sumesiu visą mišką į vidų — aš paslėpsiu tave po pasauliu... — atitempė išrovęs kažkokį krūmą, panėrė veidą gilyn tarp šakelių ir staiga pradėjo staugti lyg jaguaras.

Gemos galvoje staiga blykstelėjo mintis; ji norėjo ją sulaikyti, užspausti, bet ji nepasidavė valiai, brovėsi laukan, buvo stipresnė už bet kokį stipriausią jausmą, už laimės pojūtį, nubloškė sielą į pašėlusio sūkurio vidurį, ji nenorėjo, bet toji mintis tiesiog rėkė, perrėkė ją kiaurai, ji buvo melas, Gema suprato tai, bet negalėjo nieko padaryti, tas jos galvoje kirbantis sakinys užblokavo kitas mintis, buvo svetimas, bet ji vis tiek jį ištarė:

— Bet aš būčiau tai padariusi...

Leveletas pagriebė jos rankas, kažką sušnypštė jai tiesiai į veidą, į akis — tamsoje perskverbdamas žvilgsniu jos akis, praradęs žadą išspaudė:

— Man.

Automobilis, rodos, irgi drebėjo, kažkokia geležinė letena laikė Gemą už pečių, balsas kriokė tiesiai į jos sąmonę, galingas kaip jūra, šėlo ir ūžė kaip viesulas — atgriaudėjo:

— Ne — dėl manęs — ne.

Leveletas nustūmė ją prie mašinos, kumščiais daužė variklio dangtis, rėkė perkreipęs veidą, baltas ir nevaldomas:

— Tu meluoji...

Gema prisispaudė prie dažyto paviršiaus. Ji slinko tolyn nuo to šėlstančio gaivalo žmogiškuoju pavidalu, pajuto ranką ir staiga sušuko mistinio džiugesio šviesoje:

— Viskas! Pralošei! Aš palieku tave! Aš laisva! Laisva! Tavo kelias atviras!

Leveletas vienu šuoliu įšoko į automobilį ir iškart paspaudė stabdžius ir akceleratorių. Mašina trūktelėjo, pračiuožė kelio pakraščiu, ratai prasisuko:

— Dar niekad — dar niekad — tai mano kelionė ir mano kelias, — sušuko Leveletas stūgaujant motorui.

Gemos žvilgsnį kažkas nusuko į kitą pusę. Kelio gale buvo matyti šviesos kamuoliukai, skrodžiantys naktį, dvi piktos, žėrinčios akys, automobilio žibintai — jai atėmė žadą — automobilio, kuris juos persekiojo.

— Jie atvažiuoja, — parodė ji. Jis irgi pamatė, susiplūdo, nusijuokė, kažką nerišlaus surėkė — ji prisispaudė prie jo krūtinės, neatplėšdama žvilgsnio nuo kyšančio spidometro.

— Pirmyn, greičiau — greičiau...

Beprotišku greičiu pro šalį į nežinomybę švilpė gamta. Šikšnosparniai trankėsi į automobilio stiklą, naktiniai drugiai kaip vėjo nuplėšti lapai pleveno tolyn, mašina galėjo praryti kiekvieną, kas pastos jai kelią, milžiniškas, antgamtiškas darinys, kuris veržėsi į naktį kaip plėšikas į moterų miegamuosius su žibintu, skubėdamas, apakindamas žibinto šviesa pasimaišiusius jo kelyje. Gema jautė, kaip už jos lekia mirtis, kaip ji juos persekioja, bando pasivyti, pasaulį dengia šešėliais, debesys, audra, žaibai ir pražūtis, — pavojus — pavojus — pavojus!

Ji atsigręžė; atstumas padidėjo. Ji prispaudė galvą prie Leveleto smilkinių. Jis kažin ar ką jautė, jį buvo užvaldžiusi ta jėga, kuri tempė jį pirmyn, vertė skubėti, jis pasidavė jai, jautė artėjant neišvengiamos pražūties audrą, visas jo gyvenimas buvo nieko nevertas prieš šitą akimirką, kuri krito ant jo nesibaigiančia upe, traukė jį gilyn, pamažu leido į bedugnę, plukdė upe, per kurią nėra tilto, kurios niekas neužtvers jokia užtvanka, jis pats save užstatė kažkokiame magiškame žaidime, jis šveitė savo gyvybę į ugnį, vardan liepsnos, įsiliepsnojo, pasiekė aukščiausią tašką, rėkė, nežiūrėdamas, vėjas draskė į skutelius jo ištartus žodžius:

— Ką tu apie tai žinai — tu buvai mano įtampa — ir pavojus — aš tave tokia paverčiau — mano didžiausia įtampa ir mano visiškai neišvengiamas pavojus — ką tu apie tai žinai — nieko baisesnio daugiau nėra — kaip šitas — taip — šitas sutriuškinimas...

Už nugaros pasigirdo šūviai. Skambtelėjo kulka, atsitrenkusi į metalą. Dusliai nuaidėjo. Šūviai naktyje — alsavimas į kaklą — jis pasikėlė prie vairo — dar stipriau paspaudė akceleratorių, tik viena ranka laikė vairą, kita arčiau savęs spaudė Gemą, glaudė prie savęs, ji bejėgė glaudėsi prie jo — jie pašėlusiu greičiu skriejo tolyn.

Kelias buvo tiesus; motoras griaudėjo, jie lėkė šituo tiesiu kaip styga keliu kažkur tolyn. Automobilis kratėsi per duobes, kelis kartus labai aukštai pašoko, susiūbavo, vėl atgavo pusiausvyrą ir švilpė toliau. Už jo sekė kiti du žibintai, virš kurių aidėjo šūviai į naktį.

Leveletas pažvelgė į ją. Gema sėdėjo įsikibusi į jo ranką, apglėbusi kaklą, kažką vapėjo. Jo jausmų ugnis dar ruseno. Jis paleido Gemą ir griebė ginklą. Šaltai ranka apglėbė rankeną. Tada šovė. Šūvis tūkstančiais balsų atsiliepė iš gūdaus miško. Leveletas paleido vairą, mašina važiavo savarankiškai, pasikėlė aukščiau, kažką surėkė ir vėl šovė. Gema spazmiškai apglėbė ir laikė jo koją, pabandė jį pasodinti, bet jis nuspyrė ją į šalį, — šovė, šovė, dar, šaukė, skambiai kažką, ir vėl šovė, dar ir dar, į neatstojančias akinančias švieseles, į tuos du šviesos upeliukus, kurie susiliejo ir virto viena grėsminga siena, šovė, šaukė, surėkė, numetė, vis dar stovėdamas, mašina irgi sustojo, ginklą į vidų — susvyravo — bloškėsi atgal, susmuko, galva dusliai trinktelėjo į mašinos apmušalus — Gemos rankomis tekėjo kažkas šiltas — ir nešantis mirtį, ji jautė, kad tai kraujas — kraujas — ir tada neteko sąmonės.

Epilogas

Su ryto vėjo dvelksmu ėmė busti diena, su saule ji kopė aukštyn ir aukštyn už kalnų, kol pasiekė zenitą ir ėmė spindėti virpančia šviesa, siekiančia toliausius horizontus. Kai kur kalnuose siaurais ruoželiais dar buvo sniego; bet tik ant viršūnių. Vidurdienį sniegas taip smarkiai spindėjo, kad galėjo apakinti, lyg iš saulės būtų kilęs jis, o ne jos atspindys. O kai vakare kalnus aptraukė nakties šydas, jis dar kurį laiką švytėjo tolumoje, kol atidavė visus šviesos likučius ir pamažu išblėso.

Tada galų gale atslinko naktis; ir ko negali padaryti diena, sugeba atlikti ji: ji mokėjo sujaudinti širdį. Buvo tokia tamsi ir bekraštė, negalėjai aprėpti jos ribų, ji buvo begalinė, ji buvo už visko; galėjai jai atsiduoti, paskęsti joje, pasiklysti, net nežinodamas, kur eini. Ir kuo arčiau prie jos sėlinai, bandydamas su ja susilieti, tuo įnirtingiau ji bėgo nuo tavęs — nuo nežinomų užjūrio pakrančių namolio grįžo abejonių ir nesibaigiančių klausimų laivai, prikrauti susitaikymo.

Tarp pažinimo ir pasaulio atsirado rūkas, minkštas, — jis trukdė susijungti jiems abiem; lyg pagalvė. Viskas tirpo, prarado kontūrus; paviršiai skaidrėjo ir nyko. Daiktai bandė pasitraukti.

Šį daiktų nykimo procesą Gema matė; ypač stipriai jis veikė ją, kai paviršius užliedavo vos blyški prieblanda, kokia būna tarp dienos ir tropinės nakties. Prietema sustūmę daiktus į vieną visumą, nuvalė nuo jų viską, kas pažįstama, privertė juos pereiti į pirmykštę būseną, tapti šešėlių abstrakcijomis, nekeičiamomis, pasidaryti svetimais ir nesuprantamais. Jie buvo šalti ir nepajudinami, nors gyveno ir galėjo judėti, jie vis tiek liko svetimi, nuošalyje.

Gema ramiai gulėjo ant ištiesiamo gulto ir žiūrėjo į langą. Kai tarnaitė jai pataisė pagalvę ir tyliai pasišalino, su jos tyliais žingsniais pamažu pranyko ir visi priežastiniai ryšiai. Ji jautėsi pakylėta, tai buvo kažkas daugiau nei paprastas prisiminimas, to ji bijojo dieną ir kuris dar slėpėsi kažkur netoliese, fone. Ji nenorėjo pabėgti nuo jo, nes tada tikrai būtų įkliuvusi į jo žabangus. Kadangi ji tai žinojo, ji nusileido ir atsidavė prisiminimams.

Bet dabar, kai ji jau buvo pasirengusi, praeitis pati ėmė trauktis nuo jos. Nesibaigiančiu srautu tekėjo vaizdas po vaizdo; tačiau nė vienas nedrįso iššokti iš šitos virtinės ir pabandyti ją užvaldyti. Epizodai sekė vienas kitą, kol pagal nežinomą taisyklę susijungė į vieną ištisą vaizdą, kuris egzistavo kažkur paraleliai, ir ji nenorėjo jo pripažinti savu, pažįstamu. Jis laikėsi jos viduje, jos jausmai įsiaudrino ir ėmė rezonansu skambėti — bet čia buvo ir tokių kampelių, kurių nė nežinojai esant ir kurie čia nedalyvavo, bet kuriuos ji instinktyviai jautė egzistuojant — jie iškils vieną dieną kaip koralų atolai iš įsibangavusių marių ir ims viską valdyti, visur viešpatauti. Ji pasitikėjo jais aklai ir besąlygiškai, ji jautė, kad šitos paslaptingos jėgos jau kyla iš sielos gelmių, todėl visiškai ramiai atsidavė savo praeities viešpačiui.

Ji kelioms savaitėms liko Nuvaro Elijo kalnuose ir daugiau nematė nė gyvos dvasios, išskyrus savo tarnaitę. Vakaras iš vakaro ji sėdėjo savo krėsle ir stebėjo, kaip kuriasi ir keičiasi pasaulis už lango. Tylėjimas buvo viskas — kas tylėjo, galėjo pažinti pasaulį, o kas kvėpavo — įvykių prasmę.

Vieną vakarą jos sąmonę persmelkė mintis, kad ji tai jau patyrusi anksčiau: daiktus ir jų mistiką. Ji pasijuto saugi, lyg sugrįžusi namo — ją vėl sveikino seniai pažįstamas kelio ženklas, rodantis teisingą kelią.

Pasaulis dingo už stiklinės pertvaros. Nebeliko vertinimų, net paties paskutinio, anapus etikos. Pasimatė paprasčiausia iš visų tiesų: viskas yra gera ir teisinga. Kas ja sekė, niekada neklydo. Kas pasiklydo, rado pasaulį. Kas rado pasaulį, rado save. Kas save jautė, galėjo iškilti aukščiau visko ir pasiekti amžinybę. Visada jautei tik save.

Važiuodama atgal Gema keletą dienų apsistojo Kandyje. Nors ji gyveno atsiskyrėlišką gyvenimą ir vengė žmonių, paskutinį vakarą nutarė apsilankyti šventykloje. Paskendusi savo mintyse klausėsi monotoniškų minios maldų ir lėtai perėjo salės viduriu. Staiga prieš ją išdygo žmogus geltonais apdarais. Ji pažino vyriausiąjį kunigą ir prisiminė, kad jis jai yra sakęs, jog ji ir vėl čia atvyksianti. Ji nesidžiaugė šituo susitikimu — vieta nekėlė jokio noro bendrauti, bet ji pakluso akimirksniui. Kunigas ėjo priešais ją į biblioteką. Ji atsisėdo ant akmeninės atbrailos. Pažvelgusi į lamos veidą, pagalvojo, kad matė jį lyg prieš kelias valandas, tačiau šįkart daiktai atrodė labiau nutolę, svetimi ir antrarūšiai.

— Tikintieji Tibete, — pradėjo lama, — turi seną paprotį, kurio nesupranta vakariečiai ir todėl dažnai iš jo juokiasi. Jie šimtus, tūkstančius, galybę kartų suka savo maldos malūnėlius ir kartoja vieną ir tą patį sakinį: Om mani padme hum. Vakariečiai po savo baltomis kaktomis turi tokį žvėrį, kurį vadina mąstysena ir kuris vis dėlto yra niekas. Nes Rytuose taip pat mąstoma — ir giliai mąstoma — kokia iš visų religijų nėra kilusi iš Rytų — bet rytų kraštų gyventojai neturi to žvėries, kuris tik trukdo pasiekti prasmę. Tam jie turi susimąstymo gebėjimų. Tibeto maldų vienodumas, kurį niekina vakariečiai, yra susimąstymo pagrindas. Kas pripildo daiktus savąja valia, verčia juos judėti, kol užtenka jėgų; kai jų nebeturi, viskas baigta. Kas atjungia savo sielą ir tampa abejingas aplinkai, dalyvauja daiktų pasaulyje ir jaučia vidines daiktų pasaulio taisykles. Jis įeina į uždarą ratą ir niekada nepasiklys ar prieis kelio galą. Visi vakariečiai tokie pasipūtę.

— Bet aš priėjau kelio galą, — tarė Gema.

— Kiekviena pabaiga kartu yra ir naujo pradžia. Jūs tikite pabaigos egzistavimu ir galvojate apie ją, visi vakariečiai mano, kad jei su šituo menkaverčiu daiktu, mąstymu, viską pamatavo ir tai nėra padaloma arba nuo jų pasitraukė, vadinasi, tai jau pabaiga. Jie taip pat tvirtina, kad mirtis, stipriausia formos kaita ir perėjimas į kitą lygmenį, yra pabaiga. Vakariečiai nori viską suvokti; jiems sunkiai sekasi suprasti, kad mąstysena ir logika skirti tik kasdieniam gyvenimui, o ne, kaip jie sako, metafizikai ir transcendentiniams dalykams. Jie turi ir teisingai naudojasi gyvuliais, apie kuriuos nešneka visos beširdės vakarų religijos: maisto ieškojimui, būties užtikrinimui ar gynybai. Bet gyvenimo srovės teka ir skverbiasi giliau; kas būtų pasaulis, jei jis būtų suprantamas ir apčiuopiamas iš žmogiškųjų pozicijų...

Jis pasižiūrėjo į ją ramiomis akimis:

— Kai kurie gyvenimai vyksta lygioje vietoje; todėl jie irgi plokšti — o štai kai kurie būna kalnai ir kalvelės — jie kyla aukštyn — aukščiausia viršūnė yra paskutinis dalykas, kurio siekiama — kai kurie gyvenimai užsidaro rate — jie vyksta rato ribose, kurį uždaro ir kai mano, kad už jo ribų daugiau nieko nėra, staiga patenka į naują ratą. Tai gyvenimai be nuosavos praeities, jie atsiranda iš vakardienos pelenų. Šitiems gyvenimams nesvarbus pažinimas, kuris kitiems yra viskas — juos valdo mistiški dėsniai, jie tvirtai kažkur giliai prirakinti. Toks gyvenimas priklauso ir jums. Kai jūs tąsyk prieš keletą mėnesių buvote čia atvykusi, aš pamačiau, kad jam pereinant į naująjį ratą, jūs ir vėl čia būsite. Jūs atėjote — laiko pranašystės išsipildė — prasidėjo naujasis ratas...

Gema pažiūrėjo į jį sunkiu žvilgsniu:

— Aš žinau, tai jau negrįžtamai toli — taip pat žinau: jei tas ratas sugrįžtų, aš nežinočiau, kaip elgtis, aš jo beveik neprisimenu, savo ankstesnio gyvenimo — bet kas man taip slegia širdį?

— Prieš keletą dienų Kolombo dangų užtraukė juodi debesys. Užgriuvo audra, ji šėlo, bangos kilo sulig palmių viršūnėmis. Bet kitą rytą dangus ir vėl buvo giedras ir žydras, kad galėjai pagalvoti, jog niekada ir nebuvo audros — jei iš tikrųjų nebūtum jos patyręs. Tačiau jūra vis nerimo ir kėlė aukštas bangas. Oras buvo šiltas ir ramus, be menkiausio vėjo — galėjai savęs paklausti, kodėl gi jūra nerimsta? Vis dar nerimsta? Ir taip galėjai paklausti. Jūros turi išsibanguoti. Tai tvenkiniai greitai nurimsta.

Jis pakilo:

— Pas mane retai atvyksta vakariečių. Kiekvienas, kurio gyvenimą perskrodė jūsiškis likimas, jau yra paženklintas. Jis padėjo jiems per nebylystę pasiekti tylėjimą. Nebylystė: negali kalbėti; tylėjimas: esi anapus žodžių...

Amžinybė yra nuolatinė kaita. Gyvenimas yra amžinas. Gyvenkite jį taip, kaip jis gyvena jumyse. Tai nėra taisyklė — tai yra pradžia — bet pradžia tai jau yra daug — ji uždaro ratą — o ko gi daugiau dar trūko tam ratui.

Kolombe Gema naktį pabudo pažadinta kažkokio krabždesio. Ji įsiklausė į svirplių griežimą ir pagalvojo, kad galbūt tai buvo driežas, kuris įšliaužė į kambarį ir netikėtai nukrito nuo sienos, bet garsas staiga pasikartojo. Jis skambėjo kaip atsargiai ir nedrąsiai žengiamas žingsnis, po kuriuo braška grindys. Garsas sklido iš šalia esančio kambario.

Gema pasiėmė savo ginklą ir tyliai praskleidė užuolaidas, norėdama pažiūrėti, kas ten yra. Nieko nebuvo. Bet baltas metalinis langų tinklelis buvo praskirtas, žiojėjo tamsus plyšys. Ranka iš lėto stūmė langinę į šoną, tada įsikabino į palangę, pasirodė galva, po to kūnas. Keliais žingsniais įsibrovėlis nubėgo prie sienos nukabino ir ėmė vynioti kilimą.

Gema įsižiūrėjo, staiga padėjo ginklą į šalį ir nuėjo į tą kambarį. Žmogysta staigiai atsisuko tarsi pasiruošusi puolimui — iš išlavintų kūno judesių ji suprato, kad neklydo: tai buvo kreolas.

Jis buvo pritrenktas. Ji įjungė šviesą. Šviesa užliejo sceną. Kreolas instinktyviai griebė pusiau suvyniotą kilimą ir bandė trauktis prie lango, norėdamas išmesti kilimą. Bet Gemos gestas sustabdė jį nuo šito. Ji rimtu veidu pažiūrėjo į jį. Po pažastim jis turėjo pasikišęs žaliąjį maldų kilimėlį, kurį kažkada buvo padovanojęs Gemai.

— Jūs mane aplenkėte, — tarė Gema, — aš vis tiek norėjau atvežti jums kilimėlį po kelių dienų. Aš išvykstu į Europą.

— Jūs nebesugrįšite.

— To aš negaliu pasakyti.

— Jūs norėjote kilimėlį man...

— Jis buvo jūsų nuosavybė. Aš dėkoju jums, kad jūs pirmiausia paklausėte apie mano kelionę ir tik po to apie kilimėlį. Aš moku tai įvertinti.

— Ar jūs norite jį man grąžinti? — nesuprasdamas perklausė jis.

— Aš norėjau pristatyti jį jums atgal, nes jis priklauso jums. Tai pateisina ir šitą situaciją...

— Jūs neturėtumėte galvoti, kad čia yra kažkas kita, pavyzdžiui, jo vertė, ne, aš ne dėl to tokiu būdu norėjau jį susigrąžinti. Jūs taip ir nepagalvosite. Ir kita priežastis, apie kurią nekalbėsiu, nepaskatino manęs jį sugrąžinti. Aš paprasčiausiai negaliu be šito kilimėlio gyventi — aš turiu ji atgauti.

Gema tarė:

— Jums nereikia nieko aiškinti. Jūsų šiandieninis vizitas rodo, kad aš tuomet jus ne visai gerai pažinau. Atleiskite man dėl to. Man labai džiugu matyti jus vėl susitvardžius po šitos išdaigos — aš kalbu visai ne ironiškai. Nežiūrėkite į mane iš padilbų.

— Jūs keistas žmogus.

— Palikime psichologinius traktatus — kad aš geros nuotaikos, šiek tiek vaikiškai džiaugdamasi skiriuosi su Indija, yra šito jūsų apsilankymo išdava. Aš dėkoju jums už tai.

Gema liepė nunešti savo lagaminus į šviesius didžiuosius kambarius. Pro platų buvusio vienuolyno langą atsivėrė vaizdas nuo Italijos lygumos iki pat kalnų virtinės, kurios nyko tolimuosiuose horizontuose. Ežero atšaka įsirėžė į šį paveikslą kaip sidabrinė luobelė. Dulkėtu vieškeliu kaitinant popiečio saulei judėjo asilų traukiami vežimai. Kartais asilus išgąsdindavo atkriokiantis sunkvežimis, jie prisispausdavo kelkraštyje, o jų šeimininkai įnirtingai gestikuliavo. Blyškiai spindintys varpai virš užpakalinio refektoriumo kvietė mišioms. Patarnautojos pradėjo sakyti felissima notte.

Gema krovė viską iš lagaminų ir kišo daiktus į spintą; ji norėjo čia likti ilgam. Niekas jai nepadėjo, nors ji ir prašė. Artėjo vakaras. Ji liepė netrukdyti, įsitraukė į tvarkymo, dėliojimo ir rūšiavimo darbus. Pajudinus medžiagos ritinius iš Kantono ir Birmos iškrito mažas į žalią šilką įvyniotas paketėlis. Ji nevalingai jį išvyniojo. Tai buvo knyga rausvais odiniais viršeliais. Spynelė — iš graviruotų filigraninių falo ir kaukolės. Raidės buvo užrašytos tušu; inicialai įmantriai išdailinti. Kiekviena iš septyniolikos dainų, kurios buvo knygoje, turėjo savo iliustraciją. Į akis krito mėlyna spalva. Tai buvo senas Abu Nuvaso „Divano“ leidimas, kurį ji nusipirko Kaire prieš trejetą metų. Šiandien ji pirmąkart nuo to karto vėl laikė šią knygą rankose...

Gema nuėjo su knyga prie lango. Dangus buvo nusidažęs vakaro spalvomis, horizonte ryškiai raudonai; jį sudarė keli sluoksniai, kurie palaipsniui šviesėjo iki obuolių žalsvumo ir žadeito spalvos zenite. Lauke buvo ramu.

Gema lapas po lapo vertė plonos knygos puslapius lyg kiekviename jų būtų pavaizduotas jos gyvenimo epizodas. Ji susimąsčiusi užversdavo lapą ir, kai užvertė tomelį, jai pasirodė, kad užvertė kažką daugiau.

Nieko neatsitiko, bet jai pasirodė, kad ją aplankė nuostabi paguoda ir labai svarbus išgyvenimas. Bet ji negalėjo nieko prisiminti, nors tai buvo ką tik. Gal, susimąstė ji, tai branda: kaip vaisiaus, kuris savaitėmis per didžiausias audras iškabojo ant šakos ir vieną dieną, esant visai ramiam orui, atrodo, visai be priežasties ėmė ir nukrito — atėjo jo laikas. Buvo ne visai taip — bet šitas vaizdas įstrigo jos sąmonėje. Ar kas sugrįžo? Ar atsirado kas nauja? Kas nuskambėjo taip pažįstamai sodriai? Ko reikėjo tai šilumai, kuri tekėjo jos venomis? Kam skirtas šitas lengvas laimės pojūtis jos kraujyje?

Ji paėmė knygą ir vėl padėjo ją šalin. Ji sugrįžo pas ją — po trejų metų. Ji visai buvo pamiršusi apie šitą knygą — bet ji visada buvo šalia — o šiandien sugrįžo į jos rankas. Gema nemėgo simbolių, bet staiga ji suvokė: viskas sugrįžta...

Narcizų pievos buvo apšviestos švelnia šviesa. Liekni augalų kotai stovėjo tiesiai kaip sargybiniai ir laikė sunkius žiedus. Drugiai godžiai gėrė žiedų nektarą; vabalai tingiai ropojo stiebais. Auksiniai ir žalsvi sparneliai mirgėjo augalų tankynėje. Bitės zvimbė kaip mažučiai vargonai.

Gema įsijautė, kaip jos kūnas žengia žingsnį. Ji jautė kojas, kurios lietė žemę, pėdas, kurias statė, švelnų pado išlinkimą. Keliai lankstėsi pagal jos eisenos taktą. Klubai laikė jos nugarą ir siūbavo tokiu pačiu ritmu kaip ir pečiai. Koks malonumas pakelti galvą arba ją atlošti — jausti dvelksmą ant veido.

„Gyvenimas yra viskas, — ėjo Gema: ji to nepagalvojo, ji tai ėjo, — gyvenimas yra viskas — Aš jaučiu — dieviškas jausmas — pasaulis yra jaunas kaip aš — kol aš save jaučiu, pasaulis stovės — kol aš gyvenu Save, gyvensiu Visus...“

Už pievos tęsėsi miškas. Ąžuolai atrodė sunkūs — jie buvo iškilę aukščiausiai už visus medžius. Už jų buvo įsispraudę jauni medeliai. Pomiškis — išsikeroję krūmokšniai — viską lietė jos koja. Ten pat matėsi išvirtę medžių kamienai. Ant jų jau augo grybai ir vijokliai. Miškas augo — ir augo, stipriai, gyvai, energingai. Jis augo ir augo...

Gema užuodė žemės kvapą — ir žolių. Ji atsilaužė medžio žievę ir papuošė ją. Pakilo vėjas. Iš žemės kilo naujas metas. Viskas buvo pradžia. Gema dabar žinojo viską. Ji nuleido galvą...

Ar kažkas šalimais nesakė: „Aš pradedu — aš pasiruošęs...“?

Redakcijos pastabos

Iki šiol nepublikuotas romanas „Gema“ tikriausiai buvo sukurtas tarp 1923 m. pavasario/vasaros ir 1924 m. pavasario/vasaros. Recenzijų, pasisakymų ar nuorodų į šį romaną, jo atsiradimo prielaidas ir tekstą nėra žinoma. Datos nustatytos pagal Remarko palikime Niujorke (Remarque-Collection, R-C 1.156) išlikusius rankraščius; bet rasti dar ir seni rankraščio likučiai — tekstas parašytas ant laikraščio Echo Continental skiaučių. Nuo 1921 m. rudens iki 1924 gruodžio 31 d. Remarkas buvo šio laikraščio redaktorius Hanoveryje. Laikraščio skiautės labai sudriskusios, todėl sunku identifikuoti ir Jozefo Viera straipsnį „Iš „juodųjų“ kaučiuko augintojo prisiminimų“. Šis straipsnis buvo išspausdintas ne tuo metu, kai Remarkas buvo atsakingasis Echo Continental redaktorius. Todėl galima spėti, kad šie rankraščiai atsirado dar iki 1923 m. birželio.

Nuorodos romano pradžioje į Klerfeito keliones buvo rastos kitoje laikraščio Gartenlaube (Sodo pavėsinė) pusėje ir datuotos 1924 m. kovo mėn. Šituo metu tekstas dar nebuvo išspausdintas.

Kitas įrodymas, kada buvo sukurtas romanas „Gema“, — vienos kelionės aprašymas. Publikacija laikraštyje Jugend (Miunchenas) pavadinta „Audra stepėje“ ir išspausdinta 1924 m. liepą. Šita istorija — išskyrus vardus ir dėstymo planą — identiška III skyriaus 4 ištraukoje aprašytai audrai. Gali būti, kad ši trumpa istorija tėra romano ištrauka arba Remarkas įtraukė į romaną šioje istorijoje aprašytą epizodą kiek vėliau. Rankraštyje nėra detaliai aprašytas šis skirsnis, bet yra nuoroda į „Audrą stepėje“. Todėl galima daryti išvadą, kad ši trumpa istorija tuo metu jau buvo sukurta, tačiau iš pastabų neaišku, ar publikacija jau buvo išspausdinta.

Pagal pastabas kitoje laikraščio Gartenlaube pusėje galima spėti datas, kada pasirodė tiek „Gemos“, tiek ir „Audros stepėje“ rankraščiai — maždaug apie 1924 m. pavasarį/vasarą.

1942 m. pavasarį per namų areštą Los Andžele Remarkas liepė perrašyti „senąjį rankraštį“ ir šiek tiek jį pakoregavo.

Autoriaus planai dėl „Gemos“ turinio ir struktūros, kurie taip pat išliko minėtame palikime, rodo, kad jis norėjo pavaizduoti pagrindinę romano veikėją konfrontuojančią su įvairiomis gyvenimo filosofijomis — čia centre stovi Klerfeito, Kinslio ir Leveleto figūros:

Veikėjai:

Klerfeitas — energija, jaunatviškumas, kietumas, nenugalimas įkvėpimo metu

Kreolas — dekadansas

Puriškovas — svajotojas

Kinslis — žmoniškumas ir žmogiškųjų santykių išmanymas

Ravikas — kontempliatyvus estetikos žinovas (Sežuras)

Leveletas — žmogus-kulka

Fredas — vidutinybė

Gydytojas — dviveidė asmenybė

Skraimuras — labai uždaras

Kuprė susijusi su fiziologija

Budelis

Šitą filosofiškai pagrįstą kūrinio konstrukciją — vieninteliame Remarko romane — pagrindinės romano veikėjos konfrontaciją su įvairiausiais vyrų tipais ir savo esybės suradimą kūrinio pabaigoje jaunasis autorius sukūrė pasiremdamas egzotiškais pasauliais ir filosofijomis; veiksmas vyksta — išskyrus epizodą su Fredu — turtingųjų, gražiųjų ir kilniųjų pasaulyje. Charakteriai yra jų gyvenamosios aplinkos produktas, o Gema — besiblaškanti moteris — suranda savo vietą tik praradusi mylimąjį, Leveletą, ir pradėjusi atsiskyrėlės gyvenimą. Romano kompozicija pabaigoje užsidaro su Abu Nuvaso „Divano“ knygelės epizodu; ratas — kaip paradoksas — yra ir pradžia. Ji dabar suvokia ne tik savo egzistenciją, bet ir savąjį Aš:

Gema įsijautė, kaip jos kūnas žengia žingsnį. Ji jautė kojas, kurios lietė žemę, pėdas, kurias statė, švelnų pado iškilimą. Keliai lankstėsi pagal eisenos taktą. Klubai laikė jos nugarą ir siūbavo tokiu pačiu ritmu kaip ir pečiai. Koks malonumas pakelti galvą arba ją atlošti — jausti dvelksmą ant veido.

Pagaliau reikia pasiekti žmogaus ir gamtos vienovę, kuri smarkiai akcentuojama ankstyvuosiuose Remarko eilėraščiuose:

Gema užuodė žemės kvapą — ir žolių. Ji atsilaužė medžio žievę ir papuošė ją. Pakilo vėjas. Iš žemės kilo naujas metas. Viskas buvo pradžia. Gema dabar žinojo viską. Ji nuleido galvą...

Ar kažkas šalimais nesakė: „Aš pradedu — aš pasiruošęs...?

Ankstyvasis romanas „Gema“ po autobiografinio kūrinio „Svajonių būstas“ („Traumbude“) — tezių romanas, autoriaus bandymas pateikti filosofinius apmąstymus romano veiksmu ir praturtinti jų skurdumą egzotiškaisiais pasauliais. Romanas galėjo atsirasti sugretinus dvi skirtingas pozicijas.

Romano „Gema“ reikšmės nereikėtų nuvertinti, nors jis ir nebuvo publikuotas autoriaus gyvenimo metais ir, kiek žinoma, net nebuvo viešai paminėtas. Kad šis kūrinys autoriui buvo reikšmingas, matyti iš to, kad jis galbūt 1924 m. sukurtą tiposkriptą iki pat mirties laikė segtuve su užrašu „I-asis romanas“, nors iki tol Remarkas jau buvo išleidęs romaną „Svajonių būstas“. Kitaip sakant, romanas „Gema“ — tikroji Ericho Marijos Remarko, kaip romanisto, pradžia. Jei romano pasirodymą susietame su publikacija laikraštyje Jugend, būtų galima tvirtinti, kad 1924 m. prasidėjo Remarko, kaip rašytojo, era.

Dėmesį patraukia tai, kad romane „Gema“ pavartotus vardus Remarkas vartojo dar ne vieną kartą iki pat savo paskutinio romano „Pagirtasis kraštas“ (Das gelobte Land). „Gemos“ romane Remarkas sukūrė vardų mechanizmą, kuriuo dar ne kartą naudojosi. Psichologiškai įdomus tas faktas, kad 3-iojo dešimtmečio viduryje Remarkas savo kūrinius pasirašydavo Leveleto slapyvardžiu, o viena iš tų figūrų, kurios vardą jis paėmė susirašinėdamas su Marlen Dytrich — Raviko — įsimylėjusio svajotojo — „Triumfo arkoje“ (Are de Triomphe) paminėtas įėjo į literatūros istoriją. Laiškai Marlen Dytrich gali padėti pagrįsti „Gemos“ atsiradimą: viename iš 300 parašytų laiškų Marlen Dytrich Remarko laikų skaitytojas gali identifikuoti svarbią to meto asmenybę: Marlen Dytrich.

Ar ir kada Remarkas ėmėsi spausdinti šį romaną ir kodėl jam nepavyko to padaryti, nėra žinoma. Daugelis teminių vingių, motyvų ir filosofinių apmąstymų šiame romane, be abejo, turi savo pagrindą ir išeities tašką. Ir ne dėl vardų panašumo, pvz., Klerfeito vardas romane „Dangus nežino numylėtinių“ (Der Himmel kennt keine Gunstlinge) (1961 m.) ar prieš tai atsiradusiame „Saugiame gyvenime“ (Geborgtes Leben) (1959 m.) šiuos vėliau pasirodžiusius kūrinius galima laikyti „Gemos“ tęsiniu. Užrašai, rankraščiai ir visiškai paruoštas spausdinti romanas buvo rasti Remarko palikime tarp kitų popierių ir romano „Dangus nežino numylėtinių“. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje po politinės fazės savo kūryboje — romanuose „Gyvenimo kibirkštis“ (Der Funke Leben) (1952 m.), „Laikas gyventi ir laikas mirti“ (Zeit zu leben und Zeit zu sterben) (1954 m.) ir „Juodasis obeliskas“ (Derschwarze Obelisk) (1956 m.), pjesėje „Paskutinė stotis“ (Die letzte Station) (1956 m.) ir filmo „Paskutinis veiksmas“ (Der letzte Akt) (1955 m.) scenarijuje — Remarkas sugrįžo prie savo kūrybos ištakų — „I romano“.