VIII

Pamėklių šalyje

Galvodamas, kaip rasti žmonių vaiką, Atrėjas lėkė oru. Jo raudonas apsiaustas plazdėjo ant pečių. Juodi į mėlynumą plaukai, perrišti odine virvele, plaikstėsi vėjyje.

Fuchuras, baltas laimės drakonas, lėtai ir tolygiai rangydamasis yrėsi per dangaus miglas ir debesų draiskanas. Aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn... Kiek laiko jie jau kelyje? Praėjo kelios dienos ir naktys, vėl prasidėjo diena — Atrėjas nebežinojo kuri. Drakonas galėjo skristi ir miegodamas, tolyn, vis tolyn, ir Atrėjas kartais nusnūsdavo, įsikibęs į baltus drakono karčius. Tačiau miegas būdavo negilus ir neramus. Todėl ir miegodamas jis ilgainiui ėmė jaustis kaip sapne, kur viskas atrodo netikra. Toli apačioj pro šalį plaukė neaiškios kalnų, žemių ir jūrų, salų ir upių apybraižos. Atrėjas nebekreipė į jas dėmesio ir neragino savo žirgo kaip iš pradžių, kai pradėjo kelionę Pietų orakule. Tada jis dar nekantravo, nes manė, kad ant laimės drakono nugaros bus nesunku pasiekti Fantazijos šalies sieną, o už sienos — išorinę Karalystę, kur gyvena žmonių vaikai.

Jis nežinojo, kokia didelė Fantazija.

Dabar Atrėjas grūmėsi su stingdančiu nuovargiu, besikėsinančiu jį įveikti. Jo tamsios akys, šiaip skvarbios kaip erelio, nebematė, kas dedasi tolumoje. Tarpais jis sukaupdavo visą savo valią, išsitiesdavo ir apsidairydavo aplinkui, tačiau netrukus vėl susmukdavo ir spoksodavo vien tiktai priešais save į ilgą, lankstų drakono kūną, padengtą rausvais ir baltais perlamutriniais blizgančiais žvynais. Fuchuras taip pat buvo pavargęs ir jo, rodės, neišmatuojamos jėgos pamažu seko.

To ilgo skrydžio metu jie nesyk apačioj matė vietoves, kur buvo Prasidėjęs nykimas, į kurias žiūrėdamas jautei, jog anki. Daugelis tų vietų iš taip aukštai atrodė dar palyginti mažos, tačiau buvo ir didelių, kaip ištisos šalys, plytinčių kiek tik akis aprėpia. Tada laimės drakoną ir jo raitelį apimdavo siaubas, ir jie keisdavo kryptį, kad nereikėtų žiūrėti į tą baisybę. Keista, tačiau taip jau yra, jog šiurpus vaizdas ima nebegąsdinti, jeigu dažnai kartojasi. Kadangi išnykusių vietų ne mažėjo, o radosi vis daugiau ir daugiau, tai Fuchuras ir Atrėjas pamažu prie jų priprato — tiksliau, juos apėmė savotiškas abejingumas. Jie beveik nustojo kreipti į jas dėmesį.

Jie jau seniai nebuvo kalbėjęsi, ir šit Fuchuras prabilo savo bronziniu balsu:

— Atrėjau, mano mažasis pone, tu miegi?

— Ne, — atsakė Atrėjas, nors iš tiesų sapnavo baisų sapną, — kas atsitiko, Fuchurai?

— Sakau, ar nebūtų protingiau grįžti atgal?

— Grįžti? Kur?

— Prie Dramblio Kaulo bokšto. Pas Vaikų Karalienę.

— Tu nori pasakyti, kad grįžtume neatlikę užduoties?

— Na, aš nesakyčiau, kad neįvykdę, Atrėjau. Kas gi tau buvo pavesta?

— Turėjau ištirti, dėl ko Vaikų Karalienė susirgo, ir sužinoti, kokiais vaistais ją galima pagydyti.

— Tačiau tau nebuvo pavesta pačiam grįžti su vaistais.

— Ką tu nori tuo pasakyti?

— Kad galbūt mes darome klaidą, bandydami peržengti Fantazijos šalies sienas ir surasti žmonių vaiką.

— Aš nesuprantu, kur tu suki, Fuchurai. Paaiškink man plačiau.

— Vaikų Karalienė mirtinai serga, — nes jai reikia naujo vardo. Taip jau prasitarė Senoji Morla. Tačiau vardą gali duoti tik Išoriniame pasaulyje gyvenantys žmonių vaikai. Tai sužinojai iš Ujulalos. Taigi tu įvykdei užduotį, ir man atrodo, kad turėtum viską kuo skubiausiai pranešti Vaikų Karalienei.

— Tačiau ką jai padės, — sušuko Atrėjas, — jeigu aš tik pranešiu ir neatvesiu žmonių vaiko, kuris ją galėtų išgelbėti?

— Tu negali to žinoti, — atsakė Fuchuras. — Ji daug daugiau sugeba negu tu ir aš. Gal jai būtų visai nesunku pasišaukti žmonių vaiką. Galbūt ji turi kelių ir būdų, kurie tau, man ir kitiems Fantazijos šalies gyventojams yra nesuvokiami. Bet visų pirmajai reikia žinoti tai, ką tu dabar žinai. Tarkim, kad yra taip. Tuomet mes galbūt ne tik beprasmiškai stengiamės patys surasti žmonių vaiką ir atvesti pas ją, bet ir galime jai pakenkti, nes kol ieškosim, ji gali mirti, o laiku sugrįžę, dar galėtume ją išgelbėti.

Atrėjas nieko neatsakė. Tai, ką pasakė drakonas, be abejo, buvo teisinga. Galėjo taip būti. Tačiau galėjo būti ir visai kitaip. Pavyzdžiui, dabar jam sugrįžus su atsakymu, ji galėjo pasakyti: „Kas man iš to? Jeigu būtum atvedęs gelbėtoją, aš būčiau pasveikusi, o dabar aš jau neturiu kada tave darsyk siųsti ieškoti.“

Jis nežinojo, ką daryti. Buvo pavargęs, pernelyg pavargęs, kad galėtų ką nors nuspręsti.

— Žinai ką, Fuchurai, — ištarė jis tyliai, tačiau drakonas jį gerai girdėjo, — gal tu ir teisus, o gal ir ne. Paskriskime dar galiuką. Jeigu ir tada nepasieksime sienos, grįšime atgal.

— Kaip tu įsivaizduoji tą galiuką? — paklausė drakonas.

— Kelias valandas... — sumurmėjo Atrėjas, — ak, ką aš čia kalbu, vieną valandą.

— Gerai, — atsakė Fuchuras, — taigi dar vieną valandą.

Tačiau kaip tik tos valandos ir nebereikėjo.

Nė vienas iš jųdviejų nepastebėjo, kad dangus šiaurės pusėje pajuodo nuo debesų. Vakaruose, kur švietė saulė, jis žėravo, ir nelaimę pranašaujantys ruožai kaip kruvini jūrų dumbliai kabojo horizonte. Rytuose tarsi pilkas švininis apklotas tvenkėsi audra, priešais lyg palieto mėlyno rašalo dėmės dryksojo debesų skarmalai. O iš pietų slinko sieros spalvos miglos, kuriose blykčiojo ir šmėkščiojo žaibai.

— Atrodo, — tarė Fuchuras, — jog oras pages.

Atrėjas apsidairė į visas puses.

— Taip, — sutiko jis, — reikalai prasti. Bet vis tiek turime skristi toliau.

— Protingiau būtų, — atsakė Fuchuras, — susirasti kokią nors užuoglaudą. Jeigu bręsta tai, ko tikiuosi, bus ne juokai.

— O ko tu tikiesi? — paklausė Atrėjas.

— Man atrodo, jog čia renkasi keturi vėjai milžinai, vėlei sumanę pasigalynėti, — paaiškino Fuchuras. — Jie beveik visada nesutaria, kuris iš jų stipresnis, ir kiekvienas nori valdyti kitus. Jiems tai savotiškas žaidimas, nes patys nė kiek nenukenčia. Tačiau vargas tam, kuris pakliūna į jų ginčo vietą. Iš to paprastai beveik nieko nelieka.

— Ar tu negali aukščiau pakilti? — paklausė Atrėjas.

— Kad jie nepasiektų, norėjai pasakyti? Ne, taip aukštai negaliu. O po mumis, kiek užmatau, vien vanduo, kažkokia didžiulė jūra. Aš neišmanau, kur galėtume pasislėpti.

— Tada mums nieko kito nelieka, — tarė Atrėjas, — kaip tik laukti jų. Aš ir taip norėjau jų kai ko paklausti.

— Ko tu nori? — sušuko drakonas ir persigandęs šoktelėjo ore.

— Jeigu tai keturi vėjai milžinai, — paaiškino jam Atrėjas, — jie žinos visus Fantazijos šalies užkampius ir geriau už bet ką galės mums pasakyti, kur yra jos ribos.

— O dangau! — sušuko drakonas. — Tu manai, jog galėsi su jais ramiai pasiplepėti?

— Kuo jie vardu? — pasiteiravo Atrėjas.

— Tas, kur dabar šiaurėje — Liras, rytuose — Baurėjas, pietuose — Širkas ir vakaruose — Majestrilis, — atsakė Fuchuras. — O tu, Atrėjau, kas tu toks? Mažas berniukas ar geležies gabalas, jei nieko nebijai?

— Kai ėjau pro sfinksų saugomus vartus, — atsakė Atrėjas, — palikau ten visas baimes. Be to, turiu Vaikų Karalienės ženklą. Visi Fantazijos šalies gyventojai jį gerbia. Tai kodėl turėtų negerbti vėjai milžinai?

— O, jie gerbs, gerbs! — sušuko Fuchuras. — Bet jie kvaili, ir tu negalėsi jų sulaikyti, kad nesigrumtų. Pamatysi, ką tai reiškia!

Tuo tarpu audros debesys iš visų pusių taip suartėjo, kad Atrėjas apsidairęs išvydo kažką panašaus į milžinišką piltuvą, vulkano kraterį, kurio sienose vis greičiau sukdamiesi ėmė maišytis sieros geltonis, švininė pilkuma, kruvinas raudonis ir sodri juoduma. Ir jį patį sykiu su drakonu ėmė sukti ratu kaip degtuką, pakliuvusį į didžiulį sūkurį. Ir tada jis išvydo vėjus milžinus.

Tikriau tariant, jų veidus, nes kitos jų kūno dalys labai keitėsi ir jų buvo labai daug — kartais ilgų, kartais trumpų, kartais atsirandančių šimtais, kartais visai išnykstančių, kartais ryškių, kartais miglotų, — be to, jos buvo susipynusios tokiame baisiame šokyje ar grumtynėse, jog negalėjai suprasti, kas yra kieno. Veidai irgi be perstogės keitėsi, tai išsipūsdavo, tai ištįsdavo į aukštį ar ilgį, tačiau vis tiek likdavo veidai, ir juos galėjai atskirti vieną nuo kito. Jie žiojosi, šaukė, riaumojo, staugė ir juokėsi iš viens kito. Drakono su raiteliu jie, rodės, nė nematė, nes, palyginti su jais, jis buvo mažas kaip uodas. Atrėjas išsitiesė visu stotu. Jis nutvėrė dešine ranka kabantį ant krūtinės auksinį amuletą ir kiek įmanydamas garsiau suriko:

— Vaikų Karalienės vardu, nutilkit ir klausykit manęs!

Ir įvyko tai, kas atrodė neįtikėtina!

Jie nutilo, tarsi staiga būtų virtę nebyliais. Jų burnos užsičiaupė, ir aštuonios išverstos akys nukrypo į Auryną. Ir sūkurys liovėsi sukęsis. Akimoju įsivyravo mirtina tyla.

— Atsakykit! — sušuko Atrėjas. — Kur yra Fantazijos sienos? Ar tu žinai, Lirai?

— Šiaurėje jos nėra, — atsakė juodų debesų veidas.

— O tu, Baurėjau?

— Ir rytuose nėra, — atsiliepė švino spalvos debesų veidas.

— Atsakyk tu, Širkai!

— Pietuose sienos nėra, — atsiliepė sieros spalvos debesų veidas.

— O tu ar žinai, Majestrili?

— Vakaruose irgi nėra, — atsakė raudonų kaip liepsna debesų veidas.

Paskui visi keturi tarsi viena burna paklausė:

— O kas tu toks, kad turi Vaikų Karalienės ženklą ir nežinai, jog Fantazija beribė?

Atrėjas tylėjo. Jis jautėsi taip, lyg būtų gavęs per galvą. Jis nepagalvojo apie tai, jog sienų išvis nėra. Tad viskas buvo veltui.

Jis beveik nepajuto, kaip vėjai milžinai vėl pradėjo kovą. Be to, jam buvo tas pats, kas toliau bus. Jis įsikibo į drakono karčius, kai tą sūkurys metė į viršų. Apsupti žaibų jie skriejo ratu, paskui ko neužtroško beveik horizontaliuose lietaus šuoruose. Netikėtai juos įtraukė į liepsnas, kuriose jie vos nesudegė, bet jau po akimirkos atsidūrė krušoje, tik ne iš ledo gabaliukų, o ilgų kaip ietis varveklių, daužyte nudaužiusių juos žemyn. Paskui ir vėl pasijuto išnešti viršun, blaškomi, mėtomi, — tai vėjai milžinai grūmėsi tarpusavyje dėl pirmenybės.

— Laikykis! — sušuko Fuchuras, vėjo šuorui jį permetus ant nugaros.

Bet buvo vėlu. Atrėjas nespėjo įsitverti ir ėmė kristi žemyn. Jis krito ir krito, ir galų gale prarado sąmonę.

Vėlei atsigavęs, pasijuto gulįs ant minkšto smėlio. Jis girdėjo, kaip šniokščia bangos, ir pakėlęs galvą pamatė, jog yra išmestas ant jūros kranto... Diena buvo niūri, miglota, tačiau bevėjė. Jūra beveik nebangavo, ir niekas nerodė, jog čia ką tik dūko vėjai milžinai. O gal jis pakliuvo į visai kitą vietą? Krantas buvo žemas, niekur nematyti uolų ar kalvų, tiktai keli susisukę medžiai styrojo migloj lyg didelės letenos su nagais.

Atrėjas atsisėdo. Už kelių žingsnių pamatė savo purpurinį apsiaustą iš bizonų vilnos. Jis nuropojo tenai ir užsimetė jį ant pečių. Jo nuostabai, paaiškėjo, kad apsiaustas beveik nedrėgnas. Taigi, matyt, jau ilgai gulėjo.

Kaip jis čia atsidūrė? Ir kodėl neprigėrė?

Lyg pro miglas prisiminė rankas, nešusias jį, ir keistą dainuojantį balsą: „Vargše vaike, dailus vaike! Laikykit jį! Neduokit jam nuskęsti!“

Galbūt taip šniokštė bangos?

O gal tai buvo undinės ir vandeniai? Galbūt jie pamatė brangenybę ir todėl jį išgelbėjo.

Nejučiom jis siekė ranka amuleto — ir nerado! Grandinė nuo kaklo buvo dingusi. Jis pametė Vaikų Karalienės ženklą.

— Fuchurai! — kiek įstengdamas garsiau sušuko Atrėjas. Jis pašoko, ėmė lakstyti į visas puses ir šaukti:

— Fuchurai! Fuchurai! Kur tu?

Jokio atsako. Tiktai tolygiai, negarsiai šniokštė bangos, skalaujančios krantą.

Kas žino, kur vėjai milžinai nupūtė baltąjį drakoną? Galbūt Fuchuras dabar ieško savo mažojo šeimininko kur nors kitur, toli nuo čia. O gal jis jau nebegyvas.

Atrėjas jau nebuvo nei drakono raitelis, nei Vaikų Karalienės pasiuntinys — tiktai mažas berniukas. Ir visiškai vienas.

Bokšto laikrodis išmušė šešias.

Lauke buvo jau tamsu. Lietus liovėsi. Viskas nutilo. Bastijanas įsispoksojo į žvakių liepsną.

Paskui jis krūptelėjo, nes sugirgždėjo palėpės grindys. Jam pasirodė, tarsi būtų išgirdęs kažką kvėpuojant. Jis sulaikė kvapą ir įsiklausė. Išskyrus mažą šviesos ratą aplink žvakes, milžiniškoje palėpėje buvo tamsu. Ar ant laiptų nepasigirdo tylūs žingsniai? Ar kažkas lėtai nenuspaudė palėpės durų rankenos?

Vėl sugirgždėjo grindys.

O jeigu palėpėje vaidenasi?..

— Niekai, — pusbalsiu ištarė Bastijanas, — nėra jokių vaiduoklių. Taip visi sako.

Bet kodėl apie juos tiek daug pasakojama?

Galbūt tie, kurie sako, kad nėra vaiduoklių, tik bijo tai pripažinti.

Atrėjas tvirtai susisupo į savo raudonąjį apsiaustą, nes jam buvo šalta, ir patraukė krašto gilumon. Vietovė, kiek leido įžiūrėti migla, beveik nesikeitė. Ji buvo plyna ir monotoniška, tiktai tarp susisukusių medžių vis daugėjo krūmų, brūzgynų, kurie atrodė lyg iš surūdijusios skardos ir buvo tokie pat kieti. Nesisaugodamas galėjai į juos susižeisti.

Po kokios valandos Atrėjas pasiekė kelią, išgrįstą kuprotais netaisyklingos formos akmenimis. Berniukas nusprendė leistis tuo keliu, juk jis turėjo kažkur nuvesti, tačiau patraukė dulkėtu pakraščiu, nes taip eiti buvo patogiau negu nelygiu grindiniu. Kelias vingiavo kaip gyvatė, be jokio reikalo suko tai į kairę, tai į dešinę, nors niekur nebuvo nei kalvų, nei upės. Toje apylinkėje kreiva, rodės, buvo viskas. Visai neilgai taip žygiavęs, Atrėjas tolumoje išgirdo keistą, į trypimą panašų garsą, kuris vis artėjo. Dusliai dundėjo didžiulis būgnas, o tarp jo dūžių girdėjosi spigus mažų fleitų švilpimas ir varpelių skambėjimas. Atrėjas pasislėpė už vieno krūmo kelio pakraštyje ir ėmė laukti. Ta keista muzika pamažu artėjo, ir pagaliau iš miglos išniro kažkokios būtybės. Jos tarsi šoko, tačiau tas šokis nebuvo nei linksmas, nei smagus, procesijos dalyviai perdėm keistai šokinėjo, raičiojosi ant žemės, rėpliojo visom keturiom, stojosi piestu, žodžiu, elgėsi kaip pamišę. Buvo girdėti tiktai duslus lėtas būgno dundėjimas, spigus švilpimas, inkštimas ir švogždimas, sklindantis iš daugelio gerklių. Būtybių vis daugėjo ir daugėjo, procesijai, rodės, galo nebus. Atrėjas įsižiūrėjo į šokėjų veidus, jie buvo pelenų spalvos ir aptekę prakaitu, tačiau visų akys pašėliškai, karštligiškai blizgėjo. Kai kurie plakė save botagais. „Jie pamišę“, — pamanė Atrėjas, ir nugara prabėgo šaltas šiurpulys.

Beje, jis pastebėjo, kad didumą tos procesijos sudarė naktiniai kaukai, aitvarai ir šmėklos. Buvo ir vampyrų, daugybė raganų, senų su didelėm kuprom ir ožkų barzdom ir jaunų, atrodančių gražiai ir grėsmingai. Atrėjas, matyt, pakliuvo į tą Fantazijos šalies dalį, kur gyveno naktiniai padarai. Tebeturėdamas Auryną, jis būtų drąsiai išėjęs į priekį ir paklausęs, kas čia dedasi. Tačiau dabar verčiau palaukė slėptuvėje, kol toji neregėta procesija praėjo pro šalį ir paskutinis jos dalyvis šlubuodamas ir šokuodamas dingo migloje.

Tiktai tada vėl išdrįso išeiti į kelią ir pasižiūrėjo ton pusėn, kur nuslinko pamėkliškoji eisena. Sekti paskui ją ar ne? Apsispręsti buvo sunku. Apskritai jis jau nebežinojo, ar dar turi, ar dar gali ką nors padaryti?

Atrėjas pirmąkart aiškiai pajuto, kaip labai jam trūksta Vaikų Karalienės amuleto ir koks jis be jo bejėgis.

Svarbiausia buvo ne jo teikiama apsauga, — visus sunkumus ir vargus, visas baimes ir vienatvę juk turėjo įveikti savo jėgomis, — tačiau kolei nešiojo tą ženklą, niekada neabejojo, ką jam reikia daryti. Tarsi paslaptingas kompasas jis pasukdavo jo valią ir sprendimus reikiama kryptimi, o dabar viskas buvo kitaip, jam nebevadovavo jokia paslaptinga jėga.

Tiktai todėl, kad nestovėtų kaip stabo ištiktas, jis įsakė sau sekti paskui pamėkliškąją eiseną, kurios duslūs būgno dūžiai tebebuvo girdėti tolumoje.

Tykindamas per miglas ir visąlaik stengdamasis laikytis per prideramą atstumą nuo paskutinių atsilikėlių, jis bandė suvokti savo padėtį.

Kodėl, ak, kodėl jis nepaklausė Fuchuro, kai tas jam patarė tuojau pat skristi pas Vaikų Karalienę? Tada būtų perdavęs jai Ujulalos pasakytą žinią ir atidavęs puošmeną. Be Auryno ir Fuchuro jis nebegalės grįžti pas Vaikų Karalienę. Ji iki pat paskutinės savo gyvenimo akimirkos lauks jo, tikėsis, kad jis pasirodys, manys, kad jis išgelbės ją ir Fantazijos šalį... bet veltui!

Tai buvo blogai, tačiau dar blogesnė buvo žinia, kurią patyrė iš vėjų milžinų: kad nėra ribų. Jeigu neįmanoma išeiti iš Fantazijos šalies, tai neįmanoma ir iš anapus prisišaukti žmonių vaiką. Kaip tik todėl, kad Fantazija begalinė, jos galas buvo neišvengiamas!

Toliau klupinėdamas nelygiu grindiniu miglų tumuluose, mintyse jis darsyk išgirdo švelnų Ujulalos balsą. Ir jo širdyje užsižiebė mažutė vilties kibirkštėlė.

Anksčiau žmonės juk dažnai ateidavo į Fantaziją, kad sugalvotų Vaikų Karalienei naują puikų vardą, — juk taip ji dainavo. Taigi buvo kelias iš vieno pasaulio į kitą!

Jiems arti iki mūs, mums be galo toli,

taip toli, kad pasiekti negalim.

Va kaip sakė Ujulala. Tiktai žmonių vaikai užmiršo šį kelią. Bet ar negali būti, kad bent vienas, vienas vienintelis, jį dar žinotų?

Kad jam pačiam nebeliko jokios vilties, Atrėjas beveik nesijaudino. Svarbiausia, kad koks nors žmonių vaikas išgirstų Fantazijos kvietimą ir ateitų, — kaip būdavo visais laikais. Ir galbūt, galbūt kas nors jau išsiruošė kelionėn, jau eina?

— Taip! Taip! — sušuko Bastijanas.

Jis išsigando savo paties balso ir tyliau pridūrė:

— Aš ateičiau jums į pagalbą, jeigu tik žinočiau kaip! Aš nežinau kelio, Atrėjau. Tikrai nežinau.

Duslūs būgno dūžiai ir spigus švilpimas nutilo, ir to nepastebėjęs Atrėjas taip arti priėjo prie procesijos, jog vos neužlipo ant Paskutinių jos dalyvių. Bet buvo basas, ir jo žingsnių niekas negirdėjo, — tačiau ne dėl to pamėklės į jį išvis nekreipė dėmesio. Jis būtų galėjęs kaukšėti geležimi kaustytais batais ir šaukti visa gerkle, vis tiek būtų niekam nerūpėjęs.

Pamėklės dabar stovėjo ne virtine, o plačiai pasklidusios po pilka žole apžėlusį ir purviną lauką. Kai kurios pamažiukais svyravo į šalis, kitos stovėjo ar tupėjo nejudėdamos, tačiau visų akys, aklai ir karštligiškai blizgančios, žiūrėjo viena kryptimi.

Dabar Atrėjas pamatė, į ką jos spoksojo šiurpiai apkerėtos: kitoje lauko pusėje prasidėjo Nieko zona.

Viskas atrodė taip, kaip Atrėjas jau anksčiau buvo matęs pas tošinius trolius iš medžio viršūnės, lygumoje, kur stovėjo magiškieji Pietų orakulo vartai, ir nuo Fuchuro nugaros iš didelio aukščio, — bet iki šiol jis regėjo ją tik iš toli. Dabar stovėjo priešais, visai čia pat ir nepasiruošęs, ji ėjo skersai visos vietovės, buvo milžiniška ir lėtai artėjo, lėtai, bet nesulaikomai.

Atrėjas išvydo, jog pamėklės priešais jį ėmė trūkčioti tarsi mėšlungio tampomos, jų burnos buvo pražiotos, tarsi norėtų rėkti ar juoktis, tačiau aplinkui viešpatavo mirtina tyla. O paskui — tarsi sausi lapai, pagauti vėjo šuoro, — visos kartu pasileido Nieko link ir sušoko, įsirito, sukrito į jį. Vos tik paskutinis pamėklių tuntas dingo be garso ir pėdsakų, Atrėjas persigandęs pastebėjo, kad jo paties kūnas mažais trūksmingais žingsneliais ima artintis prie Nieko. Jį buvo beapimąs nenumaldomas noras taip pat stačia galva pulti į jį. Atrėjas sukaupė visą savo valią, kad jam nepasiduotų. Jis prisivertė sustoti. Pamažu, labai pamažu pavyko apsigręžti ir žingsnis po žingsnio leistis tarsi prieš galingą nematomą vandens srovę. Jos traukimas sumažėjo, ir Atrėjas nudūmė, kiek įkabindamas nudūmė nelygiu grindiniu atgal. Jis slydinėjo, griuvo, kėlėsi ir bėgo toliau, negalvodamas, kur tas kelias migloje nuves.

Bėgdamas jis kartojo beprasmiškus jo vingius ir sustojo tiktai tada, kai iš miglos priešais išniro aukšta juoda kaip smala miesto siena. Už jos pilkame danguje styrojo keli pakrypę bokštai. Masyvūs mediniai miesto vartai buvo sutrešę, supuvę ir persimetę kabojo ant surūdijusių vyrių. Atrėjas įėjo pro juos.

Palėpėje darėsi vis šalčiau. Bastijanas taip sustipo, kad ėmė drebėti.

O jeigu jis dabar susirgs — kas tada bus? Pavyzdžiui, gali susirgti plaučių uždegimu kaip Vilis iš jo klasės. Tada mirtų visiškai vienas šioje palėpėje. Ir nieko nebūtų, kas jam padėtų.

Dabar jis labai apsidžiaugtų, jei ateitų tėvas ir išgelbėtų jį. Tačiau tada reikėtų grįžti namo — ne, grįžti jis negali. Geriau mirti! Jis atsinešė likusias kariškas antklodes ir iš visų pusių jomis apsisiautė.

Pamažu pasidarė šilčiau.