Motinai,

pagaliau sulaukusiai svajonės išsipildymo gyventi Mėlynuosiuose kalnuose

Autorės pastaba

Skaitytojams, pastebėjusiems, kad vietovardyje Misalongis rašoma a, bet ne o, kaip dabar laikoma teisinga, noriu paaiškinti — čia aprašomų įvykių laikotarpiu labiau įprasta buvo senoji forma su a raide.

— Ar nepasakysi man, Oktavija, kodėl mums taip nesiseka ir jokių permainų į gera? — paklausė ponia Druzila Rait savo sesers ir atsidūsėjusi pridūrė: — Reikės perdengti stogą.

Panelės Oktavijos Herlingford rankos nusviro į sterblę, ji liūdnai palingavo galvą ir taip pat atsiduso.

— O varge! Ar tikrai?

— Denis dėl to neabejoja.

Jųdviejų sūnėnas Denis Herlingfordas miestelyje turėjo ūkinių prekių krautuvę ir sėkmingai vertėsi vandentiekio darbais, tad jo žodis tokiais klausimais buvo neginčijamas.

— Ir kiek tas naujas stogas kainuos? Nejau būtina perdengti visą? Ar neužtektų pakeisti prasčiausius lakštus?

— Denis sako, nelikę nė vieno skardos lakšto, kurį vertėtų išsaugoti, tad, deja, veikiausiai prireiks kokių penkiasdešimties svarų.

Stojo niūri tyla, abi seserys suko galvas ieškodamos, kur gauti reikiamų lėšų. Jiedvi sėdėjo greta ant ašutais kimštos sofos, kurios geriausios dienos praėjo taip seniai, kad niekas jų nė neprisiminė. Ponia Druzila Rait labai smulkiai ir itin kruopščiai siuvinėjo kiauraraščiu drobės kraštelį, o panelė Oktavija Herlingford darbavosi vąšeliu, ir po juo kyburiuojantis nėrinys buvo toks pat dailus kaip sesers siuvinys.

— Galėtume pasinaudoti tais penkiasdešimčia svarų, kuriuos tėvas padėjo man į banką, kai gimiau, — pasiūlė trečioji moteris kambaryje, susirūpinusi, kaip atlyginti už tai, kad nesutaupė nė penso iš pinigų už kiaušinius ir sviestą. Ji taip pat darbavosi sėdėdama ant žemos taburetės, pynė nėrinius su šaudykle iš nebalintų lininių siūlų kamuolėlio, o jos pirštai judėjo taip įgudę, kad nereikėjo apie tą darbą nei galvoti, nei į jį žiūrėti.

— Dėkui, bet nereikia, — atsakė Druzila.

Taip tą penktadienį ir baigėsi vienintelis pokalbis per visą dviejų valandų rankdarbių popietę, nes netrukus prieškambario laikrodis ėmė mušti keturias. Ore tebevirpant paskutiniam dūžiui visos trys moterys vedamos įpročio automatiškai padėjo rankdarbius šalin: Druzila siuvinį, Oktavija mezginį, o Misė nėrinius. Kiekviena sudėjo saviškius į visiškai vienodus pilkos flanelės virvele užtraukiamus maišelius, o šiuos sustatė į nudrengtą raudonmedžio spintelę po langu.

Įprastinė tvarka niekada nesikeisdavo. Ketvirtą baigdavosi dviejų valandų darbeliai prastesniojoje svetainėje ir prasidėdavo kiti dviejų valandų trukmės darbai, jau kitokie. Druzila sėsdavo prie fisharmonijos, savo vienintelės brangenybės ir vienintelio malonumo, o Oktavija su Mise keliaudavo į virtuvę virti vakarienės ir imtis ruošos.

Kai jos įstrigo tarpduryje tartum trys vištos, nebežinančios, kokia tvarka lesti, buvo nesunku pastebėti, kad Druzila ir Oktavija — seserys. Abi buvo labai aukštos ir pailgais kaulėtais anemiškai blyškiais veidais, bet Druzila atrodė sveikai stambi ir tvirta, o Oktavija smulkutė ir pakumpusi nuo ilgalaikės kaulų ligos. Misė buvo beveik tokia pat aukšta, bet, palyginti su penkių pėdų ir dešimties colių tetos ir šešių pėdų motinos ūgiu, tik penkių pėdų ir septynių colių. Daugiau niekuo į jas nepanėšėjo, nes buvo labai tamsaus gymio, plokščia krūtine, o tiedvi labai šviesios, pilnos, ji — smulkių veido bruožų, o jos stambių.

Virtuvė, didelė ir skurdi, buvo už apytamsio prieškambario, jos rudai dažytos medinės sienos dar labiau pabrėžė niūrią aplinką.

— Mise, prieš eidama paskinti pupų nuskusk bulves, — paliepė Oktavija, juosdamasi plačią rudą prijuostę, saugančią rudą suknelę nuo maisto gaminimo pavojų.

Kol Misė skuto tris bulves, kurių, jos manymu, turėjo užtekti, Oktavija pažarstė žarijas, rusenančias didelės — per visą virtuvės kaminą — juodos geležinės viryklės pakuroje, tada pridėjo dar malkų, atitraukė sklendę, kad geriau trauktų, ir užkaitė virti didelį geležinį virdulį. Tai nuveikusi nuėjo į podėlį paimti avižinių kruopų rytdienos pusryčių košei.

— O kad jas kur galas! — sušuko pasirodžiusi po minutėlės su rudu popieriniu maišeliu, pro kurio dugno kampus pabiro ir ant grindų pažiro avižinės kruopos tarsi purios snaigės. — Tik pasižiūrėk! Pelės!

— Neimkit į galvą, šįvakar paspęsiu pelėkautus, — pasakė Misė ne itin susidomėjusi, sumetė bulves į nedidelį puodą su vandeniu ir įbėrė žiupsnelį druskos.

— Pelėkautai tau rytoj ant stalo pusryčių nepadės, todėl teks prašytis motinos, kad leistų pabėgėti pas dėdę Maksvelą nupirkti avižinių kruopų.

— Ar negalėtume nors kartą be jų išsiversti? — Misė avižų nemėgo.

— Žiemą? — Oktavija pažvelgė į Misę, lyg jai būtų protas aptemęs. — Geras avižinės košės dubenėlis pigiai atsieina, vaikeli, ir jėgų suteikia visai dienai. Pasiskubink, dėl Dievo meilės!

Išėjus iš virtuvės į prieškambarį fisharmonijos garsai tiesiog kurtino. Druzila grojo pasibaisėtinai negabiai, bet jai visi sakydavo, kad groja puikiai, o kad taip grotų, turėjo savęs negailėdama lavintis, todėl kasdien ir lavinosi nuo ketvirtos iki šeštos. Stengtis buvo verta, nes kiekvieną sekmadienį savo talento stoka ji kamuodavo daugumą parapijiečių Herlingfordų Bairono miestelio Anglikonų bažnyčioje; visa laimė, nė vienas iš Herlingfordų neturėjo muzikinės klausos, tad visi manė per pamaldas gauną kaip tik tai, ko reikia.

Misė įslinko į svetainę, ne tą, kur jos triūsdavo prie rankdarbių, bet į skirtąją svarbioms progoms — tai čia stovėjo fisharmonija. Žvangindama ir griaudėdama kaip koks besigrumiantis riteris Druzila kovėsi su Bachu sėdėdama tiesia nugara, užsimerkusi, pakreipusi galvą, trūkčiojančiomis lūpomis.

— Motin? — sušnabždėjo Misė, ir ta tylutėlė garso gija negalėjo varžytis su džeržgiančiomis fisharmonijos garsų grandinėmis. Tačiau jos užteko. Druzila atsimerkė ir pasuko galvą veikiau nuolankiai nei piktai.

— Na?

— Atsiprašau, kad trukdau, bet man reikia suspėti avižinių kruopų pas dėdę Maksvelą, kol jis neuždarė parduotuvės. Pelės pragraužė maišelį.

Druzila atsiduso.

— Tai atnešk mano piniginę.

Piniginė buvo atnešta, iš suglebusių jos gelmių sužvejota šešių pensų moneta.

— Sveriamų, kruopų, prisimink! Pirkdama supakuotas dar moki už puošnią dėžutę.

— Oi, motin! Tos kruopos daug skanesnės ir jų nereikia šutinti kiaurą naktį, kad išvirtų, — Misės širdyje sukirbėjo silpna viltis. — Iš tiesų, jei judvi su teta Oktavija valgytumėt geresnes avižas, aš mielai apsieičiau visai be jų, ir taip išsilygintų išlaidos.

Druzila nuolat sau ir seseriai kartodavo trokštanti sulaukti dienos, kada jos klusni duktė pasišiauš prieš, bet šis jos kuklus savarankiškumo siekimas tik atsimušė į diktatoriškos valdžios sieną, kurią motina nė nenujautė pastačiusi. Tad ji pasipiktino:

— Visai be jų apsieitum? Tai jau tikrai ne! Avižinė košė — mūsų pagrindinis žiemos maistas ir ji daug pigesnė už anglis, — tada jos balso intonacija tapo draugiškesnė, labiau kaip kalbantis su sau lygia moterimi. — O kiek laipsnių?

Misė pasižiūrėjo į termometrą prieškambaryje.

— Keturiasdešimt du! — šūktelėjo.

— Tada valgysim virtuvėje ir leisim ten visą vakarą! — sušuko Druzila ir vėl puolė Bachą.

Įsisupusi į rudą seržo paltą, apsivyniojusi rudą minkštą šaliką ir užsidėjusi rudą megztą skrybėlaitę, šešis pensus iš motinos piniginės įsikišusi į rudos vilnonės kumštinukės pirštą, Misė išėjo iš namų ir nuskubėjo tvarkingu plytų takeliu prie vartelių į kelią. Nedideliame pirkinių krepšelyje nešėsi bibliotekos knygą; progų išsmukti vien į biblioteką pasitaikydavo nedažnai, ir jei ji iš tiesų skuba, niekam nereikia žinoti, kad eina ne vien pas dėdę Maksvelą avižų. Šįvakar bibliotekoje dirbs pati teta Livila, todėl ji gaus vertingesnę knygą už romaną, nors, Misės nuomone, bet kokia knyga yra geriau negu visai jokios. O kitą pirmadienį ten bus Una, tad ji galės pasiimti ir romaną.

Ore tvyrojo minkšta smulki škotiška dulksna, nei rūkas, nei lietus, ir ligustrų gyvatvorę palei sodybą, vadinamą Misalongiu, nubėrė stambiais, apvaliais vandens lašais. Vos įžengusi į Gordono kelią Misė leidosi bėgti, bet ties kampu ėmė tik sparčiai žingsniuoti, nes į kairį šoną vėl įsimetė dieglys ir skaudėjo ne juokais. Sulėtinus žingsnį nemalonus pojūtis apmalšo, tad ji ėjo ramiau ir jau ėmė jausti, kaip užlieja palaima, visada apimanti, kai patirdavo šį rečiausią smagumą, progą vienai išeiti iš Misalongio. Vėl paspartinusi žingsnį vos tik liovėsi diegti šoną, ji ėmė dairytis po pažįstamas Bairono apylinkes — kaipgi jos atrodo šią vėlyvą ūkanotą trumpos žiemiškos dienos popietę.

Viskas Bairono miestelyje buvo siejama su poeto gyvenimu, taip pat ir Misės motinos sodyba, Misalongiu’, pavadinta taip pagal vietą, kur lordas Baironas ne laiku užgeso. Dėl šios keistuoliškos miestelio terminijos buvo kaltas Misės prosenelis, pirmasis seras Viljamas Herlingfordas, kuris įkūrė miestą vos spėjęs perskaityti „Čaild Haroldo klajones“ ir taip džiūgavo radęs didį literatūros veikalą, kurį pajėgė suprasti, kad paskui visiems pažįstamiems bruktą bruko sunkiai įveikiamas didžiules Bairono kūrybos porcijas. Taigi Misalongis stovėjo prie Gordono kelio, Gordono kelias jungėsi su Noelio gatve, o Noelio gatvė jungėsi su pagrindine Bairono gatve; per didesnę miestelio dalį kelias mylias vingiavo Džordžo gatvė, kol staiga nerdavo žemyn į didžiulį Džeimisono slėnį. Net buvo nedidelis aklagatvis, pavadintas Kerolainos Lem[1] vardu, jis (kaip ir namai, vadinami Misalongiu), aišku, buvo ne gerojoje, ne geležinkelio pusėje, ir ten trijuose namuose gyveno apie tuziną begėdžių mergužėlių, pas kurias lankydavosi daug vyrų iš geležinkelio dirbtuvių ir darbininkų iš didžiulės mineralinio vandens pilstymo įmonės, darkančios pietinį miesto pakraštį.

Vienas iš mįslingesnių ir įdomesnių to pirmojo sero Viljamo būdo bruožų atsiskleidė tada, kai jis gulėdamas mirties patale griežtai pareikalavo iš palikuonių nesikišti į Gamtos darbą ir nieko nekeisti Kerolainos Lem aklagatvyje, todėl nuo to laiko ten šešėlį metė ne vien kaštonai. Šiaip jau pirmasis seras Viljamas liguistai laikėsi, kaip pats vadino, „tvarkingos sistemos suteikiant vardus“ ir visas savo dukteris pavadino lotyniškais vardais, tuomet jie buvo populiarūs aukštesniuose visuomenės sluoksniuose. Tą tradiciją perėmė jo palikuonys, tad šeimos moterys buvo Džulijos, Aurelijos, Antonijos, Ogastos; tik viena šeimos šaka pamėgino šią sritį patobulinti ir, kai gimė penktas sūnus, ėmė krikštyti berniukus lotyniškais skaičiais, šitaip Herlingfordų giminę pašlovino Kvintas, Sekstas, Septimas, Oktavijus ir Nonijus. Decijus mirė per gimdymą, ir niekas tuo nesistebėjo.

O, kaip gražu! Misė sustojo pasigėrėti didžiuliu voratinkliu, kurį rasos karoliukais nusagstė minkšti čiuptuvėliai dulksnos, vilnimis dvelkiančios nuo neįžvelgiamo slėnio tolimame Gordono kelio gale. Voratinklio viduryje tūnojo milžiniška dručkė vorė, saugoma ir ginama smulkučio trumpalaikio partnerio, bet Misė nejautė baimės, nepasidygėjo, tiktai pavydėjo. Šis laimingas padarėlis drąsiai ir užtikrintai karaliavo savo pasaulyje, negana to, vorė savitai kovojo už moterų teises ne tiktai valdydama savo vyrą ir juo naudodamasi — ji dar jį ir surydavo, kai tas atlikdavo savo paskirtį ir apvaisindavo jos kiaušinėlius. O, kokia laiminga toji vorė! Sunaikink jos pasaulį, ir ji vėl kuo ramiausiai atgamins jį pagal įgimtas instrukcijas tokį dailų, tokį lengvą, nesvarbu, kad laikiną; o surezgusi naują voratinklį, ant jo rikiuos kitus palydovus kilnojamajai šventei, vienadienį ganėtinai pajėgų vyrą laikys prie pat centro, o silpnesnius jo įpėdinius, kuo mažesnius, tuo atokiau nuo Motinos pačiame viduryje.

Laikas! Misė vėl leidosi bėgti ir pasuko į Bairono gatvę prie parduotuvių, išrikiuotų abiejose vieno kvartalo pusėse miestelio centre, prieš pat gatvei išplatėjant ir atsiveriant į parką, geležinkelio stotį ir viešbutį marmuru aptaisyta siena bei Bairono maudykles įspūdingu egiptietišku fasadu.

Bakalėjos ir kitų maisto produktų parduotuvė priklausė Maksvelui Herlingfordui, ūkinių prekių krautuvė — Deniui Herlingfordui; moteriškų skrybėlaičių salonas — Aurelijai Maršai, ne — buvusiai — Herlingford; kalvė ir degalinė buvo Tomo Herlingfordo nuosavybė, kepykla — Volterio Herlingfordo; universalinę aprangos parduotuvę čia turėjo Herbertas Herlingfordas; naujienų agentūra ir raštinės reikmenų parduotuvė priklausė Septimui Herlingfordui; arbatinėje „Gluosnis svyruoklis“ šeimininkavo Džulija Herlingford; dar ten buvo Livilos Herlingford biblioteka, Rodžerio Herlingfordo Viderspuno mėsinė, Persivalio Herlingfordo konditerijos ir tabako krautuvėlė, o kavinę „Olimpas“ ir pieno barą valdė Nikas Teodoropulas.

Kaip ir derėjo tokiai svarbiai gatvei, Bairono gatvė buvo gudronuota iki sankirtos su Noelio gatve ir Kerolainos Lem aklagatviu, aprūpinta puošnia gludinto granito arklių girdykla, dovanota pirmojo sero Viljamo, o prie parduotuvių apsaugotomis nuo saulės vitrinomis buvo įtaisyti tvirti stulpeliai arkliams pririšti. Gatvė, apsodinta labai gražiais senais eukaliptais, atrodė ir taiki, ir klestinti.

Bairono centre privačių namų buvo nedaug. Miestas pragyvendavo iš vasarą besilankančių žmonių, trokštančių ištrūkti iš pakrantės lygumos karščio ir drėgmės, bei visus metus atvažiuojančių ligonių, ieškančių, kaip palengvinti reumatinę gėlą ir skausmus karštuose mineraliniuose vandenyse, kuriuos Bairono žemės gelmėse atvėrė kažkokia geologinė anomalija. Taigi palei visą Bairono gatvę stovėjo daug svečių namų ir pensionų, o jų savininkai buvo ir juose darbavosi daugiausiai, žinoma, Herlingfordai. Bairono vandens maudyklės teikdavo priimtiniausius patogumus tiems, kurie nešykštėjo pinigų, didžiulis ir prabangus „Herlingfordo“ viešbutis didžiavosi nuosavomis maudyklėmis vien tik savo svečiams, o tiems, kurių piniginių išteklių vos užteko nakvynei ir pusryčiams kokiame iš pigesnių pensionų, buvo skirti švarūs, bet tik spartietiški Bairono mineralinių versmių baseinai prie Noelio gatvės kampo.

Stengtasi įtikti net tokiems neturtėliams, kurie iš viso negalėjo sau leisti atvykti į Baironą. Antrasis seras Viljamas sumanė Bairono Butelį (tuo vardu jis buvo žinomas visoje Australijoje ir Ramiojo vandenyno pietuose): pintos talpos meniškai grakštų butelį krištolo skaidrumo puikiausio Bairono šaltinio vandens, silpnai putojančio, švelniai, jokiu būdu ne drastiškai laisvinančio vidurius ir ypač skanaus. „Koks šlykštynė Viši vanduo!“ — sakė tie, kuriems teko laimė pakeliauti po Prancūziją. Savasis patikimas Bairono mineralinis buvo ir geresnis, ir kur kas pigesnis. Pelninga buvo net ir butelių gamyba. Apgalvotas stiklo fabriko akcijų pirkimas galutinai sutvirtino šią visiškai pigiai valdomą, bet itin pelningą vietos pramonę; ji klestėte klestėjo ir nešė didžiulius pinigus visiems antrojo sero Viljamo palikuonims. Dabar trečiasis seras Viljamas, pirmojo vaikaitis, antrojo sūnus, vadovavo Bairono mineralinio vandens pilstymo imperijai taip pat plėšriai ir kietaširdiškai kaip jo pirmesni bendravardžiai.

Maksvelui Herlingfordui, pirmojo sero Viljamo tiesioginės šakos palikuoniui, todėl jau savaime nepaprastai turtingam, nebuvo jokio reikalo prekiauti bakalėjos ir kitų maisto produktų parduotuvėje. Tačiau Herlingfordų komercinį instinktą ir įžvalgumą ne taip lengva numarinti, be to, kalvinistų priesakai, kuriais vadovavosi visa giminė, reikalavo, kad žmogus, siekiantis Dievo malonės, dirbtų. Griežtas šios nuostatos laikymasis turėjo padaryti Maksvelą Herlingfordą šventuoju dar gyvą, bet iš jo išėjo tik šios gatvės angelas, o namuose — velnias.

Misei įėjus į parduotuvę šaižiai žvangtelėjo varpelis — kaip tik tokio Maksvelui Herlingfordui ir reikėjo, kad atitiktų jo asketiškumą ir apdairumą. Vos pakviestas varpelio jis bemat pasirodė iš sandėlių gilumos, kur sukrautuose į aukštas rietuves kanapiniuose maišuose slypėjo kapoti šiaudai ir nuosijos, kviečių, miežių ir avižų kruopos bei sėlenos; Maksvelas Herlingfordas rūpinosi Bairono gyventojų mitybos poreikiais, negana to, tiekė pašarą ir jų arkliams, karvėms, kiaulėms, avims bei vištoms. Kaip kartą netekęs šieno pasakė vienas vietos šmaikštuolis, Maksvelas Herlingfordas visus į savo kišenę susikišęs.

Jo veido išraiška buvo įprastinė, giži, dešinėje rankoje jis atsinešė didelę bertuvę, aplipusią voratinkliuotomis pašarų liekanomis.

— O kad juos kur galas! — mostelėjęs bertuve suniurzgė Misei nemaloniai pakartodamas seserį Oktaviją, atnešusią parodyti pelių pragraužtą maišelį. — Visur pilna aruodinių straubliukų.

— Vaje! Ir sveriamose avižinėse kruopose?

— Daugybė.

— Tuomet, dėde Maksvelai, man verčiau duokite dėžutę švarių kruopų pusryčiams.

— Gerai dar, kad arkliai nėra tokie išrankūs, — burbtelėjo jis, padėjęs bertuvę ir sprausdamasis už bakalėjos prekystalio.

Vėl pratrūko varpelis, staiga atgijęs, kai pro duris su didžiuliu šalto ūkanoto oro sūkuriu įžengė vyras, akivaizdžiai turintis neatidėliotinų ketinimų.

— Na, ir prakeikta skylė, lauke šalta kaip prie pamotės papo! — drėbė atvykėlis daužydamas rankas vieną į kitą.

— Pone, čia yra damų!

— Oi! — tarstelėjo vyras, bet nepasistengė pridurti deramesnio atsiprašymo. Tik įsirėmė pilvu į prekystalį ir šelmiškai šyptelėjo nustebusiai Misei. — Damų, žmogau? Aš čia matau tiktai pusmergę.

Nei Misė, nei dėdė Maksvelas nesuprato, ar jis tik šaiposi iš žemo Misės ūgio milžinų mieste, ar storžieviškai įžeidinėja, atseit anokia ji dama. Tad kol dėdė Maksvelas susigraibė ir pasirengė pasinaudoti savo pagarsėjusiu kandžiu sąmoju ir liežuviu, nepažįstamasis jau ėmė dėstyti reikalavimus.

— Noriu šešių maišų sėlenų ir nuosijų, maišo miltų, maišo cukraus, dėžutės dvylikto kalibro šovinių, palties šoninės, šešių skardinių kepimo miltelių, dešimties svarų lydyto sviesto, dešimties svarų razinų, dešimties skardinių tiršto cukraus sirupo, šešių skardinių slyvų uogienės ir dešimties svarų dėžės Arnotto sausainių mišinio.

— Jau be penkių penkios, aš užsidarau lygiai penktą, — šaltai atsakė dėdė Maksvelas.

— Tai gal vertėtų jau sukrusti, ar ne? — nieko nepaisydamas paklausė nepažįstamasis.

Gerųjų avižinių kruopų dėžutė jau stovėjo ant prekystalio; Misė iškrapštė iš pirštinės piršto šešių pensų monetą ir padavusi ją veltui laukė iš dėdės Maksvelo grąžos, bet neturėjo drąsos paklausti, ar toks nedidelis kasdienės prekės kiekis kainuotų tiek daug, tegu ir supakuotas į puošnią dėžutę. Galų gale ji pasiėmė avižas ir išėjo, bet pirmiau dar kartą slapčia žvilgtelėjo į nepažįstamąjį.

Jis turėjo dviejų arklių traukiamą vežimą, mat toks stovėjo lauke prie parduotuvės, o Misei atėjus jo čia dar nebuvo. Kinkinys atrodė visai neblogai — arkliai prižiūrėti, žvilgėte žvilga, bet ir darbui tinkami, o vežimas iš pažiūros naujas, geltoni ratų stipinai net švietė tamsiai rudame fone.

Be keturių minučių penkios. Jeigu ji papasakos, kad jis į dėdės Maksvelo parduotuvę atėjo pirmas, tai pavėlavimą galės pateisinti tuo, neva nepažįstamasis buvo nemandagus ir labai daug visko pirko, tad dar spės užbėgti į biblioteką.

Bairono miestelis neturėjo viešosios bibliotekos, tais laikais turėjo nedaugelis Australijos miestų. Bet spragą užpildė privati biblioteka. Livila Herlingford buvo našlė, turėjo jai labai brangiai kainuojantį sūnų, ir ekonominė būtinybė drauge su būtinybe visada atrodyti oriai paskatino ją atidaryti puikiai parinktų knygų biblioteką, o šiai išpopuliarėjus ir ėmus duoti pelno ji galėjo sau leisti nebepaisyti įsisenėjusių taisyklių, šiokiadieniais verčiančių uždaryti Bairono parduotuves lygiai penktą, mat dauguma nuolatinių lankytojų pageidavo keisti knygas vakarais.

Knygos buvo vienintelė Misės paguoda ir prabanga. Jai buvo leista pasilikti sau pinigus, kuriuos uždirbdavo parduodama atliekamus Misalongio kiaušinius ir sviestą, ir ji išleisdavo visus tuos menkus skatikus skolindamasi knygas iš savo tetos Livilos bibliotekos. Ir motina, ir teta Oktavija tam labai nepritarė, bet prieš kelerius metus pareiškusios, kad Misei derėtų turėti galimybę prisidurti juodai dienai prie tų penkiasdešimties svarų, tėvo skirtų jai gimus, ir būdamos nepaprastai sąžiningos nebegalėjo atšaukti savo nutarimo, kai Misė pasirodė besanti švaistūne.

Jei tik Misė atlikdavo jai pavestus darbus — ir atlikdavo deramai, nė per plaukelį nesukčiaudama — jiedvi neprieštaraudavo, jei ji skaitydavo; tačiau baisingai priešindavosi, jei Misė pareikšdavo norinti pasivaikščioti po krūmynus. Leisti Misei eiti per krūmynus būtų buvę tas pats, kas pastūmėti jos abejotinai geidžiamą asmenybę tiesiai į žmogžudžio ar prievartautojo rankas, todėl nieku gyvu nebuvo galima to leisti. Be to, Druzila dar paliepė savo pusseserei Livilai duoti Misei tiktai geras knygas; iš viso jokių romanų, jokių nepadorių ar skandalingų biografijų, jokio skaitalo, skirto vyriškajai giminei. Šio priesako teta Livila negailestingai laikėsi, nes kaip ir Druzila turėjo savo nuomonę apie tai, ką derėtų skaityti netekėjusioms panelėms.

Tačiau pastarąjį mėnesį Misė širdyje nešiojo slaptą kaltę — ji gaudavo romanų kiek panorėjusi. Teta Livila susirado padėjėją dirbti bibliotekoje pirmadieniais, antradieniais ir šeštadieniais, todėl pati galėjo keturias dienas per savaitę atsikvėpti nuo zyziančių vietinių įkyruolių, jau perskaičiusių viską, kas buvo jos lentynose, ir atvykėlių, kurių skoniui jos lentynų turinys neįtiko. Naujoji padėjėja, be abejonės, buvo taip pat Herlingford, bet ne Bairono Herlingford, ji atvyko iš nuodėmingojo Sidnėjaus.

Žmonės retai kada atkreipdavo dėmesį į pernelyg drovią, nekalbią Misę Rait, bet Una — toks buvo naujosios padėjėjos vardas — regis, iš karto pajuto, kad Misė gali būti gera draugė. Vos pradėjusi dirbti Una sužinojo apie Misę stebinamai daug; ji žinojo, kokia Misės materialinė padėtis, kokie jos įpročiai, ketinimai, rūpesčiai ir svajonės. Be to, ji sumanė visai nesudėtingą sistemą, pagal kurią Misė galėdavo gauti iš bibliotekos uždraustųjų vaisių taip, kad teta Livila nesužinotų, ir užvertė Misę visokiausiais romanais, pradedant įdomiausiais nuotykiniais ir baigiant beprotiškai romantiškais.

Šiandien, žinia, dirbs teta Livila, tad knygą gaus tokią kaip seniau. Tačiau kai Misė atidarė stiklines duris ir įėjo į džiuginamai šiltą kambarį, prie darbo stalo sėdėjo Una, o baimę keliančios tetos Livilos nebuvo nė kvapo.

Labiau už akivaizdų Unos gyvybingumą Misę žavėjo jos supratingumas ir gerumas, be to, ji buvo iš tiesų nuostabiai gerai atrodanti moteris. Puikios figūros, ūgio tokio kaip tikra Herlingford, o drabužiais ji priminė pusseserę Aliciją — jie visada buvo skoningi, visada naujausios mados, visada jiems nedaug trūko, kad būtų efektingi. Labai šviesaus gymio, šviesiaakė ir šviesiaplaukė, Una vis dėlto neatrodė pusiau nuplikusi ir visai nublukusi, nors taip buvo lemta atrodyti visoms Herlingfordų moterims, išskyrus Aliciją (ši buvo kerinčiai žavi, nes Dievas davė jai tamsius antakius ir blakstienas, kai jau suaugo) ir Misę (iš prigimties tamsbruvę). Dar patrauklesnis už visoms bendrą šviesų gymį buvo keistas savotiškas Unos švytėjimas, švelnus skaistis, bet ne odos, o sklindantis iš giliau; šią šviesą spinduliavo jos nagai, ovalūs ir ilgi, taip pat plaukai, lengvučiai, papurę aplink veidą, pagal naujausią madą sukelti į prašmatnų kuodą, tokį šviesų, kad atrodė beveik baltas. Kartais atrodydavo, kad aplinkui ją švyti net oras. Žavinga! Visą gyvenimą bendravusi tik su Herlingfordais, Misė nebuvo pasirengusi išvysti tokio reiškinio kaip aura, o dabar vos per mėnesį sutiko net du žmones, turinčius regimą aurą — švytinčią Uną ir šiandien dėdės Maksvelo parduotuvėje nepažįstamąjį, aplink kurį net spragsėdamas sukosi melsvas energijos debesis.

— Puikumėlis! — šūktelėjo Una, išvydusi Misę. — Mieloji, turiu romaną, kuris neapsakomai tau patiks! Apie jauną aukštos kilmės moterį, kuri skurdo spiriama ateina dirbti guvernante į hercogo namus. Ji hercogą įsimyli, ir jis ją suvedžioja, o paskui nebenori nieko apie ją žinoti, nes visi turtai priklauso jo žmonai. Tad išplukdo ją į Indiją, ir ten vos gimęs nuo choleros miršta jos kūdikis. Tada ją pamato nuostabiai gražus maharadža ir įsimyli iš pirmo žvilgsnio, nes jos plaukai raudono aukso spalvos, o akys gelsvai žalsvos, mat daugybė jo žmonų ir sugulovių yra, aišku, tamsios. Maharadža ją pagrobia ketindamas paversti savo žaisleliu, bet vos ji patenka jam į nagus, jis supranta, kad ji verta didelės pagarbos. Tad veda ją ir atstumia visas kitas savo moteris pasakęs, kad ji toks retas brangakmenis, jog jai nėra jokių varžovių. Ji tampa maharini, ir net labai galinga. Tada į Indiją atvyksta hercogas su savo husarų pulku malšinti čiabuvių sukilimo kalnuose ir numalšina, tik mūšyje mirtinai sužeidžiamas. Ji parsigabena hercogą į savo alebastro rūmus, ir jis galų gale miršta jai ant rankų, bet tik tada, kai ji atleidžia už tą žiaurią skriaudą. Pagaliau maharadža supranta, kad ji tikrai myli jį daug labiau negu kada nors mylėjo hercogą. Argi ne nuostabi istorija? Tau nepaprastai patiks, užtikrinu!

Misė niekada nemesdavo knygos šalin sužinojusi visą siužetą, todėl tuoj stvėrė „Paslaptingąją meilę“ ir įkišo į patį pirkinių krepšelio dugną kartu čiuopdama piniginės. Tačiau jos ten nebuvo.

— Atleisk, būsiu palikusi namie piniginę, — pasakė ji Unai taip susigėdusi, kaip gali gėdytis tik labai neturtingas ir labai išdidus žmogus. — O, kaip gaila! Buvau tikra, kad ją įsidėjau! Na, ką gi, palaikyk man tą knygą iki pirmadienio.

— O, Dieve, mieloji, tai, kad pamiršai pinigus, dar nėra pasaulio pabaiga! Imk knygą dabar, nes kas nors ją tuoj nusičiups, o ji tokia gera, kad negrįš čia kelis mėnesius. Galėsi man sumokėti, kai ateisi kitą kartą.

— Ačiū, — pasakė Misė suvokdama, kad nedera elgtis visiškai priešingai Misalongio priesakams, bet nepajėgdama atsispirti skaitymo aistrai. Sutrikusi šyptelėjo ir nuskubėjo prie durų.

— Dar neišeik, mieloji, — paprašė Una. — Pabūk su manim, pasišnekėkim, būk gera!

— Atleisk, aš tikrai negaliu.

— Ką tu, tik minutėlę! Nuo dabar iki septynių čia bus ramu kaip kape, juk visi sėdi namie, geria arbatą.

— Iš tiesų, Una, aš negaliu, — tarė Misė jausdamasi labai nepatogiai.

Una visai užsispyrė:

— Žinoma, gali.

Tad supratusi, kad niekaip neįmanoma būti nepalankiai, kai esi skolinga, Misė pasidavė.

— Na, gerai, bet tik minutėlę.

— Aš tik noriu sužinoti, ar tu jau matei Džoną Smitą, — pasakė Una, jos nagai sutviskėjo, kai ji pakėlė ranką pasitaisyti žvilgančio kuodo, sužėrėjo melsvos akys.

— Džoną Smitą? Kas tas Džonas Smitas?

— Vyrukas, kuris praėjusią savaitę nusipirko tavo slėnį.

Misės slėnis iš tiesų visai jai nepriklausė, jis plytėjo Gordono kelio gale, ji tik visada galvojo apie jį kaip apie savą ir ne kartą sakė Unai, kaip trokšta ten pasivaikščioti. Ir dabar jos veidelis ištįso.

— O, kaip apmaudu!

— Niekai! Jeigu nori žinoti, tai net labai puiku. Jau seniai laikas kam nors įsibrauti į Herlingfordų valdas.

— Na, apie tą Džoną Smitą nesu girdėjusi ir tikrai nesu jo mačiusi, — tarė Misė sukdamasi eiti.

— O iš kur žinai, kad nesi mačiusi, jei nenori luktelėti ir paklausyti, kaip jis atrodo?

Misei prieš akis iškilo dėdės Maksvelo parduotuvėje matyto nepažįstamojo vaizdas, ji užsimerkė ir pasakė tvirčiau negu paprastai:

— Jis labai aukštas ir tvirtai sudėtas, jo plaukai garbanoti, kaštoniniai, barzda kaštoninė su dviem baltomis sruogomis, drabužiai šiurkštaus audinio, ir jis keikiasi kaip vežikas. Jo veidas gražus, o akys dar gražesnės.

— Tai jis, tikrai jis! — spigtelėjo Una. — Vadinasi, tu jį matei! Kur? Viską man papasakok!

— Prieš kelias minutes jis įėjo į dėdės Maksvelo parduotuvę ir prisipirko daug atsargų.

— Tikrai? Tai jau bus persikėlęs į savo slėnį, — Una šelmiškai šyptelėjo. — Man regis, tau patiko, ką pamatei, — ar ne, slapukėle Mise?

— Taip, patiko, — atsakė rausdama Misė.

— Ir man patiko, kai pirmą kartą jį pamačiau, — lėtai ištarė Una.

— Kada tai buvo?

— Dievai žino kada. Iš tiesų tai prieš daug metų. Sidnėjuje.

— Tu jį pažįsti?

— Net labai gerai, — atsiduso Una.

Daugybė pastaruoju metu perskaitytų romanų smarkiai praplėtė emocinį Misės išprusimą, ji pasijuto užtektinai pasitikinti savimi, kad paklaustų:

— Ar tu jį mylėjai?

Bet Una tik nusijuokė.

— Ne, brangioji. Dėl to gali būti visiškai tikra — aš niekada jo nemylėjau.

— Ar jis atvyko iš Sidnėjaus? — paklausė Misė pajutusi palengvėjimą.

— Gyveno ir daug kur kitur.

— Ar judu buvote draugai?

— Ne. Jis draugavo su mano vyru.

Tai jau Misei buvo naujiena.

— Oi, atleisk, Una! Nė nenumaniau, kad tu našlė.

Una vėl nusijuokė.

— Mieloji, aš visai ne našlė! Dangaus šventieji mane saugo, kad nevilkėčiau gedulo! Volesas — mano vyras — dar gyvų gyviausias. Norint apibūdinti mano buvusią šeimą, geriausia sakyti, kad vyras atsiskyrė nuo jos — ir nuo manęs.

Misė gyvenime nebuvo sutikusi išsiskyrėlių; Herlingfordai negriovė savo santuokos, ar ji būtų siųsta dangaus, pragaro, ar skaistyklos.

— Tau turėjo būti labai sunku, — tarė ji tyliai, kad tik nepasirodytų esanti griežta ar sukrėsta.

— Tik aš viena žinau, kaip buvo sunku, mieloji, — Unos švytėjimas išblėso. — Tiesą sakant tai buvo santuoka iš išskaičiavimo. Jam — ar veikiau jo tėvui — pasirodė esanti naudinga mano padėtis visuomenėje, o man buvo naudingi jo pinigų maišai.

— Negi jo nemylėjai?

— Visa mano bėda, brangioji, dėl kurios turėjau begalę nemalonumų, yra ta, kad niekada nieko nemylėjau bent per pusę tiek, kiek save, — Una susiraukė, ir vos atgavusi įprastą švytėjimą jos vidinė šviesa vėl prigeso. — Žinai, Volesas buvo pratęs viską daryti deramai ir buvo labai išvaizdus, bet jo tėvas — fe! Jo tėvas buvo bjaurus žmogėnas, trenkė pigia pomada ir dar pigesniu tabaku, o apie gerą elgesį iš viso nieko neišmanė. Tačiau degte degė troškimu matyti savo sūnų Australijos aukštuomenėje, todėl dosniai leido savo laiką ir pinigus, kad užaugintų tokį sūnų, į kokį nespjautų joks Herlingfordas. O jo sūnus iš tikrųjų mėgo paprastą gyvenimą, visai nenorėjo būti aukštuomenėje, tiktai stengėsi klausyti to senojo pabaisos, nes nepaprastai jį mylėjo.

— Ir kas nutiko? — paklausė Misė.

— Voleso tėvas mirė netrukus po to, kai žlugo mūsų santuoka. Daug kas manė, kad jo širdis neatlaikė, ir Volesas taip manė. O kad jau apie jį prakalbome, tai aš kalta, kad jis ėmė neapkęsti manęs taip, kaip joks vyras neturėtų nekęsti moters.

— Negaliu tuo patikėti, — užjausdama Uną pasakė Misė.

— Manau, kad tikrai negali. Bet vis tiek tai tiesa. Per visus tuos metus po to, kai tai nutiko, aš gavau pripažinti, kad buvau gobši savanaudė kalė, reikėjo mane nuskandinti vos gimusią.

— Oi, Una, liaukis!

— Mieloji, nešniurkščiok dėl manęs, aš to neverta, — tarė Una, vėl tvirta ir spindinti. — Tai gryna tiesa, ir baigta. Tad štai aš esu čia, paskutinį kartą pagaliau išmesta ant kranto tokiame užkampyje kaip Baironas ir atgailauju už savo nuodėmes.

— O tavo vyras?

— Jam viskas gerai. Jis galų gale turi progą daryti tai, ką visada norėjo daryti.

Misei kilo dar bent šimtas kitų klausimų, kuriuos knietėjo išsiaiškinti — kaip Una taip akivaizdžiai pasikeitė, kad jos širdis suminkštėjo, ar gali nutikti, kad ji ir prarastasis Volesas susitaikytų, ir dar apie Džoną Smitą, paslaptingąjį Džoną Smitą, tačiau Unai baigus kalbėti ir trumpam stojus tylai Misė staiga atsitokėjo it supurtyta. Skubiai atsisveikinusi ji išlėkė lauk, kad Una vėl nesulaikytų.

Namo bėgte bėgo beveik visas penkias mylias nebekreipdama dėmesio į dieglį šone, o kojos skriejo tartum užsiauginusios sparnus; kai uždususi įžengė pro virtuvės duris, rado motiną ir tetą visiškai pasirengusias patikėti pasakojimu apie didelį Džono Smito pirkinį kaip tinkamu pasiteisinimu dėl vėlavimo. Karvę pamelžė Druzila, nes Oktavijos kaulai tokiai užduočiai netiko, parinktos pupos jau pamažu virė ant viryklės pakraščio, keptuvėje čirškėjo trys ėrienos muštiniai. Misalongio moterys susėdo vakarieniauti įprastu metu. O paskui kaip visada ėmėsi paskutinių dienos darbų — adyti nuskalbtų, nudėvėtų kojinių, apatinių ir patalynės.

Misei vis dar nėjo iš galvos skaudi Unos istorija ir Džonas Smitas, ir ji veikiau mieguistai klausėsi, kaip Druzila su Oktavija aptarinėja negausias jas pasiekusias dienos naujienas. Tą vakarą iš pradžių pasikalbėjusios apie paslaptingą nepažįstamąjį Maksvelo parduotuvėje (Misė joms nepasakojo, ką sužinojo iš Unos) jos perėjo prie paties įdomiausio įvykio, artėjančio Bairono visuomenės gyvenime — Alicijos vestuvių.

— Turėsiu rengtis rudąją šilkinę, Druzila, — kuo nuoširdžiausiai susisielojusi Oktavija net nubraukė ašarą.

— Aš rudąją su ruoželiais, o Misė rudą drobinę. Dieve brangus, kaip man atsibodo viskas ruda, ruda, ruda! — sušuko Druzila.

— Bet gyvename tokiame nepritekliuje, sese, tad rengtis rudai mums protingiausia, — nelabai vykusiai paguodė Oktavija.

— Nors kartą norėčiau būti labiau kvaila nei protinga! — pasakė Druzila niršiai įbedusi adatą į siūlų ritę ir piktai kaip dar niekada per visą ilgą gyvenimą sulankstė pagalvės užvalkalą, suadytą taip, kad nė nepastebėsi. — Rytoj šeštadienis, tai turėsiu be galo klausytis, kaip Aurelija neužsičiaupdama svarsto, kuo jai pasipuošti per vestuves: ar rubinų spalvos atlasine, ar safyro mėlio aksomine — ir nesiliaudama klausinėja mano nuomonės — o, kaip norėčiau ją pranokti!

Misė turėjo savo kambarį, apmuštą medžiu ir tokį pat rudą kaip viskas namuose. Grindys buvo dengtos rudu taškuotu linoleumu, lova užklota ruda kilpelėmis siuvinėta lovatiese, ant lango kabojo nebalintos drobės užuolaida, kambaryje stovėjo bjaurus senas rašomasis stalas ir dar senesnė ir bjauresnė spinta. Nei veidrodžio, nei kėdės, nei kilimėlio. Bet ant sienų puikavosi trys paveikslai. Vienas iš jų — išblukęs, dėmėtas dagerotipinis baisiai susiraukšlėjusio senolio pirmojo sero Viljamo atvaizdas, darytas kone Amerikos pilietinio karo laikais; antras paveikslas buvo siuvinėtas (Misės pirmasis bandymas ir visai vykęs) ir skelbė, kad TINGINIO RANKOMS VELNIAS DARBĄ SURANDA, o paskutinis, kartoniniais rėmeliais, vaizdavo karalienę Aleksandrą, sustingusią ir nesišypsančią, bet nekritiškai Misei ji vis tiek atrodė labai graži.

Vasarą kambarys įkaisdavo kaip kepykla, nes jis buvo pietvakarių pusėje, o žiemą įšaldavo kaip ledainė, nes kaip tik iš tos pusės pūtė stipriausi vėjai. Misė gyveno šiame kambaryje ne dėl kokio nors tyčinio motinos ir tetos žiaurumo; ji tik buvo jauniausia ir jai teko tokia dalia. Misalongyje ir taip nebuvo nė vieno tikrai patogaus kambario.

Pamėlusi nuo šalčio Misė nusimetė rudą suknelę, flanelinius apatinius, nusimovė vilnones kojines ir apatines iki kelių kelnaites, visus apatinius tvarkingai sudėjo į stalčių, o suknelę pakabino ant kablio, įtaisyto spintos lubose. Tiktai geroji ruda sekmadieninė drobės suknelė buvo pakabinta tinkamai, nes pakabai buvo prabangos daiktai. O didžiausios prabangos dalykas Misalongyje buvo vanduo, mat jo vandens cisterna talpino tik penkis šimtus galonų; jos maudėsi kasdien, bet visos tame pačiame vandenyje, o vienus apatinius turėjo dėvėti dvi dienas.

Misės naktiniai marškiniai buvo iš šiurkščios pilkos flanelės, susegti prie pat kaklo, ilgomis rankovėmis ir vilkosi per grindis, mat pirmiau juos vilkėjo Druzila. Tačiau patalas buvo šiltas. Per trisdešimtąjį Misės gimtadienį motina pareiškė, kad orams atšalus ji galėsianti susišildyti lovą įkaitinta plyta, nes jau nebesanti jauna. Ir kai taip nutiko, nors ir labai to laukė, Misė visai prarado viltį, kad ir kokią būtų puoselėjusi, kad vieną gražią dieną galės išeiti gyventi kur nors kitur, ne Misalongyje.

Miegas atėjo greitai, nes Misė gyveno veiklų, nors ir emociškai sterilų gyvenimą. Tačiau tos kelios akimirkos atsigulus į palaimingą šilumą ir prieš užmiegant sąmonei jai buvo visiškos laisvės valandėlė, tad ji visada kiek galėdama kovodavo su miegu.

Misė pradėdavo nuo minčių, kaipgi iš tikrųjų ji atrodo. Namuose jos turėjo tik vieną veidrodį vonioje, ir buvo draudžiama stovėti prieš jį ir žiūrėti į savo atvaizdą. Tad Misės susidarytą įspūdį apie save varžė kaltė, kad gal bus per ilgai stovėjusi ir spoksojusi. Ak, ji žinojo esanti gana aukšta ir gerokai per liesa, žinojo, kad jos plaukai tiesūs ir tamsūs, o akys tamsiai rudos, ir kad nosis, deja, ne visai tiesi nuo tada, kai vaikystėje pargriuvo. Misė žinojo, kad kairysis jos burnos kamputis nulinkęs žemyn, o dešinysis pakrypęs aukštyn, bet nežinojo, kokia patraukli jos šypsena, kai retkarčiais nusišypsodavo, ir kokia juokingai tragikomiška įprastinė rimta veido išraiška. Gyvenimas išmokė ją manyti, kad ji visai negraži, vis dėlto kažkas viduje neleido galutinai tuo patikėti, nes stigo logiškų įrodymų. Taigi kiekvieną vakarą ji vis galvodavo apie savo išvaizdą.

Ir dar galvodavo apie kačiuką. Kai jai suėjo vienuolika, dėdė Persivalis, bendros saldumynų ir tabako krautuvėlės savininkas ir pats maloniausias iš Herlingfordų, padovanojo jai juodą išdykėlį kačiuką, bet motina tuoj pat atėmė ir surado žmogų jam nuskandinti, o Misei išaiškino neginčijamą tiesą, kad jos neišgalės maitinti dar vienos burnos, nors ir tokios mažos; tai buvo padaryta ir atjaučiant dukterį, ir apgailestaujant, bet vis dėlto taip turėjo būti padaryta. Misė neprieštaravo. Ir neverkė, net lovoje. Kažkodėl tas kačiukas neatrodė toks tikras, kad sukeltų beviltišką sielvartą. Tačiau jos rankos visus paskesnius ir tuščius metus tebeprisiminė jo pūkuotą kailiuką ir kaip jis virpa iš malonumo murkdamas ant jos rankų. Prisiminė tik rankos. Visa kita paprasčiausiai pamiršo.

Dar Misė svajodavo, kad jai leido pasivaikščioti krūmynuose slėnyje priešais Misalongį, ir ta svajonė mieguistai įsiliedavo į sapnus, kurių ji niekada neprisimindavo. Tose svajonėse drabužiai jos nevaržė ir nesušlapdavo jai brendant per upokšnių krioklius, nesusitepdavo, kai ji atsiremdavo į samanotus akmenis, ir tie drabužiai niekada nebūdavo rudi. Paukščiai čiulbėdami it varpeliai skraidė jai aplink galvą, nuostabiai spalvingi drugeliai plasnojo tarp milžiniškų papartmedžių, o dangus pro jų šakas atrodė kaip nėriniais užklotas atlasas; visur tvyrojo jokio žmogaus nedrumsčiama ramybė.

Ilgainiui Misė ėmė mąstyti apie mirtį ir toji jai pasirodė vis karščiau trokštama kaip tobula, tikslinga gyvenimo pabaiga. Mirtis karaliavo visur, jaunus bei pusamžius aplankydavo taip pat dažnai kaip senus. Džiova, epilepsijos priepuoliai, krupas, difteritas, augliai, plaučių uždegimas, kraujo užkrėtimas, apopleksija, širdies ligos, insultas. Kodėl gi ji turėtų būti apsaugota nuo giltinės dalgio? Juk mirtis anaiptol nėra nelaukiama ateitis, ypač tiems, kurie veikiau egzistuoja, o ne gyvena.

Tačiau šį vakarą Misė neužmigo jau apsvarsčiusi viską — savo išvaizdą, kačiuką, pasivaikščiojimą ir mirtį, nors ir buvo nežmoniškai nuvargusi, kai taip bėgo namo kamuojama nuolat stiprėjančio dieglio kairiame šone. Mat buvo ištaikiusi ir šiek tiek laiko anam augalotam patrakusiam nepažįstamajam, vardu Džonas Smitas, nusipirkusiam jos slėnį, kaip bent jau sakė Una. Permainų vėjas, nauja jėga Bairone. Misė tikėjo, kad Una sakė tiesą, ir jis tikrai ketina apsigyventi slėnyje. Jau nebe jos slėnyje, dabar jo slėnyje. Jau beveik sulipus vokams priešais akis iškilo jo atvaizdas — aukšto, tvirtai sudėto ir stipraus, gražiais vešliais tamsiai rudais plaukais ir žandenomis, ir dviem sukrečiamai baltais ruoželiais barzdoje. Jo amžiaus tiksliai nustatyti neįmanoma, nes veidą nugairino vėjas, bet ji spėjo, kad jau bus peržengęs keturias dešimtis. Jo akių spalva buvo kaip vandens, tekančio virš suvytusių lapų, krištolo skaidrumo, tačiau tamsios kaip gintaras. Vaje, koks patrauklus vyras!

Ir kai užbaigdama tas naktines klajones Misė vėl leidosi į krūmynus, jis lydėjo visą kelią, kol ji užmigo.

Dėl skurdo, taip žiauriai ir nepalenkiamai viešpataujančio Misalongyje, kaltas buvo pirmasis seras Viljamas, suteikęs gyvybę septyniems sūnums ir devynioms dukterims, kurių dauguma išgyveno, kad sulauktų savų palikuonių. Seras Viljamas laikėsi nuostatos savo žemiškąsias gėrybes dalyti tik sūnums, o dukterims skirti kraičio — po namą ir gerus penkis akrus žemės. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė derama nuostata, atbaidanti turtingų nuotakų medžiotojus, o merginoms užtikrinanti žemvaldžių statusą ir tam tikrą nepriklausomybę. Sūnūs mielai sekė jo pavyzdžiu (juk tai reiškė daugiau pinigų jiems), o paskui savo ruožtu ir sūnų sūnūs. Tiktai slenkant dešimtmečiams namai darėsi ankštesni, kukliau pastatyti, o geri penki žemės akrai ilgainiui vis menkėjo.

Tad pasikeitus dviem kartoms Herlingfordų giminė aiškiai buvo išdalyta į kelias stovyklas: vienodai turtingi vyrai, pasiturinčios moterys, nes sėkmingai ištekėjo, ir būrys moterų, kurios arba apgaule neteko žemės, arba buvo priverstos parduoti ją pigiau, nei ji buvo verta, arba iš paskutiniųjų stengėsi iš jos pramisti kaip Druzila Herlingford Rait.

Ji ištekėjo už tokio Justaso Raito, turėjusio paveldėti stambią finansinę firmą Sidnėjuje bei gauti gerą pelną iš pramoninių koncernų. Visai suprantama, tekėdama Druzila, kaip ir pats Justasas, nė nenutuokė, kad jis sirgo džiova. Tačiau vos po dvejų metų jam mirus, tėvas, jį pergyvenęs, nusprendė palikti visą savo turtą antrajam sūnui, užuot skyręs pirmojo dalį našlei su nelabai tikusia atžala, liguista mergyte. Tad iš pradžių labai vykusi santuoka visais atžvilgiais baigėsi liūdnai. Senasis Raitas sau pasvarstė, kad Druzila turi nuosavą namą bei penkis akrus žemės ir kilusi iš turčių giminės, tad jie būsią įpareigoti ja pasirūpinti, nors ir dėl akių. Tačiau senajam Raitui nė į galvą neatėjo, kokie abejingi Herlingfordai savo giminaitėms, jeigu jos lieka vienišos ir neįtakingos.

Taigi Druzila tik šiaip taip vertėsi. Ji priėmė gyventi netekėjusią seserį Oktaviją, toji pardavė savo namus ir penkis akrus broliui Herbertui ir atsinešė pinigų į Druzilos namų ūkį. Čia ir yra visa esmė: buvo neįmanoma nieko parduoti kam nors svetimam, ir Herlingfordų vyrai tuo labai naudojosi. Šykščiai sumokėjęs Oktavijai už jos turtą Herbertas tuoj pat investavo pinigus jos naudai, bet jo tvarkomos investicijos paprastai neatnešdavo pelno, tad ir šioji nedavė absoliučiai nieko. Oktavija kelis kartus nedrąsiai apie tai pasiteiravo, bet brolis iš pradžių numojo ranka, o paskui ėmė piktintis ir baisiai niršti.

Tad jeigu buvo nepriimtina, kad Herlingfordų moteris perleistų savo turtą kam nors svetimam, tai taip pat buvo nepriimtina užtraukti nešlovę giminei ir eiti kur nors dirbti, nebent saugaus darbo jai atsirasdavo artimiausių giminaičių prieglobstyje. Tad Druzila, Oktavija ir Misė taip ir liko savo namuose, nes visiškai neturėdamos kapitalo negalėjo imtis jokio verslo, o kadangi nepasižymėjo kokiais nors naudingais gabumais, artimiausi giminės manė, kad jų neapsimoka samdyti.

Druzila gal kada ir puoselėjo slaptą svajonę, kad Misė užaugusi galės ištraukti Misalongio moteris iš skurdo fantastiškai gerai nutekėjusi, tačiau ši svajonė žlugo dukteriai nesulaukus ir dešimties metų — tokia ji buvo neišvaizdi ir nepatraukli. Kai jai suėjo dvidešimt, motina ir teta visiškai susitaikė su tuo, kad pragyvens tokiame pat skurde visą gyvenimą iki mirties. Misė laikui atėjus paveldės motinos namus ir penkis akrus žemės, bet negalės turėti daugiau, nes ji Herlingford tik iš motinos pusės, todėl netinkama kaip nuotaka.

Jos, be abejonės, nebadmiriavo. Turėjo džersių veislės karvę, gausiai duodančią kuo puikiausio riebaus pieno ir vedančią stiprius veršelius, turėjo džersių telyčią, kurią laikė, nes ji buvo neprilygstamai gera, pustuzinį avių, tris tuzinus rodailendų veislės vištų, tuziną įvairių veislių ančių ir žąsų bei dvi lepinamas baltas kiaules, kurios atsivesdavo ėdriausius paršelius apylinkėje, mat buvo laikomos ne uždarytos garde, o laisvai ganydavosi, be to, suėsdavo Džulijos arbatinės bei Misalongio stalo ir daržo atliekas. Darže, Misės valdose, kas nors vešėdavo kiaurus metus, ji buvo gera daržininkė. Ten augo ir kuklus sodas — dešimt įvairių veislių obelų, persikas, vyšnia, slyva, abrikosas ir keturios kriaušės. Citrusinių neaugino, Bairono žiemos jiems buvo per šaltos. Misalongio moterys pardavinėjo vaisius, sviestą ir kiaušinius Maksvelui Herlingfordui kur kas pigiau negu būtų gavusios kitur, tačiau buvo neįsivaizduojama, kad pardavinėtų savo produktus kam nors kitam, ne Herlingfordui.

Maisto joms netrūko, jas vargino nuolatinis pinigų stygius. Negalėdamos užsidirbti ir apgaudinėjamos tų, kurie pagal teisybę turėjo būti tvirčiausia jų atrama, jos nuolat stokojo lėšų, o tai reiškė, kad drabužių, indų, vaistų ir naują stogą galėjo įpirkti pardavusios kokią avelę, veršelį ar kelis paršiukus, tad amžiais negalėjo sau leisti atvangos, turėjo nuolat rūpintis pinigais. Ir tik vieninteliu būdu abi vyresnės moterys akivaizdžiai parodydavo, kaip myli Misę: leisdavo jai švaistyti už kiaušinius ir sviestą gautus pinigus — už juos skolintis iš bibliotekos knygas.

Kad dienos neslinktų tuščiai, Misalongio moterys be paliovos mezgė, nėrė ir siuvo dėkingos už visus per Kalėdas ar gimtadienį dovanotus vilnonius, lininius ir kitokius siūlus bei audinius, iš jų padarydavo savo dovanas ir dar daug tokių rankdarbių kaupė negyvenamame kambaryje.

Jei jos nuolankiai susitaikė su tokiu gyvenimo būdu ir primesta valdžia tų, kurie nė nenumanė apie jų vienatvę ir skaudžias pastangas oriai įveikti skurdą, dar nereiškė, kad joms stigo drąsos ar kad buvo silpnadvasės. Jos paprasčiausiai gimė ir gyveno tuo metu, kai didieji karai dar nebuvo užbaigę pramonės revoliucijos, kai mokamo darbo teikiami patogumai būtų reiškę jų gyvenimo, šeimos ir moteriškumo sampratos išdavystę.

Toks skurdus gyvenimas labiausiai skaudino Druzilą Rait, kai ji kiekvieną šeštadienio rytą pėsčia traukdavo į Baironą ir grįždavo atgal pro labiausiai klestinčių Herlingfordų rezidencijas, nutūpusias didingų kalnų šlaitus tarp miestelio ir Džeimisono slėnio atšakos. O eidavo ji išgerti rytinės arbatos su savo seserimi Aurelija ir klumpindama vis prisimindavo, kad kai jos buvo jaunos ir dar tik susižadėjusios, manyta, kad jai, Druzilai, nuskilo kur kas geresnis sandoris tame vedybų turguje. Ir keliaudavo ji viena, nes Oktavija buvo pernelyg paliegusi šlubčioti septynias mylias, o Misės nesivedė todėl, kad buvo pernelyg skaudu matyti ją šalia Aurelijos dukters Alicijos. Kad jos laikytų arklį, nebuvo nė kalbos, nes jis daug suėda, o penkis Misalongio akrus dar reikėjo visą laiką gelbėti nuo sausros. Jeigu eiti negalėdavo, Misalongio moterys likdavo namie.

Aurelija ištekėjo taip pat ne už Herlingfordo, bet, kaip paskui paaiškėjo, kur kas protingiau. Edmundas Maršalas buvo mineralinio vandens pilstymo įmonės generalinis direktorius ir turėjo praktinių administravimo gabumų, kokių trūko visiems Herlingfordams. Tad Aurelija gyveno dvidešimties kambarių Tiudorų epochos dvaro imitacijoje, supamoje keturių akrų parko, kuriame augo laukinės slyvos, rododendrai ir azalijos bei dekoratyvinės vyšnios, tad kasmet baigiantis rugsėjui dvaras mėnesiui virsdavo pasakų šalimi. Aurelija turėjo tarnų, arklių, karietų, net automobilį. Jos sūnūs Tedas ir Randolfas mokėsi dirbti tėvo įmonėje ir teikė daug vilčių — Tedas sąskaityboje, o Randolfas kaip meistras.

Aurelija užaugino ir dukterį, turinčią visko, ko stigo Druzilos dukteriai. Jas siejo tik vienas bendras dalykas: abi buvo trisdešimt trejų sulaukusios senmergės. Tačiau niekam net nedingtelėjo prašyti Misę pakeisti savo vienišės padėtį, o Alicija liko netekėjusi dėl labai romantiškos ir širdį veriančios priežasties. Sužadėtinį, už kurio ji sutiko tekėti eidama devynioliktus, mirtinai sutrypė įsiutęs darbinis dramblys likus vos kelioms savaitėms iki vestuvių, ir Alicija labai ilgai negalėjo atsigauti po tokios nelaimės. Montgomeris Masis buvo vienintelis garsios ir labai turtingos Ceilono arbatos plantatorių šeimos vaikas. Tad Alicija ir gedėjo atitinkamai jo visuomeninei svarbai.

Metus vilkėjo tik juodai, paskui dvejus metus rengėsi tik melsvai pilkais ir šviesiai violetiniais drabužiais, nes šios spalvos buvo laikomos „pusiau gedulingomis“; sulaukusi dvidešimt dvejų ji pareiškė, kad atsiskyrėliškas laikotarpis baigėsi, ir atidarė nedidelę prabangią moteriškų skrybėlaičių parduotuvę. Tuo metu jos tėvas nusipirko seną galanterijos parduotuvę, ir Herberto Herlingfordo aprangos universalinė daug kuo jas antrino, tačiau čia Alicijai pravertė jos tikrasis talentas. Papročiai reikalavo, kad verslas būtų motinos vardu, bet niekam, o labiausiai motinai nekilo abejonių, kieno tas verslas yra. Skrybėlaičių parduotuvė, pavadinta Chez Chapeau Alicia, išgarsėjo nuo pat tos akimirkos, kai atvėrė duris, ir traukė pirkėjas net iš tolimo Sidnėjaus — tokie žavingi, patrauklūs, madingi ir glostantys savimeilę buvo įmantrūs Alicijos kūriniai iš šiaudų, tiulio ir šilko. Ji pasamdė dvi bežemes, bekraites giminaites darbuotis dirbtuvėje, o senmergę aristokratišką tetą Korneliją pardavėja; jos pačios dalis versle buvo kurti skrybėlaites ir laikyti pelną banke.

Paskui, kai visi jau ėmė manyti, kad Alicija Montgomerio Masio gedės, kol pati numirs, ji pranešė susižadėjusi su Viljamu Herlingfordų, trečiojo sero Viljamo sūnumi ir paveldėtoju. Jai buvo trisdešimt dveji, o busimajam jaunikiui vos devyniolika. Vestuvių data buvo paskirta pirmą spalio dieną, kai sužydės pavasario gėlės ir priėmimas sode bus tiesiog de rigueur — privalomas; ilgas laukimas pagaliau baigsis. Kad laukti reikėjo taip ilgai, buvo kalta trečiojo sero Viljamo žmona ledi Bili, kuri išgirdusi apie sužadėtuves pabandė iškaršti Alicijai kailį botagu. Trečiasis seras Viljamas buvo priverstas uždrausti porai susituokti, kol jaunikiui sukaks dvidešimt vieni.

Taigi Druzila Rait nejausdama nė menkiausio džiaugsmo užkopė aukštyn gražiai išlygintu žvyruotu keliuku į Mon Repos ir pabeldė belstuku į sesers namų paradines duris — pabeldė smarkiai iš nevilties ir pavydo. Duris atidarė liokajus, išdidžiai pareiškė Druzilai, kad ponia Maršai yra mažojoje svetainėje, ir abejingai ją ten palydėjo.

Mon Repos interjeras taip pat žavingai atitiko visus reikalavimus kaip ir fasadas bei parkas; blyškios importinės sienų plokštės, šilko ir aksomo apmušalai, brokato užuolaidos, Aksminsterio kilimai, regento stiliaus baldai, taip nepriekaištingai sustatyti, kad iš geriausios pusės parodytų mielas kambarių proporcijas. Čia, kur akivaizdžiai viešpatauja ne taupumas ir apdairumas, nėra reikalo nieko dažyti rudai.

Seserys pakštelėjo viena kitai į skruostą, bet ne taip, kaip abi iš jų pasibučiuodavo su Oktavija, Džulija, Kornelija, Ogasta ar Antonija, nes abi turėjo saviško išdidaus šaltumo ir net vienodai šypsojosi. Ir nors jų materialinė padėtis labai skyrėsi, jiedvi viena kitą mylėjo labiau už kurią iš seserų, ir tik dėl to, kad Druzila buvo nepalenkiamai išdidi, Aurelija negalėjo padėti jai finansiškai.

Pasisveikinusios jos susėdo abipus inkrustuoto stalelio ant aksomu aptrauktų krėslų ir prieš pradėdamos šnekėtis palaukė, kol tarnaitė nuo padėklo sudėliojo puodukus su kiniška arbata ir bent du tuzinus apskritų keksiukų.

— Tau nė per nago juodymą nėra reikalo rodyti išdidumo, Druzila, aš žinau, kaip tau reikia pinigų, tai gal pasakytum, kodėl krauni visus tuos dailius daikčiukus negyvenamame kambaryje, jei jų vieta Alicijos kraičio skrynioje? Negali pasiteisinti, kad laikai juos Misės kraičio skryniai, kai mudvi žinom, jog Misės dainelė jau seniausiai sudainuota. Alicija nori iš tavęs pirkti patalynės savo namams, ir aš visai tam pritariu, — tvirtai tarė Aurelija.

— Man tikrai labai malonu, — kietai atsakė Druzila, — bet parduoti tau jos negaliu, Aurelija. Ko tik Alicija panorės, gaus iš mūsų dovanų.

— Nesąmonės! — atkirto dvaro šeimininkė. — Šimtas svarų, ir tegu ji atsirinks, ko nori.

— Mielai leisiu jai pasirinkti, bet tik kaip dovaną.

— Šimtas svarų, antraip ji turės išleisti kelis kartus daugiau pirkdama patalynę iš Marko Fojaus, nes aš neleisiu jai paimti nieko, ko jai reikia, iš tavęs dovanai.

Jos dar kurį laiką pasiginčijo, bet pagaliau vargšė Druzila buvo priversta nusileisti, nes perdėtas jos išdidumas kovojo su tokiu dideliu slaptu palengvėjimu, kad šis galiausiai įveikė išdidumą. Kai Druzila išgėrė tris puodukus kvapnios Lapsang Souchong arbatos ir suvalgė kone visą lėkštę dailiai rausvu ir baltu glajumi aplietų keksiukų — taip buvo pasiilgusi saldumynų, — seserys liovėsi varžytis savo socialinės nelygybės, pasijuto jaukiai ir iš tiesų esančios savo kraujo.

— Bilis sako, kad jis yra kalėjęs, — tarė Aurelija.

— Ir jis Bairone? Dieve brangus, ir kaip Bilis leido, kad taip nutiktų?

— Jis niekaip negalėjo sutrukdyti, sese. Lygiai kaip ir aš, tu puikiai žinai, kad tai prasimanymas, esą Herlingfordams priklauso visos žemės nuo Luro iki Losono. Jeigu tas žmogus galėjo nusipirkti slėnį, o akivaizdu, kad jis taip ir padarė, ir jei jis jau išpirko savo kaltę prieš visuomenę, o akivaizdu, kad irgi taip padarė, tuomet nei Bilis, nei niekas kitas negali jo iš ten išvaryti.

— Kada tai įvyko?

— Bilis sakė, kad praėjusią savaitę. Slėnis niekada nepriklausė Herlingfordams. Bilis mano, kad ten buvo karūnos žemė — regis, klaidingai manyta dar pirmojo sero Viljamo laikais, tad niekam iš mūsų net nešovė į galvą patikrinti, ir labai gaila. Jei tik būtume žinoję, kas nors iš Herlingfordų seniai būtų nusipirkęs. Slėnis jau daugybę metų priklausė neveiksniam asmeniui, ir tas vyras praėjusią savaitę nusipirko jį varžytynėse Sidnėjuje, o mes nė nežinojom, kad jis parduodamas. Visą slėnį, tik pamanyk, ir pigiau grybui Argi nepikta?

— O kaip jūs sužinojot? — paklausė Druzila.

— Tas vyras vakar buvo atvažiavęs į Maksvelo parduotuvę prieš pat uždarant — ir Misė ten juk buvo.

Druzilos veidas pragiedrėjo.

— Tai mat, kas ten buvo!

— Taigi.

— Tad, kaip suprantu, Maksvelas viską ir sužinojo? Jis geba ištraukti paslaptis net iš kurčnebylių.

— Taip. Bet tas vyrukas nė kiek nesivaržė, apie viską kalbėjo labai atvirai — Maksvelo nuomone, pernelyg atvirai. Juk pažįsti Maksvelą, jam atrodo, kad žmogus yra kvailys, jei pliauškia apie savo reikalus.

— Aš tik niekaip nesuprantu, kodėl to slėnio prisireikė ne Herlingfordui! Noriu pasakyti, Herlingfordui jį turėti būtų prasminga, nes slėnis Bairone. Bet ūkininkauti jis ten negalės. Jam prireiks dešimties metų, kol iškirs krūmynus taip, kad galėtų įleisti arklą, o ten taip šlapia, kad krūmynai vis ataugs. Ir miško medžiagos išvežti negalės, kelias per daug pavojingas. Tai kam jį pirko?

— Maksvelas sakė, kad jis tiesiog norįs gyventi vienas krūmynuose ir klausytis tylos. Na, jei jis tikrai nėra kalėjęs, tai reikia pripažinti, kad iš tiesų keistokas.

— O kodėl Bilis mano, kad jis kalėjo?

— Maksvelas paskambino Biliui, kai tik tas vyrukas viską susikrovė į vežimą ir nuvažiavo. O Bilis tuoj ėmė ieškoti žinių. Tas žmogėnas pasivadinęs Džonu Smitu, tik pamanyk! — Aurelija pašaipiai prunkštelėjo. — Nagi, pasakyk man, Druzila, ar kas imtų ir pasivadintų Džonu Smitu, jei nebūtų pasižymėjęs juodais darbeliais kryžkelėse?

— O gal tai jo tikrasis vardas, — Druzila pasakė, ką galvojo.

— Eik jau! Nuolat skaitom apie tuos Džonus Smitus, bet ar esi kada nors tokį sutikusi? Bilis mano, kad Džonas Smitas yra... yra... kaip ten amerikiečiai sako?

— Neturiu nė menkiausio supratimo.

— Na, nesvarbu, juk čia ne Amerika. Šiaip ar taip, išgalvotas vardas. Kiek Bilis sužinojo, tas žmogus valdžios įstaigose niekur nėra registruotas. Už slėnį jis sumokėjo auksu, o daugiau nieko apie jį nežinoma.

— Tai gal jam pasisekė Sofalos ar Bendigo kasyklose?

— Ne. Bilis sako, kad visos Australijos aukso kasyklos jau daug metų priklauso kompanijoms, o joks pavienis asmuo nėra radęs didelio laimikio.

— Kaip keista! — tarė Druzila ir išsiblaškiusi siekė priešpaskutinio keksiuko. — Gal Maksvelas ar Bilis dar ką nors papasakojo?

— Na, Džonas Smitas prisipirko labai daug maisto ir sumokėjo auksu. Ėmė jį iš plataus pinigų diržo po marškiniais, nevilkėjo net apatinių baltinių! Gerai, kad Misė jau buvo išėjusi, nes Maksvelas prisiekinėja, kad tas vyrukas ir jos akivaizdoje būtų marškinius pasikėlęs. Jis keikėsi Misei girdint ir dar pasakė kažką tokio, neva Misė ne dama! Ir visai neišprovokuotas, aš tau sakau!

— Tikiu, — sausai atsakė Druzila, imdama nuo lėkštės paskutinį keksiuką.

Tą akimirką į kambarį įėjo Alicija Maršai. Jos motina didžiuodamasi džiugiai nušvito, o teta tik šyptelėjo. Kodėl, ak, kodėl Misė negalėjo gimti tokia kaip Alicija?

Alicija Maršai buvo tikrai išskirtinė būtybė. Labai aukšta ir sudėta patraukliai, bet ne per daug putli, angeliškai šviesios odos, plaukų ir akių, turėjo dailias rankas ir pėdas, o kaklą — kaip gulbės. Kaip ir visada buvo itin skoningai apsirengusi, šalto atspalvio melsvą šilkinę suknią (siuvinėtą kilpelėmis, su madingai išryškintu trumpesniu viršutiniu sijonu) vilkėjo neprilygstamai išmaniai ir grakščiai. Savos gamybos skrybėlaitė iš skiautės suraukto melsvo tiulio ir žalsvų šilkinių rožių puošė jos vešlius blyškiai auksinius plaukus. Tiesiog stebuklas, kad jos antakiai ir blakstienos buvo akivaizdžiai, neabejotinai kaštoniniai! Mat savaime aišku, Alicija kaip ir Una viešai nesiskelbė juos tamsinanti.

— Tavo teta Druzila mielai parūpins tau patalynės, Alicija, — džiugiai pranešė Aurelija.

Alicija rūpestingai nusiėmė skrybėlaitę ir nusimovė ilgas melsvas ožiuko odos pirštines kurį laiką nė negalėdama atsiliepti, taip susikaupusi atliko tuos nepaprastai svarbius darbus. Tik tada, kai padėjo minėtus daiktus ant stalo taip, kad tik jiems niekas nepakenktų, ir įsitaisė greta jų, pasigirdo jos nemaloniai vienodas, nemuzikalus balsas.

— Kokia jūs gera, teta, — pasakė ji.

— Gerumas čia niekuo dėtas, mano brangioji dukterėčia, nes tavo motina užsispyrė man sumokėti, — šaltai atsakė Druzila. — Tad kito šeštadienio rytą ateik į Misalongį ir išsirinksi, ko tik norėsi. Pavaišinsiu rytmetine arbata.

— Ačiū, teta.

— Ar paliepti, kad atneštų tau šviežios arbatos? — susirūpinusi paklausė Aurelija; ji šiek tiek prisibijojo savo didelės, gabios, ambicingos ir smarkios dukters.

— Ne, ačiū, mama. Aš tik užsukau paklausti, ar ką sužinojai apie tą prašalaitį, įsiterpusį tarp mūsų, kaip sako Vilis, — ji niekinamai perkreipė gražią lūputę.

Tad naujienos vėl buvo patiektos ir vėl aptartos, o tada Druzila pakilo eiti.

— Kito šeštadienio rytą Misalongyje, — primygtinai pakvietė giminaites prieš atsiduodama liokajaus globai.

Visą kelią namo Druzila mintyse katalogavo negyvenamame kambaryje ir įvairiose komodose sukrautus daiktus persigandusi, kad kiekis ar įvairovė pasirodys per menki sąžiningai parduoti už šimtą svarų. Visas šimtas svarų! Kaip iš dangaus nukrito! Be abejo, jų negalima išleisti. Jie turės keliauti į banką, imti auginti menkutes palūkanas ir gulėti ten, kol ištiks nelaimė. Kokia nelaimė, Druzila nežinojo, bet juk gyvenimo kelyje už kiekvieno kampo tyko nelaimė — ligos, daiktų gedimas ir taisymas, padidėję mokesčiai ir kainos, mirtys. Dalis bus sumokėta už naują stogą, tai aišku, tada bent nereikės parduoti telyčiukės; žvelgiant į ateitį džersių telyčia turėjo pateisinti savo gerą vardą ir atvesti daug veršelių, nors dar toli gražu nepradėtų, todėl Misalongio moterims ji buvo verta daug daugiau kaip penkiasdešimt svarų. Persivalis Herlingfordas — labai geras žmogus ir jo žmona gera, jis visada leisdavo nemokamai atvesti karvę pas savo džersių veislės bulių, be to, tai jis ir padovanojo pirmąją tos veislės karvę.

Taip, tai labai gerai! Galbūt Alicija, pagarsėjusi naujų madų pradininkė, paskatins Herlingfordų giminės merginas sekti šia mada ir ateityje būsimos nuotakos ateis pas Misalongio moteris pirkti šeiminės patalynės. Tai būtų priimtina kaip damoms deramas verslas, o paprasčiausiai siūti drabužius anaiptol nebūtų padoru, mat tada jos turėtų paklusti bet kieno ir visų įnoriams, o ne vien tik savo giminės užgaidoms.

— Taigi, Olivija, — tarė Druzila tą vakarą virtuvėje savo paliegusiai seseriai, kai jiedvi ėmėsi rankdarbių, o Misė įkišo nosį į knygą, — kitą savaitę verčiau skirkim atidžiai peržiūrėti viskam, ką turim, kad galėtume parodyti tik tinkamus Aurelijai ir Alicijai daiktus. Tau, Mise, teks vienai tvarkytis namuose, darže ir su gyvuliais, o kadangi kepti tavo ranka lengviausia, prikepsi skanėstų prie rytinės arbatos. Patieksim bandelių su uogiene ir kremu, puraus biskvito, sausainukų drugelių ir rūgščių obuolių tortą su gvazdikėliais.

Patenkinta sutvarkiusi šį reikalą Druzila perėjo prie pikantiškesnės temos — Džono Smito atsiradimo. Dabar pašnekesys patraukė Misės dėmesį labiau už knygą, nors ji ir apsimetė skaitanti, o eidama gulti nusinešė kartu naujų žinių, kad palygintų ir susietų su tuo, ką pasakojo Una.

Kodėl gi Džonas Smitas negali būti jo tikras vardas? Be abejonės, Herlingfordai juo taip nepasitiki ir įtarinėja iš tikrųjų tik dėl to, kad jis įsigijo slėnį. Puiku, Džonai Smitai, šaunuolis! — pagalvojo Misė. Jau seniai laikas supurtyti Herlingfordus. Ir užmigo šypsodamasi.

Sambrūzdis, kilęs namuose ruošiantis dviejų ponių Maršai vizitui, buvo bergždžias, ir visos trys Misalongio moterys puikiai tai suprato. Tačiau nė viena iš jų neprieštaravo, kad padidėjo darbų sparta, nes tai atnešė gaivos ir naujovių bei išardė nusistovėjusią tvarką. Tiktai prie namų pririšta Misė kartkartėmis susikrimsdavo, nes nebeturėjo ko skaityti ir dar būgštavo, kad Una pagalvos, jog ji neturi pinigų sumokėti už penktadienį paimtą knygą.

Daug Misės pastangų pareikalavusius gardumynus suvalgė ne tos ponios, kurioms jie buvo kepti; Alicija „prisižiūrėjo figūrą“, kaip pati sakė, jos pavyzdžiu tomis dienomis sekė ir motina, panorusi madingai atrodyti per dukters vestuves. Vis dėlto tos gėrybės nebuvo išmestos ir sušertos kiaulėms, mat paskui viską sušlamštė Druzila su Oktavija. Abi mėgo saldumynus, bet lepinosi jais retai, nes tai reiškė papildomas išlaidas.

Aureliją ir Aliciją parodytos patalynės krūvos tiesiog pribloškė, ir po valandos, praleistos maloniai aptarinėjant, ką galų gale pasirinks, Aurelija įspraudė Druzilai į neklusnią ranką ne vieną, o du šimtus svarų.

— Malonėk nesiginčyti! — tarė ji kuo įsakmiausiai. — Alicija sudarė gerą sandorį.

— Aš manau, Oktavija, — tarė Druzila, kai automobilis išgabeno viešnias, — kad dabar visos galėsim sau leisti įsigyti naujas suknias Alicijos vestuvėms. Man šviesiai violetinio krepo su karoliukais siuvinėtu korsažu ir karoliukais nusagstytais viršutinio sijono apvadais — kaip tik turiu tokių pasidėjusi! Ar prisimeni, tuos karoliukus mūsų brangioji mamytė pirko siuvinėti savo geriausiai pusiau gedulingai sukniai jau visai prieš mirtį? Idealiai tiks! Ir aš manau, kad tu galėsi nusipirkti to melsvai pilkšvo šilko, kuriuo taip žavėjaisi Herberto audinių skyriuje, ar ne? Misei bus galima įsiūti nėrinių aplink apykaklę ir rankogalius — labai puošnu! — Druzila stabtelėjo pagalvoti, net kaktą suraukė žvelgdama į savo tamsiaveidę dukterį. — Su tavimi tikrai sunku, Mise. Tu per tamsi, kad vilkėtum šviesiai, tai aš manau, tau reikės...

O, tik ne ruda! — mintyse meldė Misė. Noriu skaisčiai raudonos suknelės! Nėrinių suknelės tokio raudonumo, kad net akys raibtų į ją žiūrint, štai ko aš noriu!

— ...rudos, — pagaliau užbaigė Druzila ir atsiduso. — Aš suprantu, kaip tu nusivylei, bet taip jau yra, Mise, kad jokia kita spalva tau taip netinka kaip ruda! Su pastelinės spalvos drabužiu atrodai nesveika, apsirengusi juodai — lyg sirgtum gelta, sodriai mėlynai — kaip prie mirties slenksčio, o rudens tonai tave paverčia raudonode indėne.

Misė nepratarė nė žodelio, nes logika čia buvo nenuginčijama, bet ji nežinojo, kaip jos nuolankumas skaudina Druzilą, toji būtų apsidžiaugusi nors kokiu Misės pasiūlymu, tik skaisčiai raudonai suknelei nieku gyvu nebūtų pritarusi. Tai pavartininkių ir paleistuvių spalva, o ruda spalva — garbių neturtėlių.

Tačiau tą vakarą niekas negalėjo ilgam numušti Druzilos nuotaikos, tad ji greitai vėl pralinksmėjo.

— Iš tiesų, — džiugiai kalbėjo ji, — aš manau, mes visos trys galim nusipirkti ir naujus batus. O, kaip šauniai pasirodysim per vestuves!

— Batelius, — netikėtai tarė Misė.

Druzila sutriko.

— Batelius?

— Ne batus, motin, prašau! Nusipirkim batelius, dailius elegantiškus batelius su kulniukais ir kokarda priekyje.

Galimas daiktas, kad šį pasiūlymą Druzila būtų apsvarsčiusi, bet Misės širdies šauksmą bematant užgniaužė Oktavija, dėl luošumo turėjusi daug valdžios namuose, vadinamuose Misalongiu.

— Kai gyvenam pačiame Gordono kelio gale? — purkštelėjo Oktavija. — Tau galvoj negerai, mergele! Kiek, manai, bateliai atlaikys dulkėse ir purvyne? Batų mums reikia, gerų tvirtų batų su stipriais raišteliais ir patikimais storais kulnais. Batai patvarūs! Bateliai netinka toms, kurios turi kulniuoti pėsčios.

Tuo kalbos ir baigėsi.

Po Aurelijos ir Alicijos Maršai apsilankymo iki pirmadienio gyvenimas Misalongyje grįžo į įprastas vėžes, ir Misei buvo leista nueiti kaip įprastai į biblioteką Bairone. Aišku, ne vien savanaudiškam malonumui — ji ėjo nešina dviem dideliais pirkinių krepšiais, kad svoris pasiskirstytų per abi rankas, nes turėjo apsipirkti visai savaitei.

Per savaitę, kol ji buvo namie, nurimęs dieglys šone vėl ėmė skaudžiai durti. Keista, kad jis atsirasdavo, regis, tik einant tolimą kelią. Ir buvo skausmingas, baisiai skausmingas!

Šiandien prie jos piniginės krepšyje gulėjo ir motinos piniginė, neįprastai stora, mat Misei buvo pavesta Herberto Herlingfordo universalinėje aprangos parduotuvėje nupirkti alyvinio krepo, pilkšvo šilko ir rudo atlaso sau pačiai.

Iš visų Bairono parduotuvių Misė labiausiai nekentė dėdės Herberto parduotuvės, nes jis samdydavosi dirbti vien tik jaunus vyrukus, savaime aišku, sūnus ir vaikaičius; net jei reikėdavo nusipirkti korsetą ar apatines kelnaites, tekdavo iškęsti kikenančio storžievio paslaugas — šiam būdavo nepaprastai juokinga, o sutrikusi pirkėja tapdavo pajuokų objektu. Tačiau tokį elgesį kentė ne visos, tiktai tos, kurioms neužteko pinigų apsipirkti Katumboje ar — Dieve gink! — Sidnėjuje; daugiausia kliūdavo Herlingfordų moterims, neturinčioms vyrų, kurie galėtų už tai atlyginti. Lengviausia buvo šaipytis iš giminės senmergių ir skurstančių našlių.

Stovėdama ir žiūrėdama, kaip Džeimsas Herlingfordas nukelia nuo lentynos jos nurodytus rietimus, Misė galvojo, ką jis būtų daręs, jei vietoj rudo atlaso būtų paprašiusi skaisčiai raudonų nėrinių. Nors ir aprangos universalinė, ši parduotuvė tokio audinio net neturėjo, vieninteliai raudoni čia siūlomi pigūs neskoningi dirbtiniai šilkai laikyti Kerolainos Lem aklagatvio gyventojoms. Tad drauge su alyviniu krepu ir melsvai pilkšvu šilku Misė nupirko ir atraižą labai gražaus nežvilgančio atlaso, kurio atspalvis vadintas tabako spalva. Jei audinys būtų buvęs kokios kitos spalvos, Misei būtų labai patikęs, bet jis buvo rudas, tad galėjo būti nors ir džiuto maišas. Visos Misės suknelės buvo rudos, juk spalva tokia praktiška. Nematyti, kad susitepusi, niekada neišeina iš mados, neblunka, neatrodo pigi, prasta ar paleistuviška.

— Naujos suknelės vestuvėms? — šelmiškai paklausė Džeimsas.

— Taip, — atsakė Misė stebėdamasi, kodėl su Džeimsu ji visada jaučiasi nepatogiai ir jo varžosi; gal dėl to, kad jo manieros perdėtai moteriškos?

— Na, pažiūrėkim, — čiauškėjo Džeimsas, — mėginkim paspėlioti. Krepas bus tetutei Druzei, šilkas tetutei Oktei, o šitas atlasas — rudas atlasas — tuomet turi būti skirtas nurudėlei pusseserei Misei!

Misės galva turbūt dar tebebuvo užimta nepasiekiamos raudonos nėrinių suknelės vaizdiniu, nes staiga prieš akis tvykstelėjo skaisčiai raudona žara ir iš savo sąmonės užkaborių ji ištraukė vienintelius jai žinomus įžeidžiamus žodžius.

— Žinai ką, Džeimsai, eik ir įsikąsk sau į minkštąją! — atšovė ji.

Jis nebūtų pasijutęs labiau priblokštas net jei jo medinis manekenas atgijęs būtų jį pabučiavęs, tad norėdamas kuo greičiau atsikratyti Misės, matavo audinius ir karpė kaip niekada skubėdamas ir nejučia kiekvienai atraižai pridėjo po jardą viršaus. Apmaudžiausia, kad žinojo negalėsiąs pasipasakoti savo baisių išgyvenimų niekam iš brolių ar sūnėnų, nes jie veikiausiai pakartotų Misės žodžius, tie šunsnukiai.

Biblioteka buvo tik už dvejų durų, tad Misės skruostuose tebedegė pykčio raudonis, kai įėjusi ji garsiai trinktelėjo durimis.

Una krūptelėjusi pažvelgė į ją ir ėmė juoktis.

— Mieloji, tu atrodai nuostabiai puikiai! Kas nors užsiutino, tiesa?

Misė porą kartų giliai įkvėpė, kad apsiramintų.

— O, tik mano pusbrolis Džeimsas Herlingfordas. Pasakiau jam, kad įsikąstų sau į minkštąją.

— Tai šaunuolė! Taip jam ir reikia! — sukikeno Una. — Nors manau, jam daug labiau patiktų, jei įkąstų kas nors kitas — ir verčiau vyriškis.

Misei tai per vieną ausį įėjo, per kitą išėjo, bet Unos linksmumo protrūkis padarė savo, ir ji pasijuto taip pat galinti juoktis.

— Oi, Dievulėliau, juk gerai išauklėtai moteriai taip nedera kalbėti, ar ne? — paklausė ji veikiau nustebusi nei išsigandusi. — Nežinau, kas man buvo užėję!

Švytintis į Misę atsuktas veidas staiga tapo šelmiškas, bet ne klastingas, o gudrus kaip gerosios pasakų fėjos.

— Paskutinis lašas jau perpildė taurę, — progiesmiu prabilo Una. — Adatų skylutės ir juodos dienos... tyli kiaulė ir gili šaknis... kirminėlis širdyje... Tavyje visko tiek, Mise Rait, kad nė pati nežinai. Pasėjai vėją, bet audra išeis tau į gera, — Una atsilošė ir ėmė niūniuoti kaip linksmas išdykęs vaikas. — Košė užvirta, nieko nebepadarysi, teks srėbti.

Ir Misė išsipasakojo apie raudoną nėrinių suknelę, didžiulį troškimą vilkėti ką nors ne ruda, žlugusias viltis, nes reikią pripažinti, kad jai netinka jokia kita spalva, išskyrus rudą, kad tą šlovingą dieną, kuriai iš tiesų galėjo įsigyti kitos spalvos suknelę, vis tiek turėsianti vilkėti rudai. Iš fėjos virtusi visai žemiška moterimi Una užjausdama klausėsi ir, Misei išsiliejus iki paskutinio lašo, iš lėto nužvelgė ją nuo galvos iki kojų.

— Skaisčiai raudona tau puikiai tiktų., — tarė. — Oi, kaip gaila! Bet neimk į galvą, nieko tokio, — ir prabilo apie kitką. — Pasaugojau tau dar vieną naują romaną — po poros puslapių, guldau galvą, nė nebeprisiminsi raudonos suknelės. Jis apie eilinę merginą, irgi užguitą šeimos, kol sužinojo, kad miršta nuo širdies ligos. Yra vyrukas, kurį ji daugelį metų mylėjo, tik, žinoma, jis jau susižadėjęs su kita. Tad ji pas tą jaunuolį nusineša širdies ligų gydytojo laišką, kur rašoma, kad mirs, ir maldauja vesti ją, ne tą kitą merginą, nes jai belikęs gyventi tik pusmetis, o jai mirus jis galėsiąs vesti kitą. Vyrukas yra šiek tiek vėjo pamušalas, bet tik ir laukia, kad kas nors padėtų jam pasikeisti, bet to, aišku, nė nenumano. Šiaip ar taip, jis sutinka ją vesti. Ir juodu kartu pragyvena stebuklingą pusmetį. Jis supranta, kad po paprasta išore ji yra tiesiog kerinti moteris, o jos meilė jį galutinai pakeičia. Tada vieną dieną skaisčiai šviečiant saulei ir čiulbant paukščiams ji miršta jo glėbyje — man labai patinka knygos, kuriose žmonės miršta vienas kito glėbyje, o tau? — o po laidotuvių pas jį ateina buvusi sužadėtinė, nes gavo velionės žmonos laišką, kur paaiškinta, kodėl jis ją paliko. Ir apviltoji sužadėtinė jam atleidžia, sako tekėsianti iš karto, kai jis baigs gedėti. Bet jis pašoka paklaikęs iš gėlos, bėga prie upės ir puola į ją šaukdamas savo mirusios žmonos vardą. Tada ir jo buvusi sužadėtinė puola į upę su jo vardu lūpose. O, Mise, kaip liūdna! Aš verkiau kiauras dienas.

— Paimsiu, — nieko nelaukusi tarė Misė, sumokėjo visas savo skolas, pasijuto kur kas geriau ir įsikišo „Audringąją širdį“ į patį vieno pirkinių krepšio dugną.

— Pasimatysim kitą pirmadienį, — tarė Una, palydėjo Misę iki durų ir mojavo tol, kol šioji dingo iš akių.

Kai eidavo sau viena, penkių mylių kelias nuo Bairono parduotuvių iki Misalongio nė kiek neprailgdavo. Mat eidama ji svajodavo ir įsivaizduodavo save kitų panelių kailyje ir kitokiomis aplinkybėmis, toli lenkiančiomis jos tikrojo pasaulio ribas. Kol bibliotekoje neįsidarbino Una, visos tos pamaivos atrodydavo lygiai kaip Alicija ir sukdavosi aplink elegantiškiausias skrybėlaičių ir drabužių parduotuves ar arbatines, o jų gyvenimo vyrai buvo idealus visų Herlingfordų derinys, Zygfridai ilgaauliais batais, katiliukais ir trijų dalių eilutėmis. Dabar jos vaizduotė gavo geresnio peno, ir jos kuriami personažai bei jų patiriami nuotykiai kur kas labiau panėšėjo į naujausią Unos kyštelėto ir perskaityto romano siužetą, o ne į Bairono kasdienybę.

Tad pirmą kelio dalį namo tą pirmadienį Misė persikūnijo į dieviškai gražią šviesiaplaukę stulbinamomis gelsvai žalsvomis akimis; ją buvo įsimylėję du vyrai: hercogas (šviesiaplaukis ir išvaizdus) ir indų princas (tamsiaplaukis ir išvaizdus). Tapusi tuo personažu Misė sėdėdama balne ant puošnia gūnia apdengto dramblio nugaros niekieno nepadedama šaudė tigrus, taip pat pati viena vedė savo vyro pavaldinių kariuomenę prieš musulmonų marodierius ir pati viena statė mokyklas, ligonines ir institucijas motinoms, o abu įsimylėjėliai laikėsi kažkur gyvenimo pakraščiuose tartum maži voriukai, neįleidžiami į žmonos menes.

Bet pusiaukelėje, kur Gordono kelias atsišakoja nuo ilgos pakrikos Noelio gatvės, prasideda slėnis. Šioje vietoje Misė visada liaudavosi svajojusi ir apsidairydavo. Diena buvo nuostabi, tokių pasitaiko Mėlynuosiuose kalnuose baigiantis žiemai, kai aprimsta vėjas. Pasidavusi slėnio traukai ji paėjo į kitą Gordono kelio pusę ir pakėlusi veidą į palankų dangų išplėtė šnerves kvėpdama su niekuo nepalyginamą svaiginamą krūmynų kvapą.

Niekas nebuvo davęs tam slėniui vardo, bet dabar Bairono gyventojai jį ims vadinti Džono Smito slėniu, ir ne kitaip. Palyginti su Džeimisono, Groso ar net Megalongo slėniais, jis buvo nelabai didelis, bet tiesiog tobulas tarsi penkiolikos šimtų pėdų gylio dubuo po trijų tūkstančių pėdų aukščio ketera, ant kurios įkurdintas Baironas ir visi kiti Mėlynųjų kalnų miesteliai. Jis buvo simetriško ovalo formos, vienas siauras užriestas galas rėmėsi kaip tik ten, kur baigiasi Gordono kelias, o tolimasis galas — už kokių penkių mylių rytuose, kur šiaip lygią sieną buvo perskėlęs gilus plyšys, pro jį tekėjo bevardė upė, pakrantės lygumoje įsiliejanti į Nepino-Hoksberio upyną. Aplinkui visu pakraščiu leidosi žemyn stulbinama tūkstančio pėdų aukščio blyškiai oranžinė smiltainio uola, o šios stačios sienos papėdėje per rieduliais nuklotą mišką vingiavo upės vaga, prieš šimtmečius suformavusi slėnį. Žvelgiant į slėnį, apaugusį vešliu neliestu mišku, jis atrodė tarsi melsvas nepaliaujamai ošiantis ir šnarantis eukaliptų vandenynas.

Žiemos rytais slėnį dengdavo baltut baltutėlis debesis, tvyrodavęs kaip rūgpienis kiek žemiau uolų viršūnių, bet saulei kiek pašildžius jis staiga pakildavo ir akimirksniu pranykdavo. Kartais debesis nusileisdavo iš viršaus, driekenomis tartum pirštais siekdamas medžių viršūnes toli žemumoje, kol visai jas užklodavo pamėkliška marška. Artėjant saulėlydžiui ir žiemą, ir vasarą uolos nusidažydavo tamsesnėmis, sodresnėmis spalvomis, sužioruodavo rausvai, paskui tamsiai raudonai, galiausiai nutviksdavo purpuru, o šis išblėsęs tapdavo mįslingu nakties mėliu. Nuostabiausia būdavo, kai retkarčiais pasnigdavo, tada tolumoje išryškėdavo visos stačios uolos ir atodangos, o lapuoti medžiai siūbuodami purtydavo nuo savęs tokius svetimus ledinius pabarstus, vos šiems ant jų nutūpus.

Vienintelis kelias į slėnį buvo baisingai status, tokio pločio, kad išsitekdavo didelis vežimas, ir prasidėjo ant paties krašto vos pasibaigus Gordono keliui. Prieš penkiasdešimt metų kažkas nutiesė tą kelią plytinčio žemumoje drėgno atogrąžų miško medienai grobti, didžiuliams kedrams ir terpentininėms pistacijoms, tačiau visam aštuonių jaučių kinkiniui, vežėjui, dviem medkirčiams ir ratams, vežantiems storiausią rąstą, nusiritus nuo skardžio, grobti iškart liautasi. Augo ir lengviau prieinamų miškų. Pamažu kelias buvo pamirštas, taip pat ir slėnis; atvykėliai lankytojai mieliau traukdavo į pietus — į Džeimisoną, o ne šiaurėn, kur nebuvo taip miela, nesutvarkytas kraštovaizdis, nebuvo kioskų ir deramų apžvalgos aikštelių.

Tas bjaurus dieglys vėl įsimetė vos Misei pasukus už vingio nebetoli Misalongio, o po dešimties sekundžių kaip kirviu smogė į krūtinę. Ji susverdėjo ir paleidusi prekių prikrautus krepšius griebėsi už krūtinės lyg norėdama išrauti tą bauginamą skausmą; apimta siaubo dar išvydo tvarkingą Misalongio gyvatvorę ir leidosi bėgti namo. Kaip tik tą akimirką iš už kito posūkio pasirodė Džonas Smitas, susimąstęs, nuleidęs galvą.

Belikus dešimčiai jardų iki vartelių gyvatvorėje Misė parpuolė ant žemės. Misalongyje niekas jos nematė, nes artinosi penkta valanda, ir griaudintys Druzilos fisharmonijos akordai veržėsi laukan kaip dusinanti karštų vulkaninių pelenų lavina.

Tačiau Džonas Smitas pamatė ir kaipmat pribėgo. Pirmiausia pamanė, gal keistuolė vargšelė suklupo šokusi bėgti, kad išvengtų susitikimo su juo, bet kai priklaupęs pakėlė jos veidelį ir dirstelėjo į papilkusią odą bei prakaitu sudrėkusius plaukus, suprato, kad čia visai kas kita. Jis atrėmė Misę sau į šlaunį ir iš nevilties ėmė trinti nugarą, stengdamasis sumoti, kaip padėti orui patekti į plaučius. Kad jos negalima palikti gulėti ant žemės, tiek dar suprato, bet daugiau nė nenumanė ko griebtis. Misė stvėrė jam už rankos, apglėbusios per pečius, visas jos kūnas kilnojosi iš pastangų kvėpuoti, o akys žvelgė jam į akis, nebyliai maldaudamos pagalbos, kurios jis nepajėgė suteikti. Tartum pakerėtas stebėjo, kaip tame žvilgsnyje pramaišiui mainosi neapsakomas vidinis siaubas, sąmyšis ir skausmas, ir jau ėmė manyti, kad ji tuoj numirs. Tada stulbinamai greitai odos pilkšvumas pranyko, ji atgavo šiltesnį ir sveikesnį atspalvį, o rankos nurimo jam ant dilbio.

— Atleiskit, — žioptelėjo Misė stengdamasi atsistoti.

Džonas Smitas tuoj pat atsistojo, pakišo ranką jai po pakinkliais ir pakėlė. Nežinojo, kur ji gyvena, tačiau pamanė pagalbos tikriausiai rasiąs tame apšepusiame name už gyvatvorės, todėl įnešė ją pro vartelius ir eidamas taku visa gerkle šaukėsi pagalbos, melsdamas širdy, kad būtų išgirstas per tą fisharmonijos riaumojimą.

Ir jį tikrai išgirdo, nes iš namo tuoj išėjo dvi moterys, abi jam nepažįstamos. Jos nesidarkė, ir jis dėl to buvo labai dėkingas; viena netarusi nė žodžio mostelėjo į duris, o kita šmurkštelėjo pro jį ir eidama pirma rodė kelią į svetainę.

— Brendžio, — tarstelėjo Druzila, pasilenkusi atlaisvinti dukters drabužių.

Misė nenešiojo korseto, nes nebuvo reikalo, bet suknelė buvo standžiai sujuosta, o apykaklė susegta prie pat kaklo.

— Ar telefoną turit? — paklausė Džonas Smitas.

— Deja, ne.

— Tai jei pasakysite kur, aš tuoj pat nueisiu gydytojo.

— Bairono ir Noelio gatvės kampas, daktaras Nevilis Herlingfordas, — tarė Druzila. — Pasakykit jam, kad tai dėl Misės — ji mano duktė.

Džonas Smitas iškart išėjo, palikęs Druzilai ir Oktavijai sugirdyti kiek brendžio, kurio kiekvienuose apdairiai tvarkomuose namuose buvo laikoma bufete, jei kam sušlubuotų širdis.

Kai po kokios valandos atvyko daktaras Nevilis Herlingfordas, Misė jau buvo beveik visai atsigavusi. Džonas Smitas su juo negrįžo.

— Tai labai mįslinga, — pasakė daktaras Herlingfordas Druzilai virtuvėje; Oktavija padėjo Misei atsigulti į lovą.

Tas nutikimas Druzilą labai sukrėtė, nes ji įprato manyti, kad visų jos pažįstamų sveikata tokia pat stipri kaip ir jos pačios; su Oktavijos geliančiais kaulais jau taip susigyveno, kad nė nebepaisė. Tad blaiviai ir ramiai užplikė arbatos ir iš savo puoduko gėrė labiau gardžiuodamasi už daktarą Herlingfordą.

— Ar ponas Smitas papasakojo jums, kas nutiko? — paklausė ji.

— Turiu pasakyti, Druzila, kad nors apie poną Smitą dabar sklando visokie gandai, jis man pasirodė esąs geras žmogus, nuovokus ir praktiškas. Pasak jo, Misė stvėrėsi už krūtinės, apimta panikos perbėgo per kelią ir pargriuvo. Visa išblyškusi, išmušta prakaito, vos gaudė kvapą. Priepuolis truko apie dvi minutes, o atsigavo ji tiesiog staiga. Veidas parausvėjo, ji ėmė normaliai kvėpuoti. Spėju, tada, kai ponas Smitas ją įnešė vidun. Prieš minutę negalėjau rasti nieko bloga, bet gal sužinosiu daugiau nuodugniai apžiūrėjęs dabar, kai ji jau lovoje.

— Mūsų giminės šakoje nėra nė vieno širdininko, juk žinote, — tarė Druzila jausdamasi išduota.

— Pagal visą kūno sudėjimą ji seka savo tėvo gimine, Druzila, tad ir nesveiką širdį gali būti paveldėjusi iš tos pusės. Ar pirma tokių priepuolių nepasitaikė?

— Bent jau mes nieko apie tai nežinom, — atsakė Druzila, pajutusi priekaištą. — Ar tikrai tai širdis?

— Iš tiesų nežinau. Galimas daiktas, — suabejojo jis. — Manau, reikia vėl ją apžiūrėti.

Misė užsimerkusi gulėjo savo siauroje lovoje, bet išgirdusi nepažįstamus daktaro Herlingfordo žingsnius atsimerkė, pažvelgė į jį ir dėl kažkokios nesuprantamos priežasties, regis, nusivylė.

— Nagi, Mise, — tarė jis atsargiai sėsdamasis šalia. — Tai kas nutiko, a?

Druzila su Oktavija lūkuriavo netoliese; jis mielai būtų jas pavaręs, nes jautė, kad jų buvimas varžo Misę, tačiau to neleido padorumas ir papročiai. Misę iš viso buvo matęs gal du ar tris kartus, tad žinojo apie ją tik tiek, kiek ir visi: ji vienintelė tamsiaplaukė didelėje Herlingfordų šeimoje ir buvo pasmerkta senmergystei dar nesulaukusi paauglės amžiaus.

— Aš nežinau, kas nutiko, — pamelavo Misė.

— Na jau, ką nors turi prisiminti.

— Man užėmė kvapą ir aš turbūt apalpau.

— Ponas Smitas sako ką kita.

— Tada ponas Smitas klysta — kur jis? Ar jis čia yra?

— Ar tau ką nors skaudėjo? — kamantinėjo nepatenkintas daktaras Herlingfordas, nesivargindamas atsakyti į Misės klausimą.

Misei prieš akis iškilo šiurpi vizija — tapusi nepagydoma ligone Misalongyje ji užkraus baisią papildomą piniginę naštą, todėl jausis kalta kiekvieną savo prikaustyto prie lovos gyvenimo dieną ir negalės sau viena išeiti pasivaikščioti pro savo slėnį iki Bairono ir bibliotekos — ne, to ji niekaip nepakels!

— Man nieko neskaudėjo, — spyrėsi ji.

Neatrodė, kad gydytojas būtų ja patikėjęs, bet kaip Herlingfordas jis buvo gana įžvalgus ir taip pat žinojo, koks gyvenimas laukia Misės nuo tos akimirkos, jeigu jai bus nustatyta širdies liga. Tad vargšės merginos daugiau nebekamantinėjo, tik išsiėmė savo senamadį piltuvėlio formos stetoskopą ir pasiklausė jos širdies, o toji plakė gana normaliai, ir plaučių — tie taip pat buvo švarūs.

— Šiandien pirmadienis. Tai ateik man pasirodyti penktadienį, — tarė jis pakilęs eiti. Raminamai patapšnojo Misei per viršugalvį ir išėjo į prieškambarį, kur laukė Druzila. — Neaptikau nieko bloga, — pasakė jai. — Vienas Dievas težino, kas jai yra, aš nežinau! Bet pasirūpink, kad ji būtinai ateitų pas mane penktadienį, o jei iki tol kas įvyks, tuoj pat siųsk manęs.

— Jokių vaistų?

— Mano brangioji Druzila, kaip aš galiu skirti vaistų nuo nežinomos ligos? Ji perkarusi kaip kirmėlėmis apsikrėtusi karvė, bet atrodo gana sveika. Duokit jai ramybę, tegul pamiega, ir gerai, maistingai valgydinkit.

— Ar jai gulėti lovoje iki penktadienio?

— Nemanau. Šį vakarą tegu paguli, o rytoj leiskit atsikelti. Jai neturėtų pakenkti įprastas veiklus gyvenimas, jeigu dirbs nesunkius darbus.

Druzilai teko tuo pasitenkinti. Ji išlydėjo savo dėdę gydytoją, tyliai nustypčiojo per prieškambarį iki Misės kambario durų ir kyštelėjusi nosį pamatė, kad Misė miega, tad nuėjo į virtuvę, kur prie stalo sėdėdama Oktavija baigė gerti tai, ko gydytojas neišgėrė.

Oktavija atrodė labai sukrėsta; puoduką turėjo kelti prie lūpų abiem rankomis ir jos smarkiai drebėjo.

— Regis, dėdė Nevilis nemano, kad tai rimta, — pasakė sunkiai sėsdamasi Druzila. — Misei šį vakarą reikia likti lovoje, o rytoj galės atsikelti ir imtis darbų, bet tik lengvų, kol penktadienį dėdė ją vėl apžiūrės.

— O, Dievulėli! — dideliu blyškiu Oktavijos skruostu nusirito didelė blyški ašara, kai ji pažvelgė į savo išklaipytus pirštus. — Darže pamėginsiu dirbti, Druzila, bet karvės melžti tikrai negaliu!

— Aš pamelšiu, — tarė Druzila. Parėmusi ranka galvą atsiduso. — Nesirūpink, sese, kaip nors išsiversim.

Katastrofa! Druzila jau matė, kaip jos vertingieji du šimtai svarų eikvojami gydytojams, ligoninėms ir vaistams, ir nė vieno iš jų tą akimirką nebūtų pašykštėjusi; ją tik slėgė tai, kad išsprūdo uodega, už kurios manė nutvėrusi sėkmę. Jei nebūtų jau sukirpusi alyvinio krepo, pilkšvo šilko ir tabakinio atlaso, rytą jie būtų grįžę į Herberto universalinę. Tikrai!

Per vakarienę Druzila atnešė Misei didžiulį dubenėlį jautienos sriubos su miežinėmis kruopomis ir sėdėjo prie lovos, kol Misė ją dorojo, bet paskui maloningai paliko ją vieną. Ilgai miegojusi pavakary, dabar Misė negalėjo užmigti, todėl ėmė galvoti. Apie skausmą ir ką jis galėtų reikšti. Apie Džoną Smitą. Apie ateitį. Tarp skausmo ir ateities, dviejų baugių niūrių dykynių, iškilo Džonas Smitas, šviesus ir didingas. Tad ji liovėsi mąstyti apie skausmą ir ateitį ir susitelkė ties Džonu Smitu.

Koks malonus vyras! Ir įdomus. Kaip lengvai pakėlė ją nuo žemės ir įnešė vidun. Pastaruoju metu Unos pakišamų meilės romanų griūtis nors netiesiogiai, iš antrų lūpų, pasirodo, davė naudos — Misė suprato pagaliau įsimylėjusi. Tačiau meilės nuojautos sukeltos praslenkančios malonios, šviesios mintys neteikė vilties. Šiame pasaulyje planuoti, regzti pinkles, kad pasiektų savo tikslą, galėjo Alicijos, bet Misės — ne. Misės per mažai žinojo apie vyrus, o tas žiupsnelis, ką žinojo, buvo labai neapibrėžtas. Visi vyrai nepasiekiami, net buvę kaliniai. Visi vyrai renkasi patys. Visi vyrai turi galios. Visi vyrai laisvi. Visi vyrai turi privilegijų. O buvę kaliniai tikriausiai dar daugiau už tokius vyrus kaip vargšelis Mažasis Vilis Herlingfordas, saugotas nuo menkiausio priešinio vėjo, galėjusio įpūsti jam nors kiek tvirtumo. Misė nelabai tikėjo, kad Džonas Smitas sėdėjo kalėjime; gyvendama Sidnėjuje jį pažinojo Una, ir greičiausiai tai reiškia, kad jis turėjo šiokių tokių reikalų su aukštuomene — gal, neatsižvelgiant į draugystę su jos vyru, tiekdavo ledą, duoną ar anglis.

O, bet jai buvo toks malonus! Malonus tokiai smulkmei kaip Misė Rait. Net per tą baisų, bauginamą skausmą ji suvokė, kad jis šalia, jautė keistą jo jėgos srautą savyje ir įsivaizdavo, kad ta jėga nubloškė šalin mirtį kaip šapelį.

Džonai Smitai, galvojo ji, jei tik būčiau jauna ir graži, tu negalėtum pabėgti nuo manęs, kaip tas vargšas Mažasis Vilis nepabėgs nuo Alicijos! Kur tik tu eitum, ten ir aš atsirasčiau ir daryčiau viską, kad tik pakiščiau tau koją ir pargriaučiau. O kai jau pakliūtum į mano pinkles, taip smarkiai tave mylėčiau, kad niekada niekada nebenorėtum su manim išsiskirti.

Džonas Smitas pats atėjo pasiteirauti apie Misę kitą dieną, bet Druzila pasikalbėjo su juo prie durų, o Misės jam neleido nei pamatyti, nei išgirsti. Druzila puikiausiai suprato, kad tai tik mandagumo vizitas, tad maloniai, bet ne per daug, jam padėkojo paskui stovėjo ir žiūrėjo, kaip jis nueina taku vartelių link, laisvai mojuodamas rankomis ir švilpaudamas žaismingą melodiją.

— Tik pamanyk! — tarė Oktavija ateidama iš svetainės, kur slėpėsi ir stebėjo Džoną Smitą pro užuolaidos kraštelį. — Ar pasakysi Misei, kad jis buvo užsukęs?

— O kam? — nustebo Druzila.

— Ak, na...

— Mano mieloji Oktavija, kalbi taip, lyg ir tu skaitytum tuos pigius romaniūkščius, kurių Misė pastaruoju metu parsineša iš bibliotekos!

— O ji parsineša?

Druzila nusijuokė.

— Žinai, kol supratau, kurių galų ji taip stengiasi slėpti knygų viršelius, buvau visai užmiršusi apie mūsiškę nuostatą, kokias knygas jai galima skaityti. Galų gale juk tai buvo prieš penkiolika metų! Tad aš ir pagalvojau — kodėl vargšelei nepasiskaičius tų meilės romanų, jeigu jai taip norisi? Kas dar gali ją taip pradžiuginti, kaip mane džiugina muzika?

Druzila didžiadvasiškai susilaikė nepridūrusi, kad Oktavija gali pasidžiaugti reumatu, o Oktavija, kitomis aplinkybėmis galėjusi garsiai pabėdoti, kaip mažai pasaulyje turi džiaugsmo teikiančių dalykų, — išmintingai nusprendė palikti džiaugsmų temą ramybėje ir tik paklausė:

— Tai nepasakysi Misei, kad ji gali skaityti meilės romanus?

— Tikrai ne! Žinai, jei pasakyčiau, atimčiau didžiausią dalį malonumo. Galėdama visiškai laisvai skaityti ji tik pasižiūrėtų į juos abejingiau ir pamatytų, kokie jie niekam tikę, — Druzila susiraukė. — Man tik įdomu, kaip Misei pavyko įtikinti ne ką kitą, o Livilą leisti juos skolintis. Bet negaliu paklausti Livilos nepaleidusi katės iš maišo, o aš nieku gyvu negadinsiu Misei smagumo. Man tai panėši į neklusnumą, todėl neprarandu vilties, kad Misė vis dėlto turi nugarkaulį.

Oktavija purkštelėjo.

— Nematau nieko girtina, jei neklusnumas verčia ją gudrauti!

Iš Druzilos lūpų išsprūdo keistas garsas — lyg urzgesys, lyg katės miauktelėjimas, bet ji tik nusišypsojo, gūžtelėjo pečiais ir pirma Oktavijos nuėjo į virtuvę.

Penktadienio rytą motina palydėjo Misę pas gydytoją. Jos išėjo pėsčios laiku, šiltai — savaime aišku, rudai — apsirengusios.

Laukiamasis prie gydytojo kabineto, tamsokas ir priplėkęs, buvo tuščias. Nevilio Herlingfordo žmona, dirbanti pas vyrą slaugytoja, pakvietė jas linksmai pasveikinusi Druzilą ir gana abejingai nužvelgusi Misę. Po valandėlės iš savo priimamojo iškišo galvą gydytojas.

— Užeik, Mise. Ne, Druzila, tu gali likti ten ir pasikalbėti su dėdiene.

Misė įėjo, atsisėdo ir laukė sunerimusi ir atsargi.

Gydytojas pradėjo tiesiai užsipuldamas.

— Netikiu, kad tau tik užėmė kvapą, — tarė jis. — Turėjo skaudėti, ir aš noriu viską apie tai sužinoti, tad neišsisukinėk.

Misė pasidavė, papasakojo apie dieglį kairiame šone, kaip jis vargina, kai ji ilgai eina ir skuba, ir kaip anądien staiga užklupo gąsdinamas ūmus skausmas, kuris net kvapą užgniaužė.

Tad gydytojas vėl ją apžiūrėjo, paskui atsiduso.

— Visiškai nieko nematau, kas tau galėtų būti, — tarė jis. — Kai apžiūrėjau tave pirmadienį, nebuvo jokių požymių, kurie rodytų širdies ligą, ir šiandien tas pats. Tačiau iš to, ką papasakojo ponas Smitas, aišku, kad tau iš tikrųjų buvo kažkoks priepuolis. Taigi kad įsitikinčiau, noriu tave nusiųsti pas specialistą į Sidnėjų. Jei pavyks susitarti dėl vizito, gal norėtum važiuoti kartu su Alicija, nes ji kaip visada antradieniais keliaus į miestą? Tada nereikėtų važiuoti tavo motinai.

Ar jo akyse sužybsėjo supratingumas? Misė nebuvo įsitikinusi, bet vis tiek pažvelgė į jį dėkingai.

— Ačiū, norėčiau važiuoti su Alicija.

Penktadienis buvo iš tiesų labai gera diena, nes popiet į Misalongį Livilos dviračiu vežimaičiu atvažiavo Una ir atvežė bent pustuzinį romanų, diskretiškai suvyniotų į paprastą vyniojamąjį popierių.

— Net nežinojau, kad susirgai, kol šįryt bibliotekoje man pranešė ponia Nevil Herlingford, — tarė Una sėsdamasi gerojoje svetainėje, kur ją įvedė Oktavija, apakinta jos elegancijos ir ramybės.

Nei Druzila, nei Oktavija nepasiūlė abiem jaunoms moterims likti pasikalbėti vienoms, bet ne todėl, kad būtų tyčia norėjusios sugadinti nuotaiką, joms tik nuolat stigo svečių, o dabar sulaukė visai nematytos viešnios. Ir tokio mielo veidelio! Ne tokia gražuolė kaip Alicija, vis dėlto — nors taip galvoti buvo ir nelojalu — joms pasirodė, kad Una gal net žavingesnė iš jųdviejų. Atvykusi ji ypač nudžiugino Druzilą, nes dabar buvo atsakyta į neduodantį ramybės klausimą, kaip Misei pavyksta nuolat gauti romanų.

— Ačiū už knygas, — tarė Misė šypsodamasi draugei. — Tos, kurią parsinešiau pirmadienį, jau nebedaug liko!

— Ar tau patiko? — paklausė Una.

— O, labai!

Misei iš tiesų patiko — mirštanti romano herojė pabėgusia širdimi iš tikrųjų pasitaikė tinkamiausiu metu. Tenka pritarti, kad tai herojei tikrai pavyko numirti mylimojo glėbyje, bet jai, Misei, teko laimė vos nenumirti mylimojo glėbyje.

Unos manieros buvo nepriekaištingos. Per tą laiką, kol išgėrė puoduką arbatos ir pasivaišino paprastais naminiais sausainiais, ji visiškai užkariavo Druzilos ir Oktavijos širdis. Neturėdamos kuo geriau jos pavaišinti jiedvi jautėsi sumenkintos, bet Unos dėkingumas už tuos prastus sausainius leido joms tinkamai atspėti, ką viešnia mėgsta ir ko geidžia.

— Oi, kaip man nusibodo tie pyragaičiai su kremu ir raguoliai su šparagais! — sušuko ji šypsena kerėdama šeimininkes. — Kokios jūs sumanios, ir kaip jūs atspėjot! Šie maži sausainiukai tokie skanūs ir daug geriau virškinami! Dauguma Bairono ponių visus tiesiog klampina į džemus ir kremus kaip į kokią pelkę, o kai esi svečiuose, aišku, negali neįžeidusi atsisakyti saldumynų.

— Kokia miela ponia, — tarė Druzila, kai Una išvažiavo.

— Žavinga, — sutiko Oktavija.

— Ji gali ir vėl apsilankyti, — pasakė Druzila Misei.

— Kada tik panorės, — pritarė Oktavija; tai ji kepė sausainius.

Sekmadienį popiet Misė pareiškė nebenorinti skaityti, verčiau eisianti pasivaikščioti po krūmynus. Pasakė taip ramiai ir ryžtingai, kad motina sutrikusi valandėlę tik spoksojo į ją.

— Pasivaikščioti? — paklausė ji galų gale. — Krūmynuose? Tai jau tikrai ne! Nežinai, ką ten gali sutikti.

— Nieko aš nesutiksiu, — kantriai atsakė Misė. — Bairone nėra pasitaikę, kad koks bastūnas būtų užpuolęs moterį.

Oktavija šoko prieštarauti:

— Iš kur žinai, kad ten nėra bastūnų, panelyte? Reikia nors kiek saugotis, įsikalk sau į galvą! Jei kas ir tyko kur netoliese, jis neras ko prievartauti, nes mes, Herlingfordai, laikome savo mergaites saugiai namie, ir čia tavo vieta.

— Jei jau taip užsispyrei, tai manau, kad ir aš turėčiau eiti kartu, — tarė Druzila kankinės balsu.

Misė nusijuokė.

— Oi, motin! Eitum su manim, kai taip įnikusi siuvinėji karoliukais? Ne, aš eisiu viena, ir viskas.

Ji išėjo be apsiausto ir šaliko, galinčių apsaugoti nuo vėjo.

Druzila ir Oktavija susižvalgė.

— Viliuosi, kad smegenims ta liga neatsiliepė, — susigraudino Oktavija.

Patyliukais vylėsi ir Druzila, bet balsu tvirtai pasakė:

— Bent jau nebegalima vadinti šito jos neklusnumo gudravimu.

Misė tuo metu jau išėjo pro priekinius vartelius ir, užuot pasukusi į dešinę, žengė į kairę, ten, kur Gordono kelias nyko virtęs dviem negiliomis ratų provėžomis, vingiuojančiomis gilyn į krūmynus. Žvilgtelėjusi per petį įsitikino, kad niekas neseka įkandin; žemas nykus Misalongis murksojo tvirtai uždarytomis durimis.

Diena tebebuvo giedra, saulė labai šilta, net ir prasiskverbusi pro medžius. Čia, ant keteros, krūmai žėlė netankūs, nes žemė buvo skurdi, ir jei kas joje augo, daugiausia turėjo kabintis į nemeilią smiltainio dirvą. Tad eukaliptai ir angoforos raizgėsi žemi, nusmurgę, atžalynas retas. Pavasaris jau atėjęs; net aukštai Mėlynuosiuose kalnuose jis ateidavo anksti, ir dviejų trijų apyšilčių dienų užtekdavo staiga prasiskleisti pirmosioms akacijoms ir apsipilti mažyčiais puriais geltonais spurgeliais. Slėnis plytėjo dešinėje ir buvo matyti pro medžius; kurgi Džono Smito namai, jei jis iš viso turi namus? Vakarykštis šeštadieninis motinos apsilankymas pas tetą Aureliją neatskleidė daugiau žinių apie jį, išskyrus neaiškų gandą, neva jis nusamdęs Sidnėjaus statybininkų įmonę pastatyti jam didžiulį namą uolų papėdėje iš ten pat vietoje skaldomo smiltainio. Bet Misalongis neturėjo įrodymų tam patvirtinti, nors stovėjo prie vienintelio kelio, kuriuo statybininkai galėtų naudotis. Be to, teta Aurelija akivaizdžiai turėjo kur kas svarbesnių rūpesčių už Džoną Smitą; regis, Bairono mineralinio vandens kompanijos viršūnėlės labai sunerimo dėl paslaptingai sujudėjusių akcijų.

Misė nesitikėjo sutikti Džono Smito keteros viršuje, nes buvo sekmadienis, tad nusprendė sužinoti, kur nuo slėnio pakraščio veda kelias. Pagaliau netikėtai atsidūrė vietoje, iš kur galėjo matyti tolėliau — milžiniška nuošliauža į skardžio apačią kadaise nuvertė didžiulių akmenų ir uolų nuolaužų, tad nuolydis buvo ne toks ir status. Stovėdama kelio pradžioje Misė galėjo matyti, kaip jis rangosi šlaitu žemyn plačiais vingiais; taip, važiuoti žemyn pavojinga, bet nėra neįmanoma, jei vežimas toks kaip Džono Smito.

Tačiau Misė juo nedrįso leistis ne dėl to, kad būtų bijojusi nukristi, ji būgštavo įžengti į Džono Smito gūžtą. Todėl siauru takeliu, galbūt pramintu einančių gerti žvėrelių, patraukė tarp krūmynų kalno viršuje. Ir iš tiesų netrukus tekančio vandens šniokštimas pamažu nustelbė visur aplinkui šlamančius medžius, tyliai kalbančius vieni su kitais alsia, gailia šneka, kokia ramiomis dienomis prabyla eukaliptai. Vanduo šniokštė vis garsiau, kol kažkodėl ėmė riaumoti; bet kai priėjo pačią tėkmę, ji atsakymo nerado, nes upė gana gili ir plati, tarp paparčiais apaugusių krantų tekėjo ramiai ir tyliai. Tačiau plūstantys vandenys nesiliovė riaumoję.

Misė pasuko į dešinę ir ėjo palei upę galiausiai pakliuvusi į savo svajonių žemę. Saulė atsispindėjo nuo vandens paviršiaus tūkstančiais šviesos kibirkštėlių, nuo paparčių krito maži lašeliai, laumžirgiai pakibdavo ore žėruojančiais vaivorykšte sparneliais, ryškiaspalvės papūgos skraidžiojo ratais nuo vieno kranto medžių prie kito.

Staiga upė dingo. Ji tiesiog krito į niekur už lygaus briaunos išlinkio. Misė aiktelėjusi greitai pasitraukė atgal pagaliau supratusi, kodėl ji riaumoja. Ji atėjo į pačią slėnio pradžią, o jį kertanti upė pasiekė slėnį vieninteliu įmanomu keliu — plūsdama žemyn, žemyn, žemyn. Atsargiai žengdama pakraščiu po gero ketvirčio mylios Misė priėjo vietą, kur virš stataus skardžio kyšojo didelė uola. Ir čia, pačioje jos iškyšoje, ji atsisėdo nukabinusi kojas virš prarajos, pasižiūrėti į didingą krioklį. Jo apačios nematė, tik nuostabų vėjo draikomų srautų raizginį, vaivorykštę prieš samanotą uolą ir vėsią miglą, jo iškvepiamą krintant nelyginant pagalbos šauksmą.

Kelios valandos prabėgo greitai kaip tas vanduo. Saulė nusisuko nuo keteros, Misė ėmė šiurpti; metas grįžti namo į Misalongį.

Ir ten, kur jos takas jungėsi su keliu, vedančiu į Džono Smito slėnį, ji sutiko patį Džoną Smitą. Jis važiavo vežimu nuo Bairono, ji nustebo pamačiusi, kad vežimas prikrautas visokių įrankių, dėžių ir maišų bei geležinių mechanizmų. Kažkur sekmadieniais prekiaujama!

Jis tuoj pat sustojo ir nušoko nuo vežimo plačiai šypsodamasis.

— Sveika! — pasakė. — Geriau jaučiatės?

— Taip, ačiū.

— Džiaugiuosi susitikęs, nes jau ėmiau spėlioti, ar jūs dar esate šitam pasaulyje. Jūsų motina patikino, kad esate, kai buvau užsukęs, bet neleido įsitikinti tuo pačiam.

— Buvot atėjęs apie mane pasiteirauti?

— Taip, praėjusį antradienį.

— O, ačiū jums už tai! — karštai padėkojo Misė.

Jo antakiai pakilo, bet jis nepuolė klausinėti. Paliko vežimą stovėti, kur stovėjo, ir apsisukęs su ja nužingsniavo Misalongio link.

— Kaip suprantu, nebuvo nieko baisiai rimta? — paklausė po kelių minučių, kurias jie ėjo nesikalbėdami.

— Aš nežinau, — atsakė Misė pajutusi, kaip nuo šio akivaizdžiai sveiko žmogaus sklinda gailestis ir užuojauta. — Turėsiu būtinai pasirodyti gydytojui Sidnėjuje. Tikriausiai širdies gydytojui, aš manau.

Na, ir kam reikėjo taip leptelėti?

— O, — sutrikęs teištarė jis.

— O kur tiksliai jūs gyvenat, pone Smitai? — paklausė ji, nenorėdama daugiau kalbėti apie savo sveikatą.

— Na, kiek toliau ta kryptimi, iš kur jūs ką tik atėjote, yra krioklys, — atsakė jis neslapukaudamas, ir iš intonacijos Misei paaiškėjo, kad dėl jos pašlijusios sveikatos, o gal dėl to, kad ji tokia aiškiai nepavojinga, jis nusprendė laikyti ją drauge. — Netoli krioklio stovi medkirčio trobelė, joje kol kas ir apsistojau. Bet jau pradedu statyti namą kiek arčiau paties krioklio — iš smiltainio luitelių, kuriuos atskeliu tame sklype. Dabar buvau Sidnėjuje pasiimti variklio dideliam pjūklui. Taip galėsiu pjaustyti luitelius kur kas greičiau ir geriau, be to, apdoroti medieną.

Misė užsimerkė ir nejučia giliai atsiduso.

— O, kaip aš jums pavydžiu!

Džonas Smitas smalsiai pažvelgė į ją.

— Keista girdėti tai iš moters.

Misė atsimerkė.

— Tikrai?

— Moterys paprastai nemėgsta būti atplėštos nuo parduotuvių, kaimynų ir kitų moterų, — jo balsas buvo griežtas.

— Jūs greičiausiai esate teisus, — susimąsčiusi tarė Misė, — bet šiuo atveju manęs galima ir nelaikyti moterimi, tad aš tikrai pavydžiu. Ramybės, laisvės, vienumos — svajoju apie tai!

Akiratyje pasirodė kelio pabaiga ir nublukęs raudonas banguotos skardos Misalongio stogas.

— Ar jūs viską perkatės Sidnėjuje? — paklausė ji, kad tik ką nors pasakytų, paskui išbarė save už kvailą klausimą — negi pirmąkart nebuvo su juo susitikusi dėdės Maksvelo parduotuvėje?

— Kai galiu, perkuosi, — atsakė jis, matyt, nesusiejęs jos su dėde Maksvelu, — tačiau kelionė į kalnus pakrautu vežimu ilga, o aš turiu tik šį arklių kinkinį. Vis dėlto verčiau apsiperku Sidnėjuje, nes niekur kitur nesu sutikęs tiek daug smalsuolių kaip Bairone.

Misė šyptelėjo.

— Pasistenkite jų per daug nekaltinti, pone Smitai. Jūs čia ne tik naujas žmogus, bet ir slapta įsigijote tai, ką jie visada laikė išimtine savo nuosavybe, net jei niekada apie ją negalvojo ir net nenorėjo.

Jis prajuko aiškiai pralinksmintas to, apie ką ji prašneko.

— Kalbate apie mano slėnį? Jie būtų galėję jį nusipirkti — varžytynės nebuvo slaptos, apie jas buvo skelbta Sidnėjaus laikraščiuose ir Katumbos laikraštyje. Bet jie tiesiog nėra tokie apsukrūs, kaip apie save mano, ir tiek.

— Ten tikriausiai jaučiatės kaip karalius.

— Taip, panele Rait.

Jis nusišypsojo jai, kilstelėjo ranką prie savo aplamdytos kaimiškos skrybėlės, apsisuko ir nuėjo.

Misė likusį kelią parsklendė namo kaip tik laiku karvei pamelžti. Nei Druzila, nei Oktavija neužsiminė apie jos pasivaikščiojimą po krūmynus, nes Druzila labiau džiaugėsi jos prasiveržusia nepriklausomybe, negu buvo susirūpinusi padariniais, o Oktavija įtikino save, kad Misės smegenų veiklai pakenkė liga, kad ir kokia būtų ją užklupusi.

Bet iš tiesų, kai ketvirtą valandą Misės dar nebuvo namie, abi moterys, likusios Misalongyje, šiek tiek apsipyko. Oktavija manė, kad metas pranešti policijai.

— Ne, ne, ne! — gana aštriai pareiškė Druzila.

— Bet reikia, Druzila. Jai smegenys susisuko, tikrai žinau. Ar per visą savo gyvenimą ji kada šitaip elgėsi?

— Galvoju apie tai nuo tada, kai Misę ištiko tas priepuolis, sese, ir man negėda pasakyti, kad ponui Smitui ją įnešus buvau persigandusi. Netekti jos būtų taip neteisinga, nepelnyta, o kai dėdė Nevilis pasakė, kad nemano esant ką nors rimta, apsidžiaugiau kaip niekada. Ir tada ėmiau svarstyti: kas nutiktų Misei, jei sušlubuotų mano sveikata? Oktavija, mes turim skatinti Misę būti nuo mūsų nepriklausoma! Ji nekalta dėl to, kad Dievas jos neapdovanojo Alicijos išvaizda ar maniške būdo tvirtybe. Ir imu suprasti, kad visą gyvenimą gyventi šalia tokio tvirto būdo žmogaus Misei buvo nenaudinga. Juk viską sprendžiu aš, o jai telieka ramiai su tuo susitaikyti. Tad aš už ją sprendžiau per ilgai. Ir daugiau taip nebedarysiu.

— Pliauškalai! — atšovė Oktavija. — Mergaitė neturi sveiko proto! Batelių jai prisireikė vietoj batų! Meilės romanų! Slampinėti po krūmynus! Mano nuomone, turi nuo šiol būti jai griežtesnė, o ne priešingai.

Druzila atsiduso.

— Kai mes buvom jaunos, Oktavija, avėjom batelius. Tėvas buvo labai geras žmogus, mums nieko netrūko. Važinėjom karietomis, turėjom užtektinai pinigų smulkioms išlaidoms. Ir nesvarbu, kaip gyvenimas susiklostė, mudvi bent jau galim pažvelgti į praeitį ir prisiminti, kaip malonu avėti gražius batelius, nešioti gražias sukneles, eiti į pobūvius, linksmintis. O Misė niekada neavėjo gražių batelių ir nevilkėjo gražios suknelės. Neprikaišioju sau dėl to, nes tai ne mano kaltė, bet kai pagalvojau, kad ji gali mirti — ką gi, tada ir nusprendžiau duoti jai viską, ko panorės, jeigu tik įstengsiu. Batelių nenupirksiu, ypač jei bus didelės gydytojo sąskaitos. Bet jeigu ji nori pasivaikščioti krūmynuose ar skaityti romanus — tegu.

— Plepalai, gryni plepalai! Turi daryti viską kaip pirma. Misei reikia kietos rankos.

Ir tokios nuostatos Druzila nepajėgė išmušti.

Nežinodama apie perkratytą motinos sąžinę Misė nusprendė po vakarienės neskaityti jokio romano, o verčiau imtis nerti.

— Teta Oktavija, ar labai nėriniuotą planuojate savo suknią? — paklausė ji, mikliai judindama pirštus. — Ar tiek užteks, kaip manot? Lengvai galiu nunerti daug daugiau, man tik reikia dabar žinoti.

Oktavija ištiesė gumbuotą ranką, ir Misė įdėjo į ją pluoštelį nėrinių, palikdama tetai kiekvieną skiautelę pačiai pasitiesti ant kelių.

— Oi, Mise, kaip gražu! — pakerėta tyliai ištarė Oktavija. — Druzila, tik pasižiūrėk!

Druzila paėmė skiautelę nuo sesers kelių ir pakėlė priešais silpną lempą.

— Taip, gražu. Turiu pasakyti, Mise, tu neri vis geriau ir geriau.

— Ak, — rimtai atsakė Misė, — tai todėl, kad aš pagaliau išmokau rūpestingai išardyti ir išnarplioti susipainiojusius siūlus.

Abi vyresniosios moterys valandėlę sutriko, tada Oktavija metė į seserį iškalbingą žvilgsnį ir vos pastebimai palingavo galvą. Tačiau Druzila nekreipė į ją dėmesio.

— Greičiausiai, — pakiliai tarė ji.

Noras išsiskirti per Alicijos vestuves paėmė viršų, ir Oktavija trumpam pamiršo pakrikusią Misės galvą.

— Ar nėrinių užteks, Druzila? — susirūpinusi paklausė ji.

— Na, tam, ką iš pradžių buvau sumaniusi, užtektų, bet dabar man kilo geresnė mintis. Norėčiau tais pačiais nėriniais apkraštuoti visą viršutinio sijono apačią — taip madinga! Mise, ar nesutiktum dar papildomai padirbėti? Sakyk tiesiai, jei nenori.

Dabar sutriko Misė — per visą gyvenimą motina nė karto nepaklausė jos nuomonės, net nepagalvodavo, kad ir taip per daug iš jos prašo. Aišku! Tai dėl širdies ligos! Nuostabu!

— Aš visai nieko prieš, — paskubėjo ji atsakyti.

Oktavija nušvito.

— O, ačiū! — paskui susiraukė. — Jei tik aš galėčiau padėti tau siūti, Druzila. Tau tiek daug darbo.

Druzila pažvelgė į alyvinį krepą ant kelių ir atsiduso.

— Nesirūpink, Oktavija. Misė padaro smulkiuosius varginamus darbelius, tokius kaip sagų kilpos, palankos, be to, ji apsiūlės pakraščius. Bet prisipažįstu, kad būtų smagu turėti Singer siuvamąją mašiną.

Apie ją, žinoma, nebuvo nė kalbos; Misalongio moterys siuvosi drabužius senamadiškai vargingai, kiekvieną colį, kiekvieną siūlę siūdamos rankomis. Kas svarbiausia — siūdavo Druzila, ji ir sukirpdavo, Misei tekdavo smulkieji darbeliai, nes Oktavija net nenulaikydavo rankoje tokio mažo įnagio kaip adata.

— Aš taip apgailestauju, kad tavo suknelė turės būti ruda, Mise, — tarė Druzila ir pažvelgė į dukterį lyg teisindamasi. — Bet audinys labai gražus, suknelė išeis puiki, palauk ir pamatysi. Ar norėtum pasiuvinėti karoliukais?

— Ir sugadinti kirpimą? Motin, tu sukerpi neprilygstamai, ir kirpimas atpirks visas puošmenas, — atsakė Misė.

Tą vakarą lovoje Misė gulėjo tamsoje ir kuo smulkiausiai prisiminė pačią nuostabiausią per visą gyvenimą popietę. Jis ne tik pasisveikino, bet išlipo iš vežimo ir paėjo kartu kalbėdamasis taip, lyg ji būtų draugė, o ne viena iš tos nuobodų šutvės, vadinamos Herlingfordais. Kaip dailiai jis apsirengęs. Kasdieniškai kaip darbininkas, bet dailiai. Ir nuo jo neatsidavė įsisenėjusiu prakaitu kaip nuo daugelio labai jau garbių Herlingfordų vyrų, jis kvepėjo brangiu muilu. Misė iškart atpažino tą kvapą, nes retkarčiais gaudavusios tokio muilo dovanų Misalongio moterys nenaudodavo jo kūnams prausti (tam visai tiko Sunlightl), bet padėdavo tarp stalčiuose gulinčių drabužių. Jo rankos gal ir šiurkštokos nuo darbo, bet švarios — net ir panagės. Plaukai taip pat nepriekaištingi, jokių pomados ar kokio aliejaus pėdsakų, tiesiog savaime sveikai blizga kaip ką tik išsilaižiusios katės kailiukas. Save gerbiantis ir kruopštus žmogus tas Džonas Smitas.

Labiausiai jai patiko jo akys, skaidrios, auksaspalvės ir besijuokiančios. Ir ji negalėjo patikėti, ji netikės jokiais gandais apie nepadorumą ar niekšiškumą. Veikiau galvą dės, kad jis tikrai sąžiningas ir karštai gina dorumą. Ji galėtų įsivaizduoti, kad toks žmogus galbūt ir nužudytų nepakeliamai įsiutintas, bet negalėjo įsivaizduoti jo vagiančio ar sukčiaujančio.

Ak, Džonai Smitai, aš tikrai tave myliu! Ir iš širdies gelmių dėkoju už tai, kad grįžai į Misalongį sužinoti, kaip laikausi.

Belikus mėnesiui iki vestuvių diena po dienos artėjo ilgo ir nuostabaus Alicijos Maršai žydėjimo tobuliausia apraiška, o ji ketino mėgautis net tuo paskutiniu pašėlusiu mėnesiu ir daryti tik tai, kas jai patinka. Vestuvių data buvo nustatyta prieš pusantrų metų, ir jai nė karto nekilo abejonių dėl metų laiko ar oro sąlygų. Aišku, kartais pavasaris Mėlynuosiuose kalnuose vėluodavo, būdavo šlapias ar vėjuotas, bet šis, paklusęs Alicijos užgaidoms, artėjo tykiai ir ramiai žadėdamas išsvajotą rojų.

— Kitaip ir neturėtų būti, — pasakė Aurelija Druzilai, bet balso intonacija išdavė, kad tada Alicijos motina bent būtų galėjusi pasidžiaugti žlungančiais dukters planais.

Misės kelionė į Sidnėjų pas gydytoją buvo suderinta, bet tiktai savaite vėliau, negu tikėtasi, ir Misei pasisekė, nes tą antradienį, kurį daktaras Herlingfordas buvo numatęs jos vizitui pas gydytoją, Alicija kaip pratusi į miestą nevažiavo. Mat tos savaitės ketvirtadienį ji planavo surengti mergvakarį ir pasiruošti jam buvo svarbiau už viską, net už skrybėlaičių parduotuvės verslą. Mergvakaris nebuvo koks paprastas vakarėlis su mergiškomis šnekomis ir kukliomis dovanėlėmis virtuvei; jis tapo oficialiu priėmimu visokio amžiaus Alicijos giminaitėms, taip pat proga visoms išgirsti ir sužinoti, ko iš jų tikimasi svarbiausiąją dieną. Pobūvio vakarą Alicija ketino pranešti pamergių vardus ir parodyti pamergių suknelių audinius bei modelius ir bažnyčios puošmenas.

Planus ardė tiktai Alicijos tėvas ir broliai — jie neregėtai šiurkščiai ir nekantriai kratėsi jos pastangų įtraukti ir juos į šią veiklą.

— O, dėl Dievo meilės, Alicija, eik sau! — atšovė jai tėvas taip piktai, kaip ji net neprisiminė girdėjusi. — Renk sau tą sumautą pobūvį kaip išmanai, bet mums duok ramybę! Kartais tie jūsų moteriški reikalai nežmoniškai trukdo, taip yra ir dabar!

— Ak šitaip!.. — įsižeidė Alicija, net grėsmingai sugirgždėjo korseto varsčiai, ir nuėjo pasiskųsti motinai.

— Deja, brangioji, šiuo metu mes turim elgtis labai apdairiai, — tarė Aurelija; ji atrodė susirūpinusi.

— Kas, po galais, darosi?

— Tikrai nežinau, bet kažkas negerai su Bairono mineralinio vandens įmonės akcijomis. Kiek suprantu, jos dingsta.

— Nesąmonės! — tarė Alicija. — Akcijos negali dingti.

— Iš šeimos rankų? Ar tai nori pasakyti? — šiek tiek pasitaisė Aurelija. — O, tai ne mano protui, neturiu galvos verslui.

— Vilis man apie tai nė neužsiminė.

— Vilis gali ir nežinoti, brangioji. Jis dar menkai susipažinęs su kompanijos reikalais, tiesa? Galų gale juk ką tik baigė universitetą.

Alicija purkštelėjusi nustūmė tą nuobodybę šalin ir ėmėsi nurodinėti liokajui, kad į namų priekinę dalį galima leisti tik tarnaites, nes vakarėlis skirtas vien damoms.

Aišku, atėjo Druzila ir atsivedė Misę, vargšelė Oktavija, nepaprastai troškusi dalyvauti, turėjo likti namie pasipuošusi savo geriausiais drabužiais, nes Aurelija pamiršo atsiųsti Misalongio moterims žadėtą vežimaitį. Druzila apsirengė savo rudąja su ruoželiais ir džiaugėsi, kad vilkės šį patikrintą drabužį, o per pačias vestuves nebereikės pasirodyti pasipuošus vėl taip pat. O Misė apsivilko savo drobinę rudąją, ant galvos turėjo seną šiaudinę skrybėlaitę siaurais kraštais, ją pastaruosius penkiolika metų būdavo priversta užsidėti kiekviena proga, kai derėdavo eiti su skrybėlaite, kad ir kas sekmadienį į bažnyčią. Naujas skrybėlaites jos gaus tik vestuvėms, nors, deja, ne iš Alicijos salono — pagrindai jau nusipirkti dėdės Herberto universalinėje, o pagražins pačios Misalongyje.

Alicija atrodė pribloškiamai — su švelnios abrikosų spalvos krepo suknele, siuvinėta levandų spalvos raštais, ir didele levandų spalvos šilko gėlių puokšte ant vieno peties. O, pagalvojo Misė, ir aš bent kartelį norėčiau apsirengti tokia suknele! Galėčiau ištverti tą abrikosų spalvą, esu tikra, kad galėčiau! Ir tą mėlyną atspalvį galėčiau ištverti, jis beveik alyvinis.

Į pobūvį buvo pakviesta daugiau kaip šimtas moterų. Jos nedideliais būreliais vaikštinėjo po namus, išvydusios šmėstelėjusius veidus leisdavosi liežuvauti. Ketvirtą valandą kaip vištos perekšlės sutūpė pokylių menėje, vaišinosi nepaprastai skaniais paplotėliais su uogiene ir grietine, mažulyčiais puošniais pyragaičiais, sumuštiniais su agurkais, rageliais su šparagais, plikytais pyragaičiais, bandelėmis su kremu ir saldžiai tirpstančiais burnoje sluoksniuotos tešlos pyragaičiais. Rinktis buvo galima net arbatą — Darjeeling, Earl Grey, Lapsang Souchong arba jazminaičių.

Herlingfordų moterys visos kaip viena buvo šviesiaplaukės, visos kaip viena aukštos ir visos kaip viena nemokėjo kalbėti atvirai. Žvalgydamasi po draugiją ir klausydamasi pašnekesių Misė atskleidė sau nemažai tiesų. Tai pirma tokia proga, kai ji sulaukė kvietimo greičiausiai todėl, kad būtų buvę nemandagu jos nepakviesti, kai suėjo tiek daug kur kas tolimesnių giminaičių. Sekmadieniais bažnyčioje, kai kartu susirenka dauguma Herlingfordų moterų, tai matyti ne taip ryškiai, nes tiek pat būna ir Herlingfordų vyrų. Bet čia, tetos Aurelijos pokylių menėje šioji giminės dalis buvo niekuo neatmiešta ir triuškinamai didžiulė.

Ore tvyrojo daugybė kalbos formų — deramai sukaišiotų gilyn dalyvių ir pusdalyvių, rafinuotai suplaktų bendračių ir dar daug kitų kalbos subtilybių, išėjusių iš mados jau prieš penkiasdešimt metų. Prabangiuose ir dosniuose Aurelijos namuose niekas nedrįso nukąsti žodžių galūnių. Ir dar Misė pastebėjo, kad ji čia vienintelė tamsiaplaukė. Na, šmėsčiojo keletas neaiškios spalvos pelyčių (pražilusios ar visai žilos neišsiskyrė), bet jos juodi kaip degutas plaukai buvo tartum anglis sniego lauke; ji gerai suprato, kodėl motina liepė visą laiką būti su skrybėlaite. Akivaizdu, kad giminės vyrai ar moterys, tuokdamiesi ne su giminaičiais, pasirinkdavo tik šviesiaplaukius partnerius. Iš tikrųjų Misės tėvas buvęs labai šviesaus gymio, bet senelis, pasak Druzilos, buvęs juočkis kaip dago, tada tokiu įžeidžiamu vardu vadindavo italus, ispanus ar portugalus, ir tai buvo įprasta ir visai priimtina.

— Brangiosios Ogasta ir Antonija, tai saksų kraujas, — suokdavo Druzila seserims, su kuriomis matydavosi mažiausiai.

Aurelija atsidavusi bendravo beveik vien su ledi Bili, karčiai pasipiktinusia, kad tą popietę buvo tiesiog nutraukta nuo arklio. Tad ledi Bili sėdėjo be jokios išraiškos tartum nevisprotė, nes dukterų neturėjo ir moterimis visai nesidomėjo. Visas jų pulkas vienoje vietoje gąsdino ir slėgė, o didžiausia jos gyvenimo širdperša buvo gauti į marčias Aliciją Maršai. Nesibaimindama likti viena karo lauke, ledi Bili garsiai prieštaravo Mažojo Bilio sužadėtuvėms su antros eilės pussesere Alicija pareikšdama, kad juodu niekada nežengs koja kojon viename kinkinyje ir sugadins veislę. Tačiau seras Viljamas (vadinamas Biliu) užgauliai jos nepaisė, kaip iš tiesų elgdavosi ir su visais; pats buvo nusižiūrėjęs Aliciją ir džiaugėsi sulauksiąs dienų, kai kas vakarą prie savo stalo galės matyti šviečiančią lininę Alicijos galvutę ir dailų veidelį. Mat buvo sutarta, kad naujoji sutuoktinių pora pagyvens Herlingford Lodže su seru Viljamu ir jo ponia bent kelis mėnesius; seras Viljamas vedybų proga padovanojo jiems dešimt akrų puikiausios žemės, bet joje statomas namas dar toli gražu nebuvo baigtas.

Palikta viena verstis kaip išmano, Misė dairėsi Unos. Pamatė tetą Livilą, bet Unos nebuvo. Kaip keista!

— Nematau čia Unos, — tarė Misė Alicijai, kai ta žavinga būtybė lėtai plaukė pro šalį linksmai ir nuostabiai atlaidžiai šypsodamasi.

— Ko tokios? — stabtelėjusi paklausė Alicija.

— Unos, tetos Livilos giminaitės, ji dirba bibliotekoje.

— Kvailute, Bairone nėra jokios Herlingford tokiu vardu, — atsakė Alicija; dar niekas jos nebuvo matęs su knyga rankose.

Ir nuėjo demonstruodama didingą laikyseną visai draugijai taip delikačiai, kaip tepama uogienės ant internatinės mokyklos pudingo.

Ir tada Misei kaip valktis nuo akių nukrito. Žinoma! Juk Una išsituokusi’. Negirdėta nuodėmė! Teta Livila galėjo būti sugraudinta tiek, kad suteikė giminaitei stogą virš galvos, bet žmoniškumas nesiekė taip toli, kad tai giminaitei — išsituokusiai giminaitei — būtų leista įžengti į Bairono aukštuomenę. Tad, regis, teta Livila nusprendė neprasižioti apie Uną. Tik pamanyk, Misė viską sužinojo iš pačios Unos; tais retais atvejais atvykus Unai, kai Misė rasdavo bibliotekoje tetą Livilą, šioji niekada apie ją neužsimindavo, o Misė, bijojusi tetos Livilos, taip pat jos neminėjo.

Atskubėjo Druzila, jai ant kulnų mynė sesuo Kornelija.

— O, argi čia nenuostabu? — tobula kalba paklausė ji.

— Labai nuostabu, — atsakė Misė pasislinkdama ant sofos, kurią buvo aptikusi už didelės vazoninės palmės — hovėjos.

Druzila ir Kornelija atsisėdo, pasisotinusios mažiausiai vienu kiekvienos rūšies skanėstu, kurių buvo patiekta.

— Kaip malonu! Kaip apgalvota! Brangioji Alicija! — tauškė Kornelija, laikanti didžiule privilegija, kad jai už skatikus leidžiama dirbti Alicijos skrybėlaičių pardavėja, ir nė nenutuokianti, kaip ciniškai Alicija tarpsta iš jos dėkingumo ir atsidavimo. Kol Alicija dar nebuvo atidariusi savo skrybėlaičių parduotuvės, Kornelija dirbo broliui Herbertui drabužių priderinimo skyriuje, tad savo iliuzijoms turėjo pagrindo; Herbertas buvo toks šykštuolis, kad Alicija palyginti su juo atrodė tikra ledi Bauntiful. Taip pat kaip ir Oktavija Kornelija pardavė savo namus ir penkis akrus žemės Herbertui todėl, kad norėjo padėti seseriai Džulijai išsimokėti už arbatinę, kai toji ją nusipirko iš Herberto.

— Ša! — sudraudė Druzila. — Alicija rengiasi kalbėti.

Prabilusios Alicijos skruostai degė, akys spindėjo kaip išblukę akvamarinai. Dešimties pamergių vardai buvo sutikti šūksmais ir plojimais; pirmoji pamergė šitaip pagerbta čia pat nualpo ir ją teko gaivinti uostomąja druska. Alicijos nurodymu, pamergių suknelės turėjo būti penkių rausvų atspalvių, visų po dvi, pradedant šviesiausia ir baigiant tamsia ciklamenų spalva, tad kai visa balta nuotaka eis prie altoriaus, iš abiejų pusių prie jos sustos po penkias palydoves tamsėjančiomis sukniomis nuo šviesiausios rausvos prie pat nuotakos iki sodrios tamsiai rausvos tolimame gale.

— Mes visos esam beveik tokio paties ūgio, visos šviesaus gymio ir maždaug tokios pat figūros, — paaiškino Alicija. — Manau, įspūdis bus nepaprastas.

— Argi ne talentingas sprendimas? — sušnabždėjo Kornelija; jai buvo suteikta teisė prisidėti prie viso vestuvių iškilmių planavimo. — Alicijos suknelės šleifas bus iš Alansono nėrinių, dvidešimties pėdų ilgio, kirptas apskritimu!

— Kaip didinga, — atsiduso Druzila prisiminusi, kad jos pačios vestuvinės suknios šleifas buvo taip pat iš nėrinių ir dar ilgesnis, bet nusprendė to nesakyti.

— Pastebėjau, kad Alicija pasirinko tik netekėjusias, — tarė Misė, ir vėl po septynių mylių kelionės iš Misalongio kamuojama dieglio ir vis skaudesnio. Išeiti iš menės buvo neįmanoma, o sėdėti ramiai ir tylėti ji nebegalėjo nė akimirkos, tad norėdama atitraukti mintis nuo skausmo, ėmė kalbėti. — Labai jau griežtai tradiciška, — pridūrė, — bet aš juk neabejotinai skaisti, o ji manęs nepasirinko.

— Šššš! — sušnypštė Druzila.

— Brangiausioji Mise, tu per žema ir per tamsi, — sumurmėjo Kornelija labai apgailestaudama dėl savo dukterėčios.

— Aš esu penkių pėdų ir septynių colių ūgio, kai su kojinėmis, — tarė Misė nė kiek nesistengdama kalbėti tyliau. — Tik Herlingfordų būryje tai laikoma mažu ūgiu!

— Šššš! — vėl sušnypštė Druzila.

Tuo metu Alicija jau ėmėsi gėlių temos ir informavo sužavėtas klausytojas, kad kiekvieną puokštę sudarys tuzinas rausvų orchidėjų, atgabentų traukiniu iš Brisbano šaldomosiose dėžėse.

— Orchidėjos! Kaip pretenzingai vulgaru! — garsiai pasakė Misė.

— Šššš! — desperatiškai tildė ją Druzila.

Tą akimirką Alicija nutilo, atidavusi kalbai visas jėgas.

— Gal jums ir keista, kad ji tokia laiminga viską atskleidusi iš anksto, — tarė Misė į nieką konkrečiai nesikreipdama, — bet aš spėju, kad, jos manymu, jeigu dabar nebūtų papasakojusi, pusė tų smulkmenų, kuriomis taip didžiuojasi, nė nebūtų pastebėtos.

Alicija išdidžiai priėjo prie jų šypsodamasi, švytėdama, nes užkariavo visų dėmesį, pilnomis saujomis pamergių suknelių eskizų bei audinių skiaučių.

— Kaip gaila, Mise, kad tu tokia tamsi ir žemutė, — tarė ji labai maloniai. — Būčiau mielai tave pakvietusi, bet turbūt supranti, kad netinki į pamerges.

— Na, o man atrodo, gaila, kad tu nesi tamsi ir žema, — atsakė Misė lygiai taip pat maloniai. — Jei visos aplinkui tave bus panašaus ūgio ir gymio, o rausvos suknelės pamažu blanks, tai tu pati tapsi išblukusi kaip sienų apmušalai.

Alicija aiktelėjo. Druzila aiktelėjo. Ir Kornelija aiktelėjo.

Misė neskubėdama atsistojo ir papurtė susiglamžiusį rudą drobinį sijoną, kad nors kiek išsilygintų.

— Manau, jau eisiu, — gyvai tarė ji. — Pobūvis malonus, Alicija, bet niekuo neišsiskiriantis. Ir kodėl visi vaišina tokiais pat nusibodusiais patiekalais? Man dėl įvairumo būtų patikęs tikrai skanus sumuštinis su kiaušiniu ir kariu.

Ji išėjo greičiau, negu klausytojos atgavo amą; o kai atgavo, Druzilai teko slėpti šypseną ir ji apsimetė neišgirdusi, kaip Alicija pareikalavo sugrąžinti Misę, kad toji atsiprašytų. Taip Alicijai ir reikia! Kodėl ji nors kartą negalėjo būti maloni ir paįvairinti savo tobulą pamergių būrelį priimdama į jį Misę? Tiesiog nuostabu! Misė pataikė kaip pirštu į akį; Alicija iš tiesų atrodys kaip išblukę apmušalai ar veikiau ištirps tarp rausvų ir baltų kaspinų, puokščių ir vėliavėlių, kuriomis ketino išpuošti bažnyčią.

Vos išėjusiai pro Mon Repos paradines duris Misei smogė baisus skausmas ir ėmė trūkti oro. Nusprendusi verčiau mirti oriai vienumoje, ji žengė žvyruotu keliuku ir metėsi už namo kampo. Savaime aišku, Aurelijos Maršai supratimas apie sodininkystę neleido parke išsikeroti brūzgynams, todėl buvo labai nedaug vietų, kur Misė galėjo susigūžti nepastebėta. Arčiausiai po vienu iš apatinio aukšto langų augo didelis rododendras, tad Misė įslinko į jo tankynę ir pusiausėda ar pusiaugula atsirėmė nugara į raudonų plytų mūrą už krūmo. Skausmas buvo nepakeliamas, ir vis dėlto reikėjo jį ištverti. Ji užsimerkė ir valios jėga vertė save nemirti, kol galės numirti Džono Smito glėbyje kaip ta mergina iš „Audringosios širdies“. Ir kokioje apgailėtinoje vietoje aptiktų jos sustingusius palaikus — po tetos Aurelijos rododendrais!

Bet ji nemirė. Netrukus skausmas ėmė malšti, ir ji galėjo pajudėti. Netoli išgirdo balsus, ir kadangi rudenį apgenėti rododendrai buvo dar gana reti, ji nenorėjo, kad pasukusios už kampo moterys ją aptiktų. Tad apsivertė, atsiklaupė ir ėmė stotis. Tada suprato, kad balsai sklinda pro langą virš galvos.

— Ar esi kada mačiusi tokią siaubingą skrybėlaitę? — paklausė balsas, ir Misė atpažino tetos Ogastos jauniausią dukterį Laviniją; ji, aišku, buvo pamergė.

— Ir kaip dažnai su ja rodosi, tiksliau sakant, kiekvieną sekmadienį bažnyčioje, — tarė neišraiškingas raižus Alicijos balsas. — Nors manau, kad žmogysta po ta skrybėlaite yra kur kas siaubingesnė.

— Ji tokia nuobodžiai pilka ir rudai — prabilo trečiasis, pirmosios pamergės, tetos Antonijos dukters Marcijos, balsas. — Jei nuoširdžiai, Alicija, tu teiki jai per daug reikšmės vadindama siaubinga. Misei Rait kur kas tinkamesnis žodis menkysta, nors skrybėlaitė, pritariu, tikrai siaubinga.

— Tiesą sakai, — atlyžo Alicija, vis dar įsiskaudinusi dėl netikėtos Misės pastabos apie išblukusius apmušalus. Aišku, ji neteisi! Ir vis dėlto Alicija žinojo, kad prabangus vestuvių reginys jos pačios jau nebedžiugins. Misė savo kandžią pastabą kirto taikliau nei pati numanė.

— Ar Misė Rait mums iš viso kiek nors turėtų rūpėti? — paklausė tolimesnė pusseserė, vardu Porcija.

— Dėl to, kad jos motina yra mylima mano motinos sesuo, Porcija, deja, man turi rūpėti, — pareiškė Alicija skardžiu balsu. — Kodėl mama taip užsispyrusi gailisi tetutės Druzės, aš nežinau ir netekau vilties ją nuo to atpratinti. O, turiu pripažinti, mamos dosnumas pagirtinas, bet stengiuosi niekada nebūti namie šeštadienio rytais, kai tetutė Druzė ateina prisikimšti mamos pyragaičių. Dieve, kokia besotė! Mama liepia virėjai iškepti du tuzinus keksiukų, aplietų glajumi, ir tetutė Druzė išeina tik nelikus nė vieno keksiuko, — Alicija šaižiai ir nelinksmai nusijuokė. — Jau visi mūsų namuose iš to šaiposi, net tarnai.

— Na, jos juk baisiai neturtingos, tiesa? — paklausė Lavinija; mokykloje jai gerai sekėsi istorija, todėl ji nepraleido progos pasirodyti prieš kitas: — Man visada buvo neaišku, kodėl prancūzų prastuomenė giljotinavo Mariją Antuanetę tik už tai, kad ji pasakė jiems valgyti pyragą, jei neturi duonos. Man atrodo, bet kuris baisus nuskurėlis nepaprastai džiaugtųsi gavęs progą suvalgyti pyrago — tarkim, kad ir tetutė Druzė!

— Jos yra vargšės, — tarė Alicija, — ir manau, taip ir liks vargšės, jei vienintelė jų viltis — Misė.

Tai visoms sukėlė juoką.

— Gaila, kad negalima išbrokuoti žmonių, kaip išbrokuojami namai pripažinus, kad jie netinkami gyventi, — pasigirdo dar vienas, ketvirtos ar penktos eilės pusseserės, vardu Džunija, balsas; nusivylusi, kad nebuvo pasirinkta pamerge, ji sutelkė visą savo pagiežą į vieną ar du mirtinus lašus.

— Šiais laikais, Džunija, mes per daug geri, kad taip elgtumės, — tarė Alicija. — Taigi tenka visiems taikstytis su tetute Druze ir tetute Okte, pussesere Mise, tetute Džule ir tetute Korne bei visu pulku kitų senmergių ir našlių. Tarkim, kad ir mano vestuvės. Jos visiškai jas sugadins! Bet mama sako, kad jas reikia pakviesti, ir, žinoma, jos ateis pirmos, o išeis paskutinės. Ar pastebėjot, kad spuogeliai ir šunvotės iškyla kaip tik tada, kai jų mažiausiai lauki? Tačiau mamai šovė į galvą gera mintis, ir mes būsim išgelbėtos nuo tų klaikių rudų suknelių. Ji už du šimtus svarų iš tetutės Druzės nupirko man patalynės. Ir turiu pripažinti, kad jų rankdarbiai tikrai puikūs ir skoningi, tad, ačiū Dievui, mamos pinigai nebuvo išmesti į balą. Siuvinėti pagalvių užvalkalai užsagstomi mažytėmis trauktomis sagutėmis, ir visos iki vienos sagutės išsiuvinėtos mažyčiais rožių pumpurais! Labai gražu! Šiaip ar taip, mamos planas suveikė, nes dėdė Herbertas jai nejučia prasitarė, kad Misė buvo atėjusi ir nupirko tris atraižas suknelėms — alyvinę tetutei Druzei ir melsvą tetutei Oktei. Ir spėkit — kokia spalva teko pusseserei Misei?

— Ruda! — choru sušuko balsai ir prapliupo juoku.

— Sugalvojau! — šūktelėjo Lavinija, kai linksmybės aprimo. — Kodėl tau neatidavus Misei kurios nors iš savo sudėvėtų suknių — jai tinkamo atspalvio?

— Verčiau mirsiu, — įsižeidė Alicija. — Matyti vieną iš savo mielų suknelių, užkartų ant šitos pajuodėlės kaliausės? Jei tau taip rūpi, brangioji Lavinija, kodėl nepadovanoji kurios nors savo nunešiotos suknelės?

— Mano ne tokia gera finansinė padėtis, Alicija, kaip tavo, — atšovė Lavinija, — štai kodėl! Pagalvok apie tai, jeigu tave taip erzina jos išvaizda. Tu turi daug gintaro, seno aukso ir abrikosų spalvos drabužių. Įsivaizduoju, kad kurie nors iš šios gamos Misei visai tiktų.

Kaip tik tada Misei pavyko atsistoti keturpėsčia ir išsikepurnėti iš po rododendro tako link. Ropojo visomis keturiomis, kol nutolo nuo lango, tada atsistojo ir leidosi bėgti. Veidu sruvo ašaros, bet ji nesustojo jų nusišluostyti — pernelyg supyko ir degė iš gėdos, tad buvo nesvarbu, ar kas nors pamatys.

Misė nė nemanė, kad kieno nors kalbos apie ją galėtų taip žeisti, nes tūkstančius kartų vaizduotėje sudarinėjo sąrašą įvairiausių apgailėtinų ir niekingų dalykų, kuriuos būtų galima apie ją pasakyti. Ir ne jie iš tikrųjų ją įskaudino. Iki širdies gelmių žeidė skaudūs žodžiai, kuriuos Alicija su draugėmis pasakė apie jos motiną ir visas tas nelaimėles vienišas tetas, tokias padorias, garbingas ir darbščias ir tokias dėkingas už menkiausią parodytą dėmesį, tačiau tokias išdidžias, kad nepriimdavo iš kitų nieko, jei tik nuspėdavo, kad jas šelpia. Kaip Alicija drįso apie tas moteris, kuriomis derėtų didžiuotis, atsiliepti taip užgauliai ir be širdies! Kažin kaip pati Alicija suktųsi, jeigu jai tektų tokia dalia!

Skubėdama per Baironą su diegliu, vėl deginančiu šoną, Misė pasijuto meldžianti Dievą, kad būtų atidaryta biblioteka, nes tą dieną turėjo dirbti Una. O, kaip jai šįvakar reikia Unos! Bet patalpose buvo tamsu, o lentelė ant durų skelbė: UŽDARYTA.

Misalongio virtuvėje sėdėjo Oktavija, persirengusi kasdieniais drabužiais, nedideliame puode ant viryklės lėtai virė jų vakarienė. Troškinys. Išklaipytos Oktavijos plaštakos darbavosi virbalais, stebuklingai mezgančiais plonytį kaip voratinklis vakarinį šaliką — vestuvių dovaną nedėkingajai Alicijai.

— O! — tarė ji padėdama darbą šalin, kai įėjo Misė. — Ar smagu buvo, mieloji? Ar tavo motina taip pat parėjo?

— Man ten buvo bjauru, todėl ir parėjau pirma jos, — trumpai atsakė Misė, čiupo milžtuvę ir spruko laukan.

Karvė kantriai laukė, kol ją įves į pašiūrę. Misė ištiesė ranką paglostyti tamsų švelnų kaip aksomas snukį, giliai pažvelgė į dideles romias rudas akis.

— Geltonpiene, tu daug mielesnė už Aliciją, ir aš niekaip nesuprantu, kodėl pravardžiuoti moterį karve yra toks neatleistinas įžeidimas. Nuo dabar tas moteris, kurias kiti vadina karvėmis, aš vadinsiu Alicijomis, — kalbėjo ji atvedusi karvę į pašiūrę, ir toji pati nuėjo į gardą, kur būdavo melžiama.

Geltonpienę buvo lengva melžti, ji gerai atleisdavo pieną ir niekada nesibaidydavo Misės šaltų rankų, o jos dažnai būdavo šaltos. Dėl to, aišku, ir pienas buvo toks geras, jis visada geras, jei karvė gera.

Grįžusi Misė Druzilą jau rado namie. Buvo įprasta supilti daugumą pieno į plačius žemus puodus, laikomus verandoje pavėsinėje namo pusėje; pilstydama pieną Misė girdėjo, kaip motina entuziastingai pasakoja tetai visas Alicijos mergvakario smulkmenas.

— O, kaip džiaugiuosi, kad nors vienai iš jūsų buvo smagu, — tarė Oktavija. — Iš Misės teišgirdau, kad jai ten nepatiko. Manau, blogai, kad ji neturi draugių.

— Teisybė, ir aš dėl to gailiuosi labiau už visus. Bet kai mirė brangusis Justasas, Misė neteko galimybės turėti brolių ar seserų, o šie namai taip toli nuo Bairono ir dar ne toje jo pusėje, tad niekas nenori pas mus nuolat lankytis.

Misė laukė, kad motina išpasakos jos nuodėmes, bet ši apie tai nė neprasižiojo įsidrąsinusi ji įžengė vidun. Ėmus varginti tai širdies ligai, Misei buvo lengviau įrodyti savo tiesas, o motinai akivaizdžiai lengviau susitaikyti su jos nepriklausomybės ženklais. Tik šiuos pokyčius sukėlė ne vien širdies liga. Juos paskatino Una. Taip, viskas prasidėjo atvykus Unai; Una tokia tiesmuka, nuoširdi, Una niekam neleidžia užsėsti ant sprando. Ir Una būtų pasakiusi tam išpuikusiam pašlemėkui Džeimsui Herlingfordui eiti ir įsikąsti sau į minkštąją, Una būtų rėžusi Alicijai porą žodžių apie jos pasipūtimą, su Una žmonės visada elgsis pagarbiai. Ir visa tai kažkaip persidavė tokiai netikėtai Unos mokinei kaip Misė Rait.

Kai Misė įėjo, Druzila nušvitusi pašoko ant kojų.

— Mise, tu niekaip neatspėsi! — sušukusi ji pasilenkė už kėdės, ant kurios pirma sėdėjo, ir pakėlė nuo žemės didelę dėžę. — Kai susirengiau eiti namo, priėjo Alicija ir davė man ją tau pasipuošti per vestuves. Ji užtikrino, kad spalva tau labai tiks, nors prisipažįstu, aš apie tai nebūčiau nė pagalvojusi. Tik pasižiūrėk!

Misė stovėjo suakmenėjusi, kol motina pasiraususi dėžėje ištraukė ryšulėlį standaus tankaus susiglamžiusio muslino, ėmė jį purtyti ir iškėlė priešais apstulbusią Misę. Puošni šviesaus pieniško saldainio atspalvio suknelė, ne gelsvai ruda ir ne geltona, ir ne visai gintarinė; žinovės būtų pasakiusios, kad sijonas ir apykaklė, papuošti klostėtu apsiuvu, rodo ją esant bent penkeriais ar šešeriais metais atsilikusią nuo mados, bet vis tiek tai buvo prašmatni suknelė ir daug ką pataisius Misei būtų tikusi kuo puikiausiai.

— O skrybėlaitė, tik pažvelk į skrybėlaitę! — cyptelėjo Druzila, čiupusi iš dėžės didžiulę kaip vežimo ratas šviesios pieniškų saldainių spalvos šiaudinę skrybėlaitę ir taisydama gausias priderintos spalvos muslino puošmenas. — Ar esi mačiusi gražesnę skrybėlaitę? O, brangiausioji Mise, tu turėsi ir batelius, nesvarbu, kad jie tokie nepraktiški!

Pagaliau Misės sąnariai atsipalaidavo; ji žengė priekin pakėlusi rankas priimti Alicijos dovanas, o motina iškart ir padėjo ant jų suknelę su skrybėlaite.

— Aš vilkėsiu naująją rudą atlasinę suknelę, užsidėsiu pačios pasidarytą skrybėlaitę ir apsiausiu gerus tvirtus batus! — iškošė pro dantis Misė ir apsisukusi ant kulno išpuolė pro užpakalines duris muslinams plaikstantis aplink ją kaip plaukiančios holoturijos čiuptuvėliams.

Dar buvo ne visai sutemę; bėgdama į pašiūrę ji girdėjo už savęs paklaikusius motinos ir tetos riksmus, bet jiedvi prisivijo ją per vėlai. Suknelė ir skrybėlaitė nebepataisomai buvo sutryptos į gardo mėšlą, o Misė su semtuvu rankose krovė ir krovė mėšlą, kiek tik jo rado, ant dosnios Alicijos dovanos.

Druzila neapsakomai užsigavo.

— Ką tu padarei? O, ką tu padarei, Mise? Nors kartelį gyvenime turėjai progą atrodyti ir jaustis kaip gražuolė!

Misė atrėmė semtuvą į pašiūrės sieną ir visiškai patenkinta pasitrynė rankas.

— Tu geriausiai iš visų žmonių turėtum tai suprasti, motin, — pasakė. — Nėra išdidesnio už tave žmogaus, niekas iš visų, kuriuos pažįstu, neįstengtų greičiau už tave perprasti, kada nuoširdžiausia dovana tėra užslėpta išmalda. Tai kodėl nepripažįsti, kad ir aš galiu turėti išdidumo? Ar sau būtum priėmusi tokią dovaną? Tai kodėl priėmei ją man? Ar iš tikrųjų manai, kad dovanodama Alicija norėjo mane pradžiuginti? Aišku, ne! Alicija pasiryžusi surengti savo vestuves tobulas iki paskutinio svečio, o aš — aš jas gadinu! Tad ji panoro išgražinti baidyklę Misę Rait. Ką gi, labai ačiū, bet aš verčiau ir liksiu tokia, kokia esu, baidyklė, ir Alicijos pastumdėle nebūsiu! Taip jai ir pasakysiu!

Ir iš tiesų pasakė jau kitą dieną. Nors nakties gūdumoje Druzila buvo išslinkusi laukan apsiginklavusi lempa, nei suknelės, nei skrybėlaitės tame mėšlyne neberado, tad daugiau jų nebematė ir nesužinojo, kas joms nutiko, nes niekas iš žinojusių neprisiminė jai pasakyti — tokie sukrečiami įvykiai tą įsidėmėtiną penktadienio rytą užgriuvo Maršalų namus.

Misė atkako prie Mon Repos paradinių durų apie dešimtą su itin gerai supakuotu ryšuliu — tą kliuvinį nešė atsargiai paėmusi už virvelės kilpos. Jei liokajus būtų žinojęs, koks siaubas visus apėmęs mažojoje svetainėje, vargu ar Misė būtų žengusi toliau atviro prieangio, bet laimė, jis nieko apie tai nenutuokė, todėl prie bendros nelaimės nuojautos prisidėjo ir savo kukliu įnašu.

Kai Misė su savo ryšuliu ant virvelės įsmuko pro duris, mažoji svetainė, anaiptol ne tokia maža, visa buvo nusėsta didžių žmonių. Čia buvo teta Aurelija, dėdė Edmundas ir Alicija, Tedas su Randolfu ir trečiasis seras Viljamas bei jo sūnus ir paveldėtojas Mažasis Vilis; ledi Bili nebuvo, mat ji padėjo kumelei kumeliuotis.

— Nesuprantu! — kalbėjo Edmundas Maršalas, ir Misė, šyptelėjusi liokajui, mostu parodė, kad pati praneš apie save, kai tik bus patogu. — Tiesiog nesuprantu! Kaip mes galėjome prarasti tiek daug akcijų? Kaip? Ir kas, po velniais, jas pardavė, ir kas, po velniais, nupirko?

— Kiek išsiaiškino mano agentai, — tarė trečiasis seras Viljamas, — visos akcijos, kurios nepriklausė Herlingfordams, buvo nupirktos daug kartų brangiau negu iš tikrųjų vertos, o tada paslaptingasis pirkėjas ėmė kėsintis ir į Herlingfordų akcijas. Kaip, kada ar kodėl, aš nežinau, bet jam pavyko surasti visus Herlingfordus, stokojančius pinigų ir nesusijusius su Baironu, ir jis pasiūlė tokias sumas, kad nė vienas negalėjo atsisakyti.

— Tai juokinga! — sušuko Tedas. — Sukišęs tokius pinigus jis niekada nesusigrąžins išlaidų, tai absoliučiai neįmanoma. Noriu pasakyti, Bairono mineralinio vandens kompanija, nors labai nedidelė, bet pelninga, tačiau mes čia neišgaunam iš žemės aukso ir negaminam gyvybės eliksyro! O kaina, kurią jis moka, yra tokia, kokią spekuliantas galėtų mokėti, gavęs patikimų žinių, kad žemė čia — grynas auksas!

— Su viskuo sutinku, — tarė seras Viljamas, — bet negaliu jums atsakyti, nes nežinau atsakymo.

— Ar mes jau tapome smulkiaisiais akcininkais, dėde Bili, ar tai mėginate pasakyti? — paklausė Alicija, puikiausiai susipažinusi su verslo pasaulio praktika ir terminija — ji ir pati buvo gana stambi Bairono mineralinio vandens kompanijos akcininke, nes skrybėlaičių salonas davė kapitalo, o gobši prigimtis patraukė į saugesnio verslo sritį.

— Dieve gerasis, ne, dar ne! — sušuko seras Viljamas, tada jau ne taip užtikrintai pridūrė: — Tačiau aš pripažįstu, kad padėtis taps labai pavojinga, jei mes imsime prarasti akcijas ar patys nenusipirksim jų daugiau.

— Ar nėra kokių smulkiųjų akcininkų čia pat Bairone, kurių galėsim imtis pirmiausia? — paklausė Randolfas.

— Yra keli Herlingfordai, daugiausia iš motinos pusės, ir dvi ar trys senmergės, per atsitiktinumą paveldėjusios akcijų, nors ir neturėjo teisės. Savaime aišku, dividendų joms nebuvo mokama.

— Kaip jums tai pavyko, dėde Bili? — paklausė Randolfas.

Seras Viljamas niekinamai prunkštelėjo.

— O ką jos išmano apie akcijas, tokios senos kvaišos kaip Kornelija, Džulija ar Oktavija? Nenorėjau, kad jos manytų turinčios ką nors vertinga, ir nemokėjau dividendų, pasakiau, esą akcijos bevertės, nes teisiškai priklauso Maksvelui ir Herbertui. Tačiau kad per daug nesinervintų, pasakiau, kaip gali geriausiai atitaisyti klaidą — tegu testamentu palieka Maksvelo ir Herberto sūnums.

— Protinga! — žavėdamasi tarė Alicija.

Seras Viljamas nužvelgė ją karštu geidulingu žvilgsniu; ji jau ėmė sau galvoti, kaip lengva bus išlaikyti dėdę Bilį neprisileidžiant per arti tada, kai ištekės ir persikels gyventi į Herlingford Lodžą, — bet iš anksto nėra ko tuo rūpintis.

— Mums tuoj pat reikia įsigyti senmergių akcijas, — tarė labai niūriai nusiteikęs Edmundas Maršalas. — Nors turiu atvirai prisipažinti, Bili, kad nežinau, iš kur gausiu laisvų pinigų. Man teks labai taupyti, o tam mano šeima nepritars — Alicijos vestuvės, kaip žinai.

— Ir mano padėtis tokia pat, bičiuli, — tarė seras Viljamas, ir tie žodžiai strigo jam gerklėje. — Tai vis dėl tos panikos, dėl didelio karo Europoje, kad jį kur! Sklinda visokie gandai!

— Kam tas akcijas pirkt? — paklausė Alicija su vos pastebima panieka dėl vyrų kvailumo. — Jums tereikia nueiti pas tetutę Kornę, tetutę Džulę bei tetutę Oktę ir paprašyti! Jos atiduos akcijas nė trupučio nesispyriodamos.

— Gerai, su tomis trimis taip galima, ir manau, su Druzila. Ir koks velnias buvo apsėdęs Malkolmą Herlingfordą, kad paliko akcijų dukterims, jūs man pasakykit. Jis visada buvo per daug nuolaidus savo mergaitėms, ir dėkui Dievui, kad Maksvelas ir Herbertas neatsidavęs į tėvą, — seras Viljamas nepakančiai atsiduso. — Na, ir pakliuvom į bėdą! Net jei, kaip sako Alicija, senės atiduos akcijas neburbėdamos, vis tiek mums teks turėti reikalų su visokiais netikėliais ar negrynakraujais Herlingfordais, kurie tikriausiai nenorės skirtis su akcijomis, gautomis už dyka. O, mums pavyks, tuo neabejoju, bet tik tol, kol jie nesuuos apie paslaptingąjį pirkėją. Juk mes negalėsime jiems mokėti tiek pat, kiek jis.

— Ką galime skubiai parduoti, kad gautume pinigų? — sutratėjo Alicijos balsas.

Visi atsisukę sužiuro į ją, ir Misė vis dar nepastebėta vogčiomis iš vietos prie durų (kur jos ruda suknelė ir ji pati buvo visai nematomos) nutipeno į saugesnę vietą už vienos iš hovėjų, tetos Aurelijos visur pristatytų savo gražiuose namuose.

— Pradžiai yra tie prakeikti ledi Bili arkliai, — pasigardžiuodamas tarė seras Viljamas.

— Mano brangenybės, — labai ryžtingai tarė Aurelija.

— Ir mano brangenybės, — tarė Alicija kreivai žvilgtelėjusi į motiną, kam toji pasiūlė pirma jos.

— Dalykas tas, — tarė Edmundas, — kad paslaptingasis pirkėjas, kad ir kas jis — ar jie — būtų, regis, žino apie Bairono mineralinio vandens kompanijos akcijų turėtojus daugiau už mus, o mes juk esam valdybos nariai! Pasitikrinęs akcininkų sąrašus aš pamačiau, kad dažniausiai akcijos perėjusios į kitas rankas, daugiausia turbūt sūnų ar sūnėnų, bet vis dėlto yra ir prašalaičių. Man ir į galvą niekada nebuvo atėję, kad kas nors iš Herlingfordų atsisakytų savo prigimtinės teisės dar šiame gyvenime!

— Laikai keičiasi, — atsiduso Aurelija. — Kai buvau maža, apie Herlingfordų atsidavimą savo giminei sklido legendos. O dabar atrodo, kad kai kuriems jauniesiems šeima neberūpi nė per nago juodymą.

— Jie išpaikinti, — tarė seras Viljamas. Atsikrenkštė, pliaukštelėjo delnais sau per šlaunis ir pasakė kaip tvirtai apsisprendęs: — Gerai, manau, iki savaitgalio paliksim viską kaip yra, o pirmadienį ko nors imsimės, kad prasimanytume grynųjų.

— Kas eis pas tetas? — paklausė Tedas.

— Alicija, — iškart atsakė seras Viljamas. — Tiktai manau, reikia kiek palūkėti, kad būtų arčiau vestuvių. Taip lengviau apsuks jas aplink pirštą, jos manys, kad įteikia jai vestuvinę dovaną.

— Ar neprisikas iki jų paslaptingasis pirkėjas pirmiau mūsų? — paklausė Tedas, visada dėl visko nerimaująs, todėl savaime patraukęs į sąskaitybą.

— Dėl vieno dalyko gali būti absoliučiai tikras, Tedai, nė vienai iš tų senų vištų net į galvą neateis išsiskirti su Herlingfordų vertybe ir perleisti kam nors svetimam neatsiklausus manęs ar Herberto. Pirkėjas siūlys joms turtus, o jos vis tiek spirsis, kad pirma reikia pasitarti su manimi arba Herbertu, — seras Viljamas buvo toks užtikrintas, kad net nusišypsojo tai sakydamas.

Pasinaudojusi bendru sambrūzdžiu, kol sunerimusi ir pernelyg susijaudinusi grupelė stengėsi rasti deramą būdą baigti pasitarimą, Misė tyliai išslydo pro duris, o vėl įėjo labai triukšmingai. Ir visi tuoj pat ją pastebėjo, bet nė vienas neatrodė patenkintas ją matydamas.

— Ko tau čia reikia? — šiurkščiai paklausė Alicija.

— Atėjau tau parodyti, ką manau apie tavo dosnumą, Alicija, ir pasakyti, kad mielai ateisiu į tavo vestuves su gera įprasta ruda suknele, — atsakė Misė žingsniuodama per kambarį ir numetė ant stalo ryšulį tiesiai priešais Aliciją. — Štai! Ačiū, bet man nereikia!

Alicija dėbsojo į ją maždaug taip, kaip būtų dėbsojusi į šuns išmatų krūvelę, į kurią vos neįtapojo.

— Pati žinokis!

— Taip ir darysiu jau nuo dabar, — šelmiškai nusišypsojusi Misė žvilgtelėjo į gerokai aukštesnę Aliciją (toji, nors sakėsi esanti penkių pėdų ir dešimties colių, bet iš tiesų traukė iki šešių pėdų ir colio). — Nagi, Alicija, atrišk! Aš nudažiau viską rudai kaip tik tau.

— Ką padarei?

Alicija ėmė knebinėti virvelės mazgus, tad jai į pagalbą atėjo Randolfas su kišeniniu peiliuku. Kai virvelė buvo perpjauta, ryšulys išsiskleidė, o ten gulėjo gražioji muslino suknelė ir žavingoji skrybėlaitė, šlykščiai išterliotos tuo, kas atrodė — ir dvokė — kaip šviežias, skystas, kuo tikriausias karvės ir kiaulės mėšlas.

Alicija cyptelėjo iš siaubo, o šis augo, augo ir išsiliejo ilgu šaižiu klyksmu; Alicija atšoko nuo stalo, o jos motina, tėvas, broliai, dėdė ir sužadėtinis susigrūdo aplink pasižiūrėti.

— Tu... tu bjauri suskretėle! — suniurzgė Alicija švytinčiai Misei.

— Oi, anaiptol! — džiugiai atšovė Misė.

— Dar blogesnė už suskretėlę! Įsivaizduok, kad tau pasisekė, nes esu tikra dama, todėl tiksliai nesakysiu, ką apie tave manau! — žiopčiojo Alicija pati nežinodama, kas ją labiau pribloškė — ar poelgis, ar ta, kuri taip pasielgė.

— Tada tau nepasisekė, nes aš nesu dama ir pasakysiu tiesiai šviesiai, Alicija, ką manau apie tave. Aš tik trimis dienomis už tave vyresnė, tad tau arčiau trisdešimt ketveri, o ne trisdešimt treji. Tu begėdiškai jauniniesi, teki už berniuko, beveik perpus už tave jaunesnio! Pagal metus tau labiau tiktų jo tėvas! Bet tu šaltakraujiškai nieko nepaisai! Kai mirė Montgomeris Masis tau dar nespėjus nusitempti jo prie altoriaus — ir taip jis išvengė kur kas blogesnės lemties už mirtį, — į tavo akiratį nepakliuvo joks tinkamas laimikis. Tada tu pastebėjai vargšelį Mažąjį Vilį, žaidžiantį su lanku, kūdikiškai garbanotą, aprengtą jūreivio kostiumėliu, ir nusprendei vieną dieną tapti ledi Vili. Nė kiek neabejoju, kad kitaip susiklosčius aplinkybėms būtum mielai tapusi ledi Bili — gal net mieliau negu ledi Vili — nes titulas tavo jaunikiui dar nepriklauso. Žaviuosi tavo įžūlumu, Alicija, bet tavimi nesižaviu. Ir labai apgailestauju dėl vargšelio Mažojo Vilio, jo gyvenimas bus nesaldus tapus kaulu tarp žmonos ir motinos.

Misės apgailestavimo objektas stovėjo su visais giminėmis ir spoksojo išsižiojęs lyg toji būtų nuoga stryktelėjusi iš milžiniško torto ir ėmusi šokti kankaną. Aureliją maloningai ištiko isterijos priepuolis, bet visi kiti stovėjo tokie apstulbę, kad to nė nepastebėjo.

Pirmas atitoko seras Viljamas.

— Lauk iš šių namų!

— Jau einu, — atsakė Misė labai patenkinta.

— Niekada tau šito neatleisiu! — suriko Alicija. — Kaip tu drįsti? Kaip tu drįsti?

— O, eik ir įsikąsk sau į minkštąją! — tarė Misė ir nusijuokė. — Ji užtektinai plati, — dar pridūrė ir išėjo.

Tai jau buvo tas paskutinis lašas; Alicija taip supyko, kad negalėjo nė pajudėti, gargaliuodama sudejavo ir brinktelėjo ant grindų šalia motinos.

O, kaip buvo malonu! Bet eidama nuolaidžia Džordžo gatve, kuri vedė į pagrindinę Bairono gatvę, Misė džiaugėsi mažiau.

Palyginti su tuo, ką nugirdo kambaryje, kur iš pradžių stovėjo nepastebėta, Alicijos išniekinti drabužiai mažojoje svetainėje tebuvo menkniekis! Vargšės moterys! Misė apie kompanijos verslo pasaulį žinojo tiek pat mažai, kiek jos motina ir tetos, bet jai užteko nuovokos perprasti, ką reiškia sero Viljamo žodžiai. Ji net žinojo apie akcijas, nes Druzila savąsias kartu su Oktavijos dalimi laikė nedidelėje skardinėje dėželėje savo drabužių spintoje, ten kartu buvo ir namo bei penkių akrų žemės dokumentai. Po dešimt akcijų kiekvienai, iš viso dvidešimt. Vadinasi, teta Džulija ir teta Kornelija tikriausiai taip pat turi po dešimt akcijų. Dividendai. Tai, aišku, kažkoks nuolatinis atsiskaitymas, kompanijos pelno dalies išmokėjimas.

Kokie niekingi dauguma jos giminaičių vyrų! Seras Viljamas uoliai stengėsi tvarkytis taip pat niekšingai kaip ir pirmasis seras Viljamas, tad nelaimingos aukštos kilmės jo giminės moterys, vos suduriančios galą su galu, oriai skurdo ir negavo mineralinio vandens įmonės pelno vaisių nė pauostyti, nors jie galų gale ne kurio nors Herlingfordo, o Dievo dovana. Dėdė Maksvelas yra bjauriausias vagis, ir taip turtingas, tačiau vagia iš savo vargšių giminaičių kiaušinius, sviestą ir daržo gėrybes grasinimais versdamas tikėti, kad parduoti juos kam nors kitam būtų nedovanotina išdavystė. Dėdė Herbertas kadaise supirko daug tų namų su penkiais akrais ir už visus sumokėjo gerokai mažiau nei jie buvo verti, vadinasi, jis neką geresnis už savo brolį Maksvelą. Dar net blogesnis, nes išvogė tas menkas sumokėtas sumeles pasakęs savo aukoms, kad investicijų sistema nepelninga ir nepasiteisino.

Niekingi ne tik giminės vyrai, pataisė save Misė, nusiteikusi vertinti visus sąžiningai. Jeigu Aurelijos, Ogastos ir Antonijos, priverstos ištekėti už giminės turčių, būtų pamėginusios juos paspausti, gal joms būtų pavykę šį tą pakeisti, juk ir bjauriausias smurtautojas yra pažeidžiamas, kai prieš jį ima smurtauti žmona.

Taigi, reikia ką nors daryti. Bet ką? Misė ginčijosi su savimi nešdamasi pasakojimą namo ir nusprendė, kad ja nepatikės, o jei ir patikės, baigsis tuo, kad iš motinos ir tetos vis tiek ir toliau bus atiminėjama tai, kas joms teisėtai priklauso.

Reikėjo ko nors griebtis ir kuo greičiau, kol dar Alicija neprisigerino vilioti akcijų, o ji būtinai jų ateis.

Biblioteka tądien buvo atidaryta, Misė dirstelėjo pro langą tikėdamasi pamatyti prie rašomojo stalo paniurėlę tetą Livilą, bet išvydo Uną. Tad sulėtino žingsnį, paskui apsisuko ir grįžo.

— Mise! Kaip smagu! Šiandien tavęs nesitikėjau pamatyti, mieloji, — tarė Una šypsodamasi, tartum jai iš tikrųjų būtų smagu matyti tą šeimos suskretėlę.

— Netveriu pykčiu! — sušuko Misė, atsisėdo ant kietos lankytojams skirtos kėdės ir ėmė vėduotis ranka.

— Kas atsitiko?

Staiga supratusi, kad tikriausiai nedera užtraukti negarbę uždaram artimų giminių rateliui pasakojant apie juos tokiai tolimai, nesusijusiai su Bairono giminės atšaka Unai, ji turėjo atsitraukti ir tik numykė:

— Ak, nieko...

Una nesistengė klausinėti. Tik linktelėjo ir nusišypsojo, o mielas odos, plaukų ir nagų švytėjimas švelniai ramino Misės įniršį.

— Gal puoduką arbatos prieš ilgą kelionę namo? — paklausė stodamasi Una.

Puodukas arbatos įgavo gyvybės eliksyro svarbą.

— Taip, ačiū! — karštai sušuko Misė.

Una dingo už paskutinės knygų lentynos kambario gale, kur mažame kambarėlyje buvo galima išsivirti arbatos; tualeto nebuvo kaip ir visose Bairono parduotuvėse, tad visi įprato naudotis Bairono mineralinio vandens maudyklių tualetais ir juose neužsibūti.

Laukiančiai arbatos Misei pasirodė būsią neblogai pasidairyti į romanus, tad ji nuėjo į kambario galą ir colis po colio slinko palei lentyną, kol atsirėmė į tetos Livilos rašomojo stalo kampą. Žvelgdama įkypai per stalą į lentynos tęsinį ji pastebėjo ten gulintį pažįstamos išvaizdos popierių pluoštelį. Bairono mineralinio vandens kompanijos akcijų sertifikatai.

Iš kambarėlio atėjo Una.

— Užkaičiau arbatinį, bet ant spiritinės viryklės negreit užverda, — pamatė, kur žiūri Misė, tada pažvelgė jai į veidą. — Argi ne puiku? — paklausė.

— Kas?

— Už Bairono mineralinio vandens kompanijos akcijas siūlomi pinigai, žinoma. Dešimt svarų už vieną! Negirdėta! Žinai, Volesas turėjo kelias mano akcijas, o kai išsiskyrėm, grąžino — sakė, nenori turėti nieko, kas primintų Herlingfordus. Aš turiu tik dešimt akcijų, bet kuo tikriausiai galiu gauti šimtą svarų, mieloji. Ir tik tarp mudviejų — tetutė Livė taip pat ne per geriausiai gyvena, tad aš įtikinau ją, kad leistų parduoti savo dvidešimt akcijų kartu su manosiomis.

— Kaipgi tetutei Livei pavyko gauti akcijų?

— Jai davė Ričardas, kai neįstengė grąžinti skolos grynaisiais tada, kai jam taip baisiai reikėjo pinigų, kad iš jos pasiskolino.

Vargšas Ričardas! Lažindamasis už žirgus niekaip nepataiko atspėti laimėtojo. O ji taip skrupulingai žiūri, kad skolos būtų grąžintos laiku, net jei skolininkas jos pačios mylimas sūnus. Tad jis perrašė jai kelias savąsias Bairono mineralinio vandens kompanijos akcijas ir ją užčiaupė.

— Ar jis turi daugiau?

— Žinoma. Juk jis Herlingfordas, mieloji. Bet, manau, Ričardas jau bus visas pardavęs, nes jis man ir pasakė apie tą Dievo siųstą pirkėją.

— Kaip galima parduoti kieno nors kito akcijas?

— Turint advokato įgaliojimą. Matai? — Una pakėlė kieto popieriaus blanką. — Nusiperki tokį raštinės reikmenų parduotuvėje kaip ir testamento blanką. Užpildai su visomis smulkmenomis, pasirašai, pasirašo tas, kas įgalioja tave veikti jo vardu, ir kas nors pasirašo kaip liudininkas.

— Supratau, — tarė Misė, visai užmiršusi, kad žiūrinėjo romanus. Ji vėl atsisėdo. — Una, ar turi adresą to žmogaus, kuris superka Bairono mineralinio vandens kompanijos akcijas?

— Čia pat, mieloji, bet aš pati pirmadienį vežu visus popierius į Sidnėjų parduoti, taip saugiau. Todėl ir dirbu bibliotekoje šiandien, kad turėčiau laisvą pirmadienį.

Ji pakilo ir nuėjo užplikyti arbatos.

Misė susimąstė. Kodėl gi negalėtų ji, Misė, pabandyti paimti iš tetų akcijas, kol Alicija jų dar neatėjo prašyti? Kodėl Alicija turėtų ją apeiti, jei ką tik jiedviem susikibus prakišo?

O kai su arbatos padėklu grįžo Una, ji jau buvo apsisprendusi.

— Ak, ačiū, — dėkinga paėmė puoduką. — Una, ar tau būtina važiuoti į Sidnėjų pirmadienį? Ar negalėtum atidėti iki antradienio?

— Kodėl gi ne.

— Man paskirtas vizitas pas gydytoją Makvorio gatvėje antradienio rytą, — ėmė kruopščiai aiškinti Misė. — Ketinau važiuoti su Alicija, bet... nemanau, kad jai patiktų mano draugija. Galimas daiktas, kad aš turėsiu kelias akcijas parduoti, ir jei galėčiau važiuoti su tavimi, būtų lengviau. Esu buvusi Sidnėjuje tik porą kartų dar vaikystėje, tai visai nepažįstu miesto.

— O, kaip smagu! Tada antradienį.

Una ėmė tiesiog žėrėti, tokia skaisti nuo jos pasklido šviesa.

— Turėsiu prašyti tave dar vienos malonės.

— Žinoma, mieloji. Kokios?

— Ar negalėtum nueiti į gretimą raštinės reikmenų parduotuvę ir nupirkti man keturis įgaliojimų blankus? Matai, jei eisiu pati, dėdė Septimas būtinai norės sužinoti, kam man jų reikia, o paskui užsimins apie tai dėdei Biliui ar dėdėms Maksvelui su Herbertu, ir... na, aš verčiau savo reikalus pasiliksiu sau.

— Nueisiu tą pat minutę, kai tik baigsiu gerti arbatą, o tu čia pabūsi vietoje manęs.

Jiedvi taip ir susitarė, netgi ir tai, kad sekmadienį popiet, penktą valandą, Una atvažiuos į Misalongį pabūti liudininke pasirašant blankus. Visa laimė, kad šį kartą Misė buvo pasiėmusi savo nedidukę piniginę, o joje buvo du šilingai; blankai kainavo brangiai, po tris pensus už vieną.

— Ačiū, — tarė Misė, kišdama blankų ritinėlį į savo pirkinių krepšelį.

Ir dar nusprendė pasiimti knygų.

— Dieve brangus! — sušuko Una, pažvelgusi į antraštes. — Ar tikrai vėl nori „Audringosios širdies“? Juk sakei, kad skaitei visą praėjusią savaitę.

— Skaičiau. Bet noriu perskaityti dar kartą.

Ir krepšelyje prie blankų prigludo „Audringoji širdis“.

— Atvažiuosiu pas jus į Misalongį sekmadienį popiet, ir nesijaudink, tetutė Livė man visada mielai leidžia pasiimti arklį ir vežimaitį, — pasakė Una palydėjusi prie durų, o ten pakštelėjo į skruostą nepratusiai prie to Misei. — Aukščiau galvą, mergaite, tu pajėgsi tai padaryti, — tarė ir stumtelėjo Misę į gatvę.

— Motin, — tarė Misė vakare, kai su Druzila ir Oktavija sėdėjo šiltoje virtuvėje, — ar dar turi tas Bairono mineralinio vandens kompanijos akcijas, kurias senelis paliko testamentu tau ir tetai Oktavijai?

Druzila suklususi pakėlė akis nuo savo karoliukų; nors pati stengėsi pakeisti hierarchiją šioje vištidėje, vis dėlto šiek tiek sunkokai taikėsi su tuo, kad jau ne ji čia svarbiausia višta. Ir išmoko greitai pastebėti subtilesnį netiesioginį Misės vadovavimo būdą, todėl dabar jau žinojo, kad reikia laukti kažko nauja.

— Taip, aš jas tebeturiu, — atsakė.

Misė nuleido į sterblę nėrinius ir labai rimtai pažvelgė į motiną.

— Motin, ar tu manimi pasitiki?

Druzila sumirksėjo.

— Žinoma, pasitikiu!

— Kiek kainuoja nauja Singer siuvamoji mašina?

— Tiksliai nežinau, bet įsivaizduoju, bent dvidešimt ar trisdešimt svarų, o gal dar daugiau.

— Jei turėtum dar šimtą svarų, be tų dviejų, kuriuos teta Aurelija sumokėjo už Alicijos patalynę, ar nusipirktum tą siuvamąją?

— Tikrai kiltų tokia pagunda.

— Tada duok man savo Bairono kompanijos akcijas ir leisk jas parduoti. Sidnėjuje galiu tau gauti dešimt svarų už akciją.

Druzila su Oktavija liovėsi dirbusios.

— Mise, mieloji, jos bevertės, — švelniai tarė Oktavija.

— Ne, jos nėra bevertės, — atsakė Misė. — Dėdė Bilis, dėdė Herbertas ir visi kiti jus apgaudinėja, ir tiek. Jums dažnai turėjo mokėti vadinamus dividendus, nes Bairono mineralinio vandens kompanija — nepaprastai pelningas koncernas.

— Ne, tu klysti! — purtydama galvą spyrėsi Oktavija.

— Neklystu. Jeigu judvi ir teta Kornelija su teta Džulija prieš daugelį metų būtumėte galėjusios kreiptis į nešališką teisininką Sidnėjuje, dabar būtumėte gerokai turtingesnės negu esate, ir tai tikra teisybė.

— Mes nieko negalime daryti vyrijai už nugaros, Mise, — tarė Oktavija. — Tai būtų išdavystė, pasitikėjimo jais laužymas. Jie geriau už mus viską išmano, todėl ir rūpinasi mumis, už mus stengiasi. Jie mūsų šeima!

— Tarsi nežinočiau! — sušuko Misė pro sukąstus dantis. — Teta Oktavija, toji vyrija pelnosi iš šeimos nuo Herlingfordų giminės pradžios! Jie skriaudžia jus! Jie jus išnaudoja! Ar esam kada gavusios teisingą atlygį iš dėdės Maksvelo už savo produktus? Ar jūs nuoširdžiai tikit visomis tomis graudžiomis pasakomis, kad jį patį rinka esą žlugdo, tai kaip jis galįs įstengti sumokėti mums daugiau? Jis turtingas kaip Krezas! Ir kada jūs gavot įrodymų, kad dėdė Herbertas prarado jūsų pinigus nesėkmingai investavęs? Jis turtingesnis ir už Krezą! O argi dėdė Bilis pats jums nesakė, kad jūsų akcijos bevertės?

Tylomis ir įdėmiai klausiusi Druzila pasijuto sukrėsta, paskui ėmė abejoti, iš pradžių nė nenorėjusi klausytis aiškiai troško išgirsti daugiau. Ir įsikarščiavusiai Misei baigiant kalbėti net Oktavija ėmė regimai dvejoti. Jei čia būtų sėdėjusi senoji Misė ir griovusi senąją tvarką, jos galbūt net nesusvyravusios būtų numoję ranka į tai, ką ji sakė, bet ši naujoji Misė jau turėjo joms įtakos, todėl jos žodžiai skambėjo kaip neginčijama tiesa.

— Klausykit, — ramiau tęsė Misė. — Aš galiu parduoti jūsų Bairono mineralinio vandens kompanijos akcijas už dešimt svarų kiekvieną ir žinau, kad tokia galimybė pasitaiko taip pat retai kaip dantinga višta, nes buvau ten, kai dėdė Bilis ir dėdė Edmundas apie tai kalbėjosi, ir patys taip sakė. Jie nežinojo, kad klausausi, antraip nebūtų apie tai nė užsiminę. Apie jus kalbėjo kaip galvoja — su didele panieka. Patikėkit, aš neiškraipau to, ką girdėjau, ir nė kiek neperdedu. Ir apsisprendžiau, kad tam reikia padaryti galą, tad pasirūpinsiu, kad judvi ir teta Kornelija bei teta Džulija pagaliau nors kartą paimtumėt viršų. Taigi duokit man savo akcijas ir leiskit man jas parduoti, nes gausiu po dešimt svarų už kiekvieną. Jei pasiūlysit jas dėdei Biliui, dėdei Herbertui ar dėdei Maksvelui, jie privers jus perrašyti akcijas už dyka.

Druzila atsiduso.

— Norėčiau netikėti tavimi, bet tikiu, Mise. Ir tai, ką tu sakai, širdies gilumoje manęs nestebina.

Oktavija iš aklos ištikimybės būtų galėjusi ir toliau priešintis, bet nusprendė perbėgti į kitą pusę; ji buvo šiek tiek vaikiška ir troško tvirtos rankos.

— Pagalvok, Druzila, kaip bus smagu siūti siuvamąja mašina, — pasakė ji.

— Grynas malonumas, — pritarė Druzila.

— O aš, prisipažįstu, džiaugsiuosi turėdama banke šimtą svarų vien tik savo pinigų. Jausiuosi ne tokia didelė našta.

Druzila pasidavė:

— Labai gerai, tuomet, Mise, tu gali parduoti mūsų akcijas.

— Man reikia ir tetos Kornelijos bei tetos Džulijos akcijų.

— Supratau.

— Ir jų akcijas galiu parduoti už tą pačią kainą — po dešimt svarų. Bet kaip ir jūs, jos turi būti pasirengusios perduoti man akcijas nė žodžiu neprasitarusios dėdei Biliui ar kuriam nors kitam — nė žodžiu!

— Kornelijai pinigai tikrai pravers, Druzila, — tarė Oktavija kas akimirką vis labiau linksmėdama ir siųsdama savo vyriškos lyties gimines į amžiną skaistyklą, nes tai buvo geriau negu krimstis dėl jų klastos ar leisti širdžiai plūsti krauju dėl užgaulių. — Ji įstengs pasigydyti kojas pas tą vokietį kaulų daktarą Sidnėjuje. Jai tiek daug tenka išbūti ant kojų! Ir judvi žinot, kokia beviltiška Džulijos padėtis, kai dabar „Olimpo“ kavinė gilumoje atidarė dar vieną salę su staleliais marmuriniais stalviršiais ir pianistu kiekvieną popietę. Turėdama tą šimtą svarų įsirengtų arbatinę prašmatniau ir už „Olimpą“.

— Aš pasistengsiu jas įkalbėti, — pažadėjo Druzila.

— Na, jei įkalbėsi, jos turi prisistatyti čia, į Misalongį, sekmadienį penktą popiet su savo akcijomis. Jūs visos pasirašysit teisinius įgaliojimus.

— Kas tai per daiktas?

— Tai dokumentas, įgaliojantis mane veikti jūsų vardu.

— Kodėl penktą valandą sekmadienį? — paklausė Oktavija.

— Todėl, kad tada atvažiuos mano draugė Una paliudyti dokumentų pasirašymo.

— O, kaip malonu! — Oktaviją apėmė įkvėpimas: — Iškepsiu jai savo paprastų sausainių.

Misė šyptelėjo.

— Man regis, nors kartą gyvenime, teta Oktavija, galėsim leisti sau smagumą surengti prabangią sekmadienio arbatėlę. Unai, žinoma, galėsim pasiūlyti paprastų sausainių, bet sau išsikepsim apskritų keksiukų ir tirpstančių burnoje sausainiukų, ir sluoksniuotos tešlos pyragaičių su kremu ir karamele, ir — lemingtonų! Dėl tokio valgiaraščio niekas nepaprieštaravo.

Antradienio rytą šeštą valandą atėjusi į Bairono geležinkelio stotį Misė turėjo keturiasdešimt Bairono mineralinio vandens kompanijos akcijų ir keturis deramai pasirašytus ir paliudytus teisinius įgaliojimus. Paaiškėjo, kad Una, nors ir būdama moteris, yra tikroji taikos teisėja (ji paaiškino, kad Sidnėjuje tai retkarčiais pasitaiko) ir patvirtino dokumentus labai oficialiai atrodančiu antspaudu.

Ji laukė perone, kaip ir Alicija. Tačiau ne kartu, nes Alicija stovėjo toje vietoje, kur sustoja pirmosios klasės vagonai, tuoj už garvežio, o Una — kur sustoja antrosios klasės vagonai.

— Tikiuosi, tu nieko prieš keliauti antrąja klase, — sunerimusi tarė Misė. — Motina buvo labai dosni, turiu dešimt šilingų savoms išlaidoms ir ginėją gydytojui, bet nenoriu išleisti daugiau negu būtina.

— Mieloji, jau seniai praėjo tie laikai, kai važinėjau pirmąja klase, — nuramino ją Una. — Be to, kelionė ne tokia jau baisiai ilga, o kai rytas šaltas, niekas nesispirs atidaryti langų, tad ir suodžių neprineš.

Misės žvilgsnis susikirto su Alicijos žvilgsniu; Alicija niekinamai sušnarpštė ir pabrėžtinai nusisuko į kitą pusę. Ačiū Dievui, pagalvojo nė kiek neatgailaudama Misė.

Ėmė gausti bėgiai, ir netrukus įvažiavo traukinys, didžiulis juodas ir baisus garvežys trumpu storu kaminu, pukšinčiu suodinus dūmus ir tirštų baltų garų debesis.

— Žinai, kas man patinka? — paklausė Una Misės, kai jos susirado laisvas vietas, vieną iš jų prie lango.

— Ne, o kas?

— Prisimeni aukštą tiltą Noelio gatvėje prie mineralinio vandens įmonės?

— Žinoma, prisimenu.

— Mėgstu stovėti pačiame jo viduryje, o kai apačioje važiuoja traukinys, persisveriu per turėklus. Tik švilpt! Visur vien dūmai lyg leidžiantis į pragarą. Bet, ak, kaip smagu!

Ir tu pati esi vienas smagumas, pamanė Misė. Nesu sutikusi tokio kaip tu žmogaus, kuris taip trykštų gyvenimu.

Kai traukinys įvažiavo į Centrinės stoties peroną, laikrodis rodė be dvidešimt devynias. Makvorio gatvėje Misė turėjo būti dešimtą, ir Una pasakė, kad jiedvi turi užtektinai laiko išgerti arbatos stoties bufete. Vestibiulyje pro jas praplaukė Alicija, ji greičiausiai tykojo kur nors, kad galėtų taip pasielgti, nes pirmosios klasės keleiviai paprastai ateidavo į stotį gerokai anksčiau už tuos, kurie atvykdavo paskutiniuose vagonuose.

— Ar čia ne garsioji Alicija Maršai? — paklausė Una.

— Ta pati.

Una išleido neapibūdinamą garsą.

— Ką apie ją manai? — pasmalsavo Misė.

— Išsipusčiusi eilinė, mieloji. Demonstruoja visas savo prekes vitrinoje, o tu juk žinai, kas nutinka prekėms vitrinoje, ar ne?

— Žinau, bet papasakok, kaip tau atrodo.

Una sukikeno.

— Mieloji, jos išblunka! Nuolat laikomos ryškioje saulės šviesoje. Duodu jai daugiausia dar metus. O paskui, kad ir kaip smarkiai veržtųsi korsetą, jos figūra nebebus daili. Ji baisiai sustorės ir aptings, o būdas taps nepakenčiamas. Kiek žinau, ji ketina tekėti už visai jauno vyruko. Gaila. Jai reikėtų vyro, kuris verstų sunkiai dirbti ir elgtųsi su ja kaip su šiukšle.

— Deja, vargšas Mažasis Vilis tam per gležnas, — atsiduso Misė ir niekaip nesuprato, kodėl Unai jos žodžiai pasirodė tokie juokingi.

Iš tiesų Una vis nusijuokdavo į kumštelį, kai jiedvi tramvajumi važiavo Kaslrėjaus gatve, bet nepasakė Misei kodėl, o tada jos atvyko prie pastato Makvorio gatvėje, kur turėjo kabinetą širdies ligų gydytojas, ir Misė liovėsi klausinėjusi.

Lygiai dešimtą pasipūtusi daktaro Džordžo Parkinsono slaugytoja nusivedė Misę į kabinetą, gausiai pristatytą kilnojamų bauginamai baltų ir švarių širmų. Jai buvo liepta nusirengti visus drabužius, net ir apatines kelnaites iki kelių, apsivynioti savo sulysusį kūną baltu apsiautalu ir atsigulus ant kušetės laukti gydytojo.

Kaip keistai čia sutinkami žmonės, dingtelėjo Misei, kai virš jos palinko daktaro Parkinsono veidas; ji ėmė spėlioti, kaip jis atrodė tada, kai plaukų prižėlusios šnervės dar nebuvo ryšklausias jo bruožas. Padedamas nebylios slaugytojos jis pastukseno Misės krūtinę, visiškai abejingai nužvelgė graudžiai menkas krūtis, pasiklausė plaučių ir širdies kur kas geresnės išvaizdos stetoskopu negu daktaro Herlingfordo, patikrino pulsą, įkišo mentelę į burną taip, kad Misė grėsmingai žiauktelėjo, apčiupinėjo iš abiejų pusių kaklą ir pasmakrę kietais nekantriais pirštais, tada sukamais judesiais perėjo per krūpčiojantį pilvą.

— Vidinė apžiūra, slaugytoja, — trumpai tarstelėjo.

— Pė er ar pė vė? — paklausė toji.

— Abi.

Po vidinės apžiūros Misė pasijuto kaip po didelės operacijos be chloroformo, bet jos laukė dar baisesni dalykai. Daktaras Parkinsonas pavertė ją ant pilvo, o tada ėmėsi baksnoti ir čiupinėti išsišovusį stuburą, kol maždaug ties styrančiomis nelyginant gailūs sparneliai mentimis kelis kartus suniurzgė.

— Aha! — šūktelėjo tartum aptikęs lobį.

Ir nė neperspėję juodu dviese su slaugytoja čiupo Misę už galvos, kulnų ir klubų; tai, ką jie padarė, padarė taip greitai, kad ji dorai nė nesuprato ką, tiktai išgirdo trakštelėjimą, pykinamą girgžtelėjimą, juo baisesnį, nes išgirdo jį ne tik ausyse, bet ir išorėje.

— Dabar galite apsirengti, panele Rait, tada išeisite pro šias duris, — paliepė daktaras Parkinsonas ir lydimas slaugytojos pats pro jas išėjo.

Sukrėsta ir jausdamasi pažeminta Misė padarė, kaip liepta.

Gydytojo veidas, atsidūręs priešais, pasirodė esąs labai malonus, o jo šviesiai mėlynos akys geros ir susidomėjusios.

— Na, panele Rait, šiandien galite grįžti namo, — tarė jis čiupinėdamas laišką, kuris gulėjo ant rašomojo stalo kartu su daugeliu kitų popierių.

— Ar man viskas gerai? — paklausė Misė.

— Kuo geriausiai. Nieko bloga jūsų širdžiai nėra. Jums tik buvo smarkiai užspaustas nervas stuburo viršuje ir energingai einant imdavo smarkiai skaudėti, štai ir viskas.

— Bet... aš negalėjau kvėpuoti! — apstulbusi sušnibždėjo Misė.

— Panikavote, panele Rait, panikavote! Jei nervas užspaudžiamas, skauda labai smarkiai, ir gali būti, kad jums jis slopindavo kvėpavimo raumenis. Tikrai nebėra ko nerimauti. Aš dabar atitaisiau jūsų stuburą manualiniu būdu, ir viskas bus gerai, jeigu toli eidama taip neskubėsite. Jei skausmas nesitrauks, patariu jums įsirengti skersinį, ir tegu kas nors prie pėdų pririša jums po plytą, o tada su tuo plytų svoriu bandykite prisitraukti taip, kad smakras siektų skersinį.

— Tai daugiau man nieko bloga?

— Nusivylėte, a? — įžvalgiai paklausė daktaras Parkinsonas. — Na jau, panele Rait! Argi jums, po galais, labiau patiktų sirgti širdies liga negu turėti užspaustą nervą?

Į tą klausimą Misė neketino garsiai atsakyti; kaipgi numirsi Džono Smito glėbyje nuo užspausto stuburo nervo? Tiek pat romantiška kaip ir spuogai.

Daktaras Parkinsonas atsilošė krėsle ir susimąstęs žvelgė į ją bilsnodamas plunksna į sugeriamąjį popierių. Buvo akivaizdu, kad tai jo įprotis, nes sugeriamasis popierius mirgėjo daugybe mėlynų taškelių, o kartais, matyt, iš nuobodulio jis imdavo tuos išbarstytus taškelius netvarkingai jungti besikryžiuojančiomis linijomis.

— Mėnesinės! — staiga tarė jis, tikriausiai jausdamas, kad būtina Misę nors kiek nuraminti, išnagrinėjus jos sveikatą visais atžvilgiais. — Kaip dažnai jums būna mėnesinės, panele Rait?

Misė paraudo, supyko ant savęs, kam rausta.

— Maždaug kas šešis mėnesius.

— Gausios?

— Ne, labai menkos.

— Skauda? Pilvą diegia?

— Ne.

— Hmmm, — jis sujungė kelis taškelius. — Galvą skauda?

— Ne.

— Ar dažnai alpstate?

— Ne.

— Hmmm, — taip vykusiai sudėjo lūpas, kad viršutinė palietė nosies galiuką. — Panele Rait, — pagaliau tarė, — tai, kas iš tikrųjų kenkia jūsų sveikatai, galite sėkmingai išsigydyti tik tuomet, jei susirasite vyrą ir pagimdysite bent porą vaikų. Abejoju, ar galėsite turėti daugiau kaip du vaikus, nes, manau, nelengvai pastosite, bet jūsų amžiuje jau būtų metas.

— Jei tik rasčiau ką nors, kas norėtų su manimi prasidėti, patikėkite, daktare, aš nedelsčiau! — atrėžė Misė.

— Prašyčiau atleisti.

Kaip tik šią nesmagią akimirką pro duris įkišo galvą daktaro Parkinsono slaugytoja ir pakraipė antakius.

Jis tuoj pat pakilo ir išskubėjo.

— Atsiprašau.

Gal kokią minutę Misė ramiai sėdėjo ant kėdės svarstydama, ar jai nereikėtų patyliukais išeiti, paskui nusprendė verčiau sulaukti, kol bus leista eiti. Nuo vieno popieriaus lapo, kyšančio tarp lapų su daugybe žvaigždiškai sujungtų ir ištisais spiečiais nesujungtų taškelių, jai krito į akis daktaro Nevilio Herlingfordo pavardė. Visai neklausydama proto Misės ranka siektelėjo ir paėmė laišką. Ten buvo parašyta:

„Brangus Džordžai,

neįprasta, kad tą pačią savaitę nukreipiau pas tave du pacientus, kai per pusę metų nebuvau nukreipęs nė vieno. Bet toks jau gyvenimas — ir mano praktika — Bairone. Šiuo laišku pristatau tau Misę Rait, vargšę menkutę seną paną, nes po ilgo ir spartaus ėjimo ją buvo ištikęs mažiausiai vienas širdies skausmo ir dusulio priepuolis. Vienintelis stebėtas priepuolis buvo labai panašus į isteriją, tik pacientė dar buvo išblyškusi ir prakaitavo. Tačiau normalią būklę atgavo stulbinamai staigiai, ir netrukus ją apžiūrėjęs, negalėjau rasti jokių priepuolio padarinių.

Iš tiesų spėju, kad tai isterija, ir tokia diagnozė labiausiai tikėtina jos gyvenimo aplinkybėmis. Jos egzistencija vienoda ir skurdi (vide krūtų išsivystymą). Tačiau, kad būtume tikri, norėčiau, jog apžiūrėtumėte, ar ji neserga kokia sunkia liga.“

Misė padėjo laišką ir užsimerkė. Nejau visi pasaulyje žiūri į ją su gailesčiu ir panieka? Ir kaip išdidumui atsilaikyti prieš tiek daug gailesčio ir paniekos, kai išdidumas toks geranoris? Misė, kaip ir jos motina, buvo išdidi. „Vienoda.“ „Skurdi.“ „Vargšė menkutė sena pana.“ „Ar ji neserga kokia sunkia liga“, — tartum vienodumas, skurdas ir senmergystė jau ir taip nebūtų sunkios ligos!

Misė atsimerkė ir nustebo pajutusi, kad akyse nėra nė vienos ašarėlės. Jos buvo nesudrumstos, sausos ir piktos. Ir jos ėmė ieškoti tarp netvarkingai suverstų daktaro Parkinsono popierių, bene ras bent pradėtą pažymą apie savo sveikatos būklę. Rado dvi pažymas, abi be pavardžių; vienoje prie visų išvardytų duomenų buvo parašyta „norma“, o kita pažyma mirgėjo daugybe pražūtingų simptomų, visų kaip vienas siejamų su širdimi. Be to, Misė rado pradėtą laišką daktarui Herlingfordui.

„Brangus Nevili,

ačiū, kad atsiuntei ponią Anastaziją Gilroj ir panelę Rait, kurios krikšto vardo, deja, nežinau, nes visi, taip pat ir jūs, regis, tik priduriate galūnę prie jos šeiminės padėties. Esu tikras, kad neprieštarausi, jei surašysiu nuomonę apie abi pacientes į šį vieną...“

Čia laiškas nutrūko. Ponia Anastazija Gilroj? Perkračiusi mintyse keletą ne Herlingfordų veidų Bairone, ji apsistojo ties maždaug savo amžiaus ligotos išvaizdos moterėle, gyvenančia apgriuvusiame namelyje netoli mineralinio vandens įmonės kartu su girtuokliu vyru ir keliais mažais neprižiūrimais vaikais.

Tai antroji pažyma apie ponios Gilroj ligą? Misė paėmė ją ir pabandė išsiaiškinti, ką reiškia nesuprantama kalba ir ženklai, kurie užėmė viršutinę lapo pusę. Tačiau antroji pusė buvo visiškai aiški net jai. Ten buvo parašyta:

„Galiu pasiūlyti gydymo kursą, kuris pakeistų ar sušvelnintų šią prognozę. Pacientė serga pažengusia daugine širdies vožtuvų liga. Jei kardialinė būklė toliau nesunkės, manau, jai liko gyventi ne ilgiau kaip pusė ar vieni metai. Tačiau manau, kad nėra prasmės rekomenduoti lovos režimą, nes įsivaizduoju, kad ši pacientė, atsižvelgiant į jos būdą ir aplinkybes namuose, paprasčiausiai nepaisys nurodymų.“

Ponia Gilroj? O, kad būtų užrašyta pavardė! Bet greičiausiai jos pažyma palikta įdėti į voką kartu su laišku daktarui Herlingfordui. Toje maišalynėje daugiau pažymų nebuvo. O, kodėl taip negerai parašyta ne apie Misę Rait? Iš jos atimta mirtis netikėtai pasirodė esanti labai maloni ir pageidaujama. Taip neteisinga! Ponia Gilroj turi šeimą, kuriai būtiniausiai jos reikia. O Misės Rait niekas taip labai ir nepasigestų.

Už durų pasigirdo balsai; Misė tvarkingai sulankstė tebelaikomą rankoje pažymą ir skubiai įsikišo į piniginę.

— Brangioji panele Rait, aš labai atsiprašau! — sušuko daktaras Parkinsonas, įpuolęs su vėjo šuoru, net popieriai ant jo stalo pasklido į visas puses. — Galite eiti, galite eiti! Po savaitės apsilankykite pas daktarą Herlingfordą, gerai?

Sidnėjuje buvo šilčiau ir drėgniau kaip Mėlynuosiuose kalnuose, o diena maloni, giedra. Išėjusi į Makvorio gatvę kartu su Una Misė sumirksėjo prieš saulę.

— Jau beveik pusė vienuoliktos, — tarė Una. — Gal pirmiausia nueisim ir parduosim akcijas? Mums reikia į Tilto gatvę, ji čia pat už kampo.

Taip jos ir padarė, ir nepaprastai lengvai. Tačiau nedidelėje kontoroje sėdintis surūgęs tarnautojas visiškai nieko nežinojo apie paslaptingąjį pirkėją; labiausiai iš visos pardavimo procedūros joms smalsumą sužadino tai, kad buvo sumokėta auksiniais soverenais, o ne popieriniais pinigais. Keturi šimtai aukso monetų gana sunkios, kaip paaiškėjo Misei, susidėjusiai jas į rankinę.

— Toli negalim eiti šitaip apsikrovusios, — tarė Una, — tad siūlau papietauti „Metropolio“ viešbutyje — mes vienas du ir apsisuksim — tada sėsim į tramvajų iki Centrinės stoties ir ramiausiai keliausim namo.

Misė gyvenime nevalgė restorane, net savo tetos Džulijos arbatinėje, o į „Herlingfordo“ viešbutį nė kojos nebuvo įkėlusi. Tad „Metropolis“ ją apstulbino erdve ir prabanga, krištolo sietynais ir marmuro kolonomis; jis panėšėjo į tetos Aurelijos namus, nes spindesį gražiai ramino vazonuose augančių hovėjų žaluma. O dėl maisto, tai Misė dar niekada neragavo nieko gardesnio už Unos jai užsakytas vėžių salotas.

— Turbūt galėčiau nutukti, jei kasdien valgyčiau tokio maisto, — tarė Misė pagauta ekstazės.

Una nusišypsojo ne gailėdamasi, bet puikiai ją suprasdama.

— Vargšiuke Mise! Gyvenimas eina pro šalį, tiesa? O štai maniškis gyvenimas lėkė lyg tranzitinis traukinys. Tada bumbt, terkšt, pokšt, ir mūsų Una jau veidu klane. Bet pralinksmėk, mieloji, nagi! Gyvenimas ne visada taip ir lėks pro šalį, patikėk. Įsidėmėk, kad šventės ateina į visus namus, net į menkiausią trobelę. Tik neleisk, kad gyvenimas tave sutryptų — tada atsikelti labai sunku.

Norėdama pasakyti, kaip Una jai patinka, bet per daug varžydamasi, Misė ieškojo pokalbiui tinkamos temos.

— Dar nepaklausei, ką man pasakė gydytojas.

Skaisčios Unos akys blykstelėjo.

— Ką jis pasakė?

Misė atsiduso.

— Mano širdis visiškai sveika.

— Ar tikrai?

Žinodama, ką Una turėjo omenyje, ji nusišypsojo.

— Na, gerai, ji kiek pažeista. Bet ne ligos.

— Manau, kad tai sunkiausia liga pasaulyje!

— Bet gydytojų žinyne jos nėra.

— Jeigu tau taip baisiai patinka Džonas Smitas, tai kodėl jam to neparodai?

— Aš?

— Taip, mieloji, tu! Žinai, didžiausia tavo bėda, kad esi išauklėta — kaip ir visas jūsų miestelis — galvoti, jei neatrodai ir nesielgi taip kaip Alicija Maršai, tai tavimi negali susidomėti joks vyras. Bet, brangioji, Alicija Maršai sužavi ne kiekvieną sutiktą vyrą! Yra daug vyrų, turinčių geresnį skonį ir akį, ir aš žinau, kad Džonas Smitas yra vienas iš jų, — Una išdykėliškai šyptelėjo. — Iš tiesų aš manau, kad tu kuo puikiausiai tiktum Džonui Smitui.

— Jis gal vedęs?

— Kadaise buvo, bet dabar jis garbingai vienišas — jo žmona mirė.

— O! Ar ji buvo... ar buvo gera?

Una pagalvojo.

— Na, bent jau man ji patiko. Daugybei nepatiko.

— O jam patiko?

— Manau, kad iš pradžių tikriausiai visai patiko, bet į pabaigą ne itin.

Una apmokėjo sąskaitą ir nenorėjo nė klausyti Misės prieštaravimų.

— Mieloji, iš šiandienos sandorio sau tu visiškai nieko nelaimėjai, o aš gavau grynaisiais šimtą stebuklingų svarų ir ketinu juos iššvaistyti lyg būčiau karaliaus meilužė. Todėl pavaišinau pietumis.

Ten, kur jos laukė tramvajaus, visą kampą užėmė prašmatniai atrodanti drabužių parduotuvė, bet, Misės nuostabai, Una ja nė kiek nesusidomėjo.

— Pirmiausia, mieloji, už šimtą svarų čia nė susmirdusio skuduro nenusipirksi, — paaiškino toji. — Be to, jų drabužiai apgailėtinai blankūs, o kainos pasiutusiai aukštos. Ir jokių raudonų suknelių! Tai per daug padori parduotuvė.

— Vieną gražią dieną aš apsirengsiu skaisčiai raudona nėrinių suknele ir užsidėsiu tokią pat skrybėlaitę, — pasakė Misė, — kad ir kaip nepadoriai atrodysiu.

— Taigi nesergu jokia širdies liga, — pasakė Misė motinai ir tetai. — Iš tiesų mano širdis sveikut sveikutėlė.

Abu dideli išblyškę sunerimę veidai, nukreipti į Misę, bematant atsipalaidavo.

— O, kokia gera žinia! — tarė Oktavija.

— Tai kas tada tau yra? — paklausė Druzila.

— Man užspaustas stuburo nervas.

— Dieve brangus! Ar tai reiškia, kad neįmanoma pagydyti?

— Ne, daktaras Parkinsonas mano, kad gal jau pagydė. Vos galvos man nenusuko, taip baisiai sutraškėjo, ir dabar jau turėčiau būti ganėtinai sveika. Tai, ką jis padarė, regis, pavadino manualiniu gydymu. Bet jei vėl ištiks priepuolis, jums reikės man pririšti prie pėdų po plytą, ir aš turėsiu pakabėti pasidėjusi smakrą ant skersinio! — nusišaipė ji. — Vien pagalvojus apie tai bet koks negalavimas garuote išgaruos! — tik su nemenka pastanga jai pavyko užkelti ant stalo rankinę. — Čia kur kas svarbiau — tik pažiūrėkit! — ir ištraukė keturis tvarkingai suvyniotus ritinėlius. — Šimtas svarų tau, motin, visi auksu. Ir tiek pat tetai Oktavijai, tetai Kornelijai ir tetai Džulijai.

— Stebuklas, — pasakė Druzila.

— Ne, tik kiek pavėluotas teisingumas, — paprieštaravo Misė. — Dabar jau nusipirksi tą siuvamąją, ar ne?

Druzilos širdyje susigrūmė taupumas ir troškimas, bet paskui ji paskelbė paliaubas, ir karo baigtis liko neaiški.

— Sakiau, kad pagalvosiu apie tai, ir aš pagalvosiu.

Kai atėjo laikas miegoti, Misė, nors ir išvarginta tos dienos naujų įspūdžių, pasijuto negalinti užmigti ir patenkinta gulėdama tamsoje galvojo apie Džoną Smitą. Vadinasi, jis buvo vedęs, bet žmona numirė. Vaikų tikrai neturėjo, antraip jie būtinai būtų kartu bent jau dalį laiko. Tai liūdino, liūdino ir Unos nuomonė apie jų santuoką, kad į pabaigą jis žmonos nebemylėjo. Sidnėjaus visuomenė, nusprendė Misė, nepalanki šeimos laimei, juk nelaiminga buvo Una su savo Volesu ir Džonas Smitas su savo žmona. Vis dėlto poniai Smit neteko kentėti ištuokos gėdos; čia Misė pirmą kartą papročių varžomame savo gyvenime susimąstė, ar ne geriau būti pažymėtai ištuokos dėme negu baigti gyvenimą ankstyva mirtimi.

Iki vidurnakčio ji jau buvo surezgusi planą ir galutinai apsisprendusi. Ji tai padarys, ir padarys rytoj. Galų gale ką gi ji praras? Jeigu sumanymas neduos vaisių, paprasčiausiai nugyvens dar trisdešimt trejus metus taip pat, kaip nugyveno šiuos trisdešimt trejus. Iš tiesų pabandyti verta.

Staiga apsnūdusioje galvoje dar kilo mintis, skirta Džonui Smitui, nieko neįtariančiai aukai. Ar tai bus sąžininga? Taip, atsakė pati sau Misė. Apsivertė ant kito šono ir užmigo daugiau dėl nieko nenuogąstaudama.

Druzila nusprendė nunešti keturis šimtus svarų į Baironą niekieno nelydima ir išėjo jau kitą rytą devintą valandą; sunki našta krepšyje jai atrodė lengva kaip plunksnelė. Ji jautėsi labai laiminga ne tik pati, bet ir dėl seserų. Per kelias pastarąsias savaites sėkmė ją aplankė dažniau kaip per praėjusius kone keturis dešimtmečius, ir ji jau įsidrąsino tikėtis, kad ši sėkmė — tai maža srovelė, virstanti srauniu upokšniu, o ne šlakelis, susigeriantis į smėlį. Bet ji skirta ne vien tik man, prisiekė Druzila. Kaip nors turiu užtikrinti, kad sėkmė aplankytų mus visas.

Kol Oktavija laiminga krapštėsi virtuvėje, Misė patyliukais susidėjo negausius savo drabužius į aptrintą kelionmaišį, pravartu visoms Misalongio moterims tais retais atvejais, kai jo prisireikdavo. Ant lovos užtiesalo paliko raštelį motinai, tada išėjo pro priekines duris, paėjo takeliu iki vartelių ir pasuko ne į dešinę kaip paprastai, o į kairę.

Šį kartą ji nesiėmė droviai apžiūrinėti kelio, einančio žemyn į Džono Smito slėnį; leidosi juo ryžtingai ir tikslingai, pasiramsčiuodama tvirta lazda, ir kelionmaišis padėjo išlaikyti pusiausvyrą einant per akmenų sąvartas. Nuošliaužos apačioje eiti tapo lengviau, nes kelias, iš abiejų pusių juosiamas miško, nėrė į uolos papėdę. Nebuvo taip šalta, kaip, jos įsivaizdavimu, galėjo būti, nes stipriausi vėjai pūtė aukštai viršuje, o čia, slėnyje, tvyrojo tyla ir ramybė.

Už keturių mylių nuo kelio pradžios atviras nuolaidžių šlaitų miškas virto savotiškomis džiunglėmis, prisiraizgiusiomis vijoklinių ir šliaužiančių augalų, papartmedžių ir net kelių rūšių palmių. Visur čiulbėjo manorinos, kad ir kaip ji stengėsi, negalėjo jų pamatyti, bet giesmelės skambėjo kaip švelnūs sidabriniai varpeliai, aukštos ir skaidrios, tarsi visai ne paukščių, o elfų. Į jų skambesį pynėsi ir kitų paukščių balsai, džiugiai čerškė šarkos, linksmai čiauškėjo mažyčiai giesmininkai vėduoklinėmis uodegomis; jie skrajojo kone per colį nuo veido ir tartum sveikino atvykus į savo namus.

Trečią ėjimo valandą buvo labai drėgna, saulė tik vos skverbėsi pro lapijos skliautą virš galvos, kojos slidinėjo ant samanų, drėgnos žemės ir yrančios miško paklotės. Kai ant rankos nukrito pirmoji dėlė ir tuoj pat įsisegė, plona, gleivėta ir besiraitanti, Misė vos neėmė klykti ir lėkti ratais kaip išprotėjusi, ypač kai karštligiškos pastangos ją ištraukti pasirodė bergždžios. Bet ji prisivertė stovėti visiškai ramiai ir tylėti, kol pagaugai ant sprando ir rankų atlėgo, o tada išdrožė sau griežtą pamokslą: jeigu šie šlykštūs padarai gyvena Džono Smito miške, reikia susidoroti su jais taip, kad jo akyse nepasirodytų paika moterimi. Dėlė greitai ėmė pampti, o kažką pajutusi ant atviros kaklo ir veido odos, Misė suprato, kad prie jos prisidėjo ir daugiau tų kraujasiurbių. Šlykštynės! Neleidžia jai eiti! Ji žengė toliau vildamasi, kad judant įsisiurbs mažiau dėlių negu stovint vietoje, ir ta viltis pasiteisino. Prisisotinusi pirmoji dėlė pati šleptelėjo žemėn kaip niekur nieko, paskui nukrito ir kitos. Tada Misė sužinojo — kad ir kaip stengsies sulaikyti kraujavimą iš žaizdelių, nepavyks. Tai bent, visa kruvina! Štai tau ir pamoka — svajonės neatitinka tikrovės.

Netrukus tolumoje pasigirdo upės šniokštimas, ir Misė neteko drąsos taip pat sparčiai, kaip tekėjo kraujas iš dėlių žaizdelių; jai prireikė daugiau ryžto ir stiprybės nueiti tuos paskutinius kelis šimtus jardų, negu sumanyti ir išsirengti į šį žygį.

Štai ten ji, tuoj už kito vingio. Žema drėbtinė trobelė malksnų stogu ir panašu, kad neseniai pastatytu priestatu iš vienos pusės. Tačiau trobelė turėjo smiltainio kaminą, ir į tyrą dangaus mėlynę kilo plonas dūmelis. Vadinasi, jis namie!

Misė neketino užklupti Džono Smito nepasirengusio, tad sustojo laukymėje ir kelis kartus kiek tik pajėgė garsiau pašaukė jį vardu. Besiganantys aptvare du arkliai pakėlę galvas smalsiai į ją pasižiūrėjo ir vėl ėmė nepaliaudami skabyti žolę, o Džono Smito niekur nebuvo matyti. Tad tikriausiai bus kur nors toliau išėjęs. Ji patogiai atsisėdo ant kelmo ir ėmė laukti.

Ilgai laukti neteko, nes jis grįžo dar kiek prieš pirmą ir linksmai švilpaudamas nuėjo į trobelę taisytis valgio. Net įžengęs į laukymę Misės nepastebėjo, nes ją užstojo arkliai, o jis pasuko prie trobelės, už kurios triukšmingai slenksčiais ritosi upė.

— Pone Smitai! — pašaukė ji.

Jis eidamas stabtelėjo, paskui atsisuko.

— O, velniai griebtų! — pasakė.

Priėjęs grėsmingai nužvelgė ją iš padilbų, iš akių buvo matyti, kad viešnia nė kiek nelaukiama.

— Ką čia veikiat?

Labai pristigusi oro, Misė įtraukė didžiulį jo gurkšnį; dabar arba niekada.

— Ar vesite mane, pone Smitai? — labai aiškiai tardama paklausė ji.

Pyktis bemat išgaravo ir jį apėmė neslepiamas linksmumas.

— Sukorėte tolimą kelią, panele Rait, tad verčiau užeikite išgerti puodelį arbatos, — pasakė jis, žybčiodamas akimis. Pirštu nubraukė jai nuo veido kraują. — Dėlės, ką? Tiesiog stebiuosi, kaip ištverėte tokią kelionę.

Paėmė už parankės ir lėtai nusivedė per laukymę netaręs nė žodžio, tik slopindamas juoką. Prie trobelės nebuvo įprastos tam pasaulio kraštui verandos, o atsidūrusi jos prieblandoje Misė pamatė, kad grindis atstoja plūkta asla ir apstatyta ji spartietiškai. Tačiau viengungio buveinė atrodė labai švari ir tvarkinga, nei nemazgotų indų, nei kokio aplaidumo. Nauja ketaus viryklė buvo pusės kamino pločio, kitą pusę po kaminu užėmė atviras ugniakuras; stovėjo medinis suolelis indams mazgoti, taip pat ilgas grubiai tašytas stalas ir dvi kietos kėdės. Lovą jis pasidirbo iš pusrąsčių, panašu, kad ant trijų čiužinių užmetė dygsniuotą antklodę, turinčią šildyti bet kokiu oru. Karvena, užtiesta ant storo medinio rėmo, jam atstojo krėslą, o drabužiai kabojo ant medinių kablių sienoje prie lovos. Vienintelio lango nedengė užuolaida, ir jis atrodė tik neseniai įstiklintas.

— Bet kam tos užuolaidos? — balsu pagalvojo Misė.

— Ką? — degdamas dvi žibalines lempas nuo balanos, kurią pirma kyštelėjo į viryklę, jis pakėlė akis į Misę.

— Kaip puiku gyventi namuose, kur nereikia jokių užuolaidų, — atsakė ji.

Vieną lempą jis pastatė ant stalo, o kitą ant apelsinų dėžės prie lovos ir ėmėsi virti arbatą.

— Čia visai užtenka šviesos ir be lempų, — tarė Misė.

— Jūs sėdite priešais langą, panele Rait, o aš noriu, kad jūsų veidas būtų apšviestas.

Misė liovėsi kalbėjusi ir leido akims nevaržomoms klaidžioti po trobelę nuo Džono Smito prie jo daiktų ir vėl atgal prie jo. Kaip paprastai jis kvepėjo švara, nors dulkės ir žemės ant drabužių rodė, kad visą rytą dirbo kažką sunkaus, tai liudijo ir negilus įbrėžimas ant kairės plaštakos ir riešo.

Džonas Smitas įpylė arbatos į emaliuotus puodelius, pastatė ir didelę blizgančią skardinę sausainių, bet viską padarė neatsiprašinėdamas ir vikriai. Kai aptarnavo Misę ir ji parodė daugiau nebenorinti, nusinešė savo puodelį ir saują sausainių prie odinio krėslo, apsuko jį taip, kad galėtų atsisėsti veidu į Misę.

— Kodėl, po galais, panele Rait, jūs susimanėte už manęs tekėti?

— Nes aš jus myliu! — atsakė Misė nustebusi.

Šis atsakymas jį sutrikdė; lyg staiga panoręs, kad ji nepamatytų, kas slypi jo akyse, atitraukė žvilgsnį nuo jos ir raukydamasis nukreipė pro langą.

— Tai juokinga, — tarė pagaliau ir prikando lūpą.

— Sakyčiau, tai akivaizdu.

— Juk negalima mylėti visai nepažįstamo žmogaus, moterie! Tai juokinga.

— Aš pažįstu jus užtektinai, kad mylėčiau, — tarė ji rimtai. — Žinau, kad jūs labai geras. Stiprios dvasios. Jūs švarus. Jūs kitoks. Ir jūs... jūs gana poetiškas, jei iš visų pasaulio vietų pasirinkote gyventi čia.

Jis sumirksėjo.

— Jėzau! — aiktelėjo ir nusijuokė. — Turiu pasakyti, kad tai įdomiausias dorybių sąrašas, kokį teko garbė išgirsti. Labiausiai man patiko punktas apie švarą.

— Tai svarbu, — rimtai tarė Misė.

Akimirką atrodė, kad juokas vėl jį įveiks, bet jis susiėmė ir rimtai tarė:

— Deja, negaliu jūsų vesti, panele Rait.

— Kodėl?

— Kodėl? Atsakysiu jums kodėl, — tarė jis palinkęs į priekį krėsle. — Jūs žvelgiate į žmogų, pagaliau radusį laimę gyvenime! Jei man būtų dvidešimt, taip sakyti būtų kvaila, bet man greit sueis penkiasdešimt, panele Rait, o tai reiškia, kad jau turiu teisę būti laimingas. Pagaliau darau tai, ką visada norėjau daryti, bet niekada neturėjau laiko ar progos — ir esu vienas’. Nei žmonos, nei giminių, nieko, kas nuo manęs priklausytų. Net šuns. Esu tik aš. Ir man taip gera! Jei reikėtų su kuo nors tuo dalytis, viskas būtų sugadinta. Iš tiesų ketinu kelio į čia pradžioje pastatyti velniškai didelius vartus ir atsiskirti nuo viso pasaulio. Vesti? Tai jau ne!

— Tai truks nelabai ilgai, — tarė Misė.

— Man ir viena diena prailgtų, panele Rait.

— Aš suprantu, kaip jaučiatės, pone Smitai, bet kalbu kuo nuoširdžiausiai. Aš taip pat gyvenau suvaržytą gyvenimą ir jis mane erzino. Tik nė akimirkos negaliu įsivaizduoti, kad jūsų gyvenimas buvo toks pat nuobodus, pilkas ir vienodas, koks visada buvo manasis. O, nenoriu tuo pasakyti, kad su manimi blogai elgėsi ar elgėsi kiek nors blogiau nei su kitomis Misalongio moterimis. Visos mes gyvename nuobodų, pilką, vienodą gyvenimą. Bet nuo jo pavargau, pone Smitai! Prieš mirtį noriu kiek nors pagyventi. Ar galite tai suprasti?

— Po perkūnais, kas nesuprastų? Bet jei jau užėjo ūpas pirštis, tai ko jums nepričiupus kokio nors Bairono našlio ar viengungio? Juk turi tokių kur nors būti.

Su kiekvienu ištartu žodžiu jo šarvas tvirtėjo ir jam jau ėmė atrodyti, kad galės išsipainioti iš nepaprastai keblios padėties nepraradęs nei laisvės, nei savigarbos.

— Tai būtų dar prastesnė dalia ir už Misalongį, nes nebūtų jokio skirtumo. Pasirinkau jus, nes gyvenate kaip tik taip, kaip norėčiau gyventi — toli nuo žmonių, nuo jų namų, puikavimosi ir paskalų. Patikėkit, pone Smitai, neketinu varžyti jūsų įprasto gyvenimo — priešingai, noriu, kad jūs išlaisvintumėte manąjį! Nebūsiu girnapusė jums ant kaklo. Iš tiesų pasižadu beveik visą laiką leisti jums būti vienam. Ir tai nebus amžinai, pažadu. Metus. Tik vienus metelius!

— Tai ką, metus pagyvenusi taip, kaip trokštate, susirinksite savo daiktus ir kuo ramiausiai grįšite į gyvenimą, kokio negalite pakęsti? — skeptiškai paklausė jis.

Menkas Misės kūnas sutelkė visą orumą.

— Man liko tik metai gyventi, pone Smitai, — tarė ji.

Jis atrodė beviltiškai jos besigailįs, lyg dabar jau būtų žinojęs apie ją viską, ką reikėjo žinoti.

Ji negailestingai naudojosi persvara.

— Puikiausiai suprantu jūsų nenorą ką nors įsileisti į šį rojų — jei jis būtų mano, lygiai taip pat pavydžiai jį saugočiau. Bet pasistenkite pažvelgti mano akimis, būkit geras! Man jau trisdešimt treji ir dar nepatyriau nieko, ką dauguma mano amžiaus moterų laiko savaime suprantamu dalyku arba gailisi patyrusios. Aš esu sena pana! Tai baisiausia lemtis, tekusi kęsti moteriai, nes ją dar apsunkina skurdas ir grožio stoka. Jei man būtų tekusi viena iš tų blogybių, koks nors vyras panorėtų mane vesti, bet kentėti abi kartu reiškia būti nepageidaujamai. Tačiau aš žinau, jei tik galėčiau apeiti šiuos trūkumus, suteikčiau vyrui daug daugiau nei kitos moterys, nes joms nėra reikalo stengtis. Jūs turėsite naudos, pone Smitai, nes būsiu susaistyta su jumis dėkingumo, taip pat ir meilės saitais. Gaila, kad dabar pat negaliu rasti deramo būdo įrodyti jums, kaip mažai prarasite mane vedęs ir kaip daug laimėsite, jūs nė nenumanot. Aš esu blaivaus proto, neišpuikusi. Ir iš visų jėgų stengsiuos būti jums kuo maloniausia ir karščiausiai mylinti draugė.

Jis ūmiai pašoko ir nuėjęs sustojo tarpduryje rankas susidėjęs už nugaros.

— Moterys, — tarė jis, — yra melagės, apgavikės, slapukės ir kvailės. Man būtų vis tiek, jei iki gyvenimo galo nepamatyčiau nė vienos moters. O dėl meilės — aš nenoriu būti mylimas! Aš tik noriu, kad man duotų ramybę! — jam atrodė, kad šio šauksmo iš visos širdies bus gana, bet paskui pagalvojęs griežtai pridūrė: — Kaip man žinoti, kad sakote tiesą?

— Na, pone Smitai, jūs nesate labiausiai pageidaujamas jaunikis iš Bairono vyrų! Esu prisiklausiusi apie jus visko — net kad sėdėjote kalėjime ar esate keistuolis, be to, visi žino, kad nesate turtingas. Tai kodėl turėčiau meluoti? — ji atidarė piniginę ir išsiėmė tvarkingai sulankstytą popieriaus lapelį, pasisavintą nuo daktaro Parkinsono stalo, ir atsikėlusi nuo kėdės priėjo prie jo, stovinčio tarpduryje. — Štai. Paskaitykite. Jūs žinot, kad sergu, nes buvote ten, kai mane ištiko pirmas smarkus priepuolis. O kai sutikau jus vaikščiodama anądien, prisimenu, sakiau, kad turiu važiuoti į Sidnėjų pas širdies ligų gydytoją. Ir štai pažyma apie mano būklę. Pavogiau ją, nes labiausiai nenoriu, kad mano motina ir teta sužinotų, kokia aš nesveika. Nenoriu, kad jos imtų dėl manęs nerimauti, nenoriu, kad priverstų mane gultis į lovą ir lakstytų aplink. Tad pasakiau joms, kad man užspaustas stuburo nervas, ir jei toliau pavyks gudrauti, jos taip ir galvos apie mano ligą. Antra priežastis, kodėl pavogiau pažymą, susijusi su jumis. Žinojau, kad prašysiu jūsų mane vesti ir kad reikės patvirtinti savo nuoširdumą. Čia nėra mano pavardės, tik gydytojo, bet atidžiai pažiūrėjęs įsitikinsite, kad pavardė ir neištrinta.

Jis paėmė lapelį, išlankstė, greitai perskaitė ir atsigręžė į ją.

— Nors esate baisiai liesa, jūs man atrodot gana sveika, — įtariai pasakė.

Misė greitai šį tą sumetė galvoje ir tik troško, kad jis nebūtų medicinos žinovas.

— Na, tarpais tarp priepuolių aš gana sveika! Mano širdies liga ne tokia, kuri alina sveikatą, tai lyg būtų... lyg mane ištiktų silpni širdies smūgiai. Vožtuvai... sulimpa... ir... ir kai sulimpa, kraujas liaujasi tekėjęs. Manau, kad tai mane ir pribaigs. Daugiau nieko apie tai nežinau — gydytojai niekada nenori daug kalbėti. Manau, jiems gana sunku pasakyti žmogui, kad jis greitai mirs, — ji atsiduso ir kaip didžiai pasitikinti savimi aktorė teatrališkai tarė: — Taigi vieną dieną užgesiu kaip žvakė! — ilgesingai pakėlė į jį akis. — Nenoriu mirti Misalongyje! — gailiai sušuko. — Noriu mirti mylimo vyro glėbyje!

Jis buvo apsigimęs kovotojas, tad pabandė kitą taktiką.

— O jei paklausus kito gydytojo nuomonės? Jie gali klysti.

— O kam? — gynėsi Misė. — Jei man liko tik metai gyventi, nenoriu jų praleisti bėgiodama nuo vieno gydytojo pas kitą! — skruostu nusirito didelė ašara, o kitos, iškalbingai susitvenkusios akyse, grėsė pasipilti iš paskos. — O, pone Smitai, noriu pragyventi paskutinius metus laimingai!

Jis sudejavo kaip pasmerktasis.

— Dėl Dievo, moterie, tik neverkit!

— Kodėl? — kūkčiojo Misė, rausdamasi rankovėje nosinės. — Aš manau, kad turiu visas teises verkti!

— Tai verkit, trauk jus velniai! — sušuko jis įsiutęs ir nebeištvėręs išėjo pro duris.

Misė stovėjo šluostydamasi ašaras ir pro jas akimis nulydėjo jį žygiuojantį į tolimąjį laukymės pakraštį, paskui dingstantį iš akiračio. Nukorusi galvą grįžo prie savo kėdės ir baigė išsiverkti nebetrikdoma supratingų žiūrovų, išskyrus didelę mėsinę musę. O paskui nebežinojo ką daryti. Ar jis grįš? Gal slepiasi kur nors stebėdamas, ar ji kartais neišeis.

Staiga ji pasijuto labai nuvargusi, visiškai palūžusi. Taip stengėsi ir nieko nepešė. Perniek Unos padrąsinimas. Perniek nugvelbta pažyma. Perniek jos šviesi išsivadavimo vizija. Ji atsiduso, bet neketino dūsauti toliau ir nebedūsavo. Nėra prasmės čia pasilikti. Jos čia nereikia.

Ramiai išėjo iš trobelės, rūpestingai uždarė duris. Praėjo dvi valandos, o jos laukė devynių mylių kelionė į kalną per nelygią vietovę; jau bus vėlu, kai sugrįš į Misalongį.

— Bet visai nesigailiu, kad pabandžiau, — garsiai pasakė. — Pabandyti buvo verta, žinau, kad verta.

— Panele Rait!

Ji atsisuko, įsižiebė ir plykstelėjo viltis.

— Palaukit, parvešiu jus namo.

— Ačiū, galiu ir pareiti, — atsakė ji, ne šaltai ir išdidžiai, bet kaip buvo pratusi mandagiu bespalviu balsu.

Bet jis ją pasivijo ir paėmė už parankės.

— Ne, jau per vėlu ir kelias per sunkus, ypač jums. Pasėdėkite čia, kol pakinkysiu.

Ir paliko ją prie to paties kelmo, ant kurio ji sėdėjo laukdama.

Ji tikrai buvo pernelyg pavargusi ginčytis ir galbūt per daug išsekusi, kad ryžtųsi eiti, todėl nebeprieštaravo. Pasirengęs kelionei jis įkėlė ją į vežimą lengvai kaip vaiką.

— Štai ir pasitvirtina tai, ką pastaruoju metu kartojau, — tarė jis pasukęs arklius iš laukymės į kelią. — Man reikia mažesnio vežimo, dviračio arba vienkinkio. Visiška nesąmonė varyti abu arklius ir didelį vežimą be sunkaus krovinio.

— Taip, teisingai sakot, — abejingai pritarė ji.

— Pykstat?

Ji pasisuko jo pusėn su nuostaba veide.

— Ne! Kodėl turėčiau?

— Na, jums nelabai pasisekė, ką?

Ji nusijuokė, nors ir ne iš visos širdies, bet vis tiek nuoširdžiai.

— Vargšeli pone Smitai. Jūs nieko nesupratot.

— Žinoma, ne. O kas čia juokinga?

— Neturiu ko prarasti. Visai!

— Ar tikrai manėte, kad laimėsite?

— Buvau įsitikinusi.

— Kodėl?

— Nes jūs esate jūs.

— O ką tai reiškia?

— O... tik kad jūs toks labai geras. Doras žmogus.

— Ačiū.

Paskui juodu kalbėjosi nedaug; arkliai nenorom žengė džiunglių taku, aiškiai nesuprasdami, kodėl tolsta nuo namų.

Tačiau net kai kelias staigiai ėmė kilti aukštyn nuošliauža, jie ir toliau nesipriešindami žingsniavo, ir prie kaimo gyvenimo pratusiai Misei buvo aišku, kad jie gerai pažįsta savo šeimininką ir žino, jog spyriotis neverta. Tačiau šis buvo jiems malonus, nesigriebė botago; valdė juos valios jėga.

— Turiu pasakyti, tai rodo, kad jūs ne Herlingford, — staiga prabilo jis kelionei baigiantis.

— Ne Herlingford? Kodėl taip manot?

— Dėl daugelio dalykų. Pirmiausia dėl jūsų pavardės. Dėl išvaizdos. Dėl namų Dievo užmirštame užkampyje ir dėl pinigų stygiaus. Dėl jautrios prigimties, — tai pripažino tarsi nenoromis.

— Ne visi Herlingfordai turtingi, pone Smitai. Iš tiesų aš iš Herlingfordų, tik iš motinos pusės. Motina ir teta yra Maksvelo ir Herberto Herlingfordų seserys, taigi sero Viljamo pirmos eilės pusseserės.

Džonas Smitas pasigręžęs spoksojo į Misę, kol ji tai aiškino, tada net švilptelėjo.

— Na, še tau, kad nori! Tikros Herlingford tūno pačiame Gordono kelio gale ir vos suduria galą su galu. Kas nutiko?

Likusį iki namų kelią Misė linksmino Džoną Smitą pasakodama apie pirmojo sero Viljamo suktybę ir bendrą jo palikuonių klastą.

— Ačiū, — jai pabaigus tarė jis. — Jūs atsakėte man į daugelį klausimų ir suteikėte peno apmąstymams, — sustabdė arklius prie Misalongio priekinių vartelių. — Na štai, jūs jau namie, ir motina gal dar nepradėjo nerimauti.

Misė nušoko žemėn be jo pagalbos.

— Dėkui jums, mielas pone Smitai. Aš ir toliau manau, kad jūs labai geras žmogus.

Užuot ką nors atsakęs, jis tik kilstelėjo ranką prie skrybėlės, staiga nušvito šypsniu ir ėmėsi sukti arklius.

Laiškelį rado Oktavija atėjusi ieškoti Misės. Ant rudos lovatiesės gulėjo labai baltas popieriaus lapelis su vieninteliu žodžiu spausdintinėmis raidėmis: MOTINAI. Oktavijos širdis nubildėjo į kulnus; laiškeliuose su žodeliu MOTINAI gerų žinių nebūna.

Tad išgirdusi pro priekines duris pareinančią Druzilą, nuskubėjo į prieškambarį su laiškeliu rankoje, o iš jos melsvų iššokusių akių tuoj turėjo pasipilti tiek ašarų, kiek pareikalaus laiškelio turinys.

— Misės nebėra, ji paliko tau laiškelį!

Druzila suraukė antakius, bet nesupanikavo.

— Išėjo?

— Išėjo! Pasiėmė visus drabužius ir mūsų kelionmaišį. Druzilos skruostų oda nemaloniai pašiurpo ir įsitempė.

Čiupusi laiškelį ėmė jį balsiai skaityti, kad Oktavija klaidingai neišsiaiškintų turinio. Jame buvo parašyta:

„Brangioji Motin,

atleisk man, kad išeinu nieko nesakiusi, bet manau, tikrai bus geriau, jei nežinosi, ką esu suplanavusi, kol dar neaišku, ar mano planas pavyks. Namo pareisiu galbūt rytoj ar poryt, ar bent aplankysiu. Tik nesirūpink. Man viskas gerai.

Tavo mylinti duktė Misė.“

Oktavija paplūdo ašaromis, bet Druzila nepravirko. Ji sulankstė laiškelį ir nusinešė į virtuvę, ten labai atsargiai atrėmė ant kamino lentynėlės.

— Reikia kviesti policiją, — ašaringai tarė Oktavija.

— Mes to nedarysim, — paprieštaravo Druzila ir pastūmė virdulį į karštesnę viryklės vietą. — O varge, man baisiai reikia puodelio arbatos!

— Bet Misei gali grėsti pavojus!

— Labai tuo abejoju. Iš jos raštelio nematyti jokių kvailystės požymių, — atsiduso ji sėsdamasi. — Oktavija, nusišluostyk ašaras! Kelių pastarųjų dienų įvykiai mane pamokė, kad Misė toks žmogus, kurio reikia paisyti. Neabejoju, kad ji saugi ir kad galbūt rytoj mes tikrai vėl ją pamatysim. O kol kas niekam nė neužsiminsim, kad Misė išėjo iš namų.

— Bet ji kažkur ten, ir nėra nieko, kas apsaugotų ją nuo vyrų.

— Galimas dalykas, kad Misė nusprendė nebesisaugoti vyrų, — sausai tarė Druzila. — Taigi daryk, kas tau liepta, Oktavija, liaukis žliumbusi ir užplikyk arbatos. Turiu tau daug ką papasakoti apie tai, kas visai nesusiję su Misės dingimu.

Smalsumas įveikė sielvartą; Oktavija įpylė į arbatinuką karšto vandens ir paliko prie viryklės.

— Tai ką? — nekantriai paklausė ji.

— Na, atidaviau Kornelijai ir Džulijai jų pinigus ir nusipirkau siuvamąją mašiną.

— Druzila!

Taigi dvi Misalongyje likusios moterys gerdamos arbatą išsamiai aptarė dienos įvykius, paskui ėmėsi įprastų darbų ir galų gale nuėjo gulti kiekviena į savo kambarį.

— Gerasis Dieve, — meldėsi atsiklaupusi Druzila, — prašau Tavęs, padėk Misei ir apsaugok ją, neleisk jos skriausti ir suteik jai stiprybės visokiose nelaimėse. Amen.

Tada įsiropštė į lovą, vienintelę dvigulę namuose, kaip ir derėjo vienintelei iš jų ištekėjusiai. Bet dar praėjo šiek tiek laiko, kol jai pavyko sumerkti akis.

Fisharmonija padėjo Misei, kad niekas jos nepastebėtų, kai Džonas Smitas parvežė ją į Misalongį, — niekas negalėjo išgirsti, kaip atvažiavo ir nuvažiavo jo vežimas, ir niekas negirdėjo, kaip Misė apėjusi namą patraukė per kiemą prie pašiūrės. Ten nebuvo vietos pasislėpti, bet užkišusi kelionmaišį už maišo su pašaru ji išėjo iš pašiūrės į sodą ir grįžo, kai motina pamelžė karvę. Aišku, Geltonpienė atpažino Misės žingsnius ir ėmė gailiai mykti prašydamasi melžiama, bet labiau sunerimti nespėjo, nes atėjo Druzila su milžtuve.

Užsiglaudusi už storiausios obels kamieno ir užsimerkusi Misė troško iš tiesų sirgti mirtina širdies liga, geriausiai tokia sunkia, kad nebesulauktų ryto.

Ji nepajudėjo iš vietos, kol visiškai sutemo; skvarbus šaltas Mėlynųjų kalnų pavasario oras pagaliau išvijo ją iš sodo į palyginti šiltą pašiūrę. Geltonpienė gulėjo parietusi kojas, ramiai gromuliuodama, patenkinta, kad tešmuo jau tuščias. Tad Misė pasiklojo šalia ant žemės švarų maišą ir susirietė atrėmusi galvą ir pečius į šiltą gurgiantį Geltonpienės šoną.

Žinoma, jai derėjo išdrįsti ir Džonui Smitui nuvažiavus žengti į vidų, bet kai ėmė lipti verandos laipteliais, kojos nenorėjo klausyti. Kaip pasakyti motinai, kad pasisiūlei tekėti už beveik nepažįstamo žmogaus, bet visos pastangos nuėjo veltui, jis tave atstūmė? O nepajėgusi prisipažinti, kokią įtikinamą pasakėlę būtų galėjusi suregzti? Misė nemokėjo pasakoti, ji tik mėgo skaityti. Galbūt rytą galės prisipažinti, sakė sau, dusdama iš graužaties ir gėlos; bet kur kas blogiau būtų praleisti naktį kur nors ne po Misalongio stogu, jei reikės pasiaiškinti. Ar kas patikės, kad praleido ją miegodama su karvei Tuoj pat eik į vidų, šnibždėjo jos doroji pusė, bet ne tokiai dorai pusei stigo drąsos.

Ėmė tvenktis ir byrėti ašaros, nes Misė iš tikrųjų išseko, ir ne tiek nuo fizinių pastangų, kiek nuo didžiulio valios, nusiuntusios ją pas Džoną Smitą, proveržio.

— O, Geltonpiene, ką man dabar daryti? — verkė ji.

Geltonpienė tik tyliai sumykė.

Ir Misė netrukus užmigo.

Likus valandai iki aušros ją prižadino Misalongio gaidys, iškakariekojęs savo rytinę giesmę ant laktos beveik jai virš galvos. Ji sutrikusi stryktelėjo, paskui vėl atsirėmė į savo gyvą pagalvę iš naujo persmelkta kančios ir baisios painiavos. Alkana nesijautė, nenorėjo ir gerti. Ką daryti? Ak, ką daryti?

Bet auštant jau buvo apsisprendusi, ką daryti, ir atsikėlė turėdama tikslą. Išsitraukusi iš kelionmaišio šukas ir plaukų šepetį susitvarkė, kiek buvo įmanoma, bet po visų pastangų galiausiai suvokė smarkiai trenkianti karve.

Kai tykino pro Misalongio namą, neišgirdo nieko nė krustelint, o pro motinos langą sklido tylus knarkimas. Saugu.

Ir vėl žemyn į Džono Smito slėnį, bet jau be vakarykščio svajingo susižavėjimo ir nesuvaldomo džiaugsmo, kai atrodė, kad nieko nėra neįmanoma ir viskas turi baigtis gerai. Šį kartą Misė žingsniavo turėdama nedaug vilties, bet su geležiniu ryžtu; jis nebepasakys ne, net jeigu dėl to reikės visus metus nakvoti motinos pašiūrėje dalijantis su Geltonpiene guoliu ir kas rytą keliauti į Džono Smito slėnį, kad vėl prašytų ją vesti. Nes ji tikrai keliaus ir rytoj, jeigu jis ir šiandien atsisakys, ir poryt, ir užporyt...

Kai Misė pagaliau pasiekė laukymę ir trobelę, baigėsi dešimta; iš kamino lygiai taip pat vinguriavo dūmelis, ir kaip vakar niekur nebuvo matyti Džono Smito. Ji atsisėdo ant kelmo laukti.

Jam valgis, matyt, taip pat nerūpėjo; atėjo vidurdienis ir praėjo, bet jo vis nebuvo; Misė susitaikė, kad teks laukti visą dieną. Ir iš tiesų jis parėjo tik tada, kai saulė jau buvo seniai nuslinkusi už aukštų slėnio uolų ir dienos šviesa greitai geso. Buvo nusiteikęs rimčiau nei praėjusią dieną, bet taip pat nepastebėjo ant savojo kelmo sėdinčios Misės.

— Pone Smitai!

— Velniai rautų!

Jis tuoj priėjo ir sustojęs žiūrėjo į ją, nepiktai, bet ir ne maloniai.

— Ko vėl čia sugrįžot?

— Ar vesit mane, pone Smitai?

Šį kartą jis nepaėmė jos už parankės ir nenusivedė į trobelę; kai ji pakilo nuo kelmo, jis sustojo tiesiai priešais ir pažvelgė jai į akis.

— Ar jus kas kursto taip elgtis? — paklausė.

— Ne.

— Ar tai iš tikrųjų jums taip svarbu?

— Tai tiesiog žūtbūtinai svarbu. Aš negrįšiu namo! Ateisiu čia kasdien ir vėl prašysiu.

— Jūs žaidžiate su ugnimi, panele Rait, — tarė Jis kietai įtemptomis lūpomis. — Ar jums neatėjo į galvą, kad vyras gali griebtis smurto, jei moteris niekaip nepalieka jo ramybėje?

Ji nusišypsojo romiai, stulbinamai tyrai kaip angelas.

— Kai kurie vyrai gal ir gali. Tik ne jūs, pone Smitai.

— Ir ką tikitės laimėti? O jei sutiksiu jus vesti? Ar tokio vyro norit, žmogaus, kurį taip nuvarginot, jog jis nebežino, ko griebtis, kad atgautų ramybę — pasiduoti ar... pasmaugti jus? — jo balsas prislopo, tapo labai šiurkštus. — Šiame plačiame pasaulyje egzistuoja toks pragaištingas jausmas, vadinamas neapykanta, panele Rait. Maldauju, nepaleiskite jos iš narvo!

— Ar vesit mane? — paklausė ji.

Jis perkreipė burną, įtraukė oro per nosį ir pakėlęs galvą įsižiūrėjo į kažką jai virš galvos, ko ji negalėjo matyti. Ir nieko nesakė, regis, labai ilgai. Tada gūžtelėjo pečiais, pažvelgė į ją.

— Prisipažįstu, nuo vakar daug apie jus galvojau ir net sunkiausių darbų susiradęs negalėjau liautis apie jus mąstęs. Ir ėmiau klausti savęs, o gal man šitaip siūlomas būdas išpirkti kaltę, ir jei atmesiu pasiūlymą, sėkmė gali nuo manęs nusigręžti.

— Būdas išpirkti kaltę? Už ką?

— Tai tiesiog vaizdingas posakis. Visi turi dėl ko atgailauti, niekas negali jaustis esąs be kaltės. Primygtinai kardamasi man ant kaklo verčiate mane atgailauti — ar to nesuprantat?

— Suprantu.

— Bet jums vis tiek?

— Aš mielai susitaikysiu su viskuo, kas manęs laukia, pone Smitai, jei priedo gausiu ir jus.

— Tada gerai. Aš jus vesiu.

Visos Misės kančios ir stingdanti baimė pranyko.

— O, dėkui, pone Smitai! Jūs nesigailėsite, tikrai!

Jis suniurnėjo:

— Jūs vaikas, panele Rait, ne suaugusi moteris, gal todėl ir pasidaviau, užuot jus pasmaugęs. Atvirai kalbant, negaliu patikėti, kad jūs turite moteriškos klastos. Tiktai nesuteikite man progos pakeisti šią nuomonę.

Dabar Džono Smito ranka jau atsidūrė jai po alkūne, ženklas eiti.

— Turiu paprašyti jus vieno dalyko, pone Smitai, — tarė ji.

— Ko?

— Mes niekada neminėsime fakto, kad greitai mirsiu, ir jis neturi daryti įtakos mūsų elgesiui. Noriu būti laisva! Negalėsiu būti laisva, jeigu man bus nuolat žodžiais ar veiksmais primenama artėjanti mirtis.

— Sutinku, — atsakė Džonas Smitas.

Nenorėdama skubinti savo laimės ir jausdama, kad dar toliau eiti būtų neprotinga, Misė, įžengusi į trobelę, tyliai atsisėdo ant kėdės, o Džonas Smitas pasisuko tarpduryje ir liko stovėti žiūrėdamas, kaip nuo žemės kyla lengvas vakaro rūkas.

Misė tylomis žvelgė į jo nugarą, ilgą ir plačią, ir tą akimirką labai išraiškingą. Bet po kokių penkių minučių ji atsiprašydama tylutėliai drįso ištarti:

— Kas dabar bus, pone Smitai?

Jis krūptelėjo lyg užmiršęs, kad ji čia yra, ir atėjęs atsisėdo priešais už stalo. Jo veidas prieblandoje buvo tamsus nuo šešėlių, atrodė niūrus, abejingas, kiek gąsdinantis. Bet prabilo gana džiugiai, tartum būtų nusprendęs, kad nėra prasmės būti dar nelaimingesniam negu aplinkybės reikalavo.

— Aš vardu Džonas, — tarė jis ir uždegęs abi lempas pastatė ant stalo, kad galėtų matyti jos veidą. — O dėl to reikalo — gausim leidimą, tada susituoksim.

— Kiek laiko tai užtruks?

Jis gūžtelėjo pečiais.

— Nežinau, kai užsakai nepaskelbti. Gal porą dienų? Gal net ir greičiau, gavus išimtinį leidimą tuoktis be užsakų. O dabar verčiau parvešiu jus namo.

— O ne! Lieku čia, — atsakė Misė.

— Jei liksite čia, medaus mėnuo veikiausiai prasidės pirma laiko, — tarė jis kilus vilčiai.

Gera mintis! Jai gali nepatikti! Juk daugumai moterų nepatinka. Ir jis gali būti dėl to kietas, ne išprievartauti, bet kiek spustelėti; jos metų skaisčią mergelę nesunku išgąsdinti. Ir čia jis suklydo norėdamas pamatyti, kaip ji reaguos. Toji bekeliaujanti į amžinybę vargšelė spokso į jį apakinta neprotingos meilės kaip susižavėjęs vaikas. Snaudžianti Džono Smito širdis suspurdėjo, pajuto neįprastą aitrią gėlą. Nes iš tikrųjų mintys apie Misę visą dieną nedavė ramybės, kad ir kaip sunkiai dirbo stengdamasis atsikratyti jos vaizdo ir pakeisti jį tuštuma, teikiama fizinio darbo. Jis turėjo savo paslapčių, kai kurios slypėjo taip giliai, kad galėjo pats sau nemeluodamas pasakyti niekada tų paslapčių nekamuotas, o esąs atgimęs ir tyras pradedąs naują gyvenimą. Bet visą dieną kažkas jam kuždėjo, graužė jį ir kankino, ir visas džiaugsmas, kurį atrado savo slėnyje, dingo. Galbūt jam iš tikrųjų reikia atgailauti, gal dėl to ji ir atėjo. Tačiau išties jo neslėgė jokia sunki kaltė, dėl kurios turėtų atgailauti. Juk neslėgė. Tikrai!

Galgi jai nepatiks. Guldykis ją į lovą, Džonai Smitai, parodyk, kaip nualinamas kūnas, pripildyk ją savęs ir pasibjaurėjimo tuo. Ji moteris.

Bet Misei patiko, ir ji nelauktai parodė, kad labai tam tinka. Dar žingsnelis į Džono Smito pražūtį, kaip jis pats sau pašaipiai prisipažino, kai po trijų valandų juodu su Mise nevalgę nuėjo miegoti. Stebuklai nesiliovė. Ši senstanti nekalta mergelė tiesiog tam sukurta! Nors iš pradžių buvo baisi neišmanėlė, ji nei drovėjosi, nei gėdijosi, o jis, sušildytas ir paveiktas švelnaus jos atsako, nebegalėjo būti žiaurus ir negailestingas. Tai išdykėlė! Su tokia ramiai nepagulėsi, jei jau prisileidai! Ir kiek joje gyvybės, ji tik ir laukė, kol užtvanka bus pralaužta. Staiga jį sukrėtė mintis, kad jos gyvenimas neišvengiamai baigsis — viena gailėtis nepažįstamo žmogaus, bet visai kas kita pakliūti į padėtį be išeities su ta, kurią artimai pažįsti. Štai ką daro lova. Visiškai svetimus paverčia artimais kur kas greičiau nei dešimt metų mandagių arbatėlių svetainėse.

Misė miegojo kaip užmušta ir nubudo anksčiau už Džoną Smitą galbūt todėl, kad miegas priveikė jį gerokai vėliau už ją. Jis turėjo apie ką pagalvoti.

Pro langą smelkėsi silpna šviesa, tad ji atsargiai išlipo iš lovos ir stovėjo pašiurpusi, kol iš kelionmaišio išsiėmė chalatą ir apsirengė. Kaip buvo malonu! Būdama didesnė realistė nei pati manė, Misė nuvijo prisiminimus apie iš pradžių patirtą skausmą ir prisiminė tik dideles, stiprias, nuo darbų šiurkščias rankas, raminamai ir guodžiamai ją glostančias. Jausmai ir pojūčiai, prisilietimai ir bučiniai, karštis ir šviesa — o, taip, tai buvo malonu!

Ji vaikščiojo po trobelę kuo tyliau, užkūrė viryklę ir pastatė virdulį, kur jis greičiau užvirtų. Bet, žinoma, ruoša jį prižadino, ir jis taip pat išlipo iš lovos visai neimdamas į galvą, kad yra nuogas. Misė gavo neprilygstamą galimybę patyrinėti anatominius vyrų ir moterų skirtumus.

Bet dar maloniau buvo pajusti, kaip jį veikia jos buvimas. Jis priėjo tiesiai prie jos, apkabino ir švelniai sūpuodamas stovėjo dar visai mieguistas ir apsunkęs, o jo barzda brūžavo jai sprandą.

— Labas rytas, — sušnabždėjo ji, šypsančiomis lūpomis spausdama bučinukus jam į petį.

— Labas, — sumurmėjo jis, aiškiai patenkintas, kaip ji atsiliepia.

Žinoma, ji buvo alkana kaip vilkas, beveik nieko nevalgiusi dvi paras.

— Aš paruošiu pusryčius, — pasakė.

— Nori išsimaudyti? — prakalbo jis žvaliau, bet nesistengė pasitraukti.

Gal užuodė Geltonpienę! O, varge! Tačiau vėl pajuto alkį.

— Taip, noriu. Ar čia yra išvietė?

— Apsiauk.

Kol ji sukišo kojas į batus, nesirūpindama jų suvarstyti, jis pasirausė didelėje skrynioje ir ištraukė du rankšluosčius, senus ir šiurkščius, tačiau švarius.

Laukymėje šešėliuose žibėjo šalna, bet kai Misė pakėlė akis aukštyn, didžiulės smiltainio sienos jau žioravo raudoniu tekančios saulės spinduliuose, o dangus švytėjo prislopintais pieniškais gaisais kaip perlai arba Unos oda. Visur čiulbėjo ulbėjo paukščiai — tik auštant jie mieliausiai skardena.

— Išvietė kiek primityvi, — perspėjo jis rodydamas, kur buvo iškasęs gilią duobę ir apdėjęs akmens luiteliais vietoj sėdynės, įkišęs laikraštį į dėželę, kad nesudrėktų; nebuvo jos užstojęs nei sienomis, nei uždengęs stogu.

— Dar nebuvau mačiusi taip gerai vėdinamos išvietės, — linksmai tarė Misė.

Jis sukikeno.

— Didelio ar mažo?

— Mažo, ačiū tau.

— Tai palauksiu tavęs ten, — jis mostelėjo į tolimą laukymės kraštą.

Netrukus prie jo priėjusi Misė šiurpo vos pagalvojusi, kaip ners į ledinį upės vandenį, o jis atrodė kaip žmogus, kuriam stingdantis vanduo patiks. Galbūt pati išsikasiau sau duobę, pagalvojo ji, ir krisiu negyva po tokių maudynių.

Bet užuot vedęsis ją prie upės, Džonas Smitas pasuko į papartmedžių tankynę, kur baltais plunksniškais žiedais žydėjo laukinės raganės. Ir štai prieš ją atsivėrė gražiausia vonia pasaulyje — šiltas šaltinis tryško iš plyšio tarp dviejų uolų neaukšto akmeninio šlaito viršuje ir tiško srove, kiek per silpna, kad būtų pavadinta kriokliu, į platų apsamanojusį tvenkinį.

Misė akimoju nusimetė chalatą ir po poros sekundžių jau žengė į skaidrų kaip krištolas kūno šilumos vandenį, nuo kurio tingiai plonomis sruogelėmis į vėsų orą kilo garai. Gylio jame buvo maždaug aštuoniolika colių, dugną dengė švarūs lygūs akmenys. Ir jokių dėlių!

— Per daug neprimuilink, — patarė Džonas Smitas parodęs, kur nedidelėje įduboje šalia tvenkinio buvo padėtas nemažas gabalėlis brangiausios rūšies muilo. — Vanduo tikrai nuteka, nes niekada nepakyla aukščiau, bet geriau be reikalo negundyti likimo.

— Dabar man aišku, kodėl tu toks švarus, — tarė ji prisiminusi Misalongio maudynes — dviejuose coliuose vandens aprūdijusioje vonioje prisipylus karšto vandens iš virdulio, šalto iš kibiro. Ir ta apgailėtinai menka vandens porcija naudojosi jos visos trys iš eilės, Misė paskutinė lyg ištraukusi blogą burtą.

Nė nenutuokdama, kaip patraukliai atrodo, Misė nusišypsojo jam ir iškėlė rankas, o rusvi nedidelių krūtų speneliai aiškiai pasirodė virš vandens.

— Gal ir tu ateisi? — pakvietė ji įgudusios gundytojos balsu. — Vietos daug.

Daugiau raginti jo nereikėjo ir jis, regis, pamiršo pats perspėjęs dėl gausių putų — taip stropiai tyrinėjo kiekvieną jos kūno plotelį ranka su muilo gabalėliu, ir Misė nebemanė, kad jo stropumas susijęs su Geltonpienės kvapu. Ji leidosi muilijama leipdama iš malonumo, bet paskui užsispyrė atsilyginti tuo pačiu. Tad maudynės užtruko kone visą valandą.

Tačiau po pusryčių Džonas Smitas ėmėsi veikti.

— Katumboje turėtų būti metrikacijos įstaiga, ten ir gausim leidimą tuoktis, — tarė jis.

— Jeigu aš su tavimi nuvažiuočiau tik iki Misalongio, o paskui nueičiau į Baironą ir ten sėsčiau į traukinį, manau, Katumbą pasiekčiau beveik taip pat greitai kaip tu su savo vežimu, — tarė Misė. — Man reikia susitikti su motina, noriu nupirkti maisto ir dar turiu grąžinti knygą į biblioteką.

Staiga jis sunerimo.

— Juk tu neplanuoji didelių vestuvių, tiesa?

Ji nusijuokė.

— Ne! Užteks tik mudviejų. Aš palikau motinai laiškelį, tai dabar noriu įsitikinti, ar ji ne per daug nusiminusi. O bibliotekoje dirba mano geriausia draugė — ar tu nieko prieš, jei ji ateis į vestuves?

— Ne, jei tu taip nori. Tik perspėju, jei man pavyks įtikinti valdininkus, norėčiau viską padaryti šiandien.

— Katumboje?

— Taip.

Ištekėti vilkint rudai! Nejau taip lemta? Misė atsiduso.

— Gerai, jei pažadėsi man vieną dalyką.

— Kokį?

— Kai numirsiu, ar palaidosi mane su raudona nėrinių suknele? O jei tokios negausi, spalva gali būti bet kokia, tik ne ruda!

Jis atrodė nustebęs.

— Tau nepatinka ruda? Nesu matęs tavęs vilkint kaip nors kitaip.

— Aš vilkiu rudai, nes esu neturtinga, bet garbinga. Rudas drabužis nesitepa, niekada neišeina iš mados, nes niekada ir nebuvo madingas, neblunka ir neatrodo pigiai, prastai ar paleistuviškai.

Tai jį prajuokino, bet jis grįžo prie reikalo.

— Ar turi gimimo liudijimą?

— Taip, kelionmaišyje.

— O koks iš tikrųjų tavo vardas?

Ji reagavo į tą klausimą labai neįprastai: išraudo, ėmė muistytis kėdėje, sukando dantis.

— Ar negali vadinti manęs Mise? Taip mane visada vadino, garbės žodis.

— Anksčiau ar vėliau tavo tikrasis vardas turės paaiškėti, — nusiviepė jis. — Nagi, jau pasakyk! Juk jis nėra koks nors labai negražus.

— Misalongė.

Jis prapliupo juokais.

— Nemulkink manęs!

— Gerai būtų.

— Taip vadinama jūsų sodyba?

— Lygiai taip. Mano tėvui jis atrodė gražiausias žodis pasaulyje, be to, jis bodėjosi Herlingfordų įpročiu vaikus krikštyti lotyniškais vardais. Motina norėjo duoti man Kamilos vardą, bet jis užsispyrė, kad būčiau Misalongė.

— Ak tu, vargšele!

Šį kartą Misės kojos lengvai žengė Misalongio priekinės verandos laipteliais; ji pasibeldė į duris, lyg būtų svetima.

Duris atidarė Druzila ir pažvelgė į dukterį, tartum toji iš tikrųjų būtų svetima. Jai akivaizdžiai nieko bloga nenutikę! Atrodo dar geriau negu kada nors per visą savo gyvenimą.

— Žinai, ką darai, vaikeli, — tarė ji pirma eidama per prieškambarį į virtuvę. — Gaila, neužteko apie tai vien skaityti, bet manau, nėra ko graužtis dėl to, ko nebeatitaisysi, tiesa? Ar grįžai visam laikui?

— Ne.

Atšlubčiojo Oktavija ir nuo švytinčios Misės gavo po bučinį į abu skruostus.

— Ar tu sveika? — virpančiu balsu paklausė Oktavija mėšlungiškai spausdama Misės rankas.

— Aišku, kad sveika! — atšaldė ją Druzila. — Tik pažvelk į ją, dėl Dievo meilės!

Misė meiliai nusišypsojo motinai; kaip keista, kad tik dabar, kai saitai, siejantys ją su Misalongiu, nutraukti, ji suprato, kaip labai myli Druzilą. Tai gal dabar, turėdama progą pažvelgti iš atokiau, galės suprasti Druzilos rūpesčius, sielvartus, sunkumus.

— Esu tau labai dėkinga, motin, — tarė ji, — tu leidi man jaustis oriai pripažindama, kad žinau, ką darau.

— Jei baigdama trisdešimt ketvirtus nežinotum, ką darai, Mise, būtum visai beviltiška. Tu gana ilgai mėginai gyventi kaip mes, bet kas galėtų pasakyti, kad tavo pasirinktas gyvenimas nebus geresnis?

— Tikra tiesa. Bet tai, ką sakai man dabar, gerokai skiriasi nuo to, kai nurodinėjai, kokias knygas man skaityti ir kokios spalvos drabužius vilkėti.

— Gana klusniai su tuo susitaikydavai.

— Taip, turbūt taip.

— Gauni tokią valdžią, kokios nusipelnei, Mise. Visada.

— Jei pripažįsti tai, motin, ar nemanai, kad jau seniai laikas tau ir tetoms bei visoms kitoms vyrų neturinčioms Herlingfordų moterims susivienyti, ką nors nuveikti ir išlyginti šios šeimos skriaudas bei neteisybes?

— Kai pasakei mums, kaip Bilis melavo, Mise, aš daug apie tai galvojau, patikėk. Ir pasikalbėjau su Džulija ir Kornelija. Tačiau nėra įstatymo, verčiančio vyrą — ar moterį — palikti turtą lygiai padalijus tarp sūnų ir dukterų. Man atrodo, didžiausios skriaudikės yra pinigingos Herlingfordų moterys — jos savo dukterims nepalieka nieko, net ir tų penkių akrų žemės! Tad visada maniau, kad mums nėra jokių galimybių ką nors pakeisti, kai net mūsų moterys tvirtai palaiko vyrus. Liūdna, bet tai tiesa.

— Tu kalbi apie Herlingfordų moteris, kurios daug praras, jei jūs laimėsit. O aš kalbu apie tokias pat kaip mes skriaudžiamas ir žinau, kad gali jas išjudinti, jei iš tikrųjų panorėsi. Tu turi teisinį pagrindą reikalauti kompensacijos už tuos neišmokėtus dividendus, be to, manau, turėtum iškelti bylą dėdei Herbertui ir priversti jį atskleisti visas smulkmenas apie investavimo suktybes, — Misė metė į motiną apsimestinai kuklų žvilgsnį. — Galų gale tai tu, motin, pasakei, kad gaunam tokią valdžią, kokios nusipelnom.

Iš Misalongio ji leidosi pėsčiomis į Baironą. Ak, kokia puiki diena! Pirmą kartą ji jautėsi iš tikrųjų gerai, apie tai, kaip žmogus netelpa savo kailyje, buvo tik skaičiusi, bet dar niekada to nepatyrė ir pirmą kartą tikėjosi gyventi ilgai. Bent jau kol prisiminė, kad jos laimės pilnatvė visiškai priklauso nuo Džono Smito, o Džonas Smitas tikėjosi taikstytis su ja daugiausiai metus. Ji melavo, sukčiavo ir vogė, kad jaustųsi tokia laiminga, ir visai dėl to nesigailėjo. Šio pasaulio Alicijos gali spragtelėjusios pirštais kaip pasakoje išsikviesti kokį tik nori vyrą, bet neverta dėtis, kad toks vyras kaip Džonas Smitas bent šnairomis dirstelėtų į tokią kaip Misė Rait, nors ir kiek ji spragsėtų pirštais. Ir vis dėlto ji žinojo, kad gali padaryti Džoną Smitą laimingiausiu vyru — jei ne pasaulyje, tai bent Bairone. Jai reikės pasistengti! Nes praėjus metams jis privalės taip norėti, kad ji gyventų, jog bus pasirengęs atleisti už vagystę, apgaulę ir melą.

Laikas ėjo greitai, o jai dar reikėjo būtinai suspėti į vienuoliktos valandos traukinį, nes Katumbos stotyje pažadėjo laukti Džonas Smitas. Apsipirkti Misė galėjo ir kitą dieną, bet jai kilo nuojauta, kad pasimatyti su Una būtina nedelsiant. Tad — į biblioteką.

Misé skubėjo Bairono gatve kaip visada apsirengusi nekrintančia į akis ruda drobine suknele, o gatvės viduriu burgzdamas lėtai važiavo taip pat rudas automobilis, bet negalėjai sakyti, kad jis nekrito į akis — buvo didelis ir prabangus, todėl abipus gatvės sutraukė susižavėjusius žioplius, tiek vietinius, tiek ir atvykėlius. Ir Misė, pažvelgusi į automobilį kaip į pramogą, nusprendė, kad vairuotojas pasipūtusia laikysena aiškiai lenkia abu keleivius salone. Apie vairuotoją Misė žinojo tik iš nuogirdų: dailus vyrukas, labiau linkęs gražiai atrodyti, o ne sunkiai dirbti, ir pagarsėjęs blogu elgesiu su daugeliu savo moterų. Salono keleivius ji pažino iš karčios patirties: Alicija ir dėdė Bilis.

Ji susitiko su Alicija akimis. Po akimirkos prabangus automobilis slystelėjo ir trenkėsi į šaligatvio kraštą, o Alicija su dėde Biliu išpuolė lauk išgąsdintam vairuotojui nespėjus atidaryti durelių.

— Ką sau manai, Mise Rait, paėmusi tetos Kornelijos akcijas tiesiai mums iš panosės ir pardavusi? — piktai paklausė Alicija be įžangos, o alebastrinius jos skruostus išmušė dvi skaisčiai raudonos dėmės.

— O kodėl neturėčiau parduoti? — ramiai paklausė Misė.

— Nes tai ne tavo sumautas reikalas ir nesikišk! — sulojo seras Viljamas.

— Tai tiek pat mano reikalas, kiek ir jūsų, dėde Bili. Aš žinojau, kur galiu gauti tetai Kornelijai po dešimt svarų už kiekvieną akciją, o kokią naudą ji iš jų turėjo, kai jūs ją klaidinot sakydamas, kad akcijos bevertės? Tetai Kornelijai būtinai reikia operuoti pėdas, bet ji negalėjo sau to leisti, nes tu, Alicija, spėju, atsisakei jai duoti atostogų ir padidinti atlyginimą.

Tad aš pardaviau jos akcijas už šimtą svarų, ir dabar ji galės operuotis. Jeigu tu nebenorėsi jos samdyti, ji bent turės pinigų banke, kad išsiverstų, kol susiras kitą darbą — esu tikra, kad Katumboje yra parduotuvių, kurios trokšte trokšta nusamdyti ką nors turintį tokios patirties. Ir gal norėtumėt žinoti — dar pardaviau tetos Džulijos ir tetos Oktavijos bei savo motinos akcijas.

— Ką? — kiauktelėjo seras Viljamas.

— Visas? Pardavei jas visas? — drebančiu balsu paklausė Alicija; raudonos skruostų dėmės akimirksniu prapuolė.

— Tikrų tikriausiai pardaviau, — Misė žvelgė į pusseserę su pagieža, kokios nė nenumanė turinti. — Na jau, Alicija, tik nesakyk man, kad keturiasdešimties smulkių akcijų būtų užtekę didžiulei garsiajai Bairono mineralinio vandens kompanijai vėl pastatyti ant kojų!

Sutrikusiai Alicijai akimirką pasivaideno, kad Misei išaugo ragai ir uodega.

— Kas tau pasidarė? — sušuko ji. — Turbūt išprotėjai! Sudirbai mano suknelę, įžeidinėji mane šeimos akivaizdoje, o dabar dar tą šeimą žlugdai! Tave reikia uždaryti!

— Aš tik noriu, kad po to, ką padariau, kas nors uždarytų tave. O dabar, jei abu atleisite, turiu skubėti. Einu susitikti su jaunikiu, mes tuoksimės.

Ir Misė iškėlusi galvą nuėjo sau.

— Man regis, aš tuoj nualpsiu, — pranešė Alicija ir žodžius patvirtino veiksmais — trenkėsi tiesiai į dėdės Herberto vitriną, pilną darbinių drabužių.

Seras Viljamas pasinaudojo proga ją apkabinti ir pasukęs galvą pakvietė pagalbon savo vairuotoją, ir taip jau nutiko, kad jiems bevedant Aliciją į automobilį vairuotojo rankai be pirštinės pavyko nustatyti gundančių Alicijos spenelių formą ir dydį. Iki tol susirinko minia, kurioje buvo pilna dėdės Herberto sūnų ir vaikaičių, tad seras Viljamas be ceremonijų numetė Aliciją ant sėdynės ir liepė vairuotojui tuoj pat važiuoti.

Kai busimasis šešuras pamėgino atlaisvinti Alicijos korsetą, pakėlęs suknelę ir pagrabaliojęs po puikiomis batisto kelnaitėmis, ji skubiai atsipeikėjo.

— Liaukis, tu senas ištvirkėli! — šiurkščiai tarė ji pamiršusi, kad reikia būti taktiškai, ir pasilenkusi priekin susiėmė veidą delnais. — O, Viešpatie, kaip bjauriai jaučiuosi!

— Gal norėtum grįžti namo, kai jau nebėra reikalo važiuoti į Misalongį? — paklausė seras Viljamas visas išraudęs.

— Taip, norėčiau.

Ji atsilošė sėdynėje ir leidosi vėsiam orui vėdinti odą; pagaliau kiek atsipalaidavusi atsiduso. Ačiū Dievui! Jau ėmė jaustis geriau.

Tiesiai jai prieš akis, tiktai už stiklo, skiriančio saloną nuo atviros vairuotojo vietos, išdidžių formų vairuotojo galva pūpsojo ant stipraus lygaus sprando; kokios dailios jo ausys kaip vyrui, nedidelės ir prigludusios. Jis buvo gražus ir tamsaus gymio kaip Misė, ir toks pat svetimas. Tas raumeningas vyras taip lengvai nešė ją pakėlęs, o jo ranka ant krūtų... tai prisiminusi Alicija pajuto, kaip sustandėjo speneliai, ir ji geismingai pasiraivė ant sėdynės. Kuo jis vardu? Frenkas? Taip, Frenkas. Frenkas Pelagrinas. Dirbo mineralinio vandens įmonėje, kol gavo dėdės Bilio vairuotojo tarnybą.

Pašnairavusi į serą Viljamą pastebėjo, kad jis sėdi tiesus kaip mietas ir atrodo labai susinervinęs.

— Ar tos keturiasdešimt akcijų mums viską labai keičia?

— Verčia viską aukštyn kojom, nes jau žinome, kad Ričardas Herlingfordas pardavė savo akcijas prieš mėnesį, — atsiduso seras Viljamas. — Dabar aišku, kodėl paslaptingasis pirkėjas mano galintis mus paspausti, kad rytoj sušauktume neeilinį posėdį.

— Kvailelė! — niršo Alicija. — Kaip Misė galėjo būti tokia kvaila?

— Manau, kvailiai mes, Alicija. Aš, pavyzdžiui, nė nepastebėdavau Misės Rait, bet dabar matau, kad vertėjo. Ir reikėjo būti atidesniems visoms Misalongio moterims. Matei, kaip ji šiandien atrodo? Kaip katė, pirma visų kitų nulaižiusi grietinėlę. Ar ji tikrai sakė, kad eina tuoktis, ar aš tik įsivaizdavau?

Alicija prunkštelėjo.

— Ak, sakė, bet manau, kad ji įsivaizduoja, — ji prisiminė svarbesnę nuoskaudą. — Paika senė tetulė Komė! — niršiai sumurmėjo. — O, kaip gaila, kad neturėjau malonumo šįryt ją atleisti iš darbo, kai ėmė vapalioti apie savo akcijas ir atostogas operacijai!

— Na, ir kodėl neatleidai?

— Nes negaliu, štai kodėl! Jeigu kompanijos reikalai visai pašlis, skrybėlaičių parduotuvė gali likti vieninteliu pajamų šaltiniu. Ir nerasiu nieko kito, kas bent perpus panašiai sugebėtų tvarkytis salone, net jei mokėčiau dešimt kartų daugiau kaip tetutei Kornei. Ji nepakeičiama.

— Verčiau melskis, kad ji to niekada nesuprastų, antraip paprašys dešimt kartų daugiau negu jai dabar moki, — pasitenkinimas nuspalvino jo balsą, kai pridūrė: — O tada, mano brangioji, jeigu tiek mokėti neįstengsi, gausi eiti pati pardavinėti savo skrybėlaičių. Tau seksis net geriau už Komę.

— Negaliu to daryti! — aiktelėjo Alicija. — Tai sužlugdytų mano padėtį aukštuomenėje! Vienas dalykas būti talentinga kūrėja to verslo užkulisiuose, bet visai kas kita pardavinėti savo gaminius asmeniškai, — ji timptelėjo rausvo švarkelio atlapus, o dailus veidelis bematant susiraukšlėjo išreikšdamas niūrų nepasitenkinimą — turint tokią veido sąrangą taip išeidavo savaime. — O, dėde Bili, kažkodėl jaučiuosi lyg žengčiau per ledą, o jis gali bet kurią akimirką įlūžti, ir aš įsmuksiu po juo!

— Pakliuvom į bėdą, tai tiesa. Bet nepasiduok, mums dar ne galas. Iš bet ko galiu lažintis, kad tame savo neeiliniame posėdyje pasirodęs paslaptingasis pirkėjas paaiškės esąs koks išsišokėlis kaimo stuobrys, ir su juo bus nesunku susidoroti protingesniems. O tu tokiam darbui labai tinkama.

Alicija nebeatsakė, tik metė į jį žvilgsnį, kuriame abejonė sumišo su nepakantumu, o paskui nukreipė akis į vairuotojo pakaušį, kur kas malonesnį akiai už irzlią sero Viljamo fizionomiją.

Misė įėjo į biblioteką visiškai įsitikinusi, kad ras Uną, nors tą dieną jos būti neturėjo. Bet iš tikrųjų Una dirbo.

— Oi, Mise, kaip malonu tave matyti! — sušuko ji pašokusi. — Turiu tau staigmeną.

— O aš tau turiu net kelias, — atsakė Misė.

— Palauk čia, grįšiu skubiai kaip ugnies pasiėmusi, — Una pradingo arbatos kambarėlyje ir pasirodė iš jo nešina didele balta dėže ir skrybėlaitės dėžute, abi buvo perrištos baltu kaspinu. — Linkiu visokeriopos laimės, brangiausioji Mise.

Jos šypsojosi su didele meile, viena kitą puikiai suprasdamos.

— Čia skaisčiai raudona nėrinių suknelė ir skrybėlaitė, — tarė Misė.

— Čia skaisčiai raudona nėrinių suknelė ir skrybėlaitė, — patvirtino Una.

— Aš ją vilkėsiu per vestuves.

— Džonas Smitas! Tu išsirinkai patį tinkamiausią vyrą.

— Kad jį gaučiau, turėjau griebtis gudrybių ir apgaulės.

— Jei kitaip negalėjai, tai kodėl ne?

— Pasakiau jam, kad mirštu nuo širdies ligos.

— Argi mes visi nemirsim?

— Tai — smulkmenos, — pasakė Misė. — Ar galėsi ateiti į mano vestuves?

— Labai norėčiau, bet ne.

— Kodėl?

— Tai būtų nederama.

— Ar dėl to, kad esi išsiskyrusi? Bet mes tuokiamės ne bažnyčioje, tad kas dėl to prieštaraus?

— Skyrybos čia niekuo dėtos, mieloji. Aš manau, kad Džonui Smitui nepatiks savo vestuvėse matyti veidą iš praeities.

Tai buvo išmintinga, tad Misė nebesispyrė. Iš tikrųjų nebeturėjo ką daugiau pasakyti, nes dėkingumui išreikšti stigo žodžių ir labai reikėjo skubėti.

Una žvelgė į Misę skausmingai, lyg ši išsineštų kažką brangaus, ko Unos gyvenime paskui labai trūks — ir tas kažkas nebuvo taip apčiuopiama kaip raudona nėrinių suknelė ir skrybėlaitė. Pati nesuvokdama kodėl, Misė grįžo prie stalo, pasilenkė ir apkabinusi Uną per pečius priglaudė lūpas jai prie skruosto. Kokia Una gležna, kokia šalta, visai besvorė!

— Sudie, Una.

— Sudie, mano geriausia ir brangiausia drauge. Būk laiminga!

Į traukinį Misé įšoko vos ne paskutinę minutę, o Katumbos stoties perone pamatė Džoną Smitą traukiniui dar nesustojus. Ačiū Dievui. Vadinasi, jis neapsigalvojo iš lėto dardėdamas vieškeliu. O tiesą sakant, kai pastebėjo Misę išlipančią iš vagono, atrodė visai nudžiugęs ją matydamas!

— Mums išduos leidimą ir sutuoks šiandien, — tarė jis imdamas iš Misés dėžutes.

— O man nereikės tuoktis ruda suknele, — atsakė Misé atsiimdama jas atgal. — Prašau atleisti, užsuksiu į stoties tualetą persirengti vestuvine suknele.

— Vestuvine suknele?

Dėdamasis priblokštas jis žaismingai pažvelgė į savo darbinius pilkos flanelės marškinius ir senas moleskinines kelnes.

Misé nusijuokė.

— Nesijaudink, suknelė netradicinė. Iš tiesų užtikrinu, kad tu atrodysi kur kas tinkamiau už mane.

Suknelė buvo kaip tik. Una parinko tobulai! Ir kokia nuostabi spalva! Net akyse ėmė raibti ilgiau į ją pasižiūrėjus. Ir kurgi, po galais, Unai pavyko rasti tokį elegantiško stiliaus, bet išdykusios spalvos drabužį?

Veidrodis ant sienos atrodė turįs stebuklingų savybių, nes jame atsispindinčiai moteriai suteikė žavesio; užsidėjusi ir šokiruojančią raudoną skrybėlaitę Misé nusprendė, kad atrodo labai gerai. Tamsus gymis staiga tapo įdomus, liesas kūnas ūmiai pasirodė besąs liaunas kaip jaunas medelis. Taip, labai gerai! Ir tikrai neatrodo senmergiškai.

Atsigavęs nuo sukrečiamai raudonos spalvos Džonas Smitas irgi manė, kad ji atrodo labai gerai.

— Tokios vestuvės kaip tik man! Aš atrodau kaip kaimo stuobrys, o tu kaip tikra dama, — jis linksmai paėmė ją už parankės. — Eime, moterie, atlikim tą žygį, kol neapsigalvojau.

Jie žingsniavo Katumbos gatve traukdami visų žvilgsnius ir iš tiesų džiaugėsi savo keliamu įspūdžiu.

— Kaip paprasta, — tarė Misė, kai žygis buvo atliktas ir juodu sėdėjo Džono Smito vežime. Pakėlė ranką pasižiūrėti į žiedą. — Dabar aš esu ponia Džon Smit. Kaip gražiai skamba!

— Turiu pasakyti, šį kartą buvo kur kas geriau nei praėjusį.

— Tai tavo pirmosios vestuvės buvo labai iškilmingos?

— Panašesnės į cirką. Du šimtai penkiasdešimt svečių, nuotakos suknelės šleifas trisdešimties pėdų ilgio, tad reikėjo viso pulko varvanosių berniūkščių jam nešti, dvylika ar keturiolika pamergių, visi vyrai įsispraudę į frakus, o tuokė kažkoks arkivyskupas, giedojo didžiulis choras — Viešpatie Jėzau, tikras košmaras! Bet palyginti su tuo, kas dėjosi paskui, tai buvo rojaus idilė, — pašnairavo į Misę pakėlęs vieną antakį. — Ar nori to klausytis?

— Manau, vertėtų. Sakoma, kad antroji žmona visada gauna varžytis su pirmosios šmėkla, o su šmėkla kovoti esą daug sunkiau negu su gyvu žmogumi, — Misė nutilo sutelkti drąsos. — Ar ji buvo... tau brangi?

— Turbūt buvo, kai vedžiau, tikrai neprisimenu. Matai, aš jos nepažinojau. Tik žinojau apie ją. Tai ji panorėjo mane turėti, nes tikrai žinau, kad nesipiršau. Aš aiškiai toks vyrukas, kuriam pačios moterys peršasi! Tiktai tavo piršlybos man buvo visai nieko, bent jau garbingos ir atviros. Bet ji — vieną minutę puola prie manęs kaip musė prie medaus, o kitą elgiasi taip, lyg sirgčiau maru. Dar sakoma: vartosi kaip pirštinė. Moterys turbūt mano, kad iš jų tokio elgesio ir tikimasi, kad jei taip nesielgs, vyro gyvenimas bus pernelyg lengvas. Štai dėl ko tu man labai patinki, ponia Smit. Nesivartai kaip pirštinė.

— Esu pernelyg dėkinga, — kukliai atsakė Misė. — Pasakok toliau! Kas nutiko paskui?

Jis gūžtelėjo pečiais.

— O, ji sugalvojo, kad turi teisę viską spręsti, kad svarbu tik tai, ko ji nori. Kai sugavo savo žuvelę, į pačią žuvelę jai buvo nusispjaut. Tebuvau įrodymas, kad gali tokią žuvį sugauti, kad gali turėti tokį vyrą, su kuriuo atrodo verta pagarbos ir kuris ją visur lydi. Meilužių iš tiesų neturėjo, buvo tokie, jos vadinami čičisbėjais, pašlemėkai akiplėšos su gardenijomis atlape ir labiau už lakuotus batus blizgančiais plaukais. Jei kas gali būti vertinamas pagal savo draugiją, tai mano pirmoji žmona — kuo tikriausiai. Jos draugės buvo kietos kaip nagas ir įdiržusios kaip seni batai, o jų draugužiai minkšti kaip sviestas ir ištižę kaip pasenusios salotos. Jai patikdavo iš manęs tyčiotis. Prie visų, prie bet ko. Aš nuobodus, aš neįdomus. Ir mūsų nesutarimai nebuvo mūsų asmeninis reikalas, ji imdavo ginčytis, nesvarbu kokioje viešoje vietoje būdavome. Trumpai drūtai — ji mane visiškai niekino.

— O kaip tu ją vertinai?

— Aš jos neapkenčiau.

Be jokių abejonių, jis ir dabar jos neapkentė, balsas išdavė jausmą, dar nenuėjusį užmarštin.

— Ar ilgai kartu gyvenot?

— Apie ketverius ar penkerius metus.

— O vaikų ar buvo?

— Ne, po perkūnais! Juk ji būtų susigadinusi figūrą. Žinoma, gundyti, bučiuoti ir glamonėtis ji gebėjo puikiausiai, bet apsižergti ją galėdavau tik tada, kai prisigerdavo, o paskui šėldavo, klykdavo, bliaudavo iš pykčio, kad gal bus kas nutikę, tada lakstydavo pas klusnų gydytoją, kurį jos visos globojo.

— Ir ji mirei — paklausė Misė vos galėdama patikėti, kad jie skiria tiek daug dėmesio tokiai moteriai.

— Vieną vakarą mes baisiai susikivirčijom — ak, nė nežinau, dėl kažkokios kvailos ir iš tiesų visai nereikšmingos smulkmenos. Gyvenom name, žvelgiančiame į pakrantę priešais uostą, ir kai aš išėjau, ji, matyt, nusprendė paplaukioti, kad atvėsintų įkarštį. Jos kūną rado po dviejų savaičių, išmestą Balmoralo paplūdimyje.

— O, vargšelė!

Jis niekinamai prunkštelėjo.

— Vargšelė, kurgi! Policininkai iš kailio nėrėsi, kad tik suverstų kaltę man, bet visa laimė, kad jai ėmus ant manęs šaukti, išėjau ir už kokių dvidešimties jardų sutikau draugą. Jis taip pat buvo išspirtas iš lovos, tad mes nuėjom ten, kur jis ir traukė — į butą pas mudviejų draugą, viengungį, gudrus buvo tipelis, nevedė. Pasisvečiavome ilgiau kaip iki kitos dienos vidurdienio, gėrėm, kol visai nusitašėm. O kadangi tarnai buvo matę ją gyvą ir sveiką praėjus geram pusvalandžiui po to, kai mes su draugu atėjom į bičiulio butą, policija negalėjo manęs suimti. Šiaip ar taip, atradus jos palaikus po skrodimo paaiškėjo, kad ji paprasčiausiai nuskendo, nebuvo jokių nužudymo įrodymų. Vis dėlto daug kas Sidnėjuje manė, kad aš ją nužudžiau, tad pagarsėjau kaip per daug gudrus, kad leisčiausi sučiumpamas, o draugai esą buvo papirkti patvirtinti mano alibi.

— Kada visa tai įvyko?

— Maždaug prieš dvidešimt metų.

— Seniai! O ką veikei nuo tada, jeigu prireikė tiek laiko, kad galėtum daryti tai, ko visada norėjai?

— Na, kai tik policija leido, išvykau iš Australijos. Keliavau po pasaulį. Po Afriką, Klondaiką, Kiniją, Braziliją, Teksasą. Kone dvidešimt metų pragyvenau savanoriškoje tremtyje. Kadangi esu gimęs Londone, ten oficialiai pasikeičiau pavardę ir grįžau į Australiją kaip bona fide pasaulio pilietis Džonas Smitas; visas mano turtas buvo auksas, ir jokios praeities.

— Bet kodėl Baironas?

— Dėl slėnio. Sužinojau, kad jis parduodamas, o aš visada norėjau turėti slėnį.

Jausdama, kad jau gana daug išgavo, Misė pakeitė temą — prašneko apie machinacijas Bairono mineralinio vandens kompanijoje ir papasakojo savo vyrui, į kokią keblią padėtį dėl to pateko jos motina ir tetos. Džonas Smitas klausėsi labai įdėmiai, jo lūpų kampučiuose žaidė šypsena, o kai ji baigė pasakoti, apkabino ją, prisitraukė ir nebepaleido.

— Ką gi, ponia Smit, aš tikrai nenorėjau tavęs vesti, kai ta tema prašnekai, bet prisipažįstu, kad susitaikau su tuo vis labiau kaskart, kai praveri burną, ką jau kalbėti apie kojas, — pasakė jis. — Tu protinga moteris, tavo širdis teisinga, ir esi gryniausia Herlingford, o tai man suteikia daug galios, kurios nesitikėjau įgyti. Įdomu, kaip viskas klostysis.

Likusį kelią namo Misė važiavo palaimingai tylėdama.

Rytą Džonas Smitas apsirengė kostiumą, marškinius su apykakle ir pasirišo kaklaraištį; viskas buvo itin puikaus kirpimo ir keistai dabitiška.

— Kad ir kas ten bus, turėtų būti daug svarbiau už mūsų vestuves, — tarė Misė neužsigavusi.

— Taip ir yra.

— Ar toli važiuosi?

— Tik į Baironą.

— Tai jeigu aš greitai susiruoščiau, gal galėčiau su tavim pavažiuoti iki motinos?

— Gerai sumanei, žmona! Palauk manęs tenai iki pavakarės, tada galėsi mane pristatyti savo giminėms, kai užsuksiu tavęs paimti. Tikriausiai turėsiu daug ką joms pasakyti.

Viskas bus gerai, galvojo Misė, kai pasipuošusi skaisčiai raudona suknele ir skrybėlaite sėdėdama šalia neatpažįstamai elegantiško savo vyro kilo aukštyn į kalno viršų. Na ir kas, kad laimėjau jį apgaule ir gudrybėmis. Aš jam patinku, tikrai patinku, ir net pats to nesuvokdamas jis jau kiek apsiprato, kad aš šalia. Kai baigsis mano metai, galėsiu pasakyti jam tiesą. Be to, jei man pasiseks, gal tada jau būsiu jo vaiko motina. Jį labai skaudino, kad pirmoji žmona nenorėjo vaikų, o jam dabar arčiau penkiasdešimt nei keturiasdešimt, tad vaikai bus dar svarbiau. Jis bus puikiausias tėvas, nes moka juokauti.

Prieš išsirengiant į Baironą jis dar nusivedė Misę per laukymę ten, kur ketino statytis namą. Ji pamatė, kad krioklys krinta iš taip aukštai, jog vėjuotą dieną vanduo nepasiekia slėnio, bet išsisklaido ore nuspalvindamas jį daugybe vaivorykščių. Tačiau apačioje vis vien plytėjo didelis telkinys, platus ir ramus, ir tik išsiliejęs per siaurą tarpeklį vanduo tapdavo slenksčių iškraipyta sraunia upe; telkinio vanduo buvo turkio ar Egipto fajanso spalvos, matinis kaip pienas, tirštas kaip sirupas. Viso to vandens šaltinis, parodė jis, veržėsi iš olos po skardžiu ir plūdo kaip plati požeminė tėkmė.

— Čia yra kalkakmenio atodanga, — paaiškino jis. — Štai kodėl telkinio vanduo tokios neįprastos spalvos.

— Ir čia mes gyvensim matydami visą šį grožį?

— Bent jau aš gyvensiu. Kažin, ar čia dar būsi, kad tai matytum, — jo veidas persikreipė. — Namo per dieną nepastatysi, ypač jei statai vienas. Aš nenoriu, kad čia maišytųsi gauja darbininkų, šlapintųsi į tvenkinį, o šeštadieniais pasigėrę kiekvienam smalsuoliui pasakotų, kas dedasi mano slėnyje.

— Ar nebuvom sutarę neminėti mano būklės? Šiaip ar taip, vienas tu nestatysi, ir aš turiu rankas, — linksmai tarė Misė. — Esu pratusi prie sunkaus darbo, o trobelė tokia maža, kad neturėsiu ką veikti. Iš to, ką sakė gydytojas, aišku, kad nebus jokio skirtumo, ar gulėsiu lovoje, ar dirbsiu kaip grioviakasys — vieną dieną tai įvyks, ir viskas.

Tada jis apkabino ją ir pabučiavo, lyg bučiuotų mėgaudamasis ir lyg ji būtų tapusi brangi. Galų gale jie išsiruošė į Baironą kiek vėliau nei ketino, bet abiem tai buvo nė motais.

Kai Misė nepasibeldusi užėjo vidun, Oktavija su Druzila buvo virtuvėje. Abi apstulbusios sužiuro į ją stengdamosi aprėpti visą nežemišką skaisčiai raudonos nėrinių suknelės didybę, ką jau kalbėti apie didžiulę pakreiptą ant šono skrybėlaitę su nepadoriai raudonomis stručio plunksnomis.

Per naktį ji nevirto gražuole, bet tikrai ėmė traukti akį, o elgėsi taip išdidžiai, kad pasileidėle niekaip negalėjai palaikyti. Iš tiesų veikiau atrodė kaip rafinuota viešnia iš Londono, o ne kaip kokia Kerolainos Lem aklagatvio gyventoja. Ir dar nekilo jokių abejonių, kad ta spalva jai tinka nuo galvos iki kojų.

— Oi, Mise, kaip gražiai atrodai! — cyptelėjo Oktavija ir net atsisėdo.

Misė pabučiavo ją, pabučiavo motiną.

— Malonu tai girdėti, tetute, nes turiu prisipažinti, kad ir jaučiuosi puikiai, — ji džiugiai nusišypsojo. — Atėjau pasakyti, kad ištekėjau, — paskelbė ir joms po nosimis pamojavo kaire ranka su žiedu.

— Už ko? — nušvitusi paklausė Druzila.

— Už Džono Smito. Vakar susituokėme Katumboje.

Kažkodėl staiga nei Druzilai, nei Oktavijai tapo nė motais, kad visas Bairono miestelis vadino jį buvusiu kaliniu ar dar blogiau; jis išgelbėjo jų Misę nuo daugybės senmergystės baisybių, tad jį privalu už tai mylėti, gerbti su dėkingumu ir kuo ištikimiausiai.

Oktavija tiesiog pašoko kaisti virdulio sukdamasi virtuvėje daug lanksčiau ir lengviau kaip per visus tuos metus, bet Druzila nepastebėjo, ji pernelyg užsiėmusi žiūrinėjo savo mergaitės įtikinamai stambų sutuoktuvių žiedą.

— Ponia Džon Smit, — pabandė ji ištarti. — Na, dievaži, Mise, skamba išskirtinai!

— Paprastumas ir būna išskirtinis.

— O kur jis? Kada mus aplankys? — paklausė Oktavija.

— Jis turi vienokių ar kitokių reikalų Bairone, bet tikisi iki pavakarės juos sutvarkyti ir nori su jumis susipažinti, kai atvyks pasiimti manęs namo. Pamaniau, motin, kad laikas neprailgtų, mudvi galime nueiti į Baironą. Man reikia nusipirkti maisto ir dar noriu užsukti pas dėdę Herbertą audinių suknelėms. Nes su rudomis baigta visiems laikams! Nevilkėsiu jų net dirbdama. Apsirengsiu vyriškus marškinius ir kelnes, nes taip daug patogiau ir praktiškiau, be to, kas mane ten matys?

— Argi ne puiku, kad nusipirkai siuvamąją, Druzila? — paklausė Oktavija nuo viryklės tokia laiminga, kad taip pakrypo reikalai, jog nebeėmė į galvą tų vyriškų kelnių.

Bet Druzilos galvoje kirbėjo kur kas svarbesni dalykai ir jų negalėjo nustelbti nei siuvamoji mašina, nei kelnės.

— Ar tau užteks pinigų? — paklausė ji susirūpinusi. — Pasiūti galiu veltui, bet audiniai Herberto parduotuvėje tokie brangūs, ypač jei nenori rudų.

— Regis, tikrai užteks. Džonas vakar sakė, kad šiandien padės į banką tūkstantį svarų mano vardu. Nes, pasak jo, žmona neturi prašinėti vyro pinigų smulkioms išlaidoms ir neturi atsiskaitinėti už kiekvieną išleistą pensą. Jis teprašė, kad neviršyčiau man skiriamos sumos — tūkstančio svarų per metus. Ar galite įsivaizduoti? O namų ūkio išlaidos čia neįeina! Jis įdėjo šimtą svarų į tuščią Bushell kavos indelį ir pasakė, kad vis papildys, o čekių nenori matyti. Ak, motin, aš niekaip negaliu atitokti!

— Tūkstantį svarų! — Oktavija ir Druzila žvelgė į Misę pagarbiai susižavėjusios.

— Tai jis turbūt turtingas, — tarė Druzila ir mikliai šį tą paskaičiavusi mintyse jau matė save galų gale nubraukiančią nosį Aurelijai, Ogastai ir Antonijai. Cha! Misė ne tiktai aplenkė Aliciją santuoka, dabar jau panašu, kad ir sandorį sudarė labiau vykusį.

— Manau, kad jis pasiturintis, — kiek padelsusi pasakė Misė. — Suprantu, toks dosnumas kalba apie didelius turtus, bet spėju, kad jis paprasčiausiai iš tiesų dosnus žmogus. Tikrai niekada, niekada netrikdysiu jo išlaidaudama. Tačiau man reikia keleto deramų drabužių — ne rudų! — poros žieminių suknelių, poros vasarinių, ir viskas. Oi, motin, kaip gražu tame slėnyje! Aš nė kiek netrokštu lakstyti į svečius ar juos priiminėti, tik noriu būti viena su savo Džonu.

Druzila ūmiai susirūpino.

— Mise, mes taip mažai galime ką tau padovanoti vestuvių proga. Bet aš manau, Oktavija, mudvi išsiversim be tos džersių telyčios, kaip tau atrodo?

— Tikrai galim apsieiti be telyčios, — atsakė Oktavija.

— Tai bent, sakyčiau, graži vestuvinė dovanėlė! — apsidžiaugė Misė. — Mes ją labai mylėsim.

— Turėtume nuvesti ją pas Persivalio bulių, — tarė Oktavija. — Jai jau metas pasibėgioti, tad ilgai laukti tau jos neteks, o jei pasiseks, kitais metais ji atves veršelį.

Druzila žvilgtelėjo į laikrodį ant virtuvės sienos.

— Jei nori nueiti pas Herbertą ir dar pas Maksvelą, Mise, man regis, metas kilti. Tada galėsim užkąsti su Džulija jos arbatinėje ir papasakosim jai naujienas. Duodu žodį, ji nustebs!

Oktavija atsargiai pasikraipė, ir jai nieko nesuskaudo.

— Ir aš eisiu, — pareiškė ji tvirtai. — Tokią dieną jūs manęs nepaliksit. Net jeigu teks visomis keturiomis ropoti, vis tiek eisiu.

Tad vėlyvą rytmetį Druzila vaikščiojo po parduotuves su dukterimi už vienos parankės ir seserimi už kitos.

Oktavija pirmoji kitoje gatvės pusėje pastebėjo pono Sesilio Herlingfordo žmoną; jos vyras buvo Bairono Anglikonų bažnyčios pastorius, o jos pačios liežuvis visiems kėlė baimę ir šiurpą.

— Netveri smalsumu, tu sena ragana? — iškošė pro dantis Oktavija šyptelėjusi ir linktelėjusi poniai Sesil Herlingford taip šaltai, kad toji apsigalvojusi perėjo gatvę pasižiūrėti, kas čia tokia eina kartu su tomis Misalongio žąsimis.

Tada Druzila užbaigė ponios Sesil manevrą balsu prajukusi ir virpančiu pirštu rodydama į ją:

— Oi, Oktavija, ponia Sesil Herlingford nepažino Misės! Ji tikriausiai mano, kad mes vedamės vieną iš Kerolainos Lem aklagatvio mergužėlių!

Ir visos trys Misalongio moterys pasileido juokais, o ponia Sesil Herlingford įpuolė į Džulijos arbatinę slėptis nuo to nemandagaus juoko, aiškiai skirto jai.

— Kaip sutriko! — sukarksėjo Oktavija.

— Kuo labiau, tuo geriau, — tarė Misė įeidama į Herberto Herlingfordo aprangos universalinę.

Tai, kas ten vyko, veikė kaip baisingas tonizatorius, ir pritrenktas dėdė Herbertas žiopčiojo kaip žuvis, kol Misė sau pirkosi vyriškus marškinius ir kelnes, o Džeimsas iš siaubo neteko žado, kai paskui ji įsigijo levandų mėlio taftos, abrikosų spalvos šilko, gintarinio aksomo ir ciklameninės vilnos. Herbertas kiek atsipeikėjo Misei perėjus pas Džeimsą ir net pasvarstė, ar jam nevertėtų sumažinti įtampos pasikvietus iš ūkinių patalpų kokią begėdę; bet kai Misė sumokėjo už pirkinius auksu, jis apsigalvojo ir nuolankiai išmušė sumą kasos aparatu. Nors Misės apsilankymas ir apstulbino, skyrė jam tik dalį dėmesio, nes kitą dalį atitraukė spėlionės, kas vyksta mineralinio vandens įmonėje, kur posėdžiavo akcininkai, sukviesti į neeilinį susirinkimą. Herlingfordai krautuvininkai nusiuntė ten jiems atstovauti Maksvelą pripažinę, kad šis turi geriausią ir aštriausią liežuvį, ir suprasdami, kad kovos už juos taip pat aršiai kaip ir už save. Šiaip ar taip, verslas turi vykti kaip paprastai, o jeigu mineralinio vandens įmonė ir su ja susijusios verslovės, kaip maudyklės ir viešbutis bei gydykla, žlugs, tuomet parduotuvės jų savininkams taps dar svarbesnės.

— Visa tai gali popiet nusiųsti į Misalongį, Džeimsai, — išdidžiai tarė Misė ir tėškė ant prekystalio auksinį sovereną. — Štai tau už vargą. Ir kad jau taip, dar gali nueiti pas dėdę Maksvelą ir paimti iš jo mano užsakymą. Eime, motin, teta Oktavija. Užsukime pas tetą Džuliją užkąsti.

Visos trys Misalongio moterys iššnarėjo iš parduotuvės dar karališkiau negu įžengė vidun.

— Ak, koks smagumėlis! — kikeno Oktavija, einanti jau bemaž kaip sveika. — Dar niekada taip nesilinksminau!

Misei taip pat buvo smagu, bet ne taip naiviai. Ji apstulbo sužinojusi, kad žadėtasis tūkstantis svarų tikrai padėtas į banką jos vardu, o dar labiau apstulbo, kad banko valdytojas Kvintas Herlingfordas aptarnavo ją itin paslaugiai; Džonas Smitas buvo nurodęs išduoti Misei pinigus auksu, nes indėlis taip pat buvo auksu. Tūkstantis svarų!

Na, ji įsigijo audinių suknelėms, marškinių, kelnių ir dar kelias poras dailių batelių. Jai tikrai daugiau nieko nereikia. Jeigu iš to stulbinamo tūkstančio pasiliks šimtą svarų, jų bus daugiau negu gana, kol sąskaita bus papildyta kitąmet tuo pačiu laiku. Galų gale, ar ji kada turėjo daugiau už šilingą ar du? Todėl didžiausią tų pinigų dalį skirs nupirkti motinai ir tetai Oktavijai ponį ir dviratį vežimaitį. Ponis nesuės tiek daug žolės kaip didelis arklys, jos lengvai jį pasikinkys ir daugiau joms nebereikės kur nors pėstinti arba nusižeminus prašinėti, kad kas atsiųstų vežimą. Taip, į Alicijos vestuves jos galės nuvykti prašmatniai, dailiu ponio traukiamu vežimaičiu!

Už akcijas gautus šimtą svarų Džulija jau išleido — pusė arbatinės buvo atitverta, o du darbininkai plėšė apmušalus ir valė sienas švitriniu popieriumi.

Baigusi atsiprašinėti už netvarką Džulija tiek susikaupė, kad jau galėjo suvokti visą Misės aprangos grožybę.

— Nuostabi suknelė ir skrybėlaitė, brangioji, — tarė ji, — bet ar ši spalva ne per daug atkreipia dėmesį?

— Be abejonės, rėžia akį, — pripažino Misė nesigėdydama. — Ak, teta Džulija, man mirtinai įkyrėjo ruda, bet ar galite pasakyti, kokia spalva labiau skirtųsi nuo rudos? Be to, ji man tinka, ar jums taip neatrodo?

Taip, bet ar ji tinka mano arbatinei? — knietėjo paklausti Džulijai, tačiau ji nusprendė, kad būtų nedovanotina supeikti savo geradarę. Be to, vyko atnaujinimo darbai, tad nuolatinių klientų tądien buvo nedaug; jai tiesiog reikia turėti vilties, kad niekas nepagalvos, esą ji plačiai atvėrusi savo duris tokioms, kaip Kerolainos Lem aklagatvio gyventojos. O! Apie tai ir bus burbėjusi ta kalakutė ponia Sesil Herlingford! O, varge! O, vargeli!

Ji jau palydėjo Misalongio moteris prie savo geriausio stalelio ir netrukus patiekė joms įvairių sumuštinių, pyragaičių bei pastatė didelį arbatinuką.

— Sienas išklijuosiu popieriniais apmušalais su kreminiais, auksiniais ir tamsiai raudonais ruoželiais, — tarė sėsdamasi prie viešnių, — o kėdes aptrauksiu priderintu, tik kiek ryškesniu brokatu. Lubų lipdinius paryškinsiu auksu, kanarėlėms įsigysiu paauksuotus narvelius, ir visur stovės aukštos palmės vazonuose. Tegul kaimynėliai, — pagiežingai linktelėjo į sieną, už kurios veikė „Olimpo“ kavinė, — su tuo pakonkuruoja!

Druzila jau žiojosi, kad išlietų visas naujienas apie Misės santuoką su Džonu Smitu ir kad Džonas Smitas — turtuolis, o ne nusikaltėlis, bet tą akimirką pro duris įsiveržė ir jas užgriuvo Kornelija Herlingford, plevėsuodama visokiais šalikėliais ir kaspinais tartum plunksnomis iš besišeriančio povo uodegos.

Kornelija ir Džulija gyveno kartu virš „Gluosnio svyruoklio“ arbatinės, kuri Džulijai priklausė ne visa. Ji mokėjo didelę nuomą broliui Herbertui, o tas nuolatos tikino, kad kada nors ji išsimokėsianti skirtumą tarp nuomos ir to, kiek kainavo namas su penkiais akrais, ir visa arbatinė atiteksianti į jos rankas.

Abi netekėjusios seserys dalijosi ne tik gyvenamosiomis patalpomis, jos dalijosi ir mėgavosi kiekvienu žiupsneliu naujienų, kurių atnešdavo tokia vieša jų darbinė veikla, bet Kornelija, ne taip lengvai susijaudinanti, dažniausiai galėdavo išlaukti, kol vakare užsidarydavo Alicijos skrybėlaičių salonas — darbo metu Alicija neleisdavo jai niekur išeiti. Tad buvo akivaizdu, kad tai, kuo Kornelija turėjo pasidalyti, ilgiau nebegalėjo laukti net užsitraukiant grėsmę sukelti Alicijos rūstybę, ir Kornelija taip spirgėjo pranešti savo naujieną, kad net skaistus Misės apdaras pelnė tik greitomis mestą žvilgsnį.

— Spėkit, kas nutiko! — mestelėjo ji ir klestelėjo ant kėdės užmiršusi, kad privalo būti didžiai elegantiška ir pasipūtusi darbuotoja iš didžiai elegantiško ir prabangaus skrybėlaičių salono.

— Kas? — paklausė visos, puikiai žinodamos, kad visaip nutinka, tad pasirengė sukrečiamiems įspūdžiams.

— Šįryt Alicija pabėgo su Bilio vairuotoju!

— Ką?

— Pabėgo, tikrai! Paspruko iš namų, kad susituoktų! Jos amžiuje! Oi, koks cirkas dabar ten dedasi! Isterija ir įniršis visuose namuose! Mažasis Vilis apvertė namus aukštyn kojom jos ieškodamas, nes netiki tuo, ką jam parašė laiškelyje, o Bilis griaudėjo kaip perkūnas, nes turėjo eiti į kažkokį svarbų posėdį įmonėje, o iš tikrųjų labiau norėjo pasiųsti policiją gaudyti vairuotojo! Aureliją paguldė į lovą nei gyvą, nei mirusią ir turėjo siųsti dėdės Nevilio, nes apalpusi ji nekvėpavo, o kai atsipeikėjo, dėdė Nevilis gerai apskaldė ausis supykęs, kam buvo iškviestas be reikalo, ir išvadino ją išpaikintu vaiku, tad ji taip įsiraudojo, kad rauda iki šiol! Oi, o Edmundą ant kėdės ištiko traukuliai, tai Tedas ir Randolfas mėgina jį nuraminti, kad nueitų į tą įmonės posėdį. Bet užvis blogiausia, kad Alicija su vairuotoju išvažiavo naujausiu Bilio automobiliu, pasiėmę kaip savo!

Vienu ypu viską išklojusi Kornelija pratrūko kvatoti, Misė prisidėjo, paskui viena po kitos prajuko visos, linksmu juoku palydėdamos įvykius Mon Repos dvare. Po tokio džiaugsmo jos pasijuto kuo puikiausiai ir ėmė ramiau, bet ne mažiau džiugiai aptarinėti Misės santuoką bei Alicijos pabėgimą nepamiršdamos ir užkandžiauti.

Džonas Smitas atvažiavo į Misalongį prieš pat penkias ir atrodė itin savimi patenkintas. Jis labai meiliai paspaudė uošvei ranką, bet susilaikė jos nepabučiavęs, ir jai tai pasirodė visai protinga ir nuoširdžiai pateisinama. Paspaudė ranką ir Oktavijai, tik toji nusivylė, tačiau turėjo pripažinti, gerai į jį įsižiūrėjusi, kad jis gražiai nuaugęs vyras. Aišku, įspūdį pagerino eilutė kaip ir nauja šukuosena bei dailiai apkirpta barzda. Taip, Misei nėra ko gėdytis pasirinkus tokį gyvenimo draugą, o kad jis penkiolika metų vyresnis, Oktavijos manymu, tai vyrui pats tas amžius.

Ir kaip žmogus buvo malonus, virtuvėje jautėsi kaip namie ir palankiai pauostė sklindantį keptos ėrienos kvapą.

— Tikiuosi, judu su Mise liksite pavakarieniauti, — pakvietė Druzila.

— Mielai.

— O kaip kelionė namo? Ar nebus pavojinga sutemus?

— Visiškai ne. Arkliai patys randa kelią.

Jis atsilošė kėdėje ir kilstelėjęs antakį pažvelgė į žmoną, sėdinčią priešais ir švytinčią pasididžiavimu savo vyru, kokio pirmoji žmona niekada nerodė. Kas per kvailiai tie vyrai! Vaikosi tiktai gražuolių, nors protas jiems turėtų pasakyti, kad paprastos moterys pačios geriausios. Vis dėlto ji puikiai atrodo su tais skaisčiai raudonais apdarais, nepasakysi, kad graži ir tikrai ne gražuolė, bet įdomi. Iš tiesų ji atrodė kaip moteris, kokią norėtų pažinti dauguma vyrų, nes jie nežino, kas dedasi jos širdyje. Patraukli, kad ir nelygia nosimi. Ir kai ji sėdėjo ten trykšdama gyvybe, sunku buvo patikėti, kad gali bet kurią akimirką mirti. Jam suspaudė širdį, ir jis keistai pasijuto. Rytoj, rytoj! Negalvok apie tai, kol dar nieko neįvyko! Ėmei apie tai svarstyti, o taip negalima! Negalvok apie jos laukiantį mirties nuosprendį kaip apie pasaulio kerštą tau!

Galbūt, jei suteiks jai laimės, tai ir neįvyks. Nutinka ir stebuklų, keliaudamas matė vieną ar du. Tai, kad išsivadavo nuo pirmosios žmonos, be abejonės, taip pat reikia priskirti prie stebuklų.

— Noriu pasikalbėti su jumis, ponios, — tarė Džonas Smitas atitraukdamas akis ir mintis nuo dabartinės žmonos.

Trys veidai pasigręžė į jį susidomėję. Druzila ir Oktavija liovėsi triūsti prie viryklės ir atsisėdo.

— Šiandien įvyko Bairono mineralinio vandens kompanijos akcininkų susirinkimas, — pasakė jis, — ir kompanijos valdymas perėjo į kitas rankas. Tiesą sakant, į mano rankas.

— Tavo? — spigtelėjo Misė.

— Taip.

— Vadinasi, tu tas paslaptingasis pirkėjas?

— Taip.

— Bet kodėl? Dėdė Bilis sakė, kad paslaptingasis pirkėjas išleido akcijoms tiek pinigų, jog iš viso negali tikėtis jų susigrąžinti. Tad kodėl?

Jis nusišypsojo — nepatraukliai; pirmą kartą nuo tada, kai jį sutiko, Misė išvydo kitokį Džoną Smitą, galingą ir nuožmų Džoną Smitą, kuris gali ir nežinoti, ką reiškia žodis malonė. Ji neišsigando ir nesistebėjo, veikiau jai patiko. Jis ne nuolatinių gyvenimo sunkumų įveiktas bėglys, jis ne silpnavalis. Iš pažiūros atrodo maloniai atsipalaidavęs ir nerūpestingas, todėl kai kurie žmonės galėjo suklysti manydami, kad tai silpnumas, net jei pažinojo artimai. Kaip jo pirmoji žmona? Taip, Misė suprato, kaip toji žmona galėjo jį nuvertinti, jei buvo gana paika ir savanaudė.

Bet jis prabilo atsakydamas į jos klausimą, ir ji visą dėmesį skyrė jam.

— Turėjau rimtų nesutarimų su Herlingfordais. Ne dėl šios kompanijos, žinoma. Apskritai supratau, kad Herlingfordai baisiai pasipūtę ir tokie užtikrinti, kad jų neva aukšta laisvųjų anglų naujakurių kilmė iškelia juos gerokai aukščiau už tokius žmones kaip aš, nes mano motina turėjo giminaičių, žvanginusių grandinėmis ant kojų, o tėvas buvo grynas žydas. Prisipažįstu, nusistačiau įveikti Herlingfordus ir man buvo nesvarbu, kiek kainuos tai padaryti. Laimė, turiu užtektinai pinigų nupirkti ir tuzinui Bairono mineralinio vandens kompanijų ir to nė nepajusčiau.

— Bet tu kilęs ne iš Bairono, — sutrikusi tarė Misė.

— Teisybė. Tačiau mano pirmoji žmona buvo Herlingford.

— Tikrai? Kuo ji buvo vardu? — paklausė Druzila, viena iš Herlingfordų giminės genealogijos žinovių.

— Una.

Visa laimė, Druzila ir Oktavija buvo taip susidomėjusios tuo, ką sako Džonas Smitas, o pačiam Džonui Smitui taip pat rūpėjo tai pasakyti, kad nė vienas neatkreipė jokio dėmesio į Misę.

Ji sėdėjo suakmenėjusi, nepajėgdama nė pirštelio krustelėti. Una. Una!

Kaip gali motina ir teta sėdėti tokios abejingos šiam vardui, kai priėmė Uną kaip viešnią savo namuose ir vaišino? Negi jos neprisimena sausainių ir pasirašytų dokumentų?

— Una? — paklausė savęs Druzila. — Palaukite... Taip, ji kilusi iš Marko Herlingfordo, gyvenusio Sidnėjuje, šeimos, tad Livila Herlingford jos pirmos eilės pusseserė ir artimiausia giminaitė Bairone. Hm! Niekada nesu jos mačiusi, bet juk ji seniai mirusi. Nuskendo per nelaimę, ar ne?

— Taip, — atsakė Džonas Smitas.

Tai štai kaip yra! Štai dėl ko ji švytėjo. Štai dėl ko ji atsirasdavo vos Misei jos prireikus. Štai kodėl tiek daug dalykų atsitiktinai įvyko bibliotekoje. Meilės romanai, atvedę iki knygos apie merginą, mirštančią nuo širdies ligos. Akcijos ant rašomojo stalo. Įgaliojimų blankai. Ir taip patogiai sutapo, kad Una paaiškėjo besanti taikos teisėja. Narsa ir linksmas nerūpestingumas, nepaprastai patrauklūs suvaržytai Misei. Skaisčiai raudona suknelė ir skrybėlaitė būtent tokios, kokios gimė Misės vaizduotėje, ir dar tiksliai tinkamo dydžio. Keistas reikšmingumas, kurį Unai pavyko suteikti visiems savo žodžiams, tad jie ir susigėrė Misei į širdį, kaip vanduo į išdžiūvusią dirvą, ir gausiai sudygo. Una. O, Una! Miela švytinčioji Una.

— Bet jos santuokinė pavardė tikrai buvo ne Smit, — kalbėjo Druzila. — Daug neįprastesnė, lyg ir Kardmom ar Terebint, o gal Gusfleš. Prisimenu, jis buvo labai turtingas, vien dėl to antrasis seras Viljamas pritarė vedyboms. Taip, suprantu, kaip jie jus įžeidė, jei tai buvote jūs.

— Tai buvau aš, ir jie tikrai mane įžeidė.

— Mes, — tarė Druzila ištiesusi per stalą ranką suimti jo plaštakos, — labai džiaugiamės galėdamos jus pasveikinti atvykus į šią giminės šaką, mano mielas Džonai.

Rūstusis Džonas Smitas dingo, nes akys, žvelgiančios į uošvę, buvo švelnios, linksmos ir romios.

— Ačiū. Aš, aišku, pasikeičiau pavardę ir norėčiau, kad niekam tos senos istorijos nepasakotumėt.

— Iš Misalongio ji neišeis, — užtikrino Druzila ir atsiduso supratusi, kad pavardę jis pasikeitė nubraukdamas skaudžius prisiminimus. Baisūs padariniai, apie kuriuos Misė sužinojo iš paties Džono Smito, akivaizdžiai nepritampa prie Bairono Herlingfordų giminės istorijos.

— Vargšelė, šitaip nuskęsti, — tarė Oktavija linguodama galvą. — Tai tikriausiai baisiai jus sukrėtė, Džonai. Vis dėlto labai džiaugiuosi, kad viskas susiklostė kaip dabar ir įmonėje, ir apskritai. Argi ne įdomu, kad atvykęs vedėte kitą Herlingford?

— Šiandien man tai labai padėjo, — ramiai atsakė Džonas Smitas.

— Yra vienokių ir kitokių Herlingfordų, kaip ir kitose šeimose, — pasakė tikrą tiesą Druzila. — Una gal nebuvo jums visai tinkama žmona, tad gal ir neblogai, kad mirė tokia jauna. O Misė — aš manau, su ja būsite laimingas.

Jis šyptelėjo ir ištiesė ranką per stalą, kad paimtų Misės šaltą drėgną ranką.

— Taip, manau, ir ji bus.

Jis pabučiavo virpančius Misės pirštus, nors ir toli sėdėjo, tada jos ranką paleido ir visą dėmesį skyrė Druzilai su Oktavija.

— Šiaip ar taip, kai dabar valdau Bairono mineralinio vandens kompaniją ir gretutines įmones, norėsiu keleto būtinų permainų. Savaime aišku, būsiu valdybos pirmininkas, o Misę paskyriau savo vicepirmininke, bet man reikia dar aštuonių valdybos narių. Reikia grupės darbščių suinteresuotų asmenų, kuriems rūpėtų Baironas ir jo žmonės bei pati mineralinio vandens įmonė. Šiandien gavau tiek balsų, kad galiu pertvarkyti valdybą kaip tinkamas, o noriu padaryti šį tą visiškai kitaip, tad kai pranešiau apie savo ketinimus, įgijau dar daugiau akcijų. Kai posėdis baigėsi, savo akcijas man pardavė seras Viljamas, Edmundas Maršalas, broliai Maksvelas ir Herbertas Herlingfordai ir dar keli tuzinai kitų. Jų sveiką protą įveikė tulžis, ir jie tik patvirtina tai, ką jau seniai nuspėjau — jie tikri mulkiai. Bairono mineralinio vandens kompanija taps didesnė ir geresnė! Ji atsižvelgs į miesto gyventojus ir turės įvairesnių interesų.

Jis nusijuokė, gūžtelėjo pečiais.

— Na, nėra prasmės tiek daug dėmesio skirti tokiems kaip seras Viljamas Herlingfordas, tiesa? Man valdyboje reikia moterų, ir noriu pradėti nuo judviejų, ponios, ir panelių Džulijos bei Kornelijos Herlingford. Jūs visos neįtikėtinai dorojatės su iškilusiais sunkumais ir tikrai nestokojate drąsos. Gali būti, kad į valdybą priėmus moterų iš esmės keisis darbuotojų sudėtis, bet, mano nuomone, daugumoje valdybų ir dabar sėdi moterys — senos moterys.

Jis žaismingai kilstelėjo antakį Druzilai ir Oktavijai, kurios tylomis klausėsi jo lyg apžavėtos.

— Ar mano pasiūlymas jus sudomino? Savaime aišku, gausite valdybos nario algas. Buvusiems nariams mokėta po penkis tūkstančius svarų per metus, tačiau aš įspėju, kad sumažinsiu tą skaičių iki dviejų tūkstančių.

— Bet mes nežinom, ką reikės daryti! — sušuko Oktavija.

— Dauguma valdybų nežino, todėl tai ne kliūtis. Pirmininkas — Džonas Smitas, prisiminkite, ir Džonas Smitas išmokys jus visų gudrybių. Kiekviena iš jūsų turėsite atskirą veiklos sritį, ir žinau, kad į senas problemas pažvelgsite naujai, o į naujas — originaliai, tad įprastinė valdyba jums negalės prilygti.

Jis griežtai žvelgė į Druzilą.

— Laukiu jūsų atsakymo, motin. Dėsitės prie mano valdybos, ar ne?

Druzila užčiaupė pražiotą burną girdimai taukštelėjusi dantimis.

— O, žinoma, dėsiuos! Ir kitos dėsis, aš tuo pasirūpinsiu.

— Gerai. Tada pirmiausias punktas, dėl kurio turite nuspręsti, — ką sodinsime į likusias keturias kėdes. Kalbu apie moteris!

— Aš turbūt sapnuoju, — tarė Oktavija.

— Anaiptol, — kuo didingiausiai tarė Druzila. — Tai tikra, sese. Misalongio moterys pagaliau pasiekė savo.

— Tai bent diena, — atsiduso Oktavija.

Iš tiesų — tai bent diena. Ji geso vakaruose už atvirų užpakalinių durų. Prie jų stovėjo ir Misés kėdė. Ji žiūrėjo, kaip didžiulės vėduokliškos aukštai plaukiančių debesų draiskanos žalsvame kaip obuolys danguje nurausta taip skaisčiai kaip ir jos suknelė, o gausiai apsiklėtę baltais ir rausvais žiedais vaismedžiai sode švelnioje sėdančios saulės šviesoje dar parausvėja. Bet jos akių ir proto, paprastai tokių imlių pasaulio grožiui, jis šį kartą neužvaldė. Nes tarpduryje jai šypsodamasi stovėjo Una. Una. Ak, Una!

— Nesakyk jam, Mise. Tegul jis patiki, kad tave išgydė jo meilė ir rūpestis, — Una džiugiai sukikeno. — Jis labai mielas žmogus, brangioji, bet labai smarkaus būdo! Ne tavo prigimčiai jį išprovokuoti, bet kad taip neatsitiktų, negundyk likimo ir nepapasakok apie savo širdies ligą. Jokiam vyrui nepatinka, kai moteris jį apgaudinėja, o jis jau sočiai to prisiragavęs. Tad įsidėmėk, ką sakau — nė nemėgink to pasakyti.

— Tu išeini, — sielvartingai tarė Misė.

— Daugiau negu išeinu, mieloji! Padariau tai, ko buvau siųsta, ir dabar ketinu mėgautis poilsiu, kurį užsitarnavau, ant paties storiausio, minkščiausio, rausviausio, šampaniškiausio debesies, kokį tik surasiu.

— Be tavęs aš visko neįveiksiu, Una!

— Paistalai, mieloji, aišku, kad įveiksi. Tiesiog būk gera, o ypač būk gera lovoje. Tenkink jo pilvą ir jo geismą, ir nesuklysi. Tai yra kol klausysi mano įspėjimo — niekada nepasakyk jam tiesos!

Ypatingas nuo Unos sklindantis švytėjimas susiliejo su paskutiniais saulės spinduliais, ji pastovėjo tarpduryje akimirką ilgiau, užlieta ir smelkiama šviesos, paskui išnyko.

— Mise! Mise! Mise! Ar tau viskas gerai? Gal tau skauda? Mise! Dėl Dievo meilės, atsakyk man!

Ties ja palinkęs Džonas Smitas trynė jai plaštakas ir žvelgė iš nevilties paklaikusiu žvilgsniu.

Misė pajėgė nusišypsoti pakėlusi veidą į jį.

— Man viskas gerai, Džonai, tikrai. Viskas per tą dieną. Per daug laimės!

— Verčiau priprask prie daug laimės, mano mažute, nes prisiekiu, aš tave joje paskandinsiu, — tarė jis ir jam užgniaužė kvapą. — Tu mano antroji galimybė, Misalonge Smit.

Pro atviras duris dvelktelėjo vėsus vėjelis ir Druzilai nespėjus jų uždaryti šnipštelėjo į ausį tik Misei:

— Niekada nepasakyk! Ak, prašau, niekada nepasakyk!

[1] Ledi Caroline Lamb (1785–1828) — britų aristokratė, rašytoja, pagarsėjusi trumpalaikiu aistringos meilės romanu su lordu Baironu.