Iš anglų kalbos vertė

Virginija Mickienė ir

Dalė Virginija Jakutienė

Turinys

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

12 skyrius

13 skyrius

14 skyrius

15 skyrius

16 skyrius

17 skyrius

18 skyrius

19 skyrius

20 skyrius

21 skyrius

22 skyrius

23 skyrius

24 skyrius

25 skyrius

26 skyrius

27 skyrius

28 skyrius

29 skyrius

30 skyrius

31 skyrius

32 skyrius

33 skyrius

34 skyrius

35 skyrius

36 skyrius

37 skyrius

38 skyrius

Išnašos

Skiriu žmonai

Tikėk manimi, aš tavo priešas, —

tai Galybių Viešpaties žodis, —

aš paversiu tavo karo vežimus dūmais,

o tavo liūtukus suris kalavijas.

Padarysiu galą tavo grobikavimui žemėje,

nebebus girdėti daugiau tavo pasiuntinių balso.

Nahumo 2,14

Pirmas skyrius

Miestukas, išsidriekęs snieguotų Tirolio kalnų papėdėje, švietė balzganoje prieblandoje linksmais elektrinio geležinkelio žiburiukais tarsi kalėdinė parduotuvės vitrina. Sniego pridrėbtose gatvėse šventiškai apsitaisę žmonės — slidininkai ir miestelio gyventojai — susitikę draugiškai šypsojosi vienas kitam; rudų ir baltų namų fasadai išpuošti vainikais — buvo naujų ir daug žadančių 1938 metų išvakarės.

Kopdama į kalną, Margarita Frimentl klausėsi, kaip po jos slidinėjimo batais girgžda suplūktas sniegas. Ir tyra prieblanda, ir kažkur iš apačioj nusidriekusio kaimo sklindantis vaikų dainavimas nejučia sukėlė jai šypsnį. Rytą, kai važiavo iš Vienos, lijo, ir, kaip visada esti dideliuose miestuose lietingu oru, žmonės kažkur skubėjo paniurę, susirūpinę. Didingi kalnai, vaiskus dangus, akinantis sniegas, sveikas, jaukus kaimelio linksmumas — visa tai jai atrodė kaip asmeninė dovana, nes ji buvo jauna, daili ir atvažiavo čionai pailsėti.

Brisdama pripustytu keliuku, Margarita pajuto, kaip maloniai maudžia pavargusios kojos. Po pietų paslidinėjusi ji išgėrė dvi taureles vyšnių likerio ir dabar jautė, kaip šiluma užlieja visą kūną — sušildo gerklę, tada plūsteli į pečius ir rankas.

— Dort oben am Berge, — dainavo vaikai, — da wettert der Wind1 — aiškiai ir garsiai skambėjo jų balsai retame kalnų ore.

— Da sitzet Maria, — tyliai niūniavo Margarita, — und luieget ihr Kind2 — Ją džiugino ne tik šitos švelnios dainos melodija, bet ir jos pačios drąsa apskritai dainuoti vokiškai, nes vokiečių kalbą ji mokėjo prastai.

Margarita buvo aukšta, grakšti, dailių veido bruožų mergina. Jos akys buvo žalios, o tarpuakis nusėtas, kaip tvirtino Džozefas, tipiškai amerikietiškom strazdanom. Džozefas turėjo atvažiuoti kitą dieną rytiniu traukiniu, ir, pagalvojusi apie jį, Margarita nusišypsojo.

Prie viešbučio durų ji sustojo ir dar kartą žvilgtelėjo į iškilniai stūksančius kalnus ir mirksinčius žiburėlius. Ji giliai įkvėpė sutemų oro. Paskui atidarė duris ir įėjo vidun.

Pagrindinis nediduko viešbučio kambarys buvo išpuoštas bugienio lapais, jame tvyrojo malonus, stiprus gausaus šventinio maisto kvapas. Kuklus kambarys, apstatytas oda trauktais ąžuoliniais baldais, švytėte švytėjo ypatinga švara, tokia dažna kalnų kaimeliuose, kur ji tampa tokia pat apibrėžta ir apčiuopiama būsto dalimi kaip kad kėdės ir stalai.

Per vestibiulį kaip tik ėjo ponia Langerman, atsargiai nešdama didžiulį krištolinį indą punšo, jos apvalus ryškiai raudonas veidas net susiraukęs — taip buvo susikaupusi. Pamačiusi Margaritą, ji sustojo ir visa švytėdama pastatė indą punšo ant stalo.

— Labas vakaras, — pasisveikino ji vokiškai, minkštai tardama žodžius. — Kaip paslidinėjot?

— Nuostabiai, — atsakė Margarita.

— Manau, ne per daug pavargot. — Ponios Langerman akių krašteliai vylingai prisimerkė. — Šįvakar čia bus nedidelis vakarėlis. Su šokiais. Susirinks daug jaunuolių. Būtų gaila, jeigu jūs ateisit labai pavargusi.

— Na jau šokiams man užteks jėgų. Jeigu tik mane kas pamokys, — nusijuokė Margarita.

— Oi! — Ponia Langerman protestuodama skėstelėjo rankomis. — Jau dėl to tai nesirūpinkit. Mūsų vaikai šoka visokiais stiliais. Jie labai apsidžiaugs, jeigu ateisit. — Ji kritiškai nužvelgė Margaritą. — Tiesa, jūs šiek tiek liesoka, bet nieko nepadarysi — tokia jau mada. Čia vis kalti tie amerikietiški filmai. Galiausiai turbūt bus prieita prie to, kad tik džiova sergančios moterys turės pasisekimą.

Jos veidas įraudęs ir svetingas tarsi namų židinio ugnis vėl visas nušvito, ji paėmė nuo stalo indą punšo ir jau buvo beeinanti, bet sustojo.

— Saugokitės mano sūnaus Frederiko, — įspėjo ji. — Oi kaip jis mėgsta merginas!

Ji sukikeno ir įėjo į virtuvę.

Margarita pasimėgaudama įtraukė stipraus prieskonių ir sviesto aromato, staiga plūstelėjusio iš virtuvės. Tada tyliai niūniuodama ėmė lipti laiptais į savo kambarį.

Prasidėjus vakarėliui svečiai laikėsi labai santūriai. Vyresnieji oriai sėdėjo kampuose, o jaunuoliai, vis dar jausdamiesi nesmagiai, čia būriavosi grupelėmis, čia vėl išsklisdavo po visą kambarį, rimtais veidais gurkšnodami punšą, gausiai pagardintą prieskoniais. Merginos, beveik visos stambios, stiprių rankų, apsitaisiusios puošniais šventiniais apdarais, irgi jautėsi nesmagiai. Buvo ir akordeonistas, bet sugrojęs dvi melodijas, pagal kurias niekas nešoko, jis niūriai įsitaisė prie punšo, suteikdamas galimybę susirinkusiesiems linksmintis patefonui grojant amerikietiškas plokšteles.

Dauguma svečių buvo čionykščiai gyventojai: miestelėnai, fermeriai, pirkliai, Langermanų giminaičiai, ir visi jie, nuo kalnų saulės įdegusiais raudonai rudais veidais, net su savo negrabiai pasiūtais drabužiais atrodė stebėtinai tvirti ir nemarūs, tarsi kalnų oro užgrūdintų jų organizmų niekad nepaveiks jokia liga, joks irimas, o po vėjų nugairinta oda niekad neprasiskverbs niekas, kas bent mažiausiai primintų apie artėjančią mirtį. Dauguma svečių, kurie buvo apsistoję nedideliame Langermanų viešbutyje, iš mandagumo išgėrę po puodelį punšo išėjo į linksmesnius pokylius didesniuose viešbučiuose. Ir galiausiai iš atvykėlių liko tik viena Margarita. Gėrė ji nedaug — mat buvo nusprendusi anksčiau atsigulti ir gerai išsimiegoti, nes traukinys turėjo atvažiuoti pusę devynių ryto, o ji norėjo sutikti Džozefą žvali ir pailsėjusi. Vakarėlis pamažu darėsi vis linksmesnis. Margarita jau beveik su visais jaunuoliais buvo pašokusi valsą arba fokstrotą. Apie vienuoliktą valandą, kai į tvankų triukšmingą kambarį buvo įneštas trečias indas punšo, o nuo prakaito žvilgančiuose, natūralias spalvas praradusiuose veiduose nebebuvo likę nė ženklo ankstesnio drovumo, Margarita sumanė išmokyti Frederiką šokti rumbą. Visi kiti apstojo juodu ratu ir ėmė ploti, kai ji baigė pamoką, o čia ir senasis Langermanas staiga užsidegė pašokti su ja. Apvalutis, kresnas, su rausva plike jis baisingai prakaitavo, kol Margarita, aidint juoko protrūkiams, pusėtina savo vokiečių kalba mėgino išaiškinti jam sulėtinto takto ir subtilaus Karibų ritmo paslaptis.

— O Dieve! — sušuko Langermanas, vos tik nutilo muzika. — Aš iššvaisčiau visą savo gyvenimą šituose kalnuose.

Margarita nusijuokė ir pasilenkusi pabučiavo senuką. Svečiai, susispietę aplink juos glaudžiu ratu ant išblizgintų grindų, ėmė garsiai ploti, o Frederikas, kreivai šyptelėjęs, išėjo į priekį ir pakėlė rankas.

— Mokytoja, ar galėtumėte pakartoti pamoką?

Kažkas vėl uždėjo tą pačią plokštelę, Margaritą privertė išgerti dar vieną puodelį punšo, ir jiedu vėl pradėjo šokti. Frederikas buvo nerangus ir vargiai spėjo su Margarita jiedviem šokant greitą ir gyvą šokį, bet merginai buvo malonus jo stiprių, patikimų rankų apkabinimas.

Plokštelė baigėsi, ir tuoj užgrojo akordeonistas, įsismaginęs po gero tuzino stiklų punšo. Grieždamas jis pats sau pritarė daina, ir netrukus sodriems, banguojantiems akordeono garsams, kylantiems į aukšto, židinio nušviesto kambario lubas, vienas po kito ėmė pritarti aplink muzikantą susibūrusių svečių balsai. Margarita, visa įraudusi, irgi tyliai uždainavo, šalia jos, apglėbęs ją viena ranka, stovėjo Frederikas. „Kokie geri ir mieli šitie žmonės, daina sutinkantys Naujuosius metus, — galvojo ji pati sau. — Kokie jie vaikiškai draugiški, kokie malonūs svetimiems žmonėms, kaip jie stengiasi priderinti savo sušaižėjusius balsus prie švelnios muzikos“.

— Roslein, Roslein, Roslein rot, Roslein auf der Heide3, — dainavo svečiai. Iš viso choro išsiskyrė senio Langermano balsas, čia primenantis buliaus riaumojimą, čia juokingai graudus. Margarita dainavo kartu su visais. Permetusi žvilgsniu dainuojančiųjų veidus, ji pastebėjo, kad tik vienas žmogus kambaryje nedainuoja.

Tai buvo Kristianas Distlis — aukštas, stotingas jaunuolis, rimtas ir kartu išsiblaškęs, trumpai kirptais juodais plaukais. Jo veidas atrodė labai įdegęs saulėje, o šviesiose, mažne auksinio atspalvio akyse blyksėjo geltoni taškeliai, kaip kad kartais esti gyvūnų akyse. Margarita jau buvo mačiusi jį kalnų atšlaitėse, kur Distlis rimtu veidu mokė naujokus slidinėti, ir jai iškart sukėlė pavydą jo lengvi ilgi žingsniai per sniegą. Dabar jis blaivas stovėjo kiek atokiau nuo kitų su stiklu rankoje ir susimąsčiusiu, kiek išsiblaškiusiu žvilgsniu stebėjo dainuojančiuosius; jis vilkėjo baltais marškiniais atlapa apykakle, kurie atrodė akinamai balti prie įdegusios jo odos.

Margarita sugavo jo žvilgsnį. Ji nusišypsojo ir šūktelėjo:

— Dainuojam!

Jis atsakė jai liūdnu šypsniu, kilstelėjo taurę ir klusniai pradėjo dainuoti, nors bendroj balsų sumaišty Margarita jo balso negirdėjo.

Artėjant iškilmingai valandai svečiai, paveikti stipraus punšo, elgėsi vis laisviau. Tamsiuose kampuose jau grabinėjosi ir bučiavosi poros, vis garsiau ir laisviau skambėjo balsai, ir dabar Margarita jau sunkiai besuvokė prasmę dainų, kuriose buvo apstu žargoninių žodelių ir dviprasmybių, nuo kurių pagyvenusios moterys krizeno, o vyrai garsiai plyšo juokais.

Paskui, prieš pat vidurnaktį, senasis Langermanas užsiropštė ant kėdės, paprašė svečių tylos ir, davęs ženklą akordeonistui, kiek apgirtusiu balsu, bet lyg oratorius, pareiškė:

— Kaip karo veteranas, triskart sužeistas Vakarų fronte penkioliktais aštuonioliktais metais, aš siūlau padainuoti visiems kartu. — Jis mostelėjo akordeonistui, ir šis užgrojo Deutschland, Deutschland uber Alles4.

Margarita pirmą kartą girdėjo dainuojant šitą dainą Austrijoje, nors, dar būdama penkerių metų, buvo išmokusi ją iš auklės vokietės. Ji lig šiol prisiminė dainos žodžius ir dainavo kartu su visais, jausdamasi girta, viską suprantanti ir neturinti jokių nacionalinių prietarų. Frederikas dar stipriau prispaudė merginą prie savęs ir pabučiavo ją į kaktą — jis buvo patenkintas, kad ji moka tą dainą, o senasis Langermanas, tebestovėdamas ant kėdės, pakėlė taurę ir pasiūlė tostą:

— Už Ameriką! Už jaunas Amerikos damas!

Margarita ištuštino savo taurę, nusilenkė ir oriai atsakė:

— Jaunų Amerikos damų vardu leiskite pasakyti, kad aš sužavėta!

Frederikas šįkart pabučiavo ją į kaklą, bet kol ji nusprendė, kaip į tai pažiūrėti, akordeonistas užgrojo kažkokią primityvią, ausį rėžiančią melodiją, kuriai kaipmat pritarė gargždūs, triumfuojantys balsai. Iš karto Margarita nesusigaudė, kas tai per daina. Tiesa, ji buvo girdėjusi ją vieną ar du sykius Vienoje, bet dainuojant slapčiomis, ir dabar Margarita veik nesuprato painių vokiškų žodžių, kuriuos rėkavo girti vyriški balsai.

Frederikas, išsitiesęs visu ūgiu, stovėjo šalia, spausdamas ją prie savęs, ir ji juste juto, kaip įsitempia jo raumenys — taip aistringai jis dainavo. Sukaupusi visą dėmesį į jį, mergina pagaliau suprato, kas tai per daina.

Die Fahne hoch, die Reihen fest geschlossen,

S. A. marschiertin ruhigfesten Schritt

Kameraden die Rotfront und Reaktion erschlossen 5

Dainavo Frederikas taip, kad jam ant kaklo net gyslos išpampdavo.

Kuo toliau Margarita klausėsi, tuo labiau tįso jos veidas. Jinai užsimerkė ir, pajutusi, kad jai silpna, ji slopsta nuo tos ausį rėžiančios melodijos, pamėgino ištrūkti iš Frederiko glėbio. Bet jo rankos laikė lyg gniaužtai ir Margarita norom nenorom gavo klausytis toliau. Atsimerkusi ji pažvelgė į slidinėjimo instruktorių. Jis tylomis stebėjo ją, jo akyse ji išvydo nerimą ir supratimą.

Dainai apie Horstą Veselį einant į pabaigą, dainuojančiųjų balsai, kupini grėsmės, griaudėjo vis garsiau. Baigę dainuoti, vyrai sustingo išsitempę, blykčiodami akimis, išdidūs ir grėsmingi, o prie jų prisijungusios moterys lenkėsi priešais juos tarsi vienuolės operoje priešais Viešpatį. Tik Margarita ir įdegęs jaunuolis su geltonais žiburėliais akyse taip ir prastovėjo tylėdami ir klausydamiesi, kaip tilsta kambaryje paskutiniai dainos žodžiai.

Kai pasigirdo švelnus džiaugsmingas kaimelio bažnyčių varpų skambėjimas, kurio aidas, atsimušantis į kalnus, sklido toli šaltame nakties ore, Frederikas vis dar tebelaikė apkabinęs Margaritą, ir ji staiga pravirko tyliai, gailiai, neapkęsdama savęs už silpnumą.

Senis Langermanas pakėlė taurę. Dabar jis buvo raudonas kaip burokas, visas apsipylęs prakaitu, varvėte varvančiu nuo apvalios plikės, o jo akys spindėjo taip, kaip kad turbūt 1915 metais, kai jis tik atvyko į Vakarų frontą.

— Už fiurerį! — pasakė jis su didžia pagarba.

— Už fiurerį! — godžios burnos prigludo prie stiklų, sužvilgusių židinio šviesoje. — Su Naujaisiais metais! Laimingų Naujųjų metų! Telaimina jus Dievas!

Patriotinė ekstazė išsisklaidė, svečiai juokėsi, spaudė vienas kitam ranką, tapšnojosi per nugaras, bučiavosi — ir visa tai darė labai draugiškai, šeimyniškai, visai ne karingai.

Frederikas atgręžė Margaritą į save ir norėjo ją pabučiuoti, bet ji staigiai palenkė galvą. Dabar jau pasikūkčiodama ji ištrūko iš jo rankų ir nubėgo laiptais aukštyn į savo kambarį antrame aukšte.

— Ak jau tos amerikietės, — išgirdo ji Frederiko juoką. — O dar apsimeta, kad moka gerti.

Ji ilgai neįstengė nusiraminti. Pasijuto esanti silpnavalė ir paika ir, stengdamasi nepaisyti riedančių ašarų, rūpestingai išsivalė dantis ir, susikėlusi aukštyn plaukus, šaltu vandeniu apsišlakstė paraudusias, išsitepusias akis, kad rytą, kai atvažiuos Džozefas, atrodytų linksma ir dailutė.

Ji nusirengė švarut švarutėliame kambaryje su išbaltintomis lubomis, kur virš lovos kabėjo rudo medžio kryžius su Kristumi. Margarita užgesino šviesą, atidarė langą ir įsirangę į didžiulę lovą. Nuo snieguotų, mėnulio šviesos užlietų kalnų atsklidęs ūžavo vėjas. Ji krūptelėjo nuo šaltų paklodžių, bet greitai sušilo po pūkiniais patalais. Kaip vaikystėj pas senelę, patalynė dvelkė šviežumu, o palei langą, mušdamos į rėmą, šiugždėjo standžiai iškrakmolytos baltos užuolaidos. Apačioje griežė akordeonistas, ir per kelerias duris vos buvo girdėti švelnūs, ilgesingi rudeninių išsiskyrimo ir meilės melodijų garsai. Netrukus ji užmigo; šaltoje kambario prieblandoje jos veidas atrodė vaikiškai atviras, bet kartu rimtas ir romus.

Sapnai dažnai esti tokie. Jus švelniai liečia kažkieno ranka. Salimais tamsuoja žmogaus siluetas, į skruostą dvelkia nepažįstamas kvapas, kažkas stipriai apkabina jus, spaudžia prie savęs...

Margarita pabudo.

— Ramiai, — pasakė žmogus vokiškai. — Aš tau nieko blogo nepadarysiu.

„Jis gėrė konjaką, — kažkodėl pagalvojo Margarita. — Nuo jo trenkia konjaku.“

Valandėlę ji gulėjo nejudėdama, stebeilydama į žmogaus akis, mažytes ugneles akiduobių tamsoje. Ji jautė jo koją, užmestą ant jos. Jis buvo su drabužiais iš šiurkštaus audinio, kuris jai dūrė. Margarita šūstelėjo į kitą lovos pusę ir norėjo atsisėsti, bet žmogus pasirodė besąs miklus ir stiprus, vėl parbloškė ją ir uždengė burną ranka. Jis sukikeno.

— Ak tu žvėriūkšti, — pasakė jis. — Maža sukri voveriukė.

Dabar Margarita pažino jo balsą.

— Juk tai aš, — pasakė Frederikas. — Padariau mažytį vizitą, nebijok. — Jis pamėgino nuimti jai nuo burnos ranką. — Juk tu nešauksi? — sušnibždėjo jis su ta pačia pajuoka balse, tarsi pramogaudamas su vaiku. — O ir nėra prasmės šaukti. Pirma, visi girti. Antra, aš pasakysiu, kad tu pati pasikvietei mane, o paskui turbūt apsigalvojai. Ir manimi, žinoma, patikės, nes visi žino, kad aš turiu pasisekimą tarp merginų, o tu, be to, užsienietė...

— Prašau, išeikite, — sušnibždėjo Margarita. — Prašau. Aš niekam nesakysiu.

Frederikas sukikeno. Jis buvo kiek išgėręs, bet ne toks girtas, koks dėjosi esąs.

— Tu esi miela žavi mergytė. Tu pati dailiausia iš visų, kurios buvo atvažiavusios čionai šį sezoną...

— Bet kodėl jūs norite manęs? — pratarė Margarita, apimta nevilties, stengdamasi įtempti kūną, paversti jį tarsi akmeniu, kad tyrinėjanti ranka sutiktų tik šaltą, priešišką paviršių. — Juk čia apstu kitų merginų, kurios džiaugtųsi jumis.

— Aš noriu tavęs. — Frederikas pabučiavo ją į kaklą, kaip jam atrodė, nepaprastai švelniai. — Tu man labai patinki.

— Aš jūsų nenoriu, — pasakė Margarita. Nakties tamsoje prispausta to didžiulio, tvirto kūno, ji lyg pamišusi išsigando, kad jai gali neužtekti vokiečių kalbos žinių, kad ji užmirš reikiamus žodžius, konstrukcijas, idiomas, ir kokia nors mokiniška klaida jai taps lemtinga. — Aš nenoriu jūsų.

— Tai net maloniau, — toliau kalbėjo Frederikas, — kai mergina pradžioj dedasi nenorinti. Kaip prakilni dama. — Margarita suprato, kad jis labai pasitiki savimi ir šaiposi iš jos. — Dauguma merginų taip elgiasi.

— Dievaži, aš viską pasakysiu jūsų motinai, — pagrasino Margarita.

Frederikas tyliai nusijuokė, jo juokas kambario tyloje nuskambėjo pasitikinčiai ir nevaržomai.

— Gali pasakyti motinai. O kaip tu manai, kodėl ji visada apgyvendina dailutes merginas būtent šitame kambaryje, po kuriuo yra stoginė, taigi čia visai lengva įlįsti pro langą.

„Ne, tai neįmanoma, — pagalvojo Margarita, — kad šita mažutė, apvalutė, rausvaveidė, visada šypsanti moteris, tokia švari, darbšti ir religinga, iškabinėjusi visuose kambariuose nukryžiuotuosius...“ Staiga Margarita prisiminė, kaip atrodė ponia Langerman, kai visi dainavo kambaryje apačioje, — jos laukinį, įdėmų žvilgsnį, prakaituotą, jausmingą veidą. Visai galimas daiktas, pagalvojo Margarita, šitas kvailas aštuoniolikmetis berniokas nieko neprasimano...

— Ar dažnai... — skubėdama paklausė ji, stengdamasi kuo toliau nukelti atomazgą, — ar dažnai jūs atsigaudavot čionai šitokiu būdu?

Jis išsišiepė, ir ji pamatė, kaip sublizgo jo dantys. Valandėlę jo ranka nejudėjo, paskui jis atsakė, patenkintas savimi:

— Apskritai, dažnokai. Nors dabar aš labai išrankus. Stoginė užpustyta sniegu, kojos slysta, sunku užsikabaroti. Aš rizikuoju tik tada, kai mergina labai jau dailutė, tokia kaip tu. O tu tokia daili, — sušnibždėjo Frederikas, — taip gražiai sudėta.

— Aš tuoj imsiu rėkti, įspėju jus.

— Atsidursi pasibaisėtinoj padėty, jei taip padarysi, — atsakė Frederikas. — Pasibaisėtinoj. Motina išvadins tave visokiais vardais prieš visus svečius ir pareikalaus, kad tuoj pat išvažiuotum, nes tu prisiviliojai jos aštuoniolikmetį sūnelį į savo kambarį, o paskui iškėlei skandalą. O rytoj, kai atvažiuos tavo bičiulis, apie tai kalbės visas miestelis... — Frederiko balsas buvo pašaipus, bet ir kupinas pasitikėjimo. — Aš patarčiau tau geriau nešaukti.

Margarita užsimerkė ir valandėlę gulėjo tylėdama. Akimirką prieš akis jai šmėkštelėjo veidai visų tų žmonių, kurie vakar buvo atėję į vakarėlį, veidai išsišiepusių šnairuojančių susimokėlių, prisidengusių švarių ir sveikų kalniečių kaukėmis, tarpusavy rezgančių jai pinkles savo snieguotoje tvirtovėje.

Staiga Frederikas persirito ir atsidūrė ant jos. Ji pasijuto dūstanti ir pralaimėjusi. Stengėsi suturėti į akis plūstančias ašaras.

Lėtai ir metodiškai jis mėgino pražergti jai kojas. Jos rankos buvo laisvos, ir ji kibo jam į veidą. Jautė, kaip jos nagai dreskia odą, ir girdėjo šleikštu drykstelėjimą. Ji keletą kartų greitai brūkštelėjo jam per veidą, kol jis dar nespėjo sučiupti jos rankų.

— Kalė! — Frederikas sugriebė jos rankas ir, skaudžiai spausdamas už abiejų riešų, suėmė juos viena didžiule letena. Paskui atsivedėjęs kita ranka vožė jai per burną. Ji pajuto, kaip lūpos pasruvo krauju. — Nusususi amerikoniška kalė! — Jis sėdėjo apsižergęs ją. Ji gulėjo nejudėdama, kraujuotom lūpom ir žvelgė aukštyn į jį pergalingu paniekinamu žvilgsniu. Žemai už lango kabojo mėnulis, užliedamas kambarį taikia sidabrine šviesa.

Frederikas dar sykį vožtelėjo jai atgalia ranka. Pataikė krumpliais jai į burną, ir Margarita akimirką užuodė, kaip šlykščiai atsiduoda virtuve jo rankos.

— Jeigu jūs tuoj pat neišeisite, — aiškiai ištarė ji, nors galva sukosi ir svaigo, — aš ryt užmušiu jus. Mano bičiulis ir aš užmušim jus. Dievaži, užmušim.

Frederikas sėdėjo ant Margaritos, viena ranka tebelaikydamas abi jos rankas. Palinkęs virš Margaritos, jis valandėlę tyliai žvelgė į ją — iš įbrėžimų jo veide sunkėsi kraujas, ilgi šviesūs plaukai dribo jam į akis, jis sunkiai alsavo. Paskui jis neryžtingai nusuko akis į šalį ir burbtelėjo.

— O manęs ir nedomina merginos, kurioms aš nereikalingas. Tai neverta nė vargintis.

Jis paleido jos rankas, su įtūžiu smogė jai į veidą ir išlipo iš lovos tyčia užgaudamas ją keliu. Paskui priėjo prie lango ir, laižydamasis praskeltą lūpą, ėmė tvarkytis drabužius. Ramioje mėnulio šviesoje, sagstydamasis drabužius, jis atrodė gailiai berniokiškas, nusivylęs ir sutrikęs.

Frederikas sunkiai perėjo per kambarį.

— Aš išeisiu pro duris, — tarė jis. — Juk turiu į tai teisę.

Margarita gulėjo visiškai nejudėdama, įsistebeilijusi į lubas.

Frederikas stoviniavo prie durų, nenorėdamas išeiti nugalėtas.

Margarita jautė, kaip jis karštligiškai ieško valstietiškam savo prote kokių nors triuškinamų žodžių, kuriuos galėtų mesti jai išeidamas.

— Nešdinkis pas savo žydus į Vieną! — sušuko jis ir išėjo, palikęs duris atlapotas.

Margarita atsikėlė ir tyliai uždarė duris. Ji girdėjo, kaip Frederikas sunkiais žingsniais leidžiasi laiptais į virtuvę, ir jo žingsnių aidas, atsimušdamas į senas medines sienas, rodės, aidėjo per visą žiemos tyloj miegantį namą.

Vėjas nurimo, kambaryje buvo tylu ir šalta. Margarita staiga nusipurtė — ji vilkėjo tik suglamžyta pižama. Priėjo prie lango ir uždarė jį. Mėnulis pasislėpė ir nakties tamsa palengva ėmė blankti. Apgaubti pilkšvos miglos dangus ir kalnai atrodė negyvi ir paslaptingi.

Margarita pažvelgė į lovą. Visa patalynė buvo suglamžyta ir sujaukta. Viena paklodė perplėšta, ant pagalvės ryškėjo kraujo dėmės, bylojančios apie kažką tamsų ir mįslingą. Vis dar neįveikdama drebulio, jausdamasi esanti bejėgė ir sukompromituota, Margarita ėmė greitai rengtis. Geliančiom nuo šalčio rankom ji apsivilko savo šilčiausią slidinėjimo kostiumą, apsimovė dvi poras vilnonių kojinių ir ant viršaus dar užsimetė paltą. Visa drebėdama ir niekaip negalėdama sušilti Margarita atsisėdo į nedidelį supamąjį krėslą prie lango ir ėmė žiūrėti į kalnus, kurių blyškios viršūnės, jau paliestos pirmųjų žalsvų aušros spindulių, tarytum plaukė iš nakties tamsos.

Paskui rytmečio žara nusidažė rožine spalva. Ji leidosi žemyn slėniais, kol visas sniegas suspindėjo sužėrėjo, tarytum sveikindamas rytą. Margarita atsistojo ir, nė nežvilgtelėjusi į lovą, išėjo iš kambario. Ji atsargiai nulipo laiptais žemyn ir perėjo per nuščiuvusį namą, kurio kampuose glūdėjo paskutiniai nakties šešėliai, o prieangyje tvyrojo vakarykščio pobūvio kvapai. Atidariusi sunkias duris, ji išėjo į miegantį balsvai žydrą Naujųjų metų rytą.

Gatvėse nebuvo nė gyvos dvasios. Margarita be tikslo ėjo takeliu tarp sniego pusnių, jausdama, kaip jos plaučiai prisipildo gaivaus rytmečio oro. Vieno namuko durys atsilapojo ir pasirodė apvalutė, raudonskruostė žvali moterytė su kepuraite ir prijuoste.

— Labas rytas, panele, — pasisveikino ji. — Argi ne puikus šiandien rytas?

Žvilgtelėjusi į ją, Margarita greitai praėjo pro šalį. Moteriškė suglumusi pažvelgė jai įkandin ir su paniekos kupinu pykčiu garsiai užtrenkė duris.

Margarita išsuko iš gatvės ir patraukė keliu į kalnus. Inertiškai keldama kojas ir nuleidusi galvą, ji iš lėto kopė pirmuose saulės spinduliuose žėrinčiais slidinėjimo šlaitais, plačiais ir tuščiais šią ankstyvą valandą. Paskui išsuko iš kelio ir išvažinėtu šlaito paviršium patraukė dailaus tarsi vaikiškas žaisliukas slidininkų namuko link, suręsto iš tvirtų sienojų. Žemas, smailiaviršis jo stogas buvo užklotas storu sniego sluoksniu.

Priešais namuką stovėjo suoliukas, ir Margarita, ūmiai pasijutusi išsekusi ir sugniuždyta, susmuko ant jo. Ji įrėmė žvilgsnį į puriu sniegu padengtus šlaitus, žulsniai vingiais kylančius į aukštas, nepasiekiamas uolas kalnų viršūnėje; dabar, užlietos purpurinės šviesos, jos ryškiai dunksojo mėlyno dangaus fone.

„Aš apie tai negalvosiu. Negalvosiu, — kartojo ji sau, įsmeigusi žvilgsnį į priešais stūksantį kalną ir sąmoningai stengdamasi įsivaizduoti, kuriose vietose jinai leisdamasi padarytų nepriekaištingus posūkius remdamasi lazdomis. — Aš apie tai negalvosiu. — Margarita lyžtelėjo prakirstą lūpą, ant kurios buvo sukrešėjusio kraujo. — Galbūt vėliau ir pagalvosiu, kai būsiu visiškai nusiraminusi... ypač pavojingas gilus sniegas ana ten, dešinėje, palei tarpeklį. Įveikus tą kalvelę ir darant platų posūkį, kad išvengtum kyšančių uolų, tektų šliuožti aklai ir, ko gero, prarastum savitvardą...“

— Labas rytas, panele Frimentl, — pasakė kažkas šalimais.

Margarita staigiai pasuko galvą. Priešais ją stovėjo slidinėjimo mokytojas, tas pats grakštus, iki juodumo įdegęs jaunuolis, kuriam ji šypsojosi per pobūvį, kviesdama dainuoti kartu su visais, pritariant akordeonui. Nieko net nepagalvojusi, ji greitai pašoko ir jau buvo benueinanti, bet Distlis žengė jai įkandin.

— Kas nors atsitiko? — paklausė jis.

Balsas, nuskambėjęs už nugaros, buvo sodrus, mandagus ir kartu švelnus. Margarita sustojo prisiminusi, jog vakar, kai aplink garsiai šaukė pono Langermano svečiai, o šalia, prisispaudęs ją prie savęs, riaumojo Frederikas, tik šitas žmogus tylėjo. Ji prisiminė ir tai, kaip jis pažvelgė į ją, kai ji pravirko, ir kaip droviai stengėsi parodyti, kad jis užjaučia ją ir kad yra jos pusėj.

Margarita atsigręžė į jį.

— Atleiskit. — Ji net pamėgino jam nusišypsoti. — Aš buvau užsigalvojus, ir jūsų pasirodymas išgąsdino mane.

— Tai kas gi jums atsitiko? — Distlis stovėjo priešais ją vienplaukis ir dabar pasirodė jai dar jaunesnis ir drovesnis nei per pobūvį.

— Nieko, — Margarita atsisėdo. — Aš paprasčiausiai grožėjausi jūsų kalnais.

— O gal jūs norite pabūti viena? — jis net žingtelėjo atgal.

— Ne, ne, ką jūs! — paprieštaravo Margarita.

Ji staiga suprato, kad turi su kažkuo pakalbėti apie tai, kas atsitiko, padaryti kažkokias išvadas iš to, kas įvyko. Papasakoti apie viską Džozefui neįmanoma, o slidinėjimo mokytojas kėlė pasitikėjimą. Jis net mažumą panėšėjo į Džozefą — toks pat inteligentiškas ir rimtas ir toks pat tamsus.

— Prašau, nenueikite! — paprašė Margarita.

Jis stovėjo priešais ją, kiek pražergtom kojom, atlapu kaklu ir be pirštinių, tarytum nepūstų šaltas vėjas. Jis vilkėjo nepriekaištingai sukirptą dailų slidinėjimo kostiumą ir atrodė grakštus ir susikaupęs. Įdegusi jo oda buvo natūralios alyvų spalvos, o kraujas tvinksėjo tarsi raudoni koralai po skaisčia jo skruostų oda.

Išsitraukęs pakelį cigarečių, jis pasiūlė Margaritai. Ji paėmė cigaretę, ir jis pridegė ją degtuku, sumaniai pridengęs jį delnu nuo vėjo. Kai jis palinko prie jos, Margarita pamatė prie pat savo veido jo įdegusias, tvirtas, vyriškai ryžtingas rankas.

— Ačiū, — padėkojo Margarita. Jis linktelėjo ir užsirūkęs prisėdo šalia jos. Patogiai atrėmę galvas į suolo atlošą ir prisimerkę, juodu grožėjosi iškiliai dūluojančiu priešais juos kalnu. Dūmelis įžambiai rangėsi aukštyn, ir pirmoji tą rytą cigaretė pasirodė stipri ir gardi.

— Kaip nuostabu! — ištarė ji.

— Kas būtent?

— Kalnai.

— Tai priešas, — gūžtelėjęs pečiais pasakė jis.

— Kas? — paklausė Margarita.

— Priešas.

Ji pažvelgė į jį. Jo akys buvo susiaurėjusios, o lūpos kietai sučiauptos. Ji vėl pažvelgė į kalnus.

— Ir kodėl gi jums nepatinka kalnai? — paklausė ji.

— Juk tai kalėjimas, — atsakė jis, perstatydamas į kitą vietą kojas, apautas dailiais, aukštai suvarstytais batais su sagtelėmis. — Man kalėjimas.

— Kodėl jūs taip kalbate? — nusistebėjo Margarita.

— Ar jums neatrodo, jog gyventi tokį gyvenimą tai tikras idiotizmas? — jis gaižiai nusišypsojo. — Pasaulis griūva, žmonija kovoja, kad išgyventų, o aš tuo tarpu mokau visokias storuliukes, kaip nusileisti nuo kalno, nenukritus veidu į sniegą.

„Na ir šalis, — nepaisydama prastos nuotaikos, mintyse nusišypsojo Margarita. — Net ir sportininkams Weltschmerz.6“

— Bet jeigu jums taip nepatinka, — garsiai pasakė ji, — kodėl gi jūs nieko nedarote?

Distlis atsakė nelinksmu begarsiu juoku.

— Aš mėginau, — tarė jis. — Pragyvenau septynis mėnesius Vienoje. Čia aš daugiau nebeįstengiau būti ir išvažiavau į Vieną. Maniau, rasiu ten kokį nors protingą, naudingą darbą, tegu ir labai sunkų. Mano patarimas jums — nesistenkit mūsų laikais rasti Vienoje tinkamo darbo. Galiausiai aš darbą radau. Įsitaisiau padavėjo padėjėju restorane. Nešiojau lėkštes turistams. Štai ir sugrįžau. Čia bent galima padoriai užsidirbti pragyvenimui. Štai jums ir Austrija — už nieką moka gerus pinigus. — Distlis palingavo galvą. — Atleiskit man, — netikėtai užbaigė jis.

— Už ką?

— Už tokias kalbas. Už tai, kad jums skundžiuosi. Man dėl savęs gėda. — Jis numetė cigaretę, susikišo rankas į kišenes ir sutrikęs kiek susigūžė. — Nė pats nežinau, kas man užėjo. Gal kad dabar toks ankstyvas rytas ir dar tai, kad mudu vieni būdraujam čia, ant kalno. Nežinau. Man kažkodėl pasirodė, kad jūs suprasit mane... Na kas čia per žmonės... — Jis vėl gūžtelėjo. — Galvijai. Valgo, geria, pelnosi. Vakar vakare aš taip norėjau su jumis pasišnekėti...

— Gaila, kad nepasišnekėjom, — atsakė Margarita.

Sėdėdama šalia jo, klausydamasi jo švelnaus, žemo balso, — jinai suprato, jog tai dėl jos jis taip lėtai ir aiškiai taria kiekvieną vokišką žodį, — Margarita palengva nusiramino ir atsigavo ir jau nebesijautė tokia įžeista.

— Jūs vakar taip staiga išėjote, — pasakė Distlis. — Ir verkėte.

— Visa tai paikystės, — ryžtingai pasakė Margarita. — Matyt, reikalas tas, kad aš dar ne visai suaugusi.

— Bet juk galima būti suaugusiam ir vis dėlto verkti. Verkti dažnai ir graudžiai.

„Jis, matyt, duoda suprasti, — pagalvojo Margarita, — kad ir pats retsykiais verkia.“

— Kiek jums metų? — ūmiai paklausė jis.

— Dvidešimt vieneri, — atsakė Margarita.

Jis linktelėjo taip, tarsi Margarita jam būtų pranešusi kažką itin svarbaus, su kuo reikėtų skaitytis tolesniuose santykiuose.

— O ką jūs veikiate Austrijoje?

— Nežinau... — sudvejojo Margarita. — Mano tėvas numirė ir paliko man šiek tiek lėšų. Tiesa, nedaug, bet užtektinai. Ir aš nusprendžiau, jog prieš galutinai įsikuriant reikia truputį pamatyti pasaulio...

— Bet kodėl jūs pasirinkot Austriją?

— Nė nežinau. Aš mokiausi Niujorke dailininke dekoratore. Kažkoks pažįstamas pabuvojo Vienoje ir papasakojo, kad čia yra nuostabi mokykla ir kad čia nėmaž ne blogiau nei kitur. Šiaip ar taip, čia viskas kitaip negu Amerikoje. O tai labai svarbu.

— Ir jūs lankot tą mokyklą Vienoje?

— Taip.

— Ar ji gera?

— Ne. — Margarita nusijuokė. — Visos mokyklos vienodos. Jos veikiausiai geros visiems, tik ne tau.

— Ir vis dėlto, — Distlis pasigręžė į Margaritą ir rimtai pažvelgė į ją, — vis dėlto jums patinka mūsų šalis.

— Taip. Aš myliu Vieną. Myliu Austriją.

— Bet vakar vakare jūs ne per labiausiai žavėjotės Austrija.

— Ne. — Paskui atvirai prisipažino: — Ne Austrija, o tais žmonėmis. Nepasakyčiau, kad jie man patiko.

— Jus paveikė daina, — pasakė Distlis. — Daina apie Horstą Veselį.

— Taip, — atsakė Margarita kiek padvejojusi. — Aš nebuvau pasirengusi tam. Nemaniau, jog čia, tokioj nuostabioj vietoj, taip toli nuo visko...

— Na ne taip jau toli mes gyvenam, — pasakė jis. — Net visai netoli. Jūs žydaitė?

— Ne.

Štai jis, tas klausimas, kuris dalo Europos žmones, pagalvojo Margarita.

— Žinoma, — pasakė jis. — Aš šitą žinojau.

Jis susimąstęs sučiaupė lūpas ir jo žvilgsnis nukrypo į kalnus. Veide atsirado jam būdinga sutrikusi ir tirianti išraiška.

— O štai jūsų bičiulis...

— Ką?!

— Ponas, kuris turi atvažiuoti šįryt?

— Iš kur jūs sužinojot?

— Aš pasiklausinėjau, — atsakė jis.

Valandėlę stojo tyla. „Na ir keistas žmogus, — pagalvojo Margarita. — Čia jis įžūlus, čia drovus, čia sausas ir paniuręs, čia, žiūrėk, delikatus ir atidus.“

— Jis, matyt, žydas, — pasakė Distlis. Jo rimtame mandagiame balse nebuvo justi nei išankstinio nusistatymo, nei priešiškumo.

— Matote... — ėmė aiškinti Margarita. — Jūsų požiūriu, tai gal ir taip, žydas. Jis katalikas, bet jo motina žydė, ir, matyt...

— Kas jis per žmogus?

— Jis gydytojas, — iš lėto dėstė Margarita. — Vyresnis, žinoma, už mane. Jis labai gražus. Kiek panašus į jus. Labai linksmas: žmonėms jo draugėje visada būna linksma. Bet kartu jis labai rimtas, jis kovėsi su kareiviais prie Karlo Markso namo ir paliko barikadas vienas iš paskutiniųjų... — Ūmiai ji liovėsi pasakojusi. — Aš atsiimu savo žodžius. Tikra kvailystė pasakoti kiekvienam sutiktam tokias istorijas. Tik bėdos galiu prisišaukti.

— Taip, — sutiko slidinėjimo mokytojas. — Daugiau nieko nebepasakokit. Ir vis dėlto jis jums patinka. Jūs ruošiatės už jo ištekėti?

Margarita gūžtelėjo pečiais.

— Mes kalbėjom apie tai. Bet... kol kas nieko nenutarėm. Matysim.

— Ar jūs papasakosite jam apie praėjusią naktį?

— Taip.

— Ir apie tai, kaip prasiskėlėte lūpą?

Margarita nė pati nepajuto, kaip palietė sumuštą lūpą. Ji paskersakiavo į slidinėjimo mokytoją. Šis susikaupęs žvelgė į kalnus.

— Vakar naktį pas jus buvo apsilankęs Frederikas, ar ne?

— Taip, — tyliai atsiliepė Margarita. — Jūs žinote apie Frederiką?

— Apie Frederiką žino visi, — šiurkščiai atsakė Distlis. — Jūs ne pirmoji išeinat iš šito kambario su mėlynėm.

— Nejau nieko negalima padaryti?

Kristianas šiurkščiai nusijuokė.

— Mielas, guvus jaunuolis. Anot gandų, daugumai merginų tai patinka, netgi toms, kurios iš pradžių priešinasi. Nedidelė, savita detalė, suteikianti ponios Langerman viešbučiui pikantiškumo. Miestelio įžymybė. Viskas slidininkų paslaugoms: funikulierius, penki rankiniai buksyrai, aštuoniolikos pėdų sniego sluoksnis ir... išprievartavimas vietiniu būdu. Manau, jis per daug toli neina. Jei mergina tikrai priešinasi, jis sudeda ginklus. Juk jis paliko jus, ar ne?

— Taip, — pasakė Margarita.

— Buvo bjauri naktis. Taip, vadinasi, senojoje gerojoje Austrijoje sutikote Naujuosius metus, ar ne?

— Bijau, jog tai tik nedidelė paveikslo detalė, — pasakė Margarita.

— Ką jūs turite omeny?

— Dainą apie Horstą Veselį, nacistus, jėga besibraunančius į moterų kambarius, mušančius jas...

— Nesąmonė! — staiga netikėtai piktai ir garsiai nutraukė ją Distlis. — Nedrįskit taip kalbėti.

— O ką aš tokio pasakiau? — Margarita pajuto, kad jai vėl, lyg ir be jokios priežasties, grįžta nerimas ir baimė.

— Frederikas įsmuko į jūsų kambarį ne todėl, kad jis nacistas. — Distlis vėl kalbėjo ramiu ir kantriu pedagogo tonu, kokiu kalbėdavo su vaikais, pradedančiais slidinėti. — Frederikas taip padarė dėl to, kad jis yra paršas. Jis nedoras žmogus, kuris tik per atsitiktinumą tapo nacistu. Pagaliau iš jo niekada ir neišeis tikras nacistas.

— O jūs pats? — paklausė Margarita. Ji sėdėjo nejudėdama, įsistebeilijusi į žemę.

— Aš? Žinoma, nacistas, — atsakė slidinėjimo mokytojas. — O jus tai šokiruoja? Jūs prisiskaitėt šitų idiotiškų amerikietiškų laikraščių. Juk mes valgom vaikus, deginam bažnyčias, paišom lūpų dažais ir žmonių krauju vienuolėms ant nugarų nešvankius piešinius ir varinėjam jas nuogas po gatves, veisiam žmones specialiose fermose ir taip toliau ir taip toliau. Visa tai būtų juokinga, jei nebūtų rimta.

Jis nutilo. Margarita panūdo tuoj pat atsistoti ir nueiti, bet ją pagavo silpnumas ir ji išsigando, kad tuoj suklups ir nugrius ant sniego, jei tik pamėgins atsistoti. Akis degino skausmas, keliai tiesiog linkte linko, tarsi ji būtų nemiegojusi keletą naktų iš eilės. Ji sumirksėjo ir pažvelgė į ramius baltus kalnus; dabar, pakilus saulei, jie tarsi pasitraukė toliau ir nebeatrodė tokie įspūdingi.

„Koks melas, — pagalvojo ji, — šitie didžiuliai taikūs kalnai, ir tie pasirodė melagingi, kai pakilo saulė.“

— Aš norėčiau, kad mane suprastumėt... — Distlio balsas buvo švelnus, liūdnas ir kartu maldaujantis. — Ten, Amerikoje, jums bepigu smerkti viską iš eilės. Jūs turtingi ir galite leisti sau bet kokią prabangą. Pakantumą, jūsų vadinamąją demokratiją, moralinius principus. O čia, Austrijoje, mes negalim sau leisti moralinių principų. — Jis nutilo, tarsi laukdamas, kol ji ims priešgyniauti, bet mergina tylėjo, ir jis vėl prabilo — tyliai ir abejingai:

— Žinoma, jūs viską suprantat savaip. Ir aš nekaltinu jūsų. Jūsų jaunasis bičiulis — žydas, ir jūs būgštaujat dėl jo. Todėl nepastebit svarbesnių dalykų. Svarbesnių dalykų... — pakartojo jis, tarsi šitie žodžiai jam pačiam skambėtų ypač įtikinamai ir maloniai. — Ir vienas iš tokių svarbiausių klausimų — Austrijos likimas. Vokiečių likimas. Būtų juokinga apsimetinėti, kad mes jokie vokiečiai. Taip gali manyti amerikietis, gyvenantis už aštuonių tūkstančių kilometrų nuo mūsų. Tik ne mes. Šiuo atžvilgiu mes esam elgetų tauta. Septyni milijonai žmonių be ateities, nuo visų priklausančių, gyvenančių, kaip viešbučių savininkai, iš turistų ir užsieniečių arbatpinigių. Amerikiečiai šito negali suprasti. Žmonės negali amžinai gyventi žeminami. Jie padarys viską, kas įmanoma, kad tik susigrąžintų savigarbos jausmą. Šita problema bus išspręsta tik tada, kai Austrija taps nacistine ir įeis į didžiosios Vokietijos sudėtį. — Dabar jis vėl kalbėjo linksmai, jo balsas atgijo.

— Tai ne vienintelis kelias, — paprieštaravo Margarita, nors ir suprato, jog tai beprasmiška. Bet jis atrodė toks protingas, simpatiškas ir nuovokus... — Juk turi būti ir kitų kelių be melo, žudynių ir apgaulės.

— Brangioji mano, — slidinėjimo mokytojas liūdnai ir sielvartingai palingavo galvą, — vargu ar jūs pakartotumėte savo žodžius pagyvenusi Europoje dešimtį metų. Paklausykit, ką aš jums pasakysiu. Ligi pernai metų aš buvau komunistas. Visų šalių proletarai, taika visiems, kiekvienam pagal poreikius, proto pergalė, brolybė, lygybė ir taip toliau ir taip toliau. — Jis nusijuokė. — Nesąmonė! Aš nepažįstu Amerikos, bet aš pažįstu Europą. Europoje nieko nepasieksi, jeigu vadovausies protu. Brolybė... Juk tai pigūs antraeilių politikierių paistalai, kuriuos jie paisto tarp karų. Ir, kaip aš nujaučiu, tas pats ir Amerikoje. Jūs kaltinat mus melu, žudynėm ir apgaule. Ką gi, gal tai ir tiesa. Bet Europoje tai daryti būtina, jeigu nori pasiekti kokių nors rezultatų. Manot, man labai malonu kalbėti tokius dalykus? Bet tai tiesa, ir tik kvailys gali samprotauti kitaip. Ir tik galiausiai, kai viskas atsistos į savo vietas, mes galėsim padaryti galą tam, ką jūs vadinat „melu ir žudynėm“. Kai žmonės turi ką valgyti, kai jie turi darbą, kai jie žino, kad jų pinigų vertė rytoj bus tokia pat kaip šiandien, o ne dešimteriopai mažesnė, kai jie žino, kad jie turi valdžią, kurią išsirinko patys ir kuriai niekas nieko negali įsakinėti pagal kieno nors užgaidą... kai jų viltys nebežlugs. Jeigu esi silpnas, nieko nepasieksi. Gėda ir pusbadis egzistavimas bus tavo dalia. Būdamas stiprus, pasieksi viską. O dėl žydų... — Jis gūžtelėjo pečiais. — Tai nelemtas atsitiktinumas. Kažkas kažkodėl nusprendė, jog tai vienintelis kelias pasiekti valdžiai. Aš anaiptol nesakau, jog jis man prie širdies. Aš pats puikiai suprantu, kad diskriminuoti kokią nors rasę yra tiesiog absurdiška. Aš pažįstu žydų, kurie elgiasi taip, kaip Frederikas, bet tarp jų yra ir tokių, kurie nėmaž ne prastesni už mane. Bet jeigu, norint sukurti naują, organizuotą Europą, vienintelis kelias yra sunaikinti žydus, mes turime eiti šituo keliu. Mažytė neteisybė vardan didelės teisybės. Tai pagrindinis dalykas, kurio draugai išmokė Europą — tikslas pateisina priemones. Žinoma, nėra malonu suvokti šitą tiesą, bet galų gale, manau, ją suvoks net amerikiečiai.

— Bet tai baisu! — sušuko Margarita.

— Mano miela jaunoji ledi, — atvirai ir jausmingai prabilo slidinėjimo mokytojas. Jo veidas paraudo ir pagyvėjo. Jis pasigręžė į Margaritą ir paėmė ją už rankų. — Aš kalbu abstrakčiai, ir dėl to viskas atrodo bjauriai. Jūs turit atleisti man. Aš prižadu jums, jog iš tikro taip niekada nebus. Galite tai pasakyti ir savo bičiuliui. Metus kitus jam teks kentėti nedidelius nemalonumus. Galimas daiktas, jis bus priverstas atsisakyti savo įprastinės veiklos ir net apskritai kur nors išvažiuoti. Bet kai viskas pasibaigs, kai bus pasiektas užsibrėžtas tikslas, jam viskas bus sugrąžinta. Žydų persekiojimas — tai ne tikslas, o tik priemonė tikslui pasiekti. Kai tik viskas susitvarkys, jūsų bičiulis sugrįš į jam deramą vietą. Ir netikėkite Amerikos laikraščiais. Pernai aš buvau Vokietijoje ir turiu pasakyti, jog žurnalistų vaizduotėje padėtis nepalyginamai blogesnė nei Berlyno gatvėse.

— Nekenčiu! — sušuko Margarita. — Nekenčiu viso to!

Slidinėjimo mokytojas pažvelgė jai į akis liūdnu, sugniuždytu žvilgsniu, gūžtelėjo pečiais ir iš lėto nusigręžė. Jis susimąstęs stebeilijo į kalnus.

— Atleiskit, — vėl prabilo jis. — Jūs man pasirodėt tokia protinga ir supratinga. O aš jau tariausi sutikęs amerikietę, kuri užtars mus geru žodeliu sugrįžusi namo, amerikietę, kuri bent kiek mus supras... — Jis atsistojo. — Bet, matyt, aš per daug tikėjausi. — Jis pasigręžė į ją ir meiliai nusišypsojo, jo liesas malonus veidas buvo švelnus ir jaudinantis. — Bet leiskit man duoti jums vieną patarimą. Grįžkit į Ameriką. Bijau, kad Europoje jūs būsit labai nelaimingi. — Jis perbraukė koja per sniegą. — Šiandien bus gana slidu, — pranešė jis sausu, dalykišku tonu. — Jeigu judu su bičiuliu rengiatės slidinėti, aš galiu, jei norite, nusileisti kartu su jumis vakarine trasa. Šiandien tai bus geriausias maršrutas, bet aš nepatariu jums važiuoti ten vieniems.

— Dėkoju, — Margarita irgi atsistojo. — Bet aš manau, kad mes čia nepasiliksim.

— Ar jūsų bičiulis atvažiuos rytiniu traukiniu?

— Taip.

Slidinėjimo mokytojas linktelėjo.

— Jam teks išbūti čia bent iki trijų valandų dienos: anksčiau traukinių nebus. — Jis atidžiai pažvelgė į ją iš po tankių, kiek išblukusių saulėje antakių. — Tai jūs nebenorite čia pasilikti?

— Ne, — atsakė Margarita.

— Dėl praėjusios nakties?

— Taip.

— Suprantu. Palūkėkit. — Jis išsitraukė iš kišenės lapelį popieriaus ir pieštuką ir kažką parašė. — Šitas adresas jums gali praversti. Žavus viešbutukas, tik dvidešimt mylių nuo čia. Trečios valandos traukinys ten stoja. Puikūs kalnų šlaitai ir labai mieli žmonės. Visiškai nesidomi politika. — Jis nusišypsojo. — Jie ne tokie baisūs kaip mes. Tarp jų nėra Frederikų. Jie labai džiaugsis ir jumis, ir jūsų bičiuliu.

Margarita paėmė lapelį ir įsidėjo į kišenę.

— Ačiū, — padėkojo ji. Jai neišėjo iš galvos mintis, jog, nepaisant visko, šitas žmogus vis dėlto labai doras ir puikus. — Manau, mes ten ir važiuosim.

— Na ir puiku. Linkiu jums gerai pailsėti. Na, o paskui... — Jis nusišypsojo jai ir padavė ranką. — O paskui važiuokit į Ameriką.

Margarita paspaudė jam ranką. Paskui pasisuko ir ėmė leistis šlaitu žemyn miesto link. Šlaito papėdėje ji sustojo ir atsigręžė. Jis jau buvo pradėjęs užsiėmimus su mažiausiųjų grupe ir pasilenkęs juokdamasis kėlė parkritusią ant sniego septynerių metų mergytę raudona vilnone kepuraite.

Džozefas atvažiavo kupinas gyvenimo džiaugsmo ir linksmumo. Jis pabučiavo Margaritą ir padavė jai dėžutę pyragaičių, kuriuos taip atsargiai vežė iš pat Vienos, ir naują melsvos spalvos slidinėjimo kepuraitę — jis niekaip neatsilaikė ir nupirko ją. Paskui vėl ėmė bučiuoti Margaritą sakydamas:

— Su Naujaisiais metais, brangioji! Viešpatie, kokios tavo strazdanos! Aš myliu tave, myliu tave... Tu pati gražiausia mergina pasaulyje... O kaip dėl pusryčių? Aš mirštu iš alkio.

Tebelaikydamas ją glėbyje, jis giliai traukė į plaučius orą, paskui apvedė žvilgsniu kalnus ir su savininko pasididžiavimu sušuko:

— Žiūrėk! Na tu tik pažiūrėk! Tik nedrįsk man sakyti, jog Amerikoje yra kas nors panašaus!

Ir tik tada Margarita pravirko, tyliai ir bejėgiškai. Akimirksniu Džozefas surimtėjo ir ėmė bučiniais džiovinti jos ašaras.

— Kas atsitiko? Ką tai reiškia, mieloji? — klausinėjo jis tyliu balsu, kuriame buvo justi nuoširdus susirūpinimas.

Juodu stovėjo prigludę vienas prie kito mažos stotelės kamputyje, pasislėpę nuo žvilgsnių žmonių, besibūriuojančių perone, ir Margarita pamažu papasakojo jam apie tai, kaip vakar vakare viešbutyje buvo dainuojamos fašistinės dainos ir keliami fašistiniai tostai ir kad ji nė už ką nepasiliksianti čia daugiau nė dienos. Apie Frederiką ji nepasakė nė žodžio. Džozefas išsiblaškęs pabučiavo ją į kaktą ir paglostė skruostą. Jo veide neliko nė žymės linksmumo, kuriuo jis trykšte tryško išlipęs iš traukinio. Jo smulkūs skruostikauliai ir žandikaulis staiga paaštrėjo ir atsikišo, o akys įdubo.

— Taip, — burbtelėjo jis. — Ir čia tas pats. Namie, gatvėj, mieste, kaime... — Džozefas palingavo galvą. — Margarita, brangute, — tarė jis švelniai. — Man regis, tu geriau važiuok iš Europos. Važiuok namo. Važiuok atgal į Ameriką.

— Ne, — nesusimąstydama paprieštaravo Margarita. — Aš noriu likti čia. Noriu ištekėti už tavęs ir likti čia.

Džozefas palingavo galvą, ant jo švelnių, trumpai kirptų, kiek žilstelėjusių plaukų spindėjo vandens lašiukai nuo ištirpusių snaigių.

— Man reikia nuvažiuoti į Ameriką, — švelniai tarė jis. — Man reikia aplankyti šalį, iš kurios atvažiuoja tokios merginos kaip tu.

— Bet juk aš sakiau, kad noriu už tavęs ištekėti, — pakartojo Margarita ir stipriai suspaudė jam ranką.

— Apie tai pašnekėsim kitą kartą, mieloji, — švelniai atsakė Džozefas. — Aptarsim kitą kartą.

Bet kito karto taip ir nebuvo.

Juodu sugrįžo į Langermanų viešbutį ir, sėdėdami prie lango, pro kurį atsivėrė vaizdas į didingas, saulėje spindinčias Alpes, valgė gausius pusryčius — kiaušinienės su kumpiu ir bulvėmis, blynų ir gėrė Vienos kavą su tirštai išplakta grietinėle. Jiems santūriai ir mandagiai patarnavo Frederikas. Jis atitraukė Margaritai kėdę, kai toji sėdosi prie stalo, ir greitai pripylė Džozefui puodelį, vos tik šis ištuštėjo.

Po pusryčių Margarita susipakavo daiktus ir pareiškė poniai Langerman turinti išvažiuoti kartu su draugu.

— Kaip apmaudu! — užkudakavo ponia Langerman ir iškart pateikė sąskaitą.

Joje, be kitų išlaidų, buvo paminėti kažkokie devyni šilingai.

— O čia už ką? — paklausė Margarita, stovėdama vestibiulyje prie žvilgančio ąžuolinio stalo ir rodydama į tvarkingą įrašą rašalu.

Ponia Langerman, visa nepriekaištingai švari ir iškrakmolyta, pašoko iš užstalės, palenkė galvą ir trumparegėmis akimis įsispitrėjo į sąskaitą.

— Ak, šitai. — Ji nužvelgė Margaritą nieko nereiškiančiu žvilgsniu. — Tai už suplėšytą paklodę, Liebchen7.

Margarita užsimokėjo. Frederikas padėjo atnešti jai lagaminus. Ji davė jam arbatpinigių. Paskui jis įsodino ją į ekipažą ir nusilenkęs tarė:

— Tikiuosi, jūs puikiai praleidot pas mus laiką.

Palikę savo lagaminus stotyje, Margarita su Džozefu iki traukiniui atvykstant vaikštinėjo po gatves, dairėsi į parduotuvių vitrinas.

Kai traukinys iš lėto pajudėjo, Margaritai pasirodė, jog ji mato Distlį. Grakštus ir įdegęs, jis stovėjo perono gale ir žiūrėjo į juos. Margarita pamojavo, bet jis neatsakė. Margarita kažkodėl pagalvojo, jog Distlis galėjo taip pasielgti: ateiti į stotį, nepasisveikinti ir tylomis stebėti, kaip juodu su Džozefu išvažiuoja.

Distlio rekomenduotas viešbutukas pasirodė besąs mažytis ir jaukus, o jo gyventojai nepaprastai malonūs žmonės. Dvi ar tris naktis pagret snigo, ir kas rytą slidinėjimo trasos buvo užpustytos sniegu. Margarita dar niekad nebuvo mačiusi Džozefo tokio linksmo ir laimingo. Jausdamasi saugi jo glėbyje, ji ramiai miegojo naktimis didžiulėje lovoje po šilta pūkine antklode, rodės, tik ir skirtoje tiems, kurie praleidžia medaus mėnesį kalnuose. Juodu nekalbėjo apie nieką rimta ir apie vedybas taip pat nebeužsiminė. Ištisas dienas vaiskiame danguje virš kalnų viršūnių švietė saulė, o oras svaigino nelyginant vynas. Vakare priešais židinį Džozefas maloniu, įtaikiu balsu dainavo svečiams Šuberto dainas. Namuose visą laiką kvepėjo cinamonu. Juodu abu labai įdegė, o strazdanų Margaritai ant nosies atsirado dar daugiau. Ketvirtą dieną, kai jie jau turėjo grįžti į Vieną, Margarita nė pati nepajuto, kaip pravirko. Atostogos baigėsi.

Antras skyrius

Niujorkas irgi šventė naujuosius 1938 metus. Slapiomis gatvėmis be paliovos ir garsiai signalizuodami nenutrūkstamu srautu judėjo taksi. Ilga automobilių virtinė priminė kažkokį dar nematytą neregėtą gyvūną iš skardos ir stiklo, įvarytą į tamsų akmens ir betono narvą. Miesto centre milijonai žmonių blyškiom srovėm, nelyginant gūsiais, tingiai ir be tikslo sruvo čia į miesto centrą, čia į pakraščius; apšviesti akinamų reklamų šviesų, jie panėšėjo į kalinius, į kuriuos bandančius pabėgti kalėjimo sargyba ūmiai nukreipė prožektorių šviesas. Šviesinė iškaba, karštligiškai blykčiojanti ant New York Times pastato, skelbė apačioj besilinksminantiems žmonėms, kad Vidurio Vakaruose praūžęs uraganas nusinešė septynių žmonių gyvybes, kad Madridas Naujųjų metų išvakarėse (Times skaitytojų patogumui, jie prasidėjo ten keletą valandų anksčiau nei Niujorke) buvo dvylika kartų apšaudytas artilerijos sviediniais.

Policininkams Naujieji metai reiškė tik daugiau vagysčių, išprievartavimų, avarijų, kurios baigiasi mirtimi, karščio ir šalčio — užsidėję apsimestinio linksmumo kaukes, jie suvargusiais ir ciniškais žvilgsniais sekė bandas švenčiančių gyvulių, besiblaškančių po Taimso aikštę.

O besilinksminanti minia it nepaliaujama lavina plūdo gatvėmis, pilnomis į purvą sutryptų popiergalių, mėtė konfeti, prisotintus milijonų didžiulio miesto bakterijų, pūtė ragus, idant praneštų pasauliui, kokia ji laiminga ir bebaimė, su apsimestiniu geraširdiškumu, kurio paryčiui nebeliks nė ženklo, kimiais balsais sveikino vienas kitą su Naujaisiais metais. Vardan to jie kitados paliko ūkanotą Angliją ir žalsvose miglose paskendusią Airiją, smėlėtas Irako ir Sirijos kalvas, amžinai sukaustytus siaubo dėl pogromų Rusijos ir Lenkijos getus, Italijos vynuogynus ir menkių seklumas prie Norvegijos krantų; vardan viso to jie atvažiavo čionai iš tolimų šalių, miestų ir kontinentų — iš visų žemės kampelių. Paskui jie pasipylė iš Bruklino ir Bronkso, Ist Sent Luiso ir Teksarkanos, ir iš tokių niekam nežinomų miestukų kaip Bimidžis, Džefris, Spiritas. Ir visi jie atrodė taip, tarsi niekad nebūtų kaip reikiant išsimiegoję, nematę saulės, tarsi jų drabužiai būtų skolinti; jie atrodė taip, tarsi būtų patekę į šitą šaltą asfalto narvą švęsti svetimos, o ne savo šventės; jie atrodė taip, tarsi visa savo esybe jaustų, jog žiema niekada nesibaigs, ir nepaisant linksmo ragų gausmo, juoko ir nerūpestingos minios šurmulio, tarsi žinotų, jog Naujieji 1938 metai bus blogesni nei praėję.

Tų Naujųjų metų naktį džiaugėsi tik kišenvagiai, kekšės, lošėjai, sąvadautojai, sukčiai, taksistai, padavėjai ir viešbučių savininkai — jie pasipelnė neblogai; skųstis negalėjo ir teatrų savininkai, prekiautojai šampanu, valkatos ir naktinių klubų šveicoriai. Šen bei ten buvo girdėti dūžtantis stiklas, kai iš viešbučių kambarių (šiandien jie kainavo po penkis dolerius už naktį vietoj dviejų įprastinių) į siauras gatveles, teikiančias gyventojams šviesą, orą ir vaizdą į pasaulį, buvo mėtomi viskio buteliai. Greit praeinančios linksmybės sūkuryje žmonės atsisveikino su senaisiais metais. Penkiasdešimtojoje gatvėje merginai buvo perpjauta gerklė, ir į visuotinį šurmulį trumpai įsiveržė greitosios pagalbos automobilio sirena. Tylesnėse gatvelėse iš pravirų, ryškiai geltona šviesa degančių langų sklido gūdus, pavienis moterų juokas. Tai buvo įprastas šeštadienio ir šventinių vakarų balsas, šaižus ir persunktas linksmybės, kurį kažkodėl galima girdėti tik tamsoje, prieš užslenkant brėkštančio ryto šalčiui.

Vėliau, traukdama užsistovėjusį metro orą, drėgną ir virpčiojantį nuo požeminių traukinių griausmo, išsiskirsčiusi minia, svyruodama ir niūri, tyli, limpančiomis nuo miego akimis ir atsiduodanti visais gatvės kvapais — pigiomis gėlėmis, česnakais, svogūnais, prakaitu, batų tepalu, kvepalais — vėl išsilakstys po savo slaptus urvelius. Bet kol kas žmonės tebėra užplūdę ryškiai apšviestas gatves, apgaubti ragų, barškučių ir švilpukų keliamo triukšmo, iki išsekimo švęsdami ateinančius Naujuosius metus, nes nėra geresnės priežasties nei įrodymas, kad jie išgyveno senuosius metus, vadinasi, yra galimybė išgyventi ir kitus.

Maiklas Vaiteikeris skynėsi kelią per minią. Jautė, kad mechaniškai ir veidmainiškai šypsosi kiekvienam žmogui, su kuriuo susiduria. Jis vėlavo, o pasigauti taksi buvo neįmanoma. Jam neišvengiamai teko išlenkti keletą taurelių viename iš teatro persirengimo kambarių. Nuo skubinai išgerto vyno ūžė galvoje ir degino skrandį.

Vakaras teatre praėjo pakrikai. Žiūrovai nesidomėjo spektakliu ir triukšmavo; senelės vaidmenį teko vaidinti dublerei, nes Patricija Feri buvo per daug girta, kad galėtų išeiti į sceną. Stengdamasis palaikyti tvarką, Maiklas visiškai nusikamavo. Jis buvo pjesės „Vėlyvas pavasaris“ režisierius, kurioje dalyvavo trisdešimt septyni atlikėjai, tarp jų trys amžinai persišaldantys vaikai. Spektaklio metu reikėjo penkis kartus keisti dekoracijas ir kaskart tam prireikdavo dvidešimt sekundžių. Pasibaigus tokiam vakarui kaip šis Maiklas tenorėjo vieno: eiti namo ir griūti miegoti. Bet šiandien jis dar turėjo eiti į tą nelemtą pobūvį Šešiasdešimt septintojoje gatvėje, ir Laura jau buvo ten. Pagaliau Naujųjų metų išvakarėse ir nederėjo eiti miegoti.

Maiklas šiaip ne taip prasibrovė pro tankią minią, greitai nuėjo iki Penktosios aveniu ir pasuko į šiaurę. Čia buvo mažiau žmonių, o nuo Centrinio parko pūtė lengvas ir gaivus vėjelis. Siaurame tamsaus dangaus ruoželyje virš aukštai stūksančių pastatų jis net įžiūrėjo mažytes, blyškias žvaigždes.

„Reikės nusipirkti namuką kur nors užmiesty, — pagalvojo Maiklas, greitai ir minkštai žengdamas cementu. — Nebrangų namuką ne per toliausiai nuo Niujorko, už kokius šešis septynis tūkstančius. Retkarčiais galėsiu nuvažiuoti tenai keletui dienų. Ten bus ramu, naktimis galėsiu matyti visas žvaigždes, o kai panorėsiu, niekas neuždraus man eiti miegoti aštuntą valandą. Reikės taip ir padaryti, — pagalvojo jis, — užtenka vien svajoti.“

Blausiai apšviestoje vitrinoje jis pamatė savo siluetą. Atspindys buvo neaiškus ir kažkoks nerealus, bet, kaip visada, pamatęs save, jis suirzo. Nė pats nepajuto, kaip ištiesino pečius. Kada aš nustosiu kūprintis, pagalvojo jis, ir ne pro šalį būtų numesti penkiolika svarų. Atrodau kaip nutukęs bakalėjininkas.

Vienoje sankryžoje prie jo sustojo taksi, bet jis atsisakė. „Reikia mankštintis ir negerti vyno, — pagalvojo jis, — mažiausiai mėnesį. Išgėrinėjimai ir priveda prie viso to. Alus, martinis, dar taurelę. O kokia galva atsikėlei šį rytą! Iki pusiaudienio negalėjai nieko rimto nusitverti, paskui nuėjai pusryčiauti ir vėl sėdėjai su taure rankoje. Dabar prasideda Naujieji metai — pats tinkamiausias laikas nustoti gerti. Šįvakar pobūvyje bus puiki proga išmėginti savo charakterį. Nereikia iš to daryti jokių sensacijų. Paprasčiausiai negersiu, ir tiek. O užmiesčio namuke nelaikysiu nė lašo vyno.“ Dabar Maiklas pasijuto nepalyginamai geriau, pilnas ryžto ir jėgų, ir nors jo kostiuminės kelnės kaip ir anksčiau nemaloniai veržė per juosmenį, jis plačiais žingsniais žengė pro turtingas Šešiasdešimt septintosios gatvės vitrinas.

Kai Maiklas įėjo į pilnutėlį kambarį, buvo tik tik po dvylikos. Žmonės dainavo ir glėbesčiavosi; viename kampe jis pastebėjo girtut girtutėlę merginą — vieną iš tų, kurias būtinai sutinki kiekvienam pobūvy. Tarp svečių Vaiteikeris pamatė savo žmoną — jinai bučiavo kažkokį neaukštą vyriškį, iš visko sprendžiant, susijusį su Holivudu. Kažkas įbruko jam į ranką taurę, o aukšta mergina ištepė jam petį bulvių mišraine. „Kokia nuostabi mišrainė!“ — sušuko ji ir atsainiai perbraukė jam per švarko atlapą ilga išpuoselėta ranka su tamsiai raudonais, maždaug pusantro colio ilgio nagais. Paskui prie jo priėjo Katerina — ji vilkėjo suknele su labai gilia iškirpte.

— Maikai, brangusis! — sušuko ji ir pabučiavo jam už ausies. — Ką veiksi šįvakar?

— Vakar iš Pakrantės sugrįžo mano žmona, — tarstelėjo jis.

— Aaa. Gaila. Na, tai su Naujaisiais metais! — pasveikino ji ir nuplaukė toliau, savo krūtine apakindama tris frakuotus žemesniųjų kursų Harvardo studentus ežiuku kirptais plaukais — jie buvo šeimininkės giminaičiai, atvykę atostogų.

Maiklas pakėlė savo taurę ir nugėrė pusę. Tai, matyt, buvo viskis, į kurį kažkas įpylė limonado. „Mesiu gert nuo rytdienos, — pagalvojo jis. — Vis tiek jau šiandien išgėriau tris taures ir šįvakar nieko neišeis“. Maiklas palaukė, kol jo žmona baigė bučiuoti mažytį praplikusį žmogutį su nukarusiais rusų kavaleristo ūsais.

Maiklas prasibrovė pro svečių minią ir atsistojo jai už nugaros. Jis išgirdo, kaip žmona, laikydama žmogučio ranką, kalbėjo:

— Scenarijus pasibaisėtinas, Hari, bet tu tik niekam apie tai nesakyk.

— Juk tu pažįsti mane, Laura. Argi aš plepys?

— Su Naujaisiais metais, brangioji, — pasakė Maiklas ir pabučiavo Laurai į skruostą.

Laura apsigręžė, vis dar laikydama plikio ranką, ir nusišypsojo. Net čia, kai aplink tvyrojo girtas klegesys ir sumaištis, kuri, regis, nenuteikė švelniems jausmams, Laura pasitiko jį su tokiu švelnumu, kuris kiekvieną kartą stebino ir jaudino Maiklą. Ji ištiesė laisvąją ranką ir prisitraukė Maiklą, kad pabučiuotų jį. Tą akimirką, kai jųdviejų veidai suartėjo, Maiklas pajuto, kad Laura įtariamai jį uostinėja. Juodviem bučiuojantis, jis ūmiai susierzino ir apsiniaukė. Ji amžinai uostinėja, toptelėjo jam galvon. Ar nauji, ar seni metai — jai vis tiek.

— Prieš išeidamas iš teatro, — pasakė Maiklas, traukdamasis nuo žmonos, — aš užsipyliau ant savęs du buteliukus „Chanel No. 5“.

Jis pamatė, kaip Lauros vokas virptelėjo — ji užsigavo.

— Nebūk toks bjaurus bent per Naujuosius metus, — pasakė ji. — Kodėl taip vėlai?

— Užėjau pakeliui išlenkti poros stiklų.

— Su kuo? — Laura pažvelgė į jį įtariamu, skvarbiu žvilgsniu, kuris kaskart, kai ji kamantinėdavo savo vyrą, taip gadino jos švelnią ir atviraširdišką veido išraišką.

— Su kai kuriais bičiuliais, — atsakė jis.

— Ir tik? — Laura kalbėjo lengvabūdišku ir žaismingu tonu, kuris buvo įprastas tarp jos rato moterų, kai jos viešai šaipydavosi iš savo vyrų.

— Ne, — atsakė Maiklas. — Aš pamiršau tau pasakyti. Su mumis buvo šešios apsinuoginusios polinezietės šokėjos su riešutais bambose, bet mes palikom jas naktiniam klube „Gandras“.

— Argi jis ne linksmuolis? — kreipėsi Laura į plikąjį vyriškį. — Juk jis siaubingai juokingas, ar ne?

— Čia jau kvepia šeimynine scena, — nusijuokė plikis. — O kai reikalas prieina prie šeimyninės scenos, aš dingstu. Sudie, brangioji Laura! — jis pamojo Vaiteikeriams ir išnyko minioje.

— Man kilo puiki mintis, — pasakė Laura. — Nekalbėkim šiąnakt bjaurysčių žmonoms.

Maiklas išgėrė vyną ir pastatė taurę.

— Kas tas ūsočius? — paklausė jis.

— Ar Haris?

— Tas, kurį tu bučiavai.

— Juk tai Haris. Aš pažįstu jį jau daugel metų. Jis būna visuose pobūviuose. — Laura lengvu rankos judesiu pasitaisė šukuoseną. — Ir čia, ir Vakarų pakrantėj. Aš nežinau, kuo jis užsiima. Tikriausiai jis koks verslininkas. Jis priėjo prie manęs ir pasakė, jog paskutiniame filme aš buvau kerinti.

— Jis taip ir pasakė — kerinti?

— Aha.

— Tai ką, taip dabar kalba Holivude?

— Turbūt. — Laura šypsojosi jam, bet jos akys lakstė po visą kambarį, kaip kad ir visuomet jiedviem esant svečiuose. — O kaip, tavo nuomone, aš suvaidinau paskutiniame filme?

— Kerinčiai, — atsakė Maiklas. — Išgeriam.

Laura atsistojo, paėmė jį už rankos ir švelniai patrynė skruostą į jo petį.

— Tu džiaugies, kad aš atvažiavau? — paklausė ji.

— Aš sužavėtas, — nusišypsojęs atsakė Maiklas.

Ir abu kikendami patraukė prie baro, skindamiesi kelią pro susibūrusius kambario viduryje svečius.

Baras buvo gretimame kambaryje po abstrakcionistiniu paveikslu, kuriame fuksinu buvo nupiešta moteris su trimis krūtimis, sėdinti ant lygiagretainio.

Ten jie užtiko šėlstantį storulį Volesą Arnį su puodeliu arbatos rankoje. Šalia jo stovėjo kresnas, tvirto sudėjimo vyriškis mėlynos saržos kostiumu; jis atrodė taip, tarsi dešimt žiemų pagret būtų praleidęs gryname ore. Čia pat plepėjo dvi merginos dailučiais, bet nuobodžiais veidais ir siaurais, kaip manekenių, klubais. Jos gėrė nepraskiestą viskį.

— Ar jis kabinėjosi prie tavęs? — išgirdo Maiklas klausiant vieną merginą.

— Ne, — atsakė kita, papurtydama glotnius šviesius plaukus.

— O kodėl? — vėl paklausė pirmoji.

— Todėl, kad jis dabar jogas.

Merginos susimąsčiusios įsistebeilijo į savo taures, paskui išgėrė vyną ir išėjo — didingai ir grakščiai nelyginant dvi panteros džiunglėse.

— Tu girdėjai? — paklausė Maiklas Lauros.

— Taip, — nusijuokė Laura.

Maiklas paprašė barmeno dviejų stiklų viskio ir nusišypsojo Arniui, „Vėlyvo pavasario“ autoriui. Arnis ir toliau tylomis stebeilijo priešais save, tolydžio elegantišku judesiu drebančia ranka pakeldamas prie lūpų puodelį.

— Nokdaunas, — pasakė vyriškis mėlynos saržos kostiumu. — Bet išsilaikė ant kojų. Teisėjas turi sustabdyti susirėmimą, antraip jis virs paprasčiausiom muštynėm.

Arnis nusišypsojo, vogčiomis apsidairė aplinkui ir pastūmė savo puodelį su lėkštele barmenui.

— Prašom įpilti man dar arbatėlės.

Barmenas įpylė į puodelį ruginės degtinės ir Arnis, prieš paimdamas jį, vėl apsidairė aplinkui.

— Sveikas, Vaiteikeri! — pasveikino jis Maiklą. — Sveika, ponia Vaiteiker. Juk jūs nepasakysit Felisai, ar ne?

— Ne, ne, Volesai, — atsiliepė Maiklas. — Nepasakysim.

— Ačiū Dievui, — pasakė Arnis. — Ji net alaus man neleidžia gerti. — Girtame ir gergždžiančiame jo balse buvo justi gailestis pačiam sau. — Net alaus. Ar jūs įsivaizduojat? Per du žingsnius niekas nesupras, ką aš geriu. Pagaliau, — iššaukiamai pareiškė jis, sriūbtelėdamas iš puodelio, — juk aš suaugęs žmogus. Ji nori, kad aš parašyčiau naują pjesę. — Dabar jis kalbėjo įsižeidusio žmogaus tonu. — Tik dėl to, kad ji yra žmogaus, finansuojančio mano pjesės pastatymą, žmona, ji mano turinti teisę išmušti man iš rankos taurę. Tai žemina. Negalima taip žeminti mano amžiaus žmogaus. — Jis pasigręžė į vyriškį saržos kostiumu. — Štai ponas Perišas geria lyg niekur njeko, ir jo niekas nežemina. Visi sako, tik pažiūrėkit, kaip Felisa rūpinasi tuo girtuoklėliu Volesu Arniu, net graudu. Bet tai manęs nejaudina. Mudu su ponu Perišu žinome, kodėl ji tai daro. Juk teisybė, pone Perišai?

— Žinoma, drauguži! — atsakė vyriškis mėlynu kostiumu.

— Ekonomika! Kaip ir visa kita. — Arnis ūmiai mostelėjo puodeliu ir paliejo viskį ant Maiklo rankovės. — Ponas Perišas — komunistas, ir jau jis tai žino. Visų žmonių veiksmų pagrindas yra gobšumas. Gobšumas, ir niekas daugiau. Jeigu jie nesitikėtų gauti iš manęs dar vienos pjesės, jiems būtų nusispjaut, net jeigu aš ir įsikurčiau spirito varykloj. — Paskui, žvelgdamas į Laurą, jis kalbėjo toliau: — Tavo labai daili žmonelė. Tikrai labai daili. Aš girdėjau, kaip čia ja šįvakar žavėjosi. — Jis vylingai pašnairakiavo į Maiklą. — Taip, taip, žavėjosi. Tarp svečių yra keletas jos senų bičiulių. Ar ne taip, ponia Vaiteiker?

— Teisybė.

— Kiekvienas iš mūsų surastų čia senų bičiulių, — toliau dėstė savo mintis Arnis. — Dabar jau taip kiekviename pobūvyje. Šiuolaikinė visuomenė. Gyvačių lizdas per žiemos miegą, visi susiviję vienas su kitu. Galimas daiktas, tai ir bus kitos mano pjesės tema.

Tik aš jos neparašysiu. — Jis išgėrė didelį gurkšnį. — Nuostabi arbata! Tik neprasitarkit Felisai.

Maiklas paėmė Laurą už parankės ir jau buvo benueinąs.

— Neišeik, Vaiteikeri, — paprašė Arnis. — Aš žinau, kad tau nuobodu su manim, bet neišeik. Aš noriu su tavimi pakalbėti. Apie ką tu norėtum kalbėti? Apie meną?

— Gal kokį kitą kartą, — atsakė Maiklas.

— Aš suprantu, kad tu esi rimtas jaunuolis, — užsispyręs toliau kalbėjo Arnis. — Pakalbėkim apie meną. Kaip šiandien praėjo mano pjesė?

— Gerai.

— Ne, aš nekalbėsiu apie savo pjesę. Aš pasakiau — apie meną, bet žinau, ką tu galvoji apie mano pjesę. Visi Niujorke žino, ką tu galvoji apie mano pjesę. Tu per daug laidai gerklę, ir jeigu būtų mano valia, aš seniai būčiau išmetęs tave iš teatro. Dabar aš draugiškai nusiteikęs, bet apskritai aš tave išmesčiau.

— Tu girtas, Voli, — pasakė Maiklas.

— Aš nepakankamai išmintingas tau, — toliau dėstė Arnis, jo blyškiai žydros akys pritvinko ašarų, o apatinė lūpa, putli ir drėgna, virpčiojo. — Sulauk mano amžiaus ir pamėgink išlikti išmintingas, Vaiteikeri.

— Esu tikra, kad Maiklui labai patinka jūsų pjesė, — tarė Laura aiškiu, raminamu balsu.

— Jūs labai daili moteris, ponia Vaiteiker, turite daug draugų, bet dabar geriau palaikykit liežuvį už dantų.

— Kodėl tau neatsigulus kur nors? — pasiūlė Maiklas Arniui.

— Nenukrypkim nuo temos. — Arnis nerangiai, bet kartu kažkaip karingai vėl pasigręžė į Maiklą. — Aš žinau, ką tu postringauji vakarėliuose: „Senas kvailys išsisėmė. Arnis rašo tokiu stiliumi, kurio buvo atsisakyta tūkstantis aštuoni šimtai dvidešimt devintais metais, apie žmones, kuriais nustota domėtis tūkstantis devyni šimtai dvidešimt devintais metais“. Tai net nejuokinga. Aš ir taip turiu daug kritikų. Kodėl turėčiau išsipirkti už savo paties pinigus? Nekenčiu tokių jaunų snarglių kaip tu, Vaiteikeri. Beje, tu ne toks ir jaunas, kad būtum laikomas snargliu.

— Klausyk, drauguži... — įsiterpė vyriškis su mėlynu kostiumu.

— Jūs pats pakalbėkit su juo, — kreipėsi Arnis į Perišą. — Jis irgi komunistas. Štai kodėl aš jam nesu pakankamai protingas. O būti gudročium šiais laikais nesunku — reikia tik kartą per savaitę nusipirkti už penkiasdešimt centų New Masses8. — Jis švelniai apkabino Perišą. — Va tokie komunistai man prie širdies, Vaiteikeri. Ponas Perišas. Nudegęs saulėje ponas Perišas. Jis įdegė saulėtoj Ispanijoj. Jis buvo Ispanijoje, jis kovėsi Madride, o dabar jis vėl važiuoja į Ispaniją, kad jį ten nukautų. Ar ne taip, pone Perišai?

— Žinoma, drauguži, — atsiliepė Perišas.

— Štai kokie komunistai man patinka, — garsiai pakartojo Arnis. — Ponas Perišas atvažiavo čionai rinkti pinigų ir verbuoti savanorių, kad tie važiuotų su juo į saulėtąją Ispaniją ir ten kartu žūtų. Kodėl tau, Vaiteikeri, užuot gudragalviavus tuose ištaiginguose vakarėliuose Niujorke, nenuvažiuoti su ponu Perišu į Ispaniją ir nepademonstruoti savo išminties ten?

— Jeigu tu nenutilsi, — jau buvo bepradedąs Maiklas, bet tą akimirką tarp jo ir Arnio išdygo aukšta žila moteris didingu tamsiu veidu ir, netarusi nė žodžio, ramiai išmušė Arniui iš rankų puodelį. Jis sudužo, ir ant žemės pažiro smulkios porceliano šukės. Arnis tūžmingai pažvelgė į moterį, bet čia pat droviai išsišiepė, nunarino galvą ir įsistebeilijo į grindis.

— O, sveika, Felisa, — burbtelėjo jis.

— Eik šalin nuo baro, — paliepė Felisa.

— Aš tik arbatėlę gurkšnoju, — pasiaiškino Arnis.

Jis pasigręžė ir nukiūtino šalin — nerangus, senstantis, žili plaukai prilipę prie aukštos prakaituotos kaktos.

— Ponas Arnis negeria, — pareiškė Felisa barmenui.

— Klausau, ponia.

— O Viešpatie, — kreipėsi Felisa į Maiklą. — Aš galėčiau sudraskyt jį į gabalus. Jis stačiai varo mane iš proto. O juk iš esmės Arnis toks mielas žmogus.

— Tikrai, puikus žmogus, — sutiko Maiklas.

— Ar jis šėliojo? — susirūpinusi paklausė Felisa.

— Na ką jūs!

— Bijau, kad jo niekas daugiau niekur nebekvies, o ir dabar jau jo vengia... — pasiskundė Felisa.

— Nemanau, — pasakė Maiklas.

— Net jeigu ir taip, — liūdnai kalbėjo Felisa, — Arniui vis tiek labai sunku. Jis murkso savo kambaryje ir pasakoja visiems, kas tik jo klauso, kad jis išsisėmė. Atsivedžiau jį čionai, manydama, kad jam bus ne prošal pabūti tarp žmonių ir kad aš galėsiu stebėti jį. — Felisa gūžtelėjo pečiais, žvilgsniu palydėdama nueinančią persikreipusią Arnio figūrą. — Kai kuriems vyrams reikėtų nukirsti rankas per riešus, vos tik jie prisilies prie pirmosios taurelės vyno.

Senamadišku rafinuotu gestu ji pasikėlė sijoną ir, šiugždėdama tafta, išėjo įkandin dramaturgo.

— Ko gero, aš mielai išgerčiau, — pasakė Maiklas.

— Aš irgi, — palaikė jį Laura.

— Ir aš jus palaikysiu, — sutiko Perišas.

Jie tylomis stovėjo prie baro, žiūrėdami, kaip barmenas pila į taures gėrimus.

— Piktnaudžiavimas alkoholiu, — iškilmingu pamokslininko tonu pareiškė Perišas, tiesdamas ranką į taurę, — tai vienas iš dalykų, kurie stato žmogų į aukštesnę padėtį už gyvulį.

Jie visi nusijuokė; prieš gerdamas, Maiklas ženklu parodė Perišui, jog kelia tostą už jį.

— Už Madridą! — ramiai, be jokių ceremonijų pasakė Perišas.

— Už Madridą! — tyliai kvėpčiodama atsiliepė Laura.

Maiklas dvejojo, jis pajuto, jog jį apima ankstesnis nerimas, bet paskui irgi pasakė:

— Už Madridą!

Ir visi išgėrė.

— Kada jūs sugrįžote? — paklausė Maiklas, jausdamasis kažkaip nesmagiai.

— Prieš keturias dienas, — atsakė Perišas. Jis vėl pakėlė taurę prie lūpų. — Pas jus Amerikoje puikūs gėrimai, — pridūrė jis šypsodamas. Jis gėrė be perstojo, kas penkias minutes vėl prisipildamas taurę, bet iš pažiūros nerodė jokių girtumo požymių, tik jo veidas darėsi vis raudonesnis.

— Kada jūs išvažiavote iš Ispanijos? — paklausė Maiklas.

— Prieš dvi savaites.

„Prieš dvi savaites, — pagalvojo Maiklas, — jis dar klaidžiojo užšalusiais keliais, su šautuvu, pusiau karine uniforma, virš galvos jam skraidė lėktuvai, aplink juodavo šviežiai supilti kapai. O dabar štai stovi čia mėlyna eilute, nelyginant šoferis savo paties vestuvėse, skimbčioja ledo kubelius taurėje, jį supa žmonės, kurie plepa apie paskutinę savo kino juostą ir apie tai, ką apie jį kalba kritikai ir kodėl kūdikis miegodamas užsidengia kumšteliais akis; kambario kampe vyrukas su gitara dainuoja balades, neva sukurtas Pietuose; ir visa tai vyksta turtingame, kilimais išklotame, sausakimšame svečių bute, esančiame vienuoliktame aukšte namo, kuriam visiškai niekas negresia. Pro aukštus jo langus atsiveria vaizdas į parką, o virš baro kabo fuksinu nupiešta mergina su trimis krūtimis. Ir netrukus jis leisis į prieplauką — ji matyti pro šituos langus, — sės į garlaivį ir išplauks atgal į Ispaniją. Ir iš jo veido sunku pasakyti, ką jis išgyveno, iš geraširdiškai šiurkštaus elgesio nesuprasi, ar jis žino, kas jo laukia.“

„Žmonės, — galvojo Maiklas, — tiesiog stebėtinai prisitaiko. Juk Perišas daug vyresnis už mane ir gyveno neabejotinai daug sunkesnį gyvenimą, ir vis dėlto jis buvo Ispanijoje, dalyvavo ilguose žygiuose kraujais paplūdusioje žemėje. Jis žudė ir rizikavo būti nužudytas, o dabar grįžta atgal tęsti to paties gyvenimo. Maiklas truktelėjo galvą akimirksnį pajutęs neapykantą pats sau — jam nepatiko, kad vakarėlyje dalyvauja šitas raudonveidis žmogus šiurkščiomis rankomis, tarytum mandagus policininkas, sergstintis Maiklo sąžinę.

— ...pinigų, štai ko mums reikia, — toliau kalbėjo Perišas, kreipdamasis į Laurą, — pinigų ir politinės paramos. Norinčių kautis mes rasim į valias. Bet britų vyriausybė konfiskavo visą respublikonų auksą Londone, o Vašingtonas padeda Frankui. Mes priversti siųsti savo žmones nelegaliai, o tam reikia pinigų — kyšiams, kelionės išlaidoms ir taip toliau. Kartą apkasuose už Universiteto miestelio, kai buvo taip šalta, jog, prisiekiu visais šventaisiais, net banginiui būtų nušalę speniai ant pilvo, prie manęs priėjo bičiuliai ir sako: „Perišai, drauguži, tu vis tiek tuščiai eikvoji čia šaudmenis — mes dar nematėm, kad būtum užmušęs nors vieną fašistą. Užtat tavo liežuvis gerai pakaustytas, ir mes nutarėme išsiųsti tave atgal į Valstijas. Papasakok ten keletą širdį veriančių spalvingų istorijų apie didvyrius nemirtingos Internacionalinės brigados, besikaunančios su fašistais. Ir sugrįžk čionai su pilnom kišenėm pinigų.“ Štai aš ir kalbu mitinguose ir duodu visišką valią savo vaizduotei. Nespėji nė atsigosti, o publika jau užsidega entuziazmu ir darosi neįtikėtinai dosni. Žiūrėdamas į šitas merginas ir matydamas lyg iš gausybės rago byrančius pinigus, aš pradedu galvoti, jog radau tikrąjį pašaukimą kovoje už laisvę. — Perišas nusišypsojo, jo nuostabiai lygūs dirbtiniai dantys blykstelėjo laimingame jo veide, ir jis pastūmė barmenui tuščią taurę. — Norite išgirsti baisių pasakojimų apie kruviną iškankintos Ispanijos kovą už laisvę?

— Na jau ne, — užprotestavo Maiklas, — juolab po tokios įžangos.

— Tokiems žmonėms tiesa ir nereikalinga, — pasakė Perišas ūmiai išblaivėjęs, nuo jo veido nuslinko šypsena. Jis apsisuko aplinkui ir nužvelgė kambarį. Ir pirmą kartą iš jo šalto, griežto, vertinančio žvilgsnio Maiklas suprato, kiek daug išgyveno šitas žmogus.

— Bėgliai, jaunuoliai, kurie atvažiavo į Ispaniją penkis tūkstančius kilometrų, ūmiai nustebo sužinoję, kad čia, pasirodo, galima numirti gavus kulką į pilvą. Susmirdę prancūzų muitininkai, reikalaujantys kyšių už tai, kad viduržiemį praleistų žmones su kraujuojančiom kojom per sieną Pirėnuose. Visur vien sukčiai, melagiai ir kombinatoriai. Visur — ir uostuose, ir įstaigose. Net batalione, kuopoje, visai šalia priešakinėse linijose galima sutikti mamyčių sūnelių, kurie, matydami, kaip krinta jų draugai, netikėtai pareiškia: „Aš, matyt, apsirikau. Tai atrodo visai ne taip, kaip atrodė Dartmute.“

Prie baro priėjo mažutė, putli maždaug keturiasdešimties metų moterytė mergiškai rožine suknele ir paėmė Laurą už rankos.

— Laura, brangioji, — pasakė jinai. — Aš ieškojau tavęs. Tavo eilė.

— Nejau?! — sušuko Laura, pasigręždama į blondinę. — Atleisk, kad priverčiau tave laukti, bet ponas Perišas taip įdomiai pasakoja.

Išgirdęs žodį „įdomiai“, Maiklas kiek susiraukė, o ponas Perišas nusišypsojo abiem moterims vienodai gosliai.

— Aš greitai sugrįšiu, — pažadėjo Laura Maiklui. — Sintija buria moterims, ir dabar kaip tik mano eilė.

— Paklauskit, — garsiai pasakė Perišas, — ar jums nelemta sutikti keturiasdešimtmečio airio su dirbtiniais dantim.

— Paklausiu, — nusijuokė Laura ir išėjo už parankės su būrėja.

Maiklas žiūrėjo, kaip Laura tiesia ir kiek geidulinga eisena eina per kambarį. Jis pamatė, kad ją stebi dar du vyriškiai — aukštas, simpatingas Donaldas Veidas ir kažkoks Telbotas. Juodu abu priklausė tai žmonių kategorijai, kuriuos Laura vadino „buvusiais gerbėjais“. Atrodė, jog jie visada kviečiami į tuos pačius pobūvius kaip ir Vaiteikeriai. Maiklas kartais su nerimu susimąstydavo apie terminą „buvęs gerbėjas“. Jis nėmaž neabejojo, kad su abiem jais kadaise Laura turėjo romaną, o dabar nori priversti jį patikėti, kad nebeturi su jais nieko bendro. Ūmiai visa šita situacija ėmė jį erzinti, nors viską permąstęs Maiklas suprato, jog šiuo momentu yra bejėgis ką nors pakeisti.

— Nuo Amerikos merginų vyrams sėklidės stačiai pragysta, — pasakė Perišas.

Maiklas pratrūko juoktis, kai Perišas patvirtindamas savo žodžius oriai linktelėjo pražilusią galvą.

— Gal išgersim? — pasiūlė Maiklas.

— Mielai, — sutiko Perišas.

Jiedu pastūmė taures barmenui.

— Kada jūs sugrįšit? — paklausė Maiklas.

Perišas apsidairė, jo geraširdiškas atviras veidas įgavo vylingą išraišką.

— Sunku pasakyti, — sušnibždėjo jisai. — O ir neprotinga apie tai kalbėti. Juk jūs žinote — Valstybės departamentas... Visur fašistų šnipai. Iš tiesų, formaliai aš jau netekau Amerikos pilietybės, vos tik įstojau į užsienio kariuomenės gretas. Na, tarp mūsų kalbant, bičiuli, aš išvažiuosiu po mėnesio, pusantro...

— Jūs važiuosit vienas?

— Nemanau, bičiuli. Su manim važiuos būrelis šaunių vaikinų. — Perišas draugiškai nusišypsojo. — Internacionalinės brigados durys atviros visiems, šitas reikalas plečiasi. — Jis susimąstęs pažvelgė į Maiklą, ir šis pajuto, jog airis vertina jį ir pats savęs klausia: ką veikia šitas žmogus su madinga eilute madingame bute, kodėl jis šįvakar neguli prie kulkosvaidžio, o karkso čia prie baro.

— Jūs norite ir mane paimti? — paklausė Maiklas.

— Ne, bičiuli, — Perišas pasitrynė skruostą.

— O pinigus jūs paimsite? — kimiai paklausė Maiklas.

— Pinigus paimsiu, — nusijuokė Perišas. — Pinigus paimsiu net iš šventų paties popiežiaus Pijaus rankų.

Maiklas išsitraukė piniginę. Jis kaip tik buvo gavęs premiją, ir jam buvo likę septyniasdešimt penki doleriai. Jis visus juos atidavė Perišui.

— Pasilikite pinigų taksi, bičiuli, — pasakė Perišas nerūpestingai kišdamas dolerius į šoninę kišenę ir patapšnojo Maiklui per petį. — Mes jums užmušim porą šunsnukių.

— Ačiū, — atsakė Maiklas ir įsidėjo piniginę. Jis nebenorėjo kalbėti su Perišu. — Jūs liekate prie baro?

— Ar čia yra koks padorus viešnamis? — paklausė Perišas.

— Ne.

— Tada lieku čia.

— Na, mes dar susitiksim, — pasakė Maiklas. — Man reikia su kai kuo šnektelti.

— Žinoma, bičiuli, — Perišas šaltai nusilenkė. — Ačiū už pinigus.

— Niekis.

— Žinoma, bičiuli. — Perišas pasigręžė į savo taurę — jo platūs kampuoti pečiai atrodė nelyginant tvirtovė, apgaubta mėlynos saržos kostiumu su atlasiniais atvartais.

Maiklas iš lengvo nužingsniavo per kambarį prie būrelio svečių, susibūrusių kampe. Dar iš tolo jis pamatė tenai Luizą — ji žiūrėjo į jį ir klausiamai šypsojo. Luiza buvo, kaip pasakytų Laura, jo „buvusi draugužė“, tik skirtumas tas, jog, iš teisybės, jie ir dabar palaikė intymius santykius. Luiza ištekėjo, bet viskas taip išėjo, kad protarpiais, tai neilgai, tai ilgesnį laiko tarpą, juodu virsdavo meilužiais. Maiklas suprato, jog vieną gražią dieną jų santykiai iškils aikštėn ir bus pasmerkti. Tačiau mažutė, tamsi, pažiūrėti sumaninga Luiza, garsėjanti kaip viena iš dailiausių moterų Niujorke, švelni ir nereikli, savotiškai buvo brangesnė Maiklui nei žmona. Kartais, gulėdama žiemos dieną šalia jo svetimam bute, Luiza atsidusdavo ir, stebeilydama į lubas, sakydavo:

— Na, argi ne nuostabu? Bet, man regis, vieną kartą mums reikėtų visa tai baigti.

Nors nei ji, nei Maiklas niekad apie tai rimtai nesusimąstydavo.

Dabar ji stovėjo šalia Donaldo Veido. Akimirką Maiklui dingtelėjo nemaloni mintis apie gyvenimo vingrybes, bet tuoj pradingo, vos tik pabučiavo Luizą ir pasveikino su Naujaisiais metais.

Jis oriai paspaudė ranką Veidui, kaip visada stebėdamasis, kodėl vyrai mano esant būtina rodyti tokį širdingumą buvusiems savo žmonų meilužiams.

— Sveiki, — pasisveikino Luiza. — Seniai jus bemačiau. Kaip jums tinka šita eilutė. O kur ponia Vaiteiker?

— Jai dabar buria ateitį, — pasakė Maiklas. — Laura nesiskundžia praeitimi. Dabar ji nusprendė pasirūpinti dėl ateities. O kur jūsų vyras?

— Nežinau. — Luiza neaiškiai mostelėjo ranka ir rimtai nusišypsojo, kaip kad ji šypsodavosi tiktai jam. — Kažkur čia pat.

Veidas vos linktelėjo ir nuėjo į šalį. Luiza nulydėjo jį žvilgsniu.

— Jis, regis, sukosi apie Laurą? — paklausė ji.

— Nebūk liežuvininkė.

— Aš tik iš smalsumo.

— Šitas kambarys kimšte prisikimšęs žmonių, kurie sukosi apie Laurą. — Su ūmiai užplūdusiu nepasitenkinimu jis nužvelgė svečius. Veidas, Telbotas, o štai dar vienas atėjo — aukštas ir liesas aktorius, vardu Morenas, kuris filmavosi kartu su Laura viename iš filmų. Jųdviejų pavardės buvo paminėtos greta vienoje laikraščio skiltyje, kur skelbiamos Holivudo paskalos; po šios žinutės Laura vieną ankstų rytą paskambino Maiklui į Niujorką ir ėmė įtikinėti jį, kad ji su Morenų tik buvo kartu viename studijos surengtame oficialiame priėmime ir 1.1.

— Šitas kambarys, — atitarė jam Luiza, — pilnas moterų, apie kurias kitados sukiojaisi tu. O gal žodis „kitados“ ne visai tiksliai perteikia tai, ką aš norėjau pasakyti?

— Šiais laikais pobūviai darosi per daug dideli, — pasakė Maiklas. — Daugiau aš į juos nebevaikščiosiu. Ar čia nėra kokios vietelės, kur mudu galėtume ramiai sau pasėdėti, susikibę už rankų, ir pasišnekėti?

— Pamėginsim surasti, — atsakė Luiza ir, paėmusi jį už rankos, nusivedė pro svečius į užpakalinius kambarius. Pravėrusi vienas duris, Luiza pažvelgė vidun. Kambary buvo tamsu ir ji mostu parodė Maiklui, kad jis eitų jai įkandin. Juodu įstypino ant pirštų galiukų, atsargutėliai uždarė duris ir susmuko ant mažytės kušetės. Po ryškių apšviestų kambarių Maiklas iškart nieko nematė. Jis palaimingai užsimerkė ir pajuto, kaip Luiza prisiglaudė prie jo ir švelniai pabučiavo į skruostą.

— Na, ar dabar geriau? — paklausė ji.

Kambaryje kitoje pusėje sugirgždėjo lova ir dabar, kai Maiklo akys apsiprato su prieblanda, jis pamatė, kaip nuo lovos nerangiai pakilo figūra ir ėmė kažko grabalioti ant stalelio. Pasigirdo, kaip į lėkštelę barkštelėjo puodelis, žmogus jį pakėlė prie lūpų ir gurkštelėjo.

— Pažeminimas. — Tardamas vieną žodį, jis nugėrė iš puodelio du gerus gurkšnius, ir Maiklas pažino Arnio balsą. Dramaturgas sėdėjo ant lovos krašto, nukoręs kojas, paskui pasilenkė, vos nenuvirsdamas, ir įsistebeilijo į kitą lovą. — Torni! — šūktelėjo jis. — Torni, ar tu nemiegi?

— Ne, pone Arni, — nuo pagalvės atsklido dešimtmečio berniuko balsas. Tai buvo Džonsonų, šio buto šeimininkų, sūnus.

— Su Naujais metais, Torni.

— Su Naujais metais, pone Arni.

— Nenoriu tavęs trukdyti, Torni. Bet man įgriso suaugusiųjų draugija, štai ir atėjau čionai palinkėti jaunajai kartai laimingų Naujųjų metų.

— Labai ačiū, pone Arni.

— Torni...

— Taip, pone Arni? — Tomis visiškai išsibudino ir pagyvėjo. Maiklas jautė, kaip Luiza vos tvardosi nekikendama, o jam buvo ir juokinga, ir nemalonu, kad pateko į tokią padėtį ir dabar yra priverstas tylėti.

— Torni, — toliau kalbėjo Arnis, — ar nori, kad papasakočiau vieną istoriją?

— Aš mėgstu klausytis istorijų, — atsiliepė Tomis.

— Palauk... — Arnis vėl gurkštelėjo iš puodelio ir garsiai barkštelėjo jį ant lėkštelės. — Palauk. Aš juk nežinau nė vienos istorijos, kuri tiktų vaikams.

— Man patinka visokios istorijos, — pasakė Tomis. — Praėjusią savaitę aš perskaičiau knygą „Liesas vyras“.

— Gerai, — iškilmingai ištarė Arnis. — Aš tau papasakosiu vieną istoriją, Torni, neskirtą vaikams. Savo gyvenimo istoriją.

— Ar jūs kada nors buvot išmuštas iš kojų šautuvo buože? — netikėtai paklausė Tomis.

— Nesufleruok man, Torni, — suirzo dramaturgas. — Jei kada nors ir buvau išmuštas, sužinosi, kai ateis laikas.

— Atleiskit, pone Arni, — pasakė Tomis mandagiai, bet kartu ir su nuoskauda.

— Iki dvidešimt aštuonerių, — pradėjo Arnis, — aš buvau daug vilčių teikiantis jaunuolis...

Maiklas neramiai sukrutėjo, jam buvo nejauku ir gėda klausytis šito pokalbio, bet Luiza įspėjamai spustelėjo jam ranką ir jis nurimo.

— Kaip rašo romanuose, Torni, aš gavau gerą išsilavinimą. Mokiausi daug ir galėjau pasakyti, kuris anglų poetas parašė vienas ar kitas eiles. Torni, gal nori išgerti?

— Ne, ačiū. — Dabar Tomiui miegai visiškai išlakstė ir jis, sėdėdamas lovoje, klausėsi susižavėjęs.

— Tu turbūt per mažas, Torni, kad prisimintum mano pirmosios pjesės „Ilgas ir žemas“ recenziją. Kiek tau metų, Torni?

— Dešimt.

— Per mažas. — Į lėkštelę vėl barkštelėjo puodukas. — Galėčiau pacituoti keletą atsiliepimų, bet tau bus nuobodu. Ir vis dėlto be jokios tuštybės pasakysiu, kad buvau lyginamas su Strindbergu ir O’Nilu. Ar esi girdėjęs apie Strindbergą, Torni?

— Ne, pone.

— Velniai griebtų, ko jie dabar moko vaikus mokyklose? — susierzinęs sušuko jis ir vėl gurkštelėjo. — Taigi mano gyvenimo istorija, Torni, — toliau kalbėjo jis kiek švelnesniu tonu. — Buvau kviečiamas į geriausius namus. Naudojausi kreditu keturiuose brangiausiuose Niujorko baruose. Mano nuotraukos įvairiom progom buvo spausdinamos laikraščiuose, buvau prašomas pasisakyti įvairiuose komitetuose ir meno organizacijose. Aš lioviausi kalbėjęs su senais savo bičiuliais ir man palengvėjo. Išvažiavau į Holivudą ir ilgą laiką uždirbdavau po tris su puse tūkstančio dolerių per savaitę, ir tai buvo dar neįvedus mokesčių. Aš išmokau gerti, Torni, ir vedžiau moterį, turinčią namus Antibe, Prancūzijoje, alaus daryklą Milvokyje. Trisdešimt pirmais metais aš išdaviau ją su jos geriausia drauge, ir padariau klaidą, nes toji buvo kaulėta kaip kalnų upėtakis...

Arnis vėl garsiai gurkštelėjo iš puodelio. Maiklas suprato, jog jam nieko kito neliko, tik ramiai sėdėti tamsoje su viltim, kad Arnis jo nepastebės.

— Žmonės sako, Torni, — toliau dėstė Arnis, dabar jo balsas buvo melodingesnis, švelnesnis ir kupinas liūdesio, — kad aš palikau savo talentą Holivude. Ir nieko nuostabaus, juk Holivudas ir yra tokia vieta, kur žmogui lemta palikti talentą. Bet aš jais netikiu, Torni. Netikiu. Aš išsisėmiau, ir dabar visi manęs vengia. Aš neinu pas gydytoją, nes esu tikras, jog jis pasakys, kad po šešių mėnesių mirsiu. Bet kurioj kitoj padorioj šaly niekas nebūtų leidęs statyti paskutinės mano pjesės, bet Holivudas čia niekuo dėtas. Aš esu silpnas, protingas žmogus, Torni, bet šiais laikais tokiems žmonėms nėra vietos. Paklausyk mano patarimo, Torni: užauk kvailas. Stiprus, bet kvailas.

Arnis sunkiai sujudėjo lovoje ir atsistojo. Prieblandoje priešais langą jo siluetas svirinėjo.

— Tik nemanyk, Torni, kad aš skundžiuosi, — kovingai pareiškė Arnis. — Esu senas girtuoklis ir iš manęs visi juokiasi. Aš visus nuvyliau. Bet aš nesiskundžiu. Jei turėčiau daryti viską iš naujo, Torni, daryčiau taip pat. — Jis mostelėjo rankomis, puodelis su lėkštele nukrito ant kilimo ir sudužo. Tačiau Arnis, regis, nepastebėjo. — Bet vieną dalyką, Torni, — reikšmingai ištarė jis, — vieną dalyką daryčiau kitaip. — Jis susimąstęs stabtelėjo. — Aš... — vėl prabilo jis, bet nutilo. — Ne, Torni, tu per mažas.

Jis didingai apsisuko, užmindamas ant sudužusios lėkštelės, ir patraukė prie durų. Tomis gulėjo nekrutėdamas. Arnis praėjo pro Luizą ir Maiklą ir plačiai atlapojo duris. Į kambarį plūstelėjo šviesa, ir Arnis juos pamatė.

— Vaiteikeri, — šviste nušvito jis. — Vaiteikeri, bičiuli, ar nepadarytum seniui vienos paslaugos? Nueik į virtuvę, bičiuli, ir atnešk puodelį su lėkštele. Kažkoks šunsnukis sudaužė manąjį.

— Žinoma, — pasakė Maiklas. Jis atsistojo, o kartu su juo ir Luiza. Eidamas pro duris jis pasakė: — Torni, tau metas miegoti.

— Taip, pone, — mieguistu balsu pasakė sutrikęs berniukas.

Maiklas atsiduso ir uždaręs duris išėjo ieškoti puodelio.

Likusios vakaro dalies prisiminimai Maiklo atminty išliko kažkokie sujaukti. Vėliau jis neprisiminė, ar paskyrė pasimatymą Luizai antradienį popiet, ar ne, ir ar Laura pasakojo jam, kad būrėja išpranašavo jiems skyrybas, ar ne. Bet viena jis prisiminė aiškiai: kitame kambario gale pasirodė Arnis, nežymiai šypsodamas, jam iš burnos ant smakro varvėjo viskis. Kiek palenkęs galvą į šoną, tarsi jam būtų susuktas sprandas, nekreipdamas dėmesio į svečius, Arnis gana tvirtais žingsniais perėjo per kambarį ir sustojo prie Maiklo. Valandėlę jis taip stovėjo, truputį svyruodamas, priešais aukštą iki grindų langą, paskui atlapojo jį ir jau buvo bežengiąs per palangę, bet jo švarkas užsikabino už lempos. Išsipainiojęs jis vėl ėmė lipti pro langą. Maiklas žiūrėjo į jį, suprasdamas, jog reikia tuoj pat pulti prie Arnio ir stverti jį. Jis pajuto, kaip jo rankos ir kojos pasidarė lengvos it sapne, jis vangiai žengtelėjo į priekį, nors ir žinojo, kad jeigu nepasiskubins, dramaturgas išlips pro langą ir nukris žemyn iš vienuolikto aukšto.

Maiklas išgirdo už nugaros greitus žingsnius. Kažkoks vyriškis puolė prie Arnio ir apglėbė jį rankomis. Valandėlę abi figūros svyravo prie pat lango krašto, rizikuodamos iškristi, apšviestos tamsiai raudonos neoninių lempų pašvaistės. Paskui kažkas smarkiai uždarė langą, ir jiems nebegrėsė pavojus. Tik dabar Maiklas pamatė, jog dramaturgą išgelbėjo Perišas — jis suspėjo atbėgti iš kito kambario galo, kur buvo baras.

Laura, slėpdama akis, sūpavosi Maiklo glėby. Jos bejėgiškumas, reiklumas tokią valandą suerzino Maiklą, bet jis kartu ir džiaugėsi, kad gali širsti ant jos, nes tai atitraukė jį nuo minčių apie tai, kaip jis apsijuokė, nors Maiklas suvokė, jog jam vis tiek nepavyks atsikratyti tos minties.

Netrukus jie išėjo. Visi buvo labai linksmi, atsainūs, dėjosi neva Arnis norėjo iškrėsti pokštą draugams. Arnis miegojo ant grindų. Jis atsisakė gultis į lovą, ir kaskart, kai jį kas mėgindavo paguldyti ant sofos, nusirisdavo ant žemės. Perišas, šypsodamas ir laimingas, vėl stovėjo prie baro klausinėdamas barmeno, kokiai profsąjungai jis priklauso.

Maiklui norėjosi namo, bet Laura pareiškė esanti alkana, ir kažkaip juodu atsidūrė triukšmingoj kompanijoj, visi susigrūdo į kažkieno automobilį, susėdo vienas kitam ant kelių; Maiklas atsiduso su palengvėjimu, kai išlipo iš sausakimšo automobilio prie didžiulio, akį rėžiančio restorano Medisono aveniu.

Visi susėdo ne mažiau akį rėžiančioj salėj oranžinėm sienom, kažkodėl nukabinėtom paveikslais, vaizduojančiais indėnus; greitosiomis surinkti nepatyrę padavėjai padrikai klupinėdami aptarnavo triukšmingai besilinksminančius svečius. Maiklas buvo girtas ir jautė, kaip jo akių vokai tiesiog lipte sulipę ir negali atsimerkti. Jis tylėjo, nes įsitikino, jog ima mikčioti, vos tik pradeda ką nors sakyti. Perkreipęs burną iš paniekos, kaip jam atrodė, visam supančiam pasauliui, jis sėdėjo ir žvalgėsi į šalis. Ūmiai Maiklas pamatė, jog visai čia pat prie stalo sėdi Luiza su vyru. O šalia Luizos sėdi Veidas ir laiko jos ranką. Maiklas pamažu ėmė blaivėti ir tuoj pat jam suskaudo galvą. Jis užsisakė mėsainį ir butelį alaus.

„Kaip visa tai niekšinga, — pagalvojo jis. — Buvusios mylimosios, buvę meilužiai, buvę niekas. Bet kada — antradienį ar trečiadienį — aš turiu susitikti su Luiza? O kada Veidas susitiks su Luiza? Arnis kalbėjo apie gyvačių gūžtą, užmigusią žiemos miegu. Arnis kvailas, viskuo nusivylęs žmogus, bet šiuo atžvilgiu jis teisus. Tai gyvaliojimas, be prasmės ir be tikslo... Kokteiliai, alus, konjakas, viskis, dar taurelę — ir viskas pradingsta alkoholio migloje: padorumas, ištikimybė, drąsa, ryžtas. Būtent Perišas puolė per kambarį prie Arnio. Automatiškai. Iškilo pavojus ir jis nesusimąstė nė akimirką. O aš stovėjau prie pat Arnio ir vos pajudėjau, tik neryžtingai trepčiojau vietoje, ir tiek. Stovėjau visas išpampęs ir apgirtęs, susaistytas daugybe saitų, vedęs moterį, kuri iš esmės tapo man visiškai svetima, retkarčiais atskrenda čionai savaitei iš Holivudo prisirankiojusi visokių paskalų; vienas Dievas težino, kuo ji užsiima ten su vyriškiais tais švelniais, apelsinais kvepiančiais Kalifornijos vakarais, o jis tuo tarpu tuščiai eikvoja gražiausius savo jaunystės metus, nuolankiai plaukia pasroviui, patenkintas tuo, kad uždirba šiek tiek pinigų ir kad jam netenka priimti jokių ryžtingų sprendimų... Ką tik prasidėjo tūkstantis devyni šimtai trisdešimt aštuntieji, jam trisdešimt metų. Dabar jam reikia suimti save į nagą, jeigu jis nenori atsidurti tokioje būsenoje kaip Arnis, kai belieka viena išeitis — iššokti pro langą.“

Maiklas atsistojo, atsiprašydamas burbtelėjo kažką ir patraukė per sausakimšą restorano salę tualeto link. „Suimk save į nagą, — kartojo jis sau. — Suimk save į nagą. Išsiskirk su Laura, pradėk gyventi griežtą atsiskyrėlio gyvenimą, gyvenk taip, kaip gyvenai prieš dešimtį metų, kai tau buvo dvidešimt, kai viskas buvo aišku ir garbinga, o sutikdamas Naujuosius tu nejautei gėdos dėl praėjusiųjų.“

Maiklas nulipo žemyn į tualetą. Jis nusprendė, jog naują gyvenimą reikėtų pradėti tuoj pat. Dešimt minučių palaikys galvą po lediniu vandeniu. Vanduo nuplaus nuo veido nesveiką prakaitą ir raudonį, jis susišukuos vėsius plaukus ir pažvelgs į Naujuosius metus praskaidrėjusiom akim...

Maiklas atidarė tualeto duris, priėjo prie kriauklės ir su pasidygėjimu pažvelgė į savo atvaizdą veidrodyje: išglebusį veidą, nuolankias akis ir silpną, neryžtingą burną. Jis prisiminė, kaip atrodė dvidešimties — stiprus, lieknas, guvus, nesileidžiantis į jokius kompromisus... Jis jautė, kad ano žmogaus veidas išliko pasislėpęs po atgrasia kauke, kuri dabar atsispindi veidrodyje. Jis atgaus savo buvusį veidą, apvalys jį nuo visos bjaurasties, kuria jis apsinešė per visus tuos metus.

Maiklas pakišo galvą po lediniu vandeniu, prasiplovė akis ir veidą. Šluostydamasis rankšluosčiu jautė, kaip jo oda maloniai dilgčioja. Atsigaivinęs ir prablaivėjęs, jis užlipo laiptais ir vėl prisijungė prie kompanijos, sėdinčios aplink didžiulį stalą vidury triukšmingo kambario.

Trečias skyrius

Vakarinėj Amerikos pakrantėj, pajūrio mieste Santa Monikoje su lygiom, į visas puses besidriekiančiom gatvėm ir tarsi iškarpytom palmėm senieji metai irgi ėjo į pabaigą, tarsi iš lengvo tirpdami minkštame pilkame rūke, kylančiame nuo riebaluoto vandens ir tumulais virstančiame virš dantyto bangomūšio, nelygia linija juosiančio šlapius paplūdimius, aptraukiančiame žiemai užkaltus kioskus, kur prekiaujama karštomis dešrelėmis, gaubiančiame kino žvaigždžių vilas ir pakrantės kelią, vedantį į Meksiką ir Oregoną.

Miesto gatvės buvo tuščios, paskendusios rūke, tarytum Naujieji metai būtų buvę visuotinė nelaimė ir visi gyventojai apdairiai vengtų išeiti į gatvę laukdami, kol praeis pavojus. Šen bei ten drėgmėje blausiai švietė žiburiai, o kai kuriose gatvėse rūką nuspalvino raudonos neoninės šviesos, kurios tapo naktinio Amerikos miestų gyvenimo simboliu. Pulsuojančios raudonos iškabos reklamavo restoranus, ledaines, kino teatrus, viešbučius ir motelius, bet šitoje begarsėje, tylioje naktyje jos kėlė tik blogą nuojautą, tarytum žmonijai būtų duota galimybė slapčiomis pažvelgti pro pilkas juduliuojančias užuolaidas į paskutinę savo buveinę — kruvinos šviesos užlietą urvą.

Viešbučio „Vaizdas į jūrą“, iš kurio net pačią vaiskiausią dieną nebuvo matyti nė lopinėlio vandens, neoninė iškaba nudažė retą rūką, plaukiantį anapus Nojaus lango, slogiai niūriu tonu. Šviesa sunkėsi į pritemdytą kambarį ir slinko drėgnomis tinko sienomis ir virš lovos kabančia litografija su Josemičio kriokliais. Raudonos dėmės krito ant pagalvės ir ant miegančio senioko, Nojaus tėvo, veido, ant stambios, grobuoniškos nosies su lenktomis išpūstomis šnervėmis, keterotų giliai įkritusių akiduobių, aukštos, prakilnios kaktos, baltų plaukų kupetos, išpuoselėtų ūsų ir smailios barzdelės, kaip Kentukio pulkininko iš kaubojų filmų, tokios absurdiškos ir taip nederančios žydui, mirštančiam mažyčiame svetimame kambarėlyje.

Nojui norėjosi paskaityti, bet bijojo degti šviesą, kad nepažadintų tėvo. Jis mėgino nusnūsti ant vienintelės kietos kėdės, bet jam trukdė sunkus ligonio kvėpavimas, gergždžiantis ir nelygus. Gydytojas ir toji moteris, kurią tėvas išsiuntė Kalėdų išvakarėse, toji našlė, kuo gi ji vardu?.. — Morton, — pranešė jam, kad Jokūbas miršta, bet Nojus jais nepatikėjo. Ponia Morton, tėvo paprašyta, atsiuntė jam į Čikagą telegramą, kurioje buvo prašoma atvažiuoti nedelsiant. Kad nusipirktų bilietą į autobusą, Nojus gavo parduoti savo paltą, rašomąją mašinėlę ir didžiulį seną lagaminą. Jis baisiai skubinosi, visą kelią nė sykio neišlipo iš autobuso ir į Santa Moniką atvažiavo pačiu laiku, kad dalyvautų jaudinančioje scenoje.

Jokūbas susišukavo, susiglostė barzdą ir sėdėjo lovoje tarsi Jobas, besiginčijantis su Dievu. Jis pabučiavo ponią Morton, kuri jau buvo perkopusi penkiasdešimt, ir išsiuntė ją, pareikšdamas savo skardingu, kiek teatrališku balsu:

— Aš noriu numirti ant savo sūnaus rankų. Aš noriu numirti tarp žydų. O dabar sudie...

Nojus pirmą sykį išgirdo, jog ponia Morton ne žydė. Ponia Morton įsiraudojo, ir viskas klostėsi taip, kaip žydiškos pjesės antrame veiksme Niujorko Antrosios aveniu teatre. Bet Jokūbas buvo neperkalbamas. Ponia Morton išėjo. Ištekėjusiai dukrai reikalaujant, rypaujanti našlė išvažiavo namo į San Franciską. Nojus likosi vienas su tėvu mažutėliame kambariuke, kur tebuvo viena lova, atkampioje gatvelėje per pusę mylios nuo žiemojančio vandenyno.

Kiekvieną rytą valandėlei užsukdavo daktaras. Be jo, Nojus nieko daugiau ir nematydavo. O ir nieko daugiau jis nepažinojo šiame mieste. Tėvas primygtinai reikalavo, kad sūnus dieną naktį nuo jo nesitrauktų, ir Nojus miegojo čia pat, ant grindų, prie lango, ant kauburiuoto čiužinio, kurį, sukandęs dantis, jam davė viešbutuko šeimininkas.

Nojus klausėsi sunkaus, liūdno alsavimo, užpildančio vaistais persismelkusį kambario orą. Akimirką jam kažkodėl pasidingojo, kad tėvas nemiega ir tyčia taip kvėpuoja, sunkiai švokšdamas, tik todėl, jog mano, kad jeigu žmogus taisosi užmigti amžinu miegu, tai kiekvienas jo atodūsis turi apie tai byloti. Nojus įsistebeilijo į tėvo gražią it patriarcho galvą — ji gulėjo ant tamsios pagalvės, o šalia ant stalelio blausiai žibėjo virtinė buteliukų su vaistais. Jis vėl pajuto, kaip jį erzina ir styrėte styrantys vešlūs antakiai, ir banguotų teatrališkai sutaršytų šiurkščių plaukų kupeta, kuriuos tėvas — Nojus tuo nėmaž neabejojo — paslapčiom balindavo, ir jo impozantiškai žila barzda liesame, asketiškame veide. „Kodėl tėvas, — irzliai pagalvojo Nojus, — nori atrodyti kaip žydų karalius, atvykęs į Kaliforniją su tam tikra misija? Jeigu jis tikrai būtų gyvenęs tokį gyvenimą, va tada būtų kas kita...“ Tėvas vaizdavosi esąs Mozė, nusileidęs nuo Sinajaus kalno, rankose laikydamas akmenines lenteles su dešimčia Dievo įsakymų, bet tai atrodė lyg piktas pasijuokimas prisiminus, kiek moterų jis perleido per savo ilgą ir audringą gyvenimą, prisiminus visus jo bankrotus, visas jo skolas, kurių jis niekad negrąžindavo, visus jo kreditorius, išsibarsčiusius nuo Odesos iki Honolulu.

— Pasiskubink, Dieve, — prakalbo Jokūbas, atmerkęs akis. — Pasiskubink, Viešpatie, pasiimti mane. Ištiesk man pagalbos ranką, Viešpatie.

Tai buvo dar vienas tėvo įprotis, kuris visada siutindavo Nojų. Jokūbas mokėjo Bibliją atmintinai ir hebrajų, ir anglų kalbomis, ir nors buvo visiškai netikintis, nuolat pagardindavo savo kalbą ilgomis ir įspūdingomis citatomis iš Biblijos.

— Išlaisvink mane, mano Dieve, iš piktųjų, neteisiųjų ir žiauriųjų. — Jokūbas nusigręžė į sieną ir vėl užmerkė akis.

Nojus pakilo nuo kėdės, priėjo prie lovos ir gerai apkamšė tėvą antklode. Bet Jokūbas, regėjos, šito nė nepastebėjo. Nojus valandėlę žvelgė į jį, klausydamasis jo sunkaus kvėpavimo. Paskui pasisuko ir nuėjo prie lango. Atlapojo langą ir įkvėpė drėgno kylančio rūko, prisisunkusio sūdraus jūros kvapo. Tarp pakrikai augančių palmių beprotišku greičiu pralėkė automobilis, sveikindamas šventę signalo garsais, bet po akimirkos ir automobilis, ir jo signalai pradingo rūke.

Na ir vietelė, nei iš šio, nei iš to dingtelėjo Nojui. Ir kaip čia galima švęsti Naujuosius metus! Jis susigūžė nuo plūstelėjusio šalčio, bet langą paliko atvirą. Nojus dirbo užsakymų klerku vienoje Čikagos siuntinių firmoje. Jis pats sau sąžiningai prisipažino, jog džiaugėsi atsiradus dingsčiai atvažiuoti į Kaliforniją, net jeigu ir dėl to, kad būtų šalia mirštančio tėvo. Saulės nužerta pakrantė, įkaitęs paplūdimių smėlis, sodai, kur medžių lapai maudosi saulės šviesoje, dailutės merginos... Nojus apsižvalgė ir niūriai nusišypsojo. Jau visą savaitę lijo, o tėvas vis atidėliojo savo išėjimą į nežinią. Nojui buvo likę iš viso septyni doleriai, be to, kaip jis sužinojo, kreditoriai jau buvo uždėję areštą tėvo fotostudijai. Net pačiu geriausiu atveju, jeigu pavyks viską išparduoti aukščiausiom kainom, jie gali tikėtis gauti po trisdešimt centų nuo kiekvieno dolerio. Nojus buvo nuėjęs prie nušiurusios mažytės studijos netoli vandenyno ir žvilgtelėjo vidun pro uždarytas veidrodinio stiklo duris. Jo tėvas specializavosi labai meniškų, labai retušuotų jaunų moterų portretų srityje. Pro dulkiną, seniai valytą stiklą į Nojų žvelgė daugybė gražuolių, smarkiai apvedžiotom ir mieguistom akim, drapiruotų juodu aksomu, efektingai apšviestais veidais. Tokias ateljė tėvas atidarydavo tai vienam šalies krašte, tai kitam, ir jo profesija pirma laiko nuvarė į kapus Nojaus motiną; tokios ateljė dažnai atsirasdavo sezono metu nušiurusiuose namuose, keletą mėnesių šiaip ne taip išsilaikydavo, o paskui prapuldavo, palikusios tik neprirašytas apiplyšusias buhalterines knygas, nemaža skolų ir krūvas išblukusių fotografijų bei reklaminių lapelių — visą šitą šlamštą galiausiai sudegindavo užpakaliniam kiemelyje nauji nuomininkai.

Per savo gyvenimą Jokūbas išmėgino daugybę profesijų — prekiavo vietomis kapinėse ir kontraceptinėmis priemonėmis, nekilnojamuoju turtu ir bažnytiniu vynu, reklamos plotais, padėvėtais baldais ir vestuviniais apdarais, o vienu metu — stačiai neįtikėtina — net turėjo krautuvėlę jūrininkams Baltimorėje, Merilando valstijoje. Tačiau nė vienas iš šitų verslų jam nedavė galimybės bent kiek prasigyventi. Ir vis dėlto ilgo, gerai pakaustyto liežuvio dėka, kuriuo be paliovos lankstė citatas iš Biblijos, savo senamadiško gražbyliavimo dėka, taip pat dėl išraiškingo, gražaus veido ir per kraštus besiliejančios energijos jis visuomet įsigudrindavo susirasti moterų ir jos užpildydavo jam skirtumą tarp to, ką Jokūbas užsidirbdavo savo prakaitu kovoje už būvį, ir to, ko jam iš tikro reikėjo pragyvenimui. Jo vienintelis sūnus Nojus gyveno netvarkingą ir klajoklišką gyvenimą. Jis dažnai būdavo paliekamas vienas, ilgai gyvendavo pas kažkokius tolimus giminaičius arba, vienišas ir persekiojamas, gyvaliodavo skurdžiuose mokyklose-internatuose.

— Pagonys degina krosnyje mano brolį Izraelį.

Nojus atsiduso ir uždarė langą. Jokūbas gulėjo išsitiesęs visu ūgiu ir plačiai atvertomis akimis žvelgė į lubas. Nojus uždegė vienintelę lemputę, pridengtą rausvu, kur ne kur pradegusiu popierium, ir vaistais persismelkusiame kambaryje pasklido lengvas svilėsių kvapas.

— Ar galiu kuo padėti, tėve? — paklausė Nojus.

— Aš regiu ugnies liežuvius, — atsakė Jokūbas. — Aš užuodžiu degančios mėsos kvapą. Aš regiu, kaip treška ugnyje brolio kaulai. Aš palikau jį ir šiandien jis miršta tarp kitatikių.

Nojus vėl pajuto susierzinimą. Jokūbas nematė savo brolio trisdešimt penkerius metus — išvažiuodamas į Ameriką, paliko jį Rusijoje padėti motinai su tėvu. Iš tėvo kalbų Nojus žinojo, kad jis niekino savo brolį ir kad juodu išsiskyrė priešais. Bet prieš porą metų tėvas kažkaip gavo nuo brolio laišką iš Hamburgo, kur šis išvažiavo 1919 metais. Tai buvo nevilties kupinas laiškas, tikras pagalbos šauksmas. Nojus turėjo pripažinti, kad tėvas padarė viską, kas įmanoma, — parašė begalę laiškų į Imigracijos biurą ir netgi buvo nukakęs į Vašingtoną. Barzdotas, senamadiškas, nei rabinas, nei garlaivių šuleris, jis tarsi vaidulas klydinėjo Valstybės departamento koridoriais ir kalbėjosi su saldžiakalbiais, tačiau neatjaučiančiais jaunais žmonėmis — Prinstono ir Harvardo auklėtiniais, kurie išsiblaškę ir su panieka sklaidė popierius ant savo poliruotų stalų. Bet iš to nieko neišėjo; po vienintelio nevilties kupino pagalbos šauksmo stojo grėsminga tyla — vokiečių valdininkai neatsakinėjo į paklausimus. Jokūbas sugrįžo į fotostudiją saulės užlietoje Santa Monikoje pas savo kūningą našlelę ponią Morton. Ir štai šįvakar, kai už lango kilsavo rūkas su raudonais atšvaitais, kai artėjo prie galo senieji metai, o kartu su jais ir jo paties gyvenimas — pasak gydytojo, jam tebuvo likę vos kelios valandos, — Jokūbas vėl prisiminė savo paliktą ir užkluptą suirutės Europoje brolį, ir jo kiaurai veriantis pagalbos šauksmas vėl nuskambėjo susidrumstusioje mirštančiojo sąmonėje.

— Kūnas, — prabilo Jokūbas skardžiu ir stipriu net mirties patale balsu, — mano kūno kūne, mano kaulų kaulai, tu esi baudžiamas už mano kūno ir mano sielos nuodėmes.

„O Viešpatie! — pagalvojo Nojus, žvelgdamas į tėvą. — Ir kodėl jis visada turi kalbėti baltomis eilėmis tarsi mitologinis piemuo, diktuojantis sekretorei ant Judėjos kalvos?“

— Nesišypsok. — Jokūbas smaigė sūnų žvilgsniu, ir jo akys tamsiose akiduobėse buvo stebėtinai gyvos ir viską suprantančios. — Nesišypsok, sūnau, mano brolis už tave dega ugnyje.

— Aš ir nesišypsau, tėve. — Nojus ramindamas palietė Jokūbo kaktą. Oda buvo karšta ir šiurkšti, ir Nojus pajuto, kaip jo pirštų galiukais perėjo lengvas pasišlykštėjimo traukulys.

Jokūbo veidas buvo iškreiptas niekinamos prisiekusio oratoriaus grimasos.

— Štai tu stovi čia su savo pigiu amerikietišku kostiumu ir galvoji: „Na, ką jis turi bendra su manim? Jis man svetimas žmogus. Aš niekad jo nemačiau, ir kas man, jeigu jis numirs Europos pekloje! Pasaulyje juk kiekvieną minutę kas nors miršta.“ Bet jis tau ne svetimas. Jis visų gujamas žydas, o tu irgi žydas, ir tave irgi visi guja.

Jokūbas išsekęs užmerkė akis, ir Nojus pagalvojo, kad jeigu tėvas kalbėtų paprasta normalia kalba, visa tai veiktų ir jaudintų. Ir kas pagaliau nebūtų sukrėstas, matydamas mirštantį tėvą, tokį vienišą paskutinę savo gyvenimo akimirką, kamuojamą minties apie brolį, užmuštą už penkių tūkstančių mylių, sielvartaujantį dėl savo tautos likimo. Ir nors Nojus nežiūrėjo į savo dėdės mirtį kaip į asmeninę tragediją, tačiau būdamas sveikai protaujantis žmogus jis negalėjo nejausti, kaip jį slegia visa tai, kas dedasi Europoje. Bet jam taip dažnai tekdavo klausytis tėvo postringavimų, taip dažnai tekdavo stebėti jo teatrališkas manieras siekiant išorinio efekto, jog dabar jokios senio gudrybės negalėjo Nojaus sujaudinti. Ir stovėdamas šalia jo, žvelgdamas į papilkėjusį veidą ir klausydamasis nelygaus kvėpavimo, jis galvojo tik apie viena: „Dieve gailestingas, nejau tėvas vaidins savo vaidmenį iki paskutinio atodūsio?“

— Kai aš palikau jį, — prabilo tėvas, neatmerkdamas akių, — kai išvykau iš Odesos 1903 metais, Izraelis davė man aštuoniolika rublių ir pasakė: „Tu niekam tikęs. Su tuo aš tave ir sveikinu. Paklausyk mano patarimo. Visada pasikliauk moterimis. Amerika šiuo atžvilgiu neturėtų būti išimtis. Moterys ten tokios pat idiotės kaip ir visur kitur. Jos išlaikys tave.“ Mudu nepaspaudėm kits kitam rankos, ir aš išvažiavau. O juk jis, nepaisant visko, turėjo paspausti man ranką, kaip manai, Nojau?

Jo balsas staiga pasikeitė — pritilo ir virto vos girdimu šnabždesiu, ir jau nebepanėšėjo Nojui į spektaklį.

— Nojau...

— Taip, tėve.

— O tu nemanai, kad jis turėjo paspausti man ranką?

— Manau, tėve.

— Nojau...

— Taip, tėve...

— Paspausk man ranką, Nojau.

Padvejojęs Nojus pasilenkė ir paėmė tėvo sausą plačią ranką. Jos oda buvo sueižėjusi, nagai, visados taip rūpestingai prižiūrimi, apkarpyti ir nulakuoti, nūnai buvo ilgi ir atšerpetoję, po jais tamsavo purvo pusmėnuliai. Juodu paspaudė kits kitam ranką. Nojus pajuto silpną, nerimastingą jo pirštų spustelėjimą.

— Na, jau gerai, gerai... — ūmiai suirzo Jokūbas ir ištraukė ranką, tarsi jam netikėtai būtų kilusi kažkokia mintis. — Gerai, užtenka. — Jis atsidūsėjo ir įsistebeilijo į lubas.

— Nojau...

— Taip?

— Ar turi pieštuką ir popieriaus?

— Turiu.

— Tai rašyk...

Nojus nuėjo prie stalo ir atsisėdo. Paėmė pieštuką ir plono balto popieriaus lapą su viešbučio „Vaizdas į jūrą“ atvaizdu, apsupto erdviomis pievelėmis ir aukštais medžiais. Nieko bendro su tikrove šitas atvaizdas neturėjo: popieriuje viešbutis atrodė tikrų tikriausias kurortas.

— „Izraeliui Akermanui, — sausu dalykišku tonu pradėjo Jokūbas, — Klosterštrase 29, Hamburgas, Vokietija.“

— Bet, tėve... — buvo besakąs Nojus.

— Rašyk ivritu, — pertraukė jį tėvas, — jei nemoki vokiškai. Jis nelabai raštingas, bet supras.

— Gerai, tėve. — Nojus nemokėjo rašyti nei ivritu, nei vokiškai, bet nematė reikalo aiškinti tai tėvui.

— „Mano brangus broli...“ Parašei?

— Taip, tėve.

— „Man gėda, kad neparašiau tau anksčiau, bet tu nesunkiai įsivaizduoji, koks aš buvau užsiėmęs. Kai atvažiavau į Ameriką...“ Parašei, Nojau?

— Taip, — atsakė Nojus, kažką be tikslo keverzodamas popieriuje. — Parašiau.

— „Kai atvažiavau į Ameriką... — sutelkęs visas jėgas toliau diktavo Jokūbas — tylus jo balsas dusliai skambėjo drėgname kambarėly, — įsitaisiau vienoje stambioje firmoje. Aš labai daug dirbau, nors žinau, kad tu tuo nepatikėsi, ir buvau vis keliamas iš vieno didelio posto į kitą. Po pusantrų metų pasidariau labiausiai vertinamu firmos darbuotoju. Aš tapau kompanionu ir vedžiau firmos savininko, pono fon Kramerio, senos amerikiečių šeimos palikuonio, dukterį. Suprantu, kaip tau bus malonu sužinoti, jog aš turiu penketą sūnų ir dvi dukteris — tai tėvų pasididžiavimas ir paguoda senatvėje. Mes gyvename privilegijuotame Los Andželo priemiestyje — tai didžiulis, amžinai saulės užlietas miestas Ramiojo vandenyno pakrantėje. Mes turim keturiolikos kambarių namą ir rytais aš keliuosi ne anksčiau kaip pusę dešimtos ir kasdien važiuoju į savo klubą, kur kiekvieną popietę žaidžiu golfą. Esu tikras, jog tau bus įdomios visos šitos smulkmenos..

Nojus pajuto, kaip jam gerklėje kyla gniužuliukas. Jį pagavo pašėliškas jausmas, kad jeigu tik jis pravers burną, tuoj pratrūks juoktis ir tėvas numirs nesuvaldomai sūnui kvatojant.

— Nojau, — irzliai paklausė tėvas, — tu viską rašai?

— Taip, tėve, — šiaip ne taip pralemeno Nojus.

— „Tu, teisybė, esi vyriausias brolis, — kiek nusiraminęs toliau diktavo Jokūbas, — ir pripratai nuolat patarinėti. Bet dabartės „vyriausiojo“ ir „jauniausiojo“ sąvokos prarado buvusią prasmę. Aš daug keliavau ir manau, jog kai kurie mano patarimai tau bus naudingi. Žydas nė akimirkos neturi pamiršti, kaip elgtis. Pasaulyje tiek daug žmonių, kuriuos smaugia pavydas, ir jų vis daugėja. Pažvelgę į žydą, jie sako: „Tik pažiūrėkit, kaip jis elgiasi prie stalo!“ — arba: „O jo žmonos briliantai netikri!“ — arba: „Kaip jis triukšmingai elgiasi teatre!“ — arba: „Jo svarstyklės neteisingai sveria. Jis visada apsveria!“ Gyventi darosi vis sunkiau, ir žydas turi elgtis taip, tarsi visų kitų žydų gyvenimas priklausytų nuo kiekvieno jo poelgio. Todėl jis turi valgyti tyliai, delikačiai naudodamasis peiliu ir šakute. Ir jis neturi leisti savo žmonai nešioti briliantų, ypač netikrų. Jo svarstyklės turi būti pačios tiksliausios visame mieste. Jis turi vaikščioti oriai, kaip savo vertę žinantis žmogus.“ Ne! — ūmiai sušuko Jokūbas. — Išbrauk visa tai. Tai tik papiktins jį.

Jis giliai įkvėpė ir kurį laiką tylėjo. Atrodė, jis visiškai nebejuda, ir Nojus sunerimęs pažvelgė į jį, bet pamatė, kad tėvas dar gyvas.

— „Brangus broli, — prakalbo pagaliau Jokūbas trūkinėjančiu, užkimusiu ir neatpažįstamai pasikeitusiu balsu, — viskas, ką aš tau parašiau, yra melas. Aš gyvenau apgailėtinai, visus apgaudinėjau, nuvariau į kapus savo žmoną, turiu tiktai vieną sūnų ir nededu į jį jokių vilčių. Aš bankrutavau, ir viskas, dėl ko tu mane įspėjai, iš tikro išsipildė...“

Jo balsas nutrūko. Jis užsirijo, pamėgino dar kažką pridurti, ir nutilo amžinai.

Nojus palietė tėvo krūtinę, mėgindamas išgirsti jo širdies dūžius. Po sausa susiraukšlėjusia, nupleiskanojusia oda styrėjo trapūs šonkauliai. Širdis po jais daugiau nebeplakė.

Nojus sudėjo tėvo rankas ant krūtinės ir užspaudė jam akis — jis ne sykį matė taip darant filmuose. Jokūbo veidas su pravira burna buvo kaip gyvas, jame sustingo tokia išraiška, tarsi jis būtų pasirengęs sakyti kalbą, bet Nojus nežinojo, kaip derėtų elgtis tokiu atveju, ir jis nieko nedarė. Pažvelgęs į velionio veidą, jis suprato, kaip jam palengvėjo. Jau niekada nebeišgirs įsakmaus ir valdingo tėvo balso. Niekada nebematys jo teatrališkų gestų.

Nojus perėjo per kambarį, mechaniškai inventorizuodamas, kas jame dar liko vertingo. Tiesą sakant, vertingo nieko ir nebuvo. Pora padėvėtų, gana neskoningų dvieilių kostiumų, karaliaus Jokūbo Biblija odiniais viršeliais, ant škotiško ponio sėdinčio septynmečio Nojaus fotografija sidabro rėmeliais, dėželė su rankogalių segtukais ir kaklaraiščio smeigtuku iš nikelio ir stiklo bei virvele perrištas nušiuręs raudonas manilinis vokas. Nojus rado jame dvidešimt akcijų kažkokios radijo firmos, subankrutavusios 1927 metais.

Spintos dugne Nojus aptiko kartoninę dėžę. Joje, rūpestingai įvyniotas į minkštą flanelę, gulėjo didžiulis senoviškas portretų fotoaparatas su stipriu objektyvu. Tai buvo vienintelis daiktas kambaryje, su kuriuo buvo elgiamasi pagarbiai ir dėmesingai, ir Nojus mintyse padėkojo tėvui, kad šis sugebėjo nuslėpti fotoaparatą nuo kreditorių. Už jį bus galima gauti pinigų laidotuvėms. Glostant nusitrynusią odą ir išblizgintą aparato linzę, Nojui dingtelėjo mintis, jog vertėtų pasilikti šitą daiktą sau kaip vienintelį išsaugotą tėvo atminimą, bet jis tuoj suprato, kad negali leisti sau tokios prabangos. Rūpestingai suvyniojęs fotoaparatą jis vėl įdėjo jį į dėžę ir paslėpė spintos kertėje po krūva senų drabužių.

Paskui nuėjo prie durų ir ant slenksčio atsigręžė. Blausioje lempos šviesoje ant patalo gulintis tėvas atrodė nelaimingas ir kenčiantis. Nojus užgesino šviesą ir išėjo iš kambario.

Jis iš lėto ėjo gatve. Po savaitės uždaro gyvenimo ankštame kambarėlyje tyras oras ir mankštelė kojoms jį stačiai atgaivino; kvėpuodamas pilna krūtine ir jausdamas, kaip plaučiai prisipildo oro, jis minkštai žengė žvilgančiu šaligatviu, klausydamasis savo žingsnių, ir jautėsi esąs jaunas ir sveikas. Švarus jūros oras šią nykią naktį buvo persismelkęs kažkokiu ypatingu kvapu, Nojus patraukė paplūdimio link, kur virš vandenyno dunksojo uola, ir kuo labiau jis artėjo prie jos, tuo stipriau jautė šitą surstelėjusį kvapą.

Kažkur iš tamsos atplūdo muzikos garsai — jie čia stiprėjo, atblokšti vėjo gūsio, čia tilo. Nojus patraukė ten, iš kur sklido muzika, ir, priėjęs kampą, suprato, jog muzika sklinda iš baro kitoje gatvės pusėje. Pro duris tolydžio vaikščiojo žmonės. Virš durų kabėjo užrašas: PER ŠVENTES KAINOS ĮPRASTINĖS. SUTIKITE NAUJUOSIUS METUS PAS MUS!

Muzikos automate kažkas pakeitė plokštelę ir žemas moteriškas balsas uždainavo: „Ir dieną, ir naktį vien tik tu, ir po mėnuliu, ir po saule tiktai tu...“ — stiprus, pilnas aistros dainininkės balsas plaukė tuščioje, drėgnoje naktyje.

Nojus perėjo gatvę, atidarė duris ir įėjo į vidų. Kitame baro gale sėdėjo du jūreiviai su kažkokia blondine, ir visas trejetas stebeilijo į girtą vyruką, bejėgiškai nusvarinusį galvą ant raudonmedžio bufeto. Barmenas pažvelgė į Nojų, kai šis įėjo vidun.

— Ar čia yra telefonas? — paklausė Nojus.

— Ana ten. — Barmenas mostelėjo būdelės kitoje kambario pusėje link. Nojus nuėjo prie telefono.

— Elkitės su juo mandagiai, vaikinai, — praeidamas pro šalį išgirdo Nojus, kaip blondinė kreipėsi į jūreivius. — Patrinkit jam sprandą ledu.

Ji plačiai nusišypsojo Nojui. Jai ant veido krito žalsvi atšvaitai nuo muzikos automato. Nojus linktelėjo jai, įėjo į telefono būdelę ir išsitraukė vizitinę kortelę, kurią jam buvo davęs daktaras. Joje buvo užrašytas telefono numeris laidojimo biuro, veikiančio kiaurą parą.

Nojus surinko numerį. Prispaudęs ragelį prie ausies ir kiaušydamasis to nepaliaujamo pypsėjimo jis pagalvojo apie kitą telefoną, kuris stovi laidojimo biure ant tamsaus poliruoto stalo, apšviestas vienintelės lempelės po gaubtu, ir savo skambučiais skelbia, jog atėjo Naujieji metai. Nojus jau norėjo pakabinti ragelį, bet išgirdo balsą kitame laido gale.

— Alio, — kažkaip neaiškiai atsiliepė balsas lyg už jūrų marių. — Greidžio laidojimo biuras.

— Aš norėčiau pasiteirauti dėl laidotuvių, — pasakė Nojus. — Ką tik numirė mano tėvas.

— Kokia velionio pavardė?

— Aš norėčiau paklausti dėl kainų. Aš neturiu daug pinigų, o ir...

— Man reikia žinoti pavardę, — pertraukė sausas, oficialus balsas.

— Akermanas.

— Voterfildas, — tarė kimus balsas kitame laido gale. — Kuo jis vardu? — Nojus išgirdo, kaip jo pašnekovas sušnabždėjo: „Nagi liaukis, Gladise!“ — Paskui vėl prašneko į ragelį, sunkiai tramdydamas juoką: — Kuo jis vardu?

— Akermanas, — pasakė Nojus. — Akermanas.

— Tai vardas?

— Ne, pavardė. Vardas — Jokūbas.

— Aš paprašyčiau jūsų, — su girtu pasipūtimu pasakė balsas, — kalbėti aiškiau.

— Aš noriu sužinoti, — garsiai pasakė Nojus, — kiek jūs imate už kremaciją?

— Už kremaciją? Taip, taip, pageidaujantiems mes teikiame tokią paslaugą.

— Kiek tai kainuos? — paklausė Nojus.

— O kiek bus ekipažų?

— Kaip?

— Kiek reikės ekipažų? Na, kiek dalyvaus svečių ir giminaičių?

— Vienas, — atsakė Nojus. — Bus vienas svečias, jis ir giminaitis.

Daina „Ir naktį, ir dieną“ traškėdama baigėsi, ir Nojus neišgirdo, ką pasakė jo pašnekovas.

— Man reikia, kad viskas būtų kiek įmanoma kukliau, — apimtas nevilties pasakė Nojus. — Aš turiu mažai pinigų.

— Suprantu, suprantu, — pasakė žmogus iš laidojimo biuro. — Norėčiau paklausti dar vieno dalyko. Ar velionis buvo apdraustas?

— Ne, — atsakė Nojus.

— Tokiu atveju, pats suprantate, gausite mokėti grynaisiais. Ir avansu, suprantate.

— Kiek? — beveik išrėkė Nojus.

— Ar norite, kad palaikai būtų įdėti į paprastą kartoninę dėžutę, ar į pasidabruotą urną?

— Į paprastą kartoninę dėžutę.

— Pati žemiausia kaina pas mus, brangus drauge, — balsas kitame laido gale ūmiai tapo solidus ir aiškus, — taigi žemiausia kaina — septyniasdešimt šeši doleriai penkiasdešimt centų.

— Jums teks sumokėti dar penkis centus už papildomas penkias minutes, — į pokalbį įsiterpė telefonistė.

— Gerai. — Nojus įmetė į automatą penkių centų monetą, ir telefonistė padėkojo jam. — Aš sutinku. Septyniasdešimt šeši doleriai penkiasdešimt centų, — pasakė Nojus ir pagalvojo, kad kaip nors sukrapštys juos. — Poryt pusiaudienį, — pridūrė jis, greit sumetęs, jog galės sausio antrąją nueiti į miestą ir parduoti fotoaparatą bei kitus daiktus. — Adresas — viešbutis „Vaizdas į jūrą“. Ar žinote, kur jis yra?

— Taip, taip, — atsakė girtas balsas. — Sutarta. Viešbutis „Balsas į jūrą“. Rytoj aš atsiųsiu jums savo žmogų ir jūs galėsite pasirašyti sutartį...

— Gerai, — sutiko visas suprakaitavęs Nojus ir jau buvo bekabinąs ragelį.

— Dar vienas klausimas, mielasis, — pasirodo, žmogus iš laidojimo biuro dar ne viską išklausinėjo. — Dar vienas klausimas. Kokios bus laidojimo apeigos?

— Laidojimo apeigos?

— Na, kokį tikėjimą išpažino velionis?

Jokūbas neišpažino jokio tikėjimo, bet Nojui neatrodė būtina pranešti apie tai laidojimo biurui.

— Jis buvo žydas.

— Hm. — Ragelyje stojo tyla, paskui Nojus išgirdo linksmą girtos moters balsą: — Nagi išgerkim, Džordžai, maktelkim dar po taurelę!

— Apgailestauju, — vėl prašneko žmogus iš laidojimo biuro, — bet mes neturim galimybių organizuoti laidotuvių su žydiškom apeigom.

— Koks jums skirtumas! — sušuko Nojus. — Jis buvo netikintis. Ir jokių apeigų jam nereikia.

— Tai neįmanoma, — kimus, bet kupinas orumo atsakė balsas. — Žydų mes neaptarnaujam. Aš neabejoju, kad jūs surasit kitų... daug kitų laidojimo biurų, kurie imasi kremuoti žydus.

— Bet daktaras Fišbornas rekomendavo jus! — lyg pamišęs išrėkė Nojus. Jis pajuto, jog nepajėgs derėtis su kitu laidojimo biuru; jis buvo priblokštas ir visiškai išmuštas iš vėžių. — Argi jūs nelaidojat žmonių?

— Reiškiu gilią užuojautą dėl jus ištikusios nelaimės, brangusis, bet mes neturim galimybės...

Nojus išgirdo kažką lyg grumiantis kitapus laido, paskui moteriškas balsas pasakė:

— Leisk, Džordži, aš su juo pakalbėsiu.

Netrukus moteriškė, vos apversdama liežuvį, bet garsiai ir įžūliai išrėžė:

— Klausyk, ko tu priskretai? Mes užsiėmę. Argi tu negirdėjai? Džordžis aiškiai pasakė, kad žydų jis nelaidoja. Su Naujaisiais metais.

Ir padėjo ragelį.

Nojui drebėjo rankos, jautė, kaip visą jo kūną išmušė prakaitas. Jis vargais negalais pakabino ragelį. Išėjęs iš būdelės, jis iš lengvo patraukė durų link — pro muzikos automatą, iš kurio dabar sklido „Baladės apie Loch Lomondą“ džiazinis variantas, pro blondinę, nusilesusį vyruką ir jūreivius prie baro. Blondinė nusišypsojo jam ir paklausė:

— Na, kas nutiko, bičiuli? Jos nėra namie?

Nojus nė neišgirdo jos. Vos vilkdamas iš silpnumo ir nuovargio kojas jis iš lėto priėjo prie baro galo, kuris buvo laisvas, ir atsisėdo ant aukštos kėdės.

— Viskio! — metė jis barmenui. Kai jam atnešė stiklą viskio, jis išgėrė jį vienu mauku ir užsisakė dar vieną porciją. Du stiklai, išgerti vienas po kito, jį kaipmat paveikė — nuo alkoholio susidrumstusioje sąmonėje ir kambario kontūrai, ir muzika, ir žmonės, sėdintys bare, atrodė nepalyginamai mielesni, ir kai prie jo, pernelyg jau banguodama storomis šlaunimis, priėjo blondinė, apsitempusi geltona gėlėta suknute, su raudonais bateliais ir mažyte skrybėlaite su violetiniu vualiu, jis nusišypsojo jai.

— Na štai, — pasakė blondinė, švelniai lytėdama jo ranką, — va taip geriau.

— Su Naujaisiais metais! — pasveikino ją Nojus.

— Aukseli... — Blondinė atsisėdo šalia jo ir, muistydamasi savo aptemptom šlaunim ant aukštos kėdės, aptrauktos raudona dirbtine oda, pasitrynė keliu į jo koją. — Aukseli, aš turiu nemalonumų. Aš akylai nužvelgiau visus žmones bare ir nusprendžiau, kad galiu pasikliauti tik tavimi. Kokteilį, — pasakė ji pripėslinusiam barmenui. — Kai aš turiu nemalonumų, — toliau kalbėjo ji, paėmusi Nojų už alkūnės ir nuoširdžiai žvelgdama į jį pro vualį mažytėmis žydromis apvedžiotomis akutėmis, rimtomis ir kviečiančiomis, — taigi, kai aš turiu nemalonumų, mane taip ir traukia prie italų. Jie tvirto charakterio. Jie karštuoliai, bet atjauslūs. Tiesą sakant, aukseli, man patinka karšto būdo vyrai. Vyras, kurio neįmanoma išvesti iš pusiausvyros, negali padaryti moters laimingos net dešimt minučių per metus. Aš vyriškyje ieškau dviejų dalykų: atjaučiančio charakterio ir putlių lūpų.

— Ko? — paklausė apstulbęs Nojus.

— Putlių lupų, — nuoširdžiai pakartojo blondinė. — Mano vardas Džordžija, aukseli, o tavo?

— Ronaldas Biverbrukas, — atsakė Nojus. — Ir turiu tau pasakyti... aš ne italas.

— Ne? — Moteriškė atrodė nusivylusi ir vienu gurkšniu nugėrė pusę kokteilio. — O aš galėjau prisiekti, kad tu italas. Tai kas gi tu, Ronaldai?

— Aš indėnas, — atsakė Nojus. — Sijų genties indėnas.

— Ir vis tiek kertu lažybų, kad tu gali padaryti moterį labai laimingą.

— Išgerkim, — pasiūlė Nojus.

— Aukseli, — kreipėsi moteris į barmeną, — du kokteilius. Dvigubus, aukseli. — O man ir indėnai patinka, — ji vėl pasigręžė į Nojų. — Vienintelis dalykas, kas man nepatinka, tai normalūs amerikiečiai. Jie nemoka gražiai elgtis su moterimi. Gauna savo, trinkt durimis ir jau dumia namo pas žmonas. Aukseli, — toliau kalbėjo ji, baigdama gerti savo pirmąjį kokteilį, — o kodėl tau nepriėjus prie tų dviejų jūreivukų ir nepasakius, jog tu palydėsi mane namo? Ir pasiimk butelį alaus tam atvejui, jeigu jie kartais imtų ginčytis.

— Tu atėjai su jais? — paklausė Nojus. Dabar jam mažumėlę sukosi galva, buvo linksma ir kalbėdamas su moterimi jis švelniai glostė jai ranką ir šypsodamas žvelgė į akis. Blondinės rankos buvo sudiržusios, pūslėtos ir jinai gėdijosi jų.

— Tai nuo darbo skalbykloje, — liūdnai pasakė ji. — Nesumanyk, aukseli, parsisamdyti į skalbyklą.

— Gerai, — sutiko Nojus.

— Aš atėjau su tuo. — Ji linktelėjo į gatavą vyruką, kurio galva gulėjo ant baro; nuo šito judesio jos vualis suribėjo žalioje ir raudonoje patefono šviesoje. — Gavo nokautą pirmame raunde. Aš tau kai ką pasakysiu. — Ji pasilenkė prie Nojaus, ir į jį plūstelėjo stiprus džino, svogūnų ir pigių kvepalų kvapas. — Šitie jūreiviai rengia sąmokslą prieš jį. Nors ir su kariškom uniformom. Jie nori pirma apšvarinti jį, o paskui pasekti mane ir kokiam nors tamsiam skersgatvy atimti iš manęs pinigus. Pasiimk alaus butelį, Ronaldai, ir eik pakalbėk su jais.

Barmenas atnešė kokteilius; moteriškė išsitraukė dešimties dolerių banknotą ir padavė jam.

— Moku aš, — pasakė ji. — Šitas vaikinas toks vienišas Naujųjų metų išvakarėse.

— Tu neturi už mane mokėti, — užprotestavo Nojus.

— Už mus, auksiuk! — blondinė pakėlė taurę veik prie pat jo veido ir pro vualį švelniai ir koketiškai pažvelgė į Nojų. — Kam reikalingi pinigai, mielasis, jei ne vaišinti draugams?

Jie išgėrė ir moteriškė paglostė Nojui kelį.

— Koks tu šykštus, aukseli, — pasakė jinai. — Reikia kažką daryti. Eime iš čia. Man čia nebepatinka. Eime pas mane, į mano butuką. Turiu pasilaikiusi buteliuką viskio, ir mes dviese atšvęsim Naujuosius metus. Pabučiuok mane kartelį, mano mielasis. — Ji pasilenkė ir ryžtingai užmerkė akis. Nojus pabučiavo ją. Jos lūpos buvo švelnios, ir lūpų dažai ant jų atsidavė svogūnais, džinu ir avietėm. — Aš negaliu ilgiau laukti. — Blondinė gana tvirtai atsistojo ant kojų, paėmė jį už rankos ir jiedu, nešini kokteiliais, patraukė į užpakalinę baro dalį.

Jūreivukai nenuleido nuo jų akių. Jie buvo labai jaunučiai, jų veiduose atsispindėjo sumišimas ir nusivylimas.

— Pasisaugokit mano draugo, — įspėjo juodu moteris. — Jis indėnas iš sijų genties. — Ji pabučiavo Nojui į užausį. — Aš tuoj, katinėli. Eisiu atsigaivinsiu, kad labiau tau patikčiau.

Blondinė sukikeno, spustelėjo jam ranką drėgnu delnu ir, tebelaikydama kokteilį ir perdėtai kraipydama gėlėta suknele aptemptą užpakaliuką, nuvizgino į tualetą.

— Ką ji ten tau tarškė? — paklausė jaunesnis jūreivukas. Jis sėdėjo be kepuraitės ir jo plaukai buvo pakirpti taip trumpai, jog atrodė kaip pirmas pūkelis ant kūdikio galvos.

— Ji sako, — pareiškė Nojus, jausdamasis stiprus ir pasirengęs viskam, — ji sako, kad jūs taisotės ją apiplėšti.

Jūreivukas su kepuraite purkštelėjo.

— Mes ją apiplėšti! Čia tai bent! Kaip tik atvirkščiai, brolyti.

— Ji užsiprašė dvidešimt penkių dolerių, — įsiterpė jaunesnysis jūreivukas. — Po dvidešimt penkis dolerius nuo kiekvieno. Ji sako, kad niekad anksčiau tuo neužsiiminėjo, kad ji ištekėjusi, ir dėl to jai reikės pridurti už riziką.

— Ir apskritai, kuo jinai vaizduojasi esanti, — pasipiktino jūreivukas su kepure. — O kiek ji iš tavęs užsiprašė?

— Nė kiek, — atsakė Nojus ir pajuto, kaip jį sudilgė kažkoks paikas išdidumas. — Maža to, ji dar pažadėjo butelį viskio.

— Kaip tau tai patinka? — su kartėliu pasakė vyresnysis jūreivukas, pasigręžęs į savo bičiulį.

— Tu eisi su ja? — gosliai paklausė jaunesnysis.

Nojus papurtė galvą.

— Ne.

— Kodėl? — nusistebėjo jaunesnysis jūreivukas.

— Šiaip sau, — gūžtelėjo pečiais Nojus.

— Tave, vyruti, matyt, gerai aptarnauja.

— Žinai, — kreipėsi jūreivukas su kepure į savo bičiulį, — šiaušiam iš čia. Irgi mat — Santa Monika! — jis priekaištingai pažvelgė į savo draugą. — Jau geriau būtume sėdėję kareivinėse.

— O kaip su juo? — Nojus palietė taikingai miegantį girtą vyruką.

— Tegu juo pasirūpina tavo dama.

Jaunesnysis jūreivukas ryžtingai užsimaukšlino ant galvos savo baltą kepuraitę ir abu bičiuliai išspūdino lauk.

— Dvidešimt penki doleriai! — atsklido iki Nojaus vyresniojo balsas, kai trinktelėjo durys.

Nojus palūkuriavo valandžiukę, paskui draugiškai patapšnojo girtą vyruką ir išėjo įkandin jūreivių. Pastovėjo gatvėje, traukdamas į plaučius minkštą drėgną orą, maloniai vėsinantį įkaitusį jo veidą. Tolumoje po siūbuojančia nelygia gatvės žibinto šviesa jis pamatė dvi rūke pranykstančias vangias figūras mėlynomis uniformomis. Nojus apsigręžė ir patraukė kita kryptimi — išgertas viskis melodingai ir maloniai tvinksėjo jo smilkiniuose.

Nojus atsargutėliai atvėrė duris ir tyliai įžengė į tamsų kambarį. Jame tebetvyrojo tas pats kvapas. Nojus jau buvo apie jį pamiršęs. Spiritas, vaistai, kažkas salsvo ir sunkaus... Nojus ėmė apgraibom ieškoti elektros jungtuko. Jo rankos nervingai trūkčiojo, jis užkliuvo už kėdės ir pagaliau uždegė šviesą.

Tėvas gulėjo lovoje pravėręs burną, tarsi pasirengęs kalbėti blausioje šviesoje. Nojus pažvelgė į jį ir susiūbavo. Kvailas, senas klastūnas su įmantria barzda, nubalintais plaukais ir Biblija odiniais aptaisais.

Paskubėk, Viešpatie, paskubėk pasiimti mane... Kokį tikėjimą išpažino velionis? Nojus akimirką lyg apsvaigo. Jis niekaip neįstengė susikaupti, jo galvoje, lenkdamos viena kitą, skriejo mintys, padrikos ir absurdiškos. Putlios lūpos. Dvidešimt penki doleriai iš jūreivių ir nė cento iš jo. Tarp moterų jis niekad neturėjo ypatingo pasisekimo, o jau tokio kaip šįvakar nė sapnuot nesapnavo. O gal moteris pajuto, kad jis turi nemalonumų ir paprasčiausiai norėjo jį paguosti? Žinoma, ji buvo girtut girtutėlė... Ronaldas Biverbrukas. O kaip kilsavo gėlės ant jos suknutės, kai ji ėjo į tualetą. Jeigu jis būtų užtrukęs bare, dabar jau turbūt gulėtų su ja lovoje po šilta antklode, jaukiai prisiglaudęs prie jos — tokios minkštos, putnios, baltos, ir vėl trauktų svogūnų, džino ir aviečių kvapą. Akimirką jį nudiegė aštrus apmaudas, kad vietoj to jis atsidūrė štai čia, plikam kambary, vienas su mirusiu seniu... Jeigu viskas būtų atvirkščiai, pagalvojo jis, jeigu dabar jis, Nojus, gulėtų negyvas, o senis būtų gyvas ir gautų tokį pasiūlymą, Jokūbas, kaip kaži ką, jau seniai, prisipliurinęs viskio, gulėtų lovoje su blondine. Na, bet ar galima taip galvoti. Nojus papurtė galvą. Juk tai jo tėvas, žmogus, iš kurio sėklos jis išaugo. Viešpatie, nejau sendamas ir jis pasidarys toks pat papliauška?

Nojus prisivertė pažvelgti į mirusį tėvą ir visą minutę nenuleido žvilgsnio nuo jo veido. Jis mėgino pravirkti. Jam atrodė, kad tokią žiemos naktį, baigiantis seniesiems metams, visų apleistas žmogus turi teisę tikėtis, kad nors vienatinis jo sūnus išspaus dėl jo ašarą.

Pakankamai suaugęs, Nojus retai tepagalvodavo apie tėvą. O jeigu kartais ir pagalvodavo, tai tik su kartėliu. Bet dabar, žvelgdamas į blyškų, raukšlėtą veidą, iškilusį ant pagalvės tarsi akmeninė statula, išdidi ir kilni, kaip Jokūbas ir įsivaizdavo save mirties patale, Nojus sąmoningai prisivertė sukaupti visas mintis apie tėvą. Kokį kelią tėvas gavo sukarti, kad atsidurtų šitame ankštame kambarėlyje Ramiojo vandenyno pakrantėje. Palikęs purvinas Odesos gatves, jis perkirto visą Rusiją, perplaukė Baltijos jūrą, vandenyną ir galop atsidūrė klegančiame, skambančiame Niujorke. Nojus užmerkė akis ir mėgino įsivaizduoti tėvą jauną, energingą ir vinklų, su ta gražia kakta ir grobuoniška nosimi — jis greitai, su įgimtu oratoriaus laisvumu perėjo prie anglų kalbos; žingsniuodamas po žmonių knibždančias gatves, jis visad gyvomis savo akimis kažko ieškodavo, visad mokėdavo įžūliai nusišypsoti ir merginoms, ir partneriams, ir klientams... Nojus įsivaizdavo tėvą, klajojantį po Pietus, Atlantą ir Taskalūzą; pasitikintis savimi, suktas ir ilgapirštis, Jokūbas iš esmės niekada per daug nesidomėjo pinigais, bet visuomet jų prasimanydavo visaip sukčiaudamas ir tuoj pat juos iššvaistydavo. Juokdamasis ir traukdamas juodus cigarus, jis atsidurdavo čia viename šalies gale, čia kitame, čia Minesotos valstijoje, čia Montanoje, jį gerai pažinojo smuklėse ir lošimo namuose, jis galėjo padrožti nešvankų sąmojį ir čia pat pacituoti ką nors iš Biblijos; Čikagoje, vedęs Nojaus motiną, Jokūbas kurį laiką buvo rimtas ir rūpestingas, švelnus ir atidus ir net, galimas daiktas, jog tuo metu, pastebėjęs šerkšnijančius plaukus ir atsisveikindamas su jaunyste, jis buvo apsisprendęs įsikurti ir tapti doru piliečiu. Nojus prisiminė ir tai, kaip kitados Jokūbas, sėdėdamas po pietų pliušiniais baldais apstatytoje svetainėje, sodriu baritonu dainavo jam: „Kartą ėjau pro parką, linksmą linksmą gegužės mėnesį“...

Nojus papurtė galvą. Kažkur giliai pasąmonėje lyg aidas suskambėjo jaunas ir stiprus balsas: „Linksmą linksmą gegužės mėnesį.. — ir jis ne iškart nutilo.

Juo labiau jo dienų ratas dilo į nuobaigas, juo labiau Jokūbas leidosi žemyn. Jo varganos įmonės darėsi vis varganesnės, jo žavesys nubluko, priešų padaugėjo — rodės, visas pasaulis susitelkė prieš jį. Nesėkmė Čikagoje, nesėkmė Siatle, nesėkmė Baltimorėje, ir galiausiai čia, Santa Monikoje, jo paskutinėje skurdžioje užuoglaudoje... „Aš gyvenau apgailėtinai, visus apgaudinėjau, nuvariau į kapus savo žmoną, turiu tiktai vieną sūnų ir nededu į jį jokių vilčių. Aš bankrutavau...“ Mintis apie apgautą brolį, išleidusį paskutinį kvapą krosnies liepsnose, persekiojo jį per metus ir vandenynus...

Nojus įsistebeilijo į tėvą sausomis akimis. Jokūbo burna buvo pravira ir tiesiog iki skausmo gyva. Nojus pašoko, svirdinėdamas priėjo prie tėvo ir pamėgino užverti jam burną. Palietęs ranka barzdą, Nojus pajuto, kad ji sustirusi ir šiurkšti, ir kai jis pamėgino sučiaupti burną, velionio dantys garsiai ir keistai klanktelėjo. Bet vos tik Nojus atitraukė ranką, lūpos vėl prasivėrė, tarsi pasirengusios sakyti kalbą. Nojus vis energingiau ir energingiau mėgino sučiaupti burną. Žandikauliai tyliai klanktelėdavo ir apatinis vėl atšokdavo, vos tik Nojus atitraukdavo ranką, burna vėl atsiverdavo ir geltonoje šviesoje sublizgėdavo dantys. Nojus įsirėmė keliais į lovą, kad turėtų geresnę atsparą. Bet jo tėvas, užsispyręs senis, visą gyvenimą priešgyniavęs savo tėvams, mokytojams, broliams, žmonai, savo sėkmei, kompanionams, meilužėms, sūnui ir dabar liko ištikimas sau.

Nojus žingtelėjo atgal. Blyški, pasigailėtina senio burna po nukarusiais baltais ūsais ant pilkos pagalvės taip ir liko pravira.

Ir pirmąkart po tėvo mirties Nojus pravirko.

Ketvirtas skyrius

Sėdėdamas su šalmu ant galvos atvirame žvalgybiniame automobiliuke, Kristianas jautėsi kažkaip nesmagiai, tarsi būtų koks apgavikas. Jie linksmai riedėjo medžiais apsodintu Prancūzijos keliu. Nerūpestingai pasidėjęs ant kelių lengvą automatą, jis valgė vyšnias, kurių prisiskynė sode prie Mo. Kažkur priešaky, už neaukštų žalių kalvų, plytėjo Paryžius. Kristianas suprato, jog prancūzams, kurie veikiausiai dyrėjo į jį pro užvertas akmeninių namų, stovinčių palei kelią, langines, jis atrodo kaip užkariautojas, rūstus karys, griovėjas. Tuo tarpu jis dar negirdėjo nė vieno šūvio, o karas šiuose kraštuose jau baigėsi.

Kristianas pasigręžė į Brantą, sėdintį jam už nugaros, norėdamas sušnekti. Brantas, vienos propagandos kuopos fotografas, prisiplakė prie jų žvalgybos būrio dar Mece. Šitas gležnas, inteligentiškos išvaizdos žmogus ligi karo buvo nežymus dailininkas. Kristianas susidraugavo su juo Austrijoje, kur Brantas buvo atvažiavęs vieną pavasarį paslidinėti. Branto veidas buvo įdegęs skaisčiai raudonai, akys ašarojo nuo vėjo, o šalmas darė jį panašų į berniuką, žaidžiantį kieme kareivukus. Pažvelgęs į jį, Kristianas nusišypsojo. Brantas sėdėjo susigūžęs siauroje sėdynėje, prispaustas kūningo kapralo iš Silezijos, kuris patenkintas išsipleikė sau ant krūvos fotoreikmenų ir atsišliejo į Branto kojas.

— Ko juokiesi, seržante? — paklausė Brantas.

— Iš tavo nosies spalvos, — atsakė Kristianas.

Brantas atsargiai palytėjo savo nudegusią, nusilupusią nosį.

— Jau septinta oda eina, — pasakė jis. — Su tokia nosim geriau nekelt kojos laukan. Nagi pasiskubink, seržante, man reikia kuo greičiau nukakti į Paryžių. Aš noriu išgerti.

— Kantrybės! — atsakė Kristianas. — Truputėlį kantrybės. Argi tu nežinai, kad vyksta karas?

Kapralas iš Silezijos pratrūko juoktis. Jis buvo linksmas, naivus ir paikas vaikinas ir visada stengdavosi įtikti vyresnybei. Nuo tos minutės, vos tik jie atsidūrė Prancūzijoje, jis neprarado smagumo. Vakarykščiai, gulėdamas greta Kristiano ant antklodės šalia kelio, jis labai rimtai išsakė viltį, jog karas gal baigsis negreitai. Mat jis turįs užmušti bent vieną prancūzą. Jo tėvas neteko kojos prie Verdeno 1916 metais, ir Krausas — toks buvo kapralo vardas — prisiminė, kaip būdamas septynerių metų, sugrįžęs iš bažnyčios Kūčių vakarą, jis išsitempė priešais vienkojį savo tėvą ir pasakė: „Aš galėsiu ramiai numirti tik tada, kai užmušiu prancūzą.“ Tai buvo prieš penkiolika metų. Dabar kiekviename naujame mieste jis su viltimi dairėsi į šalis, ieškodamas prancūzų, kurie galėtų jam padaryti tokią paslaugą. Šanlyje jis patyrė didžiausią nusivylimą, kai priešais kavinę išdygo prancūzų leitenantas su balta vėliava ir be vienintelio šūvio pasidavė į nelaisvę kartu su šešiolika eilinių.

Kristianas nukreipė akis nuo juokingo, degte degančio Branto veido ir pažvelgė atgal, kur, griežtai laikydamiesi septyniasdešimt penkių metrų intervalo, lygiu tiesiu keliu jiems pavymui riedėjo kiti du automobiliai. Kristiano leitenantas perdavė jo žinion tris automobilius, o pats su likusia būrio dalimi leidosi lygiagrečiu keliu. Jie gavo įsakymą važiuoti Paryžiaus link, kuris, kaip jie buvo patikinti, nesigins. Kristianas nusišypsojo jausdamas, jog mažumėlę apsvaigo galva iš pasididžiavimo: jam pirmą kartą buvo patikėta savarankiškai komanduoti tokiam padaliniui — trims automobiliams, vienuolikai kareivių, apsiginklavusių dešimčia šautuvų, automatų ir vienu sunkiuoju kulkosvaidžiu.

Kristianas pasigręžė sėdynėje ir ėmė žiūrėti į kelią priešais save. Graži šalis, pagalvojo jis. Kaip rūpestingai prižiūrimi šitie laukai, apsodinti tuopomis, kurių arimuose lygiomis eilėmis dabar sužėlę birželio želmenys.

Viskas buvo taip netikėta ir praėjo taip sklandžiai, mieguistai pagalvojo jis. Ilga laukimo žiema, paskui veržlus ir įspūdingas puolimas per Europą — galinga, viską griaunanti, puikiai organizuota lavina. Buvo apgalvotos visos smulkmenos ligi druskos tablečių ir salvarsano ampulių (Achene, prieš žygį, kiekvienam kareiviui buvo išduota po tris ampules neliečiamam daviny; Kristianas tąkart nusistebėjo medicinos tarnybos gebėjimu įvertinti prancūzų pasipriešinimo jėgą). Ir kaip tiksliai viskas pasitvirtino. Amunicijos sandėliai, žemėlapiai, vandens atsargos pasirodė besą būtent ten, kur buvo nurodyta, prancūzų kariuomenės skaičius, jos pasipriešinimo jėga, kelių būklė — viskas atitiko išankstinius apskaičiavimus. „Tik vokiečiai, — pagalvojo Kristianas, prisimindamas galingą žmonių ir mašinų srautą, plūstelėjusį į Prancūziją, — tik vokiečiai galėjo taip tiksliai viską numatyti.“

Žvalgybinio automobilio variklio burzgimą užgožė lėktuvo gausmas. Kristianas pažvelgė aukštyn ir nusišypsojo. Užpakalyje, maždaug per dvidešimt metrų nuo kelio, ore lėtai skrido vokiečių bombonešis. Lėktuvas Kristianui atrodė grakštus ir tvirtas, du ratai, kyšantys iš fiuzeliažo, priminė vanago nagus. Valandėlę, gėrėdamasis lėktuvo sparnais dangaus fone, Kristianas apgailestavo, kad nestojo į Oro pajėgas. Lakūnai neabejotinai buvo armijos ir visų žmonių numylėtiniai. Jų gyvenimo sąlygos buvo neregėtai komfortiškos, jie gyveno kaip prabangiausiuose kurorto viešbučiuose. Tai buvo patys šauniausi šalies jaunuoliai — linksmi, nerūpestingi, savimi pasitikintys. Kristianas matydavo juos baruose, girdėdavo kalbantis. Jie rinkdavosi glaudžiomis, niekam neprieinamomis grupelėmis, žarstydavosi pinigais, tik jiems vieniems suprantama kalba dalydavosi įspūdžiais apie skrydžius virš Madrido, apie Varšuvos bombardavimą, apie merginas Barselonoje, apie naujuosius meseršmitus. Regėjos, nė vienas iš jų negalvoja apie mirtį arba pralaimėjimą, atrodė, šitos sąvokos nė neegzistuoja jų siaurame, aristokratiškame, pavojingame ir linksmame pasaulėlyje.

Dabar bombonešis skrido tiesiai virš automobilio, ir kai lakūnas padarė viražą, Kristianas pamatė besišypsantį kabinoje jo veidą. Kristianas jam irgi nusišypsojo ir pamojavo. Lakūnas pakraipė sparnais ir nuskrido toliau — jaunas, nerūpestingas ir išdidus — virš medžiais apsodinto kelio, besidriekiančio priešais jį ligi paties Paryžiaus.

Kristianas nerūpestingai atsilošė priekinėje automobilio sėdynėje. Tolygiai ir raminamai gaudžiant varikliui ir žaluma kvepiančiam vėjui šiurenant jo plaukus, Kristiano sąmonėje atsklido muzika, kurią girdėjo per koncertą Berlyne atostogaudamas. Tai buvo Mocarto kvintetas klarnetui — liūdna, jaudinanti melodija, tarsi jaunos merginos rauda dėl prarasto mylimojo vasaros vidurdienį ant lėtai sruvenančios upės kranto. Pusiau užmerktomis akimis, kuriose kartkartėmis sužvilgėdavo auksinės kibirkštėlės, Kristianas prisiminė klarnetistą — mažutį, liūdno veido žmogelį plika galva ir nukarusiais smėlio spalvos ūsais; tokie karikatūrose vaizduojami po žmonos padu laikomi vyrai.

„O iš tikro, — žaismingai pagalvojo Kristianas, — tokiu metu reikėtų niūniuoti Vagnerį. Tas, kuris šiandien nedainuoja Zigfrydo arijų, tam tikra prasme, ko gero, išduoda didįjį Trečiąjį reichą.“ Kristianas ne itin mėgo Vagnerį, bet pasižadėjo sau pagalvoti apie jį, vos tiktai įveiks kvintetą klarnetui. Šiaip ar taip, tai padės jam neužmigti. Tačiau jo galva nusviro ant krūtinės ir jis užsnūdo, lygiai kvėpuodamas ir kiek šypsodamas pro miegus. Vairuotojas pašnairavo į jį, išsišiepė ir su draugiška pajuoka parodė nykščiu į Kristianą fotografui ir kapralui iš Silezijos, sėdinčiam užpakalinėj sėdynėj. Kapralas garsiai nusikvatojo, tarsi Kristianas specialiai jam būtų iškrėtęs kažkokį neregėtai protingą ir įdomų pokštą.

Trys automobiliai riedėjo keliu per ramią, saulės nužertą vietovę; jeigu ne kur ne kur šmėščiojančios karvės, vištos ir antys, ji būtų atrodžiusi visiškai tuščia, tarsi per šventę, kai visi gyventojai išvykę mugėn į artimiausią miestuką.

Pirmasis šūvis Kristianui pasirodė tarsi jo sąmonėje tebeskambančios muzikos tęsinys.

Kiti penki šūviai, stabdžių žviegesys ir griuvimas, kai automobilis šastelėjo į šalį ir nuslydo į griovį, pažadino jį. Dar ne visai išsibudinęs, Kristianas iššoko iš automobilio ir krito ant žemės. Šalia jo, sunkiai dūsuodami, užsiglaudė dulkėse ir kiti. Kurį laiką Kristianas gulėjo ir laukė, kas bus toliau; laukė, kad kas nors pasakys, ką daryti. Paskui pajuto įsmeigtus į save sunerimusių kareivių žvilgsnius. „Paskirtas vadovauti, — pagalvojo jis, — seržantas turi kaipmat įvertinti situaciją ir duoti paprastus ir aiškius įsakymus. Jis neturi pasirodyti esąs neryžtingas ir visada veikti su pasitikėjimu ir drąsiai.“

— Ar niekas nesužeistas? — sušnibždėjo jis.

— Ne, — atsakė Krausas. Uždėjęs pirštą ant šautuvo gaiduko, jis susijaudinęs dyrėjo iš po priekinio automobilio rato.

— O Dieve! Viešpatie šventas! — nervingai burbtelėjo Brantas. Jis lyg nesavais pirštais grabaliojo šautuvo saugiklį, tarsi pirmą kartą būtų laikęs ginklą rankose.

— Palik jį ramybėj! — griežtai pasakė Kristianas. — Neliesk saugiklio. Dar nušausi kurį nors iš mūsų.

— Nešdinamės iš čia, — pasiūlė Brantas. Jo šalmas nukrito ir plaukai buvo apdulkėję. — Antraip mums visiems bus gaištas!

— Užsičiaupk! — suriko Kristianas.

Vėl supoškėjo šūviai. Kelios kulkos pataikė į automobilį, sprogo viena padanga.

— Viešpatie, — suburbėjo Brantas. — Viešpatie.

Kristianas ėmė atsargiai slinkti automobilio užpakalio link, todėl gavo peršliaužti per gulintį vairuotoją. Šitas žmogėnas, mechaniškai pagalvojo Kristianas, ropšdamasis per jį, nė karto nesimaudė nuo įsiveržimo į Lenkiją.

— Po paraliais, — susierzinęs sušnibždėjo jis, — kodėl tu neišsimaudai?

— Kaltas, seržante, — nusižeminęs burbtelėjo vairuotojas.

Užstotas užpakalinio automobilio rato, Kristianas kilstelėjo galvą. Prieš pat jo akis tylutėliai lingavo guotelis saulučių; iš taip arti jos atrodė nelyginant kokie priešistoriniai medžiai. Priešaky, kiek mirgėdamas kaitriuose saulės spinduliuose, dryksojo kelias.

Per penkias pėdas nuo Kristiano nutūpė kažkoks paukštukas; jis dalykiškai straksėjo ant kelio, šnarindamas plunksnas, ir kartkartėmis šaižiai surėkdavo — lygiai kaip kad nekantrus pirkėjas krautuvėlėje, kurios savininkas kažkur trumpam užtruko.

Maždaug už šimto jardų stovėjo barikada.

Kristianas ją atidžiai apžiūrėjo. Kaip kad užtvanka užtveria upokšnį, taip barikada buvo užtvėrusi kelią toje vietoje, kur abiejose pusėse kilo statūs šlaitai. Kitapus barikados nebuvo justi jokių gyvybės ženklų. Abipus kelio šlamantys medžiai sudarė tarsi arką ir metė ant barikados tamsų šešėlį. Kristianas pažvelgė atgal. Kelias toje vietoje darė lankstą, ir kitų dviejų automobilių niekur nebuvo matyti. Bet Kristianas nėmaž neabejojo, kad jie sustojo, vos tik išgirdo šūvius. Jis pamėgino įsivaizduoti, ką gi jie dabar veikia, ir iškoneveikė save už tai, kad užsnūdo ir leidosi šitaip užklumpamas.

Viskas bylojo apie tai, kad barikada buvo sumesta greitosiomis: du nukirsti medžiai dar su lapais, kažkokios spyruoklės, čiužiniai, apverstas vežimas, akmenys iš kaimyninės tvoros. Bet vieta pasirinkta puikiai. Nusvirusios medžių šakos užstojo ją iš oro, ir aptikti barikadą galėjai tiktai užsirovęs ant jos, kaip ir atsitiko dabar.

Dar laimė, kad prancūzai taip greitai paleido ugnį. Kristianas pajuto, kad jo burna perdžiūvo ir baisiai norisi gerti. Nuo suvalgytų vyšnių jam ūmiai sudilgo liežuvio galiukas, suerzintas cigaretės.

„Jeigu prancūzai turi bent kiek sveiko proto, jie jau apsupo mus iš sparno ir iššaudys visus. Kaip aš galėjau tai leisti? — pagalvojo jis, atidžiai žiūrėdamas į paslaptingai tamsuojančius priešaky du nukirstus medžius. — Kaip aš galėjau užmigti? Jeigu jie turėtų kur nors miške mortyrą arba kulkosvaidį, per kelias sekundes mus sudorotų.“ Bet už barikados nebuvo girdėti nė jokio garso, ir tik ant asfalto, už saulučių šokavo tas pats paukštukas, tolydžio irzliai ir veriamai surėkdamas.

Išgirdęs už nugaros šnaresį, Kristianas atsigręžė. Bet tai pasirodė besąs Mešenas, vienas iš kareivių, važiavusių kitais dviem automobiliais. Mešenas slinko per atžalyną šliaužte, pagal visas taisykles, kaip kad buvo mokomas per pratybas, laikydamas rankose šautuvą.

— Kaip ten pas jus? — paklausė Kristianas. — Yra sužeistų?

— Ne, — atsakė kvapstydamasis Mešenas. — Mašinos stovi šoniniam kely. Visi sveiki. Seržantas Himleris atsiuntė mane sužinoti, ar jūs čia gyvi.

— Gyvi, — niauriai atsakė Kristianas.

— Seržantas Himleris įsakė perduoti, kad jis grįš į artilerijos štabo būstinę, praneš apie susidūrimą su priešu ir paprašys atsiųsti du tankus, — raportavo Mešenas labai raiškiai, kaip jam kalė instruktoriai ilgas varginančias valandas per mokymus.

Kristianas pašnairakiavo į barikadą, paslaptingai glūdinčią žalioje medžių prieblandoje. „Ir reikėjo, kad tai atsitiktų man, — su kartėliu pagalvojo jis. — Juk jeigu paaiškės, kad aš užsnūdau, mane atiduos į teismą.“ Ir ūmiai jam prieš akis iškilo nepermaldaujami karininkai, sėdintys už stalo, sklaidomos bylos šnaresys, ir išvydo save, sustingusį priešais juos ir laukiantį paskelbiant nuosprendžio.

„Nieko sau paslaugą man daro Himleris, — ironiškai pagalvojo Kristianas. — Jis, matote, siūlosi grįžti atgal ir atsiųsti pastiprinimą.“

Himleris buvo apvalainas, triukšmingas ir linksmas vyrukas; ko nors paklaustas, ar nesieja jo giminystės ryšiai su Heinrichu Himleriu, jis tik juokdavosi ir dėdavosi paslaptingu. Artilerijos daliny buvo neramiai šnabždamasi, esą abu Himleriai tikrai giminės, — veikiausiai dėdė ir sūnėnas, todėl visi elgėsi su seržantu Himleriu labai pagarbiai. Greičiausiai karui baigiantis, kai dėl šios abejotinos giminystės Himleris bus pakeltas į pulkininkus (jis buvo tiktai vidutinis kareivis, kad iškiltų dėl savo paties nuopelnų), paaiškės, kad jokių giminystės ryšių ir nebūta.

Kristianas papurtė galvą. Jam reikia nuspręsti, ką daryti toliau. Bet juk tai nežmoniškai sunku. Menkiausias neteisingas žingsnis gali kainuoti gyvybę, o galvoje dar kirba visokios mintys: Himleris ir jo karjera; nuo vairuotojo sklindanti seniai skalbtų baltinių smarvė; ant kelio straksintis paukštelis; tai, kad net įdegis nepaslėpė Branto odos blyškumo, ir poza, kuria jis sudribo ant žemės, įsikibdamas į ją taip, tarsi ketintų dantimis išrausti tranšėją.

Anapus barikados vis dar nebuvo nė menkiausio judesio. Tik vėjas kartais švelniai sušlamindavo ant kelio gulinčių medžių lapus.

— Neišeikit iš priedangos, — pašnibždom įsakė Kristianas.

— O man likti čia? — sunerimęs paklausė Mešenas.

— Jeigu būsite toks malonus, — su pajuoka atsakė Kristianas. — Arbatą mes paduodame ketvirtą.

Mešenas, sutrikęs ir pasijutęs nesmagiai, ėmė pūsti dulkes nuo šautuvo spynos.

Automato vamzdžiu praskleidęs saulutes, Kristianas nusitaikė į barikadą ir giliai atsidūsėjo. Pirmą kartą, pagalvojo jis. Pirmieji šūviai per visą karą. Jis paleido dvi trumputes serijas. Šūviai nuskardėjo kažkaip ypač griausmingai ir bjauriai, saulutės Kristianui prieš akis pašėlusiai sulingavo. Kažkur užpakaly jis išgirdo kažką lyg kriuksint, lyg verkšlenant. „Brantas, — sumetė jis. — Karo fotografas.“ Valandėlę buvo tylu. Paukštukas purptelėjo nuo kelio, saulutės nustojo lingavusios ir šūvių aidas nuščiuvo miške. „Na, žinoma, — pagalvojo Kristianas, — juk jie ne tokie paikšos, kad slėptųsi už barikados. Čia jau būtų per daug paprasta.“

Toliau stebėdamas, Kristianas pamatė, kaip pro plyšius užtvaros viršuje išlindo šautuvų vamzdžiai. Sugriaudėjo šūviai, ir niršiai zvimbdamos jam virš galvos sušvilpė kulkos.

— Ne, oi ne, prašau, nereikia... — Tai buvo Branto balsas. O ko gi dar, velniai rautų, galėjai tikėtis iš pusamžio peizažų teplioriaus?

Kristianas prisivertė neužsimerkti ir suskaičiavo šautuvus. Šeši, na gal septyni. Štai ir viskas. Jie liovėsi šaudę taip pat netikėtai, kaip ir pradėjo.

„Stačiai neįtikėtina! — nudžiugo Kristianas. — Veikiausiai jie ten be karininko. Tikriausiai įstrigo koks pustuzinis vaikiščių, kuriuos paliko leitenantas, ir dabar jie mirtinai išsigandę ir per daug nesipriešindami pasiduos į nelaisvę.“

— Mešenai!

— Klausau, seržante.

— Sugrįžk pas seržantą Himlerį. Pasakyk jam, kad jis nuvarytų mašinas ant kelio. Iš čia jų nematyti. Taigi jiems niekas negresia.

— Klausau, seržante.

— Brantai! — neatsigręždamas šaižiai suriko Kristianas, stengdamasis suteikti savo balsui kuo daugiau paniekos. — Tuoj pat liaukis!

— Gerai, — pralemeno Brantas. — Klausau. Nekreipk į mane dėmesio. Aš padarysiu viską, ką įsakysi. Patikėk. Gali manimi pasikliauti.

— Mešenai! — vėl kreipėsi Kristianas.

— Klausau, seržante.

— Perduok Himleriui, kad aš judėsiu į dešinę per šitą mišką ir pamėginsiu užeiti barikadai iš užnugario. Tegu jis pasiima mažiausiai penkis vyrukus, perkerta kelią ir užeina iš kairės. Man regis, už barikados slepiasi ne daugiau kaip šeši septyni žmonės, ginkluoti vien šautuvais. Manau, kad karininko tarp jų nėra. Ar viską prisiminsite?

— Tikrai taip, seržante.

— Po penkiolikos minučių aš iššausiu į juos, — toliau kalbėjo Kristianas, — ir paskui pareikalausiu, kad jie pasiduotų. Manau, jie per daug nesipriešins, kai supras, kad yra apšaudomi iš užnugario. Jeigu jie priešinsis, jūs turėsit paleisti ugnį. Vieną žmogų palieku čia tam atvejui, jeigu prancūzai mėgins persigauti per barikadą. Ar viską supratot?

— Tikrai taip, seržante.

— Gerai. Tai pirmyn.

— Klausau, seržante.

Mešenas nušliaužė atgal, jo veide atsispindėjo ryžtas ir pareigos suvokimas.

— Distli, — pašaukė Brantas.

— Taip, — šaltai, nukreipęs akis nuo Branto, atsiliepė Kristianas. — Jei nori, gali eiti sykiu su Mešenu. Juk tu man nepavaldus.

— Aš noriu eiti su tavim, — jau susitvardęs atsakė Brantas. — Dabar jau nusiraminau. Man tiesiog valandėlę buvo užėjęs negerumas. — Jis nusijuokė. — Juk reikėjo priprasti būti apšaudomam. Tu sakei, jog ketini eiti pas prancūzus ir pareikalauti, kad jie pasiduotų. Geriau pasiimk ir mane. Nė vienas prancūzas nesupras tavo prancūzų kalbos.

Kristianas pažvelgė į jį ir abu nusišypsojo. „Na dabar viskas gerai, — pagalvojo Kristianas. — Pagaliau jis atsigodo.“

— Tuomet eime, — pasakė jis. — Kviečiu.

Trempdami minkštus ir drėgme atsiduodančius paparčius, jie nušliaužė dešinėn į mišką; vienoje rankoje Brantas vilko leiką, kitoje automatą su apdairiai nuleistu saugikliu, o nekantrusis Krausas liko dengti užnugario. Vietovė buvo kiek pelkėta, ir jų uniformos greit susižaliavo. Už trisdešimt metrų jie pasiekė nedidelę kalvelę. Peršliaužę ją šliaužte, jie atsistojo ir pasilenkę, užstoti kalvelės, nuėjo toliau.

Miške nepaliaujamai šnarėjo medžiai. Staiga iš tankmės išlindo dvi voveraitės ir linksmai nuliuoksėjo nuo medžio ant medžio. Visas trejetas atsargiai slinko lygiagrečiai keliui, krūmų šakos vis kabinosi jiems už batų ir kelnių.

„Nieko neišeis, — galvojo Kristianas. — Tik uodegas įmerksim. Nebus jau jie tokie kvaili. Čia paprasčiausios pinklės, ir aš pats į jas įlindau. Armija, žinoma, nueis iki Paryžiaus, o va aš jo nematysiu. Šitoj skylėj tavo lavonas gulės dešimtį metų, ir niekas jo nesuras, nebent pelėdos ir laukiniai žvėrys.“ Gulėdamas ant kelio ir šliauždamas mišku Kristianas visas suprakaitavo, o dabar jį ėmė krėsti šaltis nuo šitų niūrių minčių, ir prakaitas ant jo kūno pasidarė šaltas ir lipnus. Kristianas sukando dantis, kad jie neimtų barškėti. Miškas turbūt knibždėte knibžda nevilties ir neapykantos apimtų prancūzų: o gal jie sliūkina įkandin, slapstydamiesi už šitų krūmų, kur jiems viskas pažįstama kaip savo kieme. Jie kaip pašėlę džiaugsis nudėję dar vieną vokietį prieš galutinai kapituliuodami. Brantas visą savo gyvenimą pragyveno mieste ir dabar, braudamasis pro krūmokšnius, kėlė tokį triukšmą, tarsi būtų ėjusi visa galvijų kaimenė.

„Dieve mano, — galvojo Kristianas, — ir kodėl visa tai turėjo įvykti šitaip?“ Pirmasis mūšis. Ir visa atsakomybė gula ant jo pečių. Ir reikėjo gi leitenantui kaip tik šį kartą važiuoti kitu keliu. Lig šiol leitenantas visad būdavo su savo būriu, jis iš aukšto žiūrėjo į Kristianą ir tolydžio vis duodavo jam kokią pajuokiančią pastabą: „Seržante, tai taip jus mokė duoti komandą?“ — arba: „Seržante, jūs manote, kad būtent taip reikia pildyti paraiškų blankus?“ — arba: „Seržante, kai aš įsakau, kad dešimt žmonių atvyktų čionai ketvirtą valandą, aš turiu omeny lygiai ketvirtą, o ne keturios nulis dvi, keturios dešimt ar keturios penkiolika, LYGIAI KETVIRTĄ VALANDĄ, SERŽANTE. Ar aišku?“ O dabar leitenantas patenkintas sau rieda šarvuočiu visiškai saugiu keliu, prisikrovęs visokiausių taktinių gudrybių; Klauzevico strategija, kariuomenės išsidėstymas, veiksmai apeinant iš sparno, apšaudymo sektoriai, žygiavimas pagal azimutą nepažįstama vietove — dabar jam visa tai nė galvoj, dabar jam reikia tik „Michelin“ kelių žemėlapio ir keleto papildomų litrų benzino. O Kristianas, iš esmės civilis žmogus, tik vilkįs karine uniforma, kartu su dviem nė karto gyvenime į nieką neiššovusiais žmonėmis turi braklintis per išdavikišką mišką, greitomis sumanęs šitą pamišėlišką išpuolį prieš sustiprintą priešo poziciją... Tikra, beprotybė. Nieko iš šito sumanymo neišeis. Jis ir pats stebėjosi prisiminęs, kad visai neseniai ten, ant kelio, tikėjo sėkme.

— Savižudybė! — garsiai pasakė jis. — Tikra savižudybė.

— Ką? — pašnibždom paklausė Brantas, ir jo balsas tyliame miško šlamesy nuskambėjo it gongas, kviečiantis pietų. — Ką tu sakei?

— Nieko, — atsakė Kristianas. — Patylėk.

Dabar jam net akis gėlė — taip įtemptai žiūrėjo į kiekvieną lapelį, kiekvieną žolelę.

— Atsargiai! — it pamišęs sukliko Krausas. — Atsargiai!

Kristianas nėrė už medžio. Brantas puolė jam įkandin. Kulka pataikė į medžio kamieną tiesiai jiems virš galvų. Kristianas greit apsisuko, o Brantas, mirkčiodamas už akinių stiklų, visom išgalėm mėgino nuleisti šautuvo saugiklį. Krausas it patrakęs šokinėjo į vieną pusę, stengdamasis išpainioti už krūmų užsikabinusį šautuvo diržą. Pasigirdo dar vienas šūvis ir Kristianas pajuto, kaip kažkas tarytum nudegino jam vieną galvos pusę. Jis parkrito, bet tuoj vėl atsikėlė ir paleido seriją į klūpantį už didžiulio akmens žmogų, kurį ką tik pastebėjo žalių siūbuojančių lapų sumaišty. Nuo akmens, ten, kur pataikė kulkos, pažiro atskalos. Norėdamas pasikeisti šovinių apkabą, Kristianas klastelėjo ant žemės ir ėmė tampyti naują, standžią šautuvo spyną. Kairėje nuaidėjo šūvis, jis išgirdo, kaip Krausas lyg laukinis suriko: „Aš jį nušoviau! Aš jį nušoviau!“ (nelyginant berniūkštis pirmoje fazanų medžioklėje), paskui pamatė, kaip prancūzas iš lengvo, veidu žemyn, sukniubo ant žolės. Krausas bėgte leidosi prie prancūzo, tarsi bijodamas, kad kitas medžioklis pasigvieš jo grobį. Ir tuoj pat nuaidėjo dar du šūviai, Krausas nukrito į stangrius krūmus ir išsipleikė visu ūgiu — krūmo šakos dar kurį laiką virpčiojo po juo, ir regėjos, kad jo sėdmenis purto elektra. Brantas pagaliau atstūmė šautuvo saugiklį ir pradėjo padrikai šaudyti į krūmus, jo alkūnė atrodė tarsi guminė. Brantas sėdėjo ant žemės, jo akiniai buvo persikreipę ant nosies; stengdamas susitvardyti, jis kandžiojo pabalusias lūpas ir kaire ranka prilaikė dešinės rankos alkūnę. Pakeitęs šovinių apkabą, Kristianas irgi paleido ugnį į krūmus. Staiga iš ten švystelėjo šautuvas, ir jam įkandin iššoko žmogus aukštai iškeltom rankom. Kristianas liovėsi šaudęs. Miške vėl įsiviešpatavo tyla, ir Kristianas ūmiai pajuto aštrų, sausą, nemalonų parako dūmų kvapą.

— Venez! — sušuko jis. — Venez ici!9 — Nors galvoje ūžė ir ausyse spengė, jam kažkur viduje tvilktelėjo pasididžiavimo jausmas, kad jis visai neprastai kalba prancūziškai.

Žmogus su iškeltomis rankomis palengva artinosi. Jo uniforma buvo purvina, kaklas atlapas, veidas papurtęs ir pažaliavęs, apžėlęs šeriais. Jis ėjo pravira burna, tolydžio apsilaižydamas išdžiūvusius lūpų kampučius.

— Nenuleisk nuo jo akių, — paliepė Kristianas Brantui, kuris, dideliam jo nustebimui, jau spragsėjo fotoaparatu, nusitaikęs į artėjantį prancūzą.

Brantas pakilo ir grasinamai atstatė automatą. Žmogus sustojo. Regėjos, kad jis tuoj tuoj parkris. Eidamas pro jį prie krūmų, ant kurių kybojo Krausas, Kristianas išvydo prancūzo akyse neviltį ir maldavimą. Krūmo šakos jau nebelingavo, ir dabar buvo labiau panašu, kad Krausas negyvas. Kristianas paguldė jį ant žemės. Krauso veide buvo sustingusi nuostabos ir kažkokio nekantraus laukimo išraiška.

Vos laikydamasis ant kojų, jausdamas, kaip plyšta kulkos užkliudyta galva ir varva už ausies kraujo lašai, Kristianas priėjo prie Krauso nukauto prancūzo. Jis gulėjo kniūbsčias — kulka jam buvo pataikiusi į tarpuakį. Kristianas kilstelėjo jį. Jis buvo labai jaunas, maždaug Krauso amžiaus, jo veidas buvo baisiai sudarkytas kulkos. Kristianas greit atitraukė rankas. „Kiek žalos gali pridaryti šitie diletantai, — pagalvojo jis. — Per visą karą jiedu iššovė ne daugiau kaip keturis kartus — ir štai jau du negyvėliai.“

Kristianas pačiupinėjo nudrėkstą smilkinį; kraujas jau buvo nustojęs sunktis. Jis sugrįžo prie Branto ir liepė jam išversti belaisviui, kad tas eitų prie barikados ir pasakytų visiems ten esantiems, jog jie apsupti ir turi pasiduoti, antraip visi bus sunaikinti. „Mano pirmas tikras mūšis per visą karą, — šyptelėjo Kristianas, kol Brantas vertė jo žodžius, — o aš jau skelbiu ultimatumą nelyginant koks generolas majoras.“ Nusišypsojęs jis ūmiai pajuto, kad jam svaigsta galva ir kažkaip pinasi kojos, ir keletą akimirkų nė pats nežinojo, ar tuoj pratrūks juoktis, ar ims verkti.

Prancūzas vis linkčiojo ir linkčiojo galvą, pabrėžtinai rodydamas, kad sutinka, paskui kažką greitakalbe pasakė Brantui, bet Kristianas per menkai mokėjo prancūzų kalbą, kad jį suprastų.

— Jis sako, kad viskas bus padaryta, — paaiškino Brantas.

— Pasakyk jam, — įsakė Kristianas, — kad mes seksim jį ir nušausim, jei tik pastebėsim darant kokią kiaulystę.

Brantas išvertė prancūzui, ir tas vėl ėmė energingai linkčioti galvą, tarsi būtų išgirdęs pačią maloniausią žinią pasaulyje. Jie patraukė giliau į mišką barikados link, praeidami pro negyvą Krausą, regis, sveikata trykštantį vaikiną, kuris tik prigulė pailsėti ant žolės; saulės spinduliuose, kurie skverbėsi pro šakas, jo šalmas tviskėjo blankiu auksu.

Prancūzas ėjo priekyje, maždaug dešimt žingsnių pirma jų. Jis sustojo ties miško pakraščiu — miškas čia buvo per tris metrus aukščiau kelio, palei kurį ėjo neaukšta akmeninė tvora.

— Emili! — šūktelėjo prancūzas. — Emili... Tai aš — Morelis.

Jis perlipo per tvorą ir dingo iš akių. Kristianas ir Brantas atsargiai pritykino prie tvoros ir atsiklaupė už jos. Apačioje, ant kelio, jie pamatė savo belaisvį, jis stovėdamas kažką kalbėjo septyniems kareiviams, kurių vieni klūpėjo, kiti gulėjo už barikados. Baimingai žvilgčiodami miško pusėn, jie kažką greit tarpusavy šnabždėjosi. Netgi su karinėm uniformom, su šautuvais rankose, kareiviai panėšėjo į valstiečius, susirinkusius rotušėje aptarti neatidėliotinų savo reikalų. Kristianas nesuėmė galvon, kas galėjo pastūmėti šituos bejėgius, karininkų pamestus žmones tokiam beprasmiškam priešinimuisi — beviltiškas patriotizmo tvyksnis ar kažkieno nepalaužiamas ryžtas. Jis tikėjosi, kad prancūzai pasiduos. Nenorėjo žudyti šitų besišnibždančių, pavargusių žmonių suglamžytom, murkšlinom uniformom.

Jų belaisvis atsigręžė ir pamojavo Kristianui.

— C еst fait! — sušuko prancūzas. — Nous sommes finis.

— Jis sako, kad viskas gerai, — išvertė Brantas. — Jie pasiduoda.

Kristianas atsistojo ir mostu parodė prancūzams, kad jie sudėtų ginklus. Ir kaip tik tą akimirką iš kitos kelio pusės pasigirdo trys padrikos šūvių papliūpos. Prancūzas — tasai, kuris vedė derybas, — parkrito ant žemės, o kiti šaudydami leidosi bėgti ir vienas po kito dingo miške.

„Na, žinoma, tai Himleris, — su kartėliu pagalvojo Kristianas. — Pačiu netinkamiausiu metu. Kai jis reikalingas, jo niekad..

Kristianas peršoko per tvorą ir nušliaužė nuo pylimo prie barikados. Kitoj kelio pusėj vis dar pokšėjo šūviai, bet tai buvo betikslis šaudymas. Prancūzų ir pėdos ataušo, o Himleris su savo žmonėmis, matyt, neturėjo didelio noro jų vytis.

Ant kelio, toje vietoje, kur nušliaužė Kristianas, gulintis žmogus sukrutėjo. Jis atsisėdo ir įsispitrėjo į Kristianą. Paskui prancūzas it sustingęs palinko virš barikados atramos, kur gulėjo dėžė granatų. Šiaip ne taip išsiėmė vieną ir silpnu judesiu truktelėjo kaištį. Kristianas pasigręžė į jį. Prancūzas, neatitraukdamas nuo jo akių, mėgino ištraukti kaištį dantimis. Kristianas šovė į jį, ir prancūzas atvirto aukštielninkas. Granata nusirito tolyn. Kristianas šoko prie jos ir nusviedė tolyn į mišką. Susigūžęs už barikados šalia nukauto prancūzo jis laukė sprogimo, bet sprogimo nebuvo. Matyt, kareivis vis dėlto neįstengė ištraukti kaiščio.

Kristianas atsistojo.

— Viskas gerai! — sušuko jis. — Čionai, Himleri!

Kol Himleris su savo kareiviais, laužydami krūmus, nusileido ant kelio, Kristianas dar sykį pažvelgė į nukautąjį. Brantas nufotografavo lavoną — mat nukautų prancūzų fotografijos kol kas buvo retenybė Berlyne.

„Aš užmušiau žmogų“, — pagalvojo Kristianas. Bet nieko ypatingo nejautė.

— Na, kaip tau patinka? — džiūgaudamas sušuko Himleris. — Va kaip reikia kariauti. Kertu lažybų, kad už tai gali duoti Geležinį kryžių.

— Nutilk, dėl Dievo meilės, — atsiliepė Kristianas.

Jis pakėlė nukautąjį ir nutempė jį į šalikelę. Paskui įsakė kareiviams nuversti barikadą, o pats su Brantu patraukė į mišką, ten, kur gulėjo Krausas.

Kai Kristianas ir Brantas išnešė Krausą ant kelio, Himleris su savo vyrais jau buvo nugriovę didžiąją barikados dalį. Miške nušautą prancūzą Kristianas paliko ten, kur jis gulėjo. Dabar jis labai nekantravo, jam magėjo kuo greičiau važiuoti toliau. Tegu kas nors kitas palaidoja kritusį priešą.

Jis atsargiai paguldė Krausą ant žemės. Krausas atrodė labai jaunas ir trykštantis sveikata, jam aplink lūpas teberyškėjo raudonos dėmės nuo vyšnių, tarsi mažam berniukėliui, kaltai išlindusiam iš sandėliuko, kur slapčiom prisiragavo uogienių. „Na štai, — mąstė Kristianas, žvelgdamas į stambų, paprastą vaikiną, kuris taip širdingai juokdavosi iš Kristiano pokštų, — štai tu ir užmušei savo prancūzą“. Kai jie nusigaus į Paryžių, jis parašys Krauso tėvui ir papasakos jam, kaip žuvo jo sūnus. Jis buvo, parašys Kristianas, bebaimis, linksmas, atkaklus, žodžiu, pavyzdingas vokiečių kareivis. Išliko išdidus iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos. Kristianas palingavo galvą. Ne, reikės sugalvoti ką nors kita. Antraip jo rašliava bus panaši į tuos idiotiškus praėjusio karo laikų laiškus, iš kurių — o tai niekam ne paslaptis — dabar tik šaipomasi. Apie Krausą reikėtų parašyti ką nors originalesnio, ką nors tokio, kas būtų susiję vien tik su juo. Kai mes jį laidojom, jo lūpos tebebuvo išteptos vyšniomis; jis vis juokdavosi iš mano pokštų ir gavo kulką tik dėl to, kad per daug pasikarščiavo. Ne, ir šitaip netinka. Šiaip ar taip, kažką parašyti reikės.

Išgirdęs, kad keliu iš lengvo ir atsargiai artėja du automobiliai, jis nusigręžė nuo Krauso.

— Ei, mielosios damos! — šūktelėjo jis. — Jums nėra ko bijotis. Pelės jau išlakstė iš kambario.

Automobiliai klusniai padidino greitį ir sustojo prie barikados, burgzdami neišjungtais varikliais. Viename iš jų Kristianas pamatė savo vairuotoją. Iš jų automobilio, pranešė jis, nieko neliko: variklis išvarpytas kulkų, padangos suplėšytos. Vairuotojo veidas buvo labai raudonas, nors per susišaudymą jis ramiausiai gulėjo sau griovy. Jis kalbėjo kapotom frazėm, tarsi niekaip negalėdamas atgauti kvapo. Kristianas suprato, kaip taip būna: pavojaus akimirką kareivis išlieka ramus ir tik paskui, kai viskas baigiasi, jį pagauna siaubas ir jis netenka savitvardos.

— Mešenai! — paliepė Kristianas, klausydamasis savo paties balso. — Judu su Taubu liksite čia, kol ateis kita dalis.

„Balsas ramus, — patenkintas pagalvojo Kristianas, — žodžiai skamba aiškiai ir dalykiškai. Vadinasi, aš išlaikiau visa tai ir dabar galiu pasikliauti savimi“.

— Mešenai, paėjėk čia pat į mišką, maždaug šešiasdešimt metrų, ten guli nukautas prancūzas. Išnešk jį iš tenai ir paguldyk prie kitų dviejų... — Jis linktelėjo į šalikelėj gulinčius vienas šalia kito Krausą ir kareivuką, kurį jis nušovė. — Paguldyk taip, kad juos pastebėtų ir deramai palaidotų. — Jis pasigręžė į kitus ir pridūrė: — Na, viskas. Važiuojam.

Kareiviai sulipo į du automobilius. Vairuotojai įjungė variklius, ir jie lėtai pajudėjo išvalytu keliu. Kur ne kur ant kelio buvo matyti kraujo dėmės, mėtėsi matracų gabalai ir sutrypti lapai, ir vis dėlto žalias kampelis atrodė labai taikingai. Net du negyvėliai, gulintys tankioje žolėje palei kelią, atrodė nelyginant du sodininkai, prigulę popiečio miego.

Padidinę greitį, automobiliai išniro iš medžių paunksnės. Dabar nebebuvo pavojaus būti užkluptiems plačiuose, žaliuoti pradedančiuose laukuose. Saulė kaitriai šildė, ir visi truputį suprakaitavo, bet po miško vėsumos tai buvo net malonu. „Aš vis dėlto susidorojau, — vėl pagalvojo Kristianas. Jam buvo truputį gėda dėl savimi patenkintos šypsenėlės, kuri taip ir švietė lūpų kampučiuose. — Susidorojau. Aš vadovavau mūšiui. Ne veltui jie mane išlaiko“.

Priekyje, maždaug už trijų kilometrų, šlaito papėdėje, pasirodė nedidelis miestukas. Virš akmeninių namukų su apdūlėjusiom sienom stūksojo iškilę dviejų viduramžių bažnyčių grakštūs bokštai. Miestukas atrodė jaukus ir saugus, tarsi ilgą laiką niekas nebūtų drumstęs ramaus jo žmonių gyvenimo. Artėjant prie pirmųjų namų, vairuotojas sulėtino greitį. Jis tolydžio susirūpinęs dirsčiojo į Kristianą.

— Važiuok, važiuok! — nekantriai metė Kristianas. — Ten nieko nėra.

Vairuotojas klusniai nuspaudė akseleratorių.

Iš arti namai neatrodė tokie dailūs ir jaukūs kaip iš tolo. Purvinos sienos apsilaupiusiais dažais, kažkoks aitrus kvapas. „Kokie nevalos visi tie užsieniečiai“, — pagalvojo Kristianas.

Gatvė darė vingį ir netrukus jie įvažiavo į miesto aikštę. Ant bažnyčios laiptų ir priešais kavinę, kuri, vokiečių nuostabai, buvo atidaryta, stovėjo žmonės. „Chasseur et Pecheur“10 — perskaitė Kristianas kavinės iškaboje. Prie stalelių sėdėjo penketas ar šešetas žmonių, dviem iš jų padavėjas ką tik atnešė su lėkštelėmis kažkokio gėrimo. Kristianas šyptelėjo. Na ir karas!

Ant bažnyčios laiptų stovėjo trys jaunos merginos ryškiaspalviais sijonais ir palaidinėmis su giliomis iškirptėmis.

— Oho! — šūktelėjo vairuotojas. — O lia lia!

— Sustok čia, — paliepė Kristianas.

— Avec plaisir, mon colonel11 — atsakė vairuotojas, ir Kristianas linksmai pažvelgė į jį, netikėtai nustebintas kareivio prancūzų kalbos mokėjimo.

Vairuotojas sustabdė automobilį priešais bažnyčią ir nesidrovėdamas įsistebeilijo į merginas. Viena iš jų, juodbruvė putli būtybė su puokšte sodo gėlių rankoje, sukrizeno. Kitos dvi irgi pradėjo krizenti, ir visos trys su neslepiamu domesiu ėmė apžiūrinėti kareivius.

Kristianas išlipo iš automobilio.

— Eime, vertėjau, — pasakė jis Brantui. Brantas, nešinas fotoaparatu, nusekė jam įkandin.

Kristianas priėjo prie merginų ant bažnyčios laiptų.

— Bonjour; mesdemoiselles12, — pasisveikino jis, gracingai, visai ne kariškai nusiimdamas šalmą.

Merginos vėl sukrizeno ir viena jų, toji drūtulė, pasakė:

— Kaip puikiai jis kalba prancūziškai.

Kažkaip paikai pamalonintas merginos žodžių Kristianas nusprendė paniekinti Branto paslaugas, kuris prancūzų kalbą mokėjo nepalyginamai geriau už jį.

Šiek tiek užsikirsdamas, jis paklausė:

— Sakykit, panelės, ar daug jūsų kareivių praėjo čia pastaruoju metu?

— Ne, mesjė, — šypsodama atsakė drūtulė. — Mus visi paliko. Ar jūs ketinate daryti mums ką bloga?

— Mes nieko nesirengiam skriausti, — atsakė Kristianas, — o ypač tokių trijų gražuolių.

— Oho, — pasakė Brantas vokiškai, — jūs tik paklausykit.

Kristianas nusišypsojo. Buvo taip malonu stovėti čia, šitame sename mieste, priešais bažnyčią, ryto saulėje, gėrėtis iškilia krūtine juodbruvės merginos, vilkinčios ryškia palaidine, ir flirtuoti su ja svetima kalba. Juk apie tai nė negalėjai svajoti, leisdamasis į karą.

— Tik pamanykit! — nusišypsojo mergina. — Tai šito moko jūsų šalies karo mokyklose?

— Karas baigtas, — iškilmingai pareiškė Kristianas, — ir jūs įsitikinsit, jog mes ištikimi Prancūzijos draugai.

— O jūs puikus propagandistas, — pasakė juodbruvė mergina. Ji kviečiančiomis akimis pažvelgė į Kristianą, ir jam dilgtelėjo beprotiška mintis valandėlę užkliūti mieste. — Ar dar daug mes matysim tokių kaip jūs?

— Dešimt milijonų, — atsakė Kristianas.

— O viešpatėli! — su apsimestiniu nusivylimu mergina skėstelėjo rankomis. — Ką mes su jais visais darysim? Štai, — ji ištiesė jam puokštę gėlių, — jums kaip pirmajam.

Kristianas nustebęs pažvelgė į gėles ir švelniai paėmė jas. „Kaip tai jaunatviška, kaip žmogiška. Ir kaip sužadina viltį...“ — pagalvojo jis.

— Madmuazele... — jo prancūzų kalba visai sušlubavo. — Aš nežinau, kaip išreikšti... bet... Brantai!

— Seržantas nori pasakyti, — sklandžiai ir žvaliai, puikia prancūzų kalba prašneko Brantas, — kad jis labai dėkingas ir priima šitą puokštę kaip dviejų didžiųjų mūsų tautų nesuardomos draugystės simbolį.

— Taip, — pritarė Kristianas, pavydėdamas Brantui kalbos laisvumo. — Tikrai taip.

— Ak šit kaip! — sušuko mergina. — Tai jis seržantas. Karininkas. — Ji dar plačiau nusišypsojo jam, ir jis patenkintas pastebėjo, kad čionykštės merginos niekuo nesiskiria nuo vokietaičių.

Kristianui už nugaros ant grindinio pasigirdo kažkieno žingsniai, aiškūs ir skardūs. Vos pasigręžęs su puokšte rankoje, jis pajuto greitą, lengvą, bet aštrų kirtį per pirštus. Gėlės iškrito jam iš rankos ir pabiro ant purvinų grindinio akmenų prie kojų.

Už jo, su lazdele rankoje, stovėjo senas prancūzas — jis vilkėjo juoda eilute su ordinų juostele atlape ir buvo užsidėjęs žalsvą fetro skrybėlę. Jo veidas buvo aštrių bruožų, piktas. Jis tūžmingai žvelgė į Kristianą.

— Tai jūs padarėte? — paklausė Kristianas.

— Aš nekalbu su vokiečiais, — atrėžė senis. Iš jo laikysenos Kristianas suprato, jog priešais jį senas, išėjęs atsargon kariškis, įpratęs komanduoti. Šitą įspūdį dar labiau sustiprino jo veidas — diržingas, raukšlėtas ir vėjų nugairintas. Senis pasigręžė į merginas.

— Šliundros! — sušuko jis. — Taigi gulkit greičiau! Kelkitės sijonus, ir baigtas kriukis!

— Nusiraminkit, kapitone, — piktai atšovė juodbruvė mergina. — Juk jūs nekariaujat.

Kristianas jautėsi nei šiaip, nei taip, bet nežinojo, kaip elgtis. Tokia situacija nebuvo numatyta kariniame statute, ir jis, žinoma, negalėjo panaudoti jėgos prieš septyniasdešimtmetį senį.

— Ir tai prancūzė! — nusispjovė seniokas. — Gėlės vokiečiams! Jie žudo jūsų brolius, o jūs dovanojate jiems puokštes!

— Bet juk tai paprasti kareiviai, — paprieštaravo mergina. — Jie toli nuo namų ir visi tokie jauni ir gražūs su savo uniformom!

Ji begėdiškai šypsojo Brantui ir Kristianui, ir Kristianas neišturėjo nenusijuokęs, girdėdamas tokius moteriškus argumentus.

— Na gerai, seni, — kreipėsi jis į prancūzą. — Gėlių aš nebeturiu. Gali grįžti prie savo taurelės.

Kristianas draugiškai uždėjo ranką seniui ant peties, bet tas niršiai nupurtė ją.

— Nesiliesk prie manęs! — sušuko jis. — Bošas!

Ir nužingsniavo per aikštę, nirtingai kaukšėdamas kulnais per grindinį.

— O lia lia! — priekaištingai palingavo galvą Kristiano vairuotojas, kai senis ėjo pro šalį.

Bet seniokas nė nedirstelėjo į jį.

— Prancūzai ir prancūzės! — šaukė jis, išdidžiai žingsniuodamas kavinės link ir kreipdamasis į visus, kas jį girdi. — Ar verta stebėtis, kad mes matom čia bošus? Neturim mes nei stiprybės, nei drąsos. Vienas šūvis — ir išsilakstom po mišką it zuikiai. Viena šypsena — ir mūsų moterys pasirengusios sugulti su visa vokiečių armija. Prancūzai nedirba, nesimeldžia, nesikauna — jie moka tik pasiduoti. Pasiduoti fronte, pasiduoti lovoje. Jau dvidešimt metų Prancūzija tik tuo ir užsiima, o dabar pranoko pati save!

— O lia lia! — vėl šūktelėjo Kristiano vairuotojas, kuris suprato prancūziškai. Jis pasilenkė, paėmė akmenį ir atsainiai metė jį per aikštę į prancūzą. Pralėkęs pro senį, akmuo pataikė į kavinės vitriną. Garsiai skimbtelėjo dūžtantis stiklas, ir aikštėje iškart pasidarė tylu. Senis prancūzas nė neapsidairė. Jis tylėdamas atsisėdo, remdamasis į lazdos rankeną. Nuožmiu, sielvartingu žvilgsniu jis stebeilijo į vokiečius.

— Kam tu tai padarei? — ramiai paklausė Kristianas, priėjęs prie vairuotojo.

— Labai jau jis įsismarkavo, — atsakė vairuotojas. Tai buvo stambus, atgrasus, stačiokiškas žaliūkas — tikras Berlyno taksi vairuotojas. Kristianas jo stačiai neapkentė. — Tai pamokys juos nors truputį gerbti vokiečių armiją.

— Nedrįsk daugiau taip daryti, — griežtai pasakė Kristianas. — Girdi?

Vairuotojas šiek tiek pasitempė, bet nieko neatsakė. Tik žvelgė į Kristianą buku, dviprasmišku žvilgsniu, kuriame buvo justi įžūlumas.

Kristianas nusigręžė.

— Na gerai, — burbtelėjo jis. — Judam!

Nuščiuvusios merginos tylomis nulydėjo žvilgsniais vokiečių automobilius, šie perkirto aikštę ir nuriedėjo keliu, einančiu į Paryžių.

Privažiavus prie rudų, skulptūromis puoštų Sen Deni vartų, Kristianą ištiko nusivylimas; erdvi aikštė aplink arką buvo užtvindyta šarvuočių bei kareivių pilkomis uniformomis — pastarieji, suvirtę tiesiog ant betono, valgė pusryčius, pagamintus lauko virtuvėse, lyg kokiam Bavarijos provincijos miestelyje prieš paradą nacionalinės šventės dieną. Kristianas dar nė karto nebuvo buvęs Paryžiuje ir įsivaizdavo, jog būtų tiesiog fantastiška paskutinę karo dieną pirmajam pravažiuoti istorinėmis gatvėmis, armijai įžengiant į seną priešo sostinę.

Jis lėtai pravažiavo tarp drunijančių kareivių ir į piramides sustatytų šautuvų prie monumento ir davė ženklą važiuojančiam jam įkandin Himleriui sustoti. Tai buvo sutarta susitikimo vieta, čia jam buvo įsakyta laukti savo kuopos. Kristianas nusiėmė šalmą, giliai įkvėpė ir išsitiesė sėdynėje. Jo misija baigėsi.

Brantas iššoko iš automobilio ir, atsirėmęs į pjedestalą, suskato fotografuoti valgančius kareivius. Netgi su kariška uniforma ir juodu odiniu dėklu prie juosmens Brantas atrodė kaip atostogaujantis banko klerkas, darantis nuotraukas šeimos albumui. Brantas turėjo savo požiūrį į fotografiją. Jis pasirinkdavo dailiausius ir pačius jauniausius kareivukus. Iš eilinių ir žemesnio rango puskarininkių dažniausiai rinkdavosi blondinus. „Mano užduotis, — pareiškė sykį jis Kristianui, — padaryti karą patrauklų tiems, kurie užnugaryje“. Ir, atrodė, jo požiūris turėjo pasisekimą — už savo darbą jis buvo pakeltas į karininkus, be to, nuolat gaudavo pagyrimų iš propagandos štabo Berlyne.

Tarp kareivių baikščiai klaidžiojo du maži vaikai — vieninteliai prancūzų civiliai atstovai Paryžiaus gatvėse tą dieną. Brantas pavedėjo juos prie nedidelio žvalgybinio automobilio, ant kurio kapoto Kristianas valė savo šautuvą.

— Klausyk, — kreipėsi į jį Brantas, — padaryk man paslaugą. Nusifotografuok su šitais dviem vaikais.

— Paprašyk ko nors kito, — nesutiko Kristianas. — Aš ne koks aktorius.

— Aš noriu tave išgarsinti, — pasakė Brantas. — Pasilenk ir dėkis duodąs jiems saldainius.

— Aš neturiu jokių saldainių, — atsakė Kristianas.

Du vaikai, berniukas ir mergytė ne daugiau nei penkerių metų, stovėjo prie automobilio rato ir niūriai dirsčiojo į Kristianą liūdnomis, giliai įkritusiomis juodomis akutėmis.

— Štai, imk, — Brantas ištraukė iš kišenės keletą šokoladukų ir padavė Kristianui. — Geras kareivis viskam pasiruošęs.

Kristianas atsidūsėjo, padėjo į šalį automato vamzdį ir pasilenkė prie dviejų mielų nuskarėlių.

— Puikūs tipai, — burbtelėjo Brantas, atsitūpęs ir dėdamasis fotoaparatą prie akių. — Prancūzijos vaikai — dailūs, išsekę, liūdni ir patiklūs. Ir geraširdis, dosnus vokiečių seržantas — atletiškai sudėtas, draugiškas, gražus, fotogeniškas...

— Eik tik eik! — tarstelėjo Kristianas.

— Šypsokis, gražuoliuk. — Brantas iš visų kampų spragsėjo fotoaparatu. — Ir neatiduok jiems šokolado, kol nepasakysiu. Laikyk jį taip, kad jie siektų jo.

— Prašyčiau nepamiršti, eilini Brantai, — nusijuokė Kristianas, pažvelgęs žemyn į rimtus, nesišypsančius vaikų veidus, — jog aš tau vadovaujantis karininkas.

— Menas aukščiau visko. Aš taip norėčiau, kad tu būtum blondinas. Tu puikus vokiečių kareivio modelis, tik va plaukų spalva ne ta. Ir atrodai taip, tarsi visą laiką stengtumeisi kažką prisiminti.

— Aš manau, — atsakė Kristianas, — jog reikėtų pranešti apie tavo samprotavimus, žeminančius vokiečių armijos garbę.

— Menininkas aukščiau visokių smulkmeniškų svarstymų, — atsikirto Brantas.

Jis greitai spragsėjo fotoaparatu ir netrukus baigė fotografuoti.

— Štai ir viskas, — pasakė jis.

Kristianas atidavė šokoladukus vaikams. Tie tylėdami, tik baugščiai dirstelėję į Kristianą, susikišo šokoladėlius į kišenes, susiėmė už rankų ir nutimpino tarp plieno mašinų, kareiviškų batų ir šautuvų buožių.

Į aikštę įriedėjo šarvuotoji automašina, lydima trijų žvalgybinių automobilių, ir iš lėto privažiavo prie Kristiano kareivių. Kristianas apgailestaudamas pamatė leitenantą. Baigėsi jo valdžia. Jis atidavė pagarbą leitenantui, ir šis padarė tą pat. Ko gero, niekas nemokėjo atiduoti pagarbos taip šauniai, kaip leitenantas. Vos tik jis pakeldavo ranką, jau būdavo girdėti kardų žvangėjimas ir pentinų čerškėjimas iš visų amžių ir karų, pradedant nuo Achilo ir Ajakso. Net dabar, po ilgo žygio iš Vokietijos, leitenantas švytėte švytėjo ir atrodė nepriekaištingai, tarsi ką tik būtų atvykęs iš karininkų mokyklos baigimo ceremonijos, su diplomu rankoje baltomis pirštinėmis. Kristianas nemėgo leitenanto ir visada jausdavosi nesmagiai prieš tokį tobulybės įsikūnijimą. Leitenantas buvo visai jaunutis, gal kokių dvidešimt trejų ar ketverių, bet kai jis valdingai apsidairydavo aplink savo šaltomis šviesiai pilkomis akimis, regėdavosi, jog nuo šito negailestingo žvilgsnio susigūžia visi niekingi, menki žmogeliai. Nedaug kas priversdavo Kristianą pasijusti nevykėliu, ir leitenantas buvo kaip tik vienas iš tokių. Stovėdamas „ramiai“ ir žiūrėdamas, kaip leitenantas energingai iššoka iš mašinos, Kristianas greitosiomis kartojosi raportą ir jau kelintą sykį jam dilgtelėjo kaltės jausmas dėl to, kas atsitiko miške, — žinoma, jie papuolė į pinkles tik todėl, kad jis pasirodė esąs prastas vadas ir nerūpestingai atliko savo pareigas.

— Taip, seržante? — leitenantas kalbėjo aštriu, įkyriu tonu, kuris galėjo prilygti pačiam Bismarkui, dar karo mokyklos laikais. Jis nesižvalgė į šalis: Paryžiaus įžymybės jo nedomino; jis laikėsi taip, tarytum būtų didžiuliame plikame treniruočių lauke prie Kenigsbergo, o ne pačiame Prancūzijos sostinės centre pirmąją po 1871 metų jos okupacijos dieną. „Koks įstabiai bjaurus tipas, — pagalvojo Kristianas, — ir tokie naudingi mūsų armijai“.

— Dešimtą nulis nulis, — pradėjo Kristianas, — kelyje Mo-Paryžius mes susidūrėme su priešu. Pasislėpęs už gerai užmaskuotos kelio užtvaros priešas paleido ugnį į mūsų priešakinį automobilį. Kartu su devyniais kareiviais aš stojau į mūšį. Mes nukovėme du priešo kareivius, privertėme kitus bėgti iš savo pozicijų ir nugriovėme užtvarą.

Kristianas akimirką sudvejojo.

— Toliau, seržante, — trumpai paragino leitenantas.

— Mes turėjom nuostolių, pone leitenante, — pasakė Kristianas ir pagalvojo: „Va čia ir prasideda nemalonumai“. — Buvo nukautas kapralas Krausas.

— Kapralas Krausas? Ar jis atliko savo pareigą?

— Taip, pone leitenante. — Kristianas prisiminė nerangų vaikinuką, kuris bėgo per mišką tarp siūruojančių medžių ir it patrakęs šaukė: „Pataikiau! Pataikiau!“ — Pirmais šūviais jis nukovė vieną iš priešo kareivių.

— Puiku! — pasakė leitenantas. Jo veide šmėstelėjo šalta šypsenėlė, nuo kurios akimirką susiraukė jo ilga kumpa nosis. — Puiku!

„Jis patenkintas“, — su nuostaba pagalvojo Kristianas.

— Aš neabejoju, — pasakė leitenantas, — kad kapralas Krausas bus po mirties apdovanotas.

— Pone leitenante, aš ketinu parašyti laišką jo tėvui, — pasakė Kristianas.

— Ne. Tai ne jūsų darbas. Tai kuopos vado pareiga. Kapitonas Miuleris padarys visa, kas reikalinga. Aš pateiksiu jam būtinus faktus. Šitas pranešimas turi būti delikatus, ir labai svarbu jame išreikšti reikiamus jausmus. Kapitonas Miuleris žino, kaip tai daroma.

„Tikriausiai karo mokykloj skaitomas paskaitų kursas „Laiškai giminaičiams“, — pagalvojo Kristianas. — Valanda per savaitę.“

— Seržante, — toliau kalbėjo leitenantas, — aš patenkintas jumis ir jūsų vadovaujamais kareiviais.

— Ačiū, pone leitenante, — išsitempė Kristianas. Jį apėmė kažkoks paikas džiaugsmas.

Brantas žingtelėjo į priekį ir atidavė pagarbą. Leitenantas šaltai kilstelėjo ranką atsakydamas. Jis nemėgo Branto, kuris net iš išorės nesugebėjo atrodyti kaip kareivis. Leitenantas neslėpė savo požiūrio į žmones, kurie kare kaunasi fotoaparatais vietoj šautuvų. Tačiau vis dėlto nedrįso ignoruoti aiškaus štabo nurodymo teikti visokeriopą paramą karo fotografams.

— Pone leitenante, — paprastai, kaip civilis kreipėsi Brantas į karininką. — Man įsakyta kuo greičiau pristatyti į Operos aikštę išfotografuotą juostą. Ji bus išsiųsta į Berlyną. Gal jūs galėtumėt duoti man mašiną? Aš kaipmat sugrįšiu.

— Tuoj išsiaiškinsiu, Brantai, — atsakė leitenantas.

Jis pasigręžė ir nužingsniavo per aikštę į tą pusę, kur ką tik atvažiavusiame automobilyje sėdėjo kapitonas Miuleris.

— Šitas leitenantas tiesiog iš galvos eina dėl manęs, — nusišaipė Brantas.

— Bet mašiną tu gausi, — pasakė Kristianas. — Jis dabar geros nuotaikos.

— Aš irgi einu iš galvos dėl jo ir dėl visų leitenantų apskritai, — tėškė Brantas.

Jis apsidairė, pažvelgė į švelniomis spalvomis išdažytas akmenines sienas daugiabučių namų, supančių aikštę, į augalotus, tingius, apsiginklavusius kareivius su šalmais ir pilkomis uniformomis — svetimus ir nenatūralius čia, priešais prancūziškas iškabas ir kavines su uždarytomis langinėmis.

— Paskutinį kartą šitoje vietoje aš buvau mažiau nei prieš metus, — susimąstęs pasakė Brantas. — Aš vilkėjau mėlynu švarku ir mūvėjau vilnonėmis kelnėmis. Visi laikė mane anglu ir elgėsi su manimi ypač pagarbiai. Čia pat, už kampo, yra nuostabus restoraniukas, nuvažiavau ten su taksi, buvo šiltas vasaros vakaras, ir tą naktį aš pirmąkart pasimylėjau su dailia juodaplauke mergina... — Brantas svajingai užsimerkė ir prisiglaudė galva prie šarvuoto automobilio šono. — Mergina suprato, jog vienintelė moters paskirtis — tenkinti seksualinius vyro poreikius, jos balsas buvo toks, kad išgirdęs kitame kvartale jau imtum jos geisti. O krūtys — panirdavai lyg į Dunojaus vandenis. Prieš vakarienę mes išgėrėme šampano, ji vilkėjo tamsiai mėlyna suknele. Atrodė labai kukli ir jaunutė. Pažiūrėjęs į ją niekaip nebūtum pasakęs, kad vos prieš valandą mylėjaisi su ja lovoje. Mes sėdėjome susikibę per stalą rankomis ir, kaip man dabar regis, jos akyse sublizgo ašaros. Valgėme nuostabų omletą, gėrėme Chablis. Tuo metu man nė galvoj buvo kažkoks leitenantas Hardenburgas, aš žinojau, kad po pusantros valandos vėl mylėsiuos su ja lovoje, ir buvau lyg devintame danguje.

— Liaukis! — sušuko Kristianas. — Mano dorovė ima svyruoti.

— Juk tai buvo senais laikais, — pasakė Brantas užsimerkęs, — kai aš buvau pasibjaurėtinas civilis. Senais laikais, kol dar nebuvau tapęs kariūnu.

— Atsimerk, — pasakė Kristianas. — Čionai ateina leitenantas.

Jiedu pasitempė priešais atžingsniuojantį leitenantą.

— Tai sutarta, — pranešė leitenantas Brantui. — Galite paimti mašiną.

— Dėkoju, pone leitenante.

— Aš pats važiuosiu su jumis, — pasakė leitenantas. — Ir pasiimsiu Himlerį ir Distlį. Eina kalbos, jog mūsų dalinys bus išskirstytas po butus kaip tik šitame rajone. Kapitonas pasiūlė susipažinti su esama padėtimi. — Jis nusišypsojo, neabejotinai manydamas išspaudęs šiltą ir malonią šypseną, ir pridūrė: — Pagaliau mes užsitarnavom mažytę ekskursiją po vietines įžymybes. Važiuojam.

Lydimas Kristiano ir Branto, jis nužingsniavo prie vieno iš automobilių. Himleris jau sėdėjo prie vairo, Brantas ir Kristianas įsitaisė užpakalinėje sėdynėje. Leitenantas atsisėdo priekyje, tvirtas, tiesus — spindintis vokiečių armijos ir vokiečių reicho atstovas Paryžiaus bulvaruose.

Vos jie pajudėjo Operos aikštės link, Brantas gūžtelėjo pečiais ir nusiviepė. Himleris su pasitikėjimu vairavo automobilį. Per atostogas jis ne sykį buvo jo Paryžiuje ir gana sklandžiai kalbėjo darkyta prancūzų kalba. Nelyginant gidas, jis kreipė savo bendrakelionių dėmesį į įdomesnes vietas, rodė kavines, kuriose kitados lankėsi, varjetės teatrą, kur matė šokančią nuogą amerikietę negrę, gatvę, kurioje, kaip jis tvirtino, yra pats prašmatniausias viešnamis pasaulyje. Himleris buvo kuopos juokdarys ir politikierius, kokių sutiksi kiekvienoj armijoj; jis buvo karininkų numylėtinis, ir jie leido jam tokius dalykus, už kuriuos kiti buvo negailestingai baudžiami. Leitenantas sėdėjo pasitempęs šalia Himlerio, akimis klaidžiodamas po tuščias gatves. Jis net dukart nusijuokė iš Himlerio pašmaikštavimų.

Įspūdinga Operos aikštė su aukštyn kylančiomis kolonomis ir plačiais laiptais knibždėte knibždėjo kareivių, ir jų buvo tokia gausybė, jog ne iškart krito į akis tai, kad čia, pačioje miesto širdy, nėra moterų ir civilių.

Brantas, svarbus ir dalykiškas, patraukė į vieną iš pastatų, pasiėmęs fotoaparatą ir išfotografuotą juostą. Kristianas ir leitenantas išlipo iš automobilio ir ėmė apžiūrinėti didingą Operos pastato kupolą.

— Gaila, kad neatvažiavau čia anksčiau, — svajingai pasakė leitenantas. — Taikos metu čia turbūt nuostabu.

Kristianas nusijuokė.

— O jūs žinote, leitenante, — pasakė jis, — aš irgi apie tai pagalvojau.

Leitenantas draugiškai sukikeno. Kristianas nusistebėjo: kodėl jis visada bijojo šito gana paprasto vaikino?

Iš pastato išgarmėjo Brantas.

— Reikalai baigti, — pareiškė jis. — Aš galiu nesirodyti čia iki rytojaus pusiaudienio. Mano nuotraukos sukėlė furorą. Aš papasakojau, ką nufotografavau, ir mane kone iškart pakėlė į pulkininkus.

— O jūs negalėtumėt, — kreipėsi į jį leitenantas, ir jo balsas pirmą kartą po 1935 metų nuskambėjo neryžtingai, — ar nenufotografuotumėt manęs Operos fone? Aš nusiųsčiau nuotrauką žmonai.

— Su mielu noru, — oriai atsakė Brantas.

— Himleri. Distli. Nusifotografuokim kartu.

— Pone leitenante, — paprieštaravo Kristianas, — gal jums geriau būtų nusifotografuoti vienam? Gal jūsų žmonai visai neįdomu žiūrėti į mus?

Pirmąkart per metus tarnybos Kristianas išdrįso dėl kažko nesutikti su leitenantu.

— O ne! — Leitenantas apkabino Kristianą per pečius ir šiam net smilktelėjo mintis, ar tik leitenantas nebus išgėręs. — Jokiu būdu. Aš ne sykį rašiau žmonai apie jus. Jai bus labai įdomu.

Brantas subruzdo ieškoti tinkamos padėties: jis norėjo, kad fone matytųsi kuo daugiau Operos pastato. Himleris juokdariškai išsišiepė, o leitenantas su Kristianu rimtai žvelgė į objektyvą, tarsi dalyvautų kokiose svarbiose istorinėse iškilmėse.

Kai Brantas juos nufotografavo, visi vėl sulipo į automobilį ir pasuko Sen Deni vartų link. Buvo vėlyva popietė, ir įstrižai krintančioje šviesoje gatvės atrodė tuščios ir jaukios, ypač ten, kur nebuvo kareivių ir nevažinėjo karinės mašinos. Pirmąkart nuo to laiko, kai atsidūrė Paryžiuje, Kristianas pajuto kažkokį neaiškų nerimą.

— Didi diena, — susimąstęs prašneko leitenantas, sėdėdamas priekinėje sėdynėje. — Neužmirštama, svarbi diena. Kada nors, prisimindami ją, mes pasakysime: „Mes buvome ten auštant naujai erai!“

Kristianas juste juto, kad sėdintis šalia Brantas vos tvardosi nesivaipęs, bet juk šitas žmogus ilgus metus pragyveno Prancūzijoje, kur, matyt, ir išmoko su tokiu cinizmu ir pašaipa žiūrėti į visus prakilnius jausmus.

— Mano tėvas, — toliau kalbėjo leitenantas, — keturioliktais metais priėjo tik iki Marnos. Marna... Taip arti. O Paryžiaus jis taip ir nepamatė. Šiandien mes perkirtom Marną per penkias minutes... Istorinė diena...

Leitenantas metė skvarbų žvilgsnį į šalutinę gatvelę. Kristianas nevalingai pasimuistė sėdynėje, su nerimu žvelgdamas į tą pačią pusę.

— Himleri, — kreipėsi leitenantas, — ar tai ne ta pati gatvė?

— Kokia gatvė, pone leitenante?

— Na, tas pats garsus namas, apie kurį jūs kalbėjot.

„Na ir atmintis, — nusistebėjo Kristianas. — Viską jis prisimena. Ugnies pozicijas, karo teismo instrukcijas, dujų paveiktų metalų nukenksminimo procedūrą ir Paryžiaus viešnamio adresą, nerūpestingai pastebėtą nepažįstamoj gatvelėj prieš dvi valandas...“

— Man regis, — atsargiai pasakė leitenantas, kai Himleris sulėtino greitį, — man regis, kad tokią dieną kaip šiandien, mūšio ir pergalės dieną... Žodžiu, mes užsitarnavom mažytę pramogėlę. Kareivis, kuris vengia moterų, prastas karys... Brantai, jūs gyvenot Paryžiuj, jūs girdėjot ką nors apie šitą įstaigą?

— Taip, pone leitenante, — atsakė Brantas. — Nepriekaištinga reputacija.

— Apsisukit, seržante, — paliepė leitenantas.

— Klausau, pone leitenante! — Himleris šyptelėjo, vikriai apgręžė automobilį ir nuvažiavo į tą gatvę, kurią neseniai rodė savo palydovams.

— Esu tikras, — oriai pasakė leitenantas, — kad galiu jumis pasikliauti, tikiuosi, laikysit liežuvius už dantų.

— Tikrai taip, pone leitenante! — atsakė visi trys vienu balsu.

— Viskam savas metas — ir disciplinai, ir draugiškiems santykiams. Himleri, čia ta vieta?

— Taip, pone leitenante. Bet, atrodo, ji uždaryta.

— Eime su manim.

Leitenantas išlipo iš automobilio ir nužingsniavo šaligatviu prie masyvių ąžuolinių durų, kulnai kaukšėjo grindiniu taip, kad siaura gatvele nuvilnijo aidas, tarsi būtų žygiavusi visa kareivių kuopa.

Jis pastukseno į duris, o Brantas ir Kristianas šypsodami žvelgė vienas į kitą.

— Dabar aš nė kiek nenustebsiu, — sušnibždėjo Brantas, — jeigu jis ims pardavinėti mums pornografinius atvirukus.

— Šš! — nutildė jį Kristianas.

Netrukus durys atsivėrė ir, kai leitenantas su Himleriu mažne braute įsibrovė į vidų, jos tuoj pat užsitrenkė. Kristianas ir Brantas liko vienu du tuščioje ūksmingoje gatvėje — jau artinosi naktis. Aplink buvo tylu, visų namų langai uždari.

— Man susidarė toks įspūdis, — prašneko Brantas, — jog leitenantas ir mus kvietė į šitą įstaigą.

— Kantrybės. Jis ruošia dirvą.

— Na, dėl moterų, tai aš būčiau linkęs apsieiti be pašalinių pagalbos.

— Bet geras vadas, — rimtu veidu pasakė Kristianas, — pirma pasirūpina, kad jo kareiviai įsitaisytų kaip reikiant, tik tada pats eina gulti.

— Nueik pas leitenantą ir paskaityk jam šitą paskaitą, — pasakė Brantas.

Durys vėl atsidarė ir Himleris kviesdamas pamojo jiems ranka. Jiedu išsiropštė iš automobilio ir įėjo į vidų. Mauriško stiliaus lempa ryškiai raudona šviesa apšvietė laiptus ir gobelenu išmuštas sienas.

— O madam pažino mane, — nudžiugo Himleris, ropšdamasis laiptais aukštyn. — „Pabučiuok mane, mano mielas berniuk...“ ir visa kita. Kaip jums tai patinka?

— Seržantas Himleris! — paskelbė Kristianas. — Populiariausias penkių šalių viešnamių lankytojas. Vokietijos indėlis kuriant Europos federaciją.

— Šiaip ar taip, — nusišiepė Himleris, — Paryžiuje aš nešvaisčiau laiko veltui. Čionai, į barą! Merginos dar nepasirengusios. Pirma reikia išgerti. Kad pamirštume karo baisumus.

Himleris atlapojo duris, ir jie išvydo leitenantą — nusimovęs pirštines ir nusiėmęs šalmą, jis sėdėjo ant taburetės, užsimetęs koją ant kojos, ir atsargiai gramdė paauksintą foliją nuo šampano butelio. Baras buvo įrengtas nedideliame kambariuke šviesiai violetinės spalvos tinkuotomis sienomis, pusapvaliais langais, kurie buvo užtraukti portjeromis, apsiūtomis spurgais. Už baro stovinti stambi moteris garbanotais plaukais, apsigobusi apkraštuotu šaliku, ir smarkiai padažytais akių vokais, labai derėjo prie šito kambario. Ji nepaliaujamai čiauškėjo prancūziškai, o leitenantas oriai linksėjo galva, nors nesuprato nė vieno jos žodžio.

— Amis, — pristatė Himleris Brantą ir Kristianą, apkabindamas juos per pečius. — Braves soldaten.

Moteris išėjo iš už baro, paspaudė abiem rankas, patikino, kad jai malonu juos matyti. Atsiprašanti dėl vėlavimo, bet šiandien juk sunki diena, jie turėtų suprasti, ir merginos tuoj tuoj pasirodys, labai greitai, ir jie mielai kviečiami atsisėsti ir išgerti po taurę vyno, ir argi tai nesą demokratiška, kad vyrai geria ir smaginasi kartu su karininkais, to niekada nepasitaiko prancūzų armijoj, ir turbūt dėl to jie ir laimėjo karą.

Merginos pasirodė tik tada, kai buvo pabaigtas trečias butelis, bet tai jau buvo nebesvarbu.

— Prancūzai! — užpostringavo leitenantas, sėdėdamas tiesus kaip styga, ir dabar jo akys pasidarė tamsiai žalios ir nepermatomos, nelyginant bangų išskalautas butelio stiklas. — Aš nekenčiu prancūzų. Prancūzai nenori mirti. Štai kodėl mes čia, geriam ir imam jų moteris. Juokinga... — Jis mostelėjo ore savo taure — jo judesys buvo girtas, bet ir kupinas kartėlio. — O šita kampanija. Kažkokia paika komedija. Nuo aštuoniolikos metų studijuoju karą. Karo meną. Kaip penkis savo pirštus žinau, kaip organizuojamas tiekimas. Ryšiai. Kaip palaikyti kareivių moralinę būklę. Pagal kokias taisykles pasirinkti ir užmaskuoti vadavietę. Kaip atakuoti priešą, turintį automatinius ginklus. Kokia puolimo taktikos reikšmė. Galėčiau vadovauti visai armijai. Penkerius metus laukiau šito momento. — Jis nusijuokė su kartėliu. — Ir štai atėjo didysis momentas. Armija veržiasi į priekį. O kaip aš? — Jis įsistebeilijo į madam — toji, nė žodžio nesuprasdama vokiškai, patenkinta ir pritardama kinksėjo galva. — Aš negirdėjau nė vieno šūvio. Nuvažiavau automobiliu keturis šimtus mylių, kad atsidurčiau viešnamy. Niekinga prancūzų armija pavertė mane turistu! Turistu! Karas baigtas. Penkeri gyvenimo metai nuėjo perniek. Karjeros aš jau nebepadarysiu. Aš liksiu leitenantu iki penkiasdešimties metų. Įtakingų draugų Berlyne neturiu, ir nėr kam pasirūpinti mano pakėlimu. Viskas nuėjo veltui. Mano tėvas daugiau pasiekė. Jis nuėjo tik iki Marnos, bet kariavo ketverius metus ir dvidešimt šešerių jau buvo majoras, o prie Somos, po dviejų pirmų dienų, kai buvo nukauta pusė karininkų, jis gavo vadovauti batalionui. Himleri!

— Klausau, pone leitenante, — atsiliepė Himleris. Jis nebuvo girtas, ir jo veide atsirado linksma, vylinga šypsenėlė.

— Himleri! Seržante Himleri! Kur mano mergina! Aš noriu prancūzės.

— Madam sako, kad jūs gausite merginą po dešimties minučių.

— Aš nekenčiu jų, — tarė leitenantas, negrabiai gurkšnodamas šampaną, kuris tekėjo jam per smakrą. — Aš visai nekenčiu prancūzų.

Į kambarį įėjo dvi merginos. Viena buvo apkūni, stambi blondinė, ji ramiai ir plačiai šypsojo. Kita, mažutė, liekna ir tamsaus gymio, buvo liūdnu, kone arabiško tipo veidu, smarkiai nugrimuotu, su ryškiai raudonai išdažytom lūpom.

— Štai ir jos, — meiliai pasakė madam. — Štai mano pumpuriukai. — Ji pritariamai, tarsi arklių pirklys, patapšnojo blondinei per nugarą. — Tai Žaneta. Tinkamas tipas, ar ne? Aš neabejoju, kad ji turės didžiulį pasisekimą tarp vokiečių, kol jie bus Paryžiuj.

— Aš imu aną.

Leitenantas atsistojo, pasitempė ir parodė į arabiško tipo merginą. Jinai nusišypsojo profesionalia mįslinga šypsena, priėjo prie karininko ir paėmė jį už parankės.

Himleris, irgi su domesiu žiūrėjęs į tamsiaveidę merginą, kaipmat užleido ją aukštesniam pagal rangą ir, apsikabinęs blondinę, nuėjo su ja, sakydamas savo pasibaisėtina prancūzų kalba:

— Cherie, kaip tau patikti dailus sveikas vokiečių karininkas?

— Ar čia yra tam tinkamas kambarys? — paklausė leitenantas vokiškai. — Išversk, Brantai.

Brantas išvertė, ir tamsiaveidė mergina, visiems nusišypsojusi, nusivedė paskui ją oriai žengiantį leitenantą.

— Dabar, — tarė Himleris, dar stipriau glausdamas prie savęs blondinę, — dabar mano eilė. Tikiuosi, vaikinai, jūs neprieštarausit...

— Nė kiek, — tarė Kristianas. — Gali neskubėti.

Himleris nusišypsojo ir išėjo su blondine, savo baisia prancūzų kalba tardamas: — Cherie, man patikti tavo suknelė...

Madam padėjo ant stalo butelį šampano ir atsiprašiusi išėjo. Kristianas ir Brantas liko vieni oranžine šviesa apšviestame mauriško stiliaus bare — jie tylomis sėdėjo, stebeilydami į aprasojusį šampano butelį ledo kibirėlyje.

Jie gėrė nekalbėdami. Atkimšdamas naują butelį, Kristianas šoktelėjo iš netikėtumo, kai kamštis garsiai iššovė ir šaltas putojantis šampanas išsiliejo jam ant rankos.

— Ar kada nors esi buvęs tokiose vietose? — pagaliau paklausė Brantas.

— Ne.

— Karas įneša daug permainų žmogaus gyvenime, — pasakė Brantas.

— Taip, — tarstelėjo Kristianas.

— Nori merginos?

— Nelabai.

— Kaip būtum pasielgęs, jeigu tu ir leitenantas Hardenburgas būtumėt užsimanę tos pačios merginos? — toliau kamantinėjo Brantas.

Kristianas paniuręs gurkštelėjo šampano.

— Į šitą klausimą neatsakysiu, — tarė.

— Aš irgi neatsakyčiau, — sutiko Brantas, žaisdamas taurės kojele. — Kaip tu jautiesi? — po valandėlės paklausė.

— Nežinau, — atsakė Kristianas. — Keistai. Truputį keistoka.

— Man liūdna, — prisipažino Brantas. — Labai liūdna. Kaip ten pasakė leitenantas?

— Naujos eros priešaušris.

— Man liūdna naujos eros priešaušry. — Brantas kliūstelėjo sau vyno. — O tu žinai, prieš dešimt mėnesių aš vos nepriėmiau Prancūzijos pilietybės.

— Nejau?

— Aš pragyvenau Prancūzijoje, apskritai imant, dešimtį metų. Kada nors aš nuvešiu tave į vieną vietelę Normandijos pajūry, kur praleisdavau vasaras. Aš dirbdavau nuo ryto ligi vakaro ir per vasarą nutapydavau po trisdešimt ar keturiasdešimt drobių. Jau buvau beįgyjąs šiokį tokį vardą Prancūzijoje. Parodysiu tau galeriją, kur buvo išstatyti mano paveikslai. Gal ten dar liko mano darbų, ir tu galėsi žvilgtelt į juos.

— Su didžiausiu malonumu, — santūriai tarstelėjo Kristianas.

— Vokietijoje savo darbų aš negalėjau rodyti. Tai buvo abstrakčioji tapyba. Vadinamasis abstrakcionizmas. Naciai tokį meną vadina dekadentišku. — Brantas gūžtelėjo pečiais. — Tikriausiai aš mažumėlę dekadentas. Žinoma, ne toks dekadentas kaip leitenantas, bet vis dėlto dekadentas. O kaip tu?

— O aš dekadentas slidininkas, — atsakė Kristianas.

— Visur yra dekadentų, — sutiko Brantas.

Atsivėrė durys, ir į kambarį įėjo mažutė juodbruvė mergina. Ji vilkėjo rožinį peniuarą, iš kraštų apsiūtą plunksnomis. Lengvai šypsojosi tarsi pati sau.

— O kur šeimininkė? — paklausė ji.

— Kažkur čia pat, — Brantas mostelėjo neaiškia kryptimi. — Gal aš galiu padėti?

— Čia dėl jūsų leitenanto, — atsakė mergina. — Man reikia, kad kas nors išverstų. Jis kažko nori, o aš nesu visai tikra, kad supratau jį. Man rodos, jis nori, kad aš jį išplakčiau rimbu, bet aš bijau pradėti, kol nebūsiu tikra, kad būtent šito jam reikia.

— Pradėk, — atsakė Brantas. — Būtent šito jis ir nori. Jis senas mano bičiulis.

— Jūs tuo tikras? — mergina nepasitikėdama žvilgtelėjo į Kristianą ir Brantą.

— Visiškai tikras, — patikino Brantas.

— Na ką gi, gerai, — mergina gūžtelėjo pečiais. — Pamėginsiu. — Ji pasigręžė į duris. — Visa tai truputį keista, — pasakė ji su vos juntama pašaipėle balse. — Pergalingos armijos kareivis... Pergalės diena... Ar jums neatrodo, kad jo keistas skonis?

— Mes apskritai keista tauta, — atsakė jai Brantas. — Greitai tuo pati įsitikinsi. O dabar imkis darbo.

Mergina pažvelgė į jį piktai, paskui nusišypsojo ir išėjo.

— Tu supratai? — paklausė Brantas Kristiano.

— Pakankamai.

— Išgerkim, — pasiūlė Brantas ir pripylė taures. — Aš atsiliepiau į tėvynės šauksmą.

— Ką? — nesuprato Kristianas.

— Karas turėjo netrukus prasidėti, o aš sau tapiau dekadentiškus abstrakčius Prancūzijos pajūrio peizažus ir laukiau Prancūzijos pilietybės. — Brantas prisimerkė, žvelgdamas virš vyno taurės ir prisimindamas nerimastingas 1939 metų rugpjūčio dienas. — Prancūzai — pati nuostabiausia tauta pasaulyje. Jie skaniai valgo, yra nepriklausomi; gali tapyti ką panorėjęs — jiems nė motais; jų šlovinga karo istorija ir jie žino, kad daugiau niekada to nepakartos. Jie protingi ir viską apskaičiuojantys, o tai naudinga menui. Ir vis dėlto paskutinę minutę aš išėjau į armiją ir tapau kapralu Brantu, kurio paveikslų negalima rodyti jokioje Vokietijos meno galerijoje. Savi marškiniai arčiau... ko? Ir štai mes Paryžiuje, ir mus sveikina visos prostitutės. Žinai, Kristianai, ką aš tau pasakysiu? Galiausiai mes pralaimėsime. Tai pernelyg nedora... Barbarai nuo Elbės šlamščia dešreles Eliziejaus laukuose.

— Brantai! — pertraukė jį Kristianas. — Brantai...

— Naujos eros aušra, — tarė Brantas. — Plakimasis už vermachtą. Rytoj pasiimsiu dešrelių ir eisiu į Žvaigždės aikštę.

Atsidarė durys ir įėjo Himleris. Jis buvo be švarko, atsagstyta apykakle. Šypsodamasis laikė rankoje žalią suknelę, kurią vilkėjo šviesiaplaukė mergina.

— Kitas! — šūktelėjo jis. — Mergina laukia.

— Ar nenorėtum užimti guolio po seržanto Himlerio? — paklausė Brantas.

— Ne, nenorėčiau.

— Neįsižeisk, seržante, — tarė Brantas, — bet mes čia pabaigsim tą butelį.

Himleris niauriai pažvelgė į juos abu, ir akimirką šelmiškai geraširdiška šypsena dingo nuo jo veido.

— Aš greit užbaigiau, — tarytum nusiskundė jis. — Nenorėjau, kad bičiuliai lauktų.

— Jūs labai dėmesingas, — tarė Brantas. — Ypač tokiu metu.

— Ji puiki, — tarė Himleris. — Labai švelni. Ar tikrai nenori?

— Ne, — atsakė Kristianas.

— Gerai, — tarė Himleris. — Tuomet eisiu antrą kartą.

— Ką tu ten darei? — paklausė Brantas. — Nutraukei nuo jos suknelę?

Himleris išsišiepė.

— Aš išpirkau ją iš jos. Už devynis šimtus frankų. Ji norėjo pusantro tūkstančio. Nusiųsiu savo žmonai. Ji maždaug to paties dydžio. Pačiupinėk... — jis atkišo ją Kristianui. — Tikras šilkas.

— Tikras šilkas, — patvirtino Kristianas, rimta mina pačiupinėjęs medžiagą.

— Klausiu paskutinį kartą. — Himleris priėjo prie durų ir atsigręžė.

— Šiaip ar taip, ačiū už pasiūlymą, — tarė Brantas.

— Gerai. Kaip norite, — tarė Himleris.

— Himleri, mes išeinam, — tarė Kristianas. — Tu palauksi leitenanto ir parveši jį. Mes trauksim pėsčiomis.

— Ar jums neatrodo, kad reikėtų palaukti įsakymo? — suabejojo Himleris.

— Nemanau, jog tai būtų galima pavadinti kovine situacija, — tarė Kristianas. — Mes išeinam.

Himleris gūžtelėjo pečiais.

— Jūs rizikuojate gauti kulką į nugarą, jei eisite vieni gatvėmis.

— Tik ne šiąnakt, — paprieštaravo Brantas. — Vėliau galbūt, bet ne šiąnakt.

Juodu su Kristianu atsistojo ir išėjo.

Miestas buvo rūpestingai užtemdytas — niekur neprasišvietė nė menkiausias šviesos pluoštelis. Virš stogų kabojo mėnulis, dalydamas gatvę į tamsias ir šviesias geometrines figūras. Buvo šilta ir tyku. Virš miesto tvyrančią tylą tolydžio sutrikdydavo plieninis šarvuočių žlegėjimas — jie tai imdavo važiuoti kažkur tolumoje, tai vėl sustodavo, ir šaižus jų ūžimas staigiai nuščiūdavo tamsių gatvių labirintuose.

Brantas ėjo pirmas. Jis mažumėlę svirinėjo, bet žinojo kur esąs ir pasitikėdamas žengė Sen Deni vartų kryptimi.

Jie ėjo tylėdami, vienas šalia kito, jų pečiai kartkartėmis susiliesdavo, kaustyti batai kaukšėjo šaligatviu. Kažkur tamsoje užsidarė langas, ir Kristianui pasidingojo, kad jis išgirdo tolimą, vos girdimą vaiko verksmą. Juodu pasuko į platų, tuščią bulvarą ir patraukė palei uždarytas kavines su nuleistomis žaliuzėmis ir sukrautas į krūvas kėdes bei stalus. Bulvaro tolumoje mirksėjo keli žiburėliai — ženklas, jog tą vakarą vokiečių armija jaučiasi visiškai saugi Prancūzijos širdyje. Kristianui, maloniai apsvaigusiam nuo šampano, dabar ši šviesa atrodė jauki ir draugiškai šilta, ir jis svajingai nusišypsojo pats sau, žengdamas lygiu žingsniu šalia Branto tos šviesos link.

Pro alkoholio miglą jauno mėnulio apšviestas Paryžius Kristianui atrodė kažkoks trapus ir grakštus. Jis mylėjo šitą miestą. Jam patiko jo nudrengti šaligatviai, siaurutės vingiuojančios gatvelės abipus bulvaro, tarsi vedančios į kitą šimtmetį. Patiko bažnyčios, stūksančios tarp barų, viešnamių ir bakalėjos krautuvėlių; kėdės laibomis kojelėmis, tvarkingai sukrautos ant stalų kavinių tentų šešėliuose. Jam patiko žmonės, besislepiantys, užsitraukę užuolaidas; upė, kurios jis dar nematė ir be kurios negalėjo įsivaizduoti šito miesto; ir restoranai, kuriuose jis dar nevalgė, ir merginos, kurių dar nesutiko, bet gal sutiks rytoj, saulėtą rytą, kai išsisklaidys nakties baimė ir jos, kaukšėdamos aukštakulniais bateliais, pasklis po šias gatves su savo įžūliai dailiom suknelėm. Kristianui patiko šio miesto legenda ir tai, jog visame pasaulyje vienintelis Paryžius iš tikro buvo toks, kokį vyrai jį susikūrė savo širdyse.

Kristianas didžiavosi, jog jam teko dalyvauti mūšyje pakeliui į Paryžių ir nukauti žmogų, kad prasigautų į miestą; jam net buvo mielas jo nukautas apdriskęs prancūziukas, gulintis šalia negyvo kapralo Krauso — toli nuo Silezijos sodybos, su nutekėjusiomis vyšnių sultimis ant lūpų. Jis džiaugėsi, kad patyrė tokį išbandymą kelyje ir miške, kad mirtis prašvilpė jam pro šalį, ir galiausiai jam patiko karas, nes nėra geresnio būdo patikrinti, ko vertas žmogus, ir sykiu guodė mintis, kad karas juk greitai baigsis, nes jis visai nenorėjo mirti. Jam buvo malonu galvoti apie ateitį, nes ateitis žadėjo būti taiki ir džiaugsminga, o viskas, dėl ko jis dabar rizikuoja savo gyvybe, bus įteisinta ir tikra, ir prasidės nauja klestėjimo ir tvarkos era. Kristianas mylėjo Brantą, kuris dabar beveik tiesiai, nesvirduliuodamas žengė šalia jo. Ten, kelyje, Brantas inkštė iš baimės, bet tą baimę įveikė ir kovėsi petys į petį, nors ir prilaikydamas ranka drebančią alkūnę, kai taikėsi pro pavasarinę lapiją į žmogų, kuris, jei būtų galėjęs, būtų nukovęs Kristianą. Ir jis grožėjosi šita tykia, mėnulio nušviesta naktimi, kai juodu su Brantu — miesto valdovai — petys į petį ėjo tuščiomis jaukiomis gatvėmis, ir Kristianas galiausiai suprato, jog gyvenimas nenuėjo perniek, jog jis gimė ne tam, kad leistų dienas mokydamas slidinėti vaikus ir turtingus poilsiautojus. Jis davė naudos — o ko žmogus dar gali norėti iš gyvenimo?

— Žiūrėk! — sušuko Brantas ir sustojo rodydamas į kažką.

Kristianas irgi sustojo žvelgdamas, kur rodo Brantas. Tai buvo mėnulio užlieta akmeninė bažnyčios siena, ant kurios dideliais skaitmenimis kreida užrašyta: 1918. Kristianas sumirksėjo ir palingavo galva. Suprato, kad šitie kreida parašyti skaičiai kažkuo svarbūs, bet iškart nesumetė, kuo.

— Tūkstantis devyni šimtai aštuonioliktieji, — ištarė Brantas. — Taip, jie žino. Prancūzai atsimena.

Kristianas vėl pažvelgė į sieną. Staiga jam pasidarė liūdna, apėmė nuovargis. Juk jis kėlėsi ketvirtą ryto, o diena buvo varginanti. Sunkiais žingsniais priėjo prie sienos, pakėlė ranką ir lėtai, metodiškai rankove ėmė valyti kreida užrašytus skaitmenis.

Penktas skyrius

Radijas nustelbė namie visus kitus garsus. Nors lauke švietė vaiski birželio saulė ir Pensilvanijos kalvos buvo pasidengusios gaivia žaluma, Maiklas veik visą dieną išsėdėjo tapetais išklijuotoje svetainėje, apstatytoje lengvais kolonijinio stiliaus baldais, klausydamasis tolydžio trukdomų vis tų pačių paskutinių žinių. Visur aplink jo kėdę buvo primėtyta laikraščių. Kartkartėmis įeidavo Laura ir garsiai it kankinė dūsaudama imdavo rinkti juos nuo žemės ir demonstratyviai dėti į tvarkingas krūveles. Bet Maiklas jos veik nepastebėdavo. Jis sėdėjo, kone užsikniaubęs ant radijo aparato, sukinėjo rankenėlę ir įdėmiai klausėsi diktorių balsų — sodrių, meilikaujančių, teatrališkų, vis kartojančių ir kartojančių: „Pirkite priemonę Lifeboy, naikinančią nemalonius kvapus!“, „Du arbatiniai šaukšteliai stiklinei vandens prieš pusrytį, ir jūs jausitės puikiai!“ arba „Sklinda gandai, jog Paryžius nebus ginamas. Vokiečių aukščiausioji vadovybė tyli apie savo priešakinių būrių pozicijas, kuriems veik nesipriešina krinkanti prancūzų kariuomenė.“

— Mes pažadėjom Toniui, jog šiandien žaisim badmintoną, — kantriu balsu pasakė Laura, stovėdama tarpdury.

Maiklas ir toliau sau tyliai sėdėjo, susirietęs prie radijo aparato.

— Maiklai! — šūktelėjo Laura.

— Taip, — atsiliepė jis net neatsigręždamas.

— Na, supranti: badmintonas, Tonis, — pasakė ji.

— Na ir kas? — Maiklas iš įtampos suraukė kaktą, stengdamasis girdėti ir Laurą, ir diktorių.

— Juk tinklas dar neištiestas.

— Ištiesiu vėliau.

— Kada vėliau?

— Dėl Dievo meilės, Laura! — neatlaikė Maiklas. — Pasakiau — padarysiu vėliau.

— Man jau pradeda įgristi tavo pažadai padaryti viską vėliau, — lediniu balsu atsakė Laura — jos akyse pasirodė ašaros.

— Ar nesiliausi!

— O tu liaukis rėkęs ant manęs! — ašaros jai ėmė ristis per skruostus, ir Maiklui pagailo jos. Išvažiuodami iš Niujorko, jie rengėsi praleisti šitą laiką kaime kaip atostogas, kurių metu, nors apie tai nebuvo prasitarta nė žodžiu, čia tikėjosi atnaujinti buvusią draugystę ir prisirišimą, prarastus pakrikai gyvenant po vedybų. Lauros kontraktas Holivude baigėsi, direkcija nemanė jo pratęsti, ir dėl kažkokių nesuprantamų priežasčių darbo kitoje studijoje ji negavo. Ji dėl to nesiskundė, atrodė rami ir linksma, tačiau Maiklas žinojo, kad ji jaučiasi pažeminta, ir jis davė sau žodį būti jai dėmesingas per visą tą mėnesį, kol jie gyvens bičiulio užmiesčio viloje. Jie išbuvo čia tik savaitę, bet šita savaitė buvo siaubinga. Maiklas ištisas dienas klausėsi radijo, o naktimis negalėjo užmigti. Apsiblausęs, paraudusiom akim ir išsekęs, jis arba klaidžiojo po kambarius, arba sėdėjo ir skaitė, užmiršdamas nusiskusti, padėti Laurai palaikyti tvarką dailiame namelyje.

— Atleisk man, brangioji, — jis apkabino Laurą ir pabučiavo. Ji nusišypsojo pro ašaras.

— Man labai nesmagu, kad aš tokia priekabi, bet tu juk žinai, kad kažką vis dėlto reikia daryti.

— Žinoma, — atsakė Maiklas.

— Na va, tu juk visai geras, — nusijuokė Laura. — Man patinka, kai tu geras.

Maiklas irgi nusijuokė, nors jis vargiai slėpė susierzinimą.

— Dabar tu gausi atsimokėti už tai, kad esi man toks geras, — pasakė Laura ir prigludo prie jo.

— Ir ką man reikės daryti? — paklausė Maiklas.

— Liaukis kalbėjęs tokiu nusižeminusiu tonu, — užsiplieskė Laura. — Nepakenčiu, kai kalbi tokiu tonu.

Maiklas sunkiai tvardėsi.

— Tai ko tu nori iš manęs? — paklausė jis, klausydamasis savo balso, mandagaus ir malonaus.

— Pirmiausia, — pasakė Laura, — išjunk tą prakeiktą radiją.

Maiklas jau norėjo užprotestuoti, bet apsigalvojo. Diktorius tuo metu kalbėjo: „Padėtis čia vis dar tebėra neaiški, bet anglams, matyt, pavyko saugiai evakuoti didesnę kariuomenės dalį ir manoma, jog artimiausiu metu prasidės Veigano kontrpuolimas...“

— Maiklai, mielasis! — įspėjo Laura.

Maiklas išjungė radiją.

— Štai, matai, dėl tavęs esu pasirengęs viskam, — pasakė jis.

— Ačiū. — Besišypsančiose, žėrinčiose Lauros akyse ašarų nebebuvo. — O dabar dar vienas prašymas.

— Kas gi dar?

— Eik nusiskusk.

Maiklas atsidūsėjo ir perbraukė ranka per šeriais apžėlusią pasmakrę.

— Ar taip jau reikia? — paklausė jis.

— Tu atrodai taip, tarsi ką tik būtum grįžęs iš nakvynės namų Trečiojoje aveniu.

— Įtikinai.

— Tu ir pats geriau pasijusi, — pridūrė Laura, rankiodama laikraščius aplink Maiklo kėdę.

— Na, žinoma, — atsakė Maiklas ir veik automatiškai pasigręžė į radiją ir uždėjo ranką ant rankenėlės.

— Nagi duok pailsėti bent valandą! — ėmė maldauti Laura, uždengusi ranka rankenėles. — Nors valandą. Antraip aš išeisiu iš proto. Be perstojo kalba tą patį ir tą patį.

— Laura, brangioji, bet juk tai svarbiausia savaitė mūsų gyvenime.

— Gal ir taip, — pasakė ji su nepermaldaujama logika balse, — bet kam prieiti iki beprotybės? Juk prancūzams tas nepagelbės, ar ne? Ir kai nulipsi žemyn, mielasis, ištempk badmintono tinklą.

— Gerai, — gūžtelėjo pečiais Maiklas. Laura pakštelėjo jam į skruostą ir perbraukė pirštais per plaukus. Maiklas nuėjo viršun.

Skusdamasis jis išgirdo, kaip ėmė rinktis svečiai. Iš sodo atsklido balsai, kuriuos kartkarčiais nustelbdavo vandens srovenimas į kriauklę. Tai buvo moteriški balsai, ir per tokį atstumą jie skambėjo švelniai ir melodingai. Laura pasikvietė dvi buvusias savo mokytojas iš kaimynystėje esančios mergaičių mokyklos, kurią ir pati lankė, kai jai buvo keturiolika. Jos abi buvo prancūzės ir visada būdavo jai malonios. Ausies krašteliu klausydamasis čia garsėjančių, čia tylančių balsų, Maiklas nusprendė, jog prancūzių kalbos intonacijos nepalyginamai malonesnės nei daugumos jo pažįstamų moterų amerikiečių.

„Nors aš, ko gero, neišdrįsiu to pasakyti garsiai“, — su šypsena pagalvojo jis.

Maiklas įsipjovė ir, žiūrėdamas į kraujuojantį rėželį pasmakrėj, vėl suirzo ir sutriko.

Nuo didžiulio medžio sodo gale sklido varnų kranksėjimas. Visas jų būrys susisuko ten lizdus ir tolydžio nustelbdavo savo šaižiais balsais daug švelnesnius kaimo garsus.

Maiklas nulipo žemyn, įsmuko į svetainę ir tylutėliai įsijungė radiją. Bet sugavo tik muzikinę programą. Moteriškas balsas dainavo: „Neturiu aš nieko, bet ir to man per daug.“

Per kitą stotį transliavo uvertiūrą iš „Tanhoizerio“, kurią grojo karinis orkestras. Radijo imtuvas buvo menkas ir teėmė dvi stotis. Maiklas išjungė radiją ir išėjo į sodą sutikti svečių.

Džonsonas su geltona teniso palaidine rudais dryžiais buvo jau ten. Jis atsivedė aukštą, dailią merginą rimtu, protingu veidu, ir Maiklas, spausdamas jai ranką, automatiškai pagalvojo: „Įdomu, kur dabar Džonsono žmona?“

— Panelė Margarita Frimentl... — pristatė ją Laura.

Panelė Frimentl iš lengvo nusišypsojo, ir Maiklas su pavydu pagalvojo: „Po paraliais, ir kur Džonsonas randa tokių dailių merginų?“

Paskui jis paspaudė rankas abiem prancūzėms. Jiedvi buvo seserys, abi trapios, abi vilkėjo puošniomis juodomis suknelėmis, kitados, matyt, labai madingomis, nors sunku buvo prisiminti kada. Joms abiem buvo per penkiasdešimt, abiejų buvo aukštyn sušukuoti, tarsi laku supurkšti plaukai, blyški veido oda ir stebėtinai gražios ir dailios kojos. Jų manieros buvo nepriekaištingai grakščios, o ilgi metai, praleisti mergaičių mokykloje, išmokė jas žiūrėti į viską pasaulyje su neišsenkama kantrybe. Maiklui seserys visada atrodydavo tarsi viešnios iš devynioliktojo amžiaus — rafinuotų manierų, mandagios, užsidariusios, bet tyliai smerkiančios ir laiką, ir šalį, kur nubloškė jas likimas. Šiandien, nors ir buvo žymu, kad jos rūpestingai rengėsi vizitui, dailiai pasirausvino skruostus ir pasidažė akis, jų veiduose buvo sustingusi kažkokia blausi, viskam abejinga išraiška — buvo matyti, kad joms sunku dalyvauti pokalbyje.

Skersomis žvilgčiodamas į jas, Maiklas ūmiai suprato, ką reiškia būti prancūzu šiandien, kai vokiečiai prie Paryžiaus ir miestas, užgniaužęs kvėpavimą, klausosi artėjančio pabūklų gausmo, kai amerikiečių diktoriai nuolat nutraukia džiazo muziką ir vietinių žinių laidą, kad praneštų paskutines žinias iš Europos, rūpestingai, bet amerikietiška tartimi taria pavadinimus, taip gerai pažįstamus jiedviem: Reimsas, Suasonas, Marna, Kompjenas...

„Jeigu būčiau delikatesnis, — pagalvojo Maiklas, — ir protingesnis, jeigu nebūčiau toks kerėpla ir bukas jautis, aš pasivedėčiau jas į šalį ir pasistengčiau surasti reikiamų paguodos žodžių.“ Tačiau jis žinojo, kad nieko doro jam neišeis, jis būtinai pasakys ką nors tokio, kas tik sutrikdys moteris, ir jos pasijus dar blogiau. Gaila, kad niekam į galvą neateina mokyti tokių dalykų. Mes esam mokomi visko, tik ne takto, jautrumo, mokėjimo padėti kitam.

— ...nors ir nemalonu apie tai kalbėti, — atsklido švelnus, savimi pasitikintis Džonsono balsas, — bet aš manau, kad visa šita istorija — tai didžiulė apgaulė.

— Kaip? — nesupratęs paklausė Maiklas.

Džonsonas gracinga poza sėdėjo ant žolės, berniokiškai pakėlęs kelius, ir šypsojosi panelei Frimentl, norėdamas padaryti jai įspūdį. Tai erzino Maiklą, juolab kad Džonsonui, rodės, sekėsi tai daryti.

— Sąmokslas, štai kas, — pasakė Džonsonas. — Juk nenori pasakyti, kad galingiausios pasaulyje armijos staiga pačios subyrėjo. Visa tai buvo numatyta iš anksto.

— Kitaip tariant, — pasakė Maiklas, — tavo manymu, prancūzai tyčia atiduoda Paryžių vokiečiams?

— Žinoma.

— Gal girdėjot, ką pranešė per paskutines žinias apie Paryžių? — tyliai paklausė jaunesnioji iš seserų, panelė Bular.

— Ne, kol kas nieko naujo nepranešė, — kaip įmanydamas švelniau atsakė Maiklas.

Abi damos šypsodamos linktelėjo jam, tarsi jis būtų įteikęs joms po puokštę gėlių.

— Miestas pasiduos, — įsiterpė Džonsonas. — Paminėsit mano žodį.

„Kuriem velniam mes pakvietėm šitą tipą“, — suirzęs pagalvojo Maiklas.

— Sandėris jau padarytas, — toliau klostė Džonsonas. — O visa kita — tai maskuotė anglų ir prancūzų tautoms. Po poros savaičių vokiečiai bus Londone, o dar po mėnesio jie užpuls Tarybų Sąjungą. — Paskutinius žodžius jis ištarė piktai ir pergalingai.

— O man atrodo, tu neteisus, — užsispyręs paprieštaravo Maiklas. — Man atrodo, to neatsitiks. Viskas bus kitaip.

— Ir kaipgi kitaip? — paklausė Džonsonas.

— Nežinau. — Maiklas jautė, kad jis turbūt atrodo kvailai panelės Frimentl akyse, ir nors jam dėl to buvo apmaudu, jis užsispyręs laikėsi savo. — Kaip nors.

— Štai jis, mistinis tikėjimas, jog tėvelis pasirūpins viskuo — maumas nebus įleistas į vaikų kambarį, — nusišaipė Džonsonas.

— Prašau, liaukitės, — įsiterpė Laura. — Nejau mes turim kalbėti vien apie tai? Rodos, mes rengėmės žaisti badmintoną. Panele Frimentl, jūs žaidžiat badmintoną?

— Žaidžiu, — atsakė Margarita.

„Jos balsas žemas ir kimus“, — automatiškai pagalvojo Maiklas.

— Ir kada tautos pagaliau atsibus? — toliau varė savo Džonsonas. — Kada jos pažvelgs žiauriai tikrovei į akis? Kiek pasaulyje tautų laukia išsivadavimo. Etiopija, Kinija, Ispanija, Austrija, Čekoslovakija, Lenkija...

„Ak, kaip liūdnai skamba šitie pavadinimai, — pagalvojo Maiklas. — Jie taip dažnai minimi, jog veik nebežadina jokių jausmų.“

— Pasaulio valdančioji klasė stiprina savo valdžią, — tarė Džonsonas, ir Maiklas prisiminė visus kada nors matytus propagandinius lankstinukus, — ir štai kaip tai daroma. Iššovė pora ginklų, kad apmulkintų liaudį, keletas senų generolų išrėžė patriotines kalbas, ir še tau — sandėris pasirašytas, užantspauduotas ir jau vykdomas.

„Jis turbūt teisus, — nuvargęs pagalvojo Maiklas, — tikriausiai viskas, ką jis sako, yra daugmaž teisybė. Ir vis dėlto tik savižudis gali leisti sau tuo patikėti. Kad toliau gyventum, turi būti šiek tiek lengvabūdis.“ Bet visa tai skambėjo kažkaip prieštaringai, nors Džonsonas dėstė savo tiesas aistringu, išlavintu, saloniniu balsu, tokiu balsu, kokį girdėdavai teatre per premjeras, brangiuose restoranuose ar šauniuose vakarėliuose. „Įdomu, kur dabar galėtų būti tas girtas airis, Perišas, kuris buvo per Naujųjų metų vakarėlį? Jis turbūt dabar kalbėtų panašiai kaip Džonsonas. Galiausiai juk tai, matyt, partijos linija, bet Perišas kalbėjo kažkaip įtikinamiau. Tikriausiai jis guli kur nors negyvas ir rodo dabar dantis ant Ebro upės kranto... Kad ir kas atsitiktų, — piktai pagalvojo Maiklas, žiūrėdamas į Džonsoną šokolado spalvos kelnėmis ir ryškiai geltonais marškiniais, — kad ir kas atsitiktų, jau tu tai tikrai neisi į ugnį — kaip kažin ką!“

— Paklausykit, — įsiterpė Laura, — aš siaubingai noriu žaisti badmintoną. Mielasis... — Ji palietė Maiklui ranką. — Kartys, tinklas ir kiti reikmenys užpakalinėj verandoj.

Maiklas atsiduso ir sunkiai pakilo nuo žemės. Laura vis dėlto, matyt, teisi: šiandien geriau žaisti badmintoną nei varinėti tokias kalbas.

— Aš padėsiu, — pasisiūlė panelė Frimentl, kildama ir eidama Maiklui pavymui.

— Džonsonai... — išeidamas Maiklas negalėjo susilaikyti jam neįgėlęs. — Džonsonai, ar tau niekada neatėjo į galvą, kad tu gali suklysti?..

— Žinoma, galiu, — kupinas orumo, atsakė tas. — Bet šiuo atveju aš teisus.

— Juk turi būti kokia nors viltis, — pasakė Maiklas.

Džonsonas nusijuokė.

— Ir iš kur tu imi vilties šiais laikais? — paklausė. — Gal ir man duosi?

— Taip, — atsakė Maiklas.

— Tai ko tu tikiesi?

— Aš tikiuosi, — atsakė Maiklas, — kad Amerika įstos į karą ir... — Jis pastebėjo, jog abi prancūzės įsmeigusios žvilgsnius į jį — rimtos, nedrąsios.

— Raketės guli toj žalioj medinėj dėžėj, Maiklai... — susinervinusi pasakė Laura.

— Tu nori, kad ir amerikiečiai dalyvautų šitoje aferoje ir aukotų savo gyvybes? — ironiškai pasiteiravo Džonsonas. — Ar ne taip?

— Jeigu bus būtina, tai taip, — atsakė Maiklas.

— Na, čia tai jau kažkas naujo, — atsakė Džonsonas. — O tu, pasirodo, besąs karo kurstytojas.

— Aš tik dabar, šią minutę, pirmą kartą apie tai pagalvojau, — šaltai pasakė Maiklas, stovėdamas virš sėdinčio ant žolės Džonsono.

— Suprantu, — pasakė Džonsonas. — Tu skaitai NewYork Times. Tu baisiai trokšti išgelbėti civilizaciją, kaip mes ją suprantam, ir visa kita.

— Taip, aš baisiai trokštu išgelbėti civilizaciją, kaip mes ją suprantam, ir visa kita.

— Nagi užtenka! — maldaujamu balsu pasakė Laura. — Nebūk toks bjaurus.

— Jeigu jau tu taip nesitveri, — pasakė Džonsonas, — tai kodėl tau nenuvykus į Angliją ir neįstojus į britų kariuomenę? Ko tu lauki?

— Galbūt ir nuvyksiu. Galbūt.

— O ne!

Maiklas nustebęs pasigręžė. Tai pasakė panelė Frimentl, dabar ji stovėjo, užsidengusi ranka burną, tarsi žodžiai jai būtų išsprūdę nejučia.

— Jūs norėjot kažką pasakyti? — paklausė Maiklas.

— Aš... Man nederėtų... Aš nenorėjau kištis, bet... — užsidegusi prabilo mergina. — Bet nereikia nuolat tvirtinti, jog mes turime kariauti.

„Komunistė, — liūdnai pagalvojo Maiklas. — Štai iš kur Džonsonas ją ištraukė. O tokia dailutė — nė nepagalvotum.“

— Aš manau, — pareiškė Maiklas, — kad jeigu Rusija įsitrauktų į karą, jūs pakeistumėt savo nuomonę.

— O ne, — atsakė Margarita. — Vis tiek ne.

„Vėl suklydau, — susikrimto Maiklas. — Ateityje teks susilaikyti nuo per daug skubotų išvadų.“

— Karas niekam neduoda naudos, — neryžtingai kalbėjo mergina. — Ir niekados nedavė... Jaunuoliai išeina į karą ir žūsta. Visi mano bičiuliai ir giminaičiai... Gal aš ir savanaudė, bet... Nepakenčiu, kai girdžiu žmones samprotaujant taip, kaip jūs. Aš buvau Europoje, ir ten žmonės samprotavo taip, kaip jūs. Dabar turbūt daugelis vaikinų, kuriuos aš tada pažinojau, su kuriais šokau, slidinėjau... Jie turbūt jau žuvo. Už ką? Jie be paliovos kalbėjo kalbėjo ir galiausiai priėjo prie to, kad jiems nieko kito neliko, kaip tik žudyti vienas kitą. Atleiskit, — labai rimtai pasakė ji. — Aš neketinau taip gražbyliauti. Tai tikriausiai paikas, grynai moteriškas požiūris į tai, kas dedasi pasaulyje...

— Panele Bular, — Maiklas kreipėsi į prancūzes, — o kokios pozicijos laikotės jūs, kaip moterys?

— Ak, Maiklai! — visai suirzusi šūktelėjo Laura.

— Mūsų pozicija... — labai santūriai, mandagiai ir švelniai prabilo jaunesnioji sesuo. — Bijau, kad mudvi negalim leisti sau prabangos rinktis vieną ar kitą poziciją.

— Maiklai, — vos tvardėsi Laura, — dėl Dievo meilės, nueik ir atnešk žaidimo reikmenis.

— Einu, — Maiklas linktelėjo galva.

— Rojau, — kreipėsi Laura į Džonsoną, — tu irgi patylėk.

— Klausau, mem, — šypsodamas atsakė Džonsonas. — Ar pasakyti tau paskutinius gandus?

— Laukiu nesulaukiu, — tarė Laura, pereidama prie lengvo, nerūpestingo saloninio tono. Maiklas ir panelė Frimentl patraukė prie užpakalinės verandos.

— Džozefina turi naują meilužį, — pranešė Džonsonas. — Jaunas blondinas su kažkokia ypatinga veido išraiška. Kino aktorius, pavarde Morenas. — Išgirdęs šitą pavardę, Maiklas sustojo, ir panelė Frimentl mažne atsitrenkė į jį. — Jos žodžiais tariant, ji užverbavo jį paveikslų galerijoj. Tu, rodos, filmavaisi su juo pernai, Laura?

— Taip, — atsakė Laura. Maiklas tiriamai pažvelgė į žmoną, stengdamasis sugauti bent šešėlį sutrikimo jos veide, kai ji prabilo apie Moreną. Bet jos veido išraiška nepasikeitė. — Taip, jis nemažai vilčių teikiantis aktorius. Gal kiek paviršutiniškas, bet gana protingas.

„Nesupaisysi tų moterų, — pagalvojo Maiklas. — Melu jos nė nemirktelėjusios prasiskins sau kelią į rojų.“

— Morenas ateis, — pridūrė Džonsonas. — Jis čia netoliese, dalyvauja vasaros teatro premjeroje, ir aš jį pakviečiau. Manau, tu neprieštarauji.

— Žinoma, ne, — atsakė Laura. Bet Maiklas atidžiai ją stebėjo ir pamatė, kaip jos veidu perbėgo virpuliukas. Paskui ji pasuko galvą ir jis daugiau nieko negalėjo matyti.

„Štai jis, vedybinis gyvenimas“, — pagalvojo Maiklas.

— Ponas Džonas Morenas? — pagyvėjusi paklausė jaunesnioji panelė Bular. — Ak, aš taip džiaugiuosi! Man rodos, jis nuostabus aktorius. Visada toks vyriškas, o juk tai aktoriui labai svarbu.

— Girdėjau, kad jis gėjus, — gižiai tarstelėjo Maiklas.

„Dieve brangus, — pagalvojo jis. — Jau tos moterys! Juk ji ką tik buvo ant ašarų ribos, nes jos šalis patiria patį gėdingiausią pralaimėjimą visoje istorijoje, o dabar jau svaičioja apie dailų, tuščiagalvį aktoriuką. Koks vyriškas!“

— Jis negali būti gėjus, — paprieštaravo Džonsonas. — Kaskart, kai jį matau, jis vis su kita mergina.

— O gal Morenas dviem šaukštais ragauja, — pasakė Maiklas. — Paklauskit mano žmonos. — Jis įsistebeilijo į Laurą jausdamasis juokingai, bet negalėjo atplėšti žvilgsnio nuo jos veido. — Ji dirbo su juo.

— Aš nežinau, — nerūpestingai tarstelėjo Laura. — Jis baigė Harvardą.

— Aš jo paklausiu, kai ateis, — tarė Maiklas. — Eime, panele Frimentl, kol mano žmona vėl nepradėjo kabinėtis. Mudviem reikia padirbėti.

Maiklas ir Margarita petys į petį patraukė į priešingą namo pusę. Mergina buvo šviežiai pasikvėpinusi, žengė lengvai ir grakščiai, ir Maiklas ūmiai suvokė, kokia ji jauna.

— Kada jūs buvot Europoj? — paklausė jis. Apskritai jam tas buvo visai neįdomu — paprasčiausiai norėjo išgirsti jos balsą.

— Prieš metus, — atsakė ji. — Truputį daugiau nei prieš metus.

— Na ir kaip ten?

— Nuostabu, — atsakė ji. — Ir baisu. Mes neįstengsim jiems padėti, kad ir ką darytume.

— Jūs sutinkat su Džonsonu? Juk taip? — paklausė Maiklas.

— Ne. Džonsonas tik kartoja tai, ką jam liepia sakyti. Jo galvoje nėra nė vienos savo minties.

Maiklas piktdžiugiškai nusišypsojo.

— Jis labai mielas žmogus, — kiek skubotai, tarsi atsiprašinėdama prabilo panelė Frimentl: („Pabuvimas Europoje išėjo jai į naudą, — pagalvojo Maiklas, — ji kalba daug maloniau nei dauguma amerikiečių moterų“) — Jis labai padorus ir kilniaširdis, turi pačių geriausių ketinimų... Bet viskas jam atrodo pernelyg paprasta. Tačiau, kai pabuvoji Europoje, supranti, jog viskas ne taip jau paprasta. Europa man primena žmogų, kenčiantį iškart nuo dviejų ligų. Vaistai, kurie jam padeda nuo vienos ligos, tik paūmina kitą. — Mergina kalbėjo neryžtingai, tarsi kažko drovėdamasi. — Džonsonas mano, kad jeigu ligoniui išrašysi šviežio oro, valstybinius vaikų darželius ir stiprias profsąjungas, tai ligonis savaime pasveiks, — toliau kalbėjo panelė Frimentl. — Džonsonas sako, kad mano pažiūros sujauktos.

— Apskritai visų, kurie nesutinka su komunistais, pažiūros sujauktos, — pasakė Maiklas. — Komunistai stiprūs tuo, kad taip tiki savo teisumu. Jie visada žino, ko siekia. Jie gali ir klysti, bet jie veikia.

— Aš nesu veiksmų šalininkė, — prisipažino Margarita. — Aš mačiau tokių veiksmų Austrijoje.

— Jūs gimėte ne tais laikais, ponia, — pasakė Maiklas, — ir jūs, ir aš.

Jie užlipo į verandą, panelė Frimentl paėmė tinklą ir raketes, o Maiklas užsikėlė ant pečių dvi karteles. Jie neskubėdami patraukė atgal į sodą. Būdamas vienas su Margarita šitoje ūksmingoje namo pusėje, paslėptoje nuo likusio pasaulio šlamančių aukštų klevų, Maiklas ūmiai pajuto merginai kažkokį neaiškų intymumo jausmą.

— Man šovė mintis, — pasakė Maiklas, — sukurti naują politinę partiją, kuri galėtų išgydyti žmoniją nuo visų negalių.

— Nagi nagi, sakykit, — rimtai susidomėjo mergina.

— Tai bus absoliučios tiesos partija, — toliau dėstė Maiklas. — Kaskart, kai tik iškils klausimas... bet koks klausimas: Miunchenas, ką daryti su kairiarankiais vaikais, Madagaskaro laisvė, teatro bilietų kainos Niujorke — visais šitais atvejais partijos lyderiai kalbės tik tai, ką galvoja. Ne taip kaip dabar, kai visi kalba viena, o galvoja visai ką kita.

— Kiek šitoj partijoj narių?

— Vienas, — atsakė Maiklas. — Aš.

— Tegu dabar bus du.

— Stojate?

— Jeigu galima, — šypsodama atsakė Margarita.

— Labai džiaugiuosi, — pasakė Maiklas. — Kaip manot, ar partija bus gaji?

— Žinoma, ne, — atsakė ji.

— Ir aš taip manau. Ko gero, porą metų teks palaukti.

Jie jau buvo prie namo kampo, ir Maiklas ūmiai su pasidygėjimu pagalvojo, kad vėl reikės būti tarp visų šitų žmonių, atiduoti merginą šitam šaltam svečių, šeimininkų ir mandagių pokalbių pasauliui.

— Margarita... — prabilo jis.

— Taip? — ji sustojo ir pažvelgė į jį.

„Ji žino, ką aš noriu pasakyti, — pagalvojo Maiklas. — Tai gerai.“

— Margarita, ar galėčiau susitikti su jumis Niujorke?

Valandėlę jie tylėdami žvelgė vienas į kitą. „O jos nosis nusėta strazdanų“, — pagalvojo jis.

— Taip, — atsakė ji.

— Kol kas aš nieko nesakysiu, — švelniai tarė Maiklas.

— Mano telefoną ir adresą rasite abonentų knygoje, — pasakė mergina.

Ji pasigręžė ir, kaip ir pirma laikydamasi tiesiai ir grakščiai, pasuko už namo kampo, nešina tinklu ir badmintono raketėmis. Po pūstu sijonėliu šmėstelėjo jos lieknos nudegusios kojos. Maiklas pastovėjo mažumėlę, stengdamasis atgauti ramią veido išraišką. Paskui nuėjo į sodą įkandin Margaritos.

Jau buvo atėję naujų svečių — Tonis, Morenas ir mergina raudonomis kelnėmis ir šiaudine skrybėle dideliausiais kraštais.

Morenas, aukštas ir liesas, vilkėjo tamsiai mėlynais miarškiniais atlapu kaklu. Jis buvo smarkiai įdegęs saulėje; kai jis šypsodamasis sveikinosi su Maiklu, jam ant akių užkrito berniokiška plaukų sruoga.

„Ir kodėl, po velnių, aš negaliu taip atrodyti? — niauriai pagalvojo Maiklas, jausdamas, kaip tvirtai, vyriškai šis paspaudė jam ranką. — Juk jis aktorius!“

— Taip, — išgirdo jis save sakant. — Mes buvom susitikę anksčiau. Aš prisimenu. Prieš Naujuosius metus. Tąnakt, kai Arnis rengėsi iššokti pro langą.

Tonis pasirodė jam kažkoks keistas. Kai Maiklas supažindino jį su panele Frimentl, jis tik silpnai šyptelėjo ir atsisėdo susigūžęs, tarsi kentėtų nuo kokio skausmo; jo veidas buvo išbalęs ir kažko susirūpinęs, glotnūs juodi plaukai netvarkingai krito ant aukštos kaktos. Tonis dėstė prancūzų literatūrą universitete. Jis buvo italas, bet jo asketiškas veidas nebuvo toks tamsus, kaip daugumos italų. Maiklas mokėsi kartu su juo mokykloje ir per tuos metus labai prisirišo prie jo. Tonis visad kalbėjo droviai ir tyliai, kaip kad kalbama bibliotekoje, ir reiškė savo mintis knygine kalba. Jis palaikė draugiškus santykius su abiem seserimis Bular, du tris sykius per savaitę gerdavo pas jas arbatą, bet šiandien jie net nepažvelgė kits į kitą.

Maiklas suskato statyti karteles. Smeigdamas pirmąją kartelę, jis išgirdo, kaip mergina su raudonomis kelnėmis aukštu, madingu balsu pareiškė:

— Tas viešbutis stačiai pasibaisėtinas. Visame aukšte tik vienas vonios kambarys, lovos nelyginant gultai laive, užkloti kažkokiu idiotišku kretonu, o tuose gultuose knibždėte knibžda blakių. O jau kainos!

Maiklas dirstelėjo į Margaritą ir pašiepiamai palingavo galvą. Mergina šyptelėjo jam ir tuoj pat nuleido akis. Maiklas pažvelgė į Laurą. Laura buvo tiesiog įspyrusi į jį akis. „Ir kaip jai tai pavyksta? — pagalvojo Maiklas. — Ji viską pastebi. Tokį talentą vertėtų panaudoti daug naudingesniems tikslams.“

— Juk tu negerai statai kartelę! — šūktelėjo Laura. — Medis trukdys.

— Nagi patylėk, — paprašė Maiklas. — Aš žinau, ką darau.

— O aš sakau, kad negerai, — užsispyrusi pakartojo Laura.

Maiklas nuleido jos žodžius negirdom ir toliau statė kartelę.

Netikėtai abi seserys Bular pakilo ir vienodais, ryžtingais judesiais ėmė mautis pirštines.

— Mes puikiai praleidom laiką, — pasakė jaunesnioji. — Labai ačiū. Mes apgailestaujam, bet mums reikia išeiti.

Maiklas iš nuostabos taip ir sustojo lyg įbestas.

— Bet juk jūs ką tik atėjote, — pasakė jis.

— Nelaimei, mano seseriai baisingai įsiskaudėjo galvą, — sausai paaiškino jaunesnioji panelė Bular.

Seserys atsisveikindamos ėjo nuo vieno svečio prie kito. Bet Toniui juodvi nepadavė rankos. Jos net nepažvelgė į jį — tik praėjo, tarsi jo ten nė nebūtų buvę. Tonis pažiūrėjo į jas keistu, virpančiu žvilgsniu.

— Nieko, nieko, — pasakė jis, imdamas savo senamadišką šiaudinę skrybėlę, kurią buvo atsinešęs į sodą. — Jūs galite likti. Išeisiu aš.

Stojo įtempta tyla — visi stengėsi nežiūrėti į Tonį ir prancūzes.

— Mums buvo labai malonu su jumis susitikti, — šaltai pasakė Morenui jaunesnioji panelė Bular. — Mes visada žavimės jūsų filmais.

— Dėkoju, — jaunatviškai ir žaviai šypsodamas atsakė Morenas. — Labai malonu iš jūsų...

„Na ir artistas“, — vėl pagalvojo Maiklas.

— Nagi liaukitės! — sušuko Tonis. Jo veidas atrodė išblyškęs. — Helena, dėl Dievo meilės, liaukitės!

— Lydėti mūsų nereikia, — toliau kalbėjo jaunesnioji panelė Bular. — Mes žinom kelią.

— Aš turiu paaiškinti, — virpančiu balsu pasakė Tonis. — Taip negalima elgtis su draugais. — Jis atsigręžė į Maiklą, kuris sutrikęs stovėjo prie stulpelio, prie kurio tvirtinamas badmintono tinklas. — Tai protu nesuvokiama. Dvi moterys, kurias aš pažįstu dešimt metų. Moterys, kurias visi laikė protingomis, nuovokiomis... — Seserys atsigręžė į Tonį ir atsistojo priešais jį — jų veiduose sustingo neapykantos ir paniekos išraiška. — Tai vis karas, prakeiktas karas, — toliau kalbėjo Tonis. — Helena, Rašele! Prašau, būkit protingos. Aš čia niekuo dėtas. Supraskit, aš nežygiuoju į Paryžių. Aš amerikietis, aš myliu Prancūziją ir nekenčiu Musolinio, aš esu jūsų draugas...

— Mes nenorime kalbėti su jumis nei apskritai su italais, — atrėžė jaunesnioji panelė Bular. Ji įsikibo seseriai į parankę ir abi — tokios elegantiškos, su pirštinaitėmis, su vasarinėmis skrybėlėmis ir šiugždančiomis suknelėmis iš standaus juodo audinio — linktelėjusios likusiems, patraukė vartų sodo gale link.

Didžiuliame medyje maždaug per penkiasdešimt jardų varnos kėlė baisingą triukšmą — jų šaižus kranksėjimas rėžė ausį.

— Eime, Toni, — pakvietė Maiklas. — Aš duosiu tau ko nors išgerti.

Netardamas nė žodžio, kietai sučiaupęs lūpas, Tonis nuėjo paskui Maiklą į namą. Jis vis dar tebegniaužė rankoje šiaudinę skrybėlę su ryškia juosta.

Maiklas paėmė du stiklus ir kliūstelėjo į abu viskio. Tylėdamas padavė vieną Toniui. Sode pokalbis vėl atgijo, ir per varnų kranksėjimą Maiklas išgirdo, kaip Morenas nuoširdžiai sako: „Kokie nuostabūs tipažai! Juodvi tarsi iš dvidešimt penktų metų prancūzų filmo!“

Susimąstęs ir liūdnas, vis dar tebelaikydamas rankoje savo standžią senamadišką skrybėlę, Tonis lėtai siurbčiojo viskį. Maiklas norėjo prieiti ir jį apkabinti, kaip kad apkabindavo vienas kitą Tonio broliai, kai juos užgriūdavo kokie nors nemalonumai, bet neprisivertė to padaryti. Jis įjungė radiją ir, kol kaito lempos nemaloniai spragsint imtuvui, išgėrė didelį gurkšnį viskio.

„Jūs irgi galite turėti dailias baltas rankas, — pasigirdo švelnus, įtaikus diktoriaus balsas. Bet štai kažkas spragtelėjo, staiga pasidarė tylu, paskui prabilo kitas balsas, kimstelėjęs ir kiek virpantis: — Mes ką tik gavom tokį pranešimą: oficialiai paskelbta, jog vokiečiai įžengė į Paryžių. Nebuvo jokio pasipriešinimo, miestas nesugriautas. Laukite tolesnių pranešimų iš tos pačios stoties.“

Pasigirdo vargonai — iškilūs, veik praradę melodingumą — jais buvo atliekama vadinamoji „lengva klasikinė muzika“.

Tonis atsisėdo ir padėjo savo stiklą ant stalo. Maiklas stebeilijo į radiją. Jis niekad nebuvo buvęs Paryžiuje. Jam amžinai trūkdavo tai laiko, tai pinigų nukeliauti į užsienį — dabar jis šnairavo į krūpčiojančią nuo vargonų muzikos faneruotą dėžutę, jam ausyse skambėjo kimus susirūpinęs balsas, jis įsivaizdavo, kaip atrodo Paryžius šią popietę. Plačios, saulės nušviestos gatvės, tokios pažįstamos visam pasauliui; tuščios kavinės; šviesos nužerti rėkiantys retoriški paminklai — buvusių pergalių liudininkai; vokiečių kareiviai, žengiantys griežtomis kolonomis — jų žingsnių aidas atsimuša nuo namų uždangstytais langais. „O gal viskas atrodo visai ne taip, — mintyse svarstė Maiklas. — Kad ir kaip tai kvaila, bet kažkodėl vokiečių kareivių neįmanoma įsivaizduoti po du ar po tris. Juos visada įsivaizduoji žygiuojančius lygiom falangom, milžiniškais stačiakampiais. O gal jie baikščiai, su parengtais ginklais sėlina gatvėmis, dyri į uždangstytus langus ir nuo kiekvieno triukšmelio krinta žemėn.“

„Dieve, — pagalvojo jis su kartėliu, — kodėl aš ten nenuvykau, kai turėjau galimybę... trisdešimt šeštųjų vasarą arba praėjusį pavasarį? Vis atidėliojau ir atidėliojau, ir štai kaip viskas išėjo.“ Jis prisiminė knygas, kurias buvo skaitęs apie Paryžių. Audringas trečiasis dešimtmetis, dramatiškų įvykių kupina Pirmojo pasaulinio karo pabaiga. Pasmerkti, bet linksmi ir sąmojingi ekspatriantai garsiuose baruose, dailios merginos, protingi, ciniški jaunuoliai su stiklu Pernod vienoje rankoje ir American Express kortele kitoje. Dabar viskas sutraiškyta vokiečių tankų vikšrų, o jis taip ir nepamatė Paryžiaus ir turbūt niekada nebepamatys.

Jis pažvelgė į Tonį. Šis sėdėjo, atvertęs aukštyn galvą, jo akys buvo pilnos ašarų. Tonis gyveno Paryžiuje dvejus metus ir ne sykį piešė Maiklui, kaip juodu drauge praleis ten atostogas: kavinukės, paplūdimys prie Marnos, restoranėlis, kur ant švariai nušveistų medinių stalų stovi grafinai puikaus lengvo vyno...

Maiklas pajuto, kad ir jam akyse kaupiasi ašaros, bet didelėmis valios pastangomis susitvardė. „Sentimentalu, — pagalvojo jis. — Pigu, nerimta ir sentimentalu. Aš juk niekad ten nebuvau. Man tai tik vienas iš daugelio miestų.“

— Maiklai! — tai buvo Lauros balsas. — Maiklai! — primygtinai pakartojo ji. Jos balsas erzino.

Maiklas ištuštino savo taurę. Jis pažvelgė į Tonį, norėjo kažką pasakyti, bet apsigalvojo ir palengva išėjo į sodą. Džonsonas, Morenas, mergina, su kuria jis atvažiavo, ir panelė Frimentl sėdėjo, susimetę į krūvą. Buvo justi, kad pokalbis jiems nesimezga. Maiklas ūmiai panūdo, kad jie išeitų namo.

— Maiklai, mielasis, — Laura priėjo prie jo ir švelniai paėmė jį už rankos. — Tai mes žaisim badmintoną šią vasarą ar lauksim iki penkiasdešimtųjų? — Ir tuoj pat vos girdimai sušnypštė: — Nagi eik. Būk mandagesnis. Juk tu šeimininkas. Neužkrauk visko ant mano pečių.

Maiklas dar nespėjo nieko atsakyti, o ji nusigręžusi jau šypsojosi Džonsonui.

Maiklas iš lengvo priėjo prie kitos kartelės, gulinčios ant žemės.

— Nežinau, ar kuriam iš jūsų įdomu, — prabilo jis, — bet ką tik užimtas Paryžius.

— Negali būt! — sušuko Morenas. — Neįtikėtina.

Panelė Frimentl nutylėjo. Bet Maiklas pastebėjo, kad ji sugniaužė kumščius ir įsistebeilijo į juos.

— Tai buvo neišvengiama, — niūriai atsiliepė Džonsonas. — Visi suprato, kad taip bus.

Maiklas pakėlė kartelę ir įsmeigė ją smailiuoju galu į žemę.

— Tu smeigi ją ne ten! — šaižiai ir irzliai užriko Laura. — Kiek tau sykių reikia kartoti, kad čia negerai tiesti tinklą.

Ji pripuolė prie Maiklo, išplėšė jam iš rankų kartelę ir rakete smarkiai sudavė per ranką. Šis kvaila veido išraiška pažvelgė į žmoną, tebestovėdamas sulenktomis rankomis, tarsi vis dar būtų laikęs kartelę. „Ji verkia, — nusistebėjo jis. — Kodėl jinai verkia, velniai griebtų?“

— Va čia! Čia reikia tiesti tinklą! — dabar jau nesivaržydama šaukė Laura, isteriškai grūsdama kartelę į žemę.

Maiklas neskubriais žingsniais priėjo prie Lauros ir atėmė iš jos kartelę. Jis nė pats nesuprato, kam tai daro. Tik jautė, jog nebegali klausytis žmonos spiegimo ir žiūrėti, kaip ji baksnoja kartim į žolę.

— Aš pats sutvarkysiu, — kažkaip nei šiaip, nei taip pasakė jis. — O tu patylėk!

Laura pažvelgė į jį, jos dailų veiduką iškreipė neapykantos grimasa. Ji užsimojo ir sviedė badmintono raketę Maiklui į galvą. Jis niauriai žiūrėjo, kaip žvilganti raketė, darydama lankstą medžių ir gyvatvorės fone, skrieja į jį, ir jam dingojosi, jog šitas skrydis tęsiasi amžinybę. Paskui išgirdo buką trinktelėjimą ir tik tada, kai raketė nukrito jam po kojom, suprato, jog ji pataikė jam į kaktą virš dešinės akies. Akį suskaudo ir iš kaktos ėmė tekėti kraujas, akimirką užsilaikė virš antakio, o paskui, šiltas ir tamsus, užplūdo akį. Verkianti Laura tebestovėjo toje pačioje vietoje su iškreiptu pykčio ir neapykantos veidu ir žiūrėjo į Maiklą.

Maiklas atsargiai padėjo kartelę ant žolės, pasigręžė ir nuėjo namo link. Jis susidūrė su priešais ateinančiu Toniu, bet juodu nieko vienas kitam nepasakė.

Maiklas įėjo į svetainę. Per radiją vis dar buvo transliuojama griausminga vargonų muzika. Jis prisišliejo prie židinio atbrailos ir pažvelgė į mažutį gaubtą veidrodėlį su masyviais paauksintais rėmais. Veidrodyje jis pamatė iškreiptą savo veidą: nosis atrodė labai ilga, kakta atlaši, smakras smailus. Raudonas brėžis virš akies atrodė mažytis ir kažkur labai labai toli. Paskui jis išgirdo, kaip už nugaros atsidarė durys ir į kambarį įėjo Laura. Ji priėjo prie radijo imtuvo ir išjungė.

— Juk tu žinai, kad aš nepakenčiu vargonų muzikos! — pasakė ji piktu, virpančiu balsu.

Maiklas pasigręžė į ją. Laura vilkėjo blyškiai oranžiniu baltai išmargintu kartūniniu sijonu; tarp kiklikėlio ir sijono buvo matyti glotni įdegusi oda. Su savo madingu vasarišku apdaru ji atrodė labai daili, grakšti ir gležna — visai kaip iš paveiksliuko žurnale Vogue, reklamuojančiame sukneles merginoms. Tačiau pikta, aikštinga jos veido išraiška su ašarų pėdsakais gadino visą įspūdį.

— Baigta, — pasakė Maiklas. — Tarp mudviejų viskas baigta. Ir tu tai supranti.

— Puiku. Nuostabu! Geriau nė negali būti.

— Ir kadangi jau mes pradėjom tokią šneką, — toliau kalbėjo Maiklas, — tai noriu tau pasakyti, kad nėmaž neabejoju dėl tavo ir Moreno santykių pobūdžio. Aš stebėjau tave.

— Puiku, — atsakė Laura. — Na ką gi, džiaugiuosi, kad tu žinai. Gali daugiau nesukti sau dėl to galvos. Tu esi visiškai teisus. Kas dar?

— Nieko, — atsakė Maiklas. — Aš išvažiuoju penktos valandos traukiniu.

— Ir nesidėk tokiu jau šventuoliuku! Aš irgi kai ką žinau apie tave! O jau tie laiškai apie tai, kaip tu liūdi be manęs Niujorke! Nė velnio tu neliūdėjai. Kad tu žinotum, kaip buvo koktu, sugrįžus į Niujorką, matyti visų tų moterų gailingus žvilgsnius. Ir kada tu susitarei susitikti su panele Frimentl? Antradienį papietauti? Gal man nueiti pas ją ir pasakyti, kad tavo planai pasikeitė ir tu galėsi susitikti su ja rytoj?.. — Ji kalbėjo greitakalbe, spigiu balsu, o jos liesas vaikiškų bruožų veidas buvo kupinas kančios ir pykčio.

— Gana, — pasakė Maiklas, jausdamasis kaltas ir sutrikęs. — Aš nebenoriu nieko girdėti.

— Ar turi dar klausimų!? — sušuko Laura. — Daugiau apie jokius vyrus nenori manęs paklausti? Daugiau nieko neįtari? O gal man padaryti sąrašą tau?

Laura pratrūko verkti ir sukniubo ant kušetės. „Labai jau gracingai, — šaltai pastebėjo Maiklas. — Stačiai inženiu.“ Laura įsikniaubė į pagalvę ir pasikūkčiodama raudojo. Jos gražūs plaukai pasklido aplink galvą it vėduoklė — šia poza ji buvo panaši į trapų vaiką su vakarine suknele, išsekusį, nusikankinusį. Maiklui staiga užėjo nenumaldomas noras prieiti prie jos, paimti į glėbį ir švelniai paguosti ją: „Vaikuti, na gana, vaikuti.“

Bet jis apsigręžė ir išėjo į sodą.

Svečiai buvo santūriai nuėję toliau nuo namo, į kitą sodo galą. Jie nejaukiai stovėjo susispietę į būrelį, ryškūs jų drabužiai aiškiai švietė sodrios žalumos fone. Maiklas priėjo prie jų, ranka trindamasis brėžį virš akies.

— Badmintono šiandien nežaisim, — pareiškė jis. — Man regis, jums geriau išeiti. Priėmimas sode karštą Pensilvanijos vasarą nenusisekė.

— Mes kaip tik jau einam, — sausai pasakė Džonsonas.

Maiklas su niekuo neatsisveikino. Jis stovėjo ir žiūrėjo, kaip pro šalį vienas po kito praplaukia neryškūs galvų kontūrai. Eidama pro Maiklą panelė Frimentl pažvelgė į jį ir greit nudelbė akis žemyn. Maiklas jai nieko nepasakė. Netrukus jis išgirdo, kaip paskui svečius užsidarė varteliai.

Stovėdamas ant ryškiai žalios žolės, Maiklas jautė, jog brėžis virš akies darosi lipnus nuo saulės. Varnos jam virš galvos vėl pakėlė kurtinantį triukšmą. Jis nepakentė varnų. Priėjęs prie sienos pasilenkė ir rūpestingai pasirankiojo keletą glūdžių, sunkių akmenų. Paskui atsitiesė ir šnairomis pažvelgė į varnas tarp medžių lapijos. Žingtelėjęs atgal, sviedė akmenį į tris varnas, tupinčias juoda, į akis krintančia eile. Jis pajuto, kokia lanksti ir stipri jo ranka. Akmuo net švilpdamas pralėkė tarp medžių šakų. Maiklas sviedė antrą akmenį, trečią, smarkiai ir greitai, ir paukščiai sukilo nuo šakų ir nuskrido, nuogąstingai krankdami ir plakdami sparnais. Niršiai atsivedėjęs, Maiklas dar paleido akmenį joms pavymui. Paukščiai pasislėpė miške ir mieguistam, vasaros saulės spindulių nužertam sode valandėlę įsivyravo tyla.

Šeštas skyrius

Nojus nervinosi. Pirmąkart gyvenime jis rengė vakarėlį ir dabar stengėsi prisiminti, kaip atrodė vakarėliai filmuose ir kaip jie buvo aprašyti žurnaluose ir knygose, kurias jis kitąsyk skaitė. Jis jau dukart buvo nuėjęs į virtuvėlę patikrinti, ar netirpsta trys tuzinai ledo kubelių, kuriuos juodu su Rodžeriu buvo nupirkę užkandinėj. Jis vis žvilgčiojo ir žvilgčiojo į laikrodį, vildamasis, kad Rodžeris su savo mergina sugrįš iš Bruklino anksčiau, nei ims rinktis svečiai; Nojus nuogąstavo, jog kaip tik tą akimirką, kai jam reikės būti ypač nevaržomam ir oriam, jis būtinai padarys kokį netaktą.

Juodu su Rodžeriu Kenonu gyveno viename kambaryje Niujorke prie Riversaid Draivo, netoli nuo Kolumbijos universiteto. Tai buvo didžiulis kambarys su židiniu, kurio, teisybė, negalėjai užkurti, ir iš vonios kambario, kiek išsisvėrus pro langą, buvo matyti Hadsono upė.

Po tėvo mirties Nojus kurį laiką blaškėsi po šalį. Jis visada norėjo pamatyti Niujorką. Visoje žemėje nebuvo tokios vietos, kur jį būtų galėję kas nors pririšti, ir čia, praėjus dviem dienom po atvykimo, jis jau susirado darbą. O paskui Viešojoje bibliotekoje Penktojoje aveniu sutiko Rodžerį.

Dabar Nojui netilpo galvoje, jog buvo metas, kai jis nepažinojo Rodžerio ir ištisom dienom klaidžiojo gatvėmis, nepersimesdamas su niekuo nė žodeliu, metas, kai jis neturėjo bičiulio, kai nė viena moteris neužkliudydavo jo žvilgsniu, kai visos gatvės buvo svetimos ir visos valandos slinko vienodai ir nuobodžiai.

Nojus susimąstęs stovėjo priešais bibliotekos lentynas, stebeilydamas į knygų eiles blankiom nugarėlėm. Siekdamas Jeitso knygos — jis tai net dabar prisimena, — netyčia stumtelėjo šalia stovintį žmogų ir atsiprašė. Juodu įsišneko ir lietui lyjant kartu išėjo į gatvę, tęsdami pokalbį. Rodžeriui pakvietus, juodu kartu užsuko į barą Šeštojoje aveniu, išgėrė po du bokalus alaus ir, prieš išsiskirdami, sutarė kitą dieną drauge papietauti.

Nojus niekad neturėjo tikrų bičiulių. Per savo padrikos, klajokliškos vaikystės metus, gyvendamas po keletą mėnesių čia vienur, čia kitur tarp netašytų, neįdomių nepažįstamų žmonių, kuriems jis nėmaž nerūpėjo, Nojus taip prie nieko labai ir neprisirišo. Jo šaltas drovumas dar labiau patvirtino įsivyravusią apie jį nuomonę, kad jis nuobodus, nepatrauklus vaikas, su kuriuo neįmanoma rasti bendros kalbos. Rodžeris buvo ketveriais ar penkeriais metais vyresnis už Nojų, aukštas, lieknas, retais, tamsiais, trumpai pakirptais plaukais, ir jis laikėsi kažkaip atsainiai, ko Nojus taip pavydėjo jaunuoliams, lankantiems geriausius koledžus. Bet Rodžeris jokiame koledže nesimokė: jis, regis, nuo gimimo priklausė prie tų, kuriuos gamta apdovanojo nepalaužiamu pasitikėjimu savimi. Jis žiūrėjo į visą pasaulį su gaižia, sausa pašaipa, ir dabar Nojus dėjo beviltiškas pastangas jį tuo pralenkti.

Nojus nė pats nesuprato, kuo jis patiko Rodžeriui. Veikiausiai, pagalvojo Nojus, tikroji priežastis yra ta, jog Rodžeris pamatė, koks jis vienišas šiame mieste — toks drovus, nerangus, neryžtingas, su nudryžusiu kostiumėliu, — pamatė ir pagailėjo. Šiaip ar taip, po kelių susitikimų prie taurelės pasibjaurėtinuose, bet, matyt, Rodžeriui mieluose baruose arba pietaujant pigiuose itališkuose restoranėliuose Rodžeris savo papratimu tyliai, bet be jokių ceremonijų paklausė:

— Tau patinka tavo būstas?

— Nelabai, — sąžiningai prisipažino Nojus.

Jis nuomojosi kampą Dvidešimt aštuntojoje gatvėje niauriame rūsyje, knibždėte knibždančiam blakių, su amžinai šlapiom sienom ir virš galvos gaudžiančiais kanalizacijos vamzdžiais.

— Aš gyvenu didžiuliam kambary, — pasakė Rodžeris. — Su dviem kušetėm. Kraustykis pas mane, jei tau nieko, kad aš naktį kartais skambinu pianinu.

Dėkingas ir nustebintas tuo, kad milžiniškame, žmonių pilname mieste atsirado žmogus, manantis, kad verta užmegzti su juo draugystę, Nojus persikėlė į didžiulį, apleistą kambarį prie upės. Rodžeris jam buvo tarsi tas įsivaizduojamas draugas, kurį prasimano vieniši vaikai ilgomis bemiegėmis naktimis. Rodžeris elgėsi nevaržomai, švelniai ir pagarbiai. Jis niekada nieko nereikalavo, bet, matyt, jautė kažkokį malonumą kartkartėmis ne įkyriai, bet gana tiesmukai pamokyti jaunesnįjį savo draugą. Jis tolydžio užvesdavo kalbą tai apie knygas, muziką, tapybą, tai apie politiką ir moteris. Rodžeris kalbėdavo lėtai, ausį rėžianti tartis rodė jį kilus iš Naujosios Anglijos, bet visi garsingų nuostabių senovinių Prancūzijos ir Italijos miestų, kuriuose jam teko buvoti, vardai skambėjo visiškai suprantamai ir intymiai. Jis kandžiai šaipėsi iš Britų imperijos ir Amerikos demokratijos, iš moderniosios poezijos ir baleto, iš kino filmų ir karo. Atrodė, jis nieko gyvenime nesiekia. Kartais jis dirbdavo, ne per daug vargindamasis, kažkokioj reklamos firmoj. Pinigai jo ne itin domino, prie merginų jis neprisirišdavo ir keisdavo jas vieną po kitos su kiek nuobodžia, geraširdiška aistra. Rengėsi nerūpestingai, bet gana elegantiškai, o jo lūpose visą laiką žaidė kreivas, santūrus šypsulys; žodžiu, tai buvo retas žmogaus tipas šiuolaikinėje Amerikoje, priklausantis tik sau pačiam.

Rodžeris ir Nojus drauge vaikštinėdavo upės krantine ir po universiteto miestelį. Per savo bičiulius Rodžeris surado Nojui gerą darbą: vadovauti daugiabučio namo sporto aikštelei Ist Saide. Nojus uždirbo trisdešimt šešis dolerius per savaitę — daugiau nei kada nors anksčiau, ir kai vėlyvą vakarą juodu su Rodžeriu, surėmę pečius, iki išsekimo klaidžiodavo tuščiomis gatvėmis, kur anapus upės dunksojo Džersio uolos, o apačioje mirksėjo garlaivių žiburėliai, Nojus godžiai ir susižavėjęs, nelyginant seklys, vogčiomis stebeilijantis į nieko neįtariantį pasaulį, klausydavosi Rodžerio: „Prie Antibo vienas toks suspenduotas kunigas sėdėdavo kavinėje ant kalvos, versdavo Bodlerą ir išgerdavo kasdien po kvortą viskio...“ — arba: „Visų amerikiečių moterų bėda ta, kad jos šeimoje nori griežti pirmuoju smuiku, o jei ne, tai apskritai atsisako tekėti. Tai paaiškinama tuo, kad Amerikoje pernelyg daug reikšmės teikiama skaistybei. Jeigu amerikietė dedasi esanti ištikima vyrui, ji mano turinti teisę laikyti jį po padu. Europoje viskas daug paprasčiau. Ten visi supranta, kad tyrų žmonių nėra, ir dėl to visi daug pakantesni vieni kitiems. Neištikimybė — tai nelyginant auksinis standartas abiejų lyčių tarpusavio santykiuose. Egzistuoja tvirtas valiutos kursas, ir, eidamas pirkinio, tu jau žinai, kiek jis tau atsieis. Man asmeniškai patinka nuolankios moterys.

Visos mano pažįstamos merginos tvirtina, kad mano požiūris į moterį feodalinis, ir gal jos ir teisios. Bet jau geriau tegu moteris paklūsta man, nei aš jai. Kitos išeities nėra, bet aš neskubu ir galiausiai susirasiu draugę pagal savo skonį...“

Žingsniuodamas greta Rodžerio, Nojus galvodavo, kad geresnio gyvenimo kaip dabar jam nė būt negali... Jis jaunas, Niujorko gatvėse jaučiasi kaip namie, turi įdomų darbą ir gauna trisdešimt šešis dolerius per savaitę, jis gyvena knygų pilname kambaryje, galima sakyti, su vaizdu į upę, jo draugas toks mandagus, protingas, turi universalių žinių. Nojui trūko tik vieno dalyko — merginos, bet Rodžeris nusprendė sutvarkyti ir šitą reikalą. Kaip tik dėl to jie ir rengė šįvakar vakarėlį.

Buvo nemažai smagumo, kai sykį vakare Rodžeris ėmė raustis senose savo užrašų knygutėse, ieškodamas Nojui tinkamos kandidatūros. Šįvakar pas juos turėjo ateiti šešios jo bičiulės, neskaitant merginos, kurią Rodžeris žadėjo atsivesti pats. Žinoma, vakarėlyje bus ir kitų vaikinų, bet Rodžeris tyčia parinko tarp savo draugų arba labai juokingus, arba bukagalvius, taigi Nojui nereikėjo būgštauti dėl per didelės konkurencijos. Apmesdamas žvilgsniu šiltą, ryškiai apšviestą kambarį, gėles vazose, Brako graviūrą ant sienos, butelius ir taures, spindinčius visai kaip aristokratiškoj svetainėj, Nojus, nors kartkartėm jį ir daige baimė, buvo tikras, jog šįvakar pagaliau sutiks savo merginą.

Jis nusišypsojo išgirdęs rakinant duris: dabar bus išgelbėtas nuo kankinančios būtinybės vienam sutikti pirmuosius svečius. Rodžeris atsivedė savo merginą; Nojus nuvilko jai paltą ir pakabino ant pakabos, beje, be jokių nesklandumų: jis niekur nesuklupo ir neišsuko merginai rankos. Jis nusišypsojo pats sau, kai išgirdo merginą sakant Rodžeriui:

— Koks mielas jūsų kambarys. Įspūdis toks, tarytum čia nuo 1750 metų nebūtų užklydusi nė viena moteris.

Nojus sugrįžo į kambarį. Rodžeris išėjo į virtuvėlę atnešti ledo, o mergina, stovėdama nugara į Nojų, apžiūrinėjo ant sienos kabantį paveikslą. Rodžeris virtuvėlėje tyliai dainavo, pro nosį vis kartodamas tos pačios dainos žodžius: „Tu nuostabiai mylėtis moki, saldžiais saldainiais vaišini, bet ar uždirbi pinigėlių? Ar atsakyti man gali?“

Mergina vilkėjo tamsiai violetine suknele su pūstu sijonėliu, kuri blizgėjo lempos šviesoje. Ji stovėjo priešais židinį — atrodė rimta ir jautėsi kaip namie. Jos kojos buvo gražios, nors gal kiek ir storokos, o liemuo liaunas ir grakštus. Plaukai pakaušy susukti į kietą mazgą — visai kaip dailutės mokytojos iš kino filmo. Merginos buvimas, ledo kubelių skimbčiojimas, paika, geraširdiška Rodžerio dainelė, sklindanti iš virtuvės, darė kambarį nuostabiai jaukų, mielą ir melancholišką. Bet štai mergina atsigręžė. Nojus buvo per daug užsiėmęs ir susijaudinęs, tad nespėjo įsižiūrėti į merginą, kai ji atėjo, ir net negalėjo prisiminti jos vardo. Dabar jis pamatė ją taip aiškiai, tarsi pirma išskidęs vaizdas pro stiklą staiga būtų susifokusavęs.

Ji buvo tamsaus, aštrių bruožų veido, rimtomis akimis. Vos pažvelgęs į ją, Nojus pasijuto taip, tarsi jam kas būtų užvožęs kažkokiu sunkiu daiktu. Niekad anksčiau jis nepatyrė nieko panašaus. Jautėsi kaltas ir suprato, kad dėl tokio susijaudinimo atrodo kvailai.

Kaip vėliau paaiškėjo, mergina vadinosi Houpė Plaumen. Prieš dvejetą metų jinai atvažiavo į Niujorką iš nedidelio miestuko Vermonto valstijoje ir dabar gyveno pas tetą Brukline. Ji turėjo įprotį išsakyti savo nuomonę tiesmukai ir rimtai, ji nesikvėpino ir dirbo nedidelio poligrafinių įrengimų fabrikėlio savininko sekretore Kanalo gatvėje. Sužinojęs visus tuos dalykus, Nojus visą vakarą apmaudavo dėl savo kvailumo — jam tiesiog netilpo galvoj, kaip tokia provinciale, paprasta stenografistė, dirbanti prozišką darbą kažkokioj nykioj kontoroj ir gyvenanti Brukline, taip pašėlusiai jį apžavėjo. Kaip ir — kiekvienam droviam jaunuoliui, kurio pažiūros į gyvenimą formavosi bibliotekose, kuris apie meilę žinojo tik iš poezijos rinktinių, amžinai styrančių iš palto kišenių, Nojui atrodė neįmanoma įsivaizduoti Izoldos, važiuojančios Braitono ekspresu, arba Beatričės kavinėj-automate. „Ne, — tvirtino jis sau, sveikindamasis su naujais svečiais ir nešiodamas taures vyno, — ne, šito aš neprileisiu. Pirmiausia, ji yra Rodžerio mergina, bet jeigu ji net ir sumanytų mesti šitą gražų, neprilygstamą žmogų dėl tokio kerėplos ir netašyto vaikino kaip aš, vis tiek neįsivaizduoju, kad aš, kankinamas nebylaus troškimo, galėčiau atsimokėti už kilniaširdišką draugystę slaptu dviveidiškumu.“

Kančios kamuojamas Nojus vaikščiojo tarp svečių tarytum sapne, nieko nematydamas. Jis godžiai sekiojo akimis merginą, įkaitusiose jo smegenyse strigo jos ramūs, pasitikintys judesiai, jos balso intonacijos jam ausyse skambėjo nelyginant gaivi muzika, kelianti gėdos jausmą, sumišusį su džiugesiu. Jis jautėsi kaip kareivis pirmajame mūšyje; kaip žmogus, kuris paveldėjo milijoną dolerių; kaip nuo bažnyčios atskirtas tikintysis; kaip tenoras, pirmą kartą sudainavęs Tristano partiją Metropoliteno operos teatre. Jis jautėsi kaip vyras, ką tik užkluptas viešbučio kambaryje su savo žmonos geriausia drauge; kaip generolas, žengiantis su savo kariais į užimtą miestą; kaip Nobelio premijos laureatas; kaip į kartuves vedamas nusikaltėlis; kaip sunkiasvoris boksininkas, kurį nokautavo visi jo varžovai; kaip plaukikas, skęstantis vidury nakties šaltame vandenyne per trisdešimt mylių nuo kranto; kaip mokslininkas, ką tik atradęs nemirtingumo eliksyrą...

— Panele Plauman, — pasakė jis, — gal norite išgerti?

— Ne, ačiū, aš negeriu, — atsakė toji.

Nojus paėjėjo į kampą, kad apsvarstytų ir nuspręstų, gerai tai ar blogai, teikia jam tai kokių vilčių ar ne.

— Panele Plauman, — kreipėsi jis kiek vėliau, — ar jūs seniai pažįstami su Rodžeriu?

— Taip. Maždaug metai.

„Maždaug metai! Jokios vilties, jokios.“

— Jis daug pasakojo man apie jus. — Tiesus tamsių akių žvilgsnis, švelnus, bet skambus balsas.

— Ir ką gi jis pasakojo? — Koks nevykęs skubotumas. Ne, viskas veltui!

— Jūs jam labai patinkat...

„Išdavystė, išdavystė... Draugo, kuris surado tave, benamį bastūną, tarp knygų lentynų bibliotekoje, priglaudė, maitino, mylėjo...“ O šitas draugas, apsuptas linksmų svečių, dabar nerūpestingai juokiasi ir, švelniai skambindamas pianinu, maloniu, protingu balsu dainuoja: „Kai Jozuė ragams sugaudus išgriovė Jerichą, Jerichą...“

— Jis pasakė, — vėl tas pavojingas, nerimą keliantis balsas... — Jis pasakė, kad jūs būsit nuostabus žmogus, kai galutinai atsibusk...

„O Dieve, vis blogiau ir blogiau; aš — vagis, už kurį laidavo draugas, svetimautojas, kuriam nieko neįtariantis vyras atiduoda raktą nuo žmonos miegamojo.“

Sutrikęs Nojus nieko nematančiu žvilgsniu įsistebeilijo į merginą. Nė pats nežinodamas kodėl, jis dabar nekentė jos. Dar aštuntą valandą vakaro jis buvo laimingas, pasitikintis savimi ir kupinas vilčių, turėjo draugą, pastogę, darbą, jo buvo nesutepta praeitis ir daug žadanti ateitis. O jau devintą jis pasirodė esąs iškankintas bėglys, įgintas į bekraštę pelkę, tolumoj girdėti ambrijantys šunys, ir jo vardas įtrauktas į pačių baisiausių šalies nusikaltėlių sąrašą. O viso to kaltininkė kukliai sėdi priešais jį, nutaisiusi tokį nekaltą veidą, tarsi ji čia niekuo dėta, nieko nežino ir nieko nejaučia. Jinai, matote, tik kuklutė mergina iš atkampios provincijos, o pati turbūt sėdėdama savo poligrafinių įrengimų fabrikėlio savininkui ant kelių prie Kanalo gatvės užrašinėja, ką jis diktuoja.

— „...ir sugriuvo subyrėjo mūro sienos...“ — užpildė kambarį Rodžerio balsas ir galingi senutėlio fortepijono akordai, atsimušę į sienas.

Nojus, pagautas nevilties, nusigręžė nuo Houpės Plauman. Kambaryje buvo dar šešios merginos, jaunos, šviesiaveidės, šilkiniais plaukais, minkštais kūnais ir maloniais, dėmesingais balsais... Jos atėjo čionai, kad jis išsirinktų vieną iš jų, ir dabar švelniai ir kviečiamai šypsojo jam. Bet kas jam jos — tas pats, kas šešios manekenės vitrinoje, arba šeši skaičiai ant popieriaus lapo, arba šešios durų rankenos. Tai galėjo atsitikti tik jam, pagalvojo jis. Toks visas jo gyvenimas — groteskiškas, pašėlusiai juokingas, bet iš esmės tragiškas.

„Ne, — nusprendė Nojus, — aš turiu išmesti tai iš galvos. Tegu sužlunga visos mano viltys, tegu man būna galas, tegu kaip gyvas neprisiliesiu prie moters.“

Jis nebegalėjo ilgiau likti viename kambaryje su ta mergina. Priėjo prie spintos, kurioje jo drabužiai kabėjo šalia Rodžerio drabužių, ir pasiėmė skrybėlę. Jis išeis iš namų ir klaidžios, kol pasibaigs vakarėlis, kol išsiskirstys pramogautojai, kol nutils fortepijonas ir mergina atsidurs po savo tetulės sparneliu ten už tilto, Brukline. Jo skrybėlė gulėjo lentynoje šalia senutėlės dabitiškai užlenktos rudos fetrinės Rodžerio skrybėlės, į kurią Nojus pažvelgė kaltai, bet kartu ir švelniai. Laimė, dauguma svečių buvo susispietę aplink fortepijoną ir jis nuėjo iki durų niekieno nepastebėtas; o Rodžeriui jis kaip nors pasiteisins vėliau. Bet mergina jį pastebėjo. Sėdėdama veidu į duris ir šnekėdamas su kita mergina, ji pamatė Nojų, kai šis sustojo prie durų ir metė į ją paskutinį, nevilties kupiną žvilgsnį. Merginos veide pasirodė nebylus suglumimas, ji atsistojo ir žengė prie jo. Jos suknelės šiugždesys skambėjo jam ausyse tarsi artilerijos kanonada.

— Kur jūs išsirengėt? — pasidomėjo ji.

— Mums... mums... — sulemeno Nojus, koneveikdamas neklusnų savo liežuvį. — Mums reikia sodos vandens, aš einu jo parnešti.

— Aš eisiu kartu, — pasišovė ji.

„Ne! — norėjosi šaukti Nojui. — Likite čia! Nejudėkit!“ Bet jis tik tylomis žiūrėjo, kaip ji apsivilko paltą ir užsidėjo paprastą skrybėlaitę, kuri jai netiko, ir Nojus pajuto, kaip jam per širdį nuvilnijo gailesčio ir švelnumo banga — juk ji tokia jauna ir neturtinga. Mergina priėjo prie Rodžerio, skambinančio fortepijonu, pasilenkė, atsirėmusi jam į petį, ir kažką pakuždėjo į ausį. „Na štai, — niauriai pagalvojo Nojus, — dabar viskas paaiškės, baigta!“ — ir jau norėjo bėgti lauk. Bet Rodžeris pasigręžė į jį ir šypsodamas pamojo jam viena ranka, kita toliau spaudinėdamas bosinius klavišus. Mergina vėl perėjo per kambarį savo kuklia eisena.

— Aš pasakiau Rodžeriui, — pranešė ji.

Pasakė Rodžeriui? Ką? Pasakė jam, kad jis būtų atsargesnis su mažai pažįstamais žmonėmis? Pasakė jam, kad jis nieko negailėtų, kad niekada nebūtų kilniaširdis ir išrautų meilę iš savo širdies kaip piktžolę iš daržo?

— Geriau apsivilkit lietpaltį, — patarė mergina. — Kai mes ėjom čionai, lijo.

Lyg sumedėjęs Nojus tylėdamas priėjo prie spintos ir paėmė lietpaltį. Mergina laukė prie durų, jie išėjo į neapšviestą laiptinę ir uždarė paskui save duris. Dainavimas ir juokas, atsklindantys iš kambario, čia atrodė tolimi ir nepriderami. Iš lėto, visai vienas šalia kito, juodu nulipo laiptais ir atsidūrė šlapioje gatvėje.

— Na, kur dabar eisim? — paklausė mergina, kai jie neryžtingai sustojo prie užsidariusių paskui juos namo durų.

— Kaip tai kur? — apstulbęs paklausė Nojus.

— Juk jūs ėjot sodos vandens. Kur parduoda sodos vandenį?

— Ak, taip... — Nojus suglumęs nužvelgė žvilgantį šaligatvį. — O, tai... Nežinau. Beje, mums nereikia jokio sodos vandens.

— O man pasirodė, kad jūs sakėt...

— Tai buvo tik dingstis. Mane nuvargino vakarėlis. Labai nuvargino. Man visad nuobodu per vakarėlius.

Kalbėdamas ir klausydamasis savo paties balso, Nojus su pasitenkinimu pastebėjo, jog taip ir turi skambėti balsas žmogaus, įgijusio gyvenimo patirties. „Būtent taip ir turiu laikytis, — nusprendė jis. — Būti rafinuotas, šaltas, mandagus, nuduoti, kad man malonu būti su šita mergyte...“

— O man vakarėlis pasirodė visai smagus, — rimtai pasakė mergina.

— Tikrai? — nerūpestingai paklausė Nojus. — O aš nieko malonaus nepastebėjau.

„Va taip ir reikia, — su niauriu pasitenkinimu pagalvojo jis. — Reikia pulti.“ Jis bus viskam abejingas, mažumėlę išsiblaškęs, šaltai mandagus, kaip anglų baronas po naktinio lėbavimo. Tas leis jam nušauti du zuikius. Pirmiausia, jis nė vienu žodžiu neišduos savo draugo. Antra, kokį įspūdį jis padarys savo retomis ir puikiomis savybėmis šitai paprastai sekretorytei iš Bruklino — nuo šitos minties Nojus pajuto malonų laukimo virpuliuką, nors ir apsunkintą kaltės jausmo.

— Atleiskit, kad prisidengęs melaginga dingstim ištempiau jus į lietų, — pasiteisino Nojus.

Mergina apsidairė į šalis.

— O lietus nė nelyja, — dalykiškai atsakė ji.

— Tikrai? — Nojus tik dabar atkreipė dėmesį į orą. — Bet tikrai.

Čia jis padarė kažkokią gramatinę klaidą, tačiau pajuto, kad pagavo reikiamą toną.

— Ką gi jūs dabar ketinat daryti? — paklausė mergina.

Nojus pirmąkart gyvenime gūžtelėjo pečiais.

— Nežinau, — atsakė jis. — Gal pasivaikščiosiu. — Nojus pagalvojo, jog ir kalba jis dabar visai kaip Golsvorčio veikėjai. — Aš dažnai vaikštinėju naktimis. Labai malonu pasivaikščioti tuščiomis gatvėmis.

— Bet dabar dar tik vienuolika valandų, — pasakė mergina.

— Iš tikro, — sutiko Nojus ir nusprendė, jog daugiau šito kartoti nereikėtų. — Jeigu norit sugrįžti į vakarėlį...

Mergina dvejojo. Nuo migla klėstomos upės atsklido žemas virpantis ūkimas, ir Nojus pajuto, kaip šitas garsas smelkiasi net į kaulus.

— Ne, aš pasivaikščiosiu su jumis, — atsakė mergina.

Stengdamiesi nesiliesti vienas prie kito, jie patraukė medžiais apsodinta gatve palei upę. Tarp krantų, apklėstytų rūko, niūriai šmėsčiojo Hadsonas, alsuojantis pavasariu ir druska, kurie plūstelėjo nuo jūros per vidurdienio potvynį. Toli šiaurėje žiburių grandinėlė, kybanti aukštai virš vandens, ženklino tiltą į Niudžersį, o uolėti skardingi krantai kitapus upės dunksojo tarytumei pilys. Gatvėje nebuvo nė vieno žmogaus. Tik retsykiais, čiūžteldamas padangomis, pralėkdavo koks automobilis, ir žibintų šviesoje ir naktis, ir upė, ir jie patys, iš lengvo žingsniuojantys po medžiais, apsipylusiais sprogstančiais pumpurais, atrodė pamėkliški ir paslaptingi.

Juodu ėjo tylėdami palei tekančią upę, tebuvo girdėti vien drąsių ir vienišų jų žingsnių aidas. „Trys minutės tylos, — galvojo Nojus, apžiūrinėdamas savo batus. — Keturios minutės. Penkios...“ Jį pagavo neviltis. Pačiame jų tylėjime glūdėjo nuodėmingas artumas; jų aidžiuose žingsniuose, tame, kaip jie stengėsi sulaikyti kvėpavimą ir nepaliesti vienas kito petimi, alkūne ar ranka, kai leisdavosi žemyn nelygiu šaligatviu, — buvo justi begalinė aistra ir švelnumas. Tyla virto priešu, išdaviku. Nojus jautė, jeigu tyla tęsis dar bent akimirką, šita rami mergina, kuri dabar eina šalia jo ir atrodo taip, tarsi kažką numanytų, supras viską. Ir net geriau, nei tada, jeigu jis užliptų ant baliustrados, skiriančios gatvę nuo upės, ir pasakytų valandos ilgumo kalbą apie savo meilę.

— Niujorke turėtų būti baugu merginai iš provincijos, — kimiu balsu pratarė jis.

— Ne, — atsiliepė jinai, — manęs miestas nebaugina.

— Mat reikalas tas, — apimtas nevilties toliau kalbėjo Nojus, — kad Niujorkas yra labai pervertinamas. Jis panašus į žmogų, kuris kaip įmanydamas stengiasi vaizduoti esąs užkietėjęs kosmopolitas, bet širdies gilumoje jis permanentiškai lieka provincialas.

Nojus nusišypsojo patenkintas, kad pavartojo tokį žodį — „permanentiškai“.

— Aš nesutinku su jumis, — paprieštaravo mergina.

— Nesutinkat?

— Aš nemanau, kad Niujorkas provincialus. Šiaip ar taip, ypač po Vermonto.

— O! — Nojus globėjiškai nusijuokė, — Vermontas.

— O kur jums teko buvoti? — pasidomėjo mergina.

— Čikagoje, Los Andžele, San Franciske... Visur. — Nojus nerūpestingai mostelėjo ranka, tarsi geraširdiškai duodamas suprasti, jog paminėjo tik pirmus į galvą šovusius miestus, o jeigu jis sumanytų pateikti visą sąrašą, tai jame, neabejotinai, būtų ir Paryžius, ir Budapeštas, ir Viena.

— Ir vis dėlto, — toliau dėstė Nojus, — turiu pripažinti, kad Niujorke yra gražių moterų. Jos gal kiek ir iššaukiančios, bet labai patrauklios.

„Na štai, — pagalvojo jis su pasitenkinimu, bet vis dėlto neramiai žvilgtelėjęs į merginą, — regis, aš ir šįkart gerai pataikiau.“

— Amerikietės, — toliau kalbėjo jis, — ypač įdomios, kai jos jaunos. Užtat paskui... — Nojus vėl gūžtelėjo pečiais, ir vėl jam tai išėjo. — Man asmeniškai labiau patinka vyresnės europietės. Jos ypač puikios tokio amžiaus, kokio amerikietės virsta ištežusiom harpijom, nuo ryto lig vakaro lošiančiom bridžą.

Nojus kiek sunerimęs dirstelėjo į merginą, bet jos veido išraiška nepasikeitė. Ji nusiskynė nuo krūmo šakelę ir išsiblaškiusi braukė ja per akmeninį parapetą, tarsi apmąstydama jo žodžius.

— O europietės, būdamos tokio amžiaus, jau žino, kaip elgtis su vyrais... — Nojus karštligiškai rausėsi atmintyje, ieškodamas kokios nors pažįstamos europietės. Nagi toji girtuoklėlė, kurią jis sutiko bare tą vakarą, kai mirė jo tėvas. Matyt, ji buvo lenkė. Lenkija ne kaži kokia romantiška šalis, bet, šiaip ar taip, tai Europa.

— Ir kaipgi europietės elgiasi su vyrais? — paklausė mergina.

— Jos moka paklusti. Moterys sako, kad mano pažiūros feodalinės...

„O drauge, drauge, nūn sėdintis prie fortepijono, atleisk man už šitą vagystę, aš kada nors tau ją atpirksiu...“

Nuo šios akimirkos pokalbis ėmė megztis laisviau.

— Menas? — postringavo jis. — Nesutinku su šiuolaikine nuomone, kad menas — tai kažkas slėpiningo, o menininkas — už nieką neatsakingas vaikas. Santuoka? Santuoka — tai liūdnas žmonijos pripažinimas, kad vyrai ir moterys nežino, kaip jiems gyventi vienam su kitu tame pačiame pasaulyje. Teatras? Amerikiečių teatras? Jis, žinoma, kaip ir kiekvienas guvus vaikas, turi teigiamų bruožų, bet žiūrėti į teatrą rimtai, kaip į dvidešimtojo amžiaus meno formą... — Nojus išdidžiai nusijuokė. — Duokite man geriau Disnėjų.

Netrukus paaiškėjo, kad juodu praėjo palei niauriai plukdančią savo vandenis upę trisdešimt keturis kvartalus, kad vėl pradėjo lyti ir kad jau vėlu. Nojus stovėjo visai prie pat merginos, uosdamas vos juntamą jos plaukų aromatą, sumišusį su upės kvapu, pridengęs delnu degtuką, jis pažvelgė į savo laikrodį. Ūmiai jis nusprendė daugiau netarti nė žodžio. Pernelyg skausminga buvo varinėti šitą tuščią pokalbį, pernelyg koktu buvo vaidinti visko gyvenime patyrusį diletantą.

— Jau vėlu, — rėžte nurėžė jis, — metas grįžti į pobūvį.

Tačiau Nojus ir čia nesusilaikė nuo grakštaus gesto ir pamojo lėtai pro šalį riedančiam taksi. Jis pirmą sykį susistabdė taksi Niujorke ir dėl to, sėsdamasis į užpakalinę sėdynę, užkliuvo už nuleistų priekinių sėdynių, bet, įsitaisęs per atstumą nuo gale sėdinčios merginos, pasijuto tikras džentelmenas, pats sau šeimininkas, žmogus, mokantis elgtis viešuomenėje. Ji tyliai sėdėjo kamputyje. Nojus neabejojo, kad padarė merginai didelį įspūdį, ir jis paliko vairuotojui dvidešimt penkis centus arbatpinigių, nors skaitiklis iš viso rodė šešiasdešimt.

Ir štai juodu vėl priešais namo, kuriame Nojus gyveno, duris. Jie pažvelgė aukštyn. Languose šviesos nebesimatė ir nebebuvo girdėti nei pokalbių, nei juoko, nei muzikos.

— Viskas baigėsi, — pasakė Nojus. Jam net širdį nudiegė pagalvojus apie Rodžerį — juk jis dabar įsitikins, kad Nojus pasigvelbė iš jo merginą. — Visi išsiskirstė.

— Panašu į tai, — ramiai pasakė mergina.

— Ką gi dabar daryti? — Nojus pasijuto papuolęs į spąstus.

— Man rodos, jums teks palydėti mane namo, — pasakė mergina.

„Bruklinas, — sutrikęs pagalvojo Nojus. — Praeis kelios valandos, kol suvažinėsiu ten ir atgal, o Rodžeris, kupinas priekaištų, laukia manęs prietemoj aukštyn kojom apverstam kambary, kur ką tik baigėsi pasilinksminimas, — laukia, pasirengęs be gailesčio, negrįžtamai išvyti mane už išdavystę. O juk vakaras prasidėjo taip nuostabiai, teikė tiek vilčių.“ Nojus prisiminė, su kokiu džiaugsmu jis laukė svečių prieš pareinant Rodžeriui, prisiminė, su kokia džiugia viltim apžiūrinėjo apleistą, knygų spintų pristatytą kambarį, kuris tą akimirką atrodė toks jaukus ir daug žadantis.

— Argi jūs nenusigausit iki namų viena? — niūriai paklausė jis.

Jinai stovėjo priešais jį — dailutė, kiek pilkoka, lietaus lašai krito jai ant plaukų ir ant palto, ir tą akimirką Nojus jos nekentė.

— Nedrįskit su manim taip kalbėti! — atsakė ji aštriu, valdingu balsu. — Aš neisiu viena. Eime.

Nojus atsidūsėjo. Dabar, be viso kito, mergina dar ir supyko ant jo.

— Nėr čia ko dūsaut nelyginant vyrui, kurį žmona laiko po padu, — ryžtingai pridūrė ji.

„Kas gi atsitiko, — svarstė apstulbęs Nojus. — Kaip aš atsidūriau tokioj padėty? Kokią ji turi teisę šitaip su manimi kalbėti?..“

— Aš einu, — pareiškė mergina ir pasigręžusi patraukė metro link.

Nojus valandėlę žiūrėjo į ją suglumęs, paskui nuskubėjo įkandin.

Nuo keleivių drabužių metro vagonai buvo persismelkę lietumi ir drėgme. Užsistovėjęs oras atsidavė geležim, blausių lempų apšviesti plakatai, reklamuojantys dantų pastą, vidurių laisvinamuosius vaistus ir liemenėles, kuriuose kraipėsi krūtiningos merginos, atrodė kvaili ir nederami. Kiti keleiviai, grįžtantys iš nežinia kokių darbų ir nežinia kokių slaptų pasimatymų, lingavo ant nešvarių geltonų sėdynių.

Mergina sėdėjo kietai sučiaupusi lūpas ir tylėjo. Kai jie turėjo persėsti į kitą traukinį, jinai, neslėpdama savo nepasitenkinimo, atsistojo ir nuėjo į platformą. Nojus nerangiai nukėblino jai iš paskos.

Teko persėsti keletą kartų, ir jie be galo ilgai laukė reikiamų traukinių veik tuščiose platformose, žiūrėdami, kaip nupilkėjusiomis plytelėmis ir surūdijusia tunelio geležim varva vanduo. „Šita mergina turbūt gyvena pačiam miesto pakrašty, — su buku priešiškumu pagalvojo Nojus, — per penkis šimtus jardų nuo požeminio geležinkelio, kur nors tarp sąvartynų ir kapinių. Bruklinas, Bruklinas, koks didžiulis tas Bruklinas, besidriekiantis nuo Ist Riverio iki Greivsend Bėjaus, nuo nafta apsitraukusių Grinpointo vandenų iki Kenersio sąvartynų — Bruklinas, kaip ir Venecija, beveik iš visų pusių apsuptas vandens, tik jo Didysis kanalas yra Ketvirtosios Aveniu požeminė stotis.

„Kokia reikli ir pasitikinti savimi pasirodė besanti šita mergina, — žiūrėdamas į ją, toliau mąstė Nojus. — Temptis tokią tolybę paskui save veik nepažįstamą žmogų per šitą žvangantį, niūrų, mirtinai nuobodų priemiestinių požeminių traukinių labirintą. Tai būtų laimė, — ironiškai pasišaipė jis iš savęs, — jeigu tektų naktis po nakties stypsoti šitose niūriose platformose, naktis po nakties kratytis traukiniuose su vėlyvom valytojom, vagim, girtais jūreiviais, su visa ta publika, kuri užpildo požeminio traukinio vagonus auštant. Na ir sekasi gi man! Milijonai moterų gyvena penkiasdešimties kvartalų spinduliu, o man reikėjo susipainiot su aikštinga, nepalenkiamo būdo mergina, įsikūrusia pačiame atokiausiame ir pačiame bjauriausiame didžiausio pasaulio miesto gale.

Leandras, — pagalvojo jis, — dėl merginos perplaukė Helespontą, bet jam nereikėjo vakarais lydėti jos namo ir laukti po dvidešimt penkias minutes DeKalb Aveniu metro stotyje tarp šiukšlių dėžių ir plakatų, draudžiančių spjaudyti ir rūkyti.“

Galop jie išlipo kažkokioj stoty, ir mergina laiptais nuvedė jį aukštyn į gatvę.

— Na pagaliau, — pasakė jis, ir tai buvo pirmieji žodžiai, kuriuos jis ištarė po valandos tylėjimo. — O aš jau maniau, kad mes ten važiuosim po žeme visą vasarą.

— Dabar mes važiuosim tramvajum, — šaltai pasakė mergina, sustojusi prie kampo.

— O Dieve! — sušuko Nojus ir pagavo kvatotis. Čia, tarp mufkšlinų krautuvėlės vitrinų ir purvinai rudų akmeninių sienų, šitas juokas atrodė kažkoks beprotiškas ir tuščias.

— Jeigu jūs ir toliau taip bjauriai elgsitės, — pasakė mergina, — galite manęs nebelydėti.

— Jau jeigu atsibeldžiau tokią tolybę, — surimtėjęs pasakė Nojus, — tai eisiu su jumis iki galo.

Jis liovėsi juokęsis ir atsistojo šalia jos. Juodu tylėdami stypsojo po gatvės žibintu, grumdamiesi su žvarbiais drėgno vėjo gūsiais, vėjo, kuris atskubėjo čionai nuo Atlanto paplūdimių ir užterštų uostų, perskuodęs virš gausybės medinių ir mūrinių namų Fletbuše ir Bensonhurste, virš neaprėpiamų platybių, virš milijonų į miegą nugrimzdusių žmonių, neradusių savo nelengvam gyvenimo kely geresnės vietos galvai priglausti.

Po penkiolikos minučių tolumoje pasirodė mirkčiojanti švieselė ir netrukus džeržgėdamas prie jų pririedėjo tramvajus. Ant medinių suolų nusmurgę snūduriavo dar trejetas keleivių, ir Nojus oriai atsisėdo šalia merginos; apšviestame vagone, dardančiame tamsiomis gatvėmis, Nojus jautėsi taip, tarsi plauktų plaustu su nepažįstamais žmonėmis, kurie išliko gyvi sudužus varganam laiviūkščiui, nuskendusiam žiemą kažkur tarp šiaurės salų. Mergina sėdėjo tiesi, įsistebeilijusi priešais save ir sukryžiavusi rankas ant kelių. Nojui pasidingojo, kad jis jos visai nepažįsta ir kad, jeigu pamėgins ją užkalbinti, ji pašauks policininką ir pareikalaus, kad tas apgintų ją.

— Atvažiavom, — pagaliau pasakė mergina ir atsistojo. Jis vėl nusekė jai įkandin. Tramvajus sustojo, durys švokšdamos atsidarė. Jie išlipo ant šlapio šaligatvio. Ir tramvajus vėl nuvažiavo, džeržgėdamas visais laidais ir guoliais, žadindamas apšepusiuose namukuose įmigusius rajono gyventojus. Nojus su mergina patraukė kažkur į šalį nuo bėgių. Skurdžiose gatvėse šen bei ten augo medžiai, pasipuošę žaluma, — tai liudijo, kad pavasaris — neįtikėtina! — atėjo ir čionai.

Mergina pasuko į nedidelį asfaltuotą kiemelį ir priėjo prie grotuotų durų po aukšta akmenine veranda. Ji įkišo raktą į spyną, ir durys atsidarė.

— Na, tai mes ir namie, — šaltai pasakė mergina ir atsigręžė į Nojų.

Nojus nusiėmė skrybėlę. Merginos veidas bolavo tamsoje. Ji irgi nusiėmė skrybėlaitę, jos plaukai banguota linija rėmino skruostus ir kaktą, švytinčius it dramblio kaulas. Stovėdamas greta jos namo, kuriame ji gyveno, menkame šešėlyje, Nojus tik tik neverkė, tarsi būtų praradęs viską, kas jam brangiausia.

— Aš... aš noriu pasakyti... — sušnibždėjo jis, — kad neprieštarauju... Aš turiu omeny, jog man malonu... Aš džiaugiuosi, kad palydėjau jus į namus.

— Dėkoju, — irgi pašnibždom išsisukinėdama atsakė mergina.

— Kaip tai nelengva, — pridūrė Nojus. Jis išsiblaškęs sumojavo rankomis. — Kad jūs žinotumėt, kaip nelengva. Aš noriu pasakyti, man buvo labai malonu, tikrai...

Ji buvo taip arti, tokia vargšė, tokia jauna ir trapi, tokia apleista, narsi, vieniša... Jis ištiesė rankas, nelyginant aklys, atsargiai suėmė jos galvą ir pabučiavo.

Jos lūpos buvo švelnios, stangrios, vos drėgnos nuo rūko.

Mergina skėlė jam antausį. Antausis nuskambėjo apgailėtinai po akmeniniais laiptais. Jis pajuto, kaip skruostas nutirpo nuo smūgio. „Pažiūrėti tokia trapi, o kerta kaip reikiant“, — pagalvojo apstulbęs Nojus.

— Kodėl jūs manėt, kad galit pabučiuoti mane? — paklausė ji lediniu balsu.

— Aš... aš nežinau, — pralemeno jis, dėdamas ranką prie skruosto, kad apmalšintų skausmą, bet tuoj pat atitraukė ją — jam buvo gėda rodyti savo silpnumą tokią atsakingą akimirką. — Aš... aš tiesiog pabučiavau.

— Jūs galite leisti sau tokius pokštus su kitomis merginomis, bet ne su manim, — ryžtingai pridūrė Houpė.

— Aš nebučiuoju kitų merginų, — nusiminęs atsakė Nojus.

— Tai šit kaip, — pasigavo Houpė. — Vadinasi, jūs taip elgiatės tik su manimi. Apgailestauju, kad pasirodžiau jums tokia pasiekiama.

— O ne! — sušuko Nojus, mintyse grauždamasis dėl to, kas atsitiko.

„O Dieve! — galvojo jis. — Kaip jai paaiškinti, kaip aš jaučiuosi. Juk ji mane laiko ištvirkusiu pusgalviu, ūžautoju, galinčiu sueiti su pirma pasitaikiusia.“ Jis mėgino nuryti seiles, bet gerklėje atsirado kamuolėlis.

— Ak, aš labai atsiprašau, — pralemeno jis.

— Matyt, jūs manote, — kandžiai prabilo Houpė, — kad esat toks nepakartojamai patrauklus, toks protingas ir nepranokstamas, jog kiekviena mergina turi jaustis devintam danguj, kai jūs ją gniaužot...

— O Dieve! — dar labiau susigraužęs Nojus žengtelėjo porą žingsnių atgal, atsitrenkė į laiptus ir vos nesuklupo.

— Niekad gyvenime man neteko sutikti tokio įžūlaus, tokio savimi pasitikinčio ir savimi patenkinto jaunuolio.

— Nagi liaukitės... — sudejavo Nojus. — Aš nebepakelsiu šito.

— O dabar, pone Akermanai, aš palinkėsiu jums labos nakties, — dygiai pridūrė mergina.

— Ne, ne! — sušnabždėjo Nojus. — Neikite. Jūs negalite taip nueiti.

Mergina truktelėjo į save geležinius vartus, ir vyrių girgždesys rėžė Nojui ausis.

— Prašau, — meldė jis, — išklausykite manęs...

— Labanakt. — Vienas greitas judesys ir mergina šmurkštelėjo už vartų, kurie tuoj pat užsitrenkė ir užsirakino. Nė neatsigręžusi, ji atidarė medines namo duris ir įėjo į vidų. Nojus kvailai stebeilijo į dvi tamsias užtvaras — geležinę ir medinę, paskui iš lėto pasigręžė ir, galutinai sugniuždytas, nupėdino gatve.

Nuėjęs trisdešimt jardų, Nojus sustojo — skrybėlę jis išsiblaškęs tebelaikė rankoje, nepastebėdamas, kad vėl prasidėjusi dulksna vilgo jam plaukus. Jis sunerimęs apsidairė aplinkui, apsigręžė ir nukulniavo atgal prie merginos namo. Grotuotame lange gatvės lygyje dabar degė šviesa, ir net pro užtrauktas naktines užuolaidas jis matė judantį po kambarį šešėlį.

Nojus priėjo prie lango, giliai įkvėpė ir pasibeldė. Užuolaida greit atsitraukė, ir jis pamatė Houpės veidą, įtemptai žvelgiantį į tamsą. Jis prisispaudė veidu prie lango ir, absurdiškai gestikuliuodamas, mėgino paaiškinti merginai, jog nori su ja pakalbėti. Houpė susierzinusi papurtė galvą ir mostelėjo ranka, kad jis eitų šalin, ir tada Nojus, prikišęs lūpas prie pat lango, kone rėkte išrėkė:

— Atidarykit duris! Man reikia su jumis pakalbėti! Aš pasiklydau! Pasiklydau! Pasiklydau!

Pro lietaus nučaižytą langą Nojus pamatė, kaip ji neryžtingai pažvelgė į jį, paskui nusišypsojo ir dingo. Po valandėlės jis išgirdo, kaip atsidarė namo durys, ir tuoj pat Houpė atsidūrė prie vartų. Nojus su palengvėjimu atsidūsėjo.

— Aš taip džiaugiuosi jus matydamas! — sušuko jis.

— Ar jūs nežinot kelio atgal? — paklausė Houpė.

— Aš pasiklydau, — pasakė jis. — Manęs niekas čia nesuras.

Houpė sukikeno.

— Juk jūs pasibaisėtinas kvailys, ar ne?

— Taip, — nuolankiai sutiko Nojus. — Pasibaisėtinas.

— Tai štai, — vėl surimtėjusi pasakė Houpė, stovėdama už uždarytų vartų. — Paėjėkit du kvartalus į kairę ir palaukite tramvajaus, kuris atvažiuos iš kairės, jūs juo nusigausite iki metro, o paskui...

Mergina vardijo kelius, kuriais buvo galima ištrūkti iš čia ir vėl sugrįžti į civilizuotą pasaulį, bet Nojui jos žodžiai skambėjo it muzika. Jis pastebėjo, kad Houpė jau spėjo nusiauti batelius ir buvo nepalyginamai žemesnė, nei jis manė, subtilesnė ir jam dar brangesnė.

— Jūs klausotės, ar ne? — paklausė mergina.

— Aš noriu jums kai ką pasakyti, — pasakė jis garsiai. — Aš visai nesu toks įžūlus, savimi pasitikintis...

— Ššš! — ėmė tildyti jinai. — Mano teta miega.

— Aš drovus, — ėmė šnabždėti jis, — ir jokios nuomonės aš neturiu, ir nežinau, kodėl jus pabučiavau... Aš... aš tiesiog neįstengiau susilaikyti.

— Ne taip garsiai, — paprašė Houpė. — Teta juk miega.

— Aš stengiuosi padaryti jums įspūdį, — vėl ėmė šnibždėti jis. — Jokių europiečių moterų aš nepažįstu. Aš norėjau pasirodyti jums esąs labai šaunus ir labai prityręs. Aš bijojau, kad jeigu būsiu pats savimi, jūs ir į mano pusę nežiūrėsit. Tai buvo labai painus vakaras, — sušnibždėjo jis trūkčiodamas. — Kaip gyvas nesu patyręs nieko panašaus. Jūs buvot visiškai teisi, skeldama man antausį. Visiškai. Tai pamoka. — Nojus prigludo veidu prie šaltų geležinių grotų, kad būtų arčiau jos veido. — Labai gera pamoka. Dabar aš negaliu pasakyti, ką jaučiu jums. Galbūt kokį kitą kartą, bet... — jis valandėlei nutilo. — Jūs Rodžerio mergina? — paklausė jis.

— Ne, — atsakė Houpė. — Aš niekieno mergina.

Nojus nusijuokė pašėlusiu, gergždžiančiu juoku.

— Mano teta, — vėl įspėjo mergina.

— Gerai, — sušnibždėjo jis. — Tramvajus iki metro. Labanakt. Ačiū. Labanakt.

Bet jis nepajudėjo iš vietos. Juodu žvelgė vienas į kitą, apšviesti niūrios, vilnijančios gatvės žibinto šviesos.

— O Viešpatie, — tyliai, sielvartingai ištarė Nojus. — Juk jūs nieko nežinote, nieko nežinote.

Jis išgirdo, kaip spragtelėjo vartų užraktas, paskui vartai prasivėrė ir jis žingtelėjo vieną žingsnį į priekį. Juodu pasibučiavo, bet šitas bučinys visai nebuvo toks kaip pirmasis. Jo viduje kažkas tarytum sugriaudėjo, bet jam kartu smilktelėjo mintis, kad mergina tuoj atšlis ir vėl rėš jam antausį.

Houpė iš lėto atsitraukė nuo Nojaus, žvelgdama į jį su paslaptingu šypsniu.

— Nepasiklyskit važiuodamas namo, — pasakė ji.

— Tramvajus, — sušnabždėjo Nojus. — Tramvajus iki metro, paskui... Aš myliu jus. Myliu jus.

— Labanakt, — pasakė mergina. — Ačiū, kad palydėjot namo.

Nojus paėjėjo atgal, ir vartai tarp jųdviejų užsidarė. Houpė pasigręžė ir atsargiai įėjo į vidų — ji avėjo vienomis kojinėmis. Durys užsivėrė, gatvė liko tuščia. Nojus patraukė tramvajaus stotelės link. Tik po dviejų valandų, kai jis jau buvo prie savo kambario durų, Nojui toptelėjo galvon, jog jis dar nė karto per dvidešimt vienerius savo gyvenimo metus niekam nėra sakęs šitų žodžių: „Aš jus myliu.“

Kambaryje buvo tamsu, jis girdėjo, kaip tyliai ir vienodai alsuoja miegantis Rodžeris. Nojus greit nusirengė ir įslinko į savo lovą kitoje kambario pusėje. Nejudėdamas gulėjo, stebeilydamas į lubas — jį užliejo kančios ir malonumo banga prisiminus bučinį prie durų, paskui nutvilkė mintis apie tai, ką reikės pasakyti rytą Rodžeriui.

Jau buvo beužmiegąs, kai išgirdo Rodžerio balsą.

— Nojau!

Jis atsimerkė.

— Labas, Rodžeri.

— Ar tau viskas gerai?

— Taip.

Tyla.

— Palydėjai ją namo?

— Taip.

Vėl tyla tamsiame kambaryje.

— Mes išėjome nusipirkti sumuštinių, — vėl prakalbo Rodžeris, — ir tu turbūt mūsų pasigedai.

Tyla.

— Rodžeri...

— Ką?

— Man rodos, mums reikia išsiaiškinti. Aš nenorėjau... Garbės žodis. Aš būčiau ėjęs vienas, bet... Nelabai prisimenu... Rodžeri, ar tu nemiegi?

— Ne.

— Rodžeri, ji man kai ką pasakė.

— Ką?

— Ji pasakė, kad ji nėra tavo mergina.

— Tikrai?

— Ji pasakė, kad ji niekieno mergina. Bet jeigu ji tavo mergina arba tu nori, kad ji būtų tavo mergina... Aš... aš niekada nesusitiksiu su ja. Prisiekiu, Rodžeri. Tu miegi?

— Ne. Ji nėra mano mergina. Neneigsiu, jog kartais pagalvodavau apie ją, bet kas, po galais, sutiktų triskart per savaitę trenktis į Brukliną?

Nojus tamsoje nusibraukė nuo kaktos prakaitą.

— Rodžeri, — tarė jis.

— Ką?

— Aš tave myliu.

— Eik miegoti, po paraliais!

Tamsiame kambaryje pasigirdo krizenimas, ir vėl įsiviešpatavo tyla.

Per kitus du mėnesius Nojus ir Houpė parašė vienas kitam keturiasdešimt du laiškus. Juodu dirbo kaimynystėje, kasdien kartu valgydavo priešpiečius ir veik kas vakarą kartu vakarieniaudavo; kartais saulėtomis popietėmis, pasprukę iš darbo, vaikščiodavo po prieplauką, žiūrėdami, kaip į uostą atplaukia arba išplaukia laivai. Per tuos du mėnesius jis įvykdė trisdešimt septynias begaliniai ilgas keliones į Brukliną ir atgal, bet tikruoju jų gyvenimu rūpinosi Jungtinių Valstijų pašto tarnybos.

Kad ir kokioj tamsioj ar intymioj vietelėj jie sėdėdavo šalimais, Nojus teišspausdavo trumpą frazę: „Kokia tu daili“ arba „Man labai patinka, kaip tu šypsaisi“, arba „Eime į kiną sekmadienio vakarą“. Bet priešais švarų popieriaus lapą jį pagaudavo svaiginantis laisvės jausmas, ir jis galėdavo parašyti: „Tavo grožis lydi mane ir dieną, ir naktį. Kai rytą žvelgiu į dangų, jis man atrodo vaiskesnis todėl, kad žinau, jog jis driekiasi ir virš tavo galvos, kai regiu tiltą per upę, man jis atrodo pats tvirčiausias, nes mes kartą ėjom per jį drauge; kai aš žvelgiu į savo veidą veidrodyje, man jis atrodo dailesnis, nes vakar vakare tu bučiavai jį.“

O Houpė, griežto būdo provinciale, kuri taip santūriai ir atsargiai reikšdavo savo meilę per pasimatymus, rašydavo: „Tu ką tik išėjai, ir aš įsivaizduoju, kaip tu eini tuščia gatve, kaip lauki tramvajaus pavasario nakties prieblandoje, o paskui važiuoji požeminiu traukiniu namo. Ir aš šįvakar negulsiu tol, kol tu būsi kelyje. Brangusis, tu dabar važiuoji, o aš sėdžiu miegančiam name, ant stalo dega lempa, ir galvoju vien apie tave. Aš tikiu tavimi. Aš tikiu, kad tu geras, stiprus ir teisingas. Ir tikiu, kad aš tave myliu. Aš tikiu, kad tavo gražios akys, liūdnai sudėtos lūpos ir lanksčios, dailios rankos...“

Bet paskui, vėl susitikę, juodu tik žvelgdavo vienas į kitą, laiškuose rašyti prakilnūs žodžiai virpėdavo pakibę ore, kai Nojus sakydavo:

— Aš turiu du bilietus į teatrą. Eime, jeigu tu šįvakar neužimta.

O vėlai vakare, sujaudinti spektaklio, apsvaigę nuo meilės, kankinami nuolatinio miego stygiaus, juodu stovėdavo apsikabinę šaltame Houpės namų vestibiulyje; įeiti į vidų jie negalėjo — mat dėdė turėjo bjaurų įprotį tūnoti svetainėje lig paryčių ir skaityti Bibliją. Juodu spausdavo vienas kitą glėbyje, bučiuodavosi tol, kol nutirpdavo lūpos, ir tokiomis akimirkomis tai, kuo jie gyveno laiškuose, susiliedavo su tikrove ir virsdavo audringu aistros protrūkiu.

Tačiau juodu neperžengė padorumo ribų. Pirmiausia, šitame didžiuliame, triukšmingame mieste su dešimtimis milijonų kambarių jie neturėjo vietelės, kurią galėtų pavadinti sava, kur galėtų įeiti aukštai iškelta galva. Antra, Houpė buvo be galo religinga, ir kaskart, kai jie grėsmingai priartėdavo prie galutinio tikslo, jinai išgąstingai atšlydavo nuo Nojaus, šnibždėdama: „Ne, ne, ne dabar. Gal kitą kartą...“

— Bet juk tu taip sudegsi nuo aistros, — šypsodamas kalbėjo Rodžeris. — Tai nenatūralu. Ir kas tai per mergina? Nejau ji nesupranta, kad priklauso pokario kartai?

— Nagi liaukis, Rodžeri, — susidrovėjęs prašė Nojus. Jis sėdėjo jųdviejų kambaryje prie rašomojo stalo ir rašė Houpei laišką, o Rodžeris gulėjo išsitiesęs ant grindų, nes jo sofos spyruoklės sulūžo dar prieš penkis mėnesius ir aukštam žmogui buvo sunku įsitaisyti joje patogiai.

— Bruklinas, — vėl prabilo Rodžeris. — Tai tamsi, nežinoma žemė. — Nusprendęs, jog vis tiek guli ant grindų, jis ėmė daryti pratimus pilvo presui, triskart pakeldamas virš galvos kojas ir jas nuleisdamas.

— Gana, — pareiškė jis. — Jau pasijutau stipruolis. Seksas — tai tarsi plaukimas. Tu arba visas pasineri į vandenį, arba ten visai nelendi. Na, o jei murkdysies palei krantą, būsi tik aptaškytas ir greitai sušalsi, imsi nervintis. Dar pasivaikščiok mėnesį su ta mergina ir galėsi kreiptis į psichiatrą. Taip ir parašyk jai ir pasakyk, kad tai mano žodžiai.

— Aišku, — pritarė Nojus. — Tuoj pat parašysiu.

— Jei nebūsi atsargus, — įspėjo Rodžeris, — nė pats nepajusi, kaip tave apvesdins.

Nojus liovėsi spausdinęs. Gausybė laiškų privertė jį išsimokėtinai nusipirkti rašomąją mašinėlę.

— Tokio pavojaus nėra. Vesti aš neketinu. — Nors, iš teisybės, jis dažnai pagalvodavo apie vedybas ir net atsargiai užsimindavo apie tai Houpei savo laiškuose.

— Nors apskritai gal tai būtų ne taip ir blogai, — po kurio laiko pasakė Rodžeris. — Jinai puiki mergina, o be to, vedybos nukels tavo šaukimą į kariuomenę.

Abu jie vengė galvoti apie šaukimą į kariuomenę. Laimė, Nojus buvo pačiame eilės gale13. Nepaisant to, neišvengiamas šaukimas į kariuomenę temdė jų ateitį nelyginant tamsus debesis toli horizonte.

— Ne, aš nusistatęs prieš merginą tik dėl dviejų dalykų, — toliau samprotavo Rodžeris, tebegulėdamas ant grindų. — Pirma, tu per ją nuolat neišsimiegi. Antra... na, pats supranti. O kitais atžvilgiais tai, kad ją sutikai, tau davė didžiulę naudą.

Nojus dėkingai pažvelgė į bičiulį.

— Ir vis dėlto, — užbaigė Rodžeris, — ji turi permiegoti su tavim.

— Užsičiaupk!

— O žinai ką? Aš išvažiuosiu šitą savaitgalį ir paliksiu kambarį tavo žinioj. — Rodžeris atsisėdo. — Geriau nė nesugalvosi, ar ne?

— Ačiū, — pasakė Nojus. — Jeigu tokia proga atsiras, aš pasinaudosiu tavo pasiūlymu.

— O gal man, kaip tavo geriausiam, rūpestingam draugui, reikėtų su ja pakalbėti? — pasakė Rodžeris. — „Mano mieloji, — pasakyčiau aš jai, — jūs gal to nenumanote, bet mūsų bendras bičiulis atsidūrė tokioj būklėj, jog gali iššokti pro langą.“ Duok monetą, aš tuoj pat paskambinsiu.

— Aš pats kaip nors susitvarkysiu, — ne per daug įsitikinęs atsakė Nojus.

— Kaip dėl šio sekmadienio? — paklausė Rodžeris. — Nuostabus birželio mėnuo... pats vasaros įkarštis...

— Šį sekmadienį nieko neišeis, — pertraukė jį Nojus. — Mes einam į vestuves.

— Į kieno? — nusistebėjo Rodžeris. — Ar tik ne į tavo?

Nojus dirbtinai nusijuokė.

— Kažkokia jos draugė iš Bruklino išteka.

— Geriau susituoktumėt kartu, už didmeninę kainą, — Rodžeris vėl atsigulė ant grindų. — Aš viską pasakiau. Dabar tyliu.

Jis tylėjo valandėlę, kol Nojus spausdino mašinėle.

— Dar mėnuo, — pasakė jis, — ir gausi eiti pas psichoanalitiką. Prisimink mano žodžius.

Nojus nusijuokė ir atsistojo.

— Pasiduodu, — tarė jis. — Eime, pavaišinsiu tave alumi.

Rodžeris kaipmat pašoko.

— Mano mielas drauge, — tarė jis, — mano nekaltasis Nojau!

Jiedu nusijuokė, išėjo į švelnią, ramią vasaros vakaro prieblandą ir patraukė į savo mėgstamą barą Kolumbo aveniu.

Vestuvės vyko sekmadienį Fletbuše, didžiuliame name su sodu ir nedidele veja, išeinančia į medžiais apsodintą, ūksmingą gatvę. Nuotaka buvo žavi, šventikas dalykiškas, o pasibaigus apeigoms svečiai buvo vaišinami šampanu.

Buvo saulėta, šilta, ir regėjos, jog kiekvieno svečio lūpose žaidžia švelni, atvirai geidulinga šypsenėlė, kaip tai visuomet esti per vestuves. Po ceremonijos jaunesni svečiai išsiskirstė poromis po didžiulį namą slapčiomis pasikuždėti. Houpė vilkėjo nauja geltona suknute. Paskutinę savaitę ji daug buvo saulėje ir įdegė. Nojus didžiuodamasis ir kartu truputį sunerimęs stebėjo ją — švelniai auksiniame suknelės fone merginos plaukai, naujai sušukuoti, atrodė ypač tamsūs. Nojus pasitraukė į šalį ir po truputį gurkšnodamas šampaną negarsiai šnekučiavosi su maloniai nusiteikusiais svečiais, nenuleisdamas akių nuo Houpės, o kažkoks vidinis balsas be paliovos kartojo: „Kokie jos plaukai, kokios lūpos, kokios kojos!“

Jis pabučiavo nuotaką — ją gaubė baltas atlasas ir nėriniai, lūpų dažų, kvepalų ir apelsinų žiedų kvapas. Nojus nukreipė žvilgsnį nuo spindinčių drėgnų nuotakos akių ir pravertų lūpų ir pažvelgė į Houpę, stebinčią jį iš kito kambario galo; jis susižavėjęs pastebėjo jos kaklą, jos liemenį. Houpė priėjo prie jo.

— Aš seniai ketinau kai ką padaryti, — pasakė Nojus ir apkabino merginą per liekną liemenį, suveržtą naujos suknelės korsažo. Jis pajuto, kaip nuo jo prisilietimo mergišku jos kūnu perbėgo virpuliukas. Houpė, regis, suprato jį. Ji palinko prie jo ir švelniai pabučiavo. Tai nesutrikdė Nojaus, nors keletas svečių stebėjo juodu: juk per vestuves kiekvienam leidžiama bučiuoti ką nori. Be to, Nojui dar niekad nėra tekę gerti šampano karštą vasaros dieną.

Nojus ir Houpė žiūrėjo, kaip apiberti ryžiais jaunieji sėda į automobilį, išpuoštą besidraikančiomis juostomis, ir išvažiuoja: stovėdama ant slenksčio, tylutėliai raudojo motina, nejaukiai ir droviai šypsojosi jaunikis, žiūrėdamas pro užpakalinį automobilio langą. Nojus ir Houpė pažvelgė vienas į kitą ir abu suprato, jog galvoja apie tą patį.

— O kodėl mums ne... — sušnibždėjo Nojus.

— Ššš! — Houpė uždengė ranka jam burną. — Tu išgėrei per daug šampano.

Juodu atsisveikino su svečiais ir, susikibę už rankų, lėtai patraukė gatve, apsodinta aukštais medžiais, tarp vejų, kuriose sukosi vandens purkštuvai, sudarydami visomis vaivorykštės spalvomis saulėje spindinčius vandens fontanus. Blėstančios dienos oras buvo pripildytas nuo vejų kylančio šviežios žalumos aromato.

— Kur jie išvažiavo? — paklausė Nojus.

— Į Kaliforniją, — atsakė Houpė. — Į Monterėjų, mėnesiui. Ten gyvena jo pusbrolis, kuris turi namą.

Juodu ėjo vienas šalia kito tarp Fletbušo fontanų, mąstydami apie Monterėjaus paplūdimius Ramiojo vandenyno pakrantėje, apie baltus meksikiečių namukus, nužertus pietų saulės spindulių, apie du jaunuolius, kurie ką tik įsėdo į traukinį Grand Central stoty ir užsirakino savo kupė duris.

— O Dieve, — gaižiai nusišypsojo Nojus. — Man jų gaila.

— Kodėl gi?

— Tokią naktį kaip ši. Pirmą kartą pasilikti vieniems. Juk ši naktis bus viena iš karščiausių per visus metus.

Houpė atitraukė ranką.

— Ne, tu stačiai nepakenčiamas! — piktai sušuko ji. — Kaip tai žema ir vulgaru...

— Bet, Houpe... — užprotestavo jis. — Aš paprasčiausiai truputį pajuokavau.

— Nepakenčiu tokių juokų, — garsiai pasakė Houpė. — Tu iš visko šaipaisi. — Nojus nustebęs pamatė, kad ji verkia.

— Na neverk, brangioji. — Nojus apkabino ją, nekreipdamas dėmesio į du mažus vaikiščius su didžiuliu koliu, įdėmiai stebinčius juos nuo vejos.

Houpė ištrūko iš jo glėbio.

— Nesiliesk prie manęs, — pasakė ji ir greitai nuėjo į priekį.

— Na prašau, — jis nusekė jai įkandin susijaudinęs. — Prašau, paklausyk, ką aš tau pasakysiu.

— Gali parašyti man laišką, — pro ašaras pasakė ji. — Visus savo švelnius jausmus tu, matyt, tausoji rašomajai mašinėlei.

Nojus pasivijo Houpę ir, nejaukiai tylėdamas, patraukė šalia jos. Jis buvo nusiminęs ir sutrikęs ir jautėsi taip, tarsi staiga būtų atsidūręs vidur neaprėpiamos jūros, vardu moteriška beprotybė, ir visai nemėgino gelbėtis, jam nieko kito neliko, tik dreifuoti su viltim, jog vėjas ir bangos laimingai nuneš jį į krantą.

Tačiau Houpė nieku gyvu nenorėjo nusileisti ir visą kelią važiuojant namo tramvajumi tylėjo, užsispyrusi ir niekinamai suspaudusi lūpas. „O Dieve, — galvojo Nojus, tolydžio baikščiai žvilgčiodamas į Houpę. — Dieve, juk ji paliks mane.“

Bet Houpė, atrakinusi abejas duris, leido jam įeiti į vidų.

Namie nieko nebuvo. Houpės teta ir dėdė, pasiėmę du savo vaikučius, buvo išvažiavę trim dienoms pailsėti į kaimą. Neapšviestuose kambariuose tvyrojo kone egzotiška ramybė.

— Nori valgyti? — griežtai paklausė Houpė. Ji stovėjo svetainės viduryje, ir Nojus panoro ją dabar pabučiuoti, bet pamatęs jos veido išraišką apsigalvojo.

— Manau, geriau trauksiu namo, — pasakė jis.

— Galėtum ir čia pavalgyti, — tarė ji. — Aš palikau šio to šaldytuve.

Nojus klusniai nuėjo paskui ją į virtuvę ir kaip įmanydamas neįkyriau jai padėjo. Ji išėmė šaltos vištienos, pieno ir sutaisė salotų. Tada sudėjo viską ant padėklo ir sausai, nelyginant seržantas, duodantis komandą, tarė:

— Į lauką.

Jis išnešė padėklą į pailgą, sutemų gaubiamą sodelį, kuris iš abiejų pusių buvo aptvertas aukšta tvora, o jo gale stūksojo mūrinė garažo siena, visa apaugusi penkialapiu vinvyčiu. Už tvoros augo grakšti akacija, viename sodo krašte Houpės dėdė buvo užveisęs alpinariumą bei keletą lysvių paprastų gėlių, čia stovėjo medinis stalas su žvakėmis gaubtuose ir ilgos tarsi sofa sūpuoklės su baldakimu. Melsvoje vakaro prieblandoje Bruklinas išnyko lyg rūkas ar regėjimas, ir Nojus su Houpe sėdėjo aukšta tvora aptvertame sode nelyginant kur nors Anglijoje ar Prancūzijoje, o gal Indijos kalnuose.

Houpė uždegė žvakes ir juodu, niauriai įsitaisę vienas priešais kitą, su apetitu pavalgė. Valgydami veik nekalbėjo, tik retkarčiais mandagiai paprašydavo vienas kito paduoti druskos ar pieno. Paskui abu sulankstė servetėles ir atsistojo abipus stalo.

— Mums nereikia žvakių, — tarė Houpė. — Gal užpūstum žvakę savo pusėje?

— Žinoma, — sutiko Nojus ir pasilenkė prie mažo stiklinio gaubtelio, o Houpė pasilenkė prie savojo. Pučiant žvakes jųdviejų galvos susilietė ir staiga nukritusioje tamsoje Houpė sušnibždėjo: — Atleisk, aš esu pati bjauriausia mergina visame pasaulyje.

Vėliau viskas buvo gerai. Susiglaudę juodu sėdėjo sūpuoklėse ir pro akacijos šakas žvelgė į besižiebiančias žvaigždes tamsėjančiame vasaros danguje. Kažkur toli bėgiais dundėjo tramvajus, kažkur toli buvo teta, dėdė ir du jų vaikai, kažkur toli už garažo šūkaliojo laikraščių išnešiotojas, kažkur toli už sodo tvoros, kur jie sėdėjo, šurmuliavo visai kitas pasaulis.

— Ne, nereikia... — prašė Houpė, — paskui: — Aš bijau, bijau... — O po valandėlės: — Ak, mielasis, mielasis!

Ir kai viskas baigėsi, juodu gulėjo sukrėsti ir priblokšti to pašėlusio geismo, kuris juos buvo užvaldęs, Nojus jautėsi ir susidrovėjęs, ir apimtas džiugesio, ir sutrikęs, jis bijojo, kad dabar, kai tai įvyko, jinai ims jo nekęsti, ir kiekviena jos tylėjimo minutė jam kėlė vis didesnį nerimą.

— Na matai... — pagaliau pratarė ji ir sukikeno. — Juk visai nebuvo per karšta. Nė kiek ne per karšta.

Vėliau, kai Nojui jau buvo metas traukti namo, jie įėjo vidun. Markstydamiesi nuo šviesos, juodu vengė žiūrėti vienas į kitą. Nojus pasilenkė įjungti radijo, kad kuo nors užsiimtų.

Transliavo Čaikovskio koncertą fortepijonui, muzika buvo sodri ir liūdna, tarytum būtų sukurta ir atliekama juodviem, ką tik išėjusiems iš vaikystės ir pirmą kartą pažinusiems meilės džiaugsmą. Houpė priėjo prie palinkusio virš radijo imtuvo Nojaus ir pabučiavo jam į sprandą. Jis jau buvo besigręžiąs pabučiuoti jos, bet staiga muzika nuščiuvo ir pasigirdo dalykiškas diktoriaus balsas: „Perduodame specialųjį agentūros Associated Press pranešimą. Vokiečiai toliau puola visame rusų fronte. Į linijas, besidriekiančias nuo Suomijos iki Juodosios jūros, mesta daug naujų tankų divizijų.“

— Ką? — nesuprato Houpė.

— Vokiečiai, — pasakė Nojus, galvodamas, kaip dažnai dabar tariamas šitas žodis, — vokiečiai įsiveržė į Rusiją. Matyt, tai ir šūkaliojo laikraščių pardavėjas...

— Išjunk. — Houpė ištiesė ranką ir pati išjungė radijo imtuvą. — Nors šįvakar.

Jis apkabino ją ir pajuto, kaip smarkiai plaka jos širdis. „Visą dieną, — pagalvojo jis, — kol mes buvome vestuvėse, kol vaikštinėjome gatvėmis, ir visą šį vakarą, kol buvome sode, visa tai dėjosi — griaudėjo pabūklai ir mirė žmonės. Nuo Suomijos iki Juodosios jūros.“ Jis nesvarstė apie tai. Ta mintis jam beveik neužsifiksavo — taip automatiškai perskaitomas plakatas kelio pakraštyje pralekiant automobiliu pro šalį.

Juodu atsisėdo ant nudėvėtos sofos ramiame kambaryje. Už lango buvo labai tamsu ir laikraščių išnešiotojų balsai, regėjos, sklido iš kažkur labai labai toli — tokie keisti ir visai nereikšmingi.

— Kokia šiandien diena? — paklausė Houpė.

— Sekmadienis, — nusišypsojo jis. — Poilsio diena.

— Aš tą žinau. Kokia data?

— Birželis, — pasakė jis, — birželio dvidešimt antroji.

— Birželio dvidešimt antroji, — sušnibždėjo mergina. — Aš visada prisiminsiu tą dieną. Kai pirmą kartą mudu pasimylėjome.

Kai Nojus sugrįžo namo, Rodžeris dar nemiegojo. Stovėdamas už durų tamsiame name ir mėgindamas nutaisyti miną, tarsi šiąnakt nieko nebūtų nutikę, Nojus išgirdo kambaryje skambant švelnius fortepijono garsus. Rodžeris improvizavo kažkokią džiazo melodiją, liūdną ir melancholišką, kartkartėmis nusimušdamas nuo takto, kad sunku buvo suprasti, ką jis skambina. Nojus pastovėjo klausydamasis porą minučių mažyčiame prieškambaryje, paskui atidarė duris ir įėjo į kambarį. Rodžeris pamojavo jam viena ranka, net neatsigręždamas, ir skambino sau toliau. Nojus palengva susmuko į visko mačiusį odinį fotelį palei langą ir kambarys, kurio kampe degė tik viena lempa, jam pasirodė didžiulis ir slėpiningas. Už atviro lango miegojo miestas. Švelnus vėjelis sujudino užuolaidas. Nojus užsimerkė klausydamasis liūdnų akordų. Jį pagavo keistas jausmas, jog kiekvienas jo pavargusio kūno kaulas, raumuo, kiekviena kūno pora virpčioja po drabužiais, atsiliepdama į muziką.

Rodžeris nustojo skambinęs vidury pasažo. Pasidėjęs ilgas savo rankas ant klavišų, jis valandėlę sėdėjo ir žiūrėjo į subraižytą ir nupoliruotą seną instrumentą. Paskui pasigręžė į Nojų.

— Dabar visas butas tavo, — tarė jis.

— Ką? — Nojus išplėtė akis.

— Ryt išvažiuoju, — pasakė Rodžeris, tarsi tęsdamas senų seniausiai pradėtą pokalbį su savimi.

— Ką? — dar kartą paklausė Nojus ir įdėmiai pažvelgė draugui į veidą, norėdamas suprasti, ar tas neišgėręs.

— Išeinu į armiją. Balius baigėsi. Dabar jie mobilizuoja civilius.

Nojus buvo apstulbęs, jis tarytum nesuprato, ką kalba Rodžeris.

„Kitu metu, — šmėstelėjo jam galvoje, — dar suprasčiau. Bet šiąnakt atsitiko pernelyg daug dalykų.“

— Aš manau, — tarė Rodžeris, — kad naujienos pasiekė ir Brukliną.

— Turi omeny įvykius Rusijoje?

— Turiu omeny įvykius Rusijoje.

— Taip, girdėjau.

— Taigi aš ketinu šokti į pagalbą rusams, — pasakė Rodžeris.

— Ką? — sutriko Nojus. — Tu nori stoti į rusų armiją?

Rodžeris nusijuokė, nuėjo prie lango ir, prilaikydamas užuolaidą, pažvelgė į gatvę.

— Ne visai, — atsakė. — Į Jungtinių Valstijų armiją.

— Aš eisiu su tavim, — staiga nusprendė Nojus.

— Ačiū, bet nebūk kvailas. Palauk, kol tave pašauks.

— Bet juk tavęs nepašaukė, — pasakė Nojus.

— Kol kas ne, bet aš skubu. — Rodžeris išsiblaškęs užrišo užuolaidos mazgą, paskui jį vėl atrišo. — Aš už tave vyresnis. Palauk savo eilės. Tai bus gana greitai.

— Tu kalbi taip, tarsi tau būtų aštuoniasdešimt.

Rodžeris nusijuokė ir atsigręžė.

— Atleisk, sūnau, — tarė jis ir vėl surimtėjo. — Aš dėjausi nepastebįs viso to, kiek tai buvo įmanoma. Bet šiandien, paklausęs radijo, supratau, kad nebegaliu būti abejingas tam, kas dedasi aplinkui. Nuo šiol vienintelis būdas įprasminti save — tai kautis su ginklu rankoje. Nuo Suomijos iki Juodosios jūros, — tarė jis, ir Nojus prisiminė diktoriaus balsą per radiją. — Nuo Suomijos iki Juodosios jūros ir iki Hadsono upės ir iki Rodžerio Kenono. Mes vis tiek greit būsim įtraukti į karą. Aš noriu pasiskubinti. Visą savo gyvenimą lūkuriuodavau, o dabar noriu pulti stačia galva. Po galais, juk aš kilęs iš kariškių šeimos. — Rodžeris nusišiepė. — Mano senelis dezertyravo iš Antietamo, o tėvas paliko tris neteisėtus vaikus Suasone.

— Ir tu manai, kad tai duos kokios naudos? — paklausė Nojus.

— Neklausk manęs šito, sūnau, — vėl nusišiepė Rodžeris, bet tuoj surimtėjo. — Gal taip aš atrasiu save. Lig šiol, kaip tu turbūt pastebėjai, aš neturėjau gyvenimo tikslo. O tai jau liga. Pradžioj atsiranda tik spuogelis ir tu tarytum jo nė nepastebi. O po trejų metų tu jau paralyžiuotas. Gal armija padės man surasti gyvenimo tikslą... — Jis nusišypsojo. — Na, kaip išlikti gyvam arba tapti seržantu, arba laimėti kokį karą. Ar tu neprieštarausi, jei dar truputį paskambinsiu?

— Žinoma, ne, — vangiai atsakė Nojus. „Juk jis žus, — tvirtino balsas Nojaus galvoje. — Rodžeris žus, jie jį užmuš.“

Rodžeris vėl atsisėdo prie fortepijono ir susimąstęs ėmė pirštais spaudyti klavišus. Jis skambino kažkokią melodiją, kurios Nojus nebuvo girdėjęs.

— Šiaip ar taip, — tarstelėjo jis skambindamas, — aš džiaugiuosi, kad galiausiai judu su mergina suėjote...

— Ką? — paklausė Nojus, greit mėgindamas prisiminti, ar ko nors neprasitarė Rodžeriui. — Apie ką tu kalbi?

— Tai parašyta ant tavo kaktos, — pasakė Rodžeris šypsodamasis. — Kaip šviečiančioje reklamoje. — Ir paskambino ilgą pasažą bosiniais klavišais.

Kitą dieną Rodžeris išėjo į armiją. Jis neleido Nojui palydėti jo iki šaukimo punkto ir atidavė visus savo daiktus: baldus, knygas, netgi drabužius, nors Nojui jie buvo per dideli.

— Man viso to nebereikės, — tarė Rodžeris, kritiškai apžvelgdamas savo per dvidešimt šešerius metus užgyventą turtą. — Visa tai šlamštas.

Jis įsibruko į kišenę New Republic žurnalo numerį, kad turėtų ką skaityti važiuodamas į Vaitholo gatvę, ir nusišypsojęs pasakė: „Štai koks lengvas mano ginklas“, paskui užsimaukšlino kepurę, kaip jam patiko, ant savo trumpai ežiuku kirptos galvos, pamojavo Nojui ir visiems laikams išėjo iš kambario, kuriame pragyveno penkerius metus. Nojus žvelgė jam pavymui, gerklėje stovėjo gniužulas; jis jautė, kad niekada nebeturės draugo ir kad geriausios dienos jo gyvenime baigėsi.

Nojus kartkartėm gaudavo iš Rodžerio trumpų, ironiškų laiškelių iš kažkokios stovyklos šalies pietuose, o kartą gavo mimeografu atspausdintą kopiją įsakymo, skelbiančio, jog eilinis Rodžeris Kenonas paaukštinamas pirmos klasės eiliniu. Paskui, po ilgos pertraukos, atėjo dviejų puslapių laiškas iš Filipinų, kuriame buvo pasakojama apie Manilos viešnamius ir apie kažkokią merginą — pusiau birmietę, pusiau olandę, — ant kurios pilvo buvo ištatuiruotas Amerikos karinis laivas Texas. Gale laiško bėgščia Rodžerio rašysena buvo prierašas: „P. S. Tik neik į armiją. Žmonėms ten ne vieta.“

Rodžerio išvykimas, žinoma, turėjo privalumų, ir Nojus jautėsi savotiškai kaltas, kad jais su džiaugsmu naudojasi. Dabar juodu su Houpe turėjo savo lizdelį. Jiems jau nebereikėjo, apimtiems geismo, naktimis klaidžioti po gatves ar niauriai laukti šaltame vestibiulyje, kol dėdė, prieš naktį mėgstantis skaityti Bibliją, pagaliau nueis miegoti. Juodu nebebuvo benamiai meilužiai, liūdni vaikai, komiškai besiblaškantys didžiulio miesto betoninėmis gatvėmis.

Rodžeriui išvykus Nojus susivokė, jog po visų tų metų jis pagaliau atrado savo kūną — stipresnį ir juslesnį, nei pats manė turįs. Jis net ėmė apžiūrinėti save ilgame veidrodyje už durų — tam pritarė Houpė — ir pasirodė sau besąs daug grakštesnis ir patvaresnis, nei jam atrodė anksčiau. „Ak, — pagalvojo jis su pasitenkinimu žvelgdamas į savo nuogą krūtinę, — ak, kaip man pasisekė, kad ji neapžėlusi “

Saugiame lizdelyje Houpė buvo netikėtai žaisminga. Šiltoje ir intymioje vasaros miesto tamsoje jos šaltas Vermonto puritoniškumas išsisklaidė it dūmai ir jųdviejų kūnai šėlte šėlo meilės kvaitulyje. Pagautiems aistros sūkurio skurdžiame kambarėlyje, saugančiame brangiausią ir švenčiausią jųdviejų meilės paslaptį, Nojui ir Houpei gatvės triukšmas apačioje, riksmai už kampo, ginčai senate, pabūklų gausmas kituose žemynuose atrodė nelyginant tolima muzika, būgnai ir trimitai, aidintys kitos šalies armijoje, kitame kare.

Septintas skyrius

Kristianui buvo sunku susikaupti ties tuo, kas vyksta ekrane. Beje, filmas buvo visai neblogas: jame buvo pasakojama apie vieną karinį dalinį, kuris 1918 metais, pakeliui iš Rytų fronto į Vakarų frontą, vieną dieną praleido Berlyne. Leitenantui buvo griežčiausiai įsakyta neišleisti kareivių iš stoties, bet jis suprato, kaip žmonės, kurie ką tik kovėsi kruvinuose mūšiuose Rytuose ir tuoj vėl stos į žūtbūtinius mūšius Vakarų fronte, trokšta susitikti su savo žmonomis ir mylimosiomis. Rizikuodamas stoti prieš karo tribunolą ir gal būti sušaudytas, jis išleido visus į namus. Jei kuris nors iš jų negrįš į stotį laiku, leitenantas bus nubaustas. Filme pasakojama, kaip elgėsi tie kareiviai. Vieni prisigėrė, kiti buvo viliojami žydų ir defetistų pasilikti Berlyne, treti, įkalbinėjami žmonų, jau rengėsi nebegrįžti į dalinį, ir kurį laiką leitenanto likimas buvo pakibęs ant plauko. Ir tik paskutinę minutę, kai traukinys jau pajudėjo, atbėgo paskutinis kareivis; taip kareiviai pateisino savo leitenanto pasitikėjimą ir vieningu draugų būriu išvyko į Prancūziją. Filmas buvo pastatytas labai gerai. Jis protingai įtikino žiūrovą, jog karą pralaimėjo ne armija, o bailiai ir išdavikai užnugaryje, jis buvo persmelktas humoro ir tragizmo.

Aktorių vaidyba sujaudino net kareivius, sėdinčius dalinio kino teatro salėje aplink Kristianą. Leitenantas filme, žinoma, buvo neįtikėtinas geruolis — Kristianui nieko panašaus gyvenime neteko matyti. Jis su kartėliu pagalvojo, jog leitenantui Hardenburgui ne prošal būtų šitą filmą pažiūrėti keletą kartų. Mat po ano pasismaginimo Paryžiaus viešnamyje, karui užsitęsus, Hardenburgas darėsi vis griežtesnis ir griežtesnis. Jų pulkui buvo įsakyta perduoti visus šarvuočius kitiems daliniams, o jis pats netrukus buvo perkeltas į Reną. Čia jie atliko daugiau policijos pareigas, o tuo tarpu, prasidėjus karui su Rusija, visi Hardenburgo bendraamžiai skynė apdovanojimus Rytų fronte.

Vieną rytą Hardenburgas perskaitė, jog vyrukas, su kuriuo jis kartu mokėsi karininkų mokykloje ir kurį dėl lėtapėdiškumo visi pravardžiavo Jaučiu, Ukrainoje buvo pakeltas į papulkininkius. Tai sužinojęs jis kone sprogo iš pykčio. O Hardenburgas tebebuvo leitenantas, ir nors gyveno dviejų kambarių numeryje geriausiame miesto viešbutyje, turėjo dvi meilužes, įsikūrusias tame pačiame aukšte, ir uždirbo krūvas pinigų šantažuodamas nelegalius mėsos ir pieno produktų prekeivius, jis buvo nepaguodžiamas. Ir štai, niauriai pagalvojo Kristianas, nepaguodžiamas leitenantas išlieja pagiežą ant niekuo nekalto seržanto.

Gerai, kad rytoj Kristianui prasideda atostogos. Dar savaitė, ir jis neatlaikys kandžių Hardenburgo pašaipų, o tai galėjo išprovokuoti kokį neapgalvotą Kristiano poelgį, ir jis būtų nubaustas už nepaklusnumą. „Kad ir dabar, — apmaudžiai pagalvojo Kristianas, — kai jis žino, jog išvykstu rytiniu septintos valandos traukiniu į Vokietiją, jis paskiria man budėjimą.“ Vidurnaktį į miestą turi būti nusiųstas patrulis, kuris turi sulaikyti keletą jaunų prancūzų, išsisukinėjančių nuo darbo tarnybos Vokietijoje, ir Hardenburgas nepavedė to nei Himleriui, nei Stainui, nei kam kitam. Tik šlykščiai nusiviepė rodydamas dantis: „Žinau, Distli, kad jūs neprieštarausit. Šiaip ar taip, nenuobodžiausite paskutinę naktį Rene. Iki vidurnakčio jūs laisvas.

Filmo pabaigoje ekrane pasirodė stambiu planu nufilmuotas dailus jaunas leitenantas, švelniai besišypsantis savo susirinkusiems kareiviams, traukiniu riedamiems į vakarus. Salėje pasigirdo draugiški plojimai.

Prasidėjo kino kronika. Ekrane šmėžavo kalbą rėžiantis Hitleris; vokiečių lėktuvai, mėtantys bombas ant Londono; Geringas, segantis ordiną lakūnui, numušusiam šimtą lėktuvų; Leningradą puolantys pėstininkai degančių kaimo namų fone.

Kristianas automatiškai pastebėjo, kaip veržliai ir kaip tiksliai kareiviai atlieka savo pareigą. „Po kokių trijų mėnesių jie bus Maskvoje, — sunkiai atsiduso jis, — o aš tebetūnosiu Rene, kęsiu Hardenburgo priekabes ir suiminėsiu nėščias moteris, kurios kavinėse įžeidinėja vokiečių karininkus.“ Greit visoje Rusijoje prisnigs, o jis, vienas geriausių Europos slidininkų, vaidins čia policininką, mėgausis švelniu vakarų Prancūzijos klimatu. Taip, armija puikus instrumentas, bet joje neabejotinai esama rimtų trūkumų.

Vienas kareivis ekrane parpuolė. Sunku buvo pasakyti, ar tai padarė norėdamas prisidengti, ar buvo nukautas, šiaip ar taip, jis neatsistojo, ir operatoriaus kamera nuslydo virš jo. Kristianas pajuto, kaip akyse susitvenkė ašaros. Jis kiek dėl to susigėdo, bet kaskart, patogiai ir saugiai sėdėdamas toli nuo karo veiksmų ir žiūrėdamas filmus apie besikaunančius vokiečius, jis vos tramdydavo ašaras. Po to jam būdavo nesmagu, apimdavo kaltės jausmas ir jis dar keletą dienų irzliai elgdavosi su savo vyrais. Juk jis nekaltas, kad tebėra gyvas, kai kiti miršta. Armija atlieka painias savo funkcijas taip, kaip jai reikia, bet jis neįstengė atsikratyti kaltės jausmo. Šitas jausmas užnuodijo net mintis apie dviejų savaičių atostogas namuose. Jaunasis Frederikas Langermanas neteko kojos Latvijoje, abu Kochų sūnūs žuvo, ir jam bus nelengva išvengti niekinamų kaimynų žvilgsnių sugrįžus — įsiganiusiam, sveikutėliui, patyrusiam tik juokingą, pusvalandį trukusį mūšį kažkur prie Paryžiaus.

Karas netrukus baigsis. Apie tai pagalvojus civilio gyvenimas, lengvabūdiškos, nerūpestingos dienos snieguotuose šlaituose, dienos be leitenanto Hardenburgo Kristianui pasirodė be galo mielos ir patrauklios. Na, su rusais greit bus susidorota, paskui galiausiai britai ateis į protą, ir jis pamirš tas nuobodžias, kvailas dienas Prancūzijoje. Karui pasibaigus, po poros mėnesių žmonės liausis kalbėję apie karą, ir klerkas, kuris visus trejus metus dėliojo skaičiukus intendantūroje Berlyne, bus gerbiamas taip pat kaip kareivis, šturmavęs ugniavietes Lenkijoje, Belgijoje ir Rusijoje. Ir, galimas daiktas, vieną gražią dieną jis pamatys Hardenburgą, vis dar leitenantą... o dar geriau — demobilizuotą kaip nereikalingą. Kristianas leisis į kalnus vienas ir... Jis gaižiai nusišypsojo pagalvojęs, kad jau ne pirmą kartą puoselėja tokias vaikiškas svajas. Kiek ilgai, mintyse paklausė jis savęs, jį laikys armijoje, kai bus pasirašytos paliaubos? Tada ir prasidės sunkiausios dienos — karas bus praėjęs, o jam reikės laukti, kol išjudės lėtas, didžiulis armijos biurokratinis aparatas.

Kino žurnalas baigėsi, ekrane pasirodė Hitlerio portretas, ir visi atsistojo saliutuodami ir užtraukė: Deutschland, Deutschland, uber Alles.

Užsidegė šviesa, ir Kristianas kareivių minioje lėtai pajudėjo prie išėjimo. „Jie visi atrodo vidutinio amžiaus, — apimtas kartėlio pagalvojo Kristianas, — ir visi kažkokie menki ir paliegę. Dislokuotos pajėgos, su panieka paliktos taikioj šaly, tuo tarpu narsiausi Vokietijos vyrai kaunasi kruvinuose mūšiuose per tūkstančius mylių. Ir jis vienas iš tokių.“ Jis suirzęs papurtė galvą. Geriau apie tai negalvoti, antraip gali tapti tokiu pat niekšeliu kaip Hardenburgas.

Tamsiose gatvėse dar pasitaikė vienas kitas prancūzas ar prancūzė, ir prasilenkdami su juo jie greit nulipdavo į nutekamąjį griovį. Tas irgi erzino. Bailumas — vienas iš bjauriausių žmogaus būdo bruožų. Bet blogiausia, jog tai buvo nepagrįstas ir nereikalingas bailumas. Jis neketino jų užgauti, o ir visa armija buvo griežtai įspėta su prancūzais elgtis korektiškai ir mandagiai. „Vokiečiai niekada taip nesielgtų, jeigu Vokietiją okupuotų kita armija“, — pagalvojo jis, pastebėjęs, kaip priešais einantis žmogus kluptelėjo, žengdamas nuo kelkraščio.

— Ei, seni! — šūktelėjo jis sustojęs.

Prancūzas sustingo vietoje. Netgi tamsoje jo gunktelėję pečiai ir virpančios rankos išdavė jį išsigandus.

— Taip, — atsiliepė prancūzas kiek drebančiu balsu, — klausau, pone pulkininke.

— Aš joks pulkininkas, — metė Kristianas. Toks vaikiškas meilikavimas jį stačiai siutino.

— Atleiskit, mesjė, bet tamsoje...

— Jūsų niekas neverčia dėl manęs trauktis nuo šaligatvio, — tarė Kristianas.

— Taip, mesjė, — pratarė prancūzas, bet nepajudėjo iš vietos.

— Lipkit čia, — šiurkščiai paliepė Kristianas. — Lipkit ant šaligatvio.

— Klausau, mesjė, — tarė prancūzas ir nedrąsiai palypėjo ant šaligatvio. — Aš parodysiu jums savo leidimą. Mano dokumentai tvarkingi.

— Nereikia man jūsų sumautų dokumentų! — sušuko Kristianas.

— Kaip pasakysite, mesjė, — nuolankiai pralemeno prancūzas.

— Eikit namo, — paliepė Kristianas.

— Klausau, mesjė.

Prancūzas nuskubėjo tolyn, ir Kristianas patraukė savo keliu. „Naujoji Europa, — šyptelėjo jis ironiškai, — galinga dinamiškų valstybių federacija. Tik ne iš tokios medžiagos kaip ši.“ Dieve, kad greičiau baigtųsi tas karas. Arba tegu jį siunčia ten, kur gaudžia pabūklai. Dėl visko kaltas įgulos gyvenimas — pusiau civilis, pusiau karinis, su visais abiejų trūkumais. Jis užnuodija žmogaus sielą, atima iš jo svajones, tikėjimą savimi. Gal jo prašymas įstoti į karininkų mokyklą bus patenkintas, jis taps leitenantu, jį išsiųs į Rusiją arba Afriką ir visas dabartinis gyvenimas nueis užmarštin?

Jis padavė prašymą prieš tris mėnesius, bet lig šiol negavo jokio atsakymo. Turbūt tas prašymas guli kur nors popierių krūvoje ant kokio storo kapralo stalo Vilhelmo gatvėje.

Dieve, kaip viskas nepanašu į tai, ko jis tikėjosi išvažiuodamas iš namų, ir net tada, kai įžengė į Paryžių... Kristianas prisiminė pasakojimus apie praėjusį karą. Neišardoma, švelni draugystė, gimusi ugnies akivaizdoje, šventas pareigos jausmas, dvasinio pakilimo protrūkiai. Jis prisiminė „Užburto kalno“ pabaigą — Hansą Kastorpą, 1914 metais šaudant prancūzams bėgantį per gėlių nusėtą lauką ir niūniuojantį Bethoveną. Knyga pasibaigė per greitai. Dar turėjo būti skyrius, kuriame po trijų mėnesių Kastorpas matuojasi milžiniško dydžio batus tiekimo skyriuje Lieže. Ir jau nebeniūniuoja.

O mitas apie kareivių draugystę! Kurį laiką, važiuojant į Paryžių, jam atrodė, kad juodu su Brantu susidraugavo. Akimirką taip pamanė ir apie Hardenburgą, kai jiedu žingsniavo Italų bulvaru Operos aikštės link. Bet Brantas buvo paaukštintas ir tapo svarbiu jaunu karininku, turi butą Paryžiuje ir dirba armijos žurnale. O Hardenburgas pasirodė besąs dar blogesnis, nei Kristianas tikėjosi mokomosios stovyklos laikais. Visi kiti vyrai aplink jį irgi tikri kiaulės. Bet niekur nuo to nedingsi. Jie dėkoja Dievui rytą vakarą, kad yra Rene, o ne kur nors Tripolyje arba Kijeve, ir visi jie varo nešvarią prekybą su prancūzais juodojoje rinkoje ir kraunasi pinigus pokario depresijos atvejui. Kaip gali draugauti su tokiais žmonėmis? Lupikautojai. Sukčiai karinėmis uniformomis. Vos tik kuriam iškyla grėsmė būti išsiųstam į frontą, tuoj panaudojamos visos įmanomos pažintys, papirkinėjami pulko klerkai, daroma viskas, kad tik liktų užnugaryje. Kristianas tarnavo dešimties milijonų vyrų armijoje, bet dar niekada nesijautė toks vienišas. Per kitas atostogas jis ketino važiuoti į Berlyną, į Karo ministeriją. Jis susiras ten vieną pažįstamą pulkininką, su kuriuo dirbo Austrijoje dar prieš anšliusą, ir paprašys, kad perkeltų į kitą, aktyvesnį dalinį. Jis sutiktų su tuo, net jei reikėtų atsisakyti laipsnio...

Kristianas žvilgtelėjo į laikrodį. Jam buvo likę dvidešimt minučių prieš atiduodant raportą kuopos raštinėje. Kitapus gatvės buvo kavinė, ir jis staiga panūdo išgerti.

Atidaręs duris jis pamatė keturis kareivius, prie staliuko geriančius šampaną. Iš jų įraudusių veidų buvo aišku, kad geria jie seniai, — atsisagstę mundurus, du iš jų nesiskutę. Ir šampaną jie gėrė, žinoma, ne iš savos kišenės. Tikriausiai parduoda prancūzams vogtų vokiečių armijos ginklų. Tiesa, prancūzai jų kol kas nenaudoja, bet kas žino, kaip bus toliau! Net prancūzai gali atgauti drąsą. Kristianas su kartėliu pagalvojo, kad vokiečių armija pavirto juodosios rinkos prekeiviais oda, ginklais, normandišku sūriu, vynu ir veršiena. Jei vokiečių kareiviai liks Prancūzijoje dar porą metų, nuo prancūzų juos beatskirs tik iš uniformos. Štai kokia ji, klastinga ir apgailėtina gališkos dvasios pergalė.

— Vermuto, — mestelėjo Kristianas kavinės savininkui, nerimastingai stovinčiam už baro. — Ne, geriau konjako.

Atsišliejęs į barą, jis stebeilijo į keturis kareivius. Šampanas, matyt, buvo baisus. Brantas pasakojo jam, esą prancūzai užklijuoja geriausias etiketes ant prasčiausių vynų. Vokiečiai to neišmanė, o prancūzai iš to turėjo dvigubą naudą: taip pasireiškė jų patriotizmas, o dar ir davė gražaus pelno.

Pamatę, jog Kristianas juos stebi, kareiviai kiek sutriko ir ėmė kalbėti tyliau, gerdami šampaną. Vienas iš kareivių kaltai perbraukė ranka neskustą skruostą. Savininkas pastatė priešais Kristianą taurę konjako. Siurbčiodamas konjaką, jis ir toliau niauriai stebeilijo į kareivius. Vienas jų išsitraukė piniginę, norėdamas užsimokėti už dar vieną butelį šampano, ir Kristianas užmatė, kad jo kišenė kimšte prikimšta frankų. Dieve, ir dėl šitų banditėlių vokiečiai šturmuoja rusų pozicijas? Dėl šitų nusipenėjusių prekeivių vokiečių lakūnai žūsta virš Londono?

— Ei tu! — šūktelėjo Kristianas kareiviui su pinigine. — Prieik!

Kareivis sutrikęs pažiūrėjo į draugus, bet tie tylėdami dyrėjo į savo taures. Kareivis lėtai atsistojo ir susikišo pinigus atgal į kišenę.

— Judinkis! — piktai užriko Kristianas. — Tuoj pat eik čionai.

Net išbalęs kareivis, vilkdamas kojas, priėjo prie Kristiano.

— Kaip stovi? Stovėk „ramiai“!

Persigandęs kareivis išsitempė.

— Kaip pavardė? — rėkte išrėkė Kristianas.

— Eilinis Hansas Reiteris, pone seržante, — tyliai ir nervingai išdudeno kareivis.

Kristianas išsitraukė pieštuką, lapelį popieriaus ir užsirašė.

— Koks dalinys?

— Šimtas keturiasdešimt septintas inžinerinis batalionas. — Reiteris sunkiai nurijo seilę.

Kristianas vėl užsirašė.

— Kitą kartą, eilini Reiteri, kai eisi gerti, malonėk nusiskusti ir užsisagstyti mundurą. Ir dar, kreipdamasis į aukštesnį pagal rangą, nepamiršk komandos „ramiai“. Aš pranešiu apie tave kur dera dėl drausmės nesilaikymo.

— Klausau, pone seržante.

— Gali eiti.

Reiteris atsiduso ir sugrįžo prie staliuko.

— Jūs irgi ten visi, susitvarkykit kaip pridera kareiviams! — su kartėliu riktelėjo Kristianas.

Vyrai tylomis užsisagstę mundurus ir sėdėjo tylėdami.

Kristianas atsuko jiems nugarą ir pažvelgė į savininką.

— Dar konjako, seržante?

— Ne.

Kristianas padėjo ant baro pinigus, pabaigė konjaką ir išėjo, nė nepažvelgęs į nutilusius kampe kareivius.

Leitenantas Hardenburgas su kepure ir pirštinėmis sėdėjo kuopos raštinėje. Tiesus, tarytum sėdėdamas ant žirgo, žvelgė per kambarį į Propagandos ministerijos išleistą Rusijos žemėlapį su praėjusio antradienio fronto linija, visa nužymėta pergalingomis juodomis ir raudonomis strėliukėmis. Kuopos raštinė buvo įsikūrusi sename prancūzų policijos pastate, ir jame tvyrojo buvusių nusikaltimų ir nesipraususių prancūzų policininkų kvapas, kurio neįstengė išsklaidyti nepriekaištingas vokiečių armijos švarumas. Palubėje degė maža lemputė, dėl šviesos maskavimo visi langai ir langinės buvo uždaryti, kambaryje tvyrojo karštis ir regėjos, kad šitame pridususiame ore sklando visų čia kadai “muštų nusikaltėlių šmėklos.

Kristianui įėjus į raštinę, prie lango, nerimastingai trypčiodamas ir žvilgčiodamas į Hardenburgą, stovėjo menkutis žmogelis, vilkintis Prancūzijos milicijos uniformą. Kristianas atsistojo „ramiai“ ir atidavė pagarbą. „Ne, — pagalvojo jis, — taip tęstis amžinai negali, tam kada nors ateis galas.“

Hardenburgas nekreipė į jį dėmesio, bet Kristianas, gerai jį pažinodamas, neabejojo, jog viršininkas žino jį esant čia. Kristianas tarytum sustingo prie durų ir neatitraukė akių nuo leitenanto veido.

Stebėdamas Hardenburgą Kristianas žinojo, kad nekenčia šito žmogaus labiau nei priešo. Labiau nei Čerčilio, labiau nei Stalino, labiau nei kokio priešo armijos tankisto ar minosvaidininko.

Hardenburgas dirstelėjo į laikrodį.

— O, — tarstelėjo jis. — Seržantas atvyko laiku.

— Taip, pone leitenante.

Hardenburgas nužingsniavo prie popieriais apkrauto stalo ir atsisėdo. Paėmęs vieną popierių tarė:

— Čia yra pavardės ir nuotraukos tų trijų žmonių, kurių mes ieškom. Praėjusį mėnesį jie gavo šaukimus vykti į darbo tarnybą, bet jie nepasirodė lig šiol. Šitas ponas... — jis niekinamai linktelėjo į prancūzą milicijos uniforma, — šitas ponas sakosi žinąs, kur juos galima surasti.

— Taip, pone leitenante, — su entuziazmu patvirtino prancūzas. — Tikrai taip, pone leitenante.

— Paimsi penkių vyrų būrį, — toliau kalbėjo Hardenburgas, tarytum prancūzo nė nebūtų kambaryje, — ir suimsi tą trejetą. Kieme stovi sunkvežimis su vairuotoju, o kareiviai jau mašinoj.

— Klausau, pone, — tarė Kristianas.

— O tu, — kreipėsi Hardenburgas į prancūzą, — nešdinkis iš čia.

— Klausau, pone, — kone dusdamas ištarė prancūzas ir greit išlėkė pro duris.

Hardenburgas įsistebeilijo į žemėlapį ant sienos. Kambary buvo šilta, ir Kristianas visas išprakaitavo. „Vokiečių armijoje tiek leitenantų, — pagalvojo jis, — o aš papuoliau kaip tik Hardenburgui.“

— Laisvai, Distli. — Hardenburgas neatitraukė akių nuo žemėlapio.

Kristianas perkėlė svorį ant kitos kojos.

— Ar viskas gerai? — paklausė leitenantas, tarsi tęsdamas pradėtą pokalbį. — Gavote visus atostogų popierius?

— Taip, pone, — atsakė Kristianas. „Na štai, — šmėkštelėjo jam galvoje, — dabar tai nutiks. Jis nukels atostogas. Tai tiesiog nepakenčiama.“

— Pirmiausia važiuosite į Berlyną, paskui namo?

— Taip, pone.

Hardenburgas linktelėjo neatitraukdamas akių nuo žemėlapio.

— Laimingas žmogus, — tarė jis. — Dvi savaitės tarp vokiečių, ir nereikės matyti šitų paršų. — Jis staigiai linktelėjo ton pusėn, kur ką tik stovėjo prancūzas. — Aš keturis mėnesius mėginu gauti atostogas. Bet be manęs čia neapsieina, — nusijuokė jis su kartėliu. — Esu pernelyg svarbus. O gal galėtumėt padaryti man vieną paslaugą?

— Žinoma, pone leitenante, — patikino Kristianas ir kaipmat supyko ant savęs už tokį skubotumą.

Hardenburgas išsitraukė iš kišenės raktų ryšulį, atrakino vieną stalčių, išėmė nedidelį dailiai suvyniotą paketėlį ir vėl rūpestingai užrakino stalčių.

— Mano žmona gyvena Berlyne. Štai jos adresas, — jis padavė Kristianui popieriaus lapelį. — Aš... man pavyko... išsaugoti... šiuos nuostabius nėrinius. — Jis niauriai patapšnojo per paketėlį. — Labai gražius juodus nėrinius. Iš Briuselio. Mano žmonai labai patinka nėriniai. Norėjau perduoti jai pats, bet vilčių gauti atostogų... — Jis gūžtelėjo pečiais. — O paštas, juk žinote. Turbūt visi Vokietijos vagys dabar dirba pašte. Po karo, — ūmiai įtūžo jis, — reikės viską nuodugniai ištirti. Šiaip ar taip... aš pamaniau, jei nesudarys per daug keblumų, mano žmona gyvena visai netoli stoties...

— Man bus malonu, — greitai tarstelėjo Kristianas.

— Dėkoju. — Hardenburgas padavė Kristianui paketėlį. — Perduokit žmonai mano švelniausius linkėjimus. Galit net pasakyti, kad nuolat apie ją galvoju, — šaltai nusišypsojo jis.

— Taip, pone leitenante.

— Puiku. O dabar dėl tų trijų žmonių. — Jis bakstelėjo pirštu į popierių priešais jį. — Žinau, kad galiu jumis pasikliauti.

— Taip, pone leitenante.

— Gavau nurodymą, jog nuo šiol sprendžiant tokius reikalus rekomenduojama būti griežtesniems. Kad būtų pavyzdys visiems kitiems. Na, suprantat, nieko rimto — aprėkti, gerokai stuktelti, pagrasinti ginklu...

— Taip, pone leitenante, — tarė Kristianas, švelniai čiupinėdamas nėrinių paketėlį, kurį atsargiai laikė rankoje.

— Tai ir viskas, seržante, — Hardenburgas nusigręžė nuo žemėlapio. — Linkiu maloniai praleisti laiką Berlyne.

— Ačiū, pone. — Kristianas pakėlė ranką saliutuodamas. — Heil Hitler!

Bet Hardenburgas mintyse jau riedėjo tanku per lygumas į Smolenską ir tik mostelėjo ranka Kristianui, kuris, išėjęs pro duris, įsikišo nėrinių paketėlį į mundurą ir rūpestingai užsisegė visas sagas, kad paketėlis šiukštu neiškristų.

Pirmieji du vyrai, nurodyti sąraše, slapstėsi apleistame garaže. Pamatę ginkluotus kareivius jie nusišaipė, bet su jais bėdos nebuvo.

Kitas prancūzo nurodytas adresas nuvedė juos į lūšnynų kvartalą. Namas tvoskė kanalizacija ir česnaku. Berniukas, kurį jie ištraukė iš lovos, įsikibo į motiną, ir juodu ėmė isteriškai klykti. Motina įkando vienam kareiviui, tas sudavė jai per pilvą ir ji pargriuvo. Prie stalo, parimęs ant rankų, verkė senis. Žodžiu, viskas išėjo labai bjauriai. Bute, pasirodo, buvo dar vienas žmogus — jis slėpėsi spintoje. Iš pažiūros Kristianas įtarė, jog jis žydas. Jo dokumentai jau nebegaliojo, jis buvo taip išsigandęs, jog negalėjo atsakyti į klausimus. Iš pradžių Kristianas nusprendė duoti jam ramybę. Pagaliau juk jį siuntė sulaikyti trijų jaunuolių, o ne suiminėti visų pasitaikiusių įtariamųjų. Jeigu pasitvirtins, kad šis žmogus žydas, jį išsiųs į koncentracijos stovyklą, vadinasi — į mirtį. Bet prancūzas iš milicijos nenuleido nuo jo akių ir vis šnibždėjo: „Juif, juif!14“ Jis, žinoma, viską papasakos Hardenburgui, tas kaipmat atšauks Kristianą iš atostogų ir apkaltins pareigos nevykdymu.

— Jūs gausit vykti su mumis, — pasakė jis kiek įmanydamas švelniau žydui. Žmogelis buvo visiškai apsirengęs — matyt, miegojo su visais drabužiais, net su batais, pasirengęs bėgti iškilus menkiausiam pavojui. Jis tarsi nieko nematydamas apsidairė po kambarį — pažvelgė į pagyvenusią moterį, kuri, susiėmusi už pilvo, raudojo ant žemės, į senį, sėdintį prie stalo ir verkiantį, į nukryžiuotąjį virš komodos, tarsi atsisveikindamas su paskutine savo priebėga prieš mirtį. Jis mėgino kažką pasakyti, bet teįstengė tik be garso vapėti išbalusiomis lūpomis.

Sugrįžęs į kareivines Kristianas su palengvėjimu perdavė sulaikytuosius budinčiam karininkui. Atsisėdęs prie Hardenburgo stalo parašė raportą. Ne taip jau ir blogai. Viskas užtruko tik trejetą valandų. Rašydamas jis išgirdo riksmą kažkur pastato gilumoje. „Barbarai, — susiraukęs pagalvojo jis. — Vos tik žmogus tampa policininku, iškart pavirsta sadistu.“ Jam toptelėjo mintis nueiti ten ir nutraukti kankinimus, jau buvo bestojąs, bet apsigalvojo. Veikiausiai ten yra koks karininkas ir jis turės bėdos, kad kišasi ne į savo reikalus.

Kristianas paliko raportą ant Hardenburgo stalo, kad šis rastų jį iš ryto, ir išėjo iš pastato. Buvo graži rudens naktis, danguje virš stogų ryškiai švietė žvaigždės. Ir miestas naktį atrodė daug patrauklesnis, o mėnulio nužerta erdvi, taisyklingų formų tuščia aikštė priešais rotušę buvo tiesiog nuostabi. „Pagaliau ne taip viskas ir blogai, — pagalvojo Kristianas, iš lėto žengdamas šaligatviu. — Juk yra ir baisesnių vietų.“

Prie krantinės jis pasuko į šoninę gatvelę ir paskambino į Korinos namus. Durininke bambėdama atvėrė duris, bet pamačiusi jį pagarbiai nutilo.

Kristianas užlipo senais girgždančiais laiptais ir pabeldė į Korinos duris. Durys atsidarė iškart, tarytum Korina būtų nemiegojusi laukdama jo. Ji švelniai jį pabučiavo. Korina vilkėjo beveik permatomais naktiniais marškiniais, ir Kristianas, glausdamas ją prie savęs, pajuto jos didelių, standžių krūtų šilumą.

Korinos vyras, prancūzų kapralas, 1940 metais buvo paimtas į nelaisvę prie Meco ir dabar buvo laikomas darbo stovykloje kažkur prie Kenigsbergo. Ji buvo stambi moteris su storų dažytų plaukų kupeta. Kai prieš septynis mėnesius Kristianas ją pirmąsyk sutiko kavinėje, ji jam pasirodė geidulinga ir labai įspūdinga. Tačiau iš tikro Korina buvo miela, geraširdė moteriškaitė, kuri mylėjosi švelniai ir ramiai. Kartais, gulėdamas šalia jos didžiulėje dvigulėje prancūzų kapralo lovoje, Kristianas pagalvodavo, kad dėl tokio gero visai nevertėjo važiuoti į Prancūziją. Bavarijoje ir Tirolyje atsirastų mažiausiai penki milijonai tokių pat putlių, stangrių ir lėtapėdžių kaimo merginų. O žavių, guvių ir jaudinančių prancūzaičių, kurios verčia vyro širdį plakti smarkiau pagalvojus apie Paryžiaus ir pietų Prancūzijos miestų spinduliuojančias gatves, Kristianas taip ir nesutiko. „Ak, — galvojo jis, grimzdamas į masyvų riešutmedžio krėslą Korinos miegamajame ir aūdamasis batus, — matyt, tokios moterys skirtos tik karininkams.“ Jis susierzinęs prisiminė, kad jo pareiškimas į karininkų mokyklą taip ir užstrigo kažkur biurokratiniuose armijos labirintuose. Jam vargiai sekėsi nuslėpti pasibjaurėjimo miną matant, kaip Korina šeimyniškai ropščiasi į lovą, jos dideli sėdmenys šviečia lempos šviesoje. Jis išjungė šviesą — taip buvo geriau. Atidarė langą, nors Korinai, kaip ir visiems prancūzams, šviežias nakties oras kėlė siaubą. Kai jis atsigulė šalia jos ir ji užsikėlė ant jo didelę mėsingą koją ir su palengvėjimu atsiduso, tarsi stora moteris atsileidusi korsetą, toli naktyje pasigirdo pulsuojantis motorų gausmas.

— Cheri... — prabilo Korina.

— Ššš, — šiurkščiai nutildė ją Kristianas. — Paklausyk.

Juodu ėmė klausytis garsėjančio lėktuvų gausmo, kuris bylojo apie grįžtančius lakūnus iš prožektorių nutviekstos Londono padangės, iš niūrios ir šaltos Anglijos dangaus gelmės, bylojo apie grįžimą iš grumtynių su mirtimi tarp priešlėktuvinių aerostatų užtvarų, naktinių naikintuvų ir sprogstančių artilerijos sviedinių.

Ir kai Korina palietė jį savo patyrusia pienininkės ranka, Kristianas vėl pajuto akyse besitvenkiančias ašaras, kaip ir anąsyk kino teatre, kai ekrane matė krintantį rusų žemėje kareivį. Jis traukte užsitraukė ant savęs Koriną, taip norėdamas užgožti tą nelemtą lėktuvų gausmą.

Korina atsikėlė ir pataisė pusryčius. Ji padavė jam tikros baltos duonos, kurios jis nupirko karininkams skirtoje kepykloje, ir kavos, kuri, žinoma, buvo erzacas. Sėdėdamas tamsioje virtuvėje ir gerdamas skystą juodą kavą, jis jautė, kaip traukia burną. Korina atrodė užsimiegojusi ir netvarkinga, plaukai susivėlę, bet virtuvėje sukosi mitriai. Kai ji atsisėdo priešais Kristianą, jos chalatas atsilapojo ir jis pamatė jos šiurkščią, blyškią krūtų odą.

— Cheri, — prabilo ji, triukšmingai siurbčiodama kavą, — tu nepamirši manęs būdamas Vokietijoje?

— Ne, — patikino jis.

— Tu grįši po trijų savaičių?

— Taip.

— Tikrai?

— Tikrai.

— Tu atveši man ką nors iš Berlyno? — nevykusiai koketavo ji.

— Taip, ką nors atvešiu.

Ji plačiai jam nusišypsojo. Ji nuolat jo ko nors prašydavo — tai naujos suknelės, tai mėsos iš juodosios rinkos, tai kojinių, tai kvepalų, tai šiek tiek pinigų atnaujinti sofai... „Kai sugrįš vyras-kapralas iš Vokietijos, — nelinksmai pagalvojo Kristianas, — pamatys, jog žmonelė neblogai čia vertėsi. Dirstelėjęs į spintas jis, žinoma, užduos jai vieną kitą klausimėlį.“

— Cheri, — kalbėjo toliau Korina, energingai žiaumodama kavoje sumirkytą duoną, — aš susitariau su savo dieveriu, kad po tavo kelionės judu susitiksite.

— Kokiu tikslu? — sutrikęs paklausė Kristianas.

— Aš juk tau pasakojau apie jį, — tarė Korina. — Apie savo vyro brolį. Jis prekiauja pieno produktais: pienu, kiaušiniais, sūriu. Žinai. Jis gavo gerą pasiūlymą iš maklerio mieste. Jeigu karas dar tęsis, jis galės užsidirbti gražaus pinigo.

— Puiku. Džiaugiuosi girdėdamas, kad tavo šeima klesti.

— Cheri... — Korina priekaištingai pažvelgė į jį. — Na nebūk toks piktas. Viskas ne taip paprasta, kaip manai.

— Ko jam reikia iš manęs? — klausė Kristianas.

— Reikalas tas, kad reikia pristatyti produktus į miestą, — tarytum gindamasi paaiškino Korina. — Juk žinai, keliuose patruliuoja sargybiniai. Tikrina, ar prekės pristatomos pagal rekviziciją. Na, pats supranti.

— Na ir ką?

— Mano dieveris paklausė manęs, ar nepažįstu kokio vokiečių karininko...

— Aš nesu karininkas.

— Mano dieveris sakė, kad tiks ir seržantas. Kas nors, kas galėtų parūpinti leidimą ir tris kartus per savaitę sutiktų jo sunkvežimį už miesto ir įvažiuotų juo į miestą naktį... — Korina atsistojo, apėjo aplink stalą ir ėmė glostinėti jam plaukus. Kristianas kiek susigūžė — ji, žinoma, nenusišluostė savo sviestuotų pirštų. — Dieveris žada pelną dalytis perpus, — meilikaujamai suokė ji, — o vėliau, jei tu gausi benzino ir jis galės naudotis dar dviem sunkvežimiais, tu tapsi turtuoliu. Juk žinai, kad visi taip daro, tavo leitenantas...

— Aš žinau, kuo užsiima mano leitenantas.

„Dieve, — pagalvojo Kristianas, — jos vyras pūva kalėjime, o jos vyro brolis geidžia pradėti nešvarų biznį su vokiečiu, jo brolio žmonos meilužiu. Štai kokios prancūziškos šeimos smagybės!“

— Piniginiuose reikaluose, cheri, reikia būti praktiškam, — Korina stipriai apkabino jo kaklą.

— Pasakyk nelemtam savo dieveriui, kad aš esu kareivis, o ne spekuliantas, — garsiai pasakė Kristianas.

Korina atitraukė nuo jo rankas.

— Žinai, nereikia įžeidinėti žmonių, — šaltai ištarė ji. — Visi kiti irgi yra kareiviai, bet tai netrukdo jiems užsikalti pinigo.

— Aš nepriklausau prie „visų kitų“! — sušuko Kristianas.

— Aš manau, — ėmė sriūbauti Korina, — kad aš tau nusibodau.

— O Dieve! — Kristianas greitai apsivilko mundurą, užsidėjo kepurę, atlapojo duris ir išėjo.

Gaivus, kvepiantis brėkštančio ryto oras kiek nuramino jį. Vis dėlto jam buvo patogu su Korina, juk galėjo būti ir blogiau. „Gerai jau, — pagalvojo jis, — čia neskubu, palauksim, kol grįšiu iš atostogų.“

Jis mieguistas žingsniavo gatve, ir jį džiugiai nuteikė mintis, kad septintą ryto jis sėdės traukinyje ir važiuos namo.

Nužertas rudens saulės spindulių Berlynas buvo nuostabus. Šiaip Kristianas ne itin mėgo Berlyną, bet šiandien, eidamas iš stoties su lagaminu rankoje, jis pastebėjo, jog mieste tvyro kažkokia pasitikėjimo ir ryžto dvasia, dailios, gerai pasiūtos uniformos ir elegantiški civilių drabužiai, visur pastebimas žvalumas ir gerovė buvo ryškus kontrastas pilkiems ir nuobodiems Prancūzijos miesteliams, kuriuose jis praleido visus metus.

Kristianas išsitraukė iš kišenės ponios Hardenburg adresą, užrašytą ant popieriaus lapelio, ir staiga prisiminė, kad pamiršo pranešti apie tą nesiskutusį kareivį kavinėje. Na nieko, jis tą padarys sugrįžęs.

Kristianas svarstė, ką jam pirma daryti: susirasti viešbutį ar įteikti paketėlį Hardenburgo žmonai. Galiausiai nusprendė pirma pasirūpinti paketėliu. Jis atliks šitą užduotį ir tada visos dvi savaitės bus tik jo — jokių praeities liekanų, jokių pareigų, susijusių su gyvenimu, kurį jis paliko Rene. Žengdamas saulėtomis gatvelėmis, Kristianas tingiai kūrė savo atostogų programą. Koncertai ir teatras. Yra specialių agentūrų, kur kareiviams bilietai duodami nemokamai, mat jam reikia pataupyti pinigus. Gaila, kad dar ne slidinėjimo sezonas. Tai būtų geriausia. Bet jis nė už ką nepavėluos sugrįžti iš atostogų. Jis jau seniai įsitikino, kad armijoje bet koks vėlavimas tolygus mirčiai, ir net jeigu jis ir sugrįš pavėlavęs, tai apie atostogas niekada nebegalės svajoti.

Hardenburgų butas buvo naujame įspūdingame pastate. Prie įėjimo stovėjo uniformuotas šveicorius, vestibiulio grindis dengė stori kilimai. Laukdamas lifto Kristianas stebėjosi, kaip leitenanto žmona sugeba gyventi taip prabangiai.

Ketvirtame aukšte jis paskambino į duris ir laukė. Durys prasivėrė ir jis pamatė kažkokią šviesiaplaukę moterį, jos palaidi plaukai buvo susivėlę ir regėjos, tarsi ji ką tik atsikėlė iš lovos.

— Taip? — sausai ir suirzusi ištarė ji. — Ko jūs norite?

— Aš esu seržantas Distlis, — pasakė Kristianas ir pagalvojo: „Neblogas gyvenimėlis, voliojasi sau lovoje iki vienuolikos ryto.“ — Esu iš leitenanto Hardenburgo kuopos.

— Tikrai? — atsargiai paklausė moteris, vis dar nesiryždama atidaryti durų plačiau. Ji vilkėjo dygsniuotą tamsiai raudono šilko chalatą ir vis grakščiais, nekantriais judesiais nuo akių braukė plaukus. Kristianui iš galvos neišėjo viena mintis: „Visai neprasta leitenantui, visai neprasta.“

— Aš ką tik atvažiavau atostogų į Berlyną, — iš lėto tarė Kristianas, kad galėtų geriau į ją įsižiūrėti. Tai buvo aukšta moteris, laibu liemeniu ir iškilia krūtine, kurios nepaslėpė net chalatas. — Leitenantas paprašė jums perduoti dovaną.

Valandėlę moteris susimąsčiusi žvelgė į Kristianą. Jos akys buvo didelės, pilkos, gražiai įstatytos, žvilgsnis šaltas, bet, kaip Kristianui pasirodė, pernelyg viską paskaičiuojantis ir pasveriantis. Pagaliau ji nusprendė nusišypsoti.

— Ak šit kaip! — tarė ji kiek šiltesniu balsu. — Aš jus pažinau. Jūs tas rimtuolis, kur stovi ant Operos laiptų.

— Ką? — nesuprato Kristianas.

— Iš nuotraukos, padarytos tą dieną, kai žlugo Paryžius.

— Ak taip, — prisiminė Kristianas ir nusišypsojo jai.

— Užeikit, užeikit... — Ji paėmė jį už rankos ir patraukė paskui save. — Pasiimkite lagaminą. Kaip malonu, kad mane aplankėte. Užeikit, užeikit...

Svetainė buvo didžiulė. Milžiniškas vitrininio stiklo langas žvelgė į kaimyninius stogus. Kambaryje tvyrojo baisi netvarka — ant grindų mėtėsi buteliai, stiklai, cigarai ir cigarečių nuorūkos, ant stalo gulėjo sudužusi vyno taurė, ant kėdžių iškabinėti moteriški drabužiai. Ponia Hardenburg nužvelgė viską ir papurtė galvą.

— Dieve! — tarė ji. — Argi tai ne baisu? Bet dabar neįmanoma laikyti tarnaitės. — Ji perstatė nuo vieno stalo ant kito kažkokį butelį ir iškratė į židinį peleninę. Tada vėl apimta nevilties nužvelgė kambarį. — Nebegaliu, tiesiog nebegaliu! — Ir netekusi jėgų nugrimzdo į gilų krėslą, ištiesdama priešais save ilgas nuogas kojas, apautas aukštakulnėm raudono kailio naminėm šlepetėm.

— Sėskite, seržante, — pasiūlė ji, — ir atleiskite už šitą netvarką. Vis kartoju sau, kad dėl visko kaltas karas. — Ji nusijuokė. — Po karo aš pertvarkysiu savo gyvenimą. Būsiu pavyzdinga namų šeimininkė. Kiekvienas smeigtukas bus vietoje. Dėl dovanos... — ji plačiai mostelėjo. — Dabar reikia išgyventi. Geriau papasakokite apie leitenantą.

— Na, — pradėjo Kristianas, mėgindamas prisiminti ką nors kilnaus arba linksmo apie Hardenburgą ir stengdamasis neprasitarti, kad jis turi dvi meilužes Rene ir kad jis vienas iš didžiausių juodosios rinkos spekuliantų visoje Bretanėje. — Na, kaip turbūt žinote, jis nėra labai patenkintas...

— Ak, taip. — Ji pagyvėjusi atsisėdo ir palinko į jį. — Dovana. Tai kurgi dovana?

Kristianas droviai nusijuokė ir ištraukė iš lagamino paketėlį. Lenkdamasis prie lagamino jis jautė įdėmų ponios Hardenburg žvilgsnį. Kai atsigręžė į ją, ji nenuleido nuo jo akių, bet tiesiai ir iššaukiamai gręžė jį žvilgsniu. Priėjęs prie jos padavė paketėlį, bet poniai Hardenburg jis nerūpėjo, ji šaltai ir dviprasmiškai žvelgė Kristianui tiesiai į veidą. „Ji panaši į indėnę, — pagalvojo Kristianas. — Tikra Amerikos indėnė.“

— Ačiū, — pagaliau ištarė ji ir nusigręžusi atplėšė paketėlį. Ji nervingai ir greitai savo ilgais pirštais su raudonai nulakuotais nagais draskyte draskė pilką suglamžytą popierių. — O, — abejingai pratarė. — Nėriniai. Iš kokios našlės jis juos nudžiovė?

— Ką?

Ponia Hardenburg nusijuokė. Lyg atsiprašydama palietė Kristiano petį.

— Nieko. Nenoriu apvilti savo vyro bendražygių. — Ji užsimetė nėrinius ant galvos. Jie krito švelniomis bangomis ant jos lygių šviesių plaukų. — Na, kaip atrodau? — paklausė ji, pasvirdama prie pat Kristiano. Jis buvo pakankamai patyręs, kad suprastų jos veido išraišką. Kristianas žingtelėjo į priekį, ji ištiesė į jį rankas, ir jis ją pabučiavo.

Moteris nuo jo atšlijo ir neatsigręždama, nenusiimdama nuo galvos iki liemens nutįsusių nėrinių nuėjo tiesiai į miegamąjį. „Kaip kažin ką, — pagalvojo Kristianas, iš lėto pėdindamas paskui ją, — tai geriau negu Korina.“

Lova buvo sujaukta. Ant grindų stovėjo dvi taurės ir juokingas paveikslas: nuogas piemenėlis ant kalvos meilinasi įmitusiai piemenaitei. Bet ponia Hardenburg buvo geriau nei Korina. Geriau nei bet kuri kita moteris, su kuria Kristianas yra turėjęs reikalų; geriau nei studenčiukės iš Amerikos, atvažiuojančios į Austriją paslidinėti; geriau nei anglų damos, kurios naktimis slapčia išsliūkindavo iš viešbučių, kai užmigdavo jų vyrai; geriau nei krūtingos jo jaunystės skaisčios merginos; geriau nei naktinėjančios Paryžiaus kavinių damos; geriau nei bet kokia moteris, kurią jis kada nors pažinojo. „Ak, kaip norėčiau, — pagautas niūraus linksmumo pagalvojo jis, — kaip norėčiau, kad leitenantas mane dabar pamatytų.“

Pagaliau išsekę jie gulėjo vienas šalia kito lovoje, žvelgdami į savo kūnus dienos šviesoje.

— Aš laukiau tavęs pasirodant nuo tos dienos, kai pamačiau nuotraukoje, — pasakė ponia Hardenburg. Ji persisvėrė per lovos kraštą ir pasilenkusi paėmė pusiau nugertą butelį. — Vonioje yra švarių taurių.

Kristianas pakilo iš lovos. Vonioje kvepėjo muilu, ant grindų prie kriauklės gulėjo krūva nešvarių rausvų apatinių drabužių. Paėmęs taures jis sugrįžo į lovą.

— Nueik prie durų ir lėtai sugrįžk atgal, — paprašė ponia Hardenburg.

Droviai šypsodamasis Kristianas nuėjo prie vonios durų. Apsisukęs sugrįžo storu kilimu, nešinas taurėmis, jausdamasis sumišęs, kad yra stebimas skvarbaus žvilgsnio.

— Berlyne tiek daug storų senų pulkininkų, — pasakė ji, — kad aš pamiršau, kaip atrodo vyras. — Ir paėmė butelį. — Degtinė. Vienas draugas atvežė man tris butelius iš Lenkijos.

Sėdėdamas ant lovos krašto jis laikė taures, kol ji pripylė jas pilnas degtinės. Paskui ji padėjo atkimštą butelį ant grindų. Stiprus gėrimas nudegino jam gerklę. Moteris išmaukė savo taurę vienu gurkšniu.

— Na štai, dabar mes gyvi, — pasakė ji. — Ji vėl paėmė butelį ir tylomis pripylė pilnas taures. — Tu taip ilgai gavaisi iki Berlyno, — pridūrė ji, susidauždama su juo taurėmis.

— Aš buvau kvailys. Aš nežinojau, — pasakė Kristianas juokdamasis.

Juodu išgėrė. Moteris metė savo taurę žemėn ir prisitraukė Kristianą prie savęs.

— Po valandos man reikės išeiti, — sušnibždėjo ji.

Vėliau, tebegulėdami lovoje, jie pabaigė butelį, tada Kristianas atsikėlė ir surado spintoje kitą butelį. Ten buvo degtinės iš Lenkijos ir Rusijos, viskio, nusigvelbto iš anglų 1940 metais, šampano, konjako, burgundiškų vynų apipintuose buteliuose, slyvinės iš Vengrijos, skandinaviškos degtinės, šartrezo, chereso, benediktino ir baltojo bordo vyno. Jis atkimšo butelį ir pastatė ant grindų, kad moteriai būtų patogu pasiekti. Jis stovėjo virš jos, kiek svirduliuodamas, žvelgdamas į išsipleikusį besotį kūną, liekną, su putliomis krūtimis. Ji rūsčiai žvelgė į jį pusiau nuolankiu, pusiau nekenčiančiu žvilgsniu. „Tas žvilgsnis mane labiausiai ir jaudina, — staiga pagalvojo jis, guldamasis šalia jos. — Galiausiai karas davė man ir šį tą gero.“

— Kiek dar ketini čia būti? — paklausė ji savo žemu balsu.

— Lovoje?

Ji nusijuokė.

— Berlyne, seržante.

— Aš... — pradėjo Kristianas ir nutilo. Jis norėjo pasakyti, jog ketina pabūti savaitę, o paskui savaitei važiuos namo, į Austriją. — Aš būsiu čia dvi savaites.

— Gerai, — svajingai ištarė moteris. — Gerai, bet ne visai. — Ji ranka brūkštelėjo jam per pilvą. — Ko gero, aš pakalbėsiu su savo draugais iš Karo ministerijos. Būtų neblogai, jei tave perkeltų į Berlyną. Kaip tu manai?

— Aš manau, — iš lėto tarė jis, — tai puiki mintis.

— O dabar išgerkim. Jeigu ne karas, aš taip ir nebūčiau sužinojusi, kas yra degtinė, — jos balsas skambėjo švelniai jai pilant gėrimą į taures.

— Šiąnakt po dvylikos. Gerai?

— Taip.

— Tu neturi kitos moters Berlyne?

— Ne, aš neturiu kitos moters niekur.

— Vargšelis seržantas. Vargšelis melagėlis. Aš turiu leitenantą Leipcige, pulkininką Libijoje, kapitoną Abvilyje, kitą kapitoną Prahoje, majorą Atėnuose, generolą Ukrainoje. Jau nekalbant apie vyrą — leitenantą Rene. Jis turi keistų įnorių, tas mano vyras.

— Taip.

— Aš irgi turiu keistų įnorių. Bet mes grįšim prie to vėliau. Tu... kaip reikiant. Tu energingas. Paprastas, bet energingas. Atjautus. Daug žadantis ir atjautus. Tai po vidurnakčio?

— Gerai.

— Tas karas. Jis išblaškė visus mano meilužius. Tu pirmas seržantas, su kuriuo susipažinau per karą. Ar tuo didžiuojiesi?

— Niekai.

Moteris sukikeno.

— Šį vakarą aš praleisiu su vienu pulkininku, jis padovanos man sabalo kailinius, kuriuos parvežė iš Rusijos. Įsivaizduoji, kaip jis sutriktų, jei sumanyčiau jam pasakyti, kad namie manęs laukia dailutis seržantas?

— O tu nesakyk.

— Tik duosiu užuominą. Ir viskas. Pirmiausia, žinoma, gausiu kailinius, o paskui lyg tarp kitko užsiminsiu. Manau, man pavyks padaryti tave leitenantu. Juk tu toks gabus vyrukas! — Ji vėl sukikeno. — Nesijuok. Aš galiu tai padaryti. Nėra nieko paprastesnio. Išgerkim už leitenantą Distlį.

Juodu išgėrė už leitenantą Distlį.

— Ką veiksi popiet? — pasidomėjo ponia Hardenburg.

— Nieko ypatingo, — atsakė Kristianas. — Vaikščiosiu, lauksiu vidurnakčio.

— Laiko gaišimas. Geriau nupirk man kokią dovanėlę. — Ji atsistojo, nuėjo prie stalo ir, paėmusi nėrinių skraistę, užsimetė ją ant galvos. — Mažytis segtukas arba sagė čia labai tiktų, ar ne? — pasakė ji, prisidėjusi nėrinius prie kaklo.

— Taip.

— Ant Tauentsino ir Kurfiurstendamo gatvių kampo yra puiki krautuvėlė. Ten jie turi segtuką su granatu, kuris, manau, labai čia tiktų. Užeik į tą krautuvėlę.

— Būtinai užeisiu.

— Gerai. — Moteris nusišypsojo ir iš lėto atsiklaupusi ant kelio pabučiavo jam į kaklą. — Iš leitenanto pusės buvo labai labai miela atsiųsti man šituos nėrinius. Turiu parašyti jam ir pranešti, kad jie saugiai buvo man pristatyti, — sukuždėjo ji jam į paausį.

Kristianas nuėjo į krautuvėlę Tauentsino gatvėje ir nupirko nedidelę granato segę. Laikė ją rankose mėgindamas įsivaizduoti, kaip ji atrodys ant ponios Hardenburg kaklo. Jis nusišypsojo suvokęs, jog net nežino jos vardo. Segė kainavo du šimtus keturiasdešimt markių, bet jis nusprendė sutaupysiąs kitur. Prie stoties surado nediduką pigų pensioną ir paliko ten savo daiktus. Tai buvo purvinas, pilnas kareivių viešbutukas, bet juk jis nesirengė čia ilgai būti.

Jis nusiuntė motinai telegramą, pranešdamas, jog negali parvažiuoti namo, ir paprašė paskolinti du šimtus markių. Nuo šešiolikos metų Kristianas pirmą kartą kreipėsi į motiną su tokiu prašymu, bet jis žinojo, kad šiais metais jo šeima verčiasi gerai, ir tai jų neapsunkins.

Grįžęs į pensioną Kristianas stengėsi pamiegoti, bet miegas neėmė — nėjo iš galvos ryto nuotykiai. Jis nusiskuto, persirengė ir išėjo pasivaikščioti. Buvo pusė šešių vakaro, dar šviesu, jis lėtai patraukė Frydricho gatvės link, su pasitenkinimu klausydamasis visur aplinkui skambančios vokiečių kalbos. Ant kampų susibūrusios prostitutės mėgino patraukti jo dėmesį, bet jis tik švelniai papurtydavo galvą. Kristianas pastebėjo, kad jos efektingai apsirengusios — tikri kailiai, dailiai sumodeliuoti paltai. „Prancūzijos paėmimas, — pagalvojo Kristianas, — išėjo į naudą bent jau laisvo elgesio atstovėms.“

Maloniai vaikštinėdamas minioje Kristianas kaip niekad anksčiau buvo tikras, jog Vokietija šį karą laimės. Kadaise pilkas ir nuobodus miestas dabar jam atrodė linksmas, kupinas energijos ir nepažeidžiamas. „Londono arba Maskvos gatvės, — pagalvojo jis, — dabar turbūt atrodo kitaip. Kiekvienas kareivis turėtų praleisti savo atostogas Berlyne. Tai suteiktų žvalumo visai armijai. Žinoma, — šyptelėjo pats sau, — patartina, kad kiekvienam kareiviui, išlipusiam iš traukinio, būtų priskirta kokia nors ponia Hardenburg ir išduotas butelis degtinės. Bet tuo tegu pasirūpina štabo vadovybė.“

Kristianas nusipirko laikraštį ir įėjo į kavinę išgerti alaus.

Jis skaitė laikraštį, ir jam ausyse skambėjo pučiamųjų orkestro muzika. Pergalingi pranešimai apie tūkstančius į nelaisvę paimtų rusų, apie kuopas, sumušusias ištisus batalionus Šiaurės fronte, pasakojimai apie šarvuočių dalinius, kurie, savaitėmis neturėdami jokio ryšio su pagrindinėmis armijos pajėgomis, triuškino priešą iš užnugario. Čia pat buvo išspausdintas straipsnis kažkokio atsistatydinusio generolo majoro, kuris, kruopščiai išanalizavęs padėtį, perspėjo dėl perdėto optimizmo. Rusija nekapituliuos, rašė jis, anksčiau nei po trijų mėnesių, ir nepagrįsti tvirtinimai apie neišvengiamą jos žlugimą tik daro moralinę žalą frontui ir užnugariui. Vedamajame laikraščio straipsnyje buvo įspėjama dėl Turkijos ir Jungtinių Valstijų ir su pasitikėjimu tvirtinama, jog, nepaisant žydų nepasitenkinimo, amerikiečiai nesileis įveliami į karą, nes jie puikiai supranta, kad čia ne jų reikalas. Buvo įdėtas ir straipsnis iš Rusijos apie tai, kaip sovietai kankina ir degina vokiečių kareivius. Kristianas greitai pervertė laikraštį, perskaitydamas tik pirmąsias straipsnių eilutes. Dabar jam atostogos ir jis nenusiteikęs galvoti apie tokius dalykus nors šias dvi savaites.

Kristianas siurbčiojo alų, kuris, tiesa, buvo kiek praskiestas, jausdamasis maloniai pavargęs, kartkartėmis pakeldamas akis nuo laikraščio ir stebėdamas gyvai šnekučiuojančias poras prie staliukų. Netoliese sėdėjo dailutė mergina su oro pajėgų lakūnu, ant kurio krūtinės buvo prisiūtos dvi juostelės už nuopelnus. Kristianą akimirką užplūdo apmaudas — juk daug malonesnės turėtų būti ir atostogos, ir šita kavinė žmogui, nusileidusiam ant žemės po įnirtingų oro mūšių, nei jam, palikusiam tik policijos barakus, dvigulę Korinos vyro lovą ir dygius leitenanto Hardenburgo juokelius. „Aš turiu pakalbėti su pulkininku Maisteriu iš Karo ministerijos, — pagalvojo jis, nelabai pats tuo tikras, kad taip ir padarys. — Gal yra galimybių būti perkeltam į kokį dalinį Rusijoje. Bet gal vėliau šią savaitę, kai viskas nusistovės...“

Kristianas atsivertė puslapį, kur buvo rašoma apie muziką. Šįvakar turėjo vykti keturi koncertai ir jis su ilgesingu džiaugsmu perskaitė, jog vienas iš jų bus Mocarto kvintetas klarnetui. „Būtinai nueisiu, — pagalvojo jis. — Tai geriausias būdas sulaukti vidurnakčio.“

Hardenburgų namo šveicorius vestibiulyje jam pranešė:

— Ponia sakė jus įleisti. Ji pati dar negrįžo.

Jie abu pakilo liftu, abiejų veidai buvo rimti ir susikaupę. Šveicorius savo raktu atrakino duris ir dalykiškai pasakė:

— Labos nakties, seržante.

Kristianas lėtai įėjo į butą. Viena lempa buvo palikta degti, užuolaidos užtrauktos. Jam išėjus kambarys buvo sutvarkytas ir dabar atrodė gražus, įrengtas pagal paskutinę madą. „Pažiūrėjęs į Hardenburgą, — pasvarstė Kristianas, — nė nepagalvotum, kad jis gali gyventi tokiame bute. Jo įvaizdis labiau siejasi su senais tamsiais baldais, kietomis kėdėmis, pliušu ir poliruotu riešutmedžiu.“

Kristianas atsigulė ant sofos. Pasijuto pavargęs. Muzika jis nusivylė. Salėje buvo pernelyg karšta, pernelyg daug žmonių. Po pirmų malonių minučių jį nenumaldomai ėmė lenkti miegas. Mocarto muzika pasirodė jam nuobodi ir be skonio, jis sėdėjo šiltoje salėje pusiau užmerkęs akis ir priešais save regėjo ponią Hardenburg, aukštą ir nuogą, ir tas vaizdas jam susiliejo su muzika. Kristianas patogiai išsitiesė ant sofos ir užmigo.

Jį pažadino balsai. Jis atsimerkė ir markstydamasis nuo šviesos pažvelgė į viršų. Prie jo stovėjo ponia Hardenburg su kažkokia moterimi ir šypsodamos žvelgė į jį.

— Štai kur mano pavargęs seržantas, — pasakė ji, pasilenkė ir pabučiavo jį. Ji vilkėjo brangius kailinius, iš burnos tvoskė alkoholiu. Nuo girtumo akių vyzdžiai buvo tamsūs ir išsiplėtę, bet ji stengėsi tvardytis. Ji priglaudė savo galvą prie jo.

— Mielasis, aš atsivedžiau draugę. Eloiza, čia seržantas Distlis.

Eloiza nusišypsojo jam. Jos akys švytėjo kažkokia miglota, plaukiančia šviesa. Nenusivilkusi palto ji ūmiai atsisėdo į didelį fotelį.

— Eloiza gyvena labai toli, šiąnakt ji nevažiuos namo, — pasakė ponia Hardenburg. — Ji nakvos čia. Tau patiks Eloiza, o jai patiksi tu. Ji viską apie tave žino. — Ji ištiesė ir pakėlė rankas, ir minkštos plačios kailinių rankovės sukrito jai ant pečių. — Kaip tau patinka, seržante? Ar ne nuostabūs?

— Tikrai nuostabūs, — pasakė Kristianas ir atsisėdo. Jis negalėjo atplėšti akių nuo fotelyje išsipleikusios Eloizos. Ši irgi buvo blondinė, bet putli blondinė.

— Labas, seržante, — ištarė Eloiza. — O tu meilutis.

Kristianas pasitrynė ranka akis. „Geriau dingsiu iš čia, — toptelėjo jam. — Čia man ne vieta.“

— Tu neįsivaizduoji, kiek padėjau vargo, — sukikeno ponia Hardenburg, — kad atkalbėčiau jį neiti čionai.

— Kitą kartą, kai jis grįš iš Rusijos, aš irgi turėsiu kailinius, — pareiškė Eloiza.

— Kuri dabar valanda? — paklausė Kristianas.

— Dvi, trys... — atsakė ponia Hardenburg.

— Keturios, — patikslino Eloiza, žvelgdama į laikrodį. — Metas eiti miegoti.

— Aš manau, — atsargiai prabilo Kristianas, — manau, man reikėtų eiti...

— Seržante... — ponia Hardenburg priekaištingai pažvelgė į jį ir apkabino, kailiu kutendama jam kaklą. — Tu negali taip su mumis pasielgti. Po viso to, kaip mes apdorojom pulkininką. Jis padarys tave leitenantu.

— Majoru, — įsiterpė Eloiza. — Man pasirodė, kad majoru.

— Leitenantu, — oriai patikino ponia Hardenburg. — Be to, tave įtaisys prie Generalinio štabo. Viskas sutarta.

— Pulkininkas iš galvos eina dėl Gretchen, — tarė Eloiza. — Dėl jos jis padarytų viską.

„Gretchen, — pagalvojo Kristianas. — Tai štai koks jos vardas.“

— O dabar mums reikia išgerti, — pasakė Gretchen. — Brangusis, mes šiandien geriam konjaką. Juk žinai, kur spinta.

Staiga ji tarytum visiškai išsiblaivė. Kalbėjo ramiai ir apgalvotai. Nuo akių nusibraukė plaukus ir atsistojo vidury kambario — labai aukšta, su prabangiais kailiniais ir ilga balta vakarine suknele. Kristianas negalėjo atplėšti nuo jos godaus žvilgsnio.

— Na va... — Gretchen šyptelėjo ir pirštų galiukais brūkštelėjo jam per lūpas. — Taip ir reikia žiūrėti į moterį. Konjako, mielasis!

„Na gerai, — nusprendė Kristianas, — išgersiu vieną stiklą.“ Ir patraukė į kitą kambarį atnešti konjako.

Jį pažadino ryški šviesa. Jis atsimerkė. Pro didžiulį langą plūdo saulės spinduliai. Jis iš lėto pasuko galvą. Gulėjo vienas sujauktoje lovoje. Kvepalų kvapas erzino gerklę. Jį troškino, galva plyšo iš skausmo. Apdujusiose smegenyse šmėžčiojo praėjusios nakties prisiminimų nuotrupos. Kailiniai, dvi moterys, pulkininkas, kuris ketino pakelti jį į leitenantus, susivijusių kūnų kratinys, kvepalų aromatas... Jis skausmingai užsimerkė. Buvo girdėjęs panašių istorijų, prisiminė gandus apie praėjusio karo ištvirkusį Berlyną, bet kai tai nutinka tau pačiam, yra visai kas kita...

Atsidarė vonios durys ir į kambarį įėjo Gretchen. Ji buvo apsirengusi, vilkėjo juodą kostiumą, plaukai mergaitiškai surišti juodu kaspinu. Akys aiškios, švytinčios. Ryškioje rytmečio šviesoje ji atrodė gaivi ir visiškai kitokia. Nusišypsojusi Kristianui, ji priėjo prie jo ir atsisėdo ant lovos krašto.

— Labas rytas, — maloniai ir santūriai pasisveikino ji.

— Labas. — Kristianas išspaudė šypseną. Šalia švytinčios Gretchen jis pasijuto nykiai ir apgailėtinai. — O kur kita moteris?

— Eloiza? — Gretchen išsiblaškiusi paglostė jam ranką. — Ji išėjo į darbą. Tu jai patinki.

„Aš jai patinku, — niūriai pagalvojo Kristianas, — ir tu jai patinki, jai patinka bet kuris vyras, moteris ar laukinis žvėris, prie ko tik ji gali prikišti savo nagučius.“

— O ką tu veiki visa apsirengusi? — pasidomėjo jis.

— Aš irgi turiu eiti į darbą. Juk turbūt nemanai, kad dykinėju, kai aplink vyksta karas? — pasakė Gretchen.

— Kur tu dirbi?

— Propagandos ministerijoje. — Gretchen veidas labai surimtėjo, jame radosi nuoširdaus atsidavimo išraiška, kurios Kristianas pirma nebuvo pastebėjęs. — Darbo su moterimis skyriuje.

Kristianas net sumirksėjo.

— Ir ką tu ten darai?

— Rašau kalbas, kalbu per radiją. Dabar, pavyzdžiui, organizuojame kampaniją. Mat daugybė merginų — nustebtum sužinojęs, kiek daug — susideda su užsieniečiais.

— Su kokiais užsieniečiais? — sutrikęs paklausė Kristianas.

— Na, su tais, kuriuos mes įsivežame darbams. Kurie dirba fabrikuose, ūkiuose. Man nederėtų kalbėti šita tema, ypač su kareiviais...

— Viskas gerai, — nusijuokė jis. — Aš neturiu iliuzijų.

— Bet gandai pasiekia armiją, ir tai blogai veikia kareivių nuotaikas fronte. — Gretchen kalbėjo tarytum pavyzdinga mokinukė, pyškinanti išmoktą dienos pamoką. — Šiuo klausimu mes gauname ilgas slaptas ataskaitas iš Rozenbergo. Tai labai svarbu.

— Ir ką gi tu sakai moterims? — Kristianas rimtai susidomėjo šiuo nauju Gretchen charakterio aspektu.

— Na, įprastus dalykus. — Ji gūžtelėjo pečiais. — Ką čia naujo pasakysi. Vokiško kraujo grynumas. Rasinių bruožų teorija. Lenkų, vengrų ir rusų padėtis Europos istorijoje. Sunkiausia būna, kai susiduriame su prancūzais. Merginos leipsta dėl prancūzų.

— Ir ką tu pasakoji apie juos?

— Venerinės ligos. Mes pateikiame statistiką apie sifilio paplitimą Paryžiuje ir panašius dalykus.

— Ir padeda?

— Nelabai, — nusišypsojo Gretchen.

— Ką veiksi šiandien?

— Šiandien aš per radiją darysiu interviu su moterimi, kuri ką tik pagimdė dešimtą kūdikį. Generolas majoras įteiks jai už tai premiją. — Gretchen dirstelėjo į laikrodį ir atsistojo. — Man metas eiti.

— Ar susitiksim šįvakar? — paklausė Kristianas.

— Atleisk, brangusis, bet šįvakar aš užimta. — Stovėdama priešais veidrodį, ji dar pasitaisė šukuoseną.

— Atidėk susitikimą, — Kristianui paliko koktu išgirdus savo balse maldavimą.

— Negaliu, brangusis. Tai labai senas bičiulis, pulkininkas, ką tik atvyko iš Afrikos. Jam būtų pernelyg skaudu.

— O vėliau? Kai pabaigsi su juo...

— Atleisk, bet bus jau labai vėlu. Labai didelis pobūvis, — berte išbėrė Gretchen.

— Tai gal rytoj?

Gretchen lyg svarstydama pažvelgė į jį, tada nusišypsojo.

— Tau siaubingai norisi, ar ne?

— Taip, — atsakė Kristianas.

— Tau patiko praėjusi naktis? — žiūrėdama į veidrodį, ji vėl ėmė taisytis plaukus.

— Žinoma.

— Tu labai mielas. Padovanojai man gražią segę. — Ji priėjo prie jo, pasilenkė ir lengvai pabučiavo jį į lūpas. — Visai nebloga segė. Toj krautuvėlėj yra dailūs auskariukai, kurie visai tiktų prie tos segės...

— Nupirksiu tau juos, — šaltai ištarė Kristianas, nekęsdamas pats savęs už tokį kyšį. — Rytoj vakare.

Būdingu jai judesiu Gretchen bestelėjo jo lūpas pirštų galiukais.

— Tu tikrai mielas vyrukas.

Kristianas staiga panūdo apkabinti ją ir priglausti prie savęs, bet suprato, kad dabar to daryti nereikia.

— Ar atsivesti ir Eloizą? — paklausė ji šypsodama.

Kristianas valandėlę užsimerkė, prisimindamas praėjusios nakties pašėlusias ir girtas akimirkas. Tai buvo nešvanku, iškrypėliška, ir normaliais laikais jam būtų buvę gėda dėl savęs, bet dabar...

— Taip. Kodėl gi ne? — iš lėto pasakė jis.

Gretchen sukikeno.

— O dabar turiu bėgti. — Ir patraukė prie durų. Bet stabtelėjo. — Tau reikia nusiskusti. Vaistų spintelėje yra skustuvas ir amerikietiško muilo. — Ji šyptelėjo. — Leitenanto. Bet aš žinau, tu neprieštarausi. — Ji pamojo ir išėjo pro duris, skubėdama susitikti su generolu majoru ir moterimi, laimingai pasigimdžiusia dešimtą vaiką.

Visą kitą savaitę Kristianas pragyveno kažkokioj maištingoj migloj. Miestas, kuriame milijonai pirmyn ir atgal siuvančių žmonių, tramvajų džeržgesys, autobusų riaumojimas, plakatai ant laikraščių redakcijų pastatų, generolai ir politikai spindinčiomis uniformomis, pralekiantys pro jį ilgais šarvuotais automobiliais, ordos kareivių, užplūdusių gatves, radijo pranešimai apie užgrobtos teritorijos kilometrus ir nukautųjų skaičių Rusijoje — visa tai jam atrodė miglota ir tolima. Tik butas Tirgarteno gatvėje ir aistringas baltas leitenanto Hardenburgo žmonos kūnas atrodė tikri ir apčiuopiami. Jis nupirko jai auskarus ir, paprašęs atsiųsti iš namų daugiau pinigų, nupirko jai auksinę apyrankę ir megztuką iš kareivio, kuris atvežė jį iš Amsterdamo.

Ji įprato skambinėti jam į pensioną, kur jis buvo apsistojęs, ir reikalauti, kad jis atvyktų pas ją bet kuriuo paros metu. Kristianas išmetė iš galvos gatves, teatrus ir tik gulėjo lovoje laukdamas, kol apačioje, tamsiame vestibiulyje, suskambės telefonas, kad iškart galėtų lėkti per visą miestą pas ją.

Jos namai tapo vienintele pastovia vieta visame pamėkliškame, besisukančiame pasaulyje. Kartkartėmis, kai ji palikdavo jį vieną, jis nerimastingai klydinėdavo po kambarius, atidarinėdavo spintas ir stalčius, skaitinėdavo laiškus, žiūrinėdavo nuotraukas, paslėptas tarp knygų. Kristianas visada buvo uždaras ir gerbė kitų privatumą, bet Gretchen atveju buvo kitaip. Jis norėjo užvaldyti ją, visas jos mintis, daiktus, ydas, troškimus.

Butas buvo grūste užgrūstas prisigrobto turto. Ekonomikos studentas galėjo lengvai sukurti pasakojimą, kaip vokiečiai užkariavo Europą ir Afriką, vien apžiūrėjęs daiktus, nerūpestingai išmėtytus Gretchen bute, suneštus čia tunto apdovanojimais pasipuošusių karininkų išblizgintais batais. Jie kartais parveždavo Gretchen namo didžiuliais tarnybiniais automobiliais, ir Kristianas matydavo juos apačioje prie paradinių durų, kai pavyduliaudamas žvilgčiodavo pro langą. Be gausybės butelių alkoholinių gėrimų, kuriuos jis matė pirmąją dieną, čia buvo sūrių iš Olandijos, šešiasdešimt penkios poros prancūziškų šilkinių kojinių, aibės kvepalų buteliukų, sąsagų su brangakmeniais ir ritualinių kinžalų iš Balkanų, brokato šlepečių iš Maroko, pintinės vynuogių ir nektarinų iš Alžyro, treji kailiniai iš Rusijos, nedidelis Ticiano eskizas iš Romos, du gabalai rūkyto daniško kumpio, kabantys sandėliuke už virtuvės, visa lentyna prancūziškų skrybėlaičių (nors jis niekad nematė, kad Gretchen dėvėtų skrybėlaitę), įmantrus sidabrinis kavinukas iš Belgrado, didžiulis odinis rašomasis stalas, kurį kažkoks sumanus leitenantas įsigudrino nugvelbti iš užgrobtos vilos Norvegijoje ir atgabenti laivu.

Laiškai, nerūpestingai išmėtyti ant grindų arba užkišti po žurnalais, paskleistais ant stalų, buvo atsiųsti iš tolimiausių naujosios Vokietijos imperijos kampelių, ir nors jie buvo parašyti įvairiausiais literatūriniais stiliais — pradedant švelniomis, lyriškomis eilėmis nuo jaunų mokslininkų, atliekančių tarnybą Helsinkyje, ir baigiant sausais pornografiniais užrašais nuo pagyvenusių profesionalių kariškių, tarnaujančių Romeliui Afrikos dykumoje, — visuose juose buvo justi ilgesys ir dėkingumas. Ir kiekviename kas nors buvo žadama: tai žalio šilko gabalas, nupirktas Orleane, tai žiedas, rastas Budapešto krautuvėlėje, tai Tripolyje įgytas medalionas su safyru...

Kai kuriuose laiškuose, kartais pusiau ironiškai, kartais užuominomis apie praeityje patirtas geidulingas akimirkas, buvo minima Eloiza ir kitos moterys. Dabar Kristianui jos visos atrodė normalios, bent jau palyginti su Gretchen, kuri peržengė visas įprasto elgesio ribas. Gretchen buvo beprotiškai graži, jausminga ir trykšte tryško energija. Tiesa, rytais ji išgerdavo benzedrino ar ko nors kito, kad atgaivintų taip lengvabūdiškai išeikvotas jėgas, arba kartais susileisdavo didelę dozę vitamino B, kuris, kaip ji sakė, kaipmat išgydo visas pagirias.

Įstabiausia buvo tai, jog vos prieš trejetą metų Gretchen buvo kukli jaunutė geografijos ir aritmetikos mokytoja Badene. Kristianui sakė, jog ji buvusi drovi. Hardenburgas buvo pirmas vyras jos gyvenime ir atsidavė ji jam tik po vestuvių. Bet prieš pat karą jis atsivežė ją į Berlyną ir čia, naktiniame klube, ją užmatė viena fotografė. Ji įkalbėjo Gretchen nusifotografuoti Propagandos ministerijos plakatui. Fotografė ne tik suvedžiojo ją, bet ir išgarsino jos veidą ir figūrą visoje šalyje — Gretchen tapo įvaizdžiu pavyzdingos vokietaitės, kuri savanoriškai dirba viršvalandžius kariniuose fabrikuose, reguliariai lanko partijos susirinkimus, aukoja Žiemos fondui, sumaniai gamina skanų maistą iš erzacinių produktų. Nuo to laiko ir prasidėjo svaiginanti jos karjera karo meto Berlyno visuomenės sluoksniuose. Jau pačioje šitos karjeros pradžioje Hardenburgas buvo greit išsiųstas į pulką. Dabar, pamatęs padėtį namuose, Kristianas suprato, kodėl Hardenburgas toks nepakeičiamas Rene ir kodėl negauna atostogų. Gretchen buvo kviečiama į visus svarbius pokylius, dukart buvo susitikusi su Hitleriu, turėjo intymių ryšių su Rozenbergu, nors patikino Kristianą, kad tarp jųdviejų nieko rimto nesą.

Kristianas nesiėmė spręsti apie Gretchen dorovę. Kartkartėmis, gulėdamas tamsiame pensiono kambarėlyje ir laukdamas jos skambučio, jis susimąstydavo apie tai, ką jo motina pavadintų mirtina nuodėme. Jis anksti nustojo vaikščioti į bažnyčią, bet kartais, nors ir praėjo daugybė metų, sąmonėje iškildavo religinės moralės, įdiegtos dievobaimingos motinos, liekanų. Ir tomis akimirkomis jis pagaudavo save smerkiant Gretchen elgesį. Bet Kristianas nuvydavo šalin tuos atsitiktinai galvon atklydusius kaltinimus. Gretchen buvo aukščiau moralinių normų, už jų ribos. Moters, kuri yra tokia nepasotinama ir trykšta nepaprasta gyvybine energija, nesuvaržysi smulkmeniškais draudimais, primestais atgyvenusio ir mirštančio moralės kodekso. Spręsti apie Gretchen elgesį remiantis krikščionišku mokymu būtų tolygu spręsti apie paukštį iš sraigės pozicijos, arba bausti tankistą už padarytą pažeidimą pagal kaimo eismo kelių taisykles, arba teisti generolą už žmogžudystę pagal civilinį kodeksą.

Hardenburgo laiškai iš Reno buvo sausi, lakoniški tarsi karo dokumentai, tuščiakalbiai, šalti. Skaitydamas juos Kristianas nesusilaikė nesišypsojęs. Jis suprato, kad jeigu Hardenburgas per karą ir išgyvens, tai grįžęs bus užmirštas kaip nereikalingas daiktas audringoje Gretchen praeityje. Kristianas turėjo ateities planų, dėl kurių nedrįso net pats sau prisipažinti. Vieną vakarą, kaip visada geriant, Gretchen lyg tarp kitko užsiminė, jog karas baigsis po poros mėnesių ir vienas aukštas pareigūnas iš vyriausybės (pavardės ji nenorinti minėti) pažadėjo jai trijų tūkstančių akrų sklypą Lenkijoje. Jame stovi karo nepaliestas septyniolikto amžiaus akmeninis dvaras, o septyni šimtai akrų žemės jau išdirbta.

— Ar norėtum valdyti dvarą vienai damai? — gulėdama ant sofos juokais paklausė Gretchen.

— Tai būtų nuostabu.

— Ar tavęs nenuvargintų žemdirbio pareigos? — toliau klausinėjo ji šypsodama.

— Žinoma, ne.

Jis atsisėdo šalia jos ir, pakišęs ranką jai po galva, ėmė glostyti stangrią, šviesią jos kaklo odą.

— Na pažiūrėsim, pažiūrėsim... Kol kas viskas einasi neblogai, — pasakė Gretchen.

„Kaip tik tai, ko reikia, — įsisvajojo Kristianas. — Didžiulis dvaras su neaprėpiamomis žemėmis, pinigų kaip šieno, ir Gretchen — senovinio dvaro šeimininkė... Juodu, žinoma, nesituoks. Tai būtų visiškai nereikalinga. Jis bus savotiškas karalienės vyras — rankų darbo jojimo batai, arklidėje dvidešimt ristūnų, didžiausi ir turtingiausi naujosios imperijos žmonės suvažiuoja iš sostinių medžioti... Laimingiausia mano gyvenimo akimirka išmušė tada, — toliau mintijo Kristianas, — kai Reno policijos nuovadoje Hardenburgas atidarė stalčių ir išėmė paketėlį su juodais nėriniais.“

Dabar Kristianas veik nebeprisiminė Reno. Gretchen sakė jam jau susitarusi su vienu generolu majoru dėl jo perkėlimo ir karininko laipsnio suteikimo ir šiuo metu esą tai tvarkoma. Hardenburgas dabar regėjos jam kaip menkas tolimos praeities vaiduoklis, kuris jei ir pasirodys ateityje, tai tik kokią svaigią akimirką, kad būtų išvytas viena šiurkščia žudančia fraze. „Tai bus laimingiausia diena mano gyvenime“, — pagalvojo Kristianas su šypsena pasigręždamas į duris, kurios ką tik atsidarė. Tarpdury stovėjo Gretchen, vilkinti auksu žėrinčia suknele, ant pečių užsimetusi audinės peleriną. Ji šypsodama ištiesė į Kristianą rankas.

— Na, argi ne puiku po sunkios darbo dienos sugrįžti namo ir rasti laukiantį artimą žmogų?

Kristianas pripuolė prie jos, koja užtrenkė duris ir ją apkabino.

Likus trims dienoms iki atostogų pabaigos (Kristianas nėmaž nesijaudino, nes Gretchen patikino jį esą viskas sutvarkyta) pensiono vestibiulyje suskambo telefonas ir Kristianas skuoste nuskuodė žemyn atsiliepti. Tai buvo Gretchen ir jis šypsodamas atsiliepė:

— Klausau, brangioji.

— Nutilk! — Jos balsas skambėjo šiurkščiai, nors ji ir kalbėjo pašnibždom. — Ir neminėk mano vardo telefonu.

— Ką? — nesupratęs paklausė Kristianas.

— Aš skambinu iš kavinės, — tarė ji. — Nemėgink skambinti man į namus ir neateik.

— Bet tu juk sakei, kad šiandien aštuntą vakaro.

— Aš ir pati žinau, ką sakiau. Nei šiandien aštuntą, nei jokią kitą dieną. Viskas. Daugiau pas mane nebeateik. Viso gero.

Jis tik išgirdo, kaip ji padėjo ragelį. Kristianas valandėlę spoksojo į aparatą ant sienos, paskui lėtai pakabino ragelį. Užlipo į savo kambarį ir atsigulė ant lovos. Paskui greit pašoko, apsivilko mundurą ir išėjo. „Eisiu bet kur, — pagalvojo jis, — kad tik nebūčiau šitame kambaryje.“

Pagautas nevilties ir sutrikęs Kristianas klaidžiojo gatvėmis, galvoje perkratydamas Gretchen pašnibždėtus žodžius, tą paskutinį pokalbį telefonu, ir mėgino suprasti, kokie jo poelgiai ir žodžiai galėjo prie šito privesti. Išvakares jie praleido kaip visada. Ji grįžo namo pirmą nakties girtut girtutėlė, buvo nervinga, bet valdėsi; iki dviejų juodu gėrė, o paskui nuėjo į lovą. Kaip paprastai gerai pasimylėjo, ir ji, gulėdama šalia jo, užmigo. Vienuoliktą ryto, prieš išeidama į darbą, ji visa švytinti švelniai pabučiavo jį ir pasakė:

— Šiandien vakare ateik anksčiau. Lauksiu aštuntą.

Jis negirdėjo jos balse jokių užuominų. Kristianas neregėmis akimis žvelgė į namų fasadus ir į pro šalį skubančių žmonių veidus. Vienintelis dalykas, kurį jis galėjo padaryti, tai palaukti jos ateinant prie namo ir tiesiai paklausti.

Septintą valandą vakaro jis užsiėmė poziciją už medžio kitapus gatvės, tiesiai priešais duris. Buvo drėgnas vakaras, bjauriai dulkė lietus. Po pusvalandžio jis kiaurai peršlapo, bet nekreipė į tai dėmesio. Pusę vienuoliktos pro šalį jau trečią kartą praėjo policininkas ir klausiamai pažvelgė į jį.

— Laukiu merginos. — Kristianas droviai nusišypsojo. — Ji mėgina atsikratyti majoro-parašiutininko.

— Karas visiems sukelia sunkumų. — Policininkas nusišypsojo, užjaučiamai palingavo galva ir nuėjo toliau.

Antrą valandą nakties prie namo pririedėjo pažįstamas tarnybinis automobilis ir iš jo išlipo Gretchen su kažkokiu karininku. Kiek šnektelėję juodu įėjo į vidų, ir automobilis nuvažiavo.

Pro lietaus dulksną Kristianas įtemptai žvelgė į tamsų pastatą, mėgindamas surasti Gretchen buto langą, bet tamsoje nieko nebuvo matyti.

Aštuntą ryto pririedėjo tas pats automobilis, iš namo išėjo karininkas ir nuvažiavo. „Papulkininkis“, — iškart sumetė Kristianas. Tebelijo.

Kristianas jau buvo beeinąs per gatvę prie namo. „Ne, — apsigalvojo jis, — taip viską tik sugadinsiu. Ji supyks, išgrūs mane ir bus galas.“

Jis liko stovėti už medžio, akys lipte lipo nuo bemiegės nakties, uniforma peršlapo kiaurai, bet jis nenuleido žvilgsnio nuo Gretchen lango, kurį susirado pilkšvoje ryto šviesoje.

Gretchen išėjo iš namų vienuoliktą. Ji avėjo trumpučius guminius batus, vilkėjo diržu sujuostą lengvutį lietpaltį su gobtuvu, panašų į maskuojantį kareivišką apdarą. Kaip visada rytais, ji atrodė gaivi ir jauna nelyginant mokinukė. Ji gyvai nužengė gatve.

Kristianas pasivijo ją už kampo ir, palietęs alkūnę, sušuko:

— Gretchen!

Ji nervingai atsigręžė.

— Pasitrauk nuo manęs! — šnypštelėjo ji, baimingai žvalgydamasi aplinkui.

— Kas atsitiko? — maldaujamai paklausė jis. — Ką aš padariau?

Ji vėl ėmė greitai eiti, jis, kiek atsilikdamas, patraukė iš paskos.

— Gretchen, brangioji...

— Klausyk, eik šalin. Nesiartink prie manęs. Ar neaišku? — metė ji.

— Bet aš turiu žinoti, kas atsitiko, — neatlyžo jis.

— Manęs niekas neturi matyti su tavimi. — Eidama gatve ji žvelgė tiesiai priešais save. — Viskas. Dabar dink iš čia. Turėjai puikias atostogas, be to, tau ir taip beliko dvi dienos. Grįžk į Prancūziją ir viską pamiršk.

— Bet tai neįmanoma, — pasakė jis. — Aš negaliu. Mudviem reikia pasikalbėti. Bet kur ir bet kada.

Kitoje gatvės pusėje iš krautuvėlės išėjo du vyriškiai ir greitai patraukė ta pačia kryptimi, kuria ėjo juodu.

— Na gerai, — sutiko Gretchen. — Šįvakar vienuoliktą pas mane. Tik neateik pro paradines duris, ateik užpakaliniais laiptais, per rūsį. Įėjimas kitoje gatvės pusėje. Virtuvės durys bus atidarytos. Lauksiu.

— Gerai, ačiū. Nuostabu.

— O dabar palik mane.

Kristianas sustojo ir žvelgė jai įkandin. Ponia Hardenburg neatsigręždama nuėjo greita nervinga eisena, kurią pabrėžė guminiai batai ir diržu sujuostas lietpaltis. Jis apsisuko ir palengva sugrįžo į pensioną. Nenusirengęs atsigulė į lovą ir mėgino užmigti.

Vienuoliktą valandą vakaro Kristianas užkopė tamsiais užpakaliniais laiptais. Gretchen sėdėjo prie stalo ir kažką rašė. Ji vilkėjo žalia vilnone suknele, jos nugara buvo tiesi, ir ji nė neatsigręžė, kai jis įėjo į kambarį. „Dieve, — toptelėjo Kristianui, — kaip ji dabar panaši į leitenantą.“ Jis lengvu žingsniu priėjo jai už nugaros ir pabučiavo į viršugalvį, uosdamas jos prikvėpintų plaukų aromatą.

Gretchen liovėsi rašiusi ir atsigręžė į Kristianą. Jos veidas buvo šaltas ir rimtas.

— Tu turėjai man pasakyti, — tarė ji.

— Ką pasakyti?

— Tu galėjai pridaryti man daugybę nemalonumų, — papriekaištavo ji.

— Ką aš padariau? — Kristianas sunkiai atsisėdo į kėdę.

Gretchen pašoko ir ėmė taip greitai vaikščioti po kambarį, kad net jos vilnonės suknelės apačia pynėsi tarp kelių.

— Tai nesąžininga. Kiek man teko dėl tavęs iškęsti, — tarė ji.

— Iškęsti ką? — rėkte išrėkė Kristianas. — Apie ką tu kalbi?

— Nešauk! — nukirto Gretchen. — Dievai žino, kas gali pasiklausyti.

— Norėčiau, kad paaiškintum, kas dedasi, — tylesniu balsu paklausė Kristianas.

— Vakar dieną, — ištarė Gretchen, sustojusi priešais jį, — mūsų įstaigoje apsilankė žmogus iš gestapo.

— Na ir?

— Pirmiausia jie aplankė generolą Ulrichą, — pabrėžtinai pasakė Gretchen.

Kristianas pavargęs linktelėjo galvą.

— Ir kas gi tas generolas Ulrichas?

— Mano draugas. Labai geras mano draugas, kuris per tave, matyt, dabar įmerkė uodegą.

— Gyvenime nesu matęs generolo Ulricho, — sušuko Kristianas.

— Kalbėk tyliau. — Gretchen priėjo prie bufeto ir gerai kliūstelėjo sau į taurę konjako. Kristianui nė nepasiūlė. — Buvau kvailė, kad apskritai įsileidau tave į namus.

— Bet ką generolas Ulrichas turi bendro su manimi? — neatlyžo Kristianas.

— Generolas Ulrichas, — lėtai ištarė Gretchen, gerokai gurkštelėjusi konjako, — tai žmogus, kuris tiesiogiai rūpinosi tavo paskyrimu ir perkėlimu į generalinį štabą.

— Na ir ką?

— Vakar jam pranešė iš gestapo, jog esi įtariamas priklausant komunistų partijai. Gestapas nori žinoti, kokie jo ryšiai su tavimi ir kodėl jis tavimi taip domisi.

— Ko tu iš manęs nori? — įniršo Kristianas. — Aš nesu komunistas. Aš esu Austrijos nacionalsocialistų partijos narys nuo 1937 metų.

— Visa šitai jie žino, — pasakė Gretchen. — Jie žino ir tai, kad nuo trisdešimt antrų metų iki trisdešimt šeštųjų tu priklausei Austrijos komunistų partijai ir kad netrukus po anšliuso tu kažko pridirbai regiono komisarui, vardu Švarcas. Be to, jie žino, kad turėjai romaną su amerikiete, kuri trisdešimt septintaisiais gyveno Vienoje su žydu socialistu.

Kristianas pavargęs atsilošė kėdėje. „Koks smulkmeniškas tas gestapas, — pagalvojo jis, — ir vis dėlto kokia netiksli jų informacija.“

— Kuopoje tu esi nuolat stebimas, — gižiai nusišypsojo Gretchen. — Gestapas kiekvieną mėnesį gauna apie tave raportą. Tau turbūt bus malonu išgirsti, jog mano vyras savo raportuose apibūdina tave kaip labai gabų ir ištikimą kareivį ir labai rekomenduoja išsiųsti į karininkų mokyklą.

— Reikės nepamiršti jam padėkoti sugrįžus, — abejingai pasakė Kristianas.

— Tu, žinoma, niekada netapsi karininku. Tavęs net nesiųs kautis su rusais. Jei tavo dalinys ir bus permestas tenai, tave perkels kur nors visai kitur, — pasakė Gretchen.

„Kokie pinklūs spąstai, iš kurių niekaip neištrūksi, — šmėstelėjo Kristianui. — Neįtikėtinai baisi katastrofa.“

— Štai ir viskas, — tarė Gretchen. — Ir, žinoma, kai gestapas sužinojo, jog moteris, dirbanti Propagandos ministerijoje, palaikė draugiškus tarnybinius ir visokius kitokius ryšius su daugeliu aukšto rango karinių pareigūnų ir civilių...

— Dėl Dievo! — suirzęs sušuko Kristianas ir pakilo nuo kėdės. — Nagi liaukis kalbėjusi kaip policijos tardytojas!

— Bet tu turi suprasti ir mano padėtį... — Kristianas pirmąkart išgirdo Gretchen balse gynimąsi. — Žmonės buvo išsiųsti į koncentracijos stovyklas ne už tokius dalykus. Tu turi suprasti mano padėtį, brangusis.

— Aš suprantu tavo padėtį, — garsiai pasakė Kristianas, — aš suprantu gestapo padėtį, aš suprantu generolo Ulricho padėtį, ir visi jie man įkyrėjo iki gyvo kaulo! — Jis priėjo prie jos, pasilenkė ir, vos tvardydamas įniršį, paklausė: — Ar tu manai, kad aš esu komunistas?

— Neturi reikšmės, brangusis, ką aš manau, — išsisuko ji nuo tiesaus atsakymo. — Gestapas mano, kad tu gali būti komunistas — štai kas svarbu. Ar bent jau, kad tu ne visai... ne visai patikimas. Prašau, nekaltink manęs... — Ji priėjo prie Kristiano ir ėmė kalbėti švelniu, maldaujamu balsu. — Būtų visai kas kita, jei aš būčiau paprasta moteris ir dirbčiau paprastą, nereikšmingą darbą... Galėčiau susitikinėti su tavimi kada tinkama ir kur tinkama... Bet mano atveju tai labai pavojinga. Tu šito nesupranti. Tu taip ilgai nebuvai Vokietijoje ir net neįsivaizduoji, kaip staiga dingsta niekuo nekalti žmonės. Už nieką. Garbės žodis. Prašau... Nežiūrėk taip piktai...

Kristianas atsiduso ir vėl atsisėdo ant kėdės. Reikės laiko, kad visa tai suvoktų. Ūmiai jis pajuto, jog tai ne jo tėvynė; jis užsienietis, klaidžiojantis svetimoje, pavojų pilnoje šalyje, kur kiekvienas žodis gali būti ne taip suprastas, kiekvienas veiksmas gali turėti netikėtų padarinių. Jis prisiminė tris tūkstančius akrų žemės Lenkijoje, arklides, medžiokles savaitgaliais ir paniuręs nusišypsojo. Bus gerai, jeigu jam dar leis dirbti slidinėjimo instruktoriumi.

— Nežiūrėk taip... taip beviltiškai, — paprašė Gretchen.

— Atleisk, — tarė jis. — Dabar imsiu dainuoti iš džiaugsmo.

— Neširsk ant manęs. Aš juk nieko negaliu padaryti.

— Bet ar tu negali nueiti pas juos ir viską jiems papasakoti? Juk pažįsti mane, galėtum įrodyti...

Ji papurtė galvą.

— Aš nieko negaliu įrodyti.

— Tada aš pats nueisiu į gestapą. Nueisiu pas generolą Ulrichą.

— Nė nemėgink! — šaižiu balsu sušuko Gretchen. — Tu pražudysi mane. Jie liepė man nieko tau nesakyti ir tiesiog liautis su tavimi susitikinėjus. Tu tik sau pakenksi, ir dievai žino, kas bus man! Pažadėk, kad niekam nieko apie tai nepasakosi.

Ji atrodė tokia išsigandusi, o pagaliau juk ji iš tiesų čia niekuo dėta.

— Gerai, aš pažadu, — iš lėto tarė jis stodamasis ir apžvelgdamas kambarį, kuriame praėjo geriausios jo gyvenimo dienos. — Gerai, — jis mėgino nusišypsoti, — nesiskundžiu, kad blogai praleidau atostogas.

— Man taip gaila, — sušnibždėjo Gretchen ir švelniai apsivijo jį rankomis. — Tu dar galėtum pabūti...

Juodu nusišypsojo vienas kitam.

Tačiau po valandos už durų ji išgirdo kažkokį triukšmą. Liepė jam greitai apsirengti ir išeiti tuo pačiu keliu, kaip atėjo, ir negalėjo nieko aiškaus atsakyti į jo klausimą, kada juodu pasimatys kitą kartą.

Užmerkęs akis, išsiblaškiusia veido išraiška, Kristianas sėdėjo sausakimšo traukinio, artėjančio prie Reno, kupė kamputyje. Buvo naktis. Visi langai uždaryti, užuolaidos užleistos, ir traukinyje tvyrojo sunkus, rūgštelėjęs kvapas kareivių, kurie retai keičia baltinius ir neturi galimybių dažnai maudytis, kurie mėnesių mėnesius valgo, miega ir gyvena su tais pačiais drabužiais. Staiga šitas kvapas sukėlė Kristianui nepakeliamą šleikštulį ir beprotiškai jį sunervino. „Civilizuotas žmogus negali nuolat gyventi tokiomis gyvuliškomis sąlygomis, — svarstė jis. — Dvidešimtame amžiuje žmogus bent turi turėti galimybę kvėpuoti oru, kuris neerzintų jo šnervių.“ Jis atsimerkė ir liūdnai nužvelgė aplink išdribusius vyrus — suglebusius, įkaušusius, mieguistus. Miegas kartais sušvelnina veido bruožus, suteikia jiems vaikiškumo, bet tik ne šitų žmonių veidams. Atvirkščiai, šitie sudribę, bjaurūs, mieguisti veidai atrodė gudrūs, klastingi, slepiantys apgaulę. „Dieve, reikia kaip nors iš viso to ištrūkti.. — pagalvojo Kristianas jausdamas, kaip nuo pasibjaurėjimo jam sukaustė žandikaulį. Jis vėl užsimerkė. Dar kelios valandos, ir vėl Renas, vėl leitenantas Hardenburgas, tuklus, bukas Korinos veidas, patruliai, verkiantys prancūzai, kavinėse dykinėjantys kareiviai, vėl ta pati nuobodi rutina... Jis pajuto, jog dabar norėtų atsistoti ant sėdynės ir visu balsu surikti. Bet jis nieko negali pakeisti. Nuo jo nepriklauso, ar karas bus laimėtas, ar pralaimėtas, ir kiek jis tęsis — bus prailgintas minute ar sutrumpintas. Ir kaskart, kai užmerkdavo akis mėgindamas užmigti, prieš akis iškildavo gundančios Gretchen paveikslas — nuo to jam imdavo kunkuliuoti kraujas, jį užplūsdavo neviltis... Po tos nakties Gretchen vengė su juo susitikti. Kalbėdama telefonu ji buvo maloni, bet išsigandusi, ir sakė labai norėtų su juo pasimatyti, bet ką tik iš Norvegijos grįžęs jos senas bičiulis... (Tas senas bičiulis vis grįždavo tai iš Tuniso, tai iš Reimso, tai iš Smolensko ir vis parveždavo kokią brangią dovaną — kur jau Kristianui su juo lygintis...) Gal taip ir reikia elgtis? Kitą kartą jis nuvažiuos į Berlyną su prikimštomis kišenėmis pinigų ir nupirks jai kailinius, odinį švarką ir naują gramofoną, apie kurį ji kalbėjo. „Krūva pinigų, ir viskas susitvarkys, — užsimerkęs mintijo Kristianas, gulėdamas tarp dvokiančių kareivių ir klausydamasis per Prancūzijos naktį lekiančio traukinio ratų bildesio. — Pasakysiu Korinai, kad suvestų su dieveriu. Gana būti kvailiu. Kitą kartą, kai nuvažiuosiu į Berlyną, — toliau galvojo jis, — būsiu su pilnomis kišenėmis. Truputis benzino, sakė Korina, ir jos dieveris galės vežioti prekes trimis sunkvežimiais. Šitas jos dieveris gaus benzino, ir greitai.“ Kristianas šyptelėjo ir po dešimties minučių, traukiniui lėtai riedant Bretanės link, užsnūdo.

Kitą rytą Kristianas prisistatė į kuopos raštinę pranešti apie savo atvykimą ir ten rado leitenantą Hardenburgą. Jis atrodė sulysęs ir labiau susikaupęs, tarsi ką tik būtų mankštinęsis. Spyruokliuojančiais, energingais žingsniais jis vaikščiojo po kambarį ir, atsakydamas į Kristiano karišką pasveikinimą, nusišypsojo — o tai iš jo pusės buvo didelis draugiškumas.

— Ar gerai praleidote laiką? — paklausė jis maloniu ir draugišku balsu.

— Labai gerai, pone leitenante, — atsakė Kristianas.

— Ponia Hardenburg rašė man, kad jūs perdavėte jai nėrinius.

— Taip, pone.

— Labai malonu iš jūsų pusės.

— Neverta dėkoti, pone.

Leitenantas pažvelgė į Kristianą kiek susidrovėjęs, kaip pasirodė Kristianui, ir paklausė:

— Ar ji... gerai atrodo?

— Puikiai, pone leitenante, — rimtai atsakė Kristianas.

— Gerai, gerai. — Padaręs kažką panašaus į sukinį, jis nervingai pasigręžė į Afrikos žemėlapį, pakeitusį ant sienos Rusijos žemėlapį. — Džiaugiuosi. Ji labai daug dirba, persidirba. Džiaugiuosi... Jums pasisekė, kad spėjote laiku pasiimti atostogas.

Kristianas patylėjo. Jis nebuvo nusiteikęs leistis su leitenantu į ilgą varginantį pokalbį. Jis dar nematė Korinos ir nekantravo greičiau su ja susitikti ir pasakyti, kad susisiektų su dieveriu.

— Taip, labai pasisekė, — toliau kalbėjo leitenantas, nežinia kodėl šypsodamas. — Ateikite čionai, seržante, — mįslingai pakvietė jis. Hardenburgas priėjo prie grotuoto purvino lango ir pažvelgė pro jį. Kristianas priėjo ir atsistojo šalia.

— Turiu įspėti, — sušnibždėjo jis, — kad visa tai labai konfidencialu. Slapta. Man apskritai nieko jums nereikėjo sakyti, bet mes taip seniai tarnaujam kartu ir manau, kad galiu jumis pasitikėti...

— Tikrai taip, pone leitenante, — atsargiai patvirtino Kristianas.

Hardenburgas apsidairė aplinkui ir palinko į Kristianą.

— Pagaliau, — triumfuodamas sušnibždėjo jis, — pagaliau tai įvyko. Mus permeta. — Jis greitai pasuko galvą ir pažvelgė atgal. Be jų, kambaryje buvo tik klerkas, bet jis sėdėjo maždaug per dešimt metrų. — Į Afriką, — pridūrė Hardenburgas, bet taip tyliai, kad Kristianas vos išgirdo. — Į Afrikos korpusą. — Jo veidą nušvietė šypsena. — Po dviejų savaičių. Argi ne puiku?

— Taip, pone leitenante, — patylėjęs sausai atsakė Kristianas.

— Žinojau, kad džiaugsitės.

— Taip, pone.

— Ateinančias dvi savaites reikės daug ką nuveikti. Jums reikės gerokai padirbėti. Kapitonas norėjo atšaukti jus iš atostogų, bet aš pamaniau, kad jums bus naudinga pailsėti, o paskui atidirbsite.

— Labai ačiū, pone leitenante.

— Pagaliau, — džiūgavo leitenantas, pergalingai trindamasis rankas. — Pagaliau. — Nieko nereginčiu žvilgsniu jau piešė dulkių debesis, kylančius nuo šarvuočių kolonų Libijos keliuose, ausyse griaudėjo artilerijos kanonados Viduržemio jūros pakrantėje. — O aš jau ėmiau būgštauti, — tyliai pasakė jis, — kad taip ir neteks pamatyti mūšio. — Jis papurtė galvą, tarytum busdamas iš saldaus miego, ir įprastu kapotu balsu pridūrė: — Gerai, seržante. Man jūsų reikės po valandos.

— Klausau, pone leitenante, — pasakė Kristianas ir jau buvo beeinąs prie durų, bet apsigręžė.

— Pone leitenante!

— Taip.

— Leiskite pranešti pavardę kareivio iš šimtas keturiasdešimt septinto inžinerinio bataliono, pažeidusio discipliną.

— Praneškite klerkui, o aš išsiųsiu raportą ten, kur reikia.

— Klausau, pone leitenante.

Kristianas priėjo prie klerko ir žiūrėjo, kaip šis rašo, jog pagal seržanto Kristiano Distlio skundą eilinis Hansas Reiteris buvo apsirengęs ne pagal reikalavimus ir elgėsi ne taip, kaip pridera kareiviui.

— Jis turės bėdos, — autoritetingai pareiškė klerkas. — Gaus mėnesį apribojimų.

— Tikriausiai, — tarstelėjo Kristianas ir išėjo. Jis valandėlę pastovėjo priešais kareivinių duris, tada patraukė Korinos namų link, bet pakeliui apsigalvojo. „Juokinga, — staiga sumetė jis. — Kokia prasmė man dabar su ja susitikti?“

Jis iš lėto patraukė atgal. Sustojo priešais juvelyrinę parduotuvę su aukštu siauru langu. Vitrinoje gulėjo keli žiedeliai su briliantais ir auksinis pakabutis su didžiuliu topazu. Kristianas pažvelgė į topazą ir pagalvojo: „Gretchen jis patiktų. Kaži kiek kainuoja?“

Aštuntas skyrius

Šaukimo punkto koridoriai, pridvisę prakaito ir viešųjų tualetų smarvės, buvo pilnut pilnutėliai įvairiausio amžiaus jaunuolių, kurie slampinėjo, rūkė, spjaudėsi, garsiai tauškė visokiausiais Niujorko gatvių žargonais: „Dėde Semai, štai ir Vincentas Kelis!“ — arba: „Klausausi futbolo rungtynių ir girdžiu, kaip įsiterpia tas Šūdžius ir sako, kad japaškos subombino Hikem Fildą. Taip susijaudinau, kad nebesiklausiau daugiau žaidimo, tik paklausiau savo bobos: „Kur, po velnių, tas Hikem Fildas?“ ir tai buvo pirmieji mano žodžiai šitame kare.“

Kitas balsas sako: „Mėšlas! Vis tiek tave paimtų vėliau. Mano devizas — nevėpsok! Mano senis per Pirmąjį pasaulinį tarnavo jūrų pėstininku, tai va jis sakė: „Visi nuopelnai teks tiems, kurie bus pirmieji.“ Taip buvo per praėjusį karą. Ten nereikėjo labai pasirodyti, svarbiausia pirmam prilįsti prie lovio.“

Dar vienas postringavo: „Aš nieko prieš pamatyti tas salas. Nekenčiu Niujorko žiemą. Vasarą jiems reikėtų dar gerai paieškoti manęs. Dirbu aš lauke, dujų kompanijoj, ir jokia armija nebus blogiau.“

„Nagi įkalam, — kažkas įsiterpė. — Karas — tai kaifas! Viena mano bobikė susijaudino: „Dievulėliau, jie žudo Amerikos vaikinus!“, o aš jai atsakiau: „Klara, aš rytoj stoju į armiją, kad kovočiau už demokratiją“, ji įsiraudojo, o aš ją patvarkiau jos pačios lovoje, priešais jos vyro su jūreiviška uniforma nuotrauką. Tris savaites mėginau paimti tą mergą, ir kaskart, kai jau būdavom arti reikalo, ji vis mane pramesdavo. Bet praėjusį vakarą ji buvo tarsi narvas, pilnas tigrų. Ir rodė tokį patriotizmą, kad vos atlaikė lovos spyruoklės.“

O kažkas pasakė: „Velniop tą laivyną. Noriu būti ten, kur žemėje galėčiau išsirausti duobę.“

Nojus stovėjo tarp visų tų patriotų ir laukė eilės, kol bus apklaustas naujokus verbuojančio karininko. Vakar jis susivėlino lydėdamas Houpę namo ir tarp jųdviejų įvyko nemalonus pokalbis, kai jis pasakė jai apie savo ketinimus. Naktį Nojus prastai miegojo, jį kamavo nebe pirmą kartą sapnuojamas sapnas, kad jį pastato prie sienos ir šaudo iš kulkosvaidžio. Dar tamsoje jis atsikėlė ir patraukė į Vaitholo gatvę, kur buvo šaukimo punktas. Jis norėjo ateiti anksčiau, nes manė, jog punktas bus gulte apgultas minios savanorių. Dairydamasis aplinkui jis stebėjosi, kaip visi tie žmonės išvengė šaukimo į armiją, kodėl jie visi nusprendė būti savanoriais, bet pasijuto toks pavargęs, jog nebeturėjo jėgų toliau svarstyti. Prieš užpuolant japonams jis stengėsi apie tai negalvoti, bet jo sąžinė negailestingai išsprendė šitą klausimą pati. Jei karas prasidės, jis negali laukti. Kaip sąžiningas pilietis, tikintis karo teisingumu, kaip fašizmo priešas, kaip žydas... Jis papurtė galvą. Ir vėl tas pats. Bet tai neturi jokios reikšmės. Dauguma šitų žmonių ne žydai, ir vis dėlto jie atėjo čionai šaltą žiemos rytą pusę septynių, antrą karo dieną, pasirengę paaukoti gyvybes. Jis žinojo, jog iš tikro jie geresni nei dedasi esą. Jų šiurkštūs juokeliai ir ciniška kalba tėra tik paviršius — drovios pastangos nuslėpti tikruosius jausmus, atvedusius juos į šaukimo punktą. Nojus atėjo kaip amerikietis. Dabar jis nenori būti priskirtas jokiai kategorijai. „Galbūt, — mąstė jis, — aš paprašysiu, kad mane išsiųstų kur nors į Ramųjį vandenyną. Ne į vokiečių frontą. Tai bus jiems įrodymas, jog įstojau į armiją ne todėl, kad esu žydas... Bet juk tai visiška nesąmonė, aš eisiu ten, kur mane pasiųs.“

Atsidarė durys ir pasirodė įmitęs seržantas girtuoklio veidu.

— Gerai, gerai, vaikinai! — suirzęs šūktelėjo jis. — Nespjaudykit ant grindų, juk čia, šiaip ar taip, valstybinė įstaiga. Ir gana stumdytis. Nebijokit, nė vieno nepamiršim. Armijoje visiems bus vietos. Kai pašauksiu, eikit vienas paskui kitą pro šias duris. Butelius palikit už durų. Juk jūs rengiatės stoti į Jungtinių Valstijų armiją.

Procedūra užtruko visą dieną. Nojus buvo išsiųstas kariniu keltu, pavadintu kažkokio generolo vardu, į Gubernatoriaus salą. Jis stovėjo sausakimšame denyje ir stebėjo, kaip tamsiai pilkame uosto vandenyje juda daugybė laivų. Nuo šalčio bėgo nosis. Nojus klausė savęs, kokį generolui reikėjo atlikti neregėtą žygdarbį ar kaip pamaloninti ką nors, kad jam būtų suteikta tokia garbė. Saloje gyvenimas virte virė, visur puikavosi niūrūs ginkluoti kareiviai, tarytum pasirengę kiekvieną akimirką atremti japonų jūrų pėstininkų ataką.

Nojus pažadėjo Houpei, jog stengsis paskambinti dieną jai į darbą, bet jis nenorėjo iškristi iš eilės, lėtai judančios prieš nuobodžiaujančius ir suirzusius gydytojus.

— Dieve! — šūktelėjo vyrukas šalia Nojaus, žvelgdamas į ilgą virtinę apsinuoginusių kaulėtų ir glebnų pretendentų į šlovę. — Ar visi jie gins šalį? Dieve, tada mes pralaimėjome karą.

Nojus droviai šyptelėjo ir ištiesino pečius, slapčiomis lygindamas save nuogą su kitais. Eilėje stovėjo trys ar keturi jaunuoliai, kiek panašūs į futbolininkus, ir vienas galiūnas, kuriam ant krūtinės buvo ištatuiruotas kliperis su iškeltomis burėmis, bet Nojus su pasitenkinimu pastebėjo, jog dauguma jų aiškiai negali lygintis su juo. Per pastaruosius keletą mėnesių jis labai rūpinosi savo kūnu. Laukdamas eilėje, kol jam bus padaryta plaučių rentgeno nuotrauka, Nojus pagalvojo, kad armijoje jis turbūt sustiprės fiziškai. Houpė džiaugsis. Jis nusišypsojo. Taip, jis pasirinko sudėtingą ir neįprastą būdą sutvirtėti. Tam reikėjo laukti, kad tavo šalis būtų įtraukta į karą su Japonijos imperija.

Gydytojai nelabai jį težiūrėjo. Jo regėjimas buvo geras, jis neturėjo hemorojaus, plokščiapadiškumo, išvaržos ar gonorėjos. Nesirgo nei sifiliu, nei epilepsija, o pusantros minutės pokalbis su psichiatru padėjo nustatyti, kad jis pakankamai sveikai žiūri į šiuolaikinio karo reikalavimus. Sąnarių lankstumas galėjo patenkinti net vyriausiąjį armijos chirurgą, dantų sąkandis rodė, kad jis galės kramtyti armijos maistą, ant odos nebuvo jokių randų ar pažeidimų.

Nojus apsirengė ir su džiaugsmu vėl pajuto ant savęs drabužius, akimirką jam toptelėjo, kad rytoj vilkės uniformą, paskui lėtai judančia eile artėjo prie geltono stalo, kur išvargęs blyškaus veido karo gydytojas medicinos kortelėse dėjo antspaudus: „Tinkamas“, „Iš dalies tinkamas“ arba „Netinkamas“.

„Gerai būtų, — pagalvojo Nojus, kol gydytojas skaitė jo kortelę, — kad mane išsiųstų į kokią stovyklą prie Niujorko, tada kartais galėčiau susitikti su Houpe.“

Gydytojas paėmė vieną antspaudą ir, keletą kartų taukštelėjęs į paspaudę, kortelėje uždėjo antspaudą ir padavė ją Nojui. Nojus pažvelgė į kortelę. Joje susiliejusiomis violetinėmis raidėmis buvo įrašyta: netinkamas. Nojus papurtė galvą ir tankiai sumirksėjo. Bet įrašas netinkamas neišnyko.

— Ką?.. — buvo betariąs.

Gydytojas gana draugiškai pažvelgė į jį.

— Plaučiai, sūneli, — tarė jis. — Rentgeno nuotraukoje abiejose pusėse matyti randai. Kada sirgai tuberkulioze?

— Niekada nesirgau.

Gydytojas gūžtelėjo pečiais.

— Nieko negaliu padaryti, sūnau. Kitas!

Nojus palengva išdūlino iš pastato. Jau buvo vakaras, nuo uosto, lėkdamas per senutėlį fortą, kareivines ir pratybų aikštę, kuri buvo įrengta virš jūros prieigų į miestą, pūtė žvarbus gruodžio vėjas. Už tamsios vandens juostos, tarytum gausybės šviesų gniužulas, dryksojo miestas. Iš atplaukiančių keltų plūdo tuntai naujų šauktinių ir savanorių ir šliurino prie gydytojų, laukiančių jų su lemiamais violetiniais antspaudais.

Vėjas vos neišplėšė Nojui iš rankos medicinos kortelės ir jis, virpėdamas nuo šalčio, pasistatė apykaklę. Jautėsi sustingęs, sutrikęs, nelyginant mokinukas, kurį Kalėdų išvakarėse draugai paliko vieną bendrabutyje, o patys išsivažinėjo po namus švęsti. Nojus įsikišo ranką po paltu, paskui po marškiniais, palietė krūtinę ir užčiuopė šonkaulius, kurie jam pasirodė tvirti ir patikimi net žvarbaus vėjo gūsiams kiaurai košiant pro drabužius. Jis nedrąsiai kostelėjo. Jam viskas gerai, jis sveikas.

Nojus lėtai nupėdino į prieplauką, praėjo pro ginkluotą karo policininką su žiemine kepure nuleistomis ausinėmis. Keltas buvo pustuštis. „Viskas man ne taip kaip kitiems“, — vangiai galvojo jis, žiūrėdamas, kaip nežinia kokio mirusio generolo vardu pavadintas keltas skrodžia siaurą juodą vandens juostą, artėdamas prie tolumoje dunksančio miesto.

Houpės namuose nerado. Jos dėdė sėdėjo vienais apatiniais virtuvėje ir skaitė Bibliją. Jis piktai dėbtelėjo į Nojų, kurio nemėgo, ir tarė:

— Čia tu? O aš maniau, kad jau tapai pulkininku.

— Ar nieko, jei čia pasėdėsiu ir jos palauksiu? — paklausė Nojus pavargusiu balsu.

— Kaip žinai, — atsake dėdė, kasydamasis pažastį. Ant stalo priešais jį gulėjo Biblija, atversta ties Evangelija pagal Luką. — Aš negaliu tikrai pasakyti, kada ji sugrįš. Šita mergužėlė pradėjo elgtis labai lengvabūdiškai, kaip rašau jos tėvams į Vermontą, ir jai atrodo visai normalu valkiotis naktimis. — Jis bjauriai nusiviepė Nojui. — Ir dabar, kai jos draugužis išeina į armiją, ar bent ji taip mano, mergužėlė jau ieškosi pamainos. Kaip manai?

Ant viryklės kaito kava, ant stalo stovėjo pusiau nugertas puodelis ir kavos aromatas viliojo Nojų, nes jis nuo ryto nieko nebuvo valgęs. Bet dėdė nepasiūlė jam kavos, o jis nepaprašė.

Nojus įėjo į svetainę ir atsisėdo ant veliūru aptrauktos kėdės, uždengtos pigiu nėrinių apdangalu. Jam šiandien buvo ilga diena, veidas degė nuo šalčio ir vėjo, ir jis sėdėdamas užsnūdo ir negirdėjo, kaip dėdė garsiai šliurinėja po virtuvę, barškina puodelius ir kartkartėmis garsiai, šniaukrojančiu balsu skaito Bibliją.

Tik gerai pažįstamas atidaromų vartelių girgždėjimas pažadino jį iš miegų. Mirksėdamas jis atsistojo kaip tik tuo metu, kai Houpė lėtai, sunkia eisena įžengė į kambarį. Pamačiusi jį vidury svetainės ji sustojo lyg įbesta.

Tada puolė jam į glėbį ir stipriai apkabino.

— Tu čia, — pasakė Houpė.

Dėdė smarkiai trinktelėjo virtuvės durimis. Nė vienas jųdviejų to nepastebėjo.

Nojus priglaudė skruostą jai prie plaukų.

— O aš buvau tavo kambary, — pasakė Houpė. — Visą šį laiką. Apžiūrinėjau tavo daiktus. Visą dieną tu nė karto nepaskambinai. Kas atsitiko?

— Manęs nepaėmė, — tarė Nojus. — Plaučiuose rado randų. Nuo tuberkuliozės.

— O Dieve! — pasibaisėjo Houpė.

Devintas skyrius

Maiklą išbudino tarškančios žoliapjovės garsas. Jis dar pagulėjo svetimoje lovoje, prisiminė, kur esąs, prisiminė, kas įvyko vakar, uodė nupjautos Kalifornijos žolės kvapą. „Tikriausiai, — vakar kalbėjo filmų scenarijų autorius prie plaukimo baseino Palm Springse, — tikriausiai dešimt vyrukų dabar namie rašo šitaip. Liokajus įeina į sodą su arbata ir klausia: „Citrinos ar grietinėlės?“, o jo devynmetė dukrelė įbėga nešina lėle ir prašo: „Tėti, sutaisyk radiją. Negirdžiu linksmosios laidos. Tas vyras visą laiką kalba apie Perl Harborą. Tėti, ar Perl Harboras yra netoli tos vietos, kur gyvena močiutė?“ Tada ji palenkia lėlę, ir lėlė sako: „Mama“.

„Kvaila, — galvojo Maiklas, — bet labiau teisinga, negu ne.“ Svarbūs įvykiai skelbia apie save banaliomis frazėmis. Regis, visuotinė nelaimė atėjo banaliu, nuvalkiotu keliu. Ir dar sekmadienį, kai žmonės ilsėjosi po sočių šventinių pietų sugrįžę iš bažnyčios, kur pareigingai dundeno maldas Dievui, prašydami taikos. Atrodo, kad priešas, piktai šaipydamasis, savo žiauriausiam išpuoliui pasirinko sekmadienį, tarsi norėdamas parodyti, kokį ironišką pokštą vėl gali iškrėsti krikščioniškajam pasauliui. Po šeštadienio girtuokliavimo ir sanguliavimo, po šventų ryto maldų ir gausybės sodos vandens.

Maiklas pats dykumos saulei plieskiant žaidė tenisą su dviem kareiviais, dislokuotais Mare Filde. Kai iš klubo pastato išėjo moteris ir pasakė: „Geriau ateikit ir pasiklausykit radijo. Trukdžiai baisūs, bet, man regis, japonai mus užpuolė“, abu kareiviai pažiūrėjo vienas į kitą, padėjo raketes, grįžo į vidų, susikrovė daiktus ir išėjo tiesiai į Mare Fildą. Puota prieš Vaterlo mūšį. Daugiau negu prieš šimtą metų galantiški jauni karininkai šoka valsą, atsisveikindami bučiuoja nuogus damų pečius ir išjoja kariauti raiti ant putotų žirgų, Flandrijos naktyje caksi pasagos, žiba apnuoginti kardai, plevėsuoja pelerinos. Sena istorija, bet Baironas vis tiek padarė ją didžią. Kaip Baironas būtų jautęsis vakar ryte Honolulu ir šį rytą čia, Beverli Hilse?

Maiklas buvo ketinęs likti Palm Springse dar tris dienas, bet po šios teniso partijos jis apmokėjo sąskaitą ir išskubėjo į miestą. Nei pelerinų, nei žirgų, tik išsinuomotas fordas atverčiamu viršum, nusenkančiu paspaudus mygtuką. Ir nelaukia joks mūšis, o tik savaitei nuomojamas butas pirmame aukšte su langais į baseiną.

Žoliapjovės tarškėjimas sklido pro stiklines duris, atsiveriančias į nedidelę pievutę. Maiklas atsigręžė ir žiūrėjo į mechanizmą ir į sodininką. Tai buvo smulkus penkiasdešimtmetis japonas, sulinkęs ir liesas, metų metus prižiūrėjęs kitų žmonių žolę ir gėlynus. Jis automatiškai trepeno paskui žoliapjovę, jo laibos, gyslotos rankos įsitempusios laikė rankeną.

Maiklas nenoromis šyptelėjo. Keista matyti tai atsibudus kitą dieną po to, kai japonų eskadra išmetė bombas ant Amerikos laivyno — penkiasdešimtmetis japonas puola tave su žoliapjovę. Maiklas dirstelėjo atidžiau ir liovėsi šypsotis. Sodininko veidas buvo susmukęs ir liūdnas, kaip žmogaus, kenčiančio nuo lėtinės ligos. Maiklas prisiminė, kad aną savaitę jis dirbo savo darbus smagiai ir maloniai šypsodamas, ir net niūniavo, nepataikydamas į toną, kai genėjo oleandro krūmą už lango.

Maiklas išlipo iš lovos ir nuėjo prie lango, sagstydamasis pižamos palaidinę. Rytas buvo giedras, auksinis ir gaivus, būdingas ištaigingai Pietų Kalifornijos žiemai. Pievutės žaluma labai sodri, o žemaūgiai raudoni ir geltoni jurginai palei kraštą švietė kaip spindintys, ryškūs bumbulai. Sodininkas rikiavo augalus pagal kažkokį rytietišką dizaino pojūtį, todėl sodas atrodė kaip biliardo stalas, ant kurio sustatyti įvairiaspalviai puodeliai.

— Labas rytas, — pasisveikino Maiklas. Jis nežinojo vyro vardo. Nežinojo jokių japoniškų vardų. Vieną žinojo. Sesuė Hajakava, senas kino aktorius. Ką gerasis, senasis Sesuė Hajakava veikia šį rytą?

Sodininkas sustabdė žoliapjovę, pamažu atsitokėjo iš savo minčių ir pažiūrėjo į Maiklą.

— Taip, pone, — pasakė jis. Balsas monotoniškas ir aukštas, jame nesigirdėjo draugiškų gaidelių. Jo mažos tamsios akys tarp rudų raukšlių Maiklui pasirodė sutrikusios ir maldaujančios. Maiklui norėjosi pasakyti ką nors paguodžiama ir mandagaus šiam darbo tremtiniui. Juk jis per naktį atsidūrė priešo žemėje, jam primetama kaltė už žiaurų antskrydį, įvykdytą už trijų tūkstančių mylių.

— Prasti reikalai, — pasakė Maiklas, — ar ne?

Sodininkas pažvelgė į jį tuščiu žvilgsniu, tarsi nieko nesuprasdamas.

— Kalbu apie karą, — pasakė Maiklas.

Sodininkas gūžtelėjo pečiais.

— Ne tokie jau prasti, — pasakė jis. — Visi kalba: bjaurūs japonai, prakeikti japonai. Bet reikalai ne tokie prasti. Anksčiau Anglija nori — pasiima. Amerika nori — pasiima. Dabar Japonija nori. — Jis žiūrėjo į Maiklą tiesiai ir iššaukiamai. — Ir pasiima.

Jis nusisuko, kartu apgręžė žoliapjovę ir pradėjo iš lėto pjauti pievutę, o nupjauta žolė kvepiančiais žaliais purslais skraidė jam aplink alkūnes. Maiklas akimirką stebėjo jį, jo pakumpusią nuolankią nugarą, neįtikėtinai stiprias kojas, nuogas iki kelių, su apiplyšusiais šortais. Jo raukšlėtas, saulės nudegintas kaklas styrojo iš bespalvių, prakaituotų marškinių.

Maiklas svarstė. Gal doras pilietis karo metais turėtų pranešti atitinkamai valdžiai apie tokias kalbas? Gal šis pagyvenęs japonas sodininkas apiplyšusiais drabužiais iš tikrųjų yra aukščiausias japonų karo laivyno vadas, išmintingai laukiantis imperatoriškosios flotilės pasirodymo prie San Pedro uosto ir kol kas nekaišiojantis galvos? Maiklas nusišypsojo. Štai kaip žmogų veikia filmai. Niekur nuo jų nepabėgsi.

Jis uždarė stiklines duris ir nuėjo skustis. Skusdamasis mėgino sugalvoti, ką nuo šiol veiks. Jis atvyko į Kaliforniją su Tomu Kehūnu, kuris rinko aktorius savo naujam spektakliui. Kartu jie tarėsi su autoriumi Miltonu Sliperiu dėl pakeitimų pjesėje. Bet Sliperis laisvas tik vakarais, nes dieną dirba Warner Brothers studijoje scenarijų autoriumi. „Menas, — nepatenkintas burbėjo Kehūnas, — dvidešimtajame amžiuje klesti. Gėtė galėjo rašyti pjesę visą dieną, taip pat Čechovas ir Ibsenas, tačiau Miltonas Sliperis savajai gali skirti tik vakarus.“

„Bet, — galvojo Maiklas, gremždamas veidą, — kai tavo šalis stoja į karą, ir tau kyla noras imtis energingų ir ryžtingų veiksmų. Regis, turėtum griebti šautuvą, lipti į karo laivą, į bombonešį, skristi penkis tūkstančius mylių, parašiutu nusileisti priešo sostinėje..

Bet jis reikalingas Kehūnui, jie turi pastatyti spektaklį. Kita vertus, ką čia slėpti. Maiklui reikia pinigų. Jeigu jis dabar išeitų į kariuomenę, jo tėvai tikriausiai badautų, o dar alimentai Laurai... Šį kartą Kehūnas žada jam procentus nuo pjesės. Nedidelius, bet jeigu pjesė sulauks sėkmės, tai pinigai plauks metus ar dvejus. Gal karas neužsitęs ir pinigų užteks iki jo pabaigos. O jeigu pjesė sulauks didžiulio pasisekimo, kaip, pavyzdžiui, „Ebės airių rožė“ arba „Tabako kelias“, karas galės tęstis iki begalybės. Bet baisu pagalvoti, kad karas gali tęstis tiek, kiek „Tabako kelias“ rodomas scenoje.

Bet gerai, kad jis neturi tų pinigų dabar. Kaip būtų šaunu, vos išgirdus žinią per radiją, nueiti į artimiausią kariuomenės įgulą ir stoti į karo tarnybą. Tai būtų solidus, rimtas poelgis, kurį didžiuodamasis prisimintum visą gyvenimą. Bet banke guli tik šeši šimtai dolerių, pajamų mokesčių rinkėjai neduoda jam ramybės dėl 1939-ųjų metų įplaukų, o Laura pasirodė esanti neįsivaizduojamai godi prisiteisiant skyrybų alimentus. Jis privalės visą gyvenimą mokėti jai po aštuoniasdešimt dolerių per savaitę, nebent ji ištekėtų, ir ji jau pasiėmė visus grynuosius, buvusius jo sąskaitoje Niujorke. Kažin, ar reikia mokėti alimentus, kai tarnauji kariuomenėje?

Maiklas prisiminė ano karo epizodą, kurį jam papasakojo jo bičiulis anglas. Jo draugas kariavo prie Somos. Trečią mūšių dieną beveik visa jo kuopa buvo žuvusi. Vadai, matyt, nė neketino siųsti papildymo arba keisti kuopos sudėties. Tą akimirką jo draugui buvo įteiktas laiškas iš namų. Drebančiomis rankomis, tramdydamas ašaras jis atplėšė voką ir jame rado mokesčių inspekcijos laišką: „Ne kartą rašėme jums apie jūsų įsiskolinimą už 1914 metus, kurio suma yra trisdešimt du svarai ir septyni šilingai. Šis mūsų įspėjimas paskutinis. Jeigu artimiausiu metu nepadengsite įsiskolinimo, būsime priversti išieškoti per teismą.“ Anglas, purvinas, apiplyšęs, įkritusiomis akimis, vos ne vienintelis išlikęs gyvas tarp žuvusiųjų, apkurtęs nuo nepertraukiamo patrankų gausmo, rimtu veidu užrašė ant to paties laiško: „Ateikit ir pasiimkit. Karinė vadovybė mielai duos jums mano adresą.“ Jis padavė voką kuopos raštininkui, kad išsiųstų, ir vėl atsigręžė į vokiečius.

Rengdamasis Maiklas stengėsi galvoti apie kitus dalykus. Šiek tiek nejauku tokį svarbų rytą pagirioti šiame pernelyg ryškiame, rausvu šifonu išpuoštame Holivudo viešnamio stiliaus miegamajame ir nuogąstauti dėl savo finansinės padėties kaip kokiam buhalteriui, paėmusiam iš kasos penkiasdešimt dolerių ir nerimaujančiam, kaip juos grąžinti prieš atvykstant auditoriams. Kažkur ten, Honolulu, prie patrankų stovi kareiviai, jų finansinė padėtis tikriausiai dar sunkesnė, bet Maiklas įsitikinęs, kad šįryt jiems tas nerūpi. Bet vis tiek būtų neprotinga tuojau pat važiuoti ir stoti į kariuomenę. Juokinga, bet patriotizmą, kaip ir kitus kilnius poelgius, turtingiems demonstruoti lengviau.

Maiklas išgirdo, kaip į svetainę įėjo juodaodis valytojas, pamažu atidarė indaujos duris ir dzingtelėjo buteliai. „Karas jo nepakeitė, — nusišypsojo Maiklas. — Jis ir toliau vaginėja džiną.“

Maiklas pasirišo kaklaraištį ir įėjo į svetainę. Juodaodis siurbliu valė kilimą. Stovėjo kambario viduryje, akis įsmeigęs į lubas ir nerūpestingai stumdė ilgą siurblio kotą. Ore smarkiai atsidavė džinu. Dirbdamas valytojas ramiai lingavo, kaip švytuoklė.

— Labas rytas, Briusai, — maloniai pasisveikino Maiklas. — Kaip jautiesi?

— Labas rytas, pone Vaiteikeri, — užsisvajojęs atsakė Briusas. — Jaučiuosi kaip visada. Kaip visada.

— Ar tave ims į kariuomenę? — paklausė Maiklas.

— Mane, pone Vaiteikeri? — Briusas liovėsi siurbęs ir papurtė galvą. — Tik jau ne mane, senąjį Briusą. Jeigu man sakys: „Broli, stok į kariuomenę“, Briusas nestos. Aš per senas, sergu triperiu ir reumatu. Net jeigu būčiau jaunas kaip kumeliukas ir stiprus kaip riaumojantis liūtas, vis tiek į tą karą neičiau. Gal į kitą, bet ne į šitą. Ne, pone.

Maiklas kiek atsitraukė, nes Briusas kalbėdamas vis labiau karščiavosi ir prisiartino prie jo per žingsnį, skleisdamas džino kvapą. Maiklas žiūrėjo į jį nustebęs. Kas kartą, kalbėdamasis su juodaodžiais, jis jausdavosi nejaukiai, tarsi nusikaltęs. Jam nesisekė atvirai, kasdieniškai su jais pasikalbėti.

— Nieku gyvu, pone, — linguodamas kalbėjo Briusas. — Šitame kare nedalyvausiu, net jeigu gaučiau sidabro šautuvą ir raudono aukso pentinus. Čia kariauja neteisieji, kaip išpranašauta Biblijoje, todėl aš ir piršto nepajudinsiu, kad nuskriausčiau savo artimą...

— Briusai, juk japonai žudo amerikiečius, — pasakė Maiklas jausdamas, kad tokią dieną, kaip ši, būtina kuo paprasčiau aiškinti savo artimui, kad žodžiai pasiektų jį pro džino garus.

— Gal ir žudo. Pats to nemačiau. Nežinau. Tik skaičiau baltųjų laikraščiuose. Gal japonai žudo amerikiečius, nes buvo išprovokuoti. Gal japonai norėjo įeiti į viešbutį, o baltieji pasakė, kad geltoniesiems įeiti draudžiama, tada geltonieji supyko, pasvarstė ir sako: „Baltieji neįleidžia mūsų į viešbutį. Tai užimkime viešbutį.“ Ne, pone. — Briusas porą kartų pabraukė kilimą ir vėl sustabdė siurblį. — Šitas karas ne man. Aš laukiu kito karo.

— Kada jis prasidės?

— Tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt šeštaisiais, — negalvodamas atsakė Briusas. — Tai bus Armagedonas. Rasių karas. Spalvotieji prieš baltuosius. — Jis dievobaimingu girtu žvilgsniu dirstelėjo į lubas. — Tada aš pačią pirmą dieną ateisiu į šaukimo punktą ir pasakysiu spalvotajam generolui: „Generole, jums pravers mano tvirtos rankos.“

„Kalifornija, — sutrikęs šyptelėjo Maiklas. — Tokių žmonių sutiksi tik Kalifornijoje.“

Jis išėjo, o Briusas liko stovėti viduryje kambario, susimąstęs, pasirėmęs siurblio kotu.

Lauke, kitoje gatvės pusėje, tuščiame plote, kiek iškilusiame virš vietovės, stovėjo du kariniai sunkvežimiai ir priešlėktuvinis pabūklas, o kareiviai su šalmais kasė žemę. Pabūklas, atkišęs į dangų savo ilgą, pridengtą nosį, ir įtemptai dirbantys kareiviai, gremžiantys žemę taip, tarsi į juos jau būtų šaudoma, Maiklui atrodė kvailokai ir juokingai. Kalifornijai būdingas reiškinys. Neįmanoma patikėti, kad kurioje nors kitoje valstijoje kariuomenė būtų surengusi tokį melodramatišką spektaklį. Be to, kareiviai ir ginklai Maiklui, kaip daugeliui amerikiečių, visada atrodė tarsi kokio nuobodaus suaugusių žmonių žaidimo įrankiai, netikroviški daiktai. O ši konkreti patranka styrojo įsprausta tarp virvių, ant kurių moterys buvo iškabinusios pirmadienio skalbinius: liemenėles ir šilkinių kojinių bei kelnaičių girliandas. Ant ispaniško stiliaus namo kiemo laiptelių tebestovėjo rytinio pieno buteliai.

Maiklas nuėjo Viltšyro bulvaro link, į kavinę, kur paprastai pusryčiaudavo. Kampiniame name buvo bankas, prie durų stovėjo nutįsusi eilė, žmonės laukė, kada bankas atsidarys. Jaunas policininkas stengėsi tvarkyti juos, nuolat kartodamas: „Ponios ir ponai. Ponios ir ponai. Stovėkite savo vietose. Nesijaudinkite. Visi pasiimsite pinigus.“

Maiklas priėjo prie policininko smalsaudamas.

— Kas čia darosi? — paklausė jis.

Policininkas nepatenkintas dirstelėjo į jį.

— Stokite į galą, pone, — pasakė jis rodydamas pirštu.

— Man nereikia patekti į vidų, — pasakė Maiklas. — Neturiu pinigų tame banke. Neturiu, — jis plačiai nusišypsojo, — ir jokiame kitame.

Policininkas jam irgi nusišypsojo, pareiškimas apie neturtą staiga padarė juos draugais.

— Jie nori atsiimti pinigus, — jis mostelėjo galva į žmonių eilę, — kol nesubombarduotos saugyklos.

Maiklas pažvelgė į eilėje stovinčius žmones. Tie priešiškai žiūrėjo į jį, lyg įtardami, kad kiekvienas, kuris kalbasi su policininku, taikosi neteisėtai atimti iš jų pinigus. Jie buvo gerai apsirengę, eilėje matėsi nemažai moterų.

— Į rytus, — paniekinamai pasakė policininkas garsiu sceniniu šnabždesiu. — Jie spruks į rytus, kai tik atsiims pinigus. Suprantu, — tęsė jis jau garsiai, kad visi eilėje jį girdėtų, — dešimt japonų divizijų jau išsilaipino Santa Barbaroje. Nuo rytojaus Amerikos bankas bus paverstas Japonijos Generalinio štabo būstine.

— Aš pranešiu apie jus, — pareiškė pikta vidutinio amžiaus moteris rausva suknele ir plačiakrašte mėlyna šiaudine skrybėle. — Pamatysit.

— Labai prašau, ponia. Mano pavardė Makartis, — atsakė policininkas.

Maiklas nusišypsojo ir nuėjo į kavinę. Eidamas pastebėjo, kad vitrinų langai jau apklijuoti juostomis saugant nuo sprogimo bangos. „Turtingieji, — galvojo jis, — jautresni negandoms negu kiti. Jie turi daugiau ką prarasti, todėl greičiau sprunka. Neturtingam žmogui į galvą neateitų palikt Vakarų pakrantę vien todėl, kad kažkur Ramiajame vandenyne vyksta karas. Ne iš patriotizmo ar tvirtumo, bet dėl to, kad negali sau to leisti. Kita vertus, turtingieji įprato atsipirkti nuo fizinio ar kito nešvaraus darbo, o karas juk yra sunkiausias ir nešvariausias darbas.“

Jis prisiminė sodininką, gyvenantį čia jau keturiasdešimt metų, nuo džino ir savo pranašysčių apsvaigusį Briusą, kurio senelis buvo išlaisvintas iš vergijos 1863-iais metais, prisiminė godžius ir priešiškus eilėje stovinčių moterų veidus, prisiminė, kaip pats sėdėjo ant rausva lovatiese užtiestos lovos, susirūpinęs dėl mokesčių ir alimentų... Ar tai tie žmonės, kuriuos Džefersonas ir Franklinas mokė atlikti didžius darbus? Ar tai tie patys ūkininkai, medžiotojai ir amatininkai, kurie buvo susirinkę aistringai kovoti už nepriklausomybę ir teisingumą? Ar tai naujasis milžinų pasaulis, Vitmeno apdainuotas?

Maiklas įėjo į kavinę ir užsisakė apelsinų sulčių, skrebutį ir kavos.

Jis susitiko su Kehūnu pirmą valandą garsiame Beverli Hilso restorane. Didelė, tamsi salė buvo įrengta pribloškiamai, šį stilių taip mėgo filmų dekoracijų dailininkai. „Patalpa primena vonios kambarį, — galvojo Maiklas stovėdamas prie baro ir žvalgydamasis po civilių pilną patalpą, kur vienintelis kariškis buvo aukštas pėstininkų seržantas, — parengtą Balkanų karalienei.“ Palyginimas jam patiko, ir jis palankiau žvelgė į įdegusius apkūnius vyrus tvido švarkais ir į tvarkingas, pasipudravusias gražias moteris su stulbinamomis skrybėlaitėmis, jos sėdėjo visur ir akimis lesė kiekvieną naujai įėjusį.

Apie karą jau pasakojami gandai ir anekdotai. Garsus režisierius ėjo per salę paniurusiu veidu, šnipšteldamas tai vienam, tai kitam, esą jis nenori skleisti gandų, bet mes nebeturime nė vieno laivo Ramiajame vandenyne, o japonų laivų flotilė pastebėta už trijų šimtų mylių nuo Oregono pakrantės. Kažkoks scenarijų autorius girdėjęs, kaip vienas MGM studijos prodiuseris išburbuliavęs kirpykloje pro putomis išteptą veidą: „Aš taip pykstu ant tų mažiukų geltonų šunsnukių, kad galėčiau mesti darbą ir vykti... vykti... — Prodiuseris patylėjo, ieškodamas žiauriausio žodžio savo pasipiktinimui ir pareigai išreikšti. Galiausiai surado: — ...vykti tiesiai į Vašingtoną.“ Scenarijų autoriaus pasakojimas sulaukė didelio pasisekimo. Jis ėjo su tuo pasakojimu nuo stalo prie stalo, išmintingai traukėsi pasigirdus jo sukeltam juokui ir ėjo prie naujų klausytojų.

Kehūnas buvo tylus ir išsiblaškęs, ir Maiklas suprato, kad jam skauda skrandžio opą, bet jis reikalavo išgerti prie baro, o tada sėstis prie stalelio. Maiklui dar neteko matyti geriančio Kehūno.

Jiedu susėdo laukti Miltono Sliperio, pjesės, kurią statė Kehūnas, autoriaus, ir Kirbio Hoito, kino aktoriaus, kurį Kehūnas tikėjosi įkalbinti dalyvauti spektaklyje.

— Vienas iš bjauriausių mūsų miesto bruožų, — burbėjo Kehūnas. — Visi įpratę tvarkyti reikalus valgydami priešpiečius. Nepasisamdysi ir kirpėjo, kol tas neprisikemša.

Salėje pasirodė besišypsantis Farnis, didinga eisena žingsniavo pro stalelius ir spaudė rankas. Jis buvo daugybės geriausiai apmokamų Holivudo aktorių, scenarijaus autorių ir režisierių agentas. Restoranas buvo jo karalystė, o priešpiečiai — iškilmingų audiencijų metas. Farnis pažinojo Maiklą, ne kartą siūlė jam režisieriaus darbą Holivude žadėdamas šlovę ir turtus.

— Sveiki! — Farnis paspaudė jiems rankas šypsodamas įžūliai ir kartu draugiškai. Jis patyrė, kad tokia šypsena padeda jam įkalbinti žmones skirti daugiau pinigų jo klientams, negu buvo ketinta. — Kaip jums patinka? — paklausė jis tokiu tonu, lyg karas būtų jo naujas filmas, kuriuo jis labai didžiuojasi.

— Dar neteko dalyvauti tokiame mažučiame kare, — atsakė Maiklas.

— Kiek jums metų? — Farnis atidžiai pažiūrėjo į Maiklą.

— Trisdešimt treji.

— Galėčiau išrūpinti jums dvi juosteles Karo laivyne, — pareiškė Farnis. — Ryšių su visuomene skyriuje. Radijuje. Norit?

— Po galais! — subjuro Kehūnas. — Ar Karo laivynas irgi naudojasi agentais?

— Ten turiu draugą. Kapitoną. Tai kaip? — Jis vėl atsigręžė į Maiklą.

— Kol kas nereikia, — atsakė Maiklas. — Dar palauksiu porą trejetą mėnesių.

— Po trijų mėnesių, — pranašišku tonu pareiškė Farnis, tuo pačiu metu nepamiršdamas šypsotis dviem puošnioms gražuolėms prie gretimo stalelio, — jums liks tik prižiūrėti Jokohamos sodus.

— Tiesą pasakius, — lėtai pradėjo Maiklas, stengdamasis kalbėti kuo kasdieniškiau, — noriu eiti į kariuomenę eiliniu.

— Ar pašėlote? — nusistebėjo Farnis. — Kam to reikia?

— Ilga istorija, — atsakė Maiklas ir sutriko dėl savo nekuklumo. — Papasakosiu kitą kartą.

— Ar žinote, kas yra eilinis mūsų kariuomenėje? Smulkmė. Malk jį į sveikatą su visais taukais... Na, linkiu sėkmės kare. — Jis pamojo ranka ir nuėjo.

Kehūnas niūriai žiūrėjo į du komedijos aktorius, besibraunančius pro barą, garsiai besijuokiančius ir spaudžiančius rankas kitiems gėrovams.

— Na ir miestas, — pareiškė jis. — Duočiau Japonijos armijos vadovybei penkis šimtus dolerių ir du bilietus į visas savo pjesių premjeras, jeigu jie rytoj jį subombarduotų. Maiklai, — kalbėjo jis nežiūrėdamas į Maiklą, — pasakysiu tau labai savanaudišką dalyką.

— Sakyk, — sutiko Maiklas.

— Neišeik į kariuomenę, kol nepastatysime spektaklio. Aš per daug pavargęs, kad užbaigčiau jį vienas. Tu dirbai su manimi nuo pradžios. Sliperis yra siaubingas mulkis, bet jo pjesė gera, ji turi būti pastatyta...

— Nesirūpink, — švelniai atsakė Maiklas ir nusigando pagalvojęs, kad griebiasi šio garbingo pasiteisinimo, norėdamas atidėti sau karą dar vieną sezoną. — Kol kas niekur nedingsiu.

— Tegu jie bent porą mėnesių išsiverčia be tavęs, — tarė Kehūnas. — Mes vis vien laimėsim tą karą.

Jis nutilo. Sliperis jau brovėsi per minią jų link. Sliperis rengėsi kaip tvirtai ant kojų stovintis jaunas rašytojas, vilkėjo tamsiai mėlynais darbiniais marškiniais, kaklaraištis karojo nukrypęs į šoną. Jis buvo gražus, kresnas, arogantiškas vyras, prieš keletą metų parašęs dvi įkvepiančias pjeses apie darbininkų klasę. Jis atsisėdo nepaspaudęs rankų Maiklui ir Kehūnui.

— Dieve, — burbėjo jis, — kodėl turime susitikti tokiame atgrasiame restorane?

— Susitikimo vietą paskyrė tavo sekretorė, — nuolankiai priminė Kehūnas.

— Mano sekretorė gyvenime turi du tikslus: apsukti galvą vengrui režisieriui iš Universal studijos ir padaryti iš manęs džentelmeną. Ji iš tų merginų, kurios nuolat kartoja, kad joms nepatinka tavo marškiniai. Pažįstate tokias?

— Man irgi nepatinka tavo marškiniai, — atsakė Kehūnas. — Uždirbi po du tūkstančius dolerių per savaitę. Tau nebūtina tokiais vilkėti.

— Dvigubą porciją viskio, — užsisakė Sliperis. — Na, — pareiškė jis garsiai, — dėdė Semas galiausiai nutarė pasitarnauti žmonijai.

— Ar perrašei antrąją sceną? — paklausė Kehūnas.

— Dėl Dievo meilės, Kehūnai! — atsakė Sliperis. — Ar žmogus gali dirbti šitokiu metu?

— Pamaniau sau, paklausiu, — atsakė Kahūnas.

— Kraujas, — pradėjo Sliperis, ir Maiklui atrodė, kad jis kalba kaip vienas iš jo pjesės veikėjų. — Kraujas ant palmių, kraujas radijo laidose, kraujas ant denių, o jis teiraujasi apie antrąjį veiksmą! Kehūnai, atsibusk. Kosminė akimirka. Griaustinis žemės viduriuose. Žmonių rasė blaškosi košmare, kankinama ir kraujuojanti.

— Patausok tai, — tarė Kehūnas, — finalinei scenai.

— Liaukis. — Sliperis rūsčiai žvelgė iš po tankių, gražių antakių. — Gana tų šiurkščių Brodvėjaus juokelių. Tas laikas praėjo, Kehūnai, praėjo negrįžtamai. Pirmoji vakar numesta bomba pataikė tiesiai į paskutinio sąmojo centrą. Kur Hemas?

— Hoitas įspėjo vėluosiąs, — atsiliepė Maiklas. — Jis ateis.

— Turiu grįžti į studiją, — pareiškė Sliperis. — Fredis prašė užeiti šią popietę. Studija ketina kurti filmą apie Honolulu, žadinti amerikiečius.

— Ką tu darysi? — paklausė Kehūnas. — Ar turėsi laiko pjesei užbaigti?

— Žinoma, turėsiu, — atsakė Sliperis. — Juk sakiau tau, kad užbaigsiu.

— Taip, — sutiko Kehūnas. — Sakei prieš karui prasidedant. Galėtum stoti į kariuomenę...

Sliperis purkštelėjo.

— Ką aš joje veikčiau? Saugočiau Kanzaso viaduką? — Jis nugėrė didelį gurkšnį viskio, kurį padavėjas buvo pastatęs priešais jį. — Menininkui uniforma netinka. Menininko pareiga yra palaikyti gyvą kultūros liepsną, aiškinti, ką reiškia karas, kelti dvasią žmonių, besigrumiančių su mirtimi. Visa kita, — kalbėjo jis, — yra tik sentimentai. Rusijoje menininkų neima į kariuomenę. Rašykite, sako jie, vaidinkite, tapykite, kurkite muziką. Teisingai galvojanti šalis nesiunčia savo nacionalinio turto į fronto liniją. Kas būtų, jeigu prancūzai būtų išsiuntę Moną Lizą ir Sezano autoportretą į Mažino frontą? Palaikytumėt juos kvaištelėjusiais, ar ne?

— Taip, — atsakė Maiklas, nes Sliperis dėbsojo į jį nemirksėdamas.

— Na, — jau garsiai šaukė Sliperis, — kodėl jie turėtų siųsti ten šių laikų Sezaną arba gyvą da Vinčį? Kristau, net vokiečiai savo menininkus laiko namie! Mane jau vargina tas ginčas! — Jis užbaigė viskį ir piktai apsidairė. — Negaliu pakęsti to lėtapėdžio Hemo, — pasakė jis. — Užsisakysiu priešpiečius.

— Farnis galėtų išrūpinti tau dvi juosteles Karo laivyne, — šyptelėjo Kehūnas.

— Velniop tą Farnį, — karščiavosi Sliperis. — Bjaurus provokatorius. Kiaušinienės su kumpiu! — kreipėsi jis į padavėją. — Šparagų su olandišku padažu. Ir dvigubą viskio.

Tuo metu įėjo Hoitas, jis sparčiai yrėsi prie jų, pakeliui paspausdamas tik kelias rankas.

— Atleisk, seni, — pasakė Hoitas, slysteldamas ant žalia oda aptraukto suolo. — Atsiprašau, kad vėluoju.

— Po galais, — karingai pradėjo Sliperis, — ar niekur negalit ateiti laiku? Gal tai nepatinka jūsų gerbėjams?

— Sunki diena studijoje, seni, — pasakė Hoitas. — Negalėjau ištrūkti. — Jis kalbėjo kapotu anglišku akcentu, kuris nepasikeitė per septynerius jo gyvenimo Jungtinėse Valstijose metus. Jis pradėjo rūpintis gauti Amerikos pilietybę 1939-ais metais, kai prasidėjo karas, bet išliko tas pats gražus, talentingas jaunas dabita, per Londono Pel Melą išsiveržęs iš Bristolio lūšnynų ir išlipęs iš laivo Amerikoje 1934-aisiais. Jis atrodė sutrikęs, susijaudinęs ir užsisakė labai lengvus priešpiečius. Gėrimo neužsisakė, nes jo laukė varginanti popietė. Jis vaidino anglą eskadrilės vadą ir turėjo filmuotis sudėtingoje scenoje, kur virš Lamanšo dega lėktuvas, šaudoma ir daug stambių planų.

Valgant visi jautė įtampą. Hoitas buvo pažadėjęs Kehūnui dar kartą perskaityti pjesę savaitgalį ir galutinai apsispręsti dėl savo dalyvavimo joje. Jis buvo geras aktorius, tinkamiausias šiam vaidmeniui, ir jeigu jis nesutiks vaidinti, bus labai sunku rasti kitą žmogų. Sliperis paniuręs gėrė dvigubas viskio porcijas, o Kehūnas vangiai knebinėjo maistą.

Prie stalelio kitoje salės pusėje Maiklas pamatė Laurą, ji sėdėjo su dviem moterimis, ir jis šaltai linktelėjo jai. Matė ją pirmą kartą po skyrybų. „Tų aštuoniasdešimties dolerių, — pagalvojo jis, — užteks neilgam, jeigu ji pati mokės už priešpiečius tokiame restorane, kaip šis.“ Jis pyko ant jos už tai, kad ji tokia neapdairi, ir buvo nepatenkintas savimi, kad jam tai rūpi. Ji atrodė labai gražiai, ir buvo sunku prisiminti, kad jis ant jos pyko, sunku prisiminti ir tai, kad jis kada nors ją mylėjo. „Dar vienas veidas, — galvojo jis, — kuris, atsitiktinai sutiktas, liūdesiu nudiegs širdį.“

— Aš dar kartą perskaičiau pjesę, Kehūnai, — pasakė Hoitas kiek skubotai, — ir turiu pasakyti, kad man ji labai patiko.

— Puiku. — Kahūnas pradėjo plačiai šypsotis.

— Bet, — tęsė Hoitas sulaikęs kvapą, — bijau, kad negalėsiu joje vaidinti.

Kehūnas liovėsi šypsotis, o Sliperis pasakė:

— O Dieve!

— Kodėl? — paklausė Kehūnas.

— Dabar... — Hoitas atsiprašomai šypsojosi. — Kai vyksta karas. Pasikeitė planai, seni. Bijau, kad jeigu dalyvausiu spektaklyje, tai ta prakeiktoji šaukimo į kariuomenę komisija uždės ant manęs savo leteną. O studijoje... — jis įsidėjo į burną salotų. — Ten kitas reikalas. Studija žada tarpininkauti, kad atidėtų šaukimą. Sužinota iš Vašingtono, kad kino industrija priskirta gynybinei. Personalas nebus šaukiamas... O kaip teatras — nežinau. Nenorėčiau rizikuoti. Supraskit mano padėtį...

— Žinoma, — pasakė Kehūnas bespalviu balsu. — Žinoma.

— Kristau, — pasakė Sliperis. Jis atsistojo. — Turiu skubėti į Burbank studiją stiprinti šalies gynybos.

Jis išėjo lauk sunkiai ir kiek svirduliuodamas.

Hoitas atšiauriai žvelgė jam pavymui.

— Niekada nemėgau to vyruko, — pasakė jis. — Ne džentelmenas. — Hoitas įtemptai kramtė salotas.

Prie stalo pasirodė Rolis Vonas, raudonu veidu ir švytintis, su taure brendžio rankoje. Jis irgi anglas, vyresnis už Hoitą ir Hoito filme vaidina aviacijos pulkininką leitenantą. Po pietų jis laisvas ir galėjo ramiai gerti.

— Šauniausia diena Anglijos istorijoje, — pareiškė jis laimingas, plačiai šypsodamas Hoitui. — Pralaimėjimų dienos baigėsi. Laukia pergalių dienos. Už Frankliną Delaną Ruzveltą. — Jis kilstelėjo taurę, kiti mandagiai kilstelėjo savąsias ir Maiklas pabūgo, kad Rolis ketina sviesti savo taurę į židinį, juk jis dabar tarnauja Paramount studijos Karališkajame oro laivyne. — Už Ameriką! — pasakė Rolis vėl kilsteldamas taurę.

„Juk iš tikrųjų, — šovė Maiklui nemaloni mintis, — jis geria už tai, kad Japonijos karo laivynas įtraukė mus į karą. Bet ko norėti iš anglo...“

— Kausimės su jais paplūdimiuose, — garsiai dėstė Rolis, — kausimės su jais kalvose. — Jis atsisėdo. — Kausimės su jais gatvėse... Gana Kretų, gana Norvegijų... Nebesileisime išstumiami iš niekur.

— Tavimi dėtas, šitaip nekalbėčiau, seni, — pasakė Hoitas. — Neseniai asmeniškai kalbėjausi su vyruku iš Admiraliteto. Nustebtum, jeigu galėčiau atskleisti tau jo pavardę. Jis paaiškino man Kretos reikalus.

— Ką jis tau sakė apie Kretą? — Rolis spoksojo į Hoitą, žvilgsnis tapo agresyvus.

— Viskas vyksta pagal bendrą planą, seni, — pasakė Hoitas. — Pridaryk priešui nuostolių ir pasitrauk. Protingiausias dalykas pasaulyje. Tegu jie sau turi Kretą. Kam ta Kreta reikalinga?

Rolis didingai atsistojo.

— Neketinu čia sėdėti, — pasakė jis kimiai su pikta ugnele akyse, — ir klausytis, kaip pasprukėlis anglas įžeidinėja Britanijos ginkluotąsias pajėgas.

— Na, na, — ramindamas pasakė Kehūnas. — Sėskis.

— Ką aš pasakiau, seni? — nervingai paklausė Hoitas.

— Pralieta šitiek britų kraujo. — Rolis trenkė kumščiu į stalą. — Įdėta šitiek pastangų gelbstint sąjungininko žemę. Anglai žūva tūkstančiais... o jis kalba, kad šitaip buvo suplanuota! „Tegu jie sau turi tą Kretą!“ Jau kuris laikas stebiu tave, Hoitai, ir stengiuosi būti teisingas, bet bijau, kad galiausiai turėsiu patikėti tuo, ką žmonės apie tave kalba.

— Na jau, seni, — Hoitas išraudo, kalbėjo aukštu balsu, buvo nusigandęs. — Manau, tu esi baisaus nesusipratimo auka.

— Jeigu gyventum Anglijoje, — kandžiai pasakė Rolis, — giedotum kitą giesmę. Nespėtum ir dešimties žodžių ištarti, kaip tave patrauktų į teismą. Už tai, kad skleidi nusiminimą ir baimę. Karo metais, kaip žinai, tai kriminalinis nusikaltimas.

— Tikrai, — sutiko Hoitas silpnu balsu, — Roli, seni...

— Norėčiau žinoti, kas tau už tai moka. — Rolis iššaukiamai atkišo smakrą prie pat Hoito veido. — Tikrai norėčiau žinoti. Nemanyk, kad šis reikalas apsiribos restoranu. Visi šio miesto anglai išgirs apie tai, nebijok! Tegu jie sau turi tą Kretą, a? — Jis trinktelėjo taurę ant stalo ir ėmė brautis baro link.

Hoitas nosine nusibraukė prakaituotą veidą ir neramiai apsidairė norėdamas pamatyti, ar daug žmonių girdėjo tą tiradą.

— Viešpatie, — pasakė jis, — tu nežinai, kaip sunku šiomis dienomis būti anglu. Aplinkui pakvaišę neurastenikai, baisu net burną praverti... — Jis atsistojo. — Tikiuosi, man atleisit, — pasakė jis, — bet aš tikrai turiu grįžti į studiją.

— Žinoma, — pasakė Kehūnas.

— Labai apgailestauju dėl pjesės, — pasakė Hoitas. — Bet matot, kokie reikalai.

— Taip, — atsakė Kehūnas.

— Likit sveiki, — pasakė Hoitas.

— Lik sveikas, — atsakė Kehūnas rimtu veidu.

Jis su Maiklu stebėjo, kaip elegantiška, septynis tūkstančius penkis šimtus dolerių per savaitę kainuojanti nugara eina pro barą, pro Kretos gynėją ir išeina į Paramount studiją, į dekoracinį lėktuvą, kuris šią popietę užsiliepsnos dirbtinių debesų fone už dešimties mylių nuo holivudinio Doverio kranto.

Kehūnas atsiduso.

— Jeigu ateidamas čia nebūčiau turėjęs skrandžio opos, — pareiškė jis, — tai dabar ją įgyčiau.

Jis paprašė sąskaitos.

Tada Maiklas pamatė, kad prie jų ateina Laura. Maiklas labai susidomėjęs žiūrėjo žemyn į savo lėkštę, bet Laura sustojo priešais jį.

— Pakviesk mane sėstis, — pasakė ji.

Maiklas šaltai žiūrėjo į ją, bet Kehūnas nusišypsojo ir pasakė:

— Sveika, Laura, prisidėsi prie mūsų?

Ir ji atsisėdo priešais Maiklą.

— Aš jau vis tiek išeinu, — pareiškė Kehūnas Maiklui nespėjus paprieštarauti. Pasirašęs čekį jis atsistojo. — Pasimatysime vakare, Maiklai, — pasakė jis ir pamažu patraukė prie durų. Maiklas stebėjo jį nueinantį.

— Galėtum būti malonesnis, — pasakė Laura. — Nors mes išsiskyrę, bet galime būti draugiški.

Maiklas spoksojo į seržantą, kuris prie baro gėrė alų. Seržantas stebėjo Laurą, einančią per restoraną, ir žiūrėjo į ją tiesiu, alkanu žvilgsniu.

— Nepritariu vadinamosioms draugiškoms skyryboms, — atsakė Maiklas. — Jeigu reikia skirtis, tai tegu skyrybos būna niekšiškos ir nedraugiškos.

Lauros vokai virptelėjo. „O Dieve, — pagalvojo Maiklas, — ji dar neatprato verkti.“

— Priėjau tik tavęs įspėti, — pasakė Laura drebančiu balsu.

— Dėl ko? — sutrikęs paklausė Maiklas.

— Kad nieko nedarytum skubotai. Kalbu apie karą.

— Nieko nedarysiu skubotai.

— Galėtum pasiūlyti man išgerti, — švelniai pasakė Laura.

— Padavėjau, — šūktelėjo Maiklas, — dvi taures viskio ir sodos vandens.

— Girdėjau, kad esi mieste, — kalbėjo Laura.

— Girdėjai? — Maiklas dėbsojo į seržantą, o šis neatplėšė akių nuo Lauros.

— Vyliausi, kad paskambinsi man, — pasakė ji.

„Moterys, — galvojo Maiklas, — jų emocijos — kaip oro akrobatai, krintantys į tinklą. Nepataiko nutverti skersinio, krinta, atsimuša, pašoka aukštyn ir vėl žvitrios.“

— Turėjau daug darbo, — atsakė Maiklas. — Kaip tavo reikalai?

— Neblogi, — atsakė Laura. — Fox studija bando mane vaidmeniui.

— Linkiu sėkmės.

— Ačiū, — padėkojo Laura.

Seržantas prie baro pasisuko taip, kad galėtų nesigręžiodamas žiūrėti į Laurą. Ji atrodė tikrai labai gražiai vilkėdama griežtą juodą suknelę, užsidėjusi ant pakaušio mažytę skrybėlaitę, todėl Maiklas negalėjo kaltinti seržanto už tai, kad jis taip į ją spokso. Uniforma tik pabrėžė netekties, vienatvės ir bukos aistros išraišką jo veide. „Štai jis čia, — galvojo Maiklas, — ištrūkęs iš karo, gal netrukus bus išsiųstas mirti į kokią nors džiunglių salą, apie kurią niekas nėra girdėjęs, arba ilgus mėnesius ir metus pūti kareivinėse, kur nėra moterų. Tikriausiai jis čia nepažįsta nė vienos merginos, o dabar mato civilį, ne ką vyresnį už jį, sėdintį šioje prabangioje vietelėje su gražia mergina... Gal šitaip dėbsodamas jis įsivaizduoja, kaip aš nerūpestingai geriu tai su viena, tai su kita gražia mergina turtinguose jo tėvynės baruose, guliu su jomis lovose su šiugždančiomis švariomis paklodėmis, o jis tuo metu prakaituoja, verkia ir miršta kažkur toli nuo savo krašto...“

Maiklas jautė beprotišką norą prieiti prie seržanto ir pasakyti jam: „Klausyk, žinau, ką galvoji. Bet tu labai klysti. Neketinu miegoti su šia mergina nei šįvakar, nei kurią kitą naktį. Jei būtų mano valia, išsiųsčiau ją šįvakar su tavim, prisiekiu.“ Bet to padaryti jis negalėjo. Galėjo tik sėdėti čia ir jaustis kaltas, kaip gavęs prizą, kurį užsitarnavo kitas žmogus. Sėdėdamas su savo gražia buvusiąja žmona jis suprato, kad dabar ši mintis nuodys jo dienas; kad kas kartą, įėjęs į restoraną su mergina ir radęs čia vienišą karį, jis jausis kaltas; kad kas kartą, švelniai ir nekantriai palietęs moterį, jis jaus, kad ji nusipirkta kito vyro krauju.

— Maiklai, — tyliai kreipėsi į jį Laura, šypsodama virš taurės, — ką šįvakar veiki? Vėlai vakare?

Maiklas atitraukė žvilgsnį nuo seržanto.

— Dirbu, — atsakė jis. — Jau išgėrei? Man reikia eiti.

Dešimtas skyrius

Jeigu ne vėjas, būtų visai pakenčiama. Kristianas sunkiai pasivertė po antklode, ant suskilusių lūpų jausdamas smėlio skonį. Vėjas nešė smėlį nuo neaukštų uolėtų kalvų ir piktais gūsiais žėrė į veidą, į akis, į gerklę, į plaučius.

Kristianas iš lėto atsisėdo, prilaikydamas antklodę. Pradėjo švisti ir negailestingas nakties šaltis tebebuvo sukaustęs dykumą. Kristiano žandikaulis tirtėjo nuo šalčio. Dar sėdėdamas jis pradėjo energingai judėti, kad sušiltų.

Keli vyrai iš tikrųjų miegojo. Kristianas žiūrėjo į juos stebėdamasis ir nekęsdamas. Hardenburgas ir penki vyrai gulėjo tuoj už keteros. Jis pro žiūronus per keteros viršų stebėjo automobilių koloną ir tik pats jo viršugalvis kyšojo virš banguotos linijos. Net per dukslią, storą milinę matėsi, kad visos Hardenburgo kūno linijos įsitempusios. „Dieve, — galvojo Kristianas, — ar jam niekada nereikia pamiegoti? Kaip būtų nuostabu, jeigu per artimiausias dešimt minučių Hardenburgą užmuštų.“ Kristianas akimirką su malonumu svarstė šią galimybę ir atsiduso. Jokių šansų. Šį rytą gali užmušti juos visus, tik ne Hardenburgą. Užtenka žvilgterėti į jį ir aišku, kad karo pabaigos jis sulauks gyvas.

Himleris atsargiai ropojo žemyn nuo savo pozicijos po ketera šalia Hardenburgo ir stengėsi nekelti dulkių. Jis purtė miegančius kareivius, žadino juos ir šnibždėjo. Jie pamažu pradėjo krutėti labai taupydami judesius, atsargiai, kaip žmonės, atsidūrę tamsiame kambaryje, pilname stiklinių grožybių.

Himleris priropojo prie Kristiano. Jis surietė kelius ir atsisėdo šalia.

— Jis kviečia tave, — pašnibždomis pasakė jis, nors anglai buvo už trijų šimtų metrų nuo jų.

— Gerai, — atsakė Kristianas, bet nekrustelėjo.

— Jis čia mus visus pražudys, — pasakė Himleris. Jis buvo labai sulysęs, veidas su seniai skusta barzda atrodė žalias, žvilgsnis beviltiškas, kaip sugauto žvėries. Jis nebepokštavo ir nebesišaipė iš karininkų nuo tada, kai prieš tris mėnesius prie Bardijos virš jų galvų sprogo pirmas sviedinys. Atrodė, kad, atvykus į Afriką, kitas žmogus, kibesnis ir netekęs vilties, užvaldė seržanto Himlerio kūną, palikęs diktą, linksmą senojo Himlerio šmėklą jaukiai tūnoti Europos užkampyje ir laukti, kol vėl galės jį atsiimti, kai, ir jeigu, jis sugrįš. — Jis ten tik guli, — šnabždėjo Himleris, — stebi anglus ir sau dainuoja.

— Dainuoja? — Kristianas papurtė galvą, kad prablaivėtų.

— Niūniuoja. Šypsosi. Visą naktį nesumerkė akių. Nuo tada, kai kolona sustojo ten vakar vakare, jis guli, stebi juos pro žiūronus ir šypsosi. — Himleris niūriai pažiūrėjo į leitenantą. — Nenorėjo pulti jų vakar vakare. Kur tau. Per lengva. Bijo, kad koks vienas išsigelbės. Mat reikia gulėti ten dešimt valandų ir laukti, kol prašvis, kad galėtume nušauti juos visus. Gražiau atrodys raporte. — Himleris liūdnai nusispjovė į sūkuriuojantį smėlį. — Jis mus visus pražudys, pamatysi.

— Kiek ten yra tomių? — paklausė Kristianas.

Pagaliau jis nusimetė antklodę ir drebėdamas atsargiai paėmė stropiai suvyniotą automatą.

— Aštuoniasdešimt, — sušnabždėjo Himleris. Jis piktai apsidairė. — O mūsų trylika. Tik tas šunsnukis galėjo išeiti patruliuoti su trylika vyrų. Ne su dvylika, ne su keturiolika, ne su...

— Ar anglai jau atsikėlė? — nutraukė jį Kristianas.

— Atsikėlė, — atsakė Himleris. — Visur pilna sargybinių. Stebuklas, kad jie iki šiol mūsų nepastebėjo.

— Ko jis laukia? — Kristianas pažiūrėjo į leitenantą, kuris gulėjo ties gūbrio viršūne įsitempęs, kaip sėlinantis gyvūnas.

— Klausk jo, — atsakė Himleris. — Gal laukia, kad atvažiuos Romelis stebėti jo asmeniškai ir po pusryčių įteiks jam medalį.

Leitenantas slystelėjo žemiau ir nekantriai pamojo Kristianui. Kristianas prirėpliojo prie jo, o Himleris atsekė iš paskos.

— Turėjo pats nutaikyti minosvaidį, — burbėjo Himleris. — Manimi nepasitikėjo. Aš mat per mažai išsimokslinęs. Jis visą naktį šliaužiojo prie jo ir žaidė su pakėlimo mechanizmu. Prisiekiu Dievu, jeigu patikrintų jo protą, tai po dviejų minučių jis jau būtų apvilktas tramdomaisiais marškiniais.

— Ateik, ateik, — kimiai šnabždėjo Hardenburgas.

Priropojęs Kristianas pamatė, kad Hardenburgo akys žiba laimės ugnele. Jis buvo apšepęs, kepurė apibirusi smėliu, bet atrodė taip, tarsi būtų miegojęs dešimt ramių valandų.

— Noriu, kad visi užimtų pozicijas, — pasakė Hardenburgas, — po minutės. Nė vienas tegu nesukruta, kol nepasakysiu. Pirmieji šūviai bus paleisti iš minosvaidžio. Iš čia ranka duosiu ženklą.

Kristianas, stovėdamas keturpėsčias, linktelėjo.

— Kai parodysiu ženklą, per kalvos viršų bus iškišti du kulkosvaidžiai. Šaudys be pertrūkio, kol įsakysiu liautis. Ar aišku?

— Taip, pone leitenante, — sušnabždėjo Kristianas.

— Kai norėsiu pakoreguoti minosvaidį, pats tai padarysiu. Tegu komanda būna atidi ir visą laiką stebi mane. Supratai?

— Taip, pone leitenante, — pasakė Kristianas. — Kada pradėsim šaudyti?

— Kai būsiu pasirengęs, — atsakė Hardenburgas. — Eik, apžiūrėk, kad viskas būtų tvarkinga, ir grįžk.

— Klausau.

Kristianas ir Himleris apsigręžė ir nurėpliojo ten, kur buvo įtaisytas minosvaidis. Už jo buvo sukrauti sviediniai ir šalia gūžėsi vyrai.

— Jeigu tas šunsnukis, — šnibždėjo Himleris, — gaus kulką į uodegą, tai šiandien mirsiu laimingas.

— Patylėk, — pasakė Kristianas. Himlerio nervingumas trikdė. — Dirbk savo darbą, o leitenantas tegu rūpinasi savimi.

— Dėl manęs nėra ko jaudintis, — atšovė Himleris. — Niekas nepasakys, kad savo darbo neatlieku.

— Niekas ir nesako.

— Tu rengeisi pasakyti, — karingai išrėžė Himleris džiaugdamasis, kad turi savą priešą, su kuriuo gali šią akimirką pasibarti — atitolinti mintis nuo aštuoniasdešimties anglų, įsikūrusių už trijų šimtų metrų nuo jų.

— Užsičiaupk, — pasakė Kristianas.

Jis žiūrėjo į minosvaidininkus. Jie buvo sušalę ir drebėjo. Naujokas Šioneris bjauriai žiopčiojo, tampomas mėšlungiško žiovulio, bet vyrai atrodė pasirengę. Kristianas perdavė leitenanto nurodymus ir nurėpliojo šalin. Stengdamasis nekelti dulkių jis prisiartino prie kulkosvaidžio ir trijų žmonių komandos dešiniajame keteros krašte.

Vyrai buvo pasirengę. Laukimas per visą naktį, kai anapus menkutės keteros ilsisi aštuoniasdešimt anglų, nė vienam nepraėjo be pėdsako. Neaukšta kalvelė vos slėpė sunkvežimius, du džipus ir vikšrinį transporterį. Jeigu oro pajėgų lėktuvas, patruliuojantis anksti rytą, pasirodys danguje ir nusileis žemiau pažvalgyti, viskam galas. Kareiviai, kaip ir vakar, nervingai dirsčiojo į giedrą, beribį dangų, apšviestą plintančio saulėtekio. Laimė, kad saulė, dar nepakilusi, bet jau akinanti, buvo jiems už nugarų. Dar valandą anglams bus sunku juos pastebėti, nes į akis jiems spigins šviesa.

Jau trečią kartą per pastarąsias penkias savaites Hardenburgas išveda juos patruliuoti prie anglų fronto linijos. Kristianas įsitikinęs, kad leitenantas bataliono štabe pats siūlosi į savanorius šiai užduočiai atlikti. Čia, dešiniajame nuolat kintančios fronto linijos krašte, nėra vandens ir kelių, tik smėlis ir krūmokšniai, kareivių nedaug. Daugiausiai tik nedideli postai ir tarp jų judantys patruliai, ne taip, kaip pakrantėje, kur eina svarbus kelias ir yra vandens tiekimo punktai, kur visą parą parengtyje stovi artilerija, o danguje nardo lėktuvai.

Čia virš vietovės kybo nejauki tyla, nelaimės nuojauta.

„Tam tikru požiūriu, — galvojo Kristianas, — aname kare buvo geriau. Skerdynės apkasuose buvo siaubingos, bet viskas tvarkingai organizuota. Maistą gaudavai reguliariai, jautei, kad reikalai klostosi suprantama tvarka, pavojus ateidavo įprastu, pažįstamu keliu. Apkase, — galvojo Kristinas, lėtai artėdamas prie Hardenburgo, vėl gulinčio prie pat kalvelės keteros ir besidairančio pro žiūronus, — mažiau priklausei nuo tokio pašėlusio šlovės siekėjo malonės. Galiausiai, — mąstė Kristianas, — šis maniakas 1960-ais metais jau vadovaus Vokietijos Generaliniam štabui. Tada tegu Dievas saugo vokiečių kareivius.“

Kristianas atsargiai susmuko ant smėlio šalia leitenanto, stengdamasis nepakelti galvos virš horizonto linijos. Rūgštokas kvapas sklido nuo apdžiūvusio krūmokšnio, įsikibusio į akmenuotą keteros žemę.

— Viskas parengta, pone leitenante, — pasakė Kristianas.

— Gerai, — atsakė Hardenburgas nekrusteldamas.

Kristianas nusiėmė kepurę. Jis labai pamažu kėlė galvą, kol akys atsidūrė virš keteros linijos.

Anglai virėsi arbatą. Iš mažų skardinių, iki pusės pripildytų smėlio, sumirkyto benzine, kilo blankios liepsnelės. Vyrai grupėmis sėdėjo aplink lauželius ir laukė su emaliuotais puodeliais rankose. Balta emalė tai vienur, tai kitur mėtė saulės atspindžius ir atrodė, kad žmonės neramiai bėgioja iš vienos vietos į kitą. Iš trijų šimtų metrų atstumo jie atrodė labai maži. Jų sunkvežimiai ir automobiliai, nudažyti slepiamąja spalva, priminė aplaužytus žaislus.

Prie kulkosvaidžių, įtaisytų ant kiekvieno sunkvežimio kabinos, budėjo sargybiniai. Jeigu ne jie, tai scena būtų priminusi iškylą, tarsi miestiečiai, palikę žmonas namie, būtų atvykę vyrų draugijoje praleisti sekmadienio ryto. Antklodės, ant kurių kareiviai miegojo, tebegulėjo tarp sunkvežimių. Tai vienur, tai kitur vyrai skutosi barzdas, pasistatę pilnus puodelius karšto vandens. „Tikriausiai vandens jiems netrūksta, — automatiškai pagalvojo Kristianas, — jeigu gali šitaip jį švaistyti.“

Ten stovėjo šeši sunkvežimiai, penki iš jų atviri, prikrauti maisto dėžių, o vienas uždengtas. Jame tikriausiai šaudmenys. Sargybiniai ėjo prie lauželių, nepaleisdami iš rankų šautuvų. „Kokie saugūs jie jaučiasi, — galvojo Kristianas, — už trisdešimties mylių nuo fronto linijos, įprastai apvažiuodami postus pietinėje pusėje. Jie neišsikasė apkasų ir neturės kur pasislėpti, nebent už sunkvežimių.“ Neįtikėtina, kad aštuoniasdešimt vyrų gali taip ilgai ir taip nerūpestingai vaikštinėti, kai į juos nusitaikęs priešas laukia tik rankos mostelėjimo, kad pradėtų žudyti. Keista matyti, kaip jie skutasi ir verda arbatą. Jeigu reikia juos iššaudyti, tai dabar pats laikas.

Kristianas dirstelėjo į leitenantą. Jo veide matėsi sustingusi šypsena, ir jis niūniavo, kaip sakė Himleris. Šypsena buvo beveik meilinga, taip šypsosi suaugęs žmogus stebėdamas jaudinančius, nevikrius kūdikio judesius aptvarėlyje. Bet Hardenburgas ženklo nerodė. Kristianas įsitaisė smėlyje, stengėsi neatitraukti akių nuo anglų ir laukė.

Ten žemai užvirė vanduo, kylančius garus nešiojo vėjas. Kristianas matė, kaip anglai naminiu įpročiu seikėja arbatą į vandenį, dedasi iš maišelių cukrų, pilasi konservuotą pieną. Jie užsiplikytų stipresnės arbatos, jeigu žinotų, kad likusios jau nebeprireiks nei priešpiečiams, nei pietums.

Jis matė, kaip kareiviai, po vieną iš grupės, neša surinktas skardines ir ryšulius ir atsargiai krauna juos į sunkvežimius. Vienas po kito jie lenkėsi prie garuojančio vandens ir ėjo atgal su pilnais puodeliais. Kartkartėmis vėjo gūsis atnešdavo jų kalbos ar juoko atgarsius, susėdę ant žemės vyrai pusryčiavo. Kristianas apsilaižė žiūrėdamas į juos ir jiems pavydėdamas. Jis jau dvylika valandų nieko nevalgė ir negėrė nieko šilto nuo tada, kai jie išvyko iš savo vadavietės. Jis beveik užuodė stiprų, sodrų garų kvapą, beveik jautė burnoje tirštos, balkšvos arbatos skonį.

Hardenburgas nekrustelėjo. Ta pati šypsena, tas pats niūniavimas. „Dėl Dievo, ko jis laukia? Kad jį pastebėtų? Kad reikėtų kautis, užuot paprasčiausiai išžudžius juos besiilsinčius? Kad mus aptiktų lėktuvas?“ Kristianas apsidairė. Kiti vyrai tūnojo sustingę nenatūraliomis pozomis ir neramiai akimis sekė leitenantą. Kareivis Kristianui iš dešinės sunkiai nurijo perdžiūvusia gerkle. Pasigirdo garsus gurktelėjimas.

„Jis mėgaujasi, — pagalvojo Kristianas vėl grįžteldamas į Hardenburgą. — Armija neturi teisės skirti tokį žmogų vadovauti kareiviams. Ir be to užtektinai sunku.“

Tai vienur, tai kitur prie sunkvežimių susirinkę anglai pradėjo kimštis pypkes, degtis cigaretes. Vaizdas tapo dar taikesnis, kareiviai jautėsi patenkinti ir saugūs. Kristianas skausmingai troško cigaretės. Žinoma, iš toli sunku įžiūrėti žmones, bet jie atrodė paprasti, eiliniai anglai kareiviai, gan prakaulūs ir smulkūs su savo milinėmis, jie vaikščiojo flegmatiškai, neskubėdami.

Kai kurie baigė pusryčiauti ir stropiai gramdė savo indus smėliu, tada nuėję prie sunkvežimių vyniojo antklodes. Kulkosvaidžių sargybiniai nušoko ant smėlio pasiimti pusryčių. Dvi ar tris minutes visi kulkosvaidžiai mašinose liko be priežiūros. „Štai ko jis laukė“, — pagalvojo Kristianas. Jis greitai apsidairė, norėdamas įsitikinti, kad viskas parengta. Vyrai nejudėjo. Jie nepatogiai tūnojo savo vietose.

Kristianas dirstelėjo į Hardenburgą. Jei šis ir matė, kad prie anglų kulkosvaidžių nėra žmonių, tai neparodė. Ta pati šypsenėlė, tas pats niūniavimas.

Jo dantys, pastebėjo Kristianas, yra jo bjauriausias bruožas. Dideli, platūs, kreivi, su tarpais, galima įsivaizduoti, kaip jis šliurpia gerdamas. O koks patenkintas savimi. Taip ir spinduliuoja visas, guli sau su šypsenėle ir žiūronais, žino, kad visų jo kareivių žvilgsniai įsmeigti į jį, kad jie laukia jo ženklo, kuris išlaisvintų juos nuo laukimo kančios, nekenčia jo, bijo ir negali suprasti.

Kristianas sumirksėjo ir vėl, dabar jau ne taip atidžiai, stebėjo anglus stengdamasis bent trumpam pamiršti liesą, pašaipų Hardenburgo veidą. Bet dabar kiti sargybiniai pamažu stojo į pozicijas prie kulkosvaidžių. Vienas iš jų buvo be kepurės, šviesiaplaukis ir rūkė cigaretę. Jis atsisegė apykaklę ir šildėsi vis karštėjančioje saulėje. Atrodė, kad jaučiasi labai jaukiai, atsirėmęs į metalinį vamzdį, cigaretė kabojo prilipusi jam prie lūpos, rankos laisvai gulėjo ant šautuvo, nukreipto tiesiai į Kristianą.

„Na, štai, — niūriai pagalvojo Kristianas, — jis praleido progą. Ko jis dar laukia? Reikėjo pasidomėti juo, kai galėjau. Pasiteirauti Gretchen. Kas jį varo? Ko jis siekia? Kodėl tapo toks pagiežingas? Kaip geriausia su juo bendrauti? Nagi, nagi, — be garso meldė Kristianas, kai du anglai, abu karininkai, atsiskyrė nuo vilkstinės su kastuvais ir tualetiniu popieriumi rankose. — Nagi, duok ženklą...“

Bet Hardenburgas nekrustelėjo.

Kristianas sausai gurktelėjo. Jam buvo šalta, šalčiau negu nubudus, jis jautė, kaip konvulsiškai dreba pečiai, ir nieko negalėjo padaryti. Liežuvis styrojo burnoje kaip išsipūtęs mėsgalis, tarp dantų grikšėjo smėlis. Jis pažvelgė į savo ranką, gulinčią ant automato, ir pamėgino judinti pirštus. Jie judėjo lėtai ir keistai, tarsi priklausytų kitam žmogui. „Aš nepajėgsiu šaudyti, — apėmė panika Kristianą. — Jis parodys ženklą, o aš nepakelsiu automato.“ Akys degė, jis mirksėjo, kol atsirado ašarų ir aštuoniasdešimt vyrų apačioje, jų sunkvežimiai ir laužai susiliejo į vieną virpančią masę.

„Na, jau sunku ištverti. Per ilgai gulime čia ir stebime, kaip kareiviai, kuriuos ketiname iššaudyti, keliasi, verdasi pusryčius, degasi cigaretes, tuštinasi. Penkiolika ar dvidešimt kareivių nusileidę kelnes pritūpė toliau nuo sunkvežimių... Tokia tvarka kiekvienoje kariuomenėje... neatliksi reikalo per dešimt minučių po pusryčių, gal visą dieną neberasi tam laiko... Kai išeini į karą plevėsuojant vėliavoms, tratant būgnams ir skardenant trimitams, kai žygiuoji švariomis gatvėmis, net neįsivaizduoji, ką reiškia dešimt valandų laukti gulint šiurkščiame smėlyje tokioje dykumos vietoje, kur neužklysta net beduinai, ir žiūrėti, kaip dvidešimt anglų tupi virš duobučių ir tuštinasi. Tegu Brantas nufotografuoja ir nusiunčia į Frankfurter Zeitung“ Šalia savęs jis išgirdo keistą, smagų garsą. Lėtai pasisuko. Hardenburgas kikeno.

Kristianas nusigręžė ir užsimerkė. „Ne, — galvojo jis, — vieną kartą tai turi baigtis. Kikenimui turi ateiti galas, anglams su jų ryto darbais turi ateiti galas, leitenantui Hardenburgui turi ateiti galas, Afrikai, saulei, vėjui, karui...“

Tada už jo nugaros pasigirdo triukšmas. Jis atsimerkė ir po akimirkos pamatė, kaip sprogo mina. Jis suprato, kad Hardenburas davė ženklą. Mina krito tiesiai ant šviesiaplaukio rūkaliaus, ir jis dingo.

Sunkvežimis užsiliepsnojo. Minos sproginėjo tarp kitų sunkvežimių. Kulkosvaidžiai buvo išstumti virš keteros, šaudė ir varpė vilkstinę. Mažytės figūrėlės kvailai svirduliuodamos bėgo į visas puses. Vyrai, tupėję savo tualetuose, movėsi kelnes ir bėgo painiodamiesi ir griuvinėdami. Vienas kareivis bėgo į kalvą lyg nesuvokdamas, iš kur šaudo. Akimirką sustingęs jis apsigręžė ir, ranka prilaikydamas kelnes, mėgino sprukti. Kažkuris iš vokiečių atsainiai, tarsi pavėluotai prisiminęs, nušovė jį.

Hardenburgas kikeno ir kikeno, tarpais įsakydamas koreguoti minosvaidį. Dvi minos pataikė į amunicijos sunkvežimį ir jis sprogo virsdamas baltu dūmų kamuoliu. Visą minutę virš jų galvų zvimbdami skraidė plieno gabalai. Ant žemės priešais sunkvežimius gulėjo pasliki vyrai. Seržantui pavyko suburti kelis kareivius ir jie pradėjo nevikriai smėliu bėgti į kalvą, įnirtingai šaudydami, prispaudę prie klubų automatus. Kažkas pašovė seržantą. Jis suklupo ir šaudė sėdėdamas, kol kažkas dar kartą šovė į jį. Jis nugriuvo ir įsirėmė galva į smėlį.

Seržanto sutelktas būrys pasklido ir leidosi bėgti atgal, bet visi buvo nukauti, nespėję grįžti prie sunkvežimių. Po dviejų minučių iš anglų pusės nebepasigirdo nė vieno šūvio. Šaltas vėjas nešė degančių sunkvežimių dūmus tolyn nuo kalvos. Tai vienur, tai kitur klibikščiavo kareiviai kaip pritrėkšti vabalai.

Hardenburgas atsistojo ir pakėlė ranką. Šaudymas liovėsi.

— Distli, — įsakė jis, žiūrėdamas į degančius sunkvežimius ir negyvus anglus, — tegu kulkosvaidžiai nesiliauja šaudyti.

Kristianas stovėjo šalia jo.

— Ką pasakėt? — paklausė jis bukai.

— Tegu kulkosvaidžiai nesiliauja šaudyti.

Kristianas žvelgė žemyn į suniokotą vilkstinę. Dabar ten nejudėjo niekas, tik plaikstėsi degančių sunkvežimių liepsnos.

— Klausau, — atsakė Kristianas.

— Šaudykit išilgine ugnimi per visą teritoriją, — pasakė Hardenburgas. — Po dviejų minučių leisimės žemyn. Ten neturi likti nė vieno gyvo. Aišku?

— Taip, pone leitenante, — atsakė Kristianas.

Jis nuėjo iš pradžių prie kulkosvaidžio dešinėje, tada prie kito ir pasakė: „Šaudykit, kol bus įsakyta liautis.“

Kulkosvaidininkai dėbtelėjo į jį skersomis ir ėmėsi darbo. Tyloje, kurioje nebuvo ištarta nė žodžio, nebuvo šūkaujama, tylėjo kiti pabūklai, nervingas ir irzlus kulkosvaidžių tratėjimas kėlė nerimą ir čia tarsi nederėjo. Tie, kurie nešaudė, vienas po kito stojosi ant keteros viršaus ir stebėjo, kaip kulkos atsimuša nuo žemės, drasko prie sunkvežimių gulinčius žuvusiuosius ir sužeistuosius, verčia juos šoktelt, tampomus keistų spazmų ant vėjo supūsto smėlio.

Kulka pataikė vienam anglų kareiviui, gulėjusiam šalia pusryčių laužo. Jis atsisėdo, atlošė galvą ir pradėjo rėkti mojuodamas rankomis priešais save. Riksmas atsklido iki keteros, toks netikėtas ir žmogiškas monotoniškame kulkosvaidžių tratėjimo ritme. Kulkosvaidininkai stabtelėjo.

— Šaudykit! — griežtai įsakė Hardenburgas.

Vėl pasigirdo šūviai ir abu kulkosvaidžiai pataikė į anglą. Riksmas nutilo, o anglas, kulkų pakirstas, griuvo aukštielninkas.

Vyrai tyliai žiūrėjo pakerėti ir apimti siaubo.

Tik Hardenburgas atrodė kitaip. Jo lūpos buvo perkreiptos, dantys atsikišę, jis trūkčiojamai kvėpavo prisimerkęs. Kristianas stengėsi prisiminti, kur yra matęs tokią veido išraišką... buką, atsidavusią malonumui. Tada prisiminė Gretchen. Kai su ja mylėjosi... „Jie tikriausiai giminaičiai, — galvojo Kristianas, — jie tikrai nepaprastai panašūs...“

Kulkosvaidžiai šaudė ir šaudė, jų vienodas tratėjimas dabar jau atrodė įprastas, kaip gretimame kvartale esančio fabriko dunksėjimas. Du kareiviai ant kalvos labai ramiai išsiėmė cigaretes ir užsidegė, scenos monotoniškumas jiems tarsi pabodo.

„Kareivio gyvenimas, — galvojo Kristianas žiūrėdamas į apačioje sukritusius kūnus. — Būtų likę namie, jiems nieko nebūtų atsitikę. Kas žino, gal koks koknis iš Ist Endo rytoj ir man suvarys porciją švino?

Staiga Kristianas pajuto keistą pranašumą. Smagu būti pranašesniam už lenkus, čekus, rusus, net italus. Bet pranašumas prieš mirusius pats maloniausias. Jis prisiminė gražius, lėtus jaunus anglus, kurie atvažiuodavo į Austriją slidinėti. Kavinėse jie kalbėdavosi garsiai, pasitikėdami savimi, nekreipdami dėmesio į aplinkinius. „Tikiuosi, — galvojo Kristianas, — kad tarp karininkų, gulinčių ten veidais į kruviną smėlį, yra vienas kitas iš anų jaunųjų lordų.“

Hardenburgas mostelėjo ranka.

— Nutraukit ugnį, — įsakė jis.

Šūviai nutilo. Arčiausiai Kristiano esantis kulkosvaidininkas buvo suprakaitavęs. Jis garsiai atsiduso, nusišluostė veidą ir apimtas nuovargio tyliai pasirėmė ant vamzdžio.

— Distli, — pašaukė Hardenburgas.

— Klausau.

— Man reikia penkių vyrų. Ir tavęs.

Slysčiodamas ant kieto smėlio Hardenburgas pradėjo lipti žemyn apmirusio lauko link.

Kristianas pamojo penkiems arčiausiai buvusiems kareiviams, ir jie nusekė paskui leitenantą.

Hardenburgas ėjo prie sunkvežimių pamažu, tarsi ketindamas priimti paradą. Pistoletas buvo dėkle, o rankos negrabiai judėjo į žingsnių taktą. Kristianas ir kiti sekė paskui jį neatsilikdami. Jie prisiartino prie anglo, kuris andai prilaikydamas diržą kvailai bėgo jų pusėn. Anglui buvo pataikyta į krūtinę keliose vietose. Šonkauliai buvo suskaldyti ir baltomis bei raudonomis skeveldromis styrojo pro kruvinus munduro skarmalus, bet jis tebebuvo gyvas. Jis ramiai žvelgė aukštyn nuo smėlio. Hardenburgas išsiėmė pistoletą, atlaužė gaiduką ir abejingai du kartus šovė jam į galvą, per daug netaikydamas. Anglo veidas dingo. Jis kartą sudejavo. Hardenburgas įsidėjo pistoletą atgal į dėklą ir nužingsniavo toliau.

Toliau gulėjo šešių vyrų grupelė. Visi atrodė negyvi, bet Hardenburgas pasakė:

— Įsitikinkit, — ir Kristianas nesvarstydamas paleido kelis šūvius. Jis nejautė nieko.

Jie priėjo prie laužų. Kristianas pastebėjo, kaip stropiai skardinėse buvo pramuštos skylės siekiant išgauti iš tų krosnelių pakaitalų kuo geresnį rezultatą. Dievas žino, kiek galonų vandens čia buvo užvirinta. Stipriai kvepėjo arbata, nuo sunkvežimių, iš kurių keli vyrai nespėjo iššokti, sklido sudegusios vilnos, svylančios gumos ir keptos mėsos kvapas. Vienas vyras šoko iš sunkvežimio degdamas. Jis gulėjo ant alkūnės, jo pajuodusi, apdegusi galva budriai pakelta aukštyn. Čia visur pataikė minos ir šalia išbirusių arbatžolių, jautienos skardinių, pasipylusio cukraus voliojosi nuogos, nuo klubų nutrauktos kojos.

Vienas kareivis sėdėjo atsirėmęs į sunkvežimio ratą. Jo galva laikėsi ant odos skiautės. Kristianas atidžiau pažiūrėjo į nukibusią galvą. Darbininko veidas — stiprus žandikaulis rodė gudrų užsispyrimą ir paviršutinišką paslaugumą, tokius būdingus anglų veidams. Viršutinių dantų protezas buvo išlindęs, todėl atrodė, kad jis pašaipiai šypsosi. „Vienas iš tų, kurie ryte skutosi, — nusprendė Kristianas. — Tvarkingas kareivis. Tokių rasi kiekviename būryje. Bet šįryt jis galėjo ir nesistengti.“

Tai vienur, tai kitur krusteldavo ranka arba pasigirsdavo dejonė. Kareiviai pasklido po visą teritoriją, pokšėjo šūviai. Hardenburgas nuėjo prie pirmojo automobilio, kuriuo tikriausiai važiavo vadovaujantis vilkstinės karininkas, ir naršė viduje ieškodamas dokumentų. Jis paėmė kelis žemėlapius, mašinėle rašytus įsakymus ir šviesiaplaukės moters su dviem vaikučiais nuotrauką, užkištą žemėlapių dėkle. Tada padegė automobilį.

Jiedu su Kristianu stovėjo ir žiūrėjo, kaip automobilis dega.

— Mums pasisekė, — pasakė Hardenburgas. — Jie sustojo tinkamoje vietoje.

Jis plačiai šypsojosi. Kristianas irgi nusišypsojo. Čia tau ne farsinis mūšis prie Paryžiaus. Čia ne juodoji rinka ir ne karo policijos darbas Rene. Čia vyksta tai, kam jie buvo ruošiami. Vyko karas, žuvusieji aplink juos konkretūs, tikri, reikalingi karui. Amerikiečiai šitiems anglams nebepadės.

— Užteks, — garsiai sušuko Hardenburgas. — Tie, kurių nenušovėte, tegu pėsti eina namo. O jūs grįžkite ant kalvos.

Hardenburgas ir Kristianas nužingsniavo atgal. Ant kalvos, dangaus fone ryškiai matėsi juos stebinčių kareivių siluetai. „Kokie jie pažeidžiami, — neramiai galvojo Kristianas, — kokie vieniši ir taip man reikalingi...“

Jie ėjo pro karininką, jis gulėjo atkišęs nuogą užpakalį. Žuvusiojo oda buvo švelni ir blyški, aristokrato oda.

— Prisimeni, kaip jis atrodė, kai nuaidėjo pirmieji šūviai? — juokėsi Hardenburgas. — Kaip jis bėgo mojuodamas ir kartu stengdamasis prilaikyti kelnes. Jo didenybės kariuomenės kapitonas. Galiu lažintis, kad Sandherste jų nemoko, kaip tokiais atvejais elgtis!

Hardenburgas juokėsi. Komiškų scenų prisiminimai juokino jį vis labiau. Galiausiai jam teko sustoti. Susilenkęs, rankomis įsirėmęs į kelius, dusdamas jis kvatojo kaip pamišėlis, o vėjas nešė jo juoką tolyn.

Kristianas irgi nusijuokė. Iš pradžių jis tvardėsi. Bet juokas taip jį pagavo, kad jis tik bejėgiškai svyravo į šonus. Kiti kareiviai, matydami, kaip jiedu kvatoja, irgi pradėjo juoktis. Iš pradžių jie tik krizeno, bet Hardenburgas ir Kristianas taip juos užkrėtė, kad netrukus tie penki juos lydintys kareiviai ir kulkosvaidininkai ant kalvos kvatojo visa gerkle. Jų juokas skrido virš išdraskytos žemės, nejudančių kūnų, virš gęstančių lauželių, kur kareiviai virėsi pusryčius, virš išmėtytų šautuvų, juokingų kastuvėlių, virš degančių sunkvežimių ir numirėlio, atsirėmusio į ratą, virš beveik nutrauktos galvos ir viršutinių dantų protezo, išlindusio pro perkreiptas lūpas.

Vienuoliktas skyrius

Traukinys lėtai dundėjo tarp Vermonto pusnynų ir apsnigtų kalvų. Nojus sėdėjo prie užšalusio lango nenusivilkęs palto ir drebėjo, nes vagono šildymo sistema buvo sugedusi. Jis žvelgė į lėtai besikeičiantį nepatrauklų peizažą, tokį pilką šį apniukusį Kalėdų rytą. Jam nepavyko gauti gulto, nes traukinys buvo perpildytas, todėl jautėsi suodinas ir sustingęs. Vyrų tualete vanduo buvo užšalęs ir jis negalėjo nusiskusti. Patrynė ant skruosto šerius žinodamas, kad jie juodi ir bjaurūs, kad aplink akis paraudę, o ant apykaklės nusėdę suodžiai. „Velniškai nepalanku, — galvojo jis, — tokiam prisistatyti šeimai.“

Su kiekviena mylia jis vis labiau dvejojo. Į vieną stotį, kur jie stovėjo penkiolika minučių, įvažiavo kitas traukinys, grįžtantis į Niujorką. Nojui kilo nesuvaldomas noras iššokti iš šito traukinio, įlipti į aną ir lėkti atgal į miestą. Nepatogi kelionė, šaltis, knarkiantys keleiviai ir niūrios kalvos, staiga iškylančios iš apsiniaukusios nakties tirpdė jo pasitikėjimą savimi. „Ne, — kartojo jis sau, — nieko nebus.“

Houpė išvyko anksčiau paruošti dirvos. Ji ten jau dvi dienos ir dabar tikriausiai jau pasakė tėvui, kad ketina ištekėti ir kad išteka už žydo. „Gal jai pavyko, — mąstė Nojus, stengdamasis neprarasti optimizmo tame suodiname vagone, — nes kitaip ji būtų atsiuntusi man telegramą. Ji leido man atvažiuoti, todėl viskas tikriausiai klostosi gerai, tikriausiai...“

Kai Nojų pripažino netinkamu karo tarnybai, jis protingai nusprendė pertvarkyti gyvenimą kiek įmanoma racionaliau ir naudingiau. Tris iš keturių vakarų jis pradėjo leisti bibliotekoje skaitydamas laivų statybos brėžinius. „Daugiau laivų, — buvo šaukiama laikraščiuose ir per radiją, — laivų, daugiau laivų!“ Na, jeigu jis negali kariauti, tai gali bent statyti. Jis niekada gyvenime nestudijavo jokio brėžinio ir tik apytikriai įsivaizdavo suvirinimo ir kniedijimo darbus, be to, anot žinovų, reikia ištisus mėnesius intensyviai mokytis, kad taptum šių darbų specialistas, tačiau Nojus studijavo su šaltu įniršiu, įsimindamas, kartodamas, versdamas save iš atminties braižyti planus. Knygos jam buvo kaip savos, jis mokėsi greitai. Dar vienas mėnuo, ir jis galės eiti į laivų statyklą, drąsiai lipti ant pastolių ir užsidirbti pragyvenimui.

Be to, šalia bus Houpė. Jis jautėsi truputį kaltas, kad planuoja asmeninį gyvenimą tokiu laiku, kai visi jo draugai patiria karo baisybes. Bet jeigu jis, Nojus, liks viengungis, Hitlerio pralaimėjimo nepaskubins, anksčiau nepasiduos ir Japonijos imperatorius, be to, ir Houpė nori tuoktis.

Bet ji labai myli savo tėvą, o šis labai religingas, užkietėjęs presbiterionas, bažnyčios seniūnas, visą gyvenimą atkakliai leidęs šaknis į šią pasaulio vietą, ir Houpė netekės be jo sutikimo. „O Dieve, — galvojo Nojus žiūrėdamas į kitapus tako miegantį jūrų pėstininką kapralą, išsidrėbusį, prasižiojusį, užkėlusį kojas, — o Dieve, kodėl pasaulis toks sudėtingas?“

Palei geležinkelį pasimatė plytinė, švystelėjo tankiai apstatyta, apsnigta gatvė su smailiastogiais namais. O štai ir Houpė stovi platformoje ir akimis ieško jo veido praslenkančiuose užšalusiuose languose.

Jis iššoko iš traukinio jam nesustojus. Slystelėjo ant kieto sniego lopinėlio ir stengdamasis išlaikyti pusiausvyrą vos neišmetė iš rankos apšiurusio dirbtinės odos lagaminėlio. Kažkoks senukas su lagaminu irzliai pasakė:

— Čia ledas, jaunuoli. Ledas. Negalima vaikščioti ant pirštų galų.

Tada prie jo atskubėjo Houpė. Jos veidas buvo išblyškęs ir sunerimęs. Ji jo nepabučiavo. Sustojo už trijų pėdų.

— Vaje, Nojau, — pasakė ji, — tau reikia nusiskusti.

— Vanduo buvo užšalęs, — atsakė jis suirzęs.

Jie stovėjo vienas priešais kitą sumišę. Nojus skubiai apsidairė, norėdamas įsitikinti, ar ji viena. Šioje stotyje išlipo dar du ar trys žmonės, bet metas ankstyvas, niekas neatėjo jų pasitikti ir jie jau skubėjo išeiti. Traukinys vėl pajudėjo. Be senuko su lagaminu, Nojus ir Houpė stotyje liko vieni.

„Negerai, — pagalvojo Nojus, — ją atsiuntė vieną pranešti blogos naujienos.“

— Kaip kelionė? — nenatūraliai pasiteiravo Houpė.

— Kelionė buvo maloni, — atsakė Nojus.

Houpė atrodė svetima ir šalta. Buvo apsivilkusi seną vilnonį languotos medžiagos puspaltį, plaukus kietai surišusi šaliku. Šiaurės vėjas pūtė nuo šaltų kalvų ir smelkėsi per Nojaus paltą, tarsi šis būtų iš ploniausios medvilnės.

— Na, — paklausė Nojus, — ar Kalėdas praleisime čia?

— Nojau... — Houpė prabilo tyliai, balsas drebėjo nuo pastangų kalbėti ramiai. — Nojau, aš jiems nepasakiau.

— Ko? — kvailai paklausė Nojus.

— Aš jiems nepasakiau. Nieko nepasakiau. Nei kad tu atvažiuoji. Nei kad aš noriu už tavęs tekėti. Nei kad tu žydas. Nei kad tu iš viso esi.

Nojus nurijo seilę. „Koks nerimtas, betikslis dalykas, — pagalvojo jis kvailai, — leisti Kalėdas vėpsant į tokias nešventiškas kalvas.“

— Niekis, — pasakė jis pats nesuprasdamas, ką tuo nori pasakyti. Bet Houpė atrodė tokia vieniša su tuo savo stipriai aprištu šaliku, jos veidas buvo toks sužvarbęs ryto šaltyje, kad Nojus pajuto norą ją kaip nors paguosti. — Nieko baisaus, — pasakė jis, kaip šeimininkas sako nerangiam svečiui, numetusiam stiklinę vandens, esą jokios žalos nepadaryta. — Dėl to nesijaudink.

— Aš pasakysiu, — tarė Houpė. Ji kalbėjo taip tyliai, kad jis vos ją suprato, nes vėjas nešė jos žodžius šalin. — Mėginau. Vakar vakare jau buvau besakanti... — Ji papurtė galvą. — Grįžome namo iš bažnyčios ir maniau, kad galėsime su tėvu susėsti virtuvėje. Bet pasirodė brolis, jis atvažiavo iš Rutlando su žmona ir vaikais Kalėdų atostogų. Jiedu pradėjo kalbėtis apie karą, ir mano brolis, ir šiaip jau kvailys, ėmė taukšti, kad kariauti neišėjo nė vienas žydas, kad jie tik kala sau pinigus. Tėvas tylėjo, tik linksėjo galva. Nesupratau, ar jis pritaria, ar jį ėmė miegas, kaip visada devintą valandą vakaro, todėl neprisiverčiau...

— Niekis, — kvailai kartojo Nojus, — viskas labai gerai.

Jis truputį pajudino pirštinėmis apmautas rankas, nes jos baigė stingti. „Turiu kuo greičiau papusryčiauti, — pagalvojo jis, — aš noriu kavos.“

— Negaliu likti su tavim, — pasakė Houpė. — Turiu grįžti. Visi miegojo, kai išėjau iš namų, bet dabar tikriausiai atsikėlė ir stebėsis, kur aš dingau. Turiu eiti su jais į bažnyčią, o po mišių pasistengsiu pasikalbėti su tėvu.

— Žinoma, taip ir padaryk, — atsakė Nojus dirbtinai pagyvėjęs.

— Kitoje gatvės pusėje yra viešbutis. — Houpė parodė į karkasinį trijų aukštų pastatą už penkiasdešimties jardų. — Gali ten eiti, pavalgysi ir atsigaivinsi. Vienuoliktą valandą aš pas tave ateisiu. Ar gerai? — paklausė ji susirūpinusi.

— Geriau negali būti, — atsakė Nojus. — Aš ten nusiskusiu. — Jis žvaliai nusišypsojo, tarsi ką tik sugalvojęs labai protingą dalyką.

— Ak, Nojau, brangusis... — Ji priėjo arčiau ir uždėjo rankas jam ant veido. — Labai apgailestauju. Aš tave nuvyliau. Aš tave nuvyliau.

— Niekai, — pasakė jis švelniai, — niekai.

Bet širdyje suprato, kad ji teisi. Ji tikrai jį nuvylė. Bet dar labiau nustebino. Ji visada buvo tokia patikima, tokia drąsi, tokia tiesi ir atvira. Bet šį šaltą Kalėdų rytą, nusivylęs ir įskaudintas, jis kartu džiaugėsi, kad Houpė bent kartą jam prasikalto. Juk jis nuolat ją nuvilia ir dar nuvils ateityje. Dabar jie šiek tiek atsiteisę, ir jis turės už ką jai atleisti.

— Nesirūpink, brangioji. — Jis šypsojo jai suodinas ir pavargęs. — Neabejoju, kad viskas bus gerai. Aš tavęs ten lauksiu. — Jis mostelėjo viešbučio link. — Eik į bažnyčią. Ir... — jis liūdnai šyptelėjo, — sukalbėk porą maldelių už mane.

Ji nusišypsojo vos sulaikydama ašaras, nusigręžė ir nuėjo savo žvitria eisena, kurios nei sunkūs kaliošai, nei slidus šaligatvis negalėjo sugadinti. Jis stebėjo, kaip ji dingsta už kampo eidama į namus, kur jos abejojantis tėvas ir plepus brolis net dabar jos laukė. Nojus pakėlė savo lagaminėlį ir per apledijusią gatvę nuėjo į viešbutį. Atidarydamas viešbučio duris stabtelėjo. „O Dieve, — pagalvojo jis, — pamiršau palinkėti jai linksmų Kalėdų.“

Tik pusę pirmos pasigirdo beldimas į duris. Už pilką mažą kambarėlį su ryškiai dažyta geležine lova ir aplūžusia prausykle Nojus sumokėjo du su puse dolerio. Šventėms jam liko trys doleriai ir septyniasdešimt penki centai. Bilietą atgal jis turi. Nenumatė, kad teks mokėti už kambarį. Vis tiek, ne taip jau blogai. Kaip įsitikino, maistas Vermonte pigus. Pusryčiai kainavo tik trisdešimt penkis centus, jis gavo du kiaušinius. Nojus sudejavo, kai nuvargęs suskaičiavo savo finansus. Karas, meilė ir negailestinga atskirtis tarp žydų ir ne žydų, egzistuojanti beveik du tūkstančius metų iki pat šio šalto Kalėdų ryto, suprantamas tėvo nenoras atiduoti dukterį svetimam vyrui — tarsi to per maža, jis dar turi vargti skaičiuodamas, kaip išgyventi per šventes, kai kišenėje nėra nė penkių dolerių.

Nojus atidarė duris, nutaisęs ramią šypseną, kuria pasveikins Houpę. Bet pamatė ne Houpę. Ten stovėjo susiraukšlėjęs, raudonveidis senis, dirbantis viešbutyje.

— Dama ir džentelmenas, — trumpai pranešė jis, laukia hole.

Jis apsigręžė ir neskubėdamas nuėjo.

Nojus susirūpinęs žvilgtelėjo į save veidrodyje, trim nervingais judesiais nubraukė atgal plaukus, pasitaisė kaklaraištį ir išėjo iš kambario. „Kodėl, — klausė jis savęs lipdamas žemyn girgždančiais laiptais, prakvipusiais vašku ir kiaulienos taukais, — kodėl sveiko proto vyras turėtų pasakyti man „taip“? Kišenėje trys doleriai, svetima religija ir kūnas, kurį valdžia atmetė kaip bevertį, jokios profesijos, jokių ambicijų, išskyrus norą gyventi ir mylėti jo dukterį. Nei šeimos, nei privalumų, nei draugų, veidas šiam vyrui turėtų atrodyti nemalonus ir svetimas, aš mikčioju, kalba suteršta prastų mokyklų ir žemos kilmės draugijų tarties, įgytos važinėjant iš vieno Amerikos galo į kitą.“ Nojui ir anksčiau teko būti tokiame mieste, kaip šis, ir jis žinojo, kokie žmonės juose išauga. Išdidūs, apsiriboję savimi ir savo artimaisiais, tvirti, jų šeimų istorijos senos kaip pačių miestų akmenys ir medžiai, jie su baime ir panieka žiūri į neturinčias savo šaknų ordas, užplūstančias jų miestus. Dar niekur Nojus nesijautė toks svetimas, kaip šią akimirką, kai nulipo nuo laiptų į viešbučio holą ir pamatė vyrą ir merginą, sėdinčius mediniuose supamuosiuose krėsluose ir žiūrinčius į sušalusią gatvę pro mažą veidrodinio stiklo langą.

Išgirdę, kad Nojus įėjo į holą, abu laukiantieji atsistojo. „Ji išblyškusi, — pastebėjo Nojus nujausdamas katastrofą, — labai išblyškusi.“ Jis pamažu ėjo tėvo ir dukters link. Ponas Plaumenas buvo aukštas, gunktelėjęs vyras, atrodė lyg visą gyvenimą dirbęs su akmenimis ir geležimi ir pastaruosius šešiasdešimt metų rytais kėlęsis ne vėliau kaip penktą valandą. Veidas kampuotas, susikaupęs, pavargusios akys už sidabrinių akinių rėmelių. Kai Houpė pasakė: „Tėti, čia Nojus“, jo veidas nerodė nei draugiškumo, nei priešiškumo.

Bet ranką jis padavė. Nojus ją paspaudė. Ranka buvo kieta ir surambėjusi. „Aš nemaldausiu, — pagalvojo Nojus, — kad ir kas būtų. Aš nemeluosiu. Neapsimesiu svarbesniu, nei esu. Jeigu jis sutiks, gerai. Jeigu pasakys „ne“...“ Nojus net pagalvoti apie tai nenorėjo.

— Labai džiaugiuosi su jumis susipažinęs, — pasakė tėvas.

Jie stovėjo sutrikę, o senukas, dirbantis čia administratoriumi, stebėjo juos neslėpdamas susidomėjimo.

— Man regis, — pasakė ponas Plaumenas, — mums su ponu Akermanu reikėtų šnektelėti.

— Taip, — sušnibždėjo Houpė, ir iš įtempto, netvirto tono Nojus pajuto, kad viskas prarasta.

Ponas Plaumenas svarstydamas apsidairė hole.

— Čia ne pati tinkamiausia vieta, — pasakė jis dirstelėjęs į administratorių, o tas atvirai dėbsojo į jį. — Galėtume pasivaikščioti. Ponui Akermanui būtų įdomu apžiūrėti miestą.

— Taip, pone, — sutiko Nojus.

— Aš palauksiu čia, — pasakė Houpė.

Ji staiga atsisėdo į supamąjį krėslą. Tas garsiai sugirgždėjo tyliame hole. Administratorius nepritariamai susiraukė, ir Nojus suprato, kad daugelį metų sunkiomis akimirkomis jį persekios šitas gailus medžio girgždesys.

— Po pusvalandžio grįšime, dukra, — pasakė ponas Plaumenas.

Išgirdęs žodį „dukra“, Nojus krūptelėjo. Žodis priminė jam prastas, išgalvotas melodramas apie ūkininkus. Jis palaikė pravėręs duris ir jiedu su ponu Plaumenu išėjo į gatvę. Jis spėjo pamatyti Houpę, sėdinčią už lango ir neramiai žiūrinčią į juos. Žvarbiame šaltyje, pučiant vėjui jie lėtai ėjo nuvalytais šaligatviais pro uždarytas parduotuvių vitrinas.

Beveik dvi minutes jie ėjo nesikalbėdami, batai sausai gurgždėjo ant sniego plotelių, kuriuos paliko semtuvai. Tada ponas Plaumenas prabilo.

— Kiek pinigų iš jūsų ima viešbutyje? — paklausė jis.

— Du penkiasdešimt, — atsakė Nojus.

— Už vieną dieną? — pasitikslino ponas Plaumenas.

— Taip.

— Pakelės plėšikai, — pareiškė ponas Plaumenas. — Visi viešbučių savininkai.

Jis nutilo ir jie vėl ėjo nesikalbėdami. Jie praėjo pro Maršalo pašarų ir grūdų parduotuvę, pro F. Kino vaistinę, pro Dž. Gifordo vyriškų drabužių parduotuvę, pro Virdžilo Svifto advokatų kontorą, Džono Hardingo mėsinę, ponios Volton kepyklą, pro Oliverio Robinsono baldų parduotuvę ir laidojimo kontorą, pro N. Vesto bakalėją.

Pono Plaumeno veidas buvo paniuręs ir griežtas. Nojus žvilgčiojo tai į ryškius, ramius jo bruožus, neperžvelgiamus po senamadiška išeigine skrybėle, tai į parduotuvių fasadus. Savininkų pavardės smigo jam į atmintį kaip kaiščiai, kuriuos abejingas dailidė metodiškai kala į lentą. Kiekviena pavardė buvo išpuolis. Kiekviena pavardė buvo siena, iššūkis, strėlė, priekaištas. Nojus jautė, kaip subtiliai, išradingai ir ramiai senasis vyras rodė jam tankiai supintą vientisą paprastų angliškų pavardžių pasaulį, iš kurio kilusi jo duktė. Aplinkiniu keliu senasis vyras klausė, ar čia pritiks Akermano pavardė, importuota iš Europos katilo, viena tokia, lengvabūdiška, niekam nepriklausanti, atsitiktinė, neturinti nuosavybės, tėvo, namų, šaknų.

„Geriau čia būtų atėjęs tas brolis, — galvojo Nojus. — Jis plepėtų, plūstųsi, remtųsi senais, žinomais, bjauriais, nuvalkiotais argumentais. Šio gudraus, tylaus jankio puolimą atlaikyti sunkiau.“

Jie vis dar tylėdami perėjo verslo rajoną. Virš pievos kilo vėjų nugairintas raudonų plytų mokyklos pastatas, jį apvijusios gebenės buvo numetusios lapus.

— Houpė lankė šitą mokyklą, — pasakė ponas Plaumenas mostelėjęs galva.

„Naujas priešas, — galvojo Nojus, žvelgdamas į negražų seną pastatą, užlindusį už ąžuolų, — dar vienas priešininkas, tykojęs dvidešimt penkerius metus.“ Virš paradinių durų vėjo nugairintame akmenyje iškaltas kažkoks devizas ir Nojus prisimerkęs stengėsi jį įskaityti. „SUŽINOSI TIESĄ“, — skelbė išblukusios raidės ištisoms Plaumenų kartoms, ėjusioms pro jį mokytis skaityti ir rašyti, sužinoti, kaip jų protėviai septynioliktame amžiuje per audrą išsikėlė ant Plimuto uolų. „Sužinosi tiesą, ir tiesa padarys tave laisvą.“ Nojus beveik girdėjo, kaip jo velionis tėvas skaito šiuos žodžius retoriškai, aistringai, pasimėgaudamas.

— Statyta 1904-ais metais. Tada kainavo dvidešimt tris tūkstančius dolerių, — pasakė ponas Plaumenas, — 1935-aisiais Visuomeninės statybos valdyba norėjo ją nugriauti ir statyti naują. Mes neleidome. Mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas. Visiškai gera mokykla.

Jie ėjo toliau. Už šimto jardų priekyje matėsi bažnyčia, jos bokštas, grakštus ir griežtas, kilo į ryto dangų. „Čia ir bus pasakyta, — nusiminęs galvojo Nojus. — Artėja geriausiai apgalvotas ginklas. Šventoriuje tikriausiai palaidota daugybė Plaumenų, ir man bus pranešta jų akivaizdoje.“

Bažnyčia statyta iš balto medžio, ji grakščiai ir tvirtai stovėjo nuokalnėje. Jautėsi pusiausvyra ir saikas, ji nesišaukė Dievo, kaip dangų siekiančios prancūzų ar italų katedros, ji tarsi kreipėsi į Jį santūriais ir paprastais žodžiais, trumpai, dalykiškai ir konkrečiai.

— Na, — pasakė ponas Plaumenas, kai iki bažnyčios buvo likę dar penkiasdešimt jardų, — tikriausiai nuėjome per toli. — Jis atsigręžė. — Gal jau grįšime?

— Taip, — atsakė Nojus.

Jis buvo nustebęs ir sutrikęs, ėjo automatiškai, beveik nematydamas kelio. Smūgio dar nebuvo ir niekas nerodė, kada jis kris. Nojus dirstelėjo į senąjį vyrą. Jo giliai raukšlėtas veidas buvo susikaupęs ir kiek sumišęs. Nojus matė, kad jis skausmingai ieško mintyse šaltų, apgalvotų žodžių, kuriais galėtų pavaryti savo dukters mylimąjį, teisingų, santūrių, bet galutinių.

— Pasielgėte bjauriai, jaunuoli, — pasakė ponas Plaumenas, ir Nojus pajuto, kaip sustingo jo žandikaulis rengiantis nepasiduoti. — Privertėt seną žmogų pasitikrinti savo principus. Neneigsiu. Prašyčiau Dievo, kad apsigręžtumėt, liptumėt į traukinį, grįžtumėt į Niujorką ir daugiau niekada nematytumėt Houpės. Bet jūs to nepadarysit, ar ne? — Jis skvarbiai žiūrėjo į Nojų.

— Ne, — atsakė Nojus. — Aš to nepadarysiu.

— Ir nemaniau, kad padarysit. Tada nebūtumėt čia atvažiavęs. — Senasis vyras giliai įkvėpė ir lėtai ėjo greta Nojaus žiūrėdamas į nuvalytą šaligatvį. — Atleiskit, kad surengiau jums tokį nelinksmą pasivaikščiojimą po miestą, — pasakė jis. — Nemažą gyvenimo dalį žmogus nugyveni daugmaž automatiškai. Bet kartais tenka daryti rimtą sprendimą. Tada turi sau pasakyti, kuo tu tiki, ar tai gerai, ar blogai? Pastarąsias keturiasdešimt penkias minutes jūsų priverstas tai ir dariau, ir tikrai nesu jums už tai dėkingas. Aš nepažįstu nė vieno žydo, neteko turėti su jais reikalų. Turėjau pažiūrėti į jus ir pasistengti nuspręsti, ar žydai yra laukiniai, stūgaujantys pagonys, apsigimę klastūnai, ar kitokie... Houpė laiko jus neblogu vyruku, bet jaunos merginos dažnai klysta. Visą gyvenimą tikėjau, kad žmonės gimsta vienodi, bet, ačiū Dievui, iki šio ryto man neteko šio įsitikinimo tikrinti. Jei kas nors kitas pasirodytų mieste prašydamas Houpės rankos, aš pasakyčiau: „Užeik į vidų. Virdžinija pietums iškepė kalakutą...“

Jie jau atsidūrė priešais viešbutį. Nojus klausėsi rimto senojo vyro balso ir nepastebėjo, kaip viešbučio durys atsidarė ir pro jas greitai išėjo Houpė. Senasis vyras sustojo ir svarstydamas nusibraukė lūpas, o jo duktė stovėjo įsmeigusi į jį akis, sunerimusiu veidu, suakmenėjusi.

Nojus jautėsi lyg kelias savaites išgulėjęs ligos patale, o už jo nugaros rikiavosi parduotuvių savininkų pavardės: Kinai, Vestai, Sviftai, pavardės ant paminklų šventoriuje, už jo stovėjo bažnyčia, šalta ir nenuolaidi. Staiga pasidarė nebepakeliama klausytis santūraus senojo vyro balso, matyti išblyškusią, susirūpinusią Houpę. Prieš akis iškilo jo šiltas, netvarkingas kambarys netoli upės, jo knygos ir senas pianinas, ir Nojus staiga pajuto skausmingą namų ilgesį.

— Na? — paklausė Houpė.

— Na, — lėtai atsakė tėvas. — Ką tik pasakiau ponui Akermanui, kad pietums yra iškeptas kalakutas.

Houpės veide pamažu atsirado šypsena. Ji pasistiebė ir pabučiavo tėvą.

— Kodėl taip ilgai užtrukote? — paklausė ji, ir Nojus apstulbęs suprato, kad viskas bus gerai, nors šią akimirką iš nuovargio nieko nesugebėjo jausti.

— Galėtum susirinkti savo daiktus, jaunuoli, — pasakė ponas Plaumenas. — Nėra prasmės sukišti šitiems plėšikams visus pinigus.

— Taip, — sutiko Nojus. — Taip, žinoma.

Jis pamažu, tarsi sapnuodamas, ėmė lipti laiptais į viršų. Atidarė duris ir atsigręžė. Houpė laikė tėvą už parankės. Senasis vyras plačiai šypsojo. Šypsena buvo šiek tiek prisiversta, skausminga, bet vis tiek šypsena.

— Ak, — pasakė Nojus, — pamiršau. Linksmų Kalėdų!

Ir įėjo pasiimti lagaminėlio.

Dvyliktas skyrius

Šaukimo komisija buvo įsikūrusi didelėje, tuščioje palėpėje virš graikų restorano. Prisvilusio aliejaus ir netinkamai paruoštos žuvies kvapas bangomis kilo į viršų. Grindys buvo purvinos. Tik dvi plikos lemputės švietė virš išklerusių medinių sudedamųjų kėdžių, o prie griozdiškų stalų dvi negražios sekretorės nuobodžiaudamos mašinėle pildė blankus. Suveriama siena skyrė laukiamąjį nuo patalpos, kur posėdžiavo komisija, ir pro ją sklido prislopintas balsų dūzgesys. Ant sudedamųjų kėdžių sėdėjo maždaug tuzinas žmonių. Rimti, beveik vidutinio amžiaus vyrai gerais dalykiniais kostiumais, italas vaikinukas odiniu švarku ir jo mama, kelios jaunos poros, susiėmusios už rankų, kad jaustųsi saugiau. „Jie visi, — pagalvojo Maiklas, — atrodo kaip patekę į beviltišką padėtį, pasipiktinę, pilni apmaudo, jie stebeilija į apdriskusią popierinę Amerikos vėliavą ir ant sienų iškabinėtus skelbimus.“

„Jie visi, — galvojo Maiklas, — atrodo kaip žmonės, turintys išlaikytinių arba ligų, dėl kurių karo prievolė atidedama. O jų moterys, žmonos ir motinos, kaltinamai žiūri į kitus vyrus, tarsi nekantraudamos pasakyti: „Matau tave kiaurai. Tu visiškai sveikas, turi daug pinigų, paslėptų banko saugykloje, ir nori, kad mano vyras arba sūnus eitų į karą vietoj tavęs. Na, tau nepavyks išsisukti.“

Kambario, kur posėdžiavo komisija, durys atsidarė ir iš ten išėjo neaukštas juodaakis vaikinas, lydimas motinos. Motina verkė, o raustelėjusiame jaunuolio veide atsispindėjo baimė ir pyktis. Visi žiūrėjo į jį šaltais, vertinamais žvilgsniais ir jau dabar įsivaizdavo jį negyvą, gulintį mūšio lauke, baltą medinį kryžių ir paštininką prie durų su telegrama rankoje. Tuose žvilgsniuose nebuvo nė lašelio užuojautos, vien piktdžiuga. Rodėsi, kad žvilgsniai sako: „Štai dar vienas šunsnukis, kuriam nepavyko išsisukti.“

Ant vienos sekretorės stalo suburzgė aparatas. Sekretorė atsistojo, niūriai pažiūrėjo į kitą laukiamojo pusę ir gergždžiančiu, atgrasiu balsu paskelbė:

— Maiklas Vaiteikeris.

Ji buvo kaip reta negraži, didžianosė, storai išsidažiusi lūpas. Stodamasis Maiklas pastebėjo, kad jos kojos kreivos, kojinės persisukusios ir apsmukusios.

— Vaiteikeris, — pakartojo ji garsiai ir nekantriai.

Maiklas pamojo jai ir nusišypsojo.

— Valdykis, brangute, — pasakė jis. — Aš jau einu.

Ji dėbtelėjo į jį šaltai, jausdamasi viršesnė. Maiklas jos nekaltino. Prie įprasto valstybės tarnautojos įžūlumo dar prisidėjo svaiginantis savo galios pajautimas, nes ji siuntė vyrus mirti už ją, ir akivaizdu, kad joks vyras gyvenime nėra pažvelgęs į ją švelniai. „Visi engia mažumas — juodaodžius, mormonus, nudistus, nemylimas moteris, — galvojo Maiklas eidamas prie durų, — siekdami atsverti savo trūkumus. Tik šventas žmogus gali padoriai elgtis šaukimo komisijoje.“

Atidarydamas duris Maiklas stebėdamasis pajuto, kad truputį dreba. Juokinga, pyko jis ant savęs, kai stojo priešais septynis vyrus, sėdinčius prie ilgo stalo. Vyrai atsigręžė ir žiūrėjo į jį. Jų veidai buvo tarsi atvirkštinė naujokų veido pusė. Baimė, apmaudas ir pasirengimas ginčytis vienoje pusėje, ir nenuolaidus įtarumas, gudrumas ir negailestingumas kitoje. „Nei su vienu iš jų, — galvojo Maiklas, be šypsenos žvelgdamas į priešiškus veidus, — nesikalbėčiau kitomis aplinkybėmis. Štai jie, mano artimi. Kas juos parinko? Iš kur jie atsirado? Kodėl taip nekantrauja išsiųsti savo bendrapiliečius į karą?“

— Prašau sėsti, pone Vaiteikeri, — pakvietė pirmininkas.

Jis niūriai mostelėjo į tuščią kėdę stalo gale. Jis buvo senas, storas, po smakru pūpsojo sunkūs, šalti pagurkliai, akys buvo piktos ir skvarbios. Net tariant „prašau“ balse skambėjo iššūkis. „Kokiame kare, — galvojo Maiklas, eidamas prie kėdės, — tu esi kariavęs?“

Kiti veidai sukosi aplink jį kaip kreiserio patrankos per bombardavimą. „Keista, — galvojo Maiklas sėsdamasis, — dešimt metų gyvenau netoliese ir nė karto nemačiau nei vieno iš tų veidų. Jie tikriausiai pasislėpę tūnojo rūsiuose ir laukė šios akimirkos.“

Ant ilgos sienos už komisijos kabojo Amerikos vėliava, šį kartą tikra, medžiaginė, ryški spalvota dėmė pilkame kambaryje už pilkų ir mėlynų komisijos narių kostiumų ir geltonų veidų. Maiklas staiga įsivaizdavo tūkstančius tokių kambarių visoje šalyje, tūkstančius tokių pilkšvų, šaltų veidų, įtarių vyrų plinkančiomis galvomis, už kurių kabo vėliava, o tos plinkančios galvos atgręžtos į tūkstančius apmaudo apimtų, sugautų vaikinukų. Tikriausiai šis kambarys yra ryškiausias 1942 metų simbolis. Apsmurgusioje, atgrasioje patalpoje vyrauja siaubas, žiaurumas ir klasta, o svarbos ar kilnumo jam prideda nebent būsima galimybė žūti ar būti sužeistam.

— Na, pone Vaiteikeri, — prabilo pirmininkas, žemažiūriškai versdamas bylą, — jūs reikalaujate 3A lengvatos, nes turite išlaikytinių. — Jis piktai žiūrėjo į Maiklą, tarsi klausdamas: „Kur pistoletas, kuriuo nušovėte žmogų?“

— Taip, — atsakė Maiklas.

— Mes sužinojome, — garsiai paskelbė pirmininkas, — kad jūs su žmona negyvenate.

Jis triumfuodamas apsižvalgė, o keli komisijos nariai paslaugiai linksėjo.

— Mes išsiskyrę, — pasakė Maiklas.

— Išsiskyrę! — pakartojo pirmininkas. — Kodėl tą faktą nuslėpėte?

— Klausykit, — pasakė Maiklas. — Sutaupysiu jums laiko. Aš stosiu į karo tarnybą.

— Kada?

— Kai tik bus pastatytas spektaklis, kuriame dabar vaidinu.

— Kada tai bus? — gaižiu balsu paklausė mažas storulis, sėdintis kitame stalo gale.

— Po dviejų mėnesių, — atsakė Maiklas. — Nežinau, kas ten jūsų popieriuose parašyta, bet aš turiu aprūpinti savo motiną ir tėvą, ir mokėti alimentus...

— Jūsų žmona, — pagiežingai prabilo pirmininkas, žiūrėdamas į popierius, — uždirba penkis šimtus penkiasdešimt dolerių per savaitę...

— Kai dirba, — pasakė Maiklas.

— Pernai ji dirbo trisdešimt savaičių, — pasakė pirmininkas.

— Teisingai, — nuvargęs sutiko Maiklas. — O šiais metais nė vienos.

— Na, — pasakė pirmininkas mosteldamas ranka, — turime atsižvelgti į galimybę uždirbti. Ji dirbo pastaruosius penkerius metus ir nėra pagrindo manyti, kad nedirbs toliau. Be to, — jis dar kartą įsistebeilijo į popierius priešais save, — jūs įvardijate savo tėvą ir motiną kaip išlaikytinius.

— Taip, — atsidusdamas atsakė Maiklas.

— Jūsų tėvas, kaip išsiaiškinome, gauna kas mėnesį šešiasdešimt aštuonis dolerius pensijos.

— Teisingai, — sutiko Maiklas. — Ar kada nors mėginote išlaikyti du žmones už šešiasdešimt aštuonis dolerius per mėnesį?

— Kiekvienas, — oriai pareiškė pirmininkas, — turėtų šiek tiek aukotis tokiu metu, kaip dabar.

— Neketinu su jumis ginčytis, — pasakė Maiklas. — Sakau jums, stosiu į kariuomenę po dviejų mėnesių.

— Kodėl? — paklausė vyras iš kito stalo galo. Jis blizgino akimis į Maiklą pro pensnė stiklus, bandydamas atskleisti šį paskutinį gudravimą.

Maiklas nužvelgė visus septynis veidus. Jis plačiai šypsojo.

— Nežinau kodėl, — pasakė jis. — O jūs žinot?

— Viskas, pone Vaiteikeri, — pasakė pirmininkas.

Maiklas atsistojo ir išėjo iš kambario. Jis jautė visų septynių vyrų žvilgsnius, piktus, apmaudžius. „Jie jaučiasi apgauti, — staiga suvokė jis, nes labai norėjo mane pričiupti. Buvo tam pasirengę.“ Laukiantieji žiūrėjo į jį nustebę, nes jis išėjo taip greitai. Jis nusišypsojo jiems. Norėjo papokštauti, bet tai būtų buvę pernelyg žiauru tų sutrikusių, įsitempusių, persekiojamų vaikinukų atžvilgiu.

— Labanakt, brangute, — pasakė jis negražiajai merginai prie stalo.

Nuo to susilaikyti negalėjo. Mergina pažvelgė iš aukšto, kaip pranašesnis žmogus, kurio niekas nepašauks mirti vietoj kito.

Lipdamas laiptais žemyn pro tirštus graikų virtuvės garus, Maiklas tebesišypsojo, bet jautėsi prislėgtas. „Reikėjo išeiti į karą pačią pirmą dieną, — galvojo jis. — Nebūtų tekę išgyventi tokios scenos.“ Jautėsi suteptas ir įtariamas, lėtai žingsniuodamas švelnų žiemos pabaigos vakarą tarp vaikščiojančių porelių, nežinančių, kad už pusės kvartalo, purvinoje palėpėje virš graikų restorano jų vardu žmogus prieš žmogų kariauja nedorą, apgailėtiną karą.

Po dviejų dienų, ryte nulipęs pasiimti pašto, jis rado šaukimo komisijos kortelę. „Jūsų pageidavimu, — buvo rašoma joje, — nuo gegužės 15-os dienos būsite perkeltas į 1A kategoriją.“ Perskaitęs jis nusijuokė. „Iš pralaimėjimo spaudžia pergalę“, — pamanė jis. Bet jautė palengvėjimą liftu grįždamas į viršų. Sprendimų daryti nebereikia.

Tryliktas skyrius

Auštant rytui, Nojus atsimerkė ir pažiūrėjo į žmoną. „Ji miega taip, — galvojo jis, — tarsi slėptų paslaptį. Houpė, Houpė, Houpė.“ Ji tikriausiai buvo rimta mergaitė, einanti savo mediniu miestu taip, tarsi skubėtų svarbiu reikalu. Kambario kampuose ji tikriausiai turėjo slėptuvių, kur buvo sudėti jos daikteliai: plunksnos, džiovintos gėlės, seni madų paveiksliukai iš Harpers Bazaar, moterų su turniūrais piešiniai ir panašūs daiktai. Tu nieko nežinai apie mažas mergaites. Būtų kitaip, jei turėtum seserų. Tavo žmona atėjo pas tave iš kitokio gyvenimo. Lygiai taip pat ji galėjo ateiti nuo Tibeto kalnų arba iš Prancūzijos vienuolyno. Kai jis rūkė cigaretes pulkininko Drario Karo akademijoje berniukams (Paimame Berniuką, grąžiname Vyrą!), ką veikė ji? Susimąsčiusi vaikščiojo po šventorių, kur po sena velėna ilsisi Plaumenų kartos? Jeigu ir buvo kas nors numatyta, tai ji jau tada ruošėsi susitikti su juo, ruošėsi akimirkai, kada miegos šalia jo auštančio ryto šviesoje. O jis ruošėsi susitikti su ja. Jeigu taip buvo numatyta. Neįtikėtina. Jeigu Rodžeris nebūtų su ja susipažinęs. (. Kaip jis su ja susipažino? Reikės paklausti.) Jeigu Rodžeris pusiau juokais nebūtų nusprendęs surengti vakarėlį ir rasti jam merginą. Jeigu Rodžeris būtų pasikvietęs kitą iš daugybės savo pažįstamų merginų, jie negulėtų čia greta šį rytą. Atsitiktinumas, vienintelis gyvenimo įstatymas. Rodžeris.

„Tu nuostabiai mylėtis moki, saldžiais saldainiais vaisini, bet ar uždirbi pinigėlių? Ar atsakyti man gali?“ Įstrigęs Filipinuose, Batane, jei dar gyvas. Štai jiedu dabar gyvena Rodžerio kambaryje, miega Rodžerio lovoje, nes ji patogesnė. Senoji Nojaus lova perkrypo. Viskas prasidėjo tada, kai jis siekė Jeitso knygos „Herno kiaušinis ir kitos pjesės“ nuo Viešosios bibliotekos lentynos. Jei būtų siekęs kitos knygos, nebūtų susidūręs su Rodžeriu, nebūtų apsigyvenęs pas jį, nebūtų sutikęs Houpės, ji dabar tikriausiai gulėtų kitoje lovoje, kitas vyras stebėtų ją mintyse sakydamas: „Aš ją myliu, aš ją myliu.“ Geriau apie tai negalvoti, nes gali išprotėti. Niekas nėra numatyta iš anksto. Meilė, mirtis, karas — niekas. Štai lygtis: žmogus plius jo ketinimai lygu atsitiktinumui. Neįmanoma patikėti. Turi būti numatyta, tik gudriai paslėpta, taip, kaip geras dramaturgas paslepia intrigą. Mirties akimirką tikriausiai viskas tampa aišku, tada sakai: „Ak, dabar suprantu, štai kodėl tas veikėjas buvo įvestas jau pirmajame veiksme.“

Batanas. Sunku įsivaizduoti, kad Rodžeris kažkam sako: „Klausau, sere.“ Sunku įsivaizduoti Rodžerį su šalmu ant galvos. Visada matau jį su pakreipta į šalį padėvėta ruda skrybėle. Sunku įsivaizduoti Rodžerį kokioje nors purvinoje skylėje. Sunku įsivaizduoti, kad žmogus, sugebantis groti Bethoveną, dabar apšaudomas džiunglėse. Sunku įsivaizduoti, kad gali netekti Rodžerio, tegu ir kare. Rodžeris gimęs būti nugalėtoju, bet savo pergalėmis nesididžiavo, jos buvo jam smagios. Sunku įsivaizduoti, kad Rodžeris gali susisprogdinti ant minos arba kad jis surikęs krinta kulkų pakirstas. Sunku įsivaizduoti Rodžerį nelaisvėje. Taip ir matau, kaip japono tardomas jis klastingai šypteli ir sako: „O Dieve, jūs nejuokaujate?“ Sunku įsivaizduoti Rodžerio kapą po palmėmis, jo kaukolę, besiilsinčią džiunglėse. Ar Rodžeris kada nors bučiavo Houpę? Tikriausiai. Kiek buvo kitų vyrų? Veidas ant pagalvės paslaptingas, kaip saugykla. Kiek vyrų patiko Houpei, kokias vizijas ji matė svajodama savo viengulėje lovoje Vermonte ar Brukline? Keli iš tų vyrų dabar guli nuskendę Ramiajame vandenyne? O kiek vyrų ir vaikinų, kuriuos ji lietė, apie kuriuos svajojo, dar tebėra gyvi, bet žus šiemet ar kitais metais kuriame nors pasaulio kampelyje?

Kiek valandų? Penkiolika po šešių. Dar penkios minutės lovoje. Šiandien tarsi atostogos. Nebus nervingo kniedytuvo tratėjimo, pastoliuose nešvilps vėjas, nešnypš ir neblykčios suvirinimo aparatai Paseiko laivų statykloje. Šiandien jis eina į šaukimo komisiją ir dar kartą į Gubernatoriaus salą pasitikrinti sveikatos. Karo mašina kartoja tą patį, kaip užmaršus banko tarnautojas, iš naujo sudedantis tuos pačius skaičius. Vėl Vasermano reakcija, vėl abejingi pirštai spaudys kirkšnius („pakosėkit“, „išvaržos nėra“), vėl įkyrus psichiatras klaus: „Ar turėjote santykių su vyrais?“ Kam reikalingi tokie žeminantys klausimai? Armijoje tikima, kad bičiulystė su kitu kareiviu yra nenormalus reiškinys. Ką pasakyti apie jo bičiulystę su Rodžeriu arba su Vinsentu Moriarčiu, laivų statyklos pamainos meistru, kuris vaišino jį alumi ir gyrėsi, kaip per 1916-ųjų metų Velykas Dubline nuplėšė nuo pašto anglų vėliavą? Ką pasakyti apie uošvį, kuris atsiuntė jam vestuvinę dovaną — Emersono rinktinius raštus? Ką pasakyti apie santykius su tėvu, kuris išvyko iš Odesos ir apkeliavo pusę pasaulio ištvirkaudamas, meluodamas ir pranašaudamas, o dabar virto mažyte niekam nereikalingų pelenų dėžute Kalifornijos kolumbarijuje? Ką sakyti apie santykius su Hitleriu ir Ruzveltu, Tomu Džefersonu ir Šekspyru, su pulkininku Drariu iš apkiužusio pastato prie Detroito, kuris kiekvieną popietę išgerdavo po kvortą burbono ir kartą pareiškė išleidžiamajai klasei: „Yra tik viena dorybė — drąsa. Jeigu vyras jautrus įžeidimams, jis man neegzistuoja.“ Ką pasakyti apie santykius su savo sūnumi, dar nepradėtu, bet jau užsimezgusiu sąmonėje ir esančiu šįryt čia, toje pačioje lovoje, kur guli Houpė ir Nojus. Ar jo sūnus bus jautrus įžeidimams? Kas jį įžeis, už ką ir kuo tai baigsis? Ar ir jo lauks kapas kur nors tolimoje saloje? Ar dar negimusio jo sūnaus jau laukia dar nepagaminta kulka? Ar kur nors kitame žemyne yra dar nepradėtas žmogus, kuris vėliau taikysis šauti jo sūnui į širdį? Į kurį dievą kreipsis šventikas per jo laidotuves? Į Kristų, į Jehovą? Į kurį iš jų? O gal į abu, kaip apdairus lošėjas, statantis už du arklius iš karto? „Kad ir kas jis yra, priimk, Viešpatie, šį žuvusį vaikinuką į savo dangaus karalystę.“ Juokinga gulėti šalia moters, su kuria ką tik susituokei, ir nerimauti dėl to, kaip bus laidojamas vaikas, kuris dar nepradėtas. Pirma reikia apsispręsti, ar mes jį krikštysime, ar apipjaustysime. „Apipjaustytas šunie!“ — sakė kažkuris „Aivenho“ veikėjas. Tą knygą Nojus skaitė mokykloje. 1920-aisiais Budapešte per pogromus, nuvertus revoliucinę vyriausybę, įsiutusi minia traukė kelnes kiekvienam, kurį įtarė esant žydu, ir žudė, jei žmogus buvo apipjaustytas. Vargšai krikščionys, kurie buvo apsipjaustę higienos sumetimais ir tikriausiai nekentė žydų taip pat, kaip puolantieji, patys tapo tos neapykantos aukomis. Gana galvoti apie žydus. Kad ir kokia tema pradedi mąstyti, grįžti prie to paties. Kažin, ar buvo toks laikas, kai žydai nebijojo persekiojimų? Kokiame amžiuje? Gal penktame prieš Kristaus gimimą.

Šešios dvidešimt. Laikas keltis. Žalioje saloje jo laukia gydytojai, generolo vardu pavadintas keltas, rentgeno technikai, guminis spaudas su užrašu „Netinkamas“. Ką darydavo ankstesniuose karuose, kai nebuvo rentgeno aparatų? Kiek vyrų su randuotais plaučiais kovėsi prie Šailo nieko apie tai nežinodami? Kiek vyrų su skrandžio opomis stojo į Borodino mūšį? Kiek vyrų, kurie kovėsi prie Termopilų, šiandien būtų šaukimo komisijos atmesti dėl stuburo iškrypimų? Kiek netinkamų tarnybai žuvo prie Trojos sienų? Laikas keltis.

Houpė už jo nugaros sujudėjo, atsigręžė ir uždėjo ranką jam ant krūtinės. Ji pamažu budo iš miego gelmių ir mieguista pamažu braukė ranka per jo šonkaulius ir pilvą.

— Pagulėk, — sumurmėjo ji dar neatsitokėjusi iš sapno, o jis jai plačiai nusišypsojo ir apkabinęs priglaudė prie savęs.

— Kiek valandų? — sušnibždėjo ji prie pat jo ausies. — Jau rytas? Tau reikia eiti?

— Rytas, — atsakė jis. — Ir man reikia eiti. Bet manau, — tai sakydamas jis nusišypsojo ir spustelėjo tokį pažįstamą, liekną kūną, — kad valdžia gali palaukti dar penkiolika minučių.

Houpė trinkosi plaukus, kai spynoje brakštelėjo raktas. Parėjusi namo iš darbo ji pamatė, kad Nojus dar negrįžęs iš Gubernatoriaus salos, ir ji slampinėjo po namus neužsidegusi šviesos, vasaros prieblandoje laukdama jo sugrįžtant.

Palenkusi galvą virš kriauklės, muiluotam vandeniui varvant per akių vokus, ji girdėjo, kaip Nojus įeina į kambarį.

— Nojau, — pašaukė ji, — aš čia, — ir apvyniojusi galvą rankšluosčiu atsigręžė į jį visiškai nuoga. Jo veidas buvo rimtas, susikaupęs. Jis nestipriai apkabino ją, švelniai liesdamas sprandą, vis dar šlapią nuo skalautų plaukų.

— Tinki, — pasakė ji.

— Taip, — atsakė jis.

— O rentgenas?

— Turbūt nieko nerodė. — Jo balsas buvo tylus ir ramus.

— Ar tu jiems pasakei? — paklausė ji. — Apie aną kartą.

— Ne.

Ji norėjo paklausti kodėl, bet susilaikė, nes atsakymą nujautė.

— Tu jiems nepasakei ir to, kad dirbi gynybos gamykloje, ar ne?

— Nepasakiau.

— Tai aš jiems pasakysiu, — tarė ji garsiai. — Pati nuvažiuosiu. Vyras su randuotais plaučiais negali...

— Ša, — ramino jis. — Ša.

— Tai kvaila, — pasakė ji stengdamasi kalbėti įtikinamai, kaip debatuose. — Ką gero ligotas žmogus gali nuveikti kariuomenėje? Tu tik palūši. Būsi jiems papildoma našta. Iš tavęs nepadarys kareivio...

— Tegu mėgina. — Nojus iš lėto nusišypsojo. — Tikrai, tegu mėgina. Bent suteiksiu jiems šansą. — Tačiau, — jis pakštelėjo jai už ausies, — kai ką jie jau padarė. Šįvakar aštuntą valandą buvau prisaikdintas.

Ji atsitraukė.

— Tai ką veiki čia?

— Gavau dvi savaites reikalams sutvarkyti, — atsakė jis.

— Ar bus naudos, — paklausė Houpė, — jeigu prieštarausiu?

— Ne, — atsakė jis labai švelniai.

— Kad juos kur velniai! — pasakė Houpė. — Kodėl jie nepasakė tiesiai pirmąjį kartą? Kodėl, — verkė ji, kreipdamasi į šaukimo komisijos narius ir kariuomenės gydytojus, į pulkus karo laukuose ir į politikus visose pasaulio sostinėse, kreipėsi į karą, į laiką ir į kančias, kurios jos laukė, — kodėl jie negali elgtis kaip protingi žmonės?

— Ša, — tildė ją Nojus. — Turime tik dvi savaites. Nešvaistykime jų veltui. Ar jau valgei?

— Ne, — atsakė ji. — Trinkausi plaukus.

Jis atsisėdo ant vonios krašto ir nuvargęs šypsojo jai.

— Užbaik tvarkytis plaukus, — pasakė jis, — ir mes eisime pietauti. Girdėjau, kad prie Antrosios aveniu yra vietelė, kur kepa puikiausius pasaulyje jautienos kepsnius. Trys doleriai porcija, bet...

Ji krito priešais jį ant kelių ir stipriai apkabino jį.

— Ak, brangusis, — kartojo ji, — ak, brangusis...

Jis glostė jos nuogą petį lyg stengdamasis jį įsiminti.

— Šitas dvi savaites, — pasakė jis drebančiu balsu, — mes atostogausime. Štai kaip tvarkysime mano reikalus. — Jis nusišypsojo jai. — Važiuosime į Keip Kodą, plaukiosime, išsinuomosime dviračius, kasdien valgysime po tris dolerius kainuojantį kepsnį. Maldauju, maldauju, brangioji, neverk.

Houpė atsistojo. Du kartus sumirksėjo.

— Gerai, — pasakė ji. — Viskas. Nebeverksiu. Per penkiolika minučių apsirengsiu. Gali palaukti?

— Taip, — atsakė jis. — Bet paskubėk. Aš išbadėjęs.

Ji nuvyniojo nuo galvos rankšluostį ir pabaigė džiovintis plaukus. Nojus sėdėjo ant vonios krašto ir stebėjo ją. Kartkartėmis Houpės žvilgsnis veidrodyje užkliūdavo už jo nuvargusio, lieso veido. Ji žinojo, kad prisimins jį tokį, kokį mato dabar, sutrikusį ir mylintį, prisėdusį ant kraštelio užgriozdintame, ryškiai apšviestame vonios kambaryje — prisimins labai, labai ilgai.

Tas dvi savaites jie praleido Keip Kode. Apsistojo labai švariuose turistų namuose, priešais kuriuos pievelės viduryje ant ilgo stiebo plevėsavo Amerikos vėliava. Pietų jie valgydavo tirštą moliuskų sriubą ir virtus omarus. Gulėjo ant balto smėlio, plaukiojo banguojančiame, šaltame vandenyje, kas vakarą eidavo į kiną, nekomentavo naujienų kronikų, nekalbėjo apie pakylėtus, virpančius balsus, mirgančiame ekrane pasakojančius apie mirtį, pralaimėjimą ir pergalę. Jie išsinuomojo dviračius, neskubėdami važinėjo keliais palei jūrą ir juokėsi, kai pravažiavo sunkvežimis, pilnas kareivių. Jie švilpė gražioms Houpės kojoms ir šaukė Nojui: „Puiku, vaikine. Koks tavo šaukimo numeris, bičiuli? Greitai pasimatysime!“

Jų nosys nusilupo, plaukai sulipo nuo druskos, oda kvepėjo vandenynu, kai atsiguldavo vakare ant nepriekaištingai baltų paklodžių malksnomis dengtame namelyje. Jie beveik su niekuo nesikalbėjo, dvi savaitės atrodė ilgos kaip visa vasara, kaip metai, kaip visos jiems žinomos vasaros, rodėsi, kad laikas švelnia spirale sukasi smėlėtuose keliukuose, tarp žemaūgių pušų, saulės atspindžiuose ant smagių bangų, po vėsių vasaros vakarų žvaigždėmis, dvelkiant atostogų vėjui, atskriejančiam nuo Vainjardo ir Nantaketo ir nuskriejančiam į vandenyną, kur tylą trikdė tik kirai, laivelių burių plazdėjimas ir vandenyje žaidžiančių skraiduolių žuvų pliaukšėjimas.

Tada tos dvi savaitės pasibaigė ir jie sugrįžo į miestą. Žmonės čia atrodė išblyškę ir suvytę, vasaros karščio išvarginti, o jiedu jautėsi sveiki ir stiprūs.

Paskutinį rytą šeštą valandą Houpė išvirė abiem kavos. Jie sėdėjo vienas priešais kitą ir siurbčiojo karštą, kartų skystį iš didelių puodelių, pirmo jų bendro namų apyvokos pirkinio. Paskui Houpė lydėjo Nojų ramiomis, saulėtomis gatvėmis, vis dar vėsiomis nuo nakties prisiminimų, į apšepusią, nedažytą parduotuvę, kur dabar buvo įsikūrusi šaukimo komisija.

Jie pasibučiavo nugrimzdę į savo mintis, jau atitolę vienas nuo kito, ir Nojus nuėjo prie tylios grupės, susirinkusios prie stalo. Už jo sėdintis vidutinio amžiaus vyras šią sunkią tėvynei valandą tarnavo jai du kartus per mėnesį anksti atsikeldamas, kad grupelėms vyrų, išvykstančių į karą, atiduotų paskutinius nurodymus ir bilietus nemokamai važiuoti metro.

Nojus su penkiasdešimčia kitų išėjo į gatvę. Nedarniomis gretomis, čiukšėdami kojomis jie ėjo tris kvartalus iki metro stoties. Praeiviai, užimti ryto reikalais, skubantys į parduotuves ir kontoras, į turgų, gaminti valgio, uždirbti pinigų, žiūrėjo į juos smalsiai ir šiek tiek žavėdamiesi, kaip kokio nors miestelio gyventojai žiūrėtų į maldininkus, atkeliavusius iš kitos šalies ir einančius jų miesto gatvėmis pakeliui į paslaptingą, patrauklią religinę šventę.

Prie metro stoties, kitoje gatvės pusėje Nojus pamatė Houpę. Ji stovėjo priešais gėlių parduotuvę. Už jos nugaros senas gėlių pardavėjas statė vitrinoje pelargonijų vazonus ir mėlynas vazas su kardeliais. Houpė vilkėjo žydra suknele su baltomis gėlytėmis. Ryto vėjelis švelniai glostė jos kūną, o jai už nugaros puikavosi gėlės ir blizgėjo vitrinos stiklas, todėl Nojus neįžiūrėjo jos veido. Jis pasuko per gatvę pas ją, bet vadas, paskirtas šiai grupei, sunerimęs šūktelėjo: „Vaikinai, prašau neišsivaikščioti“, ir Nojus pagalvojo: „Ką gi aš jai pasakyčiau, ir ką ji pasakytų man?“ Jis jai pamojavo. Ji atsakė jam vienu mostu, kilsteldama nuogą įdegusią ranką. Nojus matė, kad ji neverkia.

Iš kur žinai, sakė jis sau, kad ji neverkia. Ir jis ėmė lipti žemyn į metro eidamas tarp vaikinuko, vardu Tempesta, ir trisdešimt penkerių metų ispano, kurio vardas buvo Nunsijus Agvilaras.

Keturioliktas skyrius

Rudaplaukė moteris, kurios jis nepabučiavo prieš ketverius metus, sapne šypsodama pasilenkė prie Maiklo ir pabučiavo jį. Jis nubudo maloniai prisimindamas sapną ir rudaplaukę moterį.

Ryto saulė skverbėsi pro nuleistų venecijietiškų žaliuzių kraštus, langų pakraščiuose šoko auksinės dulkės. Maiklas pasirąžė.

Iš lauko skverbėsi septynių milijonų miesto dūzgimas, žmonės skubėjo miesto gatvėmis ir skersgatviais. Maiklas atsikėlė, minkštu kilimu prišlepsėjo prie lango ir pakėlė aukštyn žaliuzes.

Saulė dosniai liejo ant galinių kiemų ankstyvos vasaros spindulius, jie švelniai kaip sviestas gulė ant apšiurusių senų pastatų, ant apdulkėjusių vijoklių, ant išblukusių dryžuotų tentų mažose terasose, pristatytose pintų baldų ir augalų vazonų. Nedidukė apvali moterėlė su plačiakrašte oranžine skrybėle ir senomis duksliomis kelnėmis, smagiai apgulančiomis jos apvalų užpakalį, stovėjo terasoje prie pelargonijos vazono tiesiai priešais Maiklą. Ji pasilenkė ir nugnybo žiedą.

Jos skrybėlė liūdnai linkčiojo, kai moteris žiūrėjo į negyvą žiedą rankoje. Tada ji nusisuko, tokia klestinti vidutinio amžiaus ir sveika, ir krutindama savo linksmą užpakalį pro stiklines duris su žaliuzėmis įėjo į vidų.

Maiklas šypsojo džiaugdamasis, kad diena saulėta, kad raudonplaukė moteris pagaliau jį pabučiavo, kad kitoje saulėto sodelio pusėje storulė su juokingu užpakaliu liūdi dėl nuvytusios pelargonijos.

Jis nusiprausė po šaltu dušu ir basas, vilkėdamas pižama, nuėjo per kambarį kilimu išklotomis grindimis prie paradinių durų. Atidarė jas ir pakėlė Times.

Mandagūs Times tekstai visada primena Maiklui pagyvenusių ir sėkmės sulaukusių akcinių bendrovių advokatų kalbas: pirmajame puslapyje skelbiama, kad rusai patiria nuostolių, bet laiko fronto liniją, nuo anglų bombų kilo naujų gaisrų Prancūzijos pakrantėje, Egiptas svyruoja, kažkas išrado naują būdą per septynias minutes pagaminti gumą, Atlanto vandenyne tyliai nuskendo trys laivai, meras siūlo mažinti mėsos vartojimą, vedę vyrai irgi gali tikėtis būti pašaukti į kariuomenę, japonai šiek tiek aprimo.

Maiklas uždarė duris. Jis susmuko ant sofos, nusigręžė nuo kraujo, liejamo prie Volgos, nuo Atlante nuskendusių vyrų, smėlio akinamų karių Egipte, nuo gandų apie gumą, nuo gaisrų Prancūzijoje, keptos jautienos apribojimų ir atsivertė sporto puslapį. Pavargę ir klysdami Dodgers žaidėjai išgyveno dar vieną karo ir tūkstančių mirčių dieną. Nepaisydami nervingo susigrūdimo beisbolo aikštės viduryje ir pikto puolimo aštuntajame kėlinyje, jie laimėjo rungtynes Pitsburge.

Suskambo telefonas, Maiklas nuėjo į miegamąjį ir pakėlė ragelį.

— Šaldytuve stovi stiklinė apelsinų sulčių, — laidais atsklido Pegės balsas. — Pamaniau, tau priminsiu.

— Ačiū, — padėkojo Maiklas. — Pastebėjau dulkių ant knygų dešinėje lentynoje, nors panelė Frimentl...

— Niekai, — atsakė Pegė.

— Koks prasmingas žodis, — pasakė Maiklas džiaugdamasis Pegės balsu telefone, tokiu pažįstamu ir patenkintu. — Ar darbe labai nuvargsti?

— Mirtinai. O tu nepastebėjai, kaip aš išėjau. Gulėjai išsitiesęs ant nugaros, visiškai nuogas. Atsisveikindama pabučiavau tave.

— Kokia tu miela mergaitė. Ką aš dariau?

Sekė trumpa tyla ir po akimirkos Pegė atsakė rimtu ir kiek sunerimusiu balsu:

— Tu užsidengei veidą rankomis ir murmėjai: „Aš to nedarysiu, nedarysiu...“

Šypsenėlė, žaidusi Maiklo veide, dingo. Jis susimąstęs patrynė ausį.

— Miegodami mes begėdiškai išsiduodame.

— Atrodei išsigandęs, — pasakė Pegė. — Ir išgąsdinai mane.

— Aš to nedarysiu, nedarysiu, — pakartojo Maiklas svarstydamas. — Nežinau, ko aš nedarysiu... Bet dabar nesu išsigandęs. Rytas giedras, Dodgers laimėjo, mano mergina paliko man apelsinų sulčių...

— Ką šiandien veiksi? — paklausė Pegė.

— Ne kažką. Paslampinėsiu. Paspoksosiu į dangų. Į merginas. Šiek tiek išgersiu. Parašysiu testamentą...

— Ak, užsičiaupk! — Pegė kalbėjo rimtai.

— Atleisk, — pasakė Maiklas.

— Džiaugiesi, kad paskambinau? — Pegė apsimetė koketuojanti.

— Na, to išvengti, matyt, negalėjau, — nerūpestingai atsakė Maiklas.

— Žinai, ką gali padaryti.

— Pege!

Ji nusijuokė.

— Ar šįvakar būsiu pavaišinta pietumis?

— O kaip tu manai?

— Manau, kad būsiu. Apsivilk pilkąjį kostiumą.

— Jis beveik kiauras ties alkūnėmis.

— Apsivilk pilkąjį kostiumą. Jis man patinka.

— Gerai.

— O ką man apsivilkti? — Pirmą kartą per pokalbį Pegės balsas buvo sutrikęs, mergaitiškai sunerimęs.

Maiklas tyliai nusijuokė.

— Ko tu juokiesi? — šaižiai paklausė Pegė.

— Pakartok. „O ką man apsivilkti?“

— Kam?

— Nes tie žodžiai man kelia juoką, verčia prisiminti tave, gailėtis tavęs ir jausti švelnumą tau ir visoms moterims.

— Vaje, — pasakė Pegė labai patenkinta, — šįryt išlipai iš lovos dešine koja, ar ne?

— Tikrai taip.

— Ką man apsivilkti? Mėlynąjį margą ar rusvąjį kostiumėlį su gelsva palaidinuke, o gal...

— Mėlynąjį margą.

— Jis toks senas.

— Mėlynąjį margą.

— Gerai. Plaukus sukelti ar paleisti?

— Paleisti.

— Bet...

— Paleisti!

— Dieve, — pasakė Pegė. — Atrodysiu kaip ištraukta iš Harlemo upės. Ar nebijai, kad mus pamatys kas nors iš tavo draugų?

— Rizikuosiu, — pasakė Maiklas.

— Ir per daug negersi...

— Na jau, Pege...

— Juk vaikščiosi aplink atsisveikindamas su savo bičiuliais...

— Pege, kaip gyvas...

— Atiduos tave į kariuomenę neišsiblaiviusį. Būk atsargus.

— Būsiu atsargus.

— Džiaugiesi, kad paskambinau? — Pegė vėl flirtavo kaip mergaitė, dirsčiojanti po vėduokle mokyklos išleistuvėse.

— Džiaugiuosi, kad paskambinai, — atsakė Maiklas.

— Tik tiek norėjau sužinoti. Gerk savo apelsinų sultis.

Maiklas atsargiai padėjo ragelį ir nusišypsojo, prisimindamas Pegę. Dar pasėdėjo, galvodamas apie ją.

Tada atsistojo ir per svetainę nuėjo į virtuvę. Įpylė vandens užvirinti ir atseikėjo tris kaupinus šaukštelius kavos. Jo nosis patenkinta traukė visada malonų kavos kvapą, pasklidusį iš skardinės. Jis gėrė šaltas apelsinų sultis dideliais gurkšniais, išėmė šoninę, kiaušinius, raikė duoną skrebučiams. Niūniavo be žodžių ruošdamas sau pusryčius. Jam patiko pačiam sau ruošti pusryčius, būti vienam viengungiškuose namuose, vaikščioti su pižama, basomis kojomis jausti šaltas grindis. Jis sudėjo penkis griežinėlius šoninės į didelę keptuvę ir uždegė po ja mažą liepsną.

Miegamajame suskambo telefonas.

— Po galais, — ištarė Maiklas. Jis nukėlė keptuvę su šonine nuo ugnies ir nuėjo per svetainę. Kas kartą eidamas per ją jis pastebėdavo, koks mielas tas kambarys — aukštos lubos, platūs langai vienas priešais kitą, aplink sienas lentynos, prikrautos knygų su blunkančiais įvairių spalvų viršeliais, sudarančiais subtilų ir švelnų spektrą.

Maiklas pakėlė ragelį ir atsiliepė.

— Klausau.

— Holivudas, Kalifornija, skambiname ponui Vaiteikeriui.

— Vaiteikeris klauso.

Per visą žemyną atskriejo Lauros balsas, žemas ir dirbtinis.

— Maiklas? Maiklai, brangusis...

Maiklas tyliai atsiduso.

— Sveika, Laura.

— Kalifornijoje septinta valanda ryto, — tarsi priekaištaudama pasakė Laura. — Atsikėliau septintą ryto, kad galėčiau su tavim pasikalbėti.

— Ačiū, — padėkojo Maiklas.

— Viską žinau, — pasakė ji karštai. — Siaubas. Tave ima eiliniu.

Maiklas plačiai nusišypsojo.

— Anoks čia siaubas. Daugelis tarnauja eiliniais.

— Čia beveik visi, — pasakė Laura, — turi bent majoro laipsnius.

— Žinau, — atsakė Maiklas. — Gal kaip tik todėl geriau būti eiliniu.

— Liaukis vaizduoti išskirtinį! — nukirto Laura. — Juk tu neištversi. Aš žinau, koks tavo skrandis.

— Mano skrandis, — rimtai atsakė Maiklas, — turės stoti į kariuomenę kartu su manim.

— Poryt tu gailėsies.

— Galbūt, — sutiko Maiklas.

— Po dviejų dienų tu jau būsi areštinėje, — pasakė Laura garsiai. — Seržantas pasakys ką nors, kas tau nepatiks, ir tu jam trenksi. Pažįstu tave.

— Paklausyk, — kantriai tarė Maiklas. — Niekas seržantų nemuša. Nei aš, nei kas nors kitas.

— Per visą savo gyvenimą nesi paklusęs jokiam įsakymui, Maiklai. Aš tave pažįstu. Tai viena iš priežasčių, kodėl neįmanoma su tavim gyventi. Juk gyvenau su tavimi trejus metus, todėl pažįstu tave geriau negu...

— Taip, brangioji Laura, — kantriai atsakė Maiklas.

— Gal mes ir išsiskyrę, — skubėdama kalbėjo Laura, — bet pasaulyje nėra žmogaus, kurį mylėčiau labiau už tave. Tu tai žinai.

— Žinau, — atsakė Maiklas ir tikėjo ja.

— Nenoriu, kad tave užmuštų. — Ji pravirko.

— Manęs neužmuš, — švelniai ramino Maiklas.

— Ir nepakenčiu minties, kad tau kažkas įsakinės. Tai neteisinga...

Maiklas purtė galvą stebėdamasis, kokia didžiulė praraja skiria tikrąjį pasaulį nuo to, kurį mato moterys.

— Laura, brangioji, dėl manęs nesijaudink, — pasakė jis. — Labai miela, kad paskambinai.

— Aš kai ką nusprendžiau, — tvirtai pareiškė Laura. — Daugiau tavo pinigų nebeimsiu.

Maiklas atsiduso.

— Gavai darbą?

— Ne. Bet šią popietę susitinku su Makdonaldu iš MGM studijos ir...

— Gerai. Kai dirbsi, tada neimsi pinigų. Puiku. — Maiklas skubiai pakeitė temą neleisdamas Laurai kalbėti. — Skaičiau laikraštyje, kad išteki. Tiesa?

— Ne. Gal po karo. Jis išeina į Karo laivyną. Dirbs Vašingtone.

— Sėkmės, — sumurmėjo Maiklas.

— Vienas režisieriaus asistentas iš Republic pateko į oro pajėgas. Vyresniuoju leitenantu. Visą tarnybos laiką neišvyks iš Santa Anitos. Dirbs viešųjų ryšių skyriuje. O tu būsi eilinis...

— Laura, brangioji, gana, — nutraukė Maiklas. — Už pokalbį sumokėsi penkis šimtus dolerių.

— Tu esi keistas, kvailas žmogus, ir toks buvai visada.

— Taip, brangioji.

— Ar parašysi man iš savo bazės?

— Taip.

— Atvažiuosiu tavęs aplankyti.

— Būtų puiku. — Maiklas įsivaizdavo savo gražią buvusią žmoną, vilkinčią audinės kailiniais, nuostabaus veido ir figūros, laukiančią prie Fort Silo Oklahomoje, o praeinantys kareiviai sveikina ją švilpdami, kol jis bėga jos pasitikti.

— Visai per tave susipainiojau, — Laura verkė tyliai ir atvirai. — Taip buvo ir taip visada bus.

— Suprantu tave.

Maiklas prisiminė, kaip Laura atrodydavo tvarkydamasi plaukus prie veidrodžio, kaip ji šokdavo, kaip puošdavosi per šventes. Akimirką jį sugraudino tos tolimos ašaros, jis apgailestavo dėl prarastų metų, dėl metų be karo, be išsiskyrimų...

— Kurių galų nerimauji, — pasakė jis švelniai. — Mane tikriausiai įkiš į kokią nors kontorą.

— Tu to neleisi, — verkė ji. — Pažįstu tave. Tu nesileisi.

— Kariuomenėje negali leisti ar neleisti. Ji daro tai, ką nori, o tu darai tai, ko nori ji. Kariuomenė tai ne Warner Brothers studija, brangioji.

— Pažadėk man... Pažadėk man...

Balsas pagarsėjo, pritilo, pasigirdo klaktelėjimas, ir ryšys dingo. Maiklas pažiūrėjo į ragelį ir padėjo jį.

Jis atsistojo, nuėjo į virtuvę ir baigė ruošti pusryčius. Nusinešė į kambarį kiaušinienę su šonine, skrebučius ir kavą, juodą ir tirštą, ir pasidėjo ant plataus stalo priešais didelį saulėtą langą.

Įsijungė radiją. Grojo Bramsą, koncertą fortepijonui. Muzika liejosi iš aparato tai audringa, tai švelni ir melancholiška.

Jis valgė lėtai, storai tepdamasis marmelado ant skrebučio, gardžiuodamasis kiaušiniene ir stipria kava, didžiuodamasis savo mokėjimu paruošti maistą, su malonumu klausydamasis graudžios ir mielos muzikos.

Jis atsivertė Times ties teatro gyvenimo puslapiais. Čia pilna paskalų apie šimtus spektaklių ir šimtus aktorių. Kas rytą jis skaitė Times teatro gyvenimo puslapius ir nusiminimas vis didėjo. Žlugusios viltys, prarasti pinigai ir niūrūs kritiški priekaištai jo profesijos žmonėms kėlė nerimą ir vertė jaustis kvailai.

Jis numetė laikraštį į šalį, užsidegė pirmąją tą dieną cigaretę ir siurbtelėjo paskutinį gurkšnį kavos. Išjungė radiją. Respigio muzika ištirpo. Saulėtuose namuose stojo kvapni tyla. Maiklas sėdėjo prie stalo, rūkė ir svajingai žvelgė į sodelius, į šone matomą gatvę ir dirbančius žmones apačioje.

Netrukus jis atsistojo, nusiskuto ir nusimaudė.

Tada apsimovė senas vilnones kelnes ir minkštus senus mėlynus marškinius, gražiai išblukusius nuo daugkartinio skalbimo. Didesnioji drabužių dalis jau supakuota, bet spintoje dar kabo du švarkai. Jis stovėjo kurį laiką dvejodamas, stengdamasis apsispręsti, tada išsirinko pilkąjį švarką ir apsirengė. Švarkas buvo senas, sudėvėtas, bet patogus, neslėgė pečių.

Apačioje prie šaligatvio krašto jo laukė automobilis, dažytos ir chromuotos jo dalys žvilgėjo švara. Maiklas užvedė variklį ir paspaudė mygtuką stogui atversti. Stogas nuslinko lėtai ir didingai. Šis solidus veiksmas teikė Maiklui smagų malonumą.

Jis pamažu važiavo Penktąja aveniu. Darbo dieną važiuodamas per miestą jis visada jausdavo lengvą piktdžiugišką pasitenkinimą, tokį patį, kokį patyrė pirmą kartą vidury dienos važiuodamas aveniu savo naujutėlaičiu automobiliu, žiūrėdamas į vyrus ir moteris, skubančius iš darbo pavalgyti priešpiečių, jausdamasis pinigingas, kilmingas ir laisvas.

Maiklas vairavo plačia gatve tarp turtingų vitrinų, elegantiškų, bet nelabai skoningų, žėrinčių saulėje.

Jis paliko automobilį prie Kehūno namų durų ir padavė raktelius durininkui. Kehūnas naudosis automobiliu ir rūpinsis juo, kol Maiklas sugrįš. Praktiškiau būtų automobilį parduoti, bet Maiklas prietaringai jautė, kad ši blizganti nedidukė mašina yra jo linksmiausių civilio dienų, ilgų pavasarinių pasivažinėjimų po šalį ir nerūpestingų atostogų simbolis, ir kad jis turi kažkaip išsaugoti jį kaip sugrįžimo talismaną.

Jis koja už kojos ėjo per miestą pėsčias, jausdamas netektį. Laukianti diena staiga tapo tuščia. Jis įėjo į vaistinę ir paskambino Pegei.

— Juk nėra įstatymo, kuris draustų susitikti du kartus tą pačią dieną, — pasakė jis, išgirdęs jos balsą.

Pegė sukikeno.

— Apie pirmą valandą aš išalkstu, — pasakė ji.

— Pavaišinsiu tave priešpiečiais, jeigu nori.

— Noriu. — Tada lėčiau pridūrė: — Džiaugiuosi, kad paskambinai. Turiu tau pasakyti kai ką labai rimta.

— Gerai, — sutiko Maiklas. — Šiandien aš nusiteikęs rimtai. Pirmą valandą.

Jis pakabino ragelį šypsodamas. Išėjo į saulės šviesą ir pasuko į miesto centrą advokatų kontoros link galvodamas apie Pegę. Jis žinojo, apie ką bus tas rimtas pokalbis per priešpiečius. Jiedu pažįstami jau dvejus metus, turiningus, šiltus metus, kiek desperatiškus, nes karas nuolat artėjo. Santuoka šiuo kruvinu laikotarpiu suteiktų jai tik širdgėlą. Susituokti ir numirti; kapai ir našlės; sutuoktinis — karys, besinešiojantis kuprinėje žmonos nuotrauką kaip švino luitą; vienišas vyras rėksmingoje džiunglių naktyje, apgailestaujantis dėl išsižadėtos akimirkos, iškilmingų apeigų; aklas veteranas, besiklausantis prirakintos prie jo žmonos žingsnių...

— Ei, Maiklai! — Kažkas stuktelėjo jam į petį. Maiklas atsigręžė. Už jo stovėjo Džonsonas šiurkštaus fetro skrybėle su spalvota juostele, pasirišęs megztą kaklaraištį, vilkintis gelsvais marškiniais ir melsva striuke. — Seniai norėjau su tavim pasimatyti... Ar kada nors būni namie?

— Pastaruoju metu retai. Atostogauju. — Maiklui patiko kartais susitikti su Džonsonu, kartu papietauti, pasiklausyti, kaip jis postringauja giliu, aktorišku balsu. Bet nuo tada, kai prasidėjo apmaudūs ginčai dėl nacių-sovietų pakto, Maiklas nebegalėdavo visą vakarą ramiai kalbėtis su Džonsonu ir jo draugais.

— Aš tau išsiunčiau kreipimąsi, — kalbėjo Džonsonas, imdamas Maiklą už parankės ir sparčiai tempdamas jį gatve, nes Džonsonas nieko nedarė lėtai. — Labai svarbu, kad po juo būtų ir tavo parašas.

— Kokį kreipimąsi?

— Į prezidentą dėl antrojo fronto atidarymo. Visi pasirašo. — Pyktis Džonsono veide buvo tikras. — Nusikaltimas užkrauti rusams visą karo naštą...

Maiklas tylėjo.

— Tu netiki antruoju frontu? — paklausė Džonsonas.

— Tikiu, — atsakė Maiklas. — Jeigu galima jį atidaryti.

— Galima kuo puikiausiai.

— Turbūt. Bet tikriausiai baiminamasi didelių nuostolių, — atsakė Maiklas ir staiga suvokė, kad rytoj jis jau vilkės uniformą ir gal bus rengiamas išsilaipinti Europos krante. — Juk gali tekti paaukoti milijoną ar pusantro gyvybių...

— Jeigu reikės, teks paaukoti milijoną ar pusantro gyvybių, — garsiai kalbėjo Džonsonas, spartindamas žingsnį. — Verta aukoti... Atitrauktų didžiules vokiečių pajėgas... Net du milijonus gyvybių...

Maiklas nustebęs pažiūrėjo į savo draugą, kurio šaukimo kortelėje aiškiai parašyta „netinkamas“, kuris vaikštinėja šio gražaus miesto bulvarais ir pakiliai reikalauja, kad kiti lietų kraują, jausdamasis toks dievobaimingas ir teisus, nes kažkur, kitame žemyne, rusai kaunasi kaip liūtai. Ką rusas kareivis, prisispaudęs prie sugriautos sienos Staliningrade, su granata rankoje laukiantis artėjančio tanko, galvotų apie šį švelniabalsį patriotą su minkšta skrybėle, kuris vadina jį broliu vaikščiodamas nesugriautomis Amerikos miesto gatvėmis.

— Apgailestauju, — pasakė Maiklas. — Padaryčiau viską, kad padėčiau rusams, bet geriau paliksiu tą rūpestį profesionalams.

Džonsonas staiga sustojo ir atitraukė ranką nuo Maiklo alkūnės. Veidas tapo piktas ir paniekinamas.

— Pasakysiu tau atvirai, Maiklai, — tarė jis. — Man dėl tavęs gėda.

Maiklas sausai linktelėjo. Pasijuto nejaukiai, nes negalėjo pasakyti, ką jaučia, neįžeidęs Džonsono visam gyvenimui.

— Seniai nujaučiau, kad baigsis šitaip, — pareiškė Džonsonas. — Tu daraisi vis minkštesnis...

— Atleisk, — pasakė Maiklas. — Aš daviau Respublikos kario priesaiką, o Respublikos kariui nedera siųsti kreipimąsi savo vadovybei ir mokyti ją aukštosios strategijos.

— Išsisukinėji.

— Galbūt. Lik sveikas... — Maiklas pasisuko ir nuėjo. Paėjus dešimt žingsnių, Džonsonas šaltai metė:

— Sėkmės tau, Maiklai.

Maiklas mostelėjo ranka neatsisukdamas. Ėmė apmaudas ant Džonsono ir jo draugų. Arba jie kvailai karingi, kaip Džonsonas, žinantys, kad niekas nepertrauks jų įprasto darbo, arba po plona patriotiškumo skraiste slepia cinizmą ir abejingumą. Bet dabar netinkamas metas nusišalinti, sakyti „ne“ arba „galbūt“. Dabar metas garsiai sakyti „taip“! Jis teisingai pasielgė išeidamas į kariuomenę. Jam nebereikės bendrauti su jausmingais susitaikėliais, poetiškais nusivylėliais, su rafinuotais savižudžiais. Jis subrendo kritikų amžiuje, kritikų šalyje. Visi kritikavo knygas, poeziją, spektaklius, vyriausybę, Anglijos, Prancūzijos ir Rusijos politiką. Pastaruosius dvidešimt metų Amerika sukosi teatro kritikų rate, jie nuolat kartojo: „Taip, žinau, Barselonoje žuvo trys tūkstančiai žmonių, bet va antrajame veiksme buvo tokia nevykusi...“ Kritikų amžius, kritikų šalis. Maiklui pradėjo aiškėti, koks nevykęs tas amžius, padaręs šalį bevaisę. Amžius, kai girdėti tik riaumojanti retorika, melodramatiški, pagyrūniški šauksmai, siautėja žiaurus kerštavimas. Amžius, labiausiai tinkamas kareivoms, aršiems fanatikams laukiniais žvilgsniais, abejingiems mirčiai. Tokių fanatikų tarp savo aplinkos žmonių Maiklui neteko sutikti. Civiliai per daug aiškiai matė karo baisumus, kad juo tikėtų... išdavystės ir apgavystės tų, kurie moka gudriai išpešti naudos iš visų gyventojų sluoksnių: ūkininkų, verslininkų, darbininkų. Maiklui teko lankytis prabangiuose restoranuose ir matyti daugybę ėdrių, įsiaudrinusių, besilinksminančių vyrų ir moterų, užgyvenusių daug pinigų ir skubančių juos išleisti, kol valdžia nespėjo uždėti ant jų savo letenos. Nestok į kariuomenę, tada būtinai tapsi kritiku. Maiklas norėjo kritikuoti tik priešą.

Maiklas jautėsi kvailai sėdėdamas medžiu iškaltame kambaryje prie stalo priešais advokatą ir skaitydamas savo testamentą. Už aukšto pastato lango kasdienėje saulės šviesoje žėrėjo miestas, mūriniai bokštai stiebėsi į švelnų melsvą rūką, upėje nuo laivų kilo dūmų srovės, tas pats miestas, atrodo lygiai taip, kaip visada, o jis štai sėdi čia užsidėjęs akinius ir skaito: „...trečdalį aukščiau minėto nekilnojamojo turto palieku savo buvusiai žmonai panelei Laurai Roberts. Jai ištekėjus, testamentas nustoja galioti ir turtas, kuris buvo paskirtas jai, turi būti pridėtas prie likusio turto vykdytojo vardu ir padalintas toliau nurodytu būdu...“

Jis jautėsi toks sveikas ir piktas, todėl žodžiai atrodė bloga lemiantys ir bjaurūs. Jis žvelgė per stalą į Paiperį, savo advokatą. Paiperio galva nuplikusi, veidas riebus, išblyškęs. Paiperis pasirašinėjo daugybę dokumentų, papūtęs putlias lūpas, jis patenkintas uždirbinėjo pinigus, buvo ramus, nes žinojo, kad turėdamas tris vaikus ir periodiškai paūmėjantį artritą niekada nevyks į karą. Maiklas apgailestavo, kad pats neparašė testamento, savo ranka, savo kalba. Jam atrodė kažkaip gėdinga, jog ateityje bus pristatytas tokiais sausais, pinigais pakvipusiais žodžiais, kuriuos surašė nuplikęs advokatas, niekada neišgirsiantis šautuvų tratėjimo. Testamentas turėtų būti trumpas, iškalbingas, asmeniškas dokumentas, atspindintis jį pasirašiusio žmogaus gyvenimą, jame įamžinta jo turima nuosavybė ir paskutinė valia. „Mafio motinai už tai, kad ją myliu, už sielvartą, kurį ji patiria ir dar patirs dėl manęs ir dėl mano brolių...

Mano buvusiai žmonai, kuriai nuolankiai atleidžiu ir kuri, tikiuosi, atleis man dėlei prisiminimų apie mūsų gerąsias dienas...

Mano tėvui, nugyvenusiam sunkų ir tragišką gyvenimą, taip narsiai besikovusiam savo kasdieniame kare, kurį tikiuosi išvysti dar kartą prieš jam numirštant..

Bet Paiperis prirašė vienuolika mašinraščio puslapių, juose knibždėjo „o kadangi“ ir „o jeigu“, tad jeigu Maiklas žūtų, jis ateičiai išliktų kaip ilgas daugiaskiemenių žodžių, sąlygos sakinių ir apgalvotų verslininko planų sąrašas.

„Galbūt vėliau, — mąstė Maiklas, — kai tikrai galvosiu, kad žūsiu, parašysiu kitą testamentą, geresnį už šitą.“ Jis pasirašė keturis egzempliorius.

Paiperis paspaudė skambutį ir įėjo dvi sekretorės. Viena iš jų buvo notarė ir atsinešė spaudą. Ji metodiškai spaudė jį ant puslapių, ir abi sekretorės pasirašė kaip liudininkės. Maiklą vėl apėmė jausmas, kad daroma ne taip, kaip reikėtų, kad tai daryti turėtų jo draugai, kurie jį seniai pažįsta ir kurie sielvartautų jam žuvus.

Maiklas dirstelėjo į datą kalendoriuje. Tryliktoji. Jis neprietaringas, bet toks sutapimas kažką reiškia.

Sekretorės išėjo, ir Paiperis atsistojo. Jie paspaudė vienas kitam ranką ir Paiperis pasakė:

— Aš seksiu jūsų reikalus ir kartą per mėnesį pranešiu jums, kiek uždirbote ir kiek aš išleidau.

Sliperio pjesė, už kurios pastatymą Kehūnas skyrė jam penkis procentus nuo gaunamo pelno, buvo sėkmingai rodoma, ji neabejotinai bus parduota kino studijai ir pinigai plauks dvejus metus.

— Būsiu turtingiausias eilinis Amerikos kariuomenėje, — pasakė Maiklas.

— Vis tiek manyčiau, — pasakė Paiperis, — kad turėtumėte leisti man investuoti už jus.

— Ačiū, nereikia, — atsisakė Maiklas.

Jiedu su Paiperiu jau aptarė tai kelis kartus, o šis vis dar nesupranta. Paiperis pats buvo įsigijęs labai gerų plieno pramonės akcijų ir norėjo, kad Maiklas taip pat jų nusipirktų. Bet Maiklas viduje jautė neaiškų ir gal kiek varžantį pasipriešinimą daryti pinigus iš pinigų, pelnytis iš kitų žmonių darbo. Kartą jis mėgino paaiškinti tai Paiperiui, bet advokatas buvo per daug praktiškas žmogus, kad klausytųsi tokių kalbų, todėl dabar Maiklas tik nusišypsojo ir papurtė galvą. Paiperis ištiesė jam ranką.

— Sėkmės, — pasakė jis. — Neabejoju, kad karas baigsis labai greitai.

— Žinoma, — atsakė Maiklas. — Ačiū.

Jis sparčiai išėjo džiaugdamasis, kad gali nešdintis iš advokato kontoros. Kalbėdamas su juristais arba turėdamas su jais reikalų jis visada jaučiasi patekęs į spąstus, o šiandien tas jausmas buvo dar sunkesnis.

Jis išsikvietė liftą. Liftas buvo pilnas sekretorių, važiuojančių valgyti priešpiečių, kvepėjo pudra, dūzgė nekantrūs, atsipalaidavę balsai. Kol liftas leidosi keturiasdešimt aukštų žemyn, Maiklas vėl svarstė, kaip šie jauni, protingi, žvalūs žmonės gali visą gyvenimą ištverti tarp rašomųjų mašinėlių, bylų, paiperių, notarų spaudų, kalbėti juristų kalba.

Einant Penktąja aveniu į šiaurę, restorano, kuriame turi susitikti su Pege, link, jam palengvėjo. Oficialieji reikalai užbaigti. Visą šią popietę, visą naktį iki šeštos valandos ryto, kai reikės prisistatyti į šaukimo komisiją, gyvenimas neturės jam jokių pretenzijų. Civilinė valdžia jį paleido, o karinė valdžia dar neperėmė. Dabar pirma valanda. Septyniolika su puse neįpareigojančių valandų tarp vieno gyvenimo ir kito.

Jis jautėsi lengvas ir laisvas, patenkintas dairėsi po saulėtą gatvę ir joje skubančius žmones kaip plantacijos savininkas, sukimšęs už juostos gerus pusryčius ir išėjęs pasivaikščioti po plačias savo ūkio pievas, apžiūrėti nusidriekusių derlingų laukų. Penktoji aveniu buvo Maiklo pieva, vitrinos buvo jo svirnai, miestas — jo sodyba, parkas buvo jo šiltnamis, teatrai — jo dirbtuvės, viskas gerai prižiūrėta, veikia, deramai sutvarkyta...

Maiklas įsivaizdavo, kaip į šviesią erdvę tarp katedros ir Rokfelerio centro nukrinta bomba. Jis atidžiai pažiūrėjo į zujančius žmones, stengdamasis jų veiduose įžvelgti bent kokią nelaimės nuojautą. Bet jų veidai tokie kaip visada, žmonės užimti savo reikalais, įsitikinę, kad bombos gali kristi ant Seivilo gatvės, ant Vandomo aikštės, ant Unter den Linden, Viktoro Emanuelio ar Raudonosios aikštės, bet pasaulis tiek neišprotės, kad išdaužytų bent vieną Sakso parduotuvės langą.

Maiklas ėjo pro pilkas katedros sienas Medisono aveniu link. Praeiviai tikriausiai net nepagalvoja, kad čia kada nors galėtų nukristi bomba. Du oro pajėgų leitenantai, ką tik išmokę karinės laikysenos, pasitempę, vilkėdami vasarinėmis uniformomis vaikštinėjo prie Columbia Broadcasting Building. Jų veiduose Maiklas įsivaizdavo matąs suvokimą, kad nepažeidžiamų vietų nėra, kad net Rokfelerio centro aikštės grindinys ir gėlių gazonas ar aukštas radijo pastatas yra pažeidžiami. Bet leitenantai praėjo ir jų veiduose matėsi nerimas tik dėl to, kad merginos, su kuriomis jie sutarė susitikti, gali užsisakyti pusryčiams labai brangius patiekalus. Maiklas sustojo prie skrybėlių parduotuvės. Parduotuvė neprasta, skrybėlės čia kainuoja penkiolika ir dvidešimt penkis dolerius. Minkštos, tamsiai rudos ir pilkos su ramių spalvų juostelėmis. Čia nebuvo šalmų nei bjaurių plokščių kepurių, kurias amerikiečiai kariai nešioja kitapus vandenyno. Čia už jokius pinigus nebūtum gavęs galvos apdangalo garnizono kariams nei galionų lakūnams, pėstininkams ar sanitariniams daliniams. Kariuomenėje bus keblumų. Ten reikės nešioti galvos apdangalą, o Maiklas nenešioja skrybėlės net lyjant ar sningant. Nuo skrybėlės jam skauda galvą. Jeigu karas tęsis penkerius metus, ar jis ištvers tiek metų galvos skausmą?

Jis ėmė eiti sparčiau. Restorane jo tikriausiai jau laukia Pegė. Kiek netikėtų keblumų atsiranda karo metais. Kad ir tos skrybėlės. Bet tai ne viskas. Maiklas miega jautriai ir neramiai, prabunda nuo menkiausio triukšmo, jam sunku miegoti viename kambaryje su kitu žmogumi. O kariuomenėje teks miegoti mažiausiai su penkiasdešimčia vyrų... Juk neatidėsi miego, kol baigsis karas. O dar tas keblumas dėl vonios. Jam, kaip ir daugeliui išauklėtų dvidešimtojo amžiaus amerikiečių, atskira vonia su užsirakinamomis durimis buvo vienas iš gyvenimo pagrindų. O ar galima sulaikyti organizmo funkcijas, kol Hitleris kapituliuos? Vadinasi, Maiklui visą tą laiką teks pykstant ir bjaurintis matyti, kaip kareiviai netvarkingomis eilėmis stovi prie atvirų išviečių. Maiklas atsiduso. Saulėtoje gatvėje jį nusmelkė liūdesys. „Lengviau mirti apkase, permirkusiame krauju, žinant, kad nesulauksi pagalbos, negu įeiti į kareivių išvietę ir... Šių dienų pasaulis, — piktinosi jis, — prastai ruošia mus savo pateikiamiems išmėginimams.“

O dar sekso keblumai. Gal seksas tikrai yra įpročio reikalas, kaip teigia daugelis žinovų, bet tas įprotis tvirtai įsišaknijęs. Kiekvienas vyras, vedęs ar viengungis, naudodamasis ketvirtojo ir penktojo dešimtmečio laisvėmis, nuo septyniolikos metų palaiko intymius santykius su moterimis. Jeigu Maiklui dėl kokių nors priežasčių tenka apsieiti be moters savaitę ar dvi, tai tos dienos jam irzlios ir nervingos, tokia savijauta trukdo jam dirbti, trukdo galvoti apie ką nors kita. Kariuomenėje, kur sutelkta baisybė vyrų, kur galioja griežtas kareivinių režimas, vyksta sunkūs žygiai ir lauko mokymai, kur nuolatos tenka miegoti vis kitoje vietoje, vargu ar bus moterų, pasirengusių tenkinti bevardžio kareivio su šalmu įnorius. Džinas Tanis, buvęs sunkiasvoris bokso čempionas, pasisakė už Respublikos kareivių celibatą iškilmingai pareikšdamas, kad medicinos autoritetai dabar pripažįsta, jog tai nekenkia sveikatai. Ką Froidas pasakytų Dempsio nugalėtojui? Maiklas šyptelėjo. Bepigu dabar šypsotis, bet Maiklas žinojo, kad vėliau, visą naktį be miego gulint siauroje lovelėje, klausantis vyrų knarkimo barake, jam nebesinorės šypsotis.

„Mieloji, garbingoji Demokratija, dėl tavęs galima paaukoti gyvybę, — galvojo jis, — bet kitus dalykus paaukoti tikrai daug sunkiau.“

Jis pasuko prie laiptelių, vedančių į mažytį prancūzų restoraną. Pro langą pamatė Pegę, jau sėdinčią prie baro.

Restorane buvo pilna žmonių. Jiedu susėdo prie baro greta apgirtusio jūreivio ryškiai rudais plaukais. Kiekvieną kartą susitikęs su Pege Maiklas pirmąsias dvi ar tris minutes tylėdamas žiūri į ją, grožėdamasis ramia jos veido išraiška, lenktais antakiais ir išraiškingomis akimis, gėrėdamasis jos paprasta, lygia šukuosena ir dailiu jos drabužių stiliumi. Regis, visa, kas geriausia mieste, kažkaip atsispindėjo šioje aukštoje, lieknoje, malonioje merginoje... Dabar, kai Maiklas pagalvoja apie miestą, jis jo mintyse siejasi su gatvėmis, kuriomis jiedu vaikščiojo, namais, į kuriuos įeidavo, spektakliais, kuriuos jie kartu lankė, galerijomis, į kurias ėjo, barais, kuriuose jiedu sėdėdavo vėlyvom žiemos popietėm. Žiūrint į ją, į jos raustelėjusius nuo ėjimo skruostus, džiaugsmu sužibusias akis, į jos ilgas, grakščias rankas, nekantraujančias paliesti jo rankovę, sunku patikėti, kad tam malonumui ateis galas, kad grįžęs jis gali neberasti jos tokios pačios, nepasikeitusios, nesikeičiančios...

Jis žiūrėjo į ją ir visos liūdnos, absurdiškos mintys, sekusios paskui jį nuo advokato kontoros iki centro, išsisklaidė. Jis jai rimtai nusišypsojo, palietė jos ranką ir įsitaisė šalia ant aukštos kėdės.

— Ką veiksi šią popietę? — paklausė jis.

— Lauksiu.

— Ko lauksi?

— Kol mane pakvies.

— Gerai, — pasakė Maiklas. — Tu kviečiama. Senamadiškąjį, — liepė jis barmenui. Tada vėl atsigręžė į Pegę. — Vienas mano pažįstamas vyras, — tarė jis, — neturi ką veikti iki rytojaus pusės septynių ryto.

— Ką man pasakyti įstaigoje?

— Pasakyk, — tarė jis rimtai, — kad esi susijusi su kariuomenės judėjimu.

— Nežinau, — dvejojo Pegė. — Mano viršininkas nusistatęs prieš karą.

— Pasakyk, kad ir kariuomenė nusistačiusi prieš karą.

— Gal nieko jam nesakysiu, — tarė Pegė.

— Aš jam paskambinsiu, — pasakė Maiklas, — ir pasakysiu, kad paskutinį kartą tave matė burbono kokteiliu plaukiančią Vašingtono aikštės link.

— Jis negeria.

— Tavo viršininkas, — pasakė Maiklas, — yra pavojingas ateivis.

Jie švelniai susidaužė taurėmis. Tada Maiklas pastebėjo, kad jūreivis, persilenkęs per jį, spokso į Pegę.

— Teisingai, — pasakė jūreivis.

— Būkit malonus, — paprašė Maiklas, jausdamas, kad dabar gali šiurkščiai kreiptis į uniformuotus vyrus, — čia šios panelės ir mano privatus pasibuvimas.

— Teisingai, — pasakė jūreivis. Jis patapšnojo Maiklą per petį, ir Maiklas prisiminė seržantą, alkanu žvilgsniu dėbsojusį į Laurą per priešpiečius Holivude antrą karo dieną. — Teisingai, — pakartojo jūreivis. — Žaviuosi tavimi. Gera mintis. Nebučiuok merginų miesto aikštėje ir neišeik kariauti. Lik namie ir gulėk su jomis. Teisingai.

— Paklausyk, — pradėjo Maiklas.

— Atsiprašau, — nutraukė jūreivis. Jis padėjo ant baro kažkiek pinigų ir užsimaukšlino kepurę, tokią tvarkingą ir baltą ant jo rudų plaukų. — Netyčia išsprūdo. Teisingai. Aš dabar vykstu į Erį, Pensilvaniją. — Ir jis pasitempęs išėjo iš baro.

Maiklas stebėjo jį išeinantį. Nesusilaikė nesišypsojęs, o kai atsisuko į Pegę, vis dar šypsojosi.

— Ginkluotosios pajėgos, — pradėjo jis, — padaro patiklius...

Tada jis pamatė, kad ji verkia. Ji sėdėjo ant aukštos kėdės tiesi, apsivilkusi savo gražią rudą suknelę, o jos skruostais lėtai ir sunkiai ritosi ašaros. Ji nepakėlė rankų jų nusišluostyti.

— Pege, — tyliai pasakė Maiklas ir dėkingas pastebėjo, kad barmenas, pabrėžtinai nuleidęs galvą, dirba kitame baro gale. „Tikriausiai, — galvojo Maiklas, tiesdamas ranką paliesti Pegę, — barmenai šiomis dienomis mato daug ašarų ir sugalvojo, kaip apsimesti, kad nepastebi.“

— Atleisk, — pasakė Pegė. — Pradėjau juoktis, o baigėsi šitaip.

Prie jų priėjo vyresnysis padavėjas italas ir pasakė:

— Jūsų stalelis padengtas, pone Vaiteikeri.

Maiklas nešė gėrimus ir sekė paskui Pegę ir padavėją prie stalelio pasienyje. Kai jie susėdo, Pegė jau nebeverkė, bet žvalumas iš jos veido buvo dingęs. Maiklui dar neteko jos tokios matyti.

Jie tylėdami suvalgė pirmąjį patiekalą. Maiklas laukė, kol Pegė atsigaus. Kaip nebūdinga jai. Jis dar nematė jos verkiančios. Visada laikė ją tokia, kuri tyliai ir stojiškai pasitinka negandas. Ji niekada dėl nieko nesiskundė, niekada nekėlė aistringų scenų, kokių Maiklas yra sulaukęs iš kitų moterų, todėl dabar jis nežinojo, kaip ją paguosti ir ištraukti iš liūdesio. Valgydamas jis dirsčiojo į ją, bet ji buvo pasilenkusi virš lėkštės.

— Atleisk, — pagaliau prabilo ji geriant kavą. Jos balsas buvo stebėtinai šiurkštus. — Atleisk, kad taip elgiausi. Žinau, turėčiau būti linksma, nerūpestinga, pabučiuoti išvykstantį karį. „Eik, brangusis, tegu tau sviedinys nuneša galvą, aš tavęs lauksiu su martinio taure rankoje.“

— Pege, — pasakė Maiklas, — nutilk.

— Apsimauk mano virtuvinę pirštinę, — nenutilo Pegė, — kai budėsi virtuvėje.

— Kas yra, Pege? — kvailai paklausė Maiklas žinodamas, kas yra.

— Tai, kad aš žaviuosi karais, — atsakė Pegė lėkštu balsu. — Kraustausi dėl jų iš proto. — Ji nusijuokė. — Būtų siaubinga, jeigu bent vienas iš mano pažįstamų nebūtų nušautas kare.

Maiklas atsiduso. Jis pasijuto nuvargęs, bejėgis, bet turėjo pripažinti, kad nenorėtų matyti Pegės tarp patriočių moterų, kurios su malonumu įsitraukė į karo reikalus lyg į vestuvių organizavimą.

— Ko tu nori, Pege? — paklausė jis galvodamas apie kariuomenę, kuri nepermaldaujamai laukia jo rytoj rytą pusę septynių, apie kitas kariuomenes įvairiose pasaulio vietose, laukiančias, kada galės jį nukauti. — Ko tu iš manęs nori?

— Nieko, — atsakė Pegė. — Tu padovanojai man dvejus brangius savo gyvenimo metus. Ko dar mergina gali norėti? Dabar išvažiuok ir leisk jiems tave nušauti. Aš pakabinsiu „Aukso žvaigždę“ prie moterų tualeto durų Stork klube.

Padavėjas stovėjo prie jų.

— Dar ko nors? — klausė jis šypsodamas ir itališkai gėrėdamasis pasiturinčiais įsimylėjėliais, kurie valgo brangius priešpiečius.

— Man brendžio, — paprašė Maiklas. — O tau, Pege?

— Ačiū, — atsakė Pegė. — Man nieko nebereikia.

Padavėjas pasitraukė. „Jeigu jis 1920 metais nebūtų spėjęs įlipti į laivą Neapolyje, — galvojo Maiklas, — šiandien tikriausiai būtų Libijoje, o ne Penkiasdešimt šeštojoje gatvėje.“

— Nori žinoti, ką ketinu veikti šią popietę? — kimiai paklausė Pegė.

— Ką?..

— Noriu nuvažiuoti ir su kai kuo susituokti. — Ji žiūrėjo į jį per mažą, vynu sulaistytą stalelį piktai ir iššaukiamai. Prie gretimo stalelio sėdinti apkūni šviesiaplaukė raudona suknele sakė savo švytinčiam partneriui, su kuriuo valgė priešpiečius: „Kurią dieną supažindinsite mane su savo žmona, pone Kaupauderi. Neabejoju, kad ji žavinga moteris.“

— Girdėjai, ką pasakiau? — paklausė Pegė.

— Girdėjau.

Padavėjas priėjo prie jų stalelio ir pastatė mažą taurelę.

— Liko tik trys buteliai, — pasakė jis. — Šiomis dienomis nebeįmanoma gauti brendžio.

Maiklas dirstelėjo aukštyn į padavėją. Jam kažkodėl nepatiko jo tamsus, apsimestinai draugiškas veidas.

— Galiu lažintis, — pasakė jis, — kad Romoje jo gauna be vargo.

Padavėjo veidas virptelėjo, ir Maiklui beveik pasigirdo, kaip jis nusiminęs sako sau: „Štai dar vienas gėdina mane dėl Musolinio. Tas karas, ak, tas šlykštus karas.“

— Taip, sere, — sutiko padavėjas šypsodamas, — gali būti, kad jūs teisus.

Jis nuėjo, trūkčiodamas rankas ir skausmingai patempęs viršutinę lūpą, stengėsi parodyti, kad išsižada bet kokios atsakomybės už Italijos kariuomenės, Italijos karo laivyno ir Italijos oro pajėgų veiksmus.

— Na? — garsiai paklausė Pegė.

Maiklas siurbčiojo brendį pamažu, tylėdamas.

— Gerai, — pasakė Pegė. — Suprantu.

— Tiesiog nematau prasmės, — pasakė Maiklas, — tuoktis dabar.

— Tu visiškai teisus, — sutiko Pegė. — Tik pavargau matyti, kaip žudomi vieniši vyrai.

— Pege. — Maiklas švelniai uždėjo delną ant jos rankos. — Tu dabar visai nepanaši į save.

— Gal kaip tik panaši, — pasakė Pegė. — Gal visais kitais kartais buvau nepanaši. Nemanyk, — pasakė ji šaltai, — kad po penkerių metų, kai grįši su visais savo medaliais, aš pasitiksiu tave šypsodama.

— Gerai, — tarė Maiklas nuvargęs. — Nekalbėkime apie tai.

— Aš noriu apie tai kalbėti, — atsakė Pegė.

— Gerai, — sutiko Maiklas. — Kalbėk.

Jis matė, kaip jos veidas atsileido ir sušvelnėjo, kaip ji stengėsi sulaikyti ašaras.

— Ketinau būti labai linksma, — pradėjo ji virpančiu balsu. — Išeini į karą? Išgerkime... Būčiau pajėgusi, bet tas prakeiktas jūreivis... Bėda ta, kad aš tave pamiršiu. Buvo vienas vyras Austrijoje, maniau, kad prisiminsiu jį iki mirties. Gal jis buvo geresnis žmogus už tave, drąsesnis ir švelnesnis, o jo pusbrolis parašė man pernai iš Šveicarijos, kad jis buvo nužudytas Vienoje. Tą vakarą, kai gavau laišką, turėjau eiti su tavimi į teatrą, ir pirmoji mintis buvo: „Šįvakar niekur negaliu eiti“, bet tu jau buvai prie durų, aš pažvelgiau į tave ir ano vyro nebeprisiminiau. Jis mirė, bet aš nedaug apie jį beprisiminiau, nors vienu metu irgi prašiau jo mane vesti. Šitoj srityje man sekasi prastai, ar ne?

— Liaukis, — sušnibždėjo Maiklas. — Pege, prašau tavęs, liaukis.

Bet Pegė kalbėjo, o ašaros vos laikėsi akyse.

— Aš kvaila, — pasakė ji. — Būčiau pamiršusi jį, net jeigu būčiau už jo ištekėjusi, ir tikriausiai pamiršiu tave, jeigu per ilgai būsi išvykęs. Gal aš prietaringa, bet man atrodo, kad jeigu esi vedęs, viskas sutvarkyta ir oficialu, turi namus, kur gali grįžti, tai ir grįši į juos. Juokinga... Jis buvo vardu Jozefas. Jis neturėjo namų, nieko. Todėl, savaime aišku, jis žuvo. — Ji staiga atsistojo. — Luktelk manęs lauke, — pasakė. — Aš tuoj ateisiu.

Ji išlėkė iš mažos, tamsios patalpos su nedideliu baru prie lango, su senoviškais Prancūzijos vyno gamybos žemėlapiais, iškabintais ant aprūkusių sienų. Maiklas paliko pinigus pagal sąskaitą ir dar dosnių arbatpinigių, norėdamas atsilyginti italui padavėjui už savo šiurkštų elgesį, ir išėjo į gatvę.

Jis stovėjo prie restorano ir mąstydamas rūkė cigaretę. „Ne, — nusprendė jis galiausiai, — ne. Ji klysta. Neketinu užsikrauti tos naštos ir neužkrausiu jai. Jeigu ji žada mane pamiršti, ką gi, tai bus papildoma kaina už karą, karinis nuostolis. Šitas nuostolis neįskaičiuojamas į žuvusiųjų ir sužeistųjų arba prarasto turto balansą, bet tai vis tiek nuostolis. Veltui mėgintume jo išvengti.“

Pegė išėjo. Jos plaukai spindėjo saulėje, matyt, ji energingai juos sušukavo, veidas susikaupęs ir šypsantis.

— Atleisk man, — pasakė ji liesdama jo ranką. — Nustebinau ir save, ne tik tave.

— Viskas gerai, — atsakė Maiklas. — Šiandien aš irgi ne kažin kas.

— Kalbėjau visai ne tai, ką galvoju. Tiki manimi?

— Žinoma, — atsakė Maiklas.

— Kada nors kitą kartą, — pasakė Pegė, — aš tau papasakosiu apie tą vyrą iš Vienos. Įdomi istorija. Ypač kareiviui.

— Žinoma, — mandagiai atsakė Maiklas. — Mielai išklausysiu.

— O dabar, — Pegė nužvelgė gatvę ir pamojo taksi, lėtai atvažiuojančiam iš Leksingtono aveniu, — likusią popietę geriau grįšiu į darbą. O tu negrįši?

— Nėra prasmės...

Pegė jam nusišypsojo.

— Taip bus geriau, — pasakė ji. — Šįvakar susitiksime taip, tarsi tų priešpiečių nebuvo. Man šitaip būtų geriau. Tu irgi šią popietę turėsi reikalų, ar ne?

— Žinoma, — atsakė Maiklas.

— Smagiai praleisk laiką, mielasis. — Ji lengvai pabučiavo jį. — Ir šįvakar apsivilk pilkąjį kostiumą.

Ji įlipo į taksi neatsigręžusi ir automobilis nuvažiavo. Maiklas stebėjo, kaip jis suka už kampo. Tada lėtai nuėjo pavėsingąja gatvės puse.

Jis beveik nesąmoningai nustūmė mintis apie Pegę. Ir, beje, apie ką galvoti. Karas paverčia vyrą šykštuoliu, Maiklas taupė visus savo jausmus karui. Bet tai irgi ne pasiteisinimas. Jis vis dar norėjo atidėti mintis apie ją. Jis per gerai save pažinojo, kad įsivaizduotų, jog dvejus, trejus, ketverius metus galėtų būti ištikimas nuotraukai, laiškui, gaunamam kartą per mėnesį, prisiminimui... Ir jis nenori kaip nors varžyti Pegės. Jiedu yra protingi, tiesūs, atviri žmonės. Su jiems iškilusia problema vienaip ar kitaip susiduria milijonai žmonių, bet jiedu negali išspręsti jos geriau už kokį nors jauną, naivų, beveik beraštį provincialą, kuris nulipo nuo miškingų kalvų, palikęs ten savo Korą Sju, kad galėtų paimti į rankas šautuvą... Maiklas žinojo, kad jiedu nebesikalbės apie tai nei šį vakarą, nei kurį nors kitą, kol baigsis karas. Bet žinojo ir tai, kad ilgomis naktimis svetimose šalyse jis prisimins praeitį, kankinsis pagalvojęs apie šią gražią vasaros popietę, ir balsas jo viduje šauks: „Kodėl tu to nepadarei? Kodėl? Kodėl?“

Maiklas papurtė galvą, stengdamasis atsikratyti niūrių minčių, ir sparčiau žengė gatve tarp grakščių, draugiškų pastatų, nužertų saulės spindulių. Jis aplenkė sunkiai lazdele besiramsčiuojantį senuką. Nors diena šilta, senukas vilkėjo ilgą tamsų paltą, buvo apsivyniojęs vilnonį šaliką. Išgeltęs veidas ir rankos, spaudžiančios lazdą, bylojo apie nesveikas kepenis. Jis dirstelėjo į Maiklą ašarotomis piktomis akimis, tarsi kiekvienas jaunas, greitai žingsniuojantis praeivis būtų jam, šiltai apsimuturiavusiam senukui, šlubčiojančiam prie kapo duobės, asmeninis įžeidimas.

Jo žvilgsnis nustebino Maiklą, bet jis nestabtelėjo dar kartą pažiūrėti į senuką — gal tai jo senas pažįstamas, puoselėjantis nuoskaudą. Ne, jis nepažinojo senuko, bet ėjo nebe taip sparčiai. „Kvaily, — galvojo Maiklas, — tu savo prabangius pietus jau suvalgei. Sriubą, žuvį, išgėrei baltąjį ir raudonąjį vyną, burgundiškąjį ir bordo, sudorojai žvėrieną, keptą mėsą, salotas, sūrį, perėjai prie deserto ir konjako, bet vien todėl, kad tai, kas saldu, tau atrodo kartu, o vynas tau rūgštus, tu nekenti tų, kurie sėdo prie stalo vėliau negu tu. Iškeisčiau savo jaunystę, senuk, į tavo gyventas dienas, geriausias Amerikos dienas, kupinas optimizmo, trumpalaikių karų, kai žuvo nedaug, drąsinančias ir įkvepiančias dvidešimtojo amžiaus pradžios dienas. Tu vedei ir dvidešimt metų kasdien sėdaisi valgyti prie to paties stalo, tuose pačiuose namuose, apsuptas savo palikuonių, nes karai vyko kitose šalyse. Nepavydėk man, senuk, nepavydėk. Tikra laimė, tikra sėkmė 1942 metais būti vos gyvam septyniasdešimtmečiui! Dabar man tavęs gaila, nes tu savo senus kaulus šildai storu paltu, kaklą — vilnoniu šaliku, tavo ranka remiasi į lazdą... Bet gali būti, kad netrukus man dar labiau bus gaila savęs. Man šilta, mano rankos stiprios, žingsnis tvirtas... Man niekada nebus šalta vasarą, rankos nuo senatvės nedrebės. Aš išeinu per pertrauką ir į antrąjį veiksmą negrįšiu!“

Šalia Maiklo sukaukšėjo kulniukai ir jis dirstelėjo į praeinančią moterį. Ji buvo užsidėjusi šiaudinę plačiais kraštais skrybėlaitę su tamsiai žalia juostele. Saulė pro skrybėlaitės kraštus liejo ant jos veido rausvą šviesą. Lengva, šviesiai žalia suknelė švelniomis klostėmis lingavo nuo klubų. Moters kojos buvo nuogos, tamsiai įdegusios. Ji apsimetė, kad nemato mandagaus ir sužavėto Maiklo žvilgsnio. Aplenkė jį ir nuėjo priekyje. Maiklo žvilgsnis su malonumu glostė dailią moters figūrą. Jis šyptelėjo, kai moteris pakėlė ranką ir bejėgiškai mielu judesiu pasitaisė plaukus patenkinta, kad jaunas vyras žiūri į ją ir mato ją gražią.

Maiklas šyptelėjo. „Ne, senuk, — galvojo jis, — aš viską prasimaniau. Eik ir numirk, aš tave laiminu, o pats dar mielai pasėdėsiu prie stalo.“

Jau buvo popietė, kai Maiklas švilpaudamas priėjo barą, kur turėjo susitikti su Kehūnu ir atsisveikinti su juo prieš išvykdamas į karą.

Penkioliktas skyrius

Tą karštą 1942-ųjų vasarą prie karinio baro Fort Dikse, Niudžersyje, kur buvo pardavinėjamas silpnas alus, galėjai girdėti tokias kalbas:

— Turiu tik vieną akį. Iš tikrųjų. Sakiau tiems šunsnukiams, o jie pareiškė: „Tinki.“ Ir štai aš čia.

Ir dar: — Turiu dešimties metų dukterį. O jie man: „Tu išsiskyręs, tinki.“ Šalyje pilna viengungių, bevaikių vyrų, o jie nučiupo mane.

Ir dar: — Senajame pasaulyje, kai pašaukdavo į karo tarnybą, eidavai pas daktarą, kad nustatytų išvaržą. Vienas spustelėjimas pirštu, ir išvaržos tau užteks penkiasdešimčiai karų. O Amerikoje tik pažiūri ir sako: „Sūneli, mes pagydysime tave per dvi dienas ir būsi sveikas. Tinki!“

Ir dar: — Argi čia alus? Vos tik valdžia įsikiša, viskas pasmirsta, net alus.

Ir dar: — Svarbiausia — pažintys. Gal tu gali antrame raunde laimėti prieš Džo Luisą, bet jeigu komisijoje turi savo žmogų, būsi pripažintas paliegusiu.

Ir dar: — Turiu skrandžio opą. Kai išgirstu telegrafo skambutį, žarnos krauju pasrūva. O jie sako, kad rentgenas nieko nerodo. Tinki! Jie nenurims, kol nenuvarys manęs į kapus. Įdomu, ar mane palaidos Arlingtono kapinėse? Atsiųs man „Purpurinę širdį“ nuo rūgštingumo ir surengs karines laidotuves. Bet tuos dalykus tegu jie susikiša į užpakalį. Aš dar neragavau jų maisto, bet juk negaliu amžinai badauti. Jei bent kartą pavalgysiu tos rūkytos dešros, sūrio, riešutų sviesto, kurį kiša į visus patiekalus, tai vienu negyvu kareiviu bus daugiau. Aš juos įspėjau, o jie — „Tinki“.

Ir dar: — Aš sutinku tarnauti tėvynei, bet man nepatinka, kad iš manęs išskaičiuoja dvidešimt du dolerius ir siunčia juos mano žmonai. Nebegyvenu su ja jau vienuolika metų. Ji permiegojo su visais vyrais ir pusberniais nuo čia iki Solt Leik Sičio, o iš manęs išskaičiuoja dvidešimt du dolerius.

Ir dar: — Kai pagaliau iš čia ištruksiu, užmušiu komisijos pirmininką. Sakiau jam, kad myliu jūrą ir norėčiau tarnauti pakrančių apsaugoje, apie tai rašiau prašyme. O jis sako: „Išmok mylėti žemę. Tinki! “

Ir dar: — Klausyk, bičiuli. Kai jis statys į rikiuotę, pasistenk atsistoti viduryje. Ne priekyje, ne gale, ne iš krašto. Viduryje, supratai? Tada ne taip dažnai būsi baudžiamas, supratai? Ir nesėdėk palapinėje, lįsk į ją tik nakvoti. Vyresnybė visur šmirinėja. Jeigu pastebės tave gulintį, beregint nusiųs į sandėlį iškrauti sunkvežimių.

Ir dar: — Mane būtų atleidę nuo tarnybos, bet pritrūko laiko, nes šaukimo punkte skubėjo kuo greičiau mane nutverti.

Ir dar: — Matei tuos du vyrukus, su visa ekipuote žygiuojančius priešais kuopos raštinę ten ir atgal? Jie šitaip žygiuoja jau penkias dienas. Tikriausiai nužygiavo du šimtus mylių. Jiedu nuvažiavo į Trentoną išgerti alaus, seržantas juos sugavo, ir dabar jie tikriausiai žygiuos, kol išvyksime. Dėl poros bokalų alaus! Ir ši šalis vadinama laisva!

Ir dar: — Kai tave iškvies apklausai, sakyk, kad moki rašyti mašinėle. Nesvarbu, kad nemoki. Sakyk, kad moki. Mūsų armija pamišusi dėl mašininkų. Gali neabejoti, mašinėlė niekada nestovi ten, kur šaudo. Jeigu pasakysi, kad nemoki, tave pasiųs į pėstininkų kuopą. Tada gali rašyti mamai, kad pirktų auksinę žvaigždę ir klijuotų ant lango.

Ir dar: — Visus specialistus paėmė į aviaciją.

Ir dar: — Artilerijos dalinyje irgi tave užmuš.

Ir dar: — Pirmą kartą nuo trisdešimt pirmų metų miegosiu atskirai nuo žmonos. Neįsivaizduoju, kaip ištversiu.

Ir dar: — Klausyk, čia tu gauni prezervatyvų už dyką.

Ir dar: — Tai šaunu! Už dvidešimt penkis centus čia galima nusipirkti Bibliją plonais viršeliais.

Ir dar: — Ak, po galais, jau užsidaro.

Po tyliu žvaigždėtu vasaros dangumi Maiklas lipo žemyn apspjaudytais baro laiptais. Apsunkęs nuo alaus, vilkėdamas žalius darbo drabužius, dvokiančius užsigulėjusiais skudurais, avėdamas naujais bukanosiais batais, kurie jau spėjo nutrinti jam kojas, Maiklas ėjo tarpu tarp kuopos palapinių pro du paniurusius kareivius, lėtai žygiuojančius su visa ekipuote už tuos du bokalus alaus; pro lošėjus kauliukais, kurie pradėjo lošti vakar ir tikriausiai loš, kol juos užmuš arba kol japonai kapituliuos; pro vienišas, apsmukusias figūras, stovinčias prie palapinių ir ramiai žiūrinčias į tamsų dangų; pro kareivius, dedančius į ryšulius savo civilius drabužius, kurie bus atiduoti Raudonajam Kryžiui; pro pirmos klasės eilinius, kurie faktiškai valdė kuopą, pūtėsi kaip privilegijuoti žmonės, turintys išimtines teises, ir dabar kimiais balsais šūkavo: „Šviesa gesinama po dešimties minučių! Kareiviai, šviesa gesinama po dešimties minučių!“

Maiklas įėjo į savo palapinę. Vienintelės keturiasdešimties vatų lemputės šviesoje palapinė atrodė tuščia ir liūdna. Maiklas neskubėdamas nusirengė ir vienais apatiniais atsigulė po šiurkščia antklode. Jis pasivaržė imti į kariuomenę pižamą.

Kareivis iš Elmairos, gulintis prie išėjimo, užgesino šviesą. Jis čia jau trys savaitės. Kadangi buvo veterinaras, tai jam ieškojo vietos, kur jis galėtų gydyti mulus, bet šiuolaikinio mechanizuoto karo sąlygomis tokią vietą rasti sunku. Kareivis iš Elmairos užgesino šviesą. Būdamas šios stovyklos veteranas, jis, suprantama, ėmėsi pareigos rūpintis panašiais reikalais.

Kareivis Maiklui iš dešinės jau knarkė. Jis buvo sicilietis, apsimetė, kad moka skaityti ir rašyti, ir ketino laukti stovykloje devyniasdešimt dienų, kol gaus Amerikos pilietybę, o tada tegu vyresnybė sprendžia, ką su juo daryti.

Apie kitus palapinės kaimynus Maiklas nežinojo nieko. Jie gulėjo patamsyje ir per siciliečio knarkimą klausėsi signalo gesinti šviesą. Garsintuvai skleidė tą liūdną garsą virš čia surinktų vargšų, kurie jau nebebuvo civiliai, bet dar netapo kareiviais ir greitosiomis ruošiami ir siunčiami mirti.

„Štai aš ir čia, — galvojo Maiklas, jausdamas po smakru kareiviškos antklodės kvapą. — Pagaliau. Seniai reikėjo išeiti į armiją, bet aš to nepadariau. Galėjau armijos išvengti, bet nevengiau. Ir štai aš čia, palapinėje, guliu po kareiviška antklode. Žinojau, kad taip bus. Ta palapinė, ta antklodė, tie knarkiantys vyrai laukė manęs trisdešimt trejus metus, o dabar mes susitikome. Atėjo atpildo valanda. Laikas sumokėti už savo pažiūras, už smagų gyvenimą, prabangų maistą, minkštą lovą, už prieinamas merginas ir lengvai uždirbamus pinigus, už trisdešimt trejus tuščiai nugyventus metus, kurie pasibaigė šįryt, kai seržantas riktelėjo: „Ei, tu, pakelk nuorūką!“

Maiklas iš karto užmigo ir be sapno išmiegojo visą naktį, negirdėdamas šūkavimų, švilpimo ir girtų raudų.

Šešioliktas skyrius

Generolas, atvykęs apžiūrėti fronto linijos, tryško pasitikėjimu, todėl visi suprato, kad kažkas įvyks. Tegu tai italų generolas, lydimas dešimties solidžių pasitempusių karininkų su apsauginiais akiniais ir binokliais, bet visi suprato, kad sumanyta kažkas rimta. Generolas buvo ypač draugiškas, kalbėdamas su kariais griausmingai juokėsi, smarkiai tapšnojo juos per petį, net gnybtelėjo į skruostą aštuoniolikmečiui vaikinukui, ką tik atvykusiam papildyti Himlerio būrio. Aiškus ženklas, kad labai greitai daug vyrų žus — vienaip ar kitaip.

Buvo ir kitų ženklų. Himleris, prieš dvi dienas lankęsis divizijos štabe, per radiją išgirdo, kad anglai vėl degina dokumentus savo štabe Kaire. Atrodė, kad anglai turi begales dokumentų, kuriuos reikia sudeginti. Jie degino juos liepos mėnesį, tada rugpjūčio, dabar spalis, o jie juos tebedegina.

Himleris dar girdėjo, kaip tas vyras per radiją sakė, jog pagal bendrąją strategiją jie turi prasiveržti iki Aleksandrijos ir Jeruzalės, ir galiausiai susijungti su japonais Indijoje. Tiesa, vyrams, ištisus mėnesius sėdėjusiems vienoje vietoje kepinant saulei, planas atrodo pernelyg grandiozinis ir ambicingas, bet jame yra ir viltinga pusė. Jis bent įrodo, kad generolas planą turi.

Naktis buvo labai tyli. Retsykiais pasigirsdavo negarsus šūvių tratėjimas ar švysteldavo blyksnis, ir viskas. Švietė mėnulis, dangus buvo blyškus, nusėtas švelniai mirksinčiomis žvaigždėmis, tolumoje susiliejantis su tamsia dykumos platybe.

Kristianas stovėjo vienas, užsikabinęs automatą ant sulenktos rankos, ir dairėsi į neaiškius šešėlius, už kurių slypėjo priešas. Iš priešo pusės jokie garsai netrikdė ramios nakties, aplink Kristianą miegojo tūkstančiai kareivių.

Naktis turi savų privalumų. Galima gan laisvai judėti nesibaiminant, kad koks anglas stebi tave pro žiūronus ir svarsto, ar verta dėl tavęs gadinti sviedinį. Be to, naktį dingsta smarvė, amžinasis karo dykumoj palydovas. Vandens užtenka tik atsigerti, ir tai pristinga, todėl niekas nesiprausia. Kareiviai per dieną prakaituoja, drabužių nekeičia savaitėmis, šie nuo prakaito pūva, sustyra ant nugaros, nuo karščio išberia odą, ji niežti ir dega, bet labiausiai kenčia nosis. Žmonių rasę galima pakęsti tik tada, kai atgrasūs kūno syvai yra nuolat nuplaunami. Žinoma, atbunki, savo paties kvapo nebeužuodi, kitaip nusižudytum, bet kai prieini prie kareivių grupės, dvokas trenkia taip, kad gali nugriūti.

Todėl naktis buvo paguoda. Nors nuo tada, kai Kristianas atvyko į Afriką, paguodos buvo ne kažin kiek. Jie nuolat laimi, tai tiesa, ir jis atžygiavo nuo Bardijos iki šios vietos, nuo kurios liko tik septyniasdešimt mylių iki Aleksandrijos. Bet kažkodėl pergalės, nors malonios, eilinių fronto karių buities nepagerina. Nėra abejonės, pergalės yra labai svarbios gražias uniformas vilkintiems karininkams visokiuose štabuose, užėmus miestą jie tikriausiai švenčia prie turtingų stalų su vynu ir alumi, bet kareiviui lieka tik galimybė žūti kitą rytą. Kol kas jis dar gyvena negiliame šiurkštaus smėlio apkase, o nuo jo kaimynų pergalės vėjas neša tokią pat smarvę, kokia sklistų ir pralaimėjus.

Vienintelis malonesnis laikotarpis buvo prieš dvi savaites Kirenėje, kur Kristianas gydėsi nuo maliarijos. Ten buvo vėsu, žalia, jis galėjo plaukioti Viduržemio jūroje.

Kai Himleris perdavė per radiją girdėtą pranešimą apie vokiečių Generalinio štabo planą žygiuoti iki Aleksandrijos, iki Kairo ir Indijoje susijungti su japonais, Knulenas, ką tik atvykęs su naujuoju papildymu ir iš dalies pavadavęs kuopos pokštininką, pasakė: „Kas norite, žygiuokite ir susijunkite su japonais. Aš pasiliksiu Aleksandrijoje.“

Kristianas plačiai šypsojosi patamsyje, prisiminęs šiurkštų Knuleno sąmojį. „Ten, kitoje minų lauko pusėje, — galvojo jis, — šiandien nedaug pokštaujama.“

Tada dangų nušvietė ryškus blykstelėjimas ir po sekundės sudrioksėjo. Kristianas krito į smėlį tą pačią akimirką, kai aplink jį ėmė sproginėti sviediniai.

Kristianas atsimerkė. Buvo tamsu, jis pajuto, kad yra vežamas, ir suprato, kad važiuoja ne vienas, nes aplink tvyrojo kvapas, nevalytų Paryžiaus pisuarų, sukrešėjusių žaizdų ir vargšų vaikų žieminių drabužių kvapas. Kristianas prisiminė virš galvos sproginėjusius sviedinius ir vėl užsimerkė.

Jis sunkvežimyje. Dėl to nėra abejonių. Mūšis tebevyksta, kažkur nelabai toli girdisi artilerijos šūviai ir sprogimai. Atsitiko kažkas negera, nes tamsoje šalia jo kažkas verkė ir protarpiais kartojo: „Mano pavardė Richardas Knulenas. Mano pavardė Richardas Knulenas“, tarsi norėdamas sau įrodyti, kad jis normalus vaikinas, žinantis, kas jis yra ir ką daro.

Nepermatomoje tamsoje Kristianas stebeilijo į bjauriai dvokiantį brezentą, linguojantį ir besiblaškantį virš galvos. Jam atrodė, kad lūžo jo rankų ir kojų kaulai, o ausys tarsi sulindo į galvą. Kurį laiką jis gulėjo ant medinių grindų visiškoje tamsoje galvodamas, kad miršta.

— Mano pavardė Richardas Knulenas, — pasakė balsas, — aš gyvenu Karlo Liudvigo gatvėje trečiame name. Mano pavardė Richardas Knulenas, aš gyvenu...

— Nutilk, — subarė Kristianas ir tuojau pat pasijuto geriau. Jis net mėgino atsisėsti, bet nepajėgė, ir vėl atsigulė stebėti spalvotų bangų, švysčiojančių po akių vokais.

Verksmas nutilo ir kažkas pasakė:

— Mes susijungsime su japonais, ir žinau kur. — Pasigirdo garsus juokas. — Romoje! — kalbėjo balsas juokdamasis. — Benito Musolinio balkone Romoje. Turiu pasakyti tam žinovui.

Kristianas suprato, kad kalba Himleris, ir prisiminė daugelį pastarųjų dešimties dienų įvykių.

Pirmąją naktį užtveriamoji ugnis buvo stipri, bet visi neblogai apsikasė, žuvo tik Mejeris ir Heisas. Blykčiojo šūviai, dangų naršė prožektoriai, už jų nugaros švietė degantis tankas, priešais juos plykčiojo mažyčiai benzino lauželiai, kuriais anglai, dengiami artilerijos, žymėjo kelią per minų lauką savo tankams ir pėstininkams. Blykstelėjus šūviui pasimatydavo tamsios žmonių figūrėlės, energingai judančios tolumoje. Tada prabilo vokiečių pabūklai. Tik vienam tankui pavyko arti privažiuoti. Visi pabūklai tūkstančio metrų atstumu nukreipė ugnį į jį. Kai po minutės dangtis atsidarė, visi nustebo pamatę, kad vyras, mėginantis išsiropšti iš tanko, skaisčiai liepsnoja.

Užtveriamajai ugniai nutilus, jų sektoriaus puolimas truko tik dvi valandas. Jis vyko trimis bangomis, o po jų mūšio lauke liko septyni nejudantys tankai, apsvilę, sulūžusiomis važiuoklėmis, agresyviai pasvirę smėlyje. Aplink juos ramiai tįsojo daugybė kūnų. Visi buvo patenkinti. Kuopa neteko tik penkių vyrų, ir Hardenburgas plačiai šypsojo, kai ryto tyloje ėjo į bataliono štabą raportuoti.

Bet vidurdienį į juos vėl pradėjo šaudyti, buvo panašu, kad minų lauke pasirodė visa tankų kuopa ir netvirtai lingavo sūkuriuojančiose dulkėse. Šį kartą tankai prasibrovė po priekinę liniją, bet pėstininkai buvo sustabdyti, nespėję jų pasiekti. Tankų likučiai atsitraukė, prieš nudardėdami tolyn jie piktai gręžiojosi atgal apšaudyti jų išilgine ugnimi. Nespėjus atsikvėpti, anglų artilerija vėl pradėjo šaudyti. Jie pataikė į sanitarus, atvirame lauke besirūpinančius sužeistaisiais. Pasigirdo riksmai, vyrai krito, bet niekas iš apkasų negalėjo jiems padėti. Tikriausiai tada Knulenas pradėjo šaukti, ir Kristianas prisiminė, kaip apsvaigęs ir nustebęs jis pagalvojo: „Jie nejuokauja.“

Tada jį pradėjo krėsti drebulys. Kaip pakvaišęs apglėbė save rankomis ir tvirtai prisispaudė prie apkaso sienų. Kai dirstelėjo per duobės kraštą, jam pasirodė, kad į jį bėga tūkstančiai anglų, jie sproginėja ant minų, o mažytės, į vabalus panašios pabūklų važiuoklės keistai šmirinėja tarp jų ir be perstojo šaudo. Kristianui norėjosi atsistoti ir pasakyti: „Darote rimtą klaidą. Aš sergu maliarija, ir jūs tikrai nenorėsite likti kalti nužudę ligonį.“

Daug dienų ir naktų karštis jam tai kildavo, tai krisdavo, karštą vidurdienį jį krėsdavo drebulys ir protarpiais atsirasdavo bukas priešiškumas: „Man niekas nesakė, kad karas tęsis taip ilgai ir kad tuo metu dar sirgsiu maliarija.“

Paskui viskas kažkaip nutilo, ir jis pagalvojo: „Mes tebesame čia. Ar jie ne kvailiai, jei mėgino mus užimti?“ Ir jis užmigo klūpodamas apkase. Po akimirkos Hardenburgas jau purtė jį, atidžiai žiūrėjo jam į veidą ir klausė: „Po galais, ar tu gyvas?“ Kristianas norėjo atsakyti, bet dantys burnoje tarškėjo kaip pašėlę ir jis nevaliojo atsimerkti. Jis tik švelniai nusišypsojo Hardenburgui, o tas stvėrė jį už pakarpos ir nutempė žeme kaip bulvių maišą. Kristiano galva maskatavo, atrodė, kad jis linkčioja iš abiejų pusių gulintiems kūnams. Jis nustebo matydamas, kad dar tamsu, sunkvežimis stovi su įjungtu varikliu, ir jis gan garsiai pasakė: „Laikykitės tylos.“ Vyras greta jo raudojo ir kalbėjo: „Mano pavardė Richardas Knulenas.“ Gerokai vėliau, gulint ant medinių grindų po dvokiančiu brezentu, be gailesčio kratomiems per duobes, tas pats balsas verkė ir visą laiką kartojo: „Mano pavardė Richardas Knulenas, aš gyvenu Karlo Liudvigo gatvėje trečiame name. Kai Kristianas galiausiai visiškai nubudo ir pamatė, kad šią akimirką dar nemirs, kad jie traukiasi visu frontu, o jis tebeserga maliarija, išsiblaškęs pagalvojo: „Norėčiau dabar pamatyti tą generolą, įdomu, ar jis tebebūtų toks pasipūtęs.“

Sunkvežimis sustojo, jo gale pasirodė Hardenburgas ir pasakė:

— Visi lipkite lauk. Visi!

Vyrai pamažu pajudėjo į sunkvežimio galą, žengė sunkiai, kaip per tirštą purvą. Du ar trys šokdami žemyn per galinį bortą išgriuvo ir gulėjo ten nesikeldami, kai kiti šoko žemyn ir griuvo ant jų. Kristianas išlipo paskutinis. „Aš stoviu, — galvojo jis triumfuodamas, — aš stoviu.“

Mėnulio šviesoje jis matė, kaip Hardenburgas tiriamai žiūri į jį. Tolumoje abiejose pusėse blykčiojo pabūklai, ore garsiai dundėjo, bet Kristianas taip džiaugėsi savo nedidele pergale, sėkmingai nušokęs ant žemės, kad tai, kas vyko aplinkui, atrodė savaime suprantama.

Kristianas įdėmiai žiūrėjo į vyrus, sunkiai besistojančius ir jau stovinčius aplink jį lunatikų pozomis. Jis atpažino tik kelis, bet gal prisimins jų veidus dienos šviesoje.

— Kur kuopa? — paklausė jis.

— Čia ir yra kuopa, — atsakė Hardenburgas.

Jo balsą buvo sunku atpažinti. Kristianui staiga kilo įtarimas, kad kažkas kitas apsimeta leitenantu. Jis panašus į Hardenburgą, bet Kristianas nusprendė pagalvoti apie tai vėliau, kai viskas nurims.

Hardenburgas ištiesė ranką ir delnu šiurkščiai stumtelėjo Kristiano veidą. Ranka dvokė riebalais, pabūklų tepalu ir rankogalio prakaitu. Kristianas sumirksėjo ir trūktelėjo atgal.

— Ar tu sveikas? — paklausė Hardenburgas.

— Taip, pone leitenante, — atsakė Kristianas. — Visiškai sveikas.

Reikės pasiklausti, kur likusieji kuopos kariai, bet tai irgi palauks.

Sunkvežimis pajudėjo slidinėdamas ant smėlėto keliuko, ir du vyrai sunkiai nurisnojo paskui jį.

— Sustokit! — įsakė Hardenburgas.

Vyrai sustojo ir spoksojo į sunkvežimį, kuris vis didindamas greitį ir ūždamas per mėnulio šviesoje žvilgantį smėlį nuvažiavo į vakarus. Jie liko nedidelės kalvos papėdėje. Stovėjo tylėdami ir akimis sekė, kaip sunkvežimis, tarškėdamas guoliais, aplenkė Hardenburgo motociklą ir pakilo į kalvą. Akimirką jis švystelėjo kalvos viršūnėje, toks didžiulis, prabangus, jaukus, ir dingo kitoje pusėje.

— Apsikasime čia, — pasakė Hardenburgas, ranka mosteldamas į baltai spindinčią kalvą. Vyrai kvailai dėbsojo į ją.

— Pradėkit, — pasakė Hardenburgas. — Distli, — pridūrė jis, — liksi su manim.

— Klausau, — žvaliai atsakė Kristianas. Jis priėjo prie Hardenburgo patenkintas, kad gali judėti.

Hardenburgas pradėjo kopti į kalvą, kaip Kristianui pasirodė, nežmoniškai spėriai. „Stebėtina, — galvojo Kristianas, sekdamas paskui leitenantą, — toks laibas, smulkus žmogus ir dar po dešimties tokių dienų..

Vyrai sekė paskui juos iš lėto. Griežtais rankos mostais Hardenburgas rodė kiekvienam, kur įsikasti. Jų buvo trisdešimt septyni, ir Kristianas prisiminė, kad ketino pasiteirauti, kas atsitiko likusiai kuopai. Hardenburgas dėstė kareivius ant kalvos labai siaurai, ilga, nelygia linija, per trečdalį kelio iki viršūnės. Kai užbaigė, jiedu su Kristianu atsisuko ir pažiūrėjo atgal į susilenkusias, lėtai smėlį kasančias figūras. Kristianas staiga suvokė, kad, jeigu prasidės puolimas, jie turės laikytis ten, kur Hardenburgas juos įkurdino, nes nebus jokios galimybės trauktis atviru šlaitu. Dabar jis pradėjo suvokti, kas darosi.

— Gerai, Distli, — pasakė Hardenburgas. — Eisi su manim.

Kristianas nusekė paskui leitenantą atgal iki keliuko. Netardamas nė žodžio padėjo Hardenburgui užstumti motociklą iki kalvos viršaus. Kartais kuris nors iš kareivių liaudavosi kasęs, atsisukdavo ir įdėmiai žiūrėjo į du vyrus, už jų nugaros stumiančius motociklą aukštyn šlaitu iki kalvos viršūnės. Kai galiausiai užstūmė, Kristianas sunkiai gaudė orą. Jis atsigręžė kartu su Hardenburgu ir pažiūrėjo žemyn į nelygią besidarbuojančių vyrų liniją apačioje. Vaizdas buvo taikus ir netikroviškas. Šviečiantis mėnulis, tuščia dykuma ir lėti kasėjų judesiai atrodė kaip iš Biblijos sapno.

— Jie niekada negalės iš čia pasitraukti, — pasakė jis beveik nesąmoningai, — jeigu įsivels į mūšį.

— Teisingai, — ramiai patvirtino Hardenburgas.

— Jie čia žus, — pasakė Kristianas.

— Teisingai, — sutiko Hardenburgas.

Tada Kristianas prisiminė, ką Hardenburgas sakė jam dar būnant Ei Ageiloje. „Esant sunkiai padėčiai, kai reikia išsilaikyti kaip įmanoma ilgiau, sumanus karininkas išdėstys savo vyrus taip, kad jie negalėtų trauktis. Jeigu jiems reikės rinktis — kautis arba žūti, karininkas savo darbą bus atlikęs.“

Šiąnakt Hardenburgas savo darbą atliko neblogai.

— Kas įvyko? — paklausė Kristianas.

Hardenburgas patraukė pečiais.

— Jie prasiveržė iš abiejų pusių.

— Kur jie dabar?

Hardenburgas nuvargęs pažiūrėjo į pietų pusėje plyksinčius šūvius ir į dar tolimesnį švysčiojimą šiaurės pusėje.

— Tu man pasakyk, — atsakė jis. Jis pasilenkė ir atidžiai pažiūrėjo į motociklo degalų kiekio daviklį. — Šimtui kilometrų užteks, — pasakė jis. — Turėsi jėgų išsilaikyti ant galinės sėdynės?

Kristianas suraukė kaktą stengdamasis suvokti, ką tai reiškia, ir galiausiai jam tai pavyko.

— Taip, pone leitenante, — pasakė jis.

Jis atsisuko ir pažiūrėjo į klupčiojančius iš nuovargio kareivius kalvos papėdėje, į vyrus, kuriuos jis palieka čia mirti. Akimirką jau galvojo pasakyti Hardenburgui: „Ne, pone leitenante, aš liksiu čia.“ Bet tuo juk nieko nepasieksi.

Karas turėjo savą pusiausvyros sistemą. Kristianas žinojo, kad Hardenburgas elgiasi ne kaip bailys, o jis pats — ne kaip naudos sau ieškotojas, jeigu jie traukiasi išsaugodami save dar vienai dienai. Šitų vyrų laukia tik apgailėtinas mūšis, gal jie ant atviro šlaito sulaikys anglų kuopą maždaug valandą, ir tada išnyks. Jeigu jie su Hardenburgu ir liktų, tai, kad ir kaip stengtųsi, nelaimėtų net dešimties minučių virš tos valandos. Štai kokia tikroji padėtis. Gal kitą kartą jis pats bus paliktas ant kalvos be vilties, o kas nors kitas nuskubės keliu, ieškodamas abejotino saugumo.

— Lik čia, — liepė Hardenburgas. — Sėskis ir pailsėk. Aš nueisiu ir pasakysiu jiems, kad mes važiuojame ieškoti minosvaidininkų, mums reikia pastiprinimo.

— Klausau, pone leitenante, — pasakė Kristianas ir staiga atsisėdo. Jis stebėjo, kaip Hardenburgas žvaliai slysta žemyn prie lėtai kasančio Himlerio. Tada griuvo ant šono ir užmigo, nespėjęs petimi paliesti žemės.

Hardenburgas šiurkščiai papurtė jį. Kristianas atsimerkė ir pažiūrėjo aukštyn. Suprato, kad nepajėgs atsisėsti, tada atsistoti ir žengti bent vieną žingsnį. Norėjo pasakyti: „Palikit mane ramybėje“, vėl griūti ir miegoti. Bet Hardenburgas nutvėrė jį už pakarpos ir smarkiai patraukė. Kristianas pasijuto kažkaip atsistojęs. Jis ėjo automatiškai, batai čiūžčiojo panašiai kaip motinos laidynė ant krakmolytų skalbinių. Jis padėjo Hardenburgui išjudinti motociklą. Hardenburgas mikliai permetė koją per sėdynę ir pradėjo mindyti starterio pedalą. Motociklas purkščiojo, bet neužsivedė.

Blėstančioje mėnulio šviesoje Kristianas žiūrėjo, kaip Hardenburgas įnirtingai mėgina užvesti motociklą. Netrukus jis pajuto, kad juos kažkas stebi. Prie jų buvo priėjęs Knulenas, tas pats, kuris sunkvežimyje verkė. Jis liovėsi kasti ir atsekė paskui leitenantą kalvos šlaitu aukštyn. Knulenas nieko nesakė. Jis tik stovėjo ir abejingai stebėjo, kaip Hardenburgas spaudo ir spaudo pedalą.

Hardenburgas jį pamatė. Jis lėtai ir giliai įkvėpė, permetė koją atgal ir sustojo prie motociklo.

— Knulenai, — pasakė jis, — grįžk į savo postą.

— Klausau, — atsakė Knulenas, bet nepajudėjo.

Hardenburgas priėjo prie Knuleno ir kumščiu smarkiai trenkė jam į nosį. Knulenui iš nosies pasipylė kraujas. Jis šlapiai šniurkštelėjo, bet nepajudėjo. Jo rankos kabėjo prie šonų taip, lyg būtų jam nebereikalingos. Savo šautuvą ir kastuvėlį buvo palikęs duobėje, kurią kasė šlaito apačioje. Hardenburgas žengė žingsnį atgal ir žiūrėjo į Knuleną smalsiai, be pagiežos, tarsi tai būtų tik nerimta techninė problema, kurią galima greitai išspręsti. Tada Hardenburgas vėl žengė prie jo ir labai smarkiai smogė jam du kartus. Knuletas pamažu suklupo ir bejėgiškai žiūrėjo aukštyn į Hardenburgą.

— Stokis! — įsakė Hardenburgas.

Knulenas iš lėto atsistojo. Jis vis dar nieko nesakė ir jo rankos suglebusios tebekabojo prie klubų.

Kristianas žiūrėjo stebėdamasis. „Ko tu nelieki gulėti? — galvojo jis, nekęsdamas to apsmukusio, negražaus vaikino, kuris stovi čia, mėnulio apšviestoje kalvos viršūnėje, kaip tylus, ilgesingas priekaištas cinizmui. — Kodėl tu nemiršti?“

— Dabar, — pasakė Hardenburgas, — eik žemyn.

Bet Knulenas tebestovėjo, atrodė, kad žodžiai nebepasiekia jo ausų. Kartkartėmis jis siurbteldavo kraują, lašantį jam į burną. Tas garsas, sklindantis iš susilenkusios, tylinčios figūros, stebino. Priminė moderniąją tapybą, Kristiano matytą Paryžiuje. Trys išsikamavusių žmonių figūros ant tuščios kalvos blėstant mėnuliui, dangus ir žemė nejaukūs ir tamsūs, o aplinkui toks paslaptingas, nežemiškas švytėjimas.

— Gerai, — pasakė Hardenburgas, — eime.

Jis suėmė motociklo rankenas ir ėmė stumti jį žemyn į kitą kalvos pusę toliau nuo kasančiųjų apačioje. Kristianas paskutinį kartą dirstelėjo į trisdešimt šešis vyrus, vangiais, ritmingais judesiais gremžiančius dykumos paviršių. Tada nusekė paskui Hardenburgą ir Knuleną žemyn besileidžiančiu taku.

Knulenas ėjo paskui riedantį motociklą kaip apspangęs, vilkdamas kojas. Jie tylėdami nužingsniavo apie penkiasdešimt metrų. Tada Hardenburgas sustojo.

— Palaikyk jį, — liepė jis Kristianui.

Kristianas perėmė motociklo rankenas ir laikė jį stačią, atrėmęs į kojas. Knulenas jau buvo sustojęs ir stovėjo ant smėlio vėl nuolankiai žiūrėdamas į leitenantą. Hardenburgas atsikrenkštė lyg ketindamas sakyti kalbą, tada priėjo prie Knuleno, atidžiai pažiūrėjo į jį ir du kartus, žiauriai ir greitai, smogė jam į tarpuakį. Šį kartą Knulenas tyliai žengė atbulas ir liko taip sėdėti, bukai ir atkakliai dėbsodamas į leitenantą. Hardenburgas susimąstęs pažiūrėjo į jį, išsiėmė pistoletą ir atlaužė gaiduką. Knulenas nekrustelėjo, jo tamsus, kruvinas veidas, blyškaus mėnulio apšviestas, nepasikeitė.

Hardenburgas šovė į jį kartą. Knulenas pradėjo lėtai stotis pasiremdamas rankomis.

— Mielas leitenante, — ištarė jis ramiu pokalbio tonu ir susmuko veidu į smėlį.

Hardenburgas įsikišo pistoletą.

— Tvarka, — pasakė jis.

Jis grįžo prie motociklo, švystelėjęs koja atsisėdo, paspaudė pedalą, ir variklis užsivedė.

— Lipk, — pasakė jis Kristianui.

Kristianas atsargiai perkėlė koją ir įsitaisė ant užpakalinės motociklo sėdynės. Motociklas po juo trūkčiojo ir drebėjo.

— Laikykis stipriai, — pasakė Hardenburgas. — Apkabink mane rankomis.

Kristianas apkabino Hardenburgą. „Keista, — galvojo jis, — glaustis prie karininko tokiu metu, kaip merginai, sekmadienį važiuojančiai iškylauti į mišką su motociklininkų klubu.“ Iš taip arti Hardenburgas dvokė siaubingai, ir Kristianas baiminosi, kad gali susivemti.

Hardenburgas įjungė bėgį, motociklas trūktelėjo ir nuriaumojo. Kristianas vos nepasakė: „Prašyčiau tyliau.“ Tokiu atveju kaip šis reikia veikti tyliai, nemandagu tų trisdešimt septynių vyrų atžvilgiu taip įžūliai skelbti, kad jie palikti vieni žūti, kad kiti išliks gyvi, o jų kaulai dūlės ant kalvos, nuo kurios neįmanoma pabėgti.

„Dabar trisdešimt šeši, — galvojo Kristianas, prisiminęs stropiai išraustus apkasėlius, kurie pasitiks anglų tankus ir šarvuočius. — Trys tuzinai. Trys tuzinai kareivių, — galvojo jis, tvirtai įsikibęs į leitenantą ant šokčiojančio motociklo, stengdamasis neleisti prasidėti maliarijos priepuoliui, trys tuzinai kareivių, urmu jie pigesni...“

Hardenburgas išvažiavo į lygią vietą ir padidino greitį. Jie nuskubėjo per tuščią plynę, apšviesti paskutinių blėstančio mėnulio spindulių, visame horizonte blykčiojo artilerijos šūviai. Nuo greičio švilpė ausyse, Kristianui nukrito kepurė, bet jis to nepaisė, nes pučiant vėjui nebeužuodė leitenanto smarvės.

Pusvalandį jie važiavo į šiaurės vakarus. Blyksėjimas horizonte padažnėjo ir tapo ryškesnis, motociklui sukiojantis vingiuotu keliuku tarp kopų ir retų žemos žolės lopinių. Palei keliuką riogsojo keli sudegę tankai, tolėliau — sunkvežimis, jo ašis styrojo blankioje šviesoje kaip priešlėktuvinės patrankos vamzdis. Matėsi keli nauji kapai, matyt, paskubomis iškasti, prie jų į žemę įsmeigti stovėjo šautuvai arba durtuvai, o ant jų drūtgalių buvo pakabintos kepurės arba šalmai. Tai vienur, tai kitur kėpsojo sudužę lėktuvai, pajuodę ir vėjo apdraskyti, sulankstytais propeleriais ir sulaužytais sparnais, o nuo jų metalinio paviršiaus blausiai atsispindėjo mėnulio šviesa. Bet tik gerokai pavažiavę į šiaurę ir įsukę į kelią, vedantį beveik tiesiai į vakarus, jie sutiko kitų kareivių. Ir staiga atsidūrė ilgoje pulko vilkstinėje, joje važiavo sunkvežimiai, šarvuočiai, žvalgybos automobiliai, pabūklų platformos ir kiti motociklai. Vilkstinė pamažu judėjo siauru keliu, ją gaubė dulkių ir išmetamųjų dujų debesys.

Hardenburgas pasitraukė į šoną, bet ne per toli, nes ši žemė tiek kartų ėjo iš vienų rankų į kitas, kad visada galėjai užtaikyti ant minos. Jis staiga sustabdė motociklą, ir Kristianas iš inercijos vos nenuvirto nuo sėdynės. Hardenburgas atsigręžė ir padėjo jam išsilaikyti.

— Ačiū, — mandagiai padėkojo Kristianas. Jį vėl krėtė šaltis, žandikauliai mėšlungiškai kaleno aplink sutinusį liežuvį.

— Galėtum perlipti į kurį nors sunkvežimį, — šūktelėjo Hardenburgas ir, švaistydamas energiją, mostelėjo į lėtai judančią procesiją. — Bet geriau nelipk.

— Kaip pasakysit, pone leitenante, — Kristianas šypsojosi sustirusia draugiška šypsena kaip girtuoklis, patekęs į prabangų, bet nuobodoką pobūvį.

— Nežinau, kas jiems įsakyta, — šaukė Hardenburgas, — jie bet kurią akimirką gali pasukti į šalį ir stoti į mūšį...

— Žinoma, — sutiko Kristianas.

— Gera mintis turėti savo transporto priemonę, — pasakė Hardenburgas. Kristianas jautė neaiškų dėkingumą leitenantui už tai, kad tas taip maloniai jam viską aiškina.

— Taip, — pritarė Kristianas. — Taip, tikrai.

— Ką sakei? — šaukė Hardenburgas, nes pro šalį riaumojo šarvuotis.

— Sakiau... — Kristianas sudvejojo. Jis nebeprisiminė, ką sakė. — Sutinku, — pasakė jis neapibrėžtai linkteldamas. — Visiškai sutinku.

— Gerai, — tarė Hardenburgas. Jis nurišo skepetaitę Kristianui nuo kaklo. — Užsidenk veidą. Nuo dulkių. — Jis pradėjo rišti ją Kristianui ant pakaušio.

Kristianas atsargiai nustūmė leitenanto rankas.

— Atsiprašau, — pasakė jis, — palaukit. — Ir pasilenkęs pradėjo vemti.

Vyrai pravažiuojančiuose sunkvežimiuose nežiūrėjo nei į jį, nei į leitenantą. Jie tik spoksojo priešais save viskam abejingi, nesmalsūs, be tikslo ir vilties. Atrodė, kad pro mirštančio žmogaus akis važiuoja ne žmonės, o šešėlių paradas.

Kristianas atsitiesė. Pasijuto daug geriau, nors skonis burnoje tapo dar baisesnis. Jis užtraukė skepetaitę ant nosies, kad būtų uždengta visa apačia veido. Pirštai sunkiai rišo mazgą ant pakaušio, bet galiausiai surišo.

— Aš pasirengęs, — paskelbė jis.

Tuo metu Hardenburgas irgi jau buvo apsirišęs veidą skepetaite. Kristianas apkabino rankomis Hardenburgą per liemenį, motociklas trūktelėjo, ratai prasisuko smėlyje, jie įsiterpė į vilkstinę paskui sanitarinį automobilį, pro kurio nuplėštas duris matėsi trys poros kojų.

Kristianas labai žavėjosi leitenantu, tvirtai sėdinčiu ant priekinės sėdynės, o skepetaitė darė jį panašų į amerikietiškų vesternų banditą. „Turiu kažkaip parodyti jam savo palankumą“, — galvojo Kristianas. Penkias minutes kratomas ir skęsdamas dulkėse jis svarstė, kaip išreikšti leitenantui savo dėkingumą. Pamažu jam gimė mintis. „Pasakysiu jam, — nusprendė Kristianas, — apie jo žmoną ir save. Daugiau nieko nesugalvoju.“ Jis papurtė galvą. „Kvaila, — galvojo jis, — kvaila, kvaila.“ Bet kai jau ta mintis atėjo jam į galvą, jis nebegalėjo jos atsikratyti. Jis užsimerkė ir mėgino įsivaizduoti tuos trisdešimt šešis vyrus pietų pusėje, po truputį įsikasančius į smėlį. Tada mėgino galvoti apie alų, apie vėsų vyną ir šaltą vandenį, išgertus per pastaruosius penkerius metus, tačiau vis tiek vos laikėsi nesušukęs per mašinų tarškesį: „Pone leitenante, aš gyvenau su jūsų žmona, kai buvau išvykęs atostogų iš Reno.“

Vilkstinė sustojo. Hardenburgas, nusprendęs dėl saugumo likti joje, pastatė koją ant žemės ir leido varikliui veikti laisva eiga. „Dabar, — užsispyrė Kristianas, — aš jam pasakysiu.“ Bet tą akimirką du vyrai išlipo iš sanitarinės mašinos, ištraukė už kojų negyvėlį ir paguldė kelkraštyje. Po to sunkiai nutempė jį už kulkšnių mašinoms nuo kelio. Kristianas dėbsojo į juos per skepetaitės viršų. Kareiviai kaltai pažiūrėjo į jį.

— Jis nebegyvas, — pasakė vienas iš jų rimtai, eidamas prie Kristiano. — Kokia prasmė jį vežti, jeigu jis nebegyvas?

Vilkstinė vėl pajudėjo ir sanitarinė mašina įjungė pirmą bėgį. Abiem vyrams teko pabėgėti, gertuvės daužėsi jiems į klubus, jie nemažą atstumą buvo tempiami, kol galiausiai jiems pavyko įsiropšti į mašinos vidų pro styrinčias kojas. O tada tapo pernelyg triukšminga, kad Kristianas galėtų papasakoti Hardenburgui apie jo žmoną.

Sunku prisiminti, kada prasidėjo šaudymas. Vilkstinės priekyje pasigirdo baisus driokstelėjimas ir mašinos sustojo. Kristianas suvokė, kad jis girdėjo tą triukšmą jau senokai, tik nesuprato, ką jis reiškia.

Vyrai sunkiai šokinėjo iš plonai uždengtų mašinų ir pasklido abiejose kelio pusėse. Sužeistasis iškrito iš sanitarinės mašinos ir nurėpliojo prie mažo žolės kupsto už dešimties metrų nuo kelio, pirštais kasdamasis į smėlį, vilkdamas žeme nejudrią koją. Ten prigulė ir rankomis skubėdamas kasėsi įdubą priešais save. Aplink juos pradėjo šaudyti kulkosvaidžiai, o šarvuočiai, atsigręžę į abi kelio puses, kaip pamišę šaudė kur pakliuvo. Vyras be kepurės vaikščiojo palei paliktus sunkvežimius ir garsiai šaukė: „Atsakysit! Atsakysit, šunsnukiai!“ Jis buvo nuplikęs, be kepurės, viršugalvis mėnesienoje švytėjo baltai. Jis kaip pamišęs mojavo ore lazdele. Mažiausiai pulkininkas, nusprendė Kristianas.

Patrankų sviediniai krito už šešiasdešimties metrų. Ten užsiliepsnojo patrankos platforma. Jai liepsnojant Kristianas matė, kaip vyrai buvo šiurkščiai tempiami nuo kelio. Hardenburgas pravažiavo motociklu pro sanitarinę mašiną ir sustojo. Jis atidžiai žiūrėjo į dykumą, skepetaitės trikampis plakėsi jam į smakrą kaip blogai priklijuota barzda.

Dabar anglų kulkosvaidžiai šaudė trasuojančiomis kulkomis, prabilo ir lengvoji artilerija. Kulkos į jų pusę vangiai skriejo lankais ir atrodė, kad artėdamos prie vilkstinės jos greitėja. Kristianas nesusigaudė, iš kur šaudoma. „Kokia netvarka, — galvojo jis priekaištingai, — tokiomis juokingomis sąlygomis neįmanoma kautis.“ Jau norėjo lipti nuo motociklo nusprendęs paėjėti šalin, atsigulti ir laukti, kas bus.

— Lik čia! — garsiai suriko Hardenburgas, nors buvo tik per dvylika colių nuo jo.

Vėl netvarka, širdo Kristianas, nenoromis sėsdamasis atgal ant užpakalinės sėdynės. Pagraibė šautuvo, bet neprisiminė, kur jį padėjo. Iš sanitarinės mašinos sklido erzinantis, aitrus dezinfekcinių priemonių kvapas, sumišęs su mirusiųjų dvoku. Kristianas pradėjo kosėti. Prašvilpė sviedinys ir sprogo netoliese. Kristianas susigūžė už metalinio sanitarinės mašinos šono. Po akimirkos pajuto dunkstelint į nugarą. Jis pakėlė ranką ir nubloškė nuo peties įkaitusią skeveldrą. Braukdamas užčiuopė šautuvą, pasikabintą per petį. Mėgino jį nuimti, bet Hardenburgas vėl pradėjo važiuoti. Kristianas vos nenupuolė. Šautuvo buožė trenkė jam į pasmakrę, jis susikando liežuvį ir pajuto burnoje sūrų karšto kraujo skonį. Vėl prisispaudė prie Hardenburgo. Motociklas lėkė tarp susigūžusių figūrų, tarp triukšmo ir drioksinčių sprogimų. Iš labai toli lanku į juos skriejo trasuojančių kulkų virtinės. Hardenburgas vairavo šokčiojantį motociklą tiesiai po kulkų trasomis ir netrukus jiedu nėrė į tamsą, tolyn nuo ryškios liepsnojančių sunkvežimių šviesos.

— Visiška netvarka, — sumurmėjo Kristianas. Tada jis supyko ant Hardenburgo. Jeigu jis nori važiuoti tiesiai anglams į rankas, tegu važiuoja vienas. Bet kam kartu tempia Kristianą? Kristianui kilo klastinga mintis nušokti nuo motociklo. Jis mėgino pakelti koją, bet kelnių klešnė buvo užsikabinusi už kyšančio metalinio strypo ir jis negalėjo pajudinti kelio. Priešais, vienoje kelio pusėje, jis pastebėjo tankų siluetus. Tankai gręžiojo pabūklus. Nuo vieno bokštelio į juos pradėjo šaudyti kulkosvaidis ir kulkos atgrasiai sušvilpė jiems už nugaros.

Kristianas pasilenkė ir prispaudė galvą prie leitenanto peties. Leitenantas buvo persijuosęs odiniais diržais ir jų sagtys draskė Kristianui skruostą. Kulkosvaidis vėl pasisuko. Šį kartą kulkos krito priešais juos ir piktai dunksėjo keldamos dulkes.

Tada Kristianas pravirko ir dar stipriau prisiglaudė prie leitenanto. Jis suprato, kad bijo, kad niekaip neišsigelbės, į juos pataikys, jis, leitenantas ir motociklas bus sumalti į vientisą rūkstančią masę, virs tamsia sudegusia krūva bei kraujo ir benzino klanu. Netoliese kažkas pradėjo šaukti angliškai ir kaip pamišęs mojavo rankomis. Hardenburgas suurzgė ir pasilenkė dar labiau. Kulkos dar kartą sušvilpė už jų, ir staiga jiedu liko vieni ant blyškios kelio juostos, o šaudymas tilo.

Pagaliau Kristianas nusiramino. Hardenburgas atsitiesė, jis irgi atsisėdo tiesiai, ir net šiek tiek susidomėjęs žiūrėjo į atvirą kelią, gulantį priešais šokčiojantį motociklą. Burnoje jautė keistą vėmalų ir kraujo skonį, diegė skruostą, kai smėlis pateko po skepetaite ir pradėjo griaužti įdrėskimus. Jis giliai įkvėpė ir pasijuto kur kas geriau, nuovargis dingo.

Už nugaros švysčiojimai ir šūviai po truputį blėso. Po penkių minučių jau atrodė, kad dykuma priklauso jiems vieniems, didžiulė, tyli mėnulio apšviesta dykra nuo Sudano iki Viduržemio jūros, nuo Alameino iki Tripolio.

Jis meiliai apkabino Hardenburgą. Prisiminė ketinęs kažką jam pasakyti, bet pamiršo ką. Jis nusmaukė nuo veido skepetaitę ir apsidairė jausdamas, kaip vėjas džiovina burnos kampus. Pasijuto beveik patenkintas, susitaikęs su pasauliu. Hardenburgas keistas žmogus, bet Kristianas žino, kad gali juo pasikliauti, jis nugabens jį į saugią vietą. Kur nugabens ir kada, Kristianas nežinojo, bet nėra ko nerimauti. Kaip pasisekė, kad kapitonas Miuleris, jų kuopos vadas, buvo nukautas, nes dabar motociklu važiuotų Miuleris ir Hardenburgas, o Kristianas būtų paliktas mirti ant tos kalvos kartu su anais trim tuzinais vyrų...

Jis giliai įkvėpė sausą priešinį vėją. Dabar nebeabejojo, kad gyvens, gal net visai ilgai.

Hardenburgas puikiai vairavo motociklą. Jie nuvažiavo nemažą atstumą slysčiodami, šokčiodami, bet visą laiką judėjo į šiaurės vakarus. Jiems už nugaros rausvai nušvito dangus. Dykuma ir kelias buvo tušti, tik kai kur matėsi nuolaužos, nes vertingesnius daiktus surinko gelbėjimo batalionai. Kartais iš toli juos pasiekdavo artilerijos dundėjimas ir aidu atsimušdavo dykumos tyruose.

Patekėjo saulė. Kai prašvito, Hardenburgas pradėjo važiuoti greičiau, todėl Kristianas susikaupė, kad nenukristų.

— Nori miego? — garsiai paklausė Hardenburgas, pasukęs galvą, kad Kristianas išgirstų jį per variklio burzgimą.

— Šiek tiek, — prisipažino Kristianas. — Nelabai.

— Kalbėkis su manim, nes aš pats vos neužsnūdau.

— Klausau.

Kristianas prasižiojo, ketindamas pradėti pokalbį, bet vėl užsičiaupė. Nesugalvojo, apie ką kalbėti.

— Nagi, — suirzęs riktelėjo Hardenburgas, — kalbėk!

— Klausau, — pakartojo Kristianas ir bejėgiškai pridūrė: — Apie ką?

— Apie ką nori. Kad ir apie orą.

Kristianas apsidairė. Oras toks pat, koks buvo pastarąjį pusmetį.

— Bus karšta diena, — pasakė jis.

— Garsiau, — riktelėjo Hardenburgas, žiūrėdamas priešais save, — negirdžiu!

— Sakiau, kad bus karšta diena! — išrėkė Kristianas leitenantui į ausį.

— Dabar geriau, — pasakė Hardenburgas. — Taip. Labai karšta.

Kristianas stengėsi sugalvoti kitą temą.

— Nagi, — nekantriai ragino Hardenburgas.

— Apie ką norėtumėt pasikalbėti? — paklausė Kristianas. Jis jautėsi tarsi apsvaigęs ir negalėjo priversti smegenų dirbti.

— Dieve mano! Apie bet ką! Ar lankeisi tame graikų viešnamyje, kurį atidarė Kirenėje?

— Lankiausi.

— Na ir kaip?

— Nežinau. Laukiau eilėje. Kai liko trys žmonės, jie užsidarė.

— Ar kas nors iš tavo pažįstamų ten pateko?

Kristianas įtemptai galvojo.

— Taip. Vienas kapralas, sužeistas į galvą.

— Ar jam patiko?

Kristianas stengėsi prisiminti.

— Regis, jis sakė, kad graikės merginos šiaip sau. Beaistrės. Be to, — prisiminęs pridūrė Kristianas, — jis sakė, kad viskas vyko kažkaip valdiškai. Jam pristigo laiko. Mergina tik gulėjo, nieko nedarė. Jis mano, kad armija turėtų sukviesti savanores, o ne šiaip kas papuola.

— Tavo draugas kvailys, — piktai pareiškė Hardenburgas.

— Taip, pone leitenante, — pasakė Kristianas ir nutilo.

— Netylėk. — Hardenburgas energingai mostelėjo galva lyg vaikydamas miegą. — Kalbėk. Ką veikei per atostogas Berlyne?

— Buvau operoje, — greitai atsakė Kristianas. — Ir koncertuose.

— Tu irgi kvailys.

— Taip, pone leitenante, — sutiko Kristianas ir neramiai pagalvojo, kad leitenantas mėgina jį sugauti.

— Ar Berlyne susitikinėjai su merginomis?

— Taip, pone leitenante, — atsargiai atsakė Kristianas. — Susipažinau su mergina, kuri dirbo aviacijos gamykloje.

— Tarp jūsų kas nors buvo?

— Buvo.

— Ir kaip?

— Buvo puiku, — garsiai išrėkė Kristianas, per leitenanto galvą neramiai žiūrėdamas į spindinčią dykumą.

— Gerai, — pagyrė leitenantas. — Kuo ji vardu?

— Margarita, — atsakė Kristianas padvejojęs.

— Ištekėjusi?

— Nemanau. Ji apie tai nekalbėjo.

— Kekšės, — pasakė Hardenburgas, taikydamas visoms Berlyno merginoms. — Ar tau teko būti Aleksandrijoje?

— Ne.

— Aš labai norėjau ten pabuvoti, — pasakė Hardenburgas.

— Nemanau, kad dabar ten apsilankysime.

— Tylėk! — suriaumojo Hardenburgas. Motociklas šoktelėjo į šalį, bet jis spėjo išlyginti jį. — Apsilankysime! Girdi? Aš pasakiau, nes ten būsime! Ir visai netrukus! Tu girdi?

— Girdžiu, — riktelėjo Kristianas prieš vėją, pučiantį nuo leitenanto galvos.

Leitenantas pasisuko, jo veidas persikreipė, akys niūriai blizgėjo po apdulkėjusiais vokais, burna prasižiojo, dantys pro pajuodusias lūpas atrodė akinamai balti.

— Įsakau tau tylėt! — kaip pamišęs šaukė jis, tarsi vėjuotoje aikštėje komanduotų visai kuopai. — Laikyk liežuvį, arba aš...

Tada motociklo vairas kryptelėjo į šoną, priekinis ratas stojosi skersai kelio ir leitenantas paleido vairą. Kristianas pajuto, kad krinta ir stumia priešais save leitenantą. Leitenantas griuvo per buksuojantį priekinį ratą, motociklas pradėjo slysti, garsiai riaumodamas, ir apvirto. Kristianas pajuto, kad rėkdamas skrenda oru, o viduje kažkoks balsas tyliai sakė: „To jau per daug, per daug.“ Po to jis į kažką trenkėsi, jam nudiegė petį, bet jis atsiklaupė ant vieno kelio.

Leitenantas gulėjo po motociklu, priekinis ratas tebesisuko, o užpakalinis buvo visiškai sumaigytas. Leitenantas gulėjo nejudėdamas, kraujas tekėjo iš gilios žaizdos kaktoje, kojos po motociklu buvo išsikreipusios keistu kampu. Kristianas šiaip taip priėjo prie jo ir pradėjo traukti. Bet nieko neišėjo. Todėl jis sunkiai pakėlė motociklą ir nuvertė jį į kitą pusę, tolyn nuo Hardenburgo. Atsisėdo pailsėti. Po minutės ar dviejų išsiėmė pirmosios pagalbos paketą ir negrabiai aptvarstė leitenantui kruviną kaktą. Iš pradžių atrodė, kad aptvarstyta tvarkingai, profesionaliai, bet netrukus kraujas prasisunkė, ir tvarstis atrodė kaip visi kiti jo matyti tvarsčiai.

Staiga leitenantas atsisėdo, dirstelėjo į motociklą ir trumpai pasakė:

— Eisime pėsti. — Mėgino atsistoti ir nepajėgė. Jis susimąstęs žvelgė į kojas. — Nieko rimta, — pasakė jis, tarsi norėdamas įtikinti save. — Tikrai, nieko rimta. Ar tu sveikas?

— Taip, — atsakė Kristianas.

— Dabar dešimt minučių pailsėsiu. Tada žiūrėsim, — pasakė leitenantas.

Jis atsigulė aukštielninkas, rankomis spausdamas purviną tvarstį.

Kristianas atsisėdo šalia jo. Jis stebėjo, kaip priekinis motociklo ratas palengva nustoja suktis. Kurį laiką dar sukosi, gailiai cypčiodamas, ir garsas vis tilo. Kai ratas sustojo, tapo visiškai tylu. Tylėjo motociklas, tylėjo leitenantas, tylėjo dykumos ir armijos, persimaišiusios kažkur toli nuo jų.

Patekėjusios saulės šviesoje dykuma atrodė šviežia ir vėsi. Net lūženos atrodė paprastos ir nekaltos. Kristianas atsuko gertuvę. Jis atsargiai nugėrė vieną gurkšnį, paskalavo liežuvį, dantis, garsiai nurijo. Hardenburgas pramerkė vieną akį pažiūrėti, ką jis daro.

— Taupyk vandenį, — pasakė automatiškai.

— Klausau, — atsakė Kristianas ir sužavėtas pagalvojo: „Tas vyras sugebėtų įsakyti ir velniui, kišančiam jį į pragaro krosnį. Hardenburgas, — galvojo jis, — yra tikras vokiško karinio auklėjimo triumfas. Įsakymai trykšta iš jo kaip kraujas iš arterijos. Su paskutiniu atodūsiu jis išsakytų trijų artimiausių operacijų planus.“

Galiausiai Hardenburgas atsiduso ir atsisėdo. Jis patapšnojo permirkusį galvos tvarstį.

— Tu aprišai? — paklausė jis.

— Taip, pone leitenante.

— Nukris vos man sujudėjus, — pasakė Hardenburgas šaltai, kritikavo objektyviai, be pykčio. — Kur išmokai tvarstyti?

— Atleiskit, pone leitenante, — pasakė Kristianas. — Pats buvau sukrėstas.

— Neabejoju, — pasakė Hardenburgas. — Kvaila veltui švaistyti tvarstį. — Jis atsisegė mundurą ir išsitraukė klijuotės dėklą. Iš jo išėmė kietai sulankstytą vietovės žemėlapį ir išskleidė ant smėlio. — Dabar, — pasakė, — pažiūrėsime, kur esame.

„Nuostabu, — galvojo Kristianas, — apsirūpinęs visiems atvejams.“

Tyrinėdamas žemėlapį, Hardenburgas kartkartėmis sumirksėdavo. Raukėsi iš skausmo, prilaikydamas tvarstį. Bet skaičiavo sparčiai, tyliai murmėdamas. Sulankstė žemėlapį, mikliai įdėjo jį atgal į dėklą ir atsargiai įsikišo po munduru.

— Labai gerai, — pasakė jis. — Šitas kelias už aštuonių kilometrų atsišakoja į kitą, vedantį į vakarus. Ar pajėgsi?

— Taip, — atsakė Kristianas. — O jūs?

Hardenburgas paniekinamai dėbtelėjo į jį.

— Dėl manęs nesijaudink. Stot! — sumaurojo jis, lyg kreipdamasis į nematomą kuopą.

Kristianas vargais negalais atsistojo. Gerokai skaudėjo petį ir ranką, jis sunkiai ją judino. Bet žinojo, kad pajėgs nueiti kelis iš tų aštuonių kilometrų, o gal ir visus. Žiūrėjo, kaip Hardenburgas iš visų jėgų keliasi nuo smėlio. Veidą išpylė prakaitas, pro tvarstį pradėjo sunktis kraujas. Bet kai Kristianas pasilenkė, norėdamas jam padėti, Hardenburgas tik dėbtelėjo į jį ir pasakė:

— Pasitrauk, seržante!

Kristianas pasitraukė ir stebėjo, kaip Hardenburgas stengiasi atsistoti. Jis įsirausė kulnais į šiurkštų smėlį, tarsi pasitikdamas puolančio milžino smūgį. Tada, remdamasis dešine alkūne, pamažu ėmė stumtis nuo žemės. Jis kėlėsi iškreiptu nuo skausmo veidu, atsistojo pusiau sulinkęs, bet staigiai atsiplėšė. Stovėjo svyruodamas, bet tiesus, prakaitas ir kraujas susimaišė su purvu ir dengė jo veidą tiršta mase. „Jis verkia“, — nustebo Kristianas. Ašaros toje masėje paliko ryškias vagas. Hardenburgas kvėpavo sunkiai, sausai, skausmingai gokčiodamas, bet sukandęs dantis. Keistu, nerangiu judesiu pasisuko į šiaurę.

— Gerai, — pasakė jis. — Žengte marš.

Jis pradėjo eiti storu keliuko smėliu pirma Kristiano. Jis šlubčiojo, galva žengiant keistai linksėjo į vieną pusę, bet jis ėjo nestabteldamas, nesigręžiodamas.

Kristianas sekė iš paskos. Jautėsi baisiai ištroškęs. Ant peties pakabintas šautuvas atrodė baisiai sunkus, bet jis nusprendė negerti ir neprašyti pailsėti, kol Hardenburgas pirmas nepasiūlys.

Jie sliūkino per smėlį palengva, vingiuodami tarp rūdijančių nuolaužų, ėjo į tą kelią šiaurėje, kuriuo galbūt ir kiti vokiečiai išvargę traukiasi iš mūšio. O gal ten jų laukia anglai?

Kristianas apie anglus galvojo nešališkai ir ramiai. Jie neatrodė jam nei realūs, nei grėsmingi. Šią akimirką realūs buvo tik keli dalykai: vario skonis gerklėje, kaip nuo prarūgusio salyklo, Hardenburgas, raišuojantis prieš jį kaip gyvūnas, ir negailestingai svilinanti saulė, kylanti jiems už nugaros. Jeigu anglai tykoja jų tame kelyje, tai šią problemą reikės spręsti, kai ateis laikas. Dabar jam ne tas rūpi.

Kai jie vėl atsisėdo pailsėti, išsekinti svilinančios saulės, karščiuojančiomis iš skausmo ir nuovargio akimis, horizonte pasirodė automobilis. Jis greitai artėjo, palikdamas už savęs dulkių sūkurį kaip uodegą. Po poros minučių jie jau matė, kad tai šaunus, atviras štabo automobilis, o dar po akimirkos suprato, kad jis italų.

Nežmoniškomis pastangomis Hardenburgas atsistojo. Jis nušlubavo į kelio vidurį, sustojo ten sunkiai kvėpuodamas ir ramiai žiūrėjo į artėjančią mašiną. Atrodė piktas ir grėsmingas su kruvinu tvarsčiu ant kaktos, akys paraudusios, įkritusios, krauju išteptos rankos sulenktos prie šonų.

Kristianas irgi atsistojo, bet prie Hardenburgo nepriėjo.

Automobilis lėkė artyn garsiai pypsėdamas, garsas tolo dykumoje ir įspėjamu aidu grįžo atgal. Hardenburgas nekrustelėjo. Atvirame automobilyje matėsi penki vyrai. Hardenburgas stovėjo nejudėdamas ir šaltai stebėjo juos. Kristianas neabejojo, kad automobilis partrenks leitenantą, ir jau žiojosi šūktelėti, bet sužviegė stabdžiai ir ilga, daili mašina čiuožtelėjusi sustojo per rankos ilgį nuo Hardenburgo.

Priekyje sėdėjo du italai kareiviai, vienas vairavo, kitas gūžėsi šalia jo. Gale sėdėjo trys karininkai. Jie visi atsistojo ir itališkai piktai ėmė šaukti ant Hardenburgo.

Hardenburgas nekrustelėjo.

— Noriu kalbėtis su aukščiausio rango karininku, — pasakė jis vokiškai neprarasdamas savitvardos.

Vyrai pasitarė itališkai. Galiausiai tamsus, apkūnus majoras darkyta vokiečių kalba pasakė:

— Tai aš. Jeigu norit man ką nors pasakyti, ateikit ir sakykit.

— Būkit malonus išlipti, — ramiai pareiškė Hardenburgas stovėdamas priešais automobilį.

Italai ėmė tartis. Pagaliau majoras atvėrė galines dureles ir nušoko ant žemės. Storas, vilkintis buvusia gražia, o dabar raukšlėta uniforma, jis karingai artinosi prie Hardenburgo. Hardenburgas iškilmingai atidavė pagarbą. Judesys kaip scenoje, pagarbą atidavė kaliausė, stovinti akinančioje dykumos tuštybėje. Majoras sumušė smėlyje kulnais ir taip pat atidavė pagarbą.

— Leitenante, — nervingai tarė majoras, pažiūrėjęs į Hardenburgo antsiuvus, — mes labai skubame. Ko jūs norite?

— Man įsakyta, — šaltai pasakė Hardenburgas, — rekvizuoti transporto priemonę generolui Aigneriui.

Majoras apmaudžiai prasižiojo, bet tuoj susičiaupė. Jis greitai apsidairė, lyg tikėdamasis pamatyti generolą Aignerį, staiga pasirodžiusį nykioje dykumoje.

— Nesąmonė, — pagaliau ištarė majoras. — Šiuo keliu važiuoja Naujosios Zelandijos patrulis, ir mes negalime gaišti...

— Gavau ypatingą įsakymą, majore, — pasakė Hardenburgas monotonišku balsu. — Nieko nežinau apie Naujosios Zelandijos patrulį.

— O kur generolas Aigneris? — majoras vėl sutrikęs apsidairė.

— Už penkių kilometrų nuo čia, — atsakė Hardenburgas. — Jo šarvuotam automobiliui nusmuko vikšras, ir man duotas ypatingas įsakymas...

— Jau girdėjau! — suriko majoras. — Jau girdėjau apie ypatingus įsakymus.

— Būkite toks geras, — pasakė Hardenburgas, — liepkite kitiems džentelmenams išlipti. Vairuotojas tegu lieka.

— Traukitės iš kelio, — atsakė majoras. Jis pasuko atgal prie automobilio. — Prisiklausiau tų nesąmonių.

— Majore, — kreipėsi Hardenburgas ramiai ir mandagiai.

Majoras stabtelėjo ir atsigręžė į jį prakaituodamas. Kiti italai žiūrėjo sunerimę, bet nesuprato vokiškai.

— Nieku gyvu, — pasakė majoras drebančiu balsu. — Nieku gyvu. Automobilis priklauso Italijos armijai ir mes vykdome užduotį...

— Labai apgailestauju, majore, — pasakė Hardenburgas. — Generolas Aigneris yra aukštesnio laipsnio, ir ši teritorija priklauso Vokietijos armijai. Būkite malonus, perduokite automobilį.

— Juokinga! — ištarė majoras, bet jau negarsiai.

— Priekyje yra kelio postas, — pasakė Hardenburgas, — ten įsakyta konfiskuoti visą italų transportą. Jeigu prireiks, ir jėga. Tada turėsite paaiškinti, ką trys veikiančiosios kariuomenės karininkai tokiu metu veikia taip toli nuo savo dalinių. Taip pat turėsite paaiškinti, kodėl prisiėmėt atsakomybę nepaklusti ypatingajam generolo Aignerio įsakymui, kai jis vadovauja visai kariuomenei šiame sektoriuje.

Jis šaltai įsistebeilijo į majorą. Majoras keistu judesiu kilstelėjo ranką ir griebėsi už gerklės. Hardenburgo veide nė raumuo nesudrebėjo. Išraiška rodė nuovargį, panieką, nuobodulį. Jis atsuko nugarą majorui ir nuėjo prie automobilio. Stebuklingai sugebėjo tuos penkis žingsnius žengti nešlubuodamas.

— Furi!15 — pasakė jis atidaręs priekines automobilio dureles. — Lauk! Vairuotojas lieka, — pridūrė itališkai.

Kareivis, sėdintis greta vairuotojo, maldaujamai pažvelgė į karininkus. Šie vengė jo žvilgsnio ir neramiai žiūrėjo į majorą, einantį paskui Hardenburgą.

Hardenburgas paplekšnojo priekyje sėdinčiam kareiviui per ranką.

— Furi, — pakartojo jis ramiai.

Kareivis nusišluostė veidą, žiūrėdamas žemyn išlipo ir atsistojo greta majoro. Jiedu buvo stebėtinai panašūs, tokie romūs, tamsūs, sunerimę, itališkai gražūs ir visai nekariški.

— Na, — Hardenburgas mostelėjo likusiems dviem karininkams, — ir jūs, džentelmenai... — Rankos mostas abejonių nekėlė.

Abu karininkai žiūrėjo į majorą. Vienas iš jų kažką greitai pasakė itališkai. Majoras atsiduso ir atsakė trim žodžiais. Abu karininkai išlipo ir atsistojo šalia jo.

— Seržante, — pašaukė Hardenburgas nedirsteldamas per petį.

Kristianas priėjo ir išsitempė ramiai.

— Seržante, iškraukite daiktus iš bagažinės, — įsakė Hardenburgas, — ir atiduokit šiems ponams viską, kas jiems asmeniškai priklauso.

Kristianas dirstelėjo į bagažinę. Ten stovėjo metaliniai vandens kanistrai, trys buteliai Chianti, dvi dėžės sauso davinio. Kristianas tvarkingai kėlė lauk davinio dėžes ir butelius ir statė juos prie majoro kojų šalikelėje. Visi trys karininkai niūriai žiūrėjo, kaip jų daiktai iškraunami ant dykumos smėlio.

Kristianas susimąstęs nužvelgė kanistrus.

— Vandenį taip pat, pone leitenante? — paklausė jis.

— Vandenį taip pat, — atsakė Hardenburgas nedvejodamas.

Kristianas sustatė kanistrus šalia davinio dėžių.

Hardenburgas priėjo prie automobilio galo, kur buvo pritvirtinta į ritinius susukta patalynė. Jis išsiėmė peilį, trim greitais judesiais perpjovė laikančias odines juostas ir brezentiniai ritiniai prasivynioję šleptelėjo į dulkes. Vienas iš karininkų pradėjo piktai kalbėti itališkai, bet majoras nutildė jį trumpu rankos mostu. Majoras stovėjo priešais Hardenburgą išsitempęs.

— Reikalauju automobilio paėmimo dokumento, — vokiškai pareiškė jis.

— Suprantama, — rimtai atsakė Hardenburgas. Jis išsitraukė žemėlapį, atplėšė nuo kampo mažą keturkampę skiautę ir kitoje pusėje lėtai parašė. — Ar tiks? — paklausė jis, ir garsiai, neskubėdamas perskaitė:

— „Gavau iš majoro tokio ir tokio...“ Palieku tuščią vietą, majore, laisvalaikiu įrašysite, „...vieną štabo fiatą su vairuotoju. Rekvizuota generolo Aignerio įsakymu. Pasirašė leitenantas Zigfrydas Hardenburgas.“

Majoras stvėrė popieriuką, atidžiai perskaitė ir mojuodamas juo garsiai pasakė:

— Pristatysiu į reikiamą įstaigą reikiamu laiku.

— Žinoma, — pritarė Hardenburgas. Jis įlipo į automobilio galą. — Seržante, — pasakė jis sėsdamasis, — sėskitės čia.

Kristianas įlipo į automobilį ir atsisėdo šalia leitenanto. Sėdynė buvo iš dailiai susiūtos rusvos odos, jautėsi vyno ir tualetinio vandens kvapas. Kristianas abejingai žiūrėjo priešais save į rudai įdegusį vairuotojo kaklą priekinėje sėdynėje. Hardenburgas pasilenkė per Kristianą ir užtrenkė dureles.

— Avanti16 — ramiai įsakė jis vairuotojui.

Vairuotojo nugara akimirką įsitempė, ir Kristianas pastebėjo, kaip iš po apykaklės nuogu kaklu pasklido raudonis. Vairuotojas atsargiai įjungė pavarą. Hardenburgas atidavė pagarbą. Vienas po kito karininkai taip pat atidavė pagarbą. Eilinis, sėdėjęs šalia vairuotojo, buvo taip priblokštas, kad net rankos nekilstelėjo.

Automobilis sklandžiai nuvažiavo pirmyn, dulkės iš po ratų apgaubė žmones, likusius stovėti pakelėje. Kristianas pajuto, kaip sprando raumenys nevalingai suka jo galvą atgal, bet Hardenburgas spustelėjo jam ranką.

— Nežiūrėk! — trumpai įsakė jis.

Kristianas stengėsi atpalaiduoti įtemptus raumenis. Jis laukė šūvių, bet jų nepasigirdo. Dirstelėjo į Hardenburgą. Leitenanto veide matėsi šalta šypsenėlė. „Jis mėgaujasi, — suvokė Kristianas, šiek tiek nustebęs, — sunkiai sužeistas, netekęs kuopos, nežinantis, kas jo laukia, Hardenburgas mėgaujasi akimirka, gardžiuojasi, džiaugiasi ja.“ Kristianas irgi šyptelėjo ir susmuko giliau į minkštos odos sėdynę jausdamas, kaip išsikankinę jo kaulai maloniai atsileidžia besiilsinčiame kūne.

— Kas būtų atsitikę, — paklausė jis po kurio laiko, — jeigu jie būtų nusprendę neatiduoti automobilio?

Hardenburgas šypsojo, prisimerkęs iš malonumo.

— Jie būtų mane nušovę, — pasakė jis. — Ir viskas.

Kristianas rimtai linktelėjo.

— O vanduo? — paklausė jis. — Kodėl palikot jiems vandenį?

— Ak, — atsakė Hardenburgas, — to būtų buvę per daug. — Jis sukikeno ir įsitaisė patogiau.

— O kas jiems bus? — pasiteiravo Kristianas.

Hardenburgas nerūpestingai gūžtelėjo pečiais.

— Jie pasiduos į nelaisvę ir pateks į anglų kalėjimą. Italams patinka sėdėti kalėjime. O dabar, — užbaigė jis, — patylėk. Aš pamiegosiu.

Po akimirkos jis jau kvėpavo lygiai, kraujuotas, purvinas veidas tapo ramus, beveik vaikiškas, jis miegojo. Kristiano miegas neėmė. „Vienas iš mūsų, — galvojo jis, — turi stebėti dykumą ir vairuotoją.“

Vairuotojas sėdėjo priešais jį įsitempęs ir sparčiai lėkė galingu automobiliu.

Mersa Matruhas priminė saldainių dėžutę, kurioje apsilankė mirtis. Jiedu ieškojo kam prisistatyti, bet mieste tvyrojo chaosas. Tarp griuvėsių judėjo sunkvežimiai, klupinėjo kareiviai, gulėjo sulūžę šarvuočiai. Vos jiems atvykus, užskrido lėktuvų eskadrilė ir dvidešimt minučių mėtė bombas. Atsirado dar daugiau griuvėsių, ištaškė sanitarinių mašinų vilkstinę, iš sumaitotų nuolaužų vyrai šaukė kaip gyvuliai, atrodė, kad visi veržiasi tik į vakarus, todėl Hardenburgas įsakė vairuotojui stotis į ilgą lėtai judančią automobilių vilkstinę ir važiuoti į miesto pakraštį. Ten buvo kontrolės postas ir stovėjo nusikamavęs kapitonas su popieriaus lapu, pritvirtintu prie lentos. Kapitonas užrašinėjo pavardes ir dalinio pavadinimus, kuriuos jam diktavo pro jį plūstantys išsekę ir pervargę vyrai. Jis atrodė kaip išprotėjęs buhalteris, mėginantis suvesti balansą žemės drebėjimo sugriautame banke. Jis nežinojo nei kur yra jų divizijos štabas, ar jis dar egzistuoja. Jis tik kartojo negyvu balsu, vos judindamas dulkėmis apskretusias lūpas: „Eikit. Eikit. Velniava. Eikit.“

Pamatęs italą vairuotoją jis pasakė:

— Palikit jį pas mane. Galės ginti miestą. Duosiu jums vairuotoją vokietį.

Hardenburgas maloniai kreipėsi į italą. Tas pradėjo verkti, bet išlipo iš automobilio ir atsistojo prie kapitono su popieriaus lapu. Išlipdamas pasiėmė šautuvą ir tempė jį smėliu laikydamas už vamzdžio. Jo rankose šautuvas atrodė taikus ir nepavojingas, o jis pats beviltiškai žiūrėjo į patrankas, sunkvežimius ir svirduliuojančius kareivius, plaukiančius pro jį.

— Su tokiais kareiviais, — niūriai pasakė Hardenburgas, — Matruho ilgai neišlaikysime.

— Žinoma, — sutiko kapitonas. — Suprantama. Velniava.

Jis stengėsi įžiūrėti ir užrašyti dviejų prieštankinių pabūklų ir šarvuočio numerius, kai tie dardėjo pro šalį, apgaubdami jį dulkių debesimis.

Bet jis paskyrė jiems tanko vairuotoją, kuris buvo netekęs savo tanko, įsodino meseršmito lakūną, numuštą virš miesto, ir liepė kuo skubiau važiuoti į Salumą, esą ten, užnugaryje, reikalai yra geresni.

Tanko vairuotojas buvo aukštas, šviesiaplaukis valstietis ir važiuodamas tvirtai laikė vairą. Jis priminė Kristianui kapralą Krausą su vyšnių pėdsakais aplink lūpas, seniai žuvusį prie Paryžiaus. Lakūnas buvo jaunas, bet praplikęs, pilku, raukšlėtu veidu, o nervinis tikas tampė jo burną į dešinę po dvidešimt kartų per minutę.

— Šį rytą, — kartojo jis, — tiko dar nebuvo, o dabar visą laiką blogėja. Ar labai prastai atrodo?

— Ne, — atsakė Kristianas, — beveik nesimato.

— Mane pašovė amerikietis, — pareiškė lakūnas stebėdamasis. — Įsivaizduokit. Pirmas mano matytas amerikietis. — Jis purtė galvą, tarsi šis įvykis būtų didžiausia vokiečių armijos nesėkmė per visą Afrikos kampaniją. — Aš net nežinojau, kad jie čia. Įsivaizduokit!

Šviesiaplaukis valstietis vairavo gerai. Jis puikiai manevravo mašinų pilname kelyje, mikliai sukiojosi tarp jų. Kelias ėjo palei Viduržemio jūrą, taikūs ir vėsūs jos mėlyni spindintys vandenys skalavo Graikiją, Italiją, Europą...

Tai įvyko kitą dieną.

Jie dar tebeturėjo automobilį, buvo persipylę benzino iš sudaužyto sunkvežimio pakelėje, ir važiavo ilgoje, lėtoje kolonoje, kuri tai sustodavo, tai vėl pajudėdavo aukštyn vingiuotu, sugadintu keliu, tolyn nuo subombarduoto Salumo miestelio į Kirenaikos aukštumą. Žemai apačioje griuvėsiai baltai ir gražiai švietė aplink rakto skylės pavidalo uostą, vanduo uoste buvo ryškiai žalias, o ten, kur siekė saulės išdegintą žemę — skaisčiai mėlynas. Vanduo skalavo laivų nuolaužas, jos atrodė kaip senovės karų likučiai, jų kontūrai švelniai ir ramiai lingavo ant mažų bangelių.

Lakūno veidas dabar trūkčiojo dar stipriau, jis prašė leisti jam žiūrėti į save galinio vaizdo veidrodėlyje. Vargšelis norėjo iš anksto pamatyti trūktelėjimą ir sulaikyti jį. Iki šiol jam tai nepavyko. Praėjusią naktį jis surikdavo iš baimės vos pamėginęs užmigti. Hardenburgas pradėjo netekti kantrybės.

Bet kai kurie požymiai rodė, kad apačioje atkuriama tvarka. Aplink miestelį buvo sustatyti priešlėktuviniai pabūklai, matėsi, kaip du pėstininkų batalionai apsikasa rytiniame pakraštyje, prie uosto pirmyn ir atgal žingsniuoja generolas, mojuoja rankomis ir duoda įsakymus.

Keli tankų daliniai buvo atskirti nuo kolonos, nusidriekusios kiek akys užmato. Juos surinko rezervinėje teritorijoje už pėstininkų.

Iš aukštai matėsi, kaip mažos figūrėlės pila degalus ir dalina šaudmenis vyrams, triūsiantiems prie bokštelių.

Hardenburgas stovėdamas automobilyje smalsiai viską stebėjo. Iš ryto jis net sugebėjo nusiskusti, nors smarkiai karščiavo. Lūpos buvo suskilusios, žaizdotos, ant kaktos naujas tvarstis, bet jis vėl atrodė kaip karys.

— Čia mes juos sulaikysime, — paskelbė jis. — Toliau jie nenueis.

Tada nuo jūros žemai užskrido lėktuvai, jų variklių gaudesys stelbė į kalną kylančių tankų burzgimą. Lėktuvai atskrido tvarkinga, į strėlę panašia rikiuote, kaip kaskadininkai oro šventėje. Jie skrido lėtai, atrodė labai pažeidžiami, bet kažkodėl niekas į juos nešaudė. Kristianas stebėjo, kaip bombos krinta sukdamosi spiralėmis. Kalno šlaite pasimatė sprogimas. Anksčiau važiavęs sunkvežimis lėtai apvirto ant šono, pradėjo riedėti ir sunkiai žnektelėjo į šimto metrų tarpeklį. Iš sunkvežimio ilgu lanku išskriejo batas, tarsi išsviestas žmogaus, nusprendusio gelbėti pirmą pasitaikiusį daiktą.

Kita bomba sprogo visai arti. Kristianas jautė, kaip kažkokia jėga sviedė jį į orą, ir dar spėjo pagalvoti: „Tai neteisinga. Taip sunkiai ir taip toli atėjus, tai neteisinga.“ Tada jis suprato, kad yra sužeistas, tik nejautė skausmo ir manė, kad miršta, kaip ramu ir lengva skęsti tame besisukančiame daugiaspalvyje, bet neskausmingame chaose. Ir jis neteko sąmonės.

Vėliau pramerkė akis. Kažkas jį slėgė, jis mėgino tą daiktą nustumti, bet veltui. Jautė aitrų kordito kvapą, metalinį sudegusių akmenų kvapą ir seniai pažįstamus liepsnojančių mašinų kvapus: degančios gumos, odos ir nusvilusių dažų. Tada pamatė mundurą ir tvarstį ir suprato, kad tai turėtų būti leitenantas Hardenburgas. Leitenantas tyliai kartojo: „Neškit mane pas gydytoją.“ Bet tik balsas, antsiuvai ir tvarstis rodė, kad tai leitenantas Hardenburgas, nes veido vietoje matėsi vien raudona ir balta mėsa, o tylus balsas sklido iš giliau, pro raudonus burbulus ir baltas gijas, prilaikančias vieną leitenanto Hardenburgo veido kraštą. Kristianas tarsi sapnuodamas mėgino prisiminti, ką panašaus yra matęs. Jam buvo sunku galvoti, nes vėl pradėjo netekti sąmonės, bet pagaliau prisiminė. Taip atrodė granato vaisius, nevykusiai perpjautas, išvagotas baltomis gyslelėmis, raudonai aptekėjęs. Sultys iš blizgančių prinokusių rutulėlių varva į spindinčią baltą lėkštę. Tada jis pajuto skausmą ir ilgai apie nieką kita nebegalvojo.

Septynioliktas skyrius

— Jie tikina mane, — kalbėjo balsas iš tvarsčių, — kad po poros metų vėl turėsiu veidą. Iliuzijų nekuriu. Neatrodysiu kaip kino aktorius, bet neabejoju, kad veidas bus padorus.

Kristianas matė ne vieną tokį padorų veidą, chirurgų sulopytą ant sumaitotų kaukolių, paguldytų jiems ant stalų. Jis nebuvo toks įsitikinęs, kaip Hardenburgas, bet pasakė:

— Žinoma, pone leitenante.

— Jau beveik tiksliai galiu pasakyti, — vėl tarė balsas, — kad po mėnesio dešiniąja akimi matysiu. Tai savaime yra pergalė, nors iki šiol tik tiek buvo įmanoma pasiekti.

— Žinoma, pone leitenante, — pritarė Kristianas pritemdytame kambaryje, gražios Kaprio salos viloje prie žiemos saulės nušviestos Neapolio įlankos. Jis sėdėjo tarp lovų, ištiesęs priešais save dešinę koją, sutvarstytą ir nelanksčią, vos liečiančią marmurines grindis, o ramentai buvo atremti į sieną.

Gretimoje lovoje gulėjo Nuodėgulis, šiurpiai apdegęs tankistas. Jis gulėjo labai ramiai, sutvarstytas dešimtimis metrų tvarsčių, skleisdamas vėsioje aukštomis lubomis palatoje įprastą, baisesnį už negyvėlių dvoką, bet Hardenburgas jo neužuodė, nes nebeturėjo kuo uosti. Praktiškai mąstanti slaugė įvertino tą faktą ir paguldė juos greta, nes ligoninė, buvusi klestinčio šilko pramonininko iš Liono vila, kasdien vis pasipildydavo chirurgiškai įdomiais atvejais, gabenamais iš kautynių Afrikoje.

Kristianas gulėjo didesnėje ligoninėje kalvos papėdėje, skirtoje eiliniams kariams, bet prieš dvi savaites jam davė ramentus ir dabar jis jautėsi laisvas žmogus.

— Kaip gerai, Distli, — pasakė Hardenburgas, — kad atėjai manęs aplankyti. Vos spėji sunegaluoti, kaip žmonėms kyla noras elgtis su tavimi kaip su aštuonmečiu arba protiškai atsilikusiu.

— Labai norėjau jus pamatyti, — tarė Kristianas, — ir pasakyti asmeniškai, koks dėkingas esu už tai, ką dėl manęs padarėte. Todėl vos išgirdęs, kad irgi esate saloje, aš...

— Niekai! — Nuostabu, kad Hardenburgo balsas išliko toks pat, kapotas, rimtas, sniaukrojantis, nors visas fasadas, už kurio slypėjo balsas, dabar buvo dingęs. — Dėkingumas čia netinka. Gelbėjau tave ne iš meilės tau, gali patikėti.

— Taip, pone leitenante, — pasakė Kristianas.

— Ant to motociklo buvo dvi vietos. Galėjau išgelbėti dvi gyvybes, kurios vėliau praverstų. Jeigu būtų buvęs kitas žmogus, kurį būčiau laikęs naudingesniu būsimiems mūšiams, tikrai būčiau tave palikęs.

— Žinoma, pone leitenante, — pasakė Kristianas spoksodamas į lygius, baltus, be jokio iškilumo tvarsčius, taip tvarkingai apvyniotus aplink galvą, kurią Kristianas dar matė varvančią krauju ant kalvos prie Salumo, kai tolumoje nutilo anglų lėktuvų ūžimas.

Įėjo slaugė. Tai buvo motiniškos išvaizdos moteris, maždaug keturiasdešimties metų, maloniu, apvaliu veidų.

— Užteks, — pasakė ji. Balsas nebuvo motiniškas, tik ramus ir dalykiškas. — Šios dienos lankymas baigtas.

Ji stovėjo prie durų laukdama, kol Kristianas išeis. Kristianas sunkiai atsistojo, pasiėmė ramentus ir išėjo bukai kaukšėdamas marmurinėmis grindimis.

— Aš bent galėsiu, — pasakė Hardenburgas, — vaikščioti savomis kojomis.

— Taip, pone leitenante, — sutiko Kristianas. — Aplankysiu jus vėl, jeigu galima.

— Aplankyk, jeigu nori, — pasakė balsas iš tvarsčių.

— Čionai, seržante, — nurodė slaugė.

Kristianas negrabiai ištukseno lauk, nes jis tik visai neseniai išmoko naudotis ramentais. Buvo gera išeiti į koridorių, kur nebesijautė Nuodėgulio smarvės.

— Jos per daug nesutrikdys, — pasakė Hardenburgas pro baltus, slopinančius balsą tvarsčius, — mano išvaizdos pasikeitimas. — Jis kalbėjo apie savo žmoną. — Parašiau jai ir pranešiau, kad man sužeidė veidą, o ji sako, kad manimi didžiuojasi ir kad tai nieko nekeičia.

„Jis nebeturi veido, — galvojo Kristianas, — tai ne šiaip išvaizdos pasikeitimas.“ Bet nieko nesakė. Jis sėdėjo tarp dviejų lovų ištiesęs koją, o ramentai stovėjo įprastoje vietoje — prie sienos.

Jis ateidavo lankyti leitenanto beveik kasdien. Leitenantas ištisas valandas kalbėdavo pro baltą tvarsčių tamsą, o Kristianas tik kartodavo: „Taip, pone leitenante“, arba „Ne, pone leitenante“, ir klausydavosi. Nuodėgulis vis taip pat dvokė, bet kiekvieną kartą, kelis sykius sužiaukčiojęs, Kristianas šiaip taip ištverdavo smarvę, o po kurio laiko ir pamiršdavo ją. Užrakintas nuo pasaulio neregystėje Hardenburgas be paliovos kalbėdavo ramiai, tarsi garsiai mąstydamas, pamažu vyniodamas savo gyvenimo audinį, tarsi dabar, atsidūręs priverstinėse atostogose, jis būtų tikrinęs save, svėręs, vertinęs savo praeities pergales ir klaidas, braižęs ateities galimybes. Kristianui darėsi vis įdomiau, jis po pusdienį praleisdavo dvokiančiame kambaryje ir sekė, kaip spirale prieš jį veriasi gyvenimas, kuris, kaip jis jautė, vis pastebimiau susipina su jo gyvenimu. Palata tapo ir auditorija, ir klausykla, čia Kristianui aiškėjo jo paties klaidos, čia kristalizavosi, darėsi suprantamos ir konkrečios jo paties miglotos viltys ir svajonės. Karas buvo sapnas, vykstantis kažkur toli, nerealios šešėlių grumtynės, duslūs tolimos audros trimitai, ir tik kambarys su dviem apvyturiuotais, dvokiančiais kūnais ir langais, išeinančiais į saulėtą, žydrą uostą, buvo realus, tikras, svarbus.

— Gretchen bus man labai reikalinga, — kalbėjo Hardenburgas, — kai karas baigsis. Gretchen — mano žmonos vardas.

— Taip, pone leitenante, — atsakė Kristianas, — žinau.

— Iš kur žinai? A, tiesa, siunčiau tave įteikti paketo.

— Taip, pone leitenante, — atsakė Kristianas.

— Ji gan graži, toji Gretchen, ar ne?

— Taip, pone leitenante. Gan graži.

— Tai labai svarbu, — kalbėjo Hardenbugas. — Nustebtum sužinojęs, kiek karjerų armijoje buvo sugadinta per negražias, apsileidusias moteris. Be to, ji labai gabi. Moka bendrauti su žmonėmis...

— Taip, pone leitenante, — pritarė Kristianas.

— Ar turėjai progos su ja pasikalbėti?

— Gal dešimt minučių. Ji klausinėjo manęs apie jus.

— Ji labai ištikima, — pasakė Hardenburgas.

— Taip, pone leitenante.

— Tikiuosi pamatyti ją po aštuoniolikos mėnesių. Iki to laiko mano veidas bus pakankamai sutvarkytas. Nenoriu be reikalo jos sukrėsti. Ji puiki moteris. Kad ir kur būtų, ji sugeba jaustis kaip namie, nesivaržo, kalba taip, kaip dera...

— Taip, pone leitenante.

— Tiesą pasakius, nebuvau jos įsimylėjęs, kai vedžiau. Buvau labai prisirišęs prie vienos vyresnės moters. Išsiskyrusios. Su dviem vaikais. Labai prisirišęs. Vos nevedžiau jos. Būčiau žlugęs. Jos tėvas buvo metalo apdirbimo fabriko darbininkas, o ji buvo linkusi storėti. Po dešimties metų būtų nutukusi. Turėjau nuolat sau priminti, kad po dešimties metų mano namuose svečiuosis ministrai ir generolai, o mano žmona turės juos priimti kaip namų šeimininkė. Ta moteris buvo vulgaroka, vaikai nepakenčiami. Bet net dabar, kai apie ją pagalvoju, aš tarsi smengu, man darosi silpna. Ar ką nors panašaus esi jautęs moteriai?

— Taip, pone leitenante, — atsakė Kristianas.

— Būčiau žlugęs, — kalbėjo balsas iš tvarsčių. — Moteris yra paprasčiausi spąstai. Vyras šiuo reikalu, kaip ir kitais, turi būti protingas. Niekinu vyrus, kurie aukojasi dėl moters. Tai šlykščiausia nuolaidžiavimo savo silpnybėms forma. Jeigu būtų mano valia, sudeginčiau visus romanus, o kartu su jais — Das Kapital ir Heinės eilėraščius.

O kitą, apsiniaukusią dieną, kai pilka įlanka už lango slėpėsi po žiemos lietaus gūsiais...

— Kai šis karas baigsis, turėsime iš karto pradėti kitą karą. Su japonais. Sąjungininkus visada reikia prilaikyti. Gal apie tai nerašoma Mein Kampf autorius turėjo savų sumanymų. O tada reikės leisti kuriai nors vienai valstybei tapti stipriai, kad visada turėtume sunkiai įveikiamą priešą. Kad nacija taptų didi, ji turi gyventi įsitempusi iki ribos. Didi nacija visada stovi ant žlugimo ribos ir nuolat nekantrauja pulti. Kai ji tą nekantravimą praranda, istorija pradeda kalti jos vardą antkapyje. Romos imperija amžinai išliko tobulas pavyzdys kiekvienam protaujančiam žmogui. Vos tik tauta pasikeičia ir nebeklausia: „Kam smogsiu dabar?“, o klausia: „Kas dabar smogs man?“, ji jau pradeda virsti dulkėmis. Gynyba yra bailio pralaimėjimas. Sėkmingos gynybos nebūna. Mūsų vadinamoji civilizacija, tingumo ir nenoro mirti junginys, yra didžiulis blogis. Anglija yra tik Romos pietų desertas. Esant taikai, neįmanoma skonėtis karo vaisiais. Karo vaisiais galima skonėtis tik kitame kare, arba netenki visko. Kai anglai apsidairė ir pasakė: „Žiūrėkit, ką mes užkariavome. Dabar pasistenkim visa tai išlaikyti“, imperija pradėjo slysti jiems pro pirštus. Reikia išlikti barbarais, nes tik barbarai visada laimi pergales.

Mes, vokiečiai, turime geriausias galimybes. Mums užtenka drąsių ir protingų vyrų, populiacija gausi ir energinga. Tiesa, kitos tautos, pavyzdžiui, amerikiečiai, turi ne mažiau drąsių ir protingų vyrų ir gyventojai tokie pat energingi. Bet dėl vienos priežasties mus lydi didesnė sėkmė ir todėl mes nugalėsime. Mes esame paklusnūs, o jie ne, ir tikriausiai niekada nebus. Mes darome tai, kas liepta, todėl tampame instrumentu mūsų vadų rankose ir galime būti panaudoti ryžtingiems veiksmams. Amerikiečiai gali būti tokiu instrumentu metus, penkerius, o tada subyrės. Rusai pavojingi todėl, kad jų labai daug. Jų vadai kvaili, visada tokie buvo, o žmonių energiją naikina jų tamsumas. Pavojinga tik jų gausa, bet aš netikiu, kad tai galėtų ką nors nulemti.

Balsas liejosi vienodai, atrodė, kad kažkoks mokslininkas universiteto bibliotekoje su malonumu skaito iš pamiltos knygos, beveik išmoktos atmintinai. Lietus šuorais taškė į langą, uždengdamas vaizdą į uostą. Nuodėgulis gretimoje lovoje gulėjo nekrusteldamas, nugrimzdęs savo smarvėje, nieko negirdėdamas, neprisimindamas, niekuo nesidomėdamas.

— Kai kuriais požiūriais, — kalbėjo Hardenburgas, — šis mano sužeidimas — sėkmingas įvykis. — Buvo jau kita popietė, rami ir svajinga, saulė danguje krypo vakarop, vanduo, oras ir kalnai už lango atrodė permatomi, mėlynai švytintys. — Kariuomenėje man ne itin sekėsi, o šis sužeidimas reiškia, kad nebebūsiu pririštas prie jos. Kariuomenėje kažkaip likdavau nepastebimas. Kaip žinai, buvau paaukštintas laipsniu tik vieną kartą, o vyrai, su kuriais kartu mokiausi mokykloje, paaukštinti po penkis kartus. Nėra prasmės skųstis. Favoritizmas ar nuopelnai čia niekuo dėti. Viskas priklauso tik nuo to, kur atsiduri konkrečią akimirką. Kokiame štabe būni, kai generolas gauna palankų įsakymą. Kokioje vietoje atsiduri fronte, kai priešas puola. Ar depeša perduodama tą patį rytą, kas ją skaito, kaip jis tą akimirką nusiteikęs... Darėsi aišku, kad man ta linkme nesiseka. Dabar manęs nebepasiųs atgal į kariuomenę. Menkėja kovinė dvasia, jeigu komanduoja karininkas subjaurotu veidu. Logiška. Juk prieš puolimą neveši pulko pro karių kapines. Bet sužeistas veidas vėliau vis tiek bus naudingas. Ketinu eiti į politiką. Norėjau siekti politinės karjeros po armijos, bet šitaip sutaupysiu dvidešimt metų. Vadovų postai karui pasibaigus bus atviri tik tiems, kurie įrodys, kad gerai tarnavo tėvynei mūšio lauke. Man nereikės segtis į atlapą medalių. Mano medalis bus mano veidas. Užuojauta, pagarba, dėkingumas, baimė — tokius jausmus kels mano veidas. Kai karas baigsis, mums reikės valdyti pasaulį, ir partijai mano veidas bus kovinės dvasios simbolis ir atstovaus jai kitose šalyse.

Mintis apie veidą manęs visai netrikdo. Kai nuriš tvarsčius, aš atsistosiu ir pažiūrėsiu į jį veidrodyje. Esu įsitikinęs, kad jis bus siaubingas. Siaubas turi veikti kareivį ne daugiau, negu plaktuko vaizdas veikia dailidę. Sentimentalu apsimesti, kad siaubas nėra kareiviui toks pat įrankis, kaip plaktukas dailidei. Mirtis ir mirties pavojus yra mūsų profesija, mes turime žiūrėti į mirtį ramiai ir teisingai ją išnaudoti. Mūsų šalies tikslui reikia tuščios Europos. Tai matematikos uždavinys, o lygybės ženklas yra žudymas. Jeigu mums reikia teisingo atsakymo, laikykimės matematikos taisyklių, pagal kurias sprendžiama lygtis.

Kad ir kur būtume nusiųsti, visi turi suprasti, kad žudome greitai. Tai patikimiausias būdas valdyti. Laikui bėgant aš pamėgau žudyti, kaip pianistas pamėgsta Černio etiudus, kurie padeda jo pirštams miklintis, kad galėtų skambinti Bethoveną. Tai vertingiausias kario bruožas, ir kai karininkas jo netenka, jis turi išeiti iš karo tarnybos, grįžti į civilio gyvenimą ir dirbti buhalteriu.

Skaičiau kelis tavo laiškus draugams į namus ir jie sukėlė man pasipiktinimą. Žinoma, tu vyresnis už mane ir tave spėjo paveikti visos tos Europos nesąmonės. Tavo laiškai pilni apmąstymų apie puikiąsias taikos ir klestėjimo dienas, kurios ateis karui pasibaigus. Tokios kalbos tinka moterims ir politikams, bet kariui taip kalbėti nedera. Jis neturi norėti taikos, nes taika kariui yra pigios darbo jėgos rinka. Jis turėtų žinoti, kad klestėjimas gali būti tik vienpusis. Mes galime klestėti tik tada, kai Europa bus nuskurdusi, ir kariui ta idėja turi teikti džiaugsmą. Ar aš noriu, kad klestėtų beraštis lenkas, prisigėręs bulvių naminės ir išsivoliojęs žiemos purve? Ar noriu, kad prasmirdęs ožkų piemuo Dolomituose būtų turtingas? Ar noriu, kad storas homoseksualus graikas dėstytų teisę Heidelberge? Kam? Man reikia tarnų, ne konkurentų. Jeigu nepavyks, tada lavonų. Kalbame šitaip todėl, kad mes, vokiečiai, iš dalies tebesame politikai, parduodantys save pasauliui už pasenusį ir nebereikalingą pasitikėjimo votumą. Po dešimties metų mes parodysime, kas esame — kariai, niekas daugiau, ir tada galėsime apsieiti be tų niekų. Kario pasaulis yra vienintelis tikras pasaulis. Visoks kitoks pasaulis yra ištrauktas iš bibliotekos lentynos — retoriški pliurpalai ir nutrintas įrišimas. Glebni norai ir kalbos prie banketų stalo, kai svečiai jau miega. Dešimt tūkstančių knygų lentynų nesulaikys vieno lengvo tanko. Biblija buvo išleista gal milijonus kartų, bet vienas būrys su šarvuočiu gali Ukrainos kaime per pusvalandį penkiasdešimt kartų nusižengti dešimčiai Dievo įsakymų ir tą patį vakarą švęsti pergalę su dviem trofėjinio vyno dėžėm.

Karas yra nuostabiausias iš visų veiklų, nes geriausiai atitinka žmogaus prigimties esmę, o ji yra grobuoniška ir egoistinė. Galiu taip teigti, nes karui atidaviau savo veidą, ir niekas neapkaltins manęs, kad myliu karą iš saugaus atstumo ir tik dėl apdovanojimų.

Nemanau, kad karą pralaimėsime, nes negalime sau to leisti. O jeigu taip atsitiks, tai tik todėl, kad buvome nepakankamai žiaurūs. Jeigu būtumėm paskelbę, kad kiekvieną karo dieną nužudysime po šimtą tūkstančių europiečių, ir savo pažadą būtume vykdę, kaip manai, kiek karas tęstųsi? Kalbu ne apie žydus, nes visi yra įpratę matyti žydus žudomus ir kiekvienas slapta daugiau ar mažiau yra patenkintas mūsų produktyvumu šioje srityje. Žydų ištekliai nėra neišsemiami, kad ir kiek tirtume jų kilmę. Ne. Mes turime naikinti europiečius: prancūzus, lenkus, rusus, olandus, anglus — visus karo belaisvius. Turėtume ant gero popieriaus spausdinti nužudytųjų sąrašus su nuotraukomis ir mėtyti juos ant Londono vietoje bombų. Mes kenčiame, nes mūsų elgesys atsilieka nuo mūsų filosofijos. Mes žudome Mozę, bet apsimetame, kad pakenčiame Kristų, ir dėl tokio besmegeniško apsimetimo rizikuojame viskuo.

Kai įveiksime gailestingumą, būsime didingiausia tauta Vakarų istorijoje. Galime to pasiekti, juk lengviau inkarą iškelti, negu vilkti jį dugnu.

Sakau tau visa tai, nes tu grįši į kariuomenę, o aš ne. Per šiuos pastaruosius mėnesius visa tai apgalvojau ir jau galiu turėti mokinį. Po ano karo užteko sužeisto kapralo Vokietijai nuo pralaimėjimo išgelbėti. Po šio karo gal prireiks sužeisto leitenanto Vokietijai nuo pergalės gelbėti. Rašyk man iš fronto, o aš gulėsiu čia, kol sveiksta veidas, ir jausiu, kad esu naudingas. Aš jaunesnis už tave, bet mano protas labiau subrendęs, nes nuo penkiolikos metų dariau tik tai, kas vedė mane į tikslą. Tu plaukei pasroviui, taiksteisi, pasidavei sentimentams, todėl likai paauglys. Protingas šiuolaikinis žmogus yra tas, kuris moka spustelt reikalus iš karto, vienu logišku žingsniu, ir pasiekia teisingą rezultatą. Aš tai dariau, o tu ne, ir kol to neišmoksi, taip ir liksi vaikas kambaryje, pilname suaugusiųjų.

Žudymas yra objektyvus veiksmas, o mirtis neskiria, kas teisinga, kas ne. Tai žinodamas, galiu nužudyti devyniolikmetį leitenantą, prieš du mėnesius atvykusį iš Oksfordo, ir palikti tris tuzinus vokiečių mirti prie kalvos, jeigu to reikia mano tikslui. Kiekvienas prisideda tuo, kuo gali, tie trisdešimt septyni — mirdami taip ir tada, kai man atrodo patogu arba būtina. Neverksiu nei dėl vieno iš jų, nebent į mane žiūrėtų kuopa, kurią mano ašaros padrąsintų žūti tą patį vakarą.

Jeigu manai, kad žaviuosi vokiečių kareiviais, tai klysti. Jie geresni už kitus kareivius, nes jie ištvermingesni ir geriau pasiduoda muštrui, nes jiems trūksta vaizduotės. Bet jų drąsa yra tik saviapgaulė, kaip ir visų kitų kareivių drąsa, o pergalė jiems neatneš nei daugiau alaus, nei mažiau darbo, bet jie to nežino. Galiausiai armija yra ne kas kita, kaip jos eilinių skaičius, padaugintas iš vadų kokybės. Taip sakė Klauzevicas ir bent kartą buvo teisus. Vokiečių kareivis neatsako nei už tai, kad yra dar dešimt milijonų, panašių į jį, nei už tai, kad jam vadovauja gabiausi Europos žmonės. Gimimų skaičius Centrinėje Europoje teikia armijai pirmuosius, o tūkstančių vyrų garbės troškimas teikia armijai antruosius.

Vokiečių kareiviams labai pasisekė, kad šią nestabilią istorijos akimirką jiems vadovauja šiek tiek pamišę žmonės. Hitlerį ištinka isterijos priepuoliai, kai jis stovi prie žemėlapių Berchtesgadene.

Geringas buvo ištrauktas iš narkomanų gydyklos Švedijoje. Riomas, Rozenbergas ir visi kiti priverstų daktarą Froidą trinti iš pasitenkinimo rankas, jeigu iškišęs galvą jis pamatytų juos sėdinčius laukiamajame. Tik beprotis įsivaizduoja, kad imperiją galima užkariauti per dešimt metų vien pažadėjus įteisinti pogromus. Juk žydai buvo žudomi dvidešimt amžių, o rimtų rezultatų nėra. Mes vedami kariauti prieš sveiko proto ir mąstančių vyrų armijas, kurie už jokius pinigus nenukryps nuo taisyklių, o veda mus vyrai, apsvaigę nuo opiumo garų ir svaičiojančio kapralo, kuris karo tarnybos mokėsi prieš dvidešimt penkerius metus tranšėjoje prie Pasendelio virdamas arbatą pervargusiam kapitonui. Ar mes galime pralaimėti?

Jeigu sirgčiau epilepsija, jeigu praeityje būčiau sirgęs amnezija arba paranoja, gal tada labiau tikėčiau mūsų sėkme Europoje per būsimuosius trisdešimt metų ir geriau tarnaučiau šaliai...

Gydytojas buvo žilaplaukis vyras. Atrodė kaip septyniasdešimtmetis. Po akimis pūpsojo raudoni raukšlėti maišeliai, o rankos drebėjo, kai jis šiurkščiai spaudinėjo Kristianui kelį. Jis buvo pulkininkas, bet net pulkininko laipsniui buvo per senas. Iš burnos sklido brendžio kvapas, o mažų, pavandenijusių akių žvilgsnis įtariai apžiūrinėjo randuotą Kristiano koją ir veidą, stengdamasis įžvelgti simuliavimą ir apgavystę, kuriuos jis dažnai aptikdavo trisdešimt metų apžiūrinėdamas sergančius kareivius Kaizerio armijoje, Socialdemokratų armijoje ir Trečiojo reicho armijoje. „Tik iš burnos sklindantis kvapas, — galvojo Kristianas, — per tuos metus nepasikeitė. Generolai keitėsi, seržantai mirė, filosofai keitė pažiūras, bet nuo pulkininko sklinda tas pats prabangus kvapas iš tamsaus butelio, atgabento iš Bordo, koks sklisdavo Vienoje tada, kai imperatorius Pranciškus Juozapas stovėjo šalia savo brolio Vienos monarcho išlydint į Serbiją pirmąją Saksonijos gvardiją.“

— Tinki, — pasakė pulkininkas, ir sanitaras stropiai įrašė du skaičius Kristiano kortelėje. — Puiku. Koja neatrodo gražiai, bet galėsi žygiuoti nors ir penkiasdešimt kilometrų per dieną ir nejausi skausmo. Ką?

— Aš nieko nesakiau, pone pulkininke, — atsakė Kristianas.

— Tinkamas karo tarnybai, — pasakė pulkininkas, piktai dėbsodamas į Kristianą, tarsi tas būtų jam prieštaravęs. — Ką?

— Taip, pone pulkininke, — pasakė Kristianas.

Pulkininkas nekantriai patukseno koją.

— Nuleisk žemyn kelnes, seržante, — paliepė jis. Jis stebėjo, kaip Kristianas stojasi ir maunasi kelnes žemyn. — Kokia buvo tavo profesija prieš karą?

— Buvau slidinėjimo instruktorius, pone pulkininke.

— Kas? — Pulkininkas įsistebeilijo į Kristianą taip, tarsi tas būtų jį įžeidęs. — Koks instruktorius?

— Slidinėjimo, pone pulkininke.

— Na, — pareiškė pulkininkas kategoriškai, — su tokiu keliu nebeslidinėsi. Vis tiek tai vaikų darbas. — Jis nusigręžė nuo Kristiano ir skrupulingai ėmė plautis rankas, tarsi nuogas blyškus Kristiano kūnas būtų buvęs neapsakomai purvinas. — Be to, kartais tu pašlubčiosi. Kodėl ne? Kodėl vyras negali šlubčioti? — jis nusijuokė, rodydamas pageltusius dirbtinius dantis. — Kaip kitaip žmonės sužinos, kad buvai kare?

Jis energingai trynė rankas didelėje emaliuotoje kriauklėje, ir Kristianui išeinant iš kabineto stipriai pakvipo dezinfekcijos skysčiu.

— Būk geras, gauk man durtuvą, — paprašė Hardenburgas.

Kristianas sėdėjo šalia jo ir žiūrėjo į savo koją, ištiestą priešais, dar sustingusią ir netvirtą. Gretimoje lovoje gulėjo Nuodėgulis, kaip visada pasiklydęs baltoje tvarsčių tyloje, kaip Antarktidoje, apsuptas siaubingos tropinės smarvės. Kristianas ką tik pranešė Hardenburgui, kad kitą dieną išvyksta į frontą. Hardenburgas nieko neatsakė, tik gulėjo ramus ir įsitempęs, o jo lygi, apvyturiuota galva atrodė kaip gąsdinantis, šlykštus kiaušinis, padėtas ant pagalvės. Kristianas lukterėjo ir tada nusprendė, kad Hardenburgas jo neišgirdo.

— Aš pasakiau, pone leitenante, — pakartojo jis, — kad rytoj išvykstu.

— Girdėjau, — pasakė Hardenburgas. — Būk geras, gauk man durtuvą.

— Ką tokį, pone leitenante? — paklausė Kristianas galvodamas: „Pro tvarsčius pasigirdo, kad durtuvą.“

— Sakiau, kad man reikia durtuvo. Atnešk rytoj.

— Išvykstu antrą valandą po pietų, — pasakė Kristianas.

— Atnešk iš ryto.

Kristianas žiūrėjo į persipynusias, siauras tvarsčio juostas, susikertančias apvaliame, lygiame paviršiuje, bet, žinoma, nesimatė išraiškos, kuri padėtų suprasti, ką Hardenburgas galvoja, o iš vienodo lygaus balso tono nebuvo įmanoma susigaudyti.

— Aš neturiu durtuvo, pone leitenante, — pasakė jis.

— Pavok šiąnakt. Nebus sunku. Juk gali pavogti, ar ne?

— Taip, pone leitenante.

— Makšties man nereikia. Atnešk tik geležtę.

— Pone leitenante, — prabilo Kristianas. — Esu jums labai dėkingas ir pasitarnaučiau kuo tik galėdamas, bet jeigu jūs ketinate... — Jis padvejojo. — Jeigu jūs ketinate žudytis, tai aš negaliu...

— Aš neketinu žudytis, — pasakė ramus, prislopintas balsas. — Koks tu kvailys. Tu klauseisi manęs beveik du mėnesius. Ar aš panašus į žmogų, kuris ketina žudytis?

— Ne, pone leitenante, bet...

— Reikia jam, — pasakė Hardenburgas.

Kristianas išsitiesė ant mažos medinės taburetės.

— Kam?

— Jam, jam, — nekantriai pasakė Hardenburgas. — Vyrui gretimoje lovoje.

Kristianas lėtai pasisuko ir pažiūrėjo į Nuodėgulį. Jis gulėjo tylus, nejudantis, niekuo neišsiduodantis, kaip guli jau du mėnesius. Kristianas atsigręžė į tokį patį tvarsčių gumulą, po kuriuo slėpėsi leitenantas.

— Nesuprantu, pone leitenante, — pasakė jis.

— Jis paprašė manęs, kad jį nužudyčiau, — paaiškino Hardenburgas. — Viskas labai paprasta. Jis nebeturi rankų. Nebeturi nieko. Ir nori mirti. Prieš tris savaites jis paprašė gydytojo, bet tas kvailys liepė jam liautis taip kalbėjus.

— Nežinojau, kad jis gali kalbėti, — apstulbęs pasakė Kristianas. Jis vėl pažiūrėjo į Nuodėgulį, tarsi šis ką tik atskleistas gebėjimas būtų regimas.

— Jis gali kalbėti, — pasakė Hardenburgas. — Mes ilgai kalbamės naktimis. Jis kalba naktį.

„Kokie pokalbiai, — galvojo Kristianas, — gali vykti tarp vyro, neturinčio rankų ir nieko kito, ir vyro, neturinčio veido. Nuo jų gali atšalti Italijos nakties oras.“ Jis krūptelėjo. Nuodėgulis gulėjo tykiai, antklodė buvo apsupta aplink jo menkutį kūną. „Jis dabar girdi, — pagalvojo Kristianas, spoksodamas į jį, — jis supranta kiekvieną mūsų žodį.“

— Jis buvo laikrodininkas Niurnberge, — pasakė Hardenburgas. — Gamino sportinius chronometrus. Turi tris vaikus, bet nusprendė, kad nori mirti. Ar atneši durtuvą?

— Jeigu ir atnešiu, — atsakė Kristianas, stengdamasis atsiriboti ir neprisidėti prie šios karčios beakės, bebalsės, bepirštės, beveidės savižudybės, — kas iš to? Jis negalės juo pasinaudoti.

— Panaudosiu aš, — pasakė Hardenburgas. — Ar pakankamai aiškiai pasakiau?

— Kaip jūs panaudosit?

— Išlipsiu iš lovos, prieisiu prie jo ir padarysiu, ką reikia. Tai ar atneši?

— Nežinojau, kad vaikštot... — apstulbęs pasakė Kristianas. Slaugė jam sakė, kad Hardenburgas pradės vaikščioti po trijų mėnesių.

Pamažu, tiksliais judesiais Hardenburgas numetė antklodę nuo krūtinės. Kristianas stebėjo jį kaip lavoną, kylantį iš kapo. Mediniu, mechanišku judesiu leitenantas pastūmė kojas per lovos kraštą. Tada atsistojo. Jis vilkėjo dukslią, dėmėtą pižamą. Basos kojos ant marmurinių Liono fabrikanto grindų atrodė blyškios ir nešvarios.

— Kur ta kita lova? — paklausė Hardenburgas. — Parodyk man tą kitą lovą.

Kristianas atsargiai paėmė jį už rankos ir pavedėjo siauru tarpu, kol Hardenburgo keliai palietė kitą čiužinį.

— Štai, — kietai pasakė Hardenburgas.

— Kodėl? — paklausė Kristianas ir jautėsi taip, lyg sapne kalbėtųsi su šmėklomis, praskrendančiomis pro langą. — Kodėl niekam nesakėte, kad vaikštote?

Stovėdamas ir šiek tiek svyruodamas, gelstančia pižama vilkintis Hardenburgas kikeno pro tvarsčių šalmą.

— Visada reikia, — pasakė jis, — nors kiek svarbios informacijos nuslėpti nuo valdžios. — Jis truputį palinko į priekį ir pagraibė antklodę, dengiančią Nuodėgulio krūtinę. Staiga liovėsi.

— Čia, — pasakė balsas iš po tvarsčių pusnies. Balsas buvo šiurkštus, nebeturėjo žmogiško tembro. Atrodė, kad mirštantis paukštis, savo krauju lėtai springstanti pantera, beždžionė, džiunglių audroje pasismeigusi ant aštrios šakos šiaip taip išspaudė paskutinį žodį. „Čia.“

Hardenburgo ranka sustojo ant balto apkloto, ji buvo išblyškusi, gelsva ir kaulėta, kaip sena rentgeno nuotrauka.

— Kur ji? — paklausė jis kimiai. — Kur mano ranka, Distli?

— Ant jo krūtinės, — sušnibždėjo Kristianas, įsmeigęs akis į balkšvus išskėstus pirštus.

— Ant širdies, — pasakė Hardenburgas. — Tiesiai virš širdies. Jau dvi savaitės mes praktikuojamės kiekvieną naktį. — Jis apsigręžė, tvirtai, kaip neregys, perėjo prie savo lovos ir įlipo. Užsitraukė antklodę iki ten, kur tvarsčių šalmas, primenantis senovinius šarvus, kilo iš jo pečių. — Tai atnešk durtuvą. Dėl savęs būk ramus. Slėpsiu jį dvi dienas tau išvykus, kad niekas tavęs neapkaltintų. Padarysiu tai naktį, kai aštuonias valandas niekas neįeina į kambarį. O jis tylės. — Hardenburgas sukikeno. — Laikrodininkas labai moka tylėti.

— Gerai, pone leitenante, — tyliai pasakė Kristianas keldamasis išeiti. — Atnešiu durtuvą.

Kitą rytą jis atnešė paprastą peilį. Pavogė jį valgykloje vakare, kai jo savininkas garsiai dainavo „Lili Marlen“ prie alaus bokalo su dviem kitais kareiviais iš ūkio dalies. Kristianas atnešė jį po munduru į marmurinę šilko fabrikanto vilą ir pakišo po čiužiniu, kaip Hardenburgas liepė. Atsisveikinęs su leitenantu, jis tik kartą atsigręžė nuo durų pažiūrėti į du baltus aklus kūnus, ramiai gulinčius gretimose lovose šviesiame, aukštomis lubomis kambaryje, kur pro aukštus, elegantiškus langus matėsi švytinti, saulėta įlanka.

Jis nušlubavo koridoriumi tolyn nuo to kambario, batai sunkiai, prasčiokiškai kaukšėjo į marmurą, jautėsi kaip studentas, ką tik baigęs universitetą, kuriame išstudijavo ir beveik atmintinai įsiminė visas knygas.

Aštuonioliktas skyrius

— RAMIAI!

Balsas sklido nuo durų, aštrus, aliarmuojantis, ir Nojus sustingo prie savo gulto.

Įėjo kapitonas Kolklafas, paskui jį viršila ir seržantas Riketas, ir pradėjo šeštadienio patikrinimą. Jie pamažu ėjo švariai išgramdytu barako viduriu tarp nusiskutusių ir išsipraususių kareivių eilių. Sunkiu priešišku žvilgsniu apžiūrinėjo jų plaukus ir batus, lyg tikrintų ne kareivius, o priešo pozicijas. Pro neuždengtus langus brovėsi ryški Floridos saulės šviesa.

Kapitonas sustojo priešais naujoką Vaiteikerį.

— Aštuntasis budėtojo instrukcijos punktas, — ištarė Kolklafas, šaltai dėbsodamas į Vaiteikerio kaklaraištį.

— Įjungti pavojaus signalą, — atsakė Vaiteikeris, — jeigu kyla gaisras arba sumaištis.

— Išverskite to vyro lovą, — paliepė Kolklafas. Seržantas Riketas įėjo į tarpulovį ir nuvertė Vaiteikerio patalynę. Tyliame barake paklodės sausai šiugždėjo.

— Čia ne Brodvėjus, Vaiteikeri, — pasakė Kolklafas. — Gyveni ne Astor viešbutyje. Kambarinė rytais neateina. Turi išmokti tinkamai pasikloti lovą.

— Klausau, sere, — atsakė Vaiteikeris.

— Laikyk nasrus užčiaupęs! — suriaumojo Kolklafas. — Kai norėsiu, kad kalbėtum, paklausiu, o tu atsakysi: „Taip, sere“, arba „ne, sere“.

Kolklafas ėjo toliau taku, o jo kulnai šaižiai kaukšėjo ant plikų grindų. Seržantai sekė paskui jį tyliai, tarsi triukšmas irgi būtų laipsnio privilegija.

Kolklafas sustojo priešais Nojų. Niūriai dėbsojo į jį. Iš Kolklafo burnos dvokė taip, tarsi kažkas iš lėto ir nepaliaujamai būtų puvę jo skrandyje. Kolklafas buvo Nacionalinės gvardijos karininkas iš Misūrio, prieš karą jis dirbo laidojimo biuro savininko padėjėju Džopline. „Anie jo klientai, — kvailai galvojo Nojus, — tikriausiai to kvapo nepaisė“. Jis nurijo seilę, tikėdamasis užgniaužti pašėlusį juoką, kylantį gerkle, o kapitonas apžiūrinėjo jo smakrą ieškodamas šerių.

Kolklafas nužvelgė Nojaus spintelę, tvarkingai sulankstytas kojines ir geometriškai išdėstytus tualeto reikmenis.

— Seržante, — pasakė jis, — pakelkite dangtį.

Riketas pasilenkė ir pakėlė dangtį. Po juo gulėjo kietai sulankstyti rankšluosčiai, tvarkingai sudėti marškiniai, vilnoniai apatiniai drabužiai, kiti daiktai ir knygos.

— Kiek knygų turi, kareivi? — paklausė Kolklafas.

— Tris.

— Tris, toliau?

— Tris, sere.

— Ar jos valstybės išleistos?

Po vilnoniais apatiniais drabužiais gulėjo „Ulisas“, T. S. Elioto „Poezijos rinktine“ ir įdomiausios Džordžo Bernardo Šo pjesės.

— Ne, sere, — atsakė Nojus. — Jos nėra valstybės išleistos.

— Kareivi, tik valstybės leidiniai, — pasakė Kolklafas, pūsdamas kvapą Nojui į veidą, — gali gulėti kareivio skrynelėje. Ar žinojai, kareivi?

— Taip, sere, — atsakė Nojus.

Kolklafas pasilenkė ir šiurkščiai nutrenkė vilnonius apatinius į šalį. Jis pakėlė pilką, aptrintą „Ulisą“. Nojus nevalingai palenkė galvą ir stebėjo kapitoną.

— Ramiai! — riktelėjo Kolklafas.

Nojus įsmeigė akis į skylę medienoje kitapus barako.

Kolklafas atvertė knygą ir perskleidė kelis puslapius.

— Žinau šitą knygą, — pasakė jis. — Šlykšti, nepadori knyga. — Jis sviedė knygą ant žemės. — Išmesk ją. Išmesk visas knygas. Čia ne biblioteka, kareivi. Tu ne skaitytojas.

Knyga gulėjo atversta ant barako grindų, puslapiai susilamdė, ji atrodė tokia vieniša. Kolklafas prasibruko pro Nojų, pro dviejų aukštų tarpulovį ir priėjo prie lango. Nojus jautė, kaip jis sunkiai juda jam už nugaros. Stuburu perbėgo nemalonus drebulys.

— Šitas langas, — garsiai pareiškė Kolklafas, — nenuplautas. Čia ne sumautos kareivinės, o kiaulių tvartas.

Jis vėl išėjo į taką. Nesustodamas apžiūrėti kitų vyrų, tyliai laukiančių prie savo gultų, jis nužingsniavo į kitą kareivinių galą, o abu seržantai tyliai nusekė iš paskos. Prie durų jis atsigręžė.

— Išmokysiu jus švariai užlaikyti patalpą, — pasakė jis. — Jei tarp jūsų yra bent vienas nešvarus kareivis, tai žinokite, kad patys turite pamokyti jį švaros. Iš šito barako niekas neišeis iki rytojaus ryto. Nė vienas negausite leidimo išeit savaitgalį, o rytoj devintą valandą bus patikrinimas. Patariu pasirūpinti, kad tada kareivinės būtų tinkamai sutvarkytos.

Jis nusisuko ir išėjo.

— Laisvai! — šūktelėjo seržantas Riketas ir paskui kapitoną ir viršilą išėjo iš pastato.

Jausdamas šimtą kaltinančių, smerkiančių žvilgsnių, Nojus išėjo į tako vidurį, kur gulėjo knyga. Jis pasilenkė, pakėlė ją ir išsiblaškęs ėmė lyginti puslapius. Tada priėjo prie lango, svarbiausio bėdos šaltinio.

— Šeštadienio vakaras, — jis išgirdo kartaus sielvarto balsą iš kito patalpos galo. — Uždaryti šeštadienio vakarą! Esu paskyręs pasimatymą padavėjai, ji jau pasirengusi nusileisti, o rytoj rytą grįžta jos vyras! Galėčiau kai ką užmušti!

Nojus pažiūrėjo į langą. Pro jo bespalvį blizgesį matėsi lygi, dulkėta, saulės išdeginta žemė. Apatiniame kampe prie stiklo gulėjo naktinis drugys, atsitrenkė į stiklą ir paliko ant jo geltono lipnaus skysčio dėmelę. Nojus negalvodamas nuėmė drugį.

Pro garsėjantį balsų murmesį Nojus išgirdo žingsnius, bet tebestovėjo, laikydamas savižudį drugį, jausdamas dulkelėmis padengtą nemalonų sparnelių audinį. Pro blizgančias dulkes jis žvelgė į pilkšvai žalią pušyną kitoje stovyklos pusėje.

— Štai taip, žyduk. — Už nugaros suskambėjo Riketo balsas. — Pagaliau įkliuvai.

Nojus vis tiek neatsigręžė. Už lango matė, kaip trys kareiviai tekini bėga prie vartų, kišenėse nešdamiesi brangiuosius leidimus išeiti, bėga prie laukiančių autobusų, skuba į miesto barus, pas paslaugias merginas, džiaugdamiesi, kad trisdešimt valandų bus laisvi nuo kareivinių.

— Aplink! — sukomandavo Riketas.

Vyrai nutilo, ir Nojus jautė, kad visų žvilgsniai įsmeigti į jį. Nojus lėtai nusisuko nuo lango ir atsigręžė į Riketą. Riketas buvo aukštas, stambus vyras šviesiai žaliomis akimis ir siaura bespalve burna. Priekyje trūko dantų, aiškus senų muštynių įrodymas, ir kalbant tarpas teikė seržanto burnai žiaurumo, o jo lėtai teksasiečio tarčiai pridėjo švepluojamų garsų.

— Štai taip, kareivi, — kalbėjo Riketas, stovėdamas grasinama poza, rankas padėjęs ant gultų abiejose pusėse, — nuo šiol imu tave po savo asmeniniu sparnu. — Jis pakėlė balsą, kad girdėtų ir kiti, bet tebespoksojo į Nojų pašaipiai šypsodamas. — Vaikinai. Pažadu, kad paskutinį kartą šitas Icikas sugadino šito barako šeštadienio vakarą. Pažadu iškilmingai. Prisiekiu Dievu. Čia tau ne sušikta sinagoga Ist Saide, Icikai, čia Jungtinių Amerikos Valstijų armijos kareivinės, jos turi spindėti švara, kaip priimta pas baltuosius, Icikai, pas baltuosius.

Nojus įsmeigęs akis ir negalėdamas patikėti spoksojo į aukštą, beveik be lūpų vyrą, susikūprinusį priešais jį tarp dviejų gultų. Seržantas buvo paskirtas į jų kuopą tik prieš savaitę ir atrodė, kad iki šiol Nojaus tarsi nematė. Per visus tuos mėnesius armijoje Nojui niekas niekada neminėjo jo žydiškumo. Nojus nustebęs žvalgėsi į vyrus, bet šie tylėjo ir kaltinamai dėbčiojo į jį.

— Pirmoji pamoka, — pasakė Riketas, ir kitu atveju iš jo šveplavimo būtų ėmęs juokas, — prasideda tuoj pat, dabar, neatidėliojant. Icikai, vilkis darbo drabužius ir atsinešk kibirą. Nuplausi visus šito sumauto barako langus, nuplausi svariai, kaip baltasis pamaldus krikščionis, kad aš likčiau patenkintas. Persirenk tuoj pat, neatidėliodamas, Icikai, ir imkis darbo. Ir jeigu man atėjus patikrinti langai neblizgės kaip kekšės pilvas per Kūčias, Dievas mato, tu pasigailėsi.

Riketas vangiai apsisuko ir išėjo iš kareivinių. Nojus priėjo prie savo gulto ir nusirišo kaklaraištį. Jis jautė, kad persivelkant darbo drabužiais, visi vyrai stebi jį piktai ir neatlaidžiai.

Tik naujokas Vaiteikeris nežiūrėjo į jį, jis rūpestingai tvarkė savo gultą, kurį Riketas buvo suvėlęs kapitono įsakytas.

Prieš sutemstant Riketas atėjo ir apžiūrėjo langus.

— Gerai, Icikai, — pasakė jis galiausiai. — Šį kartą būsiu tau gailestingas. Priimu langus. Bet atmink, aš tave seksiu. Ir kartais tau priminsiu, kad negaliu pakęsti nigerių, žydų, meksikonų ir kinų, o nuo šiol kuopoje tavęs laukia sunkūs laikai. Dabar nešk savo užpakalį į vidų ir nekiauksėk. Ir geriau sudegink tas knygas, kaip kapitonas liepė. Šia proga pasakysiu tau, kad kapitonas irgi ne itin tave mėgsta, ir jeigu jis dar kartą jas pamatys, tau geruoju nesibaigs. Judėk, Icikai. Nusibodo žiūrėti į tavo bjaurų veidą.

Jau temo, kai Nojus pamažu užlipo kareivinių laiptais ir įėjo pro duris. Viduje vyrai miegojo, o ant dviejų sustumtų spintelių patalpos viduryje buvo lošiamas pokeris. Prie durų dvokė alkoholiu, o Raikerio, miegančio arčiausiai durų, veide matėsi plati, šiek tiek girta šypsena.

Donelis, išsitiesęs ant savo gulto vienais apatiniais, pramerkė akį.

— Akermanai, — pasakė jis garsiai, — man nerūpi, kad tu nužudei Kristų, bet niekada tau neatleisiu už tai, kad nenuplovei to susmirdusio lango. — Ir vėl užsimerkė.

Nojus šyptelėjo. „Pokštas, — pagalvojo jis, — šiurkštus, bet vis tiek pokštas. Ir jeigu viskas virs pokštu, tada ne taip ir blogai.“ Bet vyras gretimame gulte, ilgas, laibas ūkininkas iš Pietų Karolinos, sėdintis susiėmęs galvą rankomis, pasakė skubomis, vaizduodamas protingą:

— Tai jūs įtraukėte mus į karą. Kodėl negalite elgtis kaip žmonės? — Ir Nojus suprato, kad tai anaiptol ne pokštas.

Jis atsargiai nuėjo savo gulto link nuleidęs akis, vengdamas žiūrėti į kitus kareivius, bet jausdamas, kad jie žiūri į jį. Net pokerio lošėjai liovėsi lošti jam einant pro šalį. Net Vaiteikeris, naujokas, atrodė, padorus vaikinas, irgi tą dieną nukentėjęs nuo vyresnybės, sėdėjo ant savo perkloto gulto ir nedraugiškai spoksojo į jį.

„Keista, — pagalvojo Nojus. — Bet praeis, praeis...“

Jis išsiėmė žalsvą kartoninę dėžutę, kurioje laikė laiškų popierių. Atsisėdo ant gulto ir pradėjo rašyti laišką Houpei.

„Brangioji, — rašė jis, — ką tik baigiau tvarkytis. Nublizginau devynis šimtus šešiasdešimt langų su tokia pat meile, su kokia juvelyras blizgina penkiasdešimties karatų deimantą alkoholinių gėrimų kontrabandininko merginai. Nežinau, ar prilygsiu mūšyje vokiečių pėstininkui arba japonų jūreiviui, bet galiu pasipuikuoti savo nublizgintais langais...“

— Tas žydas nekaltas, — pasakė aiškus balsas nuo pokerio stalo. — Tik jie gudresni už kitus. Todėl tiek nedaug jų yra kariuomenėje. Ir todėl jie uždirba tiek pinigų. Aš jų nekaltinu. Jeigu aš būčiau gudrus, irgi čia nesėdėčiau. Lepinčiausi viešbučio apartamentuose Niujorke ir žiūrėčiau, kaip man byra pinigėliai.

Vėl stojo tyla ir Nojus jautė, kad visi lošėjai žiūri į jį, bet jis nepakėlė žvilgsnio nuo laiško.

„Mes dažnai einame į žygius, — lėtai rašė Nojus. — Žygiuojame į kalvą ir nuo kalvos, žygiuojame dieną, žygiuojame naktį. Man regis, kad armija yra padalyta į dvi dalis. Tai kovojančioji armija ir žygiuojančioji bei langus plaunančioji armija, o mes esame paskirti į antrąją. Aš išmokau puikiai žygiuoti, kaip niekas kitas Akermanų giminėje.“

— Žydai turi didžiules investicijas Prancūzijoje ir Vokietijoje, — pareiškė kitas balsas nuo pokerio lošėjų stalo. — Jiems priklauso visi bankai ir kekšynai Berlyne ir Paryžiuje. Ruzveltas nusprendė, kad turime apsaugoti jų pinigus, todėl jis paskelbė karą. — Balsas skambėjo garsiai ir dirbtinai, jis kaip ietis buvo nutaikytas Nojui į galvą, bet Nojus nepajudėjo.

„Skaičiau laikraščiuose, — rašė Nojus, — kad šis karas bus technikos karas, bet vienintelė mašina, kurią iki šiol mačiau, buvo grindų skuduro gręžiamoji...“

— Jie turi tarptautinį komitetą, — nesiliovė balsas. — Jie renkasi Lenkijoje, mieste, kuris vadinasi Varšuva, ir iš ten siuntinėja įsakymus po visą pasaulį: pirkti tą, parduoti aną, kariauti su šita šalimi, kariauti su ana šalimi. Dvidešimt senų barzdotų rabinų...

— Akermanai, — pašaukė kitas balsas, — esi girdėjęs?

Pagaliau Nojus pažiūrėjo pro gultus į pokerio lošėjus. Jie buvo atsigręžę į jį, veiduose ironiškos šypsenos, akys kaip marmuro rutuliukai.

— Ne, — atsakė Nojus, — nieko apie tai negirdėjau.

— Prisidėk prie mūsų, — pabrėžtinai mandagiai pakvietė Zilikneris. — Čia draugiška kortų partija ir mes įsitraukėme į įdomią diskusiją.

— Ačiū, ne, — atsakė Nojus, — neturiu laiko.

— Mums būtų smalsu sužinoti, — kalbėjo Zilikneris; jis buvo iš Milvokio, kalbėjo su vos pastebimu vokišku akcentu, tarsi vaikystėje būtų kalbėjęs vokiškai ir iki galo neatsikratęs tos tarties, — kaip buvai pašauktas į kariuomenę. Kas atsitiko, ar šaukimo komisijoje nebuvo saviškių?

Nojus pažiūrėjo į popieriaus lapą rankoje. „Nedreba, — pagalvojo jis ir žiūrėjo nustebęs, — jis nė kiek nedreba.“

— Girdėjau apie žydą, — pasakė kitas balsas, — kuris įstojo savanoriu.

— Negali būti, — pasakė Zilikneris stebėdamasis.

— Prisiekiu Dievu. Jį iškimšo ir pastatė muziejuje.

Kiti pokerio lošėjai garsiai ir apsimestinai nusikvatojo.

— Man gaila Akermano, — pasakė Zilikneris. — Tikrai gaila. Pagalvok, kiek pinigų jis būtų galėjęs uždirbti juodojoje rinkoje pardavinėdamas padangas ir benziną, jeigu dabar nebūtų pėstininkas.

„Man regis, — rašė Nojus tvirta ranka žmonai, esančiai toli šiaurėje, — aš tau dar nerašiau apie naująjį seržantą, kuris atvyko pas mus aną savaitę. Jis neturi priekinių dantų, švepluoja ir kalba kaip Jaunių lygos debiutantas...“

— Akermanai!

Nojus dirstelėjo aukštyn. Prie jo gulto stovėjo kito barako kapralas.

— Tave kviečia į kuopos raštinę. Tuojau pat.

Nojus neskubėdamas įdėjo rašytąjį laišką atgal į žalsvąją dėžutę, o dėžutę įkišo į spintelę. Jis jautė, kad kiti vyrai atidžiai jį stebi, vertina kiekvieną judesį. Kai jis ėjo pro juos stengdamasis neskubėti, Zilikneris pasakė:

— Jam įteiks medalį, „Delensio gatvės kryžių“. Už tai, kad pusę metų kasdien suvalgydavo po silkę.

Vėl pasigirdo dirbtinio juoko papliūpos.

„Turėsiu pasistengti su tuo susidoroti, — galvojo Nojus išeidamas pro duris į mėlyną prieblandą, gaubiančią stovyklą. — Kaip nors, kaip nors...“

Po tiršto, sunkaus barako kvapo oras atrodė gaivus, o plati tyla, prisiklausius gergždžiančių balsų, tuščiose gatvėse tarp žemų pastatų atrodė miela ausiai. „Tikriausiai, — galvojo Nojus, lėtai eidamas palei pastatus, — kuopos raštinėje manęs laukia naujas pragaras“. Bet vis tiek jis džiaugėsi trumpa ramybe ir trumpomis paliaubomis su kariuomene ir jį supančiu pasauliu.

Tada už pastato kampo jis išgirdo skubius žingsnius ir, nespėjęs atsisukti pajuto, kad kažkas iš už nugaros stipriai nutvėrė jo rankas.

— Na, žyduk, — sušnibždėjo pažįstamas balsas, — čia pirmoji dozė.

Nojus trūktelėjo galvą į šoną ir smūgis teko į ausį. Ausis apmirė, ir jis nebejautė visos veido pusės. „Jie muša lazda, — pagalvojo jis stebėdamasis ir mėgindamas išsiveržti, — kam jiems reikia lazdos?“ Tada sekė kitas smūgis ir jis parkrito.

Kai atsimerkė, buvo tamsu, jis gulėjo ant smėlėtos žolės tarp dviejų barakų. Veidas buvo ištinęs ir drėgnas. Jam prireikė penkių minučių prišliaužti prie pastato sienos ir atsisėsti.

Maiklas galvojo apie alų. Jis atsargiai ėjo paskui Akermaną dulkėtoje kaitroje galvodamas apie alų stiklinėse, apie alų bokaluose, alų buteliuose, statinaitėse, alaviniuose puodeliuose, skardinėse, krištolinėse taurėse. Galvojo apie šviesųjį alų, porterį, stiprųjį porterį, tada mintimis grįžo prie paprasto alaus. Galvojo apie vietas, kur kada nors gėrė alų. Apvalus baras Šeštojoje aveniu, kur Reguliariosios armijos pulkininkai civiliais drabužiais užsukdavo vykdami iš Gubernatoriaus salos į miestą. Ten alų pilstė į aukštas stiklines, kurios dugne susiaurėdavo iki taško ir barmenas visada atšaldydavo stiklinę prieš leisdamas putojantį skystį iš poliruoto čiaupo. Prabangus restoranas Holivude su prancūzų impresionistų graviūromis už baro, ten alų paduodavo atšaldytuose bokaluose ir imdavo septyniasdešimt penkis centus už butelį. Jo paties kambarys vėlyvą vakarą, prieš miegą skaitant rytdienos laikraštį ramiame lempos šviesos apskritime, apsiavus šlepetėmis, sėdint ant minkštos aksomu aptrauktos kėdės. Beisbolo rungtynės Polo Grounds stadione šiltomis, ūkanotomis vasaros popietėmis, kur alus būdavo pilstomas į popierinius puodelius, kad negalėtum sviesti butelio į teisėjus.

Maiklas žengė vienodu žingsniu. Jis buvo pavargęs ir žvėriškai ištroškęs. Rankos nutirpo ir ištino, kaip visada pradėjus penktąją žygio mylią, bet jis nesijautė labai blogai. Girdėjo kimų, dejuojantį Akermano kvėpavimą ir matė, kaip vaikinas trūkčiodamas svyrinėja tai į vieną, tai į kitą pusę jiems kylant nestačiu kelio nuolydžiu.

Jam buvo gaila Akermano. Akermanas, matyt, visada buvo laibas vyrukas, bet žygiai, bėdos ir bausmės darbu visai nudžiovino raumenis nuo kaulų, todėl dabar jis atrodė kaip nusibaigusi kareivio šmėkla, panašus į nendrę, lūžtantis. Maiklas jautėsi kiek kaltas, kai įsmeigęs akis spoksojo į linguojančią, sulinkusią nugarą. Per ilgus mokymų mėnesius Maiklas irgi suliesėjo, bet tapo sportiškai lieknas, kojos tvirtos kaip plienas, kūnas kietas ir lankstus. Atrodė neteisinga, kad toje pačioje kolonoje, tiesiai priešais jį, eina žmogus, kurį kankina kiekvienas žingsnis, o jis pats jaučiasi palyginti žvaliai. Be to, pastarąsias dvi savaites Akermanas buvo pasibjaurėtinai varginamas nereikalingu darbu. Nuolatiniai pikti juokai, pasityčiojamos politinės diskusijos Akermanui girdint, kai vyrai garsiai sakė: „Hitleris dažniausiai neteisus, bet, reikia pripažinti, jis žino, ką daryti su žydais...“

Maiklas kelis kartus mėgino įsiterpti ir jį užstoti, bet kuopoje jis buvo naujokas, atvykęs iš Niujorko, o daugelis vyrų buvo pietiečiai, todėl jie apsimetė, kad jo negirdi, ir tęsė savo žiaurų žaidimą.

Kuopoje buvo dar vienas žydas, stambus vyras, pavarde Feinas, bet jo niekas nelietė. Jis nebuvo mėgstamas, bet jam ir neįkyrėjo. Tikriausiai dėl jo gabaritų. Jis buvo geros širdies, nors išrodė pavojingas. Jo rankos buvo didelės, mazguotos, atrodė, kad į viską jis žiūri lengvai, nemąstydamas. Būtų buvę sunku priversti Feiną dėl ko nors įsižeisti, arba bent suvokti, kad yra įžeidinėjamas, todėl jo erzinimas būtų teikęs nedaug malonumo. O jeigu jis įsižeistų, tai tikriausiai pridarytų didžiulės žalos. Todėl tie, kurie kankino Akermaną, tylomis paliko jį ramybėje. Kariuomenė, galvojo Maiklas.

Gal vis dėlto jis suklydo pasakęs vyrui, kuris jį apklausinėjo Fort Dikse, kad nori tarnauti pėstininku. Romantika. Bet patekęs čia pamatai, kad jokios romantikos nėra. Žaizdotos kojos, neišprusę vyrai, girtuoklystė, šveplo seržanto žodžiai: „Išmokysiu tave paimti šautuvą ir kovoti už gyvybę...“

— Galėčiau skirti jus į Ypatingąją tarnybą, — sakė jam tada tas vyras, — turėdamas omenyje jūsų kvalifikaciją...

Tai tikriausiai būtų reiškę tarnybą štabe. Niujorke per visą karo laikotarpį. O Maiklas droviai ir kilniai atsakė:

— Tai ne man. Aš kariuomenėje ne tam, kad sėdėčiau prie rašomojo stalo.

Kam jis yra kariuomenėje? Kad pėsčias žygiuotų skersai visą Floridą? Perklojinėtų lovą, jeigu buvusiam laidotuvininko padėjėjui nepatiko, kaip jis ją pasiklojo? Klausytis, kaip kankinamas žydas? Jis tikriausiai būtų buvęs naudingesnis samdydamas choristes kariuomenės koncertams, būtų geriau pasitarnavęs tėvynei Šuberto alėjoje, o ne šiame karštame, beprasmiame kelyje. Bet jam reikėjo kilnaus poelgio. Tačiau tokie poelgiai kariuomenėje greitai netenka prasmės.

Kariuomenė. Jeigu reikėtų apibūdinti ją viena fraze, sakiniu, pastraipa... ką pasakytum? Būtų neįmanoma. Kariuomenė susideda iš dešimties milijonų dalelių. Judančių dalelių, kurios niekada nesusilieja, niekada nejuda viena kryptimi. Kariuomenė — tai kapelionas, kuris tau sako pamokslą peržiūrėjus filmą apie sekso higieną. Iš pradžių stambiu planu skylėtas penis, tada Dievo žmogus kapitono uniforma priešais tuščią ekraną, kur ką tik buvo rodomos apskurusios kekšės ir šlykštūs kūnai.

— Vyrai, armija turi žiūrėti praktiškai... — Giedantis baptisto balsas skamba tvankioje, lentomis iškaltoje patalpoje. — Armija sako: „Vyrai stato save į pavojų. Todėl rodome jums šį filmą ir aiškiname, kaip veikia profilaktikos sistema.“ Bet aš esu čia tam, kad pasakyčiau, jog Dievas yra geriau už profilaktiką, religija yra sveikiau už gašlumą...

Viena dalelė. Antra dalelė. Štai buvęs vidurinės mokyklos mokytojas iš Hartfordo įkritusiu veidu ir padėrusiomis akimis, tarsi kasnakt baimintųsi užpuolimo. Kartą jis šnipštelėjo Maiklui: „Pasakysiu tau tiesą apie save. Aš atsisakiau eiti į kariuomenę dėl moralinių įsitikinimų. Aš netikiu karais. Atsisakiau žudyti kitus žmones. Už tai mane įkišo dirbti virtuvėje. Dirbau trisdešimt šešias dienas iš eilės. Numečiau dvidešimt aštuonis svarus ir svoris dar krinta, bet manęs neprivers žudyti kitą žmogų.“

Kariuomenė. Štai kadrinis kareivis iš Fort Dikso. Jis tarnauja kariuomenėje jau trylika metų ir žaidžia armijos beisbolo ir futbolo komandose. Juos vadina kareiviais sportininkais. Aukštas, tvirtas vyras apvalainu pilvu nuo alaus gėrimo Kavite, Panamoje, Fort Railyje, Kanzase. Staiga jis pateko į vadovybės nemalonę ir iš komandos buvo perkeltas į pulką. Privažiavo sunkvežimis, jis sumetė į jį savo du kareiviškus krepšius ir pradėjo rėkti. Nugriuvo ant žemės, verkė, rėkė, leido iš burnos putas, nes šiandien važiavo ne į futbolo rungtynes, o į karą. Vyresnysis seržantas, dviejų šimtų penkiasdešimties svarų airis, tarnaujantis kariuomenėje nuo praėjusio karo, išėjo iš kuopos raštinės ir žiūrėjo į jį, jausdamas gėdą ir pasibjaurėjęs. Jis spyrė jam į galvą, kad nusiramintų, pakvietė du vyrus, kad pakeltų ir įmestų jį, tebetrūkčiojantį ir tebeverkiantį, į sunkvežimio galą. Seržantas atsigręžė į tyliai stebinčius naujokus ir pasakė: „Tas vyras yra reguliariosios armijos gėda. Jis nėra tipiškas karys. Anaiptol. Atsiprašau už jį. Tegu nešdinasi po velnių!“

Pažintinės pamokos. Karinis etiketas. Karo, kuriame jūs kaunatės, priežastys. Japonų klausimo žinovas, plonas, siauraveidis profesorius iš Lihajaus, kuris paaiškino jiems, kad visko priežastis yra ekonomika. Japonams reikia plėstis, užimti Azijos ir Ramiojo vandenyno rinkas, o mes turime jiems sukliudyti ir išlaikyti tas rinkas sau. Tai atitiko požiūrį, kurį Maiklas buvo susidaręs apie karo priežastis per pastaruosius penkiolika metų. Bet klausydamasis sauso, profesionalaus balso, žiūrėdamas į didžiulį žemėlapį su paryškintomis įtakos zonomis, naftos ištekliais ir kaučiuko plantacijomis, jis nekentė to profesoriaus, nekentė to, ką šis kalba. Jis norėjo girdėti, kad kovoja už laisvę, moralumą, tautų nepriklausomybę, norėjo, kad jam apie tai kalbėtų skambiais ir aistringais žodžiais, kad jis galėtų grįžti į baraką, eiti į šaudyklą tuo tikėdamas. Maiklas pažiūrėjo į vyrus, sėdinčius šalia jo paskaitoje. Iš jų nuobodžiaujančių, nuvargusių veidų nesimatė, kad jiems rūpėtų, kad jie suprastų, kad jiems reikėtų naftos arba rinkų. Niekas nerodė, kad jie ko nors norėtų, išskyrus leidimą grįžti į savo gultus ir miegoti...

Paskaitai įpusėjus Maiklas nusprendė atsistoti ir, kai lektorius baigs kalbėti, klausimams skirtu laiku pasakyti: „Siaubas! Už tokias idėjas neverta mirti.“ Bet tuo metu profesorius pareiškė: „Baigdamas galiu pasakyti, kad mes išgyvename išteklių centralizavimo laikotarpį, kai... ee... kai didelės kapitalo ir valstybės interesų grupės viename pasaulio gale... ee... neišvengiamai susiduria su kitomis didelėmis grupėmis kitame pasaulio gale, ir, norint apginti amerikietiško gyvenimo standartus, mums būtina turėti priėjimą prie Kinijos ir Indonezijos turtų ir rinkų...“ Ir Maiklas persigalvojo. Jis būtų pareiškęs savo mintis, bet jautėsi pavargęs ir, kaip kiti vyrai aplink jį, tenorėjo grįžti į savo baraką ir miegoti.

Kariuomenėje esama ir kelių gražių dalykų.

Vėliavos nuleidimas vakare, kai per garsintuvus skambantis himnas verčia tave galvoti apie kitus trimitus, kurių kiti amerikiečiai klausėsi šimtą metų tokiomis pat akimirkomis.

Po signalo miegoti barake sklando minkšti pietietiški balsai, tamsoje žybsi cigarečių galiukai, balsai skaičiuoja turtus, turėtus aname gyvenime, vardija vaikų vardus, žmonos plaukų spalvą, namo vaizdą... Ir tą tamsią vienumos valandą tu nebesijauti toks vienišas ir atskirtas nuo kitų, tu nebeteisi ir nekritikuoji, nebesveri savo žodžių ir motyvų, tik gyveni aklai tikėdamas, nuvargęs ir ramus, neramiausiame laike.

Priešais Maiklą žygiuojantis Akermanas kluptelėjo. Maiklas paspartino žingsnį ir sulaikė jį už rankos. Akermanas šaltai dėbtelėjo į jį.

— Paleisk, — pasakė jis, — man nereikia niekieno pagalbos.

Maiklas atitraukė ranką ir atsiliko. „Vienas iš tų išdidžių žydų“, — galvojo jis piktai. Kopiant į kitą kalvos pusę, jis be užuojautos žiūrėjo į svyrinėjantį, klupčiojantį Akermaną.

— Seržante, — pasakė Nojus, stovėdamas priešais stalą kuopos raštinėje, prie kurio vyresnysis seržantas skaitė Superman — prašau leidimo kreiptis į kuopos vadą.

Vyresnysis seržantas nepakėlė galvos. Nojus stovėjo išsitempęs. Vilkintis darbiniais drabužiais, purvinas ir šlapias nuo prakaito po dienos žygio. Jis žiūrėjo į kuopos vadą, sėdintį už trijų pėdų ir skaitantį Džeksonvilio laikraščio sporto puslapį. Kuopos vadas nepakėlė galvos.

Pagaliau vyresnysis seržantas dirstelėjo į Nojų.

— Ko nori, kareivi? — paklausė jis.

— Prašau leidimo, — pakartojo Nojus, stengdamasis kalbėti aiškiai, nors dienos žygio nuovargis traukė prie žemės, — kreiptis į kuopos vadą.

Seržantas abejingai dirstelėjo į jį.

— Eik iš čia, — pasakė jis.

Nojus sausai nurijo.

— Prašau leidimo, — pakartojo jis atkakliai, — kreiptis į...

— Eik iš čia, — ramiai pasakė seržantas, — o kai grįši, nepamiršk apsivilkti uniformos. Dabar nešdinkis.

— Klausau, seržante, — atsakė Nojus.

Kuopos vadas nepakėlė akių nuo sporto puslapio. Nojus išėjo iš mažo, karšto kambario į tirštėjančią tamsą. Sunku suprasti, kada reikia uniformos. Kartais kuopos vadas priima vyrus darbiniais drabužiais, kartais ne. Taisyklė, regis, keičiasi kas pusvalandį. Jis sunkiai ėjo atgal į baraką pro besiilsinčius vyrus, pro garsius mažyčius radijo imtuvėlius, skleidžiančius metalinę džiazo muziką ir detektyvinių serialų triukšmą.

Kai Nojus grįžo į kuopos raštinę vilkėdamas uniforma, kapitono ten nebebuvo. Todėl Nojus atsisėdo ant žolės kitoje gatvelės pusėje ir laukė. Barake už jo nugaros kažkoks vyras tyliai dainavo: „Auginau savo sūnų ne karui, kalbėjo mirštanti mama...“, o kiti du vyrai garsiai ginčijosi, kada karas baigsis.

— 1950 metais, — kartojo vienas. — 1950 metų rudenį. Karai visada pasibaigia iki žiemos.

Kitas vyras sakė:

— Nebent karas su Vokietija, bet po to bus karas su Japonija. Turėsime tartis su japoškėmis.

— Aš galiu susitarti su visais, — kalbėjo trečias balsas. — Su bulgarais, egiptiečiais, meksikiečiais, visais.

— 1950 metais, — kartojo pirmasis balsas. — Patikėkit mano žodžiu. Bet pirmiau mes gausime po kulką į subinę.

Nojus liovėsi jų klausytis. Jis sėdėjo tamsoje ant menkutės žolės, nugara atsirėmęs į medinius laiptelius, pusiau miegodamas, laukė, kol grįš kapitonas, ir galvojo apie Houpę. Kitą savaitę, antradienį, jos gimtadienis, jis sutaupė dešimt dolerių ir laikė juos paslėpęs maišelyje dovanai. Ką gali už dešimt dolerių nupirkti mieste, kad nebūtų gėda dovanoti žmonai? Šaliką, palaidinukę... Jis pagalvojo, kaip ji atrodytų su tuo šaliku. Tada pagalvojo, kaip ji atrodytų su palaidinuke, geriausiai balta, jos lieknas kaklas kiltų iš baltos medžiagos, o tamsūs plaukai vainikuotų galvą. Taip ir bus. Už dešimt dolerių net Floridoje galima nupirkti gražią palaidinukę.

Kolklafas sugrįžo. Jis sunkiai lipo kuopos raštinės laiptais. Iš penkiasdešimties jardų atstumo būtum pasakęs, kad jis — karininkas, vien pagal tai, kaip judina užpakalį.

Nojus atsistojo ir nusekė paskui Kolklafą į kuopos raštinę. Kapitonas sėdėjo prie stalo su kepure ir oriai raukėsi, laikydamas rankoje kažkokius popierius.

— Seržante, — tyliai pasakė Nojus, — prašau leidimo kreiptis į kapitoną.

Seržantas niūriai dėbtelėjo į Nojų. Tada atsistojo ir žengė tris žingsnius kapitono stalo link.

— Sere, — tarė jis, — eilinis Akermanas nori kreiptis į jus.

Kapitonas nepakėlė galvos.

— Liepk jam palaukti, — pasakė jis.

Seržantas atsigręžė į Nojų.

— Kapitonas liepė palaukti.

Nojus atsisėdo ir stebėjo kapitoną. Po pusvalandžio kapitonas linktelėjo seržantui.

— Kreipkis, — pasakė seržantas, — tik trumpai.

Nojus atsistojo ir atidavė kapitonui pagarbą.

— Elinis Akermanas, — pasakė jis, — gavo seržanto leidimą kreiptis į kapitoną.

— Kas yra? — Kolklafas nepakėlė galvos.

— Sere, — nervingai prakalbo Nojus, — penktadienio vakare į miestą atvyksta mano žmona, ji manęs prašė pasitikti ją viešbučio fojė, todėl norėčiau gauti leidimą išeiti iš stovyklos penktadienio vakarą.

Kurį laiką Kolklafas nesakė nieko.

— Eilini Akermanai, — pagaliau prabilo jis, — žinai kuopos taisykles. Penktadieniais niekas iš kuopos negali išeiti, nes ruošiamasi šeštadienio patikrinimui...

— Žinau, sere, — atsakė Nojus, — bet ji gavo bilietą tik į šitą traukinį, ir ji lauks manęs, todėl gal šį vieną kartą...

— Akermanai, — Kolklafas pagaliau pakėlė galvą, blyški dėmė ant nosies galo pabalo ir trūkčiojo, — kariuomenėje svarbiausia yra pareiga. Nebežinau, ar man pavyks jus to išmokyti, bet ketinu pasistengti. Kariuomenei nerūpi, ar tu kada nors susitiksi su žmona, ar ne. Kai nebudi, gali daryti, ką nori. Bet kai budi, nieko kito nedarysi. Dabar eik iš čia.

— Klausau, sere, — atsakė Nojus.

— Klausau, sere, o toliau? — paklausė Kolklafas.

— Klausau; sere. Ačiū, sere, — atsakė Nojus, prisiminęs paskaitą apie karinį etiketą. Atidavė pagarbą ir išėjo.

Jis išsiuntė telegramą, nors kainavo aštuoniasdešimt penkis centus. Bet per kitas dvi dienas jis negavo atsakymo iš Houpės ir niekaip negalėjo sužinoti, ar ji gavo telegramą, ar ne. Visą penktadienio naktį jis neužmigo iššveistame barake, gulėjo žinodamas, kad po tiek mėnesių Houpė yra tik už dešimties mylių nuo jo, laukia jo viešbutyje tikriausiai nenumanydama, kas jam atsitiko, nežinodama apie tokius žmones kaip Kolklafas, apie aklą kariuomenės valdžią ir abejingumą. „Bet, — galvojo jis mieguistai, užsnūsdamas prieš rytą, — pamatysiu ją šią popietę. Gal taip bus geriau. Gal iki to laiko dings paskutiniai mėlynės po akimi pėdsakai ir man nereikės aiškintis, iš kur ji atsirado...“

Kapitonas turėjo ateiti po penkių minučių. Nojus nervingai patikrino savo gulto kampus, sulankstytus rankšluosčius spintelėje, langų blizgesį už gulto. Jis matė, kaip greta jo stovintis vyras, Zilikneris, baigia užsegti viršutinę sagą lietpalčio, pakabinto tvarkingoje eilėje tarp kitų drabužių. Nojus dar prieš pusryčius pasirūpino, kad visi jo drabužiai būtų susagstyti patikrinimui, bet dar kartą nužvelgė juos. Jis atitraukė apsiaustą ir sumirksėjo. Jo munduras, kurį prieš valandą buvo patikrinęs, buvo atsagstytas nuo viršaus iki apačios. Jis ėmė karštligiškai sagstyti. Jei Kolklafas pamatytų mundurą atsagstytą, jis tikrai uždraustų Nojui išeiti savaitgalį. Kitus yra griežčiau nubaudęs ir už mažesnes pražangas, bet yra labai aiškiai parodęs, kad nemėgsta Nojaus. Dvi lietpalčio sagos taip pat buvo prasegtos. O Dieve, galvojo Nojus, dar neleisk jam įeiti, neleisk, kol užbaigsiu.

Nojus staiga atsigręžė. Rikeris ir Donelis stebėjo jį nežymiai šypsodami. Jie pasilenkė ir brūkštelėjo dulkeles nuo savo batų. „Štai kas yra, — apmaudžiai pagalvojo Nojus, — tai jų darbas. Tikriausiai visiems barako kareiviams pritariant. Žinodami, ką Kolklafas padarytų man pastebėjęs... Gal jie įsmuko iš karto po pusryčių ir atsegiojo sagas.“

Jis stropiai apžiūrėjo kiekvieną drabužį ir stryktelėjo stačias prie gulto, kai seržantas prie durų suriko: „Ramiai!“

Kolklafas apžiūrinėjo jį šaltai ir atidžiai, ir ilgai dėbsojo į griežtą tvarką jo spintelėje. Apėjo už jo ir pirštu sklaistė kiekvieną drabužį, pakabintą ant gembinės. Nojus girdėjo, kaip šlumši drabužiai, kai kapitonas stūmė juos atgal į vietą. Tada Kolklafas prakulniavo pro jį ir Nojus suprato, kad viskas bus gerai.

Po penkių minučių patikrinimas baigėsi ir vyrai iš barako pasipylė į autobusų stotelę. Nojus nusikėlė savo kareivišką krepšį ir jo dugne sugraibė mažą odinį maišelį, kuriame taupė pinigus. Ištraukė jį ir atrišo. Pinigų nebuvo. Dešimties dolerių banknotas dingęs. Jo vietoje gulėjo popieriaus skiautė. Joje didžiosiomis raidėmis buvo parašytas vienas žodis: „Niekše.“

Nojus įsikišo popierėlį į kišenę. Metodiškai pakabino krepšį atgal. „Aš jį užmušiu, — galvojo jis, — užmušiu tą, kuris tai padarė. Nebus nei šaliko, nei palaidinukės, nieko. Aš jį užmušiu.“

Jis kaip apsvaigęs ėjo autobusų stotelės link. Leido savo barako vyrams išvažiuoti kitu autobusu. Šįryt nenorėjo jų matyti. Žinojo, kad neišvengtų bėdos, jeigu stovėtų greta Donelio, Ziliknerio, Riketo ar kurio kito, o šis rytas ne laikas bėdoms.

Jis laukė dvidešimt minučių ilgoje nekantraujančių kareivių eilėje ir įlipo į benzinu dvokiantį autobusą. Jame nebuvo nė vieno jo kuopos vyro, ir staiga tie veidai, nuskusti, nuprausti ir atsipalaidavę ėmė jam atrodyti draugiški. Vyras, stovintis greta jo, stambus kareivis plačiu besišypsančiu veidu, netgi pasiūlė jam gurkštelėti ruginės degtinės iš butelio, pūpsančio kišenėje.

Nojus jam nusišypsojo.

— Ačiū, ne, — atsisakė jis. — Į miestą atvyko mano žmona, aš jos dar nemačiau. Nenorėčiau pasitikti ją su alkoholio kvapu.

Vyras nusišypsojo plačiai, tarsi Nojus būtų pasakęs kažką labai gražaus ir malonaus.

— Tavo žmona, — pasakė jis. — Ką tu pasakysi. Kada paskutinį kartą ją matei?

— Prieš septynis mėnesius.

— Prieš septynis mėnesius! — Vyro veidas surimtėjo. Jis buvo labai jaunas, o jo stambaus, malonaus veido oda buvo skaisti, kaip mergaitės. — Septynis mėnesius nematei, o dabar pasimatysi pirmą kartą. — Jis pasilenkė prie vyro, sėdinčio arčiausiai Nojaus. — Kareivi, — pasakė jis, — stokis ir užleisk vietą vedusiam vyrui. Jis nematė žmonos septynis mėnesius, ji dabar jo laukia ir jam prireiks daug jėgų.

Kareivis plačiai nusišypsojo ir atsistojo.

— Reikėjo iš karto pasakyti, — tarė jis.

— Ne, — prieštaravo Nojus sutrikęs, bet juokdamasis. — Bus gerai. Man nebūtina sėdėti...

Vyras su buteliu stumtelėjo jį žemyn valdinga, bet švelnia ranka.

— Kareivi, — pasakė jis iškilmingai, — tai įsakymas. Sėskis ir tausok save.

Nojus atsisėdo, o vyrai aplink jį jam plačiai šypsojo.

— Gal turi savo ponios nuotrauką? — paklausė stambusis vyras.

— Na, — atsakė Nojus, — iš tikrųjų tai... — Jis išsiėmė piniginę ir parodė stambiajam vyrui Houpės nuotrauką. Kareivis rimtai pažiūrėjo į ją.

— Sodas gegužės rytą, — paskelbė jis. — Dievas mato, ir aš susituoksiu prieš leisdamas jiems mane nušauti.

Nojus įsidėjo piniginę atgal šypsodamas jam, kažkodėl jausdamas, kad tai geras ženklas, kad nuo šiol viskas bus kitaip, kad jis jau pasiekė dugną ir pradėjo ropštis į kitą krantą.

Kai mieste autobusas sustojo prie pašto, stambusis vyras pabrėžtinai rūpestingai padėjo jam nulipti autobuso laipteliais į aptriušusią gatvę ir švelniai, bet drąsinamai patapšnojo per petį.

— Dabar eik, sūneli, — pasakė jis, — ir labai gerai praleisk savaitgalį. Iki pirmadienio signalo keltis pamiršk, kad egzistuoja toks dalykas, kaip Jungtinių Valstijų kariuomenė.

Nojus šypsodamas pamojavo jam ir nuskubėjo į viešbutį, kur jo laukė Houpė.

Ji laukė perpildytame fojė tarp užplūdusių kariškių ir jų žmonų.

Nojus pamatė ją pirmas. Ji kiek žemažiūriškai dairėsi tarp judančių kareivių, moterų ir dulkėtų, vazonuose augančių palmių. Ji atrodė išblyškusi ir susirūpinusi. Šypsena, išplitusi jos veide, kai jis priėjo iš nugaros, švelniai palietė alkūnę ir paklausė: „Jūs turbūt ponia Akerman“, buvo arti ašarų.

Jie pasibučiavo lyg būtų čia vieni.

— Na, — švelniai ramino Nojus, — na, na...

— Nesijaudink, — pasakė ji, — aš neverksiu.

Ji atsitraukė nuo jo per žingsnį ir atidžiai pažiūrėjo į jį.

— Pirmą kartą, — pasakė ji, — matau tave su uniforma.

— Kaip atrodau?

Jos lūpos truputį drebėjo.

— Siaubingai, — pasakė ji.

Jie abu nusijuokė.

— Lipkime į viršų, — paragino jis.

— Negalime.

— Kodėl? — paklausė Nojus jausdamas, kaip krūtinę suspaudė bėdos nuojauta.

— Negavau čia kambario. Viešbutis pilnas. Bet nieko. — Ji palietė jo veidą ir sukikeno išvydusi jame neviltį. — Turime vietą. Nuomojamą kambarį toje pačioje gatvėje. Nebūk toks.

Jie susiėmė už rankų ir išėjo iš viešbučio. Tylėdami ėjo gatve, kartkartėmis dirsteldami vienas į kitą. Nojus jautė, kaip mandagiai ir palankiai jiems praeinant žiūri kareiviai, neturintys nei žmonų, nei merginų ir šią popietę galintys tik pasigerti.

Namą, kur buvo nuomojami kambariai, jau reikėjo dažyti. Priebutis buvo apaugęs vynuogienojais, apatinis laiptelis sulūžęs.

— Būk atsargus, — įspėjo Houpė. — Nenugriūk. Būtų netinkamiausiais metas susilaužyti koją.

Duris atidarė šeimininkė. Laiba sena moteris nešvaria pilka prijuoste. Ji šaltai spoksojo į Nojų, skleisdama prakaito, senatvės ir pamazgų kvapą.

— Tavo vyras? — paklausė ji, laikydama kaulėtą ranką ant durų bumbulo.

— Taip, — atsakė Houpė. — Mano vyras.

— Mmm, — pasakė šeimininkė ir nešyptelėjo, kai Nojus mandagiai, plačiai jai nusišypsojo. Šeimininkė stebėjo juos lipančius laiptais į viršų.

— Baisiau kaip per patikrinamą, — sušnibždėjo Nojus, sekdamas paskui Houpę prie kambario durų.

— Per kokį patikrinimą? — paklausė Houpė.

— Papasakosiu, — atsakė Nojus, — kitą kartą.

Ir durys paskui juos užsidarė. Kambarys buvo mažas, su vienu langu, rėmai aptrupėję. Sienų apmušalai tokie seni ir nublukę, kad ornamentas atrodė taip, tarsi kažkas augtų iš sienos. Balta geležinė lova apdaužyta, po pilkšva lovatiese styro gūbriai. Bet Houpė buvo pamerkusi puokštelę narcizų ir pastačiusi ją ant spintelės, ten gulėjo ir jos plaukų šepetys, santuokos ir civilizacijos ženklas, ji buvo pastačiusi mažą Nojaus nuotrauką, besijuokiančio, vilkinčio nertiniu, nufotografuoto per atostogas po gėlėmis.

Jie sutrikę vengė žiūrėti vienas į kitą.

— Turėjau parodyti jai mūsų santuokos liudijimą, — pasakė Houpė.

— Ką?

— Santuokos liudijimą. Ji sakė esanti priversta dantimis ir nagais kovoti už namų respektabilumą, kai šimtai tūkstančių girtų kareivių valkiojasi po miestą.

Nojus šypsojosi ir stebėdamasis kraipė galvą.

— Kas tau patarė vežtis santuokos liudijimą?

Houpė palietė gėles.

— Nešiojuosi jį su savim, — atsakė ji, — visą laiką. Šiomis dienomis. Rankinėje. Kad primintų man...

Nojus priėjo prie durų. Spynoje buvo metalinis raktas. Jis pasuko jį. Gremėzdiškas primityvus mechanizmas garsiai sugirgždėjo.

— Štai, — pasakė jis. — Septynis mėnesius galvojau, kada tai padarysiu. Kada užsirakinsiu duris.

Houpė staiga nulenkė galvą. Bet greitai vėl pakėlė ir Nojus pamatė, kad rankoje ji laiko mažą dėžutę.

— Štai, — pasakė ji, — atvežiau tau kai ką.

Nojus paėmė dėžutę į rankas. Jis galvojo apie tuos dešimt dolerių dovanai, apie raštelį kareiviško krepšio dugne, popieriaus skiautę apiplyšusiais kraštais ir paniekinamą žodį „Niekše“. Kai atidarė dėžutę, prisivertė pamiršti dešimt dolerių. Palauks iki pirmadienio.

Dėžutėje buvo šokoladiniai sausainiai.

— Paragauk, — tarė Houpė. — Džiaugiuosi galėdama pasakyti, kad ne aš juos kepiau. Paprašiau, kad mama iškeptų ir atsiųstų man.

Nojus atsikando vieno sausainio, skonis buvo naminis. Jis suvalgė dar vieną.

— Kokia nuostabi mintis, — pasakė jis.

— Nusirenk, — karštai pasakė Houpė. — Nusirenk tuos prakeiktus drabužius.

Kitą rytą jie išėjo pusryčiauti vėlai. Po pusryčių pavaikštinėjo keliomis mažo miestelio gatvėmis. Iš bažnyčios ėjo suaugusieji ir vaikai išeiginiais drabužiais, jie oriai žengė pro apvytusias gėlių lysves. Stovykloje vaikų nepamatysi, todėl dabar jie teikė rytui namų jaukumo.

Šaligatviu ėjo girtas kareivis, visą dėmesį sukaupęs į kojas, jis niršiai dėbčiojo į grįžtančiuosius iš bažnyčios, tarsi mesdamas iššūkį jų pamaldumui arba gindamas savo teisę pasigerti sekmadienio rytą. Priartėjęs prie Houpės ir Nojaus, jis atidavė pagarbą, pasakė: „Ša. Nepranešk karo policijai...“ ir piktai nužingsniavo toliau.

— Vakar autobuse, — pasakė Nojus, — vienam kareiviui parodžiau tavo nuotrauką.

— Kokie buvo atsiliepimai? — Houpė pirštų galiukais švelniai paėmė jo ranką. — Neigiami ar teigiami?

— „Sodas, — pasakė jis, — sodas gegužės rytą.“

Houpė nusijuokė.

— Šita armija, — pasakė ji, — niekada nelaimės karo, jeigu joje tarnauja tokie vyrai.

— Jis dar pasakė: „Dievas mato, susituoksiu ir aš, kol manęs nenušovė.“

Houpė vėl nusijuokė, bet surimtėjo, pagalvojusi apie du paskutiniuosius žodžius. Tačiau nieko nepasakė. Ji čia galės pabūti tik savaitę, todėl nereikia švaistyti laiko kalboms apie tokius dalykus.

— Ar galėsi ateiti kiekvieną vakarą? — paklausė ji.

Nojus linktelėjo.

— Net jeigu reikėtų papirkti kiekvieną policininką, — pasakė jis. — Penktadienio vakarą gal nepavyks, bet kitais vakarais... — Jis apgailestaudamas nužvelgė aptriušusį, menką miestelį, dulkėtą saulės šviesoje, kur dešimt aludžių rikiavosi palei gatves su savo neoninėm prašmatnybėm. — Gaila, kad nėra geresnės vietos savaitei praleisti...

— Niekai, — paprieštaravo Houpė. — Miestelis žavus. Jis man primena Rivjerą.

— Ar kada nors buvai Rivjeroje?

— Ne.

Nojus prisimerkęs žiūrėjo kitapus geležinkelio, kur nuo kaitros alpėjo juodaodžių kvartalas, išvietės ir nedažytų lentų nameliai tarp provėžuotų kelių.

— Tu teisi, — pasakė jis. — Miestelis tikrai primena Rivjerą.

— Ar kada nors buvai Rivjeroje?

— Ne.

Jie plačiai nusišypsojo. Po to ėjo tylėdami. Akimirką Houpė priglaudė galvą jam prie peties.

— Ar ilgai? — paklausė ji. — Ar ilgai, kaip manai?

Jis žinojo, apie ką ji kalba, bet paklausė:

— Kas ar ilgai?

— Ar ilgai jis tęsis? Karas...

Juodaodis vaikutis sėdėjo dulkėse ir rimtai glostė gaidį. Nojus prisimerkęs žiūrėjo į jį. Gaidys, atrodė, snaudžia, užhipnotizuotas švelnių juodų rankučių.

— Neilgai, — atsakė Nojus. — Visai neilgai. Taip kalba visi.

— Juk nemeluotum žmonai, ar ne?

— Nieku gyvu, — atsakė Nojus. — Pažįstu seržantą iš pulko štabo, jis sako, kad mums galbūt visai neteks kariauti, mūsų divizijai. Sakė, kad pulkininkas baisiai sielvartauja, nes jis nori iškilti iki BG.

— Kas yra BG?

— Brigados generolas.

— Ar aš labai kvaila, kad nežinau?

Nojus šyptelėjo.

— Taip, — pasakė jis. — Bet aš einu iš proto dėl kvailų moterų.

— Džiaugiuosi, — pasakė Houpė. — Esu patenkinta.

Jiedu kartu apsigręžė, vienas kito nė neįspėję, tarsi jų impulsai būtų ėję iš vieno šaltinio ir pradėjo žingsniuoti atgal į namą su nuomojamais kambariais.

— Tikiuosi, kad tam šunsnukiui nepavyks, — svajingai pasakė Houpė po pertraukėlės.

— Kas nepavyks? — sutrikęs paklausė Nojus.

— Tapti BG.

Jie paėjo tylėdami.

— Turiu puikią mintį, — pasakė Houpė.

— Kokią?

— Grįžkime į savo kambarį ir užsirakinkime duris. — Ji jam plačiai nusišypsojo ir jiedu spartesniu žingsniu nuėjo į mebliuotąjį kambarį.

Pasigirdo beldimas į duris ir pro apšepusį medį suskambėjo šeimininkės balsas:

— Ponia Akerman. Ponia Akerman, norėčiau trumpai pasikalbėti.

Houpė susiraukusi dirstelėjo į duris ir patraukė pečiais.

— Tuoj ateisiu, — atsakė ji.

Tada pasisuko į Nojų.

— Lik kur esi, — pasakė ji. — Tuoj grįšiu.

Ji pakštelėjo jam į ausį, atrakino duris ir išėjo. Nojus gulėjo lovoje ant nugaros ir prisimerkęs žiūrėjo į dėmėtas lubas. Jis snūduriavo, o čia pat už lango slinko mieguistas sekmadienis, kažkur toli girdėjosi lokomotyvo švilpčiojimas, o gatvėje vieniši kareiviai dainavo: „Tu nuostabiai mylėti moki, saldžiais saldainiais vaišini. Bet ar uždirbi pinigėlių? Ar atsakyti man gali“? Snausdamas jis suprato, kad tą dainą jau yra girdėjęs. Tada prisiminė Rodžerį, ir tai, kad Rodžeris žuvęs. Bet mintys nutrūko ir jis užmigo.

Jį pažadino lėtai uždaromos durys. Jis prasimerkė ir švelniai nusišypsojo, matydamas Houpę, stovinčią prie jo.

— Nojau, — pasakė ji, — turi keltis.

— Vėliau, — atsakė jis. — Daug vėliau. Ateik čia.

— Ne, — pasakė ji bespalviu balsu. — Turi keltis tuojau pat.

Jis atsisėdo.

— Kas atsitiko?

— Šeimininkė liepia, — pasakė Houpė, — tuojau pat išsikraustyti.

Nojus papurtė galvą norėdamas išsibudinti, nes kažko nesuprato.

— Na, — paprašė jis, — pakartok.

— Šeimininkė liepia mums išsikraustyti.

— Brangioji, — kantriai pasakė Nojus, — tu tikriausiai ką nors supainiojai.

— Nieko nesupainiojau. — Houpės veidas buvo griežtas ir įsitempęs. — Supratau teisingai. Turime išsikraustyti.

— Kodėl? Ar išnuomojai kambarį ne visai savaitei?

— Taip, — atsakė Houpė. — Visai savaitei. Bet šeimininkė sako, kad gavau jį per apgavystę. Ji sako nesupratusi, kad mes esame žydai.

Nojus atsistojo ir lėtai priėjo prie komodos. Pažvelgė į savo nuotrauką prie narcizų puokštės. Žiedų pakraštėliai džiūvo ir pradėjo trupėti.

— Ji sakė, — kalbėjo Houpė, — kad pavardė jai sukėlusi įtarimą, bet aš nebuvau panaši į žydę. Pamačiusi tave ji pradėjo dvejoti. Tada paklausė manęs ir aš atsakiau, kad mes, žinoma, esame žydai.

— Vargšė Houpė, — švelniai pasakė Nojus. — Atsiprašau.

— Liaukis, — sudraudė Houpė. — Daugiau niekada nenoriu to iš tavęs girdėti. Niekada manęs už nieką neatsiprašinėk.

— Gerai, — sutiko Nojus. Pirštais švelniai palietė gėles. Narcizų žiedai buvo apvytę ir negyvi. — Tai mums reikia krautis daiktus.

— Taip, — pasakė Houpė. Ji ištraukė savo krepšį, padėjo jį ant lovos ir atsegė. — Nieko asmeniška, — kalbėjo Houpė. — Tokios namų taisyklės, sakė šeimininkė.

— Džiaugiuosi, kad nieko asmeniška, — pasakė Nojus.

— Ne taip jau blogai. — Houpė pradėjo krauti savo rausvus drabužius, tvarkingai lankstydama juos, kaip visada darydavo. — Paėjėsime gatve ir rasime kitą vietą.

Nojus palietė plaukų šepetį, gulintį ant tualetinio staliuko. Jo nugarėlė buvo papuošta sidabro plokšte su Viktorijos laikų lapelių ornamentu. Jis atrodė blausiai dulkėtoje, pritemdytoje kambario šviesoje.

— Ne, — pasakė Nojus, — kitos vietos nerasime.

— Bet čia likti negalime...

— Neliksime čia ir kitos vietos neieškosime, — pasakė Nojus, stengdamasis kalbėti ramiai, neišsiduoti, kad jaudinasi.

— Nesuprantu, ką turi galvoje. — Houpė liovėsi krautis daiktus ir pažiūrėjo į jį.

— Tai, kad mudu nueisime į stotį, sužinosime, kada išvažiuoja autobusas į Niujorką, ir tu juo išvažiuosi.

Kambaryje stojo tyla. Houpė stovėjo nejudėdama, atrodė rimta ir susimąsčiusi, ji žiūrėjo į rausvus apatinius drabužius, sukimštus į krepšį ant lovos.

— Žinai, — sušnibždėjo ji, — ši savaitė vienintelė, kurią galėjau gauti. Dievas žino, kada susitiksiu ir kas bus tau. Gal jau kitą savaitę tave išveš į Afriką, į Gvadalkanalą ar kur kitur, ir...

— Man regis, vienas autobusas išvažiuoja penktą valandą, — pasakė Nojus.

— Brangusis... — Houpė tebestovėjo rimta ir susimąsčiusi. — Neabejoju, kad rastume kitą vietą šiame miestelyje...

— Rastume, — sutiko Nojus. — Bet mes neieškosime. Nenoriu, kad tu būtum šitame miestelyje. Noriu likti čia vienas, ir viskas. Šitame miestelyje negaliu tavęs mylėti. Noriu, kad išvažiuotum ir nesiartintum prie jo! Kuo greičiau, tuo geriau! Galėčiau šitą miestelį sudeginti, numesti ant jo bombą, bet atsisakau jame tave mylėti!

Houpė greitai priėjo prie jo ir apkabino.

— Nojau, brangusis, — ji niršiai papurtė jį, — kas tau darosi? Ką jie daro su tavim?

— Nieko, — šaukė Nojus. — Nieko! Papasakosiu po karo! Dabar dėkis daiktus ir eikime iš čia!

Houpė nuleido rankas.

— Žinoma, — sutiko ji tyliu balsu. Ir vėl lankstė drabužius ir tvarkingai krovė į krepšį.

Po dešimties minučių jie buvo susiruošę. Nojus išėjo nešdamas jos krepšį ir savo brezentinį maišelį, kuriame laikė atsarginius marškinius ir skutimosi reikmenis. Išeidamas į laiptų aikštelę jis nepažiūrėjo atgal, bet Houpė prie durų atsigręžė. Sėdanti saulė siaura, dulkėta juosta įžambiai švietė pro langinės tarpą. Narcizai liko stiklinėje ant tualetinio stalelio, jie jau nulinko, tarsi artėjanti mirtis būtų pridėjusi jų žiedams svorio. Bet kitais požiūriais kambarys buvo toks, į kokį ji įžengė pirmą kartą. Houpė tyliai uždarė duris ir nusekė paskui Nojų laiptais žemyn.

Šeimininkė stovėjo priebutyje, vis dar su pilka prijuoste. Ji nieko nesakė, kai Nojus jai sumokėjo, tik stovėjo, apgaubta prakaito, senatvės ir pamazgų smarvės, jausdamasi teisi žiūrėjo į kareivį ir jauną merginą, lėtai einančius ramia gatvele autobusų stoties link.

Kai Nojus grįžo, keli vyrai barake miegojo. Donelis girtas knarkė prie durų, bet niekas neatkreipė į jį dėmesio. Nojus nusikėlė savo kareivišką maišelį ir stropiai peržiūrėjo kiekvieną daiktą, atsarginius batus, vilnonius marškinius, švarius darbo drabužius, žalias vilnones pirštines, skardinę batų tepalo. Bet pinigų ten nebuvo. Tada jis paėmė kitą maišelį ir taip pat peržiūrėjo. Pinigų nebuvo. Kartkartėmis jis kilsteldavo galvą pažiūrėti, ar kuris nors iš vyrų jį stebi. Bet jie miegojo pasibjaurėtinai knarkdami. „Gerai, — galvojo jis, — nes jeigu pastebėčiau, kad kuris nors žiūri į mane, užmuščiau.“

Jis sudėjo iškraustytus daiktus atgal į maišelius, išsiėmė rašymo priemonių dėžutę ir parašė trumpą laiškelį. Padėjo dėžutę ant gulto ir nuėjo prie raštinės. Skelbimų lentoje, kabančioje prie raštinės, šalia raštelių apie miestelio viešnamius, į kuriuos draudžiama eiti, taisyklių, kada ir kokią uniformą dera vilktis, šalia informacijos apie tą savaitę suteiktus paaukštinimus, buvo palikta vietos skelbimams apie pamestus ir rastus daiktus. Nojus prisegė savo raštelį virš eilinio O’Reilio prašymo grąžinti jam šešių geležčių peiliuką, paimtą iš jo spintelės. Prie raštinės degė lempa ir Nojus jos silpnoje šviesoje dar kartą perskaitė ką parašęs:

Trečios kuopos personalui. Iš 2 būrio eilinio Nojaus Akermano kareiviško maišelio buvo pavogti dešimt dolerių. Man nerūpi susigrąžinti pinigus ir kaltinimų vagiliui nepateiksiu. Noriu atsiteisti asmeniškai, nubausti jį savo rankomis. Prašau su tuo susijusį kareivį arba kareivius tuojau pat su manim susisiekti.

Pasirašo

Eilinis Nojus Akermanas

Nojus patenkintas skaitė tai, ką parašęs. Nusisukdamas jis jautė, kad žengė pirmą žingsnį, padėsiantį jam neišeiti iš proto. Kitą vakarą, eidamas į valgyklą vakarieniauti, Nojus stabtelėjo prie skelbimų lentos. Jo raštelis tebebuvo. O po juo kabojo mažas, tvarkingai atspausdintas popieriaus lapelis. Jame buvo du trumpi sakiniai:

Juos paėmėme mes, žyduk. Laukiame tavęs. Pasirašo

P. Donelis

B. Kaulis

Dž. Raitas

V. Dimutas

L. Džeksonas

I. Raikeris

M. Ziliknefis

R. Henkelis

P. Sandersas

T. Breilsfordas

Maiklas valė šautuvą, kai Nojus priėjo prie jo.

— Ar galiu trumpai pasikalbėti? — paklausė Nojus.

Maiklas suirzęs pakėlė galvą. Jis buvo pavargęs ir, kaip visada, nemokšiškai vargo prie sudėtingo Springfildo šautuvo mechanizmo.

— Ko tau reikia? — paklausė Maiklas.

Akermanas nesikreipė į jį nė karto po anos dienos žygyje.

— Negaliu kalbėti čia, — pasakė Nojus ir apsidairė. Buvo jau po vakarienės, barake buvo trisdešimt ar keturiasdešimt vyrų, jie skaitė, rašė laiškus, tvarkė savo ekipuotę, klausėsi radijo.

— Ar negalima atidėti? — šaltai paklausė Maiklas. — Aš dabar labai užsiėmęs...

— Prašau, — tarė Nojus. Maiklas pakėlė žvilgsnį. Akermano veidas buvo įsitempęs, lūpos drebėjo, akys atrodė didesnės ir tamsesnės negu visada. — Prašau... — pakartojo jis. — Man būtina su tavim pasikalbėti. Lauksiu tavęs už durų.

Maiklas atsiduso.

— Gerai, — sutiko jis.

Jis rinko šautuvą, vargdamas su spyna, gėdindamasis, kaip visada, nes tas darbas jam buvo sunkus. „Dieve, — galvojo jis jausdamas, kaip tepaluotos rankos slysta nepasiduodančiais alyvuotais paviršiais, — aš sugebu pastatyti pjesę, kalbėti apie Tomo Mano reikšmingumą, o bet kuris kaimo bernas užsimerkęs surenka šautuvą geriau už mane...“

Jis pakabino šautuvą ir išėjo į lauką, valydamasis tepaluotas rankas. Akermanas stovėjo tamsoje kitapus gatvelės, jo mažą, laibą siluetą ryškino tolima šviesa. Akermanas sąmokslininkiškai pamojo jam, ir Maiklas priėjo prie jo galvodamas: „Amžinai kišuosi į svetimus reikalus.“

— Perskaityk, — pasiūlė Nojus, vos Maiklas priėjo prie jo. Jis įkišo jam į ranką dvi popieriaus skiautes.

Maiklas pasisuko, kad šviesa bent kiek kristų ant popieriukų. Jis prisimerkė ir iš pradžių perskaitė raštelį, kurį Nojus buvo pakabinęs skelbimų lentoje, o tada atsakymą, pasirašytą dešimties vyrų. Maiklas papurtė galvą ir dar kartą atidžiai perskaitė abu raštelius.

— Kokia čia velniava? — paklausė jis irzliai.

— Noriu, kad būtum mano sekundantas, — pasakė Nojus. Jo balsas buvo duslus ir niūrus, bet net dabar Maiklas tvardė juoką, kylantį dėl tokio melodramatiško prašymo.

— Sekundantas? — paklausė jis negalėdamas patikėti.

— Taip, — atsakė Nojus. — Aš mušiuosi su tais vyrais. Bet pats organizuoti nesugebėsiu. Neteksiu kantrybės ir prisidarysiu bėdos. Noriu, kad viskas vyktų teisingai.

Maiklas sumirksėjo. Visko tikiesi eidamas į kariuomenę, bet tokio dalyko net įsivaizduoti negali.

— Tu pakvaišai, — pasakė jis. — Tai tik pokštas.

— Galbūt, — kategoriškai atsakė Nojus. — Galbūt pokštai man nusibodo.

— Kodėl pasirinkai mane? — paklausė Maiklas.

Nojus giliai įkvėpė, ir Maiklas girdėjo, kaip švilpia oras, traukiamas į vaikino nosį. Jis atrodė įsitempęs ir labai gražus, kaip senovės tragedijos herojus, apgaubtas neryškios šviesos nuo kitapus gatvelės kabančios lempos.

— Tu vienintelis kuopoje, — atsakė Nojus, — kuriuo galiu pasitikėti. — Staiga jis stvėrė abu lapelius. — Gerai, — pasakė jis, — jeigu nenori padėti, tai velniop...

— Palauk, — sulaikė jį Maiklas neaiškiai jausdamas, kad turi kažkaip neleisti šitam laukiniui ir absurdiškam pokštui įsibėgėti. — Aš nepasakiau, kad nepadėsiu.

— Tada gerai, — šiurkščiai pasakė Nojus. — Eik į vidų ir sudaryk tvarkaraštį.

— Kokį tvarkaraštį?

— Jų yra dešimt. Ką, tavo galva, turėčiau daryti — muštis su jais visais iš karto? Turiu juos išdėstyti. Sužinoti, kuris iš jų nori muštis su manim pirmas, kuris antras ir taip toliau. Jų eilė man nesvarbi.

Maiklas tylėdamas paėmė lapelius iš Nojaus rankos ir pažiūrėjo į pavardes. Pradėjo prisiminti jų savininkus.

— Žinai, — pasakė jis, — tai dešimt stambiausių kuopos vyrų.

— Žinau.

— Kiekvienas sveria ne mažiau kaip šimtą aštuoniasdešimt svarų.

— Žinau.

— O kiek sveri tu?

— Šimtą trisdešimt penkis.

— Jie tave užmuš.

— Aš tavęs prašau ne patarimo, — ramiai atsakė Nojus. — Prašau organizuoti. Tik tiek. Kitką palik man.

— Nemanau, kad kapitonas leis, — pasakė Maiklas.

— Jis leis, — atsakė Nojus. — Tas šunsnukis leis. Dėl to nesuk sau galvos.

Maiklas gūžtelėjo pečiais.

— Ką turėčiau organizuoti? — paklausė jis. — Galiu gauti pirštines, skirti dviejų minučių raundus, rasti teisėją ir...

— Man nereikia nei raundų, nei teisėjų, — pasakė Nojus. — Kai vienas iš mūsų nebeatsikels, kova bus baigta.

Maiklas gūžtelėjo pečiais.

— O pirštinės?

— Nereikia pirštinių. Nuogais kumščiais. Kas dar?

— Nieko, — atsakė Maiklas. — Viskas.

— Ačiū, — padėkojo Nojus. — Pranešk man, kaip pavyko.

Neatsisveikinęs jis sparčiai nuėjo gatve. Maiklas stebėjo, kaip neaiški, tiesi jo nugara dingsta tamsoje. Jis vėl pakraipė galvą ir lėtai nuėjo prie barako durų ieškoti pirmojo vyro, Piterio Donelio, šešių pėdų vieno colio ūgio, sveriančio šimtą devyniasdešimt penkis svarus, kuris 1941 metais Majamyje boksavosi Auksinių pirštinių čempionate ir pateko į pusfinalį.

Donelis partrenkė Nojų ant žemės. Nojus pašoko, stryktelėjo aukštyn ir smogė Doneliui į veidą. Šiam iš nosies pasipylė kraujas, jis čiulpė kraują lūpų kampu, veide atsirado nustebimas ir pyktis, pakeitę profesionalo išraišką, su kuria jis kovėsi iki šiol. Jis čiupo Nojų už nugaros viena ranka, ir nekreipdamas dėmesio į niršius Nojaus smūgius jam į veidą, prisitraukė jį artyn. Užsimojęs kirto trumpą, staigų smūgį, o vyrai, stebėję muštynes, aiktelėjo. Nojui griūnant Donelis trenkė vėl, ir Nojus liko gulėti ant žolės prie jo kojų.

— Manau, — pasakė Maiklas žengdamas į priekį, — šiam kartui pakaks...

— Pasitrauk iš čia, — sušvokštė Nojus ir pasiremdamas rankomis atsikėlė nuo žemės.

Jis stovėjo priešais Donelį svyruodamas, kraujas rinkosi dešinėje akiduobėje. Donelis žengė artyn ir užsimojo kaip kamuolį sviedžiantis krepšininkas. Pasigirdo garsas, kai jis smogė Nojui į burną, o žiūrovai vėl aiktelėjo. Nojus nusvirduliavo atbulas ir užgriuvo ant jų, stovinčių tankiu ratu ir nedraugiškais žvilgsniais stebinčių juos. Tada nuslydo ir gulėjo nejudėdamas. Maiklas priėjo prie jo ir priklaupė. Nojus buvo užsimerkęs ir vienodai kvėpavo.

— Gerai. — Maiklas pakėlė akis į Donelį. — Garbė tau. Tu laimėjai.

Jis apvertė Nojų ant nugaros, ir Nojus atsimerkė, bet akyse nebebuvo ryžto žiburėlių, jos bukai dėbsojo į vakaro dangų.

Ratas tyliai suiro ir vyrai išsiskirstė.

— Ką tu pasakysi, — nugirdo Maiklas Donelį sakant, kai pakišęs ranką Nojui po pažastimi sunkiai statė jį ant kojų. — Ką tu pasakysi, tas šmikelis sukruvino man nosį.

Maiklas stovėjo prie prausyklos lango, rūkė cigaretę ir žiūrėjo į Nojų, pasilenkusį prie kriauklės ir prausiantį veidą šaltu vandeniu. Nojus buvo nuogas iki juosmens, ant jo odos matėsi didžiulės kraujosruvos. Nojus pakėlė galvą. Jo dešinė akis buvo užburkusi, iš burnos dar tekėjo kraujas. Jis spjovė, ir su raudonais spjaudalais iškrito du dantys.

Nojus nežiūrėjo į kriauklėje gulinčius dantis. Jis stropiai nusišluostė veidą rankšluosčiu, ir ant rankšluosčio liko raudonos dėmės.

— Na, gerai, — pasakė Maiklas, — manau, kad užteks. Geriau atšauk visa kita...

— Kuris vyras kitas sąraše?

— Paklausyk manęs, — pasakė Maiklas. — Galiausiai jie tave užmuš.

— Kitas bus Raitas, — griežtai pasakė Nojus. — Pasakyk jam, kad po trijų dienų aš būsiu pasirengęs.

Nelaukdamas, kol Maiklas ką nors atsakys, Nojus apsisiautė rankšluosčiu nuogus pečius ir išėjo pro prausyklos duris.

Maiklas pažvelgė jam iš paskos, gūžtelėjo pečiais, patraukė paskutinį dūmą, numetė cigaretę ir išėjo į šiltą vakarą. Jis nėjo į baraką, nes šįvakar nebenorėjo matyti Akermano.

Raitas buvo stambiausias vyras kuopoje, bet Nojus nemėgino jo vengti. Jis atsistojo griežta, senoviška boksininko poza ir greitai skraidė tarp lėtų priešininko mostų, kirsdamas Raitui į veidą, versdamas jį sudejuoti nuo smūgių į pilvą.

„Stebėtina, — galvojo Maiklas ir žiūrėjo į Nojų žavėdamasis ir pavydžiai, — jis tikrai moka boksuotis. Kur jis išmoko?“

— Į pilvą, — sušuko Riketas iš savo vietos pirmoje žiūrovų eilėje, — į pilvą, kvailas mulki!

Po akimirkos viskas buvo baigta, nes Raitas atsivedėjo ir visą svorį sudėjo į kampuotą, triuškinantį kumštį. Stiprus kaip kūjis kumštis smogė Nojui į šoną. Nojus kūliavirsčiais nulėkė oru ir krito veidu žemyn. Jis atsistojo keturpėsčias, liežuvis kabojo, pro pravirą burną jis bejėgiškai gaudė orą.

Stebintys vyrai žiūrėjo tylėdami.

— Na, — karingai paklausė Raitas, stovėdamas prie Nojaus. — Patiko?

— Eik namo, — pasakė Maiklas. — Buvai nuostabus.

Nojus vėl pradėjo kvėpuoti, traukė orą gerkle skausmingai šniokšdamas. Raitas paniekinamai palietė Nojų bato galu ir nusisuko sakydamas:

— Kas statys man alaus?

Gydytojas apžiūrėjo rentgeno nuotrauką ir pasakė, kad lūžę du šonkauliai. Jis apvyniojo Nojui krūtinę tvarsčiu ir pleistru, liepė jam gulėti izoliatoriuje.

— Na, — paklausė Maiklas, stovėdamas prie Nojaus palatoje, — ar dabar baigsi?

— Gydytojas sakė, kad prireiks trijų savaičių, — atsakė Nojus, skausmingai judindamas išblyškusias lūpas. — Kitą susitikimą organizuok tam metui.

— Tu išprotėjai, — pasakė Maiklas. — Aš to nedarysiu.

— Skaityk savo sumautas paskaitas kitur, — sušnibždėjo Nojus. — Jeigu nenori, gali sau eiti. Pats susitvarkysiu.

— Ar suvoki, ką darai? — klausė Maiklas. — Ką nori įrodyti?

Nojus neatsakė. Jis bukai dėbsojo į kitą palatos pusę, kur gulėjo vyras lūžusia koja, prieš dvi dienas iškritęs iš sunkvežimio.

— Ką nori įrodyti? — šaukė Maiklas.

— Nieko, — atsakė Nojus. — Man patinka muštis. Dar kas nors?

— Ne, — atsakė Maiklas. — Daugiau nieko.

Ir išėjo.

— Kapitone, — tarė Maiklas, — noriu kreiptis dėl eilinio Akermano.

Kolklafas sėdėjo labai tiesus, pagurklio ritinys buvo užvirtęs ant kietos apykaklės ir darė jį panašų į lėtai dūstantį žmogų.

— Taip, — atsakė Kolklafas, — kas yra tam eiliniam Akermanui?

— Tikriausiai girdėjote apie... mm... konfliktą tarp Akermano ir dešimties kuopos karių.

Kolklafo lūpų kampučiai kilstelėjo nuo patenkinto šypsnio.

— Šį tą girdėjau, — atsakė jis.

— Manau, kad šiuo metu eilinis Akermanas neatsako už savo veiksmus, — kalbėjo Maiklas. — Jis gali būti labai rimtai sužeistas, suluošintas. Manau, jeigu su manim sutiksite, kad būtų gerai uždrausti jam toliau muštis...

Kolklafas įkišo pirštą į nosį. Jis pamažu krapštė joje kažkokį kliuvinį, tada ištraukė pirštą ir ėmė apžiūrinėti iškrapštytąjį lobį.

— Kariuomenėje, Vaiteikeri, — pasakė jis vienodu, rimtu tonu, tikriausiai nusiklausytu iš pastorių, kalbėjusių daugybėje laidotuvių ceremonijų Džopline, — tam tikra trintis tarp vyrų yra neišvengiama. Manau, kad sveikiausias būdas tą trintį pašalinti yra dora ir atvira kova. Vėliau šie vyrai susidurs su daug sunkesniais dalykais negu kumščiai, daug sunkesniais. Su kulkomis ir skeveldromis, — pasakė jis rimtai gardžiuodamasis. — Kulkomis ir skeveldromis. Būtų nekariška uždrausti jiems spręsti nesutarimus, nekariška. Be to, Vaiteikeri, aš laikausi politikos suteikti kuopos vyrams kuo daugiau laisvės patiems spręsti savo reikalus, ir nesikišiu.

— Taip, sere, — pasakė Maiklas. — Ačiū, sere.

Jis atidavė pagarbą ir išėjo.

Lėtai eidamas gatve Maiklas staiga apsisprendė. Šitaip likti čia jis negali. Paduos prašymą į Jaunesniųjų karininkų mokyklą. Įstojęs į kariuomenę jis buvo nusprendęs likti eiliniu. Pirma, jis jautė, kad yra per senas konkuruoti su dvidešimtmečiais atletais, sudarančiais kursantų branduolį. Ir jo smegenys buvo per daug išlavintos viena kryptimi, kad galėtų lengvai perprasti naujus mokslus. O svarbiausia, jis nenori patekti į tokią padėti, kada kitų vyrų, daugelio kitų vyrų gyvybė priklausys nuo jo sprendimų. Jis niekada nejautė savyje talento kariniam vadovavimui. Karas su savo tūkstančiais mažyčių mirtį nešančių dalelių net po kelių mėnesių apmokymų atrodė jam kaip neįmanoma, negailestinga mįslė. Geriau stengtis įminti tą mįslę būnant nepastebima, vieniša asmenybe, kai vadovauja kas nors kitas. Bet veikti savo iniciatyva... spręsti už keturiasdešimt vyrų, kai viena tavo klaida gali virsti keturiasdešimčia kapų... Bet dabar nebėra kur trauktis. Jeigu kariuomenei atrodo, kad tokiems kaip Kolklafas galima patikėti du šimtus penkiasdešimt gyvybių, tai joks kuklumas ar atsakomybės baimė neturi jo sulaikyti. „Rytoj, — galvojo Maiklas, — užpildysiu prašymo blanką ir pateiksiu kuopos raštinei. Ir mano kuopoje, — galvojo jis niūriai, — nebus Akermanų, paguldytų izoliatoriuje su sulaužytais šonkauliais.“

Po penkių savaičių Akermanas vėl gulėjo izoliatoriuje. Jam buvo išmušti dar du dantys, suknežinta nosis. Dantistas pažadėjo padaryti jam tiltelį, kad jis galėtų valgyti, o chirurgas per kiekvieną vizitą vis traukiojo iš nosies kaulų lūženas.

Dabar Maiklas jau sunkiai susikalbėjo su Nojumi. Jis atėjo į izoliatorių, atsisėdo Nojaus lovos gale, jie abu vengė vienas kito žvilgsnių ir džiaugėsi, kai įėjęs sanitaras šūktelėjo: „Lankytojai, išeikite!“

Nojus jau atlaikė penkis vyrus iš sąrašo, jo veidas buvo randuotas, viena ausis neatstatomai iškrypusi ir panėšėjo į suspaustą raukšlėtą žiedinį kopūstą. Dešinysis antakis buvo prakirstas, per jį skersai ėjo baltas randas, rodės, kad Nojus kažko klausia. Bendras jo veido vaizdas, padėrusios, piktos akys, dėbsančios į tamsą, kėlė begalinį nerimą.

Po aštuntosios kovos Nojus vėl atsidūrė izoliatoriuje. Jam buvo smogta į gerklę. Raumenys buvo laikinai paralyžiuoti ir pažeistos gerklos. Dvi dienas gydytojas buvo įsitikinęs, kad Nojus nebekalbės.

— Kareivi, — pasakė gydytojas stovėdamas prie Nojaus, o jo studentiškame veide matėsi sutrikimas, — nežinau, ką sumanei, bet kad ir kas tai būtų, pasvarstyk, ar verta. Turiu tave įspėti, kad vienam neįmanoma prilupti visos Jungtinių Valstijų kariuomenės... — Jis pasilenkė ir susirūpinęs žiūrėjo į Nojų. — Ar gali ką nors pasakyti?

Nojaus burna ilgai judėjo neišleisdama garso. Paskui pro ištinusias lūpas ištrūko šiurkštus, karkiantis balselis. Gydytojas pasilenkė arčiau.

— Ką pasakei? — paklausė jis.

— Eikit dalinti savo tablečių, daktare, — pasakė Nojus, — ir palikit mane ramybėje.

Gydytojas užsiplieskė. Jis buvo mielas vyrukas, bet nepratęs, kad su juo šitaip kalbėtų, juolab dabar, kai tapo kapitonu.

Jis atsitiesė.

— Džiaugiuosi, — pasakė jis sausai, — kad atgavai kalbos dovaną.

Apsisuko ir išžingsniavo iš palatos.

Nojų aplankė ir Feinas, antrasis kuopos žydas. Jis nejaukiai stoviniavo prie Nojaus lovos didžiulėmis rankomis lamdydamas kepurę.

— Klausyk, bičiuli, — pasakė jis, — nenorėjau kištis, bet kai gana, tai gana. Elgiesi neteisingai. Negalima kibti į atlapus kas kartą, kai išgirsti sakant „šunsnukis žydas“...

— Kodėl negalima? — skausmingai vyptelėjo Nojus.

— Nes iš to jokios naudos, — atsakė Feinas. — Visų pirma, tu per smulkus. Antra, net jeigu būtum didelis kaip namas, o tavo dešinės rankos smūgis būtų kaip Džo Luiso, vis tiek nebūtų naudos. Šiame pasaulyje yra žmonių, kurie automatiškai sako žodžius „šunsnukis žydas“, todėl, kad ir ką tu, aš ar kitas žydas darytume, jų niekada nepakeisi. O šitaip elgdamasis tu verti kitus kuopos vaikinus manyti, kad visi žydai trenkti. Klausyk, jie ne tokie jau blogi, daugelis jų. Jie tik apsimeta blogesniais, negu yra iš tikrųjų, nes kitaip nemoka. Jie buvo pradėję tavęs gailėtis, bet dabar, po šitiekos muštynių, jiems pradeda atrodyti, kad žydai yra kažkokie laukiniai žvėrys. Dabar jie jau keistai dėbčioja ir į mane...

— Gerai, — prašvokštė Nojus. — Džiaugiuosi.

— Klausyk, — kantriai kalbėjo Feinas, — Aš vyresnis už tave ir esu taikus žmogus. Aš žudysiu vokiečius, jeigu man bus įsakyta, bet noriu taikiai gyventi su vaikinais, kurie mane supa kariuomenėje. Geriausias žydo ginklas — viena kurčia ausis. Kai kuris nors iš tų bjaurybių pradeda burnoti ant žydų, atsuk jam savo kurčiąją ausį... Leisk jiems gyventi ir galbūt jie leis gyventi tau. Klausyk, karas nesitęs amžinai, tada galėsi pasirinkti sau draugus. O dabar vadovybė sako, kad turi gyventi su tais varganais kukluksklanininkais. Ką padarysi. Klausyk, sūnau, jeigu visi žydai būtų elgęsi taip, kaip tu dabar, mes būtume buvę išnaikinti jau prieš du tūkstančius metų...

— Gerai, — pasakė Nojus.

— Ak, — pasipiktino Feinas, — gal jie teisūs, tu tikrai trenktas. Klausyk, aš sveriu du šimtus svarų, galėčiau primušti kiekvieną kuopos vaikiną vieną ranką prisirišęs už nugaros. Bet ar matei mane mušantis? Nesimušiau nė karto nuo tada, kai apsivilkau uniformą. Aš praktiškas žmogus!

Nojus atsiduso.

— Ligonis pavargo, Feinai, — pasakė jis. — Jis neturi jėgų klausytis praktiškų žmonių patarimų.

Feinas įdėmiai žiūrėjo į jį, bejėgiškai mėgindamas rasti sprendimą.

— Aš savęs klausiu, — pasakė jis, — ko tu nori. Ko, galas griebtų, tu nori?

Nojus skausmingai šyptelėjo.

— Noriu, kad su kiekvienu žydu, — pasakė jis, — būtų elgiamasi taip, lyg jis svertų du šimtus svarų.

— Tuščias noras, — pasakė Feinas. — Na ir velniop, nori muštis — pirmyn, muškis. Pasakysiu tau tiesą. Aš suprantu tuos Džordžijos neturtėlius, kurie niekada neavėjo batų, kol tiekimo dalies seržantas jų neapavė, geriau negu tave. — Ir ryžtingai užsidėjo kepurę. — Smulkiai sudėti vyriukai, — pasakė jis, — yra atskira rasė. Negaliu jų suprasti.

Ir jis išėjo, kiekvienu milžiniškų pečių, tvirto sprando ir apvalios galvos judesiu parodydamas, kad visiškai nepritaria sumuštam lovoje gulinčiam vaikinukui, kuris per likimo pokštą ir šaukimo komisijos gudrybę dabar yra kažkaip su juo susijęs.

Vyko paskutinės muštynės, ir jeigu jam pavyks išsilaikyti, viskas pasibaigs. Jis įsiutęs žvelgė nuo žemės į Breilsfordą, stovintį prie jo su kelnėmis ir apatiniais marškiniais. Jam atrodė, kad Breilsfordas svyruoja baltų veidų rato ir blyškaus dangaus fone. Breilsfordas numušė jį jau antrą kartą. Bet jam pavyko pataikyti Breilsfordui į akį, ir tas riktelėjo iš skausmo, kai Nojus smogė jam į pilvą. Jeigu jam pavyks išsilaikyti dar kelias sekundes priklaupus ant vieno kelio, purtant galvą, kad prablaivėtų, viskas pasibaigs. Viskas liks praeityje — dešimt vyrų, sulaužyti kaulai, ilgos dienos ligoninėje, nervingas vėmimas tomis dienomis, kai būdavo paskirtos muštynės, svaigulys, skausmingas kraujo ūžimas ausyse, kai turėdavo dar kartą atsistoti, matyti priešiškus, savimi pasitikinčius, kupinus neapykantos veidus ir pasitikti sunkius kumščius.

Dar penkios sekundės, ir bus įrodyta. Jis bus padaręs, ką ketino. Kad ir ką buvo sumanęs įrodyti — dabar tai atrodė miglota ir tik kėlė skausmą, — bus įrodyta. Jie turės pripažinti, kad jis prieš juos laimėjo. Devynių pralaimėjimų ir vieno pasitraukimo iš muštynių joms nepasibaigus tam per maža. Siela jausis laimėjusi tik tada, kai atliksi visą išmėginimų ir skausmo kelionę. Net tie tamsūs, šiurkštūs vyrai, su kuriais jis žygiavo iš pradžių Floridos keliais, o vėliau — priešo artilerijos apšaudomais keliais, supras, kad jis parodė tokią valią ir narsą, kokias sugeba parodyti tik geriausieji...

Dabar jam reikia tik išsilaikyti ant vieno kelio.

Jis atsistojo.

Pakėlė rankas ir laukė, kol Breilsfordas prieis. Pamažu Breilsfordo veidas išryškėjo. Buvo išblyškęs, kruvinas ir labai nervingas. Nojus žengė per žolės lopinėlį, stipriai smogė į tą išblyškusį veidą ir Breilsfordas pargriuvo. Nojus dėbsojo į tįsančią prie jo kojų figūrą. Breilsfordas sunkiai kvėpavo rankomis grabinėdamas žolę.

— Kelkis, bailus menkysta, — pasigirdo vieno iš žiūrovų balsas. Nojus nustebo. Pirmą kartą čia keikė kitą vyrą, ne jį.

Breilsfordas atsistojo. Jis buvo storas, fiziškai nepasirengęs, nes tarnavo kuopos raštininku ir sugebėdavo išsisukti nuo sunkaus darbo. Jam įkvepiant gerklėje burbuliavo. Nojui artėjant prie jo, žvilgsnyje atsirado siaubas. Jis sumojavo priešais save rankomis.

— Ne, ne... — maldavo jis.

Nojus sustojo ir įdėmiai pažvelgė į jį. Tada papurtė galvą ir priėjo arčiau. Abu vyrai užsimojo vienu metu, ir Nojus vėl nugriuvo. Breilsfordas buvo aukštas, ir smūgis pataikė Nojui į smilkinį. Sėdėdamas ant sulenktų kojų, Nojus giliai įkvėpė. Pažiūrėjo aukštyn į Breilsfordą.

Stambusis vyras stovėjo virš jo, sugniaužtas rankas atkišęs į priekį. Jis sunkiai kvėpavo ir pašnibždomis kartojo: „Būk geras, būk geras...“ Tebesėdėdamas ant žemės, plyštančia iš skausmo galva Nojus šypsojosi, nes suprato, ką Breilsfordas nori pasakyti. Jis prašė Nojaus nesikelti.

— Ak tu, kaimo mulki, apgailėtinas šunsnuki, — aiškiai ištarė Nojus. — Aš tave įveiksiu. — Jis atsistojo ir plačiai nusišypsojo, kai užsimojęs išvydo kančią Breilsfordo akyse.

Breilsfordas sunkiai pakibo ant jo, apkabino ir vaizdavo, kad daužo rankomis. Bet smūgiai buvo silpni, netikslūs, Nojus jų nejautė. Būdamas apkūnaus vyro glėbyje, uosdamas jo oda srūvantį prakaitą, Nojus suprato, kad jis įveikė Breilsfordą vien tuo, kad atsistojo. Dabar tik laiko klausimas. Breilsfordas neišlaikė įtampos.

Nojus pasisuko ir smogė Breilsfordui iš apačios į viršų. Ranka nusileido, ir kumštis smigo raštininkui į pilvo minkštumą.

Breilsfordo rankos pakibo ir jis stovėjo krutindamas jas, o akys maldavo pasigailėti. Nojus sukikeno.

— Še tau, kaprale, — pasakė jis ir smogė į baltą, kraujuojantį veidą. Breilsfordas stovėjo. Jis nei nugriuvo, nei kovojo, o Nojus pasistiebęs daužė bliūkštantį veidą. — Še tau, — kalbėjo jis, užsimodamas iš peties, visą kūną sudėdamas į stiprų, aštrų smūgį. — Še tau. Še tau. — Jis darėsi tvirtesnis. Jautė, kaip įelektrinta jėga liejasi rankomis į kumščius. Visi jo priešai, visi tie, kurie pavogė jo pinigus, tyčiojosi iš jo žygyje, išvarė jo žmoną, dabar stovėjo priešais jį palūžę, apsipylę krauju. Kraujas lašėjo Nojui nuo kumščio kas kartą, kai jis smogdavo į pastirusį, skausmo iškreiptą Breilsfordo veidą.

— Nenugriūk, kaprale, — kalbėjo Nojus, — dar nenugriūk, maldauju, nenugriūk, — ir smūgiavo vis greičiau ir greičiau, o smūgiai skambėjo taip, lyg kas daužytų skuduru apvyniotu mediniu plaktuku. Kai galiausiai pamatė, kad Breilsfordas svyruoja, jis pasistengė prilaikyti jį viena ranka, kad spėtų smogti dar du, tris, tuziną kartų, ir pravirko iš apmaudo nebepajėgdamas išlaikyti sudribusio kruvino kūno. Breilsfordas susmuko ant žemės.

Nojus atsigręžė į stebinčius vyrus. Nuleido rankas. Nė vienas nežiūrėjo jam į akis.

— Gerai, — pasakė jis garsiai. — Baigta.

Bet jie nieko nesakė. Tarsi išgirdę signalą visi nusigręžė ir pradėjo skirstytis. Nojus spoksojo į jų tolstančias nugaras, dingstančias prieblandoje tarp barakų sienų. Breilsfordas tebegulėjo ten, kur nugriuvo. Niekas nepasiliko jam padėti.

Maiklas uždėjo ranką Nojui ant peties.

— Dabar, — pasakė jis, — galime laukti vokiečių.

Nojus nustūmė jo draugišką ranką.

— Visi nuėjo, — pasakė jis. — Tie šunsnukiai paprasčiausiai nuėjo.

Jis pažvelgė žemyn į Breilsfordą. Raštininkas jau buvo atsigavęs, bet gulėjo ant žolės kniūbsčias. Jis verkė. Vangiai, iš lėto kėlė ranką prie akių. Nojus priėjo prie jo ir atsiklaupė.

— Neliesk akių, — paliepė jis. — Šitaip įtrinsi nešvarumus.

Jis pradėjo kelti Breilsfordą, o Maiklas jam padėjo. Jie turėjo prilaikyti raštininką visu keliu iki barako, nuprausti jam veidą ir išvalyti žaizdas, nes Breilsfordas tik stovėjo priešais veidrodį ir bejėgiškai verkė.

Kitą dieną Nojus dezertyravo.

Maiklas buvo iškviestas į kuopos raštinę.

— Kur jis? — šaukė Kolklafas.

— Kas, sere? — paklausė Maiklas, sustingęs ramiai.

— Puikiai žinai, apie ką kalbu, — pasakė Kolklafas. — Tavo draugas. Kur jis?

— Nežinau, sere, — atsakė Maiklas.

— Taip ir patikėsiu! — šaukė Kolklafas. Visi seržantai buvo raštinėje už Maiklo nugaros, jie rimtai žiūrėjo į kapitoną. — Jūs buvote draugai, ar ne?

Maiklas sudvejojo. Būtų sunku jų santykius pavadinti draugyste.

— Nagi, kareivi! Buvai jo draugas?

— Tikriausiai taip, sere.

— Vaiteikeri, noriu, kad atsakinėtum „taip, sere“ arba „ne, sere“! Buvai jo draugas ar nebuvai?

— Taip, sere, buvau.

— Kur jis išėjo?

— Nežinau, sere.

— Tu man meluoji! — Kolklafo veidas išblyško, nosis trūkčiojo. — Tu padėjai jam pasprukti. Leisk tau priminti, Vaiteikeri, jei pamiršai karo meto kodeksą. Už pagalbą dezertyrui arba už nepranešimą apie dezertyravimą numatoma tokia pat bausmė, kaip už dezertyravimą. Ar žinai, kokia tai bausmė karo metu?

— Taip, sere.

— Kokia ji? — Kolklafo balsas staiga tapo tylus ir beveik švelnus. Jis atsilošė kėdėje ir maloniai žiūrėjo į Maiklą.

— Gali būti ir mirties bausmė, sere.

— Mirties, — švelniai pakartojo Kolklafas. — Mirties. Paklausyk, Vaiteikeri, tavo draugas jau beveik pagautas, o kai jis bus mūsų rankose, mes jo paklausime, ar padėjai jam dezertyruoti. Ar jis prasitarė tau, kad ketina dezertyruoti. Daugiau ir nereikia. Jeigu jis tau pasakė, o tu nepranešei, tai reikš tą patį, kaip padėti dezertyruoti. Ar žinai tai, Vaiteikeri?

— Taip, sere, — atsakė Maiklas galvodamas: „Tai neįmanoma, to man negali nutikti, tai tik smagus anekdotas apie Jungtinių Valstijų kariuomenės keistuolius, papasakotas kokteilių vakarėlyje.“

— Galiu tave patikinti, Vaiteikeri, — oriai dėstė Kolklafas, — kad karo lauko teismas tavęs tikriausiai nenuteis myriop už tai, kad nepranešei. Bet gali sėkmingai įkišti tave į kalėjimą dvidešimčiai metų. Arba trisdešimčiai. O gal iki gyvos galvos. Federalinis kalėjimas, Vaiteikeri, tai ne Holivudas. Ir ne Brodvėjus. Lyvenvorte tavo pavardė nesirodys laikraščių skiltyse. Jeigu tavo draugas prasitars, kad jis minėjo tau apie planuojamą pabėgimą, to pakaks. O jis turės daug progų prasitarti, Vaiteikeri, daug... — Kolklafas išdidžiai sudėjo rankas ant stalo. — Na, nenoriu šio reikalo išpūsti. Man rūpi tik parengti kuopą karui, ir aš nepageidauju, kad tokie dalykai tam trukdytų. Tau reikia tik pasakyti, kur yra Akermanas, ir viską pamiršime. Tik tiek. Pasakyk, kur, tavo galva, jis galėtų būti. Ar daug prašau?

— Ne, sere, — atsakė Maiklas.

— Gerai, — žvaliai pasakė Kolklafas. — Kur jis išvyko?

— Nežinau, sere.

Kolklafo nosis vėl pradėjo trūkčioti. Jis nervingai nusižiovavo.

— Paklausyk, Vaiteikeri, — pasakė jis, — tu klaidingai supranti lojalumą tokiam žmogui, kaip Akermanas. Toks kuopoje nepageidaujamas. Jis netikęs kareivis, vyrai kuopoje juo nepasitiki, per jį nuolat kyla nemalonumų. Kvailai pasielgtum, jeigu rizikuotum praleisti gyvenimą kalėjime dėl tokio žmogaus. Nenorėčiau, kad taip pasielgtum, Vaiteikeri. Tu inteligentiškas žmogus, civilio gyvenime sulaukei sėkmės, laikui bėgant, Vaiteikeri, gali tapti geru kareiviu, ir aš noriu tau padėti... Na, — jis pergalingai šyptelėjo Maiklui, — tai kur yra eilinis Akermanas?

— Apgailestauju, sere, — atsakė Maiklas, — aš nežinau.

Kolklafas atsistojo.

— Gerai, — pasakė jis tyliai. — Eik iš čia, žydų mylėtojau.

— Klausau, sere, — atsakė Maiklas. — Ačiū, sere.

Jis atidavė pagarbą ir išėjo.

Breilsfordas laukė Maiklo prie valgyklos. Stovėjo atsišliejęs į pastatą, krapštė dantis ir spjaudė. Jis dar labiau išstorėjo, bet jo veide liko užslėpta nuoskauda, o nuo to laiko, kai Nojus jį sumušė, jis kalbėjo verkšlendamas. Jis pamojo, kai Maiklas ėjo pro duris, apsunkęs nuo kiaulienos kepsnio su bulvėmis ir makaronais, ir nuo persikų pyrago. Maiklas norėjo apsimesti, kad nemato kuopos raštininko. Bet Breilsfordas nuskubėjo paskui jį šaukdamas:

— Vaiteikeri, palauk.

Maiklas atsigręžė ir pažiūrėjo į jį.

— Sveikas, Vaiteikeri, — pasakė Breilsfordas. — Ieškojau tavęs.

— Kas atsitiko? — paklausė Maiklas.

Breilsfordas nervingai apsidairė. Kiti vyrai ėjo iš valgyklos ir plaukė pro juos lėta, sočia srove.

— Geriau pasikalbėkime kitur, — pasakė jis. — Paėjėkime.

— Turiu dar šį tą nuveikti, — pasakė Maiklas, — iki rikiuotės...

— Užtruksime tik minutę, — Breilsfordas reikšmingai mirktelėjo. — Tau bus įdomu.

Maiklas gūžtelėjo pečiais.

— Gerai, — pasakė jis ir su kuopos raštininku nuėjo į paradų aikštę.

— Šita kuopa, — pasakė Breilsfordas, — įgriso man iki gyvo kaulo. Aš mėginu susiveikti perkėlimą. Pulko štabe tarnauja seržantas, jį dėl ligos atleis iš tarnybos, serga artritu, ir aš jau pakalbėjau su keliais žmonėmis. Nuo šitos kuopos mane purto...

Maiklas atsiduso. Jis ketino grįžti į savo gultą ir pailsėti tas brangias dvidešimt minučių po pietų.

— Klausyk, — tarė jis, — ką tu sumanei?

— Po muštynių, — pradėjo Breilsfordas, — tie šunsnukiai nepalieka manęs ramybėje. Klausyk, aš nenorėjau pasirašyti tame sąraše. Tai buvo pokštas, bent jie taip sakė, jis nedrįs muštis su dešimčia stambiausių kuopos vyrų, o aš esąs vienas iš jų. Neturiu nieko prieš tą žydą. Jie man sakė, kad jis nė už ką nesimuš. Aš nenorėjau muštis. Nemoku. Mieste kiekvienas berniukas mane įveikdavo, nors buvau stambus. Po galais, juk ne nuodėmė nebūti boksininku, ar ne?

— Ne, — pritarė Maiklas.

— Be to, — aiškino Breilsfordas, — nesu ištvermingas. Būdamas keturiolikos sirgau plaučių uždegimu, ir nuo tada nesu ištvermingas. Gydytojas mane atleido nuo žygių. Bet pamėgink pasakyti tam niekšui Riketui, — karčiai pridūrė jis. — Arba kitiems. Nuo tada, kai Akermanas mane parmušė, jie su manimi elgiasi taip, lyg būčiau pardavęs vokiečiams karines paslaptis. Juk aš stengiausi ir išsilaikiau kiek galėdamas ilgiau, ar ne tiesa?

— Taip, — sutiko Maiklas.

— Tas Akermanas nuožmus, — kalbėjo Breilsfordas. — Gal mažiukas, bet pašėlęs. Man nepatinka turėti reikalų su tokiais žmonėmis. Juk jis sukruvino Doneliui nosį, o Donelis yra dalyvavęs Auksinių pirštinių čempionate. Ko jie galėjo tikėtis iš manęs?

— Gerai, — nutraukė jį Maiklas. — Visa tai aš žinau. Ką sumanei dabar?

— Šitoje kuopoje man nėra ateities, jokios, — Breilsfordas numetė dantų krapštiklį ir liūdnai įsižiūrėjo į kitą dulkėtos aikštės pusę. — Noriu tau pasakyti, kad ir tau gyvenimo čia nebus.

Maiklas stabtelėjo.

— Apie ką šneki? — paklausė jis griežtai.

— Vieninteliai, kurie tą vakarą elgėsi su manimi žmoniškai, — tarė Breilsfordas, — buvote tu ir tas žydas, ir aš noriu tau padėti. Padėčiau ir jam, jeigu galėčiau, prisiekiu...

— Ar tu ką nors girdėjai? — paklausė Maiklas.

— Taip, — atsakė Breilsfordas. — Vakar jį sugavo Gubernatoriaus saloje, Niujorke. Atmink, niekas neturi to žinoti, o aš žinau todėl, kad visą laiką esu raštinėje...

— Niekam nesakysiu. — Maiklas papurtė galvą, įsivaizduodamas Nojų karo policijos rankose, apvilktą mėlynais darbiniais drabužiais su raide K — kalinys, per šabloną įspaustą ant nugaros, o sargybiniai su šautuvais lydi jį. — Ar jam nieko neatsitiko?

— Nežinau. Jie nesakė. Kolklafas ta proga davė mums visiems išgerti po taurelę „Auksinės plunksnos“. Tik tiek žinau. Bet ne apie tai norėjau su tavim pasikalbėti. — Breilsfordas nutilo, tikriausiai mėgaudamasis įspūdžiu, kurį netrukus padarys. — Tavo prašymas priimti į karininkų mokyklą, — pradėjo jis, — kurį jau senokai padavei...

— Taip, — atsakė Maiklas. — Kaip ten reikalai?

— Prašymas grįžo, — atsakė Breilsfordas. — Vakar. Atmestas.

— Atmestas? — bukai pakartojo Maiklas. — Bet komisija pritarė ir aš...

— Jis grįžo iš Vašingtono. Atmestas. Kiti du vyrukai iš kuopos buvo priimti, bet tavo prašymui galas. FTB pasakė „ne“.

— FTB? — Maiklas atidžiai dirstelėjo į Breilsfordą, norėdamas įsitikinti, gal jam krečiamas koks įmantrus pokštas. — Kuo čia dėtas FTB?

— Jie tikrina kiekvieną. Tikrino ir tave. Iš tavęs nebus karininko, sakė jie. Tu nelojalus.

— Gal juokauji? — nusistebėjo Maiklas.

— Ko man juokauti? — pyktelėjo Breilsfordas. — Aš daugiau nebejuokauju. Tu nelojalus, pasakė jie, ir baigta kalba.

— Nelojalus, — Maiklas sutrikęs pakraipė galvą. — O ką aš darau?

— Tu raudonasis, — atsakė Breilsfordas. — Įrašyta tavo byloje. Dosjė, kaip jas vadina FTB. Tau negalima patikėti informacijos, kuri gali būti naudinga priešui.

Maiklas spoksojo į kitą aikštės pusę. Keli vyrai gulėjo ant dulkėtų žolės lopinėlių, du kareiviai tingiai mėtė vienas kitam beisbolo kamuolį. Už išdegusios ir negyvos žalumos ant stulpo lengvo vėjo plazdenama plevėsavo vėliava. Kažkur Vašingtone šią akimirką prie stalo sėdi žmogus, tikriausiai žiūri į tą pačią vėliavą ant kabineto sienos, ramiai ir be sąžinės priekaištų užrašęs į jo bylą: „Nelojalus. Komunistinių pažiūrų. Nerekomenduojamas.“

— Ispanija, — pasakė Breilsfordas, — tai kažkuo susiję su Ispanija. Aš slapta žvilgtelėjau į bylą. Ar Ispanija komunistinė?

— Ne visai, — atsakė Maiklas.

— Kada nors buvai Ispanijoje?

— Ne. Padėjau organizuoti komitetą, kuris siuntė ten sanitarines mašinas ir kraujo atsargas.

— Į tai jie ir atkreipė dėmesį, — pasakė Breilsfordas. — Tuo jie tave pagavo. Bet jie tau tiesiai nepasakys. Tik kalbės, kad neturi vado savybių ir panašius niekus. Bet aš tau pasakau.

— Ačiū, — padėkojo Maiklas. — Labai ačiū.

— Smulkmena, — atsakė Breilsfordas. — Tu elgeisi su manimi kaip su žmogumi. Paklausyk patarimo. Pasistenk, kad tave perkeltų. Šitoje kuopoje aš ateities neturiu, bet tavo ateitis dar prastesnė. Kolklafas nekenčia komunistų. Dabar iki pat tos dienos, kol išvyksim už vandenyno, tave skirs dirbti virtuvėje, tu pirmas iš kuopos būsi pasiųstas į žvalgybą, iš aš nestatyčiau nė sulūžusio skatiko, kad sugrįši gyvas.

— Ačiū, Breilsfordai, — pasakė Maiklas. — Paklausysiu tavo patarimo.

— Nėra už ką, — atsakė Breilsfordas. — Kariuomenėje reikia mokėti saugoti savo užpakalį. Gali neabejoti, kariuomenė tavęs nesaugos.

Jis išsitraukė kitą krapštuką ir pasukiojo tarp dantų. Tada susimąstęs nusispjovė.

— Atmink, — užbaigė jis, — aš tau nesakiau nė žodžio.

Maiklas linktelėjo ir stebėjo, kaip Breilsfordas pamažu slenka palei rikiuočių aikštės kraštą ir grįžta į raštinę, kurioje neturi ateities.

Iš toli, iš už tūkstančio mylių gaudžiančiais laidais Maiklas išgirdo silpną, metalinį Kehūno balsą, sakantį: „Taip, čia Tomas Kehūnas. Taip, aš priimsiu eilinio Vaiteikerio skambutį...“

Maiklas uždarė Rawlings viešbučio telefono būdelės duris. Jis važiavo toli į miestą, nes nenorėjo skambinti iš bazės, kur kas nors galėjo jį nugirsti.

— Prašau apriboti pokalbį iki penkių minučių, — pasakė operatorė. — Yra ir daugiau laukiančių.

— Sveikas, Tomai, — pasakė jis. — Ne iš skurdo, bet neturiu monetų tiek, kiek reikėtų.

— Sveikas, Maiklai, — atsiliepė Kehūnas nudžiugęs. — Viskas gerai. Nurašysiu nuo savo pajamų mokesčio.

— Tomai, — pradėjo Maiklas, — klausykis labai atidžiai. Ar pažįsti ką nors iš kultūrinio karių aptarnavimo valdybos Niujorke, iš tų žmonių, kurie stato spektaklius, bazėse organizuoja pramogas ir panašius dalykus?

— Taip, — atsakė Kehūnas. — Pažįstu nemažai. Visą laiką su jais dirbu.

— Man įkyrėjo būti pėstininku, — pasakė Maiklas. — Ar pasistengsi, kad mane perkeltų? Noriu išvykti iš šalies. Kasdien tokie skyriai išvyksta kitapus vandenyno. Ar gali įtaisyti mane į tokią grupę?

Kitame laido gale stojo trumpa pauzė.

— Ak, — pasakė Kehūnas ir jo balse pasigirdo nusivylimo ir priekaišto gaidelė. — Žinoma. Jeigu tu to nori.

— Šįvakar išsiųsiu tau registruotą laišką, — pasakė Maiklas. — Serijos numerį, laipsnį, karinės dalies pavadinimą. Tau to prireiks.

— Gerai, — atsakė Kehūnas. — Iš karto pradėsiu rūpintis. — Balse tebesigirdėjo šaltukas.

— Atleisk, Tomai, — pasakė Maiklas. — Telefonu negaliu paaiškinti, kodėl taip elgiuosi. Turėsi palaukti, kol grįšiu.

— Neturi nieko aiškinti, — atsakė Kehūnas. — Tu žinai. Neabejoju, kad tam turi priežasčių.

— Taip, — pasakė Maiklas. — Tikrai. Dar kartą ačiū. Dabar turiu baigti. Čia laukia seržantas, jam reikia paskambinti į Dalaso ligoninės gimdymo skyrių.

— Sėkmės, Maiklai, — atsisveikino Kehūnas, ir Maiklas aiškiai pajuto, jog Kehūnui prireikė daug pastangų, kad žodžiai nuskambėtų šiltai.

— Sudie. Tikiuosi greitai pasimatyti.

— Žinoma, — atsakė Kehūnas. — Žinoma, pasimatysim.

Maiklas pakabino ragelį ir atidarė būdelės duris. Jis išėjo, o aukštas, liūdnas seržantas technikas su sauja monetų susiraitė ant mažo suolelio prie telefono aparato.

Maiklas išėjo į gatvę ir patraukė šaligatviu palei barus, apšviestus neono lempomis, iki kvartalo galo, kur buvo kareivių poilsiui skirta patalpa. Jis atsisėdo prie vieno iš ilgų stalų prie kitų kareivių. Vieni iš jų miegojo susmukę ant išklypusių kėdžių, kiti stropiai rašė.

„Aš darau tai, — galvojo Maiklas, prisitraukdamas popieriaus lapą ir atsukdamas parkerį, — darau tai, ko buvau žadėjęs niekada nedaryti, ko šitie išvargę, paprasti vaikinukai niekada nepadarytų. Aš naudojuosi savo draugais, jų įtaka ir savo buvusios padėties privilegijomis. Kehūnas tikriausiai teisus, kad nusivylė. Nesunku įsivaizduoti, ką Kehūnas dabar galvoja, sėdėdamas prie telefono savo bute, ką tik pasikalbėjęs su manim. Inteligentai visi vienodi, tikriausiai galvoja Kehūnas, kad ir ką kalbėtų. Kai tik darosi sunkiau, jie traukiasi. Kai pabūklų dundėjimas priartėja, jie staiga suvokia, kad turi svarbesnių reikalų kitur.“

Jis papasakos Kehūnui apie Kolklafą, apie tą žmogų FTB kabinete, kuris pritaria Frankui, ne Ruzveltui, o tavo likimas kabo ant jo plunksnos galiuko, bet tu prieš jį nei pasiskųsi, nei rasi teisybę. Papasakos jam apie Akermaną ir apie kruvinas muštynes stebint negailestingiems kuopos kareiviams. Papasakos jam, ką reiškia, kai tau vadovauja žmogus, kuris nori, kad tu žūtum. Civiliai negalės iki galo to suprasti, bet jis pasistengs paaiškinti. Koks didžiulis skirtumas tarp civilio ir kario gyvenimo. Amerikos pilietis visada žino, kad gali kreiptis į valdžios atstovus, kuriems patikėta ginti teisingumą. Bet kareivis... Nebetenki vilties ieškoti teisingumo, vos apsiauni pirmuosius kareiviškus batus. „Pasiskųsk kapelionui, bičiuli, nes visiems kitiems tik nusispjauti.“

Jis pamėgins paaiškinti tai Kehūnui ir neabejoja, kad Kehūnas pasistengs suprasti. Bet jeigu ir supras, tai ta nusivylimo gaidelė niekada neišnyks iš jo balso. Ir Maiklas, būdamas sąžiningas, žino, kad niekada nekaltins Kehūno, nes nusivylimo gaidelė niekada neišnyks ir iš jo paties sąžinės.

Jis pradėjo rašyti laišką Kehūnui, didžiosiomis raidėmis stropiai išvedžiojo serijos numerį, dalinio pavadinimą. Rašydamas jautė, kad šie jam gerai pažįstami skaičiai Kehūnui pasirodys tokie svetimi. Maiklui atrodė, kad jis rašo laišką svetimam žmogui.

Devynioliktas skyrius

„Bijau, kad šis laiškas atrodys jums kaip bepročio svaičiojimas, — skaitė kapitonas Luisas, — bet aš ne beprotis ir nenoriu, kad kas nors tokiu mane laikytų. Rašau šį laišką didžiojoje Niujorko viešosios bibliotekos salėje Penktosios ir Keturiasdešimt antrosios gatvių kampe penktą valandą po pietų. Priešais mane ant stalo guli Karinio kodekso tomas ir Vinstono Čerčilio Marlboro hercogo biografija, o greta manęs sėdintis vyras žymisi pastabas iš Spinozos „Etikos“. Rašau, norėdamas parodyti, kad žinau, ką darau, ir kad mano gebėjimas mąstyti ir stebėti nė trupučio nesumenkėjęs...“

— Per visą mano tarnybos kariuomenėje laiką, — pasakė kapitonas Luisas sekretorei iš Moterų korpuso, sėdinčiai prie gretimo stalo, — nieko panašaus skaityti neteko. Iš kur jis gautas?

— Iš Karo policijos viršininko tarnybos, — atsakė sekretorė. — Jie nori, kad nuvažiuotumėt pas kalinį ir pasakytumėt, ar jis neapsimeta nepakaltinamu.

„Kai baigsiu rašyti laišką, — skaitė kapitonas Luisas, — važiuosiu metro iki Baterio, keltu nuplauksiu į Gubernatoriaus salą ir pasiduosiu“.

Kapitonas Luisas atsiduso ir akimirką pasigailėjo, kad studijavo psichiatriją. Jautė, kad beveik kiekvienas kitas darbas kariuomenėje būtų paprastesnis ir dėkingesnis.

„Pirmiausia, — teigė laiškas, parašytas ant plono popieriaus nervinga, nelygia rašysena, — noriu aiškiai pasakyti, kad niekas nepadėjo man išeiti iš stovyklos, niekas nežinojo, kad ketinu išeiti. Nereikia liesti ir mano žmonos, nes nuo tada, kai atvykau į Niujorką, aš su ja nesimačiau ir nemėginau užmegzti kokio nors ryšio. Turėjau pats spręsti savo reikalą, todėl nenorėjau, kad mane blaškytų kokie nors įsipareigojimai ar jausmai. Niekas Niujorke nesuteikė man pastogės ir nesikalbėjo su manimi nuo tada, kai atvažiavau čia prieš dvi savaites, ir aš netgi netikėtai nesutikau jokio pažįstamo. Didžiąją dienos dalį vaikštinėdavau, o miegodavau įvairiuose viešbučiuose. Tebeturiu septynis dolerius, už juos galėčiau pragyventi dar tris ar keturias dienas, bet aš pamažu padariau teisingą sprendimą, turiu jo laikytis ir nebenoriu atidėlioti.“

Kapitonas Luisas dirstelėjo į laikrodį. Per priešpiečius mieste jo laukia pasimatymas, ir jis nenori vėluoti. Jis atsistojo, apsivilko milinę ir įsikišo laišką į kišenę, kad galėtų paskaityti kelte.

— Jeigu kas nors manęs teirausis, — pasakė kapitonas Luisas sekretorei, — aš esu ligoninėje.

— Taip, sere, — rimtai atsakė mergina.

Kapitonas Luisas užsidėjo kepurę ir išėjo. Diena buvo saulėta ir vėjuota, o kitoje prieplaukos pusėje, šaknimis įaugęs į žalią vandenį, nepaisydamas audrų tvirtai stovėjo Niujorkas. Kaip visada, matant šį miestą, stovintį ramų, išlakų ir spindintį, kapitoną Luisą dilgteli sąžinė suvokus, kad kareiviui nedera praleisti karą čionai. Bet jis žvaliai ir tiksliai atidavė pagarbas naujokams, einantiems pro jį į keltą, o kai užlipo į viršutinį denį, skirtą karininkams ir jų šeimoms, pasijuto lyg tikras karys. Kapitonas Luisas nebuvo blogas žmogus, jį dažnai grauždavo kaltės jausmas, jis kentėjo nuo sąžinės priekaištų ir nuolankiai tai pripažino. Be abejonės, jis būtų narsus ir naudingas, jeigu vadovybė būtų paskyrusi jį tarnauti ten, kur pavojus ir atsakomybė. Bet jis neblogai leidžia laiką Niujorke. Gyvena viešbutyje su kainos nuolaida kariškiams, žmona su vaikais liko Kanzas Sityje, jis miega su dviem merginomis modeliais, dirbančiomis Raudonajame Kryžiuje, jos abi gražesnės ir labiau patyrusios už visas kitas jo turėtas merginas. Kartais rytais jis atsibunda paniuręs, pasiryžęs užbaigti šitą laiko švaistymą, pasiprašyti perkeliamas į aktyvesnių veiksmų zoną arba įlieti nors šiek tiek daugiau gyvybės į savo darbą saloje. Bet paburbėjęs vieną ar kitą rytą, sutvarkęs savo stalą ir paverkšlenęs pulkininkui Briusui, jis vėl atsipalaiduodavo ir plaukė pasroviui įprasta lengvo gyvenimo vaga.

„Aš atidžiai pergalvojau priežastis, — skaitė kapitonas Luisas karininkų denyje, o prišvartuotas keltas lengvai suposi, — kodėl pasielgiau taip, kaip pasielgiau, ir tikiu, kad galiu išsakyti jas atvirai ir suprantamai. Pirmoji mano poelgio priežastis yra ta, kad esu žydas. Kuopos vyrai daugiausiai pietiečiai, dauguma jų bemoksliai. Jų nepiktą priešiškumą mano atžvilgiu, jau pradėjusį mažėti, staiga paskatino naujas seržantas, atėjęs vadovauti mano būriui. Bet, kaip jau sakiau, būčiau taip pasielgęs ir nebūdamas žydas, nors kaip tik šis dalykas atvedė iki krizės, ir man pasidarė nebeįmanoma gyventi tarp jų.“

Kapitonas Luisas atsiduso ir pakėlė akis. Keltas jau plaukė pietinio Manheteno kyšulio link. Miestas atrodė švarus, kasdieniškas ir patikimas, ir buvo sunku galvoti apie vaikiną, klaidžiojantį gatvėmis su savo nelaimės našta, besiruošiantį eiti į bibliotekos skaityklą ir išdėstyti savo bėdą ant popieriaus, kad perskaitytų karo policijos viršininkas. Vienas Dievas žino, ką Karo policija išskaitė šiame dokumente.

„Žinau, — rašoma toliau laiške, — kad privalau kovoti už savo šalį. Palikdamas stovyklą taip negalvojau, bet dabar suvokiu, kad tada klydau, kad nesugebėjau matyti esmės, nes buvau per daug pasinėręs į savo bėdas, į nuoskaudą, kuri staiga tapo nebepakeliama dėl to, kas man nutiko paskutiniąją naktį stovykloje. Kuopos priešiškumas man baigėsi visa serija kumštynių. Dešimt stambiausių kuopos vyrų metė man iššūkį. Jaučiau, kad turiu tą iššūkį priimti.

Devynerias kumštynes atlaikiau garbingai, nemaldavau pasigailėti. Per dešimtąsias man pavyko įveikti priešininką. Jis partrenkė mane ant žemės kelis kartus, bet galiausiai aš partrenkiau jį, ir tai buvo daugelio savaičių kovų kulminacija. Kuopos vyrai, kurie stebėdavo kumštynes, visada palikdavo mane gulintį ant žemės ir sveikindavo nugalėtoją. Šį kartą, kai stojau prieš juos tikėdamasis, gal kvailai, bent lašelio susižavėjimo ar santūrios pagarbos už tai, ką padariau, jie paprasčiausiai visi kaip vienas nusigręžė ir nuėjo. Ten stovint man atrodė, kad nebeištversiu. Po to, ką padariau, po to, ką patyriau, kad pelnyčiau vietą kuopoje, supratau, jog pastangos buvo tuščios.

Tą akimirką, žiūrėdamas į nugaras tų, su kuriais drauge galbūt teks kariauti, aš nusprendžiau dezertyruoti.

Dabar suprantu, kad klydau. Tikiu šia šalimi ir tikiu karu, ir laikau tokius asmeninius veiksmus neleistinais. Aš privalau dalyvauti kare. Ir manau, kad turiu teisę prašyti perkelti mane į kitą diviziją, kur tarnauja vyrai, kuriems svarbiau užmušti priešą, o ne mane.

Su pagarba, JAV kariuomenės eilinis

Nojus Akermanas.“

Keltas sustojo prieplaukoje, ir kapitonas Luisas lėtai atsistojo. Jis tvarkingai sulankstė laišką, įsidėjo jį į kišenę ir tilteliu nulipo į krantą. „Vargšas vaikinas, — pagalvojo jis ir jau ketino atšaukti priešpiečius, grįžti į salą ir surasti Nojų. — Ak, tiek to, — pagalvojo vėl, — jeigu jau esu čia, pavalgysiu priešpiečius ir tada jį aplankysiu. Paskubėsiu ir sugrįšiu kuo greičiau.“

Bet mergina, su kuria jis valgė priešpiečius, popietę buvo laisva, laukdamas, kol atsilaisvins stalelis, jis išgėrė tris kokteilius, o mergina panoro važiuoti pas jį į namus. Pastaruosius tris kartus ji elgėsi su juo šaltokai, ir jis jautė, kad dabar negali jos palikti. Be to, jam šiek tiek svaigo galva, ir jis nusprendė, kad eidamas susitikti su Nojumi turi būti visiškai blaivus, privalo toks būti dėl vaikino, tai mažiausia, ką gali dėl jo padaryti. Todėl parsivedė merginą namo, paskambino į darbą ir paprašė leitenanto Klauzerio pasirašyti už jį išeinant.

Jis puikiai praleido laiką su mergina, ir apie penktą valandą jau buvo įsitikinęs, kad buvo kvailas manydamas, jog mergina nuo jo atšalo.

Lankytoja buvo labai graži, nors ramiame tamsių akių žvilgsnyje matėsi stropiai slepiamas nerimas. Luisas dar pastebėjo, kad ji nėščia. Ir, sprendžiant iš drabužių, neturtinga. Luisas atsiduso. Bus blogiau, negu jis tikėjosi.

— Labai miela iš jūsų pusės, — pradėjo Houpė, — kad suradote mane. Visą tą laiką man neleido matytis su Nojumi, neleido jam rašyti man, neperduodavo jam mano laiškų. — Jos balsas buvo vėsus ir ramus, jame nesigirdėjo nė menkiausio verkšlenimo.

— Kariuomenė, — atsakė Luisas jausdamas gėdą už visus jį supančius vyrus, visas uniformas, ginklus, pastatus, — elgiasi pagal savo taisykles, ponia Akerman. Jūs suprantate.

— Regis, taip, — atsakė Houpė. — Ar Nojus jaučiasi gerai?

— Visai neblogai, — diplomatiškai atsakė Luisas.

— Ar man leis su juo pasimatyti?

— Manau, kad taip, — atsakė Luisas. — Apie tai norėjau su jumis pasikalbėti. — Jis susiraukęs dirstelėjo į sekretorę, kuri žiūrėjo į juos nuo savo stalo neslėpdama susidomėjimo. — Paprašyčiau, kaprale, — pasakė Luisas.

— Klausau, sere.

Sekretorė nenoromis atsistojo ir lėtai išėjo iš kambario. Jos kojos buvo storos, kojinių siūlės nusisukusios, kaip visada. „Kodėl, — automatiškai pagalvojo Luisas, — tik šitokios stoja tarnauti kariuomenėje?“ Tada suvokė, apie ką galvoja, ir susinervinęs paniuro, tarsi ši rimta, ramaus žvilgsnio mergina, sėdinti tiesi kietoje kėdėje prie jo stalo, būtų galėjusi skaityti jo mintis. Jis suprato, kad tokiomis aplinkybėmis ji gali pasipiktinti ir pasibjaurėti juo.

— Spėju, — pradėjo Luisas, — kad jūs kai ką žinote apie tai, kas vyko, nors senokai nematėt savo vyro ir negavot jo laiškų.

— Taip, — atsakė Houpė. — Jo draugas, eilinis Vaiteikeris, tarnavęs su juo Floridoje, važiavo pro Niujorką ir užsuko manęs aplankyti.

— Apmaudi istorija, — pasakė Luisas, — labai apmaudi. — Ir nuraudo pastebėjęs, kad nuo jo užuojautos merginos lūpų kampučiuose atsirado vos pastebima ironiška šypsenėlė. — Na, — pasakė greitai, — padėtis yra tokia. Jūsų vyras pasiprašė perkeliamas į kitą dalinį... Formaliai karo lauko teismas gali jį nuteisti už dezertyravimą.

— Bet jis nedezertyravo, — pasakė Houpė. — Jis pasidavė.

— Formaliai, — atsakė Luisas, — jis dezertyravo, nes tada, kai paliko postą, jis neketino sugrįžti.

— Ak, — tarė Houpė. — Viskam galima pritaikyti taisyklę, ar ne?

— Bijau, kad taip, — sutrikęs atsakė Luisas. Mergina vertė jį jaustis nejaukiai sėdėdama ten ir žiūrėdama tiesiai į jį. Būtų lengviau, jeigu ji verktų. — Tačiau, — rimtai aiškino jis, — armija pripažįsta lengvinančias aplinkybes....

— O Dieve! — pasakė Houpė ir sausai nusijuokė. — Lengvinančias aplinkybes.

— ...ir pripažindama tai, — atkakliai kalbėjo Luisas, — armija linkusi nereikalauti karo lauko teismo ir grąžinti jūsų vyrą į tarnybą.

Houpės veide atsirado liūdna, šilta šypsena. „Kokia graži mergina, — galvojo Luisas, — daug gražesnė už tas dvi mano modelius...“

— Ką gi, — pasakė Houpė, — tai keblumų nebėra. Nojus nori grįžti tarnauti, o armija nori...

— Nėra taip paprasta. Generolas, vadovaujantis bazei, iš kurios dezertyravo jūsų vyras, reikalauja, kad jis grįžtų į tą pačią kuopą, ir tada vadovybė nesikiš.

— Ak, — ramiai pasakė Houpė.

— Bet jūsų vyras atsisako grįžti. Sakė mieliau stosiąs prieš teismą.

— Jeigu jis grįš, — niūriai pasakė Houpė, — ten jį užmuš. Ar to nori vadovybė?

— Na jau, na jau, — ramino Luisas jausdamas, kad jeigu jau vilki uniformą su kapitono ženklais, jis privalo užstoti armiją. — Nėra taip blogai.

— Ne? — karčiai paklausė Houpė. — O kas, jūsų galva, kapitone, yra tikrai blogai?

— Apgailestauju, ponia Akerman, — nuolankiai kalbėjo Luisas. — Suprantu, kaip jaučiatės. Bet nepamirškite, aš stengiuosi padėti...

— Žinoma, — atsakė Houpė ir impulsyviai palietė jo ranką. — Atleiskit.

— Jeigu jis stos prieš teismą, tai tikrai bus išsiųstas į kalėjimą. — Luisas patylėjo. — Ilgam. Labai ilgam.

Jis nepasakė, kad šiuo klausimu parašė griežtą laišką Generalinei inspekcijai ir pasidėjo ant stalo, kad kitą rytą galėtų iš naujo perskaityti ir pataisyti, bet perskaitęs pagalvojo, kad per daug išsišoka, kad armija sugeba tyliai išsiųsti nerimstančius karininkus, besiskundžiančius aukštesniąja valdžia, į tokias nemalonias vietas kaip Asamas, Islandija arba Naujoji Gvinėja. Jis nesakė Houpei, kad įsikišo laišką į kišenę, tą dieną perskaitė jį dar keturis kartus, penktą valandą suplėšė, o vakare nuėjo ir pasigėrė.

— Dvidešimčiai metų, ponia Akerman, — pasakė jis kaip galėdamas švelniau, — gal dvidešimt penkeriems. Karo lauko teismai labai griežti...

— Žinau, kodėl pasikvietėte mane, — pasakė Houpė negyvu balsu. — Norite, kad įkalbėčiau Nojų grįžti į savo kuopą.

Luisas nurijo seilę.

— Taip, maždaug dėl to, ponia Akerman.

Houpė nemirksėdama žiūrėjo pro langą. Trys kaliniai mėlynais darbiniais drabužiais krovė šiukšles į sunkvežimį. Už jų stovėjo du sargybiniai su šautuvais per petį.

— Ar psichiatrija — jūsų profesija ir civiliame gyvenime, kapitone? — staiga paklausė ji.

— Na... taip, — atsakė Luisas, sutrikdytas netikėto klausimo.

Houpė šiurkščiai nusijuokė.

— Ar šiandien jums ne gėda dėl savęs? — paklausė ji.

— Prašyčiau, — sausai atkirto Luisas. — Tai mano darbas ir aš turiu atlikti jį kuo geriau.

Houpė atsistojo. Ji stojosi sunkiai, kiek nejaukiai jausdamasi dėl nėštumo. Suknelė buvo per ankšta ir bjauriai garankščiavosi priekyje. Staiga Luisas įsivaizdavo, kaip Houpė beviltiškai mėgina persisiūti drabužius, nes neišgali nusipirkti suknelių nėščiosioms.

— Gerai, — pasakė ji. — Įkalbėsiu.

— Puiku, — plačiai nusišypsojo Luisas. „Juk tai geriausia išeitis visiems, — galvojo jis, — vaikinas per daug nenukentės“. Jis beveik patikėjo tuo, keldamas ragelį skambinti kapitonui Meisonui į Karo policijos valdybą ir pasakyti, kad paruoštų Akermaną lankytojui.

Per komutatorių jis išsikvietė Meisoną ir laukė, kada jis atsilieps.

— Beje, — kreipėsi jis į Houpę, — ar jūsų vyras žino apie... vaiką? — Jis mandagiai stengėsi nežiūrėti į merginą.

— Ne, — atsakė Houpė. — Net nenutuokia.

— Galėtumėt... ee... panaudoti tą argumentą, — pasakė Luisas, spausdamas prie ausies burzgiantį ragelį. — Jeigu jis nesutiktų persigalvoti. Dėl vaiko... tėvas kalėjime, nešlovė...

— Tikriausiai nuostabu būti psichiatru, — pasakė Houpė. — Žmogus tampa toks praktiškas.

Luisas pajuto, kaip iš gėdos stingsta žandikaulis.

— Neturėjau galvoje nieko, kas... — pradėjo jis.

— Kapitone, prašau jūsų, — nutraukė jį Houpė. — Nereikia tų kvailų kalbų.

„Dieve mano, — sielvartavo Luisas, — kariuomenė visus paverčia kvailiais. Vilkėdamas civiliais drabužiais niekada šitaip nesielgčiau“.

— Kapitonas Meisonas klauso, — pasigirdo balsas ragelyje.

— Labas, Meisonai, — apsidžiaugė Luisas. — Pas mane yra ponia Akerman. Ar gali tuojau pat atvesti eilinį Akermaną į lankytojų kambarį?

— Turite penkias minutes, — pasakė konvojus. Jis atsistojo prie tuščio kambario su grotuotais langais durų. Vidury stovėjo dvi mažos medinės kėdės.

Svarbiausia — nepravirkti. Jis atrodė toks mažas. Visi kiti dalykai — keistos formos sumušta nosis, bjauriai sužalota ausis, perkirstas antakis — savaime buvo baisūs, bet sunkiausia apsiprasti su jo mažumu. Mėlyni šiurkštūs drabužiai buvo jam gerokai per dukslūs, jis juose skendo, atrodė smulkutis ir kėlė gailestį. Viskas jame rodė nuolankumą, išskyrus žvilgsnį. Kaip tyliai jis įėjo į kambarį. Kaip švelniai, dvejodamas šyptelėjo ją pamatęs. Sutrikęs skubus bučinys konvojaus akyse. Jo tylus, švelnus balsas sveikinantis. Buvo baisu galvoti apie tą ilgą, žiaurų žeminimą, kuris padarė jos vyrą tokį nuolankų. Bet jo akys degė laukine, atkaklia ugnimi.

Jiedu sėdėjo ant kietų kėdžių beveik suglaudę kelius, kaip dvi pagyvenusios damos, popietę geriančios arbatą.

— Na, štai, — tyliai pasakė Nojus. — Na, štai. — Jis švelniai šypsojo jai. Tarp užgijusių dantenų žiojėjo tarpai, kur buvo išmušti dantys, jie teikė jo veidui siaubingą išraišką: kvailą ir kartu klastingą. Bet Vaiteikeris jau buvo įspėjęs ją apie išmuštus dantis, todėl jos veidas nė kiek nepasikeitė. — Ar žinai, apie ką visą laiką galvoju būdamas čia?

— Apie ką? — paklausė Houpė. — Apie ką tu galvoji?

— Apie tai, ką tu kartą pasakei.

— Ką aš pasakiau?

— „Visai nebuvo karšta, nė trupučio“. — Jis plačiai nusišypsojo jai, ir vėl reikėjo labai stengtis nepravirkti. — Prisimenu, kaip tu tai pasakei.

— Būta ką prisiminti, — atsakė Houpė ir taip pat nusišypsojo. — Būta apie ką galvoti.

Jie žiūrėjo vienas į kitą tylėdami, tarsi nebeturėdami apie ką kalbėtis.

— Ar tavo teta ir dėdė tebegyvena Brukline? — paklausė Nojus. — Tame pačiame sode...

— Taip, — atsakė Houpė. Konvojus prie durų sujudėjo, pasitrynė nugarą į staktą. Šiurkšti medžiaga drėskė medį. — Klausyk, — pasakė Houpė, — kalbėjausi su kapitonu Luisu. Tu žinai, ko jis iš tavęs nori...

— Taip, — atsakė Nojus. — Žinau.

— Nemėginsiu tavęs įkalbinėti pasielgti vienaip ar kitaip, — pasakė Houpė. — Daryk, ką turi daryti.

Tada ji pastebėjo, kad Nojus atidžiai žiūri į ją, žvilgsnis slysta žemyn ir sminga į senos suknelės diržą.

— Aš jam nieko nepažadėjau, — tarė ji, — visiškai nieko...

— Houpe, — tarė Nojus, įsmeigęs žvilgsnį į apvalėjantį juosmenį. — Pasakyk man tiesą.

Houpė atsiduso.

— Gerai, — pasakė ji. — Liko penki mėnesiai. Nežinau, kodėl neparašiau tau, kai dar galėjau. Beveik visą laiką turėjau gulėti lovoje. Teko atsisakyti darbo. Daktaras sakė, kad persileisiu, jeigu dirbsiu. Gal todėl nepranešiau tau. Norėjau įsitikinti, kad viskas bus gerai.

Nojus liūdnai žvelgė į ją.

— Tu džiaugiesi? — paklausė jis.

— Nežinau, — atsakė Houpė trokšdama, kad konvojus griūtų nualpęs ant grindų. — Nieko nebežinau. Bet tegu tai nedaro tau jokios įtakos.

Nojus atsiduso. Tada pasilenkė ir pabučiavo ją į kaktą.

— Nuostabu, — pasakė jis. — Tiesiog nuostabu.

Houpė dirstelėjo į konvojų, apžvelgė tuščią kambarį grotuotais langais.

— Tai bent vieta, — pasakė ji, — išgirsti džiugiai žiniai.

Konvojus, tingiai pasitrynęs nugarą, paskelbė:

— Liko viena minutė.

— Dėl manęs nesijaudink, — skubėdama pasakė Houpė, ir žodžiai biro kliūdami vienas už kito. — Aš neprapulsiu. Grįšiu gyventi pas tėvus. Jie manimi pasirūpins. O tu visiškai nesijaudink.

Nojus atsistojo.

— Aš nesijaudinu, — pasakė jis. — Vaikas... — Jis neaiškiai mostelėjo ranka sustingusiu, berniokišku gestu, ir Houpė susijuokė iš to mielo, gerai pažįstamo judesio. — Tai bent... — pasakė Nojus. — Kas galėjo pagalvoti? — Jis priėjo prie lango ir pro grotas pažiūrėjo į uždarą lentomis apkaltą kiemą. Kai atsigręžė, akys buvo tuščios ir prigesusios. — Būk gera, — pasakė jis, — nueik pas kapitoną Luisą ir pasakyk jam, kad vyksiu ten, kur jie mane pasiųs.

— Nojau... — Houpė atsistojo protestuodama, bet kartu jausdama palengvėjimą.

— Na, — įspėjo konvojus, — laikas baigėsi. — Jis atidarė duris.

Nojus priėjo prie jos ir jie pasibučiavo. Ji paėmė jo ranką ir akimirką priglaudė sau prie skruosto. Bet konvojus pakartojo:

— Laikas baigėsi, ponia, — ir ji išėjo pro duris. Atsigręžė prieš konvojui jas uždarant ir pamatė, kad Nojus ten stovi ir susimąstęs žiūri į ją. Jis mėgino jai nusišypsoti, bet nepavyko. Tada konvojus uždarė duris ir ji jo nebematė.

Dvidešimtas skyrius

— Pasakysiu tau tiesą, — kalbėjo Kolklafas. — GAILIUOSI, kad grįžai. Tu esi kuopos gėda, ir nemanau, kad iš tavęs padarysime kareivį net per šimtą metų. Bet, Dievas mato, aš labai pasistengsiu, net jeigu teks perlaužti tave perpus.

Nojus žiūrėjo į trūkčiojantį blyškų tašką ant kapitono nosies galiuko. Niekas nepasikeitė — ta pati ryškiai apšviesta kuopos raštinė, tas pats popierėlis su pasenusiu pokštu, prisegtas prie sienos virš seržanto stalo: „Kapeliono numeris — 145. Išsiverkti galite ant jo peties“. Kolklafo balsas nepasikeitė, jis kalbėjo tą patį, raštinėje tvyrojo tas pats drėgno medžio, dulkėtų popierių, prakaituotų uniformų, šautuvų tepalo ir alaus kvapas. Sunku suvokti, kad jo čia nebuvo, kad kas nors įvyko ar pasikeitė.

— Suprantama, jokių lengvatų neturėsi, — lėtai, pasipūtęs kalbėjo Kolklafas. — Negausi nei leidimų išeiti, nei atostogų. Artimiausias dvi savaites kasdien budėsi virtuvėje, o paskui budėsi kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį. Aišku?

— Taip, sere, — atsakė Nojus.

— Tavo gultas bus tas pats. Įspėju, Akermanai, turėsi būti penkis kartus geresnis kareivis už kitus, jei nori išlikti gyvas. Aišku?

— Taip, sere, — atsakė Nojus.

— Dabar dink iš čia. Nebenoriu matyti tavęs raštinėje. Viskas.

— Klausau, sere. Ačiū, sere.

Nojus atidavė pagarbą ir išėjo. Jis pamažu žingsniavo pažįstama kuopos gatve į savo senąjį baraką. Jam suspaudė gerklę, kai likus penkiasdešimčiai jardų jis pamatė pro neuždengtus langus sklindančią šviesą ir viduje judančias pažįstamas figūras.

Staiga jis apsigręžė. Trys vyrai, tamsoje sekę paskui jį, stabtelėjo. Bet jis juos pažino. Donelis, Raitas, Henkelis. Matė, kad jie išsišiepę. Jie sustojo grėsminga eile ir tyliai, labai lėtai ėmė artintis prie jo.

— Mes esame sutikimo komitetas, — pasakė Donelis. — Kuopa nusprendė, kad reikia sutikti tave gražiai, senu papročiu. Dabar ir surengsime tau sutikimą.

Nojus greitai įkišo ranką į kišenę. Išsitraukė spyruoklinį peilį, kurį nusipirko mieste grįždamas į stovyklą. Spustelėjo mygtuką ir šešių colių ilgio ašmenys iššoko iš kriaunų. Ašmenys kliudė šviesą ir grėsmingai žybtelėjo jo rankoje. Vyrai, pamatę peilį, sustojo.

— Pirmas, kuris mane palies, — tyliai pasakė Nojus, — paragaus jo. Jei kas nors šitoje kuopoje dar mane palies, nužudysiu. Perduokit kitiems.

Jis stovėjo tiesus, peilį laikė prie klubo ašmenimis į priekį.

Donelis dirstelėjo į peilį, tada į kitus du vyrus.

— Ak, — pasakė, — palikime jį ramybėje. Kol kas. Jis išprotėjęs.

Ir jie nuėjo. Nojus liko stovėti atkišęs peilį.

— Kol kas, — garsiai pasakė Donelis. — Nepamiršk, kol kas.

Nojus šypsojo stebėdamas, kaip jie suka už kampo ir dingsta.

Jis pažvelgė į ilgus, bloga lemiančius ašmenis, užtikrintai sustūmę peilį ir įsidėjo į kišenę. Artėdamas prie barako suvokė, kad perprato išlikimo metodą.

Bet vis tiek ilgai trypčiojo prie barako durų. Girdėjo, kaip viduje dainuoja: „Kai paėmiau už rankos, tada tu supratai...“

Nojus staigiai atvėrė duris ir žengė į vidų. Raikeris, buvęs prie durų, pamatė jį.

— O Dieve, — pasakė jis. — Žiūrėkit, kas atėjo.

Nojus įkišo ranką į kišenę ir apčiuopė šaltas kaulines peilio kriaunas.

— Ei, čia Akermanas! — sušuko Kolinsas per visą baraką. — Ką jūs pasakysite?

Staiga jie visi apsupo jį. Nojus nepastebimai traukėsi prie sienos, kad už nugaros niekas nestovėtų. Jis čiupinėjo mygtuką, kad iššoktų geležtė.

— Kaip ten buvo, Akermanai? — paklausė Meinardas. — Ar gerai praleidai laiką? Aplankei visus naktinius klubus?

Kiti nusijuokė, ir Nojus piktai nuraudo, bet įsiklausęs į jų juoką netikėtai suprato, kad jame nesigirdi grasinimo.

— Jėzau, Akermanai, — pasakė Kolinsas, — gaila, kad nematei Kolklafo veidelio tą dieną, kai parodei kulnis! Vien dėl to vaizdo apsimokėjo stoti į kariuomenę. O kaip kliuvo vargšui Riketui!

Ir vyrai nusikvatojo, prisiminę šlovingąją dieną.

— Kiek laiko tavęs nebuvo? — paklausė Meinardas. — Du mėnesius?

— Keturias savaites, — atsakė Nojus.

— Keturias savaites, — stebėjosi Kolinsas. — Keturios savaitės atostogų! Prisiekiu Dievu, apgailestauju, kad man neužteko drąsos...

— Gerai atrodai, vaikine, — Raikeris patapšnojo jam per petį. — Tau labai išėjo į naudą.

Nojus spoksojo į jį negalėdamas patikėti. „Eilinis triukas“, — pagalvojo jis ir stipriau suspaudė rankoje peilį.

— Kai tu išėjai, — kalbėjo Meinardas, — trys vaikinai pasekė tavo pavyzdžiu ir savavališkai pasišalino. Padarei pradžią, tikrai. Atvyko pulkininkas, davė velnių Kolklafui visiems girdint, esą, kaip jis vadovauja kuopai, jeigu kiekvienas sumanęs išlipa per tvorą, esą tai blogiausia kuopa bazėje ir panašiai. Maniau, kad Kolklafas persirėš gerklę.

— Imk, — pasakė Bernekeris, — radome po baraku ir aš palaikiau jas tau. — Jis padavė Nojui mažą, skuduru apvyniotą ryšulėlį. Nojus neskubėdamas išvyniojo jį ir pažvelgė į vaikišką, plačiai išsišiepusį Bernekerio veidą. Ryšulėlyje buvo visos trys jo knygos, šiek tiek apipelijusios, bet įskaitomos.

Nojus linktelėjo galvą.

— Ačiū, — pasakė jis, — ačiū, vaikinai, — ir padėjo knygas. Nedrįso atsisukti ir parodyti stebintiems vyrams savo veido. Širdies gilumoje suprato, kad jo asmeninės paliaubos su armija įvyko. Beprotiškomis sąlygomis: grasinant peiliu, išaugus kvailam prestižui, kai pasipriešino valdžiai, bet įvyko. Jis stovėjo ir sudrėkusiomis akimis žiūrėjo į aptrintas knygas, vyrų balsai jam už nugaros susiliejo, ir jis jautė, kad paliaubos tikriausiai tęsis, o gal net peraugs į sąjungą.

Dvidešimt pirmas skyrius

Būrio vadas, leitenantas, žuvo iš ryto, ir Kristianas vadovavo būriui, kai atėjo įsakymas trauktis. Amerikiečiai ne per daug spaudė juos, todėl batalionas buvo patogiai įsikūręs ant kalvos, nuo kurios matėsi apgriautas keliolikos namų kaimas, kuriame užsispyrusios tebegyveno trys italų šeimos.

— Pradedu suprasti, kaip armijoje tvarkomi reikalai, — išgirdo Kristianas balsą, besiskundžiantį tamsoje, kai būrys, žvangindamas ginklais, vilkdamas kojas, ėjo dulkėtu keliu. — Atvyksta pulkininkas ir surengia patikrinimą. Tada grįžta į štabą ir raportuoja: „Generole, — sako jis, — džiaugiuosi galėdamas pranešti, kad vyrai gyvena šiltose, sausose žeminėse, kurias sugriauti gali tik tiesiai pataikęs sviedinys. Pagaliau jie pradėjo reguliariai gauti maistą, laiškai atvežami tris kartus per savaitę. Amerikiečiai supranta, kad mūsų pozicijos nepajudinamos, ir nesiima aktyvių veiksmų.“ — „Gerai, — atsako generolas, — trauksimės.“

Kristianas pažino balsą. Eilinis Denas, įsidėmėjo jis ateičiai.

Kristianas paniuręs žingsniavo pirmyn, per petį pakabintas Schmeisser automatas darėsi vis sunkesnis. Šiomis dienomis jis nuolat jaučiasi pavargęs, kartojasi maliarijos priepuoliai — galvos skausmai, krečia šaltis, bet jie per silpni, kad jį paguldytų į ligoninę, tačiau jie vargina ir trikdo. Traukiamės, dunksėjo batai šlubčiojant dulkėtu keliu, traukiamės, traukiamės...

„Tamsoje bent nereikia baimintis lėktuvų, — bukai galvojo jis. — Tas malonumas liks vėlesniam laikui, kai patekės saulė. Galbūt dabar kažkur netoli Fodžijos jaunas amerikietis leitenantas šiltame kambaryje sėdasi valgyti pusryčių — greipfrutų sultys, avižinė košė, kiaušinienė su šonine ir tikra kava su grietinėle. Netrukus jis įlips į savo lėktuvą ir ims nardyti virš kalvų spjaudydamas kulkomis į juodas, išsibėgiojusių žmonių figūrėles, nesaugiai susirietusias lėkštose pakelės įdubose, o tos figūrėlės — tai Kristianas ir jo būrys.“

Kristianas šlepsėjo tolyn jausdamas neapykantą amerikiečiams. Nekentė jų labiau už kiaušinienę su šonine ir už tikrą kavą pusryčiams negu už kulkas ir lėktuvus. Už cigaretes taip pat, pagalvojo jis. Be viso kito, jie turi cigarečių tiek, kiek nori. Ar galima laimėti prieš šalį, turinčią tiek cigarečių?

Kristiano liežuvis skausmingai troško gydančio cigaretės dūmo. Bet jis turėjo tik dvi cigaretes ir leido sau surūkyti tik po vieną per dieną.

Kristianas galvojo apie matytus amerikiečių lakūnų veidus. Vyrai buvo numušti už vokiečių fronto linijos ir laukė, kada juos paims. Jie akiplėšiškai rūkė cigaretes, o jų ramiuose, sveikuose veiduose matėsi išpuikėlių šypsniai. „Kai kitą kartą kurį nors iš jų pamatysiu, — galvojo Kristianas, — nušausiu, kad ir koks įsakymas būtų.“

Jis kluptelėjo provėžoje ir suriko, kai skausmas nusmelkė kelį ir klubą.

— Ar kas atsitiko, seržante? — paklausė už jo žingsniuojantis kareivis.

— Nesirūpink, — atsakė Kristianas. — Eikite arčiau kelkraščio.

Ir jis nušlubčiojo pirmyn nebegalvodamas apie nieką, tik apie priešais tįsantį kelią.

Bataliono pasiuntinys laukė prie tilto, kaip Kristianui buvo pranešta.

Būrys žygiavo dvi valandas, ir diena jau buvo nušvitusi. Jie girdėjo lėktuvų ūžesį kitoje neaukštų kalvų pusėje, palei kurias būrys žygiavo, bet puolimo nebuvo.

Kapralas pasiuntinys iš baimės buvo pasislėpęs pakelės griovyje. Ten buvo šeši coliai vandens, bet kapralas pasirinko geriau saugumą negu patogumą, todėl atsistojo iš griovio purvinas ir šlapias. Kitame tilto gale būriavosi minuotojų skyrius ir laukė, kol pražygiuos Kristiano būrys ir jie galės minuoti tiltą. Menkutis tiltelis virš sausos, lygios griovos. Susprogdintas jis sulaikytų priešą minutę ar dvi, bet minuotojai atkakliai sprogdino viską, kas sprogsta, lyg atlikdami kažkokį senovinį religinį ritualą.

— Vėluojate, — nervingai pasakė kapralas. — Baiminausi, ar jums kas neatsitiko.

— Nieko mums neatsitiko, — trumpai atrėžė Kristianas.

— Tai gerai, — pasakė kapralas. — Liko dar trys kilometrai. Mus pasitiks kapitonas ir parodys jums, kur apsikasti.

Jis baimingai apsidairė. Kapralas visą laiką elgėsi kaip žmogus, laukiantis, kad jį nušaus snaiperis, atvirame lauke užklups lėktuvas, nuo kalvos tiesiai į jį pataikys artilerijos sviedinys. Žiūrėdamas į jį Kristianas neabejojo, kad kapralą tikrai nušaus, ir labai greitai.

Kristianas mostelėjo vyrams ir jie nuėjo tiltu paskui kapralą. „Gerai, — paniuręs galvojo Kristianas, — dar trys kilometrai, ir tada tegu sprendžia kapitonas.“ Minuotojų skyrius stebėjo juos iš griovio nepalankiai, bet ir be pagiežos.

Kristianas perėjo tiltą ir sustojo. Vyrai už jo automatiškai stabtelėjo. Beveik iš karto, nevalingai jis pradėjo žvilgsniu skaičiuoti atstumus, vertinti galimus priėjimus, apšaudymo laukus.

— Kapitonas laukia, — priminė kapralas, neramiai nužvelgdamas būrį ir kelią, kuriame šiandien turi pasirodyti amerikiečiai. — Kodėl sustojot?

— Patylėk, — atsakė Kristianas.

Jis grįžo tiltu. Sustojo kelio viduryje ir pažiūrėjo atgal. Šimtą metrų kelias ėjo tiesiai, tada suko aplink kalvą dingdamas iš akių. Kristianas apsigręžė ir per ryto miglą žiūrėjo į kelią ir į kalvas. Kelias kylančiais posūkiais vingiavo į tą pusę per akmenuotas ir retais krūmais apaugusias kalvas. Toli, už aštuonių šimtų metrų, gal už kilometro, ant beveik stataus skardžio matėsi didžiuliai rieduliai. „Tarp jų, — automatiškai pagalvojo Kristianas, — galima įtaisyti kulkosvaidį, ir iš ten apšaudyti tiltą ir jo prieigas.“

Kapralas stovėjo šalia.

— Nenoriu įkyrėti, seržante, — pasakė jis drebančiu balsu, — bet kapitonas taip ir pasakė: „Jokių vėlavimų, pasiteisinimų neklausysiu.“

— Patylėk, — vėl paliepė Kristianas.

Kapralas žiojosi kažko sakyti. Tada persigalvojo. Tik nurijo seilę ir ranka pasitrynė burną. Jis stovėjo prie kraštinio tilto akmens ir liūdnai žiūrėjo į pietus.

Kristianas lėtai nulipo griova žemyn iki išdžiūvusios upelio vagos. Smegenys automatiškai vertino aplinką. Už dešimties metrų nuo tilto kelio nuolydis gan lėkštas, jame nėra nei gilesnių duobių, nei akmenų. Po tiltu upės vaga smėlėta ir minkšta, išsibarstę akmenys glotnūs, kai kur auga krūmokšniai.

„Galima padaryti, — galvojo Kristianas, — ir gan paprastai.“ Jis vėl pamažu užlipo į kelią. Būrio vyrai apdairiai buvo jau nužengę nuo tilto. Jie stovėjo kitoje pusėje kelkraštyje, pasirengę šokti į minuotojų iškastas duobes vos išgirdę lėktuvų burzgimą.

„Kaip triušiai, — piktinosi Kristianas, — mes beveik nebe žmonės.“

Prie tilto kapralas susijaudinęs žingsniavo pirmyn ir atgal.

— Viskas, seržante? — paklausė jis. — Galime eiti?

Kristianas tarsi negirdėjo jo. Jis dar kartą nužvelgė šimto metrų tiesaus kelio atkarpą iki posūkio. Prisimerkęs beveik matė, kaip pirmas amerikietis, gulėdamas ant pilvo, dirsčioja iš už posūkio, norėdamas įsitikinti, ar niekas jų netyko. Tada galva pradingsta. Kyšteli kita galva, greičiausiai leitenanto (atrodė, kad Amerikos armijoje yra gausybė leitenantų, kurių nereikia tausoti). Tada pamažu, laikydamasis arčiau kalvos, įtemptai žiūrėdamas sau po kojomis, kad neužliptų ant minų, iš už posūkio išeina skyrius, būrys, o gal net kuopa ir artėja prie tilto.

Kristianas atsigręžė ir vėl pažiūrėjo į krūvą riedulių ant stataus kalvos šlaito, už kilometro nuo tilto. Jis buvo beveik įsitikinęs, kad iš ten ne tik galėtų stebėti tilto prieigas ir patį tiltą, bet ir kelio į pietus atkarpą, vingiuojančią per žemesnes kalvas, kuriomis jie dabar atėjo. Jis pamatytų amerikiečius iš toli prieš jiems pasirodant iš už kalvos, nuo posūkio, vedančio prie tilto.

Jis linktelėjo galva patvirtindamas, tarsi planą, gimusį ir subrendusį jo galvoje, būtų pateikęs kažkas kitas, o jis tik pritaria. Jis greitai perėjo tiltą ir priėjo prie seržanto, vadovavusio minuotojams.

Seržantas klausiamai žiūrėjo į jį.

— Gal ketinat ant to tilto žiemoti? — paklausė minuotojas.

— Ar tiltas jau užminuotas? — paklausė Kristianas.

— Viskas parengta, — atsakė seržantas. — Kai tik jūs nueisite, po minutės mes padegsime virvelę. Nežinau, ką sumanėt, bet jūsų vaikščiojimas pirmyn ir atgal mane nervina. Amerikiečiai gali pasirodyti kiekvieną akimirką...

— Ar turit ilgą padegamąją virvelę? — paklausė Kristianas. — Kuri degtų, tarkim, penkiolika minučių?

— Turim, — atsakė seržantas, — bet jos nenaudosime. Įtaisyta vieną minutę deganti virvelė. Pakaks laiko padegusiam atsitraukti.

— Nuimkit ją, — pasakė Kristianas, — ir įtaisykit ilgąją.

— Klausykit, — ėmė irzti minuotojas, — jūsų darbas — pervesti per tiltą tuos baidykles. Mano darbas — susprogdinti tiltą. Aš jums nenurodinėju, ką daryti su būriu, o jūs nenurodinėkite man, ką daryti su tiltu.

Kristianas tylėdamas žiūrėjo į seržantą. Šis buvo nedidukas, per stebuklą sugebėjęs išlikti apkūnus. Jis buvo panašus į tuos storulius, kurie turi nesibaigiančių virškinimo problemų, būna suirzę ir pasipūtę.

— Man reikėtų dar dešimties štai tokių minų, — pasakė Kristianas mosteldamas ranka į krūvelę minų, netvarkingai sukrautų šalikelėje.

— Aš jas išdėliosiu kelyje kitoje tilto pusėje, — atsakė minuotojas.

— Amerikiečiai ateis su savo detektoriais ir visas išrankios, — pasakė Kristianas.

— Ne mano reikalas, — piktai atkirto minuotojas. — Man įsakyta išdėlioti jas čia, aš jas ir išdėliosiu.

— Aš lieku čia su savo būriu, — pasakė Kristianas, — ir neleisiu jums išdėlioti jų ant kelio.

— Paklausykite, seržante, — pasakė minuotojas virpančiu iš susijaudinimo balsu, — dabar ne laikas ginčytis. Amerikiečiai...

— Surinkite šitas minas, — įsakė Kristianas minuotojams, — ir eikite paskui mane.

— Ei, — šūktelėjo minuotojas laibu, nervingu balsu. — Šitiems vyrams įsakinėju aš, ne jūs.

— Tai įsakykite jiems surinkti minas ir eiti paskui mane, — atsakė Kristianas šaltai, stengdamasis kuo tiksliau mėgdžioti leitenantą Hardenburgą. — Laukiu, — pasakė jis griežtai.

Minuotojas šnopavo iš pykčio ir baimės, jis jau buvo pasigavęs kapralo įprotį kas kelias sekundes dirsčioti į posūkį, bene pasirodys amerikiečiai.

— Gerai jau, gerai, — atsakė jis. — Man nesvarbu. Kiek minų jums reikėtų?

— Dešimties, — atsakė Kristianas.

— Šitos armijos bėda ta, — burbėjo minuotojas, — kad joje yra per daug manančių, kad jie vieni gali laimėti karą.

Jis riktelėjo savo vyrams surinkti minas, o Kristianas nusivedė juos į griovą ir parodė, kur jas išdėstyti. Jis privertė vyrus stropiai pridengti duobeles žole ir šalmais nunešti iškastą smėlį.

Vadovaudamas vyrams apačioje Kristianas pastebėjo, kaip minuotojų seržantas pats tvirtina ilgas virveles prie mažyčių, nekaltai atrodančių dinamito užtaisų, išdėliotų prie tilto atramų, ir ironiškai šyptelėjo.

— Viskas, — niūriai pranešė minuotojas, kai Kristianas vėl išlipo į kelią, išdėliojęs minas taip, kaip jam reikėjo. — Virvelė pritaisyta. Nežinau, ką ketinate daryti, bet įtaisiau jūsų malonumui. Ar jau galiu padegti?

— Dabar prašyčiau išeiti iš čia, — pasakė Kristianas.

— Mano pareiga, — pompastiškai pareiškė minuotojas, — yra susprogdinti tiltą, ir aš pats prižiūrėsiu, kad jis būtų susprogdintas.

— Nenoriu padegti virvelės, — pasakė Kristianas maloniu balsu, — kol amerikiečiai neprieis kuo arčiau. Jeigu norite iki tos akimirkos būti po tiltu, tai labai prašau.

— Dabar ne laikas pokštauti, — oriai pareiškė minuotojas.

— Išeikite! Išeikite! — riktelėjo Kristianas piktai ir grėsmingai, prisiminęs, koks veiksmingas būdavo šis Hardenburgo triukas. — Kad nė vieno čia neliktų! Išeikite, arba bus blogai! — Jis stovėjo prie minuotojo piktai žvelgdamas į jį iš viršaus, jo rankos trūkčiojo, atrodė, kad jis vos laikosi nepartrenkęs jo ant žemės.

Minuotojas atsitraukė, jo putlus veidas po šalmu išblyško.

— Jūs persitempėt, — pasakė jis kimiu balsu. — Fronto linijoje tikriausiai patyrėte didžiulę įtampą. Esat kaip nesavas.

— Greičiau! — suriaumojo Kristianas.

Minuotojas greitai nusigręžė ir nuskubėjo į kitą tilto galą, kur vėl rinkosi jo skyrius. Jis kažką trumpai, negarsiai įsakė, ir vyrai išsikabarojo iš daubos. Jie neatsigręždami nuėjo keliu. Kristianas kurį laiką stebėjo juos, bet nesišypsojo, nors labai norėjosi, nes bijojo sugadinti įspūdį, kurį padarė savo būrio kareiviams.

— Seržante, — kapralas, bataliono pasiuntinys, vėl kreipėsi į jį prikimusiu, suplonėjusiu balsu, — kapitonas laukia...

Kristianas staiga atsigręžė į kapralą. Stvėrė jį už apykaklės ir prisitraukė. Baikščios vyro akys nuo išgąsčio sustingo.

— Dar vienas žodis, — Kristianas smarkiai supurtė jį, šalmas pasmuko kapralui ant akių ir skaudžiai daužė nosį. — Dar žodis, ir aš tave nušausiu. — Jis pastūmė kapralą šalin.

— Denai! — pašaukė jis.

Kitame tilto gale nuo būrio lėtai atsiskyrė viena figūra ir priėjo prie Kristiano.

— Eisi su manim, — įsakė Kristianas, kai Denas priartėjo.

Kristianas slidinėdamas lipo griova žemyn, stropiai vengdamas plotelių, kuriuos buvo liepęs užminuoti. Jis parodė į ilgą virvelę, nutiestą nuo dinamito užtaiso šiaurinės tilto arkos link.

— Lauksi čia, — pasakė jis tylinčiam kareiviui, stovinčiam šalia jo, — o kai parodysiu ženklą, padegsi virvelę.

Jis girdėjo, kaip Denas, žvilgtelėjęs į virvelę, giliai atsiduso.

— O kur būsite jūs, seržante? — paklausė jis.

Kristianas parodė ranka aukštyn į išsibarsčiusius riedulius už aštuonių šimtų metrų nuo čia.

— Aš būsiu ten. Ar matai tuos riedulius žemiau kelio vingio?

Stojo ilga pauzė.

— Matau, — pagaliau sušnibždėjo Denas.

Rieduliai žvilgėjo išdžiūvusios žalumos fone, iš toli buvo sunku pasakyti, kokios jie spalvos.

— Mostelsiu tau miline, — pasakė Kristianas. — Atidžiai stebėk. Tada padek virvelę ir įsitikink, ar liepsna slenka. Laiko pakaks. Išlipk į kelią ir bėk iki artimiausio posūkio. Ten lauk, kol išgirsi sprogimą. Tada eik keliu, kol pavysi mus.

Denas niūriai linktelėjo.

— Būsiu paliktas čia vienas? — paklausė jis.

— Ne, — atsakė Kristianas, — pristatysime tau dvi balerinas ir gitaristą.

Denas nešyptelėjo.

— Ar dabar aišku? — paklausė Kristianas.

— Taip, seržante, — atsakė Denas.

— Gerai, — pasakė Kristianas, — jeigu padegsi virvelę anksčiau, negu mostelsiu, nesivargink grįžti.

Denas neatsakė. Jis buvo aukštas, lėtas jaunuolis, prieš karą dirbęs uoste krovėju, ir Kristianas įtarė, kad jis anksčiau galėjo priklausyti komunistų partijai.

Kristianas dar kartą nužvelgė visą įrangą po tiltu ir Deną, abejingai stovintį, atsirėmusį į drėgną akmeninę arką. Tada vėl išlipo į kelią. „Kitą kartą, — niūriai galvojo jis, — šitas kareivis bus mažiau linkęs kritikuoti.“

Sparčiai žingsniuojant prireikė penkiolikos minučių nueiti iki riedulių, nuo kurių matėsi kelias. Kai priėjo, Kristianas sunkiai šnopavo. Kareiviai klusniai ėjo paskui jį, tarsi susitaikę su mintimi, kad jie pasmerkti žygiuoti visą gyvenimą, sulinkę po geležies našta. Nebuvo prasmės baimintis, kad kuris nors atsiliks. Net kvailiausiam būrio kareiviui buvo aišku, kad jeigu amerikiečiai ateis prie tilto anksčiau, negu būrys pasislėps už riedulių, tai jis taps geru taikiniu persekiotojams net ir per tokį atstumą.

Kristianas stabtelėjo, klausėsi savo kimaus kvėpavimo ir atidžiai žvalgėsi po slėnį. Vingiuotame dulkėtame kelyje tiltas atrodė mažas, tylus ir nereikšmingas. Niekas aplinkui nejudėjo, ir toli besidriekiantis, kalvų išraižytas slėnis atrodė tuščias, pamirštas, žmonių apleistas.

Kristianas šyptelėjo matydamas, kad jo spėjimas pasitvirtino: pozicija už riedulių labai paranki. Pro kalvų tarpą matėsi dar viena kelio atkarpa, tolėliau nuo tilto. Amerikiečiai eis ja prieš trumpam dingdami už kalvos, kurią jie turės apeiti, o tada pasirodys kelyje prie tilto. Net eidami lėtai ir atsargiai, atstumą nuo tenai, kur jie pasirodys pirmą kartą, iki tilto jie įveiks per dešimt ar dvylika minučių.

— Heimsai, — pašaukė Kristianas, — Richteri. Liksite su manim. Visi kiti grįžkite su kapralu. — Jis pasisuko į kapralą. Šis dabar atrodė kaip mirti pasmerktas žmogus, bet jaučiantis, kad dar liko dešimt procentų galimybės atidėti egzekuciją iki rytojaus. — Perduok kapitonui, — pasakė Kristianas, — kad mes grįšime kaip galėdami greičiau.

— Klausau, — įsitempęs ir laimingas atsakė kapralas. Jis beveik tekinas nuskubėjo į palaimingą saugumą už kelio posūkio.

Kristianas stebėjo, kaip jo būrys grandine seka paskui kapralą. Nuo čia kelias driekėsi palei pačią kalvos viršūnę. Kareivių siluetai didingai ir liūdnai ryškėjo išsidraikiusių debesų ir mėlyno dangaus fone, o kai vienas po kito ėjo už posūkio, rodėsi, kad jie dingsta vėjuotoje mėlynoje bedugnėje.

Heimsas ir Richteris buvo kulkosvaidžio komanda. Jie stovėjo nuvargę, atsirėmę į didžiulius akmenis prie kelio. Heimsas nešė kulkosvaidį ir šovinių dėžę, o Richteris tempė atramą ir kitą šovinių dėžę. Jie patikimi kariai, bet žiūrėdamas į juos, suprakaitavusius vėsiame ore, stovinčius apsimestinai abejingais veidais, Kristianas pajuto, kad šią akimirką jam būtų geriau turėti senojo būrio kareivius, prieš daugelį mėnesių žuvusius Afrikos dykumoje. Jis jau senokai negalvojo apie savo senąjį būrį, bet dabar, žiūrėdamas į tuos du kulkosvaidininkus, paliktus, kaip ir anie, tik ant kitos kalvos, jis prisiminė tą naktį, kai trisdešimt šeši kareiviai, susikaupę ir klusnūs, rausė sau apkasus, kurie netrukus tapo jų kapais.

Žiūrėdamas į Heimsą ir Richterį jis kažkodėl suabejojo, ar tie vyrai gerai atliks jiems patikėtą darbą. Jie priklauso jau kitai armijai, kuri po truputį prarado buvusį kovingumą, jaunystės dvasią, kuri, nepaisant įgytos patirties, darėsi vis labiau civilinė, vis labiau nenorėjo mirti. „Jeigu dabar paliksiu tuos vyrus vienus, — galvojo Kristianas, — jie savo poste ilgai neišbus. — Kristianas papurtė galvą. — Kvailystė. Tikriausiai jie puikūs kareiviai. Dievas žino, ką jie galvoja apie mane.“

Kulkosvaidininkai ilsėjosi, visu svoriu atsirėmę į akmenis, jų akys neramiai sekiojo Kristianą, tarsi norėdamos peržvelgti jį kiaurai ir sužinoti, ar jiems numatyta mirti šį rytą.

— Įtaisykite kulkosvaidį čia, — paliepė Kristianas, rodydamas į lygią vietą tarp riedulių, primenančią V raidę. Vyrai neskubėdami, bet įgudę sustatė kulkosvaidį.

Kai darbas buvo baigtas, Kristianas atsigulė už kulkosvaidžio ir pradėjo taikytis. Patraukė jį šiek tiek į dešinę ir žiūrėjo per vamzdį. Nustatė taikiklį tolimam atstumui, turėdamas galvoje tai, kad šaudyti teks nuo kalvos žemyn. Apačioje, ryškioje taikiklio kryžmėje, matėsi saulės apšviestas tiltas, trumpam užtemdomas dangumi slenkančių debesų.

— Tegu kuo daugiau jų susikaupia prie tilto, — pasakė Kristianas. — Jie iš karto neis per jį, supras, kad užminuotas. Kai duosiu ženklą šaudyti, taikykitės į tuos, kurie gale, ne į tuos, kurie prie pat tilto. Supratote?

— Į tuos, kurie gale, — pakartojo Heimsas. — Ne į tuos, kurie prie pat tilto. — Jis pasukiojo keliamąjį mechanizmą aukštyn ir žemyn traukdamas orą pro dantis. Susimąstęs pačiulpė dantį. — Norite, kad jie bėgtų į priekį, o ne atgal, iš kur atėjo?

Kristianas linktelėjo.

— Jie nebėgs per tiltą, nes atsidurs atviroje vietoje, — kalbėjo Heimsas susimąstęs. — Jie bėgs į griovą, po tiltu, nes ten jų nepasieks kulkos.

Kristianas nusišypsojo. „Tikriausiai klydau dėl Heimso, — pagalvojo, — vaikinas supranta, ką turės daryti.“

— O ten apačioje pataikys ant minų, — ramiai pridūrė Heimsas. — Aišku.

Jiedu su Richteriu linktelėjo vienas kitam. Sunku suprasti, ar tuo judesiu jie pritaria, ar ne.

Kristianas nusivilko milinę, kad galėtų pamojuoti ja po tiltu likusiam Denui, kai tik pasirodys amerikiečiai. Tada atsisėdo ant akmens už Heimso, gulinčio prie kulkosvaidžio. Richteris priklaupė ant vieno kelio ir laukė, paruošęs kitą šovinių juostą. Kristianas pakėlė žiūronus, vakar pasiimtus iš žuvusio leitenanto. Nutaikė juos į tarpą tarp kalvų. Atidžiai nustatė ryškumą ir pripažino, kad žiūronai puikūs.

Matomame kelio tarpe augo dvi tuopos, tamsiai žalios ir niūrios. Jos blykčiodamos siūbavo vėjuje.

Atvirajame kalvos šlaite buvo šalta, ir Kristianas pasigailėjo pažadėjęs Denui mojuoti miline. Dabar milinė jam praverstų. Gal būtų užtekę ir nosinės. Kristianas jautė, kaip nuo šalčio šiurpsta oda, ir veltui mėgino sušilti gūždamasis su savo šiurkščiais drabužiais.

— Seržante, ar galime rūkyti? — paklausė Richteris.

— Ne, — atsakė Kristianas nenuleisdamas žiūronų.

Vyrai nutilo. „Cigaretės, — prisiminė Kristianas. — Galiu lažintis, kad jis turi visą pakelį, o gal net du. Jeigu jį nušaus arba sunkiai sužeis, — nusprendė Kristianas, — turiu nepamiršti apieškoti jo kišenes.“

Jie laukė. Nuo slėnio pučiantis vėjas švilpė Kristianui ausyse, lindo į nosį ir į gerklę. Jam pradėjo skaudėti galvą, ypač kaktą virš akių. Traukė miegas. Atrodė, kad jau trejus metus jam norisi miego.

Heimsas sujudėjo. Jis gulėjo priešais Kristianą kniūbsčias ant akmenų, praskėtęs kojas. Kristianas trumpam nuleido žiūronus. Dukslių Heimso kelnių užpakalis, purvinas ir nevykusiai užlopytas, buvo atsuktas tiesiai į jį. „Tai bent vaizdelis, — pagalvojo Kristianas tramdydamas juoką. — Kokia šlykštynė. Dieviškosios žmogaus kūno formos.“

Kakta degė iš skausmo. Maliarija. Negana anglų, negana prancūzų, lenkų, rusų ir amerikiečių, tai dar uodai. „Galbūt, — toptelėjo galvon klastinga mintis, — kai šitai baigsis, mane ištiks toks priepuolis, kad niekas negalės jo paneigti, ir jie turės išsiųsti mane į užnugarį.“ Jis dar kartą pakėlė žiūronus prie akių, laukė, kada užeis drebulys, ir stengėsi suvaldyti kraujyje siautėjančius mikrobus.

Tada pamatė mažas, pilkas figūrėles, pamažu žengiančias prieš tuopas.

— Tylos, — įspėjo jis, tarsi amerikiečiai būtų galėję išgirsti Heimsą arba Richterį, jeigu jie sumanytų kalbėti.

Pilkosios figūrėlės, — jų buvo visas būrys, — dviem voromis, slinko kelio pakraščiu ir net iš tolo galėjai pastebėti, kokie jie nuvargę. „Trisdešimt septyni, trisdešimt aštuoni, keturiasdešimt du, keturiasdešimt trys“, — skaičiavo Kristianas. Tada jie visi dingo. Tuopos siūbavo kaip siūbavusios, kelias priešais jas atrodė nė kiek nepasikeitęs. Kristianas padėjo žiūronus. Dabar jautėsi žvalus ir ramus.

Jis atsistojo ir ėmė sukti milinę dideliais, lėtais ratais. Įsivaizdavo amerikiečius, atsargiai einančius palei kalvos papėdę, akis baimingai įsmeigusius į žemę, ieškančius minų.

Netrukus jis pamatė, kaip Denas greitai ropščiasi iš po tilto ir sunkiai bėga keliu. Denas bėgo vis lėčiau, matėsi, kad jis nuvargęs, jo batai kėlė dulkių debesėlius. Jis pribėgo posūkį ir dingo iš akių.

Virvelė padegta. Lieka laukti, kad amerikiečiai pasielgs kaip tikri kareiviai.

Kristianas apsivilko milinę ir apsidžiaugė šiluma. Jis susikišo rankas į kišenes, pasidarė jauku ir ramu.

Abu kulkosvaidininkai gulėjo nekrusteldami.

Tolumoje pasigirdo lėktuvų variklių dūzgimas. Pietvakarių pusėje aukštai danguje Kristianas pamatė lėtai judančią bombonešių rikiuotę — mažus taškelius danguje, skrendančius į šiaurę bombarduoti. Pro skardį čirpčiodami pralėkė du žvirbliai, suplasnoję rudais sparneliais kulkosvaidžio taikiklyje.

Heimsas du kartus atsiraugėjo.

— Atsiprašau, — mandagiai pasakė jis.

Jie laukė. „Per ilgai, — sunerimęs pagalvojo Kristianas, — jie eina per ilgai. Ką jie ten veikia? Tiltas susprogs jiems neišlindus iš posūkio. Visas sumanymas bus veltui.“

Heimsas vėl atsiraugėjo.

— Skrandis, — nepatenkintas pasakė jis Richteriui.

Richteris linktelėjo, žiūrėdamas į šovinių juostą, tarsi metų metus būtų klausęsis apie Heimso skrandžio bėdas.

„Hardenburgas, — galvojo Kristinas, — būtų viską padaręs geriau. Jis taip nerizikuotų. Viską būtų paruošęs patikimiau. Jeigu dinamitas nesprogs, tiltas liks sveikas ir apie tai sužinos divizijoje, o vėliau apklaus tą vargšelį minuotojų seržantą ir jis papasakos apie mane... Maldauju, — tyliai prašė jis amerikiečių, — greičiau, greičiau, greičiau...“

Kristianas laikė žiūronus nutaikytus į tilto prieigas. Žiūronai drebėjo, jis suprato, kad jį pradeda krėsti šaltis, nors kol kas jo nejautė. Šalia kažkas sušlamėjo, cyptelėjo, ir jis nejučia nuleido žiūronus žemyn. Už dešimties pėdų nuo jo ant akmens užbėgo voverė, atsitūpė ir juodomis kaip karoliukai akimis spoksojo į tris vyrus. Kitame laike, kitoje vietoje, prisiminė Kristianas, mažas paukštelis oriai žingsniavo ant miško kelio prie Paryžiaus palei prancūzų kelio užtvarą, kurią atstojo apverstas kaimiškas vežimas ir čiužiniai. Gyvūnai ir paukščiai tik akimirką pasidomi karu ir vėl grįžta prie svarbesnių reikalų.

Kristianas prisimerkė ir vėl pakėlė žiūronus prie akių. Amerikiečiai jau pasirodė kelyje, jie ėjo pamažu, pasilenkę, parengę šautuvus, įsitempę, akivaizdu, kad jaučia, jog yra atviri taikiniai.

Amerikiečiai ėjo nepakenčiamai lėtai. Jie žengė mažyčiais žingsneliais, kas penki žingsniai sustodami. Veržlus, nerūpestingas Naujojo pasaulio jaunimas. Kristianas matė trofėjinius kino žurnalus, juose rodė, kaip jie apmokomi, kaip drąsiai šokinėja iš desantinių baržų į banguojantį vandenį ir kaip sprinteriai bėga į krantą. Dabar jie nebėga.

— Greičiau, greičiau, — pašnibždomis ragino Kristianas, — greičiau...

„Kaip meluoja amerikiečiams apie jų kareivius!“

Heimsas nusiraugėjo. Koks atgrasus, gergždžiantis, senatviškas garsas. Kiekvienas savaip reaguoja į karą. Heimsas reaguoja skrandžiu. Kaip meluojama vokiečiams apie Heimsą ir jo draugus. „Kaip užsitarnavai Geležinį kryžių?“ — „Raugėdamas, mama.“ Tik Heimsas, jis ir Richteris žino tiesą, ir dar tie keturiasdešimt trys vyrai, atsargiai artėjantys prie seno akmeninio tilto, kurį tingūs italai darbininkai surentė saulėtais ir taikiais 1840 metais. Jie žino tiesą, abu kulkosvaidininkai ir jis, ir dar tie keturiasdešimt trys vyrai, velkantys kojas dulkėtu keliu kulkosvaidžio taikiklyje, kuris tyko jų už aštuonių šimtų metrų, ir ta tiesa jungia juos šį rytą stipriau negu su tais, kurių čia nėra. Jie viską žino vieni apie kitus: jiems iš baimės skrandį traukia spazmai, prie kiekvieno tilto jie artinasi nedrąsiai, su blogos lemties nuojauta...

Kristianas apsilaižė lūpas. Jau paskutinis vyras išėjo iš už posūkio. Vadovaujantis karininkas, kaip visada jaunuoliškos išvaizdos leitenantas, pamojo kareiviui su minų ieškikliu ir tas nenoromis nuėjo į kolonos priekį. Kareiviai pamažu susispietė į krūvą kvailai manydami, kad taip bus saugiau, kad jeigu jų dar nenušovė, tai ir šį kartą jie sėkmingai išsisuks.

Kareivis su minų ieškikliu pradėjo braukyti kelią už dvidešimties metrų nuo tilto. Jis darbavosi neskubėdamas ir stropiai, ir Kristianas matė, kaip leitenantas, stovėdamas kelio viduryje, pakėlė prie akių žiūronus ir pradėjo žvalgytis. „Ceiso žiūronai, be abejonės, — automatiškai pastebėjo Kristianas, — pagaminti Vokietijoje.“ Jis matė, kaip žiūronai pakyla ir beveik sustoja ant jų riedulių, tarsi tikro kariškio instinktas būtų įspėjęs jaunąjį leitenantą, kad priešais tyko pavojus, ir tas pavojus tyko iš čia. Kristianas dar labiau pasilenkė, nors buvo tikras, kad jie saugiai pasislėpę. Žiūronai praslydo jiems virš galvų ir nusisuko į šalį.

— Ugnis! — pašnibždomis įsakė Kristianas. — Šaudyk į galą. Į galą.

Kulkosvaidis sukaleno. Pašėlęs, pribloškiantis tratėjimas sudraskė kalnų tylą. Kristianas nevalingai sumirksėjo. Ant kelio du vyrai pargriuvo. Kiti apduję stovėjo ir nustebę žiūrėjo į gulinčiuosius. Dar trys pargriuvo. Tada amerikiečiai pradėjo bėgti šlaitu žemyn į daubą, ieškodami priebėgos po tiltu. „Dabar jie skuodžia kaip filmuojami, — pagalvojo Kristianas. — Kurgi operatorius?“ Kai kurie amerikiečiai nešė arba tempė sužeistuosius. Kiti klupinėdami bėgo šlaitu žemyn numetę šautuvus, keistai mojuodami rankomis ir kojomis. Viskas atrodė tolima ir nesvarbu, Kristianas žiūrėjo beveik nesidomėdamas, tarsi stebėdamas musę, kurią skruzdėlės velka į urvą.

Tada sprogo pirma mina. Šalmas sukdamasis išlėkė apie dvidešimt metrų į orą, dulsvai spindėdamas saulėje, mataruodamas dirželiais.

Heimsas liovėsi šaudęs. Sprogimai pasigirdo vienas po kito, jų aidai, atsimušdami vienas nuo kito, nudundėjo kalvų šlaitais. Nuo tilto pakilo didžiulis dulkių ir dūmų debesis.

Sprogimų keliamas triukšmas pamažu nutilo, atrodė, kad garsai sunkiai rieda šlaitais ir kalvų keteromis ir kaupiasi kitose vietose. Stojusi tyla atrodė nenatūrali, pavojinga. Du triukšmo išgąsdinti žvirbliai čirkšdami blaškėsi priešais kulkosvaidį. Staiga iš po tilto arkos pasirodė vieniša figūra. Žmogus ėjo lėtai ir rimtai, kaip gydytojas, grįžtantis nuo mirusiojo lovos. Paėjo penketą ar šešetą metrų ir taip pat lėtai atsisėdo ant akmens. Kristianas pro žiūronus stebėjo amerikietį. Vyro marškiniai buvo nudrėksti, matėsi balta kaip pienas oda. Jis tebelaikė rankose šautuvą. Kristianui bežiūrint, amerikietis susikaupęs ir pamažu, kaip koks pamišėlis, ėmė kelti šautuvą. „Oho, — pagalvojo Kristianas stebėdamasis, — jis taikosi į mus!“

Šūvio garsas buvo nykus ir vienišas, bet kulkos prašvilpė stebėtinai arti jų galvų. Kristianas nusišiepė.

— Pribaik jį, — pasakė jis.

Heimsas paspaudė kulkosvaidžio gaiduką. Kristianas pro žiūronus matė, kaip žemėje aplink amerikietį lanku ėmė šokčioti dulkių kupsteliai. Amerikietis nepajudėjo. Neskubėdamas, kaip dailidė prie darbastalio, jis iš naujo užtaisė šautuvą. Heimsas suktelėjo kulkosvaidį ir dulkių kupstelių lankas sušokčiojo arčiau amerikiečio, o šis tarsi nematė. Užtaisęs šautuvą, vėl pakėlė jį prie nuogo peties. Tas iki pusės nuogas blyškiaodis kareivis atrodė pamišęs, jo elgesys kėlė siaubą. Jis atrodė kaip dramblio kaulo rutuliukas žalios ir rudos griovos fone. Patogiai sėdėjo ant akmens apsuptas žuvusių draugų ir neskubėdamas, ramiai šaudė į kulkosvaidį, kurio plika akimi negalėjo įžiūrėti, ir nekreipė dėmesio į nepaliaujamai žyrančias kulkas, kurios po akimirkos kitos galiausiai jį nužudys.

— Nušauk jį, — suirzęs sumurmėjo Kristianas. — Nagi, nušauk.

Heimsas akimirką liovėsi šaudyti. Prisimerkęs pajudino kulkosvaidį. Šis plonai, įkyriai cyptelėjo. Iš apačios vėl pasigirdo šūvis, beprasmis ir nepavojingas, nors kulka vėl prašvilpė Kristianui virš galvos ir dzingtelėjo įstrigdama į kietai sumintą purvą už jo.

Tada Heimsas gerai nusitaikė ir iššovė trumpą salvę. Amerikietis kaip girtas nuleido šautuvą, pamažu atsistojo, žengė du ar tris tvirtus žingsnius tilto link ir lyg nuvargęs susmuko ant žemės.

Tą akimirką tiltas sprogo. Akmenų skeveldros pasipylė ant pakelės medžių, palikdamos jų kamienuos baltus lopinius, numušdamos šakas. Dulkės ilgai plaukiojo, o kai galiausiai nusėdo, Kristianas pamatė tarp nuolaužų tįsančias susmukusias, sudarkytas pilkas uniformas. Pusnuogis amerikietis buvo dingęs po žemės ir akmenų griūtimi.

Kristianas atsiduso ir padėjo žiūronus. „Mėgėjai, — pagalvojo jis, — ką jie veikia kare?“

Heimsas atsisėdo ir atsigręžė.

— Ar dabar galime užrūkyti? — paklausė jis.

— Taip, — atsakė Kristianas, — galite.

Jis žiūrėjo, kaip Heimsas traukia pakelį cigarečių. Pasiūlė Richteriui, ir tas paėmė vieną. Kristianui kulkosvaidininkas nepasiūlė. „Niekingas šykštuolis“, — pagalvojo Kristianas ir išsitraukė iš kišenės vieną iš dviejų likusių cigarečių.

Jis laikė cigaretę burnoje ir prieš užsidegdamas ilgai gardžiavosi ja. Tada atsidusęs nusprendė: „Taip, aš jos nusipelniau“, — ir užsidegė. Giliai įtraukė dūmą ir laikė plaučiuose kaip galėdamas ilgiau. Svaigtelėjo galva, bet jis atsipalaidavo. „Turiu parašyti apie tai Hardenburgui, — pagalvojo Kristianas, įtraukdamas antrą dūmą, — jis bus patenkintas, sumaniau ir jis nebūtų padaręs.“ Giliai įkvėpęs jis patogiai atsirėmė ir šypsojo ryškiai mėlynam dangui ir mažiems debesėliams, vėjo genamiems į kalnus, žinodamas, kad gali bent dešimtį minučių pailsėti, kol ateis Denas. „Koks gražus rytas“, — pagalvojo jis.

Tada pajuto, kaip visu kūnu perbėgo smulkus smarkus drebulys. „Ak, — galvojo jis patenkintas, — maliarija, priepuolis žada būti stiprus, mane tikrai išsiųs į užnugarį. Nuostabus rytas.“ Jį vėl supurtė. Jis įtraukė cigaretės dūmą, laimingas atsirėmė nugara į akmenį ir laukė Deno tikėdamasis, kad šis neskubės kopti šlaitu.

Dvidešimt antras skyrius

— Eilini Vaiteikeri, stokitės, — įsakė seržantas. Maiklas atsistojo ir nuėjo paskui jį. Pro aukštas tamsaus medžio duris jie įėjo į didelį kambarį. Jį apšvietė ilgos žvakės, jos tūkstančiais geltonų liepsnelių atsispindėjo blyškiai žaliuose veidrodžiuose ant sienų.

Kambaryje stovėjo ilgas stalas, o ties jo viduriu — viena kėdė, kaip Maiklas visada įsivaizdavo. Jis atsisėdo ant tos kėdės, o seržantas atsistojo už jo. Ant stalo priešais jį stovėjo rašalinė ir gulėjo paprastas medinis plunksnakotis.

Atsidarė kitos durys ir įėjo du vokiečiai. Abu generolai, vilkintys puikiomis uniformomis. Ordinai, auliniai batai, pentinai ir monokliai švelniai žybčiojo žvakių šviesoje. Jie lygiuodami, karišku žingsniu priėjo prie stalo, sumušė kulnais ir atidavė pagarbą.

Maiklas nesikeldamas niūriai atsakė jiems. Vienas iš generolų pamažu atsisagstė mundurą ir ištraukė iš kišenės į ritinį kietai susuktus dokumentus. Padavė jį seržantui. Seržantas išvyniojo. Pasigirdo sausas šiugždesys. Seržantas padėjo dokumentus priešais Maiklą.

— Kapituliavimo dokumentai, — pasakė seržantas. — Jus parinko priimti kapituliacijos sąjungininkų vardu.

Maiklas oriai linktelėjo. Jis abejingai pažvelgė į dokumentus. Jie atrodė tvarkingi. Jis paėmė plunksnakotį ir pamerkė plunksną į rašalinę. „Maiklas Vaiteikeris, 32403008, pirmos klasės eilinis, Jungtinių Valstijų armija“, pasirašė jis didelėmis, pakrikomis raidėmis po dviem vokiečių parašais. Plunksna nemaloniai krebždėjo tyloje. Maiklas padėjo plunksnakotį ir atsistojo.

— Viskas, ponai, — griežtai pasakė jis.

Generolai atidavė pagarbą. Jų rankos virpėjo. Maiklas neatsakė į jų atsisveikinimą. Jis žiūrėjo jiems virš galvų į žalsvus kaip jūra veidrodžius.

Generolai kariškai apsisuko aplink ir nuėjo prie durų. Jų batai kaukšėjo į plikas, blizgančias grindis, ironiškame pentinų žvangėjime girdėjosi nugalėtos Prūsijos žingsniai. Sunkios durys prasivėrė, ir generolai išėjo. Durys užsivėrė. Seržantas dingo. Maiklas liko vienas žvakių apšviestame kambaryje, kur stovėjo kėdė ir ilgas blizgantis stalas, o ant jo rašalinė ir kietas, gelsvas dokumento kvadratas su Maiklo parašu.

— Judinkit užpakalius, maukitės kojines, — šaukė niurgzlus balsas. — Kelkitės ir būkit žvalūs! Kelkitės ir būkit žvalūs!

Pasigirdo aštrūs, įkyrūs švilpukai, jie sklido po visą seną namą ir gretimus namus sumišai su patamsyje budinamų kareivių niurzgėjimu ir dejonėmis.

Maiklas atsimerkė. Jis miegojo apatiniame gulte, ir dabar spoksojo aukštyn į viršutinio gulto lentas ir čiužinio šiaudus. Kareivis virš jo miegodavo labai neramiai, todėl dulkės ir sutrinti šiaudai kasnakt byrėdavo ant Maiklo.

Maiklas nukėlė kojas nuo gulto. Sulinkęs sėdėjo ant gulto krašto, burnoje jausdamas apkartusį skonį ir smarvę, sklindančią nuo dvidešimties prakaituotų kūnų, miegančių viename kambaryje. Buvo pusė šešių ryto, ant niekada neatidaromų langų tebebuvo užtrauktos slepiamosios užuolaidos.

Maiklas drebėdamas rengėsi, atbukęs protas buvo abejingas dejonėms, keiksmams ir nepadoriems garsams, kuriais kariuomenė pradėjo dieną.

Merkdamasis nuo šviesos jis apsivilko milinę ir klūpčiodamas nulipo žemyn išklypusiais laiptais. Senas namas buvo paimtas kareiviams apgyvendinti. Jis išėjo į smelkiantį Londono ryto šaltį. Gatvėje apsnūdę kareiviai rikiavosi rytiniam patikrinimui. Netoliese matėsi namas su bronzine lentele, skelbiančia, kad jame devynioliktame amžiuje gyveno Viljamas Bleikas. Ką Viljamas Bleikas manytų apie rytinį patikrinimą? Ką pagalvotų, žiūrėdamas pro langą į susigrūdusius, besikeikiančius, alaus išsiilgusius vaikinus iš kito vandenyno krašto, stovinčius čia ir drebančius po užtveriamaisiais aerostatais, kol kas nematomais dėl aukštai pakilusio skysto, tamsaus rūko? Ką Viljamas Bleikas pasakytų seržantui, kuris kiekvieną naują rytą žmonijos kelyje į progresą sveikina šitokiais šūksniais: „Judinkit užpakalius ir maukitės kojines“?

— Galianis.

— Esu.

— Eibernetis.

— Esu.

— Tetnolas.

— Esu.

— Kemergardas.

— Esu.

— Vaiteikeris.

— Esu.

Viljamai Bleikai, aš čia. Džonai Kytsai, aš čia. Samueli Teilorai Kolridžai, aš čia. Karaliau Jurgi, aš čia. Generole Velingtonai, aš čia. Ledi Hamilton, aš čia. Ak, jeigu dabar galėčiau būti Anglijoje, kai joje yra Vaiteikeris! Lorensai Sternai, aš čia. Prince Helai, aš čia. Oskarai Vaildai, aš čia. Su šalmu, nešinas dujokauke ir maisto kortele, paskiepytas nuo stabligės, šiltinės, vidurių šiltinės ir vėjaraupių, pamokytas kaip elgtis anglų namuose (maisto stinga, todėl papildomos porcijos neprašyti), įspėtas dėl sifilio, kurį platina saksų nimfos iš Pikadilio aikštės. Aš nusiblizginau varines uniformos sagas, kad žėrėtų ir nebūtų gėda prieš anglų kariuomenę. Pedi Finjukeinai, numuštas virš Lamanšo savo Spitfire lėktuve, aš esu čia. Montgomeri, aš čia. Eizenhaueri, esu. Romeli, pasirengęs prie rašomosios mašinėlės, apsiginklavęs kalkiniu popieriumi, aš čia, Anglija, aš esu, esu, esu. Sukoriau ilgą kelią iš Vašingtono ir 17-osios šaukimo komisijos, per Majamį, Puerto Riką, Trinidadą ir Gvianą, per jūras, kur povandeniniai laivai kaip košmarų rykliai naktį iškildavo į paviršių šaudyti į lėktuvus, skrendančius be šviesų dešimties tūkstančių pėdų aukštyje. Čia istorija, čia mano praeitis, čia tarp griuvėsių, kur vidurnaktį amerikiečių iš Vidurio Vakarų balsai aptemdytose gatvėse šaukia: „Taksi, taksi“. Aš čia, kaimyne Viljamai Bleikai, amerikietis, ir tegu Dievas padeda mums visiems.

— Išsiskirstyt!

Maiklas įėjo į vidų ir pasiklojo gultą. Jis nusiskuto, išplovė išvietę, susirinko valgymo reikmenis ir neskubėdamas, žvangindamas katiliuku, pilkomis, brėkštančiomis Londono gatvėmis nuėjo pusryčiauti į didelius raudonus rūmus, kuriuose kitais laikais gyveno hercogo šeima. Virš galvos gaudė tūkstančiai variklių — tai lankasteriai skrido virš Temzės grįždami iš Berlyno. Pusryčių buvo vynuogių sultys, avižinė košė, kiaušinių miltelių omletas su šonine, neiškepusia, plaukiojančia taukuose. Valgydamas Maiklas galvojo, kodėl kariuomenės virėjo neįmanoma išmokyti virti pakenčiamos kavos? Kaip galima gyventi geriant tokį birzgalą?

— N dalinio lakūnai naikintojai prašo atsiųsti jiems komiką ir šokėjų, — raportavo Maiklas savo viršininkui kapitonui Minsiui. Kambario sienos buvo išklijuotos garsių artistų nuotraukomis, tų, kurie viešėjo Londone pagal koncertų kariams programą. — Jie reikalauja nebesiųsti jiems girtuoklių. Aną mėnesį pas juos buvo Džonis Sateris. Jis rengimosi kambaryje įžeidė lakūną ir buvo žiauriai apkultas.

— Siųsk jiems Flenerį, — tyliai pasakė Minsis. Jis sirgo astma, per daug gėrė, todėl nuo viskio, sumaišyto su Anglijos klimatu, rytais jausdavosi prastai.

— Fleneris serga dizenterija, jis atsisako išvykti iš viešbučio.

Minsis atsiduso.

— Tada siųsk jiems tą akordeonininkę, kuo ji ten vardu, na, toji su melsvais plaukais.

— Jie nori komiko.

— Pasakyk jiems, kad turime tik akordeonininkų. — Minsis įsikišo į nosį vamzdelį su vaistais ir patraukė orą.

— Klausau, sere, — atsakė Maiklas. — Panelė Robertą Fine negali važiuoti į Škotiją. Solsberyje ją ištiko nervų priepuolis. Ji vis veržiasi nusirengti nuoga kareivių valgykloje ir mėgina žudytis.

— Leisk į Škotiją tą dainininkę, — atsiduso Minsis. — Surašyk išsamų raportą apie Fine ir išsiųsk į štabą Niujorke, kad vėliau mūsų nekaltintų.

— Maklino trupė dabar Liverpulio uoste, — pasakė Maiklas, — bet laivas stovi karantine. Vienas jūreivis susirgo meningitu, jų neišleis į krantą dešimt dienų.

— Aš nebeištversiu, — suburbėjo kapitonas Minsis.

— Gautas slaptas pranešimas, — pasakė Maiklas, — iš N sunkiųjų bombonešių dalinio. Aną šeštadienį pas juos grojo Lario Kroseto orkestras, o sekmadienio vakarą lošė su lakūnais pokerį ir išlošė iš jų vienuolika tūkstančių dolerių. Pulkininkas Koukeris sako turįs liudininkų, kad kortos buvo žymėtos. Jis nori, kad pinigus grąžintų, arba kreipsis į teismą.

Minsis tyliai atsiduso kišdamas stiklinį vamzdelį į kitą šnervę. Prieš karą jis turėjo naktinį klubą Cincinatyje, ir dabar dažnai svajodavo grįžti į Ohają pas savo komikus ir šokėjus.

— Perduok pulkininkui Koukeriui, kad aš ištirsiu šį reikalą, — pasakė jis.

— Desantininkų transporto skyriaus kapelionas, — kalbėjo Maiklas, — prieštarauja nešvankybėms, rodomoms mūsų programoje „Jaunystė kvailystė“. Esą pagrindinis veikėjas septynis kartus nusivelniuoja, o merginos vaidmens atlikėjas antrame veiksme išvadina vieną personažą kalės vaiku.

Minsis papurtė galvą.

— Sakiau tam mulkiui išmesti visas nešvankybes iš karo teatro spektaklių, — pasakė Minsis. — Jis prisiekė, kad išmes. Tie aktoriai! — Jis sudejavo. — Perduok kapelionui, kad pritariu jam ir kad nusižengusieji bus nubausti.

— Tai ir viskas, kapitone, — pasakė Maiklas.

Minsis atsiduso ir įsikišo vaistus į kišenę. Maiklas pasuko prie durų.

— Luktelk, Vaiteikeri, — sustabdė jį Minsis.

Maiklas atsigręžė. Minsis niūriai žiūrėjo į jį astmatiko akimis, jo nosis buvo paraudusi ir šlapia.

— Dėl Dievo meilės, Vaiteikeri, — pasakė Minsis, — atrodai baisiai.

Maiklas nesistebėdamas nužvelgė savo sulamdytą, per dukslų mundurą ir platokas kelnes.

— Taip, kapitone, — sutiko jis.

— Man visiškai nerūpi, — kalbėjo Minsis. — Dėl manęs gali ateiti čia apsivilkęs negro kostiumu su žolių sijonėliu. Bet kai užeina kitų dalinių karininkai, jie susidaro blogą įspūdį.

— Taip, sere, — atsakė Maiklas.

— Mūsų įstaiga, — dėstė Minsis, — turi būti panašesnė į karinę, o ne į desantinę. Mes turime blizgėti. O tu atrodai kaip Bulgarijos armijos virtuvės darbininkas.

— Taip, sere, — atsakė Maiklas.

— Ar galėtum gauti kitą mundurą?

— Jau du mėnesius prašau jo, — atsakė Maiklas. — Tiekimo seržantas nebenori su manim kalbėti.

— Bent nusiblizgink sagas, — pasakė Minsis. — Juk prašau nedaug, ar ne?

— Ne, sere, — atsakė Maiklas.

— Juk negalime žinoti, — kalbėjo Minsis, — ar vieną dieną čia nepasirodys generolas Ly.

— Taip, sere, — atsakė Maiklas.

— Be to, — vėl kibo Minsis, — ant tavo stalo per daug popierių. Tai daro blogą įspūdį. Sudėliok juos į stalčius. Tegu ant stalo guli tik vienas popieriaus lapas.

— Klausau, sere.

— Ir dar vienas dalykas, — dusliai pasakė Minsis. — Gal kartais turi pinigų? Vakar aš įsiskolinau Les Ambassadeurs restorane, o dienpinigius gausiu tik pirmadienį.

— Ar svaro užteks?

— Tik tiek turi?

— Taip, sere.

— Gerai. — Minsis paėmė svarą. — Ačiū. Džiaugiuosi, kad esi čia, Vaiteikeri. Iki tavęs čia buvo baisi sumaištis. Jei tik tu būtum bent kiek panašesnis į kareivį.

— Taip, sere.

— Atsiųsk seržantą Moskovicą, — paliepė Minsis. — Tas kalės vaikas turi pilnas kišenes pinigų.

— Klausau, sere, — atsakė Maiklas. Jis nuėjo į kitą kabinetą ir pasiuntė seržantą Moskovicą pas kapitoną.

Šitaip slinko dienos Londone 1944 metais.

— O, mano nuodėmė šlykšti, — pasakė karalius Polonijui išėjus, — ji dvokia

Lig pat dangaus; seniausias prakeikimas.

Broliažudystė, sąžinę man slegia.

Mažose dėžutėse, įtaisytose abiejose scenos pusėse, nušvito užrašas: „Oro pavojus“, po kelių akimirkų pasigirdo sirenų gausmas ir tuojau pat tolumoje, arčiau pakrantės, sukaleno kulkosvaidžiai.

— Aš melstis neįstengiu, — kalbėjo karalius.

Nors geidžiu:

Jėga nusikaltimo galingesnė

Už galingiausius mano troškimus.

Lėktuvai užskrido ant priemiesčių ir kulkosvaidžių kalenimas sparčiai artėjo. Maiklas apsidairė. Šįvakar premjera, ir gan prašmatni, Hamleto vaidmenį atlieka naujas aktorius, o žiūrovai pasipuošę geriausiais karo meto drabužiais. Salėje sėdėjo nemažai pagyvenusių damų, tikriausiai mačiusių visas „Hamleto“ premjeras nuo sero Henrio Irvingo laikų. Ryškioje šviesoje, sklindančioje nuo scenos, blykčiojo sukelti žili plaukai ir juodos vualetės. Pagyvenusios damos, kaip ir kiti žiūrovai, sėdėjo tyliai, nejudėdamos, o karalius, draskomas aistrų, žingsniavo po tamsią Elsinoro pilies menę.

— Atleiski mano šiurpią žmogžudystę! — garsai deklamavo karalius. — Ne, to nebus.

Nes man priklauso visa,

Dėl ko esu įvykdęs žmogžudystę:

Ir sostas, ir šlovė, ir karalienė.

Buvo vaidinama svarbiausioji karaliaus scena ir matėsi, kad aktorius rimtai jai ruošėsi. Visa scena priklausė jam, jis buvo pasirengęs deklamuoti savo ilgą, iškalbingą monologą. Jis vaidino puikiai. Susijaudinęs, kenčiantis, suvokiantis savo nusikaltimo sunkumą, jis žingsniavo po sceną, o užkulisiuose Hamletas svarstė, nudurti jį ar ne.

Patrankos griaudėjo vis smarkiau, trūkčiodami gaudė vokiečių lėktuvai artėdami prie teatro kupolo. Karalius kalbėjo vis garsiau, rodėsi, kad trijų šimtų metų senumo žodžiai meta iššūkį bomboms, varikliams, kulkosvaidžiams. Salėje niekas nesujudėjo. Žiūrovai klausėsi įtempę dėmesį, lyg būtų sėdėję Globė teatre, pirmajame naujos pono Šekspyro pjesės spektaklyje.

— Dažnai šiame sugedusiam pasauly, — garsiai šaukė karalius, — nedorėlio ranka už aukso saują

Teisėjo valią nuperka ir tuo

Piktadarybę tylomis paverčia

Įstatymu; bet ten, viršuj, ne taip,

Tenai jokie gudravimai negelbsti.

Čia pat, už galinės teatro sienos, pradėjo šaudyti zenitinės patrankos, netoliese sprogo dvi bombos. Teatras sudrebėjo ...tiesa visoj nuogybėj atsiskleidžia, — karalius vaidino toliau. Jis gracingai ir tragiškai mojavo rankomis, kaip režisierius buvo liepęs. Kalbėjo lėtai, stengdamasis įsiterpti tarp patrankos šūvių.

...ir mes, — kalbėjo karalius stojus trumpai tylai, kol kareiviai lauke užtaisė patrankas, — akis į akį suvesti su savo nuodėmėm... Tada kažkur visai šalia prabilo raketsvaidžiai, jų šaižus švilpimas priminė krintančių bombų garsą. Karalius tylėdamas žingsniavo ir laukė kitos pauzės. Kaukimas ir tratėjimas pritilo, virto laukiniu dundesiu. — Kas gi tąsyk lieka? — skubomis paklausė karalius. — Ieškoti sau pagundos atgailoj? Ji gali daug.

Dundesys vėl nustelbė jo balsą, teatras susipurtė ir sudrebėjo nuo netolygių šūvių papliūpų.

„Vargšas žmogus, — galvojo Maiklas, prisiminęs savo matytas premjeras, — vargšas žmogus, jo žvaigždžių valanda, po šitiekos metų. Kaip jis turėtų nekęsti vokiečių!“

— O, neapsakoma kančiai — per drebėjimą ir traškesį plaukė aktoriaus balsas. — Krūtine, juodesne kaip mirtis!

Lėktuvai dūzgė tiesiai virš galvų. Priešlėktuvinė patranka už teatro sienos pasiuntė paskutinę keršto salvę į triukšmingą dangų. Prie jos prisidėjo kitos patrankos, bet jau toliau, šiaurinėje miesto pusėje. Šūviai tilo, dabar jie priminė būgnų tratėjimą per generolo laidotuves, o karalius kalbėjo lėtai, susikaupęs, toks didingas, koks tik aktorius gali būti:

— Bejėge siela, kuri ištrūkti stengies iš dumblynės,

Bet klimpsti vis gilyn! O, angelai, — šiuos žodžius jis ištarė visiškoje tyloje, — padėkit!

Lenkitės, išdidūs keliai,

Širdies plieninės stygos, sugležnėkit,

Tarytum gyslos kūdikio švelnaus!

Ir viskas bus gerai.

Jis priklaupė priešais altorių ir įėjo Hamletas, grakštus ir tamsus, apsitempęs juodu triko. Maiklas apsidairė. Visų veidai ramiai ir susidomėję stebėjo sceną; pagyvenusios damos ir kariškiai nekrustelėjo.

„Aš jus myliu, — norėjo pasakyti Maiklas, — myliu jus visus. Jūs geriausi, tvirčiausi ir kvailiausi žmonės pasaulyje, ir aš mielai paaukočiau už jus gyvybę.“

Jis pajuto, kaip skruostais rieda ašaros, keistos ir nesuprantamos, kai vėl atsigręžė į Hamletą, kuris, draskomas abejonių, slėpė kardą makštyse, nenorėdamas žudyti besimeldžiančio dėdės.

Tolumoje į pritilusį dangų driokstelėjo vieniša patranka. „Tikriausiai šaudo moterų baterija, — pagalvojo Maiklas. — Pavėlavo pasitikti antskrydį, bet labai moteriškai rodo, kad jų ketinimai buvo patys geriausi.“

Kai Maiklas išėjo iš teatro ir pasuko parko link, Londone ryškiai degė gaisrai. Dangus blykčiojo, tai vienur, tai kitur debesyse atsispindėjo oranžinės liepsnos. Hamletas jau buvo nebegyvas. — Kilni širdis palūžo. — sakė Horacijus. — Labanakt, gerasis mano prince! Ir chorai angelų tegu tave liūliuoja amžinai! Horacijus padeklamavo ir savo paskutiniuosius žodžius apie kraupias piktadarybes, aklas žudynes, nekaltas aukas. Vokiečiai mėtė paskutines bombas ant Doverio, savo namuose degė paskutinieji anglai, kai uždanga lėtai nusileido ir teatro tarnautojos bėgo takais su gėlėmis Ofelijai ir kitiems aktoriams.

Pikadilyje batalionais vaikščiojo kekšės. Jos švietė žibintuvėliais praeiviams į veidus, šiurkščiai kikeno ir kimiais balsais kvietė: „Ei, janki, du svarai. Janki.“

Maiklas ėjo pro besistumdančią kekšių, karo policininkų ir kareivių minią, galvodamas apie Hamletą ir jo žodžius, kuriais jis kreipėsi į Fortinbrasą ir jo karius:

Štai kad ir šie ginkluoti šaunūs vyrai,

Grakštaus ir jauno princo vedami,

Kurs dieviškai pakilusia dvasia

Iš paslaptingojo likimo juokias

Ir trapią savo buitį atiduoda

Mirties, likimo ir pavojaus valiai —

Dėl ko? Dėl tuščio riešuto!

„Štai kaip mes šaipomės iš nematomos pabaigos, — galvojo Maiklas šypsodamas, tamsoje žiūrėdamas į kareivius, besiderančius su kekšėmis, — bet koks tas šaipymasis apgailėtinas! Aukojame viską, kas mirtinga ir netikra, bet ne vien dėl tuščio riešuto; tačiau kaip tai nepanašu į Fortinbrasą ir jo dvidešimt tūkstančių karių, stovinčių užkulisiuose. Ak, Šekspyras tikriausiai perdeda. Vargu, ar kokia nors kariauna, net vadovaujama senojo gerojo Fortinbraso, grįždama iš karo su lenkais, galėtų atrodyti tokia karinga ir žvali, kokią ją aprašė autorius. Tie kilnūs žodžiai deramai užtemdė dvasines Hamleto kančias, todėl Šekspyras leido Fortinbrasui juos ištarti, nors žinojo, kad jie melagingi. Mes nežinome, ką Fortinbraso kariaunos eilinis karys galvojo apie grakštų ir jauną princą ir apie jo dievišką garbės troškimą. Tokia scena irgi būtų įdomi... Dvidešimt tūkstančių karių dėl įgeidžio, dėl troškulio garbės į kapą kaip į patalą žingsniuoja. Ar tai įmanoma? Čia netoliese paruošti kapai laukia daugiau negu dvidešimties tūkstančių vyrų, — mąstė Maiklas, — gal ir jo paties, bet tikriausiai per tris šimtus metų įgeidžiai ir troškulys garbės prarado patrauklumą. Bet vis tiek, mes einame, einame. Gal mumyse nėra to didingo ryžto, kuriuo taip žavisi juodu triko apsitempęs vyras, bet vis tiek einame. Į mus kreipiasi ne baltosiomis eilėmis, o kažkokia sumaitota proza, nesuprantama juridine kalba, per sunkia kasdieniam vartojimui. Prisiekusiųjų teismas, kuris nėra nei tikras mūsų priešas, nei tikras draugas, svarsto mūsų bylą, ne visai priklausančią jo jurisdikcijai, nuosprendį dažniausiai ne mūsų naudai skelbia ne visai garbingas teisėjas remdamasis prisiekusiaisiais, parinktais ne visai iš mūsų aplinkos. „Eikit, — sako jie, — eikit ir mirkit. Taip reikia.“ Mes jais tikime ir netikime, bet einame. „Eikit, — sako jie. — Eikit ir mirkit. Kai karas baigsis, pasaulis netaps geresnis, bet gal netaps ir daug blogesnis.“ Kur Fortinbrasas, kuris, mostelėjęs pliumažu ir atsistojęs didinga poza, galėtų prozą pakeisti gražiomis, ausį glostančiomis baltosiomis eilėmis? N’existe pas17 kaip sako prancūzai. Baigta. Jo nėra nei Amerikoje, nei Anglijoje, jis tyli Prancūzijoje, jis gudriai tūno Rusijoje. Fortinbrasas dingo nuo žemės paviršiaus. Pamėgino pakeisti Čerčilis, bet paaiškėjo, kad jo balse girdėti tas pats tuščias, senamadiškas motyvas, kuriuo trimitai šaukė į kovą pieš tris šimtus metų. Jų pašaipa iš nematomos pabaigos šiandien virto skeptiška grimasa. Bet šiame kare žuvusiųjų skaičius patenkintų net labiausiai kraujo ištroškusius septynioliktojo amžiaus pradžios Globė žiūrovus.“

Maiklas iš lėto ėjo per parką galvodamas apie gulbes, nakčiai besikuriančias salelėje, apie oratorius, kurie rinksis čia sekmadienį, apie zenitinių pabūklų komandas, verdančias arbatą ir besiilsinčias, kai lėktuvai nuskrido nuo Anglijos. Jis prisiminė, ką vienas atostogaujantis Londone kapitonas airis iš Doverio artilerijos dalinio, numušusio keturiasdešimt lėktuvų, pasakė apie šio miesto zenitinę artileriją:

— Jie nenumuša nė vieno lėktuvo, — paniekinamai pasakė jis lengvai grebluodamas. — Gali tik stebėtis, kad Londonas dar ne visas sudaužytas. Jie tik sodina rododendrus aplink artilerijos aikšteles ir blizgina vamzdžius, kad padarytų įspūdį panelei Čerčil, todėl nebemoka šaudyti.

Mėnulis pakilo virš senų medžių ir apdaužytų namų, po kareivių ir jų merginų kojomis traškėjo per antskrydį išmušti stiklai.

— Nebemoka šaudyti, — tyliai pasakė Maiklas sukdamas Dorchester viešbučio link, eidamas pro stambų durininką, pasipuošusį ano karo medaliais. — Nebemoka šaudyti, — pakartojo jis. Frazė jam patiko.

Į holą sklido šokių muzika, pagyvenusios damos iškilmingai gėrė arbatą su savo sūnėnais; gražutės mergaitės, įsikibusios amerikiečiams oro pajėgų karininkams į parankę, plaukė pro šalį į amerikiečių barą, ir Maiklui, žiūrinčiam į šią sceną, atrodė, kad jis jau skaitė apie tai anksčiau. Veikėjai, dekoracijos ir įvykiai — viskas kaip aname kare, net drabužiai skiriasi taip nedaug, kad akis vos pastebi. „Tokia laiko ironija, — galvojo jis, — mūsų jaunatviškos romantiškos svajonės išsipildo per vėlai, kai mes jau nebesame romantiški.“

Jis užlipo laiptais į didelį kambarį, kur tebevyko pobūvis ir kur Luiza žadėjo jo laukti.

— Žiūrėk, — pasakė aukšta tamsiaplaukė mergina prie durų, — eilinis atėjo. — Ji pasisuko į greta sėdintį pulkininką. — Sakiau tau, kad Londone eilinių yra. — Ji atsigręžė į Maiklą. — Ar ateisi pietauti antradienį vakare? — paklausė ji. — Būsi įžymybė. Tu armijos stuburas.

Maiklas jai plačiai nusišypsojo. Pulkininkas atrodė nepatenkintas Maiklu.

— Eime, mieloji.

Jis tvirtai suėmė merginą už parankės.

— Duosiu tau citriną, jeigu ateisi, — pasakė mergina per petį ir šlamėdama šilkais nuėjo paskui pulkininką. — Tikrą, sveiką citriną.

Maiklas apsidairė. Šeši generolai, pastebėjo jis ir pasijuto nejaukiai. Jam dar neteko susitikti su generolais. Jis nužvelgė savo nedailų mundurą su beveik nenublizgintomis sagomis. Jis nenustebtų, jeigu kuris nors iš generolų prieitų prie jo ir pareikalautų pasakyti pavardę, laipsnį ir asmeninį numerį dėl prastai nublizgintų sagų.

Luizos kol kas nesimatė, ir jis drovėjosi eiti prie baro kitame patalpos gale, kur buvo susirinkę daug svarbiai atrodančių žmonių, ir pasiimti išgerti. Per savo šešioliktąjį gimtadienį Maiklas suprato, kad visam likusiam gyvenimui atsisveikina su drovumu. Nuo tada jis visur jautėsi kaip namie, kalbėjo atvirai, matė, kad kiekvienoje draugijoje jį priima gerai, jei ne daugiau. Bet nuo tada, kai įstojo į kariuomenę, vėl grįžo buvęs drovumas, tik dar didesnis ir kaustė labiau negu vaikystėje; buvo drovu bendrauti su karininkais, su kareiviais, dalyvavusiais mūšiuose, su moterimis, šalia kurių kitomis aplinkybėmis jis būtų jautęsis puikiai.

Jis stovėjo dvejodamas prie durų, pasitraukęs į šalį, atidžiai žiūrėdamas į generolus. Jam nepatiko jų veidai. Jie per daug panašūs į verslininkų, mažų miestelių prekybininkų, fabrikų savininkų, aptukusių ir išlepusių, galvojančių tik apie naują pardavimo kampaniją. „Vokiečių generolų veidai geresni, — galvojo jis. — Ne geresni, o tinkamesni generolams. Griežtesni, žiauresni, ryžtingesni. Generolui tinka vienas iš dviejų veidų. Arba jis turi atrodyti kaip sunkiasvoris boksininkas nugalėtojas, su buka gyvulio narsa šaltai dėbsantis į pasaulį pro siaurus akių plyšius, arba kaip nerimstantis Dostojevskio personažas, piktas, beveik pamišęs, o jo veide atsispindi blogio apraiškos ir mirties vizijos. Mūsų generolai, — galvojo Maiklas, — atrodo taip, tarsi norėtų parduoti tau sklypą statybai arba dulkių siurblį, jie nepanašūs į tokius, kurie sugebėtų vesti tave į tvirtovės sienų šturmą. Fortinbrasai, Fortinbrasai, ar tu niekada neišvykai iš Europos?“

— Apie ką galvoji? — paklausė Luiza.

Jis atsigręžė. Ji stovėjo šalia.

— Apie mūsų generolų veidus, — atsakė jis. — Jie man nepatinka.

— Tavo bėda ta, — pasakė Luiza, — kad mąstai kaip eilinis.

— Taip, tu teisi.

Jis nemirksėdamas žiūrėjo į Luizą. Ji vilkėjo pilką vilnonį kostiumėlį ir juodą palaidinukę. Jos rudi plaukai, ryškūs ir puošiantys jos smulkią, elegantišką figūrą, liepsnojo tarp uniformų. Jis negalėjo apsispręsti, ar myli Luizą, ar ji erzina jį. Jos vyras kariauja kažkur Ramiajame vandenyne, bet ji retai kalbėdavo apie jį. Ji dirbo kažkokį pusiau slaptą darbą Karo informacijos tarnyboje, ir rodėsi, kad pažįsta visus svarbius Britų salų asmenis. Su vyrais ji elgėsi gudriai ir sumaniai, ją nuolat kviesdavo savaitgaliams į madingus namus kaime, kur šnekūs, aukštas pareigas užimantys kariškiai tikriausiai išplepėdavo jai daug svarbių karinių paslapčių. Pavyzdžiui, Maiklas buvo įsitikinęs, kad ji žino, kada prasidės išsilaipinimas, kurie Vokietijos taikiniai turės būti subombarduoti kitą mėnesį, kada vėl susitiks Ruzveltas, Stalinas ir Čerčilis. Jai buvo gerokai per trisdešimt, bet ji atrodė jaunesnė. Prieš karą ji kukliai gyveno Sent Luise, vyras ten dėstė koledže. Maiklas neabejojo, kad po karo ji arba kels savo kandidatūrą į Senatą, arba bus paskirta ambasadore kurioje nors šalyje. Galvodamas apie tai gailėjosi jos vyro, įstrigusio kur nors Bugenvilyje arba Naujojoje Kaledonijoje, svajojančio apie tai, kaip sugrįš į Sent Luisą, į savo kuklius namus ir ramų gyvenimą.

— Kodėl, — paklausė Maiklas ramiai šypsodamas jai ir jausdamas, kaip keli aukšto rango karininkai šaltais žvilgsniais stebi jų pokalbį, — kodėl vargsti su manim?

— Noriu bendrauti su kariais, — atsakė Luiza. — „Eilinis karys ir jo karjera“. Parašysiu tokį straipsnį į Leidies’ Home Journal.

— Kas moka už šį pobūvį? — paklausė Maiklas.

— Karo informacijos tarnyba, — atsakė Luiza, tvirtai įsikibusi jam į ranką. — Reikia palaikyti gerus santykius su ginkluotosiomis pajėgomis ir su mūsų sąjungininkais anglais.

— Tai štai kur plaukia mano mokesčiai, — pasakė Maiklas. — Generolų viskiui.

— Vargšeliai, — pasakė Luiza. — Nepavydėk jiems. Baigiasi jų geros dienelės.

— Eikime iš čia, — pasiūlė Maiklas. — Man trūksta oro.

— Nenorėtum išgerti?

— Ne. Ką pasakytų Karo informacijos tarnyba?

— Ko negaliu pakęsti, — pasakė Luiza, — tai tos eilinių įžeisto moralinio pranašumo pozos.

— Eikime iš čia.

Maiklas pamatė, kaip prie jų eina žilstelėjęs anglas pulkininkas, ir mėgino išsivesti Luizą, bet nespėjo.

— Luiza, — kreipėsi pulkininkas, — mes einame į klubą pietauti, tad jeigu nesate užimta...

— Apgailestauju, — atsakė Luiza, lengvai remdamasi į Maiklo ranką. — Bet atėjo mano draugas. Susipažinkite. Pulkininkas Trenoras, pirmos klasės eilinis Vaiteikeris.

— Laba diena, sere, — pasakė Maiklas spausdamas pulkininkui ranką ir beveik automatiškai išsitempdamas „ramiai“.

Pulkininkas, kaip Maiklas pastebėjo, buvo gražus, lieknas vyras šaltomis, blyškiomis akimis. Ant munduro atvartų raudonai švietė generalinio štabo antsiuvai. Pulkininkas nešyptelėjo Maiklui.

— Ar tikrai, — nemandagiai paklausė pulkininkas, — būsite užimta, Luiza?

Jis stovėjo prie pat jos, įdėmiai žiūrėjo į ją ir lengvai siūbavo ant kulnų. Jo veidas keistai išblyško. Tada Maiklas prisiminė jo pavardę. Buvo girdėjęs, kad tarp jo ir Luizos kažko būta, o kartą Minsis, pamatęs bare Maiklą su Luiza, įspėjo jį būti atsargesnį. Pulkininkas dabar nevadovavo kariams, bet dirbo sąjungininkų generalinio štabo planavimo skyriuje ir, anot Minsio, buvo ten įtakingas asmuo.

— Pasakiau jums, Čarlzai, — tarė Luiza. — Aš užimta.

— Supratau, — burbtelėjo pulkininkas kietu, kiek girtu balsu. Jis apsigręžė ir nuėjo prie baro.

— Ir štai eilinis Vaiteikeris, — tyliai pasakė Maiklas, — išplaukia su pirmąja desantininkų barža.

— Nekalbėk kvailysčių, — nutraukė jį Luiza.

— Juokauju.

— Kvailas juokas.

— Teisingai. Kvailas juokas. Įteik man medalį, aš sužeistas mūšyje, ir tuojau pat. — Jis šypsojosi Luizai norėdamas parodyti, kad kalba nerimtai. — O dabar, — pakartojo jis, — kai jau sugadinai man karjerą Jungtinių Valstijų armijoje, ar galime eiti?

— Ar nenori susipažinti su keliais generolais?

— Gal kitą kartą, — atsakė Maiklas. — Tarkim, 1960 metais. Eik, pasiimk paltą.

— Gerai, — sutiko Luiza. — Tik neišeik. Nepakęsčiau, jeigu išeitum.

Maiklas abejodamas pažvelgė į ją. Ji stovėjo labai arti, pamiršusi visus kitus vyrus kambaryje, galvą pakreipusi į šalį, ir žiūrėjo į jį labai rimtai. „Ji kalba rimtai, — pagalvojo Maiklas, — ji tikrai taip galvoja.“ Jį užliejo švelnumas, bet kartu jis sunerimo ir tapo budrus. „Ko ji nori?“ — švystelėjo kažkur mintyse. Jis žvelgė į ryškius, gražiai sušukuotus plaukus, į ramias, atviras akis. „Ko ji nori? Kad ir ko ji norėtų, — maištingai galvojo jis, — aš to nenoriu.“

— Kodėl tu manęs nevedi? — paklausė ji.

Maiklas sumirksėjo ir nužvelgė akinančias žvaigždes ir blankiai žėrinčius galionus. Tai bent vieta užduoti tokiam klausimui!

— Kodėl tu manęs nevedi? — tyliai paklausė ji vėl.

— Būk gera, — atsakė jis, — eik ir atsinešk paltą.

Netikėtai jis pajuto jai gilų priešiškumą. Staiga jam pagailo to koledžo dėstytojo, apvilkto jūrų pėstininko uniforma ir nukišto kažkur toli į džiungles. Jis tikriausiai mielas, paprastas, liūdnas žmogelis, kuris žus šiame kare vien dėl to, kad jo nelydi sėkmė.

— Nemanyk, — pasakė Luiza, — kad aš girta. Žinojau, kad užduosiu tau šitą klausimą, kai tik tu įėjai čia šįvakar. Stebėjau tave penkias minutes, iki tu mane pamatei. Ir supratau, kad būtent šito aš noriu.

— Paduosiu raportą savo vadovybei, — nusijuokė Maiklas, — ir paprašysiu vado leidimo....

— Nejuokauk, galas tave griebtų, — pasakė Luiza. Ji greitai nusigręžė ir nuėjo atsinešti palto.

Jis stebėjo ją, einančią per kambarį. Pulkininkas Trenoras sustabdė ją, ir Maiklas matė, kaip jis skubėdamas tyliai derasi su Luiza, laikydamas ją už rankos. Ji ištraukė ranką ir nuėjo į drabužinę. Jos eisena lengva, pastebėjo Maiklas, ji tiesi ir grakšti, gražios kojos ir mažos pėdos žengia tvirtai ir moteriškai. Maiklas pasijuto nejaukiai ir apgailestavo pristigęs drąsos nueiti prie baro išgerti. Viskas buvo taip lengva ir draugiška, paprasta ir be jokių įsipareigojimų, kaip tik taip, kaip reikia dabar, kai lauki, kada prasidės tikrasis karas, kai jautiesi kvailai ir nejaukiai, sėdėdamas toje juokingoje Minsio kontoroje. Buvo paprasta ir malonu, viskas su saiku, o Luiza išmintingai pakabino ploną uždangą. Tai nebuvo meilė, bet geriau negu meilė, uždanga saugojo jį nuo niekingų, nesibaigiančių armijos kiaulysčių. Dabar tikriausiai viskas baigsis. „Moterys, — pasipiktinęs galvojo Maiklas, — jos niekada neišmoks laikinų santykių. Širdyje jos visada liks sėslios, užsispyrusios, kurs namus karų verpetuose, invazijų išvakarėse, valstybių griūties akimirkomis. Ne, — galvojo jis, — man to nereikia. Savo paties saugumui išgyvensiu tuos laikus vienas... Velniop juos visus, nesvarbu, ar čia yra tie generolai, ar nėra.“ Jis pasitempęs perėjo per kambarį ir pasuko prie baro.

— Prašyčiau viskio su sodos vandeniu, — pasakė jis barmenui ir gardžiuodamasis nurijo pirmą didelį gurkšnį.

Šalia jo kažkoks anglų tiekimo tarnybos pulkininkas kalbėjosi su Karališkojo oro laivyno pulko vadu. Jie nekreipė dėmesio į Maiklą. Pulkininkas buvo apgirtęs.

— Herbertai, seni, — kalbėjo pulkininkas, — buvau Afrikoje ir galiu drąsiai sakyti. Amerikiečiai gerai moka tik vieną dalyką. Meistriškai. To nepaneigsiu. Jų tiekimas veikia tobulai. Sunkvežimiai, degalų atsargos, eismo kontrolė — nuostabu. Bet būkime atviri, Herbertai, skraidyti jie nemoka. Jeigu Montgomeris žiūrėtų tikroviškiau, jis jiems pasakytų: „Vaikinai, mes jums atiduodame visus savo sunkvežimius, o jūs mums atiduodate savo tankus ir pabūklus. Jūs vežiosite ir pristatinėsite, nes tame darbe jums niekas neprilygsta, o jau mes kariausime ir iki Kalėdų grįšime namo.“

Aviacijos pulko vadas iškilmingai linktelėjo ir abu karaliaus kariai užsisakė dar po porciją viskio. „Karo informacijos tarnyba, — niūriai pagalvojo Maiklas, dėbsodamas į rausvą pulkininko galvos odą, šviečiančią pro retus žilus plaukus, — tikrai veltui švaisto mokesčių mokėtojų pinigus tokiems sąjungininkams.“

Tada jis pamatė Luizą, įeinančią į kambarį, jau vilkinčią pilku laisvo kirpimo paltu. Jis pastatė stiklinę ir nuskubėjo pas ją. Jos veido išraiška nebebuvo rimta, ji įprastai klausiamai šypsojosi, tarsi netikėtų nei puse to, ką pasaulis jai šneka. „Tikriausiai kažkurią akimirką drabužinėje, — galvojo Maiklas imdamas ją už rankos, — ji pažvelgė į veidrodį ir pasakė sau, kad šįvakar daugiau nebeišsiduos, ir nutaisė senąjį veidą taip pat sklandžiai ir lengvai, kaip dabar maunasi pirštines.“

— Vaje, — pasakė Maiklas šypsodamas ir vesdamas ją prie durų, — koks pavojus man gresia!

Luiza dirstelėjo į jį ir iš dalies atspėjusi, ką jis turi galvoje, susimąsčiusi šyptelėjo.

— Nemanyk, kad bus kitaip, — pasakė ji.

— O Dieve, žinoma, kad nebus, — atsakė Maiklas.

Jie abu nusijuokė ir nuėjo per viešbučio vestibiulį, pro pagyvenusias damas, geriančias arbatą su savo sūnėnais, pro jaunus lakūnus kapitonus su gražutėmis merginomis, pro siaubingą, sustingusį anglišką džiazą, daug prarandantį dėl to, kad Anglijoje nėra juodaodžių, kurie įkvėptų jam gyvybės ir pasakytų saksofonininkams ir būgnininkams: „Na, pone, pradedam! Pone, paklausykit, groti reikia šitaip, laisvai, nelaikykit įsikibę to instrumento, ko jūs taip spaudžiat tą velnio dūdą...“ Maiklas ir Luiza ėjo žvaliai, susiėmę už rankų, vėl sugrįžę, gal tik trumpam, į savo laimingos, trapios meilės akimirką. Toliau, kitapus parko, šaltame, tyrame vakaro ore baigė degti vokiečių sukelti gaisrai, šventiškai atsispindėdami danguje.

Jie pamažu ėjo Pikadilio aikštės link.

— Šįvakar aš kai ką nusprendžiau, — pasakė Luiza.

— Ką?

— Turiu pasirūpinti, kad tave pakeltų laipsniu. Kad būtum bent leitenantas. Kvaila visą gyvenimą likti eiliniu kareiviu. Pakalbėsiu su savo draugais.

Maiklas nusijuokė.

— Nesivargink, — pasakė jis.

— Ar nenorėtum būti karininkas?

Maiklas gūžtelėjo pečiais.

— Gal ir norėčiau. Negalvojau apie tai. Bet vis tiek — nesivargink.

— Kodėl?

— Jie to negali.

— Jie gali viską, — pasakė Luiza. — Jeigu jų paprašysiu...

— Nieko neišeis. Popieriai nukeliaus į Vašingtoną ir ten bus atmesti.

— Kodėl?

— Nes Vašingtone yra žmogus, kuris teigia, kad aš esu komunistas.

— Nesąmonė.

— Nesąmonė, — pritarė Maiklas, — bet jis taip sako.

— Ar tu komunistas?

— Toks, kaip Ruzveltas, — atsakė Maiklas. — Jam taip pat neleido kilti laipsniu.

— Ar mėginai?

— Taip.

— O Dieve, — pasipiktino Luiza, — koks kvailas pasaulis.

— Juk tai nesvarbu, — pasakė Maiklas. — Mes vis tiek laimėsime karą.

— Ar neįsiutai, — paklausė Luiza, — kai sužinojai?

— Gal šiek tiek, — atsakė Maiklas. — Bet buvo labiau liūdna negu pikta.

— Ar tau nesinorėjo visko mesti?

— Valandą, kitą norėjosi, — atsakė Maiklas. — Paskui pamaniau, kad toks elgesys būtų vaikiškas.

— Tu velniškai supratingas.

— Galbūt. Bet ne per labiausiai, — atsakė Maiklas. — Tačiau aš nekoks karys. Kariuomenė nedaug praras. Stodamas į armiją, buvau nusprendęs visiškai atsiduoti jos žinion. Aš tikiu karu. Bet tai nereiškia, kad tikiu armija. Aš netikiu jokia armija. Iš armijos negalima tikėtis teisingumo. Jeigu esi protingas, subrendęs žmogus, gali tikėtis tik pergalės. Tuo požiūriu mūsų armija galbūt pati teisingiausia iš visų kada nors buvusių. Tikiu, armija pasirūpins manimi kaip galėdama geriau, jeigu tik galės, saugos, kad manęs neužmuštų, ir galiausiai ji laimės pačia mažiausia kaina, kiek tik leis žmogaus įžvalgumas ir sumanumas. Kiekvienas tegu rūpinasi savo pergale.

— Koks ciniškas požiūris, — pasakė Luiza. — Karo informacijos tarnybai jis nepatiktų.

— Galbūt, — atsakė Maiklas. — Numaniau, kad armijoje klesti korupcija, žiaurumas, neišmanymas, švaistymas, ir paaiškėjo, kad visi tie trūkumai joje tokie pat kaip visose armijose, tik yra daug menkesni. Pavyzdžiui, mūsų armijoje korupcija mažesnė negu vokiečių armijoje. Juo geriau mums. Gal mūsų pergalė nebus tokia, kokia galėtų būti, jeigu mūsų armija būtų kitokia, bet ta pergalė bus geriausia, kokios šiais laikais galime tikėtis, ir aš jai už tai dėkingas.

— Ką tu darysi? — paklausė Luiza. — Visą karą sėdėsi toje kvailoje kontoroje ir glostysi choro šokėjų užpakaliukus?

Maiklas nusišypsojo.

— Karuose būdavo dar blogiau, — atsakė Maiklas. — Bet nemanau, kad veiksiu vien tik tai. Armija, — pasakė jis susimąstęs, — perkels mane į kitą vietą, kur turėsiu užsidirbti kasdienę duoną, kur turėsiu žudyti, kur galbūt pats būsiu nužudytas.

— Ir kaip tu vertini tokią galimybę? — paklausė Luiza.

— Man baisu.

— Kodėl tu įsitikinęs, kad bus šitaip?

Maiklas gūžtelėjo pečiais.

— Nežinau, — atsakė jis. — Nuojauta. Kažkoks paslaptingas jausmas, kad su manim bus pasielgta teisingai, o aš savo ruožtu įvykdysiu pareigą. Nuo 1936 metų, nuo karo Ispanijoje jaučiau, kad ateis diena, kai man bus pateikta sąskaita. Metų metus slėpiausi nuo tos minties, bet jausmas kasdien darėsi vis stipresnis. Iš manęs bus pareikalauta susimokėti, tuo neabejoju.

— Ar manai, kad dar nesusimokėjai?

— Iš dalies, — nusišypsojo Maiklas. — Tik skolos procentus. Pagrindinė suma dar nepaliesta. Vieną dieną iš manęs bus pareikalauta grąžinti visą skolą, ir ne renginių organizavimo kontoroje.

Jie pasuko į Šv. Jokūbo gatvę, kitame jos gale dunksojo tamsūs viduramžių rūmai, jų dantytoje sienoje blankiai ir švelniai blizgėjo laikrodis.

— Galbūt, — pasakė Luiza šypsodamasi tamsoje, — tu tikrai nesi kariškis.

— Galbūt nesu, — niūriai sutiko Maiklas.

— Bet galėtum tapti bent seržantu, — pasakė Luiza.

Maiklas nusijuokė.

— Kaip susmulkėjo papročiai, — pasakė jis. — Madam Pompadur Paryžiuje išrūpino savo mylimajam maršalo lazdą. O Luiza Makimber gulasi į lovą su karaliumi dėl trijų seržanto juostelių savo eiliniui.

— Nebūk bjaurus, — oriai atkirto Luiza. — Tu dabar ne Holivude.

„Pargriauk mane, — dainavo trys anglų jūreiviai, eidami apsikabinę per gatvę, — pargriauk dobiluose ir vėl pakartok.“

— Prieš susitikdamas su tavimi prisiminiau Dostojevskį, — pradėjo Maiklas.

— Nekenčiu išsilavinusių žmonių, — tvirtai pareiškė Luiza.

— Dostojevskio knygoje, regis, kunigaikštis Myškinas norėjo vesti prostitutę ir taip išpirkti savo nuodėmę ir kaltę.

— Aš skaitau tik Daily Express, — atsakė Luiza.

— Dabar laikai nebe tokie žiaurūs, — kalbėjo Maiklas. — Aš nieko nevedu. Tik lieku eiliniu už savo kaltę. Ne itin sunku. Juk tokių kaip aš yra aštuoni milijonai...

„Štai ir ketvirtas kartas, — dainavo jūreiviai, svyrinėdami gatve rūmų link, — o ji prašo daugiau. Pargriauk mane ir vėl pakartok.“

Maiklas ir Luiza pasuko į šoninę gatvelę, kurioje buvo subombarduotas tik vienas namas. Jauni balsai, mieli ir prikimę, nors daina nešvanki, vis tilo jūreiviams tolstant.

Sąjungininkų klubas, atmetus įspūdingą pavadinimą, užėmė tik tris nedidelius kambarius pirmame aukšte, papuoštus dulkėtomis vėliavomis, o ilga lenta, prikalta prie dviejų statinių, pabuvo už barą. Čia kartais galėjai gauti stirnienos muštinių, škotiškos lašišos ir šalto alaus buteliais, kuriuos baro šeimininkė, norėdama įtikti amerikiečiams, laikė skardinėje vonelėje, pripiltoje ledo. Čia užklydę prancūzai galėjo rasti Alžyro vyno valstybine kaina. Beveik visi prireikus galėjo pirkti į skolą ir gauti merginą, reikia ar nereikia. Keturios ar penkios godžių akių moterys, beveik vidutinio amžiaus, kurių vyrai tikriausiai tarnavo Italijoje Aštuntojoje armijoje, atmestinai dirbo klube kaip savanorės. Vakare uždarius čia buvo nekliudomai ir nelegaliai prekiaujama alkoholiu.

Kai Maiklas ir Luiza įėjo, kažkas galiniame kambaryje grojo pianinu. Du anglai lakūnai tyliai dainavo prie baro. Nusigėrusi moterų bataliono kaprale buvo vedama į tualetą. Amerikietis pulkininkas, pavarde Peivenas, panašus į pagyvenusį operetės komiką, gimęs Brukline, ketvirtajame dešimtmetyje laikęs cirką Prancūzijoje, karo pradžioje tarnavęs prancūzų kavalerijoje, be perstojo rūkė didžiulius brangius cigarus ir prie didelio stalo sakė kalbą keturiems karo korespondentams. Įsispraudęs kampe, beveik nepastebimas sėdėjo stambus tamsiaplaukis prancūzas, kurį, kaip buvo kalbama, britų žvalgyba du ar tris kartus per mėnesį parašiutu nuleisdavo Prancūzijoje. Pasigėręs jis krimsdavo martinio taurių stiklą, o vakare jį apimdavo niūri nuotaika. Mažoje virtuvėlėje už galinio kambario aukštas, apkūnus amerikietis, karo policijos grandinis, rėžiantis sparną apie vieną iš čia dirbančių damų, kepėsi pilną keptuvę žuvies. Prie stalelio šalia virtuvės dviese lošė pokerį — karo korespondentas ir dvidešimt dvejų metų lakūnas majoras, šią popietę bombardavęs Kylį, ir Maiklas nugirdo jį sakant: „Statau šimtą penkiasdešimt svarų.“ Maiklas stebėjo, kaip majoras rašo skolos raštelį ir deda jį į stalo vidurį. „Priimu ir statau šimtą penkiasdešimt“, — atsakė jo priešininkas, vilkintis amerikietiška karo korespondento uniforma, bet kalbantis su vengrišku akcentu. Jis parašė savo skolos raštelį ir numetė jį ant mažos popierių krūvelės stalo viduryje.

— Dvi porcijas viskio, — kreipėsi Maiklas į anglą grandinį, visada dirbantį bare, kai atvyksta atostogų į Londoną.

— Deja, pulkininke, viskio nebeturime, — pasakė grandinis. Jis nebeturėjo nė vieno danties, o jo dantenos nuo anglų armijos maisto, ko gero, buvo baisios būklės. — Apgailestauju.

— Tada dvi porcijas džino.

Grandinis, ant uniformos apsijuosęs plačią dėmėtą pilką prijuostę, mikliai ir švelniai pylė gėrimus.

Kitame kambaryje prie pianino girdėjosi virpantys vyrų balsai:

Tėtušis kala juodojoj rinkoj,

Motušė verda naminukę,

Sesutė siūlosi prie kampo,

Vaje, kaip byra pinigiukai!

Maiklas pakėlė stiklinę.

— Į sveikatą, — pasakė jis Luizai. Jiedu išgėrė.

— Šeši šilingai, pulkininke, — pasakė grandinis.

— Įrašyk į sąskaitą, — pasakė Maiklas. — Šiandien pinigų neturiu. Laukiu didelės perlaidos iš Australijos. Ten tarnauja mano jaunesnysis brolis — jis Oro pajėgų majoras. Gauna už skraidymą ir dar dienpinigius.

Grandinis stropiai suskrebino Maiklo pavardę į riebalais aptaškytą knygą ir atkimšo du butelius šilto alaus seržantams lakūnams, kurie, suvilioti iš kito kambario sklindančios dainos, nuėjo ten nešini bokalais.

— Noriu kreiptis į jus generolo de Golio vardu, — prabilo tamsiaplaukis prancūzas, trumpam liovęsis griaužti martinio taures. — Prašysiu atsistoti ir pagerbti generolą Šarlį de Golį, Prancūzijos ir prancūzų armijos vadą.

Visi vangiai atsistojo pagerbti prancūzų armijos generolo.

— Brangieji bičiuliai, — garsiai ir su ryškiu rusišku akcentu paskelbė prancūzas. — Aš netikiu tuo, ką rašo laikraščiai. Nekenčiu laikraščių ir nekenčiu laikraštininkų. — Jis tūžmingai dėbtelėjo į keturis korespondentus aplink pulkininką Peiveną. — Generolas de Golis yra demokratas ir garbingas žmogus. — Tai pasakęs atsisėdo ir paniuręs žiūrėjo į apgraužtą stikliuką.

Visi irgi atsisėdo. Iš galinio kambario į barą sklido anglų lakūnų balsai. „Lankasteris“ grįžta iš Rūro, — dainavo jie, — prie savo gimtinės krantų, jis grįžta apsunkęs nuo vyrų, prikrovusių kelnes bailių...“

— Ponai, — staiga prabilo savininkė. Ji buvo užmigusi ant kėdės prie sienos, akiniai kabojo ant vienos ausies. Atsimerkė, nusišypsojo susirinkusiems, parodė pirštu į moterų korpuso seržantę, grįžtančią iš tualeto, ir pareiškė: — Šitoji pavogė mano šaliką. — Tada vėl užmigo ir garsiai užknarkė.

— Šitas klubas man patinka tuo, — pasakė Maiklas, — kad jame labai jaučiasi mieguista senosios Anglijos dvasia. Kriketas, — kalbėjo Maiklas, — arbatėlė vikaro sode, Delijaus muzika.

„Man pašovė pautus, — dainavo lakūnai kitame kambaryje, — sugadino hidrauliką. Padėkokim, vaikinai, už tai...“

Į barą įėjo apkūnus tiekimo tarnybos generolas majoras, tik šią popietę atvykęs į Angliją iš Vašingtono. Jam į parankę buvo įsikibusi stambi jauna moteris ilgais dantimis, prisidengusi juodu vualiu. Jiems įkandin sekė girtas kapitonas su didžiuliais ūsais.

— O, — pasakė generolas majoras eidamas tiesiai prie Luizos, — mieloji ponia Makimber. — Jis pabučiavo Luizą. Ilgadantė moteris visiems viliojamai šypsojosi. Kažkas negerai buvo jos akims — ji visą laiką tankiai mirksėjo. Vėliau Maiklas sužinojo, kad jos pavardė Kerni ir kad jos vyras, anglų lakūnas, buvo numuštas virš Londono 1941 metais.

— Generolas Roklandas, — pasakė Luiza. — Susipažinkite su eiliniu Vaiteikeriu. Jis myli generolus.

Generolas taip nuoširdžiai spaudė Maiklui ranką, kad vos nesutraiškė, ir Maiklas neabejojo, kad generolas žaidė futbolą, kai mokėsi Vest Pointe.

— Malonu susipažinti, vaikine, — pasakė generolas. — Mačiau tave pobūvyje, pasprukai išsivesdamas šitą gražią moterį.

— Jis užsispyrė likti eiliniu, — pasakė Luiza šypsodama. — Ką su juo daryti?

— Nekenčiu užkietėjusių eilinių, — pareiškė generolas, o kapitonas rimtai palinksėjo galva.

— Aš taip pat, — pritarė Maiklas. — Mielai tapčiau leitenantu.

— Nekenčiu ir užkietėjusių leitenantų, — pasakė generolas.

— Ką gi, sere, — atsakė Maiklas, — jeigu jums parankiau, pakelkite mane papulkininkiu.

— Gal ir pakelsiu, — pasakė generolas. — Gal ir pakelsiu. Džimi, užsirašyk to vyro pavardę.

Kapitonas, atlydėjęs generolą, pasirausė kišenėse ir išsitraukė juodosios rinkos taksi tarnybos reklaminę kortelę.

— Pavardė, laipsnis, asmens numeris, — automatiškai išvardijo jis.

Maiklas pasakė savo pavardę, laipsnį ir asmens numerį. Kapitonas užsirašė kitoje kortelės pusėje ir įsikišo ją į vidinę kišenę. Kai prasisegė mundurą, Maiklas pastebėjo, kad jis nešioja ryškiai raudonas petnešas.

Generolas jau buvo nusivedęs Luizą į kampą, prispaudęs prie sienos ir prikišęs artyn veidą. Maiklas pasuko prie jų, bet ilgadantė poniutė pastojo jam kelią švelniai šypsodama ir mirksėdama.

— Mano vizitinė kortelė, — pasakė ji ir padavė Maiklui mažą kietą baltą kortelę. Maiklas pažiūrėjo. Ponia Otilė Mansei Kerni, Regento gatvė 4027.

— Rytais iki vienuoliktos aš namie, — pasakė ponia Kerni nedviprasmiškai šypsodama. Ir nuėjo linguodama vualiu, vaikščiojo nuo stalelio prie stalelio ir dalino korteles.

Maiklas paėmė dar vieną stiklą džino ir nuėjo prie stalelio, kur sėdėjo pulkininkas Peivenas ir keturi korespondentai. Du iš jų Maiklas pažinojo.

— ...Po karo, — kalbėjo Peivenas, — Prancūzija pasuks į kairę, ir mes negalėsime nieko padaryti. Negalės ir Anglija ar Rusija. Sėskis, Vaiteikeri, mes geriam viskį.

Maiklas užbaigė savo džiną, atsisėdo ir žiūrėjo, kaip vienas iš korespondentų pila jam viskio per keturis pirštus.

— Aš dirbu civilių reikalų tarnyboje, — kalbėjo Peivenas, — ir nežinau, kur jie ketina mane išsiųsti. Bet sakau jums atvirai. Jeigu mane siųs į Prancūziją, tai bus tikra komedija. Prancūzai valdo savo šalį jau šimtą penkiasdešimt metų, ir jie tik nusijuoks, kai kažkoks amerikietis pradės juos mokyti, kaip tiesti merijoje vandentiekio vamzdžius.

— Statau penkis šimtus svarų, — pasakė vengras korespondentas prie gretimo stalelio.

— Priimu, — atsakė majoras. Abu išrašė skolos raštelius.

— Kas atsitiko, Vaiteikeri? — paklausė Peivenas. — Generolas nuviliojo merginą?

— Trumpam paskolinau, — atsakė Maiklas, dirstelėjęs į barą, kur generolas visu svoriu buvo užgulęs Luizą ir kimiai kvatojo.

— Rango privilegija, — pasakė Peivenas.

— Generolas myli mergytes, — pritarė vienas iš korespondentų. — Jis išbuvo Kaire tik dvi savaites, ir per tą laiką turėjo keturias merginas iš Raudonojo Kryžiaus. O grįžęs į Vašingtoną buvo apdovanotas už nuopelnus.

— Gavai tokią kortelę? — Peivenas pamojavo ponios Kerni vizitine kortele.

— Vienas iš brangiausių mano suvenyrų, — atsakė Maiklas rimtai, traukdamas iš kišenės kortelę.

— Ta moteris, — pasakė Peivenas, — tikriausiai išleidžia daug pinigų joms spausdinti.

— Jos tėvas, — paaiškino vienas korespondentas, — turi pelningą alaus verslą. Jiems netrūksta pinigų.

„Nenoriu būti lakūnas, — dainavo gretimame kambaryje, — nenoriu eiti kariaut. Geriau pasilikt Pikadily, kibint turtingas damas ir iš jų pinigėlių ga-a-aut...“

Lauke sukaukė sirenos, skelbiančios oro pavojų.

— Džeriai nebeskaičiuoja išlaidų, — pasakė vienas korespondentas. — Tik vakar parašiau straipsnį, kuriame įrodinėjau, kad Luftwaffe nebėra. Sudėjau visus spaudoje rastus duomenis apie priešo lėktuvų gamyklas, kurias susprogdino aštuntasis ir devintasis aviacijos pulkas kartu su anglais, visus vokiečių lėktuvus, numuštus per antskrydžius, ir paaiškėjo, kad Luftwaffe turi minus šimtą šešiasdešimt aštuonis procentus savo buvusios galios. Trijų tūkstančių žodžių straipsnis.

— Ar jūs bijote antskrydžių? — paklausė Maiklo žemaūgis apkūnus korespondentas, pavarde Eihernas. Jo veidas buvo apvalus ir rimtas, nuo besaikio gėrimo išmuštas dėmėmis. — Klausiu ne šiaip sau, — kalbėjo Eihernas. — Renku duomenis. Rašysiu didelį straipsnį į Collier apie baimę. Baimė yra bendras visų dalyvaujančių šiame kare vardiklis, nesvarbu, kurioje pusėje jie kariautų, todėl būtų įdomu ją ištyrinėti.

— Ką gi, — pradėjo Maiklas, — tuoj pagalvosiu, kuo mano...

— Mano baimė, — pertraukė jį Eihernas, rimtai palinkęs prie Maiklo, o iš jo burnos sklido stiprus kaip senos vyninės siena kvapas, — pasireiškia tuo, kad aš prakaituoju, viską aplinkui matau daug aiškiau ir detaliau negu tada, kai nebijau. Kartą plaukiau karo laivu, kurio pavadinimo net dabar negaliu išduoti. Prie Gvadalkanalo prieš mus išniro japonų lėktuvas, jis skrido kokių dešimties pėdų aukštyje tiesiai į pabūklą, prie kurio aš tuo metu stovėjau. Pasukau galvą ir pamačiau šalia stovinčio vaikino petį. Tą vaikiną pažinojau jau trejetą savaičių, mačiau jį visaip išsirengusį. Tą akimirką pastebėjau tai, ko anksčiau nebuvau matęs. Ant jo dešinio peties mėlynu rašalu buvo ištatuiruota spyna, skląstis apsivijęs žaliais lapais, o virš jų raudonu tušu lotyniškai parašyta: Amor omnia vincii18. Prisimenu taip aiškiai, kad panorėjęs galėčiau perpiešti kiekvieną liniją, kiekvieną spalvą kad ir ant šitos staltiesės. O kaip jūs, ar mirtino pavojaus valandą aiškiau matote daiktus?

— Na, — atsakė Maiklas, — atvirai sakant, man neteko....

— Be to, man darosi sunku kvėpuoti, — vėl pertraukė Eihernas įsmeigęs akis į Maiklą. — Toks jausmas, lyg skrisčiau lėktuvu labai aukštai, kur oras retas, o aš neturiu deguonies kaukės. — Staiga jis nusisuko nuo Maiklo. — Prašau paduoti viskio, — kreipėsi jis į kažką.

— Mane karas nelabai domina, — kalbėjo Peivenas. Tolimas zenitinių patrankų dundėjimas skelbė antskrydžio pradžią. — Aš civilis žmogus, nors vilkiu uniformą. Man įdomiau, koks bus pasaulis vėliau, taikos metais.

Lėktuvai jau skrido virš galvų, pabūklai garsiai šaudė prie pastato. Atrodė, kad lėktuvai skrenda po vieną ar po du tiesiai virš gatvių. Ponia Kerni įteikė kortelę karo policijos grandiniui, išeinančiam iš virtuvės su išsikepta žuvimi.

— Karo baigtis, — dėstė pulkininkas Peivenas, — jau aiški. Todėl jis manęs nedomina. Kai tik išgirdau, kad japonai subombardavo Perl Harborą, supratau, kad mes laimėsime...

„Ak, koks nuostabus rytas, — dainavo amerikietiškas balsas prie pianino, — koks puikus šiandien oras, kaip džiugu, kada viskas vyksta visai pagal mano norus...“

— Amerika negali pralaimėti karo, — kalbėjo Peivenas. — Aš žinau, jūs žinote, dabar žino japonai ir vokiečiai. Kartoju, — pasakė jis, nutaisęs juokdario grimasą, giliai įtraukdamas cigaro dūmą, — karas manęs nedomina. Domina taikos metas, nes kol kas neaišku, kaip bus.

Įėjo du lenkai kapitonai. Jų kietos, smailiakampės kepurės priminė Maiklui dygliuotą vielą ir pentinus. Lenkai nuėjo prie baro paniurę, nepatenkintais veidais.

— Pasaulis, — dėstė Peivonas, — pasuks į kairę. Visas pasaulis, išskyrus Ameriką. Pasuks ne todėl, kad žmonės skaito Karlą Marksą ar kad iš Rusijos privažiuos agitatorių, bet dėl to, kad po karo daugiau nebus kur sukti. Visa kita jau bus išmėginta, visur patirta nesėkmė. Ir bijau, kad Amerika liks izoliuota, nekenčiama, atsilikusi. Mes gyvensime joje kaip senmergės vienišame miško name, užsirakinę duris, dairydamiesi į palovius, pinigus paslėpę čiužiniuose, negalėdami užmigti, nes papūtus vėjui ar sugirgždėjus grindims manysime, kad braunasi žudikai mūsų užmušti ir pasiimti mūsų turto...

Vengras korespondentas priėjo prie stalo įsipilti viskio į stiklinę.

— Aš turiu savo teoriją, — pareiškė jis. — Laikui bėgant paskelbsiu ją Life žurnale. „Kaip gelbėti kapitalistinę sistemą Amerikoje“. Autorius — Laslas Ciglis. — Tą akimirką sugriaudėjo zenitinis pabūklas, įkurdintas netoliese, Gryno parke, vengras siurbtelėjo iš stiklinės ir priekaištingai pažvelgė į lubas. — Vadinu ją valdomos demokratijos sistema, — vėl ėmė kalbėti triukšmui pritilus. — Apsidairykite... — Jis plačiai pamojo ranka. — Ką mes matome? Neregėtą klestėjimą. Kiekvienas, kuris nori dirbti, turi gerą darbą. Kiekviena moteris, kuriai normaliais laikais nebūtų patikėta plauti guminius čiulptukus, dabar dirba prie tiksliųjų tekinimo staklių ir gauna aštuoniasdešimt septynis dolerius per savaitę. Misisipės valstijos kelių policijos pareigūnai, taikos metais uždirbdavę po vienuolika šimtų dolerių per metus, dabar jau pulkininkai, gauna po šešis šimtus dvidešimt dolerių per mėnesį ir daugiau. Koledžų studentai, buvę našta šeimoms, dabar oro pajėgų majorai ir gauna po penkis šimtus septyniasdešimt dolerių per mėnesį. Fabrikai dirba dieną naktį, nedarbo nėra, visi valgo daugiau mėsos, dažniau eina į kiną, dažniau mylisi. Visi žvalūs, laimingi, sveiki. Iš kur ta gerovė? Iš karo. Bet, pasakysite jūs, karas negali tęstis amžinai. Deja, tai tiesa. Vokiečiai galiausiai mus išduos, kapituliuos, ir mes grįšime į uždarytas gamyklas, į nedarbą, menkus atlyginimus, suirutę. Yra dvi išeitys. Arba versti vokiečius kariauti amžinai, bet negalime to iš jų tikėtis, arba... — Jis nugėrė didelį gurkšnį viskio ir plačiai nusišypsojo. — Arba apsimesti, kad karas tebevyksta. Fabrikai dirba. Išleidžia po penkiasdešimt tūkstančių lėktuvų kasmet, kiekvienas, kuris sugeba išlaikyti rankose veržlėraktį, gauna po dvidešimt penkis dolerius už valandą, gaminami tankai, kainuojantys po šimtą tūkstančių dolerių, gaminami lėktuvnešiai, kainuojantys po septynis milijonus dolerių. Ak, pasakysite jūs, tada susidursime su perprodukcijos problema. Ciglio sistema viskuo pasirūpins. Štai šiuo metu japonai ir vokiečiai susemia visą mūsų produkciją ir apsaugo mūsų rinkas, kad neužsikimštų. Jie numuša mūsų lėktuvus. Jie skandina mūsų lėktuvnešius, plėšo mūsų drabužius. Problemos sprendimas paprastas. Mes patys turime tapti savo vokiečiais ir savo japonais. Kiekvieną mėnesį surenkame atitinkamą skaičių lėktuvų, lėktuvnešių, tankų... ir ką su jais darome? — Jis girtu žvilgsniu išdidžiai apžvelgė klausytojus. — Skandiname vandenyne ir tuojau pat užsakome kitus. Pati jautriausia problema, — kalbėjo jis rimtai, — yra žmonės. Perprodukcijos problemą, sakome mes, galima išspręsti. Bet žmonių perteklius — čia jau žengiame į pavojingą zoną. Šimtas tūkstančių žmonių per mėnesį, du šimtai tūkstančių žmonių per mėnesį — nežinau, kiek jų šiuo metu netenkame. Taikos metu žmonių žudymas tokiais mastais sukeltų prieštaravimus, net jeigu tai padėtų išlaikyti ekonomiką aukščiausio lygio. Protestuotų atitinkamos organizacijos, Bažnyčia irgi tartų žodį, aš pats taip pat galėčiau pridaryti sunkumų. Ne, sakau jums, būkime žmoniški, nepamirškime, kad esame civilizuoti. Nežudykime jų. Užteks, kad laikysime juos kariuomenėje. Mokėsim atlyginimus, kelsim laipsniu, duosim generolų antsiuvus, jų žmonoms mokėsim pašalpas, svarbiausia, kad jie būtų ne Amerikoje. Didelėmis partijomis, tinkamai vadovaujamomis, siusime juos tai į vieną šalį, tai į kitą. Jie skleis geros valios dvasią, gerovę, leis Amerikos pinigus užsienyje, jie vaisins gera demokratine Naujojo pasaulio sėkla vienišas užsienietes, o svarbiausia, vyrams rodys tikros vyriškos energijos ir kryptingumo pavyzdį. Taigi jie nekonkuruos su Amerikos darbo jėga pačioje šalyje. Kartkartėmis galima leisti didelėms jų grupėms demobilizuotis. Jie grįš į savo buvusį gyvenimą pas žmonas, uošves, vaikus ir pas civilius darbdavius. Ir netruks įsitikinti, kaip kvailai pasielgė. Prašysis grąžinami į kariuomenę. Bet mes imsime tik geriausius; galiausiai tik dešimt ar dvylika milijonų pačių geriausiųjų važinės po pasaulį. Amerikoje paliksime tik lėtesnius ir kvailesnius, nesugebančius per daug aršiai konkuruoti tarpusavyje, todėl amerikietiško gyvenimo įtampa, kuria dažnai skundžiamasi, po truputį atslūgs ir išnyks...

Lauke viršuje pasigirdo šaižus švilpimas, riaumojimas, dundėjimas, dreskiantis kaukimas. Garsas artėjo kaip traukinys per katastrofą ir skriejo tiesiai į žmones. Visi akimirksniu sugulė ant grindų.

Sprogimas apkurtino. Grindys subraškėjo. Džerkštelėjo tūkstančio išmuštų langų stiklai. Šviesa pradėjo mirksėti ir užgeso. Maiklas pastebėjo, kaip savininkė miegodama nuslydo nuo kėdės, o jos akiniai liko kabėti ant vienos ausies. Sprogimas dundėjo bangomis, kiekviena buvo vis silpnesnė, pastatai griuvo, sienos aižėjo, plytos byrėjo į kambarius ir į kiemelius. Galiniame kambaryje stovintis pianinas gaudė tarsi dešimt vyrų iš karto būtų spaudę jo klavišus.

— Statau penkis šimtus, — pasigirdo nuo grindų vengro balsas, ir Maiklas nusijuokė, nes suprato, kad liko gyvas ir kad į juos nepataikė.

Šviesa vėl sumirksėjo. Visi pradėjo stotis. Kažkas pakėlė nuo grindų tebemiegančią savininkę ir pasodino ant kėdės. Ji prasimerkė ir šaltai dėbsojo priešais save.

— Turėtų būti gėda, — pareiškė ji, — vogti iš senos moteriškės šaliką, kol ji miega. — Tada užsimerkė ir vėl užmigo.

— Po galais, — pasakė vengras, — išlaisčiau viskį. — Ir jis prisipylė pilną stiklinę.

— Matote, — pasakė Eihernas, stodamasis greta Maiklo, — aš šlapias nuo prakaito.

Abu lenkai kapitonai užsidėjo savo smailiakampes kepures. Jie paniekinamai apsidairė ir pasuko prie durų. Ten stabtelėjo. Ant sienos kabojo plakatas su Ruzvelto, Čerčilio, Čian Kai Ši ir Stalino atvaizdais. Vienas lenkas ištiesė ranką ir išplėšė gabalą su Stalino portretu, greitai sudraskė skiautę ir popiergalius metė į kambarį.

— Kiaulės bolševikai! — šūktelėjo jis.

Prancūzas, kramtęs martinio taureles, atsistojo nuo grindų ir sviedė į lenkus kėdę. Ji trenkėsi į sieną šalia smailiakampių kepurių. Lenkai apsisuko ir išbėgo.

— Salauds19! — šūktelėjo prancūzas, svyrinėdamas stalo link. — Grįžkit, ir aš nupjausiu jums pautus!

— Šitiems ponams, — užsimerkusi pareiškė šeimininkė, — nuo šiol reikia uždrausti čia lankytis.

Maiklas pažiūrėjo į kitą baro pusę. Generolas majoras ramino Luizą apkabinęs ją rankomis ir švelniai plekšnodamas per užpakalį.

— Nurimk, nurimk, mažule, — kalbėjo jis.

— Viskas gerai, generole, — šaltai šyptelėjo Luiza. — Mūšis baigėsi. Laisvai.

— Tie lenkai, — pasakė vengras, — tikri gamtos vaikai. Bet nepaneigsi, kad jie narsūs kaip liūtai.

Vengras nusilenkė ir gan tvirtais žingsniais nuėjo prie stalo, kur sėdėjo majoras. Atsisėdo, parašė tūkstančio svarų skolos raštelį ir tris kartus permaišė kortas.

Sirena ilgu kaukimu pranešė, kad antskrydis baigėsi.

Tada Maiklą pradėjo krėsti drebulys. Jis įsikibo rankomis į kėdę ir sukando dantis, bet žandikaulis tirtėjo. Jis medinėmis lūpomis nusišypsojo Peivenui, iš naujo užsidegančiam cigarą.

— Vaiteikeri, — pasakė Peivenas, — kokį velnią tu veiki kariuomenėje? Kai tik tave sutinku, tu visada sukiojiesi prie kokio nors baro.

— Nieko daug neveikiu, pulkininke, — atsakė Maiklas ir nutilo, nes jei būtų ištaręs dar vieną žodį, būtų pradėjęs šokinėti žandikaulis.

— Moki kalbėti prancūziškai?

— Šiek tiek.

— Moki vairuoti automobilį?

— Taip, sere.

— Norėtum dirbti pas mane? — paklausė Peivenas.

— Taip, sere, — atsakė Maiklas, nes Peivenas buvo aukštesnis laipsniu.

— Pažiūrėsim, pažiūrėsim, — pasakė Peivenas. — Anksčiau dirbęs vaikinas atiduotas karo lauko teismui, kaltinamas iškrypimu. Manau, kad bus pripažintas kaltu.

— Taip, sere.

— Paskambink man po poros savaičių, — pasakė Peivenas. — Byla gali būti įdomi.

— Ačiū, sere, — atsakė Maiklas.

— Rūkai cigarus?

— Taip, sere.

— Prašau. — Peivenas ištiesė tris cigarus ir Maiklas paėmė. — Nežinau, kodėl taip manau, bet man atrodo, kad tavo žvilgsnis protingas.

— Ačiū.

Peivenas dirstelėjo į generolą Roklandą.

— Geriau grįžk ten, — pasakė jis Maiklui, — kol generolas neišprievartavo tavo merginos.

Maiklas susikišo cigarus į kišenę. Sunkiai sugraibė sagą, nes pirštai drebėjo lyg prijungti prie elektros srovės.

— Aš vis dar prakaituoju, — pasakė Eihernas, Maiklui stojantis nuo stalo, — bet viską matau neįprastai ryškiai.

Maiklas pagarbiai, bet tvirtai atsistojo šalia generolo Roklando. Mandagiai kostelėjo.

— Atsiprašysiu, sere, — pasakė jis, — bet turiu parlydėti damą namo. Pažadėjau jos mamai parvesti ją iki vidurnakčio.

— Tavo mama Londone? — paklausė generolas Luizos.

— Ne, — atsakė Luiza, — bet eilinis Vaiteikeris pažinojo ją Sent Luise.

Generolas kimiai ir geraširdiškai nusikvatojo.

— Suprantu, kada man liepia trauktis, — pasakė jis. — Mama. Naujas būdas. — Jis sunkia ranka patapšnojo Maiklui per nugarą. — Sėkmės, sūneli, — pasakė jis, — buvo malonu susipažinti. — Jis nužvelgė kambarį. — Kur Otilė? — paklausė jis. — Ar ir čia ji dalina tas velnio korteles? — Ir jis nuėjo ieškoti ponios Kerni, kuri dabar buvo užsidariusi vonioje su lakūnu seržantu. Ūsuotasis kapitonas nusekė generolui iš paskos.

Luiza nusišypsojo Maiklui.

— Smagiai leidai laiką? — paklausė Maiklas.

— Žavingai, — atsakė Luiza. — Kai bomba sprogo, generolas griuvo ant manęs. Jau maniau, kad šitaip ketina praleisti visą vasarą. Galime eiti?

— Galime, — atsakė Maiklas.

Jis paėmė ją už rankos ir jiedu išėjo.

— Statau penkis šimtus, — išgirdo jie vengro balsą prieš durims užsidarant.

Ore tvyrojo sunkus dūmų kvapas, šlykštus ir grėsmingas. Maiklas stabtelėjo jausdamas, kad žandikaulis iš baimės vėl nervingai dreba, jis vos susilaikė neapsigręžęs ir negrįžęs vidun. Bet susitvardė ir nuėjo kartu su Luiza tamsia, padūmavusia gatve.

Nuo Šv. Jokūbo gatvės pusės atsklido dūžtančio stiklo skambėjimas, pliūptelėjo oranžinė liepsna, prasiveržusi pro dūmus, ir pasigirdo keistas šniokštimas. Jie pasuko už kampo ir žvilgtelėjo rūmų pusėn. Milijonas stiklo duženų atspindėjo virpančią oranžinę liepsną. Priešais pačius rūmus gaisro atšvaitai virpėjo didžiulėje baloje. Šniokštė sanitarinės ir ugniagesių mašinos, lėtai važiuojančios vandeniu. Nė žodžio vienas kitam netarę, Maiklas ir Luiza nuskubėjo ten, kur buvo nukritusi bomba. Jų batai traškino duženas, atrodė, kad du žmonės eina apšerkšnijusia pieva.

Priešais rūmus kėpsojo sudaužytas mažas automobilis. Jis buvo prispaustas prie sienos, sutraiškytas ir suplotas, tarsi ištrauktas iš po galingo preso. Nesimatė nei vairuotojo, nei keleivių, tik senukas dešinėje gatvės pusėje tvarkingai šlavė kažką į vieną krūvelę. Gal tai buvo viskas, kas iš jų liko. Netoli automobilio gulėjo tamsiai mėlyna, graži, beveik sveika moteriška beretė.

Namai priešais rūmus tebestovėjo, nors jų fasadai buvo susmukę ant žemės ir virtę griuvėsiais. Tamsioje naktyje, tarsi peiliui nupjovus, atsivėrė liūdnas vaizdas — gyvenami kambariai, ant stalų staltiesės, lovose atversti antklodžių kampai, tiksi laikrodžiai. „To visada siekiama teatre, — pagalvojo Maiklas. — Nuimti ketvirtą sieną ir pažvelgti, kas dedasi viduje.“

Iš apgriautų namų nesigirdėjo nė garso, ir Maiklas kažkodėl pagalvojo, kad nuo bombos žuvo nedaug žmonių. „Aplinkui įrengta daug gilių slėptuvių, — guodėsi jis, — ir tikriausiai namų gyventojai buvo atsargūs.“

Atrodė, kad niekas nesistengia gelbėti žmonių, kurie galėjo būti įstrigę susprogdintuose namuose. Ugniagesiai šlepsėjo pirmyn ir atgal vandeniu, kliokiančiu iš prakiurdyto vandentiekio. Gelbėtojai būreliais ramiai stoviniavo prie griuvėsių. Ir viskas.

Prie rūmų sienos, kur kadaise stovėjo sargybos būdelės, o sargybiniai žygiuodavo kaip absurdiškos medinės lėlės ir atiduodavo pagarbą kiekvienam karininkui, pasirodžiusiam už pusės kvartalo, dabar nieko nebebuvo likę. Maiklas žinojo, kad sargybiniams nebuvo leista palikti savo posto ir kad jie stovėjo ten išsitempę, pompastiški, tikri senų laikų kariai. Jie girdėjo krintančios bombos švilpimą, girdėjo sprogimą ir nemurmėdami žuvo stovėdami poste. Sprogimo banga išdaužė langus, bokšto laikrodis virš jų atitrūko nuo vyrių ir liūdnai kabojo, apnuoginęs mechanizmą. O jis, Maiklas, sėdėjo už šimto jardų su stikline viskio rankoje, šypsojosi ir klausėsi, kaip vengras postringauja apie valdomos demokratijos sistemą. O viršuje kažkoks vaikinukas beviltiškai gūžėsi besiblaškančiame lėktuve, apakintas prožektorių, po juo kaip pašėlęs sukosi Londonas, plykčiojantis sprogimų gaisrais, priešais jį sukosi Temzė, Parlamento rūmai, Haid parko kampas ir Marmurinė arka, o aplink sparnus žybčiojo zenitinių pabūklų šūviai. Vaikinukas gūžėsi, neramiai žvilgčiojo žemyn ir pagaliau paspaudė mygtuką, kurį vokiečių Oro pajėgos liepė paspausti, kad žūtų anglai. Bomba nukrito ant automobilio, ant merginos su mėlyna berete, ant namų, stovinčių čia šimtus metų ir ant dviejų sargybinių, atleistų nuo kitokių pareigų ir gavusių garbę saugoti rūmus, kuriuose gyveno Velso princas ir rengdavo tylius, prastai pagarsėjusius pobūvius. Jeigu vaikinukas lėktuve būtų spustelėjęs mygtuką sekunde vėliau, jeigu lėktuvas tą akimirką nebūtų sprogimo nublokštas į šalį, jeigu prožektoriai nebūtų jo apakinę, jeigu, jeigu, jeigu... tai Maiklas dabar gulėtų Sąjungininkų klube paplūdęs krauju, o sargybiniai būtų gyvi, mergina su berete būtų gyva, namai tebestovėtų, laikrodis tebetiksėtų...

Maiklas žinojo, kad banalu kare galvoti apie lemtingąjį „jeigu“, bet ir neįmanoma nesusimąstyti apie atsitiktinumą, kurio dėka šiandien išgyvenome, o rytoj per jo malonę galime atsidurti prieš kitą „jeigu“.

— Eime, mielasis, — paragino Luiza. Jis jautė, kad ji dreba, ir stebėjosi, nes ji visada tokia rami, tokia susikaupusi. — Čia mes niekuo nepadėsime. Eikime namo.

Jie tylėdami apsigręžė ir nuėjo. Gaisrininkams pagaliau pavyko užsukti kažkokią sklendę, srovė pradėjo silpti ir visai dingo. Vanduo priešais rūmus telkšojo ramus ir juodas.

Tą dieną Londone įvyko daug kitų dalykų.

Generolas majoras, gavęs invazijos į Prancūziją planus, pareikalavo dar vienos pėstininkų divizijos dviem pirmoms išsilaipinimo dienoms.

Naikintuvo Spitfire lakūnas, ištarnavęs du terminus ir numušęs šešis priešo lėktuvus, buvo nušalintas nuo skraidymų už girtuokliavimą ir nusišovė savo motinos miegamajame.

Prasidėjo naujo baleto repeticijos. Jame pagrindinį vaidmenį atliekantis šokėjas turėjo pilvu šliaužti per visą sceną, vaizduodamas pasąmonės geidulius.

Muzikinėje komedijoje mergina su cilindru ir juodomis šilkinėmis kojinėmis dainavo: „Nusigersiu lig žemės graibymo, kai vėl užsidegs šviesa“, jai pritarė žiūrovai, iš kurių trys ketvirtadaliai buvo amerikiečiai.

Tiekimo majorui iš Grosvenoro aikštės, dvejus metus dirbusiam po šešiolika valandų per dieną be išeiginių, plyšo skrandžio sienelė. Jis ką tik buvo gavęs slaptą pranešimą, kad šimtas dvidešimt tonų 105 kalibro šovinių, siunčiamų į Sauthemptoną, nugarmėjo į dugną, kai per nedidelę audrą laivas Liberty lūžo perpus.

Lėktuvo B-17 lakūnas, vaikinas iš Jutos, prieš tris mėnesius paskelbtas dingusiu be žinios po skrydžio virš Loriano, staiga atsirado Claridge viešbutyje plačiai besišypsantis, išmokęs keturiasdešimt prancūziškų žodžių, ir pareikalavo karališko numerio. Per dvidešimt minučių jis paskambino telefonu šešiolikai draugų, žiūrėdamas į mažą užrašų knygelę, su kuria niekada nesiskirdavo.

Dvidešimtmetis ūkininkas iš Kanzaso aštuonias valandas išbuvo šaltame tvenkinio vandenyje mokydamasis nardyti, kad išsilaipinimo dieną galėtų susprogdinti kliūtis, įtaisytas po vandeniu prie Europos krantų.

Bendruomenių rūmuose vidaus reikalų ministro buvo paprašyta paaiškinti, kodėl amerikiečius kareivius, kaltinamus prievartavimu, teisė Amerikos karo lauko teismas ir nuteisė myriop pakariant, nors Britanijos įstatymuose mirties bausmė už prievartavimą neskiriama, o nusikaltimas, už kurį teisti turėjo civilinis teismas, buvo įvykdytas Britanijos piliečiams karaliaus valdomoje teritorijoje.

Heidelbergo universiteto filosofijos daktaras, dabar Jo didenybės inžinerinių dalinių eilinis, visą dieną dažė brezentą vandeniui atsparia derva. Per priešpiečius jis vokiškai citavo Kantą ir Spenglerį kitam kareiviui, o su vienu naujai atvykusiu tikrino savo užrašus apie Dachau barakus.

Vidurdienį pensionato Čelsyje kambarinė pajuto dujų kvapą, sklindantį iš numerio. Atrakinusi duris ji rado nuogus amerikietį seržantą ir anglę merginą, apsikabinusius lovoje. Abu buvo negyvi. Guldami jie paliko įjungtą dujinį šildytuvą. Anglės vyras buvo Indijoje, o seržanto žmona — Montanoje. Amerikiečių armijos vadovybė galiausiai pranešė žmonai, kad jos vyras mirė nuo širdies smūgio. Jam buvo dvidešimt vieneri.

Kranto apsaugos aviacijos kapitonas pavalgė pusryčius klube ir nuvažiavo į bazę. Ten jis sėdo į savo Liberator ir išskrido žvalgyti kranto. Lėktuvas pakilo, pasuko į pietus Biskajos įlankos link, ir tiek jį tematė.

Gelbėtojų grupės kareivis rūsyje atkasė septynerių metų mergaitę. Ji ten buvo įstrigusi per antskrydį, vykusį prieš aštuonias dienas.

Amerikietis kapralas, eidamas priešpiečių per Grosvenoro aikštę, atidavė pagarbą šimtą vienuolika kartų.

Škotas iš bombų nukenksminimo skyriaus atsargiai prasibrovė pro dvi susikryžiavusias sijas ir pamažu ištraukė degiklį iš dviejų tūkstančių svarų bombos, nesprogusios vakar. Keturiasdešimt penkias minutes nuo bombos sklido keistas tiksėjimas.

Dvidešimt penkerių metų amerikietis poetas, dabar pionierių dalinio seržantas, viešėjo Londone per trijų dienų atostogas. Jis vaikštinėjo po Vestminsterio vienuolyną ir atkreipė dėmesį į tai, kad jame daugiau vietos skirta niekam nežinomų aristokratų palaikams negu tokiems poetams kaip Kytsas, Baironas, Šelis. Jis nusprendė, kad jeigu Vestminsterio vienuolynas būtų Vašingtone, tai jame irgi būtų daugiau goldų negu vitmenų, daugiau harimenų negu torų.

Kasdien po tūkstantį du šimtus kartų buvo kartojamas anekdotas apie amerikiečius: „Kuo tau kliūva amerikiečiai?“ — „Niekuo. Tik jiems per daug moka, juos per gerai maitina, juos per gerai rengia, juos per daug myli moterys ir jie per ilgai čia užsibuvo.“

Trijų mažų vaikų motina, kurių tėvas šią akimirką gūžėsi apkase į pietus nuo Ancijaus vokiečių minosvaidžių apšaudomas, valandą ir keturiasdešimt penkias minutes stovėjo eilėje ir grįžo namo nešdamasi svarą ašakotos žuvies. Pažvelgusi į vaikus, ji nusprendė juos nužudyti, bet persigalvojo ir ištroškino jiems žuvį su viena bulve, įbėrusi truputį sojos miltų.

Abiejų armijų aukšto rango karininkai susirinko į posėdį aptarti, kaip bus kuriamas filmas apie išsilaipinimą Europoje. Pagrindinė jo tema turėjo būti bendras visų dalyvaujančių pajėgų darbas. Anglijos oro pajėgų atstovas ginčijosi su sausumos pajėgų atstovu, aštuntojo aviacijos pulko atstovas ginčijosi su Amerikos jūrų laivyno atstovu, Amerikos tiekimo tarnybos atstovas pykosi su anglų kapitonu, pakrančių apsaugos atstovu, ir buvo nuspręsta klausimą perduoti svarstyti aukštesniam komitetui.

Vidurdienį anglai atsarginiai, daugiausia kontorų tarnautojai iš Berklio aikštės, tarp slėptuvių ir nudžiūvusių medžių kamienų buvo mokomi kautis durtuvais, o kiti tarnautojai sėdėjo ant šaltų suolelių ir šviečiant miglotai saulei valgė priešpiečius.

Kažkoks anglų komitetas užbaigė stropiai apgalvotą raportą štabui, kuriame įrodinėjo, kad amerikiečių bombardavimai dieną yra niekuo nepateisinamas išlaidavimas.

Gatvių kampuose pasirodė vežimėliai su pirmaisiais narcizais. Išvargę žmonės lopytais drabužiais stabteldavo, ilgesingai pažiūrėję pirko švelnių žiedų puokšteles ir drovėdamiesi nešėsi jas į kontoras arba namo.

Nacionalinėje galerijoje rytiniame koncerte trio grojo Šubertą, Voltoną ir Bachą.

Netoli Vaitčepelio buvo išardyta lentinė tvora, ant kurios 1942 metais baltomis didžiosiomis raidėmis buvo užrašyta: „Nedelsdami atidarykit Antrąjį frontą.“ Lentos buvo sukūrentos.

Temzės žiotyse netoli Indijos dokų prekybinio laivo jūreivis iš Siatlo visą naktį meldėsi, kad prasidėtų antskrydis, nes jo žmona po poros mėnesių turėjo susilaukti antro vaiko, o jis gaudavo piniginę premiją už kiekvieną antskrydį, kol jo laivas stovėdavo uoste.

Ir dar... keturi milijonai žmonių tą dieną ėjo į savo kontoras, gamyklas ir sandėlius, ir ten neskubėdami ir metodiškai, su pertraukomis arbatai dešimtą ir ketvirtą valandą, dėjo ir dalino skaičius, taisė ir blizgino, montavo ir siuvo, nešiojo ir skirstė, spausdino ir krovė, uždirbinėjo ir praradinėjo. Savo darbą jie dirbo neskubėdami, su išmanymu ir apgalvodami, o tai erzino amerikiečius, su kuriais jiems tekdavo susidurti. Vakare jie skirstėsi po namus, kai kurie žuvo per nakties antskrydį vis taip pat neskubiai, oriai, išmintingai.

Praėjus keturioms dienoms po „Hamleto“ premjeros Maiklas buvo iškviestas į Specialiosios tarnybos kuopos raštinę, kuri jam skirdavo maisto davinį ir vietą gyventi. Jam buvo įsakyta prisistatyti į pėstininkų papildymo punktą Ličfilde. Laiko susiruošti davė dvi valandas.

Dvidešimt trečias skyrius

Desantinė barža monotoniškai suko ratą. Purslai tiško per kraštą, denyje rinkosi balutės. Vyrai lenkėsi prie šautuvų, saugojo, kad nesušlaptų. Baržos sukiojosi už mylios nuo kranto nuo trečios valandos ryto. Dabar pusė aštuonių ir visi pokalbiai seniai pasibaigė. Laivai jau pasirengę šaudyti, baigėsi ir mokomasis oro antskrydis. Dūmų uždanga, kurią virš įlankėlės paskleidė žemai praskridęs lėktuvas, iki šiol tebesilaikė vandens paviršiuje. Visi buvo peršlapę, sušalę, ir visi, išskyrus tuos, kuriuos kankino jūros liga, alkani.

Nojui visa tai patiko.

Įsitaisęs baržos priekyje, jis stropiai saugojo patikėtus jam tolo užtaisus, jautė, kaip sūrūs Šiaurės jūros vandens purslai tykšta jam ant šalmo, traukė aštrų, gaivų ryto orą ir mėgavosi.

Vyko paskutinis jų pulko mokymas, generalinė išsilaipinimo žemyne repeticija, palaikoma laivų ir aviacijos, naudojant tikrus šovinius. Tris savaites jie mokėsi komandomis po trisdešimt vyrų, kiekviena komanda skirta vienai atspariajai ugniavietei — kulkosvaidininkai, šauliai, prieštankinių pabūklų šauliai, liepsnosvaidininkai, sprogdintojai. Paskutinis mokymas prieš tikrą darbą. O prieš jam prasidedant Nojaus laukia trijų dienų atostogos, kaip dangaus dovana.

Bernekeris buvo pažaliavęs nuo jūros ligos, jo didelės ūkininko rankos konvulsingai spaudė šautuvą, tarsi juo būtų galima tvirtai pasiremti tame siūbuojančiame pasaulyje. Jis šyptelėjo Nojui.

— Kad mane kur perkūnai, — pasakė jis. — Koks aš skystas.

Nojus jam nusišypsojo. Per pastarąsias tris apmokymų savaites jis gerai pažino Bernekerį.

— Jau nebeilgai, — pasakė Nojus.

— Kaip jautiesi tu? — paklausė Bernekeris.

— Gerai, — atsakė Nojus.

— Užstatyčiau aštuoniasdešimt akrų tėvo žemės, — pasakė Bernekeris, — jeigu už tai gaučiau tavo skrandį.

Vandeniu pasklido garsintuvų sustiprinti balsai. Barža staigiai pasisuko, padidino greitį ir ėmė plaukti į krantą. Nojus prisispaudė prie šlapio plieninio borto, pasirengęs šokti iš baržos, kai tik bus nuleistas tiltelis. „Galbūt, — galvojo jis, kol bangos vis smarkiau daužė skubančios baržos pirmagalį, — grįžęs į stovyklą rasiu Houpės telegramą, kuria ji praneš, kad jau viskas. Kada nors aš sėdėsiu ir pasakosiu sūnui: „Tą dieną, kai tu gimei, aš išsilaipinau Anglijos pakrantėje su dvidešimčia svarų tolo rankose.“ Nojus plačiai šypsojosi. Žinoma, dabar būtų geriau būti šalia Houpės, bet tokia padėtis turi savų privalumų. Čia aš toks užimtas, kad nėra laiko nerimauti. Nereikia nervingai žingsniuoti koridoriumi, be paliovos rūkyti, klausytis riksmų. Gal toks požiūris savanaudiškas, bet turi gerų pusių.

Barža čiūžtelėjo į lygų pakrantės dugną ir po akimirkos buvo nuleistas tiltelis. Nojus iššoko jausdamas, kaip ekipuote sunkiai slegia pečius ir šonus, šaltas vanduo per blauzdines liejasi į batus. Jis pribėgo prie nedidelės kopos ir prigulė už jos. Kiti vyrai brido iš vandens, greitai skirstėsi, slėpdamiesi duobutėse arba už žolių kuokštų. Sauliai pradėjo šaudyti į ugniavietę, esančią už aštuoniasdešimties jardų, įtaisytą ant mažos uolos virš paplūdimio. Sprogdintojų komandos vyrai atsargiai prišliaužė prie spygliuotos vielos, įtaisė sprogmenis ir atbėgo atgal. Pasigirdo sprogimas. Aštrus sprogstamųjų medžiagų kvapas susimaišė su dar tebetvyrančiu švelniu ir tirštu lėktuvo užleistų dūmų kvapu.

Nojus greitai pasikėlė ir Bernekerio dengiamas pribėgo prie duobės palei vielos užtvarą. Bernekeris užgriuvo ant jo.

Jis sunkiai kvėpavo.

— Dieve, — pasakė, — sausa žemė, ar ne nuostabu?

Jie abu nusijuokė ir atsargiai iškišo galvas iš duobės. Kareiviai viską darė tiksliai, veikė kaip futbolo komanda. Jie bėgo pirmyn ir, kaip buvo mokyti, iš visų pusių artinosi prie blyškiai pilkų ugniavietės sienų.

Pradėjo drioksėti granatsvaidis, per sprogimų triukšmą matėsi, kaip nuo ugniavietės sienos atskilę į orą lekia dideli betono gabalai.

— Tokiomis akimirkomis, — pasakė Bernekeris, — aš savęs klausiu: „Ką veikia vokiečiai, kol mes čia visa tai išdarinėjame?“

Nojus stryktelėjo iš duobės ir pasilenkęs pralindo pro prakirptą tarpą, nešdamas sprogmenis. Vėl prabilo granatsvaidis, Nojus dėl visa ko krito į smėlį, jei skrietų atskilęs betono gabalas. Bernekeris gulėjo šalia ir sunkiai kvėpavo.

— O aš maniau, kad arti žemę — sunkus darbas, — pasakė jis.

— Nagi, kaimietuk, — paragino Nojus, — bėgam.

Jis atsistojo. Bernekeris stenėdamas irgi stojosi.

Jie nubėgo į dešinę ir griuvo už šešių pėdų aukščio kopos. Žolė kopos viršūnėje šlamėjo drėgno vėjo pučiama.

Jie stebėjo, kaip liepsnosvaidininkas atsargiai šliaužia ugniavietės link. Juos pridengiančios kulkos tebešvilpė virš galvų ir krito, atšokusios nuo betoninės sienos.

„Gaila, kad Houpė nemato manęs šią akimirką“, — galvojo Nojus.

Liepsnosvaidininkas jau užėmė poziciją, o kitas kareivis šalia jo atsuko cilindro kamštį jam ant nugaros. Milžiniškuosius cilindrus tempė Donelis. Jį šioms pareigoms parinko todėl, kad kuopoje jis buvo stipriausias. Donelis atidarė sklendę. Ugnis pliūptelėjo, blaškydamasi stipriame vėjyje, pasklido sunkus alyvos kvapas. Donelis piktais lankais laistė liepsnomis ugniavietės šaudymo angas.

— Na, Nojau, — pasakė Bernekeris, — dabar tavo eilė.

Nojus pašoko ir lengvai nubėgo prie ugniavietės iš pavėjinės pusės nuo Donelio. Dabar betoninėje dėžėje buvę kareiviai teoriškai turėtų būti negyvi, sužeisti, sudegę arba apkurtinti. Nojus net per smėlį bėgo greitai. Jis viską matė labai aiškiai — suskaldytą ir pajuodusį betoną, pavojingas siauras šaudymo angas, žole apaugusią stačią kopą už paplūdimio, kylančią į purviną, pilką dangų. Nojus jautėsi stiprus, galintis ištisas mylias nešti sunkius sprogmenis. Bėgdamas kvėpavo lygiai ir giliai, tiksliai žinodamas, kur bėga, tiksliai žinodamas, ką turi padaryti. Pribėgdamas prie ugniavietės šypsojosi. Greitai ir mikliai jis pritaisė sprogmenis prie ugniavietės sienos pamato. Kitą sprogmenų ryšulį ant ilgos lazdos įkišo į ventiliacijos angą. Jis jautė, kad kuopos vyrų akys įsmeigtos į jį, kol jis įgudęs darbuojasi, atlikdamas paskutinį apeigų veiksmą. Uždegtos dagtys čirškė ir Nojus grįžo į apkasą, krito į pailgą siaurą duobę ir palenkė galvą. Akimirką paplūdimyje tvyrojo tyla, girdėjosi tik vėjo šniokštimas pakrantės žolėse. Tada nugriaudėjo sprogimai, vienas paskui kitą. Betono gabalai pakilo į orą ir dusliai nukrito į smėlį netoli jo. Nojus kilstelėjo galvą. Ugniavietė buvo išsprogdinta, vertėsi juodi dūmai. Nojus atsistojo. Jis išdidžiai šypsojo.

Leitenantas, vadovavęs mokymams stovykloje ir dabar stebintis pratybas, priėjo prie Nojaus.

— Puiku, — pasakė jis. — Gerai dirbai.

Nojus pamojo Bernekeriui, ir šis, jau stovėdamas pasirėmęs į šautuvą, atsakydamas pamojo Nojui.

Stovyklos laiškų skyriuje jo laukė laiškas nuo Houpės. Nojus neskubėdamas, iškilmingai atplėšė jį.

„Brangusis, — rašė Houpė. — Kol kas dar nieko. Aš nežmoniškai stora. Atrodo, kad kūdikis gimęs svers šimtą penkiasdešimt svarų. Nesustodama valgau. Myliu.“

Nojus tris kartus perskaitė laišką, jausdamasis labiau subrendęs, kupinas tėviškos meilės. Tada atsargiai sulankstė lapą, įsikišo į kišenę ir nuėjo į savo palapinę ruoštis trijų dienų atostogoms.

Įkišęs ranką į maišelį ieškodamas švarių marškinių, jis apčiuopė dėžutę, kurią ten slėpė. Dėžutė tebebuvo, ji gulėjo suvyniota į šiltas apatines kelnes. Dėžutėje gulėjo dvidešimt penki cigarai. Jis pirko juos Jungtinėse Valstijose ir atsigabeno per vandenyną. Cigarai skirti dienai, kuri jau visai arti. Jo gyvenime buvo taip nedaug švenčių ir apeigų, todėl paprastas noras pažymėti įpėdinio gimimą jo mintyse įgavo iškilmių mastą. Jis brangiai sumokėjo už cigarus Niuport Niuze, Virdžinijos valstijoje, aštuonis dolerius septyniasdešimt penkis centus, dėžutė užėmė nemažai brangios vietos maišelyje, bet jis niekada neapgailestavo nei dėl kainos, nei dėl vietos. Jis labiau nujautė, negu sumąstė, kad cigarų dalinimas, paprastas ir kiek drovus šventės simbolis, padės jam iš tikrųjų pajusti vaiko gimimą už trijų tūkstančių mylių, užmegs deramą normalų ryšį tarp tėvo ir sūnaus arba tėvo ir dukters ne tik jo, bet ir jį supančių vyrų sąmonėje. Kitaip nepertraukiamoje kareiviškų dienų grandinėje ta diena praeitų kaip kiekviena kita, o jis liktų kareivis kaip kiekvienas kitas... Bet kol iš dovanotųjų cigarų kils dūmelis, jis bus daugiau negu kareivis, daugiau negu vienas iš dešimties milijonų, daugiau negu ištremtasis, daugiau negu šautuvas ir pagarbos atidavimas, daugiau negu šalmas ir metalinis asmens ženkliukas... jis bus tėvas, konkreti kuriančiosios meilės grandis, jungianti žmonijos kartas.

— Oho, — pasakė Bernekeris, gulėdamas ant lovelės nusiavęs, bet su miline, — tik pažiūrėkite į tą Akermaną! Puošiasi lyg eitų į šeštadienio šokius meksikiečių klube. Londono merginos iškris į šalis ir suriedės į griovius, pamačiusios jo šukuoseną.

Nojus plačiai šypsojosi ir jautėsi dėkingas Bernekeriui už tokį familiarų pokštą. Kaip pasikeitė reikalai nuo Floridos laikų. Kuo labiau artėjo mūšis, kuo labiau artėjo diena, kai kiekvieno iš jų gyvybė priklausys nuo kito kuopos kario, tuo mažiau liko skirtumų, tuo artimesni ir draugiškesni jie darėsi.

— Į Londoną nevažiuoju, — pasakė Nojus stropiai rišdamasis kaklaraištį.

— Sasekse jo laukia hercogienė, — pasakė Bernekeris kapralui Angeriui, kuris karpėsi nagus prie krosnelės. — Labai slaptai.

— Ir pas jokią Sasekso hercogienę nevažiuoju, — atsakė Nojus. Jis apsivilko mundurą ir susisagstė.

— Tai kur tu važiuoji?

— Į Doverį.

— Į Doverį! — Bernekeris stebėdamasis net atsisėdo. — Trijų dienų atostogoms?

— Aha.

— Vokiečiai be paliovos apšaudo Doverį, — pasakė Bernekeris. — Tikrai ten važiuoji?

— Aha. — Nojus pamojo jiems ir išėjo iš palapinės. — Iki pirmadienio...

Bernekeris sutrikęs pažiūrėjo jam pavymui ir gūžtelėjo pečiais.

— Rūpesčiai tam vyrui sumaišė protą, — pasakė jis.

Tada patogiai įsitaisė lovoje ir po pusantros minutės jau miegojo.

Nojus išėjo iš švaraus, seno, medžio ir mūro viešbučio, kai saulė tik kilo iš Prancūzijos pusės.

Jis ėjo žemyn akmenimis grįsta gatvele sąsiaurio link. Naktis buvo rami, šiek tiek ūkanota. Vakare jis lankėsi restorane miesto centre, kur grojo trijų muzikantų orkestras, o erdvioje salėje šoko anglų kareiviai su savo merginomis. Nojus nešoko.

Jis sėdėjo vienas, siurbčiojo nesaldintą arbatą, droviai šypsojosi ir nuleisdavo galvą sugavęs viliojantį merginos žvilgsnį. Jis mėgo šokti, bet buvo tvirtai nusprendęs, kad nedera suktis apkabinus merginą, kai jo žmona galbūt šią akimirką kenčia didžiausius gimdymo skausmus, o pasaulis išgirsta pirmąjį jo kūdikio riksmą.

Jis išėjo į viešbutį anksti, praeidamas pro orkestrą perskaitė užrašą: „Prasidėjus apšaudymui šokiai nutraukiami.“

Jis užsirakino šaltame, tuščiame kambaryje ir įlipo į lovą jausdamasis prabangiai, būdamas vienas, laisvas. Iki pirmadienio vakaro niekas jam neįsakinės. Jis sėdėjo lovoje ir rašė laišką Houpei, prisimindamas tuos šimtus laiškų, parašytų jai nuo tada, kai jie susipažino. „Sėdžiu lovoje, — rašė jis, — tikroje lovoje, tikrame viešbutyje, tris dienas nuo nieko nepriklausomas, rašau tau ir galvoju apie tave. Negaliu tau pasakyti, kur esu, cenzoriui nepatiktų, bet manau, kad galiu parašyti, jog šįvakar žemę gaubia migla, aš ką tik grįžau iš restorano, kur orkestras grojo „Tarp mano suvenyrų“ ir kur kabojo užrašas, skelbiantis, kad: „Prasidėjus apšaudymui šokiai nutraukiami.“ Taip pat galiu pasakyti tau, kad tave myliu.

Aš laikausi gerai ir, nors pastarąsias tris savaites krūvis buvo didelis, priaugau keturis svarus. Kol grįšiu namo, taip išstorėsiu, kad nei tu, nei vaikutis manęs nepažinsite.

Tik nesijaudink, jeigu gims mergaitė. Aš džiaugsiuosi mergaite. Tikrai. Jau daug galvoju apie vaiko auklėjimą, — rimtai rašė jis, pasilenkęs prie bloknoto, šviečiant blausiai, mirksinčiai lempai, — ir štai ką nusprendžiau. Man nepatinka naujoviško vaikų auklėjimo idėjos. Jau mačiau pavyzdžių, kas padaroma nesusiformavusiam protui, ir norėčiau savo vaiką nuo to apsaugoti. Mintis, kad galima leisti vaikui daryti viską, ką jis sumano, leisti jam kalbėti, kas topteli galvelėn, man atrodo absurdiška. Taip užauga išlepinti, verkšlenantys ir nepagarbūs vaikai, — rašė Nojus, semdamasis išminties iš savo dvidešimt trejų metų patirties gelmių, — o auklėjimo idėjos neteisingai suvokiamos. Pasaulis tikrai neleis jokiam vaikui, net ir mūsų, elgtis vien pagal savo norus. Jeigu leistum vaikui tuo patikėti, žiauriai jį apgautum. Aš esu nusiteikęs prieš vaikų lopšelius ir darželius. Manau, kad mes patys per pirmuosius aštuonerius metus geriau išmokysime vaiką visko, ko jam reikia. Taip pat esu nusistatęs prieš per ankstyvą vaiko mokymą skaityti. Tikiuosi, kad mano mintys nepasirodys tau pernelyg dogmatiškos, bet mudu taip ir neturėjome laiko visam tam aptarti, pasiginčyti ir surasti kompromisui.

Brangioji, prašau nesijuokti iš manęs, kad taip iškilmingai rašau apie mažylį, kurio gyvenimas dar neprasidėjo. Gali atsitikti, kad ilgai neturėsiu atostogų, ir dabar paskutinį kartą tyloje ir ramybėje galiu svarstyti šią temą.

Neabejoju, brangioji, — stropiai ir lėtai rašė Nojus, — kad mūsų vaikas bus nuostabus, gražiai nuaugęs, nuovokus ir mes jį labai mylėsime. Pažadu grįžti pas jį ir pas tave sveikas kūnu ir širdimi. Žinau, kad ir kas atsitiktų, aš grįšiu. Grįšiu ir padėsiu tau skalbti vystyklus, seksiu vaikui pasakas prieš miegą, maitinsiu jį špinatais, mokysiu gerti pieną iš stiklinės, vedžiosiuos jį sekmadieniais į parką, sakysiu žvėrių pavadinimus zoologijos sode, aiškinsiu, kodėl nevalia mušti mergaičių ir kodėl reikia mylėti mamą taip, kaip myli tėtis.

Paskutiniame laiške rašei, kad, jeigu gims sūnus, duosi jam mano tėvo vardą. Nedaryk to. Aš ne itin mylėjau savo tėvą, nors jis, be abejonės, turėjo gerų bruožų, ir visą gyvenimą stengiausi nuo jo pabėgti. Pavadink jį Džonatanu, savo tėvo vardu, jeigu nori. Aš tavo tėvo šiek tiek prisibijau, bet nesilioviau juo žavėtis nuo ano Kalėdų ryto Vermonte.

Dėl tavęs nesijaudinu. Žinau, kad nuostabiai tvarkysies. Ir tu nesijaudink dėl manęs. Dabar man nieko negali atsitikti. Mylintis tave Nojus.

P. S. Šiandien prieš pietus parašiau eilėraštį. Pirmąjį. Tai pavėluota reakcija po įtvirtinimų puolimo. Štai jis. Tik niekam nerodyk. Man bus gėda.

Neleisk maištauti širdžiai,

Nes karas ją praris.

Bijok tylaus beldimo

Į kaustytas duris.

Tai pirmas posmas. Šiandien parašysiu dar du ir atsiųsiu tau. Rašyk man, brangioji, rašyk, rašyk, rašyk...“

Jis tvarkingai sulankstė laišką, išlipo iš lovos ir įkišo jį į munduro kišenę. Tada užgesino šviesą ir nuskubėjo į šiltą patalą.

Naktį apšaudymo nebuvo. Apie pirmą valandą sirenos sukaukė, bet tik dėl kelių lėktuvų, kurie po antskrydžio į Londoną grįžo atgal ir kirto pakrantę už dešimties mylių į vakarus. Zenitinės patrankos nešaudė.

Eidamas gatve, Nojus palietė laišką, pūpsantį po miline. Jis svarstė, ar mieste yra amerikiečių karinis dalinys, kur jo laišką galėtų cenzūruoti. Jį visada apima pasibjaurėjimas nuo minties, kad jo kuopos karininkai, kurių jis nemėgo, gali skaityti jo laiškus Houpei.

Saulė jau buvo pakilusi ir kaitino, ir pro lengvą miglą blyškiai spindėjo namai. Nojus praėjo pro švariai išvalytus pamatus, ant kurių kadaise stovėjo dabar subombarduoti keturi namai. „Na, pagaliau, — galvojo jis eidamas pro griuvėsius, — aš esu mieste, kur vyksta karas.“

Lamanšo sąsiauris plytėjo priešais jį pilkas ir šaltas. Pro retėjančią virš vandens miglą Prancūzijos kranto nesimatė. Trys anglų torpediniai kateriai, nedidukai ir greiti, rėžė vandenį grįždami į savo betonines prieplaukas uoste. Visą naktį jie švaistėsi priešo pakrantėje, keldami baltas, blizgančias putas, stengdamiesi išsisukti nuo besiblaškančių prožektorių juostų, nuo trasuojančių kulkų, povandeninių torpedų sprogimų, sukeliančių trijų šimtų pėdų aukščio vandens fontanus. Dabar jie ramiai plaukė į uostą apšviesti sekmadienio ryto saulės, neskubėdami, kaip iškylų kateriai vasaros kurorte.

„Miestas, kuriame vyksta karas“, — tyliai pakartojo Nojus.

Gatvės gale stovėjo bronzinis paminklas, patamsėjęs ir jūros vėjų apgadintas. Nojus perskaitė užrašą. Paminklas anglų kariams, plaukusiems pro čia į Prancūziją 1914–1918 metais ir negrįžusiems.

„Ir vėl 1939-aisiais, — galvojo Nojus, — bei grįžusiems iš Diunkerko 1940-aisiais. Kokį užrašą ant paminklo Doveryje skaitys kareivis po dvidešimties metų, kokius mūšius jis jam primins?“

Nojus ėjo toliau. Visas miestas priklausė jam. Kelias kilo iki garsiųjų uolų ir toliau ėjo per vėjo nugairintas pievas, kurios priminė Nojui, kaip ir pati Anglija, parką, prižiūrimą rūpestingo, mylinčio, bet vaizduotės neturinčio sodininko.

Jis ėjo sparčiai, mojuodamas rankomis. Be šautuvo, be maišelio, be šalmo, be katiliuko ir be dėklo durtuvui eiti tokį žiemos rytą buvo lengva, nereikėjo pastangų, tai tik smagi galimybė parodyti gerą sveikatą.

Kai įkopė į uolos viršūnę, migla jau buvo išsisklaidžiusi, Lamanšas žaismingai spinduliavo, mėlynas ir žybsintis iki pat Prancūzijos. Tolumoje matėsi Kalė uolos. Nojus sustojo ir žiūrėjo į kitą sąsiaurio pusę. Prancūzija stebėtinai arti. Beveik neabejojo, kad mato sunkvežimį, lėtai važiuojantį keliu aukštyn pro bažnyčią, kurios smailas bokštas stiebėsi į jūros išplautą orą. Tikriausiai karinis sunkvežimis, o jame sėdi vokiečių kareiviai. Važiuoja į bažnyčią. Keistas jausmas žiūrėti į priešo žemę, kad ir iš tolo, ir žinoti, jog jie pro žiūronus irgi turbūt mato tave, o šios atstumo sudarytos paliaubos kažkokios nerealios. Savaime kilo mintis, kad kare, jeigu matai priešą, o priešas mato tave, turi tuojau pat prasidėti žudynės. Bet toks taikus abipusis stebėjimas atrodė dirbtinis, netikras. Ši karo pusė kėlė nepasitenkinimą. „Keista, — galvojo Nojus, — bet dėl to vėliau bus sunkiau juos žudyti.“

Jis stovėjo ant uolos viršūnės ir stebėjo mįslingą, ryškų žemyno krantą. Kalė miestas, dokais, bokštais, smailais stogais ir plikais medžiais kylantis į karo meto dangų, ramiai tįsojo sekmadienio tyloje, kaip ir Doveris po Nojaus kojomis. Jis apgailestavo, kad šiandien čia nėra Rodžerio. Rodžeris tikrai rastų ką pasakyti apie ryšį tarp šių dviejų miestų, istorijos dvynių, daugybę metų siuntinėjusių vienas kitam žvejų laivelius, turistus, ambasadorius, kareivius, piratus, galingus sprogmenis. Kaip gaila, kad Rodžeris buvo išsiųstas mirti tarp palmių ir džiunglių pelkių Filipinuose. Jeigu jam buvo lemta žūti, tai tikrai mieliau būtų tikę kristi nuo kulkos šturmuojant Prancūzijos krantą, ją jis labai mylėjo, arba būti pakirstam įvažiuojant į kaimelį netoli Paryžiaus, su šypsena dairantis kavinės savininko, pas kurį jis vieną vasarą gėrė. Arba jei mirtis būtų jį susiradusi Italijoje, kaunantis žvejų kaimelyje, pro kurį jis keliavo iš Romos į Neapolį 1936-ųjų rudenį. Mirdamas jis būtų atpažinęs bažnyčią, rotušę ir merginos veidą... „Mirtis, — nusprendė Nojus, — turi savas teisingumo pakopas. Rodžerio mirtis toje skalėje užima labai žemą vietą. Tu nuostabiai mylėti moki, saldžiais saldainiais vaisini. Bet ar uždirbi pinigėlių? Ar atsakyti man gali?“

Vėliau, nusprendė Nojus, po karo jis atvažiuos čia su Houpe. Stovėjau čia, toje pačioje vietoje, tvyrojo visiška ramybė, o Prancūzija atrodė lygiai taip, kaip dabar. Iki šiol nežinau, kodėl pasirinkau Doverį savo tikriausiai paskutinėms atostogoms. Nežinau... gal iš smalsumo, iš noro pamatyti, kaip jis atrodo. Kariaujantis miestas, kariaujantis iš tikrųjų... vieta, kur yra priešas... Man tiek daug kalbėjo apie vokiečius, apie tai, kaip jie kariauja, kokius ginklus naudoja, kokių siaubingų dalykų yra pridarę. Aš norėjau pamatyti bent vietą, kur jie yra. Taip, kartkartėmis pasigirsta šūviai, bet niekada negirdėjau, kad būtų šaudoma iš pykčio, kaip mums sakė per mokymus...

„Ne, — apsisprendė Nojus, — apie karą mes visai nekalbėsime. Eisime susiėmę už rankų vasaros dieną, sėdėsime greta ant nupjautos žolės, žiūrėsime į kitą Lamanšo pusę ir kalbėsime: „Žiūrėk, Prancūzijos krante matosi bažnyčios bokštas. Kokia graži popietė...“

Tylą sudrebino sprogimas. Nojus dirstelėjo žemyn į uostą. Lėtas ir tingus dūmų kamuolys, iš tolo mažas, kaip žaislinis, kilo iš tos vietos, kur sviedinys pataikė į sandėlį. Tada nuaidėjo dar vienas ir dar vienas sprogimas. Dūmų kamuoliai netvarkingai dygo iš namų stogų. Tolėliau pradėjo griūti kaminas, jis negirdimai ir švelniai byrėjo, kaip iš saldainių sukrauta siena. Sprogimai nuaidėjo septynis kartus. Ir vėl stojo tyla. Rodėsi, kad miestas lengvai grįžo į šventadienio snaudulį.

Kitoje sąsiaurio pusėje vokiečiai, tokiu kariniu pasirodymu nuraminę pagiežą ir pyktį, valė patrankas ir laukė.

Iš anglų pusės nepasigirdo nė vieno šūvio. Sprogimų sukeltos dulkės nusėdo, ir po penkių minučių buvo sunku patikėti, kad kažkas įvyko.

Nojus pradėjo leistis nuo kalvos į miestą, stengdamasis įsidėmėti sprogimų pobūdį ir jų keliamą garsą. Viskas atrodė taip tolima, taip vaikiškai piktdžiugiška, netvarkinga... „Ar tai ir yra karas, — galvojo Nojus, slysčiodamas žemyn statoku šlaitu, — ar toks jis yra?“

Miestas jau buvo nubudęs. Dvi pagyvenusios damos su juodomis skrybėlaitėmis ir plunksnomis, su maldaknygėmis rankose, apmautose nertomis pirštinaitėmis, neskubėdamos žingsniavo į bažnyčią. Aukštas jūrų pėstininkų leitenantas, vilkintis puošnia komandoso uniforma, viena parišta ranka, smagiai ir linksmai prašvilpė dviračiu. Maža mergytė, tetos tempiama į bažnyčią, pažvelgė aukštyn į Nojų ir rimtu veideliu padeklamavo įprastą vaikų pasisveikinimą su amerikiečiais kareiviais:

— Kareivuk, turi kramtukės?

— Harieta! — pasipiktino teta.

Nojus papurtė galvą ir plačiai nusišypsojo baltaplaukiui padarėliui, tempiamam melstis.

Pro aukštas juodas duris į gatvę išėjo šeima — tėvas, motina ir visa eilutė vaikų nuo ketverių iki dešimties metų amžiaus. Tėvas laikė už rankos mažiausiąjį. Pro šventadienį kostiumą matėsi jo apvalus pilvukas, o veidas po senoviška, stropiai išvalyta skrybėle buvo mieguistas ir patenkintas. Motina sukiojosi aplink vaikų būrelį kaip škotų aviganis, gindama juos į bažnyčią.

Pro šeimą, skaitydama sekmadienio Times laikraštį, išsiblaškiusi praėjo labai graži mergina nuogomis kojomis ir palaidu paltu.

Kita gatvės puse ėjo anglas seržantas tipišku seržanto veidu, šaltu, susikaupusiu, reikšmingu ir išmanančiu, ir po ranka vedėsi žmoną. Žmona buvo jauna, ir Nojus matė, kaip ji stengiasi prisitaikyti prie pompastiškos vyro laikysenos. Bet jos veide nuolat pražysdavo šypsena, kai ji šnairomis dirsteldavo į vyrą. Įspūdis buvo kontrastingas ir mielas, ji buvo panaši į mergytę su spalvotais kaspinėliais kasose, kuri raita ant žvitraus, gauruoto ponio atsitiktinai užklydo į šarvuočių paradą.

— Labas rytas, labas rytas, — sveikinosi miestiečiai subombarduotose gatvėse. — Ar ne puiki diena? Girdėjau, kad vėl pataikė į ponios Fineli žuvų prekyvietę. Kaip smagu, kad jūsų Albertas atvažiavo savaitgaliui. Ar ne puiku, kad migla išsisklaidė? Šiandien matosi Prancūzija. Po pietų ketiname eiti pažiūrėti. Taip, gavau žinutę nuo Sidnio. Ačiū, gerai, prieš tris savaites išėmė siūles, dabar siunčia į Kalkutą sveikti... Mano Robertą šį savaitgalį vėl sulaukė savo amerikiečio seržanto. Jis atvežė didelę skardinę skanių amerikietiškų vaisių salotų ir visą dėžutę Chesterfield cigarečių. Mielas, mielas vaikinas, jis sako, kad leidimas ateis po mėnesio, žinote, kaip lėtai juda reikalai armijoje, ir jie susituoks, jeigu spės prieš išsilaipinimą. Jau kalbėjausi su pastorium Redvainų. Labas rytas, labas rytas, labas rytas...

Nojus stabtelėjo priešais bažnyčią. Ji buvo žema, akmeninė, su sunkiu kvadratiniu bokštu. Atrodė, kad Dievas, kuriam toje bažnyčioje meldžiamasi, ir yra tas rūstusis Senojo Testamento Dievas, sukūręs griežtus, be jokių gražmenų ir subtilybių įstatymus, kurių laikėsi ištisos Lamanšo krantų gyventojų kartos. Tai pakrančių ir uolų Dievas, ledinio vandens ir audrų Dievas, daug baudžiantis ir neskubantis atleisti. Pievutėje buvo įrengta slėptuvė, už bažnyčios, prie pastoriaus namų, ėjo vingiais nutiesta dygliuotos vielos užtvara, o pievutės kampe buvo sukrautos grėsmingai atrodančios betoninės prieštankinės piramidės, kad sulaikytų vokiečius, kurie taip ir neužkopė ant uolos, kaip buvo žadėję 1940 metais.

Pamaldos jau buvo prasidėjusios, susirinkusieji giedojo pritariant vargonams. Iš kampuoto akmeninio pastato sklindantys aukšti moteriški ir vaikiški balsai vargonų ir žemų vyriškų balsų fone skambėjo švelniai ir nerūpestingai. Nesuprantamo impulso pagautas Nojus įėjo į vidų.

Tikinčiųjų susirinko nedaug, ir Nojus atsisėdo ant tuščio ąžuolinio suolo bažnyčios gale. Nemažai langų buvo išmušta, kai kurie užtaisyti kartonu, kiti blykčiojo šukėmis, likusiomis sunkiuose švininiuose rėmuose. Pro skyles pūtė sūrus sąsiaurio vėjas, judino moterų vualius, šiureno Biblijos lapus, šiaušė ilgus, žilus pastoriaus plaukus, kai šis užsisvajojęs stovėjo prie sakyklos ir suposi ant kulnų pagal giesmę. Jo liesas, pageltęs veidas ir vėjo taršomi žili plaukai darė jį panašų į senų laikų vargonininką ar astronomą, kuriam rūpi tik fugos arba žvaigždės ir jis pamiršta nueiti pas kirpėją.

Nojus niekada nesilankė sinagogoje. Išpūstos, retoriškos tėvo deklamuojamos citatos iš religinių knygų užtemdė Nojui Dievo idėją dar ankstyvoje vaikystėje. O kariuomenėj jis nė karto nesikreipė į kapelionus, nei į žydų, nei į krikščionių. Jie jam atrodė pernelyg šiurkštūs, per daug energingi, kareiviški ir žemiški, per daug panašūs į kapitonus ar būrio vadus, kad galėtų suteikti Nojui dvasios paguodą. Jis jautė, kad jeigu nueitų pas kurį nors iš jų ir pasakytų: „Tėve, aš nusidėjau“, arba „Tėve, bijau pragaro“, jie tik patapšnotų jam per nugarą, primintų armijos statutą ir lieptų eiti išsivalyti šautuvo.

Nojus beveik negirdėjo pamaldų. Jis stojosi kartu su kitais, sėdosi kartu su kitais, klausėsi jaudinančios, liūdnos ir švelnios giesmės, nesistengdamas suvokti žodžių, ir nenuleido akių nuo nuvargusio, dvasingo pastoriaus veido, blyškiai apšviesto žiemos jūros saulės, kurios spinduliai skverbėsi pro išdaužytus langus virš jo galvos.

Galų gale bažnyčioje pasigirdo lengvas šiugždesys: žmonės rinkosi maldaknyges, brūkščiojo kojomis, pradėjo šnibždėtis vaikai. Pastorius susimąstęs pasilenkė prie sakyklos, didelėmis rankomis įsikibo į poliruotą medį ir pradėjo pamokslą.

Iš pradžių Nojus jo žodžių neskyrė. Šitaip nusiteikęs jis klausydavosi muzikos: negirdėdamas konkrečios melodijos, nesekdamas, kaip kompozitorius plėtoja temą, tik leisdamas abstraktiems garsams nešti jį į abstrakčius, savo paties susikurtus vaizdinius. Pastoriaus balsas buvo žemas, senatviškas, švelnus ir intymus, kartkartėmis jis išsisklaidydavo, kai per išdaužytus langus ūžteldavo vėjo gūsis. Balse nesigirdėjo profesionalaus pamokslininko aistros ir kvietimo. Jis kreipėsi į Dievą ir parapijiečius, žodžiai rėmėsi naujausiais išgyvenimais, pamoksle nebuvo praeities tikėjimo atgarsių, senųjų maldų ir apeigų naštos. Kalbėjo tikrai tikintis žmogus.

— ...meilė, — sakė senasis pastorius, — yra Kristaus žodis, jame nėra kitų prasmių, jam svetimas išskaičiavimas, jo negalima aiškinti keleriopai. Mums prisakyta mylėti artimą kaip save patį, o priešą — kaip brolį. Tie žodžiai ir jų prasmė yra aiškūs kaip svarsčiai ant svarstyklių, kuriomis sveriami mūsų darbai.

Mes gyvename prie Lamanšo, bet ne ant jo kranto. Gyvename tarp jūržolių ir vandens nuskalautų nuolaužų, tarp jūros nendrių ir nuskendusių į juodą dugną kaulų, o virš mūsų ritasi nuožmios neapykantos žmogui ir Dievui bangos. Dabar tas potvynis ateina iš šiaurės ir peni mus nevilties syvais. Mes gyvename tarp pabūklų, metalinis jų žvangesys nustelbia švelnų Dievo balsą, ir tik keršto šaukimasis girdėti per jų dundėjimą. Mes matome, kaip priešo bombos griauna mūsų miestus, gedime savo vaikų, gyvenimo saulėtekyje žuvusių nuo priešų kulkų. Priešas piktesnis už tigrą, alkanesnis už ryklį, žiauresnis už vilką. Gindami savo garbę ir kuklų gyvenimo būdą, mes stojame su juo į kovą, bet tada ir patys tampame piktesni už tigrą, alkanesni už ryklį, žiauresni už vilką. Ar viskam pasibaigus mėginsime apsimesti, kad nugalėjome? Pergalėje nebeliks to, ką giname, bet liktų mums pralaimėjus. Ar galime sėdėti čia, po vandeniu sukietėjusiomis širdimis, ir manyti, kad mūsų sekmadienio žodžiai išplauks į paviršių pas Dievą, kai visą savaitę žudėme nekaltus, mėtėme bombas ant bažnyčių ir muziejų, deginome bibliotekas, vaikus ir motinas laidojome po geležimi ir betonu, tuo atgrasiausiu mūsų amžiaus išradimu?

Nesigirk man laikraščiuose apie tūkstančius tonų bombų, kaip pakliūva išmėtytų ant nelaimingos Vokietijos žemės. Nes pasakysiu tau, kad mėtei tas bombas ant manęs, ant savo bažnyčios, ant savęs ir ant Dievo. Geriau pasakyk man, kad apraudojai tą vokiečių kareivį, kurį turėjai nužudyti, nes jis stovėjo prieš tave ginkluotas ir pavojingas, ir aš pasakysiu, kad esi mano gynėjas, mano bažnyčios ir Anglijos gynėjas.

Bažnyčioje matau kelis kariškius ir žinau, kad jie turi teisę paklausti: „Ką meilė reiškia kareiviui? Kaip kareivis turi paklusti tam Kristaus žodžiui? Kaip kareivis gali mylėti priešą?“ Atsakysiu šitaip: žudyk gailėdamas, sielvartaudamas, jausdamas, kad darai nuodėmę, kad tavo nuodėmė ne menkesnė negu to, kuris kris nuo tavo rankos. Nes ar ne tavo abejingumas, silpnadvasiškumas, godumas ir kurtumas leido jam ginkluotis ir atvedė jį į mūšio lauką, kad žudytų tave? Jis kovojo, jis verkė, jis šaukėsi tavęs, bet tu pasakei: „Nieko negirdžiu. Balsas vandeniu nesklinda.“ Tada apimtas nevilties jis paėmė ginklą, ir tik tada tu pasakei: „Dabar aiškiai jį girdžiu. Žudykime jį.“

— Nesijauskite teisūs, — kalbėjo senasis pastorius, o jo švelnus balsas vis silpo, — jeigu šitaip pavėluotai ir bjauriai atkreipėte į jį dėmesį. Žudykite, jeigu privalote, nes dėl savo silpnumo ir paklydimų neradome kito kelio ateiti taikai, bet žudykit apgailestaudami, žudykit liūdėdami, apverkdami nemirtingas sielas, kurios palieka šį gyvenimą mūšyje, šovininėje nešiokitės gailestingumą, kuprinėje — atlaidumą, žudykite ne iš keršto, nes bausti priklauso ne jums, o Viešpačiui, žudykite žinodami, kad kiekvienas pražudytas gyvenimas daro ir jūsų gyvenimą skurdesnį.

Pakilkite, vaikai, iš Lamanšo dugno, nusipurtykite nuolaužas, prasibraukite aukštyn pro jūržolių džiungles, atšilkite švelnesnėje srovėje. Nors mes kovojame su žudikais, nesitepkime rankų skerdynių krauju. Nepaverskime priešų šmėklomis, geriau paverskime juos savo broliais. Jei nešame rankoje Dievo kardą, kaip giriamės, tai nepamirškime, kad jis nukaltas iš tauraus plieno, todėl neleiskime, kad jis mūsų, anglų, rankose virstų kruvinu mėsininko peiliu.

Senukas atsiduso ir nusipurtė, jo plaukus kedeno pro langus pučiantis vėjas. Jis žvelgė virš susirinkusiųjų galvų, tarsi būtų pasinėręs į savo senatviškas mintis ir pamiršęs apie klausytojus. Tada švelniai nusišypsojo pustuštiems klauptams.

Jis sukalbėjo baigiamąją maldą ir kartu su visais sugiedojo paskutinę giesmę, bet Nojus jos beveik negirdėjo. Pastoriaus žodžiai sujaudino jį, sužadino švelnumą senukui, žmonėms aplink jį, kareiviams prie pabūklų šioje ir kitoje Lamanšo pusėje, viskam, kas gyva ir kas turės mirti. Jis pasijuto pagautas paslaptingo vilties jausmo. Logiškai Nojus negalėjo sutikti su senuko žodžiais. Jam lemta žudyti ir pačiam tapti taikiniu, jis žino, koks painus šis karas, todėl supranta, kad atakoje neįmanoma griežtai laikytis krikščioniškosios moralės normų, kaip pageidauja senasis pastorius, kad toks mėginimas uždėtų per didelę naštą ant jo ir draugų kareivių pečių, suteiktų priešui per lengvai įgyjamą pranašumą, ir tas pranašumas vieną dieną kainuotų Nojui gyvybę. Bet vis tiek pastoriaus pamokslas teikė jam viltį. Jeigu tokiu metu, tokioje vietoje, kur dar neišsisklaidę septynių sprogimų dūmai, karo apdaužytoje, aptrupėjusioje bažnyčioje, kur susirinkę jau sužeisti kareiviai ir civiliai, netekę saviškių, jeigu tokiu metu ir tokioje vietoje yra žmogus, galintis taip aistringai kalbėti apie brolybę ir gailestingumą, kalbėti nebijodamas atpildo ar bausmės, tai pasaulis dar nėra prarastas. Nojus žinojo, kad kitoje Lamanšo pusėje nė vienas žmogus neišdrįstų šitaip pakelti balso, kad žmonėms kitapus Lamanšo galiausiai lemta patirti pralaimėjimą. Pasaulis atiteks ne jiems, o tiems, kurie sėdi apsnūdę ir kiek buki, ir linksėdami pritaria savo senukui pamokslininkui. „Kol šiame pasaulyje, — galvojo Nojus, — gali skambėti tokie griežti, nelogiški ir mylintys balsai, tol ir jo vaikas galės gyventi pasitikėjimo ir vilties aplinkoje...“

— Amen, — užbaigė pastorius.

— Amen, — choru atsakė parapijiečiai.

Nojus lėtai atsistojo ir išėjo. Prie durų stabtelėjo ir palaukė. Tolėliau kažkoks vaikas strėle ir lanku taikėsi į prieštankinę betono piramidę. Jis iššovė ir nepataikė, atsinešė strėlę ir vėl ėmė stropiai taikytis.

Pastorius išėjo prie durų ir stovėjo, rimtai spausdamas rankas parapijiečiams, einantiems pro jį ir skubantiems valgyti sekmadienio pietų iš normuotų produktų. Smarkus vėjas dar labiau taršė jo plaukus, ir Nojus pastebėjo, kad jam dreba rankos. Jis atrodė labai senas ir labai silpnas.

Nojus palaukė, kol parapijiečiai išsiskirstys. Ir kai pastorius pasisuko eiti, jis prisiartino prie jo.

— Pone, — kreipėsi jis tyliai, gerai nežinodamas, ką kalbės, negalėdamas žodžiais išreikšti jį apėmusio virpančio dėkingumo ir vilties jausmo, — pone, aš... norėjau palaukti ir... atleiskit, kad nemoku pasakyti geriau... negu jūs...

Senukas rimtai pažiūrėjo į jį. Jo akys buvo tamsios, apsuptos raukšlelių, skvarbios ir liūdnos. Jis lėtai palingavo galva ir pakratė Nojui ranką. Jo ranka buvo sausa ir beveik peršviečiama, todėl Nojus spaudė ją labai atsargiai.

— O, gerai, — pasakė pastorius. — Ačiū. Aš kalbu jums, jauniems, nes sprendimus teks daryti jums... Ačiū. — Jis smalsiai dirstelėjo į Nojaus uniformą. — Ar jūs, — mandagiai paklausė jis, — kanadietis?

Nojus nevalingai nusišypsojo.

— Ne, pone, — atsakė jis. — Amerikietis.

— Amerikietis, — pakartojo kiek sutrikęs senukas. — Na, taip.

Nojus jautė, kad senasis pastorius ne visai suvokia, jog Amerika įsitraukė į karą. Jam buvo sakyta gal dešimt kartų ir tiek pat kartų jis pamiršo, o visos uniformos jam buvo vienodos neryškios dėmės.

— Na, sveikas, sveikas, — kalbėjo senukas šiltai ir vos girdimai. — Tikrai džiaugiuosi. Ak, — pasakė jis staiga dirstelėjęs aukštyn į bažnyčios langus, — mums reikia naujų langų, viduje traukia skersvėjis.

— Ne, pone, — atsakė Nojus ir vėl nejučia nusišypsojo. — Aš to nepastebėjau.

— Kaip miela, — pasakė pastorius, — kad taip sakote. Amerika? — Ir vėl jo balse pasigirdo vos pastebimas sutrikimas. — Tegu Dievas tave saugo, sūnau, tegu grąžina tave sveiką ir gyvą į namus pas savo mylimus žmones po tų baisių dienų, kurios laukia. — Jis buvo beeinąs į vidų, paskui staiga apsisuko, grįžo ir beveik rūsčiai pažiūrėjo į Nojų. — Pasakyk man atvirai, sūnau, — tarė jis prikimusiu, sujaudintu balsu, kaip jaunas, energingas vyras, — ar tau atrodo, kad aš plepu kaip senas kvailys? — Jis stebėtinai stipriai nutvėrė ir laikė Nojaus ranką.

— Ne, pone, — tyliai atsakė Nojus. — Manau, kad jūs didis žmogus.

Senukas skvarbiai žiūrėjo į Nojų, tarsi stengdamasi įžvelgti Nojaus veide pajuoką arba globėjišką nuolaidumą dėl jo amžiaus ir pasenusios nuomonės. Ir liko patenkintas tuo, ką matė. Paleido Nojaus rankas ir mėgino nusišypsoti, bet veidas suvirpėjo ir akis aptraukė migla.

— Sūnau, sūnau, — sušnibždėjo jis... Tada papurtė galvą. — Kartais senas žmogus, — kalbėjo jis, — nebežino, kokiame pasaulyje jis gyvena ir į ką kreipiasi — į praeitį ar į ateitį... Žiūriu į savo parapijiečius ir matau veidus žmonių, mirusių prieš penkiasdešimt metų. Kurį laiką kalbu aniems, kol atsitokėju. Kiek tau metų, sūnau?

— Dvidešimt treji, — atsakė Nojus.

— Dvidešimt treji, — pakartojo susimąstęs pastorius, — dvidešimt treji. — Jis ištiesė ranką ir palietė Nojui skruostą. — Gyvas veidas. Gyvas. Pasimelsiu už tavo saugumą.

— Ačiū, sere, — padėkojo Nojus.

— Sere, — pasakė pastorius. — Sere. Taip kreiptis jus moko kariuomenėje.

— Taip, sere, — atsakė Nojus.

— Bjauru, — pasakė pastorius. — Dieve, kaip nekenčiu kariuomenių. — Jis sumirksėjo ir atrodė, kad akimirką pamiršo, su kuo kalbasi. — Kurį sekmadienį ateik vėl, — pasakė jis labai nuvargusiu balsu, — gal tada langai jau bus sudėti. — Jis staiga nusigręžė ir čiūžčiodamas pro tamsų tarpdurį įėjo vidun.

Grįžęs į stovyklą Nojus rado jo laukiančią telegramą. Ji ėjo septynias dienas. Nojus drebančiomis rankomis atplėšė ją jausdamas, kaip kraujas tvinksi riešuose ir pirštų galuose. „Berniukas, — skaitė jis, — šešių su puse svarų, jaučiuosi puikiai, myliu tave, myliu, Houpė.“

Kaip apsvaigęs jis išėjo iš pulko raštinės.

Po vakarienės jis išdalijo cigarus. Nusprendė pavaišinti jais ir tuos, su kuriais mušėsi Floridoje. Breilsfordo nebuvo, jį grąžino į Jungtines Valstijas, bet kiti vyrai paėmė cigarus nustebę, drovėdamiesi, negrabiai, bet draugiškai spaudė jam ranką ir rodėsi, kad jie dalijosi su juo tėvystės jausmu čia, taip toli nuo namų, purškiant smulkiam Anglijos lietui, apsupti naikinančių ginklų.

— Berniukas, — pasakė Donelis, Auksinių pirštinių čempionato sunkiasvoris, liepsnosvaidininkas, skaudžiai spausdamas Nojaus ranką savo galingame, draugiškame kumštyje, — berniukas. Tai bent. Berniukas! Tikiuosi, kad tam išdykėliui niekada nereikės vilkėti uniformos, kaip jo tėvui. Ačiū, — padėkojo jis rimtai uosdamas cigarą, — labai ačiū. Puikus cigaras.

Bet paskutinę akimirką Nojus neprisivertė pavaišinti cigarais seržanto Riketo ir kapitono Kolklafo. Tris cigarus atidavė Bernekeriui. Pats surūkė vieną, pirmą gyvenime, ir nuėjo miegoti kiek apsvaigęs, pilna galva neaiškių, malonių vaizdinių.

Dvidešimt ketvirtas skyrius

Durys atsidarė ir tarpduryje pasirodė Gretchen Hardenburg, apsisiautusi pilka skara.

— Kas ten? — paklausė ji, žiūrėdama pro praviras duris. — Ko jums reikia?

— Sveika, — pasakė Kristianas šypsodamas. — Aš ką tik atvažiavau į Berlyną.

Gretchen plačiau pravėrė duris ir pažvelgė į jį atidžiau. Po ilgesnės akimirkos, per kurią ji spėjo apžiūrėti jo antpečius, ji šiaip taip atpažino jį.

— Ak, — pasakė ji, — seržantas. Įeik.

Ji atidarė duris. Kristianas lenkėsi jos pabučiuoti, bet ji paskubomis padavė jam ranką. Jie pasisveikino. Jos ranka buvo kaulėta, rodėsi, kad ją virpina kažkoks lengvas, vidinis drebulys.

— Koridoriuje prieblanda, — atsiprašinėjo ji. — Ir tu pasikeitęs. — Ji žengė žingsnį atgal ir kritiškai nužvelgė jį. — Netekai daug svorio. Ir veido spalva...

— Sirgau geltlige, — trumpai atsakė Kristianas. Jis nekentė savo spalvos ir jam nepatiko, kai kiti ją primindavo. Ne šitaip jis įsivaizdavo susitikimą su Gretchen — iš pradžių ji neįleidžia jo pro duris, tada ima kalbėti apie nemalonią jo veido spalvą. — Maliarija ir geltligė. Taip atvykau į Berlyną. Sveikimo atostogos. Ką tik išlipau iš traukinio. Ir tiesiai pas tave...

— Kaip malonu, — automatiškai atsakė Gretchen ir nubraukė nuo veido nešukuotus plaukus. — Gražu, kad užėjai.

— Nepakviesi į vidų? — paklausė Kristianas. „Vos ją pamatau, ir vėl aš prašinėjų“, — apmaudžiai pagalvojo.

— Ak, atsiprašau. — Gretchen šaižiai nusijuokė. — Miegojau ir dar neišsibudinau. Žinoma, žinoma, užeik...

Ji uždarė duris, paėmė jį už parankės ir tvirtai suspaudė. „Gal dar viskas bus gerai, — galvojo Kristianas eidamas į gerai pažįstamą kambarį, — gal iš pradžių ji nustebo, o dabar atsitokėja.“

Atsidūręs kambaryje jis žengė prie jos, bet ji išsisuko, užsidegė cigaretę ir atsisėdo.

— Sėskis, sėskis, — pasakė ji, — mano gražusis seržante. Dažnai pagalvodavau, kas tau nutiko.

— Rašiau tau, — pasakė Kristianas nejaukiai sėsdamasis. — Rašiau dažnai, bet tu neatsakydavai.

— Laiškai... — Gretchen nutaisė miną ir mostelėjo cigarete. — Jiems stinga laiko. Vis ketinu rašyti... Ir galiausiai sudeginu juos, nes neįmanoma... Bet tavo laiškai man patiko, tikrai. Baisu, ką tau padarė Ukrainoje.

— Buvau ne Ukrainoje, — rimtai pasakė Kristianas. — Buvau Afrikoje ir Italijoje.

— Taip, taip, — nesutrikusi atsakė Gretchen. — Mums Italijoje sekasi gerai, net labai gerai. Bent vienas šviesesnis taškas.

Kristianas stebėjosi, kaip galima laikyti Italiją šviesiu tašku net būnant didžiausiu optimistu, bet nutylėjo. Jis įdėmiai stebėjo Gretchen, kol toji kalbėjo. Ji atrodė gerokai senstelėjusi, ypač su tuo sulamdytu pilku chalatu, akys buvo pageltusios, paakiai pabrinkę, plaukai netekę žvilgesio, judesiai, anksčiau buvę tokie jaunatviški ir energingi, dabar nervingi, nenatūralūs, trūkčiojantys.

— Pavydžiu tau Italijos, — kalbėjo ji. — Berlynas darosi nebepakenčiamas. Čia neįmanoma sušilti, naktimis neįmanoma miegoti, antskrydžiai beveik kas naktį, neįmanoma patekti iš vieno rajono į kitą. Prašiausi siunčiama į Italiją bent tam, kad sušilčiau... — Ji nusijuokė, bet jos juoke girdėjosi verkšlenimo gaidelės. — Man tikrai reikia atostogų, — skubiai bėrė ji. — Tu neįsivaizduoji, kaip sunkiai mes čia dirbame, kokiomis sąlygomis. Dažnai sakau savo biuro viršininkui, kad jeigu kareiviams tektų kariauti tokiomis sąlygomis, jie sustreikuotų, sakau jam tiesiai...

„Nuostabu, — galvojo Kristianas, — ji jau kelia man nuobodulį.“

— Ak, — pasakė Gretchen. — Viską prisiminiau. Tu iš mano vyro kuopos. Štai kas. Juodi nėriniai... Juos man pavogė aną vasarą. Tu neįsivaizduoji, kokie nedori pasidarė žmonės Berlyne, tenka kaip vanagui stebėti kiekvieną valytoją...

„Ji dar ir plepė“, — galvojo Kristianas, šaltai pridėdamas šį jos trūkumą prie bendros ydų sąskaitos.

— Neturėčiau to sakyti kareiviui, grįžusiam namo iš fronto, — kalbėjo Gretchen. — Visi laikraščiai tik ir rašo, kokie narsūs Berlyno gyventojai, kaip kenčia nemurmėdami, bet nuo tavęs nėra ko slėpti, nes, vos tau išėjus į gatvę, iš visų pusių pasipils skundai. Ar ko nors parsivežei iš Italijos?

— Ką turi galvoje? — sutrikęs paklausė Kristianas.

— Ko nors valgoma, — atsakė Gretchen. — Daugelis vyrų atveža iš ten sūrio arba to nuostabaus itališko kumpio, tai pagalvojau, kad ir tu... — Ji koketiškai nusišypsojo ir labai intymiai pasilenkė į priekį, chalatas prasiskleidė ir pasimatė krūtų linija.

— Ne, — trumpai atsakė Kristianas. — Neparsivežiau nieko, tik geltligę.

Jis jautėsi pavargęs ir kiek sutrikęs. Jo atostogų Berlyne planai buvo susiję su Gretchen, o dabar...

— Nepagalvok, kad mums stinga maisto, — oficialiu tonu pareiškė Gretchen, — bet paįvairinimui...

„O Dieve, — apmaudžiai pagalvojo Kristianas, — aš čia tik dvi minutės, o mes jau kalbame apie valgį!“

— Sakyk, — staiga paklausė Kristianas, — ar ką nors žinai apie savo vyrą?

— Mano vyras? — nenoromis atsakė Gretchen, tarsi apgailestaudama, kad nutrūko kalba apie maistą. — Ak, jis nusižudė.

— Ką?

— Nusižudė, — žvaliai pakartojo Gretchen. — Kišeniniu peiliu.

— Negali būti, — pasakė Kristianas. Jam atrodė neįmanoma, kad tokia atkakli, tikslinga energija, tokia sudėtinga, šalta, apskaičiuota jėga būtų galėjusi susinaikinti. — Jis turėjo tiek planų...

— Žinau apie tuos jo planus, — piktindamasi kalbėjo Gretchen. — Jis norėjo grįžti čia. Atsiuntė man savo nuotrauką. Nesuprantu, kaip jis galėjo ko nors prašyti jį fotografuoti. Viena jo akis atgavo regėjimą, ir jis nusprendė, kad nori grįžti gyventi su manim. Tu neįsivaizduoji, kaip jis atrodė. — Ji net nusipurtė. — Reikia visai neturėti proto siųsti žmonai tokią nuotrauką. Girdi, aš suprasiu ir rasiu savyje jėgų. Jam ir taip nestigo keistybių, bet be veido... Juk yra ribos, net kare. Siaubas yra gyvenimo dalis, rašė jis, ir mes turime sugebėti jį ištverti...

— Taip, — atsiliepė Kristianas. — Prisimenu.

— Aha, — pasakė Gretchen. — Jis ir tau panašiai kalbėjo.

— Taip, — atsakė Kristianas.

— Taigi, — sudirgusi kalbėjo Gretchen, — parašiau jam kuo taktiškesnį laišką. Visą vakarą kūriau jį. Parašiau, kad čia gyventi jam būtų nepatogu, kad karo ligoninėje juo geriau pasirūpintų, bent kol aptvarkytų jo veidą... nors, tiesą sakant, jo nebebūtų aptvarkę, nes veido jis nebeturėjo, ir iš viso nereikia leisti, kad mūsų žmonės... Bet laiškas buvo labai taktiškas...

— Ar turi tą nuotrauką? — staiga paklausė Kristianas.

Gretchen keistai dėbtelėjo į jį. Ir tvirčiau susisiautę chalatu.

— Taip, — atsakė ji, — turiu. Nesuprantu, — kalbėjo ji stodamasi ir eidama link stalelio prie sienos, — kas galėtų norėti žiūrėti į ją. — Ji nervingai pasirausė dviejuose stalčiuose ir ištraukė mažą nuotrauką. Trumpai dirstelėjo į ją ir padavė Kristianui. — Štai, — pasakė ji. — Tarsi šiais laikais ir taip nebūtų kuo gąsdinti žmonių.

Kristianas pažiūrėjo į nuotrauką. Viena ryški, perkreipta akis šaltai ir valdingai žvelgė iš vientisos beformės žaizdos virš kietai susegtos munduro apykaklės.

— Ar galiu ją paimti? — paklausė Kristianas.

— Jūs kasdien darotės vis keistesni, — šaižiu balsu pasakė Gretchen. — Kartais man atrodo, kad jus visus reikėtų uždaryti, iš tikrųjų.

— Ar galiu ją paimti? — pakartojo Kristianas žiūrėdamas į nuotrauką.

— Imk, — gūžtelėjo pečiais Gretchen, — man ji nereikalinga.

— Buvau prie jo labai prisirišęs, — pasakė Kristianas. — Esu jam daug skolingas. Jis išmokė mane daugiau negu kas kitas. Jis buvo milžinas, tikras milžinas.

— Nemanyk, seržante, — greitai prakalbo Gretchen, — kad aš jo nemylėjau. Mylėjau. Labai. Bet mieliau prisiminsiu jį tokį... — Ji paėmė nuo stalo sidabrinį rėmelį ir švelniai paglostė. Nuotraukoje Hardenburgas buvo dailus ir griežtas, su uniformine kepure. — Nuotrauka daryta pirmąjį mūsų santuokinio gyvenimo mėnesį. Jis tikrai norėtų, kad prisiminčiau jį tokį.

Duryse pasisuko raktas, Gretchen nervingai krūptelėjo ir stipriau susijuosė chalatą.

— Deja, seržante, — skubiai pasakė ji, — tau reikia eiti. Dabar aš užsiėmusi ir...

Į kambarį įėjo aukšta, stambi moteris, vilkinti juodą paltą. Plieno spalvos plaukai kietai sušukuoti ant pakaušio, mažos, šaltos akutės žvelgia iš už metalinių akinių rėmų.

Ji tik kartą pažvelgė į Kristianą.

— Labas vakaras, Gretchen, — pasakė ji. — Tu dar neapsirengusi? Juk laikas eiti pietauti.

— Turėjau svečią, — atsakė Gretchen. — Seržantą iš buvusios savo vyro kuopos.

— Taip? — Moters balse girdėjosi šalta tardymo gaidelė. Ji niūriai dėbsojo į Kristianą.

— Seržantas... seržantas... — Gretchen dvejojo. — Labai atsiprašau, bet neprisimenu tavo pavardės.

„Mielai ją užmuščiau“, — galvojo Kristianas, stodamasis priešais pagyvenusią moterį, rankoje laikydamas Hardenburgo nuotrauką.

— Distlis, — pasakė jis niūriai. — Kristianas Distlis.

— Seržantas Distlis, panelė Zigė.

Kristianas linktelėjo moteriai. Ji atsakė tik mirkteldama akimis.

— Panelė Zigė atvyko iš Paryžiaus, — nervingai kalbėjo Gretchen. — Dirba pas mus ministerijoje. Gyvena pas mane, kol susiras butą. Ji labai svarbus žmogus, tiesa, brangioji? — Užbaigusi tiradą Gretchen sukikeno.

Moteris nekreipė dėmesio. Ji pradėjo traukti pirštines nuo savo kampuotų, stiprių rankų.

— Atsiprašysiu, — pasakė ji, — man reikia išsimaudyti. Ar yra karšto vandens?

— Yra, šilto, — atsakė Gretchen.

— Man tiks. — Ir sunki kampuota figūra dingo miegamajame.

— Ji labai protinga. — Gretchen vengė Kristiano žvilgsnio. — Stebėtumeis matydamas, kaip ministerijoje visi su ja tariasi.

Kristianas paėmė kepurę.

— Man jau laikas, — pasakė jis. — Ačiū už nuotrauką. Sudie.

— Sudie, — atsakė Gretchen nervingai gniaužydama chalato apykaklę. — Išeidamas užtrenk duris. Spyna automatinė.

Dvidešimt penktas skyrius

— Aš matau vaizdinius, — kalbėjo Beras jiems einant paplūdimiu prie paliktų batų. Basos kojos grimzdo į vėsų smėlį. Bangos, švelniai atriedančios nuo Amerikos krantų už trijų tūkstančių mylių, pavasariškai ošė tyliame ore. — Matau, kokia Vokietija bus po metų. — Beras stabtelėjo ir užsidegė cigaretę, tvirtomis, didžiulėmis darbininko rankomis laikydamas tabako strypelį. — Griuvėsiai. Visur griuvėsiai. Dvylikamečiai ginkluojasi granatomis, kad galėtų pasigrobti kilogramą miltų. Gatvėse nėra jaunimo, tik luošiai su ramentais. Visi kiti vyrai uždaryti belaisvių stovyklose Rusijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje. Gatvėmis sunkiai vaikšto senos moterys, vilkinčios maišinio audeklo suknelėmis, jos griūva negyvos iš alkio. Fabrikai nedirba, nes visi bombų sulyginti su žeme. Valdžios nėra, veikia tik karo meto įstatymai, kuriuos sudarė rusai ir amerikiečiai. Nei mokyklų, nei namų, nei ateities...

Beras nutilo ir žiūrėjo į jūrą. Buvo vėlyva popietė, stebėtinai švelni ir šilta tokiam metų laikui Normandijos pakrantėje. Saulė kaip gražus oranžinis kamuolys ramiai grimzdo į vandenį. Aštri kopų žolė vos judėjo tyloje. Kelias, juodai vingiuojantis išilgai kranto, buvo tuščias, o balto akmens namai tolumoje atrodė senokai apleisti.

— Jokios ateities, — pakartojo Beras susimąstęs, pro spygliuotos vielos užtvarą žiūrėdamas į jūrą. — Jokios ateities.

Beras buvo naujasis Kristiano kuopos seržantas. Jis buvo ramus, tvirtai sudėtas maždaug trisdešimties metų vyras, jo žmona ir du vaikai žuvo Berlyne sausio mėnesį per anglų bombardavimą. Rudenį jis buvo sužeistas rusų fronte, nors vengė apie tai kalbėti, ir atvyko į Prancūziją keliomis savaitėmis anksčiau iki Kristiano grįžimo čia po atostogų Berlyne.

Per vieną pažinties mėnesį Kristianas labai prisirišo prie Bėro. Šis, regis, irgi pamėgo Kristianą, ir jiedu pradėjo laisvalaikį leisti kartu, eidavo į ilgus pasivaikščiojimus po žydinčias apylinkes, gėrė kalvadosą ir stiprųjį sidrą kavinėje, tame pačiame kaime, kur buvo įsikūręs jų batalionas. Eidami jie nešdavosi pistoletus dėkluose prie diržų, nes vyresnieji karininkai nuolat įspėdavo juos apie prancūzų partizanų gaujas. Bet apylinkėje jokių incidentų nebuvo, todėl Kristianas su Bėru nusprendė, kad tie įspėjimai yra tik vadovybės vis didėjančio nervingumo ir nesaugumo požymis. Todėl jie nerūpestingai vaikščiojo po kaimo žemes ir po pajūrį, buvo mandagūs sutiktiems prancūzams, šie irgi atrodė draugiški, nors kaimiškai rimti ir santūrūs.

Kristianui labiausiai patiko tai, kad Beras toks ramus. Visi kiti, su kuriais Kristianui teko susidurti po tos baisiosios nakties prie Aleksandrijos, atrodė nusikamavę, nervingi, pagiežingi, isteriški, pervargę... Beras buvo panašus į šių apylinkių žmones — tykus, susikaupęs, kiek uždaras, sveikas, ir Kristianas šalia jo atsipalaiduodavo, jo ištampyti, maliarijos ir apšaudymų išvarginti nervai maloniai rimdavo.

Kai Kristianą atsiuntė į batalioną Normandijoje, jis jautė pagiežą. „Gana, — galvojo jis, — man jau gana. Nebeištversiu.“ Berlyne jis jautėsi nesveikas ir senas. Stūmė atostogas miegodamas po šešiolika, aštuoniolika valandų per parą, nesikeldamas naktį, kai užskrisdavo lėktuvai. „Afrika, — galvojo jis, — Italija, sudraskyta ir iki galo neišgydyta koja, maliarijos priepuoliai, gana. Ko dar jie nori iš manęs? Akivaizdu, jie nori, kad aš dar pasitikčiau amerikiečius, kai tie išsilaipins į krantą. To jau per daug, — gailėjo jis savęs, — jie neturi teisės tiek iš manęs reikalauti. Yra milijonai kitų, karo beveik nepaliestų. Kodėl nepanaudoti jų?“

Bet kai jis susipažino su Bėru, tas jo ramumas, stiprybė ir išlaikyta pusiausvyra po truputį išgydė Kristianą. Per tą taikingą, sveiką mėnesį jis priaugo svorio, atgavo spalvą. Jam nė karto neskaudėjo galvos, riet sužeistoji koja beveik prisiderino prie pakenktų sausgyslių.

Dabar Beras ėjo šalia jo vėsiu paplūdimio smėliu ir savo kalbomis kėlė jam nerimą.

— Jokios ateities, jokios ateities. Mums vis kartoja, kad amerikiečiai žemyne neišsilaipins. Niekai. Tai švilpavimas kapinėse dėl drąsos. Bet tie kapai bus ne amerikiečių, o mūsų. Amerikiečiai išsilaipins, nes jie yra nusprendę išsilaipinti. Aš sutinku mirti, — kalbėjo Beras, — bet noriu mirti naudingai. Jie išsilaipins, kad ir ką tu arba aš darytume, jie ateis į Vokietiją, susitiks ten su rusais, ir Vokietijai bus galas — visiems laikams.

Jiedu paėjo tylėdami. Tarp pirštų prilindęs smėlis priminė Kristianui, kaip jis vaikystėje vasarą bėgiodavo basas. Tie prisiminimai, graži pakrantė ir rami, didinga, džiugi popietė nenuteikė jo rimtam pokalbiui, kaip Beras norėjo.

— Klausiausi jų per radiją iš Berlyno, — kalbėjo Beras, — jie gyrėsi, ragino amerikiečius pamėginti išsilaipinti, užsiminė apie slaptąjį ginklą, pranašavo, kad rusai kiekvieną dieną gali atgręžti ginklus prieš anglus ir amerikiečius. Man norėjosi daužyti galvą į sieną ir verkti. Žinai kodėl? Ne todėl, kad jie meluoja, bet dėl to, kad jų melas toks menkas, toks akivaizdus ir toks niekingas. Būtent niekingas. Jie sėdi ten ir pliauškia kas ateina į galvą, nes jie mus niekina, niekina visus vokiečius, visus Berlyno gyventojus, jie žino, kad esame kvailiai ir tikime viskuo, kas mums sakoma, žino, kad mes visada pasirengę mirti už kvailystes, jų sugalvotas per tas penkiolika minučių tarp priešpiečių ir pirmos taurelės.

— Klausyk, — pasakojo jis, — mano tėvas ketverius metus kovėsi aname kare. Lenkijoje, Rusijoje, Italijoje, Prancūzijoje. Buvo sužeistas tris kartus ir 1926-aisiais mirė nuo padarinių, kuriuos sukėlė 1918-aisiais įkvėptos dujos Argono miške. Gerasis Dieve, mes tokie kvailiai, kad jie vėl verčia mus kautis tuose pačiuose mūšiuose, tarsi būtų sukamas vis tas pats filmas! Tos pačios dainos, tos pačios uniformos, tie patys priešai, tie patys pralaimėjimai. Tik kapai nauji. Bet šį kartą pabaiga bus kitokia. Gal vokiečiai niekada nepasimokys, bet kiti pasimokys tikrai. Anas karas buvo gražus, paprastas, europietiškas. Visi jį suprato, visi galėjo atleisti, nes taip buvo kariaujama tūkstantį metų. Anas karas vyko tarp tos pačios kultūros žmonių, vieni civilizuoti krikščionys džentelmenai kovėsi su kitais civilizuotais krikščionimis džentelmenais, laikydamiesi vienodų, iš anksto nustatytų taisyklių. Kai anas karas baigėsi, mano tėvas paržygiavo į Berlyną su savo pulku, o merginos mėtė jiems gėles. Jis nusivilko uniformą, grįžo į savo advokatų kontorą ir toliau narpliojo civilines bylas, tarsi nieko nebūtų įvykę. Šį kartą niekas gėlių nemėtys, — kalbėjo Beras, — net jeigu dar liks mūsiškių ir jie galės įžygiuoti į Berlyną.

— Šį kartą, — kalbėjo jis, — karas nėra nei paprastas, nei suprantamas, jis vyksta ne tos pačios kultūros ribose. Šį kartą žvėrių pasaulis užpuolė žmonių namus. Nežinau, ką tu matei Afrikoje ir Italijoje, bet žinau, ką aš mačiau Rusijoje ir Lenkijoje. Mes nuklojome kapais tūkstančio mylių ilgumo ir tūkstančio mylių platumo lauką. Vyrai, moterys, vaikai, lenkai, rusai, žydai — be atrankos. To negalima pavadinti žmogaus elgesiu. Tai kiaunės elgesys vištidėje. Rodėsi, jog mes bijome palikti rytuose ką nors gyva, kad kurią dieną nebūtų kam liudyti prieš mus ir mus teisti. O dabar, — pasakė Beras tyliu, ramiu balsu, — po viso to mes padarėme paskutinę klaidą. Mes pralaimime karą. Žvėris pamažu varomas į kampą, žmogus rengia jam paskutinę bausmę. Kaip manai, kas bus mums? Sakau tau, kartais naktimis dėkoju Dievui, kad mano žmona ir abu vaikai žuvo, ir jiems neteks gyventi Vokietijoje karui pasibaigus. Kartais, — kalbėjo jis, žiūrėdamas virš vandens, — aš liepiu sau: „Šok į jūrą! Mėgink perplaukti! Plauk į Angliją, į Ameriką, plauk penkis tūkstančius mylių, tik toliau nuo čia!“

Jie jau priėjo paliktus batus ir stovėjo prie savo sunkaus apavo, žiūrėdami į pablukusią juodą odą, tarsi batai, pamušti vinutėmis ir buki, būtų jų agonijos simbolis.

— Bet aš negaliu nuplaukti į Ameriką, — vėl prakalbo Beras. — Negaliu nuplaukti ir į Angliją. Turiu likti čia. Aš vokietis, ir kas nutiks Vokietijai, nutiks ir man. Štai kodėl šitaip su tavim kalbu. Tu žinai, — pasakė jis, — kad jeigu kam nors prasitarsi, tą pačią naktį mane išveš ir sušaudys...

— Aš niekam neprasitarsiu, — pažadėjo Kristianas.

— Stebėjau tave visą mėnesį, — pasakė Beras, — stebėjau ir svarsčiau. Jeigu dėl tavęs suklydau, jeigu nesi toks žmogus, kokiu tave laikau, galiu netekti gyvybės. Gaila, kad negalėjau ilgiau tavęs stebėti, bet laiko turime nebedaug...

— Dėl manęs gali būti ramus, — pasakė Kristianas.

— Mums tėra vienintelė viltis, — pasakė Beras žiūrėdamas į batus, stovinčius ant smėlio. — Vienintelė viltis Vokietijai. Turime parodyti pasauliui, kad Vokietijoje dar yra žmonių, ne vien tik žvėrys. Turime parodyti, kad tie žmonės dar gali veikti savarankiškai. — Beras pakėlė akis nuo batų ir pažvelgė į Kristianą ramiai, blaiviai. Kristianas suprato, kad vertinimo procesas tebevyksta. Jis nieko nesakė. Buvo sutrikęs ir nepatenkintas, kad jam reikia klausytis Bėro, bet buvo sužavėtas to, ką girdėjo, ir suprato, kad turi klausytis toliau.

— Niekas, — tęsė Beras, — nei anglai, nei rusai, nei amerikiečiai nepasirašys taikos sutarties su Vokietija, kol Hitleris ir jo svita bus valdžioje, nes žmonės nepasirašinėja taikos sutarčių su tigrais. Ir jeigu dar galima bent ką išgelbėti Vokietijoje, turime pasirašyti paliaubas dabar, nedelsiant. Ką tai reiškia? — paklausė Beras kaip paskaitininkas. — Tai reiškia, kad vokiečiai patys turi atsikratyti tigrų. Vokiečiai patys turi rizikuoti ir nepagailėti savo kraujo tai užduočiai atlikti. Neturime laukti, kol priešas mus nugalės ir padovanos mums valdžią, nes tada nebeliks ko valdyti ir nebeatsiras tokio, kuriam užtektų jėgų ir valios valdyti. Vadinasi, ir tu, ir aš turime būti pasirengę žudyti vokiečius, kad parodytume likusiam pasauliui, jog Vokietijai dar yra vilties.

Jis vėl įsmeigė žvilgsnį į Kristianą. „Jis kala į mane, — suprato Kristianas, — vieną pasitikėjimo vinį po kitos.“ Bet nutraukti Bėro negalėjo.

— Nemanyk, — kalbėjo toliau Beras, — kad aš visa tai prasimanau, jog esu vienas. Šis planas po truputį rengiamas visoje armijoje, visoje Vokietijoje, renkami žmonės. Nesakau, kad mums pavyks. Tik sakau, kad vienoje pusėje yra neišvengiama mirtis, neišvengiama griūtis. Kitoje pusėje... — jis gūžtelėjo pečiais, — nedidelė viltis. Be to, — dėstė jis, — mus išgelbėti gali tik viena valdžia, ir jeigu mes patys imsimės, galėsime tą valdžią sudaryti. O jeigu lauksime, kol ją už mus sudarys priešas, tai susikurs pusė tuzino vyriausybių, beverčių, beprasmiškų, ir galiausiai nebus jokios vyriausybės. 1920-ieji atrodys kaip utopija, palyginti su 1950-aisiais. Jeigu pasistengsime, patys galime sukurti komunistinę vyriausybę, ji per naktį taptų komunistinės Europos centru, ir visos kitos žemyno valstybės turėtų mus maitinti, palaikyti stiprius. Kitokia santvarka mums neįmanoma, nesvarbu, ką šneka anglai ir amerikiečiai, nes kliudyti vokiečiams žudyti vieniems kitus vadinamosios demokratijos sąlygomis būtų tolygu įtikinėti vilkus garbingai palikti ramybėje avių bandą. Neišlaikysi byrančio pastato ryškiai perdažęs fasadą: turėsi jo sienose ir pamatuose įtaisyti geležinius sutvirtinimus. Amerikiečiai naivūs, gerovės išlepinti, todėl gali sau leisti prabangą išlaidauti demokratijai. Bet nė vienas amerikietis nesusimąstė, kad jų sistema remiasi šiltu poodiniu riebalų sluoksniu, o ne gražiais žodžiais, kuriuos jie surašė į įstatymų knygas...

„Kieno žodžių aidą girdžiu, — stengėsi prisiminti Kristianas. — Kada tie žodžiai buvo pasakyti?“ Tada prisiminė seniai buvusį rytą slidinėjimo šlaite su Margarita Frimentl, ir savo balsą, tariantį tuos pačius žodžius, tik kitomis aplinkybėmis. „Kaip trikdo ir vargina tai, — galvojo jis, — kad reikia griebtis tų pačių argumentų, norint gauti kitokius atsakymus.“

— Ir čia mes galime padėti, — kalbėjo Beras. — Palaikome ryšius su daugeliu žmonių Prancūzijoje. Prancūzai, kurie dabar žudo mus, per naktį virstų patikimiausiais sąjungininkais. Tas pats Lenkijoje, Rusijoje, Norvegijoje, Olandijoje — visur. Pernakt pateiktume Amerikai vieningą Europą su Vokietija centre, ir jie būtų priversti ją priimti, patiktų jiems ar ne. Kitaip... — Jis gūžtelėjo pečiais. — Kitaip lieka tik melstis, kad tame žaidime žūtum kuo anksčiau. O dabar, — pasakė Beras, — laukia konkretūs darbai, kuriuos reikia atlikti. Ar galiu pasakyti saviškiams, kad tu prie jų prisidėsi?

Beras staiga atsisėdo ant smėlio ir pradėjo mautis kojines. Movėsi metodiškai, išlygindamas raukšles, ir kruopščiai neskubėdamas braukė nuo jų smėlį.

Kristianas žiūrėjo į jūrą. Jautėsi nuvargęs ir suglumęs, slegiamas sunkaus, maudžiančio pykčio bičiuliui. „Ką šiomis dienomis gali rinktis! — piktindamasis galvojo jis. — Vienokią mirtį arba kitokią, kilpą arba kulką, nuodus arba peilį. Jei dabar būčiau sveikas, atsigavęs po ilgų, ramių, gerų atostogų, jei nebūčiau sužeistas, nesirgčiau. Tada galbūt galėčiau ramiai ir protingai apsvarstyti, atsakyti teisingai, paimti į rankas deramą ginklą...“

— Aukis, — pasakė Beras. — Turime grįžti. Gali neatsakyti man tuoj pat. Apsvarstyk.

„Apsvarstyk, — mintyse pakartojo Kristianas rūgščiai šyptelėjęs. — Ligonis apsvarsto vėžį savo pilve, pasmerktasis myriop apsvarsto nuosprendį, taikinys apsvarsto kulką, atskriejančią jo sutriuškinti.“

— Klausyk, — Beras pakėlė žvilgsnį nuo smėlio, vieną batą laikydamas rankoje, — jeigu tu kam nors apie tai prasitarsi, vieną rytą tave ras su peiliu nugaroje, nesvarbu, kas būtų man nutikę. Tu man labai patinki, tikrai, bet aš turiu apsisaugoti, todėl pasakiau saviškiams, kad su tavim pasikalbėsiu...

Kristianas nemirksėdamas žiūrėjo žemyn į ramų, sveiką, atviraširdį veidą. Žmonės tokiais veidais prieš karą ateidavo taisyti radijo aparatų, kelių policininkai padėdavo vaikučiams pereiti gatvę pakeliui į mokyklą.

— Sakiau tau, dėl manęs būk ramus, — prikimusiu balsu pasakė Kristianas. — Man nereikia svarstyti. Galiu atsakyti dabar. Aš...

Tada pasigirdo kažkoks garsas, Kristianas automatiškai griuvo ant smėlio ir susirietė. Kulkos praskrido jam virš galvos ir dusliai susmigo į smėlį, jis pajuto, kaip keistas, neskausmingas metalo smūgis plėšia jo ranką. Pažiūrėjo aukštyn. Už penkiasdešimties metrų virš jo staiga suriaumojo variklis, ir Spitfire, sklendęs tyliai, šovė aukštyn. Įžambūs saulės spinduliai apšvietė skiriamuosius ženklus ant sparnų ir sidabrinę lėktuvo uodegą. Lėktuvas riaumodamas pakilo virš jūros ir po akimirkos virto mažu, gracingu padaru, ne didesniu už kirą. Jis užkopė net virš saulės ir nulėkė į melsvai žalią nuostabiai giedros pavasario popietės dangų, o ten jo laukė kitas lėktuvas, sukdamas virš vandenyno plačius, spindinčius ratus.

Tada Kristianas atsisuko į Bėrą. Šis sėdėjo tiesus, įdėmiai žiūrėdamas į savo rankas, sukryžiuotas ant pilvo. Pro pirštus sunkėsi kraujas. Beras akimirkai atitraukė rankas. Kraujas pliūptelėjo nelygia, pulsuojančia srove. Beras vėl prispaudė rankas, lyg būtų patenkintas atliktu eksperimentu.

Jis pažiūrėjo į Kristianą, ir vėliau, prisimindamas tą akimirką, Kristianas buvo beveik tikras, kad Beras švelniai šypsojo.

— Dabar velniškai skaudės, — pasakė Beras ramiu, blaiviu balsu. — Ar galėsi nugabenti mane iki daktaro?

— Jie sklendė tyliai, — kvailai pasakė Kristianas, žiūrėdamas į du mirksinčius ir dingstančius taškelius danguje. — Tiems šunsnukiams dar buvo likę keli šoviniai, ir jie nepanoro grįžti jų neiššaudę...

Beras mėgino stotis. Pasikėlė ant vieno kelio, bet vėl susmuko ir sėdėjo ant smėlio su ta pačia susimąsčiusia ir ramia veido išraiška.

— Negaliu pajudėti, — pasakė jis. — Ar pajėgsi mane panešti?

Kristianas priėjo prie jo ir pamėgino pakelti. Staiga pajuto, kad nevaldo dešiniosios rankos. Jis dirstelėjo į ją nustebęs ir prisiminė, kad jis taip pat sužeistas. Rankovė buvo kruvina, ranka nutirpusi, bet audinys jau buvo prilipęs prie žaizdos ir kraujas nebebėgo. Viena sveika ranka jis Bėro nepakels. Kristianas pradėjo jį kelti, bet uždusęs stabtelėjo ir laikė Bėrą po pažastimi. Iš Bėro gerklės jau sklido keisti garsai, pliaukštelėjimas ir gargaliavimas vienu metu.

— Negaliu, — pasakė Kristianas.

— Pasodink mane, — paprašė Beras. — Kristianai, maldauju, pasodink mane.

Kaip galėdamas atsargiau Kristianas pasodino sužeistąjį ant smėlio. Jis sėdėjo ten ištiesęs kojas, rankomis vėl užspaudęs kraujo srovę, leisdamas iš gerklės tuos pačius keistus, gargaliuojančius, pykščiojančius garsus.

— Eisiu ieškoti pagalbos, — pasakė Kristianas. — Rasiu, kas galėtų tave parnešti.

Beras mėgino kažką sakyti, bet nepajėgė nieko ištarti. Tik linktelėjo. Vis dar atrodė ramus, atsipalaidavęs, sveikas, tankūs šviesūs plaukai styrojo virš įdegusio veido.

Kristianas atsargiai atsisėdo ir mėgino apsiauti, bet nepajėgė viena kaire ranka. Galiausiai pasidavė. Dirbtinai drąsinamai paplekšnojęs Berui per petį, basas sunkiai ir lėtai nužingsniavo kelio link.

Kai iki kelio liko penkiasdešimt metrų, jis pamatė du prancūzus, važiuojančius dviračiais. Jie lėkė gan greitai, ritmiškai ir vienodai mindami pedalus, mesdami ilgus šešėlius ant pelkėto lauko.

Kristianas sustojo ir ėmė šaukti, mojuodamas sveikąja ranka.

— Mes amis! Camarades! Arretez!20

Dviratininkai sumažino greitį, ir Kristianas pamatė, kaip jie nepatikliai dėbso į jį iš po kepurių snapelių.

— Blesse! Blesse!21— šaukė Kristianas, rodydamas į Bėrą, kuris dabar buvo panašus į nedidelį ryšulį, pūpsantį prie spindinčio vandens. — Aidez-moi! Aidez-moi!22

Dviračiai beveik sustojo, ir Kristianas matė, kaip vyrai klausiamai susižvalgė. Tada pasilenkė dar žemiau prie rankenų ir pradėjo minti didindami greitį. Jie pravažiavo pro Kristianą už dvidešimt penkių ar trisdešimties metrų. Jis aiškiai matė jų nuvargusius, saulės nugairintus, šiurkščius veidus po tamsiai mėlynomis kepurėmis, šaltus ir abejingus. Ir jų nebeliko. Jie pasuko už aukštos kopos, užstojančios beveik du kilometrus kelio. Kelyje ir aplinkui liko tuščia, sparčiai leidosi mėlyna prieblanda, tik vandenyno pakraštys tebešvietė ryškiai raudonai.

Kristianas kilstelėjo ranką lyg pamodamas nuvažiuojantiems vyrams, lyg negalėdamas patikėti, kad jų čia nebėra, įsivaizduodamas, kad tai tik sužeistojo regėjimas, kad vyrai negalėjo nuvažiuoti. Jis papurtė galvą ir pradėjo eiti vos įžiūrimų tolumoje namų link.

Po minutės jis turėjo sustoti, nes pradėjo dusti ir ranka vėl ėmė kraujuoti. Tada išgirdo riksmą. Jis greit atsisuko ir per slenkančias sutemas pažvelgė ten, kur buvo palikęs Bėrą. Prie Bėro buvo pasilenkęs kažkoks vyras, o Beras lėtais mirštančiojo judesiais stengėsi nušliaužti per smėlį šalin nuo jo. Beras vėl suriko, o vyras žengė didelį žingsnį prie jo, nutvėrė už apykaklės ir atvertė. Kristianas matė, kaip vyro rankoje žybtelėjo peilis, ryškiai, aiškiai blykstelėjo dulsvai sidabrinės jūros fone. Beras vėl suriko, bet riksmas įstrigo gerklėje.

Kristianas kaire ranka griebėsi dėklo, bet ilgai negalėjo ištraukti pistoleto. Jis matė, kaip vyras padėjo peilį ir ėmė graibyti aplink Bėro diržą ieškodamas pistoleto. Suradęs įsikišo į kišenę ir paėmė greta gulėjusius Kristiano batus. Kristianas pagaliau ištraukė pistoletą ir kaire ranka negrabiai atlaužė gaiduką. Pradėjo šaudyti. Jam dar nebuvo tekę šaudyti kaire ranka, todėl šūviai buvo netaiklūs. Bet prancūzas puolė bėgti didelės kopos link. Kristianas klūpčiodamas lipo žemyn į pakrantę prie tyliai gulinčio Bėro, kartkartėmis stabteldamas ir šaudydamas į sparčiai skuodžiantį prancūzą.

Kol Kristianas priėjo prie Bėro, gulinčio ant nugaros, atmestomis į šalis rankomis, vyras, kurį jis vijosi, jau sėdosi ant dviračio ir kartu su draugu tamsiu, duobėtu keliu nudūmė slėptis už kopos. Kristianas paskutinį kartą šovė į juos. Beveik pataikiau, pagalvojo jis pamatęs, kaip nuo antrojo dviračio rankenų nukrito batai, tarsi vyras būtų išsigandęs švilpiančios kulkos. Prancūzai nesustojo. Žemai prisilenkę prie vairo jie išnyko violetinėje prieblandoje, gaubiančioje kelią, blyškų paplūdimio smėlį, spygliuotos vielos eiles ir mažus geltonus ženklus su kaukolėmis ir užrašais: „Dėmesio, minos.“

Kristianas atsigręžė į draugą.

Beras gulėjo aukštielninkas akis įsmeigęs į dangų, veidas buvo iškreiptas priešmirtinio siaubo, po smakru, prancūzo perrėžtu nuo ausies iki ausies, tebesisunkė kraujas. Kristianas bukai spoksojo į Bėrą. „Ne, to negali būti, — galvojo jis. — Prieš penkias minutes jis sėdėjo čia, avėsi batus, kalbėjo apie Vokietijos ateitį kaip politinių mokslų magistras... Bet anglas, naikintuvu klastingai nupikiravęs žemyn, ir dviračiu važiavęs prancūzas ūkininkas su peiliu kišenėje turėjo savo požiūrį į politinius mokslus...“

Kristianas pakėlė akis. Paplūdimys buvo tuščias, jūra narnėdama ramiai pylė ant smėlio bangų putas. Smėlyje vis dar aiškiai matėsi pėdos. Akimirką Kristianą užvaldė mintis, kad dar įmanoma ką nors padaryti, kad jam užtektų žengti vienintelį teisingą žingsnį ir tos penkios minutės išnyktų — lėktuvas nebūtų užskridęs, du vyrai nebūtų važiavę pro šalį dviračiais, Beras dabar stotųsi nuo smėlio sveikas, nesužeistas, svajotų apie ateitį ir prašytų Kristiano apsispręsti...

Kristianas papurtė galvą. „Juokinga, — pagalvojo jis, — tos penkios minutės buvo, jos praėjo. Atsitiko kvailas, beprasmiškas dalykas. Šviesiaakis vaikinukas po skrydžio virš Prancūzijos skubėjo namo į Devoną, kur bare jo laukė bokalas alaus, bet ant smėlio pastebėjo dvi mažas figūrėles; saulėje įdegęs raukšlėtas ūkininkas neatitaisomai brūkštelėjo peiliu; Vokietijos ateitis dabar bus sprendžiama be Antono Bėro, našlio, vokiečio, kariavusio Rostove, mėgėjo vaikštinėti pakrante ir filosofuoti.“

Kristianas pasilenkė. Pamažu, sunkiai kvėpuodamas jis nutraukė nuo draugo kojų vieną, paskui kitą batą. „Šunsnukiai, — niršo jis triūsdamas, — nors šitų batų negavo.“

Batais nešinas jis pasuko kelio link, ėjo vilkdamas kojas smėliu. Pasiėmė ir savo batus, kuriuos prancūzas buvo pametęs. Sužeistąja ranka prispaudęs prie krūtinės abi poras jis šlepsėjo basas penkis kilometrus iki bataliono štabo, padais jausdamas lygų, vėsų kelio paviršių.

Kitą dieną su parišta, bet nelabai skaudančia ranka Kristianas dalyvavo Bėro laidotuvėse. Visa kuopa vilkėjo išeiginėmis uniformomis, vyrai buvo nusiteikę iškilmingai, nusiblizginę batus, sutepę šautuvus. Kapitonas pasinaudojo proga pasakyti kalbą.

— Pažadu jums, — pasakė kapitonas, stovėdamas tiesus, įtraukęs pilvą, nekreipdamas dėmesio į pilantį Šiaurės jūros lietų, — už šitą kareivį bus atkeršyta.

Kapitonas kalbėjo aukštu, šaižiu balsu. Didžiumą laiko jis leido ūkininko name, ten gyveno su storakoje prancūze, atsivežta į Normandiją iš Dižono, kur anksčiau jis tarnavo. Prancūzė buvo nėščia ir tuo pretekstu nežmoniškai daug valgydavo — po penkis kartus per dieną.

— Bus atkeršyta, — pakartojo kapitonas. — Bus atkeršyta. — Lietus varvėjo jam per kepurės snapelį ir kapsėjo ant nosies. — Šių apylinkių gyventojai įsitikins, kad mes esame patikimi draugai, bet žiaurūs priešai, kad jūsų visų gyvybės yra brangios man ir mūsų fiureriui. Žudikas netrukus bus sulaikytas...

Kristianas niūriai galvojo apie anglą lakūną, kuris tikriausiai sėdi tokią lietingą dieną jaukiai įsitaisęs bare su mergina, rankomis šildo alų ir šaiposi kaip tikras pasipūtėlis anglas, pasakodamas apie tokį sumanų ir naudingą vakarykštį pikiravimą Normandijos danguje, kai pašovė du basakojus hunus, išėjusius pasivaikščioti leidžiantis saulei.

— Tegu tie žmonės žino, — grūmojo kapitonas, — kad tokie barbariški veiksmai jiems veltui nepraeis. Mes ištiesėme draugišką ranką, o jie į tai atsakė žudiko peiliu, todėl žinome, kaip jiems atsimokėsime. Tokie išdavystės ir žiaurumo veiksmai neatsiranda savaime. Juos vykdyti skatina nusikaltėlių šeimininkai kitapus Lamanšo. Ne kartą nugalėti mūšyje, tie laukiniai, vadinantys save anglų ir amerikiečių kareiviais, samdo kitus, kad šie veiktų klastingai, kaip kišenvagiai ir plėšikai. Visoje karų istorijoje, — kalbėjo kapitonas, ir jo balsas lietuje skambėjo vis garsiau, — nerasite pavyzdžio, kad būtų taip šiurkščiai paminami žmoniškumo principai, kaip tai daro mūsų priešai. Jie mėto bombas ant nekaltų moterų ir vaikų mūsų tėvynėje, jų samdiniai žemyne nakties priedangoje pjausto gerkles mūsų kariams. Bet, — kapitono balsas jau beveik virto riksmu, — jie nieko tuo nepasieks! Nieko! Žinau, kaip tai paveikė mane ir kiekvieną kitą vokietį. Mes tapome stipresni, nuožmesni, mūsų ryžtas virsta įtūžiu!

Kristianas apsidairė. Kiti vyrai liūdnai stovėjo lietuje, jų veiduose nesimatė nei ryžto, nei įtūžio, jie ramūs, truputį išsigandę, truputį nuobodžiaujantys. Batalionas buvo suformuotas paskubomis, į jį buvo surinkta nemažai vyrų, sužeistų kituose frontuose, taip pat paskutinio šaukimo naujokai — vyresni ir ne visai tinkami karo tarnybai vyrai bei aštuoniolikmečiai jaunikliai. Staiga Kristianui pagailo kapitono. Jis kreipiasi į kariuomenę, kurios nėra, kuri jau sunaikinta šimtuose mūšių. Jis kreipiasi į vaiduoklius, į milijonus anų vyrų, galėjusių įtūžti, o dabar ramiai besiilsinčių savo kapuose Afrikoje ir Rusijoje.

— Bet galiausiai, — šaukė toliau kapitonas, — jie bus ištraukti iš savo urvų. Jie išropos iš savo šiltų lovų Anglijoje, nebegalės pasikliauti savo samdytais žudikais, o turės stoti prieš mus mūšyje kaip tikri kareiviai. Aš džiūgauju nuo tos minties, gyvenu dėl tos dienos ir šaukiu jiems: „Ateikit ir pamatysit, ką reiškia kautis su vokiečiais!“ Aš pasitiksiu tą dieną, — iškilmingai pasakė kapitonas, — su tvirtu pasitikėjimu ir ryžtu. Mylėdamas tėvynę ir būdamas jai atsidavęs. Ir žinau, kad kiekvieno iš jūsų širdyse dega tokia pat šventa ugnis.

Kristianas dar kartą nužvelgė kareivių gretas. Jie stovėjo paniurę, lietus permerkė jų sintetinės gumos apsiaustus, batai pamažu grimzdo į prancūzišką purvą.

— Šio seržanto, — kapitonas dramatiškai mostelėjo į kapo duobę, — nebus šalia mūsų tą didžiąją dieną, bet bus jo dvasia, ji mus palaikys, ragins išlikti tvirtus, jei pradėsime svyruoti.

Kapitonas nusišluostė veidą ir užleido vietą kapelionui. Šis išmurmėjo maldas. Buvo persišaldęs ir skubėjo sprukti nuo lietaus, kol liga neperėjo į plaučių uždegimą.

Priėjo du vyrai su kastuvais ir pradėjo stumti žemyn peršlapusią žemę, sukrautą šone.

Kapitonas šūktelėjo komandą, išsitempė ir, stengdamasis per daug nevizginti užpakaliu, išvedė kuopą iš mažų kapinaičių, kur buvo tik aštuoni kiti kapai, ir nužygiavo akmenimis grįsta kaimo gatve. Gatvėje nesimatė nė vieno civilio, langinės buvo uždarinėtos nuo lietaus, nuo vokiečių ir nuo karo.

SS leitenantas buvo nusiteikęs draugiškai. Jis atvyko iš štabo didžiuliu automobiliu. Rūkė vieną po kito mažus kubietiškus cigarus, šypsojo balta, sustingusia šypsena kaip alaus pirklys, įeidamas į vyno rūsį. Nuo jo dvelkė brendžiu. Jis patogiai įsitaisė galinėje automobilio sėdynėje ir Kristianą pasisodino šalia. Jie važiavo pakrantės keliu į kitą mažytį kaimelį, ten buvo sulaikytas įtariamasis ir Kristianas turėjo jį atpažinti.

— Ar gerai įsižiūrėjai tuos du, seržante? — paklausė SS leitenantas, kramtydamas cigaro galiuką ir mechaniškai šypsodamas. — Lengvai juos atpažinsi?

— Taip, pone leitenante, — atsakė Kristianas.

— Gerai, — plačiai šypsojosi leitenantas. — Bus labai paprasta. Man patinka paprastos bylos. Kai kuriuos mūsų tyrėjus apima melancholija, kai jie tiria lengvas bylas. Jiems patinka vaizduoti svarbius detektyvus. Nori, kad viskas būtų sudėtinga, neaišku, kad būtų galima pasipuikuoti savo talentu. Bet aš ne toks. Man to nereikia. — Jis draugiškai šypsojosi Kristianui. — Taip arba ne, tas žmogus ar ne tas žmogus — štai kaip man patinka. Visa kita palikime inteligentams. Prieš karą aš dirbau prie staklių Regensburgo odos gaminių fabrike ir neapsimetu labai įžvalgiu. Prancūzų atžvilgiu mano nuostata paprasta. Elgiuosi su jais atvirai ir noriu, kad jie taip pat būtų atviri. — Jis dirstelėjo į laikrodį. — Dabar pusė keturių. Iki penktos valandos tu grįši į kuopą. Pažadu. Tvarkysiuosi sparčiai. Taip arba ne. Vienaip ar kitaip. Ir sudie. Norėtum cigaro?

— Ne, pone leitenante, — atsisakė Kristianas.

— Kiti karininkai, — kalbėjo leitenantas, — nesėdėtų galinėje sėdynėje su seržantu ir nesiūlytų jam cigaro. Bet aš ne toks. Niekada nepamirštu, kad dirbau odos gaminių fabrike. Tai viena iš vokiečių armijos bėdų. Visi pamiršta, kad buvo civiliai ir vėl bus civiliai. Dabar jie visi cezariai ir bismarkai. Bet aš ne toks. Dirbu paprastai, pradėjau — užbaigiau, tu dalykiškai su manim — aš dalykiškai su tavim.

Kol automobilis privažiavo rotušę, kurios rūsyje buvo uždarytas įtariamasis, Kristianas spėjo įsitikinti, kad SS leitenantas, pavarde Raichburgeris, yra visiškas idiotas. Jis nepavestų jam tirti net parkerio dingimo bylos.

Leitenantas iššoko iš automobilio ir žvaliai nudrožė į bjaurų akmeninį pastatą šypsodamas savo alaus pirklio šypsena. Kristianas nusekė paskui jį į tuščią nešvariomis sienomis kambarį, kurio vienintelė puošmena, neskaitant tarnautojo ir trijų apsilupusių kavinės kėdžių, buvo nuogo Vinstono Čerčilio karikatūra, prisegta prie kartono ir vietinio SS štabo skyriaus naudojama vietoj taikinio.

— Sėskis, sėskis. — Leitenantas mostelėjo į kėdę. — Įsitaisyk patogiai. Nepamiršk, kad neseniai buvai sužeistas.

— Klausau, pone leitenante.

Kristianas atsisėdo. Jis jau gailėjosi, kad pasakė leitenantui, jog atpažins tuos du prancūzus. Jis bjaurėjosi leitenantu ir nenorėjo turėti su juo reikalų.

— Ar anksčiau buvai sužeistas? — meiliai šypsojo jam leitenantas.

— Taip, — atsakė Kristianas. — Kartą. Tiksliau, du kartus. Labai sunkiai Afrikoje. Ir lengvai sužeistas į galvą prie Paryžiaus 1940 metais.

— Sužeistas tris kartus. — Leitenantas akimirką surimtėjo. — Tave lydi sėkmė. Nežūsi. Kažkas aukštybėse tave globoja. Gal toks neatrodau, bet esu fatalistas. Vieniems lemta būti sužeistiems, kitiems — žūti. Aš kol kas sveikas. Bet žinau, kad žūsiu baigiantis karui. — Jis patraukė pečiais ir vėl nusišypsojo. — Toks aš esu. Todėl ir džiaugiuosi. Gyvenu su viena iš geriausių Prancūzijos virėjų, be to, ji dar turi dvi seseris. — Jis pamerkė Kristianui ir sukikeno. — Kulka pataikys į gyvenimu patenkintą žmogų.

Durys atsidarė ir SS eilinis įvedė vyrą su antrankiais. Vyras buvo aukštas, įdegęs ir labai stengėsi parodyti, kad nebijo. Jis stovėjo prie durų už nugaros surakintomis rankomis ir įtempęs veido raumenis mėgino paniekinamai šypsotis.

Leitenantas draugiškai nusišypsojo jam.

— Na, — pasakė jis darkyta prancūzų kalba, — negaišime laiko, mesjė. — Jis pasisuko į Kristianą ir paklausė: — Ar tai vienas iš tų vyrų, seržante?

Kristianas įsmeigė akis į prancūzą. Prancūzas giliai įkvėpė ir taip pat įsistebeilijo į Kristianą, o jo veide atsispindėjo nebylus sumišimas ir tramdoma neapykanta. Kristianas pajuto, kaip jo smegenyse pradėjo tiksėti pyktis. Tame veide, kvailokame ir kartu narsiame, atsispindėjo visas prancūzų gudrumas, pagieža ir užsispyrimas — pašaipus tylėjimas traukiniuose, važiuojant bendrose kupė, pašaipus, beveik netramdomas juokas tau išeinant iš kavinės, kur prancūzai dviese ar daugiau gėrė prie kampinio stalelio, 1918-ieji, įžūliai užrašyti ant bažnyčios sienos pirmąjį vakarą Paryžiuje... Vyras susiraukęs žiūrėjo į Kristianą. Nors veido išraiška buvo niūri, lūpų kampučiuose slypėjo begarsis juokas. „Su didžiausiu malonumu, — pagalvojo Kristianas, — trenkčiau jam šautuvo buože į tuos išgedusius geltonus dantis.“ Jis prisiminė Bėrą, protingą ir dorą, kuris tikėjosi dirbti išvien su tokiais žmonėmis, kaip šis. Dabar Beras nebegyvas, o šis vyras gyvena, vaiposi ir triumfuoja.

— Taip, — pasakė Kristianas. — Tai tas žmogus.

— Ką? — apstulbęs paklausė vyras. — Ką? Jis pakvaišęs.

Leitenantas mikliai trenkė vyrui kumščiu į smakrą, ko negalėjai tikėtis matydamas tokį apvalainą, sudribusį jo kūną.

— Mielas bičiuli, — pasakė jis, — kalbėsi, kai bus kreiptasi į tave. — Jis stovėjo prie prancūzo, kuris atrodė dar labiau sutrikęs ir judino lūpas, stengdamasis nulaižyti kraujo lašelius nuo prakirstos burnos. — Taigi, — pasakė leitenantas prancūziškai, — nustatyta, kad vakar po pietų tu perpjovei gerklę vokiečių kareiviui pakrantėje, už šešių kilometrų į šiaurę nuo šito kaimo.

— Palaukit, — priblokštas ištarė prancūzas.

— Belieka tik išgirsti iš tavęs dar vieną dalyką... — Leitenantas padarė pauzę. — Vardą to, kuris buvo su tavim.

— Dėl Dievo, — pasakė prancūzas, — aš galiu įrodyti, jog visą popietę nebuvau išėjęs iš kaimo.

— Kurgi ne, — maloniai tarė leitenantas, — tu viską gali įrodyti, surinkti šimtą parašų per valandą. Mūsų tai nedomina.

— Palaukit, — vėl įsiterpė prancūzas.

— Dabar mus domina tik vienas dalykas, — pasakė leitenantas. — Pavardė vyro, kuris buvo su tavimi, kai nulipote nuo dviračių ir nužudėte bejėgį vokiečių kareivį.

— Klausykite, — pasakė prancūzas. — Aš net dviračio neturiu.

Leitenantas davė ženklą SS eiliniui. Kareivis pririšo prancūzą prie kėdės, bet nestipriai.

— Kalbu atvirai, — pasakė leitenantas. — Pažadėjau seržantui, kad jis grįš į kuopą iki pietų, ir pažado laikysiuos. O tau pažadu, kad, jeigu man nepasakysi, vėliau gailėsies. Na...

— Aš net dviračio neturiu, — murmėjo prancūzas.

Leitenantas priėjo prie stalo ir ištraukė stalčių. Iš jo išėmė reples ir nykiai kaukšindamas jomis pamažu nuėjo prancūzui už nugaros. Ten greit pasilenkė ir stvėrė prancūzo ranką. Lengvu, profesionaliu judesiu nuplėšė jam nykščio nagą.

Tokio riksmo Kristianui nebuvo tekę girdėti.

— Kaip sakiau, — pasakė leitenantas prancūzui už nugaros, — kalbu tiesiai. Mūsų dar laukia ilgas karas, nenoriu gaišti laiko.

— Palaukit... — dejavo prancūzas.

Leitenantas vėl pasilenkė, ir vėl pasigirdo riksmas. Leitenanto veidas buvo ramus, beveik nuobodžiaujantis, tarsi dirbant prie staklių Regensburgo odos dirbinių gamykloje.

Prancūzas susmuko tarp jį laikančių virvių, bet sąmonės neprarado.

— Įprasta procedūra, bičiuli, — leitenantas išėjo ir atsistojo priešais prancūzą, — kad suprastum, jog mes nusiteikę rimtai. Na, pasakysi man savo draugo pavardę?

— Aš nežinau, nežinau, — dejavo vyras. Prakaitu pasruvusiame veide atsispindėjo tik skausmas.

Žiūrint į tai Kristianui darėsi silpna ir svaigo galva. Riksmai atrodė nepakeliami mažame, tuščiame kambaryje su Vinstono Čerčilio karikatūra ant sienos, nuogo ir panašaus į kiaulę, su strėliukėmis intymiose vietose.

— Padarysiu tai, ko tu net neįsivaizduoji, — pasakė leitenantas, jis kalbėjo šiek tiek garsiau, tarsi prancūzo kančia būtų pastačiusi sieną, pro kurią sunkiai sklinda garsas. — Sakiau tau, esu tiesus žmogus ir tai įrodysiu. Neturiu kantrybės lėtoms apklausoms. Sparčiai žengiu pirmyn. Gal netiki mano žodžiais, bet jeigu tu nepasakysi man vyro, buvusio su tavim, pavardės, išplėšiu tau dešinę akį. Tuojau pat, bičiuli, šitame kambaryje, savo rankomis.

Prancūzas nevalingai užsimerkė ir iš jo burnos pasigirdo sausas, kimus atodūsis.

— Ne, — sušnibždėjo jis. — Tai baisi klaida. Aš nežinau. — Ir su pamišėlio logika pridūrė: — Aš net dviračio neturiu.

— Seržante, — pasakė leitenantas Kristianui, — tau čia nebereikia likti.

— Ačiū, pone leitenante, — padėkojo Kristianas.

Jo balsas kiek drebėjo. Jis išėjo, atsargiai uždarė duris ir atsirėmė į koridoriaus sieną. Netoli durų abejingu veidu stovėjo SS eilinis su šautuvu.

Po trisdešimties sekundžių pasigirdęs riksmas skausmingai sugniaužė Kristianui gerklę ir rodėsi, kad suplaukė į plaučius. Jis užsimerkė, spausdamas pakaušį prie sienos.

Jis žinojo, kad tokie dalykai kartais vyksta, bet atrodė neįmanoma, kad galėtų vykti čia, saulėtą popietę, dulkėtame, skurdžiame kambaryje, mažame, nušepusiame kaimelyje priešais krautuvėlę, kur kabo dešrelių rinkės, kambaryje, kur prikaltas storo vyro piešinys nuogu rausvu užpakaliu...

Netrukus durys atsidarė ir išėjo leitenantas. Jis šypsojo.

— Suveikė, — pasakė jis. — Be užuolankų. Trumpiausias kelias. Pabūk čia, — liepė jis Kristianui. — Aš greitai grįšiu. — Ir dingo kitame kambaryje.

Kristianas ir kitas kareivis atsirėmė į sieną. Eilinis užsidegė cigaretę, bet Kristianui nepasiūlė. Jis rūkė užsimerkęs, lyg būtų mėginęs užsnūsti stovėdamas, atsirėmęs į suskeldėjusius senos rotušės sienos akmenis. Kristianas matė, kaip iš kambario, kur dingo leitenantas, išėjo du kareiviai ir nuėjo gatve. Iš anapus durų, prie kurių jis buvo atsirėmęs, girdėjosi šnabždesys ir rauda, bežodė malda tai garsėjo, tai tilo.

Po penkių minučių kareiviai sugrįžo ir atsivedė nediduką, nuplikusį storulį be kepurės, jo akys iš baimės lakstė į šalis. Kareiviai už alkūnių įvedė jį į kambarį, kur laukė leitenantas. Po akimirkos vienas kareivis išėjo į koridorių.

— Tave kviečia, — pasakė jis Kristianui.

Kristianas nuėjo koridoriumi į kitą kambarį. Mažasis prancūzas sėdėjo ant grindų galvą susiėmęs rankomis ir verkė. Tamsi balutė po juo rodė, kad šią bėdos valandą jo pūslė neatlaikė. Leitenantas sėdėjo prie stalo ir spausdino raštą. Kambaryje buvo raštininkas, jis pildė pinigų išmokėjimo blanką, ir dar vienas kareivis. Jis laisvai stovėjo prie lango ir žiūrėjo, kaip jauna moteris šviesiaplaukiu vaikučiu nešina įeina į krautuvėlę.

Kristianui įėjus, leitenantas pakėlė akis. Galva mostelėjo į prancūzą, sėdintį ant grindų.

— Ar čia tas kitas? — paklausė jis.

Kristianas žiūrėjo į prancūzą, sėdintį balutėje ant dulkėtų grindų.

— Taip, — atsakė jis.

— Išveskite jį, — paliepė leitenantas.

Kareivis pasitraukė nuo lango ir priėjo prie prancūzo, kuris lyg apsvaigęs žiūrėjo į Kristianą.

— Nesu jo matęs! — šūktelėjo prancūzas, kai kareivis čiupo jį už pakarpos ir stengėsi pastatyti ant kojų. — Dievas man teisėjas, nesu to žmogaus matęs...

Kareivis ištempė jį.

— Na, — pasakė leitenantas smagiai šypsodamasis, — baigta. Po pusvalandžio popieriai bus išsiųsti pulkininkui ir aš nusiplaunu rankas. Ar nori tuojau pat grįžti į kuopą, ar liksi čia nakvoti? Turime puikią seržantų valgyklą, o rytoj pažiūrėsi, kaip bus vykdoma mirties bausmė. Šeštą ryto. Spręsk pats.

— Norėčiau pasilikti, — pasakė Kristianas.

— Gerai, — atsakė leitenantas. — Gretimame kambaryje yra seržantas Decheris. Pasakyk jam, kad tave atsiunčiau aš, ir jis viskuo pasirūpins. Pasimatysime rytoj be penkiolikos šeštą.

Jis vėl pradėjo spausdinti, ir Kristianas išėjo pro duris.

Mirties bausmė turėjo būti įvykdyta rotušės rūsyje. Ilgą, drėgną patalpą apšvietė dvi ryškios plikos lemputės. Grindys buvo plūktinės, viename gale prie sienos įkalti du stulpai. Už stulpų gulėjo du plokšti karstai, sukalti iš neobliuotų lentų, jie blankiai blizgėjo ryškioje šviesoje. Rūsys kartu buvo ir kalėjimas, o ant jo sienų kiti pasmerktieji paliko paskutinius žodžius gyviesiems, užrašę juos ant drėgnų sienų kreida arba anglimi.

„Dievo nėra“, — skaitė Kristianas, stovėdamas už šešių kareivių, kurie turėjo šaudyti. „Merde, Merde, Merde23“. Mano vardas Žakas. Mano tėvo vardas buvo Raulis. Motinos vardas buvo Klarisė. Sesers vardas buvo Simona. Dėdės vardas buvo Etjenas. Sūnaus vardas buvo...“ — Žmogus taip ir nebaigė rašyti.

Įėjo abu nuteistieji, kiekvieną vedė po du kareivius. Ėjo taip, tarsi būtų pamiršę vaikščioti. Pamatęs stulpus, mažasis vyras tyliai suinkštė, bet vienaakis, nors sunkiai žengė, pasistengė nutaisyti paniekinamą miną. Jam beveik pavyko, pastebėjo Kristianas, kai kareiviai sparčiai rišo jį prie stulpo.

Būriui vadovavęs seržantas riktelėjo pirmą komandą. Jo balsas skambėjo keistai, per daug iškilmingai ir oficialiai tokiam apsmurgusiam rūsiui.

— Niekada, — sušuko vienaakis iš po tvarsčių, — jūs niekada...

Šūviai neleido jam užbaigti. Virvės sutrūkinėjo ir jis nugriuvo į priekį. Seržantas pripuolė ir iššovė pribaigiamuosius šūvius į galvą, iš pradžių mažesniajam vyrui, paskui kitam. Trumpam parako dūmų kvapas nustelbė kitus, drėgmės ir puvėsių kvapus, tvyrojusius rūsyje.

Leitenantas linktelėjo Kristianui. Jis nusekė paskui leitenantą laiptais ir išėjo į gatvę, į pilką, miglotą šviesą, o šūviai tebeskambėjo ausyse.

Leitenantas šyptelėjo.

— Na, ar patiko? — paklausė jis.

— Nieko, — atsakė Kristianas. — Negaliu skųstis.

— Puiku, — pasakė leitenantas. — Ar jau pusryčiavai?

— Ne.

— Eime su manim, — pakvietė leitenantas. — Manęs laukia pusryčiai. Netoliese, už penketo namų.

Jie ėjo greta vienas kito, pilka migla nuo vandenyno slopino jų žingsnius.

— Tas pirmasis, — pradėjo leitenantas, — vienaakis, nekentė vokiečių, ar ne?

— Taip, pone leitenante, — atsakė Kristianas.

— Gerai, kad jo atsikratėme.

— Taip, pone leitenante.

Leitenantas stabtelėjo ir pažiūrėjo Kristianui į veidą lengvai šypsodamas.

— Ten juk buvo visai ne tie vyrai, ar ne? — paklausė jis.

Kristianas sudvejojo, bet tik akimirką.

— Atvirai sakant, pone leitenante, — prisipažino jis, — nesu įsitikinęs.

Leitenantas nusišypsojo plačiau.

— Tu protingas vaikinas, — pasakė jis smagiai. — Poveikis toks pat. Įrodėme jiems, kad nejuokaujame. — Jis paplojo Kristianui per petį. — Eik į virtuvę ir pasakyk Renė, kad gerai tave pamaitintų, tokiais pat pusryčiais, kaip mano. Ar tiek susikalbėsi prancūziškai?

— Taip, pone leitenante, — atsakė Kristianas.

— Gerai.

Leitenantas dar kartą paplojo Kristianui per petį ir pro dideles, sunkias duris įėjo į pilką namą, kur ant palangių ir darželyje vazonuose žydėjo pelargonijos. Kristianas pavalgė sočius pusryčius — kiaušinių, dešrelių ir naminės grietinėlės.

Dvidešimt šeštas skyrius

Dūmai, kylantys nuo sudužusių ir degančių sklandytuvų, juodino drėgną auštantį dangų rytuose. Aplinkui tratėjo šautuvai, skrido vis nauji lėktuvai, nauji sklandytuvai, visi šaudė į juos visais turimais ginklais — iš priešlėktuvinių patrankų, kulkosvaidžių, šautuvų. Kristianui pasirodė, kad jis matė kapitoną Penšvicą, stovintį ant sienos ir šaudantį pistoletu į sklandytuvą. Šis sudužo priešais pat kuopos pozicijas, nukrito ant tuopos ir užsidegė. Pasigirdo riksmai ir liepsnų apimti kareiviai pro brezentines jo sienas šokinėjo ant žemės.

Kilo maišalynė, visi šaudė į visus. Taip truko keturias valandas. Penšvicas, pagautas panikos, nuvedė kuopą keliu tris kilometrus pakrantės link, kur juos apšaudė, žuvo aštuoni vyrai, ir jis pasuko atgal. Grįžtant tamsoje kuopa neteko dar kelių kareivių, daugelis išsibėgiojo po ūkininkų namus. Tada apie septintą valandą ryto išsigandęs zenitinės baterijos sargybinis nušovė Penšvicą. Kuopa toliau tirpo, kol Kristianas, pasinaudojęs akimirkos tyla, suskaičiavo vyrus, susispietusius už didžiulio akmeninio normandiško tvarto sienos tarp juodmargių karvių, įtariamai žiūrinčių į juos. Paaiškėjo, kad liko tik dvylika eilinių ir nė vieno karininko.

„Nuostabu, — niūriai galvojo Kristianas, spoksodamas į karves. — Karas vyksta tik penkias valandas, o kuopos nebėra nė padujų. Jeigu ir visa kita kariuomenė tokia, tai iki pietų karas baigsis.“

Tačiau, sprendžiant iš garsų, visai kitai kariuomenei sekėsi geriau. Girdėjosi vienodas ir, regis, organizuotas šaudymas, tarpuose dusliai dundėjo artilerija.

Kristianas susimąstęs žiūrėjo į kuopos likučius. Kareiviai beveik nieko neverti, suprato jis. Vienas vyras pradėjo rausti sau apkasą, kiti pasekė jo pavyzdžiu. Jie karštligiškai kasė palei pat sieną, rausė minkštą diendaržio žemę, keli iš jų jau buvo įsikasę iki klubų, o aplink juos pūpsojo riebaus tamsiai rudo molio kalneliai.

„Jokios naudos, — galvojo Kristianas, — jokios naudos.“ Jam per karą teko matyti tiek panikos apimtų kareivių, kad dabar jis neturėjo iliuzijų dėl šito būrelio. Palyginti su jais, Heimsas, Richteris ir Denas Italijoje buvo pirmo ryškumo didvyriai. Akimirką jis panūdo dingti vienas, susirasti kuopą, sugebančią kariauti, prisidėti prie jos, o šituos galvijus palikti likimo valiai. Bet persigalvojo. „Šiandien jie kariaus, — mąstė jis niūriai. — Priversim, net jeigu tektų vesti juos atviru lauku tiesiai priešais kulkosvaidžio vamzdį.“

Jis priėjo prie arčiausiai kasančio kareivio. Šis buvo pasilenkęs, plušėjo prie šaknies, į kurią atsimušė kastuvas pusės metro gylyje. Kristianas stipriai spyrė jam ir kareivis kniūbsčias griuvo į mėšlą.

— Lipkit lauk iš savo sumautų apkasų! — sušuko Kristianas. — Gal ketinate tupėti čia ir laukti, kol ateis amerikiečiai ir išsiveš jus, kur panorėję? Lipkit lauk, lipkit lauk!

Jis spyrė kitam kareiviui į šonkaulius. Vyras nesiliovė kasęs, jis tarsi negirdėjo Kristiano. Buvo išrausęs gilesnę duobę už visų kitų. Kareivis atsiduso ir išlipo iš duobės. Į Kristianą nežvilgtelėjo.

— Tu, — pasakė jam Kristianas, — eisi su manim. Kiti likite čia. Pavalgykite. Dabar ilgai neturėsite progos pavalgyti. Aš greitai grįšiu.

Jis stumtelėjo kareivį, kuriam ką tik buvo spyręs, ir pro tylinčius, išblyškusius vyrus bei įtarias karves nuėjo namo link.

Kiemo durys buvo užrakintos. Kristianas garsiai pabeldė šautuvu. Su juo buvęs kareivis, kurio pavardė, pagaliau prisiminė Kristianas, buvo Bušfelderis, krūptelėjo nuo garso. „Niekam tikęs, — pagalvojo Kristianas dirstelėjęs į jį, — visai niekam tikęs.“

Kristianas vėl padaužė duris ir išgirdo, kaip kažkas atitraukia velkę. Po akimirkos durys atsivėrė ir tarpduryje pasirodė maža storulė senutė su išblukusia žalia prijuoste. Ji nebeturėjo nė vieno danties ir tik čiaupėsi sausomis lūpomis.

— Mes nekalti, — pradėjo senutė.

Kristianas prasibrovė pro ją, o Bušfelderis nusekė iš paskos. Jis buvo didžiulis, tvirtas vyras, ir vienas užpildė visą virtuvėlę, kai atsistojo šalia viryklės su parengtu šautuvu rankose.

Kristianas apsidairė. Virtuvė buvo pajuodusi nuo dūmų ir laiko. Per šaltą viryklę rėpliojo du tarakonai. Ant palangės gulėjo sviestas, suvyniotas į kopūstlapius, o ant stalo — nemažas kepalas duonos.

— Paimk sviestą ir duoną, — paliepė Kristianas Bušfelderiui. Tada prancūziškai kreipėsi į moterį. — Motin, noriu paimti visus gėrimus, kiek turite namuose, — pasakė jis. — Vyną, kalvadosą, išspaudų degtinę, viską, ką turite. Jeigu nuslėpsi bent vieną lašą, sudeginsim namus ir išpjausim karves.

Senutė stebėjo, kaip Bušfelderis ima sviestą, ir protestuodama krutino lūpas. Bet atsigręžė į Kristianą, kai tas į ją kreipėsi.

— Tai barbariškumas, — pasakė ji. — Pranešiu komendantui. Jis gerai pažįsta mūsų šeimą. Mūsų duktė dirba jo namuose...

— Visus alkoholinius gėrimus, motin, — šiurkščiai pakartojo Kristianas. — Mikliai!

Ir jis grasinamai mostelėjo automatu.

Moteris nuėjo į virtuvės kampą ir pakėlė grindų dangtį.

— Aloyzai, — šūktelėjo ji žemyn, ir jos balsas aidu pasklido po rūsį po jos kojomis, — tai kareiviai. Jie reikalauja kalvadoso. Atnešk. Atnešk visą, kiek turime. Kitaip jie išpjaus mūsų karves.

Kristianas nusišaipė. Jis pažvelgė pro langą. Visi kareiviai tebebuvo vietoje. Prie jų prisidėjo du nauji, be automatų, jie greitai kažką kalbėjo, plačiai mojuodami rankomis, ir kareiviai susibūrė aplink juos.

Ant rūsio laiptų pasigirdo žingsniai ir į virtuvę išlipo Aloyzas, dviejų litrų talpos buteliu nešinas. Jam buvo daugiau nei šešiasdešimt, veidas susiraukšlėjęs ir pavargęs nuo ilgamečio darbo Normandijos ūkyje. Jo didžiulės, sugrubusios rankos drebėjo laikydamos butelį.

— Imkit, — pasakė jis. — Geriausias obuolių kalvadosas. Nieko jums neatsakau.

— Gerai, — atsakė Kristianas imdamas kalvadosą. — Dėkoju.

— Jis mums dėkoja, — karčiai pasakė senutė. — Bet apie užmokestį nekalba.

— Siųskite sąskaitą, — išsišiepė Kristianas, staiga pradėjęs žavėtis scena, — savo bičiuliui komendantui. Eime, — jis stumtelėjo Bušfelderį.

Bušfelderis išėjo pro duris. Lauke prasidėjo naujas susišaudymas, jau daug arčiau, o visai virš galvos drebindami orą riaumojo lėktuvai.

— Kas darosi? — Aloyzas nervingai iškišo galvą pro duris. — Įsiveržimas?

— Ne, — atsakė Kristianas, nešdamasis pro duris gėrimą. — Manevrai.

— Kas bus mūsų karvėms? — paklausė Aloyzas pavymui. — Kur slėpti karves?

Kristianas senukui neatsakė. Jis sugrįžo prie tvarto ir pastatė butelį ant žemės.

— Štai, — pasakė jis kareiviams. — Ateikit ir išgerkit. Kiek galit, išgerkit dabar ir prisipilkite po vieną gertuvę dviem. Po dešimties minučių būsit pasirengę susiremti su pulku. — Jis plačiai šypsojosi jiems, bet jie neatsakė jam šypsena. Po vieną ėjo artyn, gėrė kalvadosą, pylėsi į gertuves.

— Nesivaržykit, — ragino Kristianas, — geriam už tėvynę.

Pagaliau priėjo ir abu priklydėliai. Jie gėrė godžiai. Akys buvo paraudusios, žvilgsniai neramiai lakstė į šalis, kalvadosas tekėjo per smakrą.

— Kas jums atsitiko? — paklausė Kristianas, kai jie pastatė butelį ant žemės.

Vyrai susižvalgė. Abu tylėjo.

— Jie buvo už dviejų kilometrų nuo čia, — pasakė vienas iš saviškių, Štauchas, stovintis greta Kristiano. Jis godžiai kando iš didelio gabalo sviesto, kurį laikė rankoje, užgerdamas kalvadosu. — Batalioną užklupo netikėtai, išsigelbėjo tik jie vieni. Juos užpuolė amerikiečių desantininkai. Jie belaisvių neima. Žudo visus. Be to, buvo girti. Amerikiečiai turi tankus ir sunkiąją artileriją... — pasakojo Štauchas aukštu, nervingu balsu, kramtydamas sviestą ir užgerdamas kalvadosu. — Jų ten tūkstančiai, prisikimšę nuo čia iki pat kranto. Ten jiems niekas organizuotai nesipriešina...

Abu išsigelbėjusieji pritardami energingai linksėjo galvomis, akys neramiai lakstė nuo Kristiano veido prie Štaucho.

— Jie sako, kad mes atkirsti, — aiškino Štauchas. — Ryšininkas, prasibrovęs čionai iš divizijos štabo, tikino, kad štabe nieko nebėra. Amerikiečiai sušaudė generolus ir peiliais subadė du pulkininkus...

— Užsičiaupk, — įsakė Kristianas Štauchui. Tada pasisuko į bėglius. — Nešdinkitės, — suriko jis.

— Bet kur... — buvo beklausiąs vienas iš bėglių. — Aplinkui pilna desantininkų.

— Nešdinkitės iš čia, — garsiai pakartojo Kristianas, keikdamas aplinkybes, leidusias tiems dviem kelias minutes kalbėtis su jo skyriaus kareiviais. — Jeigu po minutės čia dar būsite, įsakysiu savo vyrams jus nušauti. O jeigu dar kada nors jus sutiksiu, perduosiu karo lauko teismui ir būsit sušaudyti už dezertyravimą.

— Būkite geras, seržante.

— Viena minutė, — pakartojo Kristianas.

Abu kareiviai kaip pamišę apsidairė, nusigręžė ir nurisnojo šalin. Tada juos apėmė panika ir jie pradėjo bėgti. Bėgo kiek leido jėgos ir pagaliau dingo už gretimo lauko gyvatvorės.

Kristianas nugėrė didelį gurkšnį kalvadoso. Jis buvo neskiestas, labai stiprus ir smarkiai nudegino gerklę. Bet po akimirkos Kristianas pasijuto pasitikintis savim ir stiprus. Jis prisimerkęs žiūrėjo į skyriaus kareivius ir galvojo: „Kausitės man, šunsnukiai, kaip visa elitinės gvardijos kuopa.“

— Dar po gurkšnį, — paskelbė jis. — Po paskutinį prieš puotą.

Visi kartu išgėrė. Išsirikiavę vorele, Kristiano vedami, jie pradėjo eiti į rytus griovio dugnu palei tankią gyvatvorę, skiriančią laukus, į ten, kur girdėjosi šaudant.

Jie sparčiai ėjo dešimt minučių, sustodami kas kartą, kai prieidavo lauko ribą arba kokį siaurą, gyvatvorėmis apaugintą keliuką. Tada Kristianas ar kuris kitas pralįsdavo pro gyvatvorę įsitikinti, ar kelias laisvas, ir pamodavo kitiems. „Vyrai laikosi puikiai. Kalvadosas, — patenkintas nusprendė Kristianas, — savo darbą atlieka.“ Kareiviai buvo žvalūs, įsitempę, bet nepanikavo, nuovargio kaip nebūta. Jie greitai reaguodavo į komandas, nesibaimino pavojų ir nebešaudė kaip papuola net tada, kai kulkosvaidis iš kito lauko pasiuntė pliūpsnį į medžius jiems virš galvų.

„Jeigu man pavyktų per valandą parvesti juos į pulko štabą, — galvojo Kristianas, — jei tas pulko štabas tebėra, kur jie galėtų įsijungti į organizuotą karininko vadovaujamą grupę, turinčią konkrečius mūšio planus, tada jie būtų pelnę šios dienos duonos kąsnį.“

Bet netrukus juos ištiko nesėkmė. Pradėjo šaudyti kulkosvaidis, paslėptas griovyje už tankios gyvatvorės lauko kampe. Nespėjus sugriūti į priedangą, du kareiviai buvo sužeisti. Vienam iš jų, nedidukui, vidutinio amžiaus liūdnam vyrukui, pataikė į žandikaulį, apatinė jo veido dalis virto kruvina koše, vyras garsiai dejavo stengdamasis nepaspringti savo krauju. Kristianas padėjo jam apvynioti tvarstį, bet vyras taip kraujavo, kad vargu ar kas begalėjo jam padėti.

— Pasilikit čia, — įsakė Kristianas sužeistiesiems. — Čia gera priedanga. Kai pasieksime pulko štabą, atsiųsime jums pagalbą. — Jis prisivertė kalbėti šiurkščiai ir tvirtai, nors žinojo, kad jų abiejų gyvų nebepamatys.

Kareivis sužeistu smakru mėgino kažko maldauti pro krauju permirkusį tvarstį, bet Kristianas jo nesiklausė. Jis mostelėjo kitiems eiti, bet tie nepajudėjo.

— Eikime, — paragino Kristianas. — Kuo sparčiau judėsite, tuo daugiau galimybių liks prasiveržti. O jeigu stovėsite vietoje, užsidirbsite...

— Klausyk, seržante, — pasakė Štauchas, gūždamasis žole apaugusiame griovyje, — kokia prasmė apgaudinėti save? Mes atkirsti, neturime nė menkiausios galimybės, aplink mus visa prakeikta amerikiečių divizija, o mes viduryje. Be to, šitie kareiviai mirs, jeigu tuojau pat nesulauks pagalbos. Aš pasirengęs išlipti per gyvatvorę su balta vėliava ant šautuvo ir tartis dėl pasidavimo į nelaisvę... — Jis nejaukiai nutilo, stengdamasis nežiūrėti į Kristianą.

Kristianas pažiūrėjo į kitus. Jų išblyškę veidai, buki žvilgsniai per griovio viršų aiškiai rodė, kad laikinas pakilimas, gautas iš butelio, jau išgaravo.

— Tą, kuris pirmas žengs per gyvatvorę, — pasakė jis tyliai, — aš pats nušausiu. Kitų pasiūlymų bus?

Visi tylėjo.

— Mes rasime pulką, — pasakė Kristianas. — Štauchai, eisi pirmas. Aš eisiu gale ir visus jus stebėsiu. Eisite grioviu, šitoje gyvatvorės pusėje. Eisite pasilenkę ir sparčiai. Na, judam.

Kristianas, prie klubo prispaudęs Schmeisser automatą stebėjo, kaip dešimt vyrų vienas po kito pradėjo rėplioti grioviu. Į žandikaulį sužeistasis kareivis Kristianui einant pro šalį dar kažką gailiai burbuliavo, bet garsas darėsi vis silpnesnis ir girdėjosi nebe tokiais vienodais tarpais.

Du kartus jie sustojo ir žiūrėjo, kaip vokiečių tankai tarškėdami ir lyg pakvaišę dumia pakrantės pusėn. Kartą matė, kaip džipas, kuriuo važiavo trys amerikiečiai, užbuksavo įklimpęs prie kaimo namo kampo. Kristianas jautė, kad pirma jo einantys vyrai dreba iš noro bėgti, griūti ant žemės, verkti, mirti, kad tik viskas baigtųsi. Jie praėjo pro dvi negyvas karves, skeveldrų sudraskytas, gulinčias iškeltomis kojomis lauko kampe. Keliu šuoliavo paklaikęs arklys, stabtelėjo ir vėl nušuoliavo, jo pasagos dusliai dundėjo ant drėgno molio. Abejinga mirties ranka išmėtyti gulėjo vokiečių ir amerikiečių kareiviai, iš jų pozų ir iš ginklų krypties buvo sunku nustatyti, kur buvo fronto linija ir kaip vyko mūšis. Kartkartėmis danguje virš galvų šaižiai prašvilpdavo sviediniai. Viename lauke, beveik geometriškai taisyklinga linija gulėjo penki amerikiečiai, kurių parašiutai neišsiskleidė. Jie trenkėsi taip smarkiai, kad jų kojos susmigo į žemę, diržai sutrūkinėjo ir visa įranga išsibarstė aplinkui, tarsi girta komanda būtų išdėliojusi ją patikrinti.

Tada Kristianas pastebėjo, kad Štauchas, esantis griovio gale už trisdešimties metrų, atsargiai moja jam. Kristianas pasilenkęs pribėgo prie jo. Kai pasiekė griovio galą, Štauchas parodė jam siaurą tarpą gyvatvorėje. Už dvidešimties metrų, kitoje pusėje, du desantininkai amerikiečiai stengėsi išlaisvinti trečiąjį, pakibusį medyje ir bejėgiškai siūbuojantį šešių pėdų aukštyje. Kristianas paleido dvi trumpas papliūpas, ir abu desantininkai iš karto susmuko. Vienas dar mėgino pasikelti ant alkūnės. Kristianas vėl šovė, vyras apsivertė ant nugaros ir nebejudėjo.

Pakibęs vyras įnirtingai tampė virves, bet išsilaisvinti nepajėgė.

Kristianas girdėjo, kaip Štauchas, susigūžęs greta jo, garsiai laižo lūpas. Kristianas nurodė trims pirmiesiems kareiviams sekti paskui jį, ir jie keturiese atsargiai priėjo prie parašiutininko, kabančio medyje virš dviejų žuvusių draugų.

Kristianas plačiai nusišypsojo amerikiečiui.

— Ar patinka Prancūzija, Semai? — paklausė jis.

— Eik šikt, — atsakė parašiutininkas. Jo veidas buvo kietas, kaip sportininko, nosis sulaužyta, žvilgsnis rūstus. Bet jis liovėsi vargti su virvėmis ir tik kabojo, žiūrėdamas į Kristianą. — Paklausykit, fricai, nukabinkit mane nuo medžio ir aš priimsiu jūsų kapituliavimą.

Kristianas šypsojosi jam. „Jeigu šiandien turėčiau kelis tokius vyrus kaip šis, — pagalvojo, — o ne tuos kirminus...“ — Ir šovė į parašiutininką.

Kristianas paplojo nušautajam vyrui per koją pats nesuprasdamas, ką tas jo judesys turėtų reikšti — užuojautą, susižavėjimą, pašaipą. Tada nusivedė kareivius atgal prie likusiųjų. „Ak, — galvojo Kristianas, — jeigu jie visi tokie kaip šis, tai prasti mūsų reikalai.“

Apie dešimtą valandą ryto jie sutiko pulkininką, kuris traukė į rytus su pulko štabo likučiais. Iki vidurdienio jie du kartus stojo į mūšį, bet pulkininkas savo darbą išmanė, jie išsilaikė kartu ir toliau judėjo pirmyn. Kristiano būrio kareiviai pulkininko komandas vykdė nei geriau, nei prasčiau už kitus. Keturi iš jų žuvo prieš sutemstant, o Štauchas persišovė galvą, kai automato kulka sutrupino koją ir jam buvo įsakyta likti. Bet jie kovėsi padoriai, nė vienas nemėgino pasiduoti į nelaisvę, nors tą pirmąją dieną galimybių buvo į valias.

Dvidešimt septintas skyrius

— Talsoje, kai dar mokiausi vidurinėje, — kalbėjo Fanstokas, lėtai kaukšėdamas plaktuku, — mane vadino Eržilu. Nuo trylikos metų man labiausiai rūpi merginos. Jeigu čia man pavyktų susirasti kokią mergšę anglę, tai tas miestelis man visai patiktų.

Jis neskubėdamas plaktuku ištraukė vinį iš senos lentos ir įmetė į greta stovinčią skardinę. Tada nusispjovė, čiurkšteldamas ilgą seilę, tamsią nuo tabako, regis, nuolat prilipusio prie jo žandikaulio burnoje.

Maiklas iš užpakalinės darbinių kelnių kišenės išsitraukė puslitrį džino ir nugėrė didelį gurkšnį. Tada įsikišo butelį atgal, nepasiūlęs Fanstokui. Fanstokas pasigerdavo kiekvieną šeštadienį, bet niekada negėrė kitomis savaitės dienomis iki vakarinio signalo, o dabar tik dešimta valanda ryto. Be to, Fanstokas Maiklui įgriso. Jau du mėnesius jie tarnauja vienoje kuopoje armijos papildymo centre. Vieną dieną jie iš senų lentų krūvos traukia vinis, o kitą dieną budi virtuvėje. Virtuvei vadovaujantis seržantas jų nemėgsta ir pastaruosius penkiolika kartų skyrė jiems purviniausią darbą — grandyti didžiulius riebaluotus puodus ir, pasibaigus virimui, nušveisti virykles.

Maiklas suprato, kad jis ir Fanstokas, kuris dėl savo kvailumo nieko daugiau nesugebėjo, ne tik likusį karo laiką, bet gal net likusį gyvenimą praleis pakaičiui prie lentų krūvos ir virtuvėje. Kai tas supratimas įsitvirtino jo galvoje, Maiklui kilo mintis dezertyruoti, bet jis numaldė ją džinu. Taip gerti čia pavojinga, nes centrui vadovaujama kaip nusikaltėlių kolonijai, vyrai būdavo nuteisiami ilgus metus kalėti ir už menkesnius prasižengimus negu gėrimas budėjimo metu, bet nepertraukiama, bukinanti ir smegenis džiovinanti alkoholio srovė padėjo Maiklui išgyventi ir jis mielai rizikavo.

Vos pristatytas prie lentų krūvos, Maiklas tuojau pat parašė Peivenui prašymą perkelti, bet pulkininkas jam neatsakė, o Maiklas jautėsi per daug pavargęs, kad rašytų vėl arba ieškotų kitų kelių sprukti iš čia.

— Smagiausias mano tarnybos armijoje laikas buvo Džefersono kareivinėse Sent Luise, — lėtai traukė Fanstokas. — Bare susipažinau su trimis seserimis. Jos dirbo Sent Luiso alaus darykloje skirtingomis pamainomis. Vienai buvo šešiolika, kitai — penkiolika, trečiai — keturiolika metų. Naivuolės, ką tik nulipusios nuo Ozarko kalnų. Tris mėnesius išdirbusios alaus darykloje nusipirko pirmą porą kojinių. Labai apgailestavau, kai atėjo įsakymas vykti už vandenyno.

— Klausyk, — pasakė Maiklas, plaktuku iš lėto lygindamas vinį, — ar gali pakalbėti apie ką nors kita?

— Aš tik stengiuosi trumpinti laiką, — atsakė Fanstokas įsižeidęs.

— Trumpink kitaip, — pasakė Maiklas jausdamas, kaip džinas, aštrus ir stiprus, degina skrandį.

Jie tylėdami kalė supleišėjusias lentas.

Sargybinis su šautuvu nulydėjo du kalinius, stumiančius vienratį, su kaupu prikrautą lentgalių. Kaliniai išvertė lentgalius į krūvą. Dirbo lėtai, tyčia neskubėdami, vilkosi koja už kojos, tarsi gyvenime jų nebelauktų joks svarbus darbas.

— Judinkit užpakalius, — nepiktai ragino sargybinis, pasirėmęs ant šautuvo. Kaliniai nekreipė į jį dėmesio.

— Vaiteikeri, — kreipėsi sargybinis, — trauk butelį.

Maiklas niūriai pažiūrėjo į sargybinį. „Policija visur vienoda, — galvojo jis, — renka duoklę ir žiūri pro pirštus, kai laužomi įstatymai.“ Jis ištraukė butelį ir nuvalė kaklelį prieš paduodamas jį sargybiniui. Pavydžiai žiūrėjo, kaip sargybinis nurijo didžiulį gurkšnį.

— Geriu tik per šventes, — sargybinis šypsojosi atiduodamas butelį.

Maiklas įsikišo butelį.

— O kas šiandien? — paklausė jis. — Kalėdos?

— Negirdėjai?

— Ko?

— Mūsų desantas jau aname krante. Šiandien didžioji išsilaipinimo diena, brolau. Ar nesidžiaugi, kad esi čia?

— Iš kur tu žinai? — įtariai paklausė Maiklas.

— Eizenhaueris kalbėjo per radiją. Girdėjau jo kalbą, — atsakė sargybinis. — Vaduojame varliaėdžius, sakė jis.

— Vakar jaučiau, kad kažkas vyksta, — pasakė vienas iš kalinių, nedidukas, susimąstęs žmogelis, nuteistas trisdešimčiai metų už tai, kad kuopos raštinėje kumščiu partrenkė leitenantą. — Vakar man buvo pažadėta atšaukti kaltinimą ir vėliau paleisti iš kariuomenės nesutepta reputacija, jeigu sutiksiu grįžti į pėstininkų būrį.

— Ką tu atsakei? — susidomėjęs paklausė Fanstokas.

— Eikit švilpt, — atsakiau. — Su nesutepta reputacija tiesiai į karių kapus.

— Užčiaupk nasrus, — tingiai paliepė sargybinis, — ir imk ratus. Vaiteikeri, dar vieną gurkšnį išsilaipinimo dienos garbei paminėti.

— Neturiu ko švęsti, — atsakė Maiklas, stengdamasis išsaugoti džiną.

— Nebūk toks nedėkingas, — kalbėjo sargybinis. — Tu čia sveikas ir saugus, o galėtum voliotis kur nors pakrantėje su skeveldra užpakalyje. Turi ką švęsti. — Jis ištiesė ranką. Maiklas padavė jam butelį.

— Tas džinas, — pasakė Maiklas, — kainavo man du svarus už pintą.

Sargybinis plačiai šypsojosi.

— Tave apmovė, — pasakė jis ir nugėrė didelį gurkšnį.

Abu kaliniai žiūrėjo į jį godžiomis, ilgesingomis akimis. Sargybinis grąžino Maiklui butelį. Maiklas irgi išgėrė, šiandien juk išsilaipinimo diena. Jis jautė, kaip alkoholis apsiautė jį saldžia savigailos banga. Jis šaltai dėbtelėjo į kalinius ir paslėpė butelį.

— Na, — pasakė Fanstokas, — senis Ruzveltas patenkintas. Pagaliau jis kariauja ir jau spėjo pražudyti daugybę amerikiečių.

— Galiu lažintis, kad jis iš džiaugsmo iššoko iš vežimėlio ir dabar suka valsus Baltuosiuose rūmuose, — pasakė sargybinis.

— Girdėjau, — kalbėjo Fanstokas, — kad tą pačią dieną, kai paskelbė karą Vokietijai, jis surengė Baltuosiuose rūmuose puotą su kalakutais ir prancūzišku vynu, o jai pasibaigus jie ten guldėsi vieni kitus ant stalų ir suolų.

Maiklas giliai įkvėpė.

— Vokietija paskelbė karą Jungtinėms Valstijoms, — pasakė jis. — Man visai nesvarbu, bet buvo šitaip.

— Vaiteikeris — komunistas iš Niujorko, — informavo Fanstokas sargybinį. — Jis pamišęs dėl Ruzvelto.

— Nesu pamišęs dėl nieko, — atsakė Maiklas. — Tik karą mums paskelbė Vokietija, Italija taip pat. Praėjus dviem dienoms po Perl Harboro.

— Tegu pasako kiti, — tarė Fanstokas. Jis pasisuko į sargybinį ir kalinius. — Apšvieskit protą mano bičiuliui, — paprašė jis.

— Mes pradėjome karą, — pasakė sargybinis. — Mes paskelbėme karą. Aiškiai prisimenu.

— O jūs, vyručiai? — kreipėsi Fanstokas į kalinius.

Tie du sutartinai linktelėjo.

— Mes paskelbėme karą, — pasakė tas, kuriam žadėjo dovanoti bausmę, jeigu jis sutiktų eiti į pėstininkus.

— Teisingai, — pritarė antras kalinys, tarnavęs oro pajėgose, kol Velse buvo sučiuptas klastojant čekius.

— Matai, Vaiteikeri, — pasakė Fanstokas. — Keturi prieš vieną. Dauguma laimi.

Maiklas girtu žvilgsniu dėbsojo į Fanstoką. Staiga jam pasidarė nebepakenčiamas tas spuoguotas, klastingas, savimi patenkintas veidas. „Tik ne šiandien, — niūriai pagalvojo Maiklas, — ne tokią dieną, kaip ši.“

— Bukas besmegeni, šunsnuki, — pasakė Maiklas aiškiai ir piktai, — jei dar kartą pražiosi nasrus, užmušiu tave.

Fanstokas lėtai pajudino lūpas. Ir spjovė ilgą, rudą, dvokiantį spjaudalą. Tabako skystis pliurkštelėjo Maiklui į veidą. Maiklas šoko prie Fanstoko ir du kartus smogė jam į žandikaulį. Fanstokas pargriuvo, bet tuojau pat atsistojo laikydamas rankoje sunkų lentgalį, kurio viename gale styrojo ilgos vinys. Užsimojo ant Maiklo, ir Maiklas puolė bėgti. Sargybinis ir kaliniai atsitraukė, duodami jiems vietos. Stebėjo juos susidomėję.

Fanstokas, nors apkūnus, bėgo greitai ir pasivijo Maiklą tiek, kad pasiekė smogti lenta. Maiklas pajuto, kaip aštrios vinys susmigo jam į petį, ir atšoko. Stabtelėjęs pasilenkė ir pakėlė nuo žemės siaurą lentą. Jam nespėjus atsitiesti, Fanstokas trenkė jam per galvą. Maiklas pajuto, kaip braukdamos vinys dreskia skruostą. Tada jis užsimojo. Trenkė Fanstokui į galvą taip, kad šis pradėjo eiti keistai, šonu ir ėmė sukti pusratį apie Maiklą. Fanstokas vėl užsimojo, bet silpnai, ir Maiklas lengvai atšoko, bet jam buvo sunku nustatyti atstumą dėl akį užpylusio kraujo. Jis šaltai palaukė, kol Fanstokas vėl užsimojo lentgaliu, tada žengė pirmyn ir švystelėjo savo lentgaliu kaip beisbolo lazda. Lenta pataikė Fanstokui į kaklą ir į žandikaulį, ir jis suklupo ant keturių. Stypsojo taip, bukai šypsodamas į ploną dulkių sluoksnį aplink lentų krūvą.

— Gerai, — pasakė sargybinis. — Muštynės buvo puikios. Judu, — jis kreipėsi į kalinius, — pasodinkite tą šunsnukį.

Abu kaliniai priėjo prie Fanstoko, pasodino jį ir atrėmė į dėžę. Fanstokas, ištiesęs kojas, bukai žiūrėjo priešais save į pliką, saulės užlietą žemę. Jis sunkiai kvėpavo, bet jau nurimo.

Maiklas numetė savo lentgalį ir išsitraukė nosinę. Prispaudė prie veido ir atitraukęs smalsiai žiūrėjo į didelę raudoną dėmę.

„Sužeistas, — pagalvojo jis ir nusijuokė, — sužeistas išsilaipinimo dieną“.

Sargybinis pamatė, kaip už šimto jardų pro kampą suka karininkas, ir paskubomis liepė kaliniams:

— Nagi, judėkit. — Tada Maiklui ir Fanstokui. — Geriau grįžkit prie darbo. Ateina Linksmasis Džekas.

Sargybinis su kaliniais sparčiai pasišalino, o Maiklas įdėmiai žiūrėjo į artėjantį karininką, pramintą Linksmuoju Džeku, nes jis niekada nesišypsodavo.

Maiklas stvėrė Fanstoką ir pastatė. Įbruko jam į rankas plaktuką ir Fanstokas automatiškai pradėjo tuksenti lentą. Maiklas pakėlė kelias lentas, demonstratyviai nunešė jas į kitą krūvos galą ir tvarkingai suguldė.

Grįžęs prie Fanstoko, paėmė į rankas savo plaktuką. Abu garsiai tukseno, kai Linksmasis Džekas priėjo prie jų. „Karo lauko teismas, — galvojo Maiklas, — karo lauko teismas, penkeri metai, girtas poste, muštynės, neklusnumas ir taip toliau.“

— Kas čia darosi? — paklausė Linksmasis Džekas.

Maiklas liovėsi kalęs, Fanstokas taip pat. Jis atsigręžė į leitenantą.

— Nieko, sere, — atsakė Maiklas kuo mažiau praverdamas lūpas, kad leitenantas neužuostų kvapo.

— Ar jūs mušėtės?

— Ne, sere, — atsakė Fanstokas, vienydamasis su Maiklu prieš bendrą priešą.

— Iš kur ta žaizda? — Leitenantas mostelėjo į tris kraujuojančius, šviežius dryžius ant Maiklo skruosto.

— Paslydau, sere, — mandagiai atsakė Maiklas.

Linksmasis Džekas piktai perkreipė lūpas. Maiklas žinojo, ką jis galvoja — visi jie vienodi, visi daro iš tavęs kvailį, visoje toje sumautoje kariuomenėje nerasi kareivio, kuris tau sakytų teisybę.

— Fanstokai! — kreipėsi Linksmasis Džekas.

— Klausau, sere.

— Ar tas vyras sako tiesą?

— Taip, sere. Jis paslydo.

Linksmasis Džekas apsidairė, supykęs ir bejėgis.

— Jeigu sužinosiu, kad meluojate... — Grasinamas sakinys pakibo ore. — Gerai, Vaiteikeri, palik viską. Raštinėje tavęs laukia įsakymas. Tu perkeliamas. Eik pasiimti popierių.

Jis dar kartą dėbtelėjo į pagarbą atiduodančius vyrus, nusigręžė ir oriai nužingsniavo.

Maiklas stebėjo tolstančią suirzusią nugarą.

— Kalės vaike, — pasakė Fanstokas, — jeigu dar tave pagausiu, perpjausiu gerklę.

— Buvo malonu susipažinti, — linksmai pasakė Maiklas. — Žiūrėk, švariai šveisk puodus.

Jis numetė šalin plaktuką ir lengvu žingsniu nuėjo į raštinę, plekšnodamas užpakalinę kelnių kišenę, kad nestyrotų butelis.

Vėliau, įsidėjęs į kišenę įsakymą ir naujai apsitvarstęs skruostą, Maiklas krovėsi daiktus į maišelį. Pulkininkas Peivenas gyvas, ir Maiklas turi nedelsdamas prisistatyti jam Londone. Kraudamasis daiktus Maiklas siurbčiojo iš butelio ir pažadėjo sau niekada nerizikuoti, niekur nelįsti savanoriu, dėl nieko nesielvartauti. „Išgyventi, — galvojo jis, — išgyventi; tai vienintelė pamoka, kurią kol kas išmokau.“

Kitą rytą kariniu sunkvežimiu jis išvažiavo į Londoną. Kaimų gyventojai prie kelių sveikino juos, pirštais rodė V ženklus, nes manė, kad sunkvežimis važiuoja į Prancūziją. Maiklas ir kiti su juo važiavę kareiviai ciniškai mojavo jiems atgal, šaipėsi ir juokėsi.

Netoli Londono jie pralenkė anglų sunkvežimių vilkstinę, kurioje važiavo ginkluoti pėstininkai. Ant paskutinio sunkvežimio galo kreida buvo išvedžiota: „Merginos, nedžiūgaukit, mes anglai“

Anglai pėstininkai net nepakėlė akių, kai amerikiečiai juos pralenkė.

Dvidešimt aštuntas skyrius

Mūšis vertinamas skirtingais lygiais. Moraliniu lygiu jis vertinamas Generaliniame štabe už aštuoniasdešimties mylių nuo dundančių pabūklų, kur nuo bylų spintelių rytais nuvalomos dulkės, kur tvyro tyla ir dalykiškumas, kur kariškiai, į kuriuos niekas nešaudo ir kurie patys niekada nešaudė, kitaip tariant, aukštieji generolai, posėdžiauja vilkėdami išlygintomis uniformomis ir kuria ataskaitas apie tai, kad kažkur padaryta viskas, kas žmogui įmanoma, o dėl viso kito reikia pasikliauti Dievu, kuris, kaip žinia, keliasi anksti ir pradeda dienos darbus. Jis šališkai ir kritiškai stebi laivus, vyrus, skęstančius vandenyje, skrendančius sviedinius, šaudančiųjų taiklumą, jūrų karininkų sumanumą, vyrų kūnus, minų išsviestus į orą, bangas, skalaujančias metalinius strypus, sukaltus palei krantą, patrankas, užtaisomas aikštelėse, ir pastatą už šimto mylių, toli nuo verdančios juostos, skiriančios abi armijas. Anoje rytais irgi nuo bylų nuvalomos dulkės, priešo generolai irgi posėdžiauja išlygintomis uniformomis, žiūri į labai panašius žemėlapius, skaito labai panašius raportus, lygina savo ir kolegų bei priešininkų dvasios tvirtumą ir proto išradingumą. Tuose pastatuose, tuose kabinetuose, kur ant sienų kabo didžiuliai žemėlapiai su raudonu ir juodu pieštuku apvedžiotomis veiksmų zonomis, mūšis greitai įgyja tvarkingą ir oficialų pobūdį. Prie tų žemėlapių be perstojo kuriami planai. Jeigu žlugs Planas 1, jį pakeis Planu 2. Jei Planas 2 pasiseks tik iš dalies, tada galią įgaus paruoštas Planas 3. Generolai Vest Pointe, Spandau ir Sandherste studijavo iš tų pačių vadovėlių, kai kuriuos parašė jie patys, ir visi skaitė vieni kitų veikalus. Jie visi žino, ką darė Cezaris panašiomis aplinkybėmis, kur suklydo Napoleonas Italijoje, kaip Liudendorfas nesugebėjo pasinaudoti pralaužtu frontu 1915 metais. Jie visi abiejose Lamanšo pusėse tikisi, kad aplinkybės niekada nepareikalaus iš jų giežto apsisprendimo — taip arba ne, nuo kurio priklausys mūšio, o gal net valstybės lemtis, kuris atima iš žmogaus paskutinius drąsos likučius, kuris gali sužlugdyti žmogų visam likusiam gyvenimui, atimti apdovanojimus, apjuodinti jį. Todėl jie posėdžiauja savo kabinetuose, primenančiuose General Motors arba L G. Farben Frankfurte valdytojų kabinetus su stenografuotojomis, mašininkėmis ir flirtais koridoriuose, jie žiūri į žemėlapius, skaito raportus ir meldžia Dievo, kad Planas 1, Planas 2 ir Planas 3 pavyktų, kaip buvo numatyta Grosvenoro aikštėje ir Vilhelmo gatvėje, tik su labai mažais, nereikšmingais pakeitimais, bet su jais kareiviai susitvarkys ten, vietoje, mūšio lauke.

Bet fronte esantys vyrai mūšį vertina kitu lygiu. Jų niekas neklausė, kaip reikėtų atkirsti priešo fronto liniją nuo jo užnugario. Su jais nesitarė, kaip ilgai reikia šaudyti iš patrankų. Meteorologai nepapasakojo jiems nei apie potvynius ir atoslūgius birželio mėnesį, nei apie galimas audras. Kareiviai nedalyvavo konferencijose, kur buvo aptariama, kiek divizijų apsimoka paaukoti, kad iki 16.00 valandos būtų galima prasiskverbti į šalies gilumą vieną mylią. Desantinėse baržose nėra spintelių su bylomis, nėra stenografuotojų, su kuriomis būtų galima flirtuoti, nėra žemėlapių, ant kurių kiekvieno kareivio veiksmai, padauginti iš dviejų milijonų, virsta aiškiais, tvarkingais, protingais simboliais, tinkamais paskelbti viešai ir padėti ant istorikų stalo.

Kareiviai mato šalmus, vėmalus, žalią vandenį, sprogimų geizerius, dūmus, dūžtančius lėktuvus, kraujo plazmą, po vandeniu styrančias užtvaras, kulkosvaidžius, išblyškusius, bukus veidus, pakrikusius skęstančius vyrus, bėgančius ir krintančius, regis, visai pamiršusius viską, ko buvo mokomi, palikusius savo darbus ir žmonas, kad galėtų apsivilkti savo šalies uniforma. Generolams, posėdžiaujantiems prie žemėlapių už aštuoniasdešimties mylių nuo fronto linijos, galvoje kartais praplaukia mintys apie Cezarį, Klauzevicą ir Napoleoną, bet įvykiai jų požiūriu klostosi pagal planą arba beveik pagal planą, tačiau kareiviui mūšio lauke atrodo, kad viskas klostosi blogai.

— O Dieve, — dejuoja kareivis mūšyje, kai sviedinys pataiko į desantininkų baržą po dviejų valandų nuo operacijos pradžios, iki kranto likus vos vienai myliai, o ant slidaus denio pasigirsta sužeistųjų riksmai. — O Dieve, viskas sumauta.

Generolams, esantiems už aštuoniasdešimties mylių nuo kranto, pranešimai apie nuostolius žadina drąsą. Kareiviams mūšyje nuostoliai drąsos nežadina. Kai kulka pataiko į jį arba į greta esantį kareivį, kai už penkiasdešimties pėdų sprogsta laivas, kai jaunesnysis leitenantas laive ant tiltelio plonu, mergaitišku balsu šaukiasi motinos, nes nebeliko jo kūno žemiau diržo, tada kareiviui atrodo, kad jis pateko į siaubingą katastrofą. Tokią akimirką neįmanoma patikėti, kad už aštuoniasdešimties mylių yra žmogus, kuris tą katastrofą numatė, paskatino, pasirūpino, kad ji įvyktų, kad vėliau jis galėtų pranešti (žinodamas apie sviedinį, apie desantininkų baržą, slidų nuo kraujo denį ir šaukiantį jaunesnįjį leitenantą), jog viskas vyksta pagal planą.

— O Dieve, — dejuoja kareivis mūšyje matydamas, kaip tankai amfibijos dingsta po vandeniu ir gal tik vienam vyrui pavyksta išplaukti į paviršių. — O Dieve, — verkia jis, žiūrėdamas į keistą, atskirai gulinčią koją, staiga suvokęs, kad ta koja jo. — O Dieve, — dejuoja jis, kai nuleidus tiltelį dvylika prieš jį einančių kareivių kulkų pakirsti krinta į šaltą, iki juosmens gilumo vandenį. — O Dieve, — dejuoja jis, ieškodamas ir nerasdamas krante apkasų, kuriuos, kaip jam sakė, aviacija bus paruošusi, o neradęs krinta ant žemės ir laukia, kad ant jo tyliai užkris sviedinys. — O Dieve, — verkia jis matydamas, kaip jo mylimas draugas, su kuriuo susibičiuliavo 1940 metais Fort Beninge, Džordžijoje, užlipo ant minos ir dabar kabo ant spygliuotos vielos, o per nugarą žiojėja rėžis nuo kaklo iki klubų. — O Dieve, — dejuoja kareivis mūšyje, — viskas sumauta.

Desantininkų barža suposi ant bangų iki ketvirtos valandos popiet. Vidurdienį kita barža surinko sužeistuosius, sutvarstė ir perpylė kraują. Nojus stebėjo, kaip sutvarstyti ir į antklodes suvynioti vyrai neštuvais perkeliami į kitą laivą, ir galvojo, negalėdamas užgniaužti pavydo: „Jie grįžta atgal, jie grįžta atgal, po dešimties valandų jie bus Anglijoje, po dešimties dienų tikriausiai jau bus Jungtinėse Valstijose, tai bent sėkmė, jiems nebeteks kariauti.“

Bet netrukus, kai barža su sužeistaisiais atitolo per šimtą pėdų, į ją pataikė sviedinys. Šalia jos kažkas pūkštelėjo į vandenį, ir atrodė, kad daugiau nieko neatsitiko. Bet barža pamažu pakrypo į šoną, minutę ar dvi antklodės, tvarsčiai ir neštuvai sukosi žalio vandens sūkuryje, ir viskas dingo. Tarp sužeistųjų buvo Donelis, jam galvon buvo įstrigusi skeveldra. Nojus dairėsi Donelio putotame, sudrumstame vandenyje, bet tuščiai. „Jam taip ir neteko iššauti iš liepsnosvaidžio, — niūriai pagalvojo Nojus. — O jis taip ilgai mokėsi.“

Kolklafo nesimatė. Jis visą dieną sėdėjo triume. Denyje buvo tik leitenantai Grynas ir Sorensonas. Leitenantas Grynas buvo laibas, mergaitiškos išvaizdos vyras, per mokymus visi šaipėsi iš jo bidzenančios eisenos ir plono balso. Bet jis vaikščiojo po denį, ėjo prie sužeistųjų ir prie tų, kurie jau žinojo, kad mirs. Jis stengėsi atrodyti žvalus, elgėsi sumaniai, padėjo tvarstyti ir perpilti kraują, visiems aiškino, kad barža nepaskęs, kad jūreiviai tvarko variklius ir po penkiolikos minučių visi bus krante. Jis tebevaikščiojo ta pačia kvaila, bidzenančia eisena, balsas netapo vyriškesnis, bet Nojus suprato, kad jeigu leitenanto Gryno, kuris prieš karą turėjo drabužių krautuvėlę Pietų Karolinoje, denyje nebūtų, pusė kuopos iki pietų jau būtų iššokinėjusi per bortą.

Niekas negalėjo pasakyti, kas jų laukia krante. Bernekeris net papokštavo. Visą rytą, kai sviediniai krito į vandenį aplink juos, jis kartojo keistu, kimiu balsu, tvirtai įsikibęs Nojui į ranką: „Šiandien mums klius. Šiandien mums klius.“ Bet apie vidurdienį susitvardė. Liovėsi vėmęs, suvalgė sausą davinį, net pasiskundė, kad sūris sudžiūvęs, ir arba susitaikė su likimu, arba ateitį pradėjo matyti šviesesnę. Kai Nojus, atidžiai žiūrėdamas į krantą, kur krito sviediniai, bėgiojo kareiviai ir sproginėjo minos, paklausė Bernekerio: „Kaip ten einasi?“, Bernekeris atsakė: „Nežinau. Man dar neatnešė Niujorko Times“ Ne kažkoks pokštas, bet Nojus juokėsi kaip pašėlęs, o Bernekeris plačiai šypsojosi patenkintas padarytu įspūdžiu. Nuo tada, kai kuopa jau buvo įžengusi toli į Vokietijos žemę, paklausus, kaip einasi, paprastai būdavo atsakoma: „Man dar neatnešė Times.“

Nojui laikas bėgo ilgame, šaltame, pilkame svaigulyje, ir gerokai vėliau, kai jis mėgino prisiminti, kaip tada jautėsi, kai barža bejėgiškai suposi ant bangų, kai denis buvo slidus nuo kraujo ir jūros vandens, kai atsitiktiniai sviediniai sproginėjo aplinkui, tai į atmintį grįžo tik nereikšmingi įspūdžiai — Bernekerio pokštas, leitenantas Grynas, pasilenkęs prie sužeistojo ir kantriai laikantis šalmą jam nusivemti, jūrų karininko, desantininkų baržos vado veidas, kai jis pasilenkė per bortą apžiūrėti nuostolių — įraudęs, piktas, sutrikęs, kaip beisbolo žaidėjo, kurį neteisingai nubaudė trumparegis teisėjas.

Donelio veidas, kai sutvarsčius galvą dingo jo šiurkštūs, brutalūs bruožai; gulint be sąmonės veidas buvo susikaupęs ir romus, kaip vienuolių iš filmų. Tuos dalykus Nojus prisiminė, ir dar tai, kad jis po kelis kartus per valandą tikrino, ar maišelyje nesudrėko sprogmenys, vis čiupinėjo, ar tvarkingas šautuvo saugiklis, po kelių minučių pamiršęs tikrindavo iš naujo...

Baimė užliedavo bangomis — tomis akimirkomis Nojus gūždavosi prie turėklų, jausdavosi bejėgis, sučiaupdavo lūpas ir apie nieką negalvodavo. Tada užeidavo tarpai, kai pasijusdavo esąs aukščiau viso to, kas vyksta, tarsi jam negalėtų nieko bloga nutikti, o jeigu negali nutikti, tai jo nesužeis, o jeigu nesužeis, tai nėra ko bijoti. Kartą jis išsiėmė piniginę ir rimtu veidu ilgai žiūrėjo į nuotrauką, kurioje Houpė šypsosi, o kūdikis jos rankose plačiai žiovauja.

Tais tarpais, kai nejausdavo baimės, mintys bėgdavo be konkrečios krypties, tarsi smegenims būtų nusibodusi dienos veikla ir jos būtų smaginusios save prisiminimais, kaip mokinukas, svajojantis suole birželio dieną, kai už lango plieskia saulė, o virš suolų mieguistai zyzia musės... Kapitono Kolklafo kalba, pasakyta prieš savaitę desantinių dalinių telkimo vietoje netoli Sauthemptono (negi tik prieš savaitę, kvepiančiame gegužės mėnesio miške, kai tris kartus per dieną jie gaudavo puikų maistą, o poilsio palapinėje stovėjo statinaitė alaus, kai ant tankų ir patrankų sviro žydinčios šakos, kai dukart per dieną buvo rodomi filmai: „Madam Kiuri“, kuriame elegantiškai vilkinti Grier Garson išranda radį, arba filmai, kuriuose rodomos Betės Greibl kojytės, išdarinėjančios velnius, kad pakeltų pėstininkų dvasią — visa tai mirguliavo ekrane, kurį sujudindavo į palapinę patekęs vėjo gūsis, — negi tai buvo tik prieš savaitę?).

— Tai štai, vyručiai.... (Kapitonas Kolklafas savo kalboje gal dvidešimt kartų pavartojo žodį „vyručiai“.) Parengimu prilygstate geriausiems pasaulio kareiviams. Kai išsilaipinsite aname krante, būsite geriau ginkluoti, geriau apmokyti, geriau parengti už kiekvieną tų šunsnukių, kuriuos ten sutiksite. Visi pranašumai jūsų pusėje. Vyručiai, jūs išsilaipinsite ir žudysite tuos kaimo mulkius. Nuo šiol tik apie tai galvokite — žudyti tuos šunsnukius. Kai kurie iš jūsų būsite sužeisti, vyručiai, kai kurie žūsite. Neketinu nuo jūsų to slėpti ar vynioti į vatą. Gal ir daugelis jūsų žus... — Jis kalbėjo lėtai, pasimėgaudamas. — Tam jus ir paėmė į kariuomenę, vyručiai, todėl esate čia ir būsite išlaipinti kitame krante. Jeigu dar nesusitaikėte su ta mintimi, tai susitaikykite. Nesakysiu patriotinių kalbų. Kai kurie iš jūsų žus, bet jūs nužudysite daug vokiečių. Jeigu kuris nors iš jūsų... — Jis žvilgsniu susirado Nojų ir šaltai dėbsojo į jį. — Jeigu kuris nors iš jūsų tikisi, kad jam pavyks pasprukti arba išsisukti nuo pareigos gelbstint užpakalį, tegu nepamiršta, kad aš būsiu kartu ir pasirūpinsiu, kad kiekvienas atliktų pareigą. Ši kuopa bus geriausia divizijoje. Taip aš nusprendžiau, vyručiai. Kai mūšis baigsis, tikiuosi gauti majoro laipsnį. Ir jūs, vyručiai, man tą laipsnį pelnysite. Aš dirbau dėl jūsų, o dabar jūs padirbėsite dėl manęs. Įsivaizduoju, kaip mano kalba nepatiktų storašikniams iš specialiosios tarnybos ir propagandos skyriaus Vašingtone. Bet tegu jie eina švilpt. Jie turėjo galimybę su jumis pasikalbėti, ir aš netrukdžiau. Jie kišo jums knygiūkštes apie taurius idealus ir kitokius niekus, o aš stovėjau nuošalyje ir leidau jiems žaisti. Leidau jiems vystyti jus, kišti į burną čiulptuką, milteliais barstyti užpakaliukus ir kalbėti, kad gyvensite amžinai, o armija rūpinsis jumis kaip motina. Jie savo kalbas baigė, ir dabar jūs klausysite tik manęs. Štai jums vieninteliai evangelijos žodžiai: šita kuopa išžudys daugiau vokiečių negu bet kuri kita divizijos kuopa, ir aš gausiu majoro laipsnį Liepos ketvirtosios proga. O jeigu mums teks patirti didesnius nuostolius negu jiems — galiu pasakyti tik viena: nueikite pas kapelioną, vyručiai. Jūs atvykote į Europą ne paminklais gėrėtis. Seržante, paleiskite kuopą.

— Ramiai! Kuopa, laisvai!

Kapitono Kolklafo nesimatė visą dieną. Gal jis triume ruošė kitą kalbą atvykimui į Prancūziją, o gal gulėjo nebegyvas. O leitenantas Grynas, gyvenime nepasakęs nė vienos kalbos, plovė žaizdas sulfanilamidu, dangstė mirusius ir šypsojosi gyviesiems primindamas saugoti šautuvų buožes nuo vandens, tykštančio iš visų pusių.

Pusę penkių jūreiviai pagaliau sutaisė variklius, kaip leitenantas Grynas buvo žadėjęs, ir po penkiolikos minučių barža slystelėjo į krantą. Krante buvo judru, atrodė, kad negresia joks pavojus. Šimtai vyrų skubėjo pirmyn ir atgal, nešė šovinių dėžes, krovė maisto davinius, vyniojo vielas, nešė į baržas sužeistuosius, kūrėsi nakčiai tarp baržų ir buldozerių nuolaužų, ir sudaužytų pabūklų. Šautuvai dabar tratėjo gan toli, kitapus uolos, pakibusios virš kranto. Kartkartėmis sprogdavo mina, kartkartėmis ant smėlio nukrisdavo sviedinys, bet buvo aišku, kad kol kas pakrantėje saugu.

Kapitonas Kolklafas pasirodė denyje, kai barža nosimi įčiuožė į lėkštą krantą. Jam prie šono prabangiame odiniame dėkle kabojo pistoletas perlamutrine rankena. Žmonos dovana, kaip kartą pasigyrė jis kuopoje, ir nešiojo jį puikuodamasis, nuleistą ant šlaunies, kaip koks šerifas iš vesternų žurnalų viršelio.

Pionierių dalinio kapralas ženklais rodė baržos komandai, kur švartuotis žmonių pilnoje pakrantėje. Kapralas atrodė nuvargęs, bet ramus, tarsi didžiąją gyvenimo dalį būtų praleidęs Prancūzijos pakrantėje, apšaudomas iš patrankų ir kulkosvaidžių.

Baržos šone buvo nuleistas tiltelis, ir Kolklafas pradėjo vesti savo kuopą į krantą. Sveikas liko tik vienas tiltelis. Kitus nuplėšė pataikęs sviedinys.

Kolklafas nuėjo iki tiltelio galo, kuris rėmėsi į minkštą smėlį, bet atplaukusi banga paslėpdavo jį beveik per tris pėdas po vandeniu. Kolklafas stabtelėjo vieną koją laikydamas ore. Tada atsitraukė.

— Eikite, kapitone, — ragino kapralas.

— Ten apačioje yra mina, — šūktelėjo Kolklafas. — Tegu tie vyrai, — jis parodė į būrį pionierių, kurie buldozeriu tiesė kelią per kopas, — ateina čia ir patikrina.

— Kapitone, čia minų nėra, — nuvargusiu balsu pasakė kapralas.

— Sakau jums, aš mačiau miną, kaprale, — riktelėjo Kolklafas.

Leitenantas, vadovaujantis baržos įgulai, prasibrovė iki tiltelio galo.

— Kapitone, — pasakė jis suirzęs, — prašau išvesti vyrus iš laivo. Man reikia plaukti iš čia. Neketinu čia nakvoti ir varikliai vos gyvi. Jeigu sugaišime dar dešimt minučių, iš viso nebeišplauksime.

— Tiltelio gale yra mina, — garsiai pasakė Kolklafas.

— Kapitone, — pasakė kapralas, — jau trys kuopos išsilaipino iš baržos šitoje vietoje, ir nė vienas nesusisprogdino.

— Aš jums įsakau, — nenusileido Kolklafas. — Eikite, atveskite tuos vyrus ir patikrinkite.

— Klausau, sere, — atsakė kapralas gūžteldamas pečiais. Jis nuėjo prie buldozerių aplenkdamas šešiolika lavonų, suvyniotų į antklodes ir tvarkingai suguldytų.

— Jeigu tuojau pat neišlipsite iš laivo, — pasakė jūrų leitenantas, — Jungtinių Valstijų laivynas neteks baržos.

— Leitenante, — šaltai atšovė Kolklafas, — rūpinkitės savo darbu, o aš — savo.

— Jei per dešimt minučių neišlipsit į krantą, — pasakė leitenantas tilteliu grįždamas atgal, — tai jus patį ir visą jūsų sumautą kuopą išplukdysiu į jūrą. Turėsite prisidėti prie jūrų pėstininkų, jeigu norėsite išvysti krantą.

— Visas šis reikalas, leitenante, — pagrasino Kolklafas, — bus praneštas atitinkamai vadovybei.

— Dešimt minučių, — šūktelėjo įsiutęs leitenantas per petį, skubėdamas drebančiu tilteliu.

— Kapitone, — kreipėsi leitenantas Grynas laibu balsu, stovėdamas tiltelio viduryje, kur buvo išsirikiavę vyrai ir įtariai dėbčiojo į žalią drumstą vandenį, kurio paviršiuje plaukiojo išmesti gelbėjimosi diržai, medinė šovinių dėžė ir kartoninės sauso davinio dėžutės. — Kapitone, — kalbėjo leitenantas Grynas, — aš pasirengęs žengti pirmas, jeigu kapralas sako, kad čia saugu. Vyrai galės žengti mano pėdomis ir...

— Neketinu šitame krante prarasti bent vieną kareivį, — atsakė Kolklafas. — Likite, kur esate. — Jis lengvai, bet ryžtingai ištiesė ranką į žmonos padovanotą revolverį su perlamutrine rankena. Nojus pastebėjo, kad dėklo apačioje kabo žaliaminės odos karčiukai kaip kaubojų kostiumuose, kuriuos tėvai dovanoja vaikams per Kalėdas.

Kapralas jau ėjo atgal pakrante su savo leitenantu. Šis stambus, didžiulis vyras buvo be šalmo. Ir nesinešė jokio ginklo. Vėjo nugairintas, raudonas, prakaituotas veidas, iš atraitytų darbinio drabužio rankovių kyšančios milžiniškos, purvinos rankos darė jį panašesnį ne į kareivį, o į kelio remonto darbų vykdytoją.

— Nagi, kapitone, — paragino leitenantas, — lipkite į krantą.

— Čia yra mina, — atsakė Kolklafas. — Kvieskit čia savo vyrus ir patikrinkit.

— Jokios minos čia nėra, — pasakė leitenantas.

— Aš sakau, kad mačiau miną.

Vyrai, išsirikiavę už kapitono, sutrikę klausėsi. Dabar, kai jau atsidūrė taip arti nuo kranto, jiems buvo sunku ištverti laive, kuriame tą dieną tiek prisikentėjo ir kuris iki šiol tebebuvo gundantis taikinys, girgždantis ir braškantis nuo kiekvieno atriedančios bangos smūgio. Pakrantės kopos, apkasai ir krovinių stirtos darė saugumo įspūdį, atrodė tvirti ir priminė namus, priešingai viskam, kas plaukia ir yra valdoma Karo laivyno. Jie stovėjo už Kolklafo ir su neapykanta žiūrėjo jam į nugarą.

Pionierių leitenantas žiojosi kažko sakyti Kolklafui, bet dirstelėjo žemyn ir prie kapitono diržo pamatė perlamutru inkrustuotą revolverio rankeną. Tuoj sučiaupė burną šypsodamasis. Tada ramiu veidu, netaręs nė žodžio, įbrido į vandenį nenusiavęs ir sunkiais žingsniais pradėjo trypti dugną iki tiltelio ir aplinkui, nors bangos duždamos siekė jam iki šlaunų. Abejingai žingsniuodamas jis ištrypė kiekvieną pakrantės colį, kur galėtų atsistoti kuris nors iš kareivių. Ir vėl, netaręs Kolklafui nė žodžio, išbrido iš vandens kiek pakumpęs iš nuovargio ir sunkiais žingsniais grįžo ten, kur jo vyrai stengėsi buldozeriu nustumti didžiulį betoninį luitą su styrančiais metaliniais bėgiais.

Kolklafas staigiai atsigręžė, bet nė vienas kareivis nesišypsojo. Jis nusigręžė ir žengė ant Prancūzijos žemės atsargiai, bet oriai, kuopa po vieną nuėjo paskui jį per šaltą vandenį, kuriame plaukiojo pirmosios didžiojo mūšio Europos žemyne šiukšlės.

Pirmą dieną kuopai kautis neteko. Jie apsikasė, suvalgė sausą vakarienės davinį (jį sudarė veršiena, pyragas ir vitaminizuotas šokoladas, jie atsidavė fabrikine gamyba, buvo sūresni ir sprangesni už natūralų maistą), išsivalė šautuvus ir stebėjo, kaip išsilaipina į krantą naujos kuopos. Kaip tikri veteranai šaipėsi iš naujokų, krūpčiojančių nuo atsitiktinių sviedinių ir žengiančių atsargiai, kad neužliptų ant minos. Kolklafas išėjo ieškoti savo pulko, kuris jau buvo išsilaipinęs, bet niekas nežinojo, kur jis.

Naktis buvo tamsi, vėjuota, drėgna ir šalta. Prieš sutemstant dar buvo užskridę vokiečių lėktuvai. Laivų, stovinčių reide, pabūklai ir priešlėktuvinės patrankos ant kranto skvarbė dangų degančio metalo juostomis. Skeveldros minkštai pupsėjo į smėlį šalia Nojaus, o jis bejėgiškai spoksojo į jas svarstydamas, ar ateis tokia diena, kai jo gyvybei nebegrės pavojus.

Juos pažadino auštant. Kolklafas jau buvo grįžęs iš pulko. Naktį jis buvo pasiklydęs ir vaikščiojo pakrante ieškodamas savo kuopos, kol iš baimės į jį šovė kažkoks ryšininkų sargybinis. Tada jis nusprendė, kad vaikščioti pavojinga, išsirausė apkasą ir ten tūnojo, kol prašvito tiek, kad nebenušautų saviškiai. Jis atrodė susmukęs, pavargęs, bet tratino įsakymus kaip automatas, pirmas ėmė lipti aukštyn į statų krantą, o kuopa būreliu sekė iš paskos.

Nojus spėjo persišaldyti, jis šniurkščiojo ir šnypštėsi nosį. Nors vilkėjo šiltais vilnoniais apatiniais, buvo apsimovęs dvejas vilnones kojines, vilkėjo chaki spalvos drabužius, žygio striukę, ant viršaus buvo užsitempęs chemiškai apdorotus darbinius drabužius, kietus ir nepralaidžius vėjui, bet vis tiek jautė, kaip šaltis smelkia jį iki kaulų žengiant per šlapią smėlį pro aprūkusias ir sudaužytas vokiečių atspariąsias ugniavietes, pro žuvusiuosius su pilkomis milinėmis, dar nepalaidotus, pro sudaužytą vokiečių patranką, vis dar grėsmingai nukreiptą pakrantės pusėn.

Jų kuopą šokčiodami ir slidinėdami lenkė sunkvežimiai ir džipai, jie tempė priekabas, prikrautas amunicijos, o ką tik atgabenti tankai tarškėdami ropštėsi į kalvą, jie atrodė pavojingi ir nenugalimi. Karo policija reguliavo eismą, pionieriai tiesė kelius, buldozeriai lygino pakilimo taką lėktuvams, sanitarinės mašinos, vežančios sužeistuosius, suguldytus ant neštuvų, slidinėjo giliomis kelio vėžėmis tarp vėliavėlėmis pažymėtų minų laukų ir skubėjo prie evakuacijos punktų, įsikūrusių uolos papėdėje. Plačiame lauke, pilname sviedinių išraustų duobių, laidojimo komandos kareiviai laidojo žuvusius amerikiečius. Buvo matyti, kad toje scenoje judama tvarkingai ir energingai, ji priminė Nojui vaikystę Čikagoje, kai jis stebėjo, kaip cirko darbininkai tempia palapines, stato narvus, įrengia gyvenamąsias patalpas.

Užkopęs į kalvos viršūnę, Nojus atsigręžė į krantą, stengdamasis jį įsidėmėti. „Kai grįšiu, — galvojo jis, — Houpė ir jos tėvas norės sužinoti, kaip čia atrodė.“ Besvarstydamas, ką jis pasakos jiems tą tolimą, gražią, taikią dieną, Nojus vis labiau įtikėjo, kad ta diena ateis, kad jis bus gyvas ir galės švęsti. Jis nusišaipė pagalvojęs, kad švęs vilkėdamas minkštu plonos vilnos kostiumu ir melsvais marškiniais, gal sėdėdamas po klevu su alaus bokalu rankoje giedrą sekmadienio popietę, ir įkyrės savo artimiesiems nepabaigiamais Didžiojo karo veterano pasakojimais.

Krantas, nubarstytas plienine Amerikos gamyklų produkcija, atrodė kaip netvarkingas milžinų parduotuvės rūsys. Jūroje netoli nuo kranto, už senų krovininių laivų, nuskandintų ir paverstų bangolaužiais, stovėjo eskadriniai minininkai ir virš kareivių galvų šaudė į priešo įtvirtinimus sausumoje.

— Štai kaip reikia kariauti, — pasakė Bernekeris, einantis greta Nojaus. — Jie miega tikrose lovose, kajutėse paduodama kava. Šaudykite, sere, kai būsite pasirengęs. Būtume stoję tarnauti į laivyną, Akermanai, jei būtume turėję proto bent tiek, kiek triušiai.

— Nagi, nagi, judinkitės! — Tai jiems už nugaros šaukė Riketas tuo pačiu urzgiančiu seržantišku balsu, kurio nei kelionė jūra, nei žuvusiųjų gausybė negalėjo pakeisti.

— Aš pasirinkčiau jį, — pasakė Bernekeris, — jeigu man reikėtų dviese likti negyvenamoj saloj.

Jie apsigręžė ir nužygiavo į krašto gilumą, už nugaros palikę krantą.

Žygiavo pusvalandį ir tada tapo akivaizdu, kad Kolklafas vėl pasiklydo. Jis sustabdė kuopą kryžkelėje, kur du karo policininkai reguliavo eismą iš gilios duobės, išsikastos kelio pakraštyje. Virš žemės paviršiaus kyšojo tik jų šalmai ir pečiai. Nojus matė, kaip Kolklafas piktai mojuoja rankomis ir įsiutęs šaukia ant reguliuotojų, o šie tik purtė galvas, kad nežino. Tada Kolklafas vėl išsiėmė žemėlapį, šūktelėjo leitenantui Grynui, ir tas atskubėjo pagelbėti.

— Kaip mums pasisekė, — pasakė Bernekeris linguodamas galva, — kad turime kapitoną, kuris ir plūgo šokių salėje nerastų.

— Grįžkite atgal, — šaukė Kolklafas Grynui. — Grįžkite į savo vietą. Aš žinau, ką darau!

Jis įsuko į keliuką tarp aukštų, spindinčių gyvatvorių, ir kuopa pamažu patraukė paskui jį. Tarp gyvatvorių buvo tamsiau ir daug tyliau, nors šaudymai nesiliovė. Vyrai neramiai dairėsi į tankius, susipynusius lapus, tinkamą vietą pasalai.

Niekas nepratarė nė žodžio. Kareiviai nuvargę turseno abiem šlapio keliuko kraštais. Pro įprastą kojų šlepsėjimą minant tirštą keliuko purvą kareiviai stengėsi išgirsti kokį nors pašalinį šlamėjimą, atlaužiamo gaiduko spragtelėjimą, šnabždesį vokiečių kalba.

Keliukas atsivėrė į lauką, pro debesis trumpai švystelėjo saulė ir visi pasijuto geriau. Lauko viduryje paniurusi sena valstietė melžė karvę, jai padėjo basakojė mergaitė. Moteris sėdėjo ant suolelio, greta stovėjo aplūžęs vežimas, o tarp ienų pakinkytas didžiulis, gauruotas arklys. Moteris pamažu ir abejingai timpčiojo prižiūrėtos, švarios karvės spenius. Virš galvų skrido ir kažkur sproginėjo sviediniai, visai netoli energingai tratėjo kulkosvaidžiai, bet moteris net nepakėlė galvos. Mergaitei buvo ne daugiau kaip šešiolika metų, ji vilkėjo nunešiotą žalią megztuką, į plaukus buvo įsirišusi raudoną kaspiną ir akivaizdžiai domėjosi kareiviais.

— Akermanai, ko gera, aš liksiu čia ir parsisamdysiu ūkyje, — pasakė Bernekeris. — Vėliau tu man papasakosi, kaip baigėsi karas.

— Žygiuok, kareivi, nesustok, — paragino Nojus. — Per kitą karą mes visi tarnausime maisto gurguolėje.

— Man patinka ta mergaitė, — pasakė Bernekeris. — Ji primena man Ajovą. Akermanai, ar bent kiek moki prancūziškai?

— A votre sante, — pasakė Nojus. — Tik tiek.

— A votre sante, — šūktelėjo Bernekeris mergaitei, plačiai šypsojosi ir mojo šautuvu, — d votre sante, mažule, tavo močiutę taip pat.

Mergaitė šypsodama pamojo jam.

— Aš jai labai patinku, — pareiškė Bernekeris. — O ką aš jai pasakiau?

— Į sveikatą!

— Velnias, — nusivylė Bernekeris, — per daug oficialu. Norėčiau pasakyti ką nors švelnesnio.

— Je tadore, — pasakė Nojus kažkada atmintin įstrigusią frazę.

— Ką tai reiškia?

— Tu man labai patinki.

— Švelnesni žodžiai, — pasakė Bernekeris. Priėjęs lauko pakraštį jis atsisuko, nusiėmė šalmą, nusilenkė ir galantiškai pamojavo tuo dideliu metaliniu puodu. — Mažule, — sugriaudėjo jis, šalmas lengvai suposi jo stambioje žemdirbio rankoje, įdegęs veidas buvo rimtas, iš jo sklido meilė. — Mažule, je tadore, je tadore...

Mergaitė nusišypsojo ir vėl pamojo.

— Je tadore, mon Americain, — atsakė ji.

— Žemėje nėra kitos tokios puikios šalies, — pareiškė Bernekeris.

— Žygiuok, eržile, — paragino Riketas, stumteldamas jį aštriu kaulėtu nykščiu.

— Lauk manęs, — suriko Bernekeris per visą pievą ir pro karves, tokias panašias į karves jo gimtojoje Ajovoje. — Lauk manęs, mažule, nežinau, kaip pasakyti prancūziškai, lauk manęs, aš grįšiu...

Senoji moteris, sėdinti ant suolelio, nepakėlė akių, tik užsimojo ranka ir smarkiai pliaukštelėjo mergaitei per užpakalį. Aštrus, žeminantis pliaukštelėjimas nuaidėjo per visą pievą. Mergaitė nuleido akis ir pravirko. Ji apibėgo vežimą ir pasislėpė už jo.

Bernekeris atsiduso. Jis užsidėjo šalmą ir pro tarpą gyvatvorėje išėjo į gretimą lauką.

Po trijų valandų Kolklafas surado pulką, o dar po pusvalandžio kuopa jau susidūrė su vokiečiais.

Po šešių valandų Kolklafas sugebėjo patekti į apsuptį.

Ūkininko namas, kuriame gynėsi kuopos likučiai, buvo tarsi specialiai pastatytas apgulčiai. Jo sienos buvo storos, akmeninės, langai siauri, stogas dengtas skalūnu, nedegus, milžiniškos, tarsi iš akmens tašytos sijos laikė grindis ir lubas, virtuvėje buvo vandens pompa, o giliame, saugiame rūsyje buvo galima suguldyti sužeistuosius.

Namas būtų atlaikęs ir ilgalaikį artilerijos apšaudymą. Kol kas vokiečiai šaudė tik minosvaidžiais, todėl namą ginantys trisdešimt penki iš kuopos likę vyrai kol kas jautėsi tvirtai. Jie karštligiškai šaudė pro langus, pastebėję kokią figūrą, sujudėjusią už gyvatvorės arba už ūkinių pastatų.

Rūsyje švietė žvakė ir gulėjo keturi sužeistieji ir vienas negyvas. Prancūzų šeima, kuriai priklausė ūkis, išgirdusi pirmąjį šūvį sulipo į rūsį, tyliai sėdėjo ant dėžių ir žiūrėjo į kareivius, atsibeldusius iš nežinia kur numirti jų rūsyje. Šeimininkas buvo apie penkiasdešimties metų vyras, sužeistas per aną karą mūšyje prie Marnos ir raišuojantis, žmona panašaus amžiaus, laiba ir augalota, o dukterys — dvylikos ir šešiolikos metų, abi labai negražios, sustingusios iš baimės, ieškančios tarp statinių abejotinos apsaugos.

Dar iš ryto žuvo visas sanitarinis personalas, todėl leitenantas Grynas, nutaikęs laisvą minutę, bėgdavo į rūsį tvarstyti sužeistųjų.

Ūkininkas nesutarė su žmona.

— Žinoma, — pagiežingai kalbėjo jis, — madam negalėjo išeiti iš savo buduaro, nesvarbu, kad vyksta karas. Kur ten. Niekur neisime, sako ji. Nepaliksiu namų kareiviams. Gal dabar jums geriau, madam?

Madam neatsakė jam. Ji tvirtai sėdėjo ant dėžės, iš puodelio siurbčiojo sidrą ir smalsiai žvilgčiojo į sužeistųjų veidus, apšviestus žvakės ir nusėtus prakaito lašais.

Kai sutratėjo kulkosvaidis, vokiečių nutaikytas į svetainės langus antrame aukšte, ir virš galvos pasigirdo dūžtantys stiklai ir griūvantys baldai, ji tik tankiau ėmė siurbčioti sidrą, ir viskas.

— Jau tos moterys, — kalbėjo ūkininkas žuvusiam amerikiečiui, gulinčiam prie jo kojų. — Niekada neklausyk, ką tau sako moterys. Joms neįmanoma įrodyti, kad karas yra rimtas dalykas.

Pirmame aukšte kareiviai suvertė baldus prie langų ir šaudė pro tarpus, slėpdamiesi už pagalvių. Leitenantas Grynas kartkartėmis garsiai jiems nurodinėjo, bet niekas nekreipė dėmesio į tuos nurodymus. Kai tik pastebėdavo judant už gyvatvorės arba tarp medžių už dviejų šimtų jardų nuo namo, visi esantys toje pusėje šaudavo ir tuojau pat griūdavo ant grindų slėpdamiesi nuo kulkų.

Valgomajame prie didelio ąžuolinio stalo sėdėjo kapitonas Kolklafas, galvą su šalmu pasidėjęs ant rankų. Jam prie šono blizgančios odos dėkle puikavosi pistoletas perlamutrine inkrustuota rankena. Kapitonas buvo išblyškęs ir, regis, miegojo. Niekas jo nekalbino, ir jis su niekuo nesikalbėjo. Kolklafas prabilo tik vieną kartą, kai leitenantas Grynas buvo užėjęs pažiūrėti, ar jis dar gyvas.

— Man reikės jūsų raštiškų parodymų, — pasakė jis. — Aš įsakiau leitenantui Sorensenui palaikyti nuolatinį ryšį su mūsų flango dvyliktąja kuopa. Jūs buvote ten, kai įsakiau, juk buvote, ar ne?

— Taip, sere, — atsakė leitenantas laibu balsu. — Girdėjau, kaip įsakėte.

— Turėsime surašyti, — pasakė Kolklafas, įsmeigęs žvilgsnį į seną stalą, — ir kuo greičiau.

— Kapitone, — kreipėsi Grynas, — po valandos sutems, ir jeigu norime iš čia ištrūkti, tai pats laikas pamėginti...

Bet kapitonas jau buvo vėl nugrimzdęs į savo sapną prie ūkininko valgomojo stalo ir nieko nebesakė, net nepakėlė akių, kai Grynas nusispjovė ant kilimo prie jo kojų ir sugrįžo į svetainę, kur kapralui Feinui buvo peršauti plaučiai.

Viršuje, šeimininkų miegamajame, Riketas, Bernekeris ir Nojus šūviais dengė pievutę tarp svirno ir pašiūrės, kur buvo laikomas plūgas ir vežimas. Miegamajame ant sienos kabojo nedidelis medinis Nukryžiuotasis ir nuotrauka, kurioje ūkininkas ir jo žmona sėdėjo sustingę nuo įtampos savo vestuvių dieną. Ant kitos sienos kabojo įrėmintas Prancūzijos laivininkystės linijų plakatas, jame pavaizduotas laivas Normandie, skrodžiantis ramios, ryškiai mėlynos jūros vandenis.

Didelė lova su keturiais stulpais buvo užklota balta siuvinėta lovatiese, ant komodos išdėliotos nėrinių staltiesei ės, ant židinio atbrailos tupėjo porcelianinė katė.

„Tai bent vietelė mano pirmajam mūšiui“, — pagalvojo Nojus vėl užtaisydamas šautuvą.

Lauke pasigirdo ilga šūvių papliūpa. Riketas, stovėjęs prie vieno iš dviejų langų su automatu rankose, prisispaudė prie gėlėto sienos apmušalo. Stiklas, dengęs Normandie, sudužo į tūkstantį skeveldrų. Plakatas ėmė suptis, bet nenukrito, o ties didžiojo laivo vaterlinija atsirado didelė skylė.

Nojus žiūrėjo į plačią, tvarkingai paklotą lovą. Jam nesuvaldomai norėjosi nuropoti ir pasislėpti po ja. Jis netgi žengė žingsnį nuo lango, prie kurio tūnojo susilenkęs. Jis drebėjo. Kai pamėgino pajudinti rankas, jos neklausė, sukosi plačiais keistais ratais ir numušė mėlyną vazelę nuo staltiese uždengto stalo kambario viduryje.

Jeigu jis galėtų pasmukti po lova, jaustųsi saugus. Tada nenumirtų. Pasislėptų dulkėse ant medinių šerpetotų grindų. Tai, kas vyksta, atrodė absurdiška. Kokia prasmė stovėti visu ūgiu tame mažame apmušalais išklijuotame kambaryje ir laukti, kol tave nušaus, kai tave laiko apsupusi pusė Vokietijos armijos. Jis nekaltas, kad atsidūrė čia. Ne jis pasirinko kelią tarp gyvatvorių, ne jis prarado ryšį su dvyliktąja kuopa. Juk jis sustojo ir apsikasė ten, kur buvo įsakyta, todėl neturėtų stovėti čia prie lango šalia Riketo ir kišti galvą kulkoms.

— Eik prie ano lango! — šaukė Riketas rodydamas į antrąjį langą. — Nešdinkis ten! Tie šunsnukiai artėja...

Riketas nesisaugodamas stovėjo lange ir šaudė trumpomis papliūpomis, automatą prispaudęs prie klubo, o jo rankos ir pečiai drebėjo kartu su šūviais.

„Dabar, — gudriai galvojo Nojus, — kai jis nežiūri, galiu nurėplioti po lova, ir niekas nežinos, kur esu.“

Bernekeris buvo prie kito lango, jis šaudė šaukdamas:

— Nojau! Nojau!

Nojus paskutinį kartą dirstelėjo į lovą. Ji buvo vėsi, tvarkinga ir taip priminė namus. Kryžius staiga atitrūko nuo sienos, Kristus subyrėjo į gabaliukus ir išsibarstė ant lovatiesės.

Nojus pribėgo prie lango ir susigūžė šalia Bernekerio. Jis netaikydamas du kartus iššovė į pievelę. Tada pažiūrėjo. Susilenkę pilki siluetai beprotiškai greitai grupelėmis artėjo prie namo.

„Ak, — galvojo Nojus, taikydamasis (atmink: nutaikyk skrituliuko vidurį, laikyk tvirtai, tada ir reumatu sergantis neprašaus pro šalį) ir šaudydamas į susitelkusius kareivius, — argi šitaip, grupėmis, galima pulti?“ Jis šaudė ir šaudė. Riketas šaudė prie kito lango, Bernekeris šaudė greta Nojaus. Gerai nusitaikęs, jis neskubėdamas, sulaikęs kvapą spaudė gaiduką. Nojus išgirdo aštrų, aimanuojantį riksmą ir nesuprato, iš kur jis sklinda. Ne iš karto susivokė, kad rėkia jis. Tada nutilo.

Apačioje, pirmame aukšte, taip pat buvo intensyviai šaudoma, pilkosios figūros krito ir kėlėsi, šliaužė ir vėl krito. Trys kareiviai prišliaužė pakankamai arti ir sviedė granatas, bet nepataikė į langą ir jos sprogo atsitrenkusios į sieną. Riketas paguldė visus tris viena šūvių serija.

Kitos pilkos figūros tarsi sustingo vietoje. Akimirką įsivyravo tyla, vyrai nejudėjo, tarsi susimąstę stovėjo molino kiemo viduryje. Tada apsigręžė ir pasileido bėgti.

Nojus žiūrėjo stebėdamasis. Nesitikėjo, kad kareiviai neprieis iki namo.

— Nagi, nagi! — šaukė Riketas. Jis karštligiškai užtaisinėjo automatą. — Pribaikit tuos šunsnukius! Pribaikit!

Nojus susikaupė ir atidžiai nusitaikė į kareivį, kuris bėgo kažkaip keistai šlubčiodamas. Jo dujokaukė tabalavo prie šono, šautuvą jis jau buvo numetęs. Nojus prisimerkė, ir kai vyras jau suko už tvarto, švelniai spustelėjo gaiduką, pirštu jausdamas šiltą metalą. Kareivis mostelėjo rankomis, griuvo kaip ilgas, ir nebejudėjo.

— Šitaip, Akermanai! — džiugiai šaukė Riketas, vėl stovėdamas prie lango. — Šitaip reikia!

Pievutė jau buvo tuščia, liko tik tos pilkosios nebejudančios figūros.

— Jie atsitraukė, — kvailai pasakė Nojus. — Jų čia nebėra.

Jis pajuto, kaip prie skruosto prigludo kažkas drėgna. Tai Bernekeris jį bučiavo. Bernekeris verkė, juokėsi ir bučiavo jį.

— Ant grindų! — sušuko Riketas. — Traukitės nuo lango.

Jiedu pasilenkė. Po sekundės lange pasigirdo švilpimas. Kulkos susmigo į sieną po Normandie.

„Riketas pasielgė gražiai, — ramiai pagalvojo Nojus, — gali tik stebėtis.“

Durys atsidarė ir įėjo leitenantas Grynas. Jo akys karščiavo, buvo paraudusios, žandikaulis iš nuovargio atvėpęs. Pamažu, dūsaudamas jis atsisėdo ant lovos, rankas nukabinęs tarp kojų. Sėdėdamas lingavo, ir Nojus išsigando, kad jis kris ant nugaros ir užmigs.

— Mes juos sulaikėme, leitenante, — laimingas pareiškė Riketas. — Įkrėtėme atsakančiai. Taip jiems ir reikia, šunims.

— Taip, — cyptelėjo leitenantas, — mes pasistengėme. Ar kas nors sužeistas?

— Tik ne šitame kambaryje, — plačiai nusišypsojo Riketas. — Čia patyrusi komanda.

— Kitame kambaryje sužeisti Morisonas ir Sylis, — nuvargęs kalbėjo Grynas, — o apačioje Feinui peršovė plaučius.

Nojus prisiminė, kaip Feinas, toks aukštas, stambus, storasprandis, kalbėjo jam ligoninės palatoje Floridoje: „Po karo galėsi pasirinkti su kuo draugauti...“

— Bet... — staiga žvaliai prabilo Grynas, tarsi pradėdamas sakyti kalbą, — bet... — Prigesusiu žvilgsniu jis dairėsi po kambarį. — Ar čia ne Normandie? — paklausė jis.

— Taip, — atsakė Nojus, — tai Normandie.

Grynas kvailai šyptelėjo.

— Užsisakysiu bilietą į tą laivą, — pasakė jis.

Vyrai nesijuokė.

— Bet, — tarė Grynas ranka persibraukęs akis, — kai sutems, pamėginsime iš čia išsiveržti. Apačioje jau beveik neliko šovinių, ir jeigu jie vėl puls, mums galas. Būsime iškepti kaip prancūziškos bulvytės su kečupu, — kalbėjo jis tyliai. — Kai sutems, veiksite savarankiškai. Išsiskirstysite po du, po tris, po du, po tris, — plonu balsu skandavo jis, — kuopa išsiskirstys po du, po tris.

— Leitenante, — paklausė Riketas nuo lango, pro kurį vis dar atsargiai dirsčiojo, iškišdamas tik veido kraštelį, — ar taip įsakė kapitonas Kolklafas?

— Taip įsako leitenantas Grynas, — atsakė leitenantas. Jis sukikeno. Tada susitvardė ir vėl tapo rimtas. — Aš perėmiau vadovavimą.

— Ar kapitonas žuvo? — paklausė Riketas?

— Ne visai taip, — atsakė Grynas. Staiga jis atsigulė ant baltos lovatiesės ir užsimerkė. Bet kalbėjo toliau. — Kapitonas laikinai atostogauja. Bus pasirengęs kitų metų išsilaipinimui. — Jis vėl sukikeno gulėdamas užsimerkęs ant didelės pūkinės lovos. Tada staiga pašoko. — Nieko negirdėjote? — paklausė jis sunerimęs.

— Ne, — atsakė Riketas.

— Tankai, — pasakė Grynas. — Jeigu iki sutemų jie paleis tankus, bulvytės su kečupu garantuotos.

— Mes turime granatsvaidį ir dvi granatas, — pasakė Riketas.

— Nejuokink. — Grynas nusigręžė ir pažiūrėjo į Normandie. — Vienas mano draugas plaukė šituo laivu, — pasakė jis. — Draudimo agentas iš Naujojo Orleano, Luizianos. Nuo Serburo iki Ambrozijaus švyturio jį smagino trys mergšės. Būtinai, — kalbėjo jis vėl rimtai, — būtinai panaudok ir granatsvaidį. Tam jis ir skirtas, ar ne? — Jis atsistojo keturpėsčias ir nurėpliojo prie lango. Truputį pasikėlęs dirstelėjo į lauką. — Matau keturiolika nušautų fricų, — pasakė jis. — Kažin ką dabar planuoja gyvieji? — Jis liūdnai papurtė galvą ir keturpėsčias grįžo nuo lango. Sunkiai atsistojo laikydamasis už Nojaus kojos. — Visa kuopa, — pasakė jis stebėdamasis, — visa kuopa žuvo per vieną dieną. Per vieną mūšio dieną. Atrodytų neįmanoma, ar ne? Jūs, aišku, manote, jog kai kas galėjo pasistengti, kad to neatsitiktų. Kai sutems, atminkit, veiksit savarankiškai. Mėginkit prasibrauti iki saviškių. Sėkmės!

Jis nulipo žemyn. Vyrai kambaryje žiūrėjo vienas į kitą.

— Gerai, — niūriai pasakė Riketas, — judu dar nesužeisti. Stokit prie langų.

Apačioje, valgomajame, priešais kapitoną Kolklafą stovėjo Džeimisonas ir garsai šaukė. Džeimisonas šaudė greta Sylio, kai tam pataikė į akį. Jiedu buvo iš to paties miestelio Kentukio valstijoje, draugavo nuo vaikystės, kartu stojo tarnauti kariuomenėje.

— Aš tau to neleisiu, prakeiktas laidotuvininke! Kaip pamišęs šaukė jis ant kapitono, o tas tebesėdėjo prie tamsaus stalo, galvą bejėgiškai susiėmęs rankomis. Džeimisonas nugirdo, kad jie ketina palikti Sylį rūsyje su kitais sužeistaisiais, kai patys išeis sutemus. — Tu mus čia atvedei, tu ir išvesi! Mus visus!

Kambaryje buvo dar trys kareiviai. Jie bukai žiūrėjo į Džeimisoną ir kapitoną, bet nesikišo.

— Stokis, prakeiktas karstų blizgintojau, — šaukė Džeimisonas, linkčiodamas per stalą, — nesėdėk čia. Stokis ir sakyk ką nors. Kaip gražiai tu pliurpei Anglijoje. Buvai gudrus rėžti kalbas, kai niekas į tave nešaudė, ar ne, sumautas balzamuotojau. Liepos ketvirtąją gausiu majoro laipsnį! Majoras fejerverkams! Nusisek tą sumautą žaislinį pistoletą! Gėda žiūrėti!

Nebesivaidydamas Džeimisonas pasilenkė, ištraukė iš dėklo perlamutru inkrustuotą pistoletą ir tėškė jį į kampą. Tada negrabiai mėgino nusegti dėklą, bet tas nepasidavė. Džeimisonas išsitraukė durtuvą ir piktai nurėžė diržą. Numetė blizgantį dėklą ant žemės ir sutrypė kojomis. Kapitonas Kolklafas nekrustelėjo. Kiti kareiviai kvailai tebestovėjo prie raižytos indaujos palei sieną.

— Mes nužudysime daugiau vokiečių negu kitos divizijos kuopos, ar ne, lavoninės šunie? Kiek vokiečių šiandien nušovei, kalės vaike? Nagi, stokis, stokis! — Džeimisonas stvėrė Kolklafą ir pastatė. Kolklafas kaip apdujęs tebežiūrėjo į stalo paviršių. Kai Džeimisonas jį paleido, Kolklafas susmuko ant grindų ir liko gulėti. — Rėžk kalbą, kapitone! — šaukė Džeimisonas stovėdamas prie jo ir baksnodamas Kolklafą batu. — Tuojau pat rėžk kalbą. Pamokyk, kaip netekti kuopos per vieną mūšio dieną. Papasakok, kaip sužeistuosius palikti vokiečiams. Paaiškink, kaip orientuotis pagal žemėlapį, ir pašnekėk apie karinį mandagumą. Mirštu, kaip noriu išgirsti. Nulipk į rūsį, paskaityk Syliui paskaitą apie pirmąją pagalbą ir liepk jam pasikalbėti su kapelionu apie skeveldrą akyje. Nagi, pasakyk mums kalbą apie tai, kaip majoras atakuojant turi saugoti savo flangus, papasakok, kokie mes pasirengę, juk mes vieni iš geriausiai aprūpintų kareivių pasaulyje!

Į kambarį įėjo leitenantas Grynas.

— Eik iš čia, Džeimisonai, — pasakė jis ramiai. — Visi grįžkite į savo postus.

— Noriu, kad kapitonas pasakytų kalbą, — spyrėsi Džeimisonas. — Kalbelę man ir vaikinams apačioje.

— Džeimisonai, — pakartojo leitenantas cypčiojančiu, bet valdingu balsu, — grįžk į savo postą. Tai įsakymas.

Kambaryje stojo tyla. Lauke kelias papliūpas paleido vokiečių automatas, girdėjosi, kaip kulkos zvimbdamos atsimušinėja į sieną. Džeimisonas uždėjo pirštus ant šautuvo saugiklio.

— Valdykis, — pasakė Grynas kaip mokytojas mokinukui. — Išeik ir elkis kaip dera.

Džeimisonas pamažu nusigręžė ir išėjo iš kambario. Kiti trys kareiviai nusekė paskui jį. Leitenantas Grynas abejingai dirstelėjo į kapitoną Kolklafą, tebetysantį ant grindų. Ir nepasisiūlė padėti jam atsistoti.

Jau buvo beveik sutemę, kai Nojus pastebėjo tanką. Jis grėsmingai važiavo keliuku, aklai atkišęs patrankos vamzdį.

— Štai ir atvažiuoja, — pasakė Nojus nepajudėdamas iš vietos, dirsčiodamas per palangę.

Tankas staiga stabtelėjo kaip įkaltas. Jo vikšrai sukosi, kabindamiesi už minkšto molio, kulkosvaidžių vamzdžiai netvarkingai mataravo į šalis. Nojus dar nebuvo matęs nė vieno vokiečių tanko, ir vaizdas jį užbūrė. Tankas buvo toks didelis, toks nepramušamas, kupinas pikto... „Dabar, — galvojo Nojus, — jau nieko nepadarysi.“ Jį apėmė bejėgiškumas, bet kartu palengvėjo. Dabar jau niekuo sau nebepadėsi. Tankas nuėmė nuo jo viską — būtinumą spręsti, už kažką atsakyti...

— Ateik donai, — pakvietė Riketas. — Akermanai, tau sakau.

Nojus stryktelėjo prie lango, kur stovėjo Riketas su granatsvaidžiu.

— Tuoj išbandysiu, — prašveplavo Riketas, — ar šitas daikčiukas bent ko vertas.

Nojus susigūžė prie lango, o Riketas atrėmė granatsvaidžio vamzdį jam į petį. Nojus visas matėsi virš palangės, bet jam buvo keistai nesvarbu. Kai tankas taip arti, ant keliuko, visiems esantiems name vienodai gresia pavojus. Nojus kvėpavo lygiai ir kantriai kentė, kol Riketas manevravo granatsvaidžiu ant jo peties.

— Už tanko slepiasi pėstininkai, — ramiai pasakė Nojus. — Gal koks penkiolika.

— Jų laukia mažytė staigmena, — sušveplavo Riketas. — Stovėk ramiai.

— Aš stoviu ramiai, — suirzęs atsakė Nojus.

Riketas reguliavo mechanizmą. Granatsvaidis turi nusviesti granatą maždaug aštuoniasdešimt jardų, kad kliudytų tanką, ir Riketas taikėsi labai atidžiai.

— Nešaudyk, — įsakė jis Bernekeriui prie kito lango. — Apsimeskime, kad mūsų čia nėra. — Jis nusijuokė. Jo juokas Nojaus nestebino.

Tankas vėl pajudėjo pirmyn. Jis važiavo grėsmingai, nesivargindamas šaudyti, tarsi suvokdamas savo galią, kuri paralyžiuoja priešo dvasią, todėl nereikia sprogdinimų tikslui pasiekti. Pavažiavęs kelis jardus, tankas vėl sustojo. Jo priedangoje žengę vokiečiai saugodamiesi beveik prisispaudė prie vikšrų.

Už tanko sukaleno kulkosvaidis, netvarkingai kapodamas namo sieną.

— Dėl Dievo meilės, nejudėk, — pasakė Riketas.

Nojus tvirtai įsirėmė į lango rėmą. Neabejojo, kad po akimirkos jį nušaus. Jo kūnas nuo liemens iki viršaus atvirai matėsi pro langą. Jis žiūrėjo žemyn į besisukiojančius kulkosvaidžių vamzdžius, vis sunkiau įžvelgiamus tamsėjančiuose keliuko šešėliuose.

Tada Riketas iššovė. Sviedinys lėtai perskrodė orą. Ir sprogo, atsitrenkęs į tanką. Nojus stebėjo pro langą pamiršęs slėptis. Patranka pamažu susmuko gilyn ir liko tūnoti, nukreipusi vamzdį į žemę. Tanko viduje pasigirdo sprogimas, duslus ir gilus. Pro vairuotojo langelį ir pro dangčio plyšius prasiveržė kelios dūmų srovelės. Pasigirdo dar keli sprogimai. Tankas trūktelėjo ir sudrebėjo. Sprogimai liovėsi. Tankas vis dar atrodė toks pat pavojingas ir piktas, bet nebejudėjo. Nojus pamatė, kaip pėstininkai bėga nuo jo. Jie bėgo keliuku. Niekas į juos nešaudė ir jie spėjo pasislėpti už tvarto kampo.

— Regis, suveikė, — pasakė Riketas. — Man atrodo, mes pašovėme tanką. — Jis nuėmė granatsvaidį Nojui nuo peties ir atrėmė į sieną.

Nojus vis dar spoksojo į keliuką. Atrodė, kad nieko neatsitiko, tarsi tankas jau daugelį metų stovi čia kaip neatskiriama peizažo dalis.

— Dėl Dievo meilės, Nojau, — šaukė Bernekeris, ir Nojus suvokė, kad jis jau seniai šaukia jį vardu, — eik šalin nuo lango.

Staiga perpratęs baisų pavojų, Nojus atšoko nuo lango.

Riketas stojo į jo vietą, vėl laikydamas rankose automatą.

— Nesąmonė, — piktai kalbėjo Riketas, — visai nebūtina išeiti iš šitų namų. Galėtume likti čia iki Kalėdų. Tas sumautas vystykliukų pardavėjas Grynas ne drąsesnis už musę. — Laikydamas šautuvą prie klubo, jis tratino į keliuką. — Traukitės, — murmėjo jis. — Nelįskit prie mano tanko.

Į kambarį įėjo leitenantas Grynas.

— Ateikite apačion, — pasakė jis. — Jau temsta. Po kelių minučių išeisime.

— Aš dar kurį laiką liksiu čia, — nerūpestingai pareiškė Riketas, — kad vokiečiai išlaikytų distanciją. — Jis mostelėjo ranka Nojui ir Bernekeriui. — O jūs keliaukit. Jeigu jus pastebės, kinkuokit šalin kaip nupenėti paukščiai.

Nojus ir Bernekeris susižvalgė. Jie norėjo ką nors pasakyti Riketui, stovinčiam prie lango su pašaipia šypsenėle veide ir automatu didžiulėse rankose, bet nežinojo ką. Riketas net nedirstelėjo į juos, kai jie išsekė paskui leitenantą Gryną iš miegamojo ir nulipo laiptais į svetainę.

Svetainėje tvyrojo prakaito ir parako kvapas, ant grindų mėtėsi daugybė iššautų patronų, gynėjų kojomis sumaigytų. Čia labiau jautėsi, kad vyksta karas, negu viršuje. Baldai buvo suversti palei langus, kėdės sulaužytos ir suskaldytos, vyrai klūpojo ant grindų prie sienų. Niūrioje prieblandoje Nojus matė Kolklafą, gulintį ant grindų valgomajame. Jis tysojo ant nugaros, rankas prispaudęs prie šonų, akys nemirksėdamos stebeilijo į lubas. Jam varvėjo nosis, tarpais jis garsiai šniurkščiojo, ir tai buvo vienintelis nuo jo sklindantis garsas. Jo šniurkščiojimas priminė Nojui, kad jis irgi peršalęs. Jis išsitraukė iš užpakalinės kišenės prakaitu permirkusią žalią nosinę ir išsišnypštė.

Svetainėje buvo tylu. Po kambarį įkyriai zyzdama skraidė musė. Raikeris du kartus mėgino priploti ją šalmu, bet nepataikė.

Nojus atsisėdo ant grindų ir nusiavė dešinį batą ir blauzdinę. Labai stropiai išlygino kojinę. Kaip malonu švelniai trinti koją pirštais ir lygiai užtempti kojinę. Kiti vyrai kambaryje ramiai stebėjo, tarsi jis būtų vaidinęs kokią sudėtingą ir labai įdomią sceną. Nojus užsimovė blauzdinę ir tvarkingai suvarstė. Tada užtraukė ant jos kelnių klešnę. Jis du kartus garsiai sučiaudėjo ir matė, kaip Raikeris krūptelėjo.

— Į sveikatą! — pasakė Bernekeris. Jis nusišypsojo Nojui, ir Nojus atsakydamas nusišypsojo jam. „Nuostabus žmogus“, — pagalvojo Nojus.

— Vyrai, negaliu nurodyti jums, ką daryti, — staiga tarė Grynas. Jis stovėjo susilenkęs prie valgomojo durų ir kalbėjo taip, lyg būtų iš anksto pasiruošęs kalbą ir dabar stebėtųsi girdėdamas savo balsą. — Nežinau, kaip geriausia grįžti pas saviškius. Jūs susivoksite ne prasčiau už mane. Nakties tamsoje šūvius matysite, dieną girdėsite, todėl suprasite, kur yra mūsiškiai. Žemėlapiai jums nepadės, eikite kuo atokiau nuo kelių. Kuo mažesnėmis grupelėmis eisite, tuo daugiau galimybių sugrįžti. Apgailestauju, kad reikalai pasisuko šitaip, bet jeigu tik sėdėsime čia ir lauksime, tai atsidursime maiše. O jeigu eisime nedidelėmis grupėmis, kai kuriems pavyks prasiveržti. — Jis atsiduso. — Gal net daugeliui, — pridūrė jis apsimestinai linksmai. — Sužeistuosius įkurdinome kiek galėdami patogiau, prancūzų šeima rūsyje rūpinasi jais. Jeigu kuris abejojate, — pasakė jis teisindamasis, — galite nulipti žemyn ir įsitikinti.

Nė vienas nekrustelėjo. Viršuje girdėjosi skubios šūvių papliūpos. „Riketas, — pagalvojo Nojus, — jis stovi ten prie lango.“

— Tačiau... — lėtai kalbėjo leitenantas Grynas. — Labai gaila, kad šitaip nutiko, bet jūs turėjote visko tikėtis. Kare tokių dalykų pasitaiko. Aš pasistengsiu išsivesti kapitoną. Pats vienas, — pabrėžė jis nuvargusiu, laibu balsu. — Jeigu norite ką pasakyti, sakykite dabar.

Norinčiųjų nebuvo. Nojų staiga apėmė liūdesys.

— Ką gi, — pasakė leitenantas Grynas, — jau sutemo. — Jis atsistojo, priėjo prie lango ir pažvelgė lauk. — Taip, — patvirtino jis, — sutemo.

Jis grįžo prie vyrų. Dabar daugelis jų sėdėjo ant grindų, atsirėmę į sienas, nuleidę galvas. Jie priminė Nojui pralaiminčią futbolo komandą per pertraukėlę tarp kėlinių.

— Taigi, — tarė leitenantas Grynas, — nėra prasmės atidėlioti. Kas nori eiti pirmas?

Nė vienas nekrustelėjo. Nė vienas nepakėlė galvos.

— Būkit atsargūs, kai prieisite prie mūsų linijos, — kalbėjo leitenantas Grynas. — Nesirodykite, kol visiškai neįsitikinsite, kad jus atpažino kaip amerikiečius. Juk nenorėtumėt, kad nušautų saviškiai. Kas eis pirmas?

Niekas nekrustelėjo.

— Patariu, — kalbėjo leitenantas Grynas, — išeiti pro virtuvės duris. Ten arti tvartas, jis bus gera priedanga, o už trisdešimties jardų yra gyvatvorė. Supraskite, aš jums neįsakinėju. Spręskite patys. Kas nors tegu jau eina...

Niekas nekrustelėjo. „Nepakenčiama, — galvojo Nojus, — sėdėti ant grindų, nepakenčiamai Jis atsistojo.

— Gerai, — pasakė jis, nes kažkas turėjo tai pasakyti. — Aš eisiu. — Ir jis nusičiaudėjo.

Bernekeris irgi atsistojo.

— Ir aš einu, — pasakė jis.

Atsistojo ir Raikeris.

— Velniop, aš irgi einu, — pasakė jis.

Kaulis ir Demutas taip pat atsistojo. Jų batai slystelėjo ant akmeninių grindų.

— Kur ta prakeikta virtuvė? — paklausė Kaulis.

„Raikeris, Kaulis, Demutas, — galvojo Nojus. — Įsimintinos pavardės. Ką gi, dabar galime kautis iš naujo.“

— Užteks, — pasakė Grynas. — Pirmoje grupėje daugiau žmonių nereikia.

Penki vyrai suėjo į virtuvę. Nė vienas iš likusiųjų nepažvelgė į juos ir nepasakė nė žodžio. Rūsio dangtis buvo atkeltas. Iš ten pro dulkes skverbėsi blausi žvakės šviesa ir girdėjosi, kaip dusdamas dejuoja mirštantis Feinas. Nojus nepažvelgė į rūsį. Leitenantas Grynas labai atsargiai atidarė virtuvės duris. Jos vėrėsi girgždėdamos. Vyrai akimirką sustingo. Iš viršaus tebesigirdėjo automato šūviai. „Tai Riketas, — pagalvojo Nojus, — kariauja vienas savo rizika.“

Naktis dvelkė drėgme ir kaimu, pro praviras duris sklido salsvas, sodrus karvių kvapas.

Nojus kumštyje užgniaužė čiaudulį. Atsiprašomai apsidairė.

— Sėkmės, — palinkėjo leitenantas Grynas. — Kuris einate?

Vyrai, susispietę virtuvėje tarp varinių keptuvių ir didelių milžtuvių, pro praviras duris žvelgė į pilką nakties plyšį. „Nepakenčiama, — vėl pagalvojo Nojus, — nepakeliama, negalima čia šitaip stovėti.“ Ir pro Raikerį prasiskverbė prie durų.

Jis giliai įkvėpė. „Kad tik nesučiaudėčiau, — pagalvojo jis, — kad tik nesučiaudėčiau.“ Tada pasilenkė ir šmurkštelėjo pro tarpdurį.

Leidosi bėgti prie tvarto. Kojas statė labai atsargiai, šautuvą laikė abiem rankomis, kad į nieką nesidaužytų. Pirštą atitraukė nuo gaiduko, nes neprisiminė, ar saugiklis nuleistas. Jis tikėjosi, kad paskui jį bėgančių vyrų saugikliai nuleisti ir suklupę jie jo nenušaus.

Jo batai šliurpsėjo šlapia kiemo žeme, šalmo dirželiai daužė per veidą. Garsas buvo silpnas, bet arti ausų atrodė labai stiprus. Kai patamsyje Nojus įbėgo į tvarto šešėlį, atsirėmė į karvėmis prakvipusią rąstų sieną ir susisegė šalmo dirželius. Vienas po kito tamsūs siluetai iš virtuvės bėgo per kiemą. Nojui atrodė, kad vyrai kvėpuoja garsiai ir sunkiai. Iš namo rūsio atsklido ilgas plonas riksmas. Nojus prisispaudė prie tvarto sienos. Riksmo aidas pasklido tylioje naktyje, bet nieko nenutiko.

Tada Nojus atsigulė ant pilvo ir pradėjo šliaužti gyvatvorės link, vos įžiūrimos tamsaus dangaus fone. Tolumoje už jos blykčiojo artilerijos šūviai.

Palei gyvatvorę ėjo griovys. Nojus nušliaužė žemyn ir laukė, stengdamasis kvėpuoti lengvai ir vienodai. Atskubančių paskui jį vyrų keliamas triukšmas jam atrodė pavojingai garsus, bet nebuvo kaip parodyti jiems ženklą laikytis tyliau. Vienas po kito jie sušliaužė į griovį. Šitaip susigūžę į krūvą griovio žolėje jie kvėpavo taip garsiai, tarsi skelbtųsi priešui kur esą. Jie nejudėjo. Gulėjo griovyje suvirtę vienas ant kito. Nojus jautė, jog kiekvienas laukia, kad pirmas eitų kuris nors kitas.

„Jie nori, kad pirmas eičiau aš, — piktinosi Nojus. — Kodėl pirmas turiu eiti aš?“

Bet jis truputį pasikėlė ir įsižiūrėjo pro gyvatvorę į artilerijos blyksnius. Kitoje pusėje plytėjo atvira pieva. Tamsoje Nojus įžvelgė neryškius judančius siluetus, bet negalėjo pasakyti, ar ten galvijai, ar žmonės. Vis tiek neįmanoma prasibrauti pro gyvatvorę nekeliant triukšmo. Nojus palietė arčiausiai gulinčio vyro koją duodamas ženklą judėti ir pats pradėjo šliaužti grioviu tolyn nuo ūkininko namų. Vyrai vienas po kito nušliaužė paskui jį.

Nojus šliaužė pamažu, kas penkis jardus sustodamas ir įsiklausydamas, jausdamas, kaip kūnas apsipila pakaitu. Gyvatvorė buvo tanki, jos lapeliai šiureno pūkštelėjus net menkam vėjo gūsiui, kartais pasigirsdavo išgąsdinto sprunkančio žvėrelio krebždėjimas, o kartą garsiai suplazdėjo sparnai, kai aukštyn nuo šakos šoko išbaidytas paukštis. Bet vokiečių nesimatė.

„Gali būti, — galvojo Nojus šliauždamas, kvėpdamas molingą, pridvisusį šlapio griovio kvapą, — gali būti, kad mums pavyks.“

Sykį jis ištiesė ranką ir užčiuopė kažką kietą. Jis sustingo, nejudėjo ir pamažu graibė dešine ranka. „Daiktas apvalus, — pagalvojo, — metalinis...“ Tada jo ranka apčiuopė kažką glitų ir jis suprato, kad griovyje priešais jį guli negyvėlis, — jis lietė jo šalmą ir veidą, kareiviui buvo pataikyta į galvą.

Jis truputį atsitraukė ir pasuko galvą.

— Bernekeri, — sušnibždėjo jis.

— Ką? — Bernekerio balsas sklido iš toli ir Nojui pasirodė, kad jis pridusęs.

— Priešais mane negyvėlis, — sušnibždėjo Nojus.

— Ką sakai? Negirdžiu.

— Lavonas. Negyvėlis, — šnibždėjo Nojus.

— Kas jis?

— Po velnių, — pašnibždom tarė Nojus, pykdamas ant Bernekerio, kad tasai toks kvailas. — Iš kur man žinoti? — Jis vos nepradėjo juoktis, suvokęs pokalbio absurdiškumą. — Perduok kitiems, — sušnibždėjo jis.

— Ką?

Nojus pajuto Bernekeriui gilią, karčią neapykantą.

— Perduok, — pasakė jis garsiau, — kad nesukvailiotų.

— Gerai, — atsakė Bernekeris, — gerai.

Dabar Nojus išgirdo už savęs sausą, trūkčiojantį šnabždesį.

— Perdaviau jiems, — pagaliau pasakė Bernekeris. — Jie žino.

Nojus pamažu peršliaužė per negyvėlį. Jo rankos atsirėmė į gulinčiojo aulinius batus, ir tą akimirką Nojus suvokė, kad čia vokietis, nes amerikiečiai tokių batų neavi. Jis vos nestabtelėjo pasakyti apie tai kitiems. Pasidarė smagiau supratus, kad guli ne saviškis. Tada prisiminė, kad amerikiečiai oro desantininkai avi aulinius batus, ir pagalvojo, kad čia gali būti saviškis. Šliauždamas jis įtemptai svarstė, ir šios pastangos neleido jam pavargti ar išsigąsti. Ne, nusprendė jis, oro desantininkai avi suvarstytus batus, o šitie batai nesuvarstyti. Vokietis. Griovyje guli negyvas vokietis. Juk aišku iš šalmo formos. Tik šalmai labai panašūs, o anksčiau Nojui neteko pačiupinėti vokiško šalmo.

Jis prišliaužė pievos galą. Griovys ir gyvatvorė suko kampu ir tęsėsi pievos pakraščiu. Nojus atsargiai ištiesė ranką. Gyvatvorėje matėsi tarpas, o kitapus jos buvo siauras keliukas. „Mums vis tiek reikės pereiti šitą keliuką, — pagalvojo Nojus, — todėl geriau pereiti dabar pat.“

Nojus atsigręžė į Bernekerį.

— Klausyk, — sušnibždėjo jis, — aš išeisiu pro gyvatvorę.

— Gerai, — pašnibždomis atsakė Bernekeris.

— Kitoje pusėje yra keliukas.

— Gerai.

Tą akimirką jis išgirdo tylius žingsnius ir metalinį ginklų skimbčiojimą. Nojus pridengė ranka Bernekerio burną. Jie įsiklausė. Regis, keliuku neskubėdami ėjo trys ar keturi kareiviai ir tarpusavyje šnekučiavosi. Kalbėjo vokiškai. Nojus klausėsi pakreipęs galvą, įsitempęs. Tarsi tai, ką nugirs, galėtų būti labai svarbu, nors vokiškai nesuprato nė žodžio.

Vokiečiai praėjo pro šalį vienodu, ramiu žingsniu, kaip sargybiniai, kurie netrukus vėl sugrįš. Jų balsai nutilo nakties šiugždesiuose, bet Nojus dar ilgai girdėjo jų žingsnius.

Raikeris, Demutas ir Kaulis prišliaužė ten, kur Nojus buvo pasirėmęs į griovio kraštą.

— Pereikime keliuką, — pašnibždomis tarė Nojus.

— Nė velnio. — Nojus pažino Demuto balsą, prikimusį ir drebantį. — Nori — eik. Aš lieku čia. Šitame griovyje.

— Tave sučiups iš pat ryto, kai tik prašvis, — paskubomis įtikinėjo Nojus, ir pajuto jokia logika nepagrįstą atsakomybę pervesti Demutą ir kitus per keliuką, nes iki šiol jis juos vedė. — Čia negalima likti.

— Negalima? — paklausė Demutas. — Tai saugokis. Norit gauti kulką į sėdynę — eikit. Be manęs.

Tada Nojus suprato: Demutas pasidavė, išgirdęs vokiečius, kalbančius anapus gyvatvorės, tokius pasitikinčius savimi ir nesislapstančius. Demutas nebekariauja. Neviltis arba drąsa, skatinusios jį prašliaužti du šimtus jardų nuo namo, išgaravo. „Gal jis ir teisus, — pagalvojo Nojus, — gal tai protinga išeitis...“

— Nojau! — Tai Bernekeris, jo balse girdėjosi tramdomas nerimas. — Ką tu darysi?

— Aš? — paklausė Nojus. Ir pridūrė supratęs, kad Bernekeris juo pasikliauja. — Išlįsiu pro gyvatvorę, — sušnibždėjo jis. — Geriau Demutas čia neliktų. — Jis palaukė, kol kuris nors ką nors pašnibždės Demutui. Bet nė vienas netarė nė žodžio. — Gerai, — pasakė jis.

Ir pradėjo brautis pro gyvatvorę. Stengėsi brautis kuo tyliau. Vandens lašeliai nuo šlapių šakų taškė jam veidą. Keliukas netikėtai pasirodė labai platus. Ir gerokai išdaužytas. Viduryje Nojaus batai slystelėjo ir jis vos nepargriuvo. Stojantis sudžingsėjo geležis, bet neliko nieko kita, tik eiti pirmyn. Jis matė tarpą gyvatvorėje, kur buvo pravažiavęs tankas ir prilaužęs plonų šakelių ir aštrių žalių lapų. Tarpas buvo maždaug už šešiolikos jardų. Jis susilenkęs skubėjo kelio pakraščiu, jausdamasis nuogas ir pažeidžiamas. Girdėjo, kaip kiti vyrai slenka paskui jį. Jis galvojo apie Demutą, vienišą gulintį kitoje keliuko pusėje, ir svarstė, ką Demutas jaučia šią akimirką, atsiskyręs nuo visų, pasirengęs pasiduoti, belaukiantis, kol prašvis ir pasirodys pirmas vokietis, panašus į tokį, kuris bus girdėjęs apie Ženevos konvenciją.

Toli už nugaros jis girdėjo šautuvo pykšėjimą. Riketas, niekada niekam nepasiduodantis, šaudė pro miegamojo langą keikdamasis ir žudydamas.

Tada sutratėjo automatas. Atrodė, kad šaudo ne toliau kaip už dvidešimties jardų, ryškūs pikti šūviai blykčiojo priešais juos. Pasigirdo vokiški šūksniai, prabilo kiti automatai. Nojus girdėjo, kaip aplink galvą nervingai švilpčiodamos skrieja kulkos jam garsiai ir greitai bėgant prie tarpo gyvatvorėje ir braunantis pro ją. Jis girdėjo, kaip kiti vyrai bėga paskui jį, jų kojos garsiai šlepsi molyje, traškindami šakas jie braunasi pro tankią gyvatvorę. Šaudymas sustiprėjo, už šimto jardų priešais juos virš kelio skrido trasuojančios kulkos, bet skrido per aukštai. Matant tokį tuščią priešo šaudmenų švaistymą, pyškinant į medžių šakas, Nojui pasidarė jaukiau ir saugiau.

Dabar Nojus buvo pievoje. Jis bėgo susilenkęs, kiti sekė paskui jį. Priešais be tvarkos skraidė trasuojančios kulkos, kairėje pusėje girdėjosi nustebę vokiški šūksniai, bet neatrodė, kad būtų taikyta tiesiai į juos. Nojaus kvėpavimas darėsi sunkus, degino plaučius, jam rodėsi, kad jis bėga siaubingai lėtai. „Minos, — staiga prisiminė jis, — visa Normandija prikaišiota minų“. Tada jis pamatė kelis neaiškius siluetus, judančius tamsoje, ir vos nepradėjo bėgdamas šaudyti. Bet nuo siluetų sklido nežmogiški garsai, ir Nojus dangaus fone įžiūrėjo ragus. Jis bėgo tarp keturių ar penkių karvių, tolyn nuo šaudymo, atsitrenkdamas į drėgnus, pienu kvepiančius karvių šonus. Vienai karvei pataikė kulka ir ji nugriuvo. Nojus suklupo ant jos ir persirito į kitą pusę. Karvė konvulsiškai spardėsi stengdamasi atsistoti, bet nepajėgė ir vėl nuvirto ant šono. Kiti vyrai pralenkė Nojų, jis atsistojo ir nuskubėjo paskui juos.

Plaučiai gurguliavo, ir Nojui atrodė, kad jis nebepajėgs žengti nė žingsnio. Bet jis bėgo, dabar jau stačias, nepaisydamas kulkų, nes deginantis, veriantis skausmas kažkur ties kūno viduriu trukdė jam pasilenkti.

Jis pralenkė vieną bėgantįjį, tada dar vieną ir dar vieną. Girdėjo švokščiantį vyrų kvėpavimą. Bėgdamas stebėjosi, kad juda taip greitai ir lenkia kitus.

Svarbiausia perbėgti pievą iki kitos gyvatvorės, iki kito griovio, kol vokiečiai nenukreipė į juos prožektorių.

Bet vokiečiai tą naktį nebuvo nusiteikę apšviesti vietovę ir po truputį beveik liovėsi šaudyti. Nojus nutrepseno paskutinius dvidešimt jardų iki gyvatvorės, juodu šešėliu kylančios į dangų. Jos lapijoje lygiais tarpais susodinti augo medžiai. Nojus griuvo ant žemės. Gulėjo sunkiai alsuodamas, oras švilpdamas veržėsi į plaučius. Kiti vyrai vienas po kito sugulė šalia jo. Visi gulėjo veidu žemyn, rankomis įsikibę į šlapią žemę, gaudydami kvapą, nepajėgdami kalbėti. Virš galvų zvimbdamos lanku skriejo trasuojančios kulkos. Staiga jų kryptis pasikeitė ir jos ėmė lėkti į kitą pievos kampą. Iš ten pasigirdo baisus mykimas, kanopų dundėjimas, tolimas ir piktas vokiškas riktelėjimas ir kulkosvaidininkas liovėsi žudyti karves.

Stojo tyla, ją trikdė tik sausas, sunkus keturių vyrų kvėpavimas.

Gerokai palaukęs, Nojus atsisėdo. „Na štai, — dingtelėjo jam tolimame, dar tebemąstančiame smegenų kamputyje, — aš ir vėl pirmas. Raikeris, Kaulis, — galvojo jis, jausdamas vaikišką džiaugsmą, nederantį prakaituotam, sunkiai kvėpuojančiam kareiviui, susigūžusiam ant juodos žemės, — Raikeris, Kaulis, Demutas, Riketas — jie turės atsiprašyti manęs už tai, ką darė Floridoje...“

— Na, — ramiai pasakė Nojus, — eime, kad spėtume pusryčių.

Vienas po kito vyrai atsisėdo. Apsidairė. Tamsoje buvo tylu, niekas nejudėjo. Nuo ūkininko namo vis dar girdėjosi automatinio šautuvo pykšėjimas, Riketas urgzdamas tebemėtė iššūkius priešui, bet atrodė, kad tai jų visai nebeliečia. Tolumoje prasidėjo oro antskrydis. Tamsiame danguje ryškiai matėsi sviedinių trasos, tai vienur, tai kitur švysteldavo sprogimas, bet tai labiau priminė fejerverką iš seno nebylaus filmo. „Vokiečiai bombarduoja pakrantę, — suprato Nojus, — vokiečiai, nes mūsiškiai naktį čia neskraido. — Jis buvo patenkintas, kad jo protas taip aiškiai ir tiksliai suvokia viską, kas vyksta aplinkui, ir įvertina. — Mums reikia tik eiti ta kryptimi, eiti, ir daugiau nieko...“

— Bernekeri, — trumpai kreipėsi Nojus stodamasis, — įsikibk ranka man į diržą. Kauli, tu įsikibk į Bernekerio diržą, o tu, Raikeri, į Kaulio diržą, kad nepasimestume.

Vyrai klusniai atsistojo ir įsikibo į diržus. Tada vorele, Nojaus vedami, jie žengė į tamsą ir į tą pusę, kur horizonte matėsi ilgos, plonos šūvių linijos.

Auštant jie išvydo belaisvius. Jau buvo pakankamai prašvitę ir nebereikėjo laikytis už diržų. Jie gulėjo už gyvatvorės, pasirengę pereiti siaurą grįstą keliuką, kai išgirdo artėjant neskubų, vienodą kojų trepsėjimą.

Netrukus pasirodė kolona, joje buvo apie šešiasdešimt amerikiečių. Jie ėjo iš lėto, nerūpestingai vilkdami kojas, juos saugojo šeši vokiečiai, ginkluoti automatais. Kolona praėjo per šešis žingsnius nuo Nojaus. Jis atidžiai žiūrėjo į belaisvių veidus. Juose atsispindėjo gėda ir palengvėjimas, ir dar kažkoks abejingumas, apsimestinis ar tikras. Vyrai nežiūrėjo nei į sargybinius, nei vienas į kitą, nesidairė po vietovę. Jie lėtai šliurino drėgnoje šviesoje, kažką mąstydami, lydimi tik velkamų kojų garso. Jie žengė lengviau negu vokiečiai, nes neturėjo nei šautuvų, nei kuprinių, nei ekipuotės. Stebėdamas iš taip arti Nojus neatsikratė keisto jausmo matydamas, kaip šešiasdešimt amerikiečių eina keliuku tarsi rikiuotėje, rankas susikišę į kišenes, neginkluoti, be nešulių.

Jie praėjo ir dingo kelio nuokalnėje, jų batų šiuršenimas po truputį nutilo už rasotų gyvatvorių.

Nojus atsigręžė į vyrus. Pakėlę galvas jie tebežiūrėjo ton pusėn, kur dingo belaisviai. Bernekerio ir Kaulio veiduose nieko neįprasto nesimatė, tik nežymus smalsumas ir susižavėjimas. Bet Raikeris atrodė keistai. Nojus įdėmiai pažiūrėjo į jį ir po akimirkos suprato, kad Raikerio veide, įraudusiame, išsprogusiomis akimis, apžėlusiame purvinais šeriais, atsispindi tas pats gėdos jausmas, sumišęs su palengvėjimu, kaip ir belaisvių veiduose.

— Vyručiai, noriu jums kai ką pasakyti, — pradėjo jis dusliai, neįprastu balsu. — Mes veikiame neteisingai. — Jis nežiūrėjo nei į Nojų, nei į kitus, tik neatplėšė akių nuo kelio. — Nenueisime iki saviškių, jeigu laikysimės drauge visi keturi. Reikia išsiskirstyti po vieną. Po vieną.

Jis nutilo. Kiti nepratarė nė žodžio.

Raikeris spoksojo į kelią. Ausyse ir atmintyje tebešiuršeno belaisvių žingsniai.

— Turime spręsti protingai, — kalbėjo Raikeris kimiu balsu. — Keturi vyrai vienoje vietoje — geras taikinys. O vienam nesunku pasislėpti. Nežinau, kaip jūs, bet aš eisiu savo keliu. — Raikeris palaukė, kol kuris nors ką nors pasakys, bet visi tylėjo. Gulėjo šlapioje žolėje prie gyvatvorės be jokios išraiškos veiduose.

— Na, — pasakė Raikeris, — kitos progos gali nebepasitaikyti.

Jis atsistojo. Akimirką padvejojo. Tada išlindo pro gyvatvorę. Pasilenkęs apžiūrėjo kelią. Atrodė didelis kaip lokys, jo stambios, purvinos rankos karojo laisvai, tvirti delnai beveik siekė kelius. Jis ėmė žingsniuoti keliu į tą pusę, kur nuėjo belaisviai.

Nojus ir kiti vyrai stebėjo jį. Eidamas Raikeris vis labiau tiesėsi. Kažkas ne taip, pagalvojo Nojus ir stengėsi suprasti, kas. Kai Raikeris nutolo per penkiasdešimt pėdų ir pradėjo žingsniuoti vis sparčiau, vis žvaliau, Nojus suprato — Raikeris neginkluotas. Nojus dirstelėjo į tą vietą, kur jis gulėjo. Šautuvas paliktas ant žemės, vamzdis prisikimšęs purvo.

Nojus vėl pažiūrėjo į Raikerį. Stambi, nerangi figūra su šalmu virš plačių pečių dabar judėjo greičiau, beveik bėgo. Prie pirmo posūkio jo rankos neryžtingai pakilo. Tada tvirtai sustingo virš galvos. Tiek Nojus jį tematė — ristele bėgantį už posūkio, rankas aukštai iškėlusį virš galvos.

— Vieną karį galima išbraukti, — pasakė Bernekeris.

Jis pasilenkė prie palikto šautuvo, automatiškai išėmė apkabą, atlaužė spyną, kad šovinys iškristų. Pasilenkęs paėmė šovinį ir įsidėjo į kišenę kartu su apkaba.

Nojus atsistojo, Bernekeris irgi. Kaulis dvejojo. Bet atsidusęs irgi atsistojo.

Nojus išlindo pro gyvatvorę ir perėjo kelią. Kiti du vyrai sparčiai sekė iš paskos.

Toli, pakrantės pusėje, nepaliaujamai dundėjo patrankos. „Na, — pagalvojo Nojus, lėtai ir atsargiai eidamas palei gyvatvorę, — gerai nors tai, kad mūsų kariuomenė tebėra Prancūzijoje.“

Namas ir greta jo stovintis tvartas atrodė apleisti. Diendaržyje gulėjo dvi nudvėsusios karvės kojomis į viršų, jau pradėjusios pūstis, bet didelis pilko akmens pastatas, kurį jie apžiūrinėjo per griovio kraštą, atrodė taikingas ir saugus.

Dabar jie jau buvo visiškai nusikalę ir judėjo tarsi slogiame stingulyje — šliaužė, ropojo, ėjo susilenkę. Nojus jautė, kad, jeigu prireiktų bėgti, jis nebepajėgtų. Jie kelis kartus matė vokiečius, dažnai girdėdavo juos kalbant, ir Nojus buvo įsitikinęs, kad kartą du motociklu važiuojantys vokiečiai juos pastebėjo, kai jie sugriuvo ir prisispaudė prie žemės. Bet vokiečiai tik pristabdė motociklą, dirstelėjo jų pusėn ir nuvažiavo. Sunku pasakyti, kas sulaikė vokiečius — baimė ar pasipūtėlių abejingumas...

Kaulis eidamas kvėpavo labai sunkiai, švogždamas šnervėmis traukė orą, du kartus nugriuvo lipant per tvoras. Jis irgi norėjo numesti šautuvą, ir Nojus su Bernekeriu dešimt minučių įtikinėjo jį nepalikti ginklo. Pusę valandos Bernekeris nešė jo šautuvą kartu su savo, kol Kaulis paprašė grąžinti.

Jiems reikėjo pailsėti. Jie nemiegojo dvi paras, nuo užvakar nieko nevalgė, o tvartas ir namas atrodė tokie patikimi.

— Nusiimkite šalmus ir palikite čia, — pasakė Nojus. — Išsitieskite ir eikite neskubėdami.

Iki tvarto buvo apie penkiasdešimt jardų, juos reikėjo pereiti atviru lauku. Jeigu juos kas nors pastebėtų einančius natūraliai, palaikytų vokiečiais. Jau visi spėjo įprasti, kad Nojus sprendžia ir nurodinėja. Kiti neklausinėdami vykdė.

Jie visi atsistojo ir su šautuvais per petį kuo normaliau žengė tvarto link. Pastatų tylos ir tuštumo įspūdį stiprino tolimo šaudymo garsai. Tvarto durys buvo praviros, jie praėjo pro nudvėsusias karves ir suėjo į vidų. Nojus apsidairė. Dulkėtoje prieblandoje jis pastebėjo kopėčias, vedančias į viršų, kur buvo sukrautas šienas.

— Lipsim ten, — pasakė Nojus.

Pirmas pamažu lipo Kaulis. Bernekeris tylėdamas sekė paskui jį. Nojus įsikibo į kopėčių skersinius ir giliai įkvėpė. Jis pažvelgė aukštyn. Skersinių buvo dvylika. Jis papurtė galvą. Atrodė, kad nevalios jų įveikti. Jis pradėjo kopti, ilsėdamasis ant kiekvieno. Medis buvo suskilinėjęs, senas, kuo aukščiau, tuo tvarto kvapas darėsi sunkesnis, dulkėtesnis. Nojus sučiaudėjo ir vos nenugriuvo. Viršuje jis stovėjo ilgai, kaupė jėgas, kad galėtų nuvirsti ant palėpės grindų. Bernekeris atsiklaupė šalia ir pakišo rankas jam po pažastimis. Jis sunkiai trūktelėjo, Nojus šiaip taip pasikėlė ir nugriuvo ant grindų, dėkingas Bernekeriui ir žavėdamasis jo jėga. Nojus atsisėdo ir prirėpliojo prie mažo langelio palėpės gale. Pažiūrėjo į lauką. Iš aukštai matėsi kažkokia veikla: už penkių šimtų jardų važiavo sunkvežimiai, šmirinėjo mažytės figūrėlės, bet visa tai atrodė tolima ir nepavojinga.

Už pusės mylios matėsi gaisras, baigė degti ūkininko namas, bet ir tas vaizdas atrodė įprastas ir nereikšmingas. Nojus nusigręžė nuo lango ir sumirksėjo. Kaulis ir Bernekeris klausiamai žiūrėjo į jį.

— Štai ir susiradome namus, — pasakė Nojus. Jis kvailokai šypsojosi jausdamas, kad pasakė protingus ir drąsinamus žodžius. — Nežinau, ką darysite jūs, bet aš ketinu pamiegoti.

Jis atsargiai paguldė šautuvą ir išsitiesė ant grindų. Užsimerkęs girdėjo, kaip Kaulis ir Bernekeris taisosi miegoti. Jis užsnūdo, o po kelių akimirkų nubudo jausdamas, kaip šiaudas kutena jam kaklą. Jis staigiai suktelėjo galvą, lyg pamiršęs, kaip valdyti raumenis. Kažkur netoliese nukrito du sviediniai, ir jam kilo ne visai maloni mintis, kad vienas turėtų budėti, kol kiti du miega. Ketino atsisėsti ir pasitarti su Bernekeriu ir Kauliu. Bet vėl užmigo.

Kai Nojus nubudo, buvo beveik tamsu. Keistas sunkus tarškėjimas pripildė tvartą, drebėjo sienojai, virpėjo grindys. Nojus ilgai gulėjo nekrusteldamas. Buvo taip prabangu ir saldu gulėti ant šiaudų ryšulio, uosti sausą seno šieno ir tvarte užsilikusį karvių kvapą, nejudėti, negalvoti, nespėlioti, koks čia triukšmas, nejausti nerimo dėl to, kad esi alkanas, ištroškęs ir toli nuo namų. Nojus pasuko galvą. Bernekeris ir Kaulis tebemiegojo. Kaulis knarkė, o Bernekeris miegojo tyliai. Palėpės prieblandoje jo veidas atrodė vaikiškas, atsipalaidavęs. Nojus nejučia švelniai nusišypsojo, matydamas tokį ramų, patiklų Bernekerio miegą. Tada prisiminė, kur esąs, ir triukšmas lauke įgavo prasmę. Pro šalį važiavo pakrauti sunkvežimiai, arkliai traukė girgždančius vežimus.

Nojus atsisėdo. Jis prirėpliojo prie langelio ir pažvelgė į lauką. Pro juos slinko vokiečių sunkvežimiai, juose tylėdami sėdėjo kareiviai. Už tarpo gyvatvorėje, kitame lauke, į sunkvežimius ir vežimus buvo kraunama amunicija. Nojus suprato, kad priešais save mato didelį amunicijos sandėlį ir kad dabar, prisidengę tamsa ir nebijodami antskrydžių, vokiečių artilerijos daliniai gabena ten šaudmenis rytdienos mūšiui. Nojus įtemptai žiūrėjo prisimerkęs per miglą ir tamsą, o kareiviai skubėdami ir tyliai tampė ilgus, panašius į iškylų krepšius su aštuoniasdešimt aštuonių milimetrų sviediniais ir krovė juos į sunkvežimius ir vežimus. Kaip keista matyti tiek daug arklių, jie tarsi atėję iš ankstesnių karų. Dideli, sunkūs ir kantrūs arkliai, vyrai, stovintys šalia ir laikantys juos už pavadžio, atrodė senamadiški ir nepavojingi.

„Taip, — nejučiom pagalvojo Nojus, — mūsų divizijos artilerija labai norėtų žinoti apie šitą sandėlį.“ Jis panaršė kišenėse ir surado trumpą pieštuką. Juo rašė laišką Houpei sėdėdamas desantinėje baržoje. Prieš kiek dienų? Tada rašydamas jis užsimiršo, kur yra, užmiršo sviedinius, ieškančius jo jūroje, bet parašė nedaug. Brangioji, nuolat galvoju apie tave (nuvalkioti žodžiai, lėkšti, tokią akimirką reikėtų parašyti ką nors svarbaus, kur giliai slypėtų anksčiau neišsakyta paslaptis). Labai greitai mes stosime į mūšį, jau dabar jis prasidėjo, tik sunku patikėti, kad vykstant mūšiui galiu sėdėti ir rašyti laišką žmonai... Baržoje Nojus nebegalėjo rašyti, ranka šokčiojo ir jis įsikišo laišką ir pieštuką į kišenę. Dabar paieškojo kišenėse laiško, bet nerado. Išsitraukė piniginę ir išėmė Houpės ir mažylio nuotrauką. Apvertė ją. Kitoje pusėje Houpė buvo užrašiusi: „Nerimaujanti mama ir ramus vaikutis.“

Nojus žiūrėjo pro langą. Tiesiai už sandėlio, gal už pusės mylios, matėsi bažnyčios bokšto smailė. Nojus atsargiai išsitraukė mažytį žemėlapį, pažymėjo smailę ir apskaičiavo nuotolį. Už penkių šimtų jardų į vakarus matėsi keturių namų grupelė. Jis pažymėjo ir ją. Tada kritiškai peržvelgė žemėlapį. Tiks. Jeigu pasiseks grįžti pas saviškius, žemėlapis bus naudingas. Jis stebėjo, kaip kareiviai medžių priedangoje tvarkingai krauna pintus krepšius už aštuonių šimtų jardų nuo bažnyčios ir už penkių šimtų jardų nuo tų keturių namų. Kitapus lauko pro sandėlį ėjo asfaltuotas kelias. Nojus jį taip pat pažymėjo, stropiai nubrėždamas posūkį. Žemėlapį įsikišo į piniginę. Dar labiau susidomėjęs ėmė žvalgytis po apylinkę. Keli vežimai ir sunkvežimiai suko į lauko keliuką, atsišakojantį nuo asfaltuoto kelio už šešių šimtų jardų. Jie dingo Nojui iš akių už medžių guoto, bet kitoje medžių pusėje nepasirodė. Ten tikriausiai įrengta baterija, nusprendė jis. Vėliau jis nueis ir pats pažiūrės. Ta žinia taip pat bus įdomi divizijai.

Dabar jį apėmė nekantrumas, užplūdo energija. Pasidarė nebepakenčiama tūnoti čia, kai kišenėje tokia informacija, o divizija, įsikūrusi už kokių penkių mylių, pyškina aklai ir nuostolingai į tuščius laukus. Jis pasitraukė nuo lango ir priėjo prie miegančių Bernekerio ir Kaulio. Pasilenkė žadinti Bernekerio, bet susilaikė. Dar penkiolika minučių bus per šviesu išeiti iš tvarto. Tegu jie pamiega.

Nojus vėl grįžo prie lango. Sunkus vežimas braškėjo apačioje, visai pro šalį. Kareivis neskubėdamas vedė arklį, šis galingai kinkavo galva. Kiti kareiviai irgi ėjo pėsti, jie atrodė kaip valstiečiai, susimąstę grįžtantys iš laukų po dienos darbo. Jie nesidairė, ėjo akis įsmeigę į žemę. Vienas kareivis ranka rėmėsi į vežimą.

Vežimas nugirgždėjo sandėlio link. Nojus papurtė galvą ir nuėjo žadinti Bernekerio ir Kaulio.

Jie atsidūrė ant kanalo kranto. Kanalas nelabai platus, bet kas žino, ar gilus, jo alyvuotas paviršius pavojingai blizgėjo mėnulio šviesoje. Jie gulėjo po krūmais per dešimtį jardų nuo kranto ir baimindamiesi žvelgė į ribuliuojantį vandenį. Buvo aišku, kad naktis baigiasi ir tuoj pradės aušti.

Kaulis burbėjo, kai Nojus vedė juos pro užmaskuotąją bateriją, bet neatsiliko.

— Velnias griebtų, — piktai šnibždėjo jis, — tokiu metu vaikytis medalio.

Bet Bernekeris palaikė Nojų ir Kaulis nusileido.

Tačiau dabar, gulint ant šlapios žolės ir žiūrint į tylią vandens juostą, Kaulis staiga pareiškė.

— Tai ne man. Aš nemoku plaukti.

— Aš irgi nemoku, — pasakė Bernekeris.

Kitoje kanalo pusėje sutratėjo kulkosvaidis ir jiems virš galvų prazvimbė trasuojančios kulkos.

Nojus atsiduso ir užsimerkė. Šaudė amerikiečiai, nes kulkos skrido jų pusėn, į priešą. Saviškiai taip arti, tereikia perbristi vandeniu dvidešimt jardų, ne daugiau, o jie nemoka plaukti. Jo kišenę svilino Houpės nuotrauka, kurios kitoje pusėje, virš žodžių buvo išbraižytas žemėlapis ir jame stropiai pažymėti sandėlis, baterija ir nedidelis tankų rezervas, pro kurį jie praėjo. Dvidešimt jardų vandens. Jis eina taip ilgai, išeikvojo tiek pastangų, ir jeigu dabar nepereis į kitą pusę, gal niekada nepasieks saviškių, todėl liks tik suplėšyti nuotrauką ir pasiduoti į nelaisvę.

— Gal kanalas negilus, — pasakė Nojus. — Dabar atoslūgis.

— Aš nemoku plaukti, — užsispyręs pakartojo Kaulis baimingu balsu.

— O tu, Bernekeri? — kreipėsi Nojus.

— Aš pamėginsiu, — atsakė Bernekeris.

— Kauli...

— Aš nuskęsiu, — šnibždėjo Kaulis. — Naktį prieš išsilaipinimą sapnavau, kad nuskendau.

— Aš tave prilaikysiu, — pasakė Nojus. — Aš moku plaukti.

— Aš nuskendau, — kalbėjo Kaulis. — Pasinėriau po vandeniu ir nuskendau.

— Juk kitapus kanalo mūsiškiai, — pasakė Nojus.

— Jie mus nušaus, — nenusileido Kaulis. — Neklausinės — savi ar svetimi. Pamatys mus vandenyje ir nupyškins. Bet nesvarbu, aš nemoku plaukti.

Nojui norėjosi šaukti. Bėgti šalin nuo Kaulio, nuo Bernekerio, nuo kanalo, blizgančio mėnesienoje, nuo atsitiktinių trasuojančių kulkų ir šaukti iš visos gerklės.

Vėl sutratėjo kulkosvaidis. Jie stebėjo, kaip virš galvų skrieja trasuojančios kulkos.

— Nervinasi šunsnukis, — pareiškė Kaulis. — Toks nieko neklausinės.

— Nusivilkit drabužius, — pasakė Nojus stengdamasis kalbėti labai ramiai. — Visus. Jeigu būtų gilu. — Jis pradėjo varstytis batus. Iš krebždėjimo suprato, kad Bernekeris irgi rengiasi.

— Aš nenusirengsiu, — pasakė Kaulis. — Man jau gana.

— Kauli... — pradėjo Nojus.

— Aš su tavimi nebesikalbu. Gana iki kaklo. Nežinau, kokį velnią išdarinėji, bet aš neprisidėsiu. — Kaulio balsas darėsi isteriškas. — Jau Floridoje mačiau, kad tu trenktas, o dabar visai išprotėjai. Aš nemoku plaukti, nemoku plaukti... — beveik išrėkė jis.

— Tyliau, — griežtai sudraudė Nojus. Būtų mielai nušovęs Kaulį, jeigu būtų galėjęs tai padaryti be triukšmo.

Kaulis nieko nebesakė. Nojus tamsoje girdėjo, kaip jis sunkiai kvėpuoja, bet tyli.

Nojus neskubėdamas nusėmė blauzdines, nusiavė batus, nusivilko mundurą, nusimovė kelnes ir ilgas vilnones apatines. Nusivilko marškinius ir vilnonius apatinius ilgomis rankovėmis. Tada vėl apsivilko marškinius ir stropiai susisagstė, nes kišenėje buvo piniginė su žemėlapiu.

Šaltas nakties oras kandžiojo nuogas kojas. Nojus pradėjo drebėti ilgais, stipriais spazmais.

— Kauli, — sušnibždėjo Nojus.

— Nešdinkis, — atsakė Kaulis.

— Aš pasiruošęs, — pasakė Bernekeris ramiu, bejausmiu balsu.

Nojus atsistojo ir pradėjo lipti žemyn prie kanalo. Girdėjo, kaip už nugaros tyliai čežėdamas lipa Bernekeris. Žolė buvo labai šlapia, basos kojos slysčiojo. Nojus pasilenkė ir pradėjo lipti greičiau. Priėjęs kanalą, nelaukė Bernekerio. Įbrido į vandenį, stengdamasis nepūkštelėti. Įbridęs paslydo, galva paniro po vandeniu ir jis nurijo nemažą gurkšnį. Tirštas, sūrus vanduo sukėlė šleikštulį, pateko į nosį, ėmė skaudėti galvą. Jis kepurnėjosi, kol atsistojo, ir įsikibo į krantą. Galva buvo iškilusi virš vandens. Na, prie kranto ne giliau negu penkios pėdos.

Jis pažvelgė aukštyn. Į jį žiūrėjo blyškus kaip dėmė Bernekerio veidas. Tada Bernekeris įbrido į vandenį šalia Nojaus.

— Laikykis man už peties, — paliepė Nojus. Jis jautė, kaip Bernekerio pirštai nervingai įsikibo į jo šlapius marškinius.

Jie pradėjo bristi kanalu. Dugnas buvo slidus, ir Nojus kvailai išsigando vandens gyvačių. Kartais jis užlipdavo ant kriauklių ir vos susilaikydavo nesurikęs iš skausmo, įsipjovęs pirštą į jų aštrius kraštus. Vyrai pamažu brido į kitą pusę, kojomis apčiuopdami duobes arba dugno nelygumus. Vanduo siekė Nojui pečius ir jis jautė, kaip jį traukia potvynio srovė, lėtai plaukianti iš vandenyno.

Pradėjo šaudyti kulkosvaidis, ir jiedu stabtelėjo. Bet kulkos skrido aukštai virš galvų, o kulkosvaidininkas taikėsi apskritai į vokiečių kariuomenę. Žingsnis po žingsnio jie brido į kitą krantą. Nojus tikėjosi, kad Kaulis juos stebi, mato, kad perbristi galima, gali ir jis, kad plaukti nereikia... Tada pasidarė giliau. Nojus turėjo plaukti, bet Bernekeris, visa galva aukštesnis už jį, tebelaikė nosį ir burną virš vandens ir pagelbėjo Nojui, tvirtai pakišęs ranką jam po pažastimi. Kitas krantas vis artėjo. Nuo jo dvelkė graužiantis sūraus purvo ir pūvančių moliuskų kvapas, kaip prie žvejų molų namuose. Atsargiai brisdami, kojomis čiuopdami dugną, vienas kitą prilaikydami jie dairėsi krante vietos, kur galėtų greitai ir tyliai išlipti. Krantas priešais juos buvo status ir slidus.

— Ne čia, — sušnibždėjo Nojus, — ne čia.

Pasiekę krantą, jie pasirėmė į jį ilsėdamiesi.

— Tai šunsnukis tas Kaulis, — pasakė Bernekeris.

Nojus linktelėjo, bet apie Kaulį negalvojo. Dairėsi į vieną ir į kitą kranto pusę. Potvynio srovė darėsi stipresnė, ji gurguliavo jiems aplink pečius. Nojus patukseno Bernekerį ir jie atsargiai ėmė slinkti pasroviui palei krantą. Drebulio spazmai jau tampė smarkiai. Nojus stengėsi sukąsti dantis ir laikyti žandikaulį suspaustą. „Birželis, — kartojo jis kvailai mintyse, — aš maudausi Prancūzijos pakrantėje birželio mėnesienoje, mėnesienoje birželį...“ Jis nusišaipė. Dar niekada gyvenime jam nebuvo taip šalta. Krantas buvo status, glitus nuo jūros samanų ir drėgmės, ir atrodė neįmanoma iki auštant rasti vietą, kur būtų galima lengvai išlipti. Nojui toptelėjo mintis nuimti ranką Bernekeriui nuo peties, nuplūduriuoti į kanalo vidurį ir tyliai nuskęsti amžinai...

— Čia, — sušnibždėjo Bernekeris.

Nojus dirstelėjo aukštyn. Dalis kranto buvo nusmukusi, matėsi galima atrama kojoms, nelygi ir apaugusi žole, tamsiame molyje styrojo apvalių akmenų kraštai.

Bernekeris pasilenkė ir pakišo rankas Nojui po kojomis. Nojus triukšmingai, taškydamas vandenį, Bernekerio padedamas išsikapanojo ant kranto. Akimirką gulėjo ant paties krašto sunkiai kvėpuodamas ir drebėdamas, tada atsigręžė ir padėjo išlipti Bernekeriui. Netoliese pradėjo šaudyti rankinis kulkosvaidis, kulkos švilpė jiems virš galvų. Jiedu bėgo slidinėdami basomis kojomis prie trumpos krūmų juostos už trisdešimties jardų. Sutratėjo daugiau automatų, ir Nojus ėmė šaukti:

— Nešaudykite! Liaukitės! Mes amerikiečiai. Iš trečiosios kuopos! — rėkė jis. — Iš trečiosios kuopos!

Jie pribėgo krūmus ir nėrė į jų prieglobstį. Dabar jau vokiečiai pradėjo šaudyti iš kitos kanalo pusės, vienas pliūpsnis sekė paskui kitą, ir Nojui su Bernekeriu atrodė, kad juos užmiršo tame nedideliame mūšyje, kurį jie patys sukėlė.

Po penkių minučių šaudymas staiga liovėsi.

— Aš šauksiu, — sušnibždėjo Nojus. — Tu nesikelk.

— Gerai, — tyliai sutiko Bernekeris.

— Nešaudykit, — suriko Nojus ne per daug garsiai, stengdamasis, kad balsas skambėtų ramiai. — Nešaudykit. Čia mes, du amerikiečiai. Iš trečiosios kuopos. Iš trečiosios kuopos. Nešaudykit.

Nojus nutilo. Jie abu gulėjo prisiploję prie žemės, drebėjo ir klausėsi.

Galiausiai išgirdo balsą.

— Stokitės ir išeikite iš ten, — atsiliepė balsas sodria Džordžijos tartim. — Pakelkite rankas ir eikite čionai. Ženkite sparčiai ir nedarykite staigių judesių...

Nojus kumštelėjo Bernekerį. Abu atsistojo ir pakėlė rankas. Pradėjo eiti į balsą, sklindantį iš Džordžijos gilumos.

— Jėzau Kristau švenčiausias! — nusistebėjo balsas. — Jie pliki kaip nupeštos antys!

Ir Nojus suprato, kad jie išsigelbėjo.

Iš apkaso pakilo vyras, atstatęs į juos šautuvą.

— Čionai, kareivi, — pašaukė jis.

Nojus ir Bernekeris pakėlę rankas nuėjo artyn prie vyro, išlindusio iš žemės. Likus penkioms pėdoms iki jo sustojo.

Apkase buvo dar vienas kareivis, jis tebetūnojo susilenkęs, atstatęs į juos šautuvą.

— Po velnių, kas čia darosi? — įtariai paklausė jis.

— Mes buvome atkirsti, — prabilo Nojus. — Mūsų trečioji kuopa. Tris dienas veržėmės pas saviškius. Ar dabar galime nuleisti rankas?

— Patikrink jų ženklus, Vernonai, — pasakė vyras iš apkaso.

Kareivis, kalbantis Džordžijos tartimi, atsargiai padėjo šautuvą.

— Stovėkite, kur esate, ir meskite man savo ženklus.

Pasigirdo pažįstamas dzingtelėjimas, kai iš pradžių Nojus, o paskui Bernekeris numetė ant žemės savo ženklus.

— Paduok juos man, Vernonai, — pasakė kareivis iš apkaso. — Aš patikrinsiu.

— Nieko tu neįžiūrėsi, — atsakė Vernonas. — Ten pas tave tamsu kaip mulo šiknaskylėj.

— Duok juos man, — pasakė kareivis tiesdamas ranką. Pasigirdo čekštelėjimas. Kareivis uždegė žiebtuvėlį. Jis pridengė jį ranka ir Nojui šviesos nesimatė.

Vėjas vis stiprėjo. Slapi marškiniai pliaukšėjo į sušalusį Nojaus kūną. Jis apglėbė save rankomis, stengdamasis bent kiek sušilti. Kareivis apkase beprotiškai ilgai apžiūrinėjo ženklus. Galiausiai pakėlė akis.

— Pavardė, — jis parodė į Nojų.

Nojus pasakė pavardę.

— Asmens numeris.

Nojus greitai ištarškino savo asmens numerį stengdamasis nemikčioti, nors žandikaulis buvo sustiręs ir atsidavė druska.

— Ką reiškia ta H ant ženklo? — įtariai paklausė vyras.

— Hebrajus, — atsakė Nojus.

— Hebrajus? — paklausė vyras iš Džordžijos. — Ką tai, po galais, reiškia?

— Žydas, — atsakė Nojus.

— Taip ir rašytų, — apmaudžiai pasakė vyras iš Džordžijos.

— Klausykit, — nebeiškentė Nojus, — ar visą karą šitaip mus laikysite? Mes šąlame.

— Ateikite, — nusileido kareivis apkase. — Jauskitės kaip namie. Po penkiolikos minučių prašvis ir aš nuvesiu jus į trečiąją kuopą. Už manęs yra griovys, galite jame pasislėpti.

Jiems einant pro jį, metė jiems atgal ženklus ir smalsiai į juos pažiūrėjo.

— Kaip ten viskas buvo? — paklausė jis.

— Buvo smagu, — atsakė Nojus.

— Smagiau negu damų vakarėlyje, — pridūrė Bernekeris.

— Neabejoju, — pasakė vyras iš Džordžijos.

— Klausyk, — kreipėsi Nojus į Bernekerį, — paimk ją. — Jis padavė Bernekeriui piniginę. — Kitoje žmonos nuotraukos pusėje yra žemėlapis. Jeigu po penkiolikos minučių negrįšiu, pasirūpink, kad jis patektų žvalgybos vadui.

— Kur tu eini? — paklausė Bernekeris.

— Einu atsivesti Kaulio, — atsakė Nojus.

Jis pats nustebo šitaip pasakęs. Negalvojo apie tai ir nesvarstė. Bet per pastarąsias tris dienas įprato spręsti automatiškai, prisiimti atsakomybę už kitus, o dabar, pats būdamas saugus, jis mintyse įsivaizdavo, kaip Kaulis tūno už krūmų kitame kanalo krante, paliktas vienas, nes jam atrodo, kad kanalas per gilus.

— Kur yra tas Kaulis, — paklausė kareivis iš Džordžijos.

— Kitame kanalo krante, — atsakė Bernekeris.

— Tikriausiai labai myli tą poną Kaulį, — pasakė kareivis iš Džordžijos, pilkėjančioje naktyje stengdamasis įžvelgti kitą kanalo pusę.

— Einu dėl jo iš proto, — atsakė Nojus. Jam labai norėjosi, kad vyrai neleistų jam eiti, bet jie nesakė nieko.

— Ar ilgai užtruksi? — paklausė kareivis iš apkaso.

— Penkiolika minučių.

— Imk, — pasakė kareivis, — suteiks tau drąsos penkiolikai minučių.

Jis ištiesė butelį. Jo dugnas buvo išteptas gličiu šaltu purvu, kuriame vyrai stovėjo visą naktį. Nojus ištraukė kamštį ir nugėrė didelį gurkšnį. Akys pasruvo ašaromis, gerklė ir krūtinė degė, o pilvas sušilo, tarsi į jį būtų įkišta elektrinė šildyklė.

— Kas čia per velnias? — paklausė jis grąžindamas butelį.

— Čionykštis gėrimas, — atsakė kareivis iš apkaso. — Regis, obuolinis. Labai tinka prieš lendant į vandenį.

Jis padavė butelį Bernekeriui, šis gėrė pamažu ir atsargiai.

Bernekeris pastatė butelį.

— Žinai, — pasakė jis Nojui, — tu neprivalai grįžti atsivesti Kaulio. Jis turėjo galimybę. Tu tam kalės vaikui nieko neskolingas. Aš negrįžčiau. Jei būčiau įsitikinęs, kad jis to vertas, eičiau su tavim. Bet jis to nevertas, Nojau.

— Jeigu negrįšiu po penkiolikos minučių, — pasakė Nojus žavėdamasis ramiu, logišku, šaltakraujišku Bernekerio mąstymu, — pasirūpink, kad schema patektų į žvalgybos skyrių.

— Būtinai, — pažadėjo Bernekeris.

— Aš pereisiu išilgai liniją, — pasakė kareivis iš Džordžijos, — ir pasakysiu tiems kariautojams, kad nešaudytų tave pamatę.

— Ačiū, — padėkojo Nojus ir pasuko prie kanalo. Slapi marškinių skvernai plekšėjo į jo nuogas kojas, alkoholis degė skrandyje. Prie kranto jis stabtelėjo. Potvynis kilo vis smarkiau, vanduo prie kraštų garsiai burbuliavo. Jeigu jis dabar apsigręžtų, tai po pusės valandos jau būtų vadavietėje arba gal net ligoninėje, gulėtų lovoje po šilta antklode, gautų karšto gėrimo ir nieko neveiktų, tik miegotų ištisas dienas, ištisus mėnesius... Jis padarė viską, ką galėjo, ir daugiau, niekas neprikiš jam jokios žioplystės, jis prasiveržė pas saviškius ir atsivedė Bernekerį, jis nubraižė žemėlapį, jis nepasidavė į nelaisvę, kai buvo taip lengva pasiduoti, pasinaudojo kiekviena galimybe. Juk leitenantas Grynas liepė jiems eiti pas saviškius kaip kuris gali, ir jeigu jis suras Kaulį, šis, ko gero, vėl atsisakys bristi per kanalą, nes kanalas dabar gilesnis, negu buvo, kai taip kyla potvynio vanduo...

Nojus padelsė ant kranto klūpodamas ir žiūrėdamas į tekantį vandenį. Tada prisivertė įbristi.

Jis buvo pamiršęs, kaip vandenyje šalta. Rodėsi, kad vanduo spaudžia į vidų krūtinę. Nojus giliai įkvėpė ir ėmė sparčiai bristi į kitą krantą kartais prarasdamas žemę po kojomis. Pasiekęs kitą pusę nusiyrė palei krantą prieš srovę, stengdamasis prisiminti, kiek jiedu su Bernekeriu nuėjo, stengdamasis prisiminti, kaip atrodo ta vieta, kur jiedu įbrido. Jis slinko pamažu, jausdamas, kaip vanduo svilina krūtinę, stabteldamas ir mėgindamas įsiklausyti, bene ką išgirs. Toli danguje suburzgė vienišas variklis ir pasigirdo priešlėktuvinių pabūklų dundėjimas, kai paskutinis vokiečių lėktuvas skubėjo perskristi fronto liniją, kol neišaušo. Bet arti nesigirdėjo nė garso.

Nojus priėjo prie vietos, kuri pasirodė pažįstama, ir vargais negalais išlipo iš vandens. Tada nušliaužė nuo kanalo iki krūmų. Sustojo už penkių pėdų nuo jų ir sušnibždėjo:

— Kauli, Kauli.

Atsakymo nebuvo. Nojus kažkodėl tvirtai tikėjo, kad jie paliko Kaulį čia. Jis prišliaužė arčiau.

— Kauli, — pašaukė jau garsiau. — Kauli...

Krūmuose sučežėjo.

— Palik mane ramybėje, — pasakė Kaulis.

Nojus nušliaužė balso link. Pasirodė Kaulio galva, neaiškus šešėlis tamsioje lapijoje.

— Grįžau tavęs, — sušnibždėjo Nojus. — Eime.

— Palik mane ramybėje, — pakartojo Kaulis.

— Negilu, — jau piktai pasakė Nojus. — Velnias tave griebtų, negilu. Tau nereikės plaukti.

— Mulkini mane? — paklausė Kaulis.

— Bernekeris jau ten. Eime. Jie mūsų laukia. Visi postai įspėti nešaudyti, jie mus stebi. Eikime, kol neišaušo.

— Tu įsitikinęs? — įtariai paklausė Kaulis.

— Visiškai.

— Velniop, — pasakė Kaulis. — Aš neisiu.

Netaręs daugiau nė žodžio, Nojus pasuko atgal prie kanalo. Tada išgirdo už savęs šlamant ir suprato, kad Kaulis seka paskui jį. Ant kranto Kaulis beveik persigalvojo. Nojus nieko jam nesakė, tik įbrido į vandenį. Šį kartą vanduo visai neatrodė šaltas. „Tikriausiai aš darausi nejautrus“, — pagalvojo Nojus. Kaulis įpuolė į vandenį garsiai pūkšteldamas. Nojus tvirtai suėmė jį, kad jis nesiblaškytų. Per sunkius, permirkusius drabužius jautė, kaip šis dreba.

— Įsikibk į mane, — paliepė Nojus, — ir eik tyliai.

Jie pradėjo bristi per kanalą. Šį kartą ėjosi daug greičiau. Kelias pažįstamas ir įprastas, ir Nojus nerūpestingai ir sparčiai žengė kito kranto link.

— Oi, mama, — murmėjo Kaulis šaižiu nervingu balsu, — oi, mama, mamyte. — Bet neatsiliko nuo Nojaus ir net gilesnėse vietose tvirtai ėjo į priekį. Kai jie priėjo kitą krantą, Nojus nestabtelėjo. Jis pasisuko ir ėmė stumtis prieš srovę, ieškodamas nugriuvusio kranto, kur jiedu su Bernekeriu išlipo iš vandens.

Rado tą vietą greičiau, negu tikėjosi.

— Čia, — pasakė atsisukęs. — Aš tau padėsiu.

— Mama, — kartojo Kaulis. — Oi, mamyte.

Keldamas ir stumdamas Nojus padėjo Kauliui išsirepečkoti į krantą. Kaulis buvo sunkus ir nerangus, jis išspyrė iš vietos akmenį ir tas garsiai pūkštelėjo į vandenį. Bet sugebėjo atsiklaupti ant kelio ir pradėjo traukti kitą koją. Tada pasigirdo trumpa automato papliūpa.

Kaulis kaip pamišęs atsistojo stačias ir pradėjo mojuoti rankomis. Jis mėgino lenktis į priekį, bet pasisuko ir krito atbulas. Batu skaudžiai trenkė Nojui į galvą ir griuvo į vandenį. Iš ten nebepasirodė. Nojus stovėjo prie kranto ir kaip apsvaigęs spoksojo į ten, kur Kaulis dingo. Žengė žingsnį ton pusėn, bet nieko nematė. Jam pakirto kojas. Jis sugrįžo prie kranto. Tada lėtai, sustiręs ėmė ropštis į viršų. „Kaulis sapnavo, kad paskęs, — apdujęs galvojo Nojus, — sapnavo, kad paskęs.“

Išrėpliojusį į viršų, Nojų ėmė krėsti baisus drebulys. Jis tebedrebėjo ir tada, kai Bernekeris ir kareivis iš Džordžijos pribėgo prie jo, pakėlė už pažastų ir nusivedė tolyn nuo kanalo.

Po pusvalandžio, apsivilkęs trim dydžiais per dukslią uniformą, nuvilktą nuo kareivio, žuvusio šalia vadavietės, Nojus stovėjo priešais divizijos žvalgybos vadą. Vadas buvo žilas, storas, nedidukas papulkininkis raudonais dažais išteptu veidu ir primarginta barzda. Papulkininkį kankino spuogai, ir jis šitaip gydėsi kartu eidamas tarnybą.

Divizijos vadavietė buvo įsikūrusi pašiūrėje, apsaugotoje smėlio maišais. Ant grindų miegojo kareiviai. Dar nebuvo visai prašvitę, todėl vadas apžiūrinėjo Nojaus nubraižytą žemėlapį pasišviesdamas žvake, nes visi generatoriai ir štabo elektros įranga paskendo išsilaipinant.

Bernekeris snausdamas stovėjo šalia Nojaus beveik nepraplėšdamas akių.

— Gerai, — kalbėjo žvalgybos vadas linksėdamas galva, — gerai, labai gerai.

Bet Nojus beveik negirdėjo, ką tas žmogus sako. Jam buvo liūdna, bet jis neprisiminė kodėl.

— Labai gerai, vaikinai, — maloniai kalbėjo vyras raudonai išdažytu veidu. Atrodė, kad jis jiems šypsosi. — Be viso kito... Jūs už tai būsite apdovanoti. Nunešiu šį žemėlapį į korpuso artilerijos štabą. Ateikite šiandien po pietų, papasakosiu, kaip viskas buvo.

Nojus lyg apsvaigęs vis mėgino suprasti, kodėl to vyro veidas toks raudonas ir apie ką jis kalba.

— Norėčiau atgauti nuotrauką, — pasakė jis aiškiu balsu. — Joje mano žmona ir sūnus.

— Taip, žinoma, — vadas šypsojosi dar plačiau, jo geltonus, senus dantis supo raudonai išmarginta žila barzda. — Atsiimsi šią popietę, kai ateisit. Trečioji kuopa formuojama iš naujo. Liko maždaug keturiasdešimt vyrų, įskaitant jus. Ivensai, — šūktelėjo jis kareiviui, kuris snaudė atsirėmęs į pašiūrės sieną, — nuvesk tuos kareivius į trečiąją kuopą. Nesirūpinkit, — pridūrė jis, atsisukęs į Nojų, — eiti netoli. Jie gretimame lauke. — Jis vėl pasilenkė prie žemėlapio, linksėjo galva ir kartojo: — Gerai, labai gerai.

Priėjo Ivensas, išlydėjo Bernekerį ir Nojų iš pašiūrės ir per ryto miglą nuvedė į gretimą lauką.

Pirmas žmogus, kurį jie sutiko, buvo leitenantas Grynas. Jis tik dirstelėjo į juos ir pasakė:

— Ten yra antklodžių. Susisupkit ir pamiegokit. Vėliau jus apklausui.

Pakeliui jie praėjo pro Šyldsą, kuopos raštininką. Lauko gale, griovyje po medžiais, jis jau buvo susitaisęs nedidelį stalą iš tuščių maisto dėžių.

— Ei, — pašaukė jis juos. — Turiu jums laiškų. Pirmas pristatymas. Vos neišsiunčiau atgal. Maniau, kad dingote be žinios.

Jis panaršė ranka maišelyje ir ištraukė kelis vokus. Rudo vyniojamo popieriaus vokas buvo Nojui, adresas užrašytas Houpės ranka. Nojus paėmė jį, įsikišo į marškinius, nurengtus nuo žuvusio kareivio, ir paėmė tris antklodes. Jiedu su Bernekeriu pamažu nuėjo į vietelę po medžiu ir išvyniojo antklodes. Sunkiai atsisėdo ir nusiavė batus, ką tik jiems duotus. Nojus atplėšė rudo popieriaus voką. Iš jo iškrito mažiukas žurnalas. Nojus sumirksėjo ir pradėjo skaityti Houpės laišką.

„Brangusis, — rašė ji, — turiu iš karto paaiškinti tau, kodėl siunčiu žurnalą. Tavo atsiųstas eilėraštis, rašytas Anglijoje, buvo per gražus, kad skaityčiau jį viena, todėl leidau sau nusiųsti jį...“

Nojus paėmė žurnalą. Ant viršelio perskaitė savo pavardę. Atsivertęs pradėjo skleisti puslapius. Vėl pamatė savo vardą ir tvarkingas, smulkias eilėraščio eilutes: „Neleisk maištauti širdžiai, — skaitė jis, — nes karas ją praris...“

— Ei, — pašaukė jis, — Bernekeri.

— Ką? — Bernekeris mėgino skaityti gautuosius laiškus, bet pasidavė, gulėjo ant nugaros po antklodėmis ir spoksojo į dangų. — Ko nori?

— Bernekeri, — pasakė Nojus, — mano eilėraštį išspausdino žurnalas. Nori paskaityti?

Stojo ilga pauzė ir Bernekeris atsisėdo.

— Žinoma, — atsakė jis. — Duokš.

Nojus padavė žurnalą Bernekeriui, atvertęs puslapį, kur buvo eilėraštis. Kol draugas skaitė, jis įdėmiai stebėjo jo veidą. Bernekeris skaitė lėtai, krutindamas lūpas. Porą kartų užsimerkė, galva nusviro, bet perskaitė eilėraštį iki pabaigos.

— Puikus, — pasakė Bernekeris. Jis atidavė žurnalą Nojui, sėdinčiam greta ant antklodės.

— Tikrai? — paklausė Nojus.

— Puikus eilėraštis, — rimtai atsakė Bernekeris ir patvirtindamas linktelėjo. Tada atsigulė.

Nojus žiūrėjo į atspausdintą savo pavardę, bet visa kita šią akimirką jo akims buvo per smulku. Jis vėl įkišo žurnalą į žuvusiojo kareivio marškinių kišenę ir atsigulė po šiltomis antklodėmis.

Nespėjęs užsimerkti, pamatė Riketą. Riketas stovėjo prie jo. Riketas buvo šviežiai nusiskutęs, vilkėjo naują uniformą.

— Viešpatie, — pasakė Riketas kažkur aukštai virš Nojaus, — tebeturime žyduką.

Nojus užsimerkė. Jis žinojo, kad vėliau Riketo ištarti žodžiai bus svarbūs jo gyvenimui, bet dabar jis norėjo tik vieno — miegoti.

Dvidešimt devintas skyrius

Kelkraštyje stovėjo skydas su užrašu: „Nuo čia tūkstantį jardų priešas stebi ir apšaudo iš artilerijos pabūklų. Laikykitės septyniasdešimt penkių jardų atstumo“.

Maiklas dirstelėjo į pulkininką Peiveną. Bet Peivenas, sėdintis priekinėje džipo sėdynėje, skaitė laikraščiu aplenktą detektyvą, kurį susirado surinkimo punkte Anglijoje laukiant persikėlimo per Lamanšą. Maiklui neteko sutikti kito žmogaus, kuris galėtų skaityti važiuojančioje mašinoje.

Maiklas spustelėjo akceleratorių ir džipas sparčiai nuskriejo tuščiu keliu. Dešinėje matėsi subombarduotas aerodromas, aplinkui kėpsojo vokiečių lėktuvų griaučiai. Toliau priešais slinko dūmų juosta ir ryškioje vasaros pavakario šviesoje lygiomis klostėmis gulė ant kviečių lauko. Džipas šokčiodamas skubėjo skalda grįstu keliu į medžių prieglobstį. Už nedidelio pakilimo stebimoji teritorija baigėsi.

Maiklas tyliai atsiduso ir ėmė važiuoti lėčiau. Nuo Kano miesto, kurį anglai užėmė vakar, tarpais girdėjosi garsus didžiųjų patrankų ūkčiojimas. Maiklas nežinojo, ko pulkininkui Peivenui reikia Kane. Kaip vykdantysis civilių reikalų karininkas Peivenas turėjo leidimą važinėti iš vieno fronto galo į kitą, ir Maiklas vežiojo jį po visą Normandiją tarsi kokį apsnūdusį, geraširdį turistą, kuris apžiūrinėja viską, kai neskaito, draugiškai linkčioja galva kareiviams, dalyvaujantiems mūšyje, Paryžiaus dialektu sklandžiai kalbasi su gyventojais, retkarčiais kažką pasižymi popieriaus lapeliuose. Vakare Peivenas paprastai nulipa į gilią slėptuvę netoli Karantano, pats spausdina pranešimus ir kažkur juos siunčia, bet Maiklas niekada jų nematė ir nežino, kur jie keliauja.

— Bjauri knyga, — pareiškė Peivenas ir numetė ją ant galinės džipo sėdynės. — Tik kvailys gali skaityti detektyvus. — Jis apsidairė nutaisęs linksmą juokdario veidą. — Ar jau nebetoli? — paklausė jis.

Driokstelėjo patrankos, paslėptos už valstiečių namų. Atrodė, kad nuo tokio artimo griausmo sudrebėjo priekinis stiklas, ir Maiklas vėl pajuto keistą kutenimą giliai skrandyje. Jis atsiranda kas kartą, kai netoliese šaudo patrankos.

— Visai šalia, — pasakė Maiklas.

Peivenas sukikeno.

— Pirmieji šimtas sužeidimų būna sunkiausi, — pasakė jis.

„Kalės vaikas, — pagalvojo Maiklas, — vieną dieną per jį aš žūsiu.“

Pravažiavo anglų sanitarinė mašina, ji skubėjo į užnugarį perkrauta, negailestingai šokčiodama ant nelygaus kelio. Maiklas akimirką įsivaizdavo sužeistuosius, aikčiojančius ant neštuvų.

Vienoje kelio pusėje riogsojo sudegęs anglų tankas, pajuodęs, pražiotu liuku, nuo jo sklido lavonų dvokas. Kiekviena vieta, prie kurios prisiartini, kiekvienas užimtas miestas, žemėlapyje ir per BBC skelbiantis pergalę, skleidžia tokį kvapą, salsvą puvimo kvapą, anaiptol ne pergalingą. Sukiodamas vairą, jausdamas, kaip karšta saulė degina nosį, markstydamasis po dulkėtais vairuotojo akiniais, Maiklas panoro vėl atsidurti Anglijoje prie lentų krūvos.

Jie užvažiavo į kalvos viršūnę. Priešais juos tįsojo Kanas. Anglai visą mėnesį mėgino jį užimti, bet dirstelėjus į miestą sunku suprasti, kodėl jie taip stengėsi. Sienos atlaikė, bet sveiki liko tik keli namai. Vienas kvartalas po kito buvo apšaudomi ir griaunami, visas miestas, kiek akys užmato, virto griuvėsiais. „Tripe a la mode de Caen“ (Kano žarnokai), prisiminė Maiklas įrašą meniu viename prancūzų restorane Niujorke. Ir Kano universitetą, kai studijavo viduramžių istoriją. Dabar anglų minosvaidžiai šaudo pro sukrautas universiteto bibliotekos knygas, o kanadiečiai kareiviai, prigulę prie kulkosvaidžių, šaudo iš virtuvių, kuriose taip išradingai būdavo ruošiami žarnokai.

Jie jau privažiavo miesto pakraštį ir vingiavo akmenimis grįstomis gatvelėmis. Peivenas parodė Maiklui ženklą sustoti, ir Maiklas privažiavo prie tvirtos akmeninės vienuolyno sienos palei ilgą griovį. Griovyje sėdėjo keli kanadiečiai. Jie smalsiai žiūrėjo į amerikiečius.

„Geriau jau nešiotume angliškus šalmus, — neramiai pagalvojo Maiklas. — Anglams mūsų šalmai panašūs į vokiečių. Iš pradžių jie šaus, tik tada patikrins dokumentus.“

— Kaip sekasi? — Peivenas jau buvo išlipęs iš džipo, stovėjo prie griovio ir kalbėjosi su kareiviais.

— Sumautai, — atsakė vienas kanadietis, nedidukas, tamsiaplaukis, panašus į italą. Jis atsistojo griovyje ir šypsojosi. — Važiuojate į miestą, pulkininke?

— Galbūt.

— Visur pilna snaiperių, — pasakė kanadietis.

Sušvilpė skriejantis sviedinys, ir kanadiečiai vėl sukrito į griovį. Maiklas pasilenkė, bet nespėjo išlipti iš džipo, todėl tik mėšlungiškai užsidengė veidą rankomis. Bet sprogimo nepasigirdo. „Nesprogęs sviedinys, — niūriai pagalvojo Maiklas. — Narsieji Varšuvos ir Prahos darbininkai, kurie užpildo sviedinio korpusą smėliu ir tarp plieno gabaliukų įdeda herojiškus raštelius: „Sveikinimai nuo antifašistų — Škodos karinių gamyklų darbininkų.“ O gal tai tik romantiška istorija, paimta iš laikraščio arba iš karinės informacijos centro, o sviedinys sprogs po šešių valandų, kai visi jau bus jį pamiršę?“

— Ir šitaip kas trys minutės, — apmaudžiai kalbėjo kanadietis, stovėdamas griovyje. — Mes čia atostogaujame, bet kas trys minutės turime kristi ant žemės. Taip anglų kariuomenė supranta kareivio poilsį! — Ir jis nusispjovė.

— Ar čia yra minų? — paklausė Peivenas.

— Žinoma, kad yra, — piktai atšovė kanadietis. — Kodėl neturėtų būti? Kur manote esą, Yankee stadione?

Jis kalbėjo su Bruklino akcentu.

— Iš kur esi, kareivi? — paklausė Peivenas.

— Iš Toronto, — atsakė kareivis. — Kiekvienas, kuris dar kartą pamėgins ištraukti mane iš Toronto, gaus per ausį fordo velenu.

Vėl pasigirdo švilpimas ir vėl Maiklas nespėjo išlipti iš džipo. Kanadietis dingo kaip magas. Peivenas nerūpestingai pasilenkė prie džipo. Šį kartą sviedinys sprogo už kokio šimto jardų, bet skeveldros iki jų neatlėkė. Atsakydamos ėmė skubiai šaudyti dvi patrankos, pasislėpusios už vienuolyno sienos.

Kanadietis vėl atsistojo griovyje.

— Tai bent vietelė atostogauti, — pasakė jis pašaipiai. — Geriau būčiau stojęs į tą velnio amerikiečių kariuomenę. Ar jūs čia matote bent vieną anglą? — Neapykantos kupinomis akimis jis nužvelgė subombarduotą gatvę ir sugriuvusius pastatus. — Čia vieni kanadiečiai. Kai reikalai prasti, tegu tvarkosi Kanada. Nė vieno anglo koja nežengė tolyn nuo Bajo viešnamio.

— Palauk... — įsiterpė Peivenas šypsodamasis iš tokio akivaizdaus melo.

— Nesiginčykit su manim, pulkininke, nesiginčykit, — garsiai kalbėjo kareivis iš Toronto. — Aš per daug nervingas, kad ginčyčiausi.

— Gerai, — sutiko Peivenas šypsodamasis ir atstūmė šalmą ant pakaušio taip, kad šis tapo panašus į taikų naktipuodį, užmautą virš jo tankių, karikatūriškų antakių. — Nesiginčysiu su tavim. Iki pasimatymo.

— Jeigu iki to laiko jūsų nenušaus, — pasakė kanadietis, — arba jeigu aš nedezertyruosiu.

Peivenas pamojo jam ranka.

— Maiklai, — pasakė jis, — dabar aš vairuosiu. Tu sėskis gale ir žiūrėk išpūtęs akis.

Maiklas įlipo į galą ir atsisėdo ant suvynioto džipo stogo, kad būtų lengviau šaudyti į visas puses. Peivenas sėdo prie vairo. Tokiomis akimirkomis Peivenas visada imasi atsakingiausių ir pavojingiausių užduočių.

Peivenas dar kartą mostelėjo kanadiečiui, bet tas neatsakė. Džipas nuriaumojo keliu į miestą.

Maiklas nupūtė dulkes nuo karabino šovinių lizdo ir nuleido saugiklį. Jis sėdėjo, pasidėjęs karabiną ant kelių, ir žiūrėjo į priekį, o Peivenas lėtai važiavo išdaužytu grindiniu tarp griuvėsių.

Vėl piktai viena po kitos sudundėjo anglų patrankos, paslėptos griuvėsiuose. Peivenui teko sukiotis tarp plytų krūvų ir akmenų, užgriozdinusių kelią.

Maiklas atidžiai žiūrėjo į išlikusių namų langus. Staiga jam ėmė rodytis, kad visas Kanas susideda tik iš langų su plevėsuojančiomis užuolaidomis, išlikusių per bombardavimus, tankų mūšius, vokiečių ir anglų artilerijos apšaudymus. Maiklas staiga pasijuto nuogas ir siaubingai pažeidžiamas sėdėdamas taip aukštai, važiuodamas tuščia, išdaužyta gatve tarp tokios daugybės langų, nes už kiekvieno gali slėptis vokiečių snaiperis, nusitaikantis šautuvu su puikiais teleskopiniais lęšiais, tyliai besišypsantis ir laukiantis, kol kvailai atviras džipas privažiuos arčiau...

„Tegu mane nušauna, — nelinksmai pagalvojo Maiklas ir staiga pasisuko, nes jam pasigirdo atveriamo lango girgždėjimas. — Tegu mane nušauna mūšyje, kovojantį, bet ne šitaip, važiuojant ekskursijoje su tuo kvailu cirko valkata...“ Tada suprato, kad meluoja sau. Jis nenori, kad jį nušautų, nieku gyvu. Kokia prasmė žūti? Karas eina savo lėtu, atsargiu žingsniu, ir jeigu jis žūtų, tai jo mirtis nebūtų svarbi niekam, tik jam pačiam ir gal jo artimiesiems. Nesvarbu, ar jis būtų žuvęs, ar gyvas, tą dvidešimtojo amžiaus akimirką armijos judės, mašinos, pagrindinis šito karo ginklas, naikins vienos kitas, bus pasirašyta kapituliacija... „Išgyventi, — prisiminė jis savo sprendimą prie lentų krūvos, — išgyventi, išgyventi...“

Aplinkui griaudėjo patrankos. Sunku įsivaizduoti, kad veiksmai organizuoti, kad įsakymai perduodami telefonu, kad žemėlapiuose žymimi skaičiai, koreguojama šaudymo kryptis, čiupinėjamasi prie tikslių didžiulių mechanizmų, galinčių pakelti patrankos vamzdį taip, kad šią akimirką ji pataikytų už penkių mylių, o kitą — už septynių. Ir visa tai nematomai vyksta Kano senamiesčio rūsiuose, už senovinių sodų sienų ir butuose, kuriuose gyveno prancūzai, dirbę vandentiekininkais ir mėsininkais, dabar jau nebegyvi. Ar didelis miestas buvo Kanas, kiek jame buvo gyventojų, ar jis toks, kaip Bafalas, Džersis, Pasadena?

Džipas pamažu yrėsi pirmyn, Peivenas susidomėjęs dairėsi aplinkui, o Maiklas vis aštriau jautė, kad jo nugara visiškai neapsaugota.

Jie pasuko už kampo ir įvažiavo į gatvę, kur stovėjo siaubingai sumaitoti trijų aukštų namai. Plytų ir akmenų griūtys nubyrėjo nuo namų tiesiai ant gatvės. Vyrai ir moterys kapstėsi po griuvėsius kaip uogų rinkėjai, surasdami tai kilimą, tai lempą, kojines ar virtuvinį puodą ten, kur buvo jų namai. Jie tarsi negirdėjo nei anglų patrankų ar snaiperių, nei vokiečių patrankų, šaudančių iš kitapus upės, jie tarsi nepastebėjo nieko, tik tai, kad čia buvo jų namai, o po akmenų ir nuolaužų krūvomis guli visas jų turtas, po truputį sukauptas per gyvenimą.

Gatvėje stovėjo vienračiai ir vaikiški vežimėliai. Rankiotojai krovėsi daiktus į glėbius, prispaudę prie krūtinės dulkėtas brangenybes, slidinėdami lipo žemyn ir tvarkingai dėjo į savo mažas transporto priemones. Po to, nesidairydami į pravažiuojančius amerikiečius, į atsitiktinį netoliese sustojusį kanadiečių džipą ar sanitarinę mašiną, jie vėl metodiškai lipo ant sustingusios nuolaužų kalvelės ir kasinėjo, ieškodami kokios nors prisimintos ir sulaužytos brangenybės.

Važiuojant džipui pro tuos kantrius derliaus rinkėjus, Maiklas trumpam pamiršo, kad kulka gali pataikyti jam tarp menčių, į tą nuolat šūviui atstatytą vietą, arba į jautrų audinį po krūtinės ląsta, jeigu bus šauta iš priekio. Jam norėjosi atsistoti ir kreiptis į prancūzus, besikapstančius savo buvusių namų griuvėsiuose. „Bėkite iš miesto, — norėjo šaukti jis. — Dėl to, ką čia randate, neverta aukoti gyvybės. Garsai, kuriuos girdite, — sviedinių sprogimai. Kai sviedinys sprogsta, skeveldroms tas pats, ar čia uniformuotas kūnas, ar ne, ar čia civilis, ar kariškis. Grįžkite vėliau, kai karas baigsis. Jūsų brangenybės saugios, niekam jų nereikia, niekas jomis nepasinaudos.“

Bet jis nieko nesakė, džipas lėtai važiavo gatve, kurios gyventojai, apimti nuosavybės karštinės, knisosi ieškodami sidabrinių rėmelių su močiutės nuotrauka, kiaurasamčio, virtuvinių peilių arba siuvinėtų lovatiesių, kurios buvo tokios baltos prieš pataikant sviediniui.

Jie išvažiavo į plačią aikštę, tuščią ir iš vieno galo atvirą, nes namai buvo sulyginti su žeme. Pro kitą aikštės galą tekėjo Orno upė. Maiklas žinojo, kad kitoje upės pusėje yra vokiečių pozicijos. Jis žinojo ir tai, kad iš kitapus priešo akys stebi lėtai judantį džipą. Žinojo, kad ir Peivenas tai supranta, bet Peivenas greičio nedidino. „Ką tas šunsnukis nori įrodyti, — galvojo Maiklas, — ir kodėl neįrodinėja vienas?“

Bet niekas į juos nešovė ir jie važiavo toliau.

Rodėsi, kad aplinkui tvyro ramybė, nors patrankos šaudė nuolat. Variklio burzgimas, priprastas tiek daug važinėjus kolonose dulkėtais keliais, girdėtas tarpuose tarp sviedinių sprogimų, nekliudė Maiklo ausims. Jis atidžiai klausėsi, bene išgirs negyvose ir sudaužytose senamiesčio gatvėse kokį šiugždėjimą, durų girgžtelėjimą, sukamo rankenos bumbulo ar atlaužiamo šautuvo gaiduko trakštelėjimą. Jis neabejojo, kad išgirstų tuos garsus net jeigu už šimto jardų driokstelėtų viso pulko patrankos.

Peivenas sukinėjosi miesto gatvėmis tai išvažiuodamas į karštą saulėkaitą, tai vėl įvažiuodamas į violetinius prancūziškus šešėlius, Maiklui žinomus iš Sezano, Renuaro ir Pisaro paveikslų gerokai anksčiau, negu jis įkėlė koją į Prancūzijos žemę. Peivenas sustojo pažiūrėti į lentelę, kuri, nenukentėjusi ir išdidi, teberodė dviejų nebeegzistuojančių gatvių pavadinimus. Peivenas susidomėjęs dairėsi, o Maiklas spoksojo tai į jo storą, sveiką, įdegusį sprandą, tai į žiojinčias skyles mūrinių pastatų sienose, iš kur kiekvieną akimirką jį gali užklupti mirtis.

Peivenas vėl atsargiai nuvažiavo buvusia pagrindine miesto gatve.

— Buvau atvykęs čia savaitgaliui 1938 metais, — pasakė Peivenas atsigręžęs, — su draugu, filmų prodiuseriu, ir su dviem merginomis iš vienos jo studijų. — Jis susimąstęs papurtė galvą. — Puikus buvo savaitgalis. Tas mano draugas, jo vardas buvo Žiulis, žuvo 1940 metais. — Peivenas žiūrėjo į suniokotas vitrinas. — Neatpažįstu nė vienos gatvės.

„Nesuvokiama, — galvojo Maiklas, — jis rizikuoja mano gyvybe dėl prisiminimų apie savaitgalį prieš šešerius metus su dviem aktoriukėmis ir jau žuvusiu prodiuseriu.“

Jie įsuko į gatvę, kurioje matėsi šiokia tokia veikla. Palei bažnyčią buvo sustatyti sunkvežimiai, trys ar keturi jauni prancūzai su Pasipriešinimo raiščiais ant rankovių budėjo prie geležinės tvoros, keli kanadiečiai padėjo lipti į sunkvežimį sužeistiems civiliams. Peivenas sustabdė džipą mažame skverelyje priešais bažnyčią. Šaligatvyje buvo sukrauti seni lagaminai, pinti krepšiai, sakvojažai, turgaus tinkliukai, prikimšti patalynės ir antklodžių, į jas buvo įvynioti įvairūs namų apyvokos daiktai.

Dviračiu pravažiavo mergaitė šviesiai mėlyna suknele, labai švaria ir pakrakmolyta. Mergaitė buvo labai graži, jos lengvi, juodi iki mėlynumo plaukai buvo pasklidę virš šviesios suknelės. Maiklas smalsiai apžiūrinėjo ją. Mergaitė atsakė jam šaltu žvilgsniu, neslėpdama neapykantos ir paniekos. „Ji mane kaltina, — galvojo Maiklas, — už bombardavimus, už tai, kad buvo sugriauti jos namai, gal žuvo tėvas, o mylimasis nežinia kur.“ Mergaitė pravažiavo, jos gražus sijonėlis švystelėjo pro sanitarinę mašiną, pro apdaužytą paminklinį akmenį. Maiklui norėjosi sekti paskui ją, pasikalbėti, įtikinti... Kuo įtikinti? Kad jis nėra beširdis, geidulingai vėpsantis kareivis, net mirusiame mieste besigėrintis gražiomis kojytėmis, kad jis supranta jos tragediją, kad ji neturėtų taip paskubomis, iš pirmo žvilgsnio, jo pasmerkti, kad turėtų rasti širdyje užuojautos jam ir supratimo, ir pati tikėtis užuojautos ir supratimo...

Mergaitė dingo.

— Įeikime į vidų, — pasiūlė Peivenas.

Įėjus iš ryškios saulėkaitos, bažnyčioje atrodė tamsu. Iš pradžių Maiklas užuodė kvapą. Neįkyrus, sodrus žvakių ir smilkalų, šimtmečius degintų per mišias, kvapas maišėsi su tvartų, vimdančiu senatvės, vaistų ir mirties kvapu.

Maiklas markstėsi, stovėdamas prie durų, klausydamasis, kaip trepsi vaikų kojelės ant akmeninių grindų, dabar išklotų šiaudais. Aukštai viršuje žiojėjo sviedinio išmušta skylė. Pro ją liejosi saulės šviesa, tarsi gintarinis prožektorius, nušviečiantis religinę prieblandą.

Kai akys priprato prie tamsos, Maiklas pamatė, kad bažnyčia pilna žmonių. Miesto gyventojai, arba tie, kurie dar nepabėgo ir dar nežuvo, susirinko čia ir apmirę tikėjosi Dievo apgynimo laukdami, kada juos išveš už fronto linijos. Iš pradžių Maiklui pasirodė, kad jis pateko į didžiulius parapijos senelių namus. Ant neštuvų, antklodžių, ant šiaudų kūlių gulėjo dešimtys raukšlėtų, leisgyvių, pageltusiais veidais smulkučių aštuoniasdešimtmečių. Vieni beveik permatomomis rankelėmis trynė sau gerkles, kiti sunkiai traukė ant savęs antklodes. Jie kažką vebleno plonais, nežmogiškais balsais. Jie degančiomis mirštančiųjų akimis žiūrėjo į vyrus, stovinčius prie jų. Jie šlapinosi ant grindų, nes buvo per seni, kad pajudėtų, ir per daug įsisirgę, kad jiems rūpėtų. Jie krapštė purvinus tvarsčius, kuriais buvo apvyniotos jų žaizdos, gautos jaunų vyrų kare, siautėjusiam jų mieste visą mėnesį. Jie merdėjo nuo vėžio, tuberkuliozės, kraujagyslių sklerozės, inkstų nepakankamumo, gangrenos, bado, senatvės. Jų visų ligų, bejėgiškumo ir senatvės kvapas, susikaupęs sviedinio pramuštoje bažnyčioje, užgniaužė Maiklui gerklę žiūrint į jų pasmerktus, neapykantos kupinus veidus, kuriuos tai vienur, tai kitur apšvietė švelnus ir šventiškas saulės spindulys, pilnas šokančių dulkelių. O ten, tarp šiaudinių čiužinių, tarp dvokiančio kraiko, tarp sergančiųjų vėžiu, tarp senukų sulaužytais klubais, prikaustytų prie lovos gerokai prieš pasirodant anglams, tarp senučių, kurių provaikaičiai jau žuvo mūšiuose prie Sedano, Čado ežero arba Orano, bėgiojo vaikai, žaidė, siuvo pirmyn ir atgal. Jie linksmai švysteldavo auksiniame saulės spindulyje, šviečiančiame pro vokiečių išmuštą skylę, ir dingdavo sodriuose violetiniuose šešėliuose kaip spindinčios vandens muselės. Jų skardūs balsai ir smagus juokas aidėjo virš pasmerktųjų senukų, gulinčių ant akmeninių grindų.

„Štai koks tas karas, — galvojo Maiklas, — štai koks yra tikrasis karas. Čia nėra kapitonų, prikimusiais balsais šūkaujančių komandas dundant patrankoms, čia nėra kareivių, puolančių ant durtuvų didžiojo tikslo vardan, niekas nesiuntinėja naujausių pranešimų, negauna paaukštinimų. Čia tik labai seni, trapiais kaulais, bedančiai, žili, apkurtę, kenčiantys, belyčiai senukai, surinkti iš prasmirdusių griuvėsių ir nerūpestingai suguldyti ant akmeninių grindų šlapintis ir mirti klausantis linksmo vaikų kojelių trepsėjimo. O lauke dunda patrankos, jų energinga popietinė byla tėra tuščias oro drebinimas, skelbiantis šūkius, kurie už trijų tūkstančių mylių laikomi didžiąja tiesa. Čia gulinčių senukų tie šūkiai nepasiekia. Jie nežmoniškai dejuoja tarp išdykaujančių vaikų, jie laukia užnugario karininko, kuris leis kokiems trims amunicijos sunkvežimiams išgabenti juos su visomis jų ligomis į kitą subombarduotą miestą, iškelti ir palikti, kad netrukdytų kariauti.

— Na, pulkininke, — prabilo Maiklas, — ką civilių reikalų skyrius sako apie visa tai?

Peivenas gražiai šyptelėjo Maiklui ir švelniai palietė ranką tarsi suvokdamas, kaip vyresnis ir labiau patyręs žmogus, kad Maiklas dėl viso to jaučiasi kiek kaltas ir todėl jam reikia atleisti už jo šiurkštumą.

— Geriau eikime iš čia, — pasakė jis. — Anglai užėmė miestą, tegu anglai ir rūpinasi.

Prie Peiveno pribėgo du vaikai ir sustojo priešais. Smulki, liesa keturmetė mergaitė didelėmis droviomis akimis buvo įsikibusi į ranką broliui, keliais metais vyresniam už ją, bet dar drovesniam.

— Būkite geri, — prašė mergaitė, — duokite mums sardinių.

— Ne, ne! — Jos broliukas ištraukė ranką ir piktai plekštelėjo jai per riešą. — Ne sardinių. Ne iš šitų. Šitie turi sausainių. Sardinių davė kiti.

Peivenas nusišypsojo Maiklui ir pasilenkęs švelniai apkabino mergytę, kuriai skirtumas tarp fašizmo ir demokratijos reiškė tik tai, kad iš vienų vaikai gali tikėtis gauti sardinių, o iš kitų — sausainių. Mažylė nurijo ašaras.

— Žinoma, — pasakė Peivenas ir pasisuko į Maiklą. — Maiklai, atnešk sausą davinį.

Maiklas išėjo į gatvę, džiaugdamasis saulės šviesa ir šviežiu oru, ir paėmė iš džipo sausą davinį. Grįžęs į bažnyčią, dairėsi Peiveno. Kol stovėjo su kartonine dėžute rankoje, prie jo pribėgo septynerių metų berniukas susitaršiusiais plaukais ir atkaklia šypsena ir maldaujamai, bet kartu įžūliai paprašė:

— Cigarečių, cigarečių tėčiui.

Maiklas įkišo ranką į kišenę. Bet atskubėjo kresna, maždaug šešiasdešimties metų moteris ir stvėrė berniuką už pečių.

— Ne, — pasakė ji Maiklui. — Ne. Neduokit jam. — Ji atsigręžė į berniuką kaip pasipiktinusi močiutė. — Ne! — subarė ji piktai. — Nori visai nebeaugti?

Gretimoje gatvėje sprogo sviedinys, ir berniuko atsakymo Maiklas nebeišgirdo. Vaikas išsisuko iš moters rankų ir nustriksėjo eilėmis tarp gulinčių senukų ir senučių.

Močiutė papurtė galvą.

— Jie tarsi pakvaišę, — pasakė ji Maiklui. — Šiomis dienomis neįmanoma jų suvaldyti.

Ji oriai linktelėjo ir nuėjo.

Maiklas pamatė, kaip Peivenas, pritūpęs ant kulnų, kalbina mergytę ir jos broliuką. Jis priėjo prie jų šypsodamas. Peivenas padavė mergytei sauso davinio dėžutę ir švelniai pabučiavo ją į kaktą. Vaikai rimtais veideliais pasitraukė ir spruko į nišą kitoje bažnyčios pusėje. Ten jie galės atsidaryti savo turtą ir ramiai jį skanauti.

Maiklas ir Peivenas išėjo į lauką. Prie durų Maiklas nesusilaikė neatsigręžęs ir paskutinį kartą nenužvelgęs aukštaskliautės, dvokiančios, violetiniuose šešėliuose skendinčios bažnyčios. Senukas, gulintis prie durų, silpnai mojo ranka, bet niekas nekreipė į jį dėmesio. O tolimame bažnyčios kampe abu vaikučiai, berniukas ir mergytė, buvo pasilenkę prie valgio ir abu iš eilės kando nuo šokolado plytelės, rastos dėžutėje.

Jie tylėdami sulipo į džipą. Peivenas vėl sėdo prie vairo. Prie džipo stovėjo kresnas šešiasdešimties metų prancūzas, vilkintis storo medvilninio audinio striuke ir apnešiotomis, platokomis kelnėmis, kelis kartus lopytomis. Jis atidavė Peivenui ir Maiklui pagarbą. Peivenas jam atsakė. Stambi prancūzo galva, darbinė kepurė ir gelstelėję ūsai darė jį panašų į Klemanso.

Prancūzas priėjo prie Peiveno ir paspaudė ranką jam, po to Maiklui.

— Amerikiečiai, — pasakė jis lėta anglų kalba. — Laisvė, lygybė, brolybė.

„O Dieve, — sudirgęs pagalvojo Maiklas, — patriotas.“ Po to, ką matė bažnyčioje, jis nebuvo linkęs klausytis patriotų.

— Buvau Amerikoje septynis kartus, — pasakė senukas prancūziškai. — Kadaise kalbėjau angliškai kaip gimtąja kalba. Bet viską pamiršau.

Gretimoje gatvėje sprogo sviedinys, ir Maiklas nekantravo, kad Peivenas užvestų variklį. Bet šis klausėsi prancūzo, lengvai pasirėmęs į vairą.

— Buvau jūreivis, — kalbėjo prancūzas. — Prekybos laivyne. Lankiausi Niujorke, Brukline, Naujajame Orleane, Baltimorėje, San Franciske, Siatle, Šiaurės Karolinoje. Angliškai skaitau sklandžiai.

Kalbėdamas jis lengvai svyravo, ir Maiklas nusprendė, kad jis išgėręs. Jo akyse švietė keistas geltonis, o lūpos po vešliais ūsais truputį drebėjo.

— Per pirmąjį karą, — pasakojo prancūzas toliau, — mus pašovė torpeda. Šešias valandas plūduriavau Atlanto vandenyne. — Jis žvaliai palingavo galva ir Maiklui pasirodė dar girtesnis.

Maiklas pačiukšėjo kojomis, leisdamas Peivenui suprasti, kad reikia važiuoti iš čia. Peivenas nekrustelėjo. Jis susidomėjęs klausėsi prancūzo, o šis gėrėdamasis plekšnojo džipą kaip kokį puikų, išdidų žirgą.

— Aname kare, — vėl ėmė pasakoti prancūzas, — išėjau savanoriu į prekybos laivyną. — Maiklas buvo girdėjęs, kad prancūzai, pasakodami apie 1940 metų mūšius ir Prancūzijos okupavimą, vadina tuos įvykius anuo karu. Taigi dabar vyksta trečiasis karas, automatiškai suskaičiavo Maiklas. Per daug net europiečiams. — Šaukimo punkte man pasakė, kad aš per senas, — piktai kalbėjo prancūzas, glostydamas džipo variklio dangtį. — Žadėjo pašaukti, kai reikalai bus visai prasti. — Jis pašaipiai nusijuokė. — Bet tiems jaunuoliams šaukimo punkte reikalai taip ir neatrodė užtektinai prasti. Manęs nepašaukė. — Jis apsidairė, prigesusiu žvilgsniu pažiūrėjo į saulės nutviekstą bažnyčią, į aptrintus lagaminus, sukrautus priešais ją, į akmenimis užverstą skverelį ir subombarduotus namus. — Bet mano sūnus tarnavo laivyne. Jis žuvo prie Orano nuo anglų rankos. Oranas yra Afrikoje. Nekaltinu jų. Karas yra karas.

Peivenas užjausdamas palietė prancūzo ranką.

— Jis buvo mano vienintelis sūnus, — ramiai kalbėjo prancūzas. — Vaikystėje pasakodavau jam apie San Franciską ir Niujorką. — Staiga prancūzas atraitojo rankovę. — Žiūrėkite, — pasakė jis.

Maiklas pasilenkė arčiau. Ant senos stiprios rankos puikavosi žaliai ištatuiruotas Vulvorto pastatas, kylantis virš romantiškų debesų. — Vulvorto pastatas Niujorke, — išdidžiai pasakė buvęs jūreivis. — Jis man padarė didelį įspūdį.

Maiklas atsilošė ir tyliai patukseno koja skatindamas Peiveną važiuoti. Bet Peivenas nepajudėjo.

— Gražus piešinys.

Prancūzas linktelėjo ir nuraitė rankovę.

— Aš labai džiaugiuosi, kad jūs, amerikiečiai, galiausiai atėjote.

— Ačiū, — padėkojo Peivenas.

— Kai užskrido pirmieji amerikiečių lėktuvai, aš stovėjau ant stogo ir mojau jiems, nors jie mėtė ant mūsų bombas. O dabar jūs patys jau čia. Juk aš irgi suprantu, — delikačiai pastebėjo jis, — kodėl taip ilgai užtrukote.

— Ačiū, — vėl padėkojo Peivenas.

— Karas nėra kelių minučių reikalas, kad ir ką žmonės kalbėtų. Kiekvienas naujas karas trunka ilgiau už prieš tai buvusį. Tokia yra paprasta istorijos aritmetika. — Patvirtindamas prancūzas energingai lingavo galva. — Neneigsiu, laukti buvo anaiptol ne malonu. Neįsivaizduojate, kokie tie vokiečiai ir ką reiškia gyventi kasdien jų valdomiems. — Prancūzas išsiėmė seną, aptrintą odinę piniginę ir atidarė ją. — Nuo pirmos okupacijos dienos nešiojuosi. — Jis atkišo piniginę Peivenui, o Maiklas pasilenkė, kad pamatytų. Ten, celiulioido aplanke, gulėjo trispalvės medžiagos skiautė, atplėšta nuo pigios vėliavėlės. — Jeigu vokiečiai būtų aptikę, — kalbėjo prancūzas, žiūrėdamas į plono muslino skiautę, — būtų mane užmušę. Bet aš nešiojausi ją ketverius metus.

Jis atsiduso ir įsikišo piniginę į kišenę.

— Aš ką tik grįžau nuo priešakinės linijos, — kalbėjo jis. — Man pasakė, kad ant tilto per upę, pusiaukelyje tarp anglų ir vokiečių, guli kažkokia moteris. Eik, pažiūrėk, ar ten ne tavo žmona. Nuėjau ir pažiūrėjau. — Jis nutilo ir pakėlė akis į bažnyčios bokštą. — Ten buvo mano žmona.

Jis stovėjo tylėdamas ir glostė džipą. Peivenas su Maiklu taip pat nieko nesakė.

— Keturiasdešimt metų, — vėl prabilo prancūzas. — Buvome susituokę keturiasdešimt metų. Patyrėme ir šilta, ir šalta. Gyvenome kitoje upės pusėje. Ji tikriausiai pasigedo papūgos arba vištos ir išėjo ieškoti, o vokiečiai sušaudė ją iš kulkosvaidžio. Kulkosvaidžiu prieš šešiasdešimtmetę moterį. Tų vokiečių nesuprasi. Ji tebeguli ten, suknelė užsikėlusi, galva nusvirusi žemyn. Kanadiečiai neleido man jos pasiimti. Turėsiu laukti, kol baigsis mūšis, sakė jie. Ji vilkėjo išeigine suknele. — Vyras pravirko. Ašaros tekėjo į ūsus, jis laižė jas ir rijo. — Keturiasdešimt metų. Mačiausi su ja prieš pusvalandį. — Verkdamas jis vėl išsitraukė piniginę. — Ir vis tiek, — pasakė jis karštai, — ir vis tiek. — Jis atvėrė piniginę ir aistringai, kaip beprotis, ėmė bučiuoti trispalvę skiautę celiulioido aplanke.

Prancūzas papurtė galvą ir vėl įsikišo piniginę. Dar kartą paplekšnojo džipą. Ir iš lėto nuėjo gatve pro išdraskytas metalines parduotuvių vitrinas ir sukritusias akmenų krūvas, nuėjo neatidavęs pagarbos ir neatsisveikinęs.

Maiklas žiūrėjo jam pavymui, jausdamas, kaip skausmingai įsitempė jo veidas.

Peivenas atsiduso ir užvedė džipą. Jie pamažu nuvažiavo į miesto pakraštį. Maiklas vėl stebėjo langus, bet dabar nesibaimindamas, kažkodėl įsitikinęs, kad snaiperių nebebus.

Jie pravažiavo pro vienuolyno sieną, bet vaikinuko iš Toronto ten nebebuvo. Peivenas spustelėjo akceleratorių ir jie išskubėjo iš miesto. Laimė, kad nestabtelėjo prie vienuolyno. Nenuvažiavus nė trijų šimtų jardų, už nugaros pasigirdo sprogimas. Dūmų kamuolys pakilo nuo kelio kaip tik toje vietoje, kur jie ką tik važiavo.

Peivenas irgi atsigręžė. Abu su Maiklu pažiūrėjo vienas į kitą. Nesišypsojo ir nieko nekalbėjo. Peivenas nusigręžė ir vėl palinko prie vairo.

Jie sėkmingai pravažiavo stebimuosius ir apšaudomuosius tūkstantį jardų. Peivenas sustabdė džipą ir parodė Maiklui sėstis prie vairo.

Lipdamas per sėdynę Maiklas dirstelėjo atgal. Nesimatė nė ženklo, kad horizonte plytėtų miestas, sveikas ar sugriautas.

Jis užvedė džipą, prie vairo jausdamasis geriau, ir jie tylėdami nuvažiavo geltonoje popiečio šviesoje amerikiečių pozicijų link.

Už pusės mylios pamatė kareivius, einančius vorele abiejose kelio pusėse. Pasigirdo keistas dūdmaišio garsas. Po akimirkos jie suprato, kad tai Kanados škotų pėstininkų batalionas. Kiekvieną kuopą vedė dūdmaišininkas. Kareiviai neskubėdami ėjo į kelią, kuris suko į kairę, į kviečių laukus. Kitų kareivių nesimatė, tik virš kviečių kyšojo jų galvos ir ginklai jiems iš lėto žygiuojant upės link.

Atviroje, apleistoje lygumoje dūdmaišių muzika skambėjo keistai, juokingai ir kažkaip apgailėtinai. Maiklas labai lėtai važiavo priešais artėjančius kareivius. Vyrai žengė sunkiai, prakaitas tamsiomis dėmėmis drėkino jų sunkią aprangą, jie buvo apsikrovę granatomis, šovininėmis, kulkosvaidžių amunicija. Pirmosios kuopos priekyje už dūdmaišininko žygiavo vadas, stambus raudonveidis jaunas kapitonas su nukarusiais rudais ūsais. Jis nešėsi rankoje elegantišką lazdelę ir tvirtai mušė koja, tarsi dūdmaišis būtų grojęs žvalų maršą.

Pamatęs džipą, karininkas nusišypsojo ir pamojo lazdele. Maiklas žvelgė pro jį į kareivius. Jų veidai buvo šlapi nuo prakaito, nė vienas nesišypsojo. Apranga ir ginklai buvo nauji ir švarūs. Maiklas suprato, kad jie žygiuoja į savo pirmąjį mūšį. Kareiviai ėjo tylėdami, jau dabar nuvargę, perkrauti amunicija, jų įraudę veidai tušti, perkreipti. Atrodė, kad jie klausosi ne dūdmaišio, ne tolimo patrankų dundesio ar nuvargusių kojų brūkšėjimo, o kažkokio vidinio pokalbio, sunkiai girdimo, todėl turi sukaupti visą dėmesį, kad pagautų jo prasmę.

Bet kai džipas susilygino su kapitonu, dvidešimtmečiu galiūnu, jis nusišypsojo dar plačiau savo baltadante šypsena po juokingais ir žavingais ūsais ir sugriaudėjo tokiu balsu, kad jį galėjai girdėti už šimto jardų, nors džipas sustojo už penkių pėdų nuo jo.

— Graži dienelė, ar ne?

— Linkiu jums sėkmės, — atsakė Peivenas paprastai ir negarsiai, kaip žmogus, grįžtantis iš mūšio ir dabar jau galintis valdyti balsą. — Linkiu jums visiems sėkmės, kapitone.

Kapitonas vėl žvaliai ir draugiškai mostelėjo lazdele, ir džipas pamažu nuriedėjo pro kuopą. Paskutinis žygiavo jauno veido sanitaras su raudonu kryžiumi ant šalmo. Jis ėjo susimąstęs, įsiklausęs į save, nešėsi rankinę su pirmosios pagalbos priemonėmis.

Kuopa pasuko į kviečių lauką ir nubrido gilyn, dūdmaišių muzika tilo ir darėsi panaši į pratisus žuvėdrų riksmus. Rodėsi, kad kareiviai pareigingai ir liūdnai žengia į ošiančią auksinę jūrą.

Maiklas nubudo klausydamasis vis stiprėjančio patrankų dundėjimo. Jautėsi prislėgtas. Jis traukė drėgną, molingą apkaso, kuriame miegojo, kvapą ir rūgštų, dulkėtą ištemptos virš jo palapinės tvaiką. Gulėjo ramiai visiškoje tamsoje, per daug nuvargęs, kad pajudėtų. Po antklodėmis buvo šilta, jis klausėsi vis artėjančio patrankų dundesio. „Įprastas oro antskrydis, — galvojo jis, nekęsdamas vokiečių, — kiekvieną mielą naktį.“

Patrankos griaudėjo jau visai arti, minkštai švilpčiojo mirtį nešantys šrapneliai, ant žemės bumbteldamos krito plieno skeveldros.

Maiklas pasiekė šalmą ir užsidėjo jį ant paslėpsnių. Tada prisitraukė žygio maišelį, prigrūstą atsarginių šiltų apatinių drabužių, ir užsidėjo jį ant krūtinės ir pilvo. Rankomis užsidengė veidą jausdamas savo kūno kvapą, kartu su prakaitu įsigėrusį į vilnonių apatinių marškinių rankoves. „Dabar, — galvojo jis, — kai užbaigiau kasnaktę procedūrą, išmoktą per tas savaites Normandijoje, tegu jie sau šaudo.“ Jis iš anksto nusprendė, kurios kūno dalys pažeidžiamiausios ir vertingiausios, ir apsaugodavo jas. Jeigu sužeis rankas arba kojas — ne taip baisu.

Jis gulėjo visiškoje tamsoje ir klausėsi, kaip virš galvos dunda ir švilpia. Gilus apkasas, kuriame jis miegojo, ėmė rodytis jam jaukus ir saugus. Apkaso sienos buvo išklotos kietu brezentu, atpjautu nuo sudužusio sklandytuvo, ant žemės Maiklas pasitiesė blizgantį šilkinį signalinį paklotą. Svari patalpa žemėse įgavo rytietiškos prabangos.

Maiklas svarstė, kiek galėtų būti valandų, bet buvo per daug pavargęs, kad suieškotų žibintuvėlį ir pažiūrėtų į laikrodį. Nuo trečios iki penktos valandos ryto jam reikės stovėti sargyboje ir jis suabejojo, ar dar verta stengtis užmigti.

Antskrydis tęsėsi. „Lėktuvai skraido labai žemai, — pagalvojo Maiklas, — nes šaudo iš kulkosvaidžių.“ Jis klausėsi kulkosvaidžių kalenimo ir lėktuvų riaumojimo. Kiek antskrydžių jam teko išgyventi? Dvidešimt? Trisdešimt? Luftwaffe trisdešimt kartų stengėsi mane nužudyti, ne asmeniškai, bet kaip vieną iš kareivių, bet iki šiol jai nepavyko.

Pagalvojo apie galimą sužeidimą. Tarkim, graži aštuonių colių žaizda kojos raumenyje. Arba dailus šlaunikaulio lūžis. Maiklas įsivaizdavo, kaip žvaliai jis lipa Centrinės Niujorko stoties laiptais, pasidabinęs sužeistojo medaliu, su ramentais ir demobilizacijos popieriais.

Jis sujudėjo po antklodėmis, o įšilęs maišelis pasislinko ant jo beveik kaip gyvas. Lyg jį būtų užgulusi mergina. Staiga jis pašėlusiai, nesuvaldomai įsigeidė merginos. Prisiminė merginas, su kuriomis mylėjosi, vietas, kur tai vyko. Pirmoji jo mergina Luiza buvo šešiolikos metų, bet gerai žinojo, ko nori. Tą šeštadienio vakarą, kai jos tėvai buvo išėję lošti bridžo už trijų kvartalų. Jos vadovėliai gulėjo ant stalo šalia lovos, o jis visą laiką baimingai klausėsi, ar nepasisuks duryse raktas. Prisiminė ir kitas merginas, kurių vardas buvo Luiza. Pasirodo, jis pažinojo daug merginų, vardu Luiza. Holivudo Warner Brothers studijos žvaigždelė, gyvenusi su kitomis trimis merginomis Velyje, restorano Šešiasdešimtojoje gatvėje Niujorke kasininkė, Luiza iš Londono, kai vykdavo antskrydžiai, o nuo elektrinės krosnelės kambarys būdavo apšviestas šilta raudona šviesa. Šią akimirką jis mylėjo visas Luizas, Meres ir Margaritas. Jis vartėsi ant kietos žemės, liūdnai galvodamas apie tai, kaip jos kikendavo, apie jų švelnią odą, pečius ir kojas, ką jos kalbėdavo mylėdamosi su juo.

Jis galvojo apie visas merginas, kurias galėjo turėti, bet dėl vienų ar kitų priežasčių atsisakė. Helena prieš dešimt metų, aukšta šviesiaplaukė, ji reikšmingai lietėsi keliais prie Maiklo restorane, kai jos vyras nuėjo pirkti cigaro, ir kažką jam šnibždėjo. Bet jos vyras koledže buvo Maiklo geriausias draugas, ir Maiklas, kiek apstulbęs, kilniadvasiškai pasitraukė nuo jos. Dabar galvodamas apie augalotą ir putlų savo draugo žmonos kūną, jis kankindamasis blaškėsi tamsoje. Dar buvo Florens, ji atėjo pas jį su jo motinos laišku, nes norėjo patekti į sceną. Florens buvo labai jauna ir juokingai naivi. Maiklas išsiaiškino, kad ji dar skaisti, ir sentimentaliai nusprendė, kad nekalta mergaitė neturėtų atsiduoti atsitiktiniam vyrui, kuris jos nemyli ir niekada nemylės. Jis galvojo apie liekną, kiek nerangią merginą iš savo gimtojo miesto ir apimtas ilgesio vėl susirietė po žygio maišeliu.

Dar buvo moderniųjų šokių šokėja, kurios vyras buvo pianistas. Ji apsimetė girta ir krito jam ant kelių vakarėlyje Dvidešimt trečiojoje gatvėje, bet Maiklas tuo metu susitikinėjo su mokytoja iš Naujojo Rošelio. Dar buvo mergina iš Luizianos, ji turėjo tris stambius brolius ir Maiklas atvirai jų bijojo. Dar moteris, ramiu viliojančiu žvilgsniu dirstelėjusi į jį žiemos vakarą Tryliktojoje gatvėje. Ir plačiastrėnė jauna slaugė iš Halifakso, kai Maiklo brolis buvo susilaužęs koją, dar...

Maiklas apmaudžiai prisiminė visus gražius, siūlytus, bet atstumtus kūnus ir griežė dantimis po šlapiu brezentu, apgailestaudamas dėl savo kvailo skrupulingumo anais laikais. „Kvaily tu, kvaily, — galvojo jis, — pasipūtęs šunsnuki!“

Tada jis prisiminė merginas, su kuriomis mylėjosi ir po to paliko — Ketrina, Reičelė, Feit, Elizabeta — mielos prarasto malonumo valandos, kurios niekada nebegrįš. Jis dejavo nelaimingas ir įniršęs spaudė prie savęs žygio maišelį.

Bet, guodė jis save, buvo nemažai ir tokių, kurių jis neatstūmė. Iš tikrųjų, kai pažvelgi atgal, darosi gėda dėl to, kad buvo tiek daug tų atstumtųjų, bet džiaugiesi, kad tada tau nebuvo gėda ir kad neleidai gėdos jausmui tau trukdyti.

Bet kai grįš namo, jeigu grįš, jis pasikeis. Šis gyvenimo tarpsnis baigtas. Dabar jis nori ramaus, doro, gerai tvarkomo, ištikimo, naudingo gyvenimo. Margarita. Jis ilgai vengė galvoti apie Margaritą. Dabar drėgnoje, nejaukioje duobėje, kai ant galvos lyja šrapneliais, jis negalėjo atsikratyti minčių apie ją. Rytoj, nusprendė jis, aš jai parašysiu. Man nusispjauti, ką ji dabar veikia. Kai grįšiu, mes susituoksime. Jis greitai įtikino save, kad Margarita vėl užsidegs buvusia meile jam, ištekės už jo, jie gyvens saulėtame bute miesto centre, augins vaikus, jis daug dirbs, tuščiai nebešvaistys gyvenimo. Gal išeis iš teatro. Vargu ar jis gali tikėtis daug pasiekti teatre, jeigu nepasiekė iki šiol. Gal eis į politiką. Gal turi tam gebėjimų. Juk reikia galiausiai imtis darbo, kuris atneštų naudą jam pačiam ir tiems vargšeliams, kurie šiąnakt miršta pirmosiose linijose, tiems senukams ir senutėms, merdėjantiems ant šiaudų Kano bažnyčioje, vilties netekusiam kanadiečiui, ūsuotajam kapitonui, einančiam paskui dūdmaišius, kuris suriaumojo: „Graži dienelė, ar ne?“ — mergytei, kuri paprašė sardinių... Gal tam pasauliui, kur mirtis nėra pagrindinė sudedamoji dalis, kur gyveni ne tarp vis gausėjančių kapinių ir kurį valdo ne vien laidojimo registravimo skyriaus seržantas.

Bet jeigu nori, kad su tavo nuomone ateityje kas skaitytųsi, turi pelnyti tą teisę. Negali visą karą būti tik civilių administravimo pulkininko vairuotoju. Tik tie, kurie grįš patyrę atgrasų pirmųjų fronto linijų siaubą, galės kalbėti autoritetingai, žinodami, kad jie tikrai sumokėjo už teisę reikšti savo nuomonę ir tos nuomonės niekas negali iš jų atimti...

„Rytoj paprašysiu Peiveno, — migdamas nusprendė Maiklas, — kad mane perkeltų... Ir turiu parašyti Margaritai, ji turi žinoti, turi ruoštis...“

Patrankos nutilo, lėktuvai grįžo į vokiečių pozicijas. Maiklas nustūmė nuo krūtinės žygio maišelį ir nuritino nuo paslėpsnių šalmą. „O Dieve, — sudejavo jis, — o Dieve, ar dar ilgai šitai tęsis?“

Tada sargybinis, kurį Maiklas turėjo pakeisti, įkišo galvą į palapinę ir per antklodę trūktelėjo Maiklą už kojos piršto.

— Kelkis, Vaiteikeri, — pasakė jis. — Laikas eiti pasivaikščioti.

— Gerai, gerai, — atsiliepė Maiklas, nustumdamas antklodes. Jis drebėjo nuo šalčio ir skubiai avėsi batus. Apsivilko striukę, paėmė karabiną ir baisiausiai drebėdamas išėjo į naktį. Dangus buvo apsiniaukęs, pradėjo lynoti. Maiklas įkišo ranką į palapinę, paėmė iš ten lietpaltį ir apsivilko. Tada priėjo prie sargybinio, atsirėmusio į džipą ir besikalbančio su kitu sargybiniu, ir pasakė:

— Viskas gerai, eik miegoti.

Jis stovėjo atsirėmęs į džipą greta kito sargybinio, drebėdamas, jausdamas, kaip lietus sunkiasi pro apykaklę, kaip teka veidu, žiūrėjo į šaltą, drėgną tamsą, prisimindamas visas moteris, apie kurias galvojo per antskrydį, prisiminė Margaritą, mėgino kurti laišką, jaudinantį, švelnų, nuoširdų, atvirą, kupiną meilės, kad ji suprastų, kaip jiems vienam kito reikia, kad lauktų jo, kai po karo jis grįš į liūdną ir netvarkingą Amerikos gyvenimą.

— Ei, Vaiteikeri, — pašaukė jį kitas sargybinis, eilinis Lerojus Kynas, jau valandą išstovėjęs poste, — gal turi ko išgerti?

— Ne, — atsakė Maiklas. Kynas jam nepatiko, jis plepys ir prašinėtojas. Be to, visi įsitikinę, kad jis neša nelaimes, nes pačią pirmą dieną, kai jis išvažiavo iš stovyklos Normandijoje, jo džipą apšaudė iš lėktuvo, du keleiviai buvo sužeisti, vienas žuvo, o pats Kynas liko sveikas. — Apgailestauju. — Ir Maiklas paėjo į šalį.

— Gal turi aspirino? — paklausė Kynas. — Siaubingai skauda galvą.

— Lukterk.

Maiklas sugrįžo į savo palapinę ir atnešė dėžutę aspirino. Padavė ją Kynui. Tas iškratė šešias tabletes ir susibėrė į burną. Maiklas žiūrėjo į jį jausdamas, kaip jo burną iškreipia pasibjaurėjimo grimasa.

— Neužgeri vandeniu? — paklausė Maiklas.

— Kam? — nusistebėjo Kynas.

Jis buvo aukštas, kaulėtas trisdešimties metų vyras, kurio vyresnysis brolis aname kare pelnė Kongreso garbės medalį, todėl Kynas, norėdamas palaikyti šeimos garbę, vaizdavo kietą kareivį.

Kynas atidavė Maiklui aspirino dėžutę.

— Baisus galvos skausmas, — pasakė jis. — Nuo užkietėjusių vidurių. Jau penkios dienos negaliu išjudint žarnų.

„Negirdėjau to posakio nuo Fort Diksio laikų“, — pagalvojo Maiklas. Jis pamažu nuėjo palei palapines lauko pakraščiu tikėdamasis, kad Kynas neseks iš paskos. Bet išgirdo, kaip greta žolėje šiugžda Kyno batai, ir suprato, kad to žmogaus neatsikratys.

— Anksčiau mano skrandis dirbo puikiai, — niūriai skundėsi Kynas. — Bet tada aš vedžiau.

Jie tylėdami nuėjo iki palapinių eilės galo ir iki karininkų išvietės. Ten apsigręžė ir ėmė eiti atgal.

— Žmona mane spaudė, — kalbėjo Kynas. — Ji reikalavo nedelsiant pasigimdyti tris vaikus. Nepatikėsi, kad moteris, šitaip norinti vaikų, gali būti šalta, bet mano žmona šalta. Ji negalėdavo pakęsti mano prisilietimų. Po vestuvių šešias savaites man buvo užkietėję viduriai, ir nuo tada aš neatgaunu sveikatos. Tu vedęs, Vaiteikeri?

— Išsiskyręs.

— Jeigu aš galėčiau sau leisti, — pasakė Kynas, — irgi išsiskirčiau. Ji sugadino man gyvenimą. Aš norėjau būti rašytojas. Ar daug pažįsti rašytojų?

— Keletą pažįstu.

— Tikriausiai nė vienas iš jų neturi trijų vaikų. — Kyno balse pasigirdo nuoskauda. — Ji iš karto pagavo mane į spąstus. O kai prasidėjo karas, neįsivaizduoji, kiek man prireikė pastangų, kad ji sutiktų išleisti mane į kariuomenę. Man, vyrui iš tokios šeimos, su brolio nuopelnais... Ar pasakojau, kaip jis pelnė medalį?

— Taip, — atsakė Maiklas.

— Vieną rytą nukovė vienuolika vokiečių. Vienuolika vokiečių, — pasakė Kynas ir jo balse skambėjo apgailestavimas ir susižavėjimas. — Norėjau tarnauti desanto daliniuose, bet žmona sukėlė isteriją. Viskas susidėjo į viena: šaltumas, nepagarba, baimė, isterija. Ir pažiūrėk dabar į mane. Peivenas manęs nekenčia. Niekada neima manęs į savo išvykas. Šiandien judu buvote prie fronto linijos, tiesa?

— Taip, — atsakė Maiklas.

— O ar žinai, ką veikiau aš? — karčiai paklausė Garbės medalininko brolis. — Sėdėjau čia ir spausdinau popierėlius. Po penkias kopijas. Paaukštinimai, gydytojų išvados, atlyginimai. Džiaugiuosi, kad brolio nebėra gyvo, tikrai džiaugiuosi.

Jie ėjo pamažu lietui lyjant, vanduo lašėjo nuo šalmų, karabinų vamzdžiai buvo nuleisti žemyn, kad nepritekėtų vandens.

— Štai ką tau pasakysiu, — kalbėjo Kynas. — Prieš dvi savaites, kai vokiečiai vos neprasiveržė, pasklido kalbos, kad mus išsiųs į gynybos liniją. Prisipažįstu, aš meldžiau Dievo, kad vokiečiai prasiveržtų. Meldžiau. Ir mes galėtume dalyvauti mūšyje.

— Tu beviltiškas kvailys, — pasakė Maiklas.

— Aš galiu būti geras kareivis, — kimiai pasakė Kynas ir atsiraugėjo. — Geras. Žinau. Pažiūrėk į mano brolį. Mes tikri broliai, nors jis buvo dvidešimčia metų vyresnis. Peivenas žino. Todėl jis jaučia nesveiką malonumą laikydamas mane prie rašomosios mašinėlės, o kitus vežiodamasis su savim.

— Jei kulka pataikys tau į makaulę, — pasakė Maiklas, — tai labai teisingai padarys.

— Ir tegul, — ryžtingai atsakė Kynas. — Man nusispjauti. Jeigu mane užmuš, linkėjimų nuo manęs neperduok niekam.

Maiklas stengėsi įžvelgti Kyno veidą, bet tamsoje nieko nesimatė. Jis pajuto užuojautą tam žmogui, kenčiančiam nuo vidurių užkietėjimo, slegiamam brolio didvyrio šlovės ir žmonos šaltumo.

— Man reikėjo stoti į karininkų mokyklą, — kalbėjo Kynas. — Būčiau geras karininkas. Dabar jau vadovaučiau kuopai ir būčiau apdovanotas Sidabrine žvaigžde.... — Jie ėjo greta po varvančiais medžiais, ir Kyno balsas skambėjo kaip pamišėlio, irzliai ir įkyriai. — Aš save pažįstu. Būčiau narsus karininkas.

Tai išgirdęs, Maiklas nesulaikė šypsenos. Šiame kare to žodžio niekas nevartojo, nebent įrašydavo retoriškose suvestinėse ir citatose. Žodis „narsus“ šiame kare netiko, ir tik toks žmogus kaip Kynas galėjo tarti jį taip šiltai, tikėti juo, patikėti, kad tas žodis turi realią prasmę.

— Narsus, — pakartojo Kynas tvirtai. — Parodyčiau savo žmonai. Grįžčiau į Londoną pasipuošęs ordinų juostelėmis ir nusitiesčiau mylios platumo kelią pas tenykštes moteris. Iki šiol man su jomis nesisekė, nes aš esu eilinis.

Maiklas šypsojosi, prisiminęs eilinius, kuriems puikiai sekėsi su anglų panelėmis, bet Kynas, kad ir kur nuvažiuotų pasidabinęs visų pasaulio medalių juostelėmis ir antpečių žvaigždutėmis, baruose ir miegamuosiuose ras tik šaltas moteris.

— Mano žmona nujautė tai, — skundėsi Kynas. — Todėl įtikino mane netapti karininku. Ji viską apskaičiavo, ir kai aš susivokiau, ką ji man padarė, buvo jau per vėlu, aš atsidūriau už jūrų.

Maiklui jau pradėjo patikti ta istorija, pajuto žiaurų dėkingumą tam vyrui, kad jis atitraukė jo mintis nuo savų rūpesčių.

— Kaip atrodo tavo žmona? — paklausė jis piktdžiugiškai.

— Rytoj parodysiu tau nuotrauką. Ji graži, — atsakė Kynas. — Labai gerai sudėta. Atrodo kaip patraukliausia pasaulio moteris, prie žmonių visada šypsosi ir yra žvali. Bet vos durys užsidaro, vos liekame vieni, pasijuntu kaip ant ledkalnio. Moterys mus mulkina, — tamsoje apverkė savo dalią Kynas, — mulkina, mulkina, kol susigaudome, kas įvyko... Be to, — liejo jis širdį, — ji pasiima visus mano pinigus. Mane apima siaubas, ypač tada, kai sėdžiu vienas ir prisimenu viską, ką ji man padarė. Galiu išprotėti. Mūšyje aš užsimirščiau. Klausyk, Vaiteikeri, — karštai ėmė prašyti Kynas, — tavo santykiai su Peivenu geri, tu jam patinki, užtark už mane žodelį, ką?

— Ką turėčiau jam sakyti?

— Arba tegu perkelia mane į pėstininkų dalinį, — ryžtingai pareiškė Kynas, ir Maiklas pagalvojo: „Šitas taip pat, bet dėl kitokių priežasčių!“ — arba tegu ima į savo išvykas. Aš kaip tik toks, kokio jam reikia. Nebijau būti nušautas, mano nervai plieniniai. Kai džipą apšaudė ir pataikė kitiems vyrams, aš tik ramiai stebėjau, tarsi būčiau sėdėjęs kine ir žiūrėjęs į ekraną. Tokio žmogaus Peivenui reikia...

„Abejoju“, — galvojo Maiklas.

— Ar pakalbėsi su juo? — prašė Kynas. — Pakalbėsi? Vos aš į jį kreipiuosi, jis atsako: „Eilini Kynai, ar tie sąrašai jau atspausdinti?“ Ir juokiasi iš manęs. Matau, kad juokiasi, — piktai kalbėjo Kynas. — Jam teikia nesveiką malonumą mintis, kad Gordono Kyno brolis sėdi užnugaryje, komunikacijų zonoje, ir spausdina visokius sąrašus. Vaiteikeri, užtark mane. Karas baigsis, o aš taip ir nepateksiu į mūšį, jeigu niekas man nepadės!

— Gerai, — sutiko Maiklas, — pakalbėsiu su juo. — Ir pridūrė šiurkščiai ir žiauriai, nes tokie kaip Kynas provokuoja kiekvieno pašnekovo žiaurumą. — Bet pasakysiu tau tiesiai, jeigu kada pateksi į mūšį, Dieve saugok, neatsidurk netoli manęs.

— Ačiū, vaikine, labai ačiū, — karštai puolė dėkoti Kynas. — Kaip puiku, kad tu užtarsi mane Peivenui. Niekada to nepamiršiu, vaikine, tikrai.

Maiklas nuskubėjo į priekį. Pagaliau Kynas suprato užuominą, atsiliko ir jie nebesikalbėjo. Bet baigiantis valandai, kai Kynas turėjo išeiti, jis pasivijo Maiklą ir svajingai, tarsi būtų ilgai apie tai galvojęs, pareiškė:

— Rytoj nueisiu į sanitarinę dalį ir išgersiu karčiosios druskos. Gal užteks vieno paskatinimo ir skrandis vėl pradės veikti. Tada būsiu kaip iš naujo gimęs.

— Galiu tik palinkėti tau geriausios sėkmės, — rimtai pasakė Maiklas.

— Tai nepamirši pakalbėti su Peivenu, ar ne?

— Nepamiršiu. Ir asmeniškai pasiūlysiu, kad tave išmestų su parašiutu tiesiai ant generolo Romelio štabo.

— Gal tau ir juokinga, — įsižeidė Kynas, — bet jeigu tu būtum iš tokios šeimos kaip maniškė, kai tau reikia į kažką lygiuotis...

— Pakalbėsiu su Peivenu, — nutraukė jį Maiklas. — Žadink Stelevatą ir eik miegoti. Rytoj pasimatysime.

— Kaip man palengvėjo, — pasakė Kynas, — kai galėjau štai taip pasikalbėti. Ačiū, vaikine.

Maiklas žiūrėjo, kaip žuvusio Garbės medalininko brolis sunkiai šlepsi į paskutinę palapinę, kur miegojo Stelevatas.

Stelevatas buvo nedidukas, smulkus devyniolikmetis italas švelniu, tamsiu veidu, panašiu į pliušinę sofos pagalvę. Jis gyveno Bostone, dirbo ledo išvežiotoju. Jo tartis susidėjo iš švelnių itališkų garsų ir aštrių, ištęstų „a“, būdingų kvartalams palei Čarlzo upę. Budėdamas sargyboje, jis stovėdavo atsirėmęs į džipo variklio gaubtą, ir niekas negalėdavo priversti jo pasitraukti. Valstijose jis tarnavo pėstininku ir taip pasibodėjo vaikščiojimu, kad dabar penkiasdešimt jardų iki išvietės važiuodavo džipu. Dar Anglijoje jis laimėjo kovą su armijos gydytojais — įtikino juos esąs baisus plokščiapadis, todėl nebegalįs tarnauti pėstininku. Tai buvo jo didžioji karo pergalė, prisiminimai apie ją buvo jam brangesni už viską, kas įvyko po Perl Harboro. Jis laimėjo ir buvo paskirtas Peiveno vairuotoju. Maiklas jį mėgo, ir kai juodu budėdavo sargyboje, tai stovėdavo kartu pasirėmę ant džipo gaubto, vogčiomis rūkydavo, patikėdavo vienas kitam savo paslaptis. Maiklas stengdavosi prisiminti atsitiktinius susitikimus su kino žvaigždėmis, kuriomis Stelevatas godžiai žavėjosi, o Stelevatas smulkiai pasakojo apie ledo ir anglies kelią Bostone, apie savo šeimos gyvenimą, tėvą, motiną ir tris jų sūnus Salemo gatvės bute.

— Kaip tik sapnavau, — kalbėjo Stelevatas, susigūžęs po lietpalčiu su ištrūkusiomis sagomis, toks nekareiviškas, nerūpestingai užsimetęs ant peties šautuvą, — kad esu Jungtinėse Valstijose, kai tas šunsnukis Kynas mane pažadino. Tas Kynas, — piktai kalbėjo Stelevatas, — kažkoks trenktas. Visada prieina ir spiria į koją kaip policininkas, vejantis benamį nuo suolelio parke. Kelia triukšmą, rėkia taip garsiai, kad visą armiją pažadintų: „Kelkis, vaikine! Lauke lyja, o tu gausi pavaikštinėti. Nagi, kelkis, gausi pavaikštinėti po šaltą, šaltą lietutį.“ — Stelevatas apmaudžiai papurtė galvą. — Jis gali nesakyti. Aš pats matau, kad lyja. Tam vyrukui patinka daryti kitus nelaimingus. Be to, man taip nesinorėjo nutraukti sapną per vidurį... — Stelevato balsas tapo svajingas ir švelnus. — Sapnavau, kad važiuoju sunkvežimiu su tėvu. Saulėtą vasaros dieną. Tėvas sėdi greta manęs, snaudžia ir rūko tokį kreivą juodą cigarą „Italo Balbo“. Žinai juos?

— Taip, — atsakė Maiklas. — Penki už dešimt centų.

— Italas Balbas, — aiškino Stelevatas, — tai tas aviatorius, kur išskrido iš Italijos. Senais laikais jis italams buvo didvyris. Jo vardu jie pavadino cigarus.

— Girdėjau apie jį, — pasakė Maiklas. — Jis žuvo Afrikoje.

— Tikrai? Turėsiu parašyti tėvui. Jis nemoka skaityti, bet Andželina, mano mergina, ateina pas mus ir paskaito jam mano laiškus. Taigi, jis rūkė cigarą, — Stelevato balsas grįžo į švelnų vasaros metą Bostone, — mes važiavome iš lėto, nes turėjome sustoti prie kas antro namo. Tėvas nubudo ir sako: „Niki, nunešk poniai Svare ledo už dvidešimt penkis centus, bet tegu ji sumoka grynais.“ Girdėjau jo balsą, tarsi iš tikrųjų būčiau sėdėjęs sunkvežimyje prie vairo, — tyliai pasakojo Stelevatas. — Išlipau iš sunkvežimio, paėmiau ledą ir pradėjau lipti laiptais pas ponią Svare, o tėvas riktelėjo man pavymui: „Niki, iš karto sugrįžk. Negaišk pas tą ponią Svare.“ Jis visada šūkteldavo man ką nors panašaus, paskui užsnūsdavo ir nežinodavo, ar aš ten likdavau rytiniam koncertui, ar vakariniam spektakliui. Ponia Svare atidarė duris. Tame kvartale mūsų klientų buvo įvairių — italų, airių, lenkų, žydų. Visi mane labai mėgo. Nustebtum išgirdęs, kiek per vieną darbo dieną aš išgerdavau viskio, kavos, suvalgydavau pyragaičių ir makaronų sriubos. Ponia Svare atidarė duris. Ji graži, apkūni, šviesiaplaukė. Paplekšnojo man per skruostą ir pasakė: „Niki, šiandien karšta diena, palauk, pavaišinsiu tave alumi.“ Bet aš atsakiau: „Apačioje laukia tėvas, jis dabar nemiega.“ Tai ji liepė man ateiti pas ją ketvirtą valandą, padavė man dvidešimt penkis centus ir aš nulipau laiptais pas tėvą. Tėvas sėdėjo susiraukęs: „Niki, — pasakė jis, — turi apsispręsti. Arba tu verslininkas, arba veislinis bulius.“ Bet nusijuokė ir pridūrė: „Jeigu atnešei dvidešimt penkis centus, tai viskas gerai.“ Tada sunkvežimyje atsirado visa šeima, kaip sekmadieniais.

Buvo ir mano mergina Andželina, jos mama, mes visi važiavome iš paplūdimio, aš laikiau Andželinos ranką, daugiau ji man nieko neleidžia, nes mes ketiname tuoktis. Jos motinėlė — kitas reikalas... Mes susėdome prie stalo visi kartu, abu mano broliai, tas, kuris prie Gvadalkanalo, ir tas, kuris Islandijoje. Tėvas pilstė savo darytą vyną, o mama atnešė didžiulį dubenį spagečių... Ir kaip tik tada tas kalės vaikas Kynas spyrė man į koją...

Stelevatas trumpam nutilo.

— Taip norėjau sapnuoti iki galo, — pasakė jis tyliai, ir Maiklas suprato, kad jis verkia.

Maiklas taktiškai patylėjo.

— Mes turėjome du geltonus General Motors sunkvežimius, — pasakojo toliau Stelevatas ir iš jo balso galėjai suprasti, kaip jis ilgisi savo geltonųjų sunkvežimių, tėvo, Bostono gatvių, Masačiusetso klimato, ponios Svare kūno, sužadėtinės rankos prisilietimo, naminio vyno ir brolių plepėjimo sekmadienio vakarais valgant spagečius. — Mūsų verslas plėtėsi. Tėvas, atvykęs iš Italijos, pradėjo verslą turėdamas aštuoniolikos metų arklį ir iš antrų rankų pirktą vežimą, o karui prasidėjus jau turėjome du sunkvežimius, ketinome pirkti dar vieną ir samdyti vairuotoją. Tada mane ir brolius pašaukė į kariuomenę, teko parduoti sunkvežimius, o tėvas vėl nusipirko arklį, nes jis nemoka nei skaityti, nei rašyti ir negali vairuoti. Mano mergina rašo, kad tėvas myli savo arklį, jo arklys obuolmušis, jaunas, tik septynerių metų, bet jis — ne General Motors sunkvežimis. Mums tikrai gerai sekėsi. Savo maršrute turėjau keturiolika moterų, kurias galėjau aplankyti kada panorėjęs tarp devintos valandos ryto ir ketvirtos valandos popiet. Galiu lažintis, Maiki, — pridūrė jis išdidžiu jaunatvišku balsu, — kad tu Holivude tokio gyvenimo neturėjai.

— Neturėjau, Niki, — rimtai sutiko Maiklas. — Holivude to niekada nebuvo.

— Kai grįšiu, — ramiai pasakė Stelevatas, — viskas pasikeis. Aš vesiu Andželiną arba kurią nors kitą, jeigu Andželina persigalvos, auginsiu kelis vaikus, turėsiu tik vieną moterį, bet jeigu ji bus man neištikima, perdursiu jai kaukolę ledo šakutėmis...

„Parašysiu Margaritai, — galvojo Maiklas, — apie keturiolika atsisakytų moterų maršrute ir apie vienintelę meilę, tvirtai užsilaikiusią karo nuvargintoje širdyje.“

Maiklas išgirdo, kaip kažkas krapštosi lauk iš palapinės, ir pamatė artėjantį neaiškų siluetą.

— Kas ten? — paklausė jis.

— Peivenas, — atsakė balsas tamsoje ir skubiai pridūrė: — Pulkininkas Peivenas.

Peivenas priėjo prie Maiklo ir Stelevato.

— Kas stovi sargyboje? — paklausė jis.

— Stelevatas ir Vaiteikeris, — atsakė Maiklas.

— Sveikas, Niki, — pasisveikino Peivenas. — Smagiai leidžiate laiką?

— Labai smagiai, pulkininke, — atsakė Stelevatas šiltu, patenkintu balsu. Jis labai mylėjo Peiveną, kuris elgėsi su juo labiau kaip su talismanu, negu kaip su kareiviu, ir kartais itališkai pasikeisdavo su juo nešvankiais juokeliais apie senąją tėvynę.

— Vaiteikeri, — kreipėsi Peivenas, — kaip sekasi?

— Geriau sektis negali.

Šioje lietingoje tamsoje jie kalbėjosi neapsimestinai draugiškai ir laisvai. Dieną pulkininkas negalėjo šitaip bendrauti su eiliniais.

— Tai puiku, — tarė Peivenas.

Iš balso jautėsi, kad pulkininkas pavargęs. Jis atsirėmė į džipą, nerūpestingai užsidegė cigaretę, neslėpdamas degtuko, liepsnelė trumpam apšvietė jo juodus tankius antakius.

— Atėjote manęs pakeisti, pulkininke? — paklausė Stelevatas.

— Ne visai, Niki. Tu ir taip per daug miegi. Nieko gyvenime nepasieksi, jeigu visą laiką miegosi.

— Nenoriu nieko siekti, — atsakė Stelevatas. — Tik grįžti į savo maršrutą.

— Jeigu turėčiau tokį maršrutą, — įsiterpė Maiklas, — aš irgi norėčiau į jį grįžti.

— Ar ir tau jis melavo apie tas keturiolika moterų? — paklausė Peivenas.

— Prisiekiu Dievu, — šūktelėjo Stelevatas.

— Nepažįstu italo, kuris pasakotų teisybę apie moteris, — pasakė Peivenas. — Aš manau, kad Nikis tebėra nekaltas.

— Parodysiu jums laiškus, kuriuos jos man rašo, — įsižeidęs pareiškė Stelevatas.

— Pulkininke, — tamsos ir pokštų padrąsintas kreipėsi Maiklas, — norėčiau su jumis pasikalbėti. Jeigu negrįžtate miegoti.

— Neima miegas, — atsakė Peivenas. — Gerai. Paėjėkime. — Jiedu žengė kelis žingsnius. Peivenas atsigręžė ir kreipėsi į Stelevatą: — Saugokis parašiutininkų ir svetimų žmonų vyrų, Niki.

Jis lengvai palietė Maiklo ranką, ir jie nuėjo tolyn nuo džipo.

— Žinai, — tyliai pasakė jis, — aš tikiu tuo, ką pasakoja Nikis apie savąjį ledo maršrutą. — Jis nusijuokė. Tada jo balsas surimtėjo. — Kas tau neduoda ramybės, Maiklai?

— Norėjau prašyti paslaugos. — Maiklas padvejojo. „Ir vėl reikia apsispręsti“, — suirzęs pagalvojo jis. — Noriu kad perkeltumėte mane į kovinį dalinį.

Peivenas valandėlę paėjo tylėdamas.

— Kas yra? — paklausė jis. — Graužia sąžinė?

— Galbūt, — atsakė Maiklas, — galbūt. Ta bažnyčia šiandien, kanadiečiai... nežinau. Pradėjau prisiminti, kodėl išėjau į karą.

— Tu žinai, kodėl kariauji? — sausai nusijuokė Peivenas. — Laimingas žmogus. — Jie paėjo dešimt žingsnių tylėdami. — Kai buvau Nikio amžiaus, — netikėtai pasakė jis, — dėl vienos moters išgyvenau tikrą pragarą.

Maiklas sukando lūpas pykdamas, kad Peivenas apsimeta negirdėjęs jo prašymo.

— Šiąnakt, gulėdamas palapinėje per antskrydį, ją prisiminiau, — svajingai kalbėjo Peivenas. — Todėl negalėjau užmigti. Buvau devyniolikos metų. Niujorke vadovavau parodijų teatrui. Uždirbdavau po tris šimtus dolerių per savaitę ir nuomojau butą merginai Centro parko pietinėje pusėje. Ji buvo graži... — Peiveno balse, švelniame, kupiname prisiminimų ir ilgesio, merginos, prieš daugelį metų gyvenusios bute prie Centrinio parko, grožis buvo aukštinamas su liūdesiu. — Ėjau dėl jos iš proto. Visus pinigus leidau jai, galvodavau apie ją ištisą dieną. Kai esi devyniolikos ir tavo išvaizda juokinga, kaip mano, dėkingumas gali sumaišyti protą. Nepastebi paprasčiausių dalykų, kuriuos liftininkas arba spalvotoji kambarinė pastebi vos metę žvilgsnį į tave ir merginą. Ji turėjo draugę iš Mineapolio, kuri dirbo tame pačiame naktiniame klube. Beveik kas vakarą vesdavausi jas kur nors pietauti. Jos leisdavo man pasijusti svarbiu žmogumi, juokėsi iš mano pokštų, dovanodavo kvailas dovanėles... Purtė galvas susirūpinusios, kad per daug geriu ir rūkau per daug cigarų. Dvi tokios moterys gali priversti tave pasijusti svarbesnį už Jungtinių Valstijų prezidentą. Būdamas devyniolikos maniau, kad esu daugiausiai žadantis ir unikaliausias egzempliorius, atsiradęs Manheteno saloje. Ir štai vieną popietę, grįžęs namo anksčiau, užtikau jas abi lovoje. — Peivenas nutilo ir susimąstęs tampė palaidą brezento kampą, užmestą ant ginklų transporterio, pastatyto po medžiu. — Niekada nepamiršiu, kaip jos į mane žiūrėjo, kai įėjau į kambarį. Saitais, piktais, paniekinamais žvilgsniais... Tada mano mergina sukikeno. Pamenu, kas man toptelėjo į galvą pirmiausiai: „Jos iš manęs juokiasi, nes aš imigrantas.“ Tada puoliau jas. Mušiau abi tol, kol nebepakėliau rankų. Jos stengėsi ištrūkti, bet tylėjo kaip vandens į burną prisisėmusios. Nerėkė, nemaldavo, tik bėgiojo po butą nuogos, griūdamos, neišleisdamos nė garso, kol aš lioviausi ir išėjau. Kai nulipau laiptais ir atsidūriau gatvėje, man atrodė, kad visi žino viską apie mane, visas miestas, kad aš esu kvailys ir netikęs meilužis... To negalėjau ištverti. Nuėjau tiesiai į prancūzų laivininkystės biurą ir nusipirkau bilietą į Champlain, kuris turėjo išplaukti kitą dieną. Per visą kelionę neprasiblaiviau ir atvykau į Paryžių su keturiasdešimčia dolerių kišenėje... Nuo to laiko tebebėgu iš to miegamojo... Dieve, — pasakė jis žiūrėdamas į tamsų, lietingą dangų, — praėjus dvidešimčiai metų, gulėdamas apkase per antskrydį, aš nubundu jausdamas, kad raustu nuo galvos iki kojų, prisiminęs, kas tada įvyko. Ačiū, kad išklausei mane, — užbaigė Peivenas šiurkščiai. — Jeigu pakankamai tamsu arba jeigu būnu pakankamai išgėręs, tada galiu papasakoti tą istoriją. Labai padeda. Dabar eisiu miegoti.

— Pulkininke, — priminė Maiklas, — prašiau jūsų paslaugos.

— Kokios? — Peivenas stabtelėjo ir atsisuko į Maiklą.

— Perkelti mane į kovinį dalinį, — pasakė Maiklas, jausdamasis kvailai dėl prašymo pompastiškumo.

Peivenas karčiai nusijuokė.

— Iš kokio miegamojo bėgi tu? — paklausė jis.

— Aš nebėgu, — atsakė Maiklas tamsos padrąsintas. — Tik jaučiu, kad turėčiau būti naudingas...

— Tai bent savimana, — pasakė Peivenas, ir Maiklas apstulbo išgirdęs jo balse pasibjaurėjimą. — Dieve, kaip nekenčiu inteligentų kareivių! Gal manai, jog šiandien armijai labiausiai rūpi suteikti jums progą aukotis, kad patenkintumėt savo smulkią sąžinę? Tu nepatenkintas tarnyba? — paklausė jis griežtai. — Gal tau atrodo, kad vairuoti džipą per žema koledžą baigusiam kareiviui? Ir nenurimsi, kol gausi kulką į papilvę. Tavo problemos, Vaiteikeri, armijos nedomina. Armija tave panaudos, kai jai to prireiks, nesirūpink. Gal tik vieną minutę per visus ketverius metus, bet panaudos. Ir gal kaip tik tą minutę tu žūsi, bet kol kas nelįsk prie manęs su kokteilių vakarėlių lankytojo sąžinės graužimais ir prašymais duoti tau kryžių, kad nusikryžiuotum. Man užtenka darbo vadovauti daliniui ir negaliu švaistyti nei laiko, nei pastangų, kad statyčiau kryžius kvaištelėjusiems Harvardo auklėtiniams.

— Aš nesimokiau Harvarde, — kvailai paprieštaravo Maiklas.

— Daugiau niekada manęs to neprašyk, kareivi, — griežtai užbaigė Peivenas. — Labanakt.

— Klausau, sere, — pasakė Maiklas. — Ačiū, sere.

Peivenas nusigręžė ir nužingsniavo tamsoje prie savo palapinės, šlepsėdamas batais per šlapią žolę.

„Tai šunsnukis, — nusikeikė Maiklas, — ir pasitikėk, kad gudrus, karininkais.“ Jis pamažu nuklumpino išilgai palapinių, balkšvų pamėklių drėgnoje naktyje. Jautėsi sugėdintas ir įskaudintas. Kare viskas vyksta kitaip, negu tikiesi. Jis sustojo prie savo palapinės ir įkišęs ranką ištraukė butelį kalvadoso. Nugėrė didelį gurkšnį. Stiprus alkoholis sugniaužė ir nudegino krūtinę. „Aš tikriausiai mirsiu nuo dvylikapirštės žarnos opos, — pagalvojo Maiklas, — karo lauko ligoninėje prie Serburo. Mane palaidos tose pačiose kapinėse su pirmos ir dvidešimt devintos divizijos kareiviais, kurie žuvo šturmuodami ugniavietes ir senovinius miestus. Sekmadieniais ateis dėkingi prancūzai ir liūdėdami padės gėlių ant mano kapo.“ Jis nugėrė dar vieną gurkšnį ir tuščią butelį vėl pakišo po brezentu.

Susimąstęs vėl nužingsniavo palei liniją. „Visi bėga, — galvojo jis veikiamas kalvadoso. — Bėga nuo tėvų, italų ir žydų, bėga nuo šaltų žmonų, nuo brolių, apdovanotų Kongreso garbės medaliais, bėga iš pėstininkų, bėga nuo apgailestavimų, nuo sąžinės graužimo ir nevykusio gyvenimo. Būtų įdomu sužinoti, nuo ko bėgo vokiečiai, esantys už penkių mylių. Dvi kariuomenės beviltiškai bėga viena priešais kitą, stengdamosi pasprukti nuo niūrių taikos meto prisiminimų...“

„O Dieve, — atsiduso Maiklas matydamas, kaip ryto prošvaistė pradeda dažyti dangų virš vokiečių pozicijų, — o Dieve, kaip būtų gerai, jeigu mane šiandien užmuštų.“

Trisdešimtas skyrius

Devintą valandą užskrido lėktuvai. B-17, B-24, micelai, marodieriai. Nojui dar neteko matyti tiek lėktuvų iš karto. Vaizdas priminė plakatus, raginančius jaunimą stoti į oro pajėgas. Lėktuvai skrido neskubėdami, išsirikiavę, jie žėrėjo ryškiai mėlyname vasaros danguje, teikdami garbę neišsenkamai Amerikos gamyklų darbuotojų energijai ir sumanumui. Nojus atsistojo apkase, kuriame jiedu su Bernekeriu gyveno pastarąją savaitę, ir susidomėjęs stebėjo tvarkingą lėktuvų rikiuotę.

— Seniai laikas, — burbėjo Bernekeris. — Sumautos oro pajėgos. Lėktuvai turėjo atskristi čia prieš tris dienas.

Nojus tylėdamas žiūrėjo, kaip vokiečių zenitinės artilerijos sviediniai juodais pliūpsniais pradėjo sproginėti tarp sidabru blizgančių eilių. Kartais sviedinys pataikydavo ir lėktuvas išplevendavo iš rikiuotės. Kai kurie pašauti lėktuvai suko atgal ir sklendė žemyn, tempdami paskui save dūmų juostą, stengdamiesi perskristi fronto liniją ir pasiekti saviškius. Kiti sproginėjo, apimti liepsnų, keistai blyškių ryškiame danguje, virto skeveldromis, ir ugnies bei dūmų kamuoliais krito iš kelių tūkstančių pėdų aukščio. Vienur kitur virš mūšio lauko pakibo parašiutai, balto šilko kupolai švietė saulėtame Prancūzijos vasaros ryto danguje.

Bernekeris kalbėjo tiesą. Puolimas turėjo prasidėti prieš tris dienas. Bet oras buvo blogas. Vakar oro pajėgos išleido dalį lėktuvų, bet debesys sutirštėjo ir lėktuvai sugrįžo, vos pradėję bombarduoti, o pėstininkai susislėpė apkasuose.

— Šiandien užtektinai saulėta, — kalbėjo Bernekeris. — Galima subombarduoti visą vokiečių kariuomenę iš trisdešimt tūkstančių pėdų aukščio.

Vienuoliktą valandą, kai oro pajėgos teoriškai bus sunaikinusios arba demoralizavusios visą vokiečių kariuomenę, įsitvirtinusią priešais pulti pasirengusius pulkus, pajudės pėstininkai, pramuš tarpą prasiveržti šarvuočiams ir naujoms divizijoms, kurios įsibraus giliai į vokiečių užnugarį. Leitenantas Grynas, dabar vadovaujantis kuopai, labai suprantamai viską išaiškino. Nors kareiviai iš pradžių skeptiškai vertino tokį tvarkingą planą, bet dabar, matydami, kaip tiksliai savo užduotį atlieka didžiuliai bombonešiai, jau neabejojo, kad puolimas vyks sklandžiai.

„Puiku, — galvojo Nojus, — bus kaip parade.“ Nuo tada, kai grįžo iš priešo užnugario, Nojus užsidarė savyje, tapo santūrus, o tomis dienomis, kai ilsėjosi, kai fronte vyravo sąlyginė tyla, jis mąstė apie tai, kas vyksta aplink jį, stengėsi keisti savo požiūrį, laikytis abejingo nusišalinimo nuostatos, kad visam laikui atsiribotų nuo Riketo neapykantos ir nuo tų kuopos kareivių, kurie nekentė jo, kaip ir Riketas. Žiūrėdamas į riaumojančius virš galvos lėktuvus, girdėdamas jų numestų bombų drioksėjimą, jis jautė keistą dėkingumą Riketui. Riketas atleido jį nuo būtinybės įtvirtinti save, nes visiems parodė, kad Nojus, nors ir ką darytų, net jeigu vienas užimtų Paryžių, net jeigu per dieną išžudytų visą SS brigadą, vis tiek bus nekenčiamas.

„Užteks, — nusprendė Nojus, — nuo manęs niekas nepriklauso. Plauksiu pasroviui. Nei greičiau, nei lėčiau, nei geriau, nei blogiau. Visi puls — pulsiu ir aš, visi spruks — spruksiu ir aš.“ Stovėdamas drėgname apkase po visžale gyvatvore, klausydamasis bombų drioksėjimo ir pralekiančių virš galvos sviedinių kaukimo, šitaip apsisprendęs Nojus pajuto keistą ramybę. Ta ramybė buvo niūri, beviltiška, kylanti iš apmaudaus šviesiausių vilčių pralaimėjimo, bet ji guodė, atpalaidavo įtemptus nervus ir savaip žadėjo galimybę išlikti gyvam.

Nojus susidomėjęs stebėjo lėktuvus.

Išsiblaškęs jis dirsčiojo pro gyvatvorę į priešo pozicijas, purtė galvą, kai nuo sprogimų užguldavo ausis, ir beveik gailėjosi vokiečių, įsitvirtinusių už įsivaizduojamos ribos, ten, kur iš lėktuvų krito bombos. Pats kovodamas ant žemės, ginkluotas šautuvu, kurio kulkos skrenda tik varganą tūkstantį jardų, jis pajuto neapykantą tiems abejingiems žudikams, skrendantiems virš jo, ir dar didesnį gailestį tiems kareivėliams, bejėgiškai besigūžiantiems apkasuose, ant kurių technikos amžius meta tūkstančių svarų sprogmenis iš nepasiekiamo penkių mylių aukščio. Jis pažiūrėjo į Bernekerį, jo jauname liesame veide išvydo skausmingą išraišką ir suprato, kad šis galvoja tą patį.

— Dieve, — šnibždėjo Bernekeris, — kodėl jie nesiliauja? Jau gana, užteks... Ar ruošia įdarą pyragui su malta mėsa?

Vokiečių zenitinės patrankos nutilo, ir lėktuvai skrido sau ramiai, kaip per manevrus Rait Filde.

Staiga visai arti pasigirdo švilpimas, po to kurtinantis trenksmas ir žemė pašoko į viršų. Bernekeris stvėrė Nojų ir nutempė žemyn į apkasą. Jie gūžėsi greta, lenkėsi prie žemės, kiek galėjo, jų kojos susipynė, šalmai susikalė, o bombos viena po kitos sproginėjo aplinkui, kurtino, bėrė ant jų žemes, akmenis, nulaužytas šakeles.

— Ak, šunsnukiai, — barėsi Bernekeris, — žmogžudžiai lakūnai!

Iš visų pusių pasklido sužeistųjų riksmai. Bet niekas negalėjo išlipti iš apkasų, kol bombos krito nepaliaujamu srautu. Nojus girdėjo, kaip monotoniškai ir dalykiškai virš galvos burzgia lėktuvai, sveiki, nepasiekiami, ramiai atliekantys savo darbą, o lakūnai, įtikėję savo meistriškumu, džiaugiasi, bent kol kas, įsivaizduojamais rezultatais.

— Pasigailėtini dykaduoniai, apmokami žudikai, — piktinosi Bernekeris. — Nepaliks mūsų gyvo nė vieno.

„Čia bus paskutinė kiaulystė, kurią man iškrės armija, — galvojo Nojus. — Ji pati mane nužudys. Nepatikės to darbo vokiečiams. Kad tik Houpė nesužinotų. Kad tik jai nepraneštų, ką amerikiečiai man padarė...“

— Skraidantys piniguočiai! — jau garsiai šaukė Bernekeris tarp sprogimų neapykantos kupinu balsu. — Visi ten svarbūs! Visi seržantai, pulkininkai! Štai koks jų taiklumas! Štai koks naujausios technikos stebuklas! Reikėjo to tikėtis! Jie sugebėjo net Šveicariją bombarduoti! Tai bent taiklumas! Tie šmikiai neskiria, kur kokia šalis, tai kaip jie atskirs, kur kokia armija?

Jis šaukė tiesiai Nojui į veidą, iš pykčio taškėsi seilėmis. Nojus suprato — Bernekeris šitaip šaukia tam, kad jiedu neišprotėtų lindėdami apkase, drauge įsikibę į paskutinę viltį ir gyvybės siūlą.

— Kas jiems rūpi! — šaukė Bernekeris. — Jiems tas pats, ką bombarduoti. Jiems įsakyta išmesti po šimtą tonų bombų per dieną. Nors ir ant galvų savo motinoms! Prakeiktas šturmanas vakar tikriausiai persigėrė, šįryt pagirioja ir nori kuo greičiau grįžti taisyti sveikatos, todėl paspaudė mygtuką dviem minutėmis anksčiau. Užduotis įvykdyta, o kur krinta bombos — nusispjauti. Liko dar penki kartai, o tada jau bus galima grįžti namo... Dievas mato, prisiekiu, plikomis rankomis pasmaugsiu pirmą sutiktą lakūną. Prisiekiu...

Bet staiga bombardavimas liovėsi, lyg stebuklingai burtų lazdelei mostelėjus. Variklių gausmas virš galvų tebesigirdėjo, bet lakūnų klaida buvo kažkaip ištaisyta ir lėktuvai nuskrido prie kitų taikinių.

Bernekeris vargais negalais atsistojo ir pažiūrėjo į lauką.

— O Dieve, — pasakė jis lūžtančiu balsu po to, ką pamatė.

Tirtėdamas, drebančiais keliais Nojus irgi pradėjo stotis, bet Bernekeris nustūmė jį atgal.

— Nesistok, — griežtai pasakė jis. — Tegu sanitarai juos sutvarko. Ten daugiausiai naujokėliai. Būk, kur esi. — Jis smarkiai stumtelėjo Nojų atgal. — Galiu lažintis, kad tie besmegeniai vėl grįš ir apmėtys mus bombomis. Neišlįsk iš priedangos. Nojau, — jis pasilenkė ir karštligiškai suspaudė Nojaus rankas savo stipriais delnais, — mes turime laikytis kartu. Abudu. Visą laiką. Mes vienas kitam lemiame sėkmę. Rūpinamės vienas kitu. Mums nieko nenutiks, kol laikysimės kartu. Žus visa prakeikta kuopa, bet mudu išliksime... gyvensime...

Jis kaip pašėlęs purtė Nojų. Akys paklaikusios, lūpos dreba, balsas šiurkštus, jis tvirtai tiki tuo, ką kalba, jo įsitikinimas ne kartą išmėgintas Lamanšo vandenyse, apgultame akmeniniame valstiečio name, slidžiame sūriame kanale tą naktį, kai paskendo Kaulis.

— Turi pažadėti man, Nojau, — šnibždėjo Bernekeris, — kad jiems neleisime mūsų išskirti. Niekada! Kad ir kaip mėgintų! Pažadėk man!

Nojus pravirko, ašaros tyliai ir bejėgiškai tekėjo skruostais. Jį sujaudino mistiškas draugo tikėjimas, kad Nojus jam taip reikalingas.

— Žinoma, Džoni, — pasakė jis. — Pažadu.

Ir trumpą akimirką jis, kaip ir Bernekeris, tikėjo, kad jiems buvo atsiųstas lemtingas ženklas, kad jie ištvers viską, kas jų laukia, jeigu tik laikysis vienas kito...

Po dvidešimties minučių kuopos likučiai išlipo iš slėptuvių ir grįžo į pozicijas, iš kurių buvo pasitraukę, kad nebūtų subombarduoti saviškių. Jie prasibrovė pro gyvatvorę ir ėjo bombų išdaužyta pieva ten, kur teoriškai vokiečiai turėjo būti nebegyvi arba demoralizuoti.

Kareiviai pamažu žengė vorele per pievos žolę niūrūs ir susikaupę, laikydami parengtus šautuvus ir automatus. „Ar čia visa mūsų kuopa? — liūdnai stebėjosi Nojus. — O kur papildymas, atvykęs prieš savaitę, kur naujokai, nepaleidę nė vieno šūvio, ar jų jau nebėra?“

Gretimoje pievoje Nojus matė tokią pat vorelę nuvargusių ir niūriai susimąsčiusių kareivių, einančią link griovio priešais pylimą, ryškiai išsiskiriantį lygiame žaliame peizaže. Kareiviams virš galvų stūgaudami tebeskriejo artilerijos sviediniai, bet kulkosvaidžių nesigirdėjo. Lėktuvai sugrįžo į Angliją, palikę žemę, apšnerkštą sidabrinės folijos skiautėmis, kurią jie mėtė norėdami suklaidinti priešo radarus. Ryškūs saulės spinduliai kliuvo už blizgučių, žibėjo sodrioje žolės žalumoje, ir Nojus markstėsi, žengdamas greta Džonio Bernekerio.

Kelias iki pylimo atrodė labai ilgas, bet galiausiai jie pasiekė priedangą. Kareiviai nelaukė nurodymų, jie sušoko į negilų griovį palei žole apaugusį pylimą, ieškodami, kur užsislėpti, nors dar niekas į juos nešaudė. Jie gulėjo griovyje ir jautėsi taip, lyg būtų ką tik užėmę svarbų objektą, dėl kurio kovėsi ne vieną dieną.

— Judinkit užpakalius! — šaukė Riketas. Jis visada tokiu pat tonu ir tokiais pat žodžiais šaukė ir ant tų, kurie valė išvietes Floridoje, ir ant tų, kurie puolė kulkosvaidžių įtvirtinimus Normandijoje. — Karas dar nesibaigė! Nagi, lipkit iš griovio!

Nojus su Bernekeriu tebegulėjo nugręžę veidus, įsikniaubę į minkštą žolę, apsimesdami, kad Riketo nėra, kad Riketas nebegyvas.

Trys ar keturi naujokai atsistojo. Žvangindami amunicija, jie pradėjo sunkiai kopti į viršų. Riketas kopė paskui juos. Viršuje jis atsigręžė ir sušuko likusiems apačioje:

— Greičiau, judinkit užpakalius...

Nojus ir Bernekeris nenoromis atsistojo ir ėmė lipti slidžiu šešių pėdų aukščio pylimo šlaitu. Kiti vyrai darė tą patį. Bernekeris, pirmas užkopęs į viršų, padėjo Nojui. Akimirką jie pastovėjo, žiūrėdami į priekį. Priešais juos plytėjo didelė pieva, kurioje voliojosi užmuštos karvės, o toliau matėsi gyvatvorės ir lygiais tarpais susodinti medžiai. Tebebuvo visiškai tylu. Tie trys ar keturi naujokai, kurie pirmi užlipo ant pylimo, nedrąsiai žengė žingsnį, o Riketas nesiliovė šūkavęs.

Eidamas paskui kitus į tylią pievą, Nojus neapkentė Riketo labiau negu kada nors anksčiau.

Tada be įspėjimo ėmė šaudyti kulkosvaidžiai. Pro juos žviegdamos praskriejo kulkos, vyrai pradėjo kristi, ir tik tada iš toli juos pasiekė šūvių garsas.

Vora akimirką sustingo, kareiviai sutrikę spoksojo į paslaptingą užtvarą, iš kurios sklido šūviai.

— Pirmyn! Pirmyn! — bliovė Riketas kaip pamišęs, stengdamasis perrėkti kulkosvaidžių tratėjimą. — Nesustokit!

Bet pusė kareivių jau buvo nušauti. Nojus čiupo Bernekerį už rankos ir jie pasilenkę nubėgo kelis jardus atgal iki pylimo krašto. Sunkiai kvėpuodami, nušliaužė žemyn į saugią griovio žalumą. Vienas po kito į griovį riedėjo uždusę kareiviai. Ant pylimo viršaus išdygo Riketas, jis keistai svyravo, mojavo rankomis kažką rėkdamas ir atrodė, kad tiršta kraujo srovė kliokia tiesiai jam iš gerklės. Į jį pataikė dar kartą, ir jis kniūbsčias nuslydo žemyn tiesiai ant Nojaus. Nojus ant savo veido pajuto šiltą seržanto kraują. Jis atšoko, bet Riketas tarsi prilipo, rankomis įsikibęs į Nojaus pečius ir į maišelio diržus.

— Šunsnukiai, — aiškiai ištarė Riketas. — Ak jūs, šunsnukiai!

Tada jo kūnas sudribo ir jis nugriuvo Nojui prie kojų.

— Baigta, — pasakė Bernekeris. — Sulaukė galo tas kalės vaikas.

Bernekeris nutempė Riketo kūną į šalį, o Nojus šluostėsi nuo veido kraują.

Šaudymas liovėsi ir vėl tapo visiškai tylu, tik nuo pievos sklido sužeistųjų dejonės. Kai kažkuris atsargiai iškišo galvą pro pylimą pažiūrėti, ką daryti toliau, vėl pasigirdo šūviai, kulkos smigo į pylimą, kapojo žolę ir kuokštais mėtė ją į orą. Kuopos likučiai išvargę drybsojo griovyje.

— Prakeiktos oro pajėgos, — piktai kalbėjo Bernekeris. — „Pasipriešinimas bus palaužtas. Priešas sunaikintas ir demoralizuotas.“ Tai bent demoralizuotas. Tegu tik sutiksiu lakūną, aš jį plikomis rankomis...

Vyrai gulėjo tylėdami, kvėpavo ramiau ir laukė, palikę kitiems galimybę pakariauti.

Netrukus pasirodė leitenantas Grynas. Nojus girdėjo, kaip leitenantas, skubėdamas grioviu, įkalbinėja kareivius savo aukštu, mergaitišku balsu.

— Taip negalima daryti, — cypavo leitenantas. — Kelkitės. Reikia eiti. Judėkit. Negalima likti čia. Kitas būrys siunčia grupę, jie apeis kulkosvaidžius iš kairės pusės, o mes turime naikinti juos iš čia. Nagi, stokitės, stokitės...

Leitenanto balse girdėjosi šaiži nevilties gaidelė. Vyrai net nepažvelgė į jį. Jie nusuko veidus į minkštą griovio žolę ir apsimetė, kad jo nemato.

Staiga Grynas pats užlipo ant pylimo. Stovėjo ten šaukdamas, maldaudamas, bet vyrai nekrustelėjo. Nojus stebėjo leitenantą Gryną susidomėjęs, laukdamas, kada jį nušaus. Kulkosvaidžiai sutratėjo, bet Grynas tik blaškėsi kaip pamišęs ir neaiškiai šūkavo:

— Visai nesunku. Nieko baisaus. Stokitės...

Pagaliau Grynas nušoko žemyn ir per atvirą pievą nuėjo atgal, tolyn nuo griovio. Kulkosvaidžiai nutilo, ir visi buvo patenkinti, kad leitenantas nuėjo.

„Štai toji mano sistema, — klastingai galvojo Nojus. — Gyvensiu amžinai. Tik turiu daryti tai, ką daro visi kiti. Ir kas man būtų, jeigu pasilikčiau čia?“

Abiejose pusėse dundėjo mūšis, bet jie nieko nematė ir nežinojo, kaip ten einasi. Griovyje tebebuvo saugu ir ramu. Vokiečiai jų čia nepasiekia, o griovyje gulintys vyrai visai nenori kenkti vokiečiams. Tokia tvarka jiems tiko, teikė pastovaus saugumo jausmą. Vėliau, kai vokiečiai atsitrauks arba kai juos apsups kiti, bus galima pagalvoti apie tai, kad reikia eiti pirmyn. Bet ne dabar.

Bernekeris išsiėmė sausą davinį ir atidarė dėžutę.

— Kepta veršiena, — burbėjo jis, pjovė gabalėlius ir peiliu dėjosi į burną. — Koks kvailys išrado keptą veršieną? — Jis išmetė limonado miltelių pakelį. — Negersiu, net jeigu mirčiau iš troškulio, — pareiškė jis.

Nojui nesinorėjo valgyti. Retsykiais jis pažiūrėdavo į Riketą, gulintį negyvą už penkių pėdų nuo jo. Riketo akys buvo plačiai atmerktos, kruviname veide išliko pikta, įsakmi grimasa. Gerklėje žiojėjo baisi žaizda. Nojus pamėgino džiaugtis, matydamas savo priešą negyvą, bet jam nepavyko. Miręs Riketas jau nebebuvo brutalus seržantas, pagiežingas įsakinėtojas, keikūnas žudikas. Jis tapo dar vienu žuvusiu amerikiečiu, prarastu draugu ir sąjungininku...

Nojus krestelėjo galvą ir nusigręžė nuo Riketo.

Leitenantas Grynas vėl ėjo artyn grioviu, o kartu su juo neskubėdamas žingsniavo kažkoks aukštas vyras ir susimąstęs apžiūrinėjo užsispyrėlius, besiilsinčius griovyje. Kai Grynas ir tas kitas vyras priėjo arčiau, Bernekeris pasakė:

— Dieve šventas, dvi žvaigždutės.

Nojus atsisėdo ir žiūrėjo nemirksėdamas. Per visus armijoje ištarnautus mėnesius jam neteko atsidurti taip arti generolo majoro.

— Generolas Emersonas, — nervingai šnibždėjo Bernekeris. — Kokį velnią jis čia veikia? Kodėl nesėdi ten?

Staiga generolas netikėtai žvaliai stryktelėjo ant pylimo ir atsistojo viršuje visu ūgiu vokiečių matomas. Jis pamažu ėjo pylimu, kalbindamas kareivius, o tie spoksojo į jį kaip žado netekę. Jam prie šalies dėkle kabojo pistoletas, po pažastimi jis nešėsi lazdelę.

„Negali būti, — galvojo Nojus, — čia kažkas kitas, persirengęs generolu. Grynas nori mus apgauti.“

Vėl sukaleno kulkosvaidžiai, bet generolas nepradėjo skubėti. Jis ėjo lengvu, ramiu žingsniu, kaip treniruotas sportininkas, ir kalbino kareivius, pro kuriuos ėjo.

— Na, vyrai, užteks, — išgirdo Nojus artėjančio generolo balsą, ramų, draugišką, negarsų. — Stokitės. Negalime sėdėti čia visą dieną. Stokitės. Mes užlaikome visus kitus, reikia judėti. Tik iki kitos gyvatvorės, vaikinai, ne toliau. Nagi, sūnau, negalima čia tūnoti...

Žiūrėdamas į jį Nojus pastebėjo, kad kairioji generolo ranka trūktelėjo, iš jos pasipylė kraujas ir pradėjo lašėti nuo riešo. Generolo burna kryptelėjo, bet jis toliau kalbėjo tuo pačiu ramiu, įtaigiu balsu, tik stipriau suspaudė po pažastimi lazdelę. Jis sustojo priešais Nojų ir Bernekerį.

— Na, vaikinai, — maloniai paragino jis, — tik iki gyvatvorės.

Nojus žiūrėjo į jį nemirksėdamas. Generolo veidas buvo pailgas, liūdnas ir gražus, mokslininko arba gydytojo veidas, liesas, inteligentiškas, ramus. Tas vaizdas trikdė Nojų, jam ėmė rodytis, kad iki šiol armija jį visą laiką mulkino. Žvelgdamas į šį liūdną, drąsų veidą Nojus staiga pajuto, kad tokiam žmogui neįmanoma atsakyti.

Jis atsistojo ir išgirdo, kad Bernekeris taip pat stojasi. Generolo veide šmėkštelėjo trumpa dėkinga šypsenėlė.

— Šaunuoliai, vaikinai, — pasakė jis ir paplekšnojo Nojui per petį.

Nojus ir Bernekeris pabėgėjo penkiolika jardų ir pasislėpė apkase.

Nojus atsigręžė. Generolas tebestovėjo ant pylimo, nors priešas šaudė intensyviai, o kareiviai visoje linijoje šokinėjo iš griovio ir trumpais tarpais bėgo per pievą.

„Iki šiol, — dingtelėjo Nojui, kai vėl atsigręžė į priešą, — aš nežinojau, kam reikalingi generolai...“

Jiedu su Bernekeriu iššoko iš apkaso, o kiti du kareiviai stryktelėjo į jų vietą. Pagaliau kuopa, tiksliau, jos likučiai, pajudėjo.

Po dvidešimties minučių jie jau buvo prie gyvatvorės, už kurios pasislėpę neseniai šaudė kulkosvaidžiai. Minosvaidininkai pagaliau nusitaikė ir sunaikino vieną iš kulkosvaidžių lizdų pievos kampe, o kiti vokiečiai pasitraukė.

Nojus sunkiai suklupo prie gudriai užslėpto ir smėlio maišais apsaugoto kulkosvaidžio lizdo. Lizdas susprogdintas, šalia jo matėsi trys nebegyvi vokiečiai. Vienas iš jų tebeklūpojo prie kulkosvaidžio. Bernekeris stumtelėjo jį koja. Vokietis sulingavo ir pamažu nugriuvo ant šono.

Nojus nusigręžė ir nugėrė vandens iš gertuvės. Gerklė buvo išdžiūvusi nuo troškulio. Šiandien jis neiššovė nė vieno šūvio, bet skaudėjo rankas ir pečius kaip nuo atatrankos ilgai šaudžius.

Jis dairėsi pro gyvatvorę. Už trijų šimtų jardų, kitapus pievos, pilnos bombų išdaužytų duobių ir negyvų karvių, matėsi kita tanki gyvatvorė. Iš ten šaudė kulkosvaidis. Nojus atsiduso, pamatęs, kad ateina leitenantas Grynas, vėl ragindamas vyrus stotis. „Kas atsitiko generolui?“ — probėgšmais pagalvojo Nojus. Ir jiedu su Bernekeriu vėl pakilo eiti.

Nojų sužeidė nespėjus nueiti dešimties žingsnių. Bernekeris partempė jį atgal į saugią vietą už gyvatvorės.

Sanitaras atsirado stebėtinai greitai. Nojus kaipmat neteko labai daug kraujo, jį krėtė šaltis, viskas aplinkui atitolo, sanitaro veidas plūduriavo kaip sapne. Sanitaras buvo smulkutis žvairas graikas su išpuoselėtais ūsiukais. Kol Bernekerio padedamas jis perpylė kraują, jo keistos tamsios akys ir ploni ūsiukai atskirai plaukiojo ore priešais Nojų. Šokas, dingtelėjo Nojui. Kažkuris žurnalas rašė, kaip aname kare vienas kareivis buvo sužeistas, bet jautėsi puikiai, paprašė cigaretės, o po penkiolikos minučių numirė. Šiame kare viskas kitaip. Šis karas vyksta turint aukščiausios klasės, šiuolaikiškiausias priemones, kraujo perpylimui užtenka į valias. Žvairaakis graikas suleido jam morfijaus. Kaip jautru iš jo pusės, juk jis neprivalėjo duoti jam morfijaus... Keista, kad jam taip patinka šitas žvairas žmogutis, anksčiau dirbęs virėju kažkokioje užkandinėje Pensilvanijoje. Kepė kiaušinienę su šonine, mėsainius, šildė konservuotą sriubą. Dabar jo rankose konservuotas kraujas. Jis vardu Markosas. Akermanas, kilęs iš Odesos, ir Markosas, kilęs iš Atėnų, šią vasaros dieną susitiko kažkur netoli sugriauto Sen Lo miestelio Normandijoje ir juos jungia vamzdelis, kuriuo teka konservuotas kraujas, o šalia jų pritūpęs Bernekeris, ūkininkas iš Ajovos, verkia, verkia...

— Nojau, Nojau, — rauda vaikinas iš Ajovos, — kaip jautiesi? Laikaisi?

Nojui atrodė, kad jis nusišypsojo Džoniui Bernekeriui, bet netrukus suvokė, kad jo veidas net nekrustelėjo, nors ir kaip jis stengėsi. Ir darėsi vis šalčiau — per šalta vasarai, per šalta vidurdieniui, per šalta Prancūzijai, per šalta liepos mėnesiui ir jaunam vyrui...

— Džoni, — vargais negalais sušvokštė jis, — nesirūpink. Saugok save. Aš grįšiu, Džoni, tikrai. Aš grįšiu...

Karas staiga pasidarė smagus. Niekas nešaukia, niekas nesikeikia. Nebėra Riketo, nes Riketas mirė ant jo rankų, aptaškydamas jį savo krauju. Prie jo dabar triūsia švelniabalsis, švelniarankis, žvairas užkandinės virėjas, mielas kaip Kristus, žvairas, ūsuotas Kristus graikišku vardu. Jį kalbino lieso, liūdno veido generolas, kuris gauna atlyginimą už tai, kad vaikščioja priešo apšaudomas, lazdele nešinas, generolas tragišku ir valdingu veidu, kuriam neįmanoma atsakyti. Dėl jo verkia jo ginklo brolis Džonis Bernekeris, kurio jis buvo pažadėjęs niekada neapleisti, nes jiedu vienas kitam lemia sėkmę, jie turėjo išgyventi, net jei žūtų visa kuopa, nes jų dar laukia daugybė pievų su daugybe gyvatvorių. Armija pasikeitė, ji keičiasi greitai ir sklandžiai, taip rodėsi Nojui pro besisukančią vamzdelių raizgalynę, pro morfijų ir ašaras.

Nojų paguldė ant neštuvų ir nunešė. Nojus kilstelėjo galvą. Džonis Bernekeris sėdėjo ant žemės nusimetęs šalmą, toks vienišas savo sielvarte, ir verkė draugo. Nojus mėgino šūktelėti jam, patikinti, kad viskas bus gerai, bet iš jo gerklės neišsprūdo nė garso. Jis vėl atsigulė ir užsimerkė, nes buvo nepakeliama matyti paliekamą draugą.

Trisdešimt pirmas skyrius

Kaitrioje vasaros saulėje kritę arkliai pampo ir dvokė. Smarvė maišėsi su aštriu ligoninės kvapu, sklindančiu nuo subombarduotos sanitarinės gurguolės: ant kelio apvirtusių vežimų, pasipylusių stipraus kvapo miltelių, pažirusių popieriaus lapų, sudaužytų ir nebenaudingų mašinų su raudonais kryžiais. Žuvusieji ir sužeistieji buvo išgabenti, bet gurguolė liko, jos lūženos tįsojo vingiuotame kelyje, kylančiame į ilgą kalvą, viskas buvo palikta taip, kaip atrodė po pikiruojančių amerikiečių lėktuvų apšaudymo.

Kristianas, nešinas šautuvu, pamažu ėjo pro gurguolę su kitais dvidešimčia atsilikusių nuo savo kuopų kareivių, kurių nė vieno nepažinojo. Jis prisidėjo prie jų anksti rytą, kai pasimetė nuo paskubomis surinkto būrio, į kurį prieš tris dienas buvo paskirtas. Jis buvo įsitikinęs, kad tas būrys naktį pasidavė amerikiečiams. Kristianas jautė niūrų pasitenkinimą dėl to, kad jam nebereikia atsakyti už būrio veiksmus.

Žiūrint į gurguolę su raudonais kryžiais, kurie jos neišgelbėjo, Kristianą užliejo pykčio ir nevilties banga. Pykčio ant jaunų amerikiečių, kurie penkių šimtų kilometrų per valandą greičiu puolė vos judančius į kalną vežimus, perkrautus suluošintų, mirštančių žmonių, ir nereikalingai žiauriai sutratino juos bombomis ir iš kulkosvaidžių.

Dirsčiodamas į savo bendrakeleivius jis matė, kad tie pykčio nejaučia. Vien tik neviltį. Jie nebesugebėjo pykti, o tik šliumpsėjo, nuleidę akis ir pervargę, slegiami sunkių kuprinių, kai kurie beginkliai, pro gurguolės likučius, pro baisų arklių dvoką. Jie ėjo į rytus, neramiai dirsčiojo į giedrą pavojingą dangų, judėjo kaip užvaryti žvėrys, be tikslo ir be vilties, ieškantys vėsios, saugios vietelės, kur galėtų atsigulti ir nudvėsti. Kai kurie, apimti nesveiko godumo, nepaisydami suirutės, atsitraukimo ir mirties, tebesinešė pasigrobtus daiktus. Vienas nešėsi smuiką, atimtą iš nežinomo muzikanto mėgėjo. Iš kito kuprinės styrojo sidabrinės žvakidės — bežodis įrodymas, kad kareivis net šioje mirtinos agonijos akivaizdoje tebetikėjo ateitimi, kai vėl bus pietaujama degant žvakėms, stalai bus apdengti baltomis staltiesėmis, bus sočiai maisto, tvyros maloni prieblanda. Stambus vyrukas be šalmo, sudulkėjusiais vešliais šviesiais plaukais nešėsi kuprinėje tuziną medinių dėžučių kamambero sūrio. Kai jis pralenkė Kristianą, nes buvo stiprus vyras ir ėjo sparčiai, paskui jį nusidriekęs tirpstančio fermentinio sūrio aromatas susimaišė su dvoku, sklindančiu nuo gurguolės.

Kolonos priekyje stovėjo vežimas, o į jį buvo įkelta aštuoniasdešimt aštuonių milimetrų zenitinė patranka. Pašauti arkliai, iš baimės mėginę šuoliuoti, tebebuvo pakinkyti, patranka ir lafetas aptaškyti krauju. „Vokiečių armija, — niūriai galvojo Kristianas, eidamas pro šalį, — arkliai prieš lėktuvus.“ Tiesa, jie traukėsi ir Afrikoje, bet ten traukėsi važiuodami mašinomis. Jis prisiminė motociklą ir Hardenburgą, italų štabo automobilį, ligoninės lėktuvą, kuris perskraidino jį per Viduržemio jūrą į Italiją. Rodėsi, kad karui užtrukus vokiečių armijai lemta naudoti vis primityvesnius kovos metodus. Aplinkui vien erzacas. Erzacinis benzinas, erzacinė kava, erzacinis kraujas, erzaciniai kareiviai...

Kristianui atrodė, kad jis visą gyvenimą tik traukiasi. Nebeprisimena, kada dalyvavo puolime. Atsitraukimas tapo įprastu reiškiniu, egzistavimo sąlyga. Atgal, atgal, visada sumuštas, visada išvargęs, nosis visada uodžia žuvusių vokiečių dvoką, priešo lėktuvai visada šaudo į nugarą, kulkosvaidžiai blykčioja jų sparnuose, lakūnai išsišiepę, nes jaučiasi saugūs ir žudo po šimtą kareivių per minutę...

Už nugaros garsiai pyptelėjo ir Kristianas atšoko į šalikelę. Pro šalį praskubėjo mažas uždaras automobilis, jo ratų sukeltos dulkės apgaubė Kristianą. Jis spėjo pamatyti švariai nuskustus veidus, vienas iš važiuojančių rūkė cigarą...

Tada kažkas įspėjamai suriko ir virš Kristiano vėl suriaumojo varikliai. Kristianas bloškėsi į šalį ir įšoko į gerai įrengtą apkasą, kurių vokiečių armija buvo priraususi palei Prancūzijos kelius ir kurie buvo skirti tokiems atvejams, kaip šis. Jis susirietęs spaudėsi prie drėgnos žemės užsidengęs galvą rankomis, nedrįsdamas apsidairyti, klausydamasis besisukančių variklių kaukimo ir pašėlusio kulkosvaidžių tratėjimo. Po dviejų antskrydžių lėktuvai dingo. Kristianas atsistojo ir išlipo iš apkaso. Nė vienas iš kartu ėjusių kareivių nebuvo sužeistas, bet automobilis buvo atsitrenkęs į medį, apvirtęs ir degė. Du juo važiavę vyrai buvo iškritę ir tįsojo kelio viduryje. Kiti du degė automobilyje bendroje krūvoje su išsiliejusiu benzinu, sudraskytomis padangomis ir gabardino apmušalais.

Kristianas priėjo prie kniūbsčių vyrų, gulinčių ant kelio. Nereikėjo net paliesti jų, ir taip aišku, kad jie nebegyvi.

— Karininkai, — pasigirdo balsas jam už nugaros. — Pasivažinėjo. — Kareivis nusispjovė.

Kiti abejingai ėjo pro gulinčiuosius ir pro degantį automobilį. Akimirką Kristianui toptelėjo mintis liepti kareiviams patraukti negyvėlius, bet tada prasidės atsikalbinėjimai, o dabar juk visai nesvarbu, ar du lavonai bus atitraukti į šalikelę, ar ne.

Kristianas vėl pradėjo žingsniuoti į rytus jausdamas, kaip dreba nesveikoji koja. Jis išsišnypštė nosį, kelis kartus nusispjovė, stengdamasis pašalinti iš burnos ir gerklės kritusių arklių ir papiltų vaistų smarvę.

Kitą rytą jam nusišypsojo sėkmė. Naktį jis pasitraukė nuo kitų kareivių ir pamažu žingsniuodamas priėjo kaimo pakraštį. Kaimas driekėsi palei kelią ir mėnulio šviesoje atrodė tamsus, tuščias ir tikriausiai apleistas. Kristianas buvo nusprendęs neiti per kaimą vienas, nes ką gali žinoti, gal jo gyventojai, pamatę vienišą, nakčia keliaujantį kareivį, dar užpuls jį, atims šautuvą, batus, nurengs uniformą, o patį numes už gyvatvorės pūti. Todėl jis įsitaisė po medžiu, greitai užkando, taupydamas sausą davinį, ir miegojo iki aušros.

Atsikėlęs skubiai nuėjo per kaimą, beveik bėgo akmenimis grįsta gatve pro pilką bažnyčią, pro nepakeičiamą pergalės paminklą su palmių šakomis ir durtuvais, stovintį priešais rotušę, pro uždarytas parduotuves. Niekas nekrustelėjo. Atrodė, kad prancūzai dingo nuo savo žemės paviršiaus vokiečiams traukiantis per ją. Net šunys ir katės tarsi suprato, kad jiems bus saugiau pasislėpti, kol praplauks piktos, sumuštos kariuomenės potvynis.

Sėkmė atsisuko į jį kitame kaimo gale. Jis skubėjo, nes tebebuvo matomas iš paskutiniosios namų eilės, eidamas sunkiai kvėpavo, kai iš už posūkio priešais jį išlindo dviratininkas.

Kristianas sustojo. Dviratininkas akivaizdžiai skubėjo. Važiavo pasilenkęs ir smarkiai mynė į tą pusę, kur stovėjo Kristianas.

Kristianas atsistojo kelio viduryje ir laukė. Matė, kad dviračiu važiuoja kokių penkiolikos ar šešiolikos metų berniukas, be kepurės, melsvais marškiniais ir senomis kariškomis kelnėmis. Jis sparčiai dūmė vėsų, ūkanotą rytą gruoblėtu, akmenimis grįstu keliu, abiejose pusėse apsodintu tuopomis, o priešais jį bėgo ilgas, švelnus dviračio ratų ir greitai sukamų pedalų šešėlis.

Berniukas pastebėjo Kristianą, kai iki jo buvo likę trisdešimt jardų.

— Eikš čia! — kimiu balsu riktelėjo Kristianas vokiškai, nes visi prancūziški žodžiai staiga dingo iš atminties. — Prieik prie manęs.

Jis pradėjo pats eiti prie berniuko. Akimirką jiedu spoksojo vienas į kitą. Berniuko veidas, apgaubtas juodų plaukų, buvo išblyškęs, akys kupinos baimės. Krūptelėjęs kaip išgąsdintas žvėrelis berniukas pastatė dviratį ant galinio rato, apgręžė ir pradėjo bėgti. Kol Kristianas nusiėmė nuo peties automatą, berniukas įsibėgėjo, užšoko ant dviračio ir kaip pašėlęs numynė keliu atgal, tolyn nuo Kristiano.

Kristianas nesvarstydamas pradėjo šaudyti. Pataikė berniukui iš antros papliūpos. Dviratis vartaliodamasis įkrito į pakelės griovį. Berniukas nuslydo į kitą kelio pusę ir liko gulėti nejudėdamas.

Kristianas tekinas drimblino nelygiu keliu, batai dusliai trinksėjo ryto tyloje. Jis pasilenkė prie dviračio ir pakėlė jį. Pastumdė pirmyn atgal. Dviratis buvo sveikas. Tada dirstelėjo į berniuką. Šis gulėjo atsukęs garbanotą galvą į Kristianą, lygi veido oda buvo išblyškusi. Po nosimi ryškėjo ūsų pūkeliai. Ant išblukusių mėlynų marškinių nugaros plito raudona dėmė. Kristianas žengė prie berniuko, bet apsigalvojo. Kaime tikriausiai girdėjo šūvius, ir jeigu jį čia ras šalia mirštančio berniuko, kalba bus trumpa.

Kristianas užšoko ant dviračio ir nuvažiavo rytų pusėn. Ilgai, sunkiai ėjus pėsčiomis dabar atrodė, kad žemė skrieja po ratais nuostabiai greitai ir lengvai. Kojos buvo žvalios, ryto vėjelis švelniai vėsino skruostus, akį glostė rasota žaluma abipus kelio. „Ne tik karininkai gali važiuoti“, — pagalvojo jis.

Rodėsi, kad Prancūzijos keliai tarsi specialiai nutiesti dviratininkams — lygūs, be varginančių kalvų. Tokiais keliais nesunku kasdien nuvažiuoti po du šimtus kilometrų...

Kristianas pasijuto jaunas, stiprus, ir pirmą kartą nuo to baisaus ryto, kai pakrantės danguje pamatė besileidžiantį sklandytuvą, jis pradėjo tikėti, kad dar liko viltis išsigelbėti. Po pusvalandžio jis jau riedėjo keliu žemyn nuo lėkštos kalvos tarp beveik sunokusių kviečių, gelsvai šviečiančių ryto saulės spinduliuose, ir staiga nejučiom ėmė švilpauti — laisvai, kaip per atostogas, linksmai ir nuoširdžiai, melodija tarsi pati liejosi jam iš lūpų.

Visą tą dieną jis važiavo į rytus Paryžiaus link. Jis pralenkdavo kareivius, lėtai žingsniuojančius arba sėdinčius vežimuose, aukštai prikrautuose paveikslų, baldų ir sidro statinaičių. Anksčiau jam teko matyti prancūzus pabėgėlius, bet dažniausiai tai būdavo moterys, vaikai ir senukai, todėl jie, aišku, turėjo laikyti apsikabinę savo čiužinius, puodus ir įvairius baldus, nes tikėjosi įsikurti kur nors kitur. Bet keista matyti, kaip Vokietijos kariuomenė šitaip apsikrovusi slimpina keliu, kai uniformuotiems jauniems vyrams su šautuvais telieka tikėtis dviejų dalykų — arba juos per stebuklą performuos kuriame nors fronte ir vėl pasiųs kariauti, arba jie pateks į rankas amerikiečiams, kurie, kaip tenka girdėti, supa juos iš visų pusių. Abiem atvejais įrėminti paveikslai iš Normandijos pilių ir emale dabintos žvakidės menkai jiems padėtų. Niūriais, bereikšmiais veidais nugalėtos armijos kareiviai iš lėto plūdo vasaros keliu Paryžiaus link be karininkų, be disciplinos, neorganizuoti, palikti juos persekiojančių amerikiečių tankų ir lėktuvų malonei. Kartais pravažiuodavo prancūziški autobusai su generatoriniais varikliais, prisikimšę sudulkėjusių kareivių. Įkalnėse kareiviai turėdavo išlipti ir stumti autobusą. Tai vienur, tai kitur pasirodydavo koks karininkas, bet jie tylėjo dantis sukandę ir atrodė tokie pat sutrikę ir pasimetę kaip kareiviai.

O šalyje vešėjo vasara, prie valstiečių namų raudonai ir rausvai žydėjo aukštos pelargonijos, dienos buvo ilgos, gražios ir giedros.

Į vakarą Kristianas nuvargo. Jau daug metų jam neteko važiuoti dviračiu, o pirmąsias porą valandų jis važiavo per greitai. Be to, du kartus į jį šaudė, jis girdėjo, kaip pro galvą prazvimbė kulkos, todėl iš visų jėgų spruko tolyn nuo pavojaus. Kai saulei leidžiantis jis įvažiavo į kažkokio miestelio aikštę, dviratis beveik nevaldomai svirduliavo į šonus. Jis džiaugėsi pamatęs, kad aikštė pilna kareivių. Vieni sėdėjo kavinėse, kiti išvargę miegojo ant akmeninių suolelių prie rotušės, dar kiti krapštėsi prie 1925 metų citroenų, beviltiškai mėgindami priversti juos nuvažiuoti nors kelis kilometrus. Čia Kristianas bent trumpai galės būti saugus.

Jis nulipo nuo dviračio, jau virtusio nedraugu, kaulėtu ir piktavališku. Tas klastingas prancūziškas mechanizmas, regis, atkakliai ir žudikiškai siurbė iš jo paskutines jėgas ir kelis kartus taikėsi numesti jį ant žemės tai per posūkį, tai pataikius į nepastebėtą duobę.

Jis vedėsi dviratį, sunkiai statydamas nuvargusias, nelanksčias kojas. Kareiviai, sėdintys ir gulintys aikštėje, dirstelėjo į jį akmeniniais žvilgsniais ir tuojau pat abejingai nusuko akis. Jis stipriai spaudė dviračio rankenas jausdamas, kad kiekvienas iš tų nuvargusių, šaltais, svetimais žvilgsniais dėbsančių kareivių mielai užmuštų jį, jeigu galėtų, dėl šitų dviejų ratų ir sėdynės.

Jis jau seniai būtų atsigulęs ir kelias valandas pamiegojęs, bet nedrįso. Po tų dviejų apšaudymų kelyje jis nerizikavo apsistoti vienas net atokiausiose ir ramiausiose vietose. Vienintelis būdas gelbėtis nuo tykojančių prancūzų buvo greitis arba skaičius. Čia, miestelyje, jis negalėjo atsigulti tarp kitų kareivių, nes prabudęs dviračio neberastų. Žinojo, kad ir pats pasinaudotų proga pavogti jį iš miegančio draugo, net iš paties generolo Romelio, ir nereikia tikėtis, kad tie pikti vyrai nutrintomis kojomis miesto aikštėje būtų bent kiek skrupulingesni.

„Jeigu išgerčiau, — pagalvojo jis, — tai vėl galėčiau kvėpuoti, atgaučiau jėgas.“

Vesdamasis dviratį, jis įėjo pro atviras kavinės duris. Kambario gale sėdėjo keli kareiviai, jie trumpai, nesistebėdami, dirstelėjo į jį, tarsi būtų įprasta matyti, kaip vokiečių seržantai įeina į kavines, dviračiais arba arkliais vedini, ar įvažiuoja šarvuotais automobiliais. Kristianas atsargiai pastatė dviratį palei sieną ir prie galinio rato pristūmė kėdę. Sunkiai atsisėdęs, kreipėsi į senį prie baro:

— Konjako, — pasakė. — Dvigubą porciją.

Kristianas dairėsi po pritemdytą patalpą. Ant sienų kabojo įprastos lentelės prancūzų ir vokiečių kalbomis su prekybos alkoholiu taisyklėmis, skelbiančiomis, kad antradieniais ir ketvirtadieniais parduodamas tik aperityvas. „Šiandien ketvirtadienis, — prisiminė Kristianas miglotai. — Bet šis ketvirtadienis ypatingas, todėl negalioja taisyklės, kurias patvirtino Viši vyriausybė. Pats ministras, išleidęs šias taisykles, dabar tikriausiai visu greičiu sprunka ir būtų patenkintas, galėdamas išlenkti taurelę konjako.“ Vienintelis įstatymas, kurio reikėtų laikytis šį vasaros vakarą, tai armijos bėgimo įstatymas, jį pasirašė Pirmosios ir Trečiosios amerikiečių armijos patrankos, šioje krašto vietoje dar negirdimos, bet jau jaučiamos, iš anksto rodančios savo baisią valdžią.

Senasis prancūzas priėjo prie jo čiūžčiodamas kojomis ir padavė taurelę brendžio. Jo barzda buvo panaši į žydų pranašo, iš burnos dvokė pūvantys dantys. „Ar ir šitoje vėsioje, tamsioje skylėje, — suirzęs pagalvojo Kristianas, — neįmanoma pasislėpti nuo šlykštaus puvimo ir mirties, dūlėjimo ir irimo smarvės?“

— Penkiasdešimt frankų, — pareiškė senis, lenkdamasis prie pasibjaurėjusio Kristiano ir dėl visa ko tebelaikydamas rankoje taurelę.

Kristianui kilo noras pasiginčyti su šituo senu sukčiumi dėl užkeltos kainos. „Prancūzai, — galvojo jis, — moka pešti naudą iš pergalės ir pralaimėjimo, puolimo ir atsitraukimo, draugų ir priešų. Dieve, tegul dabar amerikiečiai pagyvena su jais. Pažiūrėsim, kaip jie tuo pasidžiaugs.“ Jis metė ant stalo aptrintą penkiasdešimties frankų banknotą, vokiečių kariuomenės spausdintą popiergalį. Greitai frankų vis tiek nebereikės. Jam kėlė šypseną mintis, kad senis teberenka vokiečių spausdintus pažadus, duotus naujųjų užkariautojų.

Senis neskubėdamas paslėpė pinigus, apėjo ištiestas kareivių kojas ir atsistojo savo poste už baro. Kristianas sukiojo rankoje taurelę, neskubėjo gerti, patenkintas tuo, kad sėdi, nuvargusios kojos ilsisi, pečiai patogiai atremti į medinę kėdės atkaltę. Jis apžvelgė kitus bare sėdinčius vyrus. Prieblandoje buvo sunku įžvelgti jų veidus, jie nesikalbėjo, tik sėdėjo išvargę ir susimąstę, siurbčiojo savo gėrimus, tarsi nesitikėdami vėl greitai išgerti, norėdami kuo ilgiau išsaugoti burnoje alkoholio skonį, jo stiprumą.

Kristianas prisiminė kitą barą Reno mieste. Jame lankėsi jau senokai. Ten kareiviai, prasisagstę mundurus, garsiakalbiai, smarkūs ir triukšmingi, gėrė pigų šampaną. Dabar niekas šampano nebegeria, nebetriukšmauja, o jeigu kalba, tai tyliai kažką pasako ir gauna vienskiemenį atsakymą. Taip. Ne. Rytoj žūsime? Ką amerikiečiai mums darys? Ar kelias į Reną praeinamas? Ar girdėjai, kas atsitiko Lero tankų divizijai? Ką kalba radijas? Ar jau pabaiga? Ar pabaiga? Kristianas susimąstęs sukiojo stikliuką ir svarstė, kas nutiko tam pionierių dalinio kareiviui, kurį jis įskundė už subordinacijos nesilaikymą ir nederamą elgesį? Mėnesį neleido jam išeiti iš kareivinių? Kaip būtų nuostabu, jeigu Pirmoji Amerikos armija, Aštuntoji oro pajėgų armija, visi austrai, kurie kariauja vokiečių pusėje, būtų mėnesį uždaryti kareivinėse dėl nederamo elgesio...

Jis siurbtelėjo konjako. Gėrimas buvo neišlaikytas, tikriausiai iš viso ne konjakas. Gal užraugtas prieš tris dienas ir atskiestas spiritu. Menkystos prancūzai. Jis su neapykanta pažiūrėjo į senį už baro. Suprato, kad šitą sukriošėlį ištempė padirbėti čia savaitėlę. Baras tikriausiai priklauso tvirtam, storam pirkliui ir jo riebiai, prakaituotai žmonai, ir iki šiol jiedu čia tvarkėsi. Bet kai pamatė, kaip pasisuko reikalai, kai pamatė pirmąsias per miestą plaukiančias besitraukiančių vokiečių potvynio putas, jie ištempė iš kažkur šitą vargšelį ir pastatė už baro nujausdami, kad net vokiečiams neateis į galvą išlieti pyktį ant šitos nusenusios žmogystos. Savininkas ir jo žmona tikriausiai saugiai slepiasi kokioje palėpėje, valgo veršienos kepsnį su salotomis, geria stiprų vyną arba abu lipa į lovą, į prakaituotą, česnaku pradvisusį vienas kito glėbį. (Prisimink Koriną iš Reno, jos apkūnias formas ir melžėjos rankas, šiurkščių dažytų plaukų sruogas.) Savininkas ir jo žmona šią akimirką tikriausiai lepinasi pūkiniuose pataluose, kikena ir džiaugiasi, kad jų tėtušis purviname bare plėšia nežmoniškas kainas iš nuskurdusių kareivių, kad palei kelią voliojasi žuvę vokiečiai, kad į miestelį atskuba amerikiečiai, pasirengę mokėti dar brangiau už šlykštų, neišlaikytą gėrimą.

Kristianas susimąstęs įsmeigė akis į senį. Senis spoksojo į jį, jo tamsios kaip akmenukai akys sunykusiame, nusenusiame veide žvelgė ramiai, įžūliai ir iššaukiamai. Senis pilnomis kišenėmis beverčių pinigų, išpuvusiais dantimis, bet žinantis, kad gyvens ilgiau negu pusė šitų jaunų vyrų, tyliai sėdinčių jo dukters bare, senis, širdyje kvatojantis nuo minties, kokia baisi lemtis laukia šitų beveik belaisvių, beveik žuvusių svetimšalių, murksančių prieblandoje prie purvinų stalelių.

— Ponas dar ko nors norėtų? — paklausė senis laibu, pridususiu balsu. Atrodė, kad jis įdėmiai klausosi kažkokio pokšto, kurio niekas kitas bare negirdi.

— Ponas nenorėtų nieko, — atsakė Kristianas.

Mūsų bėda ta, kad buvome per daug nuolaidūs prancūzams. Yra priešai arba yra draugai, ir viskas. Vienus tu myli, kitus žudai, o visa kita yra politika, korupcija ir silpnumas, o už tai galiausiai reikia mokėti. Hardenburgas su sužalotu veidu, gulėdamas Kapryje vienoje palatoje su Nuodėguliu, tai suprato, o politikai — ne.

Senis prisimerkė. Geltoni, raukšlėti vokai kaip senas purvinas popierius uždengė juodus, pašaipius jo akių karoliukus. Jis nusigręžė, ir Kristianas pajuto, kad senis kažkaip laimėjo prieš jį.

Jis gėrė konjaką. Alkoholis pradėjo veikti. Jį apėmė snaudulys, bet kartu atsirado jėgų, kaip sapnų milžinui, kuris gali smogti neskubėdamas, bet baisiai, plačiai užsimojęs sunkiems, mieguistiems smūgiams.

— Užbaikite konjaką, seržante, — pasakė žemas, pažįstamas balsas.

Kristianas pakėlė galvą ir vis tirštėjančioje vakaro prieblandoje stengėsi atpažinti priešais stovintį siluetą.

— Ką? — paklausė jis kvailai.

— Noriu su jumis pakalbėti, seržante. — Žmogus prie stalelio šypsojosi.

Kristianas papurtė galvą, plačiau atsimerkė ir pažino stovintįjį. Tai buvo Brantas, karininko uniforma, apdulkėjęs, liesas, be kepurės, bet tas pats besišypsantis Brantas.

— Brantai...

— Tyliau. — Brantas uždėjo delną Kristianui ant rankos. — Užbaik gerti ir eikime į lauką.

Brantas apsisuko ir išėjo. Kristianas matė jį lauke prie kavinės lango, jis stovėjo atsukęs nugarą, o pro jį vilkosi netvarkinga darbo dalinio kolona. Kristianas vienu gurkšniu nurijo likusį konjaką ir atsistojo. Senis vėl stebėjo jį. Kristianas atstūmė kėdę, tvirtai suėmė rankomis dviračio vairą ir nuėjo prie durų. Ten nesusilaikė, atsigręžė ir paskutinį kartą susidūrė su juodais, pašaipiais nusenusio barmeno akių karoliukais, menančiais 1870 metus, Verdeną ir Marną. Senis stovėjo priešais vokiečių spausdintą prancūzišką plakatą. Jame buvo pavaizduota sraigė, kuriai vietoje ragelių kyšojo Amerikos ir Anglijos vėliavos. Sraigė lėtai šliaužė aukštyn per Italiją. Užrašas skelbė, kad per tokį laiką net sraigė būtų nušliaužusi į Romą... „Koks akiplėšiškumas“, — pagalvojo Kristianas. Senis tikriausiai pakabino plakatą šią savaitę atvirai šaipydamasis, kad kiekvienas bėgantis vokietis matytų ir kentėtų.

— Tikiuosi, — prašvokštė senis tokiu balsu, kuris tarp supamųjų kėdžių senių namuose nuskambėtų kaip juokas, — kad ponui konjakas patiko.

„Prancūzai, — įsiutęs pagalvojo Kristianas, — pasirengę visus mus pribaigti.“

Jis išėjo į lauką pas Brantą.

— Eikime, — tyliai pasakė Brantas. — Pasivaikščiosime po aikštę, kad niekas neišgirstų, ką ketinu tau pasakyti.

Jie nužingsniavo siauru šaligatviu palei uždarytas parduotuvių vitrinas. Kristianas nustebo matydamas, kad Brantas gerokai senstelėjo nuo to laiko, kai jiedu matėsi, kad fotografo smilkiniai pražilę, atsirado gilių raukšlių aplink akis ir burną, jis labai sulysęs.

— Pamačiau tave įeinantį, — pasakė Brantas, — ir negalėjau patikėti akimis. Stebėjau tave penkias minutes, kol įsitikinau, kad čia tikrai tu. Dieve mano, ką jie tau padarė!

Kristianas gūžtelėjo pečiais kiek supykęs ant Branto, kuris ir pats atrodė prastokai.

— Gyvenimas mane pasvaidė, — atsakė Kristianas. — Šen ir ten. Ką tu čia veiki?

— Mane paskyrė į Normandiją, — atsakė Brantas. — Fotografuoti išsilaipinimo, amerikiečių belaisvių, žuvusių prancūzų moterų ir vaikų po amerikiečių bombardavimų. Įprastų dalykų. Eik, nesustok. Vos tik kur nors sustosi, prieis karininkas, paprašys dokumentų ir pasistengs paskirti tave į kokį nors dalinį. Čia tokių stropuolių netrūksta.

Jiedu žingsniavo aikštės pakraščiu, kaip kareiviai, vykdantys užduotį. Saulėlydis rausvai apšvietė pilkus sienų akmenis. Aikštėje slampinėjantys kareiviai akmeninio grindinio ir tvirtai uždarytų langinių fone atrodė pilki ir neryškūs.

— Klausyk, — pradėjo Brantas, — ką tu ketini daryti?

Kristianas nusijuokė ir nustebo, išgirdęs savo sausą juoką. Tiek dienų bėgus genamam baimės, kai tau įkandin skuba amerikiečiai, mintis apie galimus asmeninius ketinimus Kristianui pasirodė juokinga.

— Ko tu juokiesi? — įtariai dirstelėjo į jį Brantas.

Kristianas pakeitė veido išraišką, nes pajuto, kad, sukėlęs Branto nepasitenkinimą, neišpeš iš jo naudingos informacijos.

— Nieko, — atsakė Kristianas. — Šiaip. Esu pervargęs. Ką tik laimėjau devynių dienų dviračių krosą per Europą, ir truputį nesusivaldau. Tuoj praeis.

— Ir vis dėlto, — suirzęs spyrėsi Brantas, — ką ketini daryti?

Iš jo balso Kristianas suprato, kad ir paties fotografo nervai labai įtempti.

— Važiuoti dviračiu iki Berlyno, — atsakė Kristianas. — Tikiuosi pakartoti esamą rekordą.

— Dėl Dievo meilės, liaukis pokštauti, — pasakė Brantas.

— Man patinka minti dviratį per istorines Prancūzijos vietas, — nerūpestingai kalbėjo Kristianas, — kalbėtis su gyventojais, vilkinčiais tautiniais kostiumais, papuoštais rankinėmis granatomis ir angliškais šautuvais. Bet jei pasitaikys įdomesnė pramoga, tai pagalvosiu...

— Klausyk, — pertraukė jį Brantas. — Už pusantros mylios nuo čia valstiečio daržinėje esu paslėpęs dvivietį anglišką automobilį...

Kristianas sustingo, noras juokauti praėjo.

— Nesustok! — tyliai šnipštelėjo Brantas. — Įspėjau tave. Aš noriu grįžti į Paryžių. Mano kvailys vairuotojas naktį paspruko. Vakar mus apšaudė iš lėktuvo, ir jis paklaiko iš baimės. Vidurnaktį išėjo pasitikt amerikiečių.

— Šit kaip, — atsakė Kristianas, stengdamasis atrodyti susidomėjęs ir supratingas. — Kodėl tu gaišti čia visą dieną?

— Nemoku vairuoti, — apmaudžiai atsakė Brantas. — Įsivaizduok, taip ir neišmokau vairuoti!

Šį kartą Kristianas nesulaikė juoko.

— Dieve mano, — pasakė jis, — šiuolaikinis industrinės eros žmogus!

— Nejuokinga, — pasakė Brantas. — Aš dabar per daug įsitempęs, kad galėčiau mokytis. 1935 metais mėginau, bet vos neužsimušiau.

„Negi šiame šimtmetyje, — pagalvojo Kristianas patenkintas, kad staiga tapo viršesnis už žmogų, kuris iki šiol mokėjo taip vikriai suktis kare, — galima būti per daug įsitempusiam!“

— Kodėl nepasiūlai kuriam nors iš jų tave pavėžėti? — paklausė Kristianas rodydamas į kareivius, susėdusius ant rotušės laiptų.

— Aš jais nepasitikiu, — niūriai atsakė Brantas baimingai apsidairydamas. — Galėčiau papasakoti tau šimtus istorijų, kaip pastarosiomis dienomis kareiviai žudo savo karininkus... Aš jau beveik visą parą tūnau šitame prakeiktame miestelyje, stengdamasis sugalvoti, ką daryti, kur rasti patikimą žmogų. Bet jie visi eina grupėmis, visi turi draugų, o automobilyje yra tik dvi vietos. Kas žino, gal rytoj amerikiečiai jau bus čia ir kelias į Paryžių liks užkirstas... Kristianai, prisipažįstu, kai pamačiau tave toje kavinėje, vos nesurikau iš džiaugsmo. Klausyk... — Brantas neramiai stvėrė jį už rankos. — Ar tu čia vienas? Su tavim nieko nėra?

— Nesirūpink, — atsakė Kristianas. — Aš vienas.

Staiga Brantas stabtelėjo ir nervingai nusišluostė nuo kaktos prakaitą.

— Taip ir nepaklausiau, — pasakė jis. — Ar tu moki vairuoti? Sielvartas, atsispindėjęs Branto veide, užduodant tokį paprastą, kvailą klausimą, kuris šią akimirką, kai žlunga vokiečių armija, tampa jo gyvenimo ar mirties klausimu, kėlė Kristianui užuojautą ir norą apsaugoti tą liesą, senstantį buvusį dailininką.

— Nesijaudink, drauge. — Kristianas ramindamas patapšnojo Brantui per petį. — Aš moku vairuoti.

— Ačiū Dievui, — atsiduso Brantas. — Važiuosi su manim? Kristianas jautėsi nusilpęs, svaigo galva. Jam siūlo saugumą, greitį, namus, gyvenimą...

— Tegu kas nors pamėgina mane sulaikyti, — atsakė jis.

Jie šyptelėjo vienas kitam kaip du skęstantieji, kuriems kažkaip pavyko vienam kito padedamiems pasiekti krantą.

— Tai važiuokime tuojau pat, — skubino Brantas.

— Palauk, — pasakė Kristianas. — Noriu kam nors atiduoti dviratį, tegu gauna galimybę išsigelbėti... — Jis nužvelgė neryškius siluetus, besibūriuojančius prie rotušės, stengdamasis nuspręsti, kaip, nesukeliant įtarimo, išrinkti tą laimingąjį, kuris išgyvens.

— Ne. — Brantas trūktelėjo Kristianą. — Dviratis mums pravers. Už jį ūkyje mes gausime tiek maisto, kiek galėsime panešti.

Kristianas dvejojo, bet tik akimirką.

— Žinoma, — ramiai sutiko jis. — Ir kur buvo mano galva?

Brantas nervingai dairėsi per petį, ar jų kas neseka, Kristianas vedėsi dviratį, ir jie abu išėjo iš miestelio į tą patį kelią, kuriuo Kristianas tik prieš pusvalandį atvažiavo. Pirmoje sankirtoje jie pasuko nuo kelio į dulkėtą kaimo keliuką, iš abiejų pusių apaugusį gudobelių krūmais, kurių žiedai tyliame vakaro ore skleidė malonų ir stiprų kvapą. Po penkiolikos minučių jie priėjo jaukų, pelargonijomis apsodintą valstiečio namą ir didelę akmeninę daržinę, kurioje stovėjo dvivietis Branto automobilis, apkrautas šienu.

Dėl dviračio Brantas neklydo. Kai sužibus pirmosioms vakaro žvaigždėms jie dulkėtu keliuku išvažiavo iš valstiečio sodybos, tai vežėsi du gabalus kumpio, didelį bidoną pieno, pusę milžiniško sūrio, litrą kalvadoso, du litrus sidro, pustuzinį sunkių juodos, rupios duonos kepaliukų ir visą krepšelį kiaušinių, kuriuos ūkininko žmona išvirė kietai, kol jie kėlė šieną nuo automobilio. Dviratis dar ir kaip pravertė.

Patogiai įsitaisęs prie mažyčio automobilio vairo, sotus ir patenkintas Kristianas tyliai sau šypsojosi klausydamasis, kaip maloniai burzgia sutvarkytas variklis riedant pro blyškias gudobeles mėnulio apšviestu kaimo keliuku į vieškelį. Jis prisiminė berniuką mėlynais marškiniais, sutiktą šį rytą tuščiame kelyje, ir nusprendė, kad šis susitikimas atnešė daugiau naudos, negu jis galėjo tikėtis.

Jie pervažiavo miestelį nesustodami. Kažkas riktelėjo jiems aikštėje, bet jie taip ir nesužinojo, ar tai buvo įsakymas, prašymas pavėžėti, ar keiksmas, nes jie dūmė keldami pavojų pėstiesiems, o Kristianas spaudė akceleratorių tiek, kiek išdrįso. Po akimirkos jie jau išvažiavo į blankų kelio kaspiną, kuris driekėsi priešais juos mėnulio apšviestame peizaže. Jie dūmė į Paryžių, esantį už dviejų šimtų kilometrų.

— Vokietijai galas, — postringavo Brantas laibu, nuvargusiu balsu, bet garsiai, kad girdėtųsi švilpiant nakties vėjui atvirame automobilyje, nes jie vienodu greičiu lėkė per miegantį kraštą. — Tik kvailiai to nesupranta. Apsidairyk, kas darosi. Visiškas žlugimas. Niekam tai nerūpi. Milijonas kareivių palikti likimo valiai. Milijonas kareivių be karininkų, be maisto, be žemėlapių, be amunicijos, amerikiečiai kiekvieną akimirką gali juos susemti. Arba išžudyti, jeigu vokiečiai dar sukvailios priešintis. Vokietija nebepajėgia aprūpinti kariuomenės. Gal kažkur pasiseks surinkti kareivius ir laikyti frontą, bet tai bus tik gestas. Beprasmiškas kraujo liejimas vilkinant laiką. Nesveika romantika. Vikingo laidotuvės, dėl teatrališkumo pasitelkiant Klauzevicą, Vagnerį, Generalinį štabą ir Zigfrydą. Aš toks pat patriotas, kaip kiekvienas kitas, ir Dievas mato, tarnavau Vokietijai Italijoje, Rusijoje ir čia, Prancūzijoje, kaip sugebėdamas geriau... Bet aš civilizuotas žmogus ir negaliu susitaikyti su tuo, ką jie dabar su mumis daro. Aš netikiu vikingais. Nenoriu degti ant Gebelso sukurto laidotuvių laužo. Skirtumas tarp civilizuoto žmogaus ir laukinio žvėries yra tas, kad žmogus žino, kada pralaimi, ir stengiasi gelbėtis... Žinai, kai buvo panašu, kad karas tuoj prasidės, aš pradėjau tvarkyti dokumentus Prancūzijos pilietybei gauti, bet apsigalvojau. Manęs reikėjo Vokietijai, — rimtai šnekėjo Brantas, įrodinėdamas sau ir greta sėdinčiam vyrui savo dorumą, teisingumą ir sveiką protą, — ir aš pasisiūliau. Dariau, ką sugebėjau. Dieve, kiek visko prifotografavau! Ir ką patyriau fotografuodamas! Bet nebėra ko fotografuoti, nebėra kam nuotraukas spausdinti, jomis niekas nebetiki, jos nieko nebesujaudintų, jei ir būtų išspausdintos. Aš pardaviau savo fotoaparatą tam pačiam ūkininkui už dešimt litrų benzino. Karas jau nebėra fotografų objektas, karo nebėra. Nugalėtojas pribaigia nugalėtąjį. Tą procesą tegu fotografuoja amerikiečiai. Būtų juokinga, jeigu juostoje fiksuotum, kaip tave pribaigia. To niekas negali tikėtis. Klausyk, jeigu kareivis stoja į kariuomenę, tai su ja sudaro savotišką sutartį. Pagal tą sutartį kariuomenė gali reikalauti, kad kareivis atiduotų gyvybę, bet tikrai negalima to reikalauti, iš anksto žinant, kad ta auka bus beprasmė. Jeigu vyriausybė tuojau pat nepaprašys taikos, nors nėra požymių, kad ji ketintų tai daryti, vadinasi, ji laužo sutartį, sudarytą su manim ir kitais kareiviais, dabar esančiais Prancūzijoje. Taigi mes nesame įsipareigoję vyriausybei. Nė kiek.

— Kam tu man visa tai pasakoji? — paklausė Kristianas, nenuleisdamas akių nuo blyškaus kelio, ir apdairiai pagalvojo: „Jis yra kažką sumanęs, bet aš kol kas neišsiduosiu.“

— Nes ketinu dezertyruoti, kai nuvažiuosime į Paryžių, — lėtai atsakė Brantas.

Visą minutę jie važiavo tylėdami.

— Aš netiksliai pasakiau, — pasitaisė Brantas. — Ne aš palieku armiją, o armija paliko mane. Aš tik įforminsiu santykius.

Dezertyruoti. Tas žodis virpėjo Kristiano ausyse. Jau anksčiau amerikiečiai mėtė lapelius su raginimais dezertyruoti, esą karas baigtas, su jais bus elgiamasi gerai... Jis girdėjo pasakojimus apie tai, kad kareiviai mėgino dezertyruoti, bet armija juos gaudė, korė ant medžių grupėmis po šešis, o jų šeimas Vokietijoje sušaudė... Brantas neturi šeimos, jis visiškai laisvas. Žinoma, tokioje sumaištyje nesusigaudysi, kas dezertyravo, kas žuvo, kas didvyriškai kovojo ir pateko į nelaisvę. Gerokai vėliau, gal kokiais šešiasdešimtaisiais metais, pasigirs gandų, bet dabar dėl to nėra ko nerimauti.

— Kam tau važiuoti į Paryžių dezertyruoti? — paklausė Kristianas, prisiminęs lapelius. — Apsigręžk, susirask pirmąjį amerikiečių postą ir pasiduok.

— Galvojau apie tai, — atsakė Brantas. — Nemanyk, kad negalvojau. Bet toks kelias per daug pavojingas. Fronto kareiviais negali pasitikėti. Pasitaikys koks karštakošis ir nudės. Gal jo draugą snaiperis nušovė prieš dvidešimt minučių. Gal neturės laiko terliotis su belaisviu. Gal pasitaikys žydas, kurio giminės buvo Buchenvalde. Ką gali žinoti? Kita vertus, tokioje šalyje, kaip ši, gali ir nesusidurti su amerikiečiais. Dabar kiekvienas prakeiktas prancūzas nuo čia iki Serburo jau turi šautuvą ir nekantrauja spėti nušauti vokietį, kol nevėlu. O, ne, drauguži, noriu dezertyruoti, ne mirti.

„Apdairus žmogus, — žavėjosi Kristianas, — viską apgalvojo iš anksto. Nėra ko stebėtis, kad Brantui taip sekėsi kariuomenėje. Jis fotografavo tokius vaizdus, kurie turėjo patikti Propagandos ministerijai, turėjo pajamingą darbą žurnale Paryžiuje, gyveno prabangiame bute, sočiai valgė, gražiai rengėsi, lankė kekšes.“

— Ar prisimeni mano bičiulę Simoną? — paklausė Brantas.

— Dar palaikai su ja ryšius? — nusistebėjo Kristianas.

Keturiasdešimtaisiais Brantas gyveno su Simona. Kristianas susipažino su ja pas Brantą per savo pirmąją viešnagę Paryžiuje. Jie kartu pramogavo. Simona netgi pasikvietė savo draugę. Kuo ji buvo vardu? Regis, Fransuaza. Bet toji buvo šalta kaip ledas ir neslėpė, kad nesižavi vokiečiais. Brantui šiame kare sekėsi. Jis vilkėjo pergalingos armijos uniformą, bet taip ir liko beveik Prancūzijos pilietis, puikiai kalbėjo prancūziškai, žodžiu, spaudė sau naudą iš abiejų pasaulių.

— Žinoma, su Simona ryšius palaikau, — atsakė Brantas. — Kodėl ne?

— Nežinau, — šypsojosi Kristianas. — Nepyk. Juk praėjo tiek laiko. Ketveri metai. Karo metai.

Nors Simona buvo labai graži, Kristianas įsivaizdavo, kad Brantas, turėdamas tokias galimybes, gal skrajojo nuo vienos žavingos moters prie kitos.

— Mes ketiname tuoktis, — griežtai pasakė Brantas, — kai tik tas prakeiktas karas baigsis.

— Teisingai, — pritarė Kristianas lėtindamas greitį ir lenkdamas nuvargusius kareivius, vorele einančius kelio pakraščiu. Jų automatai blizgėjo mėnulio šviesoje. — Kodėl nevesti?

„Tas Brantas, — galvojo jis pavydžiai, — laimingasis, apdairusis Brantas. Nė karto nesužeistas. Lengvas karas baigėsi, prieš akis — jauki, maloni ateitis. Jis viską numatė.“

— Dabar važiuoju tiesiai pas ją, — pasakė Brantas, — nusivelku uniformą ir apsivelku civilius drabužius. Liksiu pas ją, kol ateis amerikiečiai. Kai pirmas sąmyšis praeis, Simona kreipsis į Amerikos karo policiją ir praneš, kad esu vokiečių karininkas, kuris nori pasiduoti. Amerikiečiai yra labai teisingi, padoriai elgiasi su belaisviais. Tuo laiku baigsis karas, mane paleis, aš vesiu Simoną ir vėl galėsiu tapyti...

„Sekasi tam Brantui, — galvojo Kristianas, — viskas išradingai suorganizuota — žmona, karjera, viskas...“

— Klausyk, Kristianai, — rimtai pasiūlė Brantas, — ir tu gali pasielgti taip pat.

— Ką? — šypsodamas paklausė Kristianas. — Ar Simona tekės ir už manęs?

— Nesijuok, — pasakė Brantas. — Jos butas didžiulis, du miegamieji. Tu irgi galėtum pagyventi pas ją. Tu šaunus vyrukas, kam tau skęsti šitoje klampynėje... — Brantas mostelėjo ranka ir atrodė, kad tas judesys apėmė viską: klupčiojančius kareivius kelyje, mirtį nešantį dangų, griūvančias valstybes. — Užtektinai pasistengei. Įnešei savo indėlį. Ir dar daugiau. Dabar atėjo metas, kai kiekvienas, kuris nėra kvailas, turi pasirūpinti savimi. — Brantas švelniai uždėjo ranką Kristianui ant peties ir įkalbinėjo toliau. — Pasakysiu tau, Kristianai. Nuo to dienos, kai pirmą kartą pamačiau tave Paryžiaus kelyje, aš tavimi domėjausi, nerimavau dėl tavęs, jaučiau, kad jeigu pasirinksiu žmogų, kuriam padėsiu išsikapanoti, tai tas žmogus būsi tu. Kai karas baigsis, mums bus reikalingi tokie kaip tu. Turėtum apsispręsti jeigu ne dėl savęs, tai dėl tėvynės. Kristianai, ar liksi su manim?

— Galbūt, — lėtai atsakė Kristinas. — Gal ir liksiu.

Jis papurtė galvą, nusimesdamas nuovargį ir mieguistumą, ir apvažiavo viduryje kelio stūksantį šarvuotį, prie kurio pridengtų žibintuvėlių šviesoje karštligiškai triūsė trys kareiviai.

— Gal ir liksiu. Bet pirma turime nusigauti iki Paryžiaus. Tada pagalvosime, ką daryti toliau.

— Mes nusigausime, — ramiai pasakė Brantas. — Neabejoju. Dabar esu įsitikinęs.

Kitą vakarą jie įvažiavo į Paryžių. Gatvės buvo pustuštės, mieste tamsu, bet niekas nepasikeitė nuo tada, kai Kristianas atvažiuodavo čia prieš išsilaipinimą. Gatvėmis tebenardė vokiečių štabo automobiliai, pro atidaromas kavinių duris trumpam plyksteldavo šviesos pluoštai, garsiai kvatojo kareiviai, vaikštinėjantys šaligatviu. Važiuojant per Operos aikštę, matėsi ir merginos, viliojančios vyrus, daugiausiai praeinančius kariškius. „Komercijos pasaulis, — niūriai pagalvojo Kristianas, — jam nesvarbu, ar priešas už tūkstančio kilometrų, ar miesto pakraštyje, ar amerikiečiai Alžyre, ar Alansone...“

Brantas dabar buvo labai įsitempęs. Jis sėdėjo ant kraštelio, tankiai kvėpavo ir nurodinėjo Kristianui kaip važiuoti aptemdytų gatvelių labirintais. Kristianas prisiminė aną kartą, kai jiedu su Brantu riedėjo šitais bulvarais, seržantas Himleris rodė jiems įdomybes kaip profesionalus gidas, Hardenburgas sėdėjo priekyje. Linksmuolio Himlerio kauleliai trūnija dykumos smėlyje, Hardenburgas nusižudė Italijoje... Bet Brantas ir jis tebėra gyvi, jie pamažu juda tomis pačiomis gatvelėmis, jaučia tą patį karstelėjusį senamiesčio kvapą, važiuoja pro tuos pačius paminklus palei amžinąją upę...

— Čia, — sušnibždėjo Brantas. — Sustok.

Kristianas paspaudė stabdį ir išjungė variklį. Jautėsi labai pavargęs. Jie stovėjo priešais garažą su didelėmis durimis ir betonuotu nuolydžiu.

— Palauk manęs, — pasakė Brantas ir skubiai išlipo iš automobilio. Jis pabeldė į šonines garažo duris. Jos beveik akimirksniu atsivėrė, ir Brantas dingo viduje.

(Kristianas prisiminė, kaip tada Himleris dingo už viešnamio durų, prisiminė maurų stiliaus portjeras, šampaną ir dažytos tamsiaplaukės lūpų šypseną. „Keistas skonis, — pašaipiai kalbėjo dažytos lūpos, — keistas skonis, ar ne?“ Šiurkštus Branto atsakymas: „Mes patys esame keisti žmonės. Pamatysite. O kol kas dirbk savo darbą.“ Ir žalia šilkinė suknelė Himlerio rankose, o ant sienos užrašyta „1918“.) „Tie prancūzai, — vėl sukirbėjo mintis Kristiano sąmonėje, — jie mus visus pribaigs“...

Didžiulės garažo durys girgždėdamos atsivėrė, patalpos viduje blausiai švietė gelsva lemputė. Atskubėjo Brantas, pažiūrėjo į abi gatvės puses.

— Važiuok į vidų, — sušnibždėjo jis. — Greičiau.

Kristianas užvedė variklį ir įvažiavo nuolydžiu šviesos link. Girdėjo, kaip už jo nugaros užsiveria garažo durys. Jis atsargiai pavažiavo siauru taku ir sustabdė automobilį jo gale. Tada apsidairė. Blausioje šviesoje įžiūrėjo dar du ar tris automobilius, apdengtus brezentu.

— Puiku, — pasakė Brantas Kristianui už nugaros. — Atvažiavome.

Kristianas išjungė variklį ir išlipo. Prie jo priėjo Brantas ir kitas vyras, nedidukas, storulis su fetrine skrybėle, kuri šioje prieblandoje darė jį panašų į komiką ir į piktadarį tuo pat metu.

Skrybėlėtasis vyras apėjo automobilį atsargiai jį paliesdamas.

— Tiks, — pasakė jis prancūziškai...

Jis nusisuko ir dingo mažoje kontoroje, silpnai apšviestoje pritemdytos lemputės.

— Klausyk, — pasakė Brantas. — Pardaviau jam mašiną. Už septyniasdešimt penkis tūkstančius frankų. — Jis pamojavo pinigais Kristianui priešais veidą. Kristianas banknotų neįžiūrėjo, bet girdėjo, kaip jie šlama. — Jie mums pravers artimiausias savaites. Pasiimkime savo daiktus. Toliau eisime pėsti.

„Septyniasdešimt penki tūkstančiai! — žavėjosi Kristianas, padėdamas Brantui iškelti duoną, kumpius, sūrį, kalvadosą. — Tas žmogus niekur neprapuls! Jis visur turi draugų ir veiklos partnerių, pasirengusių pagelbėti jam kiekvieną akimirką.“

Skrybėlėtasis vyras grįžo, nešinas dviem storo audinio maišais. Kristianas su Brantu susikrovė į juos savo mantą. Prancūzas jiems nepadėjo, tik stovėjo atokiau apšviestas mažos lemputės ir abejingai stebėjo juos. Baigus krautis, prancūzas nulydėjo juos laipteliais ir atrakino duris.

— Au revoir, pone Brantai, — pasakė jis vangiai. — Smagiai praleiskite laiką Paryžiuje.

Prancūzo balse girdėjosi įspėjimas ir pašaipa. Kristianas būtų mielai stvėręs jį, išsitempęs į gatvę ir pažiūrėjęs jam į veidą. Bet kai stabtelėjo, Brantas nervingai patraukė jį už rankovės. Durys už jų nugaros užsitrenkė, negarsiai trakštelėjo užstumiama velkė.

— Čionai, — pasakė Brantas ir nuėjo, per petį persimetęs maišą su maistu. — Eiti netoli.

Kristianas nusekė paskui jį tamsia gatve. Vėliau jis paklausinės Branto apie tą skrybėlėtą prancūzą ir ką tas veiks su mažuoju automobiliu. Dabar jis per daug pavargęs, o Brantas tylėdamas eina priekyje, labai skuba pas savo mylimąją.

Po kelių minučių Brantas sustojo prie keturių aukštų namo durų gatvės pusėje užtemdytais langais. Brantas paskambino. Gatvėje jie nieko nesutiko.

Durų ilgai neatidarė, o kai kažkas atėjo, pravėrė tik truputį. Brantas pašnibždėjo į plyšį, jam atsakė senos moters balsas, iš pradžių niurgzlus, o kai Brantas prisistatė — šiltas ir draugiškas. Sutarškėjo grandinėlė ir durys plačiai atsivėrė. Kristianas ėmė lipti laiptais paskui Brantą, praėjęs pro apsitūlojusią durininkę. „Tas Brantas, — stebėjosi Kristianas, — tiksliai žino, į kurias duris pabelsti ir ką pasakyti, kad durys atsidarytų.“

Kažkas paspaudė mygtuką ir laiptinėje užsidegė šviesa. Kristianas pamatė, kad pastatas visai respektabilus, laiptai marmuriniai, švarūs, šiame name galėtų gyventi viceprezidentas arba aukštas vyriausybės pareigūnas.

Po dvidešimties sekundžių šviesa užgeso. Jie lipo patamsyje. Kristiano automatas, pakabintas per petį, kelis kartus žvangteldamas atsimušė į sieną.

— Tyliau! — kimiai sušnibždėjo Brantas — Atsargiai!

Kitoje laiptų aikštelėje jis vėl paspaudė mygtuką, šviesa vėl prancūziškai taupiai užsidegė dvidešimčiai sekundžių.

Jie užkopė į viršutinį aukštą ir Brantas tyliai pabeldė į duris. Šitos durys atsidarė greitai. Atrodė, kad už jų gyvenantis asmuo nekantriai laukė beldimo. Laiptinę užliejo ryškios šviesos pluoštas, ir Kristianas pamatė moterį, vilkinčią ilgu chalatu. Moteris puolė Brantui į glėbį. Ji verkė ir kartojo:

— Tu jau čia, ak, brangusis, tu jau čia... tu jau namie...

Kristianas sutrikęs atsirėmė į sieną, prilaikydamas automato buožę, kad netarkštelėtų, ir žiūrėjo, kaip tie du glėbesčiuojasi. Jie apsikabino kaip vyras ir žmona, jų apsikabinimas rodė labiau palengvėjimą negu aistrą, jis buvo paprastas, kasdieniškas, ašaringas, jaudinantis ir labai intymus. Kristianas mieliau būtų jo nematęs.

Galiausiai, ir verkdama, ir juokdamasi, Simona pasitraukė, atmetė ranka savo tiesius, ilgus plaukus, o kita tebesilaikė už Branto alkūnės, lyg norėdama įsitikinti, kad jis tikras ir po minutės neišgaruos.

— Na, — pratarė ji, ir Kristianas prisiminė jos aiškų, švelnų balsą, — metas būti mandagiems. — Ji pasisuko į Kristianą.

— Prisimeni Distlį, ar ne? — paklausė Brantas.

— Žinoma, prisimenu. — Ji nesvarstydama padavė ranką. Kristianas ją paspaudė. — Džiaugiuosi jus matydama. Dažnai kalbėdavome apie jus... Įeikite, įeikite. Juk nestovėsite laiptinėje visą naktį.

Jie įžengė į butą ir Simona užtrenkė duris. Garsas priminė namus ir saugumą. Brantas ir Kristianas paskui ją įėjo į svetainę. Ten prie užtemdyto lango stovėjo moteris dygsniuotu chalatu, jos veidą slėpė šešėlis, jo nesiekė vienintelės prie sofos stovinčios stalinės lempos šviesa.

— Pasidėkite daiktus. Ak, jums reikia nusiprausti, ak, jūs tikriausiai mirtinai išalkote, — kalbėjo Simona kaip rūpestinga žmona. — Turime vyno, atkimšime butelį, reikia atšvęsti... Ak, Fransuaza, žiūrėk, kas atvažiavo, ar ne nuostabu?

„Fransuaza, — prisiminė Kristianas, — ta pati, kuri nekentė vokiečių.“ Jis įdėmiai stebėjo, kaip ji pasitraukė nuo lango ir priėjusi paspaudė ranką Brantui.

— Džiaugiuosi tave matydama, — pasakė Fransuaza.

Dabar ji gražesnė, negu Kristianas ją prisimena, aukšta, rusvi plaukai sukelti, daili nosis ir valingos lūpos. Ji atsigręžė į Kristianą šypsodama ir padavė ranką.

— Sveiki atvykę, seržante Distli, — pasisveikino Fransuaza ir šiltai paspaudė jam ranką.

— Ak, — atsargiai pasakė Kristianas, — jūs mane prisimenate.

— Žinoma, — atsakė Fransuaza žiūrėdama tiesiai į jį. — Dažnai pagalvodavau apie jus.

„Žalios neperžvelgiamos akys, — sunerimęs galvojo Kristianas. — Ko ji šypsosi, ką reiškia jos žodžiai, kad dažnai apie mane pagalvodavo?“

— Mielasis, Fransuaza atsikraustė pas mane aną mėnesį, — pasakė Simona Brantui. — Jos butą rekvizavo. Jūsų armija. — Ji nutaisė žavingą veidelį, Brantas nusijuokė ir pabučiavo ją. Prieš nueidama ji palaikė rankas jam ant pečių. Kristianas pastebėjo, kad ji gerokai senstelėjusi. Tebebuvo smulkutė ir daili, bet aplink akis atsirado raukšlelių, oda atrodė sausa ir negyva.

— Ar ilgai čia paviešėsit? — paklausė Fransuaza.

Kristianas akimirką dvejojo, tada oriai pareiškė:

— Mūsų planai dar nėra konkretūs, mes...

Jis nutilo, išgirdęs Brantą juokiantis. Šis kvatojo garsiai, beveik isteriškai, kaip žmogus, kuriam palengvėjo ir yra smagu.

— Kristianai, — pasakė jis, — nebūk toks korektiškas. Mes ketiname čia likti iki karo pabaigos.

Simona atsisėdo ant sofos kraštelio ir prapliupo verkti. Brantas ramino ją. Kristianas pagavo Fransuazos žvilgsnį, šaltą ir nustebusį. Fransuaza mandagiai nusisuko ir grįžo prie lango.

— Eikite, — kūkčiojo Simona. — Juokinga. Nesuprantu, ko aš verkiu. Juokinga. Darausi panaši į mamą, ji verkdavo, kai būdavo laiminga, verkdavo, kai būdavo liūdna, verkdavo, kai būdavo saulėta, verkdavo, kai lydavo lietus. Eikite. Eikite praustis, o kai grįšite, aš jau būsiu atsigavusi ir išvirusi jums skanios sriubos. Eikite. Nežiūrėkite į mano užverktas akis. Eikite.

Brantas šypsojo kvailoka, vaikiška, namo sugrįžusio žmogaus šypsena, taip nederančia jo liesam, raukšlėtam, inteligentiškam veidui, ant kurio buvo nusėdusios viso kelio nuo Normandijos iki čia dulkės.

— Eime, Kristianai, — pavadino jį Brantas, — nusiplaukime nuo veido purvą.

Jie kartu įėjo į vonios kambarį. Kristianas pastebėjo, kad išeinant Fransuaza nežiūrėjo į juos.

Vonioje, bėgant vandeniui (šaltam, nes stigo kuro), Kristianas šukavosi drėgnus plaukus kažkieno šukomis, o Brantas kalbėjo pro muilo putas:

— Kažkas toje moteryje yra, — sakė Brantas, — tai, ko neradau kitose moteryse. Joje man patinka viskas. Keista, bet kitoms moterims buvau labai kritiškas. Vienos man buvo per liesos, kitos tuščiagarbės, trečios kvailokos. Po dviejų, trijų savaičių aš jų nebepakęsdavau. Bet Simona... Žinau, ji šiek tiek sentimentali, žinau, kad sensta, atsirado raukšlių. Bet man, — jis nusišypsojo pro putas, — visa tai patinka. Ji nėra labai protinga, bet man tai patinka. Ji verksnė, bet man tai patinka. — Brantas prabilo rimtai. — Ji yra vienintelis geras dalykas, kurį įgijau per karą.

Tarsi susigėdęs savo atvirumo, Brantas atsuko čiaupą iki galo ir energingai plovėsi muilą nuo veido ir kaklo. Jis buvo nusirengęs iki juosmens, jo atsikišę pro odą berniokiški kaulai ir laibos, silpnos rankos žadino Kristianui pašaipų gailestį. „Tai bent meilužis, — galvojo Kristianas, — tai bent kareivis. Kaip jam pavyko išlikti gyvam per ketverius karo metus?“

Brantas atsitiesė ir šluostėsi veidą.

— Kristianai, — rimtai paklausė jis pro minkštą rankšluostį, — juk liksi su manim, ar ne?

— Visų pirma, — pradėjo Kristianas tyliai, kad tekantis vanduo nustelbtų jo balsą, — ką gali pasakyti apie tą Simonos draugę?

— Apie Fransuazą? — Brantas mostelėjo ranka. — Dėl jos nesuk sau galvos. Bute yra daug vietos. Galėsi miegoti ant sofos. Arba... — Brantas nusišiepė, — surasi su ja bendrą kalbą ir tau nereikės miegoti ant sofos.

— Kalbu ne apie vietos stygių, — atsakė Kristianas.

Brantas ištiesė ranką, ketindamas užsukti čiaupą.

— Tegu teka, — sudraudė Kristianas imdamas Branto ranką.

— Kas tau yra? — sunerimęs paklausė Brantas.

— Ta draugė nemėgsta vokiečių, — atsakė Kristianas. — Ji gali pridaryti bėdos.

— Niekai. — Greitu judesiu Brantas užsuko čiaupą. — Aš ją pažįstu. Galiu už ją garantuoti. Tu jai patiksi. Na, pažadėk, kad liksi...

— Gerai, — lėtai atsakė Kristianas. — Liksiu.

Jis matė, kaip nušvito Branto akys, o ranka, plekšnojanti per nuogą Kristiano petį, šiek tiek drebėjo.

— Mes saugūs, Kristianai, — šnibždėjo Brantas, — pagaliau mes saugūs...

Jis nusisuko, skubiai apsivilko marškinius ir išėjo į kitą kambarį. Kristianas rengėsi pamažu, stropiai užsisegiojo ir apžiūrėjo save veidrodyje. Akys įkritusios, ant skruostų gilios raukšlės — neišnaikinami patirtos baimės, sielvarto ir nuovargio požymiai. Jis pasilenkė arčiau prie veidrodžio ir apžiūrėjo plaukus. Prie smilkinių jie pražilę labiau, bet ir viršugalvyje švietė nedidelės žilos sruogos. „Dieve, — pagalvojo Kristianas, — anksčiau nepastebėjau. Aš senstu, senstu...“ Jis greitai atsitiesė, nekęsdamas akimirką užliejusios savigailos bangos, ir tvirtai žengė į svetainę.

Svetainėje buvo jauku, pritemdyta lempa skleidė ramią rausvą šviesą ant modernių šviesių baldų, rausvo kilimo, gėlėtų užuolaidų, tuščių taurių ir ant Fransuazos, pusiau gulomis įsitaisiusios ant sofos.

Brantas ir Simona nuėjo miegoti. Išeidami iš svetainės jie šeimyniškai susiėmė už rankų. Po vakarienės, kol painiai papasakojo pastarųjų dienų įvykius, Brantas vos neužmigo. Simona švelniai pastatė jį ant kojų ir išsivedė, motiniškai nusišypsojusi Kristianui ir Fransuazai, likusiems šešėliuotame kambaryje.

— Karas baigėsi, — murmėjo atsisveikindamas Brantas, — karas baigėsi, bičiuliai, ir aš einu miegoti. Lik sveikas, Trečiojo reicho armijos leitenante Brantai, — paskelbė jis mieguistu balsu, — lik sveikas, kareivi. Rytoj civilio lovoje šalia savo žmonos atsibus dailininkas dekadentas. — Jis maloniai kreipėsi į Fransuazą. — Būkite švelni mano draugui. Mylėkite jį. Jis geriausias draugas. Stiprus, delikatus, išmėgintas ugnimi. Jis — naujosios Europos viltis, jeigu bus naujoji Europa ir jeigu yra vilties, kad bus. Mylėkite jį.

Simona papurtė galvą ir stumtelėjo jį miegamojo link.

— Vynas veikia liežuvį.

— Labanakt, — atsisveikindamas murmėjo Brantas iš koridoriaus, — labanakt, mano brangieji bičiuliai...

Durys užsidarė ir moteriškoje svetainėje vėl tapo tylu. Kristianas apžiūrinėjo blyškų medį, prieblandoje patamsėjusius veidrodžius, švelnių spalvų pagalves ir sidabrinius rėmelius su nuotrauka, kurioje Brantas nusifotografavęs prieš karą su berete ir baskiškais marškiniais.

Kristianas dirstelėjo į Fransuazą. Pakėlusi rankas virš galvos, atsirėmusi į pagalves ji susimąsčiusi žiūrėjo į lubas. Dalį veido dengė šešėlis, kūnas, susuptas į mėlyną dygsniuotą chalatą, ilsėjosi. Kartais tingiai, vos pastebimai ji pajudindavo vienos kojos pirštus, apautus atlasinėmis šlepetėmis, ištiesdavo koją iki sofos galo ir vėl ją atitraukdavo. Kristianui atmintyje iškilo kitas toks pat dygsniuotas chalatas, tik tamsiai raudonas. Juo vilkėjo Gretchen Hardenburg, kai jis pirmą kartą pamatė ją Berlyne prie didelio buto durų. Įdomu, ką ponia Hardenburg veikia dabar? Ar tebestovi namas? Ar ji tebėra gyva? Ar vis dar gyvena su ta žila prancūze?

— Kareivis nuvargo, — murmėjo Fransuaza ant sofos. — Labai nuvargo mūsų leitenantas Brantas.

— Taip, — sutiko Kristianas įdėmiai pažiūrėjęs į ją.

— Jam buvo nelengva, ar ne? — Fransuaza pajudino kojos pirštus. — Pastarosios kelios savaitės nebuvo malonios.

— Ne itin malonios.

— O amerikiečiai, — nekaltu balsu nuobodžiaudama klausinėjo ji, — turbūt labai stiprūs, pilni naujų jėgų, ar ne?

— Galima ir taip sakyti.

— Laikraščiai rašo, — Fransuaza truputį pakeitė pozą ir šilkinio chalato klostės kitaip apgulė jos liekną figūrą, — kad viskas vyksta pagal planą. Amerikiečių puolimas būsiąs sulaikytas, netrukus visus nustebinsiąs netikėtas kontrapuolimas. — Ji kalbėjo akivaizdžiai tyčiodamasi. — Laikraščiai labai ramina. Ponas Brantas turėtų dažniau juos skaityti. — Ji tyliai sukikeno. „Juokas atrodytų jausmingas ir viliojantis, jeigu kalbėtumėmės kita tema“, — pagalvojo Kristianas.

— Ponas Brantas, — švelniai tarė Fransuaza, — nemano, kad amerikiečiai bus sulaikyti. Ir kontrapuolimas jam iš tikrųjų būtų netikėtumas, argi ne?

— Tikriausiai taip, — sutiko Kristianas ir pagalvojo: „Ko ta moteris siekia?“

— O ką manote jūs? — išsiblaškiusi paklausė ji, žiūrėdama pro Kristianą kažkur į erdvę.

— Esu tokios pat nuomonės, kaip Brantas, — atsakė Kristianas.

— Jūs irgi labai nuvargęs, ar ne? — Fransuaza atsisėdo ir pažiūrėjo į jį, šypsojo užjausdama, bet jos žalios akys sunkiais vokais žvelgė pašaipiai. — Tikriausiai irgi norite miego.

— Kol kas dar ne, — atsakė Kristianas. Mintis, kad ši liekna, žaliaakė, pašaipi moteris galėtų jį palikti, atrodė nepakeliama. — Teko ir labiau nuvargti.

— Ak, jūs tikras kareivis, — pasakė Fransuaza vėl atsiremdama į pagalves. — Ištvermingas, nenuvargstantis. Kaip gali armija pralaimėti karą, kai joje yra tokių karių!

Kristianas įsmeigė į ją akis. Jis jos nekentė. Ji mieguistai pasuko galvą, kad galėtų žiūrėti į jį. Ilgi kaklo raumenys įsitempė, nuo lempos krintantys šešėliai pakeitė formą. Žiūrėdamas į ją Kristianas žinojo, kad galiausiai pabučiuos tą vietą, kur balta kaip sniegas kaklo oda švelniai pereina į chalatu nepridengtą petį.

— Kadaise pažinojau į jus panašų jaunuolį, — pasakė Fransuaza be šypsenos, žiūrėdama tiesiai į Kristianą. — Jis buvo prancūzas. Tvirtas, kantrus, tikras Prancūzijos patriotas. Galiu prisipažinti, jis man labai patiko. — Jos žemas balsas murmėjo jam ausyse. — Jis žuvo keturiasdešimtaisiais, kitai armijai traukiantis. O jūs rengiatės mirti, seržante?

— Ne, — lėtai atsakė Kristianas. — Aš nesirengiu mirti.

— Puiku. — Jos putlios lūpos šyptelėjo. — Geriausias iš geriausiųjų, kaip sakė mūsų draugas. Naujosios Europos viltis. Ar laikote save naujosios Europos viltimi, seržante?

— Brantas buvo girtas.

— Tikrai? Gali būti. Ar tikrai nenorite eiti miegoti?

— Tikrai.

— Atrodote labai nuvargęs.

— Aš nenoriu miego.

Fransuaza linktelėjo.

— Visada žvalus seržantas. Nenori eiti miegoti. Geriau būdraus ir aukosis linksmindamas vienišą prancūzę, kuri neturi ką veikti, kol amerikiečiai įžengs į Paryžių... — Ji prisidengė akis ranka delnu į viršų, palaida rankovė nusmuko nuo grakštaus riešo ir ilgų pirštų aštriais nagais. — Rytoj, — kalbėjo ji, — jus pristatys antro laipsnio Garbės legiono ordinui už nuopelnus prancūzų tautai.

— Užteks, — pasakė Kristianas nekrusteldamas ant kėdės. — Liaukitės iš manęs šaipytis.

— Net minties tokios neturėjau, — paneigė Fransuaza. — Pasakykite man, seržante, kaip kariškis, kada čia ateis amerikiečiai?

— Po dviejų savaičių, po mėnesio.

— Artėja įdomūs laikai, ar ne?

— Taip.

— Žinote ką, seržante?

— Ką?

— Dažnai prisimindavau tą vakarėlį, kai susipažinome. Kada tai buvo, keturiasdešimtaisiais? Keturiasdešimt pirmaisiais?

— Keturiasdešimtaisiais.

— Vilkėjau balta suknele. Jūs buvote labai gražus. Aukštas, tiesus, protingas, nugalėtojas, švytinčia uniforma, tikras jaunas technikos karo dievas. — Ji sukikeno.

— Vėl šaipotės iš manęs, — pasakė Kristianas. — Man tai nemalonu.

— Padarėte man įspūdį. — Ji mostelėjo ranka lyg uždrausdama Kristianui prieštarauti. — Garbės žodis. Bet aš elgiausi su jumis šaltai, tiesa? — Ji vėl nusijuokė prisimindama. — Neįsivaizduojate, kaip man buvo sunku apsimetinėti. Juk aš nesu abejinga patraukliems jauniems vyrams. O jūs buvote toks gražus, seržante... — Jos mieguistas, liūliuojantis šnabždesys dainingai skambėjo pritemdytame, skoningai įrengtame kambaryje, atrodė tolimas ir nerealus. — Toks pergalingas, išdidus, gražus. Man prireikė daug pastangų, kad susivaldyčiau. Dabar jūs nebe toks išdidus, ar ne, seržante?

— Nebe toks, — snausdamas atsakė Kristianas. Jam rodėsi, kad jis ritmingai supasi ant kvapių, minkštų ir šiek tiek pavojingų potvynio bangų. — Visiškai nebeišdidus.

— Dabar jūs labai nuvargęs, — murmėjo moteris. — Kiek pražilęs. Ir pastebėjau, kad truputį šlubuojate. Keturiasdešimtaisiais neatrodė, kad kada nors nuvargsite. Tada man atrodė, kad galite garbingai žūti nuo kulkų, bet nuvargti — nieku gyvu... Dabar jūs visai kitoks, seržante, visai kitoks. Standartiškai vertinant, dabar niekas nebevadintų jūsų gražiu. Jūs raišuojate, esate pražilęs, veidas sulysęs... Bet pasakysiu jums štai ką, seržante. Aš keisto skonio moteris. Jūsų uniforma nebespindi. Veidas papilkėjęs. Niekas jumyse neatpažintų buvusio jauno technikos karo dievo... — Jos balse vėl pasigirdo pašaipa. — Bet šįvakar jūs man daug patrauklesnis, seržante, nepalyginamai patrauklesnis...

Ji nutilo, jos svaigus tarsi nuo opiumo balsas pranyko tarp minkštų sofos pagalvių.

Kristianas atsistojo, priėjo prie jos ir akimirką žiūrėjo į ją. Ji pakėlė į jį akis ir atvirai nusišypsojo.

Jis greitai pasilenkė ir pabučiavo ją.

Jis gulėjo šalia jos tamsioje lovoje. Langas buvo praviras, ir nakties vėjelis švelniai siūbavo užuolaidą. Blyški sidabrinė mėnulio šviesa švelnino komodos, tualetinio stalelio ir kėdžių su užmestais drabužiais kontūrus.

Ši naktis Kristianui buvo aistringa, išmoninga, visa apimanti, ji tapo posūkio tašku jo santykiuose su moterimis. Nevaldoma aistra privertė jį pamiršti apie bėgimą, sanitarinės vilkstinės dvoką, apie žygiavimą, mirštantį prancūzą berniuką, prakeiktą dviratį, apie akis graužiančias dulkes važiuojant vogtu automobiliu besitraukiančiųjų išmaltais keliais. Šioje minkštoje lovoje mėnulio apšviestame kambaryje karas neegzistavo. Pirmą kartą nuo tada, kai prieš daugelį metų jis atsidūrė Prancūzijoje, Kristianas suvokė, kad įgyvendinta jo sena svajonė — turėti nuostabią, tobulą moterį.

Vokiečių nekentėja... Kristianas šypsodamas pasuko galvą. Tamsūs, kvapūs Fransuazos plaukai buvo pasiskleidę ant pagalvės, ji gulėjo šalia pirštų galiukais liesdama jo kūną. Blyškioje šviesoje akys atrodė dar paslaptingesnės.

Ji lėtai nusišypsojo.

— Matai, — pasakė ji, — nebuvai taip labai nuvargęs.

Jie kartu sukikeno. Jis prisislinko ir pabučiavo jos lygią matinę odą kaklo ir peties įlinkyje, traukdamas gyvybingą jos plaukų ir odos aromatą.

— Kiekvienam atsitraukimui galima rasti pateisinimą, — sušnibždėjo Fransuaza.

Pro atvirą langą girdėjosi, kaip eina kareiviai, jų kaustyti batai ritmiškai mušė į grindinį. Tas garsas, gulint jaukiame kambaryje, įkvepiant meilužės plaukų aromatą, atrodė visai patrauklus ir nesvarbus.

— Žinojau, kad taip bus, kai pamačiau tave pirmą kartą, — pasakė Fransuaza. — Supratau, kad to neužgniauši.

— Tai kodėl taip ilgai laukei? — paklausė Kristianas švelniai atsitraukęs ir įsmeigęs akis į mėnulio šviesos dėmę, atsispindinčią ant lubų nuo veidrodžio. — Dieve, kiek praradome laiko! Kodėl tu tada nesiryžai?

— Tada su vokiečiais nesimylėdavau, — šaltai atsakė Fransuaza. — Maniau, kad nedera visur nusileisti nugalėtojams. Gal nepatikėsi, ir man tai nesvarbu, bet tu esi pirmas vokietis, kuriam leidau save paliesti.

— Aš tikiu, — atsakė Kristianas. Ir tikėjo. Nors ir kokių ydų ji turi, bet tikrai nemeluoja.

— Nemanyk, kad buvo lengva, — pasakė Fransuaza. — Aš ne vienuolė.

— Tikrai ne! Galiu patvirtinti raštu, — rimtai pasakė Kristianas.

Bet Fransuaza nenusijuokė.

— Tu ne vienas toks, — pasakė ji. — Yra daug nuostabių vaikinų, malonių jaunuolių... Bet nė vienas iš jų... Nukariautojai negavo nieko... Iki šio vakaro...

Kristianas pajuto keistą nerimą.

— Tai kodėl dabar... Kodėl persigalvojai? — paklausė jis.

— Dabar jau galima. — Fransuaza nusijuokė klastingu, mieguistu užganėdintos moters juoku. — Dabar viskas kitaip. Tu nebesi užkariautojas, branguti, tu esi bėglys... — Ji atsisuko į jį ir pabučiavo. — Na, laikas miegoti.

Ji pasitraukė į savąją lovos pusę, atsigulė ant nugaros ir santūriai ištiesė rankas prie šonų. Po balta paklode ryškėjo jos dailaus kūno kontūrai. Ji užmigo, tyliame kambaryje girdėjosi vienodas, sveikas jos kvėpavimas. Kristianas gulėjo nejaukiai, jausdamas stiprėjančią įtampą, klausydamasis, kaip šalia kvėpuoja moteris, žiūrėdamas į mėnulio atšvaitą ant lubų. Už lango vėl kaustytais batais pražygiavo patrulis, jo keliamas triukšmas priartėjo ir vėl nutolo. Garsas nebeatrodė tolimas, malonus ar nesvarbus.

„Bėglys“, — prisiminė Kristianas tą žodį ir jį lydėjusį pašaipų juoką. Jis pasuko galvą ir pažvelgė į Fransuazą. Jam pasirodė, kad net miegant nuo jos storų, aistringų lūpų neišnyko išdidi nugalėtojos šypsenėlė. Kristianas Distlis, nebe užkariautojas, bėglys, pagaliau buvo įsileistas į šitos paryžietės lovą. „Prancūzai, — prisiminė jis, — mus visus pribaigs. O blogiausia, kad jie tai jau žino.“

Jis žiūrėjo į gražų moters veidą ant gretimos pagalvės, o pyktis vis augo. Jis jautėsi suvedžiotas, juo buvo pasinaudota, norint įrodyti savo pranašumą, iš jo buvo pasijuokta! O gretimame kambaryje miega girtas, išvargęs, bet kupinas vilčių Brantas, irgi patekęs į spąstus, ant kurių užrašyta: „Pagaminta Prancūzijoje.“

Dabar jis jau nekentė Branto, kuris taip mielai įlindo į spąstus. Kristianas prisiminė vyrus, su kuriais jam teko susidurti kare ir kurie jau žuvę. Hardenburgas, Krausas, Beras, narsus, bejėgis prancūzas Paryžiaus kelyje, berniukas su dviračiu, ūkininkas miestelio rotušės rūsyje šalia atviro geltono karsto, jo būrio vyrai Normandijoje, nepasiduodantis pusnuogis amerikietis, šaudęs nuo užminuoto tilto Italijoje. Juk neteisinga, kad minkštakūniai išgyvena, o tikri vyrai miršta. Brantas, civiliškai gudrus, dabar miegantis prabangioje šilko patalų lovoje, bjauriai teršia jų atminimą. Tokių yra nemažai, jie žino, į kurias duris pabelsti ir ką pasakyti, kai jas atidarys. Gerieji žuvo, bet kodėl silpnieji turi lepintis prabanga? Mirtis yra geriausias vaistas nuo prabangos, jį lengva vartoti. Ketverius metus šalia jo žuvo draugai šimtąkart geresni už Brantą. Kodėl Brantas turi gyventi ir klestėti ant Hardenburgo kaulų? Tikslas pateisina priemones, bet ar šitų masinių žudynių tikslas yra tas, kad civilis Brantas, tris ar keturis mėnesius pabuvęs gerai įrengtoje belaisvių stovykloje, grįžtų pas savo švelnią prancūzę žmonelę, tepliotų paveikslus ir dvidešimt metų atsiprašinėtų nugalėtojų už žuvusius tikrus vyrus, kuriuos jis išdavė? Nuo pat karo pradžios mirtis žygiavo šalia Kristiano. Tai negi dabar, viskam baigiantis, jis dėl kažkokio sentimentalaus draugystės jausmo pagailės žmogaus, kuris mažiausiai to vertas? Negi ketveri žudynių metai nieko jo neišmokė?

Staiga tapo nepakeliama galvoti apie Brantą, ramiai knarkiantį gretimame kambaryje, nepakeliama pačiam gulėti lovoje šalia gražios moters, kuri taip šaltai ir negailestingai juo pasinaudojo. Jis tyliai išlipo iš lovos ir nuogas priėjo prie lango. Žiūrėjo į miegančio miesto stogus, mėnulio šviesoje spindinčius kaminus, į blyškiai apšviestas siauras, vingiuotas gatveles, atmintyje išsaugojusias tolimą praeitį, į sidabrinę upės juostą po daugybe tiltų. Iš toli, iš tamsių gatvių atsklido vos girdimi patrulio žingsniai. Kristianas pamatė juos, kai jie pasirodė sankryžoje. Penki kareivai neskubėdami, atsargiai žengė naktinėmis priešo gatvėmis, tokie pažeidžiami, santūrūs, jaudinantys Kristiano draugai...

Kristianas greitai ir tyliai apsirengė. Fransuaza krustelėjo, nerangiai atmetė ranką jo lovos pusėn, bet neprabudo. Balta, panaši į gyvatę ranka gulėjo ištiesta jaukioje tuštumoje.

Rankoje nešdamasis batus, Kristianas nutipeno prie durų. Durys tyliai atsidarė. Jis dar kartą atsigręžė į lovą. Fransuaza gulėjo spinduliuodama pasitenkinimą, nepakeitusi padėties, ištiestoji ranka tarsi kvietė nugalėtąjį meilužį. Kristianui pasirodė, kad jos veide atsirado patenkinta pergalės šypsena.

Kristianas tyliai išėjo ir uždarė duris.

Po penkiolikos minučių jis stovėjo prie SS pulkininko stalo. Miegančiame mieste esesininkai nemiegojo. Kabinetuose degė ryški šviesa, skubėjo žmonės rimtais veidais, tarškėjo rašomosios mašinėlės ir teletaipai, rodėsi, kad kažkoks fabrikas visų tempu dirba naktinę pamainą.

Prie stalo sėdintis pulkininkas anaiptol nebuvo apsnūdęs. Jis buvo žemaūgis, nešiojo akinius storais rėmeliais, bet nė kiek nepriminė kanceliarijos darbuotojo. Jo plonos lūpos buvo suspaustos, o blyškios, akinių padidintos akys žvelgė šaltai ir tiriamai. Jis elgėsi kaip žmogus, kiekvieną akimirką pasirengęs smogti.

— Labai gerai, seržante, — kalbėjo pulkininkas. — Vyksite su leitenantu fon Šlainu, parodysite namą, atpažinsite dezertyrą ir moteris, kurios jį slepia.

— Klausau.

— Jūs neklydote. Jūsų karinė dalis nebeegzistuoja. Prieš penkias dienas ją sunaikino priešas, — ramiai kalbėjo pulkininkas. — Jūs pademonstravote narsą ir išradingumą, gelbėdamasis... — Kristianas nesuprato, ar jis ironizuoja, ar ne, bet pasijuto nejaukiai. Pulkininkas, suprato jis, tobulai sugeba priversti žmones pasijusti nejaukiai, bet gal šį kartą jo žodžiuose slypi ypatinga prasmė. — Aš pasistengsiu, kad jus išsiųstų į Vokietiją trumpų atostogų, — kalbėjo pulkininkas, o jo akys po storais stiklais blizgėjo. — Jau netrukus, seržante, — pasakė jis bespalviu balsu, — tėvynėje reikės tokių vyrų, kaip jūs. Viskas. Hail Hitler.

Kristianas atidavė pagarbą ir išėjo iš kabineto kartu su leitenantu fon Šlainu, kuris taip pat nešiojo akinius.

Važiuojant mažu automobiliu, paskui kurį sekė atviras sunkvežimis su kareiviais, Kristianas paklausė:

— Kas jam bus?

— Ak, — atsakė fon Šlainas žiovaudamas ir nusiimdamas akinius, — rytoj jį sušaudysime. Mes sušaudome po tuziną dezertyrų kasdien, o dabar, kai traukiamės, darbo bus dar daugiau. — Jis užsidėjo akinius ir pažiūrėjo pro langą. — Šita gatvė?

— Šita, — atsakė Kristianas. — Sustokite čia.

Mažas automobilis sustojo prie gerai pažįstamų durų. Sunkvežimis irgi sustojo ir kareiviai iššoko ant grindinio.

— Jums nebūtina eiti su mumis, — pasakė fon Šlainas. — Ten nebus malonu. Tik pasakykit, kuris aukštas ir kurios durys. Aš akimirksniu susitvarkysiu.

— Viršutinis aukštas, — pasakė Kristianas, — durys į dešinę nuo laiptų.

— Gerai, — atsakė fon Šlainas. Jis kalbėjo išdidžiai, pasipūtėlio tonu, tarsi skelbdamas visam pasauliui, kad armija neišnaudoja visų jo didžių talentų. Jis nuobodžiaudamas pamojo keturiems kareiviams, palypėjo laipteliais ir labai garsiai paskambino.

Kristianas stovėjo ant šaligatvio krašto, pasirėmęs į automobilį, kuris atvežė jį čia iš SS štabo, ir girdėjo, kaip bloga lemiančio skambučio garsai sklinda iš durininkės buto po miegantį namą. Fon Šlainas spaudė skambutį neatitraukdamas piršto ir atrodė, kad irzlus garsas darosi vis stipresnis. Kristianas užsidegė cigaretę ir giliai įtraukė dūmą. „Juk jie viršuje išgirs, — pagalvojo jis. — Tas fon Šlainas tikras kvailys“.

Pagaliau už durų žvangtelėjo grandinė ir pasigirdo mieguistas, piktas durininkės balsas. Fon Šlainas kažką amtelėjo prancūziškai, ir durys akimirksniu atsidarė iki galo. Leitenantas su kareiviais įbėgo į vidų ir durys užsidarė.

Kristianas lėtai žingsniavo palei automobilį ir rūkė. Brėško rytas, paslaptinga mėlyna ir sidabriškai violetinė šviesa sklido Paryžiaus gatvėmis ir pastatais. Rytas buvo labai gražus, bet Kristianas nekentė jo. Jau greitai, gal dar šiandien, jis išvažiuos iš Paryžiaus ir tikriausiai niekada jo nebepamatys. Labai gerai. Tegu Paryžius lieka tiems prancūzams, prisitaikėliams apgavikams, kurie visada laimi... Jam gana. Tai, ką jis palaikė gražia pievute, pasirodė esanti klampi pelkė. Viliojantis miesto grožis buvo tik gudriai užslėptas masalas spąstuose, naikinančiuose žmogaus garbę ir orumą. Apgaulingas švelnumas nuginklavo. Apgaulingas linksmumas stūmė miesto užkariautojus į liūdesio bedugnę. Medikai buvo teisūs. Ciniškieji mokslininkai viską numatė, kai išdalino kiekvienam kariui po tris ampules salvarsano — vienintelį ginklą, tinkamą Paryžiui užkariauti...

Durys staiga atsidarė ir lydimas dviejų kareivių pasirodė Brantas, ant pižamos apsivilkęs paltą. Paskui jį išėjo Fransuaza ir Simona, vilkinčios chalatais, avinčios šlepetėmis. Simona pasikūkčiodama vaikiškai raudojo, bet Fransuaza žiūrėjo į kareivius su šalta panieka.

Kristianas žiūrėjo tiesiai į Brantą, bet jo akyse matė tik kančią. Branto veido išraiška tebebuvo buka kaip žmogaus, ištraukto iš gilaus, ramaus miego. Kristianas nekentė to raukšlėto, išpuoselėto, bevalio nevykėlio veido. „Jis visai nepanašus į vokietį!“ — stebėdamasis pagalvojo Kristianas.

— Tas, — pasakė Kristianas fon Šlainui. — Ir tos dvi moterys.

Kareiviai įstūmė Brantą į sunkvežimį ir gan švelniai įkėlė Simoną, apsipylusią ašaromis. Atsidūrusi sunkvežimyje, Simona bejėgiškai ištiesė ranką į Brantą. Kristianas paniekinamai stebėjo, kaip Brantas tragišku judesiu švelniai suėmė ištiestą ranką ir priglaudė sau prie skruosto, nesigėdydamas, kad mato kovų draugai, nuo kurių jis norėjo pasprukti dezertyruodamas.

Fransuaza atsisakė kareivių pagalbos. Nužvelgusi Kristianą rūsčiu žvilgsniu, ji pakraipė galvą tyliai stebėdamasi ir pati šiaip taip įlipo į sunkvežimį.

„Štai taip, — pagalvojo Kristianas sekdamas ją žvilgsniu. — Matai, dar ne viskas prarasta. Net dabar mes sugebame pasiekti pergalių...“

Sunkvežimis nuriedėjo gatve. Kristianas įlipo į mažąjį automobilį kartu su leitenantu fon Šlainu ir violetinėmis auštančio Paryžiaus gatvėmis nuvažiavo į SS štabą.

Trisdešimt antras skyrius

Kažkas mieste buvo ne taip. Prie langų nekabėjo vėliavos, kaip kituose miesteliuose nuo Kutanso iki čia, nebuvo įspūdingų plakatų, sveikinančių amerikiečius, o du prancūzai, kuriuos Maiklas mėgino užkalbinti, smuko į namus vos pamatę džipą.

— Sustok, — liepė Maiklas Stelevatui. — Kažkas čia negerai.

Jie išvažiavo į miesto pakraštį ir sustojo sankryžoje. Keliai šį pilką rytą buvo šalti ir tušti. Visur tyla, aplink tik akmeniniai namai uždarytomis langinėmis ir tuščios gatvės. Jie jau kelis mėnesius važiuoja Prancūzijos keliais, prisigrūdusiais tankų, transporterių, benzovežių, pabūklų ir kareivių, juos kiekviename mieste pasitinka džiūgaujantys prancūzai, moterys išeiginėmis suknelėmis, iškeliamos per okupaciją slėptos vėliavos, giedama „Marselietė“, todėl čia tvyranti mirtina tyla atrodė jiems grėsminga ir pikta lemianti.

— Kas yra, vaikinai? — paklausė Kynas nuo galinės sėdynės. — Ne ten nuvažiavome?

— Nežinau, — atsakė Maiklas. Jį jau erzino kiekvienas Kyno žodis. Prieš tris dienas Peivenas įsakė jam kartu pasiimti Kyną, ir visas tris dienas tas nepaliaujamai niurzgėjo: tai jam karas eina per lėtai, tai žmona rašo, kad nebeužtenka pinigų, nes labai pakilo kainos, tai vėl kas nors. Kyno dėka mėsos, sviesto, duonos, vaikiškų batų kainos neišdildomai įsiėdė Maiklui į atmintį. „Jeigu septyniasdešimtaisiais metais manęs kas paklaus, kiek kainavo malta mėsa keturiasdešimt ketvirtaisiais, — širdo Maiklas, — atsakysiu negalvodamas, kad šešiasdešimt penki centai už svarą.“

Jis išsiėmė žemėlapį ir pasitiesė ant kelių. Girdėjo, kaip už nugaros Kynas nuėmė karabino saugiklį. „Kaubojus, — pagalvojo Maiklas žiūrėdamas į žemėlapį, — besmegenis, kraujo ištroškęs kaubojus...“

Stelevatas sėdėjo greta sulinkęs, šalmą nustūmęs ant pakaušio ir rūkė cigaretę.

— Žinai, ko dabar norėčiau? Butelio vyno ir prancūzės, — pasakė jis.

Stelevatas buvo arba per jaunas, per drąsus arba per kvailas, kad pajustų šio apniukusio rudens ryto grėsmę ir pastebėtų, kaip neįprastai atrodo miestas.

— Nuvažiavome ten, kur reikia, — pagaliau ištarė Maiklas. — Bet vis tiek man čia nepatinka.

Prieš keturias dienas Peivenas išsiuntė jį į Dvyliktosios armijos štabą su pranešimais apie komunalinio ūkio padėtį miestuose, kuriuos jie tikrino, apie maisto atsargas, ir su vietos gyventojų nusiskundimais kai kuriais civiliais pareigūnais. Maiklas grįžęs turėjo jam prisistatyti, bet pėstininkų divizijos štabe jį informavo, kad Peivenas vakar išvyko, palikęs jam nurodymą susitikti kitą rytą šiame mieste. Dešimtą valandą į miestą turėjo įvažiuoti operatyvinės grupės, susidedančios iš tankų ir mechanizuotųjų dalinių. Peivenas turėjo įvažiuoti su jais.

Jau vienuolikta valanda, bet nesimatė jokio ženklo, kad po 1919 metų čia būta amerikiečių, išskyrus mažą nuorodą anglų kalba „Vandens tiekimo punktas“.

— Klausyk, vaikine, ko mes laukiame? Noriu pamatyti Paryžių, — nekantravo Kynas.

— Paryžius dar ne mūsų, — atsakė Maiklas, dėdamas į šalį žemėlapį ir stengdamasis suprasti, ką reiškia tos tuščios gatvės.

— Šį rytą girdėjau per BBC, — kalbėjo Kynas, — kad vokiečiai Paryžiuje paprašė paliaubų.

— Manęs jie nepaprašė, — atsakė Maiklas apgailestaudamas, kad čia nėra Peiveno, kuris prisiimtų atsakomybės naštą. Pastarosios trys dienos buvo smagios, jie važiavo šventiškais Prancūzijos keliais, Maiklas vadovavo, niekas jam neįsakinėjo. Bet šį rytą situacija anaiptol ne šventiška, jam kėlė nerimą mintis, kad priėmę klaidingą sprendimą jie gali nebesulaukti vidurdienio.

— Tiek to, važiuojam, — nusprendė Maiklas ir kumštelėjo Stelevatą. — Pažiūrėsime, kas darosi vandens tiekimo punkte.

Stelevatas įjungė variklį, jie įsuko į skersgatvį ir pamažu privažiavo iš toli matomą tiltą per upelį. Ten kabojo dar viena rodyklė, o netoliese stovėjo didžiulė brezentinė cisterna su siurbliu. Iš pradžių Maiklui pasirodė, kad vandens tiekimo punkte tuščia, kaip ir visam mieste, bet netrukus jis pastebėjo šalmą, išlindusį iš šakomis užmaskuoto apkaso.

— Išgirdome burzgiant variklį, — pasakė balsas iš po šalmo. Kareivis buvo jaunas, išblyškęs, nuvargusiomis akimis ir išsigandęs. Pasirodė dar vienas kareivis ir atėjo prie džipo.

— Kas čia darosi? — paklausė Maiklas.

— Jūs mums pasakykit, — atsakė pirmasis kareivis.

— Ar dešimtą valandą čia nepraėjo kariuomenė?

— Šiandien niekas nepraėjo, — atsakė antrasis kareivis, nedidukas storulis, maždaug keturiasdešimties metų, kalbantis dainuojama švediška intonacija. — Vakar vakare čia buvo užsukęs ketvirtosios divizijos štabas, paliko mus, o patys nuvažiavo į pietus. Nuo tada čia labai ramu. Auštant miesto centre girdėjosi šūviai...

— Kas ten atsitiko?

— Manęs neklausk, bičiuli. Mums įsakyta siurbti vandenį iš šitos balos, o ne žvalgyti. Miškas pilnas vokiečių. Jie šaudo į prancūzus, prancūzai šaudo į juos. O mes laukiame pastiprinimo...

— Važiuokim į miesto centrą ir pažiūrėkim, — ragino Kynas.

— Užsičiaupk tu! — šiurkščiai nutildė jį Maiklas, staiga atsisukęs į Kyną. Tas sutrikęs sumirksėjo už storų akinių stiklų.

— Mudu su bičiuliu kalbame, — vėl prabilo storulis, — kad būtų geriau visai iš čia pasitraukti. Nieko neveikiame, tik tupime kaip antys tvenkinyje. Ryte buvo atėjęs kažkoks prancūzas, truputį mokėjo angliškai, ir pasakė mums, kad kitoje miesto pusėje yra aštuoni šimtai vokiečių ir trys tankai. Jie ketina šiandien užimti miestą...

— Tai bent, — pasakė Maiklas. Štai kodėl nėra vėliavų!

— Aštuoni šimtai vokiečių, — pakartojo Stelevatas. — Geriau dinkime iš čia.

— Kaip manote, ar čia saugu? — paklausė Maiklo jaunasis kareivis.

— Kaip tavo namų svetainėje, — piktokai atsakė Maiklas. — Iš kur galiu žinoti?

— Aš tik paklausiau, — priekaištingai pasakė kareivis.

— Man čia nepatinka, — pasakė vyras, kalbantis su švedišku akcentu, ir pažiūrėjo į gatvę. — Visiškai nepatinka. Jie neturėjo teisės palikti mus vienus prie kažkokio kvailo upelio.

— Niki, — kreipėsi Maiklas į Stelevatą, — apgręžk džipą ir važiuok į kelią. Reikia dumti iš čia kuo greičiau.

— Kas atsitiko? — paklausė Kynas, pasilenkęs prie Maiklo. — Išsigandai?

— Klausyk, tu, generole Patonai, — pasakė Maiklas, stengdamasis nuslėpti irzlumą, — kai mums reikės didvyrio, tu būsi pašauktas. Niki, apgręžk džipą.

— Kaip norėčiau būti namie, — pasakė Stelevatas, bet įlipo į džipą ir apgręžė jį. Tada nuėmė automatą nuo įtvirtinimo po priekiniu langu ir pūstelėjo. Automatas buvo apdulkėjęs.

— Ką dabar darysime, vaikinai? — paklausė Kynas, purvinomis rankomis čiupinėdamas karabiną. Maiklas dygėdamasis pažiūrėjo į jį. „Jo brolis gavo Kongreso garbės medalį už savo nepakartojamą kvailumą, ne kitaip?“ — pagalvojo Maiklas.

— Kol kas sėdėsime čia ir lauksime.

— Ko lauksime? — neatlyžo Kynas.

— Pulkininko Peiveno.

— O jeigu jis neatvažiuos? — nerimo Kynas.

— Tada nuspręsime kitaip. Šiandien man sėkminga diena, — suburbėjo Maiklas. — Galiu lažintis, kad iki vakaro prireiks dar trijų sprendimų...

— Aš manau, kad turėtume pasiųsti Peiveną po velnių, — pareiškė Kynas, — ir važiuoti į Paryžių. Per BBC pranešė...

— Žinau, ką pranešė per BBC, — nutraukė jį Maiklas. — Žinau, ką sakai tu, o aš sakau, kad sėdėsime čia ir lauksime.

Jis paėjo toliau nuo Kyno ir atsisėdo ant žolės, atsirėmęs į akmeninę tvorelę, nutiestą palei krantą. Abu kareiviai iš tankų divizijos neryžtingai pažiūrėjo į jį, grįžo į apkasus ir vėl pasislėpė po šakomis. Stelevatas atrėmė automatą į tvorelę ir atsigulė ant žolės pasnausti. Jis išsitiesė, rankomis užsidengė akis ir užmigo.

Kynas atsisėdo ant akmens, išsitraukė bloknotą, pieštuką ir pradėjo rašyti laišką žmonai. „Noriu, kad ji žinotų, kas dedasi pasaulyje, — rimtai kalbėjo jis andai. — Jeigu ji supras, ką mums tenka patirti, gal kitaip žiūrės į gyvenimą.“

Maiklas žvelgė pro Kyną, kuris iš trijų tūkstančių mylių atstumo mėgino pakeisti savo abejingos žmonos požiūrį į pasaulį. Senovinės miesto sienos ir paslaptingi, langinėmis uždarinėti langai, neišpuošti vėliavomis namai saugojo savo keistą paslaptį.

Maiklas užsimerkė. „Kas nors turėtų parašyti man laišką, — galvojo jis, — kad suprasčiau, kas gi man darosi.“ Per pastarąjį mėnesį susikaupė tiek prieštaringų įspūdžių, kad prireiktų ne vienerių metų jiems atsijoti, suskirstyti ir suvokti jų prasmei. Maiklas jautė, kad visas tas šaudymas, miestų užėmimas, bombardavimas, žygiai įkaitusiais Prancūzijos keliais, sveikinančios minios, merginų bučiniai, snaiperių šūviai ir gaisrai turi bendrą, gilią prasmę. Šis džiūgavimo, netvarkos ir mirties mėnuo turėtų padėti žmogui suprasti, kas yra karas ir priespauda, koks yra Europos ir Amerikos vaidmuo.

Nuo tada, kai Peivenas taip griežtai atkirto jam Normandijoje, Maiklas visai neteko vilties būti naudingas kare, bet dabar jis turėtų bent suprasti, kas yra karas.

Bet jokie apibendrinimai jam į galvą neatėjo. Jis negalėtų pasakyti, kad amerikiečiai yra tokie ar kitokie, ir todėl laimi, arba kad prancūzai elgiasi vienaip ar kitaip dėl savo būdo savybių, o vokiečių bėda ta, kad jie vieną ar kitą dalyką supranta klaidingai.

Visi žiaurumai, riksmai sumišo jo smegenyse į vieną daugialypę dramą, ta drama nedavė jo smegenims atvangos, neleido jam užmigti ir labiausiai varginančiomis dienomis. Jis negalėjo atsikratyti tų minčių net tokiomis akimirkomis, kaip ši, kai jo gyvybei gresia pavojus šiame tyliame, pilkame, apmirusiame miestelyje pakeliui į Paryžių.

Vandens čiurlenimas maišėsi su kruopščiu, dalykišku Kyno pieštuko skrebenimu. Maiklas sėdėjo užsimerkęs, atsirėmęs į akmeninę tvorelę. Jam stigo miego, bet jis stengėsi nepasiduoti, todėl galvojo apie neramius praėjusio mėnesio įvykius...

Saulės užlietų miestelių vardai buvo tarsi atėję iš Prusto knygų: Marinji, Kutanas, Sen Zan le Tomas, Avranšas, Pontorsonas... Vasara pajūryje nuostabioje šalyje, kur Normandijos ir Bretanės krantus dengia tas pats sidabriškai žalias viliojantis malonumų dūmelis. Ką tas ligotas prancūzas, atsitvėręs nuo pasaulio kamščiu išmuštame kambaryje, pasakytų apie jo širdžiai brangias pajūrio provincijas šį 1944 metų rugpjūtį? Kokias pastabas jis išsakytų savo drebančiu balsu apie pokyčius keturioliktojo amžiaus architektūroje, kuriuos padarė 105 milimetrų patrankos ir pikiruojantys naikintuvai? Kaip jis žiūrėtų į grioviuose sukritusius negyvus arklius, į sudegusius tankus, nuo kurių sklinda keistas metalo ir mėsos kvapas? Kokiais elegantiškais ir subtiliais žodžiais ponas de Šarliuzas ir ponia de Gerinant kalbėtų apie naujuosius keliautojus, žygiuojančius senoviniais keliais pro Mon Sen Mišelį?

„Aš žygiuoju jau penkias dienas, — skundžiasi netoliese jaunas balsas Vidurio Vakarų tarme, — bet dar nė karto neiššoviau. Supraskite mane teisingai. Aš nesiskundžiu. Po velnių, aš galiu juos užvaikyti, jeigu to iš manęs reikalaujama...“

Sartre pagyvenęs niūraus veido kapitonas kalbėjo pasirėmęs į Shermano tanką, stovintį aikštėje priešais katedrą: „Nesuprantu, ko žmonės taip draskosi dėl šito krašto? Dievas mato, čia nėra nieko, ko nepadarytume geriau Kalifornijoje...“

Tamsiaodis neūžauga su raudonu fesu šoka kryžkelėje stebint pionieriams ir minų ieškotojams. Jis linksmina tankistus, kurie jam ploja ir girdo kalvadosu, tą rytą vietos gyventojų dovanotu.

Du girti seniai svyrinėja subombarduota gatve, našlaičių ir pelargonijų puokštelėmis nešini. Jie prieina prie Peiveno ir Maiklo, nori savo vardu pasveikinti visą Amerikos kariuomenę, atėjusią į jų kaimą, bet kartu jiems smalsu paklausti: kodėl liepos ketvirtą dieną, kai čia nebeliko nė vieno vokiečio, amerikiečiams prisireikė bombarduoti kaimą ir per pusvalandį paversti jį griuvėsiais?

Vokiečių leitenantas, pirmosios divizijos paimtas į nelaisvę, už švarių puskojinių porą parodė žemėlapyje, kur išdėstyta jų 88-oji baterija. Jis parodė ją žydui, pabėgėliui iš Dresdeno, dabar tapusiam karo policijos seržantu.

Rimtas prancūzas ūkininkas visą rytą iš rožių žiedų pakelėje dėliojo užrašą: „Sveika atvykusi, Amerika!“, norėdamas pamaloninti pražygiuojančius kareivius; kiti ūkininkai kartu su žmonomis tiesiai prie kelio pataisė guolį žuvusiam amerikiečiui, išpuošė rožėmis ir flioksais, todėl mirtis šį gražų vasaros rytą akimirką atrodė džiugi, žavi ir jaudinanti, ir pražygiuojantys kareiviai atsargiai apėjo žydintį kauburį.

Štai eina tūkstančiai vokiečių belaisvių. Žiūrint į juos, širdin smelkiasi nemalonus jausmas. Matant jų veidus sunku patikėti, kad čia tie patys žmonės, apvertę Europą aukštyn kojomis, atėmę gyvybę trisdešimčiai milijonų žmonių, deginę juos krosnyse, korę, luošinę, kankinę. Dabar jų veiduose matyti tik nuovargis ir baimė. Jeigu juos apvilktų amerikietiškomis uniformomis, tai jie tikrai atrodytų kaip ką tik atvykę iš Cincinačio.

Miestelyje netoli Sen Malo laidoja Pasipriešinimo dalyvį. Artilerija apvažiuoja laidotuvių procesiją, einančią į kalvą paskui juodomis plunksnomis papuoštus arklius, pakinkytus į menkutį katafalką. Miestelio gyventojai, apsirengę išeiginiais drabužiais, vilkdami kojas eina dulkėtu keliu, spaudžia rankas žuvusiojo artimiesiems, iškilmingai išsirikiavusiems prie kapinių vartų. Maiklas paklausė jauno kunigo, padedančio per gedulingas pamaldas bažnyčioje: „Ką laidoja?“ — „Nežinau, bičiuli. Aš iš kito miesto“, — atsakė kunigas.

Dailidė iš Granvilio, gimęs Kanadoje ir statęs vokiečių pakrantės įtvirtinimus, sako palingavęs galva: „Dabar jau nebesvarbu, bičiuli. Jūs atėjote per vėlai. 1942-aisiais, 1943-iaisiais būčiau spaudęs jums ranką ir sveikinęs jus. Dabar... — Jis gūžteli pečiais. — Per vėlu, bičiuli, per vėlu...“

Penkiolikmetis iš Serburo piktinasi amerikiečiais: „Jie kvailiai, — karščiuojasi jis. — Jie smaginasi su tomis pačiomis mergšėmis, kurios gulėjo su vokiečiais! Demokratai! Tfu! Aš pats, — gyrėsi jis, — plikai nuskutau galvas penkioms tokioms mergšėms už tai, kad kekšiavo su vokiečiais. Dariau tai, kai dar buvo pavojinga, gerokai prieš išsilaipinimą. Ir skusiu jas toliau, pažadu...“

Viešnamio su mergaitėmis trumpais sijonėliais šeimininkė sėdi už pertvaros, ima pinigus iš eilėje laukiančių kareivių, duoda kiekvienam po rankšluostį ir mažulytį muilo gabalėlį ir kartoja: „Būk švelnus su mergyte, branguti, nepamiršk, būk švelnus.“ Kareiviai eina į kambarius ir kartu nešasi automatus...

Stelevatas knarkė, Kyno pieštukas krebždino popierių. Mieste tebebuvo tylu. Maiklas atsistojo, priėjo prie tiltelio ir įsmeigė akis į tamsiai rudą čiurlenantį vandenį. „Jeigu tie aštuoni šimtai vokiečių rengiasi pulti miestą, — svarstė jis, — tai tegu puola kuo greičiau.“ O dar geriau, jeigu ateitų saviškiai ir su jais Peivenas. Kare lengviau, kai esi tarp šimto kitų kareivių, kai už nieką neatsakai, kai žinai, kad už tave sprendžia tam parengti žmonės. Čia, ant samanoto tiltelio per bevardį upelį, užmirštame, tyliame miestelyje jautiesi apleistas. Regis, niekam nerūpi, kad aštuoni šimtai vokiečių gali įžengti į miestą ir tave nušauti. Niekam nerūpi, ar tu priešinsiesi, ar pasiduosi į nelaisvę, o gal spruksi... Kaip civiliame gyvenime: niekam nė motais, ar tu gyveni, ar jau numirei...

„Palauksime Peiveno dar pusvalandį, — galiausiai apsisprendė Maiklas. — Tada važiuosime atgal ieškoti kokio nors amerikiečių dalinio.“

Jis neramiai dairėsi po dangų. Negerai, kad dangus toks apsiniaukęs ir grėsmingas. Žemi debesys lėmė kažką negera. Iki šiol visos dienos buvo tokios giedros. Saulei šviečiant labiau tiki savo sėkme. Pro tave prašvilpia snaiperio kulka, o tu tiki, jog normalu, kad į tave nepataikė. Tave apšaudo iš lėktuvo, tu šoki į griovį tiesiai ant tankisto lavono ir jauti, kad į tave nepataikys. Ir nepataiko. Maiklas prisiminė, kaip prie Sen Malo apšaudė vadavietę. Vizituojantis generolas šaukė ant pervargusių, paraudusiomis akimis vyrų, palinkusių prie telefonų: „Ką, po perkūnais, veikia koreguotojas? Ar sunku surasti tą prakeiktą patranką? Įsakykite jam tuojau pat ją surasti!“ Pastatas drebėjo nuo sprogimų, žmonės išsislapstė, bet net tada Maiklas jautė, kad išliks gyvas ir sveikas...

Šiandien kas kita. Nėra saulės, nesitiki ir sėkme...

Linksmas saulėtas žygis pasibaigė. Mergaitė, Sen Žako bare giedanti „Marseljetę“, stichiškai prasidėjęs gyventojų paradas mažame Minjako miestelyje, kai pro jį žygiavo pirmieji pėstininkai, veltui dalijamas brendis Reno mieste, vienuolės ir vaikai, išsirikiavę palei kelią į Le Maną, būrys rimtų skautų, išėjusių į sekmadienio žygį prie Alansono ir žengiančių greta ginkluotos kolonos, šeimos, grupelėmis susėdusios ant saulės apšviestų Vileno upės krantų, V pavidalo pergalės ženklai, vėliavos, Pasipriešinimo dalyviai, išdidžiai lydintys savo belaisvius, — visa tai kažkur dingo, atrodo, kad tai vyko kitame amžiuje. Dabar prasideda nauji laikai, pilki, niūrūs, be sėkmės...

— Velniop, — pasakė Maiklas, grįždamas prie Kyno. — Važiuosime į miesto centrą ir pažiūrėsime, kas ten darosi.

Kynas šyptelėjo.

— Gerai, bičiuli, — pasakė jis dėdamas į kišenę bloknotą ir pieštuką. — Tu mane pažįsti. Aš visada pasirengęs.

„Šunsnukis, — pagalvojo Maiklas. — Jis visada pasirengęs.“ Maiklas priėjo prie Stelevato, pasilenkė ir patukseno į šalmą. Stelevatas tyliai sudejavo, nugrimzdęs į kažkokį malonų, nepadorų, su praeitimi susijusį sapną.

— Palik mane ramybėje, — sumurmėjo jis.

— Gana miegoti, kelkis! — Maiklas atkakliai tukseno į šalmą. — Reikia laimėti karą.

Abu tankistai išlindo iš apkaso.

— O mus paliksite čia vienus? — priekaištingai paklausė storulis.

— Judu esate geriausiai apmokyti, geriausiai maitinami, geriausiai ginkluoti kariai pasaulyje, — pasakė Maiklas. — Ką jums reiškia sulaikyti aštuonis šimtus vokiečių.

— Kaip matau, juokauji, — įsižeidė storulis. — Ir palieki čia mus vienus.

Maiklas įlipo į džipą.

— Nebijokit, — pasakė jis, — mes tik nuvažiuosime pasidairyti po miestą. Jeigu rasime ką įdomaus, pranešime jums.

— Vis juokauja, — pasakė storulis ir niūriai pažiūrėjo į savo partnerį.

Stelevatas iš lėto pervažiavo per tiltą į kitą pusę.

Į miesto aikštę jie įvažiavo atsargiai, rankose laikydami karabinus. Aikštėje buvo tuščia. Parduotuvėlių vitrinos buvo uždengtos geležinėmis langinėmis, ant bažnyčios durų kabojo spyna, viešbutis atrodė taip, tarsi kelias savaites į jį nebūtų įžengusi žmogaus koja. Dairydamasis Maiklas jautė, kad jo skruostas nerviškai trūkčioja. Net Kynas pritilo džipo gale.

— Na, kur važiuoti? — pašnibždomis paklausė Stelevatas.

— Sustok čia.

Stelevatas spustelėjo stabdį ir jie sustojo akmenimis grįstos aikštės viduryje.

Staiga pasigirdo garsus barkštelėjimas. Maiklas pasuko galvą ir pakėlė karabiną. Viešbučio durys plačiai atsidarė ir išėjo žmonių būrys. Daugelis buvo ginkluoti — vieni automatais, kiti granatomis, užkištomis už diržo. Tarp jų buvo ir moterų, jų šalikėliai ryškiomis spalvomis švietė tarp vyrų kepurių ir tamsių plaukų.

— Varliaėdžiai, — pareiškė Kynas. — Jie atneša miesto raktus.

Po akimirkos džipas buvo apsuptas, bet džiugių sveikinimų nesigirdėjo. Žmonės buvo rimti, išsigandę. Vyro, mūvinčio kelnėmis iki kelių, su Raudonojo Kryžiaus raiščiu ant rankos, galva buvo sutvarstyta.

— Kas čia darosi? — prancūziškai paklausė Maiklas.

— Laukiame vokiečių, — atsakė nedidukė apvalaus veido storulė, apsitempusi vyrišku megztiniu, avinti vyriškais auliniais batais. Ji kalbėjo angliškai su airišku akcentu, ir akimirką Maiklui pasirodė, kad jam krečiamas kažkoks suktas, pavojingas pokštas. — Kaip jums pavyko čia prasibrauti?

— Mes nekliudomi įvažiavome į miestą, — irzliai atsakė Maiklas apgailestaudamas dėl tokio santūraus sutikimo. — O kas yra?

— Už miesto stovi aštuoni šimtai vokiečių, — pradėjo vyras su Raudonojo Kryžiaus raiščiu.

— Ir trys tankai, — pridūrė Maiklas. — Žinome. Ar amerikiečiai čia šiandien nepražygiavo?

— Ryte čia buvo atvažiavęs vokiečių sunkvežimis, — atsakė moteris su megztiniu. — Jie sušaudė Andrė Furė. Pusę aštuonių ryto. Nuo to laiko tylu.

— Ar važiuojate į Paryžių? — paklausė vyras su raiščiu. Jis buvo be kepurės, iš po kruvino tvarsčio lindo ilgi šviesūs plaukai. Plikos kojos su puskojinėmis kyšojo iš aptrintų trumpų kelnių. Maiklas žiūrėdamas į jį pagalvojo: „Tas vyras yra kažką sumanęs. Labai keisti jo drabužiai.“

— Ar važiuojate į Paryžių? — neatlyžo vyras, lenkdamasis prie džipo.

— Vėliau važiuosime, — neaiškiai atsakė Maiklas.

— Tai eime su manim, — pakvietė vyras su raiščiu. — Aš turiu motociklą. Ką tik atvažiavau iš ten. Per valandą nuvažiuosime.

— O kaip aštuoni šimtai vokiečių ir trys tankai? — paklausė Maiklas, jau neabejodamas, kad vyras vilioja jį į spąstus.

— Važiuosime aplinkiniais keliais, — atsakė vyras. — Į mane šovė tik du kartus. Aš žinau, kur išdėliotos minos. Jūs trys turite karabinus ir automatą. Paryžiuje mums pravers kiekvienas ginklas, kurį tik rasime. Mes kovojame jau tris dienas ir mums reikia pagalbos...

Kiti stovėjo aplink džipą, pritardami linksėjo galvomis ir kalbėjosi prancūziškai per greitai, kad Maiklas suprastų.

— Palaukit, palaukit. — Maiklas paėmė už rankos moterį, kalbančią angliškai. — Išsiaiškinkime. Ponia, sakykite...

— Mano pavardė Diumulen. Aš airė, — garsiai ir iššaukiamai pasakė moteris. — Gyvenu čia trisdešimt metų. Dabar pasakykite, jaunuoli, ar ketinate mus ginti?

Maiklas neaiškiai linktelėjo galva.

— Padarysiu viską, ką galiu, ponia, — patikino jis ir pagalvojo: „Tas karas visai nebevaldomas.“

— Jūs turite amunicijos, — kalbėjo paryžietis godžiai žiūrėdamas į džipo vidų, kur buvo sudėtos dėžės ir suvyniota patalynė. — Puiku.

Nebus jokių keblumų, jeigu važiuosite paskui mane. Tik užsiriškite tokius raiščius ir galiu lažintis, kad niekas į jus nešaudys.

— Tegu Paryžius pats pasirūpina savimi, — atšovė ponia Diumulen. — Mes turime savo bėdą — aštuonis šimtus vokiečių.

— Nekalbėkite visi iš karto, — paprašė Maiklas iškėlęs rankas ir pagalvojo: „Fort Beninge mūsų nemokė, kaip elgtis tokiose situacijose.“ — Norėčiau pasikalbėti su tuo, kuris iš tikrųjų matė vokiečius.

— Žaklina! — garsiai pašaukė ponia Diumulen. — Papasakok šitam jaunuoliui.

— Tik prašau kalbėti iš lėto, — pasakė Maiklas. — Aš prastokai kalbu prancūziškai.

— Gyvenu už kilometro nuo miesto, — pradėjo Žaklina, stambi mergina, kuriai stigo kelių priekinių dantų. — Vakar vakare atvažiavo bošų tankas ir iš jo išlipo leitenantas. Jis pareikalavo sviesto, mėsos, sūrio ir duonos, o tada patarė mums neiti sutikti amerikiečių, nes jie tik pravažiuosią per miestą ir paliksią mus vienus. O vokiečiai sugrįšią ir sušaudysią kiekvieną, kuris sveikins amerikiečius. Jis sakė, kad jų yra aštuoni šimtai kareivių. Jis sakė teisybę, — susijaudinusi kalbėjo Žaklina. — Amerikiečiai pasirodė ir po valandos dingo, ir jeigu vokiečiai iki vakaro nesudegins miesto...

— Kokia gėda, — tvirtai pareiškė ponia Diumulen. — Amerikiečių kariuomenė turėtų sudegti iš gėdos. Jie turi arba ateiti ir likti, arba iš viso neateiti. Aš reikalauju apsaugos.

— Nusikaltimas, — vėl prabilo vyras su raiščiu, — palikti Paryžiaus darbininkus be amunicijos, kad juos iššaudytų kaip šunis, o jie sėdi čia su trim šautuvais rankose ir krūva šaudmenų.

— Ponios ir ponai! — Maiklas atsistojo ir ėmė kalbėti garsiai, kaip oratorius. — Noriu jums pareikšti...

— Saugokitės! Saugokitės! — nutraukė jį šaižus moters riksmas minios pakraštyje.

Maiklas atsigręžė. Į aikštę gan dideliu greičiu įvažiavo atviras automobilis. Jame iškėlę rankas stovėjo du vyrai pilkomis uniformomis.

Džipą apsupusi minia akimirksniu neteko žado.

— Vokiečiai! — riktelėjo kažkas. — Jie pasiduoda.

Staiga, kai automobilis visai priartėjo prie džipo, abu jame stovėję vyrai pasilenkė, automobilis padidino greitį ir nudūmė tolyn. Gale trumpam pasirodė siluetas su automatu rankose. Plykstelėjo papliūpa, minioje pasigirdo aimanos. Maiklas apstulbęs spoksojo į nuvažiuojantį automobilį, tada pasilenkė ir pradėjo graibytis karabino. Atrodė, kad užtruks valandą, kol nuims saugiklį, bet tuo metu už jo nugaros ritmiškai sutratėjo šūviai. Vokiečių automobilio vairuotojas skėstelėjo rankomis, automobilis trenkėsi į akmeninį šaligatvio kraštą, atšoko ir dėjosi į bakalėjos parduotuvę ant kampo. Sudžeržgė metalinės langinės, sužvangėjo dūžtantys stiklai, automobilis lėtai parvirto ir tie du vyrai iškrito iš jo.

Maiklas galiausiai nuėmė saugiklį. Stelevatas, sustingęs iš nuostabos, sėdėjo prie vairo ir piktai šnibždėjo:

— Po galais, kas čia darosi?

Maiklas atsigręžė. Už jo su karabinu rankose stovėjo Kynas ir niūriai dėbsojo į iškritusius vokiečius. Kvepėjo paraku.

— Bus jiems pamoka, — pasakė Kynas ir nusišypsojo, parodydamas geltonus dantis.

Maiklas atsiduso ir apsidairė. Prancūzai sukruto, pradėjo stotis neatitraukdami žvilgsnio nuo sudaužyto automobilio. Aikštės viduryje ant akmeninio grindinio nejudėdami liko gulėti du žmonės. Maiklas pažino Žakliną. Jos sijonas pasikėlė, matėsi storos gelsvos šlaunys. Ponia Diumulen buvo palinkusi prie jos. Kažkur verkė moteris.

Maiklas išlipo iš džipo, Kynas paskui jį. Jie atsargiai, atstatę karabinus, nuėjo per aikštę prie sudužusio automobilio.

„Kynas, — apmaudžiai pagalvojo Maiklas, žiūrėdamas į dvi pilkas figūras, gulinčias kniūbsčias ant šaligatvio, — tai turėjo padaryti Kynas. Jis pasirodė esąs vikresnis ir patikimesnis, o aš krapščiausi su saugikliu. Vokiečiai būtų spėję nuvažiuoti iki Paryžiaus, kol aš bučiau iššovęs...

Automobilyje būta keturių vyrų, trys iš jų karininkai. Vairuotojas, eilinis, buvo dar gyvas. Kraujas nevienodais tarpais plūdo jam per lūpas. Kai Maiklas ėjo prie jo, tas užsispyręs mėgino ropoti šalin keturpėsčias. Bet pamatęs Maiklo batus sustojo. Kynas žiūrėjo į tris karininkus.

— Negyvi, — pranešė jis šypsodamas savo įprasta nelinksma šypsena. — Visi trys. Už tai turėtume gauti bent bronzinę žvaigždę. Tegu Peivenas rašo paraišką. Ką darysime su šituo? — paklausė jis bato galu rodydamas į vairuotoją.

— Jo reikalai prasti, — atsakė Maiklas. Jis pasilenkė ir atsargiai palietė kareivio petį. — Ar kalbi prancūziškai?

Kareivis pažiūrėjo į jį. Jis buvo labai jaunas, aštuoniolikos ar devyniolikos metų, ant putlių lūpų buvo priskretusios kraujo putos, veidas iškreiptas skausmo, jis atrodė kaip nelaimingas žvėriukas. Jis sunkiai linktelėjo galva, lūpos išsikreipė nuo skausmo. Maiklui ant bato pliūptelėjo kraujas.

— Nejudėk, — pasakė Maiklas, pasilenkęs prie pat jo ausies. — Pasistengsime padėti.

Vaikinukas atsargiai išsitiesė ant šaligatvio, tada pasivertė ant šono. Paklaikusiomis iš skausmo akimis jis žiūrėjo į Maiklą.

Tuo metu prie sudužusio automobilio susirinko prancūzai. Vyras su raiščiu rankose laikė du automatus.

— Nuostabu, — džiūgavo jis. — Nuostabu! To labai prireiks Paryžiuje. — Jis priėjo prie sužeisto vaikinuko ir mikliai ištraukė iš dėklo pistoletą. — Gerai, — pasakė jis. — Turime jam šovinių.

Sužeistasis įsmeigė akis į raištį ant prancūzo rankos.

— Daktare, — pasakė jis tyliai. — Daktare, padėkit man.

— Ak, — linksmai nusijuokė prancūzas rodydamas į raištį, — tai tik maskuotė. Kad galėčiau pravažiuoti keliu pro tavo draugus. Aš ne daktaras. Tegu tau padeda kas nors kitas.

Jis nusinešė savo brangiuosius ginklus į šalį ir ten apžiūrinėjo, ar jie neapgadinti.

— Negaiškite laiko tam kiaulei, — pasigirdo kietas ir šaltas ponios Diumulen balsas. — Reikia nutraukti jo kančias.

Maiklas žiūrėjo į ją, negalėdamas patikėti tuo, ką girdi. Moteris stovėjo prie sužeistojo vairuotojo galvos sukryžiavusi ant krūtinės rankas. Iš sustingusių, rūsčių minios veidų buvo matyti, kad moteris išsakė ir jų nuomonę.

— Ne, palaukite, — pasakė Maiklas. — Tas kareivis yra mūsų belaisvis, o mes belaisvių nešaudome.

— Daktare, — sudejavo vaikinukas ant šaligatvio.

— Pribaigti jį! — pareikalavo kažkas poniai Diumulen už nugaros.

— Jeigu amerikiečiams gaila šovinių, — pasakė kitas balsas, — aš pribaigsiu jį akmeniu.

— Žmonės, kas jums darosi? — sušuko Maiklas. — Ar jūs žvėrys?

Maiklas kalbėjo prancūziškai, kad visi jį suprastų, bet buvo sunku mokykloje įgytomis žiniomis išreikšti pasipiktinimą ir pasibjaurėjimą. Maiklas vėl pažiūrėjo į ponią Diumulen. „Nesuvokiama, — galvojo jis. — Mažutė, stora namų šeimininkė airė, atsidūrusi tarp kariaujančių prancūzų, trokšta kraujo, nejaučia nė kruopelytės gailesčio.“ — Jis sužeistas ir nieko bloga padaryti jums negali, — kalbėjo Maiklas pykdamas, kad taip sunkiai renka reikalingus žodžius. — Kokia prasmė žudyti?

— Tai nueikit ir pažiūrėkit į Žakliną, — šaltai atrėžė ponia Diumulen. — Ir į poną Aleksandrą. Tai tas antras, kuris guli su kulka plautyje...

— Trys vokiečiai negyvi, — kreipėsi Maiklas į ponią Diumulen. — Jums dar maža?

— Maža! — Moters veidas pabalo iš pykčio, tamsios akys blykčiojo kaip pamišėlės. — Gal jums ir gana, jaunuoli. Jūs negyvenote jų okupuoti ketverius metus! Jūs nematėte, kaip išvedami ir nužudomi jūsų sūnūs! Žaklina nebuvo jūsų kaimynė. Jūs amerikietis. Jums lengva rodyti žmoniškumą. Mums nėra taip lengva! — Dabar ji jau šaukė kaip laukinė, kumščiais mojuodama Maiklui panosėje. — Mes ne amerikiečiai ir nenorime rodyti žmoniškumo. Norime jį nužudyti. O jeigu jūs toks gailestingas — nusisukite. Tegu jūsų amerikietiška sąžinė lieka švari...

— Daktaro, — dejavo sužeistasis ant šaligatvio.

— Klausykite, šitaip elgtis negalima, — kalbėjo Maiklas kreipdamasis į uždarus miestiečių veidus, jausdamasis kaltas dėl to, kad jis, prašalaitis, užsienietis, gailintis jų, gerbiantis jų narsą, užjaučiantis juos dėl patirtų kančių, mylintis jų šalį, drįsta kliudyti jiems tokiame svarbiame reikale jų pačių mieste. — Klausykite, — tarė jis miglotai jausdamas, kad ji galbūt teisi, kad jo paties abejonė ir neryžtingumas verčia jį prieštarauti. — Negalima šitaip susidoroti su sužeistuoju, kad ir kas jis...

Jam už nugaros driokstelėjo šūvis. Maiklas staiga atsigręžė. Prie vokiečio stovėjo Kynas, tebelaikydamas pirštą ant karabino gaiduko, ir kreivai šypsojo. Vokietis gulėjo nurimęs. Miestiečiai dabar žiūrėjo į abu amerikiečius ramiai ir kiek sutrikę.

— Velniop jį, — pasakė Kynas, kabindamasis karabiną ant peties. — Jis vis tiek merdėjo. Kodėl nesuteikti malonumo damai?

— Teisingai, — ryžtingai pasakė ponia Diumulen. — Gerai. Labai ačiū.

Ji apsisuko, ir minia prasiskyrė ją praleisdama. Maiklas žiūrėjo į tolstančią mažutę, storą, beveik juokingą figūrėlę, kurią subjaurojo dažni gimdymai, skalbimas, begalinės valandos virtuvėje. Svyruodama į šonus moteris per aikštę nuėjo ten, kur gulėjo negraži valstietė mergina su užsivertusiu sijonu, visiems laikams atsikračiusi savo negražumo ir sunkaus darbo fermoje.

Prancūzai išsiskirstė. Amerikiečiai dviese liko prie vokiečio kūno. Maiklas žiūrėjo, kaip žmogus su peršautu plaučiu buvo pakeltas ir nuneštas į viešbutį, tada atsigręžė į Kyną. Tas buvo palinkęs prie lavono ir naršė kišenes. Atsistojo laikydamas rankoje piniginę. Atsegęs išėmė perlenktą kortelę.

— Atsiskaitymo knygelė, — pasakė jis. — Joachimas Riteris, devyniolikos metų. Alga neišmokėta tris mėnesius. — Kynas nusijuokė. — Visai kaip amerikiečių kariuomenėje.

Paskui jis rado nuotrauką.

— Joachimas su panele, — pasakė jis, duodamas nuotrauką Maiklui. — Pažiūrėk, patraukli pupytė.

Maiklas tylėdamas žiūrėjo į nuotrauką. Iš nuotraukos, darytos kažkur parke, į jį žvelgė lieknas, žvalus jaunuolis ir apvalutė šviesiaplaukė mergaitė, žaismingai užsidėjusi kareivišką savo vaikino kepurę. Kitoje nuotraukos pusėje buvo kažkas parašyta vokiškai.

— „Amžinai tavo glėbyje. Elza“, — išvertė Kynas. — Čia taip parašyta. Vokiškai. Nusiųsiu žmonai, tegu išsaugo. Bus įdomus suvenyras.

Maiklui drebėjo rankos laikant šį blizgantį pramogų parko vaizdelį. Jam norėjosi suplėšyti nuotrauką. Jis nekentė Kyno, bjaurėdamasis galvojo apie tai, kad vėliau, po daugelio metų, Jungtinėse Valstijose šitas pailgaveidis, didžiadantis vyras patenkintas čiupinės nuotrauką ir su malonumu prisimins šio ryto įvykius. Bet Maiklas neturėjo teisės plėšyti nuotrauką. Kad ir kaip jis nekentė Kyno, tačiau suprato, kad Kynas nusipelnė savo suvenyro. O tuo metu jis, Maiklas, delsė ir dvejojo. Kynas pasielgė kaip tikras kareivis. Jis nedvejojo ir nesibaimino, greitai įvertino situaciją ir sunaikino priešą, o visi kiti sutriko netikėtai užklupti. Gal Kynas pasielgė teisingai, nužudęs sužeistąjį vaikinuką. Juk jie negalėjo vežtis sužeistojo, būtų palikę jį miestelio gyventojams, ir tie vis tiek būtų suknežinę jam galvą, vos Maiklas būtų dingęs už posūkio. Nykusis sadistas Kynas įvykdė liaudies valią, juk tai liaudžiai tarnauti juos ir atsiuntė į Europą. Tuo vieninteliu šūviu Kynas leido pajusti engiamiems, išgąsdintiems miestelio gyventojams, kad teisingumas įvykdytas, kad šį rytą jie pagaliau sumokėjo priešui už visas kančias, patirtas per ketverius metus. Maiklui reikėtų džiaugtis, kad šalia buvo Kynas. „Aš to niekada nebūčiau padaręs, o tikriausiai reikėjo padaryti...“

Maiklas sugrįžo prie Stelevato, tebestovinčio prie džipo. Jautėsi bjauriai. „Dėl to mus čia siuntė, dėl to viskas sumanyta — žudyti vokiečius. Turėčiau būti linksmas, džiaugtis sėkme...“

Bet jis nesidžiaugė. „Esu nevisavertis, — galvojo jis. — Aš, Maiklas Vaiteikeris, esu nevisavertis, įtartinas civilis, kareivis, nesugebantis žudyti“. Merginų bučiniai kelyje, rožėmis išpuoštos pakelės — tai skirta ne jam, jis to nenusipelnė... Kynas, paleidęs kulką į galvą mirštančiajam, slepiantis piniginėje svetimą nuotrauką kaip suvenyrą — štai tas kareivis, kurį europiečiai sveikina saulės nutviekstuose keliuose palei visą pakrantę... Kynas, nugalėtojas, amerikietis išvaduotojas, tinkamiausias šį keršto mėnesį.

Pro šalį motociklu prariaumojo prancūzas su Raudonojo Kryžiaus raiščiu. Jis linksmai mostelėjo jiems, nes dabar turėjo du naujus automatus, daugybę šovinių ir vežė juos savo draugams, kovojantiems Paryžiaus barikadose. Maiklas neatsigręžė, kai tas vyras su juokingomis trumpomis kelnėmis, aptvarstyta galva apvažiavo nugriuvusį automobilį, pasuko už kampo ir visu greičiu nulėkė ten, kur aštuoni šimtai vokiečių, kur užminuotos kryžkelės, kur sostinė Paryžius.

— Viešpatie, — ištarė Stelevatas švelniu itališku, kiek prikimusiu iš susijaudinimo balsu. — Tai bent rytelis. Kaip jautiesi?

— Puikiai, — atsakė Maiklas. — Puikiai...

— Niki, nori pažiūrėti į vokiečius? — pasiūlė Kynas.

— Nenoriu, — atsakė tas. — Paliksime juos laidojimo komandai.

— Pasiimtum kokį įdomų suvenyrą, — neatstojo Kynas. — Pasiųstum artimiesiems.

— Mano artimiesiems suvenyrų nereikia, — atsakė italas. — Vienintelis suvenyras, kurį jie nori gauti iš Prancūzijos — tai aš.

— Pažiūrėk. — Kynas vėl ištraukė nuotrauką ir pakišo Stelevatui po nosimi. — Jis buvo vardu Joachimas Riteris.

Stelevatas paėmė nuotrauką ir įdėmiai pažiūrėjo į ją.

— Vargšė mergaitė, — pasakė jis, — vargšė šviesiaplaukė...

Maiklas beveik norėjo apkabinti Stelevatą.

— Reikia grįžti į vandens tiekimo punktą ir papasakoti vyrams, kas čia nutiko, — pasakė jis. — Jie tikriausiai girdėjo šūvius ir mirtinai išsigando.

Maiklas jau lipo į džipą, bet stabtelėjo. Pagrindine gatve lėtai važiavo kitas džipas. Kynas spragtelėjo gaiduką.

— Neskubėk, — griežtai pasakė Maiklas. — Ten mūsiškiai.

Džipas privažiavo prie jų. Maiklas pažino Kramerį ir Morisoną, jie prieš tris dienas dirbo su Peivenu. Miestelio gyventojai būriavosi prie viešbučio laiptų ir spoksojo į naujai atvykusius.

— Sveiki, vaikinai! — sušuko Morisonas. — Smaginatės?

— Tikrai buvo smagu, — entuziastingai atsiliepė Kynas.

— Kas čia įvyko? — paklausė Krameris, skeptiškai mostelėjęs galva į negyvus vokiečius ir apvirtusį automobilį. — Avarija?

— Aš juos nušoviau, — garsiai pasigyrė išsišiepęs Kynas. — Neblogas laiminkis per vieną dieną!

— Jis juokauja? — paklausė Krameris Maiklo.

— Ne, — atsakė Maiklas. — Visus nušovė jis.

— Jėzau! — nusistebėjo Krameris ir pagarbiau pažiūrėjo į Kyną, kuris nuo pirmų išsilaipinimo Normandijoje dienų buvo dalinio pajuokos objektas. — Senas pagyrūnas Kynas... Ką tu pasakysi!

— Civilių administravimo tarnyba, — pritarė Morisonas, — o patekote į tokį pragarą.

— Kur Peivenas? — paklausė Maiklas. — Ar jis šiandien atvažiuos?

Morisonas ir Krameris išpūtę akis žiūrėjo į vokiečius. Kaip daugelis kitų jų skyriaus kareivių, atvykę į Prancūziją jie nė karto neregėjo mūšio, todėl dabar neslėpė padaryto įspūdžio.

— Pasikeitė planai, — pasakė Krameris. — Kariuomenė pro čia nežygiuos. Peivenas atsiuntė mus parsivežti jūsų. Jis dabar miestelyje, kuris vadinasi Rambujė. Už valandos kelio nuo čia. Visi laukia varliaėdžių divizijos, ji turi pirmoji pergalingai įžengti į Paryžių. Mes žinome kelią. Niki, važiuosit su mumis.

Stelevatas klausiamai pažiūrėjo į Maiklą. Maiklas tarsi neteko žado, jam šiek tiek palengvėjo nusimetus pareigą daryti sprendimus.

— Važiuokim, Niki, — pagaliau ištarė jis. — Užvesk variklį.

— Neramus miestelis, — pasakė Krameris. — Gal mus čia pavalgydintų?

— Mirštu iš bado, — palaikė jį Morisonas. — Mielai suvalgyčiau žlėgtainį su keptomis bulvytėmis.

Mintis, kad reikės dar užtrukti šitame miestelyje, kur juos stebi nedraugiški gyventojų žvilgsniai, kur prie bakalėjos parduotuvės guli negyvi vokiečiai, Maiklui atrodė nepakeliama.

— Važiuosime pas Peiveną, — pasakė jis. — Jam gali mūsų prireikti.

— Mane labiausiai nervina pirmos klasės eiliniai, — burbėjo Morisonas. — Vaiteikeri, tavo laipsnis tau per aukštas.

Bet jie apgręžė džipą. Stelevatas irgi apsigręžė ir nuvažiavo paskui juos. Maiklas nejudėdamas sėdėjo priekinėje sėdynėje, žiūrėjo priešais save, stengėsi nedirstelėti į viešbutį, kur kaimynų apsupta stovėjo ponia Diumuleri.

— Pone, — pasigirdo garsus ir valdingas ponios Diumulen balsas. — Pone!

Maiklas sunkiai atsiduso.

— Sustok, — liepė jis.

Stelevatas sustojo ir pyptelėjo Morisonui. Tas taip pat sustojo.

Ponia Diumulen, visos grupės lydima priėjo prie džipo. Ji sustojo prie Maiklo, o jai už nugaros susibūrė pavargę, darbo išsekinti ūkininkai ir parduotuvių savininkai, vilkintys šiurkščiais, padėvėtais drabužiais.

— Pone, — kreipėsi ponia Diumulen į jį ir vėl sukryžiavo rankas ant savo beformės krūtinės. Apiplyšęs megztinis plevėsavo ant jos plačių strėnų. — Jūs ketinate išvažiuoti?

— Taip, ponia, — ramiai atsakė Maiklas. — Toks įsakymas.

— O aštuoni šimtai vokiečių? — paklausė ji vos tramdydama įsiūtį.

— Abejoju, ar jie čia pasirodys.

— Abejojate? — mėgdžiojo jį ponia Diumulen. — O jeigu jie nieko nežino apie jūsų abejones? Jeigu jie vis dėlto pasirodys?

— Apgailestauju, ponia, bet mums reikia važiuoti, — nuvargusiu balsu pasakė Maiklas. — O jeigu jie ir įžengtų į miestelį, kokia jums nauda iš penkių amerikiečių?

— Vadinasi, pametate mus, — suriko moteris. — O vokiečiai ateis, pamatys tuos keturis lavonus ir išžudys visus miestelio vyrus, moteris ir vaikus! To jūs nepadarysite! Privalote likti ir ginti mus!

Maiklas nuvargusiu žvilgsniu pažiūrėjo į kareivius dviejuose džipuose. Jų tik penki toje prakeiktoje aikštėje: Stelevatas, Kynas, Morisonas, Krameris ir jis. Iš jų penkių tik Kynas šaudė į žmones, ir jo pastangų vienai dienai gana. „Viešpatie! — pagalvojo Maiklas ir apgailestaudamas dirstelėjo į ponią Diumulen. Ta mažiukė moteris stovėjo pikta ir rūsti kaip tikras pareigos įsikūnijimas. — Jeigu čia pasirodys tas vaiduokliškas vokiečių batalionas, ar jus išgelbės šitie penki kareiviai?“

— Ponia, — garsiai pasakė jis, — mes nieko negalime padaryti. Mes — ne visa amerikiečių armija. Važiuojame ten, kur mums liepiama, ir darome tai, ką mums įsako.

Jis nužvelgė sunerimusius, smerkiančius gyventojų veidus tikėdamasis, kad jie supras jo gerus ketinimus, apgailestavimą, bejėgiškumą. Veltui tikėjosi. Nė viename žvilgsnyje nepastebėjo supratimo ugnelės; persigandę vyrai ir moterys žiūrėjo iš padilbų, įsitikinę, kad juos palieka tikrai mirčiai, kad dar šiandien jų lavonai voliosis miesto griuvėsiuose.

— Atleiskite, ponia, — pasakė Maiklas vos neverkdamas, — niekuo negaliu padėti...

— Neturėjote teisės atvažiuoti, — pasakė ponia Diumulen netikėtai ramiu balsu, — jeigu neketinote pasilikti. Vakar tankai, šįryt jūs. Nors vyksta karas, kad ir kas jūs būtumėt, neturite teisės taip elgtis su žmonėmis...

— Niki, — pasakė Maiklas kimiu balsu, — važiuojam iš čia. Greičiau!

— Kiaulystė, — šūktelėjo ponia Diumulen, kalbėdama visų išsikankinusių gyventojų vardu, kai Stelevatas pradėjo važiuoti. — Niekšiška, nežmoniška ir...

Paskutinių žodžių Maiklas nebegirdėjo. Nesidairydami jie greitai išvažiavo iš miestelio ir paskui Kramerį ir Morisoną nuskubėjo ten, kur jų laukė pulkininkas Peivenas.

Ant stalo stovėjo buteliai šampano, taurėse atsispindėjo šimtų žvakių šviesa, nes tik jos apšvietė naktinį klubą. Salė buvo pilnutėlė. Tuzino valstybių mundurai maišėsi su linksmų spalvų suknelėmis, apnuogintomis rankomis, puošniomis šukuosenomis. Rodėsi, kad visi kalba tuo pat metu. Vakar išlaisvintas Paryžius, šiandien įvyko paradas, snaiperiai šūviais saliutavo nuo stogų. Apie visa tai čia buvo kalbama daug ir garsiai, stengiantis perrėkti trio, kuris kampe taip pat garsiai grojo „Iškeliausiu į Bafalą“.

Peivenas sėdėjo priešais Maiklą ir plačiai šypsojosi dantimis sukandęs cigarą. Viena ranka buvo lengvai apkabinęs pablukusią panelę ilgomis dirbtinėmis blakstienomis, o kita kartkartėmis išsiimdavo iš burnos cigarą ir draugiškai mojo juo Maiklui, šalia kurio sėdėjo korespondentas Ehernas, renkantis medžiagą apie baimę straipsniui į Collier‘s ir vidutinio amžiaus elegantiškas lakūnas prancūzas. Netoliese sėdėjo du korespondentai amerikiečiai, jau gerokai apsvaigę. Jie rimtai, solidžiais balsais kalbėjosi tarpusavyje.

— Generole, — sakė vienas korespondentas, — aš priėjau upę. Ką įsakysite daryti?

— Kelkitės į kitą pusę.

— Negaliu, sere. Kitoje pusėje yra aštuonios tankų divizijos.

— Nušalinu nuo vadovavimo. Jeigu jūs negalite persikelti per upę, rasiu tokį, kuris gali.

— Iš kur atvykai, bičiuli? — paklausė pirmasis.

— Iš Sent Luiso.

— Duokš penkis.

Jie paspaudė vienas kitam rankas, bet antrasis pridūrė:

— Nušalinu jus...

Tada abu išgėrė ir įsistebeilijo į šokančiuosius.

— Ak, — kalbėjo lakūnas prancūzas, kuris atitarnavo tris terminus anglų aviacijoje ir atvyko į Paryžių tvarkyti kažkokių bendrų reikalų su 2-rąja prancūzų tankų divizija, — puikios buvo dienelės. — Jis kalbėjo apie 1928 metus Niujorke, kai lankėsi Amerikoje kažkurioje brokerių kontoroje Volstrite. — Turėjau butą Parko aveniu, — pasakojo lakūnas maloniai šypsodamas. — Ketvirtadieniais rengdavau draugams kokteilio vakarėlius. Laikėmės taisyklės: kiekvienas ateina su mergina, kuri čia dar nesilankė. O Dieve! Taip susipažinau su šimtais merginų! — Jis purtė galvą prisimindamas gražias jaunystės dienas. — Vėlų vakarą važiuodavome į Harlemą. Ak, tos juodaodės gražuolės, ta muzika! Kai prisimeni, šiurpas nukrečia! — Jis išgėrė devintą taurę šampano ir plačiai nusišypsojo Maiklui. — Šimtas trisdešimt penktąją gatvę pažinojau geriau negu Vandomo aikštę. Po karo vėl ten nuvyksiu. Galbūt, — susimąstęs užbaigė jis, — išsinuomosiu butą Šimtas trisdešimt penktojoje gatvėje.

Tamsiaplaukė moteris su juodų nėrinių saliu ant pečių atsistojo nuo kito stalelio, priėjo prie jų ir pabučiavo lakūną.

— Mielas leitenante, — pasakė ji, — aš taip džiaugiuosi matydama prancūzą karininką.

Lakūnas atsistojo, oriai nusilenkė ir pakvietė tamsiaplaukę šokti. Jie apsikabino ir smulkiais žingsneliais nutipeno per prisigrūdusią šokių aikštelę. Muzikantai grojo rumbą, ir lakūnas, vilkintis elegantišką mėlyną mundurą, šoko kaip kubietis linguodamas kūnu, o veidas išliko orus ir pakylėtas.

— Vaiteikeri, — kreipėsi Peivenas į Maiklą, — būsi tikras kvailys, jeigu kada nors išvažiuosi iš šito miesto.

— Sutinku su jumis, pulkininke, — atsakė Maiklas. — Kai baigsis karas, paprašysiu, kad mane paliktų pačiuose Eliziejaus laukuose.

Akimirką jis tuo patikėjo. Kai važiuodamas sunkvežimių kolonoje jis pamatė Eifelio bokšto viršūnę, kylančią virš Paryžiaus stogų, jį apėmė jausmas, kad pagaliau jis parvyko į tikruosius namus. Jį pagavo bučinių, rankų paspaudimų ir sveikinimų banga, jis godžiai skaitė gatvių pavadinimus, išlikusius atmintyje nuo vaikystės: Rivoli gatvė, Operos aikštė, Kapucinų bulvaras, jis pasijuto išsilaisvinęs iš nuodėmių ir širdgėlos. Net atsitiktiniai susidūrimai parkuose ir tarp paminklų, kai vokiečiai stengėsi sunaudoti visą amuniciją prieš pasiduodami, jam atrodė savaime suprantami ir derantys susipažįstant su šiuo puikiu miestu. Krauju aptaškytos gatvės, sužeistieji ir mirštantieji, kuriuos Pasipriešinimo sanitarės skubiai kažkur gabeno, Maiklo akimis teikė dramatiškumo didžiajam išlaisvinimo aktui.

Jis žinojo, kad niekada neprisimins, kaip viskas vyko iš tikrųjų. Prisimins tik daugybę bučinių, lūpų dažus ant marškinių, ašaras, apkabinimus ir tai, kad tomis akimirkomis jautėsi stiprus, nepažeidžiamas ir mylimas.

— Ei, jūs! — šūktelėjo pirmasis korespondentas.

— Klausau, sere, — atsakė antrasis.

— Kur antrosios tankų divizijos štabas?

— Nežinau, sere. Ką tik atvykau iš Kamp Sankso.

— Nušalinu jus nuo pareigų.

— Klausau, sere.

Abu oriais veidais išgėrė.

— Prisimenu, — išgirdo Maiklas Eherno balsą, — kad praėjusį kartą aš klausinėjau tavęs apie baimę.

— Taip, klausinėjai, — atsakė Maiklas, draugiškai žiūrėdamas į raudoną įdegusį veidą ir rimtas pilkas akis. — Ar leidyklos šiomis dienomis dar domisi baimės tema?

— Nutariau šia tema nebesidomėti, — atvirai prisipažino Ehernas. — Ir taip jau persistengta. Kaltos rašytojų knygos apie aną karą, ir dar psichoanalizė. Baimė pradėta laikyti gerbtinu jausmu, apie tai priskalambyta iki koktumo. Bet tai civilių požiūris. Kareivius baimė jaudina mažiau, negu nori mums įpiršti rašytojai. Karo, kaip nepakeliamo išgyvenimo, vaizdas yra neteisingas. Aš įdėmiai stebėjau, daug svarsčiau. Karas yra malonus, malonus beveik kiekvienam jame dalyvaujančiam. Karas yra normalus, beveik priimtinas reiškinys. Kas tave labiausiai sujaudino per pastarąjį mėnesį Prancūzijoje?

— Na, — pradėjo Maiklas, — gal...

— Linksmumas, — nutraukė jį Ehernas. — Visuotinė šventė. Juokas. Juoko banga nešė mus tris šimtus mylių per priešo pozicijas. Apie tai parašysiu į Collier‘s.

— Puiku, — rimtai pasakė Maiklas. — Nekantriai lauksiu straipsnio.

— Vienintelis rašytojas, teisingai aprašęs mūšį, buvo Stendalis. — Ehernas pasilenkė ir beveik prisikišo Maiklui prie veido. — Tik tris rašytojus visoje literatūros istorijoje verta skaityti antrą kartą. Stendalį, Vijoną ir Floberą.

— Po mėnesio karas baigsis, — postringavo gražuolis anglų korespondentas kitoje stalo pusėje. — O gaila. Reikėtų nužudyti dar daug vokiečių. Kol karas vyksta, žudysime juos iš įkarščio. O kai karas baigsis, vis tiek reikės žudyti, bet šaltakraujiškai. Bijau, kad mes, anglai ir amerikiečiai, pasistengsime išsisukti nuo tos nemalonios pareigos ir Europos viduryje paliksime galingo priešo kartą. Aš asmeniškai, nors tai nedora, meldžiuosi, kad sėkmė negailestingai nusigręžtų nuo mūsų...

„Mieloji, brangioji, būk man švelni“, — dainavo muzikantas angliškai su ryškiu akcentu.

— Stendalis tiksliai pastebėjo kare kažką netikėta, beprotiška ir juokinga, — kalbėjo toliau Ehernas. — Prisimeni, jis savo dienoraštyje rašo, kaip vienas pulkininkas rinko kareivius per Rusijos kampaniją.

— Deja, neprisimenu, — atsakė Maiklas.

— Kokia padėtis? — klausė pirmasis korespondentas.

— Mus apsupo dvi divizijos.

— Nušalinu jus nuo pareigų. Jeigu nesugebate persikelti per upę, paskirsiu tokį, kuris sugebės.

Abu išgėrė.

— Atrodote nelinksmas, mielas kareivi. — Prie stalelio priėjo aukšta tamsiaplaukė gėlėta suknele, kuriai Maiklas prieš penkiolika minučių nusišypsojo per visą salę. Ji pasilenkė prie Maiklo ir uždėjo delną jam ant rankos. Suknelė buvo su gilia iškirpte, ir Maiklas spėjo pamatyti gražias, tvirtas, rusvas krūtis. — Ar nenorėtumėte pašokti su dėkinga dama?

Maiklas jai nusišypsojo.

— Po penkių minučių, — atsakė jis, — kai prablaivės galva.

— Gerai, — sutiko mergina ir viliojamai nusišypsojo. — Žinote, kur sėdžiu...

— Taip, žinau.

Maiklas žiūrėjo, kaip nueidama mergina vikriai sukiojasi tarp šokėjų, kaip banguoja jos gėlėta suknelė. „Ji graži, labai graži, — žavėjosi Maiklas. — Reikėtų pasimylėti su paryžiete ir taip oficialiai pažymėti mūsų įžengimą į Paryžių“.

— Galima parašyti ištisus tomus apie vyrų ir moterų santykius karo metais, — pasakė Ehernas.

— Neabejoju, — atsakė Maiklas.

Mergina atsisėdo prie savo stalelio ir nusišypsojo jam.

— Sveiki ir laisvi santykiai su tragizmo ir skubos atspalviu, — kalbėjo Ehernas. — Štai kad ir aš. Detroite turiu žmoną ir du vaikus. Dievinu savo žmoną, bet pagalvojus apie ją mane apima nuobodulys. Ji paprasta, smulkutė moteris retėjančiais plaukais. O Londone gyvenau su tokia geidulinga devyniolikmete, dirbusia Tiekimo ministerijoje. Ji išgyveno karą, supranta, ką patyriau, ir aš su ja laimingas. Ar galėčiau nemeluodamas teigti, kad noriu grįžti į Detroitą?

— Taigi, — mandagiai užjautė jį Maiklas. — Kiekvienam savi rūpesčiai.

Kitame salės gale pasigirdo riksmai. Keturi jauni prancūzai su Pasipriešinimo raiščiais ir šautuvais tempė per šokančių minią jauną vaikiną. Jo veidu plūdo kraujas iš gilios žaizdos kaktoje.

— Meluojate! — šaukė vaikinas kruvinu veidu. — Jūs visi meluojate! Aš toks pat kolaborantas, kaip kiekvienas kitas šitoje salėje!

Vienas iš Pasipriešinimo vyrų trenkė suimtajam į sprandą. Vaikino galva nusviro ir jis nutilo. Jį nutempė laiptais aukštyn pro žvakides, pritaisytas prie rudų sienų. Orkestras užgrojo dar garsiau.

— Barbarai! — angliškai pareiškė keturiasdešimtmetė moteris, atsisėdusi prie Maiklo stalelio į prancūzo lakūno vietą. Jos nagai buvo ilgi, tamsiai raudoni, juoda suknelė paprasta, bet elegantiška, ji pati tebebuvo labai graži. — Juos visus reikėtų suimti. Jie tik ir ieško preteksto kelti sąmyšiui. Siūlysiu, kad amerikiečiai juos nuginkluotų. — Ji kalbėjo su grynu amerikietišku akcentu. Ehernas ir Maiklas sutrikę spoksojo į ją. Ji energingai linktelėjo Ehernui ir kiek šalčiau Maiklui, iš karto pastebėjusi, kad jis ne karininkas. — Meiblė Kasper, — prisistatė ji. — Nežiūrėkite taip nustebę. Aš iš Skenektadžio.

— Labai malonu, Meible, — mandagiai atsakė Ehernas ir linktelėjo neatsistodamas nuo kėdės.

— Žinau, ką kalbu, — karštai šnekėjo ponia iš Skenektadžio, aiškiai išmaukusi ne vieną taurę. — Gyvenu Paryžiuje dvylika metų. Kiek man teko patirti! Jūs korespondentas, galėčiau papasakoti jums, kaip gyvenome vokiečių okupuoti...

— Mielai išklausyčiau...

— Maisto produktų stygius, kortelės, — pradėjo Meiblė Kasper, įsipylusi pilną taurę ir vienu mauku nugėrusi daugiau negu pusę. — Vokiečiai rekvizavo mano butą, per dvi savaites liepė išsivežti baldus. Laimė, susiradau kitą butą, kuriame prieš karą gyveno žydai. Vyro jau nebėra gyvo, o šiandien, tik įsivaizduokite, kitą dieną po išlaisvinimo ateina ta moteris ir reikalauja, kad išsikraustyčiau iš jos buto. Kai atsikrausčiau, butas buvo tuščias. Man užteko sumanumo gauti raštiškus liudininkų parodymus. Jaučiau, kad gali šitaip atsitikti. Jau kalbėjausi su pulkininku Harviu iš mūsų armijos, jis mane nuramino. Pažįstate pulkininką Harvį?

— Deja, ne, — atsakė Ehernas.

— Prancūzijoje mūsų laukia sunkūs laikai. — Meiblė Kasper išgėrė šampaną iki dugno. — Galvas pakėlė visokios padugnės. Triukšmadariai vaikšto ginkluoti.

— Kalbate apie Pasipriešinimo dalyvius? — paklausė Maiklas.

— Taip, kalbu apie juos.

— Juk jie vieni kovojo pogrindyje, — pasakė Maiklas, stengdamasis per triukšmą suprasti, kur toji moteris suka.

— Pogrindyje! — Meiblė Kasper paniekinamai purkštelėjo. — Įkyrėjo man tas pogrindis. Kas ėjo į pogrindį? Visokio plauko tinginiai, agitatoriai ir nevykėliai, neturintys šeimų, turto ir darbo... Padorūs žmonės buvo per daug užimti, o dabar mums visiems teks už tai mokėti, jeigu jūs nepadėsite. Išvadavote mus nuo vokiečių, tai dabar vaduokite nuo prancūzų ir rusų. — Pastačiusi tuščią taurę ji atsikėlė. — Patarimas protingiems, — pridūrė ji rimtai linkteldama.

Maiklas žiūrėjo jai įkandin. Ji vingiavo tarp netvarkingai sustatytų stalelių su savo gražia juoda suknele.

— Viešpatie, — tyliai pasakė Maiklas. — Ji dar ir iš Skenektadžio.

— Kaip jau minėjau, — tęsė pokalbį Ehernas, — karas yra netvarkinga prieštaringų elementų sankaupa...

— Informuokite apie padėtį, — reikalavo pirmasis korespondentas.

— Apsupo mano kairįjį flangą, — atsakė antrasis. — Dešinysis flangas sumuštas, centras atstumtas. Aš ketinu pulti...

— Perduokit vadovavimą kitam.

— Po karo, — kalbėjo anglas korespondentas, — ketinu nusipirkti namuką prie Biarico ir ten apsigyventi. Negaliu pakęsti angliško maisto. O jeigu man teks nuvykti į Londoną, tai skrisiu su pilnu krepšiu produktų ir valgysiu viešbučio kambaryje.

— Tas vynas per trumpai laikytas, — pareiškė ryšių su visuomene karininkas su naujutėlaičiu pistoleto dėklu ir blizgančiu diržu per petį.

— Jeigu galima turėti vilties ateičiai, — pasiekė Maiklą Peiveno balsas. Jis pamokslavo dviem jauniems amerikiečiams, pėstininkų karininkams, akivaizdžiai išbėgusiems į miestą nakčiai be leidimo, — tai ta viltis priklauso Prancūzijai. Amerikiečiams per maža kariauti už Prancūziją, jie turi ją suprasti, padėti jai atsikelti, elgtis su ja kantriai. O tai nelengva, nes prancūzai — neramiausia tauta pasaulyje. Jie erzina mus šovinizmu, panieka kitiems, savo mąstymu, nepriklausomu būdu ir išdidumu. Jeigu būčiau Jungtinių Valstijų prezidentas, siųsčiau Amerikos jaunimą ne į koledžus, o dviem metams į Prancūziją. Vaikinai daug sužinotų apie maistą, apie meną. Merginos apie seksą. Po penkiasdešimties metų ant Misisipės krantų susikurtų tikra Utopija...

Mergina gėlėta suknele visą laiką įtemptai stebėjo Maiklą, o sutikusi jo žvilgsnį plačiai nusišypsodavo ir linkteldavo.

— Mūsų literatūra apeina ratu neracionalųjį karo pradą, — toliau kalbėjo Ehernas. — Priminsiu tą patį Stendalio pulkininką...

— Kuo tas pulkininkas įdomus? — išsiblaškęs paklausė Maiklas, o jo mintys svajingai suposi ant šampano purslų, tabako dūmų, kvepalų aromato, žvakių šviesos ir aistros bangų...

— Kai jo kareiviai prarado kovinę dvasią, — pradėjo pasakoti Ehernas griežtu, įtaigiu balsu, kuriame girdėjosi karingos gaidelės, — ir rusų puolami jau rengėsi bėgti, pulkininkas garsiai iškeikė juos bjauriausiais žodžiais, pakėlė kardą ir sušuko: „Mano šiknaskylė apvali kaip obuolys! Paskui mane!“ Kareiviai nusekė paskui jį ir sulaikė rusus. Neracionalu, — profesoriaus tonu pasakė Ehernas, — nelogiška, bet užkliudė patriotinę stygą, pakėlė kareivių dvasią ir jie laimėjo.

— Ak, — apgailestaudamas pasakė Maiklas, — tokių pulkininkų šiandien nėra.

Kažkoks girtas anglas kapitonas užtraukė visu balsu perrėkdamas orkestrą: „Mes padžiausime skalbinius ant Zigfrydo linijos.“ Kiti balsai pasigavo dainą. Orkestras nutraukė šokių melodiją ir pritarė dainuojantiems. Girtasis kapitonas, stambus raudonveidis vyrukas, stvėrė merginą ir pradėjo šokti. Kitos poros stojosi už jo, ilga dvidešimties porų vora sukiojosi tarp popierinių staltiesių ir kibirėlių šampano buteliams, jie dainavo atkraginę galvas, rankas laikydami priešais esančiam šokėjui ant liemens. Jie priminė gyvatės triumfo šokį, taip šoka koledžo studentai, kai laimi jų futbolo komanda, tik dabar buvo šokama uždaroje patalpoje žemomis lubomis, apšviestoje žvakėmis, o daina kurtino ausis.

— Gražu, — pasakė Ehernas, — tik per daug įprasta ir literatūriniu požiūriu neįdomu. Bet juk natūralu, kad po tokios pergalės išlaisvintojai ir išlaisvintieji šoka ir dainuoja. Kaip būtų šaunu, jeigu būčiau galėjęs būti Sevastopolyje, caro rūmuose, kai kadetai, pripildę baseiną šampano iš caro atsargų, maudė jame nuogas balerinas laukdami ateinat Raudonosios armijos, kuri juos visus iššaudys! Atsiprašau, — pasakė Ehernas stodamasis, — turiu prisidėti prie jų.

Jis prasibrovė pro stalelius ir uždėjo rankas ant liemens Meiblei Kasper iš Skenektadžio. Ji kaip tik buvo šokančiųjų voros gale, lingavo tafta aptemptais klubais ir garsiai dainavo. Mergina su gėlėta suknele priėjo prie Maiklo, nusišypsojo ir ištiesė ranką.

— Pašoksime?

— Pašoksime, — atsakė Maiklas.

Jis atsistojo ir paėmė ją už rankos. Jie sustojo vienas paskui kitą, mergina priekyje, jos grakštūs klubai atgijo po plonu suknelės šilku.

Dabar jau šoko visi. Ilga šilku ir uniformomis marguojanti šokančiųjų eilė vingiavo po salę, pro garsiai grojantį orkestrą, tarp stalelių. „Mes padžiausime skalbinius ant Zigfrydo linijos, — dainavo jie. — Mama, ar turi nešvarių skudurų?“

Maiklas stengėsi dainuoti garsiau už kitus, jo balsas buvo prikimęs iš laimės, jis tvirtai laikė rankose liekną geidžiamos merginos liemenį ir džiaugėsi, kad mergina iš visų salėje švenčiančių vyrų išsirinko jį. Pagautas skambios muzikos bangos, jis kartu su visais šaukė šiurkščius, pergalingus dainos žodžius, iš kurios taip negailestingai tyčiojosi vokiečiai, 1939 metais išgirdę britus dainuojant pirmą kartą. Maiklas jautė, kad šį vakarą visi vyrai yra jam draugai, visos moterys myli tik jį, visi miestai priklauso jam vienam, visas pergales laimėjo jis, o gyvenimas amžinas...

— „Mes padžiausime skalbinius ant Zigfrydo linijos, — žvakių šviesoje drauge su visais garsiai šaukė Maiklas, — jeigu Zigfrydo linija liks.“ — Ir Maiklas tikėjo, kad gyventa dėl šitos akimirkos, dėl jos perplauktas vandenynas, dėl jos eita su šautuvu, dėl jos išvengta mirties.

Daina baigėsi. Mergina gėlėta suknele atsisuko į Maiklą ir karštai pabučiavo jį, ištirpdama jo glėbyje. Jis svaigo nuo šampano ir heliotropu atsiduodančių kvepalų aromato, o žmonės, tarytum linksmi, šėlstantys Naujųjų metų sutikimo svečiai, užtraukė sentimentalią, jaudinančią dainą „Kaip mums jaunystės neminėt“.

Prancūzas lakūnas, 1928 metais gyvenęs Parko aveniu, ten rengęs neįprastus kokteilių vakarėlius, naktimis lankęsis Harleme, tris terminus atskraidęs Lotaringijos eskadrilėje, netekęs daug draugų ir dabar atsidūręs Paryžiuje, dainavo nesigėdydamas ašarų, srūvančių jo gražiu, nuvargusiu veidu. „Kaip mums jaunystės neminėt su bičiuliu senu, — dainavo jis apkabinęs Peiveną per pečius. Tą linksmą vakarą pagaliau išsiveržė į paviršių širdyje susikaupęs tėvynės ilgesys. — Kaip neliūdėt, nesigailėt prabėgusių dienų?“

Mergina vėl karštai pabučiavo Maiklą. Jis užsimerkė ir tyliai lingavo, apkabinęs šią bevardę išlaisvinto miesto dovaną...

Po penkiolikos minučių, kai Maiklas su karabinu rankose lydėjo merginą gėlėta suknele, Peiveną ir jo pablukusią damą tamsiais Eliziejaus laukais Triumfo arkos link, kur gyveno mergina, vokiečiai pradėjo bombarduoti miestą. Po medžiu stovėjo sunkvežimis, ir Maiklas su Peivenu nusprendė pralaukti čia. Jie susėdo ant sunkvežimio bamperio po simboline lapijos priedanga.

Po dviejų minučių Peivenas buvo nebegyvas, Maiklas gulėjo ant asfaltu kvepiančios gatvės ir turėdamas visą sąmonę jautė, kad nebegali pajudinti kojų.

Iš toliau atsklido balsai. Maiklui rūpėjo sužinoti, kas atsitiko merginai gėlėta suknele. Jis mėgino suvokti, kaip viskas įvyko. Bombardavo kitoje upės pusėje, jis negirdėjo krintančios bombos švilpimo...

Paskui prisiminė, kaip nuo sankryžos atriaumojo didžiulis pavidalas... Avarija... Maiklas tyliai nusijuokė. Saugokis vairuotojų prancūzų, nuolat įspėdavo jį draugai.

Jis nepajudino kojų. Peiveno veidas, apšviestas kažkieno žibintuvėlio, buvo baltas kaip popierius, tarsi jis jau seniausiai būtų buvęs negyvas. Paskui kažkoks amerikietis pasakė:

— Žiūrėk, čia amerikietis. Jis negyvas... Tai pulkininkas. Bet panašus į eilinį kareivį...

Maiklas mėgino kažką sakyti apie savo draugą pulkininką Peiveną, bet liežuvis neklausė. Kai vyrai verkiant moterims jį pakėlė atsargiai, kiek buvo įmanoma patamsyje, Maiklas neteko sąmonės...

Trisdešimt trečias skyrius

Stovykla, kur buvo ruošiamas papildymas, buvo įsikūrusi drėgname slėnyje netoli Paryžiaus. Kareiviai gyveno palapinėse ir senuose vokiečių barakuose. Ant sienų tebebuvo ryškiomis spalvomis išpiešti augaloti jauni vokiečiai, besišypsantys vyrai, geriantys alų iš didelių bokalų, ir nuogakojės kaimo merginos, stambios, kaip sunkiasvoriai arkliai. Kiekvieno piešinio viršuje puikavosi erelis ir svastika. Amerikiečiai įamžino savo buvimą šioje įsimintinoje vietoje, ant sienų įrašę savo vardus. Margavo užrašai: „Seržantas Džo Zakaris, Kanzas Sitis, Misūris“, „Mejeris Grinbergas, pirmos klasės eilinis, Bruklinas, JAV“...

Tūkstančiai vyrų, laukiančių stovykloje, kol bus pasiųsti į divizijas užimti žuvusiųjų vietų, lėtai vaikštinėjo lapkričio purve. Jie buvo santūrūs ir tylūs, ir labai skyrėsi nuo Maiklo matytų triukšmingų, nuolat besiskundžiančių amerikiečių kareivių. Maiklas stovėjo prie įėjimo į savo palapinę, žiūrėjo į niūrią dulksną ir mintyse lygino šitą stovyklą, kur kareiviai, apsisiautę neperšlampamais lietpalčiais, be tikslo slampinėja ilgais purvinais takais, su gyvulių aptvarais prie Čikagos skerdyklų, kur suvaryti galvijai neramiai laukia neišvengiamos lemties, jausdami skerdimo kvapą.

— Pėstininkas! — karčiai skundėsi jaunas vaikinas Spyras, sėdintis palapinėje. — Mane išsiuntė į Harvardą dviem metams, baigęs aš turėjau būti karininkas, bet jie staiga persigalvojo ir viską pakeitė! Dvejus metus mokęsis Harvarde aš dabar eilinis pėstininkas! Na ir kariuomenė!

— Taip, kiaulystė, — užjausdamas pritarė Krenekas, sėdintis ant gretimos lovos. — Armijoje baisi netvarka. Viskas priklauso nuo pažinčių.

— Aš turiu daug pažįstamų, — piktai pasakė Spyras. — Ar be jų būčiau patekęs į Harvardą? Bet kai atėjo įsakymas perkelti, jie negalėjo man padėti. Mama vos nenumirė sužinojusi.

— Taip, — mandagiai tarė Krenekas. — Koks būtų nuostolis visiems tavo artimiesiems.

Maiklas atsisuko pažiūrėti, ar Krenekas nesišaipo iš Harvardo auklėtinio. Krenekas tarnavo pirmojoje divizijoje kulkosvaidininku, buvo sužeistas Sicilijoje ir išsilaipinimo dieną Normandijoje, o dabar trečią kartą vyks į savo diviziją. Bet tvirtas, kresnas vaikinukas iš Čikagos lūšnynų iš tikrųjų gailėjosi jaunojo ponaičio iš Bostono.

— Ak, vaikinai, — pasakė Maiklas, — gal karas baigsis jau rytoj.

— Gavai asmeninį pranešimą? — paklausė Krenekas.

— Ne, — ramiai atsakė Maiklas, — bet Stars and Stripes rašo, kad rusai žengia į priekį po penkiasdešimt mylių per dieną...

— Jau tie rusai... — Krenekas papurtė galvą. — Nedėčiau vilčių, kad rusai laimės už mus kokį nors karą. Teks siųsti į Berlyną pirmąją diviziją ir pribaigti vokiečius.

— Stengsies vėl patekti į pirmąją diviziją? — paklausė Maiklas.

— Tai jau ne, — atsakė Krenekas papurtęs galvą ir pakėlęs žvilgsnį nuo šautuvo, kurį valė sėdėdamas ant lovos. — Noriu grįžti iš karo gyvas. Pirmoji divizija yra geriausia mūsų armijoje, ir visi tai žino. Ji per daug garsi. Toks viešumas pavojingas. Jeigu yra sunkiausia vieta išsilaipinti, jeigu reikia užimti įtvirtintą aukštumą, jeigu reikia pulti pirmiems, visada prisimenama pirmoji divizija. Grįžti į ją reikštų tą patį, kaip paleisti kulką sau į kaktą. Noriu pakliūti į paprastą, kuklią diviziją, apie kurią niekas nėra girdėjęs, kuri neužėmė nė vieno miesto nuo Perl Harboro laikų. Jeigu pateksiu į pirmąją, tai geriausia, ko galiu tikėtis, būti dar kartą sužeistas. Du kartus gavau „Purpurinę širdį“, abu kartus būrio vaikinai sveikino mane. Vadovybė visada skiria į pirmąją diviziją pačius geriausius generolus, karingiausius ir narsiausius, o eiliniams tai reiškia — lik sveika, kareivio sėkme. Dabar mano šūkis — tegu ir kiti pasižymi. — Jis vėl pasilenkė prie šautuvo ir pradėjo stropiai valyti tepaluotas dalis.

— Kaip ten, fronte? — nervingai klausė Spyras. Jis buvo gražus vaikinas šviesiais banguotais plaukais ir švelniomis mėlynomis akimis. Žiūrint į jį prieš akis iškyla visa kirbinė guvernančių, tetulių ir giminaičių, šeštadienio popietėmis vedžiojusių jį į Kusevitskio koncertus. — Ką reiškia kariauti pėstininkų kuopoje?

— Ką reiškia? — išdainavo Krenekas. — Eini, eini ir eini...

— Ne, klausiu rimtai, — neatlyžo Spyras. — Kaip tai vyksta? Tave nugabena ten ir iš karto liepia kariauti?

— O tu manai, kad pradėsi kariauti po trupučiuką, — atsakė Krenekas. — Ne, brangusis. Tik ne pirmojoje divizijoje.

— O tu? — kreipėsi Spyras į Maiklą. — Kokioje divizijoje tu tarnavai?

Maiklas priėjo prie savo lovelės ir sunkiai atsisėdo.

— Netarnavau jokioje. Aš dirbau Civilių reikalų tarnyboje.

— Civilių reikalų tarnyboje, — pakartojo Spyras. — Norėčiau ten patekti.

— Civilių reikalų tarnyboje? — nusistebėjo Krenekas. — Kaip įsigudrinai gauti „Purpurinę širdį“.

— Paryžiuje ant manęs užlėkė prancūzo taksi. Sulaužė kairę koją.

— Pirmojoje divizijoje už tokį nieką nebūtum jos gavęs, — išdidžiai pareiškė Krenekas.

— Palatoje gulėjome penkiese, — paaiškino Maiklas. — Vieną rytą atėjo kažkoks pulkininkas ir visiems įteikė medalius.

— Gavai penkis taškus! — šūktelėjo Krenekas. — Neblogai. Kada nors dėkosi Dievui, kad tau sužalojo koją.

— Viešpatie, — pasakė Spyras. — Tai bent skirstymo sistema. Žmogus sužalota koja skiriamas pėstininku.

— Koja sugijo, — pasakė Maiklas. — Ji sveika. Tik, anot gydytojų, netvarkinga kosmetiškai, bet jie garantuoja, kad koja puikiai veiks, ypač sausam ore.

— Tegu ir taip, — neatlyžo Spyras. — Kodėl tu negrįžti į Civilių reikalų tarnybą?

— Jeigu esi seržantas arba žemesnio laipsnio karys, — monotoniškai kalbėjo Krenekas, — niekas nesistengs grąžinti tavęs į buvusią dalį. Seržantai ir žemesnio rango kariai — lengvai pakeičiamos dalys.

— Ačiū, Krenekai, — ramiai padėkojo Maiklas. — Maloniausi žodžiai, pasakyti apie mane per pastaruosius devynis mėnesius.

— Koks tavo karinės specialybės numeris? — paklausė Krenekas.

— 745, — atsakė Maiklas.

— 745, — pakartojo Krenekas. — Šaulys. Tai bent specialybė. Lengvai pakeičiama dalis. Mes visi lengvai pakeičiamos dalys.

Maiklas pastebėjo, kaip švelni, maloni jaunojo Spyro burna nervingai persikreipė iš pasibjaurėjimo. Jam aiškiai nepatiko, kad jis irgi priskiriamas prie lengvai pakeičiamų dalių. Toks apibūdinimas neatitiko jo įvaizdžio, kuris rausvais laimės metais buvo kuriamas augant tarp guvernančių ir vėliau sėdint Harvardo auditorijose.

— Turėtų būti divizijų, kuriose tarnauti yra lengviau, — nenusileido Spyras, nerimaudamas dėl būsimos tarnybos.

— Tave gali užmušti bet kurioje amerikiečių armijos divizijoje, — protingai paaiškino Krenekas.

— Kalbu apie tokią diviziją, — pasakė Spyras, — kur žmogus laipsniškai paverčiamas kareiviu, ne iš karto.

— Tave, bičiuli, tame Harvarde, matyt, rimtai auklėjo, — pasakė Krenekas palinkęs prie šautuvo. — Pripūtė į galvą visokių niekų apie tarnybą armijoje.

— Pepjuga, — kreipėsi Spyras į kitą kareivį, kuris tyliai gulėjo ant lovos ir nemirksėdamas žiūrėjo į drėgną brezentą, — kokioje divizijoje tu tarnavai?

Pepjuga nepasuko galvos ir tebespoksojo į brezentą.

— Tarnavau zenitinėje artilerijoje, — negarsiai atsakė jis.

Pepjuga buvo trisdešimt penkerių metų storulis nesveikai gelsvu strazdanotu veidu ir sausais tamsiais plaukais. Jis ištisas dienas gulėdavo lovoje niūriai spoksodamas į erdvę. Maiklas pastebėjo, kad jis dažnai nenueina valgyti. Ant jo uniformos rankovių matėsi nuplėštų seržanto juostelių pėdsakai. Pepjuga nedalyvaudavo palapinėje vykstančiuose pokalbiuose. Nesibaigiantis spoksojimas į erdvę, nevalgymas, nuplėštos juostelės darė jį kitiems paslaptingą.

— Zenitinė artilerija, — išmanančiai lingavo galva Krenekas. — Nebloga tarnyba.

— O ką tu veiki čia? — domėjosi Spyras. Klausinėdamas kiekvieno veterano, Spyras bandė rasti paguodą šiame drėgname lapkričio slėnyje, atsiduodančiame skerdyklos kvapu. — Kodėl nelikai zenitinėje artilerijoje?

— Kartą, — atsakė Pepjuga, nežiūrėdamas į Spyrą, — aš numušiau tris mūsų lėktuvus P-47.

Palapinėje stojo tyla. Maiklui pasidarė nejauku, jis nenorėjo, kad Pepjuga pasakotų toliau.

— Buvau 40 milimetrų patrankos komandoje, — prabilo Pepjuga po pertraukėlės vienodu, bejausmiu balsu. — Mūsų baterija saugojo aerodromą, kur stovėjo lėktuvai P-47. Buvo jau beveik sutemę. Tokiu laiku paprastai užskrisdavo vokiečiai ir iš kulkosvaidžių apšaudydavo aerodromą. Du mėnesius aš neturėjau laisvos dienos, nė vienos nakties nebuvau ramiai išmiegojęs. O dar lyg tyčia gavau žmonos laišką. Ji rašė, kad greitai susilauks kūdikio, o aš juk nebuvau namie dvejus metus...

Maiklas užsimerkė tikėdamasis, kad Pepjuga nutils. Bet šio širdyje buvo susikaupę tiek sielvarto, kad prabilęs jis nebevaliojo sustoti.

— Mano nuotaika buvo baisi, — kalbėjo Pepjuga. — Draugas davė man pusę butelio prancūziškos naminės. Ji stipri, beveik kaip spiritas, užspaudžia gerklę lyg spąstai. Išgėriau ją visą vienas. Tada virš aerodromo pasirodė keli besileidžiantys lėktuvai, kažkas pradėjo rėkti ir aš netekau proto. Buvo jau beveik sutemę, supranti, o vokiečiai paprastai... — Jis nutilo, atsiduso ir perbraukė ranka akis. — Atsukau patranką į juos. Esu taiklus šaulys... Kiti irgi pradėjo šaudyti. Pasakysiu atvirai, ant trečio lėktuvo pamačiau mūsų skiriamuosius ženklus, juostas ant sparnų ir žvaigždę, bet kažkodėl negalėjau liautis šaudęs. Jis skrido visai virš manęs, labai lėtai, užlenkęs skydelius... stengėsi nutūpti. Nesuprantu, kodėl negalėjau liautis... — Pepjuga atitraukė ranką nuo akių. — Du iš jų sudegė, o trečiasis tūpdamas apsivertė ir sudužo. Po dešimties minučių prie manęs priėjo pulkininkas, mūsų grupės vadas. Jaunas vaikinas, iš tų aviacijos pulkininkų. Buvo gavęs Kongreso garbės medalį, kai dar laukėme Anglijoje. Pulkininkas priėjo ir iš karto užuodė degtinės kvapą. Maniau, kad jis nušaus mane vietoje. Aš jo nekaltinu.

Krenekas staigiu judesiu įdėjo į šautuvą spyną.

— Bet jis manęs nenušovė, — niūriai kalbėjo Pepjuga. — Jis nusivedė mane į lauką, kur buvo nukritę lėktuvai, ir parodė, kas liko iš dviejų sudegusių lakūnų. Jis įsakė man padėti nešti trečiąjį į medicinos punktą, bet tas vis tiek mirė.

Spyras nervingai caksėjo liežuviu. Maiklas apgailestavo, kad tam jaunam vaikinukui teko išklausyti šitą istoriją. Jam neišeis į naudą, kai ateis laikas ir jis bus paskirtas anaiptol ne laipsniškai pradėti kariauti prie Zigfrydo įtvirtinimų linijos.

— Mane suėmė ir ketino atiduoti karo lauko teismui. Pulkininkas žadėjo pasistengti, kad mane pakartų, — kalbėjo Pepjuga. — Aš jo nekaltinu, jis tik jaunas vaikinas. Bet po kurio laiko jis atėjo pas mane ir sako: „Pepjuga, suteiksime tau galimybę išpirkti kaltę. Neteisime tavęs, bet pasiųsime į pėstininkų pulką.“ Aš atsakiau: „Kaip įsakysite.“ Man nuo uniformos nuplėšė seržanto juosteles, o išvykstant pulkininkas pasakė: „Tikiuosi, kad tau peršaus kiaušius pačią pirmą dieną.“

Pepjuga nutilo ir vėl įsmeigė buką žvilgsnį į palapinės brezentą.

— Tikiuosi, kad tavęs nepaskirs į pirmąją diviziją, — pasakė Krenekas.

— Tegu skiria, kur nori. Man vis tiek.

Lauke pasigirdo švilpukas. Visi atsikėlė, apsivilko lietpalčius, užsidėjo pošalmius ir nuėjo rikiuotis vakariniam patikrinimui.

Iš Valstijų ką tik atvyko didelis papildymas. Išpūsta, skaičiumi per didelė kuopa išsirikiavo patikrinimui. Kareiviai stovėjo purve purškiant lietui, atsiliepdavo išgirdę savo pavardę. Seržantas raportavo: „Sere, visi kuopos kareiviai išsirikiavę.“ Kapitonas atidavė pagarbą ir nuėjo vakarieniauti.

Seržantas neleido kuopai skirstytis. Jis vaikščiojo palei pirmą eilę, atidžiai žiūrėdamas į drebančius nuo šalčio kareivius, stovinčius purve. Sklido kalbos, kad seržantas prieš karą šoko kordebalete. Jis buvo lieknas, sportiškas vaikinas, pablyškęs, ryškių veido bruožų. Buvo pasipuošęs juostelėmis už pavyzdingą elgesį tarnyboje, už Amerikos gynimą, už dalyvavimą karo veiksmuose Europoje, bet už dalyvavimą mūšiuose žvaigždučių neturėjo.

— Noriu pasakyti jums kelis žodžius, vaikinai, — tarė seržantas, — kol nenuskubėjote vakarieniauti.

Tylus, vos girdimas atodūsis nuvilnijo virš išsirikiavusių kareivių. Šiame karo etape visiems buvo aišku, kad iš seržanto geros naujienos neišgirs.

— Prieš kelias dienas atsitiko nemalonus įvykis, — pagiežingai pradėjo seržantas. — Esame netoli Paryžiaus, ir keli šaunuoliai sumanė pasprukti porai naktų ir pasismaginti su panelėmis. Jeigu kuris iš jūsų irgi puoselėjat tokią mintį, tai žinokit, kad tie kareiviai nenuvažiavo iki Paryžiaus ir nepasismagino su panelėmis. Jie jau važiuoja į Vokietiją, tiesiai į frontą, ir galiu statyti penkis prieš vieną, kad jie iš ten negrįš.

Seržantas susimąstęs ėjo pro rikiuotę, žiūrėdamas į žemę, rankas susikišęs į kišenes. „Jis vaikšto kaip tikras šokėjas, — galvojo Maiklas. — Ir atrodo kaip geras kareivis, švarus, tvarkingas, net puošnus...“

— Informuoju jus, — vėl prabilo seržantas žemu, švelniu balsu. — Šitos stovyklos kareiviams Paryžius yra nepasiekiamas. Visuose keliuose budi karo policija ir labai atidžiai tikrina dokumentus. Labai atidžiai.

Maiklas prisiminė du kareivius, žygiavusius su visa ekipuote priešais kuopos raštinę Fort Dikse už tai, kad be leidimo išvažiavo į Trentoną išgerti alaus. Armijoje vyksta amžinas, nepertraukiamas karas: į narvus suvaryti gyvūnai atkakliai stengiasi ištrūkti į laisvę valandai, dienai, kad galėtų išgerti alaus, susitikti su mergina, o už tai gauna žiaurią bausmę.

— Čia vadovybė labai nuolaidi, — kalbėjo seržantas. — Už išėjimą be leidimo neatiduoda teismui, kaip Valstijose. Į asmens bylą nusižengimas neįrašomas. Jūs garbingai išeisite iš armijos, jeigu liksite gyvi. Mes jus tik sugauname ir žiūrime, kur reikalingas papildymas. „Štai dvidešimt devintoji divizija šį mėnesį patyrė didelius nuostolius.“ Tada aš asmeniškai tvarkau įsakymą ir siunčiu jus į tą diviziją.

— Tas kalės vaikas — perujietis, — sušnibždėjo kažkas Maiklui už nugaros. — Girdėjau apie jį. Pagalvokit, jis net ne mūsų pilietis, jis perujietis, o kaip su mumis kalba!

Maiklas labiau susidomėjęs pažiūrėjo į seržantą. Tikrai, jis tamsus, panašus į užsienietį. Maiklui neteko matyti perujiečių, jį pralinksmino mintis, kad jis stovi čia, lyjant prancūziškam lietui, ir klausosi perujiečio seržanto, buvusio kordebaleto šokėjo, pamokymų. „Demokratija, — galvojo jis, — tavo keliai nesuvokiami...“

— Jau seniai dirbu su papildymu, — varė toliau seržantas. — Mačiau, kaip šitą stovyklą perėjo penkiasdešimt, gal septyniasdešimt tūkstančių kareivių, todėl žinau, kas jūsų galvose. Skaitote laikraščius, klausotės visokių kalbų, visi jums kartoja: „Ak, mūsų narsieji kariai, mūsų didvyriai chaki uniformomis.“ Ir jums atrodo, kad jeigu esate didvyriai, tai galite daryti, ką norite: be leidimo važiuoti į Paryžių, pasigerti, už penkis šimtus frankų pasigauti triperį nuo prancūzės kekšės, stoviniuojančios prie Raudonojo Kryžiaus klubo. Bet štai ką jums pasakysiu, vaikinai. Pamirškite viską, ką skaitėte laikraščiuose. Jie skirti civiliams, ne jums. Tiems, kurie aviacijos gamyklose uždirba po keturis dolerius už valandą, priešlėktuvinės gynybos vadams, sėdintiems Mineapolyje su buteliu alaus vienoje rankoje, o kita apkabinus mylimą kokio pėstininko žmonelę. Jūs ne didvyriai, vaikinai. Jūs brokuoti gyvuliai. Brokuoti gyvuliai. Todėl jūs čia. Jūs daugiau niekam nereikalingi. Nemokate spausdinti, nemokate pataisyti radijo aparato ar sudėti skaičių stulpelio. Niekas jūsų nelaikytų raštinėje, Valstijose niekas neduotų jums darbo. Jūs kariuomenės padugnės, aš tai gerai žinau, nors laikraščių neskaitau. Vašingtone vadai lengviau atsiduso, kai susodino jus į laivą, ir jiems nesvarbu, ar jūs grįšite namo, ar ne. Jūs — papildymas. Kariuomenėje nėra žemesnio rango, kaip papildymas, išskyrus naują papildymą. Kasdien laidoja tūkstančius tokių, kaip jūs, o tokie vaikinai, kaip aš, peržiūri sąrašus ir siunčia į frontą naujus tūkstančius panašių į jus. Štai kaip tvarkomasi šioje stovykloje, vaikinai. Kalbu jūsų pačių labui, kad žinotumėt, kur esate ir kas esate. Dabar stovykloje daug naujokų, kuriems nuo lūpų nenudžiūvo alaus putos, todėl noriu pasakyti jiems tiesiai: meskit iš galvos mintis apie Paryžių, jums nieko neišeis. Skirstykitės į palapines, gerai išvalykite šautuvus ir parašykite namo savo artimiesiems paskutinius nurodymus. Taigi, Paryžių pamirškite. Grįžkite penkiasdešimtais metais. Gal tada kareiviams nebus uždrausta rodytis mieste.

Kareiviai stovėjo nejudėdami visiškoje tyloje. Seržantas sustojo priešais rikiuotę. Jis buvo su minkšta kariška kepure, apsigaubęs celofaniniu lietpalčiu, kaip karininkas, ir viepėsi pikta, siaura kaip skustuvas šypsena.

— Dėkoju už dėmesį, vaikinai, — pasakė jis. — Dabar visi žinome, kur esame ir kas esame. Išsiskirstyt!

Seržantas lanksčia eisena pražygiavo pro rikiuotę. Kareiviai pradėjo skirstytis.

— Parašysiu savo motinai, — piktai kalbėjo Spyras, eidamas šalia Maiklo į palapinę pasiimti katiliuko. — Ji pažįsta Masačiusetso senatorių.

— Žinoma, — mandagiai pritarė Maiklas. — Būtinai parašyk.

— Vaiteikeri...

Maiklas atsigręžė. Ten stovėjo smulki, kažkur matyta figūrėlė, paskendusi duksliame lietpaltyje. Maiklas priėjo arčiau. Tamsoje jis įžvelgė randuotą veidą, perkirstą antakį ir putlias, plačiai besišypsančias lūpas.

— Akermanas! — sušuko Maiklas. Jie paspaudė vienas kitam rankas.

— Nebuvau tikras, kad mane prisiminsi, — pasakė Nojus. Jo balsas buvo žemas, daug vyriškesnis, palyginti su tuo, kurį Maiklas prisiminė. Tamsoje Nojaus veidas atrodė labai liesas, jame atsirado nauja, brandžios ramybės ir pasitikėjimo savimi išraiška.

— Viešpatie, — pasakė Maiklas patenkintas, kad tarp tokios daugybės svetimų žmonių jis pamatė pažįstamą žmogų, su kuriuo kadaise draugavo. Jautėsi taip, lyg per laimingą atsitiktinumą tarp priešų būtų sutikęs sąjungininką. — Džiaugiuosi tave matydamas.

— Eini kramsnoti? — paklausė Akermanas. Rankoje jis laikė katiliuką.

— Taip, — atsakė Maiklas. Jis paėmė Akermaną už parankės. Per slidžią lietpalčio medžiagą ranka atrodė nežmoniškai plona ir trapi. — Tik užbėgsiu pasiimti katiliuko. Eikime kartu.

— Eikime. — Liūdnai šypsodamas Nojus kartu su Maiklu nuėjo prie jo palapinės. — Tai bent puiki buvo kalba, — pasakė Nojus. — Ar ne?

— Stebėtinai pakėlė kovinę dvasią, — sutiko Maiklas. — Po tos kalbos jaučiuosi taip, tarsi iki vakarienės būčiau spėjęs sunaikinti vokiečių kulkosvaidžio lizdą.

Nojus švelniai nusišypsojo.

— Kariuomenė. Čia jiems patinka drioksėti kalbas.

— Nevalioja atsispirti tam norui, — pasakė Maiklas. — Penki šimtai vyrų stovi rikiuotėje ir neturi teisės pasitraukti ar ką nors atsakyti... Turėdamas tokias galimybes ir aš neatsispirčiau.

— Ką tu pasakytum? — paklausė Nojus.

— Pasakyčiau: „Viešpatie, padėk jiems“, — pagalvojęs tvirtai atsakė Maiklas. — „Padėk visiems gyviesiems, vyrams, moterims ir vaikams.“

Jis susilenkęs įlindo į palapinę ir grįžo su katiliuku. Jiedu neskubėdami nuėjo stotis į ilgą eilę prie valgyklos.

Kai valgykloje Nojus nusimetė lietpaltį, Maiklas pamatė ant jo krūtinės kišenės Sidabro žvaigždę, ir jį nusmelkė senasis kaltės jausmas. „Jis gavo žvaigždę ne už tai, kad jį partrenkė taksi, — pagalvojo Maiklas. — Mažasis Nojus Akermanas pradėjo tarnybą kartu su manim. Jis turėjo daug priežasčių ją mesti, bet nemetė...“

— Man ją prisegė generolas Montgomeris, — paaiškino Nojus matydamas, kad Maiklas atkreipė dėmesį į žvaigždę. — Normandijoje įteikė man ir mano draugui Džoniui Bernekeriui. Iš sandėlio gavome naujas uniformas. Ten buvo Patonas ir Eizenhaueris. Divizijos štabe buvo labai geras žvalgybos vadas, jis greitai sutvarkė tą reikalą. Vyko Liepos ketvirtosios iškilmės, anglai ir amerikiečiai demonstravo gerą valią, — juokėsi Nojus. — Generolas Montgomeris irgi parodė gerą valią prisegdamas Sidabro žvaigždę prie mano munduro. Ką gi, penkiais taškais arčiau demobilizavimo.

Įėję jie atsisėdo prie stalo, kur jau sėdėjo tuzinas kareivių, pilna burna kramtančių pašildytus mėsos konservus su daržovėmis ir geriančius skystą kavą.

— Ar ne gėda, — kalbėjo Krenekas, — atimti iš gyventojų geriausius mėsos kąsnius ir atiduoti kariuomenei?

Niekas nenusijuokė iš seno pokšto, kuris padėdavo Krenekui užmegzti pokalbį prie stalo Luizianoje, Ferianoje, Palerme...

Maiklas valgė su apetitu. Draugai kalbėjosi apie viską, kas įvyko per tuos metus tarp Floridos ir papildymo stovyklos. Maiklas liūdnai žiūrėjo į Nojaus sūnaus nuotrauką. („Dvylika taškų, — sakė Nojus. — Jis jau turi septynis dantukus“) Jis klausėsi pasakojimo apie Kaulio, Donelio ir Riketo mirtį, apie kapitono Kolklafo žlugimą. Jis pajuto ilgesį senajai, staiga tapusiai artima kuopai, kurią taip mielai paliko Floridoje.

Nojus visiškai pasikeitęs. Jis nebėra nervingas. Nors buvo labai sulysęs ir sunkiai kosėjo, bet rodėsi, kad jis surado kažkokią vidinę pusiausvyrą, išmintį, subrendo, ir tai vertė Maiklą jaustis daug jaunesnį už jį. Nojus kalbėjo ramiai, be apmaudo, buvusio beveik nevaldomo įkarščio neliko nė padujų. Maiklas tikėjo, kad Nojus, jeigu liks gyvas, bus geriau pasiruošęs gyventi po karo negu Maiklas.

Jie išsiplovė katiliukus, su malonumu užsirūkė cigarus iš davinio ir patamsyje pasuko į Nojaus palapinę, lydimi prie šono pakabintų katiliukų dzingčiojimo.

Stovykloje buvo rodomas filmas „Mergina nuo viršelio“, kuriame vaidino Rita Heivort, todėl visi kareiviai iš Nojaus palapinės nuėjo į kiną, suvilioti Holivudo žvaigždės grožybių. Bičiuliai susėdo ant Nojaus lovos, rūkė cigarus ir stebėjo, kaip melsvi dūmai spirale kyla į viršų.

— Rytoj manęs čia nebebus, — pasakė Nojus.

— Vaje, — šūktelėjo Maiklas, staiga nuliūdęs, jausdamas, kokia ta armija neteisinga, ji suveda draugus, kad po dvylikos valandų vėl juos išskirtų. — Tu įrašytas į sąrašus?

— Ne, — tyliai atsakė Nojus. — Aš dingsiu, ir viskas.

Maiklas patraukė cigaro dūmą.

— Išeisi be leidimo?

— Taip.

„Dieve mano, — galvojo Maiklas prisiminęs, kad Nojus jau sėdėjo kalėjime. — Ar jam dar maža?“

— Važiuosi į Paryžių?

— Ne. Paryžius manęs nedomina. — Nojus pasilenkė ir ištraukė du pakelius laiškų, tvarkingai perrištų virvele. Vieną pakelį padėjo ant lovos. Adresai ant vokų užrašyti moters ranka. — Žmonos laiškai, — paaiškino Nojus. — Ji rašo man kasdien. O šitas pakelis, — jis švelniai pamojavo kitu laiškų pakeliu, — nuo Džonio Bernekerio. Jis rašo, kai tik jam pasitaiko laisva minutė. Kiekvienas laiškas baigiasi žodžiais: „Tu turi grįžti pas mus.“

— Šit kaip, — pasakė Maiklas, stengdamasis prisiminti Džonį Bernekerį. Prieš akis miglotai matė aukštą, kaulėtą vyruką švelniu kaip mergaitės veidu ir šviesiais plaukais.

— Džonis įsikalbėjo sau, kad jeigu aš grįšiu į kuopą ir būsiu šalia jo, tai mes išliksime gyvi. Jis puikus vaikinas. Geriausias žmogus, kokį man teko gyvenime sutikti. Turiu grįžti pas jį.

— Kam tau eiti be leidimo? — paklausė Maiklas. — Geriau nueik į raštinę ir paprašyk, kad tave išsiųstų į tavo buvusią kuopą.

— Jau prašiau, — atsakė Nojus. — Tas perujietis liepė man nešti iš ten šikną, jis esąs per daug užsiėmęs, čia esanti ne įdarbinimo birža. Atseit aš keliausiu ten, kur jis mane pasiųs. — Nojus sukiojo rankose Bernekerio laiškų pakelį. Laiškai sausai čežėjo jo rankose. — Juk nuėjau nusiskutęs, susitvarkęs uniformą, prisisegęs Sidabro žvaigždę. Bet ji nepadarė jam jokio įspūdžio. Todėl rytoj po pusryčių išeisiu.

— Susilauksi nemalonumų, — mėgino sulaikyti jį Maiklas.

— Ne, — papurtė galvą Nojus. — Žmonės tai daro kasdien. Štai vakar išėjo vienas kapitonas iš ketvirtos kuopos. Jam nusibodo čia trintis. Jis pasiėmė tik maišelį su maisto daviniu. Vaikinai surinko visus jo paliktus daiktus ir pardavė prancūzams. Jeigu eini ne į Paryžių, o į frontą, karo policija tavęs neliečia. Dabar trečiajai kuopai vadovauja leitenantas Grynas. Girdėjau, kad jis jau kapitonas. Jis puikus vyrukas. Sutvarkys mano reikalą ir džiaugsis mane matydamas.

— Ar tu žinai, kur jie dabar? — paklausė Maiklas.

— Sužinosiu. Nesunku.

— Ar nebijai patekti į bėdą po tos istorijos Valstijose?

Nojus švelniai nusišypsojo.

— Brolau, — pasakė jis, — po to, ką patyriau Normandijoje, manęs jau negąsdina niekas, ką JAV kariuomenė gali man padaryti.

— Ieškai bėdos.

Nojus gūžtelėjo pečiais.

— Kai tik ligoninėje paaiškėjo, kad nenumirsiu, parašiau Džoniui Bernekeriui, kad grįšiu. Jis manęs laukia. — Nojaus balse skambėjo ramus ryžtas, kurio jokie įkalbinėjimai nebūtų pakeitę.

— Ką gi, laimingo kelio, — pasakė Maiklas. — Perduok linkėjimų vaikinams.

— Eikime kartu.

— Ką?

— Eikime kartu, — pakartojo Nojus. — Turėsi daugiau galimybės išlikti gyvas, jeigu kariausi kuopoje, kurioje turi draugų. Juk norėtum grįžti iš karo gyvas, ar ne?

— Norėčiau, — šyptelėjo Maiklas. — Žinoma, norėčiau.

Jis nepasakojo Nojui apie tas dienas, kai jam būdavo vis tiek, gyvens jis ar ne, apie lietingas, varginančias naktis Normandijoje, kai jautėsi niekam tikęs, kai karas atrodė tik vis platėjančios kapinės, tik mirties fabrikas. Jis nepasakojo apie nykias dienas Anglijos ligoninėje tarp sužalotų karių, gabenamų iš Prancūzijos mūšio laukų, kai buvo atsidavęs sumanių, bet negailestingų gydytojų ir slaugių malonei, kurie neleido jam bent vienai parai nuvažiuoti į Londoną. Jie laikė jį ne žmogumi, kuriam reikia paguodos ir pagalbos, o prastai gyjančia koja, kurią reikia kaip nors sutvarkyti, kad jos šeimininką vėl būtų galima išsiųsti į frontą.

— Aš tikrai norėčiau grįžti gyvas karui pasibaigus, — pasakė Maiklas. — Bet pasakysiu tau atvirai. Jaučiu, kad praėjus kokiems penkeriems metams po karo, mes apgailestaudami prisiminsime kiekvieną kulką, kuri praskriejo į mus nepataikiusi.

— Tik ne aš, — piktai paprieštaravo Nojus. — Man taip neatrodys.

— Žinoma, — sutiko Maiklas jausdamasis kaltas. — Atleisk, kad taip kalbėjau.

— Tu pateksi į frontą su papildymu, — pasakė Nojus, — todėl tavo padėtis bus baisi. Ten kariaujantys vyrai jau bus susidraugavę, jausis atsakingi vienas už kitą, kaip galėdami vienas kitą gelbės. Vadinasi, kiekvienas bjaurus, pavojingas darbas bus pavedamas naujokams. Seržantai net nesiteikia įsiminti tavo pavardės. Jie nenori nieko apie tave žinoti. Tik spaus iš tavęs viską dėl savo draugų, o paskui vėl lauks papildymo. Tu pateksi į naują kuopą visiškai vienas, be draugų, tave nuolat siuntinės patruliuoti, tavimi kaišios kiekvieną skylę. Jeigu tu kur nors įstrigsi ir iškils klausimas, ar gelbėti tave, ar senuosius draugus, ką, tavo galva, jie darys?

Nojus kalbėjo karštai, įsmeigęs tamsių, atkaklių akių žvilgsnį Maiklui į veidą. Maiklą sujaudino jo rūpestingumas. „Po galais, aš taip mažai padariau dėl jo, kai jam buvo sunku Floridoje, — galvojo Maiklas, — ir menkai padėjau jo žmonai Niujorke. Ar ta trapi, tamsi mergina įsivaizduoja, ką jos vyras dabar kalba šlapioje lygumoje prie Paryžiaus, ar įsivaizduoja, kokį milžinišką slaptą darbą dirbo jo smegenys, kol rado teisingą sprendimą šį šaltą, lietingą rudenį toli nuo tėvynės, kad galėtų kada nors grįžti namo, paglostyti jai ranką, paimti į glėbį sūnų... Ką jie Amerikoje žino apie karą? Ką korespondentai pirmuose puslapiuose rašo apie papildymo stovyklas?“

— Tu privalai turėti draugų, — karštai įtikinėjo Nojus. — Neleisk, kad tave nusiųstų ten, kur nėra draugų, galinčių tave apginti...

— Gerai, — tyliai pasakė Maiklas imdamas Nojaus ranką, — eisiu su tavim.

Bet pasakė tai ne todėl, kad laikė save žmogumi, kuriam reikia draugų.

Trisdešimt ketvirtas skyrius

Kažkoks džipu važiavęs kapelionas paėmė juos kitapus Šato Tjeri. Diena buvo apsiniaukusi, seni kapinių paminklai ir surūdiję vielų aptvarai, likę iš ano karo, atrodė nykūs ir neprižiūrimi.

Kapelionas buvo jaunas vyras, kalbėjo su pietiečių akcentu ir buvo labai šnekus. Jį paskyrę į lakūnų naikintojų grupę ir dabar jis važiavo į Reimsą liudyti vieno lakūno karo lauko teisme.

— Vargšas vaikinukas, — kalbėjo kapelionas. — Geresnį žmogų sunku įsivaizduoti. Puikūs rezultatai, dvidešimt du skrydžiai, vieną vokiečių lėktuvą numušė tikrai, kitus du galbūt, bet, nepaisant viso to, pulkininkas pats paprašė manęs būti liudytoju. Mano krikščioniška pareiga būti teisme ir pasakyti savo žodį.

— Kuo jis nusižengė? — paklausė Maiklas.

— Padarė kvailystę Raudonojo Kryžiaus klube, — atsakė kapelionas. — Per šokius nusišlapino ant grindų.

Maiklas šyptelėjo.

— Karininkui nederamas elgesys, sako pulkininkas, — pareiškė kapelionas, pavojingai nusigręžęs nuo kelio. — Vaikinas buvo išgėręs, nesuprantu, kas jam užėjo. Aš asmeniškai susidomėjau ta byla. Susirašinėjau su karininku, to vaikino gynėju. Labai nekvailas vyrukas, Episkopalinės bažnyčios narys, prieš karą dirbo advokatu Portlande. Taip, sere. Pulkininkas nesukliudys man pasakyti tai, ką turiu pasakyti, ir jis tai žino. Tas pulkininkas Batonas, — kalbėjo kapelionas, — mažiausiai turi teisę kaltinti žmogų dėl tokio prasižengimo. Aš papasakosiu teismui apie pulkininko elgesį šokių salėje Dalase, namuose, Jungtinių Amerikos Valstijų vidury, matant amerikietėms moterims. Galite manimi netikėti, bet pulkininkas, vilkėdamas uniforma, nusišlapino į palmės vazoną vienoje viešbučio šokių salėje miesto centre. Mačiau savo akimis. Bet jis aukšto rango karininkas, todėl mes buvom nutildyti. Tačiau dabar tas įvykis išplauks į paviršių. Aš to reikalo taip nepaliksiu.

Pradėjo smarkiai lyti. Lietus pylė ant senų įtvirtinimų ir pūvančių medinių stulpų, kur 1917 metais buvo ištemptos vielos. Kapelionas sumažino greitį ir atidžiai žiūrėjo į kelią per aprasojusį priekinį stiklą. Nojus, sėdintis greta kapeliono, ėmėsi stiklą valyti. Jie važiavo pro nedideles kapines šalia kelio, kur buvo sulaidoti prancūzai, žuvę per 1940 metų atsitraukimą. Ant kai kurių kapų gulėjo išblukusios dirbtinės gėlės, kapinių vidury ant pilko medinio pjedestalo stovėjo įstiklintas kažkoks šventasis. Maiklas nusisuko nuo kapeliono ir galvojo, kaip susipina skirtingų karų įvykiai.

Kapelionas staiga sustabdė automobilį ir atbulas privažiavo prie mažųjų prancūzų kapinių.

— Bus įdomi nuotrauka mano albumui, — pasakė jis. — Sustokite, vaikinai, prie šitų kapinių.

Maiklas ir Nojus išlipo iš automobilio ir sustojo prie tvarkingo kapo. Pierre Sorel, — skaitė Maiklas ant vieno kryžiaus, — Soldat premiere class, ne 1921, mort 1940. Dirbtiniai laurų lapai, apvynioti juodu kaspinu, jau daugiau negu ketveri metai guli po pliaupiančiu lietumi ir svilinančia saule.

— Nuo karo pradžios sukaupiau daugiau negu tūkstantį nuotraukų, — pasakė kapelionas, dalykiškai triūsdamas prie žvilgančios leikos. — Bus vertingiausias rinkinys. Vaikinai, šiek tiek į kairę. Štai taip. — Fotoaparatas klaktelėjo. — Puikus aparatukas, — išdidžiai pareiškė kapelionas. — Galima fotografuoti esant bet kokiam apšvietimui. Išmainiau su vokiečiu belaisviu į dvidešimt pakelių cigarečių. Tik vokiečiai moka gaminti gerus fotoaparatus. Pasakykite, vaikinai, savo adresus Valstijose, aš padarysiu dvi papildomas nuotraukas ir jums išsiųsiu. Tegu artimieji mato, kaip puikiai atrodote.

Nojus padiktavo kapelionui Plaumeno adresą Vermonte su prierašu perduoti Houpei. Kapelionas stropiai užsirašė adresą bloknote odiniu viršeliu su kryžiumi.

— Dėl manęs nesivarginkite, — pasakė Maiklas. Jis nenorėjo, kad tėvai pamatytų nuotraukoje savo sūnų tokį sulysusį, išvargusį, vilkintį ne savo dydžio uniforma, stovintį lietui lyjant prie jauno prancūzo kapo. — Kam jums tas rūpestis, sere.

— Niekai, vaikine. Juk yra žmogus, kuriam bus malonu gauti tavo nuotrauką. Nepatikėsite, kiek šiltų laiškų gaunu nuo tėvų, kuriems siunčiau sūnų nuotraukas. Tu toks simpatiškas, netgi gražus vaikinas, tikriausiai turi merginą, kuri mielai pasistatys tavo nuotrauką ant naktinio stalelio.

Maiklas susimąstė.

— Panelė Margarita Frimentl, — pasakė jis. — Niujorkas, Dešimtoji gatvė dvidešimt šeštas namas. Kaip tik to jai trūksta ant naktinio stalelio.

Kol kapelionas bloknote užrašė adresą, Maiklas galvojo, kaip jo nuotrauka su kapeliono rašteliu pasieks Margaritą jos jaukiame butuke tylioje Niujorko gatvėje. „Gal dabar ji parašys... Nors neįsivaizduoju, ką ji galėtų man parašyti, ką aš jai atsakyčiau. Myliu. Linkėjimai iš Prancūzijos. Iki pasimatymo po milijono metų. Ir parašas: tavo lengvai pakeičiamas mylimasis Maiklas Vaiteikeris, karinės specialybės numeris septyni šimtai keturiasdešimt penktas, per lietų stovintis prie Pjero Sorelio, gimusio tūkstantis devyni šimtai dvidešimt pirmais ir mirusio tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimtais metais kapo. Puikiai leidžiu laiką, gaila, kad tavęs nėra...“

Jie vėl susėdo į džipą, ir kapelionas atsargiai nuvairavo siauru, slidžiu keliu per išmuštas vėžes, kurias paliko tūkstančiai pravažiavusių sunkiųjų armijos mašinų.

— Vermontas, — maloniai kalbėjo kapelionas Nojui, — nuobodokas miestas jaunam vyrui, ar ne?

— Po karo neketinu jame gyventi, — atsakė Nojus. — Persikelsiu į Ajovą.

— Galėtum persikelti į Teksasą, — svetingai siūlė kapelionas. — Ten yra galimybių prasisukti. Ar Ajovoje ką nors turi?

— Taip, žinoma, — linktelėjo galva Nojus. — Iš ten mano draugas Džonis Bernekeris. Jo mama surado man namą, kurį galima išsinuomoti už keturiasdešimt dolerių mėnesiui, o jo dėdė, laikraščio savininkas, pažadėjo priimti mane į darbą, kai tik grįšiu. Dėl visko jau susitarta.

— Būsi laikraštininkas, — supratingai pritarė kapelionas. — Linksmas gyvenimas. Ir pinigų į valias.

— Ne, tas laikraštis ne toks, — prieštaravo Nojus. — Tai savaitraštis, o tiražas — aštuoni tūkstančiai du šimtai egzempliorių.

— Nesvarbu, pradžiai gerai. Tramplinas didesniems darbams.

— Man nereikia jokių tramplinų, — tyliai pasakė Nojus. — Nenoriu gyventi dideliame mieste, nesiveržiu daryti karjeros. Noriu įsikurti mažame miestelyje Ajovoje ir visą gyvenimą gyventi ten su žmona, sūnumi ir bičiuliu Džoniu Bernekeriu. O kai užsigeisiu keliauti, pėsčias nueisiu iki pašto.

— Toks gyvenimas tau nusibos, — pasakė kapelionas. — Dabar tu pamatei pasaulio, todėl mažas miestelis tau atrodys nykus.

— Neatrodys, — tvirtai atsakė Nojus, energingai valydamas stiklą. — Toks gyvenimas man nenusibos.

— Tuomet mudu skirtingi žmonės, — nusijuokė kapelionas. — Aš gimiau ir užaugau mažame miestelyje ir man jis įgriso. Beje, pasakysiu jums tiesą. Manęs ne itin laukia namuose. Vaikų neturiu, o kai prasidėjo karas ir aš supratau, kad mano pareiga — tarnauti armijoje, žmona pasakė man: „Eštonai, rinkis, arba kapeliono tarnyba armijoje, arba žmona. Nesirengiu penkerius metus sėdėti namie ir galvoti, kaip tu plasnoji po pasaulį laisvas lyg paukštis ir painiojiesi su nežinia kokiomis moterimis. Eštonai, — sakė ji, — nemėgink manęs kvailinti.“ Stengiausi ją įtikinti, bet ji užsispyrusi moteris. Galiu lažintis, kad vos tik grįšiu, ji pradės skyrybų bylą. Kaip matote, teko ryžtis rimtam sprendimui. Ką darysi, — nuolankiai atsiduso jis. — Bet išėjo visai neblogai. Dvyliktojoje ligoninėje dirba labai simpatiška slaugė, ji padeda man ištverti širdgėlą. — Jis šyptelėjo. — Slaugė ir fotografavimas užima visas mano mintis, todėl nebelieka laiko galvoti apie žmoną. Kol yra moteris, kuri gali paguosti mane liūdesio valandą, ir kol nepristinga fotojuostos, galiu drąsiai žiūrėti likimui į akis...

— Iš kur jūs gaunate juostos? — pasidomėjo Maiklas, galvodamas apie tūkstantį nuotraukų albumui ir žinodamas, kaip sunku armijoje gauti bent vieną juostos ritinėlį.

Kapelionas gudriai šyptelėjo ir pirštu palietė nosį.

— Iš pradžių buvo nelengva, bet dabar viskas susiklostė. Gaunu geriausios juostos pasaulyje. Kai kariai grįžta iš užduoties, aš paprašau žvalgybinės grupės karininko, kad leistų man atsikirpti neapšviestus juostelių galus. Neįsivaizduojate, kiek juostos galima šitaip sukaupti! Dabartinis karininkas jau pradėjo reikšti nepasitenkinimą, ketino pranešti vadovybei, kad vagiu armijos turtą. Niekaip nesisekė su juo susitarti. — Kapelionas svajingai nusišypsojo. — Bet nemalonumai baigėsi, — pasakė jis.

— Kaip jums pavyko? — paklausė Maiklas.

— Tas karininkas išskrido vykdyti užduoties. Jis buvo puikus lakūnas, talentingas, — entuziastingai kalbėjo kapelionas. — Pašovė vokiečių lėktuvą, o grįžęs į savo aerodromą norėjo šauniai nupikiruoti pro radijo bokštą. Bet vargšelis suklydo dviem pėdomis. Teko rankioti jo kūno dalis po visą aerodromą. Surengiau jam tokias prabangias laidotuves, kokių mūsų armija nebuvo regėjusi. Aukščiausios klasės, su prakalbomis ir visa kita... — Kapelionas gudriai šyptelėjo. — Bet dabar juostelės man nestinga.

Maiklas stebėdamasis žiūrėjo į kapelioną ir svarstė, ar jis kartais ne girtas, bet tas vairavo lengvai ir tvirtai, buvo blaivas kaip teisėjas. „Armija, — pagalvojo Maiklas. — Kiekvienas peša iš jos naudą sau.“

Iš už medžio pakelėje išėjo žmogus ir pamojo. Kapelionas sustojo. Tai buvo aviacijos leitenantas, vilkintis permirkusia jūrų laivyno striuke. Rankose laikė išardomą automatą.

— Važiuojate į Reimsą? — paklausė leitenantas.

— Lipk į vidų, vaikine, — geraširdiškai pakvietė kapelionas. — Sėskis gale. Kapeliono automobilis sustoja prie kiekvieno prašančio.

Leitenantas atsisėdo greta Maiklo, ir džipas nudūmė po tankia lietaus užuolaida. Maiklas šnairomis dirstelėjo į leitenantą. Jis buvo labai jaunas, vos bepaėjo iš nuovargio, drabužiai buvo ne jo dydžio. Leitenantas pastebėjo įdėmų Maiklo žvilgsnį.

— Jums tikriausiai įdomu, ką aš čia veikiu, — pasakė leitenantas.

— O, ne, — skubiai paprieštaravo Maiklas, nenorėdamas pradėti pokalbio ta tema. — Tikrai ne.

— Ak, perėjau tikrą pragarą, — pasakė leitenantas. — Negaliu surasti savo sklandytojų grupės.

Maiklas nesuprato, kaip galima pasimesti nuo visos grupės, ir dar esant žemėje, bet nieko neklausinėjo.

— Aš dalyvavau Arnemo operacijoje Olandijoje, — paaiškino leitenantas. — Mane numušė tiesiai į vokiečių pozicijas.

— Visą reikalą sugadino anglai, kaip visada, — tarstelėjo kapelionas.

— Tikrai? — nuvargęs paklausė leitenantas. — Aš laikraščių neskaičiau.

— Kas įvyko? — paklausė Maiklas. Sunku patikėti, kad šitas išblyškęs, švelniaveidis jaunuolis galėjo būti numuštas vokiečių užnugaryje.

— Tas skrydis buvo man trečias. Išsilaipinimas Sicilijoje, tada Normandijoje ir šitas kartas trečias. Mums žadėjo, kad paskutinis. — Jis šyptelėjo. — Manau, kad jie iš dalies buvo teisūs. — Jis gūžtelėjo pečiais. — Nors aš jais netikiu. Mes išsilaipinsime ir Japonijoje. — Jis drebėjo po savo šlapiais, per duksliais drabužiais. — To aš visai nenoriu, anaiptol. Anksčiau laikiau save labai drąsiu lakūnu, vienu iš tų, kurie gali pasigirti šimtu kovinių skrydžių, bet dabar supratau, kad esu drėbtas ne iš to molio. Kai pirmą kartą man prie sparno sprogo zenitinis sviedinys, aš netekau orientacijos. Nusigręžiau ir nulėkiau, kur akys mato. Tada ir pasakiau sau: „Frensi O’Brajenai, tu ne karys.“

— Frensi O’Brajenai, — paklausė kapelionas, — ar jūs katalikas?

— Taip, sere.

— Norėčiau išgirsti jūsų nuomonę vienu klausimu, — pradėjo kapelionas, palinkęs prie vairo. — Vienoje Normandijos bažnyčioje, kurią šiek tiek apgadino mūsų artilerija, aš suradau mažus koja minamus vargonus ir parsigabenau juos į aerodromą sekmadienių mišioms. Parašiau skelbimą, kad reikia vargonininko. Vienintelis vargonininkas grupėje buvo seržantas technikas, ginklų meistras. Italas, katalikas, jis vargonavo ne prasčiau, negu Horovicas groja fortepijonu. Pakviečiau vieną juodaodį minti dumplių ir artimiausią sekmadienį laikiau sėkmingiausias per visą tarnybą pamaldas. Net pulkininkas teikėsi dalyvauti, karkė giesmes kaip varlė pavasarį, ir visi ta naujove liko patenkinti. Bet kitą sekmadienį italas nebepasirodė. Kai galiausiai radau jį ir paklausiau, kas atsitiko, jis atsakė, kad sąžinė neleidžia jam groti per pagonių pamaldas. Dabar sakykite, Frensi O’Brajenai, katalike ir karininke, ar tas seržantas tikrai pademonstravo krikščionišką dvasią?

Lakūnas tyliai atsiduso. Buvo aišku, kad šią akimirką jis nevalioja mąstyti ir ieškoti teisingo atsakymo bažnyčios doktrinų klausimais.

— Na, sere, — pradėjo jis, — tai kiekvieno sąžinės reikalas...

— Ar jūs būtumėte grojęs man tais vargonais? — tiesiai paklausė kapelionas.

— Būčiau grojęs, sere, — atsakė sklandytuvo lakūnas.

— Ar mokate groti?

— Nemoku, sere.

— Na, štai, — niūriai pasakė kapelionas, — niekas grupėje negrojo, tik tas makaronininkas. Nuo tada laikau pamaldas be vargonų.

Jie ilgai važiavo tylėdami pliaupiant lietui pro vynuogynus ir pro praėjusių mūšių pėdsakus.

— Leitenante O’Brajenai, — kreipėsi Maiklas, pajutęs palankumą išblyškusiam, švelniam jaunuoliui, — jeigu nenorite, galite nepasakoti, bet kaip jums pavyko ištrūkti iš Olandijos?

— Mielai papasakosiu, — pasakė O’Brajenas. — Dešinysis sklandytuvo sparnas pradėjo plyšti ir aš pranešiau tempiančiam lėktuvui, kad turiu atsikabinti. Sunkiai nusileidau pievoje ir, kol lipau iš kabinos, visi kareiviai, kuriuos gabenau, išsilakstė kas sau, nes į mus pradėjo šaudyti kulkosvaidis, įkurdintas namuose maždaug už tūkstančio jardų. Stengiausi nubėgti kuo toliau, bėgdamas plėšiau nuo savęs sparnelius ir mėčiau juos, nes žmonės pašėlsta, sugavę priešo lakūną. Juk žinote, kad bombarduojant karinius objektus pasitaiko klaidų, nukenčia civiliai gyventojai, kartais ir žūva. Jei pakliūsi jiems su sparneliais, gero nesitikėk. Aš tris dienas išgulėjau griovyje. Paskui atėjo kažkoks ūkininkas ir davė man valgyti. Tą naktį jis išvedė mane per fronto liniją į anglų žvalgybos dalinį. Mane išsiuntė į užnugarį, o vėliau aš patekau į amerikiečių eskadrinį minininką. Ten gavau šitą striukę. Laivas dvi savaites sukiojosi po Lamanšą. Dieve, gyvenime nebuvau taip vėmęs. Galiausiai mane išlaipino Sauthemptone ir man pavyko pakeleivingomis mašinomis nuvažiuoti iki tos vietos, kur anksčiau buvo mano dalinys. Bet šis prieš savaitę persikėlė į Prancūziją. Mane paskelbė dingusiu be žinios. Įsivaizduoju, ką dabar išgyvena mama. Mano daiktus išsiuntė į Valstijas. Niekas nesiteikė duoti man nurodymų. Sklandytuvo lakūnas, matyt, visiems tik nemalonus kliuvinys, kai nėra numatyta išmesti desantą. Niekas neįpareigotas sumokėti man atlyginimą, įsakyti veikti. Visi numojo į mane ranka. — O’Brajenas nepiktai sukikeno. — Girdėjau, kad mano dalinys čia, netoli Reimso, todėl krovininiu garlaiviu, gabenusiu šaudmenis ir maisto produktus, nusigavau į Serburą. Dvi dienas savo rizika praleidau Paryžiuje. Tiesa, leitenantui, du mėnesius negavusiam atlyginimo, Paryžiuje nėra ką veikti... Ir štai aš čia.

— Karas, — oficialiu tonu pareiškė kapelionas, — labai sudėtingas dalykas.

— Aš nesiskundžiu, — skubiai ėmė teisintis O’Brajenas, — tikrai ne. Kol nereikia dalyvauti išsilaipinimuose, aš laimingiausias žmogus. Jeigu žinau, kad galų gale grįšiu į savo verslą — prekiauju vystyklais Gryn Bėjuje, — tegu su manimi daro, ką nori.

— Kuo jūs prekiaujate? — nustebęs paklausė Maiklas.

— Vystyklais, — droviai šypsodamasis pakartojo O’Brajenas. — Mūsų su broliu bendras verslas nedidelis, bet pelningas. Turime du sunkvežimius. Dabar vairuoja mano brolis. Tik rašo, kad darosi nebeįmanoma gauti medvilninio audinio. Dar prieš išsilaipinimą Olandijoje aš parašiau penkis laiškus Valstijų tekstilės fabrikantams prašydamas padėti broliui.

„Didvyriai, — tarė sau Maiklas, kai jie pasiekė Reimso priemiestį, — gali būti patys įvairiausi“.

Gatvių kampuose budėjo karo policija, prie katedros stovėjo daugybė automobilių. Maiklas matė, kaip Nojus įsitempė. Tikriausiai baiminosi, kad jiems reikės išlipti čia, pačioje užnugario suirutėje. O Maiklas negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo smėlio maišais apsaugotos katedros, iš kurios atsargumo dėlei buvo iškelti vitražo langai. Jis prisiminė, kaip Ohajuje, kai dar mokėsi pradinėje mokykloje, jis paaukojo dešimt centų šitai katedrai, nukentėjusiai aname kare, atstatyti. Dabar, per kapeliono džipo langą žiūrėdamas į aukštyn kylantį milžinišką statinį, jis džiaugėsi, kad jo indėlis nepradingo veltui.

Džipas sustojo prie ryšininkų štabo.

— Išlipkite, leitenante, — pasakė kapelionas, — eikite į štabą ir pareikalaukite, kad jus nugabentų į jūsų dalinį, kad ir kur jis būtų. Būkite drąsesnis, nebijokite riktelėti. O jeigu nepasiseks, laukite manęs čia. Aš grįšiu po penkiolikos minučių, tada pats nueisiu į štabą ir pagrasinsiu parašyti į Vašingtoną, jeigu jie nebus jums paslaugūs.

O’Brajenas išlipo. Jis stovėjo prie apšiurusių pastatų sutrikęs ir išsigandęs, praradęs tikėjimą armijos vidaus tvarka.

— Sugalvojau geriau, — pasakė kapelionas. — Mes pravažiavome kavinę, esančią už dviejų kvartalų. Jūs peršlapot ir sušalot. Eikite į kavinę, išgerkite porą taurelių konjako ir nuraminkite nervus. Ten ir susitiksime. Kavinė vadinasi „Geriems draugams“.

— Ačiū, — dvejodamas pasakė O’Brajenas. — Bet jeigu jums vis tiek, aš palauksiu čia.

Kapelionas pro Nojų pažiūrėjo į leitenantą. Tada įkišo ranką į kišenę ir išėmė penkis šimtus frankų.

— Imkite, — pasakė jis, paduodamas juos O’Brajenui. — Pamiršau, kad jums seniai nesumokėjo atlyginimo.

O’Brajenas sutrikęs paėmė pinigus.

— Ačiū, — padėkojo jis, mostelėjo ranka ir nuėjo į kavinę.

— Dabar, — linksmai pasakė kapelionas, — nuvešiu jus, du nusikaltėlius, kuo toliau nuo karo policijos.

— Ką pasakėte? — kvailai paklausė Maiklas.

— Išėjote be leidimo, — nusijuokė kapelionas. — Aiškiai matyti jūsų veiduose. Na, vaikine, valyk stiklą.

Nojus ir Maiklas šypsodamiesi važiavo per niūrų senovinį miestelį. Jie pravažiavo šešis karo policininkus, vienas iš jų netgi atidavė pagarbą šlapia gatve šliaužiančiam džipui. Maiklas atsakė jam rimtu veidu.

Trisdešimt penktas skyrius

Maiklas pastebėjo, kad kuo frontas arčiau, tuo žmonės darosi geresni. Kuo garsiau girdėjosi patrankų dundėjimas, sklindantis nuo rudenėjančių Vokietijos laukų, tuo tyliau visi stengėsi kalbėti, pasirūpinti kitais — pavalgydinti, rasti nakvynę, pasidalinti vynu, parodyti žmonos nuotrauką ir paprašyti tavęs, kad parodytum savo šeimos nuotrauką. Rodėsi, kad artėdamas prie to griaudėjančio ruožo žmogus atsikrato egoizmo, irzlumo, nepatiklumo, bjaurių dvidešimtojo amžiaus manierų, kurios supo tave iki šiol ir tu tikėjai, kad toks elgesys yra būdingas žmonių rasei.

Visi mielai juos pavėžėdavo. Laidojimo komandos leitenantas lyg tikras profesionalas aiškino, kaip jo vyrai apieško žuvusiųjų kišenes ir rastus daiktus dalija į dvi krūveles. Pirmojoje guli laiškai iš namų, kišeninės Biblijos, apdovanojimai — visa, kas bus išsiųsta sielvarto prislėgtoms šeimoms. Kitoje — įprasti kareivio daiktai: lošimo kauliukai, kortos, prezervatyvai, nuogų moterų nuotraukos, atviri anglų merginų laiškai su prisiminimais apie nuostabiai praleistas naktis šieno kaugėse netoli Solsberio arba Klardžeso gatvėje Londone. Antrosios krūvelės daiktus reikia sunaikinti, kad jie neterštų žuvusio didvyrio atminimo. Leitenantas, iki karo dirbęs San Franciske moteriškos avalynės pardavėju, pasakojo ir apie sunkumus, su kuriais susiduria jo komanda, kai reikia surinkti ir atpažinti sudraskyto žmogaus likučius.

— Duosiu jums gerą patarimą, vaikinai, — pasakė laidojimo tarnybos leitenantas. — Nešiokite asmens ženklus laikrodžio kišenėlėse. Sprogimai nutraukia galvas, grandinėlės su ženklais nuskrieja velniai žino kur. Bet devyniais atvejais iš dešimties kelnės lieka vietoje. Mes visada surasime asmens ženklą ir atpažinsime žuvusįjį.

— Ačiū už patarimą, — padėkojo Maiklas.

Vėliau juos pavėžėjo karo policijos kapitonas. Jis iš karto suprato, kad jie savavališkai pasišalinę ir pasisiūlė paimti juos į savo nepilną kuopą, žadėdamas sutvarkyti jų priėmimo formalumus.

Jiems teko važiuoti ir generolo majoro automobilyje. Generolo divizija buvo išvesta į užnugarį penkių dienų poilsio. Generolo pilvukas buvo kiek atsikišęs, jis atrodė tėviškai malonus, o veido spalva buvo tokia, kokią įgauna žmogus, pabuvęs naujagimių palatoje, kur palaikoma šiluma, beveik lygi kūno temperatūrai. Jis klausinėjo maloniai, bet ir gudriai.

— Iš kur jūs, vaikinai? Į kokią dalį vykstate?

Maiklas, kuris jau seniai nepasitikėjo aukšto rango karininkais, karštligiškai ieškojo nekalto atsakymo, bet Nojus atsakė iš karto:

— Mes dezertyrai, sere. Pabėgome iš papildymo stovyklos ir vykstame į savo senąjį dalinį. Norime susirasti savo kuopą.

Generolas supratingai linktelėjo ir pritariamai pažvelgė į Nojaus medalį.

— Štai ką jums pasakysiu, vaikinai, — pradėjo jis baldų reklamuotojo balsu. — Mano divizijoje stinga žmonių. Likite pas mus, pažiūrėkite, gal patiks. Aš pats sutvarkysiu reikalingus popierius.

Maiklas nusijuokė. Kaip pasikeitė armija, kokia tapo lanksti ir prisitaikanti.

— Ne, sere, ačiū, — tvirtai atsakė Nojus. — Aš iškilmingai pažadėjau savo vaikinams, kad grįšiu pas juos.

Generolas vėl linktelėjo.

— Suprantu, — pasakė jis. — Aštuonioliktais metais aš tarnavau Rainbotu divizijoje. Po sužeidimo apverčiau žemę aukštyn kojomis, bet sugrįžau į ją. Na, tai nors papietaukite pas mus. Šiandien sekmadienis, štabo valgykloje bus vištienos.

Pabūklų dundėjimas ant tolimų kalvų vis artėjo. Maiklui atrodė, kad pagaliau suras kilnią lygybės dvasią, atviras širdis, tą tylų milijonų žmonių sutarimą, apie ką jis svajojo stodamas tarnauti, ko iki šiol jam nepasitaikė sutikti. Kažkur ten, nebetoli, jis suras tą Ameriką, kurios nepažinojo gyvendamas jos žemyne. Gal tai bus iškankinta ir mirštanti Amerika, bet draugų ir artimųjų Amerika, kur žmogus galės atmesti į šalį savo inteligentiškas dvejones, iš knygų pasisemtą cinizmą, tikrą neviltį ir nuolankiai, su dėkingumu pamiršti save... Nojus, grįžtantis pas savo draugą, jau surado tokią šalį, matyti iš to, kaip ramiai ir užtikrintai jis kalbasi su seržantais ir su generolais. Ištremtieji, gyvenantys purve ir mirties baimėje, bent vienu požiūriu surado geresnius namus už tuos, iš kurių juos privertė išeiti. Čia, vokiečių žemės pakraštyje, išaugo krauju nuplauta Utopija, kur nėra nei turtingų, nei vargšų, išaugo demokratija, gimusi sproginėjant sviediniams, kur egzistavimo priemonės priklauso bendruomenei, kur maistas vartojamas pagal poreikius, ne pagal kišenę, kur apšvietimas, šildymas, butas, transportas, medicinos paslaugos ir laidotuvės apmokami valstybės ir visiems prieinami — baltiesiems ir spalvotiesiems, žydams ir krikščionims, darbininkams ir šeimininkams, kur gamybos priemonės — šautuvai, kulkosvaidžiai, minosvaidžiai, patrankos — yra masių rankose. Štai visuotinis krikščioniškasis socializmas, kur visi dirba bendrai gerovei, o ilsėtis gali tik mirusieji.

Kapitono Gryno vadavietė buvo įsikūrusi nedideliame valstiečio namelyje smailu stogu, panašiu į viduramžių pasakų namelį iš spalvotų animacinių filmukų. Į namelį buvo pataikęs tik vienas sviedinys. Skylė buvo uždengta durimis, išimtomis iš miegamojo staktos. Palei sieną, atgręžtą nuo vokiečių, stovėjo du džipai. Juose miegojo du seniai nesiskutę kareiviai, susisupę į antklodes ir užsitraukę ant akių šalmus. Patrankų gaudesys čia girdėjosi daug garsiau. Šaižiai sušvilpę ir nutildami praskriedavo sviediniai. Šaltas vėjas, pliki medžiai, neišbrendamas purvas keliuose ir laukuose, ir nė gyvos dvasios, tik šitie du džipuose miegantys kareiviai. „Taip lapkričio mėnesį atrodo visi kaimai, — galvojo Maiklas. — Žemė atiduota stichijai, o viduje snūduriuojantis ūkininkas galvoja apie ateinantį pavasarį.“

Apėmė keistas jausmas, kai jie, nusižengę armijos tvarkai, strėlės tiesumu pervažiavę pusę Prancūzijos kareivių, patrankų ir perkrautų sunkvežimių išminkytais keliais, atsidūrė tokioje tylioje, apleistoje ir iš pirmo žvilgsnio nepavojingoje vietoje. Armijos, korpuso, divizijos, pulko, bataliono štabai ir trečiosios kuopos vadavietė — jie leidosi vis žemiau vadaviečių rangais, kaip jūreiviai mazguota virve, ir dabar, kai pasiekė tikslą, Maiklas, žiūrėdamas į duris, sudvejojo: gal jie pasielgė kvailai, gal jų čia laukia dideli nemalonumai... Sunerimęs Maiklas suvokė, kad jie lengvabūdiškai nusižengė armijos įstatymams, o juk armija yra biurokratiškiausia iš visų institucijų. Karo įstatymuose tikrai yra numatytos bausmės už tokius nusižengimus.

Nojaus tokios mintys nevargino. Paskutines tris mylias jis žingsniavo žvaliais, dideliais žingsniais, nepaisydamas purvo. Įtemptai šypsodamasis Nojus atidarė duris ir žengė į vidų, o Maiklas neryžtingai įėjo iš paskos.

Kapitonas Grynas stovėjo nugara į duris ir kalbėjosi telefonu.

— Mano kuopos fronto linija — tikras pokštas, sere, — aiškino jis. — Frontas toks ištįsęs, kad bet kurioje vietoje nepastebėtas gali pravažiuoti pienovežis. Mums reikėtų dar mažiausiai keturiasdešimties žmonių, ir tuojau pat. Perjungiu.

Maiklas išgirdo ploną, piktą ir šaižų bataliono vado balsą, sklindantį iš kito laido galo. Grynas perjungė aparatą ir vėl kalbėjo pats.

— Taip, sere, suprantu. Papildymą gausime, kai korpuso štabas, velnias jį nujotų, laikys, kad tai reikalinga. O tuo metu vokiečiai, jeigu sumanys pulti, pereis kiaurai kaip per rėtį. Ką man daryti, jeigu jie puls? Perjungiu. — Jis vėl klausėsi. Maiklas nugirdo porą aštrių žodelių.

— Klausau, sere, — pasakė Grynas. — Suprantu. Tai viskas, sere. — Jis padėjo ragelį ir atsigręžė į kapralą, sėdintį prie improvizuoto stalo. — Žinai, ką majoras man pasakė? — paklausė jis apmaudžiai. — Jeigu vokiečiai atakuos, turiu jam pranešti. Juokdarys! Mes dabar esame pranešinėjimo dalinys! — Jis nuvargęs atsigręžė į Nojų ir Maiklą. — Klausau jūsų.

Nojus nesakė nieko. Grynas įdėmiai pažiūrėjo į jį, nusišypsojo ir ištiesė jam ranką.

— Akermanai, — pasakė jis spausdamas Nojui ranką. — Maniau, kad tu jau civilis.

— Ne, sere, dar ne civilis, — atsakė Nojus. — Tikriausiai prisimenate Vaiteikerį.

Grynas pažiūrėjo į Maiklą.

— Žinoma, — pasakė jis beveik moterišku, aukštu, maloniu balsu. — Prisimenu iš Floridos. Kuo nusikaltai, kad tave grąžino į trečiąją kuopą? — Jis paspaudė ranką ir Maiklui.

— Mūsų negrąžino, sere, — įsiterpė Nojus. — Mes dezertyravome iš papildymo stovyklos.

— Nuostabu, — šypsodamasis pasakė Grynas. — Galite nebesijaudinti. Pasielgėte labai gerai. Šaunuoliai! Tuoj pat sutvarkysiu dokumentus. Ir neklausinėsiu, kas privertė jus taip atkakliai ieškoti šitos nelaimingos kuopos. Dabar būsite mano šios savaitės pastiprinimas... — Matėsi, kad jis susijaudinęs ir patenkintas. Jis šiltai, beveik motiniškai plekšnojo Nojų per ranką.

— Sere, — paklausė Nojus, — ar Džonis Bernekeris yra?

Nojus stengėsi kalbėti lygiu, abejingu balsu, bet nesugebėjo paslėpti susijaudinimo.

Grynas nusigręžė, o kapralas pradėjo lėtai barbenti pirštais į stalą. Maiklas pajuto, kad kitos dešimt minučių bus baisios.

— Buvau pamiršęs, — ramiai atsakė Grynas, — kad judu su Bernekeriu buvote artimi draugai.

— Taip, sere.

— Jį pakėlė į seržantus, — pasakė Grynas. — Štabo seržantus. Paskyrė vadovauti būriui. Rugsėjo mėnesį. Jis puikus kareivis, tas Džonis Bernekeris.

— Taip, sere.

— Vakar vakare jį sužeidė, Nojau. Atsitiktinis sviedinys. Per pastarąsias penkias dienas jis buvo vienintelis sužeistasis kuopoje.

— Ar jis mirė, sere? — paklausė Nojus.

— Ne.

Maiklas matė, kaip Nojaus rankos, suspaustos į kumščius, pamažu atsileido.

— Ne, — pakartojo Grynas. — Nemirė. Mes tuojau pat išsiuntėme jį į užnugarį.

— Sere, — karštai prabilo Nojus, — noriu prašyti jūsų didelės, labai didelės paslaugos.

— Kokios paslaugos?

— Duokite man leidimą nuvykti į užnugarį. Gal man pasiseks pasikalbėti su juo.

— Bet jį galėjo nuvežti į lauko ligoninę, — švelniai pasakė Grynas.

— Turiu jį pamatyti, kapitone, — greitai kalbėjo Nojus. — Tai labai svarbu. Neįsivaizduojate, kaip svarbu. Karo ligoninė yra už penkiolikos mylių. Mes ją matėme pravažiuodami. Užtruksiu tik porą valandų. Ilgai ten nebūsiu. Duodu garbės žodį. Iš karto grįšiu atgal.

Iki vakaro grįšiu. Noriu tik pakalbėti su juo penkiolika minučių. Jam tai bus labai svarbu, kapitone...

— Gerai, — pasakė Grynas. Jis atsisėdo prie stalo ir kažką parašė popieriuje. — Štai leidimas. Susirask Berensoną ir pasakyk, kad liepiau nuvežti tave į ligoninę.

— Ačiū, — padėkojo Nojus. Jo balsas vos girdėjosi tyliame kambaryje. — Ačiū, kapitone.

— Niekur kitur neužsuk, — priminė Grynas, žiūrėdamas į kabantį ant sienos žemėlapį, pridengtą celofanu, subraižytą spalvotais pieštukais. — Vakare man reikės automobilio.

— Tik ten ir atgal, — atsakė Nojus. — Pažadu. — Jis pasuko prie durų, bet stabtelėjo. — Kapitone, — kreipėsi jis.

— Ką?

— Ar jis sunkiai sužeistas?

— Sunkiai, Nojau, — atsiduso Grynas. — Labai sunkiai.

Po minutės Maiklas išgirdo, kaip džipas suburzgė, šoko į priekį ir nudūmė purvinu keliu pukšėdamas kaip motorinė valtis.

— Vaiteikeri, — pasakė Grynas, — gali pabūti čia, kol jis sugrįš.

— Ačiū, sere.

Grynas atidžiai pažiūrėjo į jį.

— Na, Vaiteikeri, koks kareivis iš tavęs išėjo? — paklausė jis.

Maiklas akimirką pasvarstė.

— Nekoks, sere.

Grynas šyptelėjo. Šią akimirką jis, kaip niekada, buvo panašus į pardavėją, rymantį ant prekystalio po sunkios dienos švenčių išvakarėse.

— Turėsiu omenyje, — pasakė Grynas. Jis užsirūkė, priėjo prie durų ir atidarė jas. Jo siluetas matėsi pilko, bespalvio rudens peizažo fone. Iš toli girdėjosi silpstantis motoro burzgimas.

— Ak, — pasakė Grynas, — be reikalo leidau jam važiuoti. Ar būtina, kad kareivis matytų, kaip miršta jo draugai?

Jis uždarė duris, grįžo prie stalo ir atsisėdo. Suskambėjo telefonas ir jis tingiai pakėlė ragelį. Maiklas nugirdo šaižų bataliono vado balsą.

— Ne, sere, — atsakė Grynas tokiu balsu, kad rodėsi, tuoj užmigs. — Mano linija nebuvo apšaudoma nuo septintos valandos ryto. Aš pranešiu. — Jis pakabino ragelį ir sėdėjo nejudėdamas, stebėdamas, kaip žemėlapio fone raitosi cigaretės dūmai.

Nojus grįžo vėlai naktį. Diena praėjo ramiai, net patrulio siųsti neprireikė. Tarpais virš galvos praskriedavo sviediniai, bet atrodė, kad jie beveik nesusiję su trečiąja kuopa, kurios kareiviai vis ateidavo į vadavietę su pranešimais kapitonui Grynui. Maiklas visą dieną snaudė kampe, galvojo apie šį naują, mieguistą, ramų karą, taip besiskiriantį nuo nesiliaujančių mūšių Normandijoje, nuo spartaus priešo persekiojimo prasilaužus. „Čia gyvenimas teka lėtai, lydimas visai kitokios muzikos, — galvojo Maiklas migdamas. — Didžiausi rūpesčiai — šiluma, švara ir sotumas.“ Tą dieną kapitono Gryno rūpestis buvo vis didėjantis susirgimų tranšėjų reumatu skaičius jo dalinyje.

Maiklas stebėdamasis prisiminė neįprastą bruzdesį, matytą važiuojant fronto link. Ėjo žmonės, tūkstančiai jų, važiavo mašinos, blaškėsi darbais perkrauti karininkai, judėjo džipai, sunkvežimiai, traukiniai, visų jų tikslas buvo vienas — aprūpinti būrelį nelaimingų, apsnūdusių, vangių kareivių, patikimai apsikasusių užmirštoje fronto linijoje. „Visoje armijoje, — galvojo Maiklas prisiminęs, kaip Grynas reikalavo keturiasdešimties žmonių, — visose tarnybose sėdi po du, tris žmones. Sandėliuose, kanceliarijose, poilsio ir pramogų organizavimo tarnyboje, ligoninėse ir gurguolėse. Tik čia, arčiausiai priešo, žmonių stinga. Tik čia, nykią rudens dieną drėgnose, siaurose tranšėjose atrodo, kad ši kariuomenė priklauso išvargintai, nuskurdusiai vargšų valstybei. Trečdalis gyventojų, sakė kažkada prezidentas, gyvena baisiomis sąlygomis, prastai maitinasi. Apkasuose susislėpusi armija pagal kažkokį nesuprantamą skirstymo sistemos kaprizą irgi pateko į tą nelamingąjį amerikiečių trečdalį...“

Maiklas girdėjo, kaip sutemus privažiavo džipas. Namo langai buvo užtemdyti antklodėmis. Antklodė kabojo ir ant durų. Durys plačiai atsivėrė ir į vidų įėjo Nojus, Berensono lydimas. Elektrinio žibinto šviesoje antklodė sulingavo ir į kambarį plūstelėjo drėgnas nakties oras.

Nojus uždarė duris ir nuvargęs atsirėmė į sieną. Grynas pažiūrėjo į jį.

— Na, — švelniai paklausė jis, — matei jį, Nojau?

— Taip, mačiau, — atsakė Nojus kimiu, prislėgtu balsu.

— Kur jį radai?

— Lauko ligoninėje.

— Ar jį evakuos į užnugarį?

— Ne, sere. Jo neevakuos, — atsakė Nojus.

Berensonas nuėjo į kambario kampą ir išsiėmė iš maišelio sausą davinį. Triukšmingai perplėšė kartoną ir popierių ir ėmė triauškindamas kramtyti kietus sausainius.

— Jis dar gyvas? — tyliai ir dvejodamas paklausė Grynas.

— Taip, sere, dar gyvas.

Grynas atsiduso supratęs, kad Nojus nenori kalbėtis.

— Gerai, — pasakė jis. — Nusiramink. Rytoj išsiųsiu tave ir Vaiteikerį į antrąjį būrį. Pasistenkit gerai pailsėti.

— Ačiū, sere. Ačiū už automobilį.

— Nėra už ką. — Grynas vėl palinko prie pranešimo, kurį buvo atidėjęs pasirodžius Nojui.

Nojus sutrikęs apsidairė, pasuko prie durų ir išėjo į lauką. Maiklas atsistojo. Sugrįžęs Nojus nė karto nedirstelėjo į jį. Maiklas išėjo paskui Nojų į drėgną nakties rūką. Jis labiau pajuto, negu pamatė Nojų, atsirėmusį į namo sieną. Vėjas lengvai šiureno jo drabužius.

— Nojau...

— Ką? — Balsas, bespalvis, Nojaus jausmų neišdavė, jame girdėjosi tik nuovargis. — Maiklai...

Jiedu stovėjo tylėdami, žiūrėdami į ryškius, tolimus sproginėjimus horizonte, kur patrankų dundėjimas priminė naktinę pamainą fabrike.

— Jis atrodė neblogai, — pašnibždomis prabilo Nojus. — Bent jau iš veido atrodė normaliai. Šįryt jam kažkas nuskuto barzdą. Jis pats paprašė. Jį sužeidė į nugarą. Gydytojas įspėjo mane, kad galiu tikėtis iš jo keistų poelgių, bet kai jis mane pamatė, pažino iš karto. Nusišypsojo ir pravirko... Jis verkė vieną kartą ir anksčiau, kai mane sužeidė...

— Žinau, — pasakė Maiklas. — Tu minėjai.

— Jis klausinėjo manęs įvairiausių dalykų; kaip mane gydė ligoninėje, ar gavau atostogų sveikti, ar buvau Paryžiuje, ar gavau naują sūnaus nuotrauką. Parodžiau nuotrauką, gautą iš Houpės prieš mėnesį, kur sūnus nufotografuotas pievutėje. Džonis pasakė, kad berniukas atrodo puikiai ir visai nepanašus į mane. Paskui pasakė, kad gavo mamos laišką. Ji rašė apie tą namą už keturiasdešimt dolerių per mėnesį. Dėl visko susitarta. Jo motina sužinojo, kur galima nusipirkti naudotą šaldytuvą... Džonis judino tik galvą. Jis paralyžiuotas nuo pečių iki kojų.

Jie pastovėjo tylėdami, žiūrėdami į sprogimų pliūpsnius, klausydamiesi dundėjimo, kurį gūsiais nešė lapkričio vėjas.

— Ligoninė perpildyta, — pasakė Nojus. — Šalia jo gulėjo leitenantas iš Kentukio. Jam mina nutraukė pėdą. Tas leitenantas labai džiaugėsi. Jam nusibodo pirmam kaišioti galvą pro kiekvieną Prancūzijos ir Vokietijos kalvą, kad jį nušautų.

Vėl stojo tyla.

— Gyvenime turėjau du draugus, — kalbėjo Nojus. — Du tikrus draugus. Vienas buvo Rodžeris Kenonas. Jis dainuodavo tokią dainelę: „Tu nuostabiai mylėti moki, saldžiais saldainiais vaišini. Bet ar uždirbi pinigėlių? Ar atsakyti man gali?“ — Nojus patrypčiojo šaltame purve ir pasitrynė nugara į sieną. — Jis žuvo Filipinuose. Antras draugas buvo Džonis Bernekeris. Daugelis turi dešimtis draugų. Lengvai susidraugauja ir laikosi jų. Aš ne toks. Pats kaltas, suprantu. Nesu niekuo patrauklus kitiems...

Tolumoje ryškiai plykstelėjo liepsna, kažkas užsidegė ir apšvietė vietovę. Buvo keista ir neįprasta matyti tokią ryškią šviesą priešakinėje fronto linijoje, kur savi gali pykštelt į tave, jeigu sutemus čirkštelėsi degtuką, nes liepsnelė parodys priešui, kur jūsų pozicijos.

— Aš sėdėjau ir laikiau Džonį Bernekerį už rankos, — vienodu balsu pasakojo Nojus. — Po penkiolikos minučių pastebėjau, kad jis žiūri į mane keistu žvilgsniu. „Išeik iš čia, — staiga pasakė jis, — neleisiu tau manęs užmušti.“ Mėginau jį raminti, bet jis pradėjo garsiai šaukti, kad mane atsiuntė jo nužudyti, kad manęs nebuvo šalia, kai jis buvo sveikas ir galėjo pats savimi pasirūpinti. O dabar, kai jis paralyžiuotas, aš atėjau jo uždusinti, kai niekas nematys. Jis pasakė, kad žino apie mane viską, kad stebėjo mane nuo pradžių, kad aš palikau jį vieną, kai jam manęs reikėjo, o dabar atėjau jo nužudyti. Jis šaukė, kad aš turiu peilį. Kitas sužeistasis irgi pradėjo šaukti, negalėjau jo nuraminti. Galiausiai atėjo gydytojas ir liepė man išeiti. Eidamas iš palapinės girdėjau, kaip Džonis šaukė, kad manęs su peiliu prie jo neprileistų.

Nojus nutilo. Maiklas žiūrėjo į ryškią liepsną. Degė vokiečio ūkis. Maiklas mintyse įsivaizdavo, kaip ugnis glemžia pūkinius patalus, staltieses, indus, nuotraukų albumus, Hitlerio Mein Kampf virtuvės stalus, alaus bokalus.

— Gydytojas buvo labai malonus, — vėl kalbėjo Nojus, — pagyvenęs žmogus iš Tusono. Sakė, kad prieš karą dirbo tuberkuliozės klinikoje. Jis man paaiškino, kas Džoniui yra, ir prašė neimti į širdį draugo žodžių. Skeveldra pramušė jam stuburą, jo nervų sistema keičiasi, yra ir nieko negalima padaryti. Nervų sistema yra, — pakartojo Nojus, lyg užburtas šių žodžių, — ir jam vis blogės, kol jis mirs. Paranoja, pasakė gydytojas. Per dieną sveikas vaikinas virto progresuojančiu paranojiku. Didybės manija, persekiojimo manija. Galiausiai jis visai išeis iš proto ir išgyvens dar kokias tris dienas... Todėl jo neišsiuntė į bendrą ligoninę. Prieš išvažiuodamas aš dar kartą užėjau į palapinę, maniau, kad jis bus nurimęs. Gydytojas sakė, kad gali taip būti. Bet vos Džonis mane pamatė, vėl pradėjo šaukti, kad noriu jį nužudyti...

Maiklas ir Nojus stovėjo greta, atsirėmę į šiurkščią, drėgną, šaltą akmeninę sieną, o viduje sėdėjo kapitonas Grynas, susirūpinęs dėl didėjančio susirgimų skaičiaus. Tolumoje gaisras įsiplieskė smarkiau, tikriausiai persimetė į medines pertvaras ir ėmė ryti medinius vokiečių ūkininko baldus.

— Ar pasakojau tau apie Džonio Bernekerio nuojautą? — paklausė Nojus. — Jis sakė, jeigu būsime drauge, mums nieko bloga neatsitiks...

— Taip.

— Mes tiek daug išgyvenome drauge, — kalbėjo Nojus. — Buvome atkirsti nuo saviškių, prasiveržėme pas juos, o kai išsilaipinimo dieną į mūsų baržą pataikė sviedinys, mūsų net nesužeidė...

— Taip, — atsakė Maiklas.

— Jeigu nebūčiau gaišęs, jeigu būčiau atvažiavęs čia dieną anksčiau, Džonis Bernekeris būtų grįžęs iš karo gyvas.

— Nekalbėk kvailysčių, — griežtai nutraukė jį Maiklas jausdamas, kad šito jau per daug, kad negalima užsikrauti tokios naštos.

— Tai ne kvailystė, — ramiai prieštaravo Nojus. — Aš veikiau per lėtai. Vis kažko laukiau. Penkias dienas tryniausi stovykloje. Dar norėjau šnektelėt su tuo perujiečiu. Žinojau, kad jis mano prašymo neišpildys, bet aptingau ir tryniausi toje stovykloje.

— Nojau, liaukis!

— Ir mes per ilgai važiavome čionai, — kalbėjo Nojus neklausydamas Maiklo. — Sustodavome nakvoti, pusę dienos sugaišome valgydami vištieną, kuria mus vaišino tas generolas. Aš išmainiau Džonį Bernekerį į pietus su vištiena.

— Nutilk, — garsiai suriko Maiklas. Jis stvėrė Nojų už pakarpos ir smarkiai papurtė. — Nutilk! Pliurpi kaip apsėstas! Kad daugiau niekada tokių niekų negirdėčiau!

— Paleisk mane, — ramiai pasakė Nojus. — Patrauk rankas. Atleisk. Tikrai, kam tau klausytis apie mano bėdas. Suprantu.

Maiklas pamažu atleido pirštus. Ir vėl jis nesugebėjo padėti tam prislėgtam vaikinui...

Nojus susigūžė.

— Lauke šalta, — pasakė jis taikingai, — eikime į vidų.

Maiklas tylėdamas nusekė paskui jį.

Kitą rytą Grynas išsiuntė juos į antrąjį būrį, kuriame jie tarnavo Floridoje. Būryje iš keturiasdešimties kareivių tik trys buvo senieji, ir jie sutiko juos džiugiai ir draugiškai. Ir būdavo labai santūrūs, kai Nojui esant kalbėdavo apie Džonį Bernekerį.

Trisdešimt šeštas skyrius

— Tai jie ir klausia to kareivio: „ką darytum, jeigu tave paleistų namo?“ — kalbėjo Pfeiferis. Jis su Nojumi ir Maiklu sėdėjo ant rąsto, pusiau sulindusio į žemę prie neaukšto akmeninio aptvaro, ir iš katiliukų valgė kotletus su makaronais ir konservuotus persikus. Pirmą kartą per tris dienas jie gavo karšto maisto. Visi džiaugėsi, kad virėjams pavyko atsivežti lauko virtuvę taip arti fronto linijos. Kareiviai stovėjo eilėje per penkiasdešimt pėdų vienas nuo kito, kad atlėkęs sviedinys kliudytų kuo mažiau žmonių. Kareivių grandinė nutįso palei plikus, skeveldrų iškapotus krūmus upės pakrantėje. Virėjai skubėjo išdalinti maistą, todėl eilė judėjo greitai.

— „Tai ką darytum, jeigu tave paleistų namo?“ — pakartojo Pfeiferis kramtydamas pilna burna. — Kareivis susimąstė... Girdėjot šitą anekdotą?

— Ne, — mandagiai atsakė Maiklas.

Pfeiferis patenkintas linktelėjo galva.

— „Visų pirma, — atsakė kareivis, — nusiausiu batus. Tada pasimylėsiu su žmona. O tada nusiimsiu nuo pečių kuprinę.“ — Pfeiferis pradėjo kvatoti visa gerkle. Bet juokas staiga nutrūko. — Tikrai anksčiau jo negirdėjot?

— Garbės žodis, — atsakė Maiklas. „Šmaikštus pokalbis prie stalo Europos kultūros centre, — pagalvojo jis. — Svečiai — marga menininkų ir kariškių publika, trumpai besiilsinti po sunkių dienų priešakinėje fronto linijoje. Pirmos klasės eilinis Pfeiferis, gerai žinomas tarp Kanzaso lažybininkų, miesto garsenybė, kurią pažįsta visi apylinkės teisėjai, linksminasi aptarinėdamas pokario problemas. Vienas svečias, atstovaujantis mūsų teatrui Vakarų Europoje, valgydamas puikų šio krašto patiekalą — konservuotus persikus — tyliai sau mąsto, kad tokį anekdotą jau girdėjo eilinis Anakreonto karys kur nors prie Bagdado per Pilypo iš Makedonijos žygį į Persiją; kad Kajus Publijus, Cezario armijos centurionas, pasakojo tokią pat ar panašią istoriją praėjus dviem dienoms po išsilaipinimo Britanijoje; kad Žiuljenas Sen Krikas, Miurato korpuso adjutantas, prajuokino draugus tuo pačiu išverstu anekdotu mūšio prie Austerlico išvakarėse. Anekdotą tikriausiai žinojo, — mąstė istorijos studentas, žiūrėdamas į savo purvinus batus ir svarstydamas, ar dar nepradėjo pūti jo pirštai, — viršila Robinsonas iš Velso šaulių būrio prie Ipro, žinojo feldfebelis Fugelhaimeris prie Tanenbergo ir seržantas Vinsentas O’Flahertis iš pirmojo jūrų pėstininkų pulko, trumpai sustojusio pailsėti pakeliui į Argono mišką.“

— Velniškai juokingas anekdotas, — pasakė Maiklas.

— Žinojau, kad tau patiks, — patenkintas tarė Pfeiferis gramdydamas katiliuko dugne užsilikusį padažą. — Bet kodėl tu nesijuoki?

Pfeiferis stropiai šveitė katiliuką akmeniu ir tualetinio popieriaus skiaute, kurią visada nešiojosi kišenėje. Užbaigęs darbą jis atsistojo ir nuėjo prie grupės kareivių, kurie lošė kauliukais už pajuodusio kamino — vienintelio daikto, likusio iš namo, kuris buvo atlaikęs tris karus. Be trijų kareivių, ten dar buvo leitenantas ir du seržantai iš ryšininkų štabo, atvažiavę čionai džipu šiaip sau, pažiūrėti, kas darosi. Matėsi, kad jie turi nemažai pinigų, kurie duotų daugiau naudos, atsidūrę pėstininkų kišenėse.

Maiklas užsidegė cigaretę ir gardžiuodamasis įtraukė dūmą. Jis pajudino kojų pirštus norėdamas įsitikinti, kad dar jaučia juos. Džiaugėsi, kad yra sotus ir kad dar valandą jam negrės pavojus.

— Kai grįšime į Valstijas, — pasakė jis Nojui, — pavaišinsiu tave ir žmoną puikiu bifšteksu. Žinau vieną restoranėlį Trečiojoje gatvėje, antrame aukšte. Valgai ir matai pro langą, kaip stalelio lygyje pro šalį važiuoja traukiniai. Ten bifšteksai stori kaip kumštis, užsakysime juos pusiau iškepusius...

— Houpei nepatinka pusiau iškepę, — rimtai pasakė Nojus.

— Jai atneš tokį, kokį ji mėgsta. Pradžiai užsisakysime aštrios užkandos apetitui sužadinti, paskui — bifšteksai, gerai apkepti iš viršaus, kai palieti peiliu, jie dūsauja kaip gyvi. Tada spagečių, žalių salotų ir raudonojo Kalifornijos vyno. O pabaigai — pyragėlių, sulaistytų romu, ir espreso kavos — tai labai juoda kava su citrinos žievelėmis.

Nueisime ten patį pirmą vakarą, kai grįšime. Aš vaišinu. Galėsit pasiimti ir sūnelį, jam pastatysime aukštą kėdę.

Nojus nusišypsojo.

— Geriau paliksime jį namie.

Maiklą nudžiugino Nojaus šypsena. Pastaruosius tris mėnesius, nuo tada, kai jie grįžo į kuopą, Nojus šypsojosi retai. Mažai kalbėjo, beveik nesijuokė. Jis tylomis prisirišo prie Maiklo, sekė jį kritišku veterano žvilgsniu, saugojo jį žodžiu ir pavyzdžiu net tada, kai užtekdavo rūpesčio saugoti savo gyvybę, net gruodyje, kai padėtis fronte buvo labai įtempta. Tada jų kuopą susodino į sunkvežimius ir skubomis metė prieš vokiečių tankus, kurie staiga materializavosi pas turėjusį būti išvargintą priešą. Šitą susidūrimą pavadino Mūšiu dėl fronto kyšulio. Dabar tai jau praeityje. Bet vienas įvykis įstrigo Maiklo atmintin visam gyvenimui. Jie slėpėsi apkase, kurį Nojus privertė Maiklą išsikasti dviem pėdomis gilesnį, nors Maiklas buvo baisiai nuvargęs ir pyko dėl tokio Nojaus reiklumo... Vokiečių tankas iššliaužė į pievą ir pasuko tiesiai į juos. Granatų atsargos baigėsi, už jų nugaros liepsnojo savaeigė prieštankinė patranka. Liko tik prisispausti prie apkaso dugno ir laukti, kas bus... Tankistas matė, kaip Maiklas niurktelėjo į apkasą, ir pasuko tanką tiesiai į jį, ketindamas sutraiškyti vikšrais, nes kulkosvaidžiu negalėjo jo pasiekti. Kankinamai ilga minutė, riaumojantis, septyniasdešimties tonų svorio tankas virš galvos, besisukantys vikšrai, pažėrę ant šalmo sunkius purvo gabalus ir akmenis, jo paties riksmas, paskendęs juodoje kaip kapas tamsoje... Kai pažvelgi atgal, atrodo, kad sapnavai košmarą, kokius kareiviai pasakoja sanitarinės dalies psichoanalitikui. Sunku patikėti, kad toks dalykas galėjo atsitikti tau, trisdešimties metų vyrui, kuris turėjo patogų butą Niujorke, pietaudavo geruose restoranuose, spintoje laikė penkis minkšto tvido kostiumus, mėgo iš lėto važiuoti Penktąja aveniu atviru automobiliu, kad saulė šviestų į veidą... Bet kai atsitiko, buvo sunku patikėti, kad įmanoma likti gyvam, kai plieniniai vikšrai, bjauriai žviegdami, sukasi vos per pėdą virš tavo galvos, kad tokį siaubą ištvėręs žmogus dar gali galvoti apie bifšteksą ir vyną, ir Penktąją aveniu. Rodėsi, kad tas tankas, siekęs išplėšti žmogui gyvybę, kai jis tūno dugne apkaso, kurį draugas privertė išsikasti užtektinai gilų, kad išsigelbėtų, sugriovė paskutinį tiltą, jungusį jį su ankstesniuoju, civiliu gyvenimu. Dabar tilto vietoje žiojėja juoda praraja, pilna šiurpių haliucinacijų. Mintimis grįždamas į tą dieną, prisimindamas, kaip negrabiai tankas riedėjo atgal per pievą, o aplink jį sproginėjantys sviediniai kėlė purvo fontanus, Maiklas suprato, kad tą akimirką jis pagaliau tapo tikru kareiviu. Iki to laiko jis buvo tik žmogus, vilkintis kareivio uniformą, atėjęs iš kito gyvenimo į laikinas pareigas...

Mūšis dėl fronto kyšulio — taip dabar vadina tas kautynes Stars and Stripes laikraštis. Tada žuvo daug karių, pavojus pakibo virš Liežo ir Antverpeno, laikraščiai spausdino pranešimus apie narsų armijos pasipriešinimą puolantiems vokiečiams, rašė kažkokias nemalonias užuominas apie Montgomerį. Jis jau nebebuvo anglų ir amerikiečių draugystės simbolis, kaip Liepos ketvirtąją, kai prisegė Nojui Sidabro žvaigždę... Mūšis dėl fronto kyšulio — dar viena bronzinė žvaigždutė, dar penki taškai į demobilizacijos sąskaitą. Jis prisiminė tik tai, kaip Nojus stovėjo virš jo ir kalbėjo piktu, nemaloniu balsu: „Man nusispjaut, kad tu pavargęs. Kaskis dar dvi pėdas gylyn.“ Ir dar greitai besisukančius tarškančius vikšrus virš purvu apdrabstyto šalmo...

Maiklas dirstelėjo į Nojų. Šis miegojo sėdėdamas, atsirėmęs į akmeninį aptvarą. Miegant jo veidas atrodė jaunas. Sviesi barzdelė buvo labai reta, palyginti su tankiais, juodais Maiklo šeriais, dėl kurių Maiklas darėsi panašus į valkatą, nužingsniavusį keliu nuo Vankuverio iki Majamio. Nojaus akys, žvelgiančios su niūriu, patyrusio žmogaus atkaklumu, dabar buvo užmerktos. Pirmą kartą Maiklas pastebėjo, kad jo draugo blakstienos švelnios, šiek tiek riestos, šviesiais galiukais, sušvelninančios visą viršutinę veido dalį. Maiklą užplūdo dėkingumo ir gailesčio banga tam miegančiam vaikinui, apsisupusiam sunkia, purvina miline, vilnone pirštine apmauta ranka prilaikančiam šautuvo vamzdį... Žiūrėdamas į miegantį Nojų Maiklas suprato, kaip sunku buvo tam trapiam jaunuoliui išlikti rimtam, susikaupusiam, daryti protingus, rizikingus kareiviškus sprendimus, kariauti atkakliai ir atsargiai, laikantis visų įstatų ir instrukcijų, kad išliktų gyvas tokiu metu, kai mirtis šioje šalyje dalgiu kirto aplink jį esančius žmones. Šviesūs blakstienų galiukai suvirpėjo kumščiais apdaužytame veide, ir Maiklas įsivaizdavo, kaip liūdnai ir švelniai Nojaus žmona žiūrėdavo į šią nederančią, mergaitišką puošmeną. Kiek jam metų? Dvidešimt dveji, dvidešimt ketveri? Vyras, tėvas, kareivis... Turėjo du draugus, ir abiejų neteko. Jam reikia draugų taip, kaip kitiems reikia oro, todėl jis, pamiršęs savo vargus, atkakliai stengiasi išsaugoti senstančio kario, pavarde Vaiteikeris, gyvybę, nes šis, paliktas vienas, neturėdamas patirties ir būdamas nerūpestingas, tikrai užliptų ant minos, iškištų galvą iš už kalvelės, taptų vokiečių snaiperio taikiniu, per savo tingumą būtų sutraiškytas tanko negiliame apkase... Bifšteksai ir raudonasis Kalifornijos vynas yra kitoje haliucinacijų bedugnės pusėje. Pirmas vakaras namie, aš vaišinu... Neįtikėtina, bet tai turi įvykti. Maiklas užsimerkė jausdamas didžiulę, skausmingą atsakomybę.

Nuo lošiančiųjų kauleliais atskriedavo paskiros frazės:

— Statau tūkstantį frankų... Devyni taškai...

Maiklas atsimerkė, tyliai atsistojo ir šautuvu nešinas nuėjo pažiūrėti į lošėjus.

Pfeiferis metė kauliukus. Jam sekėsi. Saujoje jis laikė pluoštą sulamdytų banknotų. Leitenantas iš tiekimo tarnybos nelošė, tik abu seržantai. Leitenantas vilkėjo karininko milinę, švarią ir tvarkingą. Kai Maiklas paskutinį kartą buvo Niujorke, jis matė tokią milinę Abercrombie and Fitch parduotuvės vitrinoje. Visi trys atvažiavusieji avėjo parašiutininkų batais, nors aišku, kad nė vienam iš jų neteko šokti žemyn, nebent nuo baro kėdės. Jie buvo stambūs, augaloti vyrai, švariai nusiskutę, tvarkingi ir gerai apsirengę. Šeriais apžėlę pėstininkai, lošimo partneriai, šalia jų atrodė kaip apsileidę, nusistekenę žemesnės rasės atstovai.

Svečiai iš užnugario kalbėjo garsiai, pasitikėdami savimi, jų energingi judesiai buvo kitokie, negu pavargusių ir nešnekių kareivių, ištrūkusių kelioms valandoms iš priešakinės fronto linijos, kad pirmą kartą per tris dienas pavalgytų karšto maisto. „Jeigu tektų sudaryti rinktinį pulką, kuris užimtų miestus, gintų tiltus ir atmuštų šarvuočių puolimą, tai tie trys dailūs, žvalūs jauni vyrai būtų paimti pirmieji“, — pagalvojo Maiklas. Bet armijoje reikalai tvarkomi kitaip. Tie savimi patenkinti raumeningi vyrukai tarnavo jaukiose raštinėse už penkiasdešimties mylių nuo fronto, spausdino įvairius blankus ir kartais šiūpteldavo anglių į raudonai įkaitusią geležinę krosnelę, stovinčią kambario viduryje. Maiklas prisiminė seržanto Huliheno iš antro skyriaus žodžius, kuriais jis paprastai pasveikindavo naujai atvykusius: „Ak, — sakydavo Hulihenas, — kodėl pėstininkams siunčia tokius nupiepėlius? Kodėl užnugaryje visada tarnauja sunkiaatlečiai, rutulio stūmikai ir JAV rinktinės futbolininkai? Sakykit, vaikinai, kuris iš jūsų sveria daugiau negu trisdešimt svarų?“ Žinoma, jis taip kalbėdavo tyčia, norėdamas pralinksminti naujokėlius ir pelnyti jų palankumą. Bet jo žodžiuose slypėjo dalis karčios tiesos.

Žiūrėdamas į lošiančiuosius, Maiklas pamatė, kaip leitenantas išsitraukė butelį ir nugėrė kelis gurkšnius. Pfeiferis atidžiai stebėjo leitenantą, kratydamas kauliukus purvu apskretusioje saujoje.

— Leitenante, — paklausė jis, — ką regiu jūsų kišenėje?

Leitenantas nusijuokė.

— Konjaką, — atsakė jis. — Tai brendis.

— Matau, kad brendis, — pasakė Pfeiferis. — Kiek už jį norite?

Leitenantas pažiūrėjo į banknotus Pfeiferio rankoje.

— Kiek turi?

Pfeiferis suskaičiavo.

— Du tūkstančius frankų, — atsakė jis. — Tai keturiasdešimt dolerių. Mielai nusipirkčiau buteliuką gero konjako savo kauleliams sušildyti.

— Keturi tūkstančiai frankų, — ramiai pasakė leitenantas. — Gali nusipirkti buteliuką už keturis tūkstančius.

Pfeiferis įdėmiai pažiūrėjo į tiekimo tarnybos leitenantą ir šaltai nusispjovė. Tada kreipėsi į saujoje gulinčius kauliukus:

— Mielieji kauliukai, tėtušis nori išgerti. Jis labai nori išgerti.

Jis padėjo savo du tūkstančius ant žemės. Abu seržantai su žvaigždutėmis ant pečių pastatė nuo savęs.

— Kauliukai, — vėl kreipėsi Pfeiferis, — šiandien taip šalta. Tėtušį kankina troškulys. — Jis švelniai paritino kauliukus, lyg būtų pažėręs žiedlapius. — Kiek? — paklausė jis nustojęs šypsotis. — Septyni? — Jis vėl nusispjovė ir ištiesė ranką. — Imkite pinigus, leitenante, ir duokite butelį.

— Mielai, — atsakė leitenantas. Jis padavė Pfeiferiui butelį ir susišlavė pinigus. — Džiaugiuosi, kad atvažiavome.

Pfeiferis gėrė ilgai. Kareiviai stebėjo jį tylėdami, džiaugdamiesi ir apmaudaudami dėl jo išlaidumo. Pfeiferis gerai užkimšo butelį ir įsikišo jį į milinės kišenę.

— Šįvakar bus puolimas, — pareiškė jis karingai. — Kokio velnio man keltis per tą prakeiktą upę su keturiais tūkstančiais frankų kišenėje? Jei šįvakar vokiečiai mane nušaus, tai bus nušovę kareivį su pilnu pilvu gero konjako. — Užsimetęs ant peties šautuvą, jis nuėjo šalin.

— Tiekimo tarnyba, — pasakė pėstininkas, stebėjęs lošimą. — Dabar žinosiu, kodėl ji šitaip vadinasi.

Leitenantas geraširdiškai nusikvatojo. Kritika jam buvo nė motais. Maiklas jau seniai negirdėjo šitaip geraširdiškai juokiantis be ypatingos priežasties, tik dėl geros nuotaikos pertekliaus. Šitaip juoktis gali tik tas, kas tarnauja už penkiasdešimties mylių nuo fronto linijos. Nė vienas kareivis nenusijuokė kartu su leitenantu.

— Pasakysiu jums, vaikinai, ko mes čia atvažiavome, — pareiškė leitenantas.

— Nesunku numanyti, — atsakė Kreinas, Maiklo būrio kareivis. — Jūs esate iš informacijos tarnybos ir atsivežėte klausimus apklausai. Ar mes patenkinti tarnyba? Ar mums čia patinka? Ar pastaraisiais metais sirgome gonorėja daugiau nei tris kartus?

Leitenantas vėl nusijuokė. „Koks linksmuolis“, — pagalvojo Maiklas, niūriai dėbtelėjęs į jį.

— Ne, — pasakė leitenantas, — mes čia atvykome su reikalu. Girdėjome, kad šituose miškuose galima aptikti neblogų trofėjų. Aš du kartus per mėnesį važiuoju į Paryžių, ten galima gan brangiai parduoti Luger sistemos pistoletus, fotoaparatus, žiūronus ir kitokius niekus. Mes jums gerai už juos sumokėtume. Tai kaip, vaikinai, ar rastumėte ką parduoti?

Kareiviai tylėdami susižvalgė.

— Aš turiu gerą Garand šautuvą, — pasakė Kreinas. — Atiduočiau už penkis tūkstančius frankų. Dar yra visai gera berankovė striukė, — nekaltu veidu vardijo Kreinas. — Kiek padėvėta, bet brangi kaip prisiminimas.

Leitenantas sukikeno. Jam akivaizdžiai patiko laisvadienis fronte. Maiklas neabejojo, kad jis parašys savo merginai į Viskonsiną apie tuos keistuolius pėstininkus, šiurkštokus, bet smagius vaikinus.

— Gerai, — pasakė leitenantas. — Pats paieškosiu. Girdėjau, kad aną savaitę čia vyko mūšiai, tikriausiai mėtosi daugybė daiktų.

Pėstininkai šaltai žiūrėjo vienas į kitą.

— Daugybė, tikrai daugybė, — mandagiai patvirtino Kreinas. — Prisikrausit pilną džipą. Būsit turtingiausias žmogus Paryžiuje.

— Kaip nuvažiuoti iki fronto linijos? — sukruto leitenantas. — Pasidairysim.

Vėl stojo apsimesto abejingumo tyla.

— Iki fronto linijos? — taip pat nekaltai atsakė Kreinas. — Norite pasidairyti prie fronto linijos?

— Taip, kareivi, — leitenantas jau ėmė irzti.

— Važiuokite šituo keliu, — ranka parodė Kreinas. — Teisingai rodau, vaikinai?

— Taip, taip, leitenante, — patvirtino kareiviai.

— Pro šalį nepravažiuosite, — pasakė Kreinas.

Dabar leitenantas suprato, kad iš jo šaipomasi. Jis pasisuko į Maiklą, kuris iki tol tylėjo.

— Ar gali parodyti mums, kaip ten nuvažiuoti?

— Važiuokite... — pradėjo Maiklas.

— Važiuokite šituo keliu, leitenante, — pertraukė jį Kreinas. — Už pusantros mylios kelias ims kilti į kalvą, ten bus miškelis. Kai užvažiuosite į viršų, pamatysite upę. Ten ir yra frontas, leitenante.

— Jis sako tiesą? — įtariai paklausė leitenantas.

— Taip, sere, — patvirtino Maiklas.

— Gerai! — Leitenantas pasisuko į vieną iš seržantų. — Luisai, džipą paliksime čia. Eisime pėsti. Padaryk, ką reikia, kad jo nenuvarytų.

— Klausau. — Luisas priėjo prie džipo, pakėlė variklio dangtį, išėmė skirstytuvo rotorių ir ištraukė kelis laidelius. Leitenantas irgi priėjo prie džipo, paėmė tuščią kuprinę ir persimetė per petį.

— Maiklai, — pasigirdo Nojaus balsas. Jis mojo Maiklui ranka. — Eime, laikas grįžti...

Maiklas linktelėjo. Jis vos susilaikė nepriėjęs prie leitenanto ir nepasakęs, kad šis kraustytųsi iš čia į savo jaukią raštinę, prie šiltos krosnelės, bet persigalvojo. Jis pasivijo Nojų, kuris, sunkiai keldamas kojas per purvą, klampojo į savo kuopos pozicijas už pusantros mylios nuo čia.

Maiklo būrys buvo įsikūręs kalvos pašlaitėje palei upę. Kalva buvo tankiai apaugusi krūmokšniais, krūmais ir jaunais medžiais, todėl net dabar, lapams nukritus, teikė gerą priedangą, ir kareiviai galėjo laisvai judėti. Nuo kalvos viršūnės matėsi drėgnas, vietomis krūmais apžėlęs šlaitas, o apačioje iki upės driekėsi siaura lanka.

Kitapus irgi plytėjo lanka ir stūksojo tokia pat kalva. Už tos kalvos gulėjo vokiečiai. Žiemos peizažą gaubė tyla. Upė varė savo drumstą, šaltą vandenį tarp apledijusių krantų. Tai vienur, tai kitur puvo į vandenį sukritę medžiai, srovė gurgėdama brovėsi pro juos ir plaukė tolyn. Kitame sniego lopinių išmargintame šlaite tvyrojo tyla. Naktimis kartais plyksteldavo šūvių ugnys, bet dieną vietovė buvo per daug atvira patruliams, todėl abi kariaujančios pusės buvo tarsi sudariusios tylos paliaubas. Kiek buvo žinoma, atstumą tarp pozicijų sudarė tūkstantis du šimtai jardų. Toks atstumas buvo pažymėtas žemėlapyje, esančiame tolimoje, pasakiškoje, saugioje vietoje, kuri vadinasi divizijos štabu.

Maiklo būrys čia jau dvi savaitės. Jei ne reti šaudymai naktį (paskutinis jų vyko prieš tris naktis), tai priešas niekuo kitu neišsiduodavo ten esąs. Atrodė, kad vokiečiai susikrovė daiktus ir patraukė namo.

Bet Hulihenui atrodė kitaip. Jis užuodė vokiečius. Yra žmonių, kurie pagal dažų kvapą nustato, ar paveikslas tikrai olandų dailininko, dar kiti, paragavę vyno, pasako, kad jis trisdešimt septintųjų metų derliaus, ir pamini niekam nežinomą vynuogyną netoli Dižono. Huliheno specialybė buvo vokiečiai. Jo veidas buvo siauras, inteligentiškas, kakta aukšta, kaip airių mokslininko. Tokius gali įsivaizduoti Džeimso Džoiso bendramokslius iš Dublino universiteto. Jis ilgai žiūrėjo pro krūmus į kalvą priešais ir kalbėjo dvejodamas ir nuvargęs:

— Ten kažkur yra kulkosvaidžio lizdas. Jie įtaisė jį ir laukia, kada mes pulsime.

Iki šiol tai nebuvo svarbu. Būrys niekur iš čia nejudėjo, upė buvo per rimta kliūtis patruliuoti, o kulkosvaidis, jeigu tikrai ten ir buvo, nebūtų pasiekęs už kalvos pasislėpusių kareivių. Jeigu miške vokiečiams už nugaros stovėjo minosvaidžiai, tai vokiečiai laikė juos neišsiduodami. Bet buvo kalbama, kad auštant ateis pionierių dalinys ir pamėgins nutiesti per penkiasdešimt jardų platumo upę pontoninį tiltą. Maiklo kuopa turės perbėgti tuo tiltu ir stoti prieš vokiečius, saugančius priešingą krantą. Po jų, kitą rytą, pro juos praeis nauja kuopa ir stengsis žengti į priekį... Divizijos štabe toks veiksmų planas atrodė puikiai. Bet Hulihenui jis nepatiko. Jis įtemptai stebėjo juodą upės vandenį, ledu apsitraukusius krantus ir tylų, krūmais ir sniego dėmėmis išmargintą šlaitą priešais.

Kai Nojus, Maiklas, Pfeiferis ir Kreinas atėjo į būrio pozicijas, Hulihenas kalbėjosi su kapitonu Grynu lauko telefonu, diržu pritvirtintu prie medžio.

— Kapitone, — sakė jis, — man visa tai nepatinka. Per daug tylu. Kažkur kalvos viršūnėje yra užslėptas kulkosvaidis. Jaučiu, kad yra. Šiąnakt sau patogiu laiku jie raketomis apšvies vietovę ir duos mums pylos. Juk priešais juos atvira penkių šimtų jardų platumo lanka ir dar tiltas. Perjungiu.

Jis klausėsi. Kapitono balsas tyliai traškėjo ragelyje.

— Klausau, — atsakė Hulihenas. — Paskambinsiu jums, kai išsiaiškinsiu. — Jis atsiduso ir pakabino ragelį. Vėl nukreipė žiūroną į kitą upės krantą ir susimąstęs čepsėjo lūpomis. Buvo panašus į mokslininką, sprendžiantį sunkų uždavinį. — Kapitonas liepė šiandien po pietų siųsti patrulį, — pasakė Hulihenas. — Reikia eiti priešui matant, jeigu prireiks, iki pat upės, kad jie pradėtų šaudyti. Taip išsiaiškinsim, iš kur šaudo, iškviesime mūsų minosvaidžių ugnį ir iš jų kulkosvaidžio lizdo liks tik skutai. — Hulihenas pakėlė žiūronus prie akių ir vėl pro retą miglą ėmė apžiūrinėti nekaltai atrodančią kalvą kitoje upės pusėje. — Ar atsiras savanorių? — paklausė jis lyg tarp kitko.

Maiklas apsidairė. Huliheną girdėjo septyni kareiviai. Jie staiga pasilenkė savo apkasėliuose palei pat kalvos viršūnę ir pabrėžtinai susidomėjo šautuvais, apkasų sienų tvirtumu ir krūmais, augančiais priešas juos. „Prieš tris mėnesius, — pagalvojo Maiklas, — aš iš kvailumo būčiau pasisiūlęs savanoriu, kad išpirkčiau kaltę.“ Bet Nojus jį šio to išmokė. Stojusioje tyloje jis atidžiai apžiūrinėjo nagus.

Hulihenas tyliai atsiduso. Praėjo minutė. Visi įtemptai galvojo apie akimirką, kai priekyje einantis patrulio kareivis atkreips į save vokiečių kulkosvaidžio ugnį.

— Seržante, — pasigirdo mandagus balsas, — ar neprieštarausite, jeigu prisidėsime prie jūsų?

Maiklas pakėlė akis. Tiekimo tarnybos leitenantas ir du jo bendrakeleiviai nerangiai lipo slidžiu šlaitu. Leitenanto prašymas pakibo ore virš kareivių, susigūžusių duobėse, jis nuskambėjo lengvabūdiškai, kaip linksmo keistuolio pastaba vengrų operetėje.

Hulihenas nustebęs atsigręžė. Jo akys susiaurėjo.

— Seržante, — pasakė Kreinas, — leitenantas atvyko čia susirinkti trofėjų, jis vešis juos į Paryžių.

Nenusakoma išraiška akimirksniu perbėgo siauru, juoda barzda apžėlusiu seržanto veidu.

— Žinoma, leitenante. — Hulihenas kalbėjo draugiškai, bet jo balse girdėjosi perdėto pataikavimo gaidelė. — Mums bus garbė.

Leitenantas, įkopęs į kalvą, vis dar buvo uždusęs. „Ne toks jis sveikas, kaip atrodo, — pagalvojo Maiklas. — Užnugaryje jam netenka žaisti polo.“

— Girdėjau, kad čia ir yra frontas, — kalbėjo leitenantas įsikibdamas į Huliheno ištiestą ranką. — Ar tikrai?

— Taip, sere, galima sakyti, — atsakė Hulihenas. Kareiviai tylėjo.

— Bet čia visai tylu, — stebėjosi apsidairęs leitenantas. — Dvi valandas negirdėjau nė vieno šūvio. Jūs įsitikinę, kad čia frontas?

Hulihenas mandagiai nusijuokė.

— Štai ką jums pasakysiu, sere, — sušnibždėjo jis patikliai. — Aš manau, kad vokiečiai pasitraukė prieš savaitę. Jūs galite ramiai eiti nuo čia iki pat Reino.

Maiklas įdėmiai žiūrėjo į Huliheną. Seržanto veidas buvo atviras ir vaikiškai naivus. Prieš karą Hulihenas dirbo konduktoriumi autobuse, važinėjančiame Penktąja aveniu. „Iš kur toks aktoriaus talentas?“ — stebėjosi Maiklas.

— Gerai, — pasakė leitenantas šypsodamasis. — Čia daug ramiau negu raportų rinkimo punkte. Tiesa, Luisai?

— Taip, sere, — patvirtino Luisas.

— Čia nėra pulkininkų, bėgiojančių pirmyn atgal, neduodančių nė akimirkos atvangos, — geraširdiškai kalbėjo leitenantas, — nereikia kasdien skustis.

— Tikra tiesa, sere, — sutiko Hulihenas, — mums nereikia kasdien skustis.

— Girdėjau, — patikliai kalbėjo leitenantas, žiūrėdamas žemyn į upę, — kad ten galima rasti nemažai vokiškų trofėjų.

— Taip, sere, žinoma. Tame lauke daugybė šalmų, liugerių ir fotoaparatų.

„Jis persistengė, — galvojo Maiklas, — dabar jis tikrai persistengė.“ Jis dirstelėjo į leitenantą norėdamas įsitikinti, kaip tas reaguoja, bet sveikame, rausvame leitenanto veide matėsi tik godumas. „Dieve mano, — bjaurėdamasis pagalvojo Maiklas, — kas jam suteikė karininko laipsnį?“

— Luisai, Stivai, — paragino leitenantas, — nulipsime žemyn ir pažiūrėsime, kas ten dedasi.

— Palaukite, leitenante, — sudvejojo Luisas. — Paklauskite jo, ar ten nėra minų.

— Ką jūs, — atsakė Hulihenas. — Garantuoju, kad minų ten nėra.

Septyni kareiviai tylėdami tupėjo apkasuose nunėrę akis.

— Seržante, jūs neprieštarausite, jeigu mes nulipsime žemyn ir šiek tiek pasidairysime? — paklausė leitenantas.

— Jauskitės kaip namie, sere, — sugriaudėjo Hulihenas.

„Tuoj, tuoj, — tikėjosi Maiklas, — jis pasakys jiems, kad tai pokštas, kad jie tikri asilai, ir lieps jiems nešdintis...“

Bet Hulihenas nekrustelėjo.

— Jūs mus stebėsite, ar ne, seržante? — paklausė leitenantas.

— Žinoma.

— Gerai. Eime, vaikinai. — Leitenantas nerangiai pralindo pro krūmus ir pradėjo lipti šlaitu žemyn. Seržantai sekė iš paskos.

Maiklas atsigręžė ir pažiūrėjo į Nojų. Nojus stebėjo jį, jo juodos, rimtos akys žvelgė tvirtai ir grasinamai. Maiklas suprato, kad Nojus tyliu žvilgsniu duoda jam ženklą nekalbėti. „Ką gi, — teisindamasis nusprendė Maiklas, — tai jo būrys, jis seniau pažįsta tuos vyrus negu aš...“

Tačiau pažvelgė žemyn į šlaitą. Leitenantas su savo puošnia miline ir abu jo seržantai sunkiai slidinėjo įšalusia purvina nuokalne, stvarstydamiesi už krūmų ir medžių kamienų. „Ne, — ryžosi Maiklas. — Nesvarbu, ką jie apie mane pagalvos, negaliu šito leisti...“

— Hulihenai! — Jis prišoko prie seržanto, kuris įdėmiai, žiauria veido išraiška žiūrėjo per upę į kalvos gūbrį priešais. — Hulihenai, negalima taip daryti. Negalima jų ten leisti. Hulihenai!

— Nutilk! — įsiutęs sušnypštė Hulihenas. — Nemokyk manęs. Būriui vadovauju aš.

— Juos užmuš, — neatlyžo Maiklas, žiūrėdamas į tris vyrus, slysčiojančius žemyn purvinu sniegu.

— Na ir kas? — atsakė Hulihenas, ir Maiklas išsigando jo protingame veide plonomis lūpomis išvydęs pasibjaurėjimo ir neapykantos išraišką. — Ko tu nori? Kodėl vienas kitas iš tų šunsnukių negali būti nudėtas? Juk jie irgi tarnauja armijoje. Trofėjai!

— Reikia juos sustabdyti! — kimiai pasakė Maiklas. — Jeigu nesustabdysit, parašysiu raportą, prisiekiu Dievu...

— Vaiteikeri, užsičiaupk, — įsikišo Nojus.

— Parašysi raportą, ar ne? — Hulihenas nė akimirkai nenusuko žvilgsnio nuo priešingos kalvos. — Nori pats ten eiti? Nori, kad šiandien nušautų tave, Akermaną, Kreiną, Pfeiferį? Kad užmuštų tavo draugus, o ne tuos riebius tiekimo skyriaus meitėlius? Kuo jie tokie vertingi? — Jo balsas, iš pradžių drebėjęs iš pasipiktinimo, staiga tapo ramus ir dalykiškas, kai jis kreipėsi į kareivius. — Nežiūrėkit apačion į tuos tris, — pasakė jis. — Stebėkit kalvos viršūnę. Pasimatys tik du ar trys trumpi pliūpsniai, todėl būkit akyli. Nenusisukite nuo tos vietos, iš kur šaudys, ir pasakykite man... Vis dar nori, kad pašaukčiau juos atgal, Vaiteikeri?

— Aš... — prasižiojo Maiklas, bet pasigirdo šūviai ir jis suprato, kad jau vėlu.

Apačioje, prie upės, puošni su šviesiais apvadais milinė pamažu susvyravo ir susmuko į purvą. Luisas ir kitas seržantas puolė bėgti, bet nubėgo netoli.

— Seržante, — pasigirdo Nojaus balsas, ramus ir lygus, — matau, iš kur šaudo. Į dešinę nuo to didelio medžio, už dvidešimties jardų, priešais tuos du krūmus, žemesnius už kitus... Matote?

— Matau, — atsakė Hulihenas.

— Štai ten. Už dviejų ar trijų jardų nuo pirmojo krūmo.

— Tu įsitikinęs? Aš nepastebėjau.

— Įsitikinęs, — atsakė Nojus.

„Dieve mano, — nuvargęs pagalvojo Maiklas žavėdamasis Nojumi ir jo nekęsdamas, — kiek daug tas vaikinas išmoko nuo Floridos laikų.“

— Na, — pagaliau Hulihenas atsigręžė į Maiklą, — ar dabar nori rašyti raportą?

— Ne, — atsakė Maiklas. — Jokio raporto nerašysiu.

— Žinoma, kad ne. — Hulihenas draugiškai paplekšnojo jam per ranką. — Žinojau, kad tu to nedarysi. — Jis priėjo prie lauko telefono ir paskambino į kuopos vadavietę. Maiklas girdėjo, kaip jis nurodo tikslią vokiečių kulkosvaidžio lizdo vietą, kad būtų perduota minosvaidininkams.

Ir vėl popietė buvo visai tyli. Sunku įsivaizduoti, kad tik prieš minutę sutratėjo kulkosvaidis ir trys žmonės žuvo.

Maiklas pasisuko ir pažiūrėjo į Nojų. Nojus buvo priklaupęs ant vieno kelio, šautuvo buožę atrėmęs į purvą, vamzdį priglaudęs prie skruosto. Jis priminė seną paveikslėlį, kur pavaizduotas Amerikos kolonistas, kariaujantis su indėnais kažkur Kentukyje ar Naujojoje Meksikoje. Nojus žiūrėjo į Maiklą laukinėmis, degančiomis akimis, jose nesimatė nė pėdsako gėdos.

Maiklas pamažu atsisėdo, stengdamasis nežiūrėti į Nojų. Pagaliau jis suprato Nojaus žodžius, pasakytus papildymo stovykloje. Armijoje stenkis pakliūti ten, kur turi draugų.

Prieš pat žiemos saulėlydį pradėjo šaudyti minosvaidžiai. Pirmos dvi minos nenuskriejo iki tikslo, ir Hulihenas telefonu perdavė korekcijas. Trečioji mina sprogo ten, kur jis nurodė. Paskui ją nuskriejo ir ketvirtoji. Ten, kur sprogo dvi paskutinės minos, matėsi keistas judėjimas, plikos, susipynusios šakos sukrutėjo, lyg pro jas būtų brovęsis žmogus, bet jam nepavyko ir jis nugriuvo. Vėl tapo tylu ir Hulihenas telefonu pranešė:

— Viskas gerai, sere. Mestelkit dar vieną į tą pačią vietą.

Minosvaidis trinktelėjo dar vieną miną, bet kalvos viršūnėje niekas nebejudėjo.

Sutemus atvyko pionierių kuopa su pontonais ir lentomis. Maiklas ir kiti vyrai padėjo nešti sunkius daiktus prie upės. Jie praėjo pro kažkokią balkšvą dėmę. Maiklas atpažino puošniąją milinę, bet nežiūrėjo ton pusėn. Pionieriai dirbo lediniame vandenyje, jie nutiesė beveik pusę tilto, kai virš upės pakibo pirmoji šviečiančioji raketa. Tada iš abiejų pusių sugriaudėjo artilerija. Girdėjosi ir šautuvų tratėjimas, bet padrikas, netvarkingas. Jiems tuojau pat atsakė minosvaidžiai. Vokiečių sviediniai krito netiksliai. Arba jie turėjo daugiau, negu reikia, šaudmenų, arba jų stebėtojai nervinosi, taikliai apšaudomi ant kalvos viršūnės. Nė vienas sviedinys nepataikė į tiltą. Kitame tilto gale sužeidė tris pionierius, bet visi liko kiaurai permirkę, aptaškyti vandenyje sprogusių sviedinių.

Virš upės pakibusios raketos apšvietė perkėlą ryškia mėlyna šviesa, upėje dirbantys žmonės atrodė peršviečiami, kaip vabzdžiai. Keli žmonės iš būrio, kuris turėjo pirmas keltis per upę, perėjo į kitą pusę. Lousonas buvo nušautas ir įkrito į vandenį, Mukovskis paskui jį.

Maiklas susigūžė šalia Nojaus. Nojus uždėjo delną jam ant rankos ir neleido judėti. Jie žiūrėjo, kaip vienas kareivis, po jo kitas slidinėdami bėga siauromis lentomis į kitą pusę. Kažkuris nugriuvo skersai tiltą ir liko gulėti, o kiti bėgdami turėjo šokinėti per jį.

„Ne, — galvojo Maiklas jausdamas, kaip dreba jo ranka po Nojaus delnu, — tai neįmanoma, jie negali iš manęs to reikalauti, negali tikėtis...“

— Bėk, — sušnibždėjo Nojus. — Dabar bėk!

Maiklas nepajudėjo. Sviedinys sprogo upėje už dešimties pėdų nuo tilto, į viršų iššoko tamsaus vandens stulpas ir apliejo kareivį, gulintį ant lentų.

Maiklas pajuto stiprų smūgį į sprandą.

— Bėk! — garsiai šaukė Nojus. — Bėk tuojau pat, kalės vaike!

Maiklas pašoko ir nubėgo. Jis nespėjo pribėgti prie tilto, kaip kitame jo gale sprogo sviedinys, bet Maiklas, nežinodamas, ar tiltas sveikas, bėgo toliau nesustodamas.

Po kelių sekundžių jis jau buvo kitame krante. Kažkas tamsoje šaukė: „Čionai, čionai“, — ir Maiklas klusniai pasuko balso pusėn. Jis suklupo ir įkrito į duobę, kurioje jau kažkas tūnojo.

— Gerai, — išgirdo jis prie ausies kimų balsą. — Būk čia, kol persikels visa kuopa.

Maiklas prisiglaudė skruostu prie šaltos, drėgnos žemės. Ji maloniai gaivino įkaitusią, prakaituotą odą. Maiklas pakėlė galvą ir pažiūrėjo atgal į tamsias figūrėles, bėgančias tiltu tarp vandens fontanų. Jis giliai atsiduso. „Aš sugebėjau, — išdidžiai pagalvojo jis. — bėgau apšaudomas. Vadinasi, galiu viską, ką gali kiti. — Jis nustebęs nejučiom nusišypsojo. — Pagaliau, — pagalvojo jis, atsisukęs į vokiečius, — aš darausi tikras kareivis.“

Trisdešimt septintas skyrius

Stovykla siaubo nekėlė, ji atrodė beveik kaip įprasta karinė stovykla, įsikūrusi gražios, žalios pievos viduryje, iš kraštų matėsi miškais apaugusios kalvos. Įspūdį gadino per arti sugrūsti barakai, dviguba spygliuotos vielos tvora ir bokšteliai kampuose. Ir dar tas kvapas. Jis nuodijo orą per du šimtus metrų aplinkui, buvo tirštas, tankus, kaip dujos, kurias chemijos gudrybės tuoj pavers kietu kūnu.

Bet Kristianas nesustojo. Jis skubėdamas šlubčiojo saulės apšviestu keliu prie pagrindinių vartų. Jam būtinai reikia gauti pavalgyti ir sužinoti paskutines naujienas. Gal stovykloje veikia telefono ryšys su kokiu nors štabu arba kas nors klausėsi radijo... „O gal, — viltingai pagalvojo jis, prisiminęs Prancūziją, — man pavyks rasti dviratį.“

Artėdamas prie stovyklos jis gižiai šyptelėjo. „Darausi vieno asmens atsitraukimo specialistas, — galvojo jis. — Naudingas mokslas keturiasdešimt penktųjų pavasarį. Aš geriausias nordinis pasitraukimo nuo byrančių karinių dalinių specialistas. Prieš dvi dienas nujaučiu, kad pulkininkas pasiduos į nelaisvę, nors jis pats dar nežino, kas jo galvoje.“

Kristianas nenorėjo pasiduoti į nelaisvę, nors tai tapo taip įprasta. Rodėsi, kad milijonai kareivių nieko kita neveikia, tik ieško būdų, kaip pasiduoti į nelaisvę. Pastarąjį mėnesį kalbos sukosi tik apie tai... Sugriautuose miestuose, pražūčiai pasmerktose gynybos salelėse, įkurtose palei svarbius kelius ir miestų prieigose, buvo kalbama vis apie tą patį. Jokios neapykantos amerikiečių aviacijai, sugriovusiai miestus, stovėjusius čia šimtus metų, jokio troškimo atkeršyti už tūkstančius moterų ir vaikų, palaidotų po griuvėsiais. Tik girdi: „Žinoma, geriausia būtų pasiduoti amerikiečiams. Dar anglams, blogiausiu atveju prancūzams. O jeigu pateksi į rankas rusams, Sibiro neišvengsi...“ Ir šitaip kalba kareiviai su pirmojo laipsnio Geležiniais kryžiais, apdovanoti Hitlerio medaliais, kariavę Afrikoje ir prie Leningrado, traukęsi su kariuomene net nuo Sen Mer Eglizo... Pasibjaurėtina!

Kristianas, priešingai visiems, nepasitikėjo amerikiečių kilnumu. Tai mitas, kurį sukūrė lengvatikiai sau nuraminti. Kristianas prisiminė negyvą parašiutininką, pakibusį ant medžio Normandijoje, jo rūstų ir net tokią akimirką nenuolankų veidą...

Prisiminė sanitarinę vilkstinę, naikintuvų kulkosvaidžių sudaužytą kartu su visais varganais arkliais.

Lakūnai tikrai matė raudonus kryžius, žinojo, ką jie reiškia, bet ranka jiems nesudrebėjo. Amerikiečiai nerodė kilnumo virš Berlyno, Miuncheno ir Dresdeno. Ne, Kristianas mitais nebetiki. Be to, amerikiečiai nieko gero ir nežadėjo. Jie nuolat skelbė per radiją, kad kiekvienas nusikaltęs vokietis arba vokietė sumokės už savo nusikaltimus. Geriausiu atveju kelerius metus praleis koncentracijos stovyklose arba katorgos darbuose, kol bus tikrinama kaltinamoji medžiaga, plaukianti iš visos Europos. O kas, jeigu Normandijos prancūzai įsiminė Kristiano pavardę, kai pakrantėje buvo nužudytas Beras ir kai juos kankino miesto rotušėje? Kas žino, kokių faktų surinko pogrindininkai, ar daug ką išsiaiškino? Dievai žino, ką jiems priplepės toji Fransuaza. Dabar ji tikriausiai Paryžiuje, gyvena su kokiu nors amerikiečiu generolu ir pila nuodus jam į ausį. Gal tavęs specialiai ir neieškos, bet jeigu pateksi jiems į nagus, tai bet kuris pusprotis prancūzas, atsitiktinai tave matęs, sumanys apkaltinti tuo, ko niekada nesi padaręs. Kas tavimi patikės, kas padės įrodyti, kad esi nekaltas? Niekas nesukliudys amerikiečiams atiduoti prancūzams kokį milijoną belaisvių išminavimo ir miestų atstatymo darbams. Viskas geriau, negu patekti į rankas prancūzams. Ilgiems metams... Gyvas iš čia neišeitum.

Kristianas mirti nesirengė. Per pastaruosius penkerius metus jis per daug visko išmoko. Jis dar bus naudingas po karo, todėl nėra prasmės atsiduoti likimui. Žinoma, trejus, ketverius metus reikės gyventi suglaudus ausis, pataikauti ir stengtis įtikti nugalėtojams. Į jo miestelį turbūt vėl pradės plūsti slidinėtojai, amerikiečiai netoliese pastatys didelius poilsio namus, jis galės mokyti amerikiečius leitenantus „plūgo“ posūkių... O vėliau... Vėliau ir pažiūrėsim. Žmogus, išmokęs taip meistriškai žudyti ir tramdyti karštagalvius, tikrai bus naudingas penketą metų po karo, jeigu tik sugebės išlikti gyvas...

Jis nežinojo, kokia situacija jo gimtajame miestelyje, bet jeigu jis sugrįš ten prieš armijai įžengiant, persivilks civiliais drabužiais, o tėvas sugalvos kokią nors istoriją... Iki namų ne taip jau toli. Jo miestelis yra pačiame Bavarijos viduryje, horizonte matosi kalnai. „Pagaliau kariaujame jaukiai, — su kartėliu galvojo jis. — Paskutinį mūšį kareivis gali atlaikyti savo darželyje.“

Prie vartų stovėjo tik vienas sargybinis, apkūnus, nedidukas, penkiasdešimt penkerių metų kareivis. Jis turėjo šautuvą, ant rankovės buvo užrištas Volkssturm raištis, bet vyrai atrodė lyg ne savo vietoje. „Volkssturm, — mintyse purkštelėjo Kristianas. — Tai bent nuostabus išradimas.“ Hitlerio senelių namai, taip juokavo kareiviai. Laikraščiai ir radijas trimitavo, kad kiekvienas vyras, kokio amžiaus jis bebūtų, penkiolikos ar septyniasdešimties, priešui grėsmingai artėjant prie jo namų kausis kaip liūtas. Tie sėslūs, skleroze sergantys ponai iš Volkssturm tikrai nežino, kad turi kautis kaip liūtai. Užteks amerikiečiams vieną kartą iššauti ir galės susemti į nelaisvę visą batalioną tokių išsigandusių, pakeltomis į viršų rankomis karių. Dar vienas mitas, kad galima surinkti pagyvenusius vokiečius nuo darbo stalų arba paauglius iš mokyklų ir per dvi savaites padaryti iš jų kareivius. „Skambios frazės, — galvojo Kristianas, žiūrėdamas į baimės kankinamą storulį, apvilktą ne jo dydžio uniforma, — pavertė mus bepročiais. Skambios frazės ir mitai prieš tankų divizijas, tūkstančius lėktuvų ir patrankų, kuriuos degalais ir šaudmenimis aprūpina viso pasaulio gamyklos. Hardenburgas seniai viską suprato, bet Hardenburgas nusižudė. Taip, po karo išloš tie, kurie išsivalys iš savęs visą tą retoriką ir visiems laikams pasiskiepys nuo mitų.“

— Hail Hitler, — nevykusiai saliutavo sargybinis.

Hail Hitler. Dar vienas pokštas. Kristianas nesivargino jam atsakyti.

— Kas čia vyksta? — paklausė jis.

— Laukiam, — atsakė sargybinis.

— Ko?

Sargybinis patraukė pečiais ir sutrikęs šyptelėjo.

— Kas girdėti?

— Ką tik kapituliavo amerikiečiai, — atsakė Kristianas. — Rytoj pasiduoda rusai.

Akimirką sargybinis beveik patikėjo juo. Patikli šypsena nušvietė jo veidą, bet tuoj suprato, kad Kristianas šaiposi.

— Jūs gerai nusiteikęs, — liūdnai pasakė jis.

— Aš nusiteikęs puikiai, — atsakė Kristianas. — Ką tik grįžau iš pavasario atostogų.

— Kaip manote, ar amerikiečiai jau šiandien čia ateis? — neramiai paklausė sargybinis.

— Jie gali ateiti po dešimties minučių arba po dešimties dienų, o gal po dešimties savaičių. Kas žino, ką tie amerikiečiai darys.

— Tikiuosi, kad jie ateis greitai, — pasakė sargybinis. — Geriau jie negu...

„Tas irgi“, — pagalvojo Kristianas.

— Žinau, — trumpai atkirto Kristianas. — Geriau jie negu rusai ar prancūzai.

— Taip kalba visi, — niūriai pasakė sargybinis.

— Dieve mano, — patraukė nosimi Kristianas. — Kaip ištveriat tokią smarvę?

Sargybinis linktelėjo.

— Taip, smarvė baisi. Bet aš čia jau savaitė ir nebejaučiu.

— Tik savaitė? — nustebo Kristianas.

— Čia buvo įsikūręs SS batalionas, bet prieš savaitę juos išvežė, o mus atsiuntė jų vieton. Mūsų čia tik kuopa, — nusiminęs kalbėjo sargybinis. — Mums pasisekė, kad tebesame gyvi.

— Ką ten saugote? — Kristianas mostelėjo galva smarvės link.

— Įprasta istorija. Žydai, rusai, keli politiniai, nemažai iš Jugoslavijos, Graikijos ir panašių vietų. Prieš dvi dienas visus juos uždarėme barakuose. Jie nujaučia, kas vyksta, ir darosi pavojingi. O mūsų čia tik viena kuopa. Jie susidorotų su mumis per penkiolika minučių. Jų čia tūkstančiai. Prieš valandą jie sukėlė baisų triukšmą. — Jis atsigręžė ir baimingai nužvelgė barakus. — Matote, nė garso. Dievai žino, ką jie ten rezga.

— Kodėl čia būnate? — nusistebėjo Kristianas.

Sargybinis gūžtelėjo pečiais, veide atsirado ta pati nejauki, kvailoka šypsena.

— Nežinau. Laukiam.

— Atidarykite vartus. Noriu įeiti į vidų.

— Norite įeiti? — netikėdamas paklausė sargybinis. — Kam?

— Sudarinėju vasarnamių sąrašą Berlyno organizacijai „Linksmybės teikia jėgą“, — atsakė Kristianas. — Man patarė įrašyti ir šitą stovyklą. Atidarykite. Noriu užvalgyti ir pažiūrėti, gal pavyks pasiskolinti dviratį.

Sargybinis parodė ženklą kitam sargybiniui, įdėmiai stebėjusiam Kristianą. Vartai pamažu atsivėrė.

— Dviračio čia nerasite, — pasakė Volkssturm karys. — Aną savaitę išvykdami esesininkai pasiėmė viską, kas buvo su ratais.

— Pažiūrėsim, — atsakė Kristianas.

Praėjęs pro dvigubus vartus, Kristianas pasuko prie administracijos pastato, gražaus, baltai nudažyto Tirolio stiliaus namelio su žalia pievute ir stiebu, ant kurio ryto vėjelyje plevėsavo vėliava. Kuo toliau Kristianas ėjo, tuo smarvė darėsi baisesnė. Iš barakų sklido duslus, prislopintas, nežmogiškas dūzgimas. Rodėsi, kad jį skleidžia kažkoks nežinomas muzikos instrumentas, nes garsai buvo pernelyg nekonkretūs ir nemalonūs, kad būtų galima priskirti juos žmogaus balsui. Langai buvo užkalti lentomis, aplinkui nesimatė nė gyvos dvasios.

Kristianas užlipo švariai nuplautais laipteliais ir įėjo į namelį.

Ten rado virtuvę. Virėjas su kariška uniforma, niūrus šešiasdešimtmetis senukas, davė jam dešros, įpylė erzacinės kavos ir paragino:

— Prisivalgyk iki soties, vaikine. Kas žino, kada mes kitą kartą valgysim.

Koridoriuose sutrikę stumdėsi keli folksšturmininkai, visi vilkintys ne savo dydžio uniformomis. Visi turėjo šautuvus, bet laikė juos kažkaip droviai, aiškiai bjaurėdamiesi. Jie, kaip ir sargybinis prie vartų, kažko laukė. Liūdnais žvilgsniais jie įdėmiai žiūrėjo į Kristianą jam einant pro šalį, jis girdėjo jų priešišką šnabždesį, smerkiantį jį už tai, kad jis jaunas, kad pralaimi karą... Hitleris nuolat gyrėsi, kad jo jėga yra jaunimas, o dabar šitie erzaciniai kareiviai, karui baigiantis ištraukti iš gimtųjų namų, kreivomis šypsenomis nuvargusiuose veiduose rodė, ką galvoja apie atsitraukiančią kartą, atvedusią juos į šią valandą.

Kristianas ėjo pro tuos sutrikusius vyrus ištiesęs nugarą, prilaikydamas automatą, šaltu, sustingusiu veidu. Priėjęs prie komendanto kabineto, jis pasibeldė ir įėjo į vidų. Kalinys dryžuotais drabužiais plaušine šveitė grindis, laukiamajame prie stalo sėdėjo kapralas. Durys į kabinetą buvo atviros ir ten sėdintis žmogus mostelėjo Kristianui užeiti, kai tik tas pasakė: „Norėčiau pasikalbėti su komendantu.“

Komendantas buvo seniausias amžiumi leitenantas, kokį Kristianui teko sutikti. Jis buvo gerokai peržengęs per šešiasdešimt, veidas atrodė lyg nulipdytas iš sluoksniuoto sūrio.

— Neturiu nė vieno dviračio, — trūkčiojančiu balsu atsakė jis į Kristiano prašymą. — Aš nieko neturiu. Net maisto atsargų. Esesininkai nieko mums nepaliko. Tik įsakymą prižiūrėti stovyklą. Vakar paskambinau į Berlyną ir kažkoks kvailys įsakė man sunaikinti visus kalinius. — Leitenantas liūdnai nusijuokė. — Vienuolika tūkstančių žmonių. Lengva jiems šnekėti. Nuo tada negaliu su niekuo susisiekti. — Jis atidžiai pažiūrėjo į Kristianą. — Jūs iš fronto?

Kristianas šyptelėjo.

— Frontu to nepavadinčiau.

Leitenantas atsiduso. Jo veidas buvo išblyškęs, raukšlių išvagotas.

— Aname kare viskas buvo kitaip. Mes traukėmės tvarkingai. Mano kuopa įžengė į Miuncheną ginkluota. Tada tvarka buvo geresnė, — užbaigė jis, ir jo balse girdėjosi priekaištas naujajai Vokietijos kartai, nemokančiai pralaimėti karo ir išlaikyti tvarkos, kaip mokėjo jų tėvai.

— Ką gi, leitenante, — pasakė Kristianas. — Matau, kad negalite man padėti. Turiu eiti.

— Sakykite, — kreipėsi pagyvenęs leitenantas į Kristianą, stengdamasis bent trumpam jį sulaikyti, tarsi būtų jautęsis vienišas tame tvarkingame, švariai išplautame kabinete su spalvotomis užuolaidomis ant langų, šiurkščiu audiniu užklota sofa, su ryškiai mėlynu Alpių žiemos paveikslu ant medinės sienos, — sakykite, ar amerikiečiai ateis čia šiandien?

— To pasakyti negaliu, leitenante, — atsakė Kristianas. — Ar nesiklausėte radijo?

— Radijas, — atsiduso leitenantas. — Sunku juo tikėti. Šįryt perdavė iš Berlyno, esą rusai ir amerikiečiai kariauja tarpusavyje prie Elbės. Kaip manote, ar gali būti? — nekantriai paklausė jis. — Juk mes visi žinome, kad tai įvyks anksčiau ar vėliau...

„Mitas, — pagalvojo Kristianas. — Vėl savižudiškas mitas.“ Garsiai jis pasakė:

— Žinoma, leitenante. Visai nenustebčiau. — Jis pasuko prie durų, bet sustojo, išgirdęs triukšmą.

Pro atvirą langą į kambarį veržėsi vis stiprėjantis gausmas, panašus į artėjančio potvynio šniokštimą. Tada gausmas staiga nutilo ir pasigirdo šūviai. Kristianas pribėgo prie lango ir pažiūrėjo į lauką. Administracijos pastato link sunkiai bėgo du uniforma vilkintys vyrai. Bėgdami jie numetė šautuvus. Abu buvo apkūnūs, tarsi nulipę nuo Miuncheno alinės iškabos. Bėgti jiems buvo sunku. Iš už barako kampo išėjo žmogus kalinio drabužiais, paskui jį dar trys, tada pasipylė šimtai, ir jau visa minia nubėgo paskui du sargybinius. Štai iš kur tas gausmas. Pirmas bėgęs kalinys stabtelėjo, pasilenkė ir pakėlė numestą šautuvą. Jis nešaudė, tik bėgo paskui sargybinius laikydamas šautuvą rankoje. Jis buvo aukštas, ilgakojis ir baisingu greičiu pasivijo sprunkančiuosius. Jis užsimojo šautuvu kaip beisbolo lazda ir vienas sargybinis nugriuvo. Antrasis matydamas, kad administracijos pastatas per toli, kad jį pasivys anksčiau, negu jis spės iki jo nubėgti, pats atsigulė ant žemės. Gulėsi lėtai, kaip cirko dramblys. Iš pradžių atsiklaupė, tada atkišęs užpakalį prispaudė galvą prie žemės, tarsi norėdamas į ją įsirausti. Kalinys vėl užsimojo ir šautuvo buože suknežino sargybiniui galvą.

— O Dieve, — sušnibždėjo leitenantas prie lango.

Minia dabar apsupo du negyvus vyrus. Kaliniai beveik tylomis trypė lavonus, lipo ant jų, stumdė vienas kitą, kad bent kojos kraštu galėtų bakstelėti.

Leitenantas atšoko nuo lango ir drebėdamas prisispaudė prie sienos.

— Jų vienuolika tūkstančių, — pasakė jis. — Po dešimties minučių jie visi bus laisvi.

Nuo vartų pusės pasigirdo keli šūviai ir trys ar keturi kaliniai nugriuvo. Niekas nekreipė į juos dėmesio. Dalis minios pasuko vartų link, vis taip pat neaiškiai, monotoniškai gausdama.

Prie kitų barakų pasirodė naujos minios, kaliniai greitai šmėstelėjo pro akis, kaip jaučių banda ispaniškuose filmuose. Tai vienur, tai kitur jie pavydavo sargybinį ir uždobdavo jį.

Koridoriuje pasigirdo riksmas. Leitenantas, graibydamasis pistoleto ir su apmaudu prisimindamas organizuotą pralaimėjimą aname kare, išėjo rinkti savo žmonių.

Kristianas pasitraukė nuo lango. Keikdamas save už tai, kad šitaip įkliuvo, jis karštligiškai ieškojo išeities. Po to, ką jis patyrė, po šitiekos mūšių, kai tekdavo susidurti su tankais, artilerija ir patyrusiais kareiviais, savo noru įlįsti į tokią padėtį...

Kristianas išėjo į kitą kambarį. Grindis šveitęs kalinys stovėjo prie lango. Kambaryje daugiau nieko nebuvo.

— Ateik čionai, — paliepė Kristianas.

Kalinys priešiškai dėbtelėjo į jį ir nesiskubindamas įėjo į kabinetą. Kristianas įdėmiai nužvelgė kalinį. Laimė, jis buvo tinkamo ūgio.

— Nusirenk, — įsakė Kristianas.

Tvarkingai, netardamas nė žodžio, kalinys nusirengė dryžuotą palaidinę ir pradėjo mautis kelnes. Lauke triukšmas didėjo, kartkartėmis nuaidėdavo šūviai.

— Greičiau! — riktelėjo Kristianas.

Žmogus jau nusimovė kelnes. Jis buvo labai liesas, vilkėjo tik pilkšvus, šiurkščius apatinius drabužius.

— Prieik, — įsakė Kristianas.

Kalinys pamažu priėjo ir sustojo priešais Kristianą. Kristianas užsimojo automatu. Smūgis pataikė į tarpuakį. Žmogus žengė atbulas ir susmuko ant grindų. Smūgis beveik nepaliko žymės. Kristianas abiem rankom suėmė jį už gerklės ir nutempė prie spintos kitame kambario gale. Atidarė duris ir įgrūdo ten sąmonės netekusį kalinį. Spintoje kabėjo karininko milinė ir du išeiginiai mundurai, kvepiantys odekolonu.

Kristianas uždarė spintos duris ir nuėjo ten, kur ant grindų gulėjo kalinio drabužiai. Pradėjo sagstytis savo palaidinės sagas. Triukšmas lauke darėsi vis garsesnis, maišėsi su riksmais koridoriuje. Kristianas nusprendė, kad laiko nebėra. Jis skubėdamas užsitraukė kalinio kelnes ant savų, sunkiai užsitempė palaidinę ir susisagstė iki viršaus. Tada apžiūrėjo save spintos durų veidrodyje. Uniformos pro niekur nesimatė. Jis apžvelgė kambarį svarstydamas, kur galėtų paslėpti automatą, tada pasilenkė ir pakišo jį po sofa. Tegu paguli ten. Jis dar turi durklą, užsikištą po dryžuota palaidine. Palaidinė bjauriai dvokė chloru ir prakaitu.

Kristianas priėjo prie lango. Vis nauji kalinių būriai, išlaužę barakų duris, liejosi į aikštę ir šurmuliavo. Jie vis dar ieškojo sargybinių ir žudė juos vietoje. Šūviai girdėjosi ir kitoje administracijos namo pusėje. Už šimto metrų nuo namo kaliniai stengėsi išlaužti dvigubas panašaus į daržinę pastato duris. Durys nugriuvo, ir didelė minia kalinių suvirto į vidų. Netrukus jie ėmė eiti iš ten kramtydami žalias bulves ir miltus, kuriais kaip pudra buvo apibirę jų veidai ir rankos. Kristianas matė, kaip vienas kalinys, stambus ir didžiulis, palinkęs prie sargybinio, suspaudė jį keliais ir ėmė smaugti. Netikėtai jis paliko leisgyvį sargybinį ir puolė į sandėlį. Po akimirkos išėjo iš ten pilnomis rankomis bulvių.

Kristianas koja išspyrė stiklą ir nedvejodamas išlindo į lauką. Pakibo ant palangės, laikydamasis rankomis, ir tuojau pat nušoko ant žemės. Susmuko ant kelių, bet greitai pašoko. Aplinkui buvo šimtai žmonių, apsirengusių taip, kaip jis, smarvė ir triukšmas buvo nepakeliami.

Kristianas apėjo namo kampą ir pasuko prie vartų. Išsekęs vyras viena tuščia akiduobe stovėjo atsirėmęs į sieną. Jis sunkiu žvilgsniu dėbsojo į Kristianą ir pradėjo eiti iš paskos. Kristianas neabejojo, kad tas žmogus įtaria jį, ir pasistengė žengti greičiau neatkreipdamas į save dėmesio. Bet minia priešais administracijos namą jau buvo tankiai susigrūdusi, o vienaakis neatsilikdamas sekė paskui Kristianą.

Name buvę sargybiniai pasidavė ir poromis ėjo į lauką. Išsilaisvinę kaliniai keistai pritilo ir dėbsojo į savo buvusius prižiūrėtojus. Tada aukštas, nuplikęs vyras išsitraukė surūdijusį kišeninį peilį. Jis kažką pasakė lenkiškai, stvėrė arčiausiai stovintį sargybinį ir pradėjo pjauti jam gerklę. Žudomas sargybinis nesipriešino ir nerėkė. Regis, kančios ir mirtis čia buvo tokios įprastos, kad net aukos, nesvarbu, kas jos buvo, laikė mirtį savaime suprantamu dalyku. Maldavimas pasigailėti tapo tokia tuščia pastanga, kad niekas nė nesistengė veltui švaistyti jėgų. Sugautasis sargybinis, keturiasdešimt penkerių metų tarnautojo išvaizdos vyras, tik spaudėsi prie žudiko, iš labai arti žiūrėjo jam į akis, o kai peilis pasiekė gyslą, tyliai susmuko žolėje.

Tai buvo ženklas pradėti egzekucijai. Kadangi stigo ginklų, daugelį sargybinių sutrypė negyvai. Kristianas stebėjo, nedrįsdamas parodyti veide, ką jaučia, nedrįsdamas išeiti iš minios, nes vienaakis visą laiką stovėjo už jo, spausdamasis prie jo nugaros.

— Tu... — pasakė vienaakis. Kristianas jautė, kaip jis ranka graibo jo palaidinę, apčiuopdamas po ja uniformą. — Noriu pasikalbėti su...

Kristianas staiga prasibrovė į priekį. Senukas komendantas stovėjo prisispaudęs prie sienos šalia durų. Kaliniai dar nepriėjo iki jo. Jis stovėjo krutindamas rankas, tarsi prašydamas užuojautos. Aplink jį stovintys žmonės buvo taip išsekę, kad neturėjo jėgų jam užmušti. Kristianas prasibrovė pro žmones ir stvėrė komendantą už gerklės.

— O Dieve, — garsiai suriko komendantas. Tas riksmas nuaidėjo netikėtai, nes kiti mirė tylėdami.

Kristianas išsitraukė peilį. Viena ranka prispaudęs komendantą prie sienos jis perrėžė jam gerklę. Pasigirdo kažkoks burbuliuojantis garsas ir senukas cyptelėjo. Kristianas nusivalė rankas į jo mundurą ir paleido jį. Senukas sudribo ant žemės. Kristianas atsisuko dirstelėti, ar vienaakis jo nestebi. Bet tas, užganėdintas, jau buvo nuėjęs.

Kristianas lengviau atsikvėpė ir tebelaikydamas rankoje peilį per vestibiulį užlipo į komendanto kabinetą. Ant laiptų voliojosi lavonai, išsilaisvinę kaliniai vartė stalus ir žarstė popierius.

Komendanto kabinete buvo trys ar keturi žmonės. Spintos durys buvo atidarytos. Kristiano išrengtasis ir nužudytasis kalinys gulėjo taip, kaip buvo iškritęs. Kaliniai pagal eilę gėrė brendį iš grafino, stovinčio ant komendanto stalo. Kai grafinas ištuštėjo, vienas kalinys sviedė jį į mėlynąjį Alpių peizažą.

Niekas neatkreipė dėmesio į Kristianą. Jis pasilenkė ir ištraukė iš po sofos savo automatą.

Jis grįžo į koridorių ir pro šmirinėjančius kalinius priėjo prie durų. Daugelis jų jau buvo ginkluoti, todėl Kristianas atvirai nešėsi automatą. Jis ėjo pamažu, vis laikydamasis grupelių viduryje, nes nenorėjo atsidurti vienas, kad koks nors akylas kalinys nepastebėtų, jog jo plaukai ilgesni už kitų, jog jis ne toks sulysęs, kaip kiti.

Jis pasiekė vartus. Jį pasitikęs ir įleidęs sargybinis gulėjo išdribęs ant spygliuotos vielos ir atrodė, kad jo negyvas veidas šypso. Prie vartų buvo daug kalinių, bet tik nedaugelis ėjo pro juos, tarsi per vieną dieną jau būtų pasiekę daugiau, negu žmogui įmanoma. Išsilaisvinimas iš barakų išsėmė laisvės troškimą. Jie tik stovėjo tarpuvartėje ir žiūrėjo į vešlią krašto žalumą ir į kelią, kuriuo turėjo atvažiuoti amerikiečiai ir pasakyti jiems, ką daryti. O gal jų giliausi išgyvenimai savaime susiję su šia stovykla, kurios dabar, išsivadavimo akimirką, jie neturi jėgų palikti. Jiems reikia neskubant ištyrinėti vietą, kurioje tiek kentėjo ir kurioje sulaukė keršto valandos.

Kristianas prasibrovė pro žmones, stovinčius prie negyvo folksšturmininko. Automatu nešinas jis sparčiai ėjo keliu į tą pusę, iš kurios turėjo pasirodyti amerikiečiai. Nedrįso eiti priešinga kryptimi, gilyn į Vokietiją, nes užtektų, kad vienas žmogus prie vartų tai pastebėtų, ir jis būtų atpažintas.

Kristianas ėjo skubėdamas, kiek šlubčiodamas, giliai įkvėpdamas pavasario orą, kad iš šnervių dingtų stovyklos dvokas. Jis buvo labai nuvargęs, bet nelėtino žingsnio. Kai nuėjo užtektinai toli ir iš stovyklos jo nebesimatė, jis nusuko nuo kelio, padarė didelį lankstą pievomis ir saugiai apėjo stovyklą. Eidamas per sprogstantį mišką, uosdamas pušų kvapą, po kojomis matydamas rausvas ir violetines miško gėlytes, jis priešais pastebėjo keliuką, tuščią, saulės numargintą šešėliais. Bet Kristianas nebeturėjo jėgų eiti toliau. Jis nusirengė chloru ir prakaitu pradvisusius kalinio drabužius, suvyniojo ir numetė po krūmu. Tada atsigulė, galvą padėjęs ant šaknies. Žolė, besistiebianti aplink jį pro miško paklotę, kvepėjo gaiviai ir šviežiai. Sakose virš jo galvos vienas kitam giedojo du paukščiai. Jie mirgėjo mėlyna ir auksine spalva, kai šokinėdami tarp šakų patekdavo į saulės šviesą. Kristianas atsiduso, išsitiesė ir užmigo.

Trisdešimt aštuntas skyrius

Įvažiavus pro vartus, vyrai, sėdintys sunkvežimiuose, nutilo. Vien dvokas galėjo juos nutildyti, bet jie pamatė prie vartų ir už tvoros besivoliojančius negyvėlius, o lėtai judanti kaliausių minia veržliu potvyniu apsupo sunkvežimius ir kapitono Gryno džipą.

Jie netriukšmavo. Vieni iš jų verkė, kiti mėgino šypsotis, nors jų liesų veidų ir spoksančių įkritusių akių išraiška nepasikeisdavo nei verkiant, nei šypsantis. Atrodė, kad šitie padarai paskendę savo tragedijoje taip giliai, kad žmogiškas reagavimas virto gyvuliška neviltim, ir tokios sudėtingos grimasos, kaip pasveikinimo, liūdesio ar laimės, šią akimirką buvo per sunkios jų suprimityvėjusiems gebėjimams. Maiklas matė, jog vienam ar kitam rodėsi, kad jis šypsosi, bet tą suprasti galėjai tik nujausdamas.

Jie nesistengė kalbėti. Tik lietė įvairius daiktus — geležinius sunkvežimių paviršius, kareivių uniformas, šautuvų vamzdžius, tarsi tyrinėjimas pirštų galiukais būtų padėjęs jiems suvokti naują, nuostabią tikrovę.

Grynas įsakė palikti sunkvežimius su sargybiniais, ir lėtai nuvedė kuopą į stovyklą pro susispietusius kaip bitės avilyje išlaisvintus kalinius.

Maiklas ir Nojus paskui Gryną įėjo pro duris į pirmąjį baraką. Durys buvo nuplėštos, beveik visi langai išdaužyti, bet vis tiek žmogaus uoslė sunkiai ištvėrė smarvę. Niūrioje prieblandoje, kurią tai vienur, tai kitur veltui mėgino nušviesti dulkėti pavasario saulės spinduliai, Maiklas pastebėjo sukritusius į krūvą kaulėtus pavidalus. Baisiausia buvo tai, kad kai kurie iš jų krusteldavo, vangiai mosteldavo ranka, sunkiai atmerkdavo karščiuojančias akis ir spoksodavo į dvokiančią prietemą, blyškios trūkčiojančios lūpos, atrodė, jau buvo pasitikusios mirtį prieš daugelį dienų. Pastato gilumoje vienas padaras pasikėlė nuo skarmalų ir kaulų ir ėmė rėplioti durų link. Kiek artėliau vienas vyras atsistojo ir pradėjo eiti prie Gryno kaip prisukamas žaislas, prastai pritaikytas vaikščioti. Maiklas jautė: tam žmogui atrodo, kad jis šypsosi, tiesia ranką pasisveikinti. Bet žmogus nepriėjo iki Gryno. Jis susmuko ant gleivėtų grindų su ištiesta ranka. Maiklas pasilenkė prie jo ir pamatė, kad žmogus nebegyvas.

„Pasaulio centras, — kalė Maiklo galvoje beprotiška, atkakli mintis jam klūpant prie žmogaus, kuris taip paprastai ir tyliai numirė jo akyse. — Aš esu pasaulio centre, čia pasaulio centras.“

Vyras, gulintis su ištiesta ranka, buvo šešių pėdų ūgio. Jis buvo nuogas ir pro odą matėsi kiekvienas kaulelis. Jis svėrė ne daugiau kaip septyniasdešimt penkis svarus. Būdamas toks liesas, be įprasto, platinančio mėsos sluoksnio, jis atrodė nenormaliai ištįsęs, antgamtiškai aukštas ir neatitinkantis perspektyvos dėsnių.

Lauke pasigirdo šūviai, ir Nojus su Maiklu paskui Gryną išėjo iš barako. Trisdešimt du sargybiniai, užsibarikadavę mūriniame pastate, kur stovėjo belaisvių deginimo krosnys, pasidavė pamatę amerikiečius. Kreinas norėjo juos iššaudyti ir spėjo sužeisti du, kol Hulihenas atėmė iš jo šautuvą. Vienas iš sužeistų sargybinių sėdėjo ant žemės ir verkė, spausdamas pilvą, o kraujas pliūpsniais tekėjo jam pro pirštus. Jis buvo labai storas, alaus gėrėjo riebalų rievės buvo susimetusios jam ant sprando, jis atrodė kaip išlepintas, sveikata trykštantis vaikas, besiskundžiantis savo auklei.

Kreinas stovėjo dviejų draugų laikomas už rankų, jis sunkiai kvėpavo, akys lakstė kaip pamišėlio. Kai Grynas įsakė vesti sargybinius į administracijos pastatą ir saugoti juos, Kreinas užsimojo koja ir spyrė storuliui, kurį buvo sužeidęs. Storulis pravirko garsiai. Prireikė keturių vyrų jam nuvesti į administracijos pastatą.

Grynas nedaug galėjo nuveikti. Bet jis įkūrė savo vadavietę komendanto kabinete ir davinėjo aiškius, trumpus nurodymus, tarsi Amerikos pėstininkų kapitonui būtų įprasta atvykti į pasaulio centro chaosą ir ten įvesti tvarką. Jis perdavė savo džipą sanitarų žinion kartu su pilnu sunkvežimiu sauso davinio. Jis sukrovė visą kuopos maistą administracijos pastate ir paskyrė sargybinius, jis įsakė dalinti maistą tik labiausiai išbadėjusiems, apie kuriuos praneš barakuose dirbsiantys būriai. Jis atskyrė vokiečių sargybinius koridoriaus gale netoli savo durų, kad niekas jų neužpultų.

Maiklas ir Nojus buvo Gryno pasiuntiniai. Jie girdėjo, kaip vienas vokiečių sargybinis taisyklinga anglų kalba skundėsi Pfeiferiui, saugančiam juos su šautuvu rankose, esą jie tarnavo šioje stovykloje tik savaitę, neskriaudė kalinių, kad esesininkų batalionas, veikęs čia kelerius metus ir atsakingas už kankinimus ir badą, išsisuko, dabar tikriausiai sėdi amerikiečių kariškių kalėjime ir geria apelsinų sultis. Vargšo folksšturmininko žodžiuose tikriausiai buvo nemaža dalis tiesos, bet Pfeiferis pasakė:

— Užčiaupk srėbtuvę, kol joje neatsidūrė mano batas.

Išlaisvinteji kaliniai turėjo vykdomąjį komitetą, slapta išsirinktą prieš savaitę stovyklai vadovauti. Grynas pasikvietė komiteto vadovą, mažiuką, sudžiūvusį penkiasdešimties metų žmogiuką, kalbantį keistu akcentu, bet labai oficialia anglų kalba. Jo pavardė buvo Zolumas, prieš karą jis dirbo Albanijos užsienio reikalų ministerijoje. Jis pasakė Grynui, kad kalėjo šioje stovykloje trejus su puse metų. Buvo visiškai nuplikęs, tamsios kaip akmenukai akys spindėjo keistai apvaliame veide. Jis atrodė valdingas ir labai pagelbėjo Grynui suburti sveikesnius kalinius mirusiems iš barakų nešioti, skirstyti sergančiuosius ir mirštančiuosius, kritinius ligonius ir lengviau sergančius. Gryno įsakymu tik kritiniai ligoniai gavo maisto iš ribotų atsargų, suneštų iš sunkvežimių ir stovyklos sandėlio. Mirštantieji buvo suguldyti lauke vienas šalia kito, kad užgestų ramybėje, pasiguodę saulės šviesa, pajutę apkvaitusia kakta gaivų pavasario orą.

Baigiantis pirmajai popietei Maiklas pradėjo pastebėti tvarką, kurią Grynas įvedė įprastai ramiai, beveik droviai. Maiklas pajuto didžiulę pagarbą tam dulkėtam smulkiam kapitonui plonu, mergaitišku balsu. Maiklas staiga suvokė, kad Gryno pasaulyje viskas sutvarkoma. Jame viską, net begalines blogybes ir baisią neviltį, kurias vokiečiai paliko jų nykstančio tūkstantmečio klampynėje, gali pagydyti garbingo, doro žmogaus sveikas protas ir energija. Stebėdamas, kaip Grynas duoda trumpus, protingus įsakymus albanui, seržantui Hulihenui, lenkams, rusams, žydams ir vokiečių komunistams, Maiklas matė, kad Grynas nelaiko savo darbo ypatingu, tarsi tokį darbą jo vietoje galėtų atlikti ir kiekvienas kitas Fort Beningo jaunesniųjų karininkų mokyklos absolventas.

Stebėdamas, kaip dirba Grynas, ramiai ir sumaniai, lyg būtų sėdėjęs budėtojų kambaryje Džordžijoje ir išrašinėjęs budėjimo tvarkaraščius, Maiklas džiaugėsi, kad neįstojo mokytis į karininkų mokyklą. „Aš taip nesugebėčiau, — galvojo Maiklas. — Aš susiimčiau galvą rankomis ir verkčiau, kol mane išvestų.“ Grynas neverkė. Pavakariui einant į pabaigą, jo balsas, per dieną niekam nerodęs užuojautos, darėsi kietesnis, ryžtingesnis, kariškesnis ir oficialesnis.

Maiklas atidžiai stebėjo ir Nojų. Bet Nojaus veido išraiška nepasikeitė. Ji išliko mąsli, šalta, susikaupusi, Nojus buvo tarsi įsikibęs į ją, kaip žmogus įsikimba į labai brangų drabužį, nusipirktą už paskutines santaupas, ir kurio gaila atsisakyti net sunkiausiomis aplinkybėmis. Tik vieną kartą tą popietę, kai Gryno paliepimu jiedu ėjo pro žmones, pripažintus beviltiškais ir suguldytus ilgoje eilėje ant dulkėtos žemės, Nojus akimirką stabtelėjo. „Na štai, — pagalvojo Maiklas šnairai dirsčiodamas į jį, — tuoj prasidės.“ Nojus atidžiai žiūrėjo į iškankintus, žaizdotus, panašius į skeletus žmones, pusnuogius ir mirštančius, kurių nebejaudino nei pergalė, nei išlaisvinimas. Jo veidu perbėgo drebulys, buvusi išraiška beveik dingo. Bet jis susivaldė. Sekundę užsimerkė, delno viršumi perbraukė burną ir žengęs į priekį pasakė:

— Eikim. Ko mes sustojome?

Kai jie sugrįžo į komendanto kabinetą, ten buvo atvestas kažkoks senukas. Bent jau atrodė senas. Jis buvo susikūprinęs, ilgos geltonos rankos liesos, beveik peršviečiamos. Sunku pasakyti, kiek jam galėjo būti metų, nes stovykloje visi atrodė arba kaip senukai, arba nenusakomo amžiaus.

— Mano pavardė, — lėtai kalbėjo senukas angliškai, — Džozefas Silversonas. Aš rabinas. Vienintelis rabinas stovykloje...

— Taip, — trumpai atsakė kapitonas Grynas teberašydamas paraišką medikamentams gauti.

— Nenorėčiau trukdyti pono karininko, — toliau kalbėjo rabinas, — bet leiskite man kreiptis su prašymu.

— Klausau. — Kapitonas Grynas nepakėlė žvilgsnio į senuką. Buvo nusivilkęs mundurą, nusiėmęs šalmą. Diržas kabėjo ant kėdės atkaltės. Grynas atrodė kaip prekių sandėlio darbuotojas, tikrinantis važtaraščius.

— Daug tūkstančių žydų, — pasakė rabinas lėtai, aiškiai tardamas žodžius, — mirė šitoje stovykloje, ir dar keli šimtai ten gulinčiųjų, — jis mostelėjo permatoma ranka į langą, — numirs šiandien arba rytoj...

— Labai apgailestauju, rabine, — pasakė kapitonas Grynas. — Darau viską, ką galiu.

— Žinoma. — Rabinas pritardamas greitai palingavo galva. — Suprantu. Jiems niekuo nebepadėsime. Nebegalima padėti fiziškai. Aš suprantu. Visi suprantame. Ir jie patys supranta. Jie dabar šešėlyje, visas jėgas reikia skirti tiems, kurie išgyvens. Nepasakysi, kad jie labai nelaimingi. Jie miršta laisvi, tai didelis džiaugsmas. Prašau leisti mums dar vieną prabangą. — Maiklas pamatė, kad rabinas mėgina nusišypsoti. Jo įkritusios akys buvo didelės, žalios, jos degė vienoda liepsna jo siaurame veide, po aukšta raukšlėta kakta. — Prašau leisti man surinkti mus visus, gyvuosius ir tuos, kurie ten guli, — jis vėl mostelėjo į langą, — be vilties pasveikti, ir pasimelsti už visus tuos, kurie čia pasitiko mirtį.

Maiklas įdėmiai žiūrėjo į Nojų. Nojus žiūrėjo į kapitoną Gryną šaltu, abejingu žvilgsniu, jo veidas atrodė ramus, nutolęs.

Kapitonas Grynas vis dar nepakėlė žvilgsnio nuo stalo. Jis baigė rašyti, bet sėdėjo nuleidęs pavargusią galvą ir rodėsi, kad jis užmigo.

— Čia nebuvo nė vienų mūsų pamaldų, — tyliai pasakė rabinas, — nors tiek tūkstančių mirė...

— Leiskite kreiptis, — prabilo albanas diplomatas, taip uoliai vykdęs Gryno nurodymus. Jis atsistojo šalia rabino, palinko virš kapitono stalo ir greit ėmė kalbėti aiškiai, konkrečiai ir diplomatiškai. — Nemėgstu kištis, kapitone. Suprantu, kodėl rabinas kreipiasi į jus su tokiu prašymu. Bet dabar tam netinkamas laikas. Aš europietis. Kalėjau šitame lageryje daug metų ir suprantu tai, kas kapitonui gali būti nesuprantama. Kartoju, nemėgstu kištis, bet, mano manymu, nepatartina rengti čia viešas žydų pamaldas. — Albanas nutilo laukdamas Gryno atsakymo. Bet Grynas tylėjo. Tik sėdėjo prie stalo lengvai linguodamas galva kaip žmogus, kuris tuoj prabus.

— Kapitonas gal nejaučia stovyklos nuotaikų, — skubiai kalbėjo albanas. — Europos nuotaikų. Kad ir kokios būtų priežastys, — plaukė sklandi jo kalba, — teisinga tai, ar ne, bet tos nuotaikos egzistuoja. Tai faktas. Jeigu leisite šitam ponui atlikti jų religines apeigas, už pasekmes negarantuoju. Laikau savo pareiga perspėti jus: kils riaušės, bus pralietas kraujas. Kiti kaliniai to nepakęs...

— Kiti kaliniai to nepakęs, — pakartojo Grynas bespalviu balsu.

— Nepakęs, sere, — gyvai pritarė albanas. — Galiu patikinti, kad kiti kaliniai to nepakęs.

Maiklas dirstelėjo į Nojų. Mąsli išraiška pamažu pranyko, veidą iškreipė pasibaisėjimo ir nevilties grimasa.

Grynas atsistojo.

— Aš irgi norėčiau kai kuo patikinti, — pasakė jis, kreipdamasis į rabiną. — Galiu patikinti, kad po valandos laikysite savo pamaldas aikštėje. Noriu patikinti, kad ant namo stogo bus įtaisyti kulkosvaidžiai. Ir dar noriu patikinti, kad tie kulkosvaidžiai paleis ugnį į kiekvieną, kuris mėgins sukliudyti pamaldoms. — Jis pasisuko į albaną. — Ir galiausiai noriu patikinti, kad jeigu jūs dar kartą peržengsite šito kabineto slenkstį, aš jus areštuosiu. Štai ir viskas.

Albanas atbulas išėjo. Maiklas girdėjo, kaip koridoriuje tolsta jo žingsniai. Rabinas rimtai linktelėjo.

— Labai ačiū, pone, — padėkojo jis Grynui.

Grynas ištiesė jam ranką. Rabinas ją paspaudė, apsisuko ir išėjo paskui albaną. Grynas stovėjo ir žiūrėjo pro langą. Tada pažvelgė į Nojų. Kareivio veide vėl atsirado santūrios, rūsčios ramybės išraiška.

— Akermanai, — griežtai pasakė Grynas, — tavęs man kol kas nereikės. Pavaikštinėkite su Vaiteikeriu porą valandų kitapus vartų. Jums išeis į naudą.

— Ačiū, sere, — padėkojo Nojus ir išėjo iš kambario.

— Vaiteikeri! — Grynas tebežiūrėjo pro langą, balsas buvo nuvargęs. — Pasirūpink juo.

— Klausau, — atsakė Maiklas ir išėjo paskui Nojų.

Jie ėjo tylėdami. Saulė jau leidosi, violetiniai šešėliai gulė ant kalvų šiaurės pusėje. Jie praėjo ūkininko namus, stovinčius atokiau nuo kelio, bet juose nesimatė jokio judėjimo. Tvarkingas, baltutėlis ir negyvas namas miegojo apšviestas gęstančios saulės. Namas buvo neseniai dažytas, o akmeninė tvora priešais jį nubaltinta. Saulėlydžio apšviesta ji atrodė šviesiai mėlyna. Aukštai giedrame danguje blizgėdama sparnais praskrido naikintuvų eskadrilė, grįžtanti į savo bazę.

Vienoje kelio pusėje driekėsi miškas. Tamsūs didžiulių pušų ir guobų kamienai atrodė beveik juodi šviežios žalumos fone. Saulės spinduliai mažomis dėmelėmis blykčiojo ant lapų, krito ant gėlių, žydinčių laukymėse. Stovykla liko už jų, aromatingas, saulės įkaitintas oras kvepėjo pušimis. Jų kareiviški batai guminiais padais minkštai ir nekariškai žengė siauru asfaltuotu keliuku su grioveliais iš abiejų pusių. Jie tylėdami praėjo pro dar vieną valstiečio namą. Ant jo durų taip pat kabojo spyna, bet Maiklui rodėsi, kad pro plyšį juos stebi kažkieno akys. Maiklas nebijojo. Vokietijoje, sakytumei, liko tik vaikai, milijonai vaikų, senutės ir luoši kareiviai. Tie žmonės buvo mandagūs ir anaiptol ne karingi. Jie vienodai abejingai mojo rankomis amerikiečių džipams ir tankams, taip pat sunkvežimiams, kuriais į stovyklas buvo gabenami vokiečių karo belaisviai.

Per dulkėtą kiemą nutapnojo trejetas žąsų. „Kalėdų pietūs, — tingiai pagalvojo Maiklas, — su gervuogių uogiene ir austrių įdaru.“ Jis prisiminė Lukovo restoraną Keturioliktojoje gatvėje Niujorke, ąžuolu iškaltas sienas su vaizdais iš Vagnerio operų.

Jie praėjo pro namą. Dabar abipus kelio buvo tik tankus miškas, aukšti medžiai stovėjo ant pernykščių lapų kilimo ir skleidė švarų, lengvą pavasario aromatą.

Nuo tos akimirkos, kai jie išėjo iš Gryno kabineto, Nojus nepratarė nė žodžio, todėl Maiklas labai nustebo, kai pro žingsnių šlamesį išgirdo draugo balsą.

— Kaip tu jautiesi? — paklausė Nojus.

Maiklas susimąstė.

— Negyvas, — atsakė Maiklas. — „Negyvas, sužeistas, dingęs be žinios.“

Jie nuėjo dar dvidešimt žingsnių.

— Nelinksmas vaizdas, ar ne? — pasakė Nojus.

— Nelinksmas.

— Žinojau, kad čia negeri reikalai, bet šito nesitikėjau.

— Taip, — sutiko Maiklas.

— Žmonės...

Jie ėjo pavasario dieną vokiečių žeme tarp gražuolių medžių su išbrinkusiais pumpurais, klausydamiesi savo minkštų žingsnių.

— Mano dėdė, — vėl prabilo Nojus, — tėvo brolis, pateko į vieną iš tokių vietų. Matei krosnis?

— Mačiau.

— Aš to dėdės nepažinojau, — pasakojo Nojus. Jis ranka prilaikė šautuvo diržą ir buvo panašus į berniuką, grįžtantį iš triušių medžioklės. — Jis dėl kažko susipyko su tėvu. Devyni šimtai penktais metais, Odesoje. Tėvas buvo kvailys, bet žinojo, kas čia darosi. Juk jis išeivis iš Europos. Ar kada nors pasakojau tau apie tėvą?

— Ne.

— „Žuvęs, sužeistas, dingęs be žinios“, — tyliai pasakė Nojus. Jie ėjo vienodu kareivišku, trisdešimties colių žingsniu, neskubėdami. — Prisimeni, — paklausė Nojus, — ką sakei papildymo stovykloje: „Praėjus penkeriems metams nuo karo pabaigos mes galbūt apgailestaudami prisiminsime kiekvieną kulką, kuri praskriejo į mus nepataikiusi.“

— Prisimenu.

— O ką jauti dabar?

Maiklas nežinojo, ką atsakyti.

— Nežinau, — atvirai prisipažino jis.

— Šiandien, — pasakė Nojus, žengdamas tuo pačiu neskubiu žingsniu, — kai tas albanas prabilo, aš buvau besutinkąs su tavim. Ne todėl, kad aš žydas. Manau, priežastis buvo ne ta... kaip eilinis žmogus... Kai tas albanas pradėjo kalbėti, aš užsinorėjau išeiti į koridorių ir paleisti sau kulką į galvą.

— Suprantu, — švelniai pasakė Maiklas. — Aš jaučiau tą patį.

— Tada Grynas pasakė tai, ką reikėjo pasakyti. — Nojus sustojo ir įsižiūrėjo aukštyn į medžių lajas, nuauksintas gęstančių saulės spindulių. — „Patikinu jus... patikinu jus...“ — Nojus atsiduso. — Nežinau, kaip tu, bet aš labai pasikliauju kapitonu Grynu.

— Aš irgi.

— Kai karas baigsis, — Nojaus balsas tapo stiprus, — pasaulį valdys tokie kaip Grynas, o ne kaip tas prakeiktas albanas...

— Žinoma, — pritarė Maiklas.

— Pasaulį valdys žmonės! — jau garsiai šaukė Nojus. Jis stovėjo pavėsingo kelio viduryje ir šaukė saulėlydžio apšviestoms Vokietijos medžių šakoms. — Taip, žmonės! Kapitonų Grynų yra daug! Jis ne išimtis! Tokių yra milijonai! — Nojus stovėjo tiesus, atlošęs galvą, ir šaukė kaip beprotis, rodėsi, kad visi jausmai, kuriuos jis tiek mėnesių slėpė giliai širdyje po abejingumo kauke ir visais būdais stengėsi juos užgniaužti, dabar išsiveržė į paviršių. — Žmonės! — kimiu balsu šaukė jis, tarsi tas žodis būtų magiškas užkeikimas nuo mirties ir sielvarto, neįveikiamas skydas, saugantis jo sūnų ir žmoną, deramas atlygis už pastarųjų metų kančias, viltis ir ateities garantija... — Pasaulis pilnas žmonių!

Ir tada driokstelėjo šūviai.

Kristianas atsibudo keliomis minutėmis anksčiau, negu išgirdo balsus. Jis miegojo kietai, o kai atsibudo, iš šešėlių miške suprato, kad diena slenka į vakarą. Bet buvo per daug pavargęs, kad tuojau pat iškeliautų toliau. Jis gulėjo ant nugaros, žvelgė į švelniai žalią kupolą virš galvos ir klausėsi miško garsų: zvimbė pavasarį nubudę vabzdžiai, medžių viršūnėse čirpavo paukščiai, tyliai šlamėjo lapai. Jis girdėjo, kaip virš miško praskrido lėktuvų grandinė, bet pro lapus jų nesimatė. Lėktuvų gausmas jau kelintą kartą privertė jį apmaudžiai prisiminti, kaip švaistūniškai kariauja amerikiečiai. „Ko stebėtis, kad jie laimėjo. Tiesa, jų kareivių nepalyginsi su mūsiškiais, bet ar tai svarbu? Su tokia daugybe lėktuvų ir tankų laimėtų net armija, susidedanti iš senų moterėlių ir prancūzų-prūsų karo veteranų. Jeigu turėtume bent trečdalį tų ginklų, — apgailestaudamas galvojo jis, — būtume laimėję karą prieš trejus metus. Vargšas leitenantas stovykloje skundėsi, kad karą pralaimime neorganizuotai, ne taip, kaip jo kartos vyrai! Jeigu jis mažiau verkšlentų, o daugiau dirbtų, gal reikalai būtų pasukę kitokia kryptimi. Reikėjo pailginti darbo valandas gamyklose, nešvaistyti laiko masiniams mitingams ir partijos šventėms, tada ten, danguje, gaustų vokiečių lėktuvai; gal leitenantas negulėtų dabar negyvas prie savo raštinės, o jis, Kristianas, nesislapstytų čia kaip lapė urve nuo šunų.“

Tada jis išgirdo artėjančius žingsnius. Jis gulėjo už dešimties metrų nuo kelio, gerai pasislėpęs, bet matydamas kelią į stovyklą. Todėl gana iš tolo pamatė du artėjančius amerikiečius. Kurį laiką smalsiai stebėjo juos nieko nejausdamas. Jie ėjo tvirtu žingsniu, turėjo šautuvus. Aukštesnysis nešėsi šautuvą rankoje, o kitas ant peties. Abu buvo užsidėję tuos kvailus šalmus, nors nebereikia baimintis skeveldrų iki kito karo. Abu ėjo nesidairydami. Garsiai kalbėjosi ir buvo akivaizdu, kad jaučiasi visiškai saugūs, kaip namuose. Rodėsi, jiems net mintis neatėjo į galvą, kad šitose vietose koks nors vokietis galėtų pridaryti jiems bėdos.

Jeigu jie ir toliau eis šituo keliu, tai praeis pro Kristianą per dešimtį metrų. Jis tyliai paėmė automatą. Bet tuojau pat pagalvojo, kad čia dabar tikriausiai yra šimtai amerikiečių, jie subėgs išgirdę šūvius, ir jam nebeliks jokių šansų. Vargu ar kilnieji amerikiečiai parodys savo kilnumą priešo snaiperiui.

Staiga amerikiečiai sustojo už šešiasdešimties metrų nuo kelio posūkio, priešais nedidelę kalvelę, už kurios slėpėsi Kristianas. Jie kalbėjosi labai garsiai. Vienas iš jų tiesiog šaukė, ir Kristianas atskyrė žodžius.

— Žmonės! — šaukė vienas amerikietis ir kažkodėl kartojo tą žodį.

Kristianas šaltakraujiškai stebėjo juos. Vokietijoje jaučiasi kaip namie. Vieni vaikštinėja sau po mišką. Marmaliuoja angliškai Bavarijos vidury. Svajoja apie būsimą vasarą Alpėse, aptarinėja, kaip turistų viešbučiuose miegos su tenykštėmis merginomis, o norinčių tikrai netrūks. Sotieji amerikiečiai, jiems nereikia jokių folksšturmininkų, jie jauni, sveiki, jų drabužiai ir avalynė kokybiški, maistas moksliškai parinktas, jie turi lėktuvų, benzinu varomų sanitarinių mašinų, jiems nereikia sukti galvos, kam geriau pasiduoti... Kai karas baigsis, jie sugrįš į savo pertekusią šalį prisikrovę trofėjų: nukautų vokiečių šalmų, geležinių kryžių, nutrauktų nuo žuvusiųjų, nuotraukų, darytų prie bombų sugriautų namų, žuvusių kareivių mylimųjų fotografijų... Sugrįš į šalį, negirdėjusią nė vieno šūvio, į šalį, kur niekada nedrebėjo sienos, nebuvo išmuštas nė vieno lango stiklas...

Pertekusi šalis, nepaliesta, nepažeidžiama...

Kristianas jautė, kaip jam burną iškreipia pasibjaurėjimo grimasa. Jis pamažu pakėlė automatą. „Dar du, — pagalvojo jis, — kodėl ne?“ Grimasa virto šypsniu. Jis pradėjo niūniuoti taikydamasis į tą, kuris stovėjo arčiau ir šaukė. „Tuoj tu šitaip nebešūkausi, drauguži,“ — pagalvojo jis. Jis švelniai uždėjo pirštą ant gaiduko tebeniūniuodamas. Staiga prisiminė, kad šitaip pat niūniavo Hardenburgas panašią akimirką, kai Afrikoje, gulėdamas už kalvos viršūnės, ruošėsi apšaudyti pusryčiams besirengiančią anglų koloną... Įdomu, kad prisiminė būtent tai. Nuspausdamas gaiduką vėl pagalvojo, kad netoliese gali būti daugiau amerikiečių, išgirdę šūvius jie suras jį ir užmuš. Sekundę sudvejojo. Tada papurtė galvą ir prisimerkė. „Velniop, — nusprendė jis. — Verta.“

Jis iššovė. Po dviejų šūvių automatas užsikirto. Jis žinojo, kad į vieną iš tų šunsnukių tikrai pataikė. Bet kai karštligiškai draskydamas pirštais jis pagaliau ištraukė įstrigusį patroną ir pažiūrėjo į kelią, abu kareiviai buvo dingę. Jis matė, kaip vienas iš jų pradėjo griūti, bet dabar kelyje nebebuvo nieko, tik šautuvas, išmuštas antrajam iš rankų. Šautuvas gulėjo kelio viduryje, viename jo taške prie vamzdžio galo atsispindėjo saulė.

„Taip, — apmaudžiai pagalvojo Kristianas, — sugadinau reikalą.“ Jis įdėmiai klausėsi, bet nei kelyje, nei miške nesigirdėjo nė garso. Jie buvo tik dviese, nusprendė Kristianas. Bet dabar liko vienas, jis neabejojo. O jeigu tas kitas, kurį jis pašovė, dar gyvas, tai vis tiek nepajėgia eiti...

Bet jam pačiam reikia trauktis. Nesužeistasis kareivis lengvai nustatys, iš kur šaudyta... Gal jis pradės ieškoti Kristiano, o gal ir ne... Tikriausiai ne, spėliojo Kristianas. Tokiose situacijose amerikiečiai nerodo didelio entuziazmo. Jie laukia aviacijos, tankų, artilerijos. Bet dabar, tyliame miške, kai po pusvalandžio sutems, jie tikrai neišsikvies tankų ar artilerijos. Lieka vienas kareivis su šautuvu... Kristianas neabejojo, kad tas kareivis nerizikuos, juolab dabar, kai karas beveik pasibaigė. Jis turėtų suprasti, kad taip daryti būtų kvaila. Jeigu pašautasis kareivis jau mirė, tai tas, kuris liko gyvas, bus nubėgęs pas saviškius pagalbos. Bet jeigu kareivis tik sužeistas, tai jo draugas liko jam pagelbėti ir su tokiu nešuliu nesugebės eiti sparčiai ir tyliai, todėl taps puikiu taikiniu...

Kristianas šyptelėjo. „Dar vienas, — pagalvojo jis, — ir pasitraukiu iš karo.“ Jis atsargiai dirstelėjo į kelią, kur gulėjo šautuvas, ir įdėmiai apžvelgė priešais save šiek tiek kylančią į kalvą vietovę, kurią užstojo krūmai ir medžių kamienai, blausiai mirguliuojantys gęstančios dienos šviesoje. „Nieko įtartina, jokio ženklo.“

Pasilenkęs ir sukdamas ratus Kristianas atsargiai patraukė miško gilumon.

Dešinioji Maiklo ranka nutirpo. Jis to nejautė, kol nepasilenkė paguldyti Nojaus ant žemės. Viena kulka pataikė į Maiklo šautuvo buožę ir išplėšė šautuvą jam iš rankos, ir dabar ranka skaudėjo iki peties, kaip nuo smūgio plaktuku. Sutrikęs, nutvėręs Nojų ir tempdamas į mišką jis to nepastebėjo, bet dabar, pasilenkęs prie sužeisto draugo, suprato, kad nutirpusi ranka yra dar vienas bloga lemiantis padėties ženklas.

Nojų sužeidė į kaklo apačią, kulka pramušė gerklę. Jis baisiai kraujavo, bet dar kvėpavo, negiliai ir trūkčiojamai siurbdamas orą. Jis buvo be sąmonės. Maiklas atsisėdo greta ir uždėjo tvarstį, bet kraujavimo sustabdyti nepavyko. Nojus gulėjo ant nugaros, jo šalmas ilsėjosi šviesiai rausvų žemaūgių gėlyčių guolyje. Veidas vėl atrodė abejingas, akys buvo užmerktos, o riestos baltais galiukais blakstienos virš šviesiais pūkeliais apaugusių skruostų grąžino viršutinei veido daliai švelnią, mergaitišką išraišką.

Maiklas ilgai į jį nežiūrėjo. Galvoje sunkiai vertėsi mintys. „Negaliu palikti jo čia, — svarstė jis, — bet negaliu ir išnešti. Jeigu eisiu su juo per mišką, būsime puikus taikinys snaiperiui.“

Virš jo galvos sujudėjo šakos. Maiklas staigiai atsilošė, prisiminė, kur esąs, ir suprato, kad žmogus, pašovęs Nojų, dabar sėlina prie jo. Bet ten buvo tik paukštelis, jis suposi ant šakos galiuko ir piktai rėkavo žemyn. Kitą kartą čia bus ginkluotas vyras, netveriantis noru Maiklą nušauti.

Maiklas pasilenkė. Jis atsargiai pakėlė Nojų ir nuėmė šautuvą jam nuo peties. Dar kartą dirstelėjo į jį ir tyliai nuėjo į mišką. Nuėjęs kelis žingsnius jis dar girdėjo paviršinį, trūkčiojamą sužeistojo kvėpavimą. Gaila, bet Nojus kurį laiką kvėpuos arba nekvėpuos visiškai vienas.

„Tikriausiai ir aš gausiu čia kulką“, — galvojo Maiklas. Bet kitos išeities nėra. Reikia rasti tą, kuris paleido du šūvius, anksčiau, nei tas vyras suras jį. Tai vienintelė išeitis Nojui ir jam, Maiklui.

Jis girdėjo, kaip garsiai daužosi širdis krūtinėje, jį ėmė tampyti sausas, nervinis žiovulys. Slėgė negera nuojauta, kad bus nušautas.

Maiklas žengė pamažu ir atsargiai, pasilenkęs, dažnai stabteldamas už storų kamienų ir įsiklausydamas. Jis girdėjo savo kvėpavimą, paukščių čiulbėjimą, vabzdžių dūzgimą, varlių kvarksėjimą gretimoje baloje, lapų šiurenimą pučiant silpnam vėjeliui.

Bet nesigirdėjo nei žingsnių, nei ginklų dzingsėjimo, nei užtaisomo šautuvo brakštelėjimo.

Jis ėjo gylyn į mišką, toldamas nuo kelio, kur paliko Nojų su peršauta gerkle, su nukritusiu šalmu, gulinčiu rausvų gėlyčių guolyje. Maiklas savo veiksmų iš anksto neapsvarstė. Tik beveik intuityviai jautė, kad eiti arti kelio pavojinga, jis būtų prispaustas prie atviros vietos ir taptų geriau matomas, nes miškas ten retesnis.

Po jo sunkiais batais šiugždėjo kieti, storai nugulę pernykščiai lapai, traškėjo po jais pasislėpusios šakelės. Maiklą erzino jo paties nerangumas. Bet kad ir kaip lėtai jis ėjo per tankius brūzgynus, rodėsi neįmanoma žengti nekeliant triukšmo.

Jis dažnai stabteldavo ir įsiklausydavo, bet neišgirsdavo nieko, tik įprastus miško garsus.

Maiklas pamėgino įsivaizduoti tą vokietį. Koks jis?

Tikriausiai iššovęs jis susirinko savo daiktus ir pasuko tiesiai prie Austrijos sienos. Du šūviai — vienas amerikietis. Ne toks blogas dienos laimikis pačioje pralaimėto karo pabaigoje. Hitleris negalėtų tikėtis daugiau. Gal ten buvo ne kareivis, o vienas iš tų pakvaišusių dešimtmečių berniūkščių su pilna galva Werewolf prikimštų idėjų, palėpėje susiradęs ano karo šautuvą? Gal Maiklas užklups pasišiaušusį šviesiaplaukį berniuką, basą, išsigandusiu vaikišku veidu, su triskart didesniu už save šautuvu... Ką tada reikėtų daryti? Nušauti jį? Ar įkrėsti beržinės košės?

Maiklas tikėjosi, kad vis dėlto suras kareivį. Jis pamažu brovėsi per žaliai vešantį mišką, skirdamas savo take šakas, ir pašnibždomis ėmė melstis, prašydamas, kad tas, kurį jis persekioja, būtų ne vaikas, o suaugęs vyras karine uniforma, suaugęs vyras, kuris ieško jo ginkluotas ir trokšta susikauti...

Jis perėmė šautuvą į kairę ranką ir palankstė nutirpusios dešiniosios rankos pirštus. Pirštai atsileido po truputį, bangomis, juos daigstė kaip adatomis, Maiklas pajuto skausmą ir pabūgo, kad atėjus laikui pirštai dirbs per lėtai... Mokymuose niekas neaiškino, kaip veikti tokioje situacijoje. Jie mokėsi kariauti skyriaus ar būrio sudėtyje, jiems aiškino, kaip reikia pulti, kaip naudotis natūraliomis priebėgomis, kaip neatsidurti dangaus fone, kaip pralįsti pro spygliuotą užtvarą... Maiklas žengė pirmyn žvilgsniu naršydamas krūmus ir jaunų medelių guotus, gaudydamas kiekvieną įtartiną krustelėjimą, svarstydamas, ar jam pavyks išlikti gyvam. Nevisavertis amerikietis, kurį išmokė visko, tik ne to, ko jam reikia dabar: išmokė atiduoti pagarbą, išmokė veiksmų glaustoje rikiuotėje ir judėti kolonoje, išmokė naujausių būdų, kaip išvengti venerinių ligų. Ir štai, karinės karjeros viršūnėje, susidūrus su armijos nenumatyta situacija, jam tenka apgraibomis improvizuoti... Kaip surasti ir nušauti vieną vokietį, kuris ką tik nušovė tavo geriausią draugą? O gal jis ten buvo ne vienas? Juk šūviai buvo du. Gal jų ten du, šeši, visas tuzinas, ir dabar jie laukia jo šypsodamiesi tiesia linija išraustuose apkasuose, klausydamiesi jo sunkių, artėjančių žingsnių...

Maiklas stabtelėjo. Akimirką panūdo grįžti atgal, bet tik papurtė galvą. Nemėgino savęs įtikinėti. Galvoje rišlių minčių nebuvo. Jis tik perėmė šautuvą į dešinę ranką, kurią vis dar daigstė, ir atsargiai žengė pirmyn šiugždančiais lapais.

Per siaurą griovį permestas rąstas atrodė užtektinai stiprus. Tai vienur, tai kitur jis buvo papuvęs, mediena suminkštėjusi, bet rąstas buvo storas. Griovys ne platesnis negu šešių pėdų, bet gan gilus — keturių ar penkių pėdų gilumo. Jo dugne gulėjo samanomis apaugę akmenys, apkritę šakelėmis ir sausais lapais. Prieš lipdamas ant rąsto Maiklas įsiklausė. Vėjas nurimo, miške buvo labai tylu. Rodėsi, kad čia daug metų nežengė žmogaus koja. Žmogaus... Ne, apie tai vėliau.

Maiklas žengė ant rąsto. Priėjus vidurį, rąstas įlinko, sutraškėjo ir pasisukęs ėmė slysti iš po kojų. Maiklas sumojavo rankomis stengdamasis išlaikyti pusiausvyrą, žinodamas, kad nevalia triukšmauti, ir įkrito į griovį. Rankos nuslydo akmenimis, jis skaudžiai užsigavo skruostikaulį į aštrų kraštą ir tyliai sudejavo. Rąstas lūžo, garsiai triokštelėjęs. Maiklo kūnas dunkstelėjo į žemę, sutraškėjo šakelės, nuo galvos nukrito šalmas ir atsitrenkė į akmenis. „Šautuvas, — niūriai pagalvojo Maiklas, — kas atsitiko šautuvui?..“ Keturpėsčias jis pradėjo jo ieškoti ir staiga išgirdo greitus žingsnius, skubančius jo pusėn.

Maiklas pašoko. Už kokių penkiasdešimties pėdų žmogus garsiai brovėsi per krūmus ir žiūrėjo tiesiai į jį. Prie klubo buvo prispaudęs nutaikytą į Maiklą automatą. Šviesiai žalių lapų fone žmogus atrodė kaip tamsi, sparčiai judanti dėmė. Maiklas nekrusteldamas stovėjo ir žiūrėjo į jį, o žmogus nesustodamas paleido šūvių papliūpą iš automato. Maiklas girdėjo, kaip kulkos sminga į žemę jam priešais veidą. Atšokę grumstai skaudžiai degino odą. Žmogus bėgo jo link nesustodamas.

Maiklas pasilenkė. Jis automatiškai nuplėšė prie diržo kabančią granatą, ištraukė kaištelį ir atsistojo. Žmogus buvo jau daug arčiau, visiškai nebetoli. Maiklas suskaičiavo iki trijų, sviedė granatą ir vėl pasilenkė, prisiplojo prie griovio krašto ir prisidengė galvą. „Ačiū Dievui, — pagalvojo jis, skruostu spausdamasis prie minkštos, drėgnos žemės. — Vis dėlto nepamiršau suskaičiuoti!“

Rodėsi, kad sprogimo nesigirdėjo be galo ilgai. Bet paskui Maiklui virš galvos prašvilpė skeveldros ir susmigo į aplinkinius medžius. Ore sukosi nuplėšti lapai ir šiugždėdami leidosi ant žemės.

Maiklas nebuvo tikras, bet jam pasirodė, kad per sprogimo trenksmą, vis dar aidintį ausyse, jis girdėjo riksmą.

Jis palaukė penkias sekundes, tada dirstelėjo iš griovio. Viršuje nieko nebuvo. Pro palinkusias šakas pamažu kilo dūmelis, šlapios, rudos žemės dėmė matėsi ten, kur sprogimas išvertė puvenas ir išbarstė lapus. Daugiau nieko. Tada Maiklas pastebėjo, kaip kitapus laukymės krūmo viršūnė linguoja neįprastu, silpstančiu ritmu. Maiklas atidžiai žiūrėjo į krūmą supratęs, kad žmogus nuėjo ten. Pasilenkęs jis pakėlė šautuvą, ramiai gulintį tarp dviejų apvalių akmenų. Apžiūrėjo vamzdį. Purvo jame nebuvo. Maiklas nustebo pamatęs, kad jo rankos kruvinos. Kai palietė skaudamą skruostą, ant delno liko purvo ir kraujo.

Maiklas pamažu išlipo iš griovio. Dešinę ranką labai skaudėjo, kraujas nuo įdrėksto riešo lašėjo ant šautuvo, ir jo buožė tapo slidi. Maiklas nesislėpdamas perėjo laukymę tiesiai per sprogimo vietą. Paėjęs penkiolika pėdų, jis pastebėjo skudurą, kabantį ant jauno medelio. Tai buvo nuo uniformos atplėšta skiautė, permirkusi krauju.

Maiklas pamažu pasuko prie linguojančio krūmo. Jo lapai buvo aptaškyti krauju. „Jis negalėjo toli nueiti“, — pagalvojo Maiklas. Dabar ir miestiečiui nesunku miške sekti sprunkantį vokietį. Pagal sumaigytus lapus ir kraujo dėmes Maiklas nustatė, kur vyras griuvo ir vėl sunkiai kėlėsi, išraudamas su šaknimis mažus medelius.

Lėtai ir atkakliai Maiklas persekiojo Kristianą Distlį.

Kristianas atsargiai atsisėdo ir atsirėmė į didelio medžio kamieną, veidu į tą pusę, iš kurios atbėgo. Medis metė šešėlį, čia buvo vėsu, bet saulės spinduliai, prasiskverbę pro kitų medžių lapus, įstrižais auksiniais spinduliais nušvietė krūmus, pro kuriuos Kristianas brovėsi. Jis jautė tvirtą, šiurkščią medžio žievę. Pamėgino pakelti automatą, bet toks svoris buvo nebe jo jėgoms. Kristianas suirzęs stumtelėjo automatą į šalį. Jis neatitraukė akių nuo progumos, iš kur turėjo pasirodyti amerikietis.

„Granata, — pagalvojo Kristianas. — Kas galėjo tikėtis. Nerangus amerikietis kaip jautis įdribo į griovį... Ir iš griovio atskriejo granata.“

Jis sunkiai kvėpavo. Kaip toli teko bėgti. Bet dabar bėgimas baigėsi. Jo mintys šokinėjo nuo vieno dalyko prie kito, kaip sulūžusio dantračio dantys. Pavasaris miškelyje prie Paryžiaus, žuvęs vaikinas iš Silezijos vyšniomis išteptomis lūpomis... Hardenburgas ant motociklo, Hardenburgas kraupiai sužalotu veidu, kvailas pusnuogis amerikietis, šaudęs nuo užminuoto tilto Italijoje, kol jį nutildė kulkosvaidis... Gretchen, Korina, Fransuaza — prancūzai mus visus... Degtinė Gretchen miegamajame, konjakas ir vynas indaujoje, juodi nėriniai ir segė su granatais... Prancūzas, traukiantis pistoletą iš nebegyvo Bėro po lėktuvo apšaudymo pakrantėje, vis tie lėktuvai... „Kai kareivis stoja į armiją, ji tarsi sudaro su juo sutartį...“ Kas taip kalbėjo? Ar jis irgi žuvęs? Penkiasdešimt frankų už stikliuką konjako, kurį tau paduoda senis išpuvusiais dantimis. „Didžiausia problema-Austrija.“ Ir „tikslas pateisina priemones“... Štai ir pabaiga, o kokios priemonės pasiteisino? Dar prisiminimų... Amerikietė mergina ant apsnigusio šlaito. Dar vienas, ir pasitraukiu iš karo... Nerangus, kvailai drąsus amerikietis, kuriam pavyko likti gyvam per sėkmę, per atsitiktinumą, per Dievo malonę... „1918“ kreida užrašyti ant bažnyčios sienos. Prancūzai žinojo, jie visą laiką žinojo...

Du šūviai, ir automatas užsikirto. Jis turėjo vieną kartą užsikirsti. „Mano kuopa įžengė į Miuncheną ginkluota. Tada buvo daugiau tvarkos.“ „Svarbu pasigrobti dviratį. Kaip ilgai žmogus gali bėgti?“ — galvojo jis gailėdamas savęs.

Ir tada pamatė amerikietį. Šis nebesislapstė. Ėjo tiesiai prie Kristiano per plonus, žalius saulės spindulius. Buvo nebejaunas, nepanašus į kareivį. Amerikietis sustojo prie jo.

Kristianas šyptelėjo.

— Sveikas atvykęs į Vokietiją, — pasakė jis prisiminęs, kaip tai skamba angliškai.

Jis dar spėjo pamatyti, kaip amerikietis kelia šautuvą ir spaudžia gaiduką.

Maiklas grįžo ten, kur buvo palikęs Nojų. Kvėpavimo nebesigirdėjo. Vaikinas tyliai gulėjo tarp gėlių. Maiklas akimirką žiūrėjo į jį sausomis akimis. Tada pakėlė kūną, užsimetė ant peties ir nesustodamas nužingsniavo per tirštėjančią prieblandą atgal į stovyklą. Jis neleido kuopos kareiviams padėti jam nešti kūno, nes žinojo, kad pats asmeniškai turi perduoti Nojų Akermaną kapitonui Grynui.

Išnašos

Ten, viršuj ant kalno,

Kur šėlsta pūga... (Vok.) (Čia ir toliau vertėjų pastabos.)

Ten sėdi Marija

Vaikelį supdama (vok.).

Roželė, roželė, roželė, raudona roželė pievoje (vok.).

Vokietija, Vokietija aukščiau visko (vok.).

Vėliava iškelta, glaudžiomis gretomis

Smogiamieji būriai žengia tvirtu žingsniu,

Draugai, pralaužę raudonąjį frontą ir pasipriešinimą (vok.).

Pasaulinis sielvartas, skausmas (vok.).

Meilute (vok.).

Žurnalas, kuris glaudžiai šliejosi prie kompartijos. Ėjo nuo 1926 m. iki 1948 m.

Eikite! Eikite čionai! (pranc.)

„Medžiotojas ir žvejys“ (pranc.).

Su malonumu, pulkininke (pranc.).

Sveikos, panelės (pranc.).

JAV asmenys, šaukiami į kariuomenę, traukia burtus.

Žydas, žydas (pranc.).

Greičiau (it.).

Pirmyn (it.).

Neegzistuoja (pranc.).

Meilė viską nugali (lot.).

Šunsnukiai (pranc.).

Draugai! Bičiuliai! Sustokit! (pranc.)

Sužeistasis! (pranc.)

Padėkite man! (pranc.)

Mėšlas (pranc.).